†Dievas ir Tėvynė
†Dievas ir Tėvynė
Dievas
Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI
 |
    |
JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU
 |
|
 |
|
 |
|
KRISTAUS KANČIA
 |
|
François Mauriac
JĖZAUS gyvenimas
 |
|
G.Papini
Kristaus istorija I dalis
 |
|
G.Papini
Kristaus istorija II dalis
 |
|
Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS
 |
|
GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS
 |
|
PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA
 |
|
PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN
GARBĖ JĖZUI KRISTUI
 |
|
Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS
 |
|
Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI
 |
|
KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS
 |
|
EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS
 |
|
VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ
 |
|
Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas.
KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,
 |
 |
Kristaus sekimas
 |
|
TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA
 |
|
S. SAJAUSKAS
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI
 |
|
Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais
 |
|
Jaunuolio religija
 |
|
Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai
 |
|
GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS
 |
|
KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS
 |
|
 |
|
Pasiaukojimas iki mirties
 |
|
kun. B. Andruška J. S.
IŠPAŽINTIS
 |
|
TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK
 |
|
B. Andruška, S. J.
Marija spinduliuose
 |
|
KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS
 |
|
Dr. Juozas Prunskis
28 moterys
 |
|
Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje
 |
|
Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS
 |
|
Stasys Yla
Marijos Garbė
 |
|
STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE
 |
|
KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE
 |
|
KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ
 |
|
KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ
 |
|
Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas
 |
|
STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ
 |
|
DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija
 |
|
Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus
 |
|
Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...
 |
|
Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME
 |
|
K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius
 |
|
 |
|
KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna
 |
|
PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS
 |
|
ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
 |
|
 |
|
Karalaitis Šventasis Kazimieras
 |
|
ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai
 |
|
J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI
 |
|
SUGRIAUTAS LIZDAS
 |
|
J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI
 |
|
Apginti aukštesnį
Įstatymą
 |
|
Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis
 |
|
DIDYSIS JO
Nuotykis -
Prof. J.Eretas
 |
|
Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR
LIETUVOS JĖZUITAI
 |
|
JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ
 |
|
Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė
 |
|
VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ
 |
|
STASYS YLA
ŽMONĖS IR
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE
 |
|
STASYS YLA
ATEITININKŲ
VADOVAS
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS
 |
|
BERNARDAS BRAZDŽIONIS
POEZIJOS PILNATIS
 |
|
VYTAUTAS DIDYSIS
 |
|
Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS
UŽGESĘ ŽIBURIAI
 |
|
J. VAIŠNORA, MIC.
 |
|
ANTANAS KUČAS
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
|
|
 |
Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
 |
|
DR. Z. IVINSKIS
JO SANTYKIAI SU
1935
KAUNAS
Spaudė „Šviesos“ spaustuvė, Kaune, Jakšto g. 2
JOGAILOS SANTYKIAI SU KĘSTUČIU IR VYTAUTU
IKI 1392 METŲ
I. Lietuvos būklė po Algirdo mirties. Trakų ir Vilniaus dvaro priešingumai.
II. Politinė Lietuvos krizė ir Jogailos santykiai su Ordinu.
III. Jogailos konfliktas su Kęstučiu.
IV. Kęstučio suėmimas ir jo mirties kaltės klausimas.
V. Jogailos ir Vytauto kovos iki 1384 m.
VI. Jogaila — lenkų karalius ir jo santykiai su Vytautu.
VII. Antrasis Vytauto išbėgimas pas Ordiną. Jogailos ir Vytauto konflikto pabaiga.
1377 metais Vilniuje ant laužo su didelėmis iškilmėmis buvo sudegintas didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas1). „Su juo nužengė į grabą vienas didžiausių vidurinių amžių politikų“2). Per ištisus 32 metus Lietuvos Kunigaikštystė buvo darniai dviejų kunigaikščių valdoma. Tai nepaprastas istorijoje atsitikimas, kad du broliai, turėdami beveik lygią valdžią, ilgą laiką išgyventų sutarime, nesivaržydami dėl valdžios. Tai negalėjo neimponuoti jų amžininkams. Apie Algirdo ir Kęstučio bičiuliavimąsi nuo pat jaunystės liudija svetimos kronikos, kalba apie jį ir Vytautas savo rašte prieš Skirgailą 3). Ir štai dabar vienas iš tų valstybės ramsčių, kuris buvo laikomas visos Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pabaigė savo dienas. Koks likimas laukė valstybę toliau?
„Didysis kunig. Algirdas turėjo dvyliką sūnų, o kunig. Kęstutis šešis. Iš savo sūnų kunig. Algirdas labiausiai mylėjo kunigaikštį Jogailą, o kunigaikštis Kęstutis — kunigaikštį Vytautą. Ir juodu, dar gyvi būdami, susitarė, kad po jų mirties šiuodu bus didžiojo kunigaikščio įpėdiniais. O Jogaila ir Vytautas gyveno tokioje pat bičiulystėje, kaip jų tėvai“. Taip kalba metraštis, kilęs Vytauto kovų metu su Jogaila4)- Iš čia mes ir turime tą tradiciją, kad toji diarchijos — dualizmo sistema buvo norima toliau palaikyti. Į Kęstučio ir Algirdo vietas turėjo stoti Jogaila ir Vytautas.
Tikrai sakant, nelengva suprasti, kodėl Algirdas skyrė Jogailą sosto įpėdiniu. Anoji tradicija mums sako, kad šis buvęs labiausiai tėvo mylimas. Matyti, Jogaila buvo antrosios Algirdo žmonos, Julijonos, vyriausias, o gal ir gabiausias sūnus. O Julijona labai aiškiai nemėgo savo posūnių, ir kaip įmanydama stengėsi į pirmąsias vietas sukišti tikruosius sūnus, o juos nustumti į paskutines. Pavyzdžiui, su Ordinu daromose sutartyse figūruoja motina, Jogaila, Skirgaila ir visi kiti broliai („alle yren andirn gebruder“)5), bet niekur neminimi Marijos Vitebskietės, pirmosios Algirdo žmonos, vaikai.
Skaityti toliau: DR. Z. IVINSKIS Jogaila jo santykiai su Kęstučiu ir Vytautu
Straipsnis PDF formatu 
Straipsnio fotografinė kopija PDF 
Durbės kautynių reikšmė. Straipsniai apie jas ir monografijos iš to laikotarpio. Tųjų kautynių šaltiniai (kronikos, analai, nekrologijos, vėlbesnės kompiliacijos). Eilėtosios Livonijos kronikos vertė. Dusburgo kronikos patikimumas.
Kalavijuočių prisijungimas prie vokiečių Ordino Prūsuose. Livonijos Ordino kovos su žiemgaliais. Pastangos okupuoti Kuršą (Balduinas de Alna, Vilhelmas de Sabina). Lietuvių žygiai Kurše. Ordino ir vyskupo dalybos Kurše (Ceklis, 1253 m.). Klaipėdos pilies įkūrimas. Jos reikšmė Ordino susisiekime tarp Prūsų ir* Livonijos. Vokiečių Ordino kovos su pagonimis Prūsuose. Sambijos okupacija ir Karaliaučiaus įkūrimas.
Žemaičių žemės santykiai su Mindaugo valdžia. Karaliaus donacijos Ordinui. Pradžia Žemaičių karų su vokiečiais. (1256 m. žygiai). Žemaičiai ir Kuršas. Vokiečių žygis į Žemaičius 1256 m. rudenį. Burchardo von Homhausen politika. Mindaugo 1257 m. donacija' ir pažiūros į ją. Žemaičių laimėjimas prie Klaipėdos 1257 m. Dviejų metų taika (1257— 59). Taikos motyvai ir pasirengimas tolimesnei kovai.
1259 m. donacija ir naujos Georgenburgo pilies pastatymas. Jos lokalizacija. Georgenburgo reikšmė. Kautynės prie Skuodo (1259 m.). Jų eiga. Žemaičių žygis į Kuršą '1260 metų gale. Aukštaičių dalyvavimo klausimas. Burchardo kontraakcija. Žiemgalių sukilimas. Dobės pilies pastatymas ir žemaičių žygis ją sugriauti. Žemaičių pilis prieš Georgenburgą. Naujas vokiečių karo planas. Jėgų mobilizacija Prūsuose (H. Botelis). Piligrimai ir kryžiaus karo akcija. Jėgų mobilizacija Livonijoje. Ordino santykiai su vyskupais. Vokiečių kariuomenės žygis. Lietuvių pasitraukimas nuo Georgenburgo į Kuršą. Žemaičių — lietuvių pasirengimas karui. Kariuomenės skaičius. Mindaugo santykiai su Žemaičiais. Aukštaičių dalyvavimas kautynėse.
Kautynių vietos lokalizacija. Tikslios datos nustatymas. Kautynių eiga. Pasitarimai jų pradžioje. Kuršių pasitraukimas. Jų prašymas grąžinti įkaitus. Kuršiai puola iš užpakalio vokiečius. Eventualus žemaičių ir kuršių susitarimas. Kryžiuočių apsupimas. Kautynių pabaiga. Žuvusiųjų Ordino riterių tikslių skaičių nustatymas. Popiežiaus bulių skaičių netikrumas. Samprotavimai apie kitus (pilgrimus, riterius) žuvusiuosius. Apytikriai skaičiai. Kautynių vadas. Treiniotos santykiai su Mindaugu ir Žemaičiais. Durbės kautynių vadas — Treiniota.
Durbės kautynių įspūdis amžininkams. Dusburgo kronikos legendos ir pasakojimai apie tose kautynėse kritusiuosius ir jų sielas. Pasakojimai apie vietinių tautų pasitraukimą iš kautynių. Krikščionių pažiūros apie išganymą kritusiųjų kovose pagonių. Durbės kautynių reikšmė. Didysis prūsų sukilimas. Prūsų būklė prieš sukilimą. Sukilimo eiga svarbiausiuose bruožuose. Vak. Europos pagalba — sukilimo nepasisekimo priežastis. Durbės kautynių ir prūsų sukilimo reikšmė Lietuvai.
Žemaičių ir kuršių santykiai po kautynių. Livonijos Ordino būklė. Dobės ir Georgenburgo apleidimas. Kuršių sukilimo malšinimas. Lenevardeno kautynės. Mindaugo apostazija ir jo santykiai su Treiniota ir Žemaičiais. Lietuvių santykiai su sukilusiais prūsais. Treiniotos žygiai. Mindaugo žygis į Livoniją. Kuršių sukilimo tolimesnė eiga. Mindaugo mirtis ir sumišimų reikšmė tolimesnėms kovoms. Žemaičių ir vokiečių santykiai po Mindaugo mirties. Kuršių sukilimo pabaiga. Traidenio valdymo pradžia ir jo žygis į Eželį (Saremą) 1270 m. Žemaičių kovų tolimesnės perspektyvos. 1256—1270 m. kovų su vokiečiais išvados. Pabaiga.
Skaityti toliau: Zenonas Ivinskis DURBĖS KAUTYNĖS 1260 M. IR JŲ POLITINIS VAIDMUO
Prof. Dr. Z. IVINSKIS
Karaliaus Mindaugo krikšto 700 metų ir Lietuvos bažnytinės provincijos 25 metų sukaktims paminėti
Straipsnis PDF formatu 
Straipsnio fotografinė kopija
Paskaita skaityta Romoje, Šv. Kazimiero Kolegijoj, Karaliaus Mindaugo krikšto ir Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo sukaktis minint.
Kiekvieno lietuvio-patrioto pareiga - susipažinti su Lietuvos partizanų paskutiniu pagalbos šauksmu į pasaulį. Ir padaryti atitinkamą išvadą - nepagailėti gyvybės aukos, jei bus reikalinga Tėvynės gelbėjimui.
Kaip pasaulis reagavo į partizanų laišką, skaitykite toliau. O dar toliau, pats laiškas.
LIETUVOS PARTIZANŲ LAIŠKAS ŠV. TĖVUI KELIAUJA PER EUROPĄ
1948 m. Vakarų Europą pasiekė Lietuvos partizanų vadovybės siustas tikinčiųjų laiškas Šv. Tėvui Pijui XII. Laiško pabaigoje buvo sakoma: „Rašome jį pogrindyje prie mirgančios šviesos, kiekvieną valandą laukdami enkavedisto pasirodant. Kai šitas laiškas Jūsų šventybę pasieks, mūsų, galbūt, nebebus gyvų; galbūt, kai kurie iš tų, kurie neš šį laišką prie savo kūnų priglaudę, bus kritę nuo čekisto kulkų.“
Tikrai, iš būrio vyrų tik du pasiekė Vakarus su brangia našta. Jų atneštas laiškas buvo perduotas į tuometinio Šv. Tėvo tautinio delegato kan. Felikso Kapočiaus rankas, kuris, nuvykęs į Romą, asmeniškai įteikė Pijui XII su lydimuoju raštu ir vertimais.
Bet taip buvo įvykdyta tik viena Lietuvos tikinčiųjų valios dalis.
Partizanas perneša viską,
Pakelia visus sunkumus,
Su šypsena veide net gyvybę aukoja,
Kad jo mirtis išlaikytų tautą gyvą.
(Plk. Juozapas Šibaila-Merainis)
Atsisiųsti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos lankstinuką.
1945 metų birželio mėnesio 27 dieną Trakinių miške (Kurklių vlsč.Ukmergės apskr.) išduoti ir NKVD kariuomenės apsupti žuvo 33 ARO būrio partizanai:
| 1. Antanas Amankevičius g.1909 m. 2. Kazys Augutis g.1909 m. 3. Valentinas Aviža g.1918 m. 4. Alfonsas Bagdonas-Aras g.1911m. 5. Povilas Bagdonas g. 1918 m. 6. Adomas Barkauskas g.1926 m. 7. Rapolas Bagdonas g.1913 m. 8. Juozas Barkauskas g.1914 m. 9. Feliksas Bundinis g.1926 m. 10. Vaclovas Bundinis g.1926 m. 11. Bronius Gilys g.1926 m. 12. Juozas Juodenis g.1918 m. 13. Kazys Kiaulevičius g.1921 m. 14. Vytautas Navikas g.1921 m. 15. Ignas Pilka g. 1927 m. 16. Bronius Rasikas g.1922 m. | 17. Juozas Sėjūnas g.1922 m. 18. Alfonsas Simanonis g.1922 m. 19. Viktoras Šatkauskas g.1922 m. 20. Juozas Šniuika g.1920 m. 21. Antanas Zabiela g.1917m. 22. Petras Bundinis g.1899 m. 23. Jonas Diečkus g.1916 m. 24. Bronius Grybas g.1918 m. 25. Povilas Kairys g.1925 m. 26. Petras Kiaule.vičius g.1925 m. 27. Antanas Pileckas g.1924 m. 28. Kazys Pilka g. 1919 m. 29. Petras Sereikis g. 1915 m. 30. Simonas Sėjūnas g. 1915 m. 31. Antanas Stimburys g.1920 m. 32. Stasys Šepetka g.1920 m. 33. Vladas Taraškevičius g.1920 m. |
LAISVĖS GYNĖJAI
Tokiais žodžiais buvo atsisveikinta su antradienį pagrobtu ir Kijevo apylinkėse nukankintu Maidano aktyvistu, mokslininku ir alpinistu Jurijumi Verbickiu.
2014 m. sausio 24 d., penktadienį, Lvovo graikų apeigų katalikų cerkvėje vykusiose gedulingose pamaldose dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių.
Brigados Generolas
ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS
1918 03 06— 1957 11 29
Visiškai slaptai
AKTAS
1956 m. spalio 15 d., Vilnius
Mes, žemiau pasirašę gydytojų komisija, kurios sudėtyje LTSR MVD kalėjimo Nr. 1 chirurginio skyriaus vedėja vyr. ltn. E. A. Lagoiskaja, chirurgas konsultantas V. S. Vorobjov, san. dalies viršininkas kpt. Kuzmin surašėme aktą apie tai, kad:
Kalinys Ramanauskas Adolfas, Liudviko g. 1918 m. pristatytas [kalėjimo Nr. 1 chirurginį skyrių 1956 m. spalio 12 d. 16 val. 30 min. itin sunkioje būklėje.
Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški visų kūno galūnių raumenų traukuliai.
Skaityti toliau: Adolfas Ramanauskas — VANAGAS. KGB diagnozė. Iš bylos istorijos.
Prieš akis prezidento rinkimai. Iš spaudos aišku, kad į šį aukščiausią valstybės postą pretenduoja ir bolševikai, ir lenkai. Iš jų kalbų aiškėja, kas yra Lietuvos draugai, o kas – priešai. Per visą bolševikų okupaciją jie naikino Lietuvą ir norėjo jos vardą ištrinti iš pasaulio žemėlapio. Visi kolaborantai ir valstybės priešai per šiuos 24 laisvės metus neprisipažino nusikaltę ir nepadarė atgailos. Ir begėdiškai pretenduoja į prezidento postą. Iš dabartinių laikraščių matosi ne tik kas pretenduoja į aukščiausią postą, bet ir tie, kurie juos užstoja, reklamuoja. Rinkti šituos žmones į Lietuvos valdžią yra pažeminimas Lietuvos laisvės kovotojų: politinių kalinių, tremtinių ir visų, kurie Lietuvoje kovojo prieš okupantus.
2013-10-25
Atviras laiškas Europos Sąjungos patarėjui ponui Т. Hammarberg‘ui
Praėjusį pirmadienį didžiausias Gruzijos laikraštis „Kviris palitra“ išspausdino atvirą Gruzijos inteligentijos laišką specialiajam Europos Sąjungos atstovui Gruzijoje Tomui Hammarberg‘ui. Laiškas buvo pavadintas „Gerbkite mūsų tradicijas!“ Jį pasirašė tokie literatūros klasikai, kaip Čabua Amiredžibis ir Rezo Amašukelis, žinomi režisieriai Rezo Esadzė ir Georgijus Chaindrava, mokslininkai Anzoras Tomadzė ir Georgijus Gogolašvilis, šiuolaikinės polifonijos ir choreografijos specialistai Anzoras Erkomaišvilis ir Pridonas Sulaberidzė, legandinė pasaulio šachmatų čempionė Nona Gaprindašvili, psichologai Marina Kačarava ir Lela Mudžuri, verslininkai Levanas Vasadzė ir Zaza Nišnianidzė, pedagogai, politologai, politikai, valstybės tarnautojai, skulptoriai, studentai, daugiavaikės motinos… Tarp pasirašiusiųjų – įvairių tautybių ir tikėjimo atstovai: gruzinai, rusai, azerbaidžaniečiai ir armėnai, stačiatikiai, musulmonai ir apaštaliniai armėnai. Laiškas tapo viena iš pagrindinių Gruzijos žiniasklaidos temų ir sukėlė sumaištį netradicinių Gruzijos vertybių propagandistų tarpe. Siūlome tinklapio Православие.Ruskaitytojų dėmesiui pilną šio laiško vertimą.
***
Gerbkite mūsų tradicijas!
Ponas Tomai!
Mes susipažinome su Jūsų pranešimu dėl žmogaus teisių situacijos Gruzijoje ir norime atsakyti į tą jo dalį, kurioje jūs kalbate apie mūsų nacionalines ir religines mažumas ir kažkodėl tame pat kontekste – apie teisę į seksualinio ištvirkavimo propagandą.
Sveiki, tautiečiai. Šiandien nuo pat ryto ieškojau mūsų patriotinėje spaudoje (ir vis tik „Lietuvos Ryto“ kalendoriuje radau mažytę užuominą!) nors menkiausios žinutės apie tai, kad
1991 metų vasario 11-ąją mažutė, bet labainarsi, mūsų šiaurinė sesutė ISLANDIJA, pirmoji Valstybė pasaulyje, išdrįso de jure pripažinti atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę!
Ačiū Tau, narsioji Sese. Ir labai prašome, atleisk mums, kad pamiršome Tau šiandien už tai padėkoti. Nes Tavo palaikantis TAIP lyg galingas ledlaužis tuomet pralaužė baimės ledus ir sušildė mūsų širdis. Gi didžiosios pasaulio valstybės mus išdrįso pripažinti tik po žlugusio Rugpjūčio pučo Maskvoje. Tu buvai pradininkė, Tu tikėjai mumis. Taip jau būna, kad per savo rūpesčius kartais nepastebime labiausiai mums padėjusio geradario ir už jo gerus darbus pamirštame padėkoti, nes atrodo, kad taip ir turi būti. Dar kartą AČIŪ Tau. Jeigu ne Tavo pasiaukojama drąsa, kažin ar kitos valstybės būtų ryžusios atlikti tokį žygdarbį, kokį atlikai Tu, ir kažin ar šiandien galėtume ruoštis savajam Referendumui ir švęsti Vasario 16-ąją.
Laisvės gynėjų dienos - Sausio 13-osios - rytą Amžinybėn išėjo iškilus plungiškis, miesto garbės pilietis, medicinos mokslų daktaras, Lietuvos nusipelnęs gydytojas Aloyzas Pundzius.
Mažeikių rajone Viekšnių miestelyje gimęs ir religingoje šešių vaikų šeimoje augęs A. Pundzius sudėtingais pokario metais, 1947-aisiais, baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Mediko darbui pašventė net 60 metų, daugiausia iš jų - gydydamas žmones nuo klastingosios ligos tuberkuliozės. Dirbo Plungės ambulatorijos vedėju, Plungės sveikatos skyriaus vedėju, Plungės poliklinikos vedėju ir gydytoju. Nuo 1954 m. užėmė įvairias pareigas Plungės tuberkuliozės skyriuje.
1974 m. gydytojas Aloyzas Pundzius Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Mokslinėje taryboje apgynė disertaciją tema „Tuberkuliozės epidemiologijos poslinkiai 1951-1970 m. Plungės rajone“. Tais pačiais metais gavo Medicinos mokslų kandidato diplomą, o 1993 m. Lietuvos mokslo taryba jam suteikė Medicinos mokslų daktaro vardą. Nuo 1975 m. A. Pundzius dalyvavo Vilniaus tuberkuliozės instituto ir Respublikinio dispanserio organizuotame Tuberkuliozės epidemiologijos modelio kūrime ir Leningrado pulmonologijos instituto tuberkuliozės epidemiologijos efektyvumo tyrimo eksperimentuose. Ftiziatrijos temomis dr. A. Pundzius išspausdino 12 mokslinių straipsnių. Daugybė gydytojo straipsnių higienos, ftiziatrijos, sanitarinio švietimo temomis publikuotos rajono laikraščiuose.
Dideli daktaro nuopelnai Raudonojo Kryžiaus draugijos darbe. 17 metų jis buvo renkamas šios draugijos Plungės skyriaus pirmininku, vadovavo draugijos organizuotiems dvimečiams medicinos seserų kursams.
Skaityti toliau: Kelių gyvenimų vertas gyvenimas. A.a. gyd. Aloyzas Pundzius.
| |
| |
Gailiuosi, kad negaliu dalyvauti jūsų konferencijoje, tačiau aš linkiu jums sėkmės priimant sprendimus.
Ši konferencija suteikia galimybę tiems, kurių šalys trokšta prisijungti prie Europos Sąjungos, Išgirsti Europos parlamento atstovų nuomonę iš pirmųjų rankų, ir aptarti esminius klausimus, liečiančius daugelį ii mūsų, kurie nuoširdžiai pasijungė prie Europos ekonominės bendrijos.
Šiuo metu susiformavusi EuroposSąjunga labai skiriasi nuo los Bendrijos, i kurią mes stojome. Vis daugiau nacionalinių parlamentų įgaliojimų yra perduodami struktūroms, kurios mažai atsiskaito ar visai neatsiskaito prieš tautas, ir kurių tiksiąs yra sulydyti Europos tautas į federaline supervalstybę. Centralizuota biurokratija, kurios vis didėjančios galios anuliuoja mūsų parlamentų sprendinius, ir Europos Teismas, kuris gali pakeisti mūsų ¡statymų nuostatus, ardo mūsų nacionalinį suverenitetą. Beto, pagal Ekonominės ir monetarinės sąjungos planus bus sukurta vieninga valiuta ir įsteigtas naujas Centrinis Europos bankas, ko pasekoje susilpnės mūsų suvereni palūkanų normų ir mokesčių politikos kontrolė.
Daugelis iš jūsų asmeniškai patirs centralizuoto valdymo, kurį supervalstybė vykdys regionų atžvilgiu, pasekmes. Laikui bėgant, turėdami drąsos ir pasiryžimo, jus galėsite išsilaisvinti ir atstatyti savo nacionalinius identitetus, kultūras ir suverenią nepriklausomybę. Man nereikia jums priminti, kokia brangi yra laisvė. Jūsų laisvė buvo sunkiai iškovota. Ją reikia puoselėti ir saugoti. Nors ir vilioja perspektyva surasti prieglobstį tarp Vakarų tautų, aš jus kviečiu labai kruopščiai apsvarstyti visas prisijungimo prie Europos Sąjungos pasekmes, prieš žengiant tokį negrįžtamą žingsnį. Išaiškinkite žmonėms visus faktus ir tegul jie nusprendžia, ar galimi narystės privalumai atsvers tą suverenumo dalį, kurios teks atsisakyti. Todėl aš sveikinu jus, pradėjusius šias diskusijas Lietuvoje, kuri buvo pirmoji respublika, atgavusi savo nepriklausomybę iš Sovietų Sąjungos.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio taryba, atstovaudama visas Lietuvos teritorijoje esančias vieningos vadovybės vadovaujamas karines visuomenines grupuotes, būtent:
a) Pietų Lietuvos Sritį, savo sudėtyje turinčią Dainavos ir Tauro apygardas,
b) Rytų Lietuvos Sritį, savo sudėtyje turinčią Algimanto, Didžiosios Kovos, Vyčio ir Vytauto apygardas,
c) Vakarų Lietuvos Sritį, savo sudėtyje turinčią Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardas,
tai yra reikšdama lietuvių tautos valią, pakartodama Vyriausiojo Lietuvos Atstatymo Komiteto 1946 06 10 Deklaracijoje, BDPS 1947 05 28 nutarimuose ir BDPS Deklaracijoje Nr. 2 paskelbtus pagrindinius principus bei juos papildydama nutarimais, priimtais 1949 11 10 BDPS Prezidiumo ir BDPS Karo Tarybos jungtiniame posėdyje, skelbia:
1. LLKS Taryba remdamasi BDPS Prezidiumo ir BDPS Karo Tarybos jungtinio posėdžio 1949 11 10 nutarimais, okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai.
2. LLKS Tarybos ir jos Prezidiumo būstinė yra Lietuvoje.
3. Valstybinė Lietuvos santvarka - demokratinė respublika.
4. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai.
5. Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir sudarytą Vyriausybę.
Skaityti toliau: LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO TARYBOS DEKLARACIJA
Jos Ekscelencijai LR Prezidentei Daliai Grybauskaitei
LR Seimo Pirmininkei Loretai Graužinienei
LR Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui
Pasaulio lietuvių bendruomenės Pirmininkei Danguolei Navickienei
LR Seimo nariams
Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo nariams
Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentui Ričardui Malinauskui
Vilniaus merui A. Zuokui
Vilniaus savivaldybės tarybos nariams
Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos prezidiumo nariams Žiniasklaidai
Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos
K R E I P I M A S I S
Dėl sovietinių skulptūrų ant Žaliojo tilto
Vilnius 2013 12 04
2013 09 04 Jums buvo įteiktas Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos reikalavimas „Pašalinti sovietines skulptūras nuo Žaliojo tilto“.
Dėl šio pareiškimo gavome atsakymų. Prezidentūra: „Dėkojame jums už pilietinį aktyvumą ir savo kreipimesi nuolat išreiškiamą Jūsų nuomonę visuomenei aktualiais klausimais. Vertiname jūsų patriotines nuostatas“. LR Seimas: „Perdavėme Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui“. Komitetas savo laiške Kultūros ministerijai ir Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybai rašė: „Komitetas ketina 2013 m. spalio mėnesį šį klausimą svarstyti posėdyje. Prašytume išnagrinėti minėtus dokumentus ir pristatyti Komiteto posėdyje Kultūros ministerijos poziciją šiuo klausimu“. Iki šiol komitetas šio klausimo nesvarstė. Vyriausybės kancleris Kultūros ministerijai rašė: „Ministro Pirmininko pavedimu prašyčiau išnagrinėti Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos reikalavimą dėl sovietinių skulptūrų pašalinimo nuo Žaliojo tilto. LR Kultūros viceministras D. Mažintas savo laišką vyriausybės kanceliarijai, Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybai ir Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungai „Dėl Žaliojo tilto skulptūrų“ užbaigia absurdišku aiškinimu, kad „... ŽALIOJO TILTO SKULPTŪROS ŠIANDIEN YRA PAMINKLAS LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBEI“. Vilniaus savivaldybės administracija aiškino, kad savivaldybė galėtų svarstyti klausimą dėl skulptūrų pašalinimo jeigu jos būtų išbrauktos iš Kultūros vertybių registro. Likusieji, į kuriuos buvo kreiptasi, oficialiai nereagavo.
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas
Lietuvos partizanų kapelionas
Iki 1990 metų kovo 11-osios 22 metus praleidau lageriuose. Žmonės svajojo apie laisvę ir grįžimą į Tėvynę. Apie Nepriklausomybės Akto paskelbimą išgirdau būdamas Pietų Amerikoje. Paskelbus Nepriklausomybę svarbiausia buvo atgauti Laisvę, o visa kita turėjo išplaukti iš Jos. 1991-ųjų sausį tauta buvo susirinkusi ginti Parlamento, žmonės budėjo naktimis prie laužų, jie buvo pasiryžę žūti, bet nesitraukti. Meldėsi, giedojo. Aš tuo laiku Kaune dirbau kardinolo Vincento Sladkevičiaus kurijos kancleriu. Kardinolas į įvykius nesikišo, iš savo kambario pro langą dažnai stebėjo, kaip prie Rotušės būriuojasi žmonės. Tačiau kardinolo biure jautėme vis kylančią įtampą. Kasdien po kelis kartus į duris beldėsi rusakalbiai vyrai ir prašė padėti susisiekti su disidentais. Jų nepriekaištinga rusų kalba (matyt, būdavo atvykę tiesiai iš Maskvos) ir keistas prašymas nepaliko abejonių, kam jie atstovavo ir ko siekė.
Atgavusi Nepriklausomybę, apgynusi laisvės siekį Sausį, Tauta buvo apgauta. Aš buvau išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą 1991 metų rugsėjį. Atvažiuodavo delegacijos iš įvairių miestų. Žmonės buvo nusivylę dėl to, kad bolševikai vėl kelia galvas, tačiau ne visi Aukščiausiosios Tarybos deputatai norėjo su jais kalbėtis, ką nors paaiškinti, net į Parlamento vidų daugelio neįsileido. Aš ir Zita Šličytė, kaip ir daugelis kitų, išeidavome į lauką, prie dar stovėjusių barikadų, pasikalbėti su žmonėmis, bet padėti jiems beveik niekuo negalėjome.
Prof. Antanas TYLA
Suprantama, dabartinė Rusija – tai ne Sovietų Sąjunga. Tačiau pareiškimai, pateisinantys Baltijos valstybių okupaciją kaip Sovietų Sąjungos vakarinių sienų saugumo stiprinimą, padvelkė imperinio mąstymo gyvybingumu ir nuoseklumu. Gal tokie pareiškimai atsiranda iš istorijos nežinojimo? Dabar Rusija rengiasi iškilmėms – paminėti karo prieš nacių Vokietiją pabaigos 60-metį. Tad norisi pakviesti ir Rusijos gyventojus įsisąmoninti, kokie SSRS nusikaltimai tarptautinei teisei, nusikaltimai žmoniškumui ir kariniai nusikaltimai slypi už sovietinio vakarinių savo imperijos sienų stiprinimo – Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos 1940 metais. Kaip matyti iš V.Putino požiūrio į Sovietų Sąjungos nusikaltimus sulaužant tarptautines sutartis ir brutaliai okupuojant bei aneksuojant Baltijos šalis, Rusija juos pateisina ir tapatina save su tais nusikaltimais. Čia kaip priešingybė iškyla Vokietija ir vokiečių tauta, kuri pajėgia kritiškai vertinti nacių valdžios nusikaltimus. Buchenvaldo konclagerio išlaisvinimo 60-mečio paminėjime Vokietijos kancleris kalbėjo, kad pasaulis negali leisti, jog iš žmonių atminties išblėstų nacių padaryti žiaurumai. Gal ir Rusijai šitaip reikėtų atsiriboti nuo komunistinio imperializmo, konclagerių režimo, surengti bent vieno konclagerio uždarymo paminėjimą, pripažinti sovietinės valdžios tarptautinius nusikaltimus. Galbūt padės kaimynei susivokti ir šis rašinys, kurį parengiau remiantis Lietuvos ir Rusijos istorikų tyrimais apie SSRS karą prieš Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą.
1940 m. birželio 15 d. Lietuvos valstybei ginklu nepasipriešinus, Sovietų Sąjunga okupavo ir aneksavo Lietuvą. Beliko tautai gintis nuo okupantų ir rūpintis valstybės nepriklausomybės atkūrimu. Todėl okupantams teko kariauti jau ne prieš valstybę, bet prieš lietuvių tautą, kuri vadovavosi Vasario 16-osios Akto politine nuostata. Iš esmės tai buvo SSRS karas prieš Lietuvos valstybės piliečius, ginančius savo pilietines teises, kurias jiems suteikė Lietuvos valstybė ir kurias tarptautinėmis sutartimis pripažino visos Europos ir kitų kontinentų valstybės, tarp jų ir nė vienos sutarties nevykdžiusi Sovietų Sąjunga. Labai nedetalizuodami pažiūrėkime, kaip SSRS kariavo prieš Lietuvą.
Į mano rankas pateko „Lrytas.lt“ straipsnis, kuriame rašoma „Šiaulių centre žygiavę pionieriai įsiutino konservatorius“. Tai sukėlė rūpestį ir pasipiktinimą dėl suorganizuotų veiksmų šventės metu.
Kiekvienas doras lietuvis privalo atsakyti į šiuos kaltinimus ir protestuoti. Toks veiksmas įsiutino ne tik konservatorius, bet ir visą Lietuvą. Kokios valstybės tie pionieriai? Tie vaikai nebuvo nei spaliukai, nei pionieriai, nes jie jauni. Be abejo, tai bolševikų okupantų akcija. Kas leido taip vadinamiems spaliukams ir pionieriams žygiuoti su bolševikų atributika laisvos Lietuvos gatvėmis? O jei žygiuotų Hitlerjugend mokiniai, apsivilkę vokiečių uniformomis, tai garsas nuskambėtų net iki Maskvos. Vieni ir kiti okupantai yra tragiškos Lietuvos praeitis. Murzos judėjimas nėra vokiškas. Bet jų pasirodymas kas kartą iššaukia reakciją. O kodėl dabar tyli Murzos šalininkai, Valstybės ir Bažnyčios vadovai ir visi Lietuvos patriotai? Ar jų Šiauliuose jau nebėra? Tai kaip gi jie su raudona vėliava žygiavo miesto gatvėmis?
Laišką į Vakarus 1948-ųjų pradžioje pristatė partizanai Juozas Lukša-Daumantas ir Kazimieras Audronis-Pyplys Popiežiui Pijui XII jį su vertimu įteikė Apaštališkojo Sosto delegatas lietuvių reikalams Vokietijoje kan. Feliksas Kapočius 1948 m. spalio 1 d. Laiškas išspausdintas 1950 metais Šveicarijos žurnale „Anima” ir tais pačiais metais paskelbtas atskirai vokiečių kalba „Notschrei eines sterbenden Volkes“ su rašytojo Edward Schaper įvadu bei leidėjo pabaigos žodžiu. Leidėjas teigė, kad per porą pastarųjų metų persekiojimai, apie kuriuos kalbama laiške, dar sustiprėjo, ir kėlė klausimą, ar ilgai tauta gali ištverti, nes „pagal Sovietų vykdomo masinio naikinimo techniką Lietuvoje, kaip ir visuose europiniuose rytuose, ištuštinta erdvė pripildoma kolonistų iš tolimųjų rytų. Šiuo nauju tautų kilnojimu Sovietų Sąjunga pastūmė ne tik politines, ūkines ir ideologines ribas į vakarinę Europą, bet ir biologines, ir jų ateitis mums šiandien, deja, dar negalutinai paaiškėjus“. Rašytojas E. Schaperis vokiškai kalbančioje Šveicarijoje daugybę savo paskaitų baigė laiško skaitymu. Vokietijoje tais pačiais metais didžioji laiško dalis paskelbta populiariu leidiniu „Hilferuf aus den Wäldern Litauens” (Internationales Comité zur Verteidigung der christlichen Kultur, Bonn). Laiško ištraukos taip pat paskelbtos italų, prancūzų, amerikiečių spaudoje.
Publikuodami šį laišką – tautos šauksmą – norime priminti tiems, kurie jau baigia pamiršti, kas vyko sovietų okupuotame krašte. Laiško tonas leidžia pajusti persekiojamų žmonių ir slėptuvėje rašančių autorių išgyvenimus. Lietuva tuo metu jau išgyveno ne tik šaudymus ir įkalinimus, ne tik patyčias ir ramaus gyvenimo numarinimą, bet ir didžiosios tautos dalies tremtis į Sibirą. Dar viena dalis buvo priversta išvykti, pasitraukti į Vakarus. Skausmas ir ašaros tada liejosi Lietuvoje...
Skaityti toliau: Lietuvos Respublikos Rymo katalikų laiškas Šventajam Tėvui Pijui XII Vatikane
Dr. Vytautas Antanas Dambrava
LIETUVIŲ TAUTOS KELIAS Į TIKRĄJĄ DEMOKRATIJĄ
Į Laisvę fondo Lietuvos filialas
Kaunas • 2002
Redaktorius Juozas Kojelis
Ambasadoriaus dr. Vytauto Antano Dambravos kalba, pasakyta Los Angeles Lietuvių fronto bičiulių politinių studijų savaitgalyje 2001 m. sausio mėn. 27 d.
Dėkoju Los Angeles Lietuvių fronto bičiulių vadovybei bene penktą kartą mane atskraidinusiai dalyvauti Jūsų metiniame Politinių studijų savaitgalyje. Jūsų ryžtas liudija, jog išeivijai labai rūpi gyvybiniai tautos reikalai atsikūrusioje Lietuvoje. Jūsų svarstymai vyksta labiausiai susipratusiame Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių politinių studijų centre, kurio vertę jau seniai pripažino žymiausieji Lietuvių fronto mintytojai. Nurašyk iš lietuviškos politinės veiklos Los Angeles, - ir pamatysi, jog Jungtinėse Amerikos Valstijose politinės veiklos ugnis yra išblėsusi. Tai asmeninis įsitikinimas, rodantis, kaip yra svarbu galimai ilgiau pratęsti Jūsų politinius svarstymus ir iš jų plaukiančią akcijos programą.
Skaityti toliau: LIETUVIŲ TAUTOS KELIAS Į TIKRĄJĄ DEMOKRATIJĄ
tokie turtingi kaip šiandien nebuvome dar niekad bet tokie godūs kaip šiandien taip pat nebuvome dar niekad taip daug drabužių kaip šiandien neturėjom dar niekad bet tokie nuogi kaip šiandien taip pat nebuvome dar niekad taip sotūs kaip šiandien nebuvome dar niekad ir nepasotinami kaip šiandien taip pat nebuvome dar niekad
Formaliai Lietuva savo Nepriklausomybę atkūrė 1990 m. kovo 11 d., tačiau čia tuomet tebešeimininkavo okupacinė kariuomenė, o pasaulio valstybės mūsų Nepriklausomybę pradėjo pripažinti tik po 1991 m. Sausio įvykių. Rusija Lietuvos Nepriklausomybę pripažino 1991 m. liepos 29 d., tačiau jos kariuomenė iškart nebuvo išvesta. Tik prieš dvidešimt metų, 1993 m. rugsėjo 31 d., kai mūsų diplomatų ir trims Baltijos valstybėms palankaus Rusijos prezidento Boriso Jelcino dėka buvo išvesta okupacinė kariuomenė, Lietuva tapo formaliai suverenia, nepriklausoma valstybe. Tačiau ar realiai tapo ir ar gali tapti nepriklausoma šiuolaikiniame pasaulyje Lietuva, dera pasvarstyti.
Priklausomybė nuo sovietinio paveldo
Kovo 11-osios Lietuvai nepriklausomybę atgauti iš Vasario 16-osios Lietuvos dar išlikusio paveldo, iš partizaninio karo aukų, iš galutinai nesužlugdytos Bažnyčios veiklos spėkos dar užteko, tačiau sovietinis paveldas su komunistine partine nomenklatūra niekur nedingo, pasispyriojęs siekiui nepriklausomybę atgauti ir keliskart „persikrikštijęs“, įsitvirtino visose, net aukščiausiose valstybinėse struktūrose. Nomenklatūrai tapo palankūs ir demokratiniai rinkimai į valdymo organus, nes ji turėjo kompetenciją valdyti, kas tokią tikrovę iš tikrųjų ir atitiko. Vasario 16-osios Lietuvos kompetenciją valdyti turėję ministrai, įvairių valstybinių struktūrų vadovai buvo fiziškai sunaikinti ar nuo raudonojo teroro pasitraukę į užsienius, likusi „homo sovieticus“ masė, tapusi demokratijos „patrankų mėsa“, atvėrė kelia į valdžias nuo kolūkio pirmininko iki pirmojo kompartijos CK sekretoriaus. Išliko „telefoninė teisė“ ginti ar globoti komunistinės nomenklatūros narius, savo krėsluose išliko sovietiniai prokurorai ir teisėjai, milicija, persivadinusi policija, išliko, prichvatizavę pramonę ir žemės ūkį, dabartiniai milijonieriai. Ir, jau nebepriklausomai nuo partinės priklausomybės, valdžios veikia sovietiniais metodais, buvę sąjūdininkai ujami ir vejami iš užimamų valstybinių pareigų, o policija tvarkosi su tiesos ir teisingumo siekiančiais piliečiais tarsi sovietinis OMON-as, taip išniekindama valstybės simbolį Vytį ant savo uniformų rankovių.
Politikos apžvalgininkė Inga Volskytė
Kas yra musulmonai?
Galvojate, kad galite atpažinti musulmoną pagal aprangą ar tautybę? Pagalvokite dar kartą. Beveik ketvirtadalis pasaulio gyventojų yra musulmonai. Ir nors kai kurie žmonės klaidingai tiki - jog visi musulmonai yra arabai (arba atvirkščiai) - arabai sudaro tik 18% pasaulio musulmonų. Musulmonų yra visur nuo pat Vakarų Afrikos iki Rytų Europos, Kinijos ir Filipinų, ir jų skaičius Vakaruose vis didėja. Musulmonų yra visų rasių ir odos spalvų, įvairiausių profesijų ir visuomeninių padėčių. Nuo Islamo pradžios jie yra reikšmingai prisidėję prie kiekvienos žmogaus siekimo srities, pradedant tiksliaisiais mokslais, baigiant menu ir humanitariniais mokslais. Šiandieniniame „pasauliniame kaime“ nėra tokios vietos žemėje, kur jie nedarytų įtakos. Be to, nepaisant žiniasklaidos šališkumo, didžioji dauguma musulmonų gyvena stabiliose, mylinčiose šeimose ir neturi nieko bendra su terorizmu ir kitais prievartos aktais.
Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti
(Jn 15, 13)
Atgavę nepriklausomybę nedaug pasidžiaugėme laisve. Partizanams dar nepastatytas paminklas. Per televiziją, spaudoje ir gyvu žodžiu niekinama mūsų kova ir kovotojai. Valstybės saugumo organai tyli tarsi jų nėra. Kas tik nori, gali nebaudžiami falsifikuoti mūsų istoriją ir laisvės kovotojus. Jau 23 metai kaip gyvename tarsi laisvą gyvenimą. Nebėra senųjų klasikų rašytojų, nebėra lietuviškų dainų, kurios lengvina lietuvių dalią ir skatina kūrybinį darbą. Visur tik kalbos apie ekonomiką, tarsi mes gyventume marksistinėje valstybėje.
Įsigalėjo alkoholizmas. Žmonės prageria savo ir savo vaikų sveikatą ir protą. Geria net mokinukai. Paskutiniais okupacijos metais vienam žmogui tekdavo 12 1 degtinės, o dabar 20 1. Bet šito pavojaus beveik niekas nemato. Narkotikai, vagystės išaugo. Atsirado šimtai milijonierių. Ar gali sąžiningai dirbantys žmonės būti milijonieriai. Šeimos išsiskiria. Po Lietuvą marširuoja gėjai, kurių tikslas yra sugriauti šeimas ir išniekinti sūnus ir dukras. Šiemet gėjų apsaugai Vilniuje išleista (vien policijai, kuri gynė įsiveržusius užsieniečius nuo pasipiktinusios tautos) 200 tūkst. litų, o kiti tvirtina, kad net du ar keturis kartus daugiau.
Virš vienintelio išlikusio Lietuvos katalikiško laikraščio „XXI amžius“, einančio jau 24 metus nuo valstybinės nepriklausomybės atsikūrimo ir Bažnyčios išsivadavimo iš ateistinio režimo priespaudos, iškilo grėsmė. Sis periodinis leidinys, garbingai pratęsęs prieškarinės Lietuvos ir sovietinio pogrindžio katalikiškos spaudos tradicijas būti ištikimu ir entuziastingu Katalikų Bažnyčios talkininku pačių dramatiškiausių išbandymų akivaizdoje, nors „niekada negalėjęs džiaugtis lengvu gyvenimu“, dabar yra išties atsidūręs ypač sunkioje situacijoje. Kaip rašoma rugsėjo 6 dieną paskelbtame „XXI amžiaus“ darbuotojų kreipimesi į savo skaitytojus, dėl susidariusių aplinkybių, ypač dėl lėšų stygiaus, „artėja galbūt neišvengiamas laikraščio uždarymas“. Todėl susirūpinę dėl katalikiško laikraščio likimo jo darbuotojai prašo supratimo, solidarumo, pagalbos ir aukų, kad būtų išgelbėtas šis vienintelis Lietuvoje katalikiškas spausdintas laikraštis su svarbiausiais katalikiškai žiniasklaidai iškeltų informacinių, evangelizacinių ir pastoracinių uždavinių atlikimu.
2013 m. gegužės 30 d. vykusiame posėdyje Alytaus miesto savivaldybės taryba nusprendė suteikti miesto garbės piliečio vardą Lietuvos kariuomenės pulkininkui Domininkui Jėčiui (po mirties) už veiklą, siekiant išsaugoti ir atkurti Lietuvos valstybingumą. Plk. Domininkas Jėčys gimė Biržų krašte, tačiau nuo 1936 m. jo gyvenimas, tarnyba ir veikla susijusi su Alytumi:
- nuo 1936 02 04 tarnavo Alytaus apskrities komendantūroje karininku šaulių reikalams, vėliau buvo XIX Alytaus šaulių rinktinės vado pavaduotojas;
- nuo 1940 06 28 perkeltas į Seinų komendantūrą ir paskirtas Seinų apskrities kariniu viršininku, atsisakęs Lazdijų aps. LKP(b) komitetui perduoti šaukiamojo amžiaus vyrų sąrašus ir vengdamas suėmimo 1941 05 15 iš karinės tarnybos pasitraukė, slapstėsi;
Skaityti toliau: Gintaras Lučinskas. „Už Dzūkų šalelę paguldė galvelę“
Šventas pavasario rytmetis Klonio gatvėje. Saulė teka. Tai gražiausias gamtos reiškinys Kūrėjo padovanotas žmogui. Bunda gamta, bunda žmogus, paskutinius sapnelius sapnuoja vaikeliai. Ir štai šiame fone siaubo pasakos siužetas. Piktoji ragana užburia motiną, išplėšia širdį - dvasios buveinę, įjos vietą įmeta akmenį ir sukuria planą klastingam apsilankymui pas dukrelę, kad šturmu ją pagrobti iš senelių. Mergytei pas senelius buvo suteikta rami pastogė trūkinėjant ryšiams su motina.
Toliau iš pasakos žanro tenka grįžti į tikrovę, nes pasakos su dviem šimtais ir keturiasdešimčia „razbainykų“ neteko girdėti. Visi ginkluoti ir kaukėti, su dujom ir elektrošoku, su pjūklais metalui ir laužtuvais, su šunimis.Tai beširdės „motinos“ palyda su ragana priešaky. Jos džiūgauja sumanymo klaikybe. Mačiusieji „razbainykų“ siautėjimą stebėjosi ir teiravosi kas leido įvykti tokiai beprotybei. Deja, prezidentė „razbainykų“ neatpažino. Nežinojo nei Seime nei teisėsaugos tarnybos kam paliepus jie čia atvyko. Pasirodo ir juos visus užbūrė ragana Vaicekauskienė, kuri dabar ir valdo Lietuvą.
Gegužės septynioliktąją kaip neteisybės pavyzdį ilgai minės Lietuva. O reikėjo tiek nedaug, kad tai neįvyktų - darbą reikėjo pradėti malda. Tai būtų buvusi paskutinė minutė motinai paklausti savęs: „Ką gi aš darau?“ Juk iš išgąsčio vaikeliams ir širdelės plyšta arba nuomario liga nepagydomai susergama. Kepures , o gal ir kaukes būtų nusiėmę „razbainykai“ ir juos būtų atpažinęs Dievas ir būtų atsiuntęs žinią, kad jie esą vyrai, tėvai ar broliai, kad jų šventa pareiga ginti, o nepulti. Deja, ne meilės ir ne teisybės vardan vyko ši šėtono puota. Tai ne motina iš globėjos glėbio plėšė mergaitę.Tai įtariamoji teismo procese, kurį vilkinant, į vežimą pastatytą prieš arklį, kraunami liudininkai ir įkalčiai, kad paskardėn netyčia nugarmėtų... Baisiausia, kad į šį vežimą įsodintas vaikas!
Justinas Marcinkevičius
Dainos apie kelią
Kad atsikeliu–
Dangų paremtų.
Kad prakalbėtų –
Daug pasakytų.
1
Per kaimą kelias ėjo
Su kryžium ant pečių.
Jis vasarą dulkėjo
Nuo ratų ir pėsčių.
O rudenį pakumpęs ...
Tapnojo atkakliai.
Kabino purvą klumpės,
Pristodavo arkliai.
Šiandien,
Lenino gimimo dieną,
visą dieną apie jį galiosiu:
peržiūrėdamas rytinį laikraštį,
apie jį galvosiu;
imdamas į ranką duonos riekę,
apie jį galvosiu;
palydėdamas dukrelę į mokyklą,
apie jį galvosiu;
ir matydamas:
kaip stato naują namą,
apie jį galvosiu;
kaip aukštai virš miesto
skrenda reaktyvinis lėktuvas,
apie jį galvosiu;
kaip šeima į naują butą kraustosi
ir sunkvežimy
moteris prilaiko fikusą -
jo lapai
tartum vėliava plevena,
apie jį galvosiu;
Skaityti toliau: Justinas Marcinkevičius. Šiandien - Lenino Gimimo Dieną
Skaityti toliau: Zigmas Zinkevičius. Apie išsigimusį kosmopolitizmą Lietuvoje: kur jis mus veda
Akad. prof. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius
Mes susipažinome apie 1950 m., kai a. a. Justinas Marcinkevičius įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos, o aš, tik ką baigęs tas studijas, buvau paliktas Universitete dėstyti. Jis už mane buvo 5 metais jaunesnis. Skaičiau lietuvių dialektologijos, istorinės gramatikos ir kitas kalbines disciplinas. Savo studentus gerai pažinojau.
Studijos universitete tada nė iš tolo nepriminė dabartinių. Svarbiausias studentų rengimo tikslas buvo jų komunistinis auklėjimas ir ištikimybės komunizmui ugdymas. Visa kita, taigi ir mokslas – antraeiliai dalykai. Dėl to visagaliai partorgai ir komsorgai siautėjo be perstojo. Atviruose partijos ir komjaunimo susirinkimuose būdavo koneveikiami dori, mokslo siekiantys dėstytojai ir studentai vien dėl to, kad jų pažiūros neatitiko bolševikų „tikėjimo“. Demagogija liejosi per kraštus. Reikėjo „tikėti“ prievarta diegiamomis, svetimųjų ideologų primestomis dogmomis, tariamais socializmo dėsningumais, iškreiptu pažangos supratimu. Skelbiami lozungai ir gyvenimo realybė skyrėsi kaip dangus nuo žemės. Abejoti bolševizmo „tiesomis“, juo labiau viešai reikšti savo abejonę, buvo nevalia, privalėjai „tikėti“. Jaunimo idėjinis nuodijimas neturėjo ribų.
Skaityti toliau: Atsiminimai apie poetą Justiną Marcinkevičių: jo asmenybės dvilypumas
Talkininkai okupantams - KGB rezervo karininkai
Skaityti toliau: Talkininkai okupantams - KGB rezervo karininkai
Pokaryje su Lietuvos partizanais buvo kovojama įvairiais būdais.
Bet buvo išskirtinė grupė žmonių, smurtavusių prieš gyventojus. Tie vadinamieji žmonės buvo stribai – vietiniai okupanto kolaborantai, plėšę ir žudę brolius lietuvius.
Apie jų veiklą okupuotoje Lietuvoje rašoma A.Kašėtos, B.Ulevičiaus, N.Gaškaitės ir D.Kuodytės knygoje „Lietuvos partizanai“:
„Vos atvykęs į Lietuvą, 1944 07 27 LSSR Vidaus reikalų komisaras J.Bartašiūnas Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose įkūrė naikintojų batalionus po 150 asmenų. Šių batalionų viršininku paskirtas papulkininkis I.Eismont – Glazunov. Apskrityse kuriamų naikintojų būrių viršininkais tapo NKVD viršininkai, pavaduotojais – KP(b) apskričių komitetų darbuotojai.
Lietuvos patriotai ir Laisvės kovotojai!
Piktos jėgos ir vėl okupuoja mūsų Tėvynę.
Šių metų liepos 27 diena buvo tragiška Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Valdžia (Prezidentė, Seimas ir Ministrų kabinetas) leido Vakarų ištvirkėliams, taip vadinamiems gėjams, laisvai siausti Vilniuje. Jie savo manifeste skelbė, kad sugriaus mūsų šeimas ir ištvirkinsvaikus. O šeima juk yra valstybės pagrindas. Taigi, taip atvirai neveikė net ir bolševikai. Tik dora tauta gali išlikti ir kurti šviesesnį Rytojų.
Aiškesnio priešo kaip dabar nėra ir nebus. O Valdžia šito pavojaus nepastebi. Sumobilizavo šimtus policininkų su fotoaparatais ir ginklais. Šlaistėsi Gedimino prospekte. Policijos mašinos važinėjo su įjungtais signalais. Centrine gatve jodinėjo raitoji policija. Dangų raižė policijos malūnsparnis. Čia pat meldėsi žmonės prie Arkikatedros. Visi buvo susirūpinę Tautos ateitimi.
O juk galėjo tikinčiuosius pakviesti maldai ir į Katedrą.
Ir vėl nauji dideli pavojai Lietuvai... Daugelis ją šmeižia Lietuvoje ir užsienyje. Trimituoja, kad Lietuvoje nėra jokių tautinių ir ideologinių mažumų laisvės. Dabartinis gyvenimas liudija, kad tautinės, ideologinės mažumos ir nusikaltėliai Lietuvoje turėjo daugiausiai laisvės. Kiek daug Europoje buvo nubausta už kolaboravimą su vokiečiais. O Lietuvoje nenukentėjo nė vienas tardytojas, prokuroras ar teisėjas. O nusikaltimai Lietuvoje buvo padaryti dideli. Tauta neteko beveik trečdalio savo gyventojų. Vien miškuose žuvo apie 22 tūkstančius partizanų. Išvargę žmonės paliko savo bylą spręsti Dievui. Nusikaltėliai pamatę, kad jų niekas nepersekioja, bandė įtikinti kitus, kad krikščionys yra silpni. Mus nustebino vienas straipsnio teiginys, kad Prancūzijoje Arkango meras Jan Michel Koleau atsisakė patvirtinti dviejų gėjų moterystę. „Būdamas katalikas atsisakiau tuokti gėjų porą. Man santuoka yra moters ir vyro santuoka, turint tikslą gimdyti vaikus. Ta lygybės parodija – didelė melagystė. Geriau jau rinktis kartuves nei nusileisti“ – sakė J. M. Koleau.
Ar turėjo kitą pasirinkimą krikščionis? Ir jo laukia 5 metai laisvės atėmimo ir 75 tūkstančiai eurų baudos.
Ta pačia proga siūlau paskaityti Daliaus Stanciko straipsnį „Grįžtam į krikščionių persekiojimo laikus?“ („Katalikas“, 2013 07 19). Gyvenime pilna įvairių klaidingų idėjų ir pavyzdžių, todėl eiliniam žmogui sunku susiorientuoti. Šį žurnalisto Daliaus Stanciko straipsnį turėtų paskelbti visose bažnyčiose.
Gaila, kad nežinom šito sąmoningo kataliko adreso. Norėtume padėkoti jam už krikščionišką drąsą ir gražų pavyzdį. Labai prašytume Paryžiaus lietuvių bendruomenę, kad jie surastų šį garbingą žmogų ir padėkotų jam Lietuvos vardu.
Sunku patikėti, kad tai nešališkiausio Lietuvos politikos apžvalgininko tekstas. Tačiau patikėti tenka, kai pamatai, kad jis vis dėlto pajungtas vienam principui – asmens, o ne tautos teisių gynimui. Tad kalbėti tenka ne tiek apie homoseksualus, kiek apie konceptualinio pobūdžio problemą.
Jau daug kartų esu siūlęs išsiaiškinti ir apsispręsti, kur ir kaip gyvename – pagal Kovo 11-ąją atkurtos valstybės Konstituciją ar kitą, pavyzdžiui, Europos Sąjungą kuriančią Lisabonos sutartį. Tai padaryti būtina: Kovo 11-ąją atkurta valstybė gyvenimą reglamentuoja 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri pati gana fundamentaliai akcentuoja asmens teises ir laisves, bet vis dėlto subordinuoja jas tautos gyvenimui; nuo 2004 m. gegužės 1-osios Lietuvos valstybei įsigalioję Žmogaus teisių deklaracija pagrįstos Lisabonos sutarties reikalavimai tautos kaip kriterijaus nebemini.
K. Girniaus rašinys paremtas būtent Lisabonos sutarties Lietuvai implikuojama juridika ir visiškai nekreipiama dėmesio į Lietuvos 1992 m. Konstituciją, kuri mums tebetvirtina, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, suverenitetas priklauso Tautai, o Valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Taigi Lietuvos homoseksualai yra ne šiaip jau neaiškios teisinės sistemos, ir net ne Europos Sąjungos piliečiai, o visų pirma Lietuvos valstybės piliečiai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Todėl dar kartą, nes tai svarbu aiškinantis iš mąstysenos skirtybių einančias išvadas: Lietuvos homoseksualai yra Lietuvos teisinės sistemos objektai, nes jeigu ne jos, tai taip ir sakykime: Europos Sąjungos.
JAV PREZIDENTO GEORGE BUSH’O KALBA
Vilnius, Rotušės aikštė, 2002 lapkričio 23
Ačiū už jūsų draugystę. Man garbė būti kartu su kt. Prezidentais ir dėkoju, kad jie atvyko. Laurai ir man yrą garbė praleisti su jumis šią dieną Tai yra svarbi diena Lietuvos istorijoje ir Baltijos valstybių istorijoje, NATO istorijoje ir Laisvės kovų istorijoje. NATO valstybės atvėrė Lietuvai ir kitoms šešioms demokratinėms Europos valstybėms duris į Aljansą. A Džiaugiamės galėdami pakviesti Lietuvą į didžiąją Šiaurės Atlanto sąjungą. Daug žmonių abuojo, ar ši šalis atgaus laisvę, tačiau JAV visada pripažino tik nepriklausom^Lietuvos valstybę. Tikėjome, kad šis žemynas nebus padalytas per amžius, žinojome, kad bus panaikintos dirbtinės padalinimo linijos, kurias sukūrė diktatoriai. Šiandien susiskaldymas jau praeityje.
B u v. JAV Prezidentui
Mr. Ronald Reagan
11000 Wilshire Blvd.
Beverly Hills, Ca
Pone Prezidente,
Dėkoju Dievui, Jums ir geriesiems mano tautiečiams už sudarytą progą pernai rugpjūčio 22 d. susitikti su Jumis Los Angeles. Pusvalandis, praleistas Jūsų darbo kambary, paliko visam gyvenimui neišdildomą įspūdį. Turėjau laimės sutikti dvi didžiausias šių dienų asmenybes: Romos Popiežių Joną Paulių II-ąjį ir JAV Prezidentą Ronald Reagan.
Nesenai per Amerikos televiziją pasakyti Jūsų žodžiai sovietams: “ Palikite Pabaltijo tautas.... Dėl to yra atėjęs laikas Tarybų Sąjungai sugrąžinti Pabaltijo kraštams laisvę, leisti jiems savarankiškai gyventi”, iš naujo sukėlė Pabaltijiečių širdyse, gyvenančių savo okupuotoje tėvynėje ar komunistų genocido išblaškytų po visą pasaulį, didį džiaugsmą ir moralinį padrąsinimą tęsti savo šventą kovą demokratinėmis priemonėmis už laisvę ir nepriklausomybę iki visiškos pergalės. Jūsų moralinė parama šiuo kritišku metu Pabaltijiečiams, kada šios trys tautos gyvena netikrume ir baimėje, bijodamos, kad iš naujo gali pasikartoti kruvini Gruzijos ar Azerbaidžiano įvykiai jų tėvynėje, yra nepaprastai svarbi.
Brigados generolas
ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS
1918 03 06—1957 11 29
Visiškai slaptai
AKTAS
1956 m. spalio 15d., Vilnius
Mes, žemiau pasirašę gydytojų komisija, kurios sudėtyje LTSR MVD kalėjimo Nr. 1 chirurginio skyriaus vedėja vyr. ltn. E. A. Lagoiskaja, chirurgas konsultantas V. S. Vorobjov, san. dalies viršininkas kpt. Kuzmin surašėme aktą apie tai, kad:
Kalinys Ramanauskas Adolfas, Liudviko g. 1918 m. pristatytas į kalėjimo Nr. 1 chirurginį skyrių 1956 m. spalio 12 d. 16 val. 30 min. itin sunkioje būklėje.
Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški visų kūno galūnių raumenų traukuliai.
Pulsas vos juntamas, minkštas kr. spaudimas 60/40 mm Hg. Ligonis visas kruvinas. Lytinių organų srityje masyvus raištis persisunkęs šviežiu raudonu krauju, nuėmus raištį pastebėti didžiuliai kraujo krešuliai, ant mašnos - plati plėštinė žaizda, padengta kraujo krešuliais.
Skaityti toliau: Brigados Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1918 03 06-1957 11 29
Lietuvių Tauta po ilgos ir kruvinos bolševikų okupacijos atgavo Laisvę (neteko beveik trečdalio savo gyventojų). Atgavus Laisvę neturėjo nei dienos be grasinimų ir piktų linkėjimų. Nedavė nė vienos valandėlės mūs Tėvynei atsikvėpti.
Liepos 27 d. kyla naujas milžiniškas pavojus - 800 Vakarų gėjų arba ištvirkėlių rengiasi Vilniaus okupacijai. Dabar visus pavojus sukelia Lietuvai arba bolševikai, arba masonai. Gėjai yra tik jų veiklos instrumentas. Iki šiol Lietuvoje nutylima apie bolševikų sušaudytus 17 ministrų, kitus numarintus kolchozuoze, 8 majoro Jono Bulvičiaus bendražygius, 9 generolus, 2 vyskupus ir daugelį kunigų. Vardan Tėvynės Laisvės kentėjo ir žuvo beveik trečdalis Lietuvos gyventojų. 22 tūkstančiai partizanų žuvo Lietuvos miškuose. Kiti pateko į nelaisvę ir buvo sušaudyti. Tai liudija parašai ant buvusių saugumo rūmų pamatų. O kur dar politiniai kaliniai?
Štai ką gėjai skelbia savo 1987 m. išspausdintame žurnalo “Gėjų bendruomenės naujienos” manifeste "Gėjų revoliucionieriai" :
"Šeima yra melo, išdavystės, vidutinybių, veidmainystės ir smurto židinys, todėl ji bus panaikinta. Šeima tik slopina vaizduotę ir pažaboja laisvą valią, todėl ji turi būti likviduota. Genetinėse laboratorijose bus pradėti ir išauginti tobuli berniukai. Jie augs komunose, prižiūrimi ir bei auklėjami homoseksualių eruditų".
Dar turi tiek daug padaryti
Balandžio 17-ąją Benediktas XVI šventė savo 83-iąjį gimtadienį. Rytoj sukaks penkeri metai, kai jis pradėjo eiti popiežiaus pareigas. Nors šį jubiliejų temdo nėšio pstantis skandalas dėl dvasininkų vykdyto vaikų seksualinio išnaudojimo, palaimintojo vardą pasirinkęs Katalikų bažnyčios vadovas nesieja kunigų, pedofilų su tikėjimu ir iš visos širdies ragina tikinčiuosius plačiai atverti duris Kristui.
2005 metų balandžio 19 dieną Vatikane iš kamino pasirodę balti dūmai pranešė, kad katalikai turi nanją popiežių, ir netrukus pasirodė juo išrinktas vokietis Josephas Ratzingeris. Kreipdamasis j susirinkusią minią Benedikto XVI vardą pasirinkęs Bažnyčios vadovas sakė: „Kardinolai išrinko mane, paprastą ir kuklų Viešpaties vynuogyno darbininką, kuris turės pakeisti didįjį popiežių Joną Paulių II. Mane guodžia faktas, kad Viešpats žino, kaip dirbti su neadekvačiais įrankiais.“
Mus moko JAV katalikų vyskupai
Remdamiesi Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo tradicija, kurios ištakos glūdi evangeliniame Kalno pamoksle, o naujiesiems laikams pritaikytos nuostatos pirmą kartą suformuotos popiežiaus Leono XIII 1891 metų enciklikoje „Rerum novarum“, beveik visų šalių vyskupai svarbių valstybei parlamento ar prezidento rinkimų išvakarėse paskelbia savo socialinį kreipimąsi į tikinčiuosius rinkėjus. Taip ganytojai nori priminti visiems Bažnyčios nariams, kad per šį rimtą pilietiškumo išbandymą jie turi būti vieninga „sąžinės bendruomene“, o ne įvairių, dažnai viena kitai prieštaraujančių interesų grupių veikėjais ar paklusniais vykdytojais.
Vyskupų priešrinkiminis kreipimasis pirmiausia yra paraginimas visiems katalikams rinkėjams, kad jie rimtai įvertintų kiekvieną kandidatą, kiekvienos partijos rinkimų programą, vadovaudamiesi pateiktais krikščioniško mokymo principais - bendruoju gėriu, pagarba žmogaus gyvybei, orumui ir žmogaus teisių gynimui. Kreipimasis taip pat yra reikšminga sielovadinė direktyva, skirta parapijų klebonams, visiems kunigams bei Bažnyčios socialiniams darbuotojams ir katalikiškų organizacijų aktyvistams, kad jie patys išsiaiškintų ir padėtų visiems tikintiesiems susiorientuoti atskirti esminius dalykus nuo lengvabūdiškų pažadų ir vilionių. Dėl to neretai specialios komisijos parengtas vyskupų kreipimasis (pavyzdžiui, toliau aptariamas JAV vyskupų konferencijos laiškas „Tikinčiųjų pilietiškumas: pilietinė atsakomybė naujajam tūkstantmečiui“) paskelbiamas prieš kelis mėnesius ar net metus iki rinkimų ir išsamiai aptariamas kunigų susirinkimuose, kitų pastoracinių darbuotojų seminaruose, apie jį rašoma katalikiškoje spaudoje. Pagaliau, kreipimasis yra skirtas patiems politikams ir partijoms, kad jos žinotų, ko nori Bažnyčia, o jeigu patys politikai yra tikintys, katalikai, - kad paklaustų savo sąžinės, ar jų veiksmai ir programinės nuostatos tikrai yra krikščioniškos.
Gresiantys Lietuvai pavojai ir išeities ieškojimas
Mūsų dienų gyvenimo patirtis liudija, kad ekonominis ir dvasinis gyvenimas eina žemyn. Lietuvai vėl iškyla Hamleto klausimas: būti ar nebūti.
Reikalinga kova už tolimesnį tautos išlikimą. Siūlome:
1. Kiekviena šeima privalo turėti Lietuvos vėliavą - trispalvę ir nurodytu laiku ją iškelti. Deja, paskutiniu laiku kai kurie seimūnai vėliavą nuvertino, reikalaudami ją kelti tik Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją.
2. Kiekvieno patrioto bute turi kabėti Lietuvos herbas - Vytis.
3. Pabrėžiant Lietuvos Laisvės kovų svarbą, turi kabėti ir ketvirtojo Lietuvos prezidento, buvusio partizanų vado, generolo Jono Žemaičio - Vytauto portretas.
Šiuos atributus galima nesunkiai surasti ir įsigyti.
Moralinis-dvasinis nusiteikimas:
1. Kiekvieno kataliko namuose turi būti didelis kryžius.
2. Kiekvienas katalikas turi turėti asmeninį rožančių ir maldaknygę, o kiekviena šeima -Šventąjį Raštą. Šiuo metu yra išleistas visas Šventasis Raštas ir atskirai - Naujasis Testamentas. Jis tekainuoja tik 13 litų. Jei yra galimybė, būtina įsigyti platųjį Katekizmą. Šiuos leidinius būtina laikyti pagarbioje vietoje, pvz. bufete vietoj stiklelių.
Skaityti toliau: Gresiantys Lietuvai pavojai ir išeities ieškojimas
Ir grūmės tūkstančiai narsiausių vyrų - kad žemė ši vadintųs Lietuva
•Kiekvienas žmogus turi savo išrinktąją tautą - tėvynę.
•Klajokliai arijai atėjo į Pabaltijį iš Azijos. Jų protėviai gerbė amžinąją ugnj -Dievo jėgą. Prijaukino žirgą.
•Paseno šimtmečiai istorijoj, besisupdami laiko sūpuoklėse. Dar nesugalvotais vardais tekėjo upės, dar šitos žemės niekas tėvyne nevadino.
•Lietau, aplyki dykumą. Per daug tavęs čionai. Tėvynės vardą išlijai tu iš apsiniaukusio dangaus.
• Ir atradom išridentą ant jūružės kranto gintarinį lobį.
•Klajojo gintaras pasauly ir skelbė mūsų žemės vardą, nunešė Graikijai.
• Gūdžioj miškų gelmėj aras Lizdeiką išaugino savo lizde tarp erelių. Kūreno šventą ugnj jis po ąžuolo šakom ir Viešpatį garbino.
Skaityti toliau: Ir grūmės tūkstančiai narsiausių vyrų - kad žemė ši vadintųs Lietuva
Puslapis 1 iš 2
Atsisiųsti PDF bylą
