NUOSTABŪS ĮVYKIAI
PARAŠĖ TĖVAS PAUL O’SULLIVAN
VERTĖ KUN. J. PETRAITIS, MIC.
Išleido Tėvai Marijonai
Spaudė „Draugas” 1959 m.
NIHIL OBSTAT
Joanes Stankevičius
IMPRIMATUR
Albertus G. Meyer, S.H.D., S.S.L.
Arciepiscopus Chicagensis
Chicagiae, die 30 Maii, 1959
Nuostabūs šventojo Jėzaus Vardo įvykiai
Nuo pat kūdikystės dienų dažnai girdime šventąjį Jėzaus Vardą, o neretai ir mes patys jį kartojame. Gaila, tačiau, kad tiek daug katalikų nežino didžių šio šventojo Vardo stebuklų!
Norėčiau paklausti, mielas skaitytojau, ką žinai apie Jėzaus Vardą? Tiesa, žinai, jog tai šventas Vardas ir kad privalai su pagarba nulenkti galvą, kai tą šventą Vardą tari. Labai gerai. Tačiau to permaža. Toks žinojimas, nors ir geras, tačiau tėra tik lyg žiūrėjimas į užverstą knygą, tik žvilgterėjimas į knygos pavadinimą, neturint jokio supratimo apie nepaprastiai puikias tos knygos mintis.
Net ir tada, kai tariate bei kartojate Jėzaus Vardą, dar nieko nežinote apie paslėptus jame turtus.
Iš tikrųjų šis dieviškasis Vardas yra didžių turtų kasykla, aukščiausio šventumo šaltinis ir didžiausios laimės paslaptis, kokią tik šioj žemėj mirtingas žmogus gali patirti.
Pamaldumas į šventąjį Vardą yra taip lengvas, jog visi be išimties gali jį praktikuoti. Šis pamaldumas nereikalauja ypatingo atsidėjimo ar laiko taip, kad net ir labiausiai užimtas žmogus gali juo naudotis.
Be to, šis pamaldumas yra taip galingas ir patikimas, jog niekad neapvilia sielos, kuri su tikru pasitikėjimu kreipiasi į Jėzaus Vardą ir visad patiria stebėtinų dalykų. Tas pamaldumas guodžia net ir labiausiai nuliūdusias širdis bei didžiausius nusidėjėlius, ir iš jų padaro galiūnus bei šventuosius. Tas pamaldumas išprašo mums įvairiausių malonių ir palaimų tiek dvasiniuose, tiek ir žemiškuose mūsų reikaluose.
Tačiau tam reikalingos dvi sąlygos: 1. Turime aiškiai suprasti begalinę Jėzaus Vardo vertę.
2. Turime įprasti tą šventą Vardą dažnai ir prasmingai vartoti. Tai nėra sunku, o kiek tačiau teikia žmogui begalinio džiaugsmo, paguodos ir palaimos!
Jėzaus Vardo reikšmė
Pirm visko Jėzaus Vardas yra tikriausia malda. Pats Kristus yra iškilmingai pažadėjęs, jog ko tik prašysime Jo vardu dangiškąjį Tėvą, Jis mums duos, nes Dievas visad ištikimas savo pažaduose. Todėl, ko tik prašom dangaus Tėvą Jėzaus vardu, galim pilniausiai pasitikėti, kad būsim išklausyti. Dėl tos pačios priežasties ir Bažnyčia savo maldas visad užbaigia žodžiais: “Per Jėzų Kristų”, kas priduoda maldai naują, dievišką galią.
Tačiau Jėzaus Vardas yra dar šis tas daugiau.
Kiekvieną kartą, kai tariame Jėzaus Vardą, suteikiam Dievui begalinį džiaugsmą ir garbę, nes Jam aukojame Jo dieviškojo Sūnaus begalinius nuopelnus.
Kiekvieną kartą, kai tariame Jėzaus Vardą, gaunam beribių Dievo malonių, nes Dievas niekad neatsilygina mažiau, negu Jam aukojome.
Kiekvieną kartą, kai tariame Jėzaus Vardą, laimime 300 dienų atlaidų, kuriuos galime paaukoti skaistyklos sieloms, palengvindami jų kančias ir daugelį iš jų ten išvaduodami. Racc. 113. (S. P. Dec. 9, 1933). Tokiu būdu tos sielos tampa mūsų geriausiais draugais danguje ir nuolat melsis už mus su nepaprastu uolumu.
Kiekvieną kartą, kai tariame Jėzaus Vardą, išreiškiame tobulą meilės aktą, nes dangaus Tėvui aukojame begalinę jo dieviškojo Sūnaus meilę, lyg ji būtų mūsų pačių. Gi tobulos meilės aktas turi neapsakomos vertės.
Kiekvieną kartą, kai tariame Jėzaus Vardą, savo sielose sustipriname dieviškąsias tikėjimo, vilties ir meilės dorybes. Mūsų tikėjimas tampa gyvesnis, pasitikėjimas Dievu didesnis, o meilė karštesnė.
Šventasis Jėzaus Vardas apsaugo mus nuo neapskaičiuojamų blogybių ir pavojų, išgelbsti mus nuo velnio galybės, kuris nuolat stengiasi mums kenkti.
Jėzaus Vardas palaipsniui pripildo mūsų širdis ramybe ir džiaugsmu.
Jėzaus Vardas suteikia mums tiek jėgų, jog mūsų kentėjimai pasidaro lengvi ir nesunkiai pakeliami.
Ką turime daryti?
Šv. Povilas liepia visa, ką darome, daryti Jėzaus vardu. “Taigi, ar valgote, ar geriate, ar ką kita darote, visa darykite mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.”
Tokiu būdu kiekvienas veiksmas tampa meilės ir nuopelnų aktu, o mes gaunam Dievo malones ir pagalbos visus savo veiksmus atlikti gerai bei tobulai.
Todėl turime ko labiausiai stengtis įsigyti įprotį tarti šventąjį Jėzaus Vardą su meile ir pagarba labai dažnai ir tai kiekvieną dieną, kai rengiamės, dirbame, ilsimės, vaikščiojame, o ypatingai nuliūdimo valandose, namie, kelionėj, svečiuose, bažnyčioj, esant sveikiems ir ligoj — žodžiu, visad ir visur.
Nėra nieko lengvesnio už šį pamaldumą, jei tik praktikuojam jį iš visos širdies. Šventąjį Jėzaus Vardą galime kasdien ištarti daugybę kartų su nuoširdžia meile ir pilniausiu pasitikėjimu!
Atminkime, jog kiekvieną kartą, kai tariame Jėzaus Vardą, 1) darome didelę garbę Dievui; 2) gaunam didžių malonių ir 3) pagelbstim skaistykloj kenčiančioms sieloms.
Dabar paminėsime keletą pavyzdžių, kad pilniau galėtume suprasti šventojo Jėzaus Vardo galingumą.
Pasaulis išgelbėtas per šventąjį Vardą
1274 metais pasauliui grasino didžios blogybės. Žiaurūs priešai puolė Bažnyčią iš lauko ir vidaus. Pavojai buvo taip dideli, jog tuolaikinis popiežius Grigalius X jautė reikalą sušaukti vyskupų suvažiavimą Lijono mieste,
Prancūzijoj, kad galima būtų bendrai aptarti esamą padėtį ir surasti geriausias priemones visuomenės išgelbėjimui iš nuolat grasinančių ir artėjančių pavojų bei griuvėsių. Tarp daugybės pasiūlytų priemonių popiežius ir vyskupai parinko tą, kuri, jų nuomone, atrodė esanti lengviausia ir sėkmingiausia, būtent dažną šventojo Jėzaus Vardo kartojimą.
Šv. Tėvas maldavo tada pasaulio vyskupus ir jų kunigus šauktis Jėzaus Vardo ir skatino žmones sudėti visą savo viltį bei pasitikėjimą šiame, visų galingiausiame, Jėzaus Varde, dažnai jį kartojant su beribiu pasitikėjimu. Popiežius paskyrė vienuoliams Domininkonams misiją, kad jie savo pamoksluose, ir tai visuose kraštuose, ypatingai skelbtų šventojo Vardo galybę. Šią garbingą užduotį Domininkonai atliko su dideliu uolumu bei pasišventimu.
Pranciškonai pritarė ir ištikimai sekė Domininkonų pavyzdžiu. Šv. Bernardinas Sienietis ir šv. Leonardas iš Porto Maurizio buvo uoliausiu šv. Jėzaus Vardo apaštalai.
Jėzaus Vardo skelbėjų pastangos buvo apvainikuotos tokiu pasisekimu, jog Bažnyčios priešai tapo parblokšti, o pavojai, kurie visuomenei taip grasino, visiškai pranyko. Ir vėl pasauly įsiviešpatavo tikroji taika ir ramybė.
Šioji pamoka mums irgi labai svarbi, nes ir dabartiniai laikai yra baisūs: tiek pasauly kentėjimų, tiek kraštų bedieviškoj vergijoj, o ir šiaip visur — begalės įvairiausių blogybių.
Kaip žinome, šiais laikais nėra tokios galingos valstybės ir nėra tokios išmintingos valdžios, kuri pajėgtų išgelbėti šių dienų pasaulį iš minėtų sunkenybių bei vargų ir blogybių. Tad lieka tik viena ir tai vienintelė priemonė — malda.
Kiekvienas krikščionis visu savo gyvenimu turi grįžti atgal į Dievą ir melsti Jį pasigailėjimo žmonijai. Tam tikslui lengviausia malda, kaip jau buvo minėta, yra šventasis Jėzaus Vardas.
Visi be jokios išimties kasdien šimtus kartų gali šauktis šventojo Vardo ne vien tik savo, bet ir viso pasaulio intencijomis, prašant Dievą, kad žmonija būtų apsaugota nuo grasinančių pavojų ir dvasinių bei medžiaginių griuvėsių.
Nuostabus dalykas, jog kartais tik vienas asmuo savo tikrai nuoširdžia malda gali net savo kraštą išlaisvinti nuo priešų, arba žmoniją apsaugoti nuo gresiančių pavojų. Šv. Rašte skaitome, kaip Mozė savo malda išgelbėjo izraelitus nuo sunaikinimo. Taip pat viena pamaldi moteris, vardu Judita, iš Betulijos, savo nuoširdžia malda ir pasninku išgelbėjo savąjį miestą ir žmones nuo sunaikinimo, kai tuo tarpu miesto valdžia ir karo vadai buvo jau neviltyje ir rengėsi priešams pasiduoti.
Vėl žinome iš šv. Rašto, kaip du senovės miestai Sodoma ir Gomora, kuriuos Dievas sunaikino ugnimi už jų gyventojų baisias nuodėmes bei nusikaltimus, būtų išlikę, jei tik juose būtų buvę nors dešimt gerų žmonių, prašančių Dievo pasigailėjimo.
Istorijos bėgyje randame eilę karalių, imperatorių, garsių valstybės vyrų ir karo vadų, kurie visą savo viltį sudėdavo maldoje, o per ją tiesiog stebuklingus žygius nuveikdavo. Taigi, jei jau vieno asmens malda yra taip galinga, ką gi bekalbėti apie daugelio teisių žmonių nuoširdžią maldą!
Jėzaus Vardas yra trumpiausia, lengviausia ir galingiausia malda. Kiekvienas šią maldą gali vartoti net ir darbo karšty. Gi Dievas jos neatmes ir išklausys.
Taigi ir šiais, dvasinių sutemų, laikais dažnai šaukimės šventojo Jėzaus
Vardo, prašydami Dievą saugoti mus ir visą žmoniją nuo grasinančių šių dienų dvasinių ir materialinių nelaimių, blogybių bei pavojų.
Maras Lisabonoj
1432 metais Lisabonoj prasidėjo pragaištingasis maras. Kas tik galėjo, su didžiausia baime skubėjo iš miesto. Tačiau, tokiu būdu žmonės išnešiojo maro ligą į visas Portugalijos valstybės dalis.
Tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų, jaunų ir senų, šios žiaurios ligos buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Maro epidemija buvo taip smarki, jog žmonės mirė visur: prie stalo, gatvėse, namuose, krautuvėse, prekyvietėse ir bažnyčiose. Vartojant istorikų žodžius, maras, lyg žaibas, šokinėjo nuo vieno ant kito žmogaus, nuo drabužių, nuo skrybėlių, nuo bet kurio daikto, jei tik maro liga sergąs žmogus buvo juo naudojęsis. Kunigai, gydytojai, slaugės ir daugybė kitų žmonių taip gausiai mirdavo, kad nebuvo galima spėti jų laidoti. Mirusiųjų lavonai gulėdavo gatvėse ir visur kitur buvo jų taip pilna, jog net šunys maitindavosi lavonais, o baisioji maro liga dar labiau plito visame krašte.
Tarp tų, kurie su nenuilstamu uolumu tarnavo ligoniams ir mirštantiems, buvo ir garbingas vyskupas, vardu Andriejus Dias, gyvenęs šv. Domininko vienuolyne. Šis švento gyvenimo vyras matydamas, jog maro epidemija, toli gražu, nenyksta, o vis dar stiprėja ir, nematydamas jokios šviesesnės vilties žmonių pagalboje, ėmė nelaiminguosius raginti, kad jie su tvirtu pasitikėjimu šauktųsi šventojo Jėzaus Vardo. Kiek galėdamas, pats vyskupas lankė ligonius ir mirštančiuosius, visus ragindamas melstis į Jėzaus Vardą. Jis patarė net kortelę su Jėzaus Vardu turėti ant stalo, laikyti ją prie ligonio lovos arba su savim nešiotis, kad tai primintų kuo dažniau šauktis Jėzaus Vardo, jei ne žodžiu, tai bent mintimi ir širdies troškimu.
Tas vyskupas, tarsi taikos angelas, lankydamas ligonius ir mirštančius, nuostabiu būdu nelaimingiesiems priduodavo naujos vilties, drąsos bei stiprybės. Vargšai ligoniai pajusdavo savyje atbundantį naują gyvenimą ir, šaukdamiesi Jėzaus Vardo, net visiškai pasveikdavo.
Minėtas vyskupas skelbė tą patį pamaldumą ir šv. Domininko bažnyčioje. Net vanduo buvo specialiai šventinamas Jėzaus Vardu. Tuo švęstu vandeniu vyskupas ragino tikinčiuosius daryti kryžiaus ženklą ant savęs ir šlakstyti juo ligonius bei mirštančius. Ir įvykdavo nuostabūs dalykai: ligoniai pasveikdavo ir net mirštą pakildavo iš savo agonijos, o pačiame Lisabonos mieste liovėsi siautusi maro epidemija, tiek aukų pareikalavusi iš vietos gyventojų.
Šios geros naujienos tuoj pasklido visoj Portugalijoj. Žmonės, lyg susitarę, su gyvu tikėjimu šaukėsi Jėzaus Vardo. Ir, neįtikėtinai trumpu laiku, maras, lyg sniegas pavasarį, — pranyko visame krašte.
Dėkingi gyventojai, atsimindami tuos didžius Šventojo Jėzaus Vardo stebuklus, tuo labiau, būdami jų akivaizdūs liudininkai, ir toliau savo šalyje ugdė gyvą pamaldumą į Šventąjį Išganytojo Vardą. Visada, o ypač ligoje, varguose ir nelaimėse, su meile ir gyvu pasitikėjimu žmonės šaukdavosi šventojo Jėzaus Vardo. Tuo pačiu tikslu parapijose buvo steigiamos Šventojo Vardo Draugijos ir kas mėnesį daromos procesijos. Daugelyje bažnyčių buvo įrengiami altoriai, skirti Jėzaus Vardo garbei. Tokiu būdu, ana baisioji krašto nelaimė, dėka pamaldumo į Jėzaus Vardą, tapo didžia dvasine palaima visai šaliai.
Šis nepaprastas pasitikėjimas Jėzaus Vardu ir pamaldumas į Jį ilgus šimtmečius klestėjo Portugalijoj, o iš ten jis paplito Ispanijoj, Prancūzijoj ir galiausiai visame pasaulyje.
Gotas Genserikas
Valdant gotus karaliui Genserikui, kuris priklausė Ardjaus sektai, vienas iš mėgiamiausių jo dvariškių, Armogasto kunigaikštis, metė arianizmą ir tapo kataliku.
Tai išgirdęs karalius nepaprastai užpyko ir, pasišaukęs savo akivaizdon jaunąjį dvariškį, kiek tik sugebėjo, įvairiausiomis priemonėmis mėgino priversti kunigaikštį grįžti į klaidatikių arijonų tikėjimą. Tačiau nei karaliaus grasinimai, nei jo gražūs pažadai minėtam dvariškiui nedarė jokios įtakos. Kunigaikštis atmetė visus pasiūlymus ir tvirtai laikėsi savo naujai surastojo tikėjimo. Tada įtūžęs Genserikas liepė jaunąjį vyrą surišti stipriomis virvėmis taip tvirtai, kaip tik jo muskuliingi budeliai pajėgė. Kankinimas buvo baisus, bet jaunuolis neparodė jokio skausmo ženklo. Jis vos tik ištarė du tris kartus “Jėzau, Jėzau”, — bematant virvės sutruko lyg voratinkliai ir nukrito ties jo kojomis.
Po to, be saiko įsiutęs tironas liepė atnešti, iš jaučio gyslų padarytų, kietų kaip viela virvelių. Kunigaikštis buvo jomis vėl surištas, panaudojant budelių visą turimą jėgą. Kankinamasis vėl šaukėsi Jėzaus Vardo, ir štai šie pančiai, kaip ir pirmieji, sutruko lyg siūleliai ir nukrito žemėn. Genserikas, putodamas įtūžimu, davė įsakymą surišti kankinį ir už kojų pakarti jį galva žemyn ant medžio šakos.
Šį naują kankinimo būdą kunigaikštis Armogastas priėmė su džiaugsmu. Sudėjęs rankas ant krūtinės ir, kartodamas Šventąjį Jėzaus Vardą, ramiai užmigo Viešpatyje, tarsi gulėdamas patogiame ir švelniame patale.
Kankinys D. Melkijoras
Štai kitas panašus atsitikimas, kaip Kinijoj buvo nukankintas garbingas domininkonų vyskupas D. Melkijoras.
Viename iš daugelio katalikų persekiojimų Kinijoj, Bažnyčiai davusią daug šventųjų, randame ir vyskupą Melkijorą, kuris buvo suimtas ir, po ilgų bei žiaurių kankinimų, pasmerktas mirti.
Vyskupas buvo vilkte atvilktas į prekyvietę, vidurin jį apspitusios ir kaukiančios minios, subėgusios pasidžiaugti miriop pasmerktojo misijonieriaus kančiomis.
Kankintojai nuplėšė vyskupui drabužius, o penki aršiausi budeliai, apsiginklavę atšipusiais kardais, pradėjo kapoti jo pirštus, atskirai po vieną. Po to jie panašiai kapojo rankų ir kojų sąnarius, sudarydami vyskupui nepaprastų kentėjimų. Galiausiai buvo kapojamas ir jo liemuo bei laužomi kaulai.
Šių ilgų ir žiaurių kankinimų metu, vyskupo išvaizdoje nebuvo pastebėta jokio kančios ženklo. Priešingai, su šypsniu veide, jis garsiai ir palengva kartojo: “Jėzau, Jėzau, Jėzau!” Tai jam kaip tik ir pridavė tos stebuklingos jėgos bei dvasinės stiprybės, kantriai pernešti visus budelių kankinimus.
Iš vyskupo lūpų nebuvo girdėti jokio skundo, jokio verksmo ar dejavimo. Jis visa kuo kantriausiai priėmė bei pernešė iki paskutinio atodūsio, ramiai mirdamas su šypsniu veide.
Ar tai nėra mums geriausias pavyzdys, kokios nuostabios paguodos ir mes patys galime patirti, ypač ligoje bei kentėjimuose, jei tokiomis valandomis pamaldžiai šauktumės šventojo Jėzaus vardo ir dažnai jį kartotume!
Daugelis žmonių kartais skundžiasi nemiga. Ir šiuo atveju, tai yra, nemigos naktimis, su pasitikėjimu šaukiantis šventojo Jėzaus vardo, galima rasti nemažai paguodos bei pagalbos. Labai galimas dalykas, kad po trumpos ir nuoširdžios maldos tokie asmenys netrukus paskęs saldžiame miege, ramiame nakties poilsyje.
Šv Aleksandras ir pagonių filosofai
Imperatoriaus Konstantino laikais krikščionybė atgavo laisvę ir pradėjo daryti greitą bei pastovią pažangą.
Konstantinooplio mieste pagonių filosofai ėmė labai nusiminti, matydami daugelį savo pasekėjų atsižadant pagonybės ir tampant krikščionimis. Jie maldavo net patį imperatorių, sakydami, jog teisingumas reikalaująs, kad jų prašymas būtų išklausytas ir būtų leista suruošti viešą pasikalbėjimą su krikščionių vyskupu. Aleksandras, kuris tada kaip tik buvo Konstantinopolio vyskupu, buvo, tiesa, švento gyvenimo vyras, tačiau, palyginus su to meto gudriagalviais pagonių filosofais, jis nepasižymėjo proto aštrumu. Šv. Aleksandras todėl bijojo stoti į viešus ginčus su pagonių filosofų parinktu gudriu, iškalbingu ir klastingu atstovu. Tačiau paskirtą dieną vyskupas turėjo pasirodyti viešumon, kur jau laukė susirinkę pagonių mokyčiausi vyrai ir didelė žmonių minia. Pagonių atstovas, didžiulės publikos akivaizdoje, pradėjo savo atsargiai paruoštą prakalbą, puldamas krikščionybę. Šv. Aleksandras, kurį laiką pasiklausęs gudrių pagonių žodžių, nutarė jį sugėdinti Dievo vardu. Vyskupas nesakė jokios prakalbos, tik pagarbiai ištarė Jėzaus vardą ir pagonių filosofas buvo taip sumaišytas, jog visiškai pasimetė savo gudrioj kalboj. Net jo mokytieji draugai nepajėgė kalbėtojo atstatyti į vėžes, kad galėtų tęsti savo priekaištus krikščionybei.
Tokiu būdu, šv. Aleksandras, pasitikėdamas ne savo protu, o Dievo galybe, sugėdino šio pasaulio išminčių ir laimėjo šventą tikėjimo kovą.
Šv. Kristina
Šv. Kristina, jauna krikščionė mergaitė, kaip vergė pateko į pagonišką Kurdistano kraštą. Toje šalyje buvo paprotys, jog, kai susirgdavo kurios šeimos kūdikis, motina imdavo jį su savim ir lankydavosi pas savo prietelius, klausinėdama jų, gal šie žiną kokių vaistų, kad mažutėlis galėtų pasveikti. Panašia proga, viena motina su sergančiu kūdikiu atsilankė ir tuose namuose, kur gyveno minėtoji mergaitė Kristina.
Kai toji nepažįstama motina užklausė Kristiną, gal šioji žinanti kokį vaistą, kurs galėtų pagelbėti jos sergančiam berniukui, šventoji mergaite, pažvelgusi į sergantį kūdikį, tarė:
“Jėzau, Jėzau!”
Ir štai, veik mirštąs berniukas, staiga pasveiko, ėmė šypsotis ir šokinėti, nes jautėsi visiškai pagijęs.
Žinios apie šį nepaprastą atsitikimą greit pasklido visame krašte; apie tai sužinojo ir to krašto karalienė, kuri pati buvo invalidė. Ji davė įsakymą, kad Kristina būtų atvesta į karališkuosius rūmus.
Mergaitei atvykus, sergančioji karalienė klausė ją, ar tomis pačiomis priemonėmis būtų galima pagydyti ją, karalienę, nes gydytojų pastangos veltui nuėjusios. Dar kartą Kristina su dideliu pasitikėjimu ištarė: “Jėzau, Jėzau!” Ir vėl dieviškasis Vardas buvo pagarbintas, nes karalienė staiga atgavo sveikatą.
Tačiau dar laukė trečiasis stebėtinas įvykis. Karalienei pagijus, po kelių dienų pats karalius nelauktai turėjo žvelgti mirčiai į akis. Rodos, jau nebuvo jokios išeities. Karalius, vis dėlto, atsiminęs Šventojo vardo dievišką galybę, nes pats buvo karalienės pagijimo liudininku, šaukėsi Šventojo vardo, kurio pagalba staiga išsigelbėjo iš baisaus pavojaus. Po to jis pasikvietė jaunąją vergę, Kristiną, ir jos pagalba susipažino su dieviškojo mokslo tiesomis, o tada, kartu su didele daugybe savo pavaldinių, priėmė krikščionybę.
Kristina tapo šventąja, o jos šventė kasmet švenčiama gruodžio 15 dieną.
Šv. Grigalius Turietis
Šv. Grigalius liudija, jog, jam dar vaiku esant, kartą sunkiai susirgęs jo tėvas ir jau buvęs veik marinamas. Vaikas Grigalius uoliai meldęsis, kad tėvas atgautų sveikatą. Vieną naktį, kai jau visi miegojo, Grigaliui pasirodęs angelas sargas ir jam liepęs išrašyti Jėzaus vardą ant kortelės, o šią padėti sergančiam tėvui po pagalve.
Ryte vaikas papasakojo savo motinai angelo apsireiškimą ir tai ką jis buvo sakęs, o ši patarė sūnui tą nurodymą įvykdyti. Kortelė su Jėzaus vardu buvo padėta po ligonio pagalve, o to pasėkoje visa šeima sulaukė didžio džiaugsmo, nes tėvas greit pasveiko.
Būtų galima daug parašyti vien apie šventojo Jėzaus vardo galybę, kuri pasireiškė visais šimtmečiais ir- tai įvairiuose pasaulio kraštuose. Tą galybę patyrė ne vien tik įvairūs šventieji, bet ir šiaip žmonės, kurie tik su gyvu tikėjimu ir pagarba šaukęsi Jėzaus vardo pagalbos.
Vienas rašytojas yra pasakęs: “Susilaikau šiuo kartu nuo ilgo aprašymo Jėzaus vardo stebuklų ir įvairių malonių, kurių suteikia Viešpats turintiems pamaldumą į Jo šventąjį vardą, nes šv. Jonas Auksaburnis man primena, jog “kur tik per šventus žmones įvyksta stebuklai, — visur yra minimas Jėzus”.
— Taigi, mėginti juos visus išvardinti, būtų lygiai mėginti sudaryti sąrašą begalės stebuklų, kuriuos Dievas yra padaręs visais amžiais, ar tai Jo šventųjų garbės padidinimui, ar tai žmonių širdyse tikėjimo sustiprinimui”.
Šventojo vardo kortelės
Didieji Jėzaus vardo mylėtojai, kaip antai, vysk. Andriejus Dias, šv. Leonardas iš Porto Maurizio, šv. Grigalius Turietis ir daugelis kitų, pataria žmonėms vartoti korteles su Jėzaus vardu. Gera yra turėti tokią kortelę ant savo stalo, prie ligonio lovos, kišenėje, ar net ant sienos savo kambaryje, nes toji praktika mums dažniau primins patį Išganytoją Jėzų Kristų ir kartu paskatins mus įvairiose gyvenimo aplinkybėse, sunkumuose ir kentėjimuose kreiptis į jį su didesniu pasitikėjimu bei karštesne meile, semiantis stiprybės, ištvermės, kantrumo, meilės ir visų kitų dorybių, kurių mums taip reikia šio gyvenimo kelionėje.
Šventieji ir Jėzaus vardas
Visi šventieji turėjo begalinę meilę Jėzaus vardui ir juo pilniausiai pasitikėjo. Jie malte šiame varde, tarsi aiškioj vizijoj, visus tuos gražius dalykus apie kuriuos Jėzus kalbėjo ir vykdė, gyvendamas čia, žemėje.
Šventieji Jėzaus vardo pagalba atlikdavo tikrai nuostabių dalykų. Jie darė daug stebuklų, išvarinėjo velnius, gydė ligonius, stiprino silpnuosius ir visiems patardavo įprasti savo reikaluose dažnai šauktis šventojo vardo pagalbos. Šv. Petras ir visi kiti apaštalai daugybę žmonių atvertė šventojo Jėzaus vardo galybe.
Apaštalų kunigaikštis savo garbingą Evangelijos skelbimo darbą pradėjo kaip tik žydams sakydamas pamokslus apie Jėzaus meilę. Jis kalbėjo visur: gatvėse, Jeruzalės šventykloje ir įvairių kitų miestų sinagogose. Šv. Petro pirmasis nepaprastas stebuklas įvyko Jeruzalėje, jam su šv. Jonu kartu einant į šventyklą. Vienas žmogus, raišas nuo pat savo gimimo, kurs buvo gerai žinomas Jeruzalės žydams, kasdien būdavo atnešamas ir pasodinamas prie gražiųjų šventyklos durų ir ten iš praeivių elgetaudavo. Gi “pamatęs Petrą ir Joną, įeinančius į šventyklą, jis paprašė iš jųdviejų išmaldos. Pasižiūrėjęs į jį, Petras su Jonu atsiliepė: Pažvelk į mudu. Jis žiūrėjo į juodu, tikėdamos ką nors iš jų gauti. Petras tarė: Sidabro ir aukso aš neturiu; ko gi turiu, tai tau duodu: Jėzaus Kristaus Nazarėno vardu kelkis ir vaikščiok. Ir, paėmęs jo dešinę ranką, jis pakėlė jį. Tuojau jo kojos ir riešai sustiprėjo. Jis pašoko, atsistojo ir vaikščiojo”. (Apd. 3:3-8).
Žydai tuo įvykiu buvo labai nustebinti, tačiau šv. Petras apaštalas jiems tarė: “Izraelio vyrai, kam stebitės tuo dalyku, arba ko žiūrite į mudu, lyg kad mes savo galybe ar valdžia būtume padarę, kad šitas vaikščiotų,” ... “dėl tikėjimo į jo (Jėzaus) vardą, tas vardas sustiprino šitą, kurį jūs matote ir pažįstate; jo teikiamas tikėjimas davė šitam pilną sveikatą visų jūsų akivaizdoje” (Apd. 3:12, 16).
Nuo šv. Petro laikų iki šiol, panašiai nuostabiais būdais, Jėzaus vardas buvo pagarbintas nesuskaitomą daugybę kartų.
Čia paminėsime nors keletą atsitikimų iš begalės įvykių, kurie parodys, kaip šventieji semdavosi sau stiprybės ir paguodos šventajame Jėzaus varde.
Šv. Povilas
Šv. Povilas pasižymėjo ypatingu būdu kaip šventojo Jėzaus Vardo apaštalas ir mokytojas. Kaip žinome, pradžioje jis buvo aršus Bažnyčios persekiotojas, paskatintas prie to klaidingo uolumo ir neapykantos Kristui. Viešpats tačiau apsireiškė Sauliui kelyje į Damaską ir atvertė jį. Savo malone Kristus padarė Povilą tautų apaštalu, kartu uždedamas jam ir misiją — skelbti Jo Šventąjį vardą tautų kunigaikščiams ir karaliams, žydams ir pagonims, visoms žmonių giminėms bei tautoms.
Šv. Povilas, pilnas liepsnojančios meilės Viešpačiui, pradėjo savo didžią misiją, raudamas iš gyvenimo pagonybę, nuversdamas garbinamus stabus, su gėdindamas Graikijos ir Romos filosofus, nebijodamas jokių priešų, nugalėdamas visas kliūtis bei sunkenybes ir visa gerai bei ryžtingai atlikdamas, nes turėjo begalinį pasitikėjimą šventuoju Jėzaus vardu.
Šv. Tomas Akvinietis štai ką sako apie jį: “Šv. Povilas nešiojo Jėzaus vardą savo kaktoje bei mintyse, nes laikė sau garbe skelbti Jėzų visiems žmonėms; jis nešiojo Jį savo lūpose, nes dažnai mėgo kreiptis į Šventąjį vardą; jis nešiojo Jį savo rankose, nes mėgo Jėzaus vardą minėti savo laiškuose; jis nešiojo Jėzaus vardą ypač savo širdyje, nes jo širdis degte degė Jėzaus meile”.
— Štai ką šv. Povilas sako pats apie save: “Esu gyvas, tačiau jau nebe aš, bet yra gyvas manyje Kristus” (Gal. 2, 20).
Šv. Povilas gražiai nusako dvi didžias tiesas apie šventąjį Jėzaus vardą:
Pirmiausiai jis mini šio Vardo nepaprastą galybę: “Dievas išaugštino jį ir dovanojo jam vardą, viršesnį už visus vardus, kad Jėzaus vardu priklauptų visoks kelias danguje, žemėje ir po žeme ...’ ’ (Pilyip. 2, 9 -10).
Kiekvieną kartą tad, kai tariame Jėzaus vardą, suteikiam begalinio džiaugsmo Dievui, visam dangui, šventajai Dievo Motinai, angelams ir visiems šventiesiems.
Antroj vietoj šv. Povilas aiškina kaip turime vartoti Jėzaus vardą: “Visa ką jūs darote žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, dėkodami per jį Dievui ir Tėvui” (Kolos. 3, 17). Po to jis prideda: “Taigi, ar valgote, ar geriate, ar ką kita darote, visa darykite (Jėzaus vardu) Dievo garbei” (1 Kor. 10, 31).
Šį šv. Povilo patarimą sekė visi šventieji taip, kad jų kiekvienas veiksmas buvo daromas iš meilės Jėzui, ir todėl jų kiekvienas darbas ir net kiekviena mintis buvo Dievo atlyginami gausiomis malonėmis bei nuopelnais. To Šventojo vardo pagalba jie tapo šventaisiais. — Ir mes, jei sektume tą šv. Povilo patarimą, taip pat galėtume savo gyvenime pasiekti labai aukštą šventumo laipsnį.
Kyla klausimas, kaip turime visa atlikti Jėzaus vardu? — Labai paprastai: turime įprasti, kaip anksčiau buvo minėta, dažnai vartoti Jėzaus vardą dienos bėgyje, o savo gerus darbus, sunkumus bei kentėjimus turim vienyti su paties Kristaus begaliniais nuopelnais, viską stengiantis atlikti Jėzaus vardu ir iš meilės Jam. Tai nesudaro jokių sunkumų; iš mūsų pusės reikia vien tik šiek tiek geros valios.
Šv. Augustinas
Šv. Augustinas, didysis Bažnyčios daktaras, su džiaugsmu bei malonumu dažnai kartodavo Jėzaus vardą. Jis pats mums sako, jog rasdavo daug džiaugsmo, skaitydamas tas knygas, kuriose būdavo dažnai minimas šis, visokeriopą paguodą teikiąs, šventasis Jėzaus vardas.
Šv. Bernardas
Šv. Bernardas pajusdavęs nuostabų džiaugsmą ir didžią paguodą, kartodamas Jėzaus vardą. Jis jausdavęs, kaip pats saiko, tarsi medaus saldumą burnoje ir pasigėrėtiną ramybę savo širdyje. — Mes taip pat patirtume begalinės ramybės, pasiliekančios mūsų sielose, jei sektume šv. Bernardo bei kitų šventųjų pavyzdžiais, dažnai vartojant šventąjį Jėzaus vardą.
Šv. Domininkas
Šv. Domininkas daug laiko praleisdavo sakydamas pamokslus ir vesdamas religinius ginčus su klaidatikiais. Visad jam tekdavo keliauti pėsčiam iš vietos į vietą, tiek vasarą, slegiančių karščių metu, tiek lietuje bei šalčiuose, rudens ir žiemos laiku. Klaidatikiai albigensai, kuriuos šv. Domininkas mėgindavo atversti, savo pragaištingu mokslu daug blogo padarė to laiko žmonėms. Jų mokslas buvo netikęs, o visokių nusikaltimų — begalės. Tačiau, šv. Domininkas, tarsi antrasis šv. Povilas, atvertė šių žmonių tūkstančius, taip kad vėliau nemažai iš jų tapo garsiais šventumo kelyje.
Pervargęs nuo apaštalavimo darbų, jis trokšdavo vienintelio atpildo,—naktis praleisti švč. Sakramento akivaizdoje, norėdamas meilėje išlieti savo sielą Jėzui. Kai jo pervargęs kūnas ilgai beklūpant jau nepajėgdavo išsilaikyti, tada jis savo galvą atremdavo į altorių ir tokiu būdu šiek tiek pailsėdavo, o po to ir vėl tęsdavo savo glaudų pasikalbėjimą su Jėzumi. Rytais jis laikydavo šv. Mišias su tokia karšta, serafiška meile Jėzui taip, jog kartais prie altoriaus jis pakildavo į orą, būdamas meilės ekstazėje. Jėzaus vardas ir meilė Išganytojui pripildydavo jo sielą nauja jėga bei drąsa, nauju džiaugsmu ir meile, kad galėtų sėkmingai tęsti taip svarbų apaštalavimo darbą.
Pal. Jordanas Saksonietis
Palaimintasis Jordanas Saksonietis, kuris užėmė šv. Domininko vietą kaip vyriausias domininkonų ordino vadovas, pagarsėjo savo gyvenime kaip didis pamokslininkas. Jo žodžiai, lyg strėlės, tiesiai įsmigdavo į klausytojų širdis, ypač tais atvejais, kai jis kalbėdavo jiems apie Jėzų.
Įvairių universitetų mokyti profesoriai atvykdavo su dideliu malonumu pasiklausyti palaimintojo Jordano pamokslų, o po to daugelis jų tapdavo domininkonais. Kiti gi, dėl tos priežasties, bijodavo net klausyti jo pamokslų, kad ir jie nebūtų sugundyti tapti domininkonais. Tiek daug asmenų būdavo patraukiami palaimintojo Jordano galingų pamokslų, jog kai tik būdavo pranešta, kad jis atvyksiąs į kurį nors miestą sakyti pamokslą, jau iš anksto tos vietos vienuolyno vyresnysis pripirkdavo daug baltos medžiagos, kad tik jos užtektų siūti drabužiams, naujai stojantiems kandidatams į domininkonus. — Pats palaimintasis Jordanas priėmė labai daug kandidatų į domininkonus, iš kurių visa eilė pagarsėjo vėliau kaip žymūs profesoriai įvairiuose Europos universitetuose.
Šv. Pranciškus Asyžietis
Šv. Pranciškus Asyžietis, degąs karšta Dievo meile, tarsi serafiškasis angelas, patirdavo daug džiaugsmo, kartodamas numylėtąjį Jėzaus vardą. Šv. Bonaventūra sako, jog šv. Pranciškaus veidas tiesiog žibėdavęs džiaugsmu, o jo balsas savo švelniu akcentu aiškiai išduodavęs šio šventojo nepaprastą meilę Jėzui, kurio švenčiausiojo vardo jis šaukdavosi su didžiausiu pamėgimu.
Todėl nestebėtina, kad šv. Pranciškus buvo rastas vertu gauti penkias Kristaus žaizdas savo rankose, kojose ir šone, kaip atlyginimą už jo karštą meilę Jėzui.
Šv. Ignacas Lojola
Šv. Ignacas Lojolą taip pat yra vienas iš didžiausių Jėzaus vardo mylėtojų. Savo įsteigtajai vienuolijai jis parinko ne kitokį vardą, o paties Išganytojo, pavadindamas ją Jėzaus Draugija. Šis dieviškasis vardas visą laiką buvo ir yra tarsi apsaugos skydas pačiam Jėzuitų ordinui prieš įvairius priešus, o kartu ir šventumo užtikrinimas vienuolijos nariams. Ir iš tikrųjų, kelių šimtmečių istorija mums įrodo, kaip visais atžvilgiais yra garbinga, įtakinga ir nepaprastai nusipelniusi įvertinimo ši kilnioji Jėzaus vardo vienuolija.
Šv. Pranciškus Salezietis
Šv. Pranciškus Salezietis neabejodamas tvirtindavo, jog tie, kurie turi įprotį prasmingai kartoti šventąjį Jėzaus vardą, tikrai gali tikėtis susilaukti šventos ir laimingos mirties.
Ir, iš tikrųjų, apie tai negali būti jokios abejonės, nes kiekvieną kartą, kai tariame “Jėzau”, pritaikome savo sieloms išganingąjį Kristaus kraują. Tuo pačiu laiku maldaujame Dievą, vykdyti tai ką Jis yra pažadėjęs, būtent, viską mums duoti Jėzaus vardu. Visi tad, kurie trokšta šventos ir laimingos mirties, gali ją sau užsitikrinti nuoširdžiai ir prasmingai savo gyvenime vartodami išganingąjį Jėzaus vardą. Šioji praktika padės mums ne tik pasiruošti laimingai mirčiai, bet žymiai dar sumažins ir skaistyklos kančias, kurių užsipelnome savo nusikaltimais. Galimas dalykas, jog šio pamaldumo dėka, nevienas ir visiškai išvengs skaistyklos kančių. — Daugelis šventųjų savo paskutines šio gyvenimo dienas yra praleidę vien tik pamaldžiai kartodami “Jėzau, Jėzau!”
Visi Bažnyčios daktarai sutaria tvirtindami, jog velnias savo stipriausius puolimus ir baisiausias pagundas atideda mirties valandai, mirštančio žmogaus mintis pripildydamas abejonėmis, baime, įkyriomis pagundomis prieš viltį, kad tik kaip nors sielą nustumtų į pragarą. Mirties valandą laimingi ir saugūs tie asmenys, kurie turi įprotį nuoširdžiai šauktis šventojo Jėzaus vardo pagalbos.
Šios rūšies pamaldumu yra atžymėti ypač didžiųjų šventųjų gyvenimai. Jie pasiekė aukštą dorybių laipsnį ir tapo šventaisiais, eidami šiuo paprastu ir lengvu būdu, nuolat ir intymiai bendraudami su Jėzumi, savo reikaluose šaukdamiesi Jo šventojo vardo pagalbos.
Šv. Vincentas Ferreri
Šv. Vincentas Ferreri yra vienas iš garsiausių, pasaulinio masto pamokslininkų. Jis nemažai yra atvertęs net labiausiai apleistų nusikaltėlių, padarydamas juos uoliausiais krikščionimis. Jis taip pat yra atvertęs apie 80.000 žydų ir apie 70.000 maurų, ko nerandame nė vieno kurio kito šventojo gyvenime. Lygiai, jis yra padaręs ir neįtikėtinai didelį skaičių stebuklų. Šventųjų kanonizacijai Bažnyčia reikalauja dviejų stebuklų, kai tuo tarpu šv. Vincento kanonizacijos dokumentuose yra minimi net 873 stebuklai.
Šis didis šventasis, degąs Jėzaus meile, Jo šventojo vardo dėka, atliko tiek daug nuostabių darbų, padarė tokią gausybę stebuklų.
Todėl mes, nors ir būtume dideli nusidėjėliai, visad su didžiausiu pasitikėjimu galim kreiptis į šventąjį Jėzaus vardą, nes Jo galia nuodėmingieji tampa šventaisiais, silpnieji— dvasios milžinais, o labiausiai prislėgtieji ir paniekintieji, — randa Jame didžiausią paguodą ir džiaugsmą.
Taigi, kur atsirastų toks neišmanėlis ir taip apsileidęs žmogus, kad neįstengtų įsigyti šio kilnaus įpročio — nuoširdžiai bendrauti su Jėzumi, dažnai ir prasmingai vartojant Jo šventąjį vardą. Tai nereikalauja jokio ypatingo atsidėjimo ir nesudaro jokių sunkenybių, o tačiau kokia tai galinga priemonė siekiant šventumo ir koks veiksmingas bei nepamainomas vaistas prieš įvairiausias šio gyvenimo blogybes.
Pal. Gonzales Amarante
Palaimintasis Gonzales Amarante pasiekė labai žymų šventumo laipsni, dažnai ir prasmingai vartodamas šventąjį Jėzaus vardą.
Pal. Giles iš Santaremo
Palaimintas Giles iš Santaremo neretai jausdavo tiek daug meilės ir pasigėrėjimo, tardamas šventąjį vardą, taip kad net kartais, įpuolęs ekstazėn, pakildavo į orą.
Tie, kurie dažnai ir su meile vaitoja Jėzaus vardą, jaučia savo sielose didžią ramybę, “tą ramybę, kurios pasaulis negali duoti,” kurią tik vienas Dievas gali suteikti, ramybę, “kuri viršija visokį supratimą.”
Šv. Leonardas iš Porto Maurizio
Šv. Leonardas iš Porto Maurizio ugdė bei skleidė pamaldumą į šventąjį Jėzaus vardą. Savo nuolatinėse misijose jis daug kalbėdavo didžioms žmonių minams apie šventojo vardo galybę. Šią šventą pareigą jis atlikdavo su tokia meile bei pasišventimu kaip, kad jo paties ir klausytojų akyse nekartą būdavo galima pastebėti ašaras.
Šv. Leonardas maldaudavo savo klausytojus, kad jie savo namuose vartotų, ypač ant durų, korteles su dieviškuoju vardu. To pasėkoje, daugelis buvo apsaugoti nuo įvairių ligų bei nelaimių.
Vienas jo klausytojų taip pat norėjo šį patarimą vykdyti, tačiau jis buvo bendrai pirkęs namą su vienu žydu, kuris griežtai pasipriešino minėtai praktikai. Tada tasai žmogus, jam priklausančioj namo dalyje, iškabino Jėzaus vardą ant lango. Už kelių dienų netikėtai tame name kilo gaisras, kuris visiškai sunaikino žydui priklausančią namo dalį, kai tuo tarpu kita namo dalis, priklausančiam krikščioniui, gaisro visai nebuvo paliesta.
Po to įvykio, pamaldumas į Jėzaus vardą žmonėse dar labiau plito, nešdamas jiems visokeriopą palaimą.
Šv. Edmundas
Šv. Edmundas turėjo ypatingą pamaldumą į Jėzaus vardą, prie kurio paskatino jį pats Kristus.
Vieną dieną, šv. Edmundui esant laukuose ir atsitolinus nuo palydovų, apsireiškė jam nepaprastai gražus kūdikėlis, kurs paklausė jį: “Edmundai, ar nepažįsti manęs?” — Edmundas atsakė, jog nepažįstąs jo. Tada tasai kūdikis jam tarė: “Pažvelk į mane ir žinok kas aš esu.” Šv. Edmundas pažvelgė, kaip jam buvo liepta, ir ant kūdikėlio kaktos pamatė įrašą: “Jėzaus Nazarėnas, žydų karalius”. “Žinok dabar kas aš esu”, vėl tarė jam kūdikėlis. “Kiekvieną vakarą laimink save kryžiaus ženklu, tardamas sekančius žodžius: “Jėzus Nazarėnas, žydų karalius.” — Jei taip darysi, ši malda saugos tave ir visus tuos, kurie ją kalba, nuo staigios ir netikėtos mirties.”
Šv. Edmundas ištikimai vykdė šį Kristaus pamokinimą. Kartą pats velnias laikė surakinęs šventojo rankas, kad tik šis negalėtų daryti kryžiaus ženklo. Tada šv. Edmundas šaukėsi Jėzaus vardo ir velnias su didžia baime turėjo šventąjį palikti, nepadarydamas jam jokios žalos.
Daugelis žmonių praktikuoja šį lengvą pamaldumą, su tikslu išmelsti Dievą sau laimingos mirties. Kiti gi, praktikuoja dar ir sekantį dalyką: su nykščiu, pamirkę jį švęstame vandenyje, savo kaktoje įrašo šias keturias raides:
I.N.R.I., kurios yra matomas ant kryžiaus, virš kenčiančio Kristaus galvos. Tos raidės reiškia: “Jėzus Nazarenus Rex Judaeorum”, — “Jėzus Nazarėnas, žydų karalius.” Tai žodžiai, kuriuos Pon cijus Pilotas įrašė, pasmerkdamas Kristų mirčiai.
Šv. Alfonsas taip pat rimtai skatina vartoti abu, ką tik minėtus dalykus, nes jų pagalba galime Dievą išmelsti sau daug reikalingų malonių, o ypač prašant apsaugos nuo staigios ir nelaimingos mirties.
Šv. Pranciška Romietė
Šv. Pranciška Romietė gėrėdavosi jai Dievo suteikta privilegija dažnai matyti savo angelą sargą ir su juo kalbėtis. Kai šv. Pranciška ištardavo Jėzaus vardą, jos angelas sargas šviste nušvisdavo laime ir žemai nusilenkdavo pagarbinti savo Viešpatį.
Kartais net velnias išdrįsdavo pasirodyti šv. Pranciškai, stengdamasis ją įvairiausiai gąsdinti ir kaip nors pakenkti. Tačiau, kai tik ji ištardavo šventąjį Jėzaus vardą, velnias staiga užsidegdavo nesuvaldomu pykčiu bei neapykanta ir baisiame išgąstyje kuo greičiausiai dingdavo iš jos akivaizdos.
Šv. Joana Šantalietė
Šv. Joana Šantaliete buvo artimiausia šv. Pranciškaus Saleziečio bendradarbė ir iš šio, švento Bažnyčios daktaro, pasisavino daug gražių pamaldumo pratybų. Per daugelį metų šv. Pranciškus buvo jos nuodėmklausiu bei dvasios tėvu. Šv. Joana iš savo dvasios tėvo išmoko pamaldumo ir į šventąjį Jėzaus vardą. Ji taip mylėjo Jėzaus vardą, jog su įkaitinta geležimi įrašė jį savo krūtinėje. Panašiai ir Henrikas Suzo, su smailiu plieniniu virbalu savo krūtinėje buvo įrėžęs šv. Jėzaus vardą.
Mes, tiesa, neprivalome sekti šiais, ką tik minėtais pavyzdžiais, nebent turėtume iš Dievo ypatingą tam paraginimą. Tačiau, savo kasdieniniame gyvenime, mes galime ir privalome sekti kitų šventųjų pavyzdžiais, visose aplinkybėse mylint Jėzų ir Jam kuo ištikimiausiai tarnaujant, nes tokiu būdu mes, tarsi aukso raidėmis, savo širdyse įrašysime brangųjį Jėzaus vardą. Šioji Jėzaus meilės rūšis yra prieinama mums visiems, o kartu ji veda mus į laimingą amžinybę.
Šv. Gemma Galgani
Šv. Gemma Galgani yra mūsų laikų šventoji. Ši kilniaširdė ir šventa mergaitė turėjo ypatingą Dievo privilegiją
— matyti savo angelą sargą ir su juo dažnai bei intymiai kalbėtis. Ji kartais net lenktyniaudavo su savo angelu sargu, kuris iš jųdviejų su didesne meile pajėgs ištarti šventąjį Jėzaus vardą.
ŠV. VARDO DOKTRINA
Šioje rašinio dalyje pasvarstysime apie šventojo vardo doktriną. Šis skyrelis todėl yra pats svarbiausias, nes nagrinėsime iš kur paeina toji Jėzaus vardo galia ir dieviškoji jo vertė. Matysime taip pat kaip šventieji to vardo galia darė įvairius stebuklus ir kaip mes, lygiai to paties vardo dėka, galime gauti iš Dievo daug nepaprastų malonių bei palaimos.
Mielas skaitytojau, gal paklausi, kaip tai yra, kad vienas žodis gali daryti tokius nuostabius dalykus? — Atsakau štai ką: Dievas žodžio galia sutvėrė pasaulį; savo žodžio stebuklinga galia Jis pasaukė iš nebūties saulę, mėnulį, žvaigždes, mūsų žemę, jos aukštus kalnus ir plačius vandenynus. To paties žodžio galia Dievas taip pat palaiko savo tvarinius buvime.
Argi ne panašiai kunigas šventose Mišiose daro stebuklų stebuklą, vartodamas Kristaus žodžius, kada konsekracijos metu pakeičia duoną ir vyną į Kristaus, Dangaus ir žemės Viešpaties, švenčiausią Kūną ir Kraują? Juk panašiai įvyksta ir su nuodėmių atleidimu Atgailos sakramente, kada taip pat dieviškųjų žodžių galia kunigas duoda išrišimą net didžiausiems nusidėjėliams. — Visa tai mūsų žmogiškam protui yra nesuprantama, nes Dievas savo žodžiui yra suteikęs nepaprastą, stebuklingą galią.
Dievas, savo neribotame gerume, kiekvienam mūsų duoda tą visagalį žodį, kuriuo galime tiesiog stebuklus daryti tiek sau, tiek kitiems. Tas nuostabusis ir galingasis žodis yra Jėzaus vardas. Atsiminkime ką šv. Povilas sako apie jį: “Dievas ... dovanojo jam (savo Sūnui) vardą, viršesnį už visus vardus, kad Jėzaus vardu priklauptų visoks kelias danguje, žemėje ir po žeme.. (Pilyp. 2, 9-10).
Jėzaus vardas buvo suteiktas Dievo Sūnui, sąryšyje su Jo įsikūnijimu, t. y., su Jo tapimu žmogum, panašiu mums. Prasmingas šio brangaus vardo naudojimas turi nepaprastos reikšmės, nes tais atvejais mes aukojame dangiškajam Tėvui Jo dieviškąjį Sūnų, kartu su Jo beribe meile ir begaliniais nuopelnais. Gaila, kad nevisi tikintieji šią brangią tiesą pakankamai supranta. Tačiau, nežiūrint mūsų žmogiškų silpnybių ir net baisių nuodėmių, matome, kokia yra didelė Dievo meilė mums. Jis nepaprastai myli mus ir tai ne bendra, o tiesiog asmenine meile. Gi aukštesnio dalyko kaip šis, mes, šios žemės mirtingieji, jokiu būdu negalime tikėtis.
Kristaus Įsikūnijimas
Visagalis Dievas, nepaprastai mylėdamas mus, tapo žmogum. Tačiau, ką mums tai padėtų, jei šios dieviškosios meilės nesuprastume?
Dievas, būdamas begalinis, neaprėpiamas, amžinas, visagalis, Dievas, galingasis Kūrėjas, Kuris savo didybe pripildo Dangų ir žemę, — visiškai paslėpė savo galybę bei didingumą, tapdamas mažu kūdikiu, tuo tikslu, kad pasidarytų mums panašiu, o per tai laimėtų mūsų meilę ir išganytų mūsų sielas.
Antrasis Švč. Trejybės Asmuo, Dievo Sūnus, nužengė iš Dangaus aukštybių į Nekaltai Pradėtosios Marijos įsčių, kuriame pasiliko, žmonių būdu, devynis mėnesius. Po to, jis gimė Betlejaus tvartelyje. Jis buvo menkutis ir silpnas, kaip ir visi naujagimiai kūdikiai. Jis buvo nuolankus ir beturtis. Jis praleido apie 33 metus dirbdamas, kentėdamas, melsdamasis, skelbdamas savo nuostabiąją Religiją, padarydamas daugybę stebuklų ir šiaip visiems vien gera darydamas. Visa tai Jis darė, kad įrodytų savo meilę kiekvienam mūsų ir kad tokiu būdu, tai yra, ne kitaip, kaip vien savo begalinės meilės jėga, priverstų mus mylėti Jį.
Tas nuostabusis meilės aktas buvo taip didis, jog net aukščiausieji Dangaus angelai nebūtų pajėgę jo suprasti, jei Dievas jiems nebūtų to pareiškęs.
Dieviškosios meilės pasireiškimas žmonijai buvo tokio aukšto laipsnio, kad net žydai, Dievo išrinktoji tauta, kurie šimtmečiais ilgesingai laukė Išganytojo, tiesiog pasipiktino ta mintimi, kaip Dievas galėtų taip nepaprastai nusižeminti. Gi pagonių filosofai, nežiūrint jų giriamos išminties, sakė, jog tai esanti beprotybė, — galvoti, kad visagalis Dievas galėtų (tiek daug padaryti dėl žmogaus meilės.
Šv. Povilas sako, jog Dievas, tapdamas žmogum, išliejo dėl mūsų visą savo galią, išmintį ir gerumą; tiesiog Jis sunaikino save, kad tik mus išganytų.
— Kristus gi patvirtina šiuos apaštalo Povilo žodžius, tardamas: “Ką galėjau daugiau padaryti?” — Visa tai Dievas atliko ne tik visos žmonijos bendram labui, bet ir kiekvienam mūsų atskirai.
Mielas skaitytojau, ar tuo tiki ir ar tai supranti? Ar pajėgi suprasti, kad Dievas Tave ypatingai myli ir tai taip intymiai ir asmeniškai, kaip niekas šiame pasaulyje! Koks džiaugsmas, kokia paguoda, vien tik žinoti ir jausti, kad visagalis Dievas myli mus taip nuoširdžiai.
Jis padarė dar daugiau, nes savo begalinius nuopelnus pavedė mums, kad galėtume juos aukoti amžinajam Tėvui ir tai taip dažnai, kiek tik norime, nors ir tūkstantį kartų dienoje. — Tas aukojimas įvyksta, kai kiekvieną kartą dėmesingai bei pamaldžiai tariame Jėzaus vardą.
Gal būt, Jūs esat nustebinti šia puikia doktrina, apie kurią anksčiau gal ir visai nebuvot girdėję? Tačiau dabar, kai jau esate susipažinę su Jėzaus vardo galybe, mėginkite šią lengvą pamaldumo pratybą pastoviai ir dievotai praktikuoti. Ir ateityje, kai vartosite Jėzaus vardą, atsiminkite, kad. Jūs aukojate Dievui visus Jo Sūnaus begalinius nuopelnus ir beribę Jo meilę, nes savo gyvenime niekad neišgalėsite paaukoti dangiškajam Tėvui ką nors šventesnio, geresnio, patinkamesnio ir sau nuopelningesnio, kaip begalinius Jėzaus gyvenimo, kančios ir mirties nuopelnus.
Kaip nedėkingi yra tie žmonės, kurie niekad Dievui nepareiškia savo dėkingumo už gautas iš Jo apsčias gėrybes. Yra asmenų, kurie gyvena 30, 50 ar 70 metų ir niekad nepagalvoja apie reikalingumą padėkoti mūsų Išganytojui už viską, o ypač už Jo įsikūnijimą ir už mūsų atpirkimą.
Kristus, gyvendamas žemėje, kartą pagydė dešimt raupsuotų vyrų. Jie, žinoma, nepaprastai džiaugėsi nusikratę baisios raupsų ligos ir, pilni laimės, keliavo į savo namus. Tačiau tik vienas iš jų susigriebė, jog reikia grįžti ir Kristui padėkoti už šią brangią malonę. Išganytojas ta proga padarė sekantį, nejaukų priekaištą: “Kur yra kiti devyni?”
Gal kartais Kristus turi nemažiau pagrindo ir mumis nusiskųsti, kaip ir anais devyniais pagydytais raupsuotaisiais, jei ir mes nepagalvojam apie reikalą reikšti Dievui dėkingumą už viską, ypač gi už tai, kiek gero Jis mums yra suteikęs per įsikūnijimo paslaptį, tapdamas žmogum, panašiu mums.
Šventieji ypatingai buvo jautrūs dėkingumo atžvilgiu Dievui. Jų pavyzdžiai tegul paskatina ir mus būti Dievui dėkingesniais, negu iki šiol esame buvę. Dievo duodamų gėrybių įvertinimas bei dėkingumas už jas atveria mums dar gausesnius ir nuostabesnius Dievo gerumo bei meilės šaltinius.
Kristaus kančia
Antroji Jėzaus vardo reikšmė — tad Jėzus mirštąs ant kryžiaus, nes šv. Povilas saiko, jog šį vardą mūsų Išganytojas nusipelnė savo kančia ir mirtimi.
Todėl, kai tariame Jėzaus vardą, turime taip pat aukoti dangiškajam Tėvui mūsų Viešpaties kančią ir mirtį, didesnei Dievo garbei ir mūsų pačių įvairiomis intencijomis. Kristus tapo žmogum ne tik bendrai už žmonių giminę, bet ir dėl kiekvieno iš mūsų, tarsi, tik vienas žmogus pasauly tegyventų; taip lygiai Jis mirė ne vien bendrai už visus žmones, bet ir už kiekvieną mūsų atskirai. Kabėdamas ant kryžiaus, Kristus regėjo mane, regėjo ir Tave, Mielas Skaitytojau, ir aukojo kiekvieną savo baisios agonijos skausmą, kiekvieną savo brangiausio kraujo lašą, visus pažeminimus, įvairius užgauliojimus ir paniekas už mane, už kiekvieną iš mūsų. Visus tuos begalinius savo nuopelnus Kristus perleido mūsų laikui taip; kad šimtus kartų galim juos aukoti mūsų dangiškajam Tėvui.
Ir mes tai darome, kai kiekvieną kartą prasmingai tariame Jėzaus vardą, o tuo pačiu reiškiame mūsų Išganytojui padėką už Jo begalinę meilę ir už visa, ką Jis dėl mūsų yra iškentėjęs.
Apgailėtina, kad tiek daug tikinčiųjų dar taip mažai težino apie šventąjį vardą ir Jo begalinę reikšmę! To pasėkoje kasdien jie praranda tiek brangių progų augti ir stiprėti Dievo malonėje bei rinkti nenykstančius nuopelnus amžinajam gyvenimui!
Kaip įsijungti į 500,000 Mišių?
Trečioji intencija, vartojant Jėzaus vardą, turėtų būti ši: visas pasaulyje laikomas šv. Mišias aukoti didesnei
Dievo garbei, savo įvairiomis intencijomis, o taip pat ir viso plataus pasaulio intencijomis. Kasdien visame pasaulyje yra atlaikoma apie puse miliono šv. Mišių,. Mes galime ir privalome į jas įsijungti, jose dvasiniu būdu dalyvauti.
Šv. Mišios — tai pats Jėzus. Mišiose Kristus iš naujo tampa žmogum, atnaujindamas savo įsikūnijimą kaip ir tada, kai Jis pirmą kartą priėmė žmogišką prigimtį. Ant altoriaus Jis ir miršta, kaip kitados ant Kalvarijos kalno. Šv. Mišios yra aukojamos ne vien tik už tuos, kurie tuo metu asmeniškai šv. Mišių, bet ir už tuos, kurie trokšta jose dalyvauti ir jas atnašauti kartu su kunigu.
Dvasiniam dalyvavimui šv. Mišių aukoje pakanka, kad su pagarba tartume Jėzaus vardą, kartu turint intenciją bei norą aukoti visagaliui Dievui visas tuo metu pasaulyje laikomas šv. Mišias.
Jei jau yra nuostabi malonė dalyvauti vienose šv. Mišiose, aukojant jas Viešpačiui Dievui, tuo labiau nuostabus dalykas, kasdien įsijungti į penkis šimtus tūkstančių Mišių, kurios kiekvieną momentą bent kurioj pasaulio daly yra laikomos.
Todėl, kiekvieną kartą, kai tariame Jėzaus vardą, stenkimės turėti šią intenciją:
1. Aukoti Dievui Kristaus įsikūnijimo begalinius nuopelnus ir Jo meilę;
2. Aukoti dangiškajam Tėvui Kristaus kančią ir mirtį;
3. Aukoti Dievo garbei ir mūsų pačių intencijomis visas 500,000 Mišių, kurios kasdien pasaulyje yra atnašaujamos.
Šv. Matilda buvo įpratusi kasdien daug kartų kalbėti trumpą maldelę už skaistykloje kenčiančias sielas, ta intencija aukodama Dievui Kristaus kančios ir mirties nuopelnus, kartu prijungdama ir visame pasaulyje kasdien laikomas šv. Mišias.
Kartą Viešpats leido jai regėti, kaip jos maldų pagalba daugelis sielų buvo išlaisvintos iš skaistyklos kančių.
Todėl, kai tariame Jėzaus vardą, tuo pačiu aukokime V. Dievui tiek Kristaus kančią, tiek ir visame pasaulyje laikomas šv. Mišias už skaistykloje kenčiančias sielas arba įvairiomis kitomis, mums patinkamomis, intencijomis.
— Žinoma, tokiomis progomis nedera užmiršti šv. Katalikų Bažnyčios, visos žmonijos ir savo brangios tėvynės reikalų.
Visko Dievą prašyti Jėzaus vardu
Angelai yra mūsų brangiausi ir geriausi draugai. Jie yra pasiruošę padėti mums bet kokiame reikale ar pavojuje. Tik labai gaila, kad daugelis katalikų taip mažai težino apie angelus, menkai juos temyli ir dar rečiau į juos tesikreipia, prašydami jų pagalbos. Angelams nepaprastai patinka, kai žmonės į juos kreipiasi įvairiuose savo reikaluose. Angelai iš savo pusės stengiasi mums padėti visuose mūsų varguose ir saugo mus nuo įvairiausių sielos ir kūno pavojų.
Taigi, net Jėzaus vardą tariant, patariama jį ištarti visų dangaus angelų, ypač mūsų angelo sargo, vardu, kuris mus labiausiai myli, už mus meldžiasi ir linki mums viso gero.
Mūsų mylimasis Viešpats pasilieka milionuose konsekruotų ostijų visose pasaulio bažnyčiose. Darbo valandomis ir ilgomis naktimis Kristus švenčiausiame Sakramente yra dažniausiai paliekamas vienui vienas ir neretai net visai pamirštamas.
Nors ir nebūdami bažnyčioj, tačiau galim kasdien nemažai suteikti paguodos Kristui paprastu būdu, kalbėdami šios maldelės žodžius: “Mano Jėzau, aš myliu ir garbinu Tave viso pasaulio pašventintose ostijose ir dėkoju Tau iš visos širdies, kad pasilieki iš meilės mums viso pasaulio altoriuose.” — Be to, verta ta pačia intencija bent kelis kartus pamaldžiai ištarti ir Jėzaus vardą.
Panašiu būdu galime daryti ir atgailą už savo gyvenimo nuodėmes, aukojant Dievui Kristaus kančią ir mirtį bei Jo brangiausią kraują tiek kartų dienoj, kiek tik norime. Brangiausias Viešpaties kraujas nuskaidrina mūsų nuodėmingas sielas ir pakelia jas į aukštą šventumo laipsnį. Visa tai taip nesunku. Prasminga ir su meile vartojimas Jėzaus vardo tikrai yra viena iš pačių lengviausių maldingumo pratybų.
Jei esame nuliūdę ir prislėgti, jei esame susirūpinę ir pilni baimės bei abejonių, šis dieviškasis vardas suteiks mums malonios ramybės. Jei jaučiamės silpni ir svyruoją, Jėzaus vardas priduos mums naujos stiprybės bei energijos. Ar žemėje gyvendamas Kristus nėjo visur ir neguodė žmonių, ypač nelaimingųjų? — Jis tą patį daro ir dabar kiekvieną dieną visiems tiems, kurie tik į Jį kreipiasi.
Jei kenčiame dėl silpnos sveikatos, jei skausmai bei sopuliai mus varsto, jei kokia liga mus parbloškia, Kristus yra mūsų Gydytojas; Jis gali mus net stebuklingu būdu pagydyti, jei tai mūsų sielos išganymui reikalinga bei naudinga, nes ar Jis anais laikais negydė ligonių, raišų, aklų ir raupsuotųjų? Ar Jis nesako mums: “Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu?” — Be abejo, daugelis galėtų ir sveikatą žymiai sustiprinti, jei tik su tikru pasitikėjimu dažniau kreiptųsi į Jėzų.
Jėzaus vardas yra trumpiausia, lengviausia ir galingiausia malda. Mūsų Viešpats Išganytojas yra pažadėjęs, jog ko tik Jo vardu prašysime Dangaus Tėvą, bus mums suteikta. Kiekvieną kartą tad, kai nuoširdžiai tariame Jėzaus vardą, tuo pačiu mes ir karštai meldžiamės visomis mums rūpimomis intencijomis.
Skaistyklos sielos. Yra labai apgailėtinas dalykas, jog taip daug tikinčiųjų pamiršta arba net paniekina pareigą melstis už skaistykloj kenčiančias sielas. Galimas dalykas, jog skaistykloje randasi nevienas iš mūsų giminių, artimųjų ar brangių draugų ir kenčia ten, laukdami mūsų maldų bei pagalbos, kurią mes taip lengvai galime ir privalome jiems suteikti; tačiau iš apsileidimo to nedarome.
Nekartą mes gailimės vargšų, kuriuos sutinkame gatvėse, o taip pat ir našlaičių, alkanųjų bei kenčiančiųjų. Labai gerai darome, kai tokiems asmenims kuo galėdami padedame, tačiau atsiminkime, jog niekas taip nekenčia kaip sielos skaistykloje. Šv. Tomas Akvinietis drįsta skaistyklos kančias prilyginti pragaro ugniai, žinoma, tik su tuo skirtumu, kad skaistykloje sielos kenčia mylėdamos Dievą ir tik laikinai.
Mielas Skaitytojau, kaip dažnai meldiesi už skaistykloje kenčiančias sielas? Gal jau prabėgo ne tik dienos, savaitės, bet ir mėnesiai, kai šia intencija visai nesimeldi ir savo gerų darbų bei kasdienių kryželių už jas neaukoji? O gal jau prabėgo ir gana ilgas laikas, kai skaistyklos sielų atžvilgiu visiškai nieko nedarai?
Pats lengviausias būdas pagelbėti skaistyklos sieloms — tai dažnai ta intencija vartoti Jėzaus vardą, nes taip darydami, 1) už skaistyklos sielas aukojame dangiškajam Tėvui Jo Sūnaus brangiausią kraują, Jo kančią bei mirtį ir visus nuopelnus, kaip jau anksčiau apie tai buvo išaiškinta; 2) kiekvieną kartą pamaldžiai ištardami Jėzaus vardą, galime laimėti 300 dienų atlaidų, kuriuos patartina paaukoti už skaistykloj kenčiančias sielas.
Turėdami nuoširdų pamaldumą į šven tąjį Jėzaus vardą, kaip kad daugelis šventųjų savo gyvenime praktikavo, galime kasdien nemažai pagelbėti skaistyklos sieloms ir net jas išlaisvinti iš kančių. Gi jos, patekusios dangun, savo karštomis maldomis tikrai mūsų niekad nepamirš.
Baisi nedėkingumo kaltė
Nuo mažens esame įpratę nuoširdžiai padėkoti savo geradariams ir draugams net už mažas dovanėles bei menkus patarnavimus, nes to reikalauja pats paprasčiausias mandagumas. Tačiau daugelis iš mūsų taip lengvai pamiršta ir net apleidžia padėkoti V. Dievui už Jo begalinę meilę, parodytą mums įvairiausiais būdais, o ypač savo įsikūnijimu, kančia ir mirtimi ant kryžiaus, o taip pat šv. Mišių auka ir šv. Komunija, kurią galim dažnai priimti, bet irgi neretai apsileidžiame. Koks tai tamsus nedėkingumas iš mūsų pusės! Galim tačiau bent dalinai šią klaidą atitaisyti, dažnai ir pamaldžiai vartodami Jėzaus Vardą, o tuo pačiu atsiprašysim Išganytoją už savo klaidas bei nuodėmes ir reikšime Dievui dėkingumą už įvairias iš Jo gaunamas dovanas, teikdami Jam garbę.
Kas iš mūsų nenorėtų suteikti Dievui bent kiek džiaugsimo ir paguodos? Tai darysime, kai dažnai reikšime V. Dievui padėką už įvairias iš Jo gaunamas dovanas bei malones.
Dievas myli kiekvieną žmogų
Esame jau minėję, jog mūsų Išganytojas savo baisių kentėjimų metu, tiek Alyvų Darže, prieš Didįjį Penktadienį, tiek kabėdamas ant kryžiaus bei mirdamas, — matė savo agonijoje mus visus ir aukojo dangiškajam Tėvui už kiekvieną mūsų savo visus kentėjimus, pažeminimus ir brangiausią kraują.
Ar galimas dalykas, jog Dievas yra taip geras, kad apie kiekvieną mūsų atskirai galvotų ir kiekvieną žmogų atskirai mylėtų? — Mūsų menkos širdys ir riboti protai sunkiai šį dalyką perpranta ir nenoriai tiki, kad Dievas kiekvienu mūsų atskirai užsiimtų ir rūpintųsi. Tačiau Jis, būdamas Visagalis ir neribota Išmintis, kartu yra begaliniai geras, dosnus ir mylįs Dievas. Kad geriau suprastume kaip Viešpats kiekvieną mūsų atskirai prisiminė savo kančios ir mirties metu, prisiminkime kas atsitinka šiais laikais, kai tas pats Kristus kasdien milijonų žmonių atskirai yra priimamas šv. Komunijoj.
Dievas ateina į kiekvieno mūsų širdį su savo Dievybės pilnumu toks, koks Jis yra Danguje; ateina Jis į kiekvieno sielą, lyg šis vienas žmogus tą dieną tepriimtų Jį šv. Komunijoj. Kristus ateina pas mus su begaline asmenine meile mums, susivienydamas su mūsų sielomis taip intymiai, jog tampa viena su mumis.
Nors minutėlę pamąstykim apie tai, kaip didysis, visagalis, amžinasis Dievas yra mūsų pačių sielose nepaprasčiausiu būdu. Jis ten yra su savo begaline meile, pasilikdamas ne vienam momentui, bet bent penkiom, dešimčiai ir daugiau minučių, ir tai ne vieną kartą mūsų gyvenime, bet dažnai ir, jei norime, net kasdien.
Jei apie tai mąstome ir suprantame,
— tada nesunkiai pajėgsime suprasti ir tai, kaip tas pats Dievas paaukojo visus savo kančios bei mirties nuopelnus už kiekvieną mūsų atskirai.
Istorinės žinutės
Pamaldumas į šventąjį Jėzaus vardą buvo raginamas popiežiaus Grigaliaus X, kaip sėkmingiausia priemonė išgelbėti pasaulį nuo gresiančių tuo metu pavojų.
Šis pamaldumas pirmiausiai prasidėjo Portugalijoj, o iš ten palengva paplito Ispanijoj ir visose kitose Europos bei užjūrių šalyse.
Yra visa eilė Šv. Vardo draugijų, kurioms atskirose šalyse kiekvienai priklauso šimtai ir net tūkstančiai aktyvių narių.
Tėvas H. McKenna, domininkonas kunigas, šį pamaldumą platino Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir, palyginti trumpu laiku, Šv. Vardo Draugijai buvo priskaitoma keturi milijonai narių. Šv. Vardo Draugija yra įsisteigusi kiekvienoje vyskupijoje ir beveik kiekvienoje parapijoje turi atskirą savo vienetą. Parapijiniai vienetai tačiau yra paties vyskupijos ganytojo žinioje bei vadovybėje.
Šv. Vardo Draugija savo veikla yra pasiekusi nuostabių rezultatų taip, kad popiežius paskyrė vieną kardinolą kaip Globėją bei jos reikalų tvarkytoją, panašiai, kaip kad kaikurios vienuolijos ir ordinai turi savo reikalams paskirtą kardinolą.
Šv. Vardo Draugija yra taip galinga ir įtakinga, jog tiek Bažnyčia, tiek ir valstybė pripažįsta ją, kaip vieną iš didžiųjų tvirtovių religinėje, visuomeninėje ir net politinėje veikloje. Ne tik vyskupai, bet kartais net pats Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentas, nors ir nekatalikas, tačiau atsilanko Šv. Vardo Draugijos suvažiavimuose. Tai parodo, jog Amerikos prezidentas turi labai gerą nuomonę apie Šv. Vardo Draugiją ir jos naudingumą pačiai Amerikai.
Šv. Vardo Draugijos nariai visad pirmauja kiekviename gerame darbe, o taip pat Bažnyčios ir valstybės gynime.