Kas buvo toji dinaminė asmenybė, kuri išjudino katalikus, kas performavo kunigų sąmonę, kad jie, ligšioliniai vadovai, ėmė ruošti pasauliečius ir pagaliau jiems perleido plačios, šakotos katalikų veiklos iniciatyvą bei vadovybę?

Šį klausimą iškėlė praėjusiais metais prof. J. Eretas, ruošdamas Katalikų mokslo akademijos suvažiavimui savo paskaitą apie katalikų vaidmenį kultūrinėje Lietuvos pažangoje. Savo laiškais jis užklupo visą eilę asmenų, klausdamas kokia viena asmenybė turėjo daugiausia reikšmės povalančinėje katalikų kartoje. Kiek žinau, atsakiusiųjų dauguma Matulaičio neįrašė tarp ryškesniųjų tos kartos asmenybių. Dėl to prof. Eretas savo paskaitoje paminėjo Matulaitį šalia Jakšto, Dovydaičio, Šalkauskio. Pastarieji du vargiai laikytini povalančinės kartos atstovai, be to, jie buvo Jakšto intelektualiniai mokiniai, o pasaulietinės katalikų veiklos vadais juos padarė kažkieno kito tiesioginė ar netiesioginė įtaka. Tą įtaką savotiškai atskleidžia Achilles Ratti, buvęs J. Matulaičio rekolektantas prieš vyskupystės šventimus ir labai artimas jam asmuo. Kai jis, tapęs popiežiumi Pijum XI paskelbė pirmąją savo encikliką Ubi arcano Dei, iškeldamas pasaulietinės katalikų veiklos naują linkmę, pačioj pradžioj prisimena Vilniaus Aušros Vartus. Tuo jis lyg parodė, kad minties pagrindinį įkvėpimą jis gavo iš tuometinio Vilniaus vyskupo.

PRIPAŽINTAS AUTORITETAS IR VADAS

Kad Matulaitis buvo ypatingas vadas, pasigirdo mūsų visuomenėje balsai tik po jo mirties. A. Smetonos žodžiais, "jis buvo didelis visuomenės organizatorius. Visuomenės organizavimas, jos tvarkymas, rikiavimas — štai kokia vedamoji mintis žymėjo arkiv. Jurgio gyvenimą” (AJM, 65)."Lietuvių Tautos Valia” (1927. II. 1) rašė: "Reta vado asmenybė buvo a. a. Jurgis (Matulevičius)”. "Lietuva” (1927. II. 2) pastebėjo, kad "Arkiv. Jurgis buvo tas žmogus, kuris seniai pramatė gresiantį mūsų tautai pavojų ir daug yra padaręs jam pašalinti... Jis buvo visų pripažintas neginčijamas autoritetas ne tiek dėl savo padėties, kiek dėl asmens ypatybių”.

Kokios gi buvo Matulaičio ypatybės, padariusios jį pripažintu autoritetu ir vadu? Jo mokinys Petrapilio Akademijoj, vėliau profesorius Iz. Tamošaitis rašė: "Visus suprasti ir atjausti mokanti širdis, sujungta su valia ir iš jos einančiu šventumu bei galingu protu padarė Ganytoją (Matulaitį) ta didele, pilnutine asmenybe” (AJM, 71). Katalikų dienraštis "Rytas” Matulaičio mirties dieną (1927. I. 27) apibūdino jį šitaip: "Arkiv. Jurgio asmenybė savo begaliniai kilniu ir šventu gyvenimu, geležine valia, nepaprastu švelnumu ir geniališku protu imponavo ne tik artimiems, bet ir kiekvienam net priešingos ideologijos žmogui”. Praėjus penkmečiui po jo mirties, "Naujoji Romuva” Matulaityje įžvelgė įkūnytą sintezę, kurią Šalkauskis vėliau skelbė visai mūsų tautai. "Arčiau įsižiūrėjus į vysk. Matulevičiaus asmenybę, galima pajausti, kad jame buvo susikristalizavusios Rytų ir Vakarų kultūros kilniausios savybės. Galima drąsiai sakyti, kad jo asmenybėje pasireiškė tų dviejų kultūrų sintezė, bet vienkart jame išliko grynas lietuviškumas su kilniausiais protėvių pradais (N R 1931, Nr. 18).

Kaip šis "talentingas veikėjas, netgi reformatorius”, tariant Tumo-Vaižganto žodžiais, išaugo? Viena aišku, kad jį augino ir brandino ne vien Lietuvos žemė. Jis ją apleido jaunas ir keliavo per Lenkiją, Rusiją, Šveicariją. Šiose trijose šalyse, pradėjęs nuo Lietuvos, jis mokėsi ir dirbo ligi pagaliau įsėdo į Vilniaus vyskupo sostą. Kur bebūdamas, jis neatitrūko nei nuo lietuvių, nei nuo Lietuvos reikalų. Pasilikęs lietuvio kamiene, bet mokęsis visur ir iš visų, jis ir pasiekė tos sintezės savo asmenybėje ir savo veikloje.

Kaip subrendęs, nors dar gana jaunas vadas — sociologas, jis staiga švistelėjo Varšuvoje, suorganizuodamas, tuoj po 1905 metų revoliucijos, 50.000 krikščionių darbininkų, atnaujindamas katalikų studentų Odrodzenia sąjūdį ir pravesdamas pirmąją Lenkuose socialinę savaitę, kurią 1909 metais panašiu būdu pakartojo Kaune. Dėl šio staigaus švystelėjimo jis 1907 m. buvo pakviestas profesoriauti į Aukštąją teologinę mokyklą Petrapilyje ir čia pirmasis pradėjo dėstyti sociologiją. Dėstė jis, kaip liudija Mečislovas Reinys, ne tik teorinę, bet ir praktinę — pritaikomąją sociologiją. Jis formavo ne tik socialines studentų pažiūras, bet kartu ugdė, skatino pasiryžimą visuomenėje veikti ir praktiškai mokė veiklos metodų. Jo buvę studentai lietuviai šioje Akademijoje, kaip M. Reinys, Pr. Kuraitis, VI. Jurgutis, Iz. Tamošaitis, B. Česnys, M. Vaitkus ir eilė kitų, o taip pat kolegos dėstytojai, kaip Pr. Būčys, pasidarė tie naujosios katalikiškosios socialinės akcijos perteikėjai, inspiratoriai, dvasiniai vadovai. Ketvertas iš jų, įkvėpti Matulaičio paskaitų bei paskatų, jau 1908 metais susibėgę Kaune, vasaros atostogų metu, suformulavo pirmuosius busimųjų ateitininkų įstatus ir pradėjo akciją, rašydami tuo reikalu laiškus į visas puses (plg. M. Vaitkus, Ateitininkų genezė, Tėv. Sargas 1948, Nr. 2). Pr. Būčys rašo, kad Matulaičiui šis naujas, mokslus einančiojo jaunimo sąjūdis buvęs taip brangus, kad jis, jau tapęs Apaštaliniu Vizitatoriumi, norėjęs "ateitininkijos kūrėją išaukštinti ir jei to neįvykdė, tai ne jo kaltė” (AJM, 36). Būčys dar pastebi, jog Matulaitis buvęs surištas su visomis lietuvių katali-kų organizacijomis: jų veiklą akstinęs, jų vadus rėmęs, su jais palaikęs nuolatinį ryšį. Visuose katalikų veiklos baruose jis buvo pridėjęs savo ranką — vienur lemiamu būdu, kitur tikslinamuoju, lyginamuoju, derinamuoju. Net toks revoliucinis žygis, kaip Lietuvos žemės reforma, Myk. Krupavičiaus teigimu, nebūtų buvęs galimas be Matulaičio pritarimo, padrąsinimo, patarimų (plg. AJM, 158-160). Matulaitis buvęs, kaip rašė "Rytas” (1927, N 22), ir "krikščionių demokratų kelių tiesėjas”, tiksliau sakant, jų   programos bei linkmės tikslintojas. Tikslino ir plėtė jisai ir Vyt. Endziulaičio įsteigtą Katalikų veikimo centrą.

Įdomus, retas Matulaičio interesų, patirčių, įtakos plotis — nuo politikos, kurioje pats tiesiogiai niekad nedalyvavo, ligi asketikos — vienuoliškojo gyvenimo organizatoriaus ir atnaujintojo; nuo Lietuvos visų reikalų ligi Amerikos lietuvių, kuriuos jis asmeniškai lankė ir veikdino, ypač per savo paslystuosius brolius marijonus. Toji plati interesų ir veiklos skalė neleido jam ilgiau sustoti vienoj vietoj. Jis Petrapilio Akademijoje profesoriavo trejus metus, pasiekė jos vicerektoriaus pozicijos, bet staiga, visų apgailestavimui, pasitraukė. Po 7 metų, pats apsisprendęs, apleido ir Vilniaus vyskupo sostą. Atrodo, kad jis išgyveno kažkokį nerimą, kažkur skubėjo, kažkam didesniam ir svarbesniam kaupė savo jėgas arba jas norėjo padalinti tiems platiems naujos gadynės, naujai besikeičiančių sąlygų uždaviniams. Ar tai ne vado nerimas, ar ne moralinio tautos vado skuba?

VIDINĖ DINAMIKA IŠORINĖJ RAMYBĖJ

Matulaičio kompleksija priminė flegmatiką, o ramus veidas su giliom akim — mistiką. Jis buvo neatpažįstamas dinamikas, kaip ir Valančius savo šaltame išoriniame ramume. Šiedu mūsų hierarchai turi panašumą ne vienu atžvilgiu. Valančius pusę savo vyskupavimo buvo rusų gubernatorių kalinys, uždarytas Kauno kurijoj. Jis pats negalėjo niekur pajudėti, bet judino visą religinę, kultūrinę, net politinę rezistenciją per savo patikėtinius.

Matulaičio judrumą gerokai paraližavo tarytum kalinio grandinė, kurią jis metų metais nešiojosi ant savo sužalotos (kaulų džiova) kojos. Kliudė jam tiesiogiai viską diriguoti ar veikdinti ir ta pati rusų seklių priežiūra. Matulaitis veikė, kaip ir Valančius, daugiausia per kitus.

Artimiausias Matulaičio bendradarbis vysk. Pr. Būčys, jau savo senatvėje, ryškindamas savo ir kitų vaidmenį Lietuvos gyvenime, nelauktai sustoja ties Valančiumi ir Matulaičiu. "Ne tik katalikiškos Lietuvos, bet visos mūsų tautos patriarchu buvo ir yra vyskupas Motiejus Valančius; deja, mūsų visuomenė mažai ar pernelyg retai apie tai mintija ir šneka... Dvidešimtojo amžiaus tikybiniame Lietuvos gyvenime ne tiek rastais, kiek veiklos nepaprastu naudingumu iškilo arkiv. Jurgis Matulevičius. Kažin ar jam neteks XX amžiuj garbingiausioji vieta, kaip teko Valančiui pereitame šimtmetyje. (Vysk. P. Bučio Atsiminimai II, Chicago, 19-66, 187, 189).

Kai Valančius turėjo pergyventi Lietuvos mokyklų, bibliotekų, spaustuvių, vienuolijų sunaikinimą, tai Matulaitis mojosi atgaivinti vienuolijas, kurios kurtų mokyklas, spaustuves, bibliotekas. (Be kitko, Marijonų biblioteka, jo dėka, tapo didžiausia po VD universiteto). Vienuolijos jam buvo ne uždari, asmeniniam tobulumui ar ramybei skirti židiniai, bet socialinio ir kultūrinio darbo branduoliai. Ta kryptimi jis reformavo keliolika dar užsilikusių vienuolijų likučių Lietuvoje ir Lenkijoj, perredaguodamas naujais pagrindais jų konstitucijas. Kurdamas 1918 m. naują Marijos Nekalto Prasidėjimo seserų vienuoliją, jis buvo laisvesnis joms duoti naują programą, ir ji pasirodė taip toli pramatanti, tokia moderni ir lanksti, kad net dabar, po 50 metų, jai nereikia, kaip kitoms vienuolijoms, reformuotis. Ką jis paliko marijonams ir Marijos Nek. Prasidėjimo seserims kaip gaires, yra būdinga visai jo dvasinei krypčiai, kurią kvėpė ir kitoms Lietuvoj įsikūrusioms organizacijoms. Tai matyti iš jo paruoštų šioms vienuolijoms "vedamųjų minčių” ir iš jo "Užrašų”, išleistų Londone b. m. "Vedamose mintyse” jis pabrėžia vertybių derinimą, kurį vėliau filosofinėj ir pedagoginėj plotmėj vystė St. Šalkauskis. Matulaitis reikalavo derinti principų tvirtumą su priemonių lankstumu, dvasinį brandumą su aktyvumu — ėjimu į visuomenę, asmenų atranką su jų parengimu atskiriems uždaviniams, žiūrint gabumų bei palinkimo. Ypatingai jis pabrėžė autoriteto reikšmę, tačiau ragino paisyti ir asmeninės atskirų žmonių laisvės. Išorinė tvarka net vienuolynuose jam atrodė negalėtų turėti prasmės, jeigu ji nebūtų derinama su atskiro asmens sąžinės balsu. Net organizuotoji visuomeninė veikla, kurią jis pats akstino ir nepaprastai vertino, jo įsitikinimu, nebūtų pilna, jei nustelbtų asmeninio veikimo — apaštalavimo iniciatyvą. Jo žodžiais, veikiant patiems, niekada neužmirštinas dalykas — traukti ir kitus į veiklą, ruošti žmones įvairiems uždaviniams.

MATULAIČIO KRYPTIS EKUMENINIŲ LAIKŲ ŠVIESOJ

Matulaitis dažnai kartojo šūkį "jausti su Bažnyčia”. Ir tai galima aiškinti, kaip jo reikalavimą pirmon eilėn jausti aukščiau minėtą, krikščionybėje slypintį vertybių derinį. "Jausti su Bažnyčia” reikštų jausti ir jos misiją gyvenime, šiame laike, šiose sąlygose, niekad nepametant iš akių minėto derinio. Tokia buvo ir Matulaičio sociologija — eiti į žmones, imtis būtinų uždavinių nepaisant sunkumų, ypač eiti ten, kur labiausiai reikia, kur kiti neina, kur sunkiausia. Einant į liaudį, į darbo žmones ar apskritai į visuomenę, nesibijoti reforminių priemonių, atsisakyti net vienuoliško ar kunigiško rūbo (jei tai patarnautų geriau prieiti prie žmonių). Tai buvo anais laikais tiesiog neįtikėtinai drąsi mintis, kuri rado platesnį atgarsį tik dabar, po II Vatikano susirinkimo.

Būdamas didelių gabumų žmogus, Matulaitis liko kuklus, paprastas, labai pakantus, tolerantiškas visiems, didelis humanistas, pasiryžęs, kaip mena Smetona vieną jo pokalbį Vilniuje su įvairių tautybių ir religijų atstovais, lenktis kiekvienam nė kiek nemažesne pagarba kaip ir prieš Kristaus kryžių. Kartu jis buvo drąsus reformistas, savotiškas revoliucininkas, kur reikėjo keisti formas ar daryti socialines reformas. Kas įdomiausia, kad tokių gabumų ir geriausia prasme ambicijų asmuo, visiškai nepaisė savo karjeros, net paties savęs ir savo jėgų ar savo ligų. Jis palenkė save laiko uždaviniams ir Bažnyčios misijai, siekė savo tautą išvesti iš dvasinių pavojų, ir visa tai jis darė su dideliu pramatymu toli pirmyn.

Vertybių derinimas, kurį Matulaitis dėjo mūsų krikščioniškųjų sąjūdžių ir vienuolijų veiklos pagrindan, buvo padiktuotas ne tik gilaus krikščionybės suvokimo, bet ir savo laikų klaidos gydymo. Revoliucinės srovės, labiausiai jaučiamos Lietuvos kaimynystėje, tiesiog skaldė bet kurias vertybes ligi pačių kraštutiniausių ribų. Matulaičio atsakymas buvo pozityvus ir veiksmingas, siekiąs nors ir mažoj tautoj išlaikyti pusiausvyrą. Dabar, kai II Vatikano susirinkimas atskleidžia krikščionybėje esantį vertybių derinį ir ragina jį taikyti gyvenimo tikrovėje, aišku, tai yra pozityvus atsakymas ir į šių dienų pasaulyje besireiškiantį blaškymąsi tarp įvairių kraštutinumų ir pasimetimą.

Matulaičio šūkis "jausti su Bažnyčia” darosi tiesiog gyvybinis ypač šiandien, kada įsigali įvairūs eksperimentavimai net religinėje srityje, pagrįsti nebe jutimu su Bažnyčia, bet pataikavimu grupėms ar tiesiog asmeniniu pasismaginimu daryti kaip kam geriau atrodo. "Jausti” reiškia kartu klausti ne tik savęs, klausytis savo atsakomybės, bet ir sverti, dar kartą sverti, ar tai atitinka giliausią Bažnyčios mintį. Matulaičio užrašai rodo, kaip jis šiuo atžvilgiu buvo jautrus. Nors ir drąsiai pažangus, pralenkiąs kitus formose ir priemonėse, tačiau giliai įžvelgiąs kas esmiškai šventa, patvaru, nekeistina. Šių laikų negalvojimas, dažnai ir nepakankamas dalykų supratimas būtų ypatingai reikalingas matulaitinio gilumo.

Kitas Matulaičio šūkis "Bažnyčiai ir Tautai” yra tiek pat aktualus mūsų laikais, ypač mūsų emigracijoje, net gi mūsų tėvynėje, kur gresia disintegracija tiek tautiniu, tiek religiniu požiūriu. Matulaitis yra gyvenęs bent 50 metų pirmyn savo pramatymu, savo idėjomis, savo veiklos metodais.

VIENUOLIJA — ŽMONIŲ IR DIEVO KŪRINYS

Matulaičio suburtų seselių sukaktis¹

Plačioji žmonijos istorija susidaro iš mažesnių laiko tarpsnių. Tautos ir Bažnyčios istorija kuriasi iš atskirų bendruomenių ir net atskirų žmonių veiklos. Šitaip žiūrint, pasidaro reikšmingas ir 50 metų vienuolijos jubiliejus, kaip reikšminga ir toji dar nedidelė bendruomenė, kuri tautos ir Bažnyčios istorijon jau atnešė savo kraitį. Istorikas kun. R. Krasauskas ruošia dokumentinę šios vienuolijos įvykių ir jos asmenų apybraižą. Ieškant gilesnės ir prasmingesnės šio jubiliejaus suvestinės, mums tikintiesiems, gal pravers susimąstyti ir savęs paklausti, kiek per tuos įvykius ir asmenis veikė pats Dievas.

¹ Pamokslas Naujosios Anglijos kviestiniams lietuviams, susirinkusiems spalio 20 d. švęsti seselių jubiliejaus Motiniškame Name Putnam, Conn.

Juk laiko tėkmėje veikia ne tik žmonės, bet ir Dievas. Nei žmonės veikia vieni, be Dievo, nei Dievas veikia be žmonių. Šią mintį liudija tekstai Mišių, kurias nūnai laikome. Graduale pasakyta: "Viešpatie, tu duodi žmonėms maisto savu laiku” — ne tik medžiaginio, bet ir dvasinio maisto. Ir šv. Paulius lekcijoje primena: "Gerai panaudokite laiką... ir stenkitės suprasti, kas yra Dievo valia!” Ir evangelijoje Romos valdininkas tikrino laiką, kada Kristaus žodis tapo veiksmingas jo sergančiam sūnui.

Ar mes, tikintieji, galime galvoti, jog prieš 50 metų atsiradusi nauja lietuviškoji vienuolija buvo grynas istorinis atsitiktinumas? Atsirado žmogus, fizinis invalidas, koncentruotas į dvasinius reikalus ir sugalvojo vieną vienuoliją atnaujinti, o antrą naujai įkurti. Aišku, jis siekė savo tautai gero. Jam rūpėjo Bažnyčios reikalai Lietuvoje ir socialinė veikla tarp žmonių. Kaip geras sociologas ir religininkas jis žinojo, kad didesnius ir patvaresnius darbus gali atlikti tik organizuoti ir inspiruoti branduoliai. Žinojo jis ir moteriškąjį uolumą, kurį gerai panaudojus galima pasiekti nemažų vaisių bažnytiniame, tautiniame, kultūriniame ir socialiniame bare.

Taip mes galėtume išaiškinti labai paprastai ir natūraliai visą tą mūsų minimos vienuolijos kilmę ir netgi jos veiklą. Ir tai būtų teisinga, tačiau tik vienu požiūriu ir tik iš vienos pusės. Antroji pusė mums atsiveria tada, kai mes stebime tą asmenį, kuris šią vienuoliją kūrė ir kaip jis ją kūrė. Kokius uždavinius jai skyrė, kokias formas parinko jos veiklai. Tas asmuo buvo ne tik realistas, bet ir dvasios žmogus. Jis taip stipriai jautė laiko reikalavimus, kad skubėjo į juos atsiliepti nelaukdamas ir nedelsdamas. Jis lygiai nenumaldomai pergyveno viršlaikės impulsus. Jis troško kaip žvakė sudegti ir likti nežinomas Dievo valios įrankis, kaip skuduras susinešioti ir būti nusviestas į šalį, bevalydamas dulkes Bažnyčioje ir tautoje. Jo šūkiai buvo: eiti ten, kur labiausiai žmonėms reikia; daryti tai, kas sunkiausia ir ko kiti vengia daryti; imtis plačių uždavinių, neribojant savęs pomėgiais, pranašesnėm ar naudingesnėm darbo sritim; visur nešti Kristų, visur ieškoti Dievo pirmon eilėn ir tarnauti žmonėms neužinteresuotai. Pagaliau, jo žodžiais, nebijoti persekiojimų, kalėjimo, nes bus tokie atvejai, kada dėl Dievo ir žmonių gero reikės pakelti nepaprastų aukų. Eiti tiesiu keliu — pro duris, o jei negalima — veržtis pro langus. Padėti į šalį net vienuolišką rūbą, jei to reikia, bet eiti pas žmones, rodyti jiems prasmingesnį gyvenimą, laimėti juos kilniems darbams.

Štai tas asmuo, kuris šią vienuoliją kūrė ir jai naujus kelius nubrėžė, jai savo dvasią perdavė. Ar toji dvasia, virpanti ir nerami, neženklina gyvo, realaus, dinamiško žmogiškumo ir kartu įkvėpto, pačios Šventosios Dvasios balsu reiškiamo dieviškumo? Šiandien, kai šį asmenį pati Bažnyčia leidžia vadinti Dievo tarnu, mums berods lengviau suprasti, jog ir jo kūrinys nėra tik sociologinis laiko reiškinys, bet ir Dievo planų padarinys. Dievas veikia laike, per parinktus žmones, ir būna laimingiausias atvejis, kai tie žmonės atsako į laiko uždavinius ir savo kietom, kartais kruvinom rankom ritina akmenis iš kelio į Dievo nurodytus, laiko rūpesčiais paženklintus planus.

Tokių Dievo žmonių kūriniai prašoksta laiką, nes jie apžvelgia daug plačiau, apčiuopia dalykus daug taikliau, negu sociologai natūralistai ir organizatoriai pragmatistai vien sava, nors ir genialia išmintimi. Matulaitis užbrėžė šiai vienuolijai ir visai katalikiškai Lietuvai tokius organizacinius uždavinius, kurie ir šiandien tebėra aktualūs. Kai Matulaitis kūrė šią vienuoliją, tiesa buvo skaldoma ir iškraipoma. Dievas buvo neigiamas, dora atmetama. Gyvenimą audrino naujos revoliucinės bangos. Jaunų studentų galvose siautėjo chaosas ir brendo anarchija. Tie jauni žmonės, apžėlę gaurais ir barzdom, suveltais drabužiais, permirkę alkoholio kvapu, pagal Dostojevskį, labiau atrodę "biesai” nei žmonės. Kitas rusų tolregis Solovjovas tuo metu naują kryptį įvardino Antikristo dvasios vardu. Matulaitis pats skaitė laiko ženklus ir jam atrodė, jog vienintelis gydymas tėra šis: diegti stiprią, atnaujintą kristinę dvasią ir kurti tos dvasios puoselėtojų branduolius.

Ar Matulaitis pramatė, jog toji antikristinė Rusijos dvasia nesustos ties Rytų Vaka-rų ribomis? Ar jis jautė, kad toji dvasia greit neišnyks — ieškos naujų aukų ir naujų kraštų, jeigu ne tom, tai kitom formom? Ar jis įžvelgė pavojų net Amerikai, kuri, atsilikdama nuo Europos dvasinės raidos bent 60-70 metų, atsidurs ano meto Rusijos padėty? Kodėl jis skubėjo perkelti į Naująją Žemę savuosius marijonus, kurie vėliau trauks paskui save ir šias seseles?

Kas gali pasakyti, kaip toli siekia pranašų nuojauta, kurios neabejotinai turėjo ir Matulaitis? Tačiau viena aišku, kad tie patys uždaviniai, kuriuos jis diegė naujai vienuolijai ir visai katalikiškajai Lietuvai, buvo skirti atsverti ir sulaikyti antikristinį raugą. Šie uždaviniai ir net jo parinkti veiklos būdai pasidaro ir šiandie aktualūs ne tik dabarties Lietuvoje, kur antikristo siautėjimas vyksta pilnu tempu, bet ir čia, kur anarchija, minties chaosas, dorinis pakrikimas plečiasi į visas gyvenimo šakas.

Kai kalbame apie Matulaičio dvasią ir jo tolregystę, mes norėtume ieškoti Dievo dvasios, kuri yra pilnatvės, visumos, vilties, tikėjimo, meilės dvasia, pilna dinamikos ir aukos, drąsos ir ištvermės. Ši dvasia yra gyva jo įkurtoj vienuolijoj. Gyva ne tuo paprastu, ramiu žėrėjimu, kuris išauga normaliais laikais, vienuoliškų šiltadaržių atokaitoj. Ji gyva dramatišku nerimu, dideliu susirūpinimu ir nemažom pastangom bei aukom. Visuomenė jaučia tą dvasią, nes ji spinduliuoja ir skleidžiasi per asmeninius sąlyčius ir visuomeninius, socialinius darbus. Visuomenė jaučia, kad tos seserys yra kažkuo artimos — gal tais pačiais rūpesčiais, nors ir skirtingai išgyvenamais, gal tom pačiom pastangom, paženklintom panašia kančia ir auka. Visuomenė džiaugiasi seselių užmojais, remia jų darbus. Argi ne visi jaučiam, jog mums šiais laikais kaip tik reikia ne tiek materialinių dalykų, kiek dvasios ir neužinteresuoto pasišventimo.

Baigdami jubiliejaus iškilmes, mes susitelkiame prie aukos altoriaus, kuris mus jungia tarp savęs, su savo tauta ir su mūsų Dievu. Prie šio altoriaus mes reiškiame nūnai padėką Viešpačiui už tą kūrinį, kuris pačiu laiku įsijungė į mūsų tautos dvasinį atnaujinimą. Dėkojame Dievui už įkvėpimus, duotus šios vienuolijos kūrėjui ir prašome, kad jo dvasinės prizmės spinduliai greičiau sušvistų altoriaus garbe. Dėkojame Dievui už pašaukimus šiai jaunai vienuolijai ir meldžiame naujų bei gausesnių. Prašome Dievą ištvermės ir dvasinės jėgos neišsemiamų versmių seselėms čia ir kur jos bebūtų. Pagaliau prašome palaimos mūsų šeimoms ir mums visiems, kad galėtume sėkmingai tęsti kristinę misiją savo tautoj ir šiame krašte.