STASYS YLA

ŽMONĖS IR ŽVĖRYS

DIEVŲ MIŠKE

KACETO PERGYVENIMAI

I M M A C U L A T A

Viršelis ir titulinis lapas dailininko P. Osmolskio
Skyrių pradžios piešiniai kacetininko A. Kantvilo
Stutthofo planas kacetininko dipl. inž. P. Naručio
Stutthofo nuotraukos, rastos po karo stovyklos komendantūroj, perspaustos iš leidinio German crimes in Poland, vol. II, Warsaw 1947.
Spauda N. Pr. Seserų spaustuvės, Putnam, Conn.
Išleista 1951 m.

JIE SĖDĖJO TAMSYBĖJE IR BE ŠVIESOS,

SURIŠTI SKURDU IR GELEŽIMI.

JIE ALKO IR TROŠKO,

JŲ GYVYBĖ SEKO JUOSE.

IR TIE, KURIUOS VIEŠPATS IŠVADAVO

IŠ PRIEŠO RANKOS, KLAIDŽIOJA TYRUOSE,

VIENATVĖJE, NERASDAMI KELIO

Į GYVENAMĄ MIESTĄ.

PSALMĖ CVI

SUNKU kalbėti apie buvusias spygliuotas užtvaras. Žmogus vis lieki jautrus tam, kas išgyventa. Dar sunkiau kalbėti apie žmones, kurie už jų buvo. O ten buvo žmonės. Žmonės žvėrių rankose. Žvėris norėjo juos palaužti ir sunaikinti, bet jų dvasia nesidavė priveikiama.

Žmonės keitėsi ir už spygliuotų vielų; kitaip keitėsi negu žmogus - žvėris norėjo. Nekaltus ir kankinamus keitė kančia, kaip ji keičia kiekvieną žmogų arba sulaužo. Palūžo nemaža ir ten, bet daugumas atsilaikė — pajėgė atsispirti juos gniuždžiusiam žvėriškumui. Visiems gi liko įspaustas įsitikinimas, kad senoji vidurio, patogumų, seklumo, gal geraširdiško naivumo dvasia — pamažu gniūžta savo menkume. Liko ir pasibaisėjimas nežmoniškąja dvasia.

Šiandien tektų kalbėti apie milijonus, kurie dar baisiau kenčia. Tie milijonai išgyvena ir dar didesnį pasibaisėjimą. Jų mintis pavergta naujai dvasiai. Jie jos ilgisi, laukia ir jai ruošiasi. Jei kas tą naują dvasią norėtų suprasti politiškai, labai apsiriktų. Ji, gimstanti iš kančios, nebus šaukli, rėkianti, reklamiška, neturės puošnių frazių, išdailinto ir išprusinto skonio, bet turės turinį, veiksmą, gyvą gyvenimą.

Tokiom viltim ir įsitikinimu pavedu skaitytojui šiuos užrašus.

PIRMOSIOS DIENOS

KAI MŪSŲ sunkvežimis sustojo prie Stutthofo, pasijutome pagaliau lyg savo vietoje. Ta dešimtis dienų, kurias praleidome keturiuose kalėjimuose (Kauno, Tilžės, Karaliaučiaus, Marienburgo) pemelig prailgo ir įkyrėjo. Vis nežinojom, kur mus veža ir kas mūsų laukia.

             Neša maistą

Stutthofo vardą pirmą kartą išgirdome Marienburge. Lenkas kalinys, kartą jau buvęs kacete, laukė vėl tenai vežamas. Palatoje jis dažė langų grotas ir mus tikino, jog ir mes turėsime ten važiuoti. Trumpai jis bandė vaizduoti Stutthofo gyvenimą, bet mūsų ausys nenorėjo rimtai priimti jo žodžių.

—    Lenkutis niekus tauškia! —    kažkas iš mūsų pasakė. Dabar, kai jau buvome Stutthofe, nors dar tik prie vartų, lenko kalba atrodė dar labiau neįtikima. Gražus miškas supo šią vietą ir ošė taip raminamai, kaip kurorte. Kiek atokiau nuo kelio stovėjo didelis raudonas dviejų aukštų mūrinis namas, primenąs viešbuti. Šalia jo buvo vienaaukščiai mediniai namai, šviesiai pilka spalva dažyti.

— Jeigu kacetas taip gerai atrodo, — galvojom,— tai geriau būti jame, negu tuose niūriuose kalėjimuose. Patalpos, manėm, bus erdvios ir jaukios, o ir aplinka su šiuo maloniu mišku bus gaivinanti. Tik, žinia, mes neturėsime pilnos laisvės, būsime atskirti nuo žmonių, maža kas mus galės lankyti.

Reti mišku nuaidintys šūviai pertraukė pirmąsias mūsų mintis. Iš garso spėjome, kad šaudo kažkur petoliese. Ką tai reiškė mums buvo sunku susivokti. “Tik jau ne kalinius šaudo”, galvojom, nes šūviai buvo reti ir pasikartoją. “Turbūt, gyvena čia kareiviai ir pratinasi šaudyti?”

Pasirodė, kareivių tikrai čia gyvenama. Prie mūsų artėjo taip pat keturi ginkluoti esesmanai. Jiems priėjus, kažkas įsakė mums rikiuotis po keturis. Mus vedė gerai išgrįstu keliu raudonojo “viešbučio” linkui.

Ėjome pamažu, dairydamiesi į šalis. Tyrinėjančios mūsų akys gėrėjosi vokiška tvarka ir švara. Ji gaubė vienus ir antrus jau matytus namus šalia kelio. Mažas sodelis su fontanu ir ties juo įrengtu gulbės nameliu gražiai derinosi prie raudonojo namo didybės ir puošnumo.

Prieš mūsų akis pamažu vėrėsi aukšti, baltai dažyti, lentelių spinduliais dailiai išpinti mediniai vartai. Jie priminė garbės vartus, bet taip rūpestingai ir skoningai pastatytus, kad retai kur galėjai kitus tokius sutikti. Pusiaudienio saulėje jie mums gal dar gražiau atrodė, negu buvo padaryti. O tą dieną (kovo 25-tą) kaip tik jos buvo apstu. Saulės spinduliai žaidė ant raudonųjų mūrų ir ant šio gražaus žmonių rankų statinio. Viskas tuose vartuose buvo gražiai suplanuota — viršuje net bokštas su langeliu įrengtas. Tik ne visi pastebėjo, kad iš to bokšto, į kiemo pusę, kyšojo kulkosvydžio tūta...

Vartus praėjus, pamatėme dvi eiles mažų žemų barakų, pastatytų beveik po vienu stogu, nusitęsiančių kokius 200 metrų. Jie nesidriekė į atvirą mišką, kaip mūsų akys geidė, bet užsisklendė kitais barakais ir sudarė pailgą, keturkampi uždarą kiemą. Visai uždaras jis nebuvo: pro vieną tarpą, į dešinę, galėjome praeiti. Dabar pamatėme trečią barakų eilę, kuri gale buvo taip pat uždara ir supo antrą kiemą. Abiejų kiemų plotis galėjo būti 150 metrų.

Stutthofo komendantūros rūmai. Priekyje — gulbės namelis

Sargybiniai pasitraukė, ir mes palikome prie vieno barako durų kažko laukti. Nežinojom dar, kad tas laukti pasidarys būdingiausias mūsų dvasios bruožas. Laukti kažko, viltis kažko — juk tai kiekvieno kalinio kasdienybė.

Pirmas laukimas buvo — pasisotinti. Laikrodžiai, tebesą dar ant mūsų rankų, rodė 15 valandą, o pietų dar niekas mums nesiūlė. Kas turėjo maisto, įsidėto dar iš namų, nebelaukė valdiško — skubino apraminti alkį. Žinia, taupiai jie pjovė savo duonos ir lašinių atsargas, nes nežinojo, ar nereikės čia ilgiau jomis naudotis. Buvo ir tokių, kurie jau keletą dienų nieko savo neturėjo.

Antras mūsų laukimas buvo — žmonių, kurių čia, kieme, nebuvo matyti. Nesupratome, kur jie galėjo būti? O gal iš viso čia jų nedaug? Turbūt tik dabar jie pradedami į šią stovyklą telkti?

Kažkodėl mes galvojom, kad kaceto istorija turėjo prasidėti su mumis: turbūt dėl to, kad ji kūrėsi visai kitais pagrindais ir nežinomu būdu. Net du istorikai, buvę mūsų tarpe, nieko negalėjo pasakyti nei apie Stutthofą nei apie dievų mišką, kuriame jis buvo įrengtas. Patiems reikėjo su laiku visa atsekti nuo giliausios legendinės jo pradžios.

DIEVŲ MIŠKO LEGENDOS

Ligi dabar tą mišką vietiniai žmonės vadino dievų vardu, nors oficialiai jį vokiečiai perkrikštijo Forst Steegen. Matyt, jis buvo kitados paaukotas dievams, kaip daugis lietuvių ir lietuviškųjų prūsų miškų. O čia, ligi Vyslos, kuri už 18 kilometrų į vakarus praeina, dar tiesėsi kaip tik lietuviškųjų prūsų žemės. Lietuviškos legendos ligi dabar tegaubė šią apylinkę, ir mes vėliau (1943 m. rudenį) vieną jų išskaitėme “Danziger Vorposten” skiltyse.

Senais laikais dievų miško papėdėje buvęs įsikūręs drąsus lietuvis kunigaikštis, kurį tas laikraštis vadino “litauischer Raeuberfuerst”. Jis plėšęs apylinkės gyventojus, grobęs jų turtą, užpuldinėjęs mažais savo laiveliais kitų kunigaikščių eldijas, keliaujančias jūromis. Jo pilis buvusi įrengta ant jūros kranto, apsupta sodais, tankiais erškėtkrūmiais ir stipriai ginama iš vidaus. Veltui kiti kunigaikščiai bandę ją pulti ir griauti; šitai jiems vis nevykę, nes velniui velniai padėję. Tada jie sugalvoję tą pilį paimti klasta.

Dievų miške ganiusi avis piemenaitė, kuri buvusi graži kaip miškų dievaitė. Jie pasiuntę ją į lietuvio kunigaikščio pilį. Kunigaikščiui ji labai patikusi, ir jis rengėsi ją paimti sau už žmoną. Kai kartą vėl išvykęs į plėšikišką žygį ir ilgiau užtrukęs, piemenaitė pranešusi svetimiems kunigaikščiams, atidariusi jiems pilies vartus, ir šie be vargo užėmę pilį.

Grįžęs iš žygio lietuvis kunigaikštis radęs savo pilį svetimųjų užgrobtą. Nesitverdamas apmaudu jis užbūręs visas jūrų galybes, trenkęs perkūnais į pilį, ir ši paskendusi liepsnose, subyrėjusi į pelenus. Kalnelis, ant kurio stovėjusi pilis, išlikęs, bet sodai nugrimzdę ir virtę pelkynais.

Per ilgus šimtmečius juose velniai perėję savo vaikus...

Atpasakojęs legendą, “Danziger Vorposten” prideda: melas neturįs ilgų rankų, dėl to legenda, kuri išliko ligi šių dienų Stutthofo apylinkėse, matyt, slepia buvusią tiesą. Ji menanti 13 šimtmečio kovas, kada lietuviai užpuldinėję mažais savo laiveliais Hanzos jūros kelią ir pirklius, vykstančius į Rygą.

Dabar ši vietovė turėjo kitą legendą. Velnių perėti vaikai sugalvoję pastatyti mirusiųjų miestą. Prigaudę iš plačių apylinkių gyvųjų vergų ir juos pristatę kirsti dievų mišką. Kad jie neišsibėgiotų, apsupę juos vielų tvoromis, kurios turėjusios nuodingą ir mirtingą srovę. Aplink tvorą pastatę velnių sargybinius, kurių kaktos buvusios paženklintos kaukuolių ženklais. Prie savęs jie laikę didelius šunis, išmokytus plėšyti gyvuosius.

Vergai turėję dirbti nuo ryto žaros ligi vakaro sutemų. Jie buvę alkinami badu, jų kūnai buvę plakami rykštėmis, tvojami lazdomis ir kumščiais, o jų dvasia buvusi apkurtinta riksmu ir keiksmais. Bet jie turėję juoktis ir dainuoti, ir jie dainavę pro ašaras. Turėję priimti smūgius nesipriešindami, ir jie nesipriešinę, nepykę ir nekerštavę. Dievas buvęs išvytas iš šio “miesto”, ir niekas gyvas negalėjęs Jo vardo minėti. Tačiau vergai tylomis Jo šaukėsi... Tūkstančiai, čia negimę, mirė nuo nuodingų švirkštų, nuo dujų, nuo šūvių. Iškilmingiausia mirtis buvusi kartuvėse... Mirti niekas čia nenorėjęs, tačiau ir nebijojęs, nes atrodę geriau mirti nei gyventi. Miesto pakraštyje buvęs išmūrytas didelis pečius, kuris degęs dieną naktį ir buvęs kūrenamas žmonių lavonais... O miestas augęs ir plėtęsis, kol vieną dieną jį užlieję jūros vandenys ir dangaus ugnis, paskandindami dalį vergų ir pačius velnius...

Tokios legendos supo nūnai Stutthofą.

ISTORINĖ ŽEMĖ

Istorinės aplinkybės pradėjo mus dominti jau Marienburgo kalėjime. Ne vienam keistas atrodė istorinis sutapi-mas: prieš 500 metų čia, vokiečių kolonistų pilyje, buvo kalinami mūsų valdovai — Kęstutis ir Vytautas, o nūn tokiais pat kaliniais tenka būti mums. Žinia, kunigaikščiai ir mes — labai tolimas palyginimas. Tačiau kalinimo priežastys panašios. Vokiečiai tada veržėsi į mūsų žemės, ir lietuvių valdovai jiems pasipriešino. Dabar vokiečiai pavergė mūsų kraštą, ir lietuviai vėl priešinosi. Kaip 14 - 15 šimtmetyje nei vienas kraštas neatsilaikė prieš kryžiuočius, tik Lietuva, taip dabar kone vieni lietuviai atsisakė sudaryti SS Legijoną. Už šitą griežtą ir vieningą tautos valią, mes, 46 vadovaujančių profesijų atstovai, ir buvome pasmerkti kalėti. Aišku, vokiečiai nenorėjo mums sudaryti garbės: jie nepaliko mūsų istoriniame Marienburgo kalėjime, nors jis ir nebuvo dar tebestovinčioje kryžiuočių pilyje, kur kalėjo Kęstutis ir buvo prisiglaudęs Vytautas. Jie atvežė mus į Stutthofą, kuris bent pradžioj, neatrodė turis kiek didesnę istoriją.

Stutthofas, žvejų miestelis, buvo rytiniame Laisvojo Dancigo valstybėlės pakraštyje. Nuo paties Dancigo jį skyrė 33 kilometrai (oro linija), nuo Aistmarių (vokiečių vadinamų Frisches Haff) —trys kilometrai ir tik pusantro — nuo Dancigo įlankos. Važiuodami iš Marienburgo į Stutthofą, mes dar matėme pakelėse valstybinius Dancigo ženklus ir užrašus “Freier Danzigstaat”. Naciai, matyt, nebuvo spėję jų sunaikinti. Taigi, tarp dviejų pasaulinių karų Stutthofas nepriklausė vokiečiams, ir visa ši apylinkė, prasidedanti Nogatės upės atsišakojimu nuo Vyslos, buvo laisva, nors ir užmiršusi savo tolimą ir laisvą praeiti.

Liūliuojama Baltijos marių ir dievų miško ošimo, ši apylinkė, atrodė, pašvęsta tylai ir ramiam darbui. Ji jau nebepriminė kruvinų lietuviškųjų prūsų sukilimų, vykusių kaip tik čia, pavyslyje. Tai buvo seniai, 13-tame šimtmetyje, kai lietuvių ir Pomeranijos kunigaikščio Sventopolko remiami, lietuviškieji prūsai septynerius metus (1242 — 1249) atkakliai grūmėsi su vokiečiais kolonistais, plūstančiais iš Magdeburgo, Brandenburgo, Luebecko. Tuos kolonistus čia traukė ir rėmė kariškai organizuotas kryžiuočių ordinas. Vis dėlto sukilėliams tada buvo pavykę nukariauti ir iš pagrindų išgriauti visas ordino pilis, išskyrus tik Elbingą ir Baigą. Kulmo srityje išsilaikė tik Kulmo, Torno ir Redyno pilys (plg. Dusburg, Scr. r. p. I, p. 69). Nepasiekę galutinės pergalės, lietuviškieji prūsai po 12 metų vėl sukilo prieš atėjūnus ir šią kovą tęsė per ištisus penkiolika metų (1261-1275). Šiai kovai vadovavo septyni žymieji vadai: Mantas, Dyvonas, Skomantas, Auktumas, Glanda, Globonis ir Tirvaitis. Visi jie buvo priėmę krikštą, išėję vokiškas atėjūnų mokyklas, neblogai išmokę jų kalbą. Tačiau matydami skriaudas savo tautiečiams ir žiaurų vokiečių elgesį, jie griebėsi ginklo. Manto vadovaujami sukilėliai 1263 metais laimėjo didelį mūšį pavyslyje, Labuvos srityje. Prūsų varmiečių vadas Globonis (Glopponi) su savo būriais paėmė ir išgriovė Brandenburgo pilį (plg. Scr. r. p. I, p. 115). 1263 metais sukilėliai paėmė ir sudegino Karaliaučių. Šiam žygiui vadovavo Nalubas. Kryžiuočiai pagrobė jo žmoną, vaikus, net jo brolius papirko, bet Nalubo nepalenkė. Jis visko neteko, bet ir toliau savo kraštą vadavo iš vokiečių vergijos. Apie jį J. Voigt’as yra parašęs: “Tik vieną kilnią brangenybę, kurią nešiojo savo sieloje, būtent laisvę, jis teišgelbėjo, ir šiąją jis norėjo išgelbėti taip pat savajai tautai” (Gesch. Pr. III, p. 220). Visos ordino statytos pilys ir miestai, be mažų išimčių, sukilėlių buvo paimta arba sunaikinta. Prūsams mažai betrūko išsilaisvinti, ir to jie būtų pasiekę. Tik stipri iš Vokietijos parama, dažni ir masiniai kryžiaus žygiai, niokoję prūsus, galutinai palaužė ir pavergė šiuos atkaklius savo laisvės gynėjus.

Visą šią istoriją prisiminus, paaiškėja ir minėtoji legenda apie lietuvį kunigaikštį, turėjusį savo pilį ant kalnelio, ten už pusantro kilometro nuo Stutthofo. Vokiečiai jį vadino plėšikų kunigaikščiu, siautėjusiu tarp apylinkės gyventojų, betgi tie žmonės buvo lietuvių vergėjai... Legenda turi istorinį atgarsį — ji mena anas atkaklias kovas, lyg sutelktas Baltijos audras ir baugius perkūnus, skeveldromis triuškinusius pavergėjų pilis, o kartais ir savas sodybas, atėjūnų pavergtas. Pasitraukę į nežinią arba toliau į rytus, pas laisvuosius lietuvius, prūsai dar ilgiems šimtmečiams paliko savo lietuviškus upių ir miestelių vardus.

Ir dabar už kokių 5 — 6 klm. į vakarus nuo Stutthofo buvo kaimai — Lakiai, Pasevarkas, į rytus — Lidakampis, į pietus — Šventakampis, Linai, Laškiai. Už 8 km į pietus nuo Stutthofo tekėjo į Aistmares Šventė (vok. Schwente), už 13 kilometrų į pietryčius į tas pačias Aistmares įsiliejo Sirgūnė (taip ją vadina ir istoriniai vokiečių žemėlapiai). Ant Sirgūnės (dabar vokiečiai ją vadina Sorge) stovėjo Elbingo miestas, vokiečių kolonistų pastatytas 1237; nuo Stutthofo jis buvo už 22 kilometrų į pietryčius. Aukštumose, už kokių 12 kilometrų nuo Elbingo tekėjo Donė, kuri toliau įsiliejo į Baudę (prie šios miestelis Bludai). Penkių kilometrų atstume į rytus nuo Baudės ėjo Pasargė (prie šios miestelis Laukai). Nuo kalnelio ties Stutthofu per žiūronus galėjai matyti žvejų miestelį Tolkiemytį, už 23 klm. į rytus. Į pietus, apie Marienburgą, Traliai, Jonakaimis, Kalvė, apie Marienwerderį — Raudėnai, Gilvė... Kiek tų lietuviškų vardų buvo išnaikinta per ilgą septynių šimtų metų vergovę!

*

Tokie prisiminimai, vardai ir įvykiai sukosi aplink Stutthofą, bet apie jį patį mes vis dar nieko nežinojom. Viena tebuvo aišku, kad tai ne tas žvejų miestelis, kurį žemėlapiai žymi.

Naujasis Stutthofas buvo arčiau Dancigo įlankos, įrengtas visai naujoj, ligi šio karo negyventoj, mišku apaugusioj, pelkėmis pažliugusioj vietoj. Jis apėmė 120 ha žemės, kuri turėjo 1350 m. ilgio ir 900 m. pločio.

Visa, ką dabar mūsų akys matė — tą iškirstą miško plotą, išlygintą žemę, tuos puošnius komendantūros rūmus,

Kalinių barakai — antrasis kiemas

dailius vartus ir pilkus žemus barakus — visa tai buvo padaryta kalinių rankomis.

VIRŠININKAI

Kai mes vis dar kieme stovinėjome ir lūkuriavome, atėjo du karininkai — vienas mažas napoleoniškos išvaizdos, antras aukštas kiek kreivomis kojomis ir įkritusiais pečiais. Jie apsuko aplink mūsų būrelį, kažką apie mus patylomis kalbėjo — taip spėjom iš jų žvilgsnių ir gestų —, pastoviniavo ir nuėjo pro tą patį barakų tarpą, kurį mes buvome praėję.

Nežinojom, kas jie tokie ir laisvų žmonių papročiu nepažįstamų nesveikinom. Pasirodė, tai buvo tikrieji mūsų viešpačiai — kaceto komendantas SS majoras Hoppe ir jo pavaduotojas bei administracinės kaceto dalies viršininkas SS kapitonas Mayeris.

Šiedu ponai, kaip vėliau sužinojom, jokiais kitais naujokais nesidomi ir jų pamatyti nesiteikia. Vadinas, mes jiems nebuvome paprasti naujokai. Gal pirmoji jiems patikėta “inteligentų grupė” Stutthofe, o gal ypatingas jos kaltinimas, kuri jie gavo į rankas, sudomino ir atvedė čia mus pamatyti?

Netrukus pro tą patį tarpubarakį pamatėme ateinantį kažkokį SS vyresnįjį puskarininkį. Aukštas, panašios išvaizdos kaip kapitonas Mayeris, jis ėjo prie mūsų lėtais žingsniais, portfelį po pažastim kietai pasispaudęs, žemyn galvą nuleidęs. Mostelėjęs ranka, jis parodė mums prieš jį išsirikiuoti. Kai pakėlė akis, peržvelgė kiekvieną iš eilės, tada ne vienas mūsų turbūt pagalvojo: “šis tikrai velnias”. Jo veidas turėjo palyginti gražias formas, bet buvo baisus, ypač akys. Klausinėjo jis mūsų grubiais žodžiais ir visą laiką piktai šaipėsi.

—    Kas tu? — parodė pirštu į mano apikaklaitę.

—    Kunigas, — atsakiau.

Nepakeldamas galvos jis nusijuokė:

—    Kunigai čia neturi ką veikti. Nebent tik krematoriume.

Iš kitos eilės galo jis parodė į žmogų, kurs turėjo barzdą.

—    O tu kas?

—    Stiklo fabriko direktorius, — atsakė pulkininkas Mykolas Mačiokas.

—    Pas mus nėra direktorių... O tavo barzdą mes greit nuskusime...

—    Du, Paul, komm her!—staiga jis nuo mūsų nusigrįžo ir šuktelėjo pasirodžiusiam kieme civiliui. Šis pribėgo ir patenkinamai šypsojos.

Civilis buvo mažas, sukumpęs, bet neblogos išvaizdos. Jis dėvėjo juodą fraką, o ant jo nugaros buvo išteptas didelis raudonas kryžius.

—    Prie tavo frako reikia katiloko. Še! — grubiai ištraukė iš rankų pulkininkui Juozui Narakui ir pametė Pauliui.

Paulius užsidėjo katiloką ant galvos, atidavė karišką pagarbą, o puskarininkis ant viso kiemo klaikiai nusikvatojo. Šį kartą jis ne tik pakėlė galvą, bet net visas atsilošė į užpakalį.

Tai buvo Chemnitzas, kaceto raportfuehreris, tiesioginis visų techniškų kaceto reikalų vykdytojas. O Paulius — kalinys, taip pat vokietis, kaceto juokdarys. Ar jis buvo kvailas prieš tai, ar kacetas jį tokį padarė, o gal tik kvailį vaidino, sunku pasakyti. Bet jo reikėjo visam pragaro ansambliui, ir Chemnitzas davė laisvę jo pokštams.

—    Paaiškink šiems ponams kaceto tvarką — pasakė Chemnitzas ir nuėjo į šalį.

Paulius prišoko prie mūsų, pasistojo ant dėžės ir beveik uždusdamas kalbėjo:

—    Die Arbeit macht das Leben suess (darbas daro gyvenimą malonų). Darbas, suprantat! Kacete yra darbas ir tvarka. Taip norėjo Hitleris. Aš buvau jo pavaduotojas ir žinau jo norus.

Pasakęs, kad buvo Hitlerio pavaduotojas, jis laukė, kad mes reikšime didelį nustebimą. Tačiau niekam neatėjo į galvą tuo stebėtis.

—    Šioj stovykloj tvarka gera ir darbas geras, — tęsė jis. — Kas nenorės dirbti ir nesilaikys tvarkos, eis į krematoriumą, — parodė pirštu į kaminą. — Ir krematoriumas geras: tinginius ir neklaužadas tuoj paleidžia dūmais. Supratot? Nur die Arbeit macht das Leben suess! — nubaigė atsikrankštęs.

—    Ar supratai? — paklausė dar prišokęs prie vieno.

—    Ar supratai? — klausė antro.

Bet niekas iš mūsų jam nieko neatsakė.

—    Oho, paukšteliai! — iškėlė jis kumščius ir grasino.

Paulius pyko — taip buvo galima spėti. Bet kvailas

buvo tas jo pyktis, kaip ir visa jo išvaizda.

—    Nejau čia viskas taip išdaigomis ir eina? — klausėme savęs..

Tik tas puskarininkis Chemnitzas mums atrodė nėmaž ne juokingas... Žiūrėsim!

REGISTRACIJA

Pro duris, ties kuriomis stovėjome, išėjo į kiemą keletas vyrų nešini staliukais ir rašomosiomis mašinėlėmis. Jie pašaukė mus prie savęs.

Tai buvo registratoriai iš politinio skyriaus. Jie surašė duomenis ir įtraukė į sąrašus pagal eilės numerius, kurie susidėjo iš penkių skaitmenų; manasis buvo 21257. Tiek kalinių ligi šiol čionai turėjo praeiti. Vėliau patyrėme, kad šis skaičius nėra tikslus. Kalinių registracija pradėta ne tuoj įkūrus kacetą, bet po gerų metų, vadinas apie 1940 metų pabaigą. Prieš tai galėjo jų būti koks trejetas tūkstančių. Vadinas, tikrasis mūsų eilės numeris turėjo patekti į 25 - tąjį tūkstantį, ir manasis galėjo būt maždaug — 24257.

Prie registracijos staliukų sėdėjo trys vyrai, pakenčiamais civiliais rūbais, tačiau su numeriais ant krūtinių. Iš pradžių nesupratome, kas jie: tarnautojai ar kaliniai. Vienas jų prie numerio turėjo raudoną trikampi, antrasis violetini ir tretysis žalią. Visa tai mums paaiškėjo vėliau. Raudonas trikampis reiškė, kad kalinys yra politinis, violetinis — religinis (daugumas šiai kategorijai priklausė biblistai), žalias — kriminalinis.

Įsidėmėjau vieną iš jų. Jis atrodė dvasininkas, nes jo veido bruožai turėjo šių žymių. Jis ir buvo tasai, kurs turėjo violetinį trikampi ant krūtinės. Vėliau teko su juo susipažinti. Iš profesijos jis buvo mokytojas, o į Stutthofą pateko kaip biblistų sakytojas. Dirbo jis nūnai politiniame skyriuje ir tvarkė registraciją. Laisvalaikiais matydavau ji vaikštant su paprastais žmonėmis, kurie taip pat dėvėjo violetinius trikampius. Kartą pasiteiravau, ar jis neturi kokių knygų, ir jis atnešė Selmos Lagerloef “Jeruzalem”. Vėliau jis bandė mane net “atversti”, tačiau jo argumentai buvo man žinomi iš Kauno laikų, kai domėjausi naujosiomis

sektomis. Jis greit atkando dantį, tačiau mudu ir toliau išlikome geri pažįstami.

Šios trys kalinių kategorijos — politinių, religinių ir kriminalinių buvo pagrindinės. Tik vienas kitas tuo metu dėvėjo žydišką žvaigždę — rasinio kalinio ženklą. Vėliau 1944 m., šių kalinių atsirado gana daug — iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir ypač Vengrijos. Keletas kalinių turėjo rožinį trikampį (seksualiniai iškrypėliai) ir juodą (girtuokliai ir asocialus elementas). Šį pastarąjį ženklą įsidėmėjau po keletos dienų, kai gavau tris nokautus kaip tik iš “juoduko” kalinio.

Kalinių pasiskirstymas tautybėmis buvo pažymėtas raidėmis, užspaustomis ant spalvotų trikampių: P — lenkas, R — rusas, L — lietuvis (kai atsirado latvių — Le, lietuvių raidė buvo Li), E — estas, D — danas, U — vengras, F — prancūzas ir tt. Vokiečiai neturėjo jokios raidės.

Kriminalistų ženklai taip pat skyrėsi: paprastųjų kriminalistų trikampis buvo smaigaliu į viršų, o nuteistų ligi gyvos galvos, — į apačią.

Antrukart patekęs į kacetą, be įprastinių ženklų, dar turėjo ant nugaros trijų spalvų skritulį, panašų į šaudymo taikinį. Turbūt, tai reiškė taikinį artimiausiam pašovimui. Jie dirbo bausmės kolonose ir darbas jų buvo sunkesnis, negu kitų kalinių.

Šį kategorijų margumyną pamatėm vakare, kai sulaukėm grįžtančių iš darbo kalinių. Iki to laiko patys turėjom pasikeisti iš civilių į katorgininkus; turėjom gauti kalinio drabužius ir visus ženklus, kurie mums priklausė pagal tautybę ir nusikaltimą.

PERRENGIMAS

Įstaiga, kuri atima žmogui paskutinius laisvojo likučius, vadinosi nuutėlinimo kamera. Reikėtų suprasti maždaug taip: laisvasis ateina aptekęs nešvarumais ir gyviais, ir čia jis nuo to apvalomas. Nešvarumų ir gyvių galėjo atsirasti mūsų kailiniuose, eilutėse ir skalbiniuose, praeinant pačių nacių kalėjimus. Bet viso to negalėjo būti nei mūsų portfeliuose, nei piniginėse, nei rašomose plunksnose, nei laikrodžiuose, nei maldaknygėse. O tačiau atėmė viską, ką tik turėjome ant kūno ir su savim. Net maisto likučius, ir tuos liepė padėti į šalį ir daugiau jų neliesti. Kad ko nors neužslėptume pažastėse, burnoje ar dar kai kur, viską nuodugniai patikrino, ištyrė. Paliko tik vieną daiktą — diržą, ir mes pagalvojom, turbūt badaujančiam pilvui suveržti ar, jei bus blogai, pasikarti.

Palikę tokie, kaip Dievas sutvėrė, galvojom, kad daugiau jau nieko iš mūsų negali atimti. Bet atėmė — nukirpo plaukus, kiek ir kur jų kas turėjo. Kai kam buvo gaila gražių garbanų; drabužį, daiktus žmogus dažnai keičia ir prie jų ne taip prisiriša, bet garbanos kai kuriems buvo neatskiriamas daiktas nuo veido, kaip akys, antakiai ar ausys. Gailestis tačiau padidėjo, kai nukirpus plaukus dar — išilgai viršugalvio — išskuto didelį “vieškelį”.

— Tai kerpančiųjų sauvalė! — manė kai kurie.

Bet tai nebuvo sauvalė! Kiekvienas kalinys turėjo šį “taką”, ir tai atsargumo dėlei. Jei kam pavyktų pabėgti, drabužius pakeisti, liktų dar viena žymė — kalinių vadinamas “utėlių vieškelis” (Laeusenweg). Utėlių? Po nuutėlinimo? Mes nežinojom, kad paskui, atnaujinant kas savaitė tą “vieškelį”, prastais skustuvais raute beveik raunant jame prasikalusį plauką, bus ten randama ir utėlių!

Tuo tarpu, po visų kirpimų ir skutimų, dar turėjome nuplauti laisvojo žmogaus dulkes ir nešvarumus. Tų dulkių, važiuojant iš Marienburgo atviru sunkvežimiu, tikrai buvo gausiai prisirinkę. Šiltas purkšlės vanduo jas nuplovė, maloniai atgaivino sąnarius. Tik tą malonumą pakeitė dilgėjimas, užpurškus kažkokio skysčio ant kai kurių kūno vietų.

Po to atnešė šiurkščius skalbinius, apiplyšusius medvilnės megztinius ir naujas dryžuotas eilutes, taip pat medvilnės. Laukėm batų, bet jų vietoj buvo duotos me-dinės klumpės. Galvai pridengti dar atnešė dryžuotas kacetines biretes. Tai buvo viskas: jokio apsiausto, jokio kaklinio (šalikučio). Galvojom, kad tai vasarinis apdaras, bet kažkas pasakė, jog čia taip dėvi kaliniai per visą žiemą.

Prie mūsų rūbų dar nebuvo jokio ženklo. Išėję iš nuutėlinimo įstaigos, gavome į rankas raudonos medžiagos trikampį, užspaustą juoda raide L, ir baltos medžiagos juostelę su išrašytu juodais skaičiais numeriu. Visa tai buvo liepta vėliau prisisiūti prie švarko ant krūtinės kairėj pusėj ir ant kelnių virš kelio.

Tik dabar netekom visko, kas dar buvo mumyse žmogiška. Likom numeriai ir daugiau niekas — tik numeriai.

Kažkodėl visa ši žmogaus “perkeitimo” ceremonija priminė man įvilktuves į kunigišką rūbą — sutaną. Ir tada reikėjo nusiimti drabužius, atsineštus iš pasaulio. Bet visa tai buvo simboliška, iškilnu, savanoriška.

Vieną kartą, tiesa, ir kacetas turėjo iškilmingas “įvilktuves”. Ši išimtis buvo padaryta vienam vokiečiui, civiliam tarnautojui. Tai buvo kažkoks meistras, dirbęs prie techniškų kaceto darbų. Ateidavo jis kasdien iš vieno netolimo kaimo, kartais kaliniams (už atlyginimą) atnešdavo maisto, galbūt naujesnių žinių, o kai kada ir degtinės. Visa tai kažkas išdavė komendantūrai.

Vieną dieną buvo sušaukti į aikštę visi civiliai tarnautojai. Čia pat, už vielų tvoros, buvo išrikiuoti visi kaliniai. Atėjo komendantas Hoppe, jį atlydėjo visi SS karininkai ir puskarininkiai. Hoppe atsistojo ant pastatyto tiltelio, pasakė kalbą apie tvarką ir įspėjo:

— Kiekvienas civilis tarnautojas, kurs išdrįs bendrauti su kaliniais, pats atsidurs kacete!

Civilių tarnautojų priekyje stovėjo ir tas senyvas stambus meistras.

Hoppe pamojo ranka dviem esesmanam. Šie priėjo prie meistro, paėmė jį iš būrio ir nusivedė į sargybų būdelę prie kaceto vartų.

Valandėlei užviešpatavo tyla. Niekas nežinojo, kas čia darosi, nes niekam iš anksto nebuvo pasakyta.

Po keliolikos minučių esesmanai išvedė dryžai perrengtą, nukirptą, klumpėmis apautą meistrą, privedė prie vartų, plačiai juos atidarė ir kojos spyriu įstūmė vidun, pas mus — kalinius.

Šitokių iškilmių mes dar nebuvome užsitarnavę. Bet gal ir geriau: meistras, vėliau atėjęs, greičiau išėjo pro kaminą. Mes dar kai kurie likom ir galim liudyti apie šio “numerio” tragiką.

PATIKRINIMAS

Pastatyti prie nuutėlinimo kameros sienos vėl turėjom laukti. Laiką dabar skaičiavome iš nuovokos, nes laikrodžių nebeturėjom. Drebėjome, nes rūbai buvo per ploni, o oras — šaltas ir vėjuotas. Jautėm ir alkį, nes po silpnų pusryčių Marienburge, nieko burnoj neturėjom (išskyrus tuos, kurie sotinosi prie registracijos durų). Niekas mumis nesidomėjo, niekas nesakė, kur mus dės, ką veiksim. Pradėjom jaustis kaip daiktas, padėtas vienoj vietoj, iš kurios neprivalai pasitraukti ar išjudėti.

Buvo parėjusios gal kokios trys valandos, kai iškilmingųjų vartų bokšte sutrimitavo trimitas. Po to pasigirdo orkestro garsai. Prie vartų pamatėm būrelį vyrų su muzikos instrumentais. Jie grojo žygio maršą, ir mes manėm — pražygiuos esesmanai.

Kolonos artėjo į mus, tačiau vyrai nebuvo panašūs į karius. Jie grįžo kaip armija iš baisaus pralaimėto mūšio — sudulkėję, sukumpę, panarintomis galvomis. Po kiekvienos kolonos buvo velkami už rankų nebegalį patys paeiti. Pabaigoj buvo tempiami du vežimai, primesti mirusiųjų. Galvos jų kabarojo, rankos karojo kaip virvės, persimetusios per kraštus. Vežantieji nerodė mirusiems jokios pagarbos: kalbėjosi tarp savęs ir keletą kartų pusgarsiai nusikeikė.

Maršo garsai nutilo, ir mums liko neaišku, kam visa tai buvo reikalinga — mirusiems pagerbti ar gyviesiems pradžiuginti. Džiaugsmo gyvųjų tarpe nesimatė nei šešėlio, o maršo tonai anaiptol nebuvo marche funebre.

Tik dabar priėjo vienas esesmanas ir liepė mums eiti iš vietos. Jis parodė į tą grįžusiųjų būrį, įsakydamas ten stoti. Nežinojom, kad šis 800 pažemintųjų būrys sudaro atskirą vienetą, vadinamą antruoju bloku. Kiek tų vienetų yra taip pat negalėjome suvokti, bet matėme užtvindytą “numeriais” visą didžiulį pirmąjį kiemą.

Mūsų vienetas buvo kažkam rikiuojamas, ir mes turėjome derintis pagal savo ūgį į įvairias eiles. Tačiau išsiskyrėm iš visų savo gera išvaizda, pakeltomis galvomis ir dryžuotais drabužiais. Nieks šiame būryje tokių neturėjo: visi dėvėjo civiliniais skarmalais, išteptais dideliu raudonu kryžiumi nugarose, o krūtinėse apsagstytais numeriais ir trikampiais.

Vienas puskarininkis praėjo pro mūsų bloką ir, lyg kažką nauja pastebėjęs, sustojo. Įsisprendęs, priėjo arčiau, permetė akimis kiekvieną ’’naujoką” ir paklausė:

—    Kas jūs tokie?

—    Lietuviai!—paskubėjo vienas iš mūsų atsakyti.

—    Lietuviai? Taip, taip!—pakraipė ir palingavo galvą.

Tas jo taip, taip buvo savotiškas, nepakartojamas. Sunku būtų pasakyti, ką jis reiškė: nuostabą, užuojautą, pasmerkimą, pasityčiojimą ar viską kartu.

Jis pasisuko ir nuėjo toliau.

Šis esesmanas. pasirodo, buvo vieno bloko vadovas, vadinamas blokfuebreriu. Tokį vadovą turėjo kiekvienas blokas. Tai buvo ne viskas. Iš pačių kalinių buvo dar blokaelteste — bloko vyresnysis, blokschreiber — bloko sekretorius, keletas stubenaelteste — kambarių vyresniųjų, kurie atskiriems darbams turėjo dar stubendienstus — kambarių patarnautojus. Visa ši viršininkų hierarchija turėjo savo ženklus ant kairiųjų rankų — raiščius su įrašais “blockaelteste”, “blockschreiber”, kiti be įrašų. Mūsų bloko vyresnysis buvo vokietis Esseris su žaliu trikampiu: jis buvo užmušęs savo motiną. Sekretorius — taip pat vokietis su tokiu pat žaliu trikampiu: šis buvo vagis. Kambarių vyresnieji buvo lenkai — politiniai, o jų patarnautojų tarpe buvo ir vienas ruselis — politinis.

Vis dar mus rikiavo ir šį “darbą” vykdė bloko vyresnysis, sekretorius ir kambarių vyresnieji. Turbūt skaičiavimo matematika reikalavo sustatyti kalinius į 40 eilių, kiekvienoje po 20 numerių. Jie skaičiavo eiles ir jas lygino pagal karišką rikiuotės tvarką. Neturėjo būt atkišta ar perdaug įtraukta nei viena krūtinė, nei viena koja. Ir jie be atodairos tvojo kumščiu arba drožė lazda kiekvienam, kas tik prasikišo iš eilės į vieną ar antrą pusę. Buvo keista žiūrėti, kaip mušamieji laikėsi apatiškai. Jie įtraukdavo krūtinę ar koją tik mušami. Atrodė, jog žodžių jie visai neklausė — tik lazda ar kumštis dar žadino atbukusį jų jautrumą.

Bloko vyresniesiems, matyt, buvo skubu suskaičiuoti, ar ko nors netrūksta. Keletą kartų jie perėjo eiles, vis tikrino “numerių” sudėtį, vis žiūrėjo į lapelius, laikomus rankose.

Pagaliau pasigirdo skardus rėkiantis balsas:

—    Stillstand — ramiai! Muetzen ab — kepures nuimt!

Visi blokų vienetai išsitempė, sutrenkė klumpėmis, dusliai šleptelėjo nuimtomis kepurėmis į šlaunis.

Tai buvo pagarbos ženklai tam mūsų vadinamam velniui Chemnitzui — raportfuehreriui, kuris dabar pasirodė kieme, paspaudęs portfelį po pažastim.

Blokų vyresnieji ėjo prie jo kiekvienas su kortele rankoje, tempėsi prieš jį, buvo didžiai nužeminti, be kepurių, ir iš eilės raportavo:

—    Antrame bloke tiek sveikųjų, tiek ligonių, tiek šiandien darbe mirusiųjų; bendras skaičius toks ir toks.

—    Trečiame bloke tiek...

—    Šeštame tiek...

Kiek tų blokų iš viso, taip mes šį kartą nebespėjome susigaudyti.

Chemnitzas kažką žymėjosi savo didelėj knygoj. Jo turimi raportų skyriaus skaičiai turėjo sutapti su blokų “valdžios” diktuojamais skaičiais. Ir atrodė, kad šį vakarą jie laimingai sutapo. Jautresnis stebėtojas šitai būtų suvokęs iš to, kad kaliniai lengviau atsiduso, kažkaip pastebimai palengvėjo širdis jų krūtinėse. Vadinasi šį vakarą greičiau baigsis patikrinimas, nebereikės ilgai stovėti ir laukti.

Vėliau ir mes supratome, ką reiškia, kada skaičiai nesutampa. Tada pasigirsta komanda “marš, marš!”, ir blokų vyresnieji, jų sekretoriai, darbų prižiūrėtojai — visi bėga iš stovyklos į laukus. Kiti stovi ir laukia. Laukia valandą, dvi, tris. Pilvas šaukia vakarienės, kojos nebeišlaiko, o šaltis, ypač žiemą, taip knisasi po tuo vasaros apdaru, kad dantis sukandęs negali sulaikyti drebulio. Ne vienas silpnesnis sukrinta ir nebekelia, ne vienas, belaukdamas patikrinimo pabaigos, miršta.

Dėl vieno, mėginusio pasprukti, kenčia tūkstančiai.

O prieš pabėgant reikia pasislėpti. Lauke dirbant šitai nebuvo sunku. Kolonos grįžta iš darboviečių, sargybos nuimamos, ir tada duok kojoms laisvės, jei dar turi jėgos. Šitai ir sugundo nevieną kalinį. Bet vakarinis patikrinimas greit nustato, kiek trūksta kuriame bloke ir kurio numerio.

Pasitaikė, kad tas “numeris” net negalvojo bėgti. Tik pasijuto silpnas, užlindo kur ir numirė. Grįžtant visiems į stovyklą prižiūrėtojai nesuskaičiavo, ir taip mirusį paliko lauke. Bet kartais “numeris” nemirė, tik pervargęs užlindo kur, užmigo ir besapnuodamas nepastebėjo duoto ženklo grįžti iš darbo. Pasitaikė ir taip, kad blokų vyresnieji pasigedo vieno ar dviejų skaičių, pranešė šitai Chemnitzui, šis užvarė “ekspediciją” jieškoti, visi kaliniai prastovėjo keletą valandų, ir galų gale paaiškėjo, kad niekas nepabėgo ir nepasislėpė, tik bloko vyresnieji blogai savo numerius suskaičiavo. Tokiais atvejais būna permaža pikto Chemnitzo keiksmo. Vienas sekretorius čia pat gavo penkiolika lazdų, ištiesęs ant “ožio” patausotą savo užpakalį.

Pirmąjį mūsų vakarą viskas, ačiū Dievui, praėjo gerai. Patikrinimas truko kokį pusvalandį, ir skardus balsas vėl sušuko:

— Stillstand! Muetzen auf!

VYRIAUSI KAPAI

Tas, kurs skardžiu, rėkiančiu balsu davė visai stovyklai komandą, buvo ne esesmanas, bet vienas iš kalinių. Mes pastebėjom, kad jis nestojo į eiles, bet vaikščiojo nuo vienos rikiuotės prie kitos. Ir kai pasirodė Chemnitzas, jis nesilankstė prieš jį taip, kaip kiti blokų vyresnieji.

Kas gi jis buvo? Paaiškėjo vėliau, kad tai buvo viso kaceto vyresnysis iš pačių kalinių, vadinamas Lageraelteste. Vadinosi jis Zelonke, vokietis iš Dancigo, vagis, meistras įsikarti į namus vandens vamzdžiais.

Buvo jis gražus pažiūrėti: vidutinio ūgio, apskrito veido, žvalus ir judrus, atletiškos kūno sudėties. Dėvėjo gražiais civiliniais rūbais, nugaroje taip pat išdažytu raudonu, kiek mažesniu kryžiumi. Valgė jis atskirai, atrodo ne iš bendro kalinių katilo. Turėjo savo žinioje keletą jaunesnių ir žvalesnių kalinių, kurie jam patarnaudavo, valgį gamindavo, batus valydavo, patvarkydavo ir kambarį, kurį jis turėjo atskirai įrengtą.

Dabar ir visą laiką, kol mes buvome, jis žiūrėjo kaceto vidaus tvarkos, rikiavo blokų vyresniuosius, sekretorius ir kitą administracijos personolą. Gal dėl to blokų vyresnieji stengėsi jam įsigerinti, lanksčiojosi prieš jį, pakišdavo jam geresnio maisto, sugrobto iš kalinių siuntinėlių. Nuo jo priklausė jų pozicijų stiprumas kaceto komendantūros akyse.

Zelonke atlikinėjo plakimus, ‘'prirašytus” aukštesnės valdžios, nėrė virvę ant kaklo kariamiesiems — vadinas, ėjo ir vyriausio budelio pareigas.

Kitas aukštas pareigūnas iš pačių kalinių buvo vyriausias kapas (nuo italų žodžio capo — galva, vyresnysis) arba darbų prižiūrėtojas, vadinamas vorarbeiteriu. Tą vakarą mes jį gerai įsidėmėjom. Jis ėjo priekyje iš darbo grįžtančių kolonų, išsiskyrė iš visų savo išvaizda ir laikysena. Tai buvo Merkelis, vokietis kriminalistas, kokių 30 metų amžiaus, aukštas, lieknas, visada šaltas ir išdidus.

Jo pareigos buvo prižiūrėti visus darbo kolonų vyresniuosius, vadinamus kapais, plakti kalinius, nerodančius “uolumo” darbe. Kiek Zelonke turėjo visagalę valdžią viduje, tiek Merkelis — laukų darbiuose, už kaceto. Jo privengė net eiliniai kapai — tie išrinktieji, kurie prižiūrėjo atskiras darbų kolonas, o patys nieko nedirbo, mito geresniu maistu ir švaresnį apdarą dėvėjo.

Zelonke ir Merkelis buvo tie du “didieji”, kuriuos kiekvienas kalinys pažinojo. Prieš juos turėjo drebėti labiau nei prieš esesmanus.

Merkelis neišbuvo ilgai savo pareigose. Jį pakeitė kitas — Kliefortas, aukštas, stambus, kokių 40 metų vokietis kriminalistas, buvęs baltųjų vergių pirklys.

ANTRASIS BLOKAS

Pirmasis blokas buvo moterų. Jos gyveno atitvertos vielomis nuo vyrų. Vyrų blokai prasidėjo nuo antrojo. Šis antrasis buvo arčiausiai vartų. Į jį pirmiausiai ir patekdavo naujas kalinys. Tai buvo “krikšto” vieta, nes bloko vyresnysis Esseris paprastai vadinamas blokiniu, turėjo tikro sadisto palinkimus. Kas praeidavo pro šį, o paskui pro šeštąjį bloką, vadovaujamą Kozlovskio, galėjo jaustis jau “normaliu” kaliniu. Tą pirmą vakarą mes dar nežinojom šios paslapties.

Įvedė mus pirmiausia į dienos kambarį, vadinamą tagesraumu, kur kaliniai valgydavo, kai lauke lijo ar buvo šalta. Patalpa buvo erdvi, tačiau per maža 800 žmonių iš karto.

Mus pastatė prie sienos palūkėti, o tuo tarpu išdavinėjo maistą seniesiems kaliniams. Matėm, kaip šie eina eilute palei ilgą stalą pasienyje, pasiima savo duonos riekutę, gauna į rankas dubenėlį, praeidami pro kubilą gauna kavos samtį ir taip, pamažu slinkdami, turi viską suvalgyti. Prie kitų durų stovėjo kambarių vyresnieji, vadinami štubiniais, arba jų patarnautojai, kuriems atidavęs savo dubenėlį kalinys turėjo išeiti į kiemą.

Taip pro mūsų akis praėjo visi aštuoni šimtai žmogystų, viena į kitą labai panašių. Jokios ryškesnės išvaizdos, jokio individualaus charakterio šitoj eisenoje negalėjai pastebėti. Ne dėl to, kad daugumas jų buvo pilkieji darbininkai — ne! Juos visus sulygino bendras vargas, badas ir lazda.

Po keletos dienų ta lazda pasirodė visagalinti mūsų bloko viešpatė. Tiesa sakant, tai buvo ne lazda, bet kirvakotis. Kažkas iš kalinių, suvalgęs savo dalį, vėl įsimaišė į eilę gauti antro davinio. Šitai buvo pastebėta, ir blokinis Esseris parsivertė žmogelį ant žemės, tašė kirvakočiu per galvą, šonus, spardė, net keliais ant krūtinės užgulęs bandė įlaužti jos ląstą. Po to viso išmetė žmogų iš kambario, ir jis turbūt greit mirė.

Šį kartą mūsų apetito “nesugadino” joks kirvakotis. Gavome ir mes savo vakarienę. Ji buvo kaip ir visų: 187 gramai duonos, peilio galu truputi paliesta margarino. Kava buvo išvirtas durpyno vanduo¹. Duona greit sutirpo burnoje, nors ir nebuvo taip skani, kaip Karaliaučiaus ar Marienburgo kalėjime. Kavos beveik negėrėm, nes dar išlepintas mūsų skonis nepakėlė durpių kvapo. Vėliau ir ji buvo gera, nes kaceto vanduo buvo užterštas, ir jo užgėręs galėjai tuoj susirgti.

¹ Oficialus ir teoriškas kalinio maisto davinys buvo: dienai 375 g duonos, 400 g bulvių, 25 g margarino, savaitei 150 g mėsos, 75 g kruopų, 100 g ruginių miltų. 90 g burokinio marmelado, 50 g sūrio, 60 g cukraus, 2 kg daržovių, 37 g degintų daržovių kavos, mėnesiui — 1 lt. nugriebto pieno. Praktiškai nemaža dalis to davinio eidavo “organizacijai” — nuvogimams, kuriuos savo maitinimui pagerinti darė kaceto “vyresnieji”.

Gavę vakarienę, kaliniai tuoj ėjo gulti. Bloke buvo du miegamieji kambariai su trijų aukštų lovomis, kurių kiekvienoj gulėjo po du ir tris kalinius. Dėl to mes ten nebegalėjom pritilpti. Turėjom gulti dienos kambary ant grindų kartu su pora šimtų kitų kalinių.

Buvo patiesti sutrintų šiaudų maišai ir kiekvienam kalinių trejetui duota viena suirusi medvilninė antklodė. Išilgai jos neužteko visam trejetui apsikloti, o skersai — stigo kojoms. Galvojom, kad galėsim gulėti su apatiniais skalbiniais ir kojinėmis. Bet paaiškėjo, kad viską reikia nusiimti —ne tik kojines, bet ir kelnes. Vienintelis apdangalas, kuris ant kūno galėjo palikti, buvo marškiniai.

Mums buvo “rezervuota” pasienė, prie pačių langų, kur šalčiausia. Senieji, gudresni, rinkosi guolius prie kitos sienos arba viduryje, kur šilčiau. Tačiau pasirinkimas tą vakarą negalėjo būt didelis. Mat, blokas buvo padidėjęs nauju “zugangu” (naujai atvykusiais). Liko dar keletas dešimtų, kurie stoviniavo, laukė, turbūt galvojo, kad blokinis suras jiems vietos. Ir Esseris pasistengė jos surasti: pasiėmė diržą, užrėkė ir ėmė šlajoti per galvas, vaikyti, spardyti. Žmonės puolė gultis kur pasitaikė — į kitų eilių tarpus, beveik ant kojų jau gulintiems, o kai kurie ant plikų grindų. Atrodė, kad blokiniui pasitraukus, jie galės savo pozicijas pagerinti, tačiau niekas nebedrįso keltis iš vietos.

Teko ir mums taip susispausti, kad tik skersai — ant šono užteko vietos; aukštielninkam buvo nebeįmanoma išsitiesti. Teko suriesti ir kojas, kad tarp eilių sugulusieji turėtų kiek vietos. Žinia, ant vieno šono ilgai negali gulėti, pavargsti, rankos nutirpsta. Nebeiškentęs vertiesi, šiaip taip išsimugini, tada verčiasi tavo kaimynai. Taip išjudinta persiverčia visa eilė.

Tai buvo “suspaustų silkių” migis, ne taip jau blogas, kaip pastebėjom. Po tuo plonu apsiklojimu, prie tų atvirų langų, pro kuriuos skverbėsi šaltas ir drėgnas oras, bematant peršaltum. Peršalęs ir perlytas jau grįžti iš darbo, o prieš guldamas negali nei sušilti, nei išsidžiovinti. Tik šioje silkių spūstyje per naktį atšyli, net išprakaituoji, persišaldymus pašalini, atsigauni. Su nepatogumais ilgainiui taip pat apsipranti.

Žinia, užmigęs savęs nebekontroliuoji. Suriestos kojos pačios išsitiesia, įsiremia į kito krūtinę, užkliūva už galvos. Šis stumia jas atgal, skaudžiai per jas sukerta, ir tada instinktyviai vėl jas pririeti prie savęs. Šita kova už sąnarių atlaisvinimą kartojasi keletą kartų per naktį. Kai kada būni patenkintas, kad niekas į ištiestas tavo kojas nesikėsina: nei jų bemuša, nei stumia. Tik junti, kad tavo kojos kiek šąla, lyg būtų atsirėmusios į kažką stingstantį. Rytą pabudęs pamatai, jog už tavęs guli jau miręs draugas. Neišsigąsti, nes ne tavo kojos užspaudė paskutinį jo kvapą.

ESSERIO IŠDAIGOS

Tą vakarą buvome pavargę, tačiau užmigti negalėjome. Gal tas neįprastas guolis, o gal gausūs dienos įspūdžiai neleido greit sumerkti akių.

Kai gulintieji pamažu tilo, atrodė, pradeda sumigti, blokinis Esseris vėl pasirodė, susirado vienoje eilėje ruselį ir liepė pakilti. Pasodino jį ant suolelio, įspraudė į rankas armoniką ir įsakė groti “kazačioką”.

—    Kas pašoks, gaus paikę (duonos riekelę), — kreipėsi į gulinčius.

Prie durų buvo laisvos vietos, kur niekas negulėjo. Esseris parodė ranka išeiti tenai, tarsi į sceną.

Pirmasis kandidatas buvo vienmarškinis, kaip ir tas, kurs grojo, dėlto jo kojos buvo gerai matomos. Jos buvo vieni kaulai, be raumenų.

Esseris pažvelgė į jas ir garsiai nusikvatojo.

Šokėjas buvo jaunas, gal kokių 19 metų. Bet jo išvaizda labai savotiška: pečiai apsmukę, krūtinė įtraukta, veidas išsekęs, pajuodęs, lyg žemėm apneštas.

—    Ir vis dėlto jis išdrįso! — galvojom. — Keistuolis ar pamišėlis!

Tada dar nesupratom, jog jis “bandė laimę”, norėjo gauti riekelę duonos. Jį turėjo kankinti pasiutęs alkis, ir jis išėjo į “sceną”.

Buvo graudu žiūrėti, kaip jis kilnojo savo stibinkaulius, kaip jis bandė šypsotis klaikiu mirtininko šypsniu.

Visa tai, aišku negalėjo būt įspūdinga Esseriui. Jis priėjo, paspyrė koja, vadinas, davė ženklą trauktis nuo “scenos”. Žadėtosios riekelės jam nedavė.

Kvietė pasirodyti naujus šokėjus, ir jų atsirado. Jie buvo daugiau ar mažiau panašūs į pirmąjį. Pajėgesnieji, kurių alkis nebuvo dar toks baisus, nenorėjo eiti į pasityčiojimų. vietą; ėjo tie, kurie viską galėjo pakęsti, tik ne alkį. Ir tik vienas iš jų gavo žadėtą riekelę.

Armonika vis dar tebegrojo.

Esseris pakišo duonos muzikantui, tarsi nusamdė visam vakarui. Bet kam ši muzika buvo reikalinga, kai šokiai baigėsi? Greit paaiškėjo.

Kampe buvę Esserio ir sekretoriaus lovos. Šitas kampas, atitvertas paklodžių užuolaidomis, sudarė lyg atskirą kambarį. Jame kažkas vyko. Pro užuolaidas sklido stipresnė šviesa. Girdėjosi į pečių metamos malkos. Netrukus užuodėme kepamų lašinių kvapą. Matyt buvo užkandžiaujama, o gal ir geriama, nes nuotaikos gyvėjo.

Vienu metu prasivėrė dienos kambario durys ir į vidų įėjo esesmanas, šio bloko vadovas. Iš paskos jis tempėsi vieną aprengtą kalinį ir įsivedė jį už paklodžių.

Valandėlei užviešpatavo tyla. Paskui pasigirdo pikti vokiški keiksmai. Negalėjom suprasti, kas keikėsi — blokinis ar esesmanas. Išgirdom ir kažkokius smūgius, aičiojimą, vaitojimą. Pakėlėme atsargiai galvas ir klausėmės. Mums vis dar buvo neaišku, kas ten darosi: girtų peštynės ar kalinio egzekucija.

Vienu metu tik siūbtelėjo paklodžių uždanga, ir atvestasis kalinys iškrito aukštielninkas ant grindų, net pasirito į priekį, tarsi stipraus smūgio ar spyrio būtų išmestas.

Vos spėjom šitai pamatvti, kaip Esseris nutvėrė jį už drabužių ir vėl įsitempė į savo kertę.

Dar keletą kartų pasikartojo ši scena su stipresniais aikčiojimais ir klaikiu Esserio ar esesmano juoku.

Bandėm aiškintis, už ką tą kalinį muša. Gal jis kuo nusikalto, o gal reikėjo šiam vakarui aukos patenkinti sadistinį blokinio ar esesmano polinkį?

Jeigu ne armonika, kuri vis dar grojo, būtume manę, kad šią sceną regime sapne. Taip, būtume buvę laimingi, jei tai būtų buvęs tik sapnas. Išbudęs galėjai vėl tikėti, kad gyvenimas yra kitoks. Ir keista, po šių reginių užmigus, nebereikėjo sapnuoti baisumų. Nežinau, ar visiems, bet turbūt daugeliui kaceto sapnai buvo priešingi — jausdavaisi laisvėje, vaikščiojai tėviškės laukais, tarp taikių ir ramių žmonių. Ir atbusti iš tų sapnų buvo nemalonu, nes vėl matydavai kitą gyvenimą.

PIRMASIS IŠBUDIMAS

Taip buvo ir šį pirmą rytą.

Išgirdę riksmą keltis, galvotrūkčiais visi šoko iš guolių, griebė savo rūbus, klumpes, kepures, kad visa tai nesusimaišytų su čiužiniais, kraunamais į dienos kambario kertę. Pro dulkių debesį nebematei draugų ir tikriausiai būtum nebeatradęs savo klumpių.

Skubi išeiti į lauką, o prieš tai į kažkur esamą išvietę. Koridorėlis siauras, o juo veržiasi iš miegamųjų patalpų kaliniai. Kažkas kliūva po kojų, lyg būtų žmonės sukritę ant koridoriaus grindų. Tikrai gulėjo žmonės! Toliau paėjęs matai, kaip tarp gulinčiųjų ir pasilenkusių ties jais eina kažkokios derybos, mainai. Paima vienas iš gulinčiojo kepurę, antras sukeičia klumpes, trečias velka švarką. Keista! Vieni ir antri tyli. Pasirodo, gyvieji daro mainus su šį rytą mirusiais ir išmestais į koridorių.

— Kam jums geresnės klumpės ir kepurės — atiduokit dar gyvenantiems!

Mūsiškiams buvo įsakyta šiuos mirusius išgabenti. Man pačiam neteko, bet kiti, užsimetę ant pečių arba vienas už pažastų, o antras už kojų, tempė ligi ligoninės ir guldė ant cementinio šaligatvio. Vadinas, dar ne į pati krematoriumą.

Tą rytą po patikrinimo mūsų nevarė į darbus. Vaikščiodami iš vienos vietos į kitą, dar ilgai matėme iš visų blokų suneštus ir ant šaligatvio išrikiuotus lavonus. Ko jie laukė? — Ateinančių sanitarų, kurie pirmiausia turėjo išimti jiems auksinius dantis. Sanitarai nesiskubino pradėti savo darbo, ir mirusieji kuri laiką buvo “ramūs”.

Bet štai vaizdas, kurio neužmiršiu visą gyvenimą. Toje mirusiųjų eilėje atsisėdo du žmonės. Matyt, jie dar nebuvo mirę, tik nualpę. Vienas jų bandė atsikelti ir atsiremdamas sienos atsistoti. Tuo metu, praeidamas pro šalį mūsų bloko sekretorius, pamatė šį netikėtumą.

— Ką, jūs dar nemirę! — sušuko visa gerkle ir prišokęs prie sėdinčiojo spyrė koja į smilkinį. Šis bematant išsitiesė. Tada jis prišoko prie atsistojusiojo. Mačiau, kaip šis, vos suspėjęs išsiblaivyti iš mirusiojo sapno, klaikiu pilnu išgąsčio žvilgsniu laukė, kas bus su juo.. Sekretorius pagriebė jam už krūtinės, ėmė daužyti į sieną jo galvą ir per keletą sekundžių susmukdė šį vietoje.

Taip buvo išspręsta paini problema.

Pasirodo, bloko sekretorius, kartą užrašęs žmogų į mirusiųjų skaičių, nebegali jo iš ten daugiau išbraukti. Kortelės būdavo pasiunčiamos į registracijos biurą, įtraukiamos į sąrašus, ir tie daugiau nebeištaisomi. Vadinas, savo mirtimi nereikia sekretoriaus apgaudinėti. Ko gera, už šį apsirikimą sekretorius gautų lazdų ar visai netektų savo vietos. Jei jau kartą mirei, tai ir būk miręs.

Vienas kalinys — tai buvo jau mums pagyvenus — sugalvojo planą. Jo lovoj mirė draugas, kurį jis aprengė savo rūbais, o jo drabužius pasiėmė sau. Taip nurašyto žmogaus numeriu jis išėjo į darbus. Matyt, galvojo, kad jo numerį, kaip tariamai mirusiojo, išbrauks iš sąrašų ir, kol viskas paaiškės, jis galėsiąs pabėgti. Prie darbų jis pasislėpė kažkurioj duobėj ir laukė, kol sargybos bus nuimtos. Jis negalvojo, kad sekretoriui padarys daug rūpesčio. Vakarinio tikrinimo metu greit buvo surasta, kad vieno trūksta, bet pagal numerius tokio žmogaus nebuvo galima rasti. Trimitai nedavė ženklo pasitraukti sargyboms iš rajono, o kapai išsiskubino šniukštinėti po laukus. Aišku, kalinį rado pasislėpusį ir jo planą pasidaryti “mirusiu” išaiškino. Vargšas ne tiktai gavo čia pat smūgių, bet į kelintą dieną jau nebuvo jo gyvo: ji užmušė. Kas ir kur tai padarė, sunku būtų gilintis. Taisyklė aiški: panorėjai būti miręs, tai ir esi.

KRIPELIAI IR LIGONIAI

Pirmąją dieną įspūdžiai klaikiai keitėsi. Iš ryto, visiems išėjus į darbus, mus vedžiojo po įstaigas ir registravo. Pirmiausia kaceto darbų skyrius surinko mūsų duomenis, kur kas galėsime tikti: į specialistų kolonas ar prie bendrųjų lauko darbų. Nei siuvėjų, nei kurpių, nei šaltkalvių tarp mūsų neatsirado, o tokiais užsirašyti tada niekam neatėjo į galvą. Gal taip būtų ne vienas išsigelbėjęs.

Paskui turėjome užpildyti anketas ligoninės raštinėje. Ilgai turėjome prie jos prastovėti, nes kokias dvi valandas niekas mūsų į vidų nekvietė. Buvo laiko dairytis, ir mes netoliese matėme slankiojančius kaip šešėlius žmones. Tai buvo vadinami kripeliai, paskirti nusibaigti. Į darbus jų nevarė, o ir jų “laisvės” nieks nevaržė, negainiojo jų nei po kiemą.

Ko jie čia, netoli ligoninės, slankiojo? Ar jieškojo tarp barakų užuovėjos, ar šiltesnio saulutės spindulio? Mums buvo aišku viena, kad jie kažko jieškojo. Kartais pasilenkdavo prie žemės, kažką paimdavo ir dėdavo į burną. Pagaliau susekėm: kaip vištelės jie jieškojo kieme duonos trupinių, iškritusių kam nors iš rankų. Mat, dažnas kalinys nebaigia duonos suvalgyti per pusryčius. Ne dėl to, kad jos daug būtų. Kaip vaikai gavę saldainį, vieni tuoj praryja, o kiti čiulpia valandomis — ilgiau pratęsia malonumą, taip ir kaliniai. Prigimtis ir suaugusiojo pasilieka ta pati. Buvo, pasirodo, tokių, kurie duonos trupinį laikė burnoj tol, kol jis ištirpsta. Dėl to riekelę įsikemša į kišenių, o paskui po mažą gabalėlį traukia ir deda į burną. Betraukiant kaikas ir nubyra tiems, kurie nūn slankiojo po kiemą.

Neaprašomas vaizdas tų žmonių: jie nei gyvi nei mirę. Užspausk akis, paguldyk — bus miręs; pageltimas ir pra-sikišę griaučiai tavęs neapgaus. Bet kai jis vaikšto, negali atsistebėt, kaip tai dar iš viso įmanoma.

Kripeliai, keletas šimtų žmonių, buvo viena iš kalinių kategorijų, kurių nepaminėjau anksčiau. Jie gyveno trečiame bloke arčiausiai ligoninės, tarsi josios priedas. Niekas jų negydė nei jų gelpėti besistengė. Dėl to ši bloką geriau būtų buvę vadinti prieangiu į krematoriumą. Viena jiems buvo išimtis — tai dietinis maistas: pabaltinta sriuba su trupučiu kruopų. Duonos, rodos, jiems visai neduodavo; jos trupinių turėjo pasijieškoti kieme.

Iš to barako dvozgė baisus tvaikas. Švaros palaikyti gal nieks nesistengė, o gal ir negalėjo. Dalis kripelių buvo dezinterininkai, kurių lovos turėjo būti pačios nešvariausios. Kas dar galėjo paeiti, nesikentė tame tvaike ir sėdėjo prie barako arba slankiojo po kiemą. Kitus gulėjimas turbūt vargino, nes tada daugiau žmogus galvoja apie valgį. Vaikštant akys užgriebia naujų įspūdžių ir mintį nuveda kitur. Bet gal klystu šitaip spręsdamas, nes žiūrint į tas akis, mažai iš viso jose buvo gyvybės ir noro jieškoti kokių nors įspūdžių. Kripelio pasaulis kaip ir naujagimio, yra sunkiai atspėjamas. Į ką ir kaip jų akys reaguoja, kas pasakys!

Ligoninė, ties kuria mes kaip tik stovėjome, turėjo apie 200 ligonių — tų laimingųjų, kurie dar galėjo čia patekti. Susižeidimai, operacijos, didelis karštis — buvo tos priežastys, kurios leido žmogui čia atsidurti. Bendras nusilpimas arba fizinis išsekimas, deja, šios teisės kaliniui neteikė ir jis atsidurdavo kripelių bloke. Karštį pavykdavo “numušti”, mažesnės operacijos pasisekdavo — tada kalinys, kiek pabuvęs čionai, vėl grįždavo į darbus. Tačiau patekti į ligoninę labai dažnai reiškė pasirinkti greitesnę mirtį. Ne tik dėl pavojaus čia užsikrėsti nauja liga, ne tik dėl blogo gydymo ir priežiūros, bet, kaip matysime, ir dėl “pagreitinančių” priemonių žmogui numarinti.

Žymiai vėliau mums paaiškėjo dvi “politinės” tendencijos, kurių vienos laikėsi lenkai sanitarai, o antros — vokiečių puskarininkis Hauptas, ligoninės prižiūrėtojas.

Lenkai tyliai skelbė, kad jie tebevedą karą ir čionai. O jie buvo vieninteliai, kurie šią kalinių ligoninę tvarkė. Nesunku vėliau buvo suprasti, kodėl vokiečiai kaliniai šios ligoninės bijojo kaip maro. Atėjus čia mūsų gydytojui Starkui, vokiečiai per ašaras prašydavosi į jo prižiūrimas palatas. Vokiečiai žinojo, kad jų žmogus retai kada išeina gyvas iš ligoninės. Galbūt tai žinojo ir vokiečių administracija, nes sunku prileisti, kad administracija nebūtų turėjusi šnipą. Tačiau ar jai negaila buvo tų mirštančių savo tautiečių ar ji neturėjo priemonių susekti, kas ir kaip šituos mirties sprendimus vykdo. Ligoninė buvo viena tikriausių priemonių sulikviduoti kuriam nepageidaujamam priešui, ir, atrodo, kad lenkai, gausiausia kaceto grupė, šituo būdu gynė savo interesus. Tačiau ir niekuo nepavojingi žmonės, ypač džiovininkai, kurių nebuvo daug. jautė viršum jų galvų kybančią greitos mirties grėsmę. Savo įtakingesnių žmonių, ypač inteligentų, lenkai gydytojai čia visai nesiuntė. Jie žinojo, kad stambusis puskarininkis Hauptas kartais užsivelka baltą chalatą, paima į rankas švirkštą ir eina į džiovininkų palatą. Ligonys mano, kad jis gydytojas, nors laisvėje jis buvo stalius ir bepročių ligoninės slaugas. Su šviesių vilčių žvilgsniu sutinka jie jį, laukia jiems paruošto švirkšto į venas. Ir šis karbolio švirkštas, apdalintas keletui, per dieną išspręsdavo jų likimą. Ryto metą jie buvo jau nurašomi į krematoriumą. 1944 metų vasarą panašiai darė su kripeliais Badmanas, buvęs Rygos kaceto gydytojas, laikinai pavadavęs etatinį gydytoją Heidlį. Badmanas sumažino kripeliams maisto davinį ir įsakė juos mankštinti. Taip per dvi savaites jis pasiuntė į krematoriumą per 100 kripelių.

Kai mus po du pradėjo vesti į ligoninės raštinę, kai užpildė mūsų anketas, surašė ligų istorijas ir teiravosi, kas, kur ir kokį darbą laisvėje dirbo, mes nei galvoti negalvojom, kad visus tuos duomenis lenkai sanitarai norėdami puikiai galės prieš mus panaudoti. Šitai turėjo būti pavojinga itin tiems, kurie prisipažino atvykę iš Vilniaus arba buvę įtakingesni Lietuvos valstybinėje administracijoje. Negali sakyt, kad tas pirmas mūsų susitikimas su lenkais gydytojais būtų buvęs nemalonus. Priešingai, jie buvo mandagūs, domėjosi Lietuvos padėtimi ir karo eiga, ir mums paliko įspūdį vienintelių žmonių, kurie čionai mūsų grupei galėtų rodyti prielankumą. Jie patarė mums neprisipažinti, jei kas sirgo džiova ar venerinėmis ligomis, nes tokie čia naikinami. Tačiau po keliolikos dienų ne vienas mūsų greit jais nusivylė. Kai reikėjo kreiptis pas Boleslovą Kaczynskį — chirurgą (be kitko, kilusį iš Lomžos) ir jo sanitarą Stephaną Michalowskį, kad perrištų sužeistas, pūliuojančias mūsų rankas ar kojas, jie iškoliodavo ir paspirdavo kojomis pro duris. Galbūt šitai galima buvo pasakyti tik apie tuodu žmones, kurių nemėgo ir patys lenkai. Tačiau ir kiti, su kuriais vėliau susidūrėme, patys patekę ligoninėn, nebuvo jau tokie, kaip pirmas įspūdis mums buvo susidaręs. Gal dėl to, kad daugumas jų buvo jau seniai kalinami, netekę nervinės pusiausvyros ir žmogiško jautrumo. Suprasti šitai mes galėjome tik vėliau, pagyvenę ir savo pačių dvasioje pastebėję didelių pakitimų.

GRASINIMAI IR ĮSPĖJIMAI

Vakare per patikrinimą į mūsų antrojo bloko gretas įsijungė ir vilniečių grupė — viso 29 vyrai, suimti vieną dieną vėliau ir iš Karaliaučiaus kalėjimo tiesiai atgabenti į Stutthofą. Jau buvome matę juos stovinčius netoli virtuvės, ties tomis pačiomis durimis, kur ir mes pradžioj buvome sustatyti. Priešpiet, kai nešiojome iš virtuvės į blokus sriubą, atpažinome jų grupėje ne vieną bičiulį. Jie dar dėvėjo civiliškai (Lipniūnas su sutana), laikė prie savęs lagaminus su maistu ir skalbiniais. Taip norėjosi juos įspėti, kad skubėtų pasidalinti savo maistu. Matyt, kažkas vis dėlto įspėjo, nes vėliau matėm, kaip jie net kitiems kaliniams tą maistą dalino. Jie matė mus jau perrengtus dryžai, nukirptus ir “vieškeliais” atžymėtus. Tas pat laukė ir jų. Ir dabar, kai jie atėjo į mūsų eiles vakarinio patikrinimo, jau buvo visai tokie kaip ir mes. Sveikinome tuos, kurie savo ūgiu pateko prie pat mūsų. Laukėm patikrinimo pabaigos, vildamiesi kai ką išgirsti iš jų kelionės iki Stutthofo.

Grižus į bloką, vėl mus pastatė prie sienos, jau visus kartu — 46 žmones. Visi kaip vienas aprengti, geros išvaizdos, kai kurie ypač gerai nuaugę, traukė dėmesį ne tik kitų kalinių, bet ir bloko vyresnybės. Bloko sekretorius priėjęs pasiteiravo, ar tarp mūsų nėra teisininkų. Lietuviškas atvirumas, o gal ir pasididžiavimas, kad ir tokių nestingam, pakišo atsakymą:

—    Kaipgi, yra!

—    Gal ir prokurorų turite?

—    Štai šis, — buvo parodyta į Antaną Liudžių.

Sekretorius įdėmiai pasižiūrėjo. Jis dar paklausė, ar ir kunigų esama. Jam buvome parodyti mudu.

Po kelių dienų išgirdome iš to paties sekretoriaus:

—    Teisininkai yra prakeikti žmonės, o ypač prokurorai. Jie mus kankino ir čia sugrūdo. Tokius reiktų pirmiausia pasiųsti į krematoriumą.

Kita proga jis pusbalsiu kalbėjo apie kunigus, rodydamas į mudu su Lipniūnu, ir pasakė garsiai, kad tiedu labai tiktu į krematoriumą. Mes galvojom, kad nori skirti mirusius “laidoti”. Vėliau tik supratom: jo žodžiai buvo grasinimas arba bent linkėjimas mums greičiau ten susvilti. (Sekretorius, kaip vėliau paaiškėjo, buvo ne tik kriminalistas, bet ir komunistas: tokiu buvęs iš seniau, ar čia prisijungęs prie slaptos komunistų grupės).

Tą vakarą tarp kitų vyresniųjų maišėsi ir vienas jaunas, gražus tamsiaplaukis vyrukas, palyginti gerai aprengtas. Jis galėjo turėti apie 17 metų. Dėvėjo gražius aulinius batus, ir atrodė net jais didžiavosi. Vėliau patyrėm, kad jis yra tik kambarių patarnautojas, tam ir paimtas, nes jis patikęs esesmanams, o gal tik Zelonkei, kuris mėgo jaunus gražius vyrukus globoti. Greit sužinojome, kad šį jaunuolį šaukė vardu Miša.

Šis tat Miša priėjo dabar prie mūsų ir kalbino rusiškai. Kai kas jam atsakė, o kai kas su tokiu “vaikezu” nenorėjo prasidėti.

—    O tu kas toks? — paklausė jis, priėjęs prie Vytauto Stonio, buv. karininko, stambaus ir aukšto vyro.

Šis tik pasižiūrėjo iš aukšto ir nusuko veidą į kitą pusę.

—    Girdėjai? Kas tu toks?! —pakartojo savo klausimą, bet ir šį kartą atsakymo negavo.

Miša nusikeikė po matuški ir spyrė Stoniui savo dailiu batu į koją.

—    A vot, ir turi!—pasakė nueidamas.

Stonys buvo betiesiąs ranką čiupti jam už sprando, bet kažkas mūsiškių jį sulaikė. Esą neverta prasidėti.

Greit įsitikinome, kad mūsų santūrumas ir savo vertės saugojimas čia daugiau bloga gali duoti nei gera. Būk čia mažiausias — geriau tave vertins, o buvę “ponai” — kelia tik nepasitenkinimą bei pyktį ir žadina keršto bei atsiskaitymo aistrą. Du sekantieji sekmadieniai mums visai atvėrė akis. Už savo inteligentiškumą ir savas profesijas mes atidavėm per skaudžias aukas.

Po vakarienės priėjo prie mūsų jaunas lenkas. Dėvėjo jis baltos vilnos megztinį, kuris turėjo uždarą krūtinę ir apikaklę. Atrodė gana gerai: gal neseniai buvo areštuotas, o gal dėlto, kad bloke ėjo maistininko pareigas. Matydavome jį už didelio stalo, dalinantį duoną kaliniams. Matydavo ir jis mus, net, sakytum, domėjosi — tik labai santūriai, iš tolo užmesdamas akimis. Pasirodė, jis laisvėje buvęs medicinos studentas (gal dėlto vėliau pateko į ligoninę sanitaru).

Priėjęs dabar prie mūsų, stovinčių pasienyje, paprašė, kad du eitume jam į talką. Mudu su kun. Lipniūnu pirmieji pasisiūlėme. Nežinau, ką jis galvojo, bet turbūt tą patį: kunigas neprivalo laukti, kad jį kiti pakeistų, priešingai — jis turi pakeisti kitus. Pirmosiomis dienomis vienas ir antras skubėjome pultis prie darbo, nelaukdami, kol kiti tai padarys. Turbūt prisiminė mudviem laisvėje žinomas žmonių galvojimas, kad kunigai mėgsta būti ponais. Nesąmoningai norėjome parodyti priešingai, kad mes, kurie atstovaujame kunigams, anaiptol nelaukiame būti geresnėje padėtyje.

Prie Lipniūno stovėjęs dr. Germantas sulaikė jį už rankos ir pats pasisiūlė eiti su manim. Lenkutis padavė medinį neštuvą ir tylėdamas vedėsi mus į virtuvę. Netoli jos paklausė, kas mes esame buvę laisvėje. Kaip iki šiol, mes atvirai pasisakėm. Virtuvėj prikrovė neštuvą duonos kepalų viso bloko rytiniam daviniui, kokius 65 kilogramus. Krovinys buvo sunkus, ir mes, dvidešimt metrų jį panėšėję, pailsome ir paprašėm leisti truputį pailsėti. Lenkutis sutiko ir po to dar porą kartų leido padėti neštuvus ant žemės. Jo santūrumas pasirodė vis dėlto nenuoširdus: į galą jis pradėjo mus raginti, netgi erzintis. Ar bijojo, kad kas šito nepamatytų ir už tai jam pačiam nekliūtų, ar panoro parodyti savo valdžią.

Vakare, sugulus į “silkių rikiuotę”, mus aplankė ligoninės kapas lenkas Johannes Brajtas. Kaip Napoleonas, vieną koją atrėmęs į mūsų čiužinius, rankas įsprendęs, jis ėmė teirautis:

—    Ar visi mokat lenkiškai?

— Ne visi, — buvo atsakyta.

—    Tai jūs lenkų priešai?

— Anaiptol!

—    O Vilniuje daug kas jūsų dirbo?

—    !? — numykė kažkas.

—    Vilnių mes laikome mūsų miestu. Koks jūsų nusistatymas?

—    Tai politikų reikalas, — buvo atsakyta.

Brajtas kalbėjo grubiai ir išdidžiai, tarsi turėdamas kokius įgaliojimus.

—    Mes dar pasimatysime!—pasakė mįslingai ir išėjo.

Ką šis vizitas reiškė, mes nesusivokėme, bet įspūdį paliko nakčiai blogą.

Apie šį poną sužinojome vėliau. Jis buvo vienas įtakingiausių lenkų kalinių, tačiau ir vienas žiauriausių.

Valdė jis ne tik ligoninę, kaip jos ūkio reikalų vedėjas, bet ir skalbyklą. Jo ryšiai buvo platūs, net su pačiais esesmanais ir vokiečiais kriminalistais. Mįslingi Brajto žodžiai vėliau mums prisiminė: smūgiai, kurie mus ištiko, ėjo iš ten, kur ir jis sukaliojosi.

Kitą rytą kauniškiai jau buvom laisvesni, atlikę visus formalumus. Dabar juos turėjo atlikti vilniškių ir marijampoliškių grupė.

Kauniškius išsivedė į kiemą vienas lenkas, mokė kaceto komandos bei rikiuotės. Jis buvo protingas — nei rėkė nei grasino, tik aiškino ir rodė, kaip tuos veiksmus daryti. Greit jis išskyrė, kurie mūsų buvo ne kariškiai, nes šiems sunkiau buvo pasekti jo nurodymus. Tačiau ir šiuos jis stengėsi suprast.

—    Pasistenkite! Šitai svarbu išmokti — kalbėjo jis.

— Kacete nėra pasigailėjimo. Už mažus netikslumus kartais tenka skaudžiai nukentėti.

Po mankštų vėl grįžome į bloką ir laukėme kambaryje. Pas mus įėjo vienas esesmanas ir ėmė šnekinti rusiškai. Kalbėjo patylomis, lyg privengdamas svetimų ausų. Pasisakė esąs Estijos vokietis ir žinąs, jog esame lietuviai.

Jo veido išraiška buvo užjaučianti, netgi susirūpinusi.

—    Jums bus čia labai sunku, — kalbėjo jis. — Viena stenkitės: neprasilenkti su tvarka. Už tai gali jus sumušti. Venkite smūgių, nes jie neša greitą mirtį!

Šitai pasakęs, jis pamažu išėjo.

Tai buvo Klawonas, kaip vėliau patyrėm vienintelis kultūringas esesmanas.

PIRMIEJI “PATARNAVIMAI"

Prieš pietus, kaip ir vakar, pristatė nešioti sriubos “kibelius”. Prijungė ir vilniškius su marijampoliškiais, baigusius dalį savo registracijos. Po du, įsitvėrę už “ausų”, tempėme šiuos svarius (po 60 litrų) kubilus nuo virtuvės į blokus, ligoninę, pas kripelius. To svorio mūsų jėgoms buvo perdaug, o ir atstumai mums atrodė per dideli. Blogiausia buvo su tomis klumpėmis: reikėjo mokėti su jomis vaikščiot. Jos daužė kulnelius, krito nuo kojų, o kreivai pasvirusios taip narino pėdas, kad turėjai dantis sukąsti. Bandėm stabtelt, pasikeisti rankomis, tačiau iš paskos einąs štubinis lenkas nebuvo gailestingas — rėkė ir koliojosi. Vėliau sužinojom, kad šis darbas priklausė jo patarnautojams— Štubendienstams. Jis pats buvo sugalvojęs panaudoti “ponus”, parodyti jiems, iš kur “kojos dygsta”.

Po pietų vėl atsirado darbų. Šį kartą atėjo mūsų pasirinkti atstovai įvairių įstaigų, vadinamų kamerų. Buvo ir vienas lenkas iš rūbų sandėlio. Jis paėmė mane, tas jaunuolis kokių 21 metų, sulysęs, bet dar pajėgus. Jo veidas atrodė susimąstęs, lūpos santūriai šypsančios.

Nusivedė mane už barakų į didelį namą, SS arklides. Laiptais užvedė į pastogę ir čia parodė sumestas milžiniškas krūvas įvairių rūbų. Pora kitų kalinių lenkų jas tvarkė: dėliojo atskirai švarkus, kelnes, megztinius, paklodes, drobules. Šitai ir man reikėjo daryti: rinkti iš krūvų rūbus ir dėlioti pagal rūšį į naujas krūvas.

Protarpiais manasis lenkutis prieidavo, pakalbindavo, paklausdavo apie karą, vokiečių elgimąsi užimtuose kraštuose. Kai ką jis pasakė apie Bažnyčios padėtį Lenkijoj, apie kunigų areštus ir žudymus. Galvojau, kodėl jis man lyg tyčia šitai sako. Ar jis žino, kad aš kunigas? Paklausiau, kokia jo profesija, ir jis pasisakė buvęs klierikas.

Toliau dirbome atskirai. Po kiek laiko jis vėl priėjo, laikė rankose neblogą kaklinį ir man pasiūlė paimti.

—    Dar šalta, o jūs neturite jokio!—pasakė.

Kitą kartą jis vėl priėjo, išsitraukė iš kišenės duonos riekelę, perlaužė pusiau ir padavė man.

—    Kieno šitie rūbai? — paklausiau jo, parodęs į krūvas.

—    Mirusiųjų kalinių, — atsakė.

Šis klausimas man rūpėjo. Buvau atradęs karišką milinę su lietuviškomis sagomis, paženklintomis vytimi. Galvojau: atsitiktinumas ar tikrai čia buvo koks lietuvis karys? Jieškojau daugiau, traukiau kariškos spalvos drabužius ir radau dar keletą milinių, švarkų, kelnių su tokiomis pat sagomis. Abejoti nebuvo pagrindo: čia būta mūsų karių, čia jų mirta dar prieš mus. Bet kaip jie čia pateko? Iš bolševikų nelaisvės!—buvo pirmoji mintis. Bolševikai išvežė jų daug iš Lietuvos ir greičiausiai pasiuntė į vokiečių frontą. Bet jie turėjo patekti į belaisvių stovyklas, o ne čia. Buvo ir kitas galimumas. Lietuviai bėgo iš vokiečių sudarytų batalijonų ir juos sugavę kaip dezertyrus siuntė čia.

Versdamas rūbų krūvas, radau ir lovatieses su lietuviškais raštais. Tai buvo margos įprastinės mūsų kaimo lovatiesės.

Vadinas, būta čia ir lietuvių ne karių, kurie taip pat mirė.

Grįžęs, pasakojau savo draugams, ką matęs. Jie nenorėjo tikėti. Vis kokia žinia būtų pasiekusi Lietuvą, kad čia kalinami lietuviai. Tuo tarpu niekas tokių žinių neturėjo. Tik po gero pusmečio pasitvirtino, jog apie 400 mūsų tautiečių tikrai čia buvo mirę. Jų sąrašas buvo rastas politiniame skyriuje, registracijoj. Kėsinomės jį nusirašyti, bet užklupo nauji įvykiai ir šito nebepadarėme.

*

Mūsų iliuzijos per tas nepilnas tris dienas buvo galutinai išsklaidytos. Stutthofo istorija pasirodė daug senesnė, negu mes tikėjomės. Mes nebuvome pirmieji. Nebe pirmieji net iš savo tautos...

Lenko pasakojimai Marienburge buvo teisingi, tik labai netobuli. Kurorto įspūdis prie vartų buvo klaikiai apgaulus. Gailėjomės, kad mūsų nepaliko viename iš keturių kalėjimų — ten turėjo būti nepalyginti geriau. Dar liko viltis kada nors, gal ilgai nelaukus, išeiti pro tuos puošniuosus vartus. Dažnai žvelgėme į juos ir nežinojom, kad šiuos vartus iš tikrųjų puošia ir Dantės užrašas ant pragaro vartų: “Palikite bet kokią viltį, kurie čia įeinate”.

DARBO KOLONOS

BUVO SEKMADIENIS, kovo 28 diena. Kacetas iki pietų dirbo. Ir mes pirmąkart turėjome įsijungti į dirbančiųjų eiles. Ką dirbsime, nežinojom, tačiau, pasakysiu, savotiškai buvo įdomu. Kitados su pjuklu ir dalgiu dirbta šalia brolių. Tai buvo seniai, jaunystėje. Tas darbas paliko brangių atsiminimų. Rišo jis su žmonėmis — juos mokėjai suprasti, užjausti. Ir jie tave suprato labiau negu paskui, kai parvažiuodavai iš miesto.

Žinojau, kad Prancūzijoje kunigai eina į fabrikus ir uostus. Dalinasi su darbininkais bendru vargu, iš arčiau juos pažįsta, į jų sielas prakalba balsiau nei tie, kurie tik sekmadieniais bažnyčiose juos sutinka. Prisiminiau ir Franz Herwigo “Šventą Sebastijoną iš Weddingo” — tą nuostabią legendą, kuri vaizduoja kunigą — vienuolį, palikusį vienuolyno sienas ir išėjusį jieškoti sielų apleistame Berlyno darbininkų priemiestyje. Kaip ugnies kardas pervėrė Sebastijoną Dievo žodžiai: “Štai, aš siunčiu jus, kaip avis tarp vilkų!

— Ir ką mes darome, — klausė jis savęs: — pasislėpėme vienumoje, išėjome iš pasaulio! Ar ne mūsų kaltė, kad tie žmonės tapo vilkais?

Išėjęs į pasaulį, Sebastijonas miegojo skudurų ir išmatų dėžėse, o rytais, atlaikęs slapta mišias, ėjo dirbti su darbininkais. Niekas nežinojo, kas jis, tik jautė dvelkiančią iš jo giedrią, nepaprastai kilnią dvasią. Sunkiai ir pamažu pradėjo jis skaidrinti sielas. Tai pastebėjo darbininkų klasės “draugai” komunistai, ir vieną dieną jų kulkos pervėrė jo krūtinę. Sebastijono gera sėkla tačiau buvo pasėta. Prie jo lavono rinkosi minios ir suklupę šaukė: “Šventas Sebastijonai, melskis už mus!

Mes nebūtume drįsę pasirinkti tai, ką Sebastijonas pasirinko: gyventi tarp vilkų! Bet mes tarp jų buvome ir turėjome su jais staugti arba protesto vardan šaukte šaukti, ar pagaliau tylėti ir laukti, kol galėsime į juos prabilti — jei ne savo žodžiu, tai kruvina auka.

— Dieve, tu mus siuntei čia, tu ir stiprinsi — kažką panašaus šnabždėjo lūpos, išgirdus komandą marš, marš!

Į DARBĄ

Būriai, vadinami darbo kolonomis, žygiavo pro didžiuosius vartus, pro raudonus komendantūros rūmus — kažkur į laukus. Šalia kiekvieno būrio ėjo kapas — darbų prižiūrėtojas, garsiai šaukdamas “Eins, zwei, drei — links... links... links”. Kartais jis pakeldavo toną ir kuriam nors iš einančių supliekdavo lazda, įspėdamas pakeisti koją. Ne vienam ir mūsiškių tą rytą maišėsi kojos, nes ne visi buvom mokyti kariškos žygiuotės, o ir klumpės, smukdamos nuo kojų, ardė tvarką. Argi tai žygiuotės apavas! Reikėjo pratintis jas kelti taip, kad nekristų. Bet mokslas ateina tik iš lėto.

Išėjome į kelią, ant kurio buvo pirmą kartą sustojęs mūsų sunkvežimis. Dabar mus vedė priešinga kryptimi, kažkur į aikštę. Kelias buvo blogas — klampynė, primesta žagarų ir akmenų, kyšančių ir vis kliūvančių už klumpių. Nepajunti, kaip nukrenta nuo kojų, ir jieškok tarp žygiuojančių iš paskos. Suardai eilę, užkliūvi už kapo lazdos ir tekinas prisiveji saviškius.

Ties kelio viduriu, ant kauburio stovėjo Merkelis, vyriausias darbų prižiūrėtojas, ir sekė akimis žygiuojančius. Tik vienu metu jis šūktelėjo marš, marš! Kolonos pabiro, ir kaliniai galvotrūkčiais ėmė bėgti pirmyn.

— Kodėl? Kas čia pasidarė?

Ak, mes naujokai, nieko nežinome. Tik keletas kapų puolė su lazdomis į nerangiųjų tarpą ir pradėjo juos tvoti. Atsirado greitis jų kojose. Bandėm nuo jų neatsilikti ir mes, tačiau klumpės kliuvo kaip tik už tų žagarų ir lėkė nuo kojų. Kliuvo ir mums dėlto. Neliko kitos išeities, kaip imti jas į rankas ir basomis dumti pirmyn.

Matyt, blogiausia kelio vieta buvo tyčia parinkta kaliniams išsklaidyti ir ta proga kapams pažaisti savo lazdomis. Tai kartojosi ir vėliau, beveik kas rytas. Tik mes pasidarėme gudresni ir pasiruošdavome bėgti taip, kad nei klumpės neliktų ant kelio, nei pečiai nenukentėtų. Už tai savo dalį atsiimdavo naujokai, einą pirmą dieną į darbą arba tie, kurie iš viso mažai bepajėgė bėgti. Ak, ir mes po keliolikos dienų nebe visi pajėgėme ties ta vieta išvystyti kojų greitį. Žinoti ir galėti visuomet lieka du skirtingi dalykai.

PRIE VAGONĖLIŲ

Kapas surinko aikštėje išsisklaidžiusius mus ir dar būrį senųjų suvargusių kalinių. Surašė visų numerius ir liepė eiti prie vagonėlių, kurie čia pat stovėjo ant laukais nutiestų bėgių.

Prie kiekvieno vagonėlio turėjo stoti po keturis vyrus. Mūsiškiai jungėsi su senaisiais: prie vieno du mūsiškiai ir du senieji prie kitų — vienas, o senieji trys. Greit įsitikinome šio santykio skirtumu. Senieji labiau įgudę, bet ir nusilpę. Jie laikė rankas prie vagonėlio briaunos, dėjosi, kad stumia, o iš tikrųjų visas svoris gulė ant naujoko. Bepigu dar tuščius stumti, nors kilometro kelyje vis tiek pavargsti. Blogiau stumti atgal — jau pilnus.

Toli į miško papėdę įsirėmę smėlio gūbriai (kopos) buvo kitų kalinių kasami. Kaip skruzdės trūsė jie — vieni kasdami kalnelius ir žerdami smėlį žemyn, kiti — nužertąjį mesdami į vagonėlius. Mūsų pareiga buvo tuos vagonėlius nustumti iki didelės duobės, netoli senosios stovyklos, ten išpilti ir vėl grįžti. Bėgiai nuo smėlio kalnelio iki duobės nebuvo lygūs ir tiesūs. Ties viena sankryža reikėjo vagonėlį užstumti ant specialios platformos, atsargiai apgręžti ir pataikyti ant naujų bėgių. Tai buvo pats sunkiausias uždavinys. Ne vienam ties ta vieta vagonėlis visai nusirisdavo, ir užkelk, jei gudrus! Ir taika iš kilų vagonėlių lengvai reikalo neišsprendžia. Bet vagonėlis nusirita ir kitose vietose, ne tik čia. Tada sustoja visa eilė, trukdosi darbas! Šito tik ir reikia Merkeliui.

Matėme jį vaikščiojanti po darbo rajoną. Aukštas, gerai nuaugęs, kariškos išvaizdos vyras švaistėsi su ilgu rimbu ir iš tolo stebėjo pirmą mūsų “reizą”. Atrodė piktas, bet nešaukė ir nesikeikė. Tik kai sutriko “judėjimas”, jis paėjo keletą žingsnių arčiau ir ėmė šlajoti tuo ilguoju odiniu rimbu mūsų pečius. Kažkodėl jo kirčiai labiau karpė mūsų galvas ir sprandus. Senieji kaliniai ėjo iš šalies vagonėlio, įsispyrę po vieną ranką, o mūsiškiai iš galo, stumdami abiem rankom. Gal dėlto mūsiškiams reikėjo “pagelbėti” tuo kančium.

Nuo septintos valandos ryto iki pietų atlikome 11. “reizų”, atsieit, apie 12 kilometrų. Juo toliau, juo labiau Merkelis lydėjo mus, ne tik su pilnais vagonėliais važiuojančius, bet ir su tuščiais. Klumpes teko nuimti nuo kojų ir, sumetus į vagonėlį, basomis bėgti. Kad ir šalta žemė, bet šitaip buvo lengviau. Pirmasis šį “išradimą” panaudojo Juozas Brėdikis, o juo pasekė beveik visi.

Mūsų darbas vadinosi rajono lyginimu. Kitados čia buvo miškas. Prieš mus kiti jį iškirto, kelmus išrovė ir pradėjo užpildinėti balas ir pelkes. Smėlį vežė iš pajūrio. Daug jau to darbo buvo padaryta — koks kilometras ilgio ir apie tiek pločio. Tebebuvo likęs palyginti nedidelis gabalas, tačiau žemas, gal kokių šešių metrų gylio. Reikėjo jį užpilti, ir jis rijo tiek daug smėlio, kad vienas mūsų “reizas”, kokių 15 vagonėlių, mažą tepalikdavo žymę.

Vagonėlių stumdymas turbūt nebuvo sunkiausias kaceto darbas. Tačiau jis sąmoningai parinktas mūsų “krikštui”. Šituo įsitikinome. Anksčiau prie vagonėlių Merkelio su jo rimbu nebūdavo ir nei vieną dieną tiek daug nevažinėta ten ir atgal (paprastai tik 7 kartus). Vadinas, mums, naujiems ponams reikėjo pajusti, ką reiškia pakliūti į lauko darbus.

Ar šitai parėdė kaceto administracija ar tokia jau buvo prižiūrėtojų valia, mes nesigilinome. Gana, kad “krikštas” buvo įvykdytas rūpestingai. Aprašyti jo pilnai neįmanoma, ypač to išvargimo ir isteriškai plakančios mūsų pečius rankos. Nepasakytum, kad tai buvo skaudu. Košmariška! Nebejautei ir skausmo, norėdamas išlaikyti bent kvapą krūtinėje.

Širdis nežmoniškai plakė, gerklėje apkarto. Aišku, kaltas buvo mūsų nepasiruošimas tokiems darbams. Bet ir darbo tempas, kad jį kur! Bredikis ir Kerpė, senyvi žmonės, į galą atrodė pamėlynavę.

—    Kaip jūsų širdis? — paklausiau Bredikį.

—    Jei dar pusdienis turbūt nebeišlaikysiu — atsakė, pildamas į duobę smėlį.

Ta duobė po savaitės buvo galutinai užpilta, net žymės neliko. Netoli jos į pietus ėjo miškelis, kurio gilumoje buvo įrengta lentpjūvė. Po metų ties buvusia duobe, miškelio pakraštyje, išdygo mažas jaukus namukas, aptvertas tvorele. Jis buvo skirtas bordeliui, kuriuo naudojos esesmanai. Mergaitės buvo paimtos iš kalinių, iš moterų bloko, ir mes, praeidami, matydavom jas koketiškai besišaipančias.

Man visuomet susirišdavo tie du vaizdai: pripuvusi duobė, kurią mes tą sekmadienį su baisia auka bandėme užpilti tyru pajūrio smėliu, ir ta naujai išaugusi moralinė “duobė”, kurią sau įsirengė mūsų viešpačiai.

ŠVAROS POPIETĖ

Kaliniams buvo įsakyta kas rytas praustis iki pusės, gerai išvalyti ausis, kaklą, krūtinę, švariai nuplauti rankas ir veidą, išsivalyti panages. Tai buvo girtina, tačiau neįvykdoma. Kaliniai neturėjo rankšluosčių ir muilo. Atėjus į kacetą, tiesa, kiekivenam buvo ir tie dalykai išduodami. Mums taip pat jie buvo duoti, tik jau šį sekmadienį retas kuris mūsiškių juos beturėjo: iš mūsų kiti pavogė. Tik prižiūrėtojai ir blokų vyresnieji, matydavom, prausiasi su muilu ir turi kuo nusišluostyti. Visi kiti pasivilgo veidą vandeniu, nusišluosto švarko skvernu ar marškniais ir viskas. Pagaliau tinkamai nusiprausti nebuvo nei vietos nei laiko. Prausykloj iš ryto pasidaro tokia spūstis, kad prieiti prie vandens reikia jėgos ar valdžios. O laukti ilgai negali, nes tuoj išduodami “pusryčiai” ir po to greit į kiemą rikiuotis.

Nežiūrint šių sąlygų, vis dėlto buvo daroma švaros kontrolė. Ir šį sekmadienio popietį mus, pervargusius po vagonėlių “krikšto”, išvarė į kiemą, išrikiavo su kitais, žiūrėjo ausų, tikrino, ar jose nėra dulkių; liepė atsegti krūtines, prisikišęs stebėjo, ar nėra ant jos nešvarumo. Pas mus, tiesa, nieko įtartino nerado, nes tada dar mes patys stengėmės rūpestingiau praustis; dar vis norėjom jaustis žmonėmis ir, neraginami, palaikėme švarą. Kiti užguiti kaliniai turbūt šito noro jau nebeturėjo .

Vienas vaizdas iš tos kontrolės man liko giliai atmintyje. Buvo atrastas kalinys, apskretęs purvu. Blokinis Esseris nusivedė jį į prausyklą ir liepė nusiprausti. Stovėjo šalia ir žiūrėjo, kaip šis be muilo ir rankšluosčio valosi.

Žmogelis stengėsi, bet purvo nepajėgė nuplauti. Ilgai valė ausis, trynė kaklą, krūtinę, bet Esseris vis šaukė, kad dar nešvaru.

—    Išsirenk visas! — įsakė.

Žmogus išsirengė.

—    Gulk!—parodė betoninį lovį pasienyje. Šis buvo indams plauti, pakankamai erdvus — sulysęs žmogus galėjo jame laisvai įtilpti.

Žmogus raivėsi, tačiau vykdė įsakymą.

Esseris dar pamurkdė, kad visas sutilptų, ir paleido šalto vandens čiaupus.

— Išbusi pusę valandos, atmirksi!—pasakė-—Žiūrėk, kad nepabėgtų, — paliepė bloko sekretoriui ir pats išėjo.

Kalinys inkštė, purtėsi, šaukė, bet nedrįso šokti iš lovio. Kai kas iš senųjų kalinių, prominentų, vaipėsi ir tyčiojosi. Kai kas iš naujokų apstulbusiomis akimis stebėjo, kuo viskas baigsis.

Man pasidarė nejauku žiūrėti tos kankynės. Buvo ir nesaugu: galėjo vėl grįžti Esseris ir, nežinia kokio siutulio pagautas, pulti kitus su pagaliu, spardyti ar dar ką nors prasimanyti. Kiekviena tokia kontrolė juk baigiasi sadistiniais siautėjimais, ir tada kliūva ne tik “kaltajam”, bet ir kiekvienam po akių pasimaišiusiam.

Palikau prausyklą nematęs, kuo to žmogaus kančia baigėsi. Vietoje turbūt jo nepribaigė. Greičiausiai, gavo plaučių uždegimą ir mirė nuo vadinamo “nusilpimo”, kuris mirties dokumentuose buvo užrašomas trimis raidėmis AKS (Allgemeine Koerperschwaeche).

Tikrino taip pat ir aprangą. Kiekvieną savaitę žiūrinėjo švarkus, kelnes, sagas, numerių užsiuvimą. Nelaimė netekti vienos sagos, suplėšyti ir laiku neužsiūti švarko, leisti atbrigzti numeriui. Adatos ir siūlai buvo gaunami pas bloko vyresnybę, tačiau ne visuomet — tik paskirtą dieną. Išduoda tris keturias adatas visam kambariui, keletai šimtų žmonių, ir lauk iki jos prie tavęs prieis. Kartais jos iškrinta iš rankų ant grindų ir nebeatrandamos; kartais sąmoningai dingsta kieno rankose, nes kai kam ateina pagunda tokį retą įrankį turėti tik savo žinioje. Dėl tos adatos užsikuria visas gaisras: jieškoma kaltininko, baudžiami visi. Taip lieka neįsiūtos sagos, neužlopytos skylės, nes naujų adatų nebegauni. O tikrinamas nebandyk pasiteisinti, kad negalėjai. Lyg tyčia buvo daroma taip, kad kalinys, net norėdamas, negalėtų laikytis tvarkos ir paskui už tai būtų baudžiamas.

Tomis dienomis dar neturėjom savų lovų, dėlto nežinojom naujos kankynės. Buvo sugalvota sistema čiužiniams išlygint, paklodėms sulankstyt, ištempt, suklostyt.

Visos lovos turėjo atrodyti, kaip vienos rankos paklotos. Mažiausias prasilenkimas buvo baudžiamas sulaikant valgi, ilgam pastatant lauke, neleidžiant laiku atsigulti, kankinant mankštomis ar fizinėmis bausmėmis. Tad kiekvienas kalinys atsikėlęs pirmiausia puolėsi tvarkyti savo guolį. Pirmame aukšte tai nebuvo taip sunku: stovi ant žemės ir gali laisviau apie tą “lėlę” tūpčioti. Blogiau, kai esi antrame ar trečiame lovos aukšte. Tada žiūrėk, kad apatinė lova būtų jau sutvarkyta, nes draugas įsius, kad kliudai jam tvarkyti, kad pasistojęs ant jo lovos briaunos maišaisi. O neduok Dieve, pastebės jis, kad sujaukei jau sutvarkytą jo guolį. Kiekvienas skuba, ir tu negali laukti, tat raitykis, kaip akrobatas palubėje — padaryk taip, kad paskui negautum lazdą ar kitos bausmės.

Šį sekmadienį mes jau supratom to kvailio Pauliaus žodžius: “Kacete yra darbas ir tvarka!” Darbą buvom jau pažinę lauke priešpiet, o tvarką bloke — po pietų. Vienas ir antras buvo surišti su grėsme ir smūgiais. Darbas ir tvarka buvo lyg kūjis ir priekalas triuškinti “numeriui”. Vienas ir antras puvo neatskiriami. Reikėjo pasiutiškos laimės, gal gyvulinio instinkto, kad pro tą Scillą ir Charibdą praeitum mažiausiai paliestas. Ir tas instinktas čia buvo svarbiau už protą.

PRIE SMĖLIO GŪBRIŲ

Vargas, pasirodo, didelis mokytojas. Pirmąją dieną paragavę rimbo, antrąją stengėmės jo išvengti. Mums buvo vis tiek, ką dirbsime, kad tik ne prie vagonėlių. Pasirinkti buvo galima pačioje aikštėje, kai darbo kolonos grupavosi. Reikėjo tik nesimaišyti ties ta vieta, kur vagonėlių kapas stovėjo.

Persimetėme į kitą pusę, prisijungėme prie tų, kurie ėjo pasiimti kastuvų. Gavome šį įrankį kiekvienas į rankas ir žygiavome prie smėlio gūbrių, netoli dievų miško. Turėjom juos kasti, o atvažiavus vagonėliams, į juos pilti.

Skirtumas vis dėlto buvo didelis: čia galėjai dirbti perdaug neužsikankindamas. Tik tą dieną buvo labai šalta ir lietus pamažu lynojo. Reikėjo patiems judėti, kad šilčiau būtų.

Nuo vėjo atradome priemonę apsiginti. Kai kurie gūbriai buvo įdubę, kitų dugne net vanduo telkšojo. Įeini į juos, kasi smėlį į viršų, o kiti jį varo kastuvais žemyn. Tiesa, tų kandidatų kasti duobės viduje buvo perdaug — kiekvienas norėjo užuovėjos. O kas nori, randa ir kaip tave iš duobės iškrapštyti: aprėks tave, kastuvu užsimos, ir turi trauktis. O ką, gal šis ir turi valdžios!—pagalvoji. Pagaliau jos gali ir neturėti, smogs — ir neškis žaizdą ar randą. Tačiau toje maišatyje, poros šimtų žmonių kirbelynėj, lengviau pakeisti poziciją: eini į kitą vietą, ant atviro vėjo, kol vėl prisitaikai už gūbrio, kur mažiau pučia.

Su žmonėmis suartėti, juos prakalbinti, bent susipažinti, pasirodė neįmanoma. Kiekvienas kovoja už savo egzistenciją, už saugesnę ir patogesnę poziciją, visai nežiūrėdamas į kitą. Čia dirbančio žmogaus nuotaika visai kita nei laisvėje. Jis priverstas ir pavergtas. Jį visą laiką persekioja grėsmė — smūgiai, alkis, šaltis. Sąžiningumas ir rūpestingumas nevertinamas — už tai niekas tavęs nei giria nei tau geresnę padėtį sudaro. Ir mes pastebėjom, kaip darbo tempas svyruoja pagal kapo pasirodymą ar jo šauksmą. Nueina jis toliau, žmonės stoviniuoja, dėl akių kilnoja kastuvą.

—    Matai ateina! judėk po velnių, jei nenori gaut į sprandą — ir matai, kaip tavo draugai “juda”, dirba.

—    Dirbk akimis!—sako senas kalinys lenkas savo tautiečiui naujokui.

Akimis? Šito mes dar nesuprantam.

Žinia, kartais akys apgauna, nes kapas šitą akių darbą žino ir, apėjęs gūbrį, nelauktai išlenda iš po jo ir užklumpa stoviniuojančius. Bepigu “akimis dirbti” lygumoje, kur visa iš tolo gali pastebėti. Vis dėlto atsitiktinumas, kad kapas užklups: iš dviejų šimtų žmonių kiekvieną kartą tavęs nepastebės. Taigi ir lazda gavęs, toliau dirbk kaip dirbęs — tik akimis.

Palei miškelį baigėsi mūsų darbų rajonas. Jo riba buvo apstatyta ginkluotais vyrais, kas dvidešimtį metrų vienas nuo kito; prie savęs jie laikė išdresiruotus šunis vilkų veislės.

Esesmanai buvo žiemiškai apsirengę; be to, dėvėjo kailinius ant viršaus. Kai kurie turėjo pasidarę iš šakų palapines nuo lietaus ir vėjo, o vienas buvo net sau laužą susikūręs. Visa tai mes gerai matėme, nes sargybos stovėjo apie 150 metrų nuo tų kalnelių, prie kurių mes dirbome.

Šaltis pajūryje buvo drėgnas — į kaulus lendantis. Kaliniai gynėsi nuo jo kaip įmanydami. Jie dažnai ėjo į išvietę, sukaltą lauke, kad jos užuovėjoje kiek sušiltų. Kai kurie jų po savo vasarišku švarku turėjo apsivynioję paklodės gabalus. Kiti kažkur buvo gavę šiaudų ir jais apsisukę sau strėnas. Už šį dirbtinį savęs apšildymą jie galėjo skaudžiai nukentėti, ypač už paklodžių plėšymą. Kontrolė buvo daroma paprastai stovykloje, tačiau ji galėjo užklupti ir čia, darbe.

Esesmanai nesikišo į kalinių darbus. Tik iš tolo sekė akimis, o kai kurie ir žiūronais: vadinas, visai iš arti galėjo tave pastebėti ir tavo numerį įskaityti. “Numerio pasižymėjimas” — užrašymas buvo labai nemalonus, nes tada kalinys, parėjęs pietų, negaudavo sriubos, o kai kada ir vakarienės. Paprastai šituos užrašymus darydavo kapai. Esesmano “užrašymas” galėjo pelnyti ir keliolika lazdų ant “ožio”.

Visa tai mes dar nesupratome šią antrą darbo dieną. Kiti kaliniai tačiau buvo gudresni. Jie žinojo, ką reiškia badaujančam netekti pietų ir vakarienės arba paragauti “ožio”. Akys turėjo dirbti labai rūpestingai, kad išvengtų “priedų”, vadinamų juokais “zulagėmis”.

Kaliniai dažnai dairėsi į sargybų pusę, ir, man rodos, jie privengė dar šunų, kurie pakėlę ausis žvairavo į mūsų triūsiantį skruzdėlyną. Užtektų, kad esesmanas pakiltų iš vietos, atsivestų prie kalinio vieną šunelį ir ištartų sutartinį žodį. Šuo pultų, griebtų už gerklės, ir žmogui neliktų nieko kito, kaip šūktelti “Jėzau, Marija” ir atsisveikinti su šiuo pasauliu. Esesmanas galėtų ištarti kitą sutartinį žodį, ir vilkas tik “gražiai” apdraskytų, taip “gražiai” kaip mes vėliau ne kartą matėme.

Vieno vaizdo niekad neužmiršiu. Tai buvo tą kartą, kai vienas kalinys bandė pabėgti. Po dviejų dienų išrikiavo visą stovyklą ir parnešė neštuvuose “žmogų”. Iš paskos ėjęs esesmanas šaukė:

— Taip bus kiekvienam, kuris bandys pabėgti!

Neštuvuose gulėjo kažkas nebepanašu į žmogų. Veidas kruvinas ir kąsniais sudraskytas. Rankos sukandžiotos, kaip ir kojos. Krūtinė buvo nuoga, suplėšyta, ir iš jos draikėsi mėsgaliai. Nelaimingasis atrodė be gyvybės ženklų, nes nei vienu judesiu jos neberodė.

AVE CAESAR

Tą vakarą mūsų kapas įsakė anksčiau baigti darbą. Suskaičiavęs kiek mūsų yra, jis vedė gerą kelio galą — ne tiesiai į stovyklą, o į pakraštį miško. Ten rinkosi ir kitos darbo kolonos. Kažkodėl šį kartą kapai labai rūpestingai stengėsi mus surikiuoti — po penkis į gretas, o visas kolonas vienoje eilėje, tarsi kokį batalioną. Jie buvo labai pikti ir koliojosi. Kaliniai, žinoma, kraipėsi ir ardė eiles.

Pamatę iš tolo motociklu atlekiantį Mayerį, stovyklos vicekomendantą, supratom, kad kapai iš anksto buvo įspėti viską “gerai sutvarkyti”. Bet kaip besistengtum, negali viskas gerai išeiti. Šalia išrikiuotų eilių gulėjo keletas pamestų mirusiųjų. Kiti sėdėjo ant žemės, vos gaudydami kvapą. Kapai ne vieną dar laiku privertė pakilti, įsakė draugams laikyti stačius už rankų.

Pasigirdo skardus Merkelio komandos šūkis:

—    Stillstand! Muetz - en ab!

Šį kartą kepurių šleptelėjimas išėjo nevisai sutartinis. Laukėme, kol bus duota nauja komanda vėl užsidėti. Ženklą turėjo duoti Mayeris, dėl to visų akys buvo įsmeigtos į jį. Lietus dar labiau pradėjo lyti: plovė plikas mūsų galvas, žliugtėmis varvėjo už kaklo ir merkė pečius. Kepurių užsidėjimas reiškė tikrinimo pabaigą, ir tada galėjai greičiau laukti įsakymo eiti namo.

Mayeris tačiau stovėjo įsisprendęs ir kažko laukė. Atrodė, kad jis žvalgosi, lyg kažko ieško. Staiga jo žvilgsnis užkliuvo vieną kalinį, kuris gulėjo šalimai ant žemės, ranka parėmęs galvą. Ar jis negirdėjo komandos nuimti kepurę (gal jo ausys ūžė iš nusilpimo), ar jis nepajėgė tos atremtos rankos pajudinti? Gana to, kad jis nepagerbė vicekomendanto, ir šis tai pastebėjo.

Įspręstos Mayerio rankos nusileido. Šlubčiodamas ir žargydamasis jis atėjo prie gulinčiojo kalinio. Mes atydžiai sekėme, kas bus. Mayeris priėjo visai arti ir nieko nesakęs visa jėga spyrė gulinčiajam į šoną. Kalinys dar spėjo sugriebti savo kepurę ir nutraukti nuo galvos, bet ji išsprūdo jam iš rankų. Kvapo neatgavęs išsitiesė amžinam poilsiui.

—    Ave Caesar, morituri te salutant! — ištarė pusgarsiai kažkas iš mūsiškių.

Jutau, kaip man šalta srovė perbėgo per nugarą. Smilkiniai staiga užkaito, kraujas užvirė, mažai trūko, kad būčiau iššokęs iš eilės ir sušukęs:

—    Ką darai!

Panašios reakcijos dar nejutau prieš tris dienas, kai mūsų bloko sekretorius kojos spyriu užmušė net du kalinius; anas įvykis buvo taip pat nelauktas, kaip ir šis. Gal dėl to, kad ten spyrė kriminalistas, o čia “garbingas” karys, kuris, mano supratimu, galėjo kautis su lygiu priešu, o ne su bejėgiu žmogumi.

NEJIEŠKOK TEISYBĖS

Šio įvykio pažadintas jautrumas kitą rytą prasiveržė žymiai nereikšmingesnėse aplinkybėse. Po rytinio patikrinimo mus rikiavo į darbo kolonas. Keletą minučių betvarkant, kol pasigirsta “marsh!”, kiekvienas galėjo judėti savo vietoje.

Kalbėjomės su draugais. Staiga prapliupo piktas keiksmas ir pasigirdo plakamas kun. Lipniūnas. Jis stovėjo priekyje, trečioje eilėje nuo manęs.

—    Už ką jį muši! Už ką!—sušukau, taip staiga ir taip sujaudintai, kad pats nepajutau.

Jaunas ir nedidelis kapas, vokietukas, pakėlė galvą ir sulaikė naujam smūgiui iškeltą lazdą.

—    Aha! -— sumykė pro dantis ir, nusigręžęs nuo Lipniūno, priėjo prie manęs. Jo lūpos buvo praviros, grikšėjo dantys, kietai sukąsti.

—    Tu, nori!—pakėlė jis lazdą prieš mane.

Buvau pasiruošęs. Jutau, kaip akys ir skruostai man dega. Piktai žiūrėjau jam į akis. Žiūrėjo ir jis į manąsias, jieškodamas turbūt mano išgąsčio. Kiti draugai pajudėjo savo vietose, taip pat piktai žvelgdami į šį vaikezą.

Jis laikė iškėlęs lazdą viršum mano galvos, tačiau nedrįso jos nuleisti žemyn.

—    Tau gerai baigėsi, — pasakė kažkas iš mūsiškių, kai pajudėjome eiti.

Žinia, savo “išsišokimą” turėjau apmokėti keleriopai gausesniais smūgiais už patį Lipniūną. Bet už ką jį, vargšą, tas vaikagalys buvo pradėjęs mušti? Turbūt visai be reikalo, gal už jo mielą šypsnį, kuris nuo jo lūpų nenueidavo. Argi reikia priežasties! Nepatiko veidas, nepatiko judesys — ir pliekia tas, kurs turi lazdą. Jei lazdos nėr, dirba kumštis, spyris. Kaip išalkusių ir įerzintų gyvulių bandoje nežinai, kam jie vienas kitą bado ir spardo, taip ir čia. Į viską žmonės kitaip reaguoja šiame pragare. Man rodos, kad ir mirštantysis, jei tik galėtų, spirtų į koją savo draugui, kuris ją užmynė...

Prisimenu, mūsų Vytautas Stonys antrą dieną parėjo su pramušta galva. Dirbdamas norėjęs kitaip kelti gelžgalius, negu jam buvo pasakyta. Jis ištarė tik vieną žodį — ir gavo dvi skyles galvoj... Aišku, priešintis kacete yra bergždžia. Jei nori dar gyventi, nejieškok teisybės. Tokią išvadą mes greit priėjome.

Ilgainiui ir mums pasidarė viskas vistiek. Jautrumas buko nebe savaitėmis, bet dienomis. Prigimtis pati sukūrė apsaugos priemones, nes jautriai pergyvendamas, turėtum išeiti iš proto. Nepasakytum, kad savotiškai gera matyti mušimus, kankinimus ir nebejausti jokio gailesčio, užuojautos, pasipiktinimo. Net dar daugiau: būti pačiam mušamam, atlaikyti kirčius ir nebeišgyventi skausmo, pažeminimo, ypač pykčio ar keršto. Keista, kad viskas pasidaro taip reliatyvu, net sakytum, natūralu. Jei iš tavęs reikalautų prisipažinti kaltu dėl ko nors, ir žinotum, jog už tai būsi žiauriai sumuštas, turbūt neberodytum jokio pasipriešinimo, kaip lai esti sovietuose. Žmogus nebesi žmogus, sutryptas ir nuasmenintas, parengtas bet kokiam netikėtumui ir piktui. Tik instinktas kartais dar ginasi — pats vienas, savo jėgomis.

Kaceto sistema buvo labai aiški: jei tu muši kitus, tavęs niekas nemuš; jei tu muši geriau nei kiti muša, būsi paaukštintas, pasidarysi bloko vyresniuoju ar kapu. Mušdamas kitus save apsaugoji. Kodėl tuo būdu nepagerinti savo padėties, negelbėti savo gyvybės? Kas nors vis tiek turės tą “gyvulių bandą” mušti. Kodėl tat pačiam stovėti nuošaliai?

Šita sistema turėjo kartais išimčių. Tai priklausė nuo atskiro žmogaus, nuo jo santykių su kapais ar blokų vyresniaisiais. Jei kalinys gavo siuntinėlį, pakišo vyresniajam riebalų, ar cigarečių, aišku, mušimas jam nebegrėsė. Jei kas turėjo pažinčių su senaisiais kaliniais ir per juos veikė, lazda šio nelietė. Bet nelietė tik “palenktojo viršininko” lazda: kiti ir toliau galėjo mušti. Kartais būdavo pavojinga palenkti vieną ir aplenkti kitą. Intrigos ir pavydas pačių vyresniųjų tarpe įžiebdavo pyktį. Tada “nepateptasis” galėjo tave taip prigriebti, kad atsiimsi iš jo daugiau negu būtum gavęs iš dviejų.

TEISINGUMAS PALIEČIA BUDELIUS

Trečią darbo dieną mes susidūrėme su kapu Baberskiu. Jo istorija, pasirodė, labai įdomi. Jis buvo kilęs iš Pamario, bet save laikė vokiečiu. Kaip ir daugelis jų dėvėjo jis žalią trikampį ir gal dėl to pasidarė darbų prižiūrėtoju. Buvo jis vidutinio ūgio, smulkaus, kiek pailgo, veido, panarintos galvos, padilbomis veriančių akių. Mokėjo jis ir šypsotis, tik tas jo šypsnis buvo ironiškas.

Pirmą įspūdį jis mums padarė neblogą. Vaikščiojo palei naujai statomų barakų rajoną, žiūrėjo, kaip mes iš toliau nešame plytas prie barakų pamatų ir dedame į krūvas. Ant mūsų jis nerėkė ir savo lazda, kurią nešiojosi rankoje, negrąsino. Atrodė santūrus, gal kiek išdidus.

Vėliau sužinojome, kad Baberskis yra vienas iš pasiučiausių kapų. Jo ranka buvusi labai taikli ir skaudi. Daug kalinių jis beveik vietoje užplakęs. Ši aplinkybė turbūt iškėlė jį Merkelio ir Mayerio akyse. Po kiek laiko ir mes pastebėjom, kad jis kapų hierarchijoje nėra eilinis. Mat, ir šių tarpe buvo laipsniai, grupės, draugystės; ne visi jie draugavo, ne visi dalinosi gėrybėmis, patenkančiomis jį jų rankas. Tarp kitų kapų Baberskis laikėsi labai išdidžiai, bičiuliavosi tik su Merkeliu, Zelonke ir keletą kitų įtakingesnių jų.

Po metų Baberskio laikysenoje įvyko staigus posūkis. Buvo pavasaris, sniegas baigė tirpti. Rytą, kai dar visi miegojo, vienas pamišęs kalinys, pabėgo iš bloko, praėjo nepastebėtas pirmųjų sargybų namuką ir leidosi aikšte į miškelį. Vieno bokšto sargybinis pamatė jį ir paleido šūvį. Atsiliepė šūviai ir iš kitų bokštų. Kulkos kryžiavosi ir zvimbė į tą pusę, kur nelaimingasis bėgo.

O jis bėgo kaip tik netoli prominentų bloko, kuriame gyveno dauguma kapų, jų tarpe ir Baberskis. Baberskis gulėjo antrame lovos aukšte. Pakėlęs galvą, žvelgė pro langą, kas vyksta, o čia paklydusi kulka prasmeigė tą langą, pataikė į Baberskio ranką ir sutriuškino jos kaulus.

Jis pateko į ligoninę, kur gydytojai nupjovė jam ligi peties visą dešinę. Baberskis grižo į pareigas, tačiau pasidarė kitas žmogus. Kairėje rankoje nešiojosi nebe lazdą, kaip ligi šiol, bet mažą vytelę. Mušti jis beveik nieko nebemušė. Jo laikysenoj atsirado paprastumo ir jo veide — netgi nuskriaustojo bruožų. Šypsotis jis mokėjo ir dabar, bet be ironijos.

Baberskio dalia primena kitą paklydusios kulkos istoriją. Tai buvo truputi vėliau, 1944 metais, kai mūsą padangėje ėmė rodytis amerikietiški lėktuvai. Viena darbo kolona grįžo iš kaceto plytinės, esančios už trijų kilometrų nuo Stutthofo. Ją lydėjo esesmanas ir jis buvo vienintelis kariškis šiai didelei kalinių grupei. Kas jis buvo neteko patirti. Galimas dalykas, kad ir jo ranka nebuvo gailestinga kaliniams. Turėjo jis būti griežtas ir labai patikimas, kad jam vienam buvo leista lydėti didesnę kalinių vorą.

Jis ėjo kiek atsilikdamas nuo kalinių, turbūt pasiruošęs pavartoti ginklą, jei kas nors bandytų sukti į šąli. Tuo metu labai aukštai skraidė vienas lėktuvas. Kaliniai išgirdo keletą kulkosvydžio šūvių, nuskardėjusių erdvėje, ir grįžtelėję pamatė sukritusį palydovą.

Nei vieno kito kulkos nepalietė, tik vieną esesmaną.

Tylėdami, susimąstę kaliniai paėmė negyvai pašautą savo viršininką, parnešė į stovyklą — nei vienas pakeliui nepaspruko. Parnešė ir jo šautuvą, kuris buvo į juos atgręžtas.

MANO RANKOS

Mano dešinė nedaug ką tėra mušusi, gal tik gyvulius ganymo laikais. Tačiau gal ir ji turėjo savo kalčių. Dabar jai už tai teko atkentėti. Jau pirmą darbo dieną, prie vagonėlių, atsirado joje pūslių. Antrą dieną, prie smėlio, jos atsivėrė, o trečią, prie plytų, pasidarė tikros žaizdos. Tai buvo purvinos žaizdos, priveltos žemių ir smėlio. Jos pūliavo, plėtėsi, nežmoniškai diegė. Naktimis, prisimenu, nebuvo kur jų dėti, kaip nuraminti.

Rytą dairiausi, ar nerasiu kokio skuduro žaizdoms aprišti. Bloke neradęs, ėjau į kiemą, į išmatų dėžę, kurią mačiau esant už vieno barako. Pasirausiau ir ištraukiau apipuvusią pirštinę, gal dešimt kartų kažkieno lopytą. Išišdulkinau, apšluosčiau, atplėšiau gabalėlį marškinių, juo apsukau žaizdotas vietas ir užsimoviau pirštinę. Buvau patenkintas šiuo išradimu, nes galvojau — mažiau skaudės prisilietus kastuvo ar plytų.

Tą dieną turėjom eiti į naują darbą — kaceto plytinę Tiegenhofe. Mus ten nuvežė sunkvežimiu, kuris vyko parvežti plytų Stutthofo statybai. Vietoje atsirado ir daugiau sunkvežimių — didelių, su priekabomis, atvykusių iš apylinkės. Visus juos turėjome skubiai prikrauti. Vieni kaliniai per rankas padavinėjo plytas į sunkvežimį, o kiti krovė. Geriau buvo stovėti eilėje ir kitam plytas paduoti, negu būti sunkvežimy ir čia daugiau “suktis”. Kai kuriems, jų tarpe ir man, buvo neišvengiamas šis nemalonesnis darbas.

Abiem rankom krauti negalėjau, nes dešinioji, nors ir aprišta, bijojo plytų prisiliesti. Stengiausi padidinti kairiosios apyvartą taip, kad ji už abi atidirbtų. Galvojau, jei pastebės kapas, neturės ko man prikišti. O dairytis, dirbti akimis, čia buvo neįmanoma. Šio meno dar nebuvome ir pramokę.

Bebaigiant krauti sunkvežimį, išgirdau kažką šaukiant:

—    Ei, tu, simuliante!

Atsigręžiau, kai lazda bakštelėjo į mano nugarą.

—    Išlipk! — liepė kapas.

Išlipau ir atsistojau prieš jį.

—    Tu!—sušvokštė per dantis, rodydamas į aptulotą ranką.

—    Ji sužeista, — pasakiau ir bandžiau jam parodyti.

Tuo metu smogė jis man kumščiu pasmakrėn taip stipriai, kad iš karto susmukau.

—    Kelkis! — sušuko jis.

Atsikėliau. Bandžiau kairiąja prisiliesti pasmakrės, pasitikrinti, kas nukentėjo — dantys ar lūpos. Tuo metu jis vėl trenkė man kumščiu ton pačion vieton.

Parkritau dar kartą. Akyse mirgėjo lyg pabertos žarijos, ausyse spengė.

—    Kelkis, kiaulės šunie (tipiškas vokiečių keiksmas)! — išgirdau balsą ir kartu pajutau spyrį.

Pakilau ir galvojau, kad jau užteks to malonumo.

—    Pass auf — žiūrėk! — šuktelėjo kapas ir dar kartą tvojo pasmakrėn.

Neatlaikiau ir šį kartą. Gal kapo rankos buvo perstiprios, o gal mano jėgos per keletą dienų pasidarė permenkos tokiems smūgiams.

Valandėlę galėjau tysoti, nes kapas nebešaukė keltis. Pakilęs pamačiau, kaip jis nueina patenkintas pavykusiu nokautu.

Grįžau vėl į sunkvežimi. Nebuvo nei per daug skaudu nei pikta. Tik prisimenu, po to praėjo dešinės rankos jautrumas: ji lygiai gerai dirbo kaip ir kairioji, nors kartais reikėdavo kiek sukąsti dantis.

Tą “mielą” kapą šį kartą gerai įsidėmėjau. Jis buvo nedidelio ūgio, tamsaus veido, juodai apsirėdęs ir juodu trikampiu paženklintas. Klausinėjau draugų, ką šis juodas trikampis turėtų reikšti, bet jie man negalėjo pasakyti. Vėliau išsiaiškinau, kad tai ženklina naują, retą nusikaltimą — nepataisomą girtuoklystę arba kitokį asocialumą. Šis vokietukas tikrai turėjo savo veide kažkokių nenormalumo žymių, galbūt alkoholio įrėžtų.

Vakare, grįžus iš plytinės, su ta mano ranka iškilo nauja istorija, Buvome tik ką perkelti iš 2 - jo į 6 - tąjį bloką. Jo vyresnysis Josef Kozlowskis paskelbė, kad mūsų vyrams rytoj teks vykti į Dancigą plytų krauti. Bloko sekretoriui Vladekui jis liepė užrašyti mūsų numerius, kuriuos jis pats panorėjo parinkti.

Pastatė mus dieninėj patalpoj ir kiekvieną grubiai prisitraukdamas prie savęs, skaitė numerius ir sekretoriui diktavo. Kai jis prisitraukė mane, iškėliau pirštinėtą savo ranką ir bandžiau prašyt, kad mane atleistų nuo tų plytų.

—    Co ty, psiakrew? Niechcesz! Symulujesz!

Jis griebė už pirštinės ir ją nutraukė. To nesitikėjęs, pusbalsiai aiktelėjau. Kozlowskis pakėlė galvą, pasižiūrėjo į mane, lyg būtų nelaukęs tokios kalinio reakcijos.

Iš rankos išsiveržė kraujas, nes skudurai buvo prilipę prie žaizdų. Kozlowskis, pamatęs kraują, pastūmė mane į šalį ir rinko iš eilės kitus.

Taip išvengiau kelionės į Dancigą. Tuo tarpu 21 mūsiškių plonytelaičiais drabužiais apsirengusių buvo išvežti atvirais sunkvežimiais. Vakare grįžo taip peršalę, jog buvo visi pamėlę. Po to beveik visi gavo bronchitą, o kai kam grėsė ir plaučių uždegimas.

Kitą rytą nešiau savo žaizdas parodyti ligoninėn. Nuskubėjau dar prieš rytinį patikrinimą, pravėriau duris į koridorių ir laukiau, kol pasirodys sanitaras lenkas Stephan Michalowskis. Pas jį kreiptis patarė draugai, nes kažkam buvo pavykę iš jo gauti tepalo ir švarių tvarsčių.

Tarpdury pasirodė Stephanas. Paprašiau, kad aprištų rankas.

Jis piktai pažvelgė į mane. Pagalvojau — dėl to, kad ne lenkiškai prabilau.

—    Boli, — pasakiau lenkiškai.

—    Parodyk!

Atkišau abi, nes ir kairioji buvo kiaura.

—    Idz do djabla! — pasakė jis. — Tokių žaizdų mes negydom.

Dar laukiau, galvojau, kad jis vis dėlto atneš kokių vaistų ir tvarsčių. Tada jis priėjo, apgręžė mane ir spyriu į užpakalį pavarė.

Reikėjo toliau manytis pačiam. Pirštinės nebepaleidau iš rankų — ji buvo vienintelė apsauga. Bet kaip pritapti prie darbo, kuris mažiau graužtų žaizdas, o svarbiausia — mažiau erzintų kapą.

VANDENTIEKIO STOTIES MĮSLĖ

Tarp senosios stovyklos ir naujai statomosios turėjo būt įrengta vandentiekio stotis. Toj vietoj buvo pakilumėlė, apaugusi nusususiais berželiais, toliau ėjo pritvinkusio vandens bala. Kalinių darbas buvo tą beržynėli pragenėti, kelmus išrauti, paviršių nukasti ir žemes į balą “nustumti”.

Prie šio darbo netikėtai pritapome ir keletas mūsiškių. Valėme atžymėtą plotą, lyginom paviršių, paskui kasėme pamatams vietą.

Iš pradžių darbas neatrodė svarbus. Nieks negalvojo, kad jis ilgiau galės trukti. Tačiau pritaikius principą “taupyk darbą!”, jis prasitęsė. Tai buvo senų kalinių išradimas: radai gerą, tavo jėgoms pakeliamą darbą, laikykis jo! Jei šis darbas ribotas, tęsk iš paskutiniųjų, neskubėk greit jo baigti. Čia turėjo patarnauti ir sena taisyklė “dirbk akimis”. Žinia, didelis menas sukurti gerai atliekamo darbo įspūdį ir, kontrolės atveju, parodyti, kad daug padaryta. To meno ir mes pamažu mokėmės.

Žemės paviršių nulyginti mums, gal kokiai 20 žmonių, užteko porai dienų. Žemę iškasėme maždaug per savaitę. Pats mūrijimas prasidėjo pamažu; jį vykdė trejetas specialistų mūrininkų. Cementą paruošti, plytų prinešti ir visą kitą atlikti reikėjo mūsų grupei.

Pastoviausi šios grupės “numeriai” buvo Mackonis, Mackevičius, Kučas, Lipniūnas, Butkus, Valenta, Katinauskas, Starkus, Kerpė, Liudžius, Masaitis, Tumėnai ir šių eilučių autorius. Iš lenkų buvo pora paprastų darbininkų ir visos grupės kapas Janickis.

Janickis, pastebėjome, nenorėjo keisti savo kolonos skaičiaus ir sudėties. Šitai buvo turbūt reikalinga savisaugai, nes atėję nauji, pastebėtų, kad darbas lengvesnis, išplepėtų, o tada veržtųsi kiti, ir nebūtų priemonių juos sulaikyti. Grupei padidėjus, sukliūtų darbo taupymo politika, ir pačiam Janickiui tektų eiti į sunkesnį darbą. Tie patys žmonės galėjo darbą sutartiniau taupyti, nešti už tai atsakomybę ir vienas kito taip nesivaržyti.

Mes greit atspėjome Janickio intencijas. Kas rytas pirmieji atsistodavome prie jo ir jis vesdavo mus prie beržynėlio. Pasitaikydavo, kad kurią dieną mus sugaudydavo kitas kapas arba net iš Janickio eilės ištraukdavo ir pasiųsdavo į kitus darbus. Tada į mūsų vietą patekdavo lenkai ar rusai. Kitą rytą jis juos pavarydavo ir grąžindavo mūsiškius. Kai kada Janickis leisdavo paimti naujų mūsiškių, ypač nusilpusių, kuriuos norėdavome pagloboti “darbo užuovėjoje”.

Janickis buvo paprastas, santūrus, gal kiek uždaras ir mažakalbis, tačiau pakankamai nuoširdus ir be ryškiai lenkiško išdidumo. Keiktis, kaip daugumas lenkų, jis nemokėjo, mušti ar rėkti ant kitų jam buvo svetima. Jis nevaidino viršininko, nenorėjo iš mūsų perdaug išsiskirti, priešingai — kovojo už bendrą savo ir mūsų interesą. Pamatęs ateinantį Merkelį ar esesmaną, jis duodavo ženklą stropiau dirbti. Ir tai jis padarydavo meistriškai — greit ir patylomis. Jo žvalumas ir orientacija buvo pasigėrėtini.

Kartais mums kildavo klausimas, kaip jis pasidarė mūsų kapas. Jis buvo naujokas, gal net porą dienų vėliau į kacetą patekęs, kaip mes. Taip staiga “iškilti” normaliai neįmanoma. Tiesa, jis nebuvo pilnas darbų prižiūrėtojas, oficialiai tokiu nepripažintas; jo valdžia ėjo iš statybos biuro, kurio kapas buvo politinės lenkų grupės (slaptos) lyderis Szwarzbartas ir šio tarnautojai — beveik išimtinai lenkai. Kodėl šie iš tūkstančių saviškių išskyrė kaip tik Janickį?

Už ką jis buvo areštuotas, pats nesipasakojo. Trumpai teatsakydavo — už prekybinius dalykus. O kai jo kas paklausdavo, kokios profesijos, jis greit atšaudavo: Kupiec z Warszawy! Tarsi tas “z Warszawy” būtų buvęs labai reikšmingas dalykas. Kiekvienas galėjo pastebėti, kad po to jis greit nusigrįždavo ir žvalgydavosi, ar nepasirodys kur esesmanas. Taip jis išvengdavo tolimesnės kalbos.

Prekybininkas, o ypač iš Varšuvos, jis tikriausiai negalėjo būti. Jokios kalbos nemokėjo, tik lenkiškai. Ir jokių kitų būdingų prekybininkams ženklų nei akyse, nei žodyje, nei visoj povyzoj neturėjo. Aukštas, tiesus, žvalus, jis daugiau tiko būti karininku. Greičiausiai jis buvo vienas iš lenkų rezistentų, patekusių vokiečiams į rankas ne tiesioginėje pogrindžio veikloje, bet kurioj nors pašalinėj. Čia, kacete, atradęs senų draugų, jis greičiausiai ir buvo užkištas į nežymų naują darbą.

Tas darbas nebuvo laikomas sunkiuoju, todėl nebuvo ir teisės gauti duonos priedo, vadinamo “zulage”. Tačiau Janickis ne kartą ji gaudavo ne tik sau, bet ir mums. Ne kasdien tai jam pavykdavo ir ne visiems pakakdavo. Jis žinojo, kuriuo maždaug laiku praeis statybos biuro žmogus, nešąs iš virtuvės sunkiai dirbantiesiems duoną. Pamatęs jį iš tolo, jis nusitverdavo cemento maišelių popieriaus, pabėgėdavo ir saugiai įvyniojęs parsinešdavo. To net pilnateisis kapas negalėjo savo draugams gauti, jeigu stovyklos nebuvo oficialiai skirta. Janickis sudarydavo įspūdį, kad tai atsitiktinumas, tą dieną nusišypsojusi laimė. Laimė tikrai buvo didelė, ypač mums, kurie iš niekur nieko negaudavome, nors tos riekės užtekdavo tik valandos alkį numarinti. Tačiau į visišką atsitiktinumą ligi šiandien nesinori tikėti. Ir čia turėjo veikti draugų planas jam padėti.

Bet kodėl šis “planas” lietė ir mus? Ar tai buvo lenkų geraširdingumas litvinams? Nesinori ir tuo tikėti. Politinei lenkų grupei ar statybos biurui tiesiogiai mes negalėjome būti “svarbūs”. Žinia, Janickis turėjo progos pasekti mūsų kalbas, nes dauguma mokėjo lenkiškai. Jis galėjo įsitikint, kad mes nesame jokie lenkų priešai, ir tai pasakyti savo draugams. Daugiau reikalingi galėjom būt pačiam Janickiui asmeniškai. Jis sąmoningai vengė lenkų darbininkų, iš tolo vijo juos nuo savęs, lyg bijodamas, kad tarp jų neatsirastų išdavikų ar plepių, galinčių ji atpažinti ir išduoti. Lietuviai neturėjo intereso perdaug juo domėtis. Pagaliau jie inteligentai, ir tarp jų vargiai galėjo būti išdavikas ar plepys. Ta priežastis, man rodos, ir bus tikriausia, kodėl jis ‘'apsistatę” lietuviais, juos savotiškai rėmė ir su jais dalinosi anomis “zulagėmis”.

Vandentiekio statyba buvo pradėta be plano, tęsiama nerūpestingai, beveik nežinant stovyklos administracijai. Vandentiekio mašinos atsirado tik tada, kai jau buvo išmūrytos sienos ir uždengtas stogas. Jos niekaip negalėjo patekti į vidų pro paliktą mūre skylę. Reikėjo ardyti vieną sieną ir taip darbą užvilkinti dar keletai dienų. Pagaliau viską įrengus pasirodė, kad ši stotis permaža ir ne vietoje pastatyta. Gal ji ir buvo suplanuota tam, kad Janickis pabūtų nuošaliai, o paskui susirastų kitą į akis nekrintantį darbą.

Janickio statinys pagaliau buvo nugriautas ir toj vietoj pravestas kelias į krematoriumą. Šiuo keliu vėliau vedė lenkų rezistentus šaudyti, juo vežė žydes į dujų kamerą nuodyti, juo ėjo visi pasmerktieji mirti. Janickis šios kelionės išvengė, o jo globoje savo “natūralios” mirties išvengė ir vienas kitas lietuvis.

Atlikęs statybos biuro suplanuotą sabotažinį uždavinį, Janickis pasitraukė pas batsiuvius. Greičiausiai tai padarė sąmoningai. Batsiuvys niekam į akis nekliūva, mažai kas juo domisi, o be to, turi pastogę ir gali už nuvogtus batus gauti papildomo maisto.

LAIMINGIEJI BATSIUVIAI

Batsiuvių barakas buvo pačiame naujosios stovyklos krašte. Jo pastogėje buvo ir mums labai reikalinga vieta — išvietė. Niekur arčiau jos nepastatyta, tat iš vandentiekio prasimynėme taką tenai. Nuo mūsų statybos galėjo būti koks 300 metrų kelio galas.

Reikalas lieka reikalu, ir už tai niekas tavęs negali mušti ar kaltinti, kad simuliuoji. Dėl to eidavome dažniausiai, žinia, su reikalu, bet kartais ir atšilti užuovėjoje arba nusiutėlinti. Pastarasis reikalas buvo pasidaręs labai opus. Tie padarai veisėsi kaip tyčia šiltesnėse vietose, o mums buvo kančia leisti jiems ten susibėgti. Nueini tat į batsiuvių “saloną”, išrenki iš tų vietų, sumeti į duobę, ir porai valandų ramiau.

Batsiuviai taip pat išeidavo iš darbovietės, čia sutraukdavo po dūmą (to jie turėjo), “papolitikuodavo”, nusikeikdavo, kartais biznio reikalus aptardavo.

—    Girdėjai, vokiečių frontas braška?

—    Labai galimas daiktas. O Adolfo dar niekas nenušovė?

—    Žeby jego piorun! Kažinką duočiau už šią naujieną.

Kitas ima ir nusikvatoja:

—    O ką gi tu duotum, ar paskutinę utėlę?

Po to eina ilgas, keletos “aukštų” keiksmas.

Kažkas nusispjauna į kampą ir iš seno “poniško” įpratimo užmina savo batu.

Batsiuviai, kaip taisyklė, visi buvo batuoti, ne klumpėti. Tai turėjo būt jiems jau įprasta. Bet, žiūrėk, vienas kitas ima ir užmeta žvilgsnį į savo ar svetimo kojas.

—    Kaip tavo, ar nespaudžia? — mirkteli.

—    Pritaikysiu, nespaus! — krypteli lūpomis.

Vadinas, parneš į stovyklą, “pritaikys” kokiam kapui ar prominentui, gaus už tai duonos “paikę” ar tabako — ir “nespaus” širdies alkis ar noras rūkyti.

Kas kelintas žodis jie keikėsi. Net vienas kito prašydami “bibulkos” (rūkomo popieriaus, aišku, — laikraštinio), jie maišė įprastines “puošmenas”. Tik tada jos pasikeisdavo į švelnesnį, koketinį toną — vadinas, iš pagarbos, iš mandagumo keikiasi. Kiti iš jų pasakodavo šlykščias istorijas, ypač tie, kurie vaidino “reikalą” ir tyčia sėdėjo ant “skylės”.

Šiuos, ilgiau užtrunkančius, kartais užklupdavo kontrolė. Dirbtuvės kapas ar esesmanas, įpuolęs į vidų, užrikdavo, ir tada išlėkdavom visi — kas į lauką pro vienas duris, kas į savo darbą pro kitas. Pypkoriai suspausdavo savo rūkstančias “bibulkas” pirštuose, pabūgę, kad už tai negautų mušti.

Į batsiuvius tada mes žiūrėjome, kaip į laiminguosius. Jie buvo šiltoj pastogėj, turėjo neblogus batus, dėvėjo po švarku pakenčiamus megztinius ar šiaip dirbtinį šiltesnį rūbą. Atrodė jie pakankamai sotūs, bent jų išvaizda negalėjai pasibaisėti. Tiesa, jie buvo apskretę dulkėmis, pabalusiais skruostais, daugumas jų kosėjo ir spjaudė. Jų darbas nebuvo toks sveikas, kaip tų, kurie buvo lauke, gryname ore. Vis tiek mūsų akyse jie atrodė “laimingieji”.

RATŲ IR DARŽŲ ISTORIJA

Grįždami iš batsiuvių barako dažnai matydavome baisųjį vežimą, kalinių traukiamą iš senosios stovyklos į naująją. Tai buvo kažkokia nesąmonė, žmogaus sugalvota kitiems kankinti. Jis buvo ąžuolinis, nepaprastai masyvus, o ratai kiek tik galima didesni ir storiausiomis geležimis apkaustyti. Jų ilgis galėjo būti kokie keturi — penki metrai, o plotis — pusantro. Jau vienus juos traukti būtų reikėję keleto stiprių vyrų. Kai į juos prikraudavo dar visokių baldų, siuvamų mašinų, darbo stalelių, — tikrai, net dvidešimt kalinių negalėjo patraukti, ypač per purų smėlį ir prieš kalnelį. Tada vežimo kapas pašaukdavo mus į talką. Jėgos ir mes ne ką daugiau turėjome už anuos “arklius”, dėl to ir talka kartais neišjudindavo vežimo iš vietos. Tik kai kapas pasiųsdavo, imdavo šaukti ir lazda vanoti, jėgos atsirasdavo.

Šias scenas kartais matydavome iš tolo, girdėdavome net smūgius. Ir ta traukėjų ir stūmėjų procesija darydavo

Pirmųjų Stutthofo barakų statyba 1939 m. rugsėjo mėn.

mums klaikų įspūdį. Ji anaiptol nebuvo panaši į anas katorgininkų eisenas palei Volgą, traukiančias laivus. Anie dainuodami, o šie — susmukę ir nukarusiomis galvomis.

Vežimo istorija buvo tokia. Jis padarytas Stutthofo kūrimosi metais ir vadinosi ‘'krikšto’’ vežimu. Kiekvienas naujas kalinys pirmiausia gaudavo penkiasdešimt lazdų į užpakalį, o paskui su kitais naujokais turėjo per smėlėtą kelią tempti tą vežimą, prikrautą pilną akmenų. Kas tą plakimą ir tempimą atlaikydavo, galėdavo tikėtis dar kurį laiką ištverti. Bet būdavę tokių, kuriems to gero užtekdavo; suklupdavę ties vežimu ir nebekeldavę. Kunigai po to dvigubo “krikšto” dar turėdavę ties lavonine giedoti liturgines giesmes, kurių esesmanai klausydavęsi ir kvatodavę.

Nuo anų laikų išliko “krikšto” tradicija ir ligi mūsų. Ją tęsė kapai savo nuožiūra ir vietoj betikslio akmenų vežiojimo, pritaikindavo “tikslingesnius” kankinimus.

Ąžuolinis vežimas prasistumdavo pirmiausia pro daržus. Jie vienu kraštu siekė senosios stovyklos, kitu — mūsų beržynėlio, kuriame statėm vandentiekį. Jie turėjo apie 300 metru ilgio ir apie 100 — pločio. Daržų žemė išsiskyrė iš visos kitos: ji buvo derlingo juodžemio, privežto tuo ąžuoliniu vežimu ar kitais iš toliau pačių kalinių rankomis. Pradžioje jie buvo patręšti tūkstančiais pirmųjų kalinių lavonų. Krematoriumo tada dar nebuvo, dėl to laidota stačiai į daržus. Lenkai pasakojo, kad čia gulinti visa Krokuvos, Varšuvos ir Poznanės universitetų profesūra, o taip pat 250 kunigų ir vienuolių, kurie 1939 ir 1940 buvo atgabenti iš Pamario.

Daržai turėjo savo šiltadaržius ir lysves. Vienus ir antrus reikėjo kaliniams apkuopti, prižiūrėti, srutas iš SS tvartų ir kalinių klozetų išnešti. Šis darbas buvo laikomas lengvu, nors kaliniai ne dėl to į jį verždavosi. Buvo čia viena galimybė išsirauti kokią morkelę ar ridikėlį alkiui apraminti. Tačiau didelės bausmės nepateisindavo kalinio vilčių.

Antrosios savaitės gale į šį darbą pateko keletas mūsiškių: Masaitis, Masiulis, Kriaučiūnas, Valiukevičius. Jie labai skųsdavosi savo darbu, ypač tuo srutų ir vandens nešiojimu.

Daržovės ir gėlės buvo skirtos komandantūrai ir esesmanams maitinti ir lepinti. Kaliniai daržovių negaudavo, išskyrus sriuboje randamus griežčius, kurie visuomet buvo pasenę ir apipuvę. Tiesa, morkų ir burokėlių kartais būdavo kalinių kantinoje (krautuvėje), bet čia reikėjo jų pirktis. Tai galėjo tik senieji kaliniai, kurie ateidami į Stutthofą atsinešė su savim pinigų. Jie gaudavo kuponų, vadinamų gutscheinais, 15 RM mėnesiui. Mes tos teisės dar neturėjom.

KITOS DARBO KOLONOS

Didžiausia mūsų svajonė buvo du dalykai: pastogė, kuri dengtų nuo šalčio ir lietaus, ir papildomas maistas, kuris buvo duodamas prie sunkiųjų darbų. Pastogę susirasti buvo sunkiausia. Reikėjo būti batsiuviu, šaltkalviu, siuvėju ar biuro tarnautoju. Nelengva buvo pritapti ir prie sunkesnio darbo, nes kiekvienas kalinys — net tas, kurs vos vilko kojas veržėsi prie tos duonos riekelės su arklienos raumenų gabalėliu, duodamos sunkiai dirbantiesiems. Nežinau, kokiu būdu keletai mūsiškių karių ir inžinierių vis dėlto pavyko patekti į Strassenbau komandą, dirbusią Motorwerke dirbtuvėse netoli Vyslos kanalo. Iš tų laimingųjų buvo Grigas, Mačiokas, Narutis, Noreika ir dar vienas kitas. Jie išeidavo visai dienai, išsiveždavo su savim pietų sriubą (sklandžiai uždarytuose kubiluose) ir tą duonos priedą. Tačiau ilgai ten nepatvėrė. Buvo išstumti kitų konkurentų.

Vytautas Stanevičius prisisuko prie triušių, vadinamų angorų, komandos. Ten viliojo triušių jovalas ir kitkas alkiui malšinti. Bet ištverti ilgai negalėjo. Kapas buvęs žiaurus. Už paimtą maistą buvę galima paaukoti savą gyvybę. Jis pasakojo įvyki su vienu lenkučiu, kuris už nudžiautą griežtį buvęs žiauriai sumuštas. Darbas taip pat buvęs pernelig sunkus. Reikėję tuos triušius ne tik maitinti ir apšvarinti, bet ir kirpti. Tų triušių buvę daug, o darbininkų maža. Triušiai buvo auginami kailiams ir vilnoms. Iš tų vilnų speciali moterų kalinių komanda megzdavo esesmanams šiltus megztinius ir pirštines. Triušių mėsa buvo naudojama vokiško administracijos personalo maistui. Mums varvėdavo seilė, pagalvojus, kad yra žmonių, kurie gali tokius “puikius” valgius doroti ir ko gera visai alkio nejausti.

Daug kam viliojanti atrodė šunų - vilkų maitinimo kolona. Ten putra buvusi gera, žymiai geresnė už mūsų, kalinių. Be to, šie mūsų “sargai” gaudavo kasdien kaulų su gerai apaugusia mėsa, kurios, nors ir žalios, kalinys nesibaidė kiek nuvogti. Į šią koloną patekti reikėjo didelio pasitikėjimo. Vilkai buvo per brangus kaceto turtas, juoba, kad tai ne bet kokie vilkai, o baigę specialią mokyklą. Per penėjimas būtų pakenkęs jų sveikatai ar gerai savijautai.

Himmleris apžiūrinėja triūšių ūkį 1941. II. 23

Apie nunuodijimą negalėjo būti nė kalbos, nes kur kalinys gaus nuodų. Pagaliau jis per gerai žinojo, kad už šuns gyvybę bus atimta jo paties gyvybė. Šunų liuobėjai buvo specialiai parenkami ir greit nekeičiami. Dėl to kiti kaliniai juos laikė beveik prominentais, kaip sanitarus ar dirbančius krematoriume.

Niekam iš mūsų nebuvo pasiūlyta eiti į krematoriumo koloną, nes ir ten reikėjo didelio pasitikėjimo. Bet jei kas ir būtų siūlęs, vargiai bent vienas mūsiškis ten būtų ėjęs. Keistai atrodė žmonės, kurie ten dirbo. Mes juos spėjom greit pažinti, nes jie dėvėjo specialius ženklus. Jų akys buvo vandeninės, be gyvybės, veidai visai nužmoginti, nors išvaizda dėl neblogo maitinimo buvo gera. Prie lavonų žmogaus dvasia negali išlikti gyva, o mes instinktyviai ją saugojom. Ji savaime mumyse mažėjo. Bet sąmoningai jos naikinti niekas nebūtų drįsęs.

Dar buvo miškų kirtėjų kolona, į kurią stipresnieji mielai būtų ėję, nes ten dirbantiems davė duonos priedus.

Bet šią koloną sudarė beveik išimtinai lenkų pamariečių (kašubų) politinė grupė, specialiai nuo kitų kalinių atskirta vielomis.

Dirbdami prie vandentiekio, girdėdavome dūzgiant lentpjūvės motorinius pjūklus. Kas ten dirbo ir kiek buvo tų darbininkų, mums neteko patirti. Bet patyrėme vėliau klaikių dalykų, atsitikusių čia dar prieš mums ateinant, o gal ir dabar dar besikartojančių.

Tarp sukrautų lentų buvusios vandens statinės, nežinia, kam naudojamos. Praktiškai jos tarnavusios nepageidaujamiems kaliniams prigirdyti. Lentpjūvės kapas užsivesdavo tokį “atžymėtą” kalinį už lentų kaugės, čiupdavo už galvos ir panardindavo statinėje. Keliolika minučių palaikydavo, kol kalinys užtrokšdavo, paskui nuvilkdavo į nuošalesnę vietą ir vėliau pranešdavo kaip “darbe mirusį”. Taip elgdavęsis lenkas kapas, vardu Kozlowskis, dabar kaip tik 6 - to bloko vyresnysis ir mūsų tiesioginis viršininkas. Kai mes iš patikimų šaltinių sužinojom šią lentpjūvės istoriją, labai džiaugėmės, kad ten nė vienas mūsų nepateko.

PRIE ŽVYRO DARBŲ

Už žvejų miestelio, vadinamo tuo pačiu Stutthofo vardu, buvo pravestas Vyslos kanalas. Čia laivėmis atveždavo žvyrą kaceto statybos darbams. Atveždavo jį ne kasdien, dėl to žvyro iškrovimo (kiesladen) komanda buvo sudaroma pagal reikalą. Tada kaliniai buvo surenkami, stačiai sugaudomi, iš kitų lauko komandų, dažniausiai naujokai geresnės išvaizdos ir pajėgesni. Turbūt nenorėta visai paliegusių rodyti žvejų miestelio gyventojams, kurie į praeinančius kalinius atydžiai spoksodavo.

Darbas šioj komandoj buvo sunkus. Visą laiką reikėjo tą žvyrą pilnais kastuvais semti ir mesti iš laivių į krantą. Tarp laivės ir kranto susidarydavo poros metrų atstumas, dėl to jį apgalėti reikėjo stiprių raumenų. Nemažiau sunku buvo žvyrą nusviesti iš krūvų į aukštokas sunkvežimių plotmes. Tą darbą prižiūrėjo ne tik kapas, bet ir sargybiniai, o kartais specialiai atvykęs statybos darbų prižiūrėtojas, rudų plaukų vokietis esesmanas.

Laivių įgulą sudarė vienas senyvas ir du jauni vyrai, kurie visai nesikišdavo į mūsų darbą. Jie stovėdavo ir spoksodavo. Iš jų akių, ypač iš jaunųjų vyrukų, buvo matyti paniekos žvilgsnis kaliniams.

Kartą, kai keletas mūsiškių buvome pačioje laivėje ir baigėme mesti žvyrą, panorau gerti ir išdrįsau vieno tų vyrukų paprašyti vandens. Jis pasišaipė, apsidairė ir vis dėlto pamojo ranka eiti paskui jį į kajutę. Ten buvo senyva moteris, triūsianti mažoj virtuvėlėj.

—    Gal turite geriamo vandens? — paklausiau.

Ji permetė mane akimis nuo galvos iki kojų.

—    Gaila, virinto neturime!—pasakė.

—    Man geras bus ir nevirintas.

—    Tokio mes visai neturime... Gal ko kito.

Ji pasakė taip neaiškiai ir greitai, kad aš net nesusivokiau.

Grįždamas iš kajutės mačiau, kaip kavos indelis virė ant ugnies. Vadinas, per geras daiktas kaliniui, — pagalvojau. Jaunas vyrukas palydėjo mane iki durų ir dar užgauliau šypsojos.

—    Ko? — man pasidarė kiek pikta. — Ar manai, kad mes visi nusikaltėliai!—pasakiau.

Jo veidas tuoj atgavo natūralią formą.

—    Klausyk, jaunas žmogau, ir tu kada nors gali patekti į mūsų padėtį, nežinodamas nei už ką, nei kodėl. Bent juoktis iš žmonių nelaimės nedera.

Jis tylėjo. Nei vienu veido judesiu neparodė, kad tiems žodžiams skiria dėmesio.

—    Keistuolis. Aš maniau, kad tu “ko kita norėjai”.

Tada aš tikrai negalėjau suprasti, kad “kas kitas” kaip tik gaunamas laivėse. Dar nebloga mūsų išvaizda ir išsiskirią dryžuoti rūbai galėjo jauną vyruką suklaidinti: o gal čia vienas iš prominentų, kuris turi prie savęs kokių pasivogtų daiktų, pavyzdžiui, laikrodį, žiedą ar šiaip ką nors. Už tokias gėrybes būtų galima gauti ne tik vandens atsigerti, bet ir šnapso — net jo į patį kacetą, užantyje pasislėpus, parsinešti. Tokia prekyba, kaip vėliau patyrėme, ėjo visais galimais su “užmiesčiu” susisiekti būdais. Kiekvienas “užmiestietis”, kuris susitikdavo su kapais, žinojo, kad iš jų galima gauti vertybių už labai nebrangią kainą: už duoną, šnapsą, dešras.

Prie žvyro vežiojimo kaip šoferis dirbo ir vienas prancūzas civilis. Jis buvo tamsių garbanų, raudono stambaus veido, vidutinio ūgio. Kai mes kraudavome žvyrą į sunkvežimį, jis išlipdavo, pasiimdavo paklodę ir pasitiesęs atsiguldavo atokiau nuo kalinių. Turbūt jam buvo įsakyta, kad su kaliniais nesusitiktų ir nesileistų su jais į jokias kalbas. Bet kartais jis krapštinėdavosi apie motorą, visai nesidomėdamas aplinkui atliekamu darbu ir žmonėmis. Kartą aš prisitaikiau ir jį pasveikinau prancūziškai. Jis pakėlė galvą, nustebo. Apsidairęs, ar kas iš esesmanų jo nemato, paklausė:

—    Iš kur tu?

—    Iš Lietuvos!

—    Už ką?

—    Už vokiečiams nepavykusią mobilizaciją!

—    Taip! — atsakė sausai. — Vienas esi čia? — dar paklausė.

—    Ne, mūsų grupė iš 46 asmenų inteligentų.

Daugiau šį kartą negalėjau su juo kalbėti, nes buvo nesaugu. Tačiau jo paties nebijojau. Man rodės, kad jis nėra vokiečių patikėtinis.

Kitą dieną vėl prisitaikęs patyriau, kad jis laisvai samdomas, gyvenąs žvejų miestelyje. Tada kilo mintis, kad per jį būtų galima pasiųsti į laisvę laišką ar kokį pranešimą. Mat, niekas Lietuvoje nežinojo, kur mus išvežė, o pačiame kacete niekam iš mūsų neleido rašyti laiškų. Mes dingom be pėdsakų ir nežinojom, ar leis iš viso pranešti, kur mes esame ir kas mūsų laukia. Tačiau mintis pasinaudoti prancūzo patarnavimu sutiko nenugalimas kliūtis. Niekas iš mūsų ir su mumis esančių kalinių neturėjo nei popieriaus, nei voko, nei pieštuko. Blokų sekretoriai turėjo specialius laiškų blankus — spausdintus ir kaceto ženklais pažymėtus. Ant jų rašyti galėjo tik seni kaliniai. Už duonos riekelę gal ir būtum gavęs iš kalinio toki blanką, bet ant jo rašyti būtų buvę pavojinga: išduotum save ir tarpininką. Pagaliau nutrūko galimumas susitikti su prancūzu prie Vyslos kanalo. Matydavome ir vėliau jį pravažiuojantį sunkvežimiu darbų rajone, bet čia susitikti būtų buvę pavojinga.

ANTRASIS KRIKŠTAS”

Antrąjį sekmadienį mūsų grupei buvo padaryta tam tikra išimtis. Visi sustojome į rikiuotę ir laukėm įsakymo eiti į darbą. Kapas peržvelgė mus ir pasakė:

— Šiandien yra wehrmachtstag (kariuomenės diena). Todėl eis ne visi, tik teisininkai, profesoriai ir kunigai. Kiti lieka stovykloje.

Galvojom, kad ir tai gera — bent dalis mūsiškių pasilsės. Tačiau išsiskyrė iš mūsų nedaug. Profesoriais, pagal vokišką tvarką, save skaitė ir visi mokytojai, o teisininkais panoro save laikyti net teisės nebaigusieji. Taip tų tituluotų mūsiškių susidarė nemažas būrelis.

Išvedė mus iš stovyklos atskirai, pristatė prie rąstagalių krūvos, dar kartą suskaičiavo numerius, į kortelę surašė ir valandėlę kažko laukė. Tuo metu nuo miškelio pusės atėjo naujas kapas. Jam buvo perduota ši mūsų grupė kartu su kortelėj atžymėtais mūsų numeriais.

Ši “perdavimo” procedūra mums nelabai krito dėmesin, nors paprastai ligi šiol nieko panašaus nebūdavo. Kapas, kurs išvesdavo grupę į laukus ir surašydavo numerius į kortelę, pasilikdavo ligi grįžtant: jokiam kitam kapui nei kalinių, nei jų numerių neperduodavo.

Naujasis kapas mums buvo nematytas. Jis dėvėjo civiliškai: vilkėjo gerą eilutę, tamsiai pilkos spalvos, su raudonu kryžium nugaroje, o ant krūtinės žaliu trikampiu ir numeriu. Vyras jis buvo jaunas, kokių 24 metų, geros išvaizdos, aštrių veido bruožų, pakankamai švarus.

Pirmas su juo susitikimas nebuvo malonus. Jautėm, kad jis žinojo, su kuo turi reikalą. Jo veide žaidė ironija, ir akys buvo iš pirmo žvilgsnio piktos.

—    Los, los! Ko stovite kaip šunes!—sušuko jis, rodydamas į rąstagalių krūvą.

Mes skubėjome juos imti ant pečių.

—    Marš!—parodė į miškelio pusę.

Eilute, vienas po kito, ėjom nešini sunkiais stambiais medžio gabalais, persisveriančiais per pečius.

—    Schneller — greičiau! — šaukė vyrukas, eidamas šalia.

Skubinome žingsnius, nors palaidas, neseniai išpiltas smėlis gerokai kliudė mūsų žingsnių spartą.

Koki penki šimtai metrų kelio buvo iki vietos, kur tuos rąstagalius turėjome numesti.

—    Laufen — bėgti!—įsakė, grįžtant mums atgal.

Jo tonas buvo skardus, dirbtinis — toks, kokį girdėdavome vokiečius karius, komanduojančius ar besikoliojančius. Vadinas, šis mūsų kapas žinojo karišką toną...

Bėgti greitu žingsniu per smėlį, o dar su klumpėmis, buvo stipriai alsinantis dalykas. Neatsikvėpus vėl reikėjo imt naujus rąstagalius ir dideliu greitu žingsniu juos nešti tuo pačiu taku.

Pastebėjome, kad tempas eina crescendo: kiekvienas naujas “žygis” vis spartinamas, ir kapo tonas darosi erzlesnis ir grasesnis. Nekreipėme perdaug dėmesio į tai, kad jis vienam ar kitam uždroždavo lazda. Tai buvo įprasta ir normalu. Tačiau po trijų “reizų” prasidėjo akivaizdus priekabių jieškojimas. Profesorius Jurgutis, senyvas žmogus, greit pavargo, rankos jam ėmė virpėti, ir rąstagalis trečiajame kelyje nukrito nuo jo pečių. Kapas, atrodo, to ir laukė. Pripuolęs ėmė Jurgutį stambia savo lazda mušti per nugarą. Jurgutį dar labiau sujaudino ir dar porą kartų, nebeišlaikęs svorio, nuleido rąstagali nuo pečių. Kapas nebežiūrėjo kitų, tik sekė Jurgutij, lyg džiaugdamasis atradęs priežastį šiam žmogui pribaigti.

Kai grįžome ketvirtą kartą prie krūvos, draugai Jurgučiui pakuždėjo imti mažesnį rąstagali. Jis paklausė ir užsidėjęs bandė įsimaišyti į kitų tarpą, kad jo nepastebėtų. Bet kur tau! Kokį 10 metrų panešėjus, kapas jį sustabdė, liepė tą gabalą numesti nuo pečių, grįžti prie krūvos ir paimti patį didžiausią.

— Tu, senas arkly, bandysi man simuliuoti! — šaukė jis.

Mes grąžėmės, žiūrėdami, kas bus. Jurgutis, matyt, visas virpėjo, nes vos paėmė rąstgalį, jis vėl jam išpuolė iš rankų. Tada kapas pats padėjo uždėti didžiausią gabalą ant pečių ir, sudrožęs per nugarą, pastūmė jį skubėti, kad prisivytų kitus. Ir šį kartą Jurgutis neišvengė nelaimės — rąstagalis vėl kelyje nulėkė nuo pečių. Lazdų kruša vėl pasipylė ant jo.

Klaiku buvo žiūrėti, kaip mūsų Mokslų Akademijos pirmininkas atrodė visas mėlynas, kaip jo veido raumenys trūkčiojo, o visas veidas buvo varvančiu prakaitu apipiltas. Padėti jam nebuvo priemonių. Klumpes jis pametė pakeliui ir jų nebejieškojo; jos tik labiau kliudė bėgti, o joms smunkant nuo kojų ir medis greičiau nusirisdavo nuo pečių.

Greitai tirpo nemaža rąstagalių krūva, iš vakaro matyt supjauta. Jos nebūtų užtekę ilgam mus kankinti, o tai turėjo būt pratęsta iki pietų. Tad po dviejų valandų kapas išrikiavo mus, peržiūrėjo mūsų gretas ir atrinko keletą žmonių pjauti rąstams toliau. Į šių pastarųjų tarpą pakliuvom Germantas, Lipniūnas, Mackevičius ir dar keletas, kurių jau neprisimenu Mudu su Germantu paėmėme vieną pjūklą, pjovėme ir kartu atsargiai žiūrėjome, ką su likusiais draugais kapas daro. Atrodė, kad nuo Jurgučio audra nusisuko ir užslinko kitiems. Vieną kartą matėm, kaip plakė majorą teisininką Puodžių, vėliau vieną iš brolių Tumėnų ir dir. Masaitį. Kliuvo ne kartą ir advokatui Kerpei, senyvam žmogui.

Plakdamas Puodžių, jis visa gerkle šaukė:

— Čia tau ne Lietuva, o Vokietija, Vokietija.

Mes dirbome apsimesdami skubą, tačiau nenorėjome perdaug didinti krūvos. Džiaugėmės, kad dirbame su pjūklais, nes kapas su savo lazda čia nesimaišė. Bijodami, kad vėl negintų nešti, stengėmės nekristi jam į akis, bent nežiūrėti tiesiai jo pusėn.

Laikas iki pietų pratįso į begalybę. Jei dar kokią valandą užtruks, atrodė, kas nors turės baisaus įvykti — kris kuris nors vietoj arba įsiutęs kapas užspardys. Bet kurį? Neatrodė, kad mūsų tarpe būtų vienas ar kitas specialiai “atžymėtas” užmušti. Kiekvienas laukėme savo eilės, nes ir mes, pjaunantieji, nebuvom tikri, kad staiga neprišoks prie mūsų ir neims pliekti ne tik per nugarą, bet ir per galvą. Kas nors turėjo kristi, tik nežinojome, kuris iš mūsų. Šis jausmas buvo toks tikras, kad nė vienam turbūt nekilo abejonės.

Pusiau gyvi sulaukėm ženklo pietų. Ačiū Dievui, nė vienas nekrito dar vietoje. Kurie penkias valandas bėgiojo ir atlaikė lazdų smūgius, vos vilko stovyklon kojas. Žiaurusis kapas turėjo eiti su mumis kartu į stovyklą, bet jis grįžo į tą patį miškelį, iš kurio ir buvo atėjęs.

KRIMINALISTŲ AR GESTAPO RANKA

Šią dieną vienas kapas apsprendė tolimesnį keletos mūsų draugų likimą. Bet ar jis buvo vienas? “Krikštas” jau buvo įvykęs praėjusį sekmadienį. Kodėl dabar antras ir būtent — teisininkams, profesoriams ir kunigams? Ar tai specialus kriminalistų kerštas teisininkams ir iš viso inteligentams? O gal dar kuri nauja ranka įsiterpė į mūsų reikalą? Kurgi dingo šis kapas: kodėl mes jo daugiau niekur ir niekada nematėme? Tuos, kurie mus yra mušę, mes įsidėmėjome, — ne dėl to, kad ant jų pyktume ar kerštautume. Ne! Sunku neįsidėmėti tų, kurie į save atkreipia dėmesį lazda. Šis gi dingo iš mūsų akių. Kažkur toliau miške buvo esesininkų kareivinės — ar iš ten, persirengęs kalinio rūbais, specialiai jis buvo atėjęs pro miškelį? Gal Vilniaus ar Kauno gestapo parėdymu jis turėjo užmušti kai kuriuos nepageidaujamus mūsų grupės žmones?

Ši mintis man atrodė verta dėmesio. Išėjęs į laisvę, papasakojau tą įvykį Balio Sruogos žmonai. Maždaug apie tą metą ji sakėsi vaikščiojusi dažnai į Vilniaus gestapą ir teiravusis apie savo vyrą. Kartą jai labai įstrigęs pasakymas, kad jos vyro, o ypač profesoriaus Jurgučio likimas būsiąs greit išspręstas. Iš tono ir ironijos, su kuria tai buvę pasakyta, ji gavusi įspūdį, kad jie bus užmušti. Sruogienę persekiojusi klaiki baimė, kad tuose gestapo viršininkų žodžiuose slypi grasinimas. Tomis dienomis ji laukusi pranešimo apie jos vyro ir Jurgučio mirtį.

Parengtas kerštas prof. Jurgučiui būtų buvęs suprantamas. Lietuvoje jis buvo ūkio reikalų tarėjas pirmąjį vokiečių okupacijos pusmetį. Jis be atodairos rašė raštus Generaliniam Komisarui Rentelnui, kritikuodamas ne tik jo ūkio politką, bet ir visą jų okupacinį administracijos aparatą. Protesto ženklan parašęs vieną piktą raštą, jis pasitraukė iš tarėjo pareigų. Visas kraštas žinojo, kad Jurgutis labai užgavęs vokiečių ambiciją ir kad jam grasinta pritaikyti sankcijas. Todėl jo areštas buvo suprantamas, o dabar atrodo, apskaičiuotas buvo ir jo ypatingas mušimas. Tas vokiečių priešas, kaip jį gestapas vadino, turėjo pats “nusibaigti”.

Normaliai po šios egzekucijos to reikėjo laukti. Jurgučio nugara, kai jis grįžęs nuėmė marškinius, buvo kaip akėčiomis išakėta. Krauju pritvinkę randai dengė visą nugarą — sveikos vietos nebuvo niekur likę. Po pietų jis tuoj atgulė į lovą. Vakarienės jau nebevalgė. Duoną iškeitęs į naują kavos dubenėlį, dvigubai gėrė. Vadinas, jis jau karščiavo.

Iš ryto jis nesikreipė ligoninėn: nenorėjo ar nebuvo vilčių su tokiu karščiu ten patekti. Taip jis išėjo į darbus, nors vos laikėsi ant kojų. Tris dienas dirbo ir nieko nevalgė, tik gėrė ir gėrė. Savo duoną ir sriubą keitė į kavą ar vandenį, kartais gazuotą iš kantinos; tai jam parūpindavo iš seniau kacete esą lietuviai darbininkai.

Po trijų dienų jis pradėjo jaustis kiek geriau. Ilgainiui nebesiskundė, nors ir nesijautė sveikas. Tai buvo ženklas, kad “žemaitiškoji meška”, kaip mes profesorių Jurgutį kartais vadinom dėl jo kilmės ir stambaus sudėjimo, atlaikė šią negirdėtą kankynę. Tuo tarpu kiti, rodos ir mažiau gavę, pastebimai pradėjo lūžti.

*

Taip praėjo pirmoji darbų savaitė. Praėjo ji su sunkiais įspūdžiais, dideliu pavargimu, pirmosiomis žaizdomis, įvairių rūšių smūgiais, o labiausiai su sunkiai pakeliamu bado jausmu.

Nebeskyrėme savaitės dienų, nesinorėjo iš viso jų skaičiuoti. Iš dalies jos bėgo labai greit, nes nebuvo kada galvoti — laukdavai tik vakaro ir, kritęs į lovą, greitai užmigdavai. Bet, antra vertus, tos dienos virsdavo tarsi amžinybe, ypač lietingosios ir šaltosios. Laukdavai pastogės, kad kiek apšiltum, laukdavai ir tos skurdžios duonos riekelės, kad alkį bent kiek apramintum.

Apie darbo palaimą negalėjo būti nei kalbos. Juo labiau — apie suartėjimą su žmonėmis. Žmonių iš viso čia nebuvo — tik užguiti padarai arba plėšrūs vilkai, kurie kandžiojo mus ir kitus silpnuosius. Blogiausia, kad mes patys per šią savaitę pradėjom nebetekti žmogaus sąmonės.

MIRTIES SIAUBAS

VOKIEČIŲ GESTAPAS apkaltino mus rezistencija; apkaltino už akių, be tardymo, be teismo. Parinko formulę visiems tą pačią: “War taetig in Widerstandsbewegung” (buvo aktyvus rezistentas). Tai reiškė, kad mus prilygino lenkų pogrindininkams ir rusų partizanams, kuriuos be atodairos šaudė.

Į krematoriumą!

Mus turėjo sušaudyti Kaune. Apie tai sužinojęs generolas Justas kreipėsi į vokiečių rytų fronto vadą, esantį arčiausiai Lietuvos, prašydamas mūsų mirties sprendimą sulaikyti. Justo pastangos, atrodo, padėjo. Mes nebuvome sušaudyti Lietuvoje.

Vokietijoje mūsų likimas atsidūrė Himmlerio rankose. Be jo parašo čia mirtis nevykdyta. (1944 m. pabaigoj šią teisę gavo ir gauleiteriai). Mūsų kaltinimas tačiau liko tas pats, ir jį vežėmės per kalėjimus iki Stutthofo. Prižiūrėtojai, užmetę akimis kaltininmo raštą, suprato geriau už mus, kurie nieko nežinojome, kas mūsų laukia. Taip Tilžės kalėjimo viršininkas, pagyvenęs žmogus, vilniškių grupės atstovui prof. Vladui Jurgučiui pasakė:

— Tamsta esi seniausias iš visų, todėl mažiau jaudinsies. Jus veža į Stutthofą sušaudyti.

Šią žinią Jurgutis pranešė kun. Lipniūnui ir paprašė ruošti visus mirčiai. Lipniūnas pradėjo: kas vakaras sakė pamokslėlius, klausė išpažinčių. Kalėjimo koplyčia, kurioj dėl vietos stokos jie buvo apgyvendinti, tam labai tiko.

Nieko nesuprasdami draugai išsiaiškino, jog Lipniūnas nori jų nuotaikas priderinti šiai aplinkai.

Atvykus į Stutthofą reikėjo laukti, kad mirties sprendimas bus tuoj vykdomas. Pirmosios dienos tačiau praėjo ramiai. Mus tik išskyrė — kitaip aprengė, lyg atskirą koloną sudarė. Lenkai, dirbusieji politiniame skyriuje, tai išsiaiškino kaip parengimą greitai mirčiai. Jie žinojo, kad jų rezistentai, atgabenti su tuo pačiu kaltinimu, buvo šaudomi arba kariami. Po 2, 3, 4, kitąsyk —12 ir 14, o balandžio 20 dieną, Hitlerio gimtadienio proga, 18 lenkų taip buvo sunaikinti. Prie jų pavardžių mirties sąrašuose buvo pridėtas prierašas: “Auf Befehl wegen Widerstandsbewegung erschossen oder erhaengt” (pagal įsakymą už rezistencinį veikimą sušaudytas arba pakartas). Kito sprendimo lenkai nelaukė ir mums.

Tačiau laikas slinko ir nebuvo matyti ženklų, kad mus šaudytų. Ilgainiui įsitikinta, kad mums sunaikinti pasirinktas kitas kelias. Pagal bendrą mirimų dėsningumą kacete, turėjome savaime išmirti 3 - 4 mėnesių bėgyje. Po pastarojo “krikšto” iliuzijų nieks nebeturėjo. Puodžius, Tumėnai, Masaitis jau buvo palaužti. Jurgutis dar laikėsi, bet reikėjo naujo stipresnio smūgio ir jo likimas “savaime” būtų buvęs išspręstas. Pečeliūnas, Sruoga, Mackevičius. Budrys, Narakas jau buvo ligoninėje.

Reikėjo ruoštis lėtai mirčiai.

EGO TE ABSOLVO...

Kartą, po kokių keturiolikos pirmųjų dienų, mes grįžome nuo Vyslos prieupio asfaltiniu keliu. Lietus pamažu lynojo. Kelio buvo koks pora kilometrų. Kastuvus ant pečių užsimetę, galvas panarinę ėjom ir galvojom, kad ilgiau nebeištversime šiame varge.

Tada kun. Alfonsas Lipniūnas prisigretino prie manęs, patempė už rankovės, kad kiek atsiliktume, ir paprašė išklausyti jį išpažinties.

Be kryžiaus ženklo, kad sargybiniai nepastebėtų, jis pradėjo.

Man virpėjo rankos, suspaudė širdį. Kaip du valkatos, kaip labiausiai paniekinti padarai susitinkame dabar du kunigai šitame iškilmingame išpažinties akte.

Davęs jam išrišimą, paprašiau, kad čia pat ir manęs išklausytų.

Tai buvo pirmas kunigiškas veiksmas, kuri mudu atlikome. Komunijos nesitikėjom priimti, nes kas gi mums ją galėjo duoti, nebent angelas iš dangaus.

Grįžę į barakus buvome bent tiek laimingi, kad galėjome atsigulti į lovas. Manoji buvo trečiame aukšte, pačioj palubėj, todėl tvanka troškino. Turbūt turėjau ir karščio, nes vidunakti išbudęs jutau nežmonišką troškulį. Nusiritęs nuo trečio aukšto, ėjau jieškoti vandens. Žinojau, kad prausykloje ir visame kacete jis buvo užterštas, dėl to jo gerti nebuvo galima. Norėjau bent pavilgyti lūpas ir smilkinius sudrėkinti. Įšliaužiau į prausyklą. Žiūriu, kažkas sukritęs guli ant akmens grindinio. Vos girdimai vaitoja. Paaiškėjo, iš miegamosios palatos buvo išmestas bemirštąs žmogus, kad greičiau nusibaigtų.

Nors daug jau buvau matęs mirštančių ir užmušama, tačiau šį kartą manyje pirmąkart pabudo kunigiška pareiga jam padėti. Priėjau, įsižiūrėjau į jį arčiau. Jis alsavo paskutinius atodūsius. Akys jau styro ir silpnoj mėlynoj lempos šviesoje atrodė dar labiau klaikios.

—    Kas tu, lenkas? — paklausiau.

Vos girdimu balsu gargaliuodamas jis patvirtino mano klausimą.

—    Esu kunigas, — pasakiau. —Supranti? —spaudžiau jam ranką. — Gailėkis, duosiu išrišimą.

Uždėjau rankas ant šalstančios jo kaktos ir ištariau išrišimo žodžius.

Savotiškai šiltas jausmas palietė mano krūtinę. Grįžau į lovą ir keletą minučių galvojau apie laimę to žmogaus, kuriam nelauktai atsirado kunigas. Gal jis visą gyvenimą meldėsi, prašydamas Dievą atsiųsti jį mirties valandoj. Ir iš tūkstančių čia ligi šiol mirusių ir mirštančių jis vieninintelis šitos malonės susilaukė.

Vidurių liga pirmasis iš mūsų susirgo ekonomistas Vytautas Meilus. Jis gulėjo kitoje lovoje su vienu lietuviu. Rytojaus dieną ruošėsi eiti į ligoninę. Vakare pasiuntė jis savo draugą į mano lovą, kur gulėjome su Pilypu Naručiu, o mane pakvietė nakvoti pas save.

Mudu su Meilumi buvom iš vieno krašto ir mokėmės toj pačioj Ukmergės gimnazijoj. Galvojau, kad jis nori su artimesniu žmogum ką nors pakalbėti, savo vargu pasiskųsti. O jis man sako:

— Kunige Stasy, išklausyk išpažinties. Gal mano dienos suskaitytos.

Sugulėme drauge, kad niekas nepastebėtų ir pradėjom keliauti per visą jo gyvenimą.

Ilga buvo ta išpažintis ir nuoširdi. Skubėti neturėjom kur, tik į mirtį, tat kodėl visu rūpestingumu neatlikti apyskaitos, kuri gal jam paskutinė. Nejutom šį kartą nė utėlių graužimo, kuris mus kankino, ypač lovon atsigulus.

Į ligoninę, deja, jis nepateko, o buvo paskirtas į kripelių — nusibaigiančiųjų baraką. Nieko jis beveik negalėjo valgyti ir atrodė sudžiūvęs kaip šakalys. Vėliau, nežinau kokiu būdu jis vis dėlto įsiprašė į kaceto ligoninę ir pamažu atsigavo. Malonė, atėjusi per išpažintj, turėjo sustiprinti jo paskutines jėgas ir suteikti dvasiai gaivumo.

PIRMOJI MIRTIS

Ketvirtą gavėnios sekmadieni suruoštas mums antrasis “krikštas” pirmiausia palaužė teis. majorą Stasį Puodžių. Jis greitai susirgo plaučių uždegimu, bet keletą dienų dar buvo varomas į darbus. Parvesdavome ji už rankų ir vėl išsivesdavome. Stengėmės, kad jis patektų prie vandentiekio statybos darbų, o čia jį užkišdavome tarp sukrautų plytų, įsaulyje, kad prasėdėtų ligi vėl grįšime iš darbo. Po keleto dienų jis buvo visai bejėgis, ir vieną rytą gavo kortelę eiti į ligoninę. Palydėjau jį kiemu iš 6-to bloko, kur tada mes gyvenome. Vedžiau už parankės ir mačiau, kaip jis beviltiškai atrodo.

— Stasy, — sakau jam. — Aš noriu atlikti tau pareigą, kaip kunigas. Tavo kova bus sunki, pats supranti. Ar nori?

Jis pažiūrėjo į mane, lyg netikėdamas žodžiais.

Laiko išpažinčiai atlikti nebuvo. Jutau, kad jo dienos suskaitytos, ir aš jam tuojau daviau išrišimą. Mačiau, kaip jo akys buvo pilnos ašarų. Jis sutelkė visas jėgas ir jo veidas lyg pragiedrėjo. Jis paspaudė man ranką. Jo žvilgsnyje mačiau dėkingumą.

Po keletos dienų, balandžio 14 d. — trečiadienį prieš palmių sekmadienį — 7 val. ryto jis mirė, — pirmasis iš mūsų 46 - šių. Kai 17 balandžio (palmių išvakarėse) patekau pats į ligoninę, kiti mūsiškiai ligonys pasakojo, kad Puodžius prieš mirtį klejojęs ir garsiai šaukęs. Net kelintoje palatoje girdėjo jo vokiškai kartojamus žodžius: “Aš prašau teisingumo... Prašau pašaukti kun. Ylą.”

Kodėl jis šaukėsi kunigo? Matyt, išrišimo įspūdis veikė jį; gal norėjo atlikti dar pilną išpažintį. Šita mintis turėjo būt labai gili, kad net kliedėdamas jos nepametė.

Nelaimingas Puodžius! Turėjo jis jautrią širdį, kaip ir daugelis Zarasų krašto žmonių. Mažas būdamas tarnaudavo mišioms ir buvo katalikiškai auklėjamas. Bet gyvenimas vėliau sulaužė gražią jo jaunystę. Jo šeiminė žaizda buvo gili — šitai aš žinojau. Berlyne, kai mes pirmąjį kartą buvome pabėgę, mačiau jo sugyventinę; žmona su dviem sūneliais tada liko Lietuvoje. Aš nesikišau į šį jo reikalą, buvau jam bičiuliškas, kaip ir kitiems tautiečiams. Kartais užeidavau į viešbutį, kur gyveno jis ir dar keletas lietuvių, pasikalbėdavau. Man rūpėjo ši jo žaizda, bet galvojau, kad reikia ją pakęsti — laukti, kol jis pats jieškos progos ją pagydyti. Gal kada ta mano bičiulystė jam pravers, gal šauksis kokios pagalbos... Dabar jis šaukėsi — paskutinę valandą. Matyt, norėjo tą žaizdą užgydyti, bet aš buvau nebeprisišaukiamas. Dirbau laukuose, ir nieks iš ligoninės nebūtų galėjęs manęs atvesti pas mirštantį Puodžių.

KELIAS Į LIGONINĘ

Buvau antrasis iš mūsų grupės, nurašytas į kripelių baraką nusibaigti. Iš bado pradėjau tinti. Organizmas gamino tik vandenį, o troškulys dar labiau jo reikalavo. Keičiau rytinę ir vakarinę riekelę duonos į kavą ir dvigubai gėriau. Dirbdamas prie statybos, ėjau nešti cemento maišelių, kad prie jų sandėlio gaučiau švaraus lauko vandens atsigerti.

Vieną vakarą mane draugai parvedė iš darbo jau nebegalintį paeiti. Iš ryto bandžiau patekti į ligoninę, bet SS gydytojas Heidlis nurašė į mirtininkų bloką.

Atsisėdau ant akmeninių laiptų ir žiūrėjau, kaip paskutinius ligonius gydytojas skirsto — vienus į ligoninę, kitus į mano bloką. Nieko negalvojau ir nesijaudinau, nes anksčiau ar vėliau čia turi kiekvienas numirti. Staiga man švystelėjo čeko sanitaro Lodzia Smitalio atkreiptas į mane veidas. Mūsų akys susitiko, kaip dviejų draugų. Turbūt jis pamatė ant mano krūtinės prie numerio išspaustą raudoną trikampį su raide L — lietuvis. (Čekai, senesni kaliniai, lietuviams buvo labai geri iš pirmų dienų). Aš pakilau nuo laiptelių ir priėjau prie jo.

—    Pristatykite mane dar kartą gydytojui.

—    Kas tau yra? — paklausė Smitalis.

—    Edema.

Čekas privedė mane prie Heidlio. Jis buvo šį kartą be balto gydytojo chalato su SS kapitono uniforma. Ži-nojau, kad jis kaliniams nėra toks žiaurus. Jis išsiskyrė iš visų kitų SS karininkų savo nekarišku laikymusi. Būdavo praeini pro ji, išsitempi, nusiimi kepurę, o jis nenugręžia akių nuo tavęs. Priešingai, į tavo pasveikinimą atsako bent žvilgsniu.

Tada nežinojau, kad jis sudėtų vokietis, baigęs Prahos medicinos fakultetą. Šitai man pasakė viena kalinė žydė, jau išėjus į laisvę. Ji taip pat buvo gydytoja ir su Heidliu studijavo mediciną. Apie Heidlį ji labai gerai atsiliepė, kaip apie kultūringą vokietį. Stutthofe jis ją atpažinęs ir jai tylomis pasakęs:

—    Nenoriu tavęs čia matyti, supranti. Pasistenk greičiau išnykti.

Po keleto dienų žydė buvusi pasiųsta į Stutthofo filialę — į žydžių stovyklą Prauste, tuoj už Vyslos. Iš pirmos dienos kaceto vadovybės parėdymu ji buvusi paskirta šios vietos kalinių gydytoja. Tai buvęs Heidlio planas ją išgelbėti, ir ji įsitikinusi, kad tik tas jai ir padėjo išlikti gyvai.

Nežiūrint gero įspūdžio, kurį apie Heidlį buvau susidaręs, vis dėlto nesitikėjau, kad jis dabar pakeistų savo sprendimą. Juk jis buvo nurašęs į kripelių bloką; jis pats tada skirstė tą ligonių masę, gal kokį šimtą žmonių. Jiems jis nebuvo nei kultūringas, nei gailestingas, — tik šaltas esesmanas, kaip visi kiti.

Heidlis peržvelgė mane. Atrodžiau kaip vyras, sveriąs 120 kilogramų — toks storas, nors svėriau nedaugiau kaip 50. Jis liepė parodyti kojas; jos buvo kaip stebulės be jokios kojų formos. Jis pakraipė galvą, nereikšdamas man daug paguodos. Tuo metu Lodzia Smitalis jam kažką tyliai pasakė; šitai aš gerai pastebėjau, nors tuo metu ir nesupratau, kad tarp jų galėtų būti kas nors artima. Heidlis užmetė akį ant mano numerio ir pasakė sanitarui:

—    Na ja, Litauer — lietuvis! Tegu eina į ligoninę.

LIGONINĖ

Kelias į ligoninę ėjo per prausyklą. Man teko praustis su keletu senųjų ligonių iš chirurginio skyriaus. Šie privalėjo plauti savo žaizdas, nes buvo išoperuoti flegmonininkai. Jų liga (flegmona) buvo kažkoks pūliavimas, einąs nuo kaulų. Jis prasidėdavo bet kurioj kūno daly, plėsdavosi, ta vieta plačiai parausdavo ir išsipūsdavo. Karštis pakildavo aukštas — iki 40 laipsnių C. Kitos išeities nebūdavo, kaip tas vietas prapjauti, padaryti gilius iki kaulų pjūvius ir palikti žaizdoms išsivalyti. Aprišdavo jas tvarstomuoju popierių, kuris prilipdavo, pripūdavo, dėl to laiks nuo laiko reikėjo jį nuimti, patiems su vandeniu žaizduotas vietas nusivalyti.

Dabar, kai prausyklą buvo praėję visi naujokai, suvarė į ją šiuos nelaiminguosius, o prie jų prijungė ir mane atsilikusi. Pirmą kartą pamačiau, kaip armonikas supjaustytus šonus. Kvėpuojant jie keistai žiojosi, susičiaupdavo ir vėl atverdavo žaizdas. Pro jas buvo matyti šonkauliai. Tiesa, kaulai ir šiaip buvo visur matyti, nes šie žmonės nesiskyrė nuo kripelių, gyvenančių atskirame bloke. Nebuvo nuostabu matyti žmogaus šonkaulius, kai jie turėjo tik vieną plonytę odos dangą, be jokio raumens. Mano akims vis dėlto buvo nematytas vaizdas, o nosiai — baisus dvokimas.

Su šiais žmonėmis patekau į tą pačią chirurginę palatą.

Matydavau supjaustytus jų šonus ir perrišimų metu. Kiekvieną kartą man kildavo pasibaisėjimas dėl jų kančios. Kitiems čia buvo supjaustytos rankos, kojos ar veidas, žiūrint, kur pūliavimas buvo prasidėjęs. Taip sužalotas abi kojas turėjo ir mūsų agr. Ignas Budrys, kurį čia radau jau keletą dienų gulinti.

Mane domino, kur gi kiti mūsiškiai, kurių jau keliolika buvo atsidūrusių ligoninėj. Vaikščioti iš vienos palatos į kitas buvo griežtai draudžiama. Tačiau ne viena sutikau išvietėje. Ji buvo bendra su viduriuojančių išvietė.

Koktu buvo į ją eiti —ne tik dėl šleikštaus vaizdo ir baisaus tvaiko, bet ir dėl to nerviško žmonių bėginėjimo, vaitojimų, aičiojimų, surištų su šia liga. Tai nebuvo paprastas viduriavimas. Liga prasidėdavo staiga, karštis pasiekdavo 39 — 39,5 laipsnio C ir po 24 — 36 valandų nukrisdavo žemiau normalaus lygio. Krintant temperatūrai prasidėdavo viduriavimas: pradžioj be skausmų, staigus, paskui su kraujais ir spazmomis. Juo toliau, juo labiau kraujavimas didėjo. Ilgainiui žmogus nebeturi ko tuštinti, bet reikalas bėgioti į išvietę atsiranda gana dažnai. Pradžioj bėgioja 6 — 10 kartu per dieną, paskui 15 — 20, vėliau iki 40 — 50. Galima įsivaizduoti koks nepertraukiamas buvo bėginėjimas ir susigrūdimas toj vietoj, kuri aptarnavo keletą dešimčių šių ligonių ir mūsų chirurginį skyrių. Ilgainiui ligonis nebetenka jautrumo ir pradeda viduriuot lovoje. Sanitarai, šią “netvarką” pastebėję, pripuldavo su lazda ir bandydavo kirčiais “gydyti”. Jei jie žmogaus nepribaigdavo, po dviejų savaičių liga praeidavo, apetitas grįždavo, į lauką užtekdavo eiti tik 1-2 kartus per dieną. Po to viduriavimas vėl ima kartotis, užsitęsia 2 - 4 mėnesius, pasidaro beveik chroniškas. Per tą laiką žmogus spėja gauti kitą ligą — vidurių uždegimą, dėmėtąją šiltinę. Naujas karštis vėl sukelia didelius vidurių skausmus ir viduriavimą su kraujais. Širdis nusilpsta ir žmogus nebeatlaiko. Tokiais atvejais 95 — 98% ligonių miršta.

Mano liga vertė dažnai susitikti su šiais ligonimis kaip tik toj pačioj vietoj. Turėjau perdaug vandens ir jį reikėjo greičiau pašalinti. Taip tos pačios dienos popietėj atradau čia Vytautą Meilų. Jį vos galėjau pažinti: buvo pamėlęs ir pajuodęs, perkaręs ir išsekęs kaip šmėkla. Jis praeidamas man pakuždėjo:

—    Užeik pas mus!

—    Kur? — paklausiau.

—    Čia pat, pro šias duris... Tumėnas nori atlikti išpažintį, labai silpnas.

—    Durys į viduriuojančiųjų palatą tikrai buvo čia pat, iš išvietės. Tai mačiau, nes pro jas ėjo ir ėjo žmonės, vos vilkdami kojas ir vėl grįždami, atlikę reikalus. Tik nežinojau, kad čia guli ir keletas mūsiškių.

Aš įslinkau į vidų. Baisus tvaikas užėmė kvapą. Lovos buvo be skalbinių, tik vieni čiužiniai — ne taip kaip mūsų palatoje. Aišku, švaros čia niekas negalėjo palaikyti net pačiose lovose. Pro jas, takais, vyko tas pats žmonių judėjimas. Dėl to sanitarai negalėjo greit pastebėti manęs, atėjusio iš svetimos palatos.

Iš tolo pamačiau gulinčius dr. Praną Germantą, Antaną Liūdžių, Zigmą Masaitį. Susiradau ir Algirdą Tumėną, kuris su lenku gulėjo vienoje lovoje. Pradžiugo jo išbalęs, pageltęs ir kaulėtas veidas.

—    Meilus sakė, kad tu norėjai...

—    Išpažinties, — pabaigė jis.

Vos pastebimai sudėjo kryžių ant krūtinės ir į lovos kraštą pasisvėręs pradėjo kalbėti.

Prisiminiau mūsų pažintį ant grindų pirmąjį vakarą, kai skersomis, kaip silkės, turėjome šalia vienas antro sugulti. Prisiminiau pasikalbėjimus, kai mudu valėme beržynėlį prie vandentiekio statybos. Algirdas buvo iš vilniškės grupės, ir anksčiau jo nebuvau pažinojęs.

Po tos išpažinties mudu daugiau nebesusitikom. Šis ketvirtas išrišimas, kurį jam daviau, atrodė paskutinis. Manęs neguodė jo ramybė, kuri puošė jo baisiai sumenkusį veidą. Mirtis artėjo prie jo skurdžios lovos šioje lavoninę primenančioje palatoje.

UŽMUŠAMAS MASAITIS

Vakarop pirmą kartą mane aplankė dr. Antanas Starkus, kuris čia dirbo jau kaip gydytojas. Nedrąsiai jis artinosi prie manęs, lyg privengdamas svetimų akių, kad kas nepaskųstų, jog specialiai lietuvį ligonį lanko.

Jis įspaudė man piliulę į rankas ir pasakė:

— Masaitis labai silpnas; jis prašo išrišimo.

Mane jaudino Starkaus didelės akys, turbūt draugo mirtimi ar šituo neįprastu dvasiniu patarnavimu susirūpinusios, ir kiek virpą veido raumenys. Visuomet kietai suspaustos jo lūpos, šį kartą buvo praviros, lyg norinčios dar ką pasakyti, lyg iš nuostabos ar rūpesčio pametusios savo įprotį susispausti.

Laiko nebuvo daug. Reikėjo vykdyti mirštančio žmogaus valią. Žinojau, kad paprastai kunigas negali duoti išrišimo iš tolo, kažkur jo nematomam žmogui. Bet šiose sąlygose, galvojau, Bažnyčia papildys netobulumus.

Bandžiau prisistatyti Masaitį. Bet mano akyse stovėjo tik sudužę jo akiniai ir tekąs iš veido kraujas.

Tai buvo scena, kai mudu vieną dieną prie Vyslos kanalo krovėme žvyrą į sunkvežimius. Keliasdešimt žmonių šmėščiojome kastuvais, vis raginami greičiau dirbti. Sargybinis vokietis stovėjo netoliese ir piktu balsu rėkavo. Prie vieno pribėgęs, jis ištraukė kastuvą iš rankų ir ėmė šautuvo buože malti jam šonus. Paskui pats paėmė kastuvą į rankas ir įsiganiusio vyro jėga ėmė rodyti, kaip kalinys turi žvyrą kabinti ir mesti į sunkvežimį. Ta jo “pamoka” vertė visus pasitempti, kad vėl kas nors negautų šautuvo buožės į sprandą. Ir kalinių prižiūrėtojas — kapas labiau paleido į darbą savo lazdas, matyt, bijodamas, kad už prastą priežiūrą jam pačiam nekliūtų. Tuo metu mudu su Masaičiu šmėščiojom savo kastuvais vienas šalia kito. Ir reikėjo nelaimės: kai aš kėliau kastuvą aukštyn, jis tuo metu lenkėsi semti savuoju. Cinktelėjo stiklas, ir aš pamačiau Masaitį uždengiantį ranka sau akis. Mano kastuvas sudaužė jo akinius, o stiklai sužeidė veidą. Kraujas pasipylė, bet Masaitis pirmiausia puolėsi jieškoti stiklo šukių, nes, matyt, galvojo, ką jis darys be jų (buvo trumparegis), kur gaus kacete naujus. Darbininkai aplinkui valandėlei sustojo dirbę, ir sargybinis įsikišo į įvykį.

Aš laukiau, kas bus.

— Kas tai padarė? — pasigirdo šiurpus kareivio balsas.

— Aš, — atsiliepiau. Nusislėpti vilties nebuvo. Bet tuo metu nelauktai pasigirdo Masaičio žodžiai:

— Jis netyčiomis, jis nenorėjo. Aš ne laiku pasilenkiau, kai jis pakėlė kastuvą.

Tai buvo puikiai susigriebta laiku mane ginti. Vokietis aprimo. Bet mus visus nustebino tai, ką jis po to padarė. Laikėme jį įkūnytu mūsų priešu, žiauriu ir jokio pasigailėjimo neturinčiu. Bet jis išsitraukė iš kišeniaus baltą, švarią nosinaitę ir ištiesė Masaičiui. Dargi pamojo ranka išeiti iš būrio ir liepė nusivalyti kraują.

Kokia ranka sulaikė vokiečio rankas nuo mano sprando ir jas ištiesė su nosinaite Masaičiui, man sunku pasakyti. Spėju, čia Masaitis pats veikė. Kažkas labai raminančio visuomet dvelkė iš jo. Iš pašaukimo jis buvo matematikas — fizikas, gyvenimu asketas — filosofas. Visą kaceto baisumą jis priėmė lyg amžinu mąstu matuodamas. Vėliau jis pateko į daržus nešioti vandenį ir varpyti lyses, jas ravėti, mėšlus driekti. Vis vargo su akiniais, vieną pusę užklijavęs popierių, o kitos — saugodamas trūkusi stiklą kaip akies lėliukę. Jo draugai buvo apsukresni — bandė nusivogti kokią morkelę iš šiltadaržio. O Masaitis pasakė: “Geriau mirsiu badu, bet kas uždrausta neimsiu.” Taip jį badas ir priveikė greičiau nei kitus.

Keletą dienų pavargęs, jis atsidūrė ligoninėje. Čia viduriavimas kraujais išsėmė jo jėgas, ir dabar prireikė teikti jam paskutinį atleidimą.

— Eik greitai pas jį, — tariau Starkui, — ir pasakyk tegu žadina gailestį.

Jis išėjo, o aš atsisėdau lovoje, užsidengiau rankomis veidą, bandžiau sutelkti dėmesį. Nevyko. Širdis ir taip sunkiai laikėsi, o dabar ėmė kažko jaudintis.

Ištariau išrišimo žodžius ir, praėjus valandėlei, pridėjau: “Amžinę atilsį duok jam, Viešpatie”.

Mirė jis ne tuoj, o į rytmetį -— palmių sekmadienį, balandžio 18 dieną. Jį pribaigė lenkas Kazikas.

Kazikas buvo infekcinio skyriaus sanitaras: jaunas, stiprus, vidutinio ūgio, tvirto sudėjimo, kokių 27 metų. Kaip senas kalinys jis turėjo atbukusius nervus; be to buvo pederastas ir šiaip žemos moralės. Jis buvo žiaurus savo ligoniams: už viduriavimą į lovą mušdavo, tvodamas lazda stačiai į galvą; kartais išmesdavo į vonią ir ten prigirdydavo. Vienas įvykis rodė baisų jo sadistiškumą. Jo skyriuje buvo priglaustas 12 metų lenkutis Marijanas, Poznanės lenkų policijos vado sūnus. Jo tėvus vokiečiai nužudė vietoje, o jį, vaiką, atgabeno į Stutthofą. Berniukas buvo gražus, gerai išauklėtas, simpatingas ir paslaugus. Lenkai gydytojai, ypač dr. Jasinskis, pats poznaniškis, norėjo tą vaiką išsaugoti, iki bus išspręstas visų kalinių likimas. Bet Kazikas, matyt, gavo parėdymą iš viršaus sulikviduoti šį paskutinį šeimos palikuonį ir vienintelį gyvą savo tėvų likimo liudininką. Galbūt jis norėjo patenkinti ir pederastinį — sadistinį savo palinkimą.

Vieną vakarą Starkus ėjo pro 12 - tą baraką ir girdėjo Marijano šauksmą: “Pane Kazik, pane Kazik!” Būdamas naujas žmogus ligoninėje, Starkus apie Kaziko sužvėrėjimą nieko nežinojo. Po dviejų dienų, kai dr. Jasinskis ir kiti gydytojai pasigedo šio vaiko, Starkus priminė jiems girdėtą šauksmą. Imta jieškoti, bet jokių pėdsakų nerasta. Tik bevartant mirties pranešimus, kurie į ligoninę ateidavo, atrasta ir šio vaiko vardas. Buvo tikra, kad jį nužudė Kazikas.

Lenkai buvo taip įsiutinti, kad norėjo šį “saviškį” tuoj pat sulikviduoti. Bet nepajėgė. Kazikas turėjo per stiprius pečius kriminalistų gaujoje ir pas vokiečius. Gydytojai jį tik perkėlė iš 12 palatos į 1 - mą. Čia galėjo dažniau ji kontroliuoti, nors valdžios ant jo neturėjo (tai buvo vyriausiojo kapo Brajto reikalas).

Šis tat Kazikas pribaigė ir gimnazijos direktorių Zigmą Masaitį. Būdamas labai silpnas, ruošdamasis mirčiai, jis jau nebegalėjo savęs kontroliuoti. Jo lovoj Kazikas turėjo atrasti viduriuojančiojo žymių ir už tai įsiusti. Jis išvilko Masaitį į 12 - tąją, ėmė mušti, spardyti — iki galutinai pribaigė. Jo smūgius ir Masaičio aisčiojimus girdėjo vienas mūsiškis, gulėjęs tuo metu 12 - toje palatoje,

ALGIRDO TUMĖNO MIRTIS

Kitą dieną — balandžio 19 - tą, vakarop vėl atėjo pas mane dr. Starkus. Atnešė porą švirkštų: vieną suleido kaimynui lenkui, antrą man, ir keletą minučių pasiliko prie lovos. Jis buvo labai liūdnas. Pasakė, kad šią dieną apie 12 val. mirė Algirdas; prieš užmerkdamas akis, jis persižegnojęs ir paprašęs atsisveikinti likimo draugus. Jo mirtis buvusi labai rami...

Rami mirtis — tumėniška... Tai atitiko visą jo būdą. Neįsivaizdavau, kaip jis ir brolis Vytautas būtu galėję imtis rezistencinio darbo. Greičiausiai, jie pateko į kacetą ne už savo kaltę. Vokiečiams reikėjo aukų, ir jos buvo surastos. Galbūt tumėniška jų pavardė užkliuvo gestapui, nes prof. Tumėnas jau buvo tardomas. Jis buvo senas, dėl to jį paleido, o pasirinko jaunesnius Tumėnus. Ir kai kartą paklausiau Algirdo, ar teisinininkas profesorius Tumėnas nėra jų dėdė, jis pasakė:

— Daug kas taip galvoja. Mūsų dėdė yra Dr. Justinas, o profesorius Antanas net ne giminė.

Su Algirdu tada dirbome prie vandentiekio statybos. Turėjome kastuvais lyginti žemę ir kasti pamatams vietą. Esesmanų prie mūsų nebuvo, o kapas lenkas Janickis nesistengė perdaug mus raginti. Iš tolo bandžiau teirautis apie jų santykius su dėde. Pasirodo, būdamas profesinės gimnazijos direktoriumi Kaune, dėdė juos globojęs ir net kurį laiką buvo pas save apgyvendinęs. Jų santykiai buvę geri, tačiau dėdės filosofiniai pasaulėžiūriniai raštai jiems nepatikę. Iš viso dėdė buvęs apspręsto galvojimo, ir jo raštai neturėję gilesnio mokslinio pagrindo. Toks buvo dabartinis ramus Algirdo sprendimas.

Ta proga Algirdas pasipasakojo studijavęs teisę, dirbęs Geležinkelių Valdyboj, o vėliau Vilniuje perėjęs į prekybą. Prisiminė ir savo žmonelę, kuri palikusi nežinioje, kaip ir senutė motina. Aš dar paklausiau, ar daugiau jo šeimos neliko. Jis man atsakė: “Tik žmonelė.”

Tada nė į galvą negalėjo ateiti, kad, išlikęs gyvas, kaip tik pirmasis iš stutthofiškių sutiksiu ją. Po trejų metų atsidūręs Augsburgo DP ligoninėje, patyriau, kad čia gydosi jauna ponia Tumėnienė. Ir jai kažkas pasakė, kad yra atvykęs vienas kunigas iš buvusiųjų Stutthofo kalinių. Bet ji nesiskubino manęs sutikti, lyg bijodama išgirsti klaikios tikrovės.

Kartą su draugu išėjau į ligoninės kiemą ir atsitiktinai jis man parodė į langą antrame aukšte, pro kurį persisvėrusi žiūrėjo Tumėnienė. Ji buvo jauna, šviesiaplaukė, liūdno susimąsčiusio veido. Dar praleidau keletą dienų laukdamas, kol ji pati jieškos manęs. Kasdien matydavau ją toj pačioj pozoj: persisvėrusią per langą, žvelgiančią kažkur į toli. Pasiteiravęs jos kambario numerio, nuėjau pats pas ją.

—    Esu tasai iš Stutthofo atvykęs žmogus, —pasisakiau.

—    Ak, taip. Stutthofas... negaliu apie jį galvoti.

Bandžiau nukreipti kalbą ir paklausiau:

—    Jūs sergate?

—    Negaliu vaikščioti. Man koja... — parodė ji.

Po to ji pasakė skaičiusi mano straipsnį apie kun. Lipniūno mirtį. Mačiusi ir sąrašą žuvusiųjų Stutthofe, atspausdintą “Žiburiuose”.

—    Jūs sumaišėte, — pasakė ji: — mano vyras ne Vytautas, bet Algirdas. Ir pamažu ji pradėjo apie jį teirautis.

Ji man atrodė mažakalbė, kaip ir jos vyras, o gal jautrumas rišo jos liežuvį. Bijojau ilgai ją varginti, nenorėjau jos žaizdos gilinti. Atsisveikinant ji prašė pasimelsti.

Iki mirties metinių — kovo 19 - tosios buvo tik keletas dienų. Aš pažadėjau tą dieną laikyti mišias už jį. Bet ir tą dieną nemačiau jos koplyčioje: spėju, ji negalėjo dėl kojos ar iš jautrumo. Ligi šiandien jos daugiau nesutikau,

o tas vienintelis su ja susitikimas man paliko dar liūdnesni įspūdį, negu jos vyro mirtis. Tarsi ir joje būtų kas mirę, nežinau kas: džiaugsmas, laimė ar gyvenimo viltis.

MIRŠTA PETRAS KERPĖ

Sekanti diena, kovo 20 - ta — didysis antradienis, atnešė vėl naują mirtį. Jau anksčiau buvo žinių, kad advokatas Petras Kerpė yra silpnas. Bet silpni buvome visi. Nūn Starkus atskubėjo paprašyti ir jam išrišimo.

Žinojau, kad advokatas buvo giliai tikintis ir didžiavosi esąs vyskupo Cirtauto sesers sūnus. Tai man buvo nauja. Apie tą vyskupą turėjau susidaręs šviesių įspūdžių. Kažkaip jį gretinau vaizduotėje su popiežiumi Pijum X. Jie maždaug tuo pačiu laiku valdė ir mirė. Be to, jie abu giliai švelnios ir tylios dvasios. Galbūt šis palyginimas nėra tikslus istoriškai, bet įspūdžiai kartais sukuria tokį žmonių vaizdą.

Žinią, kad Kerpė yra Cirtauto giminaitis, patyriau antrąjį sekmadienį, po minėtos mūsų egzekucijos prie rąstagalių nešiojimo. Mažiau jis buvo nukentėjęs kaip kiti. Tačiau žmogui, turinčiam 53 metus, turėjo būti vis dėlto beviltiška. Prisimenu, jiedu su prof. Jurgučiu sėdėjo apatinėje lovoje, o aš — viršutinėje. Jurgutis nusivilko marškinius ir rodė Kerpei savo nugarą. Kerpė patraukė pečiais, suraukė kaktą.

— Jums ir teko!—pasakė sausai.

Nenorėjo stiprinti įspūdžio, tat daugiau nekalbėjo. Iš viso jis kalbėjo mažai. Buvo paprastas, ramus, santūrus.

Tą dieną buvo gal dar tylesnis. Bet vienas jo posakis giliai įstrigo atmintin.

—    O vis dėlto ir kacete yra gerų žmonių, — pasakė, rodos, nei iš šio nei iš to.

—    Kaip tai? — paklausėm.

—    Ne visi mus muša, o galėtų visi...

Matyt, jis norėjo apraminti mūsų nuotaikas. Vadinas, nenusiminkit vyrai, dar ne taip bloga.

Kartą Kerpės teiravausi apie jo dėdę vyskupą. Juk jis iš savo motinos daug ką buvo apie jį girdėjęs.

—    Gaila, kad čia esame, — pasakiau. — Bandyčiau užrašinėti jūsų žinias. Taip maža apie šį vyskupą žinom, tik iš Adomo Jakšto monografijėlės “Draugijoje”.

—    Gaila. Bet turbūt jau mums neteks to darbo dirbti. Bent man.

Jis tai pasakė visiškai ramiai. Tačiau jo tone galėjai pastebėti tvirtą įsitikinimą savo mirtimi.

Tėvynėje jis ėjo įvairias pareigas. 1919 — 1920 metais buvo Kretingos (savo gimtinės) ir Kauno (čia buvo baigęs gimnaziją) apskričių viršininku. Tris metus dirbo vidaus reikalų ministerijoje kaip viceministras. Po to 20 metų buvo juriskonsultas susisiekimo ministerijoj, geležinkelių valdyboj.

Pažinusieji jį iš seniau sakė, kad jis buvęs labai sąžiningas, kruopštus, bet tylus. Tyliai, bet giliai mylėjęs savo tėvynę. Mylėjo ją ypač dabar — kenčiančią. Ir sako paskutinis jo žodis buvęs: Lietuva...

Paliko žmoną, sūnų ir dukrelę, kurie po metų artėjant bolševikams pasitraukė į vakarus. Sūnus susirgo ir mirė toj pačioj svetimoj Vokietijoj. Žmona su dukra, išvargusios 5 metus, persikėlė į Jungtines Amerikos Valstybes.

BUDRIO BIČIULYSTĖ

Po tų trijų iš eilės mirčių, prisimenu, jieškojau progos su kuo pasiguosti, lyg visa tai užmiršti. Į mano lovą (gulėjau vienas) atėjo tada agr. Ignas Budrys, buvęs toj pačioj palatoj. Mudu bandėm kalbėtis apie ką kita.

Jis buvo senyvas žmogus, 58 metų, bet palyginti stiprus. Įpratęs daug dirbti savo soduose, nebuvo palaužtas ir kaceto darbų. Tik į kojas buvo įsimetusi flegmona. Gyd. Kaczinskis padarė operaciją, išpjovė gilius pjūvius ir paliko žaizdoms pačioms gyti. Jos gijo gerai ir šiuo metu jau buvo užsitraukusios. Kad sužaloti raumenys nesurambėtų, Budrys miklino savo kojas, sportavo ir kas rytas dar plovėsi šaltu vandeniu.

Jo nuotaika buvo gera. Pirmiausia pasigyrė parašęs žmonai laišką. (Apie tą laiką, beveik po mėnesio, jau buvo leista mums pirmuosius laiškus rašyti). Parašęs, kad esąs gyvas ir sveikas, nes jo šeimai tai turėjo būti svarbiausia. Jis baiminosi, kad į Marijampolę neateitų žinia apie dir. Zigmo Masaičio mirtį anksčiau, negu jo namiškiai gaus iš jo laišką. Netoli Marijampolės, Liepiniuose, kaip tik buvo jo ūkis. Jis pasakojo apie savo žemę, sodus, ir šiltadaržius. Kaip agronomas, turėjo mylėti savą žemę dar labiau, negu mes kiti — ūkininkų vaikai. Pasakojo su neslepiamu entuziazmu. Kiek ten geriausių kriaušių išaugindavę jo sodinti medeliai, kiek pamidorų, visokių rūšių uogų!

—    Kunige, būtinai turėsi kada nors aplankyti mane ir visko paragauti.

Ši kalba žadino viltį kadanors išeiti i laisvę. Bet aš galvojau:

—    Jis pats tikrai dar pamatys savo sodus ir vaikus. Jis turi pamatyti, nes tuo tiki ir giliai trokšta.

Nuo Liepinių mūsų kalba nukrypo į Kurklius, mano gimtinę. Ten už Klemenso Graužinio, stambaus ūkininko ir seimo nario, buvo nutekėjusi jo sesuo. Sesers šeimą buvo ištikusi baisi dalia: vyrą prieš karą nutrenkė perkūnas, o ją su trimis vaikais bolševikai išvežė į Sibirą. Bet Budrys kalbėjo linksmai, liesdamas ankstyvesnius jų gyvenimo įvykius. Jis prisiminė jų sodybą, sodą, lankas. Nekartą ir man teko ten buvoti, grožėtis tomis lankomis, per kurias tekėjo upelis, apaugęs dailiais gluosniais. Paskutini kartą Graužinių ūkyje nebuvo džiugu. Mačiau ir tą ąžuolą, po kuriuo pajuodęs ir negyvas buvo rastas šeimininkas. Budrys kalbėjo ir apie Kurklių bažnytėlę, kuri jam labai patikusi. Ten visa Graužinių šeima kas sekmadienis klūpodavo už grotelių. Prisiminė man kuklūs Kurklių bažnytėlės vitražai, negailėdavę per sumą pažerti spalvingų spindulių į mūsų tarpą, nes kaip tik kitoj pusėj klūpodavome klierikai, parvykę atostogų. Šiandien, didįjį trečiadienį, prisiminė kitas vaizdas: vitražai apšarmoję, kairėje koplyčioje apdengti, nes rengiamas Kristaus karstas ir puošiamas eglaitėmis.

Eglaičių vaizdas išvedė mano mintis iš bažnyčios į gimtojo kaimo gatvę. Gražią pavasario dieną iš mūsų namų išnešė karstą ir padėjo į vežimą, papuoštą keturiomis eglaitėmis. Vyresnės seserys sakė, kad tėtis važiuoja į Žemaitkiemio kalneli. Ko jis važiuoja, nesupratau, tik atrodė labai gražu būti tarp tų eglaičių. Vaizdavausi ir motiną, išvežtą panašiai — su eglaitėmis. Tik ne į tą kalnelį, o į Kurklius — pas penkis anksčiau jos iškeliavusius vaikus. Ji išsiskubino prieš pat mano areštą, nepalaukusi kol pats ją palydėsiu...

Budrys bandė mano mintis nukreipti nuo mirties, bet nejučiomis vėl sugrąžino. Buvo sunku iš jos išsivaduoti.

Didįjį šeštadienį jis vėl atėjo į mano lovą. Savo pasakojimų apie namus nebetęsė, bet paprašė išklausyti jį išpažinties. Taip jau būdavę, kad tos dienos vakarą jis eidavęs į Marijampolę atlikti velykinės. Jis gyveno vis dar tuo pačiu ritmu, kuris jam buvo likęs iš laisvės dienų. Ir man buvo džiugu klausyti dabar ne mirštančiojo, bet norinčio gyventi ir tuo tvirtai tikinčio. Visoj ligšiolinėj nuotaikoj jis sudarė išimtį, kuri priminė normalių Velykų artėjimą.

VELYKINĖ IŠPAŽINTIS

Savo bendraguoliams lenkams Budrys pasigyrė šiandien galėjęs atlikti išpažinti. Šiems turėjo būti staigmena, nes nieks nežinojo, kad palatoje yra kunigas. Keletoje lovų pakilo galvos ir nepažįstamos akys ėmė smeigtis į mane. Žinia, matyt, nubangavo per visas lovas ligi mano kaimyno ligonio, kuris mane prakalbino ir pasisakė turįs Lenkijoje brolį, taip pat kunigą.

Vakarop palatos kapas, vadinamas Franeku, demonstratyviai puošėsi ir sakėsi eisiąs į kapų balių, prie stiklelio praleisti šventosios nakties. Jis buvo cinikas, dėl to niekas nesistebėjo jo apgailestavimu, kad tame baliuje trūksią moterų. Kad jie girtuokliaus, tuo niekas neabejojo, nes ligoninės vaistinėje buvo spirito: be to, senieji kapai turėjo ryšių su “užmiesčiu” ir gaudavo parsigabenti papildomų gėrimų. Franeko pasišalinimas buvo tuo geras, kad palatoje įsiviešpatavo ramybė ir tyla. Visi gulėjo savo lovose, bet niekas dar nemiegojo. Didžioji lempa buvo užgesinta. Degė tik signalinė mėlyna, kuri šviesdavo per visą naktį.

Vienas iš besveikstančių, kitiems ligonims patarnaujančių jaunų lenkų priėjo prie mano lovos ir tylomis paklausė, ar negalėtų atlikti išpažinties. Sutikau. Tada jis dar paklausė, ar to negalėtų padaryti kiti jo draugai.

Niekad neužmiršiu tos prieblandos, kurioje tie sunykę kaip šešėliai vyrai vienas po kito ėjo prie mano lovos. Pasilipę ant suolelio (mano lova buvo antrame aukšte), pasisvėrę ant naru briaunos, jie pro ašaras kalbėjo man savo gyvenimo paslaptis. Buvau pusiau gulintis, ranka atsirėmęs į pagalvį, kad mūsų “pokalbiai” nekristų kitiems perdaug į akis. Nejutau, kaip pats ėmiau su jais ašaroti. Sunkiai veikianti mano širdis turėjo pakelti jautrią mano tikėjimo brolių naštą. O tas užplūdęs tėvynės ir savų bažnyčių prisiminimas, tos, rodos, dabar matomos trigubos eilės vyrų kaip ąžuolų prie tavo klausyklos šventąją naktį! Visa tai švystelėjo kaip žaibas ir nusmelkė per širdį. Tačiau tame grauduly jaučiausi laimingas, galėdamas duotą man galią pritaikyti kaip tik šiose Dievo palaimos labiausiai reikalingose sąlygose.

Kai kurie ligonys dar vaitojo, kiti atviromis burnomis kvėpuodami knarkė, o mano penitentų eilė vis dar nesibaigė. Turbūt buvo po vidurnakčio, kai budėjęs patarnautojas, kurs pirmasis buvo prašęs išpažinties, atnešė riekelę duonos ir man padavė. Tai buvo ženklas, kad mano patarnavimas baigtas ir kad jis, iniciatorius, nori tuo būdu man padėkoti. Gražesnės padėkos jis negalėjo sugalvoti.

Perlaužiau riekelę ir grąžinau jam antrąją pusę. Nenorėjo priimti, sakėsi šiandien nesąs taip alkanas, bet nusileido.

Užmigau saldžiu pavargusio ir laimingojo miegu. Atrodė, kad sapnuoju angelų chorą, artėjantį į mūsų palatą. Norėjau išbusti, jį išgirsti, bet mano nuovargis, matyt, buvo didesnis už mano norą. Jutau, kaip tas dieviškas choras sodriais balsais ir smuikų tonais vis artėja į mus. Tik vienu metu pajutau staiga atsisėdęs lovoje ir matąs prieblandoje tą chorą. Tikrai tai nebuvo sapnas. Būrys kalinių lenkų, ukrainiečių ir čekų traukė velykinę giesmę, panašią į mūsų, su trikartiniu aleliuja. Jiems pritarė keletas smuikų. Dar prieš saulei patekant, kad administracija nepatirtų, jie pradėjo kelionę iš palatos į palatą ir šiuo metu atėjo pas mus. Mačiau, sukilo visi mūsų ligonys, atsisėdo lovose ir, nežinau, ką jie išgyveno šios staigmenos užklupti. Man buvo perdaug: nesulaikiau ašarų, susiliejančių su džiaugsmu ir kančia.

Choras išėjo ir vis tilo. Užmigau vėl, ir kai atsikėliau— Franekas parėjo į palatą visai girtas. Pripuolęs prie pirmos lovos, ėmė kolioti vieną ligonį, kad šis dar nekyla. Nepastebėjo, kad baramasis buvo miręs prisikėlimo naktį. Tada ėmė kolioti savo patarnautojus, kodėl jie neišrašo mirusiajam numerio ant krūtinės ir neišneša į lavoninę. Po to dribo į lovą ir užmigo. Taip naujai, šventai dienai vėl buvo užtikrinta ramybė.

Lenkai patarnautojai pusryčiams davė man dvigubą riekelę duonos, o manasis kaimynas, kurs sakėsi turįs brolį kunigą, pasiūlė mažą gabalėlį kiaušinio. Gavęs jį siuntinėlyje, jis nedrįso vienas pats suvalgyti. Dalį to kiaušinio gavo, be kitų, ir agronomas Budrys, išdavęs lenkams kunigo paslaptį.

Pastebėjau, kad Budrys po to dar labiau susidraugavo su jais. Jis mokėjo gerai jų kalbą, o be to pats jieškojo tos draugystės. Tai buvo svarbu, nes per juos galėjo ilgiau palikti ligoninėje ir būti geriau prižiūrimas. Beveik visi gydytojai buvo lenkai; taip pat sanitarai ir prižiūrėtojai. Jų prielankumas ar neprielankumas čionai reiškė išsigelbėjimą ar pražūtį.

Mano pažintis su lenkais buvo nauja ir nežymi, dėl to nelaukiau, kad jie man kuo galėtų padėti. Jaučiausi dar silpnas ir maniau savaime nieks manęs nejudins iš ligoninės. Trečią dieną po Velykų, balandžio 27 - tą, pirmąkart nebeturėjau karščio. Gydytojų komisija, kuri tikrino ligonius ir atleidinėjo pasveikusius, atleido ir mane. Nieko nepadėjo nei Starkus, norėjęs mane ilgiau užlaikyti, kad atsigaučiau. Jo balsas tada buvo bereikšmis.

VĖL PRIE DARBŲ

Pirmąkart gyvenime užsivilkau karišką švarkutį. Jis buvo su lietuviškų vyčių sagomis (matyt, mirusio lietuvio kario). Apsidžiaugiau, kad jis teko ne lenkui ar rusui, bet man. Be to, jis buvo šiltesnis nei kiti civiliniai skarmalai. Tą pačią dieną buvo atleistas iš ligoninės ir pulk. Narakas. Pamatęs mane kariškoj uniformoj, jis nustebo.

—    Pasimainykim, — siūlė.

—    Leisk ir man pabūti Lietuvos kariu, — juokavau.

Abu grįžom į tą patį 6 - tą bloką, pas poną Kozlowskį.

Dieną prasistumdėme dienos kambaryje, užsisiūdinome savo numerius ir politinio kalinio ženklus. Nakčiai lovų negavom, tat turėjom praleisti dienos kambaryje ant grindų, kartu su naujai atgabentais į šį bloką kaliniais. Mane ėmė krėsti šaltis. Virpėjau, dantimis kalenau, negalėjau užmigti. Glaudžiausi prie pulkininko, kad atšilčiau. Po vidunakčio pradėjau karščiuoti.

Rytą išėjau į darbus. Patekau vėl prie vandentiekio, pas tą patį kapą Janickį. Statybos darbui reikėjo smėlio, ir mane pristatė jo vežti vagonėliais. Su keletą kitų mūsiškių važinėjome jo paimti iš krūvų, esančių palei plentą apie kilometrą atstu nuo statybos vietos.

Bėgiai buvo išvesti šalia kelio, ties kuriuo stovėjo komendanto rezidencinė vila. Kaliniui nevalia žvalgytis, bet mes dabar galėjome. Ties ta vieta buvo įkalnė. Stumdamiesi į ją, savaime sulėtindavom žingsnius ir turėjom laiko vogčiomis ją matyti. Hoppės vila buvo nedidelė, bet puošni — su verandomis, su erdviu sodeliu, su baltai žaliai dažytais dailiais suoleliais. Ten mums vaidenosi laisvė — taip netoli, čia pat, ir vis dėlto taip nepasiekiama! Sodelis puošėsi atbundančiu žalumu. Keletas kalinių ten triūsė — valė takus, grėbė žolę.

— Laimingi tie draugai, — pasakė Butkus. — Sako, ponia Hoppe išneša jiems duonos. Ji nėra iš tų blogų vokiečių, kurie kalinius laiko gyvuliais.

Tie žodžiai savotiškai kuteno gomurį ir vertė dar labiau žvalgytis į vilos pusę.

Grįžtant su pilnu vagonėliu, netoli statybos, reikėjo susitikti su Lipniūnu. Jis laikė rankose mažą šluotelę, valė smėliu užneštus mūsų bėgius. Janickis jo pasigailėjo ir pavedė šį lengviausią darbą. Pastebėjęs vagonėlį, jis traukėsi į šalį. Mumis nesidomėjo, nepastebėjo net, kad aš vėl grįžau į darbą. Buvo baugu žiūrėti, kas per dešimt dienų buvo iš jo belikę. Atrodė sudžiūvęs, kaip vaiduoklis, vos vilko kojas. Bandžiau jį prakalbinti. Jis pasižiūrėjo, stengėsi šypsotis, bet tai jam kažkaip nevyko.

Pietų pertraukos metu Rapolas Mackonis palingavo man galvą ir sako:

—    Su Alfonsu blogai. Matei, kaip jis atrodo.

Mane stebino, kad tai pasakė ne kas kitas, o Rapolas.

Gal dėl to, kad jis dar pajėgė matyti ir jausti: buvo gal mažiausiai iš visų suvargęs. Išmoko vyras “dirbti akimis”, susibičiuliavo su Janickiu ir kitais lenkais, ir tai jam, matyt, kiek padėjo.

Iš tolo mačiau Mečį Kriaučiūną, tada dirbusį daržuose. Jis nebeturėjo tų krauju trykštančių veidų, buvo sukumpęs, į pečius įlindęs kaip senis, nors buvo jam tik 33 metai. Jam ir kitiems ten daržuose buvo labai sunku. Kapas lenkas Guzowskis buvęs geras, bet darbas — nešioti žemes, vandenį, trąšas — reikalavęs daug jėgų.

Po pietų vėl turėjau stumti vagonėlius. Su kiekvienu žygiu darėsi vis sunkiau kojose ir krūtinėje. Atmoviau kelnes, pasitikrinau — kojos vėl virsta basliais. Tinstu iš naujo! Buvo nemalonu, nes ir širdis pernelig ėmė virpėti. Draugai pastebėjo, kad nebepavelku kojų. Paėmė nuo vagonėlių ir pristatė mane tariamai prie statybos darbų. Ten, aplinkui statomą naują stovyklą, buvo išaugę sargybų bokštai, bet juose dar niekas nėjo sargybų. Dabar ten buvo sudėti atliekami mūsų kastuvai.

—    Eik ten ir sėdėk!— pasakė Dr. Kučas. —O kad neužkluptų, mes duosim ženklą. Išgirdęs švilptelėjimą, išeik su kastuvais ir nešk mums.

Ten besėdėdamas sulaukiau pilno sutinimo, koks buvo prieš dešimt dienų. Bet, ačiū Dievui, sulaukiau ir vakaro. Draugai, paėmę už rankų, padėjo pareiti į stovyklą. Iki patikrinimo prasėdėjau ant žemės ir, laimė, už tai manęs niekas nemušė.

Tai buvo balandžio 28 - tosios vakarą.

Galvojau, išvengęs kartą mirtininkų barako, dabar neabejotinai turėsiu jį praeiti, atseit, praeiti ir pro krematoriumo kaminą. Bet kaip tik tą vakarą įvyko kažkas nelaukta.

NEBEGRĮŽK  Į LIGONINĘ!

Dar prieš patikrinimą atskubėjo į mūsų tarpą iš ligoninės Dr. Starkus. Jam buvo įsakyta prisijungti prie mūsų, ko šiaip jau niekad nebūdavo. Tai turėjo kažką reikšti, bet ką — niekas nežinojo. Staigus Starkaus iššaukimas, vis dėlto neliko nepastebėtas lenkų. (Jie vis laukė mus sušaudant!). Gyd. Juliuszas Węgžinowiczius, palydėjo Starkų ligi ligoninės durų, paspaudė ranką ir pabrėždamas žodžius pasakė:

—    Dowidzenia, kolego!

Patikrinimas praėjo kaip ir visuomet. Šį kartą net ilgai neužtruko. Tik mus nustebino skardus Chemnitzo šūktelėjimas:

—    Alle Litauer weg (visi lietuviai į šalį)!

Išsiskyrėme iš 6 - to bloko eilių kokie 25 žmonės.

Tiek mūsų tebuvo likę iš 46 — “sveikų” ir nemirusių.

Chemnitzas valandėlę stovėjo tylėdamas. Rankose laikė kažkokį raštą. Pagaliau lyg sau po nosim pasakė:

—    Nuo ryt dienos jūs dirbsit biuruose!

Nesupratom, ar jis rimtai kalba ar tyčiojasi. Tonas

tačiau nebuvo grubus nei pašaipus.

Jis ėmė skaityti raštą:

—    Reikia dviejų į postamt (paštą), dviejų į effektenkammer (rūbų kamerą), vieno į eigentumsverwaltung (nuosavybės skyrių), keturių į entlausungskammer (nuutėlinimo kamerą)...

Pakėlęs akis nuo rašto, Chemnitzas dar pridėjo:

— Visi kiti, kurie jau dirba daržuose, pasilieka vietoj.

Chemnitzui pasitraukus, prie mūsų atsirado minėtų skyrių ir kamerų viršininkai — puskarininkiai. Jie pradėjo mus rinktis. Į nuosavybės skyrių puskarininkis Haplcė pasirinko Juozą Naraką, o į rūbų kamerą — mudu su Mackoniu. Nuutėlinimo kameros viršininkas pasiėmė Vladą Butkų, Antaną Januševičių, Julių Šiurną ir Joną Šerną. Į statybos biurą pateko Vladas Jurgutis, Kazys Kuprėnas ir Jonas Noreika, į paštą — Alfonsas Lipniūnas ir Jonas Rimašaukas, į kantiną — Jonas Katinauskas ir Vytautas Stanevičius, į raportų skyrių — Balys Sruoga, į darbo priemonių skyrių — Antanas Kučas, į aprangos — Mikas Pečeliūnas. Prie daržų paliko Mečys Kriaučiūnas, Mykolas Mačiokas, Petras Masiulis, Juozas Malinauskas, Vytautas Valiukevičius ir dar vienas kitas.

Buvo duotas parėdymas mus naujai perrengti. Dar tą patį vakarą turėjau nusivilkti savo karišką lietuvišką uniformą. Gavome naujintelaites civilines eilutes, po gerą megztinį ir pirmąkart vietoj klumpių gerus batus. Daugelis galėjo išsimaudyti po šilto vandens purkšlėmis ir pirmąkart apsirengti švariais skalbiniais; senieji nuo prakaito ir nešvaros ne vienam jau buvo visai suplyšę.

Prie krūtinės turėjo palikti tie patys kalinio ženklai ir numeriai. Ant nugaros ir ant kelnių turėjo likti tas pats raudonas kryžius. Vis dėlto savijauta daugeliui pasidarė kita. Manoji asmeninė — nuo to, deja, nepagerėjo. Laukiau, ką patars Starkus. Kai tą pati vakarą jį paklausiau, ar būtų dar vilčių patekti į ligoninę, jis pasakė:

— Geriau nebegrįžk! Išrašę, vėl tave pasiųs į lauko darbus, kurių tikrai neišlaikysi. Geriau lik rūbų kameroj. Prasimesk kasdien keletai minučių išeiti ir atsirask pas mane. Tavo edemą aš sutvarkysiu ambulatoriškai.

Dantis sukandus ir paskutines jėgas sutelkus reikėjo laukti naujo ryto ir naujo darbo. Mažai domėjausi draugų komentarais, kurie buvo labai svaigūs. Karštesnieji pynė iliuzijas, kad tai reiškia vokiečių politikos posūkį Lietuvoje. Kai kas aiškinosi, kad netrukus mus turėtų visai paleisti. Laiškų niekas dar nebuvom gavę ir jokio ryšio su kraštu neturėjom. Vėliau (balandžio 18 d.) atgabenta žurnalistų, redaktorių, spaustuvininkų grupė taip pat nieko gero iš krašto nebuvo atvežusi. Vis dėlto tikėtis kažko geresnio nesiliauta. Ir mirštantysis juk galvoja pasveikti. O mes vis dar buvom mirštantieji. Didžiausias pavojus dar nebuvo praėjęs, priešingai — jis prasidėjo su epidemija.

EPIDEMIJOS AUKOS

IŠBADEJUSIAM ŽMOGUI nedaug reikėjo susirgti. Išgėrė vandens iš užteršto čiaupo, suvalgė purvinų lupynų, padaugino duonos iš gauto siuntinėlio — ir serga. Atrodė normalu, kad kalinius vargina vidurių negalės. Tuo niekas perdaug ir nesirūpino. Gydėsi žmonės patys, kaip kas išmanė. Matydavai vienus graibstant kavos tirščius, kitus traukiant iš krosnelės anglis, trečius deginant duonos riekelę, ir visa tai valgant. Kas visai nusilpdavo ir paeiti nebegalėdavo, buvo siunčiamas į kripelių bloką.

Balandžio mėnesi šių ligonių skaičius pernelig jau pradėjo didėti. Tą dieną, kai man reikėjo eiti į ligoninę, į kiemą buvo suvaryta koks šimtas žmonių. Dauguma jų pasirodė viduriuoją. Vienus Heidlis pasiuntė į kripelių bloką, kitus į ligoninę. Turbūt jis dar nesuvokė, kad tai nėra paprastas viduriavimas, o baisioji kraujaligė, cholerine vidurių epidemija.

Ši epidemija anksčiausia prasidėjo, vėliausia baigėsi. Ji pareikalavo daugiausiai aukų. Tik balandžio — birželio mėnesiais mirė 43% kalinių (iš 3300 — 3400 bendro skaičiaus); jų tarpe vienas trečdalis nuo viduriavimo. Su juo kovoti vis nerasta tinkamų priemonių. Galutinai jis buvo sustabdytas tik gruodžio mėnesi.

Šios epidemijos įkandin sekė nauja — dėmėtoji šiltinė. Ją sukėlė nešvara. Prausykla su purkšlėmis ir šiltu vandeniu buvo tik naujiems kaliniams praustis. Senesnieji, išskyrus prominentus, mėnesiais negalėdavo čionai patekti. Nuutėlinimo kamera degindavo atėjusiųjų rūbus, o senieji savo skalbinius dėvėdavo tol, kol suplyšdavo ant nugaros. Nieks jų nekeitė ir nedezinfekavo. Lovose buvo tie patys pridvokę, prišutę, beveik niekad nevėdinami čiužiniai ir antklodės. Ne tik nešvara, bet ir žmonių kamšatis labai lengvino veistis tokiems padarams, kaip utėlės. Lovose kaliniai gulėjo po du ir tris, valgomajame susikimšę stumdėsi, rikiuotėse stovėjo šalia vienas kito susispaudę. Utėlių perėjimas iš vieno “inkubatoriaus” į kitą buvo pats lengviausias.

UTELĖS

Kiekvieno bloko valgomajame buvo iškabintas įrašas: “Viena utėlė — mirtis!” Tačiau atsirasti tai vienai nebuvo sunku. O kai jau buvo viena, iš jos greit išaugo visa kirbelynė. Balandžio mėnesį jos buvo jau užplūdusios visus barakus. Kovoti su jomis buvo bergždžia, ypač pačiam kaliniui. Viena, kaliniai neturėjo priemonių, o antra, pats jų psichologinis būvis netiko šiai kovai. Sakoma, kai žmogų užpuola vargas, kai jo jėgos išsenka — tada šie padarai dar labiau jį apsėda.

Kaliniai ne kovojo, tik gynėsi, — kiekvienas savaip; gynėsi dėl to, kad nebepakentė kandžiojimų. Kad ir atbukusiam žmogaus jautrumui tos kančios buvo perdaug. Jis gynėsi reaktvviniu būdu, bent tam laikui norėdamas sumažinti šį persekiojimą. Prisimenu, kai pareidavome pietų, lįsdavome kur į užuovėją prie barako ir vykdydavome “egzekuciją”. Tai buvo nepakeičiama pietų meto programa. Nagai įvargdavo spaudžiant tuos padarus ant akmenėlių. Vienas rusas padarė išradimą ir užmušinėjo tuo pačiu šaukštu, kuriuo ką tik buvo valgęs sriubą. Mums buvo linksma ir koktu žiūrėti į jo darbą. Jis sakėsi šaukštu galįs iš karto po keletą tų piktų padarų nudobti.

Pradžioj kai kas turėjo ir matematinio “malonumo”, kiek gi šį kartą įvykdys “mirties sprendimų”. Vienas pasigyrė pagerinęs rekordą iki 120. Kitas apgailestavo, kad jo skaičiai kasdien kyla, tačiau šį kartą tepavykę sulikviduoti tik 83 kraugeres.

Toj kovoj labai aktyviai reiškėsi ir mūsų didieji akademikai — profesoriai Vladas Jurgutis ir Balys Sruoga. Galima suprasti, kokia kančia buvo jautriam ir išdidžiam literatui Sruogai išsirengti prieš publiką, užsidėti akinius ir jieškoti priešo. Žmogus visą gyvenimą kūręs poeziją, rašęs klasines dramas, vadovavęs teatro seminarui ir dėstęs rusų literatūrą universitete, dabar su baisiu pasišlykštėjimu rinko šiuos padarus, ir ne rankomis, bet klumpe juos naikino. Matydavau, kaip jis po pietų jieško nuošaliausio kampo, kad tik toliau nuo svetimų akių atliktų šį veiksmą. Tačiau tūkstančių masėje tokį kampą surasti nebuvo lengva.

Profesorius Jurgutis mažiau varžėsi. Realios ekonomikos atstovas, matyt tą “kovą už būvį” laikė natūraliu dalyku. Buvusiam Lietuvos Banko direktoriui skaičiuoti taip pat nesudarė didelio sunkumo. Tik abejoju, ar jis tai darė; buvo perdaug rimtas žmogus, kad jieškotų sporto šitame užsiėmime. Čia jį pakeitė jaunesni.

Neįmanoma pavaizduoti kančios, kokią sudaro šitas masėmis užplūdęs žmogų priešas. Jei ilgai ji būtų tvėrusi, tikriausia, ne vienas kalinys būtų išėjęs iš proto.

Prisimenu, prieš areštą man pasakojo vienas rytų fronto karys, kad aną šaltąją žiemą utėlės padarė psichiniais invalidais ketvirtadalį vokiečių kareivių. Masės utėlių persekiojusios karius dieną ir naktį. Einantieji sargybas turėdavę išplėšti apatines kelnes ir jas išmesti lauk, kad sumažinus sau kančią. Ištisas naktis nebuvę galima akių sudėti dėl to nerviško jausmo, kaip tave kandžioja išalkę padarai. Taip nemigo naktys ir nuolatinis persekiojimas dienomis per keletą mėnesių išvesdavęs iš pusiausvyros stipriausius vyrus. Didelė dalis karių ilgainiui pasidariusi netinkama frontui — juos tekę siųsti į nervų klinikas gydyti.

Šitas pasakojimas buvo vaizdingas ir su daugeliu aplinkybių susietas. Jį dažnai prisimindavau dabar, kai teko vesti kovą su tuo pačiu priešu kacete. Nevienas kalinys nebeapsikęsdamas, darbo metu atėjęs į išvietę, taip pat išplėšdavo kai kurias apatinių kelnių vietas ir sumesdavo jas į duobę. Bent keletui valandų norėjo atgauti ramybę.

DEZINFEKCIJA

Balandžio mėnesio pabaigoje utėlė pradėjo kerštingąjį savo darbą. Prasidėjo susirgimai dėmėtąja šiltine. Iš kiekvieno bloko kasdien buvo siunčiami į ligoninę iš pradžių po keletą, paskui po kelioliką žmonių. Per visus blokus kasdien susidarė tų ligonių po kelias dešimtis. Ligoninė sunkiai galėjo juos sutalpinti, ir ji buvo plečiama aplinkinių blokų sąskaita. Vadinas, pasiruošta priimti kandidatus mirčiai, tačiau vis dar negalvota apie tuos, kurie lieka blokuose, kad juos apsaugojus nuo susirgimo. Ir kam? Epidemija galėjo sunaikinti žmones daug paprasčiau ir greičiau, negu buvo numatyta sistemoje.

Vokiškasis savisaugos instinktas atbudo tik tuomet, kai susirgo keletas esesmanų, einančių pareigas stovykloje: kai užsikrėtė vienas kitas civilinių tarnautojų, ateinančių į kacetą iš aplinkinių kaimų. Epidemija galėjo persimesti į plačią apylinkę ir pareikalauti pačių vokiečių gyvybių. Savųjų mirtis, aišku, perbrangi, o be to šiai ligai vokiečiai mažiau atsparūs — ne taip, kaip rusai ar kiti “mažiau” civilizuotieji.

Pradėta neišleisti kalinių į darbovietes, kur jie galėjo susidurti su civiliniais gyventojas. Kalinių paleidimas iš kaceto, kuris būdavo trečiadieniais, buvo visai sulaikytas. Jis lietė nedidelį žmonių skaičių, nes išleisdavo tik administraciniu būdu gestapo nuteistuosius, atlikusius trumpalaikes baudas.

Pradėta ruoštis ir stovyklos dezinfekcijai. Naujoji stovykla, kurioje turėjo tilpti apie 25.000 naujų kalinių, buvo baigiama įrengti. Paskubinta parengti keletas barakų, kad galėtų priglausti senosios stovyklos gyventojus. Gegužės mėnesio pradžioje prasidėjo perkraustymas. Atskiri blokai turėjo pereiti prausyklą, gauti naujus rūbus, naują patalynę ir išeiti į naują vietą. Minėti barakai buvo aklinai uždaryti, visi plyšiai užklijuoti, o viduje ant grindų papiltas žalsvas kristalas, kuris garuodamas pripildė patalpas nuodijančiomis dujomis. Dvi paras garuodamos turėjo sunaikinti patalpose bet kokią gyvybę.

Į išnuodytas senąsias patalpas vėl buvo grąžinami gyventojai. Pirmiausiai grižo specialistai, dirbą įvairiose įstaigose, biuruose ir dirbtuvėse, nes jie buvo labiau reikalingi. Po to — visi kiti kaliniai iš eilės pagal gyvenamus blokus. Grįžtančius dar kartą maudė, asmeniškai kiekvieną dezinfekavo ypatingais skysčiais, perrengė naujais skalbiniais ir viršutiniais rūbais. Seniau gautus drabužius kaliniai turėjo palikti naujoj stovykloj. Užsimetę apsiaustus ateidavo iki senosios stovyklos vartų. Čia ir juos numesdavo ir nuogi bėgdavo į prausyklą. Vėl buvo išduoti nauji rūbai, ir šį kartą kaliniai gavo į rankas muilo gabalėlį ir rankšluosti. Visiems buvo įsakyta griežčiausiai žiūrėti švaros. Kas ras pas save utėlę ir apie tai praneš bloko vyresniajam, gaus duonos priedą. Priešingai, pas ką ją atras vyresnieji, tam teks gulti ant plakimo ožio.

Visa ši dviguba ceremonija — išsikraustymas ir parsikraustymas — sutrikdė porai savaičių visą kaceto tvarką ir normalų darbą. Draugai, kurie ligi šiol dirbo kartu, pasimetė ir mažai bežinojo apie kits kito likimą. Nutrūko visi ryšiai kuriam laikui su tais, kurie buvo ligoninėje, nes ši liko senoje vietoje. Ligoninė visai nepriėmė naujai susirgusiųjų. Ligonius ir kripelius naujoj stovykloj talpino į specialų bloką, pavadintą III - čiuoju. ŠĮ bloką pašaliniams lankyti buvo uždrausta; net gydytojai iš ligoninės negalėjo čia ateiti. Šio bloko kaliniai buvo grąžinti į senąją stovyklą tik po to, kai visi kiti jau buvo grįžę. Miniu šį bloką dėl to, kad su jo izoliacija surišta paslaptinga vieno mūsiškio mirtis.

KATINAUSKO INFORMACIJOS

Į naują stovyklą kiek anksčiau už kitus buvom perkelti mudu su Mackoniu. Porą naktų miegojome naujoj rūbų kameroj, o dienas praleidome tvarkydami perkeltus rūbus. Gegužės 6 - tą, kai visi blokai čionai atsikėlė, mes eidavome nakvoti pas saviškius, tačiau ir toliau dirbome kameroje. Per pietus, suvalgę savo sriubą, skubėdavome atgal ir su draugais mažai susitikdavome. Vakare grįždavome vėlai, kai beveik visi miegojo, todėl mažai tegalėjome patirti, kas tomis dienomis vyko senoje ir naujoje stovykloje.

Vienintelis mūsų informacijos šaltinis buvo Jonas Katinauskas. Jis dirbo kaceto kantinoje — krautuvėje, kaip naujasis jos vedėjas, o šios viena dalis buvo likusi senojoj stovykloj, kita perkelta į naujas patalpas. Mūsų Jonukas, kaip mes jį dėl mažo ūgio vadinome, nuolat vaikščiodavo tarp vienos ir antros vietovės, susitikdavo su įvairiais žmonėmis. Būdamas linksmas ir kalbus, jis greit surasdavo pažinčių ir tuo būdu surinkdavo įvairių tikrų ir netikrų žinių. Lenkiškai ir rusiškai kalbėjo jis neblogai, todėl jo pažintys greit plėtėsi. Vokiškai jam buvo sunku kalbėt, tačiau su keletu šios kalbos žodžių jis galėjo verstis geriau, nei tie, kurie ją puikiai mokėjo. Ne be reikalo mes jį vadinome artistu, nors šia karjera, kaip operetės dainininkas, jis trumpai tesidžiaugė. Jis buvo kaip tik labai gerai vykęs artistas mūsų sąlygose — ko stigo pasakyti žodžiais, jis mokėjo išreikšti gestais.

Jeigu reiktų pavaizduoti išorinę jo povyzą, užtektų paimti mūsų filosofijos profesoriaus ir politiko Leono Bistro fotografiją. Iš veido juodu sunkiai galėtum atskirti, ypač kai Jonukas būdavo rimtas ar piktas, nors šitokį mes retai jjįmatydavome. Savo temperamentu jis galėjo būt panašus į mūsų Tumą - Vaižgantą, tik gal dar keletu laipsnių pagyvintą. Jonukas buvo iš tų retų žmonių, kurie ir tragiškiausius mūsų gyvenimo momentus mokėjo linksmai sutikti. Nebuvo jis komikas, kurs juokiasi pro ašaras. Ne! Jo charakteris — tyro sangviniko, nieko giliai neužgriebiančio. Gal ir filmos pasaulis, kuriam jis dirbo kaip “Dainos” kino direktorius Kaune, įspaudė jame tą praeinančių ir neužkliūvančių įspūdžių žymę. Politikas ir kalinys jis pasidarė atsitiktinai: pasirašė po vienu Lietuvos Aktyvistų memorandumu prieš okupantus, ir už tai buvo areštuotas. Gyventi jam, net mūsų sąlygose, reiškė daug negalvoti — tik kalbėti ir juoktis. Operetinis žmogus!—vadindavome jį balsiai. Šarka pleputė!—juokdavomės tylomis. Tačiau širdyje buvome jam dėkingi už jo giedrumą ir linksmumą, kurio jam niekada nestigo. Po devynių mėnesių jam pagerbti buvom sukūrę, sekdami jo kalbos stilium, šį jo paties apibudinimą:

Aš Jonelis iš Kantinos,
Man metelių trys devyni,
Lenkias man visi po plynių!

Kilęs kaimiškoj padangėj —
Pagyvent gerai nevengiu,
Figaro keliais vis žengiu.

Turiu praeitį aš “čystą”,
Savo žodyje neklystu —
Greit užsidegu, greit pykstu.

Turiu būrį draugų didį,
Jų ne vienas man pavydi,
Mūsų žingsnius juokas lydi.

Dainavau aš operetėj,
Į Bendroves mane kvietė,
Kino žvaigždžių vargau “sviete”.

Keliavau aš po Paryžių,
Gėriau vyną, valgiau ryžius,
Tik ženatvei nesiryžau.

Aš kovojau aktivistu,
Dėjau parašą ant visto,
Už tai Stutthofan atklystu.

Bet ir čia asai neprastas —
Pirklio talentas man bręsta,
Na, ir meilė dar negęsta.

Aš Direktor Stutthof - Totus,
Linksmas, gerbiamas ir sotus,
Nors draugų dažnai vis tvotas.

Karaliauju aš Kantinoj,
Greit bus mėnesiai devyni,
Ir čia klojas man, po plynių.

Be manęs kas būt iš jūsų,
Kuo pateptumėte ūsus,
Kaip apeitumėte prūsus!

Na, padumai, iš figūros,
Kas jums ateitį būt būręs,
Keitęs nuotaikas, kaip būręs...

Kasdien Katinauskas atnešdavo naujų žinių ir stengėsi jas rūpestingai perduoti. Pietų metu apeidavo beveik visus mūsiškius, o kam nebuvo spėjęs papasakoti per pietus, tiems rasdavo progos vakare ar iš ryto. Iš naujų jo žinių buvo ir ta, kad susirgo dėmėtąja šiltine du nauji draugai — Pilypas Narutis ir Vladas Darginavičius, abu studentai.

Mane kiek jautriau palietė pirmojo liga. Su Naručiu gulėjome vienoje lovoje ilgoką laiką, vadinas abu maitinom tas pačias utėles. Jei jos įliejo į jo kraują šiltinės nuodų, neišvengiamai tai bus padariusios ir man. Kai Katinauskas pasakojo toliau, skųsdamasis lenku, kantines kolega, kuris ankčiau buvo vyriausias, o dabar jo pavaduotojas, ir kai jis juokėsi, kaip šis organizuoja savo labui kantinos turtą, — man galvoje dar sukosi nejaukios mintys, kad ir aš galįs greitai susirgti. Tačiau ilgai galvoti mūsų smegenys jau nebuvo pajėgios. Pagaliau argi ne vis tiek, kas ir kaip bus!

—    Beje, ir mano Vytautas, tože figūra, jau serga, — skundėsi Jonukas. — Kantinoje jau nebegali man padėti!

Katinauskas baiminosi, kad Vytauto Stanevičiaus liga galinti susilpninti mūsų pozicijas, nes į jo vietą tikriausiai įsodins lenką ar vokietį.

Teko matyt paskui ir patį Vytautą. Jis atrodė visai ligos palaužtas, tik dėl savo nepaprasto atsparumo dar laikėsi ant kojų — bent pietų metu pats dar ateidavo pasiimti sriubos.

—    Palaukit, aha, turbūt girdėjot, — kalbėjo toliau Jonukas, — ligoninėje mirė Bronius.

—    Koks Bronius? — kažkas paklausė.

—    Mūsų Grigas!

—    Tikra žinia?

— Netikrų žinių aš jums nepasakoju! Ką jūs, — pyktelėjo.

Katinauskas dar kažką kalbėjo, bet mano mintys sustojo ties šia nauja auka.

BRONIAUS GRIGO MIRTIS

Dar prieš dezinfekciją žinojau, kad Bronius yra sunkiausias Starkaus ligonis. Viduriavimu jis susirgo balandžio mėnesio pabaigoje. Starkus jam negailėjo įvairių švirkštų, tačiau sustabdyti ligos nepavyko. Per 10 dienų organizmas šio vyro, turinčio 40 metų, visai išseko. Blogiausia, anot Starkaus, kad ligonis pats nebekovojąs už savo egzistenciją, nebetekęs vilties pagyti. Tokiu atveju ir gydytojui esą sunkiausia pagelbėti.

Starkus nemėgo reikšti greitų abejonių, todėl atrodė, kad Grigo mirtis tikrai neišvengiama.

— Būtų gera, kad pats pas jį užeitum, — tarė jis man tada. Galvojo, kad tai būtų galima padaryti, atėjus man pas jį švirkšto. Jis žadėjo mane aprengti baltu chalatu, kaip sanitarą, ir įvesti pas Grigą į infekcinį skyrių. Starkus šitai dėstydamas nepasakė kuriam reikalui, bet aš supratau, — paruošti jį mirčiai. O gal jis galvojo, kad kunigo patarnavimas įkvėps ligoniui naujų dvasinių jėgų ir vilties gyventi.

Starkaus planas, deja, nebegalėjo būti įvykdytas dėl užklupusios dezinfekcijos. Buvau tikras, kad dabar Katinauskas pasakė tiesą. Vėliau sužinojom, kad Bronius mirė gegužės 2 d. rytą — Atvelykio sekmadienį.

Broniaus Grigo vaizdas man neišliko ryškesnis. Dirbome su juo keletą dienų prie statybos ir plytų. Išsikalbėti neteko, o iš anksčiau su juo nebuvau pažįstamas. Žinojau, kad jį areštavo kaip Vilniaus miesto viceburmistrą. Jis buvo karys — teisininkas, perėjęs dirbti į administraciją (teisę buvo baigęs dar Kaune). Darė jis protingo, taktingo, bet neveržlaus žmogaus įspūdį. Tokie, kaip jis, nelinksta greit į opoziciją ar pasipriešinimą. Ir vis dėlto, matyt, jis vedė kitą Vilniaus miesto politiką — ne tą, kokios vokiečiai norėjo.

Žinojau, kad Vilniuje paliko jo žmona ir dukrelė. Kas jo žmonelė, taip pat man nebuvo žinoma. Tik po trijų metų, kai Vakarų Vokietijoje pasidariau buv. politinių kalinių pirmininkas, į mane kreipėsi Jadvyga Grigienė, prašydama pažymėjimo, kad jos vyras tikrai žuvo kacete. Šiuo faktu nenorinčios tikėti UNRRA įstaigos ir iš viso atsisakančios teikti jai globą. Ji pati tada sirgo, dėl to padėtis atrodė tragiška. Pasiunčiau jai raštą, patvirtintą visais antspaudais; rašto tonas gal prasilenkė su įprastu formalumu: UNRRA elgesys buvo kvalifikuojamas daugiau negu pasityčiojimas iš moters; bet kokia globa jai buvo teiktina pirmoj eilėj.

Po poros mėnesių ją sutikau Scheinfelde, jau priimtą į UNRRA stovyklą. Tada ji atrodė sveika ir dvasiškai pajėgi. Tas trumpas susitikimas sukūrė jos vaizdą, priešingą jos vyrui Broniui. Ji buvo temperamentinga, drąsi ir veržli, linkusi kovoti už savo teises ir apskritai dėtis į darbą bendram tautiečių gėriui. Malonu buvo patirti, kad ji buv. mūsų diplomato ministerio Voldemaro Čarneckio sesuo. Čarneckį teko dar prieš karą pažinti Romoje, kai jis ten buvo pasiuntiniu prie Kvirinalo, ir vieną vasarą, atostogų metu, susitikti gražiuosiuose mūsų Dubingiuose. Grigienė šiuo metu neturėjo ne tik vyro, bet ir brolio Voldemaro, nes šį su šeima bolševikai 1941 metais išvežė į Sibirą.

KAZIO BAUBOS IŠGĄSTIS

Dezinfekcijos meto tvarka buvo neapskaičiuojama. Nežinojai, kas tau ką įsakys. Taip vieną vakarą po patikrinimo, kažkoks puskarininkis įsakė visiems lietuviams išeiti iš eilių. Surikiavęs jis vedė mus vartų linkui ir pats pirmas išdidžiai žygiavo. Iki tų vartų galėjo būti koks 150 metrų.

Nežinojom koks reikalas, dėl to buvom ramūs. Tik vienas Kazys Bauba jaudinosi: išbalo, griebė kun. Lipniūnui už rankos ir, kaip vėliau sužinojom, paprašė duoti išrišimą jam ir draugams. Jis atrodė netekęs pusiausvyros, lyg laukdamas korimo ar sušaudymo.

Iš tikro jis to laukė. Pirmasis iš mūsų patekęs į biuro tarnybą, jis sumezgė pažintis su politinio skyriaus tarnautojais kaliniais lenkais. Šie buvo jam bičiuliški ir pasakydavo tokių žinių, kurios kacete viešai neskelbiamos. Taip vieną dieną kaip didelę paslaptį, jie pasakė jam, kad kaceto administracija padariusi pasirengimus sušaudyti tą lietuvių grupę, kuri buvo atgabenta į Stutthofą kovo 25-26 dd.

Bauba buvo atgabentas į Stutthofą su kauniškių grupe ir nieko nežinojo apie panašų įspėjimą, padarytą vilniškių grupei, esančiai dar Tilžės kalėjime. Kai jis dabar šią paslaptį pasakė kun. Lipniūnui, šis priminė jam tai, ką Tilžės kalėjimo viršininkas buvo sakęs prof. V. Jurgučiui. Baubos žinia buvo gauta iš kitų šaltinių. Lenkai negalėjo išsigalvoti ir, atrodė, neturėjo intereso. Greičiausiai vokiečiai norėjo mus sušaudyti ir dabar, pasinaudodami kaceto dezinfekcija, galėjo mažiausiai pastebimu būdu tai įvykdyti.

Padėtis atrodė labai rimta. Bauba su Lipniūnu nutarė ją aptarti dar su dviem draugais — prof. Jurgučiu ir Dr. Kuču. Jurgutis šios žinios buvo priblokštas, nes ji jam buvo pirmosios pakartojimas. Jis, kaip ir Bauba, galvojo, kad apie tai reikia įspėti visus draugus. Kiti du buvo tam priešingi. Jei turi ateiti staigi mirtis, geriau, kad žmonės nesijaudins iš anksto — galvojo. O gal, kaip ir Tilžės įspėjimas, liks neįvykęs.

Bauba buvo neapraminamas. Galvojo bėgti iš kaceto ir šią mintį svarstė su gerai pažįstamu lenku Konaszewskiu. Mirties sakėsi nebijąs, tačiau jaudinosi dėl savo vaikų ir žmonos. Jo vaikai buvo dar labai maži: Dalytė 4 metų, o Vitalijus gal kokių 8 mėnesių. Man teko šį vaiką krikštyti ir po to keletą kartų lankytis į Baubų namus. Mačiau, kaip Kazio rūpestis vaikais reiškėsi nebe tėviškai, bet stačiai motiniškai. Tai suprasti galėjo tie, kurie žinojo Baubų šeimos tragediją. Jo motina mirė anksti, pakirsta džiovos; jaunametę seserį, rodos, ištiko motinos likimas; jaunesni brolį Jurgi, teologijos studentą, palaužė sclerosis multiplex: tėvas mirė, gavęs nervų priepuolį. Liko gyvi ir sveiki tik jis ir brolis; šis turėjo didelių nesėkmių gyvenime, kurios labai slėgė Kazį. Išlikęs nepalaužtas, jis sielojosi bent savo vaikus taip paruošti gyvenimui, kad jų neištiktų jo tėvų ir brolių dalia. Atsimenu, jis ne kartą rašė man į Berlyną, prašydamas specialių vaistų Dalytei. Kaune stingant maisto, jis dviračiu važinėjo į kaimus parvežti jai pieno. Kas visu tuo, be jo, galėjo pasirūpinti dabar? Žmona buvo silpnos sveikatos ir mokytojavo V - toje Kauno gimnazijoje. Važinėti į kaimus ji negalėjo. Ir jis vaizdavosi, kaip be jo vaikai silpsta ir skursta. Štai kodėl jis negalėjo prileisti minties, kad turės beprasmiškai žūti. Žūti po to, kada buvo švystelėjusios gražios viltys išlikti ir sulaukti laisvės. Jis buvo tarnautojas, turėjo draugų, kurie būtų beveliję patys mirti, kad jį išgelbėtų. Čekų rašytojas Jan Tymlis pats pasitraukė iš unterkunftsverwaltungo, kad užleistų savo vietą — geresnę ir saugesnę — jam. Tymlis išėjo prie fizinių darbų, kur kapas jam išspyrė dantis, ir šį naują kryžiaus kelią jis ėjo dainuodamas Baubos išmokytą lietuvišką dainelę “Ant kalno karklai siūbavo...” Bauba jautė, kad turėdamas tokių draugų, kacete neprapuls. Dabar, epidemijos metu, tiesa, jis susirgo viduriavimu. Bet draugai vėl jį gelbėjo: parūpino kavos tirščių, anglių ir sudegintų plutų. Jis valgė šiuos “vaistus” ir turėjo vilties, kad į ligoninę nereikės eiti.

Bet štai ši žinia — baisi, nešanti neatšaukiamą sprendimą. Jis dar galvojo bėgti, tikėjosi dar turįs keletą dienų prieš akis, o čia jau veda pro vartus — galbūt į laukus, į mišką. Jis buvo tikras, kad sušaudymo valanda ateina kaip tik dabar, vedant mus vartų link. Pajautrinta jo vaizduotė turėjo matyti laukiančius esesmanus su paruoštais šautuvais.

Pro vartus mus tikrai išvedė. Bet čia pat sustabdė ir liepė pakelti rankas.

— Kas iš jūsų supranta apie vaistažoles? — paklausė puskarininkis. Paskui paaiškino, kad reikia specialistų, kurie jų jieškotų miškuose.

Atoslūgis palietė keletą draugų, kurie žinojo apie kalbamą sušaudymą. Tačiau Bauba, man rodos, mažai begirdėjo esesmano žodžius. Jis atrodė, kaip sąmonės netekęs.

Grjžęs į baraką, jis atgulė į lovą. Jį krėtė šaltis ir rytą jis karščiavo. Tą dieną jo draugai lenkai bandė nuvesti į ligoninę, tačiau jų protekcija nieko negelbėjo — ten jo nepriėmė.

Gegužės 11 dieną jis buvo perkeltas į III - čią kripelių ir ligonių bloką. Su juo atėjo ir Vytautas Stanevičius, kuris buvo tiek ligos palaužtas ir pavargęs, kad tris paras miegote pramiegojo. Baubą globoti ėmėsi Pilypas Narutis, kuris fiziškai buvo stipresnis. Jis su Bauba dar kartą bandė nueiti į senąją stovyklą ir prašytis priimami į ligoninę. Tačiau buvo grąžinti atgal be teisės į ją patekti dezinfekcijos metu. Paaiškėjo tik iš apžiūrėjimo, kad vienas ir antras serga ne tik viduriavimu, bet ir dėmėtąja šiltine.

Bauba vis dar galėjo vaikščioti, nors turėjo aukštą karšti. Jaudinosi ypač dėl viduriavimo kraujais, kuris buvo labai nemalonus. Savomis priemonėmis jis ir toliau bandė šią ligą sustabdyti. Reikėjo vengti skysčių, bet šiltinė jį kepino, ir jis maldaute maldavo blokinį, kad duotų jam ko nors gerti. Blokinis buvo jam paslaugus — gal dėl to, kad Baubą laikė tarnautoju, o be to iš jo buvo gavęs lašinių. Mat Bauba greičiau negu kiti susisiekė su Lietuva ir gana anksti gavo pirmą siuntinėlį. Pats negalėdamas lašinių dabar valgyti, padalino juos Mokiniui ir bloko sekretoriui, kad jie būtų žmoniškesni jam ir jo draugams lietuviams.

Šiedu “ponai” dažnai lankėsi prie Baubos lovos, pasiteiraudami, kaip jam einasi. Kartą — tai buvo gegužės 12 d. — bloko sekretorius priėjo prie Baubos ir patylomis ėmė keistai kalbėti:

— Žinau, kad tu esi katalikas, kaip ir aš, o katalikai nebijo mirti. Neišsigąsk, jūsų visų laukia sunaikinimas. Aš tik ką sužinojau, kad bus sunaikinti kripelių bloko kaliniai. Tai yra tikra. Kaip senas kalinys žinau, kad panašiai yra daroma ir kituose kacetuose. Kas dveji metai būna dezinfekcija, po to sveikieji grįžta į stovyklą, o kripeliai sunaikinami.

Bauba dar nebuvo pilnai atsigavęs nuo pirmųjų sušaudymo žinių, gautų iš politinio skyriaus, kaip štai dabar stovi prieš jį naujas mirties siaubas. Tada jis laukė mirties visai lietuvių grupei, dabar — kartu su visais kripeliais ir ligoniais. Šitos dvi žinios ėjo iš skirtingų šaltinių ir turėjo skirtingus motyvus, tačiau Bauba, matyt, norėjo jas surišti, bent pasitikrinti, ar kartais sekretorius nekartoja nugirstos pirmosios žinios. Jis ėmė sekretorių egzaminuoti:

—    Kokia turėtų būti mirtis: sušaudymas?

—    Nežinau, — atsakė sekretorius, — galbūt sušaudymas arba nuodijimas dujomis. Iš kitų kacetų praktikos žinau, kad tokiais atvejais kripelius nuodija. (Soldau šaudė — žr. J. Grigolaitis “Nacių pragare”, 26-29 p.).

—    Kada tai turi įvykti, kokią dieną? — vėl klausė Bauba.

—    Smulkiau nieko nežinau, bet kai sužinosiu, pasakysiu.

Sekretorius išėjo.

Bauba buvo tikras, kad juos sunaikins. Jį tik jaudino ir neramino tas mirties aplinkybių nežinojimas. Jis dar, matyt, galvojo bėgti.

—    Man rodos, sekretorius žino dieną, tik nenori sakyti!— kalbėjo jis Naručiui.

—    Iš kur jis gali žinoti, — abejojo šis.

—    Aš turiu žinių iš kitur, — tvirtino Bauba. —Sekretoriaus pranešimas atrodo sutampa.

Bloko sekretorius vykdė administracijos parėdymą: patikrino visų kripelių ir ligonių stovį, sudarė kažkokį specialų sąrašą.

—    Gal kaip tik tie bus naikinami, kurie pateko į sąrašą?—norėjo patirti Bauba. —Sekretorius turėtų apie tai žinoti...

Ir kai vakare jis vėl atėjo aplankyti Baubos, šis, norėdamas išgauti pilną tiesą, nutarė jį palenkti. Savo žinioje jis turėjo prof. Jurgučio platininį dantų tiltelį. Jurgutis bijodamas, kad dėl tų platinos dantų kuris nors kriminalistas jo neužmuštų, perdavė juos Baubai pasaugoti biure. Dezinfekcijos metu Bauba tą brangenybę buvo pasiėmęs su savim ir nūnai nutarė ją atiduoti bloko sekretoriui.

— Kadangi mūsų laukia mirtis (jis turbūt manė, jog vistiek jos neišvengs ir visi mūsiškiai), tai aš tau atiduodu platinos dantis. Pasakyk tik, kada numatyta mirties diena ir kurie dar su kripeliais bus sunaikinti.

Pamatęs tokią brangenybę, vokietis išplėtė akis.

—    Gerai, — pasakė. — Jei turite dar ko vertesnio, atiduokite man. Vistiek tai pateks pas esesmanus, o aš geresniems dalykams sunaudosiu...

Į paskutinį Baubos klausimą jis tiek tepasakė:

—    Gal man pavyks tiksliau sužinoti. Palaukite, pranešiu.

Narutis ėmė abejoti, ar sekretorius ne tam tik ir skelbia šią žinią, kad tikisi iš Baubos ką nors gauti. Jis laukė, kad gavęs brangenybių, sekretorius sustiprins tos žinios įspūdį ir gal dar šį vakarą pasistengs atsakyti į Baubos klausimą. Tačiau sekretorius nieko naujo nepasakė, nors jų palatoje dar ne kartą tą vakarą buvo pasirodęs. Tačiau per naktį apsigalvojęs, pats Narutis nutarė kaip nors tos mirties išvengti. Rytą po jų bloko patikrinimo, kuris buvo lauke, jis įsimaišė į vieną darbo koloną ir bandė išeiti pro vartus. Grįžęs iš darbo, jis galvojo patekti į kitą bloką ir gal taip išvengti mirties. Tačiau prie vartų tas pats sekretorius jį atpažino ir, ištempęs iš darbo kolonos eilių, grąžino atgal į III bloką. Ir Bauba, norėjęs pasekti Naručio pavyzdžiu, buvęs sugautas prie kito bloko durų ir grąžintas atgal į lovą.

Kitą dieną, gegužės mėn. 13 - tą, sekretorius atėjo ir pasakė, kad esą blokui įsakyta pasiruošti. Rytoj, gegužės 14 - tą, numatytas likvidavimas.

—    Iš ryto ar dieną? — klausė Bauba.

—    Nežinau, bet paprastai būna iš ryto, prieš aušrą. Ateisią esesmanai, apsupsią, išvesią ir, jis manąs, sušaudysią, nes dujų kamera iš ryto neveikianti.

Tą dieną jau buvo sugriežtinta bloke tvarka. Niekas nebegalėjo iš ten išeiti. Narutis norėjo dar sutikti ką nors iš mūsiškių, pranešti, kas jų laukia. Matė pro langą grįžtančius daržų kolonoje mūsiškius — Malinauską, Kriaučiūną, Masiulį, Mačioką. Bet susitikti su jais nebegalėjo.

Vakare Bauba buvo labai nervingas. Galvojo, kaip būtų galima pabėgti. O gal kaip Červenėje šaudant kalinius, pavyks kai kam anksčiau parkristi ir po lavonais išlikti gyvam.

—    Jei man nepavyktų, tu gal liksi, tada perduok mano žmonai žinią, kad mirštu ramus, dvasiškai pasirengęs, atlikęs išpažintį, kad apie ją galvoju, už ją meldžiuos ir kad ji gerai išauklėtų vaikus. Jeigu mus sušaudytų ir nesudegintų, o užkastų žemėje, tai norėčiau, kad mano kaulai būtų parvežti į Lietuvą.

Jis ypatingai pabrėžė, kad yra ramus. Šį žodį pakartojo net keletą kartų. Tuo tarpu buvo matyti, kad jis kaip tik neramus ir sujaudintas.

Kiek vėliau jis ėmė kalbėti apie bėgimą. Tai esąs kraštutinis bandymas, bet gal pasisektų. Jis laukė nakties ir ryžosi tai padaryti. Jis ėmė dėstyti savo planus lotyniškai, turbūt, kad kiti jų nesuprastų.

Dar buvo atėjęs sekretorius pasakyti labanakt ir prigrasino, kad Bauba ir Narutis niekam šios žinios nesakytų. Tačiau Narutis bandė iš tolo teirautis kitų kalinių, ar jie ko nors panašaus nežino. Paaiškėjo, kad ir kiti taip pat kažką žino. Vienas kitas galvojo, jog sušaudys tik tuos, kurie turi karščio. Atrodo, šią grėsmę jautė ir visas blokas — 200 žmonių. Tą naktį niekas nemiegojo. Visi kalbėjosi ir tos kalbos pasidarydavo tiek garsios, jog blokinis net tris kartus turėjo keltis iš lovos. Atėjęs, jis pašūkaudavo, liepdavo miegoti, kai kuriuos net apmušė.

Vienu metu, kai Narutis buvo prisnūdęs, pažadino jį sekretorius ir išbarė, kodėl jis, būdamas stipresnis, nesaugąs Baubos. Girdi, šis buvęs pabėgęs, tik prie vartų pavykę sugauti. Mažai betrukę, kad sargybiniai jį būtų nušovę. Sekretorius jį nurengė (prieš išeidamas buvo spėjęs ir apsirengti) ir paguldė į tą pačią lovą tarp Naručio ir Stanevičiaus.

Narutis po to nebeužmigo. Bauba dar kažką kalbėjo, keletą kartų bandė keltis ir bėgti, tačiau Narutis jį sulaikė. Protarpiais jis kalbėjo apie vaikus ir žmoną, tačiau be vientiso ryšio, matyt, pusiau kliedėdamas.

VIETOJ KULKOS — LENTGALIS

Jau išaušo, o daugelis kalinių vis dar nemigo — vartėsi, pusgarsiai kalbėjo.

Pagaliau atėjo patikrinimo laikas. Visi blokai išsirikiavo, o šio bloko jau nebevedė į lauką. „Net valgį, kuris rytais po patikrinimo buvo išduodamas kieme, dabar išdalino pačiame bloke.

Sveikieji kaliniai išėjo į darbą, ir Narutis su Bauba sprendė, kad juos išves sunaikinti kitiems nematant.

Po pusryčių įsakyta visiems pasiruošti, atlikti švarą — nusiskusti ir apsikirpti. Kripeliai ir ligonys dar nesuvokė, ką tai reiškia. Tik apie 11 valandą šį bloką pradėjo vesti į entlausungą (nuutėlinimo įstaigą). Narutis pasiskubino su pirmaisiais išeiti, galvodamas, kad kas liks ir nepajėgs eiti — tie bus sunaikinti. Kvietė eiti kartu ir Baubą, bet šis dar nebuvo spėjęs nusiskusti barzdos.

Atrodė, kad mirties sprendimas atšauktas. Tačiau niekas nebuvo dėl to tikras. Atėjęs į entlausungą, Narutis pirmiausia sutiko Starkų, kuris tą dieną čia dežūravo.

— Gelbėkit Baubą, nes jį gali sušaudyti! — pasakė Starkui.

Šis, nieko nesuprasdamas, išplėtė akis. Pamatavo Naručiui karštį ir radęs 40 laipsnių, palingavo galvą. Narutis bandė įtikinėti, kad jis nekliedi, kad jų blokas iš tikrųjų turėjo būti sušaudytas. Bauba likęs. Jis nežinąs, ar jo neištiks mirtis. Starkus pasiuntė Narutį po šilta purkšle ir toliau tikrino kitus ligonius.

Tuo metu vienas lenkutis skuto Baubą. Kažkas įpuolė į vidų ir pasakė, kad entlausungas skubiai laukia visų šio bloko gyventojų. Štubiniai pradėjo varyti ir visomis kalbomis šūkauti:

— Schneller! Prędko! Skoro!

Tokiais atvejais jie būna pasiutę: pasipainiojusiam spiria, kumščiu smogia, pagaliu paleidžia.

Štubinis ruselis prišoko prie Baubos ir ėmė jam grasinti. Skutęs lenkas atkirto, kad greit baigs darbą ir savo keiksmu turbūt dar labiau užerzino “tvarkdarį”. Ruselis nelaukęs smogė lentgaliu — ne lenkui, bet Baubai ir nuėjo kitų varyti.

Bauba susvyravo ir neteko žado. Lenkas ištempė jį už rankų į kiemą. Reikėjo jį su visais gabenti į nuutėlinimo kamerą. Bet kol kolona išsijudino, kol praėjo visus vartus ir sustojo prie prausyklos, Baubos likimas jau buvo galutinai išsisprendęs. Starkus, pamatęs įvelkamą Baubą į vidų, puolėsi žiūrėti jo pulso, bet šis jau neberodė gyvybės ženklų. Pakeliui į čia, jis jau buvo miręs.

Nežinau kiek laiko buvo praėję, gal kokia penkiolika minučių, kai kažkas mudviem su Mackoniu pasakė, kad Bauba prausykloje marinamas. Nuskubėjome pažiūrėti, nes prausykla buvo visai netoli senosios mūsų kameros. Starkus tepasakė:

— Jau miręs. Jei norit pamatyti, eikit į lavoninę.

Nuėjome pažiūrėti — įsitikinti. Jis buvo patiestas nuogas ant lentų — pajuodijęs, ypač veidas. Tai nebuvo įprasta mirusiųjų išvaizda: visi kiti atrodė išgeltę, o jis pajuodijęs.

Starkus paaiškino, kad lentgalio smūgis turėjęs pakirsti gyslas, ir kraujas išsiliejęs smegenyse.

Kiek vėliau šį įvykį mes stengėmės tirti. Atsargiai buvo apklausinėti mačiusieji. Norėta reikalą perduoti kaceto administracijai, kad ruselį atitinkamai nubaustų. Pagaliau ir mums patiems, o ypač jo šeimai, buvo svarbu nustatyti jo mirties aplinkybes. Tačiau įsitikinom, kad pavojingas bet koks gilesnis tyrimas, ypač teisybės jieškojimas. Kerštas gali pareikalauti iš mūsų naujų aukų, o Baubos jau nebeprikelsi.

Prisimenu, Baubos mirtį visi išgyveno gal daugiau nei kitų draugų. Jis buvo labai simpatingas, draugiškas, paslaugus. Ypač kauniečių grupei liko neužmirštami jo optimizmo, sąmojaus įspūdžiai iš tų dešimt dienų, keliaujam su juo per kalėjimus iki Stutthofo. Vieną vakarą Tilžės gestapo daboklėje buvo užsimezgę nepaprastai įdomūs pasikalbėjimai pasaulėžiūriniais klausimais. Bauba juos sprendė visu plačios kultūros ir išsilavinimo mostu. Tikrai, Bauba buvo reto išsilavinimo ir dvasinės kultūros žmogus. Iš profesijos jis buvo klasinių kalbų ir kultūros žinovas. Šalia to, jis buvo studijavęs filosofiją ir tris metus teologiją. Pedagogika ir psichologija jam taip pat buvo gerai pažįstamos. Šalia klasinių kalbų, jis mokėjo dar vokiečių, lenkų ir rusų. Jaunam žmogui, turinčiam tada tik 35 metus, tai buvo didelis kapitalas ateities darbams. Kai minėtais vakarais iškildavo koks klausimas, ypač religinis, tyčia sakydavau draugams:

— Leiskite pirma pasisakyti direktoriui Baubai.

Žinojau, kad geriau aš nepajėgsiu į tuos klausimus duoti atsakymo. Ir reikėdavo man šitai patvirtinti su giliu nusižeminimu. Bauba kalbėjo kaip eruditas, suvesdamas visas jam pažįstamas sritis tam vienam laukiamam atsakymui duoti. Tada aš galvojau, kad Baubą reiktų atitraukti iš gimnazijos ir skirti didesniems uždaviniams. Jis būtų buvęs idealiausias redaktorius plataus masto kultūros žurnalo. Tiesa, prieš pat karą ėmėsi redaguoti “Židinį”, tik neilgam. Krašto okupantai uždarė šį žurnalą, ir Bauba nespėjo mūsų visuomenei pasakyti savo žodį, kuris gal būtų sukūręs mūsų tautoje naują dvasini pulsavimą.

Jauną talentą ir didelę asmenybę palaidojo kacetas vienu ruselio smūgiu.

Ilgai mes negalėjome jo užmiršti. Pasigesdavome jo ypač tuomet, kai iškildavo mūsų tarpe įvairūs klausimai ar konfliktai.

NETENKAM DAR DVIEJŲ

Apgailestaujant Baubą, tą dieną buvo lyg ir nepastebėta kita mirtis — agr. Igno Budrio. Gydęsis nuo flegmonos, jis susirgo dėmėtąja šiltine ir ta jį pribaigė. Jo puoselėta viltis dar pamatyti ir man parodyti savo sodus ir ūkį, buvo palaidota. Jo džiaugsmas tada, kai mane išrašė iš ligoninės — džiaugsmas, kad jis dar gali joje palikti — taip pat buvo apviltas. Lenkų draugystės ir protekcija buvo nebereikalingos. Vienintelis, kurs jį galėjo išgelbėti, buvo dar Dr. Starkus, bet ir jis buvo bejėgis prieš siaubingą epidemiją.

Kitos dienos rytą, gegužės 15 - tą, dar neišsiblaivius dviejų draugų mirties liūdesiui, buvo pranešta iš ligoninės, kad mirė Algirdo Tumėno brolis Vytautas, buvęs Vilniaus Mokslų Akademijos sekretorius. Kaip ir jo brolis, jis sirgo viduriavimu. Liga buvo lyg ir gerėjanti, bet staiga prisidėjo vidurių šiltinė, ir išsekusios jėgos nebeišlaikė. Nors ir kaip Starkus stengėsi, Vytauto išgelbėti jau nepavyko.

ANTANO STARKAUS DRĄSA

Kai Starkus į ligoninę atėjo, buvo apie 200 ligonių. Epidemijos metu šis skaičius išaugo iki 1200. Iš jų apie 900 buvo vidaus ir infekcinio skyriaus ligonys, o apie 400 chirurginiai. Tas skaičius su mažais svyravimais išliko iki galo. Starkus rado apie 50 sergančiųjų rože, kurie gulėjo savaitėmis ir niekas jų negydė. Lenkai bijojo juos gydyt, nes tai neatitiko kaceto valiai. Galėjo už tai pačius gydytojus likviduot. Ligoninėje buvo dviguba politika: sanitarai turėjo ligonius žudyt, o gydytojai — gydyt. Šie nežinojo, kaip jiems išsiverst, kad nesusidūrus su žudomąja politika. Drąsiau jie elgėsi su saviškiais — lenkais: jų gydymui galėjo nesipriešinti ir sanitarai.

Sanitarai buvo iš lenkų karevių ir puskarininkių, o šie labai neapkentė buvusių karininkų ir inteligentų. Jie skaitė, kad šie kalti dėl Lenkijos žlugimo. Dėl to ėjo tyli beatodairiška kova pačių lenkų tarpe. Pirmiausia kovota su kaceto šnipais, buvusiais parsidavėliais ir volksdeutschais. Veikė tautinė lenkų žvalgyba ir slaptas teismas, kuris rašė sprendimus ir juos vykdė be kitko ir ligoninėj. Šiaip jau veikė šūkis: padėt saviškiams, pirmon eilėn ištikimiesiems, — į kitus nekreipt dėmesio, jų negelbėt! Sanitarai, priešingai, pagelbėdavo žmogui greičiau nusibaigti. Dėl to retas kitatautis, jų tarpe ir lietuvis, išeidavo gyvas iš ligoninės. Taip buvo iki Starkaus. Kaliniai šitai juto ir ligoninės iš tolo bijojo. Vienas kitą atvirai įspėdavo: tik neik į ligoninę, jei nori dar likti gyvas.

Administracija palaikė kalinių grupių pjautynes. Džiaugėsi, kad jie vienas kitą žudo, palengvina naikinimo darbą. Ji negalėjo tik susekt, kas ir kaip žudo jos pačios šnipus, nes tai buvo daroma labai atsargiai.

Pradžioj Starkus viso to nežinojo, ir tai buvo jo ir ligonių laimei. Jis jautė pareigą visiems padėt, dėl to nepaisė pavojaus savo paties gyvybei. Lenkai leido jam gydyt tuos 50 rožininkų — galbūt tyčia, kad įkištų savo galvą ir tuo būdu išnyktų jiems iš akių. Starkus pavartojo atitinkamą normą sulfa vaistų ir visus rožininkus išleido pagydytus. Lenkai labai nustebo, kad už tai Starkui nieko neatsitiko.

Jie buvo įbauginti, per keletą metų suterorizuoti. Vienintelis dar jų noras buvo — saugot savo gyvybę. Dėl to nesistengė administracijai referuoti tikrosios padėties, neprašė reikalingu vaistų. Ir kai Starkus jiems tai primindavo, jie įspėjamai pastebėdavo:

— Tik neprašyk vaistų. Heidliui tai nepatinka.

Daugiau jie nedrįsdavo sakyt, tik tą vieną “nepatinka”. Starkus nesuprato tikrosios šio įspėjimo prasmės ir būdamas tiesus ėmė tų vaistų reikalauti. Pastebėjo, kad Heidlis anaiptol nerodo nepasitenkinimo. Gal jo galvojimą jau buvo pakeitusi epidemija, o gal Starkaus drąsa priversdavo jį skaitytis. Gana to, jis pasirašydavo vaistų sąrašus, kuriuos Starkus paruošdavo su ligoninės sekretoriumi Benschu. Ne viską iš tų sąrašų jie gaudavo; sakysim negaudavo kalcijumo ampulėmis, kuris buvo labai reikalingas. Tada Starkus išreikalaudavo pristatyti kalcijumo kristalo ir iš to darė sterilius skiedinius. Ligoninės vaistininku nepasitikėjo — patys darė.

Starkui buvo patikėtas vidaus ir infekcinis skyrius; jo žinioj dar buvo džiovininkai, ausų, akių ligonys — žodžiu, viskas, išskyrus chirurginį skyrių. Jo valdžioj buvo 12 gydytojų, jų tarpe du latviai (Sopronovas ir Jakovickis) ir du prancūzai (vienas štrasburgiškis, antras “De Gaulis” — taip vadinamas dėl panašumo į generolą — iš vidurio Prancūzijos).

Starkus dirbo daug — nuo 6 val. ryto iki 11 nakties. Jam tindavo kojos, pavargdavo, bet gyvas reikalas padėt žmonėms jį laikė. Dirbo jis greit ir meistriškai. Būdavo praeina pro jo “kabinetą” būriai žmonių, ir negali atsistebėt, kaip jis lyg žaisdamas daro plevros punkcijas, valo užputusias, uždegimo pažeistas akis, kaip lyg akrobatas vartoja švirkštą. Jo kolegos lenkai su pasigėrėjimu ėmė sekti jo darbą ir net mokytis.

Starkus gydė mane nuo džiovos; suleido į venas apie 150 kalcijumo švirkštų. Tai truko pusantrų metų. Per tą laiką dažnai užeidavau į ligoninę. Teko būti artimu liudininku daugelio panašių jo darbų.

Kartą laukiau savo eilės ir Starkus man pamerkė į vieną jauną lenką gydytoją. Kai tas išėjo, jis sako:

—    Pasiskelbė buvęs akių ligų specialistas. Pažiūrėjau, kaip dirba, išvadinau šiaučium ir pavariau. Taip man pačiam reikia dabar akis gydyt.

Jis atstatė ne vieną “specialistą”, ne vienam įžeidė puikybę. Buvo net purkštaujama prieš “litwiną”. Bet matydavo, kaip jis dirba, koks jo teorinis ir praktinis pasiruošimas, ir ilgainiui nebepaisė tų “įžeidinėjimų”.

Būdavo gražu žiūrėt, kaip tie patys baramieji lenkišku mandagumu kreipiasi į Starkų:

—    Pane profesorze, pane profesorze!

Jie klausinėjo jo patarimų, kvietėsi konsiliumo, teiravosi terminų, rodė laboratorinių tyrimų rezultatus. Starkus mokėjo lenkiškai, o nūn pasisavino varšavietišką tarimą, ir atsakinėjo jiems, vėl barė arba gyrė — tiesiai, be lenkiško “švelnumo”.

Ne visi Starkų mėgo, bet reikėjo skaitytis. Nemėgo, kad “litwinas”, kad įkaria nemalonų žodį, globoja prancūzus ir latvius gydytojus, kad estą Soerreną beveik prieš lenkų valią padarė sanitaru. Tik vienas mažas, pagyvenęs žmogus Juliusz Węgžinowičius, buvęs lenkų avijacijos gydytojas, pasidarė jo draugas. Jiedu dažniausia kartu dirbdavo, pasišnekėdavo ir pasivaišindavo. Węgžinowičius turėjo geresnių ryšių su “užnugariu”; už patarnavimus, už vaistus gaudavo kartais “kraliką” iš angorų komandos lenkų. Jis pats tuos “kralikus” ir iškepdavo. Buvę jie labai skanūs, iki paaiškėjo, kad tai gerai nuluptos katės.

Starkus nepaisė, ar kas jį mėgsta ar ne. Prieš lenkus neturėjo principinio nusistatymo. Globojo visus, o kai reikėjo — net lenkus daugiau nei kitus. Jo “kabinete” buvo simpatingas kokių 10 metų vaikas Franekas. Lenkai būtų gal nedrįsę jo palikti ligoninėje, o Starkus paliko, padarė jį savo pasiuntiniu. Prisirišo prie jo vaikas, o ir jis prie vaiko; šis priminė jam kiek vyresnį Lietuvoje paliktą jo sūnų.

STARKUS ĮVEIKIA EPIDEMIJĄ

Starkaus autoritetas iškilo ypač kovoje su viduriavimo epedemija. Ligšiolinei gydytojų patirčiai tai buvo neperkandamas riešutas. Reikėjo patologo — tyrinėtojo, koks buvo Starkus, kad šios ligos diagnozę tiksliai nustatytų. Tam reikalui Starkus patobulino primityvišką ligoninės laboratoriją, pradžioj pats joje dirbo, paskui pasitelkė latvį gyd. Sopronovą. Tyrė šios ligos bakterijas; nepasitikėdamas savom priemonėm, siuntė tirti į Danzigą. Vis nebuvo aiškių rezultatų. Reikėjo ligonius gydyti žinomomis priemonėmis — tannalbinu, anglimis. Anglis tačiau iššaukdavo vidurių skausmus, dėl to ją nustojo vartoti. Stiprino viduriuojančiųjų širdį, kad ji geriau atlaikytų kovą su liga. Išreikalavo, kad jiems būtų duodama ryžių sriuba vietoj kopūstų ir griežčių. Visa tai tačiau mažai padėjo.

Pagaliau Starkus nustatė, kad ši liga yra panaši į dezinteriją — speciali liga, vadinama colithis ulcerosa fuso — spirochaetosa. 1943 metų rugpjūčio mėnesį jis pradėjo naują gydymo būdą. Parinko tris fiziškai stipriausius ligonius ir pradėjo jiems duoti Neo - Salvarsan vaistą švirkštais. Rezultatai pasirodė nelauktai geri. Po dviejų valandų praėjo vidurių skausmai, ligonis nebebėgdavo į lauką, naktį galėjo ramiai miegoti. Pas kitus sumažėjo reikalas laukan ir nebuvo toks skaudus. Visi atgavo greit apetitą, ėmė valgyti ir eismas laukan pasidarė visai normalus.

Šio bandymo padrąsintas, Starkus davė parėdymą vartoti šį vaistą visiems šia liga sergantiems. Sekančią dieną po šių vaistų ligonių nebegalėjai pažinti: dingdavo apatija, bejėgiškumas, atsirasdavo vėl noras gyventi ir viltis pagyti. Kartais užtekdavo vieno švirkšto, kad ligonis pasveiktu, kartais reikėdavo pakartot antrą ar trečia.

Šių vaistų pagalba colithis epidemija pagaliau buvo sulaikyta, o gruodžio mėnesį (1943) galutinai likviduota. Daugelis gyvybių buvo išgelbėta, ir visi žinojo, kam už tai reikia dėkoti. Jo vardas buvo linksniuojamas visoj stovykloj. Taip ir girdėjai su pagarba tariant du žodžius “Professor Starkus!” Susidarė net savotiškas įsitikinimas, kad Starkus viską gali, ir jei jis nebegali, nieks ligonių nebeišgelbės. Net esesmanai, kuriems buvo uždrausta kreiptis pas kalinį gydytoją, slapta prašydavo jo pagalbos.

Išėjęs iš kaceto Starkus aprašė šios ligos istoriją, reiškinius, komplikacijas ir gydymą tarptautiniame gastroenterologijos žurnale, išeinančiame Baselyje, Šveicarijoj.

Starkų buvau pažinojęs seniau. Jis visuomet darydavo gabaus, ryžtingo, drąsaus ir atviro žmogaus įspūdį. Žinojau, kad jis tėvynės laisvės kovose tarnavo kavalerijoj ir už narsumą apdovanotas Vyties kryžiumi (vėliau pakeltas į leitenantus). Baigęs mediciną, išvyko į kaimą, kur tuo metu labai stigo medicinos globos. Trejus metus išdirbęs Vabalninko apylinkėse ir išgarsėjęs, kaip gabus “geros rankos” gydytojas, grižo į Kauną, perėjo dirbti į medicinos fakultetą ir parašė geriausią dizertaciją. Norėdamas pasišvęsti savo dėstomai patologijai (vėliau anatomijai Vilniuje), jis atsisakė pelningos privačios praktikos.

Dešimts metų šalia kitų darbų, jis dėstė pastoralinę mediciną ir higieną metropolijos kunigų seminarijoj ir teologijios fakultete; buvo ir tų įstaigų gydytojas. Ir čia paliko geriausią įspūdį kaip mokslininkas ir gydytojas.

Ka ikas Starkų galėtų pavadinti dvilypiu žmogumi. Iš tikro, jis vienoks yra savo kabinete, kitoks šalia jo. Prie ligonių jis tylus, mažakalbis, bet veiklus. Šalia darbo jis šnekus, spalvingas, gyvas. Žiūrėdamas į jį ligoninėje, galėjai galvot, kad be medicinos jis gyventi negalėtų. Būdavo baugu dėl jo, kad visiškai save užmiršta. Baigęs darbą, jis tačiau nieko daugiau nenorėdavo apie mediciną girdėti. Tada jo neklausk apie sveikatą, neprisimink gydymo.

—    Gana! Leisk pabūt žmogum. Iš proto gali išeit apie ligas tegalvodamas, — sakydavo.

Tada jis norėjo būti žmogum: kalbėdavo, teiraudavosi apie įvykius, pasidalindavo turimomis žiniomis, jas vertindavo kritiškai.

Dr. Starkus turėjo kažką, kas ne dažnam gydytojui būdinga. Ligonis, jo globon patekęs, pasidarydavo jam savas, kaip jo paties žaizda. Tau nebereikėjo rūpintis: jis už tave sirgo ir budėjo.

—    Šiandien ateisi patikrinimo!—nei prašant, nei kreipiantis gauni jo įsakymą. — Rytoj pradėsim kalcijumo kursą! —Parnešk Jurgučiui ir Sruogai kofeino ampulių: jų širdis nusilpo.

Kartą jis išsivedė mane į kiemą. Buvo darbo metas. Nei kaliniai nei esesmanai nesimaišė. Jis pradėjo filosofišką kalbą apie ligonius ir sveikuosius.

—    Negaliu pakęsti tų atletų, tų žydinčių veidų. Kaip parazitai jie. Kam jie tarnauja — parodai, pilvui? Ką jie gera gyvenime duoda? Nesveikieji turi dvasios, aukos. Jie teikia gyvenimui prasmės. Neverta būt gyventi, jei jų nebūtų...

Ši kalba buvo per griežta pirmiesiems. Bet ji parodo Starkų — tikrą gydytoją, kuriam gyvenimo prasmė yra tarnauti silpniesiems.

JANUŠEVIČIAUS NUOJAUTA

Dėmėtosios šiltinės epidemija buvo pašalinta. Utėlės buvo sunaikintos. Pavojus, atrodė, praėjo.

Nuutėlinimo įstaiga tačiau veikė ir toliau. Ji dezinfekavo naujai atvykusiųjų rūbus. Mūsiškių ketvertukas —

Butkus, Januševičius, Šiurna, ir Šernas - juos “degino” pečiuose, o mudu su Mackoniu nurengdavom atvykusius ir išdegintus rūbus parsinešdavom į savo kamerą.

Šis dviejų įstaigų bendradarbiavimas teikė progos saviškiams susitikti, pasikalbėti. Daug laiko nebuvo, bet protarpiais, kai viršininkų akys nestebėdavo ir būdavo valandėlė laisva, išklausydavom vienas kito rūpesčių. Su Januševičium buvom pažįstami kiek iš seniau, tat jis mėgdavo prisiminti savo šeimą. Dažniausia jis kalbėdavo apie savo dukrelę, kuri tuo metu galėjo turėti septynetą metukų.

—    Kažin ar bepamatysiu savo mažąją? — sakydavo.

—    Kodėl gi ne!

—    Matai, dirbu tame nelemtame nuutėlinime...

—    Kuo gi jis daugiau nelemtas, nei rūbų kamera?

—    Nežinau, bet man vis rodos, kad užsikrėsiu...

—    Pavojus jau praėjęs. Jei neužsikrėtei tada, kai šimtais jas (utėles) skaičiavome, kodėl gi dabar, kai nei vienos nebeturi.

—    O kaip norėčiau dar ją pamatyti...

Praeina diena, ir Januševičius vėl grįžta prie tos pačios minties. Iš pradžių ši jo kalba nekrito perdaug dėmesin. Tačiau, kai jis jau kelintam savo draugui ėmė kartoti tuos pačius dalykus, mes galvojom, kad tas žmogus įsikalba sau ligą, o tai jau nėra geras ženklas. Tačiau kitų jo dvasios puolimo ženklų nepastebėjom. Atrodė ramus, kaip visuomet, bičiuliškas visiems, ir savo darbe pareigingas. Praeis kiek laiko, galvojom, ir mūsų Antanas pames šią mintį. Kartais tikrai jis mažiau bekalbėjo apie tai, turbūt juto, kad tas mums ima nepatikti. Iš jo veido galėjai tačiau išskaityti, kad jis su ta mintim nesiskiria, kad jį kažkas nuolatos slegia.

Tada mums dar nekilo įtarimas, kad jis jau yra šiltine užsikrėtęs. Inkubacinis laikotarpis trunka dvi savaites: žmogus jaučiasi dar visai sveikas, bet nuodai nejučiomis pradeda veikti.

Nereikėjo laukti nei dviejų savaičių, kai mūsų Antanas vieną dieną pasijuto blogai, o patikrinęs temperatūrą, rado ją pakankamai aukštą. Po dviejų dienų jis jau turėjo būdingus ženklus savo kūne, kurie reiškė dėmėtąją šiltinę.

Kas šiandien pasakys, kas tai galėjo būti — baimė užsikrėsti ar jau užsikrėtusiojo nujautimas. Liga dar nebūtinai reiškė mirti. Nevienas sirgęs iš mūsiškių liko gyvas.

Kasdien teiraudavomės Starkaus apie jo padėti. Starkus darė visa, kad ligą sustabdytų. Tačiau vieną dieną, birželo 6 - tą, jis atėjo į mūsų bloką ir man tarė:

—    Stasy, einam pas Antaną!

—    Ar jis izoliacinėje?

—    Taip. Dabartiniai tavo rūbai, kaip ir ligoninės personalo (tada jau buvom garbės kaliniai ir beveik tokius pat rūbus dėvėjom). Niekas tavęs nepastebės.

Mudu nuėjom. Vienoj lovoj gulėjo Antanas ir Juozas Brėdikis — du kontrastai: Brėdikis šypsos stojiškam ramume, Antanas, klaikiai iškreipęs veidą, blaškosi, vartalioja galvą, bando ją kelti ir vėl įremia į pagalvį. Brėdikis jau visai sveiko, o Antanas laukė paskutinės savo valandos, bet abu buvo vienoj ankštoj lovoj. Pasveikinęs Bredikį, bandžiau kalbinti Antaną:

—    Ar pažįsti mane?

—    Čia kunigas Yla, — sako Starkus.

—    A, Y! — atverčia galvą ir pastato akis.

—    Antanai, aš tau išrišimo atėjau suteikti... Antanai!

Paėmiau jį už rankos ir bandžiau lyg iš miego žadinti.

Valandėlei jis aprimo ir pro dantis bandė ištarti, gėriau sakant sumikčioti žodį iš —riš..!

Jo sąmonės veikimas atrodė mažas. Nieko daugiau nebuvo galima laimėti. Pasižiūrėjau į Starkų.

—    Jau kuris laikas tokioj padėty. Beviltiška!—pasakė tyliai.

Daviau išrišimą.

Jis blaškėsi toliau, gaudė orą, akis smeigė į viršų, tačiau jo vyzdžiai nieko nebestebėjo. Prislėgta širdim dar kiek laiko stovėjau prie jo. Mano akys vis krypo į Bredikio šypsni, tačiau jo nekalbinau, tik stebėjau. Tas šypsnis man atrodė keistas. Kaip gali žmogus šypsotis, būdamas šalia draugo, kuris beveik miršta. Sakytum, po šiltinės Brėdikis būtų pasidaręs nebenormalus. Bet jis atrodė mažai pasikeitęs, — toks pat, kaip ir prieš ligą.

—    Kaip Brėdikis? — išėjęs iš izoliacinės paklausiau Starku.

—    Greit ji išrašysime! — pasakė nieko neįtardamas.

Daugiau nesiteiravau, kad nepasirodyčiau juokingas pirmuoju savo įspūdžiu.

Birželio 7 - tosios rytą Antanas Januševičius mirė ir po pietų buvo “palaidotas” krematoriume.

Mirė devintasis iš eilės, tretysis iš gimnazijos direktorių, pirmasis iš buvusių su mumis istorikų, užbaigęs savo gyvenimą istoriškame mirties slėnyje. Jo mažoji dukrelė tikrai daugiau jo nebesulauks ir jo istorijų nebegirdės. Ir visuomenė daugiau neišgirs jo kalbų, neskaitys jo straipsnių.

Januševičius dar studentaudamas redagavo “Ateitį”. Vėliau mokytojavo įvairiose gimnazijose, buvo direktorium Mažeikių gimnazijoje ir pagaliau grįžo į Marijampolę pas Rygiškių Joną, kur anksčiau pats buvo mokęsis. Gyveno ten mažame namuke šalia gimnazijos rūmų. Mokykla ir jauki namų pastogė pastaruoju laiku sudarė visą jo gyvenimo turinį. Dukrelė buvo mažiausia mokinė jo namų mokykloje. Prisimenu ją, kai vasarą prieš areštą lankėme Antaną su jo mokslo draugu Juozu Brazaičiu. Jo paties neradom namie, bet dukrelė tik apie jį ir kalbėjo:

—    Čia tėtuko kambarys! — rodė ji. Pasigyrė ir žaisleliais, kuriuos tėtukas nupirko. Išvedė į sodą, parodė suolą po obelim, po kuria jiedu praleidžia savo popieti.

— Antanas daug dirba, — pasakojo žmonelė. — Negaliu jam talkininkauti, kaip kitados (ji pati buvo gimnazijos mokytoja). Nebėra ko nei už ką pasitelkti namų ruošai.

Vadinas, mama namuos — įprastas dalykas, o tėtukas — retas svečias. Štai kodėl tiek daug kalbos apie jį. Žinia, ir tėtukui šis vaiko meilumas taip giliai įstrigo i širdį, ypač paskutinieji įspūdžiai... Ir jis nusinešė juos į amžinybę.

JUOZO BREDIKIO ŠYPSNYS

Tuoj po Januševičiaus mirties Brėdikis grįžo iš ligoninės. Keletą dienų pagulinėjo, paskui pradėjo vaikščioti ir atrodė toks pat, kaip seniau. Tarsi jokios ligos nebūtų persirgęs, ypač tokios kaip šiltinė, dargi kaceto sąlygose. Šypsojosi jis ir dabar, ir jo šypsnyje nebuvo nei naivumo, nei keistumo. Ilgiau įsižiūrėjus, galėjai pastebėt, kad ta šypsena nėra jausminė, priešingai — racionali.

Domino jis mane ir dėl to, kad pažinojau jo Šeimą. Žmona buvo tėvų komitete Marijos Pečkauskaitės gimnazijoj Kaune. Dukrelė lankė pirmąją klasę ir man teko būti jos mokytoju, net pirmajai komunijai paruošti. Per iškilmes, kurias ruošė pati gimnazija, tėtis nesirodė, tik mama, atsivedusi dar mažą sūnelį. Žinojau iš jos, kad vyras dirba užsienių reikalų ministerijoje.

Ši pažintis su šeima duodavo progos kaikada jį užkalbinti. Jis trumpai atsakydavo, į platesnes kalbas kažkodėl nesileisdavo, tačiau nesudarydavo įspūdžio, kad nenorėtų iš viso kalbėtis. Jis buvo tylus ir ramus. Akimis viskuo domėjosi, buvoti draugų tarpe stengėsi. Klausydavosi pokalbių ir šypsodavosi kiekvienam, norinčiam pasidalinti su juo ryškesniu pergyvenimu. Jis dalyvaudavo mūsų gyvenime, tačiau tyliai ir ramiai.

Ji charakterizuoja vėliau sukurta dainos parafrazė, skirtą jo vardinėms:

Tykiai, tykiai Nemunėlis teka,
O dar tykiau mūsų Juozas šneka.
Juozai, Juozai, kodėl mažai kalbi,
Ar vertimai mūs laiškelių slegia?

Meski, meski laiškelius rašyti:
Mums žodelį be žodyno tarki!
Tykiai, tykiai mūsų dienos plaukia,
Bent vardinėms triukšmą mums sukeiki.

Gerai mokėjo jis vokiečių kalbą, todėl kiekvienam prašančiam išversdavo laiškus, rašomus į Lietuvą. Šitai su malonumu jis darė. Bet jo tyla ir ramybė buvo nepakeičiami jokiais mūsų bandymais. Niekas neprivertė jo jaudintis ar erzintis. Ilgainiui pastebėjom, kad jis kuria sau pasauli, visai kitokį negu kacete buvo. Kalinio tragiką užkasė kažkur šalia savęs. Nedidino sau kančios asmeniškai; išorinę kančią stengėsi neutralizuoti savyje. Taip jis taupė savo dvasines ir fizines jėgas.

Sunku buvo pasakyti, ar tai eina iš prigimties ar iš filosofinių nusiteikimų. Filosofas jis neatrodė, nors šiuos mokslus buvo baigęs Šveicarijoj, Zueriche. Tai buvo pirmojo pasaulinio karo metu.

— Pastebėjau, kad iš filosofijos duonos nevalgysiu (o grižti į Lietuvą dar negalėjau), pradėjau farmacijos mokslus ir juos ten pat baigiau — kartą pasakė jis.

Grįžęs į Lietuvą buvo provizorium. Paskui perėjo į diplomatinę tarnybą: buvo patarėju mūsų atstovybėse Rygoje ir Prahoje. Pagaliau grįžo į Kauną ir toj pačioj ministerijoj ėjo vakarų skyriaus vedėjo pareigas — pasiuntinybės patarėjo titulu.

Vakarų skyriuje jis vedė ir santykių su Vokietija reikalus. Vokiečiai šito nepamiršo. Okupavę Lietuvą, turėjo jį ant akių ir, nežiūrėdami amžiaus — 55 metų uždarė su mumis į kacetą. Jų informacija turbūt nebuvo pastebėjusi vieno dalyko, kad šis žmogus turi silpną širdį. Jau Kaune vos nemirė nuo keletos priepuolių. Piliulės, kurių jis įsidėjo areštuojamas, išsibaigė iki Stutthofo. Čia jis turėjo mirti sava greita mirtimi.

Mums, kurie vieną jo priepuolį pergyvenome Tilžės kalėjime, buvo nuostabu, kaip jis pakėlė pirmojo sekmadienio “krikštą”. Merkelio rimbu vaikomi nežinojom, ką daryti, o Bredikis vos gaudė kvapą. Atrodė, tuoj kris, nes širdžiai to viso buvo perdaug. Bet jis atlaikė. Atlaikė tolimesnius penkių savaičų fizinius darbus. Pakliuvo į ligoninę ir čia atlaikė šiltinę. Po dviejų metų, išvedus mus į evakuaciją, jau antrą dieną jis nepajėgė eiti toliau ir išsiprašė paliekamas pakeliui. Atrodė, kad šį kartą baigs savo dienas. Bet po šešių savaičių vėl išniro prieš mūsų akis viename Pamario žvejų uoste. Ir tada jis šypsojos, buvo ramus ir tylus, kaip seniau.

Kas buvo ta jėga, kuri jį — tokiame amžiuje ir su tokia širdimi — išlaikė? Aptarti ją sunku. Mūsų priežodžiai sakė: “Renka kaip Bredikis vaistus”. Jis juos rinko — tai reiškė profesinį jo palinkimą. Žinia, jis vartojo juos ir sau. Bet ne šie vaistai jį palaikė. Jis turėjo kažkokią asmeninę jėgą. Ši nebuvo antgamtinė, greičiau natūrali. Religingas jis nebuvo, tai visi žinojom. Bent nematėm jo religijos išpažįstant. Tačiau nė vienu žodžiu jis nebuvo pasisakęs ir prieš religiją. Savo laikysena nebuvo pažeminęs ir mūsų ruošiamų pamaldų. Kunigams buvo bičiuliškas, kaip visiems draugams.

Žinojau, kad Bredikis yra joniškietis — šiaurės aukštaitis. Bandžiau kartą iškvosti, kaip jis apibudins savo krašto žmonių būdą ir jų santykį su religija. Joniškiečiai, kalbėjo jis, turi jausmo, bet persveriąs juose šaltas protas. Viską jie sprendžia kritiškai; kritiškumo jie turi ir religijoje, nors iš konservatyvumo stipriai jos laikąsi. Jausminio, nuoširdaus religingumo joniškiečiuose nepastebėsi. Jie ir bažnyčioje daugiau galvoją nei įsigyveną. Protu jie apsprendžią tai, ką girdi... Joniškiečiams Bredikis priskyrė šiuos būdingus bruožus: individualizmą šeimos gyvenime, racionalizmą religijoje ir pažangumą ūkyje.

Ir Bredikis pats man atrodė pirmon eilėn joniškietis— individualistas, racionalistas, paskui gal filosofinės— racionalistinės Zuericho mokyklos auklėtinis, pagaliau diplomatinės tarnybos ir gyvenimo suformuotas stojikas.

Jo šypsena ilgainiui man nebeatrodė nei keista, nei stebinanti. Tik jo valia ir indivdualybė darė jo asmenį įdomų.

INŽ. PILYPAS NARUTIS

Netrukus grįžo iš ligoninės ir Pilypas Narutis. Grįžo gyvas lavonas — vieni kaulai, nušutę plaukai. Baisiausia buvo, kad jis atrodė kaip nebylys, vos žodį galįs pratarti. Lipniūnas norėjo pranešti motinai, kad jis dar gyvas. Klausė jo namų adreso, bet jis nežinojo, nebegalėjo atsiminti. Kad ji gyvena Panevėžyje, dar galėjo pasakyti, o gatvė jam buvo jau išdilusi iš galvos.

Gulėjo jis lovoj kaip stuobris, nepasijudindamas, pats savęs neaptvarkydamas, pavalgyt negalėdamas. Reikėjo draugų, kurie jį tvarkytų. Jie grįždavo nuo jo lovos kraipydami galvas.

—    Pilypas bus nenormalus. Matyt, paraližuota visa nervų sistema. Gal ir smegenys paliesti.

Tikrai jis darė nenormalaus žmogaus įspūdžio. Slinko dienos, o jis vis nepajėgė savo rankų ir kojų valdyti. Pradėjęs kiek, aiškiau kalbėti, jis skundėsi:

—    Noriu kelti ranką, stengiuos, bet ji nekyla. Neklauso ir gana!

Negreit pradėjo jis tvarkytis su tom rankom ir kojom. Bet kaip jis jautėsi laimingas paskui, galėdamas paimti duoną į burną, pagalvį pasitaisyti, kojas nukelti nuo lovos, prilaikomas atsisėsti.

Praėjo kokie du mėnesiai. Nebekreipėm didelio dėmesio. Jis pamažu gėrėjo. Apsipratom ir su tuo, kad jis, jaunas žmogus, vos 24 metų — liks visai plikas. Kartais ir pajuokaudavom, žinodami jo gerą būdą, kad jis kaip viščiukas tik pūkelius turi ant galvos.

Ilgainiui jis atsigavo, net plaukai ėmė ataugti. Atrodė neliks jokių žymių nei kūne, nei prote, nei nervų sistemoje. Jis vėl šypsojosi, buvo ramus, sprendimuose protingas.

— Jaunas, tai ir pakėlė lengviau, — sprendė su nuostaba draugai.

Pakelti pakėlė ir atsigavo, tačiau baisūs pėdsakai pasireiškė vėliau. Pirmomis išsilaisvinimo dienomis pro burną šoko kraujas; tai buvo staigios džiovos ženklas. Tik vėl jaunystė ir gerų žmonių globa laikinai išgelbėjo. Po to sprogo pūliuotas apendicitas. Viena operacija sulaikė mirtį; reikėjo dar antros, paskui trečios. Jaunystė vis gelbėjo. Ir po keturių metų dar dviem atvejais kraujas prasiveržė pro burną. Vieną kartą jis liejosi net ištisas dvi savaites. Gera jaunos žmonelės ir gydytojų priežiūra jį vėl pastatė ant kojų. Pradėjo dirbti. Bet praėjo pusmetis, ir vėl atsivėrė kaverna...

Kas palaikė šio vyro jėgas? Panašumo jis turėio į “stojiškąjį” Bredikį: buvo šaltas, ramus, visada giedrios nuotaikos. Tokį jį pažinau Kaune prieš mūsų areštą. Buvo jis tada studentas technikas, vadovas slapto studentų ateitininkų veiklos sąjūdžio. Vokiečiai buvo jį suėmę jau 1942 m. birželio mėnesį, tardę, kankinę. Jis atlaikė, neišsidavė ir nieko neišdavė. Po keletos savaičių paleido, bet paliko savo priežiūroje. Dažnai turėjo pas juos registruotis, bet savo darė ir toliau — tęsė rezistencijos darbą. Gestapas juto, grąsino išsiusiąs į Vokietiją, siūlė išsipirkti šnipinėjimu. Jis atsisakė. Siūlė stoti į vokiečių kariuomenę.

Jis vėl šaltai ir ramiai atsisakė. Pagaliau 1943 m. kovo 16 d. ji prijungė prie mūsų grupės.

Kauno gestapo rūsyje mudu vienoj celėj praleidom pirmąją naktį. Jis buvo nuostabiai ramus: galvojo ne apie save, bet apie draugus. Kacete jis buvo toks pat. Galėjai iš jo mokytis takto, išminties, ryžtumo, drąsos ir žmonių meilės. Viso to jis turėjo keleriopai daugiau, negu jo amžius leido. Gal šiom savybėm jis buvo apdovanotas, o gal šie nepaprasti laikai buvo jį subrandinę. Gyvenimo principus jis turėjo ne stojiškus, bet religiškus. Ir jo religingumas vėl buvo vertas sekti: tvirtas, gilus, pastovus, niekam neužkliūvantis. Kai atsivėrė slaptos durys Dievui į mūsų tarpą, jis nebuvo slaptas Jo išpažinėjas— nebuvo Nikodemas, bet tikras evangelinis Pilypas.

Epidemija sukrėtė jo kūną, bet nesukrėtė jo dvasios. Nesukrėtė jos nei džiova. Jo laiškuose vis randi tą pačią ramią ir giedrią nuotaiką. “Pas mane kaip visada, rašo jis, tarp didžių nelaimių nusišypso ir laimė... Guliu Schoenblicko sanatorijoj ir esu labai patenkintas. Jau praėjo du mėnesiai kaip guliu. O gyjimo rezultatai geri. Jau pradėjau vaikščioti ir grožėtis gamta. Ruduo. Bet ilgesnį laiką nebuvus ore, gražu ir gera rudenį... Tokia mano praeitis. O ateitis taip pat aiški: dabar būsiu čia tol, kol mane suremontuos. Tada bandysiu vėl emigruoti. Į USA patekti vilčių jau neturiu, ir žvalgausi į Kolumbiją... Elvyra su Vytuku (žmonelė ir sūnelis — Y.) taip pat netoli, maždaug ant priešingo kalno, negu mano sanatorija — latvių stovykloj. Jie abu, ačiū Dievui, gana sveiki. Vytukas ypatingai esąs linksmas ir gyvas; jam ir dantukai jau kalasi. (Savo vaiko jis beveik nė nematė — Y.). Elvyros stovyklą perims kariuomenė, tat ji pereis į vokišką ūkį... Kaip matot, dar netoli nuemigravau. Tokia jau Dievo valia!”

KAI LOZORIA1 ATSIGAUNA

Tie maži duonos trupiniai ir tas gabalėlis lašinių iš siuntinėlių, gaunamų retkarčiais iš Lietuvos, padėjo mums atsistoti ant kojų. Gal ir savijauta, patekus į biurus, palaikė mūsų jėgas. Padėtis pamažu gėrėjo ir mums ilgainiui susidarė iliuzija, kad esame pilnai atsigavę. Bet fiziški sunaikinimo pėdsakai pasirodė didesni, negu mes galvojome.

—    Pražydom kaip bijūnai!—juokėmės pradžioje — Tokie apvalūs net lasvėje nebuvom.

Iš tikro mūsų išvaizda nelauktai pagražėjo: veidai išsipūtė, skruostai nusidažė krauju ir pienu, akys pažvalėjo. Ir plaukai augo ant galvos — tos utėlių autostrados nei pėdsakų nebeliko; augo jie ir ant smakro ir ant lūpų. Kai pasidarėm garbės kaliniais, auginti niekas jų nedraudė. Juozas Valenta, buvęs karininkas, pasidarė kaip filmų artistas Clark Gable, o pulk. Mačiokas, kuriam anuomet Chemnitzas pažadėjo nuskusti barzdą ir nuskuto, dabar ją vėl atsiaugino ir priminė maršalą Balbo. (Jis buvo avijatorius, karo akademiją baigęs Italijoje Balbos išgarsėjimo laikais). Sekdami šiuodu pavyzdžiu, barzdas ir ūsus ėmė auginti ir kiti. Ne tik jiems, bet ir kiekvienam buvo savotiškai įdomu stebėti savo išvaizdos kitėjimą. Kam stigo veidrodžio šukės, tas prisitaikęs langą, kraipė žandus, kėlė galvą, lyg pats netikėtų, kuo dabar pavirto buvęs kripelis.

—    Tau barzda netinka!—pasakė vienam draugas.

—    O tau kas! — atsikirto šis.

Kai įdomumas praėjo, nebereikėjo nei pastabų nei pajuokos: barzdos ir ūsai savaime dingo. Dingo ir ta gražioji išvaizda, tie pražydę veidai. Pamažu “normalėjome”, pasidarėme tokie, kokie kacete ir turėjome būti. Tada paaiškėjo atsigaunančio organizmo pokštas — pagražinti žmogų daugiau negu reikia.

Šis pokštas buvo surištas su kitu — ne tik neįdomiu, bet ir skausmingu. Mus apniko niežai ar kas panašaus.

Nežinojome, kaip numalšinti niežėjimą, o naktimis — kaip atsigulti. Vytautas, mano lovos kaimynas, turėjo gulėti kniūpščias, nes visas jo “dugnas” aplipo šašais. Sanitaro pareigas einąs Vladas Butkus tepė ji visokiais tepalais, lipdė tvarsčiais, vyniojo perrišamu popierių, bet visa tai mažai padėjo. Ir kiti, pametę gėdą, vakarais išsirengdavo ir tepdavosi kažkokiu rudu tepalu, kuris tariamai sumažino niežėjimą ir skausmą. Pats Starkus nežinojo, kas tai per reiškinys: laisvėj medicina su tokiais susirgimais iš viso turbūt nesusiduria. Jo atneštas tepalas apramindavo, tačiau gydė mažai. Ilgainiui ir Starkus įsitikino, kad ši nauja liga yra tik praeinamas organizmo kerštas už truputi pagreitintą jo atstatymą, gal už riebalus.

Organizmas keršijo dar įvairiomis formomis. Nepraėjo šašai, o prasidėjo šunvotės, abscesai. Jiems mažėjant, ėmė kojos tinti, ir tai truko dar ilgą laiką, kai kuriems net iš kaceto išėjus. O tos naktelės! Saldžiai užmiegi, bet staiga turi keltis, griebti klumpes ir bėgti prie puodo. Tas bėginėjimas po du tris kartus trukdavo barake ištisą nakti. Iš pradžių jis labai kliudė miegoti, nes ne tik pats turi keltis, bet ir kiti savo bildančiomis klumpėmis tave išbudina. Ilgainiui apsipratom, nors tai tęsėsi visą mūsų buvimo laiką kacete.

Gerai, kad mes negreit sulaukėme riebių siuntinėlių. Kitaip gal ir su mumis būtų atsitikę, kaip su tuo lenku, panorėjusiu kartą kaip reikiant pasisotinti. Tai buvo vieną vakarą prie mūsų barako. Siuntinėli gavusi vyrą užpuolė draugai ir ėmė maldauti bent kąsnelio. Šis kaip katė su pūsle, bėgiojo aplink baraką, kol nusikratė bičiuliais. Atsisėdo palei sieną ir pradėjo sotintis: valgė greit, ryte rydamas, ar dėl to, kad vėl nepasimaišytų draugai, ar norėdamas baisų alkį greičiau numalšinti. Pasikišęs siuntinėlį po skvernu, išsitiesė ant smėlio, parėmė ranka galvą ir vis valgė ir valgė. Gal ir miegas pradėjo merkti akis, nes turėjo būt nepaprastai gera vieną kartą nebejausti alkio. Lauke buvo šilta, ir jis užmigo. Iš ryto miegojo ilgiau nei kiti. Sotus, ką gi! Tik kai vienas žaliųjų vyrų susidomėjo šiuo “tinginiu”, rado ji jau amžinai užmigusį.

Perėjimas iš mirties į gyvenimą — atsigavimas mūsų padėtyje turėjo būt labai lėtas ir sunkus. Prisimenu, koks buvo kai kurių noras pagreitintai tapti normaliais, išsivaduoti iš visų negalių. Kai kas tikėjo, kad sportas galėtų čia padėti. O sporto mokytoją turėjome. Tai buvo iš Marijampolės Leonas Puskunigis, senojo kanklininko sūnus. Vyras jis buvo tikras atletas, tik prieš areštą motociklo katastrofoj sutriuškinęs vienos kojos kelį. Tokį jį atvežė ir į kacetą, ir čia koja jam puto, tino, raudo; jis šlubavo, vos vilkosi, bet dirbti turėjo. Vienu metu ir jis buvo nurašytas į kripelių bloką, bet pragulėjęs savaitę is ten pabėgo ir vėl grįžo į darbus. Sunkiai kovodamas su skausmu, vis dėlto sulaukė mūsų padėties pagerėjimo. Virtęs “garbinguoju” ilgėliau pagulėjo, o paskui ėmė savomis sportiškomis priemonėmis gydytis. Kaip rabinas, būdavo, linkčioja prie lango, kas vakaras klūpčioja — vadinas, koją treniruoja, kad nesurambėtų.

—    “Štyva” tavo koja!—sakydavo jam draugas Valenta. —Pas panas dar negalėtum eiti!

—    O tau kas, lelijavas vyre!—juokais atsikirsdavo Puskunigis.

Kartais ir kiti draugai susirinkdavo aplink jį, belinkčiojantį, pasijuokti norėdami.

—    Ko žiopsote!—pyktelėdavo Levas, kaip mes jį vadindavome. —Stokite į eilę. Ramiai!—imdavo įsakinėti. — Jum reikia sporto: pranyks ir šašai ir kojų tinimas.

Atsirado keletas entuziastų. Kas rytas bei vakaras bandė juos Levas gydyti. Be judesių, jis mokėjo dar rasti taiklų žodį, kuris sportą surišdavo su komedija. (O juoktis pro ašaras mes jau buvome pramokę!). Bet tas Levo mokinių būrys ėmė nei iš šio nei iš to tirpti. Vienam nakčiai širdis pagreitintai ėmė plakti, kitas tuoj uždusdavo, keletą judesių padaręs.

—    Ei, Levai, dar peranksti mums! Palik mus ramybėje. Matai, nei niežai mažėja, nei kojų atleidžia, o širdį tu mums visai pribaigsi.

—    Žinokitės! — šypsojosi Levas. —O man kas: nei jūs už tai man pinigą mokate, nei duonos duodate.

Vienintelis įmanomas sportas buvo pasivaikščioti kieme. Pradžioj nelabai leido mums kieme maišytis, kad nepiktintume dirbančiųjų, bet kai daugumas kalinių persikėlė į naująją stovyklą, tos laisvės užteko. Sukome, būdavo, po du ir kalbamės, ir guodžiamės, ir vis svajojam apie grįžimą į laisvę kaip toj anuomet parafrazuotoj Maironio dainoj:

Eina garsas nuo Malburgo:
Reiks namo važiuoti;
Viens žaizdotas, kitas šlubas —
Kam juos atiduoti?

Pasilikit, broliai, gyvi,
Širdžių negraudinkit:
Mes sugrįšim nepražuvę
Jūsų pasiimti.

Jau ir vasara praeina,
Nebgied vieversėliai.
Vis negrįžta nuo Malburgo
Mūsų haeftlingėliai.

Saulė leidžias, gula lovon,
Su niežais kovoja,
Atsikėlę, vargdienėliai,
Vienas kitą tvoja.

BIUROKRATIJA

BALANDŽIO 28 DIENĄ pasidarėme tarnautojais. Iš ryto dar buvome darbo vergai, o vakare—jau prominentai, kaceto aristokratai. Išprausti, švariau perrengti, raudonais kryžiais dailiau perdažyti, naujos medžiagos numeriais ir politinio kalinio ženklais “papuošti”, mes iš karto išsiskyrėme iš pilkos masės, kėlėme joje nuostabą, pavydą, gal net baimę. Mušti mus niekas būtų nebedrisęs, priešingai, jau mes galėjome kitus mušti.

Gyventi tačiau turėjome ten pat, pono Kozlowskio bloke. Blokinis buvo nepalankus, vadindavo mus ne kitaip, kaip tik “cholerna litewska inteligencja”, “cholerna litewska banda”.

Galvojome, jis turės pasikeisti, padarys mums kokių išimčių. Valgio davinys tačiau liko tas pats — badmiriškas. Stovėjom eilėje kartu su visais, kovojom už pilnesnį ir tirštesni sriubos samti. Lovose gulėjome po du ant tų pačių nešvarių plikų čiužinių, klojome jas rūpestingai, kaip pirma, nes buvom įspėti, kad baus už netobulumus, kaip ir kiekvieną kitą. Po darbo negalėjome be Kozlowskio žinios išeiti iš bloko. Vakarais jis sugalvodavo “žąsies eitynes” kieme visiems, neišskirdamas nei “prakeiktosios lietuviškų inteligentų bandos”.

Bloke buvo ir keletas vilniškių lenkų. Jie iš pat pradžių buvo mums nedraugiški, o dabar visai atvirai ėmė pulti. Esą, mes buvę vokiečių kolaborantai, skriaudę lenkus Vilniuje, o dabar už tai atlyginami poaukščiais. Atrodė, vilniškiai nuteikia prieš mus kitus lenkus, o gal šie kurstė anuos. Tiesiogiai mūsų paaukštinimas palietė ne vilniškius. Vietos, kurios dabar mums teko, buvo užimtos varšuvinių arba poznaniškių lenkų ir keletos čekų. Iš čekų nepatyrėme jokio priekašto. Jie suprato, kad mums šis pakaitas reiškia išsigelbėjimą, o jiems, seniems kaliniams, nebus bloga ir prie fizinių darbų. Lenkai šito negalėjo suprasti. Jie siuto, jieškojo gilesnių šios permainos priežasčių, įžiūrėjo politinę mūsų pačių kombinaciją prieš juos.

Ką vilniškiai kalbėjo, nebuvo taip svarbu. Blogiau buvo tai, kokias išvadas padarys kiti, nekalbėdami. Lenkai mokėjo ginti savo interesus ir su priemonėmis perdaug nesiskaitė. Politiškai jie buvo gerai organizuoti: turėjo savo štabą ir lyderį. Šiam būtų užtekę mostelti ranka, ir mūsiškiai vienas po kito būtų “gavę” tarnybas krematoriume.

Mes tačiau nesijautėm kalti dėl lenkų pozicijų pralaimėjimo. Patys prie to nei piršto nepridėjome. Nebuvo mūsų tarpe nei šnipų nei parsidavėlių, kurie saviškiams būtų stengęsi kuo nors padėti. Draugų taip pat neturėjome nei iš senųjų kalinių, nei iš administracijos. Mums patiems buvo neaišku, kodėl ir kam užtariant įvyko šis pasikeitimas. Gal Lietuvoj mumis kas nors daugiau susirūpino? Gal administracija pati pakeitė planą ir ruošias mus paleisti? Tų “gal” buvo įvairių, bet nei vieno negalėjome patikrinti. Žymiai vėliau pasiekė mus žinios, kad Lietuvoj tikrai daromos pastangos mus išlaisvinti. Bet ar dėl to mus dabar ištraukė iš fizinių darbų? Siūlų galai susivėrė tik išėjus į laisvę. Apie tą laiką Himmleris buvo pakeitęs mūsų mirties sprendimą kalėjimu (kacetu) ligi gyvos galvos. Vadinas, tokia buvo visa politinė šio įvykio “kombinacija”, nieko bendra neturinti su lenkų spėliojimais.

SZWARZBARTAS — LENKŲ LYDERIS

Reikėjo rasti modus vivendi su visų tautybių prominentais, o ypač su lenkais. Prie jų viršūnių pirmieji priėjo Jurgutis, Noreika ir Kuprėnas.

Ši trijulė buvo paskirta į statybos biurą, kurio kapu buvo Szwarzbartas, asimiliavęsis lenkų žydas. Taip daugelis sprendė iš nelenkiško jo charakterio ir gana žydiškos išvaizdos. Aukštas, liesas, palenktos galvos, iš padilbų žvelgiančių akių, santūraus žodžio, lėtų judėsiu — Szwarzbartas turėjo daryti stiprų įspūdį patiems lenkams. Kaip prozelitas turėjo būt ir didesnis patrijotas už kitus lenkus. Tai jis įrodė kaip karininkas savo narsa Vesterplates kovose 1939 metais. Kovėsi prieš vokiečius iki paskutiniųjų, ir tik su nedaugeliu išlikusių gyvų lenkų pateko į nelaisvę. Stutthofe jis pasidarė jų vadu.

Iš jo biuro turėjo pasitraukti trys lenkai, kad užleistų vietą lietuviams. Jau to užteko, kad naujus “ateivius” Szwarzbartas sutiktų nepalankiai. Šaltai paskirstė jiems darbus ir nepaleido iš savo akių. Sunkiausias uždavinys teko Jurgučiui: spręsti komplikuotus matematinius apskaičiavimus. Szwarzbartas, matyt, laukė, kad Jurgutis “supa-suos” ir duos progos pasiūlyt biuro prižiūrėtojui puskarininkiui netinkamą tarnautoją atsiimti. Jurgutis tačiau laikėsi: matematika bankininkui nebuvo naujiena. Szwarzbartas pastebėjo, kad jis dirba kiek kitaip, negu jo ankstyvesnis tarnautojas kažkoks inžinierius, tačiau išsprendžia uždavinį net greičiau. Jurgutis buvo kruopštus, pareigingas, drausmingas. Kiekvieną kartą, kai Szwarzbartas prieidavo prie jo staliuko, profesorius pakildavo, sudauždavo užkulniais ir, klausiamas, atsakydavo greit ir tiksliai.

Ilgainiui Szwarzbartas darėsi mažiau oficialus ir šaltas. Nuo techniškų klausimų pereidavo į kitus — bendrus ar asmeniškus. Jurgutis pasirodė eruditas: kurį klausimą tik palieti, jis duoda visą referatą. Lenkų kalba jam nesudarė nė mažiausio sunkumo. Užkliuvęs lenkų istorijos, jis galėjo pasakyti net daugiau, negu pats Szwarzbartas žinojo.

Ir kiti du mūsiškiai — Jonas Noreika ir Kazys Kuprėnas — pasirodė geri darbininkai ir šiaip puikūs vyrai.

Szwarzbartas buvo “nuginkluotas”. Lietuviai jo akyse atsistojo tokioj vietoj, iš kurios nedera jų nustumti. Liko dar politinis Vilniaus klausimas. Szwarzbartui rūpėjo išgauti mūsiškių nusistatymas. Nežinau, kaip Jurgutis apsidorojo su istorine klausimo dalimi; be ilgo referato jis negalėjo visai apsieiti. Praktiškai, kam Vilnius turėtų priklausyti, jis pasiūlė dabar nespręsti. Kacetas nesanti tam tinkama vieta.

—    Išėję į laisvę mes susitarsim pagal bendrus savų tautų interesus!

Atrodė, kad Szwarzbartas su tuo sutiko.

Kartą vyriausias biuro vedėjas esesmanas, atėjęs į biurą, ėmė Jurgutį ir Szwarzbartą provokuoti kaip tik dėl Vilniaus. Turbūt jis buvo pastebėjęs, kad šiedu “priešai” pamažu pradeda susigyventi. Geresnio kylio vokietis, aišku, nesugalvojo, kaip Vilnių.

—    Tai mūsų reikalas. Mes patys ji ir spręsim! —kietai atkirto Szwarzbartas.

Kai esesmanas išėjo, jis Jurgučiui pasakė:

—    Jie nori mus supjudyti. Žinau, jiems rūpi, kad mes suvesdami tautines politines sąskaitas, imtume vienas kitą užmušinėti. Bet to jie nesulauks.

Tai buvo raminami žodžiai ne tik trijulei, bet ir visai mūsų grupei. Praktiškai tai reiškė, kad lenkai iš savo pusės pakeitė mums mirties sprendimą.

Tik Kozlowskis paliko kaip buvęs. Prie politinės lenku grupės, matyt, nepriklausė, dėl to savo taktikos mūsų atžvilgiu nė kiek nekeitė. Užeis, būdavo, koks siutulys ir ima mus kolioti rinktiniausiais žodžiais, palieka paskutinius pietų, paskutinius grįžti i bloką. Kartą iš visų atskyrė mus kieme ir nežinia už kurio mūsiškio kaltę (turbūt, dėl netobulo lovų klojimo) ėmė mankštinti.

—    Cholera, ja vam pokarzę, — laikė rankoje lazdą ir grąsino.

—    Gult! Keltis! Gult! Keltis!—šaukė prikimusiu balsu, beveik švogždamas.

—Bėgti!... Sustot! Gult!

Taip tęsėsi keliolika minučių.

Išsipurvinom, uždusom, suprakaitavom. Betrūko, kad prišokęs imtų kuri spardyti, kaip tai pasitaikydavo mankštinant visą bloką, arba pradėtų tvoti pagaliu.

Vienu metu, kai Kozlowskio balsas pritilo, kažkas staiga ir garsiai šūktelėjo jo vardą.

Kozlowskis nerviškai pasuko galvą į tą pusę.

Statybos biuro lange, išeinančiame į mūsų kiemą, stovėjo Szwarzbartas. Matyt, buvo grįžęs kažko pasiimti, nes tuo laiku niekas biure nebedirbo. Pamatęs, kad jo tautietis kankina lietuvius, jis ir šūktelėjo:

—    Kozlowski!

Szwarzbartas nieko daugiau nepasakė, tik demonstratyviai uždarė langą ir nuo jo pasitraukė.

Kozlowskis tuoj nutraukė bausmę ir grąžino mus į bloką.

Nesupratom, kas įvyko. Ką norėjo pasakyti Szwarzbartas? Ir kodėl taip greit nubaigė “pratybas” Kozlowskis?

Paslaptis paaiškėjo vėliau. Tarp šių dviejų lenkų buvo karo stovis. Kozlowskis buvo išgarsėjęs savo žudynėmis. Be lentpjūvės aukų, kurias anksčiau minėjome, matyt, buvo ir kitų. Szwarzbartas, kaip atsakingas lenkų vadas, panoro Kozlowski sutvarkyti. Žodžių šiam nuožmiam žmogui nebeužteko, tad Szwarzbartas pavartojo jėgą. Kozlowskis buvo nulinčiuotas ir keletą savaičių pragulėjo ligoninėje. Po to jam buvę pagrasyta, jei nesiliaus ir toliau užmušinėięs tautiečių, antrukart jau nebeišeisiąs gyvas. Tačiau Kozlowskis turėjo valgyti duoną ir savo vietą pateisinti žiaurumu, nes tokia buvo vokiečių valia. Dabar reikėjo rinktis vieną iš dviejų: arba nevykdyti vokiečių valios arba prasilenkti su Szwarzbarto valia.

Szwarzbartas, vykdydamas savo pažadą Jurgučiui, panoro užstoti mus ne tik prieš vokiečius, bet ir prieš savo tautieti. Kozlowskis, žinia, nesuprato, kur šuo pakastas. Jis tik, kaip šunelis kartą jau muštas, žinojo, ką reiškia Szwarzbarto šūktelėjimas.

Kozlowskio siaubas buvo tam kartui apramintas, bet pilnai nesutramdytas.

ERNSTAS SCHURAS — KRIMINALISTŲ VADAS

Gerus santykius reikėjo palaikyti ne tik su politiniais, bet ir su kriminaliniais “aristokratais”. Stutthofe jų nebuvo daug, tačiau kaip vokiečiai jie turėjo didelį administracijos pasitikėjimą ir buvo atsakingose pareigose.

Vienas įtakingiausių kriminalistų buvo mūsų rūbų kameros kapas Ernstas Schuras. Jis buvo pusamžis vyras, vidutinio ūgio, trykštančios valingos energijos, kiek žydiškos tamsios išvaizdos. Kilme jis buvo bavarietis— muencheniškis, tai buvo galima pastebėti iš jo akcento. Kaip baigęs gimnaziją, jis savo išsilavinimu stovėjo aukščiau visų puskarininkių. Gal dėl to, o gal ir dėl kitų motyvų, kaip toliau matysim, jis prieš juos nesilankstė. Kitiems kaliniams nebuvo žiaurus, o dirbantiems jo priežiūroje nepriekabus. Šiaip jau jis mėgo vaidinti “džentelmeną” — buvo visad gražiai, švariai apsirengęs, laikėsi atokiau nuo kitų kalinių, netgi valgį stengėsi nugriebti geresnį, negu kiti prominentai.

Į kacetą jis pateko už pagyvenusių turtingų moterų viliojimą ir išnaudojimą. Areštuotas buvo, rodos, 1936 metais. Sėdėjo anksčiau Buchenwaldo ir Sachsenhauseno kacetuose; vėliau buvo perkeltas į Stutthofą.

Mūsų kameros kapu jis pasidarė prieš pat dezinfekciją. Mackoniu ir manimi — naujokais — pradžioj jis nesidomėjo. Paskui, po vienos aferos, išvogus mūsų grupės rūbus, jis ėmė darytis “geresnis”. Kartą jis net tiek “pasitarnavo”, kad užsiundė prieš mus Kozlowskio pyktį.

O buvo taip. Rūbų kamera dirbdavo kartais ilgiau, negu kitos įstaigos. Vakarienės metu Mackonis pareidavo į bloką, paimdavo sau ir man duonos riekelę ir vėl grįždavo; čia, gavę kavos, pavalgydavom. Gulti pareidavom jau visiems sumigus. Kozlowskis šią išimti pakentė, nes ji ėjo iš aukščiau, iš mūsų kameros puskarininkio. Kartą, kai Mackonis pasiėmęs duonos grižo, Scburas jo pasiteiravo, ką veikiąs Kozlowskis. Mackonis pasakė, ką matęs:

—    Moko bloką žąsies žingine vaikščiot.

Turbūt pridėjo dar koki nereikalingą žodį ar ironišką šypsnį. Schuras mįslingai pasijuokė iš lenko išradingumo ir Mackonio žodžius tuoj pat persakė puskarininkiui Hapkei. Paskui per savo patikėtinius visa tai perdavė Kozlowskiui, galbūt dar pagrąžindamas.

Buvom su Mackoniu tik ką grįžę į bloką ir jau atsigulę vienoje lovoje, kai įdūkęs, kaip liūtas, įsiveržė į miegamąjį Kozlowskis ir ėmė jieškoti lietuvio profesoriaus. Atsisėdo lovose Jurgutis, Sruoga — senieji ir profesoriais vadinamieji mūsiškiai.

—    Ne tas, po perkūnais!—numojo ranka. —Kas dar, psiakrev. iš jūsų profesorius? A, kurs dirba effektenkameroj?

Pakilau aš.

—    Tai tu mane skundei! Jus kankinu, a? Dar aš jus pakankinsiu, gyvatės!—prišoko visas įraudęs, bet kumščio nekėlė.

—    Ja tobie pokarzę — aš tau parodysiu!—pagrasino ir išbildėjo atgal į savo dieninį kambarį, kur turėjo lovą atskirai nuo visų kalinių.

Visiems buvo aišku, ką reiškia Kozlowskio “pokarzę”.

—    Kas įvyko, Rapolai? — klausiau Mackonį. —Aš nieko nežinau.

Iš tikro ir nežinojau, nes tuo metu, kai jis pasakojo Schurui apie Kozlowskio mankštas, aš dirbau kitame kambary, kabindamas rūbus ant karčių.

—    Ir gerai, kad nežinai, — atsakė Rapolas. — Ne tu, bet aš prasiplepėjau. Skųsti, tegu jis mane sukapoja, nesu jo skundęs.

Mackonis kaip buvo lovoje be apatinių kelnių (tokia mūsų miegojimo griežčiausia tvarka), taip ir išlėkė paskui Kozlowskj.

Laukiau, ką jis parneš.

Po keliolikos minučių pareina suerzintas, bet savimi patenkintas.

—    Pasikalbėjom kaip žolnierz polski z žolnierzem (kaip lenkų karys su kariu). Ne tas kunigas, sakau jam kaltas, bet aš. Jei nori, atsiskaityk su manim. Bet žinok, aš tavęs neskundžiau. Manęs paklausė, ką veikia jūsų blokas, ir pasakiau žąsies žingine vaikšto. Galėjau to nesakyti, bet į klausimą, kaip lenkų kariuomenėj buvau įpratintas, atsakiau tiksliai. Dobranoc, pan Kozlowski! Tylko niezapomni, že ja tež bylem žolnierzem polskim (Labanakt, ponas Kozlowski! Tik neužmiršk, kad aš taip pat buvau lenkų karys).

Mackonis galvojo, kad ši paskutinė frazė turės padaryti įspūdžio tam žvėriui, kuris be kitko viešai didžiavosi buvęs lenkų kariuomenės puskarininkis. Mažiausia, Rapolas buvo tikras, kad mano kailis nenukentės.

Taip ir buvo. Kozlowskis daugiau dėl to reikalo nekibo. Ir Schuras nesidomėjo, bent mums neišsidavė, kuo reikalas baigėsi. Supjudyti mus, savo tarnautojus naujokus, su lenkais ir šių rankomis mus sugniuždyti, jam nepavyko. Tik man vis liko mįslė, kodėl jis ne Mackonį, o mane Kozlowskiui nurodė. Ar dėl to, kad buvau kunigas ir jam, moraliniam kriminalistui, labiau nepriimtinas?

Vėliau mūsų santykiai su Schuru ėmė vėl švelnėti, ypač kai abu atsidūrėme nuosavybės skyriuje — pas tą patį puskarininkį Hapkę, kur dirbo ir mūsiškis pulkininkas Narakas.

JANEKAS ROŽINSKIS

Antrasis rūbų kameros kapas buvo lenkas, buvęs pr. mokyklos mokytojas iš Silezijos — Janekas Rožinskis. Pradžioj dirbo jis kaip lygus mums, nors kacete buvo nuo 1939 metų pabaigos. Paskui, Schurą perkėlus i nuosavybės skyrių, buvo pakeltas i kameros kapus. Kad jis ligi šiol išliko gyvas, buvo labai nuostabu. Iš 22.000 kalinių numerių mūsų buvimo metu, jis turėjo, rodos 69 - tąjį. Tuo metu gyvų kalinių tebuvo arti 4.000. Vadinas, iš 18.000 jau mirusių, jis buvo tik kelioliktas išlikęs. Kartą rūbų kameros sandėliuose rūšiuojant numeriuotus rūbų maišus, jis atkreipė mano dėmesį į numerius jo draugų, atėjusių į kacetą vienu laiku, bet dar gyvą. Mat, rūbai buvo laikomi tik tų, kurie dar buvo gyvi; mirus kam nors, jo rūbą maišas būdavo išimamas iš pakabų ir išmetamas į bendrus sandėlius arba grąžinamas giminėms. Tikrai, tų pirminių kalinių numerių tebuvo tik keliolika.

Rožinskis turėjo didelius kaceto pėdsakus savo kūne, iš dalies ir dvasioje. Jis buvo kokių 30 metų, bet sukumpęs, su dirbtiniais dantimis, robotas, užvytas padaras, tylus, nieko daugiau nematąs, kaip tik savo darbą. Ir tapęs kapu, jis dirbo daugiau už kitus. Jam buvo įėję į kraują “judėti”, ar kas mato ar ne. Gal tam, kad sukurtų nuolat dirbančiojo įspūdį. O gal jis jieškojo darbe nusiraminimo, sunku pasakyti. Jis turėjo šeimą, ir kartais išsiduodavo išgyvenąs didelį jos ilgesį.

Atsargus jis buvo iki pedantiškumo. Nieko stengėsi nematyti, nieko neprasitarti, niekam nepasitikėti; net su tais pačiais lenkais jis nepalaikė artimesnės draugystės. Niekas į jo kamerą negalėjo įkišti nosies, kad ko nors nenuorganizuotų, nepasivogtų ir neužtrauktų jam kaltės. Tačiau kartą mane nustebino nelauktas jo atvirumas.

Buvo sekmadienis. Kameros viršininkas Hapkė tą dieną nesirodė, nors priešpietis buvo laikomas oficialaus darbo laiku. Mackonis sėdėjo kameros raštinėje, o mudu su Janeku rūšiavome rūbų maišus ir kabinome į pirmo ir antro aukšto pakabas. Sandėlis buvo tada dar senose patalpose, priešais moterų blokus. Dauguma moterų tą priešpietį nebuvo išvarytos į darbus ir, sėdėdamos savo barakuose, lenkiškai giedojo religines giesmes. Aš atkreipiau Janeko dėmesį, nes jis atrodė tuo visai nesidomįs.

—    Ar tai galima? — paklausiau:—niekas už tai jų nebaudžia?

—    Dabar ne! Pagaliau jie nesupranta, ar tai giesmė ar daina, o dainuoti neuždrausta.

Kai baigėme maišus rūšiavę, aš atsisėdau ant grindų ir klausiausi. Lyg iš požemio sklido tų giesmių tonai. Jie man atrodė stipriai išgyventi, kupini maldos dvasios.

Galėjo būti kokia vienuolikta valanda, vadinas, sumos metas. Mano vaizduotė ir mintys krypo į laisvę, kai tuo metu galėjau būti prie altoriaus. Nieko šventa, nei maldaknygės, nei šv. Rašto negalėjau dabar turėti prie savęs.

—    Klausyk, Janek, ar gi nieks stovykloj neturi šventos knygos?

Visą laiką dirbęs, krovęs senus batus į maišą, jis pakėlė į mane akis.

—    O ką tu su ja veiksi?

—    Tu žinai, kad aš esu kunigas. Nors šventą diena, kaip šiandien, rastum žmogus paguodos.

—    Ar skaitai lenkiškai? — paklausė. Mat, mudu kalbėjome vokiškai.

—    Šiek tiek!

Jis atsitiesė nuo batų krūvos ir pasuko į kitą maišų prikrautą kambarį. Po valandėlės, įsukęs į kažkokį skarmalą, atnešė man Skargos verstą Šventą Raštą, Išminties knygą.

—    Eik toliau nuo lango, tarp rūbų. Aš būsiu prie durų ir sukosėsiu, jei kas ateis į sandėlį.

Tai buvo pirmoji knyga kacete po pusantro mėnesio. Brangi knyga! Varčiau, ryte rijau. Tik akys nepajėgė ilgiau tų eilučių sekti.

Taip praėio laikas iki pietų. Janekas parodė man maišą, kur ta knyga slepiama.

—    Kai norėsi, pats pasiimk. Tik žiūrėk, kad kas neužkluptų. Atims, gausi lazdų. Supratai!

—    Ačiū, Janko.

Nuo to laiko mudu pasidarėme artimesni, tačiau ir po to jis kalbėjo mažai. Kartais pasiųsdavo prižiūrėti kokio nors darbo, kad ten mažiau dirbčiau. Matyt pastebėjo, jog dūstu maišus kilnodamas ir grindis plaudamas. Dulkės, kurių gausu buvo rūbuose ir ant grindų, mane pjaute pjovė. Kartais ir nesvarbiam reikalui, kai ko parnešti, jis siųsdavo mane į naująją rūbų kamerą. Į ten buvo geras kilometras kelio, pro daržus ir tyrą orą. Man tai buvo ir atvanga ir poilsis. Žinojau, kad tuose daržuose, kai krematoriumas dar buvo neįrengtas, sulaidota tūkstančiai kalinių. Jų kūnai smėlėtą žemę buvo pavertę derlingu daržu. Dabar čia žaliavo pirmieji tankūs ir vešlūs daržovių diegai. Ir vis dėlto man buvo miela stebėti tuos naujos gyvybės daigus. Purvinas stovyklos kiemas, barakų niuruma veikė užmušamai. Akims ir dvasiai reikėjo rasti pakaitą. Nedaug teko vaikščioti pro tuos daržus, bet ligi dabar man prisimena, kaip šviesus brėžis visoj toj niaurumoj. Už visa tai turiu būt dėkingas Janekui.

RŪBŲ KAMEROS PLUTOS

Mudu su Mackoniu nebuvome siunčiami nurenginėti naujų kalinių. Tačiau jau pirmosiomis dienomis supratom, kad tai yra didelė mūsų įstaigos privilegija. Atimamas iš naujokų maistas — duona, riebalai tekdavo mūsų kameros kapui ir bendradarbiams. (Atimti nebuvo jų sugalvota, bet kaceto administracijos įsakyta). Nebūdami prie šios ceremonijos, mudu su Mackoniu patys nieko negaudavom į rankas. Tačiau Janekas, ir prieš tai buvęs Ernstas, leisdavo mums iš jų atsargų paimti kokią plutą ir užsitepti riebalo. Didesnės šventės mes negalėjom turėti, kaip tokie “užkandžiai”. Mūsų alkis anaiptol nebūdavo tuo pasotintas. Pavydžia, bet apvaldyta akimi žvelgdavai žmogus į tą ryšulėli, kur buvo dar plutų ir riebalo likutis, laukdamas, kada vėl gerieji mūsų “viršininkai” pradės valgyt ir mums iš malonės pasiūlys.

Po kiekvienos naujai į kacetą atsiunčiamos partijos, (po 100, 75, 50 asmenų), susidarydavo ir kitokių gėrybių. Pereinamu laiku jos patekdavo taip pat į mūsų kamerą. Pintinėse būdavo sumesti batai, gabalai muilo, kojinės, megztiniai, rožančiai, medalikėliai, kryželiai... Matydavome, kaip Ernstas ar Janekas išvertę tas pintines ir radę ką vertingesnio, pasiimdavo su savim arba užvilkdavo ant barako lubų, ypač geresnius batus, megztinius, skalbinius. Muilu, rožančiais jie nesidomėjo. Pasitaikydavo taip, kad tarp batų ir skalbinių įkrisdavo kokia duonos pluta. Mudu su Mackoniu, žinoma, labiausiai domino tos plutos. Ir mes išdrįsdavome jas pasiimti.

Alkis buvo nenumalšinamas. Bet sąžinė neleido viską vieniems suvalgyti. Grįždami vakare namo, įsidėdavome rastų plutelių į kišenius ir parsinešę pakišdavom po paklode vienam kitam draugui, jau gulinčiam lovoje. Mūsiškiai jautė, kad tušti nepareiname, tai laukdavo mūsų sugrįžtant. Ne visuomet galėjome parnešti tų plutų. Bet draugams stigo ir kitų dalykų — muilo, lenktinių peilių, adatų.

Kartą pareinu, įsikišęs į kišenę keletą gabalėlių muilo. Prieinu prie Rakūno, Vilniaus partizanų vado (jis tokiu save laikė ir už tai pateko į kacetą), ir įspaudžiau jam gabalėli į ranką. Jis tik prisidengė antklode burną ir puolėsi kąsti. Greit nesusivokė, jog tai ne duona. Tik pakramtęs, išspjovė į delną.

Rakūnas visą laiką kentė baisų alkį. Jis suvalgydavo mūsų dubenėliuose likusias apipuvusias morkas ir griežčius. Maldaudavo palikti jam nors porą šaukštų. Savo dalį greičiausiai suvalgęs, jis atsistodavo šalia kito ir stebėdavo, ar neliks jam bent dubenėlis išlaižyti.

Kazys Rakūnas buvo kiek prasilavinęs kaimietis nuo Vabalninko, pakankamai gudrus ir karingas, beveik beatodairiškas savo sprendimuose ir veiksmuose. Jis dėjosi pašauktu vadovauti ir jautė pareigą globoti viso pasaulio nuskriaustuosius. Vėliau daugeliui mūsiškių atrodė, kad jis, jei nebūtų didelis patrijotas, iš pačios savo prigimties turėjo būt komunistas. Tam tikru atžvilgiu jis buvo panašus į Kozlowskį — savo pykčiu inteligentams, net saviesiems. Jis mus koliodavo, net tuos, kurie su juo dalinosi savo siuntinėliais. Geras jis būdavo tol, kol gaudavo pavalgyt. Žinia, jo nervai buvo palaužti, tačiau jis turėjo valios vesti egzistencijos kovą labiau už kitus, kurie išlaikė sveikesnius nervus.

Tuo metu, kai aš jam įdaviau muilo gabalą, jis dar nebuvo pasireiškęs šiuo savo charakteriu. Taip pat nebuvo man žinomas iš prigimties jo rajumas. Rakūno vietoj tada bet kuris galėjo čiupti į burną ne tik muilą, bet ir kiekvieną daiktą, panašų į duoną. Visų mūsų mintys tik ir sukosi apie duoną. Godžiai klausėmės kalbų apie valgi. Ir tas kalbas instinktyviai išgirsdavom net tolimiausiame barako kampe. Ir akys pačios gręždavosi į tą pusę, kur pasigirsdavo kramsnojimas. Užuosdavom net trupinius duonos, krapštomus iš kišenės. Alkiui apraminti mes, tiesa, nesirausėm šiukšlių dėžėse, kaip tai darė ruseliai, jieškodami purvinų lupynų. Tačiau esu tikras, kad ir mes taip būtume darę, jei nebūtume žinoję, kad suviduriavę tik greičiau pasimirsime, o neišsigelbėsime.

Šitame nužmogėjimo vyksme, dvasia nebepajėgė jausti savo alkio. Jokia aukštesnė mintis nebekilo savaime. Ją reikėjo gaivinti sąmoningomis pastangomis. Nedrįsčiau tvirtinti, kad kunigas tuo atžvilgiu būtų skyręsis nuo kitų. Tačiau jis instinktyviai naudojo progas savo ir draugų dvasiniam ilgesiui pažadinti.

Prisimenu, kai mano akys pamatė pintinėse sumestus rožančius ir medalikėlius, toptelėjo mintis, kad galėčiau padaryti džiaugsmo savo draugams, po vieną jiems nunešdamas. Nebuvo jie vertingi savo išore, bet simboliškai turėjo daug pasakyti tam, kurs visą amžių su jais nesiskyrė. Paėmiau keletą medalikėlių ir parsinešiau per pietus į baraką. Lyg sveikindamasis įspaudžiau vienam kitam į rankas. Mačiau žybtelėjusią jų akyse ugnelę, paženklintą nustebimu ir džiaugsmu. Man rodės, kad aš bent kiek gero jiems padariau.

Kartą Hapkė įsakė išvalyti jo raštinės langus ir grindis. Jis kaip tik tuo laiku nesimaišė raštinėje. Vargau ilgai, norėjau, kad šefas būtų patenkintas švara. Jo raštinėje buvo dvi pintinės, prikrautos maldaknygių, rožančių, medalikėlių. Tarp jų mačiau ir vertingų, meniškų, rankų darbo; kiti su graviūromis, pasidabruoti ar tikro sidabro. Pasiteiravau Janeko, ką jie su jais veiks. Atsakė, išmes kur į šiukšlių duobę. Jei taip, galvojau, paimsiu aš dalį jų savo žinion.

Eidamas pas Starkų švirkšto, aplankiau kai kuriuos sergančius draugus. Buvo palatoje Čiuberkis, Mackevičius, Darginavičius. Aš jiems įteikiau po medalikėlį. Neapsirikau juos pradžiuginęs. Kai kurie jų priglaudė prie krūtinės, o vienas net pabučiavo.

KAI NACIAI ATIMINĖJO KRYŽIUS

Buvo skubinama įrengti naujoji stovvkla, kuri augo šalia senosios. Joje turėjo tilpti apie 25.000 naujų kalinių. Šitai rodė, kad netrukus prasidės naujos areštų bangos ir Stuffhofą užplūs dideli būriai naujokų.

Ilgai nereikėjo laukti. Kasdien matydavome pro vartus įžengiančius būrius vyrų (rečiau moterų), kartais geriau, kartais labai prastai aprengtų. Jie turėjo su savim lagaminus, maišus, ryšulėlius. Kiti buvo be nieko, matyt, praėję kalėjimus ar pakeliui apgrobti. Stovėdavo jie prie vartų, ties raportų skyriumi ir kartais pusdienį laukdavo. Jie buvo tikri “naujokai” — žvalgėsi abejingomis akimis, nesitikėdami pamatyti tai, ko paprastai net vaizduotė nesukuria. Atrodė, lyg jie dar lauktų, gal atsivers vartai ir išleis juos, nes kam gi laikytų čia visą pusdienį? Turbūt aiškinasi jų bylą ir, neradę didelės kaltės, paleis. Keisčiausia buvo tai, kad jie iŠ savo akių ir beveik iš rankų neišleisdavo lagaminų; matyt, galvojo, jog jie dar bus jiems labai reikalingi. Nelaimingieji! Jie nežinojo, kad mes jau laukiame greičiau juos “apgrobti”, turėjome paruošę numerius ir virvutes jų rūbams surišti ir pintines jų maistui sudėti.

Tuos numerius man pačiam tekdavo rašyti. Kartais imdavo pasibaisėjimas, kaip greit mes daromės seni kaliniai, palyginus su naujai ateinančiais. Manasis numeris — 21257 greit atrodė juokingai mažas. Aš rašiau 23353, 24527, 25875. Antrųjų metų pabaigoje manęs jau nestebino toks eilės numeris, 100400, nors tada jau nebeteko jo rašyti.

Sumetę į pintines numeruotas korteles, paėmę keletą maišų batams, kamerą užrakinę, bėgdavome prie nuutėlihimo įstaigos. Čia, atskirame kambaryje, buvo perrengiami naujokai. Hapkė ir jo pavaduotojas Liutkė, kurie sėdėjo prie staliuko ir registravo naujokų pavardes, paimdavo iš jų aukso žiedus, laikrodžius, auksines plunksnas ir kitus brangesnius daiktus. Mūsų uždavinys buvo perimti rūbus, batus ir visa kita, išskyrus diržą, kuris palikdavo savininkui.

Po to mūsų puskarininkiai nuogą žmogų dar galutinai iškrėsdavo, jieškodami, ar jis ko nors neslepia pažastyse, burnoje ar kitose įmanomose kūno vietose. Ta apeiga buvo surišta su savotiška mankšta — reikėjo žiotis, rankas kelti, pasilenkti...

Kartą mano dėmesį atkreipė puskarininkio tonas, ir aš pakėliau galvą nuo rūbų, kuriuos tada raišiojau. Naujokas buvo sučiuptas užslėpęs savo burnoje kažkokį metalinį daiktą. Pareikalavo išimti. Bet šis nenorėjo paklusti. Liutkė pats bandė išimti, bet naujokas sukando dantis.

— Maul auf! Du Schweinehund (atidaryk snukį, tu kiaulšuni)! — suspiegė vokietis.

Žmogus nesuprato jo žodžių nei keiksmo. Janekas turėjo išversti. Jis jam dar pridūrė: “Nėra prasmės priešintis!”

Naujasis kalinys pagaliau išėmė iš burnos... medalikėlį, kuris niekuo nebuvo vertingas.

—    Zum Teufel! Toki nieką slėpti, — nusispjovė Liutkė.

Žmogus dar bandė kreiptis į Janeką, aiškindamas, kad

tai jo motinos dovana, ir jis niekam to nenorįs atiduoti. Bet Liutkė nugriebė, sviedė tą medalikėlį ant grindų ir dar keletą kartų demonstratyviai kojomis trypė.

Bunkantiems mano nervams ši scena buvo nauja, daug pasakanti. Medalikėlis nebuvo brangus, bet jis išreiškė su motinos pienu jam perduotą tikėjimą. Lig šiol nebuvau pastebėjęs, kad bet kurs jų būtų kovojęs už aukso žiedą ar laikrodį, — daug vertesnius dalykus nei šis paprasčiausias aliuminijaus gabalėlis.

Kitą dieną mes priiminėjome didelius būrius kalinių iš Gudijos ir Ukrainos. Mackonis man pakuždėjo:

—    Šitie greičiausiai bus bolševikai!

Tai pasakęs, jis kiek suabejojo.

—    O gal jie iš lenkiškų sričių? — Ir jis, priėjęs vieną kitą bandė prakalbinti lenkiškai. Atsigręžęs į mane, papurtė galvą: vadinas, ne iš lenkiškosios. Toliau girdėjom, kaip prie puskarininkių stalelio jie garsiai tarė vietoves, iš kurių buvo kilę, ir jos buvo sovietiškos.

Pradėjus juos rengti, nustebom, pamatę, kad kiekvienas jų turėjo ant kaklo aliuminijaus kryželį, su mažu įstrižu skersinuku, pasikabinę ant siūlo ar plonos virvelės ir tik retas ant grandinėlės, pažaliavusios nuo prakaito.

Mackonis buvo linkęs vis dėlto įtarti: gal jie tyčia užsidėjo kryželius, kad užmaskuotų savo komunistiškus nusiteikimus. Visos abejonės tačiau išnyko, kai buvo pareikalauti nusiimti tuos religinius ženklus. Mackonis tai darė vis dar jais nepasitikėdamas. Atitinkamai, iš pareigos, nuiminėjo ir Janekas. Mane itin domino, kaip tie žmonės reaguos. Mačiau juos nustebusius, išplėstomis akimis.

Vienas vyras, pamatęs, kad kryželius atima, pats skubiai nutraukė su visa grandinėle ir sugniaužė delne. Kitas sudėjo rankas ant krūtinės ir užspaudė jį delnais. Mackonis bandė gudiškai (jis mokėjo ir šią kalbą) įtikinėti, kad kacete tokia tvarka ir prieš ją nieko nepaveiksi. Vyras sukandęs dantis tylėjo. Pastebėjo tai Liutkė, pašoko nuo savo staliuko, smogė vyrui į veidą ir jėga atplėšė rankas nuo krūtinės. Kryželį vienu ypu nutraukė ir taip sviedė į sieną, kad šis keletą kartų dzingtelėjęs ir atšokęs nusirito į kampą ant cementinių grindų.

Mūsų puskarininkių tonas tą dieną buvo paerzintas. Beveik kiekvienas naujokas, klausiamas, kokios tautybės, atsakinėjo: gudas arba ukrainietis.

— Nėra jokių gudų, nėra ukrainiečių! Jūs tik rusai!

Mudviem su Mackoniu buvo tai nauja mįslė. Kodėl vokiečiai nebenori pripažinti gudų ir ukrainiečių. Juk karą su rusais jie pradėjo šūkiu “išlaisvinti pavergtas tautas”. Ukrainiečius prieš karą jie globojo, rėmė jų požeminį veikimą ir egzilinius komitetus. Šitas pasikeitimas negalėjo būt tik kaceto pramanytas, nors tai ir galėjo sudaryti tam tikrą patogumą administracijai. Mat, rusų rūbai nebuvo saugomi mūsų kameroje, o ėjo į bendrus nenumeruotų rūbų sandėlius; mirus rusui, nereikėjo jo gėrybių siųsti atgal. O gal tai reiškė, kad rusų vardu vokiečiai nori tūkstančius įvairių Rusijos slavų pervaryti per kacetus ir tuo būdu sumažinti jų skaičių vokiečiams, kurie veržėsi į jų erdvę. Bendroji vokiečių politika nebuvo prielanki šioms tautybėms — tai mes žinojom. Ypač užėmus Ukrainą ir Gudiją, tautinis šių kraštų sąjūdis darėsi patiems vokiečiams pavojingas.

Keisčiausia, kad su mumis dirbęs rūbų kameroje lenkas kalinys, buvęs karininkas, lygiai tokiu pat pykčiu, kaip vokiečių puskarininkiai kartojo: “Nėra jokių ukrainiečių ir gudų, tik rusai!” Turbūt ir kai kurių lenkų imperializmas sutapo su vokiškuoju.

KUNIGO PASTANGOS PADĖT UKRAINIEČIAMS

Ukrainiečių ir gudų priėmimas užtruko keletą dienų. Aukščiau minėtos scenos kartojosi įvairiais variantais. Įsidrąsinau ir aš įsijungti į “apgrobimo” vyksmą. Tai dariau su tam tikra mintimi. Prieidavau prie naujo kalinio, paprašydavau nuimti kryželi ir jį pagarbiau padėdavau į pintinę arba palaikydavau rankoje. Galvojau, kad tuo būdu mažiau bus užgauti jų religiniai jausmai. Susidūręs su pasipriešinimu, aš pamerkdavau žmogui, kad šis man nesipriešintų.

—    Tas man brangus, suprantat, — atminimas iš žmonos. — Chorošo!—atsakydavau, ir žmogus tuojau suprasdavo, kad aš turiu galvoje šį atminimą jam grąžinti.

Kai nurengtasis stodavo į kerpamųjų eilę ir niekas daugiau juo nebesidomėdavo, aš, eidamas mesti surištų rūbų į atitvertą gardą, įspausdavau į rankas atimtą kryželi ar medalikėlį. Kartais puskarininkių akys nebuvo užstotos kitų, stovinčių prie staliuko, tada palaukdavau tinkamesnės progos. Nukirptasis ėjo į maudyklę, į purkšlių skyrių, kur durys vedė iš nurengimo kambario. Prieidavau prie durų, apsimetęs ko nors paklausti nuutėlinimo ir prausyklos tarnautojų, tada jau mūsų lietuviškų draugų — ir ukrainiečiui ar gudui įspausdavau iš jo atimtą religinį ženklą.

Tai dariau keletą dienų, gana atsargiai. Savųjų per daug nesislėpiau, ypač Mackonio, bet nenorėjau, kad ir jis žinotų. Vieną dieną Mackonis man pastebėjo:

—    Stasy! Tu nesistebėk, jei aš tave barsiu už vieną dalyką!

—    Už ką?

— Suprantu, tu nori žmonėms padėt. Kaip kunigui tau tinka, bet jei pastebės Hapke, o ypač Liutkė, geruoju nesibaigs. Draugiškai patariu, nedaryk to. Vis tiek tvarkos nepakeisi.

Porą dienų susilaikiau. Man buvo skaudu. Skaudu, kai žmonėms atimamas tas paskutinis su visa jų dvasia suaugęs tikėjimo ženklas.

Kai Mackonis apsiramino, aš retesniais atvejais dar kartojau tą savo paslaugą, tačiau buvau dar atsargesnis.

Vėliau matydavau tuos žmones, stovinčius patikrinimo metu arba grįžtančius iš darbo savo kolonose, ir man jie buvo savotiškai artimi, lyg broliai, paženklinti tuo pačiu ištikimumu savajai religijai. Būdavo jų ypatingai gaila, kai matydavau diena iš dienos vis labiau sunykstančius.

Kryželių ir maldaknygių krūvos augo mūsų kameroje. Dalis jų buvo sumesta pintinėse, dalis ant grindų. Man buvo sunku atsispirti pagundai, einant į baraką ir nepasiimti jų į kišenių. Maldaknygių buvo ir rusų kalba, todėl ir jas paimdavau savo žinion. Rytais, kai prieš patikrinimą žmonės slankiodavo kieme, jieškojau akimis pažįstamų veidų ir, sutikęs, atsargiai įduodavau jiems maldaknygę. Išrikiuotųjų eilėse matydavau kai kuriuos atsargiai besižegnojančius arba iš lūpų atpažindavau, kad jie kalba rytines savo maldas. Tiems, prisitaikęs, įdėdavau į kišenių medalikėlį, rožančių ar maldaknygę. Kartais per pietus, kai žmonės išsrėbę savo sriubą, išsitiesdavo ant smėlėto kiemo prieš saulutę kiek atsikvėpti, nejučiomis įdėdavau į kišenių medalikėlį. Galvojau, jie pradžiugs ji radę ir gal prisimins, ką jis reiškia; gal sustiprins tai tikėjimą ir vilti.

Daugelis, kuriems asmeniškai įteikiau tuos dalykus, nė žinot nežinojo, kad esu kunigas. Kitus matydavau pirmąkart tarp tūkstančių ir jie tikriausia manęs neįsidėmėdavo. Net savotiškai būdavo gera, kad jie nežino, kas esu. Galvojau, jie daugiau džiaugsis, negu žinodami, kad tai daro kunigas.

Patikrinimo metu, įsimaišęs tarp svetimųjų, mieliau žegnojausi maldai. Man rodės, jog ir tai turi sustiprinti jų tikėjimą. Prie saviškių ne visuomet tai darydavau, nes jie mane žinojo. Jie galėjo ir šiaip jau pastebėt, kad ne vienas mūsų per patikrinimus tylos metu meldžiasi. Nevykusios tai buvo maldos: sunkiai sumezgama išsekusi mintis ir žodis. Tačiau žaibu lekiojantys atodūsiai verždavosi— už tuos, kurie čia šiandien miršta, kurie gyvena nevilty, vaitoja ir verkia, už tuos, kurie kovoja tėvynėje, kurie dreba dėl artimųjų nežinios, už tuos brolius ir sesės, kurie labiau sielojasi mumis. Ir su mirusiais bendravimas buvo didesnis, kaip įprastai. Nebūdavo maldos, kada neprisimintum Stasio, Algirdo, Petro, Zigmo..., nes jie tik ką buvo tais, kas mes dabar dar esam. Rodos, išlėkę pro krematoriumo kaminą jų pelenai dar tebeskraido mūsų kieme, vėjo pustomi...

UGNIAGESIŲ GARAŽE

Stutthofe buvo ir toks dalykas, kaip ugniagesių komanda, tiesa, jau mūsų laikais neveikusi. Tačiau tebestovėjo garažas įvairioms priešgaisrinėms priemonėms. Buvo jis mažas, su dviem siaurais langučiais, bet su didelėmis plačiai atsiveriančiomis durimis. Gaisrų nepasitaikė, dėl to tos priemonės praktiškai nebuvo reikalingos, o patalpų labai stigo, ypač epidemijos metu, kai ligoninė vis labiau plėtėsi. Sugalvota tą garažą iškraustyti ir apgyvendinti kalinius.

Buvo mums staigmena, kai gegužės viduryje į tą garažų mus atkėlė. Nors nedaug bebuvo mūsų dirbančių, tačiau visi čia netilpom. Dalis mūsiškių, jų tarpe ir kun. Lipniūnas, turėjo likti kituose blokuose.

Po tuo pačiu stogu buvo geresnė ir kiek erdvesnė patalpa, į kurią surinko įvairių tautybių kalinius, nebetelpančius senuose blokuose. Ši patalpa buvo pavadinta 8^b bloku, mūsiškė 8^a. Abiejų blokų vyresnysis buvo vienas vokietis — kriminalistas Zimmermannas. Mūsų blokas dar turėjo neoficialų sekretorių, ir juo mes išsirinkome pulk. J. Naraką.

Nedidelė buvo ši autonomija, tačiau pirmoji mūsų gyvenime. Atsipalaidavę iš Kozlowskio globos, jautėme didelį palengvėjimą. Džiaugėmės, kad būsime vieni — saviškiai, kad nieks į mus nešnairuos, nieks neapvaginės. Dienomis, tiesa, buvome išsiskirstę įvairiose darbo vietose ir mažai vienas kitą matydavome. Tačiau rytais kokį pusvalandį, po pietų pertraukos metu ir vakare po darbo galėjome bendrai pasikalbėti. Visada reikėdavo laukti kontrolės, tačiau garsus “achtung — dėmesio!” laiku įspėdavo visus. Dienos metu nebuvo leidžiama prigulti, tačiau, jei kuris jautėmės blogai ir tai padarydavom, savasis sekretorius stengdavosi nematyti.

Vandens ir prausyklos šitame garaže nebuvo. Rytais, kai skambutis pažadindavo iš miego, skubėdavom sutvarkyti savo lovas ir bėgdavome į kiemą praustis prie lovio. Po to su savo indais stodavome į eilę atsiimti kavos ir duonos riekelės, kuri buvo išduodama 8^b bloke. Parsinešę ir suvalgę, indus išplaudavome tame pačiame lovyje ir juos tvarkingai sudėdavome lentynoje. Tada laukdavome rytinio patikrinimo. Kadangi mūsų mažesni blokai greičiau spėdavo atlikti visus pasiruošimus nei didieji blokai, turi po 800 asmenų, kartais turėdavom valandėlę laisvo laiko.

Šiaip jau viskas buvo, kaip ir seniau — ta pati skuba, ta pati tvarka, tas pats budrumas, kad kur nepavėluotum, kad kas nelauktai neužkluptų; tas pats buvo alkis ir netikrumas. Šeštadienių vakarais stodavome į eilę tie, kuriems ateidavo siuntinėliai (mūsiškiams buvo dar retenybė). Čia blokinis, kaip įprastai, atimdavo trečdali sau. Vakarais eidavome į bendrą abiejų blokų rikiuotę mokytis kaceto dainų apie Sauerlandą². Dainos tos mums buvo svetimos — nei melodijų nei žodžių nepajėgėme atsiminti. Užtai Zimmermannas visų akivaizdoje mus iškoliodavo.

² Tai pietinė Westfalijos provincija, savo grožiu primenanti Schwarz-waldą. Daina apie Sauerlandą buvo sukurta kacete, ir ji vokiečiui kaliniui priminė tėvynės grožį. Mums ji buvo — naujas mūsų dvasios laužymas.
Dainos tekstą žr. pabaigoj.

— Inteligentai! — suurgzdavo piktai ir grasinamai.

Supykęs jieškodavo įvairių priekabių ir, suprantama, visada jam pavykdavo surasti pas mus netvarkos, įsivaizduokit—pas inteligentus! Tekdavo malšinti jo rūstybę kokiom dovanom. O rūstus jis būdavo ypač tada, kai kas gaudavo siuntinėlį arba kai mūsų kišenėse atsirasdavo keletas cigarečių. Tuo metu mes jau turėjome teisę gauti kuponus už mūsų pačių atsineštus pinigus ir už juos galėjom pirktis kantinoje gazuoto vandens, cigarečių ar burokėlių. Ramybės dėliai mes “susimesdavome”, ir blokinis Zimmermannas kurį laiką vėl būdavo geras. Tai darydavome ir dėl to, kad nenustotume savosios autonomijos, kad vėl nebūtume išblaškyti po didžiuosius blokus.

Viskas tat čia buvo po senovei, tik kiek kitokia savijauta ir kai kurios smulkmenos rodė pagerėjusią padėtį. Darbo metu turėjome pastogę, kartais maisto priedą, geresnį apdarą, — tad visi kacetinės aplinkos nemalonumai nebeatrodė taip baisūs. Pagaliau mes darėmės vis labiau senaisiais kaliniais, o tai reiškė daugiau nei visi kiti priedai. Senasis žino, mato ir pažįsta daugiau nei naujokas; išsisuka iš nelaimės, lengviau prieina, kur reikia. Tačiau mes nenorėjome pasidaryti tokiais senaisiais, kurie gudriau išnaudoja kitus. Mes naudojomės tik tomis progomis, kurios galėjo bent kiek mūsų padėtį pagerinti. Tai buvo reikalinga, nes gyvenimas vis dar nebuvo tikras. Buvo draugų, kurie sirgo ir jiems grėsė mirtis; mūsų pačių, dirbančiųjų, jėgos buvo labai išsekusios. Štai, vieną dieną Lipniūnas, pašte kilnodamas maišus, neišlaikė: kažkas trūko nugarkaulyje ar strėnose. Jį surėmė diegliai. Vilkdamas kojas, jis vos - vos pasiekė savo bloką. Kriaučiūnas išbadėjęs svirduliavo, dėl to kaikurie draugai atiduodavo jam rytinės duonos dalį. Ką reiškė tokiais atvejais tavo senumas kacete!

GARBĖS KALINIŲ POAUKŠTIS

Visokių netikėtumų prityrę, nelaukėme to, kas įvyko gegužės 31 dieną. Po pietų liepta mums palikti darbus ir rinktis į antrąjį kiemą, prie savo 8^a bloko. Nežinojome kam ir kodėl. Spėliojimams atsivėrė plačios durys. Tokiu neįprastu laiku, iš paties darbo, dažniausiai iššaukia kokioms nors baudoms ar žudynėms. Bet gal jau atėjo staigus įsakymas mus paleisti?

Kieme laukė pats kapitonas Mayeris. Išrikiavo mus, priėmė pagarbą, kurią jam atidavėme kepures nusiimdami, ir pradėjo savo kalbą:

—    Nuo šiandien jūsų grupė vadinsis garbės kaliniais (ehrenhaeftlinge). Būsite apgyvendinti naujoje patalpoje, kuri bus vadinama 8E bloku. Nuo šiandien esate atleidžiami nuo privalomo darbo, nebent patys to panorėtumėt. Nereikės nešioti kalinio numerio, tik geltoną raišti ant rankos. Galėsite auginti plaukus, rašyti kas savaitę laiškus, gauti iš SS bibliotekos knygų. Į jūsų bloką bus įvestas garsintuvas, galėsite klausyti radiją. Viena jums griežčiausiai draudžiama: susitikti ir bendrauti su kitais kaliniais.

Kaip Mayeriui buvo įprasta, jis paburbėjo visus šiuos nuostatus po nosim, sunkiai suprantamu bavarišku akcentu, ir viskas. Vadinas, nei sušaudė, nei paleido, o kažką trečią išmislijo — visai nauja, nežinoma ir neįtikėtina.

Mayeris išsitraukė sąrašą ir kiekvieno dar atsiklausė:

—    Nori dirbti ar ne?

Atsakyti buvo sunku, nes kiekvienas galvojo ligšiolinėmis kategorijomis. Atsisakysi biuro darbo, tave išvarys į laukų darbus, nes atrodė neįmanoma būti kacete ir nedirbti. Ligi šiol Stutthofas neturėjo garbės kalinių kategorijos, dėl to niekas nežinojo jų teisių ir privilegijų. Tik visiškai silpni bei senyvi mūsiškiai pasisakė nedirbsią. Pabaigoje pašaukti jau turėjo laiko apsispręsti, ir kai kurie. net pajėgesni, rizikavo atsisakyti darboviečių.

Vakare, po patikrinimo, prie Narako, Mackonio ir manęs priėjo puskarininkis Hapkė ir prašė pasilikti jo skyriuose. Jis vertinąs mūsų darbą ir galįs pilnai pasitikėti mūsų sąžiningumu. Narakas ir Mackonis sutiko, aš dar kiek svyravau. Tuo metu stipriai kosėjau ir jutau, kaip man vis sunkiau darosi kvėpuoti. Starkus buvo pasakęs, kad mano plaučiuose nėra gerai. Bandžiau teisintis, kad rūbų kameroje, prie dulkių, man sunkiai bepakeliama. Hapkė nusišypsojo ir pasakė:

—    Aš turiu tau kitą darbą. Jei sutinki, nuo ryt dienos dirbsi SS bibliotekoje ir biuro reikmenų sandėlyje. Būsi vienas kambaryje, oro užteks, o ir darbas nebus sunkus.

Reikėjo sutikti. Hapkė buvo visai pakenčiamas puskarininkis. Ligšiolinis jo elgesys su mumis, palyginti, buvo korektiškas, nors ir išdidus. Jis vaidino poną, didesnį nei jo kariškas rangas leido. Pagaliau tikras ponas jis buvo savo skyriuose — be jo niekas kitas nekišo nosies. Jis buvo baigęs kacetų administracijos mokyklą ir savo kelerių metų tarnyboj, matyt, laimėjo visišką viršininkų pasitikėjimą. Į kitus kaceto reikalus jis nesikišo, tačiau norėdamas galėjo ne vieną kalini spirti koja arba paleisti jam savo vokišką kakarinę. Tačiau jo elgsenoj to mes vis dėlto nepastebėiome. Pas jį dirbant nesijautė persekiojančių akių ar vidinės prievartos. Dabar jis turėjo būti dar korektiškesnis, nes mūsų talkos reikalingas, net pats jos prašosi.

Civilinius raudonais kryžiais išdažytus rūbus pakeitė mums dryžuotais švariais kacetininkų rūbais; tokius šiuo metu dėvėjo tik ligoninės personalas. Tarp visų kitų kalinių apdaro — civilinių skarmalų — šie rūbai atrodė gana gerai. Mums buvo skirtas naujas blokas, buvęs anksčiau rūbų kameros dalimi, o paskutinėmis dienomis — siuvykla. Siuvyklą tuoj iškraustė, sienas perdažė, sunešė dviejų aukštų geležines lovas, kaip ligoninėj, ir pirmą kartą jas paklojo skalbiniais. Metalinių dubenėlių vietoj gavome baltus molinius, o kavai net puodukus — tokius pat, kokius vartojo ir SS vyrai.

Šis pasikeitimas mums buvo nesuprantamas, kaip ir pirmasis. Nesuprantamas buvo ir kitiems, ypač lenkams. Bet šį kartą jie mažiau jaudinosi. Daliai mūsiškių išėjus iš biuro darbų, kai kurie iš jų galėjo ten grįžti.

Garbės kalinių atsiradimo faktas vis dėto buvo visam kacetui naujas. Senieji kaliniai pasakojo, kad kituose kacetuose, ypač Dachau, tokia kalinių kategorija iš seniau buvusi. Tai reiškė, mažiausiai, pažangą ir Stutthofe. Bet kodėl ji pirmiausia pritaikyta lietuvams, kad ir ne visiems? (Vėliau atgabenta žurnalistų ir spaustuvininkų grupė į šią kategoriją nepateko). Pirmasis įspūdis: mus nori grei

čiau paleisti, geriau atšerti! Kam gi būtu reikėję visus mūsų ligonius tuoj perkelti į naująjį bloką, ir paskirti Dr. Starkų čia juos specialiai prižiūrėti? Starkus net buvo įspėtas atsakysiąs savo galva, jei kas iš mūsų ligonių dabar mirtų. Vadinas, mūsų nusibaigimas jiems pasidarė nebenaudingas. Galbūt Lietuvoj prasidėjo protestai, neramumai dėl tų staigių ir gausių mirčių? O gal lietuviška administracija ten veda kokias derybas, rūpinasi gelbėti?

Kurie metė darbus, turėjo daugiau laiko svarstyti naują padėtį. Mes kiti per dienas dirbome ir net darbovietėse mažai galėjome susitikti ir pasikalbėti.

SS BIBLIOTEKA

Bibliotekoje nebuvo daug darbo. Ateidavo pas mane SS puskarininkiai ir karininkai, patys pasirinkdavo knygų, ir man tereikėdavo į korteles užrašyti, ką jie grąžino ir ką vėl pasiėmė. Kai pačiose lentynose jie nesusigaudydavo, pakišdavau jiems katalogą. Į kalbas su manim jie nesileido, nors šiaip buvo korektiški ir mandagūs. Tai mane stebino; stebino ne tai, kad jie iš oficialumo mažai kalbėjo, bet kad jų veiduose nejutau reiškiamos paniekos. Stutthofe tai buvo retas dalykas: pažeminimo reikėjo laukti visur ir iš visų. Dabar susitikdamas su viešpačiais, jautei jau laisvesnį toną, kuris, žmogiškai žiūrint, kaliniui yra visada malonus.

Buvo įdomu stebėti jų vidinius nusiteikimus. Knygų, tiesa, nebuvo daug. Tačiau be politinių — partinių ir propagandinių leidinių prieš žydus, masonus ir krikščionybę, nestigo kelionių aprašymų, dailiosios literatūros, kai ko iš psichologijos. Iš pirmųjų nacių ideologų buvo H. St. Chamberlain, Poul de Lagarde, Hans Schemm. Buvo Nietsche, Meister Eckerhardtas, Schillerio ir Goethes kai kurie raštai, Georg Schmucklės literatūriniai svarstymai, Lissnerio apie japonus, Loescho apie lenkų charakterį ir t.t. Mane stebino, kad karininkai renkasi beletristinius dalykus ir kelionių aprašymus. Partinė literatūra juos mažiausiai domino; galbūt jie pakankamai jos buvo prisiskaitę.

Knygos alkis pagavo ir mane. Keista, tokio per visą gyvenimą nesu, atrodo, turėjęs. Dar, rodos, nebuvo praėjęs ilgas laikas, kai mes čia esame, tačiau bedugnė, i kurią buvome įstumti su kūnu ir dvasia, šaukėsi dvasinės atgaivos. Nuovargis ir išsekimas dar labai kliudė susitelkti ir galvoti, bet knyga teikė poilsį, atsigavimą, pasisotinimą. Ji perkėlė tave į visai kitą pasauli. Bent keletai pusvalandžių ji nešė savotišką katarsis — apsivalymą. Tai jutau ne tik aš — visi. Net tie, kurie savo gyvenime knygos nebuvo mėgę, nešiojosi ją dabar rankoj ir, užsislėpę už bloko kertės, ją skaitinėjo. Knyga buvo savotiškas žaibolaidis mūsų mintims ar nuotaikoms.

Kai dabar sklaidau ištraukas, išsineštas iš kaceto, darosi suprantama, kodėl pasirinkau tas, kurios tuomet žmogų stiprino. Štai Georg Schmucklės posakis: “Kančia, kurią kūrėjas iškenčia, pavirsta į aukščiausią kūrybos laimę”. Lissnerio knygoj “Menschen und Maechte um Pazifik” išrašyta vieta apie japonus, gyvenančius kraterių viršūnėse: “Japonų jėga glūdi giliau — jų viduje. Japonai turi negirdėtus moralinius rezervus, ir tai yra Japonijos jėga. Žmonės ten tarp užgesusių kraterių turi nepaprastą instinktą. Šitas instinktas išbandomas mažiausiomis sunkenybėmis, ir verčia žmones pasitenkinti labai mažais dalykais. Japonijos pasisekimas yra ne žmonių skaičius, bet jų dorybės.”

Tarp kitko nutariau perskaityti Rosenbergo “Mythus des XX Jahrhunderts”. Ši knyga, kaip Markso “Kapitalas” socializmui, buvo pagrindinė nacių pasaulėžiūrai. Tariausi atrasiąs tas šaknis, kuriomis mito nacizmo smegenys, apsprendžiančios dabar mūsų gyvenimą. Paprašiau Hapkės, kad laisvesniu laiku leistų man šią knygą paskaityti. Pastebėjau, kad tai jam labai patiko. Užeidamas patikrinti darbo, jis neretai atrasdavo mane užgulusi šią knygą.

— Ar ne per sunki? — paklausdavo.

—    Lengva nėra, bet suprantu!—atsakydavau.

Hapkė, lyg abejodamas, pakraipydavo galvą.

Bandžiau paliesti ir aiškintis kai kuriuos knygos

klausimus. Jis tylėdavo arba atsakydavo banaliai. Pagaliau kartą jis prisipažino:

—    Aš jos neskaičiau. Manau, retas iš mūsų ją tėra skaitęs. Tai tik vadams, mokslo žmonėms.

Nukreipiau kalbą į kitą dalyką. Pasakiau, baigęs šią knygą, norėčiau dar perskaityti “Mein Kampf”. Kataloge buvo pažymėta, bet lentynose jos neradau. Jis pasakė, kad ji esanti pas vieną karininką jau labai seniai.

—    Mein Kampf, — pastebėjau, — privalo turbūt perskaityti kiekvienas SS vyras.

Hapkė vėl pakraipė galvą.

—    Ne visi ją pajėgia skaityti, — pasakė.

JAUNESNYSIS PUSKARININKIS KLAWONAS

Dažniausiai mano biblioteką lankė jaunesnysis puskarininkis Klawonas, buvęs Estijos vokietis, repatrijavęs ir mobilizuotas į SS. Pažinojom jį visi iš pat pirmųjų dienų kacete; jis išsiskyrė savo paprastumu ir ramumu. Vėliau jis ėjo sargybą kaceto viduje: su raktais dažnai vaikščiojo nuo vienų vartų prie kitų, išleisdavo pro juos kalinių grupes ir vėl jas įleisdavo. Kažkodėl jam nebuvo duodama atv sakingesnių pareigų. Kiti esesmanai iš jo šaipėsi, praeidami pro jį pasiųsdavo linksmas ar užgaulias replikas. Jį, matyt, laikė savotišku keistuoliu ar nevykėliu.

Dabar jis pradėjo dažniau ateidinėti į SS biblioteką. Ilgai žiūrėdavo katalogą, jieškodamas ko nors įdomesnio. Švedų autorių romanai, kurių čia buvo, jam labiau patikdavo nei vokiečių. Kartą jis prisipažino, kad jo žmona esanti iš švedų kilmingųjų. Jis turėjęs didelių ūkių Estijoje, baigęs gimnaziją su lotynų ir graikų kalbomis, mokąs estiškai ir rusiškai. Jis bandė pacituoti kai ką iš Homero, kai ką iš Ovidijaus. Pagalau jis paklausė, kokia mano buvusi profesija.

—    Teologas, — atsakiau.

—    Kaip jūs žiūrite į nacionalsocializmo santykį su krikščionybe? — paklausė jis.

Neatrodė, kad provokuotų ir už tiesų pasisakymą vėliau atsikeršytų. Tačiau nebuvau tikras. Tylėjau ir laukiau, ką jis daugiau pasakys.

—    Ar jūs laikote tas dvi pasaulėžiūras suderinamomis? Ar galima jas suderinti? — pakartojo.

Jis turbūt nebuvo nieko girdėjęs apie slaptą nacių programą sukurti naują religiją. Hitlerio “Mein Kampf turėjo pakeisti evangeliją ir kardas — išganymo taurę. Tie du objektai turėjo puošt naujos nacių šventyklos altorius. Klasikų koncertai, prakalbos turėjo pakeisti pamaldas. Didysis penktadienis buvo numatyta didžiausia šventė, tik be Kristaus mirties... Šitą projektą teko skaityti 1941 metais, esant Berlyne lietuvių pabėgėlių kapelionu. Neabejojau, kad tai tikra, nes buvau gavęs paskaityti iš labai rimtų šaltinių. Manau, tas projektas būtų buvęs įvykdytas, jeigu naciai būtų laimėję karą.

—    Ar jūs manote, kad fuehreris nori šias dvi pasaulėžiūras suderinti — paklausiau.

—    Aš tuo neabejoju! — pakėlė jis galvą. —Fuehreris tikintis, net giliai religingas...

—    Rosenbergas pasisako prieš žydišką krikščionybės charakterį. Man rodos, Rosenbergas pasaulėžiūros klausimais turi daug įtakos...

—    Taip, bet galutinis žodis priklauso fuehreriui. Jis turės šį klausimą išspręsti teigiamai.

Tuo tarpu kažkas užėjo į kambarį ir mūs pasikalbėjimą nutraukė. Po keletos dienų jis vėl užėjo ir pastebėjo, kad aš skaitau Rosenbergo “Mitą”. Tuo metu buvau perskaitęs 215 puslapį.

—    Herr Scharrfuehrer, jei jums įdomu, — tariau jam, — aš paskaitysiu, ką sako Rosenbergas mūsų kalbėtu klausimu. Štai: “Wir erkennen heute, dass die zentralen

Hoechstwerte der roemischen und protestantischen Kirche als negatives Christentum unserer Seele nicht entsprechen, da sie den organischen Kraeften der nordisch - rassisch bestimmten Voelker im Wege stehen, ihnen Platz zu machen haben, sich neu im Sinne germanischen Christentums umwerten lassen muessen. Das ist der Sinn des heutigen religioesen Suchens” (Šiandien mes jau žinome, kad Romos ir protestantiškosios Bažnyčios atstovauja neigiamajai krikščionybei; pagrindinės ir aukščiausios šių bažnyčių vertybės neatitinka mūsų dvasiai, nes jos stoja skersai kelio rasiškai nordiškų tautų organiškosioms jėgoms, kurioms jos privalo užleisti vietą, pasikeisdamos germaniškosios krikščionybės prasme. Tokia yra šių dienų religinio jieškojimo prasmė).

—    Ši knyga krikščionybės ir nacizmo santykių neišsprendžia, — pastebėjo Klawonas atvirai.

Jis vis kėlė tuos pačius klausimus, kiek tik kartų ateidavo pas mane. Atrodė, kad jį kažkas kankina, kad jis neranda ramybės.

Kartą jis paklausė:

—    Ar būtina Kristų laikyti žydu? Savo psichologija jis nebuvo žydams artimas.

—    Žydais (Juden) vadinosi tie, kurie gyveno Judėjoje, o Kristus buvo iš Galilėjos, — bandžiau netiesiogiai jam atsakyti. — Judejiečiai galilejiečių nelaikė žydais ir jų nemėgo.

Tuo skirtumu Klawonas kiek susidomėjo, tačiau mačiau, kad mano atsakymas jo pilnai nepatenkino. Jis svarstė, kaip lėto galvojimo žmogus. Lyg dar norėjo ką sakyti, bet susilaikė. Matyt, nedrįso kaliniui visų savo abejonių reikšti. Buvo tačiau galima jausti, kad jis jieško žmogaus, kuris tas jo abejones išsklaidytų.

Vėliau jis pradėjo užeidinėti į mūsų bloką. Susipažino su prof. Sruoga ir Jurgučiu. Prasėdėdavo pusvalandžiais, keldamas iš tolo ir atsargiai tuos pačius klausimus. Kartais būdavo atviresnis ir pasisakydavo, kad šie naciai, kuriuos matome, nėra tikrieji nacizmo atstovai. Esanti dar kažkokia elito grupė, senųjų riterių ordino tradicijų tęsėja, kuri į viską žiūrinti daug idealiau. Po karo ji duosianti toną ir pakeisianti daug ką, kas dabar žemesnės klasės nacių yra sugadinta. Kaip Estijos baronas, jis, matyt, save laikė tų riterių palikuoniu. Bet jis nesuprato, kad nacizmas kopijuoja tik karines ordino tradicijas, jų imperijalizmą, bet ne pačią riterių dvasią...

Fronto padėčiai blogėjant, jis vis dažniau prisimindavo savo žmoną ir vaikus. Jie esą viename jam duotame dvare Wartegau srityje. Jei karas baigsis pralaimėjimu, jis nužudysiąs savo vaikus, žmoną ir pats nusišausiąs. Supratom iš jo kalbos, kad tokia yra aukštųjų nacių valia.

KNYGOS APIE ANGLŲ IR RUSŲ KACETUS

Lentynose netikėtai atradau vieną nedidelę knygelę apie anglų kacetą pietų Afrikoje. Užkariautiems būrams jis buvęs įrengtas atvirame lauke, aptvertas, vielomis. Ne tik vyrai, bet moterys ir maži vaikai buvę ten sugrūsti, badu marinami, už pasipriešinimus šaudomi. Autorius stengėsi pavaizduoti, koks baisus buvęs anglų žiaurumas tiems nekaltiems žmonėms. Anglosaksinis imperializmas tuo būdu stiprinęs savo pozicijas užgrobtame krašte.

Buvo nesunku suprasti, ko naciai siekia tokias knygas leisdami. Reikėjo plačiosioms masėms parodyti anglų skriaudas tautoms, jų žiaurumą, imperialistinius jų tikslus. Naiviam skaitytojui galėjo susidaryti įspūdis, kad fuehreris teisingai pradėjo karą prieš tą “pabaisą”, kad jis nieko kito ir nesiekia, kaip išlaisvinti pavergtąsias tautas, joms žmonišką gyvenimą grąžinti. Bet kam šią knygelę reikėjo laikyti SS bibliotekoje? Kariai, kurie ją skaitė, nebuvo naivūs: matė čia pat daug žiauresnę kacetų tikrovę ir jiems galėjo susidaryti priešingas įspūdis, kad anglai anaiptol nėra tokie žiaurūs. Gal tai buvo neapsižiūrėjimas? Gal noras paskatinti saviškius mokytis iš netobulų pavyzdžių, o gal apraminti kai kurias jautresnes jų sąžines, nes, štai, ne mes kacetus išradom, o kiti — anglai!

Nemažiau nustebino kita knyga — apie rusų kacetus. Tai buvo moters — rusės išgyvenimai vienoje Sibiro priverčiamųjų darbų stovykloj. Išgyvenimai gana sunkūs, vietomis net klaikūs. Palyginęs tačiau rusišką ir vokišką sistemą tuoj pastebi skirtumą. Rusų kacetų tikslas — sutelkti masinę darbo jėgą, vokiškų — mases naikinti. Masės žūva ir rusų kacetuose — iš begalinio pervargimo, alkio, moralinės grėsmes, o čia jos specialiai naikinamos badu, mušimu, šalčiu. Rusai maitina kalinius blogai, blogiau nei visą tautą, tačiau nori, kad jie galėtų būti darbingi, kad iš jų išspaustų didesnius darbo rezultatus; bent specialistai pas rusus susikuria geresnę padėti, geriau išsilaiko. Tuo tarpu vokiečių kacetuose šimtai specialistų, geriausiai paruoštų ir kvalifikuotų, dirba visiškai nenaudingą darbą; niekas iš jų čia neprasimuša į geresnę padėti, nes žmogus, kaip darbo jėga, kaip naudingas specialistas, nereikalingas. Vokiečių kacetai buvo plečiami tam, kad per juos būtų perleista nukariaujamųjų tautų masės. Tai buvo nauja “kariavimo” priemonė, gal net sėkmingesnė, nes atlaisvinanti nacių ūkinius, politinius ir karinius rūpesčius užimtuose kraštuose. Kiekvienas sveikas, dinamiškas, bet nepalankus žmogus turėjo čia žūti. Žinia, ir rusų kacetai turėjo panašių tikslų: ir jie norėjo išimti iš laisvojo gyvenimo politiškai nepatikimas mases.

Skirtumą galėjai pastebėti ir priežiūros sistemoje. Rusas visada lieka rusas. Kartais gali tave primušti, sužaloti, bet kartais būna geras, net bičiuliškas. Dažnai nemato kalinio išsisukinėjimų, kartais jam padeda, maisto normą padidina. Tik lenkų, latvių, žydų tautybės prižiūrėtojais autorė labai nusiskundžia: jie esą žiauresni. Vokietis gi prižiūrėtojas yra šaltas ir beatodairiškas. Jis aklai vykdo sistemą, ir jo nepalenksi nei širdimi, nei jumoru, kaip rusą.

Toki kacetų skirtumą galėjai pastebėti, paskaitęs rusės atsiminimus. Žinia, dabartiniai bolševikų konclageriai yra padarę didelę “pažangą”, galbūt pasimokę iš vokiečių, nes šios sistemos nuostabiai viena antrą kopijuoja.

BIURO REIKMENŲ SANDĖLIS

Toj pačioj patalpoj, kaip ir SS biblioteka, buvo biuro reikmenų sandėlis. Įvarūs blankai, kartotekoms lapeliai, atleidžiamųjų pasižadėjimai laikyti paslaptį (nieko nepasakoti apie kacetą), įvairių rūšių rašomasis popieris, orderiai, rašalas, plunksnos, pieštukai, trintukai — žodžiu, visa, ko reikėjo kaceto raštinių ir skyrių biurokratijai. Visa tai turėjau išdavinėti, pakvitavimus priimti, žymėti į specialiai užvestas apyskaitos knygas ir kas mėnesį viską subalansuoti. Peržiūrėjęs apyskaitas, Hapkė užsakydavo trūkstamų dalykų Ausschwitzo kacete, nes ten kaip tik buvo spausdinami visiems kacetams reikalingi blankai ir kartotekos. Gautus naujuosius užsakymus reikėjo taip pat priimti, pakvituoti, pas save užregistruoti ir lentynose pagal tvarką sudėstyti.

Šis darbas iš manęs pareikalaudavo daug laiko ir pastangų. Tačiau ir čia jaučiausi pakankamai savarankus. Hapkė pasitikėjo manimi, tik kartais pakontroliuodavo pačių apyskaitų tvarką, kurioje aš vis dėlto buvau naujokas. Kartais jis įspėdavo kai kurių mažiau turimų dalykų neišduoti niekam, ar tik labai ribotą skaičių.

Kaliniai, dirbą atskiruose skyriuose, tų priemonių gaudavo su skyriaus viršininko puskarininkio lydimuoju raštu. Tačiau aš galėjau mažinti jų reikalaujamų dalykų skaičių. Kartais tekdavo visai nepatenkinti jų reikalavimų. Negavęs prašomų dalykų, kalinys pranešdavo savo skyrius viršininkui, ir šis išpūtęs akis atlėkdavo reikalauti. Mano paaiškinimu nepatenkintas, jis susirasdavo Hapkę, ir čia pat matydavau, kaip jie koliojasi. Hapkė buvo griežtas ir išprašydavo savo draugus iš kambario.

Kartą atėjo esesmanai iš kareivinių ir arogantiškai reikalavo pakuojamo popierio. Manęs jie beveik nepaisė.

Patys jieškojo po sandėlį ko reikia, ir pyko, kad jiems to popierio bus permaža. Pakilęs nuo stalo, žiūrėjau, ką jie darys toliau. Kai jie bandė išsinešti ir tą esamą likutį, aš paprašiau jų pakvitavimo iš jų kuopos karininko.

—    Was? — šūktelėjo man vienas.

—    Be šito, aš jums negaliu nieko išduoti.

—    Jūs! Kas jūs toks, kad galėtumėt mums įsakinėti?

—    Įsakinėti aš negaliu, bet vykdau kitų įsakymus.

Neklausydami manęs, jie pasiėmė ryšulį ir bandė išeiti.

—    Palaukite, — bandžiau sulaikyti.

Per koridorių priešais mano kambarį buvo Hapkės raštinė. Aš pasibeldžiau ir paprašiau jį išeiti.

—    Ar galiu šiems kareiviams išduoti popierį be pakvitavimo, — paklausiau jį aniems girdint.

Šie laikėsi išdidžiai ir buvo beeiną su našuliu pro duris.

—    Ką čia paėmėt— klausė Hapkė.

—    Kas mums reikėjo!—pasakė vienas.

—    Karininko raštas ?

—    Mums įsakyta žodžiu.

—    Pagal žodį mes nieko neišduodame. Prašau raštą!

Susiriejimas buvo trumpas. Hapkė ištraukė ryšulį ir išvarė lauk interesantus.

—    Man nesvarbu jūsų ramovė, — pasakė jiems. — Mano sandėlis tarnauja ne jūsų kuopai, bet kalinių stovyklos reikalams. Jei jums ko reikia, važiuokit į Danzigą parsivežti.

Šis faktas davė kiek drąsos ir pačiam kaliniui: ir jis šį tą reiškia prieš esesmanus! Šių ponų, tapę garbės kaliniais, iš viso mažai bepaisėm. Buvo įsakyta nusiimti kepurę praeinant pro juos. Šį įsakymą apėjom labai paprastai: kepurių visai nedėvėjom. Kad nereiktų rankų suglausti, galvos atsukti, ėmėm tų praeinančių esesmanų “nepastebėti”. Taip “nepastebėdavom” už poros metru žygiuojančio pono. O kai būdavom prie savo bloko ir sėdėdavom prieš saulutę, nepakildavom net iš vietos. Už tai buvo skundžiamasi karininkams, kad garbės kaliniai labai “nepastabūs”. Karštesnieji, nelaukdami, kol vyresnybė mus sutvarkysi, sulaikydavo ir už tai patys mus iškoliodavo. Pažeminimų taurė buvo jau kupina, kur buvo galima, stengėmės jos nebegerti.

PRANEŠIMAI GIMINĖMS

Trečias mano darbas buvo talkinti pulk. Narakui. Reikėjo sudėlioti į bylas įvairūs kalinių turto raštai. Dažniausiai tuose raštuose būdavo ir kalinio pavardė, tačiau pagrindinis dalykas — numeris. Žmogus kacete reiškė plūdimąsi. “Du Mensch (tu žmogau!)” buvo beveik keiksmažodis. Eidamas pro vartus turėjai sakyti ne savo pavardę, bet numerį. Tapę garbės kaliniais, numerių nebeturėjome, dėl to kreipėmės kiek kitaip:

—    Garbės kalinys prašosi išleidžiamas. Arba: du garbės kaliniai eina ten ir ten.

Niekas negalėjo sakyti “eina du  v y r a i”. Prisimenu, gydytojas Sopranovas vedėsi į naująją stovyklą keletą sanitarų ir prie vartų pasakė:

—    Vienas gydytojas ir penki vyrai!

—    Scheis, mit Maenner! Nėra jokių vyrų, tik numeriai!— sušuko budintis puskarininkis.

Taigi, mano pareiga buvo tvarkyti tų “numerių” raštus. Tai nebuvo sunku, tik gaila laiko, nes galėjau vietoj to kai ką paskaityti. Įdomesnė pareiga tekdavo paimti iš Narako pranešimus mirusiųjų giminėms, juos užpildyti, nurodyti mirimo datą ir ligą, grąžinamų rūbų ir daiktų rūšį bei skaičių. Tų pranešimų susidarydavo nemažas glėbys. Imdavo kartais siaubas, rašant vaikams tėvo pavardę ar sūnaus motinai. Vienu metu parašiau keletą pranešimų ir apie lietuvių mirtį. Tai buvo darbininkai, beveik visi bent iš seniau man nepažįstami. Kartą šovė į galvą mintis, pareikšti giminėms užuojautą, kad pastebėtų, jog net tuos pačius pranešimus rašo tautietis. Į sulankstytą blanką, prieš ji apklijuodamas raudonais didokais popierėliais, įdėdavau vieną jų įrašęs su pieštuku: “Reiškiu giliausią užuojautą”. Tokį įrašą uždėdavau kartais kur nors nežymioj blanko vietoj. Vėliau apsigalvojau, kad šitas triukas gali brangiai atsieiti, nes iš vieno gauto rašto pastebėjau, kad tuos pranešimus gestapas perdavė giminėms, ir šie skundžiasi gavę ne visus rūbus. Vadinas, mano įrašai gali būt vietos gestapo pastebėti, ir dėl to gali atsiklausti kacetą.

ADMINISTRACIJOS RŪMŲ UŽKULISAI

Hapkė mane dažnai pasiųsdavo į vieną ar kitą administracijos skyrių kvitų nunešti, sąskaitoms parašų paimti, kartais jų parnešti. Ta proga susitikdavau su ten dirbančiais kaliniais ir viršininkais — puskarininkiais. Susidarė atsitiktinės pažintys ir vaizdas, kaip dirbama mūsų mirštančiųjų miestui išlaikyti ir tvarkyti. Kai kurie skyrių puskarininkiai buvo pikti ir nervingi. Jiems nepataikydavai tinkamai padėti atneštus dalykus, užkliūdavai savo žingsniu, duris darydamas.

Kartą buvau pasiųstas į karininku ramovę. Mane pribloškė įrengimų prabanga. Visi baldai minkšti, kilimai puikiausi, dekoravimas meniškas. Mačiau ir bufetą. Už jo stovėjo baltai apsirengęs esesmanas; gėrimų rūšių nemokėjau skirti, tačiau jų “rikiuotė” buvo gausi. Galvojau, kaip gali žmonės nejausti to baisaus priešingumo, koks yra čia ir kalinių barakuose. Puskarininkių ramovė buvo kuklesnė, tačiau vis tiek kaip dangus nuo žemės skyrėsi nuo geriausiai įrengto prominentų barako.

Kartais tekdavo užklysti į puskarininkių būstus. Jų kambariai, tiesa, buvo nedideli, bet ištaigingi. Netoli jų savo kambarius turėjo civilinės tarnautojos — raštininkės. Pastebėti tekdavo jų flirtą su savo šefais. Net mūsų Hapkė, kuris turėjo savo žmoną ir vaikus Danzige, turėjo vieną raštininkę, su kuria dažnai vedžiodavosi.

Administracijos rūmuose dirbo ir moterys kalinės, daugiausia lenkės inteligentės. Jų pareiga buvo valyti koridorius, langus, prausyklas. Be šių patarnautojų, dar viename fligelyje buvo SS rūbų skalbykla, kurioje dirbo taip pat lenkės. Vienos ir antros skyrėsi. Galbūt ir skalbykloj dirbančiųjų tarpe buvo gerų ir išauklėtų, tačiau vienas epizodas rodė esant ir labai puolusių. Tai buvo Brajto skandalas. Šitą lenką, vyriausią ligoninės kapą, jau buvau minėjęs. Jis buvo žiaurus žmogus ir fanatiškas lenkas. Savo pareigose jis jautėsi kaip karalius valstybėje. Atrodė, kad jo palenkti yra ir esesmanai, bent ligoninės puskarininkis, mėgęs degtinę ir su Brajto žinia vartojęs ligoninės reikalams skirtą spiritą. Kadangi ta pati esesmanų rūbų skalbykla aptarnavo ir ligoninę, Brajtas turėjo valdžios ir čionai. Ir štai jis čia, prie klozeto įsirengė bordelį, kuriame išnaudojo skalbyklos mergaites. Po kurio laiko šis nešvarus jo darbas išėjo aikštėn: jis pats išlėkė iš vyriausio kapo pareigų ir atsidūrė plytinėj. (Jį pakeitė kitas, padoresnis lenkas Zbigniewas Wendtas). Kas atsitiko su mergaitėmis, nežinau, greičiausiai ir toliau jas paliko dirbti skalbykloje.

Kiekvieną kartą einant pro garais pakvipusį skalbyklos rajoną, man vis prisimindavo šis klaikus dalykas. Brajtai čia prievartauja savo kančių draugus! Prievartauja, nes turi valdžią ir galią mušti ir užmušti. Nusikaltimų eilė nebesuskaičiuojama... Bet vieną dieną ir jiems ateina galas. Brajtą, išėjusį jau į laisvę, 1945 m. pačių lenkų teismas Danzige nuteisė pakarti, liudijant kaceto draugams.

Man buvo neaišku, kas per moterys yra tos patarnautojos, valančios koridorius ir kambarius. Viena jų keletą kartų buvo valiusi ir mano kambarį. Pasisveikindavom ir toliau dirbdavome kas savo darbą. Kartą ji atėjo ir pati ėmė mane kalbinti. Pasisakė iš Narako patyrusi, jog aš esąs kunigas. Nors ji visai gerai kalbėjo vokiškai, tačiau iš kalbos paaiškėjo mokanti ir prancūziškai. Buvo malonu pašnekėti primiršta kalba — taip sau, iš nuobodumo. Ji pasipasakojo palikusi tėviškėje vyrą karininką, kuris turbūt slapstosi miškuose. Už vyrą vokiečiai paėmę ją. Jau esanti čia pusantrų metų. Tačiau jos ryšiai esą neblogi su namiškiais, kurie gyvena Pamaryje. Ji dirbusi mokyklose. Tokių kaip ji, inteligenčių, esą per 80. Jos esančios katalikės ir labai ilgisi religinių praktikų.

SCHURO ŠIRDIS ATSIVERIA

Tarp lenkių inteligenčių buvo ir viena, dar gana jauna graži ponia, vieno karininko našlė. Ji buvo skalbyklos kapė, o ta skalbykla buvo įrengta tarp nuutėlinimo įstaigos ir statybos biuro. Ši įstaiga turėjo priemonių rūbams valyti ir lyginti, dėl to mūsų džentelmenas Schuras dažnai ten užeidavo savo eilutės sutvarkyti. Gal turėjo jis ir kitų įstaiginių reikalų, kaip buvęs rūbų kameros kapas. Ne vienam tačiau ėmė kristi į akis, kad tie jo reikalai pasidarė perdažni. Turėdamas savo žinioje sviesto, dešros, geros duonos, jis nunešdavo to gero ir skalbyklos vedėjai. Kartą, kai dar buvome rūbų kameroje, jis pasigyrė josios gimtadieniui užsakęs geriausią tortą, į kurį būsią įmaišyta 15 kiaušinių; būsianti jos garbei ir šampano bonka.

Ilgai netrukus ėmė visa stovykla kalbėti apie bėdą, kurios laukianti skalbyklos vedėja. Sužinojo apie tai ir administracija, kuriai buvo galvosūkis, ką su ta moterimi daryti. Nors gimdymų jau buvo pasitaikę, ypač iš areštuotų nėščių moterų, tačiau šiuo atveju jos nenorėta palikti stovykloje. Perdaug visi žinojo, kas yra laukiamo kūdikio tėvas. Pats Schuras to neslėpė. Moteris buvo išleista į laisvę, kaip norėjo Schuras (tai buvo retas, beveik vienintelis atsitikimas), o jis buvo nubaustas — perkeltas iš rūbų kameros į nuosavybės skyrių, prie mudviejų su Naraku. Iš tikrųjų ši bausmė jam buvo paaukštinimas, suprantamas, turint gerus pečius administracijoje.

Savo elgesio Schuras nelaikė nusikaltimu, tačiau kažkodėl jieškojo mudviejų su Naraku pritarimo. Buvo mudviem malonus, net paslaugus: iš SS virtuvės, kuri buvo netoli mūsų biuro, atnešdavo pietų sriubos likučių, kai kada geros duonos gabalėli. Kartą SS bibliotekos kambaryje, po užkandos, susėdom ir jis pradėjo kalbėti:

—    Ar vyras gali būt laikomas nusikaltėliu, jeigu jis aptarnauja moteris? Suprantat, moteris, kurios neturi vilties ištekėti? — klausė jis mūsų.

Mudu tylėjom, lyg nesuprasdami, ką jis nori pasakyti.

—    Jeigu jos tokį vyrą kviečiasi, pačios jam apmoka...— tęsė jis toliau. — Jos sukuria tam tikrą šeimos pakaitalą, turi iš to malonumą, joms mažai atsieinantį.

Jis valandėlę patylėjo, lyg laukdamas, ką mes pasakysim. Ir kai mes vis dar neskubėjom, jis pats davė atsakymą :

—    Aš tai nelaikau nusikaltimu, priešingai paslaugumu, patarnavimu. Pagaliau — tai privatus žmonių reikalas, valstybei nepavojingas.

Kalbėjo jis atitrauktai, neužsimindamas, kad kaip tik dėl to jis į kacetą uždarytas. Apie naujausi savo nusikaltimą jis neužsiminė, turbūt laikydamas iš esmės nebe nauju.

Kai jis taip kalbėjo, ir mums buvo laisviau pareikšti savo nuomonę. Aišku, mes laikėme tai vyriška prostitucija, nors šitą mintį jam pasakėm ne visai tiesiai. Gudrus vyras, koks buvo jis, galėjo suprasti, ką mes norim pasakyti.

Kitą kartą tame pačiame kambaryje vėl atsivėrė jo širdis. Jis mudviem kalbėjo apie vokiečių nusikaltėlių organizacijas, kurių nariais buvęs ir ne vienas dabartinis esesmanas.

—    Įsivaizduokit, — kalbėjo jis, — kokia likimo ironija: mes sėdime čia, kaip kriminalistai, o jie mus saugo, kaip garbingi reicho atstovai.

Jis pasakojo apie minėtos organizacijos sudėtį, pobūdį, veikimą. Ji veikusi sporto klubų vardu. Skyriai buvę visoj Vokietijoj, ir jiems priklausę įvairūs žmonės. Aišku, ne visi priklausę pačiai bandai, nes reikėję maskuotis...

Buvę daromi suvažiavimai pačiame Berlyne ar Muenchene. Vadai važinėję limuzinais, dėvėję frakais, cilinderiais. Niekam neatėję į galvą atsekti tikruosius tikslus... Naciai suvarę po savo vėliava visas organizacijas, bet ir po to dar buvęs nevienas kriminalistų suvažiavimas. Savų žmonių buvę ir aukštuose nacių postuose.

— Nemanykit, kad jų neturime čia ir Stutthofe, — pasakė jis. —Kai kurie mūsų rankose, ir dėl to mums nėra pikti...

Šis pasakojimas buvo daugiau nelauktas, nei pirmasis. Kai kas po to mums ėmė aiškėti ir Stutthofo įvykiuose. Gegužės pradžioj buvo didelė vagystė. Iš rūbų kameros, perkeltos į naujai statomuosius barakus, vieną naktį buvo išnešti mūsų grupės geriausi drabužiai ir daiktai: eilutės, paltai, kailiniai, portfeliai, skutamieji aparatai, batai. Buvo praplėštas naujojo rūbų sandėlio stogas, tačiau nustatyta, kad per jį visų gėrybių išvilkti negalėjo. Durys tariamai buvusios nepaliestos, bent neišplėštos, tačiau greičiausiai per jas viskas buvę išgabenta. Pėdsakai vedę į lauko pusę, į sargybų rajoną.

Jau tada kai kas tyliai spėjo, kad tai paties rūbų kameros kapo Schuro darbas, susitarus su esesmanais sargybiniais. Tolimesnis tyrinėjimas ir tardymas buvo nutrauktas.

Tikrai, kažkas artima buvo tarp vienų ir antrų. Tai nebuvo artimybė tik vokiečių su vokiečiais, tarnaujančių tai pačiai sistemai: vienų kaip reicho atstovų ir viešpačių, antrų — pastatytų prižiūrėtojų kitiems kaliniams auklėti ir naikinti.

Reikėjo gilesnių ir intymesnių santykių, kurie pati Schurą išvestų iš nelaisvės namų, ir iš tikrųjų jį išvedė. Po Stalingrado nesėkmės, rusams vis artėjant Vokietijos. Schuro bausmė buvo “padidinta”. Jis buvo išsiųstas su grupe kalinių į Danzigą, prie uosto darbų — kapo pareigoms. Kai rusai atsidūrė netoli Elbingo (1944), Schuras su pora esesmanų dingo iš Danzigo ir, mūsų gautomis žiniomis, laiveliu atsidūrė Švedijoje. Vadinas, “bausmės" jam buvo parinktos labai apskaičiuotai, galbūt jo paties suplanuotos. Senoji bandos organizacija nebuvo mirusi.

KOZLOWSKIO VAIŠĖS

Kitas “bandos” atstovas Kozlowskis (greičiausiai jokiai bandai nepriklausęs, tik šį žodį labai mėgęs vartoti) kartą parodė mudviem su Lipniūnu nelauktą prielankumą. Per savo bloko sekretorių Wladeką atsiuntė mums kvietimą užeiti pas jį kavutės. Įsivaizduokit — kacete ir pas tokį poną, kaip buvęs mūsų pabaisa! Buvome įspėti, kad Juzefas švenčia savo gimtadienį. Tikėjomės rasti ir daugiau svečių, ir didžiai nustebom, kad ši malonė buvo padaryta tik mudviems. Kodėl? Išsiaiškinti niekaip negalėjom. Atrodė per maža, kad mes dabar garbės kaliniai. Jau buvo praėjęs geras laikas, kai šią garbę nešiojome. Kunigų buvo ir lenkų, jei jis būtų jieškojęs artimesnio ryšio su jais.

Žiūrėjome, kaip jis priims ir ką pasakys.

Pasitiko mudu prie durų, matyt, laukęs ir gal nerimavęs. Buvo mandagus, nors kažkaip nejaukiai nerviškas. Didelis dieninis kambarys buvo tuščias ir joks kitas jo valdininkas nesimaišė. Tik štubinis atnešė tris puodukus kavos, pagerintos — kaip buvo galima spręsti iš kvapo — ir išniro iš akių. Likome tik trys.

—    Matot, didžiai gerbiamieji kunigai, — pradėjo Kozlowskis, — šiandien švenčiu gimtadienį. Gavau iš žmonos siuntinėlį su geros kavos trupučiu. Na, ir laišką.

Jis ėmė jo jieškoti kišenėse. Neiškentė neištaręs “cholera” — ne mums, tik tam laiškui, kuris nerviškai jieškomas kaip tyčia greit neatsirado. Atrodė, kad į tą laišką sutelktas visas jo dėmesys.

Pagaliau praskleidė lengvai virpančiose savo rankose ir ėmė mudviem skaityti:

—    Mano mylimas, pasiilgtas, brangus Juzefe! Tu mano saule, mano brangiausias, geriausias...

Ties tais žodžiais lyg kas užspringo Kozlowskio gerklėje. Valandėlę stabtelėjo ir padilbomis užmetė akimis į mudu.

—... Meldžiuosi už tave — kasdien, laukiu grįžtant ir vis man rodos, kad tuoj tave pamatysiu. Ir šiandien, tavo gimimo dieną, man prisimena viskas — ypač skaistus tavo veidas, tos mėlynos akys, tie brangūs neužmirštami tavo žodžiai... Ak, Juzefe, tu nežinai, kaip tavęs pasiilgau. Niekas man tavęs neatstos, nes nieko geresnio už tave pasaulyje negali būti...

Tą veidą ir tas akis mes buvome gerai pažinę. Gal jis ir buvo geriausio žmogaus veidas — pakankamai stambus, raudonas, ryškių bruožų; akys, giliai įsodintos kaktoje, tikrai buvo mėlynos, bet įsižiūrėti į jas, net dabar, nebuvo galima. Jos bėginėjo, ties niekuo nesustodamos, kažkaip vengė ramiai ir tiesiai žvelgti į kitą. Plaukai buvo tamsiai geltoni, aukštyn versti, bet pakritę vietomis ant kaktos, kuri buvo sukarpyta skersai, išilgai ir įstrižai stambesnių ir smulkesnių raukšlių. Kaip vyras jis turėjo labai patikti: status, aukštas, pilnas jėgos, gal kiek grubus, bet su širdim, sutirpdoma gražiais komplimentais ir mylavimais. Matyt, ir jis mylėjo žmonelę... Ir dabar, gavęs iš jos tokį šiltą laišką, kam gi kitam jis galėjo jį parodyt ir savo džiaugsmu pasidalinti? Niekas jo turbūt čia nesuprato ir niekas nemėgo. Visiems jis buvo pasidaręs pabaisa, vengiamas arba šlykščių pataikavimų supamas. Jis norėjo kam nors atsiverti, kai ką pasakyti apie save, ir tokių nerado iš saviškių.

— Tak jest — taip! — atsiduso jis pamažu lankstydamas laišką. — Nors vienam žmogui aš dar esu geriausias ir mylimiausias... Ji nematė manęs nuo 1939 metų rudens. Išėjau į frontą kaip puskarininkis, buvau paimtas ir įgrūstas čia. Nematėt ir jūs manęs anksčiau. Buvau gal žmogus... O dabar — sulaužė mane Stutthofas. Be nervų...

Jis kapojo žodžius. Jieškojo savo bėginėjančiomis akimis atramos, judinosi ant suolelio — jieškojo pozicijos ramiai sėdėti.

Ryškus, beveik kariškas jo kalbos tonas darė jo minti suvokiamą. Jis norėjo teisintis prieš mudu, o iš tikrųjų — gal prieš savo žmoną. Jis nebesąs tas gerasis jos Juzefas, kuris kruopščiai dirbo skerdykloj, sąžiningai parnešdavo jai uždirbtus zlotus, paskui išėjo su visais ginti tėvynės... ir nebegrįžo.

Grįžti turbūt jis dar tikėjosi, bet ar galės pamatyti žmonelę, ar bebus jai toks pat geras, koks buvo? Jo širdis galėjo justi, kas jo laukia grįžus į namus. Nors du žmonės, tegu ir lietuviai, težino, kad jis buvo kitados geras ir kad tik Stutthofas jį kitokiu padarė...

Ant kartuvių tiltelio 1945 m. rudenį — Gdynėje jis turbūt nebeturėjo laiko šitai pasakyti. Apstoję būriu jo tautiečiai ir buvę kaceto draugai laukė greitos jo agonijos. O ir bylos metu jis galėjo aiškinti tik atskirus įvykius — užmušinėjimus ir žiaurumus.

Keistai užsibaigė šios mūsų “vaišės”. Jis atsistojo, ištiesė mudviem ranką, padėkojo ir palydėjo iki durų. Buvo galima jausti, kad jis nebaigė to, ko norėjo. O gal jis pats nežinojo, ko norėjęs. Staiga prasiveržė širdis, vėl kažkas užkrito ir nutrūko.

Po to, kai vėl sutikdavom jį, nebuvo daugiau malonus, tarsi nieko nebūtų tarp mūsų įvykę. Jis nebedarė įspūdžio žmogaus, kurį galėtum vertinti normaliu mąstu.

*

Savotiškai įdomios buvo tarnybinės patirtys. Po stogu greičiau atsiveria žmonių širdys, negu po atviru dangum. Gal dėl to, kad čia mažiau seka svetimos akys, o gal, kad patys žmonės, praėję sunaikinimo kelią, pradeda atsigauti, galvoti ir grįžti, bent kartais, į save. Pagaliau po stogu nebėra masė, o asmenys, savotiški rinktiniai; su jais gali kaip žmogus ir bendrauti. Įdomesnis pasidarė bendravimas religiniu pagrindu — žmogaus su tavim jau kaip kunigu. Ir kunigui su šiais buvo kita kalba, negu anuomet su mirštančiais.

dievo pogrindis

MES BUVOME tik du kunigai iš 46-šių lietuvių, patekusių į Stutthofą 1943 m. kovo 25 - 26 d. Per dvejus metus, mums čia esant, buvo atvežta dar keletas šimtų lietuvių. Bet kunigų jų tarpe nebuvo. Iš lenkų radome du — Joną Gajkowski ir Niewiadomį. Pastarasis buvo nuslėpęs savo tikrąją pavardę ir kunigystę; dirbdamas rezistencijoje, kartą jau vokiečiu buvo areštuotas, todėl dabar panorėjo būti “Nežinomasis”.

Kunigų kategorija Stutthofe nebuvo išskirta, kaip Dachaue. Čia iš pirmos dienos jie buvo įjungti į kalinių masę, ir toliau niekas apie juos nežinojo. Jie dirbo su visais tą patį darbą; buvo mušami ta pačia lazda, bizūnu ar kumščiu, kaip kiti jų draugai.

Ką gi jie šiame pragare reiškė, kaip kunigai? Jiems nevalia buvo viešai melstis, kaip ir visiems kaliniams. Negalėjo laikyti mišių ar klausyti išpažinčių, nes visa tai buvo uždrausta. Čia jiems atėmė rožančių, breviorių, mišiolėlį. Jie nieko negalėjo daryti, net jei būtų norėję.

Taip tiedu lenkai nieko ir nedarė. Niewiadomis pateko eiliniu darbininku į nuutėlinimo kamerą, buvo tylus, nejieškojo bičiulysčių, neišsidavė net lenkams, kad kunigas. Keletas jo artimųjų žinojo, bet ir jiems turbūt neatėjo į galvą prašyti jo patarnavimų, kad neišduotų. Gajkowskis dirbo aprangos skyriuje, kaip kapas. Vokiečiai žinojo, kad jis kunigas; gal dėl to čia jį ir paskyrė, pasitikėdami, kad jis nevogs rūbų, neneš ir kitiems neleis išnešti mainams į “užmiesti”. Kaip kapas, buvo jis po didesne kontrole. Vokietis puskarininkis nuolat maišėsi jo kameroje; maišėsi ir interesantai, kurių tarpe galėjo būt administracijos šnipų. Apaštalauti jis negalėjo, o mišių laikyti net pats vienas nedrįso, nors savo žinioj turėjo vieno anksčiau mirusio lenko kunigo mišiolėlį.

Mudviejų padėtis buvo kiek kitokia. Kitokia ji pasidarė ypač po to, kai buvom perkelti į biurus, paskui apgyvendinti atskirai — garaže, o vėliau paaukštinti į garbės kalinius.

VIEŠA MALDA

Vieną rytą, kai buvom garaže ir laukėm rytinio patikrinimo, tyliai nuskambėjo maldos žodžiai. Pirmą kartą viešai.

...Darbo sunkumus pakelsim su auka ir ryžtumu, mielai ir su gera nuotaika. Su Tavimi, Viešpatie, nebus sunki jokia auka, nepakeliamas joks bandymas. Būsim ramūs, kaip rami mūsų tautos dvasia, ir giedrūs, kaip mūsų tautos dangus...

Pasviro visų galvos, pečiai atsirėmė lovų, įsiviešpatavo tyla. Maldos kalbėtojas buvo baigęs savo žodžius, o draugai nesijudino iš vietos. Žodžiai, matyt, pataikė į širdis, o gal jie patys veržėsi iš širdžių, kaip atbudęs šauksmas ištverti, pakelti visa, neprarasti vidinės ramybės ir giedros, kaip tas tėvynės dangus, viršum kurio budi Viešpaties akis.

Tai buvo pradžia oficialaus religinio mūsų gyvenimo. Maža pradžia.

— Kalbėkime kasdien!—prisiartinę kai kurie draugai sveikino kunigą. — Pasijunti kitas žmogus. Tame gyvulių garde vėl suplazda dvasia.

Tos dienos vakarą, kai draugai, sugulę lovose dar kalbėjosi, mūsų sekretorius Narakas atsisėdo lovoje ir tarė:

— Draugai, sukalbėkime maldą!

Visi atsisėdo, kaip šešėliai pasilenkė į priekį. Iš užpakalio nuo vielų tvoros žibėjo lempos, ir jų šviesa krito pro mažą langą ant mūsų nugarų.

Viešpatie, teik ramybės mūsų dvasiai, pavargusiai ir iškankintai. Atleisk mūsų dvejones ir nevilties atodūsius. Mes tikime tavo Apvaizda ir priimame bandymus už savo gyvenimo nuodėmes, už tėvynės ir artimųjų gerovę. Laimink, Viešpatie, mūsų sergančius draugus, duok jiems tvirtybės, o tiems, kurie atsiskyrė nuo mūsų baisioj mirty, suteik amžiną atilsį. Viešpatie, tau pavedame visus tėvynėje likusius artimuosius ir kovos draugus. Tegu ramybė ir palaiminimas ateina į jų širdis. Tėve mūsų...

Pusbalsis choras atsakė “Kasdienės mūsų duonos”...

Kalbos nutilo. Kiekvienas grįžo į save. Gal galvojo dar apie saviškius ir taip persikėlė į svajų pasaulį.

Niekas nesakė po maldos nutilti — tai įvyko savaime. Ir taip lyg taisyklė paskutinis mūsų kalbų žodis kas vakaras buvo skirtas Dievui. Kas rytas — jis buvo paskutinysis, prieš išsiskirstant darbų.

Pradėti šią maldų praktiką, prisimenu, nebuvo lengva. Kunigą visad lydi jausmas — neatstumti tų, kurie kitaip galvoja. Vieša malda kai kam galėjo nepatikti. Spėjau, kad mūsų tarpe tokių turėjo būti, bent seniau, kai jie dar buvo laisvėje. Ar čia jie bus spėję pasikeisti? Vietoj ramybės ir palaimos, gali juos tik sudrumsti. Yra gi žmonių, kurie dar šiaip taip pakenčia tylią, asmenišką maldą, bet vengia viešo Dievo garbinimo. O gal yra tokių, kurie niekad jau nebesimeldžia? Apie vieną kitą čionai tikrai teko patirti tokių žinių. Reikėjo tat pasirinkti tokį būdą, kad mūsų maldos neštų Dievo palaimos visiems.

Tuo tarpu buvo padarytas pirmas bandymas, su virpančia širdim tyliai meldžiant Dievą laiminti šią pradžią.

Ir atsimenu, kaip šilta pasidarė smilkiniuose, kai buvo patirta gražių atsiliepimų ir rasta pritarimas. Vadinas, kunigas jiems neprimetė: tik patenkino jų pačių dvasios alkį. Nei vieno asmeninė laisvė negalėjo būti pažeista, o tai kaip tik atrodė svarbiausia. Didesnės Dievui garbės negali būt, kaip šita laisvu noru Jam siunčiama malda. Vienintelė dieviška laisvė šiuose nelaisvės namuose turėjo būt labiausiai pagerbta...

Neilgai mes gyvenome šiame garaže. Bet tai, ką čionai pradėjom, brendo toliau. Tai buvo šventųjų bendravimo pradžia, dvasinės vienybės pradžia. Juo toliau, juo labiau mes jutome jos reikalą. Vėliau pasitaikė nesutarimų, asmeninių konfliktų, nerimo ir neapykantos, kurios joks žmogus nebūtų galėjęs pagydyti. Viltys greitai išeiti į laisvę subirdavo į visišką nevilti. Laukiama karo pabaiga ir vokiečių galybės žlugimas nešė džiaugsmą, o sovietinės armijos artėjimas — klaikų netikrumą. Keitėsi gyvenimo sąlygos, keitėsi santykiai su tais, nuo kurių priklausėme, ryškėjo mūsų pačių skirtingi charakteriai, atsineštos ydos ir įpročiai, o su tuo augo vidinė mūsų mažos bendruomenės įtampa. Dvasinė vienybė ir pusiausvyra buvo tas stulpas, kuri su Dievo pagalba reikėjo mūsų tarpe žūtbūt išlaikyti. Čia kunigo vaidmuo turėjo pasireikšti ne nuo altoriaus, ne iš sakyklos, bet įsimaišius į lygių tarpą. Visais atžvilgiais jis turėjo būti lygus ir niekuo nepabrėžti skirtingumo. Ir jo nebuvo nei darbe, nei varge; nebuvo patogumuose nei privilegijose. Tačiau nejučiomis jis pasireiškė santykiuose, žodžiuose. Pasireikšti jis turėjo neišvengiamai, tačau tokia forma, kuri kitų nevaržo, neįpareigoja, neprimeta. Kantrybė, ištvermė, atsargumas turėjo pamažu vesti į tikslą, savaime visų jaučiamą ir trokštamą.

Šitos pastabos gal padės suprasti mažos kaceto “parapijos” sunkumus ir laimėjimus, vaizduojamus ne tik šiame, bet ir vėlesniuose skyriuose.

PIRMOSIOS MIŠIOS

Perkelti į garbės kalinių bloką, mudu su Lipniūnu sukome galvas, kaip atsilaikyti mišias. Neturėjome nei vyno, nei ostijų, nei kitų mišioms laikyti priemonių. Tikėjomės tačiau visa kita surast, jei tik būtų vyno ir neraugintos duonos.

Ir štai vieną dieną, man bedirbant SS bibliotekoj, ateina pažjstamoji patalpų valytoja lenkė ir pasigiria gavusi siuntinėlyje razinkų.

—    Puikus dalykas! —pakilau iš džiaugsmo net nuo kėdės.

Lenkė suprato, kad razinkas aš mėgstu ir pažadėjo kitą dieną man jų atnešti.

—    Turėsime vyno!—parėjęs į bloką pasigyriau Lipniūnui. Jis vis dar dirbo pašte ir savu keliu mezgė ryšius su lenkais, tikėdamas per juos ką nors gauti.

Mūsų svajonė laikyti mišias darėsi realesnė. Dvi dienas prieš Sekmines užraugėme gautąsias razinkas. Reikėjo dar gauti neraugintos duonos arba pyrago, tačiau niekur jo neradom. Tuo tarpu Dr. Kučas užtiko pas rakandų kameros kapą vokietį Ottą manų kruopų. Kitos išeities nebuvo — reikėjo iš jų daryti paplotėlį ostijos vietoje. Nežinau, kodėl mudviem tada neatėjo į galvą, kad manai nėra iš kviečių ir pagal Bažnyčios nuostatus mišioms laikyti netinka. Jūrų inžinierius, buvęs laivo “Antanas Smetona” kapitonas Adolfas Darginavičius pasiėmė iškepti paplotėlį ir tai jis padarė ant paprasto špižinio mūsų pečiuko viršaus, pirma gražiai jį nuvalęs. Trūko dar taurės. Juozas Valenta kažkur buvo gavęs mažą sidabrinį indelį ir jį vartojo muilui, skutantis barzdą. Paprašėm jį duoti mums ir pasakėm kuriam reikalui. Mišiolėlį iš savo kapo Gajkowskio parnešė Mikas Pečeliūnas, prigrasydamas žiūrėti, kad kas svetimas jo nepastebėtų.

Sekminių rytą, birželio 13 dieną, atsikėlėme prieblandoje. Visa stovykla dar miegojo. Visur buvo tylu ir ramu. Apsaugai užsidangstėme paklodėmis langus. Į dienines patalpas susinešėme suolelius, sudėjom du vieną ant kito, užtiesėm švariu nosinuku, padėjom ant jų manų paplotėli, Valentos taurelę, paprastą arbatos lėkštelę patenos vieton, Gajkowskio mišiolėli, užžiebėm žvakigalį, gautą iš minėtojo Otto, ir pradėjom.

Buvom sutarę, kad Lipniūnas mišias laikys, o aš pasakysiu keletą žodžių. Dr. Kučas ir adv. Kriaučiūnas pasisiūlė patarnauti Lipniūnas kaip buvęs, — su klumpėmis, su dryžuotu kalinio apdaru, — taip ir pradėjo pamaldas.

Įspūdis buvo neapsakomas. Netilpo galvoj, kad štai meldžiamės kartu su laisvėje esančiais, ir čia mūsų tarpan atsikviečiame eucharistini Dievą. Kambary — mirtina tyla. Atrodė, draugai nedrįso kvėpuoti. Tik juntamai kiekvienas šluostėsi ašaras, riedančias skruostais. Gyvenime galima užmiršti viską, bet šių įspūdžių — niekados, nors jų apibudinti nėra įmanoma.

Į pamaldas atėjo net vos galį iš lovų pakilti ligonys. Prilaikomi draugų, jie visą laiką prasėdėjo ant suolelių. Vienintelis mūsų tarpe evangelikas — Jonas Šernas buvo taip pat su mumis. Trūko tik keturių katalikų — Bredikio, Butkaus, Kiškio ir Sruogos. Jie pasiliko lovose, nors iš vakaro žinojo, kas bus. Pastebėję pakilusias mūsų nuotaikas po pamaldų, jie jautėsi kiek nejaukiai. Su jais apie tai mes nekalbėjom, lyg būtume nepastebėję jų išsiskyrimo.

Tą dieną gyvenome kitu gyvenimu, rodos, palengvėjusiu. Saulės buvo daug, ir ji mums atrodė tokia pat kaip Tėvynėje.

VELYKINĖ IŠPAŽINTIS

Po savaitės turėjo būt Trejybės šventė, paskutinė diena velykinei išpažinčiai atlikti. Galvojome, jog reikia šiai išpažinčiai paruošt draugus. Mus areštavo gavėnios pradžioje, tat niekas iš jų, išskyrus vieną kitą ligonį ir mirusį, per tą laiką nebuvo atlikęs šios pareigos. Tik vis nebuvome tikri, ar iki to laiko gausime komunikantų. Jų parūpinti buvo paprašyta mano pažistamoji lenkė. Jos tėvai gyveno Pamaryje. Ji turėjo ir greitesni ir turbūt neoficialų kelią pasiųsti jiems laišką. Tačiau manėme, kad bėdos atveju pavyks iš siuntinėlių gauti baltos duonos ir supjausčius į gabaliukus konsekruoti. Kaip tik tą savaitę kažkam iš mūsų atėjo siuntinėlis su balta duona, bet ji buvo permirkusi taukais. Pasiteiravom lenkių, ar jos neturi visai grynos baltos duonos. Jos pažadėjo pajieškoti tarp savo draugių.

Rodos penktadieni prieš Trejybę mano pažįstamoji lenkė atėjo į SS biblioteką, išsitraukė iš užančio mažą ploną ryšulėlį ir greit pakišo po mano knygomis ant stalo.

—    Komunikantai, — pasakė. —Tik vakar gauti. Yra ir vyno truputis — atnešiu rytoj.

Užsikišau už marškinių šį rišulėlį ir parėjęs į bloką perdaviau Lipniūnui. Jis apsidžiaugė kaip vaikas. Rodos, pati Apvaizda parūpino “maisto” mūsų alkstantiems broliams.

Jau penktadienio vakarą artimiesiems draugams pranešėme savo sumanymą. Jie mielai pritarė ir pažadėjo pakalbinti kitus. Buvo galima jausti, kad ne visi tam ryšis, dėl to reikėjo juos paruošti. Ir mes matėm, kaip mūsų artimieji dar tą patį vakarą pradėjo apaštalauti. Einant gult jie dar spėjo mus painformuoti apie pakalbintųjų pritarimą. Apaštalauta ir visą šeštadienį.

Vakarop vienas kitas pasiprašė mus į kiemą pasivaikščioti. Ir prašymo tonas ir jaudinantis nuolankumas rodė, ko prašoma. Ligšiolinė draugystė atrodė baigta, nes dabar jau reikia susitikti su kunigu. Kurie sėdėjo prie lango, pastebėjo vaikščiojančius ir jiems krito į akis neprasta dviejų nuotaika. Ne vienas stovėjo prie lango ir galvojo apie savo nuodėmes. Buvo nuostabu ir graudu. Pasivaikščiojęs su vienu, grįžti į bloką, atsisėdęs prie sta

lo paskęsti susimąstyme. Prieina naujas ir vėl prašo:

—    Gal išeitume truputį į kiemą!

Taip buvo iki sutemų.

Kai kieme nebebuvo galima vaikščioti, mudu su Lipniūnu pasidalinome: vienas atsisėdome dieninėje patalpoje, antras prieangyje, ir draugai vienas po kito artinosi pas tą, katro labiau norėjo šiam aktui. Artinosi prie sėdinčio suolely tokio pat dryžuoto ir klumpėto savo draugo, suklupdavo ant grindų ir nebesivaržė nei žegnotis, nei muštis į krūtinę. Ne visų nuotaikos tačiau buvo vienodos. Ne vienam reikėjo padėti, padrąsinti. Ne vienas ta proga ryžosi atlikti sąžinės apyskaitą iš viso savo gyvenimo. Gal jie galvojo, kad jų gyvenimas nebuvo toks, kokį dabar mato naujų išgyvenimų šviesoje.

Nuodėmklausiams paguoda iš to buvo didelė. Viena, galėjome atlikti savo pareigą, galėjome perteikti atleidimo malonę — panašiai, kaip tai buvo daroma per eilę metų laisvėje. Vėl pasijutome kunigai — žmonių dvasios paslaugai skirti. Antra, matėme draugus, jieškančius naujo kelio, besistengiančius keistis.

Rytą sukilo draugai gana anksti — kai kurie nelaukdami nė sutarto keltis laiko. Vienas priėjo prie mano lovos ir pamatęs, kad jau esu prabudęs, pasiprašė išpažinties. Skubėjau. Pasirodė ir dar pora draugų. Ir per visas mišias iki komunijos dar vis atsirasdavo vienas kitas — suklupdavo prie sėdinčio prieangyje kunigo. Išsiskyrė kokie penki ar šeši.

IŠPAŽINTYS VALANT LANGĄ

Pirmadienį po šių iškilmių, susitikęs biure minėtą lenkę, nuoširdžiai jai padėkojau už įteiktą anądien dovaną. Nepasakiau, kam ji buvo reikalinga, tačiau ji galėjo nujausti. Lenkės gyveno per kokius 8 metrus nuo mūsų bloko ir mėgdavo žiūrėti į mūsų vyrus, ypač sekmadieniais, kai neidavo į darbus. Ir mūsiškiai mielai žvelgdavo į jas, stoviniuojančias prie savo barakų, besikalbančias ar prie savo langų rymančias. Tiesioginis ryšys buvo griežčiausiai draudžiamas, nors jokios vielos mūsų neskyrė. Mes tačiau laikėme garbės dalyku nesileisti į jokias pažintis nei iš tolo. Mūsų laikysena moterų atžvilgiu išsiskyrė iš kitų kalinių: jokių viliojimų, jokio flirto, jokių sutartinių ženklų. Kaikas mūsiškių kartais bandydavo, užsimiršęs, duoti koki ženklą i kitą pusę. Tačiau draugai, pastebėję, tuoj sudrausdavo. Lenkės, ypač inteligentės, kaip vėliau patyrėm, labai gėrėjosi mūsų elgesiu. Jos jau pažinojo kiekvieną mūsiški, žinojo, kas kur dirba, kokios profesijos. Jos iš tolo sekė ir visas mūsų nuotaikas. Ir, man rodos, jos nujautė, kas vyko Trejybės dieną mūsų barake. Tikrai, mūsų nuotaikos tą dieną turėjo būti visai kitokios. Visi buvome labai rimti, pakilios dvasios. Mūsų vyrai mažiau žvalgėsi i moterų baraką. Daugelis jų persimetė į kiemo pusę, kur net daugiau buvo erdvės. Kurie pasiliko moterų pusėje, vaikštinėjo su draugais ir jų veiduose galėjai matyti šventiškas nuotaikas.

Visa tai turėjo matyti mūsų kaimynės lenkės. Viena jų sekančią dieną atėjo į mano darbo kambarį, šluostė prausyklą, langą ir vis dairėsi ar neateina pro duris Hapkė. Pastebėjau, kad ji nori kažką labai svarbaus pasakyti ir pakėliau klausiamai galvą. Staiga ji priėjo arčiau ir paklausė:

—    Ar būtų galima atlikti išpažintį?

—    Taip, — atsakiau.

Ji padėkojo ir išėjo iš kambario ir tą dieną daugiau nesirodė. Kitą priešpietį, kai Hapkė buvo išėjęs iš savo kambario į rajoną, ji atėjo su savo kibiru, mazgotėmis ir, padėjusi prie prausyklos, paprašė ją išklausyti. Tačiau nebuvom tikri, kad neateis į kambarį koks interesantas. Reikėjo nekristi niekam į akis. Sutarėm, kad aš sėdėsiu prie stalo, neva rašysiu apyskaitas, o ji valys langą ir taip atliks išpažintį. Jos rankos mechaniškai braukė skudurą per stiklą, tačiau akys buvo nuleistos, ir visa jos statūra lyg sukniubus. Toliau į ją nebežiūrėjau, prisidengiau ranka akis ir klausiau. Pasakiau keletą žodžių prancūziškai, daviau išrišimą ir atsisveikinau lenkiškai “Niech będzie pochwalony Jėzus Christus!”

—    Ar negalėtų ateiti kitos mano draugės? — paklausė dar ji.

—    Jeigu tik jos gali, prašau!

Po kokių dešimties minučių atėjo antroji, taip pat su kibiru ir mazgotėmis. Trumpai pasisveikinusi, gal pirmosios pamokyta, ji ėmė valyti langą ir pradėjo išpažinti savo nuodėmes.

Laimei ir ši kartą niekas neatėjo į kambarį.

Trečioji, man nepažįstama, pakartojo tą pat. Tačiau vos baigė savo išpažintį, į kambarį atėjo Hapkė ir keistai į ją pasižiūrėjo.

—    Kas čia tave siuntė? :— paklausė.

Lenkės buvo pasiskirsčiusios darbą aukštais. Mūsų aukšto kambarius valė pirmoji, todėl pastarosios pasirodymas čia buvo nelauktas.

Lenkė sukosi kambaryje, skubiai braukė dulkes nuo lango briaunų ir dėjosi negirdinti klausimo. Priėjusi prie prausyklos, smarkiai paleido vandenį, sukėlė tokį ūžesį, pro kurį ir norint nebūtų galima išgirsti naujų Hapkės klausimų. Greit baigusi darbą, pasiėmė kibirą ir išniro iš kambario. Aš, sėdėjęs prie atskleistų apyskaitos knygų, pakilau kaip paprastai ir sumušiau kulnis.

—    Na ja, setzen Sie sich! —ramiai pasakė jis ir dirstelėjo į mano darbą. Aš suvedinėjau skaičius ir juodraštiniame lape dariau sudėties veiksmus.

Tai buvo įprastinė Hapkės kontrolė. Atrodė, kad jis nieko pikto neįtarė, tik paklausė, ar ši lenkė neužeinanti dažniau. Pasakiau, kad pirmą kartą ją čia matau.

Po pietų pirmoji lenkė pasiteiravo, ar ketvirtadienį. Dievo Kūno dieną, nebūtų galima joms gauti komuniją.

—    Turbūt! —pasakiau. Nežinojau, ar bus mums progos tą dieną atlaikyti mišias.

—    Turėčiau dar vieną prašymą!—pasakė ji. —Savo artimosioms draugėms pietų pertraukos metu pasisakiau, kad pirmą kartą po pusantrų metų atlikau išpažinti. Jos labai prašė paklausti, ar kunigas negalėtumėte duoti joms bendrą išrišimą.

—    Tai būtų galima, — pasakiau, pagalvojęs. —Bet reikia sutarti aplinkybes.

Lenkė pasiūlė tai padaryti vakarinio patikrinimo metu. Mes, garbės kaliniai, pirmieji buvome atleidžiami iš rikiuotės, o moterys kiek vėliau. Sutarėm, kai mes būsime jau kambary, o jos dar stovės kieme, kunigas atsistos prie lango, kad jos visos ji galėtų matyti. Tuo metu kunigas suteiks išrišimą. Tai turėjo būti taikoma 80 inteligenčių lenkių, kurioms buvo galima šią paslaptį patikėti.

Paaiškinau, kokios sąlygos ir koks turi būt jų pasiruošimas šio akto atveju. Ji žadėjo visoms tai priminti.

—    Gal ta proga jūs galėtumėte parūpinti visoms ir komuniją?

Tai buvo žymiai sunkesnis klausimas. Reikėjo pasitarti su Lipniūnu, nes komunijos duoti patys negalėjome, o perduoti ją per pasauliškį, dargi moterį, buvo mums čia naujas dalykas. Nieko nepasakiau, tačiau įspėjau, kad jos būtų iš ryto nevalgiusios. Sutarėm, kad tuoj po išrišimo rankos mostu pro langą bus duotas ženklas, kad rytojaus dieną jos galės gauti ir komuniją.

MOTERIS DIAKONO PAREIGOSE

Reikėjo šiose sąlygose ryžtis neįprastam patarnavimui. Sutarėme su Lipniūnu, kad kiekvieną komuniją atskirai įvyniosime į švarų popierėlį, ir moterys niekam nepastebint galės pačios pasidalinti ir priimti, o popierėlį sudeginti. Taip įvyniotas komunijas reikėjo surišti į atskirą pundelį ir perduoti lenkei, su kuria man teks susitikti.

Vakare buvo jaudinantis momentas. Atsistojau tarpulangėje ir prieš savo akis pamačiau įsmigusias į mane moterų akis. Turbūt ir jos virpančiomis širdimis lauke to momento. Jos pažinojo mane, bet ne visos. Nepažįstančiosios turėjo būti įspėtos, kuris yra kunigas, nes tuo metu galėjo prieiti prie kito lango kitas kuris mūsiškių ir lygiai taip pat į jas žiūrėti. Tačiau beveik visi draugai tuoj po patikrinimo suėjo į miegamąjį arba ruošėsi prieangyje vakarienei. Prie lango buvau aš vienas. Momentui susitelkiau, atkalbėjau Confiteor ir pakėlęs akis tyliai ištariau išrišimo žodžius. Pagaliau mostelėjau ranka, duodamas ženklą, kad rytoj jos galės gauti komuniją.

Komunikantų tiek neturėjome, tat laužėme juos į mažas daleles. Anksti rytą Lipniūnas atlaikė mišias ir pakonsekravo komunikantus. Po pusryčių aš paėmiau šį brangų ryšulėlį, pasikišau po marškiniais ir išėjau į darbą.

Tuoj atėjo mano pažįstamoji.

Trumpai paaiškinau, kaip ji privalo perduoti komunijas savo draugėms ir kaip jos pačios turi jas priimti. Pasilikau tris komunikantus, o visą kita atidaviau jai. Perimdama iš mano rankų, ji priklaupė ir paslėpė ties kaklu už suknelės.

Ji norėjo priimti Švenčiausiąjį iš mano rankų. Tai turėjo būti padaryta greitai, kad kas neužkluptų.

Ji piklaupė, persižegnojo ir aš, ištaręs “Corpus Domini Nostri...”, padėjau komuniją ant jos lūpų. Moters skruostais pabiro ašaros. Ji greit atsistojo, nusišluostė veidą, pabučiavo man ranką ir greit išėjo iš kambario. Po keleto minučių atėjo antroji ir turbūt per pusę minutės taip pat priėmė komuniją. Po to atėjo ir trečioji. Reikėjo kiek įtempti nervus, laukiant ir atidžiai sekant ausimis judėjimą koridoriuje, kad kas neužkluptų. Ačiū Dievui, niekas nė justi nejuto, kas dėjosi SS bibliotekoje. Ji pasidarė koplyčia, nes joje buvo kunigas ir tikintieji, o svarbiausia jon atsilankė Dievas.

Nežinau, su kokiu jausmu nešėsi prie savo krūtinės Švenčiausiąjį pirmoji lenkė. Niekad nedrįsau jos apie tai klausti, ir ji man nesisakė. Jai buvo patikėtas švenčiausias turtas po keliolikos šimtmečių, įprastai nepatikimas niekam iš moterų ir niekam iš nepašvęstų žmonių.

Pareidama pietums į bloką, ji parnešė Dievą savo draugėms. Kaip vėliau patyriau, jos visos laukė ir buvo dar nevalgiusios. Pasidalinta labai tyliai. Laimei, jos turėjo savo atskirą patalpą, dėl to galėjo lengviau šitai atlikti. Paskui man pasakojo, kokia didelė šventė ir koks tą dieną neapsakomas džiaugsmas buvęs joms. Ji dėkojo savo ir draugių vardu, prašė padėkoti ir mano draugui kun. Lipniūnui. Labiausiai jas jaudinęs momentas, kad švenčiausiąją komuniją turėjusios priimti jos pačios.

LŪKESČIAI IR NUSIVYLIMAS

Viltį kažkas pavadino tikėjimo seserim. Iš tikro, kalinys daug labiau viskam tiki nei laisvėje esantieji žmonės. Reikia kartais labai mažo dalyko, kad jis išaugtų į kalną...

Garbės kaliniai audė svajas greitu laiku grįžti į laisvę. Ateina esesmanai teirautis, ar jau mūsų ligoniai gėrėja, mes manom — jie domisi, ar mes greit būsim visi tinkami transportuoti namo. Gauna kas laišką iš Lietuvos, kur rašoma, kad gestapas pasakęs, jog greit pamatysite saviškius, ir mes visą dieną tik apie tai tekalbame. Mackonis parneša žinią, jog rūbų kamerai duotas įsakymas sulyginti mūsų rūbus ir pavogtųjų vietoje parinkti naujus, galimai geresnius. Mes tuoj išsiaiškinome — kam gi daugiau, jei ne mūsų laisvei. Kažkuriam iš politinio skyriaus pasakyta, jog Dr. Greffė, aukštas SD valdininkas Berlyne, teiravosi telegrama apie Dr. Pr. Germantą, buv. švietimo tarėją, ir mes išsprendėme visai paprastai: šis mūsų draugas anksčiau nei mes bus paleistas į laisvę. Kai kurie mūsiškiai šitai aiškino ne tik su pavydu, bet net su nepasitenkinimu. Žodžiu, mums visi ženklai “rodė”, jog mūsų dienos čia neilgos. Jei ne dėmėtoji šiltinė, kurios pavojus dar nebuvo visiškai praėjęs, žinia, mes jau čia nebesėdėtume. Karantinui laikas mėnesį pratęstas. Dar mėnuo! Atrodė baisiai ilgas laikas, tačiau vis kaip nors ištversim. Jau ir laiškuose nebeprašėm siųsti maisto.

Kasdieninis greitos laisvės lūkesys pradėjo kilnoti mūsų dvasios sparnus. Geriau sakant, tie sparnai jau plasnojo viršum tėviškės laukų, atgaivindami senas laisvės nuotaikas. Mažiau buvo beatjaučiamas nelaimės draugas, nevengiama kartais neatsargaus žodžio, rūpinamasi tik savo padėtimi. Tai buvo žmogiška, tačiau bendram gyvenimui kliudė.

Vieną rytą kažkas pasigedo duonos riekelės, kurią iš vakaro buvo palikęs savo spintelėje. Spintelės buvo prieangyje; jų neužteko kiekvienam, dėl to viena buvo dviem ir trim. Galvojome, gal kuris kaimynas apsiriko. Po keletos dienų kažkam iš gauto siuntinėlio dingo vėl duonos gabalas.

— Tarp mūsų turi būt vagis!—tarėmės. Niekas svetimas tą dieną pas mus nesilankė, o naktį durys buvo užrakintos.

Reikėjo pašalinti kilusį tarpe savųjų nepasitikėjimą, kuris buvo skaudžiausias. Greitesnieji ėmė jieškoti ir rado tris įtartinus; vieną, kurs turėjo liguistą alkį, antrą, kurs po viduriavimo rūipinosi visokiais būdais savo jėgas atstatyti ir buvo šiaip nelabai socialus, ir trečią, kurį kai kas žinojo iš seniau savo reikalams nevengiant panaudoti svetimą labą. Už rankos nė vienas nebuvo nutvertas, tačiau kartumo liko.

Vidaus tarnyboje dirbo visi pakaitomis — vieni kasdien plovė grindis, kiti valė indus, treti turėjo globoti ligonius. Nuo šios tarnybos buvo laisvi, kurie dirbo biuruose. Kol mūsų ligoniai buvo labai silpni, ypač Vladas Darginavičius, Jonas Čiuberkis, Pilypas Narutis, juos aptarnauti buvo lengviau. Bet vos kuris pradėjo atsigauti, ir privalomai jų globai nebebuvo skiriamas žmogus, kiti nesistengė savu noru tiek padėti, kiek ligoniai dar buvo reikalingi.

IR ATLEISK MUMS MŪSŲ KALTES..

Persikėlę į 8E bloką meldėmės jau kas rytą ir kas vakarą. Po pirmųjų bandymų garaže tai atrodė normalu ir būtina. Į formą nekreipėme dėmesio, palikome laisvę melstis kaip kam patogiau. Daugumas būdavo jau lovose, kai kunigas, pats lovoje atsisėdęs, persižegnodavo ir pradėdavo kalbėti. Tada ir kiti pakildavo savo lovose. Kiekvienai dienai buvo sukuriama nauja malda, pritaikinta liturginei dienos minčiai. Tačiau reikėjo mūsų maldas derinti ir su aplinkinėmis nuotaikomis. Malda turėjo ugdyti ne tik bendrą religingumą, bet ir visą toki skirtingą mūsų gyvenimą! Štai, birželio 17 dienos vakaro malda, atrasta išgelbėtuose užrašuose:

Mūsų diena, Viešpatie, baigėsi. Mes džiaugiamės ja, nors mūsų dvasiai stigo vieno — mūsų laisvės. Bet tu, Viešpatie, davei mums vidinę laisvę, kurios niekas negali išplėšti. Tu davei laisvę džiaugtis turtingu minties pasauliu; Tu leidai mūsų valiai stiebtis, kaip augalui į saulę, į savo gėrį; Tu leidai mūsų jausmui, kaip laisvės paukščiui, veržtis i meilę.

Dėkojame Tau, Dieve, už šią dovaną, be galo didžią ir turtingą. Jei kas šiandien mūsų džiaugsmą mažina, tai žmogiška patirtis, jog Šios Tavo duotos laisvės nesugebame tinkamai panaudoti. Tu matai, Viešpatie, kokios klaidžios ir blankios buvo šiandien mūsų mintys, — gėda prisipažinti — pavergtos tik kasdieninei duonai ir išorinei laisvei; lyg pelenais buvo apnešti mūsų kilnieji jausmai, lyg slogutis varžė mūsų valią sunki kasdienybė.

Viešpatie, spręsdamas mūsų išorinės laisvės klausimą, nežiūrėk i tuos mūsų nusikaltimus vidinei Tavo laisvei. Leisk mums šiandien padaryti apyskaitą sau patiems, kad nereiktų jos duoti kada nors prieš Tave, Teisingąjį Teisėją — apyskaitą iš mūsų minčių, valios pastangų, jausmų ir žodžių. Ir atleisk mums mūsų kaltes prieš vidinę laisvę, kaip ir mes atleidžiame kaltę tų, kurie mums atėmė išorinę laisvę. Amen.

Kiekviena diena atnešdavo ką nors naujo. Prisimenu, birželio 10 dieną keletas mūsiškių gavo siuntinėlius. Vieni tuoj pasidalino su pasitaikiusiais čia pat draugais, kiti, gal labiau išalkę, pasidėjo į spinteles. Tačiau alkis visus labai kankino. Jėgos visų buvo labai išsekusios. Tomis dienomis buvo mažiau vilčių laukti paleidimo, nes po pirmųjų garbės kalinių įspūdžių, gyvenimas ėjo ir toliau, kaip ėjęs. Tos dienos vakaro maldoj pinasi nerimo ir džiaugsmo jausmai.

Viešpatie, mūsų dienos kaip knygos lapai verčiasi viena po kitos, vis tų pačių rūpesčių ir atodūsių prirašytos. Kaip debesys dengia mūsų dvasią naujos neviltys. Mūsų jėgos ima išsekti. Mes iriamės dar pirmyn kaip jūreiviai audrų iškankinti, bet, rodos, paskutinėmis savo jėgomis.

Kas būtų, Viešpatie, jei Tavo siunčiami giedros spinduliai negaivintų mūsų; jei Tavo vedančios į gera rankos jutimas neguostų mūsų; jei Tavo duotų artimųjų mums siunčiamos dovanos, kaip šiandien, nesustiprintų mūsų.. .

Dėkojame Tau, Tėviškoji Valia, už visa, ką gera šiandien per Tave patyrėm, — už sveikatą, už kasdienę duoną, už draugų gerą širdį. Atlygink tiems geradariams, kurie dalinasi su mumis savo kąsneliais. Skalsink tai, ką esame gavę, leisk broliškai pasidalinti su tais, kurie gaunančiųjų džiaugsmo nepatyrė.

Stiprink mus, Dieve, glausk vienus prie kitų, kad bendrumos dvasioj pakeltume visus esamus ir būsimus sunkumus.

Vieną liepos mėnesio dieną mūsų draugas V. buvo paskirtas vidaus tarnybai. Reikėjo gerai iššluoti patalpas, jas išplauti, nuvalyti suolelius ir stalus. Savo pareigą jis atliko, tačiau kiti pastebėjo daug dulkių ir nešvaros po lovomis.

—    Tu molio motiejus!—ėmė iš jo juoktis.

Draugas V. nebuvo iš tų, kurie lengvai nusileidžia.

—    Ne jūsų reikalas!—atkirto, pridėdamas keletą aštresnių žodžių.

—    Tarnybos reikalas, — atsakė vienas, kiek pakeltu tonu. — Aš tave pažįstu. Tu jau prie vandentiekio pakankamai simuliavai...

Pyktis ir ginčas pasidarė pernelig karštas. Jis greit nenutilo, įtraukdamas ir daugiau žmonių. Vieni palaikė V., kiti jo puolėjus.

Tą vakarą, liepos 12-tą, atėjus maldos laikui, kunigas kiek sujaudintu tonu pradėjo maldą:

Dieve, mūsų Viešpatie, išgirsk šią maldą, kurią siunčiame Tau iš apkartintų širdžių. Tu davei didžią kalbos dovaną; Tu į mūsų lūpas idėjai kalbos žodi; Tu juo praturtinai mūsų būtį; Tu mus padarei panašius į didįjį savo Žodį. O koks neatsargus mūsų žodis! Kaip dviašmenis kardas jis žeidžia mūsų širdis ir tų, kuriems jį tariame. Dieve, kaip sunku mums jį apvaldyti, kilnesnės prasmės jam duoti, palenkti jį meilei ir tiesai!

Dieve, mūsų Tėve, taręs nuo amžių didįjį Žodį ir jį begaline meile pamilęs, duok mums tarti savąjį žodį — kurs gilia meile dvelktų ir amžiams brolių širdyse skambėtų.

Dieve, Sūnau, amžinasis Žodi, iš Tėvo išėjęs ir mums amžina meile ir tiesa apsireiškęs! Duok, kad mūsų žodyje atsispindėtų tavoji tiesa ir meilė.

Dieviškasis Žodi, tapęs kūnu ir gyvenąs tarpe mūsų, leisk, kad mūsų žodžiai nebūtų tuščios frazės, bet brandūs, kaip laukų varpos — kad virstų kūnu kūrybinėj mūsų veikloj ir gyventų mūsų tarpe, kaip Tavo tiesos žiburiai.

Dieve, Šventoji Dvasia, praturtinusi dieviškąjį Žodį nauja išminties šviesa, duok naujos šviesos mūsų žodžiui, taip dažnai blankių šešėlių supamam. Amen.....

Po maldos visi nutilo, o kurie šnekėjo — pakuždomis, vos girdimai.

Taip buvo kasdien. Šitie tylos vakarai daugumai buvo labai brangūs. Grįždavo mintimis į save, į namus, pas artimuosius. Po dienos triukšmo kiekvienam būdavo miela atgauti ramybę kartu su gamtos tyla. Kartais buvo girdėti ošimas pušų, kurios už vielų stiebėsi. Kartais sucirpdavo koks paukštelis ar iš labai toli pasigirsdavo šuns amtelėjimas. Vis tai mums būdavo laisvės aidai, kurių dienos metu mūsų ausys neišgirsdavo.

KAI POETAS SUSIŽAVI MALDOMIS

Kertėje, prie lango, vienaukštėj lovoj gulėjo prof. Sruoga. Kartais jis nueidavo gulti anksčiau, lyg norėdamas būti vienas, kitų nekalbinamas. Tačiau, kai ateidavo maldos metas, pasirodydavo, kad jis nemiega. Iš antrojo lovos aukšto man buvo gerai matyti kaip tik ta kertė. Galvojau, kad jis iš viso maldos nevertina. Dėl to buvo nelauktas dalykas, kai jis kartą pakilo, lovoj atsisėdo, užsidengė rankomis veidą ir prabuvo visą maldos laiką kaip kiti. Kartais, maldai pasibaigus, jis dar ilgiau prasėdėdavo, veidą rankom uždengęs.

Vieną rytą Sruoga priėjo ir, spausdamas man ranką, labai nuoširdžiai padėkojo už skaitomas maldas. Neprisimenu, kad jis ligi šiol bent kartą būtų mane prakalbinęs. Ir visiems jis buvo nekalbus. Tuo nesistebėjau, nes nebuvo ir progos kalbėtis, juoba, kad mudu iš Lietuvos nebuvome pažįstami.

—    Tavo maldos nuoširdžios, paprastos, artimos poezijai. Sveikinu! Jei tokios maldos būtų mūsų bažnyčiose, aš mielai į jas eičiau!

Pasakė, keletą kartų nervingai papurtė man ranką, nusisuko ir nuėjo.

Po kokios savaitės Vytautas Stonys man pasakojo:

—    Sruoga patenkintas tavo maldomis. Jis norėtų su tavim arčiau pasikalbėti. Gal turi ką paskaityti, — susimestume prie jo lovos.

Mačiau, kad Stonys pradėjo lankytis Sruogos kertėn, kalbinti, kažką jam pasakoti. Gal jie buvo pažįstami iš Lietuvos, o gal Sruogai patiko atviras ir drąsus Stonio charakteris. Man šito stigo. Net po to mielo komplimento, nedrįsau pats prie jo prieiti.

Vieną vakarą Jonas Rimošius (taip vadinom Rimašauską) turėjo skaityti keletui draugų savo sukurtą vaizdelį. Stonys pakvietė prie Sruogos lovos ir mane. Profesorius buvo, palyginti, geroj nuotaikoj. Vertino Rimošiaus kūrinėlį, padarė ta proga įdomių pastabų apie kūrybą. Visi klausytojai buvo patenkinti, visų akys ir dėmesys kažkaip ėmė gręžtis į Sruogą. Kažkas pasiūlė, kad kita proga panašiam pasikalbėjimui paruoščiau ką nors paskaityti ašai.

Mano rašinėlis buvo apie spalvų simboliką. Dėl jo pasisakė keletas draugų, po to ir Sruoga. Profesorius be kitko nesutiko su mano patiekta rūtos simbolika. Rūta nesanti nekaltumo ženklas, bet vaistas, pašalinąs kaltumo žymes. Tokia esanti rūtos prasmė ir rusų literatūroje. Bandžiau nesutikti: mūsų liaudies dainos težino rūtą, kaip nekaltumo, skaistumo simbolį. Sruoga įrodinėjo toliau, ir šį kartą pastebėjau, kad jo tonas pasidarė kietokas. Kai mano minčiai dar vienas kitas pritarė, profesorius visai susierzino.

Diskusijos sudarė nemalonią padėtį. Sruoga jautėsi mano įžeistas. Po keletos dienų pasirodė kupletai, kuriuos — buvo aišku — parašė profesorius, o perrašė savo ranka Stonys ar Rimošius. Kupletai lietė keletą žmonių, tarpe jų ir mane. Visas posmas buvo skirtas rūtai, na, ir Ylai. Kiti, kurie nebuvo dalyvavę mūsų diskusijose, reikalo gerai nesuprato, tačiau mielai įsikando kupleto frazę “kaip Yla su savo rūta.” Net po pusės metų mūsų karikatūristas Aleksandras Kantvilas, bandydamas kiekvieną mūsiškį charakterizuoti, įdėjo man į rankas rūtos šakelę.

Maniau, kad mano santykiai su Sruoga visai nutruks. Tačiau buvau ramus, nė vienu žodžiu ar veiksmu neparodžiau, kad būčiau juo nepatenkintas. Priešingai, kai jis turėjo kartą paskaitėlę apie religines rusų legendas, aš, sužavėtas, ji nuoširdžiai pasveikinau.

Maldas skaičiau ir toliau, o Sruoga kartais pakildavo lovoje, kartais — ne. Vieną pavakarį atsitiktinai susėdome abu palangėje, ir jis vėl prisiminė maldas:

—    Jas reiktų kiek pataisyti. Yra stilistiškai netikslių vietų. Duok man savo užrašėlius, aš pataisysiu.

Jis išbraukinėjo visas konkretybes, žodžius “taigi”, “bet” ir grąžindamas pasakė:

—Poezijoj ir poetinėj maldoj tie dalykai netinka!

Jis buvo vėl malonus. Pirmas susikirtimas dėl rūtos atrodė pamirštas. Tačiau jieškoti artimesnės bendrystės ir toliau nedrįsau. Kaip ir anksčiau, Sruogos ir mano tarpininkas buvo Stonys. Kartą jis vėl man ėmė dėstyti, esą, Sruoga manąs, kad man reikia rašyti poeziją, bent tas pačias maldas eiliuoti. Jis nusitempė mane prie Sruogos lovos ir pradėjo ta tema kalbėti.

—    Rašyk eiles!—pradėjo profesorius. —Turi stilių, valdai žodį. Bandyk! Parašęs, atnešk man — peržiūrėsiu.

Norėjau parodyt, kad jo pageidavimų neniekinu. Ėmiau bandyti. Pirmiausia eiliavau maldas, tačiau ir kituose bandymuose reiškėsi religinis mano pasaulis. Pradžioj Sruoga į turinį nekreipė daug dėmesio — jam rūpėjo forma, žodis. Vienu kitu kūrinėliu buvo patenkintas, sveikino ir toliau skatino rašyti. Vėliau jis Stoniui pasakė:

—    Ylos poezija perdaug kunigiška.

Kita proga pats pastebėjo:

—    Jieškok naujų temų!

Suvedęs šias dvi pastabas, galvojau, kad Sruogai nepatinka religinė tematika. Po kiek laiko įsitikinau, kad ne tai jam rūpėjo. Naujose temose jis tikėjosi išgauti naujų formų. Religinė tematika jam nebuvo svetima, nes vėliau jis prisispyręs ėmė mane įtikinėti:

—    Rašyk religines legendas. Mūsų literatūroje nebandyta sritis. Tau ji bus artimesnė, kaip kam kitam.

Rašyti nebuvo lengva. Pavargusiuose smegenyse vis dar buvo minčių chaosas. Be to, stigo popierio, vietos kur atsisėsti ir pakenčiamos ramybės susitelkti. Tik kai pradėjome atsigauti, apsipratom su aplinka, rašymas davė džiaugsmo, nešė išsivadavimą iš esamos klaikumos. Man buvo graži proga bendrauti su plunksnos draugais, o ypač su Sruoga.

Kartą kai jis sirgo ir gulėjo lovoje, priėjau pasiteirauti, kaip jaučiasi. Jis atsisėdo ir leidosi į kalbas. Kalbėjo ramiai, kiek pavargusiu tonu. Vienu metu kažkaip nelauktai jis paėmė man už rankos, įsmeigė savo žvilgsnį į mano akis ir kiek nervišku pakeltu balsu tarė:

—    Sakyk!.. Sakyk, ar tikrai Kristus yra Švenčiausiame Sakramente?

—    Tikrai! — atsakiau ramiai.

Jis dar labiau smeigė savo akis, lyg norėdamas rasti manyje netikrumo, abejonės.

—    Realus Kristus?

—    Taip, realus!—vėl tariau.

Jis atlyžo, paleido mano ranką, priglaudė galvą prie sienos.

—    Argi tai galima? — nei klausdamas nei tvirtindamas, ištarė.

—    Ne taip seniai profesorius kalbėjai apie meninę tikrovę. Sakei — ji skiriasi nuo kasdieninės. Kristaus buvimas Švenčiausiame Sakramente yra tikras, bet ta tikrovė nėra tokia pati, kokią mes matome gyvenime. Jūs tikite menine tikrove, argi negalit tikėti sakramentine?

Sruoga tylėjo. Pagaliau neramiu tonu pasakė:

—    Šis vienas klausimas man kliudė būti tikinčiam.

Daugiau jis nekalbėjo. Ir aš prie šio klausimo negrįžau.

POLITIKO KELIAS ŠALIA DIEVO

Apie tą laiką, kai Sruoga pirmą kartą išreiške savo pasitenkinimą maldomis, pastebėjome kitą reiškinį, sukėlusį mums kiek rūpesčio. Vienas draugu ėmė klausinėti kitus, kaip jie žiūri į mišių laikymą mūsų barake. Kalbino juos privačiai, bet buvo matyti, kad nori juose sukelti viešą nepritarimą pamaldoms. Taip bent atrodė tiems, kurie mums pasakojo tų pasikalbėjimų turinį. Reikėjo laukti, kad minėtas draugas iškels panašų klausimą ir bet kuriam iš kunigų. Buvo laiko tą reikalą pergalvoti. Kacetas draudžia betkokią religinę praktiką — tai aišku. Bet neteisingas draudimas mūsų sąžinių nesaistė. Teko tik saugotis pavojaus ir baumės. Atrodė, kad šitai mums pavyks. Savo draugais galėjome pasitikėti, o nuo svetimų akių apsisaugoti turėjome priemonių.

Vieną vakarą minėtasis mūsų draugas pasikvietė mane į kiemą pasivaikščioti.

—    Girdėjau, sekmadienį vėl ruošiate pamaldas, — pradėjo.

—    Taip, — atsakiau.

—    Labai gražu! Bet mūsų aplinkybėse pavojinga.

—    Kodėl?

—    Jei, sakysim, mus užkluptų... Religija čia blogiau vertinama nei bolševikų.

—    Kas bijo — neina į pamaldas, o kas ateina — tas nebijo rizikos. Pagaliau, čia privatus reikalas. Kas kita, jei tai būtų viešai daroma.

—    O vis dėlto. Aš dėl jūsų turiu baimės.

—    Dėl kunigų?

—    Taip. Jums kristų visa atsakomybė.

—    Mes jos nebijome.

—    Bet ar jums neatrodo, kad kliūtų ir kitiems?

—    Man neatrodo, — pasakiau. — Bet jei jūs tą dalyką laikote pavojingu, galime atsiklausti visų draugų. Išdėstykit jūs savo motyvus, mes išdėstysime savo. Tada tegu sprendžia visi. Žinia, tai liestų bendrų pamaldų reikalą, nes privačiai, manau, niekas nenorės kunigui kliudyti mišias laikyti.

—    Draugų viešai atsiklausti nenorėčiau, — staiga jis atlyžo.

Turbūt jis jau buvo patyręs, kad draugai jam nelabai pritars. O gal jam būtų buvę nepatogu viešai pasisakyti prieš pamaldas.

—    Manau, kad mišios iš viso čia netikslinga laikyti, — staiga pakeitė jis toną.

—    Kodėl?

—    Tai švento dalyko profanacija. Nei čia liturginių rūbų, nei kitų tinkamų priemonių...

—    Rūbai nesudaro mišių esmės.

—    O man tokios mišios nedaro įspūdžio.

—    Galimas dalykas. Bet katalikas tokiais atvejais nesivaduoja įspūdžiais.

Draugas nutilo.

—    Galbūt nesu toks katalikas, kaip reiktų. Bet aš laikausi savo nuomonės, — pasakė jis pagaliau.

—    Tada leiskite ir mums laikytis savo. Jūsų nuomonė turbūt nebus užgauta, jei mes ir toliau bandysime pamaldas laikyti.

—    Jūsų reikalas. Aš tik norėjau jums gera.

—    Už tai ačiū. Bet jūs matot, kad šiuo atveju to dar neužtenka. Dievo pagalbos dabar mums reikia daugiau, kaip bet kada. Galbūt šios mišios, kurias mes čia drįstame laikyti, neša palaimos ne tik mūsų vargstantiems draugams, bet ir visiems šiame pragare esantiems.

—    Galbūt.

Šiuo “galbūt” nutrūko mūsų pasikalbėjimas. Jis jautėsi nesmagiai. Tačiau neatrodė, kad būtų buvęs įtikintas.

Ko gi jis siekė? Ligi kaceto nebuvau jo pažinojęs. Girdėjau tik, kad turėjęs daug kentėti dėl politinių savo įsitikinimų. Vadinas, bailus jis vis dėlto nebuvo. Jo keliamas pavojus kol kas atrodė nepagristas. Tačiau minėtosios jo mintys galėjo sukelti nepasitenkinimą ir kitų tarpe. Spėjom, kad tokių galėtų būti. Suskilimas nuomonių dėl tokio švento dalyko, kaip pamaldos, būtų negeistinas mūsų dvasiniam gyvenimui. Nutarėme šį sekmadienį vistiek pamaldas ruošti, nes jau daugumas tai žinojo. Toliau galėsime vieną kitą sekmadienį praleisti arba, anksčiau atsikėlę, atlaikysime jas su tais, kurie to norės.

Po kokių 10 dienų minėtasis mūsų draugas nelauktai susirgo. Temperatūra kilo iki 39 laipsnių, širdis silpo, ir rankose jautė didelį skausmą. Iš pradžių nebuvo aišku, kas jam galėtų būti. Nejau dar šiltinė? Ar atlaikys, vieną ligą anksčiau pakėlęs? Draugai jaudinosi.

Jaudinosi ir pats ligonis. Prisirišęs prie savo šeimos kaip retai kas, jis dabar tik ir kalbėjo apie ją. Galėjai išskaityti jo mintį: kas bus su jais tenai, jei teks mirti.

Prisimenu, antrą vakarą atnešiau jam gauto siuntinėlyje pyrago. Prašė, kad prie jo pabūčiau ilgiau. Kvėpavo sunkiai. Termometras rodė 40 laipsnių.

Sėdėjau prie jo, taisiau guolį, kai jis blaškydamasis nusimesdavo antklodę. Stengiausi nekalbinti, nes mačiau, kad jam sunku. Tik jis pats kartais prisimindavo savo šeimą, kartodavo brangius jam vaikų vardus.

—    Stasy (jis mane visad taip šaukdavo), — ištarė, paėmęs mano ranką, — norėčiau su tavim pasikalbėti. Dar šį vakarą.

—    Suprantu! — pasakiau.

Pirmą kartą sirgdamas ligoninėj, prieš Velykas jis taip pat buvo prašęs išrišimo. Apsidairiau. Miegamajame draugų mažai buvo. Jie dar kalbėjosi patylomis, kad ligonio nevargintų. Bet man atrodė šis laikas netinkamas išpažinčiai.

—    Gal atidėtume iki ryto, kai būsi kiek stipresnis. Gal temperatūra kiek nukris.

Jis patylėjo. Po valandėlės vėl paėmė mano ranką:

—    Vis dėlto norėčiau su tavim pasikalbėti.

—    Gerai, rytą! O dabar bandyk užmigti.

Dar porą kartų buvau prie jo priėjęs, apkamšiau paklodę, bet nebekalbinau. Atrodė apatiškas ar mieguistas. Tik palietė mano rankas padėkos ženklui. Jis buvo tiek jautrus, kad už kiekvieną parodytą užuojautą ar patarnavimą stengdavosi dėkoti.

Rytą atnešiau jam kavos ir duonos iš bendro katilo. Jautėsi kiek geriau. Tačiau nebeprisiminė vakarykščio prašymo. Stengiausi ir vakare prie jo pabūti, bet jis vengė grįžti prie tos temos.

Starkus nustatė ligos priežastį ir pasakė, kad kitą dieną teks ji vežti į ligoninę operacijai. Draugus jis įspėjo, kad mirties pavojus tebesąs. Širdis nesanti stipri, o karštis per didelis. Su dideliu netikrumu išleidome jį į ligoninę.

Netekus devynių, nebūtų buvusi didelė staigmena dar vieną numarinti. Tačiau visiems tada buvo susikūrusi iliuzija, kad galime greit važiuot namo. Tokiu atveju mirtis darosi tragiškesnė, panašiai kaip mirtis laisvėje.

Po keleto dienų su dideliu palengvėjimu išgirdome iš Starkaus žinią, kad mūsų draugas jaučiasi geriau ir kad mirties pavojus visai praėjęs.

Kai jis pasveikęs grįžo, ne kartą teko su juo kalbėtis. Religijos klausimų giliau nelietėme, nes atrodė nei pats nori į juos gilintis, nei kunigui tokiu atveju nebuvo patogu brautis. Paklausęs jis dažnai žiūrėdavo, lyg žaismo, lyg bandymo dėlei, ką gi tu atsakysi. Dažniausiai jam kildavo praktiniai religijos klausimai. Kartą jis piktinosi, kad mūsų pačių pasidarytas šv. paveikslas, kurį vartojome pamaldoms, padėtas nepagarbioj vietoj — už lovos. Nors tokios pagarbios vietos mes neturėjome, tačiau jis turėjo pagrindą; mes galėjome tomis pačiomis sąlygomis daugiau jį pagerbti. Tuokart, man atrodė, jis nuoširdžiai buvo pasipiktinęs mūsų nejautrumu. Bet iš kur jo paties toks jautrumas? Pagaliau, kodėl jis jautrus dėl formos, o ne dėl esmės?

Vienu metu galėjai pastebėti lyg lūžimą, lyg tam tikrą artėjimą į religiją. Gal dėl to, kad gaunami šeimos laiškai buvo giliai religingi. Kai kuriuos laiškus jis parodydavo; juose buvo prašoma, kad jis melstųsi už namiškius. Tada prašydavo, kad kunigas pasimelstų už jo šeimą.

Kartą, vieno savo vaiko vardinių proga, jis paprašė atlaikyti mišias ir pats sandėliukyje per jas prabuvo. Tiesa, jis dažnai užeidavo ir į viešas mūsų pamaldas sekmadieniais. Atrodė, kad jis tikėjo Dievą, tiki ir maldos galią, tik bijo vieno, kad kas jo nelaikytu kataliku — viešąja prasme.

Jo santykis su religija man ilgą laiką buvo didelė mįslė. Tačiau ilgainiui ėmė aiškėti svarbiausia priežastis. Iš jaunų metų jis buvo patekęs į liberalinės politikos sūkurį, nors išaugęs buvo religinguose namuose. Atrodė, jis kovojo savyje už vidaus balsą ir už politinę liniją, kuri jį varžė.

—    Jei tu nebūtum politikas, vienas iš partijos vadų, tu būtum tikintis, — kartą šitai jam atvirai pasakė mano lovos draugas, kurio tėvas priklausė tai pačiai partijai, bet buvo tikintis.

—    Tai politikos nuodėmė prieš Šventąją Dvasią! — pasakiau jam kartą ir aš, būdamas gerai nusiteikęs.

Į tas pastabas mūsų draugas nieko tada neatsakė. Tačiau jų nepamiršo. Matyt, jos buvo skaudžios, nes pataikė į silpnąją vietą.

Kad šitas mūsų sprendimas buvo teisingas, aš tebesu įsitikinęs. Vėliau tai patvirtino dar ne vienas pasikalbėjimas ir įvykis. Mūsų draugas galvojo tik politiškai, viską matavo politikos mastu, neišskiriant nė tų pačių pamaldų. Tikintis, praktikuojantis žmogus jam vaidenosi, kaip oponentas jo partijai.

— Už ką toks žmogus balsuos rinkimų metu? Tik už krikščioniškąsias partijas! — kalbėjo kartą jis. — Kunigas ta prasme yra didžiausias politikas ir krikščionis demokratas.

Jis, tiesa, nepasakė, kad kunigo pamokslai, jo pamaldos yra taip pat politinis veiksmas. Tačiau, man rodos, jis tai įžiūrėjo ir anose pirmose mūsų pamaldose. Jis turėjo baimintis, kad visi mūsiškiai — ypač šiose klaikiose sąlygose — pradės tas pamaldas lankyti, ir kunigai savo pamokslais ilgainiui perauklės juos “krikščionimis demokratais”.

Politika, kaip narkotikas, atrodė, buvo persunkusi visą jo galvoseną ir veikseną. Mes matėme ir jautėme, kaip jis tą politiką veda tyliai, atsargiai, pats neišeidamas niekad į prieki.

Politikos dievas kliudė artėti prie religijos Dievo. Iš to vieno žmogaus aiškėja ir bendras politikos atžvilgis į Dievą. Nacizmas ir bolševizmas tą reikalą išsprendė logišku kategoriškumu, pastatydami Dievo vietoj partiją. Kiti laviruoja, daro kompromisus, nukrypdami kartais į vieną, kartais į kitą pusę.

KAI IŠSKAIČIAVIMAS LEMIA

Tam tikra mįslė buvo dar dviejų draugų laikymasis. Pirmą kartą jie priėjo išpažinties, atrodė, nenorėdami išsiskirti iš daugumos. Toliau jie to nebekartojo. Pamaldų metu, kurios buvo laikomos miegamajame tarp lovų, jie demonstratyviai pragulėdavo. Tai rodė jų kultūros stoką. Po gero pusmečio, kai bendro gyvenimo varžtai atsileido, jie pasirodė tokie, kokie buvo.

Ar jie buvo ekonomikos žmonės, sunku pasakyti, bet valgis ir egzistencija lėmė jiems viską. Kai buvo vilties, kad kuris draugas jiems padės, taikstėsi prie jo. Bet kai patys gaudavo siuntinėlius ir jautėsi sotūs, vėl traukė savo keliu.

Pradžioje jiems atrodė, kad kunigai galės būt naudingi. Juk jų artimieji, pažįstamieji neužmirš, o gavę gal nebus tokie šykštūs pamesti kokį kąsnį ir kitiems. Taip iš dalies ir buvo.

Buvo vienas mūsiškis darbininkas iš tų, kuriuos kunigai globojo. Jis buvo aistringas rūkorius ir gautus lašinius, kaip vėliau paaiškėjo, keitė į tabaką. Žinia, po to teko priversti jį čia pat tuos lašinius suvalgyti. Jis buvo uolus savo religinėse praktikose, ligi pateko į tų išrinktųjų tarpą, nors jo parinkimą apsprendė ne jo religingumas, o tai, kad jis tėvynėje paliko didelę šeimą. Kai mūsų ištekliai, bolševikams užėmus tėvynę, išsisėmė, ir darbininkams nebegalėjome tiek padėti, tas vyras nustojo rodęs savo religinį uolumą.

Normaliame gyvenime, kai valgis nesudaro gyvybinio reikalo, tokių dalykų gal nepasitaiko. Tačiau kacete žmogaus palinkimai išryškėja daug stipriau ir Dievas kartais virsta priemone pilvui pasotinti, juoba, kai visiems buvo matoma, jog sistema be Dievo vedė į badą.

*

Mes jieškojome Dievo kiekvienas eidamas savu keliu. Tačiau tikrąjį, gyvą Dievą surasti žmogui negreit pavyksta, o kai kam gal iš viso nepavyksta. Kaceto sąlygos, kurios sukrečia žmogų iki gelmių, anaiptol dar nėra tikroji mokykla žmonėms pasikeisti. Kas ėjo Dievo keliu, tas jį čia pagilino, kas juo nėjo — mažai pasimokė. Gal tie išgyvenimai vėliau turės savo įtakos. Atgailos, atsivertimo dvasia, kančios galia kaliniui nedaug ką sako. Kartais jis ryžtasi ir žada būt kitokis, kaip tas mūsų Vladas:

—    Grįžęs į laisvę nieko nebesakysiu žmonai, kad valgis neskanus. Kad tik jo būtų, ir bado nereiktų kęsti.

Bet esu tikras, kad grįžęs jis vėl pastums lėkštę ir pasakys:

—    Negalėjai ką geresnio šiandien išvirti!

MOKSLAS IR MENAS

SKAITYTOJAS nustebs, išgirdęs apie mokslą ir meną. Argi tai buvo galima kacete? Aišku, ne. Administracija draudė, o užguita kalinių masė negalėjo turėti tiems dalykams intereso. Dvasinis interesas mokslui ir menui paprastai atsiranda iš tam tikros gyvenimo pilnumos. Jos neturėjome nei mes, tapę garbės kaliniais. Bet mes padarėm bandymą skaityti paskaitas. Pastebėjom, kad jos pagyvina stingstančius mūsų smegenis, praturtina mintis. Tas paskaitas sugalvojom tęsti, įvairinti, diskusijomis pagyvinti. Taip atsirado slapta “Stutthofo Akademija”, kuriai vadovavo prof. Jurgutis, padedamas Noreikos ir Kučo. Gyvenimo klaikumos ir laisvės ilgesio pažadinti, vėliau ėmė reikštis įvairūs kūrybiniai talentai. Pirmus nedrąsius savo bandymus jie paskaitydavo keleto būrelyje. Paskui prof. B. Sruoga sudarė literatų grupę, pasivadinusią “Aitvaro” vardu.

Prie knygų

AKADEMIJA

Kasdien, priešpietiniu laiku, buvo skaitoma viena paskaita. Ji trukdavo neilgiau kaip akademinę valandą. Diskusijos ir papildymai užsitęsdavo kartais dvigubai ar trigubai ilgiau. Įdomesni klausimai buvo diskutuojami net sekančią dieną vietoj numatytos naujos paskaitos.

Sekmadieniais paskaitų nebūdavo, nes tuo laiku buvo pamaldos.

Temos buvo imamos įvairios: iš filosofijos, religijos, istorijos, literatūros, meno, švietimo, teisės, ūkio sričių. Vieną temą išsemdavo dvi trys paskaitos, kitoms reikėjo ištiso ciklo. Po keletą paskaitų buvo skirta mūsų tautos kaimynams pažinti. Jos lietė kaimynų psichologiją, ūkinę ir geografinę padėtį, politinius siekius. Viso ciklo prireikė politinei mūsų tautos diferencijacijai ir tautos psichologijai studijuoti. Medžiaga apie etninius mūsų tautos vienetus, be kitko, buvo renkama anketos būdu pačių draugų tarpe.

Iš turimų savų jėgų — profesorių, daktarų, advokatų, karo mokslo akademikų, žurnalistų — susidarė pakankamas lektorių skaičius. Klausytojai buvo tie patys mūsiškiai. Jie buvo laisvi: kas nenorėjo ar kuriuo klausimu nesidomėjo, galėjo paskaitų neklausyti. Kalbėtojai turėjo stengtis taip pasiruošti, kad “studentai” neišsibėgiotų ir pačios akademijos garbė nenukentėtų.

Kartais būdavo gražus oras, saulutė švietė kieme, o mūsų barako viduje buvo drėgna ir šalta. Tada visiems norėjosi, kad paskaitos nebūtų. Tačiau Jurgutis apie tai nė kalbėti neleisdavo. Kai kada klausytojai pabėgdavo nuo mažiau įdomaus kalbėtojo; tada Jurgutis eidavo į kiemą jų surankioti. Būdavo, ir kitaip susitrukdo, pav. kaceto virtuvė užsako kokį nors nelauktą talkos darbą. Tada Jurgutis priversdavo susirinkti paskaitos kitu laiku.

Jurgutis turėjo geležinį pareigingumo jausmą ir tik savo valia Stutthofo akademijos darbą galėjo išlaikyti ištisus metus.

Šitą Jurgučio ištvermingumą pavaizduoja būdingas įvykis. Jo “ordonansas”, kaip mes vadinome ūkininkaitį nuo Biržų Joną Šerną, buvo vienintelis neinteligentas mūsų grupėje. (Pateko jis į kacetą už savo brolį inteligentą, kurio vokiečiai arešto metu nerado namie). Dirbdamas prie sandėlių, Šernas įsimylėjo kašubę, vardu Basę, kuri kalbėjo lenkiškai ir vokiškai. Nei vienos nei antros kalbos nemokėdamas, Šernas prašė prof. Jurgutį, kad pamokytu jį vokiškai. Jurgutis ėmėsi darbo: kalė jam žodžius ir taisykles, skaitė su juo drauge ir reikalavo, kad mokinys daug dirbtų. Tačiau Šernas sunkiai laužėsi, o be to ir laiko daug neturėjo.

—    Gal Jurgutis geležine kantrybe išmokys Joną! — abejodami kalbėjo draugai.

Jurgutis perdaug iš jo reikalavo ir gal laukė pergreitų rezultatų. Šernas ėmė jo vengti. Artėjant pamokai, jis kažkur dingdavo.

—    Kur Šernas, ar nematėt Šerno? —jieškojo Jurgutis.

Pereidavo stovyklos rajoną, išjieškodavo visus pakampius ir grįždavo suerzintas. Tik po keletos tokių jieškojimij jis pagaliau įsitikino, kad beviltiškas dalykas Šerną padaryti kalbininku.

Su tokiu užsispyrimu ir ištvermingumu Jurgutis vadovavo ir mūsų akademijai. Kai “studentai”, o iš dalies ir lektoriai ėmė “supasuoti”, kaip Šernas, Jurgutis akademiją uždarė.

GYVASIS UNIVERSITETAS

Mūsų sąlygomis, neturint kitų mokslo šaltinių, Jurgutis buvo gyvasis universitetas. Fenomenali jo atmintis ir nepaprastas darbštumas leido jam pasiekti plačiausio išsilavinimo ne tik savo specialybėje, bet ir kitose mokslų srityse. Tai mes žinojome ir iš pradžių kiekvienas kreipdavomės į jį bet kuriuo klausimu.

Jurgutis buvo paprastas ir kalbus žmogus. Kiekvienas galėjo prie jo visuomet prieiti, užkalbinti ir paklausti. Tada Jurgutis atverdavo savo žinijos lobyną ir dėstydavo klausimą — vis tolyn ir platyn. Klausėjas, kuris norėjo paprasto ir trumpo atsakymo, kartais jausdavosi nejaukiai; jis turėdavo išklausyti viso referato — net ir tai, kas jam nebuvo įdomu. Kai kam tačiau šis Jurgučio dėstymo būdas labai patiko. Ne vienam kaip tik norėjosi tų faktų, istorinių įvykių, gyvenimo patirties, kurių Jurgutis negailėjo. Apie jį ėmė burtis keletas žmonių, sudarydami šalia akademijos dar atskirą mokyklą. (Tokią mokyklą turėjo ir mūsų istorikas Antanas Kučas Lietuvos istorijos klausimams aiškinti).

Daugiausia už kitus prie Jurgučio prisirišo Jonas Noreika — palyginti jaunas žmogus, bet nepaprastai imlaus proto. Ištarnavęs kariuomenėje iki kapitono laipsnio ir tuo pat metu baigęs teisę, jis tačiau juto, kad jam stinga platesnio ir vispusiškesnio išsilavinimo. Tai jis norėjo papildyti, padedamas prof. Jurgučio, Galbūt jis turėjo ir kitų intencijų. Prieš areštą buvo atsakingose politinėse ir administracinėse pareigose ir savo gabumais buvo atkreipęs į save lietuviškos visuomenės dėmėsi. Turbūt tikėjosi, kad išėjus iš kaceto jam teks ir toliau tą darbą dirbti. Jurgutis galėjo jam duoti daug žinių ir šioje srityje, nes pats buvo buvęs seimo narys, užsienių reikalų ministeris ir ilgą laiką Lietuvos Banko valdytojas.

Noreika ir Jurgutis virto neatskiriamais draugais. Sėdėdavo jie drauge prie knygų, po keletą valandų drauge vaikščiodavo kieme. Noreika atlikdavo kai kuriuos darbus už senyvą profesorių, ypač vidaus tarnyboje: plaudavo kambarius ir indus. Jurgutis, gaudamas vėliau siuntinėlių, dalinosi su Noreika maistu, kurio Noreikai pradžioje stigo.

Ši dviejų žmonių bičiulystė, prasidėjusi mokslų pagrindu, išliko ir toliau. Noreika įrodė turis nepaprastai kilnų būdą: neklausė draugų pastabų, nesekė jų pavydžiu — išliko ištikimas Jurgučiui iki galo. Kai evakuacijos metu Jurgutis šiltinės palaužtas, liko vienui vienas ir turėjo žūti, jį gelbėjo Jonas Noreika, niekur nuo jo nepasitraukdamas.

Kiti Jurgučiu naudojosi, kaip skaitytojas knyga: tol, kol ji naudinga, kol teikia žinių. Kai kas pradėjo juo nepasitikėti ir net įtarinėti. Tai prasidėjo nuo pirmųjų jo paskaitų

NEPASITIKĖJIMO ŠEŠĖLIAI

Vieną sekmadienį — tai buvo dar senoje stovykloje---Jurgutis buvo paprašytas paskaitos. Tema palikta pasirinkti jam pačiam. Visi susirinkome į valgomąjį ir Jurgutis, atsirėmęs koja į suolelį, pradėjo kalbėt apie masonus. Jis jautėsi kaip profesorius savo katedroje — atgijęs ir savim patenkintas. Klausimas mums atrodė neįdomus ir neaktualus, bet, pasiklausius, įsitikinom, kad Jurgučio paklausyti yra geriau, nei stambią knygą apie masonus paskaityti. Jurgutis kalbėjo dvi valandas, išdėstė masonų kilmę, tikslus, metodus.

— Masonai, — kalbėjo Jurgutis — pirmą kartą į istoriją išėjo prancūzų revoliucijos metu. Pati revoliucija yra jų darbas; laisvė — lygybė — brolybė yra jų šūkis. Jų kūrinys yra USA konstitucija; jų darbas buvo ir mūsų valstybės 1794 metų konstitucija, šiaip jau labai žmoniška, tik sujungusi mus su Lenkija. Masonai — Mazzini, Garibaldi, Cavour — sugriovė Popiežiaus valstybę Italijoje; panašiai jie padarė Brazilijoje. Antrasis prūsiškasis Reichas taip pat buvo jų kūrinys, nukreiptas prieš katalikišką Austriją. Rusijoje jie organizavo dekabristų sukilimą. 19-tame šimtmetyje nebuvo nei vieno didesnio politinio įvykio, atlikto be masonų, ir žymesnio politinio asmens, kuris nebūtų veikęs jų vardu. Šiame šimtmetyje didžiausias jų kūrinys buvo Tautų Sąjunga. Masonus sudarė gabūs žmonės, kilę iš buržuazinio luomo. Dėl to 19 šimtmetyje, kai iškilo žemesnysis luomas, masonų vaidmuo ėmė mažėti. Trockis ir Leninas buvę masonų draugai. Proletarinę ir buržuazinę masonų kryptį jungė bendra kova prieš Romą, skyrė tačiau noras valdyti ir pasaulėžiūra. Senieji masonai buvo idealistinės pasaulėžiūros, naujieji — materalis-tinės. Masonus iš gyvenimo išstūmė ne tik darbininkų sąjūdžiui, bet ir nacionalistiniai — fašizmas, nacionalsocializmas...

Kalbėdamas apie masonų ideologiją, Jurgutis dėstė toliau:

—    Masonų Dievas yra deistinis, Didysis Architektas. Prieš krikščioniškai suprastą Dievą jie nekovoja, tik prieš dvasininkiją. Masonai išpažįsta, kad homo homini Deus. Valstybė ir tauta esanti priemonė žmogui, o ne atvirkščiai. Dorą jie stengiasi pakelti ir jos pagalba išugdyti asmenybes. Tiesa, jie garbina šėtoną. Galimas dalykas, kad jie panaudoja piktas, kerštingas mintis, einančias iš šėtono. Šėtoną garbinę Carduci (Himno del Satano), Byronas (Kainas), Baudelaire (Blogio gėlės). Jų praktikuojamos “juodosios mišios” yra pasityčiojimas iš krikščionių mišių. Kryžiaus neapykanta, kurią atnešė žydai, pasireiškė 19 š. viduryje. Karalių sostui susirišus su Bažnyčios altoriumi, masonų neapykanta nusigręžusi ir prieš karalius. Jie laiko teisingu dalyku žudyti blogus karalius. Kitus jie įjungia į savo tarpą, tačiau tik dekoracijai, nepatikėdami jiems visų paslapčių.

Išvadų Jurgutis plačių nedarė, tačiau pats dėstymas rodė, kad juos gerai pažįsta ir turi jiems simpatijos. Jis pažadėjo paskaityti apie juos dar vieną paskaitą.

—    Ar tau neatrodo, kad Jurgutis pats masonas. Iš kur jis tiek daug apie juos žinotų? — pasakė man patylomis Vytautas, kai paskaita buvo baigta.

—    Tam jis ir Jurgutis, kad daug žinotų! — atsakiau. (Vėliau iš Jurgučio buvo patirta, kad jis turėjęs gausią masonikos literatūrą ir retai kieno turimą “Allgemeines Standbuch der Freimauerei”).

Antrosios paskaitos pabaigoj Jurgutis padarė tokias išvadas:

—    Šiandien masonai išsigimė. Jie priima į savo tarpą menkus, negabius žmones, ir tai ypač pastebima Prancūzijoje. Jie vartoja grasinimus, žmogžudystes, ypač medicininėmis priemonėmis (per savus gydytojus). Prieš kai kuriuos savo narius, norinčius prieš mirti susitaikyti su Dievu, jie vartoja tokias priemones, kaip anuomet Voltaireui: neprileidžia kunigo. Masonai pasidarė kosmopolitai ir dėl to neišvengiamas jų konfliktas su tautine sąmone.

—    Profesoriau, o kas yra Rotary Klubai? — paklausė kažkas iš draugų.

—    Rotary — tai masonų tretininkai, — trumpai atsakė Jurgutis.

—    O Lietuvoje ar buvo masonų? — po paskaitos pasiteiravo kaikurie draugai.

—    Praeitame šimtmetyje — dėstė Jurgutis — jų ložos veikė Vilniuje, Kaune, Raseiniuose, Ukmergėje. Lietuvos masonų vadai buvo Roemeriai, ir jų slapyvardis buvo “Uolusis Lietuvis”. Anuo metu lietuviškieji masonai kovojo prieš baudžiavą ir jėzuitus. Prof. Janulaitis turįs apie juos įdomios medžiagos... Mūsų nepriklausomybės laikais masonams priklausė visa “Santara”, nemaža dalis valstiečių liaudininkų (su jų vadu Mykolu Šleževičium), dalis tautininkų. Smetona pats nebuvo masonas, o Voldemaras buvo vokiečių ložės narys. Voldemarą įtraukė į masonus dar Petrapilyje prof. Jaščenko, kuris taip pat buvęs vokiečių masonų ložės narys. Lietuvos masonai po pirmojo karo sudarė atskirą savo ložę, ir jai vadovavo prof. Petras Leonas. Tik Klaipėdos ložė veikė atskirai ir pusiau viešai: ji turėjo savo einamąją sąskaitą Lietuvos Banke; jai vadovavęs buvęs Klaipėdos seimelio pirmininkas Schreibens (dabar Vakarų Vokietijoje pabėgėlių reikalams aukštas valdininkas)... Šiaurės Amerikoje veikė garsi Elkus (Elnio) ložė: jos ženklas — elnio galva ant laikrodžio sagties, ant žiedo, portcigaro ar ant kaklaryšio. Šiai ložei priklausė nemaža Amerikos lietuvių, jų tarpe Jonas

Žilius ir Balutis, o taip pat Lietuvos ir iš Lietuvos kilusių žydų.

Lyg norėdami atsverti pas kai kuriuos susidariusi teigiamą įspūdi apie masonus, kiti draugai paprašė Jurgutį pakalbėti apie krikščionybę. Profesorius sutiko ir šiam klausimui skyrė dvi paskaitas. Tų paskaitų tada man neteko girdėti, nes dirbau SS bibliotekoje. Draugai buvo nustebinti dideliu Jurgučio visuotinės ir Bažnyčios istorijos žinojimu. Tik vienas dalykas jiems pasirodė keistas. Vienoje paskaitoje jis labai teigiamai įvertino krikščionybės vaidmenį pasaulyje, ypač jos nuopelnus kultūrai, o antroje, iškeldamas tamsokus faktus, kaip tik sumažino.

—    Klausyk, aš pradedu Jurgučio nebesuprasti, — vėl man pasakė Vytautas, atpasakodamas paskaitų turinį. — Tuos pačius dalykus jis kartą giria, o kitą kartą niekina.

Akademijų metu Jurgučio universalizmas kartais susikirsdavo su kitų specialistų nuomonėmis. Istorikas, nenorėdamas pažeisti Jurgučio aureolės, pakraipydavo galvą arba atsargiai nesutikdavo su faktais ar jų aiškinimu. Oponuodavo Jurgučiui, bent privačiai, ir literatūros profesorius. Eilinių klausytojų galvos ilgainiui ėmė maišytis, nes neturint literatūros — šaltinių pasitikrinti nebuvo kaip. Reikėjo remtis autoritetais, o jie štai ima ir ties tuo pačiu klausimu susikerta.

Kartą kun. Lipniūnas pasiūlė “mobilizuoti” Jurgutį keletui vakarų pasivaikščioti.

—    Jurgutis žino labai daug iš bažnytinio mūsų gyvenimo praeities, — kalbėjo Lipniūnas. — Visi Lietuvos vyskupai yra jo amžininkai ir mokslo draugai. Būtų įdomu, ką apie juos pasakys.

Jurgutis buvo patenkintas, kai išsivedę į kiemą pasakėme, kokiu klausimu turėtų jis mus apšviesti. Jis kalbėjo mielai ir daug. Per porą valandų jis vos baigė pasakoti apie vieną mūsų vyskupų.

Kitą vakarą mudu vėl išsivedėme Jurgutį, ir jis pasakojo apie antrą vyskupą. Po trečio vakaro Lipniūnas man pasakė:

—    Daugiau šių pasikalbėjimų nebetęsime. Aš tikėjausi išgirsti visai ką kita.

Lipniūnas aiškiai buvo nepatenkintas žiniomis, kurias Jurgutis pateikė, ir, sakyčiau, visai pagristai. Tiek dar ir mes pažinojome savo vyskupus, kad kai kurie jo pasakojami dalykai mums būtų neįtikėtini.

—    Argi Jurgutis būtų taip nekritiškas, kad gandus laikytų istoriniais faktais! — stebėjomės.

Ilgainiui ėmė ryškėti kai kurie Jurgučio galvosenos bruožai. Jis labai mėgo rinkti įvairias žinias. Susiradęs pažinčių tarp lenkų, profesorius kas rytas išklausinėdavo tą ar kitą, ypač vieną inžinierių, apie padėti stovykloje ir pasaulyje. Lenkas inžinierius teikė naujausias informacijas, tariamai išgirstas iš slapto radijo priimtuvo. Kaiką iš tų žinių profesorius pasakydavo ir mums, ir mes matėme, kaip jis švenčiausiai jomis tikėjo. Po keleto dienų paaiškėdavo, kad tai sugalvota lenkų “antis” savo tautiečių kalinių nuotaikoms palaikyti. Lengviausia buvo patikrinti kaceto “įvykėlius”, kuriuos profesorius iš lenkų priimdavo kaip tikrus. Taip Jurgučio nekritiškumas mūsų bloke buvo pradėtas pusiau viešai komentuoti. Vienas draugų — greitas spręsti apie žmones — ėmė Jurgutį diskvalifikuoti:

—    Suseno profesorius, ar tie mušimai, tos lazdos padarė, kad jis nebeskiria faktų nuo fantazijos.

Šitaip spręsti, aišku, buvo lengviausia, tačiau labai neatsargu. Jurgučio mįslė slėpėsi kažkur kitur: ne ten, kur kai kurie galvojo.

KAS GI JIS BUVO?

Visi turėjo pastebėt, kad Jurgutį kankina noras kalbėti. Kol vyko akademijos, kol jis pats skaitė paskaitas ir buvo daugelio klausinėjamas, nekrisdavo tai į akis. Kai draugai ėmė jo žiniomis mažiau pasitikėti, o ir akademijos baigėsi, Jurgutis išgyveno didelę depresiją. Būdavo, jis apsidžiaugia, kai kas nors prieina ir jį pakalbina. Kaikurie, šitai supratę, lyg iš užuojautos išsivesdavo jį į kiemą ir leisdavo jam pasakoti. Kartais jis pats “užsimesda-vo” kitiems. Naujojoje stovykloje ilgą laiką mudu gulėjome artimoj kaimynystėj: mano lova buvo viršum jo lovos. Jurgutis kartais pasistatydavo suoleli prie savo lovos, pasistodavo ant jo, pasiremdavo ant mano lovos briaunos ir pasakodavo. Taip jis prakalbėjo porą kartų iki poryčių. Šitas noras kalbėti, šiaip jau valios pastangomis apvaldomas, anomis naktimis prasiverždavo gal ir dėl to, kad tuo metu profesorius būdavo paėmęs po mažą “dozę”. (Tai buvo vėliau, kai jo buvę studentai atsiųsdavo jam kartais to gero siuntinėliuose). Tokiais atvejais atsiveria žmogaus liežuvis visu savo atvirumu, ir tas noras kalbėti, man rodos, būdavo pats nuoširdžiausias.

Kodėl Jurgutį kankino kalbėjimo aistra? Ar tai buvo senatvės ženklas, ar netekimas auditorijos, kuriai jis, vienas geriausių profesorių, beveik visą amžių tarnavo? Gal tas ir anas, bet turbūt labiausiai — dar vienas dalykas. Jo smegenis turėjo stipriai sprogdinti tas begalinis žinių bagažas, kurį jis dideliu įgimtu imlumu ir dar didesniu darbštumu buvo susikrovęs per ilgą savo gyvenimą. Net kacete jis skaitė daugiau už kitus: skaitė kiekvieną į rankas patekusią knygą, kiekvieną laikraštį. Jis darydavo išrašus ir kasdien juos peržiūrinėjo, kol išmokdavo atmintinai ir paskui, kaip nebereikalingus suplėšydavo. Kai pradžioj nebuvo knygų, jis gavo kažkieno brevijorių ir, išsirašęs psalmus, atmintinai juos mokėsi.

Jurgutis buvo mechaniškos atminties tipas, kuris registruoja faktus, kaip plokštelė garsus. Jis pats dažnai sakydavo, kad ekonomistas esąs faktų vergas; kiekviename jo pasakojime tų faktų būdavo begalės. Jis rinko juos iš visokių šaltinių, kai kada nežiūrėdamas jų tikrumo, kaip tai būdinga visiems atmintiniams (mechaniškos atminties) tipams. Ir kai jis kalbėjo apie krikščionybę, matyt, buvo pašaukęs iš savo atminties teigiamų faktų: dėl to ir krikščionybę apibūdino teigiamai. Kitą kartą iš begalės skaitytų knygų, išskyrė daugiau neigiamus faktus ir išvados išėjo neigiamos. Ir, atrodo, ne Jurgučio buvo kaltė, bet kitų, kurie jam nepatikrintus faktus pateikė. Jurgutis nepajėgė jų vertės išskirti; jis nebuvo kritikas ar filosofas. Jis tik juos rinko, registravo ir paskui naudojo kaip medžiagą

Tai ilgainiui suprato ir ištikimiausias jo bičiulis Jonas Noreika. Draugai užsimindavo, kad jis gali taip pat pasidaryti faktų vergas.

—    Nebijokit, — atsakydavo diskretiškai. — Pagrindinius dalykus juk visuomet galima išskirti. Tam žmogus turi savo proto rėti. Reikia tik profesorių suprasti ir gerai su juo išsikalbėti.

Tų naktinių išsikalbėjimų prie mano lovos ligi šiandien negaliu užmiršti. Jurgutis kalbėjo apie savo kilmę, studijas ir kunigystę, į kurią jis buvęs prieš savo valią kažkieno įtrauktas, apie santykius su tuometiniu vyskupu Karevičiumi, apie politinę veiklą ir asmenines draugystes.

—    Kunigų tarpe aš neradau nė vieno man autoriteto, nors jų trape turėjau gerų bičiulių.

—    Mano raštas vyskupui Karevičiui dėl pasitraukimo iš kunigo pareigų buvo parašytas daug piktesnis, tik K. P. jį sušvelnino. Aš nenorėjau mesti kunigystės, tik tyliai pasitraukti... Karevičius manęs nesuprato... Tik arkivysk. Matulevičius, tas didžiausias mūsų vyskupas, būtų galėjęs mano reikalus sutvarkyti Romoje. Jis buvo pasiėmęs mano bylą vesti ir būtų išvedęs, jeigu ne staigi mirtis...

—    Purickis, ekskunigas, gundė mane kurti ekskunigų organizaciją kovai prieš Bažnyčią. Bet aš jam pasakiau: ką tu, sulaužęs duotą kunigo žodį, gali pasakyti mūsų visuomenei. Geriau tylėk ir dirbk kitą pozityvų darbą.

— Pasidariau aukšto rango masonas, tačiau Bažnyčiai nekenkiau...

Šitos ir daug kitų reveliacijų, prisimenu mane smarkiai sukrėtė. Tada dar nebuvau suvedęs visų savo stebėjimų. Šiek tiek nurašiau jo “lašams”, nes tokiu atveju vaizduotė pagražina dalykus. Jurgutis nebuvo girtas, tik gal išgėręs, o mūsų sąlygose daug nereikėjo.

Jis kalbėjo skubėdamas, pridusdamas, lyg norėtų viską išsakyti. Kai ką jis tik užmindavo ir vėl nusukdavo į kitą pusę, lyg pajutęs, kad tai gali būt perdaug ar per pavojinga. Toks buvo ir jo prasitarimas, kad buvęs aukšto rango masonas.

Bet ar jis toks iš tikrųjų buvo, sunku man tikėti. Vis dėlto jis buvo tikintis, o demonstruoti prieš mus savo tikėjimą visiškai neturėjo pagrindo. Matydavau, kaip jis žegnojasi prieš valgį, net vienui vienas, kai valgydavo nusigręžęs į sieną. Žegnodavosi jis ir patikrinimų metu, ir galėjai pastebėt iš jo lūpų, kad jis kalba maldą. Vakarais savo lovą jis visuomet peržegnodavo, ko turbūt niekas kitas iš mūsų nedarė. Iš Lietuvos jis buvo gavęs kryželį - medalikėlį; jį atsiuntė jam viena pažįstama moteris; užsidėjo jį ant kaklo ir visą laiką nešiojo. Per mišias, kurias mes laikėme sekmadieniais, jis praklūpodavo nuoširdžiai melsdamasis. Galėjai jausti, kaip jis visu nusižeminimu ir atgailos dvasia tai išgyvena. To jis niekad nesivaržė ir kartu niekam nenorėjo kristi į akis. Jis pasirinkdavo nuošaliausį kamputi, dažniausiai prie Jono Malinausko lovos, ir ten niekeno nekliudomas, pasirėmęs, rankom akis užsidengęs kniūpojo. Tačiau išpažinties jis nei kartą nėjo nė pas mus, nė pas lenkus kunigus. Gal ir tą naktį jis norėjo man pasiteisinti, sakydamas, kad “neradęs kunigų tarpe sau tinkamo autoriteto”.

Su Lipniūnu ir manim jis buvo itin bičiuliškas ir mielas. Džiaugėsi mūsų pastangomis organizuoti pamaldas, nešykštėdavo pasakyti gerą žodį mūsų pamokslams. Tačiau ligi šiandien man giliai atmintyje ir širdy lieka jo paskutiniai žodžiai, pasakyti kun. Lipniūnui, prieš mums išsiskiriant su juo evakuacijos metu:

— Jeigu aš žūčiau, pasakykit mano artimiesiems Lietuvoje, kad miriau kaip atgailojantis kunigas.

Tačiau kaip tuomet, po baisių lazdų, taip ir dabar jis nežuvo. Nežuvo ir grąžintas į sovietinę Lietuvą, nors sprendžiant iš Vilniaus radijo, jis buvo bolševikų areštuotas ir kankintas.

Jurgutis buvo tikras žemaičių meška, savo fizine sąranga be galo atsparus ir nepalaužiamas. Savo dvasia jis buvo žmogus tarp dviejų aušrų. Jo gabumai sukūrė mitą ištisai Lietuvos nepriklausomybės epochai, tačiau kažkurie varžtai neleido jam apsispręsti už vieną Šviesą, kurią jis savo natūralia prigimtimi tikėjo.

Lietuvis jis buvo žemaitišku savo romantizmu ir užsispyrimu. Prisimenu jo paskaitą vieną 16 - to vasario dieną; ji buvo tokia gili ir tiek širdies kupina, kad jo racionalizmas nublanko poetiškame, ašaromis palydimame Tėvynės meilės išpažinime. “Prieš nieką nekapituliuoti, niekam savo tautinės garbės neišduoti, savų lietuviškų papročių ir savo močiutės kalbos neišsižadėti” — buvo jo žodžiai, pasakyti su tokia jėga, kad, rodos, šiandien jis būtų pasiryžęs už juos savo gyvybę atiduoti. Tačiau jis jieškojo gerų ryšių su kitų tautų žmonėmis, nemažiau juos gerbė ir kai kurių mūsų politinių klaidų nepateisino. Iš visų kaimynų didesni sentimentą jis reiškė lenkams ir čia, kacete, su jais mieliau bendravo.

Jurgučio mįslė, kaip mitologinio Januso, taip ir lieka, manding, neišspręsta. Kacetas gal pravėrė vieną jo vidaus kertelę, tačiau jis visas išryškės tik istorijos perspektyvoje. Kaip minties ir atminties kolosas, kaip žymiausias finansininkas, kaip darbščiausias žmogus, jis tik dėl savo prigimties varžtų gal neliks toks skaidrus. Bet baisūs kryžiaus keliai, per kuriuos ji pravedė Apvaizdos ranka, dideli pavojai ir kitos aukos, kurios tik istorijai paaiškės, jo altoriaus šešėlius gal sumažins ir jo asmenį nuskaidrins.

Ir paties paskutinio jo žodžio mes dar nežinom, nors jis bus turbūt panašus į tą, kuri pasakė kun. Lipniūnui.

KANDIDATAS Į VYSKUPUS

Vargiai kas kitas po Jurgučio tiek daug skaitė ir studijavo, kaip Lipniūnas. Kantvilo šaržuose Lipniūnas buvo vaizduojamas sėdįs tarp knygų krūvos, pro kurią vos buvo matomas. Tai buvo taiklus pastebėjimas.

Jį pažinau dar iš kunigų seminarijos, nes kartu joje išbuvome penkeris metus. Dirbome kartu visuomeninkų ir literatų rateliuose ir buvom šiaip geri bičiuliai. Tada jis nedarė nei labai gabaus studento, nei knygos žmogaus įspūdžio. Skaitė jis, tiesa, daugiau nei kiti, tačiau tam, kad prisirinktų medžiagos paskaitoms, kurias jis vasaromis skaitydavo pavasarininkams ir ateitininkams. Savo prigimtimi jis buvo visuomeninkas ir kalbėtojas. Dėl to buvo didelė naujiena jį matyti dabar prie tų knygų krūvų. Galvojau, kad studijuodamas Prancūzijos universitetuose keleris metus, jis tikrai turėjo pasisotinti jomis ir pakankamai praplėsti savo žiniją. (Sociologija buvo tiesioginis jo studijų objektas).

Kartais man kildavo abejonė, ar iš tos gausios skaitybos lieka jam kas galvoje, nes greita skaityba — kaip ir smarkus lietus. Pasidomėjau, kokias mintis dėsto Sombartas, kurio veikalą “Vom Menschen” jis buvo tik ką perskaitęs. Turėjau didžiai nustebti, kaip planingai ir išsamiai jis referavo jo turinį. Kitą kartą per diskusijas iškilo negimusios gyvybės žudymo klausimas. Lipniūnas, remdamasis mūsų žymiuoju moralistu prof. St. Gruodžiu, išdėstė visą tuo klausimu Bažnyčios pažiūrą, griaudamas medikų nurodomas pateisinamąsias indikacijas.

Lipniūnas pasirodė turįs duomenų būti mokslo žmogumi, tinkamu profesorium, nors šiame poste teišbuvo vienerius metus lietuviškoje Vilniaus seminarijoje.

Vieno dalyko negalėjau suprasti, kodėl jis save taip primygtinai spaudžia prie knygų. Jo sveikata vis dėlto buvo labai menka. Kartais jis krisdavo į lovą, uždengdavo paklode galvą ir nesileisdavo į jokias kalbas. Jį kankino migrena, kuri prasiverždavo ypač po labiau įtempto darbo. Juk pakankamai tų mokslų ragavęs; pagaliau dar yra laiko, norint mėgstamas ar reikalingas sritis gilinti. Kam tos ištraukos iš skaitytų knygų, tie pamokslų škicai?

Nesupratau Lipniūno intencijų ir tuomet, kai jis išsivedęs į kiemą arba atėjęs prie mano lovos imdavo kalbėti įvairiais mūsų bažnytinio gyvenimo praeities ir ateities klausimais, dėl mūsų katalikiškų organizacijų, veiklos metodų, reformos reikalo; mūsų vienuolynų — vyrų ir moterų, jų vaidmens; mūsų seminarijų—jų tobulesnio auklėjimo. Kalbėdavo jis labai atvirai ir konkrečiai. Jo patirtys katalikiškose organizacijose Lietuvoje, jo pastebėjimai Prancūzijoje — viskas sueidavo į sprendimus ir išvadas. Mūsų mintys sutapdavo ir, prisipažinsiu, mane tai džiugino.

Bediskutuojant ateities gyvenimo klausimus, mudviem iškilo ir pastoracijos instituto reikalas. Lipniūnas prašė, kad padaryčiau apmatus. Juos gavęs jis darė savo pastabas bei papildymus, kurių tikslumui ir taiklumui nieko nebuvo galima prikišti. Šitą instituto idėją jis dažnai prisimindavo ir vėliau; ją laikė pirmuoju bažnytinio gyvenimo uždaviniu ateities Lietuvoje.

Lipniūnas siekė tobulybės visais frontais. Juto, kad jo rašto stilius nėra išlygintas: bandė rašyti pamokslus ir juos duoti kitiems stilizuoti; pradėjo kurti maldas ir prašė kitų gerinti jų stilių. Net akcentologijoje, kur jam, lin-kuviui, susidarydavo sunkumų, stengėsi pasitaisyti — mokėsi taisykingai žodžius kirčiuoti iš Dr. Germanto.

Viso šito kažkaip pagreitinto ir pernelig uolaus kažkam ruošimosi, aš tada negalėjau suprasti. Man atrodė Lipniūnas perdaug impulsyvus ir jo domėjimosi sritys perdaug gausios. Nesupratau ir aną vakarą jo užsakyto pasikalbėjimo su Jurgučiu apie mūsų vyskupus, jų reiškimąsi prieš tampant ganytojais. Tik vėliau, po jo tragiškos mirties, vienas draugų man pasakė, kad Lipniūnas turėjęs didelį rūpestį. Panevėžio vyskupas norėjęs jį padaryti savo pagelbininku ir buvęs įsakęs pasiruošti. (Su tuo draugu Lipniūnas buvo labai artimas; be kitko jis buvo šio draugo nuodėmklausis). Galimas dalykas, kad areštas sukliudė vysk. Paltarokui įvykdyti savo planą. Tačiau Lipniūnas, matyt, buvo tikras, kad išėjus iš kaceto sunki vyskupo našta kris ant jo pečių.

Šitai patyrus man pasidarė suprantama ir kai kas daugiau. Vysk. Paltarokas dažnai rašydavo Lipniūnui laiškus ir siųsdavo jam maisto siuntinius, savo ranka užrašydamas adresą. Ir Lipniūnas tuo anaiptol nesistebėjo, nors toks gestas iš vyskupų pusės mūsų praktikoje buvo nelauktinas. (Tiesa, porą laiškų Lipniūnas gavo iš arkivyskupo Reinio, pastaruoju laiku buvusio jo ordinaro Vilniuje).

Štai kam Lipniūnas ruošėsi: ne akademiniam darbui, bet didelės atsakomybės ir gilaus išsilavinimo reikalaujančioms pareigoms.

KALBŲ INSTITUTAS

Akademija išsibaigė, bet kol buvom kacete išsilaikė vadinamas Kalbų Institutas. Jurgutis, Noreika ir Dr. Kučas anglų kalbos pradėjo mokytis patys. Vadovėlių ir žodynų gavo, rodos, per lenkus, o kitokios angliškos literatūros per norvegus, kurie ateidavo pas Starkų gydytis. Starkui tarpininkaujant, gaudavome iš jų ir prancūziškų knygų, kurių jiems nebuvo draudžiama gauti iš Norvegijos. Jie, apie 250 vyrų, daugiausia aukštesnių policijos valdininkų, buvo atsiųsti į Stutthofą vadinamo schulungo — persiauklėti pagal Quislingo dvasią. Tačiau jie ne negalvojo persiauklėti ir slapta palaikė su mumis ryšį, norėdami sudaryti vieną frontą.

Kas buvo mokėjęs seniau prancūzų kalbą, dabar, gavus literatūros, turėjo progos ją pagilinti. Tačiau tvirtesnė “prancūzų” grupė nesusidarė. 1944 metų rudenį buvo sukurti anglų kalbos kursai su dviem mokinių klasėm. Tiems kursams vadovavo tada atgabentas į kacetą buv. Latvijos ministeris Lietuvoje Liudvikas Seja. Būdamas iš profesijos mokytojas ir filologas, jis vėliau perėjo į diplomatinę tarnybą ir 10 metų išbuvo anglosaksų kraštuose. Jo anglų kalbos mokėjimas ir dėstymo metodas buvo tikrai vertas pasigėrėti. Jeigu jis anksčiau būtų atsiradęs mūsų tarpe, pusė mūsiškių būtų šią kalbą pakankamai tobulai išmokę.

Jurgutis į šiuos kursus nesijungė, nes drovėjosi tarties, savo paties išmoktos. Tačiau jis be žodyno lengvai skaitė įvairią anglišką literatūrą. Noreika, kuris taip pat jau laisvai skaitė, ir Kučas perėjo į aukštesnę Sejos klasę ir tobulino savo tarimą bei frazeologiją.

Keliolikos žmonių užsidegimas šiam kalbų mokslui buvo tikrai didelis. Kambariuos ir kieme jie kalė žodžius, atlikinėjo paskirtus rašto darbus, patys tarp savęs kalbėjosi. Tarp jų visų savo uolumu gražiai pritapo ir kun. Lipniūnas. Kaip gi be jo, kur tik kas gera ir naudinga daroma ar siekiama!—sakydavome nepiktu ir neužgaunančiu tonu.

Savo angliška “orientacija” mes perdaug nesislėpėme: apsipratom su viskuo, todėl nebegalvojom, kad mūsų angliškumas gali skaudžiai mums atsiliepti. Angliški pasikalbėjimai pasivaikščiojimo metu, mūsų pamokos, girdimos per plonas sienas gretimuose meisterių ir tiekimo skyriaus kambariuose, o gal ir kokios nedraugingos akies pastebėtos angliškos knygos ant mūsų stalo, matyt, pasiekė administracijos ausis.

Vieną kartą nelauktai ir nepastebimai užklupo mus kontrolė su pačiu Hoppe priekyje. Labai išsigandom, kai jis pripuolė prie stalo ir griebė pirmąją pasitaikiusią knygą:

—    Ką čia skaitote? — žvelgė pastirusius iš nustebimo draugus.

Niekas iš mūsų neatsakė, nes išskyrus knygos savininką nieks nežinojo, kas čia buvo per knyga.

—    Vokiška literatūra! Galit toliau skaityti!-—pasakė ir metė atgal ant stalo.

Visi atsidusom. Laimė, ta vienintelė vokiška knyga ir buvo ant stalo.

Komendantas ir visa svita įsuko dar pažiūrėti mūsų miegamųjų. Tuo metu angliškos knygos “nusirito” ant suolelių, o kitos buvo apmestos “Danziger Vorposten” numeriais.

Komendantui išėjus, mes pradėjom tartis, kaip atsargiau elgtis, kad kitą kartą mūsų rimtai nenutvertų už priešvokišką mokslą. Per anglų kalbos pamokas buvo sutylintas tonas, o po to knygos dedamos lovose po pagalviais arba sukišamos į spinteles.

AITVARŲ KLUBAS

Ryškesnių talentų, be Balio Sruogos, mūsų tarpe gal ir nebuvo. Bet susirado keletas valdančių plunksną. Iš jų niekas nebūtų drįsęs burtis apie Sruoginį, kaip mes jį vadinome, jeigu jis pats nebūtų to panorėjęs. Jam reikėjo mažo artimesniųjų būrio, nes platesnėje draugų grupėje jis negalėjo rasti atgarsio nei savo kūrybiniu pasauliu, nei savo galvosena. Buvęs nuolatos su jaunesniais žmonėmis Kaune ir Vilniuje, Sruoga turėjo šito pasigesti ir čia, ypač pagerėjus mūsų sąlygoms. Ir kai kitas jo kolega — profesorius Vladas Jurgutis ėmė telkti draugus mokslui, Sruoga panoro juos burti menui.

Dar senoje stovykloje Sruoga pradėjo pasikalbėjimus ir kūrinių paskaitymus. Bet tų žmonių niekas tada tampriau nejungė. Sruoga tai juto ir jieškojo kokios nors konkretesnės jungties. Buvo sugalvojęs kurti savotišką teatrą “Stutthof Totus”, kuris improvizuotų įvairias vakaro programas, humorą, farsus, kupletus. Pats būtų juos kūręs ir kitus įtraukęs. Tik reikėjo techniško organizatoriaus, ir tokiu jis buvo numatęs linksmą žmogų Joną Katinauską, buvusį “Dainos” kino direktorių Kaune. Sruoga dėjo į jį daug vilčių, kalbino, kurstė, bet šis nesiėmė net pradėti. Jonukui stigo, bent šioj srity, iniciatyvos ir kūrybiškumo. Taip šis planas buvo palaidotas.

Naujoje stovykloje Sruoga planavo kažką nauja ir tarėsi su Stoniu. Netrukus Sruogos pavestas Stonys ėmė verbuoti narius į vadinamą aitvarų klubą. Jį turėjo sudaryti septyni žmonės, nes šis skaičius esąs “aitvariškai pašvęstas”. Kas tie žmonės, iš pradžių turėjo būti neskelbiama, bet reikėjo suprasti — visi, kurie valdo plunksną. Be Sruogos, aišku, turėjo būti Mackonis, Vilniaus literatas, galbūt Noreika, buvęs “Kariūno” redaktorius, neblogas stilistas, kaip pastebėjome iš kacete parašytos jo novelės vardu “Tamošiūnas”. Kitus buvo galima nujausti, nes eiles rašė Rimošius ir Stonys, o noveles — Puskunigis. į tą skaičių, pasirodo, buvau numatytas ir aš, maldų autorius. Tačiau kai pakviestieji susirinko, sudėtis buvo jau kiek pakeista. Vietoj Mackonio ir Noreikos, atsirado Meilus ir Mačiokas. Meilus, tiesa, turėjo menišką dūšią, bet iš profesijos buvo ekonomistas ir savo uošvio fabrikų paveldėtojas. Mačiokas, abejoju, ar ką nors bendro turėjo su menu; jis buvo kariškis, daugiau veiklos žmogus, gal neblogas ekonominių reikalų tvarkytojas, pastaruoju laiku buvęs stiklo fabriko direktorius.

Kodėl iškrito Mackonis ir Noreika, nebuvo aišku. Abu jie buvo vadų prigimties, gana savarankiški, ir Sruogą galėjo varžyti. Bet gal Sruoga turėjo kitų. motyvų Buvo užsimojęs aitvarų sąjūdį organizuoti išėjęs į laisvę, o tam reikėjo ne tik rašančiųjų, bet ir materialiai pajėgių žmonių. Vienas iš tokių planų, buvo leisti žurnalą “Aitvarą”, kuris apimtų ne tik literatūrą. Visos gyvenimo sritys turėjo būt persunktos nauja idėja. Pagrindiniai principai būtų buvę šie: etiškumas, tolerantiškumas, talkinimas, ideališkumas (tarp kitko herojinių principų ugdymas), tautiškumas, kūrybiškumas, pozityvumas. Iš tų principų turėjo susidaryti visa programa, ir tai Sruoga pavedė porai žmonių, jų tarpe ir man. Nežinau, kodėl šis reikalas užtruko ir ilgainiui pats Sruoga jo nebekėlė.

DIDŽIOJO AITVARO IDEOLOGIJA .

Pirmieji pasikalbėjimai buvo skirti “Aitvaro” siekiams išryškinti. Apie “Aitvaro” dvasią ir principus kalbėjo pats “didysis aitvaras”, kaip mes vadinome Sruogą.

Aitvaras — mitologinis lietuviškas vardas. Jis reiškia lakumą, gyvybę, mistiškumą, bei paslaptingumą, gėrybių dalinimą ne pagal didesnį jų geidimą, bet pagal nuopelnus ir aukštesnį sprendimą.

Etiškumas, gerumas esanti pagrindinė lietuvio savybė. Sruoga pasakojo, kad jo tėvas, veždamas jį į gimnaziją, vis kartojęs:

—    Baly, tik tu būk geras!

Tuo metu, savo vaiką veždamas į tą pačią mokyklą, jų kaimynas šlėktelė vis kalęs į galvą:

—    Tik tu būk mandagus!

Lenkas galįs būti vagis, tačiau neužmirš būti mandagus. Lietuviui: būk doras žmogus, o kitkas, mandagumas— tik priedai. Etiškumą Sruoga dėjo ir literatūros pagrindam Dažnai jis kartojo frazę: Be etikos nėra estetikos !

Nežinau, kodėl jis nepakentė mūsų Žemaitės ir jos realizmo. Garbinti nuogą tikrovę jis laikė senu pozityvistiniu davatkiškumu. Meninė tikrovė turinti būt kitaip suprasta: ji esanti perkurtas ir perkeistas gyvenimas, jokiu būdu ne jo fotografija. Kaip Žmuidzinavičiaus tapyba, taip Žemaitės raštai neturi tos meninės tikrovės, ir dėl to nesąs joks menas.

Tolerantiškumas esąs būtina sąlyga visuomenei susiprasti. Kartą paklausiau, kaip jis ji supranta, nes tuo vardu dažnai norima užmigdyti visuomenės budrumą prieš kiekvieną piktą sėklą.

—    Anaiptol!—nutildė mane didysis aitvaras. —Tolerancija kiekvienai gerai iniciatyvai ir minčiai, bet ne “šlamštui”, idėjų spekuliacijai, žmonų mainams.

Čia jis padarė, priekaištą bažnyčioms, kad jos išskiriančios vedusius tais atvejais, kai šie pereina į kitą konfesiją. Tas dalykas turįs būt uždraustas įstatymais.

—    Jūs žinote, kad ne visos konfesijos tai daro, — pasakiau.

—    Bet šito iš viso negalima pakęsti!

—    Talka, — dėstė Sruoga, — yra senas lietuvių socialumo bruožas. Jį reikia pritaikyti ir visam mūsų gyvenimui. Talka kūryboj, talka spaudoj, talka kiekvienam menui. Talkinti menui turi tie, kurie pinigingi. Kūrėjai gi savo pareigas šioj talkoj atliks, kurdami iš jų gyvenimo noveles, vaizduodami jų darbo aplinką. Kartais koks geradaris atkiša sumelę ar kokia bendrovė paskiria metinio pelno likučius. Bet iš tokios “talkos” kūrėjai nepajunta tiesiogiai šelpėjo rankos ir jo dvasios. Nėra dvasinio ryšio tarp vienų ir antrų.

Sruoga galvojo, kad mūsų tautai ugdyti, talentams kurstyti, tiems talentams paremti reika sukurti herojinių nuotaikų. Ne vienas noris būti kūrėjas be didesnių pastangų. Nevykusi kritika kartais sudaro įspūdi, kad jie esą dideli talentai ir be darbo. Kitas į senatvę pasidarąs meno amatininkas: kala iš įpročio eiles ar dramas ir tariasi, kad Dievas žino kas esąs. Reikia darbo, kruvino darbo!

Sruoga mėgo kalbėt apie herojines mūsų asmenybes; mėgo jas vaizduot ir savo dramose. Jam patiko, kad kiti jieško herojizmo prasmės. Kartą paruošiau rašinį “Žmones— didieji mūsų simboliai”. Jis paprašė paskaityti ir paskui tą rašinį vertino, papildinėdamas ir patikslindamas.

—    Gerai! Tokių rašinių reikės mūsų “Aitvaro” žurnalui.

Tautinis herojizmas turis pasireikšti dideliu pareigingumu ir atsakomybe. “Aitvaras” turėsiąs burti pedagogus, kurie apie tai rašytų, ypač apie profesinę atsakomybę.

—    Nepakenčiu tos mūsų miesčioniškos psichologijos, to spitzbuergertum! Žmonės tarnauja tik auksui, visa kita teeina velniop. “Reali nuovoka” naudinga tik jiems — ne visai tautai.

Kalbėdamas apie naują teatrinio meno kelią, Sruoga plačiai pasakojo turinį savo paskutinio vertimo, paruošto prieš pat areštą. Tai buvo Sem Benellio “Apsiautalas”. Į šį veikalą jis buvo taip įsijautęs, kad jo pasakojimai buvo tikras įkvėpimas.

—    Mūsų teatras pateko į perdaug biurokratines rankas, — darė jis išvadas. — Reikia, kad ateitų į jį kūrėjai, kurie daugiau dainuotų, poezijos įneštų, o ne nuogą gyvenimo purvą į sceną vilktų. Tokiu keliu mūsų teatrą buvo pasukęs Oleka — Žilinskas, bet “realistai” jo nepakentė ir išjojo.

Teatralams reikia platesnės kultūros, didesnio išsilavinimo! — teigė jis. Ir didžiausia jo viltis buvo sudėta į Jurgį Blekaitį, jo mokinį, kuris į teatrini meną atėjo baigęs universitetą. — Plati kultūra pakels ir teatro lygį.

Kartais jis paliesdavo krikščionybės vaidmenį. Jo šūkis buvo šie evangelijos žodžiai: “Ne tie įeis į dangaus karalystę, kurie taria: Viešpatie, Viešpatie, bet kurie vykdo mano Tėvo valią”. Tuos žodžius jis kartojo, ir tada jo akys žaibavo, ir veidas nušvisdavo. — Mums reikia krikščionybės, kuri pasireikštų darbais!

—    Taip, profesoriau! Bet tokia krikščionybė išauga iš idėjos, iš užsidegimo ir įkvėpimo, — pastebėjau jam.

—    Duokit mums tą idėją! Parodykit ją, patys užsidegę ir įkvėpti! — atkirto jis trumpai.

AITVARŲ DARBAS

Aitvarų atsiradimas pasiteisino dvejopai. Jie ruošė draugams šventines programas, vėliau patys pradėjo daugiau kurti.

Pirmas viešas aitvarų pasirodymas buvo vėlinėse. Pats Sruoga sudarė programą, nustatė ceremonijalą, prižiūrėjo tvarką. Dienos kambary staliukas buvo užtiestas tamsiai, ant jo padėta žvakė. Kitos šviesos kambary neturėjo būt. Tarp scenos ir publikos jis numatė tarpą: visi suoleliai buvo nustumti toliau i duris. Kambary turėjo būt didžiausia tyla; kol visi nenutilo, jis neleido pradėt programos.

Kiekvieną kalbėtoją ar skaitytoją jis pats išleido iš miegamojo į dienos kambarį ir stebėjo pro duris. Kai kuriems davė paskutinius nurodymus, kaip laikytis prie stalo, kokiu tonu kalbėt. Grįžtantį debiutantą jis pasitiko, reiškė savo įspūdžius, dėkojo ir sveikino. Erzinosi, kai kas nors salėje judėjo ir bruzdėjo. Atrodė, kad šis pirmas debiutas buvo jam tikras teatras. Jis jautėsi gyvenąs, naujai atgimęs, sužavėtas ir pilnas vilčių.

Paskui jo nuotaika kiek atslūgo. Programa, tiesa, buvo pakankamai įspūdinga. Visi aktoriai buvo pasiruošę. Publikai buvo sukurta tikra lietuviškų krikščioniškų vėlinių nuotaika. Tačiau didžiajam aitvarui, matyt, vaidenosi daug didesnis dalykas. Gal jis laukė, kad publika bus priblokšta, sujaudinta, reikš susižavėjimą ir dėkingumą. Viso to, deja, jis nepajuto.

Publikos nuomonės buvo paprastos, gaspadoriškos:

— Padaryta neblogai! Gerai, kad aitvarininkai tai sugalvojo.

Sruoga bandė prisidėt prie pirmųjų Kūčių programos. Peržiūrėjo saviškių kūrinius, ka ikur pataisė, tačiau pats prie Kūčių stalo nėjo. Visiems tai buvo nelauktas dalykas.

— Kodėl? Iš principinio nusistatymo ar dėl kokio įsižeidimo? — spėliojo draugai.

Siųsta pasiuntiniai, prašyta, bet jis gulėjo savo kertėje, lovoje, ir nėjo. Po paplotėlio laužymo, po religinio žodžio, valgio, kokį tada galėjome suorganizuoti, prasidėjo programa. Prie prakartėlės, mūsų Kantvilo darytos, paskaityta pora eilėraščių, vienas vaizdelis. Choras pagiedojo kalėdinių giesmių. Draugai džiaugėsi, kai kurie net ašarojo, nes visa tai perkėlė į namus, į tas Lietuvos šeimas, kuriose buvo jos švenčiamos.

Po iškilmių aitvarininkai aplankė savo vadovą. Jis skundėsi negaluojąs. Tačiau suprasti buvo sunku, kodėl jis vis dėlto išsiskyrė. Vėliau, kai paaiškėjo, kad jis vengia viešų ir bendrų mūsų iškilmių, ka ikas ėmė galvot, gal jam, jautriam žmogui, visa tai perdaug būtų priminę tėvynę, gal jis nebūtų atlaikęs savo ašarų, o tai rodyti prieš publiką būtų jam nepatogu. Geriau tegu niekas nemato ir nežino.

Ir vasario 16 - tai aitvarininkai paruošė programą. Buvo kitaip papuoštas kalbėtojų pultas, kitaip pergrupuoti suoleliai. Laukta, mat, svečių: mūsų žurnalistų — spaustuvininkų ir kitų tautų atstovų — čekų, lenkų, latvių ir estų. Jie atėjo, ir Sruogai atrodė, kad visos iškilmės turėjo bent svečiams patikti. Tačiau patiko ir saviškiams, tik šie buvo santūrūs reikšti savo pasitenkinimą.

Taip aitvarai vis ką nors sugalvodavo — tai ką pagerbti, tai literatūros vakarą, tai kokią šventę. Kartais programą užsakydavo mūsų blokinis ar jo sekretorius. Taip buvo ir su Šv. Kazimiero diena. Kitus paprašė paskaityti eilėraščių, o mane — paskaitėlės apie šventąjį. Temą pasirinkau apie herojinę šventojo asmenybę. Buvau pasiruošęs ir, kiek buvo galima, stilistiškai apdorojęs. Ir man truputį buvo nesmagu, kai Sruoga ir šį kartą nesiteikė ateiti. Gal dėl to, kad minėjimas buvo bloko užsakytas, o gal kad apie šventąjį, — galvojau. Tos rūšies bendri minėjimai negalėjo jo jaudinti.

Kartę, sausio 5 d., buvo pagerbti du saviškiai—aitvarai: vienas varduvininkas, antras — tą dieną gimęs. Jų garbei didysis aitvaras paraše po trieilį, o Aleksandras Kantvilas, mūsų vadinamas Mitka, nupiešė adresą ir pasirašė “už 7-ąjį”.

DIDESNI UŽSIMOJIMAI

Sruoginis visą laiką teigė, kad jis neims plunksnos į rankas, kol negrįš į laisvę.

— Šiame košmare negali gimti jokia šviesesnė idėja, — sakydavo.

To vidaus košmaro, kuris kartais reikšdavosi bloko nuotaikose, jis vengė. Visą laiką dirbo raportų skyriuje, to velnio Chemnitzo žinioje. Gal jis norėjo iš arčiau pažinti kacetinio pragaro sistemą. Bet svarbiausia, atrodė, — nebūti tuose namuose, kur jis jautėsi vienišas. Grįžęs iš darbo, visą laiką praleisdavo lovoje; tik retai kada išei-

davo į kiemą pasivaikščioti. Daug rūkė, net naktimis, ir dėl to Mackonis, gulėjęs viršum jo, labai dejuodavo. Dažnai negalėdamas užmigti, Sruoga prasėdėdavo savo lovoje keletą valandų: gal ilgesio, gal kokios kūrybinės minties kankinamas.

1944 metų pavasarį jis grįždavo iš darbo pietų ir daugiau nebeidavo. Likusį laiką praleisdavo prie lovos, ties mažu vos besilaikančiu ant kojų staliuku ir kažką rašydavo. Ką, jis nesakė nė savo aitvarininkams. Kai blokas įsitaisė dienos kambaryje stalą savo raštininkui, Sruoga persikėlė ten ir užėmė vieną jo galą. Tą jis saugojo, kaip savo akį, nes, ko gera, įsikurs čia kitas “paukštis”, ir nebeturės žmogus kur rašyti. O čia, matyt, jam kūrėsi geriau nei ten prie lovos. Tą stalo “apsaugą” pastebėjo bloko jumoristai, ir gimė patarlė: “Saugo, kaip Sruoga štubinio stalą”. Didysis aitvaras pyko už tai, bet argi užriši burną “maurojančiam jaučiui”. Visi lygūs — apie visus galima kurti legendas.

Aitvarininkai džiaugėsi, kad Sruoga kuria. Jis pasidarė net ramesnis ir linksmesnis. Kartais pajuokaudavo ir su Šernu ir su Valenta, vadinas, nevengė draugų, net ir neišrinktųjų.

Pagaliau baigė rašyti ir paskaitė keletui saviškių. Tai buvo “Penkialapis Dobilėlis” — komedija. Joje atpažinome ketvertą mūsų viengungių ir vieną “ženotą” jaunuolį. Tai buvo ryškios, stipriai šaržuotos jų charakteristikos. Vadinas, Sruoga ėmė medžiagą iš čia pat, nors aplinką, intrygą, idėją sukūrė iš savo šaltinių.

Netrukus gimė ir antroji komedija — “Uošvė”. Jos kilmė buvo tokia. Kartą jis kalbėjo aitvarininkams apie teatrą ir pavyzdžio dėlei improvizavo komedijos motyvą. Paskui šiuo atradimu pats džiaugėsi, ėmė jį plėtoti, ir išėjo naujas kūrinys. Tipų neėmė iš mūsų tarpo, nes idėjai jų, matyt, nereikėjo.

Ilgiausiai rašė “Pavasarinę giesmę” — poetinę dramą. Parašęs dar taisė ir naujai perrašė. Tik po to sukvietė aitvarininkus ir keletą pašaliečių pasiklausyti. Tikėjosi, kad šiuo veikalu padarys klausytojams didelę staigmeną. Buvo matyt, kaip jis rūpestingai parinko klausytojus, kaip iškilmingai buvo nusiteikęs.

Dramoj buvo daug poezijos, ir ja galėjo žavėtis kiekvienas. Sruoga paėmė krikščionybės ir lietuviškos pagonybės konfliktą. Veiksmo laikas nenurodytas. Iš kai kurių aplinkybių galėjai spėti, kad tai liečia 19 šimtmeti, tačiau vidaus kova rodė pagonybę pernelig stiprią, šviesią, tarsi savo žydėjimo laikotarpy. Krikščionybė buvo pavaizduota neigiamai. ³

³ Plačiau apie šio kūrinio ir dviejų komedijų turinį ir. mano rašinį “Tremties Metuose” 561-563 pusl.

Tai pastebėjo ir kai kurie jo ideologijai artimesni klausytojai. Žinia, jie savo nuomonę reiškė labai atsargiai. Kiti, jaunesni, neturėjo iš viso ko pasakyti, nebent tik komplimentą. Ašai, atstovavęs krikščioniškajai klausytojų daliai, tyčia susilaikiau nepasakęs savo nuomonės, tik kitiems kalbant apie vienpusiškumą, linktelėjau galvą.

Po skaitymo, kuris užtruko apie porą valandų, nuėjau į lovą, nes jau buvo vėlokas laikas. Sruogos lova buvo prie to paties tako, tat vėliau praeidamas jis valandėlei sustojo ir pamatęs, kad dar nemiegu, užkalbino:

— Ką iš tikrųjų pats galvoji?

Buvo sunku atvirai pasisakyti, nes žinojau — jis greit įsižeis.

—    Kitose dramose jūs radote bent vieną teigiamą tipą, bent vieną pozityvų krikščionybės atstovą. Čia gi nei to nėra.

Paprastai, kai jam kas nepatinka, ypač kai paliečiama jo atstovaujama pasaulėžiūra, jis tuoj reaguoja, nerimsta. Dabar jis ramiai klausėsi, ir tai mane stebino.

—    Gal tu ir teisybę sakai, — pratarė.

—    Toks puikus, su tokia meile rašytas dalykas, tikrai prašosi taisomas.

— Žiūrėsiu. Gal dar reikės... — nubaigė jis.

Man buvo nelauktas šis jo atsakymas. Galvojau, gal dėl to, kad ir labiau jam artimi panašiai pasisakė. O gal dėl to, kad pasirėmiau kitais jo kūriniais, kuriuose ne taip jausti ši spraga.

Poema ir abidvi komedijos taip pavergė Sruogos dėmesį, kad jis daugiau nesidomėjo “Aitvaro” reikalais. Įdomūs pokalbiai, dažna aitvarininkų bendrystė, jų pasirodymai kažkaip nutrūko. Gimė patarlė: “Išsilakstė kaip aitvarai”, ir tai buvo teisinga.

POETO CHARAKTERIS

Mane domino Sruogos charakteris. Jieškojau vidinio ryšio jo žodyje ir elgesyje, žymėjausi įvairius stebėjimus lapelyje. Kad kas neatsektų, ką tai liečia, lapelį įvardinau graikiškomis raidėmis “Balys”.

Man rodės, kad Sruoga nepakentė nuobodulio, monotonijos, vidutiniškumo, pasikartojimo. Jis jieškojo vis naujų įspūdžių, pergyvenimų, vaizdų, vis naujų veiksmo ir žodžio formų — niekeno nepavartotų ir nepakartotų. Tarsi jis būtų jautęs, kad vienodumas padarys jį nuobodų, grės jo, rašytojo, egzistencijai.

Kartais Sruogos dvasią užliedavo ilgesys, susižavėjimas, meilė. Tada jis kalbėdavo apie grožį ir gėrį, kalbėdavo apie žmogų ir visuomenę su tokiu pavergiančiu ir kaitinančiu jausmu, kad buvo kažkas panašu į ekstazę. Tada jis užmerkdavo akis, ir jo veide buvo ramumas ir giedruma. Kitą kartą apniaukdavo jį klaikus skausmas, nerimas, nuovyla. Tada jo žodis buvo griausmingas, kandus, neatlaidus. Tie patys žmonės, kurie jam kitados buvo geri, dabar jį erzino; ta pati visuomenė, kurią jis gyrė, buvo jo plakama. Ir vėl, kartais būdavo linksmas, brazdus, mėgo žaisti komediją, iš visko juoktis, pašaipiai ironizuoti. Prie stiklelio (tai mūsų sąlygose buvo reta) jis net pasiausdavo, puldamasis į kivirčą, nušluodamas nuo stalo knygas, pieštukus, rašalines.

Sruogai tiko tai, ką prancūzų poetas Arthuras Rimbaudas pasakė apie save: “Poetas turi jieškoti visų meilės, kančios ir kvailybės formų”. Jausmų nepastovumas, svyravimas, kaitaliojimasis buvo turbūt būdingiausias Sruogos charakterio bruožas. Jis buvo bipoliariškas, jeigu ne tripoliariškas, prieštaringas. Jis turėjo vis kitaip pasakyti nei kiti, kitokią nuomonę pareikšti, bent kitaip ją pagrįsti. Tai iš dalies darydavo jį įdomų, originalų, spalvingą. Bet jis ne kartą prieštaravo sau pačiam. Laisvėje rašydavęs savo pavarde straipsnius, iškeldavęs įvairių problemų, o kitoj spaudoj, pasirašęs slapyvardžiu, puldavęs tą patį Sruogą, kritikuodavęs jo mintis. Tai sukuria naujieną, sudaro nepaprastumo įspūdį, primena teatrą ar karnavalą. Tuo būdu rašytojas žaidžia, kuria savotiškai menišką gyvenimo intrygą.

Noras kitus stebinti, sukurti netikėtumų, mestis į avantiūrą buvo dažnas reiškinys ir kitų didelių rašytojų charakteryje. Vienas Baudlaire’o draugų pasakė: “Aš lažinuosi, kad Baudlaire šį vakarą eis gulti po lova.., kad mus nustebintų!” Sruogai šis bruožas, gal nesąmoningai, prasikišdavo įvairiomis formomis. Stiprus, perdėtas, kartais rėžiantis jo žodis, palyginimas, veiksmas (kad ir nedalyvavimas prie Kūčių stalo) tikrai stebindavo kai kuriuos draugus. Vidutinis ir pusiausvyros žmogus, aišku, taip nesielgia. Jam visa tai nesuprantama. Sruogai būdavo nesuprantamas draugų pasipiktinimas. Tada jo staigumas dar labiau prasiverždavo. Sakytume, jis visas nerviškai sproginėdavo, paleisdavo dar aštresnių ir piktesnių frazių. Jis bėgdavo tada nuo draugų, nuo jų nusigręždavo, užsidarydavo savyje kaip koks anachoretas ar tylus sto-jikas. Jam sunku būdavo derintis prie aplinkos; jis jautė aplinkai kažkokią aversiją, buvo savotiškas jos sukilėlis.

Neturiu daugiau medžiagos iš jo nuotaikų laisvėje, tačiau atsitiktinai patirtos žinios leidžia manyti, kad ir tenai Sruoga buvo panašus. Tokie buvo ir kiti žymūs rašytojai— d’Anunzio, Mussetas, Byronas; ir jie amžinai nesiderino su socialine savo aplinka, buvo nuolatinėj jos priešginybėje. Gal tai reiškė nepasitenkinimą esama tikrove, norą ją perkeisti, padaryti kitokią — idealesnę. O gal tai ėjo iš jų palinkimo prieštarauti, būti opozicijoje.

Sruogos charakteris buvo dramatiškas. Konfliktai su išore, man rodos, kilo iš vidinio konflikto. Jis turėjo jausti nuolatini jausmų dvilypumą ir gal dar daugiau — prieštaringumą tarp minčių ir gyvenimo. Amžinybę jis dažnai turėjo aukoti laikinumui, pastovumą — nuotaikoms, ramybę— nerimui, džiaugsmą — liūdesiui. Jis norėjo būti tikintis ir negalėjo, norėjo būti socialus ir jam nevyko, jieškojo draugų ir jų neturėjo, bent tokių, kurie jį suprastų. Jo troškimai ir siekiai nerasdavo atgarsio jo paties gyvenime, kažkur jie nutrūkdavo, nebesutapdavo. Gal dėl to jis nerasdavo darnumo ir savo dramų herojuose. Jie kirtosi su gyvenimu ir su savimi pačiais. Jų dinamizmas, visa jų kova, atrodo, buvo ne tam, kad ką nors gyvenime pasiektų, bet kad kažką išgyventų, jaustų, lyg tyčia vienas kitam sudarytų tragikos. Taip jo herojai prieina iki kvailybės, absurdo, nebūties. Jie nebėra gyvi žmonės, bet kažkokie fantomai, keistuoliai, iškrypėliai, kažkokios velniškos būtybės. Šio estetinio velniškumo pavyzdžių Sruoga galėjo rasti savo charakteriui artimuose rašytojuose — Edgar Poe, Wilde, Baudlaire, Mussete, Byrone, Heinėj, iš dalies Dostojevskyje. Sruogos, kaip ir šių rašytojų kūriniuos negatyvumas persveria, nusmelkia, sukuria kažkokį nenugalimos jėgos įspūdi. Išvadoje jie vaizduoja tiesą, priverstą nusilenkti melui, grožį — šlykštumui, gėrį — blogiui, meilę — neapykantai. Gal tai galima būtų pavadinti nuoga gyvenimo tikrove, kurią rašytojas tragiškai pergyvena ir pavaizduoja. Bet tuo jis, gal pats nejausdamas, patarnauja “iškrypimo velniui”, nusilenkia neigiamybei, paneigia savo paties principą “nėra estetikos be etikos”.

Tai būdinga ne vienam Sruogai, bet ir visiems nerviško (pagal Kretschmerį — ciklojidiškojo) tipo rašytojams. Gal dėl to šis charakteris vadinamas tipingu poetų charakteriu.

Toks buvo, manding, Balys Sruoga — vienintelis toks tarp mūsų ir kaip tik dėl to toks vienišas, nelaimingas, kenčiantis. Šis išsiaiškinimas padarė ji man suprantamesni ir, sakyčiau, net brangesni. Ir tuomet, kai nesinorėjo su juo sutikti ar jam pritarti, ir tuomet, kai pajusdavai jo užsirūstinimą, nepasitenkinimą, kai išgirsdavai kokią nemielą frazę, — nebekildavo jam neprielankių jausmų.

KEISTUOLIS

Sruoga pajuto padaręs klaidą, išskirdamas Mackonį iš aitvarų septyneto. Jis matė, kad Mackonis tai skaudžiai priėmė. Reikėjo tat šis reikalas kaip nors užglostyti. Kažkam iš aitvarininkų atėjo šviesi mintis paminėti Rapolines. Tai buvo ne tik 43 - čios Mackonio vardinės, bet, kaip paaiškėjo, ir 25 - tosios literatūrinio jo darbo sukaktys. Pasiruošti laiko nebuvo daug. Pagrindini punktą turėjo sudaryti paties Mackonio prisiminimai, bet reikėjo, kad kas iš aitvarininkų padarytų įžangą, pagerbiant Rapolą. Buvo siūlyta Sruogai, bet jis atsisakė. Kiti jautėsi gal perjauni, todėl šis vaidmuo teko Mackonio bendradarbiui iš rūbų kameros.

— Esame maža visuomenės dalelė, — pradėjo kalbėtojas. — Mūsų pareiga pagerbti tuos, kurie nusipelnė. Lietuviškoji visuomenė turėjo gražias savo narių pagerbimo tradicijas. Kai kam, tiesa, atrodė, kad per dažnai ir nepagrįstai buvo gerbiami įvairūs veikėjai. Pigus yra visuomenės įvertinimas, kuris neskatina žmonių stiebtis, kuris leidžia jiems pusiaukelėj sustoti, išugdo jų pretenzingumą ir tuštumą.

—    Visuomenė, — dėstė toliau kalbėtojas, — turi nemažinti savo vertės pajautimo ir nesmulkinti savo reikalavimų nuopelnams. Ji neturi užmiršt, kad didžioms asmenybėms visai nesvarbu, ar kas jas vertina ar ne. Jas pagerbiant nei jos gadinamos nei paikinamos. Tokias asmenybes gerbdama visuomenė pagerbia ir praturtina pačią save. Ji iš arčiau pažįsta tas paslaptingas jėgas, kurios pažadina jos narių veiklumą ir kūrybinę galią. Tuo būdu visuomenė moko kitus, jaunesnius, o pati gali jais žavėtis.

Kalbėtojas priėjo prie Mackonio. Priminė jo kovą už lietuvišką kultūrą, už rašytą žodi tose sunkiausiose Vilniaus pavergimo sąlygose.

—    Jei kalinys Mackonis šiandien būtų tėvynėje, tame pačiame Vilniuje jo sukaktis būtų atšvęsta puošniom ir didingom iškilmėm. Bet jam teks laukti kitos sukakties, iki visuomenė šią skolą jam grąžins. Tuo tarpu dalį dėkingumo ir pagarbos tepriima jis iš mūsų mažos visuomenės.

Taip buvo įvesta į pagrindinį punktą — Mackonio atsiminimus.

Mackonis kalbėjo apie Vilnių, kalbėjo ašarodamas. Jo sąmonėje iškilo vaizdai iš tų sunkių kovos dienų, kurių dalyvis jis buvo. Šimtais slapyvardžių jis rašė; kelioliką lietuviškų laikraščių ir leidinių išleido ir redagavo.

Kai jis baigė, draugai sveikino jį dar atskirai. Dėkojo už įdomias žinias, už tą pakeltą kovos naštą. Mūsų Rapolas pasijuto draugų suprastas, užjaustas ir įvertintas. Vadinas, gerai padaryta, kad susiprasta atitaisyti klaidą.

Antraisiais metais, kai Sruoga ėmė rašyti, sukruto ir Mackonis. Gal jame degė revanšo dvasia: ot, ir aš, nebūdamas išrinktasis, galiu parašyti. O gal tas jo kaip rašytojo pagerbimas, priminė jam pareigą ir šiose sąlygose neatsilikti nuo kitų. Jis užsimojo didelį romaną, vardu “Keistuolis”. Tas romanas buvo biografinis, galbūt turėjo parodyt, kodėl jis pasuko savo keliu.

Buvo gražu žiūrėti, kaip Mackonis dirba. Vasarą, susirietęs ant savo lovos, suprakaitavęs, pasidėjęs ant kelių lentą, pila lapą po lapo. Žinia, daug jam padėjo suorganizuotas parkeris ir iš biuro reikmenų sandėlio slapta pargabentas popieris. Prirašė jis 1000 pusiau perpjautų puslapių. Juk tai turėjo būt didelės įtampos darbas! O jis galėjo rašyti tik po pietų, nes priešpiečiais ir toliau dirbo rūbų kameroje.

Teko pasidaryti pirmuoju jo kūrinio skaitytoju. Buvome, mat, susigyvenę rūbų kameroje. Sruogai jis turbūt nenorėjo rodyti, o gal bijojo jo kritikos. Visą perskaitęs, negalėjau suprasti, kodėl autorius norėjo pavaizduoti save keistuoliu. Ar dėl to, kad ji kiti tokiu laikė, ar kad pats apie save taip galvojo? Iš romano negalėjai atsakymo susidaryti. Jį davė praktiškasis mūsų gyvenimas. Kai kada jo negalėjai suprasti. Jis buvo tiesos jieškotojas, savotiškai laužytas, bet kam egzaltuotas. Kaip kareivis jis tempėsi, gana dažnai nepataikydamas į reikiamą toną. Tas mūsų, laisvosios Lietuvos atstovų, tonas gal taip pat nebuvo vieningas nei psichologiškai nei ideologiškai, bet jis buvo kitoks nei jo — seno vilniškio.

Šią paslaptį atskleidė kartą, jau laisvėje, kitas vilniškis, buvęs Mackonio mokyklos draugas.

— Mes nesame tokie, kaip laisvoj tėvynėj išaugę. Mes kankinamės, nerimstam, savo idealizme blaškomės. Daugelis mūsų ėjo ir perėjo ne vieną srovę, jieškodami savo kelio kovoj už tėvynės reikalus.

Mackonis buvęs ramus vaikas, kaimo bernelis, niekuo neišsiskyręs iš kitų. Toks jis atėjęs į Vilniaus lietuvių gimnazijos bendrabutį. Tolimesnis kelias jį keitęs. Reikėjo nuolat kovoti, dirbti, nerimti. Taip išaugęs Mackonio agresyvumas, karštumas, blaškymasis. Nekartą vidaus balsas šaukė jį rašytojo keliu, bet visuomeninė pareiga darė iš jo žurnalistą. Arčiau širdies jam buvo kultūrinis darbas, bet tautos reikalai vedė į politiką. Pagaliau reikėjo gyventi, mylėti, šeimą kurti, darytis miesčioniu (iš kaimiečio), taikytis prie inteligentinio lenkų stiliaus (lietuviui!)

Taip Mackonis pasidarė “keistuolis”, kaip kiekvienas kovotojas vilniškis lietuvis. Ar tai norėjo pasakyti Rapolas savo romane?

MUZIKAI

Mūsų tarpe buvo vienintelis žmogus — Buragas, kurs kitados lankė Klaipėdos muzikos mokyklą, dainavimo skyrių. Šito mes būtume gal ir nežinoję, jeigu jis lyg pasididžiuodamas to nebūtų prisiminęs. Kai kada, turėdamas gerą nuotaiką, mūsų Tėvas, kaip mes jį vadinome dėl jo mielo ir tėviško būdo, užtraukdavo dainą apie Lietuvos ąžuolą su solistiniais išraitymais. Kartais jis tėviškai pamokydavo kitus dainuojančius ar giedančius, kad jie prasilenkia su muzikos kultūra.

—    Imk ir pamokyk, tėve!—sakydavo draugai.

Ir kunigai ėmė prašyt, kad palavintų draugus gražiau giedoti per pamaldas. Tai buvo jau naujoje stovykloje, kai tarp keturių miegamojo sienų buvo galima išdrįsti giedoti.

Buragas sutiko. Parinko dešimt draugų su geresne balsine medžiaga ir ėmė juos lavinti. Tačiau kaip daugeliui didelių muzikų, jam nevyko to choro sudisciplinuoti. Jo reikalavimai buvo perdideli mūsiškei choristų kultūrai. Po keleto gerų ir visus džiuginusių sugiedojimų, choras iširo, nes kviečiami repeticijų draugai pradėjo nebesusirinkti. Buragas neėmė to perdaug į širdį ir paliko juos ramybėje.

—    Solistinė kultūra vis dėlto aukštesnė už chorinę, — prasitardavo, lyg norėdamas pasiteisinti prieš choristus.

—    Parodyk gi tu mums tą kultūrą! — provokavo draugai.

Buragas atsistodavo, iškeldavo galvą, atstatydavo krūtinę ir, gestikuliuodamas kaip artistas, užtraukdavo kokį arijos posmą.

—    Puiku!—plojo jam draugai.

Iš tikro atskiri gabalai išeidavo jam neblogai.

Draugai ėmė kurstyti, kad jis pasirodytų su didesne programa. Ir vieną vakarą prieblandoje jis, nusigrimavęs anglim, paklode užsimetęs, išėjo dainuoti Mefisto arijos iš “Fausto”. Į Mefisto jis buvo jau panašus be grimo — padžiūvusiu veidu, kiek kumpa nosim, plonom išlenktom lūpom. Jo pasirodymas “scenoj” iš karto sukėlė didelį juoką, bet kai solistas visai rimtai pradėjo dainuoti, draugai nutilo ir laukė, koki meną Tėvas parodys. Jo balsas nebuvo labai stiprus ir žemas, kaip reikėjo šiai arijai, bet su geromis pastangomis, pridėjus dramatinius niuansus, galėjo priminti Nauragio ar Sodeikos balsą.

— Vien tik auksas valdo mus! Vien tik auksas...— traukė Tėvas, ir staiga vienoj vietoj pristigo kvapo, o toliau ir kai kurių žodžių. Tačiau jis tęsė toliau ir, kaip Mefistui šiuo atveju reikėjo, kartojo “cha - cha -cha”! Draugai kvatojo su juo kartu, pertraukdami jo giesmę plojimais.

Debiutą visi laikė pavykusiu, nes didelio meno niekas nelaukė, o tokio juoko nesitikėjo. Dabar gi to gero išėjo tiek, kad net už paikę (duonos riekelę) nebūtum nusipirkęs.

Buragas taip pat viską pavertė juokais ir dėl savo nesekmės nesijaudino. Tačiau daugiau, net labai prašomas, nebesirodė su savo solistine kultūra. Tik per pamaldas kartais pasiimdavo partiją: žinia, kaip ir dera solistui, tik retomis progomis — per didžiąsias šventes.

Po ilgesnės pertraukos chorą ėmėsi organizuoti Puskunigis. Jis buvo žmogus visokių talentų pilnas. Rašė įdomias noveles, mokėjo ir rimtą ir linksmą žodi pasakyti, o paprašytas, gebėjo atlikti bet kurį darbą. Be kitko, jis gražiai įrišdavo mums knygas ar sąsiuvinius. Muzikoje jis buvo tik mėgėjas, paveldėjęs iš tėvo kanklininko gerą skonį. Draugai pasakojo, kad Lietuvoj jis puikiai grojęs akordeonu ir kai kada priderindavęs melodijas naujiems žodžiams.

Su choru jam vyko daug geriau nei Buragui. Gal dėl to, kad jis nesiekė labai aukšto meno, o gal ir dėl jumoro, su kuriuo jis patraukdavo choristus. Ne tik pamaldoms, bet ir kokiai vardinių dienai jis sugalvodavo programą ir jai paruošdavo draugus. Būdavo kviečiamas prie viso to prisidėti ir Buragas, nes visam ansambliui stigo stipresnio baritono. Tačiau Buragas diplomatiškai išsisukdavo: tai jam gerklė netarnavo, tai būdavo kiek pašalusi.

Vienas draugų parašė kalėdinę giesmę ir norėjo, kad Buragas sukomponuotų jai melodiją. Tėvas bandė: nusinešė žodžius į prominentų bloką, atsisėdo prie fortepijono, kuris ten buvo, ir ilgai improvizavo. Jieškojo įkvėpimo. Tačiau jam pynėsi senos žinomos arijos ir dainos. Blogai, kai žmogus daug žino! O gal ir šiuo atveju jis norėjo sukurti ką nors nepaprasto. Jo vardas juk neleido pasirodyti su menku kūriniu. Keletą kartų pabandęs, jis atsisakė.

—    Bažnytiniai dalykai man svetimesni. Nežinau, gal ir žodžiai nepažadina muzikinio įkvėpimo.

—    Duok man!—pasakė giesmės autoriui Puskunigis.

— Aš pabandysiu.

Ilgai jis nešiojosi tekstą, vis niūniuodamas; ir švilpaudamas. Pagaliau susikvietė savo chorą ir ėmė tą giesmę repetuoti. Susidomėjęs, atėjo pasiklausyti ir Buragas. Tėvas nenorėjo į akis girti kompozicijos, bet jos ir nepeikė. Choristai gi buvo patenkinti. Kūčių vakarą ir per abi Kalėdų dienas jie tą giesmę gražiai sugiedojo.

Buragas jautėsi Puskunigio nurungtas. Atsargiai paleisdavo į “jo daržą” ar jo chorą koki žodelį. Kartą jo nepasitenkinimas Puskunigiu susidūrė su šio atoveiksmiu. Žodžių nebeužteko. Tėvas, buvęs karininkas, panorėjo užganos, o Levas, sportininkas, pasitikėjo savo raumenimis. Taip mūsų bloke gimė priežodis: “Atšventė švento Stepono kankinio dieną, kaip Tėvas su Levu”.

DAILININKAS

Be konkurencijos kūrė savo meną Aleksandras Kantvilas. Jo talentą atkasė Jonukas iš Kantinos, sugalvojęs padaryti draugams pokštą. Jam užsakė padaryti kiekvieno mūsų šaržus, pažadėdamas už tai cigarečių. Buvo jau žinoma, kad Kantvilas mėgsta piešti, ir dabar jis ėmėsi darbo. Niekas anksčiau neturėjo apie tai sužinoti, tik Jonukas, neiškentęs, skelbė, kad Kūčioms bus paruošta kažkas, ko dar pasaulis nematė. Iš tikro, Kūčioms kiekvienas gavo savo “portretą” ir labai apsidžiaugė. Kantvilas iš karto nusipelnė bloko dailininko vardą.

Kantvilo gabumai šaržams buvo neabejotini. Draugai ne juokais apgailestavo, kad jis laisvėje buvo studijavęs mediciną, o ne dailę.

— Būtum nurungęs visus mūsų šaržistus, — kalbėjo jam meno mėgėjai.

Kantvilas, žinoma, juokėsi. Nenorėjo savęs laikyti pašauktu menui. Tačiau kacete reikia kuo nors užsiimti, ir jis organizavo dažus, pieštukus ir popierį savo mėgstamai paišybai. Mūsų bloko vyresnybė pavedė jam pagaminti paveikslų sienoms, ir jis padarė. Tai buvo keletas Lietuvos kaimo vaizdų, kurie priminė paliktą tėviškę. Kunigai užsakė pamaldoms Marijos paveikslą, ir jis ilgėliau dirbęs, sukūrė Madoną, šiam kūriniui jis norėjo įkvėpti dvasios, tačiau prasta medžiaga ir menkos priemonės užsimojimų įvykdyti neleido. Tačiau Kantvilui pačiam patiko šis darbas; po to jis dažniau užeidavo į pamaldas, turbūt pasidomėti, kaip jo kūrinys atrodo altoriuje.

Šiaip jau dažnai jį matydavom piešiant vieną motyvą— Mefisto! Kodėl velnias ji labiausiai domino? Gal klystu, bet man prisimena jo retas, efektingas keiksmas: “velnias”, “kad jį velniai!” Kaip jis tą velnią suprato, nežinau — gal kaip visagalį, gudrų, paslaptingą padarą žmogaus pavidale. (Kacete tokie pavidalai buvo dažnai matomi). Velnią jis piešdavo savaip: pailgo veido, didelės kaktos, siaurom, giliai paslėptom akim, plonom, suspaustom lūpom, su smailu atkištu smakru. Viskas tačiau buvo sutelkta į akis, sutrauktus antakius ir lūpas. Tarsi jis būtų norėjęs išgauti iš jo žodį ar mintį.

Kantvilas mėgo knygą, o iš autorių Dostojevskį, Ibseną, Edgarą Poe — tuos žmogiškai velniškos dvasios vaiz-duotojus. Gavęs knygų, jis išsijungdavo iš mūsų gyvenimo ir vienas savo lovoje jas ryte rijo, o po to ilgai vienas mąstė. Su dideliu malonumu jis skaitė kriminalinius romanus. Kalbėtis tomis temomis su kitais jis nesistengė ar nenorėjo. Tik po to jis vėl imdavo į rankas pieštuką, po-pieri ir vėl bandydavo velnio škicus.

Nežinau, kas jį anksčiau buvo įtraukęs į vieną gyvenimo avantiūrą. Tai buvo Vilniuje, kai jis studijavo mediciną. Gal duonos ar pragyvenimo reikalas, o gal noras pažinti velniškas gelmes. Jis pradėjo dirbti kriminalinėje policijoje. Būdamas labai jaunas, jis šiai tarnybai netiko, o kaip medicinos studentas negalėjo turėti dvasinio intereso. Gal pati medicina nebuvo jam tiesioginis tikslas, nes ir čia, dažnai Starkaus raginamas, jis nėjo į ligoninę felčeriauti. Tik į pabaigą, dideliam visų nustebimui, jis paklausė Starkaus ir pradėjo pas jį stažuoti. Draugai, žinodami seniai apleistą domėjimąsi šia sritimi, ėmė juokauti: “Atrado pašaukimą, kaip Kantvilas medicinai!”

Šis jaunas vyras turėjo didelių gabumų, tik jo charakteris dar nebuvo išaugęs iš “audrų ir kovų” tarpsnio. Bet jis brendo, jautriai reaguodavo į rimtas pastabas, laužė save ir, kas man itin patiko, jieškojo gyvenimo prasmės. Jis turbūt man atleis, jeigu pacituosiu jo laišką, rašytą man po dviejų ir pusės metų išėjus iš kaceto. Ruošiant kacetinj “Žiburių” numeri, jis buvo paprašytas piešinių. Juos siųsdamas, pridėjo šį laišką, trumpais žodžiais pavaizduojantį jo dvasios būseną:

“Profesorius dar pameni turbūt mane — padaužą, neramų, ir amžinai besiginčijantį, besipykstantį su vyresniaisiais. (Kaip dailininkas čia jis sutirštino spalvas — S. Y.). Dabar tapau turbūt geresnis, jeigu galima taip save pagirti. Profesorius turbūt jau žinai, kad aš nebesu vienas — jau turiu žmoną. Tai ta pati gera mergaitė, kuri man tiek daug rašydavo ir siuntinius siųsdavo. (Mus, pašaliečius, stebino tos jo pažįstamos Vilniaus studentės pasišventimas. Pati beveik badaudama, nuolat ir nuolat siųsdavo jam siuntinius ir vis drąsindavo laiškais. — S.Y.) Tiesa, dabar ji serga — pavargo vargšė, daug išgyveno ir iškentė, užtat atsidūrė tbc sanatorijoje; jau trečias mėnuo ten guli. Aš pats dar kol kas laikausi, visą dieną dirbu UNRRA įstaigoj, prasilamdžiau šiek tiek angliškai — jau be vargo galiu paskaityti ir šiek tiek kalbėti. Laisvo laiko turiu iš tikro nedaug. Gal todėl ir tepadariau taip mažai tų piešinėlių, ir tie patys gal net netiks jums. Jei jie bus geri — panaudokit, jei ne, aš juos padovanoju jums: gal primins jie jums mane. Juk profesorius neprisimenat manęs per daug blogai?.. Dar daug įvairiausių vaizdų turiu galvoje iš anų laikų, daug piešinėlių galėčiau nupiešti, jei tik jie būtų reikalingi ir kam įdomūs. Žinau, kad jums nereikia priminti tų dienų kuomi nors, nes jos dar gyvos ir pačios primena save iškylančiais vaizdais. Aš nekeikiu tų laikų. Daug skausmo ir pažeminimo patyriau, tačiau dar daugiau išmokau. Išmokau suprasti skausmą, išmokau iškęsti jį, taip pat atleisti. Aš nekeikiu ir tų žmonių. Pagaliau kam gi pikta nešiotis ilgai savo širdyje: geriau jau atleisti ir nekankinti savęs kerštu...”

GĖLĖS PRIE LAISVĖS KARSTO

Mes vis dar buvome senojoj stovykloj, tęsėm savo mokslus, kūrėm meną ir galvojom, kad jau nebejudins iš šios vietos.

— Matyt, ruošiasi mus paleisti, — sprendėme.

Mūsų nusivylimas buvo tikrai didelis, kai rugsėjo 28 dieną gavome įsakymą keldintis į naująją stovyklą. Vadinas, ne namo, ne į Lietuvą, bet ilgesniam ir pastovesniam vargui. Kam gi kitam prireikė mus išjudinti iš šios vietos? Patalpos, kur gyvenome, buvo niekam nereikalingos.

Su visa manta — lovomis, spintelėmis, suoleliais, indais — kas pėsti, kas vežimėlius gavę, nešdinomės į naują skaistyklą.

Gaila buvo kampelio, su kuriuo per keletą mėnesių susigyvenom. Kai kam pagailo ir romantiškos moterų kaimynystės.

—    Sudiev, kvietkeli tu brangiausias, sudiev ir laimė man vienam! — dainavo Juozas V., praeidamas pro moterų bloką su pataline ant pečių.

—    Sudie ir laisvė tau ir man!—šiurkščiai atkirto vienas iš nevainikuotų poetų.

Savo mantą susikrovėme kieme ir laukėm.

—    Kur mus dės? Negi vėl su lenkais, pas poną Kozlowskį?—nerimo tas pats Juozas V., užmiršęs savo “kvietkelį”.

—    Raminkis, jau numatyta ne tik tau, bet ir visiems! — kalbėjo pulk. Narakas.

Tikrai jau buvo numatyta. Prieš keletą dienų tvarkė kertinį baraką, esantį prie vartų, į dievų miško pusę. Jis nebuvo kalinių gyvenamas; čia buvo prisiglaudę tik keletas įstaigų ir dirbtuvėlių. Viename gale viešpatavo mūsų Jonukas iš Kantinos: didelėse patalpose pasistatęs krautuvinį stalą, jis prekiavo morkomis, burokėliais, adatomis ir cigaretėmis. Už jo tame pačiame barako gale buvo įsitaisęs darbo biuras. Kitame barako gale po mažą kambarį turėjo laikrodininkai, elektromonteriai, batsiuviai, įrankių biuras ir tiekimo kamera.

Mums buvo skirtas antrasis galas — kas liko nuo elektromonterių, laikrodininkų ir kitų čia įsikūrusiųjų. Gyvenama erdvė turėjo 12 metrų pločio ir tiek pat ilgio. Ši patalpa buvo perdalyta pusiau į dieninį ir miegamąjį kambarį. Tiek turėjo užtekti 36 lietuviams — garbės kaliniams. Aišku, toks skaičius buvo per mažas, kad blokas gautų atskirą vardą, bet be vardo palikti vėl nepatogu. Ir gavome XI bloko titulus, nors praktiškai visi kaliniai vadino lietuvių bloku arba garbės kalinių bloku. Vėliau atgrūsti į kacetą su nuostaba žvelgdavo į šį “garbės bloką”.

—    Kas čia gyvena? — klausdavo senuosius, o šie atsakydavo:

—    Rezistencinė Lietuvos valdžia!

—    Aišku, visokie ministerial ir generolai!—galvojo daugis rusų ir lenkų kalinių.

Visi kiti lietuviai, kurie nesudarė “lietuviškos valdžios”, — jų tuo metu buvo apie 250 — gyveno išsiblaškę po visus kitus blokus.

Garbės kalinių blokas buvo visiems prieš akis. Viena, jis buvo netoli vienintelių naujosios stovyklos vartų ir prie kantinos, kur žmonės dažnai maišėsi. Antra, pro jį dažnai ėjo esesmanai, nešini savo laikrodžiais pas laikrodininkus, kurie tik jiems dirbo. Įrankių tiekimo biuras kas rytas išdavinėjo kastuvus darbo kolonoms, tiekimo skyrius — naujai atvykusiems paklodes, o šeštadieniais — blokų prominentams rankšluosčius. Vakarais apie mūsų bloką bastėsi įvairūs mėgėjai pasiklausyti mūsų garsiakalbio, kuris duodavo muzikos ir žinių iš sargybų būste įtaisyto radijo aparato. Tai buvo vienintelis dalykas visoj stovykloj, todėl kaikam buvo patrauklu pro atvirus mūsų langus pasiklausyti pranešimų.

Žiūrovai ir stebėtojai galėjo matyti, kad garbės kaliniai, anaiptol, nesidžiaugia čia perkelti. Lysės mūsų palangėse stovėjo kaip stovėjusios: nei mes jų varpėm, nei stengėmės rudeninių gėlių pasisodinti, kaip tai kiti blokai buvo padarę. Ir tie prie langų prikabinti gėlėms loveliai buvo tušti, o pro langus nebuvo matyti ant stalų nei vieno vazono. Mūsų veidai slėpėsi už tų plonų lentinių sienų; mes nesikalbėjome su kitais, nes buvo dar vis uždrausta.

Į kelintą dieną atėjo prie mūsų bloko kapitonas Mayeris. Manėm, kad jam užteks iš tolo pasižiūrėti į mus. Apsukęs aplink langus, jis vis dėlto įėjo į vidų ir pulk. Narakui pasakė:

—    Wo sind die Blumen? — Kur yra gėlės?

Kitą dieną Mayeris vėl pasimaišė.

—    Noch keine Blumen?! (Dar nėra gėlių?!)—piktai pasakė. —Verlassen sie sich nicht auf die baldige Entlassung. (Nesitikėkite, kad greitai būsite paleisti!)—pasakė, supratęs, kad mes sąmoningai nesigražiname — nenorime šio barako laikyti savo namais.

— Jis mums neduos ramybės, kol nesiras gėlių! — tarėmės. Geriau jis tenesilanko!

Susimetėme cigarečių ir pasiuntėm porą žmonių pas sodininką Guzowskj. Ant mūsų stalų atsirado keletas vazonų su žydinčiomis rudeninėmis gėlėmis.

Sekančią dieną jis vėl atėjo. Niūriame jo veide pastebėjom pasitenkinimą. Vis dėl to pasitenkinimas!

Kad savo nuotaikų dėl nelauktos permainos nepamestume, ryžomės toliau tęsti savo akademinį darbą. Kitą priešpietį susėdome už dviejų ilgų stalų ir klausėmės paskaitos. Užsidarėme langus, kad niekas negirdėtų iš kiemo. Kalbėjome tylėliau, kad pro ploną sieną perdaug nesidomėtų nei laikrodininkai, nei tiekimo skyriaus žmonės. Mūsų tema šį kartą buvo nekalta, tačiau pats studijų faktas galėjo atkreipti kokio šnipo dėmėsi. Mes instinktyviai manėm, kad už tų plonų sienų turbūt kas nors iš rytprūsių kalinių moka lietuviškai ir mūsų pokalbius seka.

Ramiai besėdinčius užklupo mus garsus “achtung — dėmesio!” Visi atsistojome, sutrenkėme klumpes, manydami, kad kuris esesmanas panoro įkišti nosį pro duris.

Palydovų apsuptas įžengė į valgomąjį išdidusis majoras Hoppe, komendantas. Praėjo palei mūsų stalus, žiūrėdamas, ar švariai jie nuvalyti, pasuko į miegamąjį pažiūrėti, ar lovos gerai paklotos, permetė akimis sienas, kurios buvo pilkai žaliais marginiais perdažytos, ir vėl išėjo. Mumis, žmonėmis, jis nesidomėjo, o gal sąmoningai nenorėjo šito parodyti. Viršininkui gal nederėjo tą “lietuvišką valdžią” išskirti iš visų kitų kalinių. Ko gera tie “ponai” iš vieno žodžio vėl susikurs sau laisvės iliuzijas. Vadinas, vizitas tik tvarkos dėlei.

Ar ta mūsų tvarka buvo gera, iš Hoppės veido negalėjome išskaityti. Kaip visuomet, jis buvo šaltas, rezervuotas, laikėsi kažkaip iš tolo nuo kalinių.

Tačiau apie tą laiką jis turėjo kai kuriais iš mūsų domėtis. Pora ponių, mūsų draugų žmonų iš Kauno, pradėjo jam siųsti kavos ir lietuviškų maisto produktų. Jos atsekė vieną įdomų kelią prieiti prie Hoppės. Viena vokietė iš Danzigo tarnavo tuo metu vokiečių komisariate Kaune, ir buvo asmeniškai pažįstama su Hoppe, kuris buvo taip pat dancigietis. Važiuodama atostogų, ji atvežė iš tų mūsų ponių turtingus ryšulius ir laišką, kuriame Hoppė buvo prašomas suteikti žinių apie vieną mūsų draugą, tuo metu sirgusi ir ilgai neparašiusį laiško savo žmonai.

Hoppė siuntinį priėmė, o mūsų draugą pasikvietė į komendantūrą, davė paskaityti žmonos laišką ir liepė tuoj pat parašyti platesnį atsakymą, pažadėdamas jį persiųsti išimties keliu. Mūsų draugui šis pakvietimas, kaip ir žmonos laiškas buvo didelė staigmena. Jis nieko nežinojo apie tikrąjį ryšį. Jo žmona siuntinius siuntė Hoppei ir toliau tikėdamosi, kad bent dalį iš to gaus ir jos vyras. Tačiau Hoppei nebuvo turbūt patogu dalintis su kaliniu gėrybėmis, nes mūsų draugas iš jo nieko negavo.

Šis Hoppės vizitas ilgam laikui buvo paskutinis mums vyriausybės pareikšto dėmesio ženklas. Nei jis, nei pats Mayeris, net nei Chemnitzas beveik apskritus metus nesilankė pas mus. Ar tai reiškė, kad mus palieka kacete neribotam laikui ar pasitiki mūsų drausmingumu, sunku mums buvo suprasti.

Gyvenimas ir toliau turėjo būti “normalus”, kaip ir senoje stovykloje 8E bloke. Perkėlimas buvo tik mažas intermezzo kalinio giesmėj. Vis dėlto kai kas naujo prisidėjo.

HIMMLERIO ALĖJA

Stutthofo gyvenimas tarp dviejų vasarų (1943-44) virto normalia katorga. Užteko erdvės 26 - šiuose barakuose (iš tikrųjų — 20, nes 6 barakai buvo užleisti dirbtuvėms). Užteko lovų — nebereikėjo gulėti po du ar tris kaip anksčiau. Daugiau erdvės buvo ir stovyklos rajone. Tarp barakų buvo palikti didesni tarpai. Palei barakus padaryta lysėms vietos, ir jos apsodintos gėlėmis. Buvo pravestos gatvės, o per vidurį — centrinė, palei kurią kaliniai rinkosi patikrinimų ir kurią praminė Himmlerio alėja.

Himmleris buvo vyriausias kacetų viršininkas ir visos mūsų “auklėjimo” sistemos kūrėjas.. Jo įsakymu čia žmonės buvo marinami, plakami ir žudomi. Himmlerio alėja eidavo į darbus kolonos. Ja buvo vedami kariamieji prie kartuvių. Ties ja buvo plakami ant ožio nusikaltusieji. Bet ji buvo ir ta vieta, kur kaliniai po darbo galėjo susitikti, sekmadieniais pasivaikščioti, pasikalbėti, biznio reireikalus aptarti, politinėmis žiniomis pasidalinti. Ne kartą į šią alėją išsivesdavo penitentas kunigą išpažinties atlikti — taip sau, lyg pasivaikščiojant.

Alėjos pusiaukelyje, netoli naujosios virtuvės, susitelkė gyventi daugumas kapų, dirbtuvių vedėjų ir kitų žymesniųjų senųjų kalinių. Tarp jų buvo ir asmeniškas pirmųjų Hitlerio kovų draugas F e y, turbūt vienintelis politinis kalinys iš vokiečių. Šis, penkioliktasis, blokas turėjo būt reprezentacinis. Dėl to leido ji pagražinti. Buvo pakeistos vidaus ištvaros, padaryta pora atitvertų kertelių su barjerais, kaip tai esti bavarų restoranuose, pastatyta ten mažų staliukų. Buvo išdažytos ne tik sienos, bet ir grindys, stalai, lovos. Sienos buvo apkarstytos vazonėliais, o vienoje kertėje atsirado net kanarėlė, kažin iš kur nučiupta.

Kitų blokų vyresnieji stengėsi taip pat neatsilikti. Papirkinėjo dažytojus, samdė kalinius dailininkus, kad jie pagražintų bent jų valgomųjų sienas. Niekas to nedraudė ar bent stengėsi nematyti. Žinia, tie visi pagražinimai buvo reikalingi tik prominentams. Ypač vokiečių kriminalistai ir kaikurie lenkai, sėdėdami kacete eilę metų, norėjo, matyt, susikurti normalaus gyvenimo pakaitalą. Į kacetą jie žiūrėjo jau “normaliomis” akimis. Tuo tarpu eilinis kalinys kacetą laikė praeinančia arba mirtį nešančia vergija,

Himmlerio vizitas Stutthofe 1941. II. 23. Jis sveikina stovyklos SS karininkus.
Jį lydi tuometinis komendantas Paulus.

todėl “įsikurti” negalvojo. Jis džiaugėsi kiekvienu paprasčiausiu patogumu, jeigu jo galėjo susidaryti. Jam užteko, kad naktį turi ramybę, kad utėlės jo daugiau nebegraužia, kad kartą mėnesiui gauna po purkšlėmis išsimaudyti ir naujais skalbiniais užsivilkti, kad kas rytas gali su muilu nusiprausti ir rankšluosčiu nusišluostyti. Ištroškęs jis dabar galėjo gerti prausyklos vandens, nes vandentiekis nebebuvo užterštas. Gal labiausiai ramino eilinį kalinį sumažėjusi mirties grėsmė. Tą vasarą mirtingumas tikrai buvo “apsilpęs”: krematoriumas per dieną sudegindavo po 10 - 15, ir šis skaičius 8 tūkstančiams kalinių buvo laikomas labai mažu. (1943 m. pavasarį iš 4.000 kalinių kasdien mirdavo vidutiniškai 60 - 70 žmonių). Tiesa, vasarą mirtingumas visada būdavo mažiausias, nes silpnesni išmiršta rudenį ir pavasarį. Šį kartą jie buvo išmirę epidemijos metu.

Visa kita, — spygliuotos ir įelektrintos vielos, sargybų bokštai, išrikiuoti kas 150 metrų aplink stovyklą, draudi-mas naktimis vaikščioti po rajoną ir į kitus blokus, oficialios bausmės, nuolatinis alkis — nebebuvo kaliniui nauja. Gal tik naujai supiltas smėlis, vėjo pustomas tarp barakų, gatvėmis ir Himmlerio alėja, įsiskverbdamas į pačias patalpas, užkerdamas stalus, lovas... apniaukdavo kalinio dvasią. Nyki, duobėta ir kelmuota tuštuma buvo ir tarp stovyklos bei dievų miško (šis buvo iškirstas toli pajūrio linkui). Kalinio akys negalėjo iš arčiau pastebėti jokio gyvo gamtos kampelio. O kažko reikėjo, ypač sekmadienių popiečiais, kai į darbus nevarė. Barakuose sėdėti buvo nuobodu. Senoje stovykloje kaliniai galėdavo valandų valandas prastovėti, žiūrėdami į moteris, vaikščiojančias už vielų. Dabar nei jų negalėjo matyti, nes jos pasiliko senoje stovykloje.

Ar visi kaliniai jautė dvasios alki, ar visi norėjo kažkuo paįvairinti šitą užsklęstą nors kiek pagerėjusį gyvenimą, nežinau. Bet kai vėliau kai kurie parengimai ėmė juos “sotinti”, visi buvo labai patenkinti.

KONCERTAI IR KIRGYZO ŠOKIS

Kartą mūsų blokas buvo pakviestas pas prominentus. Sužinojom, kad ten ruošiamas koncertas ir jį organizuoja buvęs Hitlerio draugas Feyjus. Mums tai buvo didelė naujiena. Ne visi, tiesa, mūsiškiai panoro eiti, nes kai kas galvojo, jog kacete iš viso nėra priemonių koncertui suruošti. Nuėjome keletas atstovų.

Į salę tilpo gal kokie 50 žmonių. Publika, žinia, buvo rinktinė, beveik visi su raiščiais ant rankų ar kitais prominentų ženklais. Visi susitvarkę, kai kurie švaresniais rūbais. Savotiškai buvo įdomu stebėti, kaip jie pradžioje rinkosi vietas: didesni prominentai sėdosi priekyje; vėliau atėjus Zelonkei, keletas pašoko ir siūlė jam savąsias. Kiekvienas norėjo save parodyti, pasididžiuoti, kad ir jis priklauso prie tų garbingųjų, skirtųjų iškilmei. Bloko vyresnieji — blokinis ir štubinis — jautėsi lyg šeimininkai. Jie pasitiko svečius prie durų, siūlė kur patogiau atsisėsti; ir jie jautėsi pagerbti, kai kiti dėkojo, su jais sveikinosi. Savotiškai jautėsi ir vienas užklydęs ar specialiai paprašytas esesmanas. Jis nesistengė vaidinti viršininką, tik kamputyje atsisėdęs kiurksojo ir viską stebėjo.

Koncertantai buvo čelistas ir trys smuikininkai. Jų tarpe atradome mums pažįstamą Kauno operos smuikininką Stupelį. Būdami senoj stovykloj nieko nežinojome, kad jis yra čia pakliuvęs. Jis nemažiau nustebo, atradęs iš mūsų vieną kitą pažįstamą.

Instrumentai buvo ne paskutinės rūšies, turbūt kurių nors muzikos specialistų atsigabenti į kacetą ir konfiskuoti ar nuorganizuoti orkestro reikalui. Gaidų klausimas išspręstas tuo pačiu keliu — kas nors pasiėmė galvodamas, kad veža ne į kacetą, o šiaip jau į tremtį. Ir tas turtas pateko į bendrą šios įstaigos nuosavybę. Gana to, pasiruošta koncertui buvo visai rimtai: ir priemonės ir muzikantai buvo kvalifikuoti.

Nebeprisimenu, kas buvo grojama, bet, rodos, Mozarto ar Bethoveno kūriniai. Tos dvi valandos pralėkė bematant. Seniai girdėtos melodijos leido užsimiršti ir barako erdvei pavirsti tikra koncertų sale. Kai kurie vyrai stovėjo parimę prie sienų, kiti rankomis užsidengę veidą kažką mąstė. Bet buvo ir tokių, kurie visą laiką žvalgėsi ir graižėsi, nes jiems geriau būtų patikęs džazzas ar armonikinė muzika. Vis dėlto bendra nuotaika susikūrė šventiška, pakili — visai nelaukta tokiose sąlygose.

Po koncerto išėjo į priekį Feyjus. Nedidelis apie 50 metų vyras buvo gudrios veido išraiškos, žvalių akių ir judrių ne prūsiškų judesių. Jis pradėjo savo kalbą. Nežinau, ar tuo metu besėdėjo esesmanas, bet jei jis ir būtų dar buvęs, Feyjus turbūt nebūtų keitęs kalbos tono. Kacete jis jautėsi kaip buvęs aukštas nacių partijos žmogus ir į visus kitus nacius viršininkus žiūrėjo iš aukšto. Kalbėjo jis apie šią muzikos šventę, kuri nuskriaustajam ir pažemintajam žmogui nešanti mažą džiaugsmą. Kalinio teisė esanti susikurti tokias sąlygas, kurios gal kai kam nepatinka, bet padaro vertą žmogaus gyvenimą.

Feyjus kalbėjo bendrom frazėm, tačiau dažnai darė aliuzijas į nacių režimą ir jo klaidas. Pabaigoj jis prisipažino, kad jo ir kitų pirmųjų nacizmo kovotojų mintis buvusi sukurti kitokį pasaulį, negu dabar kuriamas.

Ši kalba mums atrodė drąsi ir kiek provokuojanti. Nejaugi šnipai nepraneš administracijai? Bet paaiškėjo, kad jis ne kartą jau panašiai yra kalbėjęs. Ir vėliau mes patys girdėjom daugiau panašių jo kalbų. Matyt, turėjo užnugarį, o gal niekuo neberizikavo.

Porą sekmadienių, popiečiais, buvo suruošti koncertai kieme, prie kantinos. Susirinko daug kalinių, susinešė iš blokų suolelius. Šį kartą styginius instrumentus papildė pučiamieji; buvo net atneštas iš prominentų bloko fortepijonas ir būgnas.

Vis dėlto tai buvo visiems Stutthofo gyventojams didelė naujiena. Gal ne tiek muzikos, kiek šios naujienos pasižiūrėti atėjo ir tie, kurių veidai buvo paženklinti stipriais nuovargio ženklais. Prisitaikant prie publikos, buvo pagrota maršų ir kitos populiaresnės muzikos. Jaunesni ir stipresni atgijo: kai kurie kraipė į taktą galvą ar mynė koją. Vienas kirgyzas pradėjo net šokti. Tai sudarė gražaus juoko. Jo šokis buvo monotoniškas: iškėlęs aukštyn galvą, į nieką nežiūrėdamas, jis trepsėjo vietoje. Dar keisčiau atrodė, kad jis nesiliovė šokęs ir koncertui pasibaigus.

— Ką tai reiškia? — bandė teirautis kiti.

Jis nieko neatsakė, nes rusiškai beveik nemokėjo. Jis šoko ir toliau, kartais padarydamas poros žingsnių šuolį į vieną ar antrą pusę. Visą laiką tie patys gestai ir veido išraiška rodė, kad jam tai ne pramoga, bet kažkokia pareiga. Tai ėmė kartotis kas sekmadienį, vis toj pačioj vietoj. Iš rusų sužinojome, kad kirgyzas šoka religinį šokį. Tai buvo jo malda. Jis buvo paskendęs mintyse, viską iš akių pametęs. Daugelis iš jo juokėsi, erzino. Kai kam jo pagailo. Bandė jam duoti duonos, bet jis jos neėmė, vadinas, šoka ne dėl to, kad gautų valgyti ar kam patiktų. Kai kurie rusai, jį pažinoję, pasakojo, kad jis iš viso labai mažai valgąs, o ypač vengiąs jam draudžiamo maisto.

Rudeniop jo šokančio niekas daugiau nebematė. Matyt pateko į ligoninę ar mirė darbovietėje.

BOKSO RUNGTYNĖS

Tais metais žiemą buvo suruoštos bokso rungtynės erdvioj kantinos patalpoj. Ten vidury buvo paruošta scena, o aplink sustatyti suolai, sunešti iš barakų. Visi kaliniai, aišku, negalėjo čia patekti, tačiau norinčių buvo labai daug. Kiekvienas pakviestasis gavo bilietą, tačiau tais bilietais išgudrėję kaliniai prisivedė publikos daugiau, negu buvo leista. Kamšatis ir spūstis buvo didelė, varvėjo prakaitas visiems iš kaktų. Niekas tačiau nesiskundė, tik laukė, kada prasidės imtynės, kas bus dalyviai ir laimėtojai.

Pradžiai pagrojo orkestras. Pranešėjas paskelbė programą. Pirmiausiai pasirodė plunksnos svorio boksininkai, du paaugliai, atitinkamai iš anksto paruošti ir geriau atganyti. Didelio sportinio meno iš jų nebuvo galima laukti, tačiau jie stengėsi atlikti savo vaidmenį kaip seniai. Scenoje jie jautėsi drąsiai ir, davus ženklą, puolė vienas antrą; atrodė, kad laimėjimas buvo ne tik garbės reikalas, bet ir tolimesnės egzistencijos. (Taip buvo galima pasidaryti herojum ir susirasti globėjų bei maitintojų). Jėgos pasirodė lygios: apsidaužė veidus, ir nei vienas nei antras neišėjo su aiškiu laimėjimu. Žiūrovams nebuvo taip svarbu, kas laimės — užteko paties žaismo, ir visi atrodė labai patenkinti.

Sekanti pora atstovavo pusiau sunkiajam svoriui. Kas jie buvo, dabar neprisimenu, turbūt lenkas ir vokietis, nes publikos nuotaikos pasiskirstė. Matyt, tautinis reikalas vienus vertė palaikyti vieną, kitus — antrą. Šauksmo ir plojimų, drąsinimo ir net žvygavimo nestigo, kaip ir kiekvienose bokso rungtynėse. Man rodos, visi tuo metu užsimiršo, kad šis paradas vyksta kacete. Nors durys buvo saugojamos, bet pačių sargų užmirštos, nes ir jiems pasidarė įdomu, kuo kova baigsis. Todėl ėmė veržtis nauji žiūrovai. Jie lipo per suolus, alkūnėmis skynėsi kelią pirmyn, nustumdami kitus nuo pakopų. Su entuziazmo šauksmais ėmė maišytis barniai tarp kovojančių už vietą.

Atėjo svarbiausias bokso numeris. Į sceną išėjo Zelionkė — kaceto vyresnysis ir vienas buvusių stambiausių lenkų boksininkų.

—    Žiūrėk, pats Zelonkė! — stebėjosi kaliniai.

—    Ar tu manai, kad jis netinka boksui? Ar nesi gavęs iš jo nokauto?

—    Tik bizūną!

—    Glupi, būtum gavęs — nereiktų čia žiūrėti!

Zelionkė atrodė kaip gladiatorius. Raumeningas, petingas, jis buvo tikras savo jėgos persvara prieš konkurentą — stambų, aukštesnį už ji, kiek deformuoto kūno. Zelonkė žvalgėsi smailomis akimis, atsakinėjo į draugų padrąsinimus, pakeldamas rankas ir parodydamas į įtemptus rankų raumenis.

Iš pradžių Zelonkės konkurentas stipriai laikėsi, tačiau kumščiai kažkodėl ėjo pro šalį.

—    Nenori užmušti!—kalbėjo netoliese lenkai.

—    O aš neverkčiau, jei ir užmuštų!

—    Bent jau dantis išmaltų... — kikeno pokalbio dalyvis.

Zelonkė, priešingai, nesivaržė su smūgiais, kaip jis

nesivaržydavo bausmes vykdydamas.

Tokioj padėty buvo aišku, jog laimės Zelonkė. Kas išdrįstų atimti jam laimėtojo vainiką? O tas lenkas tikrai būtų pasidaręs visų akyse didžiausias herojus, jeigu būtų išdrįsęs Zelonkei įrodyti, kad yra stipresnių už jį. O gal kaceto “viešpats” pasirinko tokį priešą, kuris ir norėdamas nepajėgs jį nokautu nudėti.

Paskelbus rezultatus, Zelonkės ištikimieji draugai, įvairūs kapai ir kriminalistai, sukėlė tikras ovacijas.

RUSŲ MENO TRUPĖ

Žiemos pradžioje, nežinia kam leidus, susiorganizavo rusų artistų, solistų ir baleto grupė. Atrodė, kad ši grupė buvo privatus rusofilų, o gal ir vokiečių bei danų komunistų bandymas iškelti rusus, pagarsinti jų kultūrą.

Į šiuos koncertus iš pradžių mes nėjome; nenorėjome rodyti savo susižavėjimo rusiška kultūra. Paskui vienas kitas neoficialiai pasidomėjo ir parnešė gerus įspūdžius.

Koncertus jie rengė šeštadienių vakarais arba sekmadienių popiečiais. Pavasariop jie buvo apėję visus blokus, tik mūsiškiame dar nekoncertavę. Rusai labai norėjo pas mus patekti. Gal jautė, kad tai jiems sudarys naują pripažinimą (inteligentai, mat!). Gal tikėjosi pas mus ir užkąsti. Per įvairius tarpininkus jie siūlėsi, tačiau mes nesiskubinome jų kviesti.

Nežinau, koks buvo laikas, kada mes vis dėlto sutikom juos pas save priimti.

Trupė buvo specialiai sumažinta, nes visa negalėjo pas mus tilpti. Geriausi balsai, gal kokių 10 žmonių, ir du šokėjai — Ivanas ir Anuška — sudarė visą ansamblį. Taip, buvo ir Anuška! Girdėjome iš kitų, kad didžiausia šios rusų trupės patrauka ir buvo ta Anuška (įsivaizduokit, vienintelė artistė vyrų tarpe ir vyrų stovykloj). Žinoma, nuo jos ir prasidėjo visa programa. Kiti grojo balalaikomis ir gitaromis, pritardami dainos žodžiais, o Anuška su Ivanu šoko kazačioką. Choras toliau padainavo rusų dainas: Niva - Niva, Borodino, Brodiaga, Volga - Volga. Po to Anuška ir Ivanas vėl šoko kažkokį komišką šokį. Ir vėl arijos, ispanų Čelitos daina. Vienas, matyt, mums džiaugsmą norėdamas padaryti, padeklamavo Puškino “Litvinka”.

Sodrūs ir gerai išlavinti balsai — buvusių Maskvos ir kitų operų solistų ir choro dainininkų, dramos artistų ir Ivano - Anuškos buvusių baleto artistų judesiai tikrai patenkino mūsų meninį skonį. Šie artistai, pasirodė žmonės labai kuklūs ir kultūringi. Tokį įspūdį jie darė koncertuodami ir paskui prie stalo užkandžiaudami. O jų Anuška, kai nusimetė sijoną ir skarelę, pasirodė jaunas vyras. Iš šokių, iš miklumo niekas nebūtų atpažinęs, jog tai ne mergaitė. Visi judesiai, visos manieros, net pati statūra — moteriška, nors kažin ką duok!

—    E, vis dėl to jis perdaug moteriškas! — reiškė draugai savo nuomonę, kai jis persirengęs atėjo prie stalo. Tikrai, jis daugiau buvo “nusidavęs” į moterį nei į vyrą.

—    Po keletos metų pas jus mes pirmą kartą pasijutome žmonės! — santūriai reiškė savo komplimentus trupės vedėjas, sėdėdamas prie mūsų užkandžio stalo.

—    Ir pirmą kartą taip sočiai ir skaniai užkandome, — kalbėjo kiek nejaukiai jausdamiesi kiti artistai.

Išsiskyrėme bičiuliškai. Paskui, kai mus sutikdavo Himmlerio alejoje, jie visuomet sveikindavo ar net prakalbindavo. Atėjus antrosioms Velykoms, jau nekviesti, jie aplankė mūsų baraką ir didžiausiam mūsų nustebimui, pagiedojo “Christos voskres” — religinę, kitados bažnyčiose giedotą giesmę.

Neatsilikdami nuo rusų, bandė savo trupę sudaryti ir lenkai. Keletą jų koncertų teko ir mums lankyti. Lenkai jautėsi labai pagerbiami, kai kas nors iš mūsų pas juos nueidavo. Su dideliu, gal kiek perdėtu, mandagumu, jie mus sodindavo priekyje ir maloniai išlydėdavo po koncertų. Tokiais atvejais, mat, tonas reikalauja kaip laisvėj svečius pagerbti. Programos tačiau jų buvo silpnokos: kupletai, šlageriai, paprastos trumpos komedijėlės. Turėjo ir jie vieną kitą žymesnį dramos artistą, bet jiems trūko organizacijos.

ČEKŲ RAŠYTOJAS JAN TYMLIS

Mažiausioj čekų grupėj buvo vienas žmogus, kuris pats kūrė ir domėjosi kitų kūryba. Tai buvo Jan Tymlis (Nr. 14802), kokių 45 metų amžiaus, lėto, ramaus būdo. Jį

Tymlio sukurti posmai K. Baubai atminti

pažinojo visi senieji kaliniai. Būdavo eini su juo, ir. žiūrėk, kas nors jį sveikina arba jis kam nusišypso, taria žodi. Tokie veidai, kaip jo, kacete buvo reti — nei žiaurumo neatšipinti, nei nykumos neužmušti, nei bet kokių asmeniškų nesutarimų nesudrumsti. Jis visada buvo vienodas, mielas, bičiuliškas. Dėl to jį visi mėgo.

Mūsų draugu jis pasidarė nesistengdamas, kažkaip nejuntamai. Jis jieškojo mumyse ne lietuvių o pirmon eilėn žmonių. Netikėtai tokį žmogų jis atrado Kazio Baubos asmenyje. Jau kitame skyriuje minėjau apie šią retą, trumpai trukusią jųdviejų bičiulystę. Baubos jis niekad negalėjo užmiršti, ir apie ji kalbėdamas jaudindavosi. Netekęs Baubos, jieškojo pas mus kito tokio ir rado kun. Lipniūno asmenyje. Jiedu — evangelikas ir katalikų kunigas— pasidarė du neatskiriami draugai.

Kaip rašytojas, Tymlis norėdavo pasikalbėti ir su mūsų Sruoga. Bet Balys kažkodėl jo nemėgo.

— Per nuobodus, kaip Klawonas, — sakydavo.

Tiesa, jis nebuvo iškalbus. Neturėjo ir greitos orientacijos. Jis atsiskleisdavo pamažu, išsikalbėjus, o tam reikėjo kiek kantrybės. Šito stigo mūsų Sruogai; stigo gal ir bendrų interesų. Tymlio nusiteikimai buvo perdėm dvasiniai. Jo nedomino nei politika, nei tautybių santykiai, nei kaceto įvykėliai. Jis buvo rašytojas pedagogas. Jo kūriniai, kuriuos kartą gavęs iš žmonos mums parodė, buvo jaunimo apysakos ir vaikų poezija. Viena knyga buvo išspausdinta esant jam kacete, galbūt čia parašyta ir slaptu keliu pasiųsta. To jis mums nesipasakojo. Iš viso jis mažai kalbėdavo apie save ir savo kūrybą. Mažai kalbėdavo ir apie savo šeimą, tik kartą, atsitiktinai, parodė laišką, kuriame buvo žmonos ir dviejų dukterų berods abiturienčių fotografijos. Toks jau buvo jo būdas — niekam savo darbu nesigirti, savo ilgesiu ar vargu nesiskųsti. Tačiau galėjai jausti, kad jis gyvena menu, apie tai noriai kalba ir kitų kalbos klausosi.

Lietuviškas meno pasaulis jam buvo naujas. Valandų valandas jis klausydavosi kalbų apie mūsų rašytojus, dailininkus, teatrą, liaudies meną. Turėdavome jam kai ką ir parodyti, nes vėliau siuntinėliuose gaudavome vieną kitą leidinį.

Susidaręs bendrą vaizdą, jis pradėjo teirautis apie mūsų literatūros sroves, apie didžiuosius talentus iš jaunųjų mūsų poetų. Šį tą jis ėmė žymėtis. Tie pasikalbė

jimai paskatino jį susikurti vieną planą ir tai buvo — po karo rašyti čekų spaudoje apie lietuvių literatūrą ir duoti vertimų. Tam jis ruošėsi atvykti ir į Lietuvą. Apgailestavo, kad ligi šiol, nežiūrint gerų politinių santykių, taip maža vieni apie antrus žinojome meno srityje. Šį planą jis pradėjo vykdyti iš dalies jau kacete. Kartą Kazio Baubos atminimui parašė eilėraštį “Za volnost, za navrat”, o kita proga išvertė Bernardo Brazdžionio eilėraštį “Svečiam pasauly”. Tą vertimą pasiuntė į Prahą savo geram draugui konservatorijos profesoriui ir kompozitoriui Miroslovui Krejči. Po keleto mėnesių gavo iš jo žinią, kad sukomponavęs gaidas ir perdavęs vienam geriausių chorų, kuris jau keletoje koncertų šią Brazdžionio dainą išpildęs. Tymlis džiaugėsi šiuo laimėjimu ir mes sveikinome jį.

Ketverius metus išvargęs Stutthofe, išsilaisvinęs ir grįžęs į Prahą pas savo šeimą, jis mirė pakirstas dėmėtosios šiltinės. Lipniūnas mirė maždaug tuo pačiu laiku ir ta pačia liga. Jiedu išsiskyrė evakuacijos metu, tačiau susitiko anapus; susitiko ir su Bauba, kuris jiedviem buvo toks artimas.

*

Menas ir mokslas buvo vis dėlto didelis kalinio laimėjimas. Laimėjo jame žmogus — geresnis negu sistema norėjo. Laimėjo dvasia, kuri nerimo nemąsčius ir nekūrus. O kai ji mąstė, kūrė, džiaugėsi — nejučiom darėsi skaidresnė. Mokslas ir menas suartino ne vieną žmogų su kitais ir padėjo išsivaduoti iš vienišumo.

Kalinio noras išsivaduoti buvo pats stipriausias, gal net aistringiausias. Ilgiau pagyvenus, pasidarė nebesvarbu, kuo save vaduoji, kad tik nejaustum išoriniu varžtų. Kalinys susigalvodavo įvairių “menų”, kartais labai negirtinų, jais sotindavo savo vaizduotę ir tarėsi laimėjęs — bent akimirksnį, valandą, vakarą.

CHARAKTERIAI

TUOMET, kai netekome vilties greit išeiti į laisvę, ėmė keistis santykiai ir mūsų pačių tarpe. Pradžioj dar buvo jaučiamas skirtumas tarp buvusių profesorių ir studentų, vyresniųjų ir jaunesniųjų. Tas skirtumas pamažu nyko, o antraisiais metais jo visai nebepastebėjai. Dingo buvę titulai ir poaukščiai, liko tik pavardės, o ir jos reiškė jau kitokias moralines ir asmenines kvalifikacijas. Keleto kvadratinių metrų plote gyvendami žmonės nebeturėjo nei ko varžytis nei prieš ką slėptis. Kai kas turėjo valios: šiame kacete kūrė sau naują kacetą, užsidarydami ir neparodydami savęs kitiems. Toks iš dalies buvo mūsų vadinamas Kaziukas ir gal kiek mažiau — dar pora kitų. Jų nebuvo galima peržvelgti. Jie išgyveno įtampą, kuri kartais prasiverždavo perkūnais. Dantis sukandę jie ėjo prieš srovę, daug kur visai be reikalo. Visi kiti šios antros vergijos neiškentė ilgiau kaip keletą mėnesių ir atsivėrė, kaip prie klausyklos nusidėjėliai. Tiesa, ir prie klausyklos žmogus atsiveria ne visas. Čia, kacete, žmogui dar pasilieka maža moralinė kertelė, kurios kiti negali pastebėti. Bet užtat

Praktiškasis žmogus

iškyla asmeninės ydos, įpročiai, charakterio silpnybės, gabumų ir išsilavinimo trūkumai. Žmogus nebejaučia reikalo dangstytis, nes mato, kad ir kiti dažnai neiškyla aukščiau jo. Pagaliau nusiraminti gana to, kad bent keletas yra tokių, kaip aš, o tokių atsirado greit.

Va, kodėl žmonių vertė pasisvėrė kaip svarstyklėse. Turėjome ne vieną studentą, kurie pasirodė daugeliu atžvilgių svaresni už baigusius akademijas. Ir tas vienui vienas kaimietis Jonas Šernas labai dažnai mūsų inteligentiškus pokalbius užbaigdavo vienu protingu sakiniu, po kurio joks saliamonas nebedrįsdavo prasižioti.

Ta prasme Stutthofas buvo Žmogaus Akademija. Galėjai čia pažinti tikrą ir autentišką žmogų — ne tokį, koks jis laisvėje rodosi. Jokia mokykla, joks visuomeninis darbas neparodo iš vidaus draugų tokių, kokie jie yra. Net šeima neturi tokių sąlygų žmogaus dvasiai stebėti, kaip kalėjimas arba kacetas. Čia vienas nuo kito nepasitraukia dieną ir naktį; čia visada matomas, girdimas, stebimas; pagaliau čia nebėra ko varžytis, nes niekas čia tavęs nebeskiria nuo kitų.

Iš karto buvo galima pastebėti, kad tarp mūsų yra ryškių skirtumų. Vieni buvo valios tipai — veržlūs, impulsyvūs. Kiti turėjo stiprų savo vertės pajautimą — ambicingi, greit įsižeidžią. Dar kiti praktiški, o tam tikra prasme taktiški žmonės, ir jiems vis dėlto tekdavo susikirsti su idealistiškai ir kritiškai nusiteikusiais. Buvo logikų, kurie mėgo jieškoti teisybės bei ją dažnai ginti, ir “moralistų”, linkusių pamokslauti, mokyti, barti ir priešingai — to nepakeliančių.

Šie skirtumai laisvėje mažiau pastebimi; jie neturi ir didesnės įtakos kitiems. Čia gi turėjo sudaryti sunkią sugyvenimo problemą. Sunki ji buvo ir dėl to, kad mūsų tarpe nestigo žmonių, turinčių vadų prigimtį. Gal šis bruožas būdingas visiems lietuviams, bet ypač jis būdingas buvo mūsų rezistentų grupėje; juk ne vienas laisvėje turėjo žinomus vado, vadovo, viršininko titulus. Mūsų tat santykiuose piršosi viena išvada: vadai turi kariauti: jei nėra kitų priešų, tai bent tarp savęs.

Šios pastabos ir tolimesnis aprašymas skaitytoją gali kiek apvilti. Jis norėtų matyti mus herojiškus; norėtų musų galvas apsupti kankinių aureole. Bet mes visų pirma buvome žmonės. Ir juo labiau mes buvome žmonės, juo daugiau vieni kitiems sudarydavome sunkumų ir kančios. To sąmoningai nenoriu nuslėpti, nes kitaip kaceto vaizdas nebūtų pilnas. Nebūtų pilna ir pati kančios taurė, jeigu ją gerti verstų tik svetimieji, priešai.

AKADEMINĖ IR PRAKTINĖ POLITIKA

Mūsų akademijose iškildavo įdomių nuomonių ir diskusijų. Jos būdavo ramios ir niekad nevirsdavo kovos objektu. Bet užteko kartą pasukti į politinius laukus, ir pažiūros bematant išsiskyrė ir charakteriai susikryžiavo.

Prof. Jurgutis buvo parinkęs temą apie ideologines— politines sroves Lietuvoje. Kun. Lipniūnui jis pavedė apibudinti krikščioniškąsias sroves, dar dviems žmonėms — kitas. Tačiau šiedu atsisakė, siūlydami, kad tas pats kalbėtojas pasiimtų vertinti visas sroves; jie papildysią diskusijose.

Kun. Lipniūnas ruošėsi rūpestingai. Neradęs rašytinės medžiagos, panaudojo prof. Jurgutį, prof. Sruogą ir kitus. Sruoga davė jam daug žinių ypač iš socialistinio liberalinio sąjūdžio. Pats dalyvavęs socialistinėj “Aušrinėj” ir jos būreliuose, Sruoga į tai dabar žiūrėjo kritiškai ir Lipniūnui nepagailėjo savo atvirų pastabų.

Lipniūnas parengė keturias paskaitėles. Pirmiausia išdėstė krikščioniškų srovių istoriją ir ideologiją, paskui kitų.

— Socializmas ir liberalizmas mūsų kraštą pasiekė iš Rusijos ir Lenkijos, — kalbėjo Lipniūnas. — Vienas ir antras nebuvo artimas daugumos lietuvių krikščioniškai dvasiai.

Lipniūnas pastebėjo, kad šios ideologijos susilpnino tautos atsparumą prieš komunizmą ir gal nesąmoningai ne vieną pastūmėjo į jo glėbį. Baigdamas kreipėsi į tuodu draugu, kurie buvo numatyti jį papildyti.

—    Galimas dalykas, kad mano pastabos nėra tikslios ir teisingos. Geriausia, kad draugai patys tuos klausimus nušviestų.

—    Akademijos vadovas oficialiai manęs neprašė kalbėti,— teisinosi vienas. (Oficialių prašymų paprastai ir nebūdavo). — Politinių grupių istorijos nepažįstų: žinau tik savo grupės programą... Viena norėčiau čia pastebėt, kad kalbėtojas daug kur prieštaravo pats sau.

Draugas neneigė Lipniūno iškeltų faktų ir nebekėlė naujų, tik kedeno logiškus netikslumus.

—    Jei srovių kilmė yra šešėlis, tai toks šešėlis nemažiau krinta ir ant krikščioniškosios srovės, nes ir ji atnešta iš svetur. O į komunizmo glėbį pateko ne tik kairiųjų srovių atstovai, bet ir nevienas ateitininkas.

Išvadą padarė maždaug tokią: kalbėtojas nemoka logiškai galvoti, tat jo dėstymas netenka pasitikėjimo.

Trečdalis draugų tuo metu dirbo įvairiose žinybose. Vakare, kai jie grįžo į bloką, buvo painformuoti apie Lipniūno paskaitą. Vienas iš jų, juokais vadinamas Rapkė, buvo atkaklus partijų priešas. Būdamas impulsyvus ir karštas, mūsų mielas Rapkė greit į viską reaguodavo. Reikėjo tik jį pakurstyt, kaip uraganiškai jis puldavo savo mikliu liežuviu.

Jo pyktis nukrypo prieš kun. Lipniūną.

—    Kunigai nieko daugiau ir nežino tik krikdemams perėti, — viešai, po vakarienės paleido jis frazę. — Neužtenka, kad jų tarnyboje visas davatkų legijonas, — peržvelgė tuos, kurie lankydavo pamaldas ir dažniau eidavo komunijos.

—    Ar ne perdaug darote garbės kunigams? —neiškentė neatsiliepęs vienas iš “davatkų”. — Krikdemai tiek jos neužsitarnauja iš tavęs, mielas kaimyne.

— Aš jų negerbiu ir nenoriu gerbt, bet jie patys save garbina, — atsikirto Rapkė. — Jie viską mobilizuoja. Be jų — nei išganymo nei tikėjimo...

Diskusijos išsiplėtė. Įsitraukė į jas ir daugiau.

—    Graži ideologija, nieko sau, — atsiliepė kažkas iš tų, kurie paskaitų negirdėjo. — Įsirašyk į krikdemus ir būsi išganytas...

—    Krikdemai ko gera Bažnyčią nukonkuruos, — įsikišo iš kitos kertės naujas balsas.

—    Neapsileisk, Rapke, tu gerą darbą darai, — šaukė iš trečios kertės. — Gink šventą tikėjimą nuo krikdemiškos erezijos. Bravo!

—    Juokai juokais,— įsiterpia vienas iš vadinamų krikdemų, — katalikybė ir Bažnyčia, rodos, nedaug ką teturi bendra su partijomis, kaip ir su krikščionimis demokratais.

—    Žinoma, nedaug, — atsikirto Rapkė. — Krikdemuose nebuvo nei žydų nei čigonų, o tik katalikai.

—    O pats kas būsi: žydas, čigonas ar krikštytas katalikas? — išlindo naujas balsas.

—    Krikštytas, tai kas?

—    Vadinas ir pats krikdemas!

Šita farzė Rapkę suerzino.

—    Su jumis negali! Davatkų geriau neliesti: kaip širšės stoja viena už kitą.

Taip iki pusiaunakčio, jau lovose sugulus, virė rietenos. Kovos centre, aišku, buvo Rapkė, o ne tas, kurs jį pakurstė. Šis gulėjo ir tyliai klausėsi.

Tą vakarą ginčas nesibaigė. Užtruko jis antrą ir trečią dieną. Net darbovietėse susimetę artimieji svarstė padėtį.

—    Žinot, kodėl krikdemai taip susirūpino kitų srovių kilme. Visa, kas rusiška, dabar nepopuliaru. Suprantat, jie rengia visiems kitiems smūgį.

—    O ar žinot, kas pas mus tikri krikdemai? — dėstė Rapkė.

—    Na, kas tau rodosi?

—    Paliesk tik vieną, tuoj išlis visi.

Rapkė ėmė skaičiuoti pavardėmis. Lenkė vienos rankos pirštus — pristigo. Pradėjo antros.

—    Dvylika! Visi, kurie garsiai poterius kalba ir uoliai mišių klauso.

—    O kunigus užmiršai? — juokėsi vienas draugų. — Juk jie taip pat kalba poterius ir mišias laiko.

—    Jų nereikia nė skaityti. Kaip gi be kunigų bus krikdemai.

—    Vadinas, keturiolika! Būtų gražiau, jei išeitų trylika — būtų tikras velnio tuzinas!

Rapkė tačiau nesileido juokauti.

—    Jei krikdemai valdys kraštą, mes neišvengsime antro kaceto. Visi, kas nesižegnoja ir poterių nekalba, yra jų priešai ir matysit jie atsiskaitys su mumis: sugrūs į naujas koncentracijos stovyklas.

Su Rapke ėmė jaudintis dar pora draugų. Tik vienas išsiskyrė:

—    Man rodos, velnias ne toks jau baisus. Ar ne per anksti mes jaudinamės. Nebe 1905 metai, kada bijota juodašimčių ir galva dėl jų pamesta.

Rapkė plėšėsi ir vakare grįžęs į bloką. Maišė politiką su religija, altoriumi, Dievu, kol vienas iš kunigų, jam artimesnių, sujaudintas šūktelėjo:

—    Liaukis žmogau! Tau nevalia įžeidinėti Dievą. Skirk sąvokas.

Kiekvienas pertempimas vedą į lūžį: taip ir šie ginčai. Buvo peržengtos bet kokios leistinumo ribos. Tai pamatė patys besikarščiuoiantieji ir vieną kartą turėjo susigėsti. Tačiau kartumas liko. Liko ir tas politinis tvaikas, politinis vienas kito kleimavimas. Jis atsirūgdavo kitomis progomis, kaip neskanūs barščiai.

VIENYBĖS PRAŠOM, VIEŠPATIE!

Šitoj nesutarimų audroj reikėjo įžiūrėti gilesnių pradų. Kažkas kaitino smegenis, dilgino širdis. Kas tai buvo — pertempti nervai ar piktas noras sugriauti mažo mūsų būrio vienybę ir taiką?

Iš to meto, spalių 21 dienos, randu savo užrašuose atodūsius, susipynusius į maldą:

Kažkas, o Viešpatie, pasėjo mūs dirvon kūkalių grūdą; nesantaikos ranka įmaišė įtarimų raugą mūsų dvasion,

Dėl būsimos garbės, kaip obuolio auksinio, mes liejam karčią taurę kančiom išdeginton krūtinėn.

Teisėjais vienas kito daromės ir sprendimus išrašom, lyg vaikai, išpaikinti savos minties!

Užmiršom savo klaikią dalią, kuria mus sujungei labiau nei plieno ryšiais.

Užmiršom vieną Tavo saulę, kuri kaip motina lygiomis glosto mus; ir vieną duoną, kuria kasdieną maitini.

Vienybės prašome Tavęs, o Viešpatie; vienybės ilgisi dvasia, pagraužta nerimties, nesantaikos, nemeilės.

Kaip Tu, ir Sūnus Tavo ir Dvasia, o Viešpatie, esi juk vienas; kaip meilė Tavo ir tiesa, ir grožis vieną turi pradžią; kaip viena Tavo karalystė; kaip kūnas sąnarių sujungtas mistinės Sūnaus galvos; kaip vynmedžio šakelės gyvastį Tavy, o šventasis Vynmedi, suranda - - - - taip mes, o Viešpatie, tebūnam viena.

Tebūnam mes viena, kaip motinos vienos vaikai, kaip motinos, kuri iš meiles ir kančios pagimdė mus.

Tebūnam mes viena, kaip tėvo vieno sūnūs, kaip tėvo, kritusio kovoj už laisvę kūdikių savų.

Kaip broliai brolių, budinčių tėvynės laukuose, tebūnam viena mes, o Viešpatie!

Suteik rimties, suteik vienybės dvasiai, skaldomai nesantaikos, nemeilės, nedarnos!

Šitos maldos XI bloke jau neteko skaityti. Pakriko čionai ne tik bendros nuotaikos, bet ir bendras gulimas ir kėlimasis. Sirena keltis buvo duodama anksčiau, kad spėtų susitvarkyti ir pavalgyti didieji blokai; mažas mūsų blokas galėjo visa tai atlikti per keletą minučių. Pagaliau atsineštoji kava galėjo būti išgerta ir duona suvalgyta po rytinio patikrinimo. Todėl kai kurie keldavosi vos keletą minučių prieš antrą patikrinimo signalą. Vakare vieni eidavo anksčiau į lovą, kiti, užsidangstę langus, vakarojo valgomajame — ką nors dirbo. Iš pradžių dar mūsų štubinis vakarais bandė komanduoti maldai, bent tiems, kurie buvo lovose, tačiau ir po maldos nebebuvo rimties ir tylos.

Lipniūnas jautėsi kiek kaltas, davęs savo paskaitomis progos iškilti rietenoms. Tačiau niekas beveik nelaikė jo kaltu. Lipniūnas darė tai geriausia intencija. Ir tas paskaitas jis stengėsi parengti taip, kad nieko asmeniškai ar politiškai neužgautų. Niekas ir nesijautė paliestas, bent to nebuvo galima pastebėti viešose diskusijose. Vadinas, kažkieno buvo užraugtas raugas, šališkai nuteikiant nebuvusius paskaitose draugus. Kas tai padarė, buvo greit sužinota. Reaguoti prieš tą žmogų buvo nepatogu. Reikėjo tik stebėti ir saugotis, kad vėl neduotum progos kelti naujų ginčų.

Tas asmuo Lipniūnui buvo aiškiai nepalankus. Stengėsi jį suniekinti, jo mintis subanalinti, tvirtinimus paneigti. Abu jie buvo studijavę Prancūzijoje, abu neblogai pažino prancūzų gyvenimą. Lipniūnas ilgiau buvo ten gyvenęs ir geriau mokėjo prancūzų kalbą. Tačiau užtekdavo Lipniūnui tik užsiminti ką nors iš prancūzų gyvenimo, kai jo oponentas šokdavo neigti ir taisyti. Lipniūnas greit nutildavo, parausdavo lyg užkluptas meluojant jaunuolis. Toks kuklus ir drovus jis buvo! Kartais jis įsakmiai teigdavo, kad vis dėlto yra taip, kaip buvo sakęs. Ilgainiui pastebėta, kad Lipniūno teigimai yra tikresni, nes prancūzų gyvenimą pažinojusių tarp mūsų buvo ir daugiau.

Lipniūnas kentė “persekiojimą” kaip tik dėl anų paskaitų. Minėtas asmuo matyt nežinojo, kad Lipniūnas dėstė ne tiek savo, kiek Sruogos patiektą medžiagą. Jei būtų žinojęs, gal būtų nusikreipęs prieš Sruogą. Sruoga šio žmogaus kažkodėl nemėgo; gal dėl to ir tiek medžiagos pateikė jo srovei apibudinti. Bet jis pasiliko nuošaliai, o visą pyktį perkėlė ant Lipniūno pečių.

TEISYBĖS JIEŠKOTOJAI

Atsirado skirtumų ir šalia politikos. Nereikėjo net rimtesnių priežasčių.

—    Čia mano vieta. Jau tris dienas sėdėjau, pasitrauk!— įsakmiai prataria vienas.

—    Kas tau ją paskyrė! Jei visi apsirinksime vietas, kur sės tie, kuriems stinga suolelių? — atsikerta kitas.

—    Kas man! Čia aš sėdžiu, ir tu pasitrauk, — pastumia pirmasis.

—    Jėgos prašau nevartoti!

Ginčas virsta kova. Vienas jau griebiasi suolelio smogti antrajam, bet draugai įsikiša ir apmaldo.

Kai oras atvėsdavo, kambariuose vieniems buvo peršalta, o kitiems peršilta. Gulėjusieji antrame lovų aukšte, toliau nuo langų, skundėsi tvankumu, o kam teko miegoti prie lango ir išlaukinės sienos, jautė skersvėjį ir šaltį. Vieni langus uždarydavo, kiti tuoj vėl atidarydavo. Pirmieji kovojo už savo “principus”, o antrieji už savo.

—    Tik pabandyk dar kartą atidaryti!

—    Pabandyk tik dar kartą uždaryti!

Vėl konfliktas ir rietenos.

Logikos žmonės buvo pasiryžę galvą dėti už kiekvieną teisybę, net tada, kai ji ir ne taip jau teisi buvo. Kartais dėl kokio menkniekio, paprasto žodžio sukildavo kivirčas, taip susipjaudavo, kad keletui dienų pasidarydavo tikras pragaras. Aišku, logikai pjaudavosi su nelogikais, kuriems teisybė lygiai buvo šventa. Tačiau vieni jų buvo vienokių politinių nusistatymų, kiti — kitokių, arba vieni karštesni katalikai, kiti drungnesni. Tokiais atvejais jų teisybė būdavo perkeliama į politinę arba religinę plotmę.

—    Negaliu pakęsti tų krikščionių demokratų, tų davatkų. Jie fanatikai, nesukalbamiausi žmonės.

—    O kas jūs? Kur jūsų politiniai ar religiniai principai? Ką gi jūs laikote tiesa? Pagal ką jūs vertinate įvykius? Vėpūtės jūs!

Ginčas, prasidėjęs iš kasdieniškiausio dalyko, prieina iki jautriausių įsitikinimų, paliečia pagaliau pačius asmenis. Šito jau nei vienas nei antras nebeužmiršta. Ne tik neužmiršta, bet vienas antram taiko sankcijas, jieško progos atsiskaityti. Gyvendami tame pačiame bloke, jie nebesisveikina, nebesusitinka, nebenori vienas į antrą pažvelgti. Jeigu katalikas eina į pamaldas, jo “priešas” į jas daugiau nebeina.

—    Negaliu žiūrėt, kaip tas veidmainiškai per mišias meldžiasi, — teisinosi toks.

Kodėl gi jie negalėtų pasikalbėti kaip žmonės?

—    Tebūna taip, kaip tu įsitikinęs. Gerbiu tavo teisybę, nors pats esu kitokios nuomonės.

—    Jei mano argumentai tavęs neįtikina, gal kada ir pats be manęs įsitikinsi.

—    Jei esi užsispyręs, nėra man ko su tavim ginčytis. Tavęs vis tiek neįtikinsiu, o tik labiau suerzinsiu, — pagalvotų ir mestų ginčus.

Toks galvojimas logikui svetimas. Tegu pasaulis žus, bet jis kovos už savo tiesą; kovos viešai, įtrauks kitus. Jam svarbu ne įtikinti, bet laimėti. Nesvarbu psichologiškai palenkti, bet formaliai savo poziciją apginti. Priešas turi prisipažinti klydęs, arba jis toks turi būti kitų pripažintas.

Šitoks teisybės jieškojimas, pastebėjome, itin būdingas draugams, kilusiems iš pietų Lietuvos — Sūduvijos. Jie daugiausia tarp savęs ir kirtosi.

Kai kada teisybės jieškojimas sutapdavo su moralizavimu, kuris draugų tarpe kėlė nemažiau nerimo.

—    Pasižiūrėk į save! — atsikirsdavo gavęs viešą pastabą. — Tavo dorybės nemažiau kitus erzina, bet tau turbūt niekas nepasako. Jei nori, aš tau pasakysiu: tu — veidmainys, pariziejus!

Jie nebuvo pariziejai, tik nesuvokė savo ir kitų dvasinės būsenos. Vidinis jų pačių gyvenimas susidėjo iš formų ir faktų; kituose jie nematė didesnio dvasinio įvairumo ir tų subjektyvių asmens skirtybių. Kitų poelgius jie apspręsdavo tik objektyviomis moralumo normomis ir, svarbiausia, neturėjo pakantos.

CHARAKTERIŲ SKULPTŪRA

Vienas draugų, buvęs bolševikų kalėjime, kartą mums pasakojo jų konfliktus. Esą vienas kalinys mėgęs dažnai ir ilgai stovėti prieš vienintelį kameros langutį ir visą laiką pirštu raustis nosyje. Šis dalykas pradėjęs kitus erzinti. Vieno nervai neišlaikę, jis prišokęs prie stovinčiojo, griebęs jam už atlapų ir sušukęs:

— Ar tu liausies pagaliau krapštyti savo nosį? Ar liausies! Kitaip tave vietoj užmušiu.

Ir gal būtų užmušęs, pasakojo draugas, jeigu anas vyras nebūtų buvęs ramus. Ištraukęs pirštą iš nosies, nuėjęs ant savo narų ir atsigulęs.

Taip dėl niekų žmonės netenka pusiausvyros, nebekontroliuoja savęs ir sukuria patys sau pragarą.

Ir mes buvome atsidūrę panašioj padėty. Būdavo sunku žiūrėti į tas rietenas; atrodė, kad jos visai bergždžios. Tačiau visai bergždžios jos nebuvo. Žmonės žėrė karčios teisybės žodžius, tą teisybę labai dažnai atkišdavo vienas kitam į akis. Neužteko žodžio, buvo pavartotas boikotas, kumštis ar net suolelis. Normaliame gyvenime tokių priekaištų niekas neišdrįstų pareikšti. O čia juos darė ne vienas ir ne vieną kartą — vadinas, yra kas nors netvarkoje. Pagaliau ir tavo artimi draugai iškilus konfliktui tyli, tavęs neužstoja, negina: turbūt ir jie nelaiko tavęs teisiu.

Kartą už tai kliuvo ir mudviem su Lipniūnu.

—    Jūs, kunigai, mus išduodat! Mūsų neparemiat, tylit! — atskaitė mudviem pamokslą vienas jaunas, išsilavinęs ir uolus katalikas.

—    Atrodo, kad jums nerūpi teisybė. O gal jūs norite likti geri tiems, kuriems vis užkliūva katalikybė ir visuomeniniai katalikų reikalai? — kėlė jis toną.

—    Mielas! Mums rūpi nemažiau už tave... Tik galėtų būt ir kitas būdas teisybei apginti.

—    Mes iš viso nematome, kad jūs gintumėte teisybę, — kalbėjo jis, matyt, ne savo vieno vardu.

— Galima ją gint ir nematomai!

—    Aš jūsų nesuprantu!

—    Be žodžių yra dar pavyzdys. Nieko neatsakant į užpuolimą, kartais galima labiau įtikinti, negu šimtu žodžių. O ir žodžiais yra dar daug kitų galimybių. Mes turim laiko, kam skubėt. Praeis įkarštis, tada gali ramiai su “priešu” pasikalbėt — labiau įtikinsi, negu keldamas ginčus, užkurdamas pyktį.

—    Aš visą gyvenimą taip kovojau, o jūs sakot — reikia nutylėti. Defetizmas, brangūs kunigai! Katalikiškos pozicijos turi būt viešai ginamos.

Porą vakarų iki pusiaunakčių kalbėjomės dieniniame kambaryje. Visi jau miegojo, o mes patylomis diskutavom “kovos metodus”.

—    Pagrindinė tavo taktikos klaida: kovoti vienam prieš visus, — bandyta įtikinti jauną vyrą. — Priešų jau turi, ir jų susidarysi dar daugiau.

—    Aš priešų nebijau. Man svarbu įrodyt, kad jie klysta, — spyrėsi jis.

—    Pažįsti profesorių B. Iš prigimties jis turi gal tų pačių palinkimų kovoti už teisybę, bet žmogus pakeitęs save. Jį visi mėgsta, jis turi begales draugų. Kodėl? Jis moka patylėti, kitų blogybes pakęsti. Tiesa, jis reaguoja, bet kur neišvengiama. Tada jis pasirenka švelnų būdą, kito neužgaunantį. Įtikins jį tokia kalba ar neįtikins — vis tiek! Šiurkštesniais žodžiais juo labiau neįtikinsi...

Jaunas vyras klausėsi, vis labiau ir labiau apsiramindamas.

— Tu jaunesnis, paklausyk mūsų! Mums skaudu, kad dėl tų ginčų nukenčia bendri reikalai, kad kiti ir į pamaldas dėl to nebenori ateiti.

Vyras turėjo daug geros valios, pradėjo save laužti ir gražu būdavo žiūrėti, kaip jis stengiasi susivaldyti. Praeina diena, dvi, trys — jis pajėgia apgalėti save. Bet ketvirtą dieną vėl, žiūrėk, prasiveržia užgniaužtas būdo staigumas. Nelengva, aišku! Bet naujas konfliktas kartais grąžindavo jį vėl į mūsų sutartą kelią.

Be abejo, ne visi buvo tokie, kaip šis. Tačiau nestigo tokių, kurie mokėsi, save tramdė, jieškojo kelių pasikeisti.

NARAKAS — PASYVUS RAMINTOJAS

Mūsų vyresnysis, vadinamas blokiniu, buvo pulk. Juozas Narakas. Barnių ir rietenų metu jis visuomet būdavo ramus ir šaltas. Kai ką net erzindavo šis “nepajudinamas” jo ramumas. Į nieką jis nereaguodavo, viską nuleisdavo šypsniu, kartais pasitraukdavo į savo lovą arba išeidavo pasivaikščioti į kiemą. Kai kiti net rietenose nedalyvaudami, nepajėgė nuslėpti susirūpinimo ar kartėlio, Narakas mokėjo nieko nejausti. Ir vis dėlto jis mus valdė, tvarkė, lygino ir derino mūsų nuotaikas. Visa tai jis darė nesistengdamas, sakytum, nieko nedarydamas.

Narakas buvo šiaurietis, šeduvis, jau savo prigimtimi lėtas ir ramus. Tačiau jo ramumas nebuvo pagrįstas šaltu protu ar valia, kaip pas kitą šiaurietį Bredikį. Narakas atrodė patogumo, jausmo žmogus, paveiktas kažkokios nirvanos. Gal tie dveji metai kalėjimo jau nepriklausomybės laikais (dėl nepavykusio gen. Kubiliūno pučo) padarė iš jo lietuvišką budistą. Tuos metus jis praleido vienui vienas, tik su knygomis. Pasaulis, kaip jis pats pasakojosi, jam tada neegzistavo, ir ta būsena jam buvusi laimingiausia gyvenime. Per du metus jis išėjo visą mokslų akademiją —- pasiruošė ekonominių, politinių, filosofinių mokslų srityse, kiek iš viso žmogus iš knygos gali pasiruošti. Jo išsilavinimas dabar išsiskyrė iš kitų jo rango karių. Svarbiausia, ką jis išmoko, tai į viską žiūrėti su šypsniu — ramiu, vienodu, nesuinteresuotu, neironišku, nesmerkiančiu ir neatleidžiančiu. Nežinau, ko jis dar išmoko bolševikų kalėjime, kuriame išbuvo apie 10 mėnesių. Čia, naciškame kacete, jis buvo jau toks nuo pat pradžių, nesikeisdamas — neatsiverdamas ir neužsidarydamas.

Dėl šių savybių jis buvo mėgiamas. Jam tačiau atrodė vistiek, ar kas jį mėgsta, ar ne. Draugų jis nesistengė jieškoti, bet nevengė tų, kurie prie jo labiau glaudėsi, nors ir nesidavė perdaug panaudojamas.

Ar būtų galima jį pavadinti pusiausvyros žmogum, nežinau. Man rodos, jis nesistengė jokios pusiausvyros laikyti, bent tai nėjo iš jo valios pastangų. Jis leido mūsų gyvenimui pačiam susirasti savo pusiausvyrą. Ir atrodo jis labai neklydo. Įaudrintos bangos pačios suduždavo ir nurimdavo, o jis išlikdavo šalia ir viršum viso. Jis buvo savotiška numaldymų uola: pasižiūri į jį, ir pasidaro kažkaip ramiau. Taip “valdė” jis mus pusantrų metų.

GERMANTAS — VIENIŠAS MINTYTO]AS

Kitas buvęs valdžios žmogus — Germantas laikėsi nuošaliai visų bloko ginčų. Prabildavo tik prie stalo, valgydamas. Sėdėjo dažniausia su Mečiu Mackevičium, kuris mėgo politines temas. Nejučiomis jis išprovakuodavo pasisakyti ir savo kaimyną. Tada Germantas karščiuodavosi, dėstydavo ir gindavo savo pažiūras. Politika esanti reali kova. Priemonės turinčios būti tokios, kokias priešas vartoja. Prievartos nereikia bijoti. Diktatūra esanti vienintelė protinga valdymo sistema.

Niekas nesistebėjo tokia jo kalba. Daugelis jį vis dar laikė nacių pataikūnu. Toks jis pradžioj bandė reikštis. Jieškojo ryšio su kapais, jiems vokišku stiliumi daužė klumpių užkulnis ir vis kartojo “jawohl”. Paskui to atsisakė, pamatęs, kad čia visai kitas pasaulis. Tačiau draugams galėjo tai palikti keistą įspūdį.

Keista atrodė ir kita jo maniera. Parėjęs iš darbo, jis sėdėdavo vienui vienas, parėmęs galvą, kažką mąstydamas. Valandų valandas, įsmeigęs žvilgsnį į vieną tašką, jis galvodavo ir galvodavo. Atrodė, kad jo smegenis vargina kažkas labai sunkaus, bet kas — buvo sunku atspėti. Gal jis tikrino kai ką savo mintyse, taisė ar keitė? Gal pervertino savo naciškas idėjas, kuriomis buvo užsikrėtęs prieš karą?

Dar studijuodamas lingvistiką Leipcigo universitete jis kalbino kitus lietuvius studentus pasidalinti temomis ir sukurti lietuvišką “Mein Kampf”. Pritarimo nerado, tačiau savo minties neatsisakė. Grįžęs į Lietuvą, bandė patekti lektoriumi į Klaipėdos pedagoginį institutą, tikėdamasis, ten surasti ir prisiauginti sau šalininkų. Tuometinis švietimo ministerijos generalinis sekretorius Masiliūnas, galbūt jausdamas ko Germantas siekia, nepaskyrė jo į Klaipėdą. Germantas tada nuėjo dirbti į saugumą, spaudos skyriaus vedėju.

Prieš pat karą Lietuvoj lankėsi Tilžės gestapo viršininkas dr. Greffė. Germantas buvo paskirtas jį lydėti po kurortus ir gražesnes vietoves. Greffės kelionė turbūt nebuvo betikslė. Savo rankose jis laikė visą žvalgybą rytų šiaurės kraštams sekti. Tad ir pažintis su Germantu jam turėjo praversti. Bolševikams užimant Lietuvą, Germantas pabėgo į Tilžę ir kurį laiką buvo Greffės svečias.

Kai mes atsidūrėme Berlyne, Germantą jau radom ten. Jis nesijungė į lietuviškąjį pabėgėlių gyvenimą, laikėsi nuošaliai, kažką veikė, bet ką —niekas iš karto nesuprato. Tik susikūrus lietuvių sąjungai ir parapijai, susiorganizavus aktivistų sąjūdžiui kovai su bolševikiniu Lietuvos okupantu, pradėta jausti ir Germanto vaidmuo. Greičiausia tas pats Greffė pavedė jam susprogdinti tautinį lietuvių judėjimą Berlyne. Germantas ėmėsi darbo labai atsargiai, pats neidamas į priekį, neišsiduodamas, panaudodamas kitus.

Iš jo antrininkų ar talkininkų buvo ir Mykolas Žilinskas. Vienu metu jis ypatingai susidomėjo manimi. Kartą — tai buvo 1940 m. verbų dieną — jis pakvietė mane į Kaiserbofo viešbutį vakarienės. Sakė turįs svarbų reikalą ir norįs supažindinti dar su vienu žmogum. Sutartą valandą radau jį laukiantį prie durų. Viešbutyje prie vieno staliuko buvo dr. Mikalauskas (Mikonis), autorius šleikštaus vokiško romano prieš Lietuvą, pavadinto “Bala”. Jo nebuvau dar pažinęs, nes jis lietuviškos kolonijos gyvenime nesirodė.

Mikalauskas buvo labai kalbus. Pasakojo apie savo studijas Vokietijoje, savo tarnybą užsienių reikalų ministerijoje Kaune, savo moksliškus darbus. Ta proga užsiminė skaitęs ir mano vieną kitą knygelę; atseit, jau iš seniau mane pažįstąs. Prisiminė ir lietuvių reikalus Berlyne. Jie esą blogi: Skipitis persenęs, nemokąs išnaudoti lietuvių sąjungos pozicijų; Škirpos suorganizuotas aktivistų branduolys galįs būt net žalingas lietuviškajam reikalui. Tuodu žmones reiktų nušalinti ir vadovybę perduoti tinkamesniems. Naujieji galį būt ir nežinomi platesnei visuomenei, bet drąsūs, viskam pasiryžę. Jei tai padaryti pavyktų, būtų daug laimėta. Reiktų suorganizuoti gerą lietuvišką chorą, kuris važinėtų po Vokietijos miestus ir garsintų Lietuvos vardą. Išleistume lietuvišką laikraštį, kuris pasiektų ir informuotų visus lietuvius, išsiblaškiusius po Vokietiją. Būtų gautas lietuvių kalbos lektoratas Berlyno universitete.

—    Planas gražus ir remtinas, bet ar vokiečiai sutiks visa tai leisti? Be to, iš kur paimti pinigo? — pasiteiravau.

Mikalauskas nusijuokė.

—    Daugiau negu tikra, — pasakė. — Tik, žinia, su sąlyga, jei mes pakeisime lietuvių sąjungos ir aktivistų vadovybę. Pinigų bus. Čia mažiausia bėda.

Iš kur bus tie pinigai, jis nepasakė. Bet man buvo jau aišku. Laukiau, ką jie toliau sakys. Buvau “parapijos” klebonas ir dar lietuvių sąjungos valdybos narys. Galvojau, ką bendra galėčiau turėti su šiais planais? Lyg atspėdamas mano mintį, Mikalauskas ėmė aiškinti:

—    Mes ir norėjom pirmiausia su jumis kalbėti. Jūs turite įtakos. Jei prisidėtumėt prie mūsų (šį žodį jis pabrėžė), galėtume lengvai nuversti tą seną, supuvusią kolonijos viršūnę.

—    Man, kaip kunigui, nedera dėtis į bet kurį politinį sąjūdį, — pasakiau. — Juo labiau remti skaldymąsi. Jūsų kultūriniai planai gražūs — prie jų mielai prisidėčiau. Bet jei reikia juos laimėti rietenų kaina, nepritariu. Mes esame ir taip negausingi, o jeigu dar suskilsime, vargu ko gero pasieksime. Geriau emigrantų sutarimas, negu daliniai kultūriniai laimėjimai.

Kalbėjau paprastu tonu, nedarydamas įspūdžio, kad juos puolu. Tačiau pastebėjau, kaip Mikalauskas sunerimo, o Žilinskas nejaukiai pažvelgė į savo draugą, sekdamas jo veido išraišką.

—    Tada mes jums perdaug pasakėme, — lyg įspėdamas ir grasindamas pareiškė Mikalauskas.

Tolimesnis pasikalbėjimas vyko nesklandžiai. Tema nukrypo kitur. Po kelių dar žodžių atsisveikinom ir išsiskyrėm. Vėliau paaiškėjo, kad Mikalauskas jau iš senesnių laikų yra nacių agentas. Jis dėl to buvo išmestas iš užsienių reikalų ministerijos, ar pats pabėgęs nuo teismo.

Vokiečių sovietų karui kilus, sužinojom, kad naciškos lietuvių grupės vadas buvo dr. Germantas. Jis tuoj išsiskubino į Lietuvą. Savo vietoj ir savo įgaliotiniu paliko rašytoją V. A. Šis kalbino norinčius greičiau grįžti į Lietuvą, bet su ta sąlyga, jei pasižadės įsijungti į lietuviškųjų nacionalsocialistų grupę.

Lietuvoj, tapęs švietimo tarėju, Germantas vedė visai kitą politiką. Nacionalsocialistų nebeorganizavo — gal matė, jog iš to nieko nebeišeis, o gal susidūrė su stipresne nacionalistų grupe, kuri iš pirmų dienų pasisiūlė talkinti vokiečiams. Ši grupė jau turėjo savo vadus, ir Germanto anaiptol nebūtų stačiusi priekyje.

Germantas galėjo vokiečiams labai praversti švietimo darbe. Nacių kėslams tai buvo svarbus postas. Jie siekė susidoroti su lietuviškąja inteligentija ir prisiaukleti naujos. Šį planą išdėstė nediskretiškas, prasigėręs vokietis dr. Scholzas, gyvenęs Lietuvoj dar prieš karą ir dabar perėjęs SD (sicherheitsdiensto — nacių saugumo) tarnybon. Jis aiškino, kad lietuviai yra ūkininkų tauta. Lietuvos valstybė yra tik inteligentų išpūstas burbulas. Ūkininkui visai nesvarbu, kas Lietuvą valdys: jam pakanka, kad būtų sotus, saugus ir galėtų lengvai lankyti bažnyčią.

—    Mes neleisime, kad inteligentiška jūsų galvosena klaidintų sveiką ūkininkiją. Jei priešinsitės, mes jus išrausime, — kartojo savo pažįstamiems lietuviams Scholzas.

Germantas, puikiai žinodamas šiuos vokiečių kėslus, jiems pasiūlė:

—    Leiskit tik man išplėsti mokyklų tinklą, ir aš perauklėsiu naciškai visą naująją inteligentiją.

Naciai jam leido. Leido kurti naujas gimnazijas, progimnazijas, mokytojų seminarijas. Negailėjo pinigų, kurie, žinia, ėjo iš lietuviškų fondų. Germantas labai greit sukūrė platų vidurinio mokslo tinklą, pasirinko padėjėjais geriausius pedagogus, leido įvairias instrukcijas, pats važinėjo po provinciją ir skatino daugiau dirbti, daugiau mokytis. Apie nacizmą jis niekur nekalbėjo. Švara ir tvarka, darbas ir mokslas — buvo jo tema. Bet tai nebuvo nei naciška, nei vokiška.

Parvažiavęs iš vizitacijų, jis kviesdavo pas save nacių pareigūnus, juos vaišindavo, girdydavo ir vis pasakodavo, kokios vokiškos ir naciškos mokyklų nuotaikos. Išleisdamas į namus, jis juos apdalindavo brangiomis dovanomis, tariamai atsivežtomis iš tų vizitacijų, siunčiamų pačių mokyklų — iš dėkingumo ir prisirišimo vokiečiams. Nacių pareigūnų medinės galvos nesusivokė. Jie gerai žinojo, kad Germantas yra senas nacių garbintojas. Turėjo apie jį ir puikiausias rekomendacijas dr. Greffės, kuris dabar buvo pašauktas į centrą (Berlyną) dar atsakingesnėms pareigoms. Pagaliau pati Germanto laikysena turėjo jiems daryti puikiausią įspūdį. Germantas kiekvienam ir į kiekvieną patarimą, pasiūlymą ar įsakymą kartojo:

—    Jawohl, Herr Hauptsturmfuehrer! Jawohl...

Tas jo “jawohl” atrodė koktus. Tai teko man kartą Vilniuje girdėti ir, sakyčiau, pasipiktinti. Tada dar nesupratau visos Germanto vaidybos. Bet tai turėjo labai patikti naciams, įpratusiems paklusti ir šunuodegauti.

Ilgainiui vokiečiai ėmė Germantą įtarinėti. Ateidavo žinios iš provincijos, kad mokiniai platina rezistencinę spaudą, kad nuotaikos visose gimnazijose anaiptol neprovokiškos, juo labiau nepronaciškos. Germantas aiškinosi, žadėjo išsišokėlius tuojau sudrausti. Išleido griežtų aplinkraščių, bet kitu keliu, per patikėtinius, įspėjo jų nevykdyti.

Kartą vokiečiai įsakė jam sumažinti mokytojų seminarijų tinklą. Jis bandė įsakymą nudelsti. Pakartotinai buvo įspėtas uždaryti visas seminarijas. Jis pasakė “jawohl” ir uždarė, bet prie kiekvienos gimnazijos įsteigė seminarinę klasę, kurią turėjo praeiti visi abiturientai. Vadinas, būsimų mokytojų paruošimą jis dar labiau išplėtė.

Vokiečiai pradėjo vis daugiau praregėti — daryti savo patikėtiniui priekaištus. Šis teisinosi vykdąs ankstyvesnių viršininkų žodinį įsakymą. O pas nacius buvo sąmoningas potvarkis visus politiškai nenaudingus įsakymus vykdyti žodžiu, kad joks dokumentas neliktų istorijai. Šią padėtį Germantas stengėsi išnaudoti. Vienas jo viršininkas buvo pasiųstas už kažkokį nusikaltimą į frontą. Jo tariamomis instrukcijomis Germantas galėjo kurį laiką dengtis nuo puolimų.

—    Jis man buvo pavedęs tai padaryti...

Tačiau Germantas turėjo ir baimės, kaip jis man vėliau pasakojo kacete. Jis būkštavęs, kad naciai neatsiklaustų to pareigūno, ar jis davęs tokį įsakymą? Ši baimė vis labiau didėjusi, juo dažniau ir ilgiau jis rėmėsi jo vardu. Kaip akmuo nusirito jam nuo krūtinės, kai vieną dieną buvusi gauta žinia, kad tas karininkas žuvęs. Germantas kuriam laikui išsisuko. Bet toliau žaisti darėsi vis sunkiau.

Prispyrė jį siaurinti universitetus. Jis aiškinosi neturįs teisės tai daryti, nes universitetai veikia autonomiškai. Vokiečiai tada pareikalavo iš universitetų senatų, kad jie visus studentus, išskyrus bebaigiančius, siųstų į darbo tarnybą. Esą karo metas, tad visos tinkamos darbui jėgos turinčios būt įjungtos į kovą su bolševizmu. Germantas užuot išėjęs ginti vokiško reikalo, teisino senatų nusistatymą neduoti studentų. Senatų atstovai buvo uždaryti į kalėjimą, o Germantas gavo papeikimą.

Kraštas džiaugėsi Germanto laikysena. Net pogrindžio spauda, be pasigailėjimo kėlusi aikštėn visus išdavikus, Germanto nei karto nepaminėjo. Vokiečių ausys ir akys turėjo tai pastebėti. Pajuto tai ir pats Germantas. Jis prašė savo bičiulių, kad pakurstytų žmones jį keikti, judošium vadinti. Tačiau žmonės nebuvo dar išmokę veidmainiauti.

Pagaliau ir pats Germantas kartą nukrypo nuo savo rolės. Kai generalkomisaras Rentelnas, susišaukęs tarėjus, reikalavo priversti jaunimą stoti į sumanytą įkurti Lietuvos SS Legioną, Germantas nebepakartojo savo “jawohl”. Priešingai, pasakė ilgą kalbą, kritikavo nevykusią partijos politiką ir savo atsakymą dėl SS Legiono užbaigė žodžiu “nein!”

Tai buvo 1943 m. kovo pradžioj. Kovo 15-tos naktį jis buvo areštuotas Vilniuje, o kitą dieną pergabentas į Kauną ir prijungtas prie mūsų, jau sėdėjusių SD kalėjimo rūsyje. Jo karjera buvo baigta.

Visa tai Germantas, sėdėdamas už grotų, dabar turėjo progos apmąstyti ir pergalvoti. Bet ar jis apie tai galvojo? Atrodo, ne! Jis nebuvo iš tų, kurie, permąstę savo kelią, kai ką keičia, kai ko gailisi. Iš tikrųjų, jis nieko nesigailėjo ir nieko nekeitė.

VALENRODIŠKA PRIGIMTIS

Germantas turėjo valenrodišką prigimtį. Ką Adomas Mickevičius pavaizdavo savo poemoje, Germantas vykdė tikrovėje. Volenrodas buvo tik legenda apie prūsų lietuvį Alpį, kuris suprato, kad jo tauta nenugalės kryžiuočių atviroje kovoje. Alpis pasivadino Konradu Valenrodu, svetimuose kraštuose pasiekė riterio garbės, įstojo į ordiną ir buvo išrinktas didžiuoju magistru. Tada jis išvedė ordino armiją į žygį prieš Vilnių ir sąmoningai leido lietuviams sužlugdyti visą jos galybę.

Germantas vokiečių galybės nesužlugdė: jis tik sumaišė jų planus Lietuvai iš vidaus pavergti. Tokį vaidmenį tik jis ir galėjo atlikti. Pasivadino Germantu (buvęs Meškauskas), įstojo į nacių partiją, pasiekė SD karininko laipsnio, pasidarė jų generaliniu tarėju, tačiau širdyje liko lietuvis. Lietuvis jis visada buvo — tuo netenka abejoti. Visa jo persikeitimo paslaptis glūdėjo jo charakteryje. Jis buvo iš tų, kurie sunkiai galvoja. Galvoti turėjo už jį kiti. Tie kiti turėjo jam patiekti konkrečius planus, uždavinius. Jo aistra buvo veikti, uždavinius vykdyti, planus pritaikyti. Dėl to jį galėjo nuteikti ir palenkti sau stipresnės galvos.

Sprendžiant iš kacetinių patirčių, Germantą galėjo paveikti ne tik žmonės, bet ir knygos. Priešingai Jurgučiui ir Lipniūnui, kurie skaitė daug knygų, jis buvo tik vienos knygos žmogus. Tą vieną jis skaitydavo mėnesiais, kol ji įsikaldavo į jo smegenis, o tada jau nei su kirviu iš jų nebeiškaposi. Taip jis skaitė Zenono Danilevičiaus “Žmogų”. Skaitė kaip kokią evangeliją. Priėmė viską kaip šventą tiesą, o paskui draugams kartojo, su jais ginčyjosi, karštai gynė. Leipcige panašiai jis turėjo skaityti Hitlerio “Mein Kampf”. Ta knyga, man rodos, ir persunkė jį nacizmu. Būdamas lietuvis, jis norėjo tas “šventas” tiesas pritaikyti savo kraštui.

Tos pačios idėjos ir karo sąlygos jį suvedė su atsakingais vokiečių naciais. O šie, ypač gudrus ir įtakingas dr. Greffė, nuteikė Germantą dėtis su vokiečiais prieš bolševikus. Jis nurodė Germantui praktišką veiklos kelią, pramatydamas iš anksto jam ir konkrečius uždavinius. Greffės mintis buvo Germantą perauklėti. SD mokykla, kurią Germantas lankė būdamas Berlyne, įkalė jam vokiškas veikimo formas, išmokė klastingos jų politikos, bet nepajėgė pakeisti kietos žemaitiškos lietuviškos jausenos. Jis pasidarė tik dar labiau dvilypis. Dvilypį vaidmenį jis žaidė jau Berlyne. Leido kitiems pinti intrygą, sukūrė vokiečiams kovos įspūdį, bet praktiškai nieko nepadarė. Tokį vaidmenį jis apsisprendė tęsti ir grįžęs į Kauną. Čia susirišo su laikinosios vyriausybės šefu Juozu Ambrazevičium, kuris pasidarė jam naujas apsprendžiantis autoritetas. Jiedu slapta susitikinėjo, ir Germantas gaudavo konkrečių patarimų. Gal tokių apsprendžiančių asmenybių buvo ir daugiau, ypač Vilniuje, bet Ambrazevičių jis dažnai prisimindavo, būdamas kacete. Jį laikė vieninteliu savo tolimesnių planų aprobuotoju.

Germantas vis dar planavo, bent tarėsi galįs planuoti. Buvo pavergtas švietimo reikalų, ruošėsi ateityje juos tvarkyti. Kartą po ilgų savo mintyjimų, jis kokias dvi valandas dėstė, kaip reiktų perorganizuoti visą mokslo planą. Kažkodėl daugiau pasitikėjo kunigais, jiems atskleisdamas ne tik politinę savo praeitį, bet ir ateities planus. Tie planai nebuvo blogi, tik nebe nauji — panašūs į tuos, kuriuos vykdė vokiečių okupacijos metu. Nauja galėjo būti nebent tai, kad mūsų mokslus reikia nukreipti į amatus ir pramonę, o taip pat į svetimas kalbas su jų institutais.

—    Lietuva turės pasidaryti šviesiausias kraštas visoj Europoj, — svaigo jis savo mintimi. Bet lyg nebūdamas tikras, ar tai įvykdoma, jis staiga paklausė:

—    Kaip manai, ką Juozas (Ambrazevičius) į tai pasakytų? Turbūt pritartų.

Germantą reikėjo suprasti ir, man rodos, Ambrazevičius tai sugebėjo. Jis nelietė naciškos jo galvosenos, tik nukreipė į praktišką lietuvišką veiklą. Keisti jo galvoseną būtų buvę bergždžia. Tada jis būtų užsikirtęs, ginčyjęsis, prieš tą žmogų nusistatęs. Mintis pas jį buvo viena, o veiksmas — kita. Naciškas galvojimas jam anaiptol nekliudė veikti prieš nacius. Priešingai, jis veikė kaip tik naciškai, panaudodamas visas suktas ir klastingas jų priemones.

Toks veikimas turėjo ji labai iškreipti iš normalios dvasinės būsenos. Jis buvo pasidaręs grubus, stačiokiškas, sunkiai sukalbamas. Tai pradžioj buvo labai pastebima ir kacete. Dėl to draugų nusistatymas prieš jį buvo suprantamas. Suprato tai gal ir pats Germantas, bet jam buvo sunku grįžti į lietuvišką paprastumą bei nuoširdumą. Sunku dar ir dėl to, kad visa, kas jį galėjo švelninti, buvo pasidarę jam svetima. Nacių tarnyba privertė jį nutraukti praktiškus ryšius su religija. Net Vilniuje būdamas, jis negalėjęs užeiti į bažnyčią. Tik kacete pradėjo lankyti pamaldas, galbūt ir melstis. Kunigų bičiulystė jį pamažu artino prie Dievo, bet didelės įtakos dar negalėjo padaryti. Didesnę įtaką jam padarė nauja knyga, kurios jis pats pasiprašė. Tai buvo evangelijos. Kaip jau buvo įprasta, jis skaitė jas ilgai ir pamažu. Kartais matydavai, kaip jis atitraukęs akis nuo jų, įsmeigęs žvilgsnį į vieną tašką, kažką galvoja. Abejoju, ar kada tą knygą buvo ištisai skaitęs. Ji turėjo jam rodytis nauja ir savo turiniu, ir sugestyviu, dinamišku Kristaus charakteriu. Matyt, ji jam atvėrė naują, lygšiol nepažintą veiklos sritį — žmogaus atsinaujinimą. Maždaug tuo laiku jis pradėjo jieškoti dažnesnių progų atlikti išpažintį ir eiti komunijos. Kartą bevaikštant kieme mane nustebino jo klausimas, ką jis turėtų daryti, kad taptų kitoks. Nesupratęs, ko nori, laukiau, ką toliau sakys.

— Man aišku, kad žmogus turi tobulėti, — pasakė. — Bet ką praktiškai daryti?

Jis norėjo veikti, — tai buvo aišku. Ir buvo džiugu matyti, kaip jis po to veikė, stengdamasis būti kitoks. Nežinau, ar daugelis draugų pastebėjo, kad Germantas mažiau besiginčyjo, mažiau kėlė toną, rečiau erzinosi, kai kada patarnaudavo kitiems, nevengdavo kieme bet kurį susitikti ir pakalbinti. Anksčiau, kažkieno žodžiais, Germantas vienui vienas kaip vilkas, galvą panarinęs, tevaikščiojo.

Ar šis posūkis būtu galutinai išdildęs visas nacių mokyklos įtakas, sunku pasakyti. Nacišku idėjų turbūt greičiausiai būtų nepametęs, nes ir tuo metu jis mėgdavo ginti savo pažiūrą į realią politiką. Tik tuose ginčuose mažiau jautei senąjį grubumą.

ŽODŽIO ŽMONĖS

Sakoma, kad kaliniai, jausmams atbukus, kalba per miegus, Neturėdami kam, nerasdami artimų širdžių jie ima kalbėti nakties glūdumai, kalbėti sau patiems.

Turėjome ir mes tokių, kurie kalbėjo per miegus. Kalbėjo jie kažkam dusliai, su dažnais dejavimais, skundais. Jų miegas būdavo neramus: jie vartydavosi ir blaškydavosi. Kalbėdavo per miegus net dieną atgulę į lovą. Tada, žinoma, draugai iš šių juokdavosi: nesuprasdavo, kodėl jiems taip darosi. Ir galėjai matyti, kaip šie jaučiasi nesmagiai, lyg bijodami, kad nebūtų pasakę ką nors nereikalingo ar juokingo. Dienos metu jie paprastai būdavo tylūs ir mažakalbiai. Gal jų sunkumai palengvėdavo tais naktų skundais, nors ir nesąmoningais.

Kitą kategoriją sudarė kalbėjusieji dienomis, vakarais, iki pusiaunakčių. Ar jiems ir laisvėje kalbėtis buvo nepakeičiama būtenybė, nežinau, bet čia tai reiškėsi beveik liguistai. Man rodos, tomis kalbomis jie stengėsi savo dėmesį kitur nukreipti, o gal laisvės gyvenimą iš naujo — bent vaizduotėje — atkurti.

Kalbų turinys būdavo labai savotiškas. Iš pradžių bandyta jas planingai organizuoti. Sugulus lovose, kas nors turėjo pasakoti iš savo išgyvenimų, kelionių įspūdžių, skaitytų įvykių. Tos planingos kalbos patenkino tačiau neilgam. Vieni nemokėjo vesti įdomios intrygos, ir tai keldavo nepasitenkinimą, nuoboduli; kartais būdavo pasijuokiama iš paties pasakotojo. Kiti, ypač vienas senyvas žmogus, pernelig tirštino erotines spalvas, sukeldavo vieniems pasitenkinimo, o kitiems pasišlykštėjimo. Įdomiausios ir labiausiai klausomos pasirodė laisvos kalbos. Jos buvo gyvesnės.

— Puikus buvo Velykio krupnikas, žinot, tas žaliai padažytas!—pradeda vienas.

Ir prasideda kalba apie gėrimus, jų rūšis, jų gamybą ir prekybą. Nukrypsta į kavines — Božegraiką, Tris Milžinus. Po to į žmones, kurie ten rinkdavosi, jų charakteristikas, linksmus nuotykius.

Kartą vienas paklausė:

—    Ar pažinojai toki Džordžą?

—    Kas jo nepažinojo! — atsiliepė paklaustasis.

Ir pradėjo iš įvairių kerčių atsiliepti jo pažįstami, ir ėmė pasakoti būtus ir nebūtus dalykus.

Juokingiausia, kai viena pavardė pasirodė pažįstama keletui, bet jos savininko charakteristika nesutapo.

—    Tai tas, kurs dirbo ministerijoje?

—    Ne, jis visą laiką dirbo Tauragėje.

—    Jonas Valius?

—    Taip, tas pats!

—    Juodaplaukis, aukštas vyras, su akiniais?

—    Juodas ir aukštas, bet be akinių!

—    Kaip be akinių? Tu klysti! Juk tas, kurs dirbo ministerijoje?

—    Taigi, kad tas nedirbo ministerijoje. Pienininkas iš Tauragės!

—    Fui! Tu vis apie tą tauragiškį. Aš kalbu apie ministerijos valdininką.

Kartais tokios kalbos trukdavo valandomis, įtraukdavo keletą žmonių, suskaldydavo juos į frontus — kol visas pokalbis virsdavo dideliu burbulu.

Kai kada iškildavo vėl nauja pavardė ir kalbėtojai nebesuvesdavo galų. Tada Jonas Šernas ar kuris kitas iš kertės atsiliepdavo:

—    Turbūt jūs kalbate apie Joną Valių! Tą tauragiškį pienininką ir kartu ministerijos tarnautoją.

Visi garsiai nusikvatodavo, ir klausimas palikdavo nebaigtas.

Blogiau buvo su Napoleonu. Kažkas pradėjo apie jį kalbėti ir vienoj vietoj, kiek pakeltu tonu, pasakė, kad jis miręs.

—    Ar jau mirė? — staiga paklausė Jonukas iš Kantinos.

—    Argi nebuvai girdėjęs? — provokavo Vytautas, mano lovos kaimynas.

—    Taigi, kad ne! Tai naujiena!—visai rimtai kalbėjo Jonukas.

—    Vargšas Napoleonas — taip ėmė ir pasimirė! O Jonukas tik dabar sužinojo... — ėmė draugai juoktis.

Ilgai dar visi prisiminė “ar girdėjai, Napoleonas mirė!”

—    Ką jus vis tą Napoleoną! — pyko Jonukas. —Geriau apie sapnus. Ir jis pradėdavo pasakoti, ką praėjusią naktį sapnavęs.

—    Ką tavo sapnas! Ot, paklausyk, ką aš sapnavau!

—    Sakyk! Aš tuoj išaiškinsiu, — pakeldavo galvą Jonukas.

Jis buvo gyvas sapnininkas: žinojo iš atminties visas sapnų reikšmes. Ir jam buvo malonu pasitarnauti draugams, o dar maloniau išspręsti painias sapnų paslaptis.

—    Nelaimė ant galvos! — sušukdavo, nelaukęs pasakotojo “išpažinties” galo.

—    Palauk, Jonuk, — ramino sapnuotojas. Ir kai baigdavo dėstymą, Jonukas, pakeitęs nuomonę, pridėdavo:

—    Tau šypsosi laimė: greit paleis namo!

Jonuko aiškinimai ilgainiui ėmė kartotis. Ypač juokingai skambėjo ta pati “nelaimė ant galvos”. Ir kai tik Jonukas pradėdavo aiškinti, draugai, užbėgdami jam už akių, patys padarydavo sprendimą:

—    Man rodos, bus laimė po kojų ir nelaimė ant galvos.

—    Aš daugiau jums neaiškinsiu! — supykdavo “sapnininkas”.

Plepėta tik tam, kad plepėti. Kodėl? Betikslis gyvenimas, betikslis darbas! Kai kas sakydavo: “sumarinuotas gyvenimas!” Tokiu atveju nieko ir nebelieka, kaip tik žaisti žodžiais.

Tokių dalykų būna ir laisvėj. Tik jie retesni, mažiau pastebimi. Žmonės, kurie neturi aiškaus gyvenimo tikslo, kurių nedegina jokia idėja, joks gilesnis rūpestis, nepavergia joks tarnybinis darbas, — visada verčiasi plepalais. Jų rasi kavinėse, pobūviuose, kelionėse. Betikslybės sąmonė apvaldo ir karius fronte, ir civilius okupacijų metais, ir ypač visų laikų ir kraštų tremtinius. Tada žmonės daugiau kalba ir tuščiai.

Tačiau ir pas mus dalis išsiskyrė. Vieni mokėsi svetimų kalbų, kiti kūrė, rašė, treti — tokių buvo keliolika — dirbo biuruose. Šie sudarė atskirą pasauli.

—    Ei, mokslininkai! Rimtuoliai! Padėkite knygas — pašnekėkim! — Kartais prie sėdinčiųjų užu stalo ir studijuojančių įkyriai pristodavo Jonukas.

“Mokslininkai” pasidarė pašaipos žodis “kalbėtojų” lūpose. Tačiau “mokslininkai” neėmė šito į galvą. Be mažų “apsišaudymų”, šie du frontai didesnės nesantaikos nesukėlė. “Mokslininkai” vakarais palikdavo valgomajame už stalų, o “kalbėtojai” susimesdavo miegamajame. Šitas pasidalinimas sferomis neutralizuodavo galimą įtampą vakarais. O dienos metui bloko vyriausybė išleido tylos potvarkį, ypač darbo metui, atsieit, kai “mokslininkai” užimti. “Kalbėtojai” tada išeidavo į prausyklą ar į kiemą, kur jų laisvės nebevaržė jokie potvarkiai.

“DVASININIKAI”

Gana anksti buvo pradėta sukti lėkštelė — dar tebesant 8E bloke. Vakarais, užsidangsčius langus, susimesdavo keletas draugų prieangyje ir šaukdavo dvasias. Pagrindinis klausimas buvo:

—    Kada mus paleis?

Dvasios atsakydavo: tuoj, greit!

—    Ar visus? — klausiama buvo toliau.

—    Ne visus!

—    Kuriuos ir kodėl?

Dvasios išsisukinėjo ir aiškaus atsakymo nedavė.

Apie šiuos atsakymus buvo visiems pranešama. Kažkuriems kėlė rūpesti tas “ne visus”. Kažkodėl mus pasiekdavo ir kitos panašios žinios iš administracijos rūmų. Tai dar labiau didino pasitikėjimą lėkštele.

Naujoje stovykloje, XI - me bloke, spiritistiniai seansai buvo tęsiami toliau. Mėgo juos prof. Sruoga ir keletas jaunesnių draugų. Kiti iš principinio nusistatymo vengė pridėti rankų prie lėkštelės, tačiau mielai klausėsi pranešimų. Apie paleidimą kol kas neklausinėta, nes buvo aišku, kad kacete teks ilgiau pabūti.

—    Kada vokiečiai pasitrauks iš Lietuvos?

— 1944 metų sausio 23 dieną! — buvo aiškus atsakymas.

Gal ta dvasia klysta, reikia pasitikrinti pas kitas. Ir tą pati klausimą kartojo keletui saviškų — Kęstučiui, Vytautui, Smetonai, vadinasi, visoms toms dvasioms, kurios tėvynės išlaisvinimu turėjo itin domėtis. Atsakymas visų buvo panašus.

— Kas sudarys pirmąją vyriausybę?

Dvasios, dideliam visų nustebimui, išvardina čia, kacete, esančius mūsiškius.

—    Ar Lietuva turės savo kariuomenę, kas bus jos vadas, ar dar reikės kariauti?

—    Vadas bus vienas mūsų pulkininkų ir kariauti reikės, — buvo atsakymas.

—    Kas tas mūsiškis?

—    Pulk. Narakas!

—    Kas bus švietimo ministeris?

—    Sruoga!

—    Kas pirmas prezidentas?

—    Prof. Jurgutis!

Miegamajame, kuriame jau beveik vis gulėjo, šios žinios sukėlė didelę sensaciją. Vadinas, vis dėlto grįšime namo, ir mūsiškiai dar turės atlikti didelius uždavinius.

Kęstučio dvasia kalbėjo labai karingai! Ypač prieš maskolius. Ji nevadino jų nei rusais, nei bolševikais, bet

stačiai maskoliais, kaip tais laikais vadinta. Visi jo atsakymai buvo sena, sakytume, legendarine, lietuvių kalba. Pagaliau jis užbaigė:

— Telaimina jus Milda!

Bet atėjo sausio 23 d. Vokiečiai iš Lietuvos nesitraukė, mūsų nepaleido, vyriausybės nieks nesudarė. Dvasios nurodinėjo naujas datas ir naujus asmenis, tačiau palikdamos kai ką ir iš senųjų kandidatų vyriausybėje. Jų tarpe visą laiką būdavo prof. Sruoga, vienas iš lėkštelės sukėjų.

Pradėta nebetikėti ir nusivilti. Vis rečiau sėdo draugai prie lėkštelės, ir vis greičiau baigdavosi seansai.

Kartais kildavo žiūrovams įtarimo, ar kuris nors savo pirštais labiau nestumia. Net dalyviai susiginčydavo tarp savęs. Bet ir vėl įsitikindavo, kad nei vienas daugiau įtakos neturi. Kodėl tačiau dvasios atsako maždaug taip, kaip sukėjai nori? — Aišku, vienas iš mediumų turi daugiau magnetinės jėgos, ir jo mintys apsprendžia kitus ir patį atsakymą. Tinkamiausiu mediumu visi laikė prof. Sruogą, ir kaikas atsakymuose ėmė įžiūrėti net jo stilių. Tačiau neatrodė, kad Sruoga pats būtų tai jutęs. Jis pats tikėjo atsakymais, nerviškai išgyveno seansus, jų metu labai pavargdamas.

“Dvasininkai” išreiškė daugumos mūsų norą sužinoti savo ateitį. Aišku, tikėjimas daug labiau išauga netikrume — perdėtas, prietaringas, nekritiškas tikėjimas!

“KŪNININKAI”

Turbūt visuose kalėjimuose gėdos jausmas būva atbukęs. Pas mus tai lietė visus kalinius, ypač senuosius. Jau minėjau Brajto bordelį, įsirengtą moterų skalbyklos pašonėje. Niekas iš kalinių nesistebėjo, kai ši nešvari istorija išėjo į viešumą. Ir pats Brajtas nė kiek nesijautė sugėdintas net prieš savo draugus.    

Vienas kapas buvo nutvertas su mergina vienoje dar nebaigtos stovyklos išvietėje. Merginai buvo nukirpti plau-

kai. Patikrinimo metu jinai su tuo kapu turėjo praeiti pro visus išrikiuotus kalinius. Administracija galvojo, kad tai bus labai pažeminąs ir sugėdinąs dalykas, bet ji nesuprato kalinių psichologijos. Niekas tuo nesistebėjo. Kaltininkai be jokios gėdos jausmo praėjo pro visus ir vėl sugrįžo.

Nežiūrint visų drausmės ir apsaugos priemonių, šių nusikaltimų dažnai pasitaikė. Kapai ir kalinių vyresnieji vykdavo į moterų blokus, ypač vėliau, kai naujosios stovyklos pašonėje atsirado žydžių stovykla. Prasikasdavo net skyles po įelektrintomis vielomis, pralįsdavo naktimis ir poryčiais grįždavo. Zelonkė kartą kitų kalinių padedamas parsigabendino vieną žydaitę, įdėtą į skalbinių pintinę ir iš ryto vėl ją nunešė atgal.

Ypač tarp lenkų palaidumas buvo pasibaisėtinas. Be keiksmų, pačių biauriausių, kokių tik žmogus begali priburnoti, jie mėgo didžiuotis dar laisvėje turėtais nuotykiais.

Buvo ir vaikėzų, paauglių — tuo metu apie 300 —, kurie gyveno pasiskirstę po įvairius blokus. Dažniausiai blokiniai ar štubiniai juos laikė patarnautojais. Beveik visi žinojo, kad šie paaugliai yra vokiško iškrypimo aukos, piktnaudojami už duonos riekelę ar sriubos likučius. Vokiečiai prominentai nesivaržė ir beveik nesislėpė su ta jaunuolių “globa ir draugyste”. Tikriausia ne vienas ir esesmanas tai žinojo, bet administracijai savų draugų neišdavė.

Buvo keista, kad pederastus nacių valdžia siųsdavo į kacetą ir prisegdavo jiems rožinį trikampį, o čia jų nusikaltimais jau nesidomėjo. Tik 1944 m., pavasarį administracija atskyrė paauglius nuo kitų kalinių, suvarė į atskirą bloką, jų vyresniaisiais padarė buvusius pedagogus. Po keleto mėnesių juos visiškai išsiuntė į kažkokį specialų jaunamečiams kacetą.

Garbės kaliniai, be abejo, toli gražu nebuvo tiek atbukę, kaip prominentai. Tačiau laipsniškai ir jie klimpo į vaizduotės ar žodžių balą. Būdavo sunku klausytis tų riebių anekdotų ir įvykių, kuriuos mėgdavo kai kurie pasakoti, o kiti su pamėgimu jais džiaugtis.

—    Pasakok toliau! Viską atvirai! —drąsindavo klausytojai.

Vienas už kitą “įmantresni” įvykiai nėrėsi iš įvairių pusių. Niekas nieku nesivaržė, o jei kas bandė protestuoti, gaudavo atsakymą:

—    Užsimesk paklodę ant ausų ir miegok sveikas! O tu, an va, pasakok toliau.

Dantis sukandus reikėjo kęsti. Ką darysi! Greitai ir dažnai reaguodamas nepaveiksi, tik dar labiau įraginsi. Reikėjo atrasti momentą, kada pasakojimai pasiekdavo kraštutinės ribos.

Nebeprisimenu kokį anekdotą ar įvykį pasakojo minėtasis Rapkė. Visi tyliai klausėsi ir laukė galo. Rapkė lengvu stiliumi visai plikai dėstė įvykius.

—    Ar prie savo vaikų galėtum tai papasakoti?—pakilęs iš lovos, paklausiau jo kiek pakeltu tonu.

—    Kam prie vaikų pasakot! — atsikirto Rapkė.

—    O prie moterų išdrįstum?

—    Ko pats iš manęs nori? — nustebo jisai.

—    Nieko, tik daugiau drąsos, supranti — riteriškos drąsos.

Rapkė nutilo. Turbūt ir kiti suprato, kad buvo vis dėlto per daug.

Porą vakarų niekas šlykščių anekdotų nebepasakojo. Toliau, žinoma, skaudama širdim vėl reikėjo tylėti. Buvo skaudu ypač dėl tų keletą jaunų, vos dvidešimt metų peržengusių vyrų, kuriems tokios kalbos labiau kaip kitiems galėjo nuodyti vaizduotę.

Vienas kalbų vadovų buvo ir mano lovos kaimynas. Kartą jį geruoju prašiau nepasakoti. Jis paklausė, tačiau neilgam.

Susekiau vieną jo silpnybę. Jis mėgo saldumynus, o tada kaip tik buvau gavęs siuntinėlį su cukraus gabaliukais.

—    Vytuk, ar nori cukraus? — paklausiau jį kartą.

—    Kaip gi! Jei tik būčiau užsitarnavęs jo gauti.

—    Užsitarnavęs esi pakankamai: už riebius anekdotus! — pasakiau.

Vytautas kiek sumišo. Tačiau cukrų priėmė ir padėkojo.

Vieną vakarą, kai jis vėl užsimiršęs pradėjo savo anekdotus, aš jam garsiai pasiūliau cukraus. Nutraukęs nebaigtą pasakojimą nutilo.

Cukraus “nusitvėrė” ir kiti, kuriems tie pasakojimai nepatiko. Vos tik jis pradėdavo kokią nekuklią istoriją, tuoj kas nors iš savo lovos atsiliepdavo:

—    Vytautai, gal cukraus?

Po to nuskambėdavo juokas ir istorija likdavo nebaigta.

Lipniūnas vakarais ilgiau skaitydavo savo knygas, o aš rašydavau arba žaisdavau su draugais šachmatais. “Kalbėtojai”, anksčiau sugulę, sotindavosi tomis pačiomis kalbomis. Kai kuris iš mūsų įeidavome į miegamąjį, pasigirsdavo tylus “ša”, ir kalbos staga nutrūkdavo. O mums, vienam ar antram, prireikdvao kartais ko nors į spinteles, stovinčias kaip tik miegamajame. Bet kartais įeidavome nepastebėtai, pasiimdavom reikiamą daiktą ir išeidavom. Kalbos tada nebūdavo sukliudytos.

Supratom, kad kalbėtojai yra sutarę bent kunigų privengti— jų neerzinti. Vadinas, bent tiek laimėta! Tačiau slėpimasis turėjo ir blogą pusę. Pasakojimai darėsi slaptingi kaip iš “Tūkstantis ir vienos nakties”. Bet ir to neužteko. Pradėta atsinešdinėti iš rūbų kameros pornografiškų fotografijų, matyt, kažkieno atsineštų iš laisvės. Jos slapta buvo rodomos pasikalbėjimų “klubo” nariams. Visa iniciatyva ėjo iš vieno vyresnio amžiaus draugo. Jam daugiausia pritarė du jauni vyrai ir trečias Jonukas iš Kantinos. Iniciatorius šiuos tris vyrus “įsūnijo” ir ta proga jiems padovanojo po nuogą paveikslą. Pats gi, kaip “tėvas”, vieną dideli pasikabino prie savo lovos. To vėl buvo perdaug.

Viena proga, kai blokas šventė naujus metus ir suruošė linksmą programą su kaminkrėčio išdaigomis, buvo paskaitytas tėvo garbei pasakojimas, pavadintas “Šeikas Makrapo Paša”. Iš pradžių jis nesuprato, ką ši istorija liečia. Paskui panėrė galvą, atsirėmė sienos ir laukė, kuo viskas baigsis. Pasakojimas baigėsi pastaba: “Antroji dalis seks saulės šventės išvakarėse”. Tai buvo įspėjimas, kad jei tie dalykai nesiliaus, tėvo elgesys bus dar kartą keliamas viešumos teismui.

Po visam keturi paliestieji bandė dalintis įspūdžiais, juokauti, tačiau tai jiems nevyko. Nudistiniai paveikslai greit išnyko nuo tėvo lovos, o “sūnūs”, nežinau ar visi, padovanotus paveikslus suplėšė.

PAMOKSLO ATGARSIAI

Naujų metų dieną teko laikyti mišias ir sakyti pamokslą. Po visų rudens rietenų, po “šeiko” aferos ir kitų mūsų vidaus negalavimų šią apyskaitinę dieną sunku buvo neprabilti kietesniais žodžiais. Dvasioj buvo prisitelkę garų — reikėjo tik jiems prasiveržti.

Atsigręžiau. Nežvelgiau į draugus, mačiau tik jų galvas. Jurgutis dar klūpėjo — mačiau nežiūrėdamas. Jutau, kad mano akys dega, lyg koks akmuo slegia krūtinę ir burnoje susitelkęs baisus žodis, kurį man sunku ištraukti.

— Turim duoti apyskatią — pradėjau. — Sau patiems! Bažnyčia, kur dabar aukojame nekruviną auką, daug kartų išniekinta purvinu žodžiu... Dievas — Meilė, atėjęs į mūsų tarpą, neberanda meilės savo įstatymams, savo paveikslui —žmogui... Kančia valo dėmes, bet mums ji nieko nebesako: mes savo dėmėmis tarsi norime apdengti kančią, kad jos nebejustume...

Panašiais žodžiais pradėjau lieti savo skundą. Kalbėjau daugiau kaip įprasta — gal kokia 15 minučių. Tarpais mano kalbą pertraukdavo garsus dienos kambaryje likusių ir žaidžiančių kortomis draugų šūktelėjimas.

— Atleiskit, — sulaikęs kvapą valandėlę, kalbėjau toliau, — ten ka ikurie veda kitą naujų metų apyskaitą... Per slenksti sunku ateiti į mišias! Tačiau triukšmas mišių tylos pašonėje neužmuš atsakomybės, kuri kiekvienam su krikštu įspausta krūtinėn.

— Nauji metai šaukiasi naujos dvasios. Mums reikia išpirkti čionai, šiuos mirties namuos, ne tik savo, bet ir visos tautos kaltes... O mes šią pareigą užmiršom...

Po mišių, tuoj buvo persakyta kortuotojams: esą juos kunigas gražiai išbaręs. Vienas kitas iš jų pasiraukė, tačiau bent man nieko nesakė. Vakarop buvo reiškiamas pusiau viešas nepasitenkinimas, ypač vieno draugo. Mano žodžiai buvo bendri, niekas nekonkretizuota, bet, matyt, nepatiko tonas.

Kitą sekmadienį keletas demonstratyviai neatėjo į mišias, o vienas viešai pasižadėjo į pamaldas nebeiti. Man buvo didelė pamoka. Ilgai svarsčiau: reikėjo taip kalbėti ar ne? Tariausi su Lipniūnu ir dar vienu kitu. Kai kurie džiaugėsi; kaip tik tokio pamokslo esą reikėjo. Bet jų džiaugsmas ir pagyros manęs neramino. Jie patys mėgo moralizuoti: vadinas, jei be jų dar kunigas prie to prisideda, aišku, jiems patinka. Neramino mane ypač tos pasėkos. Ar ne geriau susitelkusį nerimą dėl žmonių netobulybių pertransformuoti kitu būdu — aukomis ir maldomis? O gal kalbant apie tokius dalykus, reikia palaukti, kol susitelkęs skausmas praeis, vadinas — kalbėti bent ramiu tonu, nesijaudinti. Gal tada ramiau priims ir kiti. Noro pasiekti gerų rezultatų, pasirodo, neužtenka. O gal kaip tik nereikia norėt greitų rezultatų; pamažu, daug pakenčiant, gal daugiau galima laimėti. Toks apskritai visuomet buvo mano galvojimas, ir dėl to nesigailėdavau. Bet argi kunigas, kurs stengiasi būti ramus, kartą karščiau ir neatlaidžiau pakalbėjęs, jau nusipelno nepasitikėjimo? Ar neturėtų tokiu atveju ir kiti jį suprast: juk jo kietesni žodžiai ne iš pykčio, bet iš skausmo.

Po keleto dienų vienas iš jaunesniųjų ir mažiau religingų draugų priėjo prie manęs ir pasiskundė mūsų pamokslais. Esą jie nepakankamai paruošti, per maža naujų minčių. Gal dėl to, sakė jis, ne visi benori eiti į bendras pamaldas.

Ramiai ir bičiuliškai išklausiau jo pastabų.

—    Žinai ką, — pradėjau kai jis baigė. — Tu valdai plunksną. Še tau sekančio sekmadienio evangeliją: banddyk parašyti ta tema pamokslą, o aš paskaitysiu. Bus naujas stilius, naujos mintys.

Mane labai nustebino jo sutikimas.

—    Bet, — pridėjo jis, — rašykite ir jūs. Palyginsime, pažiūrėsim.

Po poros dienų mudu susitikome. Pirmiau jis paskaitė savąjį.

—    Gražus, nieko negaliu pasakyti, — pasidžiaugiau.

— Tik kaiką reiktų pataisyt, patikslint. O dabar paklausyk manojo.

—    Atleiskit, — kalbėjo draugas, išklausęs manojo. — Aš kapituliuoju. Maniau, kad pamokslą parašyti — vieni juokai, o dabar matau — oi, ne taip lengva. Jūsų išėjo kur kas geresnis: tik jį tegalima sakyti.

Tai buvo mano pamokslas apie šventojo tragizmą, kurį, išėjęs laisvėn, kiek sutrumpinęs paskelbiau spaudoje.

Pastebėjau, kad po to šis draugas ėmė labiau domėtis mūsų pamokslais ir jau nebesiskundė, kad jie prastai paruošti. Gal ir mes kiek pasistengėm, tačiau ir jis suprato, jog pamokslą ne tik reikia mokėt paruošti, bet ir jo išklausyti.

SUNKI GLOBA

Įdomiausia ir savotiškai tragiškiausia buvo to paties draugo religinė raida. Bent man pačiam ji sukūrė ištisą kompleksą džiugių ir liūdnų išgyvenimų.

Iš Lietuvos jo nepažinojau. Tik Tilžės geštapo kalėjime atkreipiau į jį dėmesį. Į jo politinę, ideologinę ar religinę istoriją nesigilinau ir vėliau. Dėl to mano santykis su juo buvo laisvas ir nuoširdus.

Pirmą kartą jis mane nustebino, kai ruošėmės antrosioms pamaldoms Švenč. Trejybės dieną. Tada iš vakaro pakalbinau ji juokais ir, rodos, draugiškai:

—    Kaip jūsų “oželis”? Ar savo ragų nesirengia numest?

Jis suprato, kad kalbu apie išpažintį, ir man atkirto:

—    Palikite jam laisvę. Prievarta čia nieko nepadės.

Jo tonas man buvo nelauktas. Apie jokią prievartą

negalėjo būti kalbos. Mano stiliumi apie daug ką jau buvome kalbėję.

Aš palikau jį ramybėje: niekad ir jokia forma nebeužsiminiau apie religinę praktiką. Ir jis nerodė, kad pašnekesį nešiotųsi širdyje ar keistų santykius su manimi.

Sausio 5 dieną 1944 m., vadinas, po 7 mėnesių, jis pats paprašė išklausyti išpažinties. Išėjome į Himmlerio Alėją neva pasivaikščioti. Jis, kaip vaikas, nuoširdžiai atliko savo sąžinės apyskaitą. Po išpažinties kitą rytą jis mažame mūsų sadėliuky išklausė mišių ir priėmė komuniją. Tą dieną jo užrašuose gimė religinis šedevriukas, kurį jis man dedikavo.

Nežinau, kodėl po to jis manęs prašė nepalikti jo vieno toj pakitusioj nuotaikoj. Jam sunku vienam esą išsilaikyti dvasinėj aukštumoj. Jis davė bendrą įgaliojimą jį globoti, priminti jo religinę pareigą, jeigu jis užsimiršęs ar dėl kitų priežasčių apsileistų.

Įgaliojimas gražus, galvojau, tačiau be galo sunkus. Jauno, bet vis dėlto jau savarankiško žmogaus negali kaip vaiko vesti už rankos. Mano drąsą gal kiek prilaikė ir tas pirmasis jo pasišiaušimas. Tačiau visą laiką nešiojausi širdyje tą įgaliojimą, meldžiausi už jį, žiūrėjau ir stebėbėjau, kaip jam seksis toliau tesėti šio posūkio pažadus.

Pamaldas jis kurį laiką lankė rūpestingai. Vėliau pradėjo praleidinėti. Prieš pat mišias pasirodydavau dienos kambary, prieidavau prie jo, tačiau žodžiu nepasakydavau, kad mestų kortas ir eitų pamaldų. Ir po tokio, berodos aiškaus priminimo jis kartais palikdavo toliau žaisti.

Prieš Velykas sutarėme padaryti susitelkimo dienas. Per tris didžiosios savaitės vakarus prie mano lovos susirinkdavo draugai ir aš jiems aiškinau mišių prasmę. Ateidavo daug kas, net tie, kurie nebuvo iš uolesniųjų. Priminiau ir savajam globotiniui, kad ateitų, tačiau jis pirmą dieną neatėjo. Antrą dieną jis girdėjo, kai sakiau netoli jo stovintiems draugams “einam”. Bet ir tą dieną jis neatėjo. Trečią dieną jam nieko nebesakiau, nes jis turėjo būti tarnyboj. Bet pro atviras dienos kambario duris pamačiau, kad jis stovinėja. Jis matė mano apgultą lovą — vadinas, žino ir mato, o vis dėlto neateina. Jei būtų norėjęs, būtų kitą draugą paprašęs už ji išplauti grindis. O tikėjausi, kad tas mišių aiškinimas labai turėtų praversti ne tik kitiems mišių nelabai vertinantiems, bet ir jam.

Nesistebėjau, kai Velykoms jis nepriėjo išpažinties. Vadinas, ana išpažintis jo dvasioj buvo vienkartinis švystelėjimas. Jo valia traukė jį senu keliu, nežiūrint padaryto ryžto ir jo paties pareikšto prašymo. Daug ką jam galėjau nutylėti ir atleisti — ir tas kortas per mišias, ir kitus dalykus. Tačiau šis pastarasis perpildė mano skausmo ribą. Pasidariau jam rezervuotas. Neberodžiau jokio domėjimosi jo kūryba, nebesileidau į pokalbius. Stačiai nepajėgiau savęs perlaužti.

Jis tai pajuto, nors aš visai to nenorėjau. Nekartą bandė kaip nors prieiti, kažką pasakyti, bet tai jam nevyko. Gegužės mėnesį, kai daugumas kas vakarą rinkosi į miegamąjį gegužinių pamaldų, ateidavo ir jis. Po pamaldų kartą sėdėjau prie stalo dienos kambary ir žiūrėjau pro langą. Daugelis jau buvo lovose, keletas dar vaikščiojo kieme. Tada priėjo prie manęs minėtas draugas ir ėmė kalbinti.

Iš tolo ir labai atsargiai pradėjo aiškintis, kad esąs man nusikaltęs. Jis buvo atviras ir labai nuoširdus. Pradžioj man buvo sunku būti tokiam pat. Ilgainiui ir aš pasakiau, kodėl nuo Velykų ligi šiol nepajėgiau su juo kalbėtis. Viską pasakiau, kaip broliui, švelniu nepriekaištaujančiu tonu.

—    Norėjau vėl prieiti išpažinties, — kalbėjo jis, — bet bijojau jus kalbinti. Dabar turbūt leisit man šitai padaryti.

Iki pusiaunakčio užtruko mudviejų pasikalbėjimas.

Jis antrukart atliko išpažinti ir vėl stengėsi išsilaikyti pakilesnėj nuotaikoj. Jo kelias į save ir Dievą pasirodė nelengvas, įvairiais zigzagais pažymėtas, charakterio varžtų kliudomas. Su ta mintimi reikėjo susigyventi. Man pasidarė lengviau pakelti jo svyravimus. Perdaug vilčių į tą žmogų nebedėjau, dėl to nebuvo pavojaus skaudžiau nusivilti. Išpažintis paprastai neteikia kokių didelių vilčių, nors šio draugo atveju, prisipažinsiu, tokių vilčių turėjau ir dėl to, joms nepasitvirtinus, taip skaudžiai išgyvenau.

Kitas draugas mėgo per mišias melstis iš maldaknygės. Jis ją skolindavosi iš manęs. Kartais prieš mišias jis prieidavo ir paprašydavo. Dažniausiai gi, tai žinodamas, aš pats jam ją paduodavau. Šis dalykas man duodavo progos priminti jam pamaldų laiką, ypač kai jis, užsikalbėjęs su draugais, atrodė, nebeateis į pamaldas. Gavęs maldaknygę, jis pakildavo ir ateidavo. Tačiau kartą jis pasijuto nejaukiai ir iš to pasidarė išvadas. Tai aš noriu papasakoti, kad skaitytojas suprastų, kaip nelengva kunigui viską pramatyti.

Kartą, paėmęs maldaknygę, jieškojau jo kambaryje, prausykloj, bet niekur neradau.

—    Ar nematėt, kur yra NN (pavadinau ji vardu)? — paklausiau dienos kambaryje esančių draugų.

Tai buvo paprastas, anaiptol neužgaunantis klausimas, kaip dažnai mes vienas į kitą kreipdavomės.

—    Už lango!—pasakė kažkas.

Minėtas draugas kalbėjosi su prof. Sruoga, susėdę ant suoliuko priešais baraką. Saulutė jau šildė pasienį. Gal jiedu norėjo ką nors vienu du artimiau aptarti.

Nieko pikto negalvodamas, išėjau ir ištiesiau jam ranką su maldaknyge.

Maldaknygę jis paėmė, tačiau taip nepatenkintu veidu, jog iš karto supratau nepataikęs. Man reikėjo anksčiau susiprasti: jei jis girdi, kad jo jieškau, ir neateina, tai nebesirodyk daugiau akyse.

Į pamaldas jis neatėjo ir tą dieną nesistengė parodyti, jog nėra įsižeidęs.

Daugiau tos maldaknygės jam nebesiūliau, o jis nebeprašė. Tačiau į pamaldas vaikščiojo ir toliau, kartais, tiesa, praleisdamas.

Jis buvo geras vyras ir mudu buvom nuoširdžiai susibičiuliavę. Kiek liberalus namų auklėjimas galėjo jam palikti tam tikrų pėdsakų, kuriuos man buvo sunku suprasti. Bet gal tai buvo atsitiktinumas. Gal jis nenorėjo pasirodyt prof. Sruogos akyse, kad kunigas turi jam kokios “valdžios” ir tampo lyg su virvele.

Sunkiau buvo suprasti kitą jauną draugą, kuris save laikė kataliku. Su mumis, kunigais, jis būdavo ypatingai bičiuliškas: pasipasakodavo savo jauno gyvenimo įvairius vargus ir planus. Vienu metu jis demonstratyviai pradėjo vengti pamaldų ir dargi per jas pratysodavo lovoje. Priežastis galėjo būti tai, kad jis pykosi su kitais gerais katalikais ir negalėjo pakęsti jų pamaldumo, — kaip jis sakėsi, — prieštaraujančio jų išdidumui. Paprašėm vieną jo artimą draugą jį pakalbinti. Nieko! Prieš pamaldas draugas jį pažadindavo, tačiau jis tik apsiversdavo ant kito šono ir toliau gulėjo. Vieną kartą, pasitikėdamas mūsų bičiulyste, priėjau ir aš jo pažadinti. Tada jis atsikėlė iš lovos, išėjo į prausyklą ir per mišias skutėsi barzdą; kai mes baigėme pamaldas, jis grįžo jau švarus.

Tai truko ligą laiką. Jis turėjo jaunos ambicijos — tai tiesa. Tačiau jis galėjo ją parodyti kitomis formomis, ne šia. Gal jam stigo religinio gyvenimo pagrindų, nes mokslus ėjo daugiau privačiai ir paskubomis, o knygos paimti į rankas neturėjo laiko. Gal jam darė įtakos ir kaikurie tariami autoritetai, kurie neidavo į pamaldas. Jiems rodė jis didelio sentimento ir buvo tam tikrais ryšiais su jais susijęs. Sunku pasakyt! Kunigui tokie dalykai sudarydavo daug skausmo.

“KAD JUOS VELNIAI, TUOS KUNIGUS!”

Šiokiomis dienomis buvo nelengva atsilaikyti mišias. Prieš rytini patikrinimą laikydavo jas kun. Lipniūnas. Po patikrinimo buvo kokia 20 minučių laiko, kol draugai pavalgydavo pusryčius. Paskui būdavo kraustomi indai, prireikdavo šluotų. Antrasis, norėdamas mišias laikyti, pats tuos indus ir šluotas išnešdavo ir padėdavo prieangyje arba susitardavo su dienos tarnybos vyrais, kad jie truputį palauktų, jei jis keletą minučių ilgėliau užtruktų.

Vieną dieną po rytinio patikrinimo įsmukau į sandėliuką ir, užsirakinęs iš vidaus, pradėjau laikyti mišias. Sutelkiau visas jėgas per Confiteor, prisiartinau prie altoriaus — tos lentynos, kur buvo patiestas baltas rūbelis, padėtas mažytis sidabrinis indelis, medinė patena... Silpna sandėliuko lemputė mirksėjo, o žvakės galiukas dar nebuvo uždegtas (jį degėm prieš pat pakylėjimą — iki komunijos). Draugai valgė pusryčius ir už sienos skambėjo garsios kalbos. Pakėlęs arčiau akių mišolėlį, skaičiau Introitą, paskui kalbėjau Kyrie, Gloria... Nejutau, kaip rankos užžiebė žvakelę, ir paėmiau mažą komunikantą, ruošdamasis tarti “Čia yra mano Kūnas”. Dienos kambaryje per plonytę, nesklandžiai suleistų lentų sieną, rodos, negirdėjau jokio draugų žodžio, tik stalų ir suolelių trankymą. Vadinas, dienos tarnyba ruošiasi šluoti ir plauti kambarį. Pakėliau Ostiją, priklaupiau. Imu į rankas tą mažą taurelę, ir tuo pat metu užėmė kvapą.

Sandėliuko durys subildėjo, rankena keletą kartų sutratėjo ir pasigirdo skardus balsas:

—    Kad juos velniai, tuos kunigus! Jie vis mišias laiko. Kaip tyčia, kai reikia šluotų. Per dieną juk turi pakankamai laiko bambėti tuos poterius!

—    Aš tau sakiau, palauk, — įsikišo kitas balsas. — Mane jis prašė.

—    Kas toks tavęs prašė!

—    Tyliau, jis greit baigs, ir galėsim šluoti.

Pažinau, kas tuos “velnius” paleido į mišių altorių.

Pažinau iš balso. Jaunas vyras, kuris mėgo knygą ir filosofiją. Jį visuomet vertindavau ir jis nemažiau vertino mane, anaiptol ne kaip kunigą...

—    Kaip gi jis tai išdrįso! Galėjo man duoti antausį, iškolioti, — ir nebūtų buvę man taip skaudu, kaip šitie žodžiai pačiu pakylėjimo metu.

Baigiau. Sukalbėjau “Šv. Mykole, Arkangele”, išėjau iš sandėliuko ir duris palikau plačiai atvėręs — kad matytų, jog nebėra tų prakeiktų kunigų. Nėjau į prausyklą pasiimti savo kavos, tik suvalgęs savo duoną išėjau į kiemą.

Du kartu prieš pietus sutikau to jauno vyro akis. Laikiausi tarsi jų nematyčiau.

—    Kas tau? — klausė manęs draugai. — Ar kokią liūdną žinią gavai? Ar sergi?

Papurčiau galvą ir nieko neatsakiau. Tą dieną nenorėjau ištarti žodžio. Buvo nykiai sunku. Per pietus mačiau Dievo įžeidėjo susirūpinusį žvilgsnį. Po pietų mudu prasilenkėme miegamajame tarp lovų. Jis lyg norėjo ką pasakyti, bet pamatęs nebyliškai sučiauptas mano lūpas, susilaikė.

Vakarop parašiau jam laišką. Padėjau ant lovos, kad po vakarienės jį rastų. Laiško turinys buvo toks:

—    Mielas A., noriu tave atsiprašyti — ne už save, bet už kitą. Šiandien laikiau mišias. Per patį pakylėjimą išgirdau mane šiurpu nupurtančius žodžius. Jie buvo taikyti man, bet aš nekaltas, kad norėjau pagarbinti Tą, kuriam mes tiek skolingi! Jis buvo užgautas! Man sunku tau šitai pasakyti. Sakyk, Broli, kuriuo laiku aš galėčiau laikyti mišias, kad Tavęs ir Tavo draugų netrukdyčiau. Prisitaikysiu, tik nenoriu kad dėl manęs turėtų Tavo širdis pykti ant Dievo, Jį įskaudint. Būk geras, atleisk man ir pasakyk, ko prašau. Susiderinkim, kad daugiau tas skaudus dalykas nepasikartotų.

Po vakarienės mačiau jį sėdint savo lovoje, rankomis užsidengus veidą. Paskui jis pakilo, priėjo prie mano lovos. Visuomet šaltas jo veidas buvo pasikeitęs. Būtų sunku aptarti jo išraišką: gal kiek sugėdintas, gal sujaudintas ar priblokštas.

—    Labai atsiprašau!—vos galėjo jis ištarti.

—    Man to nereikia, — pasakiau ne priekaišto forma.

—    Suprantu. Bet ir Jūs man atleiskit...

Buvo sunku pakelti šj susitikimą. Perlaužti savo liūdesio taip staiga nepajėgiau. Pakilau iš lovos, pabučiavau jį ir, palikęs dar tebestovintj, išėjau iš kambario.

Po to jis pasidarė žymiai atsargesnis savo žodžiuose ir ypatingai bičiuliškas man. Ta tyli bičiulystė, paįvairinama retais pasikeitimais žodžiu, grindžiama abipuse pagarba, išliko ligi galo ir į laisvę išėjus. O to mano laiško jis, pasirodo, neužmiršęs ir dabar:

—    Atmenat, Jūs man buvot parašęs laišką tada — be voko, be pašto ženklo... Parašykit dar kada nors, parašykit, ką veikiate, ką rašote — man visada patikdavo jus skaityti, — rašė jis praėjus trejiems metams po išsilaisvinimo.

APSISKAIČIAVIMO ŽMOGUS

Mūsų grupėje buvo vienas senyvas buvęs karys — stambios kresnos sudėties žmogus, nekalbus, labai paprastų gaspadoriškų veido bruožų. Jis buvo susikūręs savo gyvenimo sistemą, kuri mus visus daugiau juokino nei erzino. Pirmon eilėn jis buvo sveikatos fanatikas. Visą laiką grūdinosi įvairioms oro atmainoms. Rytais ir vakarais prausykloj išsirengdavo, plaudavosi šaltu vandeniu ir ilgai trindavosi rankšluosčiu. Taip jis darydavo net žiema, šalčiausiomis dienomis, kai vanduo pačioj prausykloj apsitraukdavo ledu. Lijo nelijo, jis vaikščiojo apie baraką, iki parausdavo jo nosis ir pastirdavo sąnariai. Kad visai nesušaltų, jis pradėdavo bėgioti, rankomis save plakti, pečiais trūkčioti.

Tas pečiais trūkčiojimas rudens, žiemos ir ankstyvo pavasario dienomis buvo taip dažnas, kad jis įsigijo nelemtą įprotį. Net parėjęs į bloką, vis dar trukčiojo pečiais.

—    Ar jums nešalta lauke? — tyčia klausdavo draugai.

—    Šalta, ką darysi. Gali kartais į frotą paimti — ten bus dar šalčiau, — naiviai paaiškindavo jis.

Vadinas, iš anksto reikia viską pramatyti ir visokiems galimumams pasiruošti.

—    Išeikvosi visas kalorijas!—juokėsi iš jo kai kurie.

—    Maisto turiu: nėr ko gailėtis! — atsakydavo.

Maisto jis tikrai turėjo. Žmona negailėjo jam siųsti,

nes turėjo stambesnį ūkį. Tuos siuntinius jis kraudavo į spintelę ir niekam nieko neduodavo. Jei kas supelydavo, bevelijo laukan išmesti, užuot prieš tai su kuo nors pasidalijęs. Pats valgė gausiai, ypač lašinių ir svogūnų. Kai kantinoje atsirasdavo griežčių ar morkų, jis jų gausiai pirkdavosi ir daug valgė — geriau sakant, ryte rijo.

Savo sistemą jis pakeitė tik evakuacijos metu, kai maisto negalėjo daug išsinešti. Nebeišeidavo į lauką, ištisas dienas gulėdavo barake, galimai ramesnėj pozicijoje. Net nepasiversdavo ant šono, nei į pakalbinimus neatsakydavo.

—    Kas jums, ar sergate? — paklausiau jį kartą.

—    Ne, kalorijų nenoriu eikvoti, — taip ir atsakė.

—    Nei kalbos nebesimokote?

Anksčiau jis diena dienon kalė vokiečių kalbą. Turėjo mažą sąsiuvinėlį, užsirašydavo frazes iš laikraščių ar knygų ir jas atmintinai mokėsi. Vaikščiojo, bėginėjo aplink baraką ir vis frazes kalė. Kai kas iš lenkų galvojo, kad jis kunigas: atrodė, kad pusbalsiu meldžiasi iš savo maldaknygės. Paskui ėmė klausinėti, ar jis nėra kiek nenormalus. Atrodė, kad su savo užrašėliais jis niekur nesiskirs ir savo uolumo kalbai mokytis niekada nepames. Dabargi, evakuacijos metu, jis nei į rankas nebeėmė tų išrašų.

—    Juk kalbos mokymasis kalorijų neeikvoja? — klausiau jo.

—    Deja, eikvoja! Esu apskaičiavęs...

—    O kaip su dvasinėmis kalorijomis? Nieko neveikiant juk visokios mintys, šeima, rūpesčiai...

—    Pas mane nėra dvasinės įtampos: stengiuos apie nieką negalvoti.

—    Ar negeriau ką nors paskaityt?

—    Aš nemėgstu skaityti.

—    Niekad nemėgot?

—    Beveik niekad! Kai sūnus sirgo, reikėjo jam paskaityti lengvų knygų. Šiaip man jos neturi vertės.

Draugai, kurie jį pažinojo laisvėj, pasakojo, kad ir tada jis, autobuse, važiuodamas į tarnybą ar grįždamas, vis laikydavęs rankose kažkokius užrašėlius ir kažką šapsėdavęs. Tada jis mokęsis anglų kalbos. Per 40 metų amžiaus — tik kalbas!

Kartą jis išdėstė savo pažiūrą: mokėsi kalbų, būsi paaukštintas tarnyboj. Kaip jam gerai buvę su anglų kalba! Buvęs pasiųstas į Angliją; gavęs kelionpinigus, dienpinigius. Tada įsidėjęs iš Kauno riebalų, miltų, duonos, apsigyvenęs pigiame viešbutyje ir gražiai sutaupęs visus tuos pingus.

Didžiausias jo rūpestis vis dėlto buvo šeima. Galvodamas, kad jis gyvena šeimai, o ne sau, stengėsi taip save prižiūrėti, kad galėtų ją tinkamai aprūpinti. Vertybių gradacija pas jį buvo tokia: jis buvo šeimos įrankis, profesija — taip pat šeimos įrankis, svetimos kalbos — profesinės karjeros įrankis, protas — įrankis kalboms išmokti. Visa kita, kas į šią vertybių kategoriją neįėjo, neturėjo jam jokios reikšmės.

PRAKTIŠKIEJI DRAUGAI

Buvo 1944 m. vasara, kai masės žydų iš Vengrijos. Lenkijos, Lietuvos buvo atgabentos į Stutthofą. Pro baraku langus matėm, kaip jie laukdami priėmimo, savo gėrybes kasė į smėli arba metė į naujai statomos virtuvės gruzdus. Ko nespėjo iš jų atimti vietoj, tą paskui su grėbliais išsikasė esesmanai ir kapai. Bet tai dar nebuvo viskas: dalį gėrybių žydai vis dėlto atsinešė į barakus; pajutę pavojų, sumetė jas į išvietes. Išrengtus kapus administracija užvarė tas išvietes išgraibstyti. Iš tų žvejonių ne vienas kapas ir esesmanas sau dalį pasiliko. To gero ypač daug teko Chemnitzui: vienu metu už tai jam grėsė teismas ir atleidimas iš pareigų.

Kartą keliolika mūsiškių buvo pavaryti į nuosavybės kamerą kažkokiai “talkai”. Nuėję radome ant stalo krūvas pinigų. Įsakė juos atrinkti pagal banknotų dydį, rūšį ir suskaičiavus liepė perduoti kameros puskarininkiui. Matyt, pasitikėjo mumis labiau nei kitais, nors puskarininkis laiks nuo laiko tikrino mūsų darbą. Daugiausia buvo popieriniai pinigai: USA ir Kanados doleriai, Anglijos, Palestinos, Pietų Afrikos svarai, šveicarų frankai, rusų aukso rubliai, lietuviški sidabro ir popieriniai litai. Dešimtys, o gal šimtai tūkstančių turėjo susidaryti to turto.

Skaičiavome keletą dienų. Dauguma darė tai be didesnio susidomėjimo. Ne visi pažino ir pinigų vertę. Buvo senų anglų svarų, kurie atrodė kaip paprastas popieris — be jokių pinigo ženklų. Draugai juos sumetė į popierio dėžę. Tai pastebėjo puskarininkis, bet nieko nesakė. Kažkas parodė Jurgučiui, ir šis liepė išmestus svarus grąžinti ant stalo. Puskarininkis abejingai sekė akimis. Jurgutis jam paaiškino šių svarų istoriją. Jie dar esą geri...

— Profesorius buvo Lietuvos Banko direktorius, — paaiškino vienas draugų. Norėdamas dar įrodyt, paėmė lito banknotą ir parodė Jurgučio parašą. Draugai sužiuro ne į puskarininkį, bet į profesorių. Jo veide žaidė graudi iranija.

Puskarininkis numojo ranka ir nuėjo į šalį. Matyt, jam buvo neįdomu, kad šis žmogus kitados kūrė nepriklausomos valstybės pinigą, o dabar kaip vergas tik jį skaičiuoja.

—    Ką būtu galima už tokius pinigus padaryti! — puskarininkiui nuėjus prabilo vienas.

—    Gaila, kad tai tenka naciams, kurie tą gerą panaudos savo niekšybei, — pasakė antras.

Jurgutis tylėjo. Atrodė, kad pinigas jo nedomino, tik pats darbas. Kitiems knitėjo nagai — nudžiauti kai ką ir sau. Vėliau sužinota, kad pora ar trejetas draugų tikrai neatsilaikė pagundai ir priglaudė pas save po keletą rusiškų auksinukų, lietuviškų sidabrinių, o taip pat po keliolika dolerių. Kad šitos gėrybės nebūtų pas juos atrastos, sugalvojo gudriai paslėpti: susiorganizavo dvigubus odos diržus ir ten susikišo tuos auksinukus bei banknotus.

Ką jie galvojo, nežinau. Turbūt tikėjosi, kad ateis sunkūs laikai, ir pinigas pravers jų gyvybei gelbėti. Toks apskaičiavimas daugumai tačiau buvo svetimas. Ko vertas mūsų sąlygomis auksinis ar doleris? Jeigu paleistų į laisvę, vargiai visa tai pavyktų išsinešti. O jeigu atrastų, galėjo tą pačią saugomą gyvybę pražudyti. Apskaičiuojantis žmogus, matyt, galvojo kitaip: jis tikėjo į realią pinigo vertę, ir tas jo tikėjimas turbūt buvo didesnis nei tikėjimas į likimą ar Apvaizdą.

Tą vasarą atsirado ir kitų gėrybių. Mėgėjai organizavo sau sidabrinius portcigarus, sidabrinius šaukštus, parkerius, nusikaldino sau atmintinius kalinio žiedus. Stutthofe buvo ir auksakalių, jų tarpe ir vienas lietuvis — geras graveris, dirbęs žiedus kaceto prominentams. Tie sidabriniai dalykai ateidavo iš rūbų ar aprangos kamerų, kur administracija juos laikė, kaip laužą. Tačiau iš tų kamerų už cigaretes, duoną ar riebalus reikėjo visa tai “organizuoti”.

Mažiau praktiški draugai šito nemokėjo padaryti; kiti negalėjo, nes neturėjo už ką, o treti dėl paties principo nenorėjo. Šie juokėsi iš praktiškųjų vyrų arba tylomis jais stebėdavosi. Greit vis dėlto paaiškėjo, kas juokėsi nuoširdžiai, o kas iš pavydo.

Vienas mūsiškių turėjo savotišką ir retą jumoro leksikoną.

— Tu, Levai, tikras lelijavas molis!—būdavo obliuoja jis savo draugą.

Jis sukurdavo įvairiausių pajuokos terminų ypač kitam mūsiškiui, vadinamam Kaziukui. Dabar gi visas jo išradingumas nuėjo kovai su organizatoriais. Jis juos pjovė, pielijo, klijavo “lelijavu moliu”, juokėsi ir erzino. Pats atrodė gyvenąs saldžiu nerūpestingumu. Levas atsikirsdavo jam, primindavo kažkokį bitutės šokį, jo dažną tysojimą lovoje, jo ūkavimus vakarais.

Didžiausia staigmena buvo visiems, kai Levo draugas, pasidaręs mūsų bloko maistininku, ir pats už duoną susiorganizavo paauksuotą didelį žiedą. Šitas įvykis buvo graži proga visiems pasijuokti. Iš to kilo kūrinys apie “lelijavą molį”.

Jaunas, lelijavas buvo mūsų vyras
Vargo ir nelaimių betgi daug patyręs.
Dieną glostė pūką, vakarais vis ūkė
Ir “obliavo” Levą ir Kaziuką “rūkė”.

Panšos giminėlė kraują jam gadino
Ietimi didžiąja dobti ją ketino.
Parkerius sumynė, kuprines susmaigė,
Auksą ir sidabrą triuškino lyg sraigę.

Avilį jis naują lyg bitutė gauna,
Duonelę dalina, marmeladą krauna,
Žygio dainą traukia, kraipo ūsą jauną
Ir aukso žiedelį veikiai užsimauna...

Visiems dabar gerais: “Ponai, ponai prašom!
Valgykit, ką duodu, o mokėt — nei grašio!
Levui daugiau duonos, nes jis knygas rašo,
O vargšą Kazelį nūn kiti tetašo!”

SOCIALINĖ GLOBA

Ši “tipų” galerija vis dėlto neišreiškė visos mūsų grupės ir viso mūsų bloko nuotaikų. Iškilus bendriems reikalams, tie patys žmonės prašokdavo savo charakterį. Ilgainiui ne vienas jų keitėsi, taikėsi prie daugumos, palenkdavo save bendrai visų gerovei. Socialinė ir labdaringoji pagalba buvo svarbiausia sritis, kur vieni daugiau, kiti mažiau parodė savo tauriausi žmoniškumą.

Teikti savo draugams šią pagalbą, aišku, įgalino mus laisvėj esantieji bičiuliai. Negalėdami mus gelbėti politiškomis priemonėmis, gelbėjo bent šalpa. Užteko pirmojo mūsų šauksmo laiškais SOS, kaip į jį atsiliepė visa Lietuva. Mūsų adresai keliavo iš rankų į rankas, ir pats neturtingiausias lietuvis pradėjo mums siųsti maisto.

Tai buvo tautos kova, rezistencja, tęsiama visiškai nelauktu vokiečiams būdu. Šitai neleido mums jaustis pralaimėjusiais. Iš pat pradžių ši pagalbos akcija mus jaudino, paskui privertė susimąstyti, o kai kada kėlė net nerimą. Žinojome, kad kaikurie, ypač kauniškiai, patys alksta. Nevienas iš mūsų rašė laiškuose: neskriauskite savęs! Ir sulaukdavom atsakymo: nesijaudinkit, mums padeda kiti! Sužinojom, kad išvežtųjų artimuosius šelpia įstaigos, bendrovės, oragnizacijos. Kas negalėjo mums siųsti savo vardu, perdavė artimiesiems, kad jie tai padarytų.

Gaunamų gėrybių ilgainiui užteko ne tik mums, bet buvo galima jų duoti labiau alkstantiems kitų grupių mūsų tautiečiams. Matėm, kaip kankina juos alkis, panašiai kaip mus pradžioje, ir dabar savo turtą ėmėme dalintis su jais.

Apie 50 tų vargšų mūsų tautiečių ateidavo pietų į mūsų prausyklą, ir Kazys Rakūnas padalindavo jiems mūsų sriubos davinį. Kad ji nebūtų liesa, pridėdavom į ją riebalų. Rakūnas surinkdavo mūsų maisto likučius ir pats savo nuožiūra padalindavo. Tačiau šito neužteko visiems pasotinti. Keletas mūsiškių atskirai parinkdavo silpnesnius ir juos pastoviai šelpė duona ir lašiniais. Abu kunigai per keletą mėnesių šelpė po 10 vyrų: kasdien jiems duodavo po galbalėlį lašinių ir duonos.

1944 m. vasarą iš garbės kalinių susidarė vadinama duonos kolona. Jie turėdavo iškrauti duonos vežimus ir sunešti į virtuvę. Iškraut tekdavo keletą kartų per dieną, ir už tą darbą mūsiškiai gaudavo keletą duonos kepalėlių. Beveik visas šis uždarbis eidavo mūsų tautiečiams šelpti.

Būdavo gražu, kai suvalgę savo blokuose sriubą, mūsų tautiečiai paskubomis rinkdavosi į mūsų prausyklą. Kad perdaug kam nekristų į akis, visais takais, blokų pasieniais jie prislinkdavo prie mūsų ir įnirdavo į vidų. Pavalgę, vėl išsiskirstydavo. Šitokia labdarybė, aišku, buvo draudžiama. Kartais bevalgydami, mūsų šelpiamieji garsiai kalbėdavos ar net susginčydavo. Tada jų “globėjas” Kaziukas imdavo juos barti, komanduoti, ir tai per ploną sieną girdėdavo darbo biuro vedėjai. Jų vyresnysis kalinys vokietis Dreschas porą kartų atėjo su dideliu rimbu ir visus mūsų šelpiamuosius išvaikė, prigrasindamas, kad jie daugiau nedrįstų čia ateit, nes tai esą pačios administracijos uždrausta.

— Negerai!—pasidejuodavom ir Kaziuką pakaltindavom, kad jis netvarko šio reikalo. Darbo biuro ponams, ypač Dreschui, nuraminti pasiųsdavom delegaciją su dovanomis. Jie suprato, kad mes šios šalpos darbo nenorime atsisakyti, o jų pareiga to nematyt.

Vėl pasidarydavo gerai. Po kiek laiko rimbas vėl išvaikė mūsiškius. Nauja delgacija ir dovanos kuriam laikui palikdavo ramybėje tuos mūsų vargšus.

Šelptinųjų lietuvių vis dėlto buvo daugiau, negu mes galėjome jiems padėti. Buvo atrenkami silpnesni, jaunesni arba namuose palikę didesnes šeimas. Po kiek laiko, atganius vienus, buvo parenkami kiti. Taip visą laiką su jais vargo mūsų Rakūnas. Jis juos griežtai laikė savo rankose. Pastebėjęs, kad kuris nors gautą į rankas maistą (lašinius) iškeičia ant tabako, tam skirdavo bausmę: keletą dienų visai neleisdavo ateiti. Švenčių, ypač tautinių švenčių proga, jis pasakydavo jiems patriotines kalbas, kurių metu jis “pasivarydavo” ir prieš inteligentus. Tai buvo išvada jo pykčio prieš savo draugus. Mums buvo nesmagu, kad Kaziukas piktai panaudoja savo postą, bet jis buvo nepakeičiamas.

Rakūnas, o vėliau ir Lipniūnas rūpinosi mūsų ligonių šelpimu. Du kartu per savaitę jie nešė maistą į ligoninę. Tai taip pat nebuvo leidžiama. Sanitarai kartais maistą atimdavo, o kartais geradarius išvarydavo lauk. Tačiau tais atvejais įsikišdavo Starkus, ir vėl būdavo galima prieiti prie sergančiųjų.

Teko šelpti ne tik lietuvius, bet ir estus, rezistencinio studentų komiteto narius. Šie vyrai tikrai buvo verti pasigailėti. Jie čia neturėjo jokių draugų: nei lenkai, nei vokiečiai nerodė jiems užuojautos ir nepadėjo. Kol dar galėjo dirbti, jie glaudėsi prie mūsų: ateidavo į mūsų bloką, mes juos pamaitindavome, paguosdavome, ir jie būdavo laimingi, kad turi bent kam pasiskųsti. Kai daugumas jų susirgo, reikėjo ir ligoninėje jų neapleisti. Starkus bandė besveikstantį buv. medicinos studentą Soerreną padaryti sanitaru. Mudu su Lipniūnu ypatingai globojome jauną jų pastrių Tamarą, kuris ilgai sirgo.

Kiekviena naujai atvežtų į Stutthofą mūsiškių grupė pirmiausia rasdavo paramą ir globą pas mus. Tai buvo užuovėjos blokas, į kurį galėjo be baimės užeiti, valandomis čia prabūti, užkąsti ir savo vargais pasidalinti. Inž. Antanas Šapalas, studentų ateitininkų pirmininkas, kurį vokiečiai nutvėrė Kaune 1943 m. gruodžio mėnesį, kaltindami slaptos spaudos platinimu ir pogrindine veikla, atsidūręs čia neteko teisės susisiekti su Lietuva laiškais ir iš ten gauti siuntinėlių. Mūsų patarimu, jis užsirašė šaltkalviu ir gavo geresni darbą. Laiškus už jį rašė jo studijų draugas Narutis ir savo vardu gaudavo jam siuntinius. Šapalas dažnai būdavo pas mus ir jautėsi, kaip savo pastogėj. Ir majoras Julius Šiurna, kiek vėliau už mus areštuotas, ir 16 žurnalistų - spaustuvininkų grupė⁴), ir keletos jaunų inteligentų grupė⁵), ir atskirai atgabenti žurnalistai — Macejauskas ir Vainoras, ir rezistentas Dr. Vokietaitis - Bartkus, nekalbant apie vėliausiai atvežtus Rinktinės štabo pulkininkus — Urboną, Andriušaitį, Grudzinską ir leit. Ptašinską, — visi buvo mūsų globotiniai ir šelpiamieji.

⁴ ) Mok. karn. Abramas, inž. V. Alksninis, Balčaitis, žurn. H. Blazas, kpt. VI. Čekauskas (†1944), inž. Aleks. Daniūnas (†1944), Balys Kulys, Stankevičius, Urbanavičius, VI. Telksnys, žurn. Žukas ir kt., atgabenti į Stutthofą 1943 m. balandžio 18 d. ir paleisti 1944 m. kovo mėn.

⁵ ) Dipl. inž. Mališka, archit. diplomuotas Pajaujis, stud, technologas Bacevičius, stud, elektrotecihn. aviac. leit. Gumauskas ir abiturientas Dūda, atvežti į Stutthofą 1944 m. gegužės 20 d.

1944 m. gegužės 21 d. į Stutthofą atgabeno 110 mūsų rinktinės vyrų, karo mokyklos kariūnų. Iš pradžių jų likimas buvo neaiškus: izoliavo ir neleido su jais susitikti. Norėdami jų nuotaikas palaikyti, rinkomės prie vielų, bandėm vieną kitą padrąsinanti žodį jiems tarti. Jauni vyrai alko. tačiau maisto visiems pasiųsti buvo sunku. Sumėtėme ir pasiuntėme jiems bent cigarečių.

Tą patį pavasarį į Stutthofą atvežė grupę latvių su vienu majoru; tarpe jų buvo keletas Latvijos lietuvių, kurie tuoj susirado mus ir gaudavo maisto. Latvis majoras plakdavo saviškius, o kartu ir mūsų tautiečius lazda. Kai šitai sužinojome, įspėjome latvius, kad savo majorą sutvarkytų arba mes imsimės priemonių; bent mūsų tautiečių jis neprivalo skriausti.

Vasarą su viena lenkų grupe atvyko lietuvis kapitonas. Lenkai prie aprangos skyriaus žiauriai jį sumušė ir pažadėjo vakare visai sulikviduoti. Šiuo įvykiu mūsų blokas buvo taip sujaudintas, jog ilgai svarstė, ką daryti. Tą kapitoną lenkai kaltino, kad jis viename kalėjime, būda-mas su jais, pasakė: “visus lenkus reikia išpjauti”. Išegzaminavę patį kaltinamąjį, įsitikinome, kad šito jis nesakęs, tik lenkai esą įsiutę už tai, jog jis nedavęs jiems tabako. Tada jie pažadėję su juo atsiskaityti. Buvo pasiųstas Jurgutis su delegacija pas Schwarzbartą ir ilgai kalbėtasi, kaip to žmogaus gyvybę išgelbėti. Ir jis buvo išgelbėtas.

Pora mūsų draugų ypatingai globojo du prancūzu: Aleksandrą Trienaux, 700 ha ūkio savininką iš Mobege, ir Patriot iš Liono. Jiedu užeidavo pas mus ir gaudavo pavalgyti. Lankydavosi pas mus ir vienas italas, buv. vicekonsulas, kurį vokiečiai areštavo už tai, kad jis, Mussolini nuvertus, pasisakė* už karalių. Dažnas svečias mūsų bloke buvo ir vienas olandas, kuris pradžioj daug vargo ir badavo. Kai atsirado iš Lietuvos žydų, kai kurie mūsiškiai šelpdavo keletą paauglių vaikų. Ir kiti išalkę veidai sukdavo dažnai apie mūsų baraką. Kartais ištisas valandas prastovėdavo mūsų palangėje, žvelgdami savo išbadėjusiomis akimis. Nors buvom su tais vaizdais apsipratę, tačiau šitos klaikios akys susitikdavo su mūsų jau pakankamai sočiomis, savo bloke užsiėmusiomis ir tik atsitiktinai pasižiūrinčiomis pro langą akimis. Ir žiūrėk, pakyla vienas draugas, kitas, nueina prie savo spintelių, išsiima duonos ir išeina į lauką. Vadinas, pasotino vieną kita alkstantį.

Meilus, dirbdamas maisto skyriuje, nešdavo maistą keletui Lietuvos žydų, jų tarpe ir gyd. Finkelšteinui ir, rodos, dviem mūsų operos orkestro smuikininkams — Stupeliui ir Pomerancui. Starkus visus gautus savo siuntinius išdalindavo savo tautiečiams ir kitų tautų ligoninis ligoninėje. Kuprėnas, dirbdamas vėliau virtuvėje, šelpė estus ir kitus, kurie individualiai jam atrodė labiau tos pagalbos reikalingi.

Visų šalpos darbų šiandien net paminėti nebeįmanoma. Tai rodo, kad mes vis dėlto nebuvome dar praradę tradicinio lietuvių gerumo bruožo; nebuvom dar morališkai pralaimėję.

MASINIS NAIKINIMAS

MŪSŲ GYVENIMAS buvo kiek palengvėjęs, bet tik laikinai. Galima buvo jausti, kad ateina nauji bandymai. Ženklai jau rodėsi rytuose ir pačiame Stutthofe. Reikėjo tik juos stebėti.

Mūsų viešpačiai kažkam nerviškai ruošėsi. Jau ankstyvą pavasarį atokiau nuo mūsų stovyklos, rytų pusėje, ėmė statydinti naujus mažesnius barakus, kuriuos apjuosė ne tik vielų tvora, bet ir aukšta mūro siena. Kaliniai spėjo, kad tai bus nauja ypatinga stovykla — sonderlageris. Netrukus pradėjo gebenti dideles lentų kauges ir kloti jas krūvomis mūsų stovyklos pašonėje, šiaurės pusėj. Iš jų dygo dar nauji barakai, didesni nei mūsų. Sonderlageris ir šie aukšti barakai visai užtvėrė mums erdvę. Nebegalėjai matyti nei to smilčių ploto, kuris driekėsi už mūsų stovyklos vielų.

Plakimas ant “ožio”

Į Aistmarių pusę, vakaruose, vėl augo keletas didelių pastatų. Kai jie buvo baigti, pasirodė, kad tarnaus Focke - Wolfo lėktuvų dirbtuvėms. Į priešingą pusę, netoli mūsų išėjimo vartų, kilo į viršų milžiniškas mūrinis namas — nauja kalinių virtuvė ir sandėliai. Prie jų buvo valoma, lyginama ir grindžiama didžiulė aikštė bendram kalinių patikrinimui. Už šios aikštės buvo statomas siauresnis ilgas mūro trobesys — busimoji utėlinė (nuutėlinimo įstaiga). Prie senosios stovyklos statė keleriopai didesnį krematoriumą ir rengėsi dar statyti naują ligoninę.

— Kam visa tai? — galvojo kaliniai. —Tik jau ne mūsų labui.

Stutthofas buvo artimiausia rytų Vokietijos stovykla. Atrodė, kad vokiečiai ruošiasi iš rytų trauktis ir čia sugabenti mases naujų įkaitų ir nepatikimųjų. Jiems apgyvendinti ir naikinti, ne kam kitam, ir buvo skubiai rengiami tie nauji pastatai.

LIETUVOS RINKTINĖ UŽ VIELŲ

Apie šį karinį Lietuvos vienetą tiksliau sužinojome tik vėliau. Rytų frontui lūžtant lietuviai buvo išgavę iš vokiečių leidimą organizuoti savo karinius dalinius Lietuvai ginti. Vokiečiai net davė žodį, kad sudaryta Lietuvos Rinktinė nebus panaudota už jos sienų, atsieit, rytų fronte. Lietuvos jaunimas dėl to stojo į ją su dideliu entuziazmu ir Rinktinė nepaprastai greit augo. Vokiečius apėmė apmaudas prisiminus, kaip visos jų pastangos įtraukti lietuvius į savo dalinius ligi šiol nuėjo niekais. Vokiečiai pakeitė savo žodį ir pareikalavo, kad Lietuvos Rinktinė paklustų SS vadovybei ir galėtų būti panaudota kovai prieš bolševikus rytuose. Rinktinės štabas su gen. Plechavičium ir pulk. Urbonu šiam vokiečių planui pasipriešino. Jie davė įsakymą visiems daliniams išsiskirstyti. Už tai štabas buvo suimtas ir uždarytas Salaspilio kacete (Latvijoj), o šimtinė Mariampolėje suorganizuotos lietuviškos karo mokyklos aspirantų, nespėjusių dar išsibėgioti, dabar buvo atgabenta į Stutthofą.

Su šiais jaunais vyrais susitikti negalėjome. Nuo jų mus skyrė trejetas eilių vielų ir koks dvejetas šimtų metrų. Slaptu keliu pasiuntėme jiems cigarečių, o išėję į kiemą pamojuodavome padrąsinančiais gestais. Jie mums padainuodavo lietuviškų dainų. Neilgai trukus jie buvo iš čia išvežti. Vėliau patyrėme, kad buvo verčiami rinktis pagelbinius vokiečių aviacijos dalinius arba jau kartą matytą kacetą. Jie neturėjo karininkų nei vyresnių žmonių, kurie būtų jiems padėję šį klausimą geriau išspręsti. Pasirinko mažesnę blogybę. Juos grąžino į Stutthofą apmokyti. Matydavome juos iš tolo ir mums buvo skaudu, kad jie dėvi priešo uniformą. Netrukus, kaip kaliniai, buvo atgabenti į mūsų kacetą ir tų jaunų vyrų viršininkai — dalis Rinktinės štabo iš Salaspilio: pulkininkai — Andriušaitis, Grudzinskas, Urbonas ir leit. Ptašinskas. Pavergtos tautos tragedija reiškėsi baisiais kontrastais...

Į naujus didžiuosius barakus, kur laikinai buvo apgyvendinta mūsų vyrų šimtinė, birželio mėnesį pradėjo gabenti žydes iš Auszwitzo koncentracijos stovyklos. Tai buvo 3000 Vengrijos ir Graikijos žydžių: senų, jaunų ir visai vaikų. Visos jos buvo nukirptos, pilkais drabužiais aprengtos, labai išvargusios ir sunykusios. Ta graudi eisena praslinko taip pat pro mūsų barako langus. Taip paniekintų moterų ir taip didelio jų skaičiaus dar nebuvome matę.

Rodos liepos mėnesį buvo atgabenta didesnis skaičius ir Pabaltės žydžių. Porą dienų jos turėjo pralaukti aikštėje, kol buvo parengta joms vietos. Kai kurios jų buvo su mažais vaikais. Jos atrodė geriau, turėjo su savim mantos ryšulėlių ir buvo padoriau apsirengusios. Matyt, iš gethų buvo atgabentos. Čia ryšulėliai buvo iš jų atimti, vaikai atskirti, o pačios suvarytos pas Vengrijos ir Graikijos žydes. Nebetilpusioms į vieną krūvą buvo dar atitverti du mūsų stovyklos barakai už virtuvės (17 ir 18 - tas).

WITZLEBENO BENDRADARBIAI

Sonderlageris vis dar stovėjo tuščias. Niekas iš kalinių negalėjo prie jo priartėti. Ir esesmanas, kuriam buvo pavesta šiai stovyklai vadovauti, niekur negalėjo išeiti, kad neprasitartų, kokių “svečių” laukia. Kaliniai spėliojo, kad jau esą atgabenta kard. Hlondas, maršalai Brauchitschas ir Petainas. Kiti tvirtino, kad ten uždaryti kažkokie aukšti nacių pareigūnai, prasikaltę savo Fuehreriui ar Himmleriui.

Liepos pabaigoje mus pasiekė šykščios žinios apie įvykusį atentatą prieš Hitlerį. Visi kaliniai būtų kažinką atidavę, kad atentatas būtų pavykęs. Deja, “velniui ir velniai padeda” — kažkas prisiminė Danziger Vorposten skiltyse atpasakotos anos legendos žodžius. Tik niekas netikėjo, kad mūsų sonderlageris priglaus tuos, kurie “tam velniui” buvo užspendę mirti. Rugpjūčio pradžioje sąmokslininkai prieš Hitlerį, Witzlebeno šalininkai ir bendardarbiai, tarp jų ir septynios moterys, jau tikrai gyveno mūsų pašonėje.

Jų veidų niekas iš mūsų stovyklos nematė ir apie jų gyvenimo sąlygas jokių žinių nieks neturėjo. Tai buvo elito grupė, atskirta nuo pilkosios Stutthofo masės.

MASIŲ PASKIRSTYMAS

Mūsų stovyklos veidas keitėsi nebe savaitėmis, bet dienomis. Masės naujų vergų plaukė ir plaukė. Moterų skaičius tą vasarą išaugo iki 27,000, vyrų iš 8.500 pakilo iki 18.000. Atgrūsta buvo žydų iš įvairių kraštų, ypač iš Pabaltės; daug atvaryta lenkų civilių ir į nelaisvę paimtų Varšuvos sukilėlių, be to prikišta rusų, lietuvių, latvių, estų, net pačių vokiečių. Visi jie turėjo sutilpti tose pačiose vyrų patalpose. Lovose vėl reikėjo gulėti po tris ir keturius. Dienos kambariai naktimis vėl buvo pilni gulinčiųjų ant grindų. Prausyklose nebetilpo žmoės praustis, stigo muilo ir rankšluosčių. Vakarais ir iš ryto, o ypač sekmadienio popiečiais, stovyklos kieme ir rajone žmonių buvo tiršta kaip mugėje.

Perteklius pradėta siųsti į kitas stovyklas, primiausia — į Stutthofo padalinius. Įvairios dirbtuvės, fabrikai, įmonės buvo reikalingos pigios darbo jėgos, o kacetas už tuos parduotus vergus galėjo gauti pinigo. Taip keliavo stutthofiškių vyrų siuntos į Neuengammą prie Hamburgo ir į Burggrabeną prie Gdynės, moterų žydžių — į Praustą už Vislos (prie aerodromo darbų), įvairūs technikai, inžinieriai ir paprasti darbininkai — į Troyli prie Dancigo, kiti dar į Stettiną, vėliau žydai į Magdeburgą prie Buchenwaldo. Kas savaitę, o kartais ir du kartu savaitėje, buvo išsiunčiami didesni būriai žmonių su prominentais, parinktais iš senųjų mūsų kriminalistų, ir palydovais esesmanais.

Kad laisvąjį pasaulį pravažiuodami nesudarytų blogo įspūdžio, o be to, kad geriau tiktų “pozityviam” darbui, išvežamieji buvo parenkami sveikesni ir stipresni. Jie gaudavo ir padoresnius, naujesnius drabužius. Perrengdavo, net šaltą rudenį, atvirame ore. Išrengia būdavo iš skarmalų ir lauk, kol iš vežimo krūvos numes “naujus” apdarus. Tinka jie tau ar ne, tvarkdariai, ypač esesmanai, nežiūri. Dar keisčiau, kad vyrai perrenginėjo moteris. Gauna kuri perankštus drabužius, tai jei nori pakeisti, turi visai nusivilkusi prieiti prie esesmano ir paprašyt. Šis pasityčiojęs numeta tinkamesnius. Kai kurioms stigo skalbinių. Prašydamos jų turėjo akivaizdžiai įtikinti esesmaną, kad jų tikrai neturi. Kuri moteris iš kuklumo to daryti nedrįsdavo, esesmanas lazda pakeldavo jai sijoną. Tai matydavo mūsų draugai žydžių stovyklos kieme, kurį nuo mūsų skyrė tik vielų tvora.

Neva aprengti ir išniekinti žmonės, gavę dar porai dienų maisto, atsisveikinę su nelaimės draugais, iškeliaudavo į nežinią. Daugelio nuotaika nebuvo prasta: jie išgyveno kad ir apgaulų išsivadavimą iš Stutthofo, o be to tikėjosi geresnio maisto, erdvesnės pastogės. Tokios viltys paskatino ir keletą dešimtų mūsų lietuvių darbininkų ir jaunųjų inžinierių pasirinkti Troylio fabrikus, o žurnalistą Macejauską ir grupę darbininkų Stettiną. (Čia beveik visi ir mirė).

BEDARBIŲ MANKŠTYNĖS

Likusiems Stutthofe taip pat reikėjo duoti darbo. Šiuo metu prie statybos jo buvo daugiau, tačiau pastoviau dirbti galėjo tik apie 10.000 žmonių (150 darbo kolonų). Dar apie 5.000 išvesdavo grupėmis pas ūkininkus javų ir daržų valyti. Kiekvienai darbo kolonai ir grupei reikėjo mažiausiai dviejų palydovų esesmanų. Tiek karių administracija negalėjo išsiųsti, nes pasilikusios masės turėjo būti taip pat saugomos. O tų pasilikusiųjų, neskaitant ligonių, kripelių ir senyvų moterų, buvo dar apie 25.000. Susidarė vėl nauja problema, kaip šias mases užimti. Sugalvota vietoj darbo įvesti mankštą. Kiekvieno bloko vadovybė savo žmonių “likutį” vesdavo į kiemą, mokydavo rikiuotės, bėgti, gulti, keltis. Po poros valandų buvo leidžiama grįžti į bloką arba pastovėti kieme laisvai. Paskui vėl ta pati varginanti ir kankinanti mankšta.

Kartais blokiniai ar jų sekretoriai įsakydavo maršuoti Himmlerio Alėja ir dainuoti savo tautines dainas. Kartą mes išgirdome lietuvišką meliodiją ir manėm, kad naujas lietuvių būrys atsirado. Pasitikrinę sužinojome, kad tai latvių kariškas dalinys, matyt, nusikaltęs vokiečiams ir atsiųstas čia atgailoti. Jie dainavo savo žygio dainas, nukreiptas net prieš pačius vokiečius. Tai buvo žygio daina į mirtį, ne į laisvę. Dauguma tų latvių, atėjus rudeniui ir žiemai, neišlaikė ir mirė.

Tuo laiku Stutthofe atsidūrė apie 60 vokiečių jūrininkų už kažkokį pasipriešinimą savo vyresnybei. Jie visi buvo savo uniformomis ir pradžioj buvo kacetui savotiška naujiena. Jie jautėsi gerai: turbūt turėjo viltį, kad juos, reikalingus karui, vis dėlto paleis. Ir dainuoti jiems nedraudė, o tos dainos buvo mums negirdėtos: apie Honolulu, Capo Flow, Ugnies Žemę, Šanchajų. Stebino tų dainų nemoralumas, supintas su šventais keiksmais, kaip “Crucifix”, “Sacrament”. Matyt, tokias dainas jie dainavo savo laivuose, nes jų čionai išrasti negalėjo. Ilgainiui jų dainos nutilo, nes ir juos pradėjo smarkiai mankštinti, plakti, varyti į sunkius darbus. Daugumas jų išbadėję, ligų palaužti, turėjo mirti. Saviškis neklaužada pasirodė nemažiau vertas mirties, kaip ir kitatautis.

Tragiškiausias buvo prancūzų SS legijono grupės likimas. Už ką juos atgabeno į Stutthofą, mums nepavyko tiksliau išsiaiškinti. Greičiausiai ir jie nebenorėjo toliau kariauti dėl Vokietijos pergalės. Jų galėjo būti apie 100 vyrų, daugumoje jauni. Juos iš pirmųjų dienų laikė kietai — mankštino, koliojo už išdavimą. Buvo draudžiama prie jų prieiti, pasikalbėti turbūt tam, kad jie nepapasakotų ko nors iš fronto. Tik vienas kitas, nusislėpęs, atsirasdavo prie mūsų bloko, gaudavo duonos ir vėl smukdavo atgal. Jų mirė daug ir tik keletas sulaukė evakuacijos. Tada, kartu su jais žygiuodami, mes nebegalėjome jiems padėti. Beveik visi jie buvo tik ką iš ligoninės, labai silpni ir žygio metu krito pakelėse. Vokiečiai esesmanai, kuriems šie prancūzai buvo talkinę fronte, sukritusius pakelėje nušovė.

LATVIAI

Buvo neišvengiama, kad ir į mūsų bloką nepridėtų naujų gyventojų. Tik mes galvojom, kad eilinių kalinių pas mus nesiųs, o garbės kalinių be gero ir kieto “krikšto” greit nepadarys. Ir kai rugpjūčio pabaigoj sužinojom, kad pas mus atkeliami nauji gyventojai — latviai, truputį nustebome. Kas jie per vieni, kad iš karto sulyginami su mumis, kurie savo “rango” pasiekėme po didelių kančių ir aukų.

Vieną vakarą grižo iš darbo Mikas Pečeliūnas, parsivesdavo du nematytus vyrus. Jis pranešė, kad tai nauji mūsų gyventojai.

—    Konstantin Čakstė, — sveikinosi aukštesnysis.

—    Bruno Kalnius,— prisitatė mažesnysis.

Su jais turėjo ateiti ir tretysis — Ludviks Seja, bet pakeliui susirgo ir buvo patalpintas kaceto ligoninėn.

Šie vyrai buvo tautinio latvių komiteto nariai, rezistencijos vadai: pirmojo Latvijos prezidento sūnus Čakstė — Rygos teisių fakulteto profesorius ir liberalinės agrarų partijos vadas; žinomo politiko ir paskutinio demokratinės Latvijos seimo pirmininko sūnus Kalninš — žurnalistas, jaunųjų latvių socialdemokratų ir laisvamanių vadas; Seja — ilgametis Latvijos ministras anglosaksų kraštuose, pastaruoju laiku — pasiuntinys Lietuvoje. Jie trys, kartu su krikščionių demokratų vadu vysk. Juozapu Rancanu, buvo sudarę vokiečių okupacijos metu Vyriausiąjį Latvijos Išlaisvinimo Komitetą. Jų rezistencinis darbas kažkokio ryšininko buvęs išduotas Estijoje, ir vokiečiai juos uždarė į Rygos kalėjimą. Priartėjus prie Latvijos bolševikams, vokiečiai juos paėmė iš kalėjimo, susodino į laivus ir atgabeno į Stutthofą. Rygos uoste draugai spėjo juos aprūpinti maistu ir daiktais. Iš jų nieko neatėmė, kaip anuomet iš mūsų, leido pasilikti net civilinius drabužius. Karo mašinai krinkant, vokiečiai darėsi sukalbamesni.

Iš miegamojo išnešėm keletą spintelių ir naujiems svečiams pastatėme tris lovas. Mūsų nedidelė kubatūra dar labiau sumažėjo. Bet ką padarysi! Pagaliau vasara — galėjom langus laikyti atvirus.

Kalninis keletą dienų gulėjo ir skundėsi karščiu. Tuo tarpu Čakstė atrodė stiprus ir visados geros nuotaikos. Pamėgom jį iš karto dėl jo atviro, linksmo ir draugiško būdo. Kalninis pradžioj buvo mažai kalbus. Pasiima, būdavo, laikraštį, atsisėda nuošaliai ir lyg stebi mus. Mūsų pažiūra į latvius iš anksto nebuvo jiems palanki, todėl nesiskubindami įsiteikti, laukėme prima iš jų nuoširdumo.

Po keleto dienų atsirado ir Liudvikas Seja. Tarp mūsų buvo ir tokių, kurie jį asmeniškai pažinojo. Kiti buvo jį matę iš tolo lietuvių - latvių draugijos parengimuose. Iš tų oficialių jo pasirodymų liko įspūdis, kad Seja pernelig sausas ir neįdomus. O čia iš karto pasirodė jis visai kitas — gyvas, linksmas, bičiuliškas, kaip jaunuolis, nors buvo senesnis už anuodu kolegas.

Gal susipažinęs su aplinka, o gal Sejos susilaukęs, pagaliau metė savo rezervuotumą ir Kalninis. Jis pradėjo leistis į kalbas. Kartą, kai jis sirginėjo, priėjau prie lovos pasiteirauti, kaip jaučiasi. Jis tuoj pradėjo pasakoti apie savo santykius su vyskupu Rancanu.

— Nežinau, — kalbėjo jis, — ar daug tokių draugų esu turėjęs savo gyvenime, kaip šis vyskupas. Jums atrodys keista, kad būdamas socialdemokratas, galėjau susibičiuliauti su katalikų hierarchu. Nesakau, kad tai mano nuopelnas — greičiau vyskupo. Rancanas tikrai nuoširdus, labai aukštos kultūros žmogus. Jo globoj mes ne tik galėjom rezistencijos darbą dirbti, bet ir jo asmeniškais svečiais būti.

Kalninis pasisakė gerai pažįstąs Suomiją, nes ten buvęs ištremtas prezidento Ulmanio valdžios. Buvojęs dažnai ir Švedijoj, turis gerų pažinčių švedų socialdemokratų tarpe. Ulmanio, paskutinio prezidento, jis nepakentė ir net dabar apie jį blogai atsiliepė.

Kalninis gerai mokėjo skandinavų kalbas. Kaip tik tuo metu mūsų Dr. Starkus per danus ir norvegus kalinius pradėjo gauti skandinaviškos spaudos. Kalninis peržiūrėdavo ir vakarais padarydavo mums politinę apžvalgą. Buvo tikrai malonu klausytis, kaip gražia vokiečių kalba jis verčia straipsnius, atrinkdamas įdomesnes vietas, ir dar įdomiau, kai įterpia gyvus, dažnai jumoristinius savo komentarus. Tos apžvalgos buvo daromos slaptai, išstačius sargybas. Kokią porą mėnesių mūsų politinis akiratis žymiai praturtėjo. Svarbesni įvykiai jau tada buvo aiškūs, būtent, kad vokiečiai eina galutinio pralaimėjimo keliu. Dabar sužinojom ir daug kitų, ligi šiol mums nežinomų dalykų. Mus labiausiai guodė, kad laisvoji spauda gerai žino apie mūsų kančias — tų visų pavergtųjų tautų, net mūsų tėvynes Lietuvos. Iš to mes spėjome, kad, nežiūrint didelių vokiečių pastangų neleist susisiekti su laisvu pasauliu, mūsų krašto ryšiai su Švedija turėjo būt neblogi.

Iš tų apžvalgų paaiškėjo ir Kalninio charakteris. Jis turėjo aštrų liežuvį; savo jumoru greit ėmė paliesti tuos, su kuriais labiau susibičiuliavo. Atsikeršydami, ir mūsiškiai negailėjo jam pabaksnoti.

—    Darbo žmonių vadas! —vadindavo Kalninį Meilus, vienas pirmųjų jo bičiulių.

Meilus turėjo panašių neproletariškų nusiteikimų, kaip ir Kalnelis. (Taip lietuviškai mes pakrikštijome Kalninį, ir tai jam labai patiko). Jie abu mėgo sirgti, dažnai termometrais tikrindavo savo karštį. Abu gaudė žinias ir įvairias informacijas, abiem netrūko linksmo žodžio. Si-milis simili gaudet. Ir kai Meilus tapo maitinimo biuro tarnautoju, kai ten neperdaug dirbdamas dejavo, Kalnelis ėmė jį švelniai “glostyti”.

—    Meilus tikras darbo žmogus! Taip, jis labai daug dirba... — atsikeršijo už “darbo žmonių vadą”.

Čakstė nejieškojo ypatingų bičiulysčių — buvo visiems lygus. Greit jis ėmė kalbėti tik lietuviškai, nors mes sakydavome: kalba lietuviškai kaip Čakstė. Bet jis turėjo noro išmokti. Be kitko, jis buvo tikras profesorius; užsimiršta, kur padėjo savo užrašus, nebesuranda švarkučio, pamesta kepurę. Kartą jam pasiūliau savąją biretę, pasisiūdintą dar tuomet, kai dirbau rūbų kameroj. Ji man buvo “paminklinė” ir norėjau ją išsaugoti. Tačiau paskolinęs Čakstei, turėjau su ja atsisveikinti, nes tuoj jis ją pametė.

—    Žinai, neberandu, — teisinosi.

Rudenį Čakstė atsinešė iš drabužių sandėlio neblogą milinę kepurę, bet jam buvo permaža. Pasirinkdamas, užmiršo ją prisitaikinti. Panešiojęs perleido man kaip atlyginimą už pamestąją, o pats susiorganizavo naują. Su ta Čakstės kepure išėjau į laisvę ir ligi šiandien ją tebeturiu, kaip brangų atminimą iš to mielo ir tauraus latvio, kurį vėliau teko man pačiam palaidoti.

Seja greit pasidarė mūsų kalbų instituto vadovas. Pirmoji jo profesija buvusi mokytojo - filologo, o antroji — diplomato, tačiau jis suderino vieną ir antrą. Anglų kalbą jis mokėjo tobulai, nes dešimt metų buvo išgyvenęs anglosaksų kraštuose. Jis buvo tobulas mokytojas. Ilgainiui apie Seją mes galėjom pasakyti, kad jis vis dėto yra daugiau mokytojas nei politikas, Politinės jo pranašystės ir išvedžiojimai atrodė nerealūs. Šito mes jam tiesiai nepasakydavome, o mūsų abejones jis priimdavo gerai nesuvokdamas, kas norima pasakyti.

— Jis ir ne latvis, atsieit, be būdingo apsiskaičiavimo ir gudrumo, — pridėdavo kai kas “pilnesnei” charakteristikai.

POLITINIAI PASIKALBĖJIMAI

Seją, kaip vyresni kolegą, kiti jo draugai stengėsi panaudoti didesniems uždaviniams. Po to, kai bendrai atšventėme tautinę latvių šventę ir Rygos universiteto sukaktį (Čakstė skaitė paskaitą apie latvių teisyno reformą), Seja pradėjo organizuoti visuomeninius — politinius pasikalbėjimus Pabaltijo unijos klausimais. Ištyrę pažiūras privačiuose pasikalbėjimuose su atskirais mūsiškiais, jie pasikvietė palankesnius ar galinčius turėti didesnę įtaką. Kai kurie kviestieji neatėjo. Sruogai iš karto nepatiko “latviai”, todėl jis demonstratyviai posėdyje nepasirodė. Kiti dalyvavo, tačiau iškilus pirmam klausimui padarė priekaištų latvių politikai Lietuvos atžvilgiu. Seja, gerai pažinojęs tuos priekaištus iš Kauno laikų, vykusiai atsakė, prisiimdamas kaltes Latvijai, tačiau nukreipdamas kai ką ir į bendras psichologines priežastis. Jaunos valstybės turėjusios kitų svarbių rūpesčių ir išleidusios iš akių pagrindinį: eiti bendru ir suderintu keliu. Gal buvę kiek ir lenktyniavimo bei broliškų tautų ambicijų. Tačiau dabar klausimas stovįs tokioj plotmėj: arba Baltijos kraštų unija ar iš viso negalėsią būti nepriklausomų Baltijos valstybių.

Po keletos pasikalbėjimų, mūsiškių vis mažėjo. Privatūs komentarai rodė, kad mažai tikima latvių nuoširdumu. Kai jau bėda, jie jieško mūsų bendrystės; padarę perdaug didelių nuolaidų bolševikams, paskui vokiečiams, dabar jaučia, kad laisvės byloje jiems vieniems bus sunku išeiti švariems. Pagaliau latviai ir unijoje norės groti pirmuoju smuiku, panašiai kaip kad jie norėjo vadovauti Pabaltės Sąjungoje. Galbūt tai pajuto ir mūsų draugai latviai. Jie nebešaukė posėdžių, tik ir toliau jieškojo tai idėjai šalininkų pas atskirus mūsiškius.

Šių trijų simpatingų ir taktingų latvių poziciją kiek susilpnino vėliau į tą pati mūsų bloką atėję 8 jų tautiečiai. Tarp jų buvo inž. Einbergas, Ulmanio laikų susisiekimo ministras, fabrikų direktoriai Obolinis ir Kuzė — palyginti dar jauni vyrai, ekonomistas Olovas, sporto instruktorius Baumanis, kariškis Cirulis ir dar pora, kurių pavardžių dabar neprisimenu. Šie naujieji nebuvo politikai ir diplomatai. Greit jie ėmė išsiskirti iš mūsų tarpo papročiais žmonių, neišėjusių kaceto pragaro. Einbergas atsitverė savo lovą paklodėmis, kad jaustųsi visiškai vienas šiame trijų aukštų lovų “viešbutyje”. Tarp tų uždarų paklodžių jis kartais suruošdavo kaikuriems latviams draugams kavutę. Kiti atsivežę savo lagaminuose geresnio maisto, nei karto neparodė bent simboliško vaišingumo lietuviškiems draugams, tuo tarpu kai mūsiškiai ne kartą, atidarę siuntinėli, pasiūlydavo ir jiems pasivaišinti. Gal prisidėjo prie viso kito ir tai, ką vėliau išreiškė mūsų patarlė: “nesutaria tarp savęs, kaip 11 latvių”.

Oficialiai mūsų santykiai ir toliau buvo geri, o su pirmąja trijule — bičiuliški, tačiau psichologinis skirtumas buvo jaučiamas, skirtumas tarp latviško individualizmo ir lietuviško bendruomeniškumo, latviško praktiškumo ir lietuviško nuoširdumo, latviško prisitaikymo prie bet kurių aplinkybių ir lietuvi pastangos saugoti principą, nors dėl to reikėtų sudėti nemaža aukų.

Politinei abiejų tautų unijai reikėjo psichologinio pagrindo. Atvirai išsikalbėję, tai pasakydavome ir latvių trijulei. Visų pirma reika vieniems kitus pažinti, suprasti ir, svarbiausia, išlyginti minėtus skirtumus. Politinis ryšys tų skirtumų nesumažins. Reikia kultūrinio, dvasinio ryšio, kuris apimtų platesnes abiejų tautų mases.

MASIŲ SAUVALĖ

Tuo metu, kai mes šiuos klausimus svarstėm, stovyklos administracija vykdė beatodairinę savo politiką. Žodžių stovyklai jie sumažino maisto davinį. Kitiems kaliniams paliktas, koks buvęs, bet ne kartą, dėl tiekimo kliūčių ar kitų priežasčių, ir jiems sumažėdavo. Pagaliau tas davinys iš viso buvo permažas, kad kaliniai nejaustų nuolatinio alkio.

Lig šiol išalkinti žmonės buvo abejutiški, ramūs, lengvai suvaldomi. Dabar pasidarė priešingai: jie buvo drąsūs, ėmė užpuldinėti virtuvę ir vežimus su bulvėmis, daržovėmis, duona. Maži būreliai ar atskiri drąsuoliai prislinkdavo arčiau gėrybių, pasislėpdavo už kerčių ar beslankiojančių kitų kalinių ir laukdavo, kol kapas nusisuks į šalį. Tada jie staiga puldavo, pasigrobdavo ir nerdavo atgal už barakų. Meistriškiausia buvo apvoginėjami duonos vežimai. Nespėja kapas apsidairyti, žiūrėk, kalinys jau ir bėga su pora kepalėlių, ištrauktų iš vežimo. Vagį surasti sunku, nes jis tuoj įsimaišo į kitus, jo laukiančius, su jais greit savo grobiu pasidalina, ir viskas baigta.

Užpuldinėti ėmė pernelig drąsiai. Kalinių komanda, žiūrėk, atveža pro vartus morkų vežimą ir pamažu tempia virtuvės linkui. Tuo tarpu “banda” seka momentą, ar nesimaišo kur rajone Zelonkė ar esesmanas. Kai atrodo saugu, puola iš visų pusių, ir morkų vežimas bematant sutirpsta. Žinia, vežėjai, nenorėdami savo kailiu atsakyti, pakelia triukšmą, pasiskundžia virtuvės kapui, šis Zelonkei. Jie būna išteisinti, o tikrųjų kaltininkų surasti vistiek nepavyksta.

Grobti pradėjo ir pietums nešamą sriubą. Pusiaukelėje kubilas patenka į “bandos” rankas, tuoj pat išsemiamas kepurėmis, rieškučiomis, arba turimais slapta indeliais (skardinėmis). Nešėjai nedrįsta gintis, o jeigu bando — nuginkluojami ir apmušami. Grįžta jie kartais su tuščiais kubilais, apiplėšyti, apdaužyti, ir vėliau bijo vieni be palydovo nešti naują kubilą. Tada virtuvės kapas pasiunčia savo tarnautojus su pagaliais.

Užpuolimams sudrausti kaceto administracija sudarė specialią stovyklos policiją. Buvo parinkti stiprūs vyrai, daugiausia iš buv. kriminalistų, apginkluoti lazdomis ir botagais. Jų pareiga buvo lydėti maisto transportus, sriubos kubilus, gaudyti ir bausti vagis. Tačiau tai maža gelbėjo. Užpuolimai vykdavo ir policijos akyse. Prasidėdavo muštynės, ir nekartą pati policija būdavo nuginkluojama. Policija sučiupdavo vieną kitą drąsuolį, nusivesdavo į virtuvę ir ten vargšas gaudavo tiek lazdų, kiek savo gyvenime nėra turėjęs. Išrasdavo ir kitokių priemonių nusikaltėliui atžymėti. Populiariausia buvo ištepti nusikaltėlį suodžiais, padaryti iš jo “negrą”. Ne, suodžius jis galėjo rankove nusitrinti! Tada sumaišo juos su riebalais, įtrina veidą ir rankas taip, kad keletai dienų lieka juodas. Šitokį juoduką dar pastato prie vartų, kad grįžtantieji iš darbo pamatytų ir pasidžiaugtų.

Vieną kartą kažkas iš mūsiškių pranešė, kad eitume į kiemą pasižiūrėti naujo dalyko. Girdi, tokios scenos dar ligi šiol nebuvę.

Išeiname, ir savo akimis netikime. Ant dviejų vartų stulpų sėdi po vieną vyrą ir dantyse laiko įsikandę buroką.

— Jie sėdi turbūt porą valandų. Iš virtuvės pavogė keletą burokų, ir policija juos sugavo. Pasėdės vyrai iki darbo kolonos grįš pietų ir juos pamatys, — aiškino mums draugas.

Sėdėti aišku, nepatogu, nes tie stulpai nebuvo platūs. Blogiausia — keturias valandas išlaikyti dantyse apžiotą buroką. Tačiau nieko nepadarysi! Išmetęs, gausi tiek lazdų, kad gali i kelintą dieną atsiskirti su šiuo pasauliu.

—    Kaip juos ten užkėlė? — pasiteiravome.

—    Nemačiau, bet turbūt kopėčiomis. Paskui jas nukėlė i salį, ir sėdėk, žmogau.

Stulpai galėjo būti trijų metrų aukščio. Kristi nebuvo perdidelis malonumas, juoba, kad apačioj buvo spygliuotos vielos, ko gera dar įelektrintos. Tad sėdėk visas jėgas įtempęs ir lauk bausmės galo.

Negalėčiau šiandien pasakyti, kas ir už ką vieną kartą sugalvojo pakarti už rankų tris kalinius prie sienos barakų gale. Galbūt administracija leido, o gal pati policija davė įsakymą vieną kartą rimtai nubausti užpuolikus. Tuo metu. kai juos mačiau kybančius, visi trys atrodė jau be sąmonės — kabojo susmukę kaip maišai.

Tos bausmės žiaurumą galėjom suvokti iš mūsų Naručio ir Rimošiaus pasakojimų. Šie mūsų vyrai buvo tokiu būdu pakarti Kauno gestapo kalėjime. Rimošius pasakojo, kad pečių sąnariai greit išsinarina ir rankos visiškai nutirpsta. Nejučiomis dingsta sąmonė, ir toliau nieko nejauti. Ilgoką laiką nejauti rankų ir paleistas nuo tų “kartuvių”. Tokiais atvejais žmogus taip atbunka, kad Rimošius beveik nejautęs įkaitinto lygintuvo, kuriuo degino jo šonus.

BAUDŲ OŽYS

Dažniausia bausmė buvo plakimas ant “ožio”. Ji būdavo prirašoma administracijos už įvairius nusikaltimus. Kartais ją galėjo čia pat paskirti Mayeris ar Chemnitzas. “Ožio” bausmės turėjome progos prisižiūrėti per dvejus metus. Ji buvo vykdoma viešai patikrinimų metu, tik į galą perkelta į kantinos didiji kambarį. Kai ji buvo administracijos skiriama, dalyvaudavo ir kaceto gydytojas Heidlis. Šiaip ji neturėjo šios mediciniškos privilegijos.

“Ožys” buvo keturiomis kojomis suolas, gaubtas per vidurį. Žmogus turėjo per jį persisverti, kojas užkišti už lentelės, kuri buvo prikalta apačioje, ir tuo būdu ištempti savo sėdynę. Kitoj pusėj vienas prominentų apžergia jo galvą, kad nespurdėtų. Viršutinės kelnės, o kai kada ir apatinės, atmaunamos. Egzekucijos metu buvo vartojamas pusantro metro odinis rimbas (bizūnas), kaip pasakojama, su įpinta viela viduje. Mūsų laikais kirčių norma būdavo 25.

Šią bausmę visada vykdė Zelonkė — stiprus, raumeningas vyras. Pirmieji jo kirčiai būdavo lydimi skaudžių aičiojimų, virpėjimų, tąsymosi. Tada prominentas dar labiau prispausdavo galvą, o Zelonkė pastiprindavo kirčius. Baudžiamasis pats turėjo garsiai skaičiuoti, bet paprastai pajėgdavo tik iki vienuolikto. Toliau nutildavo, netekdavo sąmonės. Zelonkė tada kirčius skaičiuodavo pats. Pabaigęs jis sviesdavo rimbą kuriam nors šalia stovinčiam kapui, o susmukusi baudžiamąjį nutraukdavo nuo “ožio”, numesdavo žemėn ir liepdavo atnešti kibirą vandens. Perpiltas šaltu vandeniu, nelaimingasis atgaudavo sąmonę ir mėgindavo stotis. Skausmas ir sukapoti raumenys neleisdavo nei atsitiesti nei paeiti. O eiti reikėjo — prie raportų skyriaus (naujoj stovykloj — prie kantinos). Čia žmogelis turėjo prastovėti valandą ar dvi, kad praeinantieji esesmanai, kapai ar šiaip jau “draugai” galėtų iš jo pasityčioti.

Nuplaktųjų reakcija prieš bausmę ir po bausmės būdavo labai įvairi. Vieni laikėsi vyriškai: neaikčiodavo plakami ir paskui nežliumbdavo pastatyti prie raportų sienos. Kiti verkdavo, prašydavosi dovanojami, net ant kelių puldavo, o su pirmu smūgiu imdavo šaukti ne savu balsu. Po bausmės, pastatyti prie sienos, jie taip pat žliumbė, raivėsi, savo ir taip jau graudžia mina jieškojo užuojautos draugų akyse. Iš pirmųjų mažai kas tyčiodavosi, o iš šių — dažnas.

Linksmiausias nuotykis buvo su vienu lenku. Jam kartą patikėjo atsakingą darbą — pernešti iš kalinių ligoninės į esesmanu ligoninę keletą litrų medicininio spirito. Pagunda buvo labai didelė, ir jis jai neatsispyrė. Ligoninės viršininkas, puskarininkis Kauptas, žiūrėdamas, kad lenkas nenusilaktų, pats nusilakė. Lenkas dar laikėsi ant kojų, o puskarininkis, jį lydėjęs, sukrito ties viena duobe ir vos neprigėrė. Gal iš to džiaugsmo, kad viršininkas jau '‘maudosi”, o gal iš baimės, jog jam teks už tai atsakyti, jis ėmė ir išmetė visą pilną dideli indą iš rankų. Už tai, kad nusigėrė, ar kad spiritą išliejo, jis turėjo būt ištemptas ant “ožio”.

Egzekucija atlikta patikrinimo metu. Mes visi buvome jos liudininkai. Lenkas dar nebuvo išsipagiriojęs, atrodė linksmas, patenkintas. Vyras jis buvo vidutinių metų, dar pakenčiamai fiziškai išsilaikęs. Verčiamas gulti ant “ožio”, jis juokėsi. Plakamas neaikčiojo ir didžiausiam mūsų nustebimui, nuosavu balsu atskaičiavo visus 25 kirčius. Gal jį stiprino alkoholis, o gal ir Zelonkė už tokį linksmą nusikaltimą mažiau davė valią savo rankai. Iš šalies žiūrint neatrodė, kad kirčiai būtų mažiau stiprūs, bet įpratęs į savo amatą Zelonkė galėjo režisuoti taip, kad esesmanai nepastebėtų.

Lenkas pats atsistojo nuo “ožio”, pirmiausia apčiupinėjo rankomis savo sėdynę, paskui apsižvalgė aplinkui ir pusgarsiai pasakė:

—    O visdėlto dar bus galima gyventi!

Pasakė jis tokiu kvailai linksmu girtojo balsu, kad daug kas iš kalinių ėmė juoktis.

—    Girto galas neima!—pratarė vienas mūsiškių, stovinčių antroje eilėje.

DUJŲ KAMERA IR KULKOS Į PAKAUŠĮ

Galas pradėjo imti niekuo nekaltas moteris. Administracija, matyt, nusprendė sumažinti jų skaičių, pirmon eilėn mažiau naudingų — bejėgių, nėščių, ligonių, persenų ir perjaunų. Šių kaip tik daugiausia buvo žydžių barakuose.

Prie krematoriumo buvo įrengta nedidelė dujų kamera. Tai buvo mūrinis pastatas 8.5X3.5X3m. talpos. Jis turėjo dvejas aklinai uždaromas duris. Iš lauko buvo įreng-tas katilinis pečius, iš kurio ėjo vamzdis į vidų. Tuo vamzdžiu buvo prišildoma kamera iki 25° C. Viduje buvo cementinės grindys, tinkuotos sienos ir atvira 15 cm diametro anga, per kurią ėjo kitas vamzdis. Per šį buvo pilama geltonai rudos spalvos cheminė medžiaga, kuri, patekusi į prišildytą patalpą, virsdavo nuodingomis dujomis.

Dujų kamera buvo įrengta tariamai rūbams dezinfekuoti. Rūbams ją pavartojo tik du kartu, o paskui pradėjo “dezinfekuoti” žmones. Pradžioj naikino mažomis grupėmis. Kartą suvarė 50 vyrų invalidų, daugiausia rusų. Toliau ėmė grūsti žydes, vienu kartu iki 100. Iš barakų jas atveždavo kaliniai tempiamais vežimais, išsodindavo ir palikdavo. Esesmanai liepdavo išsirengti, eiti tariamai maudytis, uždarydavo duris ir tada iš lauko pusės per vamzdį supildavo nuodingas chemines medžiagas. Per pusę valandos ištikdavo mirtis, nors kai kurios aukos, vežamos į krematoriumą, dar rodydavo gyvybės ženklų.

Dr. Starkus mano, kad buvo vartojamos ir ciano dujos — tos pačios, kuriomis naikindavo parazitus. Cianas tuoj paraližuoja kvėpavimo audinius. Jie nebepajėgia paimti deguonies, iššaukia konvulsijas ir žmogus miršta. Mirtis tuo atveju esanti greita.

Šis naikinimo būdas pradžioj buvo slepiamas nuo kalinių. Liepdavo uždangstyti ligoninės langus, išeinančius į kameros pusę. Tačiau gydytojai ir sanitarai, pasilipę ant suolelių, per viršų galėjo matyti, kas darėsi. Girdėjo ir nelaimingųjų klyksmą, durų bei sienų daužymą kumščiais. Stovykla taip pat greit sužinojo, kas daroma dujų kameroje. Gal dėl to, o gal dėl kitų sumetimų žydžių “dezinfekcija” buvo sustabdyta; ji tęsėsi tik keletą mėnesių. Bet jas žudė ir toliau, jau kitu būdu.

Nuo rugpjūčio 15 (1944) pradėjo jas kasdien būriais po 50 ir 100 gabenti į senąją stovyklą. Joms buvo sakoma, kad ves į darbą, bet prieš tai turįs gydytojas patikrinti. Priimamasis kambarys buvo įrengtas ne ligoninėje, bet pačiame krematoriume. Jame sėdėjo puskarininkis baltu apsiaustu, juodais akiniais ir su triūbele (stataskopu) rankoje. Atvestąją jis patikrindavo ir liepdavo eiti į kitą kambarį, net duris praverdavo. O už durų stovėjo kitas esesmanas. Atsidarydamos durys jį uždengdavo, o kai jos užsidarydavo, jis paleisdavo nelaimingajai šūvį į pakaušį.

Saulės spinduliai, krisdami iš vakarų, apšviesdavo krematoriumo langus. Iš aptemdyto ligoninės kambario kaip tik dėl to buvo viskas matoma. Esesmanas, kurs šaudė, buvo raportfuehreris Chemitzas. Kai kada jį pakeisdavo jo padėjėjas, vyresnysis puskarininkis Fotas. Chemnitzas stovėdavo prie lango, atsiraitęs rudų marškinių rankoves kaip mėsininkas, dešinėje laikė pištolietą, užslėptą už nugaros.

Prie tos egzekucijos patarnaudavo ir kaliniai iš krematoriumo komandos. Nušautąją jie nuvilkdavo prie pečiaus, vandeniu nuplaudavo kraujo klanus, kad naujai atvestoji jų nepastebėtų, nešūkteltų, nesukeltų triukšmo.

Krematoriumas turėjo tiek darbo, kad nebepajėgė visų aukų sudeginti. Apie lapkričio mėnesį dar susprogo kaminas. Jį apraizgė vielomis, apremontavo. Po keletos dienų sprogo pečius ir krematoriumo patalpa sudegė. Pečių pataisė, įrengė pastogę nuo lietaus apsaugoti ir toliau degino.

Žydžių stovykla mūsų pašonėje žymiai retėjo, bet dažnėjo klyksmas ir verksmas tų vargšių moterų, vežamų mirčiai. Jos, matyt, jau žinojo klaikią tikrovę. Sodinamos į vežimus atsisveikindavo su savo dukterimis, draugėmis, pažįstamomis. Kartais nesiduodavo atplėšiamos vienos nuo kitų. Jos šaukdavo iškėlusios rankas į dangų... O keturi ruseliai kaliniai į visa tai ramiausiai žiūrėdavo. Jie buvo tie “arkliai”, atganyti pakankamai gerai, kad dviem vežimais galėtų gabenti aukas į krematoriumą. Vežimai buvo patobulinti — dideli, bet lengvos medžiagos ir guminiais, lengvai riedančiais ratais. Atrodė geros nuotaikos ir vežimų vadovas vyr. puskarininkis Fotas. Jis aukas atrinkdavo, į vežimus susodindavo, ligi krematoriumo palydėdavo. Jei Chemnitzo tuo metu nebūdavo, pats jas ir nušaudavo.

PUSKARININKIS FOTAS

Pažinojome jį iš seniau. Buvo jis pusamžis vyras, nedidelis, bet stambokas, ramaus būdo ir palyginti gero veido. Nestigo jam natūralaus išdidumo, ir savimi pasitikėjimo. Jo galva visada būdavo iškelta, akys tiesaus ir atviro žvilgsnio. Eidavo jis visada greitu, smulkiu žingsniu— ne taip, kaip kiti prūsai. Jis buvo išlavintas ūkininkas, kilęs iš Stutthofo apylinkių. Turėjo stambų ūki ir ten gyvenančią šeimą. Kaceto tarnybon įsijungė savanoriu, turbūt norėdamas išvengti fronto ir būti arčiau namų. Pastaruoju laiku jis buvo paskirtas Chemnitzo padėjėju, tačiau nebuvo panašus į šį vadinamą velnią. Fotas turėjo žmoniškumo ir, sakytum, tam tikros kultūros. Nevengdavo kalinio prakalbinti, ko nors ir be reikalo paklausti. Niekas nematė jo suerzinto, įpykusio, kitą mušančio. Kartais užeidavo ir į mūsų bloką, lyg ko patikrinti, tačiau nesirodė esąs viršininku.

Pristatytas naikinti žydžių, jis ir toliau eidavo mažais žingsneliais, galvą iškėlęs, lūpas tvirtai suspaudęs. Atrodė, kad savo naujas pareigas atlieka kaip vokietis, kuriam “Befehl ist Berehl” (Įsakymas lieka įsakymu). Tik visi galėjo pastebėt, kad nuo to laiko jis nebužeidavo į blokus, nebeprakalbindavo sutikto kalinio, neatsakydavo sveikinamas. Jo iškelta galva pradėjo svirti, veidas išbalo, žvilgsnis pasidarė niūrus ir klaikus. Jis atrodė kaip robotas, smulkiu žingsniu trepenąs paskui savo aukas, vežamas į mirtį.

Vieną vakarą Rimošius, dirbęs pašte, turėjo nunešti Fotui kažkokį laišką. Jis pasibeldė į duris, bet niekas neatsakė. Pravėręs pamatė puskarininkį, gulintį minkštasuolyje. Akys buvo atviros, į lubas įsmeigtos. Rimošius pasakė atnešęs jam laišką, bet šis nereagavo. Foto žvilgsnis buvo įsismeigęs į vieną tašką lubose. Rimošius padėjo laišką ant stalo ir tyliai išėjo iš kambario.

— Fotui turbūt protas maišosi! —pasakė, grįžęs į mūsų bloką.

Neturinčiam sadistinių palinkimų ūkininkui tos moterų žudynės iš tikrųjų turėjo sukurti baisų vidaus pragarą ir vesti iš proto.

CHEMNITZO PRIEŠAS

Ta proga prisimena man kitas vokietis, kuris savo dvasia nesutapo su naciškąja sistema. Tai buvo vienas iš wehrmachto žmonių, kurie čia atsirado kiek vėliau.

Liepos mėnesį (1944) stovyklą pasiekė žinia, kad visą administraciją ir visą apsaugą perims wehrmactas. Nauji įvykiai fronte kai kam kėlė mintį, gal iš viso norima pakeisti kacetų sistemą. Wehrmachtas galėsiąs švelninti kalinių padėtį, tuo tarpu SS autoritetas neleidžia daryti jokių nuolaidų. O gal wehrmachtas pakankamai prisikariavęs, panorėjo, kad dalį jo žmonių pakeistų jauni ir fronto nematę esesmanai.

Kalbos pasitvirtino. Vieną dieną tikrai atvyko wehrmachto karių kuopa. Esesmanai pasijuto nejaukiai. Jie laukė dienos, kada juos išsiųs į frontą. Šito laukė ir kaliniai. Blokų vadovai esesmanai pradėjo perduoti savo pareigas kariškiams. Kalinius į darbą lydėjo, be esesmano. ir vienas wehrmachtielis. Netrukus šalia Mayerio pamatėme wehrmachto atstovą, kuris turėjo būti Hoppės pavaduotoju, o paskui ir tikruoju stovyklos komendantu. Jis vadinosi majoras Erle.

Wehrmachtieciai iš tikro žiūrėjo į kalinius žmoniškomis akimis. Sveikinami jie maloniai atsakydavo, už raportavimą padėkodavo, o mums vietoj du (tu), pasakydavo Sie (Jūs). Visa tai ligi šiol buvo nežinoma Stutthofe.

Po poros savaičių kalinių viltys sugniužo. Visi wehrmachto kariai buvo perrengti SS uniforma ir visa jų kuopa buvo įjungta į SS dalinius. Kodėl? Po pasikėsinimo prieš Hitlerį (liepos 20 d.), partija ir SS pasidarė galingesnė už wehrmachtą. Himmlerio žodis turėjo būti lemiamas, o jis nenorėjo savo kūrinio (kacetų) ir jo paslapčių išduoti kariuomenei, kuri prieš jį patį turėtų naujų argumentų.

Nusivylimas wehrmachto karių tarpe tikrai turėjo būti didelis. Vienas buvęs viršila, dabar padarytas vyresniuoju SS puskarininkiu, dažnai sėdėjo sargybų būste prie vartų ir atvirai reiškė kaliniams simpatijas. Jis juos pakalbindavo, nekliudydavo išeiti iš stovyklos ir, anaiptol, nejieškojo priekabių.

Būdamas dabar to paties rango, kaip ir Chemnitzas. jis negalėjo pakęsti šio sužvėrėjusio žmogaus. Matyt, Chemnitzas padarydavo jam pastabų dėl pergero elgesio su kaliniais. Galbūt jis žinojo ir Chemnitzo vagystes, nes tuo metu buvo prisiplėšęs iš atvarytų žydų gerokai aukso ir valiutos. Savo pykčio prieš Chemnitzą jis neslėpė net prieš patikimesnius kalinius.

Vieną kartą jis atėjo į lenkų bloką, kur gyveno ir keletas lenkų kunigų. Atsinešė pusbonkį degtinės ir su blokiniu Boguszu ją ištuštino. Jis ir prieš tai jau buvo gėręs, o dabar pasidarė visiškai atviras. Jis plūdo Chemnitzą, kaip žemiausios moralės žmogų, kaip kalinių apgrobiką, aukso vagį. Jis jau seniai rengęsis ji skųsti kaceto komendantui, tačiau šiandien jis tikrai tai padarysiąs. Po to jis pakilęs ir bandęs eiti tiesiai į komendantūrą, tačiau jo žingsnis jau nebuvęs pakankamai tvirtas. Blokinis Boguszas ir kunigas G. bandė ji perkalbėti. Jis tik save pražudysiąs, o Chemnitzo tikrai nepašalinsiąs. Kariškis buvęs tikras, kad Chemnitzo šunybės esančios perdidelės. Jis turėtų būt tučtuojau išsiųstas į frontą ir pastatytas pirmose eilėse, kad greičiau gautų galą. Vos pavyko jį sulaikyti bloke ir priversti čia pat pernakvoti. Išmiegojęs kalinių lovoje, jis buvęs dėkingas, kad ji sulaikė nuo šio žygio!

— Šita žalčių veislė dar atsiims savo užmokestį! — pasakė jis atsisveikindamas.

ŽYDAI DARBAMS IR MIRČIAI

Atskiri žmonės negalėjo pakeisti kaceto sistemos. Tačiau ją apeiti, bent kai kuriuose punktuose sušvelninti buvo galima. Tai priklausė nuo vykdytojų. Pagal sistemą žydai vyrai turėjo būti tokioje pat padėtyje, kaip ir moterys. Bet buvo kitaip. Vokietijos žydai tuojau rasdavo kalbą su tikraisiais vokiečiais. Būdavo įdomu stebėt, kaip jie maloniai šnekasi ir kaip prie darbų vokiečiai kapai su jais švelniau elgiasi. Lenkijos žydai rado sau globėjų iš lenkų. Kartą mačiau prie kanalizacijos darbų vieną grupę. Tarp savęs jie kalbėjosi lenkiškai — tikru varšuvietišku tarimu. Jie buvo švariais dryžuotais drabužiais, kokius turėjo tik sanitarai ir garbės kaliniai. Vadinas, lenkai valdydami aprangos kamerą, pasistengė saviškius žydus geriau aprengti. Ir dabar, kai jie turėjo bristi per purvą ir vandenį, lenkas prižiūrėtojas parūpino kiekvienam ilgus guminius batus. Jis juos kalbino, davinėjo jiems nurodymų tokiu tonu, tarsi pats jaustų garbės būti su jais ir jiems padėti. Lietuvos žydai jautėsi artimesni lietuviams. Kai kurie jieškojo artimesnio ryšio su mumis, kiti džaugėsi bent iš tolo mus pamatę, vieną kitą lietuvišką žodį nugirdę. Ir mūsiškiai, kurie buvo tarnybose ir galėjo kuo nors padėti, lietuviškųjų žydų neskyrė iš savo tautiečių.

Kitados teko skaityti Walterio Schubarto knygą “Europa und die Seele des Ostens”. Joje buvo pastebėta, kad “Vokietijos žydas yra daugeliu atžvilgių artimesnis vokiečiui ir Prancūzijos žydas — prancūzui, negu šie abu rusiškajam žydui”. Tai patvirtino ir žydo Maxo Kaufmann atsiminimai apie Vokietijos žydų grupę, kuri iš rytų, kartu su Latvijos žydais, pateko į Stutthofą. Jis rašo, kaip jautėsi jo tautiečiai, pasijutę savo gimtoje Vokietijos žemėje. “Vokietijos žydai buvo labai sujaudinti, nes jie įžengė į šventąją žemę, jų senąją gimtinę. Jų veiduose buvo matyti didelis pasitenkinimas. Pagaliau jie laisvi nuo prakeiktų rytų (kur buvo išvežti), pagaliau vėl tėvynėje! Ši tėvynė juos priėmė iš tikrųjų “gerai”. Jų džiaugsmas greit vėl dingo”.

Aišku, joks žydas negalėjo turėti iliuzijų, kad vokiška sistema būtų pasikeitusi. Jie gerai žinojo, kad vokiečiams bus tol reikalingi, kol pajėgs dirbti. Kitokio pagrindo iš-

likti gyvam nebuvo. Dėl to visiems žydams būdingas bruožas — veržtis į darbus ir uoliai dirbti. Kai pradėjo sudarinėti transportus, jie rodėsi įvairiais specialistais — mechanikais, staliais, kurpiais, siuvėjais, — kad tik patektų į darbą. Nuo to priklausė jų gyvybė.

Darbo vergai buvo atrenkami tris dienas prie mūsų langų. Matėm, kaip žydai seniai, net invalidai, spraudėsi į darbingųjų ir jaunųjų eiles, kad tik neliktų nenaudingi, nuskirti mirčiai. Graudu buvo žiūrėti, kaip vienas raišas, su medine koja senyvas žydas du kartu buvo išgrūstas iš atrinktųjų eilių ir vis dar taikėsi į jas patekti.

JEREMIJO RAUDOS

Ypatinga padėtis buvo žydų vaikų — paauglių ir mažų berniukų. Jie jau pirmiau buvo atskirti nuo savo motinų, o dabar daugelis turėjo skirtis ir su tėvais. Du tokie berniukai dažnai užeidavo į mūsų bloką. Jie abu buvo iš Kauno, gražiai kalbėjo lietuviškai. Vienas jų buvo lankęs net lietuviškąją žydų gimnaziją. Jo motina buvo nušauta rūsyje, Kauno gethe. Jis pasakojo, kad artėjant bolševikams žydai buvo pasidarę saugius rūsius. Juose pasislėpę, tikėjosi susilaukti išvadavimo. Tačiau niekšai ir išdavikai iš pačių žydų (taip tiesiai berniukas juos ir pavadino) pasakė paslaptį, nurodė rūsių vietas. Vokiečiai liepę žydams iš jų išeiti, šaudę ir metę į vidų granatas. Taip buvusi peršauta ir jo motina. Stutthofe jis buvo kartu su tėvu, tačiau pastarasis ne ką galėjo jam padėti.

Šis vaikas ir jo mažesnis draugas dažnai prieidavo, pamatę mane sėdintį prie barako durų. Duodavau kartais jiems duonos; ir riebalų, tačiau ne vien dėl to jie leisdavosi į kalbas. Jie džiaugėsi galėdami kam nors papasakoti savo išgyvenimus, ir pasakojo stantūriai, be neapykantos. Jie buvo tikrai puikūs vaikai. Savo nelaimę kentė be didelio skundo ir nusiminimo. Jų vaikystė praėjo be džiaugsmo, bet pesimizmas, atrodo, jų nepalietė.

Dar vienas, mažesnis už šiuodu, netekęs abiejų tėvų ir brolių, turėjo nepaprastai gražų balsą. Tai pastebėjo kaliniai ir prašė jo globėjus žydus leisti tam vaikui blokuose padainuoti. Kartą pasikvietėme ji ir mes. Berniukas buvo kokių septynerių metų, iš Lietuvos, tačiau lietuviškai nemokėjo nė žodžio. Jo repertuaras buvo religinės Jeremijo raudos hebrajų kalba. Jaudinančios jos buvo gal ir dėl to, kad plaukė iš nekalto vaiko lūpų.

Tokių vaikų buvo gal apie 60 - 70. Vieną dieną juos visus surinko ir kažkur išvežė. Vėliau teko iš kun. Vytauto Pikturnos sužinoti, kad jie buvę atgabenti į Dachau. Tačiau ir iš čia buvę vieną dieną išvesti pro vartus miškelio pusėn, ir nebegrįžę. Greičiausiai buvo sušaudyti.

Rudenį dingo iš Stutthofo ir visi žydai invalidai bei seniai. Kur ir kam juos išgabeno, mums buvo aišku...

Į metų pabaigą žydų pas mus liko labai nedaug, o lietuviškųjų žydų turbūt tik keliolika. Su keletą jų palaikėme artimesnius ryšius. Gyd. Chaimas Finkelšteinas buvo prisiglaudęs danų bloke. Ten neoficialiai jis vertėsi gydymo praktika. Būdamas vidaus ligų specialistas, jis daug padėdavo ir kitiems kaliniams, kurie pas jį kreipdavosi. Mudu su Lipniūnu aplankydavome jį, kartais nunešdavome maisto, tačiau šiuo atžvilgiu jį daugiausia rėmė Vytautas Meilus, dirbęs maitinimo skyriuje.

Finkelšteinas buvo atsargus žmogus. Jis stengėsi niekur be reikalo nesirodyti, o savo dideliu taktu ir paslaugumu laimėjo danų komunistų grupės pasitikėjimą, ypač jo vado ir bloko sekretoriaus Pauliaus Eliaseno. Finkelšteino žmona dirbo čia pat už vielų žydžių stovykloje, taip pat kaip gydytoja. Susitikti jie galėjo tik per vielas iš ryto ir vakare, kai jokios sargybinių akys nepastebėdavo. Taip jie galėdavo trumpai pasikalbėti, kartais permesdavo per vielas laiškutį ar maisto ryšulėlį.

Evakuacijos metu jiedu pasimetė ir ilgesnį laiką vienas apie antrą nieko nežinojo. Tik per sutartą ryšininką jie pagaliau susisiekė, o vėliau įvairiais keliais surado ir savo du į Rumuniją išgabentus vaikus. Dabar jie visi gyvena Romoje. Susitikau su juo tenai 1948 metų rudenį. Jis dirbo savo profesijos darbą kaip Romos žydų ligoninės direktorius ir jautėsi laimingiausias žmogus pasaulyje.

SUŠAUDYMAI

Varšuvos sukilimas Stutthofą praturtino naujais kaliniais, paimtais į nelaisvę sukilėliais. Rugpiūčio 3 d. buvo atgabenta sukilėlių ir civilių 3000 vyrų ir keletas šimtų moterų. Rugsėjo 29 d. vėl buvo atvežta 1200 sukilėlių, tarp kurių buvo ir 40 moterų, pogrindžio armijos ryšio karininkių. Jos dėvėjo kariškas uniformas ir pradžioj buvo laikomos kaip karo belaisvės. Apie šias didvyres su pasididžiavimu kalbėjo senieji lenkų kaliniai. Jie jas būtų ant rankų nešioję, jeigu jos būtų pasirodžiusios vyrų stovykloje; tarp moterų patekusios, jos turbūt nesusilaukė didesnės pagarbos.

Sukilėliai, matyt, pasakojosi apie tas didvyriškas ir kartu klaikias Varšuvos gatvių kovas. Stovykloj lenkai siuto ant rusų, kurie ragino juos sukilti, bet sukilus nesiuntė jiems jokios pagalbos. Rokosowskio armija, stovėjusi už keliolikos kilometrų, lyg pasityčiodama laukusi, kol vokiečiai išžudys paskutinius lenkus. Tos kalbos paskui pagražintos ėjo iš lūpų į lūpas, stiprino lenkų karingumą, entuziazmą ir vilti vieną kartą su vokiečiais atsiskaityti, o taip pat ir rusams nelikti skolingiems už išdavimą.

Tačiau visos tikrovės apie herojiškas Varšuvos kovas ir nemažiau neherojišką jų užkulusį kaliniai negalėjo žinoti. Išėjus į laisvę, man teko gyventi Varšuvos pašonėje ir dažnai būti pačioje sunaikintoj sostinėj. Su vienu sukilėliu susipažinęs, per keletą mėnesių turėjau progos patirti daug tos kovos smulkmenų. Šis mano bičiulis, jaunas kokių 18 metų vyras, Varšuvos sukilime buvo netekęs vyresniojo brolio, o jo sesuo, išlikusi gyva, turėjo gyventi ne namie. Tas mano bičiulis slėpėsi ir nuo rusų, nes šie sukilėlius laikė taip pat pavojingais. Iš jo pasakojimų man liko šiurpių įspūdžių. Keisčiausia, kad ne vienas lenkas tyčiojosi iš sukilėlių, jų žygį laikė kvailu. Tas jaunas partizanas nurodinėjo man to miestelio moteris, kurios, susidėjusios su vokiečiais, važiuodavusios į jų užimtus Varšuvos priemiesčius apiplėšti paliktų butų, o grįžusios su jais girtuokliavusios ir šokusios.

— Ant savo brolių lavonų jos šoko ir svaigo. Šito neužmirš žuvusiųjų draugai. Ne vienai išdeginome blauzdoje hakenkreucą. Taip, Varšuva skendo liepsnose ir kraujuje, o kai kurios lenkės juokėsi, svaigo priešo “meile” ir išdavinėjo sukilėlių gimines, ryšininkus... Šito mes neužmiršim!

Tuo metu, kai jis man tai su baisiu širdies skausmu pasakojo, tos moterys ir toliau dangstėsi naujų priešų “meile”. Partizanai siuto, negalėdami suvesti su jomis sąskaitų. Bet juto ir jos — todėl pasirūpino apsistatyti naujais globėjais. Mane stebino, kad šios moterys buvo ne iš gatvės, kai kurios jų net šeimos motinos... Deja, lenkų tarpe buvę tokių ir vyrų... Pataikaudami ir parsiduodami, vieni gelbėjo savo gyvybę, tuo tarpu kiti mirė Varšuvoj, o kas nespėjo ten, turėjo žūti Stutthofe.

Vieną ankstyvo rudens vakarą 60 jaunų lenkų buvo pastatyta atskirai prie kantinos durų. Vakarinio patikrinimo metu mes dar nenujautėme, kas jų laukia. Nenujautė, atrodo, ir jie patys, nes buvo visai ramūs. Nuo mūsų grupės, kuri patikrinimo metu visad stovėdavo prie kantinos, jie buvo per kokius 6 metrus. Iš pradžių mes jais perdaug nesidomėjome, nes įvairūs sustatymai atskiromis grupėmis nebuvo naujiena. Bet kai priėjęs esesmanas vienam jų surišo grandinėmis rankas, mes pradėjome įtarti, jog tai gero nežada. Tai pastebėjęs, Lipniūnas tylomis davė jiems bendrą išrišimą.

Patikrinimas praėjo normaliai. Daugiau sargybų nepasirodė ir berods tik du sargybiniai tą būrį vyrų išvedė pro vartus. Pritrenkė mus tik vėliau pasiekusi žinia, kai Chemnitzas šiai grupei pasakęs pamokslą. Esą, vienas iš jų, tas surištomis rankomis vyras, būsiąs sušaudytas už niekšybę vokiečiams. Kiti 59 būsią liudininkai, kaip vokiečiai atsiskaito su savo priešais. Jie turėsią savo vaikams papasakoti, kuo baigiasi lenkų kova su vokiečiais. Rytą iš ligoninės personalo buvo patirtos tikslios žinios: visi 60 vyrų buvo sunaikinti — pusė dujų kameroj, kita pusė — sušaudyta. Kacete, kur “normali ar pagreitinta” mirtis įspūdžio nebedaro, šis staigus ir tokio būrio sunaikinimas vis dėlto buvo stipriai pajaustas. Nevisi žinojo, kas buvo ta grupė, ir dėl to jaudinosi galvodami, kad administracija vėl pradeda žudyti pajėgesnius ir jaunesnius vyrus. Kas žinojo, už ką nužudyti anie draugai, turėjo nemažos baimės, ar nesama čia kokio išdavimo. Pogrindyje dirbusių lenkų buvo ir daugiau, o vokiečiai nežinojo; jie paėmė juos ne iš kovos vietų, ne iš slėptuvių, bet atsitiktinai kur nors užtikę. Lenkai buvo neatsargūs: kai kurie mėgo pasididžiuoti savo praeitimi. Dabar jiems turėjo drebėti kailis, o svarbiausiai — jausti laukiamą pažeminančią mirtį.

Į trečią dieną vėl buvo atskirta 37 jaunų vyrų grupė ir jau po pietų palikta stovykloje. Jiems liepta visiems būti kartu, ir mes matėme juos sėdinčius gatvėje prie 12-to bloko. Visoj palaidoj ir kiemą užtvindžiusioj kalinių masėj, ši grupė nelabai krito į akis. Tik mudu su Lipniūnu žinojome iš lenkų kunigų, kad ji, atrodo, skirta mirčiai. Lenkai kunigai paėmė iš mūsų pakonsekruotų komunikatų ir, įsimaišę į jų tarpą, davė bendrą išrišimą ir išdalino komuniją. Stebėjau aš truputį tuos vyrus. Jie sėdėjo tylūs, mažai kalbėjo tarpusavyje, buvo prislėgti ir kupini rimties. Jie visai nesidomėjo, kas vyksta aplinkui. Išgyvendami vilties ir nevilties kovą, jie kažko laukė.

Vakariniam patikrinimui jie buvo pastatyti prie tų pačių kantinos durų. Pora esesmanų priėjo ir visiems surišo rankas užpakalyje. Prie vartų pasirodė sustiprintos sargybos. Ženklai visai aiškūs! Išrykiuotos kelios dešimtys tūkstančių kalinių, rodos, elektros srovės buvo trenktos.

Užviešpatavo klaiki tyla, nieks net nesukosėjo, tik akis įsmeigę žiūrėjo į vartus. Tuo metu, rodos, būtų užtekę vieno garsaus šūktelėjimo ir visi tie tūkstančiai būtų puolę sargybas.

Ši tyli reakcija buvo tokia akivaizdi, kad turėjo smarkiai paveikti ir pasmerktuosius ir kaceto administraciją. Pirmieji padarė tai, ko nei ligi šiol nei po to joks mirčiai pasmerktasis ar jų grupė nedrįso padaryti. Išvesti pro vartus, jie ramiai ėjo iki miškelio ir sankryžos, ties kuria atsisuka kelias į krematoriumą. Staiga surištomis rankomis jie pradėjo bėgti — vieni į aikštę, kiti į miškeli. Perdaug buvo aišku, kad toks planas pabėgti buvo beviltiškas. Jie norėjo, kad juos naikinantieji šūviai prabiltu čia pat, draugams girdint, ir kad jų kraujas, išlietas ant kelio, kuriuo kaliniai kasdien eina, primintų baisią pasmerktųjų auką.

Stovykloje dalis kalinių jau buvo grįžę į savo blokus, kiti kieme dar laukė vakarienės, kai pasigirdo šūviai — ne tik iš palydovų šautuvu, bet ir bokštų kulkosvydžių. Klaikus tratėjimas užvirė visame rajone. Kaikas iš mūsiškių, prasidarę prausyklos langą, bandė pasižiūrėti, kas lauke vyksta, bet kulkos privertė greitai slėptis už betono praustuvų.

Septyni buvo vietoje nušauti, keliolika sužeistų, o likusieji stovėjo, nesuprasdami, kas čia vyksta. Sveikuosius ir sužeistuosius nugabeno prie krematoriumo ir ten sušaudė. Tarp jų buvo ir 11 metų berniukas, dirbęs ligoninėje.

Po to administracija liovėsi viešai ir grupėmis šaudyti. Ji juto, kad dar vienas kitas toks įvykis išjudintų masę sukilti. Šaudoma vėliau buvo slapta, paimant atskirus žmones.

Kartą turėjo sušaudyti partizaną kašubą inž. Ludkę, keturių vaiku tėvą, kilusį nuo Gdynės. Naciai ji buvo sugavę miške kartu su keletą draugų. Palaikė jį dalinio vadu, daugiausiai mušė, reikalaudami išduoti, kur yra jų vėliava. Jis ją laikė apsisupęs aplink savo kūną, ir neišdavė. Po to jam dar liepė 1000 kartų tūpti bei keltis, kol tai darydamas, jis apalpo. Stutthofe buvo paguldytas į ligoninę, kad atsigautų ir po to tyliai būtų įvykdę mirties bausmę. Ligoninės prausykloj persirengdamas, jis nusiėmė vėliavą ir perdavė ją lenkui gydytojui Jasinskiui, kad šis paslėptų. Jo inkstai nuo sumušimo buvo taip pažeisti, kad žmogus ilgai netrukus mirė sava mirtimi.

Kitas jaunas partizanas lenkas buvo sugautas 1944 m. vasarą su ginklu rankoje. Jį turėjo taip pat sušaudyti, bet jis buvo sužeistas ir Stutthofe paguldytas į ligoninę. Administracija keletą kartų teiravosi, ar jau pasveikęs. Gydytojai kaliniai užtęsė jo gydymą, išrado naujų komplikacijų, tyčia amputavo jam koją, paskui ją pjovė aukščiau, pagaliau “surado” džiovą ir taip išlaikė iki laimingos evakuacijos. Starkus ši jaunuoli netikėtai sutiko Kopenhagoje (Danijoj); vyrukas apsikabinęs dėkojo už išgelbėtą gyvybę.

Vienas Rumunijos žydas, buvęs aukštas bolševikų komisaras, pats bandė gelbėtis nuo sušaudymo. Jis žinojo, kad jo laukia mirtis, todėl vieną vakarą atėjo į mūsų bloką pas vieną teisininką pasitarti. Jis slėpęs faktą, kad prie Stalingrado kaip vertėjas dalyvavęs vokiečių maršalo Pauliaus ir kitų generolų apklausinėjime. Dabar jis galvojo, jei šį dalyką pasakys, gal jam mirties bausmę atidės. Jis manė vokiečius užinteresuoti žiniomis apie jų generolų likimą, o be to pagrasinti, jeigu jį nužudys, — tai bus sužinota sovietu Rusijoj — už jo gyvybę turės apmokėti savo galvomis keletas jų generolų. Mūsų teisininkas, išklausęs šio pareiškimo, ne ką galėjo jam patarti, nes nebuvo tikras, ar žydas nenori jo provokuoti, o antra, ar vokiečiai tikrai į šiuos jo preiškimus kreips dėmesio. Vėliau buvo patirta, kad jis savo pareiškimą vis dėlto padarė, bet gyvybės neišgelbėjo, tik dėl tolimesnių apklausinėjimų galėjo pratęsti keletai dienų.

Taip tyliai buvo sušaudytas ir ne vienas rusų partizanas, sugautas vokiečių užimtose srityse.

GINČAS SU KUN. ALEKSANDRU

Partizanų šaudymą labai išgyveno vienas lenkų kunigas, Aleksandras B., buvęs pogrindžio armijos kapelionas. Ne vieną tų šaudomųjų jis pažinojo asmeniškai, o kitus buvo spėjęs čionai pažinti. Jam buvo gaila tų drąsių vyrų ir kartu pikta, kad jie yra nelaimingų išdavimų aukos.

Mudviem su Lipniūnu jis buvo atviras. Kartą pasakojo, kad pogrindžio armija, kovodama su išdavimais, įvedusi savo kariams priesaiką pavojaus atveju nusižudyti. Atsakingesnieji buvę aprūpinti stipriais nuodais, kuriuos turėję slėpti po laikrodžio dangteliu ant rankos. Jam, kapelionui, tekę priimti tas priesaikas, tariant žodžius: “Prisiekiu Visagaliam Dievui, kad pavojaus valandą nusinuodysiu”.

—    Bet juk tai neleistina, — pastebėjo Lipniūnas.

—    Normaliose sąlygose — taip, — kalbėjo ramiai kun. B. — Bet karo metu, ypač konspiracijoj, kitos išeities nėra. Vienas išdavimas kaštuoja šimtus kitų gyvybių.

—    Šimtai ar viena, vis tiek gyvybė, — pertraukė Lipniūnas. — O žmogus nėra jos autorius. Jis neturi teisės pats save sunaikinti.

—    Teisės neturi, bet pareigą — pasišvęsti už kitus, — atsakė kun. B.

—    O kas gali įpareigoti, armija? Kas jai davė šią galią?

Kunigas B. kiek sumišo.

—    Karių pareiga ginti kitų gyvybę, nors dėl to patys žūtų, — tęsė Lipniūnas. — Juos galima prisaikdinti, kad neišduotų paslapčių. Bet negalima iš jų reikalauti savižudybės.

—    Ką reiškia negalima? Jūs nežinot, — aiškino kun. B., — kad žmogus, patekęs priešui į rankas, nebeatsako už save. Kankinimai būna tokie žiaurūs, kad palaužia stipriausią valią. Argi galima dėl to rizikuoti?

Lipniūnui atrodė, kad kun. B. eina per toli.

—    Sutinku, kad kankinimai žiaurūs. Bet iš to nereikia daryti perplačių išvadų, paneigti net laisvą žmogaus valią. Tai būtų krikščionybei priešingas determinizmas. Argi nėra pavyzdžių, kad žmonės atlaiko pačius žiauriausius kankinimus? Išdavimai yra tik išimtys ir jūs dėl jų sulaužote bendrą dorovės principą. Jūs vedate garbingą kovą, bet nenorite aukų. Didvyriškumą jūs pakeičiate neleistina savižudybe.

Kunigas B. kiek susierzino. Paskutinieji žodžiai jam atrodė per skaudūs, net neteisingi. Jis griebėsi evangelijos.

—    Argi nepasakyta: kas aukoja savo gyvybę už kitus, tas ją atras. Tokia mirtis, man rodos, ne tik ne savižudybė, bet dar herojiškas aktas.

—    Herojiškas aktas turi būt laisvas ir suderintas su Dievo valia. Kur ta laisvė, kai žmogus “aukojasi” viršininkų įsakytas? Kur susiderinimas su Dievo valia, kai Jis žudytis draudžia?

—    Karys yra laisvas stoti į armiją ar nestoti, — bandė aiškinti kun. B. — Kai jis įstojo, žino, kad turės visus įsakymus vykdyti.

—    Kaip tik ne visus! — atkirto Lipniūnas. — Yra ribos, kurių nevalia peržengti nei viršininkams nei pavaldiniams.

Kunigas B. jautėsi kiek nesmagiai, aiškinosi, kad esąs jau primiršęs moralinės teologijos prinicipus.

KITI LENKŲ KUNIGAI

Be kunigo B. tuo metu buvo dar aštuoni lenkai kunigai. Jie gyveno išsisklaidę po įvairius blokus, priglausti senųjų. lenkų kalinių. Rudeniop administracija atleido juos nuo darbų, nes tada, be oficialaus garbės kalinių poaukščio, buvo dar neoficialus. Į darbus neprivalėjo eiti ir Dancigo senato nariai, socialdemokratų grupė gal apie 20 pagyvenusių žmonių.

Lenkai kunigai tačiau nesėdėjo be darbo. Mūsų padrąsinti, jie ėmėsi apaštalauti saviškių tarpe: klausė išpa

žinčių, lankė ligonis, nešė jiems šventą komuniją. Pakonsekruotų komunikantų jie gaudavo pas mus, nes Lipniūno spintelėje visuomet jų buvo. (Apie tai nežinojo net nė vienas mūsiškių). Ateidavo jie parsinešti komunijos gana dažnai, nes iš karto negalėjo daugiau pasiimti. Kiekvienas iš jų turėjo mažas komunines, kurias dailiai buvo išdrožęs vienas lenkas klierikas, dirbęs stalių dirbtuvėse. Jie ateidavo, nepastebimai ištraukdavo iš kišenės tą komuninę, įvyniotą į švarią nosinaitę, paduodavo kuriam nors iš mudviejų, o mes grąžindavome jiems su keletą šv. komunijų (tilpo kokios 5-6).

Kartais jie paprašydavo, kad mes leistume jiems atsilaikyti mišias mūsų kamarėlėje. Didesnių švenčių metu iki pietų jie spėdavo tai padaryti beveik visi. Ateidavo ne vieni: atsivesdavo porą ar trejetą ištikimųjų, kurie jiems patarnaudavo ir per mišias priimdavo komuniją.

Taip vienas kitas religingesnis lenkas paskui rasdavo kelią ateiti pas mus į mišias ir be saviškių kunigų. Beveik kas sekmadienį užeidavo prof. Rastofinskis, kitados buvęs Lenkijos žemės ūkio viceministras ir ilgametis gyvulininkystės ekspertas Turkijoje. Jis buvo pagyvenęs žmogus, maždaug mūsų prof. Jurgučio amžiaus ir didelis šio mūsiškio bičiulis.

Kiek vėliau savo “koplytėlę” bandė įsitaisyti ir lenkai. Jaunas poznanietis, nepaprastai mielas kunigas G., palenkė savo bloko vyresnįjį Boguszą, ir šis užleido tokį pat sandėliuką, kaip mūsų, mišioms laikyti. Patalpėlė buvo gražiai išdažyta, pastatytas staliukas, net gėlių parūpinta. Tačiau jokių kitų “koplyčios” ženklų nebuvo, kad esesmanai, patikrinę, nesuprastų. Mišioms reikalingas priemones kun.

Šiam uoliam kunigui mes pasiūlėme perimti lenkių moterų pastoraciją. Jutom, kad jis ir kiti jo konfratrai to G. gaudavo pas mus nori. Tačiau po pirmo bandymo susisiekti su jomis, jis patyrė, kad moterys pageidaujančios ir toliau būti aptarnaujamos lietuvių kunigų.

Kai kurie ir vyrai lenkai, gal varžydamiesi saviškių, naudojosi kun. Lipniūno patarnavimais. Vienas tokių buvo ir virtuvės kapas Janekas. Jo sužadėtinė Dambrowska (viena iš trijų sesenj) kartą šventė vardines. Ta proga jiedu sutarė abu priimti komuniją. Lipniūnas išklausė jo išpažinties ir tą patį rytą davė jam komuniją. Janekas prašė ir jo sužadėtinei duoti išrišimą, o komuniją leist jam pasiimti, vežant kavą į moterų bloką. Lipniūnas leido sužadėtiniui atlikti vienkartini kunigišką patarnavimą savo sužadėtinei.

Kunigas G., susitikdamas dažnai su mumis, pasakojo gaunąs liūdnu žinių iš naujai atvežamųjų tautiečių. Lenkai esą įsiutę prieš popiežių; jis negynąs pavergtos Lenkijos ir nepasmerkiąs žiaurių nacių priemonių lenkų tautai naikinti. Dėl to net tarp kunigų esanti gyva mintis skirtis nuo Romos. Tokių balsų jis girdėjęs dar būdamas laisvas, o dabar apie tai esą kalbama dar plačiau. Jis negalėjo atleisti savo tautiečiams, kad jie tokie nekritiški. Vokiečiai nutyli popiežiaus kalbų vietas, kur juos smerkia arba kur gina Lenkiją. Jie sąmoningai tyčioiasi iš lenkų, kad popiežius juos apleidęs, ir žmonės tuo tiki. Tiesa, esą keletas kunigų, kurie slaptu keliu gauna popiežiaus kalbų tekstus, verčia į lenkų kalbą ir platina. Iš to matyt, kad popiežius kaip tik daug dėmesio skiriąs Lenkijai. Bet ne visi tais vertimais tiki, o be to jie negali pasiekti platesnių masių.

— Ką daryti? — klausdavo jis, susirūpinęs ir prislėgtas. — Juk tai reiškia pavojingą religinį skilimą.

Tarp mūsiškių lenkų kunigų buvo jaučiamas kitoks skilimas. Iš visų išsiskyrė Pranciškus Grucza, kilęs nuo

Kartūzų, Pamaryje. Lenkijos nepriklausomybės laikais jis dalyvavo kašubų autonomistų sąjūdyje ir leido kašubų kalba religini laikraštėlį. Kiti negalėjo jam šio skaldymo atleisti. Būdavo tarp jų didelių ginčų, kartais jie net nesikalbėdavo.

Mes nesikišome į tuos jų grynai politinius, tautinius ginčus, bet bandėme suvesti juos kaip kunigus. Kai kada pavykdavo juos sutaikyti, nes ir patys to norėjo. Bet Grucza buvo karštas, nors šiaip jau kašubai kacete pasižymėjo savo šaltu, išlaikytu ir kietu charakteriu. Jis puldavosi į atvirą kovą su lenkais; kašubus laikė pirminiais slavais, sukūrusiais anksčiau nei lenkai savo valstybę ir savitą kultūrą. Savo kašubų tarpe jis veikė, pasidarydamas dvasiniu jų vadu, guodėju ir rėmėju. Kaip kunigas, Grucza buvo pakankamai bažnytinės dvasios ir kaip žmogus labai socialus, gyvas, dinamiškas.

Kitas, kilme taip pat kašubas, laikėsi nuošaliai to ginčo, bet nepatiko nei vieniems nei antriems. Jis laikė save vokiečiu ir gyveno prominentų bloke, kur buvo kaip tik daugiausia vokiečiu. Ateidavo ir jis pas mus pasikalbėti, kartais komuniios pasiimti, tačiau io laikysena, iš tikro, buvo pernelig vokiška. Jis buvo šaltas, oficialus; atokiai laikėsi nuo paprastos kalinių masės.

KAŠUBAI

Kunigo Gruczos kova su lenkais ilgainiui mums ėmė ryškėti. Žinios apie kašubų tautą darėsi vis gausesnės. Gyvai matomi jų skirtumai, palyginus su lenkais ir rusais, vertė domėtis jų praeitim ir dabartim. Pasirodo kašubų žemė buvusi didelė: ji siekusi beveik Berlyno. Ji turėjusi iš vakarų bendras ribas su kitais pirminiais slavais vendais, kurių likučiai iki šiandien dar tebėra Saksonijoj ir Brandenburge, o iš rytų — su lietuviškaisiais prūsais. Ilgainiui netekę Pamario valstybės, savų kunigaikščių ir vadų, kašubai ir vendai tirpę vokiečių antplūdžio masėje. Šiandien tikrų ir aiškių kašubų jie priskaito tik 400.000. Trys keturios apskritys tarp Dancigo ir Stettino sudarė tą plotą, kuriame ligi dabar išlikusi jų kalba, papročiai. Jie didžiavosi savo šventove Kartūzuose ir savo vadinamąja Kašubų Šveicarija. Per keletą šimtų metų spaudė juos vokiečiai, po I pasaulinio karo — lenkai, o dabar vėl vokiečiai. Kašubai nemėgo vienų ir antrų.

Jie buvo darbštūs ūkininkai, žvejai, darbininkai ir miestiečiai. Politinė kova jų nedomino ir jos stengėsi išvengti. Tačiau visiškai išvengti negalėjo. Būdingas jiems apsiskaičiavimas vertė galvoti apie ateitį. Kieno bus ta ateitis, bent jų žemėje, nežinojo: vokiečių ar lenkų? Todėl pasiuntė dali savo žmonių į vokišką wehrmachtą, o kitus į požeminį lenkų veikimą. Jei laimės vokiečiai, gelbės jų mundurai, jei lenkai — rezistencijos pažymėjimai. Lenkai sudarinėjo rezistencininkų sąrašus ir kašubai į juos rašėsi. Veikti tačiau jie nesiskubino, nes buvo tikri Pamario žemaičiai — lėti ir apdairūs. Tuo tarpu lenkai, daug negalvodami, veikė ir, deja, veikė ne visada atsargiai. Iš pasakojimų, kuriuos mums teko išgirsti, atrodė, kad lenkai iš viso prasti rezistencijos organizatoriai. Jų nesugebėjimas, netikslingumas ar neatsargumas išdavė visus kašubų sąrašus, ir jų vyrai ir moterys, jauni ir pagyvenę šimtais buvo atgabenti į Stutthofą. Keletas šimtų buvo pastoviai tardomi per keletą mėnesiu. Pagaliau daugumas tų tardomųjų buvo pervesti į tikruosius kalinius.

Kašubai — istoriškai pralaimėjusi tauta, tautinio atsparumo charakterį ilgainiui pakeitusi prisitaikymu. Tačiau dabar jie vis tiek turėjo sudėti savo aukas — deja, labai gausias. Neužteko vokiečių. Atėjo rusai, ir mes turėjom progos pamatyti šią naują jų tragediją.

Kašubų tragedija yra daugelio ilgesnį laiką buvusių pavergtųjų tautų tragedija. Iš dalies ji mena mūsų klaipėdiečių ir prūsų lietuvių likimą. Ji yra ir mūsų kitados sulenkėjusiųjų bajorų ir didikų tragedija. Anksčiau negalėjau suprasti, kodėl šlėktos, pusiau rusai ar vokiečiai, buvo uoliausi mūsų nepriklausomybės laikų tautininkai. Nedaug jų buvo, tačiau savo perdėtu uolumu labai kreipė visų dėmesį. Atėjo bolševikai, ir ne vienas jų pasidarė uoliausiais bolševikais, o vėliau — uoliausiais vokiečių okupacijos rėmėjais. Buvo tokių ir repatrijantų: jie tapo pernelig dideli vokiečiai, o atėjus amerikiečiams, viešai keikė vokiečius ir gyrė amerikiečius. Tas prisitaikymas rodo ne tik žmogaus, bet ir tautos charakterio lūžį.

Šios tiesos akivaizdoje man darėsi suprantama ir kunigo Gruczos kova už kašubų savito charakterio išlaikymą. Žinia, tai buvo tik gyvo instinkto kova: gelbėti žmones, nes jie žūsta; gelbėti juos ateičiai, iškovoti jiems bent kultūrinę nepriklausomybę. Jis jieškojo pavyzdžio mūsų mažos, bet savitą charakterį išlaikiusios tautos istorijoje.

KRATOS

Kalbėdamas apie lenkų grupės sušaudymą, prisiminiau galimą kalinių sukilimą. Mūsų sąmonėje jis ir liko tik galimas. Tačiau administracija, matyt, budėjo, kad to tikrai neįvyktų. Jau anksčiau mus stebino pakartotinos kratos pas prominentus. Kratos neasmeninės, bet gyvenamų patalpų. Išbarškina sienas, atplėšia grindis, smulkiai ištikrina lovas. Nejau galėjo tikėtis pas juos rasti ginklų? Kaliniai spėjo, kad taip.

Ginklų prominentai galėjo gauti iš reparatūros skyriaus, kur buvo taisomi suirę šautuvai ir lengvieji ginklai. Šaudmenų, ypač rudeniop, kai frontas artėjo, o visokio gero buvo prigabenta į Stutthofą, galėjo pirktis už įvairius vogtus dalykus. Pagaliau ne vienas prominentas turėjo ryšių su esesmanais ir užmiesčiu.

Ginklas kacete beprasmis dalykas. Bet norint pabėgti, artėjant frontui ir tvarkai pairus, jis galėjo praversti.

Kratos turėjo gal ir kitą tikslą. Senieji kaliniai pasakojo, kad kartą pas vieną lenką kalinį buvęs rastas dienoraštis su kaceto žiaurumų faktais. Dienoraštį jis slėpęs vienoje sienos landoje, bet kažkas išdavęs. Tokia medžiaga, kada nors išnešta į laisvę, būtų turėjusi labai didelės dokumentinės vertės. Naciai to bijojo; jie bijojo, kad kas neišvilktų jų niekšybių dienos švieson.

Kai kurie lenkai mums patylomis tvirtino, kad ir dabar viskas dokumentuojama ir slaptu keliu pasiunčiama į laisvę. Dar daugiau: kažkas turįs mažo tipo foto aparatą ir darąs svarbesnių įvykių nuotraukas.

Tokios ar panašios kalbos vertė atsargius ir budrius mūsų viešpačius daryti kratas pas jų pačių parinktus ir patikėtus prominentus. Šių patikimumas, aišku, negalėjo būt didelis; šitai gerai suprato pati administracija. Tas, kurs parduoda savo sąžinę, kurs savo draugų gyvybės sąskaiton perka gerbūvi, negali būt ištikimas ir savo ponui.

Mūsų ryšiai nebuvo tokie geri, kad būtume žinoję visas šunybes, daromas kriminalistų bandos ar politinių grupių vadų. Viena aišku, kad šalia kriminalistų, dar buvo gerai cementuota tarptautinė komunistų grupė ir nacionalinė lenkų grupė. Vieni ir antri buvo išėję gerą požeminės veiklos mokyklą, turėjo būdų ir čia veikti bei susisiekti su pasauliu.

Tiesa, ir mes turėjome kai kurių galimumų. Pasitikėti galėjome tik savais žmonėmis, kurie dirbo pašte ar rūbų kameroje. Pašte tarnavo mūsų Rimošius ir jam kartais pavykdavo išsiųsti laiškų su oficialiu cenzūros antspaudėliu, kurį pats prisitaikęs, užspausdavo ir vėliau į paštą be esesmano žinios išnešdavo. Kitas mūsų draugas Mikas P. 1944 m. vasarą ir rudenį dažnai vykdavo į Dancigą dezinfekuoti kalinių drabužių (Stutthofas, mat, nebepajėgė to padaryti). Rūbų kameros kalinius lydėdavo esesmanai, tačiau, palikę juos namuose, patys išeidavo į miestą ko nors šilto išgerti. Per ilgesnį laiką mūsų draugas susirado pažinčių iš civilių darbininkų ir galėjo per juos pasiųsti laiškus ar rankraščius be kaceto kontrolės.

Koresponduodami su saviškiais ir draugais, mes turėjome dengtis nuo cenzūros įvairiais sutartiniais, simboliniais žodžiais. Tuo būdu pasakydavome, kokia iš tikrųjų yra mūsų padėtis, ko norime, kad slaptai mums paketėliuose atsiųstų (fotografijas, ostijas, bažn. vyną), kaip turi mums pranešti apie padėtį Lietuvoje. Sugalvodavome laiško turinį tokį, tarsi reikalas liestų kurį nors asmenį, o ne daiktą. Tą “asmenį” pavadindavome p-lė Nuotrauka arba p. Paplotėliu. Ir draugai, prisitaikydami, ėmė rašyti laiškus apie p-lę Linutę (Lietuvą), kuri mokosi gimnazijoje, yra vis baudžiama direktoriaus Adolio (Adolfo Hitlerio). Dėdė Stalius (Stalinas) vis labiau bando “užjausti” Linutę ir grąsinąs už tai ją atsiimti iš Adolio gimnazijos.

Nežiūrint tų lietuviškų vardų ir paprastų šeiminio gyvenimo vaizdų, cenzorius, Lenkijos vokietis Blumas, ilgainiui atsekė, kad tai yra ne eiliniai laiškai. Kartais jis juos sulaikydavo, kai kada pasigailėjęs leisdavo Rimošiui parnešti į bloką paskaityti ir vėl liepdavo grąžinti paštui, kad čia būtų sunaikinti. Blumas nebuvo blogas žmogus: stengėsi daug ko nematyti ir nesuprasti, juoba, kad Rimošius nunešdavo ir jam kartais ką nors geresnio iš mūsų siuntinėlių. Ilgainiui jis nebekreipė dėmesio į šifruotus mūsų laiškus, tik patarė, kad patys jų nelaikytume: perskaitę, sunaikintume. Pasirodo, jis daugiau bijojo kontrolės nei mes; esą, atradę tokių laiškų, jį patį baustų išsiųsdami į frontą.

Kontrolių pas mus vis dėlto nebuvo. Gal dėl to, kad mūsų tarpe nebuvo šnipų ir plepių. Savo siuntinėlius mes rūpestingai iš anksto peržiūrėdavome, ypač užsakę ko nors uždrausto. Kai ateidavo esesmanas į bloką tikrinti, juos atidarant, nieko pavojingo neberasdavo. Tačiau kartais pasitaikydavo apsirikti. Nesitiki gauti, sakysim, komunikantų ar vyno, todėl siuntinio iš anksto nepatikrini. Taip kartą esesmanas užčiupo siaurą skardinę dėželę. Atidarė ir pažėrė ant stalo kokius 30 komunikantų.

—    Kas čia? — paklausė.

Niekas jam neatsakė, tik patraukė pečiais.

Valandėlę jis galvojo, prisidėjęs pirštą prie kaktos.

—    Man rodos katalikai tai kažkam vartoja. Abendmahl! Hm?

Toliau besirausdamas, jis atrado ir mažą vyno bon-kutę. Ją atkimšo, pauostė ir pastatė atskirai. Baigęs visus siuntinėlius tikrinti, jis pasiėmė ją ir, įsidėjęs į kišenių, pasisuko išeit. Man buvo gaila to mišių vyno, juoba, kad tuo metu mes jo labai stigom. Mirktelėjau draugams, kad atimtų iš jo, nes man pačiam nebuvo patogu.

Rodos dr. Kučas pasivijo, ir jam pasakė:

— Tas žmogus turi nesveikus plaučius. Vynas jam turėtų praversti, o jums kas — tiek jo maža. Atiduokit jam!

Esesmanas ištraukė iš kišeniaus bonkutę, atžagare ranka ją grąžino ir, nieko nesakęs, išėjo.

Atsargumo priemonės buvo reikalingos ir patiems esesmanams. Mūsų kacetas vienu metu pasidarė turtingas įvairiomis gėrybėmis. Traukdamiesi iš rytų ir Pabaltijo, vokiečiai privežė į Stutthofo sandėlius tiek turtų, kad juos saugoję esesmanai, neiškęsdavo nevogę. Į šį darbą buvo įtraukiami patikimesni kaliniai, seni kriminalistai. Šie nuslėpdavo gėrybes, o esesmanai paskui jas pergabendavo į saugesnę vietą. Kartais, išeidami už kaceto ribų dirbti, kaliniai tas gėrybes parduodavo ir paskui su esesmanais pasidalindavo pelnu. Šis kelias jiems buvo saugesnis: kalinys, nutvertas, galės dar kaip nors išsisukti, o jei jį baus, tie patys esesmanai bandys bausmę švelninti.

Šitas gėrybių vogimas, vadinamas “organizavimu”, 1944 metų rudenį buvo pasiekęs turbūt aukščiausią laipsnį. Prominentai kaliniai darė didelį pelną ir apsirūpino įvairiais dalykais: gėrimais, konservais, mėsa, žuvimis, batais, drabužiais. Ne visuomet jie paskui “sąžiningai” bepasidalindavo pelnu su esesmanais: ir čia pasitikėjimas apvildavo. Buvo kalbama apie ne vieną nukentėjusį esesmaną, ir nebuvo priemonių kalinių nesąžiningumą sudrausti. Tačiau kartą vienas kriminalistas susilaukė kartuvių, oficialiai už kitų kalinių žudymą, o iš tikrųjų — už apgaudinėjimą. Kitus kalinius jis tikrai buvo užmušęs, tačiau dėl to tikriausiai jo nebūtų baudę kartuvėmis.

Mes žinojome ir apie vadinamą buhalterijos klaidų nuslėpimą. Tuo metu Stutthofe buvo labai didelė statyba. Vien tik aviacijos dirbtuvių įrengimas — milžiniškų pastatų ir jų aparatūros — turėjo pareikalauti didelių kiekių medžiagos. Bendrovės, kurios šį darbą vykdė, be abejonės, darė milijoninę apyvartą. Buhalterija tačiau rodė kai kuriuos trūkumus ir tai reikėjo paslėpti. Artinantis metinės apyskaitos laikui, nei iš šio nei iš to, prasidėjo gaisrai. Jie sunaikino raštines, esančias prie statybos biuro, ir lentpjūvę. Abu gaisrai buvo vakare, kai kaliniai - raštininkai nebedirbo ir kai kaceto gaisrininkus buvo sunku prisišaukti. Ugnyje prapuolė visi planų ir sąskaitų netikslumai.

Atsargumo priemonių griebėsi ir kaceto vadovybė. Administracijos raštinėse dirbantiems kaliniams buvo įsakyta paruošti “mirties metrikus” 1939 - 1940 metais nukankintiems politiniams lenkų kaliniams. Jie turėjo būt “mirę” sava mirtimi ir, būtent, ne tada, o 1943 ar net 1944 metais. Šituos suklastotus mirties aktus įsegė į bylas, kad, kartais pralaimėjus karą ar perdavus kacetą wehrmachtui, viskas būtų rasta pilniausioje tvarkoje.

BĖGLIAI

Vis dėlto kaliniams pavykdavo daug kas sužinoti. Bet kas iš to, jei kalinys žino? Mūsų viešpačiai dėl to nesijaudino. Išeiti kalinys negalės, o pabėgti iš kaceto jam nepavyks. Anksčiau vienas kitas išeidavo — būdavo paleidžiamas. Bet jie turėjo pasirašyti raštą, kad nė vienu žodžiu neprasitars apie kacetą ir jo gyvenimą; kitaip jie vėl bus areštuoti ir grąžinti atgal. Pabėgęs, aišku, tokio įsipareigojimo nebuvo saistomas, bet kacetas turėjo priemonių nuo bėglių apsaugoti. Per dvejus metus pabėgti bandė nemaža, bet laimingai paspruko tik du ar trys.

Įdomiausia buvo Patrono pabėgimo istorija. Kai mes atvykom, jau jį radome kacete. Jis buvo pagyvenęs, kokių 45 metų, labai ramaus būdo, tikras nesugadintas kaimo žmogus. Kilęs nuo Suvalkų, jis puikiai kalbėjo lietuviškai, tik kažkodėl buvo užsirašęs lenku ir dėvėjo politinio lenkų kalinio ženklus. Tuo metu dar nebuvo kacete daugiau lietuvių, o be to areštuotas su lenkais, matyt, nenorėjo nuo jų skirtis. Toki mes pažinome ir kitą Vilnijos lietuvį, kuris atvyko kartu su mumis, bet buvęs kalėjimuose su lenkais, panoro ir čia dėvėti lenkiškąjį P (Pole) ant savo rūbų. Patronas išsiskyrė iš lenkų labai geru savo elgesiu. Gal dėl to valdžia jam patikėjo saugoti vartus tarp vyrų ir moterų stovyklų. Darbas jo buvo lengvas, — atidarinėti tuos vartus, išleisti ir įleisti praeinančius kalinius, kartais ką nors nunešti, pašluoti gatvę. Ne tik dėl tokio nesunkaus darbo, bet turbūt ir dėl susidarytų pažinčių su prominentais, jis galėjo gerai išsilaikyti fiziškai, buvo geros išvaizdos ir sveikatos.

Vieną rytą, kai mes dar buvome senoje stovykloje Patronas dingo. Tai pastebėti buvo lengva, nes jo buvimas prie vartų atrodė toks visiems įprastas, kaip ir patys vartai. Vartai tebestovėjo, o jų amžino sargo jau nebebuvo.

— Patrono nėr! Bet kur jis? — Apjieškota visi blokai, visi stovyklos užkampiai. Nėr! Paaiškėjo, kad nėr ir dar dviejų kitų kalinių. Pabėgo? Kaip ir kada? Iš vakaro dar buvo, o rytą su kolonomis negalėjo išeiti ir pabėgti. Naktį? Bet kaip būtų praėjęs vielas ar vartus.

Imta jieškoti ženklų, sekti pėdsakus. Ir didžiausiam nustebimui atrasta, kad vienas kanalizacijos šulinio dangtis negerai uždarytas. Tikrinant jo vidų, atrasta aiškesnių ženklų: purvinomis rankomis išteptos sienos, degtukų likučiai, dar kažkas... Kanalizacijos vamzdžiai vietomis beveik pilni vandens. Eesesmanams netilpo galvoje, kaip Patronas galėjo pro juos pralįsti ir neprigerti. Pagaliau, kaip jis šį planą išstudijavo? Galbūt jo draugai lenkai buvo dirbę prie kanalizacijos, o gal, būdamas prie vartų, jis turėjo progos pats prisižiūrėti. Jo draugai, apsimetę kanalizacijos tikrinimu, galėjo dieną pasilikti vamzdžiuose, o pritemus ir jis pats į juos įlindo. Gana to, kad jie iš vakaro pražygiavo tuo požeminiu keliu ir per naktį galėjo toli nueiti.

Kaceto gyventojai šią draugų avantiūrą išgyveno kaip didelį įvykį.

—    Vis dėlto vyras, tas Patronas!

—    Kas galėjo tikėti, kad toks ramus ir gerą padėtį turįs, leistųsi į tokį žygį!

—    Dieve, jam padėk! Kad tik nesugautų.

—    Kur tau sugaus, jei tokiu keliu išėjo!

—    Nemanyk, jis gerai apgalvojo planą. O jo draugai turbūt iš šios apylinkės. Padės jam prisiglaust.

Aišku, buvo įspėta visa apylinkės policija, nurodytos pabėgusiųjų žymės. Pagal visus apskaičiavimus tie žmonės negalėjo toli nužygiuoti.

Praėjo viena diena, o Patronas dar nerastas. Praėjo ir antra. Kaliniai džiaugėsi, komentavo ir pranašavo įvairias drąsias galimybes. Ir kai trečią dieną pasklido gandas, kad Patroną vis dėlto surado, kaliniai nenorėjo tikėti.

Tai buvo tiesa. Atsėdėjęs bunkeryje keletą parų, jis, sumenkęs ir apiplyšęs, vėl pasirodė viešumai. Šypsojosi, kaip ir seniau, rodos, jam vistiek, ar būtų pavykę pabėgti, ar nepavyko. Ir gal tas jo “vistiek” padėjo iš tos avantiūros išeiti palyginti labai gerai. Jokios didesnės bausmės jam neskyrė, tik prie tų vartų nebegrįžo.

Po metų, kai užgriuvo Stutthofą didelės masės, pabėgimas jau reiškė didelį nusikaltimą. Kartą pora vyrų sugalvojo tokį būdą. Naktį, sėdint bokštuose sargybiniams ir elektros vieloms esant stiprios šviesos apšviestoms, jie vis dėlto per jas — įelektrintas! — perlipo ir išėjo į laisvę. Technika buvusi pavartota ši. Į vielų tvorą atrėmę lentas ir pasilipę ant jų, tyliai nušoko į kitą pusę. Naktį rajonas nebesaugomas, ir galima eiti į bet kurią pusę. Taip pabėgo tiedu vyrai kalinių drabužiais, skustais galvoje “vieškeliais”, be duonos plutos kišeniuje. Priėję artimiausi ūkininką, jie paprašė civilinių rūbų ir maisto, turbūt prigrasindami, kad apie tai nepraneštų policijai. Bet kur vokietis nepraneš! Aišku, į kelintą dieną jie buvo sugauti.

Kaceto teismas rado, kad jie įvykdę apiplėšimą, grasinę civiliniams gyventojams, ir nusprendė juos pakarti.

Šiandien nebegalėčiau pasakyti, ar tai buvo pirmas oficialus korimas, nes tų metų rudeniop ši priemonė taip dažnai buvo vartojama, kad sunku buvo nustatyti, ką, kada ir už ką korė.

KORIMAI

Prieiti arčiau, pažiūrėti korimo procedūros eilinis kalinys negalėjo. Nuo mūsų, kurie stovėjome prie vartų, iki korimo vietos buvo apie 150 metrų. Todėl mes negirdėdavome nei sprendimo nei matydavome, kaip tai pagal ceremonialą įvykdoma.

Kartą mūsų grupė buvo pavaryta į bloką. Visi mūsiškiai suėjo į vidų, o aš užlindau už išrikiuotų kalinių eilių ir pasieniais priėjau visai arti kartuvių. Kariamas buvo kažkoks jaunas rusas už pasikęsinimą pabėgti ir apiplėšti gyventojus. Sprendimą paskaitė SS karininkas, matyt, karinio teismo narys. Paskaitė ji lyg tyčia taip, kad mažai kas girdėtų ir suprastų. Aišku, tai lietė tik kariamąjį. Bet ar jis pats girdėjo ir suprato? Viena jis žinojo, kad kartuvės stovi čia pat. Stebėjau jo veidą. Man rodos, jis sprendimu nesidomėjo. Žvelgė kažkur pirmyn, pro kalinių galvas. Jo akys buvo metalinės, ramios; veidas be jokių nevilties žymių. Kai jis išgirdo esesmano komandą kopti į tiltelį, lyg iš sapno pakirdęs, skubiai pasisuko į kartuves ir greitu, automatišku žingsniu palipo laipteliais. Ir vėl jis stovėjo valandėlę ramus, nė kiek nejudėdamas. Laukiau, gal tars žodį, gal sušuks draugams, ar grasys savo žudikams. Nieko! Atrodė, kad nieko paprastesnio ir suprantamesnio jam nebuvo kaip šis įvykis. Zelonkė neskubėdamas pasilipo prie jo, paėmė virvės kilpą ir užnėrė ant kaklo. Jaunas vyras stengėsi būt paslaugus, pats taikėsi į kilpą, tačiau, atrodo, jis tai darė taip pat automatiškai, nieko negalvodamas.

Zelonkė nulipo nuo tiltelio, pritvirtino virvės galą prie stulpo ir spustelėjo mygtuką. Tiltelis, ant kurio stovėjo jaunas vyras, iškrito jam iš po kojų. Jis pakibo kilpoje, susiūbavo visu kūnu, konvulsiškai truktelėjo pečiais ir sujudėjo rankomis. Jo veidas pamažu darėsi mėlynas, kūno siūbavimas mažėjo, tik protarpiais vis pasikartojo konvulsiški — nerviški trūkčiojimai pečiais.

Stebėdamas nelaimingąjį, negalėjau sekti viešpačių laikysenos. Protarpiais žvilgterėdavau į jų pusę ir man atrodė, kad jų veidai tiek pat ramūs ir metaliniai, kaip ir kariamojo. Gal nepraėjo nė septynios minutės, kai kaceto gydytojas Heidlis palipo laipteliais, patikrino pulsą ir davė ženklą pakartąjį nuleisti žemėn. Vadinas, mirtis rasta pilna. Zelonkė atrišo pritvirtintą prie stulpo virvės galą ir pamažu nuleido lavoną žemėn. Jis veikė vikriai ir atrodė savo amatu visiškai patenkintas. Atlikęs savo uždavinį, išsitempė prieš komendantą ir karininkus. Vadinas: įvykdyta!

Ši mirtis atrodė nei sunki nei ilga. Sunkiausiai gal iki sulauki kilpos. Žinoti ir laukti mirties, manding, yra klaikiau, negu staiga ją sutikti iš budelio rankų. Toks buvo mano įspūdis: teisingas ar klaidingas, sunku pasakyti.

Rudeniop korė dažnai, beveik kasdien, taip, kad nebedarė jokio įspūdžio. Kartuvės stovėjo ištisomis dienomis nenešamos į šalį, neišardomos. Praeini pro jas, žvilgteri ir net nepagalvoji, kad jos simbolizuoja mirtį, kitados atrodžiusią labai baisiai. Ji buvo baisi gal dėl to, kad reta, slepiama nuo žmonių akių ir apsupta pasakojimais.

Kartą pasikėsinta prieš vieną esesmaną, nepavojingą ir kaliniams nekenksmingą. Tai buvo rūbų kameros jaunesnysis puskarininkis, Hapkės pagalbininkas. 1944 metų rudenį toje kameroj buvo daug darbo, ir prie etatinių darbininkų - kalinių kasdien imdavo naujus atsitiktinai parenkamus pagalbininkus. Jų tarpe buvo ir vienas ruselis paauglys, gal kokių 14-15 metų, vikrus, paslaugus ir sumanus. Todėl jį greit pamėgo tarnautojai ir pats kameros prižiūrėtojas esesmanas. Paauglys ilgainiui pasidarė etatiniu ir be kitko turėjo pareigą valyti bei tvarkyti puskarininkio kabinetą. Kartą, neturėdamas daug darbo, puskarininkis prie savo stalo snūduriavo. Ruselis tyliai pravėrė duris, įėjo į kabinetą ir savajam šefui ėmė tvoti plaktuku per galvą. Sukruvino, padarė galvoj skylių ir gal būtų visai pribaigęs, jeigu kiti kaliniai nebūtų pastebėję. Durys buvo paliktos praviros, o ir barako sienos nebuvo tiek sandarios, kad garsas nepraeitų. Jie subėgo, nustūmė paauglį į šalį ir esesmaną pakėlė nuo žemės. Greit jam suteikė pirmąją pagalbą, o jaunuoli paėmė į bunkerį.

Prasidėjo ilgas tardymas. Kodėl jis tai padarė? — Norėjęs pabėgti! Vienas? — Ne! Kas tie kiti? Ir jis nurodė antrą rusą, truputį vyresnį, kuris atsitiktinai dirbo toj pačioj kameroje. Aišku, jaunuolis ir jo bendrininkas atsidūrė kartuvėse.

Nebežinau kada, tuomet ar vėliau, kartuvės buvo patobulintos: iš vienviečių padarytos dvivietės. Tai reiškė, kad tokių porų bus daugiau. Kartą kaip tik buvo kariami du vyrai. Už ką ir kodėl šių dviejų likimas buvo susietas į vieną, kaliniams nebuvo žinoma, bent mūsų ausų ši žinia nepasiekė. Tačiau kariant jų likimas išsiskyrė. Abiems kartu buvo užnerta kilpa ant kaklo ir beveik vienu laiku paspaustas mygtukas. Abu tilteliai nusileido žemyn, abu pakibo virvėse, bet vienas tuoj nukrito žemėn, nes virvė trūko. Nelaimingasis greit atsistojo, ir jam buvo liepta dar kartą kopti į savo vietą. Nesvyruodamas, jis vikriai užlipo laipteliais. Antrą kartą užnėrė virvę, antrą kartą jis pakibo ore, bet virvė vėl trūko, ir jis nukrito žemėn stačias.

Kalinių eilėse nubangavo atodūsis. Visi laukė, kad dabar, pagal papročius, bausmė turės būti dovanota. Karininkai taip pat buvo nustebę tokiu keistu ir nelauktu atsitiktinumu. Tačiau Chemnitzas pastūmė vyrą dar kartą kopti laipteliais — vadinas, trečią kartą. Kalinių įtampa prasiveržė beveik pusgarsiu murmėjimu. Komendantas Hoppė, suprato, kad šį kartą gali įvykti skandalas ir korimą sulaikė. Liepė virvę nuimti nuo kaklo ir vyrą perdavė Chemnitzui. Šis pravedė jį pro kaliniu eiles, išsivedė pro vartus ir, užtrukęs kokį pusvalandį, grižo priimti patikrinimo. Visi jautė, kad jis grįžo iš krematoriumo su kruvinomis rankomis. Prieš visas tradicijas, nė dienos neleidęs žmogui dar pagyventi, jis pribaigė revolverio šūviu.

Kitą kartą mes vėl turėjome ilgokai laukti Chemnitzo grįžtant vakarinio patikrinimo. Turėjo karti moterį. Tai buvo naujas įvykis mūsų gyvenime. Labiausiai jaudinosi pačios moterys. Jos jau iš anksto pasmerkė tą vyrą kalinį, kuris užners moteriai ant kaklo kilpą. Ši žinia buvo itin nemaloni Zelonkei, prisiekusiam korikui. Moterų tarpe jis turėjo nevieną simpatiją, ir toks bendras jų visų balsas galėjo jam brangiai kaštuoti . Jis susirgo ir nesirodė tą dieną stovyklos rajone. Siūlyta kitiems kriminalistams, tačiau ir šie atsisakė. Prarasti moterų malonę vis dėlto niekas nenorėjo. Administracija buvo priversta pakeisti bausmės būdą. Moteris buvo paimta iš bunkerio, nuvesta prie krematoriumo ir ten nušauta. Tai savo ranka įvykdęs, Chemnitzas pavėluotai grįžo prie išsirikiavusių kalinių. Piktas visų žvilgsnis smigo į jo veidą, tačiau jis visad panarinęs galvą to nematė; bet jeigu ir būtų ją pakėlęs, vargu būtų jutęs gėdą ar pažeminimą. Tobuli budeliai visada yra šalti ir ramūs!

GALVA UŽ GALVĄ

Vienas korimas tačiau išsiskyrė iš daugelio kitų, ir kaliniai jo laukė, net gi buvo patenkinti. Tai buvo mirtis, kurią kaliniai laikė pilnai užtarnautą, nes ji buvo parengusi mirtį aštuoniems kaliniams. Pirmojo bloko sekretorius, jaunas vokietis kriminalistas, kartą, gruodžio mėnesio pradžioje, tikrino prie vartų grįžtančias darbo kolonas. Tikrino, ar kas neatneša vogtų daiktų. Žinia, tikrųjų vagių — savo draugų jis netikrino taip, kad pas juos ką nors rastų. Už tai reikėjo atsigriebti iš vargšų žmonių, bulvių kolonos vyrų, kurie iš alkio neiškentė jų į kišenius neprisidėję.

Prie tikrinimo ceremonijos stovėjo ir pats komendanto padėjėjas, kapitonas Mayeris. Jis buvo įsisprendęs, lyg laukdamas kažkokių gerų rezultatų. Jo akivaizdoje žaliasis I bloko sekretorius, matyt, norėjo įrodyti ypatingą savo uolumą. Jis siautė kaip pabaisa, šaukė, mojavo kumščiais, demonstratyviai, beveik ties pačiu Mayeriu, žėrė ant kelio ištrauktas iš kišenių bulves.

Žemė buvo pašalusi ir ją dengė lengvai pustomas sniegas. Mes matėm, kaip krito vyrai vienas po kito. Krito, terkšt pakaušiu į gruodą ir pasigirsta lyg dūžtančios puodynės garsas. Po to žmogus nebekelia. Pribėgę žaliuko talkininkai, užsimetę ji ant pečių, nuneša už barako. Taip mes matėme aštuonius nutemptus žmones. Matė tai ir Mayeris, bet jis nepakeitė savo pozos ir nei žodžiu, nei judesiu nepriminė sekretoriui, kad “mušti uždrausta”, juo labiau užmušti.

Šis tikrinimas ir būtų pasibaigęs tyliai, nes tomis dienomis mirimų skaičius per dieną siekė iki 250 - 300. Ką gi reiškė dar aštuoni žmonės viršaus! Užteko tik juos nurašyti, prijungti prie mirties vežimų ir viskas baigta. Tačiau tarp užmuštųjų buvo keletas lenkų. Jų draugai dar tą patį vakarą norėjo prie aštuonių pridėti dar devintąjį — patį žaliuką sekretorių, bet šis, pajutęs, pasislėpė. Rytą, kai mirusieji buvo vežami į krematoriumą, lenkai sanitarai ir gydytojai, išsitempė šiuos iš lavonų krūvos ir sudarė abdukcijos aktus. Tai buvo pernelig drąsus žygis tuo metu. Bet jau veikė draudimas mušti, todėl jie turbūt galvojo — tegu pabando administracija dabar pateisinti savo veidmainišką aktą.

Iš tikro, administracija buvo priversta mušeiką žaliuką uždaryti į bunkerį. Kai kam tada atrodė, kad ji tai padarė saugumo sumetimais, atseit, kad lenkai jo nepribaigtų. Tačiau bijodama, kad lenkų gydytojų liudijimas neišeitų aikštėn, ji atsiklausė Berlyne esančios kacetų centrinės, ką daryti su kaliniu, kuris užmušė kitus kalinius. Po poros savaičių atėjo sprendimas: pakarti!

Ir jis buvo kariamas prieš pat Kalėdas. Visa karininkų palyda, kaip paprastai dalyvavo šitame viešame akte. Dalyvavo ir pats Mayeris, kuris nemažiau buvo vertas panašaus sprendimo. Kaliniai, kaip visuomet, stovėjo eilėse —-visi išrikiuoti ir kepures nusiėmę. Tik mus, lietuvius, praeidamas pro šalį Mayeris pavarė į bloką:

— Litauer weg — Lietuviai šalin!

Mes buvome per daug artimi tu užmušimų liudininkai. Mus skyrė tada tik 6 metrai. Matėme, kiek čia kaltas buvo pats Mayeris.

KARTUVĖS IR EGLUTĖ

Artinantis Kalėdoms, pagal vokišką paprotį kaceto kieme netoli virtuvės buvo pastatyta didelė, graži eglutė. Gal savaitę prieš pačias šventes kas vakarą ji buvo apšviečiama. Mums, kurie iš mažens nebuvome suaugę su eglutės tradicija, ji mažai kėlė švenčių ilgesį. Visiems kitiems ji turėjo reikšti didelį džiaugsmą, priminti laimingas dienas, galbūt pažadinti religines Kalėdų nuotaikas. Eglutė yra gyvybės, šviesos, džiaugsmo simbolis.

Bet ką galvojo administracija, pastatydama šalia eglutės kartuves, dargi pačią Kūčių dieną? Kam ji paliko tas kartuves stovėti per Kalėdų šventes, ir kodėl net pirmąją dieną įsakė pakarti čia pat du broliu? To mes negalėjome suprasti. Negalėjome suderinti tų dviejų visiškai priešingų dalykų. Kartuvės juk reiškė pažeminimą ir mirtį, todėl šalia jų esanti eglutė neapsakomai didino visų dvasioje klaikumą.

Ar tai buvo neapsižiūrėjimas, ar tipiškas vokiečių dvasios pasireiškimas? Ligi šiol mes žiūrėjome į vokiečių sielą kaip racionalią, šaltai ir kartais grubiai logišką. Šis faktas atskleidė mums baisų jos nelogiškumą ir neracionalumą. Mes turėjome konstatuoti, kad vokiečio sąmonė ir sąžinė nebėra vientisa. Dviejų Januso veidų, dviejų sumišusių, gal sumaišytu pradų tauta! Teisingai šveicaras Max Picardas savo knygoje “Hitler in uns” (1946) pastebi, kad vokiečių dvasia neturinti tolydybės (kontinuiteto) jausmo. Jai gali įsakyti šiandien vienas, rytoj kitas, poryt trečias. Ji seks, paklus, vykdys. Ir tai, ką bloga kitiems padarys, bematant užmirš. Dėl to vokietis, net pats didžiausias budelis, anaiptol toks neatrodys. Picardas pataria įsižiūrėti Himmlerio veidą. Argi tas niekšingas žmonių naikintojas neprimenąs niekuo dėto pedantiško pašto valdininko?

Eglutės ir kartuvių vaizdas ligi šiandien man tebėra gyvas. Norėtųsi nebematyt vokiečių tautoj tų sumišusių mirties ir gyvybės simbolių. Bet šis noras viršyja žmogiškas galias.

EGLUTĖ PRIE KŪČIŲ STALO

Mūsų bloko šeima buvo pasidariusi mišri. Reikėjo neišskirti brolių latvių ir neprimesti jiems savų papročių. Sutarėme ruošti Kūčias bendrai, o programą atlikti atskirai. Gavę siuntinėliuose paplotėlių ir šieno, mes pasiklojome juos ant stalo, o latviai puošė savo eglutę. Iš broliškumo užleidome jiems pirmiesiems atlikti eglutės apeigas, paskui mes tęsėme savąsias. Prieš iškilmes buvo pasakyti sveikinimai: Kalnelis pasakė lietuvišką žodį mums, o man teko sveikinti latvius jų kalba. Tai buvo kiek savotiška: laisvamanis sveikino lietuvius katalikus, o katalikų kunigas latvius evangelikus.

Eglutės apeiga man vis dėlto atrodė šalta, palyginus su mūsų Kūčių rimtimi, santūria broliška šiluma, su dvasine vienybės duona — paplotėliu. Nežinau, ar kuris latvis galėjo savo dvasioje pažadinti tokios širdies atmainos, kaip du mūsiškiai, kurie prieš Kūčias jautėsi priešai, o dabar prie šio stalo ištiesė vienas antram ranką, keletą kartų nuoširdžiai pasibučiavo ir liko vėl geri draugai. Manding, eglutė yra paradas, savotiškas žaislas, lengvas džiugesys; ji negali pažadinti širdies, nepajėgia sujungti dvasių. Gal klystu, bet man rodos latvių ir lietuvių dvasios skirtumas buvo dar kartą pajaustas šioje Kūčių šventėje. Šimtmečiais mūsų lietuviškon dvasion liejosi šiluma iš Kūčių stalo, ir ta vienybė, nežiūrint mūsų skirtumų, rišo mus daug stipriau, negu eglutės kamienas mūsų brolius latvius.

Latviams mes rodėme daugiau šilumos, nei iš jų galėjome jausti. Kuklios stalo gėrybės buvo sudėtos beveik mūsų vienų, nors broliai latviai, tiesa, ne visi, buvo nemažiau apsirūpinę. Gal jiems atrodė svetimas tas stalo parengimas ir tie pasninkiški pašvęstų puotų valgiai. Galbūt!

Nenoriu savo asmeniškų įspūdžių apibendrinti, tik man ir čia prisiminė anie mūsų pasikalbėjimai apie šių tautų vienybę (uniją), kuriai stinga kažko gilesnio ir patvaresnio nei išorinė, politinė vienybė.

Prie Kūčių stalo, kiek pavėlavęs atėjo ir senas mūsų bičiulis Jan Tymlis. Jis mums perdavė sveikinimus čekų kalinių vardu. Be jo, sveikinimą pasirašė dar Franty Holčakas ir Al. Vaclavekas, o viršuje, kaip šūkis, buvo įrašyti žodžiai: “My s Vami, Vy s nami!” Būdamas evangelikas, kaip ir broliai latviai, Tymlis tačiau mums buvo toks artimas, visa savo būtimi su mumis susigyvenęs, kad mes tai jutom, matėm ir to ligi šiandien negalime užmiršti. Jo ir mūsų dvasių sutapimas, nežiūrint tautybių ir religijų skirtumo, turėjo dar ir kitą pagrindą, kuris kaip tik galėjo praversti latvių ir lietuvių tautų bendram ryšiui.

NEDŽIUGIOS NUOTAIKOS

Praėjo Kalėdos, Nauji metai, Trys Karaliai. Mūsų nuotaikose nebuvo didesnių pragiedrulių. Kažkas visus slėgė: vis labiau buvo jaučiama pirmykštė kaceto nykuma, mirties grėsmė. Ypač mirtis siautėjo mūsų pašonėje, moterų stovykloj. Žiemos pradžia buvo sunki visiems, bet sunkiausia moterims. Menkai apsirengusios, bado nualintos stovėjusios lauke — šaltyje jos, vargšės, ėmė greičiau kristi nei vyrai. Mirtingumas jų blokuose pasidarė labai didelis. JĮ didino dar susirgimai viduriavimu, plaučių uždegimu, flegmona, kraujo užkrėtimu nuo nešvarių pūliuojančių žaizdų. Medicinos globa buvo pati prasčiausia, nes atskiros joms ligoninės nebuvo, o bendrąja neleista naudotis. Susirgusios likdavo savo blokuose. Ligos dėl to dar labiau plito. Tiesa, labai jau sunkiai sergančios buvo surinktos į atskirą bloką, tačiau ir čia stigo lovų ir švaros; dauguma turėjo gulėti ant grindų — tų nesandarių, perpučiamų ir nešvarių! Šis blokas buvo daugiau lavoninė nei ligoninė. Nuo nešvaros, nuo pūliuojančiu ir negydomų žaizdų, nuo dezinterininkių tvaiko, šioj patalpoj buvo jaučiamas neapsakomas dvokimas. Žmogaus išsibaigimas buvo sunkiai beišskiriamas nuo tikros mirties. Pusgyvės ir mirusios valandomis gulėjo greta.

Kas rytas matydavome ties vielų tvora išneštas, nuogai išrengtas, į krūvą sumestas moteris. Vežimai, kuriais kaliniai veždavo mirusius į krematoriumą, nespėdavo rytais tų lavonų krūvų išvežti. Jos dar būdavo matomos iki pietų. Krematoriumas per dieną tepajėgė sudeginti ne daugiau kaip 150, o moterų blokai tų kandidatų duodavo iki 200 ir 250.

Taip žiema pasidarė didelė mirties, o kartu ir kaceto administracijos talkininkė. Administracijai rūpėjo tik vienas dalykas, kaip tas gausias mirtis nuslėpti nuo žmonių akių. Ilgainiui krematoriumas atsisakė laiku viską paleisti dūmais. Reikėjo kitų priemonių, bet jos pasidarė perdaug viešos ir matomos. Apie tris šimtus metrų nuo stovyklos, netoli dievų miško, buvo iškastas griovys, pripiltas smalos, virš jo patiesti metaliniai virbai ir ant jų išrikiuoti lavonai. Įsiliepsnojusi smala, degino tuos šimtus mirusiųjų moterų, o kaliniai su ilgais pagaikščiais vartė jų kūnus. Mums žiūrint pro langus, atrodė, kad liepsnų atošvaistoje velniai su šakėmis šoka savo šoki... Tų liepsnų ir “velnių” vaizdai draskė mūsų akis beveik kasdien iki pusiaunakčių, nes mūsų miegamojo langai buvo kaip tik į tą pusę.

Iš moterų blokų, esančių mūsų stovyklos pašonėje, prasidėjo ir kita nelaimė. Nešvaroj ir grūstyje atsirado nuodingoji utelė, nešanti dėmėtąją šiltinę. Tų utelių priviso tokios masės, kokių mes neturėjome nei pradžioj. Kovoti su jomis moterų blokuose nebuvo priemonių, nes būtų reikėję pakeisti visas gyvenimo sąlygas, o to turbūt ir nenorėta ir gal nebepajėgta. Vokiečių rūpestis turėjo laikinai kitų svarbių objektų. Slinko vis arčiau Stutthofo frontas, sumaišydamas galvas patiems šalčiausiems esesmanams.

Rudeniop susirgimai šiltine prasidėjo ir vyrų stovykloje. Pirmiausia susirgo keletas prominentų, kurie palaikė naktinius ryšius su moterų stovykla. Jie parnešė užkrėstų utėlių į vyrų blokus. Susirgusieji buvo izoliuojami ir prieš Kalėdas tam reikalui turėjo atlaisvinti vieną bloką.

Mes buvome kiek laimingesni. Gyvenome atskirai ir galėjome savarankiškai gintis nuo utėlių pavojaus. Tačiau ir pas mus nuolat lankėsi įvairūs mūsų tautiečiai iš kitų blokų, kuriuose jau buvo utėlių. Mūsų pačių skaičius iš 36 buvo pakilęs iki 51; ankštuma buvo tokia didelė, kad miegamajame pro lovų tarpą galėjai praeiti tik skersas. Lipdamas į antro ar trečio aukšto lovą, neišvengiamai turėjai į kaimynų lovas prižerti purvo ir dulkių. To gero nestigo ant grindų, nors jas kas rytas valėme, šluostėme šlapiu skuduru ar plovėme. Buvo pavartotos visos atsargumo priemonės. Mūsų darbininkams, kuriuos mes maitinome, buvo uždrausta eiti į mūsų darbo ar miego kambarius. Net tuomet, kai jie norėdavo priimti komuniją, reikėjo jieškoti kitos nuošalios vietos. Tos apsigynimo priemonės mums atrodė pakankamos. Tačiau sausio pabaigoje, vos išėjus žygin į nežinią (evakuacija), trys mūsų bloko draugai jau buvo susirgę.

Sausio mėnesio viduryje, kai rusai buvo jau prie Elbingo, už 23 kilometrų nuo Stutthofo, kaceto administracija griebėsi didesnių apsaugos priemonių. Ji sulaikė kalinių korespondenciją, nebeleido skaityti laikraščių, išjungė mūsų garsiakalbį, uždraudė vakare išeiti iš blokų. Langų aptamsinimas, visą laiką buvęs, dabar pagriežtintas. Už mažiausią aptamsinimo netobulumą buvo skiriamos griežtos bausmės. Netrukus mūsų ausys pradėjo girdėti artilerijos dundesius...

Fronto artėjimas nešė ir džiaugsmą ir paniką. Jis žadėjo išlaisvinti iš vokiečių, bet perduoti bolševikams, kurių taip pat nenorėjome. Svarstėme įvairius galimumus. Blogiausiai mums atrodė būsiąs tas pereinamasis metas, kai vokiečiai pabėgs, o rusai dar nespės stovyklos užimti. Kalinių masėje prasidės sąmyšis ir sąskaitų suvedinėjimas. Komunistų grupė, remiama gausingos rusų kalinių masės, galvojome, stengsis paimti į savo rankas visą stovyklą. Mus, “lietuviškos valdžios” atstovus, jie griebs ir perduos NKVD, o gal, jos nelaukdami, pasistengs patys likviduoti. Antras nemažesnis pavojus atrodė bus iš badaujančių kalinių masės. Mūsų blokas dar turėjo maisto iš gautų siuntinėlių; mes vis dar šelpėme keletą dešimtų savųjų darbininkų. Šito užteko, kad kaliniai galvotų ir net šnekėtų, jog lietuvių bloke yra daug maisto. Išbadėjusios masės puls virtuvę, sandėlius ir ne tik pačios tarp savęs susikivirčys, bet ir prieš kitus išlies pykti. Nors mes nejutome iš kitų kalinių pusės jokios neapykantos, tačau būtų užtekę kam nors pakurstyti ir masė, negalvodama, galėjo skaudžiai su mumis “atsiskaityti”.

Dėl to, nelaukdami kol sąmyšis įsiviešpataus, mes galvojome, visą palikę, trauktis į mišką. Buvo sutarta, kad naktimis eisime sargybą, stebėsime, kada esesmanai pasitrauks. Ir kai tik tai pastebėsime, tuojau pirmieji išeisime iš stovyklos. Tačiau ir vėl kilo neaiškumas: kuo gi mes, atrasti miškuose, įrodysime atėjusiems rusams, jog esame kaliniai. Ar jie nepalaikys mūsų pasislėpusiais priešais?

Kiek palengvėjusia širdimi gavom žinią, kad ruošiama evakuacija. Bandėme ištirinėti šį klausimą. Atrodė, išves kalinius dalimis ir gabens Berlyno kryptimi. Nevienam mūsų vaidenosi galimybė pakeliui pabėgti, todėl prasidėjo planai, kaip apsirūpinti civiliais drabužiais. Galvota prašyti, kad garbės kaliniams leistų pasiimti savus drabužius, esančius rūbų kameroje. Keletai dienų praėjus, išdrįsome net paprašyti, tačiau Mayeris piktai nusikeikė ir nesileido į kalbas.

Neoficialios žinios, einančios iš politinio skyriaus, nustatinėjo evakuacijos datas. Mes budėjome ir ruošėmės. Vis dėlto civilius drabužius daugelis spėjo įsigyti. Rūbų kameros draugai už duoną ir cigaretes slapta atgabeno mūsų pačių eilutes. Susiorganizavome ir kuprines, kad galėtume įsidėti džiovintos duonos ir gautų iš Lietuvos lašinių. Laukėme tik ženklo, kada bus išakyta pakilti ir išeiti. Ir tas ženklas buvo duotas sausio 25-tosios naktį.

PAMARIO LAUKAIS

BUVO vidunaktis. Kažkas įsiveržė į mūsų palatą ir klaikiu balsu sušuko: Keltis, stovykla evakuojama! Galvotrūkčiais pakilome. Visas barakas buvo apšviestas. Laikrodžiai rodė 4-tą valandą nakties. Mažai kas bėjo praustis. Niekas nebeklojo lovų. Tik rengėsi vienas už kitą skubėdami. Kuprinės ir rogutės jau keletas dienų buvo paruoštos. Reikėjo tik skubėti prie vartų. Per keliolika minučių visi buvome kieme. Daugiau kalinių prie vartų nebuvo.

Speigas degino skruostus, karpė ausis, šaldė kojas. Tačiau kartą atsisveikinę su baraku, nebėjome į jį. Buvome tikri, jog netrukus pasakys: Marš! Kažkam tačiau iš draugų prireikė grįžti.

Buvo praėję gal kokių 20 minučių. Atrodė, niekas daugiau neatsikėlė, tik evakuojamieji. Kur tau! Mūsų barakas jau buvo pilnas svetimųjų. Pajutę, kad palikome savo “namus”, jie čia sugūžėjo. Vertė ir griozde spinteles, lovas, rinko ir graibstė kiekvieną mažmoži — net paliktuosius kacetinius indus, paklodes, skalbinius. Tų “svečių” buvo daug. Nepasidalindami jie stumdėsi, riejosi, koliojosi.

— Mūsų blokelis, kaip po gaisro! — pasakojo grįžęs. — Pamatytumėte! Bet aš nepatariu. Jie mane sutiko nebičiuliškai... Tarsi būtų sakę: ko tau čia reikia! Gana! Dabar mes šeimininkai!

—    Ar aš nesakiau, — bandė kažkas prisiminti savo pranašystę. — Jau dabar grobia, o kas būtų, jei ateitų bolševikai.

—    Įsitikins, kad nėra pas mus ko grobti, — įsiterpė kitas.

—    Ačiū Dievui! Kad tik greičiau iš čia!

Iš tikro, visi džiaugėsi, kad greičiau iš Stutthofo pasitrauks. Tik Jurgutis jaudinosi. Jo veidas buvo desperatiškas. Gal tai buvo liga, nes jau iš vakaro turėjo karščio, o gal nervingo pasiruošimo ženklai. Lipniūnas ir Noreika stovėjo šalia ir bandė jo nuotaikas prablaivinti.

Jis pasivedėjo Lipniūną į šalį.

—    Mano nujautimas blogas, — pasakė. — Šios kelionės aš neišlaikysiu. Jūs jaunesni, gal išeisite gyvi. Dieve, jums padėk! Jei žūčiau, pasakykite mano pažįstamiems, bičiuliams ir mokiniams, kad žūvau kaip atgailojantis kunigas...

Lipniūnas jį guodė.

—    Atlaikėt ne tokius smūgius! Pagaliau išeiname visi kartu. Jei kas būtų, mes Jūsų neapleisime.

Prie vartų rikiavosi kiti evakuojamieji. Nemažas jų skaičius buvo ligonys, neseniai išrašyti iš užkrečiamųjų skyriaus. Su jais pasirodė gydytojas Witkowskis, senyvas žmogus, ir keletas sanitarų, jaunų pajėgių vyrų. Netrukus atsirado krematoriumo komandos dalis su mums pažįstamu ruseliu Miša. Buvo dar keletas vokiečių kriminalistų, jų tarpe ir vyriausias kolonos kapas. Be to, buvo dalis prancūzų legionierių. Daugumą tačiau sudarė lenkai ir kašubai iš įvairių blokų, po jų ėjo rusai. Iš lietuvių ir latvių, be mūsų — garbės kalinių, buvo dar keletas darbininkų.

Šita mišri publika — viso 823 kaliniai — turėjo sudaryti pirmąją evakuacijos koloną.

Jos apsaugai ir palydai atėjo apie 80 esesmanų su kolonos vadovu puskarininkiu Bratke. Jie buvo stipriai ginkluoti šautuvais, lengvaisiais kulkosvaidžiais, granatomis. Kas kelintas turėjo šalia savęs išdresiruotą vilkų veislės šunį.

Vėliau pastebėjome, kad ne visi esesmanai vokiečiai. Keliolika jų buvo ukrainiečiai, keletas latvių, o vienas, kaip trečią dieną paaiškėjo, ir lietuvis. Ukrainiečiai buvo iš Stutthofo, o latviai specialiai atsiųsti iš Dancigo. Tarp jų turėjo būt ir vieno mūsų grupės latvio du sūnūs.

Tėvas kalinys, o sūnūs esesmanai! Pas kašubus tai buvo dažnas atvejis. Vienas jų iš fronto atvykęs kartą bandė pamatyti tėvą. Vokiečiai esesmanai nenorėję prileisti. Kašubas įdūkęs. Girdi, mes kraują liejam, o jūs čia patogiai gyvenate ir mano tėvą dar kankinate... Mes jus, žalčiai, pamokysime! Grąsinimas padėjęs: sūnus pamatęs tėvą ir, žinoma, dar labiau įsiutęs. Tėvas vos laikėsi ant kojų; iš baisaus sunykimo nei ašaros nubraukti nebepajėgęs. Už ką? Ar kad vienas sūnus jau krito už fuehrerį, o antras dėl čia parodytos drąsos bus pasiųstas į pirmąsias eiles?

Su latviais įvyko kitaip. Šie, patyrę, kad reikės lydėti savo tėvą, griežtai atsisakė vykdyti įsakymą.

—    Tiedu už šią drąsą turės apmokėti dabokle, — pasakojo vėliau latviai esesmanai.

—    Kvailas užsispyrimas, — galvojo mūsiškiai. — Tėvo padėties tuo nepalengvino, o kartu eidami gal būtų jam padėję pabėgti.

Vėliau paaiškėjo, kad tėvas pateko į bolševikų NKVD nagus, o sūnūs, išlikę gyvi ir laisvi, atsidūrė Vakarų sąjungininkų rankose.

gŽYGIS

Jau aušo, kai slinkome pro Stutthofo vartus.

Savotiškas jausmas kuteno krūtinę. Jautėmės tarsi būtume išėię į laisvę. Pasiilgę laukų ir platesnės erdvės, dabar galėjome svaigti jos apstumu. Matėm pusnis, užklojusias guburius, gėrėjomės lyg bangų raštais, vėjo išraižytais sušalusio sniego paviršiumi. Ir medžiai, sniegu apkri-tę, ir krūmai, švelniai apšarmoję, atrodė taip didingai, kad negalėjai nuo jų žvilgsnio atitraukti. O vidudienį buvo tiek saulės blizgesio, kad akys raibo.

Kitados mums pasakota apie Kašubų Šveicariją. Gailėjomės, kad dabar, kai pro ją turėjome eiti, nebuvo pavasaris. Matėm tik kalnus ir guburius, apaugusius mišku, pasipuošusius ežerėliais ir upeliais, deja, apdengtus ledo ir sniego. Gamtos stebuklo nepastebėjom, o gal nepajėgėm pastebėti. Buvo dienų, kada mūsų akis temdė pikta pūga, maišydama dangų su žeme. Tada galėjome žvelgti tik ties savimi. Žvalgytis į šalis kliudė ir didelis žmonių būrys. Kai ėjai kraštu per žmonių masę negalėjai matyti, kas dedasi kitoj kelio pusėj. Atsidūręs kolonos vidury per kilų galvas galėjai tematyti medžius, kalnelius, sodybas.

Žygio tvarka neleido stebėtis nei grožėtis. Ėjome gretomis po dešimtį vyrų, o tų gretų buvo 80. Viena nuo antros turėjo būt per metrą. Reikėjo žiūrėti, kad neužliptum prieky einantiems ant kulnų ar atsilikęs nekliūtum užpakalinės gretos vyrams. Esi surištas su kitais, lyg koks mechanizmo narelis.

Tokiame žygyje žmogus visiškai netenki individualybės, negali nei kalbėti, nei svajoti, nei turėti savo jausmų ar minties.

Ilgainiui nebegalėjom net pačios žygio tvarkos besilaikyti. Blogas kelias, šaltis, alkis, troškulys ir nuovargis padarė iš mūsų kolonos paprastą bandą. Taip varomi pasidaro kaip genami gyvuliai. Lieka tik vienas aklas, žiaurus gyvuliškas instinktas. Kiekvienas žiūri tik savęs, renkasi tik sau patogesnę vietą, išstumdamas kitą iš eilės, ar net nuo aukštokai supilto kelio nuleisdamas jį apačion. Apsižvalgęs, ar nemato esesmanas, nusilaužia medžio šaką, peiliu nusigenėja ir nežiūrėdamas, kad kitiems kliūva, ramstosi kaip jam patinka. Arba užsimauna ant lazdos kuprinę ar maišioką, o lazdos galas kyšo užpakalyje, ir saugokis, kad tau akių neišbadytų. Per keliolika valandų ta jo lazda pasidaro kaip Demoklio kardas; erzina ir pykina iki pasiutimo, kol pagaliau prisitaikęs įsiterpi kiton eilėn.

Per dvylika žygio dienų net kaikurie mažmožiai pasidarė sunkiai bepakenčiami. Kad ir tos kuprinės! Palygint tobulas vokiečių išradimas. Turint šiek tiek raumenų ir žmoniškai keliaujant, tas keletas kilogramų svorio būtų vieni juokai, o mums jos pernelig pasunko. Diržai kaskart labiau ir pikčiau pjovė. Užsikiši už jų rankas, šiek tiek geriau! Bet greit rankos ima tirpti, ir vėl atleidi. Užsikiši pirštines, o plikas rankas mėgini sušildyti kišeniuose, bet tada neturi kuo į orę “atsiremti”, esi suvaržytas — vėl sunkiau eiti. Nusiėmęs kuprinę, persveri ją per vieną petį, kiek paėjęs per antrą — jau geriau. Tada turi eiti persikreipęs ir vėl greitai įvargsti. Įsitaisai pagaliau lazdą, pasikabini ant jos kuprinę, bet lazda pjauna pečius ir vėl grįžti į seną padėtį.

Kelias visą laiką ėjo laukais, buvo vingiuotas, kartais geriau, kartais blogiau pravestas. Didžiausiais, tiesesniais keliais neleista eiti, nes jie tarnavo wehrmachtui, telkiančiam savo dalinius ir ginklus prie Vyslos. Gal plačiuos keliuos nenorėta rodyti ir mūsų varganos kolonos. Kartais tie laukų keliai sukdavosi vis apie tą pačią vietovę; gal mūsų vadovai klydo ar sąmoningai nenorėjo perdaug nutolti nuo Dancigo. Apie Kartuzus (Karthaus) sukomės net tris dienas: vieną dieną radyklė į juos rodė 18 klm., antrą dieną — 16, o trečią vėl 18. Kuriems gi galams darėme per dieną po 30 kilometrų kelio ir nei kiek nėjome pirmyn? Gal tyčia norėta mus išvarginti, leisti pakeliui didesniam skaičiui nubirti, pasilikti pusnynuose amžinam poilsiui? Ilgainiui ėmėm abejoti, ar mes planingai evakuojami, ar tik planingai naikinami.

MIRTIES PROCESIJA

Evakuacijos tikslų niekas nepajėgė iš karto permanyti. Atrodė, administracija nori mus gelbėti iš bolševikų pavojaus; atseit, bent vieną kartą naciai nori būti garbingi, padaryti gerą paskutini įspūdį. Kažkodėl mes tuomet tikėjom, kad velnias gali pasikeisti. Kaip daug kartų, taip ir šį, labai apsirikom. Naciška sistema jokiomis aplinkybėmis negalėjo pakisti: arba ji pati turėjo būt sunaikinta arba ji naikino kitus — ligi galo, ligi paskutinio savo kvėptelėjimo.

Antrą evakuacijos dieną paaiškėjo, kad mums gresia bolševikų aukų likimas ties Červene, t. y. iššaudymas. Jau išėjus iš Prausto keliolika kalinių vos vilko kojas ir aiškiai matėsi, kad jie toliau eiti nebegalės.

Po keleto valandų, ėmė kristi vienas po kito pakelėje. Atrodė, juos taip ir paliks ten nusikankinti. Nekrito per daug mums į akis, kad vienas esesmanas su dviračiu kai kada atsilieka ir vėl prisiveja mūsų koloną. Jis neturėjo nei kuprinės, nei granatų, tik vieną paprastą šautuvą. Popiet mūsų keliui pasisukus pavėjui, kai tik tas esesmanas atsilikdavo, pradėjom išgirsti šūvių garsus. Argi imtų ir pribaigtų tuos pasiliekančius? Nenorėjome tikėti.

Tai kartojosi ir trečią dieną iki pusiaudienio. Įtarimas didėjo, tačiau patikrinti nebuvo galima. Vakarop pasikeitė oras. Ėmė snigti ir pustyti. Greit pasidarė vietomis neišbrendamos pusnys. Klampoti buvo sunku, kalinių eilės vis labiau kriko ir “uodega” ilgėjo. Vieni sėdosi ant pasitaikiusio akmens, ir net kapo ar esesmano raginami, nebeturėjo jėgų iš vietos pakilti. Kiti stačiai krito į sniegą ir nebekėlė.

Greitai pasitvirtino įtarimas. Klaikioje pūgoje šūviai padažnėjo. Jie buvo jau ne tik girdimi, bet ir matomi ten, kur praėjo kolona, palikusi nebepaėjusius. Dar pajudančius, bet jau atsiliekančius, tai vertė paskutinėmis jėgomis stumtis pirmyn. Prisiminiau tada ir aš sportiškas gilaus kvėpavimo taisykles, kad tik pajėgčiau prisivyti toli nuėjusius ir nepatekčiau po kulka. Mat, buvau jau “uodegoje”, o iki Zukau dar buvo kokie penki kilometrai. Pamažu temo. Žygio tempą, ačiū Dievui, kiek sulėtino.

Besikasdamas į priekį pastebėjau vyrą, išsverdėjusį iš eilių ir čia pat kniūpščią sukritusi. Jis turėjo būti nauju taikiniu esesmano kulkai.

— Gal tik apalpo. Juk nebetoli Zukau. Ten atsigautų, — žaibiškai pynėsi galvoj mintys, ir kažkaip instinktyviai prišokau jj judinti.

—    Steh auf! — sušukau. — Vstavaj! — bandžiau rusiškai. Rusiškas žodis, rodos, jį pažadino. Pasižiūrėjo į mane. Jo veidas buvo geltonas, kaip vaškas. Pakilo sviruodamas — sunkiai, vos vos laikydamasis ant kojų.

Įsitempiau jį į eilę. Paėmiau už rankos, bandžiau vesti. Buvo sunku jį vienam suvaldyti. Netoliese ėjo Patronas — tas, kuris buvo bėgęs iš stovyklos. Jis prislinko ir pasisiūlė iš kitos pusės man padėti.

Švarko kišenėlėje turėjau kažkokių piliulių, kurias bičiuliai buvo atsiuntę man iš Lietuvos. Mėginau jam įdėli į burną, bet jis net nuryti jų nepajėgė. Padaviau sniego gniuštę, liepiau čiulpti, kad kvėpuotų geriau. Jis tačiau vos gaudė kvapą ir, kaip paraližuotom kojom, tik velkamas slinko pirmyn. Toje pačioje eilėje ėjo ligoninės sanitarai — trys lenkai. Jie kažką gėrė iš savo kariškų indelių ir man dingtelėjo, kad tai bus alkoholis.

—    Duokit bent gurkšnį šiam! — paprašiau vokiškai.

—    A kto on, polak? — paklausė jie.

—    Nežinau! Žmogus, ar ne vistiek!

—    Iš kur tu? — pasiteiravau, galvodamas gal jis iš tikro lenkas.

—    Iš Stalingrado! — vos vos ištarė nelaimingasis.

—    Rusas! — pasakė sanitarai ir neberodė daugiau jokio dėmesio.

—    Bent gurkšnį! Argi ne vistiek, kas jis! — pasakiau piktu tonu.

—    Duokit, duokit! — maloniai prašė Patronas.

—    Jei Patronas prašo, duokim! —pakišo spirito indelį. Stalingradietis springdamas užgėrė. Akys kiek prasišvietė, ėmė giliau ir lengviau kvėpuoti. Pajutom, kad ir mums pasidarė lengviau jį vesti.

Prieš pat Zukau buvo kalnelis. Ir mums pylėsi prakaitas, krūtinėje ėmė stigti oro. Tačiau reikėjo baigti iki galo.

Zukau paleidome ji daržinėje, ir jis čia pat sukrito ant šiaudų. Toliau domėtis juo nebuvo kada. Kai susiradau vietą, norėjau jam duoti duonos, bet neberadau. Dingo kažkur masėje, gal nusivilko prie kito prėslo.

Po trijų naktų, sausio 30-tą, apleidom Zukau. Nebesnigo, tik vėjas vis dar pustė sniegą. Kelias vietomis buvo aukštai išpiltas ir dėl to neužpustytas. Tose vietose buvo galima aiškiai pastebėti užšalusio kraujo latakus. Toliau jau matėsi nustumti nuo kelio, pusiau užpustyti lavonai. Vadinas, prieš mus praėjo kita Stutthofo kolona. Ir jie buvo šaudomi pakeliui. Tai reiškė sistemą, iš aukščiau duotą parėdymą.

Mes žygiavome kol kas patenkinamai. Mirusieji ir silpnieji paliko Zukau. Dabar niekas nekrito ir jokių šūvių nebuvo girdėti, Tik vakarop suerzino mane viena scena. Iš mūsų gretų iškrito vyras. Prie jo prišoko kitas. Maniau, jis nori jį pakelti. Kur tau! Griebė jam už batų ir, įsispyręs. bandė juos nuauti.

—    Ką darai! — šūktelėjau. — Gėdikis! Gal tau pačiam netrukus reikės kristi!

Kalinys atstojo, ir tuo metu pamačiau tą patį stalinv gradietį.

Nustebimas buvo tikrai nelauktas. Vis dėlto jis nemirė Zukau! Išlaikė, kaip tik rusas gali išlaikyti. Tiesą sakant, jis turėjo būt gruzinas ar armėnas, nes veido bruožai ir plaukų spalva buvo tipiška šių tautu žmonėms; ir kalba jo buvo nė tikro ruso. Gal vėl atsigautų, galvojau, ir dar kartą pakėliau nuo žemės.

Esesmano arti nebuvo. Niekas nekliudė daryti netvarką. Įsitempiau į rikiuotę ir, paėmęs už parankės, vedžiausi.

Vyras manęs neatpažino. Atrodė vos gyvas, pageltęs, kaip aną dieną, akys gęstančios, kvėpavimas sutrikęs.

—    Kvėpuok giliau! Giliau...

Jis nesuprato, ar negirdėjo.

—    Šlušaite! Daryk taip! — rodžiau savo pražiotą burną ir kilnojamą krūtinę.

Jis stengėsi, bet sunkiai vyko.

—    Ne-ma-gu.., — purtė galvą.

Paėmiau sniego gniūžtę, daviau čiulpti. Išėmiau iš kišenės duonos plutelę, liepiau pamažu kramtyti.

Atėjo Barakauskas, Latvijos lietuvis, anksčiau vilkęs sergantį pulk. Naraką, o dabar, šiam likus Zukau, ėjo vienas. Su juo, dviese, buvo lengviau šią naštą tempti.

Porą kilometrų vilkę vis dėlto ir mudu su Barakausku pavargom. O kelio galo vis dar nesimatė. Ką daryti? Palikti buvo gaila.

Apsidairiau, ar nėra kurioj gretoj stipresnių vyrų.

—    Kas norite cigarečių? — paklausiau. — Pavedėkite šį vyrą, gausite!

Atsirado pora latvių. Jie paėmė. Už tai gavo truputį duonos. Cigaretes jie turėjo atsiimti vėliau; gavę jas iš anksto, galėjo greit atsisakyti arba visai pamesti pakeliui.

Pradėjo temti. Esesmanai šaukė eiti greičiau.. Ir kapai ėmė šlajoti paskutiniuosius, kur ir mudu su Barakausku vilkomės. Reikėjo pasistūmėti kiek pirmyn, kad apsaugotume nuo smūgiu save ir velkamą žmogų.

Po kiek laiko latviai su stalingradiečiu vėl nuo mūsų atsiliko. Tuo metu vėl užėjo nauja lazdomis vaikymo banga ir mes pasimetėme. Kai vėl kiek aprimo, bandėm su Barakausku stabtelti ir pasekti praeinančius.

—    Letten, Latiši, Latvieši, kur jūs? Atsiimkite savo cigaretes! — bandėm prieš vėją šaukti į artimąsias eiles.

Niekas tačiau neatsiliepė.

Kolonos pabaigoj įtampa didėjo. Silpnieji vis labiau atsiliko. Kelionės skuba buvo per didelė. Vis labiau ir dažniau skardėjo šūviai. Kažkas sakė matęs kaip nušovė sukritusį vieną simpatingą lenką, dar gana jauną vyrą, kurį ir mes pažinojome. Nesinorėjo tikėti, kad ir latviai būtų sukritę, nes jie atrodė dar pakenčiamai stiprūs. Greičiausiai, užvyti jie bus pametę stalingradietį ir dabar nebenorėjo prisipažinti nei žadėtų cigarečių atsiimti.

Tą vakarę, Pometšino laukuose, turėjo likti keletas dešimtų, gavusių cuop de grace. Esu tikras, su jais liko ir manasis stalingradietis.

Klaikiausia buvo vasario 2 diena. Šį kartą turėjom padaryti 45 kilometrus kelio. Pusiaudienyje vadovas Bratke pasuko geresniu keliu ir susidūrė su wehrmachto barikadomis. Reikėjo grįžti atgal, sugaišti daug laiko, sulaukti tamsos ir visa tai išpirkti beprotiška skuba.

Kaip tyčia nuo to pasisukimo pradėjo keistis oras. Ėmė snigti, pustyti ir juo toliau, juo labiau. Kaliniai ir taip buvo pervargę, o toks oras kirste pakirto jėgas.

Buvo vos pradėję temti. Pakelėj pamačiau sėdintį dar gana jauną vyrą. Jis kreipėsi į esesmaną, kuris ėjo prie pat mūsų.

—    Prašau mane nušaut! — pasakė švaria vokiečių kalba. Iš to buvo galima spėti, kad jis kašubas. Esesmanas nekreipė dėmesio, tarsi būtų neišgirdęs.

—    Prašau mane nušauti, — pakartojo vyras. — Toliau eiti nebegaliu.

Esesmanas tačiau praėjo ir prašomos malonės nepadarė. Kodėl? Vėliau paaiškėjo, kad ne visi turėjo teisę ar pareigą šaudyti. Kitataučiai esesmanai šito nedarė. Nedarė ir kai kurie vokiečiai. Tik vadinamos strafkomandos žaliukai, turbūt specialiai buvo prikomandiruoti prie kolonų, kad medžiotų kalinius.

Šį prašymą nušauti ligi šiandien girdžiu ausyse. Ir vis dėlto tada man neatėjo mintis šį vyrą pakelti. Kažkoks svaigus nuovargis buvo apvaldęs. Ėjai žmogus, apimtas kažkokios apatijos, vos vilkaisi ir buvo vistiek, kas darosi aplinkui.

Iš šios apatijos vėliau išjudino klaikus nerviškumas. Pūga didėjo, vėjas švilpė, sniegas sukūriais vertėsi per mus. Tuo metu ir esesmanai nerviškai ėmė šaukti “Greičiau, greičiau!” Turbūt ir jie buvo pavargę ir sušalę. Gamtos ir žmonių pyktį pajutę, pradėjo loti ir staugti mūsų vilkai.

Paleisti nuo raiščio, jie bėgiojo tarp pakrikusių gretų, tarsi taikstydamiesi ką užpulti.

Šūviai dažnėjo ir artėjo. Strafkomandos vyrai, matyt, nebenorėjo atsilikti ir čia pat, pamatę sukritusius, šaudė. Šūvių garsas dar labiau erzino šunis; lyg įgelti cypė, stūgavo, šuoliais puolėsi į tą pusę, kur šūvis pasigirsdavo, tarsi norėtų paragauti šilto pašautojo kraujo.

Šitoj įtampoj netoliese pasimaišė Balys Sruoga. Jį vedė minėtasis Barakauskas. Sruoga buvo apsikabinęs šį vyrą ir man pasirodė kažkas įtartina.

—    Profesoriau, kas jums? — paklausiau.

—    Sudiev, bičiuli! — dusdamas pasakė. — Nebegaliu. Aš palieku... — taip tragiškai, išgąstingomis akimis jis dar pažvelgė į mane.

—    Netoli pastotė. Laikykitės! — prislinkau ir pagelbėjau jam iš antrosios pusės.

Sruoga laikėsi iš paskutiniųjų. Bet jo širdis, matyt, sunkiai “bevežė”. Jis stigo kvapo, glaudė galvą prie vienų pečių, prie kitų.

Vilkti jį buvo sunku. Stambus, didelis vyras buvo “nepatogus” mums mažesniesiems. Nei jo už rankų gali dorai laikyti, nei per juosmenį apglobti. Reikėjo labai arti prisiglausti, kad galėtų savo rankas persverti per mūsų pečius. Pastebėjau, kad ne tiek fizinė, kiek moralinė talka jį veikia. Matė žmogus, kaip mes patys esame uždusę, tačiau pasiryžę jo nepalikti.

Netoliese pamačiau senąjį Darginavičių. Jis buvo senesnis už Sruogą ir vis dėlto nesidavė panikai. Numetęs savo geruosius kailinius, jis ėjo tik su vienu megztiniu. Ir taip jis prakaitavo, duso. Nebegalvojo žmogus, kur paskui gaus apsiaustą; reikėjo gelbėti save bent šiam kartui. Netoli jo ėjo sūnus Vladas. Kartais paimdavo tėvą už parankės, bet šis vėl atsipalaiduodavo.

—    Žiūrėk savęs! — sumurmėdavo senukas.

Sūnus buvo persirgęs šiltinę ir turėjo džiovą. Šitai tėvui neleido priimti pagalbos. Pagaliau sūnaus šeima buvo likusi Lietuvoje. Senukas turbūt galvojo, jei jis kris, mažiau bus nuostolio, nei kristų sūnus.

— Matot, profesoriau, Darginavičius net kailinius numetęs!... — bandžiau atkreipti dėmesį. Neturėjau minties, kad Sruoga padarytų tą patį. Tačiau gal būčiau apsidžiaugęs, jei tai būtų jam padėję. Sruogos kailiniai tikrai buvo per sunkūs. Jis sukeitė juos Stutthofe su adv. Kriaučiūnu. Juos ir man teko prisimatuoti. Tai buvo geri, bet nežmoniškai sunkūs kailiniai, suorganizuoti iš rūbų kameros. Tik dėlto, kad jie buvo labai geri, beveik naujintėlaičiai, Sruoga susigundė juos paimti. Toks svoris vis dėlto turėjo labai pasunkinti Sruogos padėtį, ypač šioje beprotiškoje skuboje.

Vienu metu galvojau, kad mes visi trys susikibę sukrisim. Širdis beldėsi kaip pamišusi. Gerklėje buvo kartu ir prakaitas žliaugė per akis. Jei esesmanai pastebėtų mūsų geltonus raiščius ant rankų — garbės kalinių žymes, galvojau, gal mūsų nenušautų. Bet vėl toptelėjo mintis: kas žiūrės į ženklus. Pagaliau tokioj tamsoj...

Jieškojom akimis kokių nors šviesos žiburėlių. Gal tuoj bus pastotė, gal liausis tas beprotiškas vijimas. Vis dar ne, vis ne... Spaudėmės prie Sruogos, vilkome jį ir patys vos vilkomės.

Pagaliau užsukus vieną kalnelį staiga pasirodė ir šviesa. Tai buvo Streepės miestelis.

Dar ketvertą dienų žygiavę, mes iš 823, bepalikome tik 593. 230 buvo “iševakuoti” į amžinybę, išskyrus gal keliolika, kuriems pavyko pabėgti.

ALKIS IR TROŠKULYS

Kelionėje kažkodėl visai nesinorėjo valgyt. Tačiau jausmas, kad turi ko valgyti kuprinėje, rodos, tave stiprino. Kartais ir nenorėdamas prisivertei sučiulpti kokią plutelę, nes galvojai — reikia, kitaip visai išsibaigsi. Ir kai šitai mato tas, kurs nieko neturi — mato, kad tu vis dėlto valgai, — jam ateina tikras alkis. Matei, kaip jie su pavydu žvelgė į tavo kuprinę, kurioje dar šis tas yra. Jie būtų talkinę tą pasunkusią tavo naštą nešti, jeigu būtumei jiems už tai pasiūlęs plutelę. Ir ne iš pasigailėjimo, bet iš reikalo — iš nuovargio — pradėjome jiems šitai siūlyti. Savanorių atsirado net iš pačių silpniausių. Stačiai maldaute maldavo leisti panešėt, kai įsitikino, kad tai neveltui.

Mes rinkomės pirmon eilėn lietuvius, Latvijos lietuvius, o paskui latvius ir pažįstamus lenkus ar rusus. Ne iš principo kas artimesnis, bet dėl paprasto saugumo. Nepažįstamasis būtų išnykęs su tavo “turtu”, ir surask tu jį 800 draugų tarpe. Jei ir surasi, bus per vėlu, nes kuprinė bus švariai iškraustyta. Taip pradžioj kaikam ir atsitiko. Pažįstamas vis dėlto bus garbingesnis ir patikimesnis. Bet ir pažįstamas galėjo būt suviliotas didžiausio, koks tik žmogui duotas gundymo, — pasotinti alkį. Dėl to kuprinės savininkas neišleido savo nešėjo iš akių, ėjo greta jo, kaip du sukinkyti jungo jaučiai. Buvo rūpesčio, ypač sutemus, kad iš paskos einantieji tavo kuprinės neatsegtų, iš jos kai ko nepasiimtų. Pats greičiau pajusi, o nešėjui kas — negi jo turtas! Badaujančiųjų etika kita: pasitikėti niekuo perdaug negalima.

Gal dėl to senyvas mūsų kariškis visą laiką vilko savo kuprinę vienas, su nieku nesidalindamas. Ji buvo didelė, didžiausia iš visų, o svorio tie lašiniai turėjo ape 10 klg. Buvo gaila žiūrėt, kaip jis sunkiai eina — susikūprinęs, kepurę nusėmęs, prakaitą nuo kaktos braukdamas. Taikstėsi eiti kitų jau pramintu taku pačiame krašte, kartais atsilikdamas. Raumenų jis turėjo, nes Stutthofe valgė riebiai, o ir užsigrūdinti galėjo iš anksto, nes visą laiką vaikščiojo aplink barakus. Bet jo amžius jau buvo senyvas. Kodėl jis savęs negailėjo? Kodėl tų lašinių, kurių dar turėjo ilgesniam laikui, nesidalino su nešėju? Jis jų gailėjo — tai buvo visai tikra, o svarbiausia bijojo, kad nešėjas tų lašinių visai nenuneštų.

Kaip kariškis iš “baimės”, taip Lipniūnas negalėdamas nesidalino savo našta su niekuo. Jis nebeturėjo už ką “pasisamdyti”. Tai buvo vienos gailestingos jo klaidos, kaip ją draugai vadino, vaisius. Mat, trečioj nakvynės vietoj keletas mūsiškių buvo apvogti. Šitai patyręs, Lipniūnas atidarė savo kuprinę ir nukentėjusiems išdalino visą savo maistą. Dalinosi su jais ir kiti, bet taip, kad ir jiems dar šis tas liktų. Lipniūnas pasirodė gailestingiausias, ir liko plikas kaip tilvikas.

—    Ką pats valgysi! — puolė tada ji adv. Kriaučiūnas ir dr. Kučas.

Lipniūnas šypsojos.

—    Manai, visai nevalgęs gyvensi? Aišku, reikės mums tave maitinti.

Lipniūnas pasijuto nejaukiai. Jis tikriausiai taip negalvojo. Iš viso turbūt nieko negalvojo — išdalino ir tiek, kaip jo gyvenime ne kartą yra buvę.

Minėti draugai, iš tikro, turėjo jį visą laiką maitinti. Spyrėsi Alfonsas, nenorėdamas priimti duodamos plutelės. Bet draugai ceremonijų su juo nedarė; kartais tiesiai atkirsdavo: jei nenori, nereikia! Šitai jį nuginkluodavo. Aišku, samdyti dar nešėją, kad šis Lipniūnui pagelbėtų, būtų šiems vyrams perdaug. Bet jie, savąsias naštas perleidę kitiems prieidavo prie Lipniūno ir nors trumpai atlaisvindavo jo pečius nuo tos mažos kuprinėlės. Kartą iš paprasto bičiuliškumo šitai ir man teko padaryti. Galvojau, kad ta kišeninė kuprinėlė visdėlto perdaug jam pečių neturėtų sverti.

—    O, o! — ištariau, užsimetęs ant pečių, nes ji anaiptol nebuvo lengvesnė už manąją. — Kasgi čia paties per turtai, tokie svarūs?

—    Užrašai, apie 5 klg., viena kita knyga ir mišioms laikyti priemonės...

Tada supratau, kodėl kun. Alfonsas visą laiką ėjo sunkiai, nors ir smulkiu, rodos, lengvu žingsneliu. Jis buvo susigūžęs, galvą panarinęs, visą laiką tik ties savimi žvelgdamas. Jo veidas, ypač po keleto dienų, nebeteko giedros. Jis buvo tik “rimtas”, be jokio šypsnio. Mat, kas Lipniūną pažinojo, prisimena, kad tik “du” veidu jis mokėjo turėti: besišypsantį ir labai rimtą, atseit, susimąsčiusį arba susirūpinusį.

Skirtumas tarp tų, kurie šį tą turėjo valgyti, ir tų, kurie nieko neturėjo, vis dėlto pasidarė labai didelis. Kapai, sanitarai ir garbės kaliniai jau Stutthofe buvo sotesni, o paprasti darbininkai, ypač iš ligoninės išrašytieji, buvo peralkę ir išsekę. Išeinant į žygį buvo duotas dviejų dienų davinys — 400 gr. duonos ir kelios dešimtys gramų margarino ir dešros. Visa tai sutirpo burnoje išeinant pro Stutthofo vartus. Per 12 dienų valdiškų “užkandžių” gauta tik tris kartus. Jau į trečią dieną vieni dar galėjo eiti normaliu žingsniu, o kiti vos vilkosi. Nebe metras skyrė vieną gretą nuo antros, bet keletas, o tarpais, prieš kalnelį, net keliolika.

—    Žeby ich cholera! Ko jie taip skuba! — murma po nosim lenkai “uodegiai”.

—    Neskubėkit! — šaukia pirmiesiems.

Kai vėjas palankus, maldavimas pasiekia priekį ir pirmosios gretos sulėtina žingsnius. Tada kolonos vadovas Bratkė, eidamas pirmasis, apsižiūri, kad toli vienas nuėjo ir ima rėkti “Schneller — Greičiau!”.

Šitaip žingsniai vienų ir kitų nebesiderino. Fizinės priemonės — lazda ir šautuvo buožė — skirtumo išlyginti nebepajėgė. Nuovargis pasiekdavo tokio laipsnio, kad vargšai paskutinieji nebeidavo, o tik šliauždavo, ir jiems būdavo pagaliau vistiek — eiti dar ar jau sustoti.

Kartais stabtelėdavom poilsio, per dieną ne daugiau kaip tris kartus po 15-20 minučių. Paskutinieji galėjo tada prisivyti pirmuosius ir tuojau čia pat krisdavo ant žemės, ant tos šaltos, gaivios, lengvu sniegu paklotos žemelės! Tai buvo vienintelis būdas atsigauti pečiams ir kojoms. Jos buvo prisitvenkusios kraujo, papurtusios — net batuose sunkiai betilpo. Parkritęs ant žemės, kojas ant kuprinės užmetęs, pajunti, kaip darosi lengviau.

—    Žmogau! Turbūt plaučių uždegimą nori gauti, — įspėja higienistai.

—    Uždegimą? — pasižiūri žmogus keistom akim. Ta žemelė anaiptol neliepsninga, kad nuo jos kas užsidegtų!

Pagaliau keliolika minučių — per mažas laikas. O jei ir atvėsi, tolimesniam kely vėl išprakaituosi.

Mūsų kolona garavo kaip koks sunkiai traukiantis garvežys. Šutas veržėsi iš po kepurės, prakaitas iš po pažastų varvėjo ir lėtais atvėsusiais lašais žliaugė iki pat strėnų. Nori kiek atsigauti — atsisagstai apsiaustą, švarką, atleidi apykaklę. Bet ir vėl turi dangstytis, nes šaltis darosi nemalonus, kaip ir tvankuma iš vidaus.

Prakaitas gimdė troškulį, o vandens buvo sunku gauti. Išsigalvojom čiulpti sniegą. Paimi saują, suspaudi gniūžtę ir, atsikandęs, tirpdai burnoje. Savotiškas malonumas ir, sakytum, užsiėmimas — vis kas nors burnoj.

—    Ką jūs darot! — vėl barasi draugai. — Tik daugiau prakaituosit. Kęskit, mažiau norėsit vandens, ir eiti bus lengviau.

Pigu pasakyti — kęskit. Praeini kaimą, pamatai šulinį ir kur tu iškęsi nepripuolęs. Neiškenčia daugelis, užmiršta ir draudimą iš gretų išeiti. Vanduo šaltas kaip ledas, o čia reikia jį greitai praryti; iš tolo jau rėkia “zum Teufel”, ir žinai, kad tuoj priartės lazda ar buožė. Bet iki tave šitai pasieks, jau būsi spėjęs savo gomurį atvėsinti. O jei kam ir kliuvo koks lazdos galas, žmogus nesigaili. Vis dėlto gera vieną kartą nejausti troškulio! Gyveni žmogus tik vienu instinktu — pasisotinti, ir daugiau nieko nesvarstai. Tik vienas kitas galėjo pastebėt, kad numalšintas troškulys didina prakaitą, o šis vėl reikalauja vandens. Tokioj apykaitoj širdis taip nusilpsta, jog neišvengiamai turi likti “uodegoj”.

ŠTABO VIRŠININKAS IR JO KAREIVIS

Trečią dieną “uodegoi” dar nedaug tesimaišėsi mūsiškių. Vienas antras atsilikdavo, bet ir vėl, pasispaudę, įsisprausdavo į pajėgesniųjų tarpą. Tačiau vienas pastoviai prisijungė prie galo, — tai buvo pulk. Narakas. Mane, taip pat jau esanti “gale”, tas kiek nustebino. Pulkininkas buvo stambus, pajėgus vyras, bet šį kartą atrodė visai susmukęs.

Su juo ėjo ir jo kuprinę nešė Latvijos lietuviukas Barakauskas. Jis atrodė kaip vaikas, palyginus su pulkininku. Abu svyravo: vienas, spėjau, dėl širdies nusilpimo, o antras, matyt, iš viso nedaug jėgų teturėjo.

—    Kas jums? — pasiteiravau, priėjęs.

Narakas nieko neatsakė, tik papurtė galvą. Jis buvo išbalęs ir sunkiai gaudė kvapą.

—    Padėkit, — prašė Barakauskas.

Priėjau iš kitos pusės, paėmiau už rankos ir taip kurį laiką žingsniavome. Prisiminiau, kad turiu kuprinėje tris kofeino ampules, kurias Dr. Starkus buvo davęs prieš evakuaciją. Išsiėmiau, nuskėliau vienos galvelę ir bandžiau sulašinti Narakui į burną. Tačiau tai padaryti nevyko. Sugniaužiau sniego gabalėlį, stengiaus ant jo nukrėsti lašus, bet sutraiškiau stiklą ir turėjau numesti į šalį. Norėjau žmogui greičiau padėti, ir beskubėdamas sutraiškiau antrą ampulę.

Trečiosios lašus pavyko su sniegu įduoti Narakui. Jis kiek atsigavo, lengviau buvo pavedamas, net bandė kalbėti.

—    Karšta! — kartojo jis.

—    Nuo ko? — galvojom.

Barakauskas tvirtino, kad jis jau antrą dieną nieko nevalgo. Truputį karščio jis turėjo jau išeidamas iš Stutthofo, bet ligi šiol tuo nesiskundė. Nesiskundė gal dėl to, kad jam, kariui, tai buvo svetima. Matęs gyvenime šalta ir karšta, jis išmoko daug ką pakelti, o svarbiausia — nejieškoti kitų užuojautos. Tas jo dažnas “karšta” neįstengė kelti tavyje jokio pasigailėjimo, užuojautos, susirūpinimo. Jam reikėjo padėti, bet jis nė vienu savo išraiškos bruožu nereikalavo ir neprašė tos pagalbos. Taip pat nereiškė jis jokio dėkingumo, tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas, jog žmogus žmogui padeda. Ir jis nė kiek nenustebo, kai pavargau ir nebegalėjau toliau taikinėti Barakauskui.

Palikęs juodu, bandžiau pasivyti toliau nuėjusius mūsiškius.

—    Narakas nebepaeina, — pasakiau pirmam sutiktajam.

—    Narakas?

Galėjo nebepaeiti bet kuris kitas, tik ne Narakas. Jis buvo iš mūsų bene vienas stipriausių. Vadinasi, čia nebe nuovargis, o liga.

Kažkas nuėjo jam į talką. Kiti truputį prisibijojo, nes jeigu šiltinė, tai einant susiglaudus, nuodingoji utelė gali perkeliauti ir į tavo skarmalus.

Ėjau kolonos pakraščiu, norėjau turėti kiek laisvesnį taką. Netoli ėjo ir vienas esesmanas. Nejučiomis jis prisigretino ir prakalbino mane lietuviškai.

—    Ir jūs lietuvis? — paklausiau.

—    Šitoj uniformoj nesitikėjot tokio atpažinti?

—    SS Legijono lietuviai juk nesudarė, — pasakiau paprastu tonu.

—    Kaip tik dėl to man tenka būti vokiškame, — pasakė jis kiek ironiškai.

Pasižiūrėjau į jį. Iš veido atrodė simpatingas, iš akių

— taikus žmogus. Esesmano uniforma neperdaug derinosi prie kaimietiškos jo išvaizdos

—    Iš kur jūs? — paklausiau.

—    Nuo Marijampolės.

Jis išsiėmė cigaretę ir pasiūlė man. Uždegęs, jis lyg laukė, kad pradėsiu kitaip su juo kalbėti.

—    Repatrijantas? — paklausiau vėl.

—    Taip!

—    Tikra vokiška kilmė ar suklastota?

—    Jei būtų tikra, netektų perdaug gailėtis. Suklastojau, kad galėčiau išsigelbėti.

Jis papasakojo kaip tai įvyko. Atėjus į Lietuvą bolševikams, jis iškoliojęs vieną žydą komunistą. Šis pažadėjęs jį tuoj sutvarkyti ir netrukus pradėjęs ji sekti. Nebuvę kitos išeities, kaip smukti į Vokietiją. Kaip tik tuo metu prasidėjusi vokiečių repatriacija. Jis nuvykęs į kitą miestą, suklastojęs savo metrikus ir prisijungęs prie “grižtančiųjų” į savo tėvynę. Visi jo namiškiai, tėvai ir broliai, nieko apie jo žygi nežinoję. Taip jis pasitraukęs nuo komunistų keršto. Vokietijoj, kaip daugelis jaunų repatrijantų, buvęs paimtas “savanoriu”. Oranienburge turėjęs praeiti apmokymą, tačiau ilgai netekę mokytis: užskaityta jam buvusi karinė Lietuvos tarnyba. Buvęs fronte, pagaliau neseniai atsiųstas į Stutthofą. Nežinojęs, kad čia yra lietuvių, nes prie kalinių jo neprileidę. Buvęs eilinis kareivis paprastiems uždaviniams kareivinėse.

Kai jis baigė pasakoti, paklausiau, kur tarnavęs Lietuvos kariuomenėje.

—    Kaune, aviacijos daliniuose, — atsakė.

—    Naraką pažinojai? Ar nebuvo tada jis štabo viršininkas?

—    Pulkininką Naraką? Kaipgi! Visada būdavo su pypke dantyse. Ramus, bet griežtas viršininkas...

—    Ar dabar jį atpažintum?

Jis pasižiūrėjo į mane, lyg nustebęs tokiu klausimu.

—    Narakas čia, mūsų kolonoj. Turbūt serga, nebegali eiti. Jam reikia pagalbos.

Jis susirūpino.

—    Ar negalėtumėt jį paimti į esesmanų vežimą?

Toks vežimas kuprinėms ir amunicijai vežti kaip tik ėjo

kartu.

—    Abejoju. Puskarininkis Bratkė šito neleistų. Pagaliau mano balsas čia nieko nereiškia, — pasakė jis. — Bet aš eisiu pažiūrėti.

Kiek atsilikome, ir aš jam parodžiau Naraką.

Pulkininkas, žinia, neatpažino buvusio kitados savo kareivio Striubelio. Tačiau noriai priėmė iš jo rankų pagalbą. Tai buvo kava iš kariško indelio, gera šilta kava su konjako mišiniu. Po keletą gurkšnių tos kavos jis davė ir Narako palydovams, kad šie pajėgtų geriau vilkti ligonį.

Priėjęs jis ir man pasiūlė to gėrimo. Pasirodė, kad esesmanai turėjo savo vežime keletą “kanių” ir galėjo savo indelius iš jų pasipildyti. Taip šis lietuvis esesmanas galėjo laiks nuo laiko stiprinti mūsų Naraką iki jis pasiekė naują pastotę.

KOVA UŽ GERESNI GUOLĮ

Buvo tikra, kad dalis kalinių yra užsikrėtę utėlėmis ir gali kitus užkrėsti. Reikėjo tat pastotėse taip sugulti, kad utėlės neperkeliautų iš nualinto organizmo į vešlesnį ir stipresnį. Buvo rūpesčio ir dėl kuprinių, kurios naktį galėjo patekti į svetimas rankas.

Tai vertė mus jau Prauste išsiskirti iš kitų. Oficialiai turėjom pagrindą prašyti išskirtinos padėties. Pasiuntėm Dr. Germantą tartis su kolonos vadovu, kad mums duotų atskirą patalpėlę.

— Užmirškit, ką jūs turėjote Stutthofe, — piktai atkirto Germantui Bratkė. — Čia evakuacija. Pagaliau neturiu jokio parėdymo. Eikite ir patys jieškokitės vietos tarp kitų.

Jieškotis tarp kitų reiškė tą patį, ką ir nieko negauti. Lovos buvo užimtos, o ant grindų nebuvo nieko pasitiesti. Kova už vietą savomis rankomis būtų nešusi pralaimėjimą. Mes buvome per kultūringi ir neskaitlingi, kad būtume įveikę kitų kalinių beatodairiškumą. Tolimesnėje kelionėje dar labiau įsitikinome, ką reiškia, kai patiems kaliniams paliekama vesti kovą už egzistenciją.

Sumetėme cigarečių ir pasiuntėme Germantą dar kartą derėtis su kolonos vadovu. Po keliolikos minučių Germantas grįžo su gera žinia: nauja patalpa atsirado. Vadinas, laimėta. Bet principinis klausimas ir toliau lieka neišspręstas. Mums dar teks vesti kovą su puskarininkiu.

Kam ta patalpėlė buvo skirta, nežinia, bet ji buvo tuščia. Tai vienas kambarėlis dideliame barake, kuriame gyveno Stutthofo filialės žydės, dirbusios prie Prausto aerodromo. Jos koletai dienų buvo suspaustos į kitus barakus. Šie atlaisvintieji nebuvo panašūs į mūsiškius Stutthofe. Jų lauko ir vidaus išvaizda rodė, kad čia skurdas panašus, koki mes turėjome senoje stovykloje. Juose nebuvo vandens ir išviečių. Lovos dviejų aukštų, langai su grotomis, grindys prairusios, sienos vėjo perpučiamos. Mūsų kambarėlis, greičiausiai, buvo kokių prominenčių, o gal pradžioj paminėtos žydės gydytojos, kurią išgelbėjo Heidlis, pasiųsdamas į Praustą. Patalpėlė turėjo vieną privalumą, kad jos viduryje stovėjo pečiukas, kuriuo ir mes galėjome pasišildyti.

Draugai, nieko nelaukę, pasidalino lovomis po du ir tuoj stengėsi sugulti. Kaikurie ėmė svarstyti, kas gi mūsų reikalus gins šioje kelionėje, nes, kaip paaiškėjo, reikės vesti kovą su “vyriausiąja kolonos vadovybe”? Reikėjo pasirinkti iš mūsų tarpo toki, kurs gerai mokėtų vokiečių kalbą, būtų pažinęs vokiečių psichologiją ir kuris turėtų pakankamai drąsos bei gudrumo. Tokius radome du — Praną Germantą ir Oskarą Urboną. Germantas mokėjo apsukti vokiečiams galvas okupacijos metu, nors už tai šie jam pačiam vos nenusuko galvos. Urbonas taip pat gerai pažinojo vokiečius, be to, kaip karys, turėjo drąsos ir sumanumo. Gal buvo tarp jų vienas skirtumas, kad Urbonas mėgo prie reikalo eiti tiesiu keliu, o Germantas turėjo valenrodišką suktumą, ypač su priešu.

Nežinau, kodėl didesni pasitikėjimą laimėjo pulk. Urbonas. Gal tai buvo ženklas, kad mes vis dar norėjome būti garbingi ir tiesūs. O gal dėl to, kad Germanto daugelis dėl kai kurių jo charakterio pasireiškimų nelabai mėgo.

Urbono tiesumas tuoj pasirodė nepritaikomas mūsų sąlygose. Jis panorėjo tvarkyti ir mūsų pačių reikalus. Šį kartą jis paprašė draugus keltis iš lovų ir paskirstyti jas taip, kad visiems jų užtektų. Čia ir įvyko tai, kas Urboną privertė kapituliuoti. Daugelis net klausyti nenorėjo, ir toliau pasiliko lovose, kaip jas patys buvo pasirinkę.

— Prašau pasirinkti kitą grupės vadovą, — pasakė

trumpai Urbonas ir pats pasiliko nakčiai sėdėti ant grindų.

Iš ryto grupės vadovu išsirinkome Dr. Germantą. Šitas prievartos pasirinkimas vėliau pasirodė labai išganingas. Vienintelis Germantas su savo “dvigubu” veidu ir galėjo prieiti prie mūsų vadovų, kurie mūsų atžvilgiu taip pat vedė dvilypią politiką.

Antrą naktį Germantui nepavyko iškovoti mums atskiros nakvynės. Nepavyko dėl to, kad ir pati nakvynė šį kartą nebuvo pramatyta. Visą dieną keliavę, nepasiekėme Zukau (Žukowo), o eiti naktį iki tos vietos pasirodė turbūt nesaugu. Kaliniai galėjo pasinaudoti tamsa ir pakelės miškuose išsibėgioti. Patys esesmanai taip pat turėjo būt pakankamai pavargę.

Sustojom ties kažkokiu dvareliu, palaukėme kol Bratkė susižinojo su savininku. Išgirdome komandą eiti į pakelės daržinę lįsti į šiaudus ir nedrįsti iš daržinės pasišalinti. Tamsoje turėjome susikarti ant prėslų ir gulti. Mūsų grupei pavyko susimesti kertėje, prie dviejų sienų. Taip turėjo būt saugiau. Mažiausiai iš dviejų pusių niekas mūsų nestumdys ir į mūsų tarpą neįlys. Įsikasėme į šiaudus, ir sumigome. Apie valgį ir gėrimą nebuvo galima nei svajoti.

Esesmanai pasidalinę ėjo sargybas aplink daržinę. Pora jų stovėjo ir prie durų. Reikalo galėjai pasišalinti tik taip toli, kiek esesmanas tave matė.

Tada atrodė perdrąsi mintis pasislėpti tuose šiauduose ir atsiskirti nuo kolonos. Mūsų būrys buvo permažas ir perdaug gerai pažįstamas. Vienam pabėgus ar pasislėpus, galvojom, užgriūtų nelaimė visai grupei. Kas kita buvo kitiems kaliniams. Pasilikti šiauduose šį kartą nebuvo sunku. Iš ryto skaičiavo, žinoma, visus, siuntė kapus ant prėslų patikrinti, ar kas nepaliko. Skaičiai, matyt, pilnai nebesutapo, tačiau nebelaukta ir išsiskubinta toliau. Pasilikti šiauduose galėjo tik vienas kitas, nes dėl didesnio skaičiaus būtų buvę labiau susirūpinta.

BULVIŲ RŪSYJE

Trečioj nakvynės vietoj Zukau daržinėje, patys stengėmės susivokti ir pasirinkti saugiausią vietą. Keletas vyrų, palikę savo kuprines prie Pečeliūno, metėsi ant vieno prėslo, kuris buvo aukščiausias; be to, jis buvo įsirėmęs į dviejų sienų kertę ir iš priekio stačiai nugriautas. Trysdešimt šešiems žmonėms—tiek mūsų bebuvo—turėjo būt gana vietos. Ją užėmus, buvo galima sakyti kitiems, kad daugiau nebetelpa. Vadinas, būtume izoliuoti ir nuo utėlių ir nuo pasikėsinimų į mūsų kuprines. Turbūt pats instinktas padiktavo šią geriausią išeiti. Buvo jausti, kad po trijų bado dienų, šią naktį prasidės beatodairiška kova.

Nespėjome keletas susikarti ant prėslo, kaip pasigirdo klaikus šauksmas daržinėje. Ūžesyje ir klegesyje, tas balsas nesunkiai buvo atpažįstamas. Pasirodo, Pečeliūną apstojo būrys kalinių ir pareikalavo atiduoti jo kuprinę, Rakūno maišą ir dar kažkurio mūsiškio mantą. Vos Pečeliūnas spėjo šūktelti, kaip viskas buvo sutvarkyta. Kita kalinių grupė apstojo pulk. Mačioką ir liepė nusiimti nuo pečių kuprinę. Šis bandė nepaklusti, netgi šūktelėjo mūsiškiams pagalbos, bet tuo metu pasipylė jam smūgiai ir jėga jo kuprinė buvo nuplėšta nuo pečių.

Kova vyko ir ant prėslo. Į mūsų užimtą kūgį ėmė kartis svetimieji. Užlipti nebuvo lengva. Aukštis iki viršaus buvo 3 - 4 metrai: reikėjo, kad kas kitas tave iš apačios keltų ir iš viršaus ištiestų ranką. Be grupės ar draugų talkos, neužsikarsi. Ir mes matėm, kad čia veržėsi grupė, norinti ne tiek to prėslo, kiek būti arčiau mūsų kuprinių. Atkakliausi kovotojai su šiais atakuotojais pasirodė mūsų latviai: be atodairos jie stūmė žemyn kiekvieną priartėjusį “priešą”. Tai buvo kažkas panašu į senųjų pilių gynimą — neprisileisti priešo, sukliudyti, kad jis neužsikartų ant viršaus.

Germanto vis dar nebuvo tarp mūsų. Jis jieškojo mums saugesnės vietos. Atrado po daržine kažkokį bulvių rūsį, jį apžiūrėjo ir nusprendė, kad ten bus geriau. Visi sutilpti negalėjo, tat jis kvietė keliolika, kurie patys pano-rės. Ne daug kas benorėjo palikti iškovotos vietos. Čia atrodė tikriau, negu kažkur rūsy. Jau buvo padaryti įsikasimai šiauduose, išstatytos sargybos nakčiai, kurios turėjo kas tris valandas keistis.

Nusiritome tačiau keletas ir prisijungėme prie Germanto, nes jis primygtinai tvirtino, kad ir ten yra gerai. Jis apgailestavo, kad visų negalįs paimti, nes ten jau esanti įsikūrusi krematoriumo komanda su ruseliu Miša ir dar keletas kriminalistų. Bet jie esą padorūs, net patys šią vietą pasiūlę: esą, jiems geriau su garbės kaliniais, negu su “lakūdromis”.

Bulvių rūsys buvo giliai po daržine ir įėjimas į jį ėjo iš prieangio. Vadinas, kiti kaliniai šito greit negalėjo suuosti. Vietos jame nebuvo daug, o oro dar mažiau, nes visos į lauką einančios skylės buvo stipriai užkamšytos šiaudais. Gera tačiau buvo tai, kad jis turėjo elektros šviesą, kurios daržinėje nebuvo.

Susirinkę keliolika mūsiškių, susimetėme vienoje vietoje, pasiklojome truputį šiaudų, atsineštų iš daržinės, ir bandėme gulti. Vis dar netilo ūžesys ir triukšmas daržinėje, ir mes galvojom, kad pasilikusiems draugams nebus taip gera, kaip mums. Kuprines pasidėjome po galva, kad būtų aukščiau ir kad justume, jei kas panorėtų jas iš po mūsų ištraukti. Apsiklojome apsiaustais, o švarkus ir kelnes pasitiesėme po savim. Šį kartą norėjome miegoti išsirengę, kad geriau pailsėtume.

Džiaugėmės, kad šviesa palieka visai nakčiai: niekas nedrįs mus užpulti. Sumigom. Buvo retai ramus ir gilus miegas. Vidunaktį tačiau kilo triukšmas. Staiga užsižiebė šviesa (nei nepastebėjome, kad ji vėliau buvo užgesyta) ir, rodos, Miša ėmė šaukti, kad kažkas išbėgęs laiptais į viršų.

—    Apsižiūrėkite, ar kartais jūsų kas neapvogė! — pasakė.

Visi išbudom ir ėmėm aplink save graibstytis. Rodos, viskas tvarkoj.

—    Mano batų nėr! — staiga pašoko adv. Kriaučiūnas.

—    Mano kelnių! — šaukė kažkas kitas.

—    O mano kuprinės! — nusiminęs, prisipažino trečias.

Iš pradžių galvojom, kad tikrai kas nors iš daržinės atslinko ir pritaikęs pasigrobė. Bet greit išsiaiškinome, kad tai Mišos ir jo bendrų, vokiečių kriminalistų, darbas — tų pačių, kurie teikėsi mus atsikviesti į rūsį.

Užmigti jau buvo sunku. Ypač jaudinosi nukentėjusieji. Atsargumo dėliai sutarėme palikti sargybas ir jas keisti iki ryto kas valandą.

Ne geriau buvo ir daržinėje palikusiems. Pakartotinai jie buvo puolami beveik per visą naktį. Iš apačios gerai remiami, vis korėsi nauji žmonės. Jie buvo apsiginklavę peiliais: supjaustė keletai mūsiškių kuprines, o latviui Kuzei, kurs atkakliausiai kovojo, net ranką sužalojo.

Iš ryto siautė baisi pūga, ir Bratkė nusprendė mūsų nevesti toliau. Taip likomės bulvių rūsyje per visą dieną. Patyrę, kas dėjosi naktį daržinėje, nutarėm paimti į rūsį ir likusius draugus. Už tai kriminalistai gavo iš mūsų sutarto kyšio — cigarečių. Naraką paguldėme atskirai prie akmens sienos, nes įtarėme, kad jis turi dėmėtąją šiltinę. Vakare jis jau kliedėjo, garsiai šnekėdamas ir davinėdamas įsakymus eskadrilėms. Padėti jam nebuvo priemonių. Gyd. Witkowskis, deja, neturėjo tinkamų vaistų, tik konstatavo, kad tikrai šiltinė. Karščiavo ir vienas mūsų latvių —-Obolinis, tačiau sąmonės nebuvo praradęs.

Vakarop į mūsų rūsį atėjo vienas esesmanas ir jieškojo Germanto. Nustebom, kad jiedu kalbėjosi kaip seni bičiuliai. Pasirodo, jau antrą žygio dieną Germantas buvo su juo susipažinęs. Jis vadinosi Zeiskė, sakėsi esąs filosofijos daktaras, studijavęs Koolne, buvęs wehrmachte, bet už kažkokį prasitarimą prieš nacius iš ten perkeltas į esesmanų eiles. Zeiskė prisipažino nemėgstąs savos esesmanų draugystės, dėl to atėjęs pas mus. Jis domėjosi mūsų padėtimi, klausė ar gavome valgyti, ir, kai šito nepatvirtinome, jis pažadėjo tuo pasirūpinti. Netrukus jis mums atnešė pora kibirų visai neblogos sriubos. Ta proga jis pažadėjo Germantui pasiųsti laišką į Berlyną ir tam reikalui davė popierio.

Sekantį rytą turėjo mus vesti toliau. Bet pustyti nesiliovė, keliai buvo užversti sniego. Taip likome Zukaue dar dienai ir nakčiai.

Išeidami su reikalais už daržinės pastebėjom, kad mūsiškiai kriminalistai valkiojasi kieme, kalbasi su esesmanais, veda kažkokias derybas. Sužinojom, kad jie, esesmanų palydimi, galėjo nueiti į miesteli, ten kai ką iškeisdavo (turbūt ir mūsų pavogtus daiktus), gaudavo šnapso ir gerai pavalgydavo. Tuo tarpu kiti kaliniai tysojo įsikasę šiauduose, gynėsi nuo šalčio, arba slankiojo takais, nežinia ko šniukštinėjo aplink gulinčius, turbūt jieškodami ką nors nučiupti. Vienas kitas, pasislėpęs, prie daržinės sienos prisispaudęs, pūtė pro plyšį dūmą. Iš kur jie galėjo jo gauti? Galbūt, iš tų kuprinių, kurias aną vakarą atėmė iš mūsiškių, nes jose dar buvo cigarečių. Visdėlto buvo nejauku maišytis šioje minioje. Veidai buvo pikti, erzūs, sunykę ir pastyrę nuo šalčio.

Ne kažinkoks malonumas buvo ir rūsyje. Iš po bulvių ėjo šutas, nuo lubų stambiais lašais varvėjo vanduo. Tvankuma darėsi sunkiai pakeliama, ir mes atkišome skyles į lauką. Šalto oro srovė gaivino, tik arčiau skylių sėdintieji turėjo dangstytis, kad neperšaltų.

Dr. Zeiskė vėl aplankė mus ir šį kartą atnešė truputį duonos. Užtruko ilgėliau, kalbėjosi įvairiais klausimais ir ypatingai domėjosi mūsų ligoniais.

—    Aš jais pasirūpinsiu! — pasakė. — Nugabensiu į saugią vietą ir surasiu jiems medicinos globą.

—    Ar jiems negrės sunaikinimas? — pasiteiravome.

—    Ne. Aš pats nugabensiu į Burggrabeną (Stutthofo filialę) ir prie jų pasiliksiu. Jei yra daugiau negalinčių eiti, prijungsiu ir juos.

Taip sekantį rytą prie ligonių prisijungė silpnaširdis Bredikis ir džiovininkas pulk. Blažys. Tam tikras netikrumo jausmas dėl jų mums buvo likęs. Tik kai išėjom iš daržinės, pamatėm per smilkstanti sniegą atžygiuojančią į tą pačią daržinę norvegų grupę su mūsų Dr. Starkum (jis buvo prie jų prikomandiruotas). Spėjom, kad jis dar atras mūsiškius rūsyje ir suteiks jiems galimą pagalbą. Jis ją suteikė ne tik mūsų trijulei, bet ir prof. Jurgučiui, kurį atrado Zukau bažnyčios zokristijoj. Jurgutis sirgo dėmėtąja šiltine, turėjo 40° C karščio, kliedėjo ir blaškėsi. Jį slaugė Noreika. Atlikęs patarnavimą, Starkus atsiskyrė nuo norvegų ir prisijungė prie ligonių. Jis pats jau sirgo.

Germanto pažintis su Zeiske nebuvo nereikšminga. Nors ir degraduotas, vis dėlto šis vyras mokėjo įtikinti kolonos vadovą Bratkę, kad su mūsų grupe būtų geriau elgiamasi.

DVI SKIRTINGOS MOKYKLOS

Tas “geriau” paaiškėjo Pometšine (Pommersdorfe), ketvirtoje nakvynės vietoje. Visi kaliniai vėl buvo suvaryti į daržinę, o mus nuvedė į mokyklą. Vienoje klasėje apsistojo keletas esesmanų, o antroje leista apsigyventi mums. Mes buvome 36. Sargybų prie mūsų durų nieks nestatė.

Mokyklos sargienė, miela kašube katalikė parūpino šiaudų. Sužinojusi, kad mes visi katalikai ir kad mūsų tarpe yra du kunigai, ji ėmė jaudintis. Sumišusi ji nežinojo, kuo mums galėtų padėti. Paprašėm jos tik šilto vandens, ir ji greitai parūpino. Vėliau ji dar atnešė truputį karštos sriubos. Iš jos, matyt, sužinojo ir kiti gyventojai apie mus. Kažkas atsiuntė mažą mergaitę su duonos kepalu. Mudu su Lipniūnu davėm jai po paveikslėlį ir paprašėm padėkoti jos tėveliams.

— Tėvelio aš neturiu, jis mirė Stutthofe, — pasakė.

— Mane siuntė mama.

Ji buvo dar vaikas, kokių septynių metų. Turbūt ji nieko nesuprato, kas yra Stutthofas. Ir apie tėvelio mirtį ji pasakė labai paprastai. Tik jos akelės baugiai žvelgė į mūsų veidus. Mūsų išvaizda, matyt, atrodė jai labai keista.

Anksti rytą atėjo tos mergaitės motina su ką tik šviežiai iškeptu pyragu. Žvelgdama į mus ji ašarojo iš susijaudinimo. Tą pyragą ji norėjusi specialiai perduoti kunigui, ir jai buvo parodytas Lipniūnas. Kalbėjosi juodu lenkiškai, bet ji pati per ašaras mažai ką tegalėjo pasakyti.

Besiruošiant tolimesnei kelionei, atskubėjo dar keletas moterų, jų tarpe ir viena mergina, kuri taip pat buvo buvusi Stutthofe. Jos atnešė naujai iškeptų pyragaičių ir kažkokios kašubiškos duonos, keptos su kopūstais. Mus jaudino pirmą kartą šioj kelionėj sutiktas žmonių gailestingumas. Bijojom, kad esesmanai šių moterų neaprėktų ar nesumuštų. Bet keletas jų jau buvo išėję tvarkyti kitų kalinių, o du, pasilikę mus saugoti, dar tvarkėsi klasėje. Pro langus jie galėjo matyt, kaip mes gatvėj kalbamės, tačiau nieko nesakė.

Ilgai dar tos moterys stovėjo vietoje, kai mes atsisveikinom ir dirvomis išėjom prisijungti prie kolonos. Šitas vaizdas ne vienam mūsų sukėlė savųjų motinų ir seserų ilgesį. Gal gerai, galvojom, kad tos mūsų paliktos artimosios nemato šios graudžios procesijos. Jų širdis turėtų plyšti iš skausmo.

Pasotinti, šiltai sutikti bei išleisti, pagaliau išskirti iš tų daržinės nakvynių, šią dieną mes jautėmės kiti žmonės: ir kojos lengvai tarnavo, ir kelias atrodė geresnis, ir oras “nepiktas”. Saulės šią aštuntąją evakuacijos dieną buvo tiek, kaip ir pirmąją — išeinant iš Stutthofo. Taip, kas septintą dieną turi būt žmogui šventė, mažytis džiaugsmo pragiedrulis.

Mums jau nebuvo staigmena, kai pasiekę Labno, vėl gavome nakvynę mokykloje. Laikėm mūsų padėtį išsisprendusią į gerąją pusę. Ir Germantas šios dienos kelionėje keletą kartų buvo priėjęs prie Bratkės, jį pakalbinęs, cigaretėmis pavaišinęs.

Tačiau pačioje mokykloje neradome tokio nuoširdumo. Sargienė ir mokytoja buvo sunkiai prisišaukiamos. Net šilto vandens nenorėjo mums duoti. Jos aiškiai mūsų vengė. Kažkas mūsiškių bandė pasigirt, esą mūsų tarpe du kunigai, bet ir tai nerado atgarsio. Užkandę iš savų kuprinių, pramigom naktį, išsidžiovinom prie pečiaus sudrėgusias nuo prakaito kojines ir sušlapusias nuo sniego kelnes. Iš ryto Lipniūnas dar spėjo pirmąkart kelionėje atsilaikyti mišias.

IŠNIEKINTOJ BAŽNYČIOJ

Po klaikaus žygio šią, vasario 2 dieną, pasiekėme Streepės miestelį. Oras buvo pasikeitęs, stačiai sunkiai pakeliamas. Nuovargis, padarius 45 kilometrus, šį kartą buvo neįsivaizduojamas. Laukėm, kad mus įvestų į kokią pastogę ir leistų greičiau atsigulti. Ir įvedė visus, neišskiriant ir mūsų, į bažnyčią. Tikėdamiesi, kad mus ir šį kartą išskirs, buvom sąmoningai pasilikę paskutinieji. Taip paskutiniai įėjome ir į Dievo namus.

Kiti kaliniai jau buvo susimetę tarp suolų, aplink altorių, dar kiti ant viškų. Bažnyčia buvo pilna, net takais darėsi neįmanoma praeiti. Tuo tarpu reikėjo atsinešti šiaudų, kurie buvo šventoriuje. Ne vienas vilko kūlius, darkė šiaudus, lipo per kitus. Daugelis tačiau stoviniavo ir stumdėsi tarp suolų, nes svarbiau buvo turėti vietą negu kovoti dar už patogumą.

Kaip paskutinieji, mes įstrigome prie durų bobinčiuje. Prasiveržti toliau į bažnyčios vidų buvo neįmanoma. Bet ir stovėti čia nepakenčiama, nes vis ėjo žmonės šiaudų ir su šiais vėl grįžo pro mus.

—    Traukitės! Eikit po velnių iš kelio. Prakeikti lietuviai, ko čia maišotės! — šaukė lenkai, niekaip negalėdami praeiti pro mus ir kitus susigrūdusius prie durų.

—    Bandykime ant viškų! — kažkas pasiūlė.

Durys į viškas pasirodė užblokuotos, net išstatyta sargybos. Sugūžėję ten lenkai sanitarai ir jų pažįstami, nebenorėjo nieko daugiau įsileisti. Nuo viškų kiti šaukė: “Nepasiduokit!”

— Gal reikia pasiūlyti cigarečių! — prasitarė kažkuris.

—    Palaukim Germanto. Jis turbūt ką nors daro.

—    Ko jis nesirodo, kur dingo, kad ji...! Nebegaliu, — jaudinosi kiti.

Nesulaukdami Germanto, pora mūsiškių bandė prašyti esesmanų, stovinčių prie durų, kad leistų išeiti ir kalbėtis su Bratke. Šie neleido.

Tuo tarpu bažnyčioje vyko neaprašomas ūžesys, šauksmai, erzelis. Net prie altoriaus ėjo kova už vietas. Lingavo vėliavų kotai. Kiti lipo, ritosi savo purvinomis kojomis per Dievo stalą. Pora vyrų stumdėsi ten pat ir pagaliau ėmė muštis. įprasti lenkams keiksmai, skambėjo iš visų pusių.

—    To betrūko! — atkreipė kažkas mūsų dėmėsi į vieną, kuris įsilipo į sakyklą.

Jis skėčiojosi rankomis, bandė kažką į visus kalbėti.

—    Ar pamokslą, dėl Dievo! Gal iš tikro, kunigas? Ne, tokio Stutthofe kunigo nieks nepažinojo, — traukėme pečiais.

“Sakytojas” plojo rankomis ir dar gausiau šaukė. Tuo tarpu kažkas degė ant altoriaus žvakes. Ūžesys ėmė kiek tilti, ir pagaliau išgirdome, ką tas žmogus norėjo pasakyti.

—    Przyjiecielie! tu prszecierz kosciol! — Draugai, juk tai bažnyčia! Nusiraminkit. Juk tai mūsų lenkiška bažnyčia...

Tuo metu kažkas užtraukė “Bože cos Polskę”. Kažkas net vargonuose ėmė jieškoti atitinkamos gaidos. Triukšmas pamažu tilo ir giesmė stiprėjo. Pagaliau suskambo tartum visa bažnyčia. Veidai ėmė gręžtis į altorių, daugelis tik dabar suprato, kad reikia kepures nusiimti. Kai kas klaupėsi. Rodos, tik dabar pastebėta, kad esama bažnyčioje.

Pasirodė ir Germantas.

—    Sakyk, gausim kur? — apspito draugai.

- Truputi kantrybės! — ramino Germantas. — Tuoj ateis puskarininkis. Gal įsitikins, kad nebetelpam.

Netikrumas vėl ušsiutino kai kuriuos. Kad nors ne taip šalta būtų. Vėjas tarpduryje taip traukė, o ir šaltis gėlė kojas.

—    Ką nors daryk, nebeišlaikysimi

—    Geriau tegu sušaudo! — kažkas netekęs pusiausvyros grąsino eiti ir tai pasiūlyti esesmanams.

PASKUTINĖ PASTOTĖ KAŠUBIJOJ

Lenkai buvo baigę savo giesmę, kai tarpduryje pasirodė Bratkė. Germantas prišoko prie jo ir įtikinėjo, jog tikrai čia nebėra vietos.

—    Išeikit! — liepė mūsų grupei. Pristatė esesmaną parodyti salę ir pats kažkur dingo.

Privedęs prie vieno namo, esesmanas paliko mus stovėti, o pats nuėjo į šalį. Mus apspito vietos gyventojai, klausinėjo apie jų gimines ir pažįstamus, buvusius Stutthofe.

—    Ar nebuvo tame būryje mano sūnaus, tokio ir tokio?

—    Gal pažinojote mano tėvą? Gal jis bažnyčioj?

Pora vyrų atitempė prie mūsų sriubos kubilą. Tų kubilų mes matėm, praeidami miestelį. Burmistras patyręs, kad praeis kaliniai, įsakė gyventojams paruošti šiltos sriubos. Bet Bratkė nesiteikė kalinių sulaikyti ir leisti jiems pavalgyti. Tas geras dabar teko mums. Rydami, nebe valgydami, dorojome tą sriubą — šiltą, su kruopomis ir spirgučiais. Kažkoks baimės jausmas vertė skubėti: o gal pasimaišys esesmanas ir atims mums šį malonumą!

Kai atsirado antras kubilas su bulvėmis ir kopūstais, mes buvom jau beveik apsiriję. Kaip gaila, kad tie vargšai, esantieji bažnyčioj, to viso negavo. Gal netaip klaiki šaltoje, plikoje bažnyčioje būtų buvusi jiems naktis.

Mums davė erdvią salę. Savininkai buvo malonūs ir paslaugūs. Nereikėjo net prašyti vandens. Jie šildė jį ir mums nešė.

—    Nusiplaukite kojas, juk jos peršlapusios ir sušalusios. Duokit čia kojines ir autus, mes išdžiovinsime. Gal kam batai prakiurę, duokit, nunešim kurpiams — jie per naktį pataisys.

Mus jaudino šis jų rūpestingumas. Pasijutom kartą esą žmonės tarp žmonių.

Vis dar ėjo pas mus moterys ir paaugliai teirautis apie saviškius kalinius. Bet mes mažai galėjome pasakyti, ar tas žmogus su mumis išėjo, ar ne. Jeigu išėjo, galėjo pakeliui sukristi ir būti pašautas. Tačiau tos baisios tikrovės, kurios liudininkai mes buvome ypač šį vakarę, negalėjome jiems pasakyti. Prie šio miestelio mūsų kolona paliko daugiausia aukų. Rytojaus dieną gyventojai bus varomi surinkti nušautųjų ir patys įsitikins. Gal ne vienas atras ir savo sūnų ar tėvą. Tegu bent per naktį pagyvena viltimi. Vėliau mums buvo pasakojama, kad po mūsų žygio tėvas berinkdamas kitų lavonus, radęs ir savo sūnaus.

Su Streepės miesteliu baigėsi tikroji Kašubija ir katalikiška Pamario sritis. Laukėme, kad toliau tokio gyventojų nuoširdumo nebesutiksim. Neapsirikom. Tolimesnės pastotės — Labuhn, Sprechthagen, Soldentow - Lenz, Labehm — buvo vokiškai šaltos. Mūsų grupė visur nakvojo atskirai nuo kitų: salėse, restoranuose, naciškais ženklais papuoštuose. Vienoj vietoj savininkas, paėmęs net pinigą už šiltą vandenį, jo nepristatė. Praeinant pro kaimus ir miestelius, niekas jau nenešė ir nesiūlė vandens ir neišmesdavo kepalo duonos pro langą. To galima buvo laukti tik Kašubijoje, kuri gerai suprato, kokie mes buvome nusikaltėliai. Kašubai tai žinojo iš savo nelaimingų brolių, tėvų ir giminių.

Streepėj patyrėm, kad ir iš bažnyčios vienas kitas kalinys galėjo išeiti su esesmanais į miestelį, aplankyti gimines ir pažįstamus. Pavaišinti ar už gerą kyšį, kaip mums pasakota, esesmanai nevieną paleido į laisvę — atseit, leido pabėgti. Vienas lenkas prominentas, parnešdavęs esesmanams degtinės, kartą buvo išleistas vienas, be sargybos. Jis ėmė ir nebegrįžo. Kitas, atsiskyręs nuo kolonos, į kelintą dieną vėl atsirado.— prisivijo. Teisinęsis buvęs nugėręs ir nebepajėgęs anksčiau prisijungti. Už tai jis turėjo būt nubaustas, ar geštapui atiduotas, bet jis ir toliau liko esesmanų malonėje. Draugai jį vadino kvailiu. Kartą pasilikus, dar grįžti — juk tai idiotiškumas! Matyt, neturėjo gerų pažįstamų ar nenorėjo statyti jų į pavojų. Nutvertas, ir jis būtų buvęs sušaudytas, o pats prisistatęs galėjo teisintis. Pagaliau, kas žino, kokius uždavinius jis turėjo, atsilikdamas nuo kolonos ir vėl grįždamas; gal jam buvo pavesta patirti gyventojų nuotaikas, o gal sušnipinėti, kas ir kur pabėgo. Visokių juk buvo žmonių, o vokiečiams tokių reikėjo. Jie Kašubijoje jautėsi svetimi, o kalinys geriau galėjo viską patirti.

GANSO STOVYKLA

Vasario 6 d. pasiekėme Ganso stovyklą, kitados naudotą naciškai “Darbo Tarnybai”. Ji buvo apleista, barakai apipuvę. Viduje mažai bebuvo lovų, stalų ir suolų. Mums pavyko išsikovoti atskirą patalpėlę — buvusi sandėliuką ugniagesybos reikmenims sudėti. 36 žmonės vos tegalėjo sutilpti. Po pirmos nakties jau nebekėlė Sruoga, Stanevičius, senasis Darginavičius ir Čiuberkis. Jie sirgo. Kiti tvarkėmės, valėm tą patalpėlę ir takus aplinkui ją. Valgyti nesitikėjome greit gauti. Sotinomės paskutiniais savo likučiais. Jie buvo tikrai paskutiniai. Neturėjome net šilto vandens, nes virtuvė vis dar nepajėgė susitvarkyti. Pagaliau nebuvo tikra, ar mes čia ilgėliau paliksime.

Trečią dieną pradėjo veikti ūkio skyrius. Mes pirmą kartą gavome 130 gr. duonos. Ketvirtą dieną žygis buvo atšauktas. Vėl gavome 375 gr. duonos, 135 gr. margarino ir pirmą kartą 1/2 lt. virinto vandens. Sekančiomis dienomis davinys pablogėjo. Vasario 15 d. gavome 300 gr. duonos ir 18 gr. margarino, 17 d. — 190 gr. duonos ir 32 gr. margarino. Buvo dienų, kad nieko negavome, išskyrus virinto vandens.

Po mūsų, į antrą ir trečią dieną, atėjo dar dvi Stutthofo kolonos. Pakeliui jos taip pat buvo gerokai praretėjusios. Dabar kalinių buvo virš pusantro tūkstančio, o esesmanų apie du šimtu. Vyriausią vadovybę sudarė trys kolonų vadovai — puskarininkiai. Vieną iš jų pavadinome maršalu. Jis buvo, rodos, vengrų kilmės vokietis — repatriantas, tikras ponas, maršališkos išvaizdos, skardinio balso ir geležinių kojų, kurias iš spyrių kaliniai greit pažino. Kaip dera maršalui, jis visuomet nešiojosi lazdą. Patikrinimų metu, atstatęs vieną koją į prieki, įsisprendęs, atskirai stovėdavo ant pylimo kaip Napoleonas. Dėl to kiti kaliniai vadino jį stačiai Napoleonu. Palyginus su juo, mūsų Bratkė buvo daug kuklesnis ir žmoniškesnis. Su savuoju mes stengėmės palaikyti ryši, pasikviesdami pas save, pasiūlydami cigarečių, kurių jam ėmė stigti.

Tai nebuvo daroma veltui. Germantas kiekvieną kyšį stengėsi apsukti mūsų reikalui. Kartą jis paprašė Bratkę leisti porai mūsiškių išeiti į kaimą paelgetauti. Puskarininkis sutiko, tik liepė pasiimti esesmaną. Parinkom pulk. Mačioką ir Katinauską, o palydovu pasiprašėm lietuvį Striubelį. Kai juos išsiuntėme, mūsų viltys buvo labai didelės. Ilgokai laukėm jų grįžtant ir pradėjom įtarinėti, kad mus užmiršę perilgai “užsivaišino”. Buvom taip išalkę, kad tik apie duoną tekalbėjom. Deja, grįžę mūsų “elgetos” parsinešė labai nedaug. Jie viską darę, visaip bandę vokiečius ūkininkus sugraudinti, tačiau niekaip nevykę.

— Žiūri į mus, kaip nusikaltėlius, o šneka, kad duona išsibaigusi, naujos neiškepta. Esą ir pabėgėlių privažiavę — šiems taip pat reikią duoti.

Iš to pasakojimo susidarė mums įspūdis, kad parinkome blogus “ubagus”. Pulkininkas mažai kalbus, o Jonukas, kad ir plepus, bet vokiškai gerai nemokėjo.

Vis dėlto parneštos duonos užteko bent to vakaro alkiui apraminti. Didžiausiu rūpestingumu, keletą kartų atmatavus, ji buvo “lygiomis” padalinta. Buvo sušluostyti net ir trupiniai ir atiduoti kam atrodė teko mažiau.

Po keleto dienų tie lankymaisi kaimuose buvo uždrausti, nes kaliniai ir esesmanai perdaug pradėjo ūkininkus varginti. Šie pasiskundė aukštesnei valdžiai ir buvo įsakyta niekam daugiau — net esesmanams — neišeiti iš stovyklos. Mūsiškis Striubelis tačiau ėjo ir toliau: nešė savo daiktus, mūsų skalbinius, naujus batus (kuriuos vienas mūsiškių buvo įsidėjęs į kuprinę) ir visa tai keitė mums į duoną.

Kartą jis buvo sugautas, duona atimta ir pagrąsyta dabokle. Keletą dienų jis paklausė, tačiau toliau ir vėl pradėjo išeidinėti. Jam buvo gaila mūsų, o kitokio būdo mums padėti neturėjo.

Striubelis pasidarė mūsų nepavaduojamas globėjas, ir mes džiaugėmės, kad bent vieną toki esesmaną turime. Mūsų latviai buvo laimingesni, nes jų esesmanų buvo daugiau, o globotinių tik devyni. Vienu metu iš to kilo mūsų tarpe net nesutarimas. Ką atnešdavo mūsų Striubelis, mes dalinomės su visais — ir su latviais, o ką jie gaudavo — su mumis nesidalino. Mūsiškiai reikalavo teisingumo ir lygybės. Latviai buvo nepatenkinti ir nelabai norėjo su tuo sutikti. Tada buvo nutarta nesidalinti ir su jais tuo, ką Striubelis atnešdavo mums.

VAGYSTĖ IR PREKYBA

Pastebėję, kad netoli mūsų yra žiemai užkastų bulvių duobės, sutarėm vieną naktį su broliais latviais jų nudžiauti. Bulvės priklausė vienam ūkininkui, ir buvo jo paties praimtos. Kaip kiekviena vagystė, taip ir ši turėjo būt gerai parengta. Buvo reikalinga išvengti mūsų kompromitacijos, antra — neįkliūti, kad negautume į kailį. Ir badaudami šito nepamiršom. Suradom porą maišų, parinkom jaunesnių ir drąsesnių vyrų. Buvo išstatyta sargyba, ir tamsią naktį išeita į žygį. Laimei mūsų barakėlis stovėjo pakraštyje, netoli tos bulvių duobės. Kariškų sargybų prie mūsų namuko paprastai nebūdavo, o toliau stovinčios buvo palenktos, kad nematytų. Tada budėjo latviai esesmanai ir su jais mūsiškiai latviai iš anksto buvo susitarę. Ekspedicijos dalyvių persvarą taip pat sudarė latviai.

Jaudinomės ir skaičiavome minutes. Pagaliau pasigirdo barakėlio lange sutartas ženklas. Vadinas, vyrai laimingai grįžo. Tuoj buvo atidarytos durys ir vėl bematant užtrenktos. Prie durų atsistojo sargybiniai, kad nieko svetimo neįleistų. Grobis buvo greit pasidalintas: kiekvienas gavo po kokį 30 bulvių. Jas reikėjo suslėpti šiauduose arba pasieniuose dėžėse, kad niekam nekristų į akis.

Bulves virti pradėjom iš ryto. Keletas mūsiškių turėjo su savim katilėlius, kiti pasiskolino iš lietuvių ar latvių darbininkų. Ant mūsų geležinės krosnelės tilpo jų koks ketvertas. Šiaip taip įstatytas penktasis, kartais nusirisdavo, nuversdamas ir kitus. Tai buvo tragiškas reikalas. Žmonės laukė, apstoję, rijo seilę ir galvojo, kada gi pirmą kartą po dviejų metų galės įdėti į burną tikrą, gerą bulvę. Ir štai, ima ir nusiverčia katilėliai.

—    Kas kaltas?

—    Aišku, Kuzė, latvis!

Ramus, flegmatiškas, taikingas ir kuklus žmogus Kuzė norėjo tų bulvių kaip ir visi. Kas galėjo jį įtarti, kad tyčia tai padarė. Bet alkaniems ir tokios mintys iškyla. Juoba, kad tai ėmė kartotis dažniau. Būdavo, padeda katilėlį beveik ant paties krašto, tačiau nusirita svetimasis, o ne jo. Ilgainiui užtekdavo, kad Kuzė prieidavo prie pečiaus, net rankų nepriliesdamas, ir katilėliai jau ritasi žemyn. Žmogus ėmė stačiai bijotis ir maldauti savo draugą Olovą, kad tas už jį rūpintųsi jo bulvėmis. Kai Olovas susirgo, jis prašė kitų, bet niekas nenorėjo globoti to užburto katilėlio.

Ši nelaimė Kuzei buvo antroji, nemažesnė kaip ir pirma, kai jam užpuolikai sužalojo rankas Zukau daržinėje.

—    Vis tos rankos, turbūt užkeiktos! Tai jas kiti pjausto, tai jos dabar katilėlius varto, — juokėsi pagaliau draugai, lyg jį ramindami.

Svetimos bulvės, kaip ir kiekvienas vogtas daiktas, turbūt niekada nesti skalsus. Taupiai jas valgėm, bet per dvi dienas tirpte sutirpo. Naujos vagystės nebedrįsom daryti. Reikėjo kitų, garbingesnių kelių, šiam produktui parūpinti. Susekę kas yra tų bulvių savininkas, pradėjom derybas. Vokiečio širdis suminkštėjo, kai pamatė auksinį laikrodį, kurį vienas mūsiškis dar Stuttsofe buvo radęs muilo gabale ir dabar paaukojo bendram reikalui. Vokietis pažadėjo keletą centnerių, bet ir tuos ne iš karto. Ir mums buvo geriau gauti dalimis, nes didesnį kiekį galėjo kiti pastebėti.

Ūkininkas sutiko pats atgabenti, tik reikalavo mūsų kolonos vadovo Bratkės leidimo. Germantas pasistengė reikalą taip nušviesti, kad Bratkė tylomis sutiko. Vėlų vakarą, kad niekas nematytų, ūkininkas pristatė keletą maišų. Tačiau kai kurie kaliniai užuodė. Tą naktį, kai visi buvom gerai įmigę, įslinko pas mus vagis ir vieną draugą apvogė. Vagystė pasikartojo ir kitą naktį. Tada mes iš eilės po valandą ėjome sargybą. Ir dienomis nuolat kas nors varstė duris ir maldavo duoti užvalgyti.

Mūsų mityba vis dėlto pagerėjo. Per dieną galėjome išsivirti po katilėlį bulvių dviem žmonėm, o kai kada ir po du. Trūko tik duonos. Jei jos būtume kur gavę, mūsų gyvenimas, atrodė, jau būtų buvęs karališkas. Vis nepametėm vilties kaip nors ir jos suorganizuoti.

Vienu metu, vandens tarnybos viršininkas pulk. Mačiokas (mat, ir vandenį reikėjo organizuoti, nes jį galėjo naudoti tik virtuvėj) atrado pašonėje vieną vokietį ūkininką, pas kurį tarnavo lietuvis pabėgėlis su šeima. Jis, buvęs ūkininkas, dabar pasidarė vokiečio arklių šėrikas. Pats vertėsi skurdžiai, tačiau sužinojęs, kad čia yra tautiečiai kaliniai, kurie kenčia badą, ėmė kepti mums duoną iš arklinių miltų. Tai jis darė su dideliu pavojumi, nes už tokį darbą būtų ne tik išlėkęs iš vietos, bet ko gera ir į kalėjimą įsodintas. Jo duona nebuvo gera, bet mums atrodė kaip pyragas. Deja, ir jos negalėjo mums užtekti. Tada sugalvojome kreiptis į pirmąjį vokietį ūkininką. Kuprėnas atidavė jam savo naujutelaičius batus, o kažkas kitas savo laikrodį, — prastesnį nei pirmąjį. Ūkininkas pažadėjo atsilyginti duona, bet šio pažado neištesėjo. Vis kažko delsė, turbūt jautė, kad frontas artėjo, o gal pats ruošėsi bėgti. Mes širdyse pajutom apmaudą. Nesitikėjom, kad vokietis paimtų iš kalinio mokestį ir jį taip begėdiškai išnaudotų.

— Ateis dar jam bausmė! — kalbėjo kaikurie. — Gal pats kada atsidurs tokioj padėty. Tada supras už ką jis kenčia badą.

ČAKSTĖS MIRTIS

Keturi mūsų draugai tebesirgo. Prie jų dar prisidėjo Buragas ir Ptašinskas, o iš latvių Olovas ir Čakstė.

Konstantinas Čakstė kelionėje laikėsi gana gerai. Pavargdavo, tačiau nuotaikos neprarado ligi galo. Tik Ganse pradėjo jam skaudėti vienas petys. Šildė jį prie krosnies ir atrodė kad yra kiek geriau. Draugai tvirtino, kad tai jam nuo kuprinės, o gal iš viso nuo pavargimo.

Tačiau skausmas nepraėjo. Vasario 17 d. jis atsigulė kaip tikras ligonis. Kalnelis virė jam bulves ir dažnai prie jo sėdėjo. Čakstė valgė, kalbėjosi, bet jo nuotaika kaskart blogėjo. Vasario 18 popietyje jis Kalneliui pasakė:

—    Paimk mano vestuvinį žiedą, auksinį kryželį (šį jis dėvėjo ant kaklo) ir perduok mano šeimai, jei kada ją matysi. Po keliolikos minučių aš jau nebekalbėsiu.

—    Ką tu, Konstantinai! — nustebo draugas. — Paprastas negalavimas, praeis.

—    Ne, aš daugiau nebekalbėsiu!..

Kalnelis manė, kad tai įsikalbėjimas, kurį reikia kaip nors išsklaidyti. Prašė Lipniūną, Čiuberkį, mane, Čakstei artimesnius, jį pakalbinti, su juo pajuokauti ir, jei prisimintų ką jam sakęs, įtikinti, kad tai nesąmonė.

Vienas po kito mėginom viską daryti, bet nevyko.

—    Su manim blogai... — kartojo jis.

Mes juokėmės, gal net perdaug:

—    Lyg čia naujiena susirgti! Va, ir kiti serga, bet niekas iš jų nesako, kad būtų taip prastai.

Nepraėjo turbūt nei valanda, kaip Čakstė neteko žado. Pasidarė kaip nebylys, paralitikas. Ne tik nebekalbėjo, bet nereagavo į klausimus, nebevalgė, net savęs visai nebekontroliavo. Kalneliui ir kitiems teko jį kilnoti kaip lavoną, valyti ir tvarkyti. Kartais judinamas jis praverdavo akis, bet jose nebuvo jokio sąmonės ženklo.

Ligoniams čia mažai buvo kreipiama dėmesio. Klegesys patalpoj būdavo per didelis, o blogiausia, kad čia pat reikėjo skaldyti malkas. Mūsų stipruolis Šernas atlikdavo šį sunkiausį darbą. Atsinešti iš miško žali beržai, kaip tyčia, sunkiai skildavo. Čakstė ir į šį trenksmą nereaguodavo.

Taip praėjo daugiau kaip para. Rodos, vasario 20 d. naktį, apie 12 valandą, jis pabudo, pakilo, pasišaukė Kalninį, paprašė valgyti ir, tarsi niekur nieko nebuvę, vėl pradėjo kalbėti. Kalnelis nudžiugo. Tuoj pranešė Lipniūnui, dar porai draugų ir prašė ateiti prie Čakstės.

Jis atrodė visai normalus. Bandė net prancūziškai kalbėti ir juokauti. Buvo, tiesa, išbalęs, tačiau nei žvilgsnyje, nei mintyje nepastebėjai nieko įtartino. Po kokios valandos jis vėl atgulė, o mes pasišalinome kiekvienas į savo guolį. Iš ryto Čakstė vėl buvo be sąmonės.

Pakviestas gyd. Witkowskis jokios tikslios diagnozos negalėjo nustatyti. Davė vieną kitą švirkštą širdžiai stiprinti — ir viskas. Kitokių priemonių jis ir neturėjo.

Iš mūsų barako Čakstė buvo perkeltas į suorganizuotą sanitarinį stovyklos skyrių. Tuo pasirūpino Kalninis. Tačiau ligonio padėtis nė kiek negerėjo. Nebeatgavęs sąmonės, vasario 21 d., 22 valandą mirė. Buvo konstatuotas nervų priepuolis, o galbūt ir plaučių uždegimas.

Pradėjom rūpintis kaip ir kur jį palaidoti. Sutarėm prašyti Bratkės, kad leistų velionies palaikus nuvešti į artimojo miestelio kapines. Jam buvo paaiškinta, kad velionis buvo pirmojo latvių prezidento sūnus, žymus teisės profesorius...

Puskarininkis išklausė, žadėjo pažiūrėti. Mažiausiai, jis nebūsiąs laidojamas bendroje duobėje.

Prie mūsų barako buvo malkinė. Kaliniai pamažu ją ardė kurui, bet dar buvo stogas. Mes čia parengėme katafalį, apdengėme antklodėmis, pašarvojome ir per visą naktį ir sekančią dieną iki laidotuvių po du ėjome garbės sargybą.

Be kitko, ta proga tarp mūsų ir latvių iškilo mažas nuomonių skirtumas. Tai noriu paminėti, nieko nekaltindamas, nes tose sąlygose viskas labiau suprantama. Latviai panorėjo velioniui išimti auksinius dantis ir juos kada nors atiduoti šeimai. Kai kas jų net kėlė mintį, kad laidojant reiktų jį perrengti prastesne eilute, o jo geresniąją atiduoti kuriam nors iš gyvųjų. Mes, lietuviai, tam pasipriešinome. Mūsų supratimu, tai būtų buvusi velioniui nepagarba. Latviai mūsų paklausė. Auksinius dantis vis dėlto kažkas išėmė. Mes įtarėme, kad tai padarė lenkai sanitarai.

Puskarininkis laidoti kapinėse neleido. Sutiko tačiau, kad palaidotume atskirame kape, viename kalnelyje. Sutarėme tai padaryti vasario 22 d. 15 valandą. Liko dar neišspręstas klausimas, kaip laidosim. Niekas čia nesijautė kompetetingas, išskyrus artimiausią velionies bičiulį Kalninį. Nežinau kodėl jis paprašė mane atlikti laidotuvių apeigas.

—    Konstantinas buvo tikintis. Derėtų jį palaidoti krikščioniškai. Gal galėtumėt pasakyti ir keletą religinių žodžių. Jo šeimai bus malonu, kad jų mylimas vyras ir tėvas buvo bent kunigo palydėtas.

—    Bet ar šeima bus patenkinta, kad tai bus atlikęs katalikų kunigas?

—    Evangelikų dvasiškio čia neturim. Kas gi kitas tai galėtų padaryti? Aš pats apie tai nesuprantu. Manau, didelio skirtumo nebus. Pagaliau jūs buvot jam artimas...

Tas nuoširdus ir tiesus Kalninio pareiškimas mane nustebino. Žinojau, kad jis yra laisvamanis, netgi buvęs laisvamanių vadas. Iškilti jam aukščiau savęs, pagerbti draugą taip, kaip jis būtų norėjęs — reikėjo vis dėlto aukštos kultūros.

Pakartotinas ir nuoširdus Kalnelio prašymas vertė mane sutikti.

Sutartą valandą išsirikiavome po du į procesiją, keturi paėmė ant lentos gulintį velionies kūną. Šernas sukalė iš berželių kryžių ir nešė jį priekyje, o aš, tais pačiais civiliais drabužiais, ėjau tuoj po Šerno. Prisijungė latviai iš kitų kolonų, jų tarpe ir buvusieji Čakstės studentai.

Linojo. Dangus vis daugiau niaukėsi. Prie duobės, ties kurią augo du skurdūs berželiai, vienas nulaužta viršūne, turėjom atsisveikinti su savo kančių draugu. Teko pasakyti keletą prašytų religinių žodžių, bet, prisimenu, jie strigo gerklėje. Per ašaras kalbėjo Kalnelis, iš mūsiškių — Dr. Germantas ir vienas buvusių Čakstės studentų. Pagaliau buvo pašventinta duobė, atkalbėtos maldos, sugiedota “Viešpaties Angelas” ir velionis įleistas į žemę. Karsto nebuvo. Padėtas ant lentos, galva ir krūtinė apvyniota tolium. Po pažastim padėjom butelį, kuriame buvo mirties ir laidotuvių aktas su mūsų visų parašais.

Užžėrėm po saują žemės ir supylėm kapą. Ant kryželio, įsmeigto ant kapo, buvo padėtas parašas “Prof. Konstantinas Čakstė”.

Mūsų puskarininkis ir kolonos vadovas nelaukė nei tokių laidotuvių, nei tokios procesijos. Šitai perdaug atkreipė visų esesmanų dėmesį. Nepatiko turbūt ir tas kryžius su parašu. Bratkė padarė priekaištą Germantui. Tačiau faktas jau buvo įvykęs.

BADAS

Kasdien buvo nešami lavonai į bendrą duobę. Ji buvo plati ir gili, dėl to badė mums akis, kai eidavome į miškelį malkų pasikirsti. Įmesdavo į ją lavonus, užžerdavo žemių sluoksnį ir taip palikdavo. Kitą dieną kraudavo ant jų kitą eilę, ir vėl užžerdavo truputį žemių. Tos gilios plačios duobės turėjo užtekti ilgam.

Lavonai buvo vieni skeletai. Tai reiškė, kad badas skina savo aukas. Tas aukas turėjau progos pamatyti viename barake, kuris vadinosi kripelių bloku. Nuėjau aplankyti marijampoliški Makavičių, jauną vyrą, kurį arčiau pažinau žygyje. Jam duodavau kartais panėšėti savo kuprinę ir atsilygindavau už tai duona. Tada jis pasipasakojo, kaip vokiečiai išvežė jį prievartos darbams į Vokietiją, ir paskui nebepajėgiantį atlikti darbo normos pasiuntę į Stutthofą. Ganse jis ateidinėdavo pas mus prašyti bulvių. Vieną dieną pastebėjom, kad jis kažkur dingęs. Pasiteiravę sužinojom, kad susirgęs dezinterija ir paguldytas kripelių bloke.

Buvo praėję vos keletas dienų, kai aš jį susiradau. Atrodė pusiau miręs: akys išsišovusios, vyzdis išplėstas, žvilgsnis nebevaldomas.

— Pasakyk mano motinai... — vapaliojo jis. — Pasakyk, kad aš... nebegrįšiu. Norėjau, bet nebegrįšiu...

Barake buvo apie 80 žmogystų — gyvų lavonų šaltomis, kaip numirėlių, ir blizgančiomis, kaip pamišėlių, akimis. Jų žvilgsniai nebesuvaikė savo krypties ir tikslo. Jie žvelgė visu pločiu. Veidai atrodė lyg besišypsančių kaukuolių. Pro praviras bumas kyšojo ilgi dantys. Pažiaunės buvo išsišovusios, ausys sutrauktos, rankos ilgos ir pasimetusios, nebevaldomos. Vienas kitas dar sėdėjo naruose, galvą atrėmęs į sieną, kiti tysojo.

Kasdien iš čia buvo nešami lavonai. Kas dar pajėgė vaikščioti, tas slankiojo kieme, aplink virtuvę, jieškodamas kokio nors trupinio. Virtuvės tarnai juos vijo šalin, ir taip užvijo ant vienos bulvių duobės, esančios stovyklos pašonėje. Pradėta jos grobti — pradžioje tik keleto, paskui viso būrio. Bulvės priklausė kažkuriam ūkininkui, tat esesmanai vijo kalinius ir nuo jų. Jie imdavo iš tolo šaukti, paleisdavo į viršų ar per galvas šūvį, prisiartinę apkuldavo šautuvo buože. Kaliniai, sugriebę po keletą bulvių, nerangiai skirstydavosi. Bet praeidavo keletą valandų, ir jie vėl traukdavo į tą pusę.

Kartą į tą reikalą įsikišo minėtasis maršalas. Su šūviais kaliniai buvo jau apsipratę, todėl visai nesijaudino, kai jį paleido maršalas. Tik tada, kai savo ginklo tūtą jis nukreipė į patį būrį ir vienam pataikė, “užpuolikai" ėmė trauktis nuo duobės. Vienas, ilgai laukęs savo eilės, panoro dar pasiimti keletą bulvių. Maršalas jį nutvėrė, partrenkė žemėn ir ėmė spardyti. Kalinys raitėsi, dangstėsi rankomis veidą, šonus, bet maršalas jį priveikė. Lyg nugalėtojas, laimėjęs kovą, jis įsisprendė ir valandėlę laukė. Po to nutvėrė auką už drabužių ir vilko prie barakų. Pametęs ant žemės, jis vėl pradėjo savo darbą. Dar keletą minučių spardęs, paliko pasliką ir nuėjo.

— Kels žmogus ar ne? — galvojom, žiūrėdami pro savo barakėlio langus.

Po keletos minučių vis dėlto pakilo. Svyruodamas, apčiupinėdamas šonus ir galvą, pamažu nuslinko už barakų.

Ši bausmė tačiau neatgrasė kalinių nuo bulvių, tik jie pasidarė atsargesni — apsižiūrėdavo ar esesmanai nemato.

Vasario pabaigoj, kai maisto davinys sumažėjo iki 100 gr. duonos per dieną, net be šilto vandens “sriubos”, stovyklos vadovybė nupirko seną sulysusi kuiną ir atidavė virtuvei. Kaliniai varvino seiles, laukdami mėsos. Bet virtuvės tarnautojai patys panoro pirmiausiai pasisotinti, o kaliniams teko maži gabalėliai, užtinkami sriuboje. Arklio kaulai ir viduriai turėjo būt išmesti į duobę, esančią stovyklos pakrašty. Vežimėlis riedėjo pakalnėn į duobės pusę. Kaliniai ji sulaikė, nustūmė vežėją ir puolėsi dalintis. Bematant vežimėly nieko neliko. Tačiau kaulų buvo mažiau negu kandidatų. Prasidėjo kova. Po du, tris susikibę tampėsi, parkritę žemėn, vienas kitą net susikramtydami. Laimėjusieji traukėsi į šalį bijodami, kad iš jų neatimtų. Tuos kaulus daužė akmenimis ir čiulpė.

Valandėlei visi kažkur dingo. Bet kai nuo virtuvės atriedėio kitas vežimėlis, vėl iš įvairių kerčių pasipylė būrys ir sulaikė vežėją. Šį kartą buvo ne kaulai, bet arklio žarnos ir viduriai. Kaliniai puolėsi tampyti žarnas ir plėšyti vidurius. Žinia, apsiteršė, apsitaškė. Kiekvienas norėjo gauti daugiau ir vėl kovojo tarpusavy. Paskui, pabėgę į šalį, valė sniegu ir čia pat valgė.

Mes, ačiū Dievui, tiek dar nebadavome. Bet ir mums labai norėjosi gauti kiek daugiau tų arklienos trupinių, kurie buvo dedami į vandens sriubą. Jei kam pasitaikydavo rasti indelyje didesnis gabalėlis, sakysim, dviejų pirštų storio, tas skubiai prarydavo, kad draugai nepastebėtų ir neprašytų pasidalinti.

Dalintis su kitais mes galėjome nebent bulvėmis. Mūsų darbininkai, sekdami Stutthofo tradicijas, laukė, kad mes ir čia juos maitintume. Jie rinkosi prie mūsų barakėlio, siūlėsi kuo nors padėti, neprašomi šlavinėjo takus aplinkui, kad tik būtų arčiau mūsų ir ką nors gautų. Turėdami tų bulvių, mes negalėjome ramiai žiūrėti į juos, taip baisiai sunykusius. Reikėjo kaip nors dalintis. Buvome tačiau gana šykštūs, duodavom tik po porą bulvių per dieną. Tačiau iš 27 mūsiškių susidarydavo jau šis tas. Kaip “ponai”, mes dažniausiai virdami bulves, nuskusdavome ar nulupdavome. Tos lupynos buvo baisiai plonos, tačiau ir jų nemesdavom į lauką, o leisdavome inž. Naručiui surinkti. Jis, pasidaręs tų mūsų darbininkų maitintoju ir globėju, lupynas nuplaudavo, prisitaikęs prie pečiaus išvirdavo ir kartu su išvirtomis bulvėmis padalindavo.

Šią šalpą reikėjo kaip nors slėpti. Visiems juk nepadėsi, o kiti pamatę pradės mūsų darbininkus užpuldinėti ar net apmušti. Dėl to jie ateidavo pas mus po vieną, katiliukus pasikišę po skvernu. Vienas kartais turėdavo parnešti ir kitiems, dėl to pastebėję svetimieji pakeliui ne kartą iš jų atimdavo.

Šelpiamųjų mūsiškių buvo iš viso 15 vyrų. Jų sąrašą inž. Narutis laimingu būdu išnešė į laisvę. Štai jis: Barakauskas, Barauskas, Bronius Burba (29909), Mikas Daminauskas (16731), Antanas Gailiūnas (29802), Vytautas Karkimas (21400), Antanas Kazlauskas (44698), Vitalis Krikščiūnas (29801), Vaclovas Linkevičius (29857), Juozas Makevičius (19075), Jonas Skalickas (63475), Ignas Stankevičius (29829), Vaclovas Tuzikas (19932), Petras Vasilenka (63823), Jonas Zapalskis (19080).

Į vasario pabaigą jų skaičius sumažėjo. Dezinterija, šiltinė, badas vedė juos į kripelių bloką, o iš ten — i bendrąją duobę. Ar bent vienas iš jų liko gyvas, vienas Dievas težino.

GERMANTAS GELBSTI MUS NUO BADO

Jeigu mes kiti išlikome gyvi ir dar pajėgūs pakelti tolimesnius sunkumus, tai didele dalimi yra mūsų grupės vadovo dr. Germanto nuopelnas. Vargiai kas kitas būtų galėjęs ir sugebėjęs taip veikti, kaip jis. Tie mūsų viršininkai buvo budeliai, o kiti prominentai — sukti išnaudotojai. Kiekvienam kitam iš mūsų virė širdis, juos pamačius, ir stigo žodžio į juos pratarti. Tik vienas Germantas mokėjo prie jų prieiti, rasti kalbą, pataikyti į jų interesus. Kaip, tai buvo jo paslaptis, o gal praktika iš to meto, kai jam teko veikti su naciais.

Mažai jis besėdėjo mūsų barakėlyje, vis kur nors ir su kuo nors tarėsi. Jis slankiojo pas virtuvės ponus, kalbėjosi su puskarininkiais, planavo su Striubeliu, kaip patekti į kaimą, rinko iš mūsų ką radęs geresnio, kad galėtų išnešti ir už tai gauti duonos. Dažnai užmiršdavo ir pavalgyti. Lipniūnas, to paties katilėlio draugas, turėdavo jo jieškoti, beveik priversti, kad savo bulvių dali suvalgytų. Tik tada mes išgirsdavom juodu besikalbančius vis tuo pačiu klausimu — apie realizmą. Lipniūnas norėjo, kad viskas būtų daroma teisingai, švelniai, o Germantas jam tuoj atkirsdavo:

—    Nesąmonė. Reikia būti realistu. Su vagim būk vagis, pataikyk į jo interesus. Kitaip nieko nelaimėsi.

Kiekvieną svarbesnį laimėjimą Germantas visiems pranešdavo, dėl kiekvieno naujo projekto atsiklausdavo, prašydavo pasisakyti, net balsuoti. Ne visi tuo džiaugėsi.

—    Veiktų pats vienas — jis geriau žino. Kam čia vis klaustis?

Jam išėjus iš barakėlio, kai kas net pastebėdavo:

—    Ar jums ne keista, kad Germantas pasidarė demokratas. Prisimenat, ką jis kalbėdavo Stutthofe?..

Prisiminti nebuvo sunku. Tada jis atrodė prisiekęs diktatūrininkas. Taip bent jis galvojo ir kalbėjo. Dabar, kai jam reikėjo veikti, tų diktatūrinių palinkimų nė ženklo nebebuvo.

Germantas atrodė suvargęs ir sunykęs daugiau negu mes, bet patenkintas, kad gali veikti ir kad visa tai neina veltui. Patenkinti juo buvo ir draugai.

—    Bravo Germantas! Puikus vyras! Matot, kaip mes jo anksčiau nepažinom.

Tik vienu dalyku kaikas buvo nepatenkinti — tai Germanto pradėta drabužių organizacija. Savų skarmalų, kuriuos būtų buvę galima nešti į kaimą, nebeturėjome. Bet turėjome dar bulvių. Germantas už jas pradėjo organizuoti drabužius iš kitų kalinių. Kai kuriems mūsiškiams buvo baimės, kad tie drabužiai gali būt apkrėsti utėlėmis.

—    Germantai, žiūrėk, tu mus užkrėsi!

—    Nebijokit. Štai dedu ant lentynos virš savo galvos. Jei utėlė nukris, ant manęs kris.

Taip jis tų drabužių prisinešdavo, o vakarais perduodavo Striubeliui gabenti į kaimą. Dalis jų likdavo nakčiai. Tai buvo pavojingiausia. Bet Germantas, norėdamas mus gelbėti, užmiršo pavojų. Nuodingoji utėlė užkrito ne tik ant jo, bet ir ant šalia gulėjusio kun. Lipniūno. Tai paaiškėjo tik po dviejų savaičių, kada jam niekas iš mūsų nebegalėjo padėti.

ATSILIEPĖ LAUENBURGAS

Pagaliau pasitvirtino gandai, kad Stutthofas keliamas į Lauenburgą. Pirmiausia, matyt, perkėlė maitinimo skyrių ir kantiną, nes vasario 16 d. į šias žinybas buvo pašaukti grįžti ir du mūsiškiai — Meilus ir Katinauskas. Vasario 24 d. buvo perkeltas prie sandėlių ar buchalterijos ir Kuprėnas. Šių vyrų išvykimu buvome patenkinti, nes žinojome, kad ten būdami jie neužmirš ir mūsų.

Iš ten dabar buvo vežama duona kaliniams ir kitas maistas esesmanams. Prie tų vežimų, susitaręs su virtuvės lenkais, prisidėdavo ir mūsų Pečeliūnas. Jis parveždavo mums kaikurių maisto priedų, suorganizuotų anų mūsų draugų, o kartu ir įvairių naujienų. Iš jo sužinojom, kad Berlynas jau baigiamas rusų paimti. Vadinas, esame jau apsupti iš abiejų pusių. Tai kėlė mums rūpestį. Kažkas dar paskleidė gandus, kad vokiečiai ruošiasi telkti naujas jėgas ir pajėgesnius kalinius ims į frontą. Kas tie pajėgesnieji? Aišku, pirmon eilėn mes. Nuo tos dienos — vasario 25-tos — vienas senyvas mūsų karys, žilas ir praplikęs pulkininkas, pradėjo auginti barzdą, kad atrodytų dar senesnis. Po keleto dienų paaiškėjo, kad šis gandas neturi pagrindo ir draugai privertė pulkininką savo paaugintą barzdą nuskusti. Tačiau rūpestis išvengti bolševikų nelaisvės liko. Kito išgelbėjimo nematydami, ėmėm svarstyti galimumus pasiekti Švediją. Jūra ir žvejų uostas Leba nuo mūsų buvo tik už 12 klm. Reikėjo papirkti esesmanus, pasiekti pajūrį, gauti laivę — ir būtume išgelbėti.

Germantas susirišo su latviais esesmanais. Šie nesipurtė. Po to jis mėgino įtikinti Bratkę, kad mus išleistų iš Ganso tariamai apsigyventi kaime, kaip jau ne viena kalinių grupė apgyvendinta. Iš tikro, tokių grupių buvo. Net mūsų dešimtukas, kuris pirmąją evakuacijos dieną buvo nuo mūsų atsilikęs — Mackevičius, Kiškis, Jurgutis, Noreika, Kantvilas, Liudžius, Andriušaitis, Grudzinskas, Seja ir Einbergas — buvo visai netoli taip pat viename kaime. Jų padėtis buvo geresnė negu mūsų, tik Jurgutis sunkiai sirgo šiltine. Taigi, jei gali gyventi kaime kiti, kodėl mūsų grupės negalėtų išleisti.

Bratkė perdaug nesispyrė, tačiau kažko delsė. O mums reikėjo tik atsipalaiduoti; tolimesnį kelią į pajūrį būtume radę patys. Kelionei jūromis vadovauti jau buvome radę vieną latvį, buvusį jūrininką. Jį tuoj paėmėm savo globon, bandydami bulvėmis atmaitinti.

Laikas bėgo, o mūsų planas vis nesirealizavo. Vieną dieną — tai buvo kovo 4-ta — susilaukėm tokios staigmenos, kad visą planą buvom užmiršę. Tai buvo danų Raudonojo Kryžiaus paketėliai, kuriuos Pečeliūnas iš Lauenburgo parvežė mums ir kitiems kaliniams. Mums teko net po vieną su įvairiu konservuotu maistu.

— Šv. Kazimiero dovana. Stebuklas! — kartojo draugai.

Rytojaus diena atnešė kitą staigmeną. Lauenburgas nutraukė mums elektros srovę. Tris dienas buvom be jokios šviesos. Kovo 8 d. buvo nutrauktas ir mūsų stovyklos telefono ryšys. Pasitikrinti, kas ten vyksta, buvo pasiųstas vežimas, į kurį įtilpo ir mūsų Pečeliūnas. Vakare grįžęs, jis pasakė, kad ten jau panika. Artėja bolševikai. Bet mums nuraminti ištraukė iš maišo kiaulės galvą ir iškėlęs už ausų sušuko:

— Bus košelienos!

Su tais žodžiais nublanko baugios naujienos. Specialistai tuoj ėmėsi mėsinėti, užkūrė pečių ir ant jo pastatė dubenį. Virė iki vėlyvos nakties, o paskui, išstatę sargybas prie barako, šaldė. Niekas nėjo gult, laukė sustingstant. Kitas dubenis turėjo būt užkaistas iš ankstyvo ryto, kad turėtume pietums.

Pirmojo sulaukėme ir skaniai po mažą gabalėli suvalgėme. Bet antrasis, išvirtas, padėtas lauke, apkasinėtas sniegu taip ir liko nebaigęs sustingti. 12 valandą pasigirdo artilerijos šūviai ir netolimuose kaimuose kilo gaisras. 14 valandą sviediniai sproginėjo netoli mūsų, padegdami kitas sodybas. Per durpyną, kuris skyrė mūsų stovyklą nuo miškelio, pamatėm su rišuliais bėgančius žmones.

Stovykloj kilo panika. Mes sekėme įvykius. Netrukus buvo paskelbtas įsakymas žygiuoti. Ėmėm skubiai ruoštis. Stanevičius, visą laiką sirginėjęs, apsisprendė pasilikti. Su juo nutarė likti ir pulk. Mačiokas. Jie tikėjosi pasitraukti į kaimą, ten prasimaitinti ir taip praleisti audrą. Mes gi susikrovėme gautų siuntinėlių likučius ir išėjome į kiemą. Dar vienas kitas bandė grįžti prie košelienos, bet ir jiems nebe tas jau rūpėjo. Prie vartų dar gavome 170 gr. duonos ir 50 gr. margarino.

VĖL 3 DIENŲ ŽYGIS

Reikėjo labai skubėti, kad sovietai nesusemtų. Mums tai buvo vistiek, nes Švedijos planą nusinešė šuva ant uodegos. Svarbiau buvo esesmanams. Dėlto jie, daugiau įsiutę nei paprastai šaukė “skubiau, skubiau”. Už keleto kilometrų pamatėm vokišką tanką. Vadinas, priešinsis. Bet jis pasisukaliojo ant kalnelio, pasisukaliojo, ir vėl nuniro į pakalnę. Jis buvo tik vienas ir turbūt neturėjo drąsos eiti į atvirą kovą. Sovietų šūviai vis artėjo.

Vakarop išėjom į platų kelią, kuriuo plūdo ir plūdo rytų pabėgėliai. Šį kartą nebe į vakarus, bet atgal — į rytus. Prie jų turėjo prisidėti ir bėgliai iš vakarų. Kelias vietomis buvo visai užsikimšęs. Ištisos eilės vežimų buvo sustojusios. Tik mes niekur nestojom — buvom genami vis greičiau ir greičiau. Aišku, mes “svarbesni” už savo piliečius. Greičiausiai ne mes, o pačių esesmanų kailis, kurį jie norėjo dar išnešti. Juk mūsų priedanga dabar jiems turėjo labai praversti.

Nebuvo kada atydžiau stebėti tų vežimų. Kiekviename matėsi palapinė. Joje lindėjo moterys ir vaikai. Vyrai stovėjo šalia arklių. Jų likimas pasidarė panašus į mūsų. O dar taip neseniai jie gailėjo mums duonos ir vandens. Kažkas matė ir tą sodybą, į kurią buvo pasiųsti Mačiokas su Katinausku išmaldauti. Visi gyvuliai buvo paleisti ir klajojo kieme. Šeimininkų sodybose jau nebebuvo.

Vakare, 9 val., priėjom Soldentow - Lenz. Susidūrėm su kitom dviem stutthofiečių kolonom, viena moterų — daugumoj žydžių. Jų kryptis buvo kita nei mūsų. Bet tarp vežimų nei jos nei mes nebegalėjom pajudėti ir sustojom. Gal kokią valandą taip maišėmės vietoj, iki mūsų koloną pagaliau išvedė iš maišaties ir suvarė į kiemą. Laukėm, gal susiras kur pastogė, nes piktai krito ant mūsų šlapdriba. Laukėm keletą valandų, bet nieko negavo. Turėjome nakvoti po atviru dangum, ant vandeniu pažliugusio kiemo. Susimetėme po du ir tris, susiradom kur sausiau atsisėsti, apsidankstėm galvas paklodėmis ir bandėm sumigti. Silpnesnieji krito stačiai ant žemės. Mudu su pulk. Urbonu sutūpėme prie tvoros ant nedidelės eglaitės. Ją susilaužėm, apsidangstėm ir užsnūdom.

Šeštą valandą ryto pasigirdo komanda eiti. Rengtis nereikėjo, tik suklostyti sušlapusią paklodę ir pritaikyti prie kuprinės. Kiti jau ėjo pro vartus. Kiek suvėlavęs, bėgau kiemu ir užklupau prof. Sruogą. Jis vienas gulėjo kieme ir nebekėlė.

—    Profesoriau!? — pasižiūrėjau.

—    Nebegaliu. Palieku. Sudiev!

Jis ištiesė ranką, ir taip graudžiai, tragiškai pasižiūrėjo, tarsi šis atsisveikinimas būtų priešmirtinis.

Netoliese pamačiau ir vokieti Gruenwaldą ši Karaliaučiaus, kuris kovo 7 d. su kitu vokiečiu Klosowskiu iš Dancigo (abu socialdemokratų veikėjai, kalinti Stutthofe) buvo priskirti į mūsų garažą gyventi. Ir šis storas vokietis buvo apsisprendęs pasilikti.

Matydamas Sruogos padėti, jis priėjo ir lyg nuramindamas mane pasakė:

— Būsim kartu ir jieškosim kokios išeities.

Sruogos paskutinis žvilgsnis liko neužmirštamas. Iš tikro, tai buvo paskutinis mūsų atsisveikinimas. Mes išėjom, o jis po kokių trijų valandų pateko rusams į rankas. Paskui patyrėm, kad rusai jį nugabenę į vieną ligoninę, o paskui lėktuvu parvežė į Lietuvą.

Vos išėjus pasigirdo netoliese tankų šūviai. Atrodė, kad rusai mums užkirto kelią. Vadovai valandėlę laukė, spręsdami kur link pasukti. Tuo metu keletas kalinių nusprendė pagreitinti savo išsilaisvinimą. Jie pasileido bėgti ton pusėn, kur pasigirdo sovietų šūviai. Ten už kokių 700 metrų buvo miškelis. Mes juos pastebėjome tik tuomet, kai esesmanai ėmė vytis ir šaudyti. Vyrai buvo nukūrę jau gerą kelio galą. Koks buvo reikalas juos vytis? Greičiausiai, kad šie nepraneštų sovietams, jog čia vedami kaliniai ir kad pastarieji nepaskubintų jų išlaisvinti. Matėm, kaip vienas krito nuo šūvio. Paskiau ir antras. Du dar bėgo. Jau čia pat ir miškelis, bet krito trečias ir už keleto sekundžių paskutinis.

Lenzo miestelis buvo slėny, už kurio styrojo kalnas. Turėjome labai skubiai į jį kopti. Toliau tęsėsi ilgas miškas. Mus vedė blogu keliu, kad sunkiau būtų praeiti sovietų tankams.

Šūviai vis artėjo ir artėjo. Praėję mišką, pamatėm volkssturmą su vadinamais panzerfaustais rankose. Jie gulėjo pagrioviais ir laukė priešo. Pažiūrėjus į tuos senius, neatrodė, kad jie galėtų priešą sulaikyti. O mums buvo vistiek, kas už ką ir su kuo kovoja. Pasidarėm dar labiau abejingi kai toliau atradome pakelėse pašautus savo likimo draugus, stutthofiškius. Jų smegenys buvo ištaškyti, kraujas šviežiai nutekėjęs ant žemės, veidai baisiai iškraipyti ir sužaloti. Net keletas moterų tysojo atmestomis, tarsi rėkiančiomis ir keršto ar atleidimo šaukiančiomis galvomis, prasižiojusiomis burnomis. Viena iš jų buvo sukritusi kniūpsčia.

Ties sekančiu miškeliu pasigirdo čia pat tanko šūviai. Bėgančios vokietės metė ryšulius ir vijosi mus, rėkdamos, kad čia pat sovietų tankas. Vienoj vietoj ir mes ji pastebėjom. Bet kažkodėl jis pasuko kitu keliu į kitą kaimą. Tuo metu drąsusis mūsų puskarininkis Bratkė sustabdė koloną ir pats pasuko į miškelį. Ko?

—    Kelnių sutvarkyti! — grubiai atsakė vienas mūsiškių.

—    O gal drabužius pakeisti. Ko gera po munduru jau turi civilinius?

Mūsų žiniomis, kiekvienas esesmanas buvo susiorganizavęs Ganse po civilinę eilutę.

Po valandėlės Bratkė vėl pasirodė. Jo veidas buvo surūgęs. Liepė eiti toliau. Ta proga prislinko prie jo Germantas ir prašė leisti mums atsiskirti nuo visos kolonos. Puskarininkis pasakė, kad tuoj turįs pasitikti mūsų koloną kapitonas Mayeris. Jis visiems išrašysiąs paleidimo orderius.

Germantas ir kai kurie mūsiškių jam patikėjo. Tačiau kai viename miestelyje pamatėme automobilį ir šalia jo Mayerį, kuris nekreipė į kalinius jokio dėmesio, nutarėm, kad tai buvo Bratkės blefas. Už keletos kilometrų vėl išniro Mayeris. Tai buvo miškelis, kur wehrmachtas skubomis statė barikadas. Vadinas, čia bus kovos linija. Mayeris čia jautėsi drąsiau ir atsistojęs priėmė mūsų paradą, praleisdamas visus pro save. Ta proga Germantas priėjo ir prie jo, ir prašė leisti bent mums išeiti iš gertų ir žygiuoti atskirai.

—    Nueisit iki Danzigo ir ten gausite į rankas atleidimo raštus.

Šito užteko įsitikinti, kad tai sena naciškos apgaulės giesmė, silpnumo ir bailumo ženklas. Bent prieš mus, kalinius, galėjo šiuo aiškiai permatomu menkystės šydu nesidangstyti.

Miškas buvo išraustas, vietomis klampus kaip liūnas. Jis taip mus privargino, kad bevelijome greičiau sulaukti sovietų. Pradėjo ir temti, o kelionės galo vis dar nebuvo matyti. Sekančiame miške wehrmachtas vėl rengė barikadas ir statė prieštankinius pabuklus. Mes svarstėm, ar nepabandyti smukti į mišką. Esesmanai buvo apatiški, tvarkos perdaug nebežiūrėjo, — gal gi nepastebėtų. Germantas bandė dar kartą kalbėtis su Bratkė, kad leistų atsiskirti bent nebegalintiems toliau eiti.

Dideliam nustebimui jis leido keturiems, ir tai buvo abu Darginavičiai — tėvas ir sūnus — Kuzė ir Olovas. Prie jų priskyrė vieną esesmaną. Gailėjausi nepaprašęs Germanto, kad prijungtų ir mane prie tos ketveriukės. Jėgos buvo tiek išsekusios, jog dantis sukandęs ir orą gaudydamas vos begalėjau jau eiti. Tą dieną buvome sukorę apie 40 kilometrų ir vis dar turėjome eiti. Atrodė, kad eisim net visą naktį.

Taip biro mūsų eilės. Per pusantros dienos atsiskyrė penki mūsiškiai ir du latviai.

Sutemo, o mes vis dar ėjom. Ėjom pro barikadas, išstatytas kelyje, pro pylimus ir medžio rastų užtvaras. Visur praėjom be jokio leidimo, nes buvom reichui svarbūs... Vakarų padangėj vis labiau liepsnojo gaisrai, šūviai kiek tolo, tai reiškė, kad mes sparčiai stumėmės pirmyn.

Tą naktį žvaigždės švietė ir mirgėjo, o mes ėjom ir ėjom. Nebėjom, bet buvom vejami. Buvo keista žiūrėti, kaip krito ir nusitiesė per visą dangų žvaigždelė, kaip rakieta. Krito ir užgęso, kaip mūsų draugai kolonos pabaigoj.

Nežinau, gal jau buvo 11 valanda, kai pasiekėme Les-snau. Šį kartą galvojau — toliau nebeisiu. Tegu sušaudo šiauduose. Bet kai rytą 7 val. vėl pasigirdo balsas kelti ir eiti toliau, mano draugai, tie geri bičiuliai, neleido man pasilikti. Esą netoli žvejų uostas (tokios žinios buvo iš kašubų) ir iš čia, greičiausiai, kalinius laivais veš į vakarų Vokietiją. Pasiliko tik vienas — tas žilasis senyvas pulkininkas su savo lašinių kuprine. Vėliau patyrėm, kad jis čia, draugų nekliudomas, užsiaugino savo žilą barzdą ir su lašiniais iškeliavo į Lietuvą. Praktiškasis žmogus niekur nepameta savo nusistatymo, jokiomis, net sunkiausiomis aplinkybėmis. Ar jis tuos lašinius tikrai parnešė i Lietuvą, ar jų kas neatėmė pakeliui, tai jau būtų sunkiau sutikrinti.

PUCKAS — PUZIG

Kelyje į Pucką iš kažin kur išniręs, prisijungė prie mūsų inž. Antanas Šapalas. Iš Stutthofo jis buvo išėjęs su trečia ar ketvirta kolona. Atsidūręs netoli Lessnau, prasirgo dezinteriją. Dabar jis iš ten pabėgo. Koks instinktas ji traukė, sunku pasakyti. Jis nenorėjęs ten mirti, bet toli nuo mirties ir dabar neatrodė. Sunykęs, pamėlynavęs, kaip tik begalima įsivaizdinti. Bet jis nebūtų buvęs Šapalas, tas jaunųjų ateitininkų ilgametis vadas, kad ir tokiame stovyje nesijuoktų. Jis pasakojo savo ir Bartkaus - Vokietaičio bėdas ir visą laiką krėtė juokus.

— Bartkus, man rodos, jau baigtas! Šiltinė tai ne dezinterija. Man gėlė vidurius, o jam galvą. Jei jam dar būtų kojas gėlę kaip man, gal ir jis būtų prisijungęs. Vargšelis, visai be jėgų... — porino jis spoksodamas ir iškėlęs galvą.

Jį, rodos, pažinojau iš seno. Ir kacete jis toks nebuvo. Šapalas — įkūnytas, rodos, paprastumas ir gerumas. Bet šį kartą, nors ir stengėsi būti labai paprastas, jis vis dėlto turėjo keistą išvaizdą. Anaiptol ne pamišėlio, ne! Tik ta veido spalva, kaip numirėlio, didelės ir perdidelės prie jo mažo veido akys vertė geriau į jį nežiūrėti. Jis tačiau juokavo ir pasakojo...

Pucke suvedė mus į kapines, senas, retais medžiais apaugusias, paminklais apstatytas, iškilusias virš miestelio. Susėdom ant tų senų paminklų ir laukėm. Kai kas gaivinosi sniego gniūžtėmis, kiti jieškojo būdų persiristi per mūrą pas gyventojus vandens susirasti. Sėdėjo ant paminklų ir abu mažieji, kaip mes vadinom — Lipniūnas ir Šapalas. Jie turbūt negalvojo, kad už mėnesio kitoj vietoj abu suguls šalia vienas antro.

Tuo metu iš kažkur atsirado jau senai palikti ir beveik nurašyti mūsų pasąmonėje keturi draugai: Narakas, Bredikis, Blažys ir Obolinis. Visi atrodė neblogai.

Trumpai pasikeitėme naujienomis. Pasirodo, tas degraduotasis wehrmachtietis Zeiskė gražiai išpildė savo žodį. Jie visiškai buvę patenkinti jo globa ir iš viso savo evakuacija. Kai mes pasakojom apie mūsų padėti jie nenorėjo tikėti, kad mums būtų buvę taip bloga. Skirtumas mūsų ir jų veiduose rodė, kad mes vargom vis dėlto daugiau.

Taip besikalbant pradėjo mus rinkti nuo senųjų paminklų. Į tą laiką pasirodė ir Katinauskas. Kaip visuomet jis buvo geroj nuotaikoj.

—    Ei, ponai, greičiau leiskitės nuo šio kalno. Uoste jau laukia laivai. Greit iškeliausim į laisvą pasaulį. Supratot!

— Kas, kaip? — bandėm jo klausti.

—    Sužinosit vėliau. Aš neturiu laiko, man reikia pas puskarininkį.

—    Kokie ten tavo santykiai su puskarininkiais?

—    Mano viršininkas, suprantat. Evakuojame iš Lauenburgo kantiną, — pasisuko ir nudulkėjo pakalnėn. Dar spėjo pasakyt, kad važiavę kitu vežimu Jurgutis su Noreika, patekę rusams į rankas. Dar pridūrė, kad žinios visai tikros!

—    Iš Jonuko lūpų gal tikros, gal ir ne! — pasakė Valenta.

Per miesteli vedė mus į uostą. Praėjom siauromis gatvelėmis, pro vieną bažnyčią, kur grojo vargonai, ir čia pat įsukom į kiemą. Tai buvo ne uostas, o kažkokio kalėjimo ar sandėlių kiemas. Čia rinkosi ir daugiau kolonų likučių. Kitus vedė stačiai į kalėjimą ar sandėlius ir pastatė prie durų sargybas. Mūsų koloną paliko kieme ir joje bebuvo likę tik 230 žmonių (iš 823!).

Susėdom, kas kur suradę vietos, ir laukėm. Man krito į akis Germantas. Jis sėdėjo vienui vienas, nuošaliai nuo visų. Niekas prie jo nėjo. Man jo pagailo. Visų kitų nuotaikos atrodė geros. Jas kėlė iliuzija, kad veš laivais, o gal gaivino jūros vanduo, kaip kokia riba, už kurios nebėra kur toliau mūsų vyti, — gal pagaliau tas susitikimas su senai nebematytais draugais. Tik vienas Germantas buvo ne tas, net keistai nebe tas.

Priėjau ir atsisėdau šalia. Jis nepakėlė galvos ir nepratarė žodžio.

—    Jums turbūt bloga? — paklausiau.

—    Gal nei Kristus Golgotoj taip nekentėjo! — pasakė jis, vis nepakeldamas galvos.

Tų žodžių ligi dabar negaliu suprasti. Ką jis norėjo pasakyti: ar tai, kad jam labai bloga, ar tai, kad pats Dievas jau mus apleido, ar kad mūsų kančia neturi palyginimo su jokia istorijoje buvusia. Nedrįsau gilinti šio jo skundo, tik atsargiai priminiau:

—    Jei tai būtų buvusi Jam tik fizinė kančia? Jei ne ta žmonių nuodėmių našta...

Jis nieko neatsakė, tik palingavo galvą.

Buvo nejauku prie jo sėdėti ir nebuvo žodžio ji suraminti. Vėliau kai kas paaiškėjo. Tas nežmoniškas nuovargis, tie jau suleisti į kraują utėlės nuodai — visa tai turėjo šią valandą jame sueiti tarsi į Alyvų kalno naktį. Gal ir tas nejučiom slėgiąs draugų nedėkingumas. Juk jis, kaip ir anuomet, vėl buvo vienišas, nors stengėsi jiems tiek gera daryti. Jiems dabar mieliau buvo kalbėtis su kitais, tik ne su juo, visiškai palaužtu ir ligos nuodų žudomu.

Tuomet, sumojęs padaryti vieną rizikingą žygį, apleidau ir aš Germantą. Mačiau, kaip pro vartus veržiasi civiliai gyventojai, kaip klausinėja, ar nesą jų giminių ir pažįstamų. Prie vartų nebuvo jokios sargybos. Nutariau išeiti ir aplankyti bažnyčią. Joje vis dar grojo vargonai, grojo pažistamus mišių tonus. Spėjau, kad šiuo metu turėjo būt vakarinės mišios. Dienos nebeprisiminiau. Kelyje sunku buvo jas skaičiuoti — šeštadienis ar sekmadienis. Kiekvienu atveju, bažnyčioj buvo mišios, ir aš pasukau į ją.

Pro zokristijos duris, kad kas nepamatytų, įslinkau į vidų. į pačią bažnyčią nedrįsau eiti. Tačiau pro praviras duris mačiau dalį didžiojo altoriaus ir mačiau kunigą laikantį mišias. Suklupau ir pabiro skruostais ašaros. Pirmą kartą po dviejų metų bažnyčioj! Ne kaip kunigas, o kaip valkata!

Susidomėjo zakristininkas. Paprašiau, kad jis pašauktų man kunigą. Jis turbūt pagalvojo, kad nusidėjėlis prašo išpažinties ir tuoj jį pakvietė. Tačiau nebuvo laiko atlikti išpažintį. Kunigui parodžiau celebratą, kitados išduotą Berlyno vyskupo Preissingo ir susiradusi švarko kišeniuje, atgavus iš kameros mano senąją eilutę. Jis patikėjo manim ir noriai klausėsi. Ant mano rankovės dar buvo kalinio ženklai.

—    Noriu pasilikti nuo kalinių kolonos, bet reikia policijos leidimo. Ar jūs negalėtumėte padėti. Kitaip mums gręsia mirtis ar naujas areštas. Be manęs, būtų dar vienas kunigas ir pasaulietis.

—    Gerai, — pasakė kunigas. — Duokit savo pavardes, o 9 valandą ateikit pasitikrinti. Bandysiu dar šį vakarą pasiekti vieną kataliką, dirbantį magistrate.

Išėjau iš bažnyčios patenkintas. Atrodė, kartą jau nebereikės beprasmiškai būti vaikomam.

Prie vartų niekas manęs nesutiko ir niekam iš esesmanų neužkliuvau.

Tuo metu draugai jau rinkosi į vietą. Juos vedė žemyn, prie vandens, tik ne į laivus, o į daržinę. Čia turėjome nakvoti. Į tą pačią daržinę atėjo ir norvegai, ir suomių grupė su savo trimis moterimis. Vadinas, mus išskyrė iš slavų, sudarė baltoskandišką bloką.

Šiene draugai ruošė guolį. Painformavau Lipniūną ir Butkų apie savo žygį. Norėjau prijungti ir Germantą, bet jis nė negalvojo pasilikti.

Prieš devintą išnirau iš daržinės. Prie vartų vis dar judėjo. Vis veržėsi civiliai gyventojai su duona ir su tais pačiais klausimais apie savo artimuosius. Prasmukau pro juos ir vėl atsidūriau gatvėj. Klebonas buvo davęs savo namų adresą, ir aš nuėjau tiesiai pas jį. Jo seserys pasiūlė arbatos, atrodė, kad joms buvo pasakyta apie mane. Arbatos išgėriau, bet tikrų pažadų negavau. Klebonas dar negalėjo susisiekti su savo pažįstamais, bet buvo tikras, kad viskas pavyks. Jis dar kartą bandysiąs juos rasti namie. Patarė dar užeiti pas ji rytą 6 val.

Išleisdamas jis įdėjo duonos kepalėlį. Prispaudęs jį po skvernu, ėjau atgal. Pamaniau, kad bus blogai, jei esesmanas pastebės, ir nuplėšiau nuo rankoves savo geltonąjį raištį. Ir nelaimei, net be raiščio mane prie pat vartų atpažino.

—    Kur valkiojies? Nežinai, kad draudžiama! — piktai užrėkė.

—    Jawohl, Herr Scharfuehrer! — paklusniai, kaip kitados Germantas, sušukau ir įsmukau pro vartus.

Daržinėje atradau Lipniūną, švenčiantį savo 40 metų sukaktį. Kažkam pasisakė, kad, šiandien, kovo 11d. sueina jam tiek amžiaus. Draugai jį sveikino, o jis iš Raudonojo Kryžiaus paketėlių likučių surengė balių: siūlė imti ir valgyti. Kiekvienas noriai prisidėjo prie Lipniūno vaišių. Stigo tik duonos, dėl to mano kepalėlis atsirado laiku.

Į daržinę ėmė veržtis žydės, gal sąmoningai, kaip į nuošalią vietelę, kur galės iš ryto pasilikti ir toliau nebeiti. Mūsų trims tautybėms vietos buvo pakankamai, dėl to su žydėmis nekovojom.

Kai kurie jau miegojo, kiti dar plepėjo, — keista, lyg būtų nebejautę viso nuovargio. Kažkas, rodos, ore buvo jaučiama.

Buvo tikra, kad naktį praleisime čia, dėlto galvojom dar pasilsėsim. Tik 10 val. staiga įbėgo esesmanas ir liepė ruoštis. Kur?

—    Į Dancigą. Greičiau “marsch”! — pasakė ir pats išbėgo.

Lipniūnas, Butkus ir aš apsisprendėm toliau nebeiti ir tai pareiškėme kylantiems iš guolio draugams.

—    Nedarykit beprotybės! Ateis ir sušaudys.

—    Tegul. Geriau čia nei pakeliui...

Prišoko Mackonis, Čiuberkis ir kartojo tą pati:

—    Nedarykit beprotybės.

Kiti jau ėjo pro duris laukan, o mano guolio kaimynas pulk. Urbonas, staiga numetė savo kuprinę nuo pečių, išmetė ant šieno visą savo proviziją ir pasakė:

—    Jums, kurie liekate.

—    Pulkininke! Jums labiau reikės nei mums. Mes gi liekam.

Trumpa, atkakli kova baigėsi pulkininko laimėjimu. Jis paspaudė ranką, apglėbė ir pridėjo:

—    Gerai, kad liekat. Aš negaliu, jokiu būdu.

Su mumis liko beveik visos žydės, įsikasusios šiene. Pamatę, kad esesmanai jų nelaukia, pamažu iš už durų grižo ir keletas kitų mūsiškių: Pečeliūnas, Kučas, Bredikis, Čiuberkis, Buragas, Narutis, latvis Baumanis. Beveik nuo vartų grįžo į daržinę ir Rapolas Mackonis. Likom 11, ir buvo gera, kad daugiau, o ne trys. Susikasėm šiene ir tyliai laukėm, ar dar neateis kas mūsų tikrinti, arba nepaleis kulkosvaidžio šūvių į šieną.

Praėjo valanda, dvi — niekas mumis nesidomėjo. Ėmėm domėtis patys. Pro daržinės tarpus matėm, kad vakaruose gaisrai. Daugiau nieko nesimatė ir nesigirdėjo. Dar ilgai negalėjom užmigti. Tik poryčiais kaip zuikiai užsnūdom.

KODĖL JIE MŪSŲ NESUŠAUDĖ?

Esesmanai nebeatėjo ir nepaleido salvės į mūsų daržinę. Kodėl? Kodėl to nepadarė pakeliui miške? Kodėl pačiame Stutthofe, artėjant sovietams, neišvedė į laukus ir ten nesunaikino? Kodėl pagaliau jie nesušaudė mūsų, tuoj areštavę ar atgabenę į Stutthofą, kaip nekartą buvo laukta? Juk mūsų ir visų kalinių galas vistiek turėjo būti tas pats.

Kartą tuos pačius klausimus kėlė man vienas tautietis, išklausęs pasakojimų apie kaceto žiaurumus. Aš jam neradau tikslaus ir pagristo atsakymo. Visoj toj beprasmiškoj kankinimų sistemoj atrodo nebūta jokios logikos ir jokio paaiškinamo tikslo.

Šiandien man kai kas aiškėja. Kacetai buvo vienas karinių uždavinių. Frontas buvo svetimoms armijoms naikinti, o kacetai — civiliams. Laimėtos karinės pozicijos turėjo būt apsaugotos iš vidaus. Dėlto, nacių akimis, tie tūkstančiai karių, pastatyti kacetams saugoti, buvo reikalingi.

Antra, kacetai turėjo išlyginti masių disproporciją, prieš kurią vokiečiai atsidūrė, užėmę naujus kraštus. Pavojingiausia jiems buvo slavų masės persvara. Vokiečių tauta, net karą laimėjusi ilgainiui būtų pasijutusi mažumoje. Reikėjo skubiai ir sistematingai juos naikinti. Slavų ir kitų užimtų kraštų plotai turėjo išretėti ir ten turėjo susirasti vietos vokiečiams kolonistams. Kacetai būtų dar ilgai likę, ir vokiečiams karą laimėjus, — iki būtų buvusi pasiekta gyventojų proporcija, tinkama vokiečių suprastai Europos apvaldymo politikai.

Kodėl jie nešaudė žmonių iš karto, masėmis? Tai turėjo du motyvus: nuslėpti nuo viešumos tą velnišką planą ir apsaugoti ateičiai savo partinius žmones. Šis pastarasis motyvas yra labai įdomus. Savo ištikimuosius partiečius jie saugojo nuo fronto. Tai buvo matoma ir visoje nacių biurokratijoje. Jie taupė savo jėgas, kad būtų kam paskui valdyti Vokietiją ir visą Europą. Ištikimieji ir paruošti žmonės buvo nacių sistemos kariai vidaus fronte. Jie padėjo išlaikyti vieningą krašto nuotaiką ir discipliną. Jeigu ir jie vėliau susidemoralizavo, to jau nebegalėjo apskaičiuoti šaltas ir sistemingas vokiškas protas.

Kacetai buvo ne tik katilas naikinti “nenaudingą” elementą, ne tik antrasis frontas, bet ir savo partiečiams išsaugoti rezervuaras. Jie turėjo rasti pateisinimą savo darbui, dėl to kalinių naikinimas turėjo vykti “normaliai”, nuosaikiai. Vietoj sunaikintuįų, turėjo ateiti vis nauji tūkstančiai. Darbas turėjo būt nesibaigiantis...

Ligi evakuacijos, per 6 metus, Stutthofe ir jo filialėse sunaikinta “tik” 65.000. Dar buvo likę gyvų 50.000. Dalį (10 kolonų, apie 8000) reikėjo išvesti ir pakeliui sunaikinti. Bet ir čia veikė planas. Visų iššaudyti jie nenorėjo. Nenorėjo dėl to, kad paskui patys būtų nepraėję pro visas wehrmachto barikadas. Būtų buvę įjungti į frontą, pristatyti prie apkasų. Šito jie nenorėjo; jie nenorėjo ginti savo tėvynės, o tik išgelbėti savo kailį. Galbūt jie dar tikėjo į tą paslaptingą ginklą, kuris paskutinę minutę atneš jiems pergalę. Mūsų skaičius jiems nebebuvo svarbus. Jie iššaudė tiek, kiek buvo galima (50%), ir paliko tiek, kiek jų pačių interesui reikėjo. Paskutiniu atveju jie mūsų likutį būtų beveik ant rankų išnešę pro visus pavojus, kad tik tuo būdu išgelbėtų patys save. Tik tada, kai jie būtų pasiekę saugią vietą, tą likutį būtų galutinai sulikvidavę. Tai iš tikrųjų pasitvirtino. Kai jie išplaukė su kaliniais iš Stutthofo į vakarus, tai prie Neustadto, atsidūrę saugioj vietoj, pasitraukė iš laivų, o kalinius paskandino. Visų nesuskubo, nes alijantai laiku išgelbėjo.

Evakuacijos metu mes keletą kartų sukėmės apie Kartūzus, tą garsų kryžiuočių laikų kartūzų vienuolyną. Dabar prisimena to vienuolyno abato Beringerio raštas, 1428 m. rašytas didžiajam kryžiuočių magistrui Pauliui Rusdorfui. Jis skundėsi, kad kryžiuočiai beatodairiškai “kariauja ir kovoja tiktai tam, kad išaukštintų ir išplėstų savo puikybę ir gobšumą. Todėl ateis jiems laikas, kad jų dantis sutrupins, dešiniąją ranką nukirs ir dešiniąją koją suluošins, kad jie dar susiprastų ir gyventų. Taip skamba šita (šv. Brigitos) pranašystė. Prūsų krašte darosi lygiai taip, kaip šitas pranašavimas sako, ir jau daugiau kaip šimtas metų... Puikybė, gobšumas ir vargšų prūsų išganymo nežiūrėjimas pasidarė ne kitokie, kaip kad dabar galima matyti... Ne vienas vargingas žmogus su žmona ir vaikais turi žūti. Tie šaukiasi dangaus dėl tokio didelio žmogžudiško smurto, kurį nelaimingas kraštas dabar kenčia...”

Argi vokiečių palinkimas į niekšybę, skriaudas ir žiaurumus nuo to laiko pasikeitė?

PO RUSŲ JUNGU

AUŠO RYTAS ir buvo neįprastai tylu. Nei sirenų, nei šūvių, nei jokio judėjimo. Argi prie vartų nebebūtų sargybinių? Ar už daržinės nestovėtų ginkluotas esesmanas?

Man laikas eiti pas kleboną. Apsižiūriu, išlendu pro daržinės spragą, slenku pro šiaudų kūges, dairausi. Tikrai, jokio esesmano! Kažkas būreliais vaikšto. Panašu į kalinius. Bet niekas nešaukia “stok!”

—    Mes laisvi! — girdžiu iš tolo šaukiant.

—    Esesmanai pabėgo, mes laisvi!

Nei vieno tų žmonių asmeniškai nepažinau. Nespėjau nei arčiau prieiti, kaip čiupo mane į glėbį ir pradėjo bučiuoti.

—    Mes laisvi, supranti! Laisvi!

Bučiavomės spausdami vienas kitą prie savęs. Tarp mūsų nebebuvo daugiau nei lenko, nei ruso, nei žydo.

Kieme rinkosi daugiau kalinių. Apsidairydami, nedrąsiai artėjo vieni prie kitų.

Aš skubėjau. Išėjau į gatvę. Ji buvo visiškai tuščia. Taip pat ir aikštė, kurią mačiau iš tolo.

Zakristijoje radau kleboną, pasirengusį mišioms.

—    Susitariau, — pradėjo jis, dar nespėjus pasisveikinti. — Bet šiandien padėtis pasikeitė. Nei vieno tų žmonių nebėra. Visi pabėgo. Tuoj turi ateiti rusai... Po mišių aš jus nuvesiu pas geriausį parapietį. Kunigus jis mielai priims, o gal ir tą pasaulietį.

Klebonas vis dar galvojo, kad mes pasilikome tik trys. Nieko jam daugiau nesakiau, tik paprašiau, kad leistų ir mudviem su Lipniūnu atsilaikyti mišias.

Grįžau į daržinę. Draugai vis dar lindėjo šiauduose.

—    Vokiečių jau nebėr!—pasakiau jiems.— Mes laisvi.

—    Laisvi?!—lyg nesuprasdami žvelgė vienas i kitą. Staiga kuprinės ėmė lėkti į viršų. Tokia buvo pirmoji

draugų reakcija.

—    O dabar į bažnyčią, — pasakiau. — Paskui gausime pastogę.

TARP KŪJO IR PRIEKALO

Visi vienuolika, neišskiriant nei Baumanio, išlindome iš daržinės — nesiprausę, susiglamžę, šiaudais apsidriekę, su kuprinėmis ant pečių. Taip suėjome į zakristiją, paskui į presbiteriją ir susėdom į klaupkas. Lipniūnas ruošėsi mišių.

Draugai atrodė lyg sugauti. Nežinau, ką jie išgyveno. Gal dėkojo Dievui už laisvę, gal svaigo iš džiaugsmo.

Nebaigęs klausyti mišių, išsiskubinau vėl pas kleboną. Norėjau, kad mano draugams nereiktų ilgai laukti, iki paaiškės, kur juos priglausti.

—    Eime! — pamatęs mane, pasakė klebonas.

Per šventorių praėjom tylėdami. Jis kažko jaudinosi. Pro vartelius išėjom į gatvę ir čia pamatėm būrelį kalinių, besikalbančių su sovietų kariais. Vadinas, jie jau miestą — be šūvio, be garso! Mes nekreipėme dėmesio ir ėjom pro juos.

—    Stoj! — sušuko rusas ir atgręžė į mus savo automatą.

—    Kas jis toks? — parodė į kleboną, kurs buvo ilgais rūbais.

Klebonas išbalo, ėmė virpėti.

—    Svoj!—pasakiau. — Saviškis!

—    Da, svoj! — pakartojo ir kiti kaliniai.

—    Galit eiti — kareivis nuleido savo automatą.

—    Pavojinga dabar rodytis gatvėj, — kalbėjo klebonas. — O aš ir kalbos nemoku.

Jis įvedė mane į didelį namą netoli bažnyčios.

—    Jūs palaukit koridoriuje, — pasakė ir pats įėjo į vidų.

Pro vienas praviras duris buvo matyti ant grindų sujaukti čiužiniai. Vadinas, čia nakvota kalinių ar pabėgusių vokiečių kareivių. Už kitų durų buvo girdėti klegesys. Kalbėjo lenkiškai.

Išėjo klebonas ir šeimininkas.

—    Tai tas kunigas, — parodė klebonas į mane.

Šeimininkas jautėsi nejaukiai. Vis žvalgėsi į duris, pro kurias buvo girdėti lenkiškas klegesys. Pagaliau jis ėmė man aiškinti:

—    Mes nedaug teturime vietos. Kunigus priimsime, bet kitus... Palaukite dar, — stabtelėjo jis ir vėl grįžo į vidų.

Tuo tarpu klebonas man pakuždėjo, kad čia jau yra keletas lenkų kalinių. Jie nenori, kad šeimininkas priimtų lietuvius. Vietos būtų, bet suprantant...

Šeimininkas vėl išėjo ir paprašė, kad užeičiau bent arbatos išgerti.

Lenkai, sėdėję už stalo, visi sužiuro į mane.

—    Servus!—pasakiau jiems.

—    Servus, — numykė jie nesimpatingais veidais.

Ant stalo buvo degtinės, valgių ir arbatos. Pažinau kai kuriuos jų. Buvo ir pora sanitarų, kurie anuomet nenorėjo duoti spirito stalingradiečiui.

—    Sėskit, — kvietė šeimininkas.

—    Ačiū, mano draugai laukia. Norėčiau išsiaiškint, ar jiems būtų vietos?

—    Visiems ne, — žvelgdamas į lenkus kalbėjo jis.

—    Tada atleiskit. Mes turėsim jieškoti kitur, — pasakiau ir atsisveikinau.

Vadinas, kova už vietą eina ir toliau, kaip žygio metu. Nieko nepadarysi. Lenkai jaučiasi savoj žemėj. Jie išėjo į tikrą laisvę. O mes? Mes — tarp rusiško kūjo ir gal lenkiško priekalo.

Laisvės džiaugsmas iš karto krito keliolika laipsnių. Reikėjo to neparodyti bent laukiantiems savo draugams.

—    Ką jiems pasakyti? — teiravausi klebono.

—    Eikit patys ir jieškokitės. Aš gatvėj rodytis, kaip matot, negaliu. Čia žmonės geri: kur kreipsitės, ten priims.

Jis atsisveikino ir nuėjo į kleboniją, o aš pasukau į bažnyčią. Draugai, susirinkę zakristijoj, manęs jau laukė.

—    Na, ką radai?

—    Turim pasiskirstyti po keletą ir jieškoti. Kiekviename kašubų name mus priglaus.

Nejaukiai ėjo draugai iš bažnyčios. Šventoriuje jau maišėsi rusai. Jie susistabdė mus ir klausė, kas mes esame.

—    Lietuviai!

—    Litovci? Charašo. Da, sajuzniki, da!

KAŠUBŲ PASTOGĖJE

Pasiskirstėm po du, tris ir išėjom į gatves. Butkus, Narutis ir aš pasukom į aikštę. Iškėlę patrankas stovėjo rusų tankai. Kareiviai slankiojo gatvėmis. Gyventojai stoviniavo būreliais ir stebėjo išlaisvintojus. Kai kurios krautuvės jau buvo plėšiamos. Kaliniai vedėsi rusus įvidų arba ėjo į lauką, apsikrovę drabužiais ir maisto produktais. Sutikom Mišą, ruselį iš krematoriumo komandos. Jis buvo jau apsivilkęs puikiausia, naujintėlaite eilute. Kai kurie lenkai kaliniai turėjo ant pečių šautuvus ir ant rankų raudonus raiščius.

—    Taip greit į svetimą glėbį? — stebėjomės.

—    Valys. Jieškos priešų, — aiškino Butkus. — Pamatysit, pradės atsiskaitinėti. Ko gero, dar yra mieste pasislėpusių esesmanų.

Ėjom gatve, dairėmės ir nežinojom, į kuriuos namus pirmiausia pasibelsti. Niekas mūsų nesulaikė, niekas nesidomėjo, niekas tačiau nesiūlė nė prieglaudos. Aišku, čia krautuvių ir įstaigų rajonas. Galbūt čia gyventa vokiečių. Kašubų reikia jieškoti nuošalesnėse gatvėse.

Einam toliau ir prisivejam dvi jaunas merginas.

—    Sakykit, kur būtų galima nusiprausti? — kukliai pasiteiravom. — Mes nieko čia nepažįstam.

—    Eikit pas mus! — pasiūlė viena.

Pakeliui joms paaiškinom, kad mes esame lietuviai kaliniai — vienas buvęs valdininkas, antras inžinierius, trečias kunigas.

Siauromis gatvelėmis įsivedė jos mus į kiemą.

—    Čia! — pradarė vienas duris.

Viduje buvo aukštas, stambus, pagyvenęs vyras.

—    Tai mano tėvas, — pastebėjo mergina. — Jie nori nusiprausti, kaliniai!

—    Prašau! Tu paruošk! — pasakė jis merginai. — O gal ir valgyt norėsit? — pasiteiravo.

—    Mes turime kuprinėse, ačiū!

Vis dėlto valgis buvo paruoštas. Atsirado ir šeimininkė, stambi simpatiška kašube. Ant stalo pasirodė visko, net gėrimo ir cigarečių.

Nedrąsiai ragavome, iš tolo pradėjom teirautis, kur būtų galima prisiglausti. Pasisakėm, kad turime dar vieną draugą kunigą, kuris norėtų būt arčiau mūsų.

Lėti kašubai nesiskubino duoti atsakymą. Jie dar nesuprato, kad kaliniai jiems, turintiems dvi jaunas dukras, gali labai praversti. Nesuvokėme ir mes, kad civiliams gyventojams pasidarysime kaip angelai sargai prieš rusų siautėjimą. Tuo tarpu rusai vis plaukė pro šąlį, tik trumpai sustodami mieste. Jie vis ėjo į Dancigą, vydamiesi vokiečius. Siautėti pradės tada, kai čia apsistos ilgesniam laikui.

Trybulliai sutiko priglausti du. Kitiems nurodė savo giminaitę Jankowską ir vieną kaimyną — abi našles, kurių vyrus atėję vokiečiai 1939 m. sušaudė. Jankowska sutiko priimti Lipniūną, o antroji — dr. Kūčą ir adv. Kriaučiūną. Kiti draugai susirado prieglaudą netoli miesto ligoninės. Liko Baumanis ir Narutis. Per rekomendacijas suradom vietą ir Baumaniui. Jo šeimininkas buvo stalius, senyvas ir labai atsargus žmogus. Reikėjo kunigišku žodžiu užtikrinti, kad Baumanis geras mūsų draugas. Baumanį prašėm šį mūsų žodi pateisinti, atseit, netinkamai nepavartoti savo laisvės.

Per tą laiką apsisvarstę Trybulliai, pasiūlė pas save vietą ir inž. Naručiui.

Tą dieną mažai ėjome iš namu. Nelabai jauku buvo matyti rusus. Tik Butkus su Naručiu išsiskubino pas draugus ir grįžę pranešė, jog esą pakviesti darbui. Dr. Sopranovas, jaunas latvis gydytojas, kalinys, esąs užėmęs vokiečių apleistą miesto ligoninę ir telkiąs naują personalą. Visus pajėgius kalinius jis kviečiąs dirbti ir pirmon eilėn norįs lietuvių. Mackonis, mokąs lenkiškai ir rusiškai, esąs jau paprašytas būti administratoriumi ir vertėju. Butkus ir Narutis — ūkio vedėjais maistui telkti. Brėdikis, dr. Kučas ir Kriaučiūnas — vaistininkais. Visi kiti mūsiškiai — sanitarais.

—    O kuo mes? — pasiteiravome su Lipniūnu.

—    Jūs palaukite! Nežinia, ką paskui gali rusai pasakyti, patyrę, kad jūs kunigai. Jei reikės, pasišauksim ir jus.

KALINIŲ “VIEŠBUTIS”

Kaip nusikaltėlį kažkas traukia eiti ir apsidairyti nusikaltimo vietoje, taip mus traukė aplankyti kiemą, kur praleidom paskutinį nelaisvės vakarą.

Kitą dieną nuėjom galvodami, kad jis bus visiškai tuščias. Kur tau! Kaliniai jau buvo įsirengę ten savo “viešbutį”.

Ties durimis buvo gyvas judėjimas. Vieni ėjo į miestą, kiti grįžo iš jo su glėbiais maisto, drabužių; kai kas nešėsi patalus, indus, gėrimus. Tarp šių pamatėm ir mūsų bičiulį inž. Antaną Šapalą.

—    Ir tu pasilikai? — stebėjosi ir džiaugėsi jo draugas Narutis.

—    Vokiečiai mane “išbrokijo”, — juokavo Šapalas. — Žinot, jų rasei nereikia tokių pinčiukų, kaip aš.

Jo šypsnis vis dar tebebuvo keistas. Jis atrodė kaip iš po velėnos išlindęs — visas susivėlęs, šiukšlinas, apvali kacetinė kepurė. Jam, matyt, niekas nerūpėjo — tik valgis. Dabar jis nešėsi iš miesto duonos kepalėlį ir dešros.

—    Eime pas mane, pavaišinsiu! — siūlė.

Užlipome į jo “viešbutį”. Didelis kambarys pastogėje buvo sujauktas, kaip po gaisro. Silpnesnieji kaliniai gulėjo visai nenusirengę, kiti rūkė vokiškas cigaretes arba susėdę ant grindų girkšnojo iš butelio.

—    Šitoj pašiūrėj mažiausiai gali kam užkliūti, — aiškino Šapalas. — Visus namus apžiūrėjau, kitur geriau, bet ten aš nenoriu. Man — tik su prasčiokais.

Jis pasiūlė užeiti į kitą pastogės galą. Ten esą knygų.

Keletas kalinių slampinėjo, vertė iš dėžių knygas ir mėtė ant grindų. Kai kurias trypė kojom. Tai buvo Goebbelso propagandiniai leidiniai. Nemaža jų prieš rusus parašytų. Tarp jų buvo ir gerų knygų. Pasirinkau Selmos Legerloef “Goesta Berlings Saga” ir įsikišau į kišenę.

Siūlėm Šapalui eiti su mumis, bet jis palydėjo iki apačios ir ruošėsi vėl grįžti prie savo duonos ir dešros.

—    Gal dar nematėt! — parodė jis į vieną mėšlo krūvą už durų.

Ten gulėjo žmogus.

— Pažįstat? Tai jūsų kolonos vyr. kapas.

Taip. Tai buvo jis. Eidavo kolonos priekyje, šalia puskarininkio Bratkės, su rimbu rankose. Mūsų, lietuvių, jis nemušė, ir mes laikėm jį nepiktu. Kitiems, matyt, jis buvo kandus, jei parodė jį rusams ir pasakė:

—    Šis mus plakė. Buvo mūsų budelis.

Ir rusai nušovė jį vietoj, prie mėšlo krūvos.

Jau antra diena jis čia gulėjo lyg parodai — atmesta galva, prasižiojusia burna ir... be rimbo rankoje. Niekas nekreipė dėmesio, niekas negailėjo, tarsi iš viso nieko su tuo žmogum nebūtų atsitikę.

—    Vokietis, aišku. Žaliukas. Kapas. Ir jis negailėjo kitų, — taip turėjo galvoti eilinis kalinys. Jo mirtis buvo ženklas bausmės visiems, kurie mums atėmė laisvę, persekiojo ir žudė.

Mes jau norėjom atsisveikinti su Šapalu, kai staiga priėjo vienas jaunas ruselis kalinys, ir prisispyręs ėmė teirautis, kur mes gyvename. Kažkodėl ypatingą dėmesį jis kreipė į mane.

—    O tu kur gyveni?

—    Pas kašubus, mieste! O kam tau?

Ruselio tonas buvo nesimpatingas. Jis kalbėjo kaip turįs valdžią, kaip koks kontrolierius.

—    Man pavesta patikrinti, ar kaliniai neperdaug susimetę vienoj vietoj, ar neapsunkina gyventojų.

—    Užtikrinam, — kalbėjo Butkus, — ten, kur mes esame, nėra perdaug.

—    Aš noriu pamatyti. Eime! — pasakė jis man.

—    Eik tu, — paprašiau Butkų. — Parodyk, jeigu taip nori.

Šis kiblus ruselis, galvojau, mums gero nežada. Prasidės nauja velniava.

Užėjau pas kleboną ir pasiteiravau, ar mudu su Lipniūnu negalėtume kasdien atsilaikyti mišių.

—    Bažnyčią užėmė rusai. Bokšte įrengė stebėjimo punktą. Nieko į vidų nebeleidžia. Aš pats mišias laikau klebonijoj. Galėtumėt čia ateiti ir atsilaikyti. Bet dabar viską stebi, o mane ypatingai. Geriau laikykit pas save kambaryje.

Užėjau pas Lipniūną. Sutarėm rytoj laikyti pas jį, jo kambarėlyje. Grįžęs į savo butą, Butkaus neradau. Vakare, kai jis parėjo, paklausiau, ko daugiau tas ruselis norėjo.

—    Nieko. Apžiūrėjo butą, įsidėmėjo įėjimą, numerį ir išėjo.

IR VĖL NELAISVĖJE

Prieš 7 val. nuėjau pas Lipniūną. Pirma atlaikė mišias jis, paskui aš. Vienas antram patarnavome. Mišių klausė ir ponia Jankowska su maža dukrele.

Tai buvo beveik tokios pačios mišios, kaip kacete. Tie patys indai, tas pats mišiolėlis. Tik šeimininkė gražiai parengė staliuką, atnešė didelį kryžių ir porą gerų žvakių. Per mišias ji jaudinosi. Buvo prašiusi pasimelsti už nužudytą jos vyrą. Pagaliau gal iš tos laimės, kad jos namuose laikomos mišios...

Kvietė po mišių išgerti arbatos, bet atsisakiau, nes buvo pakvietę ir Trybulliai. Grjžęs nei vieno jų neradau. Dukros dar miegojo tolimesniuose kambariuose, o tėvas ir motina buvo kažkur išėję.

Vaikščiojau valgomajame ir kalbėjau rožančių. Buvo 8 valanda, kai prasivėrė durys, ir pasirodė vakar sutiktas ruselis.

—    Vienas? — paklausė.

—    Taip! — atsakiau.

—    Kur kiti tavo draugai?

—    Išėjo į darbą!

—    O kur tas su žila barzda?

—    Koks?

—    Kuris buvo varomas šalia tavęs.

Supratau, kad jis jieško pulk. Urbono.

—    Jūs taip pat karininkas? — paklausė. Žodį taip pat jis pabrėžė. Vadinas, žinojo, kad Urbonas karininkas. Iš kur galėjo žinoti? Gal pats Urbonas neatsargiai buvo pasisakęs.

—    Ne, aš ne karininkas! — atsakiau nežinodamas, ką turėsiu jam pasakyti, jei klaus, kas gi ištikrųjų esu. Pasisakyti, kad kunigas atrodė neatsargu.

—    Tai kas tu? — piktomis akimis, kaip NKVD agentas, klausė toliau.

—    Profesorius! — atsakiau.

—    Einam, profesoriau! — pabrėždamas šį žodį, parodė į duris.

—    Kur? Kokiu reikalu?

—    Pas komendantą. Reikalas paaiškės. — Jo tonas buvo įsakantis, grubus ir ironiškas.

Mudu išėjom. Niekas, nė vienas žmogus nematė. Jei nebegrįžčiau, galvojau, niekas nežinos, nė kur dingau. Enkavedistiškas būdas paimti žmogų niekam nematant.

Komendantūra buvo vienoje geresnių gatvių, už aikštės. Ji buvo antrame aukšte. Ruselis įvedė mane pro duris, pravedė koridoriumi, pasibeldė į vieną kambarį ir pasirodžiusiam sargybiniui pasakė:

—    Vot vam professor! Štai jums profesorius!

Apsigręžė ir vėl išniro pro duris. Aišku, gaudyt daugiau mūsiškių. Surinks visus, — pagalvojau. Ką gi, sąjungininkai, kaip vakar pasakė kareiviai. Geri sąjungininkai!

Kambaryje, į kuri mane įstūmė, buvo daugiau žmonių. Ant dėžės gulėjo vienas lenkas, taip pat kalinys. Jis buvęs to paties ruselio atgabentas jau vakar. Ant suolo sėdėjo vokietis dvarininkas, šįryt paimtas iš gatvės. Vokietis prisiekinėjo, kad niekam nieko blogo nepadaręs; priešingai, globojęs lenkus darbininkus, savo lauke pastatęs katalikišką kryžių, net rožančių su savim turįs. Jis išsiėmė ir parodė jį man.

Sargybinis rusas stovėjo prie durų su automatu rankose ir žiūrėjo į mus. Bandžiau ji kalbinti rusiškai. Bet mano kalbos mokėjimas buvo persilpnas. Tačiau, kiek supratau, ir jis kalbėjo rusiškai neperdaug tobulai. Pasisakė esąs sibiriokas, kariaująs be pertraukos nuo suomių - sovietų karo. Parodė ir savo dešinės rankos pirštus. Trys buvo nukirsti, tik smilius ir nykštys likęs.

Iš veido jis buvo tikras azijatas — kaulėtų, stambių, išsišovusių skruostų ir pažiaunių, siauros kaktos, tamsių ir nedidelių akių. Šiaip jis buvo nuoširdus.

Sužinojęs, kad esu lietuvis, jis pasakė:

—    O, žinau. Lietuviai kariavo drauge su mumis. Jie turi savo armiją ir generolus. Lietuviai — mūsų sąjungininkai.

Paprašiau rusiško laikraščio, ir jis man jį atnešė. Tai buvo karių laikraštis, rodos “Krasnaja Zvezda”, senas, iš sausio mėnesio. Skaičiau, pratinausi, nes galvojau, kad jau reikia. Nuo dabar mano kelias veda į rytus, galbūt į tą pati Sibirą, šio kareivio gimtinę. Taip, iš vienos vergijos į antrą...

Koridoriuje išgirdau to paties ruselio kalinio balsą:

—    Vot vam učitel! Štai jum mokytojas!

Tai buvo mūsų Malinauskas, buvęs Vilniaus mokytojas. Apsidžiaugiau. Būsiu nebe vienas. Apsidžiaugė ir jis, pamatęs mane.

—    Mus renka! — pasakė jis.

—    Ar tave iš ligoninės?

—    Taip. Reikia laukti kitų.

Malinauskas gerai kalbėjo rusiškai. Sargybinis dar atviriau ir nuoširdžiau su mumis kalbėjosi. Atnešė dar vieną laikraštį, kad abu turėtume darbo.

Vokietis nerimo. Kėlėsi, judėjo ir vėl sėdosi. Matydamas, kad mūsų santykiai su sargybiniu darosi geri, jis ėmė prašyti, kad mes jam paaiškintume jo padėtį. Jis vėl kartojo tai, ką pirma man buvo pasakęs. Vėl parodė savo rožančių.

Sargybinis ėmė erzintis.

—    Sadis i malčat! — piktai suriko vokiečiui. — Nė iš vietos. Kitaip, aš tave nušausiu.

Jis atgręžė savo automatą į vokietį ir ėmė taikyti. Iš akių buvo matyt, kad jis tik gąsdina. Tačiau vokietis išbalo, jo akys mirksėjo ir pažiaunės trūkčiojo. Ir juo jis labiau nervinosi, juo labiau siutino sibirioką.

Jis išėjo ir atnešė vokiečiui senas klumpes.

—    Nusiimk batus ir, še, aukis šitomis!

Vokietis bandė aiškintis ir vėl jį suerzino.

—    Tikrai tave nušausiu! — grasino ir vėl atkišo automatą.

Tuo tarpu lenkas ramiai gulėjo ant savo dėžės ir kalbino Malinauską. Iš jo paaiškėjo, kad įtartinus kalinius pavesta surinkti ir patikrinti.

—    Jieško šnipų! — pasakė jis atsargiai. — Bus ir sąskaitos suvedinėjamos, pamatysit!

—    Ar tardo? — pasiteiravom.

—    Kitus tardė ir paleido. Manęs nei tardo nei paleidžia.

Kalbėjomės tik tada, kai sargybinis pasišalindavo. Man dingtelėjo mintis, kad reikia pasiruošt kratai ir tardymui. Kai grįžo sargybinis, paprašiau leisti į lauką. Jis pakvietė kitą kareivį. Šis nulydėjo mane per kiemą ir parodė būdelę.

Patikrinau savo kišenius. Buvo lietuviškas pasas, išduotas Berlyne, užspaustas Berlyno policijos įvairiais “ge-nehmigungais”. Toks pasas būtų rodęs, kad aš pasitraukiau iš Lietuvos nuo pirmosios bolševikų okupacijos. Jį suplėšiau į gabalėlius ir įmečiau į duobę. Buvo ir Berlyno vyskupo celebretas (leidimas mišias laikyt ir išpažinčių klausyt). Suplėšiau ir jį. Buvo dar Kauno Arkivyskupo Juozapo Skvirecko man rašytas laiškas, kur jis dėkoja už pastoracinį mano darbą Berlyne. Baisiai nesinorėjo sunaikinti šio brangaus savojo ordinaro dokumento, bet ir jis būtų išdavęs mane buvus Vokietijoje.

Taip apsitvarkęs, grįžau į savo celę. Tuo metu koridoriuje pasigirdo Čiuberkio balsas. Jo tuoj neatvedė pas mus, Jis buvo pakviestas apklausinėti pas komendantą. Jo klausė, ar pažista mudu su Malinausku ir ar turėjo kokią pažinti prieš areštą.

Atvestas į mūsų kambarį, jis įspėjo nesisakyti, kad buvome pažįstami iš seniau. Tai turėtų kelti didesnį įtarimą, atseit, gal esame vienos politinės grupės ar kokios pogrindinės organizacijos nariai. Tokie, nors ir veikę prieš vokiečius, gali būt pavojingi.

Stengėmės juokauti tarp savęs ir su sargybiniu, tačiau kažkoks nerimas graužė krūtinę. Prieš mūsų akis dabar vėrėsi naujos “plačios” galimybės — tokios plačios, kaip ir “šyroka strana moja rodnaja” (sovietų dainos žodžiai). Ir juo plačiau žmogui atsiveria pasaulis, juo sunkiau atrasti jame tikroji savo vieta. Realiausia galimybė vaidenosi rusiško kaceto ribose. Kągi, jau papratom. Gal neprapulsim, jei Dievas laikys,

Tik mums buvo kiek pikta, kad kaceto “draugai” savo rankom vykdo šį darbą. Vadinas, rusai kaliniai turėjo enkavedistų, o mes, deja, nebuvom perdaug su jais atsargūs. Bet būk toks, kai visa stovykla mus laikė “Lietuvos valdžia!” Jau to gana, kad mus pričiuptų ir išsiųstų į saugią vietą Sibiran.

Kiek nustebom, kai netrukus į kambarį buvo įstumtas Miša, ruselis, kuris visą laiką kacete bičiuliavosi su vokiečiais. Vadinas, gaudo ir rusus.

—    O tu kas toks? — paklausė sargybinis.

—    Rusas, iš Ukrainos!

— Tu rusas, sukin syn! Parsidavei vokiečiams, dezertavai.

—    Buvau 16 metų. Mane jie prievarta paėmė, išvežė darbams į Vokietiją.

—    O ko nėjai į miškus, pas partizanus. Geras rusas nebūtų laukęs, kol vokiečiai jį paims. Mes kraują liejom, o tu, sukin syn, su vokiečiais bičiuliavaisi!

Sargybinis tėškė jam į vieną žandą, į antrą. Miša susvyravo, pakeitė kaip vaikas toną, bandė graudžiai kalbėti.

—    Malčat! — sušuko sargybinis. — Stovėt ramiai, nei krust.

—    Ak, ir eilutę tu jau spėjai gražią įsitaisyt. Rengeis, balandėli, nuo mūsų pasislėpti. O, ir batus gražius... Palauk!

Jis išėjo ir atnešė suplyšusius, purvinus batus ir pametė Mišai.

—    Persiauk!

Miša nervingai nusiavė, bandė apsiauti naujais, bet jie buvo permaži.

—    Nelenda, permaži! — pasakė.

—    Tylėk! Daugiau nei vieno žodžio. Jei per maži, būk basas.

Miša liko basas ant šaltų grindų.

Laukėm, kada ateis eilė mūsų batams pakeisti. Tačiau sargybinis buvo kaip artistas. Kiek jis siuto ant vokiečio ir ant Mišos, tiek mums, čia pat apsigręžęs, buvo malonus.

Miša visas virpėjo. Jo akys buvo labai neramios. Žvilgterėdavo į mus, lyg maldaudamas užtarimo, lyg norėdamas ką sakyti. Bet turbūt prisiminęs aną naktį Žukowe, kai su kitais mus apvogė, bijojo prasižioti, kad mes neiškeltume jam naujo kaltinimo. Gaila buvo į jį žiūrėti. Jo, sa-viškio, padėtis atrodė žymiai blogesnė nei mūsų. Saviškiams mastas griežtesnis: jie dezertyrai, o mes “sąjungininkai”...

BOLŠEVIKŲ TARDOMAS

Buvo kokia trečia valanda po pietų, kai mane pirmąjį pakvietė pas komendantą.

—    Professor! — pasakė, pravėręs duris kareivis, liepdamas man išeiti. Vadinas, esu atžymėtas raštuose, kaip profesorius. Tai buvo svarbu žinoti.

Erdvaus kambario vidury buvo stalas. Už jo sėdėjo rusas kapitonas. Liepė sėstis ir paklausė, ar kalbu rusiškai. Pasakiau kai ką suprantąs, bet kalbėti galiu sunkiai.

—    Kalbėsim vokiškai! — pasakė kareiviui.

Kapitonas davinėjo klausimus, o kareivis juos vertė man vokiškai. Daug klausimų supratau rusiškai, ir tai leido man pergalvoti, kol kareivis versdavo. Tai laikiau laiminga aplinkybe. Mane kiek ramino ir nepikti tardytojų veidai. Džiaugiausi ir savo savijauta: buvau ramus, sąmonė, kaip visuomet, kai esi visą dieną nevalgęs, buvo gyva, o vokiška kalba, kaip tyčia, šį kartą nesudarė kliuvinių. Po kurio laiko jutau, kad ir mano vertėjui, neperdaug gerai mokančiam kalbą, susidarė malonumas, paprastas malonumas konversuoti. Vietomis, kai jis bandydavo kai ką ne taip išversti, atsargiai bandžiau ji patikslinti.

Surašęs asmens žinias, kapitonas klausė:

—    Kur baigėt mokslus?

—    Lietuvoj?

—    Užsieniuose studijavot?

—    Ne.

—    Kokius mokslus baigėt?

—    Teologijos ir pedagogikos, — pasakiau.

—    O kas yra teologija? — klausė jis.

—    Religionswissenschaft! — atsakiau vertėjui. Bet jis nežinojo, ką reiškia žodis Wissenschaft.

—    Tereologija. Terepologija, — bandė jis versti kapitonui, tačiau ir pats nebuvo tikras. Ir vėl grįžo prie “Religionswissenschaft”. — Ką reiškia Wissenschaft?

Kaip tyčia tuo metu neprisiminiau rusiško žodžio. Bandžiau jam šią sąvoką apibrėžti kitais žodžiais.

—    Kur dirbot?

—    Gimnazijoj, paskui universitete.

—    Kiek gaudavote algos?

Pasakiau.

—    Rašėt ką nors? Išleidot knygų?

—    Taip!

—    Kiek pajamų turėjot už leidinius?

—    Beveik nieko. Lietuvoj retas kuris autorius buvo apmokamas.

—    O vokiečių metais rašėt?

—    Ne!

—    Už ką vokiečiai jus areštavo?

Paaiškinau: už tai, kad lietuviai nenorėjo kariauti prieš rusus.

Kapitonui patiko. Bandė nusišypsoti, bet staiga vėl susivaldė.

— Jūsų grupė buvo politiška, vienos partijos?

—    Ne, vokiečiai ėmė iš įvairių profesijų, nežiūrėdami politinių pažiūrų.

—    Buvot pažįstami su tais žmonėmis iš seniau? Su tais, kuriuos areštavo?

Čia ir buvo tas klausimas, dėl kurio Čiuberkis mus įspėjo. Su daugeliu iš tikro nebuvau pažįstamas. Taip jam ir atsakiau.

—    Kokiai politinei partijai priklausei? — klausė toliau.

—    Jokiai!

—    Jokiai? O Smetonos partijai? Juk visi turėjo jai priklausyti.

Atrodė čia bus sunku įtikinti. Be kunigystės, galvojau, dabar nebeišsisuksiu.

—    Jums sakiau, kad studijavau teologiją. Tai reiškia, kad baigiau kunigo mokslus.

—    Jūs kunigas? — išplėtė akis komendantas.

—    Taip, aš esu ir kunigas. Bet kaip kunigas negalėjau jokiai partijai priklausyti. Jūs turbūt žinot, kad kunigai kovojo su Smetonos valdžia, o Smetona su kunigais.

—    Da, da! Eto znajem! — pasakė ir nusiramino.

Po trumpos valandėlės, kol kapitonas kažką žymėjosi

popieriuje, vėl prasidėjo klausimai, šį kartą liečią kacetą.

—    Jūs turėjote geresnę padėti Stutthofe. Už kokius nuopelnus?

Palingavau galvą, atsikvėpiau ir pradėjau pamažu, kiek galima trumpiau ir vaizdžiau, piešti mūsų “geresnę” padėtį. Kiekvieną sakini vertėjas vertė, o kapitonas, padėjęs pieštuką į šalį, parėmęs ranka galvą, klausėsi.

—    Mes dirbom su visais kaliniais prie sunkiausių darbų. Mus mušė, badu marino. Penkių pirmųjų savaičių bėgyje mirė 7 geriausi mūsų vyrai iš 46-ių. Po dviejų savaičių mirė dar du. Apie 20 gulėjo ligoninėje ir laukė mirties. Tada Lietuvoje kilo protestų banga; už nukankintus buvo laikomos pamaldos, ir tūkstančiai žmonių ėjo už juos melstis. Vokiečiai pamatė, kad mūsų išmarinimas politiškai jiems nenaudingas. Iš sunkiųjų darbų jie mus, kaip inteligentus, perkėlė į biuro darbus. Man teko dirbti prie rūbų, dulkėse. Ploviau grindis, kilnojau drabužius ir... gavau džiovą. Pusantrų metų turėjau ją ir manęs nebevarė į darbus. Buvo ir daugiau tokių palaužtų draugų. Štai, ta geresnė padėtis...

Baigiau, ir man pačiam pasidarė graudu, kad dar buvo keliamas toks klausimas.

Kapitonas valandėlę tylėjo.

—    O iš kur ta jūsų gera eilutė? Jūs dėvėjote geresniais drabužiais?

—    Sakiau, kad dirbau rūbų kameroj. Turėjau pažįstamų, ir jie prieš evakuaciją man ją atnešė iš sandėlio. Tai ta pati eilutė, su kuria buvau areštuotas. Pasiėmiau iš sandėlio, galvodamas pakeliui nuo vokiečių pabėgti.

—    O jūsų grupėj buvo šnipų? Suprantat, kurie vokiečiams išdavinėjo kitus kalinius?

Atsakysiu, kad nebuvo, — nenorės patikėti. Nutariau iš to klausimo kaip nors išsisukti.

—    Pradžioj mes patys galvojom, kad vokiečiai įmaišė į mūsų grupę vieną šnipą. Taip jie kartais darė.

Kapitonas susidomėjo.

—    Buvo vienas jaunas vyras, kuris mažai kalbėjo ir mums visiems nebuvo pažįstamas. Mes jį įtarėme ir jo saugojomės. Bet paskui paaiškėjo, kad jis vos dvi savaiti iki arešto buvo vedęs, labai mylėjo savo žmoną ir dabar savo nelaimę labai išgyveno. Buvo jis kiek nervingas ir uždaras, tačiau įsitikinom, kad geras žmogus, ne šnipas.

—    Kur jis dabar?

—    Buvo Lauenburge! — pasakiau ir pats išsigandau.

Žinojau, kad tas vyras pasitraukė į Dancigo pusę. Bet jei daugiau ims klausinėti apie jį, galvojau, ką turėsiu sakyti. Bet jis nebeklausė. Jei būčiau pasakęs, kad yra Pucke, būtų gal panorėjęs ir jį patardyti.

—    O buvo šnipų iš kitų tautybių kalinių — iš rusų, lenkų?

Prisiminiau Mišą ir tą lenką, kuris sėdėjo mūsų kambary. Jei pasakysiu, kad buvo, jų padėtis pasunkės.

—    Kaip ligonis, džiovininkas, mažai turėjau ryšio su kitais kaliniais. Nežinau. Buvo spėjama, kad kai kurie vokiečiai kaliniai - kriminalistai išdavinėja kalinius. Apie lenkus ir rusus negirdėjau.

Tardymas užtruko apie tris valandas. Man džiūvo lūpos ir jutau, kaip ėmė svaigti galva. Perbraukiau ranka kaktą ir žiūrėjau, ką kapitonas darys toliau.

—    Dovolno! — pasakė jis. — Galit eiti!

—    Spasibo! — pasakiau rusiškai ir pakilau eiti prie durų.

—    Palaukt! — sulaikė jis. — Ar šiandien valgėt?

—    Ne! — pasakiau, nesupratęs, ką jis turėjo galvoje.

—    Prašau eiti! — pakartojo.

Grįžau pas draugus. Jie sėdėjo ant grindų kelius atstatę ir laukė, ką pasakysiu. Trumpai painformavau, ko klausia ir ką reiktų žinoti, jei ir kitus tardys. Sargybinis mumis nesidomėjo. Jis buvo užimtas Miša: jį koliojo, liepė jam tūpti, keltis ir vėl tūpti.

Nespėjau baigti visų informacijų, kaip prasidarė durys ir vertėjas vėl pakvietė mane.

Draugai išplėtė akis. Atrodė, kad tardymas bus tęsiamas toliau.

Vertėjas privedė prie vienų durų, jas atidarė ir liepė eiti į vidų. Tai buvo kitas, ne tardymo kambarys. Prie stalo sėdėjęs ir valgęs kapitonas pakilo ir, kreipdamasis į mane, pasakė:

—    Prašau sėsti ir užkąsti!

Jis išėjo. Vertėjas pasiliko su manim ir pakartotinai siūlė:

—    Imkit kiaušinį, tepkit sviesto.

Ant stalo tvarkos nebuvo. Sviestas buvo ant popierio, duona ant pliko stalo. Bet tai nebuvo svarbu. Jaučiausi nelauktai nustebintas.

—    Leisit ir dviem mano draugam truputi paimti? — prašiau.

—    Ir jiems nieko nedavė? — nustebo vertėjas ir išsiskubino iš kambario.

Sumušęs vieną kiaušinį ir užsitepęs sviesto ant duonos greitosiom suvalgiau. Paskui užtepiau porą gabalėlių duonos draugams ir paėmiau antrą kiaušinį. Padėkojau grįžusiam vertėjui ir paprašiau leisti pas draugus.

Tuo tarpu ir sargybinis nešė jiems valgyt kažkokios košės.

Negalėjome suprasti, ką reiškia toks gražus komendanto mostas: ar prielankumą “sąjungininkams”, ar užuojautą buvusiems kaliniams.

Nespėjo draugai užkąsti, kaip vertėjas vėl pravėrė duris, liepė pasiimti drabužius ir eiti paskui jį. Privedė prie koridoriaus durų ir pasakė:

—    Galit eiti namo. Esate laisvi!

Nežinau, kuriam iš mūsų atėjo į galvą paklausti, ar negautume atleidimo rašto.

—    Nereikia, — pasakė kareivis. — Viskas išsiaiškinta.

Jis atidarė duris ir gana mandagiai pridėjo:

—    Dosvidanja — iki pasimatymo!

Kai grįžome buvo jau šešta valanda vakaro. Draugai nerimavo ir galvojo, kaip ir kur smukti iš Pucko. Kai pasakėm, kad viskas išsiaiškinta, jie apsiramino. Vadinas, kol ateis NKVD, galime būti ramūs. Karinis sektorius daugiau mūsų nelies.

EPIDEMIJA ATSINAUJINA

Visiškai ramūs vis dėlto nesijautėm. Buvo žinių, kad minėtas ruselis ir toliau veikia. Galimas daiktas, jis veikė ne vienas, tačiau jo piktas žiurkės akis mes jau pažinojome.

Patikrinęs kalinių “viešbutį” ir butus, kur kaliniai buvo apsistoję, jis ėmė domėtis ligonine. Ko jis dar jieškojo? Užsislėpėlių, simuliantų? Galbūt sergančiųjų masėje tokių galėjo būti. Ypač rusai kaliniai, pajutę, kad juos ima į kariuomenę arba verbuoja įvairiems uždaviniams, galėjo apsimesti sergančiais, o paskui jieškotis kelio į laisvę. Pažinojau vieną toki kaukazietį, buvusi avijacijos kapitoną, pašautą vokiečių žemėje ir atsiųstą į Stutthofą. Jis gulėjo ligoninėje ir skundėsi galvos skausmais. Sakėsi esąs sukontuzitas, lėktuvui krintant. Bet kacete jis to skausmo, atrodo, neturėjo. Dabar jokios priemonės nemažino jo ligos; jis gulėjo apvyniota, sutvarstyta galva, kaip sunkiai sužeistas žmogus. Kas nors iš sanitarų turėjo padėti jam prisidengti.

Daug kalinių, patekusių į ligoninę, buvo tik nusilpę ir reikalingi priežiūros, kol atsigaus. Daugelis čia atsidūrė ir dėl to, kad pirmosiomis dienomis pergerai užvalgė, suviduriavo ir užkibo už dezinterijos. Tačiau daugiausiai turbūt buvo dėmėtosios šiltinės aukų.

Pagausėjus ligoniams, prireikė ir didesnio ligoninės personalo. Lietuvių jau nebeužteko. Imta telkti lenkai, latviai, žydai. Du vadinamus latvius, bet ištikrųjų Latvijos lenkus, Zigmantą ir Henriką, turėjau progos kiek geriau pažinti. Vienas jų buvo teisės studentas, antras — medicinos. Mums jie buvo daug artimesni nei lenkams. Iš žydžių, atėjusių dirbt į ligoninę, buvo ir gerų profesionalių — seserų, sanitarių, vaistininkių. Atsirado ir dvi senyvos gailestingosios seserys elzbietietės, kurioms kitados ta ligoninė priklausė. Vokiečiai ją buvo nusavinę ir jas pačias išvarę. Grįždamos jos atsigabendino dar dvi pasaulietes mergaites - kašubes. Patyrusios, kad esu kunigas, jos maldavo mane ateiti kas rytas ir atnešti joms komuniją. Rūsyje turėjo vieną kambarį, į kurį aš ir užeidinėjau, kad perdaug nekrisčiau kam į akis. Jos po vieną ateidavo, priimdavo komuniją ir vėl išeidavo. Kartais iš rūsio pakildavau į pirmą aukštą, užeidavau į biurą pas Mackonį, į vaistinę pas Bredikį, o kai kada užsukdavau ir pas ligonius, padedamas mūsiškių sanitarų — Čiuberkio ir Pečeliūno.

Kartą aplankiau susirgusį prof. Rastofinskį. Stutthofe jis ateidavo į mūsų sandėliuką išklausyti mišių ir priimti komunijos. Tada buvo dar pakankamai stiprus, o dabar jautėsi visiškai palaužtas. Pakelyje iš Stutthofo išsekęs senuko organizmas nebepajėgė kovoti su prilipusia liga. Kiek nesistengta viduriavimą sulaikyti, niekas negelbėjo. O jis taip laukė pagerėjimo! Ant staliuko gulėjo sūnaus telegrama, kurią jis man parodė. Sūnus prašė pranešti, ar jis jau kiek sustiprėjęs, ar galėtų lėktuvas jį parvežti į Varšuvą — pas šeimą. Tos valandos jis laukė kaip mažas vaikas, bet gydytojai vis bijojo jį leisti į kelionę, kad nenumirtų. Atrodė, kad lenkai šį žmogų labai prižiūri: jam buvo skirtas atskiras, švariai palaikomas kambarys, net gėlių padėta ant stalo ir atnešta speciali, patogi, atlošiama kėdė. Kaip kacete, taip čia, jis buvo lenkų pasididžiavimas. Dėlto nieko negailėta, kad tik jo gyvybė būtų galima išgelbėti. Nežiūrint to, jis atrodė ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai palaužtas, kažkokios nevilties prislėgtas. Nenorėjau jo ilgai varginti. Palinkėjęs greit pasveikti, atsisveikinau.

— Užeikit dažniau ir atneškit man šv. komuniją! —-prašė jis.

Kitą dieną aplankiau Barakauską, Latvijos lietuvį, kuris daug padėjo Narakui ir Sruogai, kai buvome genami iš Stutthofo. Jis taip pat sirgo dezinterija ir atrodė labai prastai. Gulėjo jis su lenkais ir pas jį, rodos, neužeidavo mūsų sanitarai, nes tą aukštą aptarnavo kitų tautybių personalas. Pradžiugo, pamatęs mane, ir ėmė teirautis apie kitus mūsiškius. Kaip vaikas jis buvo prisirišęs prie mūsų grupės ir nebenorėjo niekur nuo jos skirtis.

— Jei kur iš čia vyksite, nepalikite ir manęs. Aš nemoku kalbos ir nepažįstu krašto.

Jis tikėjosi pasveikti. Kalbėjo apie savo motiną, paliktą Latvijoj. Jis buvo toks nesugadintas kaimo vaikas, tokia lietuviška paprasta ir nuoširdi siela, kad negalėjai juo atsigerėti. Tik jau atrodė, kad motinos jis nebepamatys...

Beviltiška buvo ir daugelio kitų kalinių ligonių padėtis. Jie buvo ne tik perdaug išsekę ir nepajėgūs kovoti su liga, bet ir mažai kas jais rūpinosi. Gydytojas Zelina (iš Katowicu), taip pat kalinys, buvo taip suvargęs, kad mažai begalėjo rūpintis kalinių gydymu. Užkrovė dar jam ligoninės vedėjo pareigas, ligoninės, kurią reikėjo iš nieko atstatyti ir priglausti masę kalinių. Dažnai jis turėjo sutikti, lydėti ir vaišinti belankančius rusus gydytojus ir karininkus. Vienintelis fiziškai pajėgus buvo latvis Sopronovas. Jis buvo tampomas ir šaukiamas į visas palatas. Tačiau ir jį mokantį gerai rusiškai dažnai kviesdavo į įvairias rusiškas įstaigas, arba pristatydavo užimti akilandžių raudonarmiečių. Daugiau gydytojų pradžioj ir nebuvo. Dėlto gydymo, galima sakyti, nebuvo jokio.

VAISTŲ MEDŽIOKLĖ

Vaistų ligoninėje taip pat stigo. Jie turėjo būt gabenami iš vienintelės Pucko vaistinės, kuri priklausė vokiečiui, o dabar buvo apleista. Iš jos nešėsi vaistus kas tik norėjo. Sopronovas ten siuntė ir mūsų vaistininkus — Bredi-kį, Kučą ir Kriaučiūną. Kai kada į šį darbą jie pasitelkdavo ir mane.

Kartą mums besitvarkant vaistinėje, atėjo lenkų milicijos viršininkas, komunistas, ir liepė išsinešdinti. Kriaučiūnas bandė aiškinti, kad šis reikalas priklauso ligoninės direkcijai ir kad mes dirbame jos pavedimu.

—    O kas jūs tokie? — šaukė viršininkas.

—    Kaliniai!

—    Iš kurio kaceto?

—    Stutthofo.

—    Stutthofe ir aš buvau, bet tokių nemačiau.

—    Labai gaila. Mes taip pat jūsų nematėm. Greičiausiai, jūs Stutthofe visai nebuvot, — kalbėjo ramiai Kriaučiūnas.

—    Parodykit popierius!

Mes išsitraukėme magistrato išduotus menkučius popierėlius, surašytus mūsų pačių paliudijimu, kad buvome kalinami Stutthofe.

—    Ir tu kalinys, tu? — šoko ant Kriaučiūno. — Tu, žydinčiais veidais ir gerais drabužiais?

Kriaučiūnas buvo iš tų, kuriam visada buvo raudoni veidai. O kailinius, suorganizavęs kacete, jis išsinešė tikrai neblogus.

—    Aš jus sutvarkysiu, apsimetėliai! Įkišiu į kalėjimą. — Jis rėkė ir išsitraukė pištoletą, norėdamas mus įbauginti. — Vaistinė priklauso šiam vyrui, o jūs atėjote ją apgrobti.

“Šį vyrą” mes atpažinome. Jis buvo užėjęs prieš kokią valandą, apsižiūrėjo, pamatė mus, kraunančius vaistus į dėžes, ir vėl išėjo. Dabar atsivedė galingesnį už save. Kaip vėliau patyrėme, jis nebuvo vaistinės savininkas, buvo dirbęs pas vokietį kaip laborantas. Būdamas lenkas jis tarėsi turįs dabar teisę ją paveldėti ir tvarkyti. Milicijos viršininkas, buvęs jo draugas, atėjo įvykdyti šio “įteisinimo”.

Mes išėjome ir daugiau nebesirodėme. Veltis į pačių lenkų makalynę nebuvo prasmės. Tik ligonių gydymas dėl to pagerėti, žinoma, negalėjo.

Vėliau buvo vaistų pasitiekta iš kažkokių užsilikusių wehrmachto atsargų. Iš viso to Bendikiui pavyko sudaryti pakenčiamą ligoninės vaistinėlę. Dirbo jis tą darbą ir toliau, tvarkė, dėliojo, pilstinėjo. Gražu buvo žiūrėti, kaip senas provizorius jautėsi patenkintas savo amatu. Tada prisiminiau stutthofinį mūsų priežodi “renka kaip Bredikis vaistus”. Kalbėjo jis ir dabar nedaug, tačiau buvo galima jausti jo noras dažniau matytis su saviškiais draugais, pasikalbėti, pasvarstyti ateities planus. Kažkas jame keitėsi, ir šaltokas vienišumas buvo nebeatpažįstamas.

Kiek vėliau į vaistinėlę atėjo dirbti viena žydė, buvusi vaistininkė Vilniuje. Tada Bredikis vėl ėmė darytis uždaresnis. Užeidavau pas jį ir tada, tačiau jutau, kad varžosi ilgiau kalbėti. Ta žydė buvo simpatinga ir miela, tačiau visus baugino kažkokia nuojauta, kad ji gali būt ano ruselio tarnyboje. Vėliau šis baugulys pasitvirtino.

SOVIETIŠKI GALVIJAI

Pirmas įspūdis, pamačius didesnius sovietų karių būrius, buvo keliantis užuojautą. Senyvi, apiplyšę, suvargę ir išsekę vyrai nieko daugiau nenorėjo, kaip tik prisėsti kur nors prie namo ant laiptų, prigulti ant šaligatvių ar tiesiai ant grindinio. Jie buvo labai panašūs į mus išvargintus kalinius.

Kai Gdynės - Dancigo frontas pamažu tirpo, rusų kariai kūrėsi pastoviau Pucke ir apylinkėse. Tada teko juos pamatyti iš kitos pusės. Dažnai landžiojo jie po gyventojų butus, sauvališkai darė kratas, o iš tikrųjų plėšikavo.

— Ginklų! — užrėkė kartą atėję trys į mūsų butą. Nesupratom, kokių ginklų jie nori. Šeimininkai, nemokėdami rusų kalbos, prašė, kad mes jiems aiškintume, jog čia jokių ginklų nėra. Tačiau jie nenorėjo tikėti ir pradėjo viską krėsti. Šeimininkai dar turėjo šio to iš maisto atsargų ir iš gėrimų. Rusai susikrovė į maišus, kiek galėjo pavilkti, ir išeidami pasakė:

—    Viskas tvarkoj! Reikalas ištirtas ir daugiau niekas jūsų nebekontroliuos.

Iš pradžių patikėjom, kad jie iš tikro siųsti kontroliuoti. Bet kai ėjo vis nauji rusai tų ginklų beveik kasdien jieškoti ir vis grobė, buvo aišku, tai jau nebe kontrolė.

Kartą jie užsimanė ir mane patikrinti. Pasakiau esąs “kacetoviec” ir nieko savo neturįs, tik tą vieną kuprinę.

—    Parodyk! — įsakė,

Atidariau. Jie viską išvartė, apžiūrėjo ir pasiėmė porą maisto dėžučių iš danų Raudonojo Kryžiaus gauto siuntinėlio, vieną švarų sąsiuvinį, vienas kojines. Apsidžiaugiau, kad nepaėmė kito sąsiuvinio, prirašyto, būtent, “Lietuvių psichologijos” užrašų, kuriuos kaip didelį turtą buvau išsinešęs kuprinėje iš Stutthofo. Tikrieji kontrolieriai turėjo daugiau domėtis užrašais nei tuščiu sąsiuviniu.

Kitą kartą du jauni kariai, jau įgėrę, buvo besikęsiną užpulti ištekėjusią Trybullių dukrą. Ji griebė į rankas mažą savo mergytę, puolė pro duris į kitą kambarį ir išlėkė iš namų. Norėjo pulti tėvus, kam leido dukrai pabėgti, bet tuo metu išdrįsau įsikišti ir juos sugėdinti.

—    A ty kto takoj — o tu kas toks! — šoko vienas į akis.

—    Litoviec, kacetoviec... Šie žmonės mane priglaudė, jie geri žmonės. O jūs kieno vardu norit juos skriausti.

—    Idiom — Eime! — pasakė antrasis.

—    Idiom, — pakartojo dar darydamas duris.

Jau buvom patyrę, kad sovietų sauvaliautojai varžosi svetimųjų, ypač kalinių ir “mokytų” žmonių — juo labiau, jei kas iš jų galėjo kiek rusiškai surepelioti. Tai pastebėję, mes ėmėm darytis drąsesni ir stengdavomės vietinius gyventojus apginti.

Pradžioj ir patys kariai buvo akiplėšiškesni, nes jie buvo fronto didvyriai. Jie praeidavo pro šalį, ir daugiau jų nebesutiksi, viršininkui nepaskųsi. Taip buvo pirmomis dienomis. Viename bute, kur gyveno du mūsų draugai, rusas atsivedė iš gatvės pagrobtą jauną mergaitę, išvarė juos iš kambario ir išprievartavęs išėjo. Draugai tada nedrįso nieko sakyti. Vėliau į tuos namus ėmė lankytis rusas kapitonas ir prievartaudavo našlę moterį bei jauną jos dukrą.

Pradžioj rusai, ypač tankistai, elgėsi kaip laukiniai. Plėšė krautuves ir sandėlius, nešėsi įvairias gėrybes, krovėsi į sunkvežimius, mėtė į gatvę, dalino praeinantiems gyventojams ar kaliniams. Daugiausiai jieškojo gėrimų, čia pat lakė, nudaužę butelių gurklius. Svaigulio apimti, imdavo naikinti krautuvių langus, duris, butuose veidrodžius, lovas, baldus. Girtuokliavimo aistra buvo tokia didelė, kad nebežiūrėjo, kas patenka į rankas. Kartą jie rado didesnį kiekį palikto šampano. Bematant jį suvartojo ir netrukus visi sukrito. Du didelius vežimus šių nelaimingųjų atvežė į Pucko ligoninę. Daugeliui jų pagalba buvo jau nebereikalinga. Nepraėjo pora dienų ir vėl buvo atgabentas naujas apsinuodijusių būrys. Šampanas buvo vokiečių užnuodytas ir specialiai rusams paliktas, tačiau sovietai nenorėjo tuo tikėti. Jieškojo sabotažninkų vietos gyventojuose, tardė ir į kalėjimus sodino. Gal dėl to paskui joks rusas nebegėrė vienas. Ateidavo pas vietinius gyventojus ir vertė gerti su jais drauge.

Kartą į mūsų butą atėjo kareivis, atsinešė butelį degtinės ir liepė šeimininkui ir man su juo gerti. Gerti mes nenorėjom, tačiau reikėjo bent vaidinti. Besikalbant, į kambarį įėjo ir senoji šeimininkė su maža anūke ant rankų. Rusas pastūmė butelį į šalį ir įsmeigė akis į vaiką. Po to išsitraukė iš kišenės piniginę, išsiėmė fotografiją, rodė ir aiškino. Joje buvo moteris ir du vaikučiai. Jis pasakojo apie juos ir ašarojo.

Išbaigęs beveik vienas visą butelį, paprašė, kad jam parodyčiau išvietę. Palaukiau jo kieme. Tada jis paėmė mane už rankos ir vedėsi į kitą gatvę.

— Parodyk, kur gyvena ta graži mergaitė. Mačiau, ji nuėjo į tuos namus. Jis tempė mane su savim. Pradžioj nesusivokiau, ko jis nori, nes tai vyko čia pat po tų gražių kalbų apie šeimą ir vaikus.

Įsivedė mane į namus ir ėmė belsti į duris. Jas atidarė senyva moteris. Nelaukdama, kol kareivis pasakė, ko įieško, ji iškoliojo kašubiškai ir užtrenkė.

Jis beldėsi toliau.

—    Eik namo, išsimiegok! Palik mus ramybėje, — sušuko moteris iš vidaus. — Čia nėra jokios mergaitės.

Kareivis nusikeikė “rusiškai” ir nuėjo. Grįžęs, pasiėmė savo kepurę ir fotografijas, paliktas ant stalo.

Klaikių dalykų darėsi su moterimis kaimuose. Ne viena jų buvo atvežta į Pucko ligoninę — išprievartauta ir sužalota, ne viena paliko nėščia. Į tą pačią ligoninę ėmė plaukti moterys, jieškodamos pagalbos nuo užkrečiamų ligų. Draugų pasakojimu, ateidavo ir patys sovietų kariai, net aukšti karininkai, prašydami specialių vaistų. Kai kurie nedrįsdavo kreiptis į gydytojus, tik sutiktąjį sanitarą prašydavo jų parūpinti.

Vienas iš mūsų, Stanevičius, buvo paimtas į sovietų kariuomenę, įjungtas į dalinį ir keletą savaičių žygiavo per Pamario kaimus bei miestelius. Vėliau jis laimingai pasitraukė ir mums pasakojo, ką turėjo išgyventi. Viename kaime sovietai užpuolę moterį ir čia pat, prie vaikų, visi iš eilės ją išniekino. Kitame kaime nutvėrė moterį vyro akyse ir kai šis pasipriešino, vietoj nušovė. Jaunos mergaitės ir senyvos moterys iki baisaus sužalojimo turėjusios praleisti “keliolika tų gyvulių”. Taip juos teisingai pavadino pats pasakotojas.

—    Nekalbėkit man apie rusus! Neminėkit ruso vardo! — suerzintas kalbėjo Stanevičius. — Negaliu apie juos ramiai galvoti. Maniau, iš proto išeisiu. Norėdavau kartais griebtis ginklo ir tuos gyvulius iššaudyt. Bet jų buvo perdaug, o aš vienas.

POLITINĖ KARŠTLIGĖ

Kartą susipažinau su vienu lenku milicininku. Jis buvo ne vietinis, atsikėlęs iš Lenkijos dar prieškariniais laikais. Nuo 1939 m. turėjęs slapstytis apylinkėse, nes neno-

rėjęs nutolti nuo savo žmonos kašubės ir vaikų. Jo ir šeimos padėtis buvusi labai sunki: jį persekiojusi vokiečių ir parsidavusių kašubų ranka, o šeima buvusi išmesta iš buto ir badavusi. Dabar jis grižo ir, atrodo, sąmoningai įstojo į miliciją, kad atsiskaitytų su buvusiais persekiotojais. Jis turėjo didelį ir puošniai apstatytą butą — nežinia, pabėgusio vokiečio ar išmesto kašubo. Jo žmona ir vaikai, pastebėjau, jautėsi net nejaukiai šiose erdviose patalpose. Visa tai, matyt, jiems buvo nauja. Jis pats retai buvo namuose, o jam nesant žmona nedrįsdavo nieko svetimo įleisti į vidų.

Milicininkas nebuvo komunistas. Tai man greit paaiškėjo. Jis buvo tik lenkas, šiuo metu paliestas politinės karštligės. Ja buvo užsikrėtę gana daug ir mūsiškių lenkiškųjų draugų iš kaceto. Ji pareikalavo taip pat nemaža aukų. Vieni turėjo mirti, kiti neteko buto ar maisto, treti savo namuose turėjo drebėti, pakuždomis kalbėtis ir laukti atsiskaitymo valandos.

Kartą pas mūsų šeimininkus Trybullius užėjo apyjaunė moteris su dviem mažais vaikais. Ji ir vaikai buvo išbalę, sunykę, apimti baimės. Atsisėdo ji toliau nuo lango, glaudė prie savęs vaikus ir kalbėjo taip tyliai, kad buvo sunku suprasti. Šeimininkams ji buvo pažįstama: kašube, kurios vyras, atėjus vokiečiams ir jiems verčiant, priėmė pilietybę ir buvo paimtas į kariuomenę. Už tai lenkai dabar ją išmetė iš buto ir liepė apleisti miestą. Bet apleisti ji negalėjo, nes aplinkui buvo frontas. Ji pasiliko, ėjo iš namu į namus, nakvojo tvartuose ir rūsiuose, kol atsirado čia. Ilgėliau ji nedrįso ir čia pasilikti: norėjo gauti truputį maisto savo vaikams ir vėl jieškotis naujos landynės.

Mūsų šeimininkai susirūpinusiais veidais išleido ją pro užpakalines duris, per kiemą, iš kurio mažiau kas galėjo pastebėti. Bijojo ir jie, nes nuo 1939 m., kai jų svainį Jankowskį vokiečiai sušaudė, jie buvo priversti pasidaryti volksdeutschais (vokiečių tautos žmonėmis). Ligi to laiko jie namuose kalbėjo kašubiškai, o vokiečiams atėjus turėjo kalbėti vokiškai.

— Įsivaizduokit, kas darėsi, — aiškino jie. — Vakarais vaikščiojo gestapininkai ir palangėmis klausėsi, ar kas nekalba lenkiškai ar kašubiškai. Užtekdavo nugirsti jiems vieną žodį, ir varydavo iš namų, atimdavo maisto korteles. Vaikai turėjo lankyti vokiškas mokyklas, o kieme žaisdami neištarti nei vieno lenkiško žodžio. Jūs pastebit, kad visi mažesnieji nemoka nė žodžio lenkiškai. O dabar įsakyta, kad nė vienas vaikas nekalbėtų vokiškai. Tėvai būsią už tai baudžiami.

Trybulliai pasakojo vokiškai, kiek galima tyliau, nes mes, išskyrus Butkų, neįstengėm tada kalbėti lenkiškai. Jie laukė, kad ateis ir jų eilė: buvo sudarinėjami visų volksdeutschų sąrašai.

Vieną naktį, kai jau buvome visi sumigę, kažkas pradėjo belstis į duris. Šeimininkas atidarė ir pastiro. Duryse pasirodė sovietų kareiviai ir milicininkai su lempomis ir pistolietais. Liepė visiems keltis ir, išsitraukę sąrašus, tikrino pavardes. Šeimininkas ir dvi jaunos dukros turėjo atsisveikinti su motina ir išeiti i nežinią. Ašaros ir maldavimai laikinai išpirko antrąją dukterį, kurios vyras buvo fronte, o maža mergytė buvo dar žindoma. Mus, tris prisiglaudėlius, taip pat išsivedė kartu.

Pasiėmę kuprines ir atsisveikinę su verkiančia šeimininke, išėjome į gatvę. Didelė kolona civilių gyventojų, paimtų iš kitų namų, stovėjo gatvėje, apsupta raudonarmiečių ir vietinių milicininkų. Kiti vakščiojo po butus ir rinko pagal sąrašus naujas aukas. Taip pamažu stūmėmės gatve, kol buvo surankioti visi nepatikimieji gyventojai. Girdėjom graudžias ašaras ir šauksmus paliekančiųjų ir išeinančiųjų. Moterų šioj kolonoj buvo ne mažiau nei vyrų.

Gana ilgai užtrukę patekome į specialiai parengtą kalėjimą. Pakeliui prisijungė kitos areštuotųjų kolonos. Kalėjime laukėme keletą valandų, iki kiekvieną patikrino specialūs valdininkai.

Mes, kaliniai, buvom įsiutę, kad ir mus laiko politiškai nepatikimus. Savo padėti laikėme išaiškintą pačių rusų, tačiau nelaimei neturėjome iš jų jokio dokumento. Vienintelis dokumentas, kuriuo pasirūpinome magistrate, buvo pažymėjimas, kad buvom kaliniai. Vis dėlto jis mums padėjo. Mus paleido, patardami negyventi pas įtartinuosius žmones.

Visi suimtieji tą naktį buvo pristatyti prie įvairių darbų — tvarkyti geležinkelio bėgius, atstatinėti tiltus, gerinti kelius, valyti valdiškus namus. Dalis jų buvo pasiųsta į Stolpo kalėjimą, dalis liko vietiniuose kalėjimuose. Tik kai kuriems buvo padaryta malonė: leista gyventi namuose ir ateidinėti į priverčiamuosius darbus. Taip grįžo namo ir jauniausioji Trybullių duktė, tačiau kasdien turėjo eit į stoties biūrą valyti patalpų. Ji buvo kokių 19 metų, graži ir gyva. Tada, kai mes atėjome pas juos gyventi, ji darė įspūdį linksmos, geros ir vaikiškai nerūpestingos mergaitės. Dabar tas “darbas” padarė iš jos nervingą, baugščią, užsidariusią, kartais akiplėšišką merginą. Pasikeitimas kėlė baimę. Ji turėjo būt morališkai laužoma, kankinama ir prievartaujama.

Jos gelbėti nebuvo galima, nes, atrodė, ir taip jau padaryta didelė malonė, kad leidžiama jai naktį pareiti namo. Reikėjo ką nors daryti dėl senyvo tėvo. Atrodė, kad mūsų balsas turėtų šį tą reikšti. Trybullį mes jau spėjom pažinti: jis buvo visai nepolitinis žmogus, ramus, paprastas ir doras karčiamninkas (prieš karą jis juo ir buvo). Vien iš dėkingumo reikėjo tam žmogui padėti. Su šia mintim nuėjau kartą pas minėtą milicininką.

Iš pradžių jis nelabai norėjo kalbėtis. Taip esą padaryta iš aukščiau ir niekas neturįs teisės sprendimo pakeisti.

— Bet ar jūs nematot, kad naikinami jūsų pačių žmonės, — bandžiau paliesti lenkiškus interesus. — Kiek jūsų tautiečių išžudė vokiečiai, o dabar jūs patys savo rankomis šį darbą varot toliau. Trybullį jau pažįstu: jis būtų buvęs lojaliausias Lenkijos pilietis, o galbūt toks jis ir buvo. Argi jūs nematot, koks likimas ištiko tuos, kurie neprisitaikė prie vokiečių. Jankowski ir kitus jie nužudė. Leiskit tiems kašubams dabar naujai prisitaikyt, bet jų nenaikinkit. Jie dar bus jums naudingi.

Jis ramiai klausėsi. Mačiau, kad tai jam buvo nauja. Politinė karštligė atrodė dar nebuvo galutinai apdūmusi jo proto.

—    Galiu pakalbėti su viršininku, — pasakė jis. — Bet daug vilčių į tai nereikia dėti. Tame reikale jau yra uždėję savo ranką rusai.

—    Rusų interesas būtų suprantamas, — dar įsiterpiau.

— Jūsų žmonių likimas jiems nerūpi. Bet jis jums turėtų rūpėti.

Po įvairių raštų ir pasižadėjimų Trybullis pagaliau buvo išlaisvintas iš Stolpo kalėjimo. Žmona keletą kartų ėjo pėsčia į ten. (Daug moterų eidavo iš Pucko savo vyrų lankyti, nunešti jiems maisto). Ir kai jis grįžo, buvo klaiku žiūrėti, ką iš to žmogaus per dvi savaites padarė. Jis buvo baisiai sunykęs, palaužtas fiziškai ir morališkai.

Trybulliai dabar negalėjo patys niekur rodytis ir ko nors gauti. Reikėjo eiti jiems į talką, kaip pradžioje jie ėjo mums. Butkus, dirbęs ligoninės ūkio skyriuje, parnešdavo jiems duonos, margarino ir dešros. Kai pats negalėdavo, pasiųsdavo mane į vieną kepyklą duonos parnešti.

Vėliau lenkai vis dėlto juos, senus kašubus, išstūmė iš savo žemės — privertė “repatrijuoti” į vak. Vokietiją.

LIPNIŪNAS MIRŠTA

Visuomet judrus ir skaidrios dvasios, Lipniūnas, išėjęs į laisvę, nelauktai pasikeitė. Beveik niekur nėjo iš savo kambario, nelankė draugų, nesidomėjo įvykiais mieste. Kai jį aplankydavau, rasdavau skaitanti ar besimeldžiantį. Kalbėjo santūriai, ramiai, su kažkokiu susimąstymu. Ateitis domino ji ir dabar, bet jis nebebuvo entuziastas. Bent pašnekesio tonas jautėsi nebe tas, kaip pirma. Gal išvargęs, galvojau. Gal netikros laisvės slopinamas. Pagaliau, gal atėjo metas po visų išgyvenimų jam pasikeisti — kaip tik į tai, apie ką pats nekartą kacete buvo užsiminęs. (Jis žadėjo trauktis iš plačiųjų visuomeninių reikalų). Buvo sunku suprasti, kas vyksta jo dvasioje. Mane tik savotiškai stebino ir žavėjo nepaprastas, iš gilumos einąs labai santūrus ir ramus jo nuoširdumas. Nuoširdus jis buvo visuomet, bet ne taip, kaip šj kartą. Anksčiau — nuo tų laikų, kai jį pažinojau — jo nuoširdumas atrodė kiek ekzaltuotas. Dabar jis buvo toks natūralus, paprastas, daugiau jaučiamas, nei pastebimas.

Kančios sekmadienį rusai leido žmonėms susirinkti pamaldų į bažnyčią. Buvo saulėta, šilta diena. Kašubai rinkosi gausiai, visi beveik vasariškai apsirengę. Nuėjo su jais į bažnyčią ir Lipniūnas su vienu švarkeliu. Norėjo trumpai pasimelsti, bet suolus užsėdo kiti ir jis, nebenorėdamas jų trukdyti, liko sėdėti per visas pamaldas. Ėmė jausti šaltį, pradėjo virpėti, bet pamaldų išlaukė iki galo. Parėjęs namo jautėsi blogai, tačiau gulti nėjo. Vakare, kai jį aplankiau, jau skundėsi galvos skausmu ir bloga savijauta.

Iš ryto, kai atėjau pas jį laikyti mišių, radau jį lovoje. Jis paprašė, kad jam duočiau komuniją. Tai jau buvo blogas ženklas. Jei bent kiek būtų jautęsis geriau, tikriausiai būtų ir pats laikęs.

Tą dieną jis neleido pakviesti gydytojo. Galvojo, kad praeis. Kitą dieną, jo neklausęs, nuėjau į ligoninę ir paprašiau Miką Pečeliūną, kad atvestų gyd. Sopronovą, gerą Alfonso bičiulį, taip pat studijavusį Prancūzijoje. Deja, Sopronovas neatėjo — nežinau, ar Pečeliūnas tuo nepasirūpino, ar pats gydytojas buvo taip užimtas. Kitą dieną bandžiau pats gydytoją surasti, bet jis visą laiką buvo rusų užimtas. Vėl prašiau Pečeliūną.

Sopronovas atėjo tik trečiadienį vakare.

—    Dėmelės ant kūno! — pasakė jis. — Greičiau į ligoninę !

Nuėjau įspėti Pečeliūną. Jis patikrino palatas: nėra vietos! Pažadėjo surasti tik iš ryto.

Tą vakarą, lyg nujausdamas, Lipniūnas kalbėjo savo šeimininkei:

—    Tiek ruoštasi, tiek išvargta, o dabar reikės...

Atėjo su neštuvais Kučas ir Kriaučiūnas. Nugabenome tiesiai į prausyklą. Seselė vienuolė, sena gailestingoji sesuo, parengė vonią. Ji buvo peršalta, ir tas mane kiek neramino. Bet sesuo tvirtino, kad šiltine sergantiems kaip tik tokios reikia. Pats dalyvavau jį prausiant. Mačiau, kaip Lipniūnas virpa, bet žodžio netaria. Jis jau bejėgis: jį reikėjo laikyti ant rankų.

Palatoje, kur jį paguldė, buvo keliolika kalinių. Kaikurie beveik marinami. Kitą rytą nunešiau jam komuniją. Jis vos ją priėmė. Prašėsi visuotinės išpažinties, bet jo gerklė buvo užimta ir aš pasakiau:

—    Palaukim, gal pagerės. Juk tau taip sunku dabar kalbėti. — Jis nieko nepasakė.

Kitą rytą seserys sugalvojo padaryti bendrą komuniją visoj palatoj. Prie Lipniūno lovos gražiai parengė staliuką, pasiklausė kitų ligonių, kas norės išpažinties ir komunijos. Atsirado dar pora tokių. Atėjo jos pačios ir dvi jų sanitarės, ir aš iškilmingai joms ir ligonims padalinau komuniją.

Tai sužinojo ligoninės direktorius gyd. Zelina. Liepė pašaukti mane ir griežtais žodžiais įspėjo:

—    Tu žinai, kad ligoninė rusų kontroliuojama. Praneš kas nors, kad kunigas lankosi, net sakramentus teikia, tu žinai, kas galės įvykti. Ne tik ligoninę gali uždaryti, bet tave ir mane įkiš į kalėjimą. Prašau man daugiau nei kojos į ligoninę nekelti.

Porą dienų nesilankiau. Tačiau, kaip jau darėme kacete, įdaviau Lipniūnui nunešti komuniją per dr. Kučą, o kitą dieną per adv. Kriaučiūną. Kai jie grižo iš darbo, pasiteiravau, kaip jaučiasi Alfonsas.

—    Blogai. Nebekalba. Beveik nieko nevalgo.

—    Ar komuniją priėmė?

—    Parodė ranka padėti po pagalviu. Turbūt pats paskui priėmė.

—    O kaip gydymas?

—    Nuolat būna prie jo ta vienuolė. Rūpestingumas jos pasigėrėtinas. Bet gydytojų sunku prisišaukti. Zelina geria su rusais, o kai negeria — žiūri tvarkos, o ne ligonių. Sopronovas dažnai bėgioja į komendantūrą ir sunkiai prisišaukiamas. Iš viso blogai su ligonių priežiūra.

Tuo metu pradėjau lankytis į kitą naujai suorganizuotą ligoninę. Čia susipažinau su naujai atvykusiu gydytoju Gajdus. Jis buvo kilęs iš Pamario, bet mediciną baigė Vilniuje. Jis pažinojo nemaža lietuvių, o su vienu, kažkokiu Lukoševičiumi, buvęs net bičiulis.

—    Mano kilmė lietuviška. Aš žinau, ką reiškia gaidys. Mano protėviai yra kilę iš Lietuvos.

Gajdus leido man kalciumą ir, kiek turėjo laiko, maloniai dėmėjosi mūsų padėtimi. Prisiminiau jam vilnietį kunigą (Lipniūną), kuris šiuo metu sunkiai serga ir negali prisišaukti gydytojų.

—    Gal būtumėte malonus ji aplankyti ir apžiūrėti.

— Gerai, aš tą padarysiu, nors anoj ligoninėj man nedera rodytis.

Po keleto valandų, jis atsiuntė į mano butą sanitarę, liepdamas skubiai pas ji ateiti.

—    Reikalas pavėluotas. Jis turi ne tik šiltinę, bet ir plaučių uždegimą. Gaila, kad tai nebuvo pastebėta anksčiau ir nieko nedaryta. Prirašiau injekcijų, bet vilčių maža. Tai jums norėjau pranešti, kad žinotumėt, ką turite daryti.

Jis buvo labai susirūpinęs ir reiškė užuojautą.

Skubėjau pas Alfonsą. Tarpduryje pasitiko seselė.

—    Va, dvi komunijos!—parodė ji man įvyniotas popierėlyje. — Tvarkydama lovą, radau po pagalviu. Jis nebegali nuryti.

Lipniūno veiduose matėsi jau mirties šešėliai. Žvilgis pasimetęs, burna prasižiojus, vos bekvėpuoja. Jį dusino tirštai priaugusi materija.

Atkreipiau seselės vienuolės dėmesį. Ji bandė valyti. Kabinosi kaip kaspinai, bet ištraukti nesisekė. Davė švirkštą širdžiai stiprinti ir parodė gyd. Gajdaus potvarkį — kas 20 minučių naujas švirkštas.

Spaudžiu Alfonsui ranką.

—    Gal išrišimą? Supranti mane!

Vyzdžiai atsigręžia į mano pusę. Bando sudėti rankas, bet nebegali. Jo krūtinė dar labiau ima kilnotis.

Duodu išrišimą ir bandau mažą gabalėlį tų pačių komunijų įdėti jam į burną. Jis nebegali nuryti. Duodu šaukštą vandens. Šis su komunijos trupinėliu išsilieja atgal. Alfonso veidas suvirpa. Man rodės — iš skausmo, kad nebegali priimti Švenčiausiojo.

—    Alfonsai, — paimu jo ranką, norėdamas raminti.

Jis pasigręžia, kažką nori pasakyti. Lūpos vos juda,

akys įsitempia. Pasilenkiu visai arti — gal išgirsiu, gal suprasiu paskutini jo žodi. Nieko! Užsikosėja ir užspringsta. Akys užsimerkia, pasipila kaktoje prakaitas.

Valandėlę atsigauna. Vėl žvelgia į mane, bet lūpos nebebando judėti. Tik pakimba blakstienose dvi didelės ašaros ir pamažu nurieda skruostais. Glostau ranką, bandau raminti. Kai tos ašaros pasiekia jo lūpas, akys visai užgęsta.

Tai buvo kovo 28-tos, Didžiojo Trečiadienio, 12-toji valanda. Sudėjau jo rankas ant krūtinės, sunėriau, peržegnojau ir išėjau.

“AŠ PRISIKELSIU...”

Tą dieną vėjas, lyg iš bangų išaugęs, dūko Pucko gatvėmis. Miestas, kartą vokiečių apšaudytas iš Vesterplatės, dabar laukė naujos šovinių pylos. Žmonės traukėsi iš pakrantės į miesto gilumą, bėgo nuo mirties. Tik ligoninėje mirtis tęsė savo darbą — be apšaudymų.

Sunkiais kaip švinas žingsniais išėjau į gatvę. Pasukau į kleboniją ir pasibeldžiau.

—    Mirė, — pratariau tarpdury sutiktajam.

—    Mirė!... — palingavo šis galvą.

Tai buvo klebonas. Lipniūną jis mažiau pažino. Su juo kalbėjosi tik kartą, dar prieš ligą. Tada Alfonsas jam, vokiečių kilmės kunigui, buvo tiesiai pasakęs:

—    Vokiečių tauta pasirodė neturinti krikščioniškos moralės. Kacetai bus nesugriaunamas įrodymas.

Klebonas bandė aiškintis. Pirmiausia, kodėl jis negalėjęs mūsų priglausti, nors mes jo nekaltinom. Paskui, kodėl vokiečių tauta pasidariusi tokia žiauri; ji nutolusi nuo krikščionybės.

Tas pasikalbėjimas, matyt, padarė jam gilaus įspūdžio. Jis pasidarė mums žymiai malonesnis. Ir Lipniūno sveikata jis domėjosi. Kartą ji net aplankė ligoninėje. Jo mirtis jam buvo nelaukta ir nesmagi, kaip naujas kaltinimas vokiečių tautai.

—    Norėtume laidoti poryt, Didįjį Penktadienį, — pasakiau.

—    Tarnai bus užimti, nes bažnyčioj iškilmingos pamaldos. Gal šeštadienį?

—    Neturim sutanos nei kamžos, o reiktų pašarvoti kaip kunigą.

—    Sutaną pats turiu tik vieną. Kamžą ir stulą duosiu.

—    Jūs patys teiksitės palydėti į kapus, ar...?

—    Darykite patys. Man nepatogu. Pasirūpinkit leidimą. Laidotuvės mieste draudžiamos. Į kapus ateisiu ir aš.

Skubėjau į magistratą. Valdininkai buvo lenkai, daugumas jų jau paraudonavę. Padėjau jiems ant stalo mirties pažymėjimą iš ligoninės. Jie skaitė, pieštuku pabraukė žodžius “šw. pamięci ksiądz” (šventos atminties kunigas) ir nusišypsojo. Naujoj bolševikinėj santvarkoj tai turėjo atrodyt mažiausiai juokinga.

—    Ar galima palaidoti?

—    Galit! — atsakė.

—    Bažnytiškai, iškilmingai?

Jie patys nežinojo, ar gali tai leisti. Kažkur skambino, aiškinosi, ilgai delsė, pagaliau atsakė: Negalima!

Miesto savivaldybė pati laidojo mirusius kalinius. Atvažiuodavo, sumesdavo lavonus į vežimą, nuveždavo į bendras kapines ir užkasdavo vienoj duobėj — be karstų, be kryžiaus, be kunigo. Kai grįžau į ligoninę, Lipniūnas jau buvo perneštas į koplytėlę, dabar paverstą lavonine. Keletas mirusiųjų buvo pamesti ant grindų ir laukė miesto vežimo. Kad nepaimtų ir Lipniūno, jis buvo paguldytas ant suolo, uždengtas paklode ir padėtas lapas su užrašu: “Neliesti!” Atidengiau paklodę. Alfonsas, kad ir be gyvybės, šypsojos lyg sapnuodamas amžino grožio sapną. Jis vėl buvo toks, kaip prieš ligą. Atsisėdau šalia jo. Valandėlę buvo gera į ji žiūrėti. Atrodė nemiręs. O gal buvau apsipratęs su mirtimi ir jau nebejaučiau skirtumo.

Vakarop, dar kartą užėjęs aplankyti, pastebėjau, kad ir seselė vienuolė sėdi prie jo ir žiūri į veidą. Ji slaugė ji, o dabar nuskuto, nuprausė, surado jam kunigišką apikaklę, kryželį, net gėlių puokštę. Gal jautė, kad ši artimybė greit pasidarys amžina, nes ir ji, susirgusi šiltine, po keleto dienų pasekė Lipniūnu. Kas kartą su juo susidraugavo, tam sunku besiskirti.

Pasitaręs su draugais, nuskubėjau pas Baumanio šeimininką užsakyti karsto. Senukas raukėsi, nes Vesterplatės šūviai parūpino jam porą skubių užsakymų. Pasiūliau didesnę sumą pinigų. Pagaliau Baumanis pažadėjo jam padėti, nes jis buvo pratinęsis staliaus darbams.

Užėjęs pas Jankowską, pasiėmiau Alfonso užrašus, parsinešiau į namus, ėmiau sklaidyti. Kortelės ir kortelės — ištraukos iš knygų, metmenys konferencijoms, paskaitoms. Raštas tiesus, lygus, erdvus, kaip jo dvasia. Rodos, dar ir rašalas nenudžiūvęs... Vienas lapelis pabrauktas raudonu pieštuku: “Mirti nebijau, tik norėčiau dar būti naudingas tėvynei (Arminas-Trupinėlis)”. Iš lietuviško laikraščio, atsiradusio per siuntinėlius, iškirptas straipsnis: “Ar sunku mirti?” Beveik kiekviena eilutė jo ranka pabraukta; kai-kurios vietos — net dviem brūkšniais. Ypač ryškiai apibrėžta išvada: “Mirtis nesunki; gyvybė gęsta pamažu, mažėjant jautrumui, silpstant sąmonei”. Jei ne tos dvi ašaros, ne tas užspaustas kvėpavimas, manytum, kad ir jo mirtis nebuvo sunki. Atrandu ir prieš metus paruoštą jo pamokslą (kaip tik Did. Penktadieniui). Skaitau: “Aš kenčiu ir mirštu. Betgi aš prisikelsiu. Be mirties nėra prisikėlimo. Ir mes visi, ir tauta, kuri kenčia ir apmirusi, kelsis kaip pergalėtoja”...

—    Geresnio pamokslo tavo, Alfonsai, laidotuvėms aš nepasakysiu, — galvojau. — Kalbėk apie prisikėlimą pats, nes jau turi teisę apie tai kalbėti. Aš jos dar neturiu... Ir visiems bus maloniau išgirsti tave kalbantį paskutinį kartą — iš karsto, su kamža ir stula, kaip šv. Jono bažnyčioj Vilniuje.

Buvo dar vienas rūpestis. Pasakiau jį Tribulliams, ir jie mane pasiuntė pas pažįstamą lenką milicininką. Jis turėjo foto aparatą ir kaip valdininkas galėjo juo naudotis. Pažadėjo patarnauti, jei milicijos viršininkas leis. Jis patarė man pačiam į jį kreiptis.

Nuėjau į įstaigą. Viršininkas buvo neprisišaukiamas. Buvo tikra rugiapjūtė: kratos, areštai, pasislėpėlių gaudymas. Iš kelinto karto pavyko prie jo prieiti. Piktas įtaringas jo žvilgsnis permetė mane nuo galvos iki kojų. Paprašė parodyt dokumentus. Kai paaiškėjo, kad esu lietuvis, atsileido.

—    Iš savo pusės leidžiu. Turit atsiklausti dar rusų komendanto.

—    Eiti ar neiti, — svarsčiau. Kartą jo rankose buvus, nebesinorėjo. Ko gera, vėl susidomės mumis.

Milicijos valdininkas siūlė nueiti. Esąs jau kitas, neblogas vyras.

Nuėjom abu. Dideliame salone, už valgiais apkrauto stalo, jis sėdėjo ir kalbėjosi su lenkų karininku.

—    Koks reikalas? — paklausė lenkas.

Mano palydovas kalbėjo už mane.

—    Kunigas? Iš kaceto? Miręs? — Galima!

Dėl visko jis dar pasitikrino pas komendantą.

—    Chorošo! — pamojo šis ranka, visai nekreipdamas dėmesio į mus.

Paskutinę dieną žinia pasiekė žmones, kad laidojamas kunigas. Jie ėmė rinktis į ligoninės kiemą. Kai kurie laikė

rankose gėles; buvo ir du paruošti vainikai. Vienas vyras laikė rankose kryžių ir du vaikai su baltomis kamželėmis stovėjo šalia. Lipniūnas buvo pašarvotas koplytėlės prieangyje, jau karste, apsuptas žibančių žvakių ir gėlių. Milicininkas panoro jį nufotografuoti kartu su manim.

Su malda atsisveikinom, uždengėm karstą ir šeši mūsiškiai paėmė jį ant savo pečių. Saldi draugo našta, ir jie pasiryžo nunešti ją iki naujųjų kapinių — Baltijos pakrantėj.

Kukli procesija išsitiesė gatvėmis. Kryžius buvo nuleistas, vėliavos suviniotos, kunigas be kamžos, tik du baltai apsirengę tarniukai šalia jo, rodė, kad tai kažkas panašu į bažnytinį laidojimą.

Raudonarmiečiai, praeidami, vieni buvo su kepurėmis, kiti jas nusiėmė.

Kapinėse pakilo kryžius ir vėliavos. Atsirado ir klebonas. Mudu pradėjom giesmę: “Į rojų tenuveda tave angelai”. Nuskambėjo trumpi paskutinieji Lipniūno žodžiai apie prisikėlimą. Milicininkas darė paskutines nuotraukas. Dešimts mūsiškių užtraukė “Marija, Marija”...

Žerdami žemes ant karsto, mes pasižadėjom dar sugrįžti ir paimti jį į tėvynę. Jo kapą nutarėm sutvirtinti betonu, ir tai padarėm. Jankowska sutiko jo kapą globoti.

—    Kiekvieną kartą, kai vakarop nueinu pas Alfonsą, randu jauną mergaitę ir senyvą ponią besimeldžiančias ir gėlių atnešusias, — pasakė po keletos dienų Mackonis.

Vakarais, kai susirinkdavom, mums vis atrodė, kad kažko trūksta. Ir tada sakydavom:

— Nėr mūsų Alfos!

Be jo buvo neįsivaizduojama mūsų draugystė. Jis visada buvo mūsų akyse, mūsų širdyse. Tiesus, ištikimas, nuoširdus. Ateini pas jį, gali viską pasakyti, net apie jį patį. Niekad jis neįsižeis, niekad paslapčių kitiems nepasakys. Jam nebuvo priešo, o draugas — kiekvienas.

RIMAŠAUSKAS IR ŠAPALAS AUKOJASI

Tuose mūsų pokalbiuose nedalyvavo nei Rimašauskas nei Šapalas. Pirmasis pasidarė dviejų ligoninių direktoriumi, antrasis — jo padėjėju.

Vienintelė Pucko ligoninė visų sergančių kalinių sutalpinti nebepajėgė. Kaliniai vis rinkosi į miestą iš kaimų, kur juos vokiečiai pabėgdami paliko. Paskui rinko juos policija, bijojusi, kad neužkrėstų gyventojų ligomis, ypač šiltine. Nebuvo kur jų dėti. Reikėjo dar dviejų ligoninių, ir tam buvo nusavinti du dideli namai. Tačiau niekas nesiėmė jų parengti ir, iš tikrųjų, nebuvo kam. Zelina ir Sopronavas pavedė tai padaryti mūsų vadinamam Mažiui — Jonui Rimašauskui. Šis pasitelkė kitą mažių — Antaną Šapalą.

Juodu bėgiojo po miestą, rinko lovas, čiužinius, paklodes, vežė patys ratukais, tempė laiptais ir vėl leidosi žemyn, vėl skubėjo gatvėmis naujų priemonių parvežti.

Taip dienomis jie organizavo, o vakarais ir naktimis ėjo per kambarius ir slaugė ligonius. Pradžioj nebuvo nei vieno gydytojo, nei vieno tikro sanitaro. O kaliniai vaitojo, šaukėsi pagalbos, prašė vaistų ar bent vandens gurkšnio.

Vieną vakarą, kai juodu aplankiau, Rimašauskas jautėsi visiškai išsekęs. Norėjo kiek pailsėti ir su manim praleisti valandėlę. Pro praviras “direktorių” kambarėlio duris girdėjosi ligonių vaitojimai ir pagalbos šauksmas. Jis pakilo, paėmė mane už rankos ir išsivedė.

Ėjome per kambarius. Kiekvienas buvo pilnas žmogystų, tysančių ant grindų, apsirengusių savo kacetiniais drabužiais, apsimetusių paklodėmis. Buvo purvini: patys nepajėgė nusiprausti, o padėti vis dar nebuvo kam. Prie tako gulintieji ji sulaikinėjo, tempė už chalato ir prašė:

— Daktare, duok piliulę nuo galvos. Duok vandens.

Jie laikė jj daktaru, o jis buvo gavęs iš daktarų tik truputi piliulių galvos skausmams apraminti. Ir jis dabar kaišiojo jas tai vienam, tai kitam. Taip jis gydė iki atsirado gyd. Gajdus.

Po dešimties dienų ligoninės nebegalėjai pažinti. Ligonys buvo aprūpinti skalbiniais, apiprausti, lovose suguldyti. Surastos buvo ir kelios kašubės mergaitės, kurios palaikė tvarką ir švarą.

Rimašauskas buvo taip paskendęs savo darbe, kad pametė iš akių bet kurį atsargumą. Ne tik buvo tarp šiltininkų, bet pavargęs krisdavo ant bet kurio čiužinio šalia ligonių. Į antrą dieną po Lipniūno laidotuvių jis atgulė ir nebekėlė. Kai jį aplankiau perkeltą į trečiąją ligoninę, jis kliedėjo ir tik protarpiais buvo galima susikalbėti.

Jį slaugė dvi Kauno žydaitės, gailestingosios seserys, kitados dirbusios senamiesčio žydų ligoninėje. Pasikeisdamos dieną ir naktį, jos buvo prie jo. Krizės dienomis, kada Jonukas atrodė nebeatlaikys, jos beviltiškai verkė, nežinodamos kaip jam bepadėti. Tai buvo gražus atsakymas į jo pasišventimą kitiems, neskiriant tautybės nei religijos.

Šapalas vis dar triūsė. Atrodė toks pat, kaip pirma — pajuodęs ir sukumpęs. Bet kol dar šypsojos ir savo netobula vokiečių kalba juokino kiekvieną sutiktąjį, atrodė, kad jaučiasi gerai. Tik tie jo skarmalai perdaug jau badė akis. Pasitarėm ir perleidom jam Lipniūno eilutę, apsiaustą ir kepurę. Galvojom, kad jiedu buvo labai panašūs ne tik ūgiu, bet ir savo dvasia, todėl Antanui ir dera būt Alfonso “turto” paveldėtoju. Keletą dienų jis mus džiugino savo pagerėjusia išvaizda ir tuo dar labiau padidėjusiu panašumu į Alfonsą.

Kartą užėjau į “direktorių” kambarėlį, kuri jiedu su Rimašausku buvo pasirinkę. Radau jį begulintį lovoj. Nesupratau, ar jis serga, ar tik jaučiasi pavargęs. Nespėjau išvysti jo veido, kaip jis persisvėrė ir ėmė kažko jieškoti po lova. Išsitraukė stiklini indą, prižertą smėlio, nudengė jį, ištraukė keletą krištolinių gabalėlių ir panarinęs galvą ėmė aiškinti.

— Žinai, čia reti elementai. Mums jų taip reikėjo Lietuvoje. Radau aerodrome, kai vežiausi iš ten lovas. Pasiėmiau ir, sakau, parsinešiu į Kauną, į universitetą.

Jis pasakojo techniškais žodžiais, kaip inžinierius, ir aš pagalvojau, gal čia kas tikrai nepaprasta. Vis dėlto nepaprastas man pasirodė jo tonas — pirmą kartą labai rimtas, be jokių išdaigų. Taip kalbančio dar nebuvau girdėjęs.

Kai stiklinę jis pakišo vėl po lova ir išsitiesė guolyje, pamačiau, kad jo veidas visas išraudęs ir akys kliedinčios. Apžvelgiau kambarėlį. Atrodė, nieks čia iš sanitarų nesilanko ir juo nesidomi. Kreiptis į juos būtų buvę bergždžia, nes jau žinojau, kad didelio rūpestingumo jie nerodo. Tat nuskubėjau pas Kauno žydaites ir paprašiau, kad jos paimtų į savo namus ir savo globon, kaip Rimašauską. Nuėjau dar pajieškoti Gajdaus, kad jis ateitų ir Antaną patikrintų. Kabinete jo nebuvo. Sanitarė parodė privatų jo kambarėli pastogėje. Radau ji gulintį.

— Ir man dėmėtosios pradžia, — pasakė. — Kreipkitės į Zeliną.

Žydaitės ir be gydytojo nustatė, kad Šapalo liga yra šiltinė. Jos ėmėsi jį slaugyti ir kaip išmanydamos gydyti.

Rimašauskas įveikė krizę ir pamažu gėrėjo, o Šapalas mirė. Kažkaip staiga, lyg pergreit. Jis paveldėjo ne tik Lipniūno palikimą, bet ir likimą. Prie Lipniūno išmeldėm iš klebono jam ir vietą, nors ji buvo skirta tik kunigams. Palydėti į kapus susirinko dar mažesnis būrelis, nes Čiuberkis ir Pečeliūnas taip pat sirgo. Už tai prisijungė anos dvi žydaitės. Rimašauskas jau galėjo pakilti iš lovos ir pro langą matė pranešamą Antano karstą. Žydaitės mus labai nustebino: kapinėse jos verkė ir nesidavė paguodžiamos. Verkė žmogaus, kurs atidavė savo gyvybę už daugelį bičiulių — lenkų, rusų, žydų.

Atrodė, kad mūsų aukos neturės galo. Ir Jono ir Miko padėtis vis dar buvo kritiška. Tik jie buvo laimingesni, nes tuose namuose dar buvo gydytojų ir daugiau vaistų. Gal ir jų organizmas nebuvo taip išvargintas, kaip Šapalo. Jie pagijo. Tai buvo laimės dalykas. Šiaip jau daugelis tų, kuriem švystelėjo laisvės rytas, nebeišvydo savo artimųjų — nebegrįžo į namus.

MEILĖ IR KERŠTAS

Su mažu lenkų daliniu Pucke atsirado ir viena moteris — leitenante Lidija Oczkowska. Jauna, daili, kurtizaniškų nuotaikų ir kariškai politinės orientacijos lenkaitė greit pasidarė viso miesto viešpatė. Iš pradžių atrodė, kad jai skirtas kažkoks vaidmuo miesto ligoninėje, kurią ji dažnai lankė, inspektavo, šokdino tarnautojus. Vaikščiojo kariškoj uniformoj, su ginklu prie diržo, važinėjo automobiliu, dažnai išvykdavo į apylinkę ir labai domėjosi Gdynės - Dancigo kariniu sektoriumi. Ji laukė paimant šiuos miestus ir planavo tolimesnę jų administraciją. Jau dabar ji verbavo būsimus tų miestų valdininkus — jų tarpe ir kai kuriuos lietuvius.

Kaip moteris ji padarė vieną klaidą, įsižiūrėdama į jauną latvių gydytoją Sopronovą. Besimezganti jos meilė, reiškiama lenkišku moters veržlumu, sukėlė visą maišatį

Pucke, o kartu ir jos pačios dvasioje. Turbūt lenkas gyd. Zelina, ligoninės direktorius, pajuto, kad ši moteris gali jo vieton pastatyti latvį. Galbūt milicijos viršininkas lenkas buvo piktas ant Sopronovo, kam šis siuntė lietuvius “vaistininkus” apgrobti jo draugo vaistinės. Gal ir rusams rūpėjo šis jaunas, daug kalbų mokęs ir apsukrus gydytojas. Talkininkaujant pačių lenkų milicijai, Sopronovas buvo rusų areštuotas. Tuo metu (balandžio 12 d.) Oczkowska su savo štabu, jų tarpe ir dviem lietuviais, buvo išvykusi į Gdynę tvarkyti miesto administracijos. Ji ten pasidarė viceburmistru ir buvo labai užsiėmusi. Tačiau širdies reikalai vertė nenutraukti ryšių su Pucku. Kai kartą atvykus patyrė, kas nutiko su jos mylimuoju, o milicija ir kitos įstaigos atsisakė suteikti jai tikresnių žinių, ji baisiai įsiuto. Patį pirmąjį įi įtarė milicijos viršininką — lenką komunistą. Kaip audra įsiveržė į jo namus ir reikalavo pasakyti, kur padėtas areštuotasis. Milicijos viršininkas turbūt buvo neatsargus, paliesdamas ir jos jautriąją žaizdą. Tada ji išsitraukė ginklą ir grasė jį vietoj nušauti. Nepavykus jo nudėti, ji pasiryžo viršininką nuginkluoti politiškai. Netrukus jis išlėkė iš savo pareigų ir berods atsidūrė kalėjime. Ir gyd. Zelina netrukus buvo pakeistas nauju direktoriumi — chirurgu Wojechowskiu, geru Starkaus bičiuliu iš Stutthofo.

Taip politinė karštligė, prisidėjus širdies reikalams, skaldė pačių lenkų vienybę. Jų kova dėl valdžios ir pirmenybių turėjo labai patarnauti rusų reikalams. Kaliniai buvo tik šios kovos stebėtojai. Tačiau ir juos turėjo užkrėsti atsiskaitymo bacilos.

Pirmiausia jos įsisiurbė į moteris, šiuo kartu mūsų buvusias likimo drauges — žydes. Keliolika jų dirbo miesto ligoninėje kaip sanitarės, vaistininkės, gailestingosios seserys. Keletas jų buvo iš Vilniaus. Jos atrodė bičiuliškos, bent mūsų broliams. Tačiau vieną kartą pajutome, kad kaikurios iš jų jau sumezgė ryšius su vienu žydu, kilusiu iš Lietuvos ir dirbančiu NKVD. Tas jaunas žydas pradėjo atvažinėti iš kaimyninio miestelio į Pucką ir teirautis apie mus. Kartą jis užkalbino inž. Narutį ir Butkų. Kitą kartą pasimaišęs, ėmė teirautis apie kapit. Buragą. Vadinas, renkamos žinios apie mūsų grupę.

Vieną dieną tas pats žydelis su rusų enkavedistais atvyko į ligoninę ir paprašė atvesti jiems Buragą. Čiuberkis surado ji dirbanti rūsyje ir įspėjo. Buvo galima per kitas duris pabėgti. Bet kur tu pabėgsi? Puckas — per mažas miestas, kad pasislėptum, jeigu NKVD jau pasiryžo tave suimti. Taip svarstė Buragas ir nutarė pasirodyti.

Nusivedė jį į butą, padarė kratą, liepė susidėti kuprinę ir pasiėmė su savim į vežimą. Pro langą mačiau jį pravedamą: ramus, rimtu, kaip visuomet, veidu, su kuprine ant pečių, kaip ano mūsų žygio metu. Taip jis praėjo ir išnyko iš mūsų akių visam laikui...

Šito turbūt nelaukusios, Vilniaus žydės pasijuto labai nesmagiai. Viena iš jų prisipažino, kad jos “atpažinusios” Buragą. Tai reiškė, kad jos mačiusios Buragą Vilniaus žydų gethe... Buragas, iš tikro, buvo žydų reikalams referentu Vilniaus savivaldybėje, bet kaip tik dėl to, kad buvo žmoniškas šiai kenčiančiai tautai, vokiečių buvo pasmerktas į kacetą. Dabar ir pačios žydaitės tvirtino, kad jis žydams buvęs labai geras, jiems daug padėjęs. Matyt, Burago bylos reikalui jos dar buvo papildomai tardomos, nes sakėsi davusios gerus parodymus. Bet jau buvo per vėlu.

Nuo to laiko mes pradėjome darytis atsargūs su žydėmis. Kauniškės, tiesa, buvo atviros, geros ir pasišventusios, ypač sergant Rimašauskui ir Šapalui. Eidamos pas tuos draugus atlikti kunigo patarnavimų, jų nesibijojau. Tačiau matydavau, kaip jos kieme susitinka su rusu kariais ir kaip ilgai su jais kalbasi. Tai vertė būti atsargiam, nors jos ir rodėsi man atviros: pasipasakojo savo šeimų tragediją, išgyveno Lietuvos ilgesį ir baimę dėl ateities. Jos norėjo grįžti į Kauną, tačiau baiminosi, ar pas lietuvius vėl kada neatgims antisemitizmas. Joms šitaip klausimą pastačius, sunku buvo kalbėti. Kadagi pas lietuvius reiškėsi antisemitizmas? Vokiečių meto atskirų lietuvių klaidos ir kaltės nėra visos lietuvių tautos, kaip ne visos žydų tautos kaltė, kad nepalyginti didesnis skaičius jų tautiečių dirbo ir tebedirba NKVD ir daro baisių skriaudų lietuviams. Reiškiau joms vilti, kad po to, ką mūsų abi tautos išgyveno, tie atskiri išsišokimai iš vienos ir antros pusės nebepasikartos. Pagaliau ir mes, vieni ir antri, argi tam praėjome pragarą, kad leistume ateityje pasikartoti žiaurumui ar neteisybei.

Jos klausydavosi, apsiramindavo ir prašydavo vėl ateiti. Ir vis dėlto jos grižo į Lietuvą — sovietinę. Vėliau pasiekusios žinios nebuvo džiugios: jos pateko į naują kacetą, buvo tardomos ir kaltinamos, kodėl išlikusios gyvos, kodėl nėjusios į miškus, nestojusios į partizanus ir tt. Jos bijojo lietuviško antisemitizmo, o susidūrė — su sovietiniu...

KETURIŲ VĖJŲ KRYPTIM

Netekę trijų draugų, juos apgailėję, susilaukėme naujų. Bent laikinai išgyvenome didelį džiaugsmą. Kaip meteoras vieną dieną pasirodė Pucke Jonukas Katinauskas.

—    Kaip tu čia dabar? — stebėjomės.

—Kaip matot, draugai! — juokavo jis. — Susirinkite vakare, papasakosiu.

Ir vakare atėjęs pas Tribullius jis pasakojo.

—    Žinot, sovietai kiaulės, — pradėjo jis. — Tą vakarą užsimanė mūsų koloną apšaudyti iš artilerijos. Aš, kaip žinot, važiavau su kantinos turtu Dancigo pusėn ir ramiai sėdėjau ant vežimo. Tik zzz ir bumt netoliese sviedinys, vienas, antras... Esesmanai į šalis, kaliniai į šalis, ir sugulė. Nelaukiau nė aš: tuoj nuo vežimo, ir į griovį. Šaudymas aptilo, esesmanai rinko kalinius ir varė toliau. O aš, tože figūra, nebėjau į savo vežimą. Ėjau keliu, palei griovį, — laukiau naujo sviedinio. Šalia manęs ėjo viena moteris su vaiku ant rankų. Pagailo man jos, ir pasiūliau sėsti į vežimą savo vietoj. Ji įlipo, buvo labai patenkinta... Bet tie kiaulės vėl ėmė laidyti sviedinius. Nebelaukiau, kol kris ant galvos — tuoj kritau į griovį. Staiga tik trinktelėjo visai čia pat, ir pamačiau, kad mano vežimas su visais turtais ir ta vargše moterimi išlėkė į orą.

—    E, broleli, galvojau, — pasakojo toliau Jonukas, — geriau šiame kelyje nebesibastyti. Tie, atsiprašant, ir toliau apšaudys. Pakilau ir į krūmus, paskui per laukus į kažkokią sodybą. Ji buvo tuščia, bet, galvojau, gal tie kiaulės neuždegs. Paskui susiradau kitą sodybą, kur buvo likusi moterėlė ir ožka. Sakau, bent pieno gausiu, o duonos pasijieškosiu toliau. Ir tikėsit ar ne, — čia jis išpūtė akis, iškėlė rankas, — kitame kaime atradau dar tris mūsiškius — Puskunigį, Ptašinską ir Valentą. Vyrai, sakau! Matot, ir jie, kaip aš per griovį, laukais ir į sodybą...

Katinauskas pasiliko pas mus, gavo tarnybą ligoninėje, pasidarė ūkvedžiu, pakeitė Narutį, kuris ėmėsi statyti dezinfekcijos mašiną ligoninės rūbams nuutėlinti. Katinauskas greit išpopuliarėjo beveik visame mieste, nes visus kalbino, visiems juokės, o kai kam negailėjo ir suorganizuotų maisto dovanėlių. Jo talentas organizuoti, o gal ir jo įdomus charakteris atkreipė dėmėsi leitenantės Oczkowskos. Ji, išvykdama į Gdynę, pasiėmė jį ir Narutį miesto administracijon.

Puskunigis, Ptašinskas ir Valenta trumpai pasirodė Pucke, atsisveikino su kaikuriais draugais ir pėsti išėjo Lietuvos pusėn. Jie neklausė draugų kvietimo pasilikti Pucke, nes čia siautė šiltinė, politinė sauvalė, atsiskaitymai, areštai.

Puckas tikrai pasidarė nejaukus ir nemielas. Pasitraukti iš jo visi ruošėmės. Tik vieni norėjo patys skintis kelius į tėvynę, kiti važiuoti teisėtai — per sovietų konsulatą. Pirmųjų keliais pasuko Bredikis ir Kriaučiūnas. Jie susipažino su ūkininku nuo Panevėžio, kuris su dviem sūnumis buvo pabėgęs ir gyveno šalia Pucko. Jie visi sėdo į ūkininko vežimą ir per Rytprūsius iškeliavo namo. Kiti išvykome į Varšuvą jieškoti sovietų konsulato. Vėliau mūsų keliu pasuko Dr. Antanas Kučas.

Trejetas draugų bandė prasimušti į vakarus, keliaudami pro Katovicus ir Prahą. Bet iš ten turėjo grįžti, išbadėję ir praėjimo neradę.

Likusiųjų Pucke jau siekė NKVD rankos, ir jie gelbėjosi, pasitraukdami į kitas apylinkes.

Taip išsiskirstėm į keturius vėjus — vieni jieškoti kelio į Lietuvą, kiti į vakarus.

IŠSILAISVINIMAS

PUCKO dienų niekas iš mūsų dar nelaikėm pravirais vartais į laisvę. Laisvesnis pasaulis atsivėrė kelyje į Varšuvą, bet ir jis nebuvo toks, kokio galėjai laukti. Vis dėlto ši kelionė bent man buvo lemiamos reikšmės.

Iš Pucko išsirengėme apie 40 žmonių. Dauguma buvo lenkai su gyd. Zelina, trys Latvijos lenkai — Zigmantas, Henrikas ir vienas darbininkas, žydė gydytoja iš Prahos, kurią kitados Heidlis išgelbėjo iš mirties, kaukazietis karininkas, slėpęsis Pucko ligoninėje, ir trys lietuviai — Butkus, Malinauskas ir šių eilučių autorius.

Kelionė iki Tczewo (Dirschau) nebuvo be pavojų. Čia dar šeimininkavo ir sauvaliavo rusai, kaip fronte. Jie mus galėjo paimti į darbus, kariuomenę ar kalėjimą; galėjo pakeliui apiplėšti, kaip tai buvo žinoma iš kitų patirties. Dėl to mūsų lenkai išsirūpino civilinės ir karinės valdžios leidimus, gavo iš milicijos sunkvežimi ir palydovus. Taip pasirengę, tikėjomės pasiekti užfrontę, kur pilietis jautėsi tikriau ir saugiau. Čia jau tvarkėsi pačių lenkų administracija. Iš čia nebereikėjo leidimų keliauti toliau į Lenkijos gilumą.

BĖGLIAI IR PIRKLIAI

Buvo pinna valanda dienos, kai mūsų sunkvežimis laimingai pasiekė Tczewą. Tolimesnė kelionė nebuvo tikra, nes traukiniai vaikščiojo dar nereguliariai. Nužygiavome į prekinę stoti, išsitiesėme palei bėgius ir laukėm. Oras buvo šiltas. Kai kam belaukiant ir miegas užspaudė akis. Kai kas nerimavo, nes ir saulė nusileido ir temti ėmė, o traukinio vis nebuvo.

Pagaliau jis atsirado, bet toliau važiuoti nesiskubino. Sulipom ant tuščių platformų, susimetėme po du, pasitiesėme vieno kailinius apačion, antrojo užsiklojom ir sumigom.

Gražiai švietė mėnulis, aukštokai pakilęs, kai stuktelėjo kažkas ir išjudino mus iš vietos. Buvo ženklas, jog važiuojam. Jei jau važiuojam, reikia lipti į vagonus su sienomis. Ko gera, iškrisim užmigę, ir vėl bus sunku sulaukti naujo traukinio.

Perlipom. Susėdom ant savų kuprinių, susiglaudėm ir snūduriavom. Staiga pajutom, kad kažkas meta mums ant galvos maišus, lipa per kojas, šūkauja. Tai buvo pirma sustojimo vieta ir pirmas zugangas (prieauglis), kaip mes kacetiškai pavadinom.

—    Dieve, Dieve! — dejavo moterys. — Ir vėl reikia bėgti.

—    Kur bėgti ir ko bėgti? — teiravosi išbudęs mūsų draugas Zigmantas.

—    Ar nežinot. Vokiečiai apšaudo. Mūsų sodybas degina, ar nematėt prošvaisčių?

—    Vokiečiai? Ar toms moterims galvos susisuko. Iš kur tie vokiečiai, kai juos sumalė ties Gdyne ir Dancigu. Patys dar šiandien tuos miestus pravažiavom... — kalbėjo tarp savęs mūsiškiai lenkai.

—    Ach, Bože moj! Jie dar... — guodėsi toliau moterys.

Mes buvom permažai akylus, nors dar Tczewe matėm prošvaistes, girdėjom karinius lėktuvus burzgiant ir kažkokius trenksmus. Pasirodo, vokiečiai dar laikėsi Vyslos prieupyje. Prakirtę jūros užtvankas, jie užplukdė vandeniu didelius plotus ir pasidarė sau neprieinamą salą. Kaip vėliau patyrėm, toj saloj buvo ir Stutthofas. Į ten grąžinti mūsų draugai, kurie aną vakarą atsiskyrė nuo mūsų Pucke (Blažys, Germantas, Kuprėnas, Narakas, Meilus, Starkus, Šernas ir Urbonas), kaip tik šią naktį — balandžio 25 — buvo išvesti iš ten, susodinti į laivus ir evakuojami toliau į vakarus. Esesmanai, paėmę dali kalinių, bėgo iš tos salos ir turbūt norėdami užmaskuot savo pasitraukimą, apšaudė rusus ir civilius gyventojus...

Dalis tų mūsų bėglių iš traukinio išlipo Graudenze, bet į jų vietą prikopė naujų. Ir šie buvo netušti: su kuprinėmis, krepšiais, ryšuliais. Jie vėl apkrovė mūsų kojas, net pajudėti buvo sunku. Išsiaiškinome, kad jie vis dėlto ne bėgliai, o maisto elgetautojai ir pirkliai. Iš jų kalbų paaiškėjo, kad Varšuvoj sunku maisto gauti, viskas labai brangu. Pirklius buvo lengva išskirti iš elgetų. Jie gerai žinojo kainas, žemas ir aukštas čia ir Varšuvoj, ir buvo mažiau gailestingi.

Ilgesnėj kelionėj viskas paaiški: paaiškėjo ir mūsų dar vakarykštė praeitis.

—    Bože, Bože! Tai jus vokiečiai kankino, — dūsavo moterys ir traukė duonos, pjovė dešros ir dalino lenkams kaliniams.

Šie nenorėjo imti, nes matė, kad jos pačios, vargšės, vežasi to maisto tik sau ir vaikams.

Tuo tarpu pirkliai nesidomėjo, ką mūsų draugai pasakojo apie savo kančias ir daugelio lenkų mirtį.

—    Co tam! — mojo jie ranka. — O kiek žuvo Varšuvoj, kiek Vokietijoj prie darbų, kiek Rusijoj! Kas žuvo, žuvo — jų nebeprikelsi. Reikia žiūrėt, kad išliktų tie, kurių dar nepapjovė.

Pirkliškųjų tipų tarpe buvo net labai nesimpatingų veidų. Vienas, apsirengęs odiniu švarku, sėdėjo šalia mūsų. Jis neišleido iš akių vienos senyvos moters, kuri buvo su maža mergyte. Manėm, kad jis yra jos žentas ir tos mažos mergytės tėvas. Vienoj stoty moteris išlipo, nes mergytė prašė gerti. Vyras padėjo jai pasiimti našulį ir išlipo pats iš paskos. Matėm, kaip ji lagaminą prinešė prie policininko, paprašė jį pasaugoti ir nuėjo su vaiku į stotį. Po keleto minučių išgirdom policininką šaukiant laikyti vagį. Kai moteris grįžo, policininkas ją mandagiai atsiprašė, žadėjo vagį surasti, užrašė jos pavardę ir liepė eiti į vagoną.

Grįžusi moteris pasakojo mums visą istoriją. Ta mergytė esanti tikra našlaitė: jos tėvas žuvęs, o motina išvežta į Vokietiją ir greičiausia taip pat žuvusi. Lagamine buvęs jos kraitelis, ir dabar jį pavogė. Moteris verkė, jieškojo bent užuojautos.

—    Man sakė žmonės nepasitikėti policininkais, — kalbėjo ji. — Jie surankioti iš visų pakampių ir labai nepatikimi. Jie padeda ne žmonėms, bet vagims...

Sekančioj stoty vėl įlipo į mūsų vagoną tas pats vyras su odiniu švarku. Dabar jis visai nebežiūrėjo į moterį, tik rūkė cigaretę po cigaretės. Moteris vis labiau į jį žvilgčiojo, atrodė lyg jį įtaria ar kažką norėjo prisiminti. Po valandėlės jį ėmė pulti:

—    Kur padėjai lagaminą — tos mergaitės paskutinį turtą? Juk tu jį pagrobei...

—    Co pani? — klausiamai pasižiūrėjo vyras ir toliau rūkė.

—    Aš tave policijai... — nerimo nuskriaustoji.

—    Ką tu policijai, — atsiliepė kita moteris. — Pati sakei, kokia šiandien policija. Ims jie tokį, o ir paėmę, laikys ilgai. Nereikia šiandien niekuo pasitikėti.

Tai buvo įspėjimas ir mums, kurie turėjome šį tą brangesnio savo kuprinėse. Ir reikėjo nelaimės, kad besigrūsdami į persikimšusius vagonus Bydgosčio stoty, patektume ant naujų vagių. Buvo tamsu, o žmonių tiek daug, kad vos galėjome greitai sumestus savo daiktus surinkti ir atpažinti. Pasigedau ryšulėlio su kacete mišioms vartota taurele, patena, mišiolėliu, komunikantais, trupučiu vyno, “Goesta Berlings Saga” ir skalbiniais. Visa kita nebuvo taip svarbu, tik tos relikvinės mišių priemonės Lipniūno išnešiotos, mus bevarant. Butkus ramino, kad ryšulėlis atsiras. Bet rytą, kai dalis keleivių išlipo ir buvo galima apsižiūrėti, ryšulėlio jau nebebuvo.

GODŽIOS RUSŲ AKYS

Bydgosčio stotyje, belaukdami traukinio, pastebėjome įtartinas rusų akis, kurios buvo godžios, kaip kai kurių lenkų grabišių rankos. Žvalus seklys galėjo nesunkiai pastebėt, kad 40 žmonių sudaro vieną grupę, kurios tačiau neriša nei tautybė, nei profesija, nei amžius. Kas gi šiuos žmones galėjo suvesti į vieną būrį? Aišku, sąmokslas prieš rusus! Taip turėjo galvoti seklys.

Jis buvo pagyvenęs vyras, apsitaisęs keistoka kariškos rusų spalvos miline, tačiau be jokių kariškų ženklų. Kepurė jo buvo nei rusiška, nei lenkiška, nei kariška, nei civiliška. Margoje masėje jo drabužis ir išvaizda vis dėlto perdaug neišsiskyrė. Pastebėjom, kad jis suka aplink mus iš tolo, paseka einantį atsinešti vandens. Kitose stotyse jis viskuo domėjosi, bet neišleido iš akių ir mūsų.

Mūsiškis kaukazietis pasijuto nejaukiai. Juo toliau, juo labiau jis baiminosi. Stengėsi niekur nuo mūsų nenutolti, stotyse nesimaišyti.

Vienoj vietoj pamatėm italus belaisvius ir civilius, laukiančius prie savo traukinio. Jie atrodė tokie laimingi, kad mūsų kaukazietis neiškentė neprasitaręs:

— Kad gi galėčiau ir aš, kaip šie, laisvai grįžti namo!

Kutno stotyje jis užėjo į sovietų sanitarijos skyrių ir prašė pažymėjimo, kad esąs ligonis ir norįs grįžti pas šeimą. Pažymėjimo negavo, bet jam buvo patarta Lodzėje kreiptis į sovietų karo ligoninę. Ten būsianti patikrinta jo sveikata, galbūt suteikta net pagalba.

Grįžo jis liūdnas ir susirūpinęs. Ilgai tylėjo ir kažką galvojo. Paskui nusiėmė savo “turbaną”. (Taip mes vadinome jo galvos tvarsčius). Nusiimdavo, kai saulutė kaitriau šildydavo. Po to vėl užsidėdavo. Jo galvoje pamatėme labai ryškias sužalojimo žymes. Galbūt kada jis buvo NKVD tardomas, mušamas, ir šie ženklai galėjo jį lengvai išduoti. Karo metu juk ir nepatikimuosius ėmė į kariuomenę.

Juo arčiau Lodzės, juo didėjo jo iškalbingumas. Pasakojo apie Kaukazą, lygino jo grožį su pravažiuojamomis vietovėmis. Jos buvo taip menkos jo akims, palyginti su jo tėvyne. Kalbėjo apie savo šeimą, vaikus, kurių seniai nematęs ir labai pasiilgęs. Kalbėjo rusiškai su ryškiu akcentu. Jo sakiniai buvo labai paprasti. Galėjai iš to spręsti, kad jis tik paprastas kalnietis, išlavintas tam tikriems kariškiems uždaviniams. Metų mes jam davėme 45-is, tačiau, išsikalbėjus, paaiškėjo, kad tik 32. Gal stambus rytietiškas veidas, gal tamsi spalva jį taip sendino, o gal ir išvargimas. Juk ir mes visi atrodėme daug senesni.

Prieš Lodzę jis numetė po kojom savo “turbaną” ir nebepasiėmė. Tai buvo ženklas, kad jis, ruošdamasis eiti į ligoninę, nebenori toliau vaidinti ligonio. Šitai būtų tik padidinę įtarimą.

Stotyje jis atsisveikino su mumis ir nuėjo į sanitarinį skyrių registruotis. Dar grįžo su kortele pasisakyti, kad siunčiamas į ligoninę. Jis tuo nesidžiaugė, nenorėjo būti gydomas. Bet kitos išeities nebeturėjo. Tas gydymas baigsis grąžinimu į kariuomenę, — prasitarė jis.

— Sudie, draugai lietuviai! Linkiu laimingai grįžti namo, — pasakė ir išnyko iš mūsų akių.

Kaukaziečio noras grįžti namo didino ir mūsų panašų pasiryžimą. Jis nori, bet negali, galvojom, o mums juk jokių kliūčių neturėtų daryti. Mūsų norą didino ir tos nejaukios pirmos patirtys Lenkijoje. Pamaryje siaučia areštai, Varšuvoj beveik badas, o visur, net policijoj, vagys. Ką mes veiksim svetimame krašte, ypač nemokėdami gerai kalbos.

Įspūdis apie Lenkiją kiek gėrėjo keliaujant iš Lodzės į Varšuvą. Traukiniai jau buvo keleiviniai, rusų juose buvo nedaug, o lenkai gana bičiuliški. Jie mūsų nesivaržė, kalbėjo visai atvirai, kritikavo rusų politiką ir net šaipėsi iš jos. Mes tylėjome ir klausėmės. Ilgainiui įsitikinom, kad lenkai, bent čia, nėra dar stipriau rusų spaudžiami ir sekami.

Teiravomės keleivių, kur Varšuvoj būtų galima apsistoti. Jie mus įspėjo, kad nakčiai nebandytume tenai vykti. Miestas labai sunaikintas, nesą jokių viešbučių. Pasiūlė išlipti P. miestelyje, prieš Varšuvą, kur esą simpatingas klebonas. Jis mus tikrai priglobsiąs ar bent nurodysiąs žmones, pas kuriuos būtų galima prisiglausti.

AR BEPRITAPSIME?

Buvo šeštadienio vakaras, kai išlipome nurodytame miestelyje. Klebonija buvo toli nuo stoties. Palikęs draugus laukti, išsiskubinau surasti jiems nakvynės. Iki nuėjau, susitariau ir grįžau, mano draugai — Butkus, Malinauskas, Zigmantas, Henrikas ir vienas darbininkas iš Latvijos — jau buvo suradę nakvynes miestelyje. Grįžau į kleboniją vienas. Tą vakarą pažintis su lenkais kunigais buvo trumpa. Jie davė man lovą ir paliko ilsėtis.

Sekmadienį po pamaldų klebonas pakvietė pietų. Puošni karo nepaliesta klebonija man atrodė svetima. Stalas, už kurio sėdėjo klebonas - prelatas, du vikarai ir klebono giminaičiai, mane varžė lenkiškai išdailintomis formomis. Kalbos atrodė banalios, paviršutiniškos ir net juokingos. Klebonas kalbėjo, kad gegužės 3 dieną — tautinę lenkų šventę

— įvyksiąs stebuklas: Dievo Motina padarysianti, kad rusai pasitrauksią ir Lenkija būsianti vėl nepriklausoma. Buvo prisiminta ir Vilniaus arkivyskupas Jalbžikovskis, kuriam už iškentėtas dienas popiežius atsiuntęs kardinolo skribelę. Patyriau, kad jis šiuo metu išsikėlęs iš Vilniaus į Balstogę.

Šios kalbos man vėl priminė kacetą — lenkų mėgtas įvairias “antis” ir stebuklus jų tautai gelbėti.

Nepatiko ir tie du šunes, kurie šniukštinėjo aplinkui ir lindo prie valgančiųjų. Klebonas kalbino juos vardais ir tvarkė kaip vaikus. Jie man priminė kaceto šunis, kurie geriau užlaikomi negu žmonės.

Pakilęs nuo stalo, norėjau tuoj iš tos klebonijos pabėgti. Bet prelatas paprašė pasilikti kavos, kurios ateisiąs ir vyskupas. Pasirodo, laikinai čia buvo prisiglaudęs vienas pavyskupis. Vokiečių ištremtas, nė dabar jis negalėjo grįžti, nes toji sritis atiteko bolševikams. Jis kalbėjo neblogai vokiškai. Visai nenustebo, pamatęs mane be kunigiškos apikaklės, visai prastu drabužiu. Kalbėjo jis kaip žmogus, kurs jaučia gyvenimo tikrovę. Laikėsi kukliai ir paprastai, beveik neišsiskirdamas iš vikarų. Domėjosi jis Lietuva ir lietuvių kančiomis. Kančia ir jam pačiam nebuvo svetima. Tai paaiškėjo besikalbant.

Netrukus atėjo mano draugai ir išsivedė į miestą. Parodė namus, kur jie buvo apsistoję; supažindino su žmonėmis, juos priglaudusius. Zigmanto šeimininkai buvo turtingi fabrikantai. Jų salonas labai puošnus, išklotas kilimais, apstatytas prancūziško stiliaus baldais. Jie buvo čion persikėlę iš Varšuvos, nes miestelyje turėjo savo namus ir įmones. Buvo nejauku puošniame salone vaikščioti ir sėdėti. Atėjęs pats šeimininkas dar pareiškė, kad Zigmantas sekančiai nakčiai susirastų kitą nakvynę; jis turįs išvykti į Varšuvą, o svečiui netiksią pasilikti viename bute su moterimis. Jis buvo mandagus, net perdaug.

Išėjome ir kas sau išsiskyrėme. Zigmantas panoro mane palydėti. Dvi valandas slampinėjome šaligatviais, kaip pamesti žmonės, kuriems sunku buvo įeiti į naują gyvenimą. Besikalbant Zigmantas papasakojo ir savo įspūdžius, kurių jis patyrė, susidūręs su kitų draugų šeimininkais. Visi jie, tie laisvėje gyvenę žmonės, rodėsi jam esą be sielos ir gilesnio turinio.

— Jie gyvena ne žmogaus gyvenimu. Perdaug jis tuščias ir tik paviršiumi nublizgintas... Tai kažkokios lėlės, muziejaus manikenai. Gyvenimas turėtų būti daug prasmingesnis. Gal mes perdaug išgyvenome? Gal daugiau matėm ir iškentėm negu žmogus gali pakelti? Tai mus skirtingus padarė. Laisvėje gyvenę mūsų jau nebesupranta. Vargu ar kada besupras, ar mes prie jų bepritapsim?... Norėčiau pabėgti iš tų žmonių pasaulio. Gyventi vienišas arba su keletu kaceto draugų. Toli nuo miesto. Gamtoj. Norė

čiau klausytis jos gyvo pulso, geros muzikos, skaityti pačias gerąsias knygas...

Nutrūko jo balsas, kaip žmogaus atvėrusio savo širdį, kuri jieškojo naujos gyvenimo prasmės. Pats būdamas teisininkas Zigmantas, naujų įspūdžių pagautas, grimzdo į filosofiškus svarstymus. Nustebau, kad jie buvo labai artimi maniesiems.

“NEDARYKITE KLAIDOS!”

Vakare nuėjau pas vikarą. Galvojau anksčiau atsigulti šalia jo esančiame kambarėlyje. Tačiau jis ėmė kalbinti. Nusivedė į savo kambarį, kuriame buvo tik stalas ir kieta lova. Kėdės jis visai neturėjo. Mudu susėdome ant lovos. Kalbėjo jis neblogai prancūziškai, ir tai lengvino mūsų pašnekesį. Jis sakėsi norįs stoti pas trapistus ar kartūzus: ilgstasi vienumos ir tylos. Atrodė ir jis nusivylęs žmonėmis, bet kitaip negu mudu su Zigmantu. Vikaras norėtų aukotis už savo tautą ir jos kaltes. Mes savo auką, rodėsi, jau buvome sudėję, nors ruošėmės grįžti į savus kraštus, kur ji dar galėjo prasitęsti. To jauno kunigo žvilgsnis buvo šviesus, gal kiek asketiškai romantiškas, kai mūsų akys dar buvo apsiblaususios kacetine tamsa. Gal ir mes buvome savotiški romantikai? Galvojom, kad gyvenimas turi būt gražesnis, negu mes jį kacete pažinome.

Mūsų pokalbį nutraukė kitas senesnis vikaras. Jis taip pat paprašė užeiti pas save. Kambarėlis jo buvo toks pat skurdus, tik turėjo dvi kėdes.

—    Girdėjau jūs ruošiatės grįžti į Lietuvą. Ar turite žinių, kas ten darosi? — pradėjo jis.

—    Ne.

—    Mūsų žinios taip pat negausios. Bet atvykę iš Vilniaus pasakoja nedžiugias naujienas. Jūs turėtumėte su tais žmonėmis susitikti ir gerai pasiteirauti.

Jam išdėsčiau motyvus, kodėl negaliu pasilikti Lenkijoj..

—    Čia dar pakenčiama. Galėtumėt ir pasilikti. Kunigų trūksta. Ne vienas vyskupas apsidžiaugtų jus gavęs... Girdėjote ką nors apie Varšuvos arkivyskupą Ruškys’ą — taip jis jį ir vadino. — Jis buvo lietuvis, o paliko Lenkijoj geriausią vardą. Yra ir daugiau lietuvių kunigų, iš seno dirbančių įvairiose mūsų vyskupijose.

Jis kalbėjo labai nuoširdžiai ir paprastai. Bandžiau jam dar kartą pagrįsti anksčiau išdėstytus grįžimo motyvus. Pats norėjau, kad kas mane įtikintų priešingai. Tačiau naujų argumentų jis nedėstė ir manųjų nesistengė griauti, o tik kartojo:

—    Pasilikit! Nedarykit klaidos. Ten jus laukia greičiausiai naujas kacetas. Jus aš sutinku pirmą kartą ir gal paskutinį. Neturiu jokių sumetimų keisti jūsų nusistatymo. Bet jūs paklausykit manęs: negrįžkit, bent palaukit, apsižiūrėkit.

Tas tvirtas, lyg kokiu nujautimu grįstas jo žodis, ir toks nuoširdus bičiuliškas noras nukreipti mano kelius nuo tėvynės, mane ėmė dominti. Man dingtelėjo, kad jis kalba ne iš savęs: jo lūpomis mane įtikinėja kažkas kitas...

—    Tas žmogus bando suprasti kitą žmogų. Gal ir jį būtų galima suprasti, — pagalvojau, atsisveikinęs.

Ruošiausi jau gult. Mačiau pro praviras kambarėlio duris kaip jaunasis vikaras meldėsi ant grindų suklupęs ir rankas aukštyn iškėlęs (prancūzų maldos forma!). Tuo metu vėl pasibeldė į duris senesnysis vikaras ir paprašė dar kartą užeiti.

—    Rytoj mes nebepasimatysim: aš anksti išeinu į mokyklą, o jūs išvažiuojat.

Įsivedė Į kambarį, atidarė savo stalčius, išėmė pundą zlotu, apjieškojo savo kišenius, iš jų dar išėmė ką rado, ir teikė man, sakydamas:

—    Jums, gyvenimo pradžiai!

—    Atleiskit, negaliu priimti. Pagaliau ir nereikia. Kuprinėįe dar turiu maisto. Jo man užteks kuriam laikui.

—    Atlaikykite porą mišių už švento atminimo mūsų ganytoją ir jūsų tautietį arkivyskupą Ruškys’ą.

Nelaukdamas mano sutikimo, jis įspaudė pinigus man į kišenę, ištiesė ranką ir atsisveikino:

—    Iki pasimatymo kada nors. Tik maldauju: nedarykite klaidos!

Sugestyvi vikaro mintis lydėjo mane visu keliu, kai kitą dieną vykau į Varšuvą. Čia sutarėme su draugais, kad visų pirma pasiųsime į sovietų konsulatą paprastą darbininką, Latvijos lenką, ir žiūrėsim, ką jam pasakys. Taip ir padarėm. Iš jo parneštų informacijų paaiškėjo, kad reikės grįžti pro Balstogę ir pereiti surenkamąją stovyklą, kur bus dar politinės ištikimybės egzaminas. Stovykloje teks prabūti dar mėnesį ar daugiau, kol bus surinkta informacijos iš krašto, į kurį norima grįžti. Vadinas, dar viena stovykla, dar lūkesys ir tyrinėjimas. O kas po to: tėvynė ar plačioji Rusija?..

—    Palauksim. Gal sutiksim žmonių iš Vilniaus, — sutarėm.

Varšuvoj bandėm jieškoti kun. Aleksandro B. Bet nesuradom nei jo, nei kitų savo draugų kacetininkų, turėjusių anksčiau grįžti namo. Neužtikom nei žmonių iš Vilniaus, nei tokių, kurie mums parūpintų kokio darbo.

Ruošėmės grįžti į stotį ir keliauti atgal. Buvom jau netoli Vyslos, kai mus prisivijo vienas kunigas. Jis žinojo, kad ir aš esu kunigas, nes drauge sėdėjom už stalo, kai valgėme pas žmones paskutinius pietus, apsisprendę išeiti iš Varšuvos. Dabar jis, mane prisivijęs ir įkalbinęs palikti vienam vienuolyne prie Varšuvos, sudarė naują vingį mano likimo kelyje. Kažkas vedė kitą kreivę šalia planuojamos manosios, kažkas sulaikinėjo grįžti į tėvynę. Kiti kalbėjo, aš klausiaus. Kiti veikė, man beliko tik sekti.

Likau Lenkijoj.

VIENUOLYNO NUOŠALUMOJ

Netoli Varšuvos gyveno keturios vienuolės seserys, kurios turėjo koplytėlę, bet nebuvo kunigo. Jos prašė kuriją, prašė lenkų marijonų, bet niekas kunigo joms negalėjo surasti. Ir dabar vienas marijonų klierikas atvedė mane pas jas — tokį, koks buvau kelionėje, — be jokio kunigiško ženklo, ir pasakė:

—    Štai, vyresnysis siunčia jums kunigą.

Senutė vyresnioji išskėtė rankas. Atėjo kitos trys. Žiūrėjo jos ir negalėjo tikėti, kad tai tiesa. Kasdien jos keliavo tris kilometrus į V. miestelį mišių ir komunijos. Dabar turės visa tai vietoje.

—    Bet kur mes tokį svečią dėsim? — staiga jos susirūpino.

Kitados to klausimo nebūtų buvę. Dabar, po Varšuvos sukilimo, grįžusios namo neberado nei vieno baldo, nei indų, nei vienos paklodės. Viskas buvo išnešta, išvogta. Jos būkštavo, kad kunigas norės prabangos, o jos neturėjo net paprasčiausių žmogui gyventi reikmenų.

Atsiprašinėdamos, užvedė jos mane į antrą aukštą, parodė kambarį. Ten nieko nebuvo — tik sienos. Bet jos paketino surasti lovą ir kėdę. Ir per savaitę tai joms pavyko. Dar po keleto dienų atsirado kambaryje ir stalas. Nešdamos valgyti, jos kiekvieną kartą gailinosi neturinčios indų. Tą vieną ištrupintą lėkštę nešiojo viršum, plovė ir vėl nešė. Šakučių ir peilių nebuvo visuos namuos, tik tas vienas — duonai riekti.

Jos galėjo pastebėti, kad kunigas anaiptol nesistebi iš jų skurdo. Priešingai, jam visa tai buvo natūralu. Jis tik stebėjosi, kodėl jos dėl viso to jaudinasi. Pagaliau liovėsi jos atsiprašinėti, tik vis rūpinosi, kad kunigui būtų geriau. O jam buvo taip gera vienam tarp tų plikų mėlynai dažytų ir žvaigždėmis išdabintų sienų! Pro langus jis matė žaliuojančią pievą, tolumoje rugius, čia pat mažą sodelį ir medžius. Jis juto nepaprastą tylą, kurios nedrumstė joks žmogus. Atrodė, kad miestelyje nebuvo nė gyvos dvasios: nieks nėjo gatve, bent iš tos pusės, kur buvo jo kambarys.

Du kartu per dieną teko eiti į koplytėlę — mišių ir vakarinių gegužės pamaldų. Niekas daugiau ten nesilankė, tik seserys. Vakarais ateidavo dar Tadzio, kokių 9 metų vaikas, patarnaudavo ir vėl išbėgdavo namo.

Pasirodė, kad miestelyje būta nemaža žmonių, tik daugelis atkilę iš Varšuvos ir vienas kitam nepažįstami. Iš ryto jie išeidavo, kas darbo, kas į Varšuvą spekuliuoti ir grįždavo vėlai vakare. Buvo čia įsikūręs ir rusų karių dalinys, bet ir jis perdaug nesikišo į žmonių gyvenimą.

Gegužės 3 dieną žadėtasis stebuklas neįvyko: rusai iš miestelio nepasitraukė. Lenkijos apleisti jie ir nemanė. Jutau juos čia pat, pašonėje, ir man buvo nejauku.

Atlaikęs pamaldas, sėdėjau kambary, džiaugiausi ramybe, mokiausi lenkų kalbos. Vieninteliai mano bičiuliai buvo musės ir vorai — pirmosios žaidė žvaigždėtoje palubėje, antrieji spendė tinklus ant keturių puslangių. Jie manęs nelietė, o aš jų: gyvenome taikoje. Palangėje čireno kregždės ir lipdėsi sau lizdus. Žiūrėjau, kaip vikriai jos skraidė ir snapeliuose nešė purvo. Jos manęs nesigąsčiojo ir manimi nesidomėjo. Net išėjus sodelin, manęs rodos nepastebėdavo. Ir skruzdės, kurias stebėjau ant tako betriūsiančias, buvo taip užsiėmusios savo darbu, kad nei galvos nepakeldavo pasižiūrėti, kokia čia juoda pabaisa spokso.

Man viskas buvo įdomu, tarsi pirmą kartą tai matant ir girdint. Įdomi buvo gamta, bet ne žmonės. Pastebėjau, kad seselės vis mažiau bedrįsta mane kalbinti. Lyg suprasdamos, jos stengėsi nesirodyti kieme ar lange, kai aš būnu sodelyje, apžiūrinėju vaismedžius, genėju nudžiuvusias šakeles. Stebėjau ir džiaugiausi gyva šakele, kuri be baimės mano rankoje graižėsi ir sotino mano akis savo žiedu. Nėjo seselės ir į mano kambarį; valydavo jį tik tuomet, kai išeidavau į kiemą.

Palaiminta vienuma ir ramybė gaivino mano nervus. Buvau patenkintas ir skurdžiu valgiu. Jis pamažu stiprino mano išsekusias jėgas. Seselės buvo vargšės, pačios valgė dar skurdžiau. Tai buvo galima pastebėti, ir man jų darėsi gaila. Stengiausi kuo galėdamas joms padėti: priskaldydavau malkų, sutaisydavau išlaužytas duris, suirusią kėdę, durų užraktus. Kiekviena menka mano talka darė joms džiaugsmą — gal daugiau dėl to, kad jos matė mane pamažu išeinantį iš savo vienumos ir uždarumo.

Pradėjo rištis su jomis kalba. Jos taisė mano lenkiškus sakinius, patikslindavo mano tarimą, pagirdavo, lyg norėdamos, kad greičiau tos kalbos išmokčiau. Prisimindavo apie išpažintis, konferencijas, pamokslėlius, kurių jos iš manęs laukė.

Jos surado man vieną knygą ir labai patarė perskaityti. Tai buvo šv. Alfonso Ligouri gyvenimas, parašytas vieno lenko redemptoristo. Sunki buvo pradžia, bet juo toliau, juo lengviau galėjau suprasti. Ir kai baigiau tą tūkstantį puslapių, keturiose mano kambario sienose atsirado daugiau šviesos ir dar daugiau džiaugsmo. Jutau, kad ši knyga mane buvo perkėlusi į kitą pasaulį, kad mano pasąmonėje ji pamažu tirpdė klaikius išgyvenimus.

Toliau pats jieškojau knygos, kuri mane taip stipriai paveiktų. Ji vėl buvo panašaus turinio, ir ją skaičiau kaip romaną. Tai buvo ilgas, vaizdus, dinamiškas šv. Pranciškaus Salezo gyvenimas.

Daugiau skaičiau jau ne tam, kad lenkų kalbos geriau pramokčiau, o kad dvasia alko. Kalba man jau nebebuvo taip svarbu, kaip pats turinys. Keletai dienų buvau pavergtas prancūziškos R. Thibauto monografijos apie Dom Columbą Marmioną — tą didįjį airių dvasinį mokytoją, tolimą mūsų dvarininko, vėliau Dancigo vyskupo O’Rurkės giminaitį. Šio airio žodžiai transformer sans deformer (perkeisti, bet nesužaloti), taikomi dvasiniam ugdymui, turėjo labai tikti ir man. Turėjau pamažu persikeisti, nesužalodamas savęs, atsidūręs laisvėje. Dėkojau Apvaizdai, kuri leido man patekti čia, kur niekas nesistengė manęs žaloti, priešingai — leido man pačiam grįžti į save, mąstyti, jieškoti atgalios kelio į gyvenimą.

Susiradau to paties Marmiono “Le Christ — vie de Fame”. Ta knyga kalbėjo man apie “pamaldų grįžimą į sveiką realizmą”. Ilgai skaičiau ir permąsčiau. Manyje augo ilgesys perkeisto žmogaus, o tikrovė rodė jį baisiai sužalotą. Buvau praradęs tikėjimą į jį, buvau perdaug apkartintas ir nusivylęs...

Tarp lenkų marijonų knygų radau dar lietuvišką arkiv.

Jurgio Matulevičiaus monografiją. Skaičiau jo dienoraščius. Jų niekad nebuvau skaitęs, o jei ir būčiau, gal nebūtų jie į mane taip prabilę, kaip dabar. Jutau, kad jis, kaip Ligourietis, Salezas ir Marmionas, verste verčia mane vėl pamilti sužalotąjį žmogų, prie jo grįžti ir jam padėti.

Į ŽMONES

Kartą, kai į gegužines pamaldas ėmė ateiti daugiau vaikų, pastebėjau, jog manasis patarnautojas Todzio yra kitų skriaudžiamas. Išėję iš koplyčios vaikai tampė ji, juokėsi iš jo, pravardžiavo. Ir man tas Tadzio atrodė kiek keistas, užguitas, vienišas. Pradėjau juo daugiau domėtis.

Vieną vakarą visi vaikai jau buvo išsiskirstę. Kieme nutilo. Aš išėjau į sodelį rožančiaus kalbėti. Žiūriu, stovi prie koplytėlės sienos Todzio, tarsi mokinys, pastatytas klasėje bausmės atlikti.

—    Kas tau, Tadzio? — paklausiau.

Jis šypsojos ir atrodė toks laimingas, kaip niekad.

—    Laukiu mamos!

—    O kur tavo mama?

—    Dar meldžiasi koplytėlėje.

Jau buvo praėję koks 15 minučių po pamaldų. Mane nustebino, kad visoje toje maišatyje dar yra žmonių, kurie iš viso nori melstis. Besikalbant su berniuku, išėjo iš koplyčios ir jo motina. Ji, žinoma, pažino, kad esu tas pats, kurs buvau prie atloriaus. Nedrąsiai pasveikino mane galvos linkterėjimu, priglaudė prie savęs berniuką, bet nesiskubino eiti iš kiemo.

—    Tadzio man šįryt pasakojo apie jus, — nedrąsiai pasakė ji.

Mane tai kiek nustebino. Aš pasižiūrėjau į berniuką, prisiglaudusį prie motinos, ir užklausiau:

—    Tai tu mamai nesakai, kur rytais išbėgi?

—    Jis man nieko negalėjo sakyti, — pratarė vėl moteris. — Aš tik šįryt jį pamačiau. Grįžau iš Vokietijos...

Toliau ji pasakojo, kaip vokiečiai prieš dvejus metus išvežė ją į Vokietiją darbams, kaip ji vargusi ir kaip dabar laimingai galėjusi grįžti pas Todzio.

Atsisveikindama, ji kvietė užeiti į jų namus.

— Jūs rasit pas mus knygų. Mano pusbrolis — mokytojas.

Mačiau tą moterį kas vakaras koplyčioje; mačiau, kaip Tadzio vis ilgėliau turi jos laukti, tačiau į jų namus nesirengiau eiti. Pagaliau vieną dieną ji atvedė pas mane savo pusbrolį. Šis buvo mielas, kultūringas ir, sakyčiau, ne lenkiškas (pagal mano susidarytą kacete lenko apybrėžą). Dabar teko priimti jų kvietimą užeiti.

Jie buvo įsirengę vienoj pastogėj kukliai, bet labai skoningai. Nuosavas jų namas buvo subombarduotas, bet dar likusi virtuvė, kurioj jie virdavo valgį. Griuvėsiuose kyšojo perskeltas pianinas. Paaiškėjo, kad ji buvusi mokytoja, pianistė. Jis, pasirodė, esąs ne tik mokytojas, bet ir rašytojas.    

Ši pažintis mane nukreipė į naują pasaulį — lenkų literatūrą. Ištisomis valandomis kalbėjo jis apie lenkų autorius, kartais skaitė savo kūrybos, o einant namo vis įduodavo kokią naują knygą.

Ir vis dėlto ne ta literatūra mus jungė, o kažkas kita. Tas visų ujamas Tadzio, ta moteris, kurios visoj būtybėj buvo jausti kančia ir sunkūs išgyvenimai, tas pusamžis mokytojas, kuris per dvejus metus vargo su vaiku, kentė badą ir nacių grėsmę. Kančios artimumas padėjo mums surasti ir artimesnę kalbą.

Kiek vėliau atsirado jiems duktė, kuri už Tadzio buvo keletą metų vyresnė. Moteris atrodė per jauna būti motina 14 metų mergaitei. Paaiškėjo, kad tai žydaitė, priglausta ir jos išauginta. Niekas šios paslapties neprivalėjo žinoti, tačiau man tai buvo pasakyta, nes ją reikėjo krikštyti. Šito norėjo ir pati mergaitė. Vieną vakarą, užsirakinęs duris nuo seselių, kad ir jos nežinotų, pakrikštijau ją Marijos vardu. Vėliau, kai mūsų pažintis pasidarė labai artima, moteris atvėrė ir kitą paslaptį: tas mokytojas nesąs jos pusbrolis. Ji ištekėjusi, o jis nevedęs. Jos vyras, Tadzio tėvas, buvęs girtuoklis, vokiečių vėliau kalintas ir miręs kalėjime. Dabar jos noras buvo surišti savo gyvenimą su šiuo mokytoju. Ji tvirtino, kad su juo rišanti jau sena pažintis, bičiulystė, net meilė, tačiau ligi šiol draugavę be priekaišto. Tikrai, per tuos keletą mėnesių nepastebėjau jų santykiuose nieko daugiau, kaip nepaprastą vienas antram pagarbą. Mažiausias šešėlis nebūtų likęs nepastebėtas mano nusivylusioms žmogumi akims. Šių žmonių prisiminimas man ligi dabar išliko skaidrus — kenčiančių, bet nesulaužytų žmonių. Buvau jau pradėjęs rūpintis jų vedybų reikalais, bet mano keliai greitai išsuko iš šios vietos.

Tuo tarpu suartėjau dar su vienu jaunuoliu, Varšuvos sukilimo dalyviu, kurio pasakojimus buvau jau kartą užsiminęs. Jis buvo per jaunas išgyventi Varšuvos sukilimo košmarą. Jo dvasia buvo užnuodyta. Ji persekiojo baisūs vaizdai, baisi tų visų aukų, kartu ir jo brolio mirties beprasmybė. Jis jieškojo žmogaus, kuriam tai galėtų pasakyti, nes jis nedrįso kalbėti savo tėvams, kad neatnaujintų jų žaizdos — gailesčio dėl žuvusio vyresniojo sūnaus. Ir taip valandų valandas pas mane kambaryje arba išėjus į laukus pasakojo jis apie tą šiurpų šio karo epizodą, išgyventą 16 metų jaunuolio kruvinais jausmais.

Mudu pasidarėme artimi bičiuliai, nors amžius mus skyrė 22 metais. Ilgainiui jis pradėjo lankytis į koplytėlę, patarnauti mišioms, nors visas jo vidaus gyvenimas dar buvo sujauktas. Jis buvo nusivylęs viso pasaulio žmonėmis — rusais, amerikiečiais, anglais, net savo tautiečiais, net tomis mergaitėmis, kurias jis kitados idealizavo. Jo nusivylimas atrodė daug tragiškesnis negu mūsų su Zigmantu.

Per jį suartėjau ir su jo tėvais. Jie gyveno netoli, ir man norėjosi atlankyti juos, kenčiančius ne tik dėl žuvusiojo, bet ir dėl besikankinančio kito sūnaus. Jis vienas jiems bebuvo likęs namuose. Tėvai nežinojo ką daryti, kad tik jis “pagytų”. Tada negalėjau suprasti, kodėl šie žmonės man pasirodė tokie savi, suprantami, anaiptol ne tokie, kurių pasaulis būtų palenktas tik duonai, amatui ar gyvenimo patogumui.

Pastebėjau, kad šis jaunuolis dažnai užeina pas savo senelius. Iš visų sūnėnų labiausiai jį mylėjo, jau iš mažens. Pas juos jis rasdavo didesnio nusiraminimo negu pas tėvus. Kai senelis susirgo, jaunuolis maldavo mane užeiti pas jį, lankyti ir paguosti. To padaryti jis jau nebemokąs. Bet senuko guosti nereikėjo: jis jautė, kad jo mirtis artėja, ir buvo toks ramus, kad priminė man tuos kaceto draugus, kurie miršta be skundo ir baimės. Gal ši senuko savybė, o gal tas jaunuolio noras vertė mane vis dažniau užeiti pas tą žmogų. Aprūpinau ji sakramentais, paruošiau mirčiai ir sėdėjau, iki jis užmerkė akis. Man buvo gera būti prie jo, net geriau, negu pas gyvuosius. Taip kaip anuomet prie Lipniūno koplytėlėje. Miręs žmogus nebežvelgia tau į akis, ir, rodos, sulaikęs kvapą tyliai kalba tau kažką tolimo, nesuprantamo, amžino.

Visi giminės savotiškai žiūrėjo į mano santykius su mirusiuoju. Net senulė jo žmona nedrįso būti prie jo ir nesijautė taip gerai, kaip aš. Turbūt jie pamanė, kad tai darau iš profesinio apsipratimo su mirusiais, gal iš savotiško uolumo. Jie manęs nesuprato: buvau tik žmogus, neseniai išėjęs iš mirties slėnio.

Palaidojau senuką, nulydėjau į V. kapines, keletą žodžių pasakiau. Giminės dar labiau nustebo, nepaėmus man užmokesčio. Man nejauku buvo klausytis tos pasiūlos, tarsi tik dėl to būčiau jį lydėjęs, už jį meldęsis, jį pagerbęs.

Taip artėjau prie žmonių, visai nenorėdamas juos laimėti sau ar Dievui. O jie tarėsi, kad nepatogu neiti į pamaldas, kaip ligi šiol, nes jie ir vėl norėjo man “atsilyginti”. Kai kurie teisinosi, anksčiau neturėję padoresnių drabužių, kai kada nueidavę mišių į Varšuvą.

SPALVŲ ŽAISMO PAGAUTAS

Lenkai man nebeatrodė tokie blogi, kaip anksčiau galvojau. Tačiau iš jų pačių patyriau apie dideles žaizdas, įrėžtas į jų tautos dvasią. Geriausi žmonės buvę išžudyti, ir atrodė sunkiai beužgydoma padaryta žaizda. Juo daugiau žinių rinkosi į mano galvą apie vagystes, plėšikavimus, palaidumą net čia pat, miestelyje, juo labiau norėjau vėl grįžti į savo pasauli, daugiau lindėti savo kambarėlyje.

Į mano rankas pateko teptukas ir dažai, paslėpti pastogėje ir seselių atrasti. Jos tik norėjo parodyti man, kas dar buvo užsilikę nuo to laiko, kai vokiečiai miesteli apleido. Paėmiau tuos dažus ir pradėjau žaidimą. Prieš 25 metus mėgau piešti, ir mano mokytojas dail. Kulvietis skatino šios srities neapleisti. Bet ligi dabar nebuvau nė vieną kartą paėmęs teptuko į rankas. Dabar man buvo nepaprastai malonu užsiimti tais dažais kartais ligi vakaro. Derinau spalvas, vedžiojau linijas, bandžiau pro langą sugauti koki gamtos vaizdą. Nieko man neišėjo, tačiau tas žaidimas mane džiugino.

Mano kambarį seselės užėmė vaikų darželiui, o mane perkėlė iš antro aukšto į pirmąjį prie koplyčios. Mano langai buvo atviri žmonių akims, ir aš panorau nuo jų pasislėpti. Sugalvojau pasidaryti vitražus, suplanavau braižinius ir pradėjau darbą. Piešiau lietuviškais audinių motyvais. Viename lange atsirado rūpintojėlis, antrame — vytis, Gedimino stulpai, vyties kryžius.

Seselėms tai patiko. Jos prašė pagražinti koplytėlės ir prieangio langus. Dirbau keletą dienų, kol perkėliau religinius simbolius į stiklą. Prieangyje talkininkavo ir seselės, nuvalydamos kalkėmis išteptus stiklus.

Juo daugiau norėjau slėptis nuo žmonių akių, juo dažniau jos gręžėsi į mano nudažytus langus. Tai iš dalies man nepatiko. Nedavė ramybės ir tie maži vaikai, paleisti iš darželio, lyg tyčia sugūžėdami žiūrėti, ką księžulek naujo padarė. Jie prašė, kad seselės juos dažniau vestų melstis į koplytėlę. Susirinkę, aišku, daugiau spoksojo į langus, negu į altorių.

Visa tai buvo tik žaismas. Nemokėjau valdyti teptuko ir nesitikėjau išmokti. Tačiau noras bandyti buvo didelis. Iš tikrųjų domino ne vitražai, ne vaizdai, bet žmogaus veidas. Niekad, net gimnazijoj būdamas, nesu bandęs piešti veido. O dabar tai man buvo įdomiausia. Neklausęs se-selių, pradėjau ant savo kambario sienų piešti šventuosius. Jie buvo permaži ir neryškūs. Norėjosi, kad visam mano kambariui dominuotų kažkas didingo. Tai turėjo būt Kristus. Pasilipęs ant kėdės, dariau Jį per visą sieną — nuo lubų iki grindų. Pasekiau olandų Toroppo stiliaus vyrą — skustu veidu, didelėm akim, be aureolės, išskėstom, norinčiom apglobti rankom. Toks man Jis išėjo: paprastas šių dienų žmogus, tačiau Kristus — Dievas. Ir man buvo gera būti arti Kristaus, piešto netobulų rankų, čia pat melstis ir net atgulus žvelgti į Jo dideles akis ir praskėstas rankas. Ak, tos dieviškos rankos, kurios siekė apglėbti kiekvieną kaip kūdiki! “Leiskite pas mane ateiti mažuosius...

Tie mažieji spraudėsi ir į mano spalvų pasaulį. Jie buvo tie tikrieji mano meno pripažinėjai. Viena 7 metų mergytė prašė, kad padaryčiau jos portretą. Pasisodinau, įdėjau obuolį į rankas ir padariau portretą. Ji sakėsi esanti nepanaši, bet buvo labai patenkinta. Pasigyrė tėvams, kurie prašė, kad ji atneštų tą paveikslą parodyti. Panoro ir vyresnis broliukas, mano ministrantas, kad jį nupieščiau. Tai patyrę, ir kiti ministrantai veržėsi į mano kambarį, neprašomi sėdo ant kėdės ir tempėsi, žvelgdami į mane didelėmis vaiko akimis.

Nekaltos vaikų akys ir jų geri, skaidraus šypsnio veidukai mane traukte traukė imti teptuką. Jie manė, kad aš juos tikrai piešiu, o aš norėjau pasidžiaugti jų vaikiško, nesudrumsto dar pasaulio palaima. Jų krykštavimas, pasakojimai, džiugesys ir net šelmystės sudarė man mielą priešingybę neseniai išgyventai tikrovei, kuri vis dar slėgė visu savo niaurumu. Vaikų pasaulyje ji valandėlei tolo nuo manęs ir šiek tiek giedrėjo. Su tais vaikais, ministrantais, kurių atsirado net penki ir trys kandidatai, eidavome ir į laukus. Praleisdavom ten blėstančio vakaro valandas. Jie buvo tokie savi, kad palikę mane sėdintį pievoje, patys vieni žaidė, susipešę šaukėsi mano pagalbos, ypač tas skriaudžiamasis Tadzio, arba apspitę mane, kiekvienas norėdavo būti arčiau, kol sugrįždavom namo. Kai kada jie užsivesdavo mane į savo namus. Jų tėvai stengėsi man būti labai malonūs. Tos pažintys siaurino mano vienišą pasauli. Užėjęs patirdavau jų rūpesčius, sielvartą, skurdą, ir tie žmonės man pasidarydavo dar artimesni.

Miestelyje, tolokai nuo kitų, buvo pasistatęs savo namus ir įsitaisęs atelje vienas Varšuvos dailininkas. Jau mano pažįstamas mokytojas buvo apsakęs tam dailininkui “meniškus” mano palinkimus. Dailininkas susidomėjo lietuviu kunigu, nes pats buvo kilęs iš lietuviškų protėvių. Jo antroji žmona buvo taip pat lietuviškos kilmės. Kartą mokytojas nusivedė mane į jų namus. Dailininkas buvo žymus lenkų skulptorius, Krokuvos ir dabar Varšuvos akademijos profesorius. Jis parodė savo darbus, kurių per karą išliko tik nuobiros ir nuotraukos. Parodė ir pirmus meno bandymus savosios dukters, kuri, būdama akademijos studentė, žuvo Varšuvos sukilime. Jis surado jos nuotraukų, rodė man jas ir... susigraudino. Atrodė, kad jis ne tiek gailėjo žuvusių didžiųjų savo kūrinių, kiek savo kūno ir kraujo kūrinio, kurį karas jam išplėšė.

Vieną dieną dailininkas teikėsi ateiti pas mane ir atsivesti savo uošvį, taip pat dailininką. Uošvio tėvai buvo abu lietuviai, kilę iš Sūdavos, tik jis gimęs ir augęs Lenkijoj ir nė žodžio nebemokąs lietuviškai. Pagrindinis šio vizito tikslas buvo patikrinti mano meną. Uošvis ir žentas susiginčijo mano akyse. Pirmasis rado mano darbus labai netobulus; jo išvada buvo — man reikia mokytis. Antrasis džiaugėsi primityvumu ir spalvų deriniu; mokykla, pagal jį, tuos dalykus kaip tik užmušanti. Iš pradžių maniau, kad jie tik susitarę taip kalba. Bet vėliau, dažniau susitikdamas, įsitikinau, kad tarp jų eina senas ir nesibaigiąs ginčas. Uošvis nebuvo nei garsus nei žinomas dailininkas, bet jis norėjo apginti savo teisybę, kaip tikras sūduvis. Kartais būdavo net nejauku, kai pajausdavau, kad iš to kyla beveik šeimos nesutarimas. Uošvė, žinia, palaikydavo savo vyrą, o jaunoji ponia — savo, nes ir ji buvo skulptorė.

Uošvis neiškentė slapta nepradėjęs manęs mokyti taisyklingų dailės formų. Jis dėstė paišybą mokyklose ir turėjo savo metodą. Norėdamas parodyti, kaip reikia dirbti, jis paėmė vieną mano ministrantą, pasisodino, piešė pats ir man liepė šalia jo piešti. Abiem buvo tas pats modelis, bet ir vėl jam išėjo labai dailiai, o man, kaip ir pirma, šiurkščiai. Tačiau jis buvo patenkintas, kad aš stengiuosi ir po keletos pamokų padariau pažangą. Kai gerokai vėliau užsimaniau nukopijuoti Limpijos Kristų, jis stovėjo šalia manęs, davinėjo nurodymus, tačiau nekliudė pasireikšti ir mano “stiliui”.

Taip mano vienišumas mažėjo, savijauta darėsi normalesnė, bendravimas su žmonėmis paprastesnis, naktys ir sapnai ramesni.

SAVI DRAUGAI

Turbūt turėjau keistai atrodyti tiems mane atlankantiems draugams — Kučui, Mackevičiui, Sejai, Rimašauskui, — kuriuos tuoj sodindavau ant kėdės ir liepdavau pozuoti. Tai buvo mano pamišimas, tačiau, kai dabar galvoju, naudingas pamišimas. Ką gi mes, susibėgę, būtume kalbėję, jeigu ne apie tas neseniai pergyventas dienas. Teptukas savaime užčiaupdavo burną ir pozuotojui ir piešiančiam, ir buvo geriau taip prasėdėti dvi valandas, nieko nekalbant, negu leistis į klaikią praeiti.

Dr. A. Kučas dažniausiai mane lankydavo. Tai teikė progos ji iš arčiau pažinti — jau kaip laisvą žmogų. Lenkai marijonai priglaudė jį pas save, davė jam versti į lenkų kalbą Matulevičiaus monografiją. Šis darbas vertė jį ne tik sutelkti dėmėsi ties svetima kalba, bet ir įsistebėti į šviesią Matulevičiaus asmenybę. Veikė jį ir vienuolyno tyla bei vienuma, galbūt ir du, labai skaidrūs, bičiuliški jo kambario draugai — gudai marijonai.

Beveik kas savaitę ateidavo jis pas mane vienai ar dviem dienom. Mudu sąmoningai nelietėme senų prisiminimų. Kalbėjomės iš viso nedaug, ir keista, kaip galima daug pasakyti, mažai kalbant. Mes džiaugėmės vienas antru, pačiu susitikimu. Ėjome kartu į gamtą ir tylėdami džiaugėmės. Buvom savi, daugiau nei brolis broliui. Savi, rodos, buvom ir kacete, bet kažkaip kitaip. Tada būdavo ir kas mudu skyrė, o čia nebuvo nieko, kas skirtų, nors sunku buvo pasakyti, kas mus taip rišo. Jis man buvo kaip vienas iš tų piešiamų mano vaikų. Jo veidas buvo giedras, akys džiugios, šypsnys laisvas. Man atrodė — jis nebe tas, koks buvo kacete. Tada galėjai jo šypsnyje atrasti ironijos, pasipiktinimo; kartais atrodė užsidaręs, santūrus. Mėgo jis tada tvarką ir buvo labai tiesus, bet kai kada panorėdavo, kad ir kiti nusilenktų tvarkai, teisybei, kaip šaltam objektyviam įstatymui. Dabar “Kunigaikštis Kęstutis” (taip mes kartais jį vadindavome) buvo visai kitas.

Tai pastebėjo ir kiti, kurie su Kuču dabar susitikdavo, bet anksčiau jį kitaip vertino.

— Jis visai nebe tas — toks šiltas, toks savas! — prasitardavo Rimašauskas, Mackevičius, Stanevičius.

Dr. Kučas buvo išsivadavęs ne tik iš kaceto padiktuotų santykių su žmonėmis, bet ir ramiau išgyveno žmogiškai suprantamą tragiką dėl savo šeimos. Apie ją jis nieko dar tikro nežinojo, kaip ir kitas mano draugas, Mečys Mackevičius. Abu juos graužė tas pats rūpestis, nerimas ir baiminimasis dėl saviškių likimo. Kučas tačiau buvo ramus. Nei vienu žodžiu nereiškė šio rūpesčio. Tuo tarpu Mackevičius, kuris apie dešimt dienų viešėjo pas mane, visą laiką jaudinosi, rūkė pypkę po pypkės, vaikščiojo po kambarį ir vis kalbėjo apie saviškius. Jis norėjo būti tenai, pas vaikus, žmoną, uošvę, — galvojo, kad jie be jo žūsta. Ir jis jieškojo galimumų ištrūkti iš Lenkijos. Tačiau juo greičiau jis norėjo tai padaryti, juo sunkiau jam vyko.

Kučas turėjo tvirtesnę religinę atramą. Jis meldėsi, dažnai ėjo komunijos — stiprino save, pasitikėdamas kita valia. Mackevičius daugiau tikėjo į savo žmogiškas pastangas ir tik likimo rankose matė savo šeimą. Tiesa, ir jis užeidavo į mūsų koplytėlę, ir man rodėsi, kad grįždavo kiek aprimęs. Tačiau širdies žaizda vėl greit atsiverdavo.

Tuo metu sprendėsi jo ir Sejos planai išvykti iš Lenkijos. Sejai reikėjo daugiau jaudintis, nes tie planai, o kartu ir sunkumai, jį daugiau lietė. Bet Seja buvo ramesnis; gal ir jam, tikinčiam evangelikui, buvo lengviau kuo kitu pasitikėti. Į mūsų koplytėlę ir jis nepastebimai įslinkdavo ir gerą pusvalandi praklūpodavo. Po to buvo lygus, vienodas ir, palyginti, ramus.

SENA UNIJOS ŽAIZDA

Norėjosi šias draugų nuotaikas kiek praskaidrinti, bent nukreipti jų dėmesį kitur. Dėl to buvo suruoštas vizitas pas mano bičiulius lenkus — mokytoją ir dailininką. Nebuvo tačiau laukta, kad šie vizitai iškels vieną jautrų klausimą — abiejų tautų santykius. Šį klausimą pirmasis iškėlė mokytojas — žinia, labai atsargiai ir kultūringai. Mūsų lietuvių garbei jis parašė eilėrašti, kurio pirmas posmas skambėjo taip:

— Juk žinote, Vytauto Sūnūs, kad jūsų Vytis yra brolis mūsų Karūnos, kad Žalgirio lauke išugdėme jėgą, bendra ugnimi išbandytą...

Toliau eilėraštis pasakojo apie atidarytas lenkų duris, kur lietuvis turėtų būt ne svečias, bet brolis. Pagaliau šią minti mokytojas paryškino savais žodžiais, suvesdamas į tradicinę unijos idėją ir paprašydamas mus pasisakyti. Mackevičius pasiūlė pirmam kalbėti Sejai, kaip neutraliam šiuose klausimuose asmeniui.

Seja, senas diplomatas, rado švelnią, bet taiklią formą pasakyti lenkams visą tiesą. Jis pažįstąs abi tautas, jų nusiteikimus ir santykius. Buvęs jis kitados lenkų klausimams referentu latvių užsienių reikalų ministerijoje, turėjęs neblogų pažinčių su lenkų atstovais. Iš antros pusės buvęs ilgesnį laiką Kaune, kaip latvių ministeris Lietuvai. Pažįstąs istorinę lenkų romantiką Lietuvai, žinąs, kokia gyva lenkų tautoje esanti unijos idėja, tačiau nemažiau jam žinomas ir aiškus lietuvių nenoras grįžti prie tų senų ryšių. Lietuva norinti eiti savu keliu, bet ji nebijanti gerų, draugiškų, gal ir artimų santykių su Lenkija. Pagrindinis dalykas, kurs šiuos santykius kliudė, buvo Vilniaus klausimas. Čia Lenkija, iš šalies žiūrint, padariusi klaidą. Jei ši klaida nebūsianti vienu ar kitu būdu atitaisyta, jis netikįs, kiek pažįstąs lietuvius, kad jų santykiai su lenkais galėtų išsilyginti.

Mokytojas, išklausęs Sejos žodžio, bandė savo eilėraščio mintį kiek patikslinti. Tie namai, kuriuose lietuvis ir lenkas jaustųsi broliai, galėtų būti ir atskiri, tačiau bent vienoj sodyboj. Vilniaus klausimu jis nieko nepasakė.

Grįžę pas mane ilgokai dar kalbėjomės. Nežinojom, ko reikia lenkų tautai, kad ji pasigydytų iš savo svajonių. Dviejų skirtingų tautų, kultūrų ir charakterių niekad nesujungsi. Ir mums atrodė, kad lenkų galvojimas perdaug sustingęs praeities tradicijoj; jie kažkaip apsvaigę buvusia savo didybe. Gal čia kaltas perdidelis unijos liaupsinimas jų mokyklose, gal kalta jų literatūra, nelaimei stipriausia istoriniais Lenkijos - Lietuvos laikotarpio kūriniais, kalti gal ir tie žymiausieji lietuviškosios kilmės rašytojai, kariai ir politikai, kurie Lenkijos gyvenime suvaidino įtakingiausi vaidmenį.

Atrodė, kad Lenkija, apimta kažkokios menkavertiškumo būsenos, instinktyviai jieško stipresnės dvasinės atramos lietuvių tautoj. Lenkų tauta, iš tikro, yra dramatiška ir tragiška. Ji verda savo viduje, nerimsta, blaškosi, veržiasi į aukštį ir vėl krinta į prarają. Net eiliniai lenkai blaškosi tarp didybės ir menkystės, tarp šventumo ir niekšybės. Jie nepajėgia surasti laimingo, realaus, paprasto ir žmogiško vidurio. Išskyrus nedaugelį, kurių tikėjimas buvo gyvas kaip to jaunojo kunigo, būsimo trapisto, visi kiti tebuvo krikščionys iš vardo. Dievas ir Bažnyčia jų gyvenime nebevaidino jokio praktiško vaidmens.

Mūsų tauta, palyginti su lenkais, turi labai sveiką tikrovės ir pusiausvyros pajautimą. Tai yra jai įgimta, nors laiko bėgyje ir jai buvo kai kas primesta. Ji pajėgė nusikratyti tais istoriniais unijos laikų surogatais. Ji išaugo sveika, realiai galvojanti ūkininkų, kaimiečiu tauta, kuriai pagrindiniai dalykai yra darbas, kūryba, tikėjimas, gyva tautinė tradicija ir laisvė. Ji ir toliau nori šioj dvasioj bręsti, dėl to instinktyviai bijosi to, kas ją vėl laužytų, kaip buvo praeityje. Ji nenori ir niekad nenorės jungtis su Lenkija, nes ji jaučia, kad lenkiškos dramos ji neišves iki laimingo galo, priešingai — pati pateks į tragišką sūkurį. Lietuviams, kurie žvelgia plačiau, visuomet buvo gaila lenkų. Kaimynai vis tiek turi vienas kitam įtakos. Lietuviai norėtų matyti Lenkijos galvoseną ir jauseną realią, blaivią, santūrią ir kitus suprantančią. Tada ir mums būtų lengviau rasti su ja sveiką bendradarbiavimą; su tokia kaimyne būtų lengviau kurti ir mūsų ateities gyvenimą.

Tokias išvadas galėjo padaryti “Vytauto Sūnūs” iš pasikalbėjimo su “Karūnos Broliais”. Pažinę juos arčiau, mes pasidarėme laisvi nuo paniekos ar pašaipos, kuri mumyse kartais kildavo. Liko tik gilus rūpestis ir gailėsis dėl jų tautos negalių ir tragikos.

LIETUVIŠKOS LAKŠTINGALOS LENKIŠKA GIESMĖ

Išleidęs draugus ir vėl likęs vienas, turėjau laiko mąstyti ir save stebėti. Pasąmonėje vis dar glūdėjo stiprūs kaceto įspūdžiai. Nepajusdavai, kaip pereini į tokias elgesio formas, kokias buvo sukūręs tas pragaras. Nepastebėdavai, kaip kiekvieną naują situaciją, įvykį ar elgesį — savo ir kitų — imi lyginti su situacijomis, įvykiais ir elgesiu kacete. Dažnai išsprūsdavo palyginimas — “kaip pas mus, kacete”. Kovojai su tuo, nes žinojai, kad kitiems neįdomu. Bet tas palyginimas buvo ir išganingas. Tuoj suvokei, ko nereikia daryti, nes taip buvo daroma kacete.

Tos svetimos įtakos buvo nesąmoningos, nenorimos. Bet jos skaldė ir laužė. Norėjosi iš jų išsivaduoti, ir atrodė, jei būčiau tarp savųjų, savoj žemėj, visa tai greičiau praeitų. Apsidžiaugiau radęs bent knygą apie Lietuvą. Tai buvo Kazimieros Illokowiczuwnos “Slowik Litewski” (Lietuviškoji Lakštingala). Žinojau, kad ji kilusi iš Dubingių. “Lietuva, mano tėvyne, — rašė ji, — išbloškusi ir atstūmusi mane, nors mano kūną priglausk Dubingių ežero pakrantėn”... Šie žodžiai mane supurtė. Nieks jos neatstūmė, neišbloškė — ji pati tarėsi esanti lenkė ir savo tėvyne pasirinko Lenkiją. Bet jos širdis buvo plėšoma. Jos ilgesys vis augo. Ji skrido savo tėvų žemėn su Darium ir Girėnu, skrido mintimis ir jausmais, sukurdama jų žygiui baladę. Apdainavusi keletą naujosios Lietuvos didvyrių, ji grįžta prie Pilsudskio, kurio asmens sekretore ji ilgą laiką buvo. Ji kalba apie jo širdį  lietuviškajame Vilniuje, meldžiasi už ji į Aušros Vartų Dievo Motiną originialiomis savo litanijomis. Ta širdis jai, buvusiai labai arti, matyt, atrodė taip pat lietuviška.

Pilsudskį parengė mirčiai kun. Kornilowiczius, buvęs Liublino universiteto profesorius, dabar vadovavęs aklųjų institutui mano kaimynystėje. Susipažinau su juo ir kartą ėmiau teirautis apie šį “lietuvį”. Kornilowiczius buvo santūrus, bet neslėpė tikrovės. Pilsudskis labai nemėgęs lenkų, juos niekinęs, buvo apsistatęs tik lietuviais (kilusiais iš Lietuvos), negalėjęs gyventi be Vilniaus. Ne lenkų tautos buvusi valia pavergti Vilnių, bet asmeniškas Pilsudskio noras turėti savo širdžiai artimą lietuvišką kampelį... Kasmet ten vykdavęs, paskui į Druskininkus, kur ant Nemuno kranto sėdėdavęs ir valandomis žiūrėdavęs į Lietuvos pusę...

— Kaip Jogaila, — pagalvojau. Ir šis Krokuvoj buvo apsistatęs lietuviais tarnais, pasiilgęs Lietuvos. Dažnai vyko į jos girias medžioti, klausytis jų ošimo, paukščių čiulbesio. Lakštingalų giesmės beklausydamas jis persišaldė ir mirė, palikęs savo širdį svetimoj Krokuvoj.

Svetima žemė plėšo visus, ir žmogus jieškai savo kampelio ilgesiui pasotinti. Žinojau, kad Varšuvoj, Moniuszkos gatvėj, buvo toks kampelis, į kurį rinkosi senieji lietuviai. Susiradau jį. Kunigaikštytės Radvilaitės dovanota lietuviams koplytėlė buvo tuščia, be stogo, be lubų, išdegusi. Bet ji turėjo sienas ir prieangyje dar buvo išlikęs Lietuvos Vytis ir Radvilų giminės herbas. Apėjau ją visą, apžiūrėjau ir nesinorėjo jos palikti. Atsisėdau ant grūzdų ir ilgai laukiau, kol tos sienos atgaivino mano vaizduotėje lietuvių maldininkų būrius, kol mano ausyse pasigirdo tylus “Pulkim ant kelių”. Per kalnus griūvėsiu išėjau į gatvę, kurioje nebuvo jokio gyvo padaro.

Jieškojau buvusių šios koplytėlės maldininkų. Zaliborze radau vieną mokytoją, kilusi iš Sūduvos. Jis buvo jau susenęs, bet jo jausmas Lietuvai tebuvo jaunas. Išsikalbėjus, pasirodė, kad jo galvojimas stipriai supintas su šio krašto žmonių galvojimu. Jo suaugę vaikai ir anūkai klausėsi mūsų lietuviškos kalbos ir nieko nesuprato. Radau ir kitą — paprastą darbininką, kilusi nuo Rokiškio. Po pirmo pasaulinio karo jis iš Rusijos buvo čia atblokštas, vedė lenkę, įsigijo turto, bet vis nerimo, ruošėsi grįžti į tėvynę. Dabar jis tą mintį buvo palaidojęs. Kalbėtis mudviem iš pradžių labai nevyko. Paskui, po keleto apsilankymų, jis darėsi nuoširdesnis ir atviresnis. Domėjosi Lietuvos gyvenimu, apie kurį aš jam pasakojau, bet čia pat pridėdavo:

—    Taip buvo ir pas mus, Lenkijoj.

—    Jei jis grįžtų į tėvynę, — pagalvojau, — jis jaustųsi panašiai, kaip aš. Lygintų įvykius, situacijas ir elgesius su turėtais Lenkijoje. Ir dažnai jis pasielgtų ne kaip lietuvis, o kaip lenkas, nors to ir nenorėtų.

Pasąmoniškas svetimas elementas neišvengiamai skaldo žmogų. Skaldo ne tik ilgiau svetur pagyvenusius, bet ir išaugusius iš sulenkėjusio dvaro, miesto, mokyklos. Lenkus skaldo stiprus lietuvių įnašas jų istorijon, literatūron ir iki pastarųjų laikų politikom. Mus skaldo lenkiškos kultūros ir tradicijų likučiai, kartais dar jaučiami senojoje kartoje.

NORĖJO DIEVĄ IŠSPROGDINTI

Mano dėmesį vėl pavergė naujas darbas. Pradėjau ruošti vaikus pirmajai išpažinčiai ir komunijai. Kalbos gerai dar nemokėjau, bet vaikai mane suprato ir uoliai ruošėsi. Susidomėjimas artėjančia iškilme buvo jaučiamas visame miestelyje. Ir į koplytėlę ėmė rinktis vis daugiau maldininkų, ypač vaikų. Šie užpildydavo pirmąjį koplyčios kambarį.

Vieną rugsėjo sekmadienį koplytėlė buvo pilna žmonių. Mažai kas buvo likę namuose. Du lenkų kareiviai, atsibeldę iš Zaliborzo ir valkiojęsi po miestelį, buvo nepa-

tenkinti neradę savo pažįstamų. Jie kažkam prasitarę:

—    Mes eisim ir visus maldininkus iš ten ištaškysim.

Iš tikro, jie atėjo. Atėjo ne tušti — atsinešė dar sprogstamos medžiagos. Vienas paėmė ją į rankas ir paliko kieme, o antras įsuko į koplyčios vidų.

Pamaldos greit baigėsi. Mudu su Dr. Kuču, patarnavusiu mišioms, grįžom į mano kambarėlį. Lenkai dar giedojo paskutinę giesmę ir nei vienas nėjo iš koplyčios. Tik kai giesmė nutilo ir pirmieji vaikai bėgo pro duris, pasigirdo baisus sprogimas, langų stiklų čerškėjimas, vaikų klyksmas. Pro abu mano langu čia pat įkrito skeveldros.

Išbėgęs į kiemą, pamačiau sukritusius ir sukruvintus abu kareivius. Viena aštuonių metų mergytė buvo užmušta vietoj. Kita, penkių metų, buvo taip sužeista, kad netrukus mirė. Vienuolyno vyresnioji, kaip tik šiai dienai atvykusi iš Čenstakavos, gavo daugiausiai šukių į nugarą, ir jos gyvybei grėsė pavojus. Lengviau sužeisti buvo dar keturi vaikai.

Kilo baisus sąmyšis ir panika visame miestelyje. Subėgo ir tie, kurie nebuvo pamaldose, pirmiausiai išleistųjų į koplyčią vaikų tėvai. Pasigirdo koliojimų kunigui, seselėms; piktžodžiavimų Dievui.

—    Sakiau, kad neitumėte į bažnyčią! — šaukė vienas tėvas.

—    Liepiau neleisti į pamaldas! — puolė žmoną kitas.

—    Sudeginsim, kad koplyčios neliktų nė ženklo! — isteriškai rėkė užmuštosios mergytės tėvas.

Buvau tų žmonių tarpe, girdėjau jų kalbas, bet manęs nejaudino. Nejaudino nei sužeistų vaikų vaitojimas nei kareivių šauksmas. Rūpinausi tik jiems padėti. Kareiviai atrodė tuoj mirs. Vieną išklausiau išpažinties, o antras atrodė taip silpnas ar girtas, kad negalėjau susikalbėti, bet ir jam daviau išrišimą. Abu priėmė komuniją. Tuo metu, kai prie jų buvau, pamačiau vyrus, laikančius vieną, kuris veržėsi prie kareivių. Tai buvo aštuonmetės užmuštosios tėvas. Jis atrodė kaip pamišęs ir buvo sunkiai suvaldomas.

—    Aš juos pribaigsiu vietoj! — šaukė ir bandė išsivaduoti.

Apramintas, jis grįžo prie savo vaiko. Nusekiau jį ir aš. Mergytė buvo paguldyta zokristijoje. Tėvas atsiklaupė prieš ją ant abiejų kelių, glostė jos rankutes, priglaudęs ausis prie krūtinėlės klausėsi, ar neplazda dar jos širdelė. Staiga jis vėl pašoko, metėsi į kiemą, vėl norėjo pulti kareivius ir juos užmušti.

Koplytėlės prieangyje senutė laikė ant rankų mažąją mergytę. Jos žaizda prie pat širdelės buvo tokia didelė, kad galėjai į ją įdėti tris pirštus. Kraujas sroveno, priemonių sulaikyti nebuvo ir mergytė pamažu užgęso senelės rankose.

Manęs nejaudino nei šis vaiko kraujas.

Kieme vienas tėvas jieškojo savo berniuko. Šaukė jį vardu, bet šis neatsiliepė. Pagaliau išlindo iš krūmų, vos vilkdamas kojas, kurios buvo kruvinos. Tėvas ėmė bartis:

—    Aš tau sakiau, kad neitum. O tu, psiakrek, išbėgai.

Berniukas tylėjo ir virpėjo — matyt, iš baimės, kad tėvas jo nemuštų. Dėl to, jis ir į krūmus buvo įniręs. Kraujas žliaukė per kojas ir darėsi ties juo klanas.

—    Parodyk! — suriko tėvas.

Vaikas atmovė kelnaites. Blauzdos buvo sužalotos.

Kareivius išgabeno į Varšuvą, vaikus į netolimą miestelio ligoninę.

Po pietų nuėjau į mažosios mergytės namus. Ji dar nebuvo pašarvota. Atrodė, nelabai jos gailėta, nes ji buvo atėjusi į pasaulį ne iš moterystės. Gailėjosi jos tik senelė. Ji ir vaiko motina nelabai laukė manęs, nes galvojo, kad aš nedrįsiu peržengti negarbės paženklinto jų slenksčio.

Antrosios tėvai gyveno toliau nuo miestelio. Tėvas buvo amatininkas, komunistiškų pažiūrų. Ir jis nelaukė, kad kunigas ateitų į jo namus. Vis dar jis siuto, bet jau buvo galima susikalbėti. Žmona, tikinti, atrodė rami ir tyli. Ji pasakė, kad mergytė buvusi labai gabi mokslui ir švelni tėvui, dėl to jis ją labiau mylėjęs.

—    Šito taip nesigailėčiau, — parodė ir tėvas į berniuką.

Mergaitė buvo pašarvota, papuošta pirmosios komunijos rūbeliais ir apkaišyta gėlėmis.

Seselės perėjo per namus, parinko aukų abiejų vaikų laidotuvėms. Tuos pinigus paskirstęs, nunešiau tėvams. Komunistuojantis nenorėjo priimti. Pagaliau nusileido, pažadėdamas pinigus panaudoti kitur.

Vaikus palaidojau iškilmingai, su procesija, vainikais, dalyvaujant daugeliui vaikų ir miestelio gyventojų. Prie kapo pasakiau žodeli. Komunistuojantis buvo taip ramus, kad mane net stebino. Po visam, jis užėjo pas mane padėkoti ir prašė ateiti į jo namus suraminti žmonos.

— Kai aš siutau, ji mane ramino, — kalbėjo jis. — O dabar negaliu aš jos benuraminti. Dėl to ji nebuvo nei prie kapo. Ateikite jūs.

Nuėjau. Iš tikro, dabar buvo atėjusi jos eilė. Ji neturėjo vietos, verkė be pertraukos, glostė mergytės rūbelius, knygas. Svetimo žmogaus buvimas ją kiek apramino. Tai pastebėjęs ir vyro prašomas, buvau užėjęs dar keletą kartų.

Vis dažniau lankėsi pas mane ir jisai. Kalbėjomės įvairiomis temomis, ir man buvo miela atrasti jame šviesų, darbštų, gražių papročių žmogų. Pagaliau kas sekmadienį su berniuku ir žmona pradėjo lankytis į pamaldas. Turbūt tada jam kilo mintis už tuos pinigus pastatyti koplytėlėje dukrelės atminimui Marijos statulą. (Mergytės vardas taip pat buvo Marija). Jis prašė, kad aš jos pajieškočiau Varšuvoje. Jam pasiūliau kitą išeitį — pakalbinti jaunąją dailininko žmoną skulptorę, kad padarytų visai naują originalią Marijos statulėlę. Ji sutiko. Dirbo su dideliu įkvėpimu ir jai pavyko sukurti kūrinį, kuriuo ir jos vyras profesorius buvo labai patenkintas. Dailininkė paprašė žuvusios mergytės fotografijos, kad galėtų įvesti į kūrinį ir jos bruožų. Tėvas buvo taip laimingas, lyg rodos jo mylimas vaikas vėl būtų atgijęs ir matomas.

Du berniukai, nugabenti į V. miestelio ligoninę, vis dar buvo gydomi. Teko ir juos dažniau lankyt:. Vienas iš jų gijo greičiau, antras buvo kartą operuotas ir dar atrodė reikės naujos operacijos. Pirmasis spėjo grįžti pirmosios

Ministrantai ir kiti vaikai, priėmę pirmąją komuniją.
Šalia kunigo, su vainiku ant galvos, slapta pakrikštytoji Marija.

komunijos iškilmėms, o antrajam teko pirmąją komuniją nunešti į ligoninę. Tai buvo graudi iškilmė, labai paveikusi piktą tėvą. Seserys ir slaugės berniuką išpuošė, jo lovą apkaišė gėlėmis, parengė įvairių dovanų. Gėlių ir dovanų, o taip pat lankytojų pribuvo iš paties miestelio. Tėvas, pats atvykęs į ligoninę, buvo taip visu tuo nustebintas ir sujaudintas, kad savo vaiką po komunijos išbučiavo. Vėliau jis pakvietė į savo namus ir mane, nebedraudė abiem savo berniukams ne tik į bažnyčią eiti, bet ir mano ministrantais pasidaryti.

Šis nelaimingas įvykis sukūrė man visą eilę naujų išgyvenimų. Buvau galutinai išblokštas iš vienišumo, iš nepasitikėjimo žmonėmis ir, svarbiausia, iš nejautrumo fizinei kančiai, žiaurumui. Pats po to stebėjausi, kaip čia dabar pasidarė: juk anksčiau niekas manęs nejaudino.

NETIKRUMAS

Mano teisinė padėtis vis dar buvo netikra. Jokioj lenkų įstaigoj nebuvau registruotas. Nenorėjau patekti ir į oficialius kurijos sąrašus, kad kam nors nekrisčiau į akis, kaip lietuvis. Tačiau taip ilgai gyventi nebuvo galima. Platėjančios pažintys ir gyvėjantis religinis gyvenimas miestelyje turėjo būti sekamas. Čia pat buvo aršių komunistų, kurie sutikdavo mane. Jie nesisveikindavo ir į mano pasveikinimus demonstratyviai neatsakydavo. Ir su rusų daliniu, esančiu miestelyje buvo įvykęs vienas nesusipratimas. Reikalas buvo toks. Seselėms reikėjo malkų. Jos surado tarpininką, davė jam pinigų, o šis rado rusų karininką Varšuvoj, pakišo jam degtinės ir susitarė, kad pasiųs kareivi su malkomis. Vieną dieną kažkoks ruselis atsirado mūsų kieme su rąstagalių vežimu. Tai pastebėjo vietinio rusų dalinio puskarininkis. Prisistatęs, liepė rąstagalius vežti jiems, bet kareivis nepaklausė ir iškrovė mūsų kieme. Girdėjau jų susikirtimą. Puskarininkis piktai grąsino. Tai pirmiausiai turėjo paliesti seseles, o paskui ir mane.

Rusai viską sekė. Tai buvo daroma gana gudriai. Nebe vieną kartą naktimis jie buvo užpuolę gyventojus, apiplėšę, prigrąsindami niekam nesiskųsti. Atrodė, kad jie tik plėšikauja. Iš tikrųjų, jie darė kratas. Vieną naktį jie įsiveržė į mano bičiulio, buvusio Varšuvos sukilėlio namus, viską išvertė, išbarškino visas sienas, išplėšė grindis. Ko jie jieškojo? Ginklu, bunkerio, pasislėpusių partizanų? Iš tikrųjų, jie suvaidino plėšikaujančius kareivius. Pasiėmė naujintėlaičius batus, vieną kitą smulkmeną ir pasitraukdami prigrąsino nepranešti policijai ar rusų vyresnybei.

Partizanų veikla šioj apylinkėj buvo labai gyva. Vieną naktį jie nušovė mūsų miestelio gyventoją, kuris per savo kvailumą norėjo juos sustabdyti ir atkišo prieš juos lazdą. Buvo tamsu, ir partizanai palaikė tą lazdą tikru ginklu; paleido salvę iš automatų ir paklojo žmogelį vietoje. Paskui susirado seniūną, įspėjo, kad gyventojai toliau tokių kvailysčių nedarytų, atsiprašė ir išėjo. Kitą kartą, pačiame vidudienyje, jie visu būriu atėjo į kaimyninį M. miestelį ir beveik iš milicijos panosės išplėšė valsčiaus kasą ir viešai nužygiavo į miškus.

Vieną naktį partizanai ar rusai nušlavė ir mano stalą, esantį prie lango pirmame aukšte. Tai buvo mažmožis, ką jie pasiėmė, bet padidino netikrumo ir nesaugumo jausmą.

Partizanų judėjimą rusai sekė pakankamai maskuotai. Lengvieji jų biplanai (lėktuvai) nuolat skraidė požemiais, kontroliuodami apylinkės , kelius, pamiškes ir nuošalesnes vietas. Rusės mergaitės ir vyrai, apsikarstę maišeliais, taip pat keliavo įvairiais keliais ir takais, tariamai elgetaudami, o iš tikrųjų šnipinėdami. Juos vis sutikdavau laukuose, eidamas į Varšuvą. Pačioj Varšuvoj, Pragos priemiesty, vienas toks valkata karys su dideliu maišu ant pečių ir didele lazda rankose ėjo gatve ir švaistėsi. Vieni lenkai traukėsi į šalį, kiti apkulti ėmė šaukti. Miesto milicija bandė įsikišti, sulaikyti, bet kareivis tik apsuko lazdą, sutvojo vienam milicininkui per pečius ir šis atlyžo. Lenkas karininkas bandė rusą sulaikyti, bet ir jam kliuvo lazda. Tada šis pripuolė prie praeinančio ruso karininko, prašydamas kareivi sulaikyti. Šis tik patraukė pečiais. Sukėlęs visą lenkų gatvę ant kojų, pasiramsčiuodamas lazda, kareivis įsuko į vieną kareivinių kiemą Vilniaus gatvėj.

Panašiai užsimaskavę rusai sekė ir traukinius. Važiuojant iš Liublino į Varšuvą, į vieną kupė įlipo rusų kareiviai ir pamatė, kad keleivis turi daug lagaminų. Visus kitus keleivius išvarė į kitą kupė, o tą vieną pasiliko. Iškraustę lagaminus, jie primušė jų savininką ir išmetė dar pro traukinio langą. Artimiausioj stoty rusai išlipo ir dingo. Važiuojant iš Varšuvos į Lodzę gretimoj kupė įvyko, matyt, tardymas. Rusai gėrė su vienu lenkų milicijos viršininku ir paskui pradėjo ji mušti. Keleiviai nerimo, tačiau kištis nedrįso. Kol jie gėrė, langai buvo neuždengti; kai pradėjo mušti — iš koridoriaus nieko nebesimatė. Tik buvo girdėti daužoma galva į sieną, šauksmai, vaitojimas, keiksmai ir grasinimai. Artimoj stoty kai kurie išlipo ir perėjo į kitus vagonus, bijodami, kad girti rusai nepradėtų šaudyti.

Visos šios priemonės reiškė sauvaliavimą, plėšikavimą, o iš tikrųjų sąmoningą sąskaitų suvedinėjimą ar improvizuotą tardymą, tikrinimą. Tikri plėšikavimai buvo galimi pradžioj, dar nesusitvarkius, bet ne šiuo metu.

IŠSILAISVINIMAS

Jutau, kad man reikia keisti vietą, šalintis nuo akių kurios vis labiau domėjosi mano padėtimi. Visiškai iš Lenkijos išvykti tuo tarpu nebuvo vilčių. Reikėjo čia pat susirasti saugią vietą, kur būtų tikriau ir prasmingiau. Galvojau, jei jau taip lemta, kad šiame krašte tenka liktis, tai geriau tą laiką panaudoti lenkų gyvenimui ir kultūrai pažinti, jų kalbai tobuliau išmokti. Varšuva jau nebebuvo Lenkijos centras. Pradėjęs veikti teologijos fakultetas, deja, neturėjo stipresnių jėgų. Kitoks gyvesnis katalikiškas ir kultūrinis gyvenimas čia visai nesireiškė. Taip mano mintys krypo į Krokuvą, kuri šiuo metu buvo faktinis Lenkijos centras. Šią minti sustiprino mano kelionė į Čenstakavą.

Čenstakavoj valgiau pas vienas seseles, kurios turėjo vaikų darželi. Darželį tuo metu inspektavo Lenkijos žydė, buvusi kacetininkė Auszwitze. Per vieną vakarienę ji man pasakojo mačiusi kieme keistą žmogų. Tai patvirtino ir seselė, kuri tą asmenį taip pat matė. Buvęs kažkoks vienuolis — ne vienuolis, keistais nematytais drabužiais, kalbėjęs neaiškia kalba, atrodęs labai išalkęs. Jis nieko neprašęs, tik stovėjęs ir keistom akim žvelgęs į žaidžiančius vaikus. Jos suprato, kad jis labai alkanas, ir atnešė jam valgyt. Po to jis išnykęs. Žydės manymu, šis žmogus galėjęs būt ir ne vienuolis, tik kažkoks užsislėpėlis. Tada man dingtelėjo mintis, ar nebus tai mūsų pulk. Andriušaitis, kuris, žinojau, dar yra Lenkijoj ir vaidino vienuolį. Išbėgau į kiemą, apėjau artimąsias gatves, bet žmogaus nebesuradau. Grįžęs, patyriau iš žydaitės, kad lenkų policija ir rusai tokius įtartinus žmones gaudo. Esą net kunigų drabužiuose vaikščiojančių buvusių nacių ir esesininkų. Jie būsią visi išaiškinti ir atiduoti į teismą.

Mano persikėlimas kitur turėjo būt įteisintas. Dėl to ištyręs galimumus ir pažintis, atėjau kartą į mūsų valsčių ir paprašiau mane įregistruoti. Sulenkinau tik vardą ir paprašiau nežymėti kilmės vietos (Lietuvos). Šis raštas turėjo man patarnauti keliantis į Krokuvą. Į ją išvykti ruo-šiauši tylomis, pranešęs tik seselei vyresniajai. Niekas neturėjo žinoti, kur esu dingęs. Bet tuo metu atsirado kažkoks reikalas nueiti dar pas savo “tėvą” — Dr. Kučą. Tarpduryje susitikome su vienu lenku kunigu, kuris mums pranešė matęs vieną seną mano pažįstamą svetimtautį. Sutarėme su Dr. Kuču jį aplankyti. Po trumpo pasikalbėjimo šis bičiulis ištiesė mudviem ranką ir pasakė:

—    Galit važiuoti į vakarus, pas savo tautiečius.

Tai buvo 1945 metų spalių 17 d.

Grįžęs tuoj į savo miestelį, pasakiau vyresniajai, kad išvykstu. Kur ir kuriam laikui, nesakiau, bet iš visos nuotaikos ji galėjo suprasti. Maldavo dar palikti, bent tol, kol bus galima grįžti į Lietuvą.

—    Jūs taip reikalingas ne tik mums, bet visam miesteliui, ypač vaikams. Kas mumis besirūpins...

Jos skruostais riedėjo ašaros. Buvo sunku ją raminti.

—    Dievas jums siuntė mane. Atsiųs ir kitą. Išvykstu nebe Jo žinios ir valios.

Prašiau niekam apie tai neprasitarti, net seserims. Bet mano pasiruošimas ir vyresniosios nuotaikų permaina greit buvo pajusta visų. Jos susirinko, prašė laiminti.

Su kuprine išėjęs į kiemą, sutikau kaip tyčia savo ministrantų būrelį. Jie panoro mane lydėti iki Zaliborzo. Pakeliui pasimaišė ir grįžtantieji iš mokyklos. Ir šie prisijungė. Jie, matyt, juto, kad šis kartas yra paskutinis mūsų gražiam bendravimui. Jie buvo tokie geri ir kartu susirūpinę. Išbučiavau visus ir liepiau eiti namo. Bet jie nėjo, stovėjo susirūpinusiais veidais ir laukė, kol išnykau iš jų akių.

Varšuvoj sėdau į traukinį, pravažiavau Lenkiją iki Oderio, perėjau paskutinį NKVD punktą ir kontrolę, ir atsidūriau Berlyne. Dar prieš apleisdamas Lenkiją, spėjau Mečiui Mackevičiui palikti laiškutį, kad kreiptųsi pas tą atrastąjį mano bičiulį, kuris ir jį galėtų išgelbėti. Kučas sėdo į kitą traukinį, pasiekė Prahą, o iš ten atsidūrė Prancūzijoj.

Taip nelauktai, lyg paties Dievo angelui įsikišus, išsilaisvinom iš rusų — tos paskutinės nelaisvės, kuri dar buvo mums likusi. Įvairiais kitais keliais išėjo į tikresnę laisvę dar keletas mūsų draugų — Andriušaitis, Čiuberkis, Kantvilas, Narutis, Rimašauskas, Stanevičius, Valiukavičius. Kitus palietė NKVD ranka, nes atsirado išdavikas Kiseliauskas, buvęs išvežtas darbų į Vokietiją. Vieni prievarta buvo grąžinti į Lietuvą, kiti išsisklaidė.

KITŲ DRAUGŲ LIKIMAS

Tik atsidūręs Vakarų Vokietijoje patyriau, kas įvyko su tais draugais, kurie nuo mūsų atsiskyrė Pucke. Tą naktį (kovo 11 d.) esesmanai išsivarė 167 kalinius. Tarp jų buvo Blažys, Germantas, Kuprėnas, Meilus, Narakas, Šernas ir Urbonas. Juos kelias dienas laikė Troylio stovykloj, prie Dancigo, o iš čia (kovo 20 d.) nugabeno atgal į Stutthofą. Kitą dieną iš Zukau atvežė Dr. A. Starkų, o iš Burggrabeno — inž. Mališką, Pajaujį, maj. Šiurną.