M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI DEMOKRATIJA
TĖVYNĖS SARGO BIBLIOTEKA
TĖVYNĖS SARGO BIBLIOTEKA Nr. 2
Išleido Verlag „L U X“ G. m. b. H. Stuttgart'e
Spaudos darbą atliko leidykla „VENTA"
1948 ra. Tiražas 3.000 egz. Kaina 2 DM.
Spaudė Schweinfurter Druckerei u. Verlagsanstalt
G m. b H.
1. KRIKŠČIONYBĖ IR DEMOKRATIJA
Senas demokratijos vardas. Jis gimė dar prieškrikščioniškaisiais laikais. Stabmeldiškoji Graikija — jos motina, ir savo motinos respublikoms ji pradėjo tarnauti. Stabmeldiškoji demokratija — gležna ir neturininga, nors patraukli — ir tuomet jau daug kam vilčių kėlė. Tai buvo žiedas be kvapo, forma be turinio.
Kas gi buvo anų laikų pirmykščioji demokratija? Etimologiniai — žmonių valdžia — demos kratein. Praktikoje iš tų rėmų ji neišėjo. Dargi ir ta žmonių valdžia buvo labai aprėžta. Ne visi žmonės buvo žmonės. Vergija ir demokratinėse respublikose klestėte klestėjo. Moteris žmonių veislei nepriklausė. Vaikas buvo nuo tėvo valios visiškai priklausąs daiktas. Už jo gyvybės siūlo nutraukimą jis prieš nieką nebuvo atsakingas. Demokratija nedaug atmainų įnešė į anų laikų pasaulį. Tiesa, ir aname sename pasauly atsirasdavo brolių grakchų, kurie kėsindavosi vargstančiam pasauliui palengvinti vargų naštą, bet ir jie ne demokratinių motyvų skatinami tai darė. Grakchai ne demokratijos padaras, ne jos auklėtiniai.
Su tokia demokratija krikščionybė perėmė aną senąjį pasaulį. Krikščionybė atnaujino pasaulio veidą — renovavit faciem terrae. Tas atnaujinimo procesas vyko laipsniškai, kaip laipsniškai krikščionėjo pati žmonija. Ji davė visoms gyvenimo sritims naują kryptį ir naują turinį. Naują turinį davė ir toms formoms, kurias pasisavino iš stabmeldystės. Ir demokratija, iš krikščionybės mokyklos išėjusi, suskambėjo kitokiais balsais ir plačiu meilės glėbiu apglėbė visą žmonija be išimties, Nei graiko, nei žydo, nei vergo, nei laisvojo, nei moters, nei vyro jai nebuvo. Buvo tik Dievo Tėvo lygūs vaikai, kurie lygiomis teisėmis galėjo naudotis visomis, Dievo duotomis, gėrybėmis. Ir dėlto Gayraud daro visai teisingą išvadą, sakydamas, jog „modeminė demokratija savo esmine koncepcija ir pagrindinais dėsniais yra išplaukusi iš tikėjimo Dievu, kaip visų žmonių tėvu, ir iš krikščioniškosios brolybės dogmos. Demokratinė lygybė yra Kryžiaus medžio vaisius“ (Les Democrates Chretiens. Paris, 1899, psl. 28). „Demokratija yra faktas, pažanga, Evangelijos pasėka“ (ten pat, 9 psl.).
Tai pasako ir visa eilė žymių pasaulininkų, kurie su tuo klausimu susidūrė, jį studijavo ir savo žodį tuo klausimu tarė. Pagal buv. JAV prezidentą Rooseveltą (1939 m. sausio mėn. 4 d. kalba): „Demokratija yra žmogaus asmens gerbimas, laisvė, geras tarptautinis pasitikėjimas, turįs tvirčiausius pagrindus religijoj. Religijai demokratija duoda geriausių garantijų.“ JAV buv. viceprezidento Wallace’o teigimu, „demokratija yra krikščionybės vienintelė ir tikra išraiška.“ Žinomas filosofas Bergsonas (nekatalikas) priėjo išvados, kad „demokratija savo esme yra evangeliška, o jos variklis — meilė.“
Geriausio mūsų laikų filosofo Jokūbo Maritaino teigimu, „demokratija susiformavo tik evangeliškojo raugo veikiama. Demokratinis pasistūmėjimas apsireiškia istorijoj, kaip evangeliškos inspiracijos manifestacija laiko tekmėje.“
Didžiausias mums autoritetas — Šv. Sostas. Roma locuta — causa finita. Jo žodis mums sprendžiamas, kad ir ne ex cathedra tartas. Bendra popiežių mintis kalbamu klausimu — demokratija yra tiek sveika ir tikra, kiek remiasi krikščionybe. Leonas XIII, kalbėdamas prancūzų darbininkų maldininkams (1899. X. 8), kiek kitais žodžiais tą mintį taip išreiškė: „Jei demokratija panorės būti krikščioniška, ji duos jūsų tėvynei laimės, gerovės ir taikos ateitį.“ Vadinasi, demokratija tiek tik prasminga ir naudinga, kiek yra krikščioniška. Iš to aiškėja mūsų „katalikiškų naujovininkų“, norinčių ir demokratiją ir bendrai politiką padaryti aideologine, teigimo — „demokratija, atsirėmusi ideologijos, nėra demokratija“ — vertė. Jis yra griežtai priešingas popiežių mokymui.
Buv. Tarptautinio Darbo Biuro prie Tautų Sąjungos pirmininkas, socialistas Albertas Thomas, enciklikos „Quadragesimo anno“ paskelbimo proga, savo kalboje taip yra pasakęs: „Aš noriu priminti tą labai didelį vaidmenį, kurį krikščioniškasai mokslas suvaidino vergijos panaikinime laipsniškam darbininkų išvadavime ir t. t. Ar reikalinga priminti, kad krikščioniškoji tradicija kas kartą vis stiprėja ir stiprėja? Ar reikia priminti, kad naujosios enciklikos mintys duoda milžiniškos pagalbos toms pastangoms, kurios visų darbininkų vieningai dedamos išpildyti taikos sutarties XIII daliai,“ kurioje kalbama apie darbo sąlygų pagerinimą (H. du Passage. Socialisme et Catholicisme social. Paris, 1938, 50 p.). Kitas, mums visiems gerai žinomas, socialistas, dabartinis Anglijos min. pirmininkas Attlee, 1945 m. JAV parlamente pareiškė, kad „pasaulis išsigelbės, tik sugrįžęs prie Evangelijos dėsnių.“ Tuo būdu, ir žymūs socialistai, unisonu su popiežiais ir katalikais bei objektyviais nekatalikais, tvirtina, kad pasaulio sudemokratinimas — krikščionybės nuopelnas, kad tokių milžiniškų laimėjimų galima pasiekti tik krikščioniškosios demokratijos pagalba, kitaip tariant, tos demokratijos, kuri yra pagrįsta ir persunkta Evangelijos dėsniais ir dvasia.
Šį trumpą įterpimą į savo temą noriu užbaigt dabartinio popiežiaus Pijaus XII žodžiu. Tą klausimą jis specialiai gvildeno savo tradicinėj 1944 m. Kalėdų išvakarių kalboj. Jis kategoriškai tvirtina, įrodinėdamas, kad „tikrosios demokratijos pagrindas yra Dievo autoritetas. Jei viešosios valdžios turėtojas savo valdžios tikslu nelaikys Dievo norimos tvarkos įgyvendinimo, tai tuščios ir grynai formalios demokratijos vardas, kuriuo jis dangstosi, bus tik kaukė jo nedemokratiniams veiksmams pridengti. Jei ateitis turi priklausyti demokratijai, tai esminė jos uždavinių dalis turi tekti Kristaus religijai ir Bažnyčiai, kuri yra Išganytojo mokslo skelbėja bei mokytoja ir Jo išganymo pasiuntinybės tęsėja. Juk ji, iš tikrųjų, skelbia ir gina tiesas, teikia viršgamtinės malonės jėgas Dievo nustatytai buities ir tikslo tvarkai įgyvendinti.
Toji gi, Dievo nustatyta, tvarka yra kiekvienos demokratijos esminis pagrindas ir kelrodis.“
„Bažnyčios uždavinys yra,“ tęsia toliau ten pat Pijus XII, „tobulesnių laisvės formų trokštančiam pasauliui skelbti kilniausią ir reikalingiausią, kokia tik gali būti, tiesą, būtent: žmogaus kilnumo, jo pašaukimo būti Dievo vaiku faktą. Tai yra galingas šauksmas, kuris nuo Betlėjaus prakartėlės iki pat visų pasaulio pakraščių skamba visų ausyse kaip tik tais laikais, kada žmogaus kilnumas taip apgailėtinai yra pažemintas.“
Kun. V. Bagdonavičius (N. Gyvenimas. 1948 m. 3 nr. Žmonijos organizavimas), gvildendamas žmogaus asmens problemą, duoda lyg šių Pijaus XII žodžių ir bendrai bažnyčios mokslo platesnį paaiškinimą. „Bažnyčia asmenį laiko,“ rašo kalbėtas autorius, aukščiausiu gėriu iš visų sukurtų gėrių. Nei pasaulis su visomis savo gėrybėmis, nei žmonių sukurta kultūra nėra aukštesnė už asmenį. Asmuo yra Dievo atvaizdas ir panašumas. Kristus atėjo pasaulin asmenų gelbėti, asmenims išlaisvinti yra įsteigta Bažnyčia. Asmuo — Dievo kūrybos vainikas.“ — „Kas laiko rasę, ar tautą, ar valstybę, ar valstybės formą, ar valdžios laikytojus, ar kitas žmonių bendruomenės organizacijų vertybes aukščiausia viso ko norma, net aukščiau religiniu vertybių, ir jas stabmeldiškai sudievina, tas iškreipia ir gadina Dievo sukurtą ir Jo įsakytą tvarką,“ sako Pijus XI (Acta Apost. Sed. 1937 m.). Tuos žodžius pakartojo ir Pijus XII savo 1945 m. birželio mėn. 12 d. konsistorinėj kalboj.
Žinomas vokiečių žurnalistas ir filosofas Teodoras Haeckeris sako, kad „didžiausia būtis ir aukščiausias gėris šiame sukurtajame pasaulyje yra asmuo.“ Ir visa pasaulio istorija, ir visi įvykiai yra ne kam kitam, kaip tik žmogui, jo vedimui išganyman.
Bažnyčios mokslą apie žmogaus asmens vertingumą esu čia, nors ir labai trumpai, lyg praeinomis, palietęs ne be reikalo. Iš to lengvai suprasime, kodėl Bažnyčia visuomet rėmė demokratinius idealus, kuomet dar tas vardas nebuvo taip linksniuojamas, kaip dabar, ir kuomet jis nebuvo net minimas. JAV garsaus arkivyskupo, Leono XIII intymaus draugo ir artimo bendradarbio, Irelando žodžiais tariant, „krikščionybė pačioj sâvo pradžioj jau buvo tikra demokratija“ (Le Fraineau. La Démocratie Chretienne. La Rochelle, 1395 m., 11 pusl.). Juk tik demokratinė krikščionišku turiniu ir supratimu tvarka gali garantuoti žmogiškam asmeniui jam skirtą vertingumą ir pagarbą bei deramą vietą visuomenės susitvarkyme; tik taip suprasta demokratija apsaugos nuo įvairiausių pasikėsinimų ir pavojų žmogaus asmenį ir neleis jo pavergti ir pažeminti net ir tokiam galingam veiksniui, kokis yra valstybė, kuri visuomet turėjo norą žmogaus asmenį pavergti valstybės interesams. Tas noras ypatingai sustiprėjo ir pasirėiškė šiuo dvidešimtojo amžiaus metu partijų, luomų ar asmenų diktatūrų formomis. Leonas XIII savo enciklikoje Graves de communi (1902 m. sausio mėn. 18 d.) tai aiškiai patvirtina šiais žodžiais: „Reikalinga iš tos sąvokos (demokratija)
pašalinti visas politines idėjas, kad ji reikštų tik krikščioniškąjį gerą darbą, dirbamą žmonių naudai... kad darbininkai galėtų laisvai ne tik savo šeimų židiniuose, bet ir viešumoje praktikuoti dorybes ir atlikti savo religines pareigas, kad jie galėtų jaustis žmonėmis, ne gyvuliais, krikščionimis, ne pagonimis.“ Instrukcijose, kurias Leono XIII vardu 1902 m. sausio mėn. 27 d. paskelbė kard. Rampolla enciklikai Graves de communi įgyvendinti (Instruction sur l’action populaire chretienne ou la democratie chretienne en Italie), tik ką pacituoti kalbamos enciklikos žodžiai taip paaiškinami: „Visi veiksmai, kurie siekia žmonių gerovei teisingumo triumfo ir meilės praktikos . . . sudaro tikrąjį krikščioniškosios demokratijos objektą“ (L. Roure,' Anarchie Morale et Crise Sociale. Paris, 1903 m., 388 pusl.). „Niekas visuomenėje negali gyventi tik sau; kiekvienas atsako ir už viešuosius visuomenės interesus,“ pabrėžia Leonas XIII kalbamoj enc. Graves de communi. Leonas XIII, norėdamas, kad tas jo žadinamas darbas žmonių gerovei būtų našesnis ir vaisingesnis, tą darbą drausmina ir organizuoja, pavesdamas jį vyskupų priežiūrai: neprivaloma pamiršti, kad „kiekvienas socialinėj srity dirbamas darbas, ar tai paskirų asmenų ar organizacijų, turi būti dirbamas visiškai pasiduodant vyskupų autoritetui ... Noras, kuris stumia tai klusnumo pareigai nepasiduoti, nėra nei švarus, nei naudingas, nei Dievui malonus“ (Graves de communi). Minėtoj Instrukcijoj detalizuojama vyskupų šioj srity vaidmuo: vadovauti, apšviesti, drąsinti ir skatinti (L. Roure, op. cit. 395 p.). Šis privalomas nuostatas galioja ir dabar. Jis saisto visus tikinčius ir drausmingus katalikus.
2. KRIKŠČIONIŠKOJI DEMOKRATIJA
Kas yra demokratija
Kas gi yra ši mūsų krikščioniškosios eros demokratija? Vienu trumpu ir tiksliu aptarimu apimti demokratiją yra nelengvas dalykas; toli gražu, ne visų ji vienaip suprantama. Demokratijos supratimas priklauso ne tik nuo paskirų kraštų, bet ir nuo pasaulėžiūrų; yra socialdemokratiška, krikščioniškai demokratiška, liaudininkiška ir dar kitokia demokratija. Ypatingai tai sunku padaryti šiais sunkiais demokratijos bandymo laikais. Bijau, kad tas klausimas nebūtų tolygus klausimui — kas yra gražu, ar kas yra skanu. Kiek galvų, tiek -konių ir tiek atsakymų. Nesiimu todėl čia to painaus klausimo analizuoti ir spręsti. Pasitenkinsiu, tik padavęs keleto vyrų demokratijos aptarimus.
Minėtas Le Fraineąu demokratiją aptaria pozityviai ir negatyviai. Pagal šį autorių, „demokratija nėra nei revoliucija, nei demagogija, nei socializmas, nei anarchija, bet tik liaudies ar žmonių valdžia, kuri nori ginti ir saugoti savo teisėtus interesus taikingomis priemonėmis, paremtomis aiškiu savo teisių ir pareigų supratimu“ (14 p.). Tas pats autorius ją kitoj vietoj dar kitaip aptaria, o gal, teisingiau pasakius, tik papildo pirmąjį aptarimą, tvirtindamas, jog „demokratija yra teisingumas lygybėje, meilė brolybėje ir visų pagerbimas laisvėje“ (24 pusl.). Šis pastarasis aptarimas yra labai talpus, tąsus ir sultingas. Tai apčiuopiama ir vaizdinga krikščioniškoji demokratija. Tuose keliuose žodžiuose sutalpinta visa, kas apie ją prirašoma ištisuose traktatuose.
Albertas Gortais, vienas aktingųjų Prancūzų MRP narių, apie demokratiją taip rašo (L’Aube. 1945. XII. 15): „Demokratija yra režimas, pagrįstas visišku ir besąlyginiu žmogaus asmens gerbimu, režimas, kuris organizuoja gamtos turtų išnaudojimą ir kuris darbininkų pastangas tvarko tokiu būdu, kad laisvam ir visuomeninę atsakomybę jaučiančiam žmogui būtų visose srityse užtikrintos politinės, ūkinės, socialinės sąlygos materiališkai ir dvasiškai plėtotis.“ Toliau Gortais pabrėžia: „Mes esam demokratai, nes mes tikim į laisvę!“ Šis paskutinis aptarimas be ryšio su pirmuoju būtų labai nepilnas ir neatvaizduotų jokios demokratijos, nes gali būti laisvės šalininkų ir ne demokratų ir, antra vertus, vien t i k laisve pagrįstas režitas gali palikti dirbantįjį luomą išnaudotojų sauvalei ir sudaryti dar sunkesnes gyvenimo sąlygas. Napoleonas I Suvalkijos lietuviams panaikino baudžiavą, bet nedavė jiems žemės; vadinasi, davė laisvę, bet nedavė teisingumo, ir baudžiauninkai bevelijo vilkti baudžiavos naštą toliau, kol Aleksandras II juos išlaisvino iš dvarininkų vergijos, aprūpindamas žeme.
Prancūzų 1789 m. deklaracijoj buvo įrašyta: l’egalité, la liberté et la fraternité — lygybė, laisvė ir brolybė, bet sąmoningai ar nesąmoningai neįrašė justice — teisingumo. Ir kokios iš to kilo pasėkos? Žmonių darbo klasė pasidarė kapitalo vergė. Visos demokratinės laisvės taip ankštai tarpusavy sujungtos, kad, vieną suardžius, kitos turės žūti. Jų tarpe labai svarbią vietą užima teisingumo dorybė. Tai pagrindas visoms demokratinėms laisvėms: kur bus teisingumas, turės būti ir laisvė. Tačiau laisvė nesuponuoja teisingumo. Dėlto visai teisingai kard. Saliege (La Croix, 1946. IV. 11) teisingumą vadina „vienu iš Dievo vardų ir vienu Jo veidu.“
Kokios yra demokratinės laisvės? Trumanas, kalbėdamas Panamerikos vienybės direktorių komitete, išvardijo šias: „žodžio laisvė, spaudos laisvė, susirinkimų laisvė, sąžinės laisvė ir žmonių laisvė išsirinkti savo valdžią.“ Bet ir šis garbingas vyras neišvardijo visų demokratinių laisvių Paminėtinos dar — korespondencijos laisvė, kilnojimosi laisvė, mokymo laisvė ir t. t. Be to ir garantuota laisvė gali būti bereikšmė ir tuščia sąvoka, jei ji nėra atremta krikščionybe. Dėl to visai teisingai yra pasakęs visam pasauliui žinomas didysis Šveicarijos prezidentas Motta, kad „krikščionybė pasauliui yra nemirštamoji laisvės sėkla“ ir, žinoma, jos turinys.
„Mes nesutiksim su jokia diktatūros forma,“ toliau tęsia Gortais, „nei valstybės, nei žmogaus, nei jėgos, nei rasės, nei klasės, nei pinigo.“ Visai teisinga. Nuo to momento, kai į demokratiją įvedama bet kuri diktatūros rūšis, demokratija nustoja būti demokratija.
Pietų Afrikos vyriausybės galva gen. Smuts sprendžia santykį tarp demokratijos ir autoriteto (1943. XI. 20 kalba, pasakyta Imperijos parlamentinės Asociacijos posėdyje): „Šiandien daug kalbama apie demokratiją,“ sako jis. „Mes kovojame dėl demokratijos, dėl laisvės. Bet tie žodžiai dažnai pasidaro šablonas, jie tampa stiliaus formomis ir blankiais šūkiais. Kiekvienam... turi būti visiškai aišku, kad neįmanoma pasiekti praktiškų sprendimų... Didžiojoje Britanijoje jūs sukūrėte didžiausią demokratiją, gal būt pačią nuostabiausią demokratiją visoje istorijoje. Bet jūs supratote, kokią vertę turi autoritetas, ypač pavojaus metu. Be autoriteto viena laisvė neveiksminga. Laisvės, kaip ir patriotizmo, nepakanka.“ Prisiminkim Fraineaú teigimą, kad demokratija nėra anarchija. Ir dėlto joje reikalingas autoritetas, dar stipresnis, negu bet kuriam kitam režime. Demokratija be autoriteto labai lengvai iškrypsta į netvarką ir anarchiją.
Paryžiaus taikos konferencijos metu žurnalistai paklausė Australijos užsienių reikalų ministerį Herbertą Vere Evattą, kas yra, jo supratimu, demokratija. Jis jiems taip atsakė: „Aš žinau, kas yra demokratija, nes aš užaugau demokratinėj sistemoj. Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris turi teisę balsuoti. Tai reiškia, kad žmonės turi teisę patys išsirinkti savo vyriausybę. Tai yra elementarinis dalykas.“ Toliau jis kalbėjo, kad demokratija reiškia teisę rinkimų metu turėti daugiau, negu vieną kandidatą ar vieną sąrašą. Jei kandidatų pasirinkimo teisė nėra apsaugota, rinkimai negali būti tikri, ir tai negalima laikyti demokratine sistema.
Kai žmonės savo valia išrenka vyriausybę, jie turi ją pripažinti ir gerbti. Mėginti nuversti žmonių vyriausybę, arba vyriausybei stengtis nusikratyti opozicija — yra aiškiai priešdemokratiška. Rinkimuose nugalėtieji pralaimėjimą privalo priimti be pykčio ir nenustoti vilčių laimėti kitų rinkimų metu konstitucijos nustatyta tvarka.
Bet ir čia dar ne visa. Rinkimai negali būti tikrai demokratiški, jei krašte nėra spaudos, žodžio ir kritikos laisvės. Tie, kurie mano, kad vyriausybė blogai elgiasi, turi turėti teisę tuos blogumus nurodyti.
Labai svarbu demokratijai, kad jos teisėmis galima būtų naudotis be baimės ir kad joje neturėtų vietos joks favorizavimas. Demokratinėj santvarkoj negali būti jokių diktatų, jokios diktatūros.
Kas yra pasakyta, teisinga. Bet Evattas per žurnalistų galvas paskaitė paskaitą apie demokratiją Maskvai, kuri, neturėdama demokratybės nė šešėlio, daugiausia ja giriasi. Jis paėmė tik vieną demokratijos pusę, todėl jo aptarimui daug ko trūksta. Jis davė tik demokratijos rėmus ir nurodė kelią į demokratinę tvarką, plačiau nepaliesdamas jos turinio. Jo aptartis — rėmai be paveikslo.
Šia proga pravers priminti ir bolševikų demokratijos supratimą. Kas jiems yra demokratija, jie pasisako „Mažojoj Sovietų Enciklopedijoj“, skyriuje apie demokratiją. „Demokratija,“ rašoma ten, „yra tokia valdžios forma, kurioje valdymas formaliai priklauso tautai. Demokratija yra apibrėžta valstybės forma, o kiekviena valstybė yra juk viešpataujančio sluoksnio aparatas, nepaisant formalinio visų piliečių teisių sulyginimo “ (Algirdas Zręba, ,.Demokratyczne“ oblicze Z. S. R. R., Jeruzalė, 1946, 12 pusl.). Bolševikinė dialektika šiuo atveju nereikalinga ilgo šifravimo. Kas pasakoma pirmu apyteisingiu demokratiją apibudinančiu sakiniu, antruoju visa sugriaujama. Rezultate — demokratija tai Stalinas su savo kruvinu režimu. Piliečių teisių sulyginimas atmestas. Tautos valdymas yra tik formalinis dalykas, ne faktinis. Tautos vietą užima „viešpataujantis sluoksnis“. Tas „viešpataujantis sluoksnis“ formaliai yra bolševikų partija, o faktinai — bolševikų partijos generalinis sekretorius Stalinas. Tai visiems yra žinoma ir aišku, nors nuo 1941 m. birželio 21 d. Sovietų Rusija „kovoja“ už „pasaulio demokratiją“, o karui pasibaigus, visos pasaulio valstybės, neišskiriant ir jos karo bendradarbių JAV ir D. Britanijos, pasidarė fašistinės. „Tikros demokratijos“ nešiotoja ir saugotoja pasiliko tik Sovietų Rusija su savo susovietintais satelitais. O anglų „fašistų“ vadas, Didžiosios Britanijos ministeris pirmininkas ir to pat krašto socialistų žymus atstovas Attlee darbiečių mitinge, įvykusiame 1946 m. Newcastle — Upon-Tyne, Stalino atstovaujamą komunistų partiją pavadino „iš esmės antidemokratine, nors ji ir pretenduojanti tarnauti demokratijai“ (Le Croix, 1946. IV. 30.). Attlee pasakė tai, ką galvoja apie komunistus visas nekomunistinis pasaulis.
Labai plačiai visuose pasaulio kraštuose demokratinis režimas aptariamas, kaip tautos suverenumo režimas, kaip žmonių valdžia. „Democratia id est potestas populi“ (Šv. Tomas Akvinietis, Sum. Theol. 1, 2 q. 105 a 1). Tokia pažiūra vyravo ir mūsų Steigiamajame Seime, kuris tai įrašė į savo išleistą Lietuvos valstybės konstituciją. Jos pirmas paragrafas taip skamba: „Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika. Suvereninė valstybės valdžia priklauso tautai.“ Aptarimas iš esmės teisingas. Bet, išeinant iš krikščioniško asmens supratimo, apie ką esame anksčiau kalbėję, jis reikalingas tam tikro patikslinimo. Jokūbas Maritainas apie tokį demokratijos aptarimą taip rašo: „Šis demokratijos apibudinimas turi dviprasmiškumo, nes iš tikrųjų demokratijoje nėra nei suvereno, nei absoliutaus valdovo. Geriau tiktų pasakyti, kad demokratija yra toksai režimas, kur tauta, naudodamosi savo socialiniu ir politiniu subrendimu, pati save tvarko, arba dar—demokratija yra tautos valdžia per tautą ir tautai.“ Tai reikštų, kad tauta yra valdoma žmonių, skirtų jos pačios numatyto pobūdžio funkcijoms ir jos pačios nustatytam laikotarpiui, ir kurių veiksmą ji kontroliuoja reguliariai per savb atstovus ar tų atstovų rūmus („Krikščionybė ir Demokratija“, skyrius „Tikroji demokratijos esmė“).
Moderniosios krikščioniškosios demokratijos šaltiniai
Moderniajai, dabar gyvenamajai, krikščioniškajai demokratijai pradžią davė garsiojo Leono XIII enciklika Rerum novarum. Klausimas buvo tiek pribrendęs ir laukiamas visame katalikiškajame pasaulyje, kad tos enciklikos balsas pastatė ant kojų pasaulio katalikiškosios visuomenės vadus ir sužadino kraštuose plačią krikščioniškosios demokratijos veiklą, nors enciklika to vardo visai nėra minėjusi, ir bendrai, rekomenduojamos veiklos varginamai ir išnaudojamai darbininkų klasei padėti nėra surišusi su bet kokiu pavadinimu. Išvystyta karštligiška enciklikos nurodyta veikla darbininkų naudai sukėlė nemaža ir tarpusavių ginčų tos veiklos vadų tarpe. Ginčai dažnai išeidavo iš rimtumo ir broliškumo ribų. Karštų ginčų objektu buvo taip pat tos veiklos pavadinimas. Tų pavadinimų tam pačiam krašte buvo dažnai keletas, pvz.: krikščioniškasis socializmas, krikščioniškoji liaudies veikla, socialiniai krikščionys, socialinė demokratija, krikščioniškoji demokratija, katalikiškoji demokratija, krikščionys demokratai, katalikaidemokratai ir kiti.
Kuo tuos ginčus išaiškinti? Kodėl enciklika neįstengė taip klausimo pastatyti, kad jis iš karto būtų visų ir vienaip suprastas? Savo raštuose popiežius kalba iš karto keliems šimtams milijonų tikinčiųjų, kurie gyvena visame pasauly ir labai skirtingose kultūrinėse ir ekonominėse bei politinėse sąlygose. Tokios darbo sąlygos, kurios gali būti tinkamos viename krašte ir viename klimate, gali visai netikti kitam kraštui. Kas būtų labai naudinga aukštos kultūros tautai ar valstybei, gali būti perankstyva ir net žalinga kultūriniai atsilikusiam kraštui. Štai kodėl socialiniais klausimais enciklikos, skiriamos visam pasauliui, skelbia tik bendrus, principinio pobūdžio nurodymus, o ne detales ir ne konkrečius klausimų sprendimus. Čia reikalinga ieškot ir tų ginčų šaltinio. Socialinis klausimas bendrai priklauso prie opiųjų eilės. Be to, ir katalikų tarpe yra įvairių interesų ir pažiūrų žmonių: nuo stambiai turtingųjų sluoksnių — pramonininkų, prekybininkų, finansininkų, dvarininkų — ligi nuskurusių vargingiausių proletarų, ir įvairiausių nusiteikimų ir nusistatymų — nuo demokratiškiausio ligi konservatiškiausio. Įdomus dalykas, kad turtingumo laipsnis bei titulai nebuvo, kaip ir dabar nėra, nusistatymo rodikliu, mastu ar akstinu. Jau tas pats faktas, kad krikščioniškos demokratijos sąjūdžio pirmatakai, taip vadinami Socialiniai Reformatoriai, ir vėliau enciklikos Rerum novarum paskelbtos veiklos darbininkų gerovei vadai labai dažnai buvo, kaip pamatysim vėliau, žmonės aukštos kilmės — kunigaikščiai, baronai, markyzai ar finansiniai didikai ir dvarininkai. Tas pats reiškinys metasi į akis ir socialdemokratų sąjūdžio istorijoj. Juk pats Karolis Marksas buvo buržuazinio sluoksnio pasiturįs žmogus. Ir Lietuvoje socialdemokratai ne tik nuskurėlius proletarus telkė savo partijoj, bet turėjo ir lietuviškojo masto „milijonierių“. Tokių pasiturinčių žmonių, šalia pliko darbininko, buvo ir krikščionių demokratų eilėse.
Tuos ginčus Bažnyčia sekė ir tyrė, nesiskubindama daryti sprendimų ir juos pasauliui skelbti. Ji pagal savo seną praktiką davė patiems žmonėms pasireikšti savo iniciatyva, savo metodu ir turiniu. Ir tik po ilgesnio laikotarpio pasakė savo žodį: kas gera — pagyrė ir paliko, kas bloga — papeikė ir pašalino.
Beveik dešimčiai metų praslinkus po Rerum novarum paskelbimo, 1901 m. sausio 18 d. Leonas XIII prabilo kilusių ginčų ir kovų reikalu kita enciklika, vadinama Graves de communi. Tad ir šis faktas parodo tų nuomonę, kurie vaizduojasi Romą su savo visagalinčiu popiežium — Bažnyčios centru ir motoru, kuris suka ir varo visą katalikiškąjį gyvenimą, esant klaidingą. Roma nėra visa varantis ir sukantis motoras. Ji yra tik katalikiškojo gyvenimo centras, kuris koordinuoja visus reiškinius ir sąjūdžius (Max Turmann, Le Développement du Catholicisme Social. Paris, 1900 m.).
Ne čia vieta plačiau apsistoti prie enciklikos Graves de communi. Apie ją bus kalbama vėliau. Čia pasitenkinsiu tik konstatavimu, kad ji: 1. nustatė krikščioniškajai demokratijai aiškesnius veikimo kėlius, 2. pašalino ginčų priežastis ir, tuo būdu, numalšino kilusias katalikų tarpe kovas, 3. aiškiau ir tiksliau nustatė krikščioniškosios demokratijos tikslą ir charakterį ir 4. sudarė palankias sąlygas įsistiprinti krikščioniškosios demokratijos vardui.
Kalbamoji enciklika, Graves de communi, specialiai vardo klausimo nesprendė ir jokių nurodymų tuo reikalu nedavė, tačiau tylomis pro jį nepraėjo. Pirmiausia, nedviprasmiškai ji pasisakė prieš krikščioniškojo socializmo vardą. „Nieko nėra bendra tarp socialdemokratijos ir krikščioniškosios demokratijos ... Kažkieno įvestas krikščioniškojo socializmo vardas pagrįstai nustota vartoti,“ rašoma joje.
Kitų, tuo metu vartotų, vardų klausimu enciklika taip rašo: „Daugelis ne be pagrindo tą veiklą vadina Krikščioniškąja liaudies veikla. Kai kuriuose kraštuose vyrauja socialinių krikščionių vardas ... Šis vardas palankiai priimtas... Krikščioniškosios demokratijos vardas daugelio garbingų vyrų ausyse skamba blogai, ir jie linkę įžiūrėti jame dviprasmiškumo bei pavojingumo.“
Ar iš tų Leono XIII žodžių galima daryti išvadą, kaip kai kurie norėtų tai daryti, kad krikščioniškosios demokratijos vardas popiežiaus buvo atmestas, kaip jam nepriimtinas? Ne. Tokia išvada klaidinga. Enciklika iš krikščioniškosios demokratijos sąvokos išmetė tik politinį turinį. Patį gi vardą paliko. „Pagaliau su juo kitaip pasielgti jau ir nebuvo galima, nes daugeliui tas vardas buvo perdaug brangus, ir jis perdaug giliai buvo šaknis suleidęs,“ kaip teisingai pastebi L. Roure (Op. cit. pusl. 357—9. Iš jo cituoju ir enc. Graves de communi).
Kada ir kur krikščioniškosios demokratijos vardas buvo atsiradęs? Vienodos nuomonės nėra. Vienų manymu, jo tėviškė esanti Belgija. 1891 m Malino katalikų kongrese jau buvo vartojami žodžiai „demokratija“ ir katalikų „demokratinė lyga“. Kiti gi teigia, kad tas vardas buvęs įpilietintas 1890 m. katalikų Liege’o kongrese, o jo tėvas esąs belgų parlamento narys prof. Helleputtas. Kitų gi tvirtinimu, to krikščioniškosios demokratijos vardo tėvo garbė priklausanti žinomam šv. Vincento a Paulio draugijų organizatoriui prancūzui Friderikui Ozanamui. Jis 1848 m. taip rašė: „Tikėjau ir toliau tikiu krikščioniškosios demokratijos galingumu ir politinėj srityj net nieku kitu netikiu “ (St. Sapicki, Chrzescijanscy demokraci. London, 1946, 5 pusl.).
Tas vardas tuomet jo tikrai buvo vartojamas, tik kita, būtent — politine, prasme. Vėliau, po Ozanamo, krikščioniškosios demokratijos vardas prancūzuose pradėta vartoti tik 1896 metais. Laikas visų vienodai nurodomas. Tačiau dėl vietos kyla ginčų. Vienų teigimu, tą vardą pirmas pradėjo vartoti kun. Naudet Paryžiaus krikščionių darbininkų suvažiavime. Kiti gi tą garbę skiria tų pat metų Reimso katalikų kongresui. Tais pačiais metais ir italai pradėjo vartoti krikščionių demokratų vardą (Vermeersch, La Nouvelle Encyclique sociale. Bruxelles, 1911 m. pusl. 8—12; Antoine, Kurs ekonomji spolecznej. II t. Warszawa, 1909 m., 58 p.; Szymanski, Szkice i Studja spoleczne. Warszawa. 1913 m. 7 pusl.).
Toliau Graves de communi, kaip matyti iš pirmiau paduotų jos citatų, nustatė krikščioniškosios demokratijos socialinį charakterį, reikalaudama pašalinti iš jos visą politinį elementą, ir jos tikslą — tarnauti žmonėms, ginti jų teisingus reikalavimus.
Dvejopa krikščioniškoji demokratija
Ši socialinė krikščioniškoji demokratija šiandien identifikuojama su socialine katalikybe, apie kurią Paryžiaus kardinolas Suhard labai gražiai yra nupasakojęs 1947 m. Socialinėj Savaitėj. „Socialinės katalikybės terminas,“ sako kardinolas, „yra kartu teisingas ir kartu klaidingas. Jei socialinė katalikybė nėra veidu nusikreipusi į artimo meilę, tai ji nėra socialinė katalikybė. Yra tik viena katalikybė ir ta pati yra socialinė. Jei ji nėra socialinė, ji nebėra katalikybė. Bet, nelaimei, yra krikštytųjų, kurie nėra socialiniai, ir dėlto jie faktinai yra tik vardu katalikai. Ir tik dėl šios rūšies katalikų reikalinga vartoti šis pleonazmas ir jungti altruistiniam terminui tokį epitetą, kuris jį tik silpnina “ (La Croix, 1947. VIII. 7.).
Toji socialinė katalikybė turi būti pažangi. Pagal Tulūzos kardinolą Saliege, skubus ir neatidėliojamas darbas — pašalinti iš katalikybės konservatyvizmo nuosėdas. Nėra katalikas tas, kas yra konservatorius. Nėra konservatorius tas, kas yra katalikas.“ O Lyono kardinolas Gerlier ragina „imti giliai į širdį darbininkų kančias ir jų teisėtus reikalavimus.“
Klausimas, ar ši krikščioniškoji demokratija, ar socialinė katalikybė yra naujas padaras? Ar tai yra tik dvidešimtojo amžiaus atneštoji vargo žmonėms dovana? Ne. Kas taip mano, stambiai klysta. Jau esu minėjęs Irelando teisingą teigimą, kad „krikščionybė pačioj savo pradžioj jau buvo demokratija“. O minėtoji kardinolo Rampollos Instrukcija (p. 9.) taip sako: „Į krikščioniškąją demokratiją negalima žiūrėti kaip į naują išradimą. Ji yra tiek sena, kiek yra seni Evangelijos įsakymai ir mokymas... Visuomet ir visais laikais Bažnyčia yra nuoširdžiai susirūpinus pavargėliais ir darbininkų luomu ... Ką Bažnyčia mokė ir dirbo anais laikais, ji tai skelbia ir stengiasi įgyvendinti ir šiandien. Bažnyčia pagrįstai gali didžiuotis savo nuo pat gyvenimo pradžios vedamomis socialinėmis studijomis, kurias kai kas nori prezentuoti kaip naujieną“ (L. Roure, op. cit. 373—4 pusl.).
Ši socialinė krikščioniškoji demokratija, išėjusi į praktiškąjį gyvenimą, išleido naują atžalą, kuriai buvo duota politinio atspalvio ir tikslų. Ši naujoji krikščioniškosios demokratijos atžala pavadinta politine krikščioniškąja demokratija, krikščionių demokratų partija, arba analoginiai su Katalikiškąja Akcija — Pilietine Akcija — Action catolique civique, kuri yra tiek privaloma, kiek ir katalikiškoji akcija, nes, teisingu Dauliaus teigimu, net grynai politinė katalikų akcija sudaro Katalikų Akcijos dalį. „Akcijos katalikiškumas apima visas katalikiškojo gyvenimo sritis. Visur katalikiškoji akcija turi prasiskverbti, kaip specifiškai dvasinis raugas“ (Auka, Nr. 2. 1947 m 9 pusl.).
Politinę krikščioniškąją demokratiją pavadinau socialinės krikščioniškosios demokratijos atžala visai sąmoningai. Kaip kiekviena atžala turi savo kamieno prigimtį ir charakterį, taip ir socialinės krikščioniškosios demokratijos atžala — politinė krikščioniškoji demokratija — paveldėjo iš savo kamieno visą jo prigimtį ir charakterį, nieko iš jo neišleisdama ir nieko nepakeisdama. Krikščionių Demokratų Partija savo esmėje pasiliko socialinė. Jos tikslas — taip suorganizuoti ir sutvarkyti valstybę, kad jos visos pajėgos būtų įjungtos į darbo žmonių gerovės pakėlimo veiklą. Lietuvių Krikščionių Demokratų Partija savo tikslą pirmame programos punkte taip nusako: „Sutvarkyti visą Lietuvos gyvenimą
Kristaus mokslo dėsniais darbo žmonių būviui pagerinti.“ Tie patys lietuviai krikščionys demokratai plačiai tuo reikalu kalba jų išleistoj knygelėj „Kas yra Lietuvių Krikščionių Demokratų Partija ir ko ji nori“ (Voronežas, 1918). „Krikščionys demokratai, matydami didį darbo žmonių skurdą, jau senai pradėjo rūpintis vargdieniais ... Krikščionis demokratas — vargdienių užtarytojas ... Krikščionys demokratai mokina ir reikalauja, kad visi žmonės galėtų gerai ir patogiai gyventi. Kadangi daugiausia vargsta ir skursta kapitalistinės tvarkęs slegiami darbo žmonės, tai krikščionys demokratai stengiasi pirmų pirmiausia pagerinti jųjų būvį.“ Tad jų tikslas — visų žmonių gerovė, o pirmoj eilėj darbo žmonių gerovė.
Politinė krikščioniškoji demokratija, kaip partija, privalo būti socialiniai ekonominė dar ir dėlto, kad negalima atskirti politinės valdžios nuo socialinių ir ekonominių krašto galių, kurios įeina į kiekvienos politinės partijos siekimų sritį. Bet kaip partija ji yra ir politinio charakterio. Tačiau jos politinis charakteris užima jos gyvenime antraeilę vietą. Politiniai tikslai nesudaro jos tikslo, o tik priemones. Minėtoj (Kas yra Krikščionių Demokratų Partija) knygelėj tuo reikalu taip pasisakoma: savo tikslo kr. demokratai galės pasiekt tik tada. „kai darbo žmonės dalyvaus šalies valdyme, kai jie patys valdysis,“ vadinasi, tikslas bus pasiektas tik įvedus reikiamą tikslui priemonę — politinį šalies sutvarkymą. Politika belieka tik priemonė. Kr. demokratų partija kalba ir kovoja už visuotinį balsavimą, už parlamentarizmą, už tą ar kitą valdžios formą tik dėlto, kad, jos supratimu, visa "tai yra tinkamos ir būtinos priemonės jos minėtam tikslui pasiekti.
Išeidami iš visa to, kas pasakyta, prancūzų kr. demokratai savo 1896 m. suvažiavime Reimse yra padarę tokį sprendimą: „Krikščionių demokratų srovė, manydama, kad socialiniai reikalai yra didesnės reikšmės, negu kiti, palieka savo skyriams teisę laisvai nusistatyti — imtis politikos darbo ar ne. Bet, jei bet kuris jų imasi politikos, turi aiškiai stoti ant demokratinės respublikos pagrindo.“
Lietuvių Krikščionių Demokratų Partija taip pat yra respublikinė. Bet respublikinė valdžios forma nėra būtinas demokratijos pažymys, kaip lygiai ir parlamentarizmas nėra demokratijos reiškėjas. Tai patvirtina ir prancūzų socialistų vadas Leonas Blumas: „Anglų ir belgų pavyzdys ir patyrimas įrodė,“ rašo jis, „kad monarchija neišskiria tikros demokratijos ... taip pat parlamentarizmas nėra vienintelė, išimtina ir būtina demokratijos forma... Demokratija ir parlamentarizmas, toli gražu, nėra vienreikšmiai terminai ... Tad parlamentarizmas — tai nebūtinai demokratija. Iš kitos pusės, demokratija — tai nebūtinai parlamentarizmas“ (A. L’Echelle Humaine. Lenkų vertimas. Roma. 1947 m. 38 ir 68 pusl.). Leonas XIII tvirtina, kad krikščioniškoji demokratija nėra būtinai siejama su respublikine valstybės lytimi, ji „neprivalo bent labiau vertinti vieną valstybės formą už kitą“ (Graves de communi). „Jokia valstybės forma iš principo nėra smerktina“ (Immortale Dei). „Liaudis gali sau nusistatyti tokią valstybės tvarką, kokia geriausiai tinka jos būdui, įpročiams ir pranokėjų papročiams“ (Diuturnum illud). „Bažnyčia neneigia nė vienos iš įyairių valdžios formų su sąlyga, kad toji valdžia būtų pajėgi tarnauti piliečių gerovei“ (Libertas). Pijus XII lygiai taip pat teigia, kad demokratija gali būti įgyvendinama ne tik respublikoje, bet ir monarchijoje. „Demokratinė valstybė, monarchija ar respublika, kaip ir kiekviena kita valdymosi forma, turi turėti tikrą ir veiksmingą autoritetą“ (1944 m. Kalėdų išvakarių kalba). Gyvenimo pavyzdžiai šį Bažnyčios teigimą dažnai ir ryškiai patvirtina. Absoliutinės ir labai konservatyvinės monarchijos Rusijos neaprėžtas valdovas Mikalojus II su savo režimu prieš Sovietų Rusijos „demokratinės respublikos“ vadą, „saulę ir tėvą“ Staliną tampa šviesiu ir patraukliu demokratu. Prancūzų Šv. Liudviko monarchija vargšams žmonėms buvo gailestingesnė ir palankesnė, negu Waldecko-Millerando respublikinės valdžios (Roure, Op. cit. 631 pusl.). Sustačius Smetonos diktatūrą su Paleckio „demokratija“, Smetona laimės dar daugiau, negu laimėjo Mikalojus prieš Staliną. Dėlto nieks nedaro priekaišto ir neneigia demokratiškumo Belgijos krikščionims demokratams, kurie gina savo karalių ir dinastijos reikalus, kaip lygiai nieks nesmerkia Anglijos darbiečių partijos už jos promonarchistinį nusistatymą.
Pasišvaisčius po įvairius krikščioniškosios demokratijos užkaborius ir geriau įsižiūrėjus į jos
veidą, galima grįžti prie jos turinio nustatymo. Manydamas, kad krikščioniškosios demokratijos priimti ir gyvendinami dėsniai duos geresnį apie ją vaizdą, negu kad ir įmantriausia aptartis, nesileidau į filosofinės definicijos kūrimą ir ieškojimą, o pasitenkinau konstatavimu tų idealų, kurie yra bendri visų kraštų krikščioniškosioms demokratijoms. Žinodamas tačiau, kad atsiras žmonių, kurie vis dėlto norės ir jos aptartį turėti, klausimą suskirsčiau į dvi dalis: kas yra demokratija ir kas yra krikščioniškoji demokratija. Demokratijos aptartį galės pasirinkti iš mano pirmiau paduotos aptarčių eilės. Jos visos, išskyrus bolševikinę, yra teisingos, nors joms visoms šio bei to trūksta. Definicijų — aptarčių mėgėjas galės tuos trūkumus užpildyti iš kitų aptarčių ar mano paduotų demokratijos nušvietimų.
Kas yra tikroji, ortodoksinė krikščioniškoji demokratija? Kokį turinį apima tas vardas? Į tuos klausimus atsako enciklika Graves de communi. „Aliud nihil significatum proferat,“ sakoma joje, „nisi hanc ipsam benificam in populam actionem christianam.“ Vadinasi, krikščioniškoji demokratija yra ne kas kita, kaip sėkminga krikščioniškoji veikla žmonių ar liaudies gerovei. Ši veikla, pagal tą pačią encikliką, turi būti „suderinta su prigimtąja ir dieviškąja teise, o jos vienintelis tikslas yra sukurti geresnį gyvenimą tiems, kurie gyvena iš savo rankų darbo."
Žinomoji kardinolo Rampollos Instrukcija taip aiškina nagrinėjamą enciklikos tekstą: „Krikščioniškosios demokratijos institucijos, kokios rūšies jos bebūtų, turi būti laikomos tik kaip krikščioniškosios veiklos liaudies gerovei pasireiškimas, paremtas prigimtąja teise ir Evangelijos įsakymais.“ Toji pati Instrukcija, išeidama iš šio teigimo, sako, kad „krikščioniškai demokratiškoji veikla yra tiek sena, kiek yra senas Evangelijos mokslas ir jos įsakymai.“
Labai tiksliai kalbamosios enciklikos mintį apie krikščioniškąją demokratiją išaiškino Lombardijos provincijos vyskupai savo ganytojiniame laiške tikintiems apie enc. Graves de communi, paskelbtame 1901 m. rugpiūčio mėn. 15 d. „Krikščioniškoji demokratija,“ rašoma joje, „yra ne kas kita, kaip socialinio pobūdžio organizacija, kurioje visi, proporcingai savo išgalėms, siekia visuomenės gerovės, bet su specialiniu nuoširdžiu rūpesčiu padėti mažųjų ir silpnųjų interesams, dabojant, kad viršujis gėris būtų palenkiamas vidiniam, šis gi būtų kreipiamas į amžinąjį gėrį“ (L. Roure, Op. cit. pusl. 372—4).
Štai autoritetingas, nes paties Šv. Tėvo, socialinės krikščioniškosios demokratijos aptarimas.
O kas yra politinė krikščioniškoji demokratija, arba krikščionių demokratų partija? Iš to, kas buvo pasakyta apie politinę krikščioniškąją demokratiją, nesunku į pastatytąjį klausimą atsakyti. Politinė krikščioniškoji demokratija, arba krikščionių demokratų partija, yra tokia politinio pobūdžio organizacija, kuri politinėmis priemonėmis realizuoja socialinės krikščioniškosios demokratijos siekimus ir uždavinius. Krikščionių Demokratų Partijos tikslas yra grynai socialinio pobūdžio: valstybę taip sutvarkyti, kad visos jos pajėgos būtų įjungtos į darbo žmonių gerovės pakėlimo veiklą. Iš to neseka, kad krikščioniškoji demokratija rūpinasi tik vienu luomu. Ne. Ji nėra bet kurio luomo organizacija, bet visų luomų, visos visuomenės. Čia pravers priminti kiek anksčiau tilpusį Liet. Krik. Dem. Partijos tuo reikalu pasisakymą: „Krikščionys demokratai moko ir reikalauja, kad visi žmonės galėtų gerai ir patogiai gyventi. Kadangi daugiausia vargsta ir skursta kapitalistinės tvarkos slegiami darbo žmonės, tad krikščionys demokratai pirmų pirmiausia stengiasi jųjų būvį pagerinti“ (Kas yra Liet. Kr. Dem. Partija, Op. cit. 6 p.). Šiuos savo siekimus ji apima šūkiu: „Visų valdžia visų gerovei.“
Politinė krikščioniškoji demokratija, kaip partija, turi savo uždavinių programoje ir politinių momentų. Tačiau tie politiniai uždaviniai nėra tikslas, bet tik priemonė tikslui siekti. Nėra jos tikslas net tokis dalykas, kaip valstybės forma. Ją, kaip ir kitas politines priemones, krikščioniškoji demokratija daro priklausomas nuo savo socialiniai-ekonominių siekimų. Jas renkasi tokias, kurios trumpiausiu keliu veda prie minėtų tikslų pasiekimo. Jei krikščioniškoji demokratija kovoja už visuotinį balsavimą, už decentralizaciją, už tą ar kitą valdžios formą, tai tik dėlto, kad mato tame tinkamas ir būtinas priemones pasiekti savo tikslui — darbo žmonių būviui pagerinti.
3. KRIKŠČIONIŠKOSIOS DEMOKRATIJOS VEIDAS
Krikščioniškoji demokratija internacionale
Krikščioniškoji demokratija nesistengia susiuniforminti, sukurti visam pasauliui vieną programą pagal tą pati kurpalį. Ji nori, kad kiekvienas kraštas turėtų savą realią ir, veiksmingą krikščioniškąją demokratiją. Tokia ji gali būti tik tuomet, kai yra priderinta prie savojo krašto reikalų ir savo tautos psichologijos bei praeities ir dabarties. Todėl ji neturėjo ir neturi tokios valdžios ar tokio organo, kuris krikščioniškąją demokratiją valdytų, skelbtų jai įsakymus ir patvarkymus, ją vienodintų. Po Didžiojo Karo Paryžiuje buvo įkurta krikščioniškosios krypties demokratinių partijų tam tikros rūšies sąjunga, kurią kai kurie vadino Utrechto internacionalu, o pikti jos priešai — juoduoju internacionalu, prie kurio priklausė ir Lietuvių Krikščionių Demokratų Partija. Antrojo karo metu Londone veikė Tarptautinė Krikščionių Demokratų Unija — International Christian Democratic Union su savo leidžiamu mėnraščiu People and Freedom — Liaudis ir Laisvė. Karui pasibaigus, Šveicarų krikščionių demokratų iniciatyva, tas tarptautinis krikščionių demokratų institutas atnaujintas. Pirmas jo kongresas įvyko 1947 m. Belgijos mieste Liege. Tas pasaulio krikščioniškosios demokratijos susibūrimas pavadintas prancūziškai Nouvelles Equipes Internationales, sutrumpintai vadinamas NEI, vokiškai — Internationale Christlichsociale Vereinigung, o sutrumpintai — ICSV, lietuviškai gi vadinsime Krikščioniškosios Demokratijos Internacionalo vardu. Su juo užmezgė santykius ir Lietuvių (tremties) Krikščionių Demokratų Partija. Bet nei viena paminėtų institucijų nė mėgint nemėgino vienodint programų ar veiksmų. Kalbėtasai Londono internacionalas savo statute patalpino visiems krikščionims demokratams bendrus septynis dėsnius, būtent:
1. etikos primatas politiniame ir social-ekonominiame gyvenime;
2. žmogaus asmens ir jo teisių apsaugojimas ir gerbimas;
3. pilietinė laisvė ir derama pusiausvyra tarp valdžios ir laisvės, o taip pat tarp asmens ir visuomenės teisių;
4. demokratinė sistema, atremta visuotinų rinkimų išrinktu parlamentu, gali geriausiai apginti asmens teises;
5. visų tautų ir mažumų teisė laisvai vystytis;
6. tautų bendradarbiavimo būtinumas, tarptautinės įstatymdavystės didinimas ir to bendradarbiavimo ir tarptautinių santykių reguliavimo institucijų stiprinimas ir
7. visų tautų tarpusavė priklausomybė ir iš čia sekąs būtinumas panaikinti visas kliūtis laisvai keistis žmonėmis ir gėrybėmis.
Krikščioniškoji demokratija gyvenime pasireiškia įvairiomis formomis ir vardais. Jos vardai dažniausia yra sudėtiniai. Pirmu vardu ji atžymi savo religinį charakterį, antru — socialinį. Pirmam tikslui pasiekti ji vartoja „katalikų“ ar „krikščionių“ pažyminį, o antram — „liaudies, demokratų“ ir kit. Kai kur religinis veidas visai nepabrėžiamas varde. Dar kitur varde pažymi ir savo tautinį charakterį. Tam skaičiui priklauso ir Lietuvių Krikščionių Demokratų Partija. Krikščionių Demokratų Partijos yra nepriklausomos ir kiekviena jų savystoviai nustato programinius siekimus ir taktiką. Dėlto ir jų programos yra įvairios. Bet visose randama kai kas ir bendra. Be paminėtų 7 punktų, randama dar šie bendrieji nuostatai:
1. laikymasis krikščioniškosios etikos dėsnių privatiniame ir kolektyviniame gyvenime,
2. gynimas Bažnyčios teisių ir
3. didžiosios socialiniai-ekonominės reformos, teisės ribose.
Du pirmieji dėsniai Krikščionių Demokratų Partiją skiria nuo tų partijų, kurioms yra svetima bet kuri religija ir krikščioniška ideologija. Tretysis — atriboja nuo konservatorių katalikų ir krikščionių, kurie neįžvelgia didžiųjų ekonominių ir socialinių reformų reikalo.
Krikščioniškoji demokratija ir radikalumas
Šia proga pravartu pabrėžti, kad krikščioniškoji demokratija savo reformomis yra radikali. Bet ji radikali tik ten, kur to radikalumo reikalauja gyvenimas. Socialinis ir bet kuris kitas radikalumas jai nėra nei sportas, nei propagandos priemonė. Ji žino, kad ūkiniame gyvenime radikalumas yra tolygus chirurginiam peiliui. Chirurginis peilis žmogui vartojamas tik tada, kai, kitokios išeities nebėra ir kai jis pasilieka vienintele priemone grąžinti žmogaus organizmui normalų funkcijonavimą, t. y. sveikatą. Ji taip pat žino, kad ir laimingiausiu atveju chirurginis peilis išmuša iš pusiausvyros visą žmogaus organizmą ir kuriam laikui sutrikdo jo funkcijonavimą. Tų pačių pergyvenimų ir pavojų socialiai ekonominiame gyvenime sukelia radikaliosios socialinės reformos. Nepaisant to, kur socialinis teisingumas yra pažeistąs ir kur jis reikalingas atstatyti, vargo žmonių gerovei ir naudai krikščionių demokratų tos reformos vedamos drąsiai, su pasitikėjimu ir viltimi bei džiaugsmu, kad ta didžioji pareiga žmonių naudai jiems lemta atlikti. Tokią milžinišką reformą — operaciją su tokiu šviesiu nusiteikimu — padarė lietuviai krikščionys demokratai Lietuvos nepriklausomybės pradžioj, atitaisydami nuo amžių darytą lietuvių tautai skriaudą. Kalbu apie žemės reformą.
Krikščioniškoji demokratija ir etika
Eidami prie trumpo krikščioniškosios demokratijos paminėtų dėsnių paaiškinimo, pirmiausia turėsime konstatuoti, jog krikščioniškoji demokratija atmeta tą klaidingą pažiūrą, kad krikščioniškoji etika turinti tvarkyti tik santykius tarp pavienių asmenų, dar kartais — tarp asmens ir valstybės, bet nieku gyvu tarp valstybių ir tautų, nes, girdi, kai krikščionybė atsirado, tų santykių nesą buvę. Tokia pažiūra iš pagrindų klaidinga, nekatalikiška ir nepriimtina. Negali būti skirtingos etikos luomams, tautoms ir valstybėms. Yra tik viena krikščioniškoji etika. Ji saisto visus, visada ir visur. Kas skaitoma nedorybe ir nusikalstamu darbu akmeniui, tas pasilieka nedorybe ir nusikalstamu darbu ir valstybei. Asmens veiksmas ir valstybės ar kito kolektyvo veiksmas vienodai etikos vertinamas ir įkainojamas.
Jei politikoj — vidaus, užsienio ir tarptautinėj — nebūtų galima laikytis krikščioniškų etikos dėsnių, tai negalėtų būti ir tikrai katalikiškų, o juo labiau šventų ir palaimintų valstybės vyrų. O tuo tarpu žinome, kad Bažnyčia iškėlė į aukuro aukštumas daugelį karalių, kunigaikščių, ministerių ir kitų valstybės vyrų. Jei politika iš tikrųjų būtų purvina, tai kaip gi tie šventieji politikai galėjo, ją dirbdami, nesuteršti savų sąžinių? Jei politikoj melas, suktybė, apgaulė ir smurtas būtų būtini palydovai ir neišvengiamos priemonės, tai kokiu būdu eilė politikų būtų pakliuvę į šventųjų eiles?
Politika pati savyje yra abejingas, indiferentus dalykas. Gera ją padaro geri, krikščioniška etika besivaduoją, politikai. Ją supurvina tie, kurie eina jos dirbti su purvinom rankom ir purvinom sąžinėm, kurie, eidami į politinę veiklą, savo katalikiškus principus palieka rūbinėj, jei jų bet kada yra turėję, arba tie, kurie pačią politiką nori išvaduoti iš krikščioniškų dėsnių, versdami ją akrikščioniška ir bendrai aideologine.
Šveicarijos Fryburgo vyskupas Fr. Charriere ne be pagrindo tvirtina, kad politika geram krikščioniui yra gera mokykla tapti šventuoju, nes, dirbant politikos darbą, dažnai reikia savęs daugiau atsižadėti, negu bet kuriame kitame darbe, ir prisiimti žeminančių pralaimėjimų ir nepasisekimų naštą, kuri prislegia ir platesnę visuomenę, dėlto yra daug sunkesnė už asmeninę. Politikoj krikščionis susiranda Dievo malonę, kuri jam padeda atsipalaiduoti nuo savęs ir stipriau prisirišti prie Kristaus ir kuri sudaro atmosferą daugiau rūpintis kitais, negu savim, bei užkerta kelią grįžti atgal į patį save . . . (241 pusl.). Tas pats autorius ne be pagrindo atkreipia dėmesį į tai, kad politikoj galima sutikti ir šėtoną, gal dar pavojingesnį ir piktesnį, negu kitose žmogiškos veiklos srityse, kuris gali politiką lengvai nukreipti nuo Dievo (Problèmes d’aujourd’hui. Fribourg. 1945 m. 290 pusl.). To piktojo politikos parazito — šėtono aukų politikos istorija žino daug. Jis neaplenkė ir krikščioniškosios demokratijos. Visa eilė šviesių ir visais atžvilgiais labai vertingų vyrų, jų tarpe ir kunigų, čia surado savo moralinį galą. Tokių pavyzdžių, deja, žino ir Lietuva. Bet tai yra tik išimtys; išimtys gi taisyklės nenaikina.
Krikščioniškoji demokratija ir Bažnyčia
Pasirėmusi krikščioniškąja etika, krikščioniškoji demokratija gina ir Bažnyčios teises. Krikščioniškoji demokratija sutinka su Bažnyčios nuo valstybės atskyrimu, žinoma, ta prasme, kuria, anot Du Passage, pirmas pravedė pats Kristus, mokydamas atiduoti cezariui, kas yra cezario, ir Dievui, kas yra Dievo (Leçons Familières de Sociologie. 1946 m. 191 pusl.). Bet ji niekad nesutinka ir kietai kovoja prieš tokį Bažnyčios atskyrimą, kuris iš tikrųjų reiškia ne ką kita, kaip Bažnyčios suvaržymą, norą išplėšt iš jos teises ir turtus ir, bendrai, sugriauti jos egzistencijos pagrindą. Įsidėmėtina, kad Europoj mėtomi tokio atskyrimo obalsiai turi galvoje tik visiško Bažnyčios sunaikinimo tikslą. Būdinga yra taip pat, kad tie, kurie garsiausiai kalba apie laisvę, apie demokratybę, apie piliečio teises, šias pagrindines piliečio teises nori sugriauti ir paminti. Jie nori neleisti tėvams spręsti apie savo vaikų auklėjimą, draudžia kurti katalikiškas mokyklas, kliudo tuoktis pasirenkamąja bažnytine tvarka ir t.t. ir t.t. Kur įsigali tokia politika, lengvai leidžiamos kurti draugijos net nemoraliniais tikslais, bet religinės sąjungos ir bet kokie katalikų susibūrimai įkurti — tuščia svajonė.
JAV neturi konkordato, neturi ir savo nuolatinio atstovo Vatikane. Bet, nepaisant to, Katalikų Bažnyčia tame krašte turi pakenčiamas gyvenimo ir darbo sąlygas. Krikščioniškosios demokratijos idealas šiame klausime — darnus Bažnyčios su valstybe sugyvenimas ir bendras, sklandus jų bendradarbiavimas. Šitoks šių dviejų, labai svarbių, pasaulio veiksnių santykis yra labai naudingas ir Bažnyčiai ir valstybei. „Būkite visi geri krikščionys, ir būsite tikri demokratai,“ yra pasakęs kardinolas Čiaramonti, vėliau popiežius Pijus VII (Krupavičius, Mūsų Keliai, Kaunas, 1921 m. 18 pusl.). Pijus IX paskelbė tokią neginčytiną tiesą: „Geras, gyvenąs katalikų mokslo nurodymais, katalikas yra geriausias pilietis“ (Blanchet, L’Eglise, la cité et les citoyens. Lille, 16 pusl.). JAV jėzuitas B. L. Masse, apvažinėjęs pokarinę Europą ir pagrindinai susipažinęs su jos gyvenimu, štai ką pareiškė laikraščio America korespondentui: „Sekuliarizuota Europa, kuri krikščionybę buvo uždariusi į zakristiją, toliau nebėra galima. Jeigu krikščionims nebus leista užpildyti draugijinio ir politinio pokarinės Europos gyvenimo, tai jį užpildys Karolis Marksas arba ta kruvina jo išraiška, kuri yra pavergusi rusų tautą ir kitas rytų Europos tautas“ (Naujasis Gyvenimas. 1947 m. 11—12 nr. 183 pusl.).
Krikščioniškoji demokratija ir šeima
Krikščioniškoji demokratija visuomet gina šeimą. Šeima — jos neliečiama visuomeninė tvirtovė, pagrindinė visuomenės ląstelė. Leonas XIII savo enc. Rerum novarum paskelbė, jog darbininkas privalo tiek uždirbti, kad to uždarbio užtektų pragyventi ne tik jam, bet ir jo žmonai ir vaikams. Išeidama iš to dėsnio, krikščioniškoji demokratija ir tebereikalauja visuose kraštuose darbininkų šeimai socialinės globos, šeimyninių priedų įvedimo, gausių šeimų tėvams pirmenybės ir kitokios rūšies paramos. Šios katalikiškos minties įtaka į įstatymdavystę buvo milžiniška. Šioj srity krikščioniškoji demokratija gal daugiausia yra laimėjusi. Tuo būdu, šeimos klausime krikščioniškoji demokratija labai skiriasi nuo liberalinio kapitalizmo teoretikų, kurie rūpinasi tik paskirų asmenų laisve ir teisėmis, ir nuo komunistų, kurie siekia šeimą visai sunaikinti.
Šie, tik ką paminėti, krikščioniškosios demokratijos trys pagrindiniai dėsniai: krikščioniškoji etika, bendradarbiavimas su Bažnyčia ir šeimos apsauga yra pakankamas casus belli su bolševizmu, kovai ne bet kokiai, bet žūtbūtinei, atkakliai, kovai ligi laimėjimo arba mirties. Gyvenam tuos laikus, kada pasauly susigrūmė didžiausios jėgos — katalikybė ir raudonasis komunizmas. Visos kitos jėgos traukiasi iš kovos arenos ir nyksta. Vienas tų milžinų šioj žūtbūtinėj kovoj taip pat turės žūt. Kuris? Tai jau priklauso nuo mūsų — krikščionių demokratų — valios ir pasiryžimų. Kova tęsiasi jau dešimtmečius, ir nėra jokios galimybės ją nutraukti. Su socializmu kartais galima buvo sudaryti kovos paliaubas bent kuriam laikui. Bet komunizmas yra toks fanatiškas ir beatodairinis krikščionybės priešas, religijos naikinimas ir bedievybės platinimas taip stipriai ir neatskiriamai įspraustas į jo ideologiją, kad jokios paliaubos ir nuolaidos iš jo pusės yra neįmanomos, ir kovą ligi galo su komunizmu krikščioniškoji demokratija privalo laikyti savo šventa ir pagrindine šių laikų pareiga. Tas faktas, kad taip pavojingas krikščioniškajai civilizacijai ir pasaulio taikai bolševizmas turi kai kuriuose kraštuose bauginantį savo šalininkų skaičių, yra mūsų gyvenamojo laikotarpio pavojingiausias ir liūdniausias reiškinys. Pasaulis susilauks taikos, ramybės ir laisvės tik tada, kai bus kirstas lemiamas mirties smūgis bolševizmui. Pasaulis įžengs į savo svajojamą normalų gyvenimą tik per bolševizmo lavoną. Jokios taikos su juo, jokie kompromisai yra ne tik neįmanomi, bet ir nepriimtini. Jei bolševizmas kartais ir sutiktų juos daryti, tai tik tuo tikslu, kad, kiek pasiilsėjęs ir stipriau savo jėgas išrikiavęs, kirstų mirtiną smūgį visam nekomunistiniam pasauliui, o pirmoj eilėj savo rimčiausiam ir pavojingiausiam priešui — krikščioniškajai demokratijai.
Krikščioniškoji demokratija ir nuosavybė
Socialiniai ekonominėj srityj krikščioniškosios demokratijos idealus ir siekimus galima išreikšti vienu žodžiu — teisingumas — justitia. Liberalizmas skelbia laisvę, o socializmas lygybę. Suprantama, toks subrukimas visos socialiniai ekonominės programos į vieną žodį, toli gražu, nėra nei pilnas, nei tikslus tos programos atvaizdavimas, nes nei socializmas, pvz., nėra teisingumo priešas, nei krikščionims demokratams nėra abejingos laisvė ir lygybė. Bet vis tik yra faktas, kad socialistai mėgsta dažniausiai kalbėti apie lygybę, krikščionys demokratai — apie teisingumą. o liberalų vyriausias obalsis — laisvė.
Skirtingos yra pažiūros į nuosavybę. Praeito amžiaus ekonominio liberalizmo teoretikai skelbė, kad, jei, pvz., turi kas žemės nuosavybę, tai iš jo jos nusavinti negalima, nors jis tą nuosavybę ir piktnaudotų, ištisais metais nedirbtų ir darytų tuo skriaudos ir valstybei ir visuomenei. Jei turi fabriką, gali atleisti visus darbininkus iš darbo ir už fabriko darbo sustabdymą imti iš suinteresuoto sindikato stambų piniginį atlyginimą. Liberalams nuosavybė yra šventas ir neliečiamas dalykas. Jie skelbia jus utendi et abutendi.
Krikščioniškoji demokratija tokią pažiūrą į nuosavybę atmeta. Ji reikalauja iš valstybės tokios intervencijos, tokių reformų, tokio privatinės nuosavybės teisių aprėžimo, kad toji nuosavybė tarnautų ne tik savininkui, bet ir visuomenei. Jus utendi et abutendi, labai skaudus savo pasėkomis, Bažnyčios yra pasmerktas ir atmestas. Jis neegzistuoja ir krikščioniškajai demokratijai. Bet tai nereiškia, kad krikščioniškoji demokratija bendrai nuosavybės nepripažįsta. Atvirkščiai, ji nuosavybę pripažįsta, bet tik jos naudojimo ir paskyrimo teises aprėžia. „Ne žmogaus įstatymas, bet gamta davė žmogui asmens nuosavybės teises, tad vyriausybė neturi teisės jos panaikinti, bet tik gali jos naudojimą aprėžti ir taikyti su visuomenės gerovės reikalavimais“ (Rerum novarum). Šie Leono XIII žodžiai yra krikščioniškajai demokratijai privalomoji taisyklė.
Liberalai tepripažįsta asmenų gerovę, nepaisydami visuomenės gerovės. Valstybė nuosavybės srity jiems vaidina tik sargo vaidmenį. Marksizmas, atvirkščiai, asmenų teises subordinuoja visuomenės interesams ir nuosavybės teisės normavimą įduoda į valstybės rankas be jokių apri-bojimų. Krikščioniškoji demokratija eina vidurio keliu: kiek deda valstybei pareigos saugoti asmenų teises, tiek reikalauja iš jos, kad tos teisės būtų normuojamos visuomenės gerove.
Krikščioniškoji demokratija ištvermingai ir be pertraukų eina reikalingų ir išmintingų reformų keliu. „Juo blogiau, juo geriau“ — ne jų kelrodis. Revoliucija — ne jų priemonė gerinti darbo žmonių gyvenimo sąlygoms. Jie, nuolatos plėsdami socialinę įstatymdavystę, atitinkama mokesčių politika ir agrarinėmis reformomis kėlė ir tebekelia masių gerovę.
Teisingesnis turtų padalinimas ir toliau pasilieka pagrindiniu krikščioniškosios demokratijos obalsiu. Jos reikalavimas padidinti valstybės įtaką į socialiniai ekonominį gyvenimą — stovi pirmose programos vietose. Vairuojamasis ūkis — l’economie dirigée — jos populiarus obalsis. Tai krypčiai jie akstiną gavo iš Pijaus XI, kuris savo enciklikoj Quadragesimo anno 1931 m. taip rašė: „Kaip visuomenės vienybės negalima remti visuomeninių luomų kova, taip ūkinės santvarkos negalima palikti laisvajai konkurencijai.“
Krikščioniškoji demokratija ir ateities
problemos
Nauji laikai neša ir naujų reformų reikalą. Naujų reformų reikalą didina ir tokios rūšies karai, kuriems priklauso ir šis paskutinysis. Visa eilė tokių reformų jau yra pribrendęs reikalas: 40 darbo valandų savaitė, visuotinis ir vispusiškas draudimas, sumažinimas pensijų amžiaus ir t. t. -ir t.t. Bolševikų okupacija mūsų tėvynėj socialinį ir ekonominį gyvenimą tik gadina, deformuoja ir griauja. Išvadavus Lietuvą iš raudonojo priešo okupacijos, prieš akis stos didelė ir sunki krašto atstatymo ir pataisymo problema. Kas konkrečiai ir kaip reiks daryt, šiandien sunku tiksliai pasakyti, nes neturima tikslių duomenų, kiek yra bolševikų nušeimininkauta, ir kokio dydžio yra karo padaryti nuostoliai.
Po Didžiojo Karo nemažą neigiamą vaidmenį tautų santykiavimo srity vaidino tautinio antagonizmo išbujojimas. Tautinė idėja, iš esmės teisinga ir graži, pasireiškė didele ir dinamiška jėga. Tą gaivalingą jėgą kai kuriuose kraštuose paėmė į savo rankas kraštutiniai nacionalistai, kurie dievino karą ir niekino taiką. Tai buvo priežastis tos didžiosios nelaimės, kurios pasėkų pasaulis dar nėra išgyvenęs, būtent — paskutiniojo karo. Jei ir po šio karo nesuvaldomas, brutalus, žvėriškas ir beatodairinis nacionalizmas atkustų ir paimtų savo vadovybėn kai kuriuos kraštus, tai visokie, kad ir geriausi, įvairių ekonominiai socialiniam gyvenime reformų planai nedaug tepadėtų. Iš čia seka nauji uždaviniai krikščioniškajai demokratijai. Jei ji nenori pralaimėti, jei nenori vėl nusileisti į požemius, turi daugiau ir rimtesnio dėmesio kreipti į tautinius jausmus ir siekimus ir į tarpusavius tautų santykius. Ji neprivalo tenkintis tik socialinių enciklikų žinojimu ir studijavimu. Jai reikalinga žinoti ir vaduotis ir kitomis enciklikomis, o tų tarpe ir 1920 m. Benedikto XV enciklika Pacem, Dei munus, kurioje taip rašoma:
„Evangelija nežino vienokio gailestingumo ir artimo meilės įstatymo pavieniam žmogaus asmeniui ir kitokio — valstybėms ir tautoms, kurios yra ne kas kita, kaip pavienių asmenų rinkinys, kolektyvas. Šiuo metu, pasibaigus karui, žmonės yra raginami prie bendros taikos ne tik dėl artimo meilės, bet ir dėl būtinumo.“
Prieškariniame pasaulyje dėl ydingos ekonominiai socialinės santvarkos iš bado ir skurdo mirdavo daugelis tūkstančių žmonių. Karas gi nusinešė daug milijonų gyvybių. Tai ryškiai parodo, kad tarptautinės politikos problemos nėra mažesnės vertės už ūkines ir socialines problemas, kad karo ir taikos problemos turi būti pagrindinai, su dideliu atsidėjimu, studijuojamos, kad pašalinimas tarpusavės neapykantos iš tautų tarpo yra svarbus ir skubus uždavinys. Bet čia pat lygiagrečiai reikalinga garsiai ir kietai užakcentuoti, kad, jei kuris kraštas smurto ir klastos keliu yra pagrobęs kitas valstybes, atimdamas iš jų laisvę, jei politiniu teroru ir apdujusiais ūkiniais eksperimentais kasmet žudo pavergtųjų tautų milijonus žmonių, tai yra ne tik gėda, bet nepateisinamas nusikaltimas abejingai žiūrėti į tokius reiškinius ir nesiimti jokių priemonių tiems reiškiniams pašalinti ir sulaužytam teisingumui atstatyti. Juk su kard. Saliege visi turi sutikti, kad: „Jėga nėra teisė. Ir galiūnams ne visa yra leidžiama. Jėgos piktnaudojimas, kokios rūšies jis bebūtų, turi sukelti žmogaus sąžinėje pasipiktinimą ir pasibiaurėjimą“ (La Croix, 1946. IV. 11.).
Štai kai kurios tų problemų, kurias artimiausioj ateity teks spręsti. Nuo tinkamo jų išsprendimo priklausys ir krikščioniškosios demokratijos ateitis. Krikščioniškoji demokratija nėra vienintelė politinės veiklos forma katalikiškoj visuomenėj. Tad ne ji viena spręs savo ir kitų likimą. „Senų kultūrinių normų,“ rašo paskutinysis Ateitininkų vadas prof. K. Pakštas (laiškas M. Krupavičiui 1948 m. sausio mėn. 7 d.) „atremtų į Dekalogą ir į Evangelijas, dabar nebeišgelbės nei vieni katalikai, nei protestantai, nei liberalai, nei socialistai... Jei katalikiškosios Europos grupės nueitų ekskliuzyvistiniu keliu ir nebetektų artimo ir draugiško kontakto su kitais krikščionimis ir su tolerantiškais liberalais ir socialistais, tai laisvojo žmogaus likimui jie žymiai mažiau patarnautų; tad kartais vienas sau ir pagalvoju, kad lietuviams krikščionims demokratams savo platformon tektų priimti ir visus kitus krikščionis ir bent kiek krikščioniškai nusiteikusius liberalus.“ Kyla tad didesnio apsivienijimo, krikščionybės, ne konfesijos, pagrindu jėgų subūrimo klausimas tai žūtbūtinei kovai su bolševizmu, kuris, kaip kadaise turkai — arabai, anot Pakšto, yra užsimojęs sunaikinti visas pakely sutiktas kalbas, religijas ir kultūras (Minėtas laiškas M. K.). Pirmaeilis klausimas yra ir vadų parinkimas. Juk nuo vadų tinkamumo, jų patyrimų, sugebėjimų, darbingumo ir pasiaukojimo bei pasišventimo žymia dalimi priklauso kovos rezultatai ir žmonijos likimas.
Krikščioniškoji demokratija ir religija
Didelė krikščioniškosios demokratijos jėga — tai religiniai pagrindai, ant kurių ji kuria ateitį ir žmonijos gerovę. Daug pasaulis matė doktrinų ir teorijų, kurtų be religinio pagrindo. Jos pasidarydavo garsios, daugiau ar mažiau triukšmo sukeldavo, bet po 5—10, ar kelių dešimčių metų pasitraukdavo iš gyvenimo, nepalikdamos jokių pozityvių rezultatų. Katalikybė gyvena per amžius. Ji viena po trumpesnių ar ilgesnių kovų išeina laimėtoja ir dar gražesnė ir stipresnė bei kūrybingesnė, negu yra buvusi prieš tą ar kitą kovą.
Stebėtina, kad po eilės tokių skaudžių patyrimų vis dar atsiranda mėgėjų kurti teisines konstrukcijas be religinio pagrindo. Norėdami tvarkos ir taikos, turime grąžinti teisės gerbimą. Jei bet kada teisė bus gerbiama, tai jau tikrai ne ta, kurią pats žmogus bet kada išsikombinavo ir paskelbė, bet tik ta, kuri plaukia iš Dievo teisyno ir kuri yra paremta religija.
Iš čia plaukia religinio atgimimo reikšmė, bet atgimimo ne laikino, kuris gali pasireikšti karo nukamuotose ir ramybės pasiilgusiose masėse, bet pastovaus, paremto sąmoningu krikščionybės visoj jos platumoj pažinimu ir tvirtu pasiryžimu grįsti juo visą savo gyvenimo veiklą ir visas jo sritis, žodžiu, gyventi krikščioniškai. Kas yra gyventi krikščioniškai? Į tą klausimą vykusiai atsako R. Latu (Rome au Moscou. Paris, Bonne Presse, 122 pusi.): „Tai reiškia priimti,“ rašo jis, „visus krikščionybės reikalavimus — asmeninius, šeimyninius, pilietinius, socialinius ir juos įgyvendinti praktikoje — štai ta tikroji ir vienintelė priemonė įkurdinti krikščioniškajai tvarkai ir nugalėti komunizmui be jokių juntamesnių sukrėtimų ir kraujo praliejimo.“
Tas pats autorius vaizdingai nupasakoja, ką pavyzdingas ir pilnutinis krikščioniškas gyvenimas gali duoti pasauliui: „Šioje tvarkoje nebėra tvarkos, ir, jei mes nenorime, kad ją nušluotų revoliucija, mes patys privalome pakelti tvarkos revoliuciją.
Revoliuciją? Gerai, bet su viena sąlyga. Ta revoliucija turi būti Clemenceau nurodytos krypties revoliucija: pradėti gyventi krikščioniškai.
Revoliucija bus baigta tą dieną, kai visi krikščionys pradės gyventi, kaip reikalauja jų krikščionybė ... Jei visi formalūs, iš vardo, krikščionys taptų faktinais krikščionimis, socialinis klausimas išnyktų.“
Dvasinio renesanso, krikščioniškosios etikos įsigalėjimo kolektyviniame gyvenime, pilnutinio atsinaujinimo Kristuje — štai ko labiausia reikalinga nūdienei žmonijai. Be to nei įstatymų ir paktų rietuvės, nei policijos ir kariuomenės armijos neapsaugos žmogaus asmens nuo smurto, išnaudojimo ir skriaudos, neišgelbės pasaulio nuo naujų katastrofų. Dvasinis atgimimas — tai sąlyga: tikros pažangos, visuomeninio saugumo ir pastovios taikos, kuri turi būti ne kompromisas su neteise ir tiranija, bet visiškas teisingumo laimėjimas ir triumfas. Tuo keliu veda krikščioniškoji demokratija — ir socialinė ir politinė. Tiesa, politinės krikščioniškosios demokratijos tikslas yra sukurti krikščioniškais dėsniais pagrįstą valstybę, bet ji, kurdama tokią valstybę, sudaro joje geras sąlygas augti, tarpti ir veikti Bažnyčiai, o tuo patim tiesia kelią Evangelijos triumfui žemėje.
4. KRIKŠČIONIŠKOJI DEMOKRATIJA
POLITIKOJE
Visa tai, kas buvo ligi šiol pasakyta, mums padeda suprasti, kodėl net Bažnyčios galvos — popiežiai ragina ir įpareigoja visus savo tikinčiuosius be išimties — vyrus ir moteris — dalyvauti krikščioniškoj politinėj akcijoj. Nesidairydami į praeitį, prisiminkim tik dabartinio popiežiaus Pijaus XII tuo reikalu įpareigojimus ir kartu. bent trumpai išsiaiškinkim, kodėl Bažnyčia susirūpinusi katalikų politine veikla, ir kokiu būdu katalikas savo politinę veiklą privalo reikšti.
1948 m. kovo mėn. 10 d. popiežius Pijus XII pasakė savo tradicinę gavėnios kalbą Romos klebonams ir gavėnios pamokslininkams. Tarp kitų klausimų, jis palietė ir mums rūpimą klausimą, kuriuo taip yra pasisakęs: „Bažnyčia gyvena virš ir šalia politinių partijų, bet ji negali pasilikti abejinga ten, kur liečiama religija. Kai gyvenamasis momentas tiesioginiai liečia žemiškąją tvarką, Bažnyčia gali palikti tą klausimą spręsti politikos žmonėms. Tačiau, kai parlamentas imasi spręsti žmogaus sielos klausimus, bažnytinė vyresnybė turi duoti tam tikrų nurodymų.“
Šiuo atveju Pijus XII davė Italijos tikintiesiems tokių nurodymų:
1. Šiuo metu italai katalikai turi svarbią ir griežtą pareigą — visi, kas turi balsavimo teisę, privalo eiti balsuoti.
2. Kiekvienas rinkėjas privalo balsuoti pagal savo sąžinės balsą, vadinasi, jis privalo atiduoti savo balsą už tokius kandidatus, kurie duoda garantijų sielų gerovei apginti (Kipa, La Liberté. 1948. III. 11.).
Kai italai, nusikratę fašistiniu režimu, rengėsi pirmą kartą eiti į demokratinius rinkimus, Konsistorijų Kongregacija paskelbė pasaulio tikintiesiems deklaraciją, kurioje pavedama jiems balsuoti už tokius kandidatus ar kandidatų sąrašus, „dėl kurių turima tikrumo, kad jie respektuos ir gins Dievo įstatymų laikymąsi ir religijos bei Bažnyčios teises viešajame ir privačiame gyvenime“ (La Liberté, 1948. III. 5).
Tarptautiniam Jaunų Katalikių Moterų suvažiavime Romoj 1947 m. rugsėjo mėn. 7 d. Pijus XII savo kalboj įpareigojo visas moteris susirūpinti politine veikla, pažinti tą darbo sritį, o tas moteris, kurios yra laisvos nuo savo tiesioginių pareigų — pasišvęsti politikos darbui ir, ten dirbant, padėti realizuoti savo idealus viešajame ir privatiniame gyvenime.
Pijus XII nesitenkina nurodydamas, kas reikalinga daryti katalikams politikos srityje, bet įspėja taip pat, kas toje srityje nedarytina ir vengtina. „Dezertyras ir išdavikas bus kiekvienas,“ sako Šv. Tėvas savo 1947 m. Kalėdų išvakarių kalboj, „kuris teiks medžiaginę paramą, savo pastangas, savo gabumus, savo pagalbą, savo balsą partijoms ar valdžioms, kurios neigia Dievą, kurios teisės vietoje stato jėgą, laisvės vietoje — grūmojimus ir terorą, kurios iš melo, nesantaikos, minių kiršinimo daro savo politikai ginklus, kurios padaro vidinę ir viršinę taiką negalimu dalyku“ (Naujasis Gyvenimas, 1948, Nr. 3).
Pijaus'XII pirmatakų primintinas Pijus XI. Jo mokymu, „dalyvavimas politiniame gyvenime pilnai sutinka su socialinio gailestingumo ir meilės pareiga, kad ir dėlto, jog kiekvienas pilietis visomis savo pajėgomis privalo padėti siekti savo šalies bendrosios gerovės.“ Vysk. Blanchet, komentuodamas šiuos popiežiaus žodžius, rašo, kad „kai kraštą ištinka rimti sunkumai ir pavojai, ši pareiga virsta neatidėliojama ir privaloma. Ta pareiga, suprantama, ne visus vienodu laipsniu įpareigoja, bet kiekvienas pilietis jos turi tam tikrą dalį.“
Religija turi reikalų ne tik ten aukštai, bet ir čia žemai, todėl ji privalo ieškoti galimybių daryti savo įtaką ir čia žemėje, net politikos srityje.
Ar tai reikia suprasti, kad Katalikų Bažnyčia, kaip tokia, siekia tiesioginio veikimo šioje srityje? Nieku būdu. Savo vaidmens ji nerealizuoja konkrečiu veiksmu politinėj dirvoj, tik moko ir primena dorovinius dėsnius, kurie yra privalomi ir šioj srityje, ir moko vadovauti žmonių veiksmingumui didžiausiai visų gerovei pasiekti.
Bažnyčia nedaro politikos, bet katalikai turi teisės ir pareigos daryti politiką, persunktą krikščioniškaisiais dėsniais (Karl Marx ou Jesus Christ. Paris, 1946 m. p. 45).
Valstybė su jos politiniu gyvenimu šiandien yra tos rūšies veiksnys, kuris apima ir liečia bei sprendžia visus piliečio reikalus. Jis gali jį, kaip žmogaus asmenį, pagerbt ir iškelt, bet gali pavergt ir pažemint. Jis gali sudaryti palankias sąlygas jam gyventi ir tenkinti visus jo pašaukimo ir gyvenimo reikalus, net vyriausiojo tikslo — amžinojo gyvenimo siekimo srity, bet gali jas ir apsunkinti ligi visiško panaikinimo, kas yra padaryta Sovietų Rusijoj ir kitose jos įtakai priklausančiose valstybėse. Tad, suprantama, apleisti katalikams politinę veiklą yra tolygu atiduoti savo likimą — ne tik kūno, bet ir sielos — į svetimas, katalikams nepalankias rankas, nes katalikybės priešai, gerai įvertindami politikos reikšmę gyvenime, visomis jėgomis ir priemonėmis stengiasi ją paimti į savo rankas. Kur katalikai, dėl savo apsileidimo ir dėl permenko susirūpinimo ta sritimi ją užleidžia savo priešams, turi brangiai už tą savo apsileidimą apmokėti. Neiti į politikos gyvenimą katalikui su savo katalikiška programa, arba eiti be katalikiškojo veido ir katalikiškų principų, be ideologijos, — yra ne visa, bet tik kai ką atnaujinti Kristuje.
Katalikas yra pilietis, bet katalikybė nėra pilietybė. Katalikas yra bet kurios valstybės narys, bet valstybė nėra Bažnyčia. Bažnyčia gyvena šalia valstybės, bet ne valstybėje. Bažnyčia, kaip ir valstybė, yra lygiai tobula organizacija. Katalikas tad gyvena dviejose tobulose organizacijose: viena jų organizuoja ir tvarko žemės gyvenimą, antra rengia gyvenimą danguje. Kataliko, kaip Bažnyčios piliečio-nario, pozicija yra tokia pat, kaip katalikybės, nes katalikas yra ta būtybė, kurioj yra įsikūnijusi katalikybė. Kataliko, kaip valstybės piliečio—nario, yra kitokia pozicija, negu katalikybės.
Iš to seka, kad katalikui privalu atlikti dvigubas uždavinys: Bažnyčios nario ir valstybės piliečio.
Kur katalikas pasireiškia ne kaip Bažnyčios narys, bet kaip valstybės pilietis, kur jo veiksmai yra skirtingi nuo katalikybės veiksmų, jie privalo būti suderinti su katalikybės dėsniais, nes katalikas yra ne alternatyviškai Bažnyčios narys ir valstybės pilietis, ne subatos vakarėlį — valstybės pilietis, o sekmadienį — Bažnyčios narys, vienu metu toks, kitu kitoks — pagal reikalą, aplinkybes ar norą, bet simultaniškai — tuo pat metu ir kartu visuomet, ir „subatos vakarėlį ir nedėlios rytelį“, visomis savaitės dienomis ir visomis dienos valandomis, visur ir visuomet jis pasilieka ir valstybės pilietis ir Bažnyčios narys. Kaip negalima, nepanaikinus žmogaus, atskirt kūno nuo sielos, taip lygiai negalima atskirti valstybės piliečio nuo Bažnyčios nario, kol jis pats tai Bažnyčiai priklauso. Žmogus niekad ir niekur negali pasireikšti tik kaip valstybės pilietis. Tuo būdu, jis niekad ir niekur negali abstrahuotis ar atsipalaiduoti nuo jį saistančių ir jam privalomų katalikybės dėsnių. Jei tad būti piliečiu nėra tas pat, kas būti Bažnyčios nariu, jei vėl piliečio veiksmas nėra tas pat, kas kataliko veiksmas, tai yra neginčijama tiesa, kad yra katalikiškas būdas būti piliečiu ir yra katalikiškas būdas savo pilietiniam aktyvumui reikšti. Štai dėl ko, kai norima nustatyti kataliko poziciją moderniojoj valstybėj, reikalinga nustatyti katalikišką pažiūrą į tą klausimą, išskirti du jo uždaviniu: kataliko uždavinį, kuris yra katalikybės uždavinio dalis, ir kataliko piliečio uždavinį, kuris, nors iš katalikybės pasiuntinybės ribų išeina, bet privalo sutapti, sugyventi ir vaduotis jos dėsniais.
Pilietinė kataliko akcija, arba politinė veikla, atiduoda cezariui, kas yra cezario, nepamiršdama tačiau, kad ir cezaris turi pareigų Dievo atžvilgiu. Ji, kaip kiekviena žmogiškosios veiklos rūšis, kad nenukryptų nuo savo amžinojo tikslo, privalo ir savo žemiškosios veiklos dirvoje respektuoti ir vaduotis moraliniais dėsniais, kurie katalikui yra ne kas kita, kaip katalikybės dėsniai. Piliečio veiksmai yra labai įvairūs ir gausūs. Jie visi privalo subordinuotis katalikybės dėsniams ir su jais susiderinti. Pagrindinis dalykas katalikui moderniojoj valstybėj — visur ir visuomet būti tikru kataliku, širdy ir galvoj visuomet saugoti abiejų uždavinių vadovaujamų gėrybių hierarchinę eilę, niekad neužmiršti net materialistiškiausiuose ir žemiškiausiuose savo veiksmuose, kad jis yra atsakingas ir už kitą gyvenimą — būtent: amžinąjį gyvenimą— ne tik tą ateities amžinąjį gyvenimą, bet ir esamąjį, kurį ypatingai ir pirmoj eilėj reikia saugoti. Katalikas privalo gyventi, kaip ta moteris, kuri žino, kad savo įsčiuje naują gyvybę nešioja. Ji eina, ji dirba, ji valgo, ji geria, ji miega, nes ji turi savo gyvenimą tvarkyti ir savo gyvybę palaikyti; bet ji visa tai daro labai rūpestingai, stengdamosi nepakenkti tai paslaptingajai gyvybei, kuri joje auga ir kuri ateitį kurs. Taip lygiai ir katalikas pilietis, kuris dirba savo politinį darbą, niekad neprivalo pamiršti ir iš akių išleisti fakto, kad savo nemirštamo joj sieloj turi dieviškojo gyvenimo gemalą, kurį kiekvienas jo veiksmas, net materiališkiausias, gali išugdyti, bet gali ir sunaikinti. Taip lygiai jis gali pasielgti ir su tomis broliškomis, nors ir neregimomis, sielomis, kurias jis sutinka savo žemiškoj veikloj. Katalikas turi gerai suprasti ir giliai įsisąmoninti, kad jis savyje nešioja dieviškosios valstybės ateitį (Plačiau žiūrėk: Bruno de Solages, Pour rebâtir une chrétienté. Paris, 1938 m. 167—228 pusl.).
5. KRIKŠČIONIŠKOSIOS DEMOKRATIJOS
KELIAIS
Dabar žvilgtelkim bent viena akimi į krikščioniškosios demokratijos gimtąją vietą ir risčia, nedarydami ekskursijų į pašalius ir negaišdami laiko atsikvėpimams bei pasiganymams, perbėkim tą ilgą, ligi mūsų laikų, jos išeitąjį kelią.
Demokratijos gimtoji vieta — Betlėjaus prakartėlė. Demokratijos kūrėjas — Kristus. Jo atneštoji Geroji Naujiena, jo paskelbtasai Mandatum Novum — demokratybės kodeksas. Krikščioniškosios demokratybės Autorius ir Skelbėjas — pasaulio valdovas, bet ne šio, ne žemiškojo pasaulio. Jis atėjo į pasaulį ne ekonominių, socialinių ar politinių problemų spręsti, ne valstybių ir tautų santvarkų reformuoti, bet išmokyti žmones būti tobulais, kaip Jo Tėvas danguje yra tobulas, išmokyti viens kitą mylėti, kaip Jis visus mylėjo, atėjo grąžinti žmonėms prarastą dieviškąjį pavidalą, ir nuvest juos pas Dievą, jų aukščiausią gyvenimo tikslą. Bet jis, naujindamas žmogų, atnaujino žmoniją ir pasaulį. Jo Geroji Naujiena — ne paragrafuotas civilinis kodeksas ir ne socialinių reformų planas, bet tik vadovas į dangų, receptas — tapti Dievo vaikais.
Liberalas istorikas M. Vernes tokį liudijimą išrašė krikščionybei: „Visuomeninių reformų srity krikščionybė nemanė įvesti bet kokių atmainų savo laikų organizacijoj, kurios paliestų, pvz., vergiją, moters padėtį, teisinę našlių, našlaičių ir senelių globą, darbo sąlygas, kovą su ligomis ir ydomis. Bet ji sukūrė šilumos ir tikros brolybės židinį, kur paniekinti vargšai jautėsi gal laimingesni, negu turtuoliai ir didikai; krikščionybė sukūrė tą dvasinio spinduliavimo židinį, kurio nariai atsidėjo artimo meilei tarnaut, susivaldymui, skaistybei, išsižadėjo šio pasaulio gėrybių, židinį, kur gailestingumo ir pagalbos pareigos turėjo garbės vietą“ (cit. Mūsų Keliai, 11 pusl.).
Pavasaris nei sėja nei aria, o tačiau, jam atėjus, žiemos pančiai nukrinta, ir visa pražysta, suželia ir pakvimpa. Taip lygiai vyko su Gerąja Naujiena. Kur ji nuskambėjo ir žmonių širdis pasiekė, nukrito priespaudos ir vergijos pančiai, ir meilės, brolybės, lygybės bei teisingumo žiedai sužydėjo su visomis žmogui ir visuomenei pasėkomis. Geroji Naujiena nėjo į žmones su įstatymo kietumu, šarvuotu policininku ir geležiniuotais langais kalėjimu, bet, anot A. D. Sertillanges, su dvasios įtaka, šventumo žavumu ir broliškais patarnavimais. Nieko nekeisdama rastuose socialiniuose santykiuose, ji broliškos meilės ugnyje palaipsniui sutirpdė vergiją, paskui baudžiavą, o dabar garina jos likučius. Ji visur nešė taiką, tvarkė painias situacijas, formavo protus ir kultivavo šiurkščiausias sielas. Galutinam rezultate krikščionybė, žygiuodama savo amžių keliu, davė pasauliui šias gėrybes: žmogaus asmens turinį ir jo pilnutinį kilnumą, autoriteto sąvoką, kaip viešąją tarnybą, brolybę, kaip piliečių santykiams mastą, pagarbą šeimos sujungtam nesuardomam židiniui, moterį, kaip vyro lygiateisę draugę, bet ne vergę ir ne smaguriavimo priemonę, vaiką gerai šeimoje įkurdintą, apsaugotą ir aprūpintą su nustatyta tokia jo priklausomybe — pirmiausia Dievui, paskui tėvams, paskui valstybei, išlaisvintą, apsaugotą, aprūpintą ir savo darbu patenkintą darbininką, nuolatinį socialinių luomų nelygybės švelninimą ir lyginimą abipusės pagarbos ir pagalbos keliu. Krikščionybė atnešė minioms ekonominį ir dorinį išvadavimą. Ji pasauliui davė demokratybę, tikrąją, pilnutinę, sultingą ir veiksmingą, kokią vien krikščionybė tegali duoti (Plačiau žiūrėk: A. D. Sertillanges, Role de l’Eglise au temps présant. Hommes et Mondes, 1946 m. 5 nr.). Ką kita duoti ji negalėjo, nes „ji pati pačioj savo pradžioj jau buvo demokratybė“ (Ireland).
Tas savo dovanas krikščionybė dalino žmonijai ne kaip linksma, besišypsanti ir triumfaliai per dėkingą pasaulį žygiuojanti deivė, bet kaip ujama, persekiojama, pašiepiama, per savo geriausių vaikų lavonus ir kraują einanti kankinė. Nieks jos sustabdyti negalėjo, nes ji perdaug žmogų buvo pamilusi. Savo kančiose ir savo gerųjų vaikų persekiojimuose ir kankinimuose ji sėmėsi jėgų, atsparumo, nuolatinio entuziazmo, spinduliuojančio skaistumo ir stebinančio pasiaukojimo bei neišsemiamos energijos ir kūrybingumo.
Eidama savo istoriniu keliu, ji nevienodu metodu naudojosi ir nevienodos programos laikėsi — pagal aplinkybes ir reikalą.
Pirmus tris savo gyvenimo šimtmečius, priešo suvaryti į požemius, pirmykštieji krikščionys patys švietėsi Kristaus mokslu, stiprinosi malda ir dorybėmis ir, viešuose forumuose kankinami, piktų žvėrių draskomi, kryžiuojami bei įvairiais tortūrų įrankiais plėšomi ir laužomi, gynė savo garbę, griovė skleidžiamus apie juos šmeižtus ir jų tikėjimo dieviškumą savo krauju liudijo. Laimėjo. Išėjo iš požemių ir imperatorių tarybas pasiekė, nešdami demokratinę dvasią į imperatorių rūmus, įstatymų leidyklas, administracijų įstaigas bei švietimo šventoves, o krikščioniškieji rašytojai savo folijaluose klostė krikščioniškąjį mokslą, įtikinėdami Kristaus mokslo dėsnius taikyti visose gyvenimo srityse. Taip apaštalaudami, jie šalino smurtą, skriaudą ir išnaudojimą, o jų vieton statė teisingumą ir taiką.
Ypatingai įdomus ir savo pasėkomis turtingas buvo vadinamas Bažnyčios Tėvų ir Daktarų laikotarpis. Auksaburniai, Ambraziejai, Augustinai ir plejados kitų paliko pasauliui turtingų kūrinių, kurių daugybė ir šiandien savo vertės nenustojo. Jie buvo nenumaldomi priešai viso, kas buvo neteisinga, klaidinga, kas buvo skriauda, melas, apgaulė, smurtas, kas buvo priešinga krikščionybei, vadinasi, ir demokratybei. Visa tai smerkė be pasigailėjimo, kietai ir sistemingai. Kiek jie buvo kieti ir nenumaldomi senos tvarkos griovėjai, tiek buvo radikalūs savo siūlomąja, nors ir nesisteminga, pozityvine programa. Nemaža ir šiandien iš jų galima pasimokyt. Buvo atsiradę nemaža rašytojų ir reformatorių iš nekrikščioniškosios krypties, kurie mėgino to laikotarpio Tėvus ir rašytojus sau pasisavinti, skelbti juos savo pirmatakais, norėdami sumažinti Kristaus mokslo nuopelnus ir Jo Bažnyčios naudingumą šio pasaulio reikalams. Bet atkando dantį. Neįstengė atskirti jų socialinių užsimojimų nuo krikščioniškos dvasios rūbo, į kurį jie buvo įvilkti, nes jie visa darė dėl Nukryžiuotojo. Kasdieninio gyvenimo negeroves griovė tam, kad tuose griuvėsiuose pastatytų Kryžių su Jo atneštu teisingumu ir meile, kad praktiškąją pagonybę pakeistų praktiškąja krikščionybe, mūsiškai vadinama krikščioniškąja demokratybe. Pamėgino ir pasitraukė. Paliko Kristui, kas Jam priklausė, kas Jo įsteigtosios Bažnyčios buvo pelnyta. Bet ankstyvesnių ir vidurinių amžių krikščionybė nesitenkino tik gyvu ir rašto žodžiu naujinti pasaulio veidą demokratine linkme. Ji ėmėsi ir veiksmo, aniems laikams tinkamų priemonių, organizuoto darbo.
Įdomu, kad ano meto darbininkija arčiau savo idealo stovėjo, negu mūsų laikų. Bažnyčios suorganizuota į cechus, nūdieniais terminais kalbant — profesines sąjungas, naudodamosi plačia autonomija net miestų ir valstybių administracijose, visai pakenčiamai buvo išsprendusi atlyginimo, poilsio, profesinio parengimo, draudimo nuo išnaudojimo ir kitus klausimus. Daugiausia ir čia padėdavo Bažnyčia, pvz., poilsio klausimo nesprendė valstybė nei cechai. Jį išsprendė Bažnyčia savo nustatytomis privalomomis šventėmis, maldomis ir, net be bažnytinio pobūdžio, darbo nutraukimu vakarais, pietums, pavakariams ir t.t. Meisteriai, meisterių kandidatai, gizeliai ir kitos darbininkų rūšys buvo lyg darbdavio sava šeima. Šeimyniški santykiai sudarydavo ir šeimynišką sugyvenimo atmosferą. Be to, cechų kontroliuojamieji organai apsaugodavo darbininką nuo šefo -darbdavio gobšumo ir išnaudojimo. Pagaliau pati vidurinių amžių ūkio sistema buvo palankesnė darbininko geresnei būklei susikurti. Darbas buvo sujungtas su nuosavybe arba kapitalu. Rankpelnis dirbo savo įmonėj. O kuris darbininkų, kaip, pvz., gizelis, nebuvo aktualiu įmonės savininku, jis buvo tokiu savininku bent potencialiai. Tai veikė į darbdavio ir darbininko santykius teigiamai. Atsiradus mašinų pramonei, kapitalas su darbu išsiskyrė, ir susidarė tokia darbininko būklė, kokią mes dabar matome gyvenamoj kapitalistinėj sistemoj.
Mokslas buvo sutelktas vienuolynuose. Universitetai, aukštesnysis mokslas ir pradžios mokykla plito ir pasiekė gerų rezultatų. Pasauliečiams kardas, vienuoliams plunksna ir knyga. Bažnyčia mokslą ir civilizaciją kūrė ir jai vadovavo. Valstybei tokie reikalai arba visai nerūpėjo, arba labai mažai. Tais laikais dažnas karalius buvo beraštis, o paprastas vienuolis kruopščiai, su dideliu rūpestingumu ir meniškumu, perrašinėjo svetimus raštus ar savuosius kūrinius kūrė. Vienuolynas išsaugojo tuo būdu ir pagoniškųjų laikų knygą.
Bažnyčios rankose susitelkė ir kitos gyvenimo rūšys. Broliai tiltininkai tiesė per upes ir prarajas tiltus. Kiti vienuoliai lydėdavo keliauninkus per mažai apgyventas vietas. Dar kiti rūpinosi jų maitinimu ir prieglaudomis kelionės metu. Žemės ūkio mokymas taip pat priklausė vienuolynų broliams. Vokietiją ir Prancūziją arti ir akėti ir bendrai naudoti žemę išmokė vienuolis.
Bažnyčia su savo įstaigomis sukūrė Europai civilizaciją. Ne be reikalo ji vadinama krikščioniškąja. Šviėsą ir tiesą ji nešė visiems be išimties — darbininkui ir didikui, vyrams ir moterims. Demokratiškoji krikščionybė visas jos rankose susitelkusias kultūros priemones ir visus lobynus demokratino. Visos dvasinės ir medžiaginės gerovės buvo visiems skiriamos. Jos nebuvo tik kai kam rezervuotos. Įdomu, anų laikų universitetų profesorių tarpe buvo visa eilė ir moterų, net teologijos ir filosofijos katedrose. Kai kurios savo srityse tiek pasižymėjo, kad mokslininkai pro jas tylomis praeiti negali ir šiandien. Daug giriamės savąja demokratybe. Bet savojoj pasigendame daug to, ką turėjo vidurinių amžių demokratybė.
6. KRIKŠČIONIŠKOJI DEMOKRATIJA
KAPITALIZMO AMŽIUJE
Didžioji Prancūzų revoliucija galutinai užbaigė feodalinį istorijos laikotarpį ir pradėjo naująjį — kapitalizmo. Į naująją erą žengta su šviesiomis viltimis ir džiaugsmingais šūkavimais. Bet greit nusivilta — liberalizmas darbo žmonėms davė naująją vergiją, iš kurios neįstengiama galutinai jų išlaisvinti ligi mūsų gyvenamųjų laikų. Viduriniųjų amžių demokratija buvo krikščioniška. Europai išsivystyti ir krikščioniškai civilizacijai išugdyti ji turėjo milžiniškos teigiamos įtakos. Ji padarė nemaža tiesioginių reformų ekonominėj ir socialinėj srity, bet pagrindinių, tokių, kokios dabar daromos, reformų nebuvo reikalo daryti, nes gyvenimo sąlygos jų nereikalavo: nei žemės bado nebuvo, nei darbininkų rankoms darbo nestigo.
Devynioliktajame amžiuje susidarė nauja situacija. Prekyba ir pramonė labai išbujojo ir išaugo. Liberalizmo sukurtos gyvenimo sąlygos pagimdė didelį be nuosavybės darbininkų luomą, kurį negailestingai pavergė naujos eros jėga — kapitalizmas. Bažnyčios įtaka sumažėjo ligi minimumo. Valstybės vadai ir įvairūs reformatoriai buvo nepalankūs Bažnyčiai žmonės.
Bažnyčios pozicijas pradėjo palaipsniui užimti lajikinės institucijos. Gyvenimą pradėjo monopolizuoti ir galutinai į savo rankas paėmė materialistinės doktrinos žmonės ir institucijos. Materialistinės srovės vedė žmonių mases prieš krikščionybę, kaip tariamą „kapitalizmo ir reakcijos“ bendrininkę ir talkininkę. Triukšmingas obalsis — religija — žmonių opiumas — buvo tos krypties išraiška. Pirmu pažvelgimu atrodė, kad pasaulis pasidalino į dvi priešingas stovyklas: iš vienos pusės atsistojo plačios, gerai suorganizuotos, materialistinių nusiteikimų žmonių vadovaujamos, masės, siekiančios valstybių valdžias paimti į savo rankas, o iš antros — išimtinai krikščioniškojo pasaulio atstovai, pertekę turtais ir norais neišleisti valdžios iš savo rankų, kad tomis priemonėmis apgintų savo privilegijas ir jiems palankų senąjį režimą. Bet taip tik atrodė. Tokis buvo pirmo pažvelgimo įspūdis, sudarytas ne tikrovės, bet priešo propagandos.
Toks krikščionybės siejimas su seno režimo gynimu buvo paradoksalus, ypatingai pavojingas ir iš pagrindų neteisingas. Tai buvo antikrikščioniško elemento propagandos padaras. Valstybių sutvarkymo reikalas pasidarė būtinas ir neatidėliojamas tą momentą, kai visuomeninėj struktūroj įvyko milžiniškų pasikeitimų. Tų gi pakeitimų įnešė devynioliktasis amžius, įvesdindamas mašiną į gamybos darbą, gamybos būdų pakeitimą ir pagimdęs labai didelį darbininkų luomą, kuris, be rankų raumenų, jokio kitokio turto neturėjo. Krikščionybė nebuvo ir nėra susieta su jokia valstybės santvarka. Kas ją su ta ar kita santvarka siejo, kas stengėsi ją įkinkyti į senų arba neteisingų santvarkų gynimą, ypač tokių, su kuriomis buvo ankštai surišti jo asmeniški ar jo luomo interesai ir nauda, krikščionybei davė milžiniškos žalos. Tokie savanaudiški ponai, prisidengę kilniu krikščionio vardu, o iš tikrųjų būdami savo kapitalo garbintojai ir vergai, išstatydami krikščionybę atakuojančioms masėms taikiniu, duodami stiprų ginklą į rankas tiems, kurie troško ją sunaikinti, ir tiems, kurie, nesugebėdami atskirti tiesą nuo melo ir pačią krikščionybę nuo krikščionio spekulianto, kapitalo vergo ar kitokio iškrypėlio, pradėjo sieti ir tapatinti krikščionybę su visuomenine reakcija, kapitalizmo stiprove, turtuolių gynėja, darbininkų skriaudėja ir t.t., o užmiršdami, kad krikščionybė nuo seniau yra revoliucionieriškiausias pasauly sąjūdis, ir kad revoliuciniai pradai joje neišblėso ir niekad neišblės, kol pasauly bus blogio, kol bus išnaudotojų ir išnaudojamųjų, melo, smurto ir neteisingumo. Vienu tarpu nekritiškai akiai atrodė, kad krikščionybę gina ir ją praktikuoja tik konservatyvinės sferos. Dėlto buvo daroma ir klaidingų išvadų.
Yra iš pagrindų neteisinga tvirtinti, būk plačiosios masės esančios nusiteikusios nekrikščioniškai ir net antikrikščioniškai, o krikščionybės atspara ir tvirtovė esą pasaulio turtuoliai, konservatininkai ir, bendrai, tik inteligentiškasis luomas. Giliau patyrinėjus tą klausimą,- lengva įsitikinti, kad kaip tik atvirkščiai — dirbančiųjų masėse visuomet yra stipraus religinio instinkto, o skepticizmas ir religinis nykimas visuomet pirmiausia prasideda pasiturinčiuose ir inteligentiškuose sluoksniuose. Aštuonioliktajame amžiuje religinis skepticizmas pradėjo plisti aristokratų „senojo režimo“ salonuose. Bet tie patys „pažangieji aristokratai“ liaudyje ir darbo žmonėse stengėsi religiją palaikyti, kaip, jų supratimu, konservatinę, socialinę instituciją. To reikalavo jų nevisai švarūs interesai ir išskaičiavimai.
Devynioliktajame amžiuje plačios antireliginės srovės gimė taip pat ne darbininkų, ne liaudies masėse, bet intelektualinėse sferose, kurias apstulbino labai pasistūmėjusi mokslo pažanga. Bet tuose buržuaziniuose sluoksniuose buvo tokių „geraširdžiu“ žmonių, kurie buvo radę galimu ir reikalingu dalyku palikti darbo masėms religiją su sąlyga, kad jie atsižadėtų reikalaujamų socialinių reformų, kurios nemaloniai paliestų jų kišenes. Tokie mainai jiems šypsojosi gražiu pelnu. Buržuaziniam bedieviui Dievas nereikalingas, bet jis noriai sutinka, kad Dievas atlygintų jo skolas darbo žmonėms danguje, ir kad darbo žmonės sutiktų jiems priklausomą socialinio teisingumo įgyvendinimą čia žemėje pakeisti danguje skirtu geriems žmonėms teisingumu. Pozityvistinis kapitalistas, progai pasitaikius, neatsisako ir Dievo iždą išnaudoti savo pajamoms padidinti. Deja, nuo jo nelabai nori atsilikti ir dažnas „krikščioniškasis“ kapitalistas.
Štai kame glūdi vienas devynioliktojo amžiaus socialiniuose sluoksniuose sukeltojo bedieviškumo šaltinis. Taip jau susiklostė, kad didieji perversmai tautų socialinėj struktūroj įvyko tuo metu, kai intelektualinėse sferose įsigalėjo ateizmas ir materializmas. Tą ateizmą ir materializmą pasisavindavo tuo metu kylą socialiniai sąjūdžiai, nes jų dalyviai šioj srityj norėjo susilyginti su savo vadais, o religiją atmesdavo, nes jiems jų pozi-tyvistiniai-materialistiniai vadai įkalė, kad ji esanti žalinga jų tikslams siekti.
Ateizmo ir materializmo įsigalėjimo priežastys
Tuo būdu, devynioliktajame amžiuje gimstą didieji socialiniai sąjūdžiai, ypatingai tie, kurie apėmė plačias darbininkų mases, atsirėmė ateizmu ir materializmu dėl dviejų priežasčių.
1. Tų sąjūdžių vadai, jų doktrinos ir išsivystymas brendo tuo metu, kai intelektualinėse sferose plačiai ir beveik nekliudomai leido savo šaknis ateizmas ir materializmas, ir kai materialistinės ir ateistinės pažiūros ir nusiteikimai virto gyvenamojo laikotarpio išraiška ir mada. Žmonės palinko tikėti, kad žinojimas ir mokslas be doros ir tikėjimo pagalbos gali ištobulinti žmoniją ir panaikinti pasireiškiantį gyvenime blogį. Pravers čia paminėti tų vadų bent žymesniuosius. Prancūzijos Augustas Comteas (1798—1857) atmetė visokią metafiziką ir išvystė savo pozityvizmo filosofiją. Vokietijoj materializmo filosofas Liudvikas Feuerbachas (1804—1872) teige, kad žmogus esąs tai, ką jis valgo: „Der Mensch sst, was er ißt.“ Liudvikas Büchneris (1824—1899) platino savo materialistines pažiūras. Ernestas Haeckelis (1831—1919) skleidė materialistinį monizmą. Paviršutiniai ir klaidingai suprastos, populiarinamos ir platinamos Darvino (1809—1882) teorijos žmogų sulygino su beždžione. Ernestas Renanas (1823—1892) rašė savo „Kristaus gyvenimą“, kuriuo Dievo Sūnų nudievino ir kompromitavo. Tuo pačiu metu Karolis Marksas (1818—1883), buvęs tuo metu epochos mada ir pasididžiavimas, ateistinį materializmą pritaikė istorijai ir materialistinę ideologiją įvesdino į gaivalingai kylančių socialinių sąjūdžių praktiką. Tai tik maža nuotrupa iš didelės ateistinių ir materialistinių rašytojų ir mokslininkų eilės. Visi jie buvo laiko dievaičiai, mados žmonės, kurių žodžius visi gaudė, ir nebuvo kam jiems rimtai pasipriešinti. Štai dėl ko jie uždėjo antspaudą visam savo gyvenamam devynioliktajam amžiui. Devynioliktasis amžius — materializmo, ateizmo ir pozityvizmo amžius.
Lietuva gyveno labai skirtingose sąlygose. Nuo Europos ji buvo izoliuota. Rusija buvo atsilikęs kraštas, tačiau laiko dvasia įsiskverbė ir į jos didžiulius plotus, o iš čia ir į Lietuvą. Devynioliktojo amžiaus negausi Lietuvos inteligentija nuolankiai nusilenkė laiko dievaičiui ir pasidarė jo ištikima vergė. Vienas kitas inteligentas tepasiliko ištikimas katalikas ir teturėjo drąsos, nepasidavęs mados diktatūrai, pasireikšti viešai, kaip katalikiškas veikėjas. Iš jų ypač paminėtini a. a. adv. Antanas Tumėnas ir gyd. Bukantas, abu anuo metu dirbę Zarasuose.
2. Kalbamuoju metu, kai pasauly vyko minėti visuomeniniai pasikeitimai, katalikų tarpe atsirado labai įtartino katalikiškumo paskirų žmonių ir kai kurių sluoksnių didesni būriai, kurie panaudojo religiją kaip priemonę ginti savo finansiniams reikalams ir savo luomo privilegijoms. Tam klausimui prancūzų mokslininkas jėzuitas Enrikas de Lubac pašventė visą savo mokslinę studiją, pavadintą Proudhon et le Christianisme, kuri 1946 m. pasirodė Paryžiaus knygų rinkoje. Lubakas šaltai, bešališkai ir objektyviai bei pagrindinai joje išanalizavo žinomo prancūzų socialisto ir anarchizmo teoretiko Petro Proudhono gyvenimą ir veiklą. Proudhonas — katalikų pabaisa. Kovoj su religija — kietas, nenumaldomas ir žiaurus. Jis gausiai švaistėsi šūkiais, kurie ir dabar nepamirštami, pvz.: „Nuosavybė yra vagystė“, „Dievas — štai kur blogybė“ ir kt. Nagrinėdamas Proudhono veiklą, Lubakas plačiai palietė ir aplinką bei atmosferą, kurioje teko Proudhonui dirbti ir gyventi. Tad turėjo išnagrinėti ir klausimą tų žmonių, kurie, nebūdami patys nuoširdūs ir pilnutiniai katalikai, stengėsi religijos pagalba ginti privilegijuotųjų interesus. Labai įdomus klausimas, dar įdomiau jis autoriaus išgvildentas. Gaila, kad negalima jo čia plačiau paliesti. Iš autoriaus knygos aiškėja, kad antireliginei veiklai dirva buvo parengta. Dirva jai buvo palanki. Ir veikiančių katalikų daug buvo padaryta klaidų. Viena svarbiųjų klaidų — nesugebėjimas tiksliai suderinti tikros krikščionybės esmės ir Bažnyčios mokslo su Bažnyčios vardu skelbiamomis teorijomis. Tų teorijų -teorijėlių buvo daug. Jų autorių tarpe buvo tokių, kurie neatrodė, kad galėtų nueiti tokiais klaidingais keliais. Šis faktas pakankamai išaiškina, kodėl iš kitos pusės būta tokios audringos reakcijos. Suprantama, kad tokios antireliginės akcijos priežastis nebuvo tik nepagerbimąs iš pačių katalikų pusės katalikiškos minties ir panaudojimas religijos autoriteto ginti savo, katalikiškomis akimis žiūrint, negintiniems interesams. Ir be to ji būtų buvusi. Šis faktas yra ne kas kita, kaip įliejimas degamojo skysčio į jau sukurtąją ugnį. Autorius daro teisingą išvadą, kad Proudhonas ne vien tik su šešėliais kovojo.
Proudhonas nebuvo Bažnyčios draugas. Jo įsitikinimu, Bažnyčia ir katalikybė buvusi pasmerkta visiems amžiams neatšaukiamai. Kad ir nenuoširdžių katalikų ir neleistinu būdu buvo skelbiamos jų nevisai katalikiškos teorijos, bet Proudhonas su savo vienminčiais jomis naudojosi, kaip Bažnyčios oficialiu mokslu, ir tais faktais grindė savo teigimą, kad ji ginanti absoliutizmą ir veikianti kartu su ta buržuazija, kuri kliudo įgyvendinti socialinį teisingumą. Tuo pat būdu elgėsi ir kiti ateizmo vadai ir skelbėjai. Jiems pavyko įtikinti visuomenę, kad Bažnyčia esanti socialinio teisingumo priešininkė, ir kad, jos mokymu, socialinį neteisingumą yra patvirtinęs pats Dievas, Kuris palikęs tik gailestingumo priemonę socialinės nelygybės šiurkštumams lyginti. Mes žinom gerai, kad toks teigimas yra iš pagrindų klaidingas. Bet anuo metu iš katalikiškosios pusės apie tai buvo labai mažai kalbėta ir rašyta.
Devynioliktojo amžiaus Europos katalikų nelaimė, kad jie nedavė būtinai reikalingų socialinių reformų vadų ir kad jie tą darbą atlikti paliko socialistams ir kitiems Bažnyčios nedraugams, kad net nesugebėjo iš savo tarpo duoti Bažnyčios socialinės minties pakankamai gerų reiškėjų ir apologetų. O kai jų atsirasdavo, pasistengdavo iš kalbėto katalikų konservatininkų ir savanaudžių lagerio jų veiklą kliudyti ir paraližuoti, kaip tai buvo atsitikę Prancūzijoj su Ozanamu (1813—1853), Lacordairu (1802—1861), su žurnalu tai minčiai populiarinti L’E re Nouvelle (1848 m.) ir daugeliu kitų.
Viso šito rezultatai štai kokie: devynioliktasis amžius parengė, nustabavo ir įtvirtino socialiniams sąjūdžiams teistinį ir materialistinį charakterį. Devyniolikto amžiaus pabaigoj ir dvidešimtojo pradžioj tą charakterį perėmė valstybių vidaus, o paskui ir užsienio politika. Toliau, Bažnyčios priešai uždėjo Bažnyčios mokslui labai juodą ir kenksmingą darbininkų luomo priešininko antspaudą, kuriam nuplauti reikėjo labai daug aukų ir pastangų padėti. Proudhonas, besidžiaugdamas savo antibažnytinės veiklos laimėjimu, šaukė: „Bažnyčia jau nebemyli pavargėlių,“ o Pijus XI suspausta širdimi guodėsi, kad didžiausia jo laikų Bažnyčios nelaimė — darbininkų luomo praradimas.
7. SOCIALINIŲ REFORMATORIŲ
GADYNĖJE
Socialinių Reformatorių gadynės bendras
charakteris
Atėjo reakcija. Ji atėjo iš tos pusės, kuri tam reikalui yra labiausia pašaukta, būtent, iš pačios Bažnyčios. Tos reakcijos tikroji išraiška buvo garsioji Leono XIII enciklika Rerum novarum, kuriai kelią parengė, kad ir kryžiaus keliais eidama, devynioliktojo amžiaus krikščioniškoji demokratija. Gi Pijus XI savo enciklikoj Quadragesimo anno tokius pavartojo žodžius prieš tuos asmenis ir sroves, kurie naudojo religiją ginti savo turimiems medžiaginiams turtams ir užimamajai pozicijai įtvirtinti: „Nenustosime niekad smerkę tų žmonių, kurie davė priežastį Bažnyčią kaltinti ir vaizduotis, kaip turtingųjų šalininkę ir neturinčią jokio pasigailėjimo kančioms ir reikalams tų, kurie yra išstumti iš priklausomos jiems teisės dalyvauti šio gyvenimo gėrybių naudojime.“
Šis oficialinės Bažnyčios žygis atidarė vartus kovai su ateizmu ir materializmu socialiniuose sąjūdžiuose, o taip pat su tais siekimais, kurie norėjo sujungti religiją su socialiniu konservatyvizmu. Proudhono kaltinimai, kurie įvairiausiais pavidalais ir formomis skambėjo ir aidėjo nuo jų paskelbimo dienos ligi mūsų gyvenamųjų laikų ir kurie labai ryškiai ir ausį rėžiančiu būdu susikristalizavo Lenino šūkyje — „religija yra žmonių opijumas“, paskelbus tas enciklikas, pakibo tuštumoj. Nieks jau nebegalėjo tvirtinti, kad Bažnyčia stoja draug su turtingaisiais į kovą prieš darbininkiją ir varguomenę.
Iš antros pusės, labai susilpnėjo tikėjimas materialistine filosofija, kuri šiandien, atrodo, jau yra atgyvenusi savo amžių ir tapusi nebe pažangos, bet regreso, atgaleigos išraiška. Žmonijos mintis jau pasuko kitais keliais, nors dar ir šiandien, tokiu ar kitokiu pavidalu, atsiranda devynioliktojo amžiaus ateizmo ir materializmo pagramdukų ir šauklių. Sąlygos, kurios susiejo ateizmą ir materializmą su plačiais socialiniais sąjūdžiais, nustojo būti aktualios. Materialistinė pasaulėžiūra jau nebėra „amžiaus mada“, o Proudhono stiliaus mėtomi Bažnyčiai kaltinimai nustojo pagrindo. Dar daugiau, tie, kurie savo elgsena ar skelbiamomis teorijomis tiekė tokiems kaltinimams pagrindo, pačios Bažnyčios autoritetingiausiu būdu, nepaisant jų reikšmės, turimos įtakos ir užimamų vietų, buvo pasmerkti.
Ne iš karto atsirado, subrendo ir išbujojo tos srovės, kurios išėjo į gyvenimo areną, kaip įvykusių žmonijos minties, tikėjimo ir veiksmo pasikeitimų argumentas ir liudininkas. Jos, kaip ir visi kiti dideli sąjūdžiai, buvo reikalingos laiko bręsti, rengtis ir pasireikšti. Bet šiandien jau matome, kaip plačiai jos pasireiškė siekimu įvykdyti nebe ateistinius ir materialistinius dėsnius, bet krikščioniškuosius principus. Tai yra tikroji revoliucija, kuri vyksta, mums matant, ir kuri turės toli siekiančių pasėkų. Tie laimėjimai, prie kurių veda ateistinis ir materialistinis „teisingumas“, ir kuriuos matome Sovietų Rusijoj, kalbamajame perversme yra savo padarę krikščioniškosios demokratijos naudai. Klysta tie, kurie laiko tuos naujus reiškinius susidarusių konjunktūrų laikinais padariniais. Jie nenori suprasti, kad tie reiškiniai — ši moderninė krikščioniškoji demokratija su visais savo palydovais — yra didžiųjų gyvenimo pakitimų išraiška ir naujosios eros žodis. Gali jie turėti dar įvairių pergyvenimų, gali patirti pasisekimų ir nepasisekimų eilę, bet, nepaisant to, krikščioniškoji demokratija pasiliks naujųjų laikų ir busimųjų amžių veido formuojantis veiksnys.
Sunki buvo krikščioniškajai demokratijai liberalinio kapitalizmo pradžia. Ateistiniai-materialistiniai veiksniai taip apsunkino jos gyvenimo ir darbo sąlygas, kad pradžioje atrodė, jog ne tik jos veiklos bei įtakos, bet ir gyvenimo laikas baigėsi. Daug kas jai giedojo amžiną atilsį. Bet pasiskubino. Sirgo, bet nemirė. Linko, bet nepalūžo, dairėsi, klausėsi, tyrė, studijavo tylomis ir, pagaliau, prabilo ir pajudėjo. Nekartą mainė kelią. Neišlaikė tų pačių taktikų ir strategijų, keitė ir tobulino priemones, bet siekiamas tikslas ir programos turinys buvo visuomet tas pats, nes jie krikščionybės padiktuoti, o krikščionybė, Dievo mokslas, nesikaitalioja.
Krikščioniškoji demokratija niekad nebuvo mirusi. Ji buvo gyva ir į naują kapitalistinę erą įžygiavusi iš feodalinės sistemos. Perdaug laiko reikėtų visus jos veikėjus paminėti ir visus jos pasireiškimus konstatuoti. Priminsiu tik paskirus, asmenis ir tuos kolektyvus, kurie nūdienę krikščioniškąją demokratiją sukūrė, kurie, kad ir kukliais savo darbais ir savo darbų rezultatais bei patyrimais, telkė jos rūmams statybinę medžiagą, kurie buvo jos pranokėjais, nors ir kitokiais vardais save vadino.
Krikščioniškoji demokratija, niekeno nediriguojama ir niekeno nevadovaujama, savo darbą pradėjo visuose Europos kraštuose. Vienuose anksčiau, kituose vėliau. Pirmiausia pradėjo dirbti Prancūzijoj, Vokietijoj, Austrijoj, Šveicarijoj, Italijoj ir Belgijoj, vėliau — Ispanijoj ir Portugalijoj. Italijoj, pavyzdžiui, organizuota krikščioniškosios demokratijos veikla, sutelkta vadinamoj opera dei Congressi, jau buvo žinoma 1865 m. Prancūzijos L’Oeuvre des cercles catholiques d’ouvriers ir kitais pavadinimais socialinių studijų ir veiklos organizacijos pasireiškė anksčiausia. Jie jau veikė devynioliktojo amžiaus pirmoj pusėj. Ta veikla siejama su Lamennais, Lacordairu ir Ozanamu.. Vokietijoj tą krikščioniškai demokratiškąją veiklą "pradėjo Ketteleris dar prieš 1848 m., vadinasi, kiek vėliau, negu prancūzai. Lietuva, kad ir labai skirtingose nuo Vakarų Europos valstybių sąlygose gyveno, bet nuo jos neatsiliko. Jei nuo jos skyrėsi, tai tik užsimojimais ir metodais bei savo veiklos ribomis, nes ją turėjo priderint prie jos turimų veikimo sąlygų.
Kapitalistinio laikotarpio krikščioniškosios demokratijos istorija skiriasi į du labai skirtingus periodus: į brendimo periodą — ligi 1891 m. gegužės mėn. 15 d., t. y. ligi Leono XIII enciklikos Rerum novarum, ir subrendusį — po Rerum novarum. Brendimo periodas taip pat gana ryškiai skiriasi į dvi dalis: pirmas periodas ligi 1884 m. spalių mėn., t. y. ligi Fryburgo Unijos įkūrimo, vadinamas Socialinių Reformatorių gadyne, ir antras — nuo Fryburgo Unijos ligi Rerum novarum paskelbimo.
Krikščioniškosios demokratijos brendimo periodo pirmoji dalis savo vientisos ir centralizuotos organizacijos neturėjo, neturėjo ir suvienodintos veiklos. Tai buvo dažniausia, bent pradžioj, partizaniško pobūdžio paskirų organizuotų būrelių ir pavienių žmonių veikla, mėtymas šūkių, bet ir tai dažnai nedrąsus ir nesuderintas. Ši veikla ir pasireiškimas prasidėjo visuose kraštuose. Kai kur jau buvo šaukiami kongresai arba mažesnių ratelių pasitarimai nusistatyti veiklai, programoms ir patikrinti, išrikiuoti, suorganizuoti turimas jėgas. Visi to laiko krikščionys demokratai sutiko, kad yra bloga pasauly, kad pasaulio ūkinė santvarka darbo žmonėms yra nepalanki, ir dėlto jų milžiniškosios masės nenupelnytai daug vargo ir skriaudų kenčia, kad į tai negalima abejingai žiūrėti, ir kad krikščionybė įpareigoja veikti, bet nebuvo vienodos nuomonės, kaip veikti.
Veikimo programa ir socialinėje srityje siektini tikslai katalikus suskaldė į du priešiškus sparnus: radikalųjį — krikščionis demokratus ir konservatyvųjį. Toks skilimas buvo pasireiškęs visoj Europoj, bent tuose jos kraštuose, kurie kalbamuoju laiku buvo įstoję į visuomeninio darbo barą. Tarp šių abiejų sparnų kilo atkakli ir karšta kova. Ji sukėlė daug sunkumų ir pavojų, kuriais rimtai susirūpino kiekvienas, kam brangi buvo katalikybė ir kam rūpėjo greičiau ir sėkminąiau išspręsti socialinis klausimas ir pagerinti nepakenčiamoji darbininkų būklė. Kilusi kova kliudė vienam ir kitam tikslui siekti.
Prancūzijoj konservatyviajam sparnui vadovavo žinomas sociologas ir sociologijos mokslo kūrėjas Le Play, o vėliau K. Perin, pažangiajam gi — krikščionims demokratams — grafas De Munas, markyzas De la Tour du Pin Chambly ir kiti. 1878 m. prancūzų katalikų suvažiavime Chartres mieste, kuriame buvo norima surasti tarp kovojančių sparnų sugyvenimo būdas, konfliktas dar paaštrėjo. Ypatingo aštrumo jis pasiekė 1890 m. tarptautiniame katalikų kongrese, sušauktame Belgijos mieste Liege,. kuriame dalyvavo prancūzai, šveicarai, austrai, vokiečiai, belgai, anglai, Jungtinių Amerikos Valstybių katalikai ir kiti. Radikaliajame — krikščionių demokratų — sparne stojo Pascal, De la Tour du Pin Chambly, žinomas pramonininkas Harmel, vysk. Doutreloux, Helleputte, kun. Pottier, vysk. Korum. kun. jėzuitas Lehmkuhl, kunigaikštis Loewenstein, J. Bachem, kun. Winterer, Kuefstein, vysk. Bagshave, Decurtins, de Capeda, kardinolų Gibbonso (JAV), Langenieux (Prancūzijos), Manningo (Anglijos) ir Mermillodo (Šveicarijos) atstovai ir kiti žymūs katalikų darbuotojai ir Bažnyčios atstovai. Konservatininkų sparno idėjas gynė kun. Forbes, jėzuitas Caudron, kun. Besse, Thery, vysk. Frepel ir kiti.
Klausimas, kuo skyrėsi tarpusavyje kovojančios šalys? Konservatininkai teigė, jog socialinį klausimą galima išspręsti labdaros keliu. Iš valstybės jie nelaukė jokios pagalbos ir buvo priešingi jos intervencijai darbininkų ir bendrai socialiniame klausime. Politikos srityje jie jokių idealų neturėjo ir jokių reikalavimų nestatė. Jie jungė altorius su sostais, tikėdami, kad, jų supratimu, gerieji valstybių valdovai patys susipras pravesti pribrendusias reformas.
Krikščionys demokratai tvirtino, kad darbininkų klausimas yra socialinio teisingumo klausimas ir reikalavo jam išspręsti tarp kita ko ir valstybės intervencijos, pirmoj eilėj — žmonėms naudingų įstatymų. Politikos srityje jie reikalavo suteikti darbininkams daugiau įtakos valstybės gyvenime, duodant jiems rinkimų teises ir t. t.
Tokia katalikų tarpusavio kova buvo kenksminga ne tik katalikams, kurie susiskaldę silpnino savo 'jėgas ir stiprino savo priešų, mažino savo įtaką tų pačių darbininkų tarpe ir valstybės gyvenime, bet ir pačiai Bažnyčiai. Yra istorijos neginčijamai patvirtintas faktas — kur susiskaldo katalikai, ten jiems duobkasio nebereik, jie patys save pasilaidoja. Todėl, pašalinti tai kovai ir iš jos kylantiems pavojams, Šv. Tėvas Leonas XIII nusprendė nurodyti pasaulio katalikams, kuriais keliais jie turi eiti visuomenės darbe ir kuriais dėsniais privalo jame vaduotis. Tai padarė netrukus po minėto Liege kongreso, būtent, 1891 m. gegužės m. 15 d., paskelbdamas enc. Rerum novarum, kuri tuo metu kilusius nesusipratimų klausimus išsprendė, nustatė katalikams veikimo ir orientavimosi dėsnius ir laikinai sustabdė tarp katalikų įsismaginusią kovą. Deja, tik laikinai, nes netrukus pačios enc. Rerum novarum iškeltos mintys davė progos tai kovai kilti iš naujo. Ji suliepsnojo tokia pat aistra, kaip ir pirmoji, prieš rerumnovarinė. Jai malšinti tam pačiam Leonui XIII teko skelbti nauja, specialiai tam reikalui skirtoji, enc. Graves de communi.
Ir vieną ir kitą kovą Šv. Tėvas pats atsidėjęs sekė. Jo simpatijos buvo krikščionių demokratų pusėje. Tai matyti tarp kita ko ir iš jo laiškų, rašytų šveicarų krikščionių demokratų vadui Decurtinsui, kuris, su prancūzu De Munu konservatininkų ypatingai smarkiai buvo puolamas. Tuose laiškuose Šv. Tėvas giria jo darbus ir ragina eiti toliau tais pačiais keliais.
Drąsesnis ir radikalesnis demokratiškos krypties katalikų sparnas kaskart vis stiprėjo. Radikaliosios krikščioniškosios demokratijos eilės augo. Jai padėjo augti, stiprėti ir bujoti tas aiškus faktas, kad Šventasis Sostas savo dviem minėtom enciklikom stojo jos pusėje, palaikydamas ne konservatininkų, bet krikščioniškosios demokratijos tezes. Ji savo doktrina sistemino ir drąsiai žygiavo ten, kur ją šaukė gyvenimas, kur daugiau buvo žmonių vargo, kur socialinis neteisingumas sunkesnę naštą ant silpnųjų krovė. Įdomu, kad tam radikalesniam sparnui dažniausia vadovavo aukštesnės kilmės ir pasiturinčių sluoksnių žmonės.
Krikščionių demokratų sąjūdį vienur pradėjo kunigai, kaip, pvz., Vokietijoj, kitur — pasaulininkai, kaip, pvz., Prancūzijoj, Austrijoj, Belgijoj.
Socialiniai Reformatoriai paskiruose kraštuose
Vokietijoj. Stipriausiai šiame periode veikė Vokietijos krikščioniškoji demokratija. Ten jau buvo suorganizuota krikščionių demokratų partija, pavadinta Centru. Tiesa, tuo metu čia jungėsi politiniu atžvilgiu gana įvairaus, nevienodo nusistatymo žmonės: radikalūs demokratai, aiškaus konservatyvaus nusiteikimo žmonės ir net nacionalistinės pakraipos. Kiek vėliau ši partija daugiau apsitvarkė, bet nesusivienodino ligi pat savo mirties, t. y. ligi Hitleris ją uždarė. Bet katalikybės punkte buvo labai vieninga ir stipri. Savo stiprybę turėjo progos patikrinti pačioj savo jaunystės pradžioj, susikirtusi su galingu geležiniu kancleriu Bismarku kultūrkampfo metu. Bismarkas paskelbė mirtiną kovą katalikybei, žinomą istorijoj kultūrkampfo vardu. Ypatingai katalikams buvo skaudūs gegužės įstatymai, paskelbti 1873 m. gegužės mėn. 15 d., kurie palietė katalikų švietimo teises. Tikras prūsiškas junkeris, plieno valios, stiprios fizinės jėgos ir milžinas ūgiu, Bismarkas metė katalikams pirštinę. Ją drąsiai pakėlė krikščioniškosios demokratijos, suburtos į Centrą, steigėjas ir jos vadas Windthorstas — kietavalis, kaip Bismarkas, nuoseklus ir radikalus demokratas, nenumaldomas ir nepalaužiamas katalikas, mažo ūgio, beveik liliputiškos statūros vyras, dėl ko jis buvo visų vadinamas „mažoji ekscelencija“; ne dėlto, kad jis būtų buvęs kada ministeriu, bet dėlto, kad visur mokėjo laikytis, kaip ekscelencijai dera, ir kad toj kietoj, nenumaldomoj ir atkaklioj kovoj katalikiškasai liliputas Windthorstas parbloškė protestantišką milžiną Bismarką. Tai buvo puikus krikščioniškosios demokratijos pasirodymas ir laimėjimas. Po to įvykio vokiečių krikščioniškoji demokratija įgijo ypatingos reikšmės ir įtakos. Be jos pritarimo jokia koalicija negalėjo išsilaikyti. Ji įsigijo idealistinės kovos dvasios, geležinės drausmės ir atsparumo. Bet turėjo ir minusų — į ją pradėjo brautis mėgstąs valstybinį lovį oportunistinis elementas, kuris silpnino moralines kr. demokratijos jėgas. Tokios buvo kultūrkampfo pasėkos Vokietijos krikščioniškajai demokratijai.
Jau šiuo ankstyvuoju laikotarpiu katalikiškoji Vokietija turėjo gausų būrį žmonių, kurie rimtai, su įprastu vokiečiam sistemingumu, ėjo prie krikščioniškosios demokratijos pritaikymo moderniesiems laikams. Jie šioj srityj padarė labai daug. Jų įtaka pasiekė visą Europą. Net Leonas XIII ne be pagrindo pavadino savo didžiuoju pirmataku baroną Wilhelmą Emmanuelį Kettelerį, kuris iš tikrųjų suvaidino labai svarbų vaidmenį ne tik Vokietijos krikščioniškosios demokratijos kūrime, bet ir viso pasaulio.
Ketteleris, juristas, apygardos teismo darbuotojas, vėliau kunigas, 1846 m. Holsteino klebonas, 1848 m. Frankfurto parlamento atstovas, 1860 m. Mainzo vyskupas. Jis savo kova prieš socialines negeroves ir savo siūlomomis socialinėmis reformomis pralenkė ir Markso bei Lassalio veiklą toj srity ir jų Komunistų Manifestą. Tuo būdu, Ketteleris ir jiems yra tam tikra prasme pirmatakas.
Ketteleris turėjo ir savo aiškią socialinę programą, kurioje, tarp kita ko, figūravo tokie klausimai: darbo atlyginimas, darbo valandos, poilsio problema, vaikų, jaunų mergaičių ir moterų darbas, darbininkų draudimas ir t. t. Jo socialinė programa buvo radikaliai demokratiška, bet visai suderinta su krikščioniškais dėsniais. Ji buvo pavyzdys ir kitų kraštų krikščioniškajai demokratijai. Jo tezių dauguma dar ir šiandien nepaseno ir nenustojo savo reikšmės.
Vokietijos krikščioniškoji demokratija jau savo gyvenimo pavasary buvo supratusi ir gerai įvertinusi valstybės intervencijos reikalingumą socialinio klausimo sprendimo srityj. Dėlto, šalia savo visuomeninės veiklos, jie plačiai panaudojo ir parlamentą. Daugelį savo nusistatymų jiems pavyko paversti įstatymais. Šioj srityj pasižymėjo kun. Hitze, Gröber, minėtas Windt-horstas ir kiti.
Bene 1878 m. jau funkcijonavo socialiniams klausimams tirti institutas. Jis veikė Frankfurte prie Maino ir priklausė prie senesniųjų tos rūšies institutų, kuriais įvairių kraštų krikščioniškoji demokratija nusėjo Europą. Jam vadovavo kunigaikštis Loewensteinas.
Prancūzijoje. Antrą vietą kalbamoj srity užėmė Prancūzija. Šituo nenoriu pasakyti, kad prancūzų krikščioniškoji demokratija būtų pradėjusi dirbti vėliau, sekusi ar imitavusi Vokietiją. Ne. Prancūzijoj krikščioniškai demokratiška veikla prasidėjo anksčiau. Jos nuopelnai krikščioniškajai demokratijai labai dideli. Ji į jos sukūrimą įdėjo daug savo vertingo įnašo. Ji dėl jos kovojo, aukojosi ir net kraujo praliejo, kaip niekas kitas pasauly. Bet prancūzai neturėjo savo Kettelerio, antra, jų konservatoriškasis katalikų sparnas buvo stipresnis ir agresingesnis, trečia, ar dėl savo individualizmo ar dėl temperamento, kėlė labai aštrius, kietus ir ilgus tarpusavius ginčus. „Raudonasis kunigas“, „raudonoji krikščionybė“ ir kiti pravardžiavimai radikaliesiems darbuotojams socialinėj srity buvo mėtomi ne kieno kito, bet tų pačių katalikų. Išėjusiems iš vėžių ginčams likviduoti Leonas XIII paskelbė encikliką Graves de communi. Ji daugiausia buvo reikalinga prancūzams. Štai šitos priežastys kiek silpnino prancūzų krikščioniškosios demokratijos veiklos tempą ir pasėkas, kurios, nepaisant to, vis dėlto yra didelės ir reikšmingos.
Šios moderniosios krikščioniškosios demokratijos veiklą Europoj pirmieji pradėjo prancūzai. Kun. Lamennais (1782—1854), dominikonas Lacordaire (1802—1861), Friderikas Ozanamas (1813—1853), karininkas ir diplomatas De la Tour du Pin Chambly ir eilė kitų — tai vis garsieji krikščioniškosios demokratijos kūrėjai ir jos pirmatakai. Jų įtaka šiame darbe išėjo toli už Prancūzijos sienų. Prancūzija davė, kaip ir ligi šiol duoda, labai daug ir labai rimtų šios rūšies teoretikę ir knygų. Iš jų paminėtini: Lemire, Six, Naudet, Gayraud, Fraineau ir kiti.
Prancūzų krikščionys demokratai pirmieji įkūrė ir socialinių studijų ratelius — Cercles, kurių pavyzdžiu pasekė ir kitų valstybių krikščioniškoji demokratija, ir kurie nepaprastai daug padėjo pagrindinai išstudijuoti socialiniam klausimui ir jį pagrįsti Kristaus mokslo dėsniais. Tų ratelių viršūnė ir centras buvo sukurtas kiek vėliau Fryburge, taip pat prancūzo iniciatyva. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms ir reikalams, vieton ratelių prancūzai šio amžiaus pradžioj (1904 m.) pas save įkūrė Semaines Sociales de France, kurios su dideliu pasisekimu ir nauda veikia ligi šiol.
Atskiro, bent trumpo, paminėjimo vertas Friderichas Ozanamas — 1848 m. revoliucijos dalyvis ir nūdienės moderniosios krikščioniškosios demokratijos pirmatakas.
Kalbamasis laikotarpis pirmoj eilėj statė politiką, ne socialinius klausimus ir socialines reformas. Socialinė sritis tuomet nebuvo mados klausimas, nors buvo ne tik pribrendusi, bet jau gerokai perbrendusi. Kaip visi, taip ir katalikai visą dėmesį buvo sukoncentravę politiniame liberalizme, o ekonominis liberalizmas mažai kam kvaršino galvą. Tai buvo bendra visų, be pažiūrų skirtumo, anų laikų visuomenės klaida. Tos klaidos pasėką suformulavo Pijus XI, pasiguosdamas, kad Bažnyčia prarado darbininkiją. Tiesa, tų laikų krikščioniškoji demokratija socialinius klausimus kėlė ir nagrinėjo. Jos laikraštis L’A v e n i r, vadovaujamas L a m e n n a i s ir kitų, socialiniam klausimui skyrė nemaža dėmesio, bet jo socialinė akcija nebuvo sėkminga, nes jis dar neturėjo išbaigtos programos, kalbėjo daugiau atitrauktai, teoriškai, be to, nemaža kliudė jo romantiškasis stilius ir nepakankamai preciziškai suformuluotos mintys.
Ozanamas ano meto įsigalėjusios pažiūros atžvilgiu užėmė griežtai priešingą poziciją, vadinasi, vieton telkęs visas jėgas kovai su politinėmis negerovėmis, visa sukoncentravo kovai su socialinėmis negerovėmis. Ozanamas buvo šioj srity didelė šviesa ir didysis daktaras savo meto socialinėms problemoms. Jis visuomet buvo artimame kontakte su darbininkija ir varguomene. Jis žvelgė aukštai ir toli. Vienoj savo kalboj, dar prieš revoliuciją, jis griežtai pasmerkė liberalinę doktriną ir piršo laisvas darbininkų organizacijas su tam tikrose ribose valstybės intervencija, kontrole. „Darbininkų sunkmečiu valstybė savo meile privalo ateiti jiems į pagalbą. Meilė yra tas gerasis samarietis, kuris pila aliejų į užpuolikų sužeistojo keliauninko žaizdas. Teisingumas gi apsaugoja keliauninkus nuo užpuolikų ir sužeidimų.“ Išvada aiški — meilė ir labdara darbininkams yra reikalinga ir naudinga, bet teisingumas yra reikalingesnis ir naudingesnis. Teisingumas apsaugoja nuo išnaudojimo ir, be to, su savim atsineša meilę.
Ozanamas, sutelkęs visas savo jėgas socialinėms problemoms, rado reikalo ir laiko liesti ir politines problemas. Tačiau politika jam tiek terūpėjo, kiek ji stodavo skersai kelio jo siekiamoms socialinėms reformoms ir religiniams idealams, ar buvo reikalinga tiems tikslams siekti priemonė. Tuo metu buvo labai opus ir painus klausimas: monarchija ar respublika. Ozanamui gi tas klausimas buvo labai aiškus. „Monarchija,“ sakė jis, „yra režimas medinėmis kojomis, kuris nesugebės žygiuoti naujos kartos pėdomis.“ Prancūzų katalikų daugumas tuo metu buvo labai prisirišę prie sosto ir stengėsi su juo tokiais pat ryšiais sujungti ir Bažnyčią. Tokio tų dviejų veiksnių — sosto ir Bažnyčios sujungimo liūdnas pasėkas Ozanamas numatė ir tą solidarumą vadino detestable solidarité — pasibiauv rėtinu solidarumu. Prieš tą solidarumą jis kovojo atvirai ir kietai.
Panašiai tuo pačiu reikalu pasisakė ir Montalembertas tėvui D’Alzon: „Bažnyčios susiedinimas su sostu sukompromitavo Bažnyčią,“ rašo jis, „ir pažemino visą kunigiją.“
Tuometinė prancūzų katalikų spauda buvo apsti. Buvo laikraščių ir aiškiai demokratinės krypties, bent tokios, kaip ano meto žmonių demokratija buvo suprantama. Tačiau nė vienas tų laikraščių Ozanamo netenkino. Netiko jam net modernusius L’Avenir. Jis su savo naujoviškai suprasta demokratija, tokia, kokią mes ją suprantame, esamuose laikraščiuose netilpo. Tad 1848 m. vasario mėn. Ozanamas vyksta pas garsųjį dominikoną Lacordairą su pasiūlymu leisti naują laikraštį ir su savo programos projektu. Locardairo planai ir siekimai visai sutapo. Tuo būdu gimė naujas prancūzų laikraštis L’E re Nouvelle, kuris prancūzų krikščioniškosios demokratijos gyvenime, nors ir neilgai gyvuodamas, suvaidinio labai svarbų teigiamą vaidmenį. Naujojo laikraščio tikslas — sutaikyti demokratiją su Kristum ir Bažnyčia teisingumo ir meilės keliu. Ozanamas tą tikslą, kviesdamas katalikus pasekt Pijum IX ir palinkt į darbininkų mases, taip formulavo: pakeisti socialinę tvarką ir padaryti ją krikščioniška.
L’E re Nouvelle redaguoti buvo pakviestas kun. Moret, žmogus giliai ir nuosekliai demokratinių nusistatymų, skubių socialinių reformų šalininkas ir Bažnyčios rišimo su buržuazijos interesais nenumaldomas priešininkas.
L’E re Nouvelle demokratijos ir socialinių reformų klausimą pastatė taip, kaip ligi šiol nebuvo statyta. Ji prabilo nauja neįprasta kalba. Daugelis katalikų demokratiją siejo su didžiosios revoliucijos žvėriškumais. Ji jiems buvo baisi. Tokių pažiūrų buvo ir vyskupų tarpe. Taip, pvz., vysk. Grousset demokratiją vadino „mūsų laikų erezija“, su kuria „reiks ilgai kovot, kaip su jansenizmu“. Bet už tai buvo ir tokių, kurie visu savo autoritetu ją rėmė. Tų tarpe buvo ir Paryžiaus arkivyskupas Affre. To prancūzų didvyrio svarbiausias programos punktas buvo panaikinti pauperizmą, ir į tą darbą jis įtraukė visą savo kunigiją. Jis buvo gryniausio kraujo, mūsų laikų prasme, demokratas.
Prieš L’Ere Nouvelle stojo anų laikų buržuazija: ir katalikiška ir bedieviška, ąr, kaip anais laikais ją Ozanamas ir kiti vadino — volteriška. Buržuazija buvo jos atkakli priešininkė dėl jos programos, kuri aiškiai stojo prieš jos interesus. Jos programon buvo įtraukta, tarp kita ko, ir įstatymo globa specialiai moterims, vaikams, seneliams ir bendrai darbininkams, arbitražo komitetai, darbininkų dalyvavimas įmonių administracijoj ir pelne, perreformavimas gamybos režimo ir t. t. Vadinasi, buržuazija buvo L’Ere Nouvelle priešininkė, nes ji buvo buržuazinių sluoksnių interesų kenkėja.
L’E re Nouvelle ne tik savo programa buvo nepriimtina buržuazijai, bet ir savo agresija. Ji kiekviena proga ją puolė. Jos puolimai buvo kieti ir skaudūs. Ypatingai ją skaudžiai puldavo Ozanamas. „Dievas nubaudė sostą ir didikus, o šiandien baudžia buržuaziją,“ rašė jis viename straipsny. Kitur pasmerkė materializmą, kuris, jo gilia numatymu, turėjo pakenkti ir demokratijai ir darbininkų interesams. „Materializmo užnuodytą taurę išgėrė ir buržuazija.“ Anų laikų buržuazija buvo sosto, t. y., monarchijos pagrindas ir atrama. L'E re Nouvelle aiškiai pasisakė prieš sostą ir ypač prieš sosto siejimą su Bažnyčia. Tuo būdu, L’E re Nouvelle buvo nepalaikytina buržuazijai ir dėl jos politinės linijos, o volteriškai buržuazijai — ir dėl jos aiškios pozicijos prieš materialistinę pasaulėžiūrą. Tuo būdu, Ozanamo organą L’Ere Nouvelle puolė dalis katalikų, visa buržuazija ir visa materialistinės pasaulėžiūros visuomenė. Atakos buvo smarkios ir negailestingos, Lacordaire pabūgo ir 1848 m. rugpjūčio 20 d. siūlė L’Ere Nouvelle leidimą sustabdyti, bet pasipriešino Ozanamas. Jo teigimu, savo valia sustabdyti laikraščio leidimą reikštų duoti pagrindo jo priešams kaltinti jo leidėjus oportunizmu ir nepastovumu. Ramindamas Lacordairą, Ozanamas pranašiškai nupasakojo savo siekiamų idealų ateitį: „Teks pergyvent daug sunkumų ir daug sukrėtimų, bet anksčiau ar vėliau demokratinis darbininkų sąjūdis grįš prie Kristaus tikėjimo.“
L’Ere Nouvelle bent tuo metu buvo išgelbėta. Bet neilgam. Gausus ir stiprus priešas kovą laimėjo, ir L’Ere Nouvelle — tas epochinės reikšmės laikraštis — turėjo pasitraukti iš kelio savo priešui.
L’E re Nouvelle žlugo, Ozanamas mirė, arkivyskupas Affre žuvo 1848 m. revoliucijos barikadose didvyriška mirtimi, nešdamas kovojančioms pusėms taikos žodį. Bet jų pasėta sėkla nežuvo. Ji augo, brendo ir gerą vaisių davė. Dar reiks laiko, dar reiks optimizmo ir atsparumo bei pasitikėjimo Dievo Apvaizda, nes teks pergyventi pašėlusių audrų bei šiurpių sukrėtimų, ir demokratija grįš prie Kristaus. Šiandien jau matome milijonus žygiuojančių po Kristaus vėliava.
„Kils audrų, bet nenusigąskime,“ sakė Ozanamas, „Kristus ir šiandien yra laively. Jis nemiega. Jis niekad tiek ir taip nebudėjo, kiek kad dabar budi“ (Žiūr. Paryžiuj Leflono skaitytų paskaitų ciklą apie 1848 revoliuciją. La Liberté, 1948 m. kovo mėn. 24 ir La Croix).
Visa tai vyko prieš Karolio Markso Komunistų Manifesto paskelbimą. Vadinasi, Prancūzijoj krikščioniškoji demokratija, vedama Ozanamo ir kitų, o Vokietijoj — vysk. Kettelerio su jo bendradarbiais, savo veikla pasireiškė anksčiau už marksistinę ar socialdemokratinę veiklą.
Friderichas Ozanamas ir Karolis Marksas — dėkinga tema, kuri dar laukia gabios rankos ir įžvalgaus proto. Visu platumu jos dar nieks nebuvo palietęs.
Austrijoje. Austrija neatsiliko nuo krikščioniškosios demokratijos kūrimo darbo. Sąstato atžvilgiu Austriją visai teisingai vadino „lopų imperija“. Ji buvo įvairių tautų junginys: vokiečių, vengrų, čekų, slovakų, lenkų ir kt. Visose minėtose tautose krikščioniškoji demokratija augo ir brendo. Vyravo ir pirmavo vokiškoji imperijos dalis. Kalbamasis laikotarpis austrų krikščionims demokratams davė stiprių vyrų eilę. Iš jų paminėtini: baronas Vogelsangas, grafas Kuefsteinas, grafas Blome, Lueger, Lichtensteinas, mons. Schleicher ir kiti. Iš jų paskutinysis kunigas, Luegeris — kalvio sūnus, visi kiti aukštos kilmės žmonės, aristokratai. Dėlto socialdemokratai jų veiklą pasityčiodami vadino socialaristokratizmu. Bet tie socialaristokratai parodė, kad jie sugeba sėkmingai rungtis ir su proletariškais raumenimis. Pati austrų valstybė buvo katalikiška. Į parlamentą ji visuomet siųsdavo ar daugumą ar arti jos krikščionių demokratų. Tačiau jos sostinė Viena buvo raudona, marksistų centras. Jie į savivaldybę laimėdavo du trečdaliu savo atstovų. Kalvio sūnus — Karolis Luegeris įsigeidė Vieną paimti į savo rankas. Ir nors socialdemokratai turėjo savo talkininku imperatorių, kuris jam kliudė tą vietą užimti, tačiau, nepaisant to, nors iš kelinto karto, vis tik ją užėmė. Raudonoji marksistų armija neįstengė sulaikyti jo vadovaujamos veržlios krikščioniškosios demokratijos. Jai Viena pasidavė. Luegeris mokėjo sostinę valdyt, valdė ilgai ir krikščioniškai demokratiškai. Jo valdymo laikotarpis — Vienos aukso laikotarpis. Dėkingoji Viena savo gerajam burmistrui pastatė paminklą. Vienoj aikštėj ant aukšto akmens pjedestalo stovi petingo ir masyvaus vyro su plačia barzda figūra. Giliu žvilgsniu ji žiūri į savo miestą, tarsi jo laimėj ieškodama savosios. Tai Luegeris. Jo asmeny pagerbta ir krikščioniškoji demokratija, nes Luegeris — jos personifikacija.
Dar svaresnė figūra — tai baronas von Vogelsangas, konvertitas, labai pažangus, radikalus ir uolus demokratas ir tikras krikščionis, nenumaldomas liberaliniai kapitalistinio ūkio priešininkas, plačių užsimojimų reformatorius. Kuefsteinas, Vogelsango mokinys, nepailstantis vyras, gilus istorijos, socialinių klausimų ir teologijos žinovas. Blome — karininkas, diplomatas, Vatikano santarybos dalyvis, konvertitas, kaip ir jo mokytojas.
Buvo kam dirbti. Ir padarė daug, nors dirbo labai nepalankiose sąlygose. Krikščioniškosios demokratijos nemėgo ir kliudė dirbti ne tik socialdemokratai, bet ir senasis imperatorius Pranciškus Juozapas. Atmosfera buvo tokia, kad pradžioj po posėdžių skirstydavosi kas sau, grupėmis bijodavosi rodytis. Ypač nedrįsdavo eiti kartu su kunigu. Praėjo metai, kiti ir dar vieni — visa pasikeitė. Krikščioniui demokratui Viena nusilenkė, o kunigas pasidarė mėgiamiausias ir garbingiausias žmogus. Tai krikščioniškosios demokratijos laimėjimai.
Austrų grupė daug brangaus įnašo davė pasaulio krikščioniškosios demokratijos statybai.
Kitose Austrų imperijos dalyse krikščioniškas -demokratiškas sąjūdis reiškėsi ir brendo, nors ne tokiu plačiu užsimojimu ir ne tokiais rezultatais, kaip kad vokiškojoj jos daly. Paminėsiu tik kai kuriuos reikšmingesnius asmenis: slovėnų krikščioniškosios demokratijos vadas ir organizatorius buvo kun. Korošec, čekų — kun. Šramek, Slovakijoj — garsus kovotojas už savo tautos laisvę ir tautos didvyris kun. Hlinka, vengrų — grafas Esterhazy. Kiekvienoj paminėtoj daly krikščioniškoji demokratija kūrėsi su įvairiu pasisekimu. O tas pasisekimas priklausė nuo to, kiek ir kokie žmonės tam sąjūdžiui vadovavo. Silpniausiai krikščioniškoji demokratija pasireiškė Čekijoj ir Vengrijoj.
Italijoje. Krikščioniškosios demokratijos atgimimas Italijoj sutapo su tuo taip ilgai nusitęsusiu tarp Vatikano ir Kvirinalo konfliktu. Popiežiai uždraudė katalikams dalyvauti rinkimuose į parlamentą. Negalima buvo naudotis nei pasyvine, nei aktyvinę rinkimų teise. Tas draudimas nelietė savivaldybių. Bet tie nenormalūs santykiai labai daug kenkė katalikams ir buvo rimta kliūtis sėkmingai vystytis krikščioniškajai demokratijai. Suprantama, politinei krikščioniškajai demokratijai reikštis ten nebuvo jokių sąlygų. Sąlygos atsirado tik 1919 m., kai Benediktas XV leido katalikams dalyvauti rinkimuose į parlamentą. Ligi to įvykio galėjo reikštis tik socialinė krikščioniškoji demokratija, bet ir ji turėjo susidurti su tais pačiais sunkumais ir kliūtimis.
Vienas žymiausių to laikotarpio krikščioniškosios demokratijos šulų buvo Pizos universiteto politinės ekonomijos prof. Toniolo, artimas Leono XIII bendradarbis, žmogus, kuriuo popiežius pilnai pasitikėjo ir kuriam pavesdavo atskirus uždavinius atlikti, kaip, pvz., išanalizuoti demokratijos sąvoką ir nustatyti, kas yra demokratija, Milano kunigų seminarijoj dėstyti krikščioniškosios demokratijos doktriną ir kt. Italų krikščionių demokratų istorijoj Toniolo paliko neišdildomų pėdsakų. Jis senokai yra apleidęs šį pasaulį, bet Italija jo nepamiršta. Dėkingas Vatikanas šiuo metu rengiasi išleisti visus jo raštus, nes jie nenustojo savo aktualumo ir vertės. Jo kūriniai bus brangus įnašas į krikščioniškosios demokratijos literatūrą.
Kuriamosios Italijos krikščioniškosios demokratijos eilėse buvo daug šviesių ir pasišventusių vyrų, kurių pažymėtini: Liberatore, Murri, Medolago ir kiti. Dėlto ir jų darbas gerą vaisių davė, nors teko dirbti nepaprastai sunkiose ir nepalankiose sąlygose.
Šveicarijoje. Maža Šveicarijos žemė. Be to, ji nėra katalikų kraštas. Joje yra katalikų vos 40%. O tačiau tas mažas kraštas su katalikiškąja mažuma krikščioniškajai demokratijai turi nemaža nuopelnų. Palietus krikščioniškosios demokratijos istoriją, pro Šveicariją tylomis praeit negalima. Leono XIII laikų prieš rerumnovariniam laikotarpiui Apvaizda davė gausų būrį garbingų, gabių ir pasišventusių vyrų, kurie krikščioniškajai demokratijai yra padarę milžiniškos naudos. Juos galima laikyti jos tėvais. Tai Leono XIII arai, Puškino žodžiais tariant, didvyrių pulkai. Tiems pulkams davė ir Šveicarija žmonių.
Pirmąją vietą jų tarpe užėmė Gasparas Decurtins. 1889 m. jis, būdamas federalinio departamento pramonės ir žemės ūkio reikalams nacionalinis patarėjas, savo memorandume vyriausybei drąsiai ją smerkė už nekreipimą reikiamo dėmesio į jau pribrendusį socialinį klausimą. „Nelaimingas ir pragaištingas laisvės supratimas ir aiškinimas ir jurisprudencijos klaidingas naujosios darbo konvencijos traktavimas,“ rašo ten jis, „privedė prie to, kad valstybė jau ilgas laikas yra uždariusi akis į socialinio klausimo pribrendimą ir išsivystymą.“
Decurtins buvo vysk. Kettelerio mokinys ir Italijos prof. Toniolo bei Prancūzijos grafo De Muno vienalaikis. Tad jo taktika ir siekimai nesiskyrė nuo paminėtų didžiųjų vyrų. Jis apkaltino politines partijas už apsileidimą ir nesirūpinimą tuo didžiuoju ir skaudžiuoju darbininkams konfliktu, kuris kilo tarp darbo ir kapitalo. Luomų konfliktą ir kovą paskelbė Marksas ir Lassalis. Luomų sugyvenimą ir bendradarbiavimą paskelbė Leonas XIII. Leono XIII pusėj stojo tokie šveicariečiai, kaip Gasparas Decurtins ir Juozas Beckas, Ernestas Feigenwinteris ir kan. Jungas, Schorderetas ir kan. Roggero ir visa eilė kitų garbingų krikščioniškosios demokratijos pionierių. Visi jie garbės ir nuopelnų vyrai. Bet iš jų visų išsiskyrė Decurtinsas. Jo drąsa, pasiaukojimas idealams ir sugebėjimas dirbti jį iškėlė ligi Leono XIII draugų eilės. Jis buvo popiežiui skundžiamas. Popiežius gi gyrė Decurtinsą ir drąsino jį toliau ta pačia kryptimi dirbti, nes jis jo darbus gerai žinojo. Pasirodžius Rerum novarum enciklikai, Decurtins ją ne tik katalikams darbininkams aiškina, bet eina su ja į socialistų kongresus, radikalų suvažiavimus, protestantų susirinkimus ir, jiems aiškindamas naująją encikliką, katalikybės ir Šventojo Sosto priešus verčia ploti ir šaukti popiežiui „valio“. Leonas XIII giria jo tos rūšies darbuotę atskira b r e v e, nes, kaip joje rašoma, tokiu keliu einant, darbininkai supras, kad „enciklikoj Rerum novarum yra stipriausių veiksnių ginti jiems priklausomoms teisėms ir parengti pastoviems pagrindams, ant kurių gali būti įkurta teisingumu pagrįsta tvarka“.
Decurtinso ir jo talkininkų jau senai nebėra gyvųjų tarpe. Tačiau jo idealai ir dvasia viešpatauja šveicarų katalikų tarpe. Šveicarų krikščioniškoji demokratija stovi pažangiosios visuomenės pirmosiose eilėse. Ji yra viena ištikimiausių darbo ir vargo žmonių gynėja ir rūpintoja. Ji neša teisingumą, kur neteisingumas ir skriauda viešpatauja. Ji neša meilę ten, kur ji nėra žinoma, ir be jos žmonių sielos sustingo ir atgrubo. Dėlto, nors šveicarų katalikai yra mažumoj, bet jų balsas atidžiai klausomas visos šveicarų visuomenės, ir jų įtaka valstybės gyvenime peržengia tas ribas, kurias jiems yra nutiesęs katalikų. nuošimtis. Jie savo darbais ir idealais tai yra visai pelnytai laimėję.
Belgijoje. Belgija taip pat nemaža prisidėjo prie krikščioniškosios demokratijos atstatymo. Ji turi visą eilę žymių vyrų, naudingai dirbusių tame bare. Vienam jų, būtent prof. Helleputtui, net priskiriama krikščioniškosios demokratijos vardo išradėjo garbė. Tarp kitų darbuotojų paminėtini Renkin, Carton de Wiart, de Poutier, kun. Cardijn ir kiti.
Olandijoje. Olandijoj tą patį darbą sėkmingai dirbo dr. Schaepmann, kun. Nolens, Ruys de Beerenbrouk ir kiti. Šis paskutinysis ilgus metus buvo ministeriu pirmininku, nepaisant to, kad Olandija yra protestantiškas kraštas.
* * *
Taip katalikiškai Europai įtempus jėgas ir pastačius į krikščioniškosios demokratijos atstatymo darbą rimčiausių žmonių būrius, kaip pasauliečių taip ir kunigų, darbas sparčiai stūmėsi pirmyn ir pradėjo reikštis gerais rezultatais.
Tačiau Roma dar vis tylėjo. Ji tik atsidėjusi sekė visą sąjūdžio eigą ir kryptį. Tam visam sąjūdžiui pritarė. Jis buvo reikalingas, nes sekė iš krikčionybės. Jis buvo reikalingas dar ir dėlto, kad jo vietą skverbėsi užimti karingas ateizmas ir materializmas. Ir tik 1880 m. Roma įsisteigė organą (cercle) socialinėms problemoms tirti. Jam vadovauti paskyrė Tyro arkivyskupą Jacobini ir Genevos apaštališkąjį vikarą vyskupą Gasparą Mermillodą. 1882 m. Leonas XIII tą organą perreformavo į savo intymų socialiniams klausimams tirti komitetą.
1884 m. spalių mėn. į Šveicarijos Fryburgą, pas kard. Mermillodą, suvažiavo tokie krikščioniškosios demokratijos šulai, kaip kunigaikštis Loewensteinas, grafas Kuefsteinas, markyzas De la Tour du Pin Chambly ir Milcent, aptarti eilei klausimų, liečiančių krikščioniškąją demokratiją. Tuo būdu užsimota prie jos eiti sujungtomis Europos jėgomis ir patį krikščioniškosios demokratijos reikalą sutarptautinti. Tuose pasitarimuose dar dalyvavo kard. Mermillodo svečias ir intymus draugas, garsus Luveno universiteto viešosios teisės ir politinės ekonomijos profesorius ir Belgijos krikščioniškosios demokratijos žymus darbuotojas Karolis Perin.
Tas suvažiavimas buvo labai naudingas. Tarp kitų nutarimų svarbiausias Katalikų unijos ekonominiams ir socialiniams klausimams tirti įsteigimas. Originalia kalba jis buvo vadinamas Union Catholique d’etudes économique et sociales. Blome teigimu, tas nutarimas padarytas, prancūzų atstovui De la Tour du Pin Chambly pasiūlius. Sutrumpintai ne tik gyvoj kalboj, bet ir raštuose tas įsteigtasis organas paprastai vadinamas Fryburgo Unija.
Fryburgo Unija — svarbus faktas krikščioniškosios demokratijos gyvenime. Istorikai tos Unijos įsteigimo datą panaudoja kaip naujos fazės krikščioniškosios demokratijos istorijoj ribą. Pravers tad prie jos kiek ilgėliau stabtelti.
Štai kai kurie pirmo Unijos suvažiavimo nutarimai: Kalbamosios Unijos nariais turi būti ne atsitiktiniai žmonės, bet pastovūs, tam darbui parengti. drausmingi, visa siela atsidavę savo šefui — popiežiui ir savo darbą remia katalikų religiją. Visi Unijos nutarimai siunčiami Šv. Tėvui. Darbe reikalauiama būti ankštam kontakte su vyskupais. Tikslas — pažinti visuomenėje įsigalėjusias blogybes, surasti būdus joms pašalinti ir sukurti pakenčiamą socialinę tvarką. Darbuose pasiremti Šv. Tomo Akviniečio filosofija. Savo nusistatymus socialinėje ir ekonominėje srityje derinti su Bažnyčios mokslu ir dvasia.
Visiems jau veikusiems ir naujai sukurtiems socialinių studijų rateliams — cercles — Fryburgo Unija davė tokią pat kryptį ir dvasią, kokia ji pati vadavosi. Visi paskirų valstybių socialinių studijų rateliai buvo lyg skyriai, o pati Unija tų studijų centras. Kiekvienos tautos rateliai šaukė savo metinius tautinius suvažiavimus, Unija gi šaukė kasmet tarptautinį suvažiavimą. Tarpininku tarp Šventojo Sosto ir Unijos išrinktas kard. Mermillodas. Jis turėjo Šv. Tėvą informuoti apie visą Unijos veiklą ir gauti iš jo daugiausia „direktyvų ir palaiminimų“. Unijos nariai galėjo būti tik katalikai. Kitų tikėjimų žmonės ir organizacijos nebuvo priimami. Visi tautiniai rateliai turėjo siųsti Unijai savo nutarimus ir pageidavimus.
Fryburgo Unijai nustatytas toks charakteris: 1. katalikiškas; 2. slaptas, vadinasi, nei nutarimai, nei suvažiavimų dalyviai neskelbiami. Tai padaryti galėjo tik Unija, kai ras reikalingu tai padaryti; 3. teoretinis, tiesioginiai ir betarpiškai studijų, vadinasi, ne praktikos, ne vykdymo, ne akcijos.
1885 m. spalių mėnesio 23 d. priimta Unijos konstitucija, kurią parengė speciali komisija, sudaryta iš šių narių: pirm. Kuefsteino, vicepirmininko — Manna ir sekretoriaus — Loesewitz. 1886 m. ji kiek pakeista. Konstitucija buvo labai trumpa, tik 5 paragrafų. Pirmiau paduotas vardas yra konstitucinis. Unijos charakteris — tarptautinis. Kiekviena tauta galėjo turėt Unijoj tris atstovus. Suvažiavimai šaukiami kasmet. Kiekvienas dalyvaująs Unijoj kraštas sudarydavo savo ribose tarybą. Konstitucijos priėmimo metu buvo nustatytos šios tarybos: Vokietijai — baronas Wamboldt ir tėvas Lehmkuhl; Austro-Vengrijai — grafas Pergen ir grafas Esterhazy; Prancūzijai — grafas de Mun, baronas d’Avril ir Milcent; Šveicarijai — d’Amman, Decurtins ir de la Rive; Belgijai — kunigaikštis d’Ursel ir prof. Helleputte ir t. t. Iš tautinių tarybų silpniausiai veikė Šveicarų ir Belgijos. Stipriausi Unijos šulai buvo: Mermillod, Blome, Kuefsteinas ir De la Tour du Pin. Tai buvo kertiniai Unijos akmenys. Ypač svarbus buvo kard. Mermillodo asmuo. Kitų manoma, kad Unija mirusi kartu su kardinolu.
Vyriausioji Unijos valdyba buvo tokia: pirmininkas — kard. Mermillodas, garbės pirmininkas — kunigaikštis Loewensteinas, vicepirmininkas — grafas Blome, studijų sekretorius — grafas Kuefstėinas, nariai — markyzas De la Tour du Pin Chambly, Python ir kiti.
Iš kitų žymiausiųjų Unijos darbuotojų žinotini: garsus teologas ir Unijos šviesa tėvas Lehm— kuhl, grafas Medalago, kun. Morel, A. Hyrvoix, baronas de Wamboldt, kunigaikštis Loewenstein, Depoin, Decurtins, Python, tėvas, vėliau vyskupas, Jaquet, H. Lorin, markyzas René de la Tour du Pin Chambly, baronas Vogelsang ir kiti.
Štai kai kurie Unijos išspręsti klausimai: darbo režimas, atlyginimas, darbo dienos ilgis, šventadienio šventimas, nakties darbas, vaikų ir moterų darbas, darbas sprogstamų medžiagų gamyklose, kasyklose ir kitose įmonėse, ypatingai kenksmingose žmonių sveikatai, prekybos įmonėse, įvairiopas draudimas ir kt. Nuosavybės režimas bendrai, kaimo nuosavybės specialiai. Kredito režimas, banknotų emisija, anoniminės bendrovės, kooperatyvinės bendrovės, nuošimčiai ir pelnas ir t. t. Visuomenės reorganizacija. Valdžios vaidmuo socialiniam gyvenime, intervencijos klausimas socialinėj ir ekonominėj srity. Socialinių problemų sprendimas tarptautinėj plotmėj. Korporatyvinis režimas ir kiti. Ilgiausia buvo svarstomas darbo klausimas. Jis nusitęsė beveik 3 metus. Darbo atlyginimo tezes patiekė garsus teologas tėvas jėzuitas Lehmkuhl, kredito klausimo tezes — Henri Lorin.
Kiekvienas klausimas buvo sprendžiamas visoj platumoj. Sprendimai buvo detalūs, aiškūs, pažangūs ir demokratiški. Jie buvo Vatikano bent tylomis — tacito consensu — tvirtinami, tuo būdu buvo ir tikri. Ramia sąžine juos galima buvo naudoti. Enciklika Rerum novaram Unijos sprendimų dalį įsitraukė į savo skiltis. Tų sprendimų dalis nepaseno ir šiandien. Jie nenustojo savo aktualumo.
Fryburgo Unijos praktiškoji reikšmė buvo didelė. Ji sustiprino tautinius socialinių studijų ratelius. Savo sprendimus per tautines tarybas ir per savo metinius suvažiavimus greitai išplatindavo ir išpopuliarindavo. Kadangi visuose kraštuose katalikai turėjo savo atstovų parlamentuose, tad Unijos nutarimai pagal turimas galimybes įvairiuose kraštuose buvo paverčiami įstatymais. Fryburgo Unija sužadino didesni susiinteresavimą socialiniais klausimais ir nurodė visas blogybes ir iš jų kylančius pavojus, supažindino pasaulį su Bažnyčios socialinio mokslo reikšme ir pažangumu, sustiprino kovą visuose kraštuose už socialines reformas krikščioniška ir demokratiška linkme, socialinį klausimą padarė tarptautinės reikšmės klausimu, ir toj plotmėj tas klausimas buvo sprendžiamas ne tik teoretiškai, bet ir praktiškai. Savo veikla Unija suinteresavo ir nekatalikiškus kraštus, pvz., Rumuniją, JAV ir kitus. Unijos nutarimai juose buvo ne tik diskutuojami, bet ir realizuojami. Tačiau Unija turėjo ir priešų. Ją puolė pirmoj eilėj marksistai ir kai kurių kraštų protestantai. Unija savo rezoliucijomis patiekė rimtos medžiagos sukurti krikščioniškai politinei ekonomijai. Tai padarė visa eilė rimtų ekonomistų rašytojų, kaip, pvz., prof. Toniolo, Weiss, Antoine, Vogelsang, Rudolf Meyer, Liberatore ir kiti. Kadangi Unija buvo gyvoji jungė tarp krikščioniškosios demokratijos ir Vatikano, tad krikščionims demokratams buvo didelės reikšmės moralinė stiprintoja ir švietėja, nes tiekė jokių abejonių nekeliančių principų, liečiančių jų darbo sritį.
Enciklika Rerum novarum buvo paskelbta 1891 m. gegužės mėn. 15 d. Ji, kaip jau esu minėjęs, Unijos darbų dalį įsitraukė į savo lapus. Tai buvo didelis Unijos laimėjimas. 1892 m. vasario mėn. 23 d. mirė Unijos pirmininkas kard. Gasparas Mermillod. Savo mirtimi Unijos pirmininkas tarsi norėjo pasakyti: socialiniais klausimais Bažnyčia tiesioginiai pradeda kalbėti, tad Unija gali pasitraukti į šalį, o kartu su ja ir jos spiritus movens, inspiratorius ir palaikytojas bei ilgametis pirmininkas. Ir faktinai taip buvo. Kard. Mermillodui mirus, netrukus užgeso ir Fryburgo Unija. Dėl tinkamų dirbti ir vadovauti žmonių trūkumo užgest negalėjo, nes tokių žmonių jai netrūko. Ji pasitraukė iš kovos baro dėlto, kad ji savo tikslą pasiekė, ir nebebuvo jai kas daryti. Sustiprėjusi krikščioniškoji demokratija įstojo į platų ir tikrą gyvenimo kelią ir galėjo juo žygiuoti savomis jėgomis. Fryburgo Unija yra istorijos faktas. Istorija jai paliko platų ir šviesų lapą (Plačiau Fryburgo Unijos klausimu rašo: C. Massard, L’Oeuvre Social du Cardinal Mermillod. Louvain, 1914 m. ir Max Turmann Le Développement du Catholicisme Social. Paris. 1900 m.).
Šiandieninis Fryburgas gyvena dar Fryburgo Unijos atmosfera ir prisiminimais. Jis yra šveicarų krikščioniškosios demokratijos centras. Jis dažnai švysteli ta ar kita šviesa viso pasaulio krikščioniškajai demokratijai. 1947 metais įsikūrė tokį žiburį nuolatinio charakterio. Jis pavadintas Socialinių ir politinių mokslų Tarptautiniu Institutu. Tas institutas yra Fryburgo universiteto ribose, kaip autonominis socialinių ir politinių mokslų mokymo ir tyrimų centras. Jo tikslas — pagilinti pagrįstą krikščioniškais dėsniais politinę, socialinę ir ekonominę santvarką. Šiuo metu, kai visuomeninis gyvenimas yra sukrėstas ir išjudintas iš pačių pagrindų, kiekvienas inteligentas, kaip lygiai ir tebestudijuojąs studentas, privalo šalia savo profesinių studijų ir darbų moksliškai įsigilinti ir išstudijuoti iš katalikiško požvilgo valstybę bei visuomenę ir visas su jomis susijusias problemas. Iš kitos pusės, Institutas pabrėžia savo tarptautinį charakterį, tuo būdu palaikydamas Fryburgo Unijos tradiciją. Tas jo tarptautinis charakteris nėra fikcija. 1947 m. lapkričio mėnesio pradžioj Instituto posėdyj dalyvavo šių kraštų atstovai: Anglijos, Austrijos, Belgijos, Čilės, Ispanijos, Olandijos, Italijos, JAV, Prancūzijos, Vengrijos, Vokietijos ir kitų. Dalyviai labai margi: aukštų mokyklų profesoriai, ekonomistai, advokatai, diplomatai, buvę ir tebesą ministeriai ir t. t. Visi atvyko, gaivinami vieno noro — sukurti tarptautinę entantę tų, kurie rūpinasi krikščioniškais dėsniais pagrįsti socialinius ir politinius mokslus bei gyvenimo praktiką. Tai buvo pirmas tos rūšies suvažiavimas. Turima vilties, kad kalbamasis Institutas savo reikšme ir nauda virs moderniesiems gyvenimo reikalams antrąja Fryburgo Unija (La Liberté, 1947 m. lapkričio mėn. 8 d.).
Leono XIII pontifikatas
Rerum novarum — organiškoji krikščioniškosios demokratijos dalis. Ši didžiojo Leono XIII enciklika — moderniosios krikščioniškosios demokratijos svarbiausias šaltinis ir pagrindas. Nepažinus Rerum novarum, negalima pažinti krikščioniškosios demokratijos. Štai dėl ko, vartydami krikščioniškosios demokratijos gyvenimo lapus, turim kiek dirstelt ir į Rerum novarum veidą, bent trumpai, bent tiek, kad turėtumėm apie ją apytikrį supratimą.
Didysis kankinys ir uolus Bažnyčios ir jos mokslo gynėjas Pijus IX mirė. Jis užbaigė panašių kaip jis popiežių kankinių ir Bažnyčios gynėjų netrumpą eilę ir kartu sunkiai įsivaizduojamą Bažnyčios ir popiežių nelaimių ir pažeminimų laikotarpį. Prancūzų revoliucija, Napoleono laikai, neriboto absoliutizmo ir racionalizmo viešpatavimas, revoliucinių sąjūdžių siautėjimas, Paryžiaus komuna, Bažnytinės valstybės žlugimas, masonų įtakos išbujojimas ir įsigalėjimas — tai vis tokios rūšies Bažnyčios nelaimės ir smūgiai, kurie labai ryškiai atvaizduoja, kas teko Bažnyčiai ir jos vairininkams iškentėti. Ta audra ūžavo ilgą laiką. Visu smarkumu ji atakavo šv. Petro Uolą. Jos priešai džiūgavo ir rankas iš džiaugsmo trynė, būdami tikri, kad jau — jau pragaro vartai jos vietoje įsikurs.
Masonų demonstracijos su juodomis vėliavomis po Pijaus IX ir vėliau Leono XIII langais įtūžusiais balsais šūkavo: „Mirtis paskutiniajam popiežiui!“ Bet nesusiūbavo Petro Uola, ir nepalūžo joks šio nelaimingo ir sunkaus laikotarpio popiežius. Jie išlaikė, iškentėjo ir paveldėtą depositum fidei pilnumoje perdavė savo įpėdiniams.
Į Pijaus IX apleistą Apaštališkąjį sostą Apvaizda pasodino Leoną XIII. Jis pradėjo naują popiežių grandinę, kuriuos Dievas skyrė šv. Petro sostui su aiškiu uždaviniu: grąžinti pasaulį Kristaus Bažnyčiai ir pravesti laiko pagimdytas reformas. Pijus IX mirė atkaklaus, kietavalio ir ištikimo sargybinio ir gynėjo vietoje, nesuabejojęs, nesusvyravęs ir nepasitraukęs iš savo vietos. Jis apleido šį pasaulį, atlaikęs pragariškas audras ir patyręs daug kartumo, paniekinimų ir apleidimų. Leonas XIII įkopė į sostą jau po audrų. Jis pasiėmė sunkaus, bet būtino, tiems laikams darbo: įtikinti pasaulį apie katalikų mokslo tikrumą, kilnumą ir reikalingumą žmogaus laimei ne tik aname amžiname, bet ir šiame žemiškame gyvenime. To tikslo jis pasiekė. Pasaulis Leono XIII mokslą ir pastangas suprato, įvertino ir priėmė. Jo mirtį jis nuoširdžiai apgailestavo. Tiesa, pasaulis dar nepritaikė jo mokslo savo gyvenimui, nes visuomet yra lengviau nuslysti nuo tiesos kelio, negu į jį grįžti. Tą evoliuciją paskubina ir sėkmingai įgyvendina įvairios nelaimės, kataklizmai. Bet Leono XIII žodį priėmė į protus ir į širdis. Jis ten savo daro: auga, stiprėja, vystosi ir, praslinkus kuriam laikui, savo vaisių duos — žmonija grįš prie savo prarastojo Dievo.
Leonas XIII savo toli ir giliai matančia akimi įžvelgė ir pažino varginusią pasaulį ligą ir ėmėsi sėkmingų priemonių tai žmonijos ligai gydyti.
Šv. Tėvas savo mokslu apėmė visą tuometinį visuomeninį gyvenimą, ypatingai tas jo vietas, kurios buvo užatakuotos, ligos paliestos ar pasvirusios. Taip socializmo ir anarchizmo ligai, kuri skaudžiai palietė visuomenės tvarką, jis paskyrė encikliką Quod Apostolici muneris. Labiausia nesveikų filosofiniai-socialinių srovių užatakuotai šeimai jis pašventė encikliką Arcanum. Išbujojusį valstybių etatizmą ir kilusią dėl to valstybės krizę popiežius gydė enciklikomis Diuturnum illud ir Immortale Dei. Susikirtusioms dviem griežtai priešingoms srovėms — absoliutizmui ir anarchizmui Leonas XIII paskelbė dvi enciklikas: Libertas, kurioje išnagrinėjo piliečio laisvės problemą, ir Sapientiae Christianae, kurioje nurodė piliečio teises ir pareigas. Kilusį darbininkų klausimą, kurį pagimdė darbdavių skriaudos ir darbininkų revoliuciniai sąjūdžiai bei visa kapitalizmo sistema savo siekimais ir tvarka, Leonas XIII išsprendė dviem enciklikomis — Rerum novarum ir Graves de communi. Jose jis nurodė tikrąjį kelią socialiniams darbininkų sąjūdžiams ir išvedė tvirtus ir aiškius pamatus krikščioniškajai demokratijai. Kadangi socialinės ir religinės klaidos atsirado sveiko proto pakrypimo ir įvairių klaidingų filosofinių srovių įsigalėjimo pasėkoje, todėl popiežius paskelbė encikliką Aeterni Patris, kuria nustatė žmogaus protui deramą vietą ir davė pradžią labai gyvam filosofiniam sąjūdžiui, kuris pavadintas neoscholasticizmu. Be šių paminėtų enciklikų, liečiančių bendrai žmogiškos civilizacijos klausimus, Leonas XIII paskelbė visą eilę enciklikų, kuriose išnagrinėjo eilę tuomet vyravusių klaidų religinėj srityj, kaip, pvz., Satis cognitum — apie Bažnyčios vieningumą, Divinum illud — apie Šventąją Dvasią, Tametsi cura — apie Kristų Išganytoją, Providentissimus Deus — apie Šventąjį Raštą. Šia paskutiniąja enciklika jis sugriovė visas teorijas, neigusias jam viršgamtinį charakterį, davė pradžią gyvam biblinių studijų sąjūdžiui ir grąžino Šventajam Raštui pasaulio opinijoj religinį charakterį.
Gyvos ir stiprios Leono XIII enciklikos sužadino stiprų ir judrų katalikiškąjį intelektualinį sąjūdį, kuriame, tiesa, pirmavo dvasininkai, bet pasaulininkai neatsilikdavo, ir jų skaičius vis pastebimai augo. Katalikų priešų plačiai varoma propaganda apie „Bažnyčios persenimą“ tūrėjo nustoti pagrindo akivaizdoje to fakto, kad intelektualai pradėjo žiūrėti į Bažnyčią, kaip į amžinai gyvą ir patrauklų veiksnį ir ją, kaip tokią, gerbti. „Nesuprantu, kaip po enciklikos Rerum novarum galima būti antiklerikalu,“ pareiškė liberalas rašytojas M. Barers. O garsus prancūzų literatūros kritikas Ferdinandas Brunetiere grįžo į Bažnyčią, Leono XIII socialinių enciklikų paveiktas. Tai ne pavieniai faktai. Jie Leono XIII epochai būdingi.
Antras Leono XIII varytas baras buvo politiniai-diplomatinė sritis. Jis stengėsi užmegsti su valstybėmis gerus santykius, kurie ar visai suiro, ar atsipalaidavo anais sunkiais laikais. Šv. Tėvas, žinodamas, kad Kristaus karalystė yra „ne šiame pasauly“, ir kad Bažnyčios uždavinys nėra tvarkyti ir valdyti valstybes, megzdamas santykius su ta ar kita valstybe, visuomet skaitydavosi su ta santvarka, kuri toje valstybėje buvo. Tuo būdu jis tarėsi ir su absoliutine monarcija Rusija ir su prancūzų respublika, turėdamas visuomet tik vieną tikslą prieš akis: Bažnyčios ir sielų gerovę. Tokios taktikos dėka jam pavyko laimingai likviduoti Bažnyčios persekiojimą — kultūrkampfą Vokietijoj ir bent dalinai sušvelninti Prancūzijoj antibažnytinę masonų veiklą. Taip pat buvo laimingi jo žygiai Bažnyčios naudai Norvegijoj ir Šveicarijoj. Tarptautinės politikos forume Leonas XIII buvo gerbiamas ir turėjo nemaža įtakos. Ispanai su vokiečiais turėjo seną bylą ir nesisekė taikiu būdu ją išspręsti. Pagaliau po ilgų bandymų 1884 m. abi pusės nusprendė ją atiduoti spręsti Leonui XIII. Ir jo sprendimas abiejų suinteresuotų pusių buvo priimtas be ginčų ir murmėjimo. Jau tas faktas parodo, kokiu autoritetu jis naudojosi politikų pasaulyje.
Rerum novarum paskelbimo priežastys
Leono XIII laikais labai aktualios buvo dvi problemos, kurios sukėlė žmonijai daug rūpesčių ir atnešė daug nelaimių. Tai buvo politinis liberalizmas ir ekonominiai-socialinis liberalizmas. Tas dvi dovanas pasauliui patiekė nauja kapitalistiniai-industrinė sistema. Ligi Leono XIII popiežiai daugiau dėmesio kreipė į politinį liberalizmą. Jų manymu, jame reikėjo ieškoti tuomet pasaulį slėgusių nelaimių šaltinio. Leonas XIII savo dėmesio centrą perkėlė į ekonominį liberalizmą, kuris pasauliui atnešė labai sunkių ligų seriją. Jų tarpe buvo ir darbininkų klausimas. Darbininkų klausimo tolimesnės priežastys buvo kelios, pvz.: panaudojimas techniškų išradimų, pakeitimas santykių tarp darbdavių ir darbininkų, suplaukimas turtų į nedaugelio žmonių rankas, masių nuskurdimas, darbininkų pasitikėjimo savo jėgomis sustiprėjimas, papročių pagedimas, doros susmukimas ir visa eilė kitų. Šios priežastys labai juntamai pakeitė socialiniai-ūkinius santykius. Tas kitėjimo procesas prasidėjo aštuoniolikto amžiaus pabaigoje.
Darbininkų klausimo artimesnių priežasčių pats Leonas XIII nurodo keturias ir, būtent, šias: panaikinimą senų darbininkų organizacijų. Leonas XIII turėjo galvoje vidurinių amžių vadinamus cechus. Supasaulietinimą valstybės ir jos institucijų, t. y., valstybės atsiejimą nuo religinės įtakos. Tokioj valstybėj įstatymų šaltiniu vieton Dievo ir Evangelijos pasidarė „žmonių valia“, suprantama, vadovaujama jų bedieviškųjų vadų. Toliau seka rajus lupikavimas — usura vorax. Pagaliau, sutelkimas nedidelės žmonių saujelės rankose prekybos ir darbo samdymo; Žodžiu, enciklika Rerum novarum buvo tuomet gyventų sąlygų padaras.
Pirmoji tad enciklikos pasirodymo priežastis yra darbininkų klausimas. Tai pasako ir pats jos autorius enciklikos pradžioj. Ji, kartu su kitomis socialinio pobūdžio enciklikomis, sudaro vieną Bažnyčios mokslo sintezę apie žmonijos visuomenės religiniais pagrindais organizaciją.
Bet tai ne vienintelė jos pasirodymo priežastis. Kita, ne tiek svarbi, kiek pirmoji, bet vis tik aniems laikams aktuali ir reikšminga, tai, jau ganą plačiai pirmiau aiškinti, katalikų tarpusaviai ginčai ir kovos. Šia enciklika šv. Tėvas pasiryžo visus tuos nesutikimus likviduoti ir statyti visus į vieną, jo nurodytą, darbo barą. Tas darbo baras yra krikščioniškoji demokratija.
Enciklikoje Rerum novarum keliamoms problemoms gvildenti Leonas XIII buvo pagrindinai pasirengęs. Joje liečiamų klausimų jis buvo labai rimtas žinovas. Su darbininkų klausimu pirmą kartą jis susidūrė, būdamas nuncijum Briuselyje. Tą klausimą jis po to studijavo nuolatos ir jam daug dėmesio ir laiko pašvęsdavo. Leono XIII gilų socialinio klausimo žinojimą paliudija eilė jo ganytojinių laiškų socialiniais reikalais, paskelbtų jam esant Perugijos vyskupu. Tai paliudija ir pati enciklika Rerum novarum. Ji pirštu prikišamai parodo autoriaus didelį apsiskaitymą liečiamais klausimais ir praktikos patyrimą toj srityj. Prie tų patyrimų eilės priklauso ir Amerikos darbininkų draugijos Darbo Riterių.— Knights of Labour — byla. Tą draugiją apskundė pramonininkai popiežiui, kaip turinčią revoliucinių tendencijų ir palinkimų. Leonas XIII ją ištyrė, kard. Gibbonsui tarpininkaujant, pagrindinai ir bylą išsprendė griežtai ir teisingai. Jis leido darbininkams jai priklausyti, bet su viena sąlyga, kad iš jos statuto būtų išmesti kai kurie išsireiškimai, kurie kiek „socializmu ir komunizmu trenkia“. Tą sąlygą „Darbo Riteriai“ priėmė.
Pagaliau šia proga tenka priminti, kas buvo anksčiau kalbėta, būtent, kad Leono XIII buvo Romoje įkurtas specialus Komitetas socialiniams klausimams studijuoti, kuriam vadovavo kardinolai Jacobini ir Mermillod. Vėliau Šveicarijos Fryburge vadinamų Socialinių Reformatorių buvo įkurta Fryburgo Unija, kurios pirmininku buvo kard. Mermillod. Su vienu ir kitu komitetu Leonas XIII palaikė glaudų ryšį. Tų komitetų pirmininkai smulkiai informuodavo Šv. Tėvą apie jų darbus ir nutarimus.
Tuo būdu, Leonas XIII, stodamas rengti encikliką darbininkų klausimu, tuo reikalu turėjo daug rimtos surinktos medžiagos ir teorinio pasirengimo bei praktikos patyrimo.
Ši enciklika, kaip ir visos kitos, pavadinta dviem pirmaisiais jos žodžiais. Tai tradicinis paprotys vadinti popiežiaus enciklikoms. Enciklika Rerum novarum sudaryta iš įžangos, dviejų pagrindinių dalių ir užbaigos.
Įžangoje autorius kalba apie įvykusius pasikeitimus socialiniai-ekonominėj žmonijos gyvenimo srityj, apie darbininkų klausimo svarbumą, jo sunkumus ir pavojingumą, pagaliau apie darbininkų klausimo priežastis.
Pirmoji enciklikos dalis yra pašvęsta socializmo, ar, teisingiau pasakius, jo vieno punkto — kolektyvizmo kritikai. Pozityvinis popiežiaus protas nurodė jam pasirinkti labai vykusį būdą sugriauti socialistiniams principams. Po trumpos polemikos eina ramus, ilgas ir gilus dėstymas apie nuosavybės teises. Popiežius įrodinėja, kad nuosavybės teisę žmogui skyrė prigimties teisė. Ji skirta jam, kaip asmeniui ir kaip šeimyninės visuomenės nariui.
Šioj pirmojoj dalyj liečiami tokie klausimai: Socialistinė santvarka. Bendroji nuosavybė kenksminga darbininkui. Privatinė nuosavybė darbininkui yra tikslas, taupumo vaisius ir būdas savo būklei pagerinti. Bendroji nuosavybė priešinasi prigimtajai teisei. Privatinė gi nuosavybė yra iš prigimtosios teisės, nes jos reikalauja protas, ir skirta žmogui pareiga rūpintis ateitimi. Darbas uždeda dirbančiojo asmens antspaudą ant dirbamosios medžiagos ir suteikia jam teisę į ją. Bendroji nuosavybė pavojinga šeimai. Šeima vyresnė už valstybę, šeima turi teisės į nuosavybę, dėlto valstybė neturi teisės šeimyninę nuosavybę keisti į bet kokią kitą, šiuo atveju į bendrąją. Bendros nuosavybės įvedimas grasina visuomeniniu pakrikimu.
Antroji enciklikos dalis apima pozityvų ir tikrą darbininkų klausimo sprendimą. Šis klausimas sprendžiamas Bažnyčios, valstybės ir visuomeninių organizacijų. Antroji dalis aiškina šiuos klausimus:
1. Bažnyčios veikla. Bažnyčia bendradarbiauja savo mokslu: ji moko, kad socialinė nelygybė ir negalios yra susietos su žemiškuoju gyvenimu, ir kad visiems socialiniams sluoksniams yra skirta tarpusavy bendradarbiauti.
Auklėjamoji Bažnyčios veikla. Ji auklėja visuomenę gyventi taikoj, ypatingai pabrėždama teisingumo reikalą santykiuose tarp darbdavių ir darbininkų. Didelė auklėjamoji reikšmė jos mokymo apie amžinybę.
Praktiškoji Bažnyčios veikla. Tik Bažnyčia pasiekia sielų gelmes. Ji atnaujina visuomenes ir remia jų medžiaginę gerovę, ugdydama žmonėse dorybes ir steigdama gausias visuomeninio pobūdžio institucijas. Taip ji veikė pirmaisiais savo gyvenimo amžiais, taip veikia ir tolimesniais savo istorijos laikotarpiais. Šioj dalyj enciklika nagrinėja ir santykį valstybinės socialinės globos su krikščioniškuoju gailestingumu.
2. Valstybės socialinis vaidmuo. Valstybės pareigos darbininkų klausimo srityje. Pirmoji valstybės pareiga — rūpintis visuomenės gerove, antroji — globoti vargingųjų sluoksnius.
Valstybės veikla yra aprėžta. Principas: valstybė žengia į visuomeninį gyvenimą tik tada, kai to reikalauja visos visuomenės ar jos sudedamosios dalies reikalai. Principo pritaikymas: atsitikimai, kuriais reikalinga valstybės intervencijos.
Kai kurie ypatingi valstybės intervencijos reikalingumo atvejai: privatinės nuosavybės apsauga, darbo apsauga: nedarbas — streikas, darbo dvasinės ir medžiaginės sąlygos, moters ir vaiko apsauga, teisingas užmokesnis, masių praturtinimas.
3. Profesinių organizacijų socialiniai uždaviniai. Tų organizacijų naudingumas. Jų esimo teisė plaukia iš prigimties reikalų ir iš dabartinių socialinio gyvenimo sąlygų. Pagyrimas katalikų socialinių darbuotojų. Nurodymai, kaip kurti profesines organizacijas. Jų veikimo programos. Lauktos katalikiškųjų profesinių organizacijų veiklos pasėkos.
Pabaigoje enciklika ragina valstybės vyrus, turtuolius, darbdavius ir darbininkus bei dvasininkus skubiai ir neatidėliojant, kiekvienam savo vietoje ir savo srityje, imtis nurodytos joje veiklos. Tik tokia, gerai organizuota ir išvystyta, veikla galima panaikinti grėsmingą blogybę su šaknimis. Tos veiklos sėkmingumo būtinos sąlygos: krikščioniškų papročių atnaujinimas ir suteikimas Bažnyčiai pilnos laisvės.
Enciklika Rerum novarum turėjo duoti, kaip esame matę, darbininkų klausimo išsprendimo vaizdą ir, be to, kilusių katalikų tarpe ginčų išsprendimą. Pagal tuos du jos tikslus ir dvi pažiūrų rūšys joje pastebimos: bendrosios sprendimo linijos ir visai konkretūs išsprendimai.
Enciklika konkrečiai ir galutinai išsprendė šiuos klausimus: a) atmetė socializmo siekiamą kolektyvistinę santvarką, nes ji laužo prigimtąją žmogaus teisę į nuosavybės turėjimą; b) atmetė liberalinę santvarką, nes ji sudaro sąlygas neteisingam turtų padalinimui ir pažemina darbą; c) pripažino, nors aprėžtą, valstybei intervencijos į socialiniai-ekonominę sritį teisę; d) savo moksle apie darbą ir nuosavybę nustatė ir pabrėžė, kad darbo klausimas yra ne gailestingumo, bet teisės ir teisingumo klausimas; e) nustatė darbo atlyginimo principą. Darbo atlyginimas turi būti priderintas gyvenimo ir šeimos reikalams. Tik šis „gyvenimiškas“ ir „šeimyninis“ atlyginimas yra teisingo darbo atlyginimo norma; f) pripažino koalicijos, t. y. telkimosi i organizacijas, teisę prigimties teisės reikalavimu.
„Kitoms problemoms spręsti popiežius tik atskleidžia akiračius, duoda nurodymų, palikdamas katalikams studijų ir diskusijų laisvę“ (M. Turmann, Le Développement du catholicisme social depuis l’Enciclique Rerum novarum. Il laida. Paris, Alcan, 1909 m. 13 pusl.). Tai neišspręstų klausimų sričiai, katalikų laisvoms diskusijoms ir studijoms, enciklika paliko šiuos klausimus: darbininkų klausimo priežastys, kolektyvizmo esmė, šeimyninio turto apdraudimas, privatinės nuosavybės socialinis apsunkinimas, valstybinio intervencionizmo ribos, teisingo atlyginimo nustatymas laiko ir vietos sąlygose, darbo apsaugos ribų ir detalių nustatymas, krikščioniškųjų profesinių organizacijų-korporacijų įgyvendinimo būdai, visuomeninių organizacijų veikla ir uždaviniai ir kt.
Minėtų klausimų Leonas XIII savo enc. Rerum novarum nesprendė dėlto, kad jie arba yra perdaug konkretūs, perdaug praktiški ir nuolatos kinta kartu su besikeičiančiomis gyvenimo sąlygomis bei aplinkybėmis, arba buvo perdaug bendro pobūdžio ir tuo metu dar sunku buvo juos konkrečiai ir galutinai išspręsti.
Rerum novarum vedamoji idėja ir aktualumas
Katalikų sociologai gyvai diskutuoja, kuri yra enciklikos Rerum novarum vedamoji idėja. Daugumo linkstama prie tos nuomonės, kad ši idėja esanti krikščioniškosios nuosavybės idėja.
Nuosavybę, kaip svarbiausią visuomeninio konflikto punktą, Leonas XIII liečia tuojau enciklikos pradžioj ir dar kelis kartus toliau, pabrėždamas gyvenamosios santvarkos neteisingumą, nes joje turto turėjimas yra nedidelės žmonių saujelės privilegija, o milžinišką visuomenės dalį sudaro proletariatas, kurio vienintelis turtas yra proles — vaikai. Visa pirmoji enciklikos dalis yra skirta privatinei nuosavybei, kurioje įrodinėjama, kad žmogus teisę į nuosavybės turėjimą atsineša su savim į šį pasaulį kartu su savo prigimtimi. Bet ir antrosios enciklikos dalies svarbiausias objektas iš esmės yra nuosavybė, nors pirmu akies pažvelgimu atrodo jis užimąs tik antraeilę vietą. Tik įsižiūrėkim ir įsigilinkim: visa socialinėj srityj auklėjamoji Bažnyčios veikla, Leono XIII mokymu, privalo suktis apie privatinę nuosavybę ir, būtent, apie klausimą, kaip tą nuosavybę naudoti. Toliau — valstybės veikla, to paties Leono XIII teigimu, toj pačioj srity privalo siekti to, kad kiek galima didesnis žmonių skaičius pageidautų nuosavybės įsigyti ir kad jos įsigytų. Tad galima pasakyti, kad vedamoji enciklikos Rerum novarum idėja yra: aprūpinti privatine nuosavybe kiek galima didesnį žmonių skaičių.
Iš enciklikos Rerum novarum vedamosios idėjos plaukia ir jos aktualumas.
Visuomet aktualiais pasiliks Leono XIII sprendimai apie ekonominį socializmą ir liberalizmą, apie darbo atlyginimą ir organizacijas ir t. t. Ne tik dėlto, kad jie dar nėra įgyvendinti, bet ir dėlto, kad toje enciklikoje jie klasiškai teisingai išspręsti. Lygiai taip pat vis gilesnę refleksiją žadins tai, ką Leonas XIII yra pasakęs apie valstybės uždavinius ir Bažnyčios pareigas, nes apsileidimai šioj srity vienų ar persistengimas kitų, pvz., valstybės pastangos prasilaužti pro jai pastatytas intervencijos ribas, yra ir bus aktualu. Ypatingo dėmesio kreips Leono XIII, paremtas šv. Tomu Akviniečiu, mokslas apie privatinę nuosavybę.
Nūdienis pasaulis dvejopu būdu pergyvena Leono XIII mokslo tikslumą ir teisingumą. Pergyveno pirmiausia maždaug ligi 1870 m., liberaliniame laikotarpyj, santvarką, paremtą liberaliniu privatinės nuosavybės supratimu, ir patyrė tos santvarkos pražūtingumą, nes ji nuvedė į kovą visų su visais ir į tokią luomų kovą, kokios pasaulis nebuvo matęs. Dabar pasaulis pergyvena kitą laikotarpį: nuosavybės socializacijos. Jis turi galimybės sekti bolševikinėj Rusijoj įvestą pilną kolektyvizacijos santvarkos realizavimą. Žmonija, kaip ligonis, mėtosi iš vieno į kitą kraštutinumą.
O tačiau, jei kur, tai ypač čia in medio viltus — viduryje išganymas. Kiekvienoje minėtųjų santvarkų yra kilnaus elemento, bet yra kartu ir kažkas nenatūralaus. Liberalinėj santvarkoj yra sveikas ir kilnus principas, kad privatinė nuosavybė yra vienas ūkinės santvarkos kertinis akmuo. Šalia jo yra nesveikas ir nekilnus kitas, jokio autoriteto nesuvaržytas, ekonominės laisvės principas. To principo rezultate — vargingieji sluoksniai atiduoti turtingųjų sauvalei, iš ko kilo aršios klasių kovos.
Kolektyvistinėj santvarkoj sveika ir kilni yra vedamoji mintis apie socialinę medžiaginių gėrybių paskirtį, bet už tai nesveika yra bendros nuosavybės institucija, kuria kolektyvizmas remia savo ūkinę sistemą, nes ji atima iš masių nuosavybę, o ekonominis gyvenimas dėl privatinės nuosavybės panaikinimo nustoja tokio galingo veiksnio, kokis yra individualinė ūkiškoji iniciatyva.
Katalikų mokslas apie nuosavybę atmeta, kas yra bloga ir nesveika tose santvarkose, ir pasilieka, kas yra kilnu ir suderinta su žmogaus prigimtimi. Tačiau, nepaisant to, jis nėra kažkoks mišinys ar eklektizmas. Katalikų nuosavybės mokslas yra surišta vienalytė ideologija, sklandi savo detalėmis logiška sistema. Šios gilios krizės metu, kurią sunkiai gyvena nūdienis pasaulis, Leono XIII paskelbta socialiniai-ekonominio gyvenimo tvarka yra vienintelė tikra priemonė, kuri gali išvesti žmoniją į sveikąjį kelią ir sudaryti jai tinkamas sąlygas atgauti prarastai pusiausvyrai ir pradėti kurti laukiamą ramią ir patenkinamą medžiaginę ir dvasinę gerovę.
Rerum novarum ideologija ir reikšmė
krikščioniškajai demokratijai
„Žinau, kad, Katalikų Bažnyčios mokymu, valstybė su visu jos gyvenimu yra ideologinė, bet tas jos mokymas nėra privalus katalikams,“ pasakė vienas mūsiškių aideologininkų. Pirma jo teigimo dalis yra visai teisinga. Bažnyčiai valstybė yra ideologinė. Tačiau antroji dalis visai klaidinga ir savo pasėkomis pavojinga. Katalikas visur privalo būti katalikas: bažnyčioj, šeimoj, politikoj, visuomenės darbe ir kiekviename žingsnyje, lygiai taip, kaip ir lietuvis visur ir visuomet tokiu privalo reikštis. Tas nėra katalikas, kas ne darbus katalikybe matuoja, bet katalikybę darbais. Į vienus darbus eina, kamža apsivilkęs ir kryžių į rankas pasiėmęs, o į kitus eidamas, ne tik jokios katalikybės žymės nepasilieka, bet ir atsipalaiduoja nuo bet kokio katalikiško įpareigojimo, pasilikdamas sau pilniausią savo įgeidžiams laisvę. Apie socialinių popiežiaus enciklikų saistomąją galią kalbėsiu sekančiajame skyriuje. Enciklikos Rerum novarum ir, tuo būdu, socialiniai-ekonominio gyvenimo ideologiškumą paliesiu dabar.
Kalbamosios enciklikos ideologija nesunkiai įžvelgiama. Kiek giliau encikliką pastudijavus, ji stoja prieš akis visu savo ryškumu. Ji dvelkia nuo pirmojo popiežiaus rašto puslapio. Ją formuluojant, galima sutraukt į šiuos punktus:
1. Ekonominis gyvenimas turi vaduotis pasaulėžiūra, ideologija. Pasaulėžiūrą randame ir socializmo ir liberalizmo pagrinde. Tai istorinis ar filosofinis materializmas. Bet jis nepakankamas, nes neįstengia išaiškinti viso gyvenimo, kurį gali išaiškinti tik kriščioniškas pasaulio supratimas ir įkainavimas viso gyvenimo ryšium su amžinąja žmogaus paskirtimi ir jo prigimtimi ir ryšium su viršgamtiniu pasauliu. Tad prigimtis privalo lemti socialinio gyvenimo santvarką.
2. Gyvenimo „prigimtis“ glūdi tame, kad visa ko viešpats yra Dievas, žmogus gi yra tik laikinas valdytojas, kuris gauna medžiagines gėrybes kaip priemonę, reikalingą pasiekti Dievo paskirtam tikslui.
3. Gyvenimo „prigimtis“, toliau, glūdi tame, kad pavesti žmonėms valdyti turtai privalo tarnauti visiems, visai žmonijos giminei.
4. Gyvenimui yra reikalinga privatinės nuosavybės institucija, bet ji turi būti aprėžta visos visuomenės reikalais ir interesais. Turėjimas turi būti privatus, bet naudojimas — bendras, sako Leonas XIII, sekdamas šv. Tomu Akviniečiu.
5. Tų principų realizavimas grąžins visuomenei taiką arba artimo meilės karalystę. Per teisingumą į meilę. Tik šiuo keliu einant galima išspręsti darbininkų klausimą. Iš čia kyla reikalas bendradarbiauti Bažnyčiai, kuri turi mokyt ir auklėt, valstybei, kuri turi saugoti silpnuosius nuo galingųjų neteisingumo, ir organizacijoms, kurių pareiga — kylančius tarp luomų konfliktus likviduoti.
Enciklika Rerum novarum užbaigė krikščioniškosios demokratijos pirmąjį brendimo laikotarpį ir atvertė naują istorijos lapą. Šis Bažnyčios Galvos raštas — didelis jos laimėjimas, nes jame oficialiai patvirtinta tai, kas jo buvo skelbta ir siekta. Antra, Bažnyčios Galva paragino dvasininkiją visomis jėgomis padėti darbo žmonėms pakilti iš savo skurdo ir sudaryti jiems geresnes gyvenimo sąlygas. To paraginimo rezultate krikščioniškoji demokratija susilaukė daug naujų pagalbininkų savo darbo bare, todėl jos darbas nuo 1891 m. labai pagyvėjo ir sustiprėjo. Kalbamoji enciklika suteikė krikščioniškajai demokratijai daug pasitikėjimo savim ir pašalino tą perdidelį, kartais, atsargumą ir svyravimą, kurie kliudė spartesniu ir tikresniu žingsniu žygiuoti savo pasirinktuoju keliu.
Enciklika Rerum novarum daug padėjo krikščioniškajai demokratijai savo aiškiu katalikų visuomenėj karščiausiai diskutuojamų klausimų išsprendimu. Leonas XIII joje nustatė valstybės, Bažnyčios ir darbdavio pareigas darbininkų atžvilgiu ir visai katalikijai nurodė, kuriuo keliu reikalinga eiti socialinėj gyvenimo srity ir kokių reformų siekti. „Gėda ir nežmoniška yra,“ rašo jis joje, „laikyti žmogų pelno įrankiu ir vertinti jį tik jo raumenų jėgos verte . . .“ — „Kai darbininkas, būtinumo ar didesnės nelaimės verčiamas, priima jam nenaudingas darbo sąlygas, ir priima jas tik dėlto, kad jam jas primeta įmonės savininkas ar, bendrai, darbdavys, tuomet įvyksta smurtas, prieš kurį teisingumas pakelia balsą . . .“ — „Nereik manyti,“ tęsia popiežius toliau, „kad Bažnyčia tiek yra įsigilinusi į savo sielų rūpinimo darbą, kad visiškai nepaiso to, kas reikalinga mirtingam ir žemiškam gyvenimui. Ypatingai, kas liečia proletariatą, tai Bažnyčia nori ir reikalauja, kad jis pakiltų iš savo skurdo ir kad laimėtų geresnes, medžiagines gyvenimo sąlygas.“ Tad tie, bent katalikai, kurie lig šiol buvo kitokios nuomonės ir kliudydavo krikščioniškajai demokratijai savo užsibrėžtų tikslų siekti, Bažnyčios pakluso ir patys įsijungė į jos reikalaujamąjį darbą; vadinasi, enciklika sudarė krikščioniškąjį demokratijai geresnes ir lengvesnes sąlygas socialiniam teisingumui įgyvendinti ir šalinti iš gyvenimo įvairias negeroves.
Laimėta daug, net labai, bet ne visa. Reikėjo stiprią kovą kovot, reikėjo daug priešo kliūčių pašalint ir nemaža jo stiprovių griaut. Ne visur, ne visiems ir ne visuomet vienodai sėkmingai tos kovos vyko. Tai priklausė ir nuo kario ryžtingumo ir pasiaukojimo ir nuo vado sugebėjimo.
Kovų pavojus ir priežastys
Leono XIII enciklika Rerum novarum yra moderniosios krikščioniškosios demokratijos pradžia. Ji jai nutiesė pagrindus. Bet ji nedavė pilnos sistemos. Katalikai, ją realizuodami, kai kuriuos klausimus aiškino įvairiai. Toks nevienodas jos supratimas sukėlė katalikų tarpe smarkią tarpusavę kovą. Tuo būdu, kilo tokie pat nesusipratimai, kurie buvo prieš šios enciklikos pasirodymą ir kuriuos ji kuriam laikui buvo numalšinusi.
* Pasinaudota: M. Krupavičius „Mūsų Keliai“, Kaunas, 1921 m.
Katalikų tarpusavė kova yra žalinga ir pačiai Bažnyčiai. Ji jos ilgiau pakęsti negalėjo. Tai kovai nuraminti Leonas XIII paskelbė naują, specialiai krikščionims demokratams skirtą, encikliką Graves de communi. Ji ne tik išaiškino ir papildė tuos klausimus, dėl kurių katalikų buvo kovojama, bet davė krikščionių demokratų veiklai eilę naujų nurodymų. Todėl, kalbant apie krikščioniškąją demokratiją, negalima tylomis praeiti ir pro enc. Graves de communi, kaip negalima nutylėti ir apie Rerum novaruin. Ją, bent trumpai, teks panagrinėti.
Leonas XIII savo enciklikos Graves de communi pradžioje kalba apie baisią kovą, kilusią socialinės ekonomijos srity, keliančią rimto pavojaus visuomenės ramybei ir gerovei. Tos kovos ir ginčų priežastim yra, pirmiausia, doros ir filosofijos klaidingi dėsniai, plačiai skleidžiami įvairių elementų, ir įvykusios gamybos srity permainos, įvedus mašinas ir, apskritai, naudojant naujuosius technikos išradimus sumažinti darbui ir pasididinti pelnui. Prieita prie to, jog susidarė didelis pavojus visoms valstybėms.
Tam pavojui pašalinti Šventasis Tėvas nuo pat savo valdymo pradžios kreipė katalikų akis į gresiantį pavojų ir rodė kelius, kuriais turėjo eiti, kad jo išvengtų. To siekė jo enciklika Quod Apostolici muneris, išleista 1878 m. gruodžio m. 26 d. Pavojui didėjant, Šv. Tėvas jau pozityviai nurodė katalikams paimtas iš Evangelijos teises, pareigas ir būdus ginti teisingumui ir tikybai. Tai buvo padaryta enciklikoj Rerum Novarum. Joje Leonas XIII ragina katalikus į darbą. Prieš augančią revoliuciją ir socializmo jėgą jisai norėjo pastatyti gerai suorganizuotą, stiprią visuomenės darbais ir sujungtą katalikiškąja dvasia ir viršgamtine meile katalikų jėgą.
Ar pavyko Bažnyčios galvai tos katalikų pajėgos suspiesti? Atsako pats Leonas XIII į tą klausimą gvildenamoj enciklikoj šiais žodžiais:
„Ir neapsivylėme, ačiū Dievui, savo viltimi. Nes net nekatalikai, neskubūs tiesos balsui suprasti, neabejodami pripažino, kad teisingai Bažnyčiai priklauso privilegija globoti visus luomus, o ypač varginguosius (miseri).“
Pažymėjęs apie šį katalikų nusistatymą, Leonas XIII toliau kalba, kas yra dabar katalikų tarpe:
„Labai gausingų vaisių,“ rašo jis, „davė mūsų mokslas katalikams, nes jie iš jo įsigijo ne tik drąsos, bet ir pajėgų įvykdyti gerai pradžiai ir pasiėmė pageidaujamos šviesos, kurios padedami, galėjo tikriau ir vaisingiau šį klausimą tirti. Dėlto katalikų tarpe pažiūrų skirtumai ar visai išnyko ar žymiai sušvelnėjo. Praktikoje vėl patvarumu tiek pasiekta, jog vargdienių būklei pagerinti, ten ypač, kur jie buvo labai spaudžiami, ar įvesta nemaža naujų labdaros įstaigų, ar praplėsta jau pirmiau sėkmingai dirbusios; prie jų priklauso: biurai neapsišvietusiems žmonėms juridinei pagalbai teikti, skolinamos kaimų kasos, savitarpio pagalbos ir nuo nelaimingų atsitikimų apdraudimo draugijos, darbininkų sąjungos ir kitos tolygios bendrovės ir naudingos įstaigos.“
Tai visuomeninei katalikų veiklai, nukreiptai „ginti liaudžiai (plebi), kuri dažnai yra stumiama į dorinius spąstus ir pavojus, kaip lygiai į vargą ir bandymus“ (Graves de communi), pradžioje nebuvo duodamas jokis vardas. Paskiau pradėta ją vadinti krikščioniškuoju socializmu. Tuo vardu ją vadino liberalai, socialistai ir konservatiniai katalikai. Bet tą vardą Šv. Tėvas atmeta ir palieka tik šiuos: visuomeninė krikščioniškoji liaudies veikla ir krikščioniškoji demokratija. Smulkiau kalba apie krikščionių demokratų vardą.
Nors Šventasai Tėvas visai nutyli apie esminius skirtumus tarp konservatyvių katalikų visuomeninio darbo ir naujos srovės, krikščionių demokratų, tačiau, be kai kurių panašumų, tarp jų buvo ir esmės skirtumų.
Krikščionių demokratų modernioji srovė, kaip jau esu minėjęs, kilo, tik paskelbus encikliką Rerum Novarum. Uoliausiai ir garsiausiai apie ją buvo kalbama ir toj pakraipoj dirbama Prancūzijoje, Italijoje ir kitur. Kr. demokratai kreipėsi į liaudį ir įkūrė grynai liaudies organizaciją.
Prancūzuose kilo kovų ir mokslinių ginčų dėl visuomeninės veiklos. Prieš krikščionis demokratus stojo konservatyvūs katalikai visuomenininkai, susitelkę prie mėnesinio žurnalo Association Catholique.
Konservatyvūs katalikai šnairavo į krikšč. demokratus, kad jie pirmiausia ėjo į darbininkus ir daugiausia jų būkle rūpinosi, kad mažai vertino jų labdaros darbą; prikaišiodavo, kad jie ardą katalikų vienybę ir kad, organizuodami pačius darbininkus, sukelsią klasių kovą.
Kurdami politikos partiją, kr. demokratai įvedė į savo veiklos sritį ir politiką, nors nevisi laikė politiką privaloma krikščioniškosios demokratijos dalimi. 1896 m. Reimso kongrese nusprendė, jog krikščionys demokratai pirmoj eilėje turi statyti visuomeninius klausimus, o dėl politikos įvedimo į savo darbuotę paliko laisvę visoms organizacijoms apsispręst; bet, jei kuri jų nuspręs įsivesti politiką, tai būtinai turi reikalauti respublikinės tvarkos valstybėje. Kai kurie tokią valdžios lytį priėmė dėl takto, bet žymiausi jų vadai, kaip antai Naudet (Démocratie et democrates. Paris, 1900 m. 282 pusl.), Fonsegrive (La crise sociale.' Paris, 1901 m. 471—482 pusl.), įrodinėjo, jog respublikos valstybės lytis plaukianti tiesiog iš Evangelijos dvasios.
Kilo smarki polemika. Tai buvo didelė kliūtis katalikų vaisingai veiklai. Šv. Tėvas rūpinosi tą kliūtį pašalinti. Tam tikslui jis jau 1897 m. pavedė profesoriui Toniolo išanalizuoti krikščioniškosios demokratijos sąvoką. Tas darbas jo buvo atliktas eilėj straipsnių, išspausdintų žurnale Rivista Internazionale di Scienze sociali.
Ginčams nenutilus ir po šio prof. Toniolo išaiškinimo, Šventasis Tėvas laikė savo pareiga tuos ginčus „įstatyti į tam tikras vėžes ir tiksliau nustatyti, kas katalikams reikia manyti šiuo klausimu“ (Graves de communi). Ir savo rašte Graves de communi kreipia akis į šiuos ginčijamus klausimus: 1. ar krikšč. demokratija siekia tik liaudies valdžios (civitas popularis) ir nori pakeisti valdžios lytį, 2. ar ji dirba išimtinai vienam visuomenės luomui, būtent liaudžiai, ir 3. ar siekia išsivaduot iš teisėtos dvasinės ir civilinės valdžios. „Be to,“ rašo toliau Leonas XIII, „manome duoti kai kurių nurodymų, kurie galėtų pagilinti katalikų veiklą ir padaryti ją naudingesne visuomenei“ (Graves de communi).
Taigi, Šv. Tėvas, kaip matyt iš to rašto, nemano nustatyti krikščionims demokratams visos programos, bet sprendžia tik ginčijamus klausimus, kad tuo būdu, nurodytų laisvų diskusijų ribas, apsaugotų katalikus nuo klaidingų šiuo dalyku pažiūrų ir tuo būdu sustiprintų katalikų veikla. Dėlto įvairių kraštų krikščioniškoji demokratija savo programose turi įvairių skirtumų, tiesa, ne esmės, bet atsitiktinais savo programų punktais, prisitaikindama prie laiko ir vietos reikalų.
Iš čia aišku, jog jokie dogmatizmo pančiai ir Romos nurodymai nevaržo katalikiškųjų politinių partijų, jei Popiežius net tokiuose smarkiuose ginčuose palieka laisvoms diskusijoms vietos, o tik kai kuriais punktais duoda nurodymų, kad suburtų katalikus vienybėn.
Pirmas abejojimas lietė politiką. Šiame klausime Aukščiausias Krikščionybės Mokytojas pareiškia, jog „krikščioniškoji demokratija išskiria grynai politinę reikšmę, ir reiškia išimtinai krikščioniškąjį darbą liaudies gerovei (nihil aliud significatum praeferat, nisi hanc ipsam beneficam in populum actionem christianam)“ (Graves de communi).
Čia reikia mums pasiaiškinti, kaip supranta Šventasis Tėvas žodį „politika“ ir ką jis čia turi galvoje. Paliestais čia žodžiais Apaštalų Sostas nori išspręsti ginčą, ar krikščioniškoji demokratija tvirtai yra surišta su respublikine valstybės lytimi ir ,ar siekia pakeisti politinę tvarką. Mat, priekaištą Leonas XIII taip suformulavo: „Bijoma . . . kad tuomi slaptai neremtų siekimo tik liaudies valdžios, ar jos iškėlimo aukščiau už kitas valstybines formas; kad nepasirodytų, jog krikščioniškojo tikėjimo įtaka yra apsiribojusi tik liaudies gerove, neliesdama kitų sluoksnių, kad pagaliau vylingu (fucatus) vardu nebūtų slepiamas noras išsiveržti iš po teisėtos civilinės ar dvasinės valdžios“ (Graves de communi). Antra, savo mokslą šiuo klausimu Popiežius taip grindžia: „Kiekvienoj valstybės formoj piliečiai gali ir privalo laikytis tų įsakymų, kurie jiems liepia mylėti labiau už visa Dievą, o artimą, kaip pats save“ (Graves de communi). Tai reiškia, jog kr. demokratija lyginama su vykdymu gamtos ir Evangelijos dėsnių, kurie visur vykdyti galima ir reikia. Išvada iš visa to tokia, kad krikščioniškai demokratinė veikla, turinti savo tikslu vien skriaudžiamųjų gerovę, „neprivalo, bent labiau, vertinti vieną valstybės formą už kitą.“
Bet krikščioniškoji demokratija politikos darbą gali naudoti kaip priemonę siekti savo tikslams. Kas kita yra politika dėl politikos, kas kita vėl — politika kaip priemonė demokratijos ir visuomenės tikslams siekti. Juo labiau politikos darbas yra reikalingas, nes mūsų laikais valstybė normuoja darbo sąlygas ir tuo būdu gali pagerinti varguomenės likimą ar jį pabloginti. To be valstybės pagalbos šiandien pasiekt nebegalima. Apaštalų Sostas katalikų niekad nestūmė nuo politikos darbo (nekalbu čia apie išimtinus atsitikimus), priešingai, prie to darbo juos žadino. Leonas XIII kelis kartus tuo reikalu rašė. Enciklikoje Immortale Dei, pvz., taip rašė: „Susilaikyti visai nuo dalyvavimo viešuose darbuose būtų klaida, nes tai reikštų nenorėti nei darbu, nei pagalba kelti visuomenės gerovės.“ Tad aišku, jog katalikai turi teisingų priežasčių dirbti viešąjį darbą. Kaip „jokia valstybės forma principe nėra smerktina, taip lygiai negalima principe smerkti mažesnio ar didesnio žmonių dalyvavimo valstybės valdyme“ (Immortale Dei). „Liaudis gali rinktis sau valdytoją, kad tik laikytųsi teisingumo, liaudis gali sau nusistatyti tokią valstybės tvarką, kokia geriausiai tinka jų būdui, įpročiams ar pranokėjų papročiams“ (Diuturnum illud).
Atsakęs į pirmą ginčijamąjį klausimą, Šventasis Tėvas eina toliau prie antro ir trečio. Ar tiesa, kad krikščionys demokratai, susirūpinę pirmoj eilėj darbo žmonėmis, turi neigti ir spausti „aukštesniuosius luomus, kurie nemažiau reikalingi apsaugoti visai visuomenei ir parengti pažangai?“ Negali ir neprivalo. Krikščioniškojoj vėliavoj įrašyta meilė, kuri nieko neišskiria, nors gali pirmiausia būti nukreipta į tuos, kurie daugiausia reikalingi pagalbos. Kaip Bažnyčia nenaikina to įgimto solidarumo ryšio, kuris žmones jungia, taip elgiasi ir krikščionys demokratai, kurie žengia po Kristaus vėliava. „Tad dėl įgimtos liaudies su aukštesniais luomais vienybės ryšio, užmegsto stipriai krikščioniškosios brolybės dvasia, kas tik daroma liaudžiai gelbėti, visa išganingai atsiliepia ir į aukštesniuosius luomus, juo labiau, kad tam tikslui pasiekti reikalingas ir privalus jų bendradarbiavimas“ (Graves de communi).
Pagaliau reikia aiškiai pažymėti, jog krikščionys demokratai neturi mažiausio noro būti nepaklusnūs teisėtai civilinei krašto pastatytai valdžiai ir Bažnyčiai. Krašto teisėtai pastatytai valdžiai klusnumo reikalauja sąžinė. Juo labiau reikalingas klusnumas ir pagarba Bažnyčios valdžiai, kurią įsteigė pats Kristus, ir reikalinga ne tik Sv. Petro Sostui, bet ir vyskupams. Toks krikščioniškas įstatymas.
„Peržvelgę pagrindinius dėsnius,“ rašo Šv. Tėvas, „tikimės, jog liausis visi nesusipratimai dėl krikščioniškosios demokratijos prasmės ir pavojaus baimė dėl pačios tuo vardu pažymėtos veiklos“ (Graves de communi).
Krikščioniškosios demokratijos kelrodis
Pirmąją savo enciklikos dalį Šv. Tėvas baigia pozityviu nagrinėjimu tų tikslų, kurių siekia krikščioniškoji demokratija, t. y., veikla liaudies gerovei, ir čia pat nustato tos veiklos kelius, kurie nieko savyje neturi nei demagoginio, nei chimerinio.
„Apleidus nelaisvas nuo perdėjimo ir klaidos nuomones dėl taip suprastos demokratijos esmės ir padarinių,“ rašo Šv. Tėvas, „tikrai neatsiras niekas, kas galėtų tuos siekimus smerkti, tuos, būtent, siekimus, kurie eina gamtos ir Dievo dėsniais prie to, kad sušvelnintų būklę tų, kurie dirba rankomis, amate, kad iš lengva galėtų sau ateitį rengti, kad galėtų laisvai, kaip šeimoje, taip lygiai ir viešajame gyvenime vykdyti savo dorines ir tikybines pareigas, kad jaustųsi esą žmonės, bet ne gyvuliai, krikščionys, bet ne stabmeldžiai, kad tuo būdu lengviau ir noriau siektų to, kas yra reikalingiausia — amžinos laimės, kuriai esame sutverti. Tokia privalo būti programa, tokis tikslas visų, kurie nori pakelti liaudį tikrai krikščioniškojoj dvasioj ir apsaugoti ją nuo socialistinės ligos“ (Graves de communi).
Visuomenės tvarka gali būti pastovi ir vesti prie laimės, kiek ji remsis natūraliu dalykų būviu. O tas natūralus dalykų būvis yra pareiga Dievui, sau pačiam ir artimui. Dievui — meilės ir klusnumo pareiga, sau ir artimui arba visuomenės labui — pareiga teisingumo, atiduodančio kiekvienam tai, kas jam priklauso, ir meilės, jungiančios visus ir duodančios daugiau, negu priklauso. Pareigos sąvoka yra pagrindas, teisės sąvoka yra tik tos pareigos atbalsis, atsakyto jas: turiu tokią pareigą — turiu, vadinasi, ir teisę ją vykdyti ir ginti. Iš kitos vėl pusės, niekas neatliks pareigos, nedarydamas iš savęs aukos.
Pareiga tad ir teisė, surištos su auka, sudaro visos visuomeninės santvarkos pagrindą.
Tad kiekvienas turi teisingumo ir meilės pareigą savo artimui, pareigą, normuotą iš vienos pusės gabumais ir ištekliais to, kas ją vykdo, ir to reikalais, ką jos liečia. Turtingas, mokytas žmogus, turįs visuomenėje poziciją, turi pareigą skirti didesnę duoklę artimui, nes daugiau turi, daugiau yra gavęs. Todėl, kas yra vargingas, mažiau mokytas ir mažiau tikybiniai ir doriniai apšviestas, daugiau reikalingas iš kitų medžiaginės pagalbos, patarimų, nurodymų, globos, dorybės skydo ir artimo tobulumo. Kadangi visuomenėje yra daugiausia tokios rūšies žmonių, dėlto ir visų darbas visuomenės labui turi būti kreipiamas pirmiausia į suvargusių, neturtėlių, apleistų, išnaudojamų ir skriaudžiamų žmonių gerovę. Tokiose sąlygose įvyks stebuklas: žmogus, turįs turto ir proto, palinkęs įsirausti juose, sunaudoti savo trumpą gyvenimą asmens patogumams, pamirš save, išsižadės savo asmens, globos ir tarnaus vargšams ir skriaudžiamiems. Tai padarys stiprūs dvasia asmenys, galiūnai, kurie valdo medžiagą ir gyvenimą, bet netarnauja jiems vergiškai.
Tai ne svaja, ne chimera.
Kristus pasauliui atnešė naują įsakymą — mandatum novum, kad visi savo tarpe mylėtųsi: „Aš jums daviau naują įsakymą mylėti vienas kitą; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs vienas kitą mylėtumėte“ (Jon., 13, 34—35).
„Nors tokis savitarpio rėmimosi uolumas turi pirmiausia liesti nenykstamas sielų geroves, tačiau neprivalo apleisti ir šio gyvenimo reikalų ir patogumų“ (Graves de communi). Neprivalome čia pamiršti tų brangių Kristaus žodžių, kuriais į paklausimą, ar jis yra Mesijas, savo pasiuntinybei patvirtinti atsakė: „Akli mato, raiši vaikščioja, vargšams skelbiama evangelija,“ ir tų, apie kuriuos pasakė kalbėdamas- apie paskutinįjį teismą, jog daugiausia dėmesio kreips į tai, kas kaip savo artimą mylėjo. Kristus, nutylėjęs gailestinguosius darbus, liečiančius sielą, priminė tik kūną liečiančius darbus: „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote; buvau ištroškęs, ir jūs mane pagirdėte“ (Mat. 25, 35—36).
Dar daugiau, Kristus įsako vargšuose, skriaudžiamųjų asmeny, Jį patį matyti. „Iš tikrųjų, sakau jums, kiek kartų jūs tai padarėte vienam Šitų mano mažiausiųjų brolių, man padarėte“ (Mat. 25, 40).
Stabmeldžių gadynėje tokių žodžių nežinojo.
Bet nuo tos valandos, kada Angelai paskelbė piemenims Dievo Vaikelio gimimą, liaudžiai atėjo kita gadynė. „Eikit prie Manęs visi, kurie vargstate.“ Kame veikia Kristus? Ką jis lanko? Daugiausia Galilėjos ūkininkus ir vargšus. Visą savo mokslą Dievo Sūnus apvilko prieinamiausiomis plačioms minioms formomis, tik retkarčiais vartojo dialektiką Jeruzalėj. Mokąs Kristus, tai vargšų Mokytojas. Savo kalne pasakyto pamokslo, kuris yra puikiausias meilės ir dvasios galybės himnas, Išganytojas nekreipė į mokytus ir turtuolius, bet į liaudies minias. Jis pasirinko pamokslui laiką, kada buvo liaudies apsuptas: „Ir matydamas Kristus minią įžengė į kalną.“
Kristus atnešė minioms ekonominį išvadavimą. Vergas nepažino teisingumo. Visur ir visi jį skriaudė. Dievo Sūnus savo neišsemiama išmintimi tarė tik šį trumpą žodelį: „Vertas darbininkas savo užmokesnio.“ Praėjus devyniolikai amžių, Mokytojo iš Nazareto Įpėdinis tą Kristaus žodį taip nušvietė: „Darbo privalo užtekti darbininkui pragyventi.“ Tas Žodis padarė perversmą visame pasaulyje; ir taip jis įsisunkė į mūsų kraują, jog ir įsivaizduoti negalime, kaip galėtų atrodyti, jei kas dirbdamas turėtų išmalda gyventi. Be to, tas žodis turi tokios jėgos, jog tą valandą, kurią teisingai įvertintų darbą, kurioj nustatytų teisingą jo ir užmokesnio santykį, išnyktų nepasitenkinimo, bruzdėjimo ir visa griaunančios revoliucijos audrų gemalas.
Kristus atnešė minioms dorinį išvadavimą. Jis turtuoliui pasakė: tas vergas tai ne tik žmogus, kaip ir tu, lygus su tavim, bet ir tavo brolis, bendrojo mūsų visų Dangaus Tėvo sūnus. O tarnui pareiškė: tu esi žmogus ir turi sielą; tavo siela bus girdoma mano krauju ir maitinama mano kūnu. Ar tas išvaduotasis vergas, sulygintas su savo viešpačiu, puls jį su peiliu? Ne. Vergas, sustiprėjęs dvasia, taps šventas ir didvyriškai pralies kraują už savo Išganytoją.
Viešpats Jėzus neturėjo kitokios doros inteligentams ir kitokios liaudžiai, darbo žmonėms. Kaip turtuoliui, taip lygiai ir vergui, kuris nežinojo kam gyvena ir nepatyrė laimės valandėlės, Kristus nurodė dorinę tobulybę ir dangų ir, be to, pasakė: „Palaiminti vargšai.“ O po to, kad dar labiau apsaugotų ir sustiprintų jo dorinę vertybę žemėje, davė jam moterystės sakramentą ir savitarpio meilę.
Įsivaizduokime tą valandą, kada Kristus sakė miniai: „O jūs taip melsitės: Tėve mūsų, Kuris esi danguje.“ Nuo tos valandos turime lygią visiems visuomeninę etiką, dorą. Jūs, vargšai, paniekinti, išnaudojami, vergai esate turtuolių ir galingųjų broliai, sudarote su jais vieną visuomeninę šeimą, tarp jų ir jūsų nebėra neperžengiamos sienos. Tai paskelbimas Dievo vaikams laisvės ir lygybės»
„Tą dieną, kada Kristus, parpuolęs ant kelių prieš dvylika žuvininkų, mazgojo jiems kojas ir įsakė jiems taip pat daryt ateity kitiems, tapo įsteigta demokratija, ir pasaulis pamatė hierarchinėj visuomenėj lig šiol nematytą graudų reginį: ji, nepaisant jos būdo kietumo ir sustingusios puikybės, kas kartą vis švelnėjo ir pradėjo tarnauti vargstančiųjų minioms. Ir toms minioms, tai plebs christiana (krikščioniškajai liaudžiai) tarnauja krikščioniškoje santvarkoje karaliai savo globa ir valdžia, karinga bajorija ginklu, turtuoliai turtais, mokyti — tiesos ieškojimu, mergaitės — ligoninėse ir prieglaudose, misijonieriai — žodžiu ir krauju, kunigai apaštalavimu ir, kad nekiltų jokio abejojimo, jog pareiga tarnauti liaudžiai nepakenčia išimčių, pats popiežius save pasivadino Servus servorum Dei — Dievo tarnų tarnas“ (Edw. Jaroszynski, Leon XIII i demokracja chrzescjanska. Krakow, 1899 m. 27—28 pusl.).
Nepaisant medžiaginių turtų ir visuomeninių skirtumų, krikščioniškojoj visuomenėj pradėjo atsirasti savitarpio pasitikėjimo, meilės ir pagarbos šilumos ir širdingumo. Ten visi broliai, o brolių tarpe nėra nelygybės, skriaudėjų, pavyduolių ir keršintojų.
Kas pažvelgs blaivia akim į krikščioniškosios visuomenės gilumą, ten pamatys tą krikščioniškąją demokratiją, nors jos nenorėtų pripažint ir ją neigtų. Pamatė ją ir minėtas istorikas liberalas Vernes, kuris pats prisipažįsta, jog, stodamas istorijos tyrinėti, buvo Renano, J. Deniso, E. Haveto sekėjas pažiūroj į krikščionybę. Bet, krikščionybės nugalėtas, atidavė jai garbę.
Demokratiją sukūrė krikščionybė. Jos nebuvo stabmeldžių visuomenėse, jos nėra ir šių dienų kraštuose, kur pamirštas krikščioniškasis mokslas.
Mūsų laikų visuomenės, didžiuodamosios laisve, lygybe, kultūra, pažanga, daugely gyvenimo sričių remiasi šlykščiausia vergija. Taip antai, iš santykių tarp darbininkų ir darbdavių išstumtas pareigos supratimas, ir dėlto darbininkai paversti vergais.
Mašinų įvedimo į fabrikus pradžioje manyta, kad smulkūs ir vikrūs vaikų pirščiukai kai kuriuos darbus geriau atliksią, negu surambėjusieji suaugusių vyrų pirštai. Ir kilo vaikų prekyba. Paskirtu laiku prievaizdai rinkdavo vaikus nužymėtoje vietoje, o fabriko savininkas rinkdavosi iš jų tinkamiausius. Dirbančius vaikus laikydavo mokiniais, ir dėlto jie negaudavo atlyginimo, duodavo jiems tik butą ir išlaikymą, bet neužtenkamą ir blogą; netrukus tie vaikai pradėjo negirdėtai mirti. Darbo diena tęsėsi, apskritai imant, 16 val., bet dažnai tekdavo dirbti dieną ir naktį. Lancashire tuo metu neatšaldavo vaikų lovelės, nes vieni iš jų keldavo, o į jų vietas guldavo sugrįžę iš nakties darbo kiti. Prievaizdų atlyginimas buvo rišamas su vaikų darbo našumu, dėlto prievaizdai negailestingai versdavo vaikus dirbti be jokio kvėptelėjimo, dažnai ligi apalpimo. Daugelis vaikų norėdavo nusikratyti tuo „mokslu“ ir bėgdavo, bet pagautuosius, kaip kokius žmogžudžius, surakindavo pančiais. Vienintelė pagalba jiems buvo mirtis, ir jie gausingai į ją kreipdavosi. Vaikų nusižudymai tuomet nebuvo retenybė.
Taip buvo XIX amž. Angluose. Kitur būta dar blogiau.
Vienas darbo inspektorius 1842 m. praneša, jog anglų anglių kasyklose vaikai pradėdavo darbą nuo šešerių metų amžiaus. Vaikai saugodavo kasyklose duris, tad į darbą turėdavo eiti anksčiau už visus, o baigti jį tik tada, kada paskutinis darbininkas išeidavo. Gyveno visiškoj tamsybėj ir buvo vienų vieni. Jų darbo aplinka skyrėsi nuo izoliuoto vienutėje kalinio gyvenimo aplinkos tik tuo, kad čia nors retkarčiais pravažiuodavo vežimėlis su anglimis ir tuo būdu paįvairindavo jų gyvenimą. Nuo šešerių metų amžiaus jau patys vaikai turėdavo traukti tuos vežimėlius; o daugely vietų jiems reikėdavo į viršų vilkti anglies gabalus ant pečių kopėčiomis. Požemių koridoriai buvę toki žemi, jog net jauniausi vaikai būdavę priversti rėplioti keturpėsti ir, be to, tokioj pozicijoj traukti paskui save prikrautą anglių vežimėlį... (Herkner, Kwestja spoleczna w Za-chodniej Europie. Warszawa, 1905 m. 18-19 pusl.).
Tai tikriausia stabmeldybė.
Krikščioniškoji detnokratija yra tokia visuomeninė santvarka, kurioje visi visuomeniniai sluoksniai — aukštesnieji ir žemesnieji — dirba bendrajam labui, o pirmiausia apleistiesiems ir skriaudžiamiesiems vargšams, kad sustiprintų jų dvasią, kad padarytų jų gyvenimą pakenčiamesnį, vertą žmogaus ir krikščionio vardo; kurioje reikia visiems vaduotis teisingumu, teisybe ir meile, kad visi joje jaustųsi kaip broliai, lygūs prieš Dievą Dievo vaikai, kad visi, kaip broliai, mylėdami Dievą, patys mylėtųsi.
Išmalda nėra paniekinimas ar pažeminimas, krikščioniškosios demokratijos supratimu, bet yra meilės reiškinys. Reakcija prieš išmaldą kyla tik sustabmeldėjusių tarpe, kur nustota dvasios reikalų supratimo, kaip yra buvę senovinėj stabmeldybėj (Seneka gailestingumą vadina vitium pusilli animi — silpnos sielos yda, pessimo cuique familiarissima — blogiausiųjų žmonių pildoma. De clementia 1, 2, 5).
„Kaip didžiai neteisinga yra manyti,“ rašo šv. Tėvas, „kad ji nedaranti garbės žmogui, matyti jau iš to, jog ji stiprina visuomenės ryšius, nes gimdo savitarpio patarnavimo reikalą. Juk nieks žmonių nėra tiek galingas, kad galėtų be kitų pagalbos gyventi, ir nieks nėra tiek suvargęs, kad kuo nors negalėtų kitam padėti. Tad yra natūralus dalykas, kai žmonės su pasitikėjimu kitų pagalbos prašo ir noriai ją vienas kitam teikia“ (Graves de communi).
Išmalda yra ne tik gamtinio, bet ir viršgamtinio patarnavimo reiškinys. Vargšas gauna medžiaginės pagalbos, o už ją atsiteisia dvasine — palaiminimo ar maldos pavidalu. Nusižeminąs Dievui nusidėjėlis, noris suteikti pagalbos aname pasauly esantiems mylimiems žmonėms, skausmo suvargintoji širdis, trokštanti suteikti pagalbos išklydusiems ar nusidėjėliams, žinąs, jog yra savo turtų tik prievaizda ir jog atiduodamas kitiems, kas nuo jo reikalų atlieka, pateisina savo nuosavybę — visi jie duoda išmaldą, kad savo sielos reikalus patenkintų. Teisingiau pasakius, jie ne-duoda išmaldos, bet patys jos prašo. Tuomi jie nerodo savo didumo ar aukštumo ir neniekina tų, kam ją duoda, nes ir iš imančių reikalauja pagalbos (Graves de communi). „Nes to tarnavimo atlikimas,“ sako Apaštalas, „ne tik papildo tai, ko trūksta šventiesiems, bet taip pat duoda gausių vaisių daugeliu dėkojimų Viešpačiui. Išmėginę tą patarnavimą, jie garbina Dievą dėl jūsų klusnumo išpažinimo Kristaus Evangelijai ir dėl palankumo suteikimo jiems ir visiems; jie meldžiasi už jus, nes jie myli jus nuoširdžiai dėl gausiausios jums Dievo suteiktos malonės“ (2 Kor. 9, 12-14).
Išmalda neatstoja teisingumo, bet jį papildo.
Pirmas visuomeninių santykių dėsnis yra teisingumas. Priešinga būtų
teisingai santvarkai, jei gailestingumo vardu būtų duodama, kas teisingumo
reikalauja.
Antra vertus, pats išmaldos skirstymas ar dalinimas priklauso nuo civilizacijos sąlygų ir pažiūrų į vargo priežastis ir priemones jam pašalinti. Tad krikščioniškojo gailestingumo pildymas turi laiko pobūdžio, gali būti reiškiamas organizuotu būdu, gali rinkti vargšus, kad patys vargšai nesiieškotų išmaldos, gali užbėgti vargui už akių, gali šalinti pačias vargo priežastis, bet ne gydyti jo reiškinius,
„Teesie tai tikra,“ baigia Šv. Tėvas pirmąją savo enciklikos dalį, „kad tokios katalikų pastangos padėti liaudžiai ir pakelti jai visai sutinka su Bažnyčios dvasia ir geriausiai atitinka amžiniems jos pavyzdžiams. Nedidelės svarbos yra, ar visa tai, kas į minėtąjį tikslą veda, vadinsis krikščioniškoji veikla liaudies gerovei, ar krikščioniškoji demokratija, kad tik būtų su tinkamu palankumu ir tinkamai vykdomi mūsų duotieji nurodymai. Bet didelės svarbos yra tai, kad tokiuose svarbiuose klausimuose katalikai turėtų vieną pažiūrą, kad susitaikytų savo siekimuose ir darbe. Ne mažesnės svarbos yra tai, kad pati veikla augtų ir didėtų priemonių ir bendradarbių skaičiumi“ (Graves de communi).
Antra Leono XIII rašto apie krikščioniškąją demokratiją dalis apima nurodymus, kaip pagilinti visuomeninę katalikų veiklą. Ten kalbama apie dalyvavimą joje aukštesnių luomų, jų santykius su esamomis įstaigomis, apie vienybės išlaikymą, dalyvavimą tame darbe dvasininkų, klusnumą vyskupams ir davimą tinkamo pavyzdžio.
„Pirmiausia,“ kalba šv. Tėvas, „reikia įtraukti į vargšų gerovės kėlimo darbą oresnieji piliečiai.“ Čia jis kalba apie „tuos, kuriems gimimas, turtas, gabumai ar mokslas suteikė visuomenėje didesnio orumo“ (Graves de communi). Tad gimimas, paveldėtoji visuomenėje padėtis, kuri dažniausia yra ištisų kartų kruopštaus darbo vaisius, teisingai įgytas tartas, proto gabumai ir mokslas, proto ir doros kultūra, didesnis žinojimas, stipresnė valia, tikslus nusistovėjęs galvojimas, tobulesnė dorybė — visa tai, didesniu ar mažesniu laipsniu, prisideda prie sudarymo aukštesnių luomų, tam tikrą visuomenės dalį padaro oresne. Sudaro jie vadinamąją visuomenės orenybę, autoritetą. Tokie dalykai yra gyvenimo faktas. Juos neigti galėtų tik tie, kurie nenori ar nesugeba pažvelgti į tikrenybę, kurie mėgsta chimerinėmis utopijomis gyventi.
Taigi, tų sluoksnių bendradarbiavimas, Šv. Tėvo manymu, šiame darbe yra labai reikalingas. „Jei to bendradarbiavimo pritruks, labai maža tegalima bus nudirbti to, kas yra pageidaujama liaudies būklei pagerinti. Kelias prie to tikslo bus juo tikresnis ir juo trumpesnis, juo daugiau ir toliau bendradarbiaus piliečiai“ (Graves de communi).
Ar aukštesniųjų luomų bendras darbas visuomeninėje veikloje yra laisvas, ar aukštesnės teisės įsakytas? Ar jis yra laisvos valios reikalas, ar pareiga? Atsako į tai pats Šventasis. Tėvas taip: „Trokštame, kad tie piliečiai įsidėmėtų tai, jog jiems nėra laisvas pasirinkimas rūpintis ar nesirūpinti mažyčių laime, bet jie yra įpareigoti tam darbui dirbti“ (Graves de communi). Tie žmonės, kurie šiame pasauly yra Dievo bet kuriuo būdu geriau aprūpinti, nedaro malonės, jei tomis dovanomis dalijasi su jų reikalaujančiais ir neturinčiais, bet tik atlieka savo pareigą. Čia be noro skverbiasi prieš akis tas Viešpaties palyginimas apie tarną, kuris, gavęs talentą, pakasė jį į žemę ir nedarė apyvartos, už ką Jo buvo pasmerktas, ir verčia mus, padarius išvadą, pritaikyti tą palyginimą sau. „Nes kiekvienas asmuo negyvena tik sau, bet ir visuomenei; jei vieni neįstengia įnešt į visuomenės gerovės turtyną priklausančios savo dalies, tegu tai padaro kiti su didesniu dosnumu. Tos pareigos svarbumą nurodo įgytieji turtai, iš kurių tinkamai reiks atsiskaityti prieš Dievą, jų aukščiausiąjį Davėją“ (Graves de communi). Be to, aukštesnysis luomas privalo atsiminti, jog, jei laiku toms negerovėms nebus pastotas kelias, tad ir patys pražus ir visuomenę pražudys.
Tai yra natūralus kelias, ir krikščionybė jį aprobuoja, norėdama, kad žemesniųjų luomų gerovės kilimas eitų aukštesniųjų pasiaukojimo darbu.
Tačiau tai nereiškia, kad pačiai liaudžiai nereikėtų rūpintis savo būklės gerinimu ir tobulinimu. Pirmiausia dėlto, kad Dievas ir jai davė protą ir valią, kad tobulintųsi ir gerintųsi savo gyvenimo sąlygas. Antra, dėlto, kad labiau tinka žmogaus vertybei, jei jis pats savo pajėgomis išimtinai, ar bent žymia jų dalimi, stengiasi kopti visuomeniniais laiptais aukštyn.
Tikslas dirbti liaudžiai nėra tik padėti ir gerinti jos būklę, bet taip pat ją pačią rengti tam darbui dirbti, kad, jei ne visi, tai bent gabesnieji, darbštesnieji jos nariai galėtų patys, be kitų pagalbos, savo tikslo siekti. Dėlto Šv. Tėvas, girdamas gailestingumo įstaigas, priduria: „Dar daugiau girtinos yra pastangos įpratinti darbininkus ir amatininkus būti taupiems ir apsukriems, kad ilgainiui patys, bent dalinai, galėtų apsirūpinti. Tokis darbas ne tik palengvina aukštesniesiems dirbti vargingesniųjų gerovei, bet ir pačius nuskriaustuosius bei išveldėtuosius dorina, nes juos žadina pačius rūpintis savo būklės pagerinimu, tuo pačiu apsaugoja juos nuo atsitiktinumų ir nuo netikslaus įgeidžių vartojimo, įpratindamas lavintis dorybėse“ (Graves de communi).
Tuo būdu, žemesniųjų luomų organizavimasis be aukštesniųjų pagalbos Šv. Tėvo yra leidžiamas. Jis gali būti teisėtas, kaip tos savišalpos reiškinys, kuriai liaudis turi visiškos teisės ir reikalingų gabumų. Jis gali būti teisėtas ir kaip faktinos būklės reiškinys, nes aukštesniojo luomo gal žymi žmonių dalis atsisako nuo to darbo, stovi nuošaly, yra pasingi, nedarbingi gyvenimo eigos, skriaudimo ir išnaudojimo stebėtojai; dar blogiau, daugelis jų patys yra tais išnaudotojais ir skriaudėjais ir dažnai stoja į kovą prieš tą išganingąjį Šv. Tėvo įsakytąjį liaudies gerovei kelti darbą. Bet jeigu kitų sluoksnių toks bendradarbiavimas būtų priverstinai išskiriamas, jeigu darbas būtų prieš juos, kaip tokius, varomas, krikščioniškoji demokratija tokios darbo pakraipos pakęst negalėtų ir atmestų, kaip pragaištingą ir priešingą Kristaus mokslui, kaip skelbiančią luomų kovos obalsį.
Toliau Šv. Tėvas primena apie asmenų ir organizacijų santykius su episkopatu, pareikšdamas: „Kaip paskiri asmens, taip ir visos organizacijos, visame, kas tuo reikalu siekiama, būtų visiškai klusnūs vyskupų autoritetui“ (Graves de communi), o baigdamas paragina duoti visiems gerą pavyzdį, kunigus gi uoliai dalyvauti krikščionių demokratų darbuose.
Popiežius Pijus XI savo enciklikos Quadragesimo anno gale taip rašo: „Negalima ne pastebėti to didžiojo nenuilstamo katalikų uolumo, kuris pasireiškia grynai socialinėje ir ekonominėje, o taip pat ir mokyklinėje ir religinėje veikloje. Tačiau dažnai ta nusistebėjimo verta ir labai įtempta veikla neduoda pelnytų vaisių. To reiškinio priežastis — perdidelis jėgų išblaškymas.“
Kaip reikalinga suprasti tą popiežiaus apgailestaujamąjį jėgų išblaškymą? Kurios priežastys jas blaško ir tą popiežiaus giriamą darbą daro dažnai mažai vaisingą?
Tai įvyksta dėlto, kad tik katalikų dalis jaučiasi esanti Šv. Sosto socialinių enciklikų surišta ir įpareigota. Katalikų daugumas arba jų visai „nežino ir pažint nesistengia, arba, jei ir žino, tai jų doktriną lengvapėdiškai atmeta, nepripažindama jai jokios saistomosios galios, ir pasilieka prie savo senų, dažnai katalikų dvasiai priešiškų ar svetimų ir su katalikybe nesuderinamų, principų. Dėlto popiežius ragina katalikus sueiti į artimą vienybę socialinėj, ūkinėj ir kitose srityse. „Tad tesusijungia,“ rašo jis, „visi geros valios žmonės, kurie, Bažnyčios Ganytojų vadovaujami, yra pasiryžę stoti į gerą ir taikingą kovą už Kristaus reikalą; kiekvienas Bažnyčios vadovaujamas pagal jos mintį, pagal savo gabumus, pajėgas ir sąlygas tegu paremia krikščioniškąjį visuomenės atgimimą, kurio pirmąją užbraižą davė Leonas XIII savo nemirštamoj enciklikoj Rerum novarum. Čia nedera ieškoti savęs ir savo naudos, bet Kristaus reikalo (Pil. II, 21). Negalima siekti bet kuria kaina laimėjimo savo asmeniškoms pažiūroms, reikia būti pasirengusiam jų atsižadėti, nors jos ir geriausiomis atrodytų, jei to pareikalaus aukštesnis bendrasis gėris. Visa darytina tuo tikslu, kad visame ir virš visa ko viešpatautų Kristus ir įsakinėtų Kristus, Kuriam „gyrius, garbė ir valdžia per amžių amžius“ (Apr. V, 13).
Kokia reikalinga sąlyga tai artimai vienybei pasiekti? Vieninga pažiūra į socialinių enciklikų saistomąją galią.. Tam klausimui geriau suprasti reikalinga būtų kiek platėliau išsiaiškinti Šv. Tėvo neklystamąjį mokomąjį autoritetą, nors, visą to klausimo problematiką apėmus, užimtų perdaug vietos ir laiko. Mūsų gi siekiamam tikslui tai nėra būtinai reikalinga. Tad teks iš tos problematikos paliesti tik tai, kas bus reikalinga mūsų keliamam klausimui geriau nušviesti.
Ar kiekvienas Šv. Tėvo pamokymas yra neklaidingas ir ar Bažnyčia tuo tikėti reikalauja. Ne. „Popiežius moko neklaidingai tik tada, kai jis moko ex cathedra, t. y., kai jis, eidamas visų krikščionių ganytojo ir mokytojo pareigas, savo aukščiausiu apaštališkuoju autoritetu nustato tikėjimo ar dorovės mokslą, kurio privalo laikytis visa Bažnyčia“ (Conc. Vatic. Denz. 1839).
Savo neklaidingąjį mokslą popiežiai skelbia įvairiai. Pastovios nustatytos tam reikalui tvarkos neturi. Kartais jie tai skelbią bule, kaip, pvz., buvo paskelbta Šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo dogma. Šiam reikalui pasinaudojama ir enciklika, bet retai ir tik išimtinais atsitikimais. Popiežius Pijus IX, pvz., 1864 m. gruodžio mėn. 8 d. pasmerkė natūralizmą, komunizmą ir socializmą enciklikoj Quanta cura. Kai enciklikoje popiežius ex cathedra skelbia visam pasauliui tikėjimo ir doros tiesas ir įpareigoja visą pasaulį jas priimti galutinoj formoj — e ententia definitiva, tai pasako šį savo nusistatymą aiškiai ir suprantamai. Jei tai nepadaryta, galima prileisti, jog čia nekalbama ex cathedra (Pesch, Praelectiones dogmaticae. I5, 1915, 357).
Popiežiai, kalbėdami ex cathedra, vartoja tokius išsireiškimus, kurie aiškiai pasako, kas ir kaip skelbiama. Tų išsireiškimų dažniausia sutinkami tokie: definimus, declaratio dogmatica, ex plenitudine potestatis, si quis dixerit... anathema sit ir t. t. Norėdami dar stipriau užakcentuoti skelbiamo mokslo neklaidingumą ir jo visiems privalomumą, kaipo skelbiamo ex cathedra, pabrėžia, jog šis raštas skelbiamas ex cathedra: „declarat se aliquam definitionem ex cathedra dare vel dedisse.“ Tačiau, tos formulės ne visuomet naudojamos, skelbiant ex cathedra bet kurį mokslą. Tam pačiam tikslui pasiekti nėra reikalinga pasmerkti priešinga skelbiamam ex cathedra mokslui doktrina (Minges. Comp. Theologiae Dogmaticae Generalis. III t. II laida. Regensburgas, 1923 m. 245 p.).
Nors popiežiams priklauso tikėjimo ir doros klausimuose neklystamo mokymo dovana — magisterium infallibile, tačiau jie tą savo autoritetą ne visuomet naudoja. Bet, kai jį panaudoja, tai katalikui jų tuo būdu paskelbtasis mokslas priimtinas be svyravimo ir abejojimo. Sutikimas su juo ir jam pritarimas — assensus — yra privalomas.
Kai popiežiai skelbia ką nors iš tikėjimo, doros ar bet kurios kitos srities, nesinaudodami savo aukščiausia neklystamo mokymo galia, tai vis tiek jų mokymo reikalinga klausyti ir jį priimti, nors kitokiu būdu, negu pirmuoju atveju, t. y., ex cathedra paskelbto. Šiuo atveju jis priimtinas taip vadinamu vidiniu nuolankiu pritarimu — assensu interno religioso — ir jį vykdyti, nors toks mokymas nėra iš esmės neklaidingas.
Kaip reikalinga suprasti minėtą vidinį nuolankų pritarimą? Tai toks pritarimas, kuris savaime — per se — baimės suklysti visiškai nepašalina (Pesch I. 393), bet Hurteris įspėja, jog iš to neseka, kad tikintieji galėtų bet kada kiekvienu savo įnoriu tuo mokslu vidiniai abejoti (Medulla Theologiae Dogmaticae. 1885. pusl. 245). Vadinasi, kas yra paskelbiama aukščiausio bažnytinio autoriteto — popiežiaus ne definityviai ir ne neklystamai, nuoširdus katalikas privalo priimti ir tikėti, bet ne absoliučiai tikru pritarimu — super omnia certo assensu, bet tik nuolankiu (Fr. Egger. Enchiridion Theologiae Dogmaticae generalis. 1893. p. 591). Hurteris šį paaiškinimą dar patikslina taip: šis nuolankus pritarimas, nors ir neprivalo būti absoliučiai neabejotinas ir virš visa ko tvirtas — super omnia firmus, bet vis tik turi būti tikrai vidinis pritarimas - ir sutikimas. Be to turėtų žlugt ir dorovinė ir protinė santvarka (Op. cit.pusl.245).
L. von Rudloff, dar daugiau patikslindamas liečiamąjį vidinio nuolankaus pritarimo klausimą, taip rašo: „Šio klusnumo pareiga baigiasi labai retais atvejais, būtent, tada, kai kas nors, įsitikinęs esąs kalbamais klausimais tikrai kompetentingas, pakartotinais sąžiningais visų pagrindų tyrimais prieina išvadą, kad sprendimas yra klaida pagrįstas“ (Diekamp, Trumpa Pasauliečių Dogmatika. Išvertė Dr. M. Ražaitis. Stuttgart. 1947 m. pusl. 22).
Kokios rūšies popiežiaus raštus katalikui privalu klausyt nurodytu būdu bendrai, buvo nurodyta anksčiau, būtent — kas skelbiama aukščiausio bažnytinio autoriteto — popiežiaus — ne definityviai ir ne neklystamai; t. y., ne ex cathedra. Šį klausimą detalizuoja Kosters (Lehramt. Lex. für Theologie und Kirche. T. VI. Kol. 457). Jis nurodo tų raštų tarpe enciklikas ir Kongregacijų sprendimus.
Socialinėmis enciklikomis, prie kurių rūšies priklauso ir paliestos čia Rerum novarum ir Graves de communi, popiežiai taiko nekintamus krikščioniškosios moralės dėsnius aktualioms, vadinasi, ir kintamoms gyvenimo reikalų sąlygoms. Tų enciklikų tikslas ne dogmų, bet nurodymų gyvenimui skelbimas. Jų skelbiamais principais, kaip gairėmis, nukaišomas žmogaus gyvenimo kelias. Todėl jos pačios savaime neduoda Bažnyčios mokomojo autoriteto neklystamų sprendimų (nebent netiesioginiai ryšium su atitinkamu objektu), ir jose skelbiamas socialinis ar ekonominis mokslas tuo būdu nėra tikėjimo objektas ir gali pasiduoti evoliucijai, t. y., kisti, kaip, pvz., yra pasidavęs tai evoliucijai Pijaus XI mokslas, paskelbtas enciklikoj Quadragesimo anno apie socialinę ir ekonominę santvarką, sulyginant su užimta tais pačiais klausimais Leono XIII pozicija enciklikoj Rerum novarum. Tačiau, nepaisant to, socialinės popiežių enciklikos yra klusnumo dorybės objektas. Kodėl? Nes jos liečia dorovę, kurios nekintamos normos taikomos aktualiems gyvenimo reikalams, o antra, jos autorius yra teisėta ir kartu aukščiausia Bažnyčios valdžia ar autoritetas. Dėl to jos saisto visus ir įpareigoja klausyti kunigiją ir pasauliečius. Jos įpareigoja visus ne tik prie tylos klusnumo — obsequium silentii, t. y., ne tik draudžia kovoti prieš jas viešai, bet ir saisto, kaip buvo minėta, pripažinti teisingomis ir joms pasiduoti (assensus internus religiosus).
Klusnumo savo žodžiams reikalauja ir pats popiežius enciklikoje Graves de communi. „Kokios kas bebūtų nuomonės tais klausiniais, kurie prileidžia abejojimų,“ rašoma joje, „visuomet taip tebūnie nusiteikęs, kad, Apaštališkajam Sostui savo žodį tarus, jis būtų linkęs nuolankiausiai jo klausyti“ (Acta. S. S. XXXII. pusl. 393),
Visuomeninė santvarka reikalinga reformos iš seno. Šiandien tas reikalas nepaprastai padidėjo. Ne Bažnyčios uždavinys nustatinėti ateities santvarkines formas ir pakeitimų techniką ir tempą. Tai teoretikų ir praktikų specialistų reikalas, kurie reformos pagrindinius dėsnius privalo imti iš paties gyvenimo. Valstybės gi pareiga — sveikas reformas paremti ir naujas gyvenimo formas savo autoritetu sankcijonuoti. Bažnyčios gi pareiga paskelbti santvarkinių permainų etiką ir nušviesti tokių klausimų moralę, kaip santykis asmens su visuomene, nuosavybės klausimas, proletarijato aprūpinimas turtu ir t. t. Tokios reformos turės pakeisti daug ką — ligšiolinių visuomeninių santykių formą, papročius ir nuotaikas, bet beatodairiniai reikia išsaugoti nepaliestą žmogaus prigimtį, esmines asmens teises ir visa tai, kas yra prigimties ir etikos įsakymas. Pagerintu kolektyvu pilietis turi pasitikėti, bet jis juo pasitikės tik tuomet, kai jame jausis esąs žmogum ir kai su juo sutaps savo visuomenine kultūra ir visuomeninės sąžinės įsakomas. Iš to pasitikėjimo gims pilietinė kūrybinė dvasia, nuo kurios daug priklausys naujų visuomeninių formų likimas.
Kaip iš vienos pusės fatališkai pasitarnauja visuomeninėms reformoms jų rimtį ir tikslus kompromituojančios kalbos ir raštai bei siekimai, revoliucijos ir teroro grasinimai, absurdiniai bolševikinės santvarkos piršimai ir prievarta grūdimas, taip iš antros pusės katalikai privalo pirmauti, rengiant piliečius į ateities santvarką, ir auklėti juos naujai socialinei kultūrai krikščioniškosios socialinės etikos populiarinimo keliu. Tuo metu, kai radikalizmo apaštalai viešai ir slaptai stiprina visuomenę sprogdinančius pradus, krikščioniškoji demokratija pozityviai privalo ugdyti tuos pradus, kuriais kalbamoji visuomenės reforma tūri būti atremta. Reikia pagaliau suprasti, kad žmonių sugyvenimas negali būti grindžiamas egoizmu, turtingųjų prievarta ir feodalizmo likučiais, bet krikščioniškuoju teisingumu ir meile, žmogaus vertybe ir broliškumu. Piliečiai privalo pripažinti etinį ir visuomeninį reformų ir pakeitimų reikalą, turi tikėti jų turiniu ir forma ir norėti jas realizuoti.
Tačiau, kad ši milžiniškoji krikščioniška pasaulio reforma galėtų būti pravesta, reikalinga taip pat milžiniško krikščionių jėgų įtempimo ir pastangų. Taip, pastangų, o ne abejingos tinginystės ir rūpinimosi kuo tik nori, tik ne kalbamuoju reikalu, kas labai dažnai mūsų — krikščionių demokratų — šeimoje pasireiškia. Reikalinga krikščioniškieji visuomeniniai principai pažinti ir išmokti juos realizuoti. Dideli uždaviniai ir didelė pareiga.
Kas reikalinga, kad būtų galima lietuviškąjį visuomeninį gyvenimą pagrįsti išmintingais ir praktiškais Bažnyčios teikiamais dėsniais? Kad daugiausia žmonių kantriai ir ištvermingai įsigilintų ir įsigalvotų į popiežių socialines ir politines bei ekonomines enciklikas ir kalbas, kurios tuos dėsnius ir žiniais teikia. Pirmiausia reikalinga sutvarkyti savo galvoseną. Būtina priemonė tam tikslui pasiekti — rimtas išstudijavimas popiežių visuomeninių enciklikų ir kitų tolygių enunciacijų. Kai bus deramai sutvarkyta galvosena, pagal ją susitvarkys užsimojimai, planai, darbai ir, bendrai, visa veikla.
Šie uždaviniai visu savo aktualumo ir atsakomingumo svoriu gula ant kiekvieno kataliko, o ypatingai ant krikščionio demokrato, kuris savo veiklos, tikslu yra išsirašąs: „Sutvarkyti visą Lietuvos gyvenimą Kristaus mokslo dėsniais darbo žmonių būviui pagerinti.“
Visas Lietuvos gyvenimas guli griuvėsiuos, nežmoniškose kančiose ir sunkiai įsivaizduojamame skurde. Tad šių dienų gyvenimo sąlygos kalbėtas pareigas ir atsakomybę krikščioniui demokratui didina.
Valanda jau išmušė. „Reikalinga tad kiekvienam stoti į skirtąją vietą ir reikalinga tai padaryti greičiausiai, nedelsiant, kad ligos gydymo nudelsimas nepadarytų blogio nepagydomu. Tegu valstybių valdytojai pasinaudoja viešųjų parėdymų ir įstatymų globojamuoju autoritetu. Tegu turtuoliai ir įmonininkai gerai įsisąmonina savo pareigas. Tegu darbininkai, kurių likimas čia sprendžiamas, savo teisių siekia išminties keliu. O kadangi religija blogį gali sunaikinti pačioj šaknyj, privalo visi suprasti, kad pirmoj eilėj reikalinga susirūpinti krikščioniškų papročių atnaujinimu, be kurių pasiliks be naudos visos žmogaus išminties padiktuotos priemonės, nors jos būtų pripažintos ir tinkamiausiomis tikslui siekti.“
„Kas dėl Bažnyčios, tai šioj srityje jos pagalbos niekad nepritruks, ir juo daugiau ji turės laisvės, juo sėkmingesnė bus jos pagalba. Tai neprivalo pamiršti tie, kurie prie visuomenės gerovės budi. Dvasininkija turi įtempti visas savas sielos pajėgas ir visą savo uolumo sumanumą ir . . . tedirba visomis jėgomis visuomenės gerovei, pirmoj eilėj tegu pati įsigilins ir kituose sukurstys — turtinguose ir vargšuose — visų dorybių karalienę — meilę. Trokštamos pagalbos galima susilaukti tik iš plačiai išsiliejusios meilės . . . Ji geriausias vaistas nūdienei dvasios revoliucijai ir egoizmui gydyti.“
Tai Leono XIII žodžiai. Jie pasakyti senai — 1891 m. gegužės 15 d. enciklikoj Rerum novarum. Tačiau taip naujai skamba, tokie aktualūs ir taip tinka mūsų gyvenamiesiems laikams ir reikalams, tarsi tik vakar būtų tarti ir tik mūsų problemoms spręsti taikyti. Krikščioniškosios demokratijos didysis uždavinys — tą, Leono XIII nurodytą, būdą mūsų blogybmės gydyti tinkamai panaudoti ir kitus į tą gydymo darbą įstatyti. Tik tas kelias veda į laimėjimą visą žmoniją, ir kartu mūsų tėvynę Lietuvą. Šiuo gi metu Lietuvos laisvinimo ir vadavimo reikalas yra vyriausias mūsų šio gyvenimo tikslas ir uždavinys. Tad ta aplinkybė mus, lietuvius, privalo padaryti ypatingai uoliais Leono XIII ir jo įpėdinių kalbėtų pamokymų sekėjais ir nurodytų priemonių naudotojais.
TURINYS
1. Krikščionybė ir demokratija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5
2. Krikščioniškoji demokratija
Kas yra demokratija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . 13
Moderniosios krikščioniškosios demokratijos šaltiniai . 19
Dvejopa krikščioniškoji demokratija . . . . . . . . . . . . . .
. . 21
Išvados . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 29
3. Krikščioniškosios demokratijos veidas
Krikščioniškoji demokratija internacionale . . . . . . . . . 33
Krikščioniškoji demokratija ir radikalumas . . . . . . . . . 35
Krikščioniškoji demokratija ir etika . . . . . . . . . . . . . . . . 36
Krikščioniškoji demokratija ir Bažnyčia . . . . . . . . . . . . 38
Krikščioniškoji demokratija ir šeima . . . . . . . . . . . . . . . 40
Krikščioniškoji demokratija ir nuosavybė . . . . . . . . . . . 42
Krikščioniškoji demokratija ir ateities problemos . . . . 44
Krikščioniškoji demokratija ir religija . . . . . . . . . . . . . . 48
4. Krikščioniškoji demokratija politikoje . . . . . . . . . . . . . . . 51
5. Krikščioniškosios demokratijos keliais . . . . . . . . . . . . . . . 59
6. Krikščioniškoji demokratija kapitalizmo amžiuje
Nauja situacija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67
Ateizmo ir materializmo įsigalėjimo priežastys . . . . . 71
7. Socialinių Reformatorių gadynėje
Socialinių Reformatorių gadynės bendras charakteris 77
Socialiniai Reformatoriai paskiruose kraštuose . . . . . 85
8. Fryburgo Unija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 103
9. Rerum novarum
Leono XIII pontifikatas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 111
Rerum novarum paskelbimo priežastys . . . . . . . . . . 115
Rerum novarum turinys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 118
Rerum novarum vedamoji idėja ir aktualumas . . . . .
122
Rerum novarum ideologija ir reikšmė
krikščioniškajai demokratijai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 125
10. Graves de communi
Kovų pavojus ir priežastys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 131
Ginčijamieji klausimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 135
Krikščioniškosios demokratijos kelrodis . . . . . . . . . . 139
Kristaus dovanos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 141
Išmalda ir teisingumas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 147
Luomų santykiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 149
Liaudis liaudžiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 151
Enciklikų saistomoji galia . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152
Visa No 2566, DV
de la Direction de l’Education Publique
Autorisation No 2297
de la Direction de l’information
G. M. Z. F. O.
„L U X“ leidyklos leidiniai
1. Naujasis Testamentas, vertė Juozapas Skvireckas, Kauno Arkivyskupas Metropolitas, IV. laida, 630 psl., 1947 m.
2. Dr. St. Gruodis, Krikščioniškos dorovės mokslas, II laida, 174 psl., 1947 m., kaina 0,50 DM.
3. P. L. von Rudloff, Trumpa pasauliečių dogmatika, vertė Dr. M. Ražaitis, 1947 ra., kaina 0,40 DM.
4. Kan. Dr. F. Bartkus, Būk Mums Malonus, sekmadienių bei šventadienių šv. mišios ir lietuvių katalikų dažniausiai vartojamos maldos bei giesmės, 413 psl., 1948 m., kaina 2,59 DM.
5. Kard. August Hlond, Krikščioniškieji valstybinio gyvenimo dėsniai, vertė G. Taučius, 46 psl., 1948 m., kaina 1 DM.
6. M. Krupavičius, Krikščioniškoji Demokratija, 164 psl., 1948 m., kaina 2 DM.
7. Paskutiniųjų Popiežių Enciklikos ir Kalbos (spausdinama).
8. Psalmynas, naujas J. E. Arkivyskupo Metropolito Vertimas (spausdinamas).
9. Dievo Motinos pasirodymai Fati moje ir ko Ji laukia iš mūsų, vertė Juozapas Skvireckas, Kauno Arklvyskapas Metropolitas (spausdinama).
10. A. Vaičiulaitis, Italijos vaizdai (spausdinama).
11. J. Baniulis, Nuotaikos, originali kūryba ir vertimai iš anglosaksų ir Oriento tautų poezijos (spausdinama).
12. Socialinis Kodeksas, Katalikiškojo visuomenės mokslo apmatai (ruošiamas spaudai).
13. Lietuvos Krikščioniškoji Demokratija, ruošiama spaudai, redaguoja M. Krupavičius.
Kiti leidiniai
14. Tomas Žiūraitis, O. P., Nevystančios Rožės, šv. rožančius ir gyvenimas, antras pataisytas ir papildytas leidimas, 1948 m., kaina 0,90 DM. Rankraščio teisėmis išleido Tėvai Dominikonai.
15. „Tėvynės Sargas“, kultūros, visuomenės, politikos ir socialinių mokslų žurnalas, Nr. 1 ir 2—3.
16. Vikt. Šimaitis Vyturėliai Laukuos, eilėraščių rinkinys mokyklinio amžiaus vaikams su spalvotomis dail. P. Osmolskio iliustracijomis, kaina 1.50 DM.