ADELĖ DIRSYTĖ:

gyvenimas ir darbai

Sudarė ir parengė
dr. Mindaugas Bloznelis

KATALIKŲ    AKADEMIJA

Vilnius 2003

UDK 371.1(474.5):929 Dirsytė
                                                Di311

Recenzavo

Dr. kun. Artūras Jagelavičius
Dr. Arūnas Streikus

Redakcinė komisija

Vysk. dr. J.Boruta
Dr. E.Neniškytė 
A.Katilius

© Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2003
© Mindaugas Bloznelis, 2003

Turinys

Apvaizdos pasiųstoji artimo meilės darbams
(Arkivysk. Sigitas Tamkevičius, SJ) 7

The One Sent by Providence for Works of Charity 10

Pratarmė 13

Pirma dalis

Gyvenimas iki nelaisvės metų 15

Tėviškė 16
Pramislavos ūkis 16
Adelės tėvai 21 
Broliai ir seserys 25 
Adelės vaikystė 31

Studijos universitete Kaune 34
Profesoriai ir dėstytojai (Dr. S. Stašaitis) 35 
Adelė Dirsytė - studentė ateitininkė 41 
Gyvenimo sąlygos 44

Po Studijų 47
Tarnautoja, mokytoja Kaune 47 
Adelė Dirsytė Lietuvių katalikių moterų draugijos darbuotoja 47
Mokytoja persikelia į Vilnių 52
Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoja 55

Adelės Dirsytės straipsniai periodikoje 58
Marija ir Ieva 58
Aleksandra Rachmanova ir jos romanas „Naujojo žmogaus fabrikas" 59 
Mergaitė - namų širdis 70 
Lietuvos moterų religinis judėjimas 72 
Motina, komunizmas ir kova su juo 73 
Blaivėk, kad mintys šviesėtų 76 
Kentėjimai artina prie Dievo 79
Šventosios Mortos pavyzdžiu 81
Tikrasis kovos būdas su girtavimu 84
Pasiilgau tėvelio 86
Motinoms 87
Naujos knygos 89
Išorinis draugijos pasireiškimas 90
Aldas Marcozzi 95
Mūsų draugijos veikimo bruožai 98
Padėkime jaunai motinai 100

Baronaitės Gertrūdos fon Le Fort epinė kūryba (Adelės Dirsytės diplominis darbas) 101 
Diplominio darbo faksimilė 133

Antra dalis.
Nelaisvės metai 183

Adelė Dirsytė MGB pinklėse 184

Adelės Dirsytės teismo sovietiniame saugume bylos protokolai 188

Sibiro lageriuose 318
Vorkuta 318
Taišeto lageriai 322
Etapu į Tolimuosius Rytus 324
Kolyma 327
Maldaknygė „Marija, gelbėki mus" 334
Lagerio kasdienybė 336 
Liga 337
Adelės Dirsytės maldaknygės faksimilė 340
Adelės Dirsytės maldyno faksimilė 402

Adelės Dirsytės laiškai 421
Liudijimai apie Adelę Dirsytę 489 
Bibliografija 550 
Asmenvardžių rodyklė 567

Apvaizdos pasiųstoji artimo meilės darbams

Popiežius Jonas Paulius II 1994 m. lapkričio 10 d. apaštaliniame laiške „Trečiajam tūkstantmečiui artėjant" įpareigojo vietines įvairių kraštų Bažnyčias rūpintis XX amžiaus tikėjimo kankiniais: „Mūsų amžiuje vėl atsirado kankinių - tai dažnai neįvardyti, beveik „nežinomi kariai", kovoją už didį Dievo reikalą. Kiek įmanoma, jų liudijimas Bažnyčioje neturi būti prarastas". Vadovaujantis šiuo popiežiaus Jono Pauliaus II laišku ir tikinčiųjų prašymu, buvo pradėta Adelės Dirsytės kanonizacijos byla.

Šioje knygoje, remiantis autentiškais faktais, pateikta A. Dirsytės biografija ir darbai. Vis dėlto reiktų atkreipti dėmesį į šios knygos specifiką. Kaip viena iš knygos dalių čia pateikta A.Dirsytės teisminė byla, tardymo protokolai. Naudojant šią medžiagą būtina suvokti, kad sovietinė teisinė sistema buvo skirta ne tiesos paieškai, o užsakytos užduoties vykdymui, suteikiant tam legalaus juridinio proceso pavidalą. Buvo kovojama su tikėjimu, siekiant paniekinti tiek persekiojamuosius, tiek Katalikų Bažnyčią. Todėl negalima tardymo protokolo laikyti tiesą atspindinčiu dokumentu, nes taip klaidintume skaitytojus.

Lietuvių tauta XX amžiuje išgyveno itin reikšmingus įvykius ir išbandymus, per kuriuos patyrė ne tik daug skausmo, bet ir Apvaizdos suteiktos paguodos. 1918 m. paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė po ilgų priespaudos metų sudarė sąlygas tautai atsibusti ir remiantis išsaugotais krikščioniškais pagrindais veržliai plėtoti ekonominį, kultūrinį ir religinį gyvenimą. Per trumpą laikotarpį katalikiška visuomenė subrendo būsimiems išbandymams. Adelės Dirsytės gyvenimo ir darbų aprašymas yra gyvas šio proceso pavyzdys.

Gimusi lietuviškame kaime, augusi katalikiškoje šeimoje, iš pat mažens apsupta meilės artimui ir pagarbos pareigai, mokykloje ir gimnazijoje, moksleivių ateitininkų būrelyje subrandino idealistinius Dievo, Tėvynės ir artimo meilės principus. Įstojusi į universiteto teologijos-filosofijos fakultetą nuosekliai rengėsi ugdyti jaunimą, o studenčių ateitininkių „Birutės" draugovėje stengėsi ateitininkų idealus diegti praktinėje veikloje.

Mirus tėvui, dėl lėšų stokos palikusi universitetą, įsitraukė į Lietuvių katalikių moterų draugijos veiklą, organizavo konferencijas, kursus, įvairius renginius, stengdamasi kuo plačiau skleisti gyvą katalikišką bendruomeninę praktiką. Dalyvavo karitatyvinėje veikloje šelpiant neturtinguosius, rašė straipsnius katalikiškuose žurnaluose, skaitė paskaitas. Drauge baigė laikyti egzaminus, parašė diplominį darbą ir 1940 m. pradžioje gavo universiteto baigimo diplomą.

Okupacijų metais dirbo pedagoginį darbą Vilniuje, drauge su kun. A.Lipniūnu dalyvavo pati ir telkė kitus artimo meilės darbams. Antrosios sovietinės okupacijos metais liko ištikima savo pareigai žodžiu, pavyzdžiu ir darbais liudyti tikėjimą, vėliau, Apvaizdos pasiųsta, apaštalavo sovietinių lagerių pragare.

Čia atsiskleidė jos dvasiniame gyvenime išugdyta maldos ir aukos jėga, profesionali pedagogės ir visuomeninkės kompetencija saugant jos aplinkoje atsidūrusius mergaites. Sunkus fizinis darbas, alkis, nuovargis nenustelbė jos pastangų padėti kitiems. Atokvėpio valandomis ji organizavo pokalbius, rengė diskusijas, sunkiai realybei kaip priešingybę iškeldama emocinį komfortą, nusivylimui - amžinąsias vertybes, nukreipdama mintis į tikėjimu grindžiamą viltį, Marijos globą. A.Dirsytė išmokė ir įpratino mergaites dvasinio susikaupimo, aktyvaus religinio gyvenimo.

Sovietiniuose lageriuose labai intensyviai buvo vykdoma totalinio nužmoginimo ir naikinimo politika. A.Dirsytė asmenybei išsaugoti naudojo įvairius pažinimą ir kūrybinę veiklą skatinančius būdus. Ji nesupriešino išorės ir vidaus, nesiūlė atsiriboti nuo realybės, nors ir ragino, kad žemiškumas nepavergtų, kad išliktų krikščioniškoji gyvenimo prasmė ir idealai.

Kaip patvariausią dvasinę atramą matė tikėjimo uolumu, maldos galia jungtis su Kūrėju, sutvirtėti, kad būtų apgintas dieviškumas savyje ir pasaulyje, kad savuoju pavyzdžiu būtų pabudintas tikėjimas atšalusiose širdyse.

Geriausiai A.Dirsytės mintis paliudija jos maldaknygė, parašyta lageryje, išgarsinusi Lietuvos vardą visame pasaulyje; ji amžiams išliks kaip paminklas nenugalimai Kristaus šviesai.

Už savo veiklą Adelė Dirsytė lageryje buvo nuolat persekiojama ir kankinama. Tačiau ji visada drąsindavo savo globojamas mergaites, ragindavo melstis už skriaudėjus - „juk jie nežino, ką daro". Adelė Dirsytė negrįžo į savo Tėvynę, tačiau jos maldaknygė pasklido visame pasaulyje kaip dvasinės pergalės liudytoja, o mokytojos kankinės pavyzdys visada žavės ir kels aukštyn su jos gyvenimu susipažinusius skaitytojus.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, SJ

The One Sent by Providence for Works of Charity

Pope John Paul II in his Apostolic Letter of 10 November 1994 "Tertio Millennio Adveniente" (On the Threshold of the Third Millennium) obligated the churches in various countries to show concern for the martyrs of the 20th century: "In our century martyrs have appeared again, [they are] often nameless, almost "unknown soldiers" who are fighting for God's great cause. As much as possible, their testimony in the Church should not be lost." In accordance with this letter of Pope John Paul II and the request of believers, the case for the canonization of Adelė Dirsytė was begun.

On the basis of authentic facts, this book presents the biography and works of Dirsytė. Nevertheless, one should note the specific character of the book. Part of the book is the judicial proceedings against Dirsytė and the records of her interrogation. When using this material one must understand that the Soviet legal system was not intended for discovering the truth, but for fulfilling the assigned task, creating the appearance of a legal judicial process. There was a war against faith, seeking to discredit both the persecuted and the Catholic Church. Therefore, one can not consider the summary of the interrogation as a document reflecting the truth, as that would mislead the reader.

In the 20th century the Lithuanian nation endured very important events and trials during which it experienced not only great pain, but also the consolation bestowed by Providence. The restoration of Lithuania's Independence in 1918, after long years of oppression, created conditions for the nation to reawaken and to develop active economic, cultural, and religious life, relying on the preserved Christian principles. During a brief period, the Catholic community matured for the forthcoming trials. The account of the life and works of Adelė Dirsytė is a living example of this process.

Born in a Lithuanian village and raised in a Catholic family, from her early childhood surrounded by love for her neighbor and respect for duty, she developed the idealistic principles of love for God, Homeland and neighbor while in primary school and high school as a member of the "Ateitininkai" (a Lithuanian Catholic organization). After enrolling in the Theology-Philosophy Faculty of the university she consistently prepared for educating youth, and as a member of the "Birutė" group in the "Ateitininkai" attempted to implement the ideals of the "Ateitininkai" in practical activities.

After the death of her father, Dirsytė had to leave the university because of the lack of money and became involved in the activities of the Society of Lithuanian Catholic Women, organizing conferences, courses, and other events, which would help disseminate as widely as possible the practice of an active Catholic community. She participated in charity activities helping the poor, wrote articles for Catholic journals, and delivered lectures. Simultaneously, she successfully passed examinations, wrote a diploma work, and at the beginning of 1940 received a university diploma.

During the years of occupation she worked as a teacher in Vilnius and together with Rev. Alfonsas Lipniūnas actively participated and organized others for works of charity. During the second Soviet occupation she remained loyal to her duty by word, example and deed to witness the faith. Later, sent by Providence, she carried out apostolic work in the hell of Soviet labor camps.

Here the power of prayer and sacrifice developed in her spiritual life, her competence as a professional teacher and social activist was revealed in protecting the girls with whom she had contact. Hard physical work, hunger, and fatigue did not subdue her efforts to help others. In the hours of respite, she organized talks, arranged discussions, presenting emotional comfort as a counterweight to the difficult real situation and eternal values in place of despair, directing thoughts to faith-based hope and patronage of Mary. Dirsytė taught and trained the girls to spiritual concentration and active religious life.

The policy of total dehumanization and annihilation was carried out very intensively in Soviet labor camps. To preserve her personality Dirsytė used various methods for stimulating knowledge and creative activities. She did not see a conflict between the external and internal, did not propose withdrawal from reality, but sought that material cares not enslave, and the meaning and ideals of Christian life remain strong.

She considered unity with the Creator through the zeal of faith and the power of prayer as the strongest spiritual support, to become stronger to defend the divinity in oneself and the world, so that the example of faith would reawaken hearts which had become cold.

The prayer book, which she wrote in the labor camp and which later made known the name of Lithuania throughout the world, is the best testimony of her thoughts. It will remain for ages as a monument to the invincible light of Christ.

Because of her activities in the camp Dirsytė was frequently persecuted and tortured. Nevertheless, she always encouraged the girls under her patronage, urged them to pray for their tormentors - "as they do not know what they are doing." Adelė Dirsytė never returned to her Homeland, but her prayer book spread throughout the world as a testimony of spiritual victory, and the example of a teacher-martyr will always fascinate and elevate the readers who become familiar with her life.

Archbishop Sigitas Tamkevičius, S]

Pratarmė

Ši dokumentais ir faktais pagrįsta knyga apie tragiško likimo lietuvę mokytoją Adelę Dirsytę parodo, kaip Lietuvoje sovietiniai okupantai vykdė genocidą - klastojo faktus, kurpė bylas, teisė ir trėmė šviesiausius mūsų tautos žmones. Iš knygos puslapių matyti, kad nekaltai nuteistųjų tragizmas jų nepalaužė, kalėjimuose ir lageriuose patiriamos skriaudos ir pažeminimai nesugniuždė jų dvasios. Jie neprarado žmogiškumo, aplinkiniams skleidė tikėjimą ir viltį.

Knyga yra daugelio žmonių triūso vaisius. Prie jos rengimo prisidėjo ir tie, kuriuos su Adele Dirsyte siejo kraujo ar dvasinė giminystė, ir bendrų studijų ar darbo draugai, ir kalėjime ar lageryje kalėję kaliniai. Ypač daug medžiagos sukaupė A.Dirsytės globotinis, jos sesers Kotrynos sūnus, pedagogas ir geografas Stasys Ivanauskas. Jo rūpesčiu surinkta medžiaga apie Dirsynės (Pramislavos) vienkiemį, apie A.Dirsytės tėvus, seseris, brolius, jos vasaros atostogų dienas tėviškėje. Tai buvo pagrindinis šaltinis rašant skyrių apie Adelės vaikystę ir mokyklos metus.

Stasio Ivanausko rūpesčiu ir tarpininkavimu buvo surasti A.Dirsytės rašyti laiškai; taip pat užmegzti kontaktai su kitais A.Dirsytei artimais žmonėmis: A.Dirsytės sesers Agnietės Skinulienės vaikais ir vaikaičiais, ypač su Aušrine Valevičiene, Laima Skinulyte ir kt., kurios išsaugojo daug A.Dirsytės nuotraukų, pateikiamų ir šioje knygoje. Be to, Stasys Ivanauskas padėjo užmegzti ryšius su A.Dirsytės brolio Stasio šeimos nariais, gauti iš jų turimas nuotraukas ir Adelės siųstus įvairiais adresais laiškus.

Vilniaus pedagoginio universiteto Edukologijos katedros vedėjas dr. S.Stašaitis parašė skyrių apie anuometinį VDU Teologijos-filosofijos fakultetą. Ši studija padės geriau suvokti to meto akademinę aplinką.

Medžiagą apie A.Dirsytės kaip ateitininkės veiklą „Birutės" draugovėje Lietuvos valstybės centriniame archyve surado Dalia Malinauskaitė, Rytis Remkauskas ir Virginija Malinauskienė.

Adelės paveikslą savo atsiminimais pagyvino ir jos kolegė bei draugė ateitininkų veikloje Elena Litvinaitė-Baubienė.

Domas Akstinas parengė A.Dirsytės laiškų iš lagerio rinkinį „Jūs manieji" ir faksimilinį A.Dirsytės maldaknygės „Marija, gelbėk mus" leidimą (išleido „Atminties" leidykla Kaune). Ši medžiaga panaudota ir šioje knygoje.

Visu knygos rengimu rūpinosi dr. Mindaugas Bloznelis. Knyga suskirstyta į dvi dalis. Pirmoji dalis apima Adelės Dirsytės gyvenimą iki nelaisvės metų. Tai jos tėviškė, šeima, vaikystė, mokslo metai. Į šią dalį įtraukti A.Dirsytės rašyti straipsniai periodinėje spaudoje, jos diplominis darbas. Šios dalies tekstą, naudodamasis S.Ivanausko medžiaga, parašė M.Bloznelis.

Antroji dalis apima A.Dirsytės gyvenimą nuo suėmimo iki mirties. Čia įeina jos bylos protokolai, pasakojimas apie gyvenimą lageriuose, jos ligą ir paskutines dienas. Šioje dalyje spausdinami taip pat A.Dirsytės laiškai ir su ja kalėjusių kalinių liudijimai. Komentarus laiškams parengė M.Bloznelis. Lietuvių politinių kalinių bendrijos „Kolyma" narės Aleksandra Baranauskaitė ir Zina Viščiūtė išsaugojo ir parsivežė į Lietuvą A.Dirsytės lageryje joms rašytus laiškus ir kitus tekstus. Aldona Pakštytė 1990 m. pirmoji paskelbė medžiagą apie A.Dirsytę; tai irgi drauge su kitais liudijimais panaudota šioje knygoje.

1996 m. „Kolymos" bendrijos suvažiavime Rumšiškėse nutarta kreiptis į Kauno arkivyskupijos kuriją ir prašyti pradėti A.Dirsytės kanonizacijos bylą. Tad drauge su ja lageryje vargusiųjų liudijimai tapo itin svarbus šaltinis susipažinti su A.Dirsytės tauriu katalikės paveikslu, parodyti jos įtaką aplinkiniams, ypač jaunuomenei, ugdant ištvermę ir pasitikėjimą Dievu.

Knygoje pateikiamas ir Kolymos lageriuose kalėjusio Leono Juškevičiaus sukurtas A.Dirsytės portretas Berlago kalinės drabužiais.

Pranutės Čebelytės sesers duktė Sigita Dainiūtė-Tamašauskienė pateikė medžiagą apie tetą, kuriai, mūsų manymu, dedikuota A.Dirsytės maldaknygė.

Knygos pabaigoje yra Adelės Ubeikaitės sudaryta pačios A.Dirsytės ir apie ją publikacijų Lietuvos ir užsienio spaudoje bibliografija.

Dr. Mindaugas Bloznelis

Pirma dalis

GYVENIMAS IKI NELAISVĖS METŲ

Tėviškė

Pramislavos ūkis

Adelės Dirsytės tėvas Antanas Dirsė, susitaupęs pinigų, nusipirko 30 hektarų žemės Nevėžio žemumoje, pusiaukelėje tarp Šėtos ir Kėdainių, prie senojo vieškelio vingio. Žemės sklypas yra tarp Aukštųjų Kaplių ir Daukainių kaimų, Šėtos parapijos (parapijų riba jau daugelį metų nesikeičia) pakraštyje. Pramislavos vienkiemio žemė - Šėtos valsčiaus (pagal nepriklausomos Lietuvos administracinį suskirstymą šioje vietovėje bažnytinis ir valstybinis suskirstymas sutampa) pakraštyje, Kėdainių apskrityje. Mažo upelio ištaka iš dalies riboja Pramislavos žemę nuo Kėdainių valsčiaus. Pavasarį upelis patvinsta. Po didesnio lietaus poplūdžiai būna ir vasarą, ir rudenį, kaip ir visos Nevėžio žemumos upių. Kitoje vieškelio pusėje už puskilometrio jis įteka į Obelį (Nevėžio intaką). Anuo metu Obelis buvo patvenkta - senovinis vandens malūnas, nedidelis, bet gilokas tvenkinys. Buvo pasakojama, kad jame kai kas ir nuskęsdavo. Maudytis į Obelį ateidavo pavakariais po darbo ir Dirsių šeimynos nariai.

Antanas Dirsė ir Agota Ragaišytė-Dirsienė Pramislavoje toliau nuo vieškelio 1904 m. pasistatė gyvenamąjį namą - aukštaičių tipo dviejų galų gryčią. Sodyba buvo kuriama lėtai. Klėtį su ratine surentė tik 1914 m. Atokiau 1920 m. pasistatė didelį klojimą. Šalia jo apvaliu stogu maniežas (arklinei kuliamajai). Rytinėje pusėje -daržinė dobilams, baigta 1925 m. Gryčia ir klėtis apdengta skarda 1933 m. - jų stogai iš tolo švietė. Mūrinis tvartas, pastatytas

1939 m., tebestovi ir dabar, atlaikęs visas pokario negandas.

Sodyba apželdinta klevais, akacijų gyvatvore, alyvų („bezdų") krūmais, vaiskrūmiais, vyšniomis, obelimis. Prie gryčios ir klėties - jaukus kiemas, pietų pusėje - nemažas jaunas sodas. Prie daržinės augo topoliai, šalia - dar vienas negilus šulinys gyvuliams girdyti.

Pramislavos vienkiemyje dabar nuošaliau nuo senojo dulkėto vieškelio pilkuoja stambus ūkinis pastatas, toliau nuo jo - vienišas klevas. Vingiuotu, duobėtu lauko keliuku priartėjus prie buvusios sodybos likučių matyti buvusios gryčios akmeniniai pamatai, betoninis šulinys, tartum sargybinis vienas klevas (šiaurinėje pusėje). Nebėra beržynėlio ir miškelio, kurio pakraštyje kadaise žaliavo ąžuolas. Toks dabar Dirsynės vienkiemis. Dirsyne buvo pavadintas Lietuvos nepriklausomybės metais, nes įkurtas Antano Dirsės šeimos. Jame gyveno 13 žmonių.

Sodybvietė, sovietmečiu buvusi paversta kaimo sąvartynu, dabar atkuriama. Daug darbo ir lėšų įdėjo ją tvarkydami Irena Liubkevičienė (Adelės brolio duktė) su vyru Juozu Liubkevičiumi. Dalis sodybos sklypo apsodinta medeliais ir vaiskrūmiais.

Pramislavos vienkiemio žemės plane (1908 m.) nurodoma: ariamosios žemės - 17,5 ha, šienaujamųjų pievų - 3,3 ha, miško -6,5 ha, apie 1 ha užėmė pelkė ir keliai, ir ¹/₂ ha priesodybinis sklypas. Visas žemės sklypas - 30 hektarų.

Antano ir Agotos Dirsių šeima ūkį tvarkė išmintingai. Abu būdami darbštūs lenkė prie darbo ir savo šeimos narius. Ariamosios žemės ir šienaujamųjų pievų plotą didino iškirsdami krūmus ir sausindami laukus. Siauriau nuo sodybos pasiliko mažą beržynėlį, tarytum salą, apsuptą durpynėlio buvusios pelkės vietoje.

Pietų pusėje buvo užveistas nemažas sodas, daugiausiai įvairių rūšių obelys. Nors šeimyna buvo nemaža, obuolių užtekdavo iki pavasario.

Atokiau nuo sodybos rytinėje pusėje žaliavo nedidelis miškelis. Tarp beržų, drebulių, uosių ir ąžuoliukų grybaudavo. Palaukėje kerojo perkūnijos kirčių rievėmis sužymėtas stambus ąžuolas. Antanas ir jo sūnus miškelį taupė, malkas ir rąstus pirkosi, kirto tik sausuolius ar vėtros nulaužtus medžius.

Pamiškėje stovėjo jauja linams apdoroti, šalia jos - iškasta kūdra. Jauja buvo naudojama kaip pirtis. Tačiau vienais metais prieš pat Kalėdas suliepsnojo ir sudegė.

Buvo palikta pieva ganiavai. Su sodyba ją jungė lauko kelias, iš abiejų pusių kartimis aptvertas gyvuliams išvaryti ir parginti.

Už miškelio esantis laukas buvo vadinamas Viktine (pagal buvusios savininkės vardą). Antanas Dirsė jį nupirko, ir Pramislavos žemės ūkio plotas padidėjo iki 34 hektarų.

Ūkyje buvo 4 arkliai, kumeliukas. Laikomos 8-9 melžiamos karvės (juodmargės), pora telyčių, jautis, kelios avys (1937-1939 m.).

Kurį laiką karvės buvo ganomos, vėliau pririšamos - perkeliamos dobilienoje. Karvės buvo pieningos, veislinės iš Vakarų Europos, berods Danijos. Vienu metu bulius ir kai kurios karvės buvo be ragų. Sunkiau jas būdavo pririšti. Beragės, kažkodėl vadinamos „blundėmis", gerokai kentėdavo nuo raguotųjų.

Ūkyje buvo auginamos kiaulės ir bekonai. Pastatyta atskira kiaulidė. Pastačius mūrinį tvartą, kiaulidė ir senasis medinis tvartas, stovėję pietvakarinėje sodybos pusėje, buvo nugriauti. Naujasis tvartas pastatytas šiauriau, - kad musės mažiau plūstų gryčion.

Buvo auginami javai (rugiai, kviečiai, miežiai), avižos darbymečiui arkliams stipriau pašerti, plotai vikių - žolių ir avižų mišinio pašarui, nedidelis žirnių laukas. Laukus gerai patręšdavo mėšlu. Derlingumui padidinti pirkosi mineralinių trąšų (superfosfato, salietros). Turėdavo prekinių grūdų. Pieną kasdien veždavo į Aukštųjų Kaplių pieninę. Nugriebtą pieną parsiveždavo paršams ir kiaulėms šerti. Paskutiniais Lietuvos nepriklausomybės metais Pramislavos ūkis jau specializavosi pieno ir mėsos gyvulininkystės kryptimi.

Dirsių šeimyna sukūrė produktyvų ir intensyvų ūkį, pagrįstą šeimos narių darbu. Dirbdavo visi, suaugę ir vaikai. Paprastai samdydavo vieną darbininką ar samdinę. Kai kuriais metais abu. Vasaros atostogų metu čia savo jėgas išbandydavo ir grūdindavosi ir vaikaičiai (ganė karves, akėjo, arė, padėjo melžti karves, kirto, kūlė javus).

Buvo laikomi pūdymai - žiemkenčių sėjai. Dirvą vasarą reikėjo sukultivuoti. Pasikinkę du arklius „drapakavo". Labai sunku būdavo karštomis vasaros dienomis. Nuo karščio ir vabzdžių arkliai pakinktuose susipainiodavo. Dėl to tekdavo pavargti. Maloniausia buvo arkliniu grėbliu važinėti laukuose, rinkti javų pabiras, šieno likučius.

Pramislavoje buvo naudojamos modernesnės žemės ūkio mašinos: kultivatoriai, arklinė šienpjovė, javų kertamoji, naujoviški plūgai. Buvo pasitariama su agronomu, taikomos naujovės iš periodinės spaudos („Ūkininko patarėjo"). Ūkio buhalteriją tvarkė Jonas Dirsė. Šiai apskaitai žurnalų davė Šėtos agronomas. Jis NSU markės motociklu atvažiuodavo Pramislavon. Kai 1939 m. buvo pastatytas naujas mūrinis tvartas ir įrengta srutų duobė prie jo, ūkis buvo premijuotas dviem šimtais litų. Anuomet tai buvo nemaži pinigai. Pradėta auginti pomidorus (savo šeimynos reikmėms). Daržovių užaugindavo sodybos darže, sudarydavo atsargų ir žiemai.

Mokslo metų pradžioje vaikaičius Stasį ir Antaną išleisdavo gimnazijon mokytis. Tada samdydavo piemenį (pradėjus gyvulius rišti, ganyti nebereikėjo).

Vis dėlto labai daug ūkio darbų buvo atliekama rankomis. Bulvių sodinimas ir kasimas, pašarinių runkelių laistymas, ravėjimas, kiaulių šėrimas, karvių melžimas ir priežiūra, o dar arkliai, vištos.

Arčiau naujojo tvarto buvo kasamas trečias šulinys. Tačiau iškasus devynis metrus ir neaptikus vandeningo sluoksnio, gilesnės paieškos atsisakyta. Be to, artėjo frontas. Šiame šulinyje buvo slepiami kumpiai, lašiniai (sukabinti), sudėti maišai su valcuotais ir kvietiniais miltais. Be abejo, šulinys buvo uždengtas, apmestas skiedromis ir šiukšlėmis. 1944 m. vasarą traukdamiesi vienkiemyje buvo apsistoję vokiečiai, bet slėpinio turinys išliko saugus. Vokiečiai buvo įsitaisę aukštai po tvarto stogu, iš kur prasiplėšę plyšį stebėjo apylinkes. Kiti prie vakarinės sienos pasistatė radijo siųstuvą, perdavinėjo duomenis artileristams. Virš sodybos švilpdami skriejo sviediniai. Per klaidą vienas sviedinys pataikė į kaimyno kiemą ir mirtinai sužeidė berods 2 ar 3 vokiečių kareivius. Juos patys vokiečiai palaidojo miškelio pakraštyje. Vakare stebėtojai vokiečiai pasitraukė, tačiau po nakties atvyko kiti ir atsivežė sunkiosios artilerijos pabūklą. Iš jo iššovė porą kartų. Šalia buvusi obelis liko be lapų, sužvangėjo gryčios langai. Po to jie pasitraukė link Kėdainių, užminavę vieškelį...

Prieš fronto linijos priartėjimą į jaukią Pramislavos sodybą buvo atvykęs „ukrainiečių" dalinys vokiečių pėstininkų uniforma. Dvi ar tris dienas jie rinko iš apylinkių žmonių arklius ir išsivarė juos vakarų (Kėdainių) link. Savus arklius dirsiniai buvo paslėpę kaimyno krūmyne (už gero puskilometrio). Reikėdavo juos pašerti, kad nepradėtų žvengti. Arklius išsaugojo, vokiečiai nerado. Panašiai buvo saugomi ir galvijai. Traukdamiesi vokiečiai rinko apylinkės vyrus ir varėsi vieškeliu. Išvarytieji vyrai prie upelių ir raguvose kirto krūmus, kad sovietų žvalgams būtų sunkiau prasiskverbti. Kotryna patarė vaikams nesirodyti, pasislėpti. Kai pastebėdavo svetimą - atėjūną, moterys sužvangindavo kibirais. Taip išsaugojo vienkiemio vyrus.

Vieną naktį baisiai birzgė motorai, švilpė kulkos. Ankstyvą rytmetį pasirodė sovietų kareivis, prikėlė Agotą (senelę) iš vaikų iškastos slėptuvės.

1935 m. Antanui Dirsei mirus, Dirsiai buvo nusprendę Pramislavos žemės į mažesnius sklypus nesidalyti, dirbti ir gyventi kartu. Dėl tokio nutarimo sovietai, okupavę Lietuvą, „buožėmis" apšaukė juos visus, nors ir pūslėtomis rankomis.

Sovietų valdžios įsakymu žemės sklypas buvo išmatuotas. Matavo jaunas Kėdainių mokyklos auklėtinis kultūrtechnikas „apėjimo" būdu. Paliko 30 ha - atėmė Viktinę ir atrėžė dalį taip branginamo miškelio. Nusavintą žemę atidavė tarybiniam naujakuriui. Ūkį valdyti broliai buvo patikėję jauniausiajam - Stasiui Dirsei. Jis vieną ankstyvą rytą sudaręs talką iš nusavinto miško sklypo iškirto visus medžius ir suvilko į savo žemę. Kilo triukšmas. Užpultas Stasys gynėsi: „Paėmėte žemę, aš ją palikau, kas ant žemės - paėmiau". Sovietų valdžios atstovai nesuvokė, kaip pasielgti. Taip ir baigėsi, tik miškelis jau sumažėjo.

Palyginus 1908 ir 1940 metų matavimų duomenis, matyti, kad dalis miškelio žemės buvo atrėžta dėl matavimo netikslumo.

Šėtos valsčiaus Pramislavos vienkiemio ūkinėje knygoje 1945 m. įrašyta: 2 arkliai, 2 karvės, 1 bulius, 1 telyčia, 4 kiaulės, 2 avys, 2 vištos. Žemės ūkio inventorius: 1 vienvagis plūgas, 1 geležinės akėčios, 1 arklinis grėblys, 1 javų kertamoji, 1 vėtyklė. Stasio Dirsės šeimos narių sąraše: Stasys Dirsė, Bronė Dirsienė (žmona), Irena Dirsytė, gim. 1943 m., - duktė, Kęstutis Dirsė, gim. 1948 m., - sūnus, Agota Dirsienė, gim. 1864 m., - motina, Juozas Dirsė, gim. 1896 m., - brolis. Archyvo pažymėjime išvardyti pastatai, trobesiai (tas pats dokumentas).

Sovietų valdžios atstovai ūkį apdėjo nepakeliamais mokesčiais. Atsisakius juos mokėti, ūkis nusavintas. Visi anksčiau minėti Stasio Dirsės šeimos nariai 1945 metų vasarą iš Pramislavos buvo išvaryti. Pasiliko gyventi tik ligonis Juozas Dirsė.

Adelės tėvai

Antanas Dirsė buvo kilęs iš Petraičių kaimo Šėtos parapijoje, gimęs 1860 m. Pirkęs Pramislavą čia išgyveno iki 75 metų, mirė širdies liga. Agota Ragaišytė-Dirsienė gimė 1864 m., užaugo Žemųjų Kaplių kaime.

A.Dirsės nupirkto Pramislavos žemės sklypo žemės savininkas anksčiau buvo Stanislavas Gintautas, Sigismundo sūnus. Plane dabartinio vienkiemio vietoje pažymėti 3 pastatai. Taigi Antanas Dirsė nupirkęs žemę jau turėjo pastogę šeimai.

Antanas su Agota užaugino šešis vaikus: tris sūnus ir tris dukteris: Juozą, Kotryną, Agnietę, Joną, Stasį ir Adelę. Tėvai, abu būdami labai darbštūs, pratino prie darbo ir savo vaikus. Po darbo dienos jo vadovaujama šeima suklaupdavo vakarinei maldai, gegužės litanijai.

Tėvas Antanas buvo neaukšto ūgio, smulkaus sudėjimo vyras. Jis rikiuodavo darbus, pasakydavo kurį lauką arti, akėti. Kartais pasitardavo su kitais. Pats daug dirbo, abiem rankom sėdavo javus. Visi paklusdavo tėvo valiai.

Anūkas Stasys, dar vaikas būdamas, žavėjosi, kai senelis su savo sūnumis Juozu ir Stasiu apšarmojusiais ir įraudusiais veidais, snieguotais kailiniais (ant jų dar sermėgos) grįždavo iš miško su medienos prikrautomis šlajomis. Šaltą žiemos dieną įžengdavo gryčion tartum milžinai. Jie primindavo šiaurės keliautojus, prisimena Stasys Ivanauskas.

Antanas leido į mokslus Adelę, Joną, Agnietę. Jauniausias sūnus mokytis nenorėjo. Dėl to suaugęs ir atitarnavęs Lietuvos kariuomenės geležinkelininkų dalyje gailėjosi, kad jaunystėje nesimokė. Vyriausioji duktė Kotryna (S.Ivanausko motina) labai norėjo mokytis, „nors siuvėja", - sakydavo. Tačiau jai teko sunki dalia - dirbti ūkyje, padėti auginti jauniausius brolius ir seseris, taigi ir Adelę, o vėliau - savo sūnus. Jie prisimena plakamo dalgio garsus, kurie aidu atsiliepdavo klojime, beržynėlyje. Visa tai buvo šienapjūtės pradžioje. Plakdamas dalgį pjovėjas stebėjo, kaip tįsta plienas, plaktuku mušamas kuo siauriausiu ašmenų pakraščiu. Dalgio plakimas -kruopštus darbas. Mokėjo plakti Juozas ir Stasys.

Vaikams aštraus dalgio neduodavo. O berniukams labai norėjosi šienauti. Kartą, nusikabinęs senelio dalgį, Stasys pabandė šienauti dobiliukus. Smaigalys smigo į žemę, nesisekė... Čia pat ir numetė. Senelis klausia, kur dalgelis, ir nesulaukęs greito atsakymo, nubaudė vaiką - porą kartų sušėrė pančiuku tardamas: „Daiktą reikia padėti į vietą". Tokia tvarkos pamoka buvo vienintelė, prisimena Stasys Ivanauskas.

Su arkline kuliamąja visą žiemą kuldavo javus. Kai vaikai paaugdavo, padėdavo ir motina. Paskui tekdavo grūdus atskirti nuo pelų su „arpa" ir piktžolių sėklas - su „fuchteliu", t.y. rankomis sukamomis vėtyklėmis.

Klėties aruoduose visada būdavo grūdų. Veždavo malūnan, turgun. Atvykusiems supirkėjams retai kada parduodavo, nes jie siūlydavo per mažą kainą. Klėtyje buvo laikomi ir šviežios duonos kepalai. Jų būdavo aštuoni, devyni.

Užeidavo kartais elgetos. Senelė atriekdavo abišalės storą riekę, dar duodavo pavalgyti. Priimdavo ir nakvynėn, tik pareikalaudavo paso, kurį grąžindavo iš ryto, atsargumo dėlei.

Senelis savo vaikaitį mokė joti su arkliu. Reikėdavo nuvesti arklį ganyklon ir pririšti. Kieme senelis užkelia ant arklio, tardamas: „Laikyk pavadėlį".

Senelė protestuoja: „Nukris gi vaikas". Arklys, pamatęs, koks čia raitelis, pasileidžia risčia, pasispardo ir, žinoma, numeta ant pievos. Taip senelis ugdė drąsą, pratino būti ryžtingą.

Antanas Dirsė priimdavo Šėtos parapijos kalėdojančius bažnyčios tarnus ir jiems atseikėdavo grūdų (auką) bažnyčiai išlaikyti. Kalėdojančio kunigo laukdavo visa šeima. Sutvarkydavo kambarius, iššluodavo kiemą, visi tvarkingai pasipuošdavo, vaikai pakartodavo katekizmą. Tokiuose kunigo priėmimuose dalyvaudavo ir Adelė. Kartą studentė linksmai šnekino svečią. Buvo visiems jauku. Vaikus vaišino riešutais ir saldainiais.

Antanas mirė netikėtai. 1935 m. balandžio 6 d. ankstyvą rytą Agota jau iš tolo pastebėjo: vežimą iš pieninės vadelioja kaimynas, - parvežė jau mirusį Antaną. Kotryna sustabdė laikrodžio švytuoklę, uždengė veidrodį. Iš Kauno atvažiavo studentė Ada. Susirinko giminės, kaimynai, giedojo giesmes, kalbėjo rožinį. Per laidotuves pirmą kartą Pramislavoje padėjo ant stalo pusbuteliuką degtinės kaimynams ir giedotojams pavaišinti. Antanas buvo blaivininkas. Palaidojo jį Šėtos kapinėse pagal visas katalikų apeigas.

Sūnūs ir dukterys apgailestavo, kad tėvas nepadalijo turto -nepasakė, kam ką palieka. Pasitarę nusprendė - žemės nesidalyti, dirbti ir gyventi kartu. Ūkiui vadovauti įgaliojo jauniausią brolį Stasį.

Adelės motina Agota buvo gero būdo, kantri ir labai darbšti, kilusi iš Žemųjų Kaplių kaimo. Agota Ragaišytė-Dirsienė buvo stambi moteris, visa galva aukštesnė už savo vyrą. Ji daug šnekėdavo, kurį darbą numatydavo padaryti, - pasakodavo balsu, garsiai galvodavo. Mokėdavo ir susikaupti (pavyzdžiui, kai kepdavo duoną ir darydavo kepalus, kuriuos su liže šaudavo į duonkepį. Kepalai būdavo gražūs, vienodo dydžio. Vaikų džiaugsmui likdavo pagrandukas).

Su vyru dažnai pasiginčydavo ir piktokai, jam priekaištaudavo.

Antanas dažniausiai atsakydavo „Kalbi bile kalbėti". Agota iš vyrų išreikalaudavo, ką reikia namuose padaryti - užtvarą ar kokį įnagį pataisyti, daržą aparti...

Agota ir pasenusi prisimindavo savo vargingą jaunystę (ištekėjo būdama 18 metų), vaizdingai pasakodavo apie sunkiausius darbus: krūmų kirtimą, rugiapjūtę, linų rovimą, bulviakasį, vaikų augimą...

Savo dukteris Agota išmokė gražiai austi. Vienkiemyje buvo atliekama visa lino apdorojimo technologija - linus rovė, mirkė, mynė, šukavo, verpė, paskui audė ir audeklus balino saulėje. Patiesti drobes saulėje ant pievos ir juos vakare suvynioti būdavo vaikų darbas.

Šaltuoju metų laiku gryčioje stovėjo medinės audimo staklės („varstotas"). Ausdavo Agota, vyriausioji duktė Kotryna ir Agnietė. Audė drobes, rankšluosčius, margas spalvotas lovatieses, vilnonius audinius - milinėms, pakulinius - maišams.

Ant dailių rankšluosčių, staltiesių išsiuvinėdavo raudonas didžiąsias raides „A.D." Šie buvo tinkami Agnietei Dirsytei, Adelei Dirsytei, Agotai Dirsienei, Adomui Dirsei (Antano broliui). Apgalvota ir praktiška. Vienas toks rankšluostis su inicialais „A.D." yra išlikęs. Austi nemokėjo tik jauniausioji Adelė.

Agota virdavo valgyti. Ji griežtai laikydavosi pasninko dienų. Sauso pasninko buvo laikomasi Didžiojo penktadienio ir Kūčių dienomis. Tada valgiai buvo be pieno. Per gavėnią ir adventą pasninkai būdavo dažnesni negu kitomis dienomis.

Agota mokėjo iškepti labai skanią ruginę duoną ir miežinį ragaišį (pati Ragaišytė!). Įsimintinas avižienis kisielius - Kūčių valgis. Jį virdavo atvirame lauke. Reikėdavo ilgai maišyti, kad neprisviltų. Kai lauke dargana, lietaus lašai krisdavo už apykaklės, dūmai grauždavo akis. Šis darbas tekdavo berniukui - tai kantrybės ugdymas, o rezultatas - neskanus valgis, kurį suaugę taip vertino.

Kai nepavykdavo skaniai išvirti ar valgis prisvildavo, Agota prie stalo maišydama tardavo: „Galima valgyti". Jaunesnieji šypteldavo, bet garsiai nepeikdavo. Tėvams rodė pagarbą. Prie stalo kiekvienas turėjo savo vietą. Tėvas - gale stalo.

Už pramuštgalviškas išdaigas senelė vaikaičių labai piktai nebardavo, nors tikrai būdavo už ką. Kartą jie išmokė aviną badytis. Šis įsibėgėjęs kad smogs ragais senelei iš užpakalio. O ji nešė du pilnus kibirus. Pargriuvo. Tada gerokai pyktelėjo.

Darbavęsi visą savaitgalį, sekmadienį visi švęsdavo.

Seserėnas Antanas Ivanauskas prisimena: „Su savo mama ir broliu Stasiu Adutė gražiais karučiais („brička") sekmadieniais ir per šventes važiuodavo į Šėtos bažnyčią. Kai būdavo vietos, ir mane paveždavo". Šėtoje po pamaldų Adelė aplankydavo tėvo seserį, kurią visi švelniai „Mariuke" vadindavo. Juodvi pasikalbėdavo, dažniausiai religinėmis temomis. Agota lankydavo savo seserį, nuveždavo lauktuvių.

Adelė labai gerbė savo mamą. Viename sveikinime ji rašė: „Brangioji Motule! Motinos dieną vaikai savo motinoms dovanas perka. Aš negaliu nieko dovanoti Tau, Brangioji Mamyte. Bet užtat prašysiu Dievulio, kad jis Tau sveikatą suteiktų ir šios žemės varguose paguostų". Šis studentės sveikinimas užrašytas ant Švč. Jėzaus Širdies paveikslėlio. Pasveikinti mamos nepamiršdavo ji net būdama lageriuose.

Broliai ir seserys

Darbštūs ir dori Adelės tėvai - Antanas ir Agota užaugino, kaip minėta, tris sūnus ir tris dukteris: Juozą, Kotryną, Stasį, Adelę, Agnietę ir Joną.

Vyriausias Adelės brolis Juozas Dirsė (1895-1949?) buvo priverstas dalyvauti Pirmajame pasauliniame kare kulkosvaidininku. Kariavo rusų-turkų fronte, buvo kontūzytas. Per revoliucijas iš labai toli namo pėsčias parėjo. Liko užsidaręs, su artimaisiais mažai bendravo, bijojo - nepasitikėjo. Juozas uoliai darbavosi ūkyje, turėjo porą avilių bičių, bandė auginti pipirus. Tėvui mirus, atsitverė dalį gryčios, sienoje išsikirto atskirą įėjimą. Tapo dar atsargesnis. Juozas buvo nagingas, gebėjo dirbti kubilus, medpadžius, pakinktus arkliams. Ūkyje buvo darbštus ir sąžiningas darbininkas. Rūpinosi ūkio veikla (geru žemės įdirbimu, derliaus nuėmimu). Kai vieną karštą vasaros dieną seserėnui gimnazistui Stasiui Ivanauskui buvo patikėta suarti lauką, dviejų arklių traukiamas plūgas vietomis iškrypdavo iš vagos. Reikėjo vis atgal atitraukti plūgą ir arklius. Tai buvo bene pirmasis jo didesnio sklypo arimas. Juozas apėjo lauką ir tuo metu ūkiui vadovavusiam savo broliui Stasiui pasakė: „Jeigu taip arsime - duonos neturėsime".

Kai Stasys nupirko javų kertamąją, visi džiaugėsi, išėjo pasižiūrėti, kaip su ja dirbama. Arklių traukiama mašina nukirsdavo rugių pėdo apimtį, belikdavo tik surišti. Juozas pasipiktino, kad išbarstoma per daug pilnų varpų.

Kartą nuo saito atitrūko bulius ir kieme pradėjo badyti Juozą, parvertė jį ir ragais pradėjo ridenti. Stasys buvo vyriausias Kotrynos vaikas. Nukabino nuo akėčių „branktą", smogė buliui į paskutines kojas. Šis atsisukęs nubėgo į šalį, į burokus. Nukentėjusiam Juozui susidarė įspūdis, kad ant jo buvo varomas galvijas. Nors vaikai jį apgynė, tačiau Juozo pasitikėjimas dar sumažėjo. Juozui buvo sužeistas rankos riešas, bet gydytojo atsisakė.

Kitą kartą Stasys patikėjo seserėnui išvalyti jo revolverį. Šovinių, žinoma, nedavė. Netoliese buvo dėdė Juozas. Kai atsitiktinai į jį seserėnas nukreipė vamzdį, staigiai puolė vytis. Tik kojos išgelbėjo. Būtų ir ginklą atėmęs, ir gerokai prilupęs. Neatsargus poelgis su fronto dalyviu galėjo baigtis liūdnai. Šis neapgalvotas veiksmas, be abejo, seserėno santykių su dėde Juozu nepagerino.

Vyriausia iš seserų Kotryna Dirsytė-Ivanauskienė (1898-1977) labai artimai bendravo su Adele, kuri jausmingai pasakodavo jai savo įspūdžius iš Kauno ir kelionių su paskaitomis po Lietuvą. Kotrynai teko bene sunkiausia dalia. Jos vyrui Aleksui praskolinus žemę bankui ir išvykus Urugvajun, Kotrynai teko grįžti su dviem mažais vaikais tėviškėn, o savo žemę išnuomoti, paskui daug metų teistis su vyro seserimis dėl žemės dalybų. Net keturis kartus Kotryna keitė gyvenamąją vietą. Dirbdama Pramislavoje ir kitur, buvo rūpestinga ir atsidavusi savo sūnums motina. Abu juos išmokslino. Sūnui studentui laiške primindavo: „Neiškrypk iš doros kelio", o išleisdama ar aplankydama laišku vis primindavo: „Kasdien sukalbėk nors po vieną Sveika, Marija..." Vienas sūnus tapo inžinieriumi, kitas - mokytoju, vadovėlių mokyklai autoriumi. Adelė vis patardavo seseriai auklėjimo ir pasaulėžiūros bei tikybos klausimais. Ji aiškindavo lietuvių kalbos taisykles, Lietuvos istoriją, ugdė knygų skaitymo pomėgį.

Labai artimai Adelė bendravo su broliu Jonu (19017-1940). Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje Jonas tapo invalidu. Vaikščiodavo tik pasiramsčiuodamas lazda, vėliau - ramentais. Kurį laiką Kaune jis dirbo tarnautoju ir rėmė Adelės studijas.

Jonas buvo apsiskaitęs, plataus akiračio žmogus. Būdamas invalidas jis ketino iš Kauno grįžti tėviškėn ir čia, Pramislavoje, apsigyventi. Jo rūpesčiu buvo remontuojamas vakarinis gryčios galas, vadinamas „stancija". Remontą vykdė jauniausias brolis Stasys. Jonas laiškais patarinėjo, ką ir kaip atlikti, tačiau pasitikėjo brolio praktine patirtimi, sumanumu ir iniciatyva. Buvo įdėtos naujos grindys, lubos, ištinkuotos, aliejiniais dažais nudažytos sienos. Šis gražiausias kambarys tapo seklyčia. Virš komodos kabėjo Žalgirio mūšio paveikslo kopija.

Jonui apsigyvenus Pramislavoje 1933 m. prie klėties buvo pastatytas žaibolaidis, aukštai iškelta radijo antena, patvoriu eile pasodintos akacijos, iškastas šulinys betoniniais rentiniais, kieme ir po alyvų krūmais (iš pietų pusės) pastatyti, kaip statomi parkuose, suolai, staliukas. Pradėta auginti pomidorus.

Gyvendamas kaime Jonas platino katalikišką spaudą. Turėjo daug grožinės, religinės, ūkinės tematikos literatūros. Prenumeravo „XX amžių", „Ūkininko patarėją", „Naująją romuvą", „Gimtąją kalbą". Gaudavo valstybės pensiją. Kai kada apmokėdavo už gimnazijoje besimokančių Kotrynos sūnų mokslą.

Aplinkiniai gyventojai irgi kreipdavosi patarimų. Jonas parašydavo prašymus, prireikus patardavo, kur ir į ką kreiptis. Atsidėkodami jie užsiprenumeruodavo laikraščių sau ir savo vaikams. „Eini pas Joną Dirsę su reikalais - turėk pinigų laikraščiui", - sakydavo kaimynai. Jonas rašė labai gražiai ir aiškiai. Jo braižas priminė dailyraštį, buvo lengvai skaitomas. Jonas mokė ir sesers Kotrynos Stasį. Stasys tik nusiplovęs rankas ir tvarkingai apsirengęs ateidavo pas dėdę Joną lietuvių kalbos diktanto rašyti, aritmetikos uždavinių spręsti ar šaškėmis pažaisti. Jonas parengė jį stojamiesiems egzaminams į Šėtos progimnaziją. Kai ją sėkmingai baigė - premijavo dviračiu. Seserėnai labai dažnai parnešdavo iš Kaplių pašto laikraščius, žurnalus, laiškus ir banderoles. Paštas buvo už poros kilometrų nuo vienkiemio - seniūnijoje.

Jonas turėjo ūkinės veiklos žurnalą, jame žymėjo pajamas ir išlaidas. Jis dažnai konsultuodavosi su Šėtos agronomu; šis atvažiuodavo į vienkiemį motociklu.

Vienkiemio pavadinimą Jonas pasirūpino pakeisti, teigdamas, jog žodis „Pramislava" nelietuviškos kilmės. Su visais pasitarė, kad vietovardis Dirsynė būtų tinkamiausias. Tačiau nespėjo įsitvirtinti. Sovietmečiu išleistuose žinynuose liko senasis pavadinimas „Pramislava - viensėdis, vienkiemis".

Šnekamojoje kalboje Jonas pratino visus Pramislavos vienkiemio gyventojus kalbėti taisyklinga lietuvių kalba, nevartoti barbarizmų (kleckai, zacirka). Vienkiemio kaimynystėje - Daukainių kaime žmonės kalbėjo lenkišku žargonu, nors mokėjo ir lietuviškai. Kadangi skaitė „Gimtąją kalbą", Jonas Dirsė pasiūlydavo svetimžodžių pakaitalus, kantriai taisydavo kalbantįjį, nepykdavo, bet ir vėl primindavo, kaip reikia sakyti.

Jonas buvo tvirtos valios, laikėsi duoto žodžio. Kartą su vienkiemio darbuotoja susilažino: „Jeigu tu nekalbėsi, aš nevalgysiu", - ištarė Jonas. Moteriškė iššūkį priėmė, beveik dvi paras abu laikėsi susitarimo. Tačiau kieme, prie šulinio pasipainiojo kumelė - anoji užmiršusi gyvulį išbaidė vienu sakiniu. Išgirdo Jonas ir visu balsu sušuko: „Neškit valgyt!.."

Kartą Jonas perskaitė laikraštyje, kad kai tvarte groja muzika, karvės duoda daugiau pieno. Tada šyptelėjusi Kotryna tarė: „Pirma sau nusipirk radiją, paskui karvėms". Tuo metu namie turėjo tik detektorinį radiją, klausytis galėjo tik su ausinėmis.

Sesuo Agnietė Dirsytė-Skinulienė (1906-1965) mokėsi Kėdainių gimnazijoje. Ištekėjo už darbštaus, doro ir išmintingo ūkininko Juozo Skinulio, kuris savo naujai įkurtoje sodyboje užaugino ir išmokslino 4 vaikus: Liuciją, Bernardą Algimantą (abu mokytojai), Genutę (tarnautoja) - šie trys jau mirę. Dabar gyvena jauniausias sūnus Vilius Skinulis, technikas elektrikas, dirba Kėdainių vandentiekio tarnyboje. Jis yra kūrybingas, veiklus, darbštus. Savo tėvo medinį namą iš pagrindų pakeitė į mūrinį. Skinulių sodyba arti Kėdainių, buvusiame Paobelio kaime (dabar Pramonės gatvė 5). Čia lankydama gimnaziją gyveno ir Adelė. Skinuliai iš šios sodybos siuntė laiškus ir siuntinius Adelei į lagerius. Juozas Skinulis siuntė Gediminą Daugėlą į Vorkutos lagerį, kad surastų galimybę bent šiek tiek palengvinti Adelės buitį. Prižiūrėtojai vaišinosi lietuviškais lašiniais, degtine ir mulkino atvykėlį. Net pasimatyti su Adele jam nepavyko.

Juozas Skinulis vaikystėje draugavo su Jonu Dirse. Gerai pažino ir Adelę. Apie Dirses buvo labai geros nuomonės. Agnietės ir Juozo vaikai po kelias dienas viešėdavo Dirsynėje. „Reikia, kad mūsų vaikai būtų pažįstami su savo giminaičiais, bendrautų ir vieni kitiems padėtų..." - sakydavo Juozas. Viešėdami Dirsynėje skinuliukai, būdami smalsūs, įkyrėdavo Adelei, mat ji pratino juos prie darbo, lavino.

Kotrynos sūnūs Antanas ir Stasys irgi gyveno pas Skinulius, kai lankė Kėdainių gimnaziją, įgijo daug gyvenimo patirtimi pagrįstos išminties iš Juozo ir Agnietės. Apie šių gerų žmonių savybes Adelė prisimindavo ir būdama toli nuo Lietuvos.

Agnietės ir Juozo sodyboje prisiglaudė iš Pramislavos vienkiemio sovietmečiu išvaryta Adelės mama Agota. Po labai sunkios ligos čia ji ir mirė 1947 metais. Juozo Skinulio rūpesčiu palaidota Šėtos kapinėse, greta savo vyro.

Paobelyje kurį laiką gyveno ir dirbo Agnietės sesuo Kotryna ir sūnus Antanas, tada Kėdainių gimnazijos vidurinės mokyklos mokinys. Kai jis buvo labai susirgęs, Juozas negailėjo lėšų Antano gydymui Kaune.

Adelė daug laiškų parašė Agnietei ir skinuliukams - Algiui studentui, vėliau fizikos mokytojui, Liucei ir Genutei. Dalis išlikusių laiškų publikuota (A.Dirsytė, Jūs manieji, Kaunas: Atmintis, 2000). Laiškuose yra daug gerų minčių, patarimų, kaip būti ištikimiems tėvų tikėjimui, naudingiems savo Tėvynei.

Agnietė mirė 1965 m. po sunkios ligos. Po trejų metų ir Juozas Skinulis paliko šį pasaulį (1968). Abu palaidoti Kėdainių kapinėse. Abu daug nuveikę, ramaus būdo, abu sąžiningi, uolūs katalikai, Lietuvos patriotai, darbštūs ir apgalvotai tvarkę savo ūkį. Turėjo 14 ha žemės. Labai daug padėjo savo artimiesiems, sesers Kotrynos sūnums, mokytojai Adelei.

Jauniausias brolis Stasys (1911-1971) buvo energingas, veiklus. Jaunystėje mokytis nenorėjo, nors tėvai ir leido, dėl to vėliau labai gailėjosi. Po tėvo mirties jam broliai patikėjo ūkio tvarkymą. Stasys sumaniai stengėsi ūkininkauti, pirkdavo mineralinių trąšų, įsigijo javų kertamąją, šienpjovę, kultivatorių, pasitardavo su agronomu. Už srutų duobės įrengimą buvo premijuotas. Pastatė mūrinį tvartą, gale jo - daržinę. Statė tvirtai, pats savo rankomis betonavo, meistrus stogdengius samdė. Stogas buvo uždengtas medienos skiedromis.

Nuo 1935 m. spalio 18 d. Stasys Dirsė priklausė Lietuvos šaulių sąjungai (nario liudijimas Nr. 92683). Turėjo Šaulių sąjungos uniforminę kepurę. Stasys dalyvaudavo tautinėse šventėse. Prenumeruodavo LŠS žurnalą „Trimitą".

Jis vedė kaimyno dukterį Bronę Slavinskaitę, kuri buvo kilusi iš lenkiškai kalbančios šeimos. Kai buvo renkami vaikams vardai, Kotryna ir kiti patriotiškai nusiteikę Pramislavos gyventojai siūlė pakrikštyti lietuviškais vardais. Anuo metu metrikus rašė bažnyčioje, prie „pagoniškų" vardų krikšto metu pridurdavo šventojo vardą. Taigi - Irena Birutė Dirsytė, Silvestras Kęstutis Dirsė, abu augo Pramislavos vienkiemyje. Tadas gimė Kaune. Dabar jie visi gyvena Kaune.

Vienkiemio saulėlydis prasidėjo, kai ginkluota vyrų gauja 1944 metų vasaros naktį (vokiečiams pasitraukus, o sovietams dar neatėjus) jį apiplėšė. Jie Dirsynės gyventojus uždarė kambaryje, pagrasino sušaudysią. Šautuvais ir kitaip ginkluoti plėšikai pasikinkė porą arklių, susikrovė vežiman ką tik rado vertingo (baterinį radiją, drabužius, audinius, lašinius) ir skubiai išsivežė. Paryčiais arkliai su tuščiu vežimu grįžo be vežėjo.

Stasys su žmona Brone, dviem mažais vaikais ir senute motina Agota sovietų buvo išvaryti iš namų kaip stovi. Atimti klėties raktai ir nieko neleista pasiimti. „Išėjome kaip po gaisro", - pasakojo Bronė. Tikriausiai Apvaizda taip apsaugojo šio vienkiemio gyventojus nuo Sibiro tremties.

Kotrynai Ivanauskienei, kaip atskiros šeimos narei, buvo leista pasiimti savo daiktus. Pirmiausia ji gelbėjo knygas, fotografijas, sieninį laikrodį. Su motina Agota ir sūnumi Antanu ji persikėlė pas Agnietę ir Juozą.

Vienkiemyje liko gyventi tik Adelės brolis Juozas. Apsigyveno vienkiemyje ir sovietiniai „naujakuriai". Juozui kurį laiką valgyt atnešdavo Bronė ir jos duktė Irena. Tik jas Juozas įsileisdavo į savo būstą. Naujakuriai gąsdindavo ir erzindavo Juozą. Jis labai bijojo žmonių, kartais ir Irenos neįsileisdavo. Kartais jį aplankydavo sesuo Kotryna. Atplėštas nuo žemės ir artimųjų Juozas labai sielvartavo, mažai valgė ir ne laiku numirė. Jam mirus išsikėlė ir naujakuriai. Negyvenamas vienkiemis buvo sunaikintas. Visas negandas atlaikė tik mūrinis tvartas.

Stasys Dirsė su šeima glaudėsi pas savo gimines (Žemuosiuose Kapliuose). Vėliau (1951 m.) tampė maišus Marijampolės cukraus fabrike. Tapo vairuotoju (1953 m. ), apsigyveno Kaune, Šančiuose. Po sunkios ir labai skausmingos ligos Stasys mirė. Palaidotas Kaune, Panemunėje, greta ir jo bendravargė Bronė Dirsienė (1913-1996 m.).

Pramislavos vienkiemyje (Dirsynėje) gyveno 13 žmonių. Iš čia išnešti trys karstai. Šėtos kapinėse palaidoti: Antanas, Agota, jų sūnūs Jonas ir Juozas. Ant paminklo kryžiaus užrašas: „Viešpatie, šaukei ir mes atėjome. Liepk amžinai likti su Tavimi. Dirsių šeima, 1935 - šventieji metai". Rausvo granito kryžių ir epitafiją inicijavo Jonas. Jubiliejiniais 2000 metais kapavietė aptverta metaline tvorele. Ją suprojektavo ir sumontavo Dalius Skinulis (Juozo vaikaitis). Ant kapų pastatė Vilius ir Alius Skinuliai.

Adelė Dirsytė mirė 1955 m. rugsėjo 26 d. toli nuo tėvynės -Chabarovsko kalėjimo ligoninėje. Jos kapas nežinomas. Mokytojos, politinės kalinės ir kankinės atminimui Kėdainių Šv.Juozapo bažnyčios šventoriuje giminių, buvusių mokinių ir bendravargių lėšomis gimimo 90-ųjų metinių proga 1999 m. pastatytas koplytstulpis. Medinė ąžuolo skulptūra vaizduoja Švenčiausiąją Motiną su užrašu: „Adelei Dirsytei (1909-1955), Sibiro tremtinių maldaknygės autorei". Ąžuolo kryžių padarė rūpestingas ir kuklus meistras V.Remeikis, pašventino dekanas kun. Sigitas Bitkauskas. Ceremonijoje dalyvavo Magadane kartu su ja vargusios lietuvės, mokytojos Danutės Muzikevičienės vadovaujamas choras.

Adelės vaikystė

Gražiame Pramislavos vienkiemyje Agotos ir Antano Dirsių šeimoje 1909 m. balandžio 15 d. gimė mergaitė. Ją Šėtos parapijos bažnyčioje pakrikštijo Adelės vardu. Namie ją švelniai vadino Adute. Tuo metu vyriausiajai Adutės sesei Katriutei buvo jau dešimt metų. Jai teko našta padėti auginti jaunėlę. Agnietei tuo metu buvo treji.

Iš šio vienkiemio Adutė 1917 m. (būdama aštuonerių) pradėjo lankyti Aukštųjų Kaplių pradžios mokyklą. Iki mokyklos buvo kokie du kilometrai. Tik porą metų mokėsi pradinėje mokykloje. Jau 1919 m. Adutė įstojo į Šėtos progimnaziją. Mokiniams už mokslą teko mokėti po 200 auksinų. Adutė Šėtoje mokėsi penkerius metus. Kėdainių gimnazijon priimta 1925 m. sausio 10 d. išlaikiusi egzaminus (duomenys čia ir toliau - iš Kėdainių gimnazijos Adelės Dirsytės atestato Nr. 330) į penktą klasę. Lankydama mokyklą Šėtoje, gyveno pas tėvo seserį Mariją Dirsytę, kurią giminės vadino „Mariuke". Tuo metu Adutė galėdavo sugrįžti Pramislavon tik sekmadieniais ir atostogų metu. Savo tetai 1953 m. sausio 26 d. iš Magadano Adelė rašė: „Atsimenat, Teta, kai vaikystės dienose liejau ašaras, kad negalėdavau būti namie..." Suprantama, ne gimtinėje, Pramislavoje (8 km nuo Šėtos).

Teigiamą poveikį Adelės charakteriui, jos pasiryžimui tarnauti žmonėms turėjo ir mokslo metai Šėtos progimnazijoje. Čia ją mokė patyrę mokytojai - vienas iš šios progimnazijos steigėjų, kunigas ir žinomas poetas Jurgis Tilvytis, vikaras, busimasis Prisikėlimo bažnyčios Kaune statytojas Feliksas Kapočius, direktorius Jonas Masiūnas, mokytojai Jadvyga Tilvytytė, Stasys Jauniškis, Uršulė Braškaitė, Jadvyga Sventeckienė, Jonas Miežlaiškis, Paulina Zajauskaitė ir Stanislovas Stašaitis.

Ano meto moksleivių nuotaikas rodo Adelės klasės draugės Agnietės Stašaitytės įrašai dienoraštyje. Solidaus amžiaus sulaukusi Adelės bendraamžė rašė: „Tuo laiku jau pradėjome svarstyti apie tolesnį gyvenimo kelią. Šventadienių popiečiais su drauge, kuri gyveno kitame kaime, vaikščiojome po tėviškės parapijos kapines, kalbėdavom, svajodavom, svarstydavom, kurdavom ateities planus, kaip gyventi ir kur, kad gyvenimas būtų prasmingesnis, naudingas kitiems ir kad pačios būtume geresnės. Kai tik būdavo galimybė, visada eidavom į bažnyčią".

Kėdainių gimnazijoje Adelė buvo labai gero elgesio, darbšti, tvarkinga mokinė. Ji baigė „visą 8 klasių aukštesniosios mokyklos kursą su privalomu lotynų kalbos dėstymu". Atestatas išduotas 1928 m. birželio 20 d. Einamųjų dalykų mokėjimas įvertintas taip: labai gerai - tikybos, istorijos ir visuomeninio mokslo, filosofijos ir propedeutikos, dailyraščio (II klasėje), kūno kultūros; gerai - lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos, fizikos, paišybos; patenkinamai - vokiečių, anglų, lotynų kalbos, geografijos (IV klasėje), gamtos mokslo ir higienos (VII klasėje), muzikos ir dainavimo, darbelių.

Gimnazijoje dalyvavo moksleivių ateitininkų veikloje. Tuo metu Kėdainių gimnazijos direktorius buvo G.Seliava, mokinių gerbiamas matematikas; mokytojavo V.Ragauskas, J.Paukštelis, K.Vaitkevičius, A.Tylenis, A.Karazytė ir kt. pedagogai. Atestatą pasirašė penkiolika.

Besimokydama Kėdainių gimnazijoje gyveno pas savo seserį Agnietę Skinulienę Paobelio kaime (2 km nuo Kėdainių miesto centro, sodyboje ant aukšto Obelies kranto). Agnietė buvo ištekėjusi už šviesaus ir plataus akiračio ūkininko Juozo Skinulio. Į Pramislavą Adelė sugrįždavo per šventes ir atostogas (iki tėviškės 10 kilometrų).

Šviesūs vaikystės prisiminimai, gėlių darželis, beržynėlis, miškelis, tėvų, brolių ir seserų nuoširdumas ir globa įskiepijo tėviškės ilgesį visam Adelės gyvenimui. Ji labai brangino tėviškės ir tėvų atminimą. Vėliau, būdama toli nuo Lietuvos, lageryje, laiške seserėną Algį švelniai barė už abejones dėl gimtinės svarbos.

Studijos universitete Kaune

Šėtos progimnazijos ir Kėdainių gimnazijos auklėtinė Adelė Dirsytė į Lietuvos (nuo 1930 m. vadinamą Vytauto Didžiojo) universitetą Kaune įstojo 1928 m.¹

„Jo Magnificencijai Lietuvos Universiteto Ponui Rektoriui. Adelės Dirsytės, Kėdainių valstybinės gimnazijos abiturientės, prašymas. Šiuo turiu garbės prašyti Poną Rektorių priimti mane tikrąja studente į Lietuvos Universitetą, Teologijos-Filosofijos Fakulteto Filosofijos skyrių. Priedas: Kėdainių gimnazijos atestatas. Liet. Banko kvitas ir 3 fotografijos. A.Dirsytė (parašas). Kaunas, 1928 m. liepos mėn. 14 d."

Toks buvo prašymo turinys ir tokia rezoliucija: „Priimti, 1928.VIII.30. Dekanas B.Čėsnys" (parašas). Prašymo apačioje - A.Dirsytės nuotrauka.

1928 m. Kauno universitetas pradėjo šeštuosius savo akademinio darbo mokslo metus, todėl jame šalia Vakarų Europos ir Rusijos universitetų auklėtinių jau dirbo ir keletas to paties universiteto auklėtinių - jaunų dėstytojų. Tokia mokomojo personalo sudėtis buvo ir Teologijos-filosofijos fakultete, į kurį buvo priimta Adelė Dirsytė. Šiame fakultete ji pasirinko Filosofijos skyrių. Jos pagrindinė šio skyriaus studijų šaka buvo vokiečių kalba ir literatūra, o šalutinės šakos - lietuvių kalba ir literatūra bei pedagogika ir psichologija². Per aštuonis studijų semestrus Adelė Dirsytė turėjo išklausyti trisdešimt dviejų akademinių kursų paskaitas ir atlikti penkių studijuojamų dalykų pratybas³. Iš pasirinktos pagrindinės specialybės - vokiečių kalbos ir literatūros jai teko išklausyti dešimt kursų ir išlaikyti šių dalykų egzaminus bei atlikti germanistikos pratybas.

¹    Lietuvos valstybės centrinis archyvas (toliau - LCVA), f. 361, ap. 7, b. 807, 1. \, 48-49.

²    Ten pat, 1.1,15, 18.

³    Ten pat, 1.15.

Profesoriai ir dėstytojai*

Pagrindinis jos germanistikos specialybės kursų dėstytojas buvo profesorius Juozas Eretas (Ehret, 1896-1984). Prof. J.Eretas mums gerai žinomas ne tik kaip vokiečių kalbos ir literatūros specialistas, bet ir kaip publicistas bei visuomenės veikėjas. Jis studijavo Šveicarijos Fribūro (Friboury), Bazelio ir Lozanos universitetuose. 1918 m. Lozanos universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Fribūro universitete J.Eretas susipažino su ten studijavusiais lietuviais studentais, susidomėjo Lietuva ir nuo 1918 m. įsitraukė į diplomatinį darbą lietuvių įstaigose - pradžioje Šveicarijoje, o nuo 1919 m. - Kaune. Čia jis įstojo į Krikščionių demokratų partiją, buvo išrinktas į II Lietuvos Seimą, buvo vienas iš Lietuvos pavasarininkų vadų. 1922-1940 m. Lietuvos universitete Kaune dirbo vokiečių kalbos ir literatūros bei visuotinės literatūros profesoriumi, buvo kelių knygų apie Lietuvą ir vokiečių literatūrą autorius⁴.

A. Dirsytei profesorius J.Eretas dėstė germanistikos įvadą, vokiečių kalbos gramatiką (kalbos semantiką, morfologiją, fonetiką, sintaksę ir kt.) ir skaitė platų vokiečių literatūros istorijos kursą nuo I iki VII semestro. Jo vadovaujama Adelė atliko ir germanistikos pratybas, mokėsi vokiečių kalbos ir literatūros metodikos⁵. VIII semestre vokiečių kalbos kursą A.Dirsytei dėstė Šveicarijos Fribūro universiteto auklėtinis, filosofijos daktaras germanistas Gottliebas Studerus (1889-1972), kuris 1924-1939 m. dirbo Lietuvos universiteto germanų kalbų ir literatūros katedros lektoriumi. Jis parašė ir išleido seriją vokiečių kalbos vadovėlių vidurinėms mokykloms ir mokslinių darbų vokiečių kalbos klausimais⁶.

Visi germanistikos kursų egzaminai, kuriuos laikė studentė Adelė Dirsytė, buvo įvertinti gerai (ketvertais)⁷.

Šalutinės - lietuvių kalbos ir literatūros specialybės - A.Dirsytė išklausė septynis kursus ir atliko lietuvių kalbos ir lietuvių literatūros pratybas⁸. Lietuvių kalbos bendrąjį kursą per keturis semestrus (III—VI) dėstė žinomas kalbininkas Juozas Balčikonis (1885-1969). 1911 m. Peterburgo universitete jis baigė slavų filologijos specialybės studijas ir 1913-1924 m. mokytojavo įvairiose Lietuvos, taip pat Voronežo lietuvių mokyklose. Savo moksliniais darbais, tautosakos ir grožinės literatūros vertimais prisidėjo prie lietuvių literatūrinės kalbos norminimo ir tobulinimo. 1924-1931 m. J.Balčikonis dirbo Lietuvos universitete Kaune docentu, o po to tapo „Lietuvių kalbos žodyno" vyriausiuoju redaktoriumi⁹. VI ir VII semestre J.Balčikonis A.Dirsytės kursui dėstė lietuvių literatūros bei kalbos ir literatūros metodikos kursus.

Baltų kalbos įvadą, lietuvių kalbos istoriją, lietuvių kalbos gramatiką, tarmes ir kai kuriuos kitus kalbos kursus A.Dirsytei dėstė to paties universiteto auklėtinis kalbininkas Antanas Salys (1902-1972), kurio specializacija buvo lietuvių kalba ir lyginamoji kalbotyra. 1925-1929 m. baltistikos, slavistikos ir lyginamosios kalbotyros klausimus A.Salys studijavo Leipcigo universitete, 1929 m. nagrinėjo eksperimentinę fonetiką Hamburge ir ten gavo mokslinį daktaro laipsnį. 1930-1940 m. jis dirbo docentu Vytauto Didžiojo universitete Kaune¹⁰. Jo vadovaujama A.Dirsytė atliko ir lietuvių kalbos pratybas.

Platų lietuvių literatūros istorijos kursą I-V semestre ir naujosios lietuvių literatūros kursą A.Dirsytei dėstė Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967), lietuvių rašytojas, Peterburgo dvasinės akademijos, Fribūro ir Miuncheno universitetų auklėtinis, filosofijos mokslų daktaras. Gavęs daktaro laipsnį, V.Mykolaitis Miuncheno universitete rengėsi profesūrai: studijavo literatūros ir meno problemas. 1923-1940 m. jis Lietuvos universitete Kaune dėstė literatūros ir estetikos kursus. A.Dirsytei jo skaitomų literatūros paskaitų bene daugiausiai teko klausytis. 1929 m. prof. V.Mykolaičiui perėjus iš Teologijos-filosofijos į Humanitarinių mokslų fakultetą ir A.Dirsytei uždelsus egzaminų laikymą, dalį V.Mykolaičio skaitytų kursų egzaminų teko laikyti pas Juozą Brazaitį-Ambrazevi-čių. J.Brazaitis buvo baigęs studijas Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, o 1931-1932 m. literatūrą studijavo Bonos universitete Vokietijoje. Nuo 1927 m. jis pradėjo dirbti Lietuvos universitete Kaune lietuvių literatūros ir tautosakos vyresniuoju asistentu, o nuo 1934 m. - Teologijos-filosofijos fakultete neetatiniu lektoriumi¹¹. A.Dirsytė pas J.Brazaitį 1934 m. gerai išlaikė dviejų lietuvių tautosakos kursų ir literatūros teorijos egzaminus.

VII-VIII semestre A. Dirsytė lietuvių literatūros kurso paskaitų klausė ir dalyvavo docento Jono Griniaus (1902-1980) vadovaujamame proseminare. J.Grinius irgi 1926 m. baigė tą patį Teologijos-filosofijos fakultetą, paskui Grenoblio ir Paryžiaus universitetuose studijavo prancūzų kalbą, literatūrą ir meno istoriją. 1928 m. Lietuvos universitete už disertaciją „O.V.Milašius - poetas" gavo literatūros daktaro laipsnį ir 1929-1940 m. Teologijos-filosofijos fakultete docento teisėmis dėstė literatūrą, estetiką bei meno istoriją, buvo aktyvus Pavasarininkų, o nuo 1929 m. ir Lietuvos katalikų vyrų sąjungos narys bei pastarosios organizacijos vadovas¹².

VIII semestre A.Dirsytei lietuvių literatūros paskaitas skaitė ir lietuvių tautos atgimimo dainius, „Pavasario balsų" autorius, Petrapilio dvasinės akademijos auklėtinis ir buvęs to paties universiteto profesorius Jonas Mačiulis-Maironis (1862-1932). Maironis buvo išrinktas Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto moralinės teologijos profesoriumi ir skaitė lietuvių literatūros bei visuotinės literatūros kursus. Jis studentams imponavo dėstymo aiškumu ir paprastumu¹³. Maironio-Mačiulio parašas išlikęs A.Dirsytės studijų knygelėje¹⁴.

Iš pedagogikos-psichologijos specializacijos dalykų Adelė Dirsytė išklausė ir išlaikė penkių dėstomų dalykų egzaminus gerais ir labai gerais pažymiais ir atliko psichologijos pratybų užduotis¹⁵. I-III semestre A.Dirsytė išklausė Petrapilio dvasinės akademijos, Belgijos Liuveno ir Strasbūro universitetų auklėtinio, filosofijos daktaro profesoriaus, nuo 1926 m. titulinio vyskupo Mečislovo Reinio (1884-1953) psichologijos kursą. M.Reinys savo pedagoginį darbą pradėjo 1916 m. Vilniaus kunigų seminarijoje ir nuo 1922 m. Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete dėstė psichologiją. M.Reinys buvo gerai žinomas visuomenės veikėjas (Vilniui vaduoti sąjungos vykdomojo komiteto narys, „Pavasario" sąjungos globėjas, Ateitininkų federacijos tarybos narys), produktyvus daugelio žurnalų ir laikraščių - „Logos", „Soter" ir kitų - bendradarbis, knygų „Rasizmo problema", „Sielos sąvoka mūsų laikų psichologijoje", „Psichologijos santykis su pedagogika" ir kitų autorius. Prof. M. Reinys taip pat vadovavo psichologijos kurso pratyboms ir IV semestre dėstė pedagoginę psichologiją¹⁶. Pedagogikos istoriją I-II semestre A.Dirsytės kursui dėstė Maskvos universiteto auklėtinis, mokslininkas enciklopedininkas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras profesorius Pranas Dovydaitis (1886-1942). Nuo 1922 m. jis dirbo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto profesoriumi; be pedagogikos istorijos, čia jis studentams skaitė religijos istorijos ir filosofijos kursus. 1925 m. buvo išrinktas atkurtos Ateitininkų organizacijos pirmuoju vyriausiuoju vadu, 1918 m. įsteigė ir leido pedagoginį žurnalą „Lietuvos mokykla", vėliau žurnalus „Kosmos", „Logos", „Soter", išleido daug knygų religijos ir kultūros klausimais¹⁷. I semestre didaktikos ir III-IV bei VIII semestre pedagogikos kursus skaitė profesorius Stasys Šalkauskis (1886-1941). Jis 1911 m. Maskvos universitete baigė teisės studijas, vėliau Fribūro universitete Šveicarijoje studijavo filosofiją. 1920 m. šiame universitete įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, S. Šalkauskis įsitraukė į akademinį darbą: dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune, o nuo 1922 m. tapo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto profesoriumi, pedagogikos ir jos istorijos katedros vedėju. Universitete jis skaitė bendrąją mokslinio darbo metodiką, filosofijos įvadą, kultūros filosofiją, logiką, estetiką, pedagogiką¹⁸. Adelei Dirsytei, šalutine specializacija pasirinkusiai pedagogiką ir psichologiją, iš prof. S. Šalkauskio skaitomų kursų III, IV ir VIII semestre teko studijuoti didžiausios apimties pedagogiką. III—VI semestre greta bendrosios pedagogikos kurso šios specializacijos studentai atliko ir eksperimentinės pedagogikos bei psichologijos pratybas. Šiuos kursus A.Dirsytei teko studijuoti pas Maskvos, vėliau Miuncheno universiteto auklėtinį Antaną Gylį (1894-1966). Jis minėtuose universitetuose buvo studijavęs mediciną ir filosofiją. 1921 m. A.Gylys įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Nuo 1924 m. jis dirbo Lietuvos universitete Teologijos-filosofijos fakultete docentu. Be to, jis bendradarbiavo periodikos leidiniuose „Kosmos", „Židinyje", „Sargyboje" ir kituose¹⁹.

Etikos kursą V-VI semestre pasirinktos specializacijos studentams dėstė Ignas Malinauskas (Malėnas; 1900-1980). Šis pedagogas 1923 m. buvo baigęs Leipcigo mokytojų seminariją, o 1929 m. - Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto pedagogikos ir psichologijos studijas. 1932-1933 m. vaiko psichologijos ir mokyklinės pedagogikos žinias jis tobulino Hamburgo universitete. Pedagoginį darbą I. Malinauskas pradėjo Kauno „Saulės", vėliau Simono Daukanto mokytojų seminarijose. 1935 m. jis pradėjo dirbti Vytauto Didžiojo universitete ir bendradarbiavo žurnaluose „Lietuvos mokykla", „Švietimo darbas", „Židinys", „XX amžius" ir kituose, buvo kelių vadovėlių bendraautoris²⁰.

Šalia pasirinktų specialybių Adelė Dirsytė turėjo studijuoti ir kai kuriuos gretimus dalykus. II-III semestre lotynų autorių kūrinius ji studijavo vadovaujama klasikinės filologijos specialisto, patyrusio pedagogo Merkelio Račkausko (1885-1968). 1904-1906 m. jis buvo studijavęs Peterburge teisę, o 1910 m. baigė Odesos klasikinės filologijos specialybę. 1927-1940 m. M.Račkauskas dirbo Švietimo ministerijos mokyklų inspektoriumi ir Kauno universiteto docentu. Jis buvo žinomas romėnų autorių G.J.Cezario, T.Livijaus, Horacijaus, graikų Platono, Sokrato ir kitų antikos rašytojų vertėjas į lietuvių kalbą, graikų kalbos gramatikos, romėnų literatūros chrestomatijos, lotynų kalbos vadovėlių autorius²¹.

I-IV semestre Lietuvos istorijos kursą A.Dirsytės studijų metais skaitė Petrapilio dvasinės akademijos auklėtinis, teologijos kandidatas, Kauno metropolijos kapitulos kanauninkas, Lietuvos ir Bažnyčios istorijos knygų autorius profesorius Antanas Alekna (1872-1930). Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete jis dėstė Lietuvos istoriją, visuotinę ir Bažnyčios istoriją, Lietuvos istorinę geografiją ir bibliografiją²². Tačiau IV semestro Lietuvos istorijos egzaminą 1931 m. A.Dirsytė laikė pas profesorių Joną Totoraitį (1872—1941)²³, nes prof. A.Alekna jau buvo miręs. Kunigas marijonas J.Totoraitis buvo mokęsis Seinų kunigų seminarijoje, o ją baigęs išvyko į Fribūro universitetą Šveicarijoje, kur studijavo istoriją, klasikines, prancūzų kąlbas ir filosofiją. 1904 m. Fribūro universitete jis apgynė disertaciją apie Mindaugo laikų Lietuvą. 1905 m. J.Totoraitis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, daug rašė į lietuviškus laikraščius, buvo mokyklinių vidurinių amžių ir naujųjų laikų istorijos vadovėlių, monografijos „Sūduvos Suvalkijos istorijos" ir kitų knygų autorius. Pedagoginį darbą J.Totoraitis dirbo Marijampolės „Žiburio", marijonų gimnazijose, vėliau buvo Marijonų kunigų seminarijos rektorius. 1923-1937 m. Teologijos-filosofijos fakultete profesorius dėstė Lietuvos istoriją, istorijos metodologiją, paleografiją, naujųjų amžių istoriją²⁴. Adelė Dirsytė III-IV semestre išklausė profesoriaus J.Totoraičio naujųjų amžių istorijos kursą²⁵. VI semestre klausė docento Prano Penkausko (1889-1950) vokiečių tautos istorijos paskaitų. Prelatas P.Penkauskas 1914 m. buvo baigęs Petrapilio dvasinę akademiją ir gavęs teologijos magistro laipsnį. 1922-1923 m. studijas tęsė Miuncheno universitete, o 1923 m. paskirtas Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Viduramžių Bažnyčios istorijos katedros vedėju. Jis dėstė Bažnyčios istoriją, vidurinių amžių istoriją, istorijos dėstymo metodiką ir kitus kursus. P.Penkauskas knygų „Mūsų jaunuomenės idealai", „Lietuvių tautos dvasia istorijos šviesoje", vadovėlių „Šventoji Senojo ir Naujojo įstatymo istorija", Lietuvos istorijos vadovėlio IV skyriui ir kitų darbų autorius²⁶.

Apžvelgtoji Adelės Dirsytės studijų metais Lietuvos, nuo 1930 m. - Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto dėstytojų charakteristika rodo, kad jame dirbo aukšto universitetinio išsilavinimo, plačios erudicijos ir aktyvios mokslinės bei visuomeninės veiklos dėstytojai. Jie gebėjo gerai parengti studentus dalykiškai ir brandinti jų tautinę bei religinę savimonę. Tą puikiai atskleidžia ir tolesnis Adelės Dirsytės gyvenimo kelias, jos dvasinė tvirtybė sunkiaisiais Sibiro tremties metais. Adelės Dirsytės tautines bei religines nuostatas formavo ir jos pačios ketverių metų darbas studentų ateitininkų veikloje²⁷.

* Šį skyrelį parašė Vilniaus pedagoginio universiteto docentas dr. Stanislovas Stašaitis.
⁴ Lietuvių enciklopedija (toliau - LE), t. 5, Boston, 1955, p. 20-21.
⁵ LCVA, f. 631, ap. 7, b. 4807,1. 49-60.
⁶ LE, t. 29, Boston, 1963, p. 79.
⁷ LCVA, f. 391, ap. 7, b. 1192,1. 15.
⁸ Ten pat, 1. 15.
⁹ LE, t. 2, Boston, 1954, p. 80; Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 1, Vilnius, 1976, p. 584.
¹⁰ LE, t. 26, Boston, 1961, p. 353-354.
¹¹ LE, t. 3, Boston, 1954, p. 215.
¹² LE, t. 7, Boston, 1956, p. 507-508.
¹³ LE, t. 17, Boston, 1959, p. 111-113.
¹⁴ LCVA, f. 631, ap. 7, b. 4807,1. 62.
¹⁵ Ten pat, f. 391, ap. 7, b. 1192,1. 15.
¹⁶ Ten pat, f. 631, ap. 7, b. 4807,1. 49-51.
¹⁷ LE t. 2, Boston, 1954, p. 80.
¹⁸ LE, t. 29, Boston, 1963, p. 321-325.
¹⁹ LE, t. 7, Boston, 1956, p. 232.
²⁰ LE, 1.17, Boston, 1959, p. 180,181; JAV lietuviai, Vilnius, 1998, p. 617-618.
²¹ LE, t. 24, p. 325-326; Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 3, Vilnius, 1971, p. 11-12.
²² LE, 1.1, Boston, 1953, p. 92-93.
²³ LCVA, f. 631, ap. 7, b. 4807,1. 54-55.
²⁴ LE, t. 31, Boston, 1964, p. 341-342.
²⁵ LCVA, f. 631, ap. 7, b. 4807,!. 53-54, 55-56.
²⁶ LE, Boston, 1960, t. 22, p. 276.
²⁷ LCVA, f. 391, ap. 7, b. 1192,1. 6.

Adelė Dirsytė - studentė ateitininkė

Studijuodama universitete Adelė Dirsytė dalyvavo studenčių ateitininkių „Birutės" draugovės veikloje. „Birutės" draugovė įsikūrė 1928 m. sausio mėnesį. Joje daugiausiai būrėsi Teologijos-filosofijos fakulteto studentės, kurios, vadovaudamosi eucharistiniais ir abstinentiškais pagrindais, dirbo gailestingumo darbą²⁸.

Šios draugovės tikslas buvo rengti savo nares tapti aktyviomis, besirūpinančiomis bendra visuomenės gerove katalikėmis, karštomis lietuvėmis patriotėmis ir geromis savo profesijos specialistėmis. Be to, ji užsibrėžė siekti ir specialaus tikslo - rengtis aktyviai kovai dėl krikščioniškų idealų visuomenėje ir šeimoje, remiantis eucharistine praktika ir abstinencijos idėja, gailestingais darbais ir dorais papročiais - padorios elgsenos plėtra.

„Birutės" draugovės šūkis: Fides, Spes, Caritas -Tikėjimas, Viltis ir Meilė. Pagal draugovės veiklos programą buvo įsipareigota:

1)    tapti tikrai sąmoningomis ir aktyviomis katalikėmis,

2)    tvirtai mylėti savo tautą ir tėvynę,

3)    ugdyti tikrą moteriškumą ir būti inteligentės moters pavyzdžiu,

4)    aktyviai dalyvauti visuomenės kultūros gyvenime,

5)    diegti visuomenėje Kristaus artimo meilės įsakymą skleidžiant krikščionišką meilės šviesą ir šilumą darbo ir vargo žmonėms,

6)    skleisti abstinencijos idėją Lietuvos visuomenei, o ypač vaikams ir moterims,

7)    dirbti karitatyvinį darbą,

8)    kovoti su nepadoriomis drabužių madomis, nepadoriais linksminimosi būdais ir nepadoriais papročiais²⁹.

Iš pradžių draugovės narės susibūrė į visuomenininkių ir gailestingųjų darbų būrelius. Dalis Jaunimo būrelio visuomenininkių rūpinosi moksleivių ateitininkų ir kitų katalikiškų jaunimo organizacijų veikla. Kita būrelio dalis - Angelo Sargo grupė rūpinosi mažaisiais - skiepijo jiems krikščioniškuosius, taip pat abstinencijos idealus. Gailestingųjų darbų būrelis rūpinosi žmogaus gyvenimo morale. Būrelio šūkis: Sekant Kristumi, ieškoti to, kas pražuvę. Būrelis ketino surengti apaštalavimo kursus ir plėsti veiklą.

„Birutės" draugovės valdybą sudarė 5 narės: pirmininkė K.Jonkaitytė, vicepirmininkė A.Barštytė, sekretorė Lukošiūtė, iždininkė Krasauskaitė ir kronikos vedėja (vėliau vadinama archyvare) - Mikalauskaitė.

Revizijos komisijoje buvo trys: A.Dragūnaitė, A.Sereikytė, M.Valuckaitė. Gailestingųjų darbų būreliui vadovavo A.Barštytė, M.Valuckaitė, J.Rimaitė. Visuomenininkių - A.Dragūnaitė, B.Čižauskaitė.

Iš viso naujai įsisteigusioje „Birutės" draugovėje buvo 18 narių³⁰.

Adelė Dirsytė universitete pradėjo studijuoti 1928 m., t.y. pirmaisiais „Birutės" įsikūrimo metais. Tais pačiais mokslo metais ji ir įstojo į „Birutės" draugovę; spalio mėnesį buvo priimta kandidate, o 1929 m. kovo mėn. - tikrąja nare.

1929 m. m. pradžioje „Birutės" draugovėje vyko du susirinkimai. Viename jų buvo renkama nauja valdyba, pirmininke išrinkta A.Sereikytė. Spalio 9 d. draugovės narės dalyvavo Mišiose Prisikėlimo bažnyčioje, priėmė Šv.Komuniją, o vakare surengė arbatėlę, aptarė tolesnio draugovės gyvavimo klausimus³¹.

Gruodžio 15 d. „Birutės" draugovė surengė „XX amžiaus inteligentų šeimos" teismą. Kaltinimai buvo moraliniai, tautiniai ir ekonominiai. Teisėjai - prof. A.Rėmeris, kun. prof. Čėsnys, M.Galdikienė. Kaltintojai - prof. Pr.Dovydaitis, Mašiotienė, Šalčiuvienė. Gynėjai: dr. Kalvaitytė, dr. Karvelis ir J.Keliuotis. Liudytojai buvo „Birutės" draugovės ir kiti studentai. Šis renginys „Židinio" kronikoje³² apibūdintas kaip kvalifikuotos diskusijos.

1931 m. nuotraukoje, kur nusifotografavusi „Birutės" draugovės valdyba, matome ir valdybos narę archyvarę, arba metraštininkę, Adelę Dirsytę. Tais metais buvo švenčiamos „Birutės" draugovės trejų metų veikimo sukaktuvės. Vasario 14 d. buvo surengta jauki arbatėlė „Ateities" kooperacinėje valgykloje - Ateitininkų rūmuose. Čia apsilankė Pr. Dovydaitis ir kiti profesoriai. Per trejus metus „Birutės" draugovė virto glaudžiu, drausmingu, energingu ir darbščiu studenčių būriu, savo veikimą kreipiančiu ne tik į saviauklą, bet ir į visuomeninį gyvenimą³³.

Metų pabaigoje „Birutės" draugovės susirinkime buvo priimta 11    kandidačių ir išrinkta nauja draugovės valdyba. A.Dirsytė išrinkta archyvare.

1931    m. lapkričio 30 d. „Birutės" draugovė universiteto didžiojoje salėje surengė didžiųjų praeities motinų jubiliačių - Šv.Monikos ir kunigaikštienės Birutės - minėjimą. Referatą apie Šv.Moniką skaitė birutietė B.Saladžiūtė, apie kunigaikštienę Birutę - A.Sereikytė.

1932    m. lapkričio 26 d. „Birutės" draugovės susirinkime-arbatėlėje dalyvavo nemažai svečių, buvo priimta 10 naujų narių - kandidačių³⁴. Gruodžio mėnesį „Birutės" draugovės rūpesčiu buvo surengtos rekolekcijos studentėms. Po Naujųjų metų, 1933 m. sausio

12    d., „Birutės" draugovė surengė išleistuvių arbatėlę savo vyresniajai narei O.Norušytei, išvykstančiai į Vieną - į doktorantūrą.

Gegužės 24 d. vyko kun. Grauslio vadovaujama konferencija, o kitą dieną - iškilmingas posėdis. Čia vėliavos mamai M.Galdikienei įteikta draugovės uniforminė kepuraitė, o vėliavos kūmui ir draugovės tėvui prof. Pranui Dovydaičiui - adresas³⁵. Tais metais draugovės narių jau 30.

²⁸ Židinys, 1928, Nr. 3, p. 233.
²⁹ Naujoji vaidilutė, 1928, Nr. 3, p. 95.
³⁰ Ten pat.
³¹ Naujoji vaidilutė, 1929, Nr. 7-9, p. 182.
³² Židinys, 1930, Nr. 3, p. 275.
³³ Naujoji vaidilutė, 1931, Nr. 2, p. 93.
³⁴ Naujoji vaidilutė, 1932, Nr. 12, p. 493.
³⁵ Naujoji vaidilutė, 1933, Nr. 5-6, p. 248.

Gyvenimo sąlygos

Ankstesniame skyrelyje matėme, kad Adelė Dirsytė buvo gera studentė ir aktyvi visuomenininke. O kaip jai sekėsi gyventi buityje?

Kaune ji nuomoja kambarį. Studentę remia tėvas. Ją globoja, remia ir brolis Jonas, kurį laiką dirbęs tarnautoju. Kartais jis ir pabara sesutę, ir griežtokai pasikalba.

Adelė ir Jonas laikėsi nerašytos inteligentų taisyklės: išsimokslinai pats - padėk šviestis kitiems. Abu jie rūpinosi sesers Kotrynos sūnų Stasiuko ir Antanuko mokymu ir auklėjimu.

Antanas ir Stasys jau vaikystėje sulaukdavo Adelės dėmesio. Stasiukui dar tik įpusėjus ketvirtuosius metus ji padovanojo savo abiturientės nuotrauką: Atminimui Stasiukui - nuo Adelės. Kaunas, 1929.IV.26. Ši nuotrauka buvo ir dėdės Jono albume.

Pramislavon juodu su Jonu važiuoja traukiniu. Kėdainių geležinkelio stotyje paprastai juos pasitinka kas nors iš namiškių ir arkliais veža į vienkiemį. Ji ir Jonas - labai laukiami svečiai. Dideliame lagamine atveža dovanėlių ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Antanukui kartą padovanojo „Murziuko dienoraštį". Studentė mokydavo puošti eglutę Jono nupirktais žaisliukais. Pirmiausiai susirinkę prie eglutės visi vienkiemio gyventojai sugiedodavo kalėdinę giesmę Gul šiandieną..., o paskui Adelė skatindavo deklamuoti eilėraščius, skaityti savo kūrinėlius, parašytus į vienkiemio laikraštėlį, kurį leido patys. Deklamuodavo ir pati -jausmingai, įraudusi - „Ant marių kranto, Palangos miestelyje, yr aukštas kalnas, Birute vadintas..." Patikdavo klausytojams ir anas, ir „Tupi šarka ant tvoros...", ir kiti. Po to žaidimai: žiedo dalijimas, paslėpto daikto ieškojimas... Dėdė Jonas išmokė žaisti šaškėmis; šį žaidimą mėgo ir Juozas, ir Stasys.

Adelė buvo linksma ir gyva. Mokėjo gražiai išdykauti ir žaisti judrius žaidimus. Kai į Pramislavą atvykdavo seserėnai Skinuliukai, Adelė organizuodavo žaidimus kieme, kambaryje ir pati žaisdavo su vaikais šiame dideliame būryje. Mokėdavo ir pabarti šmaikščiu žodžiu - už netvarką, apsileidimą ir vyresniųjų prašymo nevykdymą. Kartais vaikai pradėdavo Adutės vengti. Stasys Ivanauskas atsimena, kad supykęs imdavo nesikalbėti. Adelė, tai prisiminusi, jau vėliau rašė: „Stasiuk, kai ims noras pykti, neklausyk, nusispjauk, nusišypsok, pasakyk: „Pykti, aš tavęs nebijau, aš tavęs neklausysiu, darysiu taip, kad patikčiau mažam, gražučiam jėzui, kuriam šviečia padangių žvaigždynai". Šis užrašas išlikęs ant mažo formato gražaus paveikslėlio, kur vaizduojama Švč. Marija su Kūdikėliu, Šv. Juozapas, du angeliukai.

„Kai man buvo penkeri ar šešeri metai, vieną kartą ant jos buvau labai supykęs. Mat už bulvių mindymą ji mane pastatė už tvoros į dilgėles. Nors ir buvau įspėtas, kad blogai darau, bet neklausiau. Už tai buvau nubaustas", - prisimena dabar jau žilo plauko sulaukęs inžinierius Antanas Ivanauskas, atlikęs anuo metu tradicinę liaudies bausmę.

Sesei Kotrynai Adelė su entuziazmu pasakodavo įspūdžius iš Kauno. Apie studijų įdomybes, profesorių J.Eretą, paskaitose girdėtas mintis, atsitikimus iš kelionių po Lietuvą. Kotryna buvo įdėmi klausytoja ir pašnekovė. Kartais ir vaikai įsitraukdavo. Daug kalbėdavo ir diskutuodavo su broliu Jonu.

Per vasaros atostogas Adelė dirbdavo ūkyje įvairius darbus -ravėjo runkelius, laistė daržoves, salietravo, grėbė šieną... Nors atrodė silpnesnė už savo seseris ir brolius, bet dirbdavo neraginama ir nepavargdama.

Kiekvieną kartą būdama Šėtoje aplankydavo savo tetą - tėvo seserį - Mariją Dirsytę - Mariukę. Kalbėdavosi religijos klausimais, pasakodavo įspūdžius iš Kauno, kartais dalydavosi mintimis apie knygose aprašytus šventųjų gyvenimus. Vaišindavosi arbata, o išeidama nepastebimai palikdavo voką ant stalo...

Adelei ir jos broliui, Lietuvos kariuomenės invalidui Jonui buvo paduodami ploniausi namuose austi lininiai rankšluosčiai. Ant stalo valgiai tokie patys, bet daugiau lėkščių negu kitiems šeimynos nariams. Niekas dėl to nesipiktino, nes vienkiemyje mokytieji šeimos nariai buvo gerbiami. Adelės studijos Vytauto Didžiojo universitete truko ilgai. 1932 m. iš universiteto išėjo negavusi diplomo. Jau buvo išklausiusi germanistikos, lituanistikos ir pedagogikos bei psichologijos šakų dalykus. Tačiau tėvui mirus gyvenimo sąlygos tiek pablogėjo, kad buvo priversta ieškotis darbo. Užtrukus studijoms Agota stebėjosi: „Ką jau ten taip ilgai reikia mokytis?"

Adelė mėgo skaityti. Vokiečių kalba skaitė Šilerį, originalo kalba, gotišku šriftu - Gėtę. (Dalį jos ir brolio knygų Kotrynai ir giminaičiams pavyko išsaugoti.) Turėjo šmaikštų liežuvį, kalbėdavo žodinga ir vaizdžia kalba.

Adelė buvo elegantiška mergina. Rengėsi kukliai, tvarkingai. Avėjo dailią, bet ne visada patogią avalynę. Dėvėdavo nedideles dailias skrybėlaites, bet brangino ir savo studentišką kepuraitę. Išlikusios nuotraukos rodo, kad su studentiška kepuraite keliavo po Lietuvos pajūrį. Nuotraukų užrašai: Ant Ievos kalno prie vokiečių nulaužto Nepriklausomybės ąžuolo su šefu Skripaičiu ir p. Viesulu. Juodkrantė, 1933.VII.3; Nidos kopos - Lietuvos Sachara. Mes aukštai, o Gasparas mus knipsuoja. Nidos kopos, 1933.VII.l. Dar viena: Mes užkopėm ant Birutės kalno Palangoj. Šioje knygoje yra keletas tų kelionių nuotraukų su autentiškais A.Dirsytės užrašais.

Studijų metu nuomojamame kambaryje gyveno ne viena: Prisimink kartu su Tavimi gyvenusią beždžionkę (Fotoatvirukas, 1934.XI.1).

Gyvendama Kaune Ada pasveikindavo artimuosius vardo dienos, švenčių proga. Sveikindavo ir drauges.

Kadangi dėl sunkių materialinių sąlygų Adelė nepajėgė per ketverius mokslo metus užbaigti visos studijų programos ir jai reikėjo rūpintis pragyvenimu³⁶, tai paskutiniuosius studijuojamų dalykų egzaminus ji išlaikė tik 1937-1938 metais³⁷.

Iš 32 egzaminų, kuriuos jai teko laikyti, penki dalykai (psichologija, estetika, pedagogika, pedagoginė psichologija ir kultūros filosofija) buvo įvertinti labai gerai, trys dalykai (lietuvių kalbos bendrinis kursas, lietuvių literatūros istorija ir lietuvių kalbos dialektologija) įvertinti patenkinamai, o kiti dvidešimt keturi dalykai įvertinti gerai³⁸. Diplominį darbą „Die epische Dichtung der Freiin Gertrud von Le Fort“ A.Dirsytė apgynė 1940 m. Darbas įvertintas geru pažymiu. 1940 m. birželio 4 d. posėdyje Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto taryba pripažino Adelei Dirsytei aukštojo mokslo baigimo diplomą su pažymiu gerai (4), išdavė jai baigimo diplomą ir pažymėjimą apie išlaikytus egzaminus bei atliktas pratybas³⁹. Adelė Dirsytė tapo diplomuota Lietuvos mokytoja.

³⁶    LCVA, f. 391, ap. 7, b. 1199. L. 13,18.
³⁷    Ten pat, 1. 50, 53.
³⁸    Ten pat, f. 391, ap. 1192,1.15.
³⁹    Ten pat, 1. 15.

PO STUDIJŲ

Tarnautoja, mokytoja Kaune

1935 m., nutraukusi studijas, Adelė įsidarbino Lietuvių katalikių moterų draugijos Centro valdyboje. Dirbdama ji išlaikė reikiamus universiteto egzaminus ir 1937 m. įgijo teisę gauti diplominio darbo užduotį. Drauge ji bendradarbiavo katalikų spaudoje: rašė straipsnius į žurnalus „Naujoji vaidilutė", „Moteris". Išspausdintas ir vienas jos eilėraštis. Žinant Adelės literatūrinius gebėjimus, galima neabejoti, jog ji parašė ir daugiau eilėraščių, tik jų nedaug teišliko.

Adelės veiklą Lietuvių katalikių moterų draugijoje konkrečiai nusako jos pateikiama kronika „Moters" žurnale. 1938 m. trumpą laiką A.Dirsytė dėstė lietuvių kalbą Kauno „Saulės" gimnazijos ketvirtoje klasėje. Tačiau pagrindinis jos darbas buvo Lietuvių katalikių draugijoje. Čia organizavo knygų leidybą, įvairius kursus. Tai rodo užrašas ant sesei Agnietei dovanotos V. Brizgio knygos „Kelias į laimingą šeimą"¹: Brangiajai Agnutei, Šv. Kalėdų proga ir padėka už dalyvavimą 1938 m. organizaciniuose kursuose. Kėdainiai, 1938.XII.20.

¹ V.Brizgys ir kt., Kelias į laimingą šeimą, Kaunas: Lietuvių katalikių moterų draugijos leidinys 10,1939.

Adelė Dirsytė Lietuvių katalikių moterų draugijos darbuotoja

1938 m. A.Dirsytė tampa viena pagrindinių Lietuvių katalikių moterų draugijos (LKMD) praktinės veiklos organizatorių.

Draugijos struktūros žemiausia grandis buvo skyriai. Juos jungė rajonai, regionai ir Centro valdyba. A.Dirsytė privalėjo organizuoti įvairius draugijos renginius.

1937 m. gruodžio 19 d. vykusioje Suvalkų Kalvarijos rajono konferencijoje ir trijų dienų KVC kursuose dalyvauja LKMD Centro valdybos atstovė Z.Rimkutė ir A.Dirsytė. Kursuose daugiausia buvo nagrinėjama doros, tikėjimo, auklėjimo, visuomeniniai klausimai, susipažinta su komunizmo pavojumi Lietuvai.

1938 m. sausio 9 d. A.Dirsytė dalyvauja Biržuose vykusioje LKMD rajono konferencijoje, kurios vakare buvo suvaidinta pjesė. Dalyvavo gausus žmonių būrys.

Tą patį mėnesį Adelė Dirsytė skaito paskaitą Aukštojoje Panemunėje, o vasario mėnesį dalyvauja LKMD konferencijoje Kražiuose ir vienos dienos auklėjimo kursuose Kražiuose. Renginyje dalyvavo daug žmonių. Vasario 20 d. A.Dirsytė kaip Centro valdybos atstovė dalyvauja LKMD Rokiškio rajono konferencijoje, skaito paskaitą.

Kovo 6 d. Raudondvaryje skaito paskaitą „Moteris auklėtoja". Ji džiaugiasi glaudžiu LKMD skyriaus bendravimu su pavasarininkais, buriančiais katalikišką jaunimą, aptaria jubiliejinės konferencijos klausimus.

Balandžio 24 d. ji vyksta į Skarulius, kur organizuojamas naujas LKMD skyrius, skaito paskaitą ir kaip Centro valdybos atstovė surengia steigiamąjį susirinkimą, skyriaus valdybos rinkimus.

Minint Motinos dieną Lyduvėnuose, A.Dirsytė kalba apie motinystės kilnumą, nurodo didžiųjų žmonių požiūrį į motinas. Gegužės 2 d. ji Šiluvoje padeda žiedų Motinų Motinai.

1938 m. gegužės 8 d. A.Dirsytė kaip Centro valdybos atstovė dalyvauja LKMD Kėdainių rajono vėliavos šventinimo šventėje, skaito paskaitą ir ragina rajono valdybą įsiklausyti į Bažnyčios balsą, surengti bent dvejas pusiau uždaras rekolekcijas, o jaunoms moterims - kas mėnesį katechetines paskaitas.

Birželio 11 d. kaip Centro valdybos atstovė A.Dirsytė skaito paskaitą ideologiniuose kursuose Joniškyje, o kitą dieną dalyvauja LKMD rajono konferencijoje. Čia ji skaito pranešimą „Jaunųjų motinų organizavimas".

Liepos 31 d. A.Dirsytė kaip Centro valdybos atstovė sveikina Pilviškių skyriaus motinų šventę ir šeimininkių dieną, skaito paskaitą „Lietuvė namų kultūros kėlime", pabrėždama, kad reikia rasti laiko vaikų auklėjimui, savišvietai, siekti ekonominio savarankiškumo.

Rugpjūčio 14 d. A.Dirsytė dalyvauja metinėje šventėje ir šeimininkių dienoje Kučiūnuose, sveikina ir džiaugiasi darniu skyriaus moterų bendravimu su pavasarininkais.

Rugsėjo 3-4 d. Telšiuose vyksta LKMD organizaciniai kursai, kur tarp 3 centro atstovų ir A.Dirsytė. Kursus sveikino vysk. J.Staugaitis, iškėlęs moters svarbą religiniame gyvenime.

Spalio 20-21 d. vyksta organizaciniai kursai Linkuvoje, kur moterys mokosi, kaip sureikšminti, padaryti kilnesnį sukasdienėjusį gyvenimą. Kursams vadovavo Panevėžio regiono instruktorė St.Apanavičiūtė ir Centro valdybos atstovė A.Dirsytė.

Spalio 21-23 d. lektorė A.Dirsytė skaito 20 valandų paskaitų kursą Kražių rajono organizaciniuose kursuose. Vėliau LKMD rajono konferencijoje skaito praktinę paskaitą apie jaunųjų motinų organizavimą.

Lapkričio 5-6 d. vyksta Vilkaviškio LKMD rajono organizaciniai kursai, kur dalyvauja vienuolikos skyrių kursantai. Lapkričio 6 d. konferencijoje dalyvauja ir vysk. M.Reinys. Garbės prezidiume šalia kitų ir Centro valdybos atstovė A.Dirsytė.

Gruodžio 9-10 d. organizaciniai kursai Mažeikiuose. Viena iš kursų lektorių - Centro valdybos atstovė A.Dirsytė. Ji padeda surengti mokomuosius susirinkimus, iškilmingus posėdžius.

1938    m. gruodžio 16 d. Panevėžyje vyksta regioninė LKMD konferencija. Garbės prezidiume greta vysk. K.Paltaroko - Centro valdybos atstovė. Konferencijoje paskaitą skaito ir A.Dirsytė. Išrinkta regiono valdyba, priimta rezoliucijų. Vieną pateikia Stefanija Ladygienė - ragina veltui teikti antidifteritinį serumą kaimo vaikams.

Gruodžio 18-20 d. vyksta LKMD Kėdainių rajono kursai, kuriems vadovavo rajono dvasios vadas kun. A.Račiūnas ir A.Dirsytė. Kursus baigė ir gavo pažymėjimus Surviliškio, Šėtos, Pociūnėlių, Pernaravos ir Kėdainių Šv. Jurgio skyrių delegatės.

Gruodžio 26 d. A.Dirsytė kaip LKMD Centro valdybos atstovė dalyvauja Šėtos skyriaus susirinkime ir šio skyriaus surengtoje Naujųjų metų sutikimo eglutėje. Aplink - visų katalikų organizacijų nariai.

1939 m. sausio 7-8 d. A.Dirsytė drauge su klieriku Skirka vadovavo LKMD Prienų rajono organizaciniams kursams. A.Dirsytė sako įvadinį žodį ir skaito pirmą paskaitą. Buvo apie 40 kursantų, iš jų 25 išlaikę egzaminus gauna kursų baigimo pažymėjimus.

Vasario 12-13 d. A.Dirsytė surengia kursus LKMD Rietavo rajone.

Vasario 23-25 d. vadovauja kursams naujai įkurtame LKMD Jiezno rajone, kur dalyvauja 35 kursantai iš Jiezno, Nemajūnų, Butrimonių, Stakliškių ir Aukštadvario.

Balandžio mėnesį, antrąją Velykų dieną, Šėtos skyriuje pašventinama skyriaus vėliava. Vėliavos krikštatėviai - kun. V.Cukuras ir LKMD Centro valdybos atstovė A.Dirsytė; ji taip pat skaito paskaitą apie jaunųjų motinų organizavimą.

Gegužės mėnesio pradžioje, Motinos dienos išvakarėse, A.Dirsytė dalyvauja pagerbiant mirusias motinas Bagotosios kapinėse, o sekmadienį skaito pranešimą „Moteris - tautos gelbėtoja" Bagotosios LKMD skyriaus susirinkime. Čia suvaidinta drama „Taurioji Genovaitė"

Gegužės 21 d. A.Dirsytė skaito paskaitą „Moteris ir taika" LKMD Šančių skyriaus Globėjos Švč. Mergelės Nuolatinės Pagalbos šventėje.

1939 m. per Sekmines vykusiame Katalikių organizacijos sąjungos (KOS) suvažiavime Kaune A.Dirsytė dirba prezidiumo sekretoriate.

Liepos 2 d. A.Dirsytė kaip LKMD Centro valdybos atstovė sveikina LKMD Notėnų skyrių 15-os metų sukaktuvių proga ir skaito paskaitą „Mūsų ateities gairės".

Pasikeitus žurnalo „Moteris" redaktorei, šiek tiek pasikeičia ir žurnalo tematika. Tam tikrą laiką buvo išnykęs skyrelis „Iš mūsų veiklos", tad labai sumažėja duomenų apie A.Dirsytės organizacinę veiklą.

Rugpjūčio 13 d. A.Dirsytė dalyvauja LKMD Krakių rajono šeimininkių šventėje, sveikina susirinkusias šeimininkes, skaito paskaitą „Tobulinkime namų ūkio kultūrą".

Gruodžio 2 d. A.Dirsytė dalyvauja LKMD Karmelitų skyriaus susirinkime.

Gruodžio 30-31 d. A.Dirsytė dalyvauja LKMD Prienų rajono kursuose ir skaito paskaitą „Dabartiniai motinos uždaviniai". Pranešimus apie veiklą pateikia Prienų, Garliavos, Pakuonio, Šilavoto, Išlaužo skyriai.

1940 m. sausio 21-23 d. A.Dirsytė dalyvauja ir skaito pranešimus LKMD Šėtos skyriaus suorganizuotuose auklėjimo kursuose.

Tų pačių 1940 metų kovo mėnesį žurnale „Moteris" randame užuojautą LKM Draugijos reikalų vedėjai Adelei Dirsytei dėl brolio mirties.

Taigi A.Dirsytė jau administruoja organizaciją, nors drauge aktyviai dalyvauja ir organizacinėje veikloje.

Vasario 11 d. A.Dirsytė kaip LKMD Centro valdybos atstovė dalyvauja Karmelitų skyriaus susirinkime svarstant jų veikimo planus.

Vasario 18 d. A.Dirsytė LKMD susirinkime Aukštojoje Panemunėje skaito paskaitą „Organizuotos sesės gražus elgesys -Draugijos garbė".

Vasario 24-25 d. Kuršėnuose surengiami LKMD rajono organizaciniai kursai, kur A.Dirsytė skaito paskaitą „Organizuota katalikė gyvenime".

1940 m. gegužės 12-13 dienomis LKMD konferencijoje Vilniuje A.Dirsytė skaito pranešimą „Draugijos veikimo apyskaita".

Nepaisant dažnų išvykų ir LKMD reikalų vedėjos pareigų, A.Dirsytė neužmeta mokslo - ji baigia rašyti diplominį darbą, „Die epische Dichtung der Freiin Gertrud von Le Fort", kurį Teologijos-filosofijos fakulteto taryba 1940 m. birželio 4 d. posėdyje įvertina ir patvirtina A.Dirsytės aukštojo mokslo baigimo diplomą.

1940 m. birželio viduryje Lietuvą okupuoja sovietinė kariuomenė. Katalikiškų organizacijų veikla nutraukiama, nutrūksta ir žurnalo „Moteris" leidyba. Taip baigėsi A.Dirsytės kaip reikalų vedėjos darbas.

Turėdama aukštojo mokslo baigimo diplomą, A.Dirsytė ieško darbo švietimo sistemoje. (Kur yra Adelės Dirsytės universiteto baigimo diplomo originalas, lieka neįminta mįslė. Adelės seserėnas teigia jį matęs Pramislavoje, susuktą į tūtą. „Atrodo diplomas buvo saugomas su dėdės Jono knygomis, jo spintoje Pramislavoje", - sako Stasys Ivanauskas. Tėra išlikęs Kauno notaro patvirtintas pažymėjimo nuorašas.)

Mokytoja persikelia į Vilnių

1940 m. A.Dirsytė persikelia į Vilnių ir pradeda dirbti mokytoja mergaičių gimnazijoje, o 1942-1944 m. - Vilniaus 2-ojoje valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje. Čia berniukai ir mergaitės mokėsi siuvimo amato ir bendrojo lavinimo dalykų.

Dirsytė gerai mokėjo vokiečių kalbą. Okupantai vokiečiai 1941m. vasarą išvadavo lietuvius nuo sovietinės okupacinės valdžios, žmonių vežimo traukiniais į Sibirą. A.Dirsytė buvo nusiteikusi rašyti ar išversti fiurerio biografiją. Vilniaus mieste buvo išplatintas plakatas su užrašu: „Hitleris išvaduotojas". Tačiau, kai vieną vakarą vokiečių kareiviai pradėjo pas ją veržtis pro langą kaip pas panelę, ji labai supyko. Sėkmingai apsigynusi, ano sumanymo atsisakė. Vėliau tuo savo „prablaivėjimu" buvo patenkinta. Apie tai Adelė pasakojo savo seseriai Katriutei ir seserėnui Stasiui Ivanauskui.

1942 m. žiemą, motinos Kotrynos rūpesčiu ir Adelės pakviestas, Stasys Ivanauskas įstojo į Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą (hospitantu). Apsigyveno pas Adelę. Ji nuomojo du kambarius Kankinių gatvėje (dabar Liepkalnio). Adelės kambaryje stovėjo lova (visada baltai užklota), spintelė, kėdė, staliukas, ant sienos Šv.Teresės ir Šv.Jono Bosko paveikslėliai.

Šventadieniais ir net šiokiadieniais abu eidavo į bažnyčią (Aušros Vartų, Šv.Mikalojaus, Katedrą - Šv.Kazimiero koplyčią, Šv.Ignoto, Šv.Rapolo, Šv.Kotrynos). Adelė dažnai eidavo šv.Komunijos, paragindavo ir Stasį. Ypač įspūdingi tuomet buvo kun. Alfonso Lipniūno pamokslai Šv.Jono bažnyčioje. Kai vokiečių okupacinė valdžia priekaištavo, kad bažnyčioje giedamos nereliginės giesmės, Lietuvos himno eilutė „Tegul saulė Lietuvoj tamsumas pašalina" buvo paredaguota: „Tegul Dievas Lietuvoj tamsumas pašalina". Kunigo A.Lipniūno pamokslai veikė klausytojų mąstymą ir patriotinius jausmus. Jo pamokslų klausytis mėgo ir A.Dirsytė.

Vilniaus 2-oji valstybinė vidurinė amatų mokykla buvo įsikūrusi Jogailos g. 2, dideliame pastate, dviejuose viršutiniuose aukštuose. Apatiniame aukšte buvo parduotuvė, prie kurios kabojo užrašas „Įėjimas tik vokiečiams". Amatų mokykloje iš įvairių vietovių suvažiavę berniukai ir mergaitės mokėsi siuvimo, taip pat bendrojo lavinimo dalykų.

„Mūsų klasėje mokėsi daugiau kaip 20 mergaičių, beveik visos iš kaimo. Vokiečių kalbą dėstė mokytoja Adelė Dirsytė. Ji buvo mūsų klasės auklėtoja", - prisimena jos mokinės Vlada Balevičiūtė ir Juzė Miliauskaitė. - „Mokytojai rūpėjo ne tik išmokyti vokiečių kalbos. Labiausiai jai rūpėjo mūsų dvasinis brendimas. Kartu eidavome į bažnyčią. Visose rekolekcijose dalyvavo ir mūsų auklėtoja. Tam mes buvome ruošiamos per klasės auklėjimo valandėles. Gražiai ir įtaigiai ji skaitydavo mums Šv.Teresėlės gyvenimo istoriją, Marijos Pečkauskaitės raštus, stengėsi plėsti mūsų akiratį. Rūpinosi, kad mes pamatytume kuo daugiau spektaklių. Lankėmės Vilniaus universiteto observatorijoje.

Mokytoja stengėsi išaiškinti visokius gyvenimo subtilumus, kad augtume apsišvietusios katalikės ir tėvynės patriotės".

Kaip reiklią, bet švelnią mokytoją ją prisimena ir iš Barčių k., Varėnos valsč, kilusi Marytė Kisieliūtė: „Mokytoja buvo griežta, bet simpatiška, kukli, tvarkinga. Plaukai tamsūs, lygiai sušukuoti. Kasa susukta. Žaliai margo atlaso palaidinė, juodas sijonas jai labai tiko, buvo graži".

Ji prisiminė ir kelionę į Kalvarijas - Kryžiaus kelią. Organizavo kapelionas, dalyvavo ir Adelė Dirsytė.

Kai žuvo Lietuvos prezidentas A.Smetona, mokinės ir mokytojos ėjo į Katedrą gedulinių pamaldų. Gerai prisimena, kaip apie jį pasakojo A.Dirsytė. Mokinės žinojo, kad mokytoja A.Dirsytė bendravo su mokytoja St.Ladygiene. M.Kisieliūtė su drauge keletą kartų buvo St. Ladygienės bute, padėdavo ruošti maisto produktų paketus labdarai. Abi mokines taip pat pavaišindavo - tai buvo didelė parama karo metais.

Mokytoją prisimena ir kitos mokinės. Toks glaudus ryšys su mokinėmis buvo nusipelnytas A.Dirsytės pastangomis. Tai rodo, sakysim, pranešimo 1942 m. Motinos dienai juodraštis; jis atskleidžia, kaip stropiai ir visapusiškai A.Dirsytė rengė medžiagą.

Artėjo antroji sovietinė okupacija. Sovietų lėktuvai bombarduoja Vilnių. Naktis, šviesos užgesintos, langai užtemdyti. Stasys su Adele stovi prie sienos, susikibę rankomis. Po kiekvieno bombos sprogimo teta Stasį ramina, nors pati dreba. Šeimininkė lenkė juos apskundžia, kad šviesos signalu mokytoja bandžiusi „orientuoti" lėktuvus. Vietinė savivalda į tai nereaguoja. Per šį bombardavimą žuvo Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas kun. Čibiras.

Pažįstami pasiūlo Adelei pasaugoti butą su visais baldais. Jie persikelia gyventi į Tilto gatvę. Gyvena labai patogiai, be pašalinių. Stasys mokosi. Kartą, menkai tepasiruošęs, nuėjo pas prof. K.Daukšą laikyti chemijos egzamino. Norėjo padaryti tetai „staigmeną". Tačiau išlaikė tik patenkinamai; už tai Adelė jį pabarė.

Vokiečiams uždarius universitetą, Stasys pradėjo dirbti ūkio vedėju amatų mokykloje. Pro IV-V aukšto langus buvo matyti, kaip vokiečių žandarmerija tikrindavo gatvėje dokumentus -„medžiojo" vyrus į Reichą. Jis irgi buvo šaukiamojo amžiaus... Reikėjo apdairiai saugotis.

Stasį teta įtikino vakarais lankyti mašinraščio kursus suaugusiesiems lavintis skirtame institute. Jis kursus sėkmingai baigė. Institutas veikė nelegaliai, buvo galima įeiti „iš kiemo", atlikti laboratorinius darbus, konsultuotis, laikyti egzaminus. Tik neilgai.

1944 m. vasario pabaigoje Adelė su Stasiu persikėlė gyventi į Trakų gatvę (dabartinės A.Mickevičiaus bibliotekos pastate). III aukšte, Stefanijos Ladygienės bute, išsinuomojo vieną kambarį. S.Ladygienė dirbo amatų mokykloje, dėstė aritmetiką. Su Adele diskutuodavo dažniausiai rimtais pasaulėžiūros klausimais.

Drauge su S.Ladygiene, jos vaikais, gyveno ir S.Ladygienės slepiama ir globojama žydaitė Irena Veisaitė.

„Mane gyvenimas suvedė su mokytoja Adele Dirsyte nacių okupacijos metais, - pasakoja Irena Veisaitė. - Aš, kaip pabėgusi iš Kauno geto žydų tautybės mergaitė, radau antrus namus Stefanijos Ladygienės šeimoje. Gyvenome viename bute su panele Dirsyte (taip mes ją vadindavome).

Prisimenu ją dėvint visada tą patį tamsios plytinės spalvos megztą kostiumėlį, neilga kasytė būdavo gražiai susukta prie kaklo. Panelė Dirsytė buvo tvarkinga iš išorės ir iš vidaus, labai kukli, atidi aplinkiniams, mandagi, užjaučianti... Ji nepraleisdavo pamaldų, nei rytinių, nei vakarinių, dažnai ir mane pasikviesdavo į Šv. Mikalojaus bažnyčią..."

Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoja

Sovietų kariuomenei artėjant prie Vilniaus, Stasys Ivanauskas išvyko į Dirsynę. Adelė liko Vilniuje. Čia ji išgyveno gatvių kautynių pavojų, maisto ir vandens stygių. 1944 m. rugsėjo 16 d. Adelė Dirsytė skiriama buvusios kunigaikštienės Birutės, o sovietų valdžiai atėjus pervadintos į Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą vokiečių kalbos mokytoja. Iš buvusių trijų lygiagrečių klasių likusių mokinių buvo sudaryta viena didelė 48 mokinių klasė, kurios auklėtoja buvo paskirta Adelė Dirsytė.

„1944 m. rudenį subombarduotų namų griuvėsiais užverstomis gatvėmis ėjau į paskutinę gimnazijos klasę, - prisimena M.Kibirkštienė. - Auklėtoja paskyrė vokiečių kalbos mokytoją... Tvarkaraštyje nėra tikybos pamokų. Jos vyksta greta esančios bažnyčios salėje. Tuo pasirūpino auklėtoja".

„Dabar, praėjus daugeliui metų, susimąstau, kuo mokines patraukė pedagogė, - rašo buvusi mokinė B.Poškutė. - Matyt, tai buvo vidinis sielos grožis, patraukęs mūsų jaunas sielas į save... Dvasingumas labai glaudžiai siejo klasės kolektyvą. Auklėtoja netiesiogiai sugebėjo įteigti religiją, maldingumą- visos lankėme pamaldas bažnyčioje".

Mergaitės nutarė švęsti Visų Šventųjų dieną, lapkričio pirmąją. Visos neatėjo į klasę. Po poros dienų pasirodė saugumiečiai. Prasidėjo tardymai. Auklėtoją išlaikė iki vidurnakčio.

A.Dirsytė išsikvietė tęsti studijų globotinį Stasį. Jos rūpesčiu jis vėl įregistruojamas Vilniuje. Kad išvengtų armijos, tuometinio Liaudies universiteto direktoriaus J.Stabinio pastangomis S.Ivanauskas įdarbinamas buhalteriu šiame universitete.

Čia direktoriaus pavaduotoja dirbo Adelė Dirsytė, dėstė vokiečių kalbą suaugusiesiems. Buvusi A.Dirsytės mokinė A.Ubeikaitė, 1944 m. rudenį grįždama iš Vilniaus universiteto jau su studentės pažymėjimu, sutiko mokytoją, kuri nuoširdžiai klausinėjo, ką ruošiasi veikti po paskaitų, kokia materialinė padėtis. Kai Ubeikaitė pasigyrė savo vieninteliu turtu - duonos kortele, A.Dirsytė pakvietė ją dirbti Liaudies universitete sekretore. A.Ubeikaitė prisimena, kad, pradedant mokslo metus Liaudies universitete, direktorius J.Stabinis kreipėsi į susirinkusius ir pasakė, jog dabar negalima vadintis ponais, poniomis ar panelėmis, tai jaunimas vadinsis draugiukais. Tai visiems patiko, ir šis terminas prigijo.

Direktoriaus pavaduotoja A.Dirsytė palinkėjo sėkmės darbe -svarbiausia išmokti visu kuo dalytis, nepalūžti moraliai, vienas kitam padėti sunkiomis to meto sąlygomis. Šie žodžiai pataikė į pačią širdį, gal todėl, kad iš širdies jie buvo ir pasakyti, - priduria A.Ubeikaitė.

Nors ir labai užsiėmusi, A.Dirsytė rasdavo laiko bendriems Liaudies universiteto klausytojų pokalbiams - paskaitoms, kur aptariamos moralės, tautiškumo, išorinio ir vidinio grožio temos.

Nors laikai buvo neramūs, nepalankūs bendrauti, tačiau auklėtoja rado kelią į mergaičių širdis, įgijo jų pasitikėjimą.

„Buvom tikinčios, kiekvieną sekmadienį matydavome auklėtoją Šv.Mikalojaus bažnyčioje, - rašo Aldona Bielinytė, - ir palengva užsimezgė su ja artimesni ryšiai. Auklėtoja pakvietė mus į ateitininkų susirinkimą <...> Įsitraukėme į ateitininkų veiklą. Kiekviena gavome konkrečias užduotis. Aš su drauge globojome dvi šeimas. Trims senutėms invalidėms atnešdavome iš parduotuvės pagal talonus maisto produktų, pjovėm ir kapojom malkas, sutvarkydavome jų skurdų būstą, prinešdavome vandens porai dienų. Kita šeima - tai našlė su penkiais berniukais nuo vienerių iki penkerių metų. Mes rinkome aukas tai gausiai šeimai paremti, o vieną vaiką parsivedžiau į savo namus, kad tai moteriai būtų lengviau išmaitinti likusius keturis"².

² Žr. sk. „Liudijimai apie Adelę Dirsytę", p 489.

Vokiečių kalbos mokytoja buvo gana reikli, tačiau sugebėdavo paskatinti geriau mokytis vadovaujantis vidinėmis paskatomis. Ypač daug dėmesio ji skyrė auklėjimo pamokoms. Jos auklėtinės prisimena įdomias paskaitas, kurias skaitė jos kviečiami specialistai. Auklėtoja aiškino, jog, palikusios mokyklą, kursime savo šeimas. Tam reikia pasirengti. Nenorėdama kalbėti tik knygine patirtimi, ji pakvietė ištekėjusią moterį, kuri labai įdomiai kalbėjo apie šeimos kūrimą, gyvenimą šeimoje.

Baigiamojoje klasėje mergaitės rūpinasi egzaminais, išleistuvėmis, na ir drabužiais - dauguma negalėjo įsigyti išeiginės suknelės, o uniformos sudėvėtos, išaugtos. Auklėtoja pasiūlo visoms apsivilkti tautiniais drabužiais, pažada padėti juos pasiskolinti. Ir tikrai - į pamaldas Aušros Vartų koplyčioje susirenka visos tautiniais drabužiais.

Gimnazijoje buvo tradicija, kad auklėtoja dovanoja abiturientei rožės žiedą. 1945 m. gėlių nedaug, brangios. Auklėtoja randa išeitį - drauge su atestatu dovanoja kiekvienai po erškėtrožės žiedą. Ir dabar prisimenu labai gražią auklėtojos atsisveikinimo kalbą. Mūsų, „karo vaikų", dalią ji palygino su gražuolės rožės lepumu ir erškėtrožės ištverme, - pasakoja jos buvusi auklėtinė M.Kibirkštienė.

„Išvadavus" Vilnių okupantams, S.Ladygienės bute įsikūrė „Odų sąjunga" („Kožsojuz"). Si įstaiga užėmė beveik visą butą, jai palikusi tik vieną kambarį. Atėmė kambarį ir iš A.Dirsytės. Dar viename gyveno Česlovas Mačys - Lietuvos geležinkelių tarnautojas, kuris vėliau, A.Dirsytės prikalbintas, tapo rūpestingu vakarinės mokyklos matematikos mokytoju. Adelė įsikūrė kambaryje be langų (seniau buvusiame rentgeno kabinete). Čia buvo jos knygos, lova, staliukas, spinta. Jai reikėdavo peržengti Č.Mačio kambario slenkstį. Stasį į savo kambarį priėmė Č.Mačys. Sugyveno jie labai draugiškai. S.Ladygienės kambaryje buvo leidžiamas sienlaikraštis „Kolpuodas" (kolchozinis puodas), vėliau - „Raudonasis užpečkis" (buvo pakabintas prie krosnies). Jame buvo šmaikščiai pasišaipoma iš okupacinės sovietinės tvarkos ir veiklos.

Adelės Dirsytės

STRAIPSNIAI PERIODIKOJE*

Naujoji vaidilutė,
1935, Nr. 2, p. 71-72

MARIJA IR IEVA

Du kontrastai - nepasitenkinimas ir „amžinas moteriškumas", horizontalumas ir vertikalumas.

Abiejų vardų etimologija hebrajiška. Ieva (Chawzvah) reiškia gyvenimą, visų gyvųjų motiną; Marijos vardas (Marijam) komentuojamas įvairiai. Surinkta šešiasdešimt prasmių. Tarp kitų sakoma, kad Ji yra Apšvietėja.

* Taisyta straipsnių rašyba ir skyryba; šiek tiek taisyta ir kalba.

Kartą panoro Ieva daugiau, negu Kūrėjas jai leido, ir tas jos išdidumas atnešė į pasaulį nuodėmę, į sielą - disharmoniją, į gyvenimą - vargą. Ji atskyrė dangų nuo žemės. Ir tuo pirmieji žmonės suardė buvusią harmoniją. Bet neaprašomas Dievo gailestingumas ir meilė leidžia vėl mergaitei atnešti į gyvenimą Šviesą, kuri nušviečia kelią į dangų. Ji - Marija - visa graži, gražiosios meilės Motina. Šventajame Rašte randame dešimt ją charakterizuojančių žymių - skaistybė, išmintis, nusižeminimas, tikėjimas, pamaldumas, klusnumas, neturtas, kantrybė, gailestingumas, užuojauta. Ar yra dar kas moteriškesnio? Ieva - revoliucionierė, nusikalsta nepaklusnumu, tuo tarpu Marija - tylaus paklusnumo atstovė -„Štai aš, Viešpaties tarnaitė".

Ievos nepasitenkinimas įvairiais niuansais pasiekė mūsų laikus. Kas vargina šių laikų moterį? Ji per daug pasineria į savo prigimties kultivavimą ir pakliūva į dvasinę vergovę. Kaip labai įėjo į madą keisti savo prigimtį! Keistas noras apėmė moterį panėšėti į vieną bendrą modelį. Tai klaidingas grožio supratimas. Juk grožis ten, kur yra įvairumas, o pudra, akių gadinimas dėl žvilgesio, plonos linijos išlaikymas, maži batukai, tam tikros rūbų mados naikina individualumo žymes. Liūdnai charakterizuoja šiuos reiškinius prof. Šalkauskis: „Vergavimas visuomenės aplinkumos užgaidoms ne tik falsifikuoja žmogaus asmenybę, bet ir apskritai nuasmenina žmogiškąjį individą atimdamas nuo jo tikros savo vertės pajautimą ir darydamas jį tokiu būdu negarbingą būtybę". O kas užvaldo tokios moters sielą? Ten nuobodumas, noras valdyti, pasirodyti, suvyriškėjimas ir įvairus fariziejiškumas.

Marija - dvasios indas. Kas pažįsta Švč. Mergelę, tas randa kelią į Jos Sūnų, randa meilę, kurios nei kentėjimai, nei pažeminimai, nei nepasitenkinimai nesunaikina, tas randa dvasinę laisvę nepriklausyti nuo aplinkumos. Tam pripildo sielą tikėjimo gražumas ir platumas, sunaikina nuobodumą, tuštumą. Marija sudvasino darbą, sudvasino vyro ir moters santykius.

Marijos nuopelnas, kaip teigia Carlyle, kad moteris yra aukštesniųjų dalykų simbolis.

Ryškiausiai skirtumą tarp Ievos ir Marijos išreiškia Fr. W. Foersteris: „Vyro išsiilgimas Ievos yra prigimtis; išsiilgimas Marijos yra kultūra ir kartu prigimties saugojimas nuo nenatūralumo<...> juo daugiau vyras pažįsta Ievą, juo labiau jis ilgisi Marijos; juo daugiau savy nešioja besitrankančių ir besidaužančių norų, juo labiau jam reikalingas apsivalymas ir papildymas, įgyjamas per nužeminto ir ramaus gerumo jėgą".

Pasiilgusi ir mūsų tauta tokios Marijos, žengiančios kultūros keliais ir rodančios žmonėms naujus horizontus!

Naujoji vaidilutė,
1936, Nr. 4, p. 161-169

ALEKSANDRA RACHMANOVA IR JOS ROMANAS
„NAUJOJO ŽMOGAUS FABRIKAS"

Pasaulio literatūros istorijoj moteris buvo tik svečias. Dabar situacija keičiasi. Moteris pradeda, kaip visose srityse, taip ir čia, vis dažniau ir dažniau iškilti viešumon. Džiaugiuos, kad čia galiu kalbėti apie rašytoją Aleksandrą Rachmanovą, kuri vis dėlto išėjo viešumon ir spėjo taip greit laimėti daugelio širdžių prielankumą.

Vaikystė. Alia - Rusijos vaikas. 1898 m. liepos 27 d. išvydo ji pasaulį. Apie savo tėviškę tiek tepasako, kad ji - dulkėtas miestas.

Jos tėvas - gydytojas, kuris jos, rašytojos, talentui bręsti daug padėjo. Rachmanovų šeima nedidelė, tik trys mergaitės: Alia, Irina ir keistoji Nataša, kuri, be savo rankų ir plaukų, pasauly daugiau nieko nemylėjo. Alia buvo vyriausioji ir mylimiausioji tėvų duktė. Savo vaikystę praleido labai gražioje aplinkoje. Per didžiąsias šventes, ypač per Kalėdas, Velykas ir kiekvieną vasarą, Rachmanovai su vaikais važiuodavo pas Alios senelius į Uralą arba į Krymo ir Kaukazo kurortus. Pas senelius susirinkdavo daug giminių. Tai buvo linksmas laikas, ekskursijos, pasakos, nuotykiai su totoriais, Kalėdų eglutės su eilėraščių deklamavimu, žaidimai su seserimis ir ypač su pusbroliu Tolia teikdavo jai daug džiaugsmo.

Skaityti ir rašyti Alia pradėjo anksti. Vos šešerių metų mergaitė didelėmis raidėmis užrašinėdavo savo išgyvenimus. Ji sakosi, kad būdama septynerių metų gaudavo iš tėvo jau Gogolio „Mirusiųjų sielas"skaityti, o kai turėjo dešimtį metų, buvo perskaičiusi visus Gogolio, Turgenevo, Tolstojaus, Lermontovo, Puškino veikalus, Evangelijas ir daug šventųjų gyvenimų.

Mokslo ir studijų metai. Apie Alios gimnazijos laiką duomenų nedaug turime. Šį laimingą laikotarpį ji aprašo knygoje „Geheimnisse um Tataren und Götzen". Jos laikais mokyklos drausmė buvo labai griežta, kartais net juokinga. Tą gerai pavaizduos Aleksandrai padaryti priekaištai dėl jos uniformos: „Jūs turite namo eiti, nes jūsų uniformos apykaklaitė puse centimetro, rankogaliai daugiau kaip dviem centimetrais ilgesni, o prijuostė šešiais, sijonas keturiais centimetrais trumpesni, ir prijuostė vietoj vieno įsiuvo turi du. Eikite tuoj į vestibiulį, nusipieškite mastelį ir kol jūsų uniforma neatitiks taisyklių, nesirodykite gimnazijoj!"¹

Čia duoda ji ir kelis juokingus mokytojų tipus. Geometriją dėstė Dimitrijus Nikolajevičius. Jis pamokose daugiau kalbėdavo apie savo šeimą negu apie geometriją. Mokiniai puikiai žinojo visų vaikų gimimo dienas ir visi iš geometrijos penketukus turėjo.

Mokyklos darbas Aliai nesunkus. Labiausiai jai patikdavo literatūros istorija. Mokinės prašydavo joms rašomuosius darbus parašyti, o Alia ir sukurdavo jų dažnai dešimtį ir daugiau. Svarbiausia, kad ji atspėdavo kiekvienos draugės individualybę.

Su svetimomis kalbomis turėdavo daugiau darbo. Pati sakosi: „...Kalbos yra mano kryžius. Nors pažymius turiu visados gerus, bet tas kaštuoja man daug vargo, aš jokio talento joms neturiu"².

O vis dėlto Alia buvo labai gabi. Aukso medalį gavo, kai baigė gimnaziją ir tik 17 metų būdama. Ar ji tada buvo laiminga? Nors turtinga, jauna, gabi ir graži buvo, vis dėlto savo jausmus kartą taip išreiškė: „Aš esu nelaiminga, nes per daug laiminga. Aš turiu viską, visi mano norai išsipildė, visi mane myli ir aš visus myliu; viską, ką aš turiu, gavau veltui. Taip pat mano gabumai nieko man nekaštavo... Bet niekas nedaro man džiaugsmo. Aš noriu rūpesčių, skausmų, kovų! Aš noriu vargo, trūkumų, taip, noriu net žmonių neapykantos. O tada noriu pati išsikovoti, noriu savo nuosavomis rankomis gyvenimą kurti, tik tada būsiu laiminga!"

Tikrai, jos norai išsipildys. Greit prasidės revoliucija, kuri privers ją vargti ir rūpintis³.

1916 m. Alia pradėjo studijuoti. Ji lankė Istorijos-filologijos fakultetą. Studijų pradžia liūdna. Ji sako: „Buvo filosofijos įvado paskaita. Profesorius kalbėjo rusiškai, bet sąvokos, kurias jis vartojo, buvo man svetimos. Jis kalbėjo taip greit ir monotoniškai, kad aš nieko negalėjau suprasti. Paslapčiomis apžiūrėjau savo kaimynus: jie visi sėdėjo su išmintingais veidais, tai yra jie galėjo sekti ir tik aš viena esu tokia kvaila. Juo ilgiau tai tęsėsi, tuo nemaloniau man buvo ir aš tuoj pradėjau, tikra to žodžio prasme, nuobodžiauti... O tas mane visai prislėgė"⁴.

Vėliau su studijomis buvo daug geriau. 1918 metais ji išlaikė 14 egzaminų, be to, lankė dar aštuonis seminarus. Darbo sąlygas turėjo nepavydėtinas: žiauri revoliucija, sužadėtinio mirtis, varginanti kelionė į Sibirą, grįžimas, šiltinės liga, trūkumas reikalingiausių dalykų - maisto, knygų, rašalo - ją labai vargindavo. Vis dėlto 1921 m. ji baigė egzaminus ir tais pat metais ištekėjo už austro, kurį savo dienorašty vadina Otmaru Vagneriu (jis - Amulf von Hoyer). Vagneris buvo karo belaisvis. Jis pasiliko Rusijoj dėl Alios, čia studijavo ir pagaliau profesoriavo. Nepaisant neramumų, Alia buvo laiminga, bet, deja, neilgai, nes Vagnerį greit atlei-do be jokių motyvų iš pareigų ir ištrėmė iš Rusijos. Alia su skaudama širdimi aprašo tą ištrėmimą: „Daug rūpesčių savo gyvenime turėjau, daug sunkių valandų ištvėriau, bet šios minutės atrodo man per sunkios, kad aš jas galėčiau iškęsti. Mūsų ištrėmimas pasirodė man kaip neapsakomas neteisingumas, o kad aš savo tėvynę, savo tėvus, savo tylų gyvenimą ir savo mokslo darbą dabar, tučtuoj palikti turėjau, ta mintis pasirodė man nepakeliama..."⁵

Otakringo pienininkė. 1925 metais Alia su savo vyru ir mažuoju Jurka jau Vienoje. Taigi Vagneris savo tėvynėje. Kokia tragedija! Aristokratiškoji šeima didmiesty be jokių turtų ir su bereikšmiais dokumentais. Veterinaras jiems davė tokį patarimą: „Susidėkite savo daiktus ir grįžkite į Rusiją, kol jūsų viza galioja. Darbo jūs čia jokio nerasite"⁶. Bet ar galima tremtiniams? Jie ieško darbo, bet niekur ničnieko negali surasti. Alia siunčia vienai redakcijai pasakojimą iš rusų gyenimo. Atsakymas: „...gerai parašytas, bet -zu schwer". Kas toliau? Vagneris serga, Jurka serga, o visas jų turtas - 43 šilingai. O kaip jie džiaugėsi, kai gavo iš Rusijos kolegų ir savo tėvų 789 šilingus. Vėliau Vagneriui paskolino jo draugas pinigų ir jie nusipirko Otakringe, Vienos kvartale, krautuvėlę. Čia daugiau kaip metus vargo Alia. Užsienietei, kuri nemokėjo Vienos tarmės, kuri ilgėjosi tėvynės, buvo nepaprastai sunku. Bet užtat jos vyras galėjo studijuoti. 1927 metais Vagneris išlaikė egzaminus ir gavo mokytojo vietą Zalcburge. Po didelių vargų ji rašo: „Mano Dieve, kaip gražu gyventi. Kaip laiminga aš tuo, ką pasiekiau. Pagaliau savo sielai atradau ramybę, nes aš turiu mylimąjį, esu motina ir galiu reguliariam darbui atsidėti, kuris dvasiai kažką duoda"⁷.

Dabar Alia yra vaikų psichologijos docentė Zalcburge.

Svarbiausi charakterio bruožai. Jos troškimas išreikštas žodžiais: „Tris uždavinius sau iškėliau - motina noriu būti, šeimininke noriu būti ir dar noriu mokslui dirbti"⁸.

Žmonių meilė. Dar mažytė Alia, bet jau gailestinga. Ji kovoja su būriu išdykėlių, kurie nori kačiuką prigirdyti. Lokys perkanda tam kačiukui galvą, ji apverkia ir palaidoja jį. Alia nešasi namo sužeistą erelį, kad miške nežūtų. Kartą pusbrolis Tolia įžeidė tarnaitę. Alia apkabino ją, pabučiavo ir prižadėjo visados ginti.

Aleksandra sugebėjo net mažai pažįstamų žmonių širdies dureles atrakinti. Ji kiekvieno žmogaus sieloj mato lakštingalą, kuriai tik giedoti reikia leisti.

Jos siela aristokratiška. Ji savo nuotaikų gera šeimininkė, niekad nepasisakydavo savo lūdesio, nesiskųsdavo vienatve, nors lovos pagalvė kartais daug karčių ašarų sugerdavo. Ji sako: „Svarbiausia yra įtikinti žmones, kad viskas einasi gerai. Juk bitės gelia noriai veidą, kuris nuo ašarų drėgnas; užtat mano veidas rodo tik šypseną"⁹. Tą jos motina patvirtina: „Ak, dėl Alios aš visai rami, ji niekad nežus. Ar matėt jūs ją kada nors liūdną?"¹⁰

Ji visados stengėsi gerai sugyventi su visais žmonėmis. Žmogaus nustoti buvo jai skaudžiau negu kliento.

Vaikus ji ypač mylėjo. Jei laiko turėdavo, kalbėdavos su jais, sekdavo jiems pasakas. Bet visą savo širdį paaukojo savo vyrui ir sūneliui Jurkai: „...visą mokslą atiduočiau už vienintelį nusišypsojimą savo vaikučio".

Alia meilės esmę suprato: „Žinai, mano miela, padaryti, kad tave koks nors svetimas vyras įsimylėtų, yra nesunku, bet tu padarai, kad tavo pačios vyras tave kasdien iš naujo įsimyli ir net diena iš dienos vienu laipsniu daugiau"^{* 11}. Taip kartą sakė jai jos vyras.

Optimizmas. Alios tėvai ir seneliai buvo turtingi. Taigi Alia turėjo visko, ko tik jos siela troško. Pati buvo linksma, gabi ir sveika. Ji domėjosi žmonių vargais, buvo prisirišusi prie savo tėviškės, prie rusiškų papročių. Bet revoliucija viską sunaikino. Pirmiau puošnus Rachmanovų butas, dabar tik kertelė vagone, kur jai kartą net plaukai prie sienos prišalo. Egzaminams ruoštis galėdavo tik stoty, nes namie ir šalta, ir tamsu. Revoliucija sunaikino jos senelius, dėdę ir net sužadėtinį, pagaliau ir iš tėvynės ištrėmė. Vienoje universitetą baigusi moteris - tik pienininkė ir skalbinių plovėja. Bet visi šie sunkumai jos nesužlugdė. Ji niekad visiškai nenusiminė. Gamta, šeima, dienoraštis, religija duodavo jai stiprybės sunkiomis valandomis. Jos optimizmas truputį panašus į vyskupo Kepplerio optimizmą.

Pamėgimas užrašinėti savo išgyvenimus. Kad Alia šiandien žymi rašytoja, jos tėvas daug čia nusipelnė. Ji dabar noriai prisimena tėvo nuomonę apie rašytojo pašaukimą: „Poetas pirmiausia turi būti skaistus žmogus, jis imdamas plunksną turi visados save klausti, ar jis tuo, ką rašo, savo skaitytojo sielos neteršia"¹². Toj srity jos tėvas visados griežtas. Kartą jai labai gerai pasisekė rašinys „Turgenevo moterys". Tada ji sakė savo tėvui, kad turi didelį talentą. Tėvas atsakė piktai: „Koks gali būti tavo talentas, jei nieko nedirbai, nieko neišgyvenai, nieko neiškentei?"¹³

Jaunutė pradėjo rašinėti eilėraščius, bet susipažinusi su Vagneriu daugiau neberašė.

Ji kūrė ir noveles. Ypač viena, kurią jos tėvas savo leidžiamame laikraštyje išspausdino, turėjo didelį pasisekimą.

Dabar su dideliu susidomėjimu skaitomi jos dienoraščiai ir romanas „Die Fabrik des neuen Menschen".

Kartą Vagneriui jo draugas pasiūlė parašyti ką nors iš karo belaisvių gyvenimo Rusijoje. Sutartas laikas atėjo, o jis dar nieko neparašė. Tada jiems kilo mintis pasiūlyti Alios dienoraštį. Alia ilgai abejojo, svarstė, bet pagaliau sutiko, tada jos vyras viską išvertė į vokiečių kalbą.

Jos dienoraščio išleista keturios knygos: „Geheimnisse um Tataren und Götzen" (1932) ir trilogija: „Studenten, Liebe, Tscheka und Tod" (1931), „Ehen im roten Sturm" (1932) ir „Milchfrau in Ottakring" (1933).

Knygoje „Geheimnisse um Tataren und Götzen" pasakojama apie autorės vaikystės ir gimnazijos laikus: čia matome jos išgyvenimus pas senelius Urale, įspūdžius, susitikus su totoriais. Ji pažįsta keistus žmones, kurie tiki į kinų dievus, mato, kaip kinas iš skaudamo danties kirmėlytes traukia. Iš gimnazijos laikų pateikia kelis keistus ir įdomius mokytojų ir mokinių charakterius.

Dėl lengvo stiliaus, dėl įdomaus turinio knyga yra skaitytina.

Dienoraščiuose „Studenten, Liebe, Tscheka und Tod" ir „Ehen im roten Sturm" autorė pavaizduoja savo gyvenimą studijų metu ir duoda revoliucijos vaizdą, kiek ši palietė universitetą, šeimą ir buržuaziją. Pradžioje Alia revoliucijos nesuprato: „Revoliucija man reiškė karo galą, ligoninių, kareivių kančių galą; revoliucija man reiškė galą areštų, ištrėmimų, bado ir nelaimių"¹⁴.

„Milchfrau in Ottakring" aprašo savo gyvenimą Vienoj po ištrėmimo iš tėvynės, iki 1930 metų. Tais pat metais ji džiaugsmingai baigė savo trilogiją žodžiais: „Priimk, o Dieve, šiandien mano dėkingumą už viską, ką Tu man šiame gyvenime dovanojai, už karčias skausmo valandas, kurios mane pamokė džiaugsmą mylėti, ir už džiaugsmo valandas, kurios mano sielą šviesią ir tvirtą padarė...

O aš, aš esu viską viską radusi!¹⁵

Autorė savo gyvenimą nuoširdžiai ir atvirai aprašo. Ji mums atrodo kaip gražiausias romano herojus. Jos turtinga asmenybė, tikri faktai, kurie parodo Rusijos gyvenimą revoliucijos metu, lengvas stilius daro trilogiją įdomią ir labai vertingą. Užtat nenuostabu, kad ji yra jau į daugelį svetimų kalbų išversta ir išleista net po keletą kartų. Reikia džiaugtis, kad lietuvių kalba ją taip pat turime.

Silpnosios trilogijos ypatybės - autorės ne visados griežtas minčių formulavimas ir jų kartojimas.

Kad jos talentas geriau atsiskleistų, susipažinkime su jos vieninteliu neseniai pasirodžiusiu romanu „Naujojo žmogaus fabrikas".

Romane pavaizduota darbo komuna GPU, kur komunistas Vladimirovas iškelia sau uždavinį žmogžudžius, vagis, paleistuvius išauklėti komunistiškos pasaulėžiūros proletarais. Apskritai romano tikslas - nušviesti dabartinį Rusijos gyvenimą. Rašytoja rodo žemą moralę komunistiškai nusistačiusio žmogaus ir ieško priemonių jį gelbėti.

Centriniai romano veikėjai yra Tania ir Vladimirovas. Tania -neturtinga studentė, kuri turi rūpintis pragyvenimu. Ji tarnavo įstaigoj, kur Vladimirovas buvo jos viršininkas. Tania pradėjo jausti, kad Vladimirovas jai kažkuo artimas, Vladimirovui ji taip pat patiko. Kartą Vladimirovas buvo girtas ir pasielgė su ja labai žiauriai. Tanios sieloj kilo maištas. Ji nebežinojo, kaip elgtis, norėjo net jį užmušti, bet suprato, kad tuo būdu nieko nelaimės. Taigi pasiryžo kantriai ir tyliai eiti jai Aukščiausiojo skirtu keliu. Vladimirovas laukė jos priekaištų. Jo kaltė, jos tylumas ir rūpestingas darbas nedavė jam ramybės. Jis ryžosi ją vesti, bet Tania dabar nesutiko. Ji pasigailėjimo nenorėjo. Vladimirovas nustojo sielos pusiausvyros, ieškojo paguodos pas burtininkę, pagaliau labai susirgo. Dabar Tania pajuto, kad be Vladimirovo jos gyvenimas tuščias, skurdus. Ji ryžosi jį gelbėti, pradėjo slaugyti, o visiškai sveikatai pablogėjus, pažada būti jo žmona. Jis pasveiksta ir veda Tanią. Jo tikslas - jai komunistišką dvasią įskiepyti, o Tania nori jį krikščionybei, gėriui laimėti. Iš tikrųjų po didelių vargų Tania savo išmintingumu, savo nepalaužiama valia ir pasiaukojančia širdimi nugali Vladimirovą, kuris prisipažįsta: „Tania, tu... tu visuose frontuose laimėjai".

Laiko dvasiai geriau nušviesti rašytoja duoda dar keletą epizodų, pvz., pasakoja apie profesoriaus Vladimirovičiaus ir Anos Ivanovnos šeimos įvykius. Ana buvo darbšti, rūpestinga, bet nemokyta ir negraži moteris. Profesorius pasirinko ją žmona dėl jos gerumo, bet vėliau paliko ją su šeima, o pats pasisuko į laisvą komunistišką meilės kelią. Borisas Pavlovičius, kurio pašaukimas -tik vedybos, pražudo artistę Niną Aleksandrovną, kuri jį nuoširdžiai mylėjo. Be to, rašytoja pasakoja apie „Gottes Lonte" sektą. Ši sekta moko žmones Dievą pažinti ir rodo, kad žmogaus vien materialistinė pasaulėžiūra negali patenkinti. Šie atskiri epizodai rodo, koks sunkus tokioje atmosferoje Tanios kelias.

Veikalo kompozicija. „Meilė yra kantri, gailestinga, meilė uždengia viską_/ tikisi visko, pakelia viską. Meilė niekad nesiliauja". Šiuo romaną aiškinančiu motto pradeda rašytoja savo veikalą.

Romano pradžioje duoda simbolišką paralelę tarp Tanios ir gamtos. Tania nerami, nujaučia nelaimę. Gamta taip pat: upė patvinus, drumzlinas vanduo užliejo šalį, bangos dūksta. Tanios žvilgsnis apsistoja prie žolelių, kurios priešinasi srovei. Žolelių srovė nepalaužia. Tos silpnos žolelės simbolizuoja Tanią, kuri prieš komunizmo srovę kovos, ji išeis laimėtoja. Toliau sutinkame Tanią įstaigoj, kur ji netenka nekaltybės. Čia romano veiksmo pradžia. Po to autorė piešia dvasinę būseną pakaitomis Tanios ir Vladimirovo, o paraleliai duoda kelis kitus įvykius, kad laiko dvasia būtų aiškesnė.

Kaip romano pradžioje, taip ir gale sutinkame Tanią. Ji po ilgų kovų laimi Vladimirovą. Jis nesugebėjo išsaugoti „Naujojo žmogaus fabriko" nuo sektantų, o dėl jų jis areštuotas.

Kaip vaizduoja Rachmanova gamtą? Savo gamtos pamėgimą, savo į ją įsijautimą dienorašty ji taip išreiškė: „Gamta mano gyvenime atliko ypač didelį vaidmenį. Aš nuo seniai įpratau gamtoje ir su gamta gyventi... Aš įpratau kiekvienos dienos nuotaiką sugauti, aš įpratau tolimą dangų virš savęs ir plačią upę prieš savo akis turėti. Aš įsivaizdavau galinti atskirti ąžuolo garsą nuo beržo. Taip, man atrodė, lyg kiekviena gėlė savo nuosavą, visai tikrą melodiją turėtų"¹⁶.

Savo romane autorė neduoda ilgų gamtos vaizdų. Ji pasitenkina tik keliomis trumpomis eilutėmis. Jos gamta beveik visados derinasi su žmogaus nuotaika, nors pasitaiko ir kontrastingų sugretinimų.

Romane daug asmenų. Svarbiausi - Tania ir komunistas Vladimirovas. Studentė Tamara įdomi dėl savo auklėjimo. Gydytojas Krasnovas yra atstovas nesugebančiųjų savo įsitikinimų skelbti. Rašytojas Kuznecovas įdomus savo drąsa ir priešinimusi blogiui.

Tania visai panaši į pačią autorę. Ji gailestinga, globoja vargšą Niurką, bara žuvis mušančius kareivius. Jos nuomone, kiekvienas žmogus nešioja savy dieviškąją kibirkštėlę. Muzika, vaikystės dienų prisiminimai, tikėjimas duoda jai stiprybės sunkiomis valandomis. Ji visados darbšti. Meilei svarbiausia pasiaukojimas ir Taniai, ir Rachmanovai. Tania sako: „... meilė yra begalinis, nenutraukiamas darbas žmogui, kurį myli, visiškas užmiršimas savęs, atsisakymas savo asmenybės, kryžius, po kurio našta reikia žemai nusilenkti, jei norima jį iki galo nešti"¹⁷. Rachmanovai: „Žmona ir motina būti, vadinasi, savęs visiškai išsižadėti, savo norus ir svajones visai atidėti"¹⁸. Tania buvo maloni, pasiaukojanti, bet ir griežta. Jos griežtumas pasirodė, kai ji gynė savo kūdikio teises.

Be Tanios Rachmanovos, yra ir daugiau personažų, kurie romane ir dienorašty tie patys, būtent profesorius Vladimirovičius su Ana Ivanovna romane ir profesorius Georgas Aleksandravičius su Jekaterina Pavlovna dienorašty „Ehen im roten Sturm".

Komunistas Vladimirovas buvo darbo komunos GPU, arba „Naujojo žmogaus fabriko", viršininkas. Jis tą draugiją pats įkūrė ir norėjo parodyti, kad visi nusikaltėliai tik dėl blogų sąlygų atsiranda. Pakanka jiems sudaryti žmogiškas sąlygas, išmokyti darbo, jais pasitikėti ir jie bus geri ir naudingi. Vladimirovas buvo labai uolus komunistas: daug skaitė savo pasaulėžiūros knygų, daug skaitė paskaitų savo draugijoje, bet ką laimėjo? Komunistas Pusankovas, kurį Vladimirovas daugiausia vertino, pabėgo. Pabėgimo priežastis: „Bėgu, nes nuobodu". Pagaliau įsitikino, kad vagys, niekšai, klastotojai pasilieka ir komunistiškas idealas neįgyvendinamas.

Asmeniškam gyvenime buvo dažnai piktas, menkas ponas savo nuotaikų ir griežtas.

Gydytojas Krasnovas parodo visiškos laisvės vaisius seksualinėje srityje. Pagal jį 81% jo pacientų serga lytinėmis ligomis. Jis tuo reikalu rašė knygą. Kartą ta tema skaitė „Naujojo žmogaus fabrike" paskaitą. Areštuotas. Kalėjimo kančios jam per sunkios. Norėjo sau pasilengvinti, įkliudė kelis nekaltus žmones ir pats žuvo.

Visai kitoks romanų rašytojas Kuznecovas. Jis, kaip ir daktaras, dėl to susmukimo kaltina vyrus: „Niekados dar jokioj istorijos epochoj nebuvo vyras taip nužeminęs moters, kaip dabar. Jis užliūliuoja ją gražiais žodžiais. Ji turi padėti valstybę kurti, sako, bet tikrovėj jis ją pažemino iš auklėtojos ir kūrėjos iki visiškos geidulių patenkinimo priemonės¹⁹. Įdomus jo pasikalbėjimas su teismo tardytoju. Kuznecovas mirties nebijo. Jo paties sukurtoji religija žada jam geresnį gyvenimą. Žinoma, ir jis apkaltintas ir nubaustas.

Tamara įdomi dėl savo auklėjimo. Jos tėvas - meno garbintojas. Jo auklėjimo principas: „Mano duktė turi būti mano meno veikalas, taip užbaigtas meno veikalas, kokio dar galbūt joks menininkas nesukūrė"²⁰. Veltui pastangos. Tamara prieš tėvo norą įsimyli keistuolį studentą ir palieka tėvų namus. Po kurio laiko persiskiria, įsimyli profesorių Orlovą. Ilgesys, gyvenimo rūpesčiai išvagoja raukšlėmis veidą. Šis įvykis ją taip sujaudino, kad ji neteko proto. Grožiui auklėta, netenka grožio ir pati sunyksta. Nelabai tikėtina, kad Tamara, dar sveika būdama, kalbasi su savo mylimuoju profesorium, nepažįsta jo ir išpasakoja jam savo jausmus.

Apie Rachmanovos stilių kalbėti negalima, nes originalo mes neturime. Taigi tuo atveju iškeikime ryškiausias vertimo stiliaus savybes, kurios, reikia manyti, ir originalui tinka.

Vyraujančios stiliaus priemonės yra pakartojimas ir retoriškas klausimas.

1)    Kartojama tas pats žodis: „Überall wird geredet, geredet, geredet!"

2)    Kartojama ta pati sakinio dalis: „Das war Liebe! Das war die Liebe, die sie rief..."

3)    Kartojama tas pats žodis naujuose sakiniuose: „Niemals ihm so in seine Augen blicken dürfen, wie er in die ihren? Niemals sollten sich ihre Lippen berühren; niemals sollte sie sich an ihn schmiegen dürfen, fest, ganz fest? Nein, niemals!"

4)    Kartojimas sujungiamas su žodžių žaidimu: „Das ganze Leben! Welches Glück! Ein ganzes Leben! Welch unendliches Glück!.."

5)    Kartais žodžiai kontrastiškai sudedami: „Mit leisen Schritten schlich sie durch die Gassen und blickte mit ihrem dunklen Auge in die Fenster der Menschen der jungen und der alten, der glücklichen und der unglücklichen. Freude und Trauer deckte sie..."

6)    Labai mėgstama retoriški klausimai, kurių vienas po kito net keliolika eina: „Was ist aus ihr in diesen Jahren geworden? Wer sie heiratet? Wer war ihr Mann? Wo wohnt sie? Und warum dieser Ausdruck von Leid in ihrem Gesichte?..."

7)    Romane epitetų nedaug. Jie dažniausiai paprasti ir sudėtiniai optiškos prigimties būdvardžiai: dunkelbraune Flut, hellblauer

Himmel, zitternde Luft, schäumende Wogen... Trilogijoje jie kartais vartojami be saiko: „diese halte, reine, frische, würzige Luft".

¹ R.A.[A.Rachmanova] (toliau - R.A.), Geheimnisse um Tataren und Götzen, Salzburg² , 1932, p.112
² Ten pat, p. 123.
³ R.A., Studenten, Liebe, Tscheka und Tod, Salzburg¹³,1931, p. 10.
⁴ Ten pat, p. 28.
⁵ R.A., Ehen im rotten Sturm, Salzburg, 1932, p. 360.
⁶ R.A., Milchfrau in Ottakring, Salzburg, 1933, p. 13.
⁷ Ten pat, p. 331.
⁸ R.A., Ehen im rotten Sturm, Salzburg, 1932, p. 218.
⁹ R.A., Milchfrau in Ottakring, Salzburg, 1933, p. 195.
¹⁰ R.A., Ehen im rotten Sturm, Salzburg, 1932, p. 227.
¹¹ Ten pat, p. 344.
¹² R.A., Wie es zu meinen Tagebüchern kam, Schönere Zukunft, Wien, 1933, Nr. 13/14, p. 357.
¹³ Ten pat.
¹⁴ R.A., Studenten, Liebe, Tscheka und Tod, Salzburg¹³,1931, p. 126.
¹⁵ R.A., Milchfrau in Ottakring, Salzburg, 1933, p. 332.
¹⁶    R.A., Milchfrau in Ottakring, Salzburg, 1932, p. 135.
¹⁷    R.A., Fabrik des neuen Menschen, Salzburg, 1935, p. 398.
¹⁸ R.A., Ehen im rotten Sturm, Salzburg, 1932, p. 226.
¹⁹ R.A., Fabrik des neuen Menschen, Salzburg, 1935, p. 108.
²⁰ Ten pat, p. 49.

Naujoji vaidilutė,
1938, Nr. 3, p. 171-172

MERGAITĖ - NAMŲ ŠIRDIS

Jaunyste, tu skrisk į aukštybę,
akim viršiausio idealo 
žmonijos visą daugybę nuo galo perverk iki galo.
                     Ad. Mickevičius

Gimnazija - jaunatvės laikai. Ten nėr sienų, nėr ribų. Kas užstos ten proto žirgui kelius, kas sulaikys ten į tolius ir aukštumas šaunančius žvilgsnius, kas suvaldys širdies jausmų didybes? Kas, o kas? Juk ten visi pašaukti tik jaunatvei tarnauti, tik džiaugsmui padidinti.

Be dvasios, be širdies - tai griaučių tautos;
paduok, jaunyste, man sparnus!
Per negyvuosius skrisiu skliautus
vilionių rojun - į sritis, 
kur karštis daro stebuklus, 
naujybių barsto gėlėmis 
ir puošia aukso varsomis.
                Ad. Mickevičius

Kas be dvasios, be širdies, kas jaunatvei nemoka auginti sparnų, kas neturi karščio mokslui, kas nepažįsta valios ir širdies stebuklų - tenežengia į mergaičių moksleivių eiles, nes šios mergaitės turi pašventinti Lietuvos vardą, jos turi tėvynės veidui šypseną suteikti.

Tauri mergaitė, gėlės, žvaigždės, paukščių garsai - juk grožio, džiaugsmo stygos didingos gamtos simfonijos. Kas atsakys, ką reiškia skaistybę, amžiną Grožį ir Gėrį pamilusi mergaitė mūsų vos atbudusiai tėvynei, mūsų beirstančiai šeimai, mūsų dažnam kelio nežinančiam jaunuoliui. Klausiu? O didingumas, o kilnybė! Tik tokios tavęs laukia kaimo gryčia, tik tokios tavęs laukia tėtis, mama, ilgisi sesutė, broliukas. Mergaite, kilni mergaite, parvežk iš gimnazijos miesto į gimtąją pirkią jaunatvės karščio, parvežk šventumo, parvežk tyro juoko! Juk tik tam tėtis, mama ir visi tavo namai dėl tavęs vargsta. Mergaite, skubėk pas juos, tavęs išsiilgusius, pas juos, dar nepažinusius meilės stebuklų. O kaip mylės tave mama, kaip švelniai prie tavęs glausis sesuo. Tau bus lengva, bus gera pas juos. Duoti juk tavo dalia. O tu daug, o tiek daug turi. Tau viskas gimnazijos mieste atdara, arti ir papiginta: tau artimas kelias prie didžiausių, šviesiausių asmenybių, tave kasdien tyliai moko meilingiausias mokytojų Viešpats Jėzus savo Bažnyčioje, tau tarnavo su visa galia tavo auklėtojai, tau atdara gražiausioji gamtos knyga, kuri tave džiugino, dailino. Tu dažnai kartojai Salomėjos Nėries žodžius:

Kur gėlynai žydi - ten ir aš,
Kur drugeliai - ten ir aš,
Kur einu - margi drugeliai mane lydi,
Kur sustoju - man lelijos baltos žydi.

Gamta ir meno mūzos išmokė tave gracijos, Bažnyčia ir gimnazija papildė tavo širdį išminties lobiais. Taigi kiekviena proga, kai tik būsi namuos, dailink, išmintimi šviesk ir valyk savo gimtinę trobą. Darbui giesmę darbu sugiedok, savo elgesiu ir menais pasakyk, kad džiugiausia, visų įdomiausia naujiena yra Kristaus Evangelija, įdainuok ir įkalbėk Vilniaus ilgesį savo artimiesiems.

Tikiu. Tu savo pareigą kilniai atliksi. Tu atversi savo trobos duris, tu parodysi savo sesei, broliui vieškelius į meilės karalystę, tu... net palydėsi juos pas Meilės Žmogų ir Dievą - Eucharistinį Jėzų. Juk tavo pašaukimas - mylėti, o meilė nežino kliūčių.

Naujoji vaidilutė,
1938, Nr. 4

LIETUVOS MOTERŲ RELIGINIS JUDĖJIMAS*

Kokia graži mintis sušvytėjo seserims pranciškonėms pastatyti uždaroms rekolekcijoms namus, nes tik ten galima užmiršti kasdieną, ramiai pailsėti prie Viešpaties kojų, susikaupti ir dvasia atgimti. Kas kartą ten buvo, tas iš visos širdies dėkos Viešpačiui už seselių pastangas, už savo ir savo sesių bei brolių atgimimą.

* Baigusių aukštąjį mokslą Moterų S-gos visuotinis metinis narių susirinkimas įvyko kovo 3 d. Skaityti pranešimai apie S-gos veiklą ir ateities darbus, išrinkta nauja valdyba, į kurią įeina: A. Gustaitytė-Šalčiuvienė (pirmininkė), M. Galdikienė, M. Garolienė, H. Kripienė, S. Paužolytė, E. Treiderytė ir J. Žukaitė.

Lietuvoj uždarų kolekcijų svarbą pirmosios pajuto mokytojos. Juk kam gi daugiausia reikia išminties, tyrumo, jei ne mokytojui? O kad visi tą suprastų! Visi skubėtų prie pedagogiškiausio ir saikingiausio mokytojų Mokytojo, jau prieš trejetą metų jų pėdomis paseka studentės. Pirmiau Pažaislyje, šįmet pranciškonų namuos stiprinąs, gaivinas ir ateities darbams ruošias. Bet ypač sukruto L. K. Moterų draugija. Per tokį trumpą laiką suruošdamos net trejetą uždarų rekolekcijų. Pirmąsias 1937 m. lapkričio pabaigoj ir gruodžio pradžioj - skyrių vadėms, antrąsias - konferencijos dalyvėms, trečiąsias - šviesuolėms vadovėms. Rekolektančių skaičius visada buvo didelis, per antrąsias - net per didelis. Reikia pabrėžti, kad jomis ypač inteligentės domėjosi. Paskutinės rekolekcijos, nepaprastai turiningai vestos kun. Alf. Grauslio, įvyko š.m. balandžio 2 dienos vakare ir baigėsi 5 d. rytą. Rekolekcijų vadovas pakvietė į sunkų ir didį sielos darbą Šv. Bernardo žodžiais, kad įeitumėm į jas su visa siela ir pasiliktumėm visiškai vienos. Tyla ir klusnumas visuos namuos. Klausėm varpelio, kad nekliudytumėm vienos kitoms. Išklausėm dešimties konferencijų. Šiandien jau darbe ir namie nėra jokio noro kalbėti ir didelė baimė suardyti kito ramybę. Taip norėtųs dar ilgiau klausyti, stiprėti, baisu kasdienybės, pilkumo. Betgi mus šaukia pareigos, džiaugsmo nepažinusios sielos laukia mūs. Mes pasiryžom siekti džiaugsmingo šventumo, dirbdamos paprastus darbus kaip ypatingus, išnaudodamos tik dabarties valandėlę; mes skubėsim pas Viešpatį, kad mums nereikėtų daug apie Jį kalbėti, bet kad Jis pats per mus kalbėtų; mes stengsimės iš visų jėgų išaugti virš aplinkumos, nes viršūnės vilioja; mes aukosim laiką vis labiau Tiesai pažinti, meilės darbams, nes Kristus aukojos. Jis kentėjo, buvo palaidotas, bet ir kėlėsi. Tuo tikėdamos nesisielosim, kad mūsų mintys bus laidojamos ir be vaisiaus, nes mums paaiškėjo, kad gera sėkla nežūna. Lai būna mūsų gyvenimas malonus kvapas mūsų aplinkai!

Moteris, 1938, Nr. 1, p. 8-9

MOTINA, KOMUNIZMAS IR KOVA SU JUO

Tavo galioje pasivadinti iš nežinios angelų Dievui [garbinti]

Motina - šeimos širdis, ji vaikų draugė ir mokytoja, ji vyro pagalbininkė, ji jo angelas sargas. Mūsų motinėlės dažnai nejaučia savo vertės. Motute, kodėl nesidžiaugi savo didingumu? Tik pagalvok ir panorėk. Tvirtai ir iš visos širdies panorėk, o pamatysi, kaip viskas vyksta pagal tavo norą. Juk tu nešioji kilnųjį kunigą, inžinierių, laukų artoją, tu vedžiojies už rankutės profesorių, vyskupą ir net patį popiežių. Juk tavo galioj pasivadinti iš nežinios vaikelių - angelų garbinti Tėvą danguje. O atsiminus Dievo Motiną Mariją reik nutilti ir pulti ant kelių. Ar galima atsistebėti tuo begaliniu moteriškės išaukštinimu. Reikia tirpti iš džiaugsmo ir dėkoti Viešpačiui, kad Jis tiek brangių dalykų mums patikėjo. O mes? Mes dažnai taip niekingai užkasame savo talentus ir lyg didžiausios vargšės vegetuojame, niekingai ir tuščiai gyvename. Nesistebėkim užtat, kad mūsų draugai dėl to mus niekina. Tą tikrai užsitarnaujame dėl savo didybės paniekinimo, dėl savo nerūpestingumo. Moteris, tiek širdies turtų turėdama, turi tik duoti, o ne elgetiškai laukti, o ne tiesti rankas į niekingus žvilgučius.

Kilni ir išmintinga mergaitė gali savo sužadėtinį visokioms dorybėms palenkti

Tiesa, būtų klaida, jei jau jaunutė mergaitė manytų, kad ji turi tokius didelius talentus, tiek širdies turtų iš Viešpaties lobyno, kad jai nieko nereikia daugiau daryti, o tik svajoti, kad iš už jūrų marių, iš už tamsiųjų girių atjoja jos trokšdamas gražus karalaitis. Tai būtų klaida, didelė klaida. Jau maža mergaitė turi žinoti, kad jai daug duota gabumų užuomazgoj, bet ji turi juos išlavinti, ji turi moteriškumą jautrinti, turi siekti savo asmenybės tobulumo, turi išmokti gražiai ir išmintingai garbinti Dievą. Kilni, drąsi ir išmintinga mergaitė savo sužadėtinį gali visokioms dorybėms palenkti.

Kas yra tas moteriškumas?

O kas tas moteriškumas? Kas asmenybė? „Moteriškumas - tai pagarba, švelnumas, tvarka, meilė, aukojimasis, savęs atsižadėjimas. Chamiškumas - tai panieka, įžūlumas, chaosas, neapykanta, egoizmas", - rašo M. Pečkauskaitė. Asmenybę kun. Alf. Sušinskas taip nusako: „Tik valios, darbo, artimo meilės ir tvirtų principų žmogus yra asmenybė, kilni asmenybė". Taigi tik moteriškas savybes lavindamos ir asmenybės siekdamos dvasia turtingos tapsime. Be darbo, be aukos yra viskas tik griuvėsiai, bjauriu chamizmu dvokią. Jei mūsų kiekviena močiutė žinotų, kad jos gyvenimo tikslas yra dangus, kad ji, čia, žemėj, turi tik tarnauti artimui ir kilniai tiesai, bet išmintingai tarnauti, kaip tarnavimą suprato pats Didysis Mokytojas - mums niekas, o niekas nebūtų baisu.

Kas atidaro duris komunizmui?

Bet kai tarp mūsų tiek daug linguonėlių nendrių, užtat mums komunizmas taip siaubingai pavojingas. Juk daugelio mūsų tikėjimo tiesos tokios silpnos, daugelis neturi jokio bažnytinio patriotizmo, daugelis mūsų neturi jokio supratimo apie tautos reikalus, o kiek mūsiškių nejaučia šeimos šventumo, kokia daugybė mūsų neturi jokios nuovokos dėl asmenybės klausimų - meilė, pasiaukojimas yra taip suprastėję, taip išgesę. Ambicijos, pykčiai, apkalbos, nekantrumas apniaukė mūsų gražiąsias mintis. Taip. Mes atidarėme vartus komunizmui į mūsų šventoves, į mūsų šeimos židinius, į mūsų pačių širdis. Komunizmo agentai, lyg nekalčiausi avinėliai, sėlina ten, kur nepasitenkinimas, kur tamsa. Jie tyliai, kartais švelniai, kartais pilni tulžies, bet visada uolūs ir energingi, žadėdami gerą gyvenimą, žadėdami darbo žmogų išaukštinti, skverbiasi į mūsų tarpą. Jie stačiokiškai religijos nepuola, bet užtat visu smarkumu juodina jos skelbėjus. Juk pamatus sugriovus, namas nebestovės. Jie tą puikiai žino. O kaip skaudu žiūrėti, kad ir mūsiškiai vienas sąmoningiau, kitas ne taip sąmoningai tame darbe jiems padeda. Mat daugelis mūsiškių ieško, rankioja kunigų, savo mokytojų ir kitų aukštesnėse vietose esančių būtas ir nebūtas klaidas, dėmes. Bėga ir skuba su tomis naujienomis, platina ir skleidžia jas. O kokie jie skurdžiai! Jie nejaučia, kad savo šventoves tuo griauna, šaldo tokį menką tikėjimą ir griauna pasitikėjimą vadais.

Komunizmas - religijos gudrus priešas. Jis rauna su šaknimis bet kokią religiją. Komunistui gyvenimas tik žemėj, jis visiems kalba apie rojaus įkūrimą. Dangus, siela - jiems beprotystė, pasaka.

Komunizmas kovoja ir prieš tautiškumą. Jie nori visą pasaulį užkariauti, jie nori iškelti tik vieną luomą - proletariatą, jie nori visus sujungti po antikristo vėliava.

Šeimos vieningumo, šventumo komunizmui nėra. Tai prietaras, buržujų prasimanymas. Aistros patenkinimas jiems didelis dalykas. Mergaitės skaistumas komunistui niekniekis, tai gurkšnis vandens. Aistrų sūkuryje atsiradęs vaikelis - nuskuręs prieglaudos benamis. Iš tokių benamių ir kitokių nusikaltėlių susikūrė Sovietuose „socialinių artimųjų" klasė. Tai kriminalistų klasė. Tiesa, dabar jau mato komunistų vyriausybė, kad šeimos sugriovimas tautai yra pavojingas. Pradeda rūpintis šiuos dalykus pakreipti kita plotme.

Lietuve motinėle, kuri išsaugojai anais laikais ir tikėjimą, ir lietuvišką žodį, pamatyk ir pajusk komunizmo pavojų. Ypač šįmet budėk, nes šie metai sovietų paskelbti bedievybės platinimo metais.

Kaip kovoti?

Šeimos motutė geriausiai padarys, jei komunizmui paskelbs kovą. Tas kelias yra savęs, savo šeimos ir savo aplinkumos atnaujinimas ir darbas, darbas ir tik darbas. Kad nereikėtų bėgti ir glaustis prie to, kas pažadės mums duonos plutą.

Bažnyčioje, mokykloje, skaityba ir dorybių praktikavimu atnaujinsime save.

Mūsų šeimos gyvenime tvarkingumas, jos gražus klestėjimas ir mūsų kilnios asmenybės veiks ir kels mūsų aplinkumą, nes gražus žodis, doras elgesys niekad nežūna, bet lyg bangos sklinda vis tolyn ir tolyn.

Savo šeimas darykime jaukiais, įdomiais lizdeliais, židiniais. Čia turi būti skaityba, dainos, giesmės, bendros maldos, eglutės, Betliejai, Velykų minėjimai, deklamacijos, pasakojimai, vaidinimai, mirusiųjų širdingi minėjimai, savo šeimos kapų rūpestingas lankymas ir puošimas. O kad tai pasidarytų, mes visur kartu - gyvenime ir mirtyje. Iš tokios kūrybiškai turtingos šeimos niekas nebėgs. Tada kiekvienas vaikelis galės su jaunu poetu B.Brazdžioniu prašyti Kūrėją:

Sakyk, mamyte, pasaką ilgiausią
Ir niekur nuo ratelio, niekur nenueik tu,
O aš gražiai Dievulį paprašysiu, pamaldausiu,
Kad tavo siūlas niekad nesibaigtų.

Tada mes su D. Lipčiūte klausime: „Tik vieno klausiu, kodėl ir mamos miršta, ar nepasakysi?"

Moteris, 1938, Nr. 2, p. 17-18

BLAIVĖK, KAD MINTYS ŠVIESĖTŲ 

Ūkanos blaivosi

„Tikrasis motiniškumas yra didesnis net už meilę savo kūdikiui - jis norėtų išgydyti viso pasaulio žaizdas" (J. Nainienė).

Man smagu, kad šias mano kelias mintis išgirs 40 000 Lietuvos motinėlių. Šie tūkstančiai būtinai turi išgirsti, nes jie klauso mūsų Draugijos Centro valdybos pulso, o Centro valdybos pirmininkė, prašoma L. K. Blaivybės draugijos, įgaliojo mane klausytis, suprasti ir perlieti į mūsų tokios gausios Draugijos narių širdis Blaivybės draugijos skleidžiamas idėjas.

L. K. Blaivybės draugijos judėjimas paskutiniu laiku buvo lyg apmiręs, truputį nublukęs ir dėl kai kurių nesusipratimų net daugelį šiurpulingai papurtė. Tiek jau to. Ūkanos blaivosi. Didelis džiaugsmas, kad šios Draugijos priešakyje atsistojo jaunas, daug žadantis, didelių užsimojimų kun. P.Lažinskas. Reikia tikėtis, kad Draugija, pagelbima prityrusio vaisių sulčių propaguotojo agr. J.Valatkos, gražiai suklestės.

Neregima vyno dvasia, jei tu neturi vardo...

Mylimos motutės, ką mes privalome krašto blaivinimo tarnyboje? Blaivybės mintys tikrai niekam nėra taip arti prie širdies, kaip mums. Juk kieno dažniausiai akys ašaromis apšoksta, kieno dažniausiai veidai rasoja? Motute brangioji, juk tik tavo. Tavo, kuri pasiryžai gydyti pasaulio žaizdas. Žaizdas gydyti tikrai tavo pareiga, nes tu - meilė ir tavo kerštas yra tik meilė. Motute, geroji Motinėle, tik būk švelni ten, kur liga, kur sopa, kur žaizdos. Juk daug kartų girdėjai Šv. Pranciškaus Saleziečio pasakymą: „Su viena lėkšte medaus pagausi daug daugiau musių kaip su visa statine raugo". Patikėkim juo.

Rūkymo, girtavimo yda yra valios silpnumas. Ir svaiginimosi aistra taip lengvai išauginama, o kaip sunkiai naikinama. Šventasis Raštas, Bažnyčios Tėvai ragina kovoti su šiuo pamėgimu: „... nes vynas daugelį pražudė", „...tikintieji, kurie pasiduoda šiai girtavimo ydai, duoda papiktinimą nekatalikams... Todėl tegul padaro kunigai ką tik begali.., kad pašalintų girtavimo ydą iš Kristaus avidės", - sako popiežius Leonas XIII. O, kaip baisiai pasako didysis anglų rašytojas Šekspyras apie svaigiuosius gėrimus: „O tu, neregima vyno dvasia, jei tu neturi vardo, iš kurio galima būtų tave pažinti, tai pavadinsiu tave velniu". Nesakysiu, kad per smarkiai pasakė rašytojas. Juk girtuokliai sunaikina savo, savo žmonos, savo vaikučių sveikatą, turtus, džiaugsmą ir visokeriopą laimę. Iš gražaus šeimos lizdelio belieka tik griuvėsiai. Per girtybės duris įžengęs, dažniausiai ir toliau žengia. Argi ne tarp girtuoklių keiksmai, pykčiai, žudynės bei paleistuvystė? Ir kam iš to džiaugtis - jam, Dievui, tėvynei? Jis pajuokiamas už savo žmoniškumo paniekinimą, tėvynė netenka rimto darbininko, Dievas -savo sūnaus, kurį brangiai atpirko ir begal išaukštino.

Kasdien prageria 70 000 litų

Lietuvoje svaigiesiems gėrimams išleidžiama kasmet apie 15 milijonų litų. Arba vėl - „Panevėžio degtinės pilstytuvė degtine aprūpina Panevėžio, Utenos, Šiaulių, Tauragės, Rokiškio, Biržų ir iš dalies Ukmergės ir Zarasų apskritis. Ir šios septynios apskritys per dieną išgeria 24 600 pusbonkių ir 68 000 literių (0,75 talpos)!.. Skaitant pinigais, kasdien prageriama apie 70 000 Lt", - rašo 1938 m. „Sargyba". Kokia milžiniška suma tik svaiginimuisi, savęs nuodijimui, laiko eikvojimui. Kad ji būtų panaudota alkiui pasotinti, švietimui kelti! Kiek širdžių būtų džiaugsmu suplazdėję, kiek pamaldžių atodūsių kiltų į dangų darbščioms rankoms! O dabar? Dabar tik kankynė, ašaros, keiksmai ir sužvėrėjusių žmonių pavidalai, dažnai bauginą praeivius.

Vytautas Didysis gėrė tik vandenį

Ypač šiais mūsų didžiųjų Jubiliejų metais stokime į darbą. Kaip sugebame, paminėkime š.m. nuo sausio 30 d. iki vasario 6 d. blaivybės savaitę. Pasekime didžiųjų vyrų pėdomis - Fordo stalo alkoholis dar niekad nėra matęs. [...] Suomijos prezidentas P. Kailio - abstinentas. Ir kokia džiugi žinia, kad „Per visą gyvenimą Vytautas Didysis gėrė tik vandenį. Jis taip taupo savo laiką, jog jam nežūva nė viena valandėlė", - rašo apie jį istorikas Dlugošas. Taigi tegul niekas nedrįsta savęs vadinti tėvynės mylėtoju, jei jis svaiginasi, jei jam laikas nebrangus.

Paika gerti nuodus, o sveikatos linkėti

Yra toks pasakymas - „Tuščiomis galvomis žmonės dažnai turi labai pilnus pilvus". Ir ką gi mes galime iš tokių skurdžių norėti? Bet atsiminkime: „Moteris savo kilnia siela ir širdies šiluma praneša vyrą. Vyrai, valdydami pasaulį, sušaldė širdis ir nuskurdino sielas. Tad laikas prabilti moteriai. Šiandien jai žodis priklauso", -rašo kun. M.Krupavičius. Pasinaudokime. Sudarykime sąlygas visokiems „litronams" pranykti nuo stalo. Šalinkime nuo stalo troškulį žadinančius valgius, jų vieton dėkim įvairius daržovių gaminius. Pradėkime puošti stalus giromis ir vaisių sultimis, kurios užsienyje taip mėgstamos ir vartojamos. Sugalvokime kitokių linksminimosi būdų, sudarykime svečiams jaukumą dainomis, pasakojimais, įvairiais žaidimais, o ne tik valgiais ir gėrimais, kurie dažnai mūsų svečią žemu padarėliu padaro. Kaip paika gerti nuodus ir sveikatos linkėti. Ir kas baisiausia, kad žmonėms tas labai patinka.

Niekad nedainuokime dainų, kurios išgarbina „arielkėlę", alutį. Jos sugalvotos smuklininkų patraukti žmones prie girtavimo. Sugalvokime dainas, niekinančias tą skystimėlį ir tabako čiulptuką.

Blaivybės draugija žada surengti blaivinimo, bealkoholinės virtuvės kursus. Šios progos nepraleiskime, nes krašto blaivinimo pasisekimai kol kas mūsų rankose.

Tad į darbą! Prašykime pasisekimo didžiojo pedagogo Foersterio žodžiais: „Viešpatie, padaryk mane geresnę, kad jį Tau sulaikyčiau ir laimėčiau".

Moteris, 1938, Nr. 8, p. 126

KENTĖJIMAI ARTINA PRIE DIEVO

Ak laime, o džiaugsme, kaip nepaprastai mes trokštam, kaip ieškom tavęs! Kodėl mus taip masini, kam taip trauki, vilioji? Kur tu? Atsakyk! Ar tu mamonoj, ar garbėje, ar mergaitės nusišypsojime, jos gracijoje, argi tu vyro jėgoj? Kodėl daugelis paskui tuos pavidalus taip skuba, užmiršdami ir miegą, ir vargą? Nejaugi jie tave ten mato ir pagauna?!

Ne! Jie nieko ten nepamatė. Jie veltui gaišo ir bėgiojo. O Laime, o amžinasis Džiaugsme, kaip sunku Tave surasti, kaip nelengva Tave pamatyti! Kam pasislėpei už taip bauginančio rūbo? Argi Tavo rūbas - ne kančia ir vargas, argi ne jį „išmintingieji ir modernieji" spjaudo? Taip! Tu nužengei tik dėl mūsų, tik mus mylėdamas iš dangaus, ėjai į Kalvarijos kalną klupdamas, o kalno viršūnėje buvai spygliais apvainikuotas. Bet po to Tu įžengei į amžinąją garbę, įžengei mums vietų parengti. „Juk kiekvienas džiaugsmas nori amžinybės, nori ilgos ilgos amžinybės", - šaukė Nietzsche. Taip! Kalvarijos Kryžius yra mūsų švyturys į amžinąją Laimę, į džiaugsmo Saulę. „Prisiartinkite prie jo ir būsite apšviesti", - kalba psalmininkas. Ir tikrai: „Kai Tavęs, savo Dievo, ieškojau, laimingo gyvenimo ieškojau... tai yra laimingas gyvenimas džiaugtis Tavimi, prie Tavęs, dėl Tavęs... tai yra laimingas gyvenimas ir nėra kito... kad ir kažin kur kreiptųsi žmogaus siela, visur kitur be Tavęs ras vien skausmą", - tvirtina Šv. Augustinas. Šv. Augustinas mano, kad visur kitur be Tavęs ras žmogus vien skausmą, bet argi skausmas toks skausmingas? Jis toks. Bet kodėl šventieji, visko išsižadėję, taip mokėjo džiaugtis, kaip nė vienas turtingiausias šios žemės vaikas? Kodėl jie galėjo kalbėti apie gerąjį skausmą, kodėl jiems atrodė, kad ligonio lova arčiausiai dangaus, kodėl Hildegarda samprotavo, kad Kristus negyvena sveikuose ir stipriuose kūnuose, nes tie kūnai, nieko nekentėdami, per daug yra įaugę į žemę ir dažniausiai per daug žemiškai jaučia; kodėl Margarita Marija Alacoque dejavo, kad ji per mažai kenčia? Šventieji, tos gražiausios žemės gėlės, išaugusios kryžiaus pavėsyje, paliestos didžiausios Meilės, nežino jokių kliūčių, nežino ribų, tik būgštauja, kad per mažai kenčia. Jeigu galima nerimti, vargti dėl mamonos, dėl akimirkos garbės, tai kas gali būti negalima tam, kas pažino Amžinąją Meilę? Argi ne iš to paties šaltinio gėrė Tomas Kempietis ir kitus ragino gaivintis? Tikra Jėzaus meilė duoda noro atlikti didelius darbus ir pažadina vis didesnės tobulybės troškimą.

„Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau" (Jn 15,9), „tariau savo mylimiesiems, kurių tačiau nesiunčiu į laikinąsias linksmybes, bet į didžią kovą; siunčiau ne dėl garbės, bet dėl paniekinimų; ne poilsiui, bet gausių vaisių kantriai rinkti", - prideda T. Kempietis. O mes! Ar neskubėsime į Kalvarijos kalną, kad sulauktumėm amžinųjų Velykų?

Moteris, 1938, Nr. 12, p. 212-213

ŠVENTOSIOS MORTOS PAVYZDŽIU 

Šeimininkių globėja

Kiekviena motina kartu yra ir šeimininkė. Todėl gerai, kad mūsų Draugijoje yra Šeimininkių sekcija. Šeimininkių sekcijos Centro komitetas visu uolumu rūpinasi, kad šeimininkės darbas būtų tobulinamas ir labiau vertinamas, kad šeimininkės rūpesčiai būtų sudvasinti, sukilninti. Tam tikslui pasirinkta globėja vaišingoji Šv. Morta, kurios šventė esti liepos mėn. 29 d. Taigi verta pažiūrėti į šios šventosios gyvenimą ir jos charakterį.

Apie Šv. Mortą žinių gauname tik iš Jono ir Luko Evangelijų ir padavimų. Šventoji gyveno nedideliam miestely Betanijoje su savo jaunesne sesute Marija ir broliu Lozorium. Šis miestukas visai netoli nuo Jeruzalės; Betanijos vardas istorijoje tik dėl to minimas, kad ten gyveno trijų skaisčių sielų šeima, kurią dažnai lankydavo jų bičiulis, geriausias visų šeimų draugas, pats Jėzus Kristus. Jauku toje šeimoje, apie kurią Šventasis Raštas sako: „Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį Mariją ir Lozorių". Jeigu Kristus juos mylėjo, jie visi buvo geri, ir patys vieni kitus mylėjo, o kur yra meilė, ten visko pakanka, ten nieko nestokojama. Taip pat juk ir mūsų šeimas gali lankyti Jėzus, nes argi kas nors iš mūsų negali mylėti?

Kristus vertino kiekvieną darbą

Morta, kaip vyresnioji, buvo šių meilės namų šeimininkė. Ji kruopšti, rūpestinga, skubanti, vaišinga ir maloni savo svečiams. Štai Mortos ir Marijos namus aplanko Jėzus. Jos abi nori parodyti Jam savo meilę. Marija atsisėda prie Viešpaties kojų ir klauso Jo žodžių, o Morta bėgioja, norėdama Jam geresnes vaišes paruošti. Kad būtų viskas kuo geriausia ir kad greičiau viską atliktų, ji kreipiasi į Mokytoją: „Viešpatie, Tau nerūpi, kad mano sesuo palieka tarnauti mane vieną? Sakyk jai, kad ji man padėtų". Viešpats jai atsako: „Morta, Morta, sielojiesi ir esi susirūpinusi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geresnę dalią, kuri nebus iš jos atimta". Kristus nesako, kad Mortos darbas prastesnis ir nereikalingas, bet Jis ją tik įspėja, kad ji, besirūpindama kūno maistu, neužmirštų sielos valgio. Jis jai primena, kad ir jos pirmoji tarnyba turi būti Dievui.

Šitas Kristaus priminimas - per daug nesusirūpinti vien smulkiais kasdieniniais gyvenimo dalykais - anaiptol dar nerodo, kad mes į bet kokį darbą turime visai lengvai žiūrėti. Juk Kristus, atsilankydamas į paprastų darbininkų šeimą, tuo pagerbė patį darbą. Be to, mus ir Bažnyčia moko, kad daugeliu atvejų darbas yra malda; tik, žinoma, tada, kai kiekvienas, kad ir menkas darbelis, yra Dievui aukojamas, kai dirbama iš Dievo ir artimo meilės.

Dėl laikinų dalykų neužmirškim amžinųjų

Bet Kristus tuo pasakymu nuginkluoja taip pat visus tuos, kurie maldai skirtą laiką vadina tik laiko eikvojimu, kurie, pvz., apie kontempliacijos vienuolynus kalba kaip apie dykaduonių susibūrimą. Nesimeldimas yra apgaudinėjimas savęs, yra įsikalbėjimas, kad aš nė nuo ko nepriklausau ir visko man užtenka.

Šv. Mortos asmeny matome uolią ir rūpestingą šeimininkę. Sekdamos ja būsime malonios ir vaišingos, tik, žinoma, tenka atsiminti jai duotą įspėjimą, kad viskas tarnautų sielai. Reikia budėti, kad mūsų kasdieniniai rūpesčiai, darbai neprirakintų mūsų prie žemės taip, kad užmirštume amžinuosius dalykus. Mūsų veiksmai, žodžiai, net veido išraiška, net balso tonas turėtų būti dvasios kupini, ir jie gražiai kalbėtų apie mumyse gyventį Dievą. Sakoma, kad Morta savo pavyzdžiu pakvietė savo seserį Mariją pas Kristų. O mums ar daug reikia, kad išmoktume pakviesti savo artimuosius ne tik prie savo, bet ir prie Viešpaties stalo?

Trumpai pasvarstę turėsime pripažinti, kad kiekviena šeimininkė turi didelę įtaką savo namuose, bet ar visada ji tą savo įtaką panaudoja geram? Kiekvienuose namuose ypač vasarą dažnai esti įvairių susiėjimų, pramogų, vaišių ir pan. Tad ar tose pramogose skambės gražios dainos, ar girtaujančių urzguliavimai, ar bus padorios šnekos, padorūs žaidimai, ar šlykštūs ir nepadori pasikalbėjimai, - tai vis dažnai priklauso nuo namų tvarkytojos, nuo šeimininkės. Taigi kūrimas blaivių, dorų papročių mūsų susirinkimuose, vaišėse ir pasilinksminimuose, - tai bus kvietimas Kristaus į mūsų tarpą - į mūsų namus, prie mūsų stalo.

Gyvas tikėjimas mirusius prikelia

Taip pat nepaprastai gražus Mortos bruožas yra jos gyvas tikėjimas Kristaus dieviškumu. Vėl mes matome Jėzų Mortos ir Marijos namuose. Jis buvo pakviestas aplankyti savo sergančio bičiulio - Lozoriaus. Bet kai Jis atėjo, Lozorius buvo jau keturios dienos karste. Morta pasitinka Kristų žodžiais: „Viešpatie, kad būtumei čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs". Mes gi dažnai susvyruojame prie pirmo nepasisekimo, prie menkos nelaimės. Kai ištinka mus koks vargas, mes, vieną kitą poterėlį sumetę, laukiame, kad viskas nuslinktų į šalį, o jei tuojau taip neįvyksta, mes tuoj nustojame pasitikėti Dievu ir siūbuojame lyg gležnos nendrės. O daug džiaugsmo, daug giedros turėtų mūsų gyvenimas, kad kuo dažniau, kiekvienos nelaimės akivaizdoje galėtume tvirtai su pasitikėjimu tarti: „Viešpatie, kad būtumei čia buvęs, nebūtų taip įvykę", arba: „Jei Tu būsi čia, taip neįvyks".

Taigi ieškojimas ir siekimas tikėjimo tiesos mūsų visus darbus, visą gyvenimą suprasmina. Daug kartų tenka į kitų sielas prakalbėti ir Šv. Mortos žodžiais: „Mokytojas čia ir tave šaukia". Daug tad tam reikia išminties ir sumanumo, kurio gali teikti šviesus ir gyvas tikėjimas.

Manoma, kad Šv. Morta ėjo su kitomis moterimis paskui Kristų į Kalvarijos kalną, o vėliau, padavimas sako, Lozorius su seserimis buvo susodinti į laivelį be irklų ir pastumti į atvirą jūrą. Apvaizdos vairuojamas laivelis pasiekė pietų Prancūziją, kur jie laimingai išlipę nuvyko į Marsiliją ir čia pasiliko iki mirties.

Moteris, 1938, Nr. 19, p. 313

TIKRASIS KOVOS BŪDAS SU GIRTAVIMU

Kiekvienam žmogui Dievas paskyrė pareigas, uždavinius, kuriuos jis gyvenime turi atlikti. Vyro uždaviniai ir darbai yra labiau už šeimos ribų.

Visai kas kita yra moteriai. Tikrai. Jos gyvenimo uždavinys yra toks pat reikšmingas kaip ir vyro. Bet, vykdydama savo uždavinius, ji beveik visada dirba tyliai ir slaptoje. Atrodo, kad Dievas ją paskyrė dirbti mažame savo šeimos būrelyje. Nedaug žmonių jos darbą tinkamai įvertina. Tačiau nepaprasta jos įtaka ne tik vyrui ir vaikams, bet per juos ir visai tautai. Ar neteisingai pasakyta: „Kyla ir žūna tautos su savo moterimis". Kiekviena moteris turi gerai žinoti, kad žmonijos garbė įdėta į jos rankas, kad ji su ja kyla arba krinta.

Jeigu norima pavojaus išvengti, reikia jį pažinti. Alkoholio klausimas šiandie visoms kultūringoms tautoms labai svarbus. Nesaikingumo pavojai apėmė jaunus žmones miestuose ir kaimuose taip stipriai, kad kiekviena moteris bei motina pažįsta alkoholio pavojus kūno ir sielos sveikatai, žino jo žalą šeimai ir visai tautai. Jaunos mergaitės turėtų suprasti abstinencijos vertę. Juk nepakanka su pasibjaurėjimu pažiūrėti į girtuoklį, neužtenka žinoti, kad šen bei ten gyvena ir kenčia girtuoklio šeima ir alksta vargšai vaikai.

Laukimo ir maitinimo mėnesiais kiekvienas
alkoholio lašelis vaikui - nuodai

Mes visi žinome, kad šeima yra valstybės narvelis. Jei ši yra sveika, sveikas ir visas valstybės organizmas. Koks didelis būtų laimėjimas tautos sveikatai ir papročiams, jei kiekviena moteris apsaugotų savo šeimą nuo alkoholio! Žinoma, tai yra labai sunku. Bet kiekvienos motinos pareiga savo vaikučius auklėti be alkoholio nuodų. Šitą uždavinį lai kiekviena pajunta pajutusi vaiko gyvybės pulsą. Per laukimo ir maitinimo mėnesius kiekvienas lašelis alkoholio, kurį motina išgeria, yra vaikui nuodai. Todėl šalin su „maistingais" alumis, „stiprinančiu" vyneliu ir „žadinančiais" likeriais! Prityręs ir žymus kunigas Kneippas jau prieš 40 metų sakė: „Aš visiškai draudžiu maitinančioms motinoms svaigiuosius gėrimus, nes jie neturi kraują stiprinančių medžiagų, o tik alkoholinius nuodus". Kiek daug vaikų ir net vaikų vaikų turi atgailauti ir kentėti vien tik dėl to, kad jų motina nėštumo ir maitinimo laiku vartojo alkoholį.

Mokykime vaikus linksmintis be svaigalų

Taip pat labai svarbu, kad vaikas iš anksto pažintų, jog alkoholis nėra džiaugsmo skleidėjas, o priešingai, galima daug gražiau ir džiaugsmingiau šventes be alkoholio švęsti. Ar jau mokame gaminti vaisių sultis? Lai niekad jų nestinga ant svečių stalo, lai būna jų pakankamai, kai švenčiate šeimos šventes, Pirmosios Šv. Komunijos, vardinių, gimimo dienas ir kt. Įdėkite kelionėn savo vaikams vaisių sulčių; pavaišinkite, kai jie pavargę namo grįžta. Taip suprantamas bus jiems alkoholio vengimas. Jie žiūrės į alkoholį, kuris dažnai neatskiriamai susijungęs su nuodingu nikotinu, ne kitaip kaip į nuodus, kurie tik gydytojo rankai priklauso. Augantiems vaikams nevenkime nušviesti alkoholio žalingumo, nes žinojimas yra jėga. Planingi ir protingi pamokymai yra tik tada naudingi, kai tavo vaikai turi jėgos kovoti su blogais papročiais. Gerai, kad vaikai alkoholio vengtų įsitikinę, o ne tik kad motina taip darė.

Protinga motina, saugodama vaikus, savo pavyzdžiu darys įtaką ir savo vyrui. Vyrams, mėgstantiems taurelę, dažniausiai patinka negeriančios žmonos. Žinoma, dažnai dėl išskaičiavimų. Bet jeigu žmona supranta vyrui padaryti namus jaukius, jeigu ji vietoj pamokslų pavaišins kokia gira (kurių galima įvairiausių padaryti), jei ji sugeba skaniai valgį pagaminti, ji daug laimės. Jeigu ji ypač gudri, tai pasikvies jį ir jo draugus į namus, kad vyras vis mažiau turėtų noro užsukti į karčemą.

Tegul žmona pasirūpina, kad vyras pasiskaitytų ir savo vaikams paskaitytų apie alkoholio pavojus. Te įbruka žmona jam rankosna brošiūras, laikraščius alkoholiniais klausimais ir te gudriai jais sudomina.

Be savo šeimos, kiekviena moteris tesusirupina veikti savo aplinką: gimines, pažįstamus ir kaimynus.

Moteris, 1938, Nr. 22, p. 362

PASIILGAU TĖVELIO
(Vėlinių dienos atodūsiai)

Jau ketveri metai gryčios durų nebevarstai, jau ketveri metai nesutinki manęs ant kiemo, grįžtančios iš didžio miesto. Jau ketveri metai nieks nebekalba apie mano dalią, nieks taip toli nepalydi, nieks iš taip toli nepasitinka.

Tėveli, pasiilgau Tavęs! Ak, tie ketveri metai be Tavęs! Ketveri metai be mylimo tėvelio, be džiaugsmu spindinčių akių...

O Viešpatie, kad nors tą Vėlinių naktį leistum mums ant kiemo susitikti!

Brangusis Dieve, tylos karalija auksiniuose rudens lapuose man nebaisi. Viešpatie, aš pasiilgau tėvelio, pasiilgau jo balso, jo susirūpinusių, mane mylinčių akių. Man neliūdna žvakių šviesoj, bet man ilgu... aš pavargau... aš viena... Noriu suklupti prie tėvelio, noriu paverkti, pasiguosti... Juk taip pasiilgau tėvelio! Mano tėvelis nepasakė man paskutinio žodžio, nepalaimino manęs, užsimerkė nepažvelgęs į mane... Ak, jis net nepažiūrėjo į mane paskutinį kartą!

Tėveli, kokia liūdna dabar mūsų gryčia! Liūdna, nes Tavęs nėra. O liūdna joje kasdien, liūdna Velykose, liūdna Sekminėse, nepaprastai Kalėdose su eglute, bet be Tavęs. Liūdna kasdien... Niekas mums darbų nebeskirsto, niekas prie suolo nebeklūpo, niekas garsiai rytą vakarą poterėlių nebekalba. Jau po vakaro maldos mes garsiai klegam, juokiamės gal iš neramumo, o gal užmiršę Tavo norą. Juk ketveri metai nebematom Tavęs vidudieniais be kepurės, viltingom akim, rimtai, garsiai kalbančio „Viešpaties Angelas", jau ketveri metai nebematom Tavęs, darančio kryžiaus ženklą lydint mane į didžiulį miestą. Ak, Viešpatie, ketveri metai be tėvelio!

Jau gęsta mano atsinešta žvakė, jau tiek mažai žmonių, jau baigia blėsti visos šviesos. Ak, sunku... sunku...

Amžinąjį atilsį duok Tėveliui, Viešpatie! Tegul jis ilsis, tegul jis džiaugias, tegul jis miega...

Moteris, 1938, Nr. 23, p. 380

MOTINOMS 

Kalėdų dovanos vaikams

Kalėdos - nepaprasta šventė. Vieniems ji labiau miela, kitiems mažiau. Ūkininkams dėl atsiskaitymo su šeimyna, su šeimos pagalbininkais dažnam vien dėl to Kalėdos apkarsta. Bet nėra vaikelio, kuris tėvų meilės prieglobsty auga, kad Kalėdų šventės jo nedžiugintų, kad jis dar prieš mėnesį ar net ištisą pusmetį nepradėtų jų laukti. Juk Kalėdos tikrai vaikučių šventė - Kristus Kūdikėlis, angelėliai, tvartelis, avinukai, o kaip miela viskas vaiko širdžiai. Vaikučiams artimesnės ir suprantamesnės minties Bažnyčia kitais metų laikais niekad neduoda. Ir kaip nuostabiai vaikučiai veržiasi ir su ašaromis maldauja mamytės, kad leistų Kalėdose bažnyčion į piemenėlių Mišias, o tėtyčio, - kad vežtų juos.

Labai gražu, kad tėveliai savo vaikučiams nepaprastai mielos šventės įspūdžius dar sustiprina ir daro juos amžinai neišnykstančius. Juk kaip gražiai prisimena suaugę žmonės savo tėviškės namų švenčių tradicijas, kurios tikrai sunkiomis valandomis juos palaiko, teikia jiems stiprybės.

Ruoškime savo vaikučiams Kalėdų eglutes, prakartėles, prajuokinkim juos Kalėdų seneliais, nupirkim gražesnį rūbelį, bet neužmirškime, kad gražiausia ir naudingiausia jiems dovana bus vaikų laikraštėlis, vaikui pritaikyta knygelė. Jeigu mes nepratinsime vaikučio iš mažens susidraugauti su tikriausiu ir išmintingiausiu draugu - katalikiškąja spauda, nebus mūsų vaikučiai laimingi. Dažniausiai būna, kad jeigu ko nemėgstam iš mažens, nemėgstame, nemylime ir suaugę. O be spaudos meilės žmogaus siela skurs<...> Daugelis net prasilavinusių žmonių kartais išsitaria, kad man nuobodu, neturiu ką veikti, per daug gyvenimas tuščias. Tikrai jie verti pasigailėjimo, jie nepažįsta skaitymo laimės. Kas pamėgo knygą, tas laimingas, tas nenuobodžiaus, tas tik ieškos progos pabėgti iš nuobodžios kompanijos, kur tik niekingai, tuščiai leidžiamas laikas, nes jį trauks didieji rašytojai, įdomūs žymiųjų žmonių žygiai, išradimai, nepaprasti dvasios polinkiai. Taigi kas geroje knygoje rado savo draugą - tas išgelbėtas.

Tad nepaisydamos įvairiausių sunkumų pirkim vaikams knygeles, prenumeruokim laikraštėlius. Spauda praturtins vaikų žinias, mokys juos ir tėvelius labiau mylėti. Tie keli išleisti centai grįš su gražiais procentais.

Mažiems vaikučiams geriausiai tiktų tėvų marijonų leidžiamas „Šaltinėlis". Kaina visiems metams pusantro lito, o jei surastų kas 10 egzempliorių - vienas litas. Užsiprenumeruoti galima Kaune, Laisvės alėja 61, arba Marijampolėje.

Pradžios mokyklos mokiniams, ypač angelaičiams, būtina skaityti „Žvaigždutę". Jos kaina metams 2 Lt, o kas prenumeruos 10 egzempliorių - pusantro. „Žvaigždutės" adresas: Kaunas, Vilniaus g. 22. Šis laikraštėlis labai mėgstamas vaikučių, išeina du kartus per mėnesį.

Taip pat labai tinkama vaikučiams „Kregždutė". Eina kas mėnuo, adresas - Kėdainiai.

Vidurinių mokyklų mokiniams labai tinka „Ateities spinduliai".

Rekomenduojamos vaikučiams knygos: S.Tijunaičio „Mūsų pasakos", kaina 1,50 Lt. Jos gražios. Labai visiems vaikučiams patinka J.Svensono „Ką Nonis pasakoja". Mato Grigonio „Gėlių kalba" - 50 ct. Tinka mergaitėms.

Vaikučiams labai patinka eiliuotoji kalba. Iš tos srities labai vykę knygelės: Vytės Nemunėlio „Algirdukas Pupuliukas ir Kazytė jo sesytė". Knygutė gražiai paveiksluota, kaina 1,50 Lt. K.Papečkio „Vėjo malūnas" - 1,50 Lt. Aldonos Kazanavičienės „Pavasario pumpurėliai" - 1,20 Lt ir kt.

Todėl, Mamytės, nepalikite savo vaikučių per Šv. Kalėdas be knygutės: juk kiek bus jiems ir jums džiaugsmo, kai jie žiūrės paveiksliukus, skaitys, knygelių prajuokinti - juoksis.

NAUJOS KNYGOS

Sušinskas Alfonsas, Maršas jaunystei. Knyga jauniesiems jaunuoju gyvenimo keliu. Kaunas: Sakalas, 1937. Kaina 2,50 Lt.

Kas iš moksleivių nepažįsta kun. Alf. Sušinsko? Jei jo nematė, tai tikrai kiekvienas skaitė su paraudusiu veidu, su žvilgančiomis akimis, su pakilusia nuotaika jo straipsnius „Ateityje", „Ateities spinduliuose" ir kitur. Aš pati, pamačiusi minėtus laikraščius, smalsiai griebiu ir sklaidau jų puslapius, ieškodama pavardės. Ją radus, kaip sunku būti mandagiai su svečiu ar viešnia. Juk negali akių atitraukti nuo tų gyvybe dvelkiančių, į padanges kviečiančių minčių.

O koks nepaprastas džiaugsmas sulaukus jo knygos „Maršas jaunystei". Ši knyga tinka visiems, o ypač tiems, kurie nori amžiams nepasenti, kurie jaučia, kad laike jie nesenėja, o jaunėja, nes artėja prie gyvybės versmės, prie Viešpačių Viešpaties. Kas kas, bet jaunas idealistas moksleivis tos knygos niekada neblokš į kampą. Jei tik jis ją gaus, jis skaitys ją daug daug kartų, nes ji jo krauju parašyta, ji jo sielą taip išlukštena ir pasiūlo jai gražiausius vaistus į aukštumas, į mokslo viršūnes, į asmenybę ir palydi ją į gėrio, grožio ir išminties karalystę.

Visi straipsneliai tokie poetiški, tokie patrauklūs, visur žvilga poezijos perlai. Perskaitys kurie kad ir šį autoriaus troškimą: „Tekeliauja ši knyga į miesto triukšmą, į asfalto gatves, teplūsta į kaimo lūšną, kartu su saulės spindulėliu teįsiskverbia į vidų ir čia nors trumpą akimirksnį džiaugsmu tepabūna.

Tepasiekia šios knygos žiedai žiedeliai tiek linksmas gyvenimo širdis, tiek liūdnas, nežinios prislėgtas, kryžkeliuose sustojusias, kur pasukti nebežinančias, nebedrįstančias, suklupusias..."

O kaip mes atsidėkosime tam mūsų Foersteriui, tam mūsų dr. Tihamer Tothui?

Mes visos, kurios tik paimsime jo „Maršą jaunystei" į savo rankas, nors trumpai atsiduskim už jį ir jo motinėlę, kuriai jis skiria savo knygą. Kokia laiminga ta jo motutė, kuri davė tokį garbingą kunigą mūsų brangiajai tėvynei.

Tenelieka nė vienos „Moters" skaitytojos, kuri nepadovanotų savo jaunajai dukrelei bei sūneliui šios taip vertingos knygelės.

Moteris, 1939, Nr. 2, p. 17-18

IŠORINIS DRAUGIJOS PASIREIŠKIMAS

Iki šiol ypač buvo stiprinamas L.K. Moterų draugijos turinys arba, kitais žodžiais tariant, ideologinis susipratimas. Iš to mes turime labai gražių pasekmių: juk šimtai provincijos skyrių yra sėkmingai vadovaujami jokio mokslo nėjusių kaimo moterų. L.K. Mot. dr-jos narių armija diena po dienos auga. Be to, vidinio kultūringumo paūgėjimą aiškiai rodo ir per kelerius paskutinius metus labai padidėjęs „Moters" skaitytojų skaičius ir talkininkių -platintojų eilės ir t.t.

Tad dabar, rodos, bus atėjęs laikas labiau susirūpinti tvarkingesnių, drausmingesniu veikimu, nes nauji, didelių judėjimų laikai reikalauja ir iš mūsų ne tik turiningo veikimo, bet ir gražesnių išorinių formų. Kitaip mūsų judėjimas gali tapti nublukęs, nepastebimas, nesimpatingas.

Gražiai sako Fiedleris, kad be tvarkos ir drausmės apaštalavimo darbas neįmanomas. O Šv. Augustinas tvirtina, kad tvarka veda į Dievą. Taigi vadovaudamosi didžių asmenybių mintimis stiprinkime ir vidinį, ir išorinį veikimą.

Mums visai aišku, kad daugelį vien gražus pasirodymas, graži išorė sužavi ir patraukia. Ir iš viso - moterims labai tinka rūpintis ir grožio dalykais. Juk kiekviena moteris turi būti gražiosios gyvenimo dalies kūrėja. Grožis, tvarkingumas turi būti jos charakterio, jos būdo savybės.

Išorinis drausmingumas bei tvarka padarys mūsų veikimą dar sėkmingesnį, dar našesnį. Tada žymiai palengvės mums ir jaunųjų motinų organizavimas, nes jaunąsias kaip tik grožis ir tvarka vilioja. O jaunųjų subūrimas prie mūsų vėliavos yra mūsų didžiausias noras ir troškimas.

Taigi būtinai reikia atkreipti dėmesį į išorines formas. Tačiau tas visiškai nereiškia, kad galima apleisti, užmiršti dvasios tobulinimosi reikalus ir rūpintis vien tik gražiais pasirodymais.

Ši paskutinė neigiamybė dažnai ir pastebima tais atvejais, kai imame rūpintis gražesniu išoriniu pasirodymu. Pavyzdžiui, šventes, konferencijas rengiant pasitaiko taip, kad dėl svečių, dėl vakaro, dėl prašmatnesnių vaišių ruošimo nebeįmanoma net šv. Mišių išklausyti. Arba dėl gražaus pasirodymo visiškai užmirštamas punktualumas ir net taurus žmoniškumas, nes, pvz., leidžiama sau piktai išsibarti, išsiplūsti ir pan. Tad vietoj triumfališko pasirodymo išeina dvasios sumenkėjimo pavaizdavimas. Aišku, kad tai ne tik nekatalikiška, bet ir netauru, negražu. Žinoma, čia aptariamieji pavyzdžiai yra labai reti, bet vis dėlto jų pasitaiko. O kadangi pikti diegai yra daug gajesni už gerus, tad juos reikia rauti, naikinti, kol jų mažai.

Taigi, trumpai tariant, visas veikimas, visi veiksmai, ar jie išoriniai, ar vidiniai, turi spinduliuoti katalikiška dvasia. Katalikiškai gražiausiai atrodys, kai dvasios kilnumas bus suderintas su tvarkingu, drausmingu išoriniu pasireiškimu.

Kur ką darysime, kokią mums pavestą pareigą atlikinėsime -darykime su atsidėjimu, su meile. Tegul kiti, matydami mus dirbančias, ne tik nuveiktais darbais, bet ir mumis pačiomis, mūsų Draugija, mūsų gražiomis pastangomis galėtų gėrėtis. Tegul jau tik mūsų pasirodymas, mūsų drausmingumas žodžiuose, judesiuose, laikysenoj kitus drausmina, kelia, skatina siekti aukštumų, kviečia aukotis.

Nuoširdžiai, su meile dirbdamos visai nedrebėkime dėl įsivaizduoto nepasisekimo. Nereikia abejonių! Mylinčioms širdims viskas yra galima. Su meile drąsiai pirmyn! Tikrai nevykęs nusižeminimas, kas nesiima jokios organizacinės pareigos vien dėl įsikalbėto „negaliu". Tai nesveikas, „kuprotas" nusižeminimas, kuris vytinas iš mūsų tarpo. Kiek turi talentų, tiek leisk į apyvartą, užkasti nė vieno nereikia.

Iš tiesų, kas turėdamas gabumų, talentų jų nepanaudoja geriems darbams, tai yra stačiai nusikaltimas ir artimui, ir Dievui.

Mažiau kalbų - daugiau darbų! Mes dažnai ne tiek dirbdamos privargstam, kiek kalbėdamos ir nusikalbėdamos. Su bereikalingomis kalbomis dažnai taip įgrystame kitiems, taip įžeidžiam kitus, kad ir savo darbo nuotaiką sugriauname, ir kitus nuo savęs bei organizacinio darbo atstumiame. Taigi reiktų įsidėmėti, kad nors ne visada, bet dažniausiai „tyla - gera byla".

Ypač vengtina neigiamai kalbėti narėms viena ant kitos, taip pat apie savo artimuosius organizacinio darbo talkininkus(-es).

Bent jau neieškokime apkalbų siūlo galo. Stenkimės būti dvasios aristokratėmis - nesigilinkime į paleistus plepalus ir nekreipkime dėmesio į apkalbas. Juk yra daug naudingų, vertingesnių darbų, todėl gaila gaišinti laiką menkavertėms smulkmenoms, o ypač tuščioms kalboms.

Jeigu mes šių dalykų nepaisysime - visas mūsų išorinis pasirodymas bus kad ir gražus, spalvotas, bet tuščiaviduris žiedas.

Tad šiuo straipsneliu pradėdamos, stengsimės iškelti visus tuos dalykus, kurie apima išorinį Draugijos pasireiškimą. Čia bus kalbama apie vėliavos laikyseną bei jos gerbimą, apie pasirengimą šventėms, konferencijoms, apie mūsų eisenas, gedulo procesijas, apie Dr-jos ženklelio nešiojimą ir kt.

Moteris, 1939, p. 35

IŠORINIS DRAUGIJOS PASIREIŠKIMAS
(Tąsa iš 2 Nr.)

Kiekvienas skyrius kasmet rengia daugiau ar mažiau švenčių, iškilmių - tai metinės šventės, Draugijos, skyrių globėjų dienos, šeimininkių, motinos dienos ir t.t. Rajonai rengia konferencijas, kongresėlius. Gražiai organizuotos šventės - girtinas dalykas. Šventes ruošdamos, tiesa, pavargstam, bet pasisekusios šventės dvasia ilgai ilgai gyvename ir alsuojame. Be to, šventėmis palinksminame, pradžiuginame kitus, išreklamuojame mūsų veikimą, drauge užmetame tinklą sugauti naujų darbininkių, naujų jėgų. Svarbu tik, kad šventė pasisektų.

Kartais šventės, konferencijos nepasiseka arba praeina blankiai vien dėl nesugebėjimo jas organizuoti. Labai negerai, kai didelės šventės ruošimo rūpesčiai užgula vieną žmogų, pvz., dažniausiai pirmininkę. Pirmininkė bloga organizatorė, jeigu ji tikrai imasi pati viena visų darbų, o nesistengia tam darbui mobilizuoti viso skyriaus ar rajono jėgų. Pirmininkė yra ne tam, kad daugiausia dirbtų, bet tam, kad daugiausia planuotų, kad daugiausia galvotų, kad galėtų gerai darbus paskirstyti.

Nutarus ruošti šventę, pirmas ir didžiausias rūpestis - pasiskirstymas darbais. Išsirinkime keletą komisijų - bažnyčios puošėjų, salės tvarkytojų, svečių sutikėjų ir kitas. Komisijų gausumas pareis nuo šventės masto, nuo jos pobūdžio. Narės tikrai bus labiau švente patenkintos, daugiau turės širdies džiaugsmo, kai bus įdėjusios į šventės ruošimą savo darbo, savo minčių, savo rūpesčių. Čia turės progos parodyti savo sugebėjimus. Juk pavestas, neviršijantis jėgų darbas joms bus širdies, garbės reikalas. Jos su malonumu ir susikaupusios jį atliks. Narės turėtų sutikti tų darbų imtis - tai organizacinė pareiga. Tai privalėtų laikyti sau garbe, kad jos yra kviečiamos, kad jomis pasitikima.

Be kitų dalykų, reikia pasirūpinti bažnyčių puošimu, ypač per šventes. Labai gražu, kad įėjęs bažnyčion pajunti, jog ši diena yra katalikių moterų. Kaip puošti - kiekvieno skyriaus, kiekvieno rajono laisva kūryba. Tik ypač per savo šventes puoškime Švč. M.Marijos altorius, nes ji mūsų Draugijos Globėja.

Gražus paprotys, kur katalikiškos organizacijos pasidalija altoriais ir nuolat rūpinasi jų puošimu. Būtų gerai, kad ir tarp mūsų tas paprotys prigytų. Tada mūsų bažnyčios būtų švaresnės, jaukesnės ir puošnesnės.

Savo šventėms puoškime ir gražiai sutvarkykime sales. Salės puošimu reikia pasirūpinti iš anksto, o ne šluoti, bėgioti, puošti, kai jau viešnios ir svečiai pradeda rinktis.

Norėdamos tinkamai sutvarkyti salę, turime žinoti, kuriam tikslui renkamės. Juk visiškai kitaip reikia sutvarkyti salę kursams ir vėl kitaip - metinei šventei, konferencijai. Iš tiesų kartais kursų minties supratimas matyti jau iš salės paruošimo. Vienas rajonas, ruošdamasis kursams, puošė salę rūtų vainikais, statė scenoj gražiai uždengtus, gėlėmis papuoštus stalus, rūpinosi vakaru, scenos dekoracijomis ir t.t. O kursų nustatytu laiku niekaip nebuvo galima pradėti - ėjo paruošiamieji darbai. Iš tiesų kursams tų dalykų visai nereikėjo. Kursai yra darbo dienos, ir salė turi būti darbo nuotaikai pritaikyta. Kursančių paprastai nebūna labai daug. Tad scenoj nereikia stalų statyti, geriausia, kad stalas tuo atveju būtų arčiausiai klausytojų. Gerai, kad salėj kursų metu būtų lenta, kreida, šluostukas lentai valyti ir visi tie daiktai, kurie prisidėtų prie darbo sėkmės. Kursančių linksminti vakarais neverta, nes vakaras nesiderina su kursų dvasia. Vakaro rengėjos negali dalyvauti kursuose, nuostolis - nepasinaudojama proga šviestis. Pačios klausytojos irgi pavargsta nuo įtempto darbo kursuose. Be to, dar ir namie gauna darbo. Taigi per kursų dienas turi būti visos mintys tik kursams skirtos, o neišblaškytos įvairiems reikalams. Daug gaudysi - mažai pagausi.

Kai ruošiamės metinėms šventėms, konferencijoms, tada išpuoškime sales. Ir čia parodykime savo sugebėjimus. Gerai, kad skyriai turėtų Draugijos Globėjos Švč. M.Marijos Nuolatinės Pagalbos paveikslus ir švenčių metu jais padabintų sales. Kai kurie rajonai, skyriai jau labai vykusiai pasirūpina salės paveikslų papuošimu - tai girtinas dalykas.

Pasirūpinkime taip pat iš anksto stalais, juos gražiai uždenkime. Labai tiks ir mums garbė bus, jei savo stalus puošime savo darbo gaminiais. Juk mes tiek turime įvairiaspalvių užtiesalų, staltiesių. Galėtumėm kiekviename susirinkime vis naujai uždangstyti stalus. Mums garbės neteikia nei gobelenai, nei aksomai, nei kitokie pirktiniai. Mūsų pačių rankų darbai yra mūsų džiaugsmas, mūsų tautinis pasididžiavimas. Kai kurios sesės mano, kad būtina stalus dengti vien baltais užtiesalais. Ne. Galima ir spalvotais. Tik gražu būtų, kad staltiesių spalvos būtų derinamos. Jeigu žiedų laikas - gražus papuošalas kelios gėlės, neaukštuose indeliuose pastatytos, ypač ant garbės prezidiumo stalo. Garbės prezidiumui stalą statykime didesnį, puošnesnį.

Jei tas nesudarytų sunkumų, pastatykime specialų staliuką prelegentei - paskaitininkei. Prelegentui daug patogiau, kai nereikia bijoti, kad savo kaimynų nebaksnotų, kad galėtų laisvai ranką pakelti, pajudinti.

Salę puošia, ją tvarko pačios sesės. Labai negražu, kai narės renkasi, šnekučiuojasi, juokauja, kartais net dainuoja, o dvasios vadovas sušilęs bėgioja, kilnoja, net nešioja stalus, tiesia staltieses, deda gėles. Savo šventėse - mes šeimininkės, o kiti - viešnios, svečiai. Taigi ir šeimininkaukime, viską pačios tvarkydamos.

Būna ir taip, kad narės nesijaučia, jog renkasi į savo šventę -laukia prašomos, maldaujamos net atsisėsti. Tai negerai. Savo šventėje neslankiokime pakampėmis, nelaukime kvietimo. Yra vietų - sėdamės, nėra - stovime, dalijamės vietomis, viešnioms, svečiams užleidžiame. Mes kartais būname per daug drąsios -užsėdame visas vietas ir nebeišmaldausi užleisti kitiems, ypač per vakarus; pradėjus kalbėti, nesustabdysi, keliamas didžiausias triukšmas; arba per daug vergiškai nusižeminusios - nepriprašysi atsisėsti, ypač į pirmas vietas, jos lieka tuščios, nes manoma - mes nevertos. Tie kraštutinumai nesveika, nekultūringa. Reikia stengtis laikytis aukso vidurio - nebūkime nei įžūliai drąsios, nei per daug nusižeminusios.

Moteris, 1939, Nr. 16, p. 229

ALDAS MARCOZZI
1914-1928

Pas tėvelius

1914 metai buvo pilni nerimo, abejonių, net kruvinais metais vadinami. Juk pradžia Didžiojo karo, karo, kuris sunaikins milijonus gyvybių, daugelį palauš dvasia ir kūnu, daugelį paliks be duonos ir be širdies džiaugsmo. Anie neramūs metai yra panašūs į mūsų laikus - ir mes abejojam, ir mes neramiai kažko laukiam.

Tais tad nelaimingais metais Milane išvysta pasaulio šviesą Aldutis. Jo motina - didžios dvasios Moteris ir tais liūdesio laikais nepasiduoda nevilčiai, ji žino savo pareigas ir bretoniškai tiki Aukščiausiojo pagalba. Jos Aldučio pirmas išmoktas žodis - Marija, Dievo Motina. Aldučio motina jam sakydavo: „Alduti, tebūnie tavo pirmasis žodis - Marija, nes Marija yra galingiausia Dievo Motina. Šaukis, Alduti, pirmiausia Marijos, nes ji geriausiai galės tau padėti. Mylėk, Alduti, Mariją dar labiau už mane, nes Marija tave labiau myli!" Ir Aldutis daug kartų šokdavo iš lovos, bučiuodavo Marijos paveikslą ir sakydavo: „Marija, aš būsiu geras!"

Laiminga Aldučio mama, nes sugebėjo jį auginti gyvu tikėjimu, jam įskiepijo pareigos šventumą. Todėl jis viską dirbo dėl Dievo ir paprasti darbai virto nepaprastais, o pats buvo tėvų ir mokytojų džiaugsmas, kartais net kunigams ir vienuoliams įspėjimas geriau atlikti savo pareigas.

Jo mamytė gera, meili, bet protingai, tėvelis rimtas, bet nerūstus. Aldutis buvo auklėjamas ne rykšte, bet Dievo baime. Jam didelė bausmė buvo matyti dėl jo susirūpinusią savo mamytę, kurios truputį suraukta kakta, liūdnos akys, jos tyla jį įspėdavo ir kankindavo.

Aldutis norėdavo, kad kiti džiaugtųsi. Jis rinkdavo gėles Marijos paveikslui papuošti, pradžiuginti močiutei bei tėveliams, jis dėl jų džiaugsmo dažnai išsižadėdavo vaisių ir skanumynų. Jam buvo nenuobodu su savo močiute pinti Marijai rožių vainikus, lankyti Švenčiausiąjį Sakramentą. Jis savo močiutę labai mylėjo, o jos stipri valia jį augino ir grūdino.

Nemanykim, kad Aldutis buvo paniurėlis, nuo visų atsiskyręs. Ne! Jis - gyvas sidabras, nuo jo vieno skambėdavo tėvų gryčia, seneliai laukdavo jo kaip didžiausio svečio, draugai - linksmiausio žaidimų išradėjo. Aldutis nepaprastai mėgo gėles, kalnus, žvaigždes, jūrą, kareivius. Šautuviukai, šarvai ir dirbtiniai kareivėliai - jo mėgstamiausi žaislai. Jis linksmas, amžinai besišypsantis. Per savo keturiolika gyvenimo metų jis laimėjo 15 medalių ne tik už stropumą moksle, bet ir už dainavimą, plaukiojimą ir kitokį sportą.

Pareigos tarnyboje

Jokios pramogos, jokie pasilinksminimai jo nesuviliodavo, kol neišmokdavo pamokų. Tėvai kartais net sudrausdavo, prašydavo, kad jis ilgiau pažaistų, o Aldutis dažnai jų klausdavo, ar jie patenkinti jo darbais. Jis dažnai kartodavo sau ir savo mamytei: „Aš mokysiuos, stengsiuos pasiekti aukščiausią laipsnį klasėje dėl Dievo, nes Jam atstovauja tėveliai ir mokytojai". Todėl nenuostabu, kad jis buvo pirmasis mokinys, mokytojų labai mylimas, draugų gerbiamas.

Klasėje Aldutis - atidus, tylus, visur mėgstantis švarą ir tvarką. Jo draugai net stebėdavos, iš kur jis ima savitvardai jėgų. Bet kai jį Dievas ir paklusnybė šaukė, - jis visados turėjo jėgų.

Labai mylėjo savo mokslo draugus, stengdavosi pirmas jiems pagelbėti, bet uždavinių nusirašyti neduodavo, nes tinginių nemėgo. Šiaip visados su draugais buvo linksmas, norėdavo aukotis kitų labui.

Agota Ragaišytė-Dirsienė, Adelės mama

Antanas Dirsė, Adelės tėvas

Dirsių troba Pramislavoje

Aukštųjų Kaplių pradinė mokykla.
Adelė Dirsytė - antroje eilėje trečia iš kairės.
(Iš Aurelijos Saldytės albumo)

Šėtos progimnazija.
Adelė Dirsytė - viršutinėje eilėje antra iš kairės. Greta - sesuo Agnietė

Adelė Dirsytė abiturientė, 1928.VI.20

Adelė Dirsytė Kėdainiuose,
1928.V.27.
Iš kairės: Stasys Dirsė, Agnietė ir
Adelė Dirsytės

Kėdainių gimnaziją baigiant.
Adelė Dirsytė - trečioje eilėje trečia iš dešinės

Adelė Dirsytė, Kaunas, 1931.X.18

Studentė Kaune, 1929.IX.15

Adelė su broliu Jonu Kaune

 

„Jaunųjų klubas".
Kaunas, Tolstojaus 6, 
1931.V.31

Adelė su broliu Jonu, Kaunas, 1929.IX.15

Adelė studentė Kaune su broliu Jonu,
1930.IV.6

Einant į prof. J.Ereto paskaitą, 1931.V.3.
(Nuotr. J.Januševičiaus)

 
Studenčių ateitininkių 1931-1932 m. „Birutės" draugovės valdyba:
Petrutė R. - pirmininkė, Helė - sekretorė, Petrutė G. - vicepirmininkė, 
Magdutė - iždininkė, Adelė - archyvare (antroje eilėje pirma iš kairės)


Studenčių ateitininkių „Birutės" draugovės literačių būrelis
po Dievo Kūno procesijos, Kaunas, 1931.VI.13.
Adelė Dirsytė - viršutinėje eilėje pirma iš dešinės

 
„Birutės" draugovė, 1931.VI.12.
Adelė Dirsytė - viršutinėje eilėje antra iš dešinės

 
Studenčių ateitininkių „Birutės" draugovė su vėliava
prie Ateitininkų rūmų. Viduryje - prof. Pr. Dovydaitis. 
Adelė Dirsytė - viršutinėje eilėje antra iš dešinės

VDU studentai pas Martyną Jankų, 1933.VI.29.
Adelė Dirsytė - pirmoje eilėje trečia iš kairės

Pelkininkuose pas p. Jurkaičio dukrą išgėrę pieno, Rusnė, 1933.VI.30

 

Ant kopų ratu sustoję, Nida, 1933.VII.1

 

Pervalkoje su žvejuku Bastiku, kuris nuvežė į Juodkrantę, Neringa, 1933.VII.2.
Adelė Dirsytė - viduryje

 
Adelė su mama

 
Adelė su tėveliu

Brolis Stasys ir Adelė su mama Pramislavoje, 1935

Adelės sesuo Agnietė Skinulienė su vyru Juozu

 
Žolinių dieną prie gonkelio: mama,
Stasė Verikaitė, Jonas, Adelė, 
Stasys Dirsės. Pramislava, 1935. 
(Nuotr. Br.Bainoravičiaus)

 
Adelės sesuo Kotryna Ivanauskienė
su vaikais Stasiu ir Antanuku prie klėties.
Pramislava, 1933.V.20

 
Adelė su broliais Jonu (kairėje) ir Stasiu

 
Adelės tėvo Antano Dirsės laidotuvės Šėtoje.
Prie karsto stovi mama, jos sesuo Kotryna, Agnietė ir Adelė, 1935

E. Litvinaitės vestuvės, kuriose A.Dirsytė drauge
su A.Maceina buvo liudytojai.
Iš kairės: E.Litvinaitė, t. Kipas, SJ, Kazys Bauba

Adelė Dirsytė
su Stasiu Ivanausku Kaune, 1939.XII.31

Brolio Jono laidotuvės Šėtoje, 1940 m. vasario mėn.

Auklėjimo kursų Kražiuose dalyvės, 1938.II.28
A. Dirsytė antroje iš apačios eilėje, ketvirta iš kairės

 
LKMD moterų konferencijoje.
A. Dirsytė pirmoje eilėje trečia iš kairės

LKMD Kauno rajono konferencija.
Darbo prezidiume (kairėje) S.Šataitė, P.Vaičikauskytė. Kalba A.Dirsytė

LKMD renginio dalyvės Šėtoje. A.Dirsytė - trečioje eilėje trečia iš kairės

Adelė Dirsytė su globotiniu studentu Stasiu Ivanausku Vilniuje, 1943

Vilniaus II amatų mokyklos mokinės
1941-1942 m.m. su auklėtoja A.Dirsyte

Vilniaus 2-osios mergaičių gimnazijos paskutinės klasės mokinės su
mokytojais po abitūros egzaminų 1945 m. pavasarį.
A.Dirsytė - antroje eilėje

 „Vertai ilsis tarp angelų"

Taip po keturiolikos metų užrašyta jo antkapy. Ir ne be reikalo. Draugai jį laikė šventu. Vienas iš jų rašė: „Mūsų klasė prarado savo gražiausią perlą, kai jo nebėra, man rodos, visko trūksta". Visi jo gailėjos. Nėra žodžių išsakyti tėvelių skausmui. Juk nuo jų pabėgo nuostabus vienturtis. Gailėjosi jo ir mokytojai, kurie didžiuodavosi turėdami jį savo klasėje. Vienas prisipažįsta, kad „negalėjo užklupti jo su kokia nors klaida".

Apie Aldo gyvenimą rašoma knygose, laikraščiuose. Knygos tiesiog išgraibstomos. Išdalyta net toli už Italijos tūkstančiai paveiksliukų su jo fotografijomis, kai kas sako, kad prie jo kapo įvyksta nuostabūs dalykai. Visi gėrisi, visi žavisi, kad ir mūsų sunkūs laikai duoda žymių asmenybių.

Greit pasirodys apie šį nuostabų berniuką Jono Astrausko knyga lietuvių kalba. Ir mes galėsime juo gėrėtis, o mūsų moksleiviai jo išmintimi pasekti.

Moteris, 1939, Nr. 23, p. 314

* * *

Kur šauki mus, Viešpatie,
Kur mes turime eiti?
Tiek kelių, vieškelių, takelių -
Kur, o kur mano kelias?

O didysis skausme,
O skaudi vienatve -
Aš išeinu, aš klumpu,
Viešpatie, gelbėk mane!

Tavo žvilgsny mano jėgos,
Tavo širdy mano džiaugsmas -
Mano kelias, mano vieškelis
Pas Tave, o Viešpatie meilingas!

Moteris, 1940, Nr. 1, p. 3

MŪSŲ DRAUGIJOS VEIKIMO BRUOŽAI

Čia norima iškelti keletą minčių iš mūsų Draugijos programos, kad vadovėms būtų lengviau nustatyti veikimo planus. Veikimo planus pradžioj metų turi sudaryti kiekvienas skyrius. Liūdna, kad dar yra skyrių be jokių veikimo planų.

Mūsų Draugijos programa yra tokia plati, kaip platus pats gyvenimas. Ji apima visas gyvenimo sritis, ji ruošia žmogų pilnutiniam gyvenimui, be jos neaišku, ko mes siekiame.

Kurdamos veikimo planus neapleiskime šių sričių.

I. Religinė, dorinė, ideologinė sritis

Religija - mūsų gyvenimo pamatas. Yra sakoma, kol tikime -esame stiprūs ir laisvi. Visos organizuotai stenkimės ir toliau išlaikyti šventosios Lietuvos, Marijos žemės, vardą.

Priemonės religiškai sąmonėti: 1) religinių knygų bei laikraščių skaitymas, kasdieninis mąstymas; 2) religinio turinio paskaitos, pamokslai, Šventojo Rašto aiškinimas; 3) uždaros ir pusiau uždaros rekolekcijos; 4) katechetiniai kursai, religiniai pašnekesiai; 5) šeimų šv. Komunija; 6) mirusiųjų minėjimas; 7) didžių asmenybių sukaktuvių minėjimas; 8) Draugijos švenčių šventimas. Draugijos šventės yra: a) Šv. Šeimos - pirmasis sekmadienis po Trijų Karalių; b) Motinos diena - pirmasis gegužės mėnesio sekmadienis; c) Draugijos Globėjos šventė - Švč. M.Marijos Nuolatinės Pagalbos - gegužės 24 d.; d) Marijos Motinystės diena - spalio 11 d.; e) Kristaus Karaliaus - spalio mėn. paskutinis sekmadienis; f) Šv. Mortos - šeimininkių globėjos diena - liepos 29 d.; g) skyriaus pasirinktos globėjos diena; 9) religinių papročių palaikymas - gegužės, birželio, spalio mėn. pamaldos, Kryžiaus dienos; 10) Pasiaukojimas Švč. Jėzaus Širdžiai ir Marijos Globai; 11) savo Bažnyčią laikyti padėk; 12) eucharistininkų sekcijos. Be to, visos šventės, visi susirinkimai pradedami ir baigiami malda. Mūsų maldos popiežiaus Pijaus XI apdovanotos atlaidais.

II. Socialinė, labdarybės sritis

Kiekvienas skyrius, kiekviena sesė privalo dirbti artimo meilės darbus. Yra sakoma, kad buvo laikai, kai Romoje ir Konstantinopolyje visiškai nebuvo vargšų. Vargšų gausumas rodo mūsų nejautrumą artimui. Mūsų pareiga daryti, kad tarp katalikų būtų jauku gyventi. Skubėkite ten, kur ašaros, skurdas.

Priemonės: 1) neturtingų motinų ir vaikų globa, šelpimas; 2) ligonių vargšų lankymas, šelpimas; 3) tarnų ir piemenukų globa, piemenukų dienos rengimas; 4) senukų gerbimas, senukų dienos organizavimas; 5) Motinų tarybos; 6) pagalba Šv. Vincento à Paulo draugijai; 7) Tėvo diena; 8) Vaikučių Pirmosios šv. Komunijos dienos rengimas; 9) mirusiųjų laidojimas; 10) šelpimas neturtingų moksleivių.

III. Švietimasis, auklėjimas, praktiškas veikimas

Kad pagerėtų mūsų gyvenimas, reikia mums žinių, reikia galingų pastangų, noro, užsidegimo.

Priemonės: 1) dalyvavimas suvažiavimuose, konferencijose;

2) kursai - organizaciniai, auklėjimo, šeimininkavimo, higienos -švaros, sveikatos; 3) konkursai - daržo, stalo, virimo; 4) teismai -auklėtojos, šeimininkės, vadovės; 5) ekskursijos - į ūkio mokyklas, fabrikus, religines šventes, į kitus skyrius; 6) Šeimininkių diena;

7) savo pramonės, prekybos, amatininkų, mokyklų palaikymas bei rėmimas; 8) katalikiškos spaudos skaitymas bei platinimas; 9) Motinos knygynėliai; 10) turiningi vakarai, pavyzdingos gegužinės.

IV. Tautinė sritis

Mūsų tautinis susipratimas nėra didelis. Daugelis neskiria tautybės nuo religijos, daug kam valstybinis turtas nebrangus.

Priemonės: 1) susipažinimas su tautos reikalais; 2) dalyvavimas tautinėse šventėse; 3) pažinimas savo tautos istorijos, bent svarbesnių įvykių ir vadovų; 4) pažinimas žymesnių geografinių vietovių, šįmet ypač Vilniaus; 5) tautinių papročių palaikymas; 6) aukos kariuomenei.

Veikimo planą gerai suskirstyti pagal išvardytas sritis arba nustatyti, ką dirbsime kas mėnuo, kas trys mėnesiai.

Moteris, 1940

PADĖKIME JAUNAI MOTINAI

Šiandien dažnas klausia, kodėl patrankos sudrumstė tylą, kodėl kraujas nudažė žemę ir gaisrų liepsnos nušvietė horizontus? Kodėl daug akių pasruvo ašaromis, daug širdžių skausmu suvaitojo?! Tos didžiosios pasaulio audros pakilo ne iš karto. Jau seniai daug neapykantos liepsnelių žėravo mūsų mažose valstybėlėse -šeimose. O kiek šeimose ir tarp kaimynų neapykantos, barnių, nesutikimų, kiek apkalbų ir šmeižtų! Kaip dažnai teisman stoja brolis prieš brolį. Juk kokios šeimos - tokios tautos ir valstybės. Karas, tas baisiausias žmonijos siaubas, rodo, kad mūsų šeimoms reikia naujų kelių, naujų minčių, naujų pastangų.

Jeigu arčiau pasižiūrėsime į naujai besikuriančias šeimas, bus liūdna. Daugelis naujųjų šeimų dūsta klaidingų pažiūrų tvanke, nes jos nori „moderniškais" keliais gyveniman žengti. Gausios šeimos ar mergaitės gimimas šeimoje dažnai laikomas nelaime, o kartais vaiko auklėjimu daug mažiau rūpinamasi negu turtu ir t.t. Tos pažiūros rodo, kad mūsų šeimų židiniuose išblėso tikėjimo ir taurumo ugnis. Gražūs buvo laikai, kai atsirasdavo tokių žmonių kaip Leonidas, kuris klaupdavosi prie savo sūnelio Origeno lopšio ir melsdavosi: „Garbinu Šv. Dvasią, kuri yra vaike". Pajuskime daugiau meilės nekaltai kūdikėlio sielai, o mums patiems bus lengviau, tėvynei ir dangui linksmiau.

Mūsų rašytojas Vydūnas sako: „Jau laikas žinoti, kad tauta sveiksta ir taurėja tik per savo Moteris". Mes norim sveikos, taurios ir laisvos tautos. Tauta liks tokia, jei jos moterys bus doros ir tikėjimas tvirtas. „Viena yra tikra, kad žmonijos atgimimas, Dievo karalystės atėjimas tegali įvykti per moterį", - sako M. Pečkauskaitė.

Suprasdamos moters auklėtojos jėgą, norime jai padėti kilniai išlikti, norime sudaryti jai sąlygas įgyti daugiau reikalingų žinių, todėl stengiamės jas organizuoti į jaunųjų motinų būrelius. Būreliuose mes kartu šviesimės, mokysimės, melsimės ir ryšimės save ir savo šeimas atnaujinti.

„Kur du stos, visados daug daugiau padarys", - mūsų didžio darbininko A.Jakšto žodžiais kviečiame visus jaunųjų jėgų mobilizacijon.

Kauno Vytauto Didžiojo Universitetas
Teologijos-Filosofijos fakultetas

BARONAITĖS GERTRŪDOS FON LE FORT
(GERTRUD VON LE FORT)
EPINĖ KŪRYBA

Adelės Dirsytės

Diplominis darbas*

Kaunas, 1940

* Vertė Danguolė Teresėlė Šniūrevičienė.

TURINYS

Įžanga

Bendros pastabos apie jos kūrybą

Dėstymas

I.    Autobiografiniai apsakymai
        1.    Autobiografinis elementas knygoje „Aukos liepsna",
        2.    Autobiografinis elementas traktate „Priesakai".
II.    Istorinis epas
        1.    Novelė „Paskutinė ant ešafoto"
                a)    Turinio atpasakojimas
                b)    Pagrindinė mintis
                c)    Architechtonika
                d)    Fonas
                e)    Novelės trūkumai
        2.    Romanas „Popiežius iš geto"
                a)    Romano turinys
                b)    Knygos kompozicija
                c)    Svarbiausieji kūrinio charakteriai
        3.    Legenda „Vaiko karalystė'"
                a) Turinio atpasakojimas
                b)    Svarbiausios mintys ir charakteriai
                c)    Legendos kompozicija
III.    Filosofinis epas
        1.    Pagrindinės romano „Veronikos skarelė" mintys
                a)    Pagonybės atstovai - senelė ir rašytojas Encijus
                b)    Tetos Edelgartos paveikslas ir ideologija
                c)    Katalikiška pasaulėžiūra - Žanetos personažas
                d)    Gailestingumo Malonės personažas
        2.    Romano kompozicija
        IV.    Epinių Gertrūdos von Le Fort kūrinių stilius 

Išvados

Bendros pastabos apie baronaitės Gertrūdos von Le Fort epinę kūrybą

Bibliografija

ĮŽANGA

Bendros pastabos apie Le Fort kūrybą

Baronaitės Gertrūdos fon Le Fort (Gertrud von Le Fort) kūryba šiandien ypač stebina katalikiškąjį pasaulį, nes jos religinės idėjos susipynusios su jausmais ir kovomis. Skaitydamas jos kūrinius jauti, jog juos ji parašė savo širdies krauju; jauti juose tiesos ilgesį ir dėkingumą Visagaliui už atrastą kelią.

Ši kovotoja dėl tiesos yra kilusi iš frankų hugenotų šeimos. Šiandien jai 63 metai (gimė 1876. 10. 11), ji gyvena Bavarijoje, Konradšiojė-Bajerbruno (Konradshöhe-Baierbrunn) pilyje.

Tai, ką ji sukūrė prieš ateidama į Katalikų Bažnyčią, liko beveik nežinoma ir šiandien sunkiai prieinama. Iš to laiko mes galime paminėti tik jos pirmąjį romaną „Moteris" (Die Frau), trumpą ankstyvojo periodo apsakymą „Dvasiaregys" (Der Spökenkieker) ir kelis eilėraščius apie Didįjį karą. Be to, ji išleido savo mokytojo Ernsto Troeltocho, Berlyno protestantų teologo, dogmatikos paskaitas.

Jau konvertite Gertrūda dovanojo mums šiuos katalikiška dvasia parašytus kūrinius:

1.    1924 metais pasirodė pirmoji katalikiška knyga „Himnai Bažnyčiai" (Hymnen an die Kirche), išleista penkis kartus. Perspausdintas leidinys (1929 m.) yra papildytas keliais kūriniais. Dabar mes jau turime šeštąjį leidimą (1933 m.). „Himnai Bažnyčiai" išversti į olandų, prancūzų ir anglų kalbas.

2.    1928 metais išėjo knyga „Veronikos skarelė" (Das Schweisstuch der Veronika). Vydemanas (Wiedemann) savo straipsnyje „Gertrūda fon Le Fort ir jos religinė misija" (Gertrud von Le Fort und ihr religiöser Auftrug)²¹ teigia, kad ši knyga mūsų rašytoją išgarsino katalikiškojoje Vokietijoje bei literatūriniuose sluoksniuose. Ir ši knyga, be jau minėtų, yra išversta į italų, lenkų ir čekų kalbas.

3.    Knyga „Popiežius iš geto" (Der Papst aus dem Ghetto) buvo išspausdinta 1930 metais ir netrukus pasirodė anglų, prancūzų ir vengrų kalbomis.

²¹ Schönere Zukunft, 1936 m. spalis-1937 m. pirmoji kovo mėnesio pusė.

4.    1931 metais poetė dovanojo mums novelę „Paskutinė ant ešafoto" (Die Letzte am Schafott), kurią jau turime išleistą angliškai, prancūziškai ir olandiškai.

5.    1933 metais ji išleido „Himnus Vokietijai" (Hymnen an Deutschland).

6.    1933 metais buvo išspausdinta legenda „Vaiko karalystė" (Das Reich des Kindes). Tai tik rengiamo veikalo „Trys karūnos -Vokietijos imperijos legenda" (Die drei Kronen - Legende der deutschen Kaiserzeit) įžanga: 1. Corona argentea - vokiškoji karūna, Saksonijos imperatorių legenda, 2. Corona ferrata - lombardiškoji karūna, Salijos imperatorių legenda ir 3. Corona aurea - Romos karūna, Hohenštaufenų imperatorių legenda.

Be to, rašoma novelė apie mistikę Mechtildą Magdeburgietę.

7.    Turime dar ir filosofinį 1934 metais išleistą veikalą „Amžinoji moteris" (Die ewige Frau).

8.    1938 metais išleidžiama apysaka „Aukos liepsna" (Die Opferflamme). 54 puslapiuose ji aprašo savo asmeniškus išgyvenimus.

Visas jos knygas, išskyrus „Aukos liepsną" ir „Magdeburgiškas vestuves", išleido Kiozelio ir Pušteto leidykla (Kösel- und Pus-tetverlag) Miunchene. „Aukos liepsną" ir „Magdeburgiškas vestuves" išspausdino Leipcigo Inzelio leidykla (Inselverlag in Leipzig).

Baronaitės Gertrūdos fon Le Fort pasaulėžiūra dalija jos kūrybą į dvi dalis: ikikatalikiškojo periodo, arba pirmųjų kūrybos žingsnių, ir katalikiškoji poezija. Savo katalikiškos pakraipos kūriniais ji yra žinoma ir garsi trijose - lyrinėje, epinėje ir filosofinėje - srityse.

Mano darbe nagrinėjama katalikiškoji epika.

Lyrikos srityje mūsų rašytoja pasireiškia „Himnais Vokietijai" ir „Himnais Bažnyčiai".

72 puslapių knygoje „Himnai Bažnyčiai" poetė aprašo didžiules žmogaus (tiksliau -jos pačios) pastangas pažinti Dievą, arba žmogaus sielos troškimą, kad Dievas apsireikštų savo Bažnyčioje. Ieškančioji nusiramina tik savo Tėvo Namuose, Malonės namuose, tik ten ji randa pasitenkinimą ir išaukštinimą:

„Motin, ant Tavo rankų dedu aš savo galvą..."²²
„Tegu joks skausmas neatima, jokia gėda ir net mirtis 
tegu neišplėšia Tavęs iš mano glėbio..."²³

Šiuose himnuose ji gieda apie Bažnyčios galią, grožį ir amžinumą bei nurodo šio pasaulio dvasios menkumą. „Himnuose Bažnyčiai" vaizduojama, kaip žmogus iš niekur perkeliamas į Malonės pilnatvę; ji ragina ir nuramina ieškančiuosius, bet perspėja apsileidėlius.

Šreifogelis (Schreivogel) apie šiuos himnus rašo: „Tikriausiai nėra kito tokio kūrinio, kuriame meilės Bažnyčiai paslaptis būtų tapusi tokiu įstabiu poetiniu palyginimu, dalyku, esančiu jau anapus suvokimo ir sąvokų, pilnu magijos... viskas pavaizduota su tokia ideologine jėga, kad pagarba religiniam jausmui įgyja didžiausią estetinį žavesį"²⁴.

„Himnai Bažnyčiai" yra psalmių formos, ilgų ritminių eilučių, papuošti daugeliu gražių palyginimų.

„Himnuose Bažnyčiai" ji sako, kad visos tautos ieško „Savo Kūrėjo nurodyto kelio", ir aprašo savosios tėvynės likimą:

„Iki žvaigždžių žibintų Šviečia tau tavo Angelo ranka,

Į tamsias vandenų gelmes Ji taip pat tave panardina"²⁵.

"O tu, tokią šviesą užvaldžiusi tauta,

Gyveni vis dar tamsybėse,

Tarsi ištikta žiauraus likimo"²⁶.

Vokietija tarp visų tautų atrodo jai galingiausia, tačiau, nepaisant to, jos likime yra daug tamsių Išganytojo dyglių.

Giriamosiose giesmėse Vokietijai ji įžvelgia misijinę savo tautos paskirtį, parengia savo misijinių minčių kelią ir reikalauja juo eiti:

²²    Hymnen an die Kirche, p. 14.
²³    Ten pat, p. 32.
²⁴    Schönere Zukunft, Nr. 5,1936 lapkritis, p. 117.
²⁵    Hymnen an Deutschland, p. 12.
²⁶    Ten pat, p. 12.

„Tik meilė padaro tave tauta,
Tik Malonė paverčia tave „karalyste"
Ir tik Tikėjimo Danguje tu išgarsėsi
Tarsi vaivorykštė,
Septyniais ašarų upeliais,
Septyniskart nuplaunanti
Taikos ir ramybės vartus²⁷.
Puoškis, Vokietija, puoškis,
Kaip žvaigždė prieblandoje dabinasi,
Rengdamasi paskelbti rytą"²⁸.

jos patriotinės mintys kupinos tikėjimo; jos nuomone, Vokietijos tautos paskirtis gali būti tik krikščioniškoji religinė misija:

„Kristau, mylintis Karaliau,
Aš Tau perduodu tautų
Sostą ir ašaras -
Ateik, Ramybe, į žemę"²⁹.

Visi himnų ritmai vaizdingi, kupini Dievo meilės ir tvirto tikėjimo savosios tautos pajėgumu atgimti.

Trumpai tariant, jos lyrinė poezija tiek turiniu, tiek stiliaus priemonėmis yra labai įdomi ir vertinga. Jos lyrikoje iškelti motyvai yra svarbiausias visos jos kūrybos objektas. Rašytoja kartoja juos ir savo epiniuose kūriniuose.

Dabar atkreipkime dėmesį į filosofines poetės Le Fort idėjas. Šioje srityje ji nagrinėja tik vieną klausimą - moters paskirtį.

Mintys apie moters esmę ir paskirtį pateiktos 157 puslapių knygoje „Amžinoji moteris", kurią poetė padalija į tris dalis: amžinoji moteris, moteris laike ir nepriklausoma nuo laiko moteris.

Moters reikšmę ji aiškina, remdamasi jos simboliu. Immakulata - tai amžinoji moteris, dar nenupuolusio žmogaus pirmtakas, joje ji mato moteriškumo simbolį: „...tik joje įsikūnijo metafizinė moters paslaptis, kaip tik todėl tapdama apčiuopiama"³⁰. Tik „Fiat", tik „ancilla Domini" yra moters slėpinys ir esmė: „...la-

²⁷    Ten pat, p. 46.
²⁸    Ten pat, p. 47.
²⁹    Ten pat, p. 51.
³⁰    Die ewige Frau, p. 14.

blausiai moteris pačia savimi yra tuomet, kai nebėra ji pati, o atsidavusi kitam"³¹. Ji iškelia mintį, kad šydas yra žemiškojo moteriškumo simbolis.

Skyriuje „Moteris laike" Gertrūda fon Le Fort kalba apie moters reikšmę visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Ji nurodo tris amžinai vertingas moters gyvenimo formas: mater, virgo ir sponsa. Rašytoja pabrėžia, kad kiekviena iš šių trijų formų reiškia viso moters gyvenimo pilnatvę. Pavyzdžiais ji paaiškina visų trijų formų svarbą, moters gyvenimo visuotinumą ir nurodo priežastis, kodėl šiandien vyrauja tik mater. Ji taip pat nurodo, kad moters genialumas atsiskleidžia tik religinėje srityje ir šis genialumas yra charizmatinio pobūdžio. Tik tokia moteris yra tikra vyro bendražygė ir kultūros skleidėja, kitais atvejais ji yra dieviškosios minties naikintoja.

„Amžinosios moters" pavadinimu apibrėžiama motinos sąvoka: „...motina yra žemiškosios begalybės paveikslas..."³² Rašytoja sako, kad „ne kiekviena moteris, pagimdžiusi vaiką, jau yra motina"³³. „Juk būti motina, turėti motinišką jausmą - reiškia užtarti bejėgius, atsigręžti į visus mažuosius ir silpnuosius žemėje, mylėti juos ir padėti jiems..."³⁴ Čia kalbama apie dvasinę motinystę. Be to, motiniška moteris globoja ir saugo dvasines vertybes: „...motina, mokanti savo vaiką pirmųjų kalbos garsų ir tarsi įšventinanti jį visam gyvenimui į gimtąją kalbą, dainuojanti jam pirmąsias savosios liaudies dainas, pasakojanti jos pasakas, įdiegia į vaiko gyvenimą lemiamą kultūros faktorių, nuo pat ankstyvųjų dienų lemiantį jo dvasinį gyvenimą"³⁵.

Šia knyga supažindina mus Le Fort su pačia moters esme: Amžinoji Moteris yra Švč. Marija, kiekvienos moters pavyzdys, moteris laike - virgo ir sponsa, vyro bendražygė kultūros sferoje, ir nepriklausoma nuo laiko moteris, dvasinė ir kūniškoji motina, dvasinių vertybių saugotoja. Epiniuose rašytojos kūriniuose moterys dažnai yra pagrindinės veikėjos.

Tai būtų ir visos pastabos apie Gertrūdos fon Le Fort lyrinius ir filosofinius kūrinius. Dabar panagrinėkime jos epinę kūrybą.

³¹ Ten pat, p. 18.
³² Ten pat, p. 100.
³³ Ten pat, p. 112.
³⁴ Ten pat, p. 114.
³⁵ Ten pat, p. 129.

I. AUTOBIOGRAFINIAI APSAKYMAI

Autobiografiniai rašytojos kūriniai - tai maža knygelė „Aukos liepsna" (Die Opferflamme) ir trylikos puslapių traktatas „Priesakai" (Vermächtnisse) knygoje „Tėvų namai" (Mein Elternhaus). Šie apsakymai iš jos gyvenimo labai poetiški ir padeda geriau susipažinti su visa jos kūryba.

1. Autobiografinis elementas knygoje „Aukos liepsna"

Šioje knygelėje rašytoja pasakoja apie savo pačios išgyvenimus Romoje, Šveicarijoje ir savo tėvynėje po tėvo mirties. Į Romą ji vyko, būdama aštuoniolikos metų mergaitė, kartu su motina ir trimis seserimis. Romoje įvyko keistas susitikimas su nepažįstamuoju, labai panašiu į jos mirusį tėvą. Ji bijojo su juo susitikti ir bandė pasislėpti nuo jo bažnyčioje. Jis nusekė paskui ją į bažnyčią ir prakalbino: „Vaikeli, atleiskit man, kad taip elgiuosi. Jūs labai panaši į mano už viską labiau mylėtą mirusią moterį, jūs nepaprastai į ją panaši"³⁶. „Angelina, dėkoju tau!"³⁷ Šis susitikimas ir nepažįstamojo kalbos ją labai sukrėtė.

Po motinos mirties ji išvyko į Romą. Šveicarijoje ji aplankė sergančią pažįstamą. Ligoninėje, kur ji gulėjo, ji sutiko rašytoją, kuriam ji priminė jo mylimąją. Jis paprašė ją perskaityti kūrinį apie jo mylimąją. Nelaimingajam rašytojui šis susitikimas suteikė daug džiaugsmo. Abu šie atsitikimai rodo, kad aukos idėja Gertrūdos širdžiai buvo labai artima: „... iš esmės dukart buvau pašaukta tik prikelti mirusiuosius į gyvenimą"³⁸.

³⁶ Die Opferflamme, p. 9.
³⁷ Ten pat, p. 10.
³⁸ Ten pat, p. 53.

2. Autobiografinis elementas traktate „Priesakai"

Iš šio traktato matyti, kad mūsų rašytojos tėvas buvo prūsų karininkas iš Meklenburgo. Dėl jo tarnybos šeima neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos.

Gertrūda pabrėžia, kad tėvas anksti perteikė savo vaikams didžiąsias religijos ir meilės tėvynei vertybes. Ji išgirdo daug jo pasakojimų apie karą ir garsiuosius kunigaikščius bei generolus. Gertrūda klausėsi ir istorijų iš religinių karų periodo, apie Kalviną, kurio mokymas paveikė ir Le Fortų giminę; ji klausinėjo tėvą apie Prancūzijos revoliuciją, kurios metu trys Le Fortai buvo Liudviko XVI karininkai. Šeimos dokumentai rodo, kad Le Fortų giminė buvo senosios imperijos baronai. Be to, jos tėvas buvo religingas ir mėgo filosofijos kūrinius.

Jos motina kilusi iš Viurcburgo. Ji buvo genialiojo spausdinimo mašinos bendraišradėjo duktė. Ją nepaprastai mylėjo jos vaikai, o savo meniniais gabumais ji žavėjo visą šeimą. Jos motina buvo gailestinga, religinga, mėgo religinius eilėraščius, Šventąjį Raštą ir „Kristaus sekimą".

Gertrūdos tėvai su savo vaikais dažniau gyveno kaime nei mieste. Tačiau kaimo gyvenimas jos kūriniuose nepaliko jokio pėdsako. O apsilankymas ir gyvenimas Romoje rašytojos kūrybai turėjo labai didelę reikšmę. Roma buvo dviejų jos knygų fonas. „Priesakai" rodo, kad mūsų rašytoja savo palinkimą į filosofiją, religiją ir istoriją paveldėjo iš savo tėvų. Jos meilė šiems dalykams labai aiškiai matyti jos kūryboje.

II. ISTORINIS EPAS

Jam priklauso knygos, kuriose arba veikia istorinės asmenybės, arba aprašomi istoriniai įvykiai, arba jų fonas istorinis. Tai -„Paskutinė ant ešafoto", „Popiežius iš geto", „Vaiko karalystė" ir „Magdeburgiškos vestuvės".

1. Novelė „Paskutinė ant ešafoto"

a. Turinio atpasakojimas

Šią temą rašytoja paėmė iš neįprastos aplinkos. Visą veiksmą ir personažus ji vaizduoja Prancūzijos revoliucijos fone. Pagrindinė mintis sukasi apie karmelitę Blanšą de la Fors (Blanche de la Force). Panikos apimta jos motina pagimdė ją per anksti ir netrukus išėjo iš šio pasaulio. Blanša kilusi iš aristokratų šeimos. Iš jos ji nepaveldėjo nieko kito, tik baimę. Jos tėvas buvo ateistas. Tačiau šiuo atžvilgiu jis nebuvo nuoseklus. Blanšos pamotė madam de Salė (Chalais) stengėsi auklėti ją religingai. Savo pamotės reikalavimu, būdama šešiolikos metų, Blanša įstojo į Karmelitų vienuolyną. Kartu su kitomis seserimis ji ten stengėsi įveikti savo baimę. Kai visos karmelitės rengėsi aukos kankinystei ir per šv. Mišias atliko paskutinį pasiaukojimo aktą, Blanša pabėgo iš vienuolyno ir metėsi į siautėjančių masių chaosą. Tačiau, nepaisydama savo baimės, iki paskutinės akimirkos ji liko ištikima savo tikėjimui. Pabaigoje ji nugalėjo savo baimę ir giedodama sutiko Mirties angelą.

b. Pagrindinės novelės idėjos

Novelėje „Paskutinė ant ešafoto" rašytoja iškelia baimės problemą ir pabrėžia Šventojo Rašto žodžius: „...Dievo silpnybė galingesnė už žmones" (1 Kor 1,25). Šioje knygoje rašytoja parodo, kad žmogus, Dievo Malonės padedamas ir gerai auklėjamas, gali nugalėti savo psichofizinę prigimtį ir pasiekti aukščiausių aukštumų. Taip ji parodo ir paties silpniausio žmogaus orumą bei grožį. Jai atrodo, kad vien tik žmogaus jėgos yra per silpnos: „Žmogiškoji būtybė pati viena nieko negali, nieko vertas ir žmogiškasis grožis, kuriuo mes kažkada - prieš revoliuciją - kartu žavėjomės"³⁹.

Šioje novelėje autorė kartu iškėlė ir šalutinę mintį - vienuolyno kaip auklėjamosios įstaigos vertę. Kompjeno karmelitės visą šį baisų laiką buvo entuziastingai nusiteikusios ir pasirengusios patiems blogiausiems dalykams. Be Blanšos, niekas čia nėra apimtas baimės: „Brangioji mama! Pasveikinkite mane ir mus! Pasveikinkite šią šalį ir jos sostą! Jo Didenybė nori mus padaryti atgailos įrankiu, apie tai mes net svajoti nedrįsome: man grasinama kankinyste!"⁴⁰

Vienuolės paaukojo Visagaliui savo gerą valią, o tėvynei atidavė didžiausias savo širdžių atnašas: „Prancūziją išgelbės ne politikų uolumas, bet jai pasiaukojusių sielų maldos ir aukos: šiandien išmušė didžioji Karmelio valanda"⁴¹.

Trečioji šios knygos mintis yra pati auklėjimo idėja. Knygos pradžioje autorė pabrėžia šią mintį: „Savo laiške man, brangioji drauge, jūs teisingai iškeliate nepaprastą stiprybę..."⁴² Mus džiugina Blanšos personažas, kuri nuolat stengiasi nugalėti savo baimę, iš pradžių jos bergždžios pastangos, o vėliau - sėkmė, mus džiugina entuziastingas Marijos de L'Incarnation nusiteikimas baisiausiomis valandomis, nuostabu stebėti dvasinę vyresniosios Madam Lidoinos rimtį. Jaudinantis yra ir epizodas apie panelę fon Sonbruel, kuri miršta už savo tėvą. Labiausiai mus sukrečia karmeličių, su giesme žengiančių ant ešafoto, pasiaukojimo scena.

Ketvirtoji mintis - Blanšos silpnumas simbolizuoja visos Prancūzijos silpnumą revoliucijos laikotarpiu. „Ar ši mergaitė šią valandą - tai ne pati iškankinta Prancūzija, kurią privertė išgerti savo pačios vaikų kraują?"⁴³ Revoliucionierių minia kankino silpną mergaitę, nužudė geriausius, stiprios valios žmones, iškankino savo vargšę šalį. Blanša buvo silpna kaip ir pati Prancūzija.

Fone pavaizduota revoliucija įtikina mus, kad revoliucijos metu įvesta reforma kainuoja per daug ir neduoda nieko gero.

³⁹ Die Letzte am Schafott, p. 133.
⁴⁰ Ten pat, p. 54.
⁴¹ Ten pat, p. 59-60.
⁴² Ten pat, p. 7.
⁴³ Ten pat, p. 104.

c. Novelės architektonika

Visą novelę Gertrūda fon Le Fort pateikia kaip pono fon Vilerojaus (von Villeroi) pasakojimą emigrantei, jo gerai draugei. Ponas Vilerojus sako kai kuriuos įvykius pats matęs, kai ką išgirdęs iš novicių auklėtojos Marijos de LTncarnation, o kai ką perskaitęs vienuolyno vyresniosios Madam Lidoinos užrašuose.

Rašytoja novelę pradeda pono Vilerojaus pokalbiu su savo drauge. Vėliau ji mus supažindina su herojės tėvais ir su nelaimingu Blanšos paveldu. Čia prasideda novelės intriga. Paskui rašytoja aprašo revoliucijos plėtimąsi ir trimis epizodais pavaizduoja Blanšos padėtį karmeličių vienuolyne.

Pirmas epizodas - Blanša noviciate. Šiuo metu ją globoja novicių auklėtoja Marija de L'Incarnation. Ji imasi geriausių priemonių savo auklėtinės baimingumui įveikti, tačiau jai nesiseka. Blanša negali suprasti, kaip Dievas tokiai gerai vyresniajai kaip Kroisė (Croissy) galėjo leisti mirti tokia baisia mirtimi. Postulantūros laiku ji manė panašiai kaip ir jos tėvas, kad gyvenimas vienuolyne yra daug saugesnis nei išoriniame pasaulyje. Novicių auklėtoja taip apibūdino tuometinę jos būseną: „Šis vargšas vaikas jaudina mane, nes ji iš tikrųjų tarsi paukštelis Karmelio sienose susisuko sau lizdelį!.. Yra tūkstančiai tokių pamaldžių vaikų, šimtai tokių mažų liepsnelių. Kasdien dega jų nesuskaitoma galybė prie altorių Paryžiuje, tačiau ir nesuskaitomą jų galybę užpučia gyvenimo audros. Tokių liepsnelių niekas neperkelia į Karmelį!"⁴⁴

Antrame epizode apie Blanšą kalbama kaip apie novicę. Po įvilktuvių ji buvo be galo patenkinta ir linksma. Tačiau vieno vyriausybinės komisijos vizito metu Blanšą ištiko baimės priepuolis. Vienuolyno taryba nutarė, kad tai nervinis šokas.

Netrukus buvo pranešta, kad vyriausybė uždraudė ne tik stojimą į vienuolyną, bet ir novicių įvilktuves bei duoti amžinuosius įžadus. O Blanšą ištiko nelaimė - iš jos rankų iškrito Mažojo Karaliaus statulėlė, nudužo jos galvutė. Dabar novicių auklėtoja ėmė galvoti, kad jai trūksta geros valios, ir pranešė priorei. Bet priore dėl savo gailestingumo leido Blanšai likti vienuolyne, kol ji pati iš jo pasitrauks įšventinimo akto metu. Tai trečiasis novelės epizodas.

Kulminacija ir intrigos atomazga - didvyriška Blanšos laikysena ir kraupi mirtis Revoliucijos aikštėje.

Tarp šių epizodų rašytoja įkomponuoja ir kitus - tai epizodai su Marija de L'Incarnation, priore Lidoina ir didvyriškąja panele fon Sombroil ir t.t.

Novelės pabaigoje, kaip ir pradžioje, - pono Vilerojaus pokalbis su savo drauge.

Visa novelė parašyta pasakojimo forma. Svarbiausiose vietose įvedami dialogai.

Svarbiausia rašytojos meninė priemonė - kontrastas. Kompjeno vienuolyną ji vaizduoja kaip charakterių mokyklą, kurioje visos vienuolės yra individualybės. Šią taikos ir ramybės salą ji perkelia į revoliucijos chaosą, kur viešpatauja beveidė ir paniekos kupina minia.

Pagrindiniai novelės personažai pavaizduoti taip pat naudojantis kontrastais. Blanša de La Fors yra silpna, baikšti ir bevalė. Ji bijo mirties, nepaisant to, ji turi mirti. Marija de L'Incamation stipri ir drąsi, ji trokšta kankinės mirties, tačiau turi viena išlikti gyva.

⁴⁴ Ten pat, p. 38.

d. Novelės fonas

Novelės fonu mūsų rašytoja pasirinko Paryžių Prancūzijos revoliucijos metu. Ji pateikia labai įdomų ir gražų perversmo paveikslą: „Čia nieko daugiau neliko, tik vieniša, laukinė, savosios mirties baimės sugniuždyta žmogiška pabaisa: iš, atrodo, taip tvirto ir įsišaknijusio įpročio išsiveržęs, visada visų dalykų fone snaudžiantis chaosas"⁴⁵. T. Kampmanas (Kampmann) paaiškina ir užbaigia šį apibrėžimą: „Revoliucija yra baimė. Tai baimė žmogaus, kuriam iš po kojų slysta jo įprasto pasaulio žemė, arba baimė žmogaus, kuris jaučiasi iš savo įprastos tvarkos išstumtas į didžiausią nežinomybę"⁴⁶.

Jos novelės fonas yra vis labiau besiplečianti revoliucija. Rašytoja parodo mums vis labiau augantį revoliucionierių godulį, Bažnyčios persekiojimą ir niekinimą, pagaliau baisų chaosą su ta nuožmia neapykanta ir nuolatinėmis žudynėmis.

Revoliucijos pagrindas - chaosas ir baimė. Blanšos sieloje taip pat nėra stiprumo ir tvirtybės: „Jos baimė pilna chaotiškumo".

Šis fonas aiškiai iškelia pagrindinę kūrinio idėją.

⁴⁵ Ten pat, p. 13.
⁴⁶ T. Kampmann, Gertrud von le Fort, p. 35-36.

e. Neigiamas novelės bruožas

Neigiamas novelės bruožas yra dažnas subjektyvių pastabų vartojimas, o pono Vilerojaus filosofavimas ir pastabos labai įkyri, pavyzdžiui: „Šios jūsų taip labai nekenčiamos - o, mano mieloji, mes išmokome vėl ją gerbti"⁴⁷; „Tik prisiminkit, mieloji, šiuos koridorius, kurie buvo pripratę prie begarsių moteriškų sandalų!"⁴⁸; „Ar pastebite, mano drauge, čia tą nedidelį pasikeitimą- nuo drovaus ketinimo iki atviro noro? O dabar, mieloji, manau, jau jums suprantamas madam Lidoinos nepaslankumas ir jos dukters entuziazmas"⁴⁹.

⁴⁷ Die Letzte am Schafott, p. 85.
⁴⁸ Ten pat, p. 45.
⁴⁹ Ten pat, p. 63.

2. Romanas „Popiežius iš geto"

a. Romano turinys

Pagrindinė romano mintis yra Kristaus karalystės žemėje pavaizdavimas po Kristaus mirties. Tai - kovojančios Bažnyčios istorija. Rašytoja vaizduoja ją judaizmo ir pagonybės apsuptyje. Į sceną ji išveda ne tik atskirus asmenis, bet ir minias, atstovaujančias šioms tautoms ir jų pasaulėžiūrai.

To meto romiečiai persekiojo žydus, manydami juos esant kaltus dėl žemės drebėjimo. Dėl to jie būdavo apmėtomi akmenimis, stumdomi ir niekinami. Rašytoja vaizduoja žydo Chanoko ben Ezra šeimos, kurią išgelbėjo popiežius procesijos metu, gyvenimą. Chanokas ben Ezra visaip rodė savo dėkingumą popiežiui ir taip jo šeima rado kelią į Bažnyčią. Ši šeima nusprendė atkeršyti Bažnyčiai už savo tautos persekiojimą, ją sunaikinti ir parodyti savo galią. Tam ji metė visus savo sugebėjimus, paaukojo visus savo džiaugsmus ir turtus. Petras Leonas, Chanoko ben Ezros vaikaitis, tam tikslui pasiekti net pasikrikštijo ir išsiskyrė su savo mylima žmona. Jis buvo labai gudrus ir puikiai sugebėjo nuslėpti savo keršto planą. Jis apsimetė esąs labai geras krikščionis ir sąžiningas vadas, o slapta rengėsi kerštui. Senoji Rachelė nuolat pasakojo savo sūnui, jaunajam Petrui Leonui, apie jo tautos nelaimę. Jai pavyko sugraudinti krikščionis, persekiojusius Izraelio tautą: „Kai dabar eilė dalyti duoną ateidavo mažajam Petrui Leonui, jis pirmiausia duodavo jos žydų vaikams"⁵⁰. Nuo vienos pakopos ant kitos jis kilo hierarchijos laiptais, kol pagaliau tapo popiežiumi. Dabar pasirodė jo didieji keršto planai. Jaunasis Petras Leonas tapo didžiosios schizmos priežastimi.

Romoje, abiejuose Tiberio upės krantuose, buvo išsidėstęs mažas žydų miestelis. Tai buvo getas, iš kurio kilo šis schizminis popiežius Anakletas II.

Šiame gete Mirjama, jaunojo Petro Leono motina, kūrė planus grąžinti sūnų į judaizmą. Mirjamos duktė, šviesiaplaukė Trofėja pagal pranašystę turėjo tapti savo brolio gelbėtoja ir Bažnyčios keršytoja. Tačiau Mirjamos viltys neišsipildė. Trofėja žuvo nuo Frangipanio kardo, Mirjamos sūnus negrįžo, o ji pati mirė iš sielvarto gatvėje. Žydų pasaulėžiūros beviltiškumą gerai pavaizduoja T. Kampmanas: „Iki šio pasaulio pabaigos stovės ši sinagoga nuleista galva, užmerktomis akimis ir daugkart perlaužta ietimi"⁵¹. „Ak, rabi Elchananai, aš nebematau karūnos ir sparnų. Aplink mane tvyro vien naktis"⁵². Trofėjos aklumas ir šie žodžiai apie naktį simboliškai nusako žydų pasaulėžiūrą.

Tuo laiku Kristaus Bažnyčios globėjas buvo nepilnametis ir jam atstovavo Romos vadai. Ypač išsiskyrė vado Frangipanio šeima. Tai buvo nepamaldūs, pasaulietiški valdovai, siekiantys tik savo naudos. Kartais jie stodavo Petro Leono (su žydais) pusėn, nes jis buvo turtingas ir galingas, o kartais kovodavo prieš jį tai kardais, tai gyvatėmis, t.y. paskleisdavo tarp gyventojų gandus. Tarp šių partijų buvo Kristaus Bažnyčia. Ji taip pat dalyvavo šviesaus kraujo su tamsiuoju kovoje, buvo atsargi, gailestinga, tačiau kovojo ir dėl savo tikslų. „Šventasis Tėve, dabar suprantu, kad Kristaus Bažnyčia yra ne iš šio pasaulio, nes matau, kad žvejojame tik tarp pagonių ir žydų, todėl niekas negali suprasti, ką mes turime omeny". Šventasis Tėvas: „Taip, mano broli, kaip tik dėl jų Kristus ir mirė!"⁵³ Tai popiežiaus Paskalio II žodžiai. Popiežius kalbėjo su šiuo žydu ir tuo laiku, kai Bažnyčios kasa buvo visai tuščia: „Chanokai, tu turi dėkingą sielą, o tai labai retas dalykas žemėje. Tegu man Dievas padeda mano sunkioje tarnyboje, man būtų buvę daug maloniau, jei tu būtum padovanojęs savo sielą, o ne šį pinigų kapšą"⁵⁴.

Nepaisydami didelių pavojų, popiežiai kovojo su simonija ir investitūra. Visą popiežių istoriją galima apibendrinti šiais Grigaliaus VII žodžiais: „Aš mėgau teisingumą ir nekenčiau netiesos, todėl mirštu tremtyje". Tačiau jis galėjo pasakyti: „todėl ant savo galvos nešioju savo Viešpaties erškėčių vainiką"⁵⁵.

Šventojo Tėvo Paskalio II žodžiai „Teisingumas yra tik pragare; danguje yra Malonė, o žemėje - kryžius" palaikė Bažnyčios atstovus ir liūdniausiu didžiosios schizmos metu. Jie žinojo, kad didžiausia pasaulio nelaimė ateityje virs begaliniu džiaugsmu. „O felix culpa"⁵⁶.

⁵⁰ Der Papst aus dem Ghetto, p. 70.
⁵¹ T.Kampmann, Gertrud von leFort, p. 21.
⁵² Der Papst aus dem Ghetto, p. 273.
⁵³ Ten pat, p. 205.
⁵⁴ Ten pat, p. 15.
⁵⁵ Ten pat, p. 392.
⁵⁶ Ten pat, p. 35.

b. Romano kompozicija

Romano pradžioje rašytoja parodo tuometinę žydų, Romos vadų ir Šventosios Bažnyčios padėtį. Vėliau imasi romano veiksmo. Veiksmo ekspozicija - tai žydo Petro Leono atsivertimo ir krikšto aprašymas. Paskui ji pakaitomis rašo apie žydų miestą ant Tiberio kranto, apie vadus, popiežius ir jų kovą už tiesą. Apibūdinama ir tuometinė politinė padėtis. Veiksmo kulminacija yra Trofėjos mirtis ir jaunojo Petro Leono pasiryžimas toliau siekti savo tikslo.

Laiko ir vietos koloritas bei daugelis romano veikėjų yra istoriniai XII amžiaus asmenys ir reiškiniai.

Visas veiksmas vyksta Amžinajame Mieste: „O Roma! Kadaise tu buvai šios žemės galva ir karūna, o dabar esi laukinių barbarų ir godžių pinigų keitėjų grobis! O mes norime būti tavo laimikiu: karaliene Roma, motina Roma, sužadėtine Roma! Roma, neturinti numirti, leisk mums už tave mirti, leisk mums dėl tavęs gyventi!"⁵⁷

Vaizduodama epochą, ji aprašo žydų persekiojimą, popiežių kovą su investitūra ir simonija bei žiauriuosius Kryžiaus žygius. Labai vykusi jos Jeruzalės apraudojimo scena.

Charakteristikų ir aprašymų priemonės - palyginimai, simboliai, kontrastai ir detalės, pavyzdžiui: „Rabio Elchanano nosis, sakėme mes, buvo panaši į taurų kardą iš Damasko, tuo tarpu atvykėlio nosis priminė aštrų maitvanagio snapą. Rabio Elchanano veidas buvo išvagotas tarsi mūšio laukas, o to svetimtaučio - lyg surausta bausmės vykdymo vieta. Rabio Elchanano akys švietė tarsi du gęstantys fakelai, atvykėlio akys liepsnojo it smala..."⁵⁸

Svarbiausias vietas ji aprašo lyriškai ir kartais pabrėžia jas dialogu⁵⁹.

Šiame romane labai daug nereikalingų smulkmenų, kurios trukdo dėstymui ir veiksmo vienovei (pavyzdys -⁶⁰).

Yra ir psichologiškai nepagrįstų smulkmenų, pavyzdžiui, dažnas abiejų Frangipanių verkimas: „Į tai Cenzijus ir Leonas atsakė: „Jakoba, mes juk negalime meluoti". Ji: „O kaip tik jūs turėtumėte išduoti Romą". Taigi jie abu ėmė graudžiai verkti..."⁶¹.

⁵⁷ Ten pat, p.177.
⁵⁸ Ten pat, p.269.
⁵⁹ Ten pat, p. 315.
⁶⁰ Ten pat, p. 263.
⁶¹ Ten pat, p. 256.

c. Pagrindiniai kūrinio charakteriai

Rašytoja į romaną įveda daug veikėjų. Tačiau kūrinio pagrindas - ne pavienių charakterių reikšmė, o atskirų grupių ir luomų pasaulėžiūra. Romane išskiriame tris luomus su jų pažiūromis, būtent judėjus, pagonis ir katalikus.

Judaizmo ideologiją vienodai stipriai išreiškia beveik visi veikėjai. Beviltiškumas juos apima labai retai. Mirjama ir Rachelė tvirtai tiki savo ideologija ir laukia Mesijo. Mirjama - labai simpatiškas, vykusiai atskleistas personažas. Labai gražios romano vietos yra Mirjamos auklėjimo ir maldų scenos. Ji moko savo aklą dukterį Dovydo psalmių, savo tautos istorijos ir dainų. Mirjamos charakteriu rašytoja parodo mums motinos, kurios sūnus pražuvo, kančias.

Kitas žydų bruožas - nepaisydami jokių kliūčių, remdamiesi savo istorija, jie stengiasi pasiekti savo tikslą. Tokios yra abi Pjer Leonis, Rachelė ir Mirjama. Mirjama guodžiasi: „Nepaisydama visko, aš visada glaudžiuosi prie Tavęs, nes Tu laikai mano dešinę ranką. Juk mano kūnas ir siela greitai sunyks, o Tu visada liksi Dievas"⁶².

Silpnavalius pagonis įkūnija Johanas, Leonas, Cenzijus Frangipaniai ir gudri kaip gyvatė Jakoba.

Kovojančiai Bažnyčiai atstovauja Šventieji Tėvai, kardinolai ir pranašė ponia Zuzo.

Labiausiai pavykę šio romano veikėjai yra senasis Pjeras Leonis, Mirjama ir Trofėja.

⁶² Ten pat, p. 386.

3. Legenda „Vaiko karalystė"

a. Turinio atpasakojimas

Paskutinysis Karolingas Karolis Trečiasis buvo nuverstas nuo sosto. Jo vietą užėmė Amulfas Karantanietis, vedęs žmoną Ūtą. Pagal pranašystę Amulfą nuo sosto nuversiąs jo sūnus. Todėl jis bijojo savo šeimos. Gimus sūnui, jis neteko jėgų ir greitai mirė. Po karaliaus Amulfo mirties suaugusieji ginčijosi dėl globos ir leido, kad karalystę sunaikintų hunai. Netrukus mirė ir Amulfo sūnus. Vėliau valdė Konradas, kurį palaimino Ūta.

b. Svarbiausios idėjos ir personažai

Karolio III, vadinamo Storuoju, personažas rodo, kad tik geros valios nepakanka karalystei valdyti. Karolis III buvo geraširdis ir nesavanaudis žmogus, bet neturėjo energijos: „Aš pasirengęs atiduoti sostą..." Erckancleris: „Viešpatie, jums nereikėtų atsisakyti sosto, geriau jau tegu jus nuverčia, tuomet šios valandos prakeikimas kris ant markgrafo, o ne ant jūsų". Kaizeris: „Bet aš nenoriu, kad jis kristų ant markgrafo! Jo rankos turi likti švarios, kad galėtų išgelbėti karalystę!"⁶³ Karolis III įkūnija bevališkumą ir silpnumą.

Visai kitoks yra Amulfas Karantanietis. Jis buvo ryžtingas ir pasitikėjo savo protu. Todėl jis nei dieną, nei naktį nesiskyrė su savo kalaviju: „Karalius Amulfas buvo didysis Kalavijo karalius"⁶⁴. Karaliaus Amulfo racionalizmas neturėjo tvirto pagrindo.

Baisus sapnas ir nieko gero jam nežadanti pranašystė suparalyžiavo jo jėgas.

Legendinė Ūtos figūra įkūnija moters idealą. Gerosios moters savybės, iškeltos knygoje „Amžinoji moteris", būdingos ir Ūtai. Ji pamaldi, valinga, gailestinga, uoli ir tyli. Ji buvo vyro bendražygė valdant karalystę. Ūtos personažas rodo, kad karalienė turi būti karalystės motina; ji turi duoti gerą pavyzdį: „Karaliene, aš jau sakiau, kad jūs turėtumėte tapti visų mūsų karalių motina"⁶⁵.

Šis kūrinys atspindi ir didelę rašytojos meilę savo tėvynei. Ji lygina savo karalystės būvį su Kristaus gyvenimu. Trumpa ištrauka: „Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus juk gimė žmonijai, taigi Jis gimė pažemintas, slapta ir vidurnaktį; ir viskas, kas žemėje priklauso Jo karalystei - tegu ji būna pašlovinta, - gimė panašus į Jį. Tokia gimė ir Vokiečių karalystė, tautų vadinama Šventąja imperija. Ji bus pagimdyta iš naujo, atėjus laikui, kada Dievas panorės. Taip nustatė Jo Amžinasis Gailestingumas"⁶⁶.

⁶³ Der Reich des Kindes, p. 8.
⁶⁴ Ten pat, p. 32.
⁶⁵ Ten pat, p. 55.
⁶⁶ Ten pat, p. 3.

c. Legendos kompozicija

Šios legendos ir romano „Popiežius iš geto" objektai yra istoriški ir vienas kitam giminiški. „Popiežiuje iš geto" veiksmas vyksta bažnytinėje aplinkoje, o čia - Karolingų laikų imperijoje. Karaliai Karolis Storasis ir Arnulfas Karantanietis yra istorinės asmenybės. Karalienė Ūta yra tipiškas vokiečių karžygių legendų motinų vardas.

Poetinius elementus rašytoja susieja chronologiškai ir dalykiškai. Kūrinio pobūdį ji pabrėžia legendiniais elementais, naudojasi posakiais iš Šventojo Rašto, be to, įveda mistinius personažus-pranašę Glismuadą ir dainininką iš Anapus.

4. Apysaka „Magdeburgiškos vestuvės" 

a. Turinio atpasakojimas

Romano tema yra sužadėtinių poros Viligio Alemano ir Erdmutos Pliogen išgyvenimai. Skyriuje, kuriame aprašomas mergvakaris, pasakojama apie sužadėtinių pasiruošimus vestuvėms, mergvakario papročius ir protestantiškąjį Magdeburgą, kur pamokslininkas daktaras Reinhartas Bakė rūpinasi tikinčiaisiais. Magdeburgiečiai kovoja dėl miesto laisvės ir tikėjimo. Švedai protestantai įsiveržė į miestą. Gyventojai turi pasirinkti arba tikėjimą, arba karalystę. Viligis Alemanas išskuba iš bažnyčios pas imperatoriaus papistus pasitarti. Erdmuta dėl jo elgesio buvo pažeminta ir vietoj „meilė viską nugali" pasakė „išdidumas viską nugali". Protestantiškasis Magdeburgas nutaria kovoti dėl laisvės ir tikėjimo.

Skyriuje „Garbės šokis" vaizduojamas maištaujantis Magdeburgas. Viligis grįžta nuo generalisimo, o magdeburgiečiai nebeįsileidžia jo į miestą. Viligis ilgisi savo sužadėtinės. Viena sargė jam pasako, kad vestuviniais rūbais apsirengusi Erdmuta šoka rotušėje. Viligis myli savo sužadėtinę ir įsiveržia į rotušę. Bet jis sumušamas, kentėdamas didelius skausmus palieka miestą ir vėl skuba pas generalisimą.

Skyriuje „Jaunosios menė" - po daugelio kovų triumfuojantis Magdeburgas vėl generalisimo rankose. Viligis išneša Erdmutą iš degančio namo, o Bake juos sutuokia.

b. Idėjos

Šioje knygoje parodomos protestantizmo kovos su katalikybe. Magdeburgiečiai buvo protestantai ir kovojo dėl laisvės ir savo tikėjimo. Miestą užkariauja katalikai, pagrindinis protestantų kovotojas apsigalvoja ir pasako: „O dabar viskas pasikeičia: neišmatuojamos bendros kaltės vieta krikščionybę amžinai skyrė, o dabar sugriautas Magdeburgas tarsi Golgotos kalva suvienijo visus krikščionis: „crucifixus etiam pro nobis: sub Pontio Pilato passus et sepultus est"⁶⁷.

Antroji rašytojos idėja - meilės problema. Tikrosios meilės neužgesino jokios kliūtys. Ši problema vaizduojama per Viligio ir Erdmutos santykius.

Meilės problema nagrinėjama kartu su paniekintos meilės problema. Paniekinta meilė, ypač moterų, trokšta keršto. Tačiau tikrai mylinti moteris yra savo vyro atgaiva ir stiprintoja, pavyzdžiui, ponia Bake ir panelė Erdmuta.

⁶⁷ Die Magdeburgische Hochzeit, p. 345.

c. Apysakos kompozicija

Knygoje iš viso šešiasdešimt epizodų. Kiekvienas epizodas aiškiai atskirtas nuo kito.

Šio kūrinio temą rašytoja paėmė iš Trisdešimties metų karo. Beveik visas veiksmas vyksta Magdeburge. Rašytoja aprašo kovas dėl laisvės ir tikėjimo, taip pat dvasinę sužadėtinių Viligio ir Erdmutos būseną. Abu šiuos reiškinius ji nuolat parodo lygiagrečiai ir palygindama.

Apibūdindama epochą, Le Fort aprašo įvairius Magdeburgo papročius, pavyzdžiui, mergvakarį, Magdeburgo jaunosios kraitį, Magdeburgo laikrodį, skambinantį vaikui gimus ir mirštantiems gyventojams.

Kūrinyje yra mistinių elementų, pavyzdžiui, pastorius Bakė girdi bažnyčioje keistą balsą, prieš miesto nelaimę katedroje užgęsta visi žibintai, iš turguje priešais rotušę esančių akmenų sunkiasi kraujo lašai, aprašomas reikšmingas Erdmutos sapnas.

Bendrą nuotaiką nuolat pabrėžia trumpi gamtos aprašymai.

Svarbiausios apysakos vietos akcentuojamos dialogais ir alegorijomis; be to, rašytoja čia dar įveda lyrinius monologus ir žodžių pakartojimus. Šioje knygoje yra ir vienas dramatinis epizodas - Viligio įsiveržimas į rotušę, kur jo sužadėtinė šoka su kitais.

III. FILOSOFINIS EPAS

Filosofas yra tiesos ieškotojas. Knygoje „Veronikos skarelė" jos veikėja ieško teisybės.

1. Pagrindinės romano idėjos

Svarbiausia knygos idėja yra Pašvenčiamosios Malonės veikimas, be to, Veronika čia parodoma kaip tiesos ieškotoja. Rašytoja lygiagrečiai vaizduoja moderniųjų pagonių atstovus senelę ir poetą Encijų, paviršutinišką krikščionę tetą Edelgartą ir tikrą katalikę Žanetą. Minėti veikėjai atstovauja jų pasaulėžiūroms.

a. Pagonybės atstovai - senelė ir poetas Encijus

Senelės pasaulis parodytas su didele simpatija. T.Kampmanas rašo: „Ši senelė taip apgaubta nuostabiai pakilios kalbos blizgesio, kad galima sakyti, jog naujojoje vokiečių literatūroje nėra kito personažo, taip šlovingai reprezentuojančio moderniąją pagonybę"⁶⁸.

Senelė visą savo gyvenimą pabrėžia individualizmo vertę: „Visumą mes turime tik per atskiro individo tobulybę", arba - „Pradžioje buvo didelio ir tauraus žmogaus karalystė"⁶⁹.

Tai jos ilgesys, ideologija ir teisingas kelias tapti asmenybe. Jos patrauklumas - tai jos gerosios savybės, kurias ji maksimaliai ištobulino. Jos gyvenimo tikslas buvo menas ir jos pačios asmenybė. Ji nuolat gilinosi į meną, visiškai į jį pasinėrė, atidavė jam visą meilę ir visą gyvenimą. To paties ji nuolat mokė kitus, ypač savo numylėtinę Veroniką: „Vaikeli, kur tu eitum - eik iki galo"⁷⁰.

Jos pastangos davė jai gerą išsilavinimą ir gerą meninį skonį. Ją lankė ir mylėjo mokslininkai bei menininkai: „Apskritai tik per bendrus pasivaikščiojimus po Romą pasidarė aišku, kokia nuostabi moteris iš tikrųjų buvo mano senelė. Sukaulėję archeologai šalia jos atgydavo ir tarsi saulėje šildėsi jos šypsenoje. Niurgzliai prižiūrėtojai kantriai laukdavo, jei būdavo uždelsiamas galerijos uždarymo laikas; o stambūs ir smulkūs plėšikai elgetos, tykodavę atvykėlių prie ispaniškų laiptų (šių nuostabių laiptų iš jūros putų ir muzikos), mano senelei su jais juokaujant, pavirsdavo į manieringus kavalierius ir dėl jos malonių žodžių nebekišdavo mums savo pasibaisėtinų atvirukų ir mozaikų. Taip, esu įsitikinusi, kad mes blogai pagarsėjusiame „sendaikčių turguje", kur visi svetimtaučiai būdavo žiauriai apgaunami, beveik dovanai įsigijome gražiausių ir senoviškiausių daiktų, ne todėl, kad norėjome pirkti, bet kad tie plėšikai prekeiviai patys džiaugėsi, galėdami ką nors parduoti mano senelei"⁷¹.

Senelė - stipri ir aristokratiška asmenybė. T.Kampmanas tai taip pat teigia: „aristokratė iki panagių, jai atskirybė yra viskas, ji - labai stipri asmenybė"⁷².

Poetas Encijus ir Veronika pavydėjo vienas kitam ir rungėsi dėl jos meilės bei simpatijos.

Senelės užuojauta ir meilė žmonėms pasiekė aukščiausią laipsnį. Tam įrodyti pakanka epizodo apie jos meilę poeto tėvui. Senelė jautė didelį prielankumą ir meilę šiam vedusiam vyrui. Ji žinojo, kad jos meilė sunaikintų kitą gyvenimą, ir atsisakė to jausmo. Jos ideologijoje tokia auka buvo lygi stebuklui.

Tačiau šis turtingas gyvenimas negalėjo atsakyti į svarbiausius gyvenimo klausimus, nes ji savo ideologiją grindė gamtiniu pamatu. Paskutinę gyvenimo valandą savo žvilgsnį ji nukreipė į panteoną, meno simbolį. Ji mirė ir nepastebėjo, kad kryžius (pasaulio Išganymas) jau seniai ant jo buvo pastatytas. Tik todėl ji išėjo į nežinomybės tamsą, ir tai yra jos ideologijos silpnoji pusė. Trumpai ir tiksliai Kampmanas apibendrino jos gyvenimo principus: „Jos gyvenimo principas yra formos principas"⁷³. Arba E.Pšyvara (Przywara), SJ: „Senelė įkūnija nepaprastą kūrinijoje užsidariusios antikinės amžinosios Romos (Roma aeterna) didybę, o Steponas Georgė vadino ją mūsų laikų pagone"⁷⁴.

Senelės pasaulėžiūra yra ideologija, besiremianti tik šiuo pasauliu.

Poeto Encijaus ideologija buvo tik pagonybės niuansas. Senelė visada buvo kupina ramybės ir niekuomet nepažinojo ilgesio. Kiek kitoks buvo Encijus, nors abu turėjo daug bendro. Jis dažnai jautė nerimą, kažko ilgėjosi ir buvo sutrikęs: „Dieve, tikrai šis visų apleidimo jausmas yra labai keistas"⁷⁵. Jis norėjo, kad gyvenamu laiku būtų atsiradusi religija. Krikščionybei jis jautė tam tikrą antipatiją. Gerai senelės ir Encijaus religinę būseną nusako T. Kampmanas: „Senelė neįstengia tikėti, Encijus negali klūpėti"⁷⁶. Jam tiko pravardė „Karalius", nes neturėjo nuolankumo.

⁶⁸ T. Kampmann, Gertrud von le Fort, p.[?]
⁶⁹ Das Schweißtuch der Veronika, p. 73 ir 23.
⁷⁰ Ten pat, p.296.
⁷¹ Ten pat, p. 20-21.
⁷² T. Kampmann, Gertrud von le Fort, p.[?]
⁷³    Ten pat, p.10.
⁷⁴    Schönere Zukunft, 1936/1937.
⁷⁵    Das Schweisstuch der Veronika, p. 155.
⁷⁶    T.Kampmann, Gertrud von le Fort, p. 13.

b. Tetos Edelgartos paveikslas ir ideologija

Teta Edelgarta buvo senelės duktė. Lankydamasi Romoje, ji pirmą kartą atėjo į bažnyčią ir gavo ten nepaprastą malonę. Ji nenuginčijamai pajuto neapsakomą Dievo Meilę ir Kristaus Bažnyčios šventumą. Už šią malonę Dievas pareikalavo iš jos visiško atsidavimo. Tačiau ji bijojo šios aukos: „Aš niekada iki galo Dievui neatsidaviau... Ne charakteriu ir sugebėjimais, ne dėl žmonių nuomonės, bet nenorėdama netekti savojo vidinio Aš"⁷⁷. Tokia būsena sukėlė katastrofą jos būtyje. Ji neteko ramybės, užsidarė savyje ir pasidarė labai nemalonus žmogus savo aplinkiniams. Dėl to ji išsiskyrė ir su savo sužadėtiniu. Tik dėl jos užkietėjimo jaunoji Veronika turėjo taip ilgai klaidžioti nepažindama Dievo, tik dėl to ji gavo nervinį šoką, o po to nekentė visko, kas siejosi su Dievu ir Bažnyčia. Jos širdis visą laiką nerimo. Ji kreipėsi į gydytojus, norėdama atsikratyti to nerimo. Tik jau į Bažnyčią atėjusios Veronikos malda ir gražus pavyzdys padėjo tetai Edelgartai susigrąžinti prarastą malonę. Jos pamaldumas ir religinis gyvenimas neturėjo tvirto pagrindo, nors ji meldėsi, pasninkavo ir nešiojo senamadiškus drabužius; jos pamaldumas vengė aukos.

Tai jau kita Roma aeterna ideologija. Apie šią Romą E.Pšyvara, SJ, sako: „tetos Edelgartos asmenyje Roma aeterna laikosi eschatologinės būtinos religijos, tačiau atmeta aukos experimentum crucis regimų sakramentų Bažnyčioje ir taip beatodairiškai atsisako Dievo..."⁷⁸

Šis personažas įkūnija gailestingosios Malonės pergalę.

 ⁷⁷ Das Schweisstuch der Veronika, p. 340.
⁷⁸  A.Wiedemann, Gertrud von le Fort und ihr religiöser Auftrug, Schönere Zukunft, 1936-19371 pusė.

c. Katalikų pasaulėžiūra, perteikta Žanetos paveikslu

Anksčiau Žaneta buvo Veronikos auklė, o paskui tapo senelės ir tetos Edelgartos padėjėja namų ūkyje. Jos santuoka su talentingu, bet visiškai bevaliu vyru atnešė jai didelę nelaimę. Visą gyvenimą ji turėjo tarnauti, o kartais pasirūpinti ir savo vyru. Už tai dažnai ją barė senelė. Tačiau ji nekreipė dėmesio nei į smerkimą, nei į savo vyro menkumą, bet visą laiką rūpinosi juo ir jo reikalais. Žaneta buvo visiems švelni ir stropi. Jai užteko drąsos pasakyti teisybę ir savo poniai: „Ar buvau per griežta, Žaneta?" - paklausė senelė, kai vėl užsidarė durys. Žaneta pakėlė į ją savo susiraukšlėjusį veidelį su skaidriomis akimis, jos stovėjo viena prieš kitą, didelė ir maža. - „Taip", - atsakė ji ramiai, ir jos žvilgsnis tarsi bylojo: manęs paklausė, todėl turiu tai pasakyti"⁷⁹.

Apie šį charakterį T.Kampmanas labai teisingai sako: „Šiai moteriai antgamtiški dalykai yra natūralūs", nes ji tiek teoriškai, tiek praktiškai buvo nuolankios ir mylinčios krikščionės pavyzdys.

⁷⁹ Das Schweisstuch der Veronika, p. 38.

d. Gailestingumo malonės paveikslas

Veronikos paveikslu rašytoja realizuoja pagrindinę knygos idėją. Tarp minėtų pasaulėžiūrų ji pastatė jauną merginą, pasakojančią romaną pirmuoju asmeniu. Veronika buvo kilusi iš Vokietijos ir gyveno su savo senele ir jos dukteria Edelgarta. Ji mylėjo savo karališkąją senelę ir daug kartų su ja iškylavo. Veronika net nekentė poeto Encijaus, kuris galėdavo kalbėtis su ja dvasinėmis temomis ir dėl to, Veronikos nuomone, laimėjo senelės simpatiją. Iš šių asmenų ji labai gerai susipažino su pagonybės mąstysena.

Su teta Edelgarta jos santykiai buvo visiškai kitokie. Kartais Veronikai ji patiko, lankydavo su ja bažnyčias ir vienuolynus, bet kartais ji smerkė tetą ir ją nervino: „Teta Edelgarta, pasakiau jai tiesiai, niekada tu manęs neatversi į savo tikėjimą, nes aš jo nekenčiu ir bjauriuosi. O kai tu tiek daug už mane meldiesi, tai aš tik panorstu tikėti tuo, kuo tiki senelė ir Encijus. Ir dėl to kalti ne jie, o tik tu. Tu būsi kalta, jei aš netapsiu krikščione, niekas daugiau"⁸⁰.

Didžiąją savaitę jai pasitaikė proga aplankyti įvairias bažnyčias, dalyvauti gražiose bažnytinėse ceremonijose ir klausytis širdį jaudinančių giesmių. Tai jai padarė didelį įspūdį. Po senelės mirties kartą ji nuo audros pasislėpė vienoje katalikų bažnyčioje. Čia įvyko stebuklas - ji staiga pajuto Dievo malonę. Nuo to laiko ji pradėjo mokytis katalikų tikėjimo tiesų pas tėvą Angelą, priėmė krikštą ir tapo gera krikščione. Netrukus atsivertė ir teta Edelgarta; ji po kelių dienų mirė. Po tetos laidotuvių Veronika išvyksta iš Romos su gražia malda lūpose: „Įsispausk giliau, mano Karaliaus paveiksle, Tu, o ne aš, turi gyventi mano sieloje, širdyje ir veide, Tu, o ne aš turi kalbėti mano lupomis, Tu visą gyvenimą, tik Tu!"⁸¹

Nepatyrusiai Veronikai buvo labai sunku rasti kelią į tikrąją Roma aeterna, nes pasaulietiškos Romos atstovai buvo stiprūs, mieli ir įdomūs. Tačiau Veronika buvo paklusnus Aukščiausiojo įrankis ir jai tiko šie žodžiai: „Tačiau ne mes braunamės pas Dievą, o Dievas veržiasi pas mus, tik galų gale atrodo, tarsi mes patys viską darėme"⁸².

⁸⁰ Ten pat, p. 125.
⁸¹ Ten pat, p. 356.
⁸² Ten pat, p. 300.

2. Romano kompozicija

Romano veiksmas vyksta XIX amžiaus Romoje. Jį pasakoja pagrindinė veikėja Veronika kaip atsiminimus. Svarbiausiose vietose rašytoja įveda dialogus. Pabaigoje ji pateikia tetos Edelgartos išpažintį. Ši išpažinties scena yra pernelyg monotoniška ir nenatūrali. Joje pakartojamos knygos pradžioje išsakytos mintys.

Epizodus rašytoja išdėsto chronologine tvarka dažniausiai lygiagrečiai ir sujungia juos į vieną visumą.

Romano intriga plėtojama apibūdinant personažus. Gražiausi yra senelė ir Veronika. Senelės personažu rašytoja duoda klasišką pagonybės atstovės pavyzdį. Labiausiai jai pavyko senelės atsisveikinimo su Roma ir jos mirties scenos: „... čia jos ranka užgesino mažą lemputę, stovėjusią šalia jos - jos žvilgsnis nugrimzdo tarsi žvaigždė naktyje: atrodė, tarsi visa jos meilė skęsta mano akyse. Blausioje prieblandoje dar pamačiau, kaip jos veidas atsigręžė į panteoną. Tik jis išgirdo jos paskutinį atodūsį ir padėjo mirties valandą. Mes radome ją visiškai apsuptą jo šešėlių, šviesią žvaigždėtą vasaros naktį, tarsi didžioji senoji šventykla būtų paslėpusi jos garbingą veidą"⁸³.

Vaizduodama religinius atskirų veikėjų nusiteikimus, rašytoja kaip poetinę priemonę dažnai vartoja laipsniavimus, pavyzdžiui: senelė neturi jokių religinių jausmų ir jokie religiniai klausimai jos nedomina. Poetas Encijus jaučia ilgesį ir mėgsta apie religiją pasišnekučiuoti retkarčiais su teta. Teta Edelgarta šiuo požiūriu yra dar vienu laipsniu aukščiau.

Kuriant charakterius ir apskritai visame romano veiksme nedaug kalbama apie išorinius įvykius, beveik viskas perkelta į dvasinę plotmę.

Romane „Veronikos skarelė" nedaug veikėjų, tačiau rašytoja stengiasi juos kuo geriau atskleisti. Tai geras romano bruožas, padedantis išryškinti idėją.

Pradžioje pateikti išoriniai vaizdai atitinka dvasines veikėjų būsenas. Visa tai mums primena operos uvertiūrą, kurioje perteikiamos visos pagrindinės veiksmo idėjos.

Romano fonu rašytoja pasirinko Amžinąjį Miestą. Jis simbolizuoja Amžinąją Tiesą. Romane pateiktos dvi Romos - „pasaulietinė Roma ir Malonės Roma"⁸⁴.

Senelės Amžinasis Miestas yra menų ir istorinė Roma. Poetui Encijui Roma turi šiek tiek kitokią reikšmę: „Roma - tarsi prieš visą Žemės rutulį iškilmingai išstatyta pasaulietinė monstrancija. Prasideda nuostabus reginys: šviesa atliepia šviesą ir sukasi apie šviesos centrą. Kankinių kraujas žemės gelmėse užverda, šventųjų žavesys atsispindi visatoje. Maldų miriadai sukasi tarsi saulės kibirkštys aplink centrinę šviesą. Nežemiška milijonų širdžių meilė, deimantinis nesugniuždomo Tikėjimo lankas, gailestingosios ir laiminančios Bažnyčios rankos; visi šie į žemiškus dalykus išsilieję Dieviškumo atspindžiai viską apšviečia tarsi šviesa - Roma spindi kaip Paslaptingoji Rožė"⁸⁵.

Pasaulietinė Roma Veronikai po jos atsivertimo tampa Malonės Roma: „Tuomet aš kritau ant grindų ir pabučiavau jas; aš bučiavau ne akmenis, bet šventąją pasaulio širdį, aš bučiavau vietą, kurioje susijungia dangus ir žemė, Jėzaus Kristaus Romą, nenugalimą ir tikrąją amžinąją Romą!"⁸⁶

Veronikos personaže atskleistos labai aiškus biografinis elementas. Rašytoja pati jaunystėje lankėsi Romoje ir, žinoma, grįžo atgal pasikeitusi. Pagrindinė kūrinio idėja yra mūsų rašytojos sielos problema. Ji pati ir yra tiesos ieškanti Veronika.

⁸³ Ten pat, p.299.
⁸⁴ Ten pat, p. 154.
⁸⁵ Ten pat, p. 226.
⁸⁶ Ten pat, p.356.

IV. RAŠYTOJOS EPINIŲ KŪRINIŲ STILIUS

Kalbant apie jos poetines kūrybos priemones, reikia pasakyti, kad daugiausiai ji vartoja pakartojimų, retorinių klausimų, šūksnių, apostrofų, palyginimų, kontrastų ir epitetų.

Pasitaiko įvairių pasikartojimų, pavyzdžiui:

1.    Kartojamas tas pats žodis: „jo veidas baltas, jo galva balta, jo drabužis baltas, po jo pečiais baltos dviejų jaunų kunigų rankovės tarsi du sparnai, o jis pats ten tarsi kabo"⁸⁷.

2.    Kartojamas ne tik tas pats žodis, bet ir tos pačios šaknies žodžiai ir pakartojimas jungiamas su laipsniavimu: „O tu visa galinti Kančia! - o tu visa nugalinti Kančia! - O tu viską įveikianti Kančia!⁸⁸

3.    Kartojamas tas pats sakinys: „Tai tik sapnas - tai tik sapnas -tai tik sapnas! Mano vaikai, mano mylimi abu vaikai!"⁸⁹

Rašytoja ypač mėgsta retorinius klausimus ir šūksnius. Dažnai visa pastraipa pilna vien šių poetinių priemonių: „Argi ne gyvuoja ir šis vargingiausias kraštas? Argi nelaimingasis Frankų karalius negyvena savo baisioje kančioje?"⁹⁰; „O, kokia gera yra Jos didenybė! Kokia gera yra garbingoji Motina, kokia atlaidi yra sesuo Marija de L'Incarnation!"⁹¹

Dažnai rašytoja sujungia apostrofą su pakartojimu ir laipsniavimu: „Mano vaikai, telaimina jus Abraomas ir Izaokas, ir Jokūbas! Mano vaikai, tedžiugina jus mūsų tėvų Dievas! Mano vaikai, laikykitės Įstatymo! Mano vaikai, būkite ištikimi Izraeliui, savo tautai!"⁹²

Knygose „Vaiko karalystė" ir „Magdeburgiškos vestuvės" daug kontrastų ir laipsniavimu.

Rašytoja taip pat vartoja daug epitetų, kartais jų yra trys ar keturi iš eilės. Jos epitetai yra paprastieji ir sudurtiniai daiktavardžiai, būdvardžiai ir dalyviai, pavyzdžiui: kvepiantis spindulys, kapo juodumo naktis. Dažnai vartojami aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai ir prieveiksmiai: „Šis begalinis miestas, kalbantis galybe kalbų, kalbėjo su mumis švelniausiais, maloniausiais, labiausiai jaudinančiais žodžiais"⁹³.

Filosofiniame epe rašytoja rašo rimtesne, ramesne ir abstraktesne negu istoriniame epe kalba, pavyzdžiui: „Kartais jis skambėjo maloniai ir paslaptingai kaip didelio, palaimingo pažinimo artuma, kartais kaip tamsus, neviltimi persmelkiantis troškimas, kartais jis buvo duslus tarsi nuvargęs, tarsi skambėtų prieš savo valią; o kartais savo siautėjimu jis labai mane gąsdindavo".

Trumpus gamtos aprašymus ji beveik visada komponuoja lygiagrečiai su žmogaus būsena.

Laiko koloritas pabrėžiamas svetimžodžiais ir senomis žodžių formomis. Epiniuose jos kūriniuose gausu lotynų ir prancūzų kalbų žodžių.

Garsų pasikartojimas (er sterbe und verderbe ohne Erbe) ir toks sakinys „Kadangi raiteliai pamatė Glismuadą, jie ją (vok, „sie sie", - vert.) džiaugsmingai pasveikino", rodo jos stiliaus trūkumus.

⁸⁷ Der Papst aus dem Ghetto, p. 357.
⁸⁸ Ten pat, p.387.
⁸⁹ Ten pat, p.386.
⁹⁰ Die Letzte am Schafott", p. 120.
⁹¹ Ten pat, p. 42.
⁹² Der Papst aus dem Ghetto, p. 282.
⁹³ Das Schweisstuch der Veronika, p. 103.

IŠVADOS

Bendros pastabos apie epinę baronaitės Gertrūdos fon Le Fort kūrybą

1. Visos jos kūrybos apimtis

Perėjusi į Katalikų Bažnyčią, baronaitė Gertrūda fon Le Fort nagrinėja tik religines ir populiarias temas, kurių jos kūryboje ne per daugiausiai, o svarbiausios yra šios: tiesos ieškojimas, džiaugsmas tiesą atradus, kovos su Bažnyčia, Pašvenčiamosios Malonės reikšmė, lemtis, pasiuntinybė, tėvynės pergalės ir meilė. Filosofiniuose kūriniuose rašytoja nagrinėja moters esmę.

Ji pasireiškia lyrikos, epo ir filosofijos srityse. Apsakymas, legenda, novelė ir romanas yra jos mėgstamiausi žanrai.

2. Epinių rašytojos kūrinių objektas

Epinių jos kūrinių objektas yra ne gamta, bet žmogus, kovojantis dėl tikėjimo ir savo tautiškumo. Ji visada rašo tik apie miestiečius, dažniausiai tai aukštesniojo luomo moteris. Pagal tautybę jos herojai yra arba vokietis, arba prancūzas, arba žydas. Svarbiausia jos kūrybos problema - tiesos ieškojimas, viena, judaizme, pagonybėje, protestantizme, kita, ir katalikybėje. Katalikiška pasaulėžiūra jos kūriniuose visada laimi. Radus tiesą, jos veikėjų gyvenimo aprašymas nutraukiamas. Lyrikoje ji apdainuoja ir atrastos tiesos džiaugsmą.

3. Epinės kūrybos pobūdis

Visuose jos kūriniuose vyrauja optimistinis ir nuoširdus tonas. Objektyvus, ramus jos kūrybos tonas kartais yra lyrinio ir jausmingo pobūdžio. Kiekvienoje knygoje esti arba mistinis veikėjas, arba keli iracionalūs atsitikimai. Nepaisant to, visa jos kūryba turi realų pagrindą. Šią realybę nurodo istoriniai asmenys, istorinis fonas, o kartais vaizdavimo stilius. Epiniuose kūriniuose pasakojama, aprašoma ir vaizduojama dialogų forma.

4. Epinių kūrinių fonas

Savo kūrinių fonu rašytoja visada pasirenka miestą. Auksinė, amžinoji Roma, Paryžius, Magdeburgas, Rėgensburgas. Jos kūrinių laiko koloritą sudaro viduramžiai, Trisdešimties metų karas, Prancūzijos revoliucija ir devynioliktasis amžius.

5. Autobiografinis elementas jos kūriniuose

Rašytojos kūriniuose gausu autobiografinių detalių. Polinkį religinėms temoms ji perėmė iš savo tėvų. Autobiografiniai apsakymai rodo, kad keisti jos pačios gyvenimo įvykiai dažnai padiktuodavo jai siužetą.

6. Epinės kūrybos stilius ir kalba

Rašytoja rašo vaizdžių, poetinių priemonių turtingu ir daugiausiai konkrečiu stiliumi. Ji vartoja lengvus periodinius sakinius ir lakoniškus posakius.

BIBLIOGRAFIJA

I. Pagrindiniai šaltiniai

1.    Le Fort G., Hymnen an die Kirche, München, 1936.
2.    Le Fort G., Hymnen an Deutschland, München, 1938.
3.    Le Fort G., Die Ewige Frau, München, 1936.
4.    Le Fort G., Das Schweisstuch der Veronika, München, 1938.
5.    Le Fort G., Der Papst aus dem Ghetto, München, 1930.
6.    Le Fort G., Die Letzte am Schafott, München, 1933.
7.    Le Fort G., Das Reich des Kindes, München, 1933.
8.    Le Fort G., Die Magdeburgische Hochzeit, Leipzig, 1938.
9.    Le Fort G., Die Opferflamme, Leipzig, 1938.
10.    Le Fort G., Vermächtnisse im Buche „Mein Elternhaus", Berlin, 1939.

II. Kiti šaltiniai:

1.    Kampmann T., Gertrud von Le Fort, München, 1935.
2.    Wiedemann A., Gertrud von Le Fort und ihr religiöser Auftrug, Schönere Zukunft, November, 1936.
3.    Schott Gr., Vom Wesen der Frau, Akademische Bonifatius-Korrespondenz, Mai, 1935.
4.    Recker W.P., Neues von Gertrud von Le Fort, Schönere Zukunft, Februar, 1939.
5.    Rall Th., Deutsches Katholisches Schrifttum gestern und heute, Einsiedeln/Köln, 1936.
6.    Salzer A., Illustrierte Geschichte der deutschen Literatur, V. B., Regensburg, 1932.
7.    Przywara Er., SJ, Der Mensch des Abgrundes, Stimmen der Zeit, 1931.
8.    Przywara Er., SJ, Deutsches Schicksal, Stimmen der Zeit, 1933.
Der Grosse Herder, 1. B., Freiburg im Breisgau, 1933.
9.    Knies R., Gertrud von Le Fort - Elisabeth Langgässer, Literarischer Handweiser, 1927-1928.
10.    Schönere Zukunft, Gertrud von Le Fort über ihr dichterisches Werk, 16. VI. 1935.
11.    Schönere Zukunft, Zum 60. Geburtstag der Dichterin Gertrud von Le Fort, 11. X. 1936.
12.    Schönere Zukunft, Gertrud von Le Fort: Die religiöse Atmosphäre meines Elternhauses, 1. X. 1939.

Diplominio darbo faksimilė*

* VUB Rankraščių skyrius. F1-F957.

Antra dalis

NELAISVĖS METAI

Adelė Dirsytė
MGB PINKLĖSE

Kaip matėme pirmoje dalyje, A.Dirsytė vokiečių okupacijos metais tęsė savo pedagoginį darbą Vilniuje - dirbo įvairiose švietimo įstaigose - suaugusiųjų institute, amatų mokykloje, taip pat įsitraukė į karitatyvinę veiklą, bendradarbiaudama su S.Ladygiene ir kun. A.Lipniūnu.

Vokiečiams pasitraukus ir grįžus sovietinei valdžiai, kai atsikūrė mokyklos, A.Dirsytė buvo vokiečių kalbos mokytoja Vilniaus Salomėjos Nėries mergaičių gimnazijoje.

1944 m. rudenį į Vilnių renkantis studentams arkivyskupas M.Reinys paskiria kun. B.Baliuką Vilniaus ateitininkų dvasios vadu¹, kad nenutrūktų jų veikla. Susiburia Vilniaus miesto ateitininkų vadovybė - komitetas, kuriame Adelei Dirsytei pavedama globoti gimnazijų ateitininkus².

Šioje veikloje A.Dirsytė vengia akcentuoti organizacinį darbą, o pagrindinį dėmesį ir pastangas sutelkia į ateitininkiškų principų įgyvendinimą, savo pavyzdžiu skatina religinę praktiką. Vien to saugumiečiams galėjo pakakti ją priskirti prie sovietinės santvarkos priešų - pedagogas bažnyčioje!

Kadangi vokiečių okupacijos metais A.Dirsytė dažnai susitikdavo su vienu iš ateitininkų vadovų Juozu Brazausku, tai ir prasidėjus antrajai sovietų okupacijai drauge su juo dalyvavo komiteto darbe. Tačiau J.Brazauskas neapsiribojo ateitininkų veikla - jis laikė savo pareiga padėti ir miškuose kovojantiems partizanams, remti juos vaistais, teikti informaciją. 1945 m. vasarą J.Brazauskas buvo suimtas, bet pabėgo iš NKVD rūmų ir pasislėpė pas A.Dirsytę, gyvenusią Ladygienės bute. Tai sukėlė grėsmę A.Dirsytei, tačiau pareiga Evangelijai, savo šaliai ir Lietuvos jaunimui neleido likti nuošaliai. 1946 m. kovo 6 d. naktį Adelė Dirsytė areštuojama kagėbisto, lydimo ginkluotų kareivių. „Gerą valandą saugumietis reikalavo, kad Adelė keltųsi iš lovos. Savo ruožtu ji reikalavo, kad jis netrukdytų jai apsirengti, tačiau šis nieko nepaisė", - pasakoja A.Dirsytės globotinis Stasys Ivanauskas, gyvenęs gretimame kambaryje³.

1946 m. kovo 6 d. tapo A.Dirsytei slenkstis į visai kitą pasaulį. Augusi švelnioje namų atmosferoje, gyvenusi pagarbaus dėmesio aplinkoje, ji staiga atsidūrė žiaurios fizinės prievartos apsuptyje.

Prasidėjo ilgi, varginantys tardymai...

Mes nežinome, kaip, kokiais metodais ji buvo kankinama tardymo metu, tačiau, remdamiesi tuo pačiu metu Vilniaus MGB rūsiuose moterų kamerose kalėjusiųjų patirtimi, galime teigti, jog pagrindinė nuostata ten buvo visiškas moters pažeminimas. Tardytojo smūgiai dažnai buvo skaudesni kaip pažeminimo forma, o ne suluošinimas, priešingai negu vyrams, - pasakoja Birutė Juršaitė⁴.

Vienas iš paplitusių kankinimo metodų buvo nuolatinė nemiga. Aldona Bielinytė, buvusi vienoje kameroje su Stefanija Ladygiene, pasakojo apie Ladygienei taikytą kankinimą nemiga - dieną miegoti neleidžia kamerą saugantys sargybiniai, o naktimis tardoma⁵. Šis metodas tikriausiai taikytas ir A.Dirsytei, tai rodytų ta aplinkybė, kad oficialūs arešto dokumentai, pirmas tardymo protokolas rašytas tik kovo 14 d., nors ji buvo suimta kovo 6 d. Matyt, ligi tol ji buvo laikoma tardymo patalpose ir jai neleidžiama užmigti.

Buvo kankinama ir nuolatiniu alkiu, psichine įtampa, 8 mėnesius trukusiais tardymais. Visomis tomis priemonėmis norėta palaužti valią. Tačiau tai padaryti kagėbistams nepavyko: Adelė Dirsytė atkakliai ginasi ir išlieka nepalūžusi. Tai pamatysime iš toliau pateikiamos sovietinio saugumo sudarytos baudžiamosios bylos.

Nagrinėjant sovietinio laikotarpio dokumentus, ypač jų represinių struktūrų dokumentus kaip informacijos šaltinį, būtina susipažinti su šių dokumentų specifinėmis savybėmis.

Pirmiausia reikia suvokti, kad sovietinė valstybė iš esmės buvo totalitarinė. Joje tiesa buvo tai, kas naudinga valdančiajai partijai, o teisinga tai, kas atitinka valdančiosios grupės tikslus. Visa tai buvo maskuojama imituojant Vakarų praktikoje taikomą sistemą.

Represinėje sistemoje teisinis dokumentas dažnai buvo sudaromas vadovaujantis kokio nors inkriminuojančio fakto poreikiu ir dažnai toli gražu neatspindėjo realaus fakto. Teisinė sistema buvo skirta ne tiesos paieškai, o iškeltos užduoties įgyvendinimui -pavyzdžiui, žmogaus suėmimui ar nuteisimui pateisinti, suteikiant tam legalaus juridinio proceso pavidalą. Taigi, pateikdami tardymo protokolą kaip autentišką dokumentą neaptarę jo esminės prigimties, o vien vadovaudamiesi formaliu tekstu, dalyvautume tokiame pat tiesos falsifikavimo procese, kaip ir buvo daroma sudarant šį dokumentą.

Antra vertus, reikia atsižvelgti į tai, kad dažnai tardymo protokolas buvo surašomas naudojant tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą. Smurtas buvo esminė sovietinio teismo proceso dalis. Suimtieji buvo ištisus mėnesius alinami pusbadžiu, laikomi nepakenčiamomis buitinėmis sąlygomis, o per tardymus dažnai ir kankinami.

Tardymo protokolai buvo rašomi menko išprusimo tardytojų (su įvairiomis kalbos klaidomis). Be to, ir tardytojai mažai atsižvelgdavo į tardomojo žodžius ar pateikiamus faktus. Tardymo procesas buvo vykdomas taip, kad būtų palaužta tardomojo valia, nuslopintas dėmesys ir surašomas tardytojui patogus tekstas. Dėl to tardymo protokoluose kalinio lūpose atsiranda tokių posakių, kaip „fašistinė ateitininkų organizacija" (1946 m. kovo 14 d. tardymo protokole), „antisovietinė ateitininkų organizacija", o rašytieji straipsniai į Nepriklausomybės metais ėjusį Lietuvių katalikių moterų draugijos leidinį „Moteris" vadinami propaganda, nukreipta prieš Sovietų Sąjungą (1946 m. kovo 19 d. tardymo protokolas), informacija apie padėtį pasaulyje vadinama „antisovietinio turinio lapeliais" (1946 m. liepos 12 d. akistatos protokolas), 1942 m. Motinos dienos minėjimui rengta medžiaga - įvairių žinomų autorių sentencijos - padaroma antisovietinio pobūdžio konspektu (1946 m. liepos 10 d. nutarimas).

Ryškiai atsiskleidžia ir dokumentų falsifikavimo procedūros. A.Dirsytė buvo suimta 1946 m. kovo 6 d., tačiau nutarimas suimti pasirašytas kovo 15 d., o orderis suimti išduotas kovo 18 d., taigi daugiau negu 12 dienų praėjus nuo suėmimo.

Tik suimtosios anketa užpildyta beveik tiksliai - kovo 8 d.

A.Dirsytė kaltinama tuo, kad 1938 m. žurnale „Moteris" buvo išspausdintas jos „antisovietinis, šmeižikiškas" straipsnis, kad 1942 m. gegužės mėnesį amatų mokyklos susirinkime skaitė „antisovietinę, šmeižikišką" paskaitą. Taip suformuluojami „nusikaltimai sovietų valdžiai", nors jie padaryti tada, kai tokios valdžios Lietuvoje nebuvo. Ateitininkų veikla ugdant sąmoningą religingą visuomenininką traktuojama kaip antivalstybinė veikla, o pagalba žmogui - politiniu nusikaltimu.

Lygiai taip pat ir teismo posėdyje fiksuojami ne A.Dirsytės žodžiai, o teismui reikalingi: „1942 m. aš skaičiau pranešimą, kuriame šmeižiau komunistus" (bylos 414 p.), nors prie bylos prijungta medžiaga neduoda tam jokio pagrindo. Teismas nekreipia dėmesio į A.Dirsytės tardymo protokole įrašyto „prisipažinimo" dalyvavus nelegalioje organizacijoje paneigimą teisme.

Kaip ir dauguma šioje byloje kaltinamųjų, A.Dirsytė nuteisiama pagal 58-1 a straipsnį (už tėvynės išdavimą) dešimčiai metų, t.y. kaip bylose kaltinant ginkluotu pasipriešinimu. Nuteista neteisingai net ir sovietinių įstatymų požiūriu, kurie juo labiau visiškai neįpareigoja jų laikytis okupuotos šalies piliečių.

Adelės Dirsytės baudžiamosios bylos protokolai pateikiami pagal tardymo eigos datą.

¹ Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau - LYA), f. K-l, baudž. b. 23299/3, 1.1, p. 45.
² Ten pat, p. 87.
³ Adelės Dirsytės fondas (toliau - ADF), ap. 1, b. 7.
⁴ Ten pat.
⁵ Ten pat.

Adelės Dirsytės teismo
SOVIETINIAME SAUGUME
BYLOS PROTOKOLAI*

36[1] ^**

^* Byla saugoma LYA, f. K-l, baudž. b. 8945/3, t. 3.
** Skaitmuo laužtiniuose skliausteliuose žymi archyvinės bylos lapų numeraciją.

[1]

NUTARIMAS
(areštui)

Vilnius, 1946 m. kovo 15 d.

Aš, Liet. TSR NKGB 2-ojo skyriaus 2-ojo poskyrio vyr. operatyvinis įgaliotinis Vilniui, majoras JEVDOKIMENKOVAS,

peržiūrėjęs gautą medžiagą apie nusikalstamą veiklą: Adelės Dirsytės, Antano dukters, gimusios 1909 metais Pramislavos k., Šėtos valsčiuje, Kėdainių apskrityje, lietuvės, TSRS pilietės, nepartinės, valstiečių kilmės, tėvas turi 27 ha žemės, baigusios aukštąjį mokslą, dirba 2-osios gimnazijos mokytoja, gyvena Vilniuje, Trakų g. 11, bt. 8,

NUSTAČIAU:

Adelė DIRSYTĖ, Antano d., yra aktyvi antitarybinės nacionalistinės katalikų jaunimo organizacijos „Ateitis" narė.

NUTARIAU:

Adelę DIRSYTĘ, Antano d., gyvenančią Trakų g. 11, bt. 8, suimti ir atlikti kratą.

LTSR NKGB 2-ojo skyriaus 2-ojo poskyrio vyr.
operatyvinis įgaliotinis Vilniui
majoras JEVDOKIMENKOVAS (parašas)

Sutinkame:

LTSR NKGB 2-ojo skyriaus 2-ojo poskyrio
viršininko pavad. Vilniui 
vyr. leitenantas MOSKALENKO (parašas)

LTSR NKGB 2-ojo skyriaus viršininko pavad.
Vilniui
majoras MAKOVAS (parašas)

LTSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas
papulkininkis ROZAUSKAS (parašas)

[2]

  NUTARIMAS
(dėl kardomosios priemonės parinkimo)

1946 m. kovo 15 d.

Aš, Liet.TSR NKGB 2-ojo skyriaus 2-ojo poskyrio vyr. operatyvinis įgaliotinis majoras JEVDOKIMENKOVAS,

peržiūrėjęs medžiagą apie nusikalstamą veiklą Adelės DIRSYTĖS, Antano d., gim. 1909 m. Pramislavos k., Šėtos valsčiuje, Kėdainių apskrityje, lietuvės, TSRS pilietės, nepartinės, valstiečių kilmės, tėvas turi 27 ha žemės, baigusios aukštąjį mokslą, dirba 2-osios gimnazijos mokytoja, gyvena Vilniuje, Trakų g. 11, bt. 8,

NUSTAČIAU:

Adelė DIRSYTĖ įtariama padariusi nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 58-1 „a" ir 58-11 str., ir atsižvelgdamas į tai, kad DIRSYTĖ, būdama laisvėje, gali pasislėpti nuo tardymo bei teismo ir vadovaudamasis RTFSR BPK 145 ir 158 str.,

NUTARIAU:

Kardomąja priemone, kad Adelė DIRSYTĖ, Antano d., nepasišalintų nuo tardymo ir teismo, parinkti suėmimą, apie šį nutarimą pagal RTFSR BPK 146 str. pranešti suimtajai, paimant iš jos parašą. Pagal RTFSR BPK 160 str. nutarimo kopiją perduoti prokurorui ir kalėjimo viršininkui, kad būtų pridėta prie kalėjimo asmens bylos.

Liet. TSR NKGB 2-ojo skyriaus 2-ojo poskyrio
vyr. operatyvinis įgaliotinis Vilniaus m. 
majoras JEVDOKIMENKOVAS (parašas)

Sutinkame:

Liet. TSR NKGB 2-ojo skyriaus 2-ojo poskyrio
viršininko pavad. Vilniui vyr.leitenantas MOSKALENKO (parašas)
Liet. TSR NKGB 2-ojo skyriaus viršininko pavad. Vilniui
majoras MAKOVAS (parašas)

Liet. TSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas
papulkininkis ROZAUSKAS (parašas)

Nutarimas man paskelbtas 1946 m. kovo 18 d.

(DIRSYTĖS parašas)

[3]

[3]

LTSR Valstybės Saugumo
Liaudies komisariatas

ORDERIS Nr.198
1946 m. kovo 18 d.

Išduotas Liet. TSR NKGB 2-ojo skyr. miesto 2-ojo poskyrio vyr. operatyviniam įgaliotiniui valstybės saugumo majorui JEVDOKI-MENKOVUI

Atlikti areštą ir kratą

Adelei DIRSYTEI, Antano d.

adresu Vilniaus m., Trakų g. 11, bt. 8.

LTSR Valst. saugumo liaudies komisaras (parašas)

LTSR NKGB 3-iojo skyriaus viršininkas (parašas)

Sankcionuoju: LTSR NKVD kariuomenės
Karo prokuroras
1946.03.18    (parašas)

[4]

[4]

SUIMTOJO ANKETA

14. ŠEIMOS SUDĖTIS

[5]

15. ŽODINIS PORTRETAS

Ypatingi požymiai: (fiziniai trūkumai: sužalojimai, ataugos, karpos, nereikalingi pirštai, randai, nuplikimas, veido asimetrija, skirtingos spalvos akys ir kiti).

Kitos ypatybės ir įpročiai:

Kada suimtas: 1946 m. kovo 8 d., orderio Nr.198
Suėmimo pagrindas: Liet. TSR NKGB nutarimas 
   areštui 15/III—46 
Kieno įskaitoje:
Anketa užpildyta: LTSR MGB Vilniuje
Užpildė: Liet.TSR MGB Tardymo skyriaus
vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS (parašas)

Suimtojo parašas:    A.DIRSYTĖ

[6]

Adelės DIRSYTĖS, Antano d.

ASMENS KRATOS PROTOKOLAS

Mes, LTSR NKGB darbuotojai majoras JEVDOKIMENKO-VAS, kapitonas ČIRKOVAS ir leitenantas KARPUCHINAS, 1946 m. kovo 13 d. atlikome Adelės DIRSYTĖS asmeninę kratą. Kratos metu rasta ir paimta:

1.    Laikinas pažymėjimas Nr.1/2574

2.    Gimimo liudijimas Nr.055848

3.    Pažymėjimas Nr.417

4.    Įsakymo Nr.82 išrašas

5.    Profsąjungos bilietas Nr.002070

6.    Pažymėjimas Nr.1138

7.    Komandiruotės pažymėjimai 2 vnt.

8.    Karinės pažymos kopija

Kratą atliko: JEVDOKIMENKOVAS (parašas)

ČIRKOVAS (parašas)

KARPUCHINAS (parašas) 

Kratomosios parašas Ad. DIRSYTĖ (parašas)

[7]

Adelės DIRSYTĖS, Antano d., buto kratos

PROTOKOLAS

Mes, LTSR NKGB darbuotojai majoras JEVDOKIMENKOVAS ir leitenantas KARPUCHINAS, 1946 m. kovo 14 d. atlikome Adelės DIRSYTĖS, Antano d., gyvenančios Trakų g. 11, b. 8, buto kratą. Kratos metu rasta ir paimta:

1.    1938 m. žurnalo „Moteris" Nr.l ir Nr. 19.

2.    Du 1941 m. klasės žurnalai.

3.    Katalikių moterų organizacijos statutas.

4.    25 lapai įvairių užrašų.

5.    Du paketai asmeninio susirašinėjimo.

Kratos metu Adelė DIRSYTĖ jokių nusiskundimų nepareiškė.

Ad. DIRSYTĖ    (parašas)

Kratą atliko: JEVDOKIMENKOVAS (parašas)

KARPUCHINAS (parašas)

[8]

AKTAS

1946 m. liepos 10 d.                             Vilnius

Aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr.tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS, dalyvaujant LTSR MGB Tardymo skyriaus tardytojui jaun. leitenantui LAŠKARIOVUI, sudegindamas sunaikinau šiuos toliau išvardytus dokumentus ir įvairų susirašinėjimą, paimtą iš suimtosios Adelės DIRSYTĖS, Antano d., kratos metu:

1.    Žurnalą „Moteris" Nr.19.

2.    Du 1941 m. klasės žurnalus.

3.    15 lapų įvairaus susirašinėjimo.

4.    Du paketus asmeninių rankraščių.

Apie tai surašytas šis aktas.

LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS (parašas)

LTSR MGB Tardymo skyriaus tardytojas jaun. leitenantas LAŠKARIOVAS (parašas)

[9]

[9]

TURTO APRAŠAS

Vilnius, 1946 m. kovo 26 d.

Mes, Lietuvos TSR NKGB darbuotojai vyr. ltn. KOZLOVSKIS, ltn. KONDIVAS dalyvaujant pil. Česlovui MAČIUI, Juozo s., šiandien surašėme Adelei DIRSYTEI, Antano d., gyvenančiai Vilniuje, Trakų g. 11, b. 8, priklausančio turto aprašą.

1.    Baltos spalvos nikeliuota (geležinė) lova    (viena)

2.    Vatinė antklodė, naudota    (viena)

3.    Plunksnų pagalvė (didelė)    (viena)

4.    Moteriškas juodo pliušo žieminis paltas, naudotas    (vienas)

5.    Aštuonios įvairios moteriškos suknelės, naudotos    (aštuonios)

6.    Moteriškos palaidinės, naudotos    (keturios)

7.    Rudos spalvos suknelė    (viena)

8.    Moteriški sijonai, naudoti    (trys)

9.    Moteriška vilnonė palaidinė    (viena)

10.    Medžiaga suknelei    (4 metrai)

11.    Medžiaga moteriškai palaidinei    (2 metrai)

12.    Medžiaga pamušalui, juodos spalvos    (5 metrai)

13.    Odiniai moteriški bateliai, juodos spalvos, naudoti    (trys poros)

14.    Moteriška šilkinė skarelė    (viena)

15.    Moteriškos skrybėlės, naudotos    (penkios)

Iš viso penkiolika pavadinimų.

Aprašą atliko:       KOZLOVSKIS    (parašas)

[11]

[11]

ĮSIPAREIGOJIMAS

Aš, Česlovas MAČYS, Juozo s., įsipareigoju išsaugoti pil. Adelės DIRSYTĖS, Antano d., gyvenusios Trakų g. 11, bt. 8, užantspauduotą butą.

Be NKGB organų niekam neleisiu atidaryti buto.

Antspaudas priimtas tvarkingas.

Vilnius,

1946 m. kovo 14 d.                  Č.MAČYS (parašas)

[12-13]

TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. kovo 14 d.                              Vilnius

Aš, LTSR NKGB tardymo skyriaus vyresnysis tardytojas vyr. leitenantas MOCKEVIČIUS, ištardžiau kaip sulaikytąją:

Adelę DIRSYTĘ, Antano d., gimusią 1909 m. Pramislavos k., Šėtos valsč., Kėdainių apskr., kilusią iš ūkininkų, tėvas turėjo 27 ha žemės, lietuvę, TSRS pilietę, nepartinę, neteistą, su aukštuoju išsilavinimu, netekėjusią, Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoją, gyvenančią Trakų g.11, bt. 8.

Tardymas pradėtas 15.30
Tardymas baigtas 18 val.

Apie atsakomybę už melagingus parodymus pagal RTFSR BK 95 str. įspėta. (Parašas)

KLAUSIMAS: Ar mokate rusų kalbą, ar galėsite duoti parodymus rusų kalba?

ATSAKYMAS: Rusų kalbą moku silpnai, nemoku skaityti ir rašyti, parodymus noriu duoti gimtąja lietuvių kalba.

KLAUSIMAS: Tardymas Jus apklaus be vertėjo, nes tardytojas moka rusų ir lietuvių kalbas. Ar Jūs neprieštarausite?

ATSAKYMAS: Neprieštarauju.

KLAUSIMAS: Papasakokite savo autobiografiją.

ATSAKYMAS: Ligi 1920-21 metų gyvenau pas tėvus savo gimtinėje, 1928 m. baigiau Kėdainių m. gimnaziją ir tais pačiais metais įstojau į Kauno universiteto teologijos-filosofijos fakultetą. Universitetą baigiau 1940 m. ir pradėjau dirbti Vilniaus mergaičių gimnazijos mokytoja, kur dirbau ligi fašistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą.

Vokiečių okupacijos laikotarpiu aš dirbau Vilniuje amatų mokykloje ir suaugusiųjų institute, dėsčiau vokiečių kalbą.

Nuo pat to momento, kai Vilnių išlaisvino Raudonoji Armija, ligi dabar dirbu vokiečių kalbos dėstytoja Salomėjos Nėries antrojoje mergaičių gimnazijoje.

KLAUSIMAS: Kokioms partijoms arba organizacijoms Jūs priklausėte?

ATSAKYMAS: Būdama Kauno universiteto studentė aš nuo 1928 ligi 1932 metų dalyvavau fašistinėje Ateitininkų organizacijoje.

KLAUSIMAS: Kuo Jūs buvote Ateitininkų organizacijoje?

ATSAKYMAS: Visą savo dalyvavimo Ateitininkų organizacijoje laikotarpį aš buvau eilinis jos narys.

Tardymas laikinai nutrauktas.

Protokolas pagal mano žodžius surašytas tiksliai, man garsiai perskaitytas ir išverstas iš rusų į lietuvių kalbą. (Parašas)

Tardė: LTSR NKGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas
vyresnysis leitenantas MOCKEVIČIUS (parašas)

[16]

Sulaikytosios Adelės DIRSYTĖS, Antano duktės,
TARDYMO PROTOKOLO TĘSINYS

1946 m. kovo 14 d.                   Vilnius

Tardymas pradėtas 22 val. 10 min.
Tardymas baigtas 4 val.

KLAUSIMAS: Kodėl Jūs išėjote iš Ateitininkų organizacijos?

ATSAKYMAS: Nuo 1932 metų aš nebelankiau paskaitų universitete ir atitrūkau nuo veiklos Ateitininkų organizacijoje. Vėliau aš dalyvavau vadinamosios Moterų draugijos organizacijoje.

KLAUSIMAS: Paaiškinkite, kas per organizacija Moterų draugija?

ATSAKYMAS: Organizaciją Moterų draugija sudarė tikinčios moterys, organizacijos narėms buvo keliami uždaviniai ir tikslai auklėti moteris religine dvasia.

KLAUSIMAS: Kokias pareigas Jūs ėjote būdama Moterų draugijos organizacijoje?

ATSAKYMAS: Nuo 1938 m. ligi šios organizacijos likvidavimo dirbau Moterų draugijos centrinio komiteto sekretore mašininke Kaune.

KLAUSIMAS: Kas buvo Moterų draugijos vadovas?

ATSAKYMAS: Moterų draugijos vadovas ir organizatorius buvo:

1. kunigas KAPOČIUS (vardo ir tėvavardžio nežinau), iki Sovietų valdžios Lietuvoje įvedimo dirbo kunigu Aukštaičių bažnyčioje Kaune, kur dabar yra, nežinau.

2.    Magdalena GALDIKIENĖ, gimnazijos, esančios Vilniaus g. Kaune, mokytoja, kur yra dabar, nežinau, organizacijoje ji buvo pirmininkė.

3.    KARVELIENĖ (vardo ir tėvavardžio nežinau), buvusio ministro žmona, ji buvo pirmininkės pavaduotoja, anksčiau gyveno Kauno mieste, kur dabar yra, nežinau.

[17] KLAUSIMAS: Išvardykite visus Jums žinomus Ateitininkų organizacijos dalyvius.

ATSAKYMAS: 1928-1932 m. Ateitininkų narius žinau šiuos:

1.    Pranas DOVYDAITIS, Kauno universiteto profesorius, buvo universiteto Ateitininkų organizacijos vadovas, 1941 m. Sovietų valdžios organų išvežtas į TSRS gilumą.

2.    Apolonija SEREIKYTĖ, buvusi Kauno universiteto studentė, gimusi Ukmergės apskrityje, ji buvo „Birutės" korporacijos pirmininkė, kur šiuo metu yra, nežinau.

3.    ROGALSKYTĖ (vardo ir tėvavardžio nežinau), kur gimusi, nežinau, buvo Ateitininkų organizacijos eilinė narė, kur šiuo metu yra, nežinau.

4.    Izabelė BLAUDŽIŪNAITĖ, kilusi iš Suvalkijos, buvo eilinė Ateitininkų organizacijos narė, kur šiuo metu yra, nežinau.

5.    Ona JONKAITYTĖ-GRATKAUSKIENĖ, kilusi iš Suvalkijos, buvo Ateitininkų organizacijos narė. Gyvena Vilniaus mieste.

6.    Mokytoja GEDRO, dirba Daržininkystės mokykloje.

7.    Petronėlė JURGĖLAITĖ, nežinau, iš kur kilusi, buvo Ateitininkų organizacijos narė, nežinau, kur yra šiuo metu.

8.    KARVELYTĖ (vardo ir tėvavardžio nežinau), kilusi iš Suvalkijos, buvo Ateitininkų organizacijos narė, kur šiuo metu yra, nežinau.

9.    BALKŪNAS (vardo ir tėvavardžio nežinau), iš kur kilęs, nežinau, buvo Ateitininkų organizacijos narys, kur šiuo metu yra, nežinau.

10.    Bernardas BRAZDŽIONIS, nežinau, iš kur kilęs, buvo Ateitininkų organizacijoje, kur šiuo metu yra, nežinau.

11.    Kazimieras BERULIS, kilęs iš Dzūkijos, buvo Ateitininkų organizacijoje vokiečių okupacijos laikotarpiu. Mirė.

Kitų pavardžių šiuo metu neprisimenu.

[18] KLAUSIMAS: Ką Jūs žinote apie antisovietinės Ateitininkų organizacijos buvimą šiuo metu?

ATSAKYMAS: Apie tai nieko nežinau.

Protokolas pagal mano žodžius surašytas tiksliai, garsiai perskaitytas ir tardytojo išverstas į lietuvių kalbą. (Parašas)

Tardė: LTSR NKGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas,
vyresnysis leitenantas
MOCKEVIČIUS (parašas)

[30]

Sulaikytosios Adelės DIRSYTĖS, Antano dukters,
TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. kovo 18 d.                     Vilnius

Tardymas pradėtas 21 val. 20 min.
Tardymas baigtas 2 val. 30 min.

KLAUSIMAS: Nuo kurio laiko Jūs gyvenate Vilniaus mieste?

ATSAKYMAS: Aš gyvenu Vilniaus mieste nuo Sovietų valdžios įvedimo Lietuvoje. Nuo 1940 m. ligi tos dienos, kai Sovietų Sąjungą užpuolė fašistinė Vokietija, aš dirbau dėstytoja nepilnoje vidurinėje mokykloje, vokiečių okupacijos laikotarpiu - amatų mokyklos ir

suaugusiųjų instituto dėstytoja, o išvijus vokiečių okupantus iš Lietuvos TSR teritorijos, perėjau į antrąją gimnaziją - dabar Salomėjos Nėries, vokiečių kalbos dėstytoja, kur dirbau ligi savo arešto.

KLAUSIMAS: Išvardykite savo pažįstamus, gyvenančius Vilniaus mieste.

ATSAKYMAS: Vilniuje aš turiu šiuos pažįstamus:

1.    Aldona RAPOPORTIENĖ, Salomėjos Nėries gimnazijos direktorė, gyvena Vilniaus g-17 nr.

2.    Marija NOREIKAITĖ, Salomėjos Nėries gimnazijos inspektorė, gyvena Antakalnyje.

3.    Emilija MOCKEVIČIENĖ, Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoja, gyvena Gedimino gatvėje.

4.    Juozas MOCKEVIČIUS, Salomėjos Nėries gimnazijos mokytojas, gyvena Gedimino gatvėje.

5.    Vincas BUDREVIČIUS, Salomėjos Nėries gimnazijos mokytojas, gyvena Jakšto gatvėje.

6.    Stasė MIELAIKYTĖ, Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoja, gyvena Žvėryno rajone.

7.    Kazimiera STANIULYTĖ, Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoja, gyvena Vivulskio gatvėje.

8.    SLIŽYS (vardo ir tėvavardžio nežinau), Salomėjos Nėries gimnazijos mokytojas, gyvena Žvėryno rajone.

9.    JAKUČIŪNAS (vardo ir tėvavardžio nežinau), Salomėjos Nėries gimnazijos mokytojas.

10.    Stasys BIZIULEVIČIUS, Salomėjos Nėries gimnazijos mokytojas, gyvena Trakų gatvėje.

11.    VAITELYTĖ (vardo ir tėvavardžio nežinau), Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoja.

12.    SAKAVIČIŪTĖ (vardo ir tėvavardžio nežinau), Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoja.

13.    MIKULINA (vardo ir tėvavardžio nežinau), Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoja.

14.    Janina MAČIUKAITĖ, Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoja.

15.    KAVALIAUSKAS (vardo ir tėvavardžio nežinau) Salomėjos Nėries gimnazijos mokytojas, gyvena Žvėryno rajone.

Visus šiuos nurodytus mokytojus pažįstu kaip bendradarbius.

Be to, dar turiu pažįstamų iš nepilnos vidurinės mokyklos:

1.    Alfonsas KAIRELIS, vokiečių okupacijos laikotarpiu buvo direktorius, išbėgo drauge su vokiečiais.

2.    Bronė KAIRELIENĖ, mokytoja, Alfonso žmona, išbėgo drauge su vyru.

3.    Izabelė MATUSEVIČIŪTĖ, vokiečių okupacijos laikotarpiu dirbo nepilnos vidurinės mokyklos inspektore, kur yra šiuo metu, nežinau.

4.    Liudas KROTERIS, mokytojas, vokiečių okupacijos metu buvo notaras, kur yra šiuo metu, nežinau.

5.    Adelė BITLEROVIENĖ, okupacijos metu dirbo mokytoja, kur yra šiuo metu, nežinau.

6.    ŠILEIKA (vardo ir tėvavardžio nežinau), dirbo nepilnos vidurinės mokyklos buhalteriu, kur yra šiuo metu, nežinau.

7.    Alfonsas MAŽONIS, šiuo metu gimnazijos direktorius.

8.    Feliksas ŠINKŪNAS, šiuo metu dirba Švietimo liaudies komisariate.

9.    ŠIMKŪNAITĖ (vardo ir tėvavardžio nežinau), dirba sodininkystėje.

10.    KAIRYS (vardo ir tėvavardžio nežinau), dirba dėstytoju ekonomikos mokykloje.

11.    Juozas BRAZAUSKAS, anksčiau dirbo ekonomikos mokyklos mokytoju, iš kitų girdėjau, kad esąs nelegalioje padėtyje.

12.    Anelė BRAZAUSKIENĖ, Juozo žmona, anksčiau dirbo mokytoja, kur yra šiuo metu, nežinau.

13.    Jurgis STABINIS, pedagoginio instituto dėstytojas, gyvena Juozapavičiaus gatvėje.

14.    Tomas GENDRINSKAS, mokytojas liaudies universitete, gyvena Benediktinų gatvėje.

15.    STORPIRŠTIS (vardo ir tėvavardžio nežinau), liaudies universiteto dėstytojas, gyvena Benediktinų gatvėje.

16.    Janina DUBICKIENĖ, liaudies universiteto sargė, gyvena Giedrio gatvėje.

17.    Stefanija PAUKŠTYTĖ, nežinau kokio skyriaus viršininkė, gyvena Giedrio gatvėje.

18.    Juozas GRATKAUSKAS, dirba valstybiniame banke, gyvena Giedrio gatvėje.

19.    Ona GRATKAUSKIENĖ, dirba sodininkystės mokykloje, Juozo žmona.

20.    KARVELYTĖ (vardo ir tėvavardžio nežinau), liaudies universiteto dėstytoja, gyvena Mikalojaus gatvėje.

21.    Aleksandra INDRIULYTĖ, vokiečių okupacijos metu dirbo amatų mokykloje, kur yra šiuo metu, nežinau.

22.    Marija MILVYDAITĖ, vokiečių okupacijos metu dirbo amatų mokykloje, kur yra šiuo metu, nežinau.

23.    Stefanija LADYGIENĖ, dirbo gaisrininku valstybiniame teatre, drauge gyveno Trakų g. Nr. 11, butas 8.

24.    Vilhelmina ŽEMAITAITIENĖ, dirba amatų mokykloje.

25.    Aleksandra SMILGYTĖ, dirbo amatų mokykloje, kur yra šiuo metu, nežinau.

26.    Elena KEŽELYTĖ, dirba siuvykloje, gyvena Ukmergės gatvėje.

27.    ZOŠTAUTAS (vardo ir tėvavardžio nežinau), dirba pašte.

28.    Stasė RAMAŠKAITĖ, vokiečių okupacijos metu dirbo amatų mokykloje, kur yra dabar, nežinau.

Daugiau pavardėmis pažįstamų nežinau.

KLAUSIMAS: Ką Jūs žinote apie Juozą BRAZAUSKĄ?

ATSAKYMAS: Šiuo metu neatsimenu, kas kalbėjo, kad Juozas BRAZAUSKAS praeityje buvo Ateitininkų organizacijos narys, o išvarius vokiečių okupantus iš Lietuvos TSR neva perėjo į nelegalią padėtį, kiti kalba, kad mirė. Daugiau apie Juozą BRAZAUSKĄ nieko nežinau.

KLAUSIMAS: O ką Jūs veikėte Ateitininkų organizacijoje?

ATSAKYMAS: Smetonai valdant Lietuvą aš priklausiau Ateitininkų organizacijai, kai Lietuvoje buvo įvesta sovietų valdžia, aš savo veiklą nutraukiau, nuo to meto aš nieko nežinau apie kokių nors antisovietinių pogrindinių organizacijų buvimą.

Protokolas pagal mano žodžius surašytas tiksliai ir tardytojo išverstas iš rusų į lietuvių kalbą.    (parašas)

Tardė: LTSR NKGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas
vyresnysis leitenantas MOCKEVIČIUS
(parašas)

[22]

Suimtosios Adelės DIRSYTĖS, Antano dukters,
TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. kovo 19 d.                                        Vilnius

Tardymas pradėtas 21 val.
Tardymas baigtas 3 val. 30 min.

KLAUSIMAS: Ankstesnių tardymų metu Jūs sakėte, kad priklausėte Ateitininkų organizacijai. Ką Jūs veikėte būdama šioje organizacijoje?

ATSAKYMAS: 1928 m. aš įstojau mokytis į Kauno universitetą ir tuo pačiu metu įstojau į Ateitininkų organizaciją, būdama organizacijoje, visada lankiau susirinkimus ir kitus renginius.

1932 metais aš nustojau lankyti universitetą ir pradėjau dirbti savarankiškai.

Gyvendama Kaune įstojau į vadinamąją Lietuvos katalikių moterų draugiją būvant šioje organizacijoje teko rašyti straipsnius į tos organizacijos leidžiamą žurnalą „Moteris", dauguma mano rašytų straipsnių buvo propaganda - nukreipti prieš Sovietų Sąjungą. Tokių straipsnių parašiau keletą.

KLAUSIMAS: Kokiu laikotarpiu Jūs rašėte straipsnius į žurnalą „Moteris"?

ATSAKYMAS: Tai buvo nuo 1933 m. ligi 1940 m.

KLAUSIMAS: Kokia buvo Jūsų, kaip Ateitininkų organizacijos narės, veikla esant sovietų valdžiai?

ATSAKYMAS: Įvedus sovietų valdžią Lietuvoje aš savo veiklą nutraukiau ir nieko nežinau apie Ateitininkų organizacijos buvimą.

KLAUSIMAS: Jūs kalbate netiesą, slepiate nuo tardymo savo priklausymą antisovietinei Ateitininkų organizacijai, teisingai atsakykite į šį klausimą.

ATSAKYMAS: Šiuo metu aš nieko nežinau apie antisovietnės Ateitininkų organizacijos buvimą.

Protokolas surašytas tiksliai ir tardytojo
išverstas iš rusų į lietuvių kalbą.
          A.DIRSYTĖ (parašas)

Tardė: LTSR NKGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas,
vyresnysis leitenantas MOCKEVIČIUS
(parašas)

[39]

Suimtosios Adelės DIRSYTĖS, Antano d.,
TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. kovo 20 d.                          Vilnius

Tardymas pradėtas 21val.
Tardymas baigtas 2 val. 30 min.

KLAUSIMAS: Pas ką Jūs gyvenote ligi Jūsų suėmimo dienos?

ATSAKYMAS: Nuo 1944 metų aš gyvenau Trakų g. 11, b. 8. Tame pačiame bute gyvena Stefanija LADYGIENĖ.

KLAUSIMAS: Kas tokia Stefanija LADYGIENĖ?

ATSAKYMAS: Stefanija LADYGIENĖ yra buvusio Lietuvos kariuomenės generolo žmona, jos vyras įvedus Sovietų valdžią Lietuvoje buvo Sovietų valdžios organų suimtas. Pati Stefanija LADYGIENĖ dirbo gaisrininke Valstybės teatre.

KLAUSIMAS: Kas lankėsi Stefanijos LADYGIENĖS bute?

ATSAKYMAS: LADYGIENĖS bute lankėsi keletas jos pažįstamų, tarp jų kai kada ateidavo kunigai: SKURSKIS, vardo ir tėvavardžio nežinau, dirba Ignoto bažnyčioje, ir kunigas BALIUKAS, vardo ir tėvavardžio nežinau, dirbo Švento Jono bažnyčioje, nuo

1945 metų spalio mėnesio jo nematau, kur jis yra, nežinau.

KLAUSIMAS: Ko ateidavo kunigai pas Stefaniją LADYGIENĘ?

ATSAKYMAS: Kokiais reikalais ateidavo kunigai pas LADYGIENĘ, aš nežinau, man esant jie tarpusavyje visai nesikalbėdavo, tais atvejais, kai kun. SKURSKIS ateidavo į LADYGIENĖS butą, aš visada stengdavausi išeiti į savo kambarį, kad netrukdyčiau jų pokalbio.

KLAUSIMAS: Ar kunigai drauge ateidavo pas Stefaniją LA-DYGIENĘ?

ATSAKYMAS: Man matant jie pas LADYGIENĘ ateidavo atskirai.

KLAUSIMAS: Kaip dažnai kunigai užeidavo pas Stefaniją LADYGIENĘ?

ATSAKYMAS: Kaip dažnai kunigai užeidavo pas Stefaniją LADYGIENĘ, nežinau, nes aš juos mačiau tik vieną kartą.

Protokolas pagal mano žodžius surašytas tiksliai, garsiai perskaitytas ir tardytojo išverstas iš rusų į lietuvių kalbą.
               Ad. DIRSYTĖ (parašas)

Tardė: LTSR NKGB Tardymo skyriaus
vyr. tardytojas
vyresnysis leitenantas MOCKEVIČIUS
       (parašas)

[26]

Suimtosios Adelės DIRSYTĖS, Antano d.,
TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. kovo 22 d.                               Vilnius

Tardymas pradėtas 21 val. 15 min.
Tardymas baigtas 2 val.

KLAUSIMAS: Ar jūs kada nors skaitėte nelegalią, antisovietinę literatūrą?

ATSAKYMAS: Taip, teko skaityti nelegalius lapelius, tai buvo prieš 1946 m. vasario mėnesio rinkimus.

Vieną kartą antisovietiniai lapeliai pasirodė pas mus gimnazijoje, visi lapeliai buvo surinkti ir perduoti gimnazijos direktorei Marijai NOREIKAITEI.

Šiuo metu aš prisiminiau vieną atvejį, kai nežinomas asmuo atnešė LADYGAITEI adresuotą paketą, kurį atidarius rastas antisovietinio turinio lapelis, tai buvo 1946 m. vasario 9 d. išvakarėse. Nepažįstamojo aš nemačiau, Marytė ir Jonė LADYGAITĖS man

sakė, kad nepažįstamasis prisistatė esąs iš Kauno. Kas jis toks, jos man nepasakojo. Po to šis lapelis buvo perduotas sovietinės valdžios organams.

KLAUSIMAS: O iš ko Jūs gaudavote nelegalią antisovietinę literatūrą?

ATSAKYMAS: Aš niekada negaudavau antisovietinės literatūros, tokių atvejų nebuvo.

KLAUSIMAS: Tardymui žinoma, kad Jūs gaudavote nelegalią antisovietinę literatūrą, atsakykite teisingai į klausimą.

ATSAKYMAS: Aš kalbu tiesą, kad niekada ir iš niekieno negaudavau nelegalios literatūros.

KLAUSIMAS: Jus atskleidžia Birutės JURŠAITĖS parodymai, kad ji Jums paketuose atnešdavo antisovietinius lapelius, ar taip buvo?

ATSAKYMAS: Niekada iš Birutės JURŠAITĖS negaudavau paketų su antisovietiniais lapeliais ar kitokia medžiaga.

Protokolas pagal mano žodžius surašytas tiksliai,
tardytojo išverstas iš rusų į lietuvių kalbą, dėl to ir pasirašau.
           A.DIRSYTĖ (parašas)

Tardė: LTSR NKGB Tardymo skyriaus
vyr. tardytojas
vyresnysis leitenantas MOCKEVIČIUS
         (parašas)

[43]

[43]

Suimtosios Adelės DIRSYTĖS, Antano d.,
TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. kovo 26 d.                      Vilnius

Tardymas pradėtas 21val.
Tardymas baigtas 02 val..

KLAUSIMAS: Ankstesniuose tardymuose Jūs parodėte, kad negaudavote antisovietinės literatūros iš Birutės JURŠAITĖS, ar iš tikrųjų taip buvo?

ATSAKYMAS: Man asmeniškai Birutė JURŠAITĖ niekada neatnešė antisovietinės literatūros.

1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje man keletą kartų teko lankytis Švietimo liaudies komisariate tarnybiniais reikalais. Ten dirbo dvi merginos, bet jų pavardžių nežinau, iš jų gaudavau paketus, adresuotus Stefanijai LADYGIENEI, Elenai KEŽELYTEI ir DZICHOVSKIENEI (vardo ir tėvavardžio nežinau), ir visada juos perduodavau adresatėms. KEŽELYTEI adresuotus paketus aš visada perduodavau Stefanijai LADYGIENEI, ji jai įteikdavo.

KLAUSIMAS: Kas per paketai ten buvo?

ATSAKYMAS: To aš nežinau, jos man apie tai nesakydavo.

KLAUSIMAS: Apibūdinkite merginas, iš kurių Jūs gaudavote paketus?

ATSAKYMAS: Abi jos buvo Liaudies švietimo komisariato darbuotojos, viena iš jų sekretorė, pavardės ir vardo nežinau, 25-28 metų, nežinau iš kur ji kilusi.

Jos požymiai: vidutinio ūgio, lieknos figūros, blondinė, pailgo veido, normalia nosimi, ypatingų požymių neturi. Antroji - mašininkė, pavardės, vardo ir tėvavardžio nežinau, 20-21 metų, nežinau iš kur kilusi.

Jos požymiai: vidutinio ūgio, vidutinės figūros, juodais plaukais, pailgo veido, normalia nosimi, ypatingų požymių neturi.

KLAUSIMAS: Ar merginos iš Liaudies švietimo komisariato kada nors pas jus buvo atėjusios?

ATSAKYMAS: 1946 metų kovo mėnesio pirmomis dienomis Liaudies švietimo komisariato mašinininkė buvo pas mane atėjusi knygos, prieš išeidama namo koridoriuje susitiko su Stefanija LADYGIENE, abi pasisveikino, bet ką jos tarpusavy kalbėjo, nežinau, tuo metu buvau savo kambaryje.

Protokolas pagal mano žodžius surašytas tiksliai, garsiai perskaitytas ir tardytojo išverstas iš rusų į lietuvių kalbą.
        A.DIRSYTĖ (parašas)

Tardė: LTSR NKGB Tardymo skyriaus
              vyr. tardytojas
              vyresnysis leitenantas MOCKEVIČIUS
              (parašas)

[46]

TVIRTINU
Liet. TSR VSM Tardymo sk. virš. pav. 
papulkininkis ABRAMOVIČIUS 
(parašas)

1946 m. kovo 29 d.

NUTARIMAS
(Dėl kaltinimo pareiškimo)

1946 m. kovo 29 d.                         Vilnius

Aš, Lietuvos TSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas vyr. leitenantas MOCKEVIČIUS, peržiūrėjęs tardymo bylos Nr.7068

medžiagą ir kad bylos duomenys pakankamai įrodo Adelės DIRSYTĖS, Antano d., kaltę, kad ji buvo nelegalios Ateitininkų organizacijos narė ir vykdė antisovietinę veiklą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta,

NUTARIAU:

Vadovaujantis RTFSR BPK 128 ir 129 str., patraukti Adelę DIRSYTĘ, Antano d., į baudžiamąją atsakomybę kaip kaltinamąją pagal RTFSR BK 58-1 „a" ir 58-11 str., pranešant apie šį nutarimą kaltinamajai ir paimant jos parašą.

Nutarimo kopiją pagal RTFSR BPK 146 str. perduoti prokurorui.

LTSR MGB Tardymo skyr. vyr. tardytojas
vyr. leitenantas MOCKEVIČIUS
           (parašas)

Pritariu: LTSR MGB Tardymo skyr. poskyrio
viršininkas kapitonas SIERYJ
(parašas)

Šis nutarimas man paskelbtas 1946 m. kovo 29 d.
         Kaltinamosios parašas Ad.DIRSYTĖ

[47]

[47]

Kaltinamosios Adelės DIRSYTĖS, Antano d.
TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. kovo 29 d.                         Vilnius

Tardymas pradėtas 21val.
Tardymas baigtas 2 val.

Tardymas atliekamas lietuvių kalba per vertėją leitenantą PAKALNĮ, kuris įspėtas dėl atsakomybės už netikslų vertimą pagal RTFSR BK 95 str.

PAKALNIS (parašas)

KLAUSIMAS: Jums pateiktas kaltinimas pagal RTFSR BK 58-1 „a" ir 58-11 str. Ar Jūs suprantate pateikto kaltinimo esmę?

ATSAKYMAS: Taip, suprantu.

KLAUSIMAS: Ar prisipažįstate kalta pagal pateiktą kaltinimą?

ATSAKYMAS: Neprisipažįstu kalta dėl man pateikto kaltinimo, nes nelegaliai Ateitininkų organizacijai aš nepriklausiau ir nepriklausau ir antisovietinės veiklos nevykdžiau. Ateitininkų organizacijai aš priklausiau nuo 1928 m. ligi 1932 m., tačiau tuo metu tai buvo legali organizacija.

KLAUSIMAS: Kokiu laikotarpiu Jūs skelbėte spaudoje aršius Sovietų Sąjungą šmeižiančius straipsnius?

ATSAKYMAS: Maždaug apie 1938 metus. Aš iš tiesų žurnale „Moteris" rašiau straipsnį, šmeižiantį Sovietų Sąjungą.

Tardymo protokolas pagal mano žodžius
surašytas tiksliai, man perskaitytas lietuvių 
kalba. Ad. DIRSYTĖ (parašas)

Tardė: LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas,
        leitenantas GOMYRANOVAS (parašas)

Vertė: leitenantas PAKALNIS (parašas)

[48]

[48]

TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. balandžio 15 d.                        Vilnius

Aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS, atlikau kaltinamosios Adelės DIRSYTĖS, Antano dukters, tardymą.

Tardymas pradėtas 21val.
Tardymas baigtas 2 val.

Tardymas atliekamas lietuvių kalba per vertėją leitenantą PAKALNĮ, kuris įspėtas dėl atsakomybės už netikslų vertimą pagal RTFSR BK 95 str.

PAKALNIS (parašas)

KLAUSIMAS: Praėjusio tardymo metu Jūs neigėte dalyvavusi Ateitininkų organizacijos veikloje. Ar Jūsų parodymai tuo klausimu teisingi?

ATSAKYMAS: Ankstesnių tardymų mano parodymai teisingi - Ateitininkų organizacijos veikloje aš nedalyvavau.

KLAUSIMAS: Tardymas tuo netiki. Jūs ne kartą dalyvavote Ateitininkų organizacijos vadovų pasitarimuose. Kodėl Jūs tai slepiate?

ATSAKYMAS: Taip, aš priversta prisipažinti, kad dalyvavau viename pasitarime, kuriam vadovavo BRAZAUSKAS. Šis pasitarimas vyko 1944 metų rudenį, neatsimenu kurį mėnesį, kunigo VALIUKĖNO bute Mikalojaus gatvėje, namo numerio neatsimenu.

KLAUSIMAS: Kokie klausimai buvo svarstomi pasitarime ir kas jame dalyvavo?

ATSAKYMAS: Pasitarime dalyvavau aš, DIRSYTĖ, BRAZAUSKAS ir jo žmona BRAZAUSKIENĖ, GRINSKIS, jo pažįstamas, kurio pavardės nežinau, ir mergina, kurios pavardės taip pat nežinau. Į pasitarimą mane pakvietė BRAZAUSKAS po pamaldų Švento Jono bažnyčioje.

[49]    Pasitarime BRAZAUSKAS pateikė informaciją apie NKGB organų darbo metodus. Kiek prisimenu, kiti klausimai nebuvo aptarinėjami.

KLAUSIMAS: Ar kunigas VALIUKĖNAS dalyvavo pasitarime?

ATSAKYMAS: VALIUKĖNAS pasitarime nedalyvavo, jis tuo metu buvo kitame kambaryje

KLAUSIMAS: Kokiu tikslu BRAZAUSKAS informavo pasitarimo dalyvius apie NKGB organų darbo metodus?

ATSAKYMAS: Kad būtų galima geriau orientuotis suėmimo atveju.

KLAUSIMAS: Prie šio klausimo mes dar grįšime. Duokite parodymus, iš ko ir kada Jūs esate gavusi antitarybinių lapelių?

ATSAKYMAS: 1944 metų pabaigoje ar 1945 metų pradžioje Švietimo liaudies komisariate iš merginos ir vyro, kurių pavardžių nežinau, ne vieną kartą esu gavusi lapelių, kuriuos turėjau perduoti LADYGIENEI, DZIKOVSKIENEI, KEŽELYTEI. Šie lapeliai buvo spausdinti mašinėle ar rotatoriumi, dabar tiksliai neatsimenu. Mano perduodamų lapelių turinio aš nežinau, nes pati jų neskaičiau ir nors su LADYGIENE gyvenau viename bute, ji man apie mano perduodamų lapelių turinį niekada nekalbėjo, taip pat nepasakojo, kas konkrečiai juos jai siunčia.

KLAUSIMAS: Patikslinkite, kiek kartų Jūs perdavėte lapelius Jūsų nurodytiems asmenims ir kokį skaičių?

ATSAKYMAS: Lapelius LADYGIENEI, DZIKOVSKIENEI ir KEŽELYTEI perdaviau ne daugiau kaip keturis penkis kartus, po vieną du lapelius.

KLAUSIMAS: Kokias pareigas Švietimo liaudies komisariate ėjo mergina ir vyras, iš kurių Jūs gaudavote lapelius?

ATSAKYMAS: Mergina dirbo sekretore ar mašininke, tiksliai nežinau, 20-21 metų, vidutinio ūgio, apvalaus veido, tamsiais plaukais, apsirengusi mėlyna suknele, žalsvu paltu. Maždaug savaitę prieš mano suėmimą mergina atėjo pas mane į butą knygos, bet knygos aš jai neparinkau.

[50]    Atrodo, kad vyras dirbo spec.skyriuje, 26-27 metų, vidutinio ūgio, pailgo veido, skutasi, šviesiais plaukais. Apsirengęs mėlynu ar juodu kostiumu. Nuo 1944 metų gruodžio aš to vyro nesu mačiusi.

KLAUSIMAS: O kas tokios DZIKOVSKIENĖ ir KEŽELYTĖ?

ATSAKYMAS: DZIKOVSKIENĖ, jos vardo nežinau, 1944-1945 mokslo metais dirbo mokytoja Salomėjos Nėries vardo gimnazijoje. 1945 m. rudenį išvyko į Lenkiją. Jos požymiai: 45 metų, aukšta, pailgo veido, kaštoniniais, šiek tiek žilstelėjusiais plaukais, mėlynomis akimis.

KEŽELYTĖ, jos vardo nežinau, 1944-1945 mokslo metais dirbo amatų mokyklos direktore Aukštaičių g. Šiuo metu dirba siuvykloje RUM. Ji yra per 50 metų, aukšta, veidas apvalus, plaukai žili.

KLAUSIMAS: Tęskite parodymus.

ATSAKYMAS: 1946 metų vasario mėnesį prieš rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą man antitarybinį lapelį davė Salomėjos Nėries vardo gimnazijos mokinės PALECKYTĖ ir ŠULCAITĖ, kurį jos esą radusios mokykloje. Tą lapelį aš perdaviau Salomėjos Nėries mokyklos direktorei NOREIKAITEI. 1946 metų vasario 9 d. į LADYGIENĖS butą kur ir aš gyvenau, atnešė paketą, adresuotą LADYGAITEI, kuriame buvo antitarybinis lapelis.

KLAUSIMAS: Kas atnešė antitarybinį lapelį į LADYGIENĖS butą?

ATSAKYMAS: Kai atnešė paketą su antitarybiniu lapeliu, nei manęs, nei LADYGIENĖS bute nebuvo, bute tuo metu buvo jos dukterys ir sena tarnaitė STAŠAITYTĖ Agneta. LADYGIENĖS duktė - LADYGAITĖ mums pasakė, kad paketą atnešė kažkoks vyras, pasivadinęs kauniečiu.

KLAUSIMAS: Kam buvo tas lapelis perduotas?

ATSAKYMAS: Tą lapelį LADYGIENĖS duktė - Marija LADYGAITĖ perdavė SNIEČKUVIENEI, dirbančiai radiofone.

Protokolas pagal mano žodžius surašytas
tiksliai ir man perskaitytas lietuvių kalba.
          DIRSYTĖ (parašas)

Tardė: LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas
            leitenantas GOMYRANOVAS (parašas)
Vertė: LTSR MGB Tardymo skyriaus vertėjas
            leitenantas PAKALNIS (parašas)

[56]

[56]

TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. gegužės 10 d.                            Vilnius

Aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS, atlikau kaltinamosios Adelės DIRSYTĖS, Antano dukters, tardymą.

Tardymas pradėtas 10 val. 30 min.
Tardymas baigtas 15 val. 10 min.

KLAUSIMAS: Ankstesniuose tardymuose Jūs parodėte, kad 1944 metų rudenį Jūs dalyvavote BRAZAUSKO vadovaujamame nelegaliame pasitarime. Sakykite, kada ir kur Jūs dar dalyvavote nelegaliuose pasitarimuose?

ATSAKYMAS: Daugiau nelegaliuose pasitarimuose aš nedalyvavau.

KLAUSIMAS: Ar po pasitarimo Jūs susitikinėjote su BRAZAUSKU?

ATSAKYMAS: Taip, po nelegalaus pasitarimo 1944 metų rudenį aš su BRAZAUSKU dar keletą kartų susitikau tiek darbe universitete, tiek savo bute.

Į butą pas mane BRAZAUSKAS užeidavo pavalgyti arba pasidėti kokius nors nusipirktus produktus, nes jo butas buvo toli nuo universiteto. Tuo laiku mes su BRAZAUSKU daug kalbėdavomės apie jaunimo auklėjimą.

KLAUSIMAS: Kur ir kada vyko paskutinis susitikimas?

ATSAKYMAS: Man sunku atsakyti į šį klausimą. Prisimenu, kad paskutinį kartą su BRAZAUSKU aš susitikau 1945 metų vasarą, bet neatsimenu kur.

KLAUSIMAS: Kodėl nutrūko Jūsų susitikimai su BRAZAUSKU?

ATSAKYMAS: BRAZAUSKAS perėjo į nelegalią padėtį.

KLAUSIMAS: Kodėl BRAZAUSKAS perėjo į nelegalią padėtį?

ATSAKYMAS: To aš nežinau.

KLAUSIMAS: Iš kur Jums žinoma, kad BRAZAUSKAS perėjo į nelegalią padėtį?

ATSAKYMAS: Tai mano pačios išvada, nes BRAZAUSKAS metė darbą.

KLAUSIMAS: Kaip Jūs palaikėte ryšius su BRAZAUSKU tuo metu, kai jis perėjo į nelegalią padėtį?

ATSAKYMAS: Tuo metu aš ryšių su BRAZAUSKU nepalaikiau.

Ad.DIRSYTĖ (parašas)

Tardė: LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr.tardytojas,
              leitenantas GOMYRANOVAS (parašas)

Vertėjas leitenantas PAKALNIS (parašas)

[58]

TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. birželio 10 d.              Vilnius

Aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS, atlikau kaltinamosios Adelės DIRSYTĖS, Antano dukters, tardymą.

Tardymas pradėtas 21 val.
Tardymas baigtas 2 val.

KLAUSIMAS: Kada ir kokiomis aplinkybėmis Jūs susipažinote su Matu BANIONIU?

ATSAKYMAS: Su Matu BANIONIU aš susipažinau 1945 metų žiemą Vilniaus liaudies universitete, neatsimenu kurį mėnesį, šiomis aplinkybėmis: mergina, apie kurią aš daviau parodymus ankstesniuose tardymuose, dirbusi Švietimo liaudies komisariate ir perdavinėjusi man 1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje paketus su antitarybiniais lapeliais perduoti LADYGIENEI, KEŽELYTEI ir DZIKOVSKIENEI, atėjo pas mane į darbą, Salomėjos Nėries gimnazija ir pasakė, kad su manimi nori pasikalbėti jos pažįstamas žmogus, taip pat ji pasakė, kad jis nori pamatyti BRAZAUSKĄ.Tai merginai aš atsakiau, kad jos pažįstamas žmogus ateitų pats pas mane į darbą ir susitikęs mane paklaustų: „Ar Jūs esate iš Šėtos miestelio?"

KLAUSIMAS: Taigi Jūs tai merginai perdavėte slaptažodį BANIONIUI?

ATSAKYMAS: Taip, nes aš BANIONIO pati nepažinojau.

KLAUSIMAS: Tęskite parodymus.

ATSAKYMAS: Tą pačią dieną po 2-3 valandų mane kviečiasi Liaudies universiteto sekretorė UBEIKYTĖ ir sako, kad universiteto raštinėje manęs laukia žmogus. (Liaudies universitetas ir Salomėjos Nėries gimnazija yra tame pačiame pastate.) Kai aš pasirodžiau universiteto raštinėje, nepažįstamasis mane paklausė: „Ar Jūs esate iš Šėtos miestelio?" Įsitikinusi, kad tai žmogus, apie kurį aš kalbėjau su mergina iš Švietimo liaudies komisariato, aš atsakiau taip, ir pareiškiau, kad adreso, kur BRAZAUSKAS dabar gyvena, nežinau, tačiau pažadėjau pranešti vėliau. Mes sutarėme susitikimo ties Mikalojaus bažnyčia dieną ir valandą.

[59] Sutartu laiku aš susitikau su BANIONIU ties Mikalojaus bažnyčia ir tuo pačiu laiku prie mūsų priėjo dar viena moteris, su kuria aš buvau susitarusi, kad ji nuves BANIONĮ pas BRAZAUSKĄ.

KLAUSIMAS: Kas ta moteris?

ATSAKYMAS: Jos pavardės nežinau, 30 metų, vidutinio ūgio, vidutinės figūros, juodais plaukais, maža nosimi. Apsirengusi juodu paltu be apykaklės. Jos darbo ir gyvenamosios vietos taip pat nežinau.

KLAUSIMAS: Kokie buvo Jūsų ryšiai su BRAZAUSKU tuomet, kai jis gyveno nelegaliai?

ATSAKYMAS: Tuo metu, kai BRAZAUSKAS buvo nelegalioje padėtyje, aš jokių ryšių su juo nepalaikiau.

KLAUSIMAS: Šiuo klausimu Jūs duodate neteisingus parodymus. Jūs Matui BANIONIUI surengėte susitikimą su BRAZAUSKU. Kodėl Jūs nepasakojate apie savo ryšius su BRAZAUSKU?

ATSAKYMAS: Mato BANIONIO susitikimą su BRAZAUSKU aš surengiau per moterį, apie kurią aš kalbėjau anksčiau. Aš su ja labai dažnai susitikdavau Mikalojaus bažnyčioje ir vieną kartą mes su ja drauge išėjom iš bažnyčios ir ji man pasakė, kad Panevėžyje suimtas advokatas ŽAGRAKALYS, o jo žmona - ŽAGRAKALIENĖ išėjo iš proto. Tada aš jai pasakiau, kad suimtas BRAZAUSKAS, o ji man atsakė, kad ne - aš žinau, kur jis slapstosi, o smulkiau aš jos neklausinėjau.

Kai į mane kreipėsi BANIONIS, tai aš pirmiau susitariau su ta moterimi, kad ji BANIONĮ nuvestų pas BRAZAUSKĄ. Ji sutiko ir atėjo į sutartą vietą.

Tardymo protokolas surašytas pagal mano žodžius tiksliai ir man perskaitytas lietuvių kalba.

Ad. DIRSYTĖ (parašas)

Tardė: LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas,
           leitenantas GOMYRANOVAS (parašas)

Vertėjas leitenantas PAKALNIS (parašas)

[63]

[63]

TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. birželio 12 d.                           Vilnius

Aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS, atlikau kaltinamosios Adelės DIRSYTĖS, Antano dukters, tardymą.

Tardymas pradėtas 11 val.
Tardymas baigtas 16 val. 30 min.

KLAUSIMAS: Ankstesnio tardymo metu Jūs teigėte, kad, kai BRAZAUSKAS gyveno nelegaliai, Jūs su juo ryšių nepalaikėte. Ar šie Jūsų parodymai teisingi?

ATSAKYMAS: Ankstesnio tardymo metu šiuo klausimu aš daviau neteisingus parodymus. Ryšį su Juozu BRAZAUSKU aš palaikiau ligi 1946 metų per jo ryšininkę ROMELYTĘ.

KLAUSIMAS: Kas ta ROMELYTĖ?

ATSAKYMAS: Eugenija ROMELYTĖ (vardas netikslus) gyveno Vilniaus mieste Mikalojaus gatvėje, namo Nr. neatsimenu, dirbo Antakalnio gatvės bendrabutyje, nežinau kokias pareigas turėjo. ROMELYTĖ yra ta pati moteris, apie kurią daviau parodymus 1946 m. birželio 10 d. tardyme, tačiau jos pavardės sąmoningai neįvardijau.

KLAUSIMAS: Kaip pasireiškė Jūsų ryšiai su BRAZAUSKU?

ATSAKYMAS: 1945 metų vasarą, neatsimenu kokį mėnesį, pas mane į butą Trakų gatvėje, Nr.11, butas 8, atėjo BRAZAUSKAS ir pasakė, kad jis buvo NKVD organų suimtas, tačiau jam pavyko pabėgti ir dabar jis turi slapstytis.

Tada BRAZAUSKAS paprašė, kad aš nueičiau pas ROMELYTĘ ir iš jos paimčiau jos buto raktą. Aš BRAZAUSKUI sutikau

tą padaryti. BRAZAUSKAS parašė raštelį ROMELYTEI, bet aš pati pas ROMELYTĘ nėjau, o paprašiau šį raštelį nunešti į darbą ROMELYTEI universiteto tarnautoją UBEIKAITĘ, kuri man atnešė raktą ir aš jį perdaviau BRAZAUSKUI.

Vieną naktį BRAZAUSKAS pernakvojo Stefanijos LADYGIENĖS kambaryje, su ja mes gyvenome tame pačiame bute, o kitą dieną BRAZAUSKAS išėjo į ROMELYTĖS butą.

[64] BRAZAUSKAS nuo tarybų valdžios organų suėmimo slėpėsi ROMELYTĖS bute, ji - ROMELYTĖ apie 10-15 kartų buvo atėjusi pas mane į butą ir į mano darbo vietą_/ su ja aš visada pasiųsdavau savo maisto produktų BRAZAUSKUI.

1945 metų žiemą ROMELYTĖ 3 ar 4 kartus atnešė iš BRAZAUSKO sąsiuvinius su užrašais „apie pasiruošimą vedyboms" perduoti Stefanijai LADYGIENEI, kokiu tikslu, aš nežinau. Taip pat žiemą 1945 metų pabaigoje ROMELYTĖ atnešė man paketą ir sakė, kad jį perduočiau BRAZAUSKO žmonai. Šį paketą aš perdaviau PIKČILINGIENEI.

KLAUSIMAS: Kas ta PIKČILINGIENĖ?

ATSAKYMAS: Franciška Pranė PIKČILINGIENĖ, 45-50 metų, vidutinio ūgio, žilais plaukais, gyvena Kaune, Ukmergės gatvėje, namo Nr nežinau. Buržuazinės santvarkos metais Lietuvoje jos vyras buvo Kauno miesto burmistro pavaduotoju. PIKČILINGIENĖS vyras PIKČILINGIS, vardo nežinau, buvo suimtas ir kalinamas Vilniaus miesto Lukiškių kalėjime. PIKČILINGIENĖ dažnai atveždavo savo vyrui siuntinius ir visada apsistodavo pas Stefaniją LADYGIENĘ.

KLAUSIMAS: Kur gyvena BRAZAUSKO žmona?

ATSAKYMAS: Kai aš laišką perdaviau PIKČILINGIENEI, BRAZAUSKO žmona tuo metu gyveno Kauno mieste, bet kokiu adresu, aš nežinau, kur ji gyvena dabar, nežinau, bet manau, kad Kauno mieste.

KLAUSIMAS: Iš kur jūs žinote, kad BRAZAUSKO žmona gyvena Kauno mieste?

ATSAKYMAS: 1945 metų lapkričio ar gruodžio mėnesį PIKČILINGIENĖ atvažiavo iš Kauno miesto su siuntiniu vyrui ir atvežė iš BRAZAUSKO žmonos - BRAZAUSKIENĖS laišką BRAZAUSKUI. Šį laišką PIKČILINGIENĖ perdavė man, kurį aš per ROMELYTĘ perdaviau BRAZAUSKUI.

KLAUSIMAS: Kodėl PIKČILINGIENĖ laišką perdavė Jums?

ATSAKYMAS: Perduodama laišką iš BRAZAUSKIENĖS, PIKČILINGIENĖ man pasakė, kad BRAZAUSKIENĖ prašė jį perduoti man, DIRSYTEI.

KLAUSIMAS: Taigi BRAZAUSKIENĖ žinojo, kad Jūs palaikote ryšį su BRAZAUSKU jam perėjus į nelegalią padėtį?

[65] ATSAKYMAS: Taip, BRAZAUSKO žmona žinojo apie mano ryšius su jos vyru BRAZAUSKU.

KLAUSIMAS: Iš kur ji apie tai žinojo?

ATSAKYMAS: BRAZAUSKO žmona - BRAZAUSKIENĖ buvo mūsų bute 1945 metų vasarą drauge su BRAZAUSKU, kai jis man pranešė apie savo pasitraukimą į nelegalią padėtį.

KLAUSIMAS: Kuo pasireiškė Jūsų ryšys su BRAZAUSKO žmona - BRAZAUSKIENE?

ATSAKYMAS: Kaip aš jau sakiau per ankstesnius tardymus,

1944 metų rudenį buvau viename pasitarime, kuriam vadovavo BRAZAUSKAS.

Kai BRAZAUSKAS perėjo į nelegalią padėtį, aš su BRAZAUSKIENE nieko bendro neturėjau, išskyrus tai, kad vieną kartą iš jos gavau laišką BRAZAUSKUI ir vieną kartą jai perdaviau laišką nuo BRAZAUSKO.

KLAUSIMAS: Tęskite parodymus apie savo ryšius su BRAZAUSKU.

ATSAKYMAS: Aš jau sakiau ankstesnio tardymo metu apie savo pažintį su Matu BANIONIU, kuris 1945 metų žiemą kreipėsi į mane prašydamas palydėti jį į BRAZAUSKO nelegalų butą ir aš tą prašymą sutikau įvykdyti. Su BANIONIU susitariau susitikti tam tikrą dieną prie Mikalojaus bažnyčios.

Matui BANIONIUI palydėti į BRAZAUSKO nelegalų butą pakviečiau ROMELYTĘ ir pasakiau jai, kad ateitų sutartą su Matu BANIONIU dieną ir valandą prie Mikalojaus bažnyčios. Sutartu laiku aš atėjau prie Mikalojaus bažnyčios, kur atėjo BANIONIS, o po to ir ROMELYTĖ, kuriai aš perdaviau BANIONĮ, ir jie abu nuėjo į nelegalų BRAZAUSKO butą. Daugiau šiuo klausimu nieko negaliu pasakyti.

Protokolas surašytas pagal mano žodžius tiksliai ir man perskaitytas lietuvių kalba.
      DIRSYTĖ (parašas)

Tardė:    LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr.tardytojas,
                leitenantas GOMYRANOVAS (parašas)

              LTSR MGB Tardymo skyriaus vertėjas
               leitenantas PAKALNIS (parašas)

[71]

TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. birželio 14 d.                                             Vilnius

Aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS, atlikau kaltinamosios Adelės DIRSYTĖS, Antano dukters, tardymą.

Tardymas pradėtas 21 val.
Tardymas baigtas 1 val. 30 min.

KLAUSIMAS: Jums pateikiamas tekstas iš pas Jus paimto antisovietinio rašinio, kuris prasideda žodžiais: „Paties gražiausio mėnesio pirmą sekmadienį ..."

Kada ir kokiu tikslu Jūs rašėte šį rašinį?

ATSAKYMAS: 1942 metais aš dirbau mokytoja Vilniaus amatų mokykloje Nr.2. Tų pačių metų gegužės mėnesį amatų mokyklos Nr.2 direktorė Aleksandra INDRIULYTĖ pasiūlė man perskaityti paskaitą amatų mokyklos Nr. 2 mokiniams apie Motinos dieną, drauge įspėdama, kad paskaita turi būti parašyta antitarybine dvasia. Tai temai ir parengiau konspektą.

Paimtą iš manęs lapelį su antitarybinio turinio užrašais naudojau savo pranešime Vilniaus amatų mokyklos Nr. 2 mokiniams, susirinkusiems mokyklos pastate 1942 metų gegužės mėnesio pirmą sekmadienį. Savo pranešime aš šmeižikiškai sakiau, kad Tarybų Sąjungoje moterys, ypač motinos, nėra laisvos.

KLAUSIMAS: Kur yra kiti konspekto lapeliai?

ATSAKYMAS: Pranešimo konspektą aš surašiau 10X12 cm matmenų bloknote, kurį kratos metu iš manęs atėmė.

KLAUSIMAS: Kas ta INDRIULYTĖ ir kur ji dabar yra?

ATSAKYMAS: Aleksandra INDRIULYTĖ, 28-29 metų, aukšta, liekna, tamsiais plaukais. Nuo 1942 metų ligi 1944 mokslo metų pabaigos dirbo Vilniaus amatų mokyklos Nr. 2 direktore, po Vilniaus išvadavimo nuo vokiečių okupantų aš su INDRIULYTĖ nebuvau susitikusi ir nežinau, kur ji yra dabar.

Tardymo protokolas pagal mano žodžius surašytas tiksliai ir man perskaitytas lietuvių kalba.
        Ad. DIRSYTĖ (parašas)

Tardė: LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas,
            leitenantas GOMYRANOVAS (parašas)

            LTSR MGB Tardymo skyriaus vertėjas
            leitenantas PAKALNIS (parašas)

[76]

[76]

Suimtosios Birutės JURŠAITĖS, Kosto dukters
TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. kovo 22 d.                                              Vilnius

Tardymas pradėtas 12 val.
Tardymas baigtas 14 val.

KLAUSIMAS: Per ankstesnius tardymus Jūs minėjote keletą savo pažįstamų, tarp jų ir DIRSYTĘ, nuo kada Jūs ją pažįstate?

ATSAKYMAS: DIRSYTĘ pažįstu nuo 1944 m. kaip bendradarbę. Anksčiau DIRSYTĖ dirbo Liaudies universiteto inspektore, o pastaruoju metu ji dirbo mokytoja antrojoje Salomėjos Nėries gimnazijoje.

KLAUSIMAS: Ką Jūs žinote apie DIRSYTĘ?

ATSAKYMAS: Išvijus vokiečių okupantus iš mūsų vietovės, aš palaikiau glaudžius ryšius su Juozu BRAZAUSKU, mano bute buvo jo radijo imtuvas, BRAZAUSKAS dažnai pas mane ateidavo, drauge klausydavom užsienio radijo, BRAZAUSKAS viską užsirašydavo, aš išspausdindavau mašinėle, o po to siuntinėjom savo pažįstamiems. Keletą kartų aš pati šias išspausdintas suvestines nunešiau DIRSYTEI į jos darbą liaudies universitete Giedrio g., Nr. 3.

KLAUSIMAS: Kada Jūs nešiojote suvestines DIRSYTEI?

ATSAKYMAS: Tai buvo 1945 metų pavasarį.

KLAUSIMAS: Kiek kartų DIRSYTEI nešėte užsienio žinių suvestines?

ATSAKYMAS: Tiksliai pasakyti negaliu, kokius 4-5 kartus.

KLAUSIMAS: Kokioms organizacijoms priklausė DIRSYTĖ?

ATSAKYMAS: To nežinau, ta tema su ja neteko kalbėti.

Protokolas pagal mano žodžius surašytas
tiksliai, man garsiai perskaitytas.
             B. JURŠAITĖ (parašas)

Tardė: LTSR NKGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas,
vyresnysis leitenantas MOCKEVIČIUS (parašas)

[80]

AKISTATOS PROTOKOLAS

1946 m. liepos 10 d.                                   Vilnius

Aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS, atlikau kaltinamosios Birutės JURŠAITĖS, Kosto d., ir Adelės DIRSYTĖS, Antano d., akistatą.

Pradėta 21 val.
Baigta 24 val.

Akistata atlikta dalyvaujant lietuvių kalbos vertėjai drg. LINIOVAI, kuri įspėta dėl atsakomybės pagal RTFSR BK 95 str. už netikslų vertimą. (LINIOVOS parašas)

KLAUSIMAS kalt. JURŠAITEI: Ar pažįstate akistatoje prieš Jus sėdinčią moterį ir kokie Jūsų santykiai su ja?

ATSAKYMAS: Sėdinti prieš mane akistatoje - Adelė DIRSYTĖ, kurią aš pažįstu nuo 1944 m. vasaros kaip bendradarbę LTSR Liaudies švietimo komisariate. Aš dirbau LTSR Liaudies švietimo komisariato suaugusiųjų valdyboje sekretore, o ji - DIRSYTĖ dirbo liaudies švietimo inspektore. Mano ir DIRSYTĖS tarpusavio santykiai normalūs, asmeninių sąskaitų neturime (JURŠAITĖS parašas).

KLAUSIMAS kalt. DIRSYTEI: Ar Jūs pažįstate akistatoje prieš Jus sėdinčią merginą?

ATSAKYMAS: Taip, pažįstu. Tai - Birutė JURŠAITĖ. Aš ją pažįstu iš darbo LTSR Liaudies švietimo komisariate nuo 1944 m. vasaros. Aš, DIRSYTE, Liaudies švietimo komisariate dirbau liaudies švietimo inspektore, o JURŠAITĖ dirbo suaugusiųjų valdyboje sekretore ar mašininke, tiksliai nežinau. (DIRSYTĖS parašas).

[81]    KLAUSIMAS kalt. JURŠAITEI: Kokiai antisovietinei organizacijai Jūs priklausėte ir su kuo buvote susijusi antisovietinėje veikloje?

ATSAKYMAS: Nuo 1942 m. aš buvau Ateitininkų organizacijos dalyvė, o antisovietinėje veikloje aš ligi pat mano arešto buvau susijusi su Juozu BRAZAUSKU, apie ką aš smulkiai daviau parodymus per ankstesnius tardymus (B. JURŠAITĖS parašas).

KLAUSIMAS kalt. JURŠAITEI: Kaip pasireiškė Jūsų ryšiai antisovietinėje veikloje su DIRSYTE?

ATSAKYMAS: Apytikriai 1945 m. gegužės mėnesį, man leidus, mano bute Juozas BRAZAUSKAS pastatė radijo imtuvą, kuriuo jis klausė užsienio laidų, po to rašė antisovietinio pobūdžio biuletenius. Kadangi aš tuo metu dirbau LTSR Liaudies švietimo komisariato suaugusiųjų valdybos sekretore ir turėjau rašomąją mašinėlę, tai BRAZAUSKO nurodymu dauginau jo parašytus antisovietinio turinio biuletenius. Po to BRAZAUSKO nurodymu tuos biuletenius perdavinėjau Adelei DIRSYTEI, Vladui ŠIMKŪNUI, ŽUKAIČIUI ir GRATKAUSKUI (B. JURŠAITĖS parašas).

KLAUSIMAS kalt. DIRSYTEI: Ar jūs gaudavote iš JURŠAITĖS antisovietinio turinio biuletenius?

[82]    ATSAKYMAS: Taip, aš iš JURŠAITĖS 1945 m. gegužės mėnesį gavau 3 ar 4 kartus antisovietinio turinio biuletenius, kiekvieną kartą po vieną antisovietinio turinio biuletenį, kuriuos perskaičiusi atiduodavau Stefanijai LADYGIENEI

(DIRSYTĖS parašas).

KLAUSIMAS kaltinamosioms JURŠAITEI ir DIRSYTEI: Ar turite klausimų viena kitai?

ATSAKYMAS: Klausimų viena kitai neturime (B.JURŠAITĖS ir A.DIRSYTĖS parašai).

Atsakymai į klausimus surašyti pagal mūsų žodžius
tiksliai ir mums perskaityti lietuvių kalba
    (B.JURŠAITĖS ir A.DIRSYTĖS parašai).

Akistatą vedė: LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas
                leitenantas GOMYRANOVAS (parašas)
          
                            LTSR MGB Tardymo skyriaus vertėja
                                                    LINIOVA (parašas)

[83]

„Tvirtinu"

Liet. TSR MGB Tard. sk. virš. pavaduotojas
          pulkininkas KOZLOVAS
                1946 m. liepos 10 d.

NUTARIMAS
(Dėl daiktinių įrodymų prijungimo prie bylos)

1946 m. liepos 10 d.                             Vilnius

Aš, Liet.TSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS, peržiūrėjęs tardymo bylos Nr. 7076 medžiagą, kaltinančią Adelę DIRSYTĘ, Antano dukterį, padarius nusikaltimus, numatytus RTFSR BK str. 58-1 „a" ir 58-11,

NUSTAČIAU:

Suimant ir atliekant kratą DIRSYTĖS bute buvo rastas žurnalas „Moteris" 1938 m. Nr.l, kuriame yra Adelės DIRSYTĖS parašytas antitarybinio turinio straipsnis, be to, kratos metu buvo paimtas 13 lapelių antitarybinio pobūdžio konspektas, kurį DIRSYTĖ

panaudojo pranešimui Motinos dienai, skaitytam 1942 metų gegužės mėnesį amatų mokyklos Nr. 2 mokiniams.

Kadangi šie dokumentai atkleidžia DIRSYTĘ kaip antitarybiškai nusiteikusį asmenį, vadovaudamasis RTFSR BPK 66 ir 67 str.,

NUTARIAU:

Žurnalo „Moteris" 1938 m. Nr.l ir antitarybinio turinio konspekto 13 lapelių prijungti prie tardymo bylos Nr. 7076 kaip daiktinius įrodymus.

LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas
leitenantas GOMYRANOVAS (parašas)

Sutinku: Liet. TSR MGB Tardymo skyriaus
1-ojo poskyrio viršininkas, 
kapitonas VASEVAS (parašas)

[229]

AKISTATOS PROTOKOLAS

1946 m. liepos 12 d.                          Vilnius

Aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS, atlikau kaltinamųjų Prano GRINSKIO, Jono s., ir Adelės DIRSYTĖS, Antano d., akistatą.

Pradėta 21 val.

Baigta 1 val.

Akistata atlikta lietuvių kalba, dalyvaujant vertėjai LINIOVAI, kuri įspėta dėl atsakomybės pagal RTFSR BK 95 str. už netikslų vertimą. (LINIOVOS parašas).

KLAUSIMAS kalt. GRINSKIUI: Ar pažįstate akistatoje prieš Jus sėdinčią moterį ir kokie Jūsų santykiai su ja?

ATSAKYMAS: Sėdinti prieš mane akistatoje moteris - DIRSYTĖ. Pažįstu ją maždaug nuo 1944 metų, tačiau neatsimenu, kokiomis aplinkybėmis aš su ja susipažinau. Mano ir DIRSYTĖS tarpusavio santykiai normalūs, asmeninių sąskaitų neturime. (P.GRINSKIO parašas).

KLAUSIMAS kalt. DIRSYTEI: O Jūs ar pažįstate akistatoje prieš Jus sėdintį žmogų ir kokie Jūsų tarpusavio santykiai?

[230]    ATSAKYMAS: Sėdintis prieš mane akistatoje vyras -GRINSKIS, su juo susipažinau 1944 metų pabaigoje BRAZAUSKO surengtame nelegaliame susirinkime kunigo VALIUKĖNO bute Mikalojaus gatvėje, namo numerio neprisimenu (Ad.DIRSYTĖS parašas).

KLAUSIMAS kalt. GRINSKIUI: Kokios organizacijos Jūs buvote dalyvis?

ATSAKYMAS: Nuo 1942 m. aš dalyvavau Ateitininkų organizacijoje, kurioje vadovavau Vilniaus universiteto medicinos fakulteto ateitininkams. Apie konkrečią savo veiklą aš papasakojau ankstesniuose tardymuose (P.GRINSKIO parašas).

KLAUSIMAS kalt. GRINSKIUI: Pasakykite, kur ir kada rengėte nelegalius Ateitininkų organizacijos vadovų susirinkimus po to, kai iš Liet. TSR Raudonoji armija išvijo vokiečių kariuomenę. Kas juose dalyvavo ir kokie klausimai buvo svarstomi?

ATSAKYMAS: Po to, kai Raudonoji armija išvadavo Liet. TSR nuo vokiečių okupantų, Ateitininkų organizacijos vadovai rengė nelegalius pasitarimus 1944 metais, taip pat 1945 m., kur buvo svarstoma mūsų organizacijos veiklos galimybė naujomis sąlygomis, t.y. esant sovietinei valdžiai.

[231]    Pirmas toks pasitarimas vyko 1944 metų spalio mėnesį kunigo BALIUKO bute Vilniuje, Literatų g., namo numerio neprisimenu, kuriame dalyvavo: kunigas BALIUKAS, aš - GRINSKIS ir LAPIENIS.

Jame BALIUKAS iškėlė klausimą dėl tolesnės Ateitininkų organizacijos veiklos, kuriai laiduoti būtina sudaryti vyriausiąją valdybą, vadovaujančią visam darbui. Šiame pasitarime mes nepriėmėme konkretaus sprendimo. BALIUKAS pasiūlė susitikti kitą kartą ir į šį pasitarimą žadėjo pakviesti dar MARKULĮ. Maždaug po dviejų savaičių mes vėl susirinkome BALIUKO bute, šiame pasitarime dalyvavo ir MARKULIS. Pasitarime BALIUKAS pareiškė, kad jis mumis visiškai pasitiki, mums patiki vadovauti Ateitininkų organizacijai ir mes nusprendėme atgaivinti šios organizacijos veiklą. Veiklos slaptumui išsaugoti MARKULIS pasiūlė man įsidarbinti pas jį anatomijos katedros laborantu.

Maždaug tuo pačiu metu, 1944 metų lapkričio ir gruodžio mėnesį, kunigo VALIUKĖNO bute Vilniuje, Mikalojaus gatvėje, Ateitininkų vadovų pasitarimą sukvietė Juozas BRAZAUSKAS. Tame pasitarime dalyvavo: BRAZAUSKAS, aš - GRINSKIS, LAPIENIS, DIRSYTĖ ir dar dvejetas, kurių pavardžių nežinau.

[232] Pasitarime BRAZAUSKAS informavo apie tarptautinę padėtį, apie padėtį Lietuvoje, apie Ateitininkų organizacijos veiklos galimybes, tačiau nieko konkretaus tuo klausimu nebuvo nuspręsta. Po to 1945 metais įvyko dar du pasitarimai, kuriuose dalyvavo MARKULIS, LAPIENIS ir aš - GRINSKIS, apie kuriuos aš jau kalbėjau ankstesniuose tardymuose. (P.GRINSKIO parašas).

KLAUSIMAS kalt. DIRSYTEI: Ar Jūs buvote nelegaliame pasitarime kunigo VALIUKĖNO bute?

ATSAKYMAS. Taip, BRAZAUSKO sukviestame nelegaliame pasitarime kunigo Valiukėno bute aš dalyvavau. (A.DIRSYTĖS parašas).

KLAUSIMAS kalt. DIRSYTEI: Ar tikslius parodymus apie šį pasitarimą davė GRINSKIS?

ATSAKYMAS: Aš gerai prisimenu, kad tame pasitarime, kuriam vadovavo BRAZAUSKAS, dalyvavau aš - DIRSYTĖ, prieš mane sėdintis GRINSKIS, LAPIENIS, kitų pavardžių nežinau.

Neatsimenu, kokius klausimus nagrinėjome tame pasitarime, tik prisimenu, kad BRAZAUSKAS informavo pasitarimo dalyvius apie NKVD organų darbo metodus ir apie kalėjime esantį režimą. (Ad.DIRSYTĖS parašas).

[233] KLAUSIMAS kalt. GRINSKIUI: Ar BRAZAUSKAS informavo pasitarimo dalyvius apie NKVD - NKGB organų darbo metodus?

ATSAKYMAS: Taip, BRAZAUSKAS apie tai informavo pasitarimo dalyvius, tačiau šis klausimas nebuvo pagrindinė pasitarimo tema.

KLAUSIMAS kalt.GRINSKIUI ir DIRSYTEI: Ar turite kokių nors klausimų vienas kitam?

ATSAKYMAS: Ne, vienas kitam klausimų neturime.

Ad.DIRSYTĖ ir P.GRINSKIS (parašai)

Akistatą vedė: LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas,
leitenantas GOMYRANOVAS (parašas)

LTSR MGB Tardymo skyriaus vertėja
LINIOVA (parašas)

[313]

TARDYMO PABAIGOS PROTOKOLAS

1946 m. rugpjūčio 10 d.

Aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininkas kapitonas VASEVAS, dalyvaujant Pabaltijo karinės apygardos karo prokuroro padėjėjui justicijos papulkininkiui TUGOVUI, peržiūrėjau J.P.BRAZAUSKO, [...] A.DIRSYTĖS, kaltinamų padarius nusikaltimus, numatytus pagal RTFSR BK 58-1 „a" ir 58-11 str., tardymo bylą Nr. 7076.

Nutaręs, kad parengtinis tardymas baigtas, o gautų duomenų pakanka, kad bylą būtų galima pateikti teismui, pagal RTFSR BPK 206 str. pranešiau apie tai kaltinamiesiems, pateikiau susipažinti su visa bylos eiga ir paklausiau, ar kaltinamamieji nori kuo nors papildyti tardymą.

Kaltinamoji Adelė DIRSYTĖ, Antano d., susipažinusi su tardymo medžiaga, pareiškė, kad su keturių tomų tardymo byla Nr. 7076 visiškai susipažino skaitydama ją išverstą į lietuvių kalbą, papildyti neturi kuo, neturi pageidavimų ar skundų.

Su medžiaga susipažino LTSR MGB patalpose.

(A.DIRSYTĖS parašas)

LTSR MGB Tardymo skyriaus
1-ojo poskyrio viršininkas  
kapitonas VASEVAS (parašas)

Pabaltijo Karo apygardos
karo prokuroro padėjėjas 
justicijos papulkininkis TUGOVAS (parašas)

MGB Tardymo skyriaus vertėjas
VENSKAITIS (parašas)

[324]

SVEIKATOS PAŽYMA

LTSR MGB vidaus kalėjimo sanitarinė dalis pažymi, kad kalinei Adelei DIRSYTEI atliktas medicininis patikrinimas.

Patikrinimo metu nustatyta, kad ji yra sveika ir tinka fiziniam darbui.

LTSR MGB vidaus kalėjimo felčerė
jaun. leitenante ŠESTAJEVA (parašas) 
1946 m. liepos 11d.

[355]

[355]

TARDYMO PABAIGOS PROTOKOLAS

1946 m. rugsėjo 27 d. aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus tardytojas leitenantas KARDANOVSKIS, peržiūrėjau DIRSYTĖS Adelės, Antano d., kaltinamos padarius nusikaltimus, numatytus pagal RTFSR BK 58-1 „a" ir 58-11 str., tardymo bylą Nr.7076.

Nutaręs, kad parengtinis tardymas baigtas, o gautų duomenų pakanka, kad bylą būtų galima pateikti teismui, pagal RTFSR BPK 206 str. pranešiau apie tai kaltinamajai, pateikiau susipažinti visą bylos eigą ir paklausiau, ar kaltinamoji pageidauja kuo nors papildyti tardymą.

Kaltinamoji Adelė DIRSYTĖ, Antano d., susipažinusi su tardymo medžiaga, pareiškė, kad su tardymo bylos medžiaga, išversta į lietuvių kalbą, visiškai susipažino, papildyti neturi kuo.

Su tardymo medžiaga susipažinau LTSR MVD kalėjimo Nr.l patalpose.

Kaltinamosios parašas (A.DIRSYTĖ)

LTSR MGB Tardymo skyriaus tardytojas
leitenantas KARDANOVSKIS (parašas)

[358]

[358]

„Tvirtinu"
Valstybės saugumo ministro pavaduotojas
     pulkininkas LEONOVAS (parašas)
           1946 m. spalio 3 d.

KALTINAMOJI IŠVADA
(Tardymo bylos Nr. 7076)

Kaltinami:

1.    Juozas BRAZAUSKAS, Petro s.

2.    Matas BANIONIS, Andriaus s.

3.    Antanas MILIŠAUSKAS, Mato s.

4.    Jonas JASILIONIS, Juozo s.

5.    Zigmas NOVICKAS, Motiejaus s.

6.    Pranas GRINSKIS, Jono s.

7.    Petras LAPIENIS, Kazio s.

8.    Adelė DIRSYTĖ, Antano d.

9.    Karolina ČEPELIENĖ-BIEKŠAITĖ, Jono d.

10.    Stefanija LADYGIENĖ, Tomo d.

padarę nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 58 p. 1 „a" ir 58 p. 11 str.

1946 m. sausio-kovo mėnesiais LTSR MGB [organų] suimti kaip nelegalios antisovietinės Ateitininkų organizacijos dalyviai BRAZAUSKAS, BANIONIS ir kiti, iš viso 10 žmonių, ir kaltinami pagal šią bylą.

Tiriant bylą nustatyta, kad Ateitininkų organizacijai vadovavo Krikščionių demokratų partija. Pagal šios partijos politines nuostatas Ateitininkų organizacijos nariai buvo auklėjami nacionalizmo ir priešiškumo sovietinei valdžiai dvasia.

[359] Išauklėti antisovietine buržuazine-nacionalistine dvasia, Ateitininkų organizacijos dalyviai greta organizuotos antisovietinės veiklos tapo šaltiniu, iš kurio buvo verbuojamos įvairios antisovietinės nacionalistinės grupuotės Lietuvos teritorijoje.

Kai Lietuvos TSR teritoriją išvadavo Raudonoji armija, nelegali Ateitininkų organizacija platino nacionalistinę antisovietinę literatūrą, raginusią kovoti prieš sovietinę valdžią Lietuvoje.

(T.l, b.p. 51, 58, 59, 82, 85, 95, 96,102;
t. 2, b.p. 173,183, 273;
t.3, b.p. 98,179,183,188,190, 234, 235).

Nustatyti tokie kiekvieno kaltinamojo nacionalistinės antisovietinės nusikalstamos veiklos faktai:

1. BRAZAUSKAS J.R nuo 1925 metų yra Ateitininkų organizacijos dalyvis, nuo 1927 iki 1932 metų buvo komiteto narys ir revizijos komisijos pirmininkas.

(T.l, b.p. 53).

Gyvendamas laikinai vokiečių okupuotoje LTSR teritorijoje BRAZAUSKAS buvo nelegalios nacionalistinės antisovietinės Ateitininkų organizacijos Vilniaus valdybos narys.

1942 metų pabaigoje įkūrė nelegalią Ateitininkų organizaciją Vilniaus ekonomikos mokykloje, o vėliau tai organizacijai vadovavo, ugdydamas organizacijos dalyvius antisovietine nacionalistine dvasia, kreipdamas juos kovai su sovietine valdžia ir kapitalistinės santvarkos Lietuvoje kūrimui.

Būdamas Ateitininkų organizacijos Vilniaus valdybos narys BRAZAUSKAS drauge su GRINSKIU ir kitais tos valdybos nariais duodavo direktyvinius nurodymus nelegaliai nacionalistinei antisovietinei organizacijos veiklai. Gaudavo nelegalius nacionalistinius antisovietinius laikraščius „Į laisvę", „Nepriklausoma Lietuva", „Laisvės kovotojas". Organizavo ir vadovavo tų laikraščių skaitymui organizacijos dalyvių sambūriuose.

(T. 1, b.p. 49, 54, 56, 82, 85,101;
t. 2, b.p.176,190, 233, 234, 248, 249, 275; 
t.3, b.p. 96, 98, 111, 115, 118, 125, 126, 
187,190,217,219).

[360] Išvadavus Lietuvos TSR teritoriją iš vokiečių, BRAZAUSKAS užmezgė ryšius su vadovaujančiu Ateitininkų organizacijos nariu kunigu BALIUKU, su kuriuo 1944 m. rugsėjo mėnesį susitarė atkurti nelegalią antisovietinę Ateitininkų organizaciją. Tais pačiais tikslais BRAZAUSKAS užmezgė ryšius su šioje byloje patrauktais atsakomybėn aktyviais Ateitininkų organizacijos dalyviais LADYGIENE, DIRSYTE, GRINSKIU, LAPIENIU ir kt.

(T.l, b.p. 102-107;
t.3, b.p. 48-49, 219-220).

1944 metų rugsėjo mėnesį nelegaliame pasitarime Vilniaus kunigų seminarijos patalpose nelegalios Ateitininkų organizacijos ideologinio vadovo pareigos buvo pavestos kunigui BALIUKUI, Vilniaus universiteto organizacijos vadovo - MARKULIUI, organizacijos moterų grupės vadovo pareigos - LADYGIENEI; BRAZAUSKAS įsipareigojo padėti MARKULIUI ir LADYGIENEI aktyvinti organizacijos veiklą.

1944 m. spalio ir gruodžio mėnesiais BRAZAUSKAS LADYGIENĖS ir kunigo VALIUKĖNO butuose surengė vadovaujančių Ateitininkų organizacijos dalyvių LADYGIENĖS, DIRSYTĖS, LAPIENIO, GRINSKIO, MARKULIO pasitarimus, kuriuose buvo svarstomi Ateitininkų organizacijos atkūrimo ir nelegalaus antisovietinio darbo klausimai.

(T.l, b.p. 102-107;
t. 3, b.p. 48-49, 219-220). [...]

[367] 8. A.A. DIRSYTĖ dalyvauja Ateitininkų organizacijoje nuo 1928 metų. Nuo 1932 metų buvo Lietuvos katalikių moterų draugijos narė.

Iki sovietų valdžios atkūrimo Lietuvoje rašė antisovietinius šmeižikiško turinio straipsnius, spausdintus Lietuvos katalikių moterų draugijos leistame žurnale „Moteris".

(T. 3, b.p. 13,16,18, 22, 47, 83, 84).

Tuo metu, kai Lietuvos TSR teritorija buvo vokiečių okupuota, 1942 metų gegužės mėnesį, Vilniaus 2-osios amatų mokyklos mokinių susirinkime skaitė antisovietinio šmeižikiško pobūdžio pranešimą.

(T.3, b.p. 71, 83, 84).

1944 metų gruodžio mėnesį DIRSYTĖ dalyvavo BRAZAUSKO iniciatyva sušauktame pasitarime kunigo VALIUKĖNO bute, kur svarstė klausimą dėl antisovietinės Ateitininkų organizacijos veiklos atnaujinimo.

(T.2, b.p. 164-166, 275;
t. 3, b.p. 48, 49, 230, 233).

1945 metų gegužės ir birželio mėnesį per JURŠAITĘ iš BRAZAUSKO gavo antisovietinio turinio biuletenius ir perdavė juos LADYGIENEI.

(T. 3, b.p. 58, 75, 76, 80, 82, 234, 236).

1945 metų liepos pabaigoje, žinodama, kad BRAZAUSKAS pabėgo iš areštinės, DIRSYTĖ suteikė jam butą gyventi nelegaliai, o vėliau, iki 1946 m. kovo mėnesio, teikė jam materialinę pagalbą ir organizavo susitikimus su BANIONIU.

(T. 3, b.p. 270;
t. 3, b.p. 58,59, 63,65,292). [...]

[369]

[369]

APKLAUSTI KAIP KALTINAMIEJI

l.J.P. BRAZAUSKAS [...]

8. A.A. DIRSYTĖ prisipažino kalta (t. 3, b.p. 48-51). Jos kaltę atskleidžia kaltinamojo BRAZAUSKO (t. 3, b.p. 235), JURŠAITĖS (t. 3, b.p. 75), BANIONIO (t.l, b.p. 27), GRINSKIO (t. 2, b.p. 83) ir akistatos su kaltinamąja JURŠAITE (t. 3, b.p. 80, 82), GRINSKIU (t. 3, b.p. 229, 233) parodymai ir daiktiniai įrodymai (t. 3, b.p. 83-84). [...]

Vadovaujantis pateikta medžiaga kaltinami:

1. Juozas BRAZAUSKAS, Petro sūnus, gimęs 1914 m. [...]

[372] 8. A. DIRSYTĖ, Antano d., gimusi 1909 m. Lietuvos TSR Kėdainių apskrities, Šėtos valsčiaus, Pramislavos kaime, nepartinė, netekėjusi, kilusi iš vidutinių valstiečių. 1940 metais baigė Kauno universiteto filosofijos fakultetą. Iki suėmimo dirbo vokiečių kalbos mokytoja Vilniaus gimnazijoje, gyveno Trakų g., Nr. 11, bt. 8.

Kaltinama tuo, kad

1938 m. žurnale „Moteris" išspausdino antisovietinį šmeižikišką straipsnį, 1942 m. gegužės mėnesį amatų mokyklos mokinių susirinkime skaitė antisovietinę šmeižikišką paskaitą. Dalyvavo

1944 m. gruodžio mėnesį antisovietiniame sambūryje kunigo VALIUKĖNO bute svarstant klausimus dėl nelegalios antisovietinės veiklos. 1945 metų gegužės ir birželio mėnesiais iš nelegalios organizacijos vadovo BRAZAUSKO gaudavo antisovietinius lapelius ir juos perduodavo LADYGIENEI. Nuo liepos pabaigos ligi 1946 metų kovo palaikė ryšius su nelegalioje padėtyje esančiu BRAZAUSKU ir teikė jam materialinę pagalbą, t.y. padarė nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 58, p.l „a" ir 58-11 str.

[374] Vadovaujantis RTFSR BPK 207 ir 208 str., kaltinamųjų BRAZAUSKO ir kitų tardymo bylą Nr. 7076 pasiųsti LTSR VRM karo prokurorui, kad būtų perduota teismui.

Kaltinamoji išvada surašyta Vilniuje 1946 m. spalio 2 d.

LTSR MGB Tardymo skyriaus poskyrio viršininkas
kapitonas LEONOVAS (parašas)

Sutinku: LTSR MGB Tardymo skyriaus
viršininko pavaduotojas 
papulkininkis ABRAMOVIČIUS (parašas)

[376]

LIETUVOS TSR MVD KARIUOMENĖS
KARO TRIBUNOLO PARENGIAMOJO POSĖDŽIO 
PROTOKOLAS

1946 m. spalio 26 d.                                  Vilnius

Posėdžio dalyviai: pirmininkaujantysis - justicijos majoras drg. G.AFONINAS, nariai: justicijos kapitonai drg. LEBEDEVAS ir drg. FIODOROVAS, sekretorius - leitenantas SOZANOVSKIS.

Nagrinėta: Byla su LTSR MGB Tardymo skyriaus poskyrio viršininko kapitono LEONOVO kaltinamąja išvada ir LTSR MVD kariuomenės karo prokuroro pavaduotojo pasiūlymas perduoti Karo Tribunolui teisti:

Juozą BRAZAUSKĄ, Petro s., Matą BANIONĮ, Andriaus s., Antaną MILIŠAUSKĄ Mato sūnų, Joną JASILIONĮ, Juozo sūnų, Zigmą NOVICKĄ Motiejaus sūnų, Praną GRINSKĮ, Jono s., LAPIENĮ Petrą, Kazio sūnų, Adelę DIRSYTĘ, Antano dukterį, Karoliną ČEPELIENĘ-BIEKŠAITĘ, Jono d., Stefaniją LADYGIENĘ, Tomo d., pagal RTFSR BK 58-1 „a" ir 58-11 straipsnius.

Pranešėjas drg. LEBEDEVAS siūlo bylą priimti svarstymui.

Pirmininkaujantysis AFONINAS (parašas)

Sekretorius SOZANOVSKIS (parašas)

[406]

TEISMO POSĖDŽIO PROTOKOLAS

1946 m. lapkričio 11 d.    Vilnius

Lietuvos TSR MVD Karo Tribunolas.
    kurį sudaro:

pirmininkaujantysis - justicijos kapitonas TITIAJEVAS,
     nariai - kapitonas NIFONTOVAS ir vyr. ltn. SNAKINAS, 
sekretorė PONAMARIOVA,

uždarame teismo posėdyje, dalyvaujant advokatams KOLEVZONUI, JAKUBĖNUI ir vertėjui BUROKUI, kuris įspėtas dėl atsakomybės už neteisingą vertimą pagal RTFSR BK 95 str., nagrinėjo bylą, kurioje kaltinami:

Juozas BRAZAUSKAS, Petro s., Matas BANIONIS, Andriaus s., Jonas JASILIONIS, Juozo s., Zigmas NOVICKAS, Motiejaus sūnus, Antanas MILIŠAUSKAS, Mato s., Pranas GRINSKIS, Jono s., Petras LAPIENIS, Kazio s., Adelė DIRSYTĖ, Antano d., Karolina ČEPELIENĖ, Jono d., Stefanija LADYGIENĖ, Tomo d., padarius nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 58-1 „a" ir 58-11 str.

11 val. 30 min. pirmininkaujantysis pradėjo teismo posėdį, pristatydamas bylą, kurią turi išnagrinėti Tribunolas.

Sekretorius pranešė, kad visi dešimt kaltinamųjų pristatyti į teismo salę su sargyba ir sėdi kaltinamųjų suole.

Liudytojai nedalyvauja. [...]

[407] Pirmininkaujantysis įsitikina teisiamųjų tapatybe:

1. BRAZAUSKAS Juozas, s. Petro, gimęs 1914 m. LTSR Vilkaviškio apskr. ir valsč., Stasiūnų k., lietuvis, su aukštuoju išsilavinimu [...]

[407A] 7. Adelė DIRSYTĖ, Antano d., gimusi 1909 m. LTSR, Kėdainių apskr., Šėtos valsč., Pramislavos k., lietuvė, su aukštuoju išsilavinimu, nepartinė, netekėjusi, valstiečių - buožių kilmės, suėmimo metu dirbo vokiečių kalbos dėstytoja Vilniaus universitete.

Suimta 1946.III.14.

Su kaltinamąja išvada supažindinta 1946.X.28 [...]

Pirmininkaujantysis, remdamasis RTFSR BPK 272, 277, 278 str., paaiškino teisiamiesiems jų teises teisme. Paskelbė teismo sudėtį ir paklausė, kokių jie turi pageidavimų, ar nereikalauja pakeisti teisėjų ir ar aiškios jiems jų teisės teisme.

Į pirmininkaujančiojo klausimą teisiamasis BRAZAUSKAS atsakė:

- Teisės teisme man aiškios, nereikalauju pakeisti teisėjų, tačiau prašau į posėdžio salę pakviesti papildomus liudytojus Bernardą BALIUKĄ, Juozą MARKULĮ, JURŠAITĘ, kurių gyvenamoji vieta nežinoma. [...]

Į pirmininkaujančiojo klausimą teisiamieji GRINSKIS, MILIŠAUSKAS, DIRSYTĖ ir LADYGIENĖ, kiekvienas paskirai, atsakė: teisės teisme mums aiškios, pakeisti teismo sudėties nereikalaujame, tačiau pageidaujame leisti mūsų bylas ginti advokatui KOLEVZONUI. [...]

Karo Tribunolas pasitaręs vietoje nutarė:

Teisiamųjų BANIONIO, NOVICKO, LAPIENIO prašymą patenkinti - leisti jų bylas ginti advokatui KOLEVZONUI, o teisiamųjų GRINSKIO, MILIŠAUSKO, LADYGIENĖS ir DIRSYTĖS bylas leisti ginti advokatui JAKUBĖNUI.

Teisiamojo BRAZAUSKO prašymą atmesti, nes teisiamasis nenurodė liudytojų tikslaus adreso.

Advokatai KOLEVZONAS ir JAKUBĖNAS prašymų neturi.

[408]    Teisminis bylos nagrinėjimas

Pirmininkaujantysis perskaitė kaltinamąją išvadą ir VRM kariuomenės Karo Tribunolo parengiamojo posėdžio nutarimą, paaiškino teisiamiesiems pateikto jiems kaltinimo esmę ir paklausė, ar prisipažįsta kalti ir ar nori duoti parodymus teisme. [...]

Teisiamoji DIRSYTĖ:

Kaltinimą supratau, kalta prisipažįstu tik iš dalies. [...]

[414] Teisiamosios DIRSYTĖS parodymai

1928 metais aš įstojau į Ateitininkų organizaciją, kur išbuvau ligi 1932 metų, vėliau iš organizacijos išstojau ir daugiau nebedalyvavau.

Teisiamajai pateikiamas daiktinis įrodymas - 1938 m. laikraštis „Moteris" Nr.l, psl. 8-9.

Teisiamoji DIRSYTĖ paaiškina:

Taip, aš atpažįstu laikraščio straipsnį ir patvirtinu, kad jo turinį aš pati parašiau.

1945 m. gruodžio mėnesį aš buvau antisovietiniame sambūryje, kur BRAZAUSKAS pasakojo apie kalėjimą, kuriame jis buvo laikomas.

BRAZAUSKAS ateidavo į mano butą ir jį aprūpindavau maisto produktais.

LADYGIENĘ aš pažįstu kaip bendradarbę, kuriai perduodavau paketus, bet jų turinio nežinau. Lietuvių aktyvistų fronto organizacijoje aš nedalyvavau.

Į teismo klausima teisiamoji DIRSYTĖ atsakė:

1942 m. aš skaičiau pranešimą, kuriame šmeižiau komunistus.

Į pirmininkaujančiojo klausima teisiamasis BANIONIS atsakė:

DIRSYTĖ mūsų kontrrevoliucinėje organizacijoje nedalyvavo.

Skelbiami bylos 217 puslapyje BANIONIO duoti parodymai parengtiniame tardyme.

Teisiamasis BANIONIS paaiškino:

[415] Patvirtinu savo parodymus, duotus parengtiniame tardyme, kad DIRSYTĖ buvo nelegalios organizacijos nariu, slėpė savo bute BRAZAUSKĄ ir organizavo susitikimus su organizacijos nariais.

Į pirmininkaujančiojo klausima teisiamoji DIRSYTĖ atsakė:
BANIONIO parodymų nepatvirtinu, organizacijos nare nebuvau.

Skelbiami bylos 58-59 puslapiuose teisiamosios duoti parodymai parengtinio tardymo metu.

Teisiamoji DIRSYTĖ:

Savo parodymų, duotų parengtinio tardymo metu, nepatvirtinu.

Skelbiami t. 3, b.l. 63-65 teisiamosios duoti parodymai parengtinio tardymo metu.

Teisiamoji DIRSYTĖ paaiškino:

Patvirtinu, kad aš žinojau, jog BRAZAUSKAS gyvena nelegalioje padėtyje, slepiasi nuo sovietinės valdžios organų, tačiau MVD tarnyboms nepranešiau, o atvirkščiai, palaikiau su juo ryšius ir aprūpindavau jį maisto produktais. [...]

Teisiamosios LADYGIENĖS parodymai:

Ateitininkų organizacijos nare buvau nuo 1917 metų ligi 1925 metų, o vėliau dirbau dėstytoja.

Vokiečių okupacijos metu Ateitininkų organizacijos nare aš nebuvau, bet buvau pakviesta skaityti paskaitų studentėms. Paskaitas skaičiau kunigo TULABOS pakviesta, savo paskaitose aš komunizmo nešmeižiau.

Pasitarime pas kunigą BALIUKĄ man pasiūlė vadovauti moterų sekcijai. Aš atsakiau, kad esant galimybei - padėsiu.

Iš DIRSYTĖS jokių fiktyvių lapelių negavau, tačiau savo kambaryje radau laišką, kuriame aptikau suvestinę iš „Tiesos" laikraščio.

Į pirmininkaujančiojo klausima teisiamoji DIRSYTĖ atsakė:

Iš JURŠAITĖS gautą paketą aš atnešiau LADYGIENEI ir palikau jos kambaryje, kas ten buvo įdėta, aš nežinau.

Į pirmininkaujančiojo klausima teisiamoji LADYGIENĖ atsakė:

1945 m. pas mane atėjusi mergaitė paprašė užeiti pas BRAZAUSKĄ. Su juo mes kalbėjomės apie jo rašomą knygą. Jokių antisovietinių pokalbių su juo nebuvo, tai, kad jis buvo pabėgęs ir gyveno nelegaliai, aš žinojau.

Pedagoginio pobūdžio paskaitos butuose vyko siekiant paruošti jaunimą stoti į Ateitininkų organizaciją. Šios organizacijos aš nelaikau politine.

Į advokato KOLEVZONO klausima teisiamoji LADYGIENĖ atsakė:

Vokiečių okupacijos metu aš išsaugojau gyvybę vienai žydų tautybės mergaitei ir padėjau vokiečių persekiotoms karininkų žmonoms.

Pirmininkaujantysis klausia advokatus KOLEVZONĄ ir JA-KUBĖNA. kuo jie norėtu papildyti teismini nagrinėjimą. [...]

Advokatas IAKUBĖNAS: prašau papildomai prie bylos pridėti Ateitininkų organizacijos programą ir įstatus.

Vietoje pasitaręs Karo Tribunolas nutarė:

Advokato KOLEVZONO pageidavimą patenkinti - pridėti prie bylos GRINSKIO darbo charakteristiką ir Ateitininkų organizacijos programą.

Pirmininkaujantysis klausia teisiamuosius, kuo jie norėtų papildyti teisminį nagrinėjimą.

Teisiamieji niekuo nepapildė teisminio nagrinėjimo.

Teisminis bylos nagrinėjimas skelbiamas baigtas.

Pirmininkaujantysis suteikia gynimui žodį advokatui JAKUBĖNUI, kuris pasakė:

Manau, kad mano ginamųjų kaltė tiek parengtinio tardymo, tiek teisminio nagrinėjimo metu įrodyta... [...]

Pirmininkaujantysis suteikia gynimui žodį advokatui KOLEVZONUI, kuris pasakė:

Manau, kad mano ginamųjų MILIŠAUSKO, GRINSKIO, DIRSYTĖS ir LADYGIENĖS kaltė tiek parengtinio tardymo, tiek teisminio nagrinėjimo metu įrodyta, tačiau prašau atsižvelgti, kad MILIŠAUSKAS aktyvioje veikloje nepasireiškė, todėl prašau sušvelninti bausmę.

Pateiktą GRINSKIUI kaltinimą pagal RTFSR BK 58-1 „a" ir 58-11 str. prašau perkvalifikuoti į RTFSR BK 58-12 str.

Mano ginamosioms DIRSYTEI ir LADYGIENEI pagal RTFSR BK 58-1 „a" ir 58-11 str. prašau perkvalifikuoti į RTFSR BK 58-12 str.

Pirmininkaujantysis suteikia teisiamiesiems paskutinį žodį:

Teisiamasis BRAZAUSKAS: Prašau Karo Tribunolą sušvelninti bausmę. [...]

Teisiamoji DIRSYTĖ: Prašau Karo Tribunolą sušvelninti bausmę.

Teisiamoji LADYGIENĖ: Prašau Karo Tribunolą mane išteisinti, nes aš nesijaučiu nusikaltusi.

Teisiamoji ČEPELIENĖ: Prašau Karo Tribunolą mane išteisinti.

21 val. 30 min. pirmininkaujantysis išeina pasitarti dėl nuosprendžio priėmimo.

22 val. 40 min. pirmininkaujantysis paskelbė nuosprendį ir paaiškino jo esmę.

Karo Tribunolas paskyrė:

Kardomąją priemonę nuteistiesiems BRAZAUSKUI, BANIONIUI, MILIŠAUSKUI, JASILIONIUI, NOVICKUI, GRINSKIUI, LAPIENIUI, DIRSYTEI, ČEPELIENEI ir LADYGIENEI.

22 val. 45 min. pirmininkaujantysis paskelbė, kad teisminis posėdis baigtas.

Pirmininkaujantysis
TITIAJEVAS (parašas)

Sekretorė PONAMARIOVA (parašas)

[420]

NUOSPRENDIS

TARYBINIŲ SOCIALISTINIŲ RESPUBLIKŲ
SĄJUNGOS VARDU

1946 m. lapkričio 11d.    Vilnius

Lietuvos TSR MVD kariuomenės Karo Tribunolas, kurį sudaro
     pirminkaujantysis - justicijos kapitonas TITIAJEVAS, 
    nariai - kapitonas NIFONTOVAS, vyr. leitenantas SNAKINAS, 
    sekretorė PONAMARIOVA,
   uždarame teismo posėdyje, dalyvaujant šalies advokatams KOLEVZONUI ir JAKUBĖNUI, vertėjui BUROKUI,

nagrinėjo bylą, kurioje kaltinami:

1.    Juozas BRAZAUSKAS, Petro sūnus, gimęs 1914 m. Lietuvos TSR, Vilkaviškio valsč, ir apskr., Stasiūnų k., lietuvis, su aukštuoju išsilavinimu, nepartinis, neteistas, vedęs, kilęs iš valstiečių buožių.

2.    Matas BANIONIS, Andriaus sūnus, gimęs 1919 m. Lietuvos TSR, Marijampolės apskr., Veiverių valsč., Skerdupio k., lietuvis, su aukštuoju išsilavinimu, nepartinis, neteistas, nevedęs, kilęs iš valstiečių buožių.

3.    Jonas JASILIONIS, Juozo sūnus, gimęs 1911 m. Lietuvos TSR, Panevėžio apskr., Pušaloto valsč., Jukonių k., lietuvis, su nebaigtu aukštuoju išsilavinimu, nepartinis, neteistas, nevedęs, kilęs iš valstiečių buožių.

4.    Zigmas NOVICKAS, Motiejaus sūnus, gimęs 1915 m. Lietuvos TSR, Trakų apskr., Žiežmarių valsč., Kulukiškių k., lietuvis, su viduriniu išsilavinimu, nepartinis, neteistas, vedęs, kilęs iš vidutinių valstiečių.

5.    Pranas GRINSKIS, Jono sūnus, gimęs 1920 m. Lietuvos TSR, Biržų apskr., Daujėnų valsč., Porijų k., lietuvis, su aukštuoju medicininiu išsilavinimu, nepartinis, neteistas, nevedęs, kilęs iš valstiečių buožių.

6.    Petras LAPIENIS, Kazio sūnus, gimęs 1917 m. Lietuvos TSR, Panevėžio apskr., Šimonių valsč., Vodonių k., lietuvis, su aukštuoju medicininiu išsilavinimu, nepartinis, neteistas, nevedęs, kilęs iš valstiečių buožių.

7.    Adelė DIRSYTĖ, Antano duktė, gimusi 1909 m. Lietuvos TSR, Kėdainių apskr., Šėtos valsč., Pramislavos k., lietuvė, su aukštuoju išsilavinimu, nepartinė, neteista, netekėjusi, kilusi iš valstiečių buožių.

8.    Karolina ČEPELIENĖ-BIEKŠAITĖ, Jono duktė, gimusi 1924 m. Lietuvos TSR, Trakų apskr., Valkininkų valsč., Pamerkių k., lietuvė, su viduriniu išsilavinimu, nepartinė, neteista, ištekėjusi, kilusi iš nepasiturinčių valstiečių.

9.    Stefanija LADYGIENĖ, Tomo duktė, gimusi 1901m. Lietuvos TSR, Biržų apskr., Vabalninko miestelyje, lietuvė, su viduriniu išsilavinimu, nepartinė, neteista, ištekėjusi, kilusi iš amatininkų.

10.    Antanas MILIŠAUSKAS, Motiejaus sūnus, gimęs 1920 m. Lietuvos TSR, Marijampolės apskr., Veiverių valsč., Pridotkų k., lietuvis, su aukštuoju išsilavinimu, nepartinis, neteistas, nevedęs, kilęs iš valstiečių buožių, tarnautojas, -

visi padarę nusikaltimus, numatytus
RTFSR BK 58-1 „a", 58-11 str.

Remiantis parengtinio tardymo ir teisminio bylos nagrinėjimo medžiaga nustatyta:

Byloje teisiami BRAZAUSKAS, BANIONIS, MILIŠAUSKAS, JASILIONIS, GRINSKIS, LAPIENIS, DIRSYTĖ ir LADYGIENĖ, būdami kontrrevoliucinės Ateitininkų organizacijos, vadovaujamos buvusios kontrrevoliucinės buržuazinės Krikščionių demokratų partijos, veikusios Lietuvos teritorijoje, nariais, ligi suėmimo dienos vykdė aktyvią antisovietinę veiklą, platino kontrrevoliucinius atsišaukimus, verbavo naujus narius, slapta skaitė antisovietinio turinio paskaitas ir pranešimus, palaikė ryšius su ginkluotomis kontrrevoliucinėmis gaujomis ir aprūpindavo tas gaujas medikamentais ir raštinės reikmenimis.

Be to, BANIONIS, MILIŠAUSKAS ir JASILIONIS 1941 metų birželio mėnesį Kauno mieste buvo baltalietuviško kontrrevoliucinio junginio nariai ir ginkluoti dalyvavo apšaudant besitraukiančius Raudonosios armijos padalinius bei ėjo sargybą.

Teisminiu nagrinėjimu nustatyta, kad teisiamieji NOVICKAS ir ČEPELIENĖ, nors ir nebuvo antisovietinės organizacijos nariai, bet gerai žinojo apie jų buvimą ir netgi pažinojo atskirus jos dalyvius,

iš kurių ne vieną kartą gavo kontrrevoliucinių lapelių, todėl jų veiksmai pagal RTFSR BK 58-1 „a", 58-11 str. perkvalifikuotini į RTFSR BK 58-12 str.

Lietuvos TSR MVD Karo Tribunolas, laikydamas, kad išvardytųjų teisiamųjų atžvilgiu pateikti kaltinimai pagal nurodytus BK straipsnius yra įrodyti, ir vadovaudamasis RTFSR BK 319 ir 320 str., -

nusprendė:

1. Juozą BRAZAUSKĄ, Petro sūnų, 2. Matą BANIONĮ, Andriaus sūnų, 3. Antaną MILIŠAUSKĄ, Motiejaus sūnų, 4. Joną JASILIONĮ, Juozo sūnų, 5. Praną GRINSKĮ, Jono sūnų, 6. Petrą LAPIENĮ, Kazio sūnų, 7. Adelę DIRSYTĘ, Antano dukterį, 8. Stefaniją LADYGIENĘ, Tomo dukterį, remiantis RTFSR BK 58-1 „a" str., nuteisti kiekvieną dešimčiai (10) metų laisvės atėmimo pataisos darbų lageriuose ir po to einančiu teisių apribojimu penkeriems (5) metams pagal RTFSR BK 31 str.a, b, v, g, e punktus ir jiems priklausančio turto konfiskavimu.

9. Karoliną ČEPELIENĘ-BIEKŠAITĘ, Jono dukterį, ir Zigmą NOVICKĄ Motiejaus sūnų, remiantis RTFSR BK 58-12 str., nuteisti kiekvieną penkeriems (5) metams laisvės atėmimo pataisos darbų lageriuose su po to einančiu teisių apribojimu trejiems (3) metams pagal RTFSR BK 31 str.a, b, v, g, e punktus.

Bausmės trukmę BRAZAUSKUI, JASILIONIUI, NOVICKUI, LADYGIENEI, GRINSKIUI ir LAPIENIUI skaičiuoti nuo 1946 m. kovo 14 d., BANIONIUI - nuo 1946 m. kovo 2 d., MILIŠAUSKUI - nuo 1946 m. sausio 25 d., ČEPELIENEI - nuo 1946 m. kovo 1 d. ir DIRSYTEI - nuo 1946 m. kovo 6 d.

Nuosprendis gali būti apskųstas TSRS Aukščiausiojo Teismo Karo Kolegijai per 72 valandas po to, kai nuteistajam bus įteikta nuosprendžio kopija.

Pirmininkaujantysis TITIAJEVAS (parašas)

Nariai:    NIFONTOVAS (parašas)

SNAKINAS (parašas)

Sibiro lageriuose

Vorkuta

Po teismo perkelta į tirštai prigrūstą kalėjimo kamerą Adelė Dirsytė su kitomis vyresnio amžiaus mokytojomis atsidūrė greta būrio sutrikusių, išsigandusių mergaičių. Kaip diegeliai į šviesą jaunimas stiebėsi prie jų, kurių meilės ir dėmesio užteko visoms¹. Kameroje visas jungė bendra malda, poezijos posmai, pokalbiai auklėjimo temomis. Labai guodė giedamos giesmės.

1947 m. birželio 5-oji- Dievo Kūno šventė. Tą dieną kalinių „procesija", lydima sargybinių ir šunų, patraukė Vilniaus gatvėmis į skirstomąjį punktą už geležinkelio. Jau šiame punkte A.Dirsytė išsiskyrė kaip rami, tyli, susikaupusi ir nuolat mąstanti mergaičių mokytoja². Čia ji atsiskleidžia kaip subtili pedagogė ir tikėjimą palaikanti globėja.

Po pusantro mėnesio pradėta ruošti kelionei - etapui. Prasidėjo įvairios procedūros: pirtis, žeminančios kratos, naktis kieme su daiktais. Mergaitės sėdėjo prislėgtos baimės, nežinios, o iš barakų, kur gyveno vyrai, sklido daina:

...Tam klaikiam pasauly, ant Pečioros kranto
Plėšys juodas varnas mėlynas akis...

Etapas vyko Pečioros link. Mergaitės buvo nusiminusios - palieka Lietuvą ir nežinia, ar begrįš. Viena kita vagone pravirksta.

Tada Adelė pradeda pasakoti apie lietuvių tautos didvyrius, jų drąsą, pasiaukojimą. Primena istoriją, rašytojus, poetus. Ji ima deklamuoti eilėraščius, kurių daug mokėjo, ragina mergaites kartoti posmus apie Tėvynę, ilgesį, meilę. Dundant traukiniui aidi:

Augo sode serbenta
Sidabrinėm kekėm.
Buvo meilė taip šventa,
Niekam nepasakėm...

Mergaitės rimo. Mokytoja Adelė žinojo, kaip jas nuraminti, gebėjo išblaškyti baimę³.

Po ilgos kelionės etapas pasiekia Pečiorą. Čia kriminaliniai kaliniai pasitinka šūksniais: „fašistov privezli" ir puola plėšti. Vėl siaubas, vėl mokytoja ramina, aiškina, kad nereikia bijoti, o stengtis kad ir blogiausiame žmoguje įžvelgti gėrio krislelį, nes kiekvienas jo turi, nors blogis dažnai tai užgožia⁴.

1947 metų rudenį etapas galutinai išlaipinamas Čumos stotelėje prie Vorkutos geležinkelio. Kaliniai, pėsčiomis nuvaryti apie 30 km, įkurdinami palapinėse. Čia pradedama garsioji 501 statyba -tiesiamas užpoliarės geležinkelis per Abezę, Šiaurės Uralą į Salechardą Obės deltoje.

Lagerio gyvenimas alina visus, tačiau ypač sunku Adelei, beveik dvigubai vyresnei už daugumą greta dirbančių merginų ir moterų. Vasarą klampoja per liūnus, lietuviški drabužiai netinkami tokiam darbui - greit peršlampa, o džiovinti nėra kur. Palapinėje stovi viena geležinė krosnelė, bet prie jos neprieisi - žmonių daugybė. Tad išgręžtas šlapias kojines ir permirkusius batus džiovina nenusiavę - savo kūno šiluma.

Dažnai, nespėjęs guolyje sušilti, turi naktį keltis, - šaukia iškrauti „vertuškų". Taip vadinami vagonai, kuriais atvežama medžiaga pylimui užpilti ar kelio statybai. Juos reikia skubiai iškrauti, kad nekliudytų eismo. Gerai, jei vagonų nereikia laukti šaltyje. Paprastai sutupia greta viena kitos ir laukia. Mokytoja Adelė taip pat sušalusi, bet stengiasi mergaites kalbinti, išblaškyti, siūlo pažvelgti į įvairiomis spalvomis liepsnojantį dangų - Šiaurės pašvaistę, pataria keistis vietomis, kad ir kraštinės atšiltų⁵.

Tiesiant geležinkelį, reikia atkasti sniegą, atkirsti tiesiog gabalus įšalusios tundros, rogutėmis vežti iki pylimo, išversti ir vėl tą patį kartoti ištisas dvylika valandų. Dirba pamainomis. Adelei sunkiai paklūsta ir kastuvas, ir kapoklis (kirka)⁶. Fizinis darbas buvo ypač sunkus nepratusiai fiziškai dirbti, gležnos sveikatos A.Dirsytei, tačiau atokvėpio valandomis ji organizuoja pokalbius, diskusijas apie amžinąsias vertybes, nukreipdama mintis į tikėjimu grindžiamą viltį, Marijos globą.

Išvargusias dienos darbuose mergaites A.Dirsytė išmokė ir įpratino praktikuoti dvasinio susikaupimo, aktyvaus religinio gyvenimo, dvasinės išpažinties valandėles. Visos po gultais susigūžusios kalba iš duonos karoliukų padarytą rožančių, kartu švenčia religines ir tautines šventes⁷. Kai merginos atskiriamos ir dalis jų atsiduria už Uralo, Salecharde, jos drauge jau nešasi ir A.Dirsytės uždegtą tikėjimą. Gegužės mėnesį, prieš eidamos į darbą, kalba Marijos litaniją. Net prižiūrėtojai priprato. Kartą ateina vesti į darbą, o mergaitės dar suklaupusios gieda litaniją. Pasižiūri ir sako:

„Meldžiatės? Baikite ir eikite į darbą". - Visoms palengvėjo: pajunta mažą gėrio pergalę prieš blogį", - prisimena Zina Viščiūtė.

1948 m. gegužės 23 d. Vorkutos upe plaukė lytys. Upė patvino, ir upeliukas, tekantis pro pat koloniją, nunešė tiltą.

„Atvažiavus negalėdavau geležinkeliu, kuris eina per upę, eiti, - rašė Adelė namiškiams. - Šiandien per upę drąsiai žengiu net su plytom arba malkom"⁸. Priprato prie vargų.

Nuo rugpjūčio 14 d. A.Dirsytė perkeliama į poilsio namus. Čia patenka tik labai išsekę ir nualinti kaliniai. Dirbti reikia tik pusdienį, ir ne prie geležinkelio.

„Būna ir nuostabių valandėlių, tokių svajingų, kad viską, kas slegia, užmirštam <...> Labai norėčiau spalių mėnesį čia išbūti, tai brangus Marijos mėnuo - galėtume jungtis su Tėvyne bendroj maldoj", - rašo laiške tiesiog iš tundros 1948 m. rugsėjo 28 d.⁹

Spalio 6 d. Adelei tenka grįžti į koloniją prie geležinkelio darbų. Nors tiek čia buvo ir to poilsio: teko bastytis iš kolonijos į koloniją, iš barako į baraką, gulėti ant grindų, suolo, stalo, gultų. Iš poilsio namų išvažiavo gavusi III a kategoriją. Vadinasi, žiemą, per didelius šalčius, nereikės dirbti. „Šį brangų Dievo Motinos mėnesį stengiuos jungtis maldomis su Tėvyne <...> Šiandien, kai laukiu Kalėdų, kai pažiūriu į savo aplinką, atrodo, kad gyvenu anuose tolimuose laikuose, ir Kūdikėlio reikia, šaukiančiai reikia..."- rašo A.Dirsytė¹⁰.

Mokytoja nemini savo vargų, mąsto apie tikrąsias vertybes: „O koks didelis sielų pasaulis ir koks didelis Kūrėjas, pašaukęs amžinam gyvenimui jas"¹¹.

Kolona keičia koloną, artėja Siaurės Uralas, rudens vėjas ir šiaurės pūgos dar labiau sunkina gyvenimą, tačiau 1948 m. spalio pabaigoje rašytame laiške A.Dirsytė žiūri į ateitį: „O daug daug naujų minčių nešiojuos savo sieloj, ateičiai daug jų gimsta. Keista, atrodo, kad aš iki šiol tikrai nieko nemokėjau mylėti, taip kitoj šviesoj būtų Šv. Rašto mintys, kitaip žiūrėčiau į savą žmogų, į šeimas... Tiek daug švento mūsų krašte yra. Be šios vietos negalima to pajusti"¹².

1948 metų gruodis žvarbus. Rytai labai spalvingi, o įdienojus -šalta šalta, temperatūra siekia 40°C šalčio. Čia oras drėgnas, vėjai, tad šaltis sunkiau pakeliamas negu Sibiro -50°. Jei būna per -30°, tai trečios kategorijos kaliniai neina į darbą. Šaltis kandus, klastingas - nė nejunti, kaip pabąla veido dalys. Kojų, rankų pirštai nušąla, paskui pajuosta.

Kalėdas visi švenčia drauge. Kūčiukai iš džiovintos duonos, kisielius iš giros, nudažytas streptocidu. Eglutė, trys žvakutės... Svarbiausia - šventiška nuotaika.

Adelė sielojasi dėl vis didesnio lagerio neigiamo poveikio, dėl kriminalistų įtakos: „O kaip dažnai mus apgauna per didelis savim pasitikėjimas, - rašo ji laiške namiškiams. - Kai kam atrodė, -išlaikys, pasipriešins draugų blogai įtakai - nepasisekė... Agutė rūko, rūkymas verčia bendrauti su tomis, kurios kasdien stovi ant bedugnės nepagydomai susirgti. Agutė maino duoną į tabaką. Kartą sako - šiandien taip norėjau valgyti, kad verkiau"¹³.

Kitame laiške irgi ta pati mintis: „Vis atsiranda daugiau mūsiškių, kurios pradeda bendravimą, pas mus sako, kad „ženijasi". O ta „moterystė" kartais kelių mėnesių, kartais dar trumpesnė. Kuri pabendravo su vienu, eina iš rankų į rankas"¹⁴.

1949 m. A.Dirsytė dirba Užpoliarėje, prie pat Uralo kalnų.

„Jau saulė - vėjai taip mane nudažė, taip karštai, kad jokiam kontinente tokio spalvuočio dar nėra, - rašo ji laiške. - Tapau margąja. Būna gerokai šalta rytais ir pavakariais, nešioju „japonką" (tokia japonų kareivių kepurė su ausinėmis), taigi ir pasidariau marga"¹⁵.

A.Dirsytė nekalba apie savo sunkų darbą, fizinę negalią, nuoskaudas, kurių tekdavo patirti kiekvienam intelektualios profesijos žmogui. Ji džiaugiasi Dievo pasauliu: <...> „sniegas žvilga, net akis veria, o mes kasam, kasam sniegą ir galvoju: „Numazgok mane ir pasidarysiu baltesnis kaip sniegas". Čia baltas sniegas, kalnai dažnai balti, balti pulkeliai putpelių, balti kiškiai, o žmonių širdys pilkos ir juodos".

Ji džiaugiasi, kad yra šviesių asmenybių, bet mato, kad reikia žmonių su idealais, kurie nuspalvina gyvenimą, duoda jam gyvybės¹⁶.

Mokytoja gyvena ateitimi, stebi aplinkinius, analizuoja, mėgsta pasikalbėti su turiningesnėmis moterimis apie draugystę, šeimą, apie tai, kas tik šiomis sąlygomis įmanoma atvirai pasakyti, nes čia „labai susigyvenama, lyg susigiminiuojama"¹⁷.

Džiaugiasi, kad kaimo mergaitės, tos, kurios rimtai galvoja apie šeimos židinį, turi labai gražią nuojautą, kas tinka, kas netinka.

Visa tai ji kaupia tobulinti savo pedagoginei, auklėjamajai veiklai. Baigiasi dienos tundroje ir vėl etapas, vėl nežinia - su kuo išskirs, su kuo suves, kur, į kokį kraštą nuveš.

¹ Z. Viščiūtės-Bujanauskienės liudijimas, p 533.
² Ten pat.
3 A. Baranauskaitės-Čiurlienės liudijimas, p. 493.
⁴ Ten pat.
⁵ Ten pat.
⁶ L. Ališauskaitės-Paulionienės liudijimas, p. 490.
⁷ A.Grinevičiūtės-Ramonienės liudijimas, p. 506.
⁸ A. Dirsytės laiškai, 1. 3.
⁹ Ten pat, 1. 4.
¹⁰ Ten pat, 1. 5.
¹¹ Ten pat.
¹² Ten pat, 1. 6.
¹³ Ten pat, 1.9. 
¹⁴ Ten pat, 1.11.
¹⁵ Ten pat, 1.10.
¹⁶ Ten pat, 1. 11. 
¹⁷ Ten pat, 1. 12.

Taišeto lageriai

1949 m. Sovietų Sąjungoje buvo įkurti specialūs lageriai politiniams kaliniams. Politiniai kaliniai visada siekė būti atskirai nuo recidyvistų, tačiau šie specialūs lageriai buvo sukurti ne režimui palengvinti, o jam sugriežtinti, politiniams kaliniams labiau izoliuoti. Specialiajame lageryje buvo draudžiama turėti rašomojo popieriaus ar kokią rašymo priemonę. Rašyti buvo pavojinga - už mažiausią nurodymų nepaisymą buvo griežtai baudžiama. Organizuojant specialiuosius lagerius, daugelis Siaurės Urale išsklaidytų merginų buvo surinktos į vieną vietą ir jos vėl susitiko su savo auklėtoja ir globėja A.Dirsyte. Prekiniais vagonais jos atgabentos į Taišetą, kur buvo organizuotas vienas iš specialiųjų lagerių - Ozerlagas.

Ozerlagas turėjo 4 skyrius ir apie 90 punktų, vadinamų „kolonomis", kur vienu metu kalėjo 40-50 tūkstančių kalinių. Jie per negyvenamą taigą tiesė geležinkelį: kirto medžius, rovė kelmus, pylė pylimą, klojo pabėgius ir bėgius, rausė tunelius per kalnus. Darbai nemechanizuoti, normos didelės.

Į Sibirą atvežė vasarą, teko dirbti ir prie geležinkelio - skaldyti akmenis, taip pat miško darbuose. Mokytoja Adelė Dirsytė kviečia mergaites prisiminti mišių ir kitas maldas ir jas užsirašyti, nes kitų maldaknygių nebus¹⁸.

Mergaitės, dirbančios miške, maldeles rašydavo ant beržo tošies juostelių. Ypač daug Mišių maldų tekstų ir kitų maldų prisiminė Aldona Steponaitytė. Ji net pasidarė iš beržo tošies juostelių maldaknygę, kurią grįžusi į Lietuvą atidavė vienuolėms¹⁹.

Sibire vasarą labai vargino debesys mašalų, kurių įgėlimai kai kurias moteris stipriai alergizuodavo - ištindavo ne tik veidas, akys, bet ir visas kūnas labai perštėdavo. A.Dirsytė buvo ypač jautri tiems įkandimams, ji buvo taip sutinusi, kad beveik nesimatė akių. Tačiau tai neatpalaiduodavo jos nuo varginamo darbo prievolės. Kazimiera Šulskytė prisiminimuose pasakoja epizodą, kai skaldant akmenis Adelė stovi prie akmenų krūvos, o iš po skarelės nutekėjusios kraujo srovelės - taip piktai ją geidavo mašalai. Tačiau jos akyse kaip visada švelni šypsenėlė²⁰. Ji mokydavo mergaites, kad nereikia dejuoti ir „niekad nereikia manyti, kad mano skausmas yra didžiausias. Yra labiau kenčiančių. Savo skausmą reikia aukoti už kitus ir dėkoti Dievui už tai, ką gauni, kaip darė Šv. Teresė"²¹. Taigi ir čia ji buvo merginų dvasios stiprintoja, sugebėjusi joms parodyti kančios ir vargo prasmę, kaip vertingą auką. Mokytoja džiaugėsi jaunimo gegužinėmis pamaldomis²².

Patekus į Sibirą, susirašinėjimas išretėjo. Laiškuose, rašytuose iš Sibiro 1949 m. spalio pabaigoje, Adelė skundžiasi negavusi nė vieno laiško²³.

Taišeto lageriuose žmonės rūšiuojami: prastesnės sveikatos paliekami vietoje, o jaunesni ir geros sveikatos siunčiami į Kolymą. Nors A.Dirsytės sveikata buvo labai prasta, bet ir ji siunčiama tolyn, į Kolymą, greičiausiai specialiu nurodymu.

¹⁸ Aldonos Steponaitytės-Draudvilienės liudijimas, p. 519.
¹⁹ Ten pat.
²⁰ Kazimieros Šulskytės-Dambrauskienės liudijimas, p. 523
²¹ Aleksandros Baranauskaitės-Čiurlienės liudijimas, p. 493.
²² A.Dirsytės laiškai, 1. 13.
²³ Ten pat, 1.15.

Etapu į Tolimuosius Rytus

1950 m. pavasarį kaliniai vėl grūdami į prekinius vagonus ir gabenami į Tolimuosius Rytus. Etapas pravažiuoja Irkutską, Baikalo ežerą, monotoniškas Buriatijos lygumas su retomis budistų maldavietėmis, Paamūrės laukinėmis lelijomis degančius laukus, Chabarovską ir pasuka link Komsomolsko. Čia keltu vagonai perkeliami per platųjį Amūrą ir pagaliau vilkstinė pasiekia Vaniną.

Vanino įlankos pakraštyje įrengta didžiulė lagerių zona - tai kalinių skirstomasis punktas. Čia suskirstyti jie laivais gabenami į tolimesnes kalinimo vietas: Kolymą, Anadyrį, Čiukčių pusiasalį, Laptevų ir kitų Arkties vandenyno jūrų salas. Laivai kursuodavo tik vasarą, dažniau antrojoje jos pusėje, kai būdavo įmanoma įplaukti į tų kraštų prieplaukas ar uostus. Čia kartais susitelkdavo dešimtys tūkstančių kalinių - vyrų ir moterų. Kadangi apie 1950 m. buvo susidarę nemažai tarpusavyje mirtinai kovojusių kriminalinių kalinių grupuočių, tai visa teritorija buvo suskirstyta atskirais, stipriai atitvertais vienas nuo kito plotais, vadinamosiomis zonomis. Tokių zonų buvo ne mažiau kaip 40.

Iš Taišeto atgabentas etapas buvo įkurdinamas vienoje tokioje zonoje. Žinoma, pirmiausiai visi pagal formalumus patikrinami ir iškratomi. Zonoje stūkso keletas gerokai nušiurusių barakų. Į vieną baraką sueina merginos. Jas apstulbina sienose išpieštos begėdiškos scenos ir užrašai. Vargu ar galima labiau paniekinti žmogų, moterį. Jos net akis bijojo pakelti. Mokytoja ir čia gebėjo jas nuraminti, paaiškino, kaip viso to nematyti, kaip ir per purvą žengiant nesusitepti²⁴. Vos spėja įsikurti, užpuola kriminalinės nusikaltėlės, - griebia, plėšia paskutinius iš namų gautus likučius. Merginos priešinasi, išlaužusios gultus ginasi pagaliais, užstumia duris ir langus. Jos atsisako imti atneštą maistą, reikalauja atskirti nuo kriminalinių nusikaltėlių.

Kitą dieną politinės kalinės perkeliamos už kelių kilometrų, į buvusią japonų belaisvių stovyklą Ui. Čia joms nebegrėsė pavojus. Nors ilgo etapo metu nemažai ėmė negaluoti, bet čia atsigavo, sustiprėjo.

Stovykla gražioje vietoje, aplink spygliuočiai kedrai, greta miškas. Apsirūpino malkomis. Rasdavo bruknių lapelių, žolių ligonėms. Stovykloje didelių darbų nebuvo, turėjo laiko, tad vakare rinkdavosi į gegužines pamaldas, lauke giedodavo Mergelės Marijos litanijas. Netrukus ir kitos, daugiausiai ukrainietės, pasekė jų pavyzdžiu²⁵.

Visas baugino būsima kelionė laivu ir grėsmingas Kolymos kraštas. Adelė Dirsytė ir čia stiprino jas, ugdė sąmoningą tikėjimą, vidinę kultūrą.

Ui lageryje Adelė Dirsytė beveik visą laiką galėjo skirti apie ją susispietusioms merginoms. Nemažai buvo ir naujų. Štai kaip apibūdina ją jauna mokytoja K.Šulskytė: „Adelė Dirsytė buvo neaukšto ūgio, stamboko kūno sudėjimo, apskrito veido. Plaukai tamsūs, gražiai banguoti, kakta žema. Plaukus šukuodavo lygiai, ištempdama ir supindama į kasą, ir gražiųjų bangelių beveik nesimatė. Jos judesiai ir kalba buvo lėti. Kalbėdavo sklandžiai, neįterpdama jokio nereikalingo žodžio"²⁶. „Panelė Dirsytė, taip mes tada ją vadinom, buvo gerokai už mus vyresnė, bet atrodė jaunatviškai - mokėdavo įsijausti į jaunų merginų būseną"²⁷. Lageryje buvo įvairaus išsilavinimo mergaičių - gimnazisčių, studenčių ir mažai mokslo ragavusių kaimo merginų ar moterų. Mokytoja Adelė stengėsi visas įtraukti į renginius nepriklausomai nuo išsilavinimo. Antai Onutė, baigusi tik pradžios mokyklą, ne visada suprasdavo, apie ką kalbama, tačiau Dirsytė visada maloniai paaiškindavo. O Miliutė visų vengdavo, ją visada reikėdavo asmeniškai kviesti. Kitoms atrodė - nenori ir nereikia, tačiau mokytoja niekada jos nepalikdavo nuošalyje.

A.Dirsytė lavinti mergaites stengėsi metodiškai, atlikdavo psichologinius testus. Pavyzdžiui, buvo tema „Tualetas", kiekvienai pasiūlyta ką nors pasakyti. Iš vienokių ar kitokių atsakymų mokytoja spręsdavo apie charakterį²⁸.

Buvo rengiami literatūros vakarai, literatūriniai ir visuomeniniai teismai. Antai teismui „Užverbuota lietuvaitė" visos gavo vaidmenis - kas prokuroro, kas teisėjo ar gynėjo. Mokė argumentuotai ir nevienašališkai vertinti žmonių poelgius, analizuoti motyvaciją, padarinius²⁹.

Mokytoja pasiūlo surengti literatūrinį montažą „Mylimųjų vakaras" pagal Aisčio, Brazdžionio ir kitų poetų eilėraščius. Jos aptaria inscenizacijos muzikinius intarpus - dainų melodijas, posmus. Visos tariasi, ginčijasi - ir bendros kūrybos rezultatas puikus: renginys pavyksta visai neblogai, susirenka daug klausytojų. Po šio renginio visos nutaria imtis platesnės temos - „Lietuvių tautos kelias į laisvę". Renka tinkamus eilėraščius, dainas. Be abejo, viskas derinama su mokytoja. A.Pakštytė nori įterpti Salomėjos Nėries poemos „Partizanė" ištrauką: „Tu įdegink, žarija šventoji, priešui neapykantą giliausią..." Žino, ką mokytoja sakys: „Keršto kelias - ne mūsų kelias, mes galime tik atleisti". Nepritarus mokytojai, skaudama širdimi būtų atsisakiusi - jos nuomonė buvo lemiama³⁰.

Mokytoja Dirsytė ragino mergaites mokytis kalbų - ji pati mokė vokiečių kalbos, surašė daug vokiečių autorių poezijos. Vieną tokį A.Dirsytės ranka rašytą rinkinuką, dovanotą vardinių proga Ui lageryje, ir šiandien kaip relikviją saugo A.Baranauskaitė. Čia randame Gėtės, Šilerio, Heinės eilėraščių, kurie buvo deklamuojami lageryje.

Vis dėlto didžiausią dėmesį A.Dirsytė skyrė kūrybingumo ugdymui.

Pirmiausia mokė užmegzti santykius su Dievu. Reikia įsijausti į kiekvieną žodį, ypač kalbant „Tėve mūsų", melstis ir savais žodžiais. Mokytoja ragino kurti savo maldeles, užrašyti jas ant miške rastų tošies gabaliukų. Vėliau jos perrašomos³¹. Turbūt čia, nežinomos ateities akivaizdoje, Adelė Dirsytė pradeda rengti savą lagerinę maldaknygę. Mergaitės iš širdies kuria savas maldas, nors, kaip prisimena, gražiausios buvo pačios Adelės Dirsytės.

Daug diskutuota dorovės, gyvenimo prasmės temomis. Mokytoja nuolat skatina savarankišką mąstyseną, visokeriopą kūrybinę veiklą.

²⁴ A. Baranauskaitės-Čiurlienės liudijimas, p. 493.
²⁵ K. Šulskytės-Dambrauskienės liudijimas, p. 523. 
²⁶ Ten pat.
²⁷ J. Šiugždinytės-Kivinskienės liudijimas, p. 522.
²⁸ K. Šulskytės-Dambrauskienės liudijimas, p. 523.
²⁹ Ten pat.
³⁰ A. Pakštytės liudijimas, p. 511.
³¹ A. Baranauskaitės-Čiurlienės liudijimas, p. 493.

Kolyma

Vėlų 1950 metų rudenį atėjo eilė į Kolymą vykti ir Ui lagerio žmonėms. Sulaipinami į vieną iš amerikiečių lendlizo būdu gautą krovininį laivą „Miklucho-Maklajus". Keli tokie 10 000 tonų krovininės talpos laivai buvo skirti vien kaliniams transportuoti - denyje įrengti kulkosvaidžiai, metaliniai trapai į gilius triumus. Triumuose jokių gultų nebuvo, žinoma, nebuvo ir sanitarinių įrengimų - tik plačios statinės ir „parašos". Maistas ir vanduo buvo perduodamas iš denio.

Laivo kelias ėjo Totorių sąsiauriu palei Sachalino salą į pietus, o paskui - Laperūzo sąsiauriu iš Japonijos jūros į Ochotsko jūrą, tada į Nagajevo uostą šalia Magadano. Rudens jūra buvo audringa, labai supo, tad greit statinės buvo pilnos - visas kalines labai pykino. O dar greta „parašos", kurių niekas netuštino... Baisi smarvė... Alkio niekas nejautė. Visos labai išvargo per šią ilgiau kaip savaitę trukusią kelionę. Vienintelė paguoda - kad nors drauge buvo ir kriminalinės nusikaltėlės - plėšimų nesigirdėjo.

Kolyma ir Magadanas sutiko niūriu rūku. Aplinkinėse kalvose bolavo sniegas. Tačiau akmenimis grįstas kelias atrodė kaip juodo akmens asfaltas. Iš laivo išlipus teko dar ilgai gūžtis žvarbiame vėjyje, kol sargybiniai patikrino pagal visus formalumus, išskirstė

į grupes. Kaliniai buvo išrikiuoti, sargybą perėmė kareiviai su raudonais antpečiais, ir kolona, šunų lydima, nuvesta tarp uolotų pakriaušių vingiuojančiu keliu. Atsiliekančius ragino urgzdami šunys. Kelias pirmiausia ėjo nykaus miesto gatvėmis, paskui, paėjus kelis kilometrus, pasiektas erdvių palapinių lageris, o toliau už užtvaro matėsi mediniai barakai. Tai buvo Berlago skirstomoji stovykla, vadinamoji 19 kolona.

Vėl tikrinami dokumentai, žmonės. Pagaliau leidžiama eiti į palapinių zoną. Dar nespėjus atsipūsti varoma į pirtį. Čia pirtį aptarnavo moterys.

Išdalijami žieminiai drabužiai- vatinė striukė („telogreika", „bušlatas"), vatinės kelnės, žieminė kepurė, pirštinės. Čia pavardės pakeičiamos numeriais, kuriuos juodais dažais baltame skudurėlyje išdažo pačios. Numeriai prisiuvami kepurės priekyje, virš dešiniojo kelio ir nugaros viduryje. Numerį sudarė viena rusiškos abėcėlės raidė, pvz.: A, Б, B, Г, ir triženklis eilės numeris. Viena raidė tekdavo maždaug 1000 kalinių. Išsibaigus abėcėlei ciklas buvo kartojamas, priskiriant didžiajai raidei indeksą 1, 2, 3 ir t.t.

Etapo, atgabento 1950 m. lapkritį, kaliniams teko D2 ir E2 indeksai. Taigi A.Dirsytės numeris greičiausiai buvo E2 ir skaičius, nes tokie buvo A.Baranauskaitės ir Z.Viščiūtės numeriai.

Naujai atvykusioms paprastai skiriamas karantino laikotarpis, kurio metu į darbus siunčiama ne per daug intensyviai. Ypač kad ne visos kalinės turėjo tinkamą apavą. Tiesa, palapinėse nebuvo šilta, ir A.Dirsytė kartais prišaldavo prie palapinės sienos plaukus - jie buvo ilgi ir vešlūs³².

Miegui buvo skirti dviaukščiai gultai; jų pirmasis aukštas irgi buvo aukštokai pakeltas nuo grindų ir po gultais susidarydavo ertmė, kur nebijant prižiūrėtojų („nadziratelių") buvo galima atlikti įvairius darbus. „Keletas mūsų kartu su mokytoja palindom po narais (taip vadinosi mūsų gultai). Kad nepamatytų pikta akis, užsidegėme žvakutę ir ratu apie ją sugulėme"³³. Ten buvo aptariama ir papildoma maldelėmis jau beveik baigta maldaknygė. Tai buvo pirmoji maldaknygė pavadinta „Viešpatie, prikelk mano tautą".

Ši pirmoji maldaknygė pasirodė kaip tik karantino laikotarpiu - 1950 m. pabaigoje. Manoma, kad didesnę dalį maldų sukūrė pati A.Dirsytė, ji buvo pagrindinė maldaknygės rengėja, redaktorė, net kompoziciją jai pati parinko. Iš kitų autorių žinoma Lionytė Eimontaitė, - ji parašė Rožančiaus tekstą.

Maldaknygė prasideda Rytmetinėmis maldomis, paskui eina Meilės, Vilties, Tikėjimo aktai, toliau - Vakarinės maldos, Malda į Švenčiausią Mergelę Mariją, Mišių maldos: Introitus, Kyrie eleison, Evangelija, Ofertorium, Kanonas ir Konsekracija, Pabaiga. Išpažinties maldos: Sąžinės sąskaita, gailesčio sužadinimas, Malda už tautos paklydusius, Malda į Šventąją Dvasią_/ Kryžiaus kelio maldos, Malda išmelsti vadų, Šv. Rožančius, Švč. Marijos litanija, Švč. Jėzaus Širdies litanija, giesmės „Apsaugok Aukščiausias", „Marija, Marija, skaisčiausia lelija" (visai savais žodžiais).

Maldaknygė buvo dauginama perrašant ir papildant maldomis. Sunku pasakyti, kiek egzempliorių buvo perrašyta - jas atimdavo prižiūrėtojai kratų metu, bet kalinės vėl jas daugindavo. Lyginant išlikusias maldaknyges matyti, kad jos skiriasi kai kurių maldų tekstais - kūrimo procesas nenutrūko iki pat laisvės atgavimo. Maldaknygės buvo nedidelio formato (50x70 mm), paprastai įrištos gražesniu audeklu, papuoštos ornamentais.

Po karantino mergaitės, išsklaidytos po įvairius Berlago lagerius, kartu nešėsi ir maldaknyges. Dalis kalinių drauge su A.Dirsyte atsidūrė Magadano 18 kolonos moterų lageryje. Šios kolonos kaliniai buvo varomi į statybos darbus, moterys dažniausiai turėjo kirsti amžinojo įšalo surakintą gruntą naujų pastatų pamatams. Pastatai turėjo būti tvirti, atsparūs atominiam karui - buvo rengiami gilūs požemiai po pastatais. Visa tai reikėjo iškasti rankomis. Darbo diena spec, lageryje trukdavo 10 valandų, neskaitant laiko, sugaišto eiti į darbą ir grįžti, - tam reikėjo dar mažiausiai poros valandų.

Nualintoms darbo ir gyvenimo sąlygų merginoms mokytoja A.Dirsytė tampa tikra dvasinio gyvenimo vadove. Vyksta aktyvus religinis gyvenimas, švenčiamos religinės šventės. Tai ypač svarbu šiame tolimame krašte, kur neretai kaip pikta pagunda gresia nusivylimas matant blogio galią, o dažnai ir moralinio nuosmukio pavojus. Gretimoje vyrų kolonoje atsiradus kunigui, per savo bendrabylj, šioje kolonoje dirbantį Juozą Brazauską A.Dirsytė suorganizuoja, kad Šv.Komunija būtų perduodama ir į moterų lagerį, dalija ją mergaitėms.

V. Bagdonaitė-Cepienė prisimena gautą iš A.Dirsytės Velykų dovaną - į baltą popieriaus skiautelę įsuktą mažą Šv.Komunijos gabalėlį³⁴.

„Mes karštai meldėmės ir atlikome dvasinę išpažintį, atgailavom, vakare, susirinkusios po gultais, užsidangsčiusios nuo pašalinių akių, pasimeldusios, iš mokytojos rankų priimdavome Šv.Komuniją"³⁵, - prisiminė D.Ulozaitė.

Komunija būdavo atnešama gražiai išsiuvinėtoje skepetėlėje. Ją Zina Viščiūtė grįždama iš Kolymos parsivežė į Lietuvą, o paskui ją padovanojo atvažiavusiai seseriai iš JAV. Atidavė jai drauge ir savo maldaknygę, kuri JAV buvo perduota toliau - Lituanistikos tyrimų ir studijų centrui³⁶.

A.Dirsytė skatino mergaites lavintis, dalytis žiniomis ir jų siekti. Laiškeliais ji guodžia kitose kolonose atsidūrusias globotines. Jos tarpininkavimu ciklą rašinių apie mergaitės etiką, laikyseną rašo gretimame lageryje kalinamas Juozas Brazauskas. Ji daug kalba su mergaitėmis apie gražiąją meilę, drauge jos mokosi: „Meilės išmokti - didžiausias dalykas, o mergaitei didesnio papuošalo nėra kaip meilė. Labai mažai supratimo turėjau apie tuos dalykus. Skaičiau, žavėjausi gražiais posakiais, o reikia darbų, tik darbų! <...> Kraštas laukia ne svajonių, bet darbščių rankų, mylinčių širdžių. Be meilės nieko laimingo nepadarysi. Be didelių pastangų meilės neišmoksi", - rašo Adelė laiške iš Magadano³⁷.

Patys prižiūrėtojai sakydavo, kad speclageriai sukurti žmonėms naikinti, prieš tai išsunkus juos sunkiu darbu.

„Jus atvežė ne dirbti, o Kolymos žemei patręšti. Mums jūsų darbas nesvarbu", - kalbėjo 18 kolonoje susirinkusiems kaliniams lagerio viršininkas majoras Pugačiovas³⁸, atsakydamas į kalinių priekaištus, kad sudarytomis sąlygomis negalima našiai dirbti.

Moraliai sužlugdytas žmogus greičiau sunyksta ir fiziškai, tad vienas iš administracijos tikslų buvo gniuždyti kalinius moraliai. KGB informatoriai, pastebėję A.Dirsytės veiklą, kuri kliudė sovietinės lagerių sistemos tikslams, ėmė jos pavyzdžiu bauginti kitus.

A.Dirsytė dirbo Tamaros Bajerčiuk brigadoje statybos darbuose. Grįžtant iš darbo prie sargybos būdelės būdavo kratos. Kartą po kratos A.Dirsytę nuvedė į sargybos būstinę ir į baraką ji nebegrįžo. Rytą, brigadininkei paliepus, Levutė Vizbaraitė paėmė rytinę duonos normą ir Dirsytei. Tikrai, į darbą buvo atvesta ir A.Dirsytė. Ji buvo labai pavargusi, sušalusi, kojos šlapios. Atėjus į darbą visai brigadai, Levutė pakeitė jos šlapius autus savais, apsupo cemento popieriumi, kad nešlaptų, o Slapiuosius paprašė padžiovinti prie laužo. Adelė, paklausta, kodėl ji buvo pasodinta į karcerį, atsakė: „Priekabių ieško". Ji dažnai buvo kankinama karceryje, kur negaudavo maisto, kur buvo atimami šilti drabužiai³⁹. Karceris buvo išraustas amžinojo įšalo grunte, nebuvo šildomas, todėl kelios dienos karceryje susargdindavo ir stipriausios sveikatos žmogų.

Be to, Kolymos klimatas savaime yra kenksmingas, todėl į Kolymą buvo atrenkami arba stiprios sveikatos žmonės, arba specialiai skirti sunaikinti. Alinantis darbas, menkas maistas sekino ir jaunus žmones, tad juo labiau dvigubai vyresnę mokytoją. Tačiau jos laiškuose nėra nė pėdsako nusiskundimų - ji nuolat randa grožio atšiaurioje gamtoje, džiaugiasi bendruomenės gyvenimu.

„Motinos diena pas mus gražiai praėjo. Mes ruošėmės jai. Mokėmės dainų, eilėraščių, rašėm rašinėlius. Veliuoniškė mokytoja parengė kolektyvinę deklamaciją, aš parašiau rašinėlį „Kaip pasveikinsiu Tave, mama..." Jį pati perskaičiau. Dvi kitos mergaitės perskaitė: „Giedokim giesmę mamai ir iš pasakiškų dienų", - rašo Adelė laiške 1951m.⁴⁰

Vis dėlto nuolatiniai persekiojimai, sunkus darbas fiziškai nusilpnina mokytoją, - ji nebetinka intensyviam darbui statybose ir drauge su kitomis išsekusiomis likimo draugėmis perkeliama į miškingomis kalvomis apsuptą koloną, vadinamą tiesiog „šeštuoju kilometru".

Vasarą ji siunčiama šienapjūtės darbams. Čia reikia atlikti skirtą normą, siaučia uodų ir mašalų pulkai, bet gamta didinga, nors ir rūsti, laukinė. Be to, čia galima pasirinkti uogų, grybų.

A.Dirsytei ir čia labiau rūpi ateities Lietuva. Laiškuose ji kalba apie tai, kaip reikia asmenybių, jautrių sielų. Kokia laimė, kai sutinki jautrų, dvasingą žmogų⁴¹.

Rudeniop ji grąžinama prie statybos darbų. Čia nuolat persekioja rusės brigadininkės, matyt, vykdydamos administracijos nurodymus. Jos net ir poilsio metu rasdavo jai kokį darbą, kad tik negalėtų pailsėti. Dažnai pakliūva ir į karcerį. Karceryje ji melsdavosi už tuos nelaiminguosius, kurie darė jai tiek daug pikto, ir jai tapdavo lengviau⁴². Vieną kartą jų brigadai pavyko valyti virtuvę. Ten buvo daug puodų su prisvilusia koše. Jos tą košę išgramdė, prisivalgė pačios ligi soties, o kas liko, sukrovė į popieriaus lapus parnešti kitoms. Grįžtančias į baraką jas sulaikė sargybinių vyresnysis. Pirmiausia ėmė krėsti A.Dirsytę. Išmetė jos nešamus svilėsius ir paliepė kareiviui varyti ją į karcerį už vagystę. Kitų nekrėtė. Nors merginos norėjo įrodyti, kad A.Dirsytė nekalta, tačiau vyresnysis ir kitoms pagrasino karceriu. Ją dažnai kvietė pas tardytoją, po to karceryje daužydavo, kankindavo. Ji niekam nesiskųsdavo. Tik pirtyje merginos pamatydavo naujas mėlynes ir kraujosruvas.

„Matydavau, kad ji labai kenčia, - pasakoja Levutė Vizbarai-tė. - Dirsytė visada savo kančias aukodavo Dievo Motinai Marijai už Lietuvą <...> Po vieno tardymo ji ilgai spjaudė krauju, buvo sutinęs visas veidas. Tik vėliau prisipažino, kad buvo išmušti dantys"⁴³.

1952 m. rudenį ji vėl perkeliama į koloną. Formaliai ši kolona nevykdė didelių statybos darbų. Tačiau toliau nuo centro dar didesnė buvo administracijos ir sargybinių savivalė.

A.Dirsytę jau kamavo didelis kraujospūdis, todėl ji dažnai paliekama zonos darbininke. Čia būdavo paliekama ir Leonora Grigalavičiūtė. Jos abi galėdavo laisviau pabendrauti. Leonora prisimena pokalbius apie žmogaus dvasinę kultūrą, siekius, literatūrą.

Tuo metu A.Dirsytę gydė gydytoja Antanina Badalova. Ji buvo nebloga - duodavo vaistų⁴⁴. Tačiau į darbus tekdavo eiti.

Sykį einant į lagerį kratos metu A.Dirsytė buvo palikta sargybos būstinėje ir ten turėjo išvalyti tualetus ir išplauti būstinę. Bet prikibo, kad ji prastai išplovusi. Ją labai sumušė - buvo mėlynės ant nugaros, praskelta lūpa, kraujosruvos veide. Dirsytė ramino kitas, ją guodžiančias: „Nekreipk dėmesio, - sakė Levutei Vizbaraitei, - tie vargšai nežino, ką daro, geriau pasimelskime už juos". Ji niekad nenusimindavo, visas ramindavo⁴⁵.

Apie sunkius išgyvenimus ji nieko nerašo namiškiams. Tik tarsi tarp kitko užsimena: „O kaip sunku čia išlaikyti gražų lietuvės vardą. Kur tik būsi, visur turi pajusti, kad tu ne iš čia: ar valgykloj, ar darbe, ar poilsio valandomis. Reikia tvardyti nervus, reikia begalinės išminties ir budrumo. Jei ne, - nieku esi paverčiamas". Tame pačiame laiške toliau rašo: „Aš esu labai labai laiminga, nes Viešpats mano sielai teikia ramybės, duoda jėgų, minčių, mano aplinkoj yra simpatingų sielų, kurios mielai bendrauja su manim ir visur man padeda. Sieloj visiška giedra"⁴⁶.

Kuru kalinės apsirūpindavo mišku apaugusiose kalvose -rinkdavo šliaužiantįjį kedrą („stlanyką"). Magadane žiema prasideda anksti. Sniegas būdavo labai gilus, o takelis siauras - tiek, kiek pramintas. Sargybiniai vis stengėsi užkrauti A.Dirsytei didesnį rąstą, kad ji parpultų, versdavo ją eiti kraštinėje eilėje. Ukrainietė mokytoja Oksana Mielniuk su rąstu paslydo už voros ir ją nušovė. Mergaitės suprato tuos kėslus, tempdavo Dirsytę į vidurį, bardavosi su kareiviais. Tačiau Dirsytė jas ramindavo ir sakydavo, kad tie kareiviai - vargšai, už juos reikia melstis. Miško darbuose siūlė kurti maldeles ir jas užrašyti tošyje. Ji pati rašydavo kur galėdavo, o parėjusi perrašydavo cemento maišelių skiautelėse⁴⁷. Taip vis gausėjo maldų rinkinėlis, kuris guosdavo sunkiomis valandomis. A.Dirsytė daug skaito, tačiau ją vis labiau kankina nemiga ir galbūt atsiranda nerimas dėl savo ateities.

Ateina 1952 metų Kalėdos. „Šventas vakaras. Mes ruošiamės Kūčioms. Nuotaika pakili <...> Prie Kūčių stalo sėdėjome penkios.

Buvo jauku", - rašo ji laiške namiškiams. Drauge ji rūpinasi: „kiek daug čionykščio jaunimo dar svajoja mokytis, kas jiems padės? Aš savo artimiausias raminu, kad bus pagalba, manau, kad ir jūs ją mums suteiksite. Nejaugi jūs tik tuščiais žodžiais mūsų laukiate arba mes jums mirę?.. Kai aš žiūriu į savąsias jaunuoles, kurios glaudžiasi prie manęs, kad mokytųsi, kad daugiau sužinotų, man graudu darosi, kad kiti ir pavalgę negyvena tuo bendru Tėvynės troškimu šviestis, lavintis, kad sumažintų visokeriopą skurdą"⁴⁸.

Eina jau septinti nelaisvės metai. Tiek daug tikėta, viltasi, kad pasaulis suvoks teisybę, bet dienos slenka toli nuo Tėvynės. Kamuoja ilgesys. 1953 m. sausio pabaigoje rašytas namiškiams laiškas pradedamas žodžiais „Nesupratau savos žemės ilgesio didybės... Neišsakysi, nenupieši auksinių dienų savoj žemėj. Nors niekad nesigailėsiu to, ką mačiau, ką išgyvenau, ką supratau. Šiandien man ypač įdomus kenčiantis žmogus"⁴⁹.

A.Dirsytė neužsisklendžia savo išgyvenimuose, analizuoja, koks skausmas didžiausias pasaulyje, kviečia ir kitus analizuoti, mąstyti. Viename laiške atskleidžia savo troškimus, ketinimus: „Labai noriu mokytojauti. Dabar žymiai sustiprėjo mano suvokimas apie žmogų ir pasaulėžiūrą. Dabar viskas šviesiau, prasmingiau. Dabar man kiekviena diena labai brangi. Niekad nenuobodu, nes tai didelė Dievo dovana"⁵⁰.

³² K. Šulskytės-Dambrauskienės liudijimas, p. 523.
³³ D. Ulozaitės-Lašinskienės liudijimas, p. 527.
³⁴ V. Bagdonaitės-Čepienės liudijimas, p. 491.
³⁵ D. Ulozaitės-Lašinskienės liudijimas, p. 527.
³⁶ Z. Viščiūtės-Bujanauskienės liudijimas, p. 533.
³⁷ A. Dirsytės laiškai, 1.16.
³⁸ M. Bloznelis, Atsiminimai (Rankraštis asm. archyve).
³⁹ H. Vizbaraitės-Šumskienės liudijimas, p. 541.
⁴⁰ A. Dirsytės laiškai, 1. 19.
⁴¹ Ten pat, 1. 21.
⁴² E. Vizbaraitės-Šumskienės liudijimas, p. 541.
⁴³ Ten pat.
⁴⁴ E. Grigalavičiūtės-Rubenės liudijimas, p. 505.
⁴⁵ E. Vizbaraitės-Šumskienės liudijimas, p. 541. 
⁴⁶ A. Dirsytės laiškai, 1. 22.
⁴⁷ E. Vizbaraitės-Šumskienės liudijimas, p. 541.
⁴⁸ A. Dirsytės laiškai, 1. 23.
⁴⁹ Ten pat, 1. 25.
⁵⁰ Ten pat.

Maldaknygė „Marija, gelbėki mus"

Artėja 1953 metų vasario 16-oji. Tai 35-ieji Nepriklausomybės paskelbimo metai. Laiške Pranutei į gretimą lagerį A.Dirsytė rašo apie rengimąsi didžiajai šventei: „Tris dienas prieš šventę kalbėsime po dalį Šv.Rožančiaus: 1) prašysime Tautai palaimos, 2) prašysime žuvusiems amžino poilsio, 3) dėkosime už gėrybes, suteiktas mūsų Tautai. Darysime sąžinės sąskaitą, priimsime Dvasinę Komuniją"⁵¹.

Šios didžiosios šventės proga A.Dirsytė sukuria naują maldaknygę. Tai ne tik jos, bet ir viso būrelio dovana Lietuvai. Lionė G. [Leonora Grigalavičiūtė] surenka ir sutvirtina Dirsytės perrašytus lapelius, Valė Ber. [Bernatavičiūtė] piešia, Levutė Viz.[Vizbaraitė] suklijuoja. Maldaknygę siunčia Pranutei [Pranutei Čebelytei?]: „Kad galėtum geriau su mumis jausti, mąstyti ir garbinti Viešpatį"⁵².

Maldaknygę A.Dirsytė pavadina „Marija, gelbėki mus". Maldaknygės pavadinime galima justi pagalbos šauksmą. Sunku pasakyti, kiek tai siejasi su pačios A.Dirsytės išgyvenimais.

Maldaknygės formatas panašus į anksčiau lageryje sukurtų maldaknygių, tačiau ši gerokai skiriasi savo kompozicija ir maldų tekstais.

Maldaknygė pradedama Rytine malda - „Dangau, palaiminki vargo dieną". Toliau yra maldos į Tautos kankinius, Angelą Sargą, Šventąją Dvasią, Šv.Teresėlę; skyrius baigiamas Vakarine malda - „Viešpatie, laiminki mano miegą", Malda į Šventąją Šeimą, Malda į Mariją.

Toliau surašytos Mišių maldos „Šv. Mišių Auka". Jos pradedamos Įžanga, Švč.Trejybės pagarbinimu, toliau - Evangelija, Aukojimas, Kanonas ir Pakylėjimas, Šv. Komunija. Mišios baigiamos Pabaiga ir malda „Marija, gelbėk mus".

Po Mišių maldų yra Išpažinties maldos: Sąžinės sąskaita, Gailesčio sužadinimas, Maldos prieš ir po Komunijos, Malda prašant pagalbos tėveliams.

Toliau eina apmąstymai apie Kryžiaus kelią: Įžanga, tekstai kiekvienai iš 14 stočių ir baigiamoji malda.

Maldaknygės pabaigoje surašytos įvairios maldos: Malda į Girkalnio Gailestingumo Motiną, Malda į Šv. Kazimierą, į Šv. Juozapą, Velykų malda, Malda į Gailestingumo Jėzų, Malda į Šv. Moniką, Malda į Visų Malonių Tarpininkę, Sekminių malda, Devintinių malda, Šeštinių malda, Malda į Šv. Antaną, Malda į Šv. Joną Krikštytoją, Malda į Šv. Aloyzą, Malda į Kristų Karalių. Maldaknygė baigiasi Kalėdų malda⁵³. Nežinoma, kiek šių maldaknygių buvo perrašyta ir pasklido.

⁵¹ Ten pat, 1. 26.
⁵² Maldaknygė „Marija, gelbėki mus", Kaunas: Atmintis, p. 10. (Žr. faksimilę p. 340-401).
⁵³ Ten pat, p. 243.

Lagerio kasdienybė

Po Stalino mirties gyvenimas lageryje pagerėjo, tad ir laiškuose daugiau kalbama apie planus švęsti Velykų šventes, apie vadovėlius, kurių reiktų mergaitėms lavintis. Laiškuose nutylimi nuolatiniai lagerio administracijos persekiojimai, nors jie nenutrūko ir Stalinui mirus - sistema sukosi toliau.

Darbo monotoniją pakeisdavo švenčių laukimas. Ypač tautinių. Tada siųsdavo sveikinimus aplinkiniams. Antai gražiai spalvota akvarele pieštame storesnio balto popieriaus viršelyje pavaizduota lietuvaitė su tautine trispalve. Vidinėje sulenkto lapo pusėje - ranka rašytas sveikinimas: „<...> Lai Aušra dar įvairesnėmis spalvomis prašvinta mums, o Varpas tepabudina kiekvieną iš mūsų didiems Tėvynės darbams"⁵⁴.

A.Dirsytė nuolat ilgisi prasmingesnio gyvenimo: „Kaip labai pasiilgau kultūrinio judėjimo, siekiančių, dirbančių prasmingą darbą žmonių, labai pasiilgau jaunimo, mokyklos. Dabar atrodo, kad labai daug ką turėčiau pasakyti jaunai sielai"⁵⁵.

1953 m. kovo antrojoje pusėje A.Dirsytė gavo užskaitų knygelę. Užskaitai Kolymoje buvo taikomi išdirbusiems skirtą darbo kiekį - normą. Priklausomai nuo normos viršijimo dydžio už vieną darbo dieną buvo galima gauti iki trijų dienų, t.y. vietoj vienos dienos bausmė galėdavo sutrumpėti trimis dienomis. Knygelėje nurodyta jos kalinimo pabaigos data - 1955 m. gruodžio 2 d.

Jau ne viena jos ugdyta mergaitė išeina iš lagerio. Išeina į naują, daug netikėtumų ir pavojų nešantį „laisvą" sovietinį gyvenimą, kur A.Dirsytė jau nebegalės tiesiogiai padėti, apsaugoti nuo pavojų. Kiekvieną mokytoja išlydi gražiais palinkėjimais:

„Ypač džiaugiuosi, kad Tavo siela išliko skaisti, ieškanti, norinti <...> Aš dėkoju Dievui, kad Tave sutikau. <...> Olyte, branginu ir myliu Tave. Man mielas Tavo sielos pasaulis <...> Kiekviena žinelė iš Tavęs mano bus labai laukiama"⁵⁶, - rašo išeinančiai iš lagerio savo auklėtinei Olei.

A.Dirsytę administracija budriai stebi. 1953 m. spalio 18 d. rašytame laiške sako: „Pradedu visiškai tikėti, kad pažeminimai, nevertinimas, panieka, visokiausi trūkumai yra labai reikalingi, jie nušveičia ir nuvalo"⁵⁷.

Retkarčiais suskamba ir rezignacijos gaida: „Mano aplinkoj labai maža minties, jausmo pastovumo. Kaip buvo gera tikėti kito žodžiu, mintimi. Gal ne mažiau susikaupus reikia šiandien įsižiūrėti į advento žvakę, kaip prieš du tūkstančius metų. Labai noriu, kad ta žvakė ir Jums daug padėtų, kad mes suprastumėm ir gyventumėm jos šviesoj"⁵⁸.

Mokytoja A.Dirsytė užmezga ryšius su 19-ojo kilometro lagerio mergaitėmis. Kai dėl pūgos jos nevaromos malkų, gauna laiškutį iš A.Dirsytės. Tai jas nudžiugina: „Gerai prisimenu tą dieną, - rašo A.Pakštytė. - Pustė smarkiai, sargybiniai leido susikurti laužą. Apsėdusios jį, susigūžusios, alkanos skaitome mokytojos laiškutį. Ji rašo, kad ir jų vakar į darbą nevedė. Jos susirinkusios svarstė klausimą: kas geriau - ar laisvė, ar jos ieškojimas (siekimas)? Svarstome ir mes prie laužo. Mūsų išvada: geriau laisvės ieškojimas <...> Gerai prisimenu tą dvasinį pakilimą, kai mūsų nuomonės sutapo"⁵⁹.

Nors po Stalino mirties atrodė, kad ir Berlago kaliniams gyvenimas palengvės, tačiau KGB, atvirkščiai, ėmė dar intensyviau persekioti ir naikinti potencialius pasipriešinimo šviesulius. A.Dirsytė kaip tik ir buvo toks šviesulys.

⁵⁴ A. Dirsytės laiškai, 1. 27.
⁵⁵ Ten pat, 1. 31.
⁵⁶ Ten pat, 1. 32.
⁵⁷ Ten pat, 1. 35.
⁵⁸ Ten pat, 1. 36.
⁵⁹ A. Pakštytės liudijimas, p. 511.

Liga

Kartą grįžtančią iš darbo A.Dirsytę vėl nuveda į karcerį. Mergaitės bėga lankyti mokytojos. Kadangi laisvu nuo darbo metu jos megzdavo, siuvinėdavo nosinaites, tai šiomis dovanėlėmis palenkia karcerį saugančius kareivius ir jie leidžia perduoti A.Dirsytei šiltesnį drabužį ar maisto. Bet šiuo kartu po savaitės A.Dirsytę kažkur išvežė. Kai mergaitės vieną mongolą kareivį paklausė, kur jų mokytoja, šis atsakė: jūsų močiutę išvežė tikriausiai į Vladivostoką.

Ilgai jos nebuvo. Kartą tas pats mongolas priėjo darbe prie vienos Dirsytę lankiusios mergaitės ir sako: „Atvežė jūsų močiutę, ji ten pat, karceryje, bet jau sukvailėjusi"⁶⁰.

Mergaitės surinko kiek turėjo maisto ir vakare įsiprašė sargybinį leisti ją aplankyti. A.Dirsytė buvo trumpai nukirptais plaukais, susivėlusi, purvina, sudžiūvusi, pamėlusiais paakiais. Mergaites ji pažino, šios ją aptvarkė. Ji šiek tiek užvalgė duonos ir žuvies, bet paklausta, kur buvo, ėmė blaškytis, šauktis tėvų. Kai būdavo geresnis karcerio sargybinis, mergaitės lankydavo ją. Kartais ji būdavo rami, tik liepdavo labai tyliai kalbėti, nes muš. O užklausta, kur buvo, nebetekdavo proto. Tik kartą ji pasakė, kad buvusi kažkokiuose požemiuose... „Tada ji ilgai su manimi kalbėjo ir aš pirmą sykį mačiau, kaip jos veidu rieda ašaros, - pasakojo viena mergaitė. - Sakė, ten buvo labai žiaurūs tardytojai, ypač vienas žydas, jis nulupęs jai pusę plaukų. Ir parodė galvoje šašus"⁶¹.

1954 m. rudenį A.Dirsytę nuvežė į lagerio ligoninės psichinių ligonių skyrių.

Tuo metu po Stalino mirties paskelbus amnestiją, dalis mergaičių, kurios buvo suimtos, kai neturėjo 16 metų (t.y. buvo nepilnametės), iš lagerio buvo paleistos. Jos aplankė ligoninėje esančią A.Dirsytę. Aldonai Pakštytei, kilusiai nuo Šėtos, A.Dirsytė perdavė aplanką su įvairiais jos artimiesiems skirtais suvenyrais. Deja, A.Pakštytė drauge su kitomis į Lietuvą neišvyko - buvo rasta priežasčių ją sulaikyti Magadane, tad ir aplanką namiškiams ji perdavė jau vėliau⁶². A.Dirsytę ligoninėje, prieš išeidama iš lagerio, aplankė ir Zina Viščiūtė. Jai A.Dirsytė perdavė pluoštą ant cemento maišelių popieriaus ranka surašytų maldelių⁶³.1955 m. vasarą A.Dirsytė buvo 18-ame lageryje, ligoninės psichiniame skyriuje. Lietuvaičių ten buvo trys: pora jaunų mergaičių ir mokytoja A.Dirsytė. Ji buvo labai rami, liūdna ir tyli. Maisto atsisakydavo: „Nepavyksta įkalbėti pavalgyti, nors ir sakau, kad tai iš Šėtos. Ji sako, kad nieko nedirba, todėl neturinti teisės ir valgyti", - prisimena A.Pakštytė⁶⁴.

Ji buvo maitinama prievarta. Visa sutinusi. Jos buvimo lageryje terminas - iki 1955 m. lapkričio mėnesio. Tais metais rudenį laivais šias lietuvaites etapu turėjo išgabenti iš Magadano ir grąžinti į Lietuvą. Visos sėkmingai atplaukė į Vaniną, o iš ten vagonais nugabentos į Chabarovską.

A.Dirsytė buvo labai nusilpusi. Kelionė laivo triume dar labiau ją nuvargino. To paties lagerio kalinė Aleksandra Gudelevičiūtė-Valiulienė pasakojo, kad A.Dirsytė jai padavusi gražias iš namų gautas šlepetes ir prašiusi, kad jomis būtų apauta mirusi⁶⁵.

Atrodo, Chabarovske A.Dirsytė buvo paguldyta centrinėje lagerio ligoninėje ir ten 1955 m. rugsėjo 26 d. mirė. Tai patvirtina ir oficialus atsakymas A.Dirsytės seseriai A.Skinulienei į užklausimą apie A.Dirsytės mirties datą⁶⁶.

⁶⁰ E. Vizbaraitės-Šumskienės liudijimas, p. 541.
⁶¹ Ten pat.
⁶² A. Pakštytės liudijimas, p. 511.
⁶³ Pokalbis su Z.Viščiūte 2001 m. (M.Bloznelio asm. archyvas).
⁶⁴ A. Pakštytės liudijimas, p. 511.
⁶⁵ A. Gudelevičiūtės-Valiulienės liudijimas, p. 508.
⁶⁶ Pažyma iš Chabarovsko VRM Informacijos centro 13/6/12-K-703, išd. 1997.10.03.

Adelės Dirsytės

MALDAKNYGĖS FAKSIMILĖ

Marija, gelbėki mus

ATMINTIS
Kaunas 2001

SIBIRO KALINIŲ LIETUVAIČIŲ
MALDAKNYGĖ

Didžiojo jubiliejaus metais Šventųjų skelbimo kongregacija leido pradėti lietuvaitės, Sibiro gulagų kalinės, Adelės Dirsytės beatifikacijos bylą. Yra nemažai medžiagos apie šią taurios dvasios lietuvaitę, tačiau jei turėtume tik šią kuklią jos maldaknygę, parašytą didelės kančios naktyje, jos užtektų atkurti gražios, spinduliuojančios per kiekvieną maldos žodį dvasios paveikslą. Šiandien besimeldžiančiam iš šios knygutės gal ne visada pasiseks nusileisti į anų dienų kančios bedugnę, kurioje badą ir speigus, sunkų darbą ir panieką kentusios lietuvaitės nepalūžo, kasdien semdamosi stiprybės iš asmeninės maldos valandėlių. Ši kukli maldų knygutė gimė žmogiškąsias jėgas pranokstančio išbandymo valandomis. Kentėdamos lietuvaitės meldė „nors sapne pabūti Tėvynės žemėje su savaisiais", o Tėvynėje likusiems, ypač ginantiems jos laisvę ir kenčiantiems už tiesą, Dievo palaimos. Matydamos kenčiančius žmones ir beširdžius prižiūrėtojus, merginos meldėsi: „Viešpatie, pasigailėk tų, kurie mus persekioja ir kankina". Ši kukli maldaknygė amžiams išlieka kaip paminklas ne tik Adelei Dirsytei ir su ja kentėjusioms draugėms, bet ir krikščioniškai Lietuvai, išugdžiusiai nuostabios sielos žmonių.

Telaimina Dievas visus, kurie naudosis šia maldų knygute, ir malda tesubrandinn juos auka ir meile būti panašius į anas priespaudos ir kančių dienų lietuvaites.

Pranute, kad galėtumėt  geriau kartu su mumis  jausti, mąstyti ir garbinti Viešpatį, siunčiame šią knygutę Lionė G. padarė j ą, Valė Ber. piešė, Levutė Viz. įklijavo, o aš rašiau.   1953.II.16 Ad.

Dangau, palaiminki vargo diena.      Išaušo sunki darbo diena. Šv. Trejybe,  noriu Tave pagarbinti  kantrybe ir pagarba  savo bendradarbiams.  Duoki mums  išminties ir jėgos ramiai iškęsti visus nesusipratimus,   panieką ir   neapykantą,   palaiminki mano   mylimuosius ir   visą mano Tautą,   o ypač Tėvynės gynėjus,   našlaičius ir visus   kenčiančius už Tiesą.. Sujunki

	mus visus vienybėnmus visus vienybėn gyvu tikėjimu, nepalaužiama viltimi ir nežinančia ribų  meile.      Amen. Mūsų Tautos Kankiniai,  išmelskite stiprybės,  sumanumo ir vienybės  mūsų Tautos darbuoto-
	jams, išmelskite tikrai šviesų amžinąjį poilsį galvą paguldžiusiems  už savo žemę.       Amen. Angele Sarge, Šv. Globėja,Šv. Antanai ir visos palaimintosios Dvasios,  saugokite, lydėkite ir iš-
	laikykite mane šiandieną laisvą nuo viso pikto.     Amen.   Šv. Dvasia,    nušvieski mano ir mano Tautos  kelius į laimingą ateitį, Šv. Dvasia, laiminki mūsų pasiryžimus.       Amen.
	Šv. Teresėle,      misijų Globėja, suteiki mums apaštališkos dvasios, padėki man savo  gražiu elgesiu  laimėti Viešpačiui sielų.     Amen.

	Viešpatie, laiminki mano miegą Diena užsimerkė,, mano akis nuovargis   merkia, jausmaii išblėso, jėgos išseko... Viešpatie, dėkoju už visas šios dienos malones: už sveikatą, jėgas, už sielos ir kūno maistą, už kiekvieną gerą žodį,
	už kiekvieną malonumą,  už viltį, už savo gimtąją kalbą, kurią svečioj šaly girdžiu... Dėkoju ir už skausmą, neapykantą,  už visus trūkumus,  kuriais mane bandei.  Viešpatie, maldauju  ramaus poilsio sau ir  saviškiams.      Amen.
	Šv. Šeima, saugoki ir globoki  mūsų namų skaistumą  veržimąsi į  tikrąją Tiesą,  apsaugoki mūsų  Tautos rūmą  nuo visokio blogio, o  mums, vargo vaikams,  leiski nors sapne pabuvoti Tėvynės žemėje
	su savaisiais.      Amen.    Marija, Tavo gailestingumo šaukiuos... Marija, nuliūdusiųjų  linksmintoja,  paguoski krauju ir  ašaromis apšlakstytos  žemės vaikus, paguoski

	Marija, keliu savo nuvargusias  rankas į Tave ir  maldauju atleidimo  savo ir saviškių ydų,  klaidų, netobulumų  ir nuodėmių.     Amen. Viskas Jėzui     diena ir naktis
	Šv. Mišių Auka Įžanga.     Ir šioje valandoje kunigas lenkiasi  prieš Tavo altorių,  Viešpatie, už visą pasaulį, taip pat ir už mane. Viešpatie
	Dieve, atleiski man mano nusikaltimus ir  sustiprink mane mano  uždaviniams, kad tobulai  juos atlikčiau. Prie Tavo  didžiausios aukos,  prie visų Šventųjų  Bažnyčios iždan  sudėtų nuopelnų, priimki ir mano kančias: nuo-
	vargį, paniekinimus, ilgesio ašaras, alkį, šaltį,  visas dvasios negales,  mano pastangas...  už Tėvynės laisvę,  už mylimųjų ir prietelių  geresnę dalią, už kovotojų  vėles. Viešpatie,  pasigailėki ir tų,  kurie mus per-
	sekioja ir kankina, duoki ir jiems pažinti savo meilės saldumą. Švč. Trejybe, pasigailėk Dangaus Tėve, sutvėrei mus didžiajai laimei, meldžiu su visišku nusižeminimu, ves-
	ki mane į ją, kaip Tau tinka: per bedugnes, per  šalčius... Aš visur eisiu, tik rodyk man kelią.     Viešpatie Jėzau, viską paaukojai  mūsų išganymui,  visą gyvenimo  kartumą išgėrei,  kad mus  pamokytumei.

	Išrinkai ir man kančios kelią, ilgesio ir visko netekimo dalią, sustiprink joje  mane. Šv. Dvasia, apšviesk mane pagundų  ir tamsos valandoj, kad  nepaklysčiau, kad  klaidoje  negyvenčiau.
	Šv. Evangelija Viešpatie, duoki man vis geriau ir geriau  suprasti Tavo mokslą,  duoki išminties jį visur  išpažinti ir skelbti  savo darbais, duoki jį  man taip pamilti, kad  visur ir visada Tavo  gailestingumo ir mei-
	lės didybę skelbčiau  Aukojimas    Viešpatie, dėl savo didžiausios meilės mums  nužengei iš dangaus,  perėjai žemės kelią gera  darydamas, iškentei  didžiausius dvasios ir  kūno skausmus, pakvietei ir mane išrinktųjų keliu. Viešpatie, noriu Tave sekti, tik vesk mane, duok man jėgų, išminties, nuskaidrink mano  troškimus. Viską priimsiu iš Tavo rankų su  dėkinga širdimi:  bejėgiškumą, be-
	galinį ilgesį, paniekinimus, apleidimą, užmiršimą, netekimą  laisvės, brangiausiųjų...  Viešpatie, daryk, ką nori su manim, tik pasigailėk mano Tautos ir mano mylimųjų.
	Kanonas ir pakylėjimas      Viešpatie, išgirsti kiekvieno kunigo  šaukimą ir nužengi  iš dangaus ant mūsų  altorių.     Duona ir vynas Tavo noru pasikeičia  Tavo Švenč. Kūnu ir  Krauju,

	o visa dieviška būtybe  ateini, kad guostum,  ramintum ir  stiprintum mus.     Maldauju Tave, Išganytojau, pakeiski  visą mano būtybę,  padaryk iš savanaudės,  savim susirūpinusios,  paskendusios  kasdienybėj, užjaučiančia
	kitus, padedančia kitiems. Padaryk, kad suprasčiau  kitų vargus, rūpesčius,  kad jų lengvai  nesmerkčiau. Pakeisk  mano ir mano Tėvynės  veidą. Prikelk mus, kad  mes visi ieškotumėm  kelio į Tave, kad dėl Tavo meilės ir
	garbės nebūtų mums  sunkios jokios aukos.   Šv. Komunija     Kai siela verkia, kai širdis liūdesy merdi,  kai visa mano būtybė nuovargy virpa, Jėzau,  maldauju ateiki. Ateik, o  ateiki, Ra- mintojau, Gaivintojau,  kalbėki, ką nori pasakyti  per šiuos žmones,  tomis sąlygomis,  tuo laikotarpiu. Jėzau,maldauju sutrumpinti tą bandymų  laiką mums, maniems ir  mano išvargusiai Tautai.  Jėzau,
	pagalbos maldauju  mirusiems už mūsų gėrį,  pagalbos maldauju tiems,  už kuriuos nori, kad  melsčiaus. Mišių Aukos pabaiga     Išganytojau, per Tavo Švenč. Auką, per aukas ir maldas mano  artimųjų, per brangiosios  Tėvynės skausmo ir  gyvybės aukas ir  visų dangaus  Šventųjų nuopelnus  stiprink mane šios dienos  darbe ir ateities uždaviniams.                  Amen.

	Marija, gelbėk mus    Marija, gelbėk krauju ir ašaromis, pasiaukojimu,  pasiryžimais ir  meile išpuoštą žemę.  Marija, sužadink  mūsų krūtinėj  milžinų galią,  išlaikyk skai-
	sčią Tautos Dvasią, kurią mūsų bočiai per amžius augino. Marija, apšviesk klystančius, gelbėk mirusius karžygius, leiski  prisikelti mūsų šventai  Lietuvai, kad, kaip šviesi žvaigždė, kitų tautų tarpe šviestų,
	spindėtų ir garbintų Tavo Sūnaus ir Tavo begalinį  gailestingumą ir meilę.        Amen.
	Išpažinties    maldos   Prieš sąžinės sąskaitą     Viešpatie, aš ieškojau laimės visur ir visuomet, mano širdis niekur neranda poilsio ir ramybės. Jėzau,

	juk tik Tavyje tikras džiaugsmas ir laimė, tik pažvelk į mane ir  visos audros nurims  manyje, o aš visur tik Tavęs ieškosiu, tik Tavo gailestingumą skelbsiu.   Šv. Dvasia,
	apšviesk mano sielą,  parodyk man kelią į  didžiąją Laimę. Jai pasiekti, aš nieko  nesigailėsiu,  visko išsižadėsiu.    Šv. Mergele ir visas Dangau,  padėkite man  mano pasiryžimuose.
	Sąžinės sąskaita    Dievui:    Ar visur matau Dievo valią?     Ar aišku, kad kančios kelias ir man skirtas? Ar  neviltis manęs nežudo ?.. Artimui: Ar neskriaudžiu
	artimo, įtarinėju, apkalbu, skundžiu, pajuokiu,  niekinu, savo naštas  kraunu, - darbo, negerų  nuotaikų, baimė kitų nuomonės, melas, neapykanta,  kerštas, kitų laisvės  varžymas, nesiskaitymas  su žodžiais.

	Sau:    Troškimas ligos, kenkimas sveikatai,  neskaistumo egoizmas...      Gailesčio sužadinimas      Išganytojau, paniekinau Tavo kančią,  Tavo troškimus, Tavo  meilę, pasmerkiau save, pasidariau giliai nelaiminga. Visa savo būtybe maldauju Tavęs, pažvelk į mane, uždenk mano  nusikaltimus, prikelk  mane, kad su džiaugsmu  bėgčiau garbinti Tavo gailestingumą ir neišreiškiamą meilę.  Amen.
	Prieš Šv. Komuniją    Ateikite, visi Angelai, ateikite, visi dangaus  Šventieji, Nekalčiausioji  Motina, Šv. Juozapai, Šv. Teresėle, garbinti Gailestingumo Viešpatį,  Meilės Dievą.      Mokykite mane
	tikrojo nusižeminimo ir meilės, kad aš visur ir visada gyvenčiau dėkingumu ir visu savo  gyvenimu skelbčiau  Viešpaties meilę ir  gerumą. Po Šv. Komunijos   Jėzau, atėjai pas mane, pasi-
	lik pas mane per visas dienas, gyvenk manyje, mokyk mane, kad ir skaudžiausiai, ilsėkis pas mane, tik niekad nepalik manęs. Su visa savo būtybe glaudžiuos prie Tavęs, garbinu Tave, dėkoju Tau už atėjimą, paguodas, už visas malones man ir mano namams.    Meile liepsnojanti Širdie, pasigailėk  kovotojų už laisvę,  pasigailėk žuvusių kovos laukuose, pasigailėk kenčiančių dėl Tė-

	vynės, pasigailėk visų, už  kuriuos aš privalau Tave  garbinti ir melsti.     Dėkoju, Gailestingumo Dieve, už tas širdis,  kurios man tiek daug  gero padarė, kurios  manęs niekad neužmiršta,  dėkoju ir už tuos, kurie manęs neapkęsdami, auklėja ir  įspėja.            Amen.      Viešpatie, pagalbos prašau Tėveliams        Marija, Nusidėjėlių Gynėja, Nuliūdusiųjų  Paguoda, Gailestingumo  Motina, skausmo perpildyta širdimi maldauju  pagalbos
	savo mirusiems  tėveliams, kurie mūsų šeimą savo darbu ir rūpestingumu saugojo ir globojo. Marija, išmelski jiems veikiausią susitaikymą su savo Sūnumi, kad jie iš aukštybių mus vėl vestų ir išvestų iš visų gyvenimo pinklių, bedugnių, iš visų audrų,  iš visokių pagundų.       Amen.  Mastykime V. Jėzaus Kristaus Kančią  Įžanga      Skausmo kelią išėjęs Jėzau, Kankinių  Karaliene, visi dangaus ir žemės Kankiniai ir Kentėtojai,  padėkite man suprasti  mūsų
	Išganytojo kančios ir meilės esmę,  padėkite man, mano  mylimiesiems ir visai  mūsų Tautai atrasti savo  kelią. 1. Jėzus pasmerkiamas mirti „Neteiskite, kad nebūtumėt teisia-
	mi ."      Aš teisiu, smerkiu,pajuokiu,  tyčiojuos, pykstu, keikiu,  kerštą nešiojuos,  išpasakoju kitų ydas,  paslaptis...     Taisykime viską tik gerumu. Meilė  - geriausia mokytoja. Jai nėra kliūčių.      „Nėra didesnės meilės už tą, kas

	guldo gyvybę už savo prietelius".      Malda      Jėzau, pasigailėk smerkėjų, neteisingų  teisėjų.     Apsaugok nuo brovimosi į kitų  reikalus... 2. Jėzus ima kryžių
	Mane Dievas užmiršo, maldų neišklauso...     Už ką kenčiu - nepavogiau,  neužmušiau... Už  ką vargai - alkis,  šaltis, kaulų gėla,  panieka, stumdymas,  nepatogumai,  užmiršimas...      „Visi, kurie einate keliu, pažiūrė-
	kite, ar yra didesnis  skausmas, kaip mano?"     Malda     Jėzau, ką nori pasakyti šituo vargu? Duok  man gerai suprasti  visišką Tavo norą visose  sąlygose.    „Štai aš Viešpaties tarnaitė".
	3. Jėzus pirmą kartą krenta po Kryžiumi Papratimas - antras prigimimas. Padėkime  vaikams, jaunimui:  švelniu patarimu,  pavyzdžiu, apsauga,  sklaidykime piktam  sąlygas...     Malda

	Jėzau, saugok mūsų jaunimą nuo pirmo  puolimo, o suklupusiems  padėk prisikelti. Duok  man meilės ir gerumo  spinduliavimo.     4. Jėzus susitinka su savo Motina     Du žibintai - saulė ir mėnuo -
	mylimiausias Sūnus  ir kilniausioji Motina  susitinka  išganymo kely. Dvi širdys išgyvena visą kančios, skausmo  kartumą, dvi širdys yra jautriausios mūsų vargui, nelaimėms.      Malda
	Skausmingoji Motina, padėki mums suprasti dabartinio vargo esmę. Padėk mums greitai sugrįžti į Tavo numylėtą žemę ir kiekvienam atrasti kelią į laimingą amžinybę.
	5. S.Kirenietis padeda nešti kryžių     Kai lankau sergantį, kai padedu liūdinčiam,  kai meldžiuos už  mirusius, klystančius,  kai padedu našlėms,  našlaičiams, seneliams,  kai savo gyvenimu  spinduliuoju... ir  šiandieną padedu Jėzui  nešti kryžių.

	Malda.     Šv. Dvasia, duoki man minčių, jėgos,  išminties  gera daryti, sudvasinti save ir kilniai pagarbinti Išganytojo  kančią. Šv. Dvasia,  leiski kasdien  pajusti  Dievo mintį.
	6. Veronika nušluosto Jėzaus veidą.     Savo širdyje tapykime Jėzaus paveikslą,  kovodamos už tiesą, gėrį  ir grožį.     Malda     Jėzau, padėki man teisingai suprasti tiesos,  gėrio
	ir grožio vertybes, leiski man nenuilstamai jų  siekti, kad savo asmenybe  tarnaučiau Dievui ir  Tėvynei.      7. Jėzus antrą kartą krenta po kryžium     Saugokimės neskaisčių minčių, jausmų; sudarykime sąlygas klestėti  skaistumo dorybei, padėkime jaunimui pavyzdingu savo gyvenimu.     Malda     Jėzau, numylėjęs skaistybę, padėk žalių  rūtų, lelijų, tulpių kraštui,  Marijos
	žemės vaikams auginti nemarius skaistumo  idealus.     8. Jėzus ramina verkiančias moteris     Padėti apleistiems, kenčiantiems kūno ir  sielos sielvartus, padėti  sergantiems reiškia  užjausti kenčiantį  Išganytoją.
	Malda     Jėzau, guodęs Jeruzalės moteris,  paguoski šiandien  mūsų seseris, dukteris,  sužadėtines, žmonas,  motinas skausmo  suspaustas dėl savo  mylimųjų kančių.     9. Jėzus trečią kartą krenta po kryžium.

	Visiška neviltis, begalinis dvasinis  sausumas, kūno  visiškas nusilpimas,  senatvės negalės - jėgos  pakerpančios dvasinio  skrydžio sparnus.     Malda     Visiškai nusilpęs Jėzau, padėki man ir  maniesiems didžiausiose  dva-
	sios ir kūno negalėse.     10. Jėzus išvelkamas iš rūbų.     Kūno begėdystės, dvasios apnuoginimai,  visko netekimas - tai  mūsų išvilkimas.     Malda     Išganytojau, apsaugok mus nuo didelio skurdo, kuris veda
	nusikaltimus, kuris trukdo dvasinę pažangą.     11. Jėzų prikala prie kryžiaus.     Įžeidimais, blogomis nuotaikomis, pykčiu,  neapykanta, kerštu,  apkalbomis... žudome  kitų sielas.
	Malda.     Jėzau, mokyki mane kitų laisvės nevaržyti,  duoki ištvermės  iškęsti visus sielvartus,  skausmus, paniekas,  užmiršimą, o jei reikės, ir  karčią mirtį, tik nebauski  amžinuoju pasmerkimu  manęs ir mano Tautos.

	12. Jėzus miršta ant kryžiaus    „Aš nieko šiame pasaulyje neturiu" - kalba Kristus. Šio  pasaulio dvasia: puikybė,  savimeilė, garbėtroška,  godumas, pavydas...     Malda     Išganytojau, [padėki] mirti šio pasaulio dva-
	siai, o padėki pajusti  džiaugsmą gyventi:  nuolankiai, dosniai,  pamaldžiai, skaisčiai.     13. Jėzaus nuėmimas nuo kryžiaus     Neatstumkime ištiestos į mus rankos.     Malda     Išganytojau, mal-
	dauju pagalbos artimiesiems mirusiems,  maldauju paguodos  kenčiantiems dėl artimųjų  mirties, maldauju  išklausyti šaukiančiųjų  prašymus. 14. Jėzų deda į kapą      Malda     Jėzau, pagelbėk tiems, kurie miršta svetimuose
	kraštuose be Bažnyčios,  artimųjų, draugų  paguodos ir pagalbos.     Pabaiga     Jėzau, savo kančios nuopelnais, Kankinių  Karalienės, visų Kankinių  bei Kentėtojų aukomis,  mano ir mano tautos  troškimais

	uždenki mano ir mano Tautos kaltes ir  duok mums visiems  atrasti kelią į Tave, kad  nežūtumėm vargo,  bado ir nevilties skurde.  Jėzau, išgelbėk pražūtin  žengiantį pasaulį.      Amen.      Pasimelsti Šv. Tėvo reikalais.
	Įvairios maldos    Malda į Girkalnio  Gailestingumo Motiną    (1943.II.8)     Paklydom, suvargom, sušalom... Gailestingumo  Motina, ir vėl nepalikai  mūsų vienų vargo ir  suspaudimo dienose ir  vėl nusileidai iš dangaus
	didžios šviesos spindėjime ant mūsų krauju  apšlakstytos žemės.  Motina, prie ko gi, o prie ko gi pulsime, prie ko  šauksimės tame didžiame  suspaudime, apleidime  ir skurde?! Pažvelk, o  Motina, į mūsų vargo ir  ilgesio sutrintas širdis,  į mūsų nuo-
	šalčio ir alkio pamėlusias lūpas. Grąžinki mus į  šalį, kurią mums pats  dangus dovanojo, į  kryžių ir bažnyčių žemę,  į kraštą, kurį Tu nuo  amžių pamėgai. Leiski  mums vėl išvysti gausius  malonėmis paveikslus,  šventoves. Leiski vėl  mums visiems

	giedoti padėkos ir meilės  himnus Gailestingumo  Jėzui ir Tau,  Gailestingumo Motina,  kuri pažadėjai visų kalčių  atleidimą. Amen.     Malda į Šv. Kazimierą     Šv. Kazimierai, Marijos Žemės     Globėjau, kuris himnais šlovinai  Švenč. Mergelę, kuris  naktimis prie bažnyčios  durų klūpodamas  šaukeisi Jos pagalbos,  kuris taip mylėjai  skaistybę, kad visokios  pasaulio garbės, visų  patogumų dėl jos  išsižadėjai. Išmelski, Šv. Globėjau,
	ir mūsų kraštui skaistumo  žiedų, kurie savo kvapu patrauktų mus visus Tavo  keliais.     Šv. Kazimierai, niekur nenorėjai išvykti iš savo  šalies, o jai esant pavojuj,  iš dangaus padėjai mūsų  kariuomenei. Sugeltomis  širdi-
	mis maldaujame, padėki prisikelti mūsų  Tautai kilniam  gyvenimui, o mums veikiai sugrįžti į žemę, pašventintą  kankinių kūnais,  nekaltomis ašaromis ir  begaliniu sielvartu.      Amen.
	Malda į Šv. Juozapą     Šv. Juozapai, Šv. Šeimos Globėjau, padėki mūsų  besikuriančioms  šeimoms, kad jose  amžinai neužgestų  uždegti meilės  žiburiai, kad jie  išaugtų švyturiais,  kad jų  jokie vėjai
	neužgesintų, o mus sugrąžink į šeimos  židinius didžiam  kūrybiniam darbui.     Šv. Juozapai, kurs pats išgyvenai tremtinio  dalią, išmelski mums  suvargusiems ištvermės,  išminties ir nepalūžimo  vargo dienose, kad visi  sunkumai kaip ugnis

	plieną užgrūdintų.     Šv. Juozapai, esi visų dvasios turtų valdytojas,  suteiki mums skaistybės,  meilės, tvirtumo ir  vienybės dvasios.      Amen.
	Velykų malda     Dieve, esi neišreiškiama meilė, pats  nužengei iš dangaus  parodyti mums kelio  meilės karalystėn.     Jėzau, amžinojon laimėn pakvietei visus  vargstančius, visus geros  valios, visus trokštančius  ir ieškančius amžinybės.
	Kūno ir dvasios kančios, įvairiausi  trūkumai tikriausi  palydovai dangaus  laimėn.     Velykų Jėzau, padėki prisikelti iš savo ydų  man, mano mylimiesiems, mano Tautai, prikelki taip  pat visus klystančius.
	Visos dangaus Dvasios, padėkite  mums giedoti Jėzaus  Prisikėlimo garbę. Garbė,  šlovė ir padėka Mirties  Nugalėtojui, Meilės  Davėjui.      Amen.

	Malda į Gailestingumo Jėzų     (Atvelykio sekmadieniui)     Nuovargis, nusilpimas sukaustė mūsų širdis.  Nebeturime nei dvasios  maisto, nei reikalingo poilsio, nei atsigaivinimo.      Ilgesys, lūkestis, ver-
	gija prislėgė mus. Gailestingumo Jėzau,  Tavo pasigailėjimo  šaukiamės, prie Tavo  atverto šono glaudžiamės.  Gailestingiausioji ir  meile liepsnojanti  Širdie, sujunki mus  gailestingumo, meilės ir  vienybės ryšiais. Padėki  mums veikiai sugrįžti į  savo
	žemę, kad vis  geriau ir geriau  vykdytumėm Viešpaties  mums skirtus uždavinius.      Amen.     Malda į šv. Moniką   (V. 4 d.)     Šv. Monika, kuri išgyvenai savo vy- ro ir sūnaus Augustino nuodėmingus  klaidžiojimus, kuri  per daugelį metų  nesvyruojančia malda,  aukomis, didžios atgailos  dvasia sugrąžinai juos į  tikrąjį kelią.     Padėki mūsų šeimoms nugalėti savo piktžoles  ypač girtavimą, priesaikų
	laužymą, tikėjimo  niekinimą, nusikaltimus skaistybei. Išmelski  mums ištvermės, Dievu  pasitikėjimą ir tikrosios  atgailos dvasią.     Šv. Augustinai, pats ilgai klaidžiojęs, išmelski  mūsų klystantiems Tiesos  pažinimo ma-
	lonę, apsaugoki mūsų jaunimą nuo klaidų bei  nusikaltimų,  kurie savo mokytojų  klaidinami, kurių blogas  elgesys juos silpnina.      Šv. Motina Marija, skausmo išgeltomis  širdimis šaukte  šaukiamės Tavo pagalbos,  išmelski mūsų moti-

	noms šv. Monikos dvasios  jėgos ir patvarumo.     Amen.     Malda į Visų Malonių Tarpininkę     (gegužės 24 d.)     Nuvargom, apmirė mūsų jausmai, sustingo  širdys, nebesusigaudom  savo mintyse. Marija     Malonės Pilnoji, Tu Visų Malonių Tarpininke, sugraudinta širdimi keliame į Tave  savo maldavimo rankas:  atgaivinki mus,  sakyki mums, ko trokšta  iš mūsų numylėtas Sūnus,  mes norime visiškai paklusti Jo valiai.
	Maloningoji, parodyki mums naujame spindėjime gyvo tikėjimo,  nemirštamos  vilties ir nežinančios ribų meilės žvaigždes.    Padėki man ir mano Tautai nugalėti visas  kliūtis, kurios užstoja  kelią į Tavo Sūnaus glėbį, į Švenč. Širdies turtų gausybę.       Amen.     Sekminių malda     Kai apaštalai laukė pažadėto Ramintojo, drauge su Jėzaus Motina  daug meldėsi. Atėjo Sekminių valanda,
	iš dangaus ant jų nusileido ugnies pavidalai, kurie apšvietė juos, atnešė jiems apaštališko  uolumo, kankinių drąsos, sumanumo, kalbos dovaną...     Šv. Dvasia,     Guodėja ir Stiprintoja, ateiki, nusileisk ir mums. Ir mes laukiame, ir mes prašome, ir  mes meldžiamės. Ateik, atnaujink mus, atnaujink mūsų Tautą.  Suteiki mums visų  reikalingiausių malonių,  kad mes vieningai ir su  meile kurtumėm Dievo  karalystę savo Tėvynėje.     Amen.
	Devintinių malda     Man reikia gydytojo, man reikia ramintojo,  geriausio Tėvo iš visų  tėvų... Viešpatie Jėzau,  pasilikai pas mus Meilės  Sakramente per visas  dienas. Jėzau, šauki,  kvieti, vadini pas save  visus pavargusius,  nuliūdusius, nu-
	žemintos širdies...     Trokšte trokštu, geiste geidžiu su Tavim  susijungti Meilės  Sakramente.     Jėzau, ateiki pas mane, paguoski mane,  nuraminti ateiki.  Aplankyk širdis,  svetimuose kraštuose  trokštančias Tavęs,  aplankyk mirštančius ir  mirusius be Tavęs.

	Jėzau, aplankyk taip pat ir persekiojančius  Tave.     Jėzau, Tu mano šviesa tamsoje, Tu mano šilima šalty, Tu mano laimė varge. Dienos  saulė šaukia mane į Tave,  žvaigždžių mirgėjimas  vadina pas Tave, sniegas,  balti žiedai
	kalba apie Tavo  skaistumą, Viešpatie.       Amen.     Šeštinių malda     Jėzau, atvėrei mums begalinę sielos paslaptį:  neribotą gailestingumą,  viską nugalinčią meilę,  nusižeminimo jėgą,  kančią, skaus-
	mą parodei kaip sielos vaistą.     Jėzau, angelų, serafimų, kerubimų  lydimas įžengei į dangų  šventųjų džiaugsmui,  o mums per visas  dienas pasilikai Meilės  Sakramente.     Jėzau, visokios laimės Kūrėjau, leiski mums gy-
	venimu džiaugtis, kaip  Dievo dovana,  bet apsaugok nuo  perdidelio  prisirišimo prie  žemės gėrybių,  mokyki mus ieškoti,  siekti, kovoti dėl dangaus  vertybių.     Amen.

	Malda į Šv. Antaną     Šv. Antanai, visų klaidų, visokios vergijos  nugalėtojau iš giliausios  širdies šaukiamės  pagalbos mūsų sunkiose  dienose. Praradome  brangenybių brangenybę  laisvę. Prašome išmelsti ją  mums ir mus išmokyti ją
	branginti, mylėti ir ginti. Padėki mums nugalėti  vergiją savyje, kad mūsų  tarpe išnyktų visoks  pataikavimas, skundai,  kerštas, neapykanta,  kišimasis į kitų reikalus,  kad aš nebūčiau kitų  laisvės žudikė...     Šv. Antanai padėki man ir mano
	Tautai pakilti iš klaidų bei apsileidimo šviesiam  rytojui.      Amen.     Malda į Šv. Joną Krikštytoją     Šv. Jonai K, kuris šaukei taisyti Išganytojui kelią,  padėki man ir mano my- limiesiems taisyti Jam savo širdies takelius,  pamokyki išpuošti savo  širdis kvapiais dorybių  žiedais, pamokyki mus  savo gyvenimu Jį šlovinti,  išpažinti ir mylėti.  Pašauki ir mano Tautą  gerai suprasti Jo mokslą  jį skelbti ir juo gyventi.      Amen.
	Malda į Šv. Aloyzą     Šv. Aloyzai, kuris visą gyvenimą baltu žiedu  žydėjai, kuris tyru oru  alsavai, kuris didžiu  vidiniu džiaugsmu  spindėjai, kuris Saulės  šviesoje augai, žydėjai  ir vaisių nešei, padėki  mums iš aukštybių,  padėki mūsų Tau-
	tos ieškotojams surasti vidinį gyvenimą,  palydėki mus visus  skaisčiais idealų keliais.      Amen.      Malda į Kristų Karalių      Jėzau, nuo kryžiaus sosto pasidarei Karalium  jautrių sielų, nuo kryžiaus  sosto parodei žmonijai  kelią

	į Laimės šalį, kryžiaus  soste atvėrei mums savo  širdies turtų gausybę.     Sielų Karaliau, labai dėkoju, kad ir man leidi  kryžiaus šešėly augti.  Išganytojau, leiski man,  mano mylimiausiems  ir mano Tautai pajusti  Švenč. Širdies šilimos ir  jėgos.      Amen.
	Visi Šventieji, padėkite mums     Angeliškieji kūdikiai, skaisčios mergelės,  kovotojai jaunuoliai,  išpažinėjai, Tiesos  ieškotojai, Tiesos  mylėtojai, ir skelbėjai,  kentėtojai ir kankiniai,  padėkite išmelsti mums  įvairiausio spalvingumo  doros žiedų, sužadinkite  mumyse ne-
	mirštamų Gėrio troškimų.     Šv. Lietuvos Globėjai ir kankiniai, maldaujame  pagalbos savo kovose bei  siekimuose.     Amen.     Kalėdų malda     Suledėjusiomis lūpomis, su ašaromis  akyse, nevilties iškankintos  puolame prie Tavo  prakartėlės, Šv. Kūdiki!
	Priimki mūsų prašymus, maldas, priimki ilgesį, pasiryžimus,  priimki karžygių aukas,  priimki mūsų mylimųjų  ašaras, maldas, skausmu  persunktus rūpesčius,  išlaikyki mus visus  gražiai ateičiai. Suteiki  dangaus laimę svečioj  šaly iš vargo ir bado mirusiems. Dėl savo
	Šv. Motinos ir visų šventųjų nuopelnų,  pasigailėki mano  mylimųjų ir mūsų Tautos.  Sutrinta širdimi maldauju  sutrumpinti bandymų  dienas. Jei reikia aukų,  imki jas iš manęs, tik  duoki man kankinių  drąsos ir stiprybės.     Amen.