"Lietuvos žinios" (2010 04 06) paskelbė Kęstučio Girniaus rašinje„Teisinėje valstybėje homoseksualų teisės turi būti ginamos“.
Sunku patikėti, kad tai nešališkiausio Lietuvos politikos apžvalgininko tekstas. Tačiau patikėti tenka, kai pamatai, kad jis vis dėlto pajungtas vienam principui – asmens, o ne tautos teisių gynimui. Tad kalbėti tenka ne tiek apie homoseksualus, kiek apie konceptualinio pobūdžio problemą.
Jau daug kartų esu siūlęs išsiaiškinti ir apsispręsti, kur ir kaip gyvename – pagal Kovo 11-ąją atkurtos valstybės Konstituciją ar kitą, pavyzdžiui, Europos Sąjungą kuriančią Lisabonos sutartį. Tai padaryti būtina: Kovo 11-ąją atkurta valstybė gyvenimą reglamentuoja 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri pati gana fundamentaliai akcentuoja asmens teises ir laisves, bet vis dėlto subordinuoja jas tautos gyvenimui; nuo 2004 m. gegužės 1-osios Lietuvos valstybei įsigalioję Žmogaus teisių deklaracija pagrįstos Lisabonos sutarties reikalavimai tautos kaip kriterijaus nebemini.
K. Girniaus rašinys paremtas būtent Lisabonos sutarties Lietuvai implikuojama juridika ir visiškai nekreipiama dėmesio į Lietuvos 1992 m. Konstituciją, kuri mums tebetvirtina, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, suverenitetas priklauso Tautai, o Valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Taigi Lietuvos homoseksualai yra ne šiaip jau neaiškios teisinės sistemos, ir net ne Europos Sąjungos piliečiai, o visų pirma Lietuvos valstybės piliečiai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Todėl dar kartą, nes tai svarbu aiškinantis iš mąstysenos skirtybių einančias išvadas: Lietuvos homoseksualai yra Lietuvos teisinės sistemos objektai, nes jeigu ne jos, tai taip ir sakykime: Europos Sąjungos.
Lietuvos kaip teisinio subjekto tąsyk nebelieka, ir visos K. Girniaus pretenzijos Lietuvai yra priekaištai niekam, tuštumai. Mes gi turėtume vadovautis nuostata, jog Lietuva, kad ir kokią savo suvereniteto dalį yra atidavusi Sąjungai, išlaiko tam tikrą savo suverenių galių dalį, kurios svarbiausias sandas yra teisė nesutikti su kita jurisdikcija, kad ir kokia galinga ar gerbtina ji būtų. Taigi ir su ES brukamu homoseksualių asmenų teisių supratimu.
Matyt, kaip tik dėl tos principinės mūsų tautos laisvosios valios dalies „nukenksminimo“ Europos Taryba ką tik priėmė nutarimą, kad homoseksualų teisės turi būti iškeltos aukščiau už bet kurios nacionalinės teisės savumus ar ypatumus. Klausimas, kas Europos Tarybai suteikė tokią teisę ir kodėl ji ją pasisavino, būtų ne mažiau įdomus, tačiau ne šio svarstymo klausimas.
Stebina ir „praktinė“ K. Girniaus išvada: „Nors galima nepritarti gėjų gyvenimo būdui, privaloma ginti pagrindines jų teises.“ Homoseksualų paradų priešininkai iki šiol kalbėjo priešingai: tegul homoseksualai mylisi pagal savo prigimtį, tai jų intymiojo gyvenimo teisė, ir į tai Lietuvoje visada buvo ir yra žiūrima tikrai pakančiai; problemos įžvelgiamos, kai homoseksualai pradeda savo gyvenimo būdą propaguoti viešai absurdiškai darkydamiesi ir šitokiu būdu reklamuodami ir propaguodami tą savo „teisę“.
Ar iš tiesų homoseksualų paradai yra tai, kas sudaro jų teisių esmę ir turi būti garantuojami pagal žodžio ir susirinkimo laisvės reikalavimus, kuriuos gina ir Lietuvos Konstitucija? Net jeigu kartu su Kęstučiu Girniumi tartume, jog gegužės 8 dieną numatomas paradas yra mūsų mokestis už ligšiolinę jų diskriminaciją, mes ir save, ir kitus sunkiai įtikintume, kad numatytasis žygiavimas yra susirinkimo, o eisenos dalyvių bylojimai – žodžio laisvės apsireiškimai. Norėdami būti sąžiningi ir juridiški, turėtume pasakyti, kad homoseksualų paradai ir homoseksualų teisės yra gana skirtingi dalykai.
Jei dėl homoseksualų teisių būti patiems su savimi paradų priešininkai jokių pretenzijų nereiškia, tai dėl paradų protestuoja visai pagrįstai, nes paradai yra reklaminis šou, propaguojantis homoseksualizmą pačiu agresyviausiu būdu, ir visuomenė turi teisę gintis nuo tokios agresijos lygiai taip pat, kaip ir nuo nacistų, sionistų, bolševikų ar modžahedų savireklamų, nes jos nukreiptos prieš pačius visuomenės pamatus. Niekaip nerandu logikos ir tokiose šiandieninės civilizacijos nuostatose, kurios toleruoja ir net propaguoja homoseksualizmą, bet draudžia prostituciją ar bent suvaro seniausios profesijos darbininkes į raudonųjų žibintų getus. Kokios galios ugdo šitokias deformacijas?
Visišku bent jau nesusipratimu laikytinas K. Girniaus teiginys, kad už triukšmą, kilusį dėl savivaldybės sprendimo leisti homoseksualų paradą Vilniuje, atsakingi tie, kurie protestuoja prieš šį „renginį“. Pirmiausia – tai netiesa. Eskaluoti tarptautiniu mastu „gėjų teisių diskriminaciją“ pradėjo Lietuvoje reziduojantys gėjų atžvilgiu šališki užsienio ambasadoriai. Jeigu į paradą atvyks dar ir Švedijos Europos Sąjungos reikalų ministrė bei parlamentarai, taip pat kitų šalių homoseksualai, turėsime konstatuoti, kad kišimasis į Lietuvos valstybės reikalus vykdomas jau pagal „gydytojų be sienų“ veiklos principus ir Lietuva tampa paprasčiausia geografine sąvoka.
Beje, ar taip pat džiaugsmingai būtų sutinkami, jeigu rusų neobolševikų palaikyti atvyktų V. Žirinovskis ar V. Ziuganovas, o lenkų neopilsudskininkų – R. Sikorskis? Antra, visiškai neaišku, ką istorija pasakys apie homoseksualų paradų gynėjus ir jų priešininkus. Galima neabejoti, kad dėl kultūringo pasipriešinimo mūsų pozicijos pasaulyje nesusilpnės labiau negu susilpnėjo, kai dėl nieko nesipriešinome. Jeigu apie savo patrauklumą su mums siūlomu nuolankumu būtume galvoję anais laikais, mes niekada nebūtume išsivadavę.
Homoseksualų teisė yra teisė gyventi jų prigimties jiems diktuojamu gyvenimo būdu. Homoseksualų paradai yra atbukusiai vartotojų visuomenei brukamas agresyvus homoseksualizmo propagavimo šou, kuris neturi nieko bendro su žodžio ir susirinkimo laisve, tačiau, kai bandomas tokiu pateikti, juridinio nihilizmo ir analfabetizmo migloje kartais priimamas kaip tikrasis demokratijos matas.