Saulė ir sniegas.
Kalnas Hermon yra labai aukštas ir turi tris viršūnes, apklotas sniegu net didžiausių kaitrų metu. Tai aukščiausias kalnas visoje Palestinoje, aukštesnis už kalną Tabor. Psalmių autorius sako, kad nuo kalno Hermon krinta rasa ant Siono kalvų. Ant šito kalno, Kristaus gyvenime aukščiausio, kuris turi aukščio etapus — Gundymų Kalnas, Palaiminimų Kalnas, Persimainymo Kalnas, Nukryžiavimo Kalnas — Jėzus persimainė visas į šviesą.
Tiktai trys mokiniai buvo su juo: ans, pramintas Uola ir Griaustinio Vaikai. Akmens žmogus ir audrų vaikai; parinkta momentui ir vietai draugija. Jis meldėsi vienui vienas nuošaliai, aukštai, palipėjęs aukščiau už juos ir už visus, gal būt, ligi kelių sniege. Kas nematė, žiemą, kalnuose, kaip kiekvienas baltumas dėl kontrasto atrodo tamsus ir pilkas? Išbalęs veidas atrodo keistai paraudęs, gabalas drobės atrodo nešvarus, popieris gauna išdžiūvusio molio spalvą. Kaž kas galima buvo tą dieną priešingo pastebėti ant tos baltos, klaikiai tuščios viršūnės po atviru dangumi.
Pats vienas Jėzus nuošaliai meldėsi. Staiga jo veidas nušvito, kaip saulė, o jo rūbai pasidarė balti, kaip sniegas, žvilgąs saulės spinduliuose, tokio baltumo, kokio joks dailininkas arba dažytojas nepajėgtų nei nupiešti, nei įsivaizduoti. Ant baltuojančio sniego dar baltesnė šviesa, daug stipresnis spindėjimas už visus žinomus spindėjimus, pranešė visas žemiškas šviesas.
Persimainymas tai yra šventė ir Šviesos laimėjimas. Pasilikdamas dar nors taip trumpam laikui — kūnu ir medžiaga, Jėzus ima iš medžiagos švelniausią jos būseną, lengviausią, labiau sudvasintą. Jo kūnas, kuris lūkurioja atpalaidotojos, tampa saulėta šviesa, dangaus šviesa, išminties ir antprigimties šviesa; jo siela, iškildama ant žmogiškumo, tampa kūne permatoma, akį veriančiu spindėjimu perveria kūno ir rūbų uždangą, panašiai kaip liepsna, degindama sienas, kuriose buvo uždaryta, kiaurai pro jas prasiveržia.
Tačiau rūbų ir veido šviesa nelygi. Veido šviesa yra saulės šviesa; rūbų šviesa primena sniego žvilgėjimą. Veidas, sielos veidrodis, turi ugnies spalvą; rūbai, pašalinė medžiaga, padedamąją ledo spalvą. Nes siela yra saulė, ugnis, meilė; o rūbai, visi rūbai, net ir tie sunkieji rūbai, kurie vadinasi kūnas, yra nepermatomi, šalti, negyvi ir negali žvilgėti kitaip, kaip tik atsispindėdami.
Tuo tarpu Jėzus visas persikeitė į šviesą, jo veidas žvilga, kaip rami žaibo banga, apsiaustas spindinčiais rūbais — kaip blizgantis auksas tarp sidabro — yra ne vienas. Du dideli mirusieji, šviesūs kaip jisai, prisiartina prie jo ir su juo kalbasi. Mozė ir Elijas. Pirmas iš Gelbėtojų ir pirmas iš Pranašų. Šviesos ir ugnies vyrai ateina paliudyti naują Šviesą, kuri žvilga ant Hermono. Visi, kurie su Dievu kalbasi, šviesos apgaubiami ir apsupami. Mozės veidas, kada jisai žengė nuo Sinajaus kalno, tokia šviesa spindėjo, jog turėjo uždengti jį, kad neapakintų pasilikusius pakalnėje, Elijas gi buvo paimtas į dangų ugnies vežimu, į kurį buvo įkinkyti ugniniai arkliai. Jonas, ans naujasis Elijas, skelbė Ugnies krikštą, tačiau jo veidas, nuo saulės pajuodavęs, nesužibėjo kaip saulė. Vienintelis blizgėjimas, kuris jam atiteko, buvo auksinės lėkštės blizgėjimas, ant kurios buvo padėta jo krauju pasruvusi galva, karališkoji dovana Erodo niekšiškai gulovei.
Bet ant Hermono yra tas, kurio veidas labiau spindi už Mozės, ir kuris įžengs į dangų daug tobulesniu būdu už Eliją — tas, kurį jau buvo pažadėjęs Mozė, ir kuris turėjo ateiti po Elijo. Atėjo pasirodyti, kad paskui amžinai atsitolintų. Jie nebereikalingi jau po šito paskutinio liudijimo. Pasaulis jau galės ateity apseiti be jų įstatymo ir be jų vilčių. Šviesus debesis gaubia tris švitruojančias būtybes prieš akis trijų tamsių žmonių, laukiančių iš tolo, ir štai iš debesų pasigirsta Balsas, sakąs: Tai yra mano Sunūs, kurį pamilau. Jo klausykite!
Debesis nenustelbia šviesos, bet ją padvigubina. Kaip iš audringų debesų švysteri žaibas, nušviesdamas staiga laukų plotus, taip iš šito debesies jau savaime šviesaus nužengia liepsna, naikindama senąją sandorą ir amžiams patvirtindama naują pažadą. Dūmų debesis, kuris kadaise vedė paklydusius dykumose Žydus prie Jordano, juodas debesis, kuris pripildydavo Arką ir ją apgaubdavo neramumų dienose ir nelaimėje, pagaliau tapo tokios galingos šviesos debesimi, kad uždengia net saulėtą veido skaistumą, kuris bus ištiktas smūgių jau artėjančiose prieblandose.
Kai debesis išnyko, Jėzus vėl pats vienas pasiliko. Du jo pranokėjai ir liudininkai išnyko. Jo veidas vėl įgavo paprastą spalvą; jo rūbai vėl tapo paprasti. Grįždamas prie savo mylimų draugų, kreipiasi į juos, sustingusius iš baimės; Kelkitės, nesibijokite, bet niekam nepasakokite, ką esate matę, kol Žmogaus Sūnus neatsikels iš numirusių.
Persimainymas yra Įžengimo šešėlis, bet norint atsikelti garbėje, reikalinga visados pirma mirti paniekintam.