Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

Judos paslaptis.

Dvi tiktai būtybės pasauly težinojo Judos paslaptį: Kristus ir Išdavikas.

Šešios dešimtys krikščionių kartu laužė sau galvas apie šitą paslaptį, tačiau žmogus iš Karijoto, nors ir susirado žemėje begales pasekėjų, vis dar tebėra neatspėtas. Tai yra vienintelė žmogiška paslaptis, kurią užtinkame Evangelijose. Lengvai galime suprasti Erodų demoniškumą, įtūžusį užsidegimą Farizėjų, nuodingą kerštingumą Ananijos ir Kaifos, bailią Piloto niekšybę. Bet negalime tokiu pat aiškumu suprasti Judos šiurpulingo šlykštumo. Keturi istorikai labai mažai mums apie jį tesako ir apie tuos išskaičiavimus, kurie pastūmėjo jį parduoti savo Karalių.

„Šėtonas — sakoma— į jį įėjo.“ Bet šitie žodžiai tėra tik jo nusikaltimo aptarimas. Blogis užvaldė jo širdį: vadinas, tai įvyko netikėtai. Pirmiau dar, gal būt, diena anksčiau prieš vakarienę Betanijoje, Juda nebuvo priešininko rankose. Bet kodėl gi, staiga jį apniko? Kodėl jį pasirinko Šėtonas, o ne kurį kitą?

Trysdešimts Sidabrinių sudaro labai mažą sumą, ypatingai godžiam pinigų žmogui. Iškeltus į mūsų laikų pinigus, nebūtų nė šimto lyrų, ir tegu sau būtų faktinė vertė, arba, kaip sako ekonomistai, kad ir įgijimo veiksnys, anais laikais, buvo dešimts kartų didesnis, tai ir tuomet sunku būtų suprasti, kad tūkstantis lyrų yra pakankamas kiekis sugundyti žmogų, kurį draugai aprašo kaip šykštuolį padaryti bjauriausią išdavimą, kokį tik istorija prisimena. Sakoma buvo, kad Trisdešimt Sidabrinių buvusi vergų kaina. Bet Išėjimo knygos tekstas sako, atvirkščiai, kad trisdešimts siklių turėdavo mokėti atlyginimo savininkas jaučio, kuris subadė vergą arba vergę. Šitas atsitikimas buvo visai skirtingas, kad Sinedriono daktarai būtų galėję šituo momentu galvoti apie skrupuliatišką precedento pagerbimą.

Baisiausia padavimo dėmė yra tos pareigos, kurias Juda ėjo Dvylikos tarpe. Jų tarpe buvo vienas senas muitų rinkliavų rinkėjas, Matas, kuriam, berods iš teisės, turėjo atitekti tie centai, reikalingi bendruomenės išlaidoms. Vietoj Mato matome išmaldų laikytoju žmogų iš Karioto. Paprasčiausias pinigų vartojimas, net ir ne savų, yra pavojingas, užkrečia. Nenuostabu, kad Jonas laikė Judą vagim: „kadangi laikė piniginę, pasilaikydavo sau tai, ką jon įmesdavo.“

Tačiau negalima sutikti su ta mintimi, kad godus pinigų žmogus būtų ilgai pasilikęs tokioj vargšų draugijoj. Jeigu būtų norėjęs pasipelnyti vogimais, būtų pasiieškojęs vietos, tinkamesnės ir pelningesnės už tą, kurią priėmė. Ir jeigu jam būtų buvę reikalinga tų, nelaimingų Trisdešimts Dinarų, tai argi nebūtų galėjęs juos įsigyti kitokiu būdu, nors kad ir pabėgdamas su pinigine, be reikalo pasiūlyti kunigams išduoti Jėzų?

Šitie sveikos nuovakos sumetimai, akivaizdoje tokio nepaprasto nusikaltimo, nuo seniausių krikščionybės laikų vertė daugelį ieškoti kitų šito niekšingo išdavimo priežasčių. Viena eretikų Kainitų sekta pliauškė, jog Juda, žinodamas Jėzų savo valia ir savojo Tėvo valia turintį numirti išdavus — kad nieko atpirkimo kančioje netrūktų — ryžosi su skausmu pasiimti sau amžiną gėdą, kad viskas išsipildytų. Kaip būtinas ir laisvanoris Atpirkimo įrankis, Juda, pasak jų, buvo didvyris ir kankinys, vertas ne neapykantos ir prakeikimo, bet palaiminimo.

Anot kitų, Iskariotas, kuris mylėjo savo tautą ir troško jos laisvės, o gal būt, net buvo linkęs prie Užsispyrėlių, pristojo prie Jėzaus, tikėdamasis, kad jisai bus tas Mesiją, kokį liaudis anais laikais įsivaizdavo: kad bus Karalius, kuris galės užtikrinti laimėjimą ir Izraelio valstybės atstatymą. Kada palengvėle, nors nesugebėdavo perprasti dalykų, iš Jėzaus pamokslų suprato patekęs pas visai kitokios rūšies Mesiją, savo nusivylimo pykčiui išlieti nutarė išduoti jį priešams. Bet šita fantazija, nors nei kanoniškuose nei apokrifiniuose tekstuose neturi nė mažiausios atramos, jau pati savaime nepadeda išaiškinti ir pateisinti Kristaus pardaviko: būtų galėjęs palikti Dvyliką ir susirasti tinkamesnių sau draugų, kurių, kaip matėme, anais laikais netrūko.

Kai kurie tvirtino, kad tikros priežasties reikia ieškoti tikėjimo praradime. Juda tvirtai įtikėjo į Jėzų, o dabar nebegalėjo tikėti. Pranašavimai apie greitą mirti, grasinąs nusiteikimas prieš sostinę, nugalėtojo pasireiškimo vilkinimas, Judai pakirto visiškai pasitikėjimą tuo, kurį jis ligi tol sekė. Nematė prisiartinančios

Karalystės, o tuo tarpu artėjo mirtis. Gal būt, valkiodamasis tarp žmonių, buvo nugirdęs kokį sąmokslininkų grasymą ir bijojosi, kad Sinedrionas nepasitenkins viena tiktai auka, bet galės pasmerkti visus tuos, kurie jau ilgą laiką ėjo su Jėzumi. Baimės nugalėtas, kuri galėjo būti tas Šėtono paveikslas, kuris jį apniko, nutarė išduoti Jėzų ir šiuo išdavimu išgelbėti savo gyvastį. Tikėjimo stoka ir bailumas galėję būti, anot jų, tie niekšiški jo niekšystės veiksniai.

Vienas anglas, žinomas opiumo vartotojas, išgalvojo, pats sau prieštaraudamas, naujo Išdaviko apologiją: Juda tikėjo, net perdaug buvo tikįs. Taip giliai buvo įsitikinęs, kad Jėzus buvo tikrai Kristus, kad, išduodamas jį teismui, norėjo pagaliau, palenkti jį įrodyti savo teisėtą Mesianiškumą. Negalėjo patikėti, nes jo viltis tiek buvo stipri, kad Jėzus galėtų būti nužudytas. Arba, jeigu tikrai turėjo numirti, tikrai žinojo, kad tuojau po mirties atsikels, kad pasirodytų Tėvo dešinėje, kaip Izraelio ir viso pasaulio Karalius. Kad pagreitintų didelę dieną, kurioje Mokiniams pagaliau būtų duotas atpildas už jų ištikimumą, Juda, įsitikinęs savo dieviškojo prietelio neliečiamybe, norėjo padaryti jam įtakos ir, statydamas akis į akį su tais, kuriuos jis turėjo apdovanoti, duoti jam progos parodyti tikrą Dievo Sūnaus galybę. Vadinas, tai ką Juda padarė nebuvo išdavimas, bet klaida, kurią jis padarė, nesupratęs tikros Mokytojo mokslo prasmės. Neišdavė norėdamas pasipelnyti, nei kerštaudamas arba iš bailumo, bet dėl savo kvailumo.

Kiti, priešingumai, grįžta prie keršto temos. Neišduodama, sako, be neapykantos. Kodėl Juda neapkentė Jėzaus? Primenama vakarienė Simano namuose ir verkiančiosios kvepiąs aliejus. Jėzaus prikaišiojimas galėjo mokinį labai suerzinti, kuris, galimas dalykas, nebe pirmą kartą girdėjo priekaištų už savo veidmainystę ir gobšumą. Prie pažeminimo įsižeidimo prisidėjo pavydas, kuris visuomet įsiskverbia į vulgariškas sielas. Ir, kai tik pasitaikė proga pagiežai, be jokios baimės nuėjo į Kaifos rūmus.

Bet ar pagalvojo, iš tikrųjų, kad jo įskundimas bus Jėzaus mirties priežastis? Arba gal manė, kad pasitenkins nuplakimu ir uždraudimu kalbėti žmonėms? Jo istorijos tolimesnė eiga leidžia manyti, kad Jėzaus pasmerkimas baisiai jį paveikė, kaip baisus ir netikėtas padarinys jo pabučiavimo. Matas atpasakoja jo nusiminimą tokiu būdu, kad galima padaryti išvadą, jog jis tikrai pajuto tą baisenybę, kuri įvyko dėl jo kaltės. Pinigai, kuriuos jis paėmė, jį degina ir, kai kunigai atsisako juos priimti atgal, numeta juos šventykloje. Net ir sugrąžinęs juos, ramybės nebeturi: bėga pasikarti, kad tą pačią dieną numirtų su savo auka. Toks sąžinės griaužimas, kuris priverčia su tokia pajėga nustoti gyvenimo, kiša mintį, kad nebuvo numatytas netikėto atsipeikėjimo baisumas.

Nors yra nepasitenkinančių ieškotojų, paslaptys vis dėlto dauginasi apie Judos paslaptį. Bet dar nebuvome pasirėmę liudijimu To, kuris už visus geriau žinojo, geriau ir už Judą, tikrąją išdavimo paslaptį. Tiktai Jėzus, kuris ligi gelmių matė Iskarioto sielą, kaip matė visų žmonių sielas, ir žinojo iš anksto tai, ką Juda darys, galėtų tarti paskutinį žodį.

Jėzus išrinko Judą, kad būtų vienas iš Dvylikos, lygiai kaip ir kiti, Linksmos Naujienos nešėjas. Argi būtų išrinkęs, argi būtų laikęs šalia savęs, prie savo stalo, tiek laiko, jeigu būtų tikėjęs, kad jis yra nebepataisomas nedorėlis? Argi jam būtų patikėjęs tai, ką turėjo brangiausio, kas buvo brangiausia visam pasauly: Dievo Karalystės skelbimą?

Ligi paskutinių dienų, ligi paskutinės vakarienės, Jėzus ne kitaip elgiasi ir su Juda, kaip su kitais. Ir jam taip pat, kaip ir Vienuolikai, duoda savo kūną duonos pavidalo ir savo kraują vyno pavidalo. Ir Judos kojas — tas kojas, kurios jį nunešė į Kaifos rūmus — nuplovė ir nušluostė tos rankos, kurios turėjo būti pervertos vinimis rytojaus dieną, Judai dalyvaujant. Ir kai, ginklams švyturuojant ir švyturiams blyksint, atvyksta Juda nakties prieblandoje į Alyvų Daržą ir bučiuoja, „susijaudinęs“, kaip sako Matas, tą veidą, kuris tebėra drėgnas nuo kruvino prakaito, Jėzus neatstumė jo, bet sako jam:

Prieteliau, ko atėjai?

Prieteliau! Paskutinį kartą Jėzus prabyla į Judą ir net šitoj akimirkoj nemoka surasti kito žodžio, kaip tą paprastą, kokiu jį ir pirmą kartą pasveikino. Juda jam nėra tamsybių žmogus, ateinąs patamsy išduoti jį budeliams, bet draugas, tas pats, kuris prieš keletą valandų sėdėjo šalia jo prie stalo, apdėto daržovėmis ir aviniena mėsa, kuris savo lūpomis buvo palietęs taurę; tas pats, kuris tiek kartų, poilsio valandomis, medžių ar namų sienų paūksmėje, klausėsi draug su kitais, kaip mokinys, kaip draugas, kaip brolis didelių Pažadėjimo žodžių.

Prie Vakarienės stalo Kristus pasakė: „Vargas tam žmogui, per kuri Sūnus Žmogaus bus išduotas! Geriau būtų tam žmogui, kad jis niekados nebūtų užgimęs? Bet dabar, kai Išdavikas yra čia pat prieš jį, ir išdavimas jau įvykdytas, ir prie išdavimo neištikimybės Juda prideda dar įžeidimą bučiuodamas lūpas To, kuris liepė mylėti net priešus, grįžta saldus, paprastas, dieviškas žodis:

Ko atėjai, prieteliau?

Net ir Išduotojo liudijimas mūsų nerimą sustiprina, užuot pakėlęs uždangą nuo tos pasibaisėtinos paslapties. Žino jisai, kad Juda yra vagis, bet patiki jam piniginę; žino, kad Juda yra nepatikimas ir nepastovus, o patiki jam labiau vertingesnį už visus pasaulio turtus teisybės turtą; žino, kad Juda turės jį išduoti, o padaro jį savo dievybės dalininku, lauždamas su juo duonos kepalėlį ir duodamas jam gurkšnį vyno; mato, kaip Juda veda sargybą suimti jo, o jis kreipiasi į jį dar kartą, kaip ir seniau, kaip visuomet, šventuoju prietelybės vardu.

„Geriau jam būtų, kad jis visai nebūtų užgimęs!“ Šitie žodžiai gali būti ne vien pasmerkimu, kiek gailesio pareiškimu dėl likimo, kurio išvengti negalima. Jeigu Juda neapkenčia Jėzaus, tai nei vienu momentu nematom, kad Jėzus būtų turėjęs Judai pasibiaurėjimo. Žino Jėzus, kad niekšiška Judos prekyba yra reikalinga, kaip reikalingas Piloto silpnumas, Kaifos rūstybė, kareivių spiaudymai ir kryžiaus vinys. Žino, kad Juda turi daryti tai, ką daro, ir nebara jo, kaip nekeikia ir žmonių, kurie nori jo mirties, arba plaktuko, kuris jį prikals prie medžio. Tik vieną prašymą į jį nukreipia: „Greičiau daryk tai, ką turi daryti."

Judos paslaptis dvigubu mazgu surišta su Atpirkimo paslaptimi ir mums, mažutėliams, pasiliks paslaptimi.

Jokia analogija negali jos nušviesti. Ir Juozapas buvo vieno savo brolių parduotas, kuris taip pat vadinosi Juda, kaip Iskariotas, ir buvo parduotas pirkliams, Ismaelitams už dvidešimts sidabrinių pinigų. Bet Juozapas, kūniškasis Kristaus pavaizdavimas, nebuvo priešams parduotas, neparduotas nužudyti. Ir už tą išdavimą gauna atpildą, tapdamas tiek turtingas, kad galėjo praturtinti savo tėvą, ir tiek yra geraširdis, kad galėjo atleisti savo broliams.

Jėzus buvo ne tik išduotas, bet ir parduotas, išduotas už sutartą kainą, parduotas už menką kainą, iškeistas į smulkius pinigus. Tapo maino objektu, užmokėta ir įteikta preke. Juda, piniginės laikytojas, kasininkas, pasireiškė ne vien kaip įskundėjas, bet kaip pirklys, kaip kraujo prekiautojas. Žydai, kurie nusimanė apie kraują, kasdieniai žudytojai ir aukų skirstytojai, Aukščiausiojo skerdėjai buvo pirmi ir paskutiniai Judos klijentai. Jėzaus pardavimas buvo pirmas biznis šito improvizuoto pirklio: tai buvo menkas biznis, teisybė, bet vis tiktai buvo, tikra žodžio prasme, prekybinė transakcija, tikras pirkimo — pardavimo kontraktas, susitarimas žodžiu, bet kontragentų sąžiningai išpildytas.

Jeigu Jėzus nebūtų buvęs parduotas, būtų kažko stigę tobulai pasiaukojimo niekšybei; jeigu brangiai būtų už jį užmokėję, tris šimtus siklių, vietoj trijų dešimčių, auksu vietoj sidabro, niekšybė būtų buvusi mažesnė, nors ir nedaug mažesnė, bet mažesnė. Nuo amžių buvo nulemta, kad jisai bus nupirktas, bet nupirktas už menką sumą, kad tiktai tuo, ar kitais būdais pinigai būtų už jį paimti. Kad galėtų atsirasti begalinė vertė ir antprigimtinė, bet perduodamoji, buvo reikalinga ją pakeisti mažiausia verte, metalo verte, kuris pats savaime jokios vertės neturi. Argi ir jis, parduotasis, ne tą patį darė, norėdamas vieno krauju išpirkti visą kraują išlietą žemėje nuo Kaino ligi Kaifos?

O jeigu ir būtų buvęs parduotas už vergo kainą, kaip tiek kūnų, sielomis apdovanotų, buvo tais laikais pardavinėjama aikštėse, jeigu būtų buvęs parduotas kaip pelningas daiktas, kaip kokis žmoniškas kapitalas, kaip gyvas darbo įrankis, niekšybė būtų paversta niekais, ir Atpirkimas atidėtas. Bet buvo parduotas, kaip parduodama nekaltuosius, kaip avinų pirkėjas perka jėriuką papiauti, pardavinėti ji gabalais mėsos valgytojams. Šventasis pjovėjas, Kaifas, niekad savo laikais neturėjo rankose tikros begalinės aukos. Jau veik du tūkstančiai metų krikščionys maitinasi šita auka, o vienok jį tebėra dar nuolatos nepaliesta, ir rijikai jos dar nepasisotinę.

Kiekvienas iš mūsų pridėjo savo dalį, nors ir mažiausią dalelę, kad įsigytų iš Judos tą nesuvartojamą auką. Visi bendrai prisidėjome prie tos matomos sumos, kuri mokėta už Atpirkėjo kraują: Kaifas tebuvo tik mūsų įgaliotinis. Aceldamos dirva už tą sumą nupirkta, laukas kraujo kaina įgytas tapo mūsų paveldėjimu, mūsų savybe. Ir šitas laukas paslaptingai išaugo, išsiplėtė taip, kad užima pusę žemės paviršiaus ištisi miestai, miestai tirštai gyvenami, blizgą, apšviesti, iššluojami, miestai pilni krautuvių ir paleistuvystės namų, žvilga nuo žiemių ligi pietų pusės. Ir kad paslaptis kaskart būtų didesnė, taip pat ir Judos sidabriniai, daugindamiesi išdavimais, per tiek amžių dėl sutartų biznių, dar daugiau, padidėję procentais, pasidarė nebeapskaičiuojami.

Šiandien gali tai patvirtinti visi sąskaitybininkai, tie tikrieji mūsų laikų lėmėjai — visuose kiemuose ir Šventyklos prieangiuose negalėtų tilpti pinigai, kurie ligi šios dienos yra pasidauginę iš tų trijų dešimčių, kuriuos, netekęs proto, susigraužęs, numetė Juda: žmogus, kuris pardavė savo Dievą.

Statistika

Vartotojai
1
Straipsniai
315
Straipsnių peržiūrėjimai
2662790
Design by Joomla