Žalias medis.
Gedulinga eisena kaskart labiau didėdama bedarbiais, kurie šventės išvakarėse neturėjo kitokios pramogos, tęsė savo kelionę Kalvarijos link. Moterys, kurios pradžioje laikėsi kiek atokiau nuo eisenos ir pasmerktojo, dabar, kai jau arti buvo tas laikas, kada joms jau nebebūtų buvę galima net jo prisilytėti, priėjo arčiau ir garsiai verkė, nebesulaikydamos ašarų, nebebijodamos kunigų, kurie į jas žvairakiavo.
Jėzus, nuo kryžiaus naštos atleistas, galėjo bent kalbėti ir, kreipdamasis į verkiančias, tarė:
— Jeruzalės dukros, neverkite manęs, bet pačios savęs ir savo vaikų, nes štai ateis dienos, kuriose bus sakoma: Laimingos nevaisingos, laimingos įščios, kurios negimdė, ir krūtys, kurios nežindė. Tuomet pradės sakyti kalnams: Kriskite ant mūsų! Ir kalneliams: Pridengkite mus! Jeigu tai daroma ant žalio medžio, kas gi bus daroma ant sauso?
Jisai kenčia visu savo kūnu, kuris jau neužilgo kybos ant kryžiaus, vinimis prikaltas, kaip mėsininkas pakabina išdarytą jėriuką ties savo parduotuvės durimis. Bet jisai žino, kad po kelių dienų sugrįš valgyt su savo mokiniais ir kad pagaliau su visais, iš numirusių atsikėlusiais, nužengs pokyliauti amžinajame Karalystės pokylyje. Moterų verksmas yra meilės įrodymas, todėl jo neatstumia, tačiau, vieton jo turėtų jos verkti pačios savęs, nes kenčia dabar ir turės ateity kentėti, ir savo vaikų, kurie pamatys ženklus, skerdynes ir žudymus, apie kuriuos jis yra sakęs. Ir galvojant apie tas dienas, kur kas artimesnes, negu jų žinovai tikisi, kurie draug su juo eina jo mirtimi pasigrožėti, priduria nelauktą klaikų Palaiminimą prie Palaiminimų ant kalno paskelbtų:
— Laimingos nevaisingos, nes nekentės už savo vaikus.
Žydų reikalautas kraujas nepavėluos ant jų užkristi; pilnos
jo bus gatvės šito paties miesto, kuris dabar išmeta už savo sienų Kristų, tartum tai būtų krūva puvenų, ir ugnis nepaliks akmens ant akmens iš Kaitos rūmų. Tuomet baimės perimti žmonės, iš niekur nematydami pagalbos, kadangi bus apsiausti iš visų pusių, išsipiaus tarpusavy, o prie miesto sienų, pasiruošę žudynėms, stovės Tito legionininkai, šauksis beviltiškai tylinčių kalnų, kad juos išgelbėtų nuo Narsiųjų ir Romėnų kalavijų. Bet kalnai taip pat iš akmens kaip dievažudžių širdys, grąžins jiems jų šauksmų atgarsius ir motinų vaikai sukris į šiltus klanus kraujo, kuris bent mažyte dalele turės atsilyginti už Kristaus kraują.
Bausmė jau arti. Jeigu tai daroma ant žalio medžio, kas gi bus ant sauso? Žalias medis yra gyvas medis, kuris suleidžia savo šaknis į drėgną žemę ir priima ant savo lapų lietaus lašus, suteikdamas paukščiams savo šakose prieglaudą; tai yra žydįs medis saulės kaitroje kvėpuojąs vėjo dvelkimu. Tai yra geras augalas, teikiąs paunksmės keleiviui, išalkusiam vaisių, užuovėjos šalančiam. Tai Šventojo pavaizdavimas, kuris visiems išdalina savo dovanas, ir sausa žievė turi gyvą sielą.
Bet Sausas Medis yra nevaisingas, kurį geras ūkininkas paguldė kirviu ant žemės, tai negyvas stuobris, kuris pūva lauke, kadangi jo šerdis sutrūnijusi, o žievė tetinka ugniakurui. Jis yra kaip niekam tikęs ir godus žmogus, kaip nusidėjėlis, kuris neduoda gerų darbų vaisių, ir, vietoj gyvos dvasios, turi savy pūvenų nuosėdų: Teisėjas atmes jį šalin pagal Jono žodžius ir svies negestamon ugnin.
Jeigu Žydų moterų sūnūs ir vyrai kryžiuoja nekaltąjį, kuris teikia gyvybę, tai kaip bus nubausti piktadariai, kurie neša mirtį?
Tuo tarpu eisena pasiekė Kaukuolių kalną ir kareiviai, paėmę kastuvus ir grąžtus, pradėjo kasti duobes kryžiams įstatyti.
Šimtininkas sustojo už senojo pylimo, ties viduriu tik ką pradėjusių žaliuoti priemiesčio daržų. Kaitos miestas nenori bausti mirtimi miesto ribose; ji užterštų orą kvepiantį Farizėjų dorybėmis ir galėtų sujaudinti jautrią Sadukėjų širdį, todėl pasmerktuosius prieš mirtį ištremia iš miesto.
Sustota pačioje viršūnėje vienos iškilumos, kuri savo apskritumu ir baltumu labai panaši į kalkinę Kaukuolę. Šitas panašumas tartum jau iš anksto buvo tą vietą pažymėjęs nužudymams, bet tikrasis tokio parinkimo motyvas buvo tai, kad netoliese tos vietos buvo kryžkelė į Jaffą ir į Damaską, tais keliais nuolatos slinko keliauninkų grupės, pirklių, kaimiečių ir varovų: todėl svarbu buvo, kad kryžius, kuris turėjo būti pavyzdžiu ir grasme, stovėtų tokioj vietoj, kur daugiausia žmonių ji gali pamatyti.
Saulė, maloni pavasario saulė, graži pusiaujo saulė žėrinčiais spinduliais apgaubia baluojančią iškilumą ir žaidžia jais pakraščiuose, kurie skambiais smūgiais atsiremia į uolas. Aplinkiniuose soduose pirmieji ankstyvieji gėlių žiedai džiaugiasi šiltu oro dvelkimu; paukščiai giesmininkai, pasislėpę vyšnių medžiuose, pripildo erdves sidabriniu čirškėjimu; balandėliai poromis skrenda į karštą laukų ramumą. Gera būtų ir čia gyventi, tarp šitų rasa žvilgančių sodų, netoliese šulinio, geriant žemės skanų kvapsnį, kuris kyla iš miego naujais apdarais, laukdamas naujos piūties, draugaudamas su mylimais ir mylinčiais asmenimis! O Galilėjos dienos, dienos ramybės, saulės ir laisvės dienos tarp vynuogių krūmų ir ežero, dienos šviesos ir draugiškumo, praleistos draug su tais, kurie moka klausyti, baigiantis vakarienei, pilnos ramumo ir džiaugsmo, dienos, kurios atrodė amžinos, kaip gi greitai jūs praslinkot!
Nieko šalia savęs nebeturi, Jėzau, Kristumi vadinamas! Šitie kareiviai, kurie tau ruošia klaikų patalą, tie galvažudžiai, kurie tave įžeidžia, šita šunų gauja, kuri laukia tavo kraujo, yra tiktai šešėliai, išslinkę iš didelio Dievo šešėlio. Esi pats vienas, kaip buvai vienas naktį. Ir nežiba tau ta saulė, kuri kaitina tavo žudytojų sprandus. Nebeturi prieš save nei vienos dienos; nebeturi prieš save kelionės; pasibaigė tavo klajonės; pagaliau, tu galėsi pailsėti: šita akmeninė Kaukuolė yra paskutinis tavo kelio perėjimas. Čia po poros valandų tavo pavergta dvasia išskris iš kalėjimo.
Žmogiškas Dievo veidas blyksi lediniu prakaitu. Kastuvų smūgiai skamba jo galvoje, tarsi jais jis smogiamas; saulė, kurią jis taip mėgo, kaip teisingojo Tėvo paveikslą net ir neteisingiems, dabar akina jo akis ir dirgina akių blakstienas. Visame kūne jaučia nusilpimą, virpėjimą ir troškimą poilsio, kuriam visa siela priešinasi — ar gi nebuvo pažadėjęs kentėti tiek, kiek buvo reikalinga, ligi galo? — ir tuo pačiu metu jam atrodo, kad jis myli daug karštesne meile tuos, kuriuos palieka, net tuos, kurie darbuojasi jo mirčiai. Ir iš sielos gilumos, tarsi nugalėjimo giesmė ant sužaloto ir sukruvinto kūno, išsiveržia iš jo lūpų žodžiai, kurių niekados neužmiršime:
— Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro! Joks prašymas, dieviškesnis už šitą nepakilo į dangų nuo to laiko, kai žmonės gyvena ir meldžiasi. Tai ne žmogaus malda, bet Dievo į Dievą. Žmonės, kurie neatleidžia net nekaltumo nekaltiems, niekados negalėjo įsivaizduoti prieš tai, kad galima prašyti atleidimo tiems, kurie mus žudo, — atleidimo sąlyginio dėl nežinojimo, bet visuomet neapsakomai pranešančio įgimtą žmogaus pajėgumą, kai jis nėra malonės sukeltas arba pakeistas, sekant Kristaus pavyzdžiu.
Nes nežino, ką daro. Pagrindas atleidimo dydį aprėžia, bet jis yra būtinas negalimumo atleisti atžvilgiu, be jokio gailesčio laido tiems, kurie sąmoningai daro blogą. Žmonių nežinojimas yra toks neribotas, kad mažiausia būna tokių, kurie žino tikrai tą, ką jie daro. Kitų pamėgdžiojimas, įprotis, aistros, kurios gimsta ir ieško pasitenkinimo sudrumstame kraujuje, yra tie veiksniai, kurie yra mūsų darbų akstinas. Mūsų valia net ir tuomet nusilenkia, kai davinėja įsakymus; sąžinė pasireiškia tik gale, kada bepalieka pelenai ir negarbė.
Jėzus mokė to, ką privalėjo žinoti: bet kiek gi buvo tokių, kurie žinojo? Net ir saviškiai, tie vieninteliai, kurie žinojo, kad Jėzus yra Kristus, baimės buvo pavergti netekti tos paskutinės gyvenimo išvakarės; ir jie, pabėgdami, parodė, kad nežinojo to, ką darė. Tuo mažiau težinojo Farizėjai, bijodami netekti savo pirmenybių, Raštų žinovai, privengdami nustoti savo privilegijų, Turtuoliai, nusigandę netekti savo pinigų, Pilotas, bijodamas nustoti tarnybos — ir juolabiau Žydai, savo vyresnybės užsiundyti ir kareiviai, paklusnūs savo vyresniesiems. Niekas iš jų nežino, kas yra Kristus, kam jis yra atėjęs, ir už ką yra nužudytas. Kai-kurie apie tai sužinos, tačiau per vėlai; sužinos paskutinį kartą tarpininkaujant tam, kurį štai dabar žudo.
Dabar jis, prieš pat savo mirtį, patvirtino dieviškąjį ir sunkiausi pamokymą — meilę priešams — ir gali ištiesti rankas plaktuko smūgiams. Kryžiai jau sustatyti: dabar apkamšo juos akmenimis, kad nuo sunkumo neišvirstų, užpila tarpeklius žeme, apmindžiodami ją kojomis.
Jeruzalės moterys prisiartina prie pasmerktojo su taure. Tai yra vyno, smilkalo ir miros mišinys budelių pasigailėjimo išgalvotas sąmonei užmarinti. Nes tie patys, kurie sukelia kančias, tarsi norėdami paskutiniu pasityčiojimu parodyti tariamąjį pasigailėjimą, mano, kad sumažindami kančios lašelį, juo didesnę turi teisę priversti savo auką išgerti kančių taurę ligi dugno. Tačiau pridėjęs prie lūpų gėrimą, kartų kaip tulžis, Jėzus atstumia taurę nuo savęs. Vietoj šito suraminamo vyno mielai būtų priėmęs vienintelį paguodos žodį, bet tokį žodį tą dieną tesugebėjo jam pasakyti vienas iš Galvažudžių, kuriuos draug su juo nuvilko į Kaukuolių iškilumą.
Smilkalas ir mirra, kuriuos jam šiandien aukojo, neturėjo kvapo to smilkalo ir tos mirros, kurią jam atnešė Tvartan Magai, atėję iš tolimųjų Rytų. Ir vietoj aukso nušviečiančio nešvarų tvarto prietamsį žvilga pilkos geležinės vinys, kurios tuojau nusidažys krauju. Ir tas vynas, kuris atrodė lyg užnuodytas, tiek buvo kartus, jog nebuvo žvilgąs pokylio vynas vestuvėse Kanoje ir nebuvo tas vynas, kurį gėrė vakar dienos vakare, juodas ir šiltas, kaip kraujas, bėgąs iš žaizdos.