Lietuvių koplyčia Washingtone yra gyvas reikalas mūsų visuomenėje. Tokių gyvų ir taip plačiai siekiančių reakcijų retai tesusilaukė bet kuris naujas projektas.
Žmonių kalbos ir spaudos balsai nesibaigia šiuo klausimu. Tai yra ženklas, jog pats reikalas paliečia kažką giliau — žmonių jauseną, įsitikinimus, interesus. Tokiais atvejais atsiskleidžia ir tam tikra visuomenės veido kortelė, kuri darosi įdomi religinėms įžvalgoms.
Motyvai už Aušros Vartus
Visuomenės nerimas iškilo dėl koplyčios titulo bei vardo. Vardas buvo parinktas pagal centrinio objekto bei altoriaus siužetą, — būtent — Šiluvos. Koplyčia turės ir daugiau objektų, bet visuomenė kol kas tuo nesidomi.
Prieš Šiluvos vardą bene pirmieji pasisakė vilniečiai, iškeldami Aušros Vartus. Ginančių Šiluvos vardą, atrodo, lyg ir nebūtų, bet remiančių aukomis skaičius įsidėmėtinai iškalbingas.
Vilniečių pasisakymai neiššaukė spaudoj rimtesnio dialogo. Nesusilaukė atgarsių ir Vilniaus krašto lietuvių sąjungos memoran-dumas vysk. V. Blizgiui, išneštas viešumon bei plačiau paskleistas.
Vilniečių memorandumas savo turiniu neiškėlė naujų dalykų, kurių nebūtų buvę prieš tai ar po to spaudoje. Bet jis užsitarnauja daugiau dėmesio savo oficialumu ir kolektyviškumu.
Dėmesio verta ir viena šio rašto pastaba: “Lietuvių tautai, lygiai kaip ir Vilniaus Krašto Lietuvių Sąjungai, esmėje skirtumo nesudaro, kurį Marijos paveikslą garbintume — Šiluvos ar Aušros Vartų. Ji vis vien mums pasiliks vienodai brangi ir meilinga Dieviškoji Kristaus Motina”. Kitoj vietoj dar pakartojama: “Jeigu stebuklai suprantami antgamtinių galių apsireiškimo prasme, tai ir skirtumų negali būti daroma tarp Aušros Vartų ir Šiluvos Dievo Motinos stebuklingųjų paveikslų”.
Kodėl tačiau vilniečiai daro skirtumą ir įsakmiai pasisako už Aušros Vartus? Kokie motyvai lemia jų pasisakymą — esminiai ar antriniai, religiniai ar patriotiniai -politiniai ?
Iš jų motyvų labiausiai pabrėžiami šie: Aušros Vartai esą plačiau žinomi Lietuvoje ir pasaulyje; istoriškai jų kultas siekiąs senesnių laikų; labiau tinka reprezentacijai, nes tai sostinės šventovė; patarnauja populiarinti Vilnių, kaip Lietuvos sostinę; pagaliau “efektingiau gali atremti slavų įtaką ir jų užmaskuotus kėslus Lietuvoje, Vatikane ir pasaulyje”.
Šie motyvai gali atrodyti įtikinantys ir ypač glostantys patriotinius jausmus. Bet, kaip matysime, jie gana neatsargūs savo pagrindimu, religinės srities suplakimu su politine ir istorinės tiesos pažeidimu.
Marijos ar sostinės kultas?
Labai suprantama, jog vilniečiai jaučiasi “įpareigoti budėti Lietuvos sostinės Vilniaus sargyboje, o ypač kelti balsą tada, kada Vilnius ir su juo susijusios religinės, tautinės bei valstybinės brangenybės yra pažeidžiamos”.
Šis vilniečių budrumas yra girtinas, tačiau reikia atkreipti dėmesį į peiktiną jų neatsargumą, kuris lydi visą memorandumą, o ypatingai tokį galvojimą: “Marijos kultas mums, kaip lietuviams..., yra vidinio jausmo akstinas, nuolat dilgąs ir žadinąs mūsų dvasinį atsparumą, ryžtą, budrumą ir tylų pasipriešinimą prieš slaviškąjį antplūdį į mūsų kraštą, tautą ir valstybę”.
Jei tik toks būtų pas lietuvius Marijos kulto supratimas, būtų geriau, kad mes nebandytume jo reprezentuoti Washingtone. Daugelis lietuvių, reikia manyti, nei taip jaučia, nei taip galvoja. Marijos kultas neturi pašvęstų kulkų šaudyti į ką nors, o tuo pačiu akstinti tautinius ar valstybinius pasipriešinimus.
Jei Marijos kultas tarnautų kovai prieš slavus, tai Šiluva tokiam reikalui visai netiktų. Ji netinka ir vilniečių uždaviniui budėti sostinės sargyboje. “Šiluva niekad negalės prilygti Aušros Vartams”, nes ji “tik provincijos miestelis”. Pirmiausia, visų akys turi būt nukreiptos 5 sostinę. Dėl sostinės “Jeruzalės, o ne dėl kokio nors kito miesto likimo” verkęs ir Kristus. “Kaip Kristui Jeruzalė, taip lietuviams, o ypač vilniečiams, yra brangus Vilnius”.
Ir vėl naujas neapdairumas. Kristus verkė ne dėl pačios sostinės, o kad ji “nepažino savo aplankymo meto”, kad ji ieškojo jame politinio vado, ne dvasinio. Žydų vadai norėjo, kad Kristus dvasinę savo įtaką nukreiptų prieš pavergėjus romėnus ir, kai to nedarė, buvo palaikytas tautos išdaviku. Kristus atėjo skelbti gryną religiją, o ne palenktą politikai.
Kalbant dėl Vilniaus, tai jis ne vieną kartą buvo užsitarnavęs dangaus ašarų. Bent du sykiu ši mūsų sostinė buvo priešų paversta griuvėsiais ir pelenais. Prie tų griuvėsių neatsirado Marija ir neguodė. Ji pasirodė ir pravirko tada, kai griuvėsiai ištiko tautos tikėjimą. Ir tada ji pasirinko ne sostinės papėdę, o akmenį paprasto miestelio laukuose.
Ne mums spręsti, kodėl centrinės Marijos kulto vietos pasaulyje išaugo šalia sostinių. Bet mums dera šio fakto neišleisti iš akių. Prancūzams ir portugalams, tur būt, ir neateitų į galvą toks klausimas, kodėl Liurdas ar Fatima, o ne Paryžius ar Lisabona? Jie pergerai žino, ką mena šios šventovės, palyginus su kitom, kurių jie taip pat turi ir savo sostinėse. Tuo tarpu vilniečiai atrodo lyg nežinotų, kas yra Lietuvos Liurdas ar Fatima. Juk jiems, pagal memorandumą, ir “Aušros Vartai, kaip ir Liurdas ar Fatima”, atseit — kaip Marijos apsireiškimo vieta.
Nesusipratimas lyginti paveikslą su apsireiškimu
Vilniečių memorandumas nei vienu žodžiu neprisimena Marijos apsireiškimo Šiluvoje. Kalba tik apie šiluvinį Marijos paveikslą. Memorandumo autoriai, matyt, nebuvo įsiskaitę koplyčios iniciatorių viešo rašto, arba tas raštas nepakankamai pabrėžė, jog Washingtone reprezentuojamas Šiluvos apsireiškimas.
Dalis vilniečių, gal būt, tikrai nežino, jog Šiluva turi du Marijos kulto objektus: stebuklingąjį paveikslą ir Apsireiškimą. Tie objektai turi ir dvi atskiras šventoves, viena nuo antros per kilometrą atstu. Paveikslo istorija ir kultas yra senesnis, bet nepalyginamas ir nelygintinas su Apsireiškusios kultu.
Neakylumas ar nežinojimas supainiojo memorandumo autorius. Jie manė turį reikalą su dviem paveikslais. (Panašiai galvojo ir kai kurie žurnalistai.) Taip prasidėjo ieškojimas palankesnių motyvų vilniškiam paveikslui prieš šiluvinį. Tiem, kurie gerai žinojo, jog Šiluvos vardo parinkimas iškelia Marijos apsireiškimą, vilniečių akcija atrodė tikru nesusipratimu. Tokių paveikslų, kaip vilniškis ar šiluvinis, pasaulyje yra tūkstančiai. Mes patys jų turime keliolika, o lenkai keletą dešimtų. Tuo tarpu Marijos apsireiškimai visame pasaulyje neprašoksta nei dešimties rankos pirštų.
Šiluva yra pirmas žinomas Europoje ir antras pasaulyje Marijos apsireiškimas, deja, per mažai žinomas ir Europai ir juo labiau pasauliui. (Kodėl taip yra, mes dar prisiminsim.) Šimtai kraštų, išskyrus penketą, nėra turėję tokio įvykio. Tuo tarpu mes, turėdami apsireiškimą ir jo kultą, kuris trunka jau 350 metų, negi dar galėtume iš viso galvoti apie bet kurį paveikslą. Jaučiantiems šį esminį skirtumą tiek pasauliečiam, tiek kunigam negalėjo kilti nei klausimo, ką reikėtų rinktis centriniu objektu Washingtono paminklinei Marijos koplyčiai.
Kodėl ne visi tai jaučia, o gal ne visi ir žino?
Ar Šiluvos apsireiškimas ištirtas?
Gal kaltas lietuvio bruožas palikti šventus dalykus tiems, kurie asmeniškai jų ieško ar domisi. Visuotinis domėjimasis, ypač egzaltavimasis dėl stebuklų, kaip tai matome pas pietiečius, mums visiškai svetimas. Lietuviškas santūrumas ar atsargumas linkęs greičiau laukti, žiūrėti, abejoti. “Kažin kaip ten yra buvę su tuo apsireiškimu — ar jis ištirtas, istoriškai pagrįstas, ar pripažintas ir aprobuotas Romos?”
Mokslinis apsireiškimų ar stebuklingųjų paveikslų tyrinėjimas visada yra girtinas ir svarbus, bet ne esminis pačiam kultui. Bažnytinė vyresnybė paprastai atlieka pirminį tyrinėjimą ir labiausiai žiūri, ar įvykiai neprieštarauja kuriuo nors būdu tikėjimui bei dorai. Jei nieko nerandama priešingo, tada nekliudoma garbinti.
Toks pradinis tyrinėjimas Šiluvos įvykių neabejotinai buvo padarytas dar vysk. Merkelio Giedraičio patvarkymu. Toliau Žemaičių vyskupai vienas po kito ne tik leido kultą apsireiškimo vietoj, bet ir patys asmeniškai jį rėmė. Jokio tiesioginio pripažinimo ar įsakmios aprobacijos tokiais atvejais nedaroma nei iš vyskupų, nei iš Romos pusės.
Moksliniai tyrinėjimai daromi savo keliu, jeigu jie iš viso daromi, ir jie nelemia, juoba neapsprendžia paties kulto.
Taip pat dera žinoti, jog Marijos apsireiškimai, kaip ir mūsų šiluvinis, nėra kokia tikėjimo dogma, kurią visi turi priimti ir tikėti. Juo labiau tokios tikėtinumo pareigos neturi stebuklingieji paveikslai. Daugiau ar mažiau tyrinėsime, nuo to kulto padėtis, lygiai ir mūsų pareiga, nepasikeis. Mes esame laisvi priimti šiuos stebuklingus Įvykius, juos tikėti, garbinti ar ne. Jei sakome, jog tauta tiki Marijos apsireiškimu ar garbina kurį stebuklingąjį paveikslą, tai reiškia daug kas iš tautos tiki bei garbina, bet nebūtinai visi.
Galima prileisti, jog vilniečiams labiau tikėtinas ir garbintinas Aušros Vartų paveikslas, negu Marijos apsireiškimas Šiluvoje. Tam jie turi pilną laisvę. Bet pagerbdami kitų laisvę, jie neturėtų mažinti ar neigti kitiem didesnio tikėtinumo Šiluvos apsireiškimu ir labiau telktis ties jo kultu.
Ar Šiluva ne kontroversinė?
Prispėliota — prirašyta, jog Aušros Vartų prisibijoma dėl galimos politinės kontroversijos su lenkais. Bet lietuviškas atsargumas ar replika vilniškei kontroversijai padiktavo iškelti klausimą, ar pati Šiluva nėra kontroversinė? Nesu pats skaitęs Jer. Cicėno straipsnio “Naujienose”, tik radęs ištrauką. Esą, Marijos kultas Šiluvoj buvęs atkirtis reformacijai. Tur būt, bičiulis Cicėnas norėjo pabrėžti, jog, iškeldami Šiluvą, mes suerzinsim mūsų brolius reformatus.
Į tai atsakė “Laisvojoj Lietuvoj” p. O.Algminienė. “Ir gerai, rašė ji, kad buvo (atkirtis) ! Visi ištikimieji katalikų Bažnyčiai lietuviai galime būti dėkingi ‘atkirčio’ vykdytojams, nes jie išgelbėjo mums Motiną”. Iš tikro, jeigu reformos “kirtis” būtų pavykęs Lietuvoje, šiandien nebūtų mums ko svarstyti Šiluvos ar Aušros Vartų klausimo. Marijos kultas būtų savaime iškritęs iš religinės mūsų istorijos.
Jei šią istoriją priimame ir ja remiamės, tai neturėtume jos nei bijoti. Istorinė tiesa nėra baugi, jeigu ją teisingai suvokiame.
Tiesa, jog Šiluva, kaip nei viena kita vietovė, buvo didelių religinių kovų centre. Reformacija pradžioj brendo Žemaičiuose, o po Radvilos Juodojo mirties vėl Žemaičių didikai perėmė atstatyti kalviniškos reformos bėgius. Šiluva jau nuo 16 a. pusės buvo parinkta ruošti Žemaitijai ir vidurio Lietuvai kalvinų pastorius, katechetus, mokytojus. Praktiškai šis planas pradėta vykdyti 16 a. pabaigoj. Dėl to Šiluvai buvo padarytas kirtis, atimant visa, kas priklausė katalikams ir jų šventovei. Kirtis buvo padarytas remiantis Šiluvos dvaro savininkų patronato teise. Tuo tarp atkirtis buvo vykdomas remiantis Lietuvos Statuto teise, einant per teismus ligi Vilniaus tribunolo, kuris ir tarė galutinį žodį. Tose teisinėse kirčio — atkirčio kovose dalyvavo žymios didikų giminės. Tose kovose rastume didelį abiejų pusių atkaklumą, bet lygiai ir garbingumą. Dėl to tų kovų nereikėtų gėdytis.
Pats Marijos kultas Šiluvoje vis dėlto neturi ryšio su šiom kovom tiesiogine prasme. Jis prasidėjo žymiai anksčiau ir stipriais šuoliais kilo ne dėl prasidėjusių ar įsibėgėjusių kovų, o dėl Marijos apsireiškimo. Apsireiškimas, kaip sakoma viename dokumente, paskatinęs katalikus ieškoti Marijos ir prarastos jos šventovės. Bet įdomu, Apsireiškusiosios kulte niekad nebuvo vartotas “Pergalėtojos” ar “Kovotojos” titulas, o tik “Ligonių Sveikatos”.
Lietuva tuo metu buvo lyg dvasinis ligonis. Reformacijos banga buvo tik proga atsiskleisti diduomenės ir bajorijos dvasinėms negalėms. Iš tikro, tai buvo ne reformacija, bent pradžioj, o dvasinis chaosas, religinis ir moralinis pasimetimas, kuris Lietuvą galėjo palaidoti griuvėsiuose.
Marijos apsireiškimas, atrodo, ir buvo tas didysis dvasinis supurtymas, sujaudinimas, kuris akivaizdžiai pažadino tautoj naujas dvasinio atgimimo jėgas. Ir jei po to Lietuva tapo kryžių, šventovių kraštu, jei pats Marijos kultas puošėsi naujais židiniais ir jei visas 17-sis amžius tapo didžiausio dvasinio pakilimo amžiumi, — tai kam turėtume būti dėkingi?
Ar Šiluva mažiau žinoma?
Vilniečių memorandume pakartotinai teigiama, jog Aušros Vartai labiau žinomi Lietuvoje ir pasaulyje. Nuo kada jie žinomi? Esą, “nuo 16 šimtmečio pradžios”. Tokie vartai, tiesa, žinomi, kaip Vilniaus mūrų dalis, bet tai dar nieko nesako apie Marijos kulto pradžią. Pirmoji koplytėlė tuose Vartuose įrengta tik 17 a. pabaigoj (1671), o Marijos paveikslas, kaip tvirtina Hilariono reliacijos, tada buvo dar “kaip ir kiti stebuklais negarsėją paveikslai”.
Tuo tarpu Šiluvos bažnyčia, pašvęsta Marijai su jos atlaidais ir specialiu paveikslu egzistuoja nuo 1457 metų. Į Šiluvą atlaidų metu, kaip liudija Martyno Mažvydo laiškas, jau 16 a. vidury keliavo maldininkai, netgi protestantai, iš Prūsų, nekalbant apie artimesnių vietovių žemaičius. Marijos apsireiškimas įvyko 1608 metais. Ir kai po reformacijos audrų bažnyčia buvo atstatyta, 1629 suplaukė į Šiluvą net 11.000 maldininkų.
Žemaičių vyskupų reliacijos šv. Sostui liudija, kad Šiluvon per atlaidus atvykdavo maldininkai iš visos Lietuvos, net Vilniaus, o taip pat iš Kuršo, Prūsų, Lenkijos ir Gudijos. Paveikslo vainikavimo metais (1786) suplaukė per 30,000. Apie tiek pat buvo susirinkę 1886, kai buvo vainikuojama Apsireiškusios statula. Kai po rusų draudos vėl buvo leistos procesijos, 1906 atvyko organizuotai daugiau kaip 50,000. Nepriklausomybės metais per 8 atlaidų dienas praplaukdavo ligi 100,000 žmonių.
Ar Aušros Vartai bent kada matė tokias maldininkų minias? Jei susitvenkia ir uždaro siaurą gatvę, tai vis dėl to ne tūkstančiai. Aušros Vartai buvo daugiau pačių vilniečių lankomi. Iš toliau užklysdavo tik tie maldininkai, kurie specialiai vykdavo į Verkių Kalvarijas.
Net šiluvinis paveikslas 141 metais pralenkia vilniškį aukščiausiu kultiniu įvertinimu, atseit — Romos vainiko gavimu. Tad be reikalo vilniškiai pabrėžia pirmenybę ir pranašumą savo labui; be reikalo ir visuomenei tokius dalykus skelbia “neginčytinos istorinės tiesos” vardu.
Ar Aušros Vartai pirmavo Vilnijoj?
Jeigu jau norim remtis istorine tiesa, tai Aušros Vartams net pačioj Vilnijoj turim pripažinti dar kuklesnę vietą. Vilnius dar neturėjo garsėjančio stebuklais paveikslo, kai procesijos iš sostinės nuo 17 a. pradžios keliavo į Trakus. Čia Vytautas 1409 pastatė bažnyčią ir įstatė Marijos paveikslą. šis paveikslas pirmasis Lietuvoj buvo vainikuotas (1718) Romos Šv. Petro bazilikos kapitulos vainiku.
Tokio vainiko, antrojo iš eilės, susilaukė vilniškis Marijos paveikslas Šv. Mykolo bažnyčioje, statytoje kanclerio Leono Sapiegos. Tai pirmasis stebuklais pagarsėjęs sostinės paveikslas. Tuomet, kai jis didelėse iškilmėse buvo vainikuojamas (1750), Vilnius dar buvo nepriklausomos valstybės sostinė. (Ši aplinkybė, rodos, būtų verta dėmesio tiems, kurie šiame klausime vartoja ir valstybinius motyvus.)
Vilnius turi ir daugiau stebuklingųjų Marijos paveikslų bei statulų — viso devynis. Kodėl tad siedinti Vilnių tik su vienais Aušros Vartais? Kodėl tik ši šventovė turėtų talkinti vilniečių Sąjungai spręsti “sostinės sargybos” bei gynybos problemą?
Tiesa, Aušros Vartai vienintelis Marijos paveikslas, kuris susilaukė Romos vainiko Lietuvai vėl atgavus nepriklausomybę. Bet tuomet (1927) Vilnius buvo lenkų rankose. Šio vainikavimo fakto nebūtų galima Washingtone nereprezentuoti, nes tai aukščiausias kultinis įvertinimas. Bet kaip paaiškintum koplyčios lankytojams, kad Vilnius su šia šventove visuomet priklausė Lietuvai?
Kodėl tad, vilniečių akimis, “lietuviai padarytų didžiausią tautinę - istorinę klaidą, atsisakydami nuo Aušros Vartų paveikslo talpinimo Washingtono katedroje”? Kitaip, “mes būsime kapituliavę mūsų pagrindiniame gynybos avanposte Vilniuje... leidžiant blėsti žmonių tikėjimui ir pamaldumui į Aušros Vartų stebuklingąjį Marijos paveikslą, kas reiškia Vilnijos lietuvių nutautinimą pagreitinti, durų atvėrimą len-komanijai į Rytų ir Pietvakarių Lietuvos žemes bei žmones”.
Šioj jausminėj motyvacijoj, šalia perdėjimų, pernelyg pabrėžiama lenkomanija, kuri tikrovėje yra lenkofobija. Tik lenkofobija galėjo padiktuoti vilniečiams “daryti prielaidas”, jog lenkai per savo kardinolą Višinskį bus sukliudę pasirinkti Aušros Vartus, o gal jie bus paveikę JAV hierarchiją ir ši bus “aprubežiavusi laisvą pasirinkimą koplyčiai įrengti”. Dar daugiau: “o gal net Vatikano sluoksniuose naudojamas tam tikras pageidavimas, nurodymas ar net tiesioginis spaudimas”.
Iš kur toji lenkų baimė?
Šios ‘’prielaidos”, žinoma, neįrodo, jog lenkai kuriuo nors būdu būtų brovęsi į šį mūsų reikalą. Lenkai greičiau yra įsibrovę į pasąmonį. Tai atskiras mūsų gyvenimo reiškinys, vertas, gal būt, platesnio dėmesio. Atrodo, tartum be lenkų mes nebegalėtume nieko patys veikti ir jokio sprendimo rasti. Nuo jų ginamės, jų kratomės ir, atrodo, nepajėgiam. Norim būti sau tauta, bet vis lyginamės su lenkais, tarsi neturėtume nieko daugiau, su kuo galėtume lygintis.
Girdi, mes negalime tapatinti “lietuvio” ir “kataliko”, nes taip daro lenkai — ir tai yra negera. Bet gera Marijos kultu ginti Vilnių, nes taip darytų geri lenkai katalikai, net dvasiškiai. Vieno žurnalisto žodžiais, “lenkai visais įmanomais būdais naudoja Bažnyčią ir jos institucijas savajai politikai, saviesiems kėslams... Tad ir lietuviai vis jau turėtų išdrįsti bent vieną kartą visiškai oficialiai ir drąsiai šį taip svarbų katalikišką reikalą — koplyčios įruošimą — panaudoti savajai ‘politikai’ ”.
Lenkų kompleksas, kaip matom, jaukia mūsų pačių savitą vertybių pajautimą ir muša iš rėmų blaivų galvojimą. Argi ne keista, kad dalis visuomenės tuoj pasigavo tos pačios minties, jog be Aušros Vartų Washingtone Vilnius bus prarastas lenkams. O kad bus prarastos visos Marijos šventovės Lietuvoje, nes jas užgulęs spaudžia sovietinis priešas, tai nei vilniečiams, nei kitiems neatėjo į galvą būkštauti.
Ir vėl keista, kad pradėjom baugintis lenkų kėslais tokiu metu, kai Vilniui ir Lietuvai gresia sovietizacija, rusifikacija ir šventovių likvidacija. Tiesa, prie tos likvidacijos sovietai eina laipsniškai ir bent Aušros Vartų kol kas neliečia. Liečiamos kitos šventovės ir ypatingai Šiluva. Prieš Šiluvą prirašyta straipsnių, reportažų, išleista J. Vedeikio stambi brošiūra; maldininkų keliavimas suvaržytas, kunigų vykimas kontroliuojamas; ateistiniai būreliai ir apylinkių komitetai užvaromi prieš Šilinių at
Šiluvos Stebuklingosios Dievo Motinos paveikslas, vainikuotas Romos Šv. Petro kapitulos vainiku 1786.
laidus daryti visa, kad sulaikytų keliaujančius į Šiluvą.
Atrodo, jog komunistai geriau žino už mus, kuri Marijos šventovė reikalingesnė Lietuvai ir pavojingesnė jų tikslams. Panašiai žinojo ir caristiniai rusai, dėl to ypatingai varžė maldininkų bei kunigų vykimą Šiluvon. Rusams Lietuvą valdant, Šiluva bent 100 metų buvo nebeprieinama maldininkams iš kitų kraštų ir jos garsas nebeišėjo plačiau už Lietuvos ribų. Galima įsivaizduoti, kiek rusų kėslams būtų buvęs nenaudingas svetimųjų lankymas apsireiškimo vietos Lietuvoje.
Kaip su tautine reprezentacija? . .
Turėdami Marijos apsireiškimą Šiluvoje, mes turime ir pareigą jį reprezentuoti kitiems. Mūsų pareiga išnešti pasaulin apsireiškimo faktą, kuris yra buvęs pirmasis Europoje. Toks faktas Marijos kulto visumoje negali būti toliau nežinomas. Ko nepadarėme anksčiau, būdami savajame krašte, turime padaryti dabar. Washingtono koplyčia, skirta Šiluvos titului, būtų pirmas ryškesnis žingsnis ta kryptimi.
Tautinė reprezentacija neturėtų būti pastatyta aukščiau kultinės, kaip tai daroma vilniečių memorandume, šventovė, kokia ji bebūtų, pirmon eilėn yra šventovė ir tik antron eilėn atstovaujanti Lietuvą, lietuvių įrengta ir t. t. Tie dalykai praktiškai neatsiejami, tačiau akcentai gali skirtis. Šiluva, iš tikro, bus nemažiau reprezentatyvi ir tautine prasme, nes bene labiausiai susieta su krašto istorija ir mūsų krikščionijos
Marijos apsireiškimas Šiluvoje A. Varnas
raida. Aušros Vartai ta prasme mažiausiai tiktų, nes, kaip šventovė, neturi ryškesnės istorijos, be to, neturi jokio ryšio su krašto ir krikščionijos raidos istorija. O istorinis mūsų koplyčios pristatymas ir jos centrinio objekto istorinis surišimas turės būti padarytas. Ir tai turės didelės reikšmės tiek tautos, tiek jos krikščionybės reprezentavimui.
Tautinės reprezentacijos minties vedinas, vienas redaktorius buvo siūlęs vašingtoninę koplyčią pavadinti “Our Lady of Lithuania”. Gaila, kad tokios “Our Lady” mes neturėjome. Neturi ir kiti kraštai tokios “nacionalinės” Marijos. Šios minties autorius galvojo apie “sudėtinę” Mariją — iš visų esamų mūsų šventovių. Bet sudėję visas Marijas, geriausiu atveju gautume tik “Our Ladies of Lithuania”. Bet kodėl jas dėti visas — lygiomis lyg į galeriją ar Marijos panteoną?
Šis pasiūlymas kai kam atrodė labai šaunus, juoba galįs patenkinti ir oponentus. Bet kaip tai atrodytų svetimiesiems? Kogi lietuviai nori, ar pasirodyti Marijos paveikslų gausumu bei originalumu? Deja, nei vienu, nei antru nieko per daug nenustebintume, juoba nepralenktume. Marianiškos galerijos (oratorijos) tipas nei mums yra tipiškas, įprastas, nei būtų suprantamas kitiems. Pagaliau vašingtoninė amerikiečių šventove yra kulto pastatas ir kaip toks reprezentuoja Amerikos tikinčiuosius. Tad ir mūsų reprezentacija gali turėti tik kultinį (koplyčios) pobūdį su konkrečiu centriniu bei koncentruojančiu — altoriniu objektu.
Aišku, reprezentacijai tarnaus visa koplyčia su įvairiais meniniais - istoriniais kūriniais. Bet centrinis objektas bus kultinis ir jis pabrėš dangaus privilegiją Lietuvai šiluviniu Marijos apsireiškimu.
Susimąstymo punktai
Gerai, kad šis Šiluvos - Aušros Vartų klausimas iškilo nūnai, negu jis būtų slypėjęs dar kokį dešimtmetį — ligi naujos panašios progos. Dabar iškilęs, jis prašosi kai kurių pergalvojimu, kurie būtų reikšmingi tautiniam - visuomeniniam brendimui.
1. Mūsų žmonės, pasirodo, lengvai įjautrinami patriotiniais motyvais. Bet ar neperdaug jais žaidžiama, lyg nebūtų pavojaus patiems susižeisti ir pažeisti kitus?
2. Mūsų patriotikoje persveria jausmas — be gilesnių kultūrinių, istorinių šaknų. Perstipriai veikia kažkada susikurti įspūdžiai, vėliau nepatikrinami racionališkai? Ar racionalu laikytis auklės (lenkų) sijono?
3. Nesame iš prigimties linkę į erezijas, kaip mūsų kaimynai slavai. Bet ar ne jie kai kam maišo galvą, kad religiją lenktume tautiškumui, kaip aukščiausiam — sureligintam tikslui. Ar Dievui iš to garbė ir tautai palaima?
4. Inteligentinis dėmesys savo šventovėm, pasirodo, atsitiktinis. Jis iškyla tada, kai prireikia ką nors kita ginti ar ką nors kita reprezentuoti. Aušros Vartai kitados buvo Vilniui vaduoti sąjungos, o nūnai Vilniaus krašto lietuvių sąjungos priemonė ginti sostinės bylai. Ar ne dėl to kitos šventovės pasidaro bereikšmės?
5. Marijos kultas ir šį kartą neiškilo kaip platesnės reikšmės objektas. Ar jis nėra krikščioniškosios mūsų kultūros dalis, religinės - bažnytinės mūsų istorijos šakotas faktas, pagaliau tautos dvasios ugdymo faktorius ?
6. Gera ir teisinga kovoti tiesią bei garbingą kovą už tautą ir sostinę. Bet dangus, atrodo, veda kovą kitoj plotmėj: nori laimėti šią atkaklią tautą Dievui, nes ji, kaip kitados žydai, vis dar nepažįsta “savo aplankymo meto”. Nežiūrint pirmojo aplankymo prieš 356 metus Šiluvoj, tauta nelinksta juo domėtis, suprasti, įvertinti. Nūn įvyko du nauji aplankymai — Girkalnyje ir Skiemonyse...
Ar bus taip sunku dangui “įveikti” mus, kaip suliberalėjusią Prancūziją, kur Marija pasirodė taip pat tris kartus? Beje, šios dvi tautos krikščioniškoj Europoj ir europiniame katalikų Bažnyčios prieglobstyje yra turėjusios jauniausios ir vyriausios dukters poziciją. Ar ir dėl to joms skiriamas panašus Marijos dėmesys?