Robertas Gedvydas Skrinskas

PILIGRIMO VADOVAS

Po stebuklingas Marijos vietas

Knyga: PDF knygos fotografinė kopija : internetinė talpykla BOX:

HTML:

“JUDEX”
Kaunas
1999

NIHIL OBSTAT

Mons. P. Tamulevičius
Censor ad hoc deputatus
Kaunas, 1997 m. rugpjūčio 5 d.

„Juk kas randa mane, randa gyvenimą ir gauna malonę iš Viešpaties“
(Pat. 8,35)
(Žodžiai, kuriuos Bažnyčia taiko Marijai)

Mieli skaitytojai,
nusipirkę šią knygą, Jūs paremsite
Lietuvos Kankinių bažnyčios statybą.

ISBN 9986-9165-9-3 © Robertas Gedvydas Skrinskas, 1999

Pavedant Marijos globai Lietuvos bažnyčią ir visus garbingus jūsų šalies žmones, lietuvių tautą. Marija, kurią taip nuoširdžiai garbina ir myli jos vaikai lietuviai, teveda juos tikėjimo kelionėje per šį septintąjį krikščioniškojo gyvenimo šimtmetį; testiprina juos sunkumuose, tepakelia suklupusius, tebūna visiems ir kiekvienam tikros vilties ir paguodos ženklas.

Marijos motiniškoje širdyje sudedame jūsų tautos džiaugsmus ir viltis, vargus ir sielvartus, jos globai pavedame šeimos ir jaunimo ateitį ir su tvirtu pasitikėjimu prašome, kad Ji visada mums būtų Motina.

Telydi Jus mano apaštalinis palaiminimas “.

Iš Šv. Tėvo kalbos 1988.IV. 18 Lietuvos vyskupams, atvykusiems su „ad limina apostolorum “ vizitu Romon.

„... Dievo Motina Marija, pavedam Tavo globai visus Lietuvos žmones, kurie taip nuoširdžiai Tave myli. Suteik kunigams apaštalinio uolumo, stiprink kenčiančius už tikėjimą, padėk jaunimui išsaugoti tikėjimo bei doros žiedus, laimink šeimas, kad jos galėtų laisvai ir su tikėjimo šviesa kurti savo ir tautos laimingą ateitį “.

Taip I988.IV.I9 Šv. Tėvas Jonas Paulius II kalbėjo prieš šv. Mišias, kurias drauge su Lietuvos vyskupais aukojo lietuvių kalba.

Skiriu Kristaus Jėzaus ir mūsų Motinai Marijai

Turinys

PRATARMĖ

Tamplierių ir Kalavijuočių ordinams užkariavus Latviją, Estiją, tos žemės pradėtos vadinti Livonija arba Senąja Livonija - nuo lyvių tautos, su kuria vokiečiai susidūrė pirmiausia. 1215 m. Laterano susirinkime, - tada popiežius buvo Inocentas III, - Livonija gavo „Terra Mariana“ vardą.

Lietuva Marijos žemė. Taip mūsų tėvynę pavadino apaštalinis vizitatorius Lietuvai Achilles Ratti, vėliau tapęs popiežiumi Pijum XI 1922-1939. Marijos žemės arealas išsiplėtė. Dabar prie Marijos žemėje gyvenančių savo gentainių prisijungiame ir mes. Prie mus siejančių veiksnių, kaip gentystė, kaimynystė, bendros kovos už laisvę, prisideda dar viena — esam Marijos žemės vaikai.

Būti Marijos žemės vaiku ne tik garbė, bet ir įpareigojimas dorai, garbingai, skaisčiai gyventi. Paveldėję iš senovės valstybės vadų ir protėvių meilę Marijai, kaip gražiausią ir brangiausią vertybę perduokime ją mūsų ainiams.

* * *

„Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“. (Lk. 1,48)

Marija buvo ne tik paimta į dangų, bet ir apvainikuota. Apie vainikavimą rašoma Vilniuje 1906 m. išleistoje knygoje „Gyvenimas Jėzaus Kristaus“:

Pirma karūna, kuria buvo apvainikuota mūsų Švč. Motina, Bažnyčios Šv. Tėvų nuomone, yra net būtina kiekvienai sielai dėl Dievo regėjimo. Tokį vainiką galim ir mes įgyt per viltį, tikėjimą į Dievo gailestingumą, nes dovana Dievo regėjimo paeina iš tikėjimo, vilties. Apskritas vainikas neturi galo ir reiškia begalinius amžius. Tokiu vainiku apvainikuota Švč. Mergelė. Šį vainiką ji gavo nuo Dievo Tėvo, savo pagimdyto Sūnaus ir Šventosios Dvasios. O laimingesnė už visus laiminguosius Marija yra dėl to, kad palaiminta tapo.

Antra karūna yra Mergelių karūna, apie kurią Bažnyčia gieda: „Ateik, Sužieduotine Kristaus, imk karūną, kurią tau Viešpats nuo amžių sutaisė“. Bet kadangi Marija ir Motina yra mergelių mergelė, neturinti už save didesnės, todėl ir yra karūnuota Mergelės karūna, kuri skaistumu prilygo baltajai lelijai pagal Saliamono giesmės žodžius: „Kaip lelija tarp erškėčių, tu prietelka mano tarp Adomo dukterų“. (Citatų kalba netaisyta.)

Trečia karūna - Išpažintojų. Apie ją yra parašyta: „Vyresnieji, ganykite Dievo žodžiu aveles, kurios tarp jūsų yra, idant apturėtumėte amžinos garbės karūną, kuri Dievo žodžio skelbėjams yra paskirta“. O ta karūna vadinasi žvaigždė, kaipo apie ją parašė Danielius: „Kurie daugybę pripratino prie tiesos bus kaipo žvaigždės ant am-žių amžinųjų“. Iš tiesų tuomet Marija buvo uoliausia išpažintoja ir skelbėja, nes mokė šv. apaštalus ir evangelistus, todėl ir priderėjo, kad tąja karūna būtų karūnuota.

Ketvirta - kuri duodama kankiniams. Bet kadangi Marija sunkesnę kančią už visus kankinius iškentėjo, kančios kalavijai jos širdį pervėrė, tai garbingesnę už visus kankinius karūną pelnė.

Penkta karūna - Gyvenimo. Apie ją šv. Jonas apreiškime rašo: „Būk ištikimas iki mirties, o duos tau gyvenimo karūną“. O šv. Jokūbas sako: „Palaimintas, kuris kenčia pagundymus, nes po to ištyrimo apturėjo karūną gyvenimo“. Ana duodama žmonėms trejopai: esantiems luome moterystės - 30 kartų, našlystės — 60 k., panystės — 100 k., o kadangi Marija buvo moteriškė, našlė ir pana, todėl pagal teisybę pelnė tą karūną.

Šešta vadinama „Palme pergalėjimo“, apie kurią šv. apaštalas rašo: „Tas bus karūnuotas, kurs tiktai stipriai ir ištikimai kariaus. Dėl to šv. Jonas sako: „regėjęs palmes šventųjų rankose“. O ta palmė duodama tiems šventiesiems, kurie taip save pergalėjo, jog visuomet turėjo gerą valią dėl Kristaus kentėti kaip šv. Martynas ir šv. Pranciškus. Tos karūnos Švč. Mergelė nusipelnė, nes ant Kalvarijos kalno kartu su Kristumi kentėjo kančias ir sopulius. Ir norėjo tūkstantį kartų už sūnų ir su sūnumi numirti. O už tą savo norą Marija buvo prieš savo garbingą ir linksmą ėmimą į Dangų teisėtai pergalės karūna karūnuota.

Sekma karūna - Teisybės. Atpildas už gerus darbus, nes kiekvienas pagal savo teisybes ir darbą paims užmokestį. Apie tą karūną liudija šv. Paulius: „Gerai kariavau ir dėl to yra man duota teisybės karūna“. Bet kadangi Švč. Mergelė Marija daugiau už visus darbavosi, dėl to didesne malone ir karštesne meile buvo apdovanota ir pelnytai tą karūną gavo.

Ašma jos karūna vadinasi Garbė ir Neapsakoma Gražybė. Kaip rašo karalius Saliamonas: „Ims šventieji iš Dievo rankų neapsakomai gražią karalystę“. O tą karūną Dievas paprastai duoda tiems šventiesiems, kurie išsaugojo savo nekaltybę ir be jokios nuodėmės gyveno. Bet nė vieno nebus tokio laimingo kaip Švč. Mergelė Marija, kuris per visą savo gyvenimą nebūtų Dievo nė karto užrūstinęs ir nuodėmės padaręs. Ir dėl to didžiausią šviesybės karūną Ji gavo. Kaip visų angelų šviesybė gęsta prieš Švč. Mergelės Marijos šviesybę, kaip mėnesio ir žvaigždžių šviesa lyginant su saulės šviesa, dėl to teisingai ta karūna Marija karūnuota.

Devinta vadinama karališka. Marija tą karūną gavo kaip Dangaus ir žemės karalienė.

Dešimta - sužieduotinės. Kaip rašė pranašas Izaijas: „Kaipo sužieduotinę papuošė karūna mano Viešpats Dievas, rūpestingai aprėdė mane“.

Vienuolikta yra karūna Garbės ir Šlovės, apie kurią parašyta: „Garbe ir šlove karūnavai ją, mieliausias Viešpatie, ir pastatei ją ant visų darbų tavo“. O Juditos knygoje: „Tu garbė ir šlovė Jeruzalės, Tu linksmybė Izraelio, Tu mūsų žmonių džiaugsmas“.

Apie dvyliktą karūną knygoje nėra. Tekstas tos knygutės kiek sutrumpintas. Marijos karūnavimą vaizduoja Pažaislio didžiojo kupolo sferinį paviršių uždengianti didžiulė freska. Yra ir daugiau bažnyčių su Marijos karūnavimo paveikslais ir freskomis.

Jei Dangus taip pagerbė Mariją, mes turėtume Jai rodyti pagarbąjuo labiau.

Jau pirmieji krikščionys šlovino Mariją. Apokrifinėje šv. Jokūbo evangelijoje (II a.) apie Švč. Mergelę Mariją rašoma su didžiausia pagarba. Išlikę Efremo Siriečio himnai Marijos garbei, rašyti 350 m., naudoti to meto liturgijoje. Juose Marija apgiedama kaip gražiausia, skaisčiausia, be dėmės. Priskaičiuojama beveik šimtas išlikusių katakombose Švč. Mergelės atvaizdų. Seniausiuose paveiksluose - Marija su Kūdikiu ar kitais asmenimis. Seniausiu katakombų Marijos paveikslu laikoma Prisėdės katakombų freska. Jis priskiriamas II a. pr. Pavaizduota Madona su Kūdikiu ir Izaijas, rodąs į žvaigždę. Archeologas de Rossi katakombose priskaičiuoja apie dvidešimt paveikslų, kur Dievo Motina sėdi soste. Tokiame soste senovės romėnų tapytojai piešdavo dievus ir imperatorius.

Marijos šventės, Marijos vardu pavadintos bažnyčios atsirado krikščionims atgavus laisvę — po Milano edikto 313 m. Išlikusios seniausios bazilikos iš IV a. Efeze — Antiqua, Romoje ir Trastevere, Maria Maggiore. Yra išlikę iš IV a. ir stebuklų aprašymai, įvykę su Marijos užtarimu.

Pagarba Marijai vis didėjo ir pasiekė, kad šv. Epifanijus IV a. įspėja krikščionis: „Reikia tik garbinti Mariją, bet neteikti jai (dieviškos) adoracijos. Adoruoti galime tik Tėvą, Sūnų ir Šv. Dvasią“.

Garsas apie Mariją plito ne tik tarp krikščionių. Islamo šv. knygoje Korane Marija minima su didele pagarba. Pavyzdžiui, Medinos 3 Suros 37 (42) padalinime: „Ir štai angelai pasakė: „O Marija! Iš tikrųjų Dievas išrinko tave ir nuvalė, ir išrinko tave tarp moterų pasaulio“. 3 suros 40 (45): „Štai pasakė angelai: „O Marija! Štai Dievas džiugina tave žinia žodžiu nuo Jo, kurio vardas Mesijas Jėzus, sūnus Marijos, garbingame artimame ir paskutiniame pasaulyje ir iš artimųjų!“ Mekos 19 sura pavadinta Marijos vardu. Ten, pavyzdžiui, 20 (20) padalinime: „Ji pasakė: „Kaip galiu turėti sūnų? Manęs nėra lietęs žmogus, ir nebuvau aš pasileidėlė“. 21 (21) „Jis pasakė: „Taip pasakė tavo Viešpats: „Tai Man — lengva...“ (Versta iš I.J.Kračkovskio rusiško Korano vertimo, išleisto Maskvoje 1963 m.)

Teisingai Marija vadinama Taikos Karaliene.

Šventasis Raštas apie Švč. Mergelę Mariją. Jos įvaizdžiai ST

Pradžios kn.: Patiriame, kad Marija bus antroji Ieva. Ji taip pat yra „Visų gyvųjų Motija“ ir „Moteris, kuri sutrins žalčio galvą“, „Aš padarysiu nesantaiką tarp tavęs ir tarp moteriškės, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių, ji sutrins tau galvą, o tu tykosi jos kulnies“. Pr. 3,15 (J. Skvirecko vertimas čia ir toliau). Ji yra atspindys Jokūbo sūnaus Juozapo motinos Rachelės. Išėjimo kn. Mergelė Marija vadinama „degančiu krūmu“.

Skaičių kn. kreipiasi į ją kaip į „Testamento arką“, „Žydinčią Aarono lazdą“.

Teisėjų kn. vadina Mariją „Gedeono vilna“. Jos prototipu yra pranašė Debora. Rūtos kn. Marijos prototipu yra moabietė Rūta.

Karalių kn. Marijos figūra yra Samuelio motina Ona ir jos giesmės būdas. T.p. Ji vaizduojama Saliamono dramblio kaulo bokštu, aukso indu.

Juditos kn. vadina Mariją, Jeruzalės garbe“; „Pas visus jį turėjo geriausią vardą, nes labai bijojo Viešpaties, ir nebuvo kas būtų pasakęs apie jąpiktą žodį“ (Jud.8,8), „Viešpats palaimino tave savo galybe, nes per tave nieku pavertė mūsų neprietelius“ (Jud. 13,22).

Esteros kn. Estera yra gražus Marijos įvaizdis.

Psalmėse sakoma: „Už visus žmonių vaikus tu išvaizdesnis“.

Karalius Dovydas sako: „Tau iš dešinės karalienė, padabintoji auksu Ofyro. (Ps.44,10). Marijos sielos grožis: „Visa graži įeina karaliaus duktė, jos apdarai išmegzti auksu“ (Ps.44,14). „Parodyk mums, Viešpatie, savo gailestingumą ir duok mums savo išgelbėjimą“ (Ps.84,8). „Savo pastatą šventuose kalnuose myli Viešpats: Siono vartus labiau kaip visas Jokūbo padangtes“ (Ps.86,1 — 2). „Garbingi dalykai skelbiami apie tave, Dievo mieste!“ (Ps.86,3). „Tikrai teisieji šlovins tavo vardą“ (Ps. 139,14).

Patarlių kn. „Viešpats turėjo mane savo kelių pradžioje, pirma negu yra ką nors padaręs nuo pat pradžios. Aš esu įstatyta nuo amžių ir nuo senovės laikų, pirma negu buvo padaryta žemė. Dar nebuvo gelmių, o aš jau buvau pradėta, dar nebuvo ištryškę vandenų šaltiniai“ (Pat.8,22 — 24). „Kas mane randa, randa gyvenimą ir semiasi išganymą iš Viešpaties“ (Pat.8,35).

Giesmių giesmė tęsia Marijos simbolių ir figūrų šlovinimo giesmę: kalba apie ją kaip „laukų gėlę“, „slėnių leliją“, „leliją tarp spyglių“, vadina „gyvųjų vandenų šaltiniu“, „saule“, „vynuogynu“, „Dovydo bokštu“ (G. giesmė 2,1; 4,7).

Koheleto kn.: „pirmagimė visų sutvėrimų“, „niekada neužgesianti šviesa“, „Siono kalno kiparisas“, „Kadešo palmė“, „gražusis alyvmedis“, „Ryto žvaigždė vidury debesų“; „Aš išėjau iš Aukščiausiojo burnos pirmagimė anksčiau už visus kūrinius“ (Ekl.25,5), „Tuomet visų Sutvėrėjas davė įsakymą ir man kalbėjo, ir kursai mane sutvėrė davė man ilsėtis mano padangtėje“ (Koh.24,12). „Aš sutverta nuo pat pradžios ir pirm amžių ir nepaliausiu buvusi būsimais amžiais, aš tarnavau jo akivaizdoje šventoje buveinėje... mano buveinė šventųjų daugybėje“ (Koh.24,14 — 16). „Aš motina gražios meilės ir baimės, pažinimo ir šventos vilties. Manyje visa kelio ir tiesos malonė, manyje visa gyvenimo ir dorybės viltis“ (Koh.24,24 — 25), „Kurie skleidžia apie mane šviesą, turės amžinąjį gyvenimą“ (Koh.24,31).

Izaijas: „Štai mergelė pradėjo ir gimdo sūnų, ir vadina jį vardu Emanuelis“ (Iz.7,14). „Bet atžala išdygs iš Jesės kelmo ir pakils žiedas iš jo šaknies“ (Iz.11,1).

Marija talpina savyje Saros grožį, Rebekos geraširdiškumą, Onos maldingumą, Rūtos kuklumą, Suzanos skaistumą, Juditos narsumą, Esteros nuolankumą ir Makabiejų motinos šventumą.

Naujasis Testamentas Mariją vadina „moterimi, apsisiautusia saule“ ir „Dievo padangte tarp žmonių“.

L: „The Communion of Saint. Sactity through the centuries“. by the slaves of the Immaculate Heart of Mary. Štili River, Massachusetts, USA, 1967, 36p.

Lietuvoje pirmieji krikščionybės žingsniai susiję su Marijos vardu. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų katedros savo globėja turėjo ir Dievo Motiną. Ir šiandien, praėjus 600 metų, Lietuvos ir Marijos vardas skamba pasaulyje kartu.

1983.IV.22 Šv. Tėvas Jonas Paulius II Romon atvykusiems mūsų vyskupams kalbėjo: „... Lietuvos katalikų tikėjimo gyvastingumą paliudija nuoširdus Švč. Mergelės Marijos garbinimas, gili meilė Dievo ir Bažnyčios Motinai Marijai. Ypač visiems matoma gausiose šventovėse, kurių yra visose Lietuvos vyksupijose, kaip Vilniaus Aušros Vartai, kaip Šiluva, Žemaičių Kalvarija, Krekenava, Pivašiūnai ir daugelis kitų. Tikintieji dažnai lanko šias šventoves, kartais dėl to turėdami susidurti su nemažais sunkumais. Meilė Dievo Motinai nugali visas kliūtis...“

Belankant šventas vietas, kilo idėja surašyti jų istorijas. Knyga turėtų praversti kaip vadovas piligrimams. Juk nuo seniausių laikų krikščionys turi paprotį lankyti šv. vietas. Kelionėms palengvinti ir lankytinoms vietoms prisiminti buvo pateikiami smulkūs tų vietų aprašymai, vadinami itineraria. Pirmieji jų išliko iš 333 m., vėliau daugėja. Pirmaisiais Lietuvos krikščionybės amžiais katalikai keliavo į kaimyninius kraštus: „Didžiai kunigaikštienei Onai Vytautienei pribuvus į Prūsus pasimelsti stebuklingose vietose, didis kryžeivių mistras Konradas Jungingen statė visas spėkas, idant ją atsakančiai priimti ir su garbe, iškilmingai vietėti“ (L. Žemkalnis. „Lenkai ir Lietuviai“. Chicago, 111. 1899, p. 36). Praėjus keliems šimtmečiams, jau iš Mažosios Lietuvos maldininkai keliavo į šventas Lietuvos vietas. (Iš M. Mažvydo laiškų hercogui.)

Kaupdamas žinias šiai knygai, keliaudamas pastebėjau, kad dalis bažnyčios kunigų nesirūpina nei stebuklingų vietų, paveikslų istorijos išstudijavimu, nei įvykusių malonių per Marijos užtarimą ištyrimu, dokumentavimu. O užklausti tuo reikalu atsako, tarsi būtų protestantiškos orientacijos. Jie turėtų atsiminti, kad kunigas yra ne tik pastorius, bet ir religinės kultūros puoselėtojas. Reikėtų apklausti vietinius žmones apie apylinkės religinius objektus ir pasakojimus užrašyti, neignoruoti įvykių ir vietų, susijusių su Lietuvos istorija ir kultūra.

Koks skirtumas tarp stebuklingo paveikslo ir paprasto? Išoriškai prie stebuklingo paveikslo, statulos yra votų ar kitų padėkos ženklų. (Votum lot. — įžadas, pažadėta auka.) Pvz., Jokūbas padarė įžadą ir tarė:, Jei Dievas bus su manimi (...) ir aš laimingai sugrįšiu į savo tėvų namus, aš Tau, Dieve, duosiu iš visko dešimtinę“ (Pr.28,20 — 22). Ona padarė įžadą ir kalbėjo: „Galybių Viešpatie! Jei Tu mane atsiminsi ir savo tarnaitei duosi sūnų, tai aš jį pavesiu Viešpačiui visoms jo gyvenimo dienoms“ (lSam.1,11).

Prie paveikslų kabą votai yra ne įžadų ženkliukai, - tokių „įžadų“ žmonės prikabintų begalę, - bet patirtų malonių įrodymai, padėkos ženklai. Tai matyti iš vysk. Giedraičio Smilgių parapijos vizitacijos akto 1804 m.: „... Ką stebuklingi paveikslai, yra tradicija Smilgių parapijoje, kad Švč. P. Loretanietės paveikslas kadaise garsėjo stebuklais. To įrodymui buvo dideli maldavimai ir votai, paimti revoliucijos metu...“ Kitas pavyzdys. 1984 m. Šlienavoje į bažnyčią atnešė moteris votą. Ji buvo prašiusi Marijos užtarimo, nes sirgo kaulų džiova. Pasveikusi kaip padėkos ženklą paaukojo votą. Kita moteris pasveiko po plaučių ligos ir taip pat atnešė padėkai votą.

Vidine prasme stebuklingas paveikslas, statula ar vieta, tokie, kuriuos Marija yra pamėgusi, per kuriuos artimiau su žmonėmis bendrauja, reiškia, kad šie paveikslai, vietos jai labiausiai patinka, yra mieliausi. Šiluvos pavyzdys rodo, kad pati Marija pasirenka vietas, iš kurių trykšta jos malonių šaltiniai.

Kiekviena Marijos vieta aprašoma pagal tokią tvarką: nusakomos koordinatės, pavaldumas vyskupijai ir dekanatui, pavadinimo kilmė, bažnyčios ir vietos istorija, aprašymas, malonės, atlaidai. Yra keblumas dėl vyskupijų ribų, ypač Vilniaus ir Sūduvos, priklausymo joms. Dėl geresnės orientacijos žemiau aprašyta trumpa vyskupijų raida.

Stebuklingos vietos už Lietuvos ribų šioje knygoje pateikiamos atskiru sąrašu ir ne dėl nacionalistinių užmačių, bet dėl to, kad kadaise buvo etnografinėse Lietuvos ribose ir norima priminti, kad neišnyktų po užmaršties dulkėmis. Apskritai apie bažnyčias Baltgudijoje galima pasakyti, kad tos, kurios pateko po tarybų valdžia nuo 1918 m., beveik visos sugriautos ar paverstos sandėliais. Bažnyčios, patekusios į ateistinės valdžios rankas po Antrojo pasaulinio karo, iš dalies išliko, nes žmonės aršiai jas gynė nuo mėginimų uždaryti. Daugelyje vietų tikintieji tiesiog gulė po mašinų, traktorių ratais ir neleido išniekinti savo šventovių.

GYVOJO DIEVO TIKĖJIMO KELIAS LIETUVON

Senovėje baltų gentys matė Dievą Jo tvėryboje ir pasaulį valdančioje jėgoje. Protėviai tikėjo į amžinąjį gyvenimą, sielą: po mirties vėlės keliaujančios į dausas. Tą tikėjimą liudija senkapiuose ir pilkapiuose randami žirgai, ginklai, kiti namų apyvokos reikmenys. Pagal prof. P. Dundulienę jau žiloj senovėj lietuviai apie negimusius kūdikius manė, kad jie neprapuola (mirus motinai ar kitu atveju), bet virsta kaukeliais, barzdeliais, mažomis geromis dvaselėmis. Taigi senovės lietuviai pripažino sielą dar negimusiam kūdikiui. Kad lietuviai garbina vieną dievą, tik kitokiu būdu, savo laiku rašė Gediminas. Vyriausiuoju dievu jie laikė Praamžių. Lietuviai gerbė Dievo kūrybą. Kai kurios girios buvo laikomos šventomis; dažniausiai tai būdavo ąžuolynai, alkais vadinami. Pati ugnelė lietuvių buvo (ir tebėra) laikoma šventa, didžiausiai gerbiama, rašė Maironis. Kaip pastebėjo kai kurie istorikai - Daukantas, Antonovičius, - lietuviai neturėję padirbtų stabų ar paveikslų, kas rodo kilnesnį, dvasiškesnį dievystės supratimą. Strijkovskis sakė, kad visas gentis valdė vienas Krivė, kurio valdžios ženklas buvusi kreiva gumbuota lazda — krivūlė. Ar buvo šventyklos, neaišku. „Garsiausia šventovė (žinynas) buvo Romuva, ne per toli nuo Nemuno žiočių; ten stovėjo aukštas ir storas ąžuolas, žiemą ir vasarą žaliavęs. Vokiečiai 1250 m. užpuolę iš pamatų išgriovė tą maldyklą. Vėliau buvo garsi Vilniaus maldykla dabartinės katedros vietoje; ji, rodos, buvo įkurta 1265 m. Lietuvos kunigaikščio Šventaragio“. (Maironis. Raštai. K., 1926. T.IV. P. 17) 1984-1987 m. kasinėjimai atskleidė, kad po Lietuvos Krikšto 1251 m. buvo statoma katedra Lietuvos širdyje — Vilniuje ir 1253 m. rugsėjo 8, per Marijos gimimo dieną, Mindaugas vainikavosi karaliumi. Tai įvyko specialiai pastatytoje mūrinėje katedroje. Vieta tuomet vadinta Naujapiliu.

„Popiežius Inocentas IV džiaugdamasis priėmė žinią apie Mindaugo krikštą ir vienu raštu Livonijos vyskupams įsakė prižiūrėti, kad niekas nedarytų jokių kliūčių Lietuvos karaliui, o kitu raštu Livonijos magistratui Stuklandui liepė, pasikvietus Kulmijos vyskupą Enriką su dvasiškiais ir kardininkais raiteliais, nuvykti į Lietuvą ir apvainikuoti Mindaugą jo sostinėje Naujapily arba Vorutoje. Kas tikrai ir įvyko 1253.IX.8. Pats Rygos arkivyskupas atvykęs dalyvavo nepaprastose iškilmėse“. (Maironis. Lietuvos praeitis. 1926. P.46)

Ilgą laiką buvo ginčijamasi dėl Naujapilio arba Vorutos vietos. Dabar gi, atradus Mindaugo katedrą ir žinant, kad vainikavimas pagal karalių karūnavimosi formuliaro reikalavimus turėjo vykti katedroje, galima teigti: Vilnius ir Naujapilis arba Voruta - tas pats miestas.

Pasitelkus A.Vanago „Lietuvių hidronimų etimologinį žodyną“ paaiškėja Vorutos vardo kilmė. Vorupė, Vorusnė — sietina su lietuvišku žodžiu (jau pamirštu) „voras“ — „senas“. Taigi ir Vorutą galima aiškinti kaip vedinį iš šio žodžio (vor — šaknis, — uta — priesaga).

Vadinasi, vardai Voruta — Naujapilis sąlyginiai vienas kito atžvilgiu. Kaip, pavyzdžiui, Panevėžį vadino Senamiesčiu ir kitoje upės pusėje - Naujamiesčiu. O bendrai nuo upės — Panevėžiu.

Tais laikais nebuvo žodžio senamiestis, nes ir to miesto nebuvo. Ankstyvesnė, pirmesnė, senesnė vieta, matyt, vadinta jau iš apyvartos išėjusiu žodžiu Voras ar vediniu Voruta. Pastačius pilį naujoje vietoje, ją imta vadinti Naujapiliu. Aukštutinės pilies vietoje rasta mūro likučių iš XIII a. Žodelis „arba“ (Naujapilis arba Voruta) irgi parodo, kad vardo forma dar buvo nenusistovėjusi. Palaipsniui prigijo dar kitas vardas nuo Vilnios upės.

Ir šią katedrą (pasak T.Narbuto nurodytos Johano Frydricho Rivijaus kronikos, kuri rėmėsi XVI a. A.Rotundo rašyta - neišlikusią - Lietuvos istorija) kunigaikštis Gereimundas 1285 m. pavertė pagoniška šventykla. 1387 m. pastatyta katedra buvo vietoje pagonių Perkūno šventyklos, perstatytos kadais iš Mindaugo katedros. (L.: „Kultūros barai“. 1987, Nr.12). Paskutinė šventovė prieš apsikrikštijant buvo Betygaloje ant Dubysos kranto, čia miręs ir paskutinysis krivių krivaitis Gintautas. Buvę dar ir mažiau garsių šventviečių: Raseiniuose, Dievaltuvoj ar Deltuvoj, ant Šatrijos ir Medvėgalio kalnų, Palangoje ir kitur. Apskritai mūsų protėvių religija pasižymėjo pakantumu, tolerancija kitiems tikėjimams. Misionieriams veikti sąlygos buvo labai palankios. Vakarų Europoje platinant krikščionybę nusipelnė benediktinų vienuoliai, pasižymėjo pavieniai airių, škotų, anglosaksų misionieriai, o anksčiau priėmusios krikščionybę kaimyninės baltų tautos tokiais pasiaukojančiais apaštalais nepasižymėjo. Prekyba su kitomis šalimis, IX a. anglosakso Vulfstato kelionė ir kiti faktai perša išvadą, kad baltams krikščionybės faktas buvo gerai žinomas dar prieš pirmuosius baltų misionierius.

997 04 23 Prahos vyskupas šv. Vaitiekus (Adalbertas) buvo nukankintas Prūsijoj su dviem palydovais. XI a. pr. misijos aprašyme sakoma, kad misionierių priėmė ir globojo „kaimo viešpats“ (dominus villae), tačiau susirinkusi minia tam nepritarė ir misionierių išvijo. Penkias dienas misionierių globojo kitas „kaimo viešpats“, tuo papiktindamas minią. Sikas, minios vadas ir pagonių dvasininkas, Adalbertą nužudė.

1009 m. benediktinas šv. Bonifacas, pakeltas Prūsijos vyskupu, atvyko krikštyti ganomųjų. Žuvo netoli Lietuvos, pakliuvęs į prūsų ir lenkų kovų verpetus. Aprašant jo žuvimą, pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Kvedlinburgo analuose parašyta: „1009 m. šv. Brunonas, kuris vadinasi Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, Rusijos ir Lietuvos (Lituae) pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų“.

1335 m. energingas kryžiuočių magistras Ditrichas fon Altenburgas, nutiesus kelius į Lietuvą ir statęs pilis, pora kilometrų nuo Veliuonos į vakarus, prie Gystaus upelio pradėjo statyti ir 1337 m. pastatė Bajerburgo pilį. Bajerburgas buvo numatytas ordino valdomos Lietuvos sostine ir Lietuvos bažnytinės organizacijos centru, kur turėjo reziduoti Lietuvos arkivyskupas metropolitas, o jo valdžiai turėjo būti pavesti visi naujatikių krašto vyskupai. Prieš kurį laiką toje vietoje Nemuno saloje dar buvo išlikę erškėčių krūmai, saugoję pilies prieigą.

Pirmieji bandymai laimėti Lietuvą Kristui nebuvo sėkmingi ir dėl to, kad krikšto intencija nebuvo gryna - ketinta Lietuvą pavergti. Lietuviams teko patiems pasirūpinti priimt Kristaus Evangeliją.

1251 m. Mindaugas savo sostinėje Naujapilyje su žmona, kuriai buvo duotas Mortos vardas, dviem sūnumis, nemaža didikų ir 600 Lietuvos bajorų priėmė krikštą. Popiežius Inocentas IV džiaugdamasis sutiko žinią apie Mindaugo krikštą ir suteikė Lietuvai šv. Petro nuosavybės teisę, pripažino Mindaugą Lietuvos karaliumi ir pavedė Kulmo vyskupui Henrikui su asistentais jo vardu karūnuoti Mindaugą. Kaip rašoma „Lietuvos TSR istorijoje“ (V., 1985_; p. 40), reikėjo steigti vyskupiją. Dėl to kilo sunkumų. 1237 m. nustatant Livonijos vyskupijų sienas, Lietuva tarp jų jau buvo padalyta, remiantis tuo, kad popiežius ir imperatorius ne kartą skelbė Lietuvą dovanotą Ordinui. Žemaitija buvo priskirta prie Kuršo, o Aukštaitija — prie Žiemgalos vyskupijos. Kulmo vyskupas nevykdė popiežiaus pavedimo karūnuoti Mindaugą. Tik po dviejų nesėkmingų žygių 1253 m., praėjus 2 metams po krikšto, rugsėjo 8 d. Mindaugas buvo karūnuotas. Pats Rygos arkivyskupas dalyvavo nepaprastose iškilmėse. Lietuvoje buvo steigiama atskira vyskupija ir vyskupu paskiriamas vokiečių ordino kunigas Kristijonas. Mindaugas 1254.III.12 davė jam raštą, kuriuo skelbiama, kad jis su saviškių pritarimu priėmė garbingąjį tėvą Kristijoną ir pasiūlė jį įšvęsti mūsų Karalystės vyskupu ir paskyrė po pusę Raseinių, Betygalos bei Laukuvos žemių. Rašte pasakyta, kad, sudarant dovanojimo aktą, dalyvavo ir jam pritarė du Mindaugo sūnūs, Replys ir Gerstukas, ir ištikimas valdinys Parbusis.

Tuo metu Lietuva turėjo ir kitą vyskupą— lenką dominikoną Vitą. Jis atsirado sprendžiant ką daryti su tomis žemėmis, kurios nebuvo prijungtos prie Livonijos, Kuršo ir Žiemgalos vyskupijų. Pietinė Lietuvos dalis tarp Nemuno ir Neries toms vyskupijoms nebuvo priskirta, todėl popiežius pavedė Gnezno arkivyskupui pasirūpinti šios Lietuvos dalies krikštu. Arkivyskupas tam reikalui pasirinko vienuolį Vitą ir paskyrė Lietuvos vyskupu. Mindaugas jam nesipriešino ir leido pačiam rūpintis aukštaičių krikštu, bet žemės neužrašė. Šiam antrajam Lietuvos vyskupui daug reikšmės skyrė ne tik lenkai, bet ir Čekijos karalius Otokaras II.

Mindaugas gerai įvertino padėtį ir pasiekė, kad Lietuvos vyskupija būtų subordinuota tiesiog Apaštalų Sostui.

Vyskupas Vitas, išbuvęs apie Veisiejus kokius metus laiko, pasitraukė. Dėl sunkumų 1255 m. jis gavo Šv. Sosto leidimą nereziduoti savo vyskupijos ribose. Paskutinius savo gyvenimo metus jis praleido vienuolyne Krokuvoje. Krokuvos dominikonų sąraše jo mirtis pažymėta 1269 m. Vyskupas Vitas, ypač lenkų dominikonų kronikose, laikomas palaimintuoju, o jo kultas neatsiejamas nuo šv. Jackaus kulto. Lietuvos Dailės muziejuje yra šv. Vito paveikslas (iš XVII a. vidurio): vyskupas natūralaus dydžio, šonuose - scenos iš Mindaugo krikšto ir Vito kankinystės.

1259 m. pablogėjus vyskupo Kristijono padėčiai, jis pasitraukė į Vokietiją. Mirė 1270 m. kaip Maino vyskupijos sufraganas. Po jo mirties „Lietuvos vyskupu“ dar buvo įšventintas kun. Jonas, taip pat Livonijos ordino dvasininkas. Tokiu titulu jis vadinosi būdamas Konstancos vyskupijos sufraganu, bet jam nebuvo lemta savo vyskupijos pamatyti.

1260. VII. 13 Mindaugas pasiekė stebinantį laimėjimą prie Durbės ežero, netoli Liepojos. Sukilo prūsai, daug vokiečių pilių griuvo. Laisvės ir ramybės aušra buvo beauštanti prūsams ir visai Lietuvai. Bet gudri vokiečių ranka pasėjo kerštą ir pavydą tarp pačių Lietuvos kunigaikščių. Pavydėdami Mindaugui pirmenybės, susitarė prieš jį brolvaikiai — Žemaičių kunigaikštis Treniota, Utenos kunigaikštis Daumantas ir Plocko — Tautvilą. Mindaugas, apie tai nežinodamas, pavedė savo kariuomenę Daumantui, kad eitų prieš Briansko kunigaikštį. Tasai 1263 m. netoli Dauguvos apsupo patį Mindaugą ir nužudė, taip pat ir du jo jaunesniuosius sūnus — Repekį ir Ruklių, kurių vieną popiežius buvo pripažinęs karalaičiu, sosto paveldėtoju. Vaišelgos (Vaišvilko) žudikai nelietė. Popiežius Klemensas VI, po Mindaugo mirties rašydamas čekų karaliui Otokarui, vadina Mindaugą garbingos atminties Lietuvos karaliumi ir apgailestauja, kad nedorų žmonių buvęs nužudytas. Į vokiečių kronikininkų užrašymą, kad Mindaugas išsižadėjęs krikščionybės, ir rusų kronikų versiją, jog jis buvęs nužudytas dėl to, kad pasisavinęs Daumanto pačią, reikia žiūrėti kritiškai, nes Lietuvos priešai įvykius interpretavo sau palankia linkme. Kita vertus, nejaugi Mindaugas būtų buvęs toks kvailas, kad būtų pavedęs Daumantui savo kariuomenę, jei tikrai jį būtų nuskriaudęs?

Treniota, pasiskelbęs Lietuvos valdovu, pasikvietė iš Polocko Tautvilą neva dalytis Mindaugo žemių bei turto ir jį nužudė. Netrukus Treniotą nužudė Mindaugo tarnai. Į Lietuvą grįžo Vaišelga ir ėmė keršyti tėvo žudikams. Tuomet iš Lietuvos į Pliskuvą (Pskovą) pabėgo Utenos (Nalšios žemės) kunigaikštis Daumantas. Jis priėmė pravoslavų tikėjimą, sumaniai valdė ir gynėsi nuo Livonijos ordino. Po mirties pravoslavų bažnyčia paskelbė jį šventuoju Timofiejumi, nes tą vardą jis buvo gavęs krikštijantis. Jo kūnas karste yra Pskovo Švč. Trejybės sobore. Jis vadinamas Daumantu.

Krašto katekizacija prislopo. Pradėjus valdyti Gediminui, krikščionybė giliau įleido šaknis. Gediminas pakvietė į Lietuvą kunigus ir vienuolius, tikindamas, kad jie galės laisvai platinti krikščionybę, krikštyti, sakyti pamokslus. Jo brolis Vytenis buvo Naugarduke pastatęs bažnyčią, bet kryžiuočiai ją sudegino. Ir Gediminas pastatė po bažnyčią Vilniuje ir Naugarduke.

Kaip rašyta „Lietuvos Bažnyčių Ch.“ (1985. T. V. D. 1. p. 27), yra minimas dar „vienas Lietuvos vyskupas Pranciškonų tradicijos užrašu Petras Goštautas (Algirdo laikais parkvietęs pranciškonų į Vilnių), net tapęs Vilniaus vyskupu“ (Wad-ding, „Annales Minorum“. T. VII. p. 249, 298). Avinjono popiežių dokumentuose 1359.III.24 data pažymėtas įrašas apie kažkokį iš kitų šaltinių nežinomą Vilniaus vyskupą Petrą, pirmąjį vyskupą, kuris tokį titulą turėjo. Tasai vyskupas buvo priimtas Inocento VI Avinjone (Ludewig, „Reliquiae manuscriptorum“. Halle, 1737. T. XI. p. 506 Nr. 17; t.p. W.Abraham „Polska a chraest Litwy“. 1914. p. 15).

Smilkstanti tikėjimo ugnis buvo įpūsta ir suliepsnojo vadovaujant Vytautui ir Jogailai. Karaliaus Jogailos autoritetas tarp lietuvių yra mažas, nes jo valia nužudytas vienas iš kilniausių ir garbingiausių to meto karių — Didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis, be to, Jogaila mažai rūpinosi Lietuvos interesais.

1383 m. ordinas pakrikštijo Vytautą. 1386 m. Vilniuje buvo krikštijami kunigaikščiai ir didikai, 1387 m. — paprastoji bajorija ir liaudis. 1387.II.17 buvo išduotas vyskupijos įsteigimo dokumentas. Pastatyta katedra. Pagal Dlugošą, didįjį altorių pastatė vietoje degusios šv. ugnies, laikytos amžina ir vadintos žinyčia. Vilniaus katedra, kaip rašė J.Vaišnora „Marijos garbinimas Lietuvoje“, buvo pašvęsta Švč. Trejybės, Švč. Marijos ir šv. Stanislovo, vysk. ir kankinio, garbei, bet sekančių 1388 m. katedros pašventinimo akte buvo pažymėtas tik šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo titulas, neminint to, kas buvo įrašyta Jogailos steigimo akte ir popiežiaus Urbono bulėje. Vilniaus vyskupui pragyventi Jogaila užrašė dalį Vilniaus miesto, Tauragnų pilį, Labanoro ir Molėtų dvarus, Verkių ir Bokšto valsčius. Katalikams bajorams suteikė privilegijas, draudė mišrias santuokas ir Vilniui suteikė Magdeburgo teises.

Krikšte dalyvavo vienintelis vyskupas Andrius, kuris buvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Pirmieji vyskupai buvo pranciškonai, anksčiau gyvenę Lietuvoje ir mokėję lietuviškai: Andrius Vosila (miręs 1398.XI.14) ir Jokūbas Plichta. Popiežius Urbonas VI Vilniaus vyskupijos įsteigimą patvirtino 1388.III.22. Ji buvo subordinuota Gnezno arkivyskupijai.

Po Žalgirio mūšio 1410.VII.15 Toninės taika 1411 .II. 1 Vytautas atgavo Žemaitiją ir 1413 m. lapkričio viduryje apie Betygalą pradėjo Žemaičių krikštą, nes čia gyveno paskutinis krivių krivaitis Gintautas. Vytautui ir Jogailai, be kitų dvasininkų, talkino kun. Motiejus Trakiškis (Trakų klebonas). 1415 m. atvykusi į Konstancos visuotinį susirinkimą žemaičių bajorų delegacija pasiekė, kad visuotinis susirinkimas nutartų įsteigti Žemaičių vyskupiją. Popiežius Martynas V paskyrė Vytautą ir Jogailą savo generaliniais vikarais pasaulietiniams Katalikų bažnyčios reikalams jų valdomose teritorijose. Susirinkimo įgalioti Žemaičių vyskupiją įsteigė Vilniaus vyskupas Petras ir Lvovo vyskupas Jonas, čia apaštalavę 3 mėnesius. 1417 m. j ie įkūrė katedrą Medininkuose — Varniuose ir pirmu Žemaičių vyskupu 1417.X.24 konsekravo Motiejų Trakiškį. Jis aprūpino šv. sakramentais mirštantį Vytautą Trakuose 1430.X.27. Popiežius Martynas V Žemaičių vyskupiją patvirtino bule 1421 m.

Vytauto rūpesčiu buvo įkurta nauja Volynės Vladimiro vyskupija. Jis siekė įsteigti nuo Gnezno metropolijos nepriklausomą Lietuvos bažnytinę provinciją, susidedančią iš Vilniaus, Žemaičių ir Vladimiro vyskupijų. Deja, to padaryti nespėjo. Ir Žemaičių vyskupija, priklausiusi tiesiog Apaštalų Sostui, 1427 m. buvo priskirta prie Gnezno metropolijos. Vytauto pastangomis Lietuvos pravoslavams buvo įkurta atskira metropolija su centru Kijeve. Jos metropolitu vyskupai išrinko mokytą bulgarą Grigalių Cembloką 1415 m. Vėliau Vytautas siuntė Cembloką tartis dėl Rytų ir Vakarų bažnyčių vienybės. Bet tas sumanymas buvo įgyvendintas tik XVI a.

Vladimiro vyskupijos LDK neteko po 1569 m. Liublino unijos, kai Volynė perėjo Lenkijai. Vilniaus vyskupija ilgainiui apėmė didžiulius LDK žemių plotus. Jos ribose buvo Trakų, Vitebsko, Polocko, Minsko, Naugarduko, Mstislavlio, Smolensko ir dalis lietuvių Brastos vaivadijos. Vyskupijos ribos ilgainiui kito sulig politiniais įvykiais. 1636 m. buvo įsteigta atskira Smolensko vyskupija. Po Lietuvos — Lenkijos padalijimo 1772 m. Rusija užėmė Vitebsko, Minsko, Mstislavlio ir dalį Polocko vaivadijos. Jekaterina II iš tų sričių, neatsiklaususi Romos, 1773 m. įsteigė Gudijos vyskupiją su centru Mogiliove.

Gnezno arkivyskupas, kuris buvo Lenkijos primas, šaukdavo bendrus provincinius sinodus, o jų nuostatai saistė ir Lietuvos dvasininkus. Vilniaus vyskupu turėjo būti lietuvis. Iš Gnezno arkivyskupijos priklausomybės Vilniaus vyskupija išslydo tik 1783.IV. 15, kai buvo įsteigta (ar patvirtinta) Mogiliovo jau ne vyskupija, bet arkivyskupija. Plotu ji buvo didžiausia pasaulyje. Šią vyskupiją popiežius Pijus VI pripažino tik po ilgų derybų.

Po III padalijimo 1795 m. buvo įsteigta nauja vyskupija Supraslyje rusams unitams. 1798 m. Mogiliovo metropolijai priskirtos Podolės Kameneco, Minsko, Lucko-Žitomiro, Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos, taip pat Kuršo-Latgalos sritys. Metropolitas gyveno Petrapilyje. 1849 m. pertvarkant Rusijos imperijoje esančių vyskupijų ribas, iš Vilniaus vyskupijos buvo atimti 8 dekanatai: Kauno, Panevėžio, Utenos, Ukmergės, Obelių, Zarasų, Kuršių, Žiemgalių ir prijungti prie Žemaičių vyskupijos. XIX a. pab. Vilniaus vyskupijai priklausė tik Vilniaus ir Gardino gubernijos.

Po 1917 m. revoliucijos bažnyčios organizacija buvo panaikinta. Paskutinis Mogiliovo arkivyskupijos metropolitas Eduardas Ropas buvo suimtas ir ištremtas į Lenkiją. Jo įpėdinis vyskupas Jonas Ciepliakas buvo areštuotas ir nuteistas mirti, bet vėliau ištremtas iš Rusijos. Vilniaus vyskupija 1921.IV.8 įjungta į Varšuvos metropoliją. 1925.11.10 Lenkijai sudarius konkordatą su Vatikanu, Vilniaus vyskupija buvo pakelta į arkivyskupijos rangą. Lenkai reikalavo, kad Vilniaus arkivyskupija būtų priskirta Varšuvos bažnytinei provincijai, tačiau Pijus XI šio reikalavimo nepatenkino. Iš Vilniaus, Pinsko ir Lomžos vyskupijų buvo sudaryta Vilniaus bažnytinė provincija — metropolija su arkivyskupu Vilniuje.

Lenkų okupacijos laikotarpiu Vilniaus krašte per bažnyčią vyko aršus lenkinimas. Vėliau Vatikano pozicija Lietuvos atžvilgiu pasidarė palankesnė. 1940. VII. 19, nepaisant Londono lenkų vyriausybės protesto, dar su nepriklausomos Lietuvos vyriausybės rekomendacija, popiežius vyskupą Mečislovą Reinį pakėlė arkivyskupu ir paskyrė jį Vilniaus arkivyskupijos pavaduotoju su teise perimti arkivyskupijos administratoriaus pareigas, jei metropolitas R.Jalbžykovskis negalėtų atlikti savo pareigų. 1942.VI.18 Vatikanas paskyrė arkivyskupą M.Reinį rezidenciniu vyskupu Vilniuje, o 1945.VII.9 lenkų arkivyskupui repatrijavus į savo tėvynę, arkivyskupas M.Reinys pradėjo valdyti kaip apaštalinis administratorius. 1947.VI. 12 okupantai bolševikai išvežė jį į Vladimiro kalėjimą, kur 1953.XI.8 mirė kankinio mirtim. 1957 m. Vatikanas Vilniaus vyskupu paskyrė J.Steponavičių.

Baltarusijoje kunigai šv. Mišias laiko lenkų kalba, t.y. tęsia lenkinimo politiką, išskyrus Vyšniavo, Voložino rajono kleboną, kuris apie 1980 m. meldėsi gudų kalba. Anuo metu sulenkėję kunigai Baltarusijos teritoriją padalijo ir priskyrė Drogičino, Baltstogės ir Lomžos vyskupijoms Lenkijoje, bet šio savavališko padalijimo Vatikanas nepripažino. Lenkijoje esančios Vilniaus arkivyskupijos dalies centras buvo Baltstogėje.

1991 m. Kalėdų išvakarėse Šv. Tėvas Jonas Paulius II reorganizavo visą Lietuvos bažnytinę provinciją įkurdamas naują metropoliją—Vilniaus, kuriai priklauso Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupijos. Tai buvo galutinis Lietuvos sostinės ir Lietuvos pietvakarinės sienos su Lenkija pripažinimas.

1417 m. po Žemaičių vyskupijos įsteigimo žemaičiai buvo laisvinti iš Kryžiuočių ordino bet kokios religinės globos. Naujoji vyskupija pavesta Gnezno arkivyskupui. Vytauto patvarkymu katalikų bažnyčios buvo pastatytos Viduklėj, Kaltinėnuose, Kelmėje, Raseiniuose, Luokėje, Kražiuose, Ariogaloj ir Veliuonoje.

Iki reformacijos pradžios tebuvo 73 bažnyčios.

1587 m. vyskupas Merkelis Giedraitis vyskupiją padalijo į Virbalio (Užnemunės), Viduklės ir Luokės dekanatus. Tada Virbalio dekanatui priklausė Veliuona, Jurbarkas, Vilkija, Virbalis, Zapyškis, Gelgaudiškis.

Vyskupas Jurgis Tiškevičius vyskupiją padalijo į 6 dekanatus. Iš 1646 m. vyskupo Jurgio Tiškevičiaus pranešimo popiežiui matyti, kad vyskupijoje buvo per 80 bažnyčių, daug koplyčių. Beveik prie visų parapijų buvo mokyklos, kurių mokytojai (bakalaurai) algas gaudavo iš klebonų.

1762 m. vyskupas Tiškevičius vyskupiją suskirstė į 10 dekanatų.

Žemaičių vyskupijos ir Žemaičių seniūnijos ribos nesutapo ir amžių eigoje keitėsi. 1849 m. prie Žemaičių vyskupijos buvo prijungti 8 dekanatai: Kauno, Panevėžio, Utenos, Ukmergės, Obelių, Zarasų, Kuršių ir Žiemgalių. Iš Vilniaus vyskupijos 1864 m. rusų valdžios įsakymu į Kauną buvo atkeltos Žemaičių vyskupijos įstaigos. 1925 m. vyskupija apėmė 32 dekanatus su 216 parapijų ir 130 filijinių bažnyčių.

Pagal arkivyskupo Jurgio Matulaičio planą didžiulė Žemaičių vyskupija, gyvavusi daugiau nei 500 metų, buvo padalyta į 3 naujas — Kauno, Telšių ir Panevėžio vyskupijas. Iš nepriklausomos Lietuvos pusėje likusių Vilniaus vyskupijos parapijų buvo sudaryta Kaišiadorių vyskupija. Iš Seinų vyskupijos šiaurinės dalies, likusios nepriklausomoje Lietuvoje, sudaryta Vilkaviškio vyskupija.

Visos šios vyskupijos buvo patvirtintos 1926.IV.4 popiežiaus Pijaus XI apaštaline konstitucija „Lituanorum gente“, įkuriant Lietuvos Bažnytinę provinciją.

Paskutinis Žemaičių vyskupijos vyskupas Pranciškus Karevičius, vienas iš didžiausių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, pasirinko marijonų vienuolyną Marijampolėje, kur 1945.IX.30 mirė.

Sūduvai patekus Prūsijos valdžion 1795 m. po trečiojo LDK — Lenkijos padalijimo, buvo įsteigta nauja Vygrių vyskupija Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III ir popiežiaus Pijaus VI susitarimu 1797.111.16. Naujoji vyskupija nepriklausė jokiai kitai metropolijai, bet priderėjo tiesiog Romai.

Vyskupijos centru buvo parinktas Vygrių miestelis. Naujai vyskupijai reikėjo patalpų. Prūsijos valdžiai atsirado gera proga atimti iš Vygrių kamendulių jų valdomas žemes, didžiulius girių plotus, pagaliau vienuolyno patalpas ir bažnyčią. 1800 m. vienuoliai kamenduliai buvo perkelti į Belanų vienuolyną. Jų patalpos pavestos vyskupo žiniai, o bažnyčiai teko katedros garbė. Vyskupijai priskirtas visas senovinis Virbalio dekanatas iš Žemaičių vyskupijos, iš Vilniaus — Kauno, Trakų, Gardino, Alvito, Simno, Augustavo, Knišino dekanatų dalis parapijų, iš Lucko — Tikocino dekanatas.

Pagal 1807 m. Tilžės sutartį įvyko teritorinių pertvarkymų. Tada Rusijos valdžiai perėjo 6 dekanatai ar jų dalys: Baltstogės, Bielsko, Briansko, Drohičino, Sokolkos. Nors pagal Bažnyčios santvarką politinės permainos neprivalo ardyti vyskupijų, tačiau carinė Rusija, net neprašiusi Romos leidimo, tuojau atskyrė nuo Vygrių vyskupijos minėtus dekanatus. Tik 1848 m. buvo pasiektas caro Nikolajaus I ir popiežiaus Pijaus IX susitarimas. 1807 m. Vygrių vyskupijos dekanatai įėjo į tada įsteigtos Varšuvos kunigaikštystės, globojamos Napoleono I, sudėtį.

Napoleono imperijai žlugus, Vienos kongresas 1815 m. atidavė Rusijai Varšuvos kunigaikštystę, nors ne visą, pavadindamas ją Lenkų arba Kongresine karalija. Vyriausiasis karalystės valdytojas — caro vietininkas Lenkijoje.

Šios permainos vėl suardė Vygrių vyskupiją ir 1818. VI.30 popiežius Pijus VII paskelbė potvarkį, kuriuo vietoje šios vyskupijos steigiama Seinų arba Augustavo vyskupija su būstine Seinuose. Kadangi vyskupija buvo Lenkų karalystės dalis, ji buvo priskirta Varšuvos arkivyskupijai. Seinų parapijinė bažnyčia paversta vyskupijos katedra.

1914 — 1926 m. Seinų vyskupijos gyvenimas buvo visiškai nenormalus. 1919 m. ji praktiškai suskilo į dvi dalis — lietuvišką ir lenkišką. Atsirado ir dvi kunigų seminarijos: viena Seinuose (vėliau Zypliuose, Gižuose) — lietuviškoji, antroji Tikocine — lenkiškoji. Lenkai, 1919.VIII.23 okupavę Seinus, susipratusius lietuvius ištrėmė už demarkacijos linijos, suardė visą lietuvišką veiklą. 1925 m. iš pietinės Seinų vyskupijos dalies ir kitų sričių sukurta atskira Lomžos vyskupija. Punsko ir kt. parapijos nuo 1992.III.25 priklauso Elko vyskupijai.

1926 m., kuriant Lietuvos Bažnytinę provinciją ir sudarant naujas vyskupijas, iš šiaurinės Seinų vyskupijos dalies buvo sudaryta Vilkaviškio vyskupija. Minėtu dokumentu panaikinta Seinų vyskupija, gyvavusi 1819 — 1926 m.

Rusų valdžia 1956 m. neleido paskirti atskiro kapitulinio vikaro Vilkaviškio vyskupijai ir privertė rinkti tik tą kuris yra Kauno arkivyskupijos.

Kanauninkas J.Stankevičius savo valdymo metu (1945 — 1965) valdžios įsakymu Vilkaviškio vyskupiją padalijo į tiek dekanatų, kiek yra vyskupijos rajonų.

Iki antrosios rusų okupacijos buvo 105 bažnyčios. 1998 m. buvo 103 parapijos.

1997.05.28 Šv. Tėvas Jonas Paulius II įsteigė naują Šiaulių vyskupiją ir paskyrė pirmuoju jos vyskupu Eugenijų Bartulį. Pagrindinę naujos vyskupijos dalį sudaro parapijos iš Joniškio, Šiaulių, Kelmės ir Radviliškio rajonų, buvusių Kauno arkivyskupijoje; iš Telšių vyskupijos priskiriamos parapijos, įeinančios į Šiaulių ir Kelmės rajonus, o iš Panevėžio vyskupijos — Pakruojo ir Radviliškio rajonų parapijos.

I DALIS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS APSIREIŠKIMAI

Lietuvoje įvyko keliolika Marijos apsireiškimų. Bažnytinė vyriausybė pripažino tik vieną, Šiluvoje, bet neuždraudė melstis kitose vietose. Čia įrašyti daugiau ar mažiau viešo pobūdžio apsireiškimai. Privataus pobūdžio pasirodymų yra gana daug, ir regėtojai vengia juos garsinti.

Šioje dalyje aprašomos šventos vietos, gerbiamos kaip Marijos apsireiškimo vietos. O susijusios su Marijos apsireiškimu, bet žinomos kitais vardais, pavyzdžiui, pėdos, šaltiniai ir pan., aprašomos kitoje dalyje.

Vėliausių apreiškimų šaltiniais buvo rankraščiai ir, kiek leido galimybės, iš žmonių bei regėtojų užrašyti pasakojimai, todėl kalba palikta originali, netaisyta.

Apreiškimai sudėti chronologine tvarka.

Neginčytina, kad vienas kitas Marijos apsireiškimas galėjo ir nebūti įvykęs, o gandas žmonėse kilo veikiant įvairioms aplinkybėms.

Tėvas Ivanas Dugandžičius, Medžigorjės klebonas, į klausimą, kodėl Marija taip dažnai čia apsireiškia, atsakė: „Senojo Testamento epochoje Dievas savo tautą perspėdavo per pranašus. Tas pranašiškas elementas Naujojo Testamento epochoje yra randamas specialiai pas Mariją. Čia kalbama apie tą pačią Dvasią, kuri kažkada kalbėdavo per pranašus, o dabar per Mariją, ir dėl to, kad Ji dėl savo Nekalto prasidėjimo visai atvirai atsiduoda Šventajai Dvasiai. Marija neateina apreikšti kažką nauja, bet kad atkreiptų mūsų dėmesį į Evangeliją kaip vienintelį kelią šiandieninio pasaulio išgelbėjimui“. (L.Vinko Ošlak. „Dievo Motina kalba Medžigotjėje“. 1986.)

1928 m. dail. Petras Kalpokas nutapė paveikslą „Marijos pasirodymas Vytautui prieš Vorsklos mūšį“. Paveikslas kabo Kauno Vytauto Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje. Apie šį pasirodymą žinių neužtikau, todėl atskirai jis kaip apsireiškimas neminimas.

Susiduriant su faktais, moksliškai neįrodomais ar sunkiai patikrinamais, apie kuriuos Bažnyčia dar netarė savo žodžio, reikia atsiminti popiežiaus Urbono VIII dekretą. Tas dekretas reikalauja, kad, kalbant apie nuostabius dalykus ir antgamtines Dievo malones, tiems dalykams priskirtume tik tiek pasitikėjimo, kiek galima pasitikėti žmogaus protu ir žmonių liudijimais.

1. ŠILUVA

VIETA. Raseinių raj., 8 km į pietus nuo Tytuvėnų. 1970 m. buvo 1000 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Raseinių dekanatas. 1752 m. vysk. A.Tiškevičius Šiluvą pavertė dekanato centru, bet maras, karai ir kt. nelaimės neleido miesteliui išaugti į miestą. Dekanato centru jis buvo ir Lietuvos Nepriklausomybės laikais.

PAVADINIMO KILMĖ. Miestelis apsuptas gražių šilų, nuo kurių gavo vardą. XV a. buvo vadinama „Schillos alias Buda“. XIX a. Šiluvos istorijos tyrinėtojai Ignas Bušinskis, Juozas Čerkeliauskas, Antanas Muchlinskis pastebėjo, kad vietovardis „Būda“ morfologiškai panašus į lietuvių istoriko, kilimo nuo Lydos, gyvenusio Vilniuje, stambaus 9 tomų veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ autoriaus Teodoro Narbuto (1784 — 1864) įvestos į lietuvių mitologiją išminties deivės Budies vardą. Šią deivę esą prieš 1413 m. žemaičiai garbinę dabartinės Šiluvos vietoj ir jos vardu ta vieta buvusi pavadinta. Bet tai netiesa, nes tokios deivės nebūta, o rašę svetimom kalbom nesuprato, ką reiškia tasai žodis. „Būda“ reiškia vietą, kur gyvena miško sargai ir kur gaminama miško medžiaga. Tokių „būdų“ Lietuvoje yra ir daugiau.

Vėliau pavadinimas sulenkintas — buvo tariama Šidlava.

(BAŽNYČIOS ir miestelio istorija pateikta dalyje „Paveikslai“.)

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Pirmą kartą Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo istorija užrašyta 1661 m. Žemaičių kanauninko ir Šiluvos klebono — prepozito Mykolo Sviechausko, buvusio Kražių jėzuitų kolegijos auklėtinio. Tai matyti iš Šiluvos klebono Tado Bukotos nuorašo, daryto 1786.V.13.

Pirminis išlikęs dokumentas apie Marijos apsireiškimą turbūt bus vyskupo Jono Lapacinskio 1774.X.31 prašymas Šv. Sostui, kad Šiluvos klebonams būtų suteiktos infulato teisės. Ten rašoma: „Šiluvos bažnyčia įsteigta labai seniai, 1457 m., t.y. pačioje pradžioje katalikų tikėjimo įvedimo į Žemaičių kunigaikštystę. Vėliau gi, 1532 m., ji buvo siautusių klaidatikių prievarta atimta, padaryta nebelankoma, o paskui ir visai sugriauta. Pagaliau 1622 m. su ypatinga Dievo malonės bei nuostabia Dievo Gimdytojos pagalba ji buvo, aiškiam stebuklui tarpininkaujant (mediante evidenti miraculo), atgauta iš žemės iškastais dokumentais sykiu su kitais bažnytiniais daiktais“.

Mūsų laikus pasiekė toks Marijos apsireiškimo aprašymas. (Įvairiuose leidiniuose apie Šiluvą apsireiškimo aprašymas kiek skiriasi, todėl čia pateikiamas bendro pobūdžio, sudėjus skirtumus ir atėmus vienodumus.) 1608 m. piemenims ganant bandą netikėtai ant didelio akmens pasirodė jauna, gražiai pasipuošusi, palaidais plaukais, su kūdikėliu ant rankų verkianti mergelė. Išsigandę piemenėliai tuoj nusiuntė vieną iš saviškių pas kalvinų katechetą pastorių Mikalojų Fierą pranešti, ką matę. Bet šis tik nusišypsojo ir numojo ranka.

Vakare piemenukai papasakojo tą atsitikimą namiškiams ir pažįstamiems. Daug šiluviškių, lyg ką nepaprasta nujausdami, kitą dieną susirinko į tą vietą. Pastorius, pasikvietęs bakalaurą, kalvinų mokyklos rektorių Saliamoną Grodskį ( 1633 m.) atėjo varyti žmones namo ir ėmėjuos plūsti — kam jie tikį kažkokią baidyklę pasirodant ir vadino minkštapročiais. Besibardami staiga visi išvydo tą pačią verkiančią motiną su kūdikiu ant rankų. Įsidrąsinęs pastorius ją paklausė: „Ponia, ko verki?“ Ji atsakė: „Todėl, kad prieš tai tose žemėse garbino mano sūnų, o dabar čia sėja rugius“. Tai pasakiusi, išnyko. Tuos žodžius išgirdę, katechetas su mokytoju tarė: „Šmėkla kažkokia buvo ar fantazijos padarinys!“ Paskui vakare, parginę bandą, piemenėliai ėmė visiems pasakoti apie regėjimą. Girdėdami tuos dalykus, ūkininkai vienas vienaip, kitas kitaip kalbėjo apie tą stebuklą. Tarp jų buvo vienas vyresnis kaip šimto metų, apakęs nuo senatvės senelis. Jis pradėjo žmones tikinti, kad ant akmens pasirodžiusi ne kokia baidyklė, o Dievo Motina: „Šnekėkit kaip tinkami, aš vienok jums sakau, jog ne baidyklė kokia ant to akmens pasirodė, bet Švenčiausioji Mergelė su savo Sūnumi, kurio garbei įsteigta ant tos žemės kažkuomet katalikų bažnyčia stovėjo, kaip man rodos, prieš aštuoniasdešimt metų mūsų ponai ją nugriovė ir panaikino“.

PO APSIREIŠKIMO žmonės pradėjo lankyti tą vietą, puošė akmenį, ant kurio stovėjo Švč. Mergelė, gėlėmis, degė žvakes, giedojo giesmes. Netrukus ši žinia pradėjo plisti po visą Žemaitiją. Pasiekė ji ir Žemaičių vyskupijos oficialų Joną Smolką Kazakevičių, gimusį apie 1580 m. iš kilmingų tėvų Daustarų dvare, netoli Nemakščių parapijos. Šventimus buvo gavęs iš vysk. Merkelio Giedraičio rankų 1604.III.13. Viešuose disputuose vadinamas menų ir filosofijos daktaru.

1588 m. buvo paskelbti nuostatai, kad protestantai turi grąžinti katalikams atimtus turtus. Atgauti Šiluvos bažnyčios žemes nesisekė, nes nebuvo reikiamų įrodymų— dokumentų dėl bažnyčios nuosavybės priklausymo katalikams. Tokiomis aplinkybėmis į Šiluvą ištirti Marijos apsireiškimo atvyko vyskupo atstovas oficialas Jonas Kazakevičius.

Šiluvoje gyvenęs šimtametis aklas senelis, girdėdamas apie užvestos bylos nesėkmę, tarė: „Aš žinau, kurioje vietoje yra šios bažnyčios dokumentai“ ir nurodė, kur jie turėtų būti. Atvedus senelį ieškoti buvusios bažnyčios vietos, jis praregėjo. Vargšas puolė ant kelių, karštai pagarbino Dievą ir dėkojo už suteiktą malonę — stebuklingą išgijimą. Pasijutęs kur esąs, jis tuoj nurodė vietą, kur užkasta skrynia. Kazakevičius pasamdė vyrus ir kasant iš tikrųjų buvo rasta geležinė skrynia su brangiu arnotu, stebuklingu Švč. Mergelės Marijos paveikslu ir bažnyčios įsteigimo pergamentiniu dokumentu. Tai įvyko 1612 metais.

Kanauninkas J.S.Kazakevičius buvo paskirtas Šiluvos klebonu. Ir vėl iškėlė kalvinams bylą. Toji byla tęsėsi 15 metų ir buvo katalikų laimėta Vyriausiajame Lietuvos tribunole 1622.VII.22.

Matyt, kun. J.S.Kazakevičius pasitenkino išklausęs žodinio pasakojimo apie Švč. Mergelės pasirodymą. Nesurašius tuo metu formalaus raštiško protokolo, galima suprasti, kodėl vėliau vyskupai savo pranešimuose Šv. Sostui ir jėzuitai savo centrui Romoje Marijos apsireiškimo faktą nutyli, nors skrynios atradimą, senelio praregėjimą dažnai mini. Žinant, kad vyskupai po Tridento susirinkimo sprendimų buvo atsargūs dėl įvairių apsireiškimų ir antgamtinių įvykių, vis dėlto nėra žinių, kad po Kazakevičiaus tyrinėjimo būtų paneigę apsireiškimo faktą.

Katechetui Mikalojui Fierai, prakalbinusiam Mariją, nejauku darėsi Šiluvoje ir jis netrukus iš ten pabėgo, atsisakęs savo pareigų. Pastorius Dovydas Dergvilis sugrąžino jį atgal, nes pabėgimas galėjo atrodyti kaip kalvinų pralaimėjimas. Bet po kiek laiko katechetui buvo leista palikti Šiluvą ir persikelti kitur. Tai rodo, kad Šiluvoje nebuvo patogu gyventi. Apsireiškimo per daug aiškus faktas galėjo jam sukelti sąžinės konfliktą, ir jis, viską metęs, nešdinosi kuo toliau nuo Šiluvos, kur buvo pasidaręs visų dėmesio centru.

1625 m. J.S.Kazakevičius šalia akmens įsteigė altariją. Vyskupas Aleksandras Sapiega, palaikydamas žmonių pamaldumą, 1663 m. pastatė medinę koplyčią, o ant apsireiškimo akmens įrengė altorių ir Jėzaus Nukryžiuotojo paveikslą (ant lentos pieštą kryžių). Aštuoniakampiai jos pamatai rasti 1912 m., kasant pamatus dabartinei koplyčiai.

1770 m. peršautas Jėzaus Nukryžiuotojo paveikslas buvo perneštas į bažnyčią ir pakabintas prie Maloningojo Jėzaus, vėliau vadinamo Jėzaus Širdies altoriaus, kur iškabojęs iki 1845 m. buvo perkeltas į istorinių brangenybių koplyčią, o vietoj paveikslo koplyčioje pastatyta iš Londono parvežta Marijos su Kūdikiu marmurinė statula.

Ilgainiui medinė koplyčia supuvo ir 1804 m. buvo nugriauta. Jos vietoje Žemaičių vyskupo pagalbininkas, Šiluvos infulatas Juozapas Simonas Giedraitis (1803 — 1838) pastatė naują, panašią į Vilniaus katedrą, klasicizmo stiliaus medinę 19x10 m koplyčią. 1872 m. Šiluvos klebonas J.Daugėla įrengė altorių (arch. ir meistras J.P.Zimodras) ir virš jo pastatė iš Londono atvežtą Marijos statulą.

Kun. Marcijonas Povilas Jurgaitis, paskirtas 1903 m. Šiluvos klebonu, pradėjo rūpintis naujos koplyčios statyba. Jo paprašytas Paryžiuje gyvenęs lietuvis architektas Antanas Vivulskis padarė architektūrinį projektą ir naujos mūrinės koplyčios planus. Statybos pradžia nusitęsė, ir tik 1912 m., minint Apsireiškimo 300 metų sukaktį, kun. Jonas Mačiulis-Maironis pašventino kertinį akmenį. Intensyvūs statybos darbai vyko tik pokariu, 1922 — 1924 m., nes trukdė karas, o ir A.Vivulskis mirė. Koplyčia baigta 1924 m. ir IX.8 pašventinta. Altoriuje buvo pastatyta nauja, gal net paties statytojo Vivulskio darbo ar bent jo projekto Marijos statula, o londoniškė statula su altoriumi pernešta į bažnyčios brangenybių koplytėlę.

Koplyčia kvadrato formos — 20x20 m. Viduryje ant keturių stulpų stovi 44 m aukščio bokštas. Koplyčios viduryje yra tas akmuo, ant kurio stovėjo Marija. Ant akmens 1934 m. įrengtas gražus altorius. Pastate įrengtos Dievo Motinos septynių skausmų stacijos.

Priestatai ir lubos buvo mediniai, todėl 1956— 1958 m. kun. Vaclovo Grauslio rūpesčiu jie buvo pakeisti tvirtu mūru. Iš išorės koplyčia naujai nudažyta.

Šiluva yra žymiausia Lietuvoje Marijos šventovė, jos garsas plačiai žinomas katalikų pasaulyje. 1960 m. Vašingtone pastatyta Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia, o jos vidury 1963 m. vyskupo Vincento Brizgio iniciatyva pradėta ir 1966 m. baigta Šiluvos koplyčia. Altoriaus centre yra Vytauto Kašubos darbo Šiluvos Marijos statula, dailininko Jonyno paveikslai su Šiluvos istorija ir apsireiškimo motyvais, viršuje to paties dailininko Aušros Vartų paveikslas. Yra vitražas.

MALONĖS. (Iš mašinraštinės knygelės „Apie gaunamas malones Šiluvoje per Švč. M. Marijos, Dievo Motinos, Šiluvoje užtarimą“.)

L „Dėkoju šv. Šiluvos Marijai už gautas malones. 1914 m., būdamas Amerikoje, susižeidžiau ranką. Nuvežė mane į ligoninę. Po operacijos man ranka gangrenavo. Atvedė kunigą, kuris mane aprūpino šv. Sakramentais ir jau laukiau mirties. Bet atėjo mintis šauktis prie Švč. Marijos Šiluvoje, ir prižadėjau, jei pagysiu, grįžti į Lietuvą prie savo šeimos ir lankyti nors kartą metuose šitą brangią Marijos šventovę. Tada man gangrena prapuolė ir ranka sugijo. Susitaupęs kiek pinigų ir grįžau į Lietuvą padėkoti Švč. Marijai už sveikatą, kurią jos užtarimu gavau. Dabar gyvenu Šiauliuose“. Parašas neįskaitomas.

2. „1932 m. sausio pabaigoje Joniškio bažnyčioje buvau suparalyžiuotas. Iš bažnyčios mane parnešė, po dviejų dienų apsilpau ir vėl nebevaldžiau dešinės kojos, buvau netekęs ir žado. Nuvežtas į Karo ligoninę Kaunan pragulėjau 6 savaites, bet vis darėsi blogiau. Iš ligoninės buvau išleistas be vilties pagyti. Vėliau patyriau, kad Karo ligoninės gydytojas pripažino mane sergant širdies raumens uždegimu, paralyžium, skleroze ir t.t. Sugrįžęs iš ligoninės, gulėjau namie, nebegalėjau miegoti, žodžiu, kasdien gesau. Pasiryžau važiuoti į Šiluvą prie Švč. Marijos ieškoti pagalbos. Lydėjo mane žmona, bet važiavau vos tik gyvas. Atvažiavęs atlikau išpažintį, priėmiau šv. Komuniją išklausiau šv. Mišių ir pajutau, kad galvą nustojo skaudėti, pasijutau beveik sveikas. Pramigau gerokai ir grįžau namo sveikas. Po dviejų mėnesių vėl stojau į tarnybą“. Ignas Baubas, Joniškio geležinkelio stoties viršininkas. 1932.VI.15.

3. Akvilina Montvydaitė, Kražių parapijos, sirgo votimis — oda jau buvo nukritusi nuo rankų, visas kūnas žaizdotas, galvą niežėjo ir slinko plaukai. Pagijo 1931 m. Šiluvos koplyčioje.

4. 1... m. balandžio 10 d. susirgo Šiluvoje gyvenantis kun. dr.Petras Kasčiukas. Iš karto buvo manoma, kad tik sloga, tai kelias dienas su pakilusia temperatūra bažnyčioje laikė pamaldas. Po kelių dienų labai sunkiai susirgo. Buvo iškviestas Šiluvos gydytojas Armalis. Jis gydė ligonį. Medicinos sesuo leido vaistus. Bet liga komplikavosi ir ligonis visai nusilpo. Neteko sąmonės, pradėjo kliedėti. Pagaliau visai nebegalėjo kalbėti, tik šiaip taip ištardavo „taip“. Nebevaldė dešinės rankos ir kojos. Kartais galva ir veidas paraudonuodavo, lyg degte degė. Gydytojas Armalis pripažino sklerozę, didelį kraujo spaudimą širdies raumenų paralyžių. „Tos ligos pagydyti medicina priemonių neturi. Pagydyti gali tik stebuklas“, — kalbėjo gyd. Armalis. Jeigu tokia liga suserga jaunas žmogus, tai pagijęs vis tiek nebemoka kalbėti, reikia mokytis iš naujo. Dabar gi ligonis turi per 70 metą taigi pagyti vilties nėra.

Vieną vakarą ligonis visai nusilpo. Atvyko gyd. Armalis, klebonas kun. V.Grauslys, kan. J.Želvys ir kun. Vl.Simaška. Gydytojas Armalis pamatavo pulsą ir sakė, kad tarpais širdis visai nustoja plakusi. Visi išsiskirstė nusiminę, manydami, kad ligonis rytojaus nebesulauks.

Kitą dieną atvyko Tytuvėnų gyd. Končius, Pagryžuvio gyd. Paulauskas, Šiluvos gyd. Armalis ir visi trys padarę konsiliumą nutarė, kad nebėra vilties ligonį pagydyti. Giminės norėjo jį vežti kur nors į ligoninę, bet gydytojai nedavė siuntimo, bijodami patirti nemalonumų už siuntimą gydyti mirštantį žmogų.

Pradėta rimtai ruoštis laidotuvėms: pasiuvo už 500 rb. arnotą tarėsi, kur važiuoti karsto pirkti — į Tytuvėnus ar Šiaulius. Tie, kurie jam patarnavo, taip pat nesnaudė: prapuolė raktas nuo stalčiaus, kur buvo pinigai, paskui pinigų nerasta. O ligonis, kai turėdavo sąmonę, rožinio iš rankų nepaleisdavo.

Ruošiantis laidotuvėms ligonis truputį pagerėjo, o nuo Šv. Petro, VI.29, visai pradėjo sveikti. Visų didžiausiam nustebimui kun. Petras Kasčiukas ėmė ir pasveiko. Kai gyd. Armalis patikrino sveikatą, jokių ligos pėdsakų nerado.

1959 m. žiemą buvo labai paplitęs gripas, daug žmonių sirgo, kai kas net mirė nuo šios ligos. Kun. P.Kasčiukas nesirgo visą žiemą. Laikė pamaldas, sakė pamokslus, Velykų pirmą dieną laikė sumą, o kai po šv. Mišių iškilmingai užgiedojo „Aleliuja,“ tarytum jauno kunigo pilnas energijos balsas gražiai nuskambėjo per visą bažnyčią.

Nuoširdžiu visų įsitikinimu tik Šiluvos Švč. Marija jį pagydė. Šiluvos tikintiesiems vyskupas Steponas Giedraitis teisingai pasakė: „Sveikinkite Mariją, kuri daug padarė jūsų labui“.

Kun. P.Kasčiukas pats taip parašė: „Sykį kunigai rūpinosi, kiek dar man liko neatlaikytų šv. Mišių, aš, sukaupęs savo jėgas, jiems tariau: „Nesirūpinkite, aš dar pagysiu ir viską pats sutvarkysiu“.

Per gydytojų konsiliumą mane badė špilkomis ir klausė, į kurią vietą jie man dūrė, aš neatspėjau. Jų nuomonė sustiprėjo. Bet aš ramiai jei ne lūpomis, tai bent širdimi visą laiką meldžiausi ir prašiau Šiluviškės Švč. Mergelės Marijos: kaip kitus, iš toli atvykusius pagydei, taip ir mane, čia esantį savo nevertą ir nuodėmingą tarną, pakelk iš mirtinos ligos.

Gydytojas Armalis po to mane aplankė vienas ir žadėjo už 2 — 3 dienų vėl aplankyti. Nusibodus gydytojo laukti, pats kėliausi ir 1958.VII.8 pradėjau laikyti šv. Mišias kambary. Man buvo draudžiama sėsti, visą laiką turėjau gulėti. Bene po dviejų savaičių atėjo ir gyd. Armalis. Aš staiga atsisėdau ir kalbėjau kaip dabar. Gydytojas labai nustebęs man tarė: „Stebuklas. Tamsta kalbi kaip kalbėjai“. Patikrino pulsą, širdį, temperatūrą ir tarė: „Tamsta esi visai sveikas“. O aš į jo žodžius pakėlęs ranką su rožančium tariau: „Štai mano gydytojas, kuris mane išgydė“. Armalis tylėjo ir nieko nesakė. Aš norėjau jam pasakyti: „Jūs atsisakėte mane gydyti, bet Šiluviškė Švč. Marija mane pagydė“.

Aš asmeniškai esu įsitikinęs, kad mane iš pavojingos ligos pakėlė Švč. Marija Šiluviškė. Už tai Jai esu labai dėkingas ir kasdien Jos garbei sukalbu visą rožančių ta pačia intencija, kasdien po tris dalis šv. Rožančiaus.

Jėzus Kristus, gyvendamas žemėje, darė stebuklus, tos galios Jis ir dabar nenustojo. Nenorėjau pasigirti, o tiktai pasakyti tiesą, kad Dievas per Švč. savo Motiną Mariją išklauso net didelį nusidėjėlį“.

Pasirašė kun. kleb. Vacl.Grauslys, kan. J.Želvys, kun. Vl.Simaška. Šiluva, 1959.IV.3.

5. 1981.VIII.30 atvyko iš Kuršėnų Kazimieras Šopys, 73 m., ir papasakojo: „Labai skaudėjo kairiąją koją. Sirgau dvejus metus. Mane gydė gyd. Grajauskas. Kai įleisdavo vaistų, skausmai sumažėdavo, bet trumpam laikui. Gydytojas pasakė, kad tai yra nepagydoma liga — sklerozė. Tada aš nutariau ieškoti geresnio gydytojo. Atvykau Šiluvon 1981.VI pradžioje. Čia koplyčioje meldžiausi į Švč. Mergelę Mariją, ir mano koja pagijo. Šiandien atvykau Šiluvon Švč. Marijai padėkoti. Dabar kasdien vakarais sukalbu rožančių jos garbei“.

Tai tik keli pavyzdžiai iš gausių malonių, kurias Švč. Marija suteikia į ją besikreipiantiems.

Ir gamta reiškia pagarbą Marijai. Netoli Šiluvos bažnyčios ir koplyčios pažiūrėjus į pušeles, matyti, kad viršūnėlės yra pasvirusios į bažnyčios ar koplyčios pusę. Medis iš tikrųjų visuomet stengiasi pasvirti į saulės pusę, o ten atvirkščiai — ten pasvirę į šiaurę. Kiekvienam keleiviui ir šiom dienom galima pasižiūrėti šį vaizdelį.

ATLAIDAI. XVIII a. pabaigoje į atlaidus atvykdavo iki 30 000 tikinčiųjų. Po 1863 m. sukilimo numalšinimo į Šiluvos atlaidus nebesuvažiuodavo tiek daug maldininkų. Mat rusų valdžia, bijodama sukilimo, į atlaidus sutraukdavo labai daug žandarų, kurie varžydavo žmones ir labai dažnai įvykdavo susirėmimų. Kunigams be atskiro leidimo nebuvo galima važiuoti į kitą parapiją, net ir į atlaidus. Dažnai tyčia buvo leidžiamos paskalos, kad Šiluva apstatyta „armotomis“, apsupta kareivių. Visa tai baugino žmones, slėgė jų ūpą. Todėl ir pati Šiluva nustojo pirmykščio gyvumo.

Pažymėtinas tik vienas įvykis — tai 100 metų jubiliejus 1886 m. Tas jubiliejus buvo lyg naujas dvasios įkvėpimas, ūpo pakilimas rusų carizmo persekiojimo laikais. Žmonių nuotaika pagerėjo.

1890 m. „Varpas“ Nr.10 rašė, kad „per Šiluvos atlaidus bažnyčioje kasdien 4 — 5 maldininkus mirtinai suspausdavo“.

1903 m. per 8 atlaidų dienas išdalyta daugiau kaip 50 000 komunijų. 30 kunigų kasdien be pertraukos klausydavo išpažinčių.

Po 1905 m. Šiluva vėl atgavo savo gyvumą. Suvažiuodavo maldininkų iš įvairių Lietuvos vietų. Tarp jų nemaža būdavo aklų, kurčių, nebylių, visokiomis ligomis sergančių. Žmonės eidavo Kryžiaus kelius, melsdavosi, prašydavo Dievo malonių. Susirinkdavo gana daug elgetų. Savotiškos buvo jų giesmės, grojimai, švilpavimai, šūkavimai.

Šiluva spaudos draudimo metais buvo įvairių leidinių platinimo centras. Atlaidų metu suvažiuodavo iki 200 knygnešių. Tačiau atvykdavo ir 300 rusų policijos pareigūnų. Bet jie retai sučiupdavo knygnešį.

Šiluvos miestelis neturėjo nei upės, nei ežero; nebuvo ir gerų šulinių. Atlaidų metu kai kurie ūkininkai ir žydai savo šulinius užrakindavo. Jau 1842 m. klebonijos darže buvo iškastas gilus griovys aprūpinti maldininkų arklius vandeniu.

Per I pasaulinį karą ir vokiečių okupacijos metais religinis gyvenimas apmirė.

Ir pagaliau išmušė Lietuvos laisvės valanda! Šiluva, karo išvarginta, ima atsigauti. 10 000 žmonių minios vėl plaukia kasmet.

Per Šiluvos atlaidus rengiami Lietuvos jaunimo 1932 ir 1938 metų, moterų 1935 ir 1938 metų, vyrų 1934, 1935 ir 1938 metų eucharistiniai kongresai.

Po II pasaulinio karo vėl rusams okupavus Lietuvą, religinis gyvenimas buvo paralyžiuotas.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo Lietuvos atgimimas. Buvo atnaujinti eucharistiniai jaunimo kongresai, kurie pagal tradiciją vyksta paskutinį rugpjūčio sekmadienį.

1975 m. dalyvavo apie 600, 1976 m. — 700, 1977 m. — 1000 žmonių, jų skaičius vis didėjo. Dalyviai rinkdavosi netoli Šiluvos ir kalbėdami rožinį eidavo išsirikiavę eilėmis keletą kilometrų į miestelį.

Rusų valdžia to negalėjo toleruoti ir visaip trukdė. Pavyzdžiui, 1981 m., kad žmonės negalėtų atvykti, buvo paskelbtas kiaulių maras ir Šiluvos miesteliui uždėtas karantinas. Bet to buvo per maža — sutraukė milicijos padalinių ir kariuomenės. 1982.IX.8 visuose keliuose, vedančiuose į Šiluvą, buvo pastatyti milicijos patruliai su mašinom.

Dabar šv. Komunijos išdalijama apie 50 000.

MALDA į Mariją, apsireiškusią Šiluvoje:

Švč. Mergele Marija, kuri Šiluvos laukuose pasirodei piemenėliams, kuri skausmo ašaromis laistei akmenį, išlikusį altoriaus vietoje, ir skundo balsu kalbėjai: „ Čia kitados buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariama ir sėjama!" Duok, kad Tavo ašarų sugraudinti mes, kaip kitados mūsų protėviai, keltame Tavo Sūnaus garbę apleistoje mūsų širdžių dirvoje, atstatytume griūvančias mūsų šeimų šventoves, permaldautume Viešpatį už visos mūsų tautos apsileidimus ir nuodėmes.

O Dievo Motina, mes trokštame iškelti iš užmaršties griuvėsių Tavo apsireiškimo garbę, dar labiau garbinti Tave, mūsų žemės globėją, ir Tavo padedami išmelsti mūsų kraštui gyvą Tikėjimo Dvasią.

Per Kristų, mūsų Viešpatį, Amen.

PADŪMAVĘ PUŠYNĖLIAI, nuostabi dangaus spalva: toj mažytėj Lietuvėlėj dar mažesnė Šiluva.

Piemenėliai čia išvydo Dievo Motiną kadais, ir kampelis tas pražydo laimės dieviškais žiedais.

Čia taip gera, čia taip miela, nekasdieniškai ramu, ir iš džiaugsmo virpa siela tos rimties didingumu.

Melskis Motinai Marijai, — ji stebuklais čia garsi, — kad į laimės karaliją mes patektume visi.

Tarp šilų javai išplaukę ir dangaus spalva vaiski. Šiluvon vis plaukia plaukia Lietuvos vaikai visi.

DIEVO MOTINA MEILINGA,

Užtarėja stebuklinga,
Apsireiškus Šiluvoj.
Gydai negalias silpnųjų,
Valai sąžines kaltųjų,
Malšini nuliūdusius.
Pas tave dažnai keliaujam.
Nuolankia širdim maldaujam,
Glauski vargšus prie savęs.
Kviesk į dievišką dorybę,
Tarsi varpas iš aukštybių
Šauk į tolimus kraštus.
Kad visi tave pažintų,
Tavo Sūnų išpažintų,
O Marija Šiluvos!

SVEIKA MARIJA, ŠILUVOS MERGELE,

Varge aplankius Lietuvos šalelę!
Tada mums Dievą grąžinai,
Garbė, garbė tau amžinai!
Ašaros tavo aplaistė mūs žemę.
Nušvito širdys, neviltim aptemę,
Suskambo bokštuose varpai —
Garbė, garbė tau amžinai!
Paguodos skraistę vėl ištiesk artojams,
Giesmė nutilus tegul vėl kartojas.
Pamiltą Dievą sugrąžink,
Nuo pikto priešo šalį gink!

2. ŠIMONYS

VIETA. Kupiškio raj., 15 km į pietryčius nuo Kupiškio, 2 km į pietus nuo Utenos — Kupiškio kelio.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Kupiškio dekanatas.

PAVADINIMO KILMĖ. Nuo girios sargo Jono Šimonio ir kun. J.Šimausko (XVII a. II pusė) pavardžių. Jų atminimui vyskupas Pacas 1682.VIII.15 pašventinęs bažnyčią ir įvedęs atlaidus, kuriuos pavadino „Šimonių“, nes jų rūpesčiu ir pasišventimu iškilo bažnyčia. Ilgainiui bažnytkaimį imta vadinti Šimonimis.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Šimonyse Marija apsireiškė 3 kartus. Visi trys apsireiškimai įvyko sunkiais ir lemtingais lietuvių tautai laikais. Pirmąkart — kai gimė krikščionybė; antrąkart — kai iš Vakarų kilo erezijų bangos; trečiąkart — kai iš Rytų slinko raudonosios ordos, o iš Vakarų — rudasis maras.

I APSIREIŠKIMAS 1446 m. Ten, kur dabar stovi bažnyčia, ir miestelio vietoje buvo miškas, vadinamas šv. Šilu. Apylinkė buvo retai apgyvendinta.

Netoli Butkūnų dvaro, pamiškėje, gyveno Šilinis su šeima. Vieną dieną trys Šilinio vaikai: Bernardas 14 m., Margarita 12 m., Jurgis 8 m. išėjo grybauti ir pasiklydo. Vakare, nebežinodami kur eiti, išsigandę pradėjo melstis. Ir štai jie pamato šviesą. Su džiaugsmu puola į tą pusę, manydami, kad tai miško pakraštys. Bėga artyn, bet dar labiau išsigąsta, nes šviesoj virš pušies pamato nepaprastai gražią ponią, skinančią vaisius nuo pušies. Vaikai dar labiau išsigando, manydami esą šv. Šile, kur seniau paprastam žmogui buvo uždrausta koją įkelt. O jie, visą dieną čia vaikščiodami, turbūt šilo deivę bus užrūstinę, ir ji nori juos nubausti. Tuo metu pasigirdęs balsas: „Vaikeliai, nebijokite. Ši vieta liko amžiams šventa. Pasakykite visiems, kad šitoje vietoje pastatytų maldos namus, o aš laiminsiu visą kraštą. Kaip šito medžio šakos išsišakojusios į visas puses, taip aš savo dovanas dalysiu visiems iš šitos vietos, kam jos bus reikalingos“.

Įsidrąsinę vaikai paklausė: „Pasakyk, ponia, kas esi ir kaip vadinies?“ — „Aš esu Gailestingumo Motina“, — atsakė, ir nepaprasta šviesa apsiautė ją. Vaikai nieko daugiau nebematė, tik girdėjo giesmę. Jie parpuolė ant kelių ir patys ėmė giedoti.

Tėvai, nesulaukdami grįžtančių vaikų, išėjo ieškoti. Staiga virš medžių išvydo šviesą. Tėvas pagalvojo, kad vaikai susikūrė laužą ir nuo jo matosi pašvaistė. Bet priėjęs arčiau nustebo matydamas, kad šviesa apsiaustas tik tas kalnelis, vadinamas Šventuoju. Dar kiek paėjęs žiūri: šviesa mažėja ir tuo tarpu išgirsta giedant, atpažįsta savo vaikų balsus. Pribėgęs randa vaikus besimeldžiančius. Jie tėvui viską papasakoja. Tėvas pažymi tą pušį, išpjaudamas kryželį.

Išaušta VIII.5 rytas. Šilinio šeima, nustebinta nepaprasto regėjimo, anksti skuba į Skapiškį. Užeina pas tėvus bernardinus ir viską papasakoja. Kun. Jackus, išklausinėjęs visus ir gavęs priesaiką, viską surašė į knygą ir pranešė vyskupui.

Visi manė, kad Marija pati skiria tą vietą Dievo garbei ir Kristaus skelbtos Evangelijos platinimui. Per vienerius metus kunigo tėvo Jackaus Boboli ir apylinkės gyventojų rūpesčiu toje vietoje buvo pastatyta apvalios formos koplyčia, atsišliejusi į tą pušį, kurioje apsireiškė Marija. Per Apsireiškimo metines rugpjūčio 15 d. koplyčia buvo pašventinta.

MALONĖS. Čia įvyko pora stebuklų. Tūkstantinės įvairaus luomo žmonių minios, tėvo Jackaus Boboli ir kun. Skargos akivaizdoj pagijo vienas asmuo, buvęs paralyžiuotas 20 metų. Stebuklingų pagijimų pasikartodavo dažnai. Pamaldas laikydavo kartą per mėnesį atvažiuojantis kunigas iš Skapiškio. Į jas susirinkdavo tiek žmonių, kad netilpdavo net kalnelyje.

Iki XVII a. karai ir maras viską sunaikino. Kalvinizmas neaplenkė ir šilo.

II APSIREIŠKIMAS. Svėdasų grafo Radvilos valdžioje Lipkiškių kaimo vienoje sodyboje, 4 km nuo Šimonių, gyveno girios sargas Jonas Šimonis. 1670.VIII. 15 eidamas iš Kupiškio šile pamato sėdinčią ant kelmo moteriškę su vaikeliu ant kelių. Ji apsupusi kūdikėlį savo drabužiais, norėdama apsaugoti nuo vėjo, nes buvo šaltas oras. Šimonis iš smalsumo prieina arčiau, norėdamas sužinoti, kas ji per viena ir kaip čia pateko, nes arti gyvenančių žmonių nebuvo. Mato, kad moteriškei ašaros byra per veidą, bet ji jam nieko nesako. Susijaudinęs sargas klausia: „Moteriške, ar iš toli keliauji, gal labai pavargusi, pasakyk, ko verki?“ Ji atsako: „Pikti ir negailestingi žmonės sunaikino mano namus, išmetė mane su sūnumi ant lauko. Jau daugiau kaip 100 metų kenčiu šaltį ir lietų, ir neatsiranda, kas mane atsimintų ir priglaustų“. — „Moteriške, atrodai ne daugiau kaip 20 metų, o sakai kenčianti daugiau nei šimtą. Visagalio Dievo vardu klausiu, kas esi ir ko reikalauji? Jei reikia prieglaudos, tai eikime į mano namus, globosiu kaip savo šeimos narį, o jei esi dvasia, sakyk, ko nori?“ Moteriškė padėkojusi atsakiusi: „Ši vieta yra skirta man amžiams ir lauksiu, kol geri žmonės pastatys vėl man namus. Gailestingieji ras gailestingumo, o kitos širdys — teisingumą. Mano vardą pasakys tavo sūnus Jonas“. Sargas susipranta, kad kalbasi su nepaprasta moteriške. Susijaudinęs puola ant kelių šaukdamas: „Tu esi Dievo Motina Marija, gelbėk mane nusidėjėlį!“

Sugrįžęs į namus, sargas randa 14 metų nebylį sūnų šaukiantį: „Marija, Marija, Gailestingumo Motina!“, o daugiau nieko nešnekantį. Nedelsdama visa šeima — tėvai ir 6 vaikai — grįžta į tą pačią vietą. Parpuolę ant kelių visi meldžiasi, o Jonas pradeda visai aiškiai kalbėti.

Atsirado keletas žmonių, kurie prisiminė senų žmonių pasakojimą apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą ir toje vietoje buvusią koplyčią. Tuoj pat Šimonis nuvyksta į Kupiškį pas garsųjį kanauninką Parčevskį ir viską jam papasakoja. Gavęs pritarimą, nusigauna į Skapiškį pas dominikonus. Jiems palankiai atsiliepus, pradeda rūpintis bažnyčios statymu Švč. Mergelės garbei.

Didikai ir bajorai nenorėjo sutikti, kad Marija pasirodžiusi paprastam bemoksimi mužikui. Bet Šimonis nenuleido rankų. Raštu, kurį pasirašė 100 vyrų, kunigai tėvas Parčevskis, Šimonskis ir tėvas Inocentas kreipėsi į vyskupą Pacą. Vyskupas šį raštą patvirtino ir tuo reikalu rūpintis paskyrė kun. Šimonskį. Dar tais pačiais metais buvo pradėta bažnyčios statyba. Pradžia buvo sunki, trūko lėšų. Didikai, bajorai neprisidėjo, visa našta teko ūkininkams ir varguomenei, kurių padėtis tais laikais buvo labai sunki. Tik per didelį vargą toje pačioje vietoje buvo pastatyta medinė bažnyčia.

Pagal vienus šaltinius vysk. Pacas, vizituodamas Rokiškį, užsuko čia ir 1682. VIII. 15 pašventino šią bažnyčią Švč. Marijos Dangun Ėmimo vardu. Atlaidus įvedė VIII. 15, pavadindamas „Šimonių“ bažnyčios statytojų atminimui.

Pagal kitus šaltinius vyskupas bažnyčią pašventino 1671.VIII.15. Jis padovanojo bažnyčiai Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo paveikslą, arnotą, sidabrinę taurę.

Nebuvo tų metų, kad keli stebuklingi įvykiai negarsintų Švč. Mergelėj Marijos vardo. Iki 1700 m. buvo užrašyti 35 ypatingi pagijimai nuo įvairių ligų.

Ilgiau kaip 100 metų išstovėjusi medinė bažnytėlė paseno, ėmė irti ir griūti. Aplink ją kun. K.Šveikausko ir parapijiečių rūpesčiu 1775 — 1779 m. pastatyta nauja bažnyčia. Žemaičių vyskupas Giedraitis 1779.IX.8 ją pašventino ir įvedė Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus. 1912 m. kleb. Pauliukas parapijiečių lėšomis įtaisė naujus vargonus, išdailino altorius ir visą bažnyčią.

Vykstant pasauliniam karui 1915.VIII.4 vokiečiai bažnyčią sudegino. Žmonės rinkosi melstis į kapų koplytėlę, kur pamaldas laikydavo kun. Kripaitis, atvažinėdamas iš Kupiškio. Po kiek laiko vyskupas Šimonių klebonu paskyrė kunigą Kamanavičių, kuris pamaldas perkėlė į mokyklą ir ėmė rūpintis bažnyčios ir klebonijos atstatymu. Po karo šimoniečiai ėmėsi darbų. Dėl silpnos sveikatos klebonas buvo iškeltas į mažesnę parapiją. Atkeltas kun. J.Norvila. 1920.X.24 medinę bažnytėlę pašventino dekanas kun. Jonas Jarašiūnas Marijos Ėmimo į Dangų garbei. Laikydamasis miestelio plano ir atsižvelgdamas į kitų trobesių padėtį, klebonas naujos bažnyčios duris padarė ten, kur buvo pirmosios bažnyčios didysis altorius. Didžiajame altoriuje įrengė Marijos Nekaltai Pradėtosios paveikslą, pieštą ant drobės. Bažnyčią pastačius, klebonas J.Norvila buvo iškeltas į Anykščius, o į Šimonis paskirtas kun. Jurgis Martinaitis, kuris vidaus įrengimą baigė tik 1932 m. Vargonai atgabenti 1921 m. iš Troškūnų.

Pamaldumas Dievo Motinai nesumažėjo. Marijos švenčių atlaidai sutraukdavo iki 20 000 žmonių.

III APSIREIŠKIMAS. 1941.111.30, Kančios sekmadienį, apie 22 — 23 val. visa Šimonių apylinkė nušvito ryškiai melsva šviesa. Virš bažnyčios pasirodė Švč. Mergelė Marija. Vienoje rankoje laikė komuninę, kitoje — kryžių. Jos galvą gaubė žvaigždžių vainikas, kurio šviesa ir sklidusi po apylinkę.

Mariją matė tik 4 žmonės, kurie tuo metu buvo arti bažnyčios, o šviesą— labai daug asmenų net keliasdešimt kilometrų spinduliu. Štai keleto žmonių pasakojimai.

1. Vienas žmogus, grįždamas iš bažnyčios, ėjo pro šalį ir, žvilgtelėjęs per salės langą, pamanė, kas gi čia drįsta tokią dieną šokti. Priėjęs iki pat namų, matęs, kad virš Šimonių buvo didelė šviesa. Kurie buvo salėje, irgi matė, tik jie išsigando ir klausinėjami išsigynė. Liudijo tik Vitas Šližauskas ir Vladas Dankas. Marijos pasirodymą matė ir žydai: Kaikė Naptalkaitė ir Ščiotka Kaimukas.

2. Žydaitės Naptalkaitės pasakojimas. „Kovo 30 d. vakare salėn, kuri prieš mūsų langus, susirinko komjaunimas šokti. Aš nemiegojau, slaugiau sergantį tėvą. Tuo metu sėdėjau ir žiūrėjau pro langą. Staiga apšvietė nežemiška šviesa. Aš taip persigandau, kad nežinojau, ką daryti. Širdis ėmė drebėti, kambaryje pasidarė šviesu. Pasižiūriu aukštyn, o virš bažnyčios stovi moteriškė, labai graži, mėlynu apsiaustu, baltai rausva suknia, galva pridengta baltai, apie galvą žvaigždžių ratas — spindi įvairiom spalvom. Vienoje rankoje ji laikė tokį apskritą, kaip jūsų kunigas neša aplink bažnyčią, o kitoj tai nesupratau ką. Aš buvau išsigandusi ir susijaudinusi, nes supratau, kad tai — dieviška asmenybė. Bet aš nežinojau, ką daryt. Pribėgau prie tėvo, jam pasakoju, bet nesusikalbu su juo. Priėjau dar prie lango, bet Marija jau kaip rūke ir greit išnyko.“

Kai žydaitės paklausė, iš kur žinanti, kad ten buvo Marija, taip atsakė: „Ji buvo panaši į statulą, kuri stovi virš bažnyčios durų, tik gražesnė ir atrodė kažką kalbanti“. Naptalkaitė pasikrikštijo Marijos vardu. Vokiečiai ją sušaudė Kupiškyje.

3. Vito Šližausko pasakojimas. „Aš iš Dapšių kaimo ėjau į Šimonis. (Jis gyveno pas A.Sabaliauskaitę, prie pat bažnyčios, Aikštės g.2.) Nebuvau nuėjęs nė pusės kilometro, kai staiga nušvito nepaprasta šviesa. Aš nepajutau, kaip parkritau ant žemės, rodos, kokia jėga mane parmetė. Atsikėlęs pamačiau virš bažnyčios nepaprastos šviesos apšviestą Mariją. Man atrodė, kad esu visai po Marijos kojomis. Norėjau ką pasakyt, bet negalėjau. Rodos, Jos lūpos krutėjo. (Apdarą apibūdino kaip Naptalkaitė.) Parbėgęs namo visą naktį nemiegojau.“

Šį apsireiškimą papasakojo Anelei Sabaliauskaitei, Ad.Čemiūtei ir savo šeimai. Jo mama liepė niekam daugiau to nepasakot, nes ir taip iš jo pasijuokia, kad nevadintų kvaileliu. Vitas visiems buvo labai geras ir švelnus. Gyveno neilgai, žuvo nuo granatos skeveldros.

Jau rytojaus dieną mačiusieji Mariją ar nepaprastą nakties šviesą ėmė viešai ir plačiai apie tą įvykį kalbėti. Ateistinės civilinės valdžios atstovai ėmė mačiusius įvykį žmones baugindami tardyti, tas kalbas slopinti ir savaip įvykį aiškinti. Dėl stalininio antireliginio teroro ir baimės šis įvykis bažnytinių atstovų nebuvo plačiau viešai tiriamas ir dokumentuojamas.

1943.VII mėn. atvykęs vikaro pareigoms į kaimyninę Adomynės parapiją, kunigas Gediminas Ignas Blynas ėmė tuo įvykiu domėtis ir, Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui pritarus, jį tyrinėti bei dokumentuoti. Buvo apklausinėti daugelis žmonių, vienaip ar kitaip matę įvykį ar girdėję iš mačiusiųjų. Prisiekus, kad sakys tiesą, ir pasirašius prie liudininkų buvo surašyta per 30 svarbių apklausos protokolų. Jie visi yra išlikę. Šiuo metu tarp gyvųjų nebėra tų 4 asmenų, mačiusių Mariją, bet jų liudijimai tebėra. Taip pat dar yra gyvų žmonių, pasirašiusių minėtus protokolus ar girdėjusius iš mačiusiųjų pasakojimus apie įvykį.

1981.III.30 iškilmingai minint nuostabaus įvykio 40 m. sukaktį, įvyko ir pogrindžio kunigų seminariją baigusio šimoniečio Jono Matulionio primicija. Jis pasišventė kunigystei stebuklingos Šimonių Švč. Mergelės Marijos globai ir garbei.

Šventoriuje pastatyta medinė Marijos skulptūra su užrašu: „Šv. Marijos Apsireiškimas XVI a., 1670.X.14 VIII.15“.

3. PUŠALOTAS

VIETA. Pasvalio raj., apie 21 km į šiaurę nuo Panevėžio. 1986 m. — 923 gyventojai.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Pasvalio dekanatas.

PAVADINIMO KILMĖ. Nuo žodžio „pušis“. Reikia manyti, seniau čia būta visur didelių pušynų.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Pušalote Marija pagal legendą yra pasirodžiusi du kartus.

I APSIREIŠKIMAS įvyko gana seniai, pagonybės saulėlydyje. Vieną vasaros rytą per rugiapjūtę ėjusi mergina, pjautuvu nešina, ir pamačiusi pušyje moterį su mirusio Kristaus kūnu ant kelių. Mergina paklausė: „Ko tu čia sėdi?“ — „Čia bus pastatyta bažnyčia“, — atsakiusi moteris.

Dar ir šiandien bažnyčioje ant choro galerijos yra paveikslas, vaizduojąs tą legendą. Mergina su pakeltu rankoje pjautuvu stovi po medžiu, o Dievo Motina sėdi medyje su numirusiu Kristumi ant kelių. Paveikslas drobinis, tapytas aliejiniais dažais, pasenęs, apleistas, perplyšęs. Nepriklausomybės metais dail. Ignas Šlapelis šia tema nupiešė kitą paveikslą, kuris dabar kabo dešinėje bažnyčios pusėje.

II APSIREIŠKIMAS įvyko Pušaloto kapinėse. Apsireiškė Sopulingoji Dievo Motina kaip ir anksčiau. Toje vietoje buvo pastatyta koplyčia.

1954.XII.8 Pušaloto parapija pasiaukojo Švč. Mergelei Marijai. Pasiaukojimo tekstas kabo prie Marijos altoriaus.

Seniau bažnyčia turėjo Sopulingosios Dievo Motinos titulą. Dabar—Šv. apaštalų Petro ir Povilo. (Apie Pušaloto bažnyčią aprašyta „Paveikslų“ dalyje.)

4. ĮSRUTIS. ŠVENTOJI LIEPA

Vieta prie Rostenburgo (Įsručio) miesto, kur augo Šventoji liepa, garsėjo stebuklais. Ten buvo koplyčia, prie kurios sustodavo keliaujantys maldininkai. Pagonių laikais tikėta, kad po tos liepos šaknimis gyvenę požemio žmogeliai, vadinami barstukais. Barstukai pasirodydavę sergantiems, ypač naktį, šviečiant mėnuliui, ir sergėdavę, globodavę juos. Žmonėms, sugebėjusiems aukomis palenkti barstukus savo pusėn, šie nešdavo javus iš kitų žmonių daržinių ir sandėlių. Savo draugams barstukai buvę ištikimi namų pagalbininkai, rūpinęsi neužbaigtais darbais.

Norėdami barstukus pamaloninti, vakare padengdavo švaria staltiese jiems stalelį, padėdavo duonos, sūrio, sviesto, alaus. Jei kitą rytą aptikdavo, kad valgių sumažėjo, būdavo geras ženklas, o jei valgiai likdavo nepaliesti, — reiškė, kad dievai namus apleido.

Vėliau Šventoji liepa tapo krikščionių susibūrimo vieta, kur buvo garbinama Dievo Motina. Su tuo susijusi tokia istorija. Prieš daugelį metų į Rostenburgo kalėjimą pasodintas nusikaltėlis, pasmerktas mirčiai. Dieną prieš bausmės įvykdymą jam pasirodė šventoji Marija; paguodusi jį, paliko lentą ir peilį, kuriuo liepė išpjaustinėti medyje tai, ką labiausiai norėtų regėti. Taip jis ir padarė. Išaušus bausmės dienai, nuodėmingasis stojo prieš teisėjus ir parodė jiems, ką buvo per naktį išdrožęs. Tai buvo Marija, laikanti Kūdikį. Nusikaltėlis papasakojo apie stebuklingąjį apsilankymą. Kai visi pamatė nuostabaus grožio kūrinį, Rostenburgo teismas paleido pasmerktąjį. Išėjo jis iš miesto ir ieškojo liepos, į kurią turėjo įkelti savo drožinį, kaip buvo liepusi Mergelė Marija. Taip klaidžiojo jis keturias dienas, kol surado medį ir įkėlė drožinį. Nuo tol liepa žaliavo žiemą ir vasarą.

Kartą slinko pro šalį visiškai aklas žmogus. Priėjęs liepą jis pajuto tviskant šviesą ištiesė rankas ir palietė Švenčiausiosios Marijos paveikslą. Vos tik palietė, praregėjo. Liepą ir tą Marijos paveikslą pradėta garbinti. Net gyvuliai priklaupdavo, kai gindavo juos pro šalį. Išgirdę tai, Rostenburgo gyventojai atėjo su didžiule procesija, nukabino paveikslą ir nusinešė į miestą. Tačiau tą pačią naktį paveikslas išnyko ir vėl pasirodė liepoje. Rostenburgiečiai tuojau surengė kitą procesiją ir iškilmingai nunešė paveikslą į miesto bažnyčią. Kitą rytą paveikslas buvo išnykęs ir vėl pasirodė toje pačioje vietoje. Tada rostenburgiečiai susiprato ir pastatė ten koplyčią. Net dabar prie Šventosios liepos atsitinka daug nuostabių dalykų. Keista, kad toje apylinkėje visų medžių viršūnės palinkusios į koplyčią, tarsi ir medžiai garbintų tą vietą.

(Acta Boruss Hartknach — Kirchenhistorie)

Vertė Vita Gaigalaitė

L.: „Aušrinė“. Vilnius. 1989 ‘4. 50 psl.

5. UGIONIAI

VIETA. Kaimas Raseinių raj., Betygalos apylinkėje, Dubysos kairiajame krante, 9 km į šiaurės vakarus nuo Ariogalos.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Raseinių dekanatas.

PAVADINIMO KILMĖ. Nuo žodžio „ugnis“, nes senovėje ten buvo kūrenama šv. ugnis.

VIETOVĖS ISTORIJA. Trykštantis iš Dubysos kairiojo kranto šlaito šaltinis jau senovėje buvo lankomas kaip turįs stebuklingos galios.

Kraštotyrininkas L.Jucevičius teigia, kad Ugionyse 1413 m. Vytautas su Jogaila pradėję krikštyti žemaičius, sugriaudami aukurą.

Pasakojama, kad Ugionyse buvęs akmuo su neišskaitomais ženklais, kuriuos kai kurie lietuvių istorikai romantikai laikę lietuvių raštu. 1885 — 1886 m. šio akmens ieškojo archeologas Tadas Daugirdas, tačiau surasti nepavyko — akmuo buvęs jau suskaldytas ir į bažnyčios pamatus įmūrytas.

Apylinkės gyventojai net ir po krikšto senovišku papročiu tą vietą lankė, nešė aukas ir prosenių būdu ją gerbė, nors dvasinė vyresnybė draudė tai daryti. Į šią gražią, sunkiai prieinamą, miškais apaugusią vietą iš Betygalos atvykdavo senovės tikėjimo dvasininkai atlikti pagoniškų apeigų.

Po krikščionybės įvedimo kažkada prie šaltinio buvo pakabintas Švč. Mergelės Marijos paveikslas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. 1657.XI.28 kažin kas matęs prie šaltinio Dievo Motiną. Ir šaltinio vanduo įgijęs gydomosios galios. Toks gandas anuo metu pasklido po Žemaitiją.

Iš visur pradėjo plaukti būriai žmonių ir šaltinio vandenį vartoti kaip vaistą. Ir tikrai buvo tokių, kurie, tuo vandeniu plovę skaudančias akis ir meldęsi į Mariją pasveiko.

Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis, girdėdamas gandus apie Ugionis, pasiuntė dvasininkų komisiją kad vietoje ištirtų įvykį. 1658.1.14 dekanai Matas Zabskis, Vaitiekus Vitkevičius ir Kazimieras Laukominas, iš civilių —Povilas Zaranka ir Jonas Cudzievskis buvo paskirti ištirti apsireiškimo tikrumą.

Komisija, prisaikdinusi liudininkus ir išklausiusi jų parodymus, nerado nė vieno, kuris savo akimis būtų matęs Marijos apsireiškimus. Todėl vyskupas apsireiškimo nepatvirtino, tačiau į Ugionis žmonėms vaikščioti ir šaltinyje skaudančias akis plauti neužgynė.

Iki mūsų laikų Žemaitijoje išliko tvirtas įsitikinimas, kad Ugionyse Marija stebuklingai gydo į Ją besišaukiančius žmones.

Pasakojama, kad vienas raišas žmogus, apsiplovęs tame šaltinyje ir pasimeldęs Marijai, atgavęs visą sveikatą.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Pirmoji bažnyčia pastatyta apie 1650 m. Betygalos klebono rūpesčiu. Antrą bažnyčią pastatė Marcelinas Dirda ir Rušleika 1784 m. Kai toji prieš 1831 m. sudegė, teisėjas Benediktas Dirda pastatė naują, iš tašytų akmenų. 1836 m. į bažnyčią trenkė perkūnas ir smarkiai sužalojo. Tas pat B.Dirda, nors pats neturtingas, vėl ją atstatė, įrengė vidų ir visu kuo aprūpino.

Bažnyčios didžiajame altoriuje yra maždaug 70x150 cm Marijos Šiluviškės paveikslas, naujas ar neseniai atnaujintas. Marija su Kūdikiu ant kairės rankos. Jėzus kaire ranka laiko Šv. Raštą, dešine laimina. Po Marija — vainikas iš gėlių. Jėzaus drabužėliai raudoni.

VIETOS APRAŠYMAS. Šalimais bažnyčios ant šlaito krašto yra medinė, statyta apie 1883 m., koplytėlė. Jos viduryje yra šaltinėlis. Aplink jį padarytas rentinėlis ir viršus uždengtas. O ant dangčio stovi Marijos Lurdiškės statulėlė, apjuosta dirbtinių gėlių vainiku. Aplink galvą 12 žvaigždelių aureolė. Žmonės vandenį semia puodukais, pririštais prie virvelės, atstumdami porą dangčio lentų.

Prie koplytėlėje įrengto altoriaus anksčiau buvo laikomos šv. Mišios. Iš abiejų altoriaus pusių stovi dvi medinės šventųjų statulos, o viduryje, paveikslo rėmuose, -— kryžius su atskirai prikaltu, ant medžio pieštu ir išpjautu pagal formą Kristumi. Kiek aukščiau apie 1x0,8 m Marijos su Jėzumi paveikslas. Fonas padengtas balta medžiaga, nuo laiko jau nukentėjusia. Marija ir Jėzus paauksuotais apdarais, abu su karūnomis. Marijos karūna padengta raudona medžiaga. Aplink padrikai išdėstytos 8 metalinės žvaigždės. Marija žvelgia kiek į kairę. Dešinę ranką priglaudusi prie krūtinės, o kaire laiko Jėzų. Jis dešiniąja laiko knygą, kairiąja — laimina. Šio paveikslo istorija tokia: tarnaitė jį rado prie šaltinio ir atidavė klebonui; šis užrakino į skrynią. Paveikslas po kurio laiko vėl atsirado prie šaltinio. Tada klebonas pastatė koplytėlę.

Šiuo metu šlaitą šaltiniai ardo ir koplytėlė gali nugriūti. Tokia padėtis buvo apie 1987 m.

PATIRTOS MALONĖS. Bažnyčios archyve nėra jokių užrašų apie įvykusius stebuklus. Atrodo, jie niekad nebuvo užrašomi, o jei ir buvo, tai viskas galėjo žūti gaisre, nes 2 kartus bažnyčia sudegė. Stebuklus, įvykusius šiais laikais, atmena senieji Ugionių gyventojai.

Vytautas Lažinskas iš Kauno papasakojo tokį įvykį. „Pas mane 1968 m. atvyko pacientas, pavarde Mykolas Romančikas, Aristavos kolūkio iš Kėdainių rajono pirmininkas. Išsikalbėjus apie religiją, šis apsakė tokį su juo įvykusį stebuklą. „Mes gyvenom 7 km nuo Ugionių. Gimiau invalidu — viena pėda buvo atsukta į nugarą. Buvo labai nepatogu vaikščioti, bet mokykloje vis tiek smagus buvau. Susigyvenau su tuo ir užgauliojamas neimdavau į galvą. Sulaukus 14 metų, mamytė sako: „Vaikeli, važiuokim į atlaidus į Ugionis“. Mes išvažiavom. Liepė išpažinties, komunijos eiti, aš visko klausiau. Po pamaldų nuėjom prie šaltinėlio, ten poterėlį sukalbėjom. Mamytė dar paėmė porą akmenukų iš šaltinio. Parvažiavus namo, ji atnešė tuos akmenukus saujoje ir sako: „Vaikeli, tu tais akmenukais patrink koją, ir tau ji atsisuks“. Aš pradėjau juoktis, o mamytė tik už galvos susiėmė: „Vaikeli, vaikeli, kaip drįsti iš šventų dalykų juoktis?!“

— ir raudodama eina nuo manęs. Man labai pagailo motinos, pamačiau, kaip giliai ji tiki. Pribėgau prie jos: „Mamyte, tu tik neverk, aš padarysiu, kaip tu nori“. Paėmiau tuos akmenukus, pastačiau ant čia pat esančio suolo kreivą koją ir su tais akmenukais porą kartų pervedžiau per ją. Tuoj pat ėmė tą koją skaudėti ir taip gelti, jog šlubuodamas nuėjau iki lovos. Kuo tolyn, tuo stipryn skausmas per visą naktį. Apie miegą nebuvo nė kalbos. Per savaitę koja atsisuko kaip sveikoji“. 1970 m. V.Lažinskas perskaitė „Tiesoje“, kad Romančikas žuvo medžioklėje, būdamas 42 m. amžiaus.

ATLAIDAI. Visą laiką Ugioniai garsėjo Žolinės atlaidais (VIII. 15).

6. GELVONAI

VIETA. Širvintų raj., 16 km į vakanis nuo Širvintų, 20 km į pietus nuo Ukmergės. 1985 m. — 317 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Širvintų dekanatas.

PAVADINIMO KILMĖ. 1. Vilniaus vaivada Žabo pasiskelbė vietos valdovu — galva. Taip ir kilę Gelvonai. Buvo vadintas ir Žabais, Žabava. 2. Nuo kunigaikščio Gelvonio, kuris gyvenęs tais laikais, kai Lietuvą valdęs Utenis.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Senovėje ta vieta buvo apaugusi tankiais, dideliais miškais. Kartą viena pamaldi ponia su savo tarnaite pėsčiomis keliavusios iš Ukmergės į Vilnių, į Švč. Marijos Gimimo šventę prašyti malonės išgydyti geliančias akis. Keliaudamos per mišką paklydo. Naktis privertė jas čia apsinakvoti. Rytą, švintant, jos netoli pamačiusios ant akmens stovinčią Švč. Mergelę. Regėjimui išnykus, jiedvi priėjo prie tos vietos ir rado ant akmens įspaustą Apsireiškusios pėdą, kurioje buvo vandens. Kai tuo vandeniu nusiplovė geliančias akis, kaipmat pasveiko. Ponia nuvykusi į Vilnių ir šį atsitikimą papasakojusi. Vilniaus vaivada Žabo liepė toje vietoje iškirsti mišką ir pastatė koplytėlę. Vieta išgarsėjo. Pradėjo plaukti maldininkai, statyti trobas. Apsigyveno ir viena Šklėrių šeima, o visą apylinkę užvaldė minėtas vaivada.

Žabų giminė valdė nuo XVII a. Švč. Marijos pasirodymo data nežinoma, galėjo pasirodyti XVI a. pabaigoje ar XVII a. pradžioje. Parapijos dokumentus sunaikino gaisras. Tik vietos žmonės pasakoja, kad čia yra pagiję net iš prigimties akli, paralyžiuoti ir kitokie sunkūs ligoniai.

Šiuo metu bažnyčios šventoriuje yra mūrinė Švč. Mergelės Marijos koplytėlė. Jos altorius pastatytas ant akmens su Marijos pėdute. Altoriaus priekyje yra metalinis skydas su pėdos formos išpjova, pro kurią matosi akmens dalis. Ji yra žmogaus kelių aukštyje. Žmonės prie akmens eina keliais ir jį bučiuoja. Akmens aukštis 89 cm, plotis 36 cm. O pėda 15 cm ilgio ir 7,5 cm pločio. Viršum altoriaus du paveikslai: Marija lanko Elzbietą ir aukščiau — šv. Pranciškus, kuris, atsitraukęs nuo atverstos knygos, priklaupęs žiūri į Prisikėlusį Kristų, Švč. Mariją.

ATLAIDAI. Marijos Gimimo, šv. Kazimiero, šv. Antano, Marijos Aplankymo VII.2.

7. KRYŽIŲ KALNAS

VIETA. 10 km į šiaurę nuo Šiaulių.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija, Šiaulių dekanatas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Pasakojama, kad ano šimtmečio 7 dešimtmetyje šioje vietoje, kur dabar stovi Švč. Mergelės Marijos altorius, vietos vaikams vidurdienį pasirodė spindinti moteris su kūdikėliu. Ji pažadėjo tuo pat metu rytoj vėl apsireikšti ir paprašė, kad jie atsivestų suaugusiųjų. Kitą dieną su vaikais atėjo tik senas skerdžius ir kelios bobelės. Marija vėl pasirodė ir tarė:

— Kryžius — stiprybės simbolis. Dabar jums sunku, bus dar sunkiau. Laikykitės šio simbolio, statykite juos šiame kalne, o aš jus ir jūsų vargus užtarsiu prieš Aukščiausiąjį.

Ir pranyko.

Tą istoriją rado Šiaulių dailininkas Vilius Puronas.

8. INKAKLIAI

VIETA. 16 km į šiaurę nuo Šilutės. 1985 m. — 379 gyventojai.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Šilutės dekanatas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Caro laikais iš geležinkelio stoties naktį 3 vyrai ėjo namo. Šalia kelio ant klevo pamatė Mariją su Sūneliu didelėje šviesoje. Regėjimą jie apsakė Švėkšnos klebonui. Klebonas per I pasaulinį karą buvo išvykęs į Ameriką. Grįžęs rado Švėkšnos bažnyčią sveiką ir kaip padėką pastatė koplytėlę. Papasakojo 1987 m. Pranas Rauktys, gimęs 1901 m.

PASTABA. Galbūt klebonas pastatė koplyčios papėdėje esantį lurdą, nes Lietuvos tarybinėj enciklopedijoj rašoma, kad koplyčia pastatyta XIX a. Atrodo, kad apsireiškimas įvyko XIX a. pab. — XX a. pr.

9. GIRKALNIS

VIETA. 10 km į pietryčius nuo Raseinių, 2 km į pietvakarius nuo Žemaičių plento. 1985 m. — 1023 gyventojai.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Raseinių dekanatas.

PAVADINIMO KILMĖ. Iš dviejų žodžių — giria ir kalnas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Vieta nuo 1421 m. iki XIX a. vid. priklausė Žemai-

čių vyskupijai. 1622 m. pastatyta bažnyčia. Nukentėjo per 1654— 1667 m. karą. 1744 m. kun. Tarvydas pastatė naują medinę Šv. Jurgio bažnyčią. 1890 m. ją sudegino žaibas. 1898 m. pastatyta nauja bažnyčia ir tais pat metais vyskupo G.Cirtauto konsekruota.

Pasakoja Ant.Laurinavičius: (1972) Girkalnio bažnyčia toje vietoje prieš 80 m. nuo žaibo sudegė. O paskiau klebonas buvo įtaisęs netoli plytinę, kur pagaminta daug degtų plytų statyt naujai bažnyčiai. Atkėlus naują kleboną, jis tas plytas išpardavė valstiečiams, o gavo iš vieno pono storų rąstų ir pastatė toje vietoje vėl medinę šv. Jurgio 40x15 m kryžiaus formos bažnytėlę. Minėtas kleb. Ant.Bakšys išbuvo čia 38 m., mirė ir šventoriuje palaidotas. Vėliau atvyko klebonu kun. Šimkus.

Karo metu, kai Girkalnis buvo bombarduojamas ir apšaudomas, A.Laurinavičius su šeima buvo savo kieme ir matė, kaip sviedinys pataikė į bažnyčios bokštą, sprogo ir nuo to užsidegė visas pastatas.

Girkalnyje stato bažnyčią. („Tiesa“, 1990.XI. 13): „...Nesisekė Girkalnio valsčiaus tikintiesiems. 1944. VII mėn. traukiantis vokiečiams, mūšių metu sudegė senoji medinė bažnyčia. Laikini maldos namai buvo įrengti parapijos salėje. Bet ir juos 1964 m. sunaikino ugnis. Kurį laiką bažnyčią atstojo Venguskų km. valstiečio sodyba, kurią vėliau pavyko perkelti į miestelį. Laikina bažnytėlė tokia miniatiūrinė, kad daugeliui pamaldų metu tenka stovėti po atviru dangumi.

Šiemet pradėta naujos Šv. Jurgio bažnyčios statyba. Senajame šventoriuje jau baigiama išlieti jos pamatus. Naujus maldos namus projektavo kaunietis arch. Feliksas Sakalauskas. Šią statybą numatoma užbaigti per 5 metus. Ovalo formos bažnyčią puoš 37 m aukščio varpinės bokštas. Bažnyčia bus šviesi, pasižymės geromis akustinėmis savybėmis“.

Girkalnio bažnyčia pradėta statyti 1990 m., pašventinta 1997.IX.28 d.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Iš surinktų faktų žinoma, kad Marija apsireiškė apie 4 kartus. Pirmasis buvo pats didingiausias. Tuomet Mariją matė ir Ją kalbant girdėjo maldingesni apylinkės žmonės, nors pasitaikė regėtojų ir iš netikinčiųjų. Trečiojo ir ketvirtojo apsireiškimo aprašymai skiriasi tuo, kad viename rašoma, jog su Marija kalbėję šiaip jau žmonės, o kitame — apie K.Pusvaškytę — kad kalbėjo Kotryna P. Pastarasis aprašymas platesnis ir čia įdedamas.

Br. Kviklio „Lietuvos bažnyčių“ III tome apie šiuos įvykius taip rašoma: „...Kauno Kurija, šiuo reikalu gavusi Girkalnio klebono kun. dr. Aug.Šimkaus pranešimą, paskyrė komisiją įvykiams ištirti, kurion įėjo kan. St.Jokūbauskis ir kun. Klovas. Raseinių policijos nuovados viršininkas pasiuntė į Girkalnį policijos valdininką kvotai pravesti, kuris užrašė 16 liudininkų parodymus. /.../ Stebuklo buvimą paneigė vysk. V.Brizgys. Bet vysk. T.Matulionis ir kai kurie kiti buvo linkę apsireiškimus laikyti autentiškais.“

Kun. St.Yla rašo 1964 m. Čikagoje išleistoje maldaknygėje „Tikiu Dievą“, kad „Kauno Kurijos tyrinėjimai dėl bolševikų okupacijos nebuvo baigti“.

Teko girdėti iš gerb. kun. J.T., kad apsireiškimas vėl buvo tyrinėtas ir, nesant galimybės natūraliai paaiškinti, nebuvo oficialiai pripažintas, bet neuždrausta asmeniškai melstis.

Apie Girkalnį rašė „Ateities“ Nr. 68 „Dienos pastabose“ pulk. Mačiulaitis. Rankraščiuose minimas ir kun. Jurgelevičiaus pasirašytas lapelis, kuriame yra užrašytas Girkalnio klebono Šimkaus ir Antano Laurinavičiaus pasakojimas.

I APSIREIŠKIMAS. 1943.II.8 apie 20.30 val. žmonės pastebėjo besileidžiančią iš dangaus ant Girkalnio bažnyčios nepaprastą šviesą. Ji sustojo bokšto viršuje, toje vietoje, kur jis ima smailėti. Šviesa buvo elipsės formos, vaivorykštės spalvų, aprėminta žvaigždžių, kurios buvo apie 10 cm viena nuo kitos. Žvaigždžių rėmų viršuje ir apačioje buvo po vieną didesnę. Tuose apšviestuose rėmuose matėsi Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu ant kairės rankos. Jų galvas supo gražūs žvaigždžių vainikai, o veidai pridengti permatomu melsvai pilku debesėliu. Viso to reginio šviesa buvo tokia stipri, kad šviesiausia elektra negalėtų jai prilygti, bet akims ji buvo tokia maloni, kad mačiusieji žiūrėjo su nuostaba ir pasigėrėjimu. Toks vaizdas išbuvo bokšto viršuje apie 15 min. Po to šviesa ėmė leistis žemyn. Bokštas pasidarė permatomas, tarsi stiklinis. Dvi žvaigždės, buvusios rėmų viršuje, pasiliko senoje vietoje. Vaizdas, nusileidęs iki bažnyčios vidaus, nuslinko į didįjį altorių ir ten buvo matyti 10 — 15 min. Tuo metu visas bažnyčios vidus tviskėjo stipriausia šviesa. Po toji ėmė blėsti, pradedant nuo didžiųjų bažnyčios durų. Kartu blėso ir bokšto viršuje esančios dvi žvaigždės. Pagaliau viskas išnyko. Tą vakarą oras buvo ramus ir giedras, švietė mėnulis.

Matė šie asmenys: Stasys Daukna, Jeronimas Jenyla, Petras Osteika, Kostas Katakovas su žmona, Antanas Milkus su žmona Kaze, Kostas Survila su žmona Eleonora, Jonas ir Adelė Mickūnai, Jonas Pagaliauskas, Laurinavičiai — Antanas, Anelė, Povilas ir kt.

Iš tolo matė daug žmonių — važiuojantieji plentu ir iš apylinkių. Jie regėjo besileidžiančią iš padangių ir sustojančią ties bažnyčios bokštu šviesą.

Mačiusieji buvo sujaudinti ir nustebinti. Netikintys tapo uoliais katalikais. Regėjimo metu jie norėjo pranešti apie įvykį klebonui, bet jautė kažkokią jėgą, neleidžiančią eiti.

ĮVYKIO LIUDININKŲ PASAKOJIMAI

1. Ištrauka iš rankraščio apie Kotr.Pusvaškytę „Jie buvo atėję iš anapus...“

Kotrynai bebūnant Vadžgiryje 1943.II.8, kaip paprastai, ji vakare nuėjo į bažnyčią pasimelsti /.../. Grįždama namo pamatė tarp rytų ir pietų nepaprastai didelę šviesą.

Tuomet per karą nebuvo galima degti jokios šviesos. O tokia didelė šviesa tokiu metu buvo kažkas nepaprasta ir pavojinga. Neseniai netoli Vadžgirio miške žmonės virė degtinę. Lėktuvas numetė į tą vietą bombą. O ši šviesa neprilygo anai, kuri buvo sukurta miške.

Parėjusi namo, Kotryna rado Ruokienę dar nemiegančią, bet besimeldžiančią. Ji tarėjai: „Pažiūrėkite, kokia nepaprasta šviesa!“ Ši šviesa buvo Girkalnio link. Iki jo buvo 19 km. Moterys žiūrėjo ir spėliojo. Naktis buvo graži, žvaigždėta ir nešalta. Nesuprasdamos, kas tai būtų, nuėjo pasakyt klebonui. Klebonas dar nemiegojo. Pasibeldusi Kotryna sušuko: „Mama liepė pasakyti, kad pažiūrėtumėt, kokia nuostabi šviesa Girkalnio link“. Klebonas apsivilko kailiniais ir išėjo pažiūrėt. Stebėdamas šviesą kalbėjo: „Būtų panašu į pašvaistę, bet pašvaistė būna šiaurės pusėj arba nuo šiaurės į vakarus ar rytus. O čia ne. Prožektoriai pusę dangaus taip pat negali apšviesti“. Pažiūrėję visi nuėjo miegoti. Kitą dieną valgant pusryčius ateina kažkoks žmogus ir sako: „Klebone, ar negirdėjai, kas Girkalnyje atsitiko? Švč. Marija pasirodė! Šimkaičiai, Juodaičiai, Kalnujai ir Raseiniai galėjo laikraštį skaityti, taip buvo šviesu“. Kotryna pasiūlė paskambinti. Atsiliepė nuovados viršininkas, nes klebonijoje telefono nebuvo. Klebonas ėmė klausinėti, o šis sako: „Šiandien negaliu ragelio padėti. Visi skambina ir klausia apie tai. Tai jau tikra tiesa. Aš pats mačiau. Atvažiuokit, viską sužinosit“.

Girkalnio kunigas kun. Ruokiui buvo nepažįstamas. Bet Kotryna pažino vikarą Brazaitį, kuris buvo šv. Alfonso Liguori ordino vienuolis. Jis atvyko iš Šveicarijos į svečius, bet užėję rusai nebeišleido ir turėjo likti Lietuvoje. Klebonas kunigui Brazaičiui parašė laišką ir gavo atsakymą, kurį visiems skaitė.

Netrukus buvo Sopulingosios Dievo Motinos atlaidai. Per pamokslą kun. Brazaitis kalbėjo: „Bučiuokite suolus ir viską, nes viskas yra Marijos pašvęsta“. Kunigai netikėjo. Jiems kun. Brazaitis nesisakė matęs Mariją...“

2. Apie šį įvykį man papasakojo Povilo Petkaus žmona Bronė. Užrašyta 1980.X.6 Padumblio km., netoli Lentvario. Anuo metu ji gyveno Didžiulių kaime. Štai jos kalba: „Vokiečių laikais vieną vakarą... Būdavo, vokiečiai leisdavo vakarais tokias šviesias raketas. Dabar vieną vakarą, kai tik sutemo, buvo 8 val., va, dabar žiūriu, kad visur kambaryje šviesu. Taip šviesu, kad baisiausiai. Aš pasižiūriu pro langą — aukštai aukštai toks pailgas, raketa tokia pailga, panaši kaip senovės gelda. Ir ta gelda leidžiasi žemyn. Aš žiūriu žiūriu — Panelė Švenčiausia. Rankas iškėlusi, aplinkui žvaigždės, po kojomis mėnuo. Leidžiasi žemyn, žemyn. Kambarys visas nušvitęs, visas šviesus. Ir mergaitės visos mano mažytės buvo namie, ir tėvai lauke bulves vežė. Bet jie nieko nematė. O aš matau. Dabar mano žmogus pareina iš kaimynų. Sakau: „Žinai, ką aš pasakysiu. Ką aš mačiau. Panelę Švenčiausią leidžiantis žemyn. Ir taip staiga žemyn žemyn leidosi ant Girkalnio bažnyčios...“ Ir vis mane tėvai glumina: „Mes lauke buvom ir nieko nematėm, o tu dabar matei“. — „Nu mačiau tikrai Panelę Švenčiausią. Žemyn, žemyn nusileido ant Girkalnio bažnyčios“.

Tėvas nuvažiavo kortelių gaut. Ten prie vokiečių duodavo duonos, miltų, cukraus, žibalo. Parvažiuoja namo ir sako: „Žinai ką, mamyt, pasakysiu navyną. Vakar ėję žmonės iš pagrabo matė Panelę Švenčiausią nusileidžiant“. — „O, — sakau, — aš ir mačiau. Jūs iš manęs juokėtės. Sakiau, mačiau, kaip leidosi“. Ir į galą leidimosi visai matau, kad Panelė Švenčiausia. Tai šviesi, graži baisiausiai.

Ir tikrai mačiau, galiu ir šiandien mirt, tikrai mačiau Panelę Švenčiausią, kaip nusileido į Girkalnį. Paskui ta bažnyčia sudegė per karą. Panelę Švenčiausią tai tikrai mačiau“.

Petkuvienės anūkas Kazimieras girdėjo pasakojant, kad ji tuo metu, paėmus vieną savo dukterų ant rankų, paaukojo Marijai. Vėliau ta jos duktė numirė. Ojos kita duktė sakė, kad, jai žiūrint pro langą į tą reginį, virę kleckai išbėgo.

3. Kazimieras Antanavičius (miręs 1979 m.). Po apsireiškimo tą sekmadienį jis buvo Girkalnio bažnyčioje (apsireiškimas įvyko trečiadienį). Štai jo žodžiai: „Kapelionas Šimkus sakė per pamokslą: „Ką Marija čia taip pamilo, ar kad šioje bažnyčioje yra 20 jos paveikslų?!“

O buvo taip. 12 asmenų, tarp jų vienas žydas, pas Lukauską žaidė kortom. Kambary degė šviesa. Buvo 11 — 1 val. nakties, bet pamatė lauke esant šviesiau nei kambary. Jie išbėgo į kiemą ir pamatė Marijos paveikslą leidžiantis ant bažnyčios. Nutarė bėgt pas kunigą. Kol jie pribėgo ir su klebonu įėjo į bažnyčią, rado tik rožių kvapą. Šviesa jau dingo. Sakė, kai šviesa nusileido, bažnyčios sienos tapo permatomos ir matėsi jos vidus. O matęs žydas iškart persikrikštijo su vaikais ir jo vaikai tapo kunigais“.

4. Girkalnio gyventojas, Ant. Laurinavičius, Motiejaus, gim. 1883.VIII.15, vyriausias iš dviejų vaikų (sesuo 5 m. jaunesnė, mirusi), dabar, 1972.VII.9 d., gyv. Girkalnyje, pasakoja: „ 1943.II.8 d. apie 8 val. 30 min. buvau pašauktas Kosto Katakovo, baltarusio, kataliko, kad Švč. Marija stovi ant bažnyčios bokšto pusmėnulio. Išėjęs pamačiau, kad Marija tikrai stovi su Kūdikėliu Jėzumi ant kairės rankos. Susirinko tuojau ant gatvės apie 18 žmonių, kurie visi tai matė. Marija nusileido prie grotelių. Ant didžiojo Girkalnio bažnyčios bokšto, kaip yra aplink bokštą groteliai, — stovėjo nepaprastame gražume Marija su Kūdikėliu ant rankų. Aplink Jos galvą buvo žvaigždelių karūna, taip pat ir apie Kūdikėlio galvą buvo antra karūna iš tokių pat žvaigždelių. Aplink Švč. Mariją buvo pusapvalis žvaigždelių vainikas, tos žvaigždės įvairių spalvų, mirgėjo, nepaprastai gražiai spindėjo įvairiom spalvom. Tąkart matytą Švč. Marijos gražumą ir skaistumą sunku raštu aprašyti ir žodžiu apsakyti. Taip mums labai nustebintiems ir bežiūrint, ji ėmė leistis gilyn į bokštą. Tuojaus Švč. Marija su Kūdikėliu ant rankų dingo. Toje vietoje, kur stovėjo Marija, liko viena aukščiau, kita žemiau dvi žvaigždelės. O kada Švč. Marija išnyko ir mes jos nematėme, tada bažnyčioje atsirado šviesa, per langus švietė skaisti, balta, net žibanti, be šešėlių. Palengva šviesa ėmė nykti ir visai išnyko, dingo ir lauke likusios dvi žvaigždės. Švč. Marija mums nieko nekalbėjo, ir mes jos nė vienas neišdrįsom nieko klausti, mums lyg ir užėmė žadą. Regėjimą tuo laiku mes matėme apie pusvalandį.

Visa tai reiškiu Švč. Marijos vardu, po kuriuo čia ir pasirašau.“ /parašas/

Užrašė Antanas Orentas.

II APSIREIŠKIMAS. Viename rankraštyje rašoma, kad įvykis pasikartojo 1943.11.15 (kitą trečiadienį) 5 val. ryto. Ant bažnyčios pasirodė labai didelė, nuostabi šviesa. Išbuvo apie 30 min. Šviesą matė: Žemaičių plente apie 4 km nuo Girkalnio Vitalis Plaščinskas, Stasys Plaščinskas, Girkalnio miestelyje, Jurbarko gt. — Kazys ir Pranė Kubilinskai.

III APSIREIŠKIMAS. „...Apie Marijos apsireiškimą buvo daug kalbama. Vieni sakė, kad tikrai Dievo Motina apsireiškė, kiti neigė. Mūsų klebonas sakė: „Reikia melstis, kad Dievas savo valią aiškiai apreikštų“. Aš taip pat prašiau Dievą, kad mums, nevertiems, duotų pažinti savo šventąją Valią. Ir ko per tą apsireiškimą nori iš mūsų. Tuo tikslu atlikau noveną prieš Švč. Marijos Apreiškimo šventę — kovo 25 d. Taigi išvakarėse prieš tą šventę, apie 20 val. meldžiausi Vadžgirio bažnyčioje. Klūpojau prie didžiojo altoriaus. Prašiau Dievą ir Švč. Jo Motiną, kad duotų suprasti, jei tas įvykis teisingas, ką per tą apsireiškimą nori pareikšti žmonėms. Man pasirodė angelas ir tarė: „Yra Dievo ir Jo Motinos valia, kad aplankytum tą vietą ir ten bus tau pasakyta, ko Dievas nori iš žmonijos“.

Po to aš labai norėjau aplankyti Girkalnio bažnyčią ir įvykdyti Dievo valią, bet būdama labai silpnos sveikatos ir senyvo amžiaus ir dėl pavasario polaidžio niekaip negalėjau to padaryti /.../.

IV. 15, 11 val. (šeštadienį) pasiekiau Girkalnio bažnyčią. Buvau labai nuvargusi, bet širdyje džiaugiaus, kad pasiekiau tą šventą vietą, kurią Švč. Dievo Motina savo apreiškimu pašventė. Nors tą dieną labai prašiau Dievą to pažadėjimo, kurį per angelą buvo davęs, bet nieko negavau.

Kitą dieną (IV. 16) buvo Sopulingosios Dievo Motinos atlaidai. Buvo daug kunigų, tarp jų ir mano dvasios tėvas kun. J.R. Jo paprašiau, kad laikydamas šv. Mišias paprašytų Dievo Motiną, jei Dievo valia, įvykdyt savo pažadą.

Per votyvą, kurią laikė kun. J.R. 11 val., nuo „Šventas“ iki kunigo komunijos altorius paskendo šviesiai melsvame debesėlyje. Visas didysis altorius pasidarė šviesus ir apsireiškė Dievo Motina. Aukšto ūgio, labai gražios ir jaunos 18 — 22 m. išvaizdos. Rūbai balti, spindintys žvaigždėmis, kaip sniegas prieš saulę. Suknia ilga, sujuosta tokios pat spalvos juosta. Iš po suknios matėsi melsvas sandalo galas, papuoštas auksu, ir dešinės kojos pirštai. Marijos galva apsupta ilgu baltu iki žemės gobtuvu, papuoštu spindinčiomis briliantinėmis žvaigždutėmis, kurios spindėjo visokiomis spalvomis. Gobtuvas buvo išpuoštas tik apie galvą, iki smilkinių. Iš po jo matėsi tamsiai geltoni bent kiek garbanoti plaukai, per kaktą perskirti ir dešiniu šonu nusileidę žemiau juostos. Veidas skaisčiai gražus, labai malonus, truputį liūdnas. Ant Marijos galvos šviesi iš 12 žvaigždžių aureolė. Nuo žvaigždžių ėjo spinduliai, skleisdamiesi vis platyn vaivorykštės spalvomis. Ant kairės rankos laikė apie metų amžiaus Kūdikėlį. Jo rūbai taip pat balti kaip Marijos. Kojytes jo laikė Marija, pridengusi savo gobtuvo kraštu. Kūdikėlio veidelis labai malonus ir gražus. Akutės šviesiai mėlynos, plaukučiai šviesiai geltoni, garbanoti, panašūs į Marijos. Iš viršugalvio ir smilkinių ėjo šviesūs kryžiaus formos spinduliai, kurie su žvaigždėmis sudarė gražią aureolę, šviesesnę už Marijos. Dešinę ranką Marija laikė ant krūtinės. Man stebintis tuo didingu reginiu, Marija tarė: „Aš esu Gailestingumo Motina ir noriu, kad mane tuo vardu garbintų. Į mano rankas mano Sūnus sudėjo visus savo gailestingumo turtus. Aš duodu daugiau negu prašo. Aš nežiūriu, kiek kas nusidėjęs, bet su kokia širdimi pas mane ateina“.

Padrąsinta Marijos gerumo prašiau: „Švč. Dievo Motina, gelbėk mus, nes mūsų tėvynė žūsta“. Marija pasakė: „Jūsų tauta nevykdė mano Sūnui duoto pasižadėjimo. Ištvirkusiu gyvenimu ir kitokiomis nuodėmėmis užsitraukė didelę bausmę. Būtų seniai sunaikinta nuo žemės paviršiaus, tiktai didelis mano Sūnaus gailestingumas ir nuolatinis mano prašymas sulaikė daug bausmių ir apsaugojo jūsų šalį nuo didelių sunaikinimų. O žmonės, užuot grįžę prie mano Sūnaus, dar daugiau rūstina ir traukiasi nuo Jo. Dangiškasis Tėvas pasiuntė angelą išnaikinti jūsų tautą. Aš, turėdama jus savo globoje, nužengiau iš dangaus į šią vietą ir pasiliksiu su jumis, kad jus gelbėčiau. Aš atėjau ieškot pražuvusių“.

Tada paklausiau:

— Ar ilgai, Dievo Motina, čia pasiliksi?

— Aš pasiliksiu su jumis iki pabaigos. Noriu skleisti savo malones jūsų tautai ir visam pasauliui.

Man buvo suprantama, kad Marija iš tos vietos turės būti garbinama ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tačiau tų žodžių „iki pabaigos“ nesupratau. Prisiminusi Kauno ir kitų Lietuvos vietų bombardavimus, karo baisenybes, paklausiau, kaipgi apie tą Viešpaties duotą pažadėjimą, kad kur aš būsiu ir melsiuos, ten bus Dievo bausmės sulaikytos ir tos vietos bus nuo karo baisenybių apsaugotos. Paklausiau, kodėl tos baisenybės vyksta.

— Mano Sūnus davė laiką pasitaisyti, bet žmonės neklauso malonaus šaukimo, tad mano Sūnus leidžia vietomis įvykti skaudesnėms nelaimėms, kad teisingieji savo kentėjimais atsilygintų už nusidėjėlius, o nusidėjėliai grįžtų prie mano Sūnaus.

Matymas baigėsi, užsidengdamas šviesiu debesėliu, kuriam išsisklaidžius buvo tas pat altorius ir baigėsi šv. Mišios“.

IV APSIREIŠKIMAS. 1943.IV. 17 apie 8 val. ryto kun. J.R. laikė šv. Mišias. Aš (Kotryna Pusvaškytė) klūpojau tarp šoninio altoriaus ir suolų. šv. Mišios buvo laikomos prie šoninio altoriaus. Šviesus debesėlis apdengė altorių ir apsireiškė Dievo Motina tuo pačiu paveikslu kaip vakar ir mažu kryžium palaimino žmones. Aš kalbėjau maldelę: „Marija, Marija“ ir t.t. Pasitikėdama Marijos gerumu, paklausiau:

— Dėl ko, Dievo Motina, pasirinkai šią vietą?

— Aš atėjau į jūsų žemę, kad jus gelbėčiau.

— Geriausioji Dievo Motina, kuo mes turime Tau atsilyginti už tą meilę?

— Aš noriu, kad mane vadintų Gailestingumo Motina. Kad mano apsireiškimo diena ir visos kitos oktavos dienos būtų švenčiamos su iškilmėmis. Ir visos kitos mano garbei skirtos šventės būtų švenčiamos visoje Lietuvoje.

Tada paklausiau, kada ta šventė bus švenčiama.

— Pirmą sekmadienį po mano aplankymo, — atsakė Marija ir kalbėjo toliau: — Aš duosiu malonių iš šios vietos kiekvienam žmogui pagal jo pareigas ir reikalus, laiminsiu dvasininkus, kad sėkmingai darbuotųsi sielų išganymui. Vaikučiams ir jaunimui duosiu šventai pamilt tą dorybę, kuri mane iškėlė į Dangaus Karalienės sostą. Tėvams duosiu malonę šventai eiti savo pareigas.

Marija nutilo. Tada vėl prašiau:

— Marija, gelbėk mus, prašyk savo Sūnų, kad sulaikytų šitą bausmę.

Marija galvos palenkimu parodė į Kūdikėlį, kad Jį prašyčiau. Kūdikėlis ištiesė

rankutę ir maloniai pažiūrėjo į žmones.

— Brangiausias Išganytojau, gelbėk! — prašiau aš.

Buvo pakylėjimo laikas. Kristus priglaudė savo galvelę prie Motinos. Marija pasilenkė prie Vaikelio ir kažką pasakė, prašė. Mačiau Marijos lūpų judesį, ir Kūdikėlis taip pat kažką sakė. Tada Marija nusišypsojo ir dideliu kryžiumi palaimino žmones. Buvo šv. Mišių pabaiga.

PASTABA. Būdama Girkalnyje, kalbėjausi su žmonėmis, mačiusiais Dievo Motiną. Jie man sakė, kad matė Mariją kaip kad aš. Marija nieko nekalbėjusi. Angelas pranešė man, kad Marija su jais nekalbėjusi todėl, kad jie buvo paskendę sunkiose nuodėmėse ir niekino Kristaus vietininkus. Kai atliko išpažintį, Mariją kitą kartą matė ir galėjo melstis.

Visa tai teikiu Dievo vardu (visa tai tvirtina Dievo vardu šešiolika parašų).

1943.V. 19. Kotryna Pusvaškytė

Po apsireiškimo klebonas J.Augustauskas papasakojo, kad, frontui slenkant į vakarus, prie Girkalnio vyko mūšiai ir bažnyčia buvo sugriauta. Po karo pamaldos vyko parapijos salėje, bet ar nuo cigaretės, ar nuo lygintuvo kilo gaisras ir 1963 ar 1964 m. patalpa sudegė. Žmonės bažnyčios reikalu tris kartus važiavo į Maskvą ir galiausiai 1971 m. ji buvo įrengta viename iš medinių gyvenamųjų namų.

Laikinos bažnyčios dešinėje pusėje, šalia durų, kabojo Marijos Apsireiškimo 50x80 cm paveikslas, kurį dailininkas nupiešė pagal žmonių pasakojimus.

JAV sesuo kazimierietė M.Mercedes taip pat nupiešė Marijos Apsireiškimo paveikslą. Ilgą laiką Girkalnio miestelyje buvo bažnyčios griuvėsių liekanos, kurios aptvertos išlikusia nuo anų laikų, vietomis apgriauta mūrine siena. Griuvėsiai apaugę krūmokšniais ir medžiais. Bažnyčios šventoriuje gana gerai išlikę kunigų antkapiai: Kun. Ant.Gečius 1869.II.2 — 1942.IX.9; Kun. P.Jankevičius; Kun. Juozapas Šereiva 1875 — 1946; Kun. Ant.Baškus, Girkalnio bažnyčios statytojas 1849.VI.13 — 1933.IV.20.

PASTABOS. Esą Marija sakiusi pamaldžiai sielai, kad bažnyčia sudegė, nes jos apsireiškimas nebuvo tinkamai priimtas ir pagerbtas.

Mariją lydėjusi didelė šviesa reiškia, kad Ji nori mūsų tautą, atsidūrusią netikėjimo tamsybėse, apšviesti.

Mariją lydėjusios dvi didelės žvaigždės, šviesesnės už kitas, reiškia didžiąsias dorybes — Dievo ir artimo meilę.

Sniego baltumo Marijos drabužiai reiškia, kad būtume skaistūs.

PAVEIKSLAS. Pagal K.Pusvaškytės pasakojimą nežinoma dailininkė nutapė Girkalnio Marijos paveikslą. Jis pateko pas Kotrynos krikšto dukterį Eleną Lukoševičienę. Ši pasakoja: „Per 6 m. jis ant sienos kabojo vis toks pat. Tačiau 1974.V. 10, 22 val. 45 min., valgydama vakarienę staiga pakėliau akis į Švč. Marijos paveikslą ir lyg nutirpau iš nuostabumo, nes paveikslas buvo apšviestas kažkokia nežemiška, ne elektros šviesa. Nepajutau, kaip puoliau ant kelių ir ištariau: „Švč. Marija, pasigailėk mano sūnų ir anūkės“. Daugiau nieko negalėjau pasakyti. Paveikslas vėl greit liko toks pat kaip ir dabar yra. Norėjau jį pernešti į miegamąjį, bet kažkokia jėga neleido. Jaučiu vidinę dvasinę atmainą, sąryšį su praėjusia jaunyste. Šį paveikslą tapė vienuolė Teodora Kriaučiūnaitė.

Marijos paveikslu ėmė rūpintis Antanas Orentas. Jis patyrė daug vargo ir rūpesčių, kol fotografas nufotografavo, o paskui kol pasisekė nutapyti tinkamą kopiją. Ją gauti pavyko tik po ilgų pastangų. Pirmiausia tapė dailininkas iš Kėdainių, bet paveikslas išėjo labai prastas. Tada buvo kreiptasi į menininkę iš Vilniaus 1975.IV. Paveikslas ir šį sykį buvo toks netinkamas, kad Antanas jo net nepaėmė.

MALONĖ. Kai Antanas Orentas grįžo namo, žmona pradėjo bartis dėl paveikslo sakydama: „Koks tavo reikalas, o kur yra kunigai, kodėl jie nesirūpina? Tik tu atsiradai toks kvailys ir lendi ne į savo reikalus...“ Jei svetimas ką nors prikaišioja, ne taip skaudu, bet jei savas — dar skaudžiau, ir tai dėl šventų dalykų, dėl Marijos garbės.

Po poros dienų vežėm šieną. Arklys pasibaidė, ir žmona nukrito po užpakalinėm jo kojom. Dar labiau pasibaidęs arklys ėmė nešti vežimą ir vilkti žmoną, kol atsitrenkė į pušynėlį. Apie 45 metrus. Vargais negalais pavyko ištraukti moterį ir nuvesti į kambarį. Bet pagulėjusi po 30 min. vėl išėjo baigti darbų.

Nors Visagalis Dievas turbūt ir baudė ją už prieštaravimus Marijos garbei, bet ir pagailėjo, nes ji yra Švč. Jėzaus Širdies garbintoja. Arklio nešama, ji, matydama neišvengiamą mirtį ar sužeidimą, dvasioje šaukėsi: „Šv. Juozapai, gelbėk mane“. Šiam stebuklui atminti ir padėkai A.Orentas paaukojo sidabrinę širdį šiam paveikslui.

Pagaliau po didelio vargo ir nesėkmių dailininkei pavyko nutapyti gražų Marijos su Kūdikiu paveikslą. 1975.IX. 19 jis buvo pašventintas. 33 dienas paveikslas pabuvo Vandžiogalos bažnyčioje, po to nugabentas į Girkalnio bažnyčią.

Buvo prašoma Kauno Kurijos, kad leistų švęsti Gailestingumo Motinos ir Marijos pasirodymo šventę Girkalnio bažnyčioje pirmą sekmadienį po 11.8 d.

Mons. kun. Vytauto Balčiūno pastangomis buvo sudaryta komisija Girkalnio įvykiams tirti. Mons. Vytautas Balčiūnas buvo pokarinės komisijos pirmininkas ir tiki į apsireiškimą. Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius taip pat tiki apsireiškimo tikrumu.

Girkalnio įvykiams tirti komisijos 1998 02 03

J.E. Kauno Arkivyskupui Metropolitui Sigitui Tamkevičiui

PAREIŠKIMAS

Jūsų Ekscelencijos raštu Nr. 384, 1997 m. liepos mėn. 15 d. buvo paskirta komisija įvykiams Girkalnyje tirti, surinkti visą medžiagą ir galimą informaciją apie 1943 m. įvykius Girkalnyje /Raseinių dekanatas/ ir pareikšti savo išvadas. Komisija paskirta iš šių asmenų:

Kauno arkivyskupijos ekonomas kun. Jonas Babonas — komisijos pirmininkas Kauno arkivyskupijos Tribunolo notaras, Kauno dekanas kun. Petras Meilus Monsinjoras kun. Eduardas Simaška

Kauno Tarpdiecezinės Kunigų Seminarijos dvasios tėvas teologijos dr. kun. Leonas Povilas Zaremba SJ

Jūsų Ekscelencijos pavedimu komisija, susipažinusi su esama surinkta medžiaga ir informacija dėl įvykių Girkalnyje, įvykusių 1943 m. vasario mėn. 8, vasario mėn. 15 ir kovo 9 dienomis, konstatavo:

1. Iš tiesioginių liudytojų, mačiusių tuos reiškinius, yra gyvas tik vienas ir tas pats nebylys, todėl sunku tikėtis gauti papildomų aiškesnių žinių apie įvykius Girkalnyje, įvykusius 1943 m.

2. Žvaigždžių vainikas ir nuostabi šviesa, kuri leidosi nuo bažnyčios bokšto į bažnyčią, nušviesdama jos vidų, pagal mačiusiųjų liudijimą, buvo nepaprasti ir natūraliu būdu nepaaiškinami.

3. Labai svarbios Kauno metropolito Jo Ekscelencijos Arkivyskupo J.Skvirecko 1943 12 11 paskirtos komisijos išvados, kurios surašytos Girkalnio įvykių byloje Nr. 301 /buvusi Nr. 163/ 149-159 lapai/ypatingai 156 lapas/.

4. Nuostabią šviesą matė 28 žmonės. Nuostabūs reiškiniai pasikartojo tris kartus:

1) Vasario mėn. 8 dieną apie 20.30 val. Girkalnyje matė 16 žmonių, o apylinkėje — 6 žmonės;

2) Vasario mėn. 15 dieną apie 5 val. Girkalnyje matė 4 žmonės;

3) Kovo mėn. 9 dieną tarp 20-21 val. Girkalnyje matė 2 žmonės.

5. Nuostabioje šviesoje ir žvaigždžių vainike Švč. M.Marijos paveikslą, klebonui apklausiant, liudijo matę šeši asmenys: Konstantinas Katakovas, Jeronimas Jonyla, Antanas Laurinavičius, Petras Osteika, Teodora Katakovienė, Ona Katakovaitė.

Iš tų šešių asmenų, mačiusių tą nuostabų įvykį, kurie liudijo klebonui, kad matė Švč. M.Marijos paveikslą, policijai apklausiant tik trys tvirtino matę Švč. M.Marijos vaizdą /paveikslą/, tai:

Konstantinas Katakovas, Jeronimas Jonyla ir Antanas Laurinavičius. Likusieji trys: Petras Osteika, Teodora Katakovienė, Ona Katakovaitė, o taip pat ir Joana Milkuvienė neneigė matę žvaigždžių vainiko viduryje paveikslą, tik liudijo, kad jis buvo „tamsiame pilkume“.

6. Dėl Kotrynos Pusvaškytės regėjimų šv. Mišių metu Girkalnio bažnyčioje 1943 m. balandžio 16 ir 17 dienomis patikėjo, jai liudijant, kun. Augustinas Šimkus, Girkalnio bažnyčios klebonas, kun. Jonas Ruokis, Vadžgirio bažnyčios klebonas, kun. Vytautas Balčiūnas, Kauno Tarpdiecezinės Kunigų Seminarijos dvasios tėvas.

Dėl Kotrynos Pusvaškytės regėjimų ir jos asmens neigiamai pasisakė Baldininkų parapijos administratorius kun. J.Šūsnys ir Kauno privačios vidaus ir nervų ligoninės gyd. dr. A.Gylys.

Todėl į Kotrynos Pusvaškytės regėjimus reikia žiūrėti labai atsargiai /kaip į asmeninius ir privačius/ ir susilaikoma nuo pilno jos regėjimų įvertinimo, nes nėra pakankamai žinių tiek apie jos asmenį, tiek apie jos regėjimus.

7. Svarstant surinktą medžiagą ir informaciją 1997.X.21 ir 1998.11.03 buvo nuvykta į įvykių vietą, t.y. Girkalnį. Be komisijos narių, svarstyme dalyvavo Girkalnio parapijos klebonas kun. Kęstutis Juozas Kaknevičius ir Raseinių dekanas kun. Virginijus Lenktaitis.

8. Yra ženklų, liudijančių Švč. M.Marijos globą Girkalnio parapijai ir visai mūsų tautai:

a) yra žmonių laiškų, kuriuose dėkojama už pagijimus iš įvairių ligų ir kitas gautas malones per Girkalnio Švč. M.Marijos Dievo Motinos užtarimą;

b) kun. Jonas Survila, kun. Prosperas Bubnys, buvęs Girkalnio parapijos klebonas, dabartinis Girkalnio klebonas kun. J. K. Kaknevičius, daug kitų kunigų ir parapijos tikinčiųjų mano, kad dabar jau stovinti nauja graži mūrinė bažnyčia — tai vienas iš ženklų Švč. M.Marijos Gailestingumo Motinos globos parapijai ir visai tautai;

c) žinia apie 1943 m. nuostabius įvykius Girkalnyje greitai pasklido plačiai už Lietuvos ribų.

Girkalnio įvykiams tirti komisija, dalyvaujant Raseinių dekanui kun. V.Lenktaičiui ir Girkalnio klebonui kun. K.J.Kaknevičiui, siūlo sekančias išvadas:

Kadangi yra neaiškumų, netikslumų ir neatitikimų tiems patiems liudininkams liudijant Girkalnio parapijos klebonui kun. A.Šimkui ir Raseinių apskrities Policijos Girkalnio punkto laikinai einančiam vedėjo pareigas vachmistrui A.Paulauskui:

1. Palikti privačiam ir laisvam tikinčiųjų pamaldumui, nedraudžiant tikėti įvykiais Girkalnyje kaip Dievo malonės pasireiškimo ženklu, ir Švč. M.Marijos kaip Dievo Motinos apsireiškimą.

2. Kad būtų galima paskelbti viešam pripažinimui ir garbinimui, reikia palaukti aiškesnių ženklų iš dangaus, tą laukimą paremti malda, tikėjimu ir pasitikėjimu Švč. M.Marijos Gailestingumo Motinos globa.

3. Pakanka esamos surinktos medžiagos ir informacijos padaryti atitinkamas išvadas ir nereikalinga pradėti tyrimus iš naujo.

4. Galutinis sprendimas priklauso Arkivyskupijos Ordinarui.

Kauno arkivyskupijos ekonomas kun. Jonas Babonas — komisijos pirmininkas Kauno arkivyskupijos Tribunolo notaras, Kauno dekanas kun. Petras Meilus Monsinjoras kun. Eduardas Simaška Kauno Tarpdiecezinės Kunigų Seminarijos dvasios tėvas

kun. Leonas Povilas Zaremba SJ Girkalnio klebonas kun. Juozas Kęstutis Kaknevičius Raseinių dekanas kun. Virginijus Lenktaitis

K.Pusvaškytės sudėta litanija, skirta Švč. Marijai Gailestingumo Motinai

K.E., Ch.E., K.E.Kr., išg.m., Kr., iškl.m.! T.D.Dieve, p.m! S.p.At.Dieve, p.m.! Šv. Dvasia, Dieve, p.m.! Šv. Tr. V. Dieve, p.m.!

Švč.M. Gailestingumo Motina, melski už mus!

M. G.M. garbingoji dangaus Karaliene,

M. G.M. kuri, gailėdama mūsų skurdo, į šią vietą iš dangaus nusileidai,

M. G.M. kuri, matydama mūsų nelaimes ir prispaudimą, atėjai mūs gelbėti,

M. G.M. kuri mūsų tautą ypatingai numylėjai,

M. G.M. kuri mums, nusidėjėliams ir atšalusiems, su didele garbe pasirodei,

M. G.M. kuri mums, netikėjimu užtemdytiems, su tokia didele šviesa iš dangaus nužengei,

M. G.M. kuri šv. tikėjimą mumyse atgaivinti su tokia nuostabia garbe apsireiškei,

M. G.M. kuri mus paskatinti lankyti bažnyčias čia apsireiškei,

M. G.M. kuri po kryžium stovėdama primeni mums, kad tik kryžius yra mūsų išganymas,

M. G. M. kuri mūsų pasitikėjimą Tavyje atnaujinti su tokia meile žmonėms pasirodei,

M. G.M. kuri mums, atšalusiems Dievo meilėje, patraukti su tokia nuostabia grožybe iš dangaus nusileidai,

M. G.M. kuri mus paskatinti pamaldumui į bažnyčią nusileidai,

M. G.M. kuri mus paskatinti Euch. J., Tavo Sūnų, mylėti prie didžiojo altoriaus prisiartinai,

M. G.M. kuri mus pamokyti susikaupimui ir maldai atvirai pasireikšdama nieko nekalbėjai,

M. G.M. kuri viename pasirodyme savo ir savo Sūnaus valia apsireiškei,

M. G.M. kuri nusileisdama iš dangaus į G. b. atnaujinai žmonėse pamaldumą ir Dievo meilę,

M.G.M. kuri nežiūri kiek kas yra nusidėjęs, bet su kokia širdimi pas Tave ateina,

M. G.M. kuri teiki malonią daugiau negu žmonės prašo,

M.G.M. kuri paskatinti mums Tavimi pasitikėti iki galo pažadėjai pas mus pasilikt,

M.G.M. kuri pažadėjai mūsą kraštą ginti nuo visokią nelaimią,

M.G.M. kuri pažadėjai palaiminimą kunigams, nuoširdžiai dirbantiems sielą išganymui ir gausiai malonią jiems dalyti,

M. G.M. kuri pažadėjai laiminti vaikus ir jaunimą, kad ištvertą skaistumo dorybėje,

M.G.M. kuri pažadėjai laiminti tėvus, kad katalikiškai auklėtą ir mokytą vaikus Dievo garbei, bažnyčios naudai ir tėvynės papuošimui,

M.G.M. kuri pažadėjai teikti malonią kiekvienam pagal ją reikalus,

M. G.M. kuri pažadėjai iš šios vietos platinti visokią malonią ne tik šio krašto žmonėms, bet ir visam pasauliui,

M.G.M. kuri atėjai ieškoti žūstančią,

M.G.M. kuri mūsą nuodėmėmis užtrauktą Dievo bausmę galingai sulaikei,

M. G.M. kuri nuolankiai Tavęs prašantiems gailestingąsias savo ir Tavo Sūnaus akis įjuos nukreipi,

M. G.M. kuri savo rankose turi sudėtus visus Tavo Sūnaus nuopelnus ir turtus,

M.G.M. kuri, būdama Gailestingumo Motina, Tavęs prašantiems Dievo malonią gausiai dalini,

M.G.M. kuri nieko neniekini ir neapleidi,

M.G.M. kuri džiaugsmingai teikdama mums Dievo malonią mus laimini, M.G.M. kuri išreiškei norą Tave vadinti Gailestingumo Motina,

M. G.M. kuri išreiškei norą, kad apleistos Tavo šventės būtą iškilmingai švenčiamos, M. G. M. kuri kaip Švč. Trejybės saulė spinduliuoji šviesdama nakties tamsybėse, M. G.M. dangaus ir žemės Karaliene, žvaigždėmis vainikuota,

M.G.M. tikroji apgynėja nusidėjėlių, į Tave besikreipiančią,

M. G.M. paklydusiųjų į tikrąjį kelią vadovė,

M. G.M. tikrasis kelias, vedantis į dangiškąją tėvynę,

M.G.M. pamaldumo ir Dievo baimės mokytoja,

M.G.M. altoriau, spindintis Dievo meile,

M.G.M. Švč. Sakr. garbinimo gyvasis pavyzdy ir veidrodi,

M.G.M. kunigą Karaliene ir mokytoja,

M.G.M. skaisčią ir nekaltą sielą mylėtoja,

M.G.M. nuostabusis nekaltybės ir dorybės stebukle,

M.G.M. gražiausias gimdytoją pavyzdy,

M.G.M. galinga šventosios Bažnyčios tvirtovė,

M.G.M. neišsemiamas stebuklą šaltini,

M.G.M. darbininkiško luomo mylėtoja ir apgynėja,

M. G. M. vieninteli uoste visų nelaimingųjų,

M. G. M. našlaičių ir apleistųjų motina mieliausia,

M. G. M. tikroji guodėja nelaimėse ir sunkumuose,

M. G. M ištremtųjų sugrąžintojo,

M. G. M stebuklingoji ligonių gydytoj a,

M. G. M džiaugsminga mirštančiųjų viltie,

M. G. M. džiaugsminga skaistyklos sielų gelbėtoja,

M. G. M. mūsų galinga tarpininke prieš Dievo sostą,

M. G.M. ypatinga mūsų krašto ir Lietuvos, Tavo žemės, globėja,

Dievo A., k.n.p.n. — a.m. V... — i.m. V... —p.m.

Didysis ženklas pasirodė danguje: moteriškė apsiausta saule, o mėnulis po jos kojomis ir ant jos galvos vainikas iš dvylikos žvaigždžių.

Melski už mus, G.M., kad taptume verti Kristaus žadėjimų!

Melskimės. Visagalis amžinasis Dieve, kuris savo Gimdytoją Švč.Mergelę Mariją mirdamas ant kryžiaus paskyrei mums už motiną ir į jos rankas sudėjai visus savo gailestingumo turtus. Suteik maloningai, kad kurie ją garbinam kaip Gailestingumo Motiną per jos užtarimą Tavo gailestingumo šitam ir ateinančiam gyvenime pasiekti galėtumėm. Per Viešpatį Jėzų Kristų, kuris su Dievu Tėvu ir Šv. Dvasia gyveni ir karaliauji per amžių amžius. Amen.

Sveika, karaliene...

* * *

1 Gailestingumo Motin, Valdove dangaus, Priimki maldas Tu varguolio žmogaus, Sveika, sveika, sveika, Marija... (2k.)

2 Parapijos mūsų globėja esi — Nuoširdžiai mes sveikinam Tave visi. Sv., sv., sv., M...

3 Žiemos šaltą naktį lankeisi pas mus, Stebuklus tavuosius regėjom šviesius, Sv., sv., sv., M...

4 Šventai Tavo širdžiai aukojam save, Karštai mes maldaujam ir prašom Tave, Sv., sv., sv., M.

5 Garbė Tau teskamba iš Dievo namų, Išmokyk aukotis ir melstis kaip Tu, Sv., sv., sv, M...

6 Mūs žemėje pilna klaidų įvairių, Tu būki valdovė savųjų vaikų... Sv., sv, sv., M...

7 Šeimoms duok vienybės, vaikučius mokyk, Tikėjime tvirtąjaunimą laikyk.

Sv., sv., sv., M...

8 Iš tvano girtybės ištrauki visus, Jei Tu nepadėsi, tauta mūs pražus, Sv., sv., sv., M...

9 Marija, Marija, viltis mūs esi,

Jei su mumis būsi — kančia nebaisi. Sv, sv., sv., M...

10 Mūs sielas apginki nuo pikto kėslų, Po mirties leisk būti su Tavim kartu. Sveika, sveika, sveika, Marija (2k.)

Kun. Vaclovas Ramanauskas

ATLAIDAI. Šv. Jurgis.

MALDA. Iš Sibiro lietuvių tremtinių maldaknygės. Į Girkalnio Gailestingumo Motiną.

Paklydom, suvargom, sušalom. Gailestingumo Motina, ir vėl nepalikai mūsų vienų vargo ir suspaudimo dienose, ir vėl nusileidai iš dangaus didžios šviesos spindėjime ant mūsų krauju apšlakstytos žemės.

Motina, prie ko gi, o prie ko gi pulsime, prie ko šauksimės tame didžiame suspaudime, apleidime ir skurde?

Pažvelk, o Motina, į mūsų vargo ir ilgesio sutrintas širdis, į mūsų nuo šalčio ir alkio pamėlusias lūpas. Grąžink mus į šalį, kurią mums pats dangus dovanojo, į kryžių ir bažnyčių žemę, į kraštą, kurį Tu nuo amžių pamėgai. Leisk mums vėl išvysti gausius malonėmis paveikslus, šventoves. Leiski vėl mums visiems giedoti padėkos ir meilės himnus Gailestingumo Jėzui ir Tau, Gailestingumo Motina, kuri pažadėjai išmelsti visų kalčių atleidimą. Amen.

10. KALNAI

VIETA. Kaimas Raseinių raj., Žaiginio apylinkė.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Raseinių dekanatas, Žaiginio parapija.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. „Kada 1973 m. perėmiau Žaiginio parapiją, atvyko pas mane šiauliškis Vytautas Mikalauskas ir papasakojo apie buvusį įvykį baigiantis II pasauliniam karui. Tai įvyko 1944.VII.26. Kalnų kaime tada, artėjant karo veiksmams, buvo daug evakuotų gyventojų iš Dubysos upės slėnio. Tarp tų žmonių buvo ir V.Mikalauskas. Evakuoti žmonės apie vidudienį pastebėjo, kad nuo Šiluvos koplyčios atslenka oru žibantis tarsi balionas virš miškų ir artėja prie Aukštadvario gyvenvietės Šiluvos parapijoje. Kalnų kaimą nuo Aukštadvario skiria Sandronos upelis. Tada nuo Šiluvos — Žaiginio vieškelio iki Aukštadvario ėjo senų klevų alėja. Dabar teliko keli medžiai ir medinis kryžius prie vieškelio.

Evakuoti žmonės labai susidomėjo tuo slenkančiu balionu ir jį dėmesingai stebėjo. Visi matė, kaip balionas priartėjo prie Aukštadvario klevų alėjos netoli pakelės kryžiaus, kelių šimtų metrų aukštyje. Virš alėjos persiformavo į baltą moters figūrą, debesies baltumo, su kūdikiu ant rankos. Aiškiai buvo žmonių matoma, panaši į Dievo Motinos Mergelės stovylą, esančią Šiluvos koplyčioje. Tas vaizdas buvo matomas net keletą valandų toje pačioje vietoje. Žmonės suklupę meldėsi ir suprato, kad čia Dievo Motinos Šiluviškės ženklas. Vėliau buvo kalbėta, kad prie Šiluvos buvo rengiamas tankų mūšis, bet Dievo Motina to neleido“.

Kun. B.Radavičius

11. KANTAUČIAI

VIETA. 10 km į rytus nuo Plungės.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Plungės dekanatas.

VARDAS. Kai Vytautas ėmėsi griežtų priemonių įvesti krikščionybę, pas Medingėnų apskrities vadovą Veriją susirinkę daugelis žemaičių bajorų, kurie pasisakė už senuosius dievus. Tik vienas bajoras, gyvenęs tarp krikščionių, buvęs palankus krikščionybei ir pataręs nesipriešinti jėgai. Susirinkusieji norėję jį nužudyti, bet jam pavykę raitam su tarnu pabėgti iš Verijos dvaro. Leidęsi jo persekioti. Bajoras pasislėpęs miške, tamsioje duobėje, 7 km nuo dvaro, ir pasižadėjęs pastatyti krikščionių Dievui šventyklą, jei liksiąs gyvas. Duobė, išsaugojusi krikščionį bajorą, buvusi ūkininko Kontauto šulinys. Rytą Kontautas atėjęs pasisemt vandens, radęs bajorą ir jį ištraukęs. Vakare nelaimingasis pasiekęs savo dvarą. Kai vietos senosios tikybos lietuviai buvę įveikti, bajoras išpildęs pažadą ir šulinio vietoj pastatęs Mergelei Marijai bažnyčią. Ten, kur įsiutę bajorai užmušę jo tarną, pastatęs tris kryžius ir krikštą (mažą kryželį be „mūkos“), kurie vėliau visą laiką buvo žmonių atnaujinami ir vadinami „Brostvos kryžiais“. Ši vieta yra kairėj pusėj vykstant iš Kantaučių į Lieplaukę. Tokia legenda išliko apie vardo kilmę.

I APSIREIŠKIMAS. Tai buvo apie 1946 — 1949 metus. (Datos apytikslės.) Marija pasirodė mėlyname dangaus fone. Matė, berods, keletas žmonių. Regėjimas truko penkias ar dešimt minučių. Matė Adelė Petreikytė, dabar ištekėjusi, gyvena Telšiuose.

II APSIREIŠKIMAS. Metai nenustatyti. Švč. Mergelė Marija verkdama nuėjo link kapinių. Ėjo nuo K.Čiuželytės tvartų, o jie netoliese. Matė Kazimiera Čiuželytė, turinti gerą vardą, gailestingą širdį, choristė. Ji mirė, rodos, 1975.IV. Palaidota Kantaučiuose. Ar dar kas matė, neaišku.

III APSIREIŠKIMAS. Gal 1972,1973 m. ar vėliau, tiksliai neprisimenu, grįžau iš Lieplaukės. Ten vyko adventinės rekolekcijos. Buvo labai slidu, kol parsigavau namo, sutemo. Taigi tą sekmadienį ar šeštadienį sutemus pasirodė Švč. Marija. Buvo labai šviesi ir graži. Stovėjo prie kryžiaus šventoriuje, kur paprastai pastatydavo karstus atvežę laidoti. Tai pastebėjo ugniagesiai, kurie priešais tą vietą (už gatvės) turėjo kambarį ir ten budėdavo. Jie su savo draugeliais neretai girtaudavo. Pamatę stebuklą, nebežinojo nei ką sakyti, nei ką daryti. Sąžinės gelmėje jautėsi kalti.

Apie tą įvykį pirmiausia man papasakojo Einikio sesuo. Vėliau — Pranas Balsys. Po kelerių metų jis mirė. Sakė: „Kas ten buvo, nežinau, tik žinau, kad aš tikrai mačiau“. Per Kalėdas atliko išpažintį, to įvykio paskatintas.

Netrukus atėjo Kalėdos. Didžiuosiuose šventoriaus vartuose viršuje yra Marijos statulėlė, o kitoj pusėj vartų — Jėzus, nešantis kryžių. Kai kurie parapijiečiai sakė: „Koks klebonas išradingas, net elektrą įvedė į šventoriaus vartus, kad žmonėms būtų šviesiau“. Taigi iš vakaro ar Kalėdų rytmetį buvo matoma didelė šviesa. Matė Kazimiera Čiuželytė, gyvenanti prieš tuos vartus, jos gyventojas Stasys Viršyla, neseniai atsikėlęs kultūros namų direktorius, ir jo žmona (gyvena Klaipėdoje, Lelijų g.9 - 2). Taigi jie matė, matė ir daugiau. Po to įvykio žmonės pasidarė rimtesni.

Dėl tos šviesos buvo įvairių aiškinimų: kad tai elektros šviesos (gatvės apšvietimo) ir miglos sąveika (buvo didelė migla). Jei vėliau taip pasikartotų, žadėjo ir klebonui pranešti, bet vėliau jau to nebebuvo. Iš tų, kurie matė tą šviesą, kai kurie yra mirę.

Apie tai papasakojo klebonas Kazimieras Rimkus.

Vytautas Einikis, Antano s., gimęs 1929.X.1, sunkiai beprisimindamas papasakojo 1988.V: „Aš dirbau vairuotoju gaisrininku. Buvo gal 1967 m. ruduo, lijo. (Pradžioje sakė, kad 1974 m.) Buvo užėjęs Pranciškus Balsys (dėdė, jau miręs, palaidotas Kantaučiuose) pas mane į Kantaučių gaisrinę. Mes išėjom 23.30 val.

Prie bažnyčios (nuo mūsų apie 40 — 50 m) sublizgėjo, sutviskėjo, — kaip ir Marija, kaip ir žmogysta, tik didelė, nusileido iš dangaus. Aš persižegnojau. Viskas truko minutę. Marija baltu rūbu, rankos nuleistos. Ant galvos karūna“.

Klebonas Kazimieras Rimkus šventoriuje, toje vietoje, kur kadaise buvo medinė koplytėlė, ant senų pamatų, dar praplatinus, pastatė iš lauko riedulių vad. lurdą ir pašventino 1981. VI. 13. Čia jauku, ramu, todėl žmonės mėgsta ateiti ir pasimelsti prie Švč. Mergelės Marijos. Vietiniai parapijiečiai brangina šį kampelį.

MALONĖS. Viena parapijietė apėjusi keliais pagijo. Ir taip išvengė būtinos operacijos.

ATLAIDAI. Klebonas K.Rimkus gavo iš vyskupo leidimą vietoj šv. Lauryno švęsti Švč. Mergelės Marijos atlaidus. Dar yra Šv. Onos atlaidai.

12. ARIOGALA

VIETA. 25 km į pietryčius nuo Raseinių.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Veliuonos dekanatas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Ariogalos bažnyčioje 1949.VI. 10 buvo pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija. Ją matė Karolina Baranauskienė, Juozas Baranauskas, Alfonsas Višinskas ir Kazimiera Višinskienė. Namas, kuriame jie gyveno, yra prieš bažnyčią. Buvo taip. A.Višinskas, grįžęs iš koncerto, apie 23 val. valgė vakarienę prie lango, iš kur gerai matėsi bažnyčia. Staiga jis išvydo bažnyčioje nepaprasto ryškumo šviesą. Alfonsas pažadino motiną, kuri greit prikėlė ir savo seserį Baranauskienę. Virš bažnyčios didžiųjų durų lange pasirodė šviečianti gėlė — lelija, iš kurios greitai pasidarė visas vainikas. Iš bažnyčios vidaus lelijų vainiko link pradėjo artėti Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu ant rankų. Tada Baranauskienė prikėlė savo vyrą Juozą šaukdama, kad „pas mus Dievo Motina ateina!“ Jis manė, kad Marija eina gatve, Baranauskienė vėl sušuko: „Marija, ne visi Tave mato!“ Tada visi 4 žmonės aiškiausiai išvydo Švč. Mariją su Kūdikėliu Jėzumi ant vienos rankos, o kitoje ji laikė smilgų. Ją matė bažnyčios lange. Truko tai apie 2 — 3 min. Po to Dievo Motina pradėjo tolti į bažnyčios vidų. Jai išnykus, lelijų vainike pasirodė taurė ir monstrancija, kurios buvo matomos 3 — 4 min. Per tą laiką Baranauskienė spėjo pažadinti savo mažametį sūnų Kazimierą, kuris pamatė tik šviesą ir nutolstančią taurę su monstrancija. Kai viskas dingo, Višinskas nuėjo prie bažnyčios pažiūrėti iš arčiau. Jis pastebėjo šviesą ties altoriumi. Sekminių dieną Baranauskas apie nakties metu matytą reginį papasakojo kaimynams. Ir kiti pasakojo. Apie tai sužinojo saugumiečiai. Jie girdėjo pasakojimus iš pačių mačiusiųjų lūpų ir pradėjo bauginti, jog šito nepasakotų, o sakytų, kad tai daryti liepė kunigai. Mačiusieji nesutiko ir buvo persekiojami. Ypač susidorojo su Baranausku, kurį iš darbo nusivarė į saugumą ir labai sumušė. Jam buvo atmuštos kepenys, todėl jis susirgo ir po metų mirė (1950.V.23). Tais laikais buvo pavojinga kalbėti apie šį apsireiškimą, nes galėjo susidoroti.

1960.V.21 Ariogalos kleb. Boleslovas Radavičius aukodamas šv. Mišias išgirdo Švč. Mergelės Marijos tvirtinimą: „Pabaltijis greit bus laisvas“.

Ariogalos bažnyčios maldininkai jaučia lyg atvirą dangų. Čia labai gera melstis.

Parapijiečiai mėgsta eiti aplink bažnyčią kaip Dievo Motinos apsireiškimo vietą ir melstis. Jie prašo kleboną padėkoti Švč. Mergelei Marijai už gautas išjos malones.

1992.VI.9-10 d. Ariogalos šv. Mykolo bažnyčioje buvo švenčiamas 43-io pasirodymo metinių minėjimas. Rašė „XXI amžius“ 1995.V.17.

13. SIETYNAI

sietynai VIETA. Ukmergės raj., 18 km į pietvakarius nuo Ukmergės, 4 km nuo Veprių, dešinėje Šventosios pusėje.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Ukmergės dekanatas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Šį įvykį papasakojo Vytautas Lažinskas, pats girdėjęs apie jį iš regėjusios Zuzanos Kulikauskienės lūpų 1970 m. Ji gyveno Sietynų kaime. Jaunas jos vyras žuvo ar mirė ir paliko ją su šešiais mažais vaikais. Moteriškė dažnai nubėgdavo į mišką gyvuliams žolės pasirauti. 1960.IX. 8 dar prieš saulės tekėjimą nuėjo, nes norėjo apsitvarkyti ir į bažnyčią suspėti. „Lietus kad lyja, bet aš prisiroviau žolės ir einu per mišką siauru takučiu. Žiūriu — toliau stovi moteris. Ji stovi tarp dviejų beržų ir takas pro ten eina. Aš einu pro tą panelę — aukštą, plonytę. Sakau:

— Gerą rytą, panele!

— Gerą rytą.

Panelė ištiesė ranką, ir aš ištiesiau, pasisveikinom. Mano rankos nepaleidžia.

— Mamyte, ar tu eini į bažnyčią?

13. SIETYNA — Einu.

— O škaplierius, rožančių ar turi?

— Dabar ne, bet eidama į bažnyčią pasiimu.

— Labai gerai, mamyt, darai, kad eini į bažnyčią. Mokina dabar, kad Dievo nėra. Dievas yra. Mamyte, kai tu būsi bažnyčioje, gal ir už mane auką padarysi?

— Kai būsiu bažnyčioje, galėsiu padaryt.

— Kai padarysi auką būtinai vėl ateik čia, aš tavęs lauksiu.

Ranką paleido, ir aš nuėjau. Bet jei rankos nebūtų laikiusi, tikrai būčiau pabėgusi, nes lietus taip lyja, aš visa šlapia, o šita panelė visiškai sausa. Matau, geltoni plaukai krenta ant pečių ir nė lašelio drėgmės, apsiaustas sausas. Veidas gražus, bet siaubingai gąsdino. Toks baltas, nė lašo raudonio ir lūpose jokio rausvumo. Panelė manė, kad pabėgsiu, todėl taip stipriai laikė ranką.

Kalba jos keista buvo, patyki, reta.

Parėjus namo vaikams papasakojau. Jie sako: neik, dar pasmaugs tame miške. Tą sekmadienį taip lijo, kad į bažnyčią nenuėjau. O ji už 4 km. Praėjo dvi savaitės. Žolės traukdavau į kitą pusę. Bet vienąryt pasiryžau. Paėmiau rožinį, škaplierius ir nuėjau. Jau iš tolo pamačiau ją stovint.

— Gerą rytą, panele!

— Gerą rytą! — vėl ranką ištiesė. Pasisveikinom. Vėl rankos nepaleidžia.

— Panele, aš jūsų prašymą išpildžiau. /.../

— Ačiū labai, mamyte, kad paklausei. Daug kuo gyvenime aš tau padėsiu. Matau, kaip čia vaikštai, dirbi. Tik man buvo labai ilgu laukti. (16 dienų.)

— Panele, panele, iš pat ryto daug darbo turiu /.../

Man bedejuojant, kad jinai paleistų, išgirdau trekštelėjimąuž pečių, lyg ateitų kas. Atsisukau — nieko nematyti. Kai vėl atsisukau, niekojau nebuvo. Tik dabar aš pamačiau, kad čia ne šios žemės gyventoja. Man plaukai ant galvos atsistojo ir pasidarė gaila, ko nepaklausiau, kas ta panelė. Parėjau namo nuliūdus.

Vieną vakarą ilgai vakarojom ir tik atsigulus matau: ateina ta panelė. Matau, kaip didelės ašaros byra jai iš akių. Aš pradėjau šaukti vyresnįjį sūnų: „Albinai, Albinai, ateik čia!“ Jis miegojo kitame kambaryje. Durims atsidarius, panelė išnyko.

Po poros metų pas Vytautą Lažinską atvažiuoja Anelė Matijošaitienė ir sako:

— Šiandien aš turėjau būt Vilniuje, bet prieš tris dienas sapnuoju sapną. Matau, prieina prie manęs Marija, aukšta, plonytė, veidas labai baltas, ir pradeda kalbėti: „Tu ruošies į Vilnių. Tą dieną nevažiuok ten, o važiuok į Kauną pas Vytautą ir su juo nuvažiuok prie Veprių. O ta panelė, kurią ta moteris matė, aš buvau“.

Apie 1980 m. Z.Kulikauskienė mirė. Dabar Setynų kaimas nykstantis, teliko dvi sodybos. Apsireiškimo vietoje tankiame miške, nuo kelio apie 50 m, yra metalinis 5 m aukščio kryžius, aptvertas metaline tvorele. Ant kryžiaus lentelė su užrašu: Jėzau, Marija, myliu Jus, gelbėkit sielas. Aš, Kulikauskienė Zuzana, gyvenanti Ukmergės raj., Veprių apyl., Sietynų km. 1960.IX.8 ir 24 d. regėjau Švč. M.Mariją. Šio įvykio atminimui 1970 m. pastačiau šv. kryžių“. Vepriuose gyvena Kulikauskienės duktė.

Regėtojos a.a. Z.Kulikauskienės dukros Vandos Varanauskienės, gyvenančios Veprių miestelyje, Geldutės g.8, liudijimas, užrašytas 1988.VI.5.

(Kai Z.Kulikauskienė 1960 m. patyrė regėjimus, V. Varanauskienė tuomet kartu su ja negyveno. Kartu gyveno jos sūnus su marčia, kurie dabar įsikūrę Jonavoje.)

„Mano mamytė visada buvo labai pamaldi Švč. Mergelei Marijai, dažnai jai meldėsi. Gyvendama Sietynų kaime, dažnai eidavo į gretimame miške esančią pievelę žolės pasirauti. Vieną dieną, rinkdama žolę ir dedamąją į maišą, pamatė netoliese jaunuolę. Ji buvo apsirengusi ilga balta suknele, perjuosta mėlynu kaspinu. Plaukai palaidi, geltoni. Ta jaunuolė mamą užkalbino, prašė prieiti arčiau, priėjus padavė ranką. Bet ranka buvo kažkokia neįprasta, šalta. Tada mama ir pajuto, kad čia kažkas nepaprasta atsitiko.

Mergelė paklausė jos, ar ji tiki Dievą, ar meldžiasi, ar lanko bažnyčią, kalba rožančių. Mama atsakė, kad taip — tiki, meldžiasi, kalba rožančių, lanko bažnyčią. Tada ta jaunuolė pasakė, kad mama nueitų į bažnyčią ir paaukotų, kiek gali. O paskirtą dieną ar kada jau bus įvykdžiusi tą paliepimą vėl ateitų į tą pačią vietą.

Mama grįžo iš miško kažko susinervinus. Sūnui ir marčiai papasakojo apie įvykį, sakė: „Gal aš mirsiu, gal kas čia atsitiks, nes aš miške mačiau kažką nepaprasto, koks čia ženklas...“ Sakė, kad nelabai norisi eiti į tą pačią vietą, bet, įvykdžiusi paliepimą, t.y. paaukojusi bažnyčioje, nuėjo. Tada vėl labai trumpam pasirodė ta pati mergelė, paklausė, ar įvykdė paliepimą. Atsakius: taip, lyg vėjeliui sušlamėjus staiga išnyko“.

14. JANONYS

VIETA. Kaimas Molėtų raj., prie Kauno — Daugpilio plento 104 km.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Anykščių dekanatas.

APYLINKĖS PRAEITIS. Ta sodyba, prie kurios apsireiškė Marija, prieš keliolika metų priklausė Macevičiams. Jiedu buvo bevaikiai. Prieš II pasaulinį karą jie siūlė visą savo ūkį pavesti klebonui, kad toje vietoje pastatytų bažnyčią, nes iki artimiausios — 6 km. Prasidėjus karui, šito įvykdyti nebuvo galima. Galbūt Dievas ir priėmė tų žmonių gerus norus.

REGĖTOJOS BIOGRAFIJA. Roma Pranciška Macvytė gimė 1944.1.23 pagal pasą, o pagal metrikų knygą —1.30 Janonių km. Tėvas — Petras Macvys. Motina — Stasė Vyšniauskaitė-Macvienė. Pakrikštyta kun. Aniceto Meškausko Skiemonių bažnyčioje 1944.11.16. Krikšto tėvai: Jonas Andrijauskas ir Julija Macvienė. Komuniją priėmė iš kun. kleb. Aleksandro Papuškos rankų 1953.VIII.2 Skiemonyse. Sutvirtino vardu Veronika J.E. vysk. Kazimieras Paltarokas 1954 m. Utenoje.

Vieno kauniečio, aplankiusio tą šeimą, regėtojos apibūdinimas: „Mergina rami, lėta, nekalbi, su kitom mergaitėm beveik nedraugauja. Į avantiūras nelinkusi“. Jos ūgis 160 cm.

Ji perėjo į kitą klasę, bet prašėsi paliekama antrus metus, nes norėjo mokytis su jaunesniąja seserim.

Apie jos gyvenimo pabaigą žmonės taip kalba. Marija liepė jai nevažiuot į Kauną, bet ji nepaklausė ir išvažiavo. Ištekėjo už saugumiečio, turėdama du vaikus išsiskyrė. 1977 m. turėjo pasisakyti susirinkime prieš Dievą. Prašė Marijos pagalbos. Ir staiga prieš tą susirinkimą mirė.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Marija apsireiškė du kartus. Aprašymas — pačios regėtojos. Čia jis pateikiamas iš nuorašo.

1 APSIREIŠKIMAS. 1962.V1I.13. Penktadienis. Apie 23 val. Pavakarieniavusi aš ėjau pas karvę į dobilų lauką. Staiga išvydau nepaprastą šviesą. Tada, paėjusi toliau, pamačiau altorių, tokį kaip Skiemonių bažnyčios didysis altorius, kuriame degė daug žvakių. Altoriuje stovėjo Švč. Marija, apsivilkusi balta suknele ir apsijuosusi mėlynu kaspinu. Ji laikė rankas pakėlusi kaip laiko kunigas šventų Mišių metu. Virš galvos buvo tamsus dangus, kuriame mirgėjo daug žvaigždžių. Švč. Marijos plaukai buvo palaidi, geltoni lyg auksas, ilgi iki kojų.

Visa tai pamačiusi, persigandau, norėjau parbėgti namo ir parodyti tėvams, kad jie ateitų ir pamatytų. Bet kiek pabėgėjus namų link man atėjo mintis grįžti ir paprašyti, kad Marija palauktų, kol pakviesiu tėvelius. Aš apsigręžiau ir bėgau atgal pas Mariją, bet nespėjau pribėgti ir viskas dingo.

Pririšusi karvę, parėjau namo ir viską papasakojau mamai, ką šįvakar mačiau. Mama sakė: „Gal tau akyse pasirodė“. Aš atsakiau, kad šitaip pabuvo apie penkias minutes.

Nuėjom miegot. Tą naktį nieko nesapnavau. Šeštadienį, VII. 14, atėjo Grasilda Duntienė iš to paties kaimo, ir mama papasakojo jai, ką mačiau. Aš tuo metu buvau išėjusi į Aluntą. Grįžusi ir radusi Duntienę, pati jai papasakojau regėjimą. Tada jos abi su mama man patarė vėl eiti į tą pačią vietą tą pačią valandą.

II APSIREIŠKIMAS. Aš palaukiau tos valandos ir vėl ėjau. VII. 14, šeštadienį. Prieš išeinant pakviečiau mamą, seserį Oną, kad eitų kartu, bet jos nėjo, nes tuo metu lijo. Aš pasiėmiau rožinį ir ėjau. Paėjus iki klojimo kampo man pasidarė baisu. Tada ėmiau kalbėti rožinį. Ėjau tolyn ir tolyn į tą vietą. Priėjusi šulinį, staiga pamačiau Švč. Mariją ir iš karto puoliau ant žemės ir keliais artėjau prie jos. Dabar Marija stovėjo ne ant altoriaus, bet ant nedidelio staliuko, apdengto balta drobule su auksiniais kryželiais. Marija buvo apsirengusi taip pat kaip pirmą kartą ir plaukai buvo tokio pat ilgumo. Tik ant galvos buvo lyg karūna, lyg erškėčių vainikas. Švč. Mergelė dabar laikė rankas kaip Skiemonių bažnyčios didžiajame altoriuje — suglaudusi, o ant kairės rankos ties krūtine laikė panašią į šv. Juozapo rykštę su pražydusiomis lelijomis. Tik nesimatė, ar Švč. Mergelė buvo basa, ar apsiavusi, nes Jos kojas gaubė balta suknelė.

Prisiartinusi keliais prie Švč. Marijos, pabučiavau tą vietą, kur galėjo būti jos kojos. Paklausiau:

— Švenčiausioji Marija, kodėl man antrą kartą pasirodei? Kodėl nepasirodei kunigams, vyskupams ar maldingiems žmonėms, o pasirodei man, tokiai menkai dulkei?

— Mergele lelija, tu to verta buvai, — atsakė Marija.

Aš tada prašiau:

— Marija, gelbėk žmoniją nuo prapulties ir ligų.

— Žmoniją išgelbėsiu nuo prapulties tada, kai pasaulis pasidarys maldingas. O aš tave išgelbėjau nuo mirties, nes būtum šį mėnesį mirusi. Prieš Šv. Jokūbą, penktadienį, prieik išpažinties, nes tai būtų buvusi tavo mirties diena. Paprašyk žmonių, kad penktadieniais nevalgytų mėsos.

Švč. Mergelės balsas buvo gražus, kaip penkerių metų vaiko. Toliau ji kalbėjo:

— Visų, kurie tiki, kai sakysi mano žodžius, paprašyk sukalbėti po vieną poteriuką, o netikintiems netark nė žodžio.

Švč. Marija vis verkė, auksinės ašaros blizgėjo (buvo penkių kapeikų didumo) ir apie staliuką žydėjo auksiniai dobilai. Aš susiėmusi rankas prašiau Marijos, kad man duotų nors vieną ašarėlę ir paliktų dobilus, žydinčius auksu.

— Dobilai ir ašaros — tai ne stebuklas. Aš padarysiu didesnį stebuklą, kada žmonės pradės melstis, kad net visas pasaulis tviskės ir mirgės.

Aš dar paklausiau Mariją, ar yra kokia teisybė apie paparčio žiedą, kada žmonės jo ieško per Jonines. Marija atsakė:

— Didesnės laimės niekur nerasi, jos nebus, kokią tu čia pamatei.

Aš vis verkiau, tada Švč. Marija pasakė:

— Neverk, eik linksmintis su jaunimu, kaip kad nėjai, tik gražiai. O dabar eik namo, prikelk sesutes, broliukus, tėvelius ir, kai sukalbės poterį, pasakyk, ką matei. Linkiu ilgo amžiaus ir laimingo gyvenimo.

Tada Švč. Marijos paklausiau:

— Kada dabar apsireikši?

— Daugiau čia neapsireikšiu. Dabar pasirodysiu Egipte su angelais. O jeigu tave kas nors užpultų, engėjai ar kas nors, tai ateik į šią vietą pasimelsti — aš tau visada duosiu patarimą. — Ir, iškėlusi virš mano galvos rankas, dingo.

Parėjusi namo, pakėliau tėvelius ir sesutę Onutę. Broliuko nebuvo namie. Liepiau sukalbėti po vieną poterį ir tik tada pasakiau Švč. Marijos žodžius. Kai parėjo Bronius iš draugų, liepiau jam sukalbėti poterį, tada ir jam pasakiau.

Po kelių dienų, VII.25, atėjo Žaltiškių kaimo moterys Marijona Tumašonienė su dukra Aldona, Elzbieta Tumašonienė su dukterimis Genute ir Stasyte. Jos, mano prašomos, nuėjo ir sulindo į žaiginį su šienu, stovintį prie klojimo, ir ten meldėsi, nes į pieninę buvo atvažiavę valdžios atstovai, kurie vaikė žmones ir draudė toje vietoje melstis. Prie moterų nuėjo mano mama su Onute pasikalbėti. Kai moteriškės pradėjo melstis, sesutė Onutė sako: „Einam, mama, netrukdykim“, — ir abi išėjo iš žaiginio. Sesuo Onutė staiga pamatė šviesą apsireiškimo vietoje. (Vėliau dobilai buvo nuvežti ir žaiginys nukeltas pareigūnų valia.) Tada mama puolė ant kelių, o sesuo pranešė moteriškėm, esančiom žaiginyje. Visos išėjo iš žaiginio ir matė tą šviesą. Aš su tėveliu tuo tarpu buvau kambaryje. Mamytė sakė, kad šviesa buvo tokia, lyg kad suguldytum ant žemės kelis šviečiančius prožektorius. Sesuo atbėgo į kambarį pasakyti mums, ką ji matė. Pirmas išskubėjo tėvelis. Jis dar matė gęstančią šviesą, o kai aš išėjau, šviesos jau nebuvo.

Šiais žodžiais Romutė Macvytė baigė savo parodymus. (Kleb. kun. A.Papučkos apklausa.)

Toliau jai buvo užduodami klausimai:

K. Kodėl jūsų parodymų gale minimas žaiginys?

A. Todėl, kad jame buvo pasislėpusios moterys, kurios išėjusios iš jo matė apsireiškimo šviesą.

K. Ar pasirodymo metu dobilai buvo nupjauti ir sukrauti į žaiginius?

A. Taip, tada dobilai buvo nupjauti ir sukrauti į žaiginius.

K. Kaip toli stovėjo žaiginys nuo pasirodymo vietos?

A. Nuo tos vietos žaiginys stovėjo už pusantro žingsnio.

K. Ar pasirodymo metu žaiginys matėsi už Švč. Marijos, ar ne?

A. Apsireiškimo metu žaiginys buvo matomas, nes buvo apšviestas Švč. Marijos šviesa.

K. Koks nuotolis nuo jūsų namų iki šulinio?

A. Nuo mūsų namų iki šulinio apie šimtas metrų.

K. Koks nuotolis nuo šulinio iki apsireiškimo vietos?

A. 46 žingsniai.

K. Ar matėt Marijos akis?

A. Marijos akių nebuvo galima įžiūrėt dėl stiprios, didelės šviesos.

K. Pasikalbėjimo metu ar žiūrėjot į veidą, ar į bumą?

A. Pasikalbėjimo metu aš žiūrėjau į lūpas ir į visą.

K. Ar jums kalbantis visą laiką Švč. Marija savo rankas laikė vienodoje būklėje?

A. Taip, visą laiką, tik pasikalbėjimo pabaigoje Ji pakėlė virš mano galvos ranką ir dingo.

K. Ar galima žodžiais nusakyti Jos dingimo kryptį?

A. Ji dingo lyg artėdama į mane.

K. Ar, bučiuodama Švč. Marijos rūbą, jautėte jį lūpomis?

A. Jaučiau, kad tai bučiuojamas rūbas, o ne kita kokia medžiaga.

K. Ar visą apsireiškimo laiką klūpojote?

A. Ne per visą. Kada bučiavau kojas, buvau atsistojusi, nes būčiau jų nepasiekusi. Po to vėl atsiklaupiau ir klūpojau iki apsireiškimo pabaigos.

K. Ar Marijos balsas buvo stiprus, ar tylus?

A. Jos balsas buvo vidutinio stiprumo, ir aš jį aiškiai girdėjau.

K. Kokio ūgio buvo Marija?

A. Atrodo, Ji buvo aukštesnė už mane.

K. Ar daug žvakių buvo ant altoriaus pasirodymo metu?

A. Po penkias žvakes dviejose eilėse.

K. Koks buvo oras pasirodymo metu?

A. Truputį lijo.

K. Kuria kryptimi žiūrėjo pasirodymo metu Švč. Marija?

A. Švč. Marija žiūrėjo mūsų sodybų link. Už jos nugaros buvo Petro Sadūno sodyba.

K. Ar Marijos plaukų sruogos matėsi tik iš nugaros, ar ir iš priekio?

A. Švč. Marijos plaukai matėsi iš priekio, driekėsi abipus pečių iki pat kojų pėdų.

K. Ar tikrai Švč. Marijos ašaros galėjo atrodyti penkių kapeikų dydžio?

A. Man jos tikrai atrodė penkių kapeikų dydžio, nes dideliais lašais riedėjo per veidą ir krito ant jos rūbų.

K. Kaip ilgai užtruko pirmas pasirodymas?

A. Jis truko apie dešimt minučių.

K. Antro pasirodymo metu kada jūs, Romute, pradėjote verkti?

A. Vos tik pamačiau Švč. Mariją ir pradėjau verkti, ir verkdama bei melsdamasi keliais atėjau prie Jos.

K. Kas iš jūsų kaimynų yra matęs apreiškimo metu ar po jo pasirodžiusią šviesą? A. Kiek man žinoma, šviesą matė Jonas Biliūnas, jo žmona Sofija Šapalaitė iš namų ir Sofijos motina Šapalienė.

Šį savo parodymą ir atsakymus daviau blaiviu protu, laisva valia ir tyra širdimi, suprasdama, ką sakiau ir kam sakiau. Kad būtų didesnei Dievo ir Švč. Marijos garbei, mūsų tikinčiųjų sielų išganymui. Tai liudiju savo rankos raštu ir parašu: Romutė Macvytė-Matukaitė

Šie visi parodymai surašyti 1962.VIII. 10 Šv. Lauryno šventėje 10.30—16 val. Skiemonyse.

Regėtojos laikymasis pasakojant buvo ramus, nuolankus, džiaugsmingas, nuoširdus.

Romutės motina Macvienė:

— Kai Romutė grįžo po Marijos apsireiškimo, ji buvo taip persimainiusi, kad jei nežinočiau, jog tai mano duktė, būčiau jos nepažinusi. Be to, ji buvo visiškai sausa, nors lijo smarkus lietus, o pati Romutė to nepastebėjo.

Paskui po to regėjimo ji labai liūdėjo ir verkė, kad pranyko tas nuostabus dangiškas grožis, kurį pamatyti jai teko didelė laimė. O štai dabar prieš akis paprastas, pilkas kasdieninis gyvenimas ir visi tie nemalonumai, kurių dabar jai daug tenka patirti.

Regėtoja sulygino Švč. Mariją su Skiemonių bažnyčios didžiajame altoriuje esančia Marijos statula. Marija lurdiškė yra nišoje. Aplink galvą dega dvylika lempučių. Už statulos mėlynoje nišoje — daug sidabrinių žvaigždžių.

Apie šį įvykį rašė ir spauda. Štai ištraukos iš V.Minioto straipsnio „Kaip daromi stebuklai“ („Tiesa“, 1962.VI1.31, antradienis; straipsnis užima trečdalį antrojo puslapio):

„...Vis labiau aiškėja, kad ši istorija siūta baltais siūlais, kad Macvytė tik širma, tik įrankis, kuriuo kunigai, davatkos siekė savo pašlijusius reikaliukus pataisyti. Ką gi, reikia pripažinti, kad Grasilda Duntienė, per kurią, matyt, veikė klebonas Aleksandras Papučka, pasirodė nebloga agitatorė, sugebėjo sudrumsti ramybę, kai kuriems žmonėms apsukti galvą.

O ką darė kolūkio partinė organizacija? Algis Bistrickas, pasitelkęs kolūkio pirmininką Stasį Aukštuolį, vyšnių sode įrengė pasalą ir stebėjo, kaip žmonės dobilų lauke apie baltą žaiginį keliais eina. Prieiti prie žmonių, su jais pasikalbėti, išaiškinti, kad jokių stebuklų nebuvo ir nėra, kad tai kunigų ir davatkų prasimanymas, — tai Algiui ir į galvą neatėjo...“

Kaip rašoma Br.Kviklio kn. „Lietuvos bažnyčios“ IV tome:

„Pasirodymui paneigti į Skiemonis atsiųstas žinomas ateistų veikėjas ekskunigas A. Ragauskas. Jis buvęs skiemoniškių užpultas ir tik milicija jį apsaugojusi.

Vien tik 1963.VII.12 — 13 d. Skiemonis aplankė apie 10 000 žmonių“.

Iš Lietuvos kompartijos CK žurnalo „Laikas ir įvykiai“ 1977 m. Nr. 6, 18 — 19 psl. straipsnio „Kaip gimsta ir miršta stebuklai“:

„...Taigi pagrindinė stebuklų paskirtis — įrodyti antgamtinių jėgų egzistavimą, stiprinti tikinčiųjų religinį fanatizmą. Didelę, sakyčiau, kone lemiamą reikšmę turi didžiulės pajamos, kurios suplaukia „stebuklingųjų vietų“ šeimininkams. Ar tik ne todėl taip dažnai būdavo fabrikuojami įvairūs stebuklai /.../.

1962 m. liepą du kunigai net suprakaitavę stukseno rašomąja mašinėle, ir netrukus tikinčiųjų tarpe ėmė plisti ištisas traktatas „Švč. Dievo Motinos pasirodymas Skiemonyse“. Pirmajame skyriuje aprašomas pats svarbiausias dalykas — Romutės Pranciškos Macvytės parodymai, kaip jai du vakarus iš eilės apsireiškusi Marija. Pirmąjį vakarą su Dievo Motina jokių pokalbių neįvykę, užtat antrąjį—jos gana smulkiai išsikalbėjusios.

Macvytė garbingai vaiduoklei uždavė ir tokį klausimą: kodėl ji pasirodė ne kunigams ar vyskupams, o jai — tokiai menkai žemės dulkei. Į tai Kristaus Motina atsakiusi: „Mergele lelija, tu to verta buvai “.

Straipsnio autorius toliau aprašo pokalbį (kuris mūsų tekste yra aukščiau), įterpdamas menkinančius žodelius, pvz., „garbingai vaiduoklei“ ir pan., o užbaigia straipsnį taip: „Reikia manyti, kad paaiškės ir šio „stebuklo“ užkulisiai“.

Komunistų žurnalas toliau rašo: „Lietuvos kunigai iš karto ėmėsi populiarinti „Skiemonių stebuklą“, aprašydami ir padaugindami jau čia minėtą traktatą, kuriame, beje, pranešama ir apie tris „nugirstus“ stebuklingus išgijimus.

Koks gi stebuklas gali apsieiti be stebuklingų išgijimų?! Kunigai puikiai suprato: jei bus stebuklas, atsiras ir juo tikinčių, svarbu tik gera reklama.

Ir iš tikrųjų keletą metų į Skiemonis atvykdavo religinių fanatikų net iš kitų parapijų. Bet štai jau daug metų šis „stebuklas“ užmirštas. Kas gi atsitiko? Jeigu kunigai turėtų Tarybų Lietuvoje valią, jie R.Macvytę būtų uždarę į vienuolyną. Todėl jai buvo pritaikyti šiuolaikiniai metodai: vienas kunigas, aktyviausias šio „stebuklo“ populiarintojas, pasistengė asmeniškai šefuoti šią kandidatę į „šventąsias“, nuskraidino ją į Leningradą, pavežiojo po Pabaltijo kurortus, o paskui nusivežė į Kauną ir apsigyveno su ja viename kambaryje. Katalikai pradėjo piktintis, įtardami, kad jiedu bendrai ne tik rožančių kalba.

Matyt, gandas pasiekė ir vyskupą, nes kunigas kaipmat buvo išsiųstas į nuošalią Radviliškio raj. parapiją.

Likusi be globėjo, R.Macvytė netruko išardyti katalikišką šeimą...

Štai kokią išdaigą klerikalams iškrėtė R.Macvytė!

Suprantama, jog Skiemonių „stebuklas“ kaipmat užgeso, apie jį kunigai jau nekalba.

O „stebuklų“ bažnytininkams reikia, ir jie toliau prasimanomi įvairiose respublikos vietovėse“.

Pasirašė straipsnį Feliksas Laurinaitis, Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto vyresnysis dėstytojas.

Dar vieno žmogaus pasakojimas:

„Valdžia numatė Skiemonyse Marijos apsireiškimo vietoje pastatyti tvartus. Atseit, žmonės šią vietą lankydami mina javus ir t.t. Pasiuntė architektą, pavardės neminėsiu, pažiūrėt vietos. Važiuojant keliu (važiavo ne vienas) pasiprašė moteris pavėžinti. Jie priėmėją į mašiną ir kalbėdamiesi su ja važiavo, tik staiga moteris, nesustojus mašinai, išnyko. Tuomet architektas apsisuko atgal ir atsisakė toje vietoje projektuoti tvartus“.

Ir dar pora žinučių apie šio pasirodymo padarinius, išgirstus iš žmonių lūpų.

„Kai Romutė atėjo pas kun. A.Papučką, jis iš paveikslo, esančio zakristijoje (primenantis Aušros Vartų Mariją, apie 50x40 cm, pieštas ant medžio, senovinis, spinduliai ir pora detalių išskaptuoti), matė sklindant šviesą. Keldamasis į kitą parapiją, kunigas išsivežė ir paveikslą, kurį galėjo paveldėti kas nors iš jo artimųjų“.

„Pirmininkas į apsireiškimo vietą privertė mėšlo ir vėliau Palangoje, besimaudydamas jūroje, nuskendo“.

Tuometinis Utenos raj. vyriausiasis agronomas V.Pereckas pasakojo: „Suarėm dobilieną. Manėme, kad ant arimų neis. Bet kai tik sekmadienis, taip žmonių ir pilna. Atsiuntėm gaisrininkus. Kai paleidžia vandenį, žmonės išsiskirsto. Tik nustos —jie vėl būryje meldžiasi. Iš čia pat esančio šulinio vandenį semtis pradėjo. Tada atvežę porą srutovežių supylėm į tą šulinį: na, ir gerkite dabar tą savo šventą vandenį“.

Tuo metu Pajevonio kleb. V.Jalinskas vežė gėlių padėti į pasirodymo vietą, nes kokioj vietoj bebūtų reiškiama meilė Marijai, pagarba priimama.

Klebonas pasakoja: „Radau milicininką. Eina sargybą ant keliuko, vedančio į pasirodymo vietą. Buvo pats draudimo įkarštis. Milicininkas sulaiko mane ir sako: „Toliau eiti nevalia. Čia riba“. Ką gi, negalima, tai negalima. Padedu gėles ant žemės, netoli budinčio milicininko. Spyrė jis koja į gėles taip, kad vazonėlis subyrėjo į šukes.

Suvažinėjęs kur reikėjo ir atlikęs reikalus, į pavakarę grįžau tuo pačiu keliu namo. Žiūriu, paplentėje guli tas gėlių spardytojas milicininkas, aikčioja, dejuoja. Netrukus atvažiavo ir mašina. Padėjau įkelti sužeistąjį.

Paaiškėjo štai kas. Milicininkas, išbuvęs skirtą budėjimo laiką, grįžo namo. Įvažiuodamas į plentą, nesuvaldė motociklo, griuvo ir stipriai susižalojo koją. Taip aš buvau liudininkas to nuostabaus ir apvaizdingo atsitikimo“.

L.: Kun. V.Šauklys. „Dievas tarė: „Gana“. 1989, 154 psl.

1992 m. Marijos pasirodymo vietoje buvo baigta statyti iš plytų nedidelė koplytėlė, kuri, minint apsireiškimo 30 metų jubiliejų, liepos 12 d. Panevėžio vysk. J.Preikšo leidimu buvo pašventinta. Dalyvaujant šioje iškilmėje gausiai miniai žmonių, jąpašventino Anykščiųkun. mons. Albertas Talačka. Koplyčia apie 3 m ilgio ir pločio. Ant altoriaus Švč. Mergelės Marijos statula. Išorinėje koplytėlės sienoje įmūrytoje lentoje įrašyti maldos žodžiai būsimoms motinoms perspėti ir išprašyti joms Šv. Motinos globos: „Ačiū Tau, Švč. M. Marija, už išgelbėtą gyvybę. Meldžiame tave, kad nė viena motina nesiryžtų pakelti ranką prieš negimusią gyvybę. Kalbėkime šv. Rožančių už pasaulio išgelbėjimą nuo pražūties. 1992 m.“ Yra koplytėlėje Švč. Marijos apsireiškimo vėliava. Komunistai buvo atėmę ją iš parapijos ir padėję ateistiniame muziejuje. Po laisvės atgavimoji buvo grąžinta parapijai.

Švč. Marijos apsireiškimas Janonių kaime plačiai aprašytas Vidmanto Užusienio straipsnyje 1990 m. „Jaunimo gretų“ Nr.9 — 10.

Štai svarbesnės ištraukos:

„...kai nuvažiavau pas Skiemonių kleboną (...) pasiteiraut, kaip galėčiau daugiau sužinoti apie Šv. Marijos regėtoją Romutę Matiukytę-Tamulionienę bei apie patį stebuklą, šventikas atsakė, jog man geriausia būtų aplankyti Žaltiškių km. gyventoją A.Pipirienę. (...)

Kitą rytą po Marijos pasirodymo Matiukus aplankė kaimynė Z.Duntienė. Šiuo metu iš Matiukų šeimos gyvos likusios trys seserys: Ona, Emilija, Joana, o Kaune dar gyvena Romutės vyras Juozas Tamulionis. (...) J.Tamulionis mane, atėjusį su juo pasikalbėt apie jo buvusią žmoną, tiesiog išprašė pro duris... Taip ir iki šiol nepasakyčiau, kodėl šie žmonės nenorėjo prisiminti dar visai nepražilusios praeities...

1962 m. liepos viduryje, t.y. tada, kai jai pasirodė Šv. Marija, Romutė ruošės išvažiuoti į Kauną. Iš karto triūsė viename iš Kauno fabrikų, vėliau — vienoje Kauno m. valstybinio draudimo inspekcijų draudimo agente. 1965. VII ištekėjo už J.Tamulionio. Turėjo du vaikus — sūnų ir dukterį. Dukra mirė nuo širdies ydos, sulaukusi vos 13 metų...

1977 m. žiema. Viena iš žvarbių, darganotų sausio dienų. Romutės darbovietėj — ataskaitinis susirinkimas. Atsiskaityt už savo darbą tribūnon lipo ir R.Tamulionienė. Nepakalbėjo nė minutės, kai staiga susigriebė už širdies ir čia pat, už tribūnos, nukrito. Atskubėjusios „greitosios“ diagnozė buvo trumpa — širdies infarktas. Ką tik buvo sukakę 33-eji.

Nors Mariukai stengėsi nereklamuot to, ką jie žinojo apie dukters regėjimus, tačiau jau liepos 14 d. apie stebuklą žinojo plačios apylinkės. O liepos 15 — 16 d. į Janonių km. ėmė plaukti žmonės. Toks jų antplūdis sudomino VSK organus. Liepos 18 d. rytą į Janonių km. atburzgė „Viliukas“ ir brezentu dengta mašina, iš kurių pabiro milicininkai bei civiliai apsirengę žmogėnai. Jie tuoj pat ėmėsi darbo — sulaužė, sumaitojo medinį kryžių, kurį tikintieji ką tik buvo pastatę Šv. Marijos pasirodymo vietoje, išspardė gėles, kuriomis ta vieta buvo pilte nupilta. Tą juodą darbą darė daugiausia uniformuoti milicininkai, o civiliai pasuko į Matiukų sodybą. Iš ten į Molėtų VSK skyrių jie išdardėjo su Romute.

...R.Matiukytę iš rajono centro parvežė tiktai vėlai vakare. Mergina visa buvo išbalusi ir drebėjo it epušės lapas. Tėvams ji prisipažino, kad ją tardę bei reikalavę viešai pareikšti, jog ji stebuklo nemačiusi. Iš pradžių Romutė dar spyriojosi tai daryt, tačiau vėliau, saugumiečių gąsdinama, apsisprendė: padarė tai, ko šie reikalavo. Po to vėl prieš Romutės nosį drebėjo daužomas stalas, imta ją spirti pasakyti, kas dar, be jos, Šv. Mariją regėjęs... Tik dienai baigiantis drebėdama R.Matiukytė ištarė vieną sakinį: „Antrąkart nueit žiūrėt stebuklo man patarė Z.Duntienė“. VSK darbuotojai iš šio sakinio padarė žaibiškas išvadas:, Aha, Skiemonių kleb. A.Papučka, Z.Duntienė bei Matiukų šeima sudarė suokalbį, išgalvojo stebuklą, kad pritrauktų savo pusėn žmones ir trukdytų jiems žengt plačiu tarybinio gyvenimo keliu...“

R.Matiukytės už tai, kad ji atsižadėjo Marijos regėjimo, kaimiečiai ir artimieji per daug nesmerkė: jauna, neprityrusi, prigąsdino — kas jai beliko daryti? Be to, ji atsisakė tik dėl akių, kad saugumas atstotų.

Kitą dieną VSK vyrukai vėl prisistatė Matiukų trobon. Šįkart jie surinko visą šeimą ir ėmė verst prisipažinti, jog stebuklas yra išgalvotas, jokios Šv. Marijos niekas nematęs ir negalėjęs matyti. Daužė kumščiu į stalą, grasino kažkur išvešią. Apie tris valandas jie taip dūko, tačiau Matiukų palaužti nepavyko.

Kita auka — kaimynė Z.Duntienė. Tačiau ir ši šviesaus proto moteriškė VSK darbuotojų reikalavimams nepakluso.

Saugumiečiai išbildėjo iš kaimo jau apyvakariais, pažadėję, jog jie „to reikalo taip nepaliksią“. Ir nepaliko. Lankėsi Janonyse vos ne kasdien, šokdino niekuo nekaltus žmones, tardymai, kaip ir pirmas, trukdavo ne trumpiau kaip tris valandas. (...)

Pasakojama, kad patys įnirtingiausi stebuklo vietos niokotojai mirė ne savo mirtimi. Buvęs Janonių kolūkio pirmininkas S.Aukštuolis nuskendo ežere, aršiausias saugumietis prigėrė Baltijos jūroj, kombainininkas žuvo avarijoj.“

VIETOS APRAŠYMAS. Tarp laukų, apsėtų raudonaisiais dobilais, iki 1990 m. buvo padaryta klomba, apie 1,5 m spindulio. Kur stovėjo Marija, įbestas nedidelis kryžius. Šalimais pridėta šv. paveiksliukų, žvakių. Apsodinta gėlėmis.

1990 m. gegužės 15 d. Utenos tremtinių klubo iniciatyva ir jo lėšomis stebuklo vietoj buvo pastatytas Švč. Marijos paminklas. Dabar jis nuolat papuoštas gėlėmis, čia nuolat būriuojasi daug žmonių. Jie prie paminklo meldžiasi, prašo Lietuvai laisvės ir savo artimiesiems sveikatos.

MALONĖS. 1. Magdelena Skrinskienė pasėmė toje vietoje iš balutės prilyto vandens ir davė jo sunkiai sergančiai savo pusbrolio žmonai Paužienei. Ji buvo paralyžiuota, judėjo tik su vežimėliu. Paskui pasveikusi siūlė Magdelenai šimtą rublių, bet ši sakė, kad tegu dėkoja Marijai. Tai įvyko apie 1964 metus.

2. Kaune buvo apie penkerių metukų aklas vaikas. Tėvas partinis. Močiutė atsivežė vaiką į šią vietą apie 1963 — 1965 m. ir ten meldėsi. Staiga vaikas sako: „Mosiute, o kas šičia?“ — ir rodė į avelę. Visi tada ten buvę žmonės pradėjo verkti. Tėvas metė partinį bilietą, ir jie išvyko iš Kauno gyventi į kitą vietą.

3. Viena moteris trejus metus rašė, prašė leidimo išvažiuot į JAV, bet visos jos pastangos atsimušė į kurčią sieną. Tada novena ji kreipėsi į Skiemonyse apsireiškusią Švč. Mariją, prašydama ją pagalbos. Netrukus jos malda buvo išklausyta.

Marija, viltis mūsų tikroji
Ir meilė vargstančio žmogaus.
Pamilai Lietuvos Tu šalį
Ir laimes mums teiki Dangaus.
Kai vakaro saulė jau leidžias
Ir ruošias jau visi ilsėt,
Tik Tu, o Švenčiausia Marija,
Skubi dar žmonijos gelbėt.
Šviesybė iš Dangaus jau leidžias,
Marija tarp žvakių šviesių.
Ir jaunai mergaitei ji rodos
Tarp pievų žalių dobilų.
Mergaitė labai nusigando
Ir nori tėvelius pašaukt,
Bet šventa panelė Marija
Nenori taip ilgai jų laukt.
Ne visiems ta laimė ir skirta
Jos veidą švenčiausią matyt.
Todėl šiai jaunajai mergaitei
Reiks antrą vėl kart aplankyt.
Ji ima į rankas rožančių, —
Tai ginklas krikščionio žmogaus,
Ir eina pasitikti Švenčiausios,
Gal vėl nusileis iš dangaus.
Ir mato mergaitė šviesybę,
Ji stovi prieš josios akis.
Išdrįsta ji klausti Marijos
Ir laukia, ką Ji jai sakys.
Švenčiausia Panele Marija,
Neverta tos laimės buvau,
Kokią aš šios žemės dulkelė
Prieš savo akis pamatau.
Tą džiaugsmą tik verti matyti
Šventi vyskupai, kunigai,
Švenčiausia Panele Marija,
Kodėl taip mane pamilai?
Mergele lelija jaunoji,
Tu verta tos laimės buvai,
Nes savo jaunystės tu dienas
Dėl Dievo gerai tarnavai.
Švenčiausia Panele Marija,
Išgelbėk žmoniją, prašau,
Nuo ligų ir karo pavojų,
Nes Tave nekaltą matau.
Žmoniją tada išgelbėsiu,
Kai melstis daugiau ji pradės,
O tave, jaunoji mergaite,
Išgelbėsiu šiandien nuo mirties.
Marija tarp žvakių blizgėjo,
Ir kūną jai dengė plaukai,
Aplinkui Švenčiausią blizgėjo
Auksiniai visi dobilai.
Jos veidas švenčiausias nuliūdęs,
Nes gaila Jai savo tautos,
Ji mato, kaip žūsta jau žmonės,
Ir ieško kitos jau šviesos.
Nei šviesos, nei tiesos nerasit,
Šioj žemėj nebėra jau jos,
Tik melskim Panelę Švenčiausią,
Prašykim gražiausiai taikos.
Ji viena tik gali užtarti
Prie Dieviško savo Sūnaus
Ir visą žmoniją patraukti,
Kur tiktai pareikalaus.

* * *

15. MAŽENIAI

VIETA. Kaimas Panevėžio raj., Velykių apylinkė, 16 km į pietryčius nuo Panevėžio. 1986 m. — 240 gyventojų. Apie 5 km nuo Velykių, netoli Jasnagurkos, vietovėj, rodos, vadinamoje Uliesis.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Panevėžio dekanatas.

VIETOVĖS PRAEITIS. Toje vietoje kadaise buvo du dvarai. Ant jų ribų buvo pastatyta koplyčia. Dvaro darbininkai ten melsdavosi. Gyveno ten ir kunigas. Pas jį atvyko dar keli kunigai ir jie visi kartu norėjo išvykti iš Lietuvos. (Rodos, dėl kalvinų persekiojimo, o gal dėl sukilimo.) Bet dvaro ponas juos sulaikė, patarė pasilikti pernakt, pailsėti, o ryte iškūrens pirtį, visi išsimaudys ir galės kartu su to dvaro kunigu traukti per miškus į kitą valstybę. Bet jiems besimaudant užpuolėjuos priešai ir subadė durtuvais. 1964 — 1965 m. toje vietoje ariant rasta kaulų ir akmenų (rodos, pilies likučių). 1965 m. dar buvo išlikusi senojo dvaro kelio dalis, apsodinta tujomis. Vėliau viskas išnaikinta. Medžiai su šaknimis išversti, sudeginti, mokykla jau nugriauta, visus gyventojus iš tos vietovės dėl melioracijos iškėlė.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Jau praėjo 35 metai po apsireiškimo, atsekti įvykių eigą sunku. Tenka naudotis rankraščiais. Norisi būti objektyviam ir vengti klaidų. Buvo gauti du apsireiškimo aprašymai. Rašyti skirtingų asmenų, todėl yra šiokių tokių skirtumų, bet esmė vienoda. Pirmas variantas, rodos, patikimesnis, nes pasinaudota ir vietinių žmonių pasakojimais, antrame smulkiau neaprašoma. Abi versijos čia talpinamos.

I ATPASAKOJIMAS. 1964.IX.8 (antradienį) iš Uliesio mokyklos (apie 1977 — 1979 m. dėl vaikų trūkumo buvo nugriauta) ėjo namo Ruzas (vardo neatmena), Bronė Latvytė, Danguolė Jaškūnaitė, Marytė Leliūnaitė. Jų amžius buvo 9 — 11 metų. Per miškelį jiems beeinant, tuomet buvo apie 16 val., staiga sugriaudė ir baltai nušvito. Marytė Leliūnaitė išsigandusi iškart parrūko į kaimą. Kiti vaikai prie krūmų pamatė gražią, aukštą jauną merginą. Ji vieną ranką laikė prie krūtinės, kitą buvo nuleidus. Apsirengus baltais, iki žemės drabužiais, su mėlynu apsiaustu, plaukai ilgi, šviesūs, ant galvos — blizgančių rožių vainikas.

Mergaitės išsigando ir pradėjo bėgti, nes suprato, kad ta mergina yra nepaprasta. Kiek pabėgėjusios sustojo, atsigręžė ir nustebo, nes ta mergina stovėjo netoli nuo jų. Vieną ranką ištiesus, kitą pridėjus prie krūtinės. Mergaitės norėjo klaupti, ką nors klausti, bet vėl pasileido bėgti. Namuose viską papasakojo.

Rytojaus dieną, IX.9, vaikai su tėvais nuėjo į apsireiškimo vietą. Ir vėl toje pačioje vietoje pamatė baltus medžių lapus, visai kaip sidabrinius, dvi žvaigždes, spindintį skritulį ir viršuje blizgantį kryžių. Paskui viskas kaip rūke pranyko. Visa tai regėjo tos pačios mergaitės, o jų tėvai ir kiti nieko nematė. Jos dabar tvirtina, kad ta matytoji graži mergina — tai Švč. Mergelė Marija.

II ATPASAKOJIMAS. Marija pasirodė 1961.IX.8 (pirmadienį). Vaikai sekmadienį buvo priėmę pirmąją komuniją. Jų vardai: Bronė Latvytė, Reginutė ir Antanėlis Budrys. Keturklasė mokykla anksčiau buvo ponų dvaras /.../. Šviesoje pamatė gražią moterį, baltais rūbais apsirengusią, o šviesūs gelsvi plaukai dengė jos pečius. Mergaitės sustojo ir žvilgsnius įbedė į tą gražią moterį Mariją. Bet Antanėlis, būdamas bailus ir negirdėjęs gal tokių dalykų, išgąstingai pradėjo šaukti: „Bėkim! Bėkim! Juk mus trauks į dangų, bėkim!“ — ir tempė mergaites už rankų. O gražioji Švč. Mergelė prabilo į vaikučius: „Nebėkite, aš noriu su jumis pasikalbėti“. Bet, deja, vaikai to nesuprato. Marija pakėlusi ranką juos palaimino. Perbėgę per melioracijos griovį, atsisuko pasižiūrėti ir pamatė, kad gražioji mergelė juos lydi virš žemės. Mergelė pažvelgė į griovio vandenį ir sekundei stabtelėjo. Galbūt ji palaimino ir tą vandenį. Mes ten plaudavome savo skaudamas vietas ir daugeliui nustojo jos skaudėti. Vaikai matė, kaip Švč. Mergelė Marija kilo į viršų šviesaus debesėlio apsupta, spindinti, graži. Jie pasakojo, kad net karvutė, kuri ten buvo pririšta, pakėlė galvą ir žiūrėjo aukštyn ir mykė lyg nustebusi.

Buvau užėjusi pas Bronytės tėvus ir paprašiau, kad man jie visa tai papasakotų. Jie taip kalbėjo: apie 2 val. dienos matė nušvitimą ir išgirdo trinktelėjimą. Jie pagalvojo, kad bus lietaus — sugriaudė. Netrukus atbėgo ir vaikai uždusę. Mes jų klausėme: „Bėgote — lietaus bijojote?“ — „Ne, ne lietaus, bet mes matėme labai gražią baltais rūbais apsirengusią mergaitę. Jos plaukai ilgi, šviesūs, o aplink ją spindintis debesėlis šviesus. Ji mus palydėjo už griovio“. Tėvai klausė: „Ką Ji jums sakė?“ Mergaitės pasakojo, kad jos bėgo, nesustojo, nes Antanėlis sakė, kad ji juos trauks į dangų. „Ji prašė mus palaukti, nes nori su mumis pakalbėti. Bet mes bėgom, tik atsisukom kelis kartus dar į ją pasižiūrėti. Ji mus palaimino pakėlusi ranką ir pakilo į viršų“. Tėvas ir motina paaiškino, kad ten buvo Švč. Mergelė Marija, nes šiandien yra Jos diena.

Kitą dieną Bronytė su mama ir Reginutė nuėjo į pasirodymo vietą. Artimiausių medelių, ties kuriais Marija pakilo į dangų, lapai buvo nušvitę, balzgani. Tik po trijų dienų įgavo normalią spalvą. Kai motina su mergaitėm įėjo į retą jaunuolyną, mergaitės įbedė žvilgsnius į vieną vietą ir sušuko: „Mama, kokios ten gražios gėlės!“ Motina sakė nematanti tų gėlių. Mergaitės, pabėgusios į šoną keletą žingsnių, atsiklaupė ir pradėjo gražiai melstis. Motinai tuo tarpu parūpo nueiti prie to griovio, prie kurio Marija buvo stabtelėjusi. Nuo klūpančių vaikelių iki griovio buvo apie 20 metrų. Sugrįžusi priėjo prie besimeldžiančių mergaičių. Bronytė tuoj sušuko: „Mama, kam gi tu taip arti čia priėjai, dabar viskas jau išnyko, ką mes matėme!“ O jos iš pradžių buvo pamačiusios rausvas ir violetines gėles, kunigo ranką, laikančią monstranciją. Vėliau, kai žmonės lankė tą vietą ir karštai melsdavosi, matė baltą altorių ir aplink jį stovinčius septynis kunigus ir girdėjo giedant lotyniškas giesmes.

PO APSIREIŠKIMO buvo daug tardymų, bet mergaitės nesuklydo nė vienu žodžiu. Žmonės pradėjo tikėti ir lankyti tą vietą, pradėjo kalbėti, kad kai kurie lankytojai patyrė malonių, sveikatos ir pagijimų. Ypač tą vietą lanko IX.8. Atvyksta iš tolimiausių vietovių, net iš Latvijos. Nors priešingi žmonės naikina altorėlius, gėles, paveikslus, persekioja lankančius, bet žmonės vis tiek lanko ir po sunaikinimo vėl atsiranda žvakės, paveikslai, kryžiukai.

1967 m. naktį iš rugpjūčio 23 į 24 nežinomi piktadariai visiškai sunaikino gausiai lankomą apsireiškimo vietą. Daug buvo altorėlių, žvakių, paveikslų, gėlių, šilko. Visa tai išvežė, o kitką sudaužė, ypač statulėles.

1967.IX.7 vakare, matyt, tie patys piktadariai viešai viską sudegino, bet IX.8 buvo pilna žmonių net iš Rygos, Vilniaus.

1969.IX.7 atvyko vyrų su lengva mašina ir visą apreiškimo vietą barbariškai sunaikino.

1972 m. per šienapjūtę pilietis Čivinskis, bepjaudamas žolę toje vietoje, kurioje buvo pasirodžiusi vaikams Švč. Mergelė Marija, pradėjo pliaukšti prieš Švč. Mergelę ir pasakė: „Na, te dabar pasirodo man Marija, tuoj dalge nuimčiau galvą“. Vos baigė tuos žodžius, krito negyvas. Kiti pjovėjai pabėgo. Paskui Raguvoje buvo iškilmingai palaidotas su orkestru.

VIETOS APRAŠYMAS. 1983 m. Viduryje dirvonuojančių laukų, išvagotų šen bei ten melioracijos griovio ir apaugusių aplink miškais, yra papuoštos trys vietos, kur vaikai matė Mariją ir medžio sidabrinius lapus su auksiniu kryžiumi. Kiekviena vieta aptverta metaline tvorele, maždaug 1,5x1,5 m. Stovi kryžius, yra paveikslų, paveikslėlių, daug gėlių, stovi į žemę įsmeigtos apdegusios žvakės. Dvi vietos per 30 m viena nuo kitos, trečioji tolėliau.

MALONĖS. 1. Pirmas pagijo Velykių parapijos pensininkas Antanas Šiška. Gulėjo Panevėžio ligoninėje, sirgo vėžiu. Gydytojai jo vaikams liepė vežtis tėvą namo, nes jau buvo neišgydomas. Jo prašymu vaikai iš ligoninės nuvežė tiesiai į apsireiškimo vietą. Tris dienas paeiliui lankė šią vietą ir visiškai pasveiko. Nuvyko vėl į Panevėžį pas gydytojus. Tie klausė, kokiu būdu jis pagijo. Jis sakė, kad nesigydė, bet Dievas padarė stebuklą. Iš dėkingumo Dievui jis užsakė skulptoriui Marijos statulą. Be stogelio ji būtų sunykus, todėl ją atnešė, rodos, į Velykių bažnyčią. Antanas dar dešimt metų išgyveno.

2. „Radau paliktus akinius su prisegtu lapu: dėkoja Dievui už grąžintą sveikatą “

3. „Antrą vasarą radau nuskeltą gipsą nuo nesveikos kojos ir parašyta padėka“.

4. Trečiais metais toje vietoje buvo tėvas su dukrele džiaugsmu nušvitusiais veidais. Tėvas papasakojo. „Štai šitoji mergaitė, kurią jūs matote, mano dukra. Pradėjo akti ir ketvirtoje klasėje jau vos tematė. Motina, išgirdusi apie šią vietą, pasiryžo atvykti, nes gydytojai jau atsisakė dukrą pagydyti. Bet mes, visa šeima, tvirtai pasitikėjome, kad Dievas padarys stebuklą. Motina pirmoji atvyko į šią vietą, nes tolokai gyvenom, net kitame rajone, tai negalėjom visi atvykti. Antrą kartą vėl motina atvyko prašyti Švč. Mergelės Marijos užtarimo pas Dievą, kad vaikas pagytų, ir atvežė didelį Marijos paveikslą. Pakabino prie medelio, kur vaikai matė kunigo ranką su monstrancija. Motinai sugrįžus, mergaitė pradėjo regėti. Dabar aš atvykau su dukra ir atsivežiau vielos geriau pritvirtinti paveikslą prie medžio, kad vėjas nenuverstų“. Jie abu labai gražiai meldėsi ir dėkojo Dievui už malones.

5. „Kitą metą nuvykusi sutikau Verutę Čivaitę iš Raguvos parapijos, amžiaus gal apie penkiasdešimt metų. Ji papasakojo, kad jai įpykęs gaidys snapu įkirto į ranką. Pasidarė kraujo užkrėtimas. Gydytojai gydė, vaistus leido, bet ranka nėjo geryn, o blogyn. Tada ji sakė:, Aš pasižadėjau atvykti į šią vietą keletą kartų ir kasmet, kol pajėgsiu. Atėjau čia skaudama ranka ir po to nebėjau pas gydytojus — ranka pasveiko“.

6. Ona Žiūraitienė iš Raguvos parapijos pasakojo. Ji buvo pasirengusi čia, į šią stebuklingą vietą, atnešti Marijos paveikslėlį rėmuose, bet paskui vis dar neprisiruošė ir delsė. Vienąkart naktį išgirdo balsą: „Ką pažadėjai, tai ir įvykdyk!“

Ryte senutė atsikėlė ir tuoj pasiėmusi paveikslą atnešė į šią vietą.

7. „1968.IX.8 pas mane, kun. H.Prijalgauską atėjo pilietė Izabelė Steponavičienė iš Mickiemių kaimo, Naujamiesčio parapijos, 69 metų amžiaus, ir pareiškė, kad ji gydėsi apie pustrečių metų Panevėžyje savo žaizdotą ranką buvo egzema. Buvo net pas specialistą gydytoją Kaunieną bet nieko nepadėjo. Nusibodo ir vaistai, ir triūsas. Ranka ėjo blogyn, pradėjo net pūliuoti, bėgti iš žaizdų vanduo, pradėjo tinti. Tada tai Steponavičienei patarė nuvykti į apsireiškimo vietą. Nuvyko. Pasimeldė. Nuplovė ranką artimame griovelyje ir sugrįžo namo. Trečią dieną nevartojant vaistų, iš ryto pamatė, kad ranka yra visai sveika. Begaliniai ji nudžiugo ir vėl nuvyko į tą stebuklingą vietą pasimelsti, padėkoti už tą malonę. Grįždama užsuko pas Velykių kleboną prašė surašyti tą įvykį, nes ji, Steponavičienė, tiki, kad čia aiškus stebuklas, ir prašė kaipo padėką atlaikyti prie Švč. Mergelės Marijos Šv. Mišias.

Surašiau, ką man sakė pil. Iz.Steponavičienė“.

Kunigo parašas

* * *

Raguvos vienkiemio padangėj sutrenkė garsiai
Ir nuostabia šviesa nušvito pievos, miškai,
Kai Dievo Motinėlė žengė žemėn skubiai,
Jos nuostabų grožį matė trys vaikai mokiniai,
Kai Ji pakėlusi ranką palaimino juos meiliai.
Į šią vietą mus veda keliai ir takeliai,
Nes Tu, Dievo Motinėle, mūsų širdyse
Ruoši Dievui kelią.
Šioje vietoje mūs siela atgyja, kuri buvo apmirusi,
Liga apleidžia kūną kankinus.
Dievo Motinėle, šią vietą stebuklams Tu pasirinkai,
Nes čia yra mirę kankiniai kunigai.
Ačiū, ačiū, Dievo Motinėle, tariame Tau,
Kad šią vargo žemelę lankai.
Karštą meilę gaivinsime savo širdyse
Tavo Sūnui Jėzui Kristui ir dėkingi Tau būsime.

(Iš liaudies kūrybos)

16. ILGIO EŽERAS

VIETA. 10 km į šiaurės vakarus nuo Zarasų, prie kelio į Rokiškį, 5 km į šiaurės rytus nuo Imbrado, Kvintiškio vietovėje.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Zarasų dekanatas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. 1968.VII iš 1 į 2 d. vidurnaktį apie 24 val. važiavo motociklu Juozas Kranklys ir Albina Skvarčinskaitė, kuri įvykį taip aprašė:

ilgio „Tai buvo prieš 1968 m. gražaus liepos pirmosios vakaro dvyliktą valandą. Mes su pusbroliu Juozu buvome pas mano seserį Meiriškėlių kaime. Važiavome atgal į savo namus. Man buvo septyniolika metų, o Juozui — šešiolika. Keliu privažiavome Ilgio ežerą o kartu ir tekantį nedidelį upeliuką.

Jo krantus puošė puikūs dideli medžiai, kurie dabar jau išrauti. Mes buvome neprivažiavę tiltelio, kai pamatėme tarp medžių šviesą privažiavę arčiau išvydome ant stulpelio stovinčią nepaprasto grožio merginą. Šešėlio, kur jinai stovėjo, nebuvo. Apsirėdžiusi buvo balta ilga suknele, o pečius gaubė gelsva skraistė. Vieną ranką jinai buvo prisidėjusi prie širdies, atrodo, kairę.

Kojų nesimatė, o plaukai žibėjo kaip auksiniai, aukso spalvos atrodė. Aš labai išsigandau, nors mačiau tokį gražų vaizdą o dar tuo momentu motociklas užgeso. Sušukau, kad šitoje vietoje tikriausiai vaidenasi. Mes galbūt šioje vietoje stovėjome ne daugiau kaip tris minutes. Man sušukus motociklas pats užsivedė, nes mes nuo jo nenulipome, ir nuvažiavome į namus.

Po kiek laiko nuėjusi į tą vietą atradau medžių lapus, kur stovėjo Švč. Mergelė Marija, apdegusius, bet tik iš vienos pusės lapai buvo parudavę, o iš kitos buvo normaliai žalios spalvos.

Daug girdėjau žmones pasakojant, kad tas upeliuko vanduo padeda, ypač ligoniams. Apie tai tegul žmonės ir pasakoja.

Pasirašė Albina. 1975.X.12.“

Jaunuoliai nusprendė įvykio niekam nepasakoti, bet, sapne įspėti apsireiškimo neslėpti, jį apgarsino.

Tada jie buvo areštuoti ir tardyti, bet kadangi jiedu laikėsi savo parodymą tai pripažino juos nepilno proto. Vieta, kur apsireiškė Marija, buvo buldozeriais sunaikinta ir užlieta vandeniu, pastatyta sargyba ir įrengta milicijos vasaros stovykla. Artimi gyventojai iškelti iš tos vietos pretekstu, kad nekliudytų melioracijos darbams.

APIE REGĖTOJUS. Juozas Kranklys, gim. 1952 m., gyveno Avilių kolūkyje, Zarasų raj. Albina-Margarita Skvarčinskaitė, Vinco, gim. 1951.III.19, antroji tėvų duktė, katalikė, vidutinio ūgio, storoka, nuoširdi, atvira, paprasta, 1980 m. gyveno Salako apylinkės Noriūnų kaime. Dirbo (1980 m. duomenys pagal A.Orentą) Zarasuose Lietkoopsąjungoje tarprajonine revizore, laikinai gyvena Zarasuose. Paklausta, ar buvo prie Ilgio ežero ir ar žino apie ten vykstančius stebuklus, atsakė, kad buvo tik prieš keletą metų, jokių stebuklų nematė.

Juozas vedęs, turi sūnų, bet su žmona nelabai sugyvena, dirba kolūkyje inžinieriumi, bažnyčią lanko kas sekmadienį. Apie Marijos regėjimą prie Ilgio ežero nelabai pasakoja — bijo viršininkų.

1977 m. kovo mėn. žurnale „Laikas ir įvykiai“ Nr. 6 pasirodė Felikso Laurinaičio straipsnis „Kaip gimsta ir miršta stebuklai“. Štai ištrauka: „Mirus Skiemonių „stebuklui“, imta kalbėti apie Marijos pasirodymą Zarasų rajone. Buvo taip: šiltą vasaros vakarą, važiuodama su vaikinu motociklu, mergina pastebėjo upelyje šviesą. Nugirdusi jos pasakojimą, senutė jau rytojaus dieną paskelbė, jog apsireiškusi Marija...

Religingos fanatikės bematant upelyje pastatė stalą, kurį aplipdė žvakėmis. Po kurio laiko išaiškėjo ir tos ugnies priežastis: vienas zarasiškis brakonierius su savo sėbrais tą šiltą vakarą upelyje gaudė vėžius... Štai tik keli pavyzdžiai, kaip Lietuvoje gimdavo „stebuklai“, reikalingi bažnytininkams, ypač dabar, kuomet taip plinta ateizmas.

F.Laurinaitis, Kauno A.Sniečkaus politechnikos instituto vyresnysis dėstytojas“.

VIETOS APRAŠYMAS. Prie Ilgio ežero vakarinio kranto teka upeliukas. Ties apsireiškimo vieta jis įteka į ežerą. Palei krantą eina vieškelis. Per upelį padarytas medinis tiltas. Pareigūnai ankstesniais metais tiltą prieš metines liepdavo išversti. Ežeras šioje vietoje sudaro įlankėlę, kurioje apie 2 — 3 m nuo kranto yra padarytas

Marijos-koplytele Marijos altorėlis. Per Marijos apsireiškimo metines žmonės susirenka iš vakaro ir per visą naktį meldžiasi. Sulaukę saulės patekėjimo, išsiskirsto. Per metines šalimais katalikiško altorėlio išdygsta ir pravoslavų altorėlis. Jų atvažiuoja net iš kitų respublikų. Pradėjus žmonėms lankyti šią vietą, valdžia liepė medžiais užversti kelią, einantį prie ežero, kad nepravažiuotų mašinos. 1982 ir 1983 m. jau savaitę prieš VII. 1 į apsireiškimo vietą privažiavo milicijos būrių ir kontroliavo žmones ir mašinas, vykstančias iš Zarasų link Imbrado. Pačioje apsireiškimo vietoje buvo stovykla, o aplinkui zujo ratuota sargyba. Patruliai buvo išstatyti net prie Zarasų miesto. Autobusai tom dienom iš Zarasų link Rokiškio nekursavo. Kaip pasakojo vietiniai gyventojai, kurie į maldininkus žiūrėjo kaip į kovotojus, o į milicininkus kaip į okupantus, jie sustabdydavo net mašinas, vežančias bidonus nuo pieno, ir tikrino, ar kartais vairuotojas „nebando juose pervežti vandenį iš stebuklingos vietos“.

1987.VI mėn. pabaigoje, kaip žmonės pasakojo, apsireiškimo vietoj kažkas pastatė kryžių. Ar tai apylinkės pirmininkas, ar partinis sekretorius skambino į rajoną klausdamas, ką daryti. Jam atsakė: „Tu valdžia ir spręsk“. Jis atrado „kristare-zą“, ir kryžius buvo nupjautas.

1988.VII. 1 24 val. buvo šv. Mišios Imbrado bažnyčioje. Po to procesija aplink bažnyčią be sakramento. Paskui žmonės nuėjo prie ežero. 1997 m., kaip ir kasmet, šv. Mišios buvo liepos 1 d. 24 val. Imbrado bažnyčioje.

MALONĖS. Per metines dažnai žmonės mato saulės stebuklą. Saulė tik patekėjusi, žaižaruoja, tviska, skleidžia įvairias varsas. Jos centre juda kitas skritulys. Šalia saulės atsiranda dar keli jos dydžio skrituliai.

Štai keletas ištraukų iš įvairių regėtojų pasakojimų.

1. Vienos moters iš Vilniaus. „1975.VII.2 patekėjusi saulė pasidarė rausvai raudona, įją plika akim buvo galima žiūrėt. Prie saulės pasidarė kryžiaus formos, irgi raudonai rausvi, keturi vienodo dydžio ratai: vienas kairėje pusėje, kitas dešinėje, trečias viršuje ir ketvirtas apačioje. Saulė ir šitie ratai nepaprastu greičiu ėmė suktis apie savo ašį, berdami įvairiaspalvius spindulius į ežero vandenį ir žmones. Ore, ties ežeru, pasirodė nukryžiuotas Jėzus, o iš dešinės nukryžiuotas latras. Kristus atrodė daug smulkesnis ir nuvargęs, daugiau iškankintas nei latras. Prieš Jėzaus kryžių stovėjo Marija ir kita moteris. Visą šį laiką nuo saulės ir ratų bėrėsi įvairiaspalviai spinduliai į ežero vandenį. Tarp Kristaus ir latro kryžių prieš stovinčią Švč. Mariją ir kitą moterį buvo lyg kokia neaukšta užtvara. Staiga saulė ir ratai tarsi bombos ėmė kristi į ežerą ir žmones. Jėzus, latras, Marija su kita moterimi tuose spinduliuose pranyko. Ore, toje vietoje virš ežero, atsirado kažkokios raidės ir žodžiai, kurių aš nesugebėjau perskaityti ir suprasti. Viskas pranyko, saulė vėl pasidarė normali, įją plika akimi negalima buvo žiūrėti“.

2. 1979.VII.2 tekant saulei jos beriamus spalvotus spindulius, sukimąsi altoriaus vietoje, rožes matė Elzbieta Bavarskienė iš Raseinių raj., Markauskienė iš Kauno (gyv. Lenino pr. 71a - 1) ir kiti.

3. 1979.VII.2 V.Eičienė, kurios adresas 4820 Rokiškis, Jaunystės g.28, artėdama prie apsireiškimo vietos ir pažvelgusi į šalį, pamatė prie krūmų gražią, aukštą, baltą statulą. „Ir aš pagalvojau, kokias gražias dabar menininkai dirba tas statulas. Tokia graži, balta, nuometas ant galvos irgi baltas, rankos, atrodo, buvo sudėtos, akys žiūrėjo į žemę. Labai gerai matės. Ilga suknelė dengė kojas, nebuvo matyti, ar basa, ar ne. Tai man kilo mintis, kodėl čia ta mašinėlė taip arti privažiavo prie tokio gražaus paminklo, o moterys irgi sėdėjo arčiau ant ežero kranto, nugaras atsukusios į statulą. Pagalvojau, kad tai negražu Švč. Mergelės Marijos paveikslą nepagerbti, nusigręžti nuo Jos. Maniau, kai apeisiu, tada eisiu artyn ir pasimelsiu prie statulos. Bet dar paėjom kokius dešimt žingsnių ir jau pasirodė ežeras, kryžiai, žvakės ir daugybė žmonių. Atsigręžiau į paveikslą — statulą, jau jo nebėra! Kaip man graudu pasidarė, ašaros pradėjo riedėti per veidą, tiesiog nustebau. Gaila buvo labai, kodėl aš nėjau iš karto artyn, bet maišė mašinėlė, užstatyta priekyje. Žadėjau lyg niekam nesakyti, bet šalia moteriškė labai gera, puiki, išmintinga, mudvi stovėjom kartu, o aš vis šluosčiau ašaras nuo veido. Ji pasižiūrėjo keletą kartų ir tuomet aš jai pasakiau, kas atsitiko. Pabuvę kelias valandas, važiavom į bažnyčią. Po pamaldų dar nuvažiavom prie seno ąžuolo. Nuėjom į gražią veją, susėdom ir pietavom. Tenai pradėjo lyg juoktis, šaipytis viena moteris. Aš vėl pradėjau ašaras lieti ir sakiau: „Netikinu nė vieno, kas nenori tikėti, bet kad mačiau, tai tikrai mačiau“. Ir vėl labai susinervavau ir liūdna buvo, vėl save kaltinau, kodėl aš iškart nėjau artyn, bet juk visai nepagalvojau, kad čia man apsireiškė. Grįžusi apsiraminau, bet iš minties neišeina, nejaugi man pasirodė tokia graži, nuostabi Marijos statula. O gal ir Jos buvo tas gražus paveikslas. Jau atšvenčiau septyniasdešimt metų. Taip nebuvo atsitikę. Esu kilusi iš labai maldingos šeimos. Mūsų namiškiams daug buvo stebuklų, nėra laiko aprašyti viską, o be tojau ir senatvė“.

4. Įvairiais niuansais Saulės stebuklą ir kitus šventus vaizdus matė ir davė parodymus šie asmenys:

V.Polonskienė, gyv. Vilniuje, Mičiurino g.2 — 3,

J.Labanauskienė, gyv. Kaune, Vienažinskio g.4 — 2,

Marytė Gerasimavičienė, gyv. Vilniuje.

STEBUKLO SIMBOLIKA. Persimainiusi saulė, judanti ir berianti įžmones savo auksinius spindulius — Viešpaties Jėzaus Švč. Sakramente. Jis yra šita saulė, iš kurios eina visokių Dievo malonių šaltiniai tikintiems žmonėms.

Skraidantys violetiniai skrituliai priešais saulę — tai adoruojantys ir garbinantys angelai.

ilgioezere KITA NUOMONĖ. K.Kaušyla apie orus ir jų numatymą knygoje „Turisto žinynas“ (V., 1978, p. 59) rašo: „Kartais galima pastebėti įvairių optinių reiškinių. Pvz., pasirodo skirtingo skersmens ratai ir vainikai apie saulę ir mėnulį, vaivorykštės, miražai, kurių metu būna matomi toli už horizonto esantys daiktai. Visa tai ne tik akį džiuginantys reiškiniai, bet ir vienokio ar kitokio orų pasikeitimo požymiai“.

Tačiau, kaip moksliškai bebūtų aiškinama, visų prie Ilgio ežero nutikusių reiškinių nepaaiškinsi.

Antonas Čechovas kn. „Unteris Prišibejevas“ (V., 1981, p. 8) rašo: „Aš atradau, kad mūsų didi ugninė spindulinga chlamida saulė per šv. Velykas anksti rytą įdomiai ir dailingai žaidžia įvairiaspalvėmis spalvomis ir savo nuostabiu žiburiavimu daro žaismingą įspūdį“.

Fatimos stebukle 1917.X.13 saulė pradėjo suktis, judėti, atsiskyrė nuo dangaus skliauto, tapo raudona kaip kraujas, pradėjo judėti į žemę. Žmones pagavo siaubas. Smarkiai lijo. Tai įvyko dieną prieš pat Rusijos revoliuciją. Dievo Motina įspėjo žmoniją apie Dievo rykštę...

PAVEIKSLO ISTORIJA. 1979 m. pagal regėtojų pasakojimus buvo nupieštas paveikslas. Švč. Marija jame pavaizduota jauna, balta suknele, su pelerina ant pečių, aukso spalvos plaukai ilgi, palaidi, krintantys ant pečių, kairę ranką pridėjusi prie širdies, dešinė pusiau nuleista, tarsi kviečianti nenusigąsti ir nebėgti, o artintis prie jos, lyg ką norinti pasakyti. Veidas liūdnas, stovinti dangiškoje šviesoje, kojų nesimato. Iš šonų apšviesti lapuočiai medžiai, už nugaros — nuo šviesos blizgantis vanduo. Paveikslas, skirtas apsireiškimo vietai, laikomas Imbrado bažnyčioje.

* * *

Garbė, garbė Marijai
Per amžius vis skambės,
Jos nuostabus skaistumas
Žmonijai vis žibės.
Marija, Marija, Marija, garbė Tau.
Iš dangiškų aukštybių
Meilingai žvelgdama,
Ji nuolat mus globoja,
Visus ten kviesdama.
Marija, Marija, Marija, garbė Tau.
Lietuvą pamylėjai
Jau nuo senų laikų,
Marija, savo žemei
Nužengei ant laukų,
Marija, Marija, Marija, garbė Tau.
Kai naktis gaubia žemę,
Miškus, žalius laukus,
Maldauji dangaus
Tėvo Išgelbėt Jos vaikus.
Marija, Marija, Marija, garbė Tau.
Jaunuoliams pasirodei
Tamsioje naktyje,
Prie ežero upelio
Važiuojant kelyje.
Marija, Marija, Marija, garbė Tau.
Kaip saulė sužibėjai,
Jiems nieko nesakei,
Skausminga Tu stovėjai,
Dangun liūdnai žvelgei.
Marija, Marija, Marija, garbė Tau.
Dabar čia minios klaupias
Dėkinga širdimi,
Kad sielas jų išgydai,
Sveikatą grąžini.
Marija, Marija, Marija, garbė Tau.
Saulės didžiais stebuklais
Patrauki žmones čia,
Kad Tavimi pasitikėtų
Ir glaustus prie Tavęs.
Marija, Marija, Marija, garbė Tau.
Palaimink mūsų šalį
Savo šventa ranka,
Kad mūs tautoj klestėtų
Vien meilė ir taika.
Marija, Marija, Marija, garbė Tau.
Ir ką gi mes aukosim,
Ko siusime aukštai?
Žadėkim Ją mylėti
Ir būti Jos amžinai.
Marija, Marija, Marija, garbė Tau.

* * *

Rašant apie Kvintiškį didžia dalimi pasinaudota A.Orento surinkta medžiaga.

17. DAPKIŠKIS

VIETA. 16 km į vakarus nuo Alytaus, 2 km į pietus nuo Santaikos.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Alytaus dekanatas, Santaikos parapija.

ISTORIJA. Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo data tiksliai nenustatyta. Įvyko 1968 — 1974 m.

Dar tamsoje ankstyvą rytą iš gyvenamojo namo išėjo Veronika Semeškaitė. Ji pamatė didelę šviesą. „Žiūriu, baisi šviesa“. Tos šviesos viduryje stovėjo Švč. Marija. Ji buvo žmogaus didumo, labai graži, rūbai blizgėjo. „Nagi žiūrau, su tokiais rūbais blizgančiais stovi Panelė Švenčiausia“. Marija nieko nekalbėjo.

Veronika Semeškaitė įbėgo į namą ir ėmė kelti savo brolius Praną ir Juozą.

Broliai išėjo į lauką ir pamatė šviesą ir Švč. Mergelę Mariją. Pranas, nesuprasdamas, kas darosi, ėmė pečiais kraipyti. Veronika pakėlė iš miego ir Pranę Semeškienę. Ši atsikėlusi irgi išvydo šviesą ir Mariją kylant į viršų. Veronika atsiklaupė ir liepė kitiems klauptis. Visi atsiklaupė, Juozas net ėmė verkti. Marija kilo ir mažėjo. „Žiūrau, taip kyla, kyla, kyla in dangų paveiksliukas tokis, kyla, kyla, bet jau aukštokai nuo žemės, paskui mažėj, mažėj, mažėj. Kuo aukščiau, tuo mažesnė“. Taip ir pranyko. Ryški šviesa dar buvo matoma. Tą šviesą pamatė kaimynė Mikalia Vabalaitė-Vainevičienė, gyvenanti maždaug už 300 m. Ji pakėlė savo vyrą Petrą Vainevičių. Abu stebėjosi didele šviesa. „Išėjau, žinot, naktį, baisi šviesa, ir atėjus in jį sakau: ir tu pažiūrėtai, kas čia, in Semeškų, tokia šviesa baisiausia ant dangaus. Kibą čia, sakau, šviesa su kokiom raketom. Paskui jau ji ateina ant ryt in mus, sako, oi, kas pas mus buvo matyc, kad jūs būtut matį. Sako, aš matiau. Sako, rūbai jau kaip gražūs“.

Paskui šviesa pranyko.

Veronika Semeškaitė mirė 1983 m. Pranas Semeška - 1979 m. Juozas Semeška- 1975 m.

18. KETURNAUJIENA

VIETA. Kaimas Šakių raj., Sintautų apylinkėje, 18 km į pietvakarius nuo Šakių, prie plento į Kudirkos Naumiestį. Vietovės vardas Suodžiai.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Šakių dekanatas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Ketumaujienos kaime pasirodė ne tik Marija, bet ir Jėzus. Apie tai pati regėtoja ir papasakojo. Jos kalba buvo įrašyta į magnetofoną. Čia visas tas tekstas, kiek paredaguotas, pateikiamas. Kai kurie žodžiai yra netaisyklingi, bet jie netaisyti siekiant parodyti jos tarmę ir kalbos stilių.

Anelė Staugytė-Matijošaitienė. 1983.IV.17. 21 —21.30 val.:

„Ateinančiais bus keturiolika metų. Tai buvo 1969.XI.14. Ir lapkričio 11 d. aš žinojau, kad čia Kristus ateis. Man buvo pranešta, pasakyta. O buvo šitaip. Aš atėjau iš kolūkio pietų laike apsitriūst gyvulius, kaip tik nešiau paršeliams ėst, susitaisius į viedrus. Nuėjau vidurin kiemo ir iš karto ėmiau nesijaust savęs, atrodo, kad aš kūno neturiu. Ir išgirstu tokius žodžius, man sako: „Žinok, lapkričio 14 dieną, maždaug be penkiolikos minučių pusę dešimt vakare pas tave ateis Kristus“.

Na ir kaip tik atė ta lapkričio 14, vat kaip tik aš šičia sėdėjau, buvau pasileidus radiją iš Vatikano klausyt, žiūriu, sukinėju, ieškau bangų į tą radiją žiūrėdama. Ir kad ma kas už kupros sakytų: „Aš atėjau kaip tau buvo pranešta“. Greit atsisukau, kas mane šnekina, ir va čia, šioj vietoje, kur gėlės, kur žvakės sudėtos, aš pamačiau stovintį Kristų. Jo ilgi rūbai iki pat žemės, ant krūtinės buvo matyti atvira širdis ir iš tos širdies srovės spinduliai taip į šoną. Ir vieną rankelę Jis laikė prie širdies ir vienu pirštu rodė į širdį. Aiškiai rankoje matėsi žaizda. O veidas, žinot, tai taip kaip vyrai barzdą neskustų, neilga tokia barzdelė, noselė smaili, lūpos tokios plonos, akys pervedančios, spindinčios, tiesiog net neįžiūrėt. Jis gali būt kokių 30-31 metų amžiaus. Nu taip už mane didesnis vyras, nemažas, plaukai tokios kaštoninės spalvos.

Sklastymas per vidurį, plaukai taip užkritę ant pečių ir tokiom stambiom bangom, taip kad mergaitės susipytų šlapius plaukus į kasas ir paskui paleistų. Akys mėlynos, spindinčios. Matėsi visa galybė jo akyse.

Nu, ir tuo sykiu Jis man daugiau nieko nesakė. Jis man išnyko iš akių. Tada aš nesumečiau, kad čia reikia žvakių uždegt a ko. Nu, vienu žodžiu, aš nežinojau, ką daryt. Tai vat, kitai moteriškei liepė čia žvakes atnešt. Ir kada atnešė tas žvakes, žinoma, reiktų uždegt, bet kur jas dėt? Mudvi nutarėv, kad reiktų ant grindų padėt tas žvakes. Ir mudvi tik spėjova uždegt tas žvakes ant stalo, vėl sako: „Tu jas tę padėk ir uždek, kur tu mane matei stovint“. Ir da teip priminė, sako, kaip kunigas atvažiuoja su švenčiausiu, irgi žvakes uždegat, taip ir čia tegul dega. O jeigu atėję žmonės klaus, dėl ko čia dega, tai sakyk. O jeigu neklausinės, visiškai nieko nepasakok. Nu, ir paskui, kitą penktadienį, vėl toj pačioj vietoj Kristus buvo apsireiškęs. Tai Jo pirmutiniai žodžiai buvo tokie: „Būk drąsi. Nebijok nieko. Tave prašys čia išdraskyt ir išmėtyt viską, bet, - sako, - tu nekišk rankų. Kas nor, tegu drasko. Svarbių svarbiausia, tu neišsižadėk manęs, aš tau padėsiu. O jeigu išsižadėsi, žinok, tai bus viskas“, — sako.

Nu, ir po šito antro Kristaus apsireiškimo buvo Marija apsilankiusi. Šitoj vietoj. Jos ir buvo pirmutiniai žodžiai: „Mano Sūnus dukart čia stovėjo ir aš galiu atsistoti“. Ir ji po kelis kartus kartojo: „Melskitės, melskitės, kalbėkit rožančių. Už tuos visus išklydusius žmones. Kad jie nors kiek pasitaisytų“. O Marija — kokių 16-18 metų mergaitė. Jos buvo balta suknelė, melsvas kaspinėlis perjuostas. Ant galvos baltas nuometas uždėtas. Ir taip išskėtusi rankytes laikė kaip čia yra ta Marijos statulėlė. Ir jos paskutinis žodis buvo: „Žinok, kad čia buvo Marija“. Ir tokia šviesa, ir tokie spinduliai prade eit iš Jos, kad ta bakūžėlė tai kaip auksu spindėjo. Ir su tuo savo spindesiu mažyn, mažyn ir man išnyko iš akių.

Nu ir paskui kaip Kristus liepė man visus žmones mylėt lygiai, jokių priešų neturėt, nes, sako, man kiekvieno žmogaus siela labai brangią kainą kainavo. Man reikė išliet paskutinį savo kraujo lašą už kiekvieno žmogaus sielą. O ypatingai, sako, tu dabar aukokis ir melskis už tuos vargšus, katrie netiki, tai žinok, yra didžiausi pasauly vargšai. Arba apkalbėt ar pasakyt ką nors ant kito žmogaus ir mane pats Kristus yra sudraudęs. Sako, tu neteisk ir nesmerk nė vieną žmogų, nes tu nežinai, kas iš jų bus. O gal jiems, sako, kas išmelš malonę. O jeigu ir reiks nuteisti, Aš, žinok, sako, pats esu teisėjas ir Aš nuteisiu.

Štai matot, yra paveikslas, rožančių yra, yra karolių, o čia kilimas, tę yra lazdos paliktos, yra žmonės malonių išsiprašę ir išgijimų yra, atsivertimų, kiti žmonės net regėjimus yra turėję.

Kada mes šventėm dvyliktas metines, labai daug žmonių buvo. Ir žinot, labai daug pastebėjo visko. Pirmiausia žmonės iš minios suriko:

— Žiūrėkit į saulę!

Ir kada mes atkreipėm dėmesį į saulę — saulė labai sukosi ir šokinėjo smarkiai į šonus. Ir paskui leido spindulius: tai žalius, tai melsvus, tai gelsvus ir, žinot, visa šita sodyba, ypatingai tie dičkiai medžiai tai nuo pat viršaus iki apačiai tokie bronziniai, tokie geltonos spalvos buvo. Kiti matė Mariją su Kūdikėliu ant rankų, kiti matė Kristaus erškėčiuotą galvą. Va ta minia žmonių, kurie matė gyvą Kristų, prikaltą ant kryžiaus, tie žmonės gulė kryžium ant kiemo. Tas kiemas tiek išmytas buvo, nu iki pusiau blauzdų tokia košė, zumpa buvo. Ir tie žmonės, kurie gulėjo kryžium ant to kiemo, atrodė apsemti tam dumble, tam vandenyje. Ir kada jie atsistojo - visiškai švarūs, nė dumblini, nė šlapi, visiškai švaručiai buvo.

Paskui matė juostą virš šitos bakūžėlės, vot kur keturios raidės tos, kur virš kryžiaus yra. Visi rėkė: „Matom!“ Rankas iškėlę, meldžiasi suklaupę į tą purvą, visi verkia, tiesiog visi. Ir atsivertimų buvo, ir labai daug malonių žmonės gavo.

Da papasakosiu aplink šitą kryžių. Tai buvo prieš metines X. 13.

— Šitais metais?

— Pereitais, pereitais metais. Žinot, kai aš spėju pareit iš darbo, ant pusės dešimt būna Mišios. Buvau paleidus radiją iš Vatikano. Ir kaip tik prieš patį pakylėjimą ant šito kryžiaus, kur yra, aš pamačiau gyvą Kristų prikaltą. Taip ligi pusei. Bet žinot, aš mačiau Kristų prikaltą prie kryžiaus ne taip kaip dabar vaizduoja - per delnus, bet per šituos daiktus - per riešus. Ir man Jis tiek pasakė: „Šitas kryžius tiek turi malonių, lyg kad aš būčiau gyvas prie jo prikaltas. Ir kas prie šito kryžiaus melsis ir labai manęs atsiprašys, aš tiem atleistu“. Kristaus galva labai spinduliavo, nebuvo galima net įžiūrėt. Labai spindėjo galva Jojo... Ką dar papasakot? Pernai prieš Velykas čia buvo daugiau žmonių ir mes kaip tik meldėmės pusę keturių ryto, nes per naktį budėjome, meldėmės. Ir šalia šito kryžiaus aš pamačiau Kristų, pririštą prie stulpo. Jis taip iškan-kytas, taip visas išvargęs buvo. O va čia kita moteris ką matė.

— Jūs ateikit, papasakokit, kaip jūs matėt Kristų plakant.

Moteris priėjo prie mikrofono.

— Jūs pamatėt Kristų prie kryžiaus prikaltą, o aš pamačiau staigiai, kaip žydai plakė Kristų. Kokie penki, jų čia daug buvo. Va taip su rapnikais tiek duoda, tiesiog... tiesiog baisu.

— Net, sakėt, mėsos krito.

— Taip, net mėsos krito. Va taip į dangų pakėlęs akis meldėsi. Ką dar? Va kas šįmet buvo, papasakosiu. Prieš Didįjį ketvirtadienį. Aš buvau dirbtuvėj ir štai pradėjau jaust Kristų, atrodo, kad Jis čia pat, tik aš Jo nematau. Ir staiga pamatau Kristų. Ir Jis man pasakė: „Padariau viską, ką galėjau, ir palikau“. Švenčiausią sakramentą, aišku. Ir pridūrė: „Šitas buvo jau beveik pora tūkstančių metų“. Jis susijaudinęs ėjo, — aš jaučiau, — atsisveikint su savo motina. Ir sako:, ,Aš dabar jau išeinu, tau sakau su Dievu“. Ir žinot, Jis man dar šitaip pasakė: „O aš tau duodu dabar laisvą valią. Kaip tu nori, taip daryk, nes aš ir pats ėjau laisva valia. Mirt sutikau. Tau bus sunku, daug reiks iškentėt nuo jų ir nuo visų. Ir ta tavo kančia bus dėl manęs“.

Paskui aš atėjau į kambarį, pradėjau melstis. Buvo penkiolika antros. Ir pamačiau: virš galvos, atrodo, nei lubų, nieko nėra. Tik pamačiau kryžių. Tas kryžius tikrai nemažas ir ne kokios šviesios spalvos, bet tamsus kyg kažkoks rąstas, išimtas iš kokios balos. Ir va leido man matyt tą momentą, kai Kristus gulė ant to kryžiaus. Jau buvo, žinokite, Didysis penktadienis. Ir tas pats laikas, kai mes kalbėjom tą 33 kartus, Jo maldą. Kristus labai iškankytas, visiškai išrengtas buvo. Sudraskytas Jo kūnas, kraujais apkrekėjęs visas, ir, matyt, kai rengė tą Jo rūbą, matėsi vėl naujai atsivėrusios žaizdos. O Jis ant to kryžiaus gulė su tokia meile. Veidai įkritę. Jis užsimerkęs buvo. Ir ant galvos matėsi erškėčių vainikas. Ir tie spygliai taip giliai Jam įlindę į galvą, visur pamėlynavę, krauju apkrekėję. Jam, matyt, kai vilko tą rūbą, vėl užgavo erškėčių vainiką ir iš naujo ėmė sunktis kraujas. Toliau, matau — duobė iškasta kryžiui įleist. Trys tokie, kaip pasakyt, kuolai pamesti šalia. Ir matosi kaukolė. Ant pačio krašto kaukolė. Va tai šitaip leido matyt.

Paskui vakare, penktadienį, kai čia meldėmės, aš pamačiau prisikėlusį Kristų. Ir man Jis tiek pasakė: „Aš sugrįžau iš priešpragario“. Toliau taip kalbėjo: „Aš tau, — kaip nuo to kryžiaus kalbėjo, sako, — Aš tau neleisiu daugiau matyt, kaip mane kalė prie kryžiaus, nes tau per daug baisu, tu jau neištversi. Va, — sako, — šitas kryžius įsivaizduok, kad tai tas pats kryžius. Ir išvis, — sako, — kryžius labai gerbkit ir mylėkit visus, be išimties.

— O kokia to kryžiaus istorija?

— Atvežė žmonės. Nežinau iš kur. Turbūt iš kokio vienuolyno.

— O kuriais metais Marija pasirodė? Ir ar vienąkart, ar dar kelis kartus?

— Nu žinot, Mariją tai kelis kartus, vot yra paveikslas, kaip aš mačiau. Buvau lauke tuosyk. Ir taip iš karto toks debesėlis virš šitų namų prasiskyrė, ir aš išvydau Mariją su šešiais angeliukais. Ir ta Marija taip laikė rankas, atrodė, kad apkabys tą namelį ir nusineš. Va šitaip buvo. Nu ir dar yra žmonių, kurie tada matė Mariją. Kokia dešimt žmonių matė, o du visai nematė — čia kambary vaikščiojo.

Paskui man leido matyt sielą, kokia žmogaus siela yra. Štai buvau nuėjus į šermenis, mes kaip tik giedojom rožančių. Ir aš išgirdau žodžius. Sako, aš tau leisiu šito žmogaus sielą matyti. Po šitų žodžių aš teip atsisukau per petį ir pamačiau tą sielą, stovinčią gale grabo, kojūgaly, ir žiūrinčią į savo kūną. O kaip aš mačiau, tai ta siela yra šėmas, pilkas rūkelis, vot migla — šitokia žmogaus siela yra. Bet žinot, visas atvaizdas, visas panašumas į tą patį žmogų. Jeigu mes susitiktume pažįstamo žmogaus sielą, tai tikrai atskirtume, kurio ji yra. Visi bruožai — tas pats žmogus. Va tarkim, kad mus katrą įkištų į storą celofaninį maišą ir užrištų viršuj. Tai vot tokia ta siela — matosi visi bruožai, viskas. Bet, žinot, dar ta siela buvo, kaip aš mačiau, nuo galvos iki kojų vienų žaizdų. Vienur didesnės, kitur mažesnės, o kaip kur ta siela, tas rūkelis tiek buvo prasiskyręs, kad galėjai kokius tris pirštus įdėt. Ir aš niekaip neišgalvojau, kas čia, kodėl ta siela yra žaizdota. Tai pradėjau vakare melstis ir net Kristaus prašyt, kad paaiškintų. Tuoj išgirdau tokius žodžius: „Tai, žinok, yra to žmogaus nuodėmės, už tai ta siela yra žaizdota“. Nu, ir praė kokia pusantrų metų po tos mirties ir, žinot, ji buvo atėjus šičia, į šituos namus. Ir jos pirmutiniai žodžiai tokie buvo: „Man leido čia ateiti. Ir aš neseniai sužinojau, kai tu tada buvai mano šermenyse, tu matei mano sielą. Bet tu tada matei ją vienų žaizdų. Tai, žinok, mano nuodėmės. Aš prieš mirtį šaukiaus kunigo, bet negerai išpažintį atlikau. Aš neįvertinau, kad šitaip yra. Ir kada kunigas man davė paskutinį patepimą, mano kojos buvo dumblinos“. Gerai nenuplautos, bet, supraskime — dvasiškai, ne šiaip sau kad kokios dumblinos būtų. „Ir aš už tai turiu labai daug kentėti. Kristus yra be galo geras ir gailestingas. Reiks kiek pakentėti, bet kada ta kančia baigsis, nežinau“. Ji labai prašė pasimelst už ją, o ypatingai šv. Mišias užprašyt, nes, žinokim, mišių auka tai daugiau padeda kaip visos maldos.

Ką dar? Gal papasakot apie tunelį. Va kaip buvo. Mane vedžiojo po tą tunelį. Mes priėjom, nu, tas tunelis, toks, prilyginus, kaip prieš Kauną kad lenda traukinys po žeme. O kas mane vedžiojo, tai nežinau. Gražus toks jaunikaitis, nušvitęs visas. Kas jis — ar angelas, ar kas, tai aš negaliu pasakyt. Ir vot mes priėjom prie tų durų. Jos staigiai atsidarė, ir aš matau: nė galo krašto nematyti, tik labai toli toli tokia šviesytė, nedidelė, va kaip tokia skylė. Ir pro tą skylę matosi visas dangus, visa grožybė. Nušvitę viskas. Ale kaip ten patekti? Po kairei pusei nišos tokios, panašiai kaip šitas langas. Tų nišų labai daug, ir kiekvienoj sėdi velnias, žinokit. Juodą knygą pasidėjęs. Juoda žvakė dega ir juoda liepsna. Tik raudonom raidėm parašyta. Aš tokį supratimą turiu: kiek pasauly yra nuodėmių, tiek tų velnių tose nišose. O tas tunelis pilnas sielų. Tiesiog baisu žiūrėt. Nu tas mano draugas ir sako: „Einam iš čia!“ Pasukam į dešinę pusę, ir staigiai atsidaro durys. Ir ten sielų labai daug. Bet jos tokios skaisčios, gražios, matyt, baigia apsivalyt visos. Kai tik mes įėjom, visos rankas iškėlė. Atrodo, kažko prašo. Aš paklausiau: „Kaip jūs gyvenat?“ Sako: „Jau dabar mes neblogai gyvenam. Bet svarbiausia tas tunelis pereit, nes mums labai prikaišioja, ką esam padarę. Jūs, — sako, — neįsivaizduojat ir nesuprantat, kaip mes laukiam Vėlinių. Tada Bažnyčia ir žmonės labai meldžiasi už mus, o mums maldos labai padeda“.

Ir paskui aš vėl išgirstu žodžius: „Per šitą tunelį kiekvienas žmogus turi pereiti, nes nė vieno nėra žemėje, kad būtų be nuodėmės. Tik vienai Marijai nereikė eit per tą tunelį, nes Ji buvo be nuodėmės. O siela mirusio, jei nori Kristaus veidą matyt, tai turi būt skaisti, tyra, kaip krištolas. Mums didelė laimė, kad mes per Vėlines galėsime ateit į šituos namus. Ir, — sako, — tu mūs neišsigąsk, jeigu pamatysi, mes tau nieko nedarysim. Va šitaip. Begalinis yra Dievo gailestingumas“.

Nu ir teisingai. Vėlinių vakarą pamatau: pilnas kiemas, pilni kambariai, pilni laukai sielų. Ir jos taip iškėlusios rankas visos prašo. Ir labai prašė melstis, tiesiog... tą visą oktavą už jas. Paskui da sakė, leis matyt, kaip sielos eis į Dangų.

Aš nuvažiavau į mūsų bažnytėlę Kudirkos Naumiesty. Kaip tik mišios buvo. Ir leido man matyt, kaip trys sielos žengė į Dangų. Prieš patį pakylėjimą šitaip buvo. Atrodė, kad susijungė altorius, kunigas ir Dangus visas tuo pačiu momentu. Ir kada kunigas priėmė komuniją, aš pamačiau tris sielas žengiant į Dangų. Bet jūs neįsivaizduojate, kaip jos išsipuošusios! Kokios jos skaisčios! Kokios gražios! Jokios dėmelės. Ir kokios jos patenkintos. Kiekvieną sielą angelas vedė į Dangų. O jis atviras matosi. Visa Trejybė. Ir trys būreliai sielų matosi. Ir savieji, išskėtę rankas, laukia tų savo draugų, tų savo giminių, tų savo pažįstamų.

Taigi įsivaizduokim, žmonės, kas yra mišios. Tikrai kaip aš mačiau — susijungė viskas su Dangum. Prieš patį pakylėjimą. Va šitaip buvo.

— Na, o dar apie Matulaitį galite papasakot?

— Prašau, galiu.

— Kaip jus pakėlė, matėt Žemės rutulį...

— Ai, teisingai.

Buvo šitaip. Mane iššaukė į lauką. Ir lyg pastatytų ant kokio gaublio. Sako: „Aš tau leisiu matyt, kas šiuo momentu darosi žemėje“. Ir aš pradėjau dairytis į šonus. Matosi vandenynai, matosi visa Žemė. Bet aš taip besidairydama joje nieko daugiau nematau, vien tik sutrūkusių butelių šukes. Tai ta begalinė girtuoklystė.

Antras vaizdas dar baisesnis. Vieni abortai — kūdikiai, kokių 3 mėnesių, teip ir lenda iš žemės. Tiesiog siaubas, negali žiūrėt.

O trečias vaizdas: balandėliai kuičiasi po tą žemę ir renka tą visą blogį. Tai mes, žmonės, katrie meldžiamės, katrie aukojamės, tai dar mes Kristų perprašom. Ir aš vėl išgirstu žodžius: „Štai tu dabar matai, kas šiuo metu darosi žemėje. Girtuoklystė ir paleistuvystė“.

Dar manęs prašė apie tą Jurgį Matulaitį papasakot. Kelis kartus esu jį mačiusi. Pirmas mano susitikimas su juo buvo koridoriuje.

— O kuriais metais?

— Kokie 4 ar 3 metai praėjo. Tiksliai, žinot, tiksliai negaliu pasakyt. Va kad taip užsirašytum. Labai jis daug man padėjo. Mane dvasiškai tiesiog ant kojų yra pastatęs. Ypatingai yra pabrėžęs: „Venk nuodėmės. Didžiausias blogis pasaulyje yra nuodėmė. Mylėk Šventą Raštą, nes tai pagrindinė knyga pasaulyje. Ir gyvenk palei tą Šventą Raštą. O aš, sako, būsiu paskelbtas šventuoju. Bet, sako, ką aš žemėje gyvendamas užsitarnavau, jau turiu pas Kristų. Šitas paskelbimas, sako, mane nei paaukštins, nei pažemins. Bet, kada aš būsiu paskelbtas šventuoju, tai žemėje dar daugiau galėsiu padėti žmonėms. O aš atėjau paruošti kelią dideliem dalykam į šitą vietą“. Tai paties Jurgio Matulaičio žodžiai.

— Įdomu, kaip jis, kai pirmąkart pamatėt, prabilo.

— Žinot, šitaip buvo. Kaip aš sakiau, pirmas susitikimas įvyko koridoriuj. Net nejauku pasidarė. Vyskupas stovi, na, žinot, vėlė jojo, bet su vyskupo rūbais. Gerai, kad šypsojos, o tai nežinau, kaip būt buvę. Bet jis matyts, kur jis matyts? Aš iškart nežinojau, kad jis — Jurgis Matulaitis. Dabar tik žinau. Kryžius ant krūtinės, viskas, žiūri, šypsosi...

— Dar papasakokit, kaip čia bažnyčia bus pastatyta.

— A, šitaip. Kada mes šventėm 10 metų nuo apsireiškimo, buvo įdėtas šitas paveikslas — Marijos vainikavimas Danguje. Ir buvo šitaip. Gruodžio 7 aš jau buvau atsigulus ir išgirdau žodžius. Sako: „Einam“. Ir aš pasijutau čia, kambary. Visą aplinką matau, viską. Žiūriu, mano kūnas lovoj guli, taip gražiai matau. Šalia stovi Kristus. Jis man sako: „Ačiū už šitą paveikslą, jis metinėm tiko, bet dabar jį reik išimt. Da jam laikas neatė“. Ir išnyksta man tas paveikslas, ir pasirodo, kokio paveikslo Kristus nori. Va čia tas Kristus su dviem avelėm. Bakūžėlės kraštas matosi. Kristus vieną avelę neša ant pečių, kita pasirėmus jam ant krūtinės. Ir su kokia meile Jis ją glosto. Staiga vėl išgirstu žodžius: „Aš labai noriu, kad šitoks paveikslas būtų, nes iš meilės žmonėms atėjau į šitą vietą. Ypatingai mano Motina Marija ją globoja. Jeigu vieta būtų neglobojama, būt seniai viskas išmėtyta ir išspardyta. Ir kada Marijos ši vieta bus apvainikuota, tik tada aną paveikslą reiks įdėt į altoriaus garbę“. Ir ateity, parodė, labai graži bažnytėlė čia bus ir du ilgi namai — ar čia kokie vienuolynai, ar kokios klebonijos, vienu žodžiu, aš nežinau, kas bus.

Ir va dabar, per dvejas metines, matė tą bažnyčią ant dangaus žmonės. Ne aš, bet kiti žmonės.

— Ar galėtumėt papasakot, kaip jus išvežė į tą Žiegždrių?..

— Durnyną? Nu, galiu pasakyt.

— Pasakykit.

— Prisistatė pas mane iš Šakių, mūsų rajono. Atvažiavo iš Vilniaus. Aštuoni. Nu ir taip mane, kaip dabar mes sėdim, pasisodino į vidurį ir iš visų pusių, kaip mažą vaiką, apsėdo. „Mes tau, — sako, — duosim pinigų, kiek tu nori, nors ir visą maišą. Mes tau duosim namus geriausius už dyką su visais patogumais, imk raktus, eik ir gyvenk. Tik tu būk gera, kai ateina žmonės, sakyk, kad tyčia viską išsigalvojai“. Šitaip jie manęs prašė. Žinot ką, aš sakau, ką esu mačius ir tikėjimo iš širdies niekad neišmesit. Darykit, ką jūs norit su manim, nors, sakau, jūs mane čia vietoj sušaudykit. Bet ko jūs reikalaujat, šito aš niekad nepadarysiu. Nu ir paskui, kada nesutikau, pagriebę išvežė, ištaračkino į durnyną, į Žiegždrius. 4 mėnesius ten išlaikė. Labai daug vaistų leido, ypač tų insulinų varė iki 200 vienetų. Aš nežinau, bet man tie vaistai visiškai neveikė. Kai aš prabuvau 3 savaites šitaip, balsas man sako: tu nesipriešyk, tegul tau vaistų leidžia kiek nor, o tu sugrįši balandžio 17. Va. Ir teisingai. Atėjo tas laikas, ir mane paleido. Dar nore išvežt, — užpuolė, kad žmonės eina. Aš, sakau, tų žmonių neprašau, ant kelių nestoviu. Kas nor — eina, kas nenor — neina. Čia yra laisva valia. O jeigu, sakau, tie žmonės atėję peštųsi, gertų čia, keiktųsi, tai aš juos visus išvyčiau lig vieno. Bet, sakau, jūs ateikit pažiūrėt, kaip kas. Kada mes 13 metų šventėm, čia vėl buvo privažiavę jųjų. Tai va jie manęs prašė: „Neįsileisk žmonių. Jei įsileisi, — atsakysi. Tu juos išvyk. Tu viena melskis, bet žmonių neįsileisk“. Sakau, žinot ką, iš šitų namų aš neturiu teisės jų išvaryt. Darykit, ką jūs norit.

1985.VI.26 namą valdžia nugriovė. Po to Anelė Matijošaitienė gyveno Kaune.

Apie tolesnius pokyčius rašė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus tarybos leidinys „Sąjūdžio žinios“ Nr.48. Štai tas tekstas:

„Su kuo kovojama

1965 m. lapkričio 14 d. Skuodžių kaime, Keturnaujienos kolūkyje Anelės Ma-tijošaitienės teigimu prasidėjo Kristaus ir Marijos apsireiškimai, kuriuos regėjimo metu ji buvusi įpareigota skelbti žmonėms.

Nuo tada jos sodybą imta gausiai lankyti, ypač lapkričio 14 d. Lankytojai liudija turėję pagijimų ir įvairių malonių. Dalis šių liudijimų yra surinkta. Dėkingi žmonės sunešė religinių paveikslų ir brangenybių, tikėdamiesi, kad visa tai bus panaudota būsimiems maldos namams toje vietoje.

Gausėjant lankytojų, valdžios atstovai pradėjo Anelę Matijošaitienę persekioti. Mėginta papirkti pinigais, kad ji savo rankomis išardytų altorėlį. Kuomet tai nepavyko, ji buvo uždaryta Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje ir penkis mėnesius priverstinai gydoma — sveika darbinga moteris, nusipelniusi kolūkio darbininkė.

Išėjus iš ligoninės, grįžo į namus ir į darbą, tačiau ją terorizuoti nesiliauta. Nepasiekus norimų rezultatų, buvo priimtas Ministrų Tarybos nutarimas sugriauti sodybą ir pastatyti toje vietoje tarpkolūkinį aerodromą, kuris niekam iš tikrųjų nebuvo ir nėra reikalingas (jau treji metai jokie darbai ten nevykdomi).

Rajono ir vietos funkcionieriai, pasitelkę respublikos aukščiausios valdžios atstovus, dirbtinai sudarė juridinį pagrindą, ir 1985 m. birželio 26 d. sodyba buvo nugriauta.

Žmonių suneštos aukos nugriovimo vykdytojų buvo nugabentos į Anelei Matijošaitienei skirtą plotą, kuriame ji atsisakė gyventi, vykdydama apsireiškimų metu apsiimtus įpareigojimus. Dabar jai iškelta byla: reikalaujama ištuštinti minėtą plotą, atsiimti daiktus, kurie jai nepriklauso. 1988.X. 18 Kaune, J.Gruodžio g.12 - 230 vyko teismas.

Žmonių suneštos aukos turėtų pasilikti minėtame bute, kol bus atstatytas ir grąžintas Anelei Matijošaitienei jos namelis. Taip būtų nors iš dalies užlyginta ši niekuo nepateisinama skriauda vienišai dorai moteriškei ir atsiprašyta tų žmonių, kurių religiniai jausmai buvo užgauti. O valdžios pareigūnams — proga susimąstyti, kam naudingas toks „ateistinis uolumas“.

1988.X. 14. B.Norkutė, O.Gudonytė ir dar 54 parašai“.

* * *

Tikintieji, buvę A.Matijošaitienės sodybos lankytojai:

Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininkui Lietuvos TSR Vilkaviškio Arkivyskupijos Kurijai *

Šakių rajone, Keturnaujienos kolūkyje, Suodžių kaime Anelės Matijošaitienės name ir greta jo daugelis tikinčiųjų yra patyrę įvairių tikėjimo malonių: dvasios ramybę, pagijimus, sugrįžimą į aktyvų tikėjimą ir netgi regėjimus bei apreiškimus. Tūkstančiai žmonių lankydavo tą vietą ir meldėsi. Kai kurie atveždavo ir palikdavo įvairių vertingų daiktų: paveikslus, vazas, žvakides, brangius papuošalus ir t.t., iš kurių name savaime susidarė altorėlis. Anelės Matijošaitienės namas buvo lyg koplyčia, kurioje rinkdavosi tikintieji ne tik iš mūsų respublikos, kaupėsi aukos statybai, kad toje vietoje iškiltų tikra bažnyčia su nuolatiniu kunigu ir pamaldomis, o vietą, kur ji turinti būti, pasak tikinčiųjų, nurodą regėjimai ir apreiškimai maldos metu, — t.y. Anelės Matijošaitienės namo vieta.

1985.06.26 Šakių raj. liaudies teismo sprendimu Ketumaujienos kol. administracija prievarta nugriovė ir sudegino Anelės Matijošaitienės namą, o paveikslus, kryžius, statulas bei kitas relikvijas suvežė į Bliūkiškių kaime esantį butą. Meldžiamos bažnyčios vietoje tyčia pastatytas tarpkolūkinis aerodromas, kuris šiuo metu jau nepageidautinas.

1988.10.18 Kauno m. Lenino raj. liaudies teismas patenkino Ketumaujienos kol. administracijos ieškinį, pripažindami, kad Anelė Matijošaitienė neteko teisės į Bliūkiškių kaime esantį butą, kuriame buvo laikomi žmonių suaukoti daiktai.

Sąryšyje su Tautos atgimimu pakartotinai Jūsų prašome suprasti mūsų skriaudą ir įpareigoti griovėją atstatyti namą toje vietoje, kur jis stovėjo, kur būtų sugrąžinti žmonių suaukoti daiktai ir žmonės laikinai galėtų ten melstis bei dėkoti Dievui už gaunamas malones, kol bus toje vietoje pastatyta bažnyčia. 387 parašai.

----------
* Lietuvos Iniciatyvinės Helsinkio susitarimams remti grupės ir Tarptautinės žmogaus teisių asociacijos Lietuvos skyriaus leidinys Nr.2, Vilnius, 1989.01.15

* * *

„Lietuvos aidas“, 1990.XII.18. Saulius Kanišauskas. „Dangaus ženklai Keturių naujienų kaime“.

„Laikraštyje „Tėviškės žinios“ 1990.VI.27 Nr.126 buvo paskelbta žinutė „Keturios saulės Ketumaujienoje“, kurioje pasakojama apie š.m. lapkričio 14 d. Šakių raj. Ketumaujienos kol. įvykusį „Saulės stebuklą“. Apie 11 val. viršum saulės atsirado „tarsi vaivorykštės spalvos saulė, iš kitų pusių tokios pat saulės kaip ir viršuje... Apie 14 val. kunigams laikant šv. Mišias atsirado ore didelis kryžius. Baigiantis šv. Mišioms kryžius iš šoninės saulės pranyko, o viršutinė saulė pasikeitė, iš jos pasidarė tarsi „balandžio sparnai“. Saulės stebuklą regėjo daugybė žmonių, ir ne tik Ketumaujienoje.“

Toliau S.Kanišauskas teigia tai buvus halo reiškinį ir jį „aiškina“. Taip pat bando „moksliškai“ paaiškinti išankstinį (prieš 2 d.) jam pranešimą apie šį stebuklą: „Proskopija galėtų būti konceptualiai paaiškinta, tariant, kad mūsų fiz. pasaulis su stochastiniais bei kazualiais diachroniniais dėsningumais yra tarsi „panardintas“ į fizinį pasaulį, „persmelkiantį“ kitą pasaulį, su sinchroniniu priežastingumu“.

* * *

1993 m. buvo atstatytas Aneliukės namas.

1995 m. pradėta statyti bažnyčia.

Vilkaviškio vysk. J.Žemaitis atsakydamas kun. J.Burkui savo laiške rašė: „Kol Suodžiuose nėra aiškių antgamtinių reiškinių, nėra ir komisijos įvykiams tirti“.

REGĖTOJOS BIOGRAFIJA. Gimė Užpjaunių km., Naujamiesčio parapijoj, 1927 m. Pas dėdę ganė gyvulius iki 13 m. Nuo 14 m. pradėjo gyventi čia, sodyboje, irgi pas dėdę. Mokėsi tik pradžios klasėse. 1955.V.23 ištekėjo už Prano Matijošaičio, turėdama 28 m. Vyras sakė, kad greit mirs, nenori palikti ją su vaikais, todėl vaikų neturėjo. Vyras mirė po 1,5 m.

NAIKINTOJŲ LIKIMAI. Trys vyrai iš tų, kurie aktyviai dalyvavo naikinant sodybą, tais pačiais metais jau buvo pašaukti į Dievo teismą. Tai — kolūkio pirmininkas Petras Jurkšaitis, apie 50 m. Jaunas 23 m. vaikinas ir darbų vykdytojas. Pirmininkas užėjo pas Anelės kaimyną, kad nurautų burokus jos sklype, ir numirė: infarktas. O minėtas jaunas vaikinas išprotėjo, nuogas žiemą lakstė po laukus ir sušalo.

1992 m. vasarą naktį A.Matijošaitienė sužinojo, kad ši vasara karšta kaip bausmė už 4 nuodėmes: abortus, pornografiją, Švč. Sakramento išniekinimus, šv. dienų nepaisymą.

19. LABANORAS

VIETA. 18 km į šiaurės vakarus nuo Švenčionėlių.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Saldutiškio dekanatas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. „Tai buvo, kai mirė Kaišiadorių valdytojas Povilas Bakšys. Vakarop prieina su laistytuvais vaikų. Viena mergaitė sako, kad jos broliukas matė Mariją. Šis 15 — 16 m. Stasys Lipinskas taip papasakojo klebonui: „Pirmas žvilgsnis — Dievas, bet žiūriu: plaukai iki pusės, veidas gražus, akys ryškios. Tai atsitiko už kapų, ne per toli nuo bažnyčios, temstant. Regėtas paveikslas pamažu kilo ir išnyko“. Tą vaizdą matė ir jo draugas. Klebonas iš pasakojimo ir to berniuko susijaudinimo suprato, kad šis nemeluoja. Atkreipė dėmesį, kad nuo tada Stasys dažniau eidavo išpažinties ir komunijos“. Tai papasakojo Labanoro klebonas Liudvikas Puzonas 1983 metais.

Prelatas Povilas Bakšys mirė 1973.VII.2.

20. PRIE KRYŽKALNIO

Marijos Ašarų šaltinis

VIETA. Prie Kryžkalnio.

Tai pasakoja Viktoras Geležinis, jo žmona Irena ir sūnus Algis, 17 m. Jie gyveno prie Švč. Mergelės Marijos Ašarų šaltinio, tik kitoje Dubysos pusėje. Atstumas nuo šaltinio — maždaug 100 metrų.

„Apie 23 val., užgesinę šviesą, ėjome ilsėtis, ir staiga kambarys nušvito raudonai. Nusigandome. Pagalvojome, kad gaisras mūsų kieme ar pas kaimynus, kurie prieš mus gyvena. Puolėme prie lango ir pamatėme virš šaltinio, aukštai virš medžių, kurie prie jo augo, nepaprasto grožio moterį ir nuo Jos sklindančius spindulius. Už Jos kaip nuometas driekėsi raudoni liepsnos liežuviai. Matėme, kaip Ji slenka Ariogalos bažnyčios link. Tai truko apie 5 minutes “ Geležiniai, nenorėdami turėti nemalonumų, pardavė namus, išvyko į Mažeikius. Bažnyčios vyresnybė nėra apie tai tarusi savo žodžio.

Kun. J.Jurgaitis. „Štai tavo Motina“. V., 1996, 62 psl.

21. BAJORIŠKIAI

VIETA. Kaimas Gulbinėnų parapijoj, Pasvalio raj., Krinčino apylinkėj.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Pasvalio dekanatas, Gulbinėnų parapija.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Bronė Šulinienė, gimusi 1923.11.26, papasakojo 1987 m.:

BAJORIŠKIAI „Prieš pasirodymą apie vieną mėnesį skaudėjo širdį, lyg tai būtų pasiruošimas. Birželio 4 d. (rodos, 1981 m., bet reikia patikslinti) popiet dar palijo. Apie 20 val. pasirodė lyg kažkas ateina, o aš siuvau mergaitei suknelę. Visada užsiimu kokiu darbu ir jį aukoju Dievui. Vyras Antanas Šulinys uždegė šviesą. Paskui kažkas tris kartus pabeldė į langą. Sakau: „Linute, kam beldi?“ — „Bet čia ne aš“. Girdisi vėl beldimas. Aš grįžt, žiūriu — prie durų Marija. „Neišsigąsk, aš Marija“. Man išėjus į verandą, pradarė duris ir sako: „Stovėk ir žiūrėk“. Rankos prie krūtinės, liūdna, basa, suknelė ir veliumas ant galvos tamsiai rudos spalvos. Kojos nykštys trumpesnis, plaukai juodi, akys mėlynos, ūgis apie 1,8 m (aukšta), kokių 25 metų, labai graži. Paskui po visą kiemą vaikšto, dairosi. Čia jau atrodo apie 15 metų, ir drabužiai pasikeitė: tunika rausva, su baltu veliumu. Atsistojo kaip malonių tarpininkė. Rankos nuleistos“. Regėtoja norėjo išeiti, bet mergaitė jau pasišokinėdama atsirado ant obels šakos prie šulinio. (Ta šaka po metų nudžiūvo.) Pasirodė sferinis altorius, iš šalių po 30 žvakių. Marijos širdis permatoma, dešinėje pusėje per širdį iki žemės eina juodas kryžius, aplink rožės ir šviesa, ryški kaip elektros. O toj vietoj, prie šulinio, kur altorius pasirodė, 1945 m. siaučiančių gaujų buvo nužudytas Petras Slavinskas, 22 m., ir ten jis palaidotas.

Bronė Mariją peržegnojo, ir ji dingo. Viskas truko apie 20 minučių.

Dar matė ji ir vėliau. Marija prašė melstis už nusidėjėlius. Sakiusi: skambės Jėzaus garbei giesmės visam pasauly, nes ne veltui Sūnus kentėjo.

Kiti šeimos nariai nieko nematė. Bronė tas vietas ir takelius, kur Marija ėjo kieme, apsodino gėlėmis. Prie šulinio didelis medinis kryžius, šalia klauptukas.

MALONĖS. 1. Bronės Šulinienės brolienei Pranutei Vaitaitienei smarkiai skaudėjo abu šonus. 9 mėnesius gulėjo ligoninėje ir nepagijo. Čia atvykusi meldėsi, keliais ėjo ir ropojo, ropojo, sako, dilgt, dilgt, vis geriau, ir pasveiko.

2. Pranutei Vidaitienei akis čia pasveikus.

3. Stanislava Valiuckienė, šalimais gyvenanti, skundėsi, kad tirpsta rankos. Čia šulinio vandeniu plovė, meldėsi, ir rankos jau nustojo skaudėti.

22. BRAZIŪKAI

VIETA. Kaimas nuo Višakio Rūdos apie 10 km, Marijampolės rajone. PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Marijampolės dekanatas. APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Regėtojos senutės pavardė Balazerevičienė. Kažkokia šviesa ar kas danguje paskatino išeit iš trobos ir pasižiūrėt. Danguje pamatė Mariją, pagal kitų pasakojimus lyg nupieštą. Duktė nematė. Tai buvo 1984 metais. Balazerevičienė gyvena šeimoje, kurios kitokia pavardė, todėl ją sunku surasti.

23. PELENIŠKĖS (GRUBAI)

VIETA. Apie 15 km į šiaurę nuo Linkuvos. Nuo Pašvitinio — 3-4 km. Tarp Peleniškių ir Giedraičių kaimų, laukuose. Seniau pasirodymo vietovė vadinosi Gru-bai. Netoliese laukuose yra nudžiūvęs ąžuolas (1986 m.), nuo jo — į šiaurę. PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija, Joniškio dekanatas.

PAVADINIMO KILMĖ. Netoliese prie Peleniškių kaimo yra piliakalnis. Dabar jame įrengtos kapinės. Jose palaidoti ir 1948-1950 m. stribų nužudyti vietos gyventojai. Seniau ant piliakalnio vaidilutės kūrenusios ugnį. Nuo pelenų vietovė ir gavo vardą.

PASIRODYMO VIETOVĖS ISTORIJA. Praeity šioje vietoje buvo kapai. Jau po II pasaulinio karo čia padarė smėlio karjerą. Gyventojai matė, kaip vežė smėlį su kaukolėm, kaulais. Aplinkui buvo miškai, vėliau ganyklos, o pasirodymo metu — kukurūzų laukas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. 1984.IX.7 apie 4val. ryto. Matė trys žmonės. O spindinčią šviesą matė daugiau žmonių.

Netoli šios vietos gyvenanti Elzė Maksimavičienė, gimusi 1924 m., papasakojo:

J.Mieliauskas 1986 m.

„Marija su mėlynu apsiaustu, karūna, su kūdikėliu Jėzum, su rožiniu. Kūdikėlio akys tamsios, mėlynos, didelės. Marija pasirodė, paskui pradėjo kilti į viršų, toj vietoj liko rūkas. Kai Marija pakilo į Dangų, liko rožių vainikas. Pasirodžius Marijai, gyvuliai pasibaidė ir baisiai lėkė“.

Mariją regėjo piemuo Juozas Jonaitis, gimęs 1930 m., dabar miręs, Danutė Vilčiauskaitė, gimusi apie 1936 m., ir Jonas Mieliauskas. Kiti sakė, kad matė ir Teodora Zakaranckienė, gimusi apie 1930 m., bet ji tai paneigė. Jonas Mieliauskas, gimęs 1942 m.Varėnoje, vedęs, taip papasakojo 1986 m.:

„Kukurūzų lauke, namo šelmens aukštyje, pasirodė labai mėlyna šviesa. Viduj šviesa buvo geltona ir parašiuto pavidalo. Marijos rūbai žibėjo. Kūdikėlis buvo nuogas. Šviesa apšvietė visas karves maždaug 50 metrų spinduliu. Jonaitis greit man užriko: „Čia Marija! Pasaulio pabaiga!“ — ir pradėjom bėgt paskui pasibaidžiusias karves. O Vilė (Danutė Vilčiauskaitė) važiavo karvių melžt iš Pašvitinio. Pamatė Mariją ir grįžo namo išsigandus. Regėjimas truko 5 — 7 minutes. Paskui liko pašvaistė ir pranyko“.

Pagal kitą versiją, ji neišsigando, o liko ir matė Mariją.

Abu regėtojai gyvena Pašvitiny.

J.Mieliauskas sakė, lyg jie norėjo niekam nesakyt, bet vienas iš regėtojų prasitarė ir turėjo prisipažinti. Pasirodymo vietoje jie ar kiti žmonės pastatė 3 kryžiukus. Bet juos ardė, spardė. Vacys Vakaris (ar Valtoris) šeštadienį išspardė toj vietoj kryžius, paveikslus, o sekmadienį girtas Pašvitinyje trenkėsi su mašinėle į stulpą ir nuvežtas į ligoninę mirė ar tai iš karto žuvo.

(Kaimo žmonės nelabai aiškiai pasakoja, tik vėliau, kai tvarkai atskiras užrašytas detales, pamatai šiokius tokius netikslumus. Vienas sakė: „trenkėsi ir žuvo“, kitas sakė: „nuvežtas į ligoninę mirė“.)

Buvo atvažiavę korespondentai. Regėtojus sukvietė į raudonąjį kampelį ir klausinėjo, bet jie viską tvirtino, ką matę, ir viskas. O žmonėms, gyvenantiems prie apsireiškimo vietos, uždraudė į ten vedžioti maldininkus. Žmonės sakė, kad šioj vietoj ganomi gyvuliai neėdė žolės. Pirmininkas liepdavo suart tą vietą, bet traktorininkai neardavo, sakydavo „pats ark“ ir tą vietą aplenkdavo. Vienas pabandė, bet plūgas nėjo žemėn.

Grubai 1986 m. stovintys kryžiai jau ketvirtos kartos, o ankstesnius nugriovė.

VIETOS APRAŠYMAS. Nuo keliuko per Peleniškių kaimą matosi miškelis, kiek toliau — fermos pastatai ir visur laukai. 1986 m. buvo apsėti javais. Kiek aukštesnėje vietoje buvo 5x10 metrų aikštelė, kurioje sustatyti vietoj apie 1,5 m skersmens 15 kryžių, iš kurių 5 buvo mediniai, 1 m aukščio, tolėliau šone yra dvi gėlių klombos. 1989 m. pastatė koplyčią, gražia tvorele aptvėrė kryžių laukelį.

MALONĖS. 1. Elzė Maksimavičienė, gimusi 1924 m., papasakojo: „Gulėjau, sirgau, vežė į Linkuvos ligoninę, visi namiškiai ir daug kas sakė, kad mirsiu. Ligoninėj jau nepagydė. Išleido į namus baigt gyvent. Aš meldžiau Marijos ir pažadėjau nešt gėles. Skundžiausi, kad daug kam ėjau ir rodžiau šią pasirodymo vietą, prašiau, kad pagydytų. Liga truko 2 metus. Kai išvykau iš ligoninės, man patarė nueit į pasirodymo vietą ir palikt lazdą, kuria ramsčiausi. Aš sunkiai judėdama atėjau į šią vietą ir maždaug per dvi savaites pamažu visiškai pasveikau.

2. Ta pati Elzė Maksimavičienė papasakojo: „Moters, gyvenančios Panevėžy, bet iš čia kilusios, mergautinė pavardė buvo Martinaitytė, o pagal vyrą nežinau. Jos vaikas apie 20 metų sunkiai sirgo. Jie pažadėjo atvežt kryžių, jei vaikas pasveiks. Ir vaikas pasveiko.

MALDA. Šalia kryžių, paveiksliukų ir įvairių gėlių yra palikta malda:

„Marija, paslaptingoji Rože, Jėzaus Motina, šv. Rožinio karaliene ir Bažnyčios — mistinio Kristaus kūno — Motina, maldaujame susiskaldžiusiam ir neapykantoje paskendusiam pasauliui vienybės ir taikos ir tų malonių, kurios gali pakeisti visų Tavo vaikų širdis visame pasauly. Sveika Marija

24. GULBINĖNAI

VIETA. Pasvalio rajonas, Krinčino apylinkė, 11 km į pietvakarius nuo Biržų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Pasvalio dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Senovėj Gulbinėnai buvo dvaras. Išėjęs į atsargą, savo ūkyje Gulbinėnuose apsigyveno Kazys Ladiga, vienas iš žymiausių ir gabiausių Nepriklausomos Lietuvos generolų. 1941 .XII. 19 bolševikų sušaudytas.

1935.XII. 17 generolas K.Ladiga paprašė Panevėžio vyskupą, kad leistų įsteigt buvusio dvaro rūmuose viešą koplyčią. 1936.1.23 koplyčia buvo pašventinta. Gyventojų rūpesčiu buvo reorganizuota į parapiją 1939.XII.21. Bet karas, okupacijos sutrukdė bažnyčios statybą.

Kaip papasakojo klebonas kun. Antanas Valančiūnas, vyskupas bažnyčios statybai tais neramiais laikais paskyrė jį, t.y. Antaną Valančiūną. Bažnyčia išaugo 1948 m. ir statyta kaip tvartas apgaut valdžiai. Vėliau pavyko pašventint ir laikyt pamaldas. Tai vienintelė Lietuvoje iš molio nudrėbta bažnyčia. Dabar iš išorės apdailinta plytom.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Kun. Antanas Valančiūnas 1987.VIII papasakojo: „Marija pasirodė 1985.1.1. Didžiajame altoriuje esanti Marijos statula pranyksta, pradeda šviesti ir pasirodo Marija. Juodbruvė, skaisti, veido išraiška rytietiška, bet lietuviškų motyvų. Marija sakiusi čia renkasi antrą Šiluvą. Šiluvoje apsireiškė, kad sulaikytų protestantizmą, o čia norinti sulaikyti bedievystę. Nuo 1985 m. Marija pradeda kovą Lietuvoje su šėtonu.

Kartą pasirodė ir Kristus. Jis sakė bažnyčioje nekalbėt, nepaverst jos „gryčia“.

Bažnyčioje ir daugiau žmonių matė stebuklų.

3 km nuo Gulbinėnų į Krinčino pusę yra koplytėlė. Stribai iš ten Marijos statulėlę mėtė, bet žmonės ją vis atstatinėjo. Iš jos, kaip sakė kunigui Marija ir Kristus, eis procesijos į Gulbinėnus.

ATLAIDAI. Marijos — Visatos Karalienės Nekalčiausios Širdies VIII.23, Šv. Teresės Kūdikėlio Jėzaus — bažnyčios titulo, Šv. Antano.

25. JONIŠKĖLIS

VIETA. 36 km į šiaurę nuo Panevėžio. 1997 m. — 1560 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Pasvalio dekanatas.

VARDO KILMĖ. XVII — XVIII a. netoli buvo Švobiškio dvaras. Nuo dvaro savininkų Švobų Joniškiu ir kaimas gavo vardą.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Apie 1985 m. Joninių išvakarėse iš medžioklės namelio važiavo, gal net kiek išgėrę, gydytojas Janulaitis, partinis, rodos, technikumo dėstytojas, Valaitis, rodos, su šeima. Ties M.Baltaragio g. kampu jie danguje pamatė Mariją. Švč. Mergelė slinko link bažnyčios ir išnyko. Taip pat lyg ir į Pasvalį tuo pačiu laiku važiavo daktarų ir irgi kažką matė.

Užklausus gyd. Janulaitį, kuris gyvena Joniškėlyje, jis sakėsi nieko nematęs. Ir ne tiek stengėsi tai paneigti, kiek teiravosi, iš kur sužinojome, kad jis matė. Kiti kalbėjo, kad, kai jis buvo girtas, visiems sakėsi matęs, vėliau turbūt buvęs valdžios įspėtas.

26. ŽEMAIČIŲ KALVARIJA

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Žemaičių Kalvarijos trečios koplyčios „Jėzus meldžiasi Alyvų sode“ bokšte I990.XI.6 po 21 val. 10 žmonių matė nepaprastą vaizdą. Gruodžio 3 d. vakare teko aplankyti ir kalbėti su 7 žmonėmis, tai mačiusiais. Pateikiame jų pasisakymus.

1. Irena Vaitkienė, gim. 1943 m., augina anūkus, gyvena Alsėdžių g. 5

Išėjusi po 21 val. 15 min. į kiemą, pamačiau kalno koplyčios bokšto lange šviesą. Pakviečiau iš namų vyrą, paklausiau jo, iš kur ta šviesa. Vyras pažiūrėjo ir pamatė Mariją sudėtomis rankomis, galva truputį palenkta į priekį. Ji stovėjo lango rėme į rytų pusę. Marija buvo pilkos spalvos, matėsi iš šono, langas labai švietė. Paskambinau Zubavičienei, pakviečiau Butkutę iš gretimo namo: „Stebuklas, šviesa“. Pakviečiau ir Butkienę su Piktužiene. Visi suėję drebėjo nuo šalčio. Žmonės sutrikę judėjo. Keturi lipo į kalną, bet ten nematė, o sugrįžę į kiemą matė vėl. Vaizdas tęsėsi apie 20-30 min., po to užtemo, o mėnulio šviesa liko neaiški. Mes dar laukėme kitų vaizdų, bet daugiau nebematėm nei šviesos, nei Marijos. Nuotaika liko neaiški.

2. Pranas Vaitkus, gim.1936 m., vairuotojas

Pasakiau žmonai, kad tai Marija. 30 metų gyvename čia, bet niekada tokios šviesos nematėme.

3. Zuzana Butkutė, gim.1932 m., dirba bažnyčioje, gyv. Alsėdžių g. 8

Apie 21 val. 30 min. pabeldė kaimynė Vaitkienė ir pasakė, kad kažkoks stebuklas. Išsigandusi pasakė, jog Marijos statula tamsi, o langas bokšte šviesus. Šviesa geltona kaip bažnyčioje virš altoriaus. Marija žiūrėjo į rytus, matėsi Ji iš profilio, rankos sudėtos viena ant kitos. Žmonės virpėjo nuo šalčio. Savijauta pritrenkianti. Vieni meldėsi, kiti labai jaudinosi. Iš Vaitkų kiemo žiūrėjo į koplyčios bokštą ir matė, o kas lipo ant kalno, nieko nematė. Buvo užlipę 4 žmonės. Jie vėl matė, kai nusileido į Vaitkų kiemą. Mane labai purtė šaltis ir aš išėjau į namus. Pasiliko Butkienė, Piktužiene, abu Vaitkai. Zubavičius anksčiau išėjo.

4. Janina Butkienė, gim.1925 m., pensininkė, gyv. Alsėdžių g.10

Vaitkienė atėjusi pasakė, kad matosi Marija. Aš nuėjau į Vaitkų kiemą ir pamačiau Mariją kaip statulą. Veidas į priekį palinkęs, rankos sudėtos kiek aukščiau liemens. Išsigandusi užlipau į kalną, apžiūrėjau iš visų pusių trečią koplyčią, bet nemačiau. Nusileidusi į Vaitkų kiemą, vėl mačiau Mariją. Darėsi šalta, ilgokai žiūrėjau, nubėgau į namus ir vėl atėjau į Vaitkų kiemą. Šviesa lango fone, kur matėsi Marijos statula, buvo labai stipri, kaip elektros lempos. Aš išėjau anksčiau, nes krėtė drebulys ir baimė ėmė. Naktis buvo šviesi, maži debesėliai plaukė ir užtemdydavo statulą. Marija žiūrėjo į rytus.

5. Stanislava Piktužiene, gim. 1933 m., pensininkė

Buvo kažkas, bet ar tai Marija, negaliu pasakyti. Statulą mačiau, bet kieno ji? Neįžiūrėjau rankų, veido. Tai buvo nelabai ryšku. Rėmas šviesus, visi tai matė. Kai išėjau iš Vaitkų kiemo, mačiau vaizdą koplyčioje, tame lange.

6. Genovaitė Zubavičienė, gim. 1929 m., pensininkė

Pranešė Vaitkus telefonu: „Šv. Jono kalne šviesa, ateik“. Aš greit nuėjau ir pamačiau Mariją. Jos rankos sudėtos, galvutė palenkta į priekį. Šviesa visame lango rėme. Aš stovėjau ir drebėjau, žegnojausi ir meldžiausi. Į kalną nėjau. Nenuleidau akių nuo Marijos. Sušalau ir parbėgau namo apsirengti. Paskambinau Vaitkams, bet Vaitkus jau man pasakė, kad Marijos nėra, vaizdas baigėsi. Aš nubėgau į Vaitkų kiemą, bet Marijos jau nemačiau.

7. Kazimieras Zubavičius, gim. 1940 m., statybininkas

Buvau Vaitkų kieme ir mačiau pilkos spalvos Marijos statulą elektros šviesoje. Dalykas neeilinis.

Žmonės, su kuriais šiuo reikalu nepasisekė susitikti, buvo vyras iš Gagrėnų, atvykęs pas Butkienę torto vestuvėms; Vaitkų giminaitė Janina, kuri tuo laiku buvo Maskvoje, ir Vytautas Žadeikis, dirbąs mokykloje šildymo sistemoje. L.: „Gerumo draugija“.

* * *

1. ŽIROVICAI

ŽIROVICAI VIETA. Slonimo rajonas, 12 km į pietus nuo Slonimo.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA.

Jąpapasakojo 1984 m. vietinė Žirovicų vienuolė ar bažnyčios tarnaitė.

Kai Žirovicuose buvo kilęs gaisras ir bažnyčia sudegė, visi manė, kad sudegė ir stebuklingas Švč. Marijos paveikslas. Piemenys pamatė Dievo Motiną, laikančią šį paveikslą rankose. Vaikai nubėgo šaukti suaugusiųjų. Atėję žmonės Marijos jau nematė, nes jie buvo nuodėmingi, neverti matyti. Rado tik paveikslą. Toje vietoje pastatyta Kristaus Apsireiškimo (Bo-gojavlenskaja) koplyčia. Mūrinė pastatyta 1769 m. Altorius yra ant akmens, ant kurio stovėjo apsireiškusi Marija ir laikė tą paveikslą.

Apie šį Marijos apsireiškimą rašyta „Moksle ir gyvenime“ 1972 m. Nr.3. Tik neaišku, iš kur ištraukta, kad „apsireiškusi Marija verkė“ ir šis apsireiškimas „buvo garsinamas XIV amžiuje“.

Marijos Dangun Ėmimo cerkvėje kabo didelis paveikslas, kairėje ikonosta su vartelių pusėje. Jo centre pavaizduotas medis, kurio viduryje ovalinėj spinduliuojančioj šviesoj Marijos iki pusės, laikančios Kūdikėlį dešinėj rankoj, mėlyname fone, atvaizdas. Po medžiu klūpo du baltais marškiniais (iki pėdų) piemenukai. Už medžio ganosi avytės, kiek toliau — miškas.

Prie įėjimo į bažnyčios rūsį kabo panašaus dydžio ir kompozicijos paveikslas. Rodos, ant ąžuolo Marijos su Kūdikėliu paveikslo apsireiškimas. Klūpo du piemenukai. Iš medžio šaknų ar kamieno drevės prie žemės trykšta šaltinis ir nuvingiuoja upeliuku.

II APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Maždaug 2,5 km nuo bažnyčios, miške, gal kokiame XVII a. kažkam apsireiškė Marija. Ir ten ištryško šaltinis. Buvo pastatyta koplyčia ir Kryžiaus keliai. 1945 m. koplyčia buvo nugriauta, o šaltinis užkimštas. Tada pradėjo Žirovicuose sunktis iš žemės vanduo net gyventojų trobose. Valdžia turėjo atkimšt šaltinį. Žmonės vėl pastatė koplyčią, kuri apie 1962 m. buvo nugriauta. Vėliau vietiniai gyventojai pastatė kryžių ir šaltiniui surentė rentinius, kuriuos paskui pakeitė cementiniais.

VIETOS APRAŠYMAS. Miško pašlaitėj tarp senų medžių stovi pravoslaviškas aprištas kaspinu su išsiuvinėtais kryžiukais kryžius. Ant jo skersinių užrašas: „Spasi Bože, liūdi tvoja“ (Išgelbėk, Dieve, žmones tavo). Už 1,5 km nuo kryžiaus — šaltinis su cementiniais rentiniais. Yra puodelis ir galima pasisemt vandens. (1984 m.)

MALONĖS. 1984 m. viena moteris, kuriai gydytojai nepadėjo, šiuo vandeniu išsigydė.

2. BUDSLAVAS

VIETA. 50 km į šiaurės rytus nuo Vileikos, 15 km į šiaurę nuo Dolginovo.

VARDO KILMĖ. Anksčiau vadinosi Būda. Vėliau, sklindant jos garsui, prisidėjo žodis Slava.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Marija apsireiškė apie 1664 m. ant akmens piemenėliams. Toje vietoje buvo pastatyta būda. Marija apsireiškė dar kartą, ir tada toje vietoje pastatė bažnytėlę. Ji nepaprastai maža. Dabar ji — naujos didelės bažnyčios dešinėje pusėje. Bet jos altorius yra priešingoje nei didžiosios bažnyčios altorius pusėje. Šis altorius pastatytas ant akmens, kur pasirodė Marija. Altorius labai gražus, medinis, su 22 medinėmis paauksuotomis šventųjų ir angelų statulėlėmis. Švč. Marijos apsireiškimo istoriją papasakojo bažnyčios valytoja 1984 m.

3. BARŪNAI

VIETA. 22 km į pietus nuo Ašmenos.

VARDO KILMĖ. V.Žučkovičiaus nuomone, pavadinimas kilo nuo slaviško žodžio „bor“ — giria.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Kaip papasakojo bažnyčios klebonas 1984 m., pagal padavimą šioje vietoje apie 1680 — 1690 metus M.Piesliakui pasirodė Marija. Ji sakiusi: „Aš noriu, kad čia būtų bažnyčia ir mano paveikslas“. Piesliakas pastatė kryžių su aukų dėžute. Kryžius buvo kelių sankryžoje. Kai Piesliakas pradėjo statyt bažnyčią, kas rytą rasdavęs dėžutę pilną auksinių pinigų. Jis norėjo bažnyčią statyti aukštumoje, bet Marija prašė statyt, kur dabar yra. Po bažnyčia — stebuklingas šulinėlis.

4. ALKOVIČIAI

VIETA. 35 km į rytus nuo Vileikos.

VARDO KILMĖ. Nuo Alksnio. Lietuviškas pavadinimas būtų Alksnėnai. APSIREIŠKIMO ISTORIJA. Papasakojo vietinė močiutė. Labai seniai ant Alksnio pasirodė Dievo Motina su Kūdikėliu. Nuo to ir miestelio pavadinimas. Toje vietoje buvo pastatyta medinė bažnytėlė, o 1905 m. pastatyta mūrinė gotikinė. Po II pasaulinio karo čia dar atvažiavo kunigas, bet jam neleido eit pareigų ir bažnyčią sovietai uždarė.

Miestelio pakraštyje, vadinamame Matkovci, ant kalnelio yra stebuklinga vieta, susijusi, rodos, su Marijos apsireiškimu. Lenkų laikais buvo mūrinė koplyčia. 1984 m. ant kalno stovėjo nedidelė 1,5x1,5 m medinė koplytėlė. Joje — Marijos statula, aprišta medžiagom, skarom, kaspinais kaip votais Rytų bažnyčios papročiu. Vyksta daug stebuklų.

5. AUCĖ

VIETA. 24 km į šiaurės vakarus nuo Žagarės, Duobelės rajone.

PRIKLAUSYMAS. Jelgavos dekanatas.

APSIREIŠKIMO ISTORIJA. 1927.III mėn. pabaigoje iš Aucės du seminaristai ėjo į stotį ir pievoje pamatė Švč. Mariją. Ji, paėjus link jų, iškėlus į viršų rankas, išnyko. 1938 m. toje vietoje pastatyta bažnyčia. Vienas iš tų seminaristų tapo šios bažnyčios klebonu. Pavardė lyg Vytautas Satkevičius ar Šatkauskas.

Tai papasakojo viena moteris.

ATLAIDAI. Bažnyčios titulo — šv. Teresės; Jėzaus Širdies.

AUCĖ

II DALIS. ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS PĖDOS AKMENYSE

„Jėzui kritus nuo Kedrono upelio tilto, Jo kelių, rankų, alkūnių ir pirštų pėdsakai įsispaudė uoloje, ir vėliau didžiai ji garbinta.

Dabar jau dingo tikėjimas tokiais dalykais, o vis dėlto ne kartą istoriniuose regėjimuose minimi patriarchų, pranašų, Jėzaus, Švč. Mergelės ir kai kurių šventųjų kojų, kelių arba rankų įspaudai akmenyje. Uolos, pasirodo, buvo minkštesnės ir labiau tikinčios negu žmonių širdys, duodamos svarbiomis valandomis liudijimą, kad net joms tiesa daro įspūdžio“ (O.K.Emerich. „Kristaus Kančia“. Kaunas, 1932, p. 68).

Ceilono saloje (dabar Šri Lankos sala) yra plačiai pagarsėjęs apie 2 250 m Adomo kalnas, ant kurio viršūnės esančioje uoloje įminta pėda. Šią pėdą budistai garbina kaip Budos. Mahometonai tiki, kad tai esanti pirmojo žmogaus — Adomo — pėda. Bramanai laiko ją dievo Višnu pėda.

Jeruzalėje, Alyvų kalne, ant granito uolos yra likusi Kristaus pėda.

Lietuvoje pėdomis akmenyse domėjosi ir jas tyrė Petras Tarasenka. Šioje dalyje pasinaudota jo knyga „Pėdos akmenyse“ (V., 1958) ir archyvais, buvusiais Lietuvos TSR Kultūros ministerijos Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos taryboje.

Tie akmenys su Švč. Mergelės Marijos pėdomis, kuriuos žmonės gerbė ir saugojo, išliko iki mūsų dienų. Vieni buvo įmūryti į altorius, statulų pamatus. Kurie liko lauke, nukentėjo, nes žmonės relikvijoms apskaldė pėdų kraštus. Buvo ir tokių akmenų, kuriems žmonės jokios pagarbos neteikė, nors ir neniekino. Rašau „buvo“, nes ne visi akmenys su Švč. Mergelės Marijos pėdom pasiekė mūsų laikus. Visų minimų akmenų nepavyko aplankyti, kai kurių nepasisekė rasti, nes mažėjant gimstamumui išnyko daugelis kaimų ir minimų vietovių niekas nežino.

Vietos išvardytos abėcėlės tvarka. Akmuo su pėda Gelvonuose jau aprašytas anksčiau. P.Tarasenkos knygutėje minimas akmuo laikomas stebuklingu Papilyje (Pandėlio raj.), jis buvęs įmūrytas į bažnyčios sieną. Tačiau nei klebonas, nei žmonės nieko negirdėjo apie tai. Bažnyčios sienoje tiktai yra įmūryta sviedinio skeveldra.

1. AUKŠTAKALNIS

VIETA. Varėnos raj., Jakėnų apylinkė, buv. „Šviesos“ kolūkis. P.Tarasenkos knygutėj klaidingai pavadintas kaimas — Antakalnio. Tai pažymėta archyve.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Varėnos dekanatas.

ISTORIJA. Vietiniai žmonės akmenį su Marijos pėda vadino Švč. Mergelės. Dar vadinamas Dusmenės akmeniu. Vietinės reikšmės archeologinis paminklas. Tas

akmuo buvo apie 1 km į šiaurę nuo tilto per Duobupio upelį kelyje Valkininkai — Babriškės, pelkėse.

Akmuo, vadinamas Dusmenės akmeniu su Mergelės Marijos pėda, sunaikintas.

Žinios iš archyvų. (Yra daryta nuotrauka 1938 m. fotografuojant iš šono.)

2. BURBIŠKIS

VIETA. Radviliškio raj., Pakalniškių apylinkė, prie buvusio dvaro.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija, Šeduvos dekanatas, Dambavos parapija.

ISTORIJA. Kėdainių Šv. Juigio bažnyčios vikaro kun. J.Kurliausko pranešimas:

„G.T. Laikau sau už pareigą pranešti Tamstai, kad vienas toks akmuo su „pėda“ yra Burbiškio dvare, Smilgių valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Ant jo, sulig vietinių žmonių padavimais, yra stovėjusi Švč. Panelė Marija. Tą akmenį paskiau Mykolas Baženskis (ar Bašenskis), statydamas Švč. Panelės stovylą, įmūrijo įjos postamentą taip, kad ta „pėda“ būtų matoma. Toji stovyla su tuomi akmeniu iki šiolei tebestovi /.../ Su pagarba kun. J.Kurliauskas. Kėdainiai, 12.11.25.“

APRAŠYMAS. Marijos statula su įmūrytu įjos pamatą akmeniu yra prie vieškelio priešais buvusius Burbiškio dvaro vartus. Pėda gerai matosi. Yra apie 14 cm, kairės kojos. Ant stovo — aukšta Marijos statula. Ji su balta tunika, melsvai žalsvu apsiaustu, ant galvos skepeta ir gėlių vainikas. Dešine primynusi žaltį, kaire — pusmėnulį. Matomo su pėda akmens dydis — maždaug 20x40 cm.

Burbiškio dvaro parke yra paminklai A.Mickevičiui su užrašu „Litwa ojčyzna moja“ ir Vytautui. Paminklas buvo ir Šatrijos Raganai.

3. DAUGĖLIŠKIS

VIETA. Kaimas Ukmergės raj., Ukmergės apylinkėje.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Ukmergės dekanatas.

Šio kaimo nepavyko rasti. Ar akmuo yra, nenustatyta.

ISTORIJA. Iš archyvo: „1935 m. spalio mėnesį informavo Steponavos pradžios mokyklos mokytojas Vladas Laska. Nuo Daugėliškio kaimo už 1 km į rytus prie Lukšos ir Stričkos žemės šalia Čivylių yra akmuo su dviem pėdom. Seniau pėdos buvo aiškios, o dabar piemenų aptrupintos. Sakoma, kad senovėje ant šio akmens Panelė Švenčiausia ilsėjosi ir žmonių atminčiai įspaudė savo pėdas“.

4. MITKIŠKĖS

VIETA. Tarp Kazokiškio ir Paparčių. Ties Nerimi, kurios kitoje pusėje matosi Kernavė.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Žaslių dekanatas.

APRAŠYMAS. P.Tarasenka prieš kelis dešimtmečius taip aprašė: „Akmuo yra ant Sukros upelio, ties buvusiu malūnu. Akmuo buvo pašventintas, šalia pastatytas kryžius. Šalia pėdos yra antras mažas pailgas 7 cm įdubimas, laikomas Kūdi-kelio Jėzaus pėda. Akmuo yra medžiais apsodintame darželyje. Pasižymėjęs stebuklais“.

MITKIŠKĖS Apie 1985 m. vaizdas buvo toks. Nuo kelio per 50 metrų auga beržynėlis. Priėjo yra medinė, jau apipuvusi, gražiai padirbta tvorelė aplink akmenį. Ant kampinių stulpelių metaliniai kryžiukai. Akmens 3/4 yra žemėje. Virš žemės matomos akmens dalies ilgis apie 1,6 m, plotis kiek mažesnis. Akmuo apaugęs samanomis. Pėda palyginti gili, gerai išsilaikiusi. Tarp akmens ir kelio — kolūkio laukai, apsodinti žemės ūkio kultūromis. Šalia akmens — stulpelis su užrašu: „Mitkiškių akmuo, archeologinis paminklas, saugomas valstybės“. Netoli yra sodyba, o dar užjos — upeliukas, gal vadinamas Sukra.

Mitkiškėse buvo žiauriai nukankinti žmonės. Štai laiškas, kurį išspausdino „Gimtasis kraštas“ 1989.1.26:

„1941 m. birželio 28 d. vokiečių apsupta raudonosios armijos kariuomenės dalis ties Žiežmariais pasuko iš plento Neries link. Prie Mitkiškių kaimo apsistojo, nes per Nerį tilto nebuvo. Kariuomenė užėmė ir gretimus kaimus — Latvių, Aleksandriškių, Paikių. Tarp Mitkiškių ir Latvių kaimų nedidelis Sarvituto miškelis buvo pilnas kariuomenės. Priešpiet pasirodė rusų kariai: „Mūsų nebijokit, tačiau už mūsų atvyksta „Stalino kariai“, jų saugokitės“. Po pietų pamačiau tuos Stalino... Vidutinio ūgio, juodais plaukais ir tamsios odos spalvos — azijatai. Tokius žmones aš mačiau pirmą kartą. Gyventojai ėmė slėptis kur kas galėjo, o staliniečiai siautė trobose — ieškojo vyrų. Suradę seną ar vaiką— išsivarydavo.

Mano tėvai susodino mus tris ir dar kaimyno vaikus į ratus ir pabėgom iš namų. Nuvažiavom apie 5 kilometrus, apsistojome dideliame griovyje, kur buvo ir daugiau žmonių. Išsikasėme apkasus, įėjimą uždengėm pagalvėmis ir taip praleidom naktį kulkoms zvimbiant. Auštant susišaudymas aprimo ir mes pasukome į namus. Važiuodami vieškeliu sutikdavome tik vokiečių karius — rusų nebuvo.

Išvesti vyrai nė vienas negrįžo į namus. Juos visus žiauriai nukankino ir paliko gulinčius — kai kuriuos Sarvituto miškelyje, kitus ant Neries kranto. Jiems buvo išbadytos akys, nupjautos ausys, nosys, išsukioti rankų pirštai kabojo tik ant odos, nugarose išrėžta po du diržus. Nespėjo pasislėpti ir Valantanavičių šeima. Tėvą, du sūnus ir 13 metų berniuką, tuo metu gyvenusį pas Valantanavičius, išsivedė ir visus nukankino. Kazį Čiūrą rado durtuvu prismeigtą prie žemės — mirė žmogus besikankindamas. Iš viso buvo nužudyta vienuolika žmonių. Laidojo visus kartu Kazokiškio kapinėse:

Valantanavičius Antanas apie 55-57 m., Valantanavičius Jonas 28-30 m., Valantanavičius Vaclovas 25 m., Čiuras Jonas 27 m., Čiuras Kazys 46-48 m., Drėgva (vardas nežinomas; iš Šešonių km. buvo atvykęs į Mitkiškes), Dimša Stasys 16 m., Bagdonas Kazys 16 m., Roslekas Antanas 60 m., Medzveckas Mykolas 25 m., Batėnas Zigmas 25-27 m.

Sarvituto miškelyje taip pat žiauriai buvo nukankinti keturiolika vokiečių belaisvių. Vokiečiai juos fotografavo.

Antanina Valantanavičienė, netekusi vyro ir dviejų sūnų, neilgai gyveno. Mitkiškių kaime buvo tylu kaip kapuose. Visus tuos žmones aš pažinojau. Tą baisią dieną atsimena šiandien dar gyvenantys Mitkiškių ir aplinkinių kaimų žmonės. Liudininkų daug. Jono Čiuro sesuo Marytė Stankevičienė šiuo metu gyvena Vilniuje, Mykolo Medzvecko motina ir Antano Rosleko sūnus Pranas — Mitkiškėse.

Prašau neskelbti mano pavardės — ne todėl, kad bijau, o todėl, kad turiu daug, labai daug pažįstamų, o jie susitikę klaus, o apie tai pasakoti sunku“.

(Redakcija autoriaus pavardę ir adresą turi.)

5. SKUDUTIŠKIS

VIETA. Molėtų rajonas, 20 km į šiaurę nuo Molėtų, 3 km į pietryčius nuo Alantos — Utenos kelio.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Molėtų dekanatas.

ISTORIJA. Dar prieš didįjį marą apsireiškė Skudutiškyje Marija. Akmenyje, ant kurio stovėjo Švč. Mergelė, liko jos pėda.

Prasidėjus marui, kurie tik žmonės eidavo į Skudutiškį paprašyt Marijos užtarimo, liko gyvi.

Šitos žinios labai skurdžios, ir nustatyti Marijos pasirodymo datą sunku, nes Lietuvoje siautė keletas didelių marų.

Simonas Daukantas, remdamasis Strijkovskio „Lietuvos kronika“, apie 1315 m. marą rašo; „...plunksna virpa rašant. Motinos, tėvai, uždarinėję kūdikius savo kambariuose, badu tenai marino ir mirusių kūnus ėdė! Tokiose rustose dienose ant didesnės dar prapulties giminės Lietuvos ir Žemaičių kryžeiviai ir kiti kryžnešiai, ateidami jų kariauti, tuo pačiu laiku atnešė marus iš Egipto žemės į Latvių žemę, Prūsus, kurie visoj Lietuvoj ir Žemaičiuose išsiplėtė...“

Nuo 1618 m. vidurio Europoje ėjo žiaurus, vadinamasis 30 metų karas. Kaip paprastai karų metu, ten kilo baisios epidemijos. Maras 1652 m. pasiekė ir Lietuvą. Nespėjus jam atlyžti, Lietuvą užplūdo rusai su švedais (1654 — 1655). Tuomet maras, vėl atsinaujinęs, dar labiau paplito.

Nuo 1696 iki 1717 m. Lietuvoje vyko nemaža karų. 1706-1708 metai buvo labai nederlingi, 1708-1709 m. žiema nepaprastai šalta. Karo baisybių išvaikyti valstiečiai, pasislėpę miškuose, tiesiog mirė nuo šalčio ir bado. Tuo metu Vilniuje žmonės gaudė ir valgė žiurkes, kates. Atsirado ir žmogėdrų. Palei Vilnių buvo sugauti 8 plėšikai, kurie, suvalgę savo žmonas ir vaikus, žudydavo praeivius ir misdavo jų lavonais. Tuomet Vilniaus gatvėse gulėjo negyvėliai. Vien Vilniuje mirė 20 000 krikščionių ir 4 000 žydų. Visoj Mažojoj Lietuvoj mirė 150 000 žmonių. Tad prie visa naikinančio karo prisidėjo

1708 — 1711 m. siautęs baisus maras ir kitokios epidemijos. Tuokart nuo ligų, bado, šalčio ir karo išmirė 1/3 gyventojų. Ištisi Lietuvos plotai pavirto dykvietėmis.

Ištrauka iš Br. Kviklio knygos „Mūsų Lietuva“ (t. IV, p. 17) apie siautusį marą: „Pirmos žinios apie badą ir marą Lietuvoje siekia 1205-1207 m., 1211, 1279, 1310 m. Maras lankėsi 1391,1408-1419,1419-1420,1427,1452,1465,1473-1474, 1482,1497-1498,1505-1506,1557,1588-1590,1625-1629,1660,1741-1742,1808, 1842, 1850 ir kt. metais. Po maro kai kuriuose miesteliuose likdavę vos keletas gyventojų. Žemaičiai (IV tomas apie Žemaitiją) marą pavietre vadindavo. Pagal padavimą, pavietrė važinėdavusi 6 arklių traukiama karieta, lankydavusi miestus, kaimus, dvarus, laukus ir, kur tik įvažiuodavusi, visus žmones išžudydavusi. Žemaitijoje atsirado maro kapalių (kapelių). Paprastai juose stovėdavo juodas kryžius, akmenų tvora aptvertas. Tai esą, juodojo mirties angelo palaikai“. Šis angelas iki XVIII a. žemaičiams nešęs siaubą ir mirtį. Yra žinoma, kad žemaičiai Palangoje ir kitur netgi senovės dievų pagalbos šaukdavosi.

Kartais nukentėdavo tik nedidelės sritys, o kartais visas kraštas. Marui pasibaigus mirusiųjų ūkiai dar ilgai tušti stovėdavę, tik vėliau juos užimdavo iš kitų vietovių atsikėlę gyventojai“.

APRAŠYMAS. Akmuo nuo bažnyčios yra apie 1 km, prie upeliuko, tekančio per lapuočių unksmę. Šalia akmens pastatytas valstybinis ženklas „Skudutiškio akmenys su ženklais“. Akmuo aptvertas tvorele. Būnant šioje vietoje 1983 m. tvorelė buvo nulenkta, o gėlės ir žvakės išmėtytos.

Prieš II pasaulinį karą laukuose šalia upelio irgi buvo (dabar nėra) akmuo su pėda ir kryžiumi.

MALONĖS. Žmonės sako: kas nuo to akmens duobutėj esančiu vandeniu nuvalys kokią žaizdą ar atsigers to vandens, tai tuojau pagis. Jie renka nuo to akmens samanas ir daro vonias, pridėdami vandens iš greta esančio upelio. Esą daug atsitikimų, kad pagijo. Kryžius baigiamas nuskust peiliais, maldininkai apskaldė ir pėdą, imdami akmens skaldinėlius gydymuisi.

6. VILKELIAI

VIETA. Kaimas prie Panevėžio tarp Upytės ir Naujamiesčio.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Panevėžio dekanatas.

ISTORIJA. Iš archyvo ikikarinis aprašymas: „Vilkelių km., Juzės Smailytės žemėje, yra akmuo su Jėzaus ir Marijos pėdomis be globos. Vilkelių km. ganyklose yra akmuo su dviem pėdom: viena didesnė, kita mažesnė. Sako, kad čia stovėjusi Panelė Švenčiausia su Sūnumi. Buvojau prieš 20 metų“ (1938 m. rašyta).

Akmuo stovi pelkėje tarp kitų akmenų. Vietos žmonių vadinamas „Akmuo su Jėzaus ir Marijos pėdomis“. Jokių tradicijų ir padavimų apie jį nėra. Žinių irgi nerandame. Paprastas akmuo, ant jo viena didesnė, kita mažesnė į žmogaus pėdą panašios žymės. Akmuo įlindęs į žemę, vidutinio didumo, jį 4 vyrai gali pakelti.

Ar išliko iki mūsų dienų, dar neišaiškinta.

III DALIS. ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ŠALTINĖLIAI

Švč. M. Marijos šaltinėliai, kaip ir pėdos akmenyse, giminingi Marijos apsireiškimo vietoms, nes jų stebuklingumas susijęs su Dievo Motina.

Šioje dalyje aprašytos tik tos stebuklingos Marijos vietos, kurios pirmiausia garsėja šaltinėliais, nors vietų su šaltinėliais ar šulinėliais yra daug daugiau.

Stebuklingas šaltinėlis buvo Panemunėlyje, 5 km į pietvakarius nuo Rokiškio. Bet ar jis turėjo kokį sąryšį su Švč. Mergele, neaišku. Be to, jis jau užmirštas, lyg ir išdžiūvęs. Apie šį šaltinėlį yra šiek tiek žinių kunigo A.Liepinio rankraštyje: „Jis yra dvaro parke ir laikomas stebuklingu. Švč. Trejybės atlaidų išvakarėse kunigas pašventindavo šaltinėlį. Tikintieji semiasi vandenį, geria jį vietoje, o daugiausia namo nešasi“.

Atlaidai buvo Marijos Nekalto Prasidėjimo, Žolinės, Škaplierinės ir Marijos Apreiškimo — pastarieji du panaikinti.

1. MAŽUČIAI

VIETA. Vilkaviškio raj., 2 km nuo Alksnėnų.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Vilkaviškio dekanatas, Alksnėnų parapija.

ISTORIJA. Kaimas minimas 1744 m. Vilkaviškio parapijos kaimų sąraše. 1909 m. čia buvo 32 sodybos. 1923 m. — 37 sodybos ir 210 gyventojų. Dabar gyventojai iškelti.

MAŽUČIAI Legenda pasakoja, kad pro tą vietą, kur yra šaltinėlis, ėjo senelis ir pamatė

labai gražią mergaitę, prausiančią veidą. Pagal vieną padavimą — ji nieko nesakiusi, pagal kitą— tarusi: „Prauskitės ir naudokitės“. Senelis nuskubėjęs į artimiausią sodybą ir pranešęs apie įvykį. Į

nurodytą vietą subėgo žmonės. Gražiosios mergaitės jau nerado, bet toje vietoje iš žemės tryško šaltinis, nors jo ten niekuomet anksčiau nebuvo. Nedaug suko galvą tuo laiku religingi žmonės ir tyra širdimi priėmė, kad juos aplankiusi pati Švč. Mergelė Marija ir jiems atnešusi dovanų šitą šaltinėlį.

Vietiniai žmonės netrukus apie šaltinėlį surentė rąstų rentinėlį ir pastatė nedidelę koplytėlę. Viduje įrengė altorėlį. Liaudies meistrai išpuošė jį įvairiais drožiniais, padarė gražų kryžių ir Švč. Mergelės Marijos statulėlę. Laikui bėgant mediniai rentiniai pakeisti betoniniais.

Pirmas Alksnėnų klebonas buvo Jonas Astrauskas. Po jo — Antanas Raduišis. Jie nesiėmė didesnių darbų. Po jų atėjęs kunigas Vincentas Čitavičius praplėtė Alksnėnų koplyčią ir ėmėsi tvarkyti remonto reikalaujančią Mažučių koplytėlę. Nugriovė senąją medinę ir jos vietoj pastatė naują mūrinę. Sienas išdekoravo iš ąžuolo padarytais ąžuolo lapų ornamentais, įtvirtindamas juos betone.

Br.Kviklio „Vilkaviškio vyskupijoj“ (Chicago, 1982 m.) rašoma, kad „prie koplytėlės stovėjo medinis aukštas kryžius, kuriam papuvus ūkininkas Augustaitis pastatė geležinį, o Elena Jasaitienė apie 1938 m. vietoj senosios pastatė naują, mūrinę koplytėlę“.

1944 m. koplytėlė buvo sugriauta. Ąžuolo lapų nuolaužos tebesaugomos Alksnėnų bažnyčioje. Po karo klebonui Vincentui Kizlaičiui leista atstatyt medinę koplytėlę. Prieš karąjoje buvo laikomos šv. Mišios.

1988 m. kun. Antanas Lukošaitis gavo leidimą atstatyt koplytėlę prie šaltinėlio ir atstatė.

Nuo geležinkelio apie 80 metrų esanti koplytėlė buvo kvadratinė, maždaug 2x2 m. Šalimais stovėjo kryžius — padėka už širdies ligos išgydymą. Vieta apsodinta gėlėmis ir išgrįsta plytelėmis. Netoli koplytėlės yra dar keli šaltiniai arba vieno gilaus šaltinio čia kelios versmės. Kun. A.Lukošaičio rūpesčiu 1991 m. pastatyta originali koplyčia iš lauko akmenų, talpinanti apie 100 žmonių. 1995 m. vasarą šalia koplytėlės pastatyta 14 Švč. Mergelės Marijos Skausmo ir Džiaugsmo paslapčių koplytstulpių.

MALONĖS. Šaltinio vanduo garsėja nuo senų laikų. Kartą šio vandens sudėtį tyrinėjo net Karaliaučiaus daktarai, bet jų tyrinėjimo rezultatai nežinomi. Mažučių šaltinėlio vanduo, be kitiems šaltiniams būdingų savybių, dar pasižymi tuo, kad laikomas negenda. Ypač jis garsėja visokių akių ligų išgydymu. Sako, kad vietiniai senukai skaito be akinių — todėl, kad apsiplovę akis šiuo vandeniu.

Įsikūrus Alksnėnų parapijai, buvo užvesta knyga malonėms registruoti. 1981 m. buvo įsilaužta į koplyčią ir knyga dingo.

Į Alksnėnų bažnyčią prie Marijos statulos iš Mažučių koplyčios buvo perkeltos 2 auksinės širdys, tačiau nėra žinių, už kokias gautas malones šie votai atnešti.

Keletas malonių, nurašytų iš zakristijoj esančio sąsiuvinio:

1. Nuo nepagydomos akių ligos pagijus dėkoja Teresė Abraitytė 1981 m.

2. Aš, Marija Lekavičiūtė, daug metų sirgau skrandžiu. Daktarai per eilę metų neišgydė. Čia atvykusi ir du kartus išgėrusi šaltinio vandens, visiškai pasveikau ir viską galiu valgyti. Pasveikau 1984.VIII paskutinį šeštadienį.

3. Jonas Kazimieras Klimavičius iš Vilkaviškio sirgo skrandžio liga nuo 1969.IV.6. 1984. VII.7 vakare atvykęs jis apėjo 9 eiles aplink koplytėlę ir 23.30 val. staiga nustojo skaudėti skrandį.

4. Ona Jacaitė iš Kauno sirgo sąnarių liga ir jau sunkiai galėjo lipti laiptais. Čia atvykusi ir išgėrusi šaltinio vandens, iš karto pasveiko 1984.IX.29.

5. R.Magalingienė, sirgusi 15 metų, išsigydė čia rankų egzemą.

6. Yra ir anoniminių laiškų. Pvz., 1985.VII.27 „Kaunietė“ susižeidė ranką, kad net plaštakos kaulai trūko 3 vietose. Ji pažadėjo sidabrinę rankutę — votą, kaip padėką, atvežti paskutinį šeštadienį. Ranka greit sugijo, bet pažado ji neišpildė. Ir vėl pradėjo ranką skaudėti, kad net neužmiega naktimis.

Dar keletas malonių iš anoniminės knygelės „Šaltinėlis prie geležinkelio“ (1985 m.):

1. Karmėlavos gyventoja Antanina, sirgusi širdies liga, kurios gydytojai nepajėgė išgydyti, pasakoja, kad 1983 m. prieš Velykas susapnavusi keistą sapną. Sapne pasirodžiusi mirusi Karmėlavos gydytoja Skorupskienė, baltai apsirengusi ir maloniai šypsodamasi. Paskui tarė: „Tu nebijok. Tau skirta pasveikti. Jokie vaistai, joks gydymas nepadės. Reikia nusiprausti Marijos Malonių Versmių šaltinio vandeniu“. — „Iš kur jo gauti?“ — paklausiau. „Tu jo turi“. Aš nustebau. Ji parodė ranka į mano kambaryje esančią palmę ir tarė: „Čia“. Sapnas nutrūko, ir aš pabudau. Nubudusi visą jį gerai prisiminiau ir niekaip negalėjau suprasti, kaip gali būti vazone šaltinėlis. /.../ Pagaliau prisiminiau, kad tada, kai palmė buvo pradėjusi džiūti, /.../ parsivežiau iš gyvenančių prie Vilkaviškio senelių taip pat kažkokio stebuklingu laikomo vandens. Juo irgi esu laisčiusi savo mylimą palmę. Palmė atsigavo ir normaliai iki šiol auga.

/.../ Diena šilta. Abi pavargusios šiaip taip atėjome. Iš koplytėlės sruveno šaltinėlis į vieną betoninį šulinėlį, iš šio vamzdeliu tekėjo žemėn. Nuoširdžiai pasimeldusios apsiprausėme /.../ Atvykome į čia pavargusios, o grįžome pailsėjusios, lyg po gerų atostogų sveiki žmonės /.../. Jau daugiau kaip metai, o mūsų ligos nesikartojo. Bronytės priepuolių nė pėdsako. (Sirgo bronchine astma.) /.../

2. Paskutinį 1985.VI šeštadienį atvažiuoja viena šeima: vyras, žmona ir keturi jų vaikai. Jie atvyksta padėkoti ir atveža nedidelę sidabrinę votą. Ant gražios nedidutės grandinėlės kabo plokštelė su išgraviruota akimi ir įdėtu mėlynu jos vyzdžiu. Prieš keletą metų jauniausias sūnus Marius drožinėdamas peiliu išsidūrė, tiksliau pasakius, persipjovė akį. Apžiūrėję specialistai pareiškė, kad akį išgelbėti nėra jokios vilties. Tėvai nutarė šauktis Dievo Motinos pagalbos. Iš pažįstamų gavo šio vandens, ligoninėj suvilgė sužeistą akį. Tą patį momentą, vos patepus šiuo vandeniu sužeistą akį, ji praregėjo. Gydytojų nuomone, ši akis negalėjo regėti, nes iš vyzdžio ištekėjęs skystis. Regėjimas moksliškai nepaaiškinamas. Tėvas neužrašė atsitikimo padėkos knygoje, motyvuodamas, kad negeros širdies žmonės gali per daug išvarginti vaiką. (Kokie mes dar esame bailūs.)

3. Alkoholikai ir rūkantieji gauna ryžto ir valios atsikratyti šiais blogais įpročiais. Su tikėjimu ir viltimi panaudojus šaltinėlio vandenį, organizme nelieka to žalingo poreikio.

ATLAIDAI. Be išvardytų V dalyje atlaidų prie Alksnėnų stebuklingos Marijos statulos, Mažučiuose apsireiškusi Švč. Mergelė Marija. Ji iškilmingai pagerbiama kaip Malonių Versmė kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį.

SVEIKA MARIJA

1 Prie Alksnės upelio, miškuos Sūduvos,
Mažučių kaimelis buvo kitados.
Toli toli, toli tarp miškų,
Toli toli, toli nuo žmonių.

2 Darbavosi, triūsė savuos laukuose,
Grybavo, uogavo plačiuos miškuose,
Toli toli...

3 Ne kartąjuos spaudė nelaimės, vargai
Ir glaudė be laiko ne vieną kapai.
Toli toli...

4 Begrįždamas iš miško senelis taku
Išvydo Mergaitę ant Alksnės krantų.
Toli toli...

5 Graži Jinai buvo, kaip saulė skaisti,
Pragydo ne lūpos, senelio širdis.
Sveika, sveika, sveika Marija!
Sveika, sveika, sveika Marija!

6 Prie kojų Jos tryško šaltinis skaidrus,
Ir kvietė čia praustis Ji žmones visus,
Sveika...

7 Daug sirgo trachoma, akių ligomis,
Kas čia tiktai prausės, pagijo visi.
Sveika...

8 Ne tik kūno akys, ne vieno siela
Sugrįžo iš šičia nušvitus visa.
Sveika...

9 Koks geras čia oras, tai jaučia visi,
Nes jį čia gaivina Marija pati.
Sveika...

10 Mus vargina šiandien daugybė ligų,
Čia prie šaltinėlio pagysim iš jų.
Sveika...

11 Ką vargina skrandis, kankina vėžys,
Tegul tiktai tiki, bematant išgis.
Sveika...

12 Jei draugo nerandi ar draugės tikros,
Prašyki Marijos, ateisi dėkot.
Sveika...

13 Jei nesutarimas kamuoja namus
Ir darosi širdžiai be galo sunku...
Sveika...

14 Ateikime šičia, maldaukim karštai,
Ir visos nelaimės pradings amžinai.
Sveika...

15 Jei esame būdo gruboko, sunkaus,
Iš Motinos gausim gerumo švelnaus.
Sveika...

16 Marija skaisčiausia, Marija brangi,
Globoki mūs šalį, maldaujam visi!
Sveika...

17 Kaip Lurdo šventovėj, taip ir Lietuvoj
Laikyki, Marija, mus savo globoj!
Sveika...

18 Nurodyk žmonijai ramybės takus,
Globok mus, Marija, kaip savo vaikus!
Sveika, sveika, sveika Marija!
Sveika, sveika, sveika Marija!

Amen.

ATEIKIME Į MAŽUČIUS

1 Prie Alksnės pakrantės šlaitely
Maža koplytėlė, kukli.
Nueik, nes tenai tavęs laukia
Pasiilgus Marijos širdis.

2 Malonių Versmės šaltinėlis
Nuolat čia sruvena tyliai
Ir kviečia pas save kiekvieną,
Kas džiaugias ar kenčia skaudžiai.

3 Kas džiaugias, — sukilninti džiaugsmą,
Kas kenčia, — palengvint kančias.
Kiekvieno kaip motina laukia
Marija ateinant į čia.

4 Pavasariais Alksnės pakrantes
Balti puošia plukių žiedai,
Varpeliais suskamba padangėj
Sugrįžę atgal vyturiai.

5 Su strazdo nubudusią lyra,
Žydrosiom žibučių akim,
Su tulpėm, bijūnais, alyvom
Pabelskim Marijos širdin.

6 Jaunyste, juoku ir svajonėm
Užpildyki Alksnės krantus!
Jaunystė — graži tai malonė,
Kurią davė žmogui dangus.

7 Jaunyste, ateik pas Mariją,
Ateiki tokia, kaip esi!
Geriausiai ši Motina žino,
Kokia šiandien būti turi.

8 Kai bręstančios varpos palinksta,
Rimtis palytėjo pečius,
Kai žingsniai nuo darbo pailsta,
Keliaukime į Mažučius.

9 Kai darosi viskas netikra,
O žemėj sunku ir skaudu,
Kai žiedas vestuvių rūdija,
Ateikime į Mažučius.

10 Kai rudenio vėjai pakyla,
Šukuoja ražienas laukti
Kai tuščia sieloje ir nyku,
Ateikime į Mažučius.

11 Prie Alksnės pakrantės šlaitely
Maža koplytėlė, kukli.
Atmink, kad tavęs čionai laukia
Marijos pasiilgus širdis.
Amen.

MAŽUČIŲ MARIJAI

1 Prausė veidą... Taip sako legenda...
Ne legenda, atmintis senelių.
Ji kaip perlą lig šiandien išlaikė
Pasirodymą pirmą Mergelės.

2 Nuo tada daugel metų praėjo,
Daug malonių dangus išdalijo
Per Malonių Versmės šaltinėlį,
Kurį šičia atvėrė Marija.

3 Vyturiai kai tėvynėn sugrįžta,
Kai įšalusi žemė atgyja,
Tenubunda krūtinėje ryžtas
Aplankyti Mažučių Mariją.

4 Kai gegužės akordai prityla
Ir lyg jūra rugiai suvilnija,
Mūsų ilgesio virpanti lyra
Tegul gieda Mažučių Marijai.

5 Varpų bręstančių galvos nulinksta,
Liepos bitėm nektarą dalija,
Kai nuo darbo pailsta mūs žingsniai,
Meldžias širdys Mažučių Marijai.

6 Kai suplyšta puošnus rūbas klevo,
Kai vestuvių žiedai surūdija,
Iš toliausių kampų atkeliavę
Pasiguodžiam Mažučių Marijai.

7 Kai apsunkins žiema tavo naštą,
Židiny kai nerasi žarijų,
Tu ugnelės naujos parsinešti
Paskubėk iš Mažučių Marijos!

2. VIŠAKIO RŪDA

VIETA. 30 km į pietvakarius nuo Kauno.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Marijampolės dekanatas. VARDO KILMĖ. Nuo Višakio upelio ir rūdos, kuri čia buvo perdirbama į geležį. ISTORIJA. Vieni sako, kad prie šaltinėlio apsireiškusi Švč. Marija. Kiti sako, kad ėjęs žmogus, prie šito šaltinėlio nusiplovęs kojas ir pasveikęs nuo jį varginančios ligos. Padėkos ženklan pastatęs koplytėlę.

VIŠAKIO RŪDA Močiutė sakė, kad koplytėlę pastatė tas pats žmogus, kuris pastatė ir bažnyčią. Kiek anksčiau pastatyta iš senosios bažnyčios rąstų koplytėlė kvadrato formos. 1979.V.5 virš šaltinėlio esanti koplytėlė su Švč. Dievo Motinos statulėle buvo sudaužyta, suolai, tvorelė išvartyti, gėlynai ištrypti. Greičiausiai tai buvo kareivių darbas, nes apylinkės miškuose 8 dešimtmetyje įsikūrė rusų karinė bazė.

APRAŠYMAS. Einant keliu nuo kapinių link miško, už poros kilometrų yra medinė koplytėlė su įrengtu altoriumi. Nuo jos į papėdę veda žalias, samanų aksomo kraštais papuoštas takelis. Prieš šaltinėlį dar pasitinka gražus 2,5 m aukščio geležinis kryžius su 1980 m. data. Dar kiek paėjus, atsiveria reginys į šaltinėlį: apie 7x 12 m plotas aptvertas metaline tvorele. Per vidurį klauptukai, o tolėliau mūrinis keturkampis šaltinėlio rentinys. Jame įbrėžta „Tavo apgynimo šaukiamės“. Virš rentinio medinis apie 5 m aukščio stogastulpis. Jo viduryje — Marijos 1,5 m gipsinė statulėlė, panaši į Lurdo. Aplink ošia eglės ir lapuočiai. Prie šio šaltinėlio žmonės patiria malonių.

3. VIŠTYTIS

VIETA: apie 30 km nuo Vilkaviškio, 7 km nuo Vištyčio pasienio link.

PRIKLAUSYMAS: Vilkaviškio vyskupija ir dekanatas.

Apie maldingą šios vietos „Šilelio“ — šaltinėlio ir kryžiaus atsiradimą tikslių žinių nėra. Ryškesni pasakojimai, kuriuos teko nugirsti iš senų žmonių, yra šie.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą vienas šios apylinkės neturtingas valstietis sapne matąs Švč. M.Mariją, kuri jam liepusi ties šituo šaltinėliu pastatyti kryžių. Vargšas žmogelis šį sapną papasakojo žmonai ir skundėsi, kaip jis galįs pastatyti, kad neturįs nei vežimo, nei arklių, tik kirvį. Po kurio laiko jis vėl susapnavęs Mariją, kuri primygtinai prašė pastatyti kryžių. Valstietis vėl skundėsi ir pergyveno, kad negalįs išpildyti Dievo Motinos prašymo. Pagaliau trečią kartą tą patį susapnavęs, kur Marija labai susijaudinusi prašė jį pastatyti ties šaltinėliu kryžių. Šį kartą žmogus per sapną labai pergyveno ir nubudęs nežinojo ką daryti. Jis nuėjo pas kaimyną ir jam viską papasakojo. Kaimynas jį nuramino ir pažadėjo jam padėti. Tuojau jie nuvažiavo į mišką, nupjovė ąžuolą ir netrukus stovėjo kryžius ten, kur Marija prašė.

Žmonės, suprasdami, kad čia Dievo galybė, pradėjo lankyti kryžių, melstis, giedoti ir šlakstytis bei gerti šaltinėlio vandenį. įvyko pagijimų, ypatingai nuo akių ligų. Pavyzdys — Puodžiūnienės (Pavištytis) motina (Gudkaimis) ir vienas evangelikų tikėjimo mergaitės pagijimas.

Šis kryžius stovėjo ligi Antrojo pasaulinio karo. Vokiečių okupacijos metu buvo pastatytas naujas, kurį pašventino Vištyčio vikaras kun. Lelešius.

Vietoj šio kryžiaus Puodžiūnų giminės pastatė naują metalinį, o Vištyčio klebonai kun. Akevičius ir kun. Montvila — po vieną nedidelį medinį kryžių.

Seniau ties kryžiumi ir šaltinėliu ant medžio kabojo Kristaus Alyvų darželyje ir Marijos paveikslai. Jiems sunykus, kun. Montvila pakabino skrynelę, į kurią įdėjo Švč. M.Marijos statulą.

Iki šiol geri katalikai, poilsiautojai ir aplinkiniai gyventojai rūpinasi ir tvarko šią šventą vietą. Kun. Kazimieras Montvila

IV DALIS. ŠVČ. MARIJOS STEBUKLINGI PAVEIKSLAI

Ši dalis dėl geresnės orientacijos padalyta į 7 skyrius su sąlygiškais pavadinimais, pažyminčiais tų paveikslų būklę ar ypatybę.

Žinios apie stebuklingus paveikslus labai skurdžios. Paveikslai susiję su bažnyčiomis, kuriose jie yra. Taigi bažnyčių istorija iš dalies papildo paveikslų istoriją, todėl ji ir pateikiama.

Daugelis paveikslų yra su metaliniu apkalu, aptaisu. Aprašant paveikslą pateikiama jo spalva — auksinis, sidabrinis, visai nepažymint, ar metalas gryno aukso, sidabro, ar tik paauksuotas, tik imitacija. Dažniausiai ir paveikslo dydis nustatytas iš akies, todėl paklaida gali būti 50 cm, jei formatas didelis. Paveikslai sugrupuoti pagal tų vietovių, kuriose jie yra ar buvo, abėcėlinę tvarką. Karūnuoti —karūnavimo chronologine tvarka. Pagrindinis stebuklingų paveikslų istorijų šaltinis buvo 1959 m. Romoje išleista kun. J.Vaišnoro knyga „Marijos garbinimas Lietuvoje“.

TRUMPA PAVEIKSLŲ ISTORIJA

Kadangi izraelitai labai buvo linkę į stabmeldystę, jiems buvo uždrausta garbinti atvaizdus (Iš. 20,4). Tai nereiškia, kad šis draudimas turėjo visą laiką galioti. Praėjus pavojui, padėtis pasikeitė. Vėliau net ant Sandoros skrynios buvo cherubų atvaizdai. Kadangi Senasis Testamentas paveikslų garbinimą draudžia, o Naujasis nieko nesako, tad suprantama, kodėl pirmųjų amžių Bažnyčia buvo atsargi šiuo klausimu. To meto krikščionims, atsivertusiems iš stabmeldžių, stabų garbinimo pavojus buvo dar labai didelis. Šv.Dvasios vadovaujama Bažnyčia pradėjo naudoti paveikslus. Priskilės katakombose Marijos paveikslai aptinkami iš II amžiaus, šv. Petro ir Marselijono katakombose — iš III amžiaus. Bet jie dar nebuvo garbinami ir buvo reti.

Po Milano Edikto 313 m., kuomet Bažnyčiai buvo suteikta laisvė, paveikslais imta puošti šventyklas. Ir tai teigiamai atsiliepė ugdant religijos dorybę. Kaip kalbėjo pranešime dailės klausimais J.N.Duchanovas 1987 m. Vilniuje: „Pagal R.Birkovskį, vieną iš autoritetingiausių pamokslininkų, savo laiku kalbėjusį Vilniuje, Šv. Raštą paprastiems žmonėms perteikia tapyba. Stebėdami meno kūrinius, jie mato tai, kuo reikia sekti, (knygą) skaito tie, kurie jos skaityti negali“.

Analogija su Grigalium Didžiuoju, kuris sakė: „Vaizdavimas naudojamas šventovėse tam, kad, kurie nežino rašto, kraštutiniu atveju žiūrėdami į sienas skaitytų tai, ko nepajėgia perskaityti knygose“.

Garbė, teikiama Dievui ir šventiesiems, pradėjo pasireikšti garbinant ir jų paveikslus. Pasitaikydavo ir perdėjimų, kurie labiau pasireiškė Rytuose, ten ir kilo kova prieš paveikslų kultą. Ją pradėjo imperatorius Leonas III Izauras (717-741). Priežastys nėra tiksliai žinomos. Pirmasis imperatoriaus ediktas, įsakantis pašalinti šventųjų kankinių ir angelų paveikslus, bemaž privedė prie sukilimo prieš imperatorių. Imperatorius pareikalavo, kad Bažnyčios vyresnybė pasirašytų nuo savęs dekretą. Į tai atsakydamas 90 metų amžiaus tuometinis patriarchas Germanas verčiau buvo linkęs atsisakyti savo pareigų.

Antruoju ediktu prieš paveikslus Leonas III pažengė dar toliau. Jis įsakė sunaikinti visus paveikslus. Ir prasidėjo jų naikinimas visoje valstybėje. Apaštalų Sostas pasmerkė kovą prieš paveikslus, mesdamas anatemą naikintojams. Atsakydamas į tai, imperatorius išsiuntė savo flotilę prieš Apaštalų Sostą, įsakė užimti popiežių nuosavybę Sicilijoje ir Kalabrijoje ir išleido potvarkį atplėšti tas žemes drauge su Italija nuo Romos patriarchato ir prijungti jas prie Konstantinopolio. Tada ginti paveikslų ėmėsi moksliškai garsiausias Rytų teologas, vienuolis ir kunigas šv. Jonas Damaskietis (miręs 749 m.).

Leono įpėdinis Konstantinas Kopronimas (741 -775 m.) dar smarkiau siautėjo prieš paveikslus ir jų kultui pasmerkti sušaukė 754 m. sinodą Konstantinopolyje. Atvyko į jį 338 vyskupai, bet neatvyko nė vienas patriarchas. Šiame sinode nustatyta, kad paveikslai — tai šėtono darbas. Kristaus paveikslų kultas — tai arba paslėptas nestorianizmas (Nestorijus skelbė apie moralinį dviejų prigimčių Kristuje susijungimą; nestorianistai gavo chaldėjų krikščionių vardą, nes išplito šalyse, kur vartojo chaldėjų kalbą), arba monofizitizmas (kad po įsikūnijimo nėra dviejų prigimčių, bet tik viena dieviška), o Dievo Motinos ir šventųjų paveikslų kultas — tai piktžodžiavimas. Gražiausios mozaikos ir piešiniai sienose buvo užtinkuojami, o tokiame tinke piešiamos figūros iš augalų ir gyvulių pasaulio. Vergiškai pasiduodama imperatoriaus potvarkiams, pasaulietiška dvasininkija pakluso be pasipriešinimo. Tačiau vienuoliai Bizantijos valstybėje visi stojo į opoziciją. Daugelio vienuolynų turtai buvo konfiskuojami, o jie patys paverčiami kareivinėmis ar ginklų sandėliais. Didelė vienuolių dalis tada ieškojo prieglaudos Vakaruose. Nestigo ir kankinių. Prieš paveikslų naikinimą stojo taip pat saracėnų užimtų miestų Jeruzalės, Antiochijos ir Aleksandrijos patriarchai.

Kova su paveikslais kiek sušvelnėjo po Kopronimo mirties, o dar labiau atlėgo, kai valdžią valstybėje užėmė imperatorė Irena (780-790). Susitarusi su popiežium Hadrianu I (772-795), Irena sušaukė 786 m. VII visuotinį susirinkimą Konstantinopolyje, bet, kadangi kariuomenės partija jį tuojau išvaikė, ji sušaukė visuotinę santarybą 787 m. Nikėjoje. Čia buvo pasmerktas prieš paveikslus kovojęs 754 m. sinodas. Surinkus įrodymus už paveikslų kultą iš Šv. Rašto, Bažnyčios ir Tėvų nutarta, kad yra pagirtinas dalykas gerbti kryžiaus ir šventųjų atvaizdus ant indų, rūbų, sienų, lentelėse, namuose ir prie kelių. Šis kultas primena garbinamus asmenis ir turi auklėjamosios įtakos, nes skatina jais sekti. Garbė, teikiama paveikslams, nėra dieviška, bet reliatyvi, liečianti reprezentuojamus asmenis ir paslaptis.

Ramybė, kuri įsiviešpatavo po Nikėjos santarybos, truko neilgai. 813 m. įvyko kariuomenės sukilimas, kuris iškėlė į sostą Leoną V Armėnietį (813-820). Šis imperatorius panaikino Nikėjos susirinkimo nutarimus ir sukėlė naują žiaurų paveikslų persekiojimą. Paveikslų garbinimo gynėjai buvo kankinami į nieką neatsižvelgiant, kalėjimai jais perpildyti. Persekiojimui galą padarė imperatorė Teodora 842 m., valdžiusi valstybę už savo mažametį sūnų. Ji atnaujino Nikėjos susirinkimo nutarimus. Ikonoklastinių kovų galui atminti Teodora netgi įvedė kiekvieną pirmą gavėnios sekmadienį specialią metinę šventę, vadinamąją Ortodoksijos šventę. Pirmą kartą ji buvo iškilmingai švenčiama 843 metais.

Lietuvoje paveikslų persekiojimas prasidėjo su protestantizmo banga. Atslūgus tai bangai, pasibaigė ir persekiojimas.

„Reikšdami pagarbą paveikslams, mes garbiname tai, ką paveikslai vaizduoja“. — Šv. Tomas

Tad klaupdami prieš Kristaus paveikslą ar jį bučiuodami mes garbiname patį Kristų. Jėzus paliko penktąją Evangeliją — Turino drobulę, kuri yra Jo kančios paveikslas.

Jėzus paliko savo atvaizdą gailestingumo darbą padariusiai Veronikai.

Jėzus paliudijo stebuklais šv. Kryžiaus atradimą.

Suteiktos malonės įrodo, jog per paveikslus taip pat gali būti teikiamos malonės. Sekantis pavyzdys parodo, kaip ne kiekvienas iš rastųjų kryžių teikė malones, taip ir ne kiekvienas paveikslas teikia malones, o tik tasai, kuris yra stebuklingas.

Ištrauka iš Vilniuje 1859 m. išleistos knygos „Wisu Metu Givenimaj szwentu-ju“ III dalies 40 psl.: „...Czia wėl tarpe didžia dziauksma isz atradima kriziaus rado-se naujas rupesnis nežinojimą, ant katro Kriziaus Kristus numirė. Del atskirima Kriziaus Jėzaus nuo kitu dwieju krizių szw Makaras wiskupas Jeruzolimas liepė žmoniems susirinkus melstise, idant dalejstu Diewas pažinti tikra križiu Atpirkėja święta ir gawa ikwepima toki: Prie mirstanczios moteriszkes dasilitejus su pirmajs dwiem križejs, nieką ne darose, bet kajp tikt trecziu dasilitėjo, toje walandoje stojos swejka. Welej atneszti numirėlėj po dasilitejima to kriziaus atgijo, o kitu du ne jokiu stebuklu nerode...“

Tridento tikėjimo išpažinime sakoma: „Tvirtai tikiu, kad Kristaus, Dievo Motinos ir kitų drauge su Kristumi viešpataujančių šventųjų paveikslai yra turėtini, palaikytini ir teiktina jiems priderama pagarba ir garbė“ (D 398).

Ankstesnis Kanonų kodeksas įsako: šventosioms relikvijoms ir paveikslams turi būti teikiama pagarba ir garbė, atitinkanti asmenis, kurių yra relikvijos ir paveikslai (Can. 1255 2).

Naujojo Kodekso 1188 kanonas sako: „Reikia palikti šv. paveikslų patalpinimo bažnyčioje praktiką, kad būtų garbinami tikinčiųjų...“

Vėliau atsirado ant galvos vainikas, skeptras, reiškiantis karalienės titulą. Marijos rankoj gėlė — karalienių ženklas. Kūdikis, laikantis Žemės rutulį, — karališkos valdžios simbolis.

Marijos statulas imta dengti brangiais, auksu siuvinėtais drabužiais, nusižiūrėjus į graikų pavyzdžius, nes kryžiuočiai daug paveikslų, statulų pargabendavo iš Rytų. Marijos paveikslai dengiami sidabrine ir auksine skarda. Iš to laiko yra vadinamosios juodosios madonos“. Marijos veidas tamsus, kartais visai juodas. Sijos veido spalva atsirado tik dėl tapybos technikos, panaudojant paveikslo pagrindui sidabrinį klodą, kuris atmosferos veikiamas pajuosdavo. Kartais pajuosdavo dėl statomų prie paveikslo žvakių. O kai kurie juodi išeidavo tiesiog iš po dailininko teptuko.

Renesansas dar labiau padaugino Marijos atvaizdų atmainas:

1. Marija maitinanti Kūdikį. Pirmas pavyzdys šv. Sebastijono katakombose. Pasirodo XII a.

2. Marija su užmigusiu Kūdikiu ant kelių — XIV a.

3. Marija klūpanti ir adoruojanti Kūdikį — XV a. Pastarieji du pasirodo Italijoje.

4. Marija stovinti su vainiku ant galvos, žiūrinti į Kūdikį ant rankų.

5. Iš stovinčios Marijos be Kūdikio išsivystė nuo XIV a. Nekaltai Pradėtosios vaizdavimas. XVI a. įgavo galutines formas: Marijos drabužis baltas, apsiaustas ir juosta žydri, ant galvos žvaigždžių vainikas, kai kada rankoj lelija, po kojomis pusmėnulis ir žaltys — simboliai iš Apreiškimo šv. Jonui.

Viduramžių pabaigoje atsiranda paveikslai, kur Marija — saulės spinduliuose.

6. Nuo XIII a. imta vaizduoti Mariją Gailestingumo Motiną — po plačiu apsiaustu gobianti daugybę klūpančių asmenų: imperatorių, popiežių, vyskupų, įvairių luomų atstovų.

7. Marija Nuolankumo Motina — Marija sėdi ant žemės, ant jos kelių Kūdikis (Spoleto katedros mozaika iš 1207 m.).

8. Rožinio Madona. Pirmas pavyzdys Kiolno Šv. Andriejaus bažnyčios triptike iš 1474 m. Tipas greit paplitęs XVI a., ypač dominikonų bažnyčiose.

9. Skausmingoji Motina — Olandijoj nuo XV a.

Bet jau XVI a., ypač po Tridento santarybos 1563 m., mistinis ir religinis jausmas išstumiamas akademizmo, teatrališkumo, manierizmo, neoklasicizmo. Žymesnių religinių tipų nesukuriama, daromos kopijos.

MARIJOS PAVEIKSLŲ KILMĖ, TIPAI IR SIMBOLIAI

Dauguma Marijos paveikslų Lietuvoje yra kopijos garsių paveikslų, esančių ar buvusių krikščionybės žymiausiose vietose.

Rytų bažnyčioje, kai paveikslų garbinimas atgavo teises, įsivyravo idėja, kad reikia atkurti paveiksle „dieviškąjį pirmavaizdį“, „archetipą“. Stengtasi kopijuoti seniausius originalus. Stilius darėsi vis griežtesnis ir kanoniškesnis. Vaizduojant šventus siužetus nebuvo leista nukrypti nuo nusistovėjusių ikonografinių schemų. Tos schemos perėjo ir į slavų ikonų tapybą. Ir šiandien rusų dailininkas, tapydamas šv. ikonas, turi laikytis nustatytų kanonų.

Vakarų bažnyčioje nebuvo tokio varžymo kaip Bizantijoje ir religinė tapyba rutuliojosi natūraliai. Tačiau garsiausi paveikslai dažnai būdavo kopijuojami.

Lietuvos menininkų tapyba nevienalytė. Buvo sekama Vakarų Europa, kartais būta „graikiškos“ tapybos įtakos, atėjusios iš slavų žemių, o kai kurie kūriniai atspindi vietines tapybos tradicijas. Labiausiai stilius priklausė nuo menininko „mokyklos“.

ARCHAIŠKŲ MARIJOS PAVEIKSLŲ KILMĖ

1. Esą pati Marija vienu ar kitu būdu yra palikusi savo atvaizdą. Tokie nuostabios kilmės paveikslai, vadinami achiropoitai, buvo garbinami Acheropoetos vienuolyne Konstantinopoly, Solonikuose, Neapolyje (Piedigrotta) ir kt.

2. Šv. Luko. VI a. gyvenęs Teodoras Lektorius tvirtino, kad imperatorė Eudoksija II450 metais yra pasiuntusi iš Jeruzalės savo dukrai šv. Pulcherijai į Konstantinopolį Luko prieštą Marijos paveikslą. Jis buvo laikomas stebuklingu ir garbinamas net Bizantijos imperatorių. Deja, sunaikintas turkų sultono paliepimu 1453 m.

Šią tradiciją palaiko ir Kretos vyskupas Andriejus savo VII-VIII a. raštuose, tvirtindamas, kad Luko pieštų Marijos paveikslų yra Romoje ir Jeruzalėje. Net ir šv. Jonas Damaskietis savo raštuose, gindamas paveikslų garbinimą, poroje vietų pamini Luko pieštus paveikslus, nepažymėdamas, kur jie yra.

Legendos Lukui iš karto priskyrė 4 paveikslus, vėliau 7, o dar vėliau jų gerokai padaugėjo.

Luko paveikslais didžiuojasi kelios senosios Romos bažnyčios: Santa Maria Maggiore, Santa Maria in Via Lata, Santa Maria in Trastevere, Arą Coeli, Santa Maria Nuova, Santus Silvestro. Net Čenstakavos paveikslas liaudies tikėjime laikomas Luko darbo. Pagal kitą versiją to paveikslo, kurį imperatorė Eudoksija II 450 m. pasiuntė iš Jeruzalės, kopijos išliko: šv. Mergelė iki pusės — Acheno katedroj, Romoj — Maria Maggiore, Troscko Lavroje Zagorske; visu ūgiu — mozaika šv. Morkaus katedroj Venecijoje.

RYTŲ BAŽNYČIOS PAVEIKSLŲ TIPAI

1. Hodegetria: šv. Pulcherija dovanotą paveikslą padėjusi Hodegono vienuolyne Konstantinopoly, nuo kur ir pats paveikslas gavo vardą. „Hodegetria“ — Kelio Vadovė, nes bažnyčia, kur paveikslas saugotas, buvo Kelvedžių gatvėje.

Šio tipo paveiksluose Marija vaizduojama stovinti (Šiluvos stebuklingas paveikslas) ar dažniau tik iki pusės (Maria Maggiore Marija yra su apsiaustu, kuris dengia ir galvą, ant kairės rankos — Kūdikis, kuris vienoj rankoj turi rašto ritinėlį, vėliau — knygą; kita ranka laimina. Kūdikis basas, apvilktas palijum). Vėlesnėse kopijose smulkmenos buvo kaitaliojamos: Marija suėmusi rankas, kad būtų lengviau laikyti Kūdikį, kuris apaunamas sandalais. Tokia atmaina yra šv. Alfonso bažnyčioj Romoje. Marija vadinama Neperstojančios Pagalbos. Panaši yra rusų ikona „Strasnaja“.

2. Nikopoia (Pergalės Davėja) tipo paveikslą mini imperatorius Justinijonas 565 m. Jis nešiojęsis jį karo žygiuose ir jam priskyręs pergales. Kai kryžininkai užėmė Konstantinopolį, tai Venecijos dožas Dondolas šį paveikslą pergabeno į Veneciją, kur jis yra iki šių dienų. Čia Marija vaizduojama sėdinti soste ir laikanti prieš save ant kelių Kūdikėlį. Šio tipo seniausi pavyzdžiai randami Romoje Komodilės katakombose, šv. Apolinaro bažnyčioj Ravenoje, Santa Maria Antiqua Romoje.

3. Blachemitissa irgi Lukui priskiriamas paveikslas, kurį šv. Pulcherija padėjusi jos pastatytoj bažnyčioj, vadinamoj Blachema. Imperatorius Konstantinas Kopronimas (720-775), prasidėjus ikonoklastų sambrūzdžiui, tą paveikslą sunaikino, bet paskui vėl buvo atkurtas. Čia Marija be Kūdikio, stovinti, iškėlusi rankas maldai. Kopijos Ravenoje, Venecijoj, Florencijoj, Nikėjoje, Kijeve.

VĖLESNI TIPAI. Vėlesniais laikais, smulkmenose nutolstant nuo minėtų tipų, sukurti nauji:

1. Glykophylusa (iš Hodegetria), rusų vadinama Umilenije, kur Kūdikis atsikreipęs ne į žmones, bet į Motiną, prie jos glaudžiasi, apkabinęs kaklą rankytėmis. Ž. Kalvarija.

2. Platetyra (iš Blachemitissa) nuo XI a. žinomas tipas, kur ties stovinčios Marijos krūtine keturkampiuose ar ovaliniuose rėmuose yra Kūdikis: Naugarde, Konstantinopoly, Venecijoj, Kiolne.

3. Galaktrotophusa — Motina, krūtimi maitinanti Kūdikį.

4. Eleusa — apsiaustu dengianti žmones.

5. Tricherusa — 3 rankomis, nes pagal legendąšv. Jonas Damaskietis, Marijos paveikslų gynėjas, per Marijos užtarimą atgavo nukirstą ranką.

Knygoje: George Ferguson „Signs and Symbols in Christian art“ N. Y. Marijos paveikslai taip skirstomi:

1. Madona, adoruojanti Kūdikėlį Jėzų. Tokie paveikslai parodo Mariją, klūpančią prie Kūdikėlio ir Jį garbinančią. Tokia idėja kartais būna suderinta su Gimimu.

2. Mater Amabilis (Motina Meilingoji). Marija laiko Dievišką Kūdikėlį. Ji dažniausiai stovi, bet pasitaiko ir sėdinti soste.

3. Madona Nuolankioji. Tokie paveikslai vaizduoja Mariją, sėdinčią ant žemės su Kūdikėliu Jėzumi.

4. Mergelė Garbingoji. Paveikslai, kuriuose paprastai Marija vaizduojama stovinti danguje, apsupta spindulių arba cherubinų galvučių.

5. Dangaus Karalienė. Marija stovi ant pusmėnulio, apvainikuota kaip karalienė. Dažnai būna vainikas iš 12 žvaigždžių.

6. Jos Didenybė. Marija vaizduojama kaip dangiška monarche soste tarp angelų palydos.

7. Madonna della Misericordia (Gailestingumo Motina). Vaizduojama stovinti ir dengianti savo mantija klūpančias minias teisiųjų, kuriuos ji apsaugo. Kartais klūpantieji vilki tam tikro ordino ar brolijos drabužiais, priklausomai nuo to, kam paveikslas buvo tapomas.

8. Madonna del Soccorso (Neperstojančios pagalbos). Artimai susijusi su Gailestingumo Motinos tipu, iš dalies yra pamaldumo forma Mergelei kaip vaikų saugotojai. Mergelė kaip apgynėja dažniausiai vaizduojama lazda išvejanti bjaurų demoną, kuris bando išgąsdinti vaiką. Šis tipas iš dalies buvo renesanse ir labiausiai naudotas centrinėje Italijoje.

9. Mater Dolorosa (Skausmingoji). Vaizduoja liūdinčią Mergelę Mariją dėl jos Sūnaus kančių — sunertomis rankomis, byrančiomis ašaromis.

10. Nekalto Prasidėjimo. Per renesanso periodą vaizduojama arba su savo tėvais Joakimu ir Ona, arba su Švč. Trejybe. Atributai, kurie dažniausiai identifikuoja Nekaltą Prasidėjimą, yra šie: Saulė ir Mėnulis, Lelija, Rožė be spyglių, Aptvertas sodas, Fontanas, Libano kedras, Jesės medis, Uždari vartai, Nesuteptas veidrodis, Dovydo bokštas, 12 žvaigždžių.

11. Rožinio Mergelė. Dažniausiai dominikonų, nes, pagal pasakojimą, Mergelė pasirodė šv. Domininkui, ordino įsteigėjui, ir davė jam rožinį. Centrinė figūra tokio tipo tapyboje yra Mergelė, laikanti rožinį, dažnai sujungtą su 3 dalių paslaptimis: džiaugsmingąja, sopulingąja ir garbingąja.

12. Mergelės įžadų atvaizdai gali būti susiję su ypatingu įvykiu ar specialia bažnyčia, dėl kurios Mergelė yra parodžiusi stebuklą ar aiškią išskirtinę malonę. Kai kurie iš geriau žinomų yra:

a) Madonna del Carmine (Karmelio kalno). Mergelė kaip Karmelitų ordino įkūrėja.

b) Madonna di Loreto. Su nuoroda į stebuklingą Nazareto namelio perkėlimą į Loretą Italijoje, kai šv. žemė buvo užkariauta netikėlių saracėnų. Šio tipo paveiksluose Marija laiko savo rankoje namelį, kuris dažnai panašus į bažnyčią. Šitai rodo Loreto bažnyčia, statyta virš namelio — koplytėlės jo apsaugai.

c) Santa Maria della Neve. Ji nurodo stebuklingą Santa Maria Maggiore bazilikos Romoje statymą. Pasak legendos, Mergelė nurodė bažnyčios planą stebuklingu sniego iškritimu rugpjūtį—jis pažymėjo sienas kaip būsimos bažnyčios kontūrus.

d) Santa Maria della Vittoria. Mergelė vaizduojama šaukianti į mūšį. Ji dažniausiai būna danguje, o apačioje — su armija ar karo laivais. Gali būti vainikuojama nugalėtojų su adoracija.

e) Madonna della Peste. Pamaldžiai atliktas atvaizdas Mergelės, sulaikančios marą. Čia Ji parodoma virš maro ištikto miesto ar apsupta šventųjų, paprastai šaukiamų užtarti prieš marą, kaip šv. Sebastijono, šv. Roko ir šv. gydytojų Kozmo ir Damijono. Vietiniai šventieji taip pat gali būti paveiksle.

Savo dienoraštyje grįždamas Rusijon stalius Petras Tolstojus (1699 m.) taip rašė: „Žirovicuose yra vienuolynas unitų, tame vienuolyne bažnyčia didinga akmeninė, toje bažnyčioje yra atvaizdas Švč. Dievo Gimdytojos Žirovicinės, ikona pati mažiausia, apvali, kiek didesnė už efimką (neišverčiau), padaryta meistriškumu rėžimo ant akmens, stovi ta ikona dešinėje pusėje carinių durų, papuošta auksu ir akmeniu, deimantų, rubinų, safyrų, smaragdų prie tos ikonos išpuošime nemaža“. (Versta pažodžiui.)

VAINIKAVIMAS. Pats paveikslas labai mažas, todėl karūnas ant Marijos ir Jėzaus įtaisyti būtų nepaprastai sunku.

Apie tai, kad Žirovicų paveikslas buvo apvainikuotas, žinome iš vyskupo — kunigaikščio Stepono Jono Giedraičio (1778-1803 m.) antro rašto į Žemaičius, Šiluvos Marijos stebuklingo paveikslo vainikavimo proga išleisto. Štai ištrauka: „...Lenkija turi apvainikuotą paveikslą Čenstakavoje, Lietuva — Trakuose, Vilniuje ir Žirovicuose, Gudija — Bialyničiuose, o Ukraina ir Podolė — Berdičeve...“ (J.Vaišnora. Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma, 1958. P. 262.)

ATLAIDAI. Šv. Antano, Marijos Skausmingosios, šv. Petro ir Povilo (titulo).

I SKYRIUS. KARŪNUOTI

„Nuo senų amžių buvo būdas apieravojimo garbingoms asaboms rožių vainiką, kaipo ženklą didžiausios šlovės. Dėl to pirmieji krikščionys širdingoje meilėje rėdė paveikslus Marijos rožių vainikais.“ Taip rašoma maldaknygėje „Aukso Altorius“, išleistoje Tilžėje 1907 m., 384 psl. Toliau čia pasinaudota kun. Jono Stanislovo Ulicko diplominiu darbu „Vilniaus Aušros Vartai“.

Pirmasis popiežius, apvainikavęs Marijos paveikslą aukso vainiku, buvo Grigalius III (731 — 741). Nuo tada įsigalėjo tradicija puošti vainikais šventųjų paveikslus. Dažniausiai buvo vainikuojami Marijos atvaizdai.

Kapucinas tėvas Jeronimas iš Forlio, uolus Marijos garbintojas ir garsus misionierius, savo misijų keliones baigdavo Švč. Mergelės Marijos paveikslo vainikavimu.

Privačiai apvainikuoti stebuklingus paveikslus galėjo kiekvienas tikintysis, t.y. vainiko aukotojas. Daugelis mūsų krašto paveikslų yra tokiu būdu apvainikuoti.

Iškilmingam paveikslo vainikavimui reikalingas popiežiaus leidimas, nes paveikslo garbintojams buvo skiriami specialūs atlaidai, pačios apeigos atliekamos laikantis Vatikano kapitulos nustatytos tvarkos.

Iki XVI a. paveikslai buvo retai vainikuojami. Dažniau tai imta daryti nuo 1630 m., kai Aleksandras Stoža Polavicinis, Vatikano kapitulos dekanas, didelio pamaldumo ir mokslo vyras, paaukojo fundaciją, kad kasmet būtų pagaminamos 2-3 aukso karūnos stebuklingų paveikslų arba statulų vainikavimui. Aukotojo valia turėjo būti vainikuojami Dievo Motinos stebuklingi paveikslai Romoje. Apvainikavus juos visus, Vatikano kapitula galėjo vainikuoti paveikslus ir už Romos ribų. Dar Polaviciniui esant gyvam, Romoje buvo apvainikuota 13 paveikslų. Jo fundacijos dėka visame pasaulyje buvo apvainikuota 216 paveikslų.

Iškilmingo paveikslų vainikavimo sąlyga — kad jie būtų garbinami nuo seniausių laikų, garsėtų stebuklais, žadintų liaudies pamaldumą.

Vietos vyskupas, kurio žinioje yra stebuklingas paveikslas, prašyme Vatikano kapitulai turi nurodyti šias aplinkybes. Kapitulai priėmus prašymą, paskiriama vainikavimo diena, karūnuotojas (paprastai vietos vyskupas) suteikia visuotinius atlaidus tiems, kurie po išpažinties ir šv. Komunijos pasimeldžia prie paveikslo. Klebonas tos bažnyčios, kurioje yra apvainikuotas paveikslas, turi pagaminti medalį su apvainikuotos Marijos atvaizdu.

Popiežius, gavęs prašymą vainikuoti paveikslą, tą prašymą perduoda Vatikano kapitulai. Jai sutikus, išsiunčiama popiežiaus brevė, kurioje nurodoma, ar popiežiaus, ar kapitulos vardu ir autoritetu turi būti vainikuojamas paveikslas.

Marijos paveikslų vainikavimas remiasi tikėjimo tiesa: Marija yra Kristaus Motina, taigi ir Pasaulio Valdovo Motina. Ji yra atpirkimo dalininkė, paimta į dangų, todėl turi teisę vadintis dangaus ir žemės Karaliene.

Popiežius Pijus XII 1954 m. įvedė visoje Bažnyčioje Marijos Karalienės šventę, nors Marijos paveikslų karališkas vainikavimas popiežiaus autoritetu rodo tokį Bažnyčios tikėjimą esant nuo ankstyvų krikščionybės amžių.

Kiekvienas krikščionis vietoj vainiko žalumynų ar blizgančio aukso gali padovanoti malonesnį Marijai, iš gražiausių maldų dvasišką vainiką. Rožinis — tai dvasinis Marijos apvainikavimas meilės rožėmis.

1. TRAKAI

VIETA. 23 km į vakarus nuo Vilniaus.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Trakų dekanatas.

VARDO KILMĖ. Nuo žodžio „trakas“, reiškiančio miške iškirstą vietą, skynimą.

MIESTO ISTORIJA. Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas pastatė Senuosiuose Trakuose pilį ir 1321 m. perkėlė įjuos sostinę iš Kernavės. O jo sūnus Kęstutis (1345-1382) pastatė pusiasalio pilį ir perkėlė savo rezidenciją į Naujuosius Trakus. Vytautas pradėjo statyti salos pilį. Jam valdant Trakai išaugo į miestą turintį Magdeburgo teises. 1655-1660 m. LDK-Maskvos kare Trakai buvo apiplėšti ir sudeginti.

Trakuose mirė 1430.X.27 Vytautas Didysis, jo žmona Ona Sudimantaitė 1418.VlII.il. Jo kūną palaidojo katedroje, greta šv. Mykolo altoriaus.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Pirmą Trakuose bažnyčią mūrinę, pastatė Vytautas 1409 m. Ji pavadinta Marijos Aplankymo vardu.

Buvo įrengtos ir koplyčios: viena salos pilyje, kita — šv. Jurgio vienoje ežero salelėje. Žygimantas Kęstutaitis pusiasalio pilies vartų bokšte buvo įrengęs šv. Mykolo koplyčią.

XVII a. pradžioje Trakų klebonas, vėliau Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius bažnyčią pagrindinai suremontavo ir įdėjo marmuro grindis. Tada fasadas įgavo baroko žymių. 1717 m. bažnyčia perstatyta, 1718 m. konsekruota.

1812 m. prancūzų kariuomenė norėjo bažnyčią apiplėšti, bet ją apsaugojo senukai, kurie buvo varpinėje ir prancūzams besiveržiant bažnyčion skambindavo varpais. Kareiviai, bijodami vietinių žmonių pasipriešinimo, turėjo pasitraukti.

Vyskupo Jono Civinskio pastangomis 1840 m. padarytas didelis remontas. Per I pasaulinį karą buvo nugriautas bokštas. Bažnyčią 1926 m. suremontavo klebonas Klemensas Maliukevičius.

1944.11.29 vokiečiai paėmė ir išsivežė visus tris Trakų bažnyčios varpus.

XV a. pradžioje Trakuose įsikūrė bernardinai. 1522 m. Žygimantas leido Trakų vaivadai Martynui Goštautui perstatyti šv. Nikolajaus bažnytėlę, kurią buvo pastatęs jo tėvas. 1617 m. bažnyčią ir vienuolyną atnaujino Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius ir viską atidavė bernardinams. Kaip atrodė XIX a. buvęs vienuolynas ir bažnyčia, aprašė Liudvikas Kondratavičius, slapyvarde Vladislavas Sirokomlė (1823-1862): „Apžiūrėkime Trakų bažnyčias. Pirmoji, kuri krito į akis, kai įvažiavome, yra dabar uždaryta bernardinų bažnyčia (bernardinų vienuolyną caro valdžia uždarė 1842 m.) su gana dideliu vienuolynu. Šv. Pranciškaus ordinas Lietuvoje buvo pelnytai laikomas senesniu už kitus, todėl minėta bažnyčia gal pastatyta ant kokios senos pagonių šventovės pamatų /.../ jie čia išgyveno du šimtus ir kelias dešimtis metų, nepalikę jokių rašytinių žinių. Vienuolynas buvo panaikintas, nuo drėgmės apipelijo kadaise puikios bažnyčios mūrai, pačiame vienuolyne įsikūrė apskrities teismas“. 1864 m. bažnyčia buvo paversta cerkve. Per I pasaulinį karą pastatai sugriauti.

XV a. pabaigoje Trakuose įsikūrė dominikonai. Apie 1678 m., Seimui leidžiant, Oginskių remiami, pusiasalio pilyje jie pasistatė vienuolyną ir koplyčią. Po 1794 m. valstybės žlugimo mūriniai pastatai palikti sugriūti. Tik 1822-1823 m. dominikonai pasistatė nedidelę bažnytėlę ir vienuolyną. Caro valdžia vienuolyną uždarė 1844 m.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Vytautui krikšto proga Bizantijos imperatorius Manuelis II Paklologas (1391 — 1425) padovanojo Marijos paveikslą. Trakuose pastatęs bažnyčią, Vytautas jai dovanojo šį stebuklingą paveikslą.

Manoma, kad tas paveikslas, kaip byloja vainikavimo proga padarytas įrašas, esąs tas pats, kurį Bizantijos imperatorius Jonas II Komnenas (1118 — 1143), nugalėjęs persus ir hunus, grįždamas į Konstantinopolį ir priskyręs savo pergales Marijai, įvežęs į miestą ant sidabrinio triumfo vežimo, traukiamo keturių baltų žirgų.

1655 m. maskoliai užėmė Vilnių, Kauną ir Gardiną. Miestuose viską plėšė ir naikino. Neaplenkė nė Trakų. Bažnyčia buvo sunaikinta, tačiau stebuklingas paveikslas buvo paslėptas ir nepateko į jų rankas.

Kai rusai 1661 m. iš Lietuvos buvo išvaryti ir į Vilnių atvyko DLK Jonas Kazimieras, Vilniaus vyskupo Aleksandro Sapiegos rūpesčiu paveikslas buvo iškilmingai atlydėtas į Vilniaus Katedrą ir patalpintas šv. Kazimiero koplyčioje. Iškilmingomis pamaldomis ir procesijomis su tuo paveikslu į kitas bažnyčias buvo prašoma Lietuvai Marijos užtarimo ir pagalbos saugoti nuo karo ir maro nelaimių.

Tačiau Trakų klebonas Valentinas Judickis vis rūpinosi, kad paveikslas būtų greičiau sugrąžintas į Trakus. Tai buvo padaryta 1667.IX.8 su labai iškilminga procesija iš Vilniaus į Trakus. Joje dalyvavo 4 vyskupai: Aleksandras Sapiega, Smolensko — Kazimieras Pacas, Gudijos — sufraganas Mikalojus Slupskis ir Vilniaus — koadjutorius Gotardas Tyzenhauzas.

Švedų karaliaus Karolio XII kariuomenei 1702 m. užėmus visą Žemaitiją, Kauną ir Vilnių, Smolensko vyskupas ir Vilniaus kapitulos kanauninkas Eustachijus Katavičius, bijodamas, kad Trakų Dievo Motinos paveikslas eretikų nebūtų išniekintas, pargabeno jį į Vilnių ir paslėpė savo rūmuose. Prie jo vyskupas laikydavo šv. Mišias ir leisdavo paveikslą aplankyti ir prie jo pasimelsti tik patikimiems ir gerai pažįstamiems žmonėms. Po karo paveikslas vėl grąžintas į Trakus.

XVIII a. pr. žmonių pamaldumui prie Trakų Dievo Motinos paveikslo vis didėjant ir patyrus Marijos pagalbą įvairiose visą kraštą palietusiose nelaimėse, Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis 1718 m. pasirūpino paveikslą apvainikuoti Vatikano vainikais.

Tai buvo pirmas Lietuvoje Marijos paveikslas, taip pagerbtas. Iš viso iki tol Lietuvos-Lenkijos valstybėje tik vienas Čenstakavos paveikslas 1717 m. buvo tokiu būdu vainikuotas.

Per I pasaulinį karą Trakų klebonas K.Maliukevičius paveikslą išvežė į miškuose esantį Žagarinės kaimą. Klebonas ir to kaimo žmonės prašė miško sargą priimti į savo namus stebuklingą paveikslą. Sargas vietoj gyvenamojo namo pasiūlė tuščią tvartą. Tada ūkininkas Grabauskas paveikslą priėmė į savo namus, užleidęs jam erdviausią ir gražiausią kambarį. Čia buvo laikomos šv. Mišios, į jas susirinkdavo daugybė žmonių. Karo frontui praėjus, paveikslas buvo perkeltas į Vilniaus Katedrą, o po metų, IX.8, vėl grąžintas į Trakus.

Nuostabus yra to sargo likimas. Plėšikai jį patį miške nužudė, užpuolę namus, nudūrė žmoną ir kelis vaikus, patį gi namą padegė. Išliko gyvi tik tie vaikai, kurie buvo pasislėpę tuščiame tvarte. Trakų klebono Vytauto Rūko rūpesčiu 1995-6 m. paveikslas buvo Vilniuje restauruotas.

TRAKAI APRAŠYMAS. Paveikslas pieštas ant vario skardos, antroje pusėje yra padengtas ąžuolo lentomis, o iš priekio buvo sidabro apdaru, atidengtus paliekant tik veidus. Po restauracijos apdaras pakabintas šalia. Marija pavaizduota veidu į priekį, dešine ranka palaikanti Kūdikėlį Jėzų, sėdintį ant jos kelių, o kairėje laikanti 3 žiedų gėlę. Kūdikis dešinę ranką padėjęs ant knygos, o kaire siekia Motinos laikomos gėlės. Kai kas aiškina, kad tai laiminimo gestas, bet paprastai paveiksluose jis vaizduojamas dešine ranka.

Paveikslo dydis apie 1x1,2 m. Balinskis rašo, kad seniau paveikslas buvo didesnis. Jame Marijos figūra buvusi pilna, tik 1600 m., darant bažnyčios remontą, nežinia kodėl paveikslas buvo sutrumpintas, apatinė dalis nupjauta, ir dabar Marija yra tik iki pusės.

Žymus Latvijoje Agluonos bažnyčios stebuklingas Marijos paveikslas yra Trakų paveikslo kopija, nors bandoma įrodinėti, kad yra atvirkščiai. Agluonos paveiksle Kūdikėlio dešinė ranka knygos nelaiko. Bet rankos pozicija yra kaip Trakų Kūdikėlio. Trakų paveikslo kopija, garsėjanti stebuklais, buvo Vilniaus Baltramiejaus bažnyčioje. Rusų okupacijos metu, uždarius ją, paveikslas atsidūrė Nemenčinės bažnyčioje. Apie 1980 m., nuėmus aptaisą, paveikslas nufotografuotas ir pagal skaidrę padaryta atvaizdo kopija. Ji yra Kauno seminarijos vartų vidinėje pusėje.

VAINIKAVIMAS. Garsui apie malones plintant ir žmonių pamaldumui didėjant, Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis (1686-1722) kreipėsi į Šv. Sostą, kad tas paveikslas būtų apvainikuotas Vatikano kapitulos vainiku, nors tuo metu paveikslas jau buvo papuoštas vainikais.

Pažymėtina, kad Trakų bažnyčios ižde buvo saugomas brangus, 3,5 sv. sveriąs gryno aukso, brangiais akmenimis išpuoštas vainikas, padovanotas Vytauto Didžiojo. Kodėl ir kada jis buvo nuimtas, žinių nėra. Gal tada, kai paveikslą reikėjo slėpti nuo įsiveržusių priešų maskolių. XVII a. pr. paveikslas turėjo kitus vainikus. Vieną padovanojo Lietuvos kancleris ir etmonas Leonas Sapiega, kitą, taip pat auksinį, ant Kūdikėlio galvos pagamino Lietuvos vicekancleris Aleksandras Naruševičius. Tada dar apie Vatikano vainikus negalvota.

Vilniaus vyskupo prašymą Romoje parėmė Lietuvos-Lenkijos protektorius kardinolas Albanis ir Vilniaus jėzuitas Aleksandras Savickis, kuris tuo metu buvo Romoje ir jam vyskupas buvo pavedęs tuo reikalu daryti žygius. Leidimą, kurį popiežius Klemensas II suteikė, išgauti padėjo ir ta aplinkybė, kad tuo metu Romoje buvo apie 40 asmenų iš Lietuvos, kurie prisiekę paliudijo, kad žmonės Trakuose tikrai patiria stebuklingų malonių ir prie paveikslo vyksta procesijos iš viso krašto.

Vainikavimo iškilmės buvo paskirtos 1718.IX.4. Prasidėjo IX.3 iškilmingais mišparais. Aukso vainikus iš Romos parvežė minėtas jėzuitas Savickis. Jie buvo pagaminti iš aukso, kurį suaukojo Lietuvos didikai. Besirengiant iškilmėms, sidabrinį Marijos ir Kūdikio apdarą atnaujino ir išpuošė Vitebsko kaštelionienė Teresė Oginskienė, ji padengė ir visas iškilmių išlaidas, siekusias 40 000 dukatų.

Vatikano vainikai laikinai buvo priglausti tam tikroj palapinėj už miesto. Iš ten iškilmingoje procesijoje, kuriai vadovavo vysk. Bžostovskis, dalyvaujant Žemaičių vyskupui Aleksandrui Horoinui, Smolensko vyskupui Liudvikui Oginskiui ir Vilniaus vyskupams sufraganams Motiejui Ancutai ir Karoliui Panciežynskiui, be to, Vilniaus, Žemaičių ir Smolensko vyskupijų kapitulų nariams, dvasininkijai, valstybės dignitoriams, diduomenei ir nesuskaitomai žmonių miniai, vainikai buvo nešami į Trakų bažnyčią.

Procesija praėjo pro 5 iškilmių vartus, pastatytus ir išpuoštus Marijos garbei. Pirmus su raide „M“ pastatė Vilniaus dominikonai, antrus, su raide „A“ — Trakų pranciškonai, trečius, su raide „R“ — Vilniaus magistratas, ketvirtus, su raide „I“ — Vilniaus jėzuitų akademija ir penktus, su raide „A“ — Vilniaus vyskupas.

Visų vartų raidės sudarė bendrą žodį MARIA.

Atvykus į bažnyčią, po atitinkamo pamokslo, perskaičius popiežiaus brevę, leidžiančią vainikuoti stebuklingą paveikslą, vyskupas uždėjo ant jo vainikus, giedant toms iškilmėms specialiai parašytą giesmę, gaudžiant visų bažnyčių varpams ir šaudant ant netolimų kalnelių pastatytoms patrankoms. Po to sekė pontifikalinės mišios, kurias laikė Smolensko vyskupas Oginskis.

Vainikavimo iškilmės su atlaidais tęsėsi ištisas 8 dienas, iki IX.2. Kasdien atvykdavo didžiulės žmonių minios. Pamokslai buvo sakomi įvairiom kalbom. Kasdien prieš sumą lietuviškus pamokslus sakė Smolensko kanauninkas Jonas Puzinas, filosofijos magistras ir Žaslių klebonas Mykolas Pieciukevičius, Šv. Jono bažnyčios Vilniuje pamokslininkas jėzuitas Jonas Zubrevičius ir Vilniaus seminarijos profesorius Jonas Pošakovskis. Lenkų kalba pamokslai buvo sakomi po sumos, pamokslininkų buvo 19, daugiausia Vilniaus vienuoliai. Sakyta pamokslus ir vokiškai. Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro 100 kunigų nuolat klausė išpažinčių. Vienuoliai katekizavo besiruošiančius priimti Sutvirtinimo sakramentą, kurį suteikė apie 10 tūkst. žmonių. Kasdien nuo 3 iki 13 val. prie visų altorių be pertraukos buvo laikomos šv. Mišios. Iškilmių dieną į katalikybę grįžo 60 kitų konfesijų tikinčiųjų.

Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo iškilmės sutraukė iki tol nematytas žmonių minias, daugiausia atvykusias organizuotai. Ypač didelės procesijos atvyko iš Kauno ir Merkinės. Pačios iškilmės buvo aprašytos ir sekančiais metais tai išspausdinta knygelėj „Solemnitas coronationis B. V. Mariae in antiquissima sua ad praepositalem Palatino Trocensis civitalis basilicam, Vilnae 1719“.

Trakų Dievo Motinos stebuklingo paveikslo apvainikavimas buvo Vilniaus vyskupo ypatingo pamaldumo į Mariją vaisius ir jo visų darbų vainikas. (J.Vaišnora. „Marijos garbinimas Lietuvoje“, 258 psl.)

MALONĖS. Trakų Dievo Motinos paveikslas pats seniausias ir pirmas Lietuvoje, pagarsėjęs stebuklais. Jau Vytauto laikais ėmėjais garsėti.

1450 m. paveikslas jau buvo apkabinėtas votais, paliktais dėkingų žmonių, gavusių prie to paveikslo malonių. Pradžioje stebuklingi įvykiai niekieno nebuvo registruojami nė užrašomi. Tik vėliau vietos klebonas Simonas Mankevičius pradėjo svarbesnius registruoti. Jis 1654 m. paskelbė spaudoj 23 stebuklus, įvykusius prie to paveikslo, su pastaba, kad skelbia tik kai kuriuos, nes visų stebuklų nėra įmanoma nei suminėti, nei suskaičiuoti. Štai keletas iš jų.

1. Sofija Mafaitė 1611 m. buvo suparalyžiuota. Gydytojai atsisakė ją pagydyti. Tada ji šaukėsi Trakų Dievo Motinos užtarimo ir greit pasveiko. Kaip padėką Marijai prie paveikslo paaukojo sidabrinę lentelę.

2. 1616 m. vienos šeimos vaikas užspringo kaulu. Tėvai, nerasdami kitur pagalbos, šaukėsi Trakų Dievo Motinos, ir kaulas iš vaiko gerklės tuoj iškrito.

3. 1643 m. vienas berniukas paskendo ežere ir tik po 2 valandų buvo ištrauktas be gyvybės ženklų. Tėvai maldoje pavedė jį Trakų Dievo Motinai, ir vaikas staiga atgijo.

4. Viena akla moteris 1644 m. prie to paveikslo atgavo regėjimą.

Stebuklų garsas plačiai paplito ne tik po Lietuvą, bet ir gudų, ukrainiečių, prūsų žemėse. Iš tolimų vietų pradėjo traukti maldininkų būriai į Trakus, ieškodami savo sielai ir kūnui sveikatos. O kai kraštą paliesdavo didelės nelaimės: karai, maras, badas, visų akys nukrypdavo į Trakus. Taigi Trakų Dievo Motiną imta laikyti ypatinga Lietuvos globėja ir užtarėja.

Kai 1603 m. Lietuvoje ėmė siausti maras, o paskui dėl liūčių grėsė badas, Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina surengė iškilmingą atgailos procesiją iš Vilniaus į Trakus, prašydamas Dievo Motinos pagalbos. Vyskupas visą kelią ėjo basas. Kai procesija sustodavo kas 1 mylią, jėzuitai sakė pamokslus. Po to lietus greit liovėsi, maras baigėsi, ir nuo 1604 m. kasmet iš Vilniaus į Trakus būdavo rengiamos procesijos padėkoti Marijai už patirtas malones. Ir ne tik iš Vilniaus atvykdavo procesijos, bet ir iš Kauno, Merkinės, kitų Lietuvos miestų.

Kai vyko karas su Maskva dėl Smolensko, 1611.1 V. 12 į Trakus atvyko karalienė Konstancija, lydima jėzuito Skargos, prašyti Marijos globos karaliui Zigmantui Vazai ir išmelsti sėkmės karaliaus karo žygiui prie Smolensko. Smolenskas, kurį kariuomenė laikė apgulusi 2 metus, po 3 mėnesių buvo paimtas.

Vilniaus vyskupai XVII a. savo pranešimuose Šv. Sostui tarp kitų stebuklingų paveikslų ypač pabrėžia Trakuose esantį.

Vyskupas Eustachijus Valavičius 1629 m. pranešime rašo: „Dievas suteikė įvairioms bažnyčioms Marijos paveikslų, ypač Trakų prepozitūroje, iš senovės garsių, kur kiekvienoje Marijos šventėje pastebimas nuostabus žmonių suplaukimas ir nuoširdus pamaldumas“.

Matyt, Trakų Dievo Motinos paveikslo garsas buvojau plačiai paplitęs, kad popiežiaus nuncijus 1629.VII. 16 pranešė Romon kaip svarbų faktą, jog karalius Vladislovas Vaza 1639.VII. 10 iš Vilniaus nuvykęs į Trakus pagarbinti stebuklingo Marijos paveikslo.

Po iškilmingo vainikavimo pradėta stebuklingus įvykius užrašinėt į knygą. Iki 1783 m. jų buvo užrašyti 42. Yra ir iš vėlesnių laikų. Pvz.:

1. 1902.11.15 Trakų miesto burmistras Konstantinas Piadzevičius drauge su savo žmona Emilija pareiškė, kad jų duktė nuo mirtinos ligos pagijo tik per Trakų Dievo Motinos užtarimą. Kai duktė susirgo difteritu ir tymais, gydytojas pareiškė, kad mergaitės mirtis neišvengiama. Susijaudinę tėvai atbėgo prie paveikslo prašyti Marijos pagalbos. Jie užprašė viešas pamaldas — litaniją— ir patys karštai meldėsi. Duktė pasveiko.

2. Tais pat metais iš Vilniaus į Trakus atvyko pėsčias Grigalius Cidzikas, 75 m. amžiaus atsargos mokytojas, kuris buvo apakęs, bet padaręs apžadus: jei atgausiąs regėjimą— pėsčias attiksiąs maldingą kelionę į Trakus. Netrukus atgavo regėjimą ir savo pažadą išpildė.

Ir šiais laikais, klebono V.Rūko liudijimu, žmonės atneša padėkos ženklų.

ATLAIDAI. Bažnyčios titulo — Marijos Aplankymo, Marijos Gimimo, Žolinė. Daug kur Lietuvoje Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidus žmonės liaudiškai vadino trakinėmis. Dar ir dabar daug kur juos taip tebevadina. Net garsiuosius Šiluvos atlaidus šios kartos seneliai vadino ne šilinėmis, o trakinėmis, patys nesuprasdami nei žodžio prasmės, nei kilmės. Marijos gimimo atlaidai trunka 8 dienas.

Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios parapija rengdavo procesijas į Trakus. 1940.VIII. 15 dar vyko procesija.

Trakų Dievo Motina tapo Lietuvos Globėja, nors oficialiai bažnyčia to nepaskelbė. Tik vėliau, pagarsėjus Aušros Vartų Marijos paveikslui, Trakai buvo lyg ir pamiršti, nors prie ano paveikslo sukabinti vėlesnių laikų votai rodo, kad čia Marija nenustojo dalijusi savo Sūnaus malones ne tik eiliniams žmonėms, bet ir istorijon patekusiems asmenims.

MALDA. O Motina, kuri protėvių sostinėje pasirinkai sau sostą, ugdyk mūsų žemėje ir širdyse savo Sūnaus karalystę. Valdyk mus taikoje, stiprink mus priespaudoje, guosk nelaimėse. Būk mūsų kraštui maloninga Valdovė, kaip esi buvusi šimtmečiais. Tegu Tavo garbės vainiką nūnai praturtina nekaltumo ir meilės perlai, išaugę iš mūsųjaunimo širdžių ir mūsų tautos tikėjimo. Amen.

Vainiką Vytautas Tau skyrė
Ir Roma puošė vainiku, —
O Motin, tiek globos patyrėm
Karų ir priespaudos laiku.

Antai padangė vėl aptemus,
O Motina, kas Tave atstos?
Buvai Valdovė mūsų žemės.
Esi dabar širdy tautos!

Užtarki kenčiančią tėvynę
Palengvink nerimą žmonių,
Maldų vainiką Tau supynę,
Mes siunčiam iš visų kraštų.

kun. St.Yla

2. VILNIAUS ŠV. ARKANGELO MYKOLO BAŽNYČIA

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Nuo 1495 m. Vilniaus priemiesty — Užupyje — buvo Nekalto Prasidėjimo Marijos seserų bernardinių vienuolynas, įsteigtas trijų tretininkių: Barboros Radvilaitės — Mikalojaus I dukters, Daratos ir Onos Aleknavičiūčių — Aleknos Sudimantaičio, Vilniaus vaivados, dukterų.

Vienuolės, ilgą laiką neturėdamos savo bažnyčios, pamaldoms vaikščiojo į bernardinų bažnyčią. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris, vėliau didysis etmonas Leonas Sapiega, kuris turėjo aikštėje prieš bernardinų bažnyčią savo rūmus, matydavo, kaip vienuolės žiemą ir blogam orui esant kasdien per tiltą eidavo į bažnyčią, įsimaišiusios į žmonių minią, kuri ne kartą joms net kelio neduodavo. Jis nutarė seserims pastatyti bažnyčią ir vienuolyną. Pirmiausia seseris apgyvendino savo rūmuose, o po dvejų metų, kai buvo pastatytas vienuolynas ir bažnyčia, 1596.IV.29 iškilmingai įvedė 8 vienuoles į joms skirtą Šv. Mykolo bažnyčią. Nors galutinai ji buvo įrengta tik 1625 m. Ta proga Teofilė Sapiegaitė, Leono brolio Andriejaus Sapiegos, Mstislavos vaivados, duktė padarė vienuolės įžadus. Patsai bažnyčios steigėjas procesijos prieky nešė Marijos paveikslą, kuris yra šios bažnyčios didžioji brangenybė.

Tačiau čia apsigyvenusios vienuolės patirdavusios nemalonumų iš reformatų kalvinų, kurie priešais minėtus pastatus buvo įsitaisę savo maldos namus. L.Sapiega įsakęs pastatyti mūrą, kuris saugotų vienuolyną nuo galimų kalvinų užpuolimų. 1633 m. vienuolyno globėjas mirė ir buvo palaidotas jo paties išsimūrytame rūsyje po bažnyčia.

MYKOLO Bet ir po jo mirties katalikų ir reformatų nesutarimai nepranykę. 1639.IX.29 vienas kalvinų didikas kėlęs krikštynas. Jo butas buvęs priešais Šv. Mykolo bažnyčią. Kai kurie svečiai pasigėrę, o Piekarskis ir Rakauskas sumanę pašaudyti kuosas, tupėjusias ant kalvinų maldos namų stogo. Vienas šovinys, tyčia ar netyčia, pataikęs į Švč. Mergelės Marijos paveikslą, nupieštą Šv. Mykolo bažnyčios fasade, kitas pramušęs lango stiklą ir pataikęs į vargonus. Vienuolės pakėlė triukšmą, ėmė skambinti varpais. Susirinko žmonių minia ir vadovaujama jėzuitų mokinių užpuolė kalvinus. Vilniaus vaivada Kristupas Radvila atsiuntęs karinį dalinį, kuris išvaikęs riaušininkus. Kalvinams buvo iškelta byla ir 1640. V.26 Seimo sprendimu jų maldos namai buvo uždaryti ir nugriauti iki pamatų. Kitus pasistatyti buvo leista tik už miesto ribų, Pylimo gatvelėje. Iš nugriautos kalvinų bažnyčios plytų bernardinės pasistačiusios savo bažnyčios varpinę.

Kai 1655 m. Vilnių užėmė maskoliai, vadovaujami Chovanskio, prasidėjo gyventojų žudymas, plėšimai. Ypač buvo apiplėštos ir naikintos bažnyčios, net vienuolynų rūsiai — kapai. Rusų kazokai įsibrovė į Šv. Mykolo bažnyčios požeminį rūsį, kurio anga yra šalia didžiojo altoriaus, ir brangiausius karstus apiplėšė. Čia buvo laidojami Sapiegų giminės nariai ir bemardinės.

MYKOLO Kazokai išpjovė bažnyčioje užsidariusius žmones, žiauriai nužudė abatę Daratą Siedleščinskaitę: nupjaustė rankų pirštus, nosį, išsukinėjo kojas. O kas buvo išlikę maskolių nepaliesta, sunaikino 17 dienų trukęs gaisras.

Po tos nelaimės kitas bernardinų geradarys Vilniaus vaivada Povilas Sapiega 1661 m. atstatė jau baroko stiliumi bažnyčią ir vienuolyną. Didysis altorius buvo padarytas iš juodojo, raudonojo, žaliojo ir rausvojo marmuro.

1703 m. šventoriuje buvo išmūryta galerija. Dabar ją primena keletas stulpų. 1715 m. pastatyta varpinė. Šiaurinė šventoriaus siena su užmūrytų arkų motyvais pastatyta tik 1874 m.

Per 1812 m. ansamblis nenukentėjo.

Rusų valdžios įsakymu 1864 m. bernardinų vienuolynas buvo panaikintas, turtas atimtas, o bažnyčia 1885 m. uždaryta. Vienuolės buvo išgabentos pas benediktines, kur jos visos išmirė.

Uždaryta bažnyčia nyko ligi 1905 m., kai po daugelio demaršų ir prašymų caras leido Sapiegų giminei bažnyčią suremontuoti kaip šeimos privatų mauzoliejų be teisės naudoti viešoms pamaldoms. Susilpnėjus rusų spaudimui 1912 m. bažnyčia atidaryta viešam naudojimui. 1918 m. vėl atsikūrė bemardinės. Jos surankiojo ir sutvarkė kūnų liekanas, sudėjo į naujus karstus ir palaidojo. 1933 m. atnaujinti požemiai ir antkapiai. Juos buvo galima lankyti pro įėjimą šalia didžiojo altoriaus.

Bažnyčioje yra keli antkapiai, tarp jų fundatoriaus Leono Sapiegos (1633 m.) ir dviejų jo žmonų.

Po II pasaulinio karo okupacinė valdžia ėmėsi uždarinėti bažnyčias. Šiam reikalui „gera proga“ buvo lenkų katalikų dalinė repatriacija į Lenkiją 1946 m. Buvo uždaryta 30 bažnyčių bei viešųjų koplyčių. Tarp jų—ir Šv. Mykolo. 1972 m. joje įsteigtas Architektūros muziejus, o vienuolyne — Paminklų konservavimo institutas.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Padavimas sako, kad šis stebuklingas Dievo Motinos paveikslas yra apie 1518 m. rastas kažkurios bažnyčios griuvėsiuose. Pagal kitus šaltinius — rastas miške apgriuvusioje pirkelėje. Paveikslas buvo atiduotas Vilniaus bernardinams, kurie jį pakabino vienuolyno prieangyje. Kartą vienas prie to paveikslo besimeldžiantis broliukas išgirdo balsą: „Noriu turėti didesnę pagarbą ir tinkamesnę vietą“. Po to paveikslas buvo perkeltas į bažnyčią. Žmonės tuoj pradėjo jį gerbti ir greitai patyrė gausių malonių. Pranciškonai, Leono Sapiegos prašomi, 1624 m. atidavė jam paveikslą, kurį jis pats su procesija pernešė į Šv. Mykolo bažnyčią.

1655 m. seserys bernardinės, bijodamos maskolių, surinko visus votus ir brangenybes ir nuvyko į Juknavičius Palenkėję. Išvijus iš Vilniaus rusus, jos grįžo atgal.

Iš bažnyčios ir vienuolyno po gaisro buvo likę tik griuvėsiai. Betgi stebuklingas paveikslas rastas nesudegęs, tik šoniniai triptiko sparnai buvo sulaužyti, o Marijos veidas nuo liepsnos ir dūmų kiek pajuodęs. 1662-1669 m. paveikslui buvo padaryti drabužius vaizduojantys paauksuotos sidabro skardos apkalai.

Paveikslo garsui vis plačiau sklindant, kilo mintis apvainikuoti jį Vatikano kapitulos vainikais, kas ir įvykdyta 1750.IX.8. Karūnos buvo auksinės, darytos Italijoje, puoštos perlais ir brangakmeniais.

Rusų valdžiai uždarius Šv. Mykolo bažnyčią, paveikslas 1866 m. buvo perkeltas į artimiausią bernardinų bažnyčią ir įtaisytas šoniniame altoriuje. Pamaldūs katalikai ir čia nenustojo garbinti Marijos.

Po 1912 m. paveikslas grąžintas į Šv. Mykolo bažnyčią.

Pasibaigus II pasauliniam karui, iš valdžios uždarinėtų bažnyčių religiniai paveikslai laikinai buvo sugabenti į Šv. Dvasios bažnyčią. Iš ten stebuklingą paveikslą be Kurijos leidimo 1974 m. valdžia pasiėmė į Lietuvos dailės muziejaus saugyklą. 1981 m. buvo nustatyta jo tapatybė. 1984-1987 m. restauravo ir 1988 m. jis pakabintas Katedroje, paverstoje Paveikslų galerija. Grąžinus katedrą tikintiesiems, ir grąžintas paveikslas yra joje.

Apie stebuklingą paveikslą rašė „Vakarinės naujienos“ 1985.VIII.5 ir „Gimtasis kraštas“ 1988 m. Nr.10. Pastarajame savaitraštyje yra paveikslo nuotrauka.

Štai įdomesnės ištraukos iš Eglės Surotkevičiūtės straipsnio laikraštyje ir Irenos Vaišvilaitės ir Arūno Bėkšto straipsnio savaitraštyje:

„/.../ Karūnų ir apkaustų likimas nežinomas. Karūnavimui paveikslą ruošė Krokuvos bernardinų vienuolyno dailininkas Jonas Antanas Kondratavičius (ant paveikslo yra jo parašas, ta proga reprodukavęs paveikslą graviūroje. Ant paveikslo rasti du parašai. Vienas ant tapybos sluoksnio, antras — ant paauksuoto fono). /.../ Smarkiai apnykęs paveikslas buvo užkonservuotas. 1984 — 1987 m. jį restauravo P.Gudyno muziejinių vertybių restauravimo ir konservavimo centro specialistai.

MYKOLO Pirmiausiąjį ištyrė restauruotojai. Dažų sluoksnio tyrimas parodė, kad Marijos veidas tapytas kiaušinio tempera, o visa kita kompozicijos dalis — aliejiniais dažais. Rentgenogramos patikslino šių skirtingų ir įvairialaikių tapybos technikų ribas. Nustatėme, kad XVI a. paveikslas buvo tapytas ant liepos lentų skydo. Matyt, tapyba buvo smarkiai sunykusi, nes palikta tiktai centrinė lenta, ant kurios išsaugotas tik Marijos veidas. Ši lenta suploninta iki 0,5 cm storio ir užklijuotos dar šešios ąžuolinės lentos ir ant tokio skydo nutapyta dabartinė kompozicija. Marijos veido dažų sluoksnyje — apdeginto pėdsakai. Kitur jų nėra. Aišku, kad šie pakeitimai padaryti po gaisro (panašu, kad po 1656 m.). Deja, jau niekas negalės nustatyti, ar

iš tikrųjų anksčiau jame buvo pavaizduoti šv. Petras ir šv. Povilas. Restauruoti buvo sudėtinga. Dalis tapybos visai sunykusi, atšokę dideli dažų ir grunto plotai, lentos keliose vietose perskilusios. Aukščiausios kategorijos restauruotojas Alfonsas Gudzevičius sustiprino lentų skydą, prityrusios restauruotojos Elvyra Olubienė ir Janina Bilotienė sutvirtino dažų ir grunto sluoksnį, užgruntavo ir retušavo ištrupėjusias vietas, nuvalė ankstesnius užtapymus (paskutinį kartą paveikslas restauruotas lenkų specialistų 1935 m.)“.

V.Kojalavičius rašo, kad paveikslas buvęs lyg altorėlis — triptikas, kurio šoninėse dalyse buvo šv. Petras ir šv. Povilas. Leonas Sapiega, prieš padovanodamas paveikslą seserims, liepė geram dailininkui jį atnaujinti, ypač kad apaštalų atvaizdai buvo labai nublukę. Sumanus dailininkas nedrįso liesti Švč. Dievo Motinos veido (V.Kojalavičius rašo, kad dažai jokiu būdu nelipę), o tik kiek pataisė Kūdikėlio galvutę ir vietoj apaštalų nupiešė šv. Pranciškų Serafietį ir šv. Bernardą iš Sienos.

MYKOLO APRAŠYMAS. Paveikslas 257x187 cm dydžio. Kompozicijos centre — Marijos, visu ūgiu stovinčios ant pusmėnulio su Kūdikiu ant kairės rankos, atvaizdas. Iš kraštų — du bernardinų vienuoliai. Virš Marijos galvos 4 angelai laiko karūną. Iš už Marijos prie jos kojų du angeliukai. Prie vienuolio, priklaupusio iš dešinės Marijos pusės, yra avinėlis. Paveikslo dešiniajame kampe viršuje — kryžius su prikaltu Kristumi. Kairiajame — Ostija su IHS raidėmis. Paveikslo fonas auksinis, ornamentuotas. Šiek tiek susikaupusios Dievo Motinos veido bruožai lygūs, kiek pailgi, nutapyti rusvai rožiniais tonais; rudi, pagal gotikos madą susukti plaukai krinta ant pečių, per kaktą juos juosia žalsva juosta su auksinėmis rozetėmis. Madona vilki raudona, aukso gėlytėmis papuošta suknia su auksu siuvinėta apykakle; jos klostės, nutapytos violetiniais rudais šešėliais, ir pilkai žalsvo apsiausto su auksiniais apvadais atlankai kompozicijai teikia dinamiškumo.

Kūdikis baltai rusvais marškinėliais, kairę ranką uždėjęs ant atverstos, padėtos ant jo kelių knygutės, dešine ranka dviem pirštais laimina.

PAVEIKSLO VAINIKAVIMAS. Kadangi bažnyčios fundatoriais buvo Sapiegos, jie ir rūpinosi gauti Šv. Sosto leidimą paveikslui vainikuoti Vatikano kapitulos vainikais. Jau 1732 m. Trakų pilininkas, vėliau Lietuvos kancleris Jonas Fridrichas Sapiega, būdamas Romoje, gavo iš popiežiaus Klemenso XII dekretą, leidžiantį vainikuoti stebuklingą Šv. Mykolo bažnyčios Marijos paveikslą. Bet dėl karaliaus Augusto II mirties ir po to sekusių neramumų valstybėje vainikavimas buvo atidėtas vėlesniam laikui. Ir tik 1750 m. buvo pakartotinai įteiktas prašymas popiežiui Benediktui XIV. Gavus leidimą, vainikavimo iškilmės paskirtos 1750.IX.8.

Iš Romos gryno aukso vainikus parvežė bernardinų kustodas Savičius. Vainikai buvo patalpinti Šv. Nikodemo bažnyčioje už Aušros Vartų Vilniaus tribunolo apsaugoje. Vainikavimo išvakarėse, 2 val. po pietą, susirinko dvasininkija, cechai su vėliavomis, kariuomenė ir daugybė žmonių. Vilniaus katedros prelatas Tomas Zienkavičius (vyskupo brolvaikis ir vėliau vyskupo pagalbininkas), asistuojamas aukštųjų dvasininkų, bažnyčioje atgiedojus Marijos litaniją, priėmė ant bažnyčios slenksčio iš Savičiaus rankų ant aksominės pagalvėlės padėtus vainikus. Prasidėjo procesija, giedant „Gaude, Mater Polonae“, grojant orkestrui, mušant būgnams, gaudžiant visų Vilniaus bažnyčių varpams, šaudant iš patrankų. Paveikslą lydėjo kavalerijos eskadronas su nuogais kardais. Plevėsuojant vėliavoms, susirinkus viso Vilniaus dvasininkijai, būriams vienuolių, esant gražiam, saulėtam orui visa tai sudarė nepaprastai įspūdingą vaizdą. Procesija praėjo pro 8 iškilmių vartus, pastatytus įvairiose miesto vietose. Pirmieji išpuošti vartai (prie Aušros Vartų) buvo pastatyti karmelitų. Prie kiekvienų vartų procesija sustodavo; ten sakė pamokslus narys to ordino, kuriam priklausė vartai.

Bernardinų bažnyčioje buvo pastatyti 2 sostai su baldakimais: paveikslui ir Vilniaus vyskupui Zienkavičiui, kuris atnešus paveikslą atlaikė iškilmingus mišparus. Įvairių spalvų lempos ir tūkstančiai žvakių apšvietė bažnyčią iš oro ir vidaus. Didysis altorius buvo papuoštas aksomu ir aukso apvadais, o sienos nukabinėtos šilku.

Rytojaus dieną, vos prašvitus, patrankų šūviai pirmieji paskelbė vainikavimo iškilmių pradžią. Nesuskaitoma žmonių minia susirinko aikštėj prieš bažnyčią. Atvyko vyskupas — vainikuotojas, lydimas vyskupų pagalbininkų: Antano Žalkausko ir A.Maraino, prelatų, kanauninkų, daugybės kunigų ir vienuolių, senatorių ir kitų aukštų pareigūnų.

Įėjus į bažnyčią, vyskupas pirmiausia pasimeldė prie didžiojo altoriaus, paskui prie stebuklingo paveikslo ir sėdo į sostą. Paskaičius Vatikano dekretą, giedant „Te Deum laudamus“, vyskupas uždėjo ant Marijos ir Kūdikėlio galvų vainikus, o paskui atlaikė pontifikalines mišias. Po evangelijos, prieš pamokslą, katedros kanauninkas ir apaštališkasis protonotaras Samuelis Rodkevičius prisiartino prie seserų kliauzūros grotų. Už jų klūpodama vienuolyno viršininkė su savo patarėjomis prisiekė, kad tuos vainikus visuomet saugos ir neleis, kad juos nuo paveikslo nuimtų. Iškilmės su visuotiniais atlaidais, gautais iš Romos, truko 8 dienas. To įvykio atminčiai Romoje buvo nukaldintas aštuoniakampis medalis, kurio vienoj pusėj buvo apvainikuoto paveikslo atvaizdas, o kitoje — arkangelo Mykolo atvaizdas su užrašu „Vivat Deus“. Kitas, ovalinės formos medalis buvo nukaldintas Vilniuje. Jo vienoje pusėje atvaizduotas skydas su įrašu „Quis ut Deus“, o antroje — Marijos monograma su vainiku ir įrašu „Coronata corda coronat“ — „Vainikuotoji vainikuoja širdis“ (J.Vaišnora).

MALONĖS. Paveikslas pradėjo garsėti stebuklais dar brolių bernardinų bažnyčioje.

Kai 1630 m. gaisras naikino Vilniaus miestą ir aplink seserų vienuolyną visi namai virto pelenais, pats vienuolynas ir bažnyčia stebėtinai liko gaisro aplenkti. Tai buvo priskirta ypatingai Marijos globai.

1655 m. maskoliams plėšiant Vilnių, gaisre žuvo knyga, kurioje buvo užrašinėjami prie paveikslo įvykę stebuklai.

Po okupacijos ir gaisro paveikslui stebuklingai išlikus, žmonės dar labiau šaukėsi Marijos globos. Visi stebuklai vėl buvo uoliai užrašinėjami.

Kai 1669 m. buvo jau aprašyta 70 priesaika patvirtintų stebuklų, uoli vienuolyno viršininkė Konstancija Sokolnickaitė pasiryžo juos paskelbti spaudoje ir tuo būdu Marijos garbę dar plačiau paskleisti. Ji prašė Vilniaus vyskupą stebuklus ištirti ir juos patvirtinti. Vyskupas Aleksandras Sapiega tam reikalui paskyrė komisiją, kuri, vadovaujama jo pagalbininko Mikalojaus Slupskio, apklausinėjo, prieš tai gavę priesaiką, daugybę liudininkų ir savo darbą 1669.XI. 10 pristatė vyskupui, kuris ištirtus stebuklus patvirtino raštu 1670.III.13, o savo ganytojiškame rašte patį paveikslą paskelbė stebuklingu ir paragino vyskupijos tikinčiuosius visuose savo sielos ir kūno reikaluose kreiptis į tą, kurios gailestinga širdis visiems yra atvira.

3. ŠILUVA

ŠILUVOS IR BAŽNYČIOS ISTORIJA. XV a. istorijos šaltiniuose minimas Šiluvos kaimas. Jis priklausė Geišų, kurie yra 0,5 km nuo Raseinių, dvaro savininkui didžiūnui Petrui Gedgaudui.

Po Žemaičių krikšto 1413 m., įsteigus 1417m. Žemaičių vyskupiją, Šiluva jau buvo vidutinio didumo kaimas.

1457 m. P.Gedgaudas, norėdamas, kad Žemaitijoj plistų krikščionybė, Šile pastatė Švč. Mergelės Marijos Gimimo ir savo patronų šv. Petro ir Baltramiejaus garbei medinę bažnyčią su klebonija, užrašydamas aplink esančią žemę, po to gausiai apdovanojo pinigais — tai matyti iš dovanų akto, surašyto dalyvaujant aplinkiniams kunigams ir daugeliui bajorų.

Po keliasdešimt metų gaisras viską sunaikino. P.Gedgaudui mirus, Šiluva giminystės keliu atiteko Mikalojui Kęsgailai, kurio duktė Barbora ištekėjo už Andriaus Zavišos, Žeimių dvarininko, ir taip Šiluva teko Zavišų giminei. A.Zaviša atstatė bažnyčią, bet ir šios gyvavimas buvo neilgas.

1517 m. M.Liuteriui paskelbus 95 tezes prieš katalikybę, prasidėjo protestantizmo plitimas.

Lietuva buvo katalikiška šalis, ir kryžiuočiai pasidarė nereikalingi, bet jie gailėjo palikti didelius turtus ir žemes. Didysis magistras hercogas Albrechtas Branderburgietis, tų turtų masinamas, sulaužė apžadus, priėmė Liuterio ereziją, vedė žmoną ir tapo lenkų karaliaus vasalu. Savo elgesiui pateisinti patraukė į savo pusę daugybę pavaldinių, tarp kurių buvo daug lietuvių. Norėdamas greičiau išplatinti ereziją, Albrechtas įsteigė prie Karaliaučiaus universiteto lietuviams pastorių rengimo skyrių. Pradėta spausdinti pirmosios lietuviškos knygos. Atskalą platino ir ponų sūnūs, mokęsi Vakaruose, pirkliai, vokiečių kolonistai. Albrechtas per protestantizmo platinimą į Lietuvą turėjo tikslą kaip kryžiuočiai — plėsti savo įtaką Lietuvoje. „Ordinas pakeitė tikėjimą, bet apetitas Lietuvos atžvilgiu liko tas pats“.

Susiklosčius nepalankiom aplinkybėm, katalikų tikėjimas ėjo į Lietuvą per Lenkiją. Lenkų tauta, jau seniau priėmusi krikštą, turėjo misiją atlikti Rytuose ir Pabaltijyje. Tik, deja, lenkai, būdami per dideli tautininkai, su tikėjimu bruko ir savo įkyrią lenkystę. Taip elgdamiesi jie pridarė bažnyčiai daug nuostolio, nes nuo tokio sulenkinto mokslo tolyn bėgo visos tautos. Taip buvo ir Lietuvoje. Iš pradžių lenkų kunigai — lietuvių dar nebuvo — neįstengė išmokti lietuviškai ir skelbė lietuviams tikėjimą lenkiškai, geisdami juos nutautinti. Lietuviai priėmė tikėjimą paviršutiniškai, kaip reikiant nesuprasdami, todėl netrukus išgirdę skelbiant vėl kitą tikėjimą — Liuterio ereziją, jį priėmė, ypač kad ne lenkai skelbė. Pirmiau perėjo į protestantus tie bajorai, kurie nuo seno kovojo su lenkų įtaka Lietuvoje. Tarp jų buvo Mantvydai, Radvilai ir kiti. Jais pasekė ir lietuvių visuomenės dalis. Vėliau, pasijutę stipresni, protestantai ėmė žiauriai persekioti katalikus, degino bažnyčias, plėšė ir atiminėjo jų turtus. Puolimas buvo toks smarkus, kad kai kurie kunigai neįstengė atsispirti naujai bangai: vieni iš baimės, kiti turtų ir naujų laisvių masinami, treti naujai madai pasiduodami priėmė protestantizmą. Tai buvo apie 1567 m., kai visoj Žemaitijoj, pasak vyskupo M.Valančiaus, teliko 7 kunigai, ištikimi bažnyčiai.

Kaip rašė Alfredas Bumblauskas „Kultūros barų“ 1988 m. Nr. 4 straipsnyje „Dar kartą apie Lietuvos krikštą“: „...mus užgriuvo reformacijos, aktualizavusios raštiją „gyvosiomis“ kalbomis, banga. Tokiomis sąlygomis Lietuvos feodalų klasė, jos aukščiausias sluoksnis — ponija, nesulaukusi savos raštijos ir savų inteligentų, pasirinko lenkų inteligentiją ir kalbą /.../. Katalikų bažnyčia daug prisidėjo prie polonizacijos, bet juk dar daugiau — poniškoji reformacija“.

Andriaus Zavišos sūnus Jonas 1532 m. perėjo į liuteronus ir pasisavino bažnyčios turtus. Atrodo, kad jis katalikų bažnyčios nelietė, o „naujo“ tikėjimo reikalams už 0,5 km nuo Šiluvos Zbarų kaime apie 1533 m. pastatė pirmą protestantų koplyčią. Tai sugriuvus, naujas Šiluvos valdytojas Merkelis Šemeta, gavęs užstato teise iš Zavišų valdyti Šiluvą, prieš 1569 m. pastatė naują medinę protestantų bažnyčią.

Protestantams Šiluvoje įsigalėjus, katalikų bažnyčia kurį laiką dar laikėsi, nes Ragainės pastorius M.Mažvydas skunde hercogui Albrechtui apie 1551 m. rašė: „Pas juos (Ragainės protestantus) yra baisi yda, būtent, kai žino iš senovinio popiežiškių papročio Lietuvos ir Žemaitijos parapijose, esančiose prie šios kunigaikštijos (Prūsų) ribų, švenčiant kurią nors šventę, kaip Šv. Onos Batakių miestely, Šv. Jokūbo Švėkšnoje, Garbingos Mergelės Marijos Šiluvoje ir kt„ kur tik švenčiamos šventųjų šventės, tai mano parapijiečiai, kuriems popiežiškių apeigos patinka, vyksta tenai ir atlieka pasibaisėtiną stabmeldystę“. Taigi iki 1550 m. Šiluvoje dar buvo švenčiama Marijos Gimimo šventė ir į ją vykdavo prūsų lietuviai, neseniai padaryti protestantais. Drauge matyti, kad Šiluvos atlaidai, greičiausiai paties steigėjo išrūpinti, jau plačiai išgarsėję. Jie sutraukdavo dideles maldininkų minias net iš tolimesnių vietų.

Arši kova, vykusi tarp liuteronų ir kalvinų, paskui tarp kalvinų ir įvairių kitų sektų — antitrinitorių, arijonų, judaistų, — baigėsi kalvinistų pergale.

Merkelis Šemeta, pastatęs apie 1569 m. antrą protestantų bažnyčią, atrodo, įsteigė ir kalvinų parapiją, kuri vadinosi zboru — nuo slaviško žodžio, reiškiančio susirinkimą.

Uoli kalviniste, Rietavo tijūno Morkaus Vnučkos našlė Sofija Mitkevičiūtė-Vnučkienė, didikams pradėjus vėl grįžti į katalikybę ir Andriaus Zavišos anūkui

Andriui po 1583 m. grįžus į katalikų bažnyčią, — tą padarė ir du jo pusbroliai Andrius ir Jonas, — be to, 1588 m. išėjus Lietuvos Statuto trečiajai laidai, kur katalikams buvo pripažinta teisė atgauti neteisėtai atimtus turtus, bijodama, kad Šiluvos kalvinai negrąžintų katalikams to, ką pagrobė, 1591 .IX. 1 supirko už 9000 lenkiškų auksinių ir Merkelio Zavišos, ir jo žmonos Daratos Samboreckaitės turtus Šiluvoje ir dar pripirktus iš Bilevičių kai kuriuos kaimus ir 1592.1.4 užrašė Šiluvos kalvinams. Iš šio užrašymo buvo pastatyta kalvinams mūrinė bažnyčia, įsteigta ir aprūpinta mokykla kalvinų pastoriams ir katechetams auklėti; jos pirmam mokytojui 100, antram — 40, trečiam „gudiško liežuvio“ mokytojui 30 auksinių kasmet algos mokėjo. Taip pat buvo įsteigta prieglauda.

Vnučkienė Šiluvos užrašymo akte mini, kad ji dovanoja, perleidžia, steigia ir visiems amžiams užrašo savo turtą, esantį Šiluvoje, drauge su dvaru, miesto ir Pašokario palivarku, priklausančiu Šiluvos nuosavybei, su bažnyčia, jos pastatais ir visa žeme, su pavaldiniais ir t.t. Iš bažnyčios suminėj imo kai kas daro išvadą, kad čia kalbama apie katalikų bažnyčią. Tos nuomonės yra ir vysk. Valančius, sakydamas: „Sofija, mirus Morkui Vnučkai, našlė, pirma užrakindavo, o paskui sugriaudavo Šiluvos katalikų bažnyčią, o jos turtus pavedė kalvinams“. Kad bažnyčia galėjo būti apie šį laiką sugriauta, rodytų ir tas faktas: kai po 1622 m. bylos laimėjimo sekančiais metais ieškota buvusios bažnyčios vietos, dar rasta pamatai ir keletas rąstgalių. Bet, antra vertus, Vnučkienė Šiluvos dovanojimo akte aiškiai sako, jog ši vieta prieš keletą dešimčių metų buvo išvalyta nuo romėniškos stabmeldystės.

Vyskupas Stanislovas Kiška savo 1625 m. pranešime Šv. Sostui rašo: „Yra nemaža parapijinių bažnyčių, kurios eretikų užimtos, teisininkų nuomone, būtų galima atsiimti, bet tik didelėmis išlaidomis. Ką neseniai esu patyręs su Šiluvos bažnyčia, kurią eretikai užėmė prieš 100 m., ten įsteigė savo seminariją. Ją, be 16 000 florenų išlaidų, reikėjo dar jėga (ginklais) atsikovoti“. Čia aiškiai turimas galvoje pirmas Šiluvos bažnyčios turtų nusavinimas, bet ne pačios bažnyčios paėmimas. Bažnyčia, kaip matome, Šiluvoje dar buvo apie 1550 m. Manoma, kad katalikai jos neteko apie 1569 m., kada Šiluvoje formaliai buvo įsteigta kalvinų parapija.

Toks pat neaiškus likimas raštuose minimo paskutinio Šiluvos klebono Jono Halubkos bei jo užimtoji pozicija. Jam priskiriamas bažnyčios brangenybių paslėpimas žemėje, kas įvyko po 1532 m. žemės nusavinimo. O Valančius sako, kad, matydamas, jog Vnučkienė užrakino bažnyčią, „paskutinis klebonas, katalikas kunigas Halubka, sukrovęs daiktus bažnyčios į diktai apkaltą skrynią, įkasė į žemę pas didelį akmenį netoli Šiluvos“. Kai kurie autoriai tvirtina, kad kun. Halubka perėjęs pas kalvinus, bet tai sunkiai tikėtina, nes pereidamas jis nebūtų slėpęs, o pasiėmęs su savim bažnyčios užrašų dokumentus ir įteikęs juos naujiems šeimininkams, kaip tai padarė Kelmės klebonas Benediktas Katarskis. Halubka turbūt buvo nevietinis. Netekęs galimybės pragyventi ir verstis Šiluvoje, jis išsikraustė ten, iš kur buvo atvykęs. Gausūs ano meto protestantų dokumentai niekur nemini Halubkos tarp savųjų.

Lietuvai nebuvo Dievo lemta tapti protestantiška. Per Apvaizdos išrinktus žmones prasidėjo katalikybės atgimimas. Kardinolo Hozijaus pastangomis 1565 m. į Lietuvą atvyko jėzuitai. Šio ordino vienas iš svarbesnių tikslų — moksliškai kovoti su protestantizmu. Jėzuitai buvo įsteigę mokyklą, kuriai 1579 m. karalius Steponas Batoras davė akademijos teises. Į sostą įžengus Žygimantui III, buvo pradėti ginti katalikybės reikalus.

1588 m. Lietuvos Statute yra nuostatai dėl protestantų užgrobtų bažnyčių turtų grąžinimo katalikams. Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis pradėjo kelti protestantams bylas, bet teismuose sėdėjo tie, kurie turėjo būti teisiami. Jis pasiskundė karaliui S.Batorui, kad yra užgrobti vyskupo ir klebonų turtai. Karalius 1578. VIII. 1 išdavė raštą, įsakydamas Žemaičių šalies „perveizėtojams ir perdėtiniams“, kad jie, „gerai popierius įskaitę, o turtus bažnyčios atimtus radę, arba tuos pačius pagal ribas sugrąžintų, ar kitaip pagal teisybę tokiu pat dydžiu atlygintų“. Bet tas mažai padėjo. Vyskupas vėl skundėsi karaliui Zigmantui Vazai, ir tas 1592.IV. 12 raštu įsakė grąžinti, kas kam priklauso.

Pirmasis dėl Šiluvos bylą iškėlė Žemaičių vysk. M. Giedraitis. O Lietuvoje tai buvo trečia byla iš eilės. Jis patraukė į Žemaičių žemės teismą Šiluvos evangelikų reformatų dvaro savininkę Sofiją Vnučkienę. Atsakovės S. Vnučkienės atstovas Simonas Vaidotas teisme užprotestavo patį ieškinį: jis esą keliąs nesantaiką tarp skirtingo tikėjimo visuomenės grupių ir dėl to prieštaraująs 1573 m. Varšuvos konfederacijai, įpareigojančiai teismus ir zemstvas neremti tokių procesų, kurie prisidėtų prie šalies gyventojų nesantaikos religiniu pagrindu skatinimo. Žemės teismas esąs nekompetentingas spręsti tokias bylas ir, remdamasis minėta konfederacija, prašė bylą persiųsti jungtiniam Žečpospolitos seimui, kad ten būtų taikiai susitarta. Vyskupo atstovai Vaitiekus Norvidas ir Kražių klebonas (vėliau Žemaičių vyskupas) Merkelis Ilaševičius Geišė 1573 m. konfederaciją aiškino priešingai. Ji esą ne tik nedraudžianti tokių procesų, bet atvirkščiai —juos leidžianti ir pagrindžianti, nes jos 4-tas paragrafas draudžiąs katalikų bažnyčioms duotas fundacijas pavesti kito tikėjimo žmonėms. Tai esąs fundatoriaus valios prievartavimas, einąs prieš bendrąją taiką ir ramybę valstybėje. Jie protestavo prieš atsakovo prašymą siųsti bylą Žečpospolitos seimui (dėl didikų „veto“ seime teisės sprendimai būdavo priimami labai sunkiai) ir nurodė į Lietuvos Statuto (1588 m.) III sk. 33 artikulą, kuris įpareigoja tokias bylas spręsti iš esmės žemės teismuose, o jų apeliaciją — Vyriausiajame Lietuvos Tribunole. Remdamasis 1576, 1587, 1588 ir 1598 m. seimo konstitucijomis, raginusiomis katalikus ir protestantus (disidentes in religionis) laikytis taikiai ir ginčus dėl bažnyčių žemių spręsti abipusiu susitarimu, Žemaičių žemės teismas 1602.VI.8 dekretu pasiuntė bylą Žečpospolitos seimui „išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes“. Nepatenkintas teismo sprendimu vyskupas kreipėsi į Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą (VLT). Tačiau dėl bylos sudėtingumo VLT nesiėmė jos spręsti iš esmės ir, remdamasis tomis pačiomis konstitucijomis, 1603.VI.17 dekretu persiuntė bylą Žečpospolitos seimui.

Bet, vysk. M.Giedraičiui (mirė 1609.V.ll) gyvam esant, tik vieną Pašventį pavyko atkovoti iš Livonijos didikų protestantų. Jo darbą tęsė paties išauklėtas bei išmokslintas jaunas, energingas kunigas Jonas Smolka-Kazakevičius. Pirmiausia jis kibo į Kelmės kalvinus ir, iškėlęs bylą Jurgiui Gruževskiui, pasiekęs Vilniaus tribunolą, 1609 m. bažnyčią atsiėmė.

Šiluvos bažnyčią atgauti, o ir visą Lietuvą atgręžti prie visuotinės bažnyčios padėjo Jėzaus Motina Marija, 1608 m. apsireiškusi Šiluvos piemenėliams.

Šiluvos bažnyčios reikalais rūpintis buvo paskirtas kun. Jonas Smolka-Kazakevičius. Jis nuvažiavo į Raseinių valdybos archyvą ieškoti dokumentų. Ilgai vartęs, vienoje knygoje rado du suklijuotus lapus, kuriuos, kilus įtarimui, šiaip taip perskyrė ir tarp kitko išskaitė šį sakinį: „O aš, Morkuvienė Vnučkienė... maršalkienė, tas stabmeldžių žemes visam laikui paskirtu Šiluvos susirinkimui...“

Po to kunigas J.Kazakevičius nuvyko į Šiluvą bylos reikalais — išaiškinti katalikų bažnyčios žemių „paskyrimo Šiluvos susirinkimui“ teisėtumo aplinkybių. Galėjo jis atvykti, Marijos apsireiškimo garsui plintant, ištyrinėti to nepaprasto įvykio ar, įvykus apsireiškimui, iš naujo imtis bylos.

Šiluvoje atsirado šimtametis senelis, kuris žinojo, kad bažnyčios dokumentai yra užkasti skrynioje. Atvestas į numatomą bažnyčios vietą, jis praregėjo ir tiksliai nurodė, kur buvo užkasta skrynia.

Apie tą stebuklingą įvykį rašė vyskupas Antanas Tiškevičius savo pranešime Šv. Sostui 1748 m.: „Bažnyčia buvo erezijos sunaikinta vieta, turtai užimti, po daug metų byla dėl užgrobimo bažnyčios turtų užvesta, bet dar erezijos galiai turint viršų, kai trūkstant dokumentų nebuvo vilties bylos laimėti, Dievas davė kažkokį 100 metų aklą senelį, kuris, girdėdamas kalbant apie užvestos bylos nesėkmę, tarė: „Aš žinau, kurioje vietoje yra šios bažnyčios dokumentai, veskite mane į tą vietą“. Atvedus senelį ieškot buvusios bažnyčios vietos, jis praregėjo. Padėkojęs karštai už suteiktą malonę ir pasijutęs kur esąs, jis tuoj nurodė vietą, kur buvo užkasta skrynia. Kasant iš tikro buvo rasta geležinė skrynia su brangiu arnotu, stebuklingu Švč. Mergelės Marijos paveikslu ir bažnyčios įsteigimo pergamentiniu dokumentu“. Tai įvyko 1612 metais.

Taip pat apie tai rašė vyskupas Jonas Lapacinskis 1774.X.31 prašyme Šv. Sostui, kad Šiluvos klebonams būtų suteiktos infulato teisės: „...Pagaliau 1622 m. ypatinga Dievo malonės bei nuostabia Dievo Gimdytojos pagalba ji buvo, aiškiam stebuklui tarpininkaujant, atgauta iš žemės iškastais dokumentais sykiu su kitais bažnytiniais daiktais“. (Vyskupas rašo, kad 1622 m. buvo atgauta bažnyčia, o kuriais metais iškasta skrynia su dokumentais, nemini.)

A.Vaišvila savo knygutėje „Šiluvos mitas“ (V., 1986, 49 psl.) rašo: „Aptikus LTSR Respublikinės bibliotekos rankraščių skyriuje 1602. VI.8 Žemaičių žemės teismo dekretą M.Giedraičio ir S. Vnučkienės byloje, klausimas dėl Šiluvos katalikų bažnyčios fundacinių dokumentų „slėpimo“ galutinai paaiškėjo: tokių dokumentų J.Kazakevičiui neteko „kasti iš žemės“, nes jie ramiausiai gulėjo Varnių kurijos archyve ir jais pasinaudojo jau pirmasis minėtos bylos ieškovas M.Giedraitis. 1602. VI.8 dekrete sakoma, jog ieškiniui pagrįsti M.Giedraitis „pateikė Geišų valdytojo Petro Gedigoldo 1457 metų fundacijos Šidlavos katalikų bažnyčiai išrašą iš kurijos knygų su Žemaičių vyskupo antspaudu bei bažnytinio raštininko parašu ir parodė patį originalą, rašytą 1457 m. ant pergamento lotyniškai, su vienu kabančiu antspaudu...“

Toje pačioje knygelėje 51 psl. rašo: „... rodoma „iškasta iš žemės skrynia“ yra vėlesnė M.Sviechausko legendos literatūrinio siužeto iliustracija“.

(Apsireiškimą pirmą kartą aprašė Žemaičių kanauninkas ir Šiluvos klebonas Mykolas Sviechauskas knygoje „Historia zagubionego od heretikow kościoła Szydłowskiego przez osiemdziesiąt lat jako Pan Bog objawił (się) przez Naiswiętszą Pannę“ 1661.)

Pagal A. Vaišvilą, skrynią sugalvojo padėti kaip „įrodymą“, o jokio jos iškasimo nebūta. Nebūta ir paveikslo skrynioje: „M.Sviechausko rankraštinėje Šiluvos katalikų bažnyčios istorijoje (1661 m.) sakoma, kad Marijos Šiluviškės paveikslas „rastas Šidlavos girioje (atremtas į pušį), jis greit pateko į eretikų rankas ir buvo sudegintas“ (minėtos knygutės 16 psl.). Toliau rašo, kad vėlesni aiškintojai pertaisė M.Sviechausko istoriją ir į skrynią prie bažnytinių dokumentų įdėjo Marijos paveikslą.

O savo knygelę „Šiluvos mitas“ A.Vaišvila užbaigia tokiais žodžiais: „... vis mažiau respublikos gyventojų ieško paguodos Šiluvos mite“.

Marijos Apsireiškimas, po to sekęs stebuklingas skrynios atradimas ir vėlesni stebuklai atgaivino katalikybę. Vien tik „monų“ pagalba, „prigalvojant legendas“, jas „iliustruojant iškastinėmis skryniomis“ to nebūtų pavykę padaryti. A.Vaišvila, nors pamini 1957 m. paveikslo restauravimo protokolą, kad „drobė labai silpna, lenkiant lūžta, valant trupa, virsta dulkėmis“, nors pamini restauratorės E.Šmigelskaitės išvadą, kad paveikslas esąs XV amžiaus, bet vis tiek bando įrodyti, kad „ši išvada pagrįsta ne tiek paties paveikslo analize“, ir paveikslas, pasak jo, esąs iš XVI amžiaus.

O dėl to, kad A.Vaišvila „aptikęs“ Respublikinės bibliotekos rankraščių skyriuje 1602.VI.8 Žemaičių žemės teismo dekretą, kyla pagrįsta abejonė. Šiluvą tyrinėjo daug mokslininkų istorikų ir per 386 metus niekas „neaptiko“ tokio fakto. Be to, neteko girdėti, kad kalvinai būtų Šiluvos įvykį neigę, nors tada jie turėjo dar daug įtakos. Arba galėjo būti kitas egzempliorius.

Kanauninkas J.Kazakevičius, surinkęs raštus, tuoj iškėlė kalvinams bylą, bet juos rėmė galingas anuo metu jų protektorius kunigaikštis Boguslavas Radvila.

1617 m. šią bylą buvo atnaujinęs Varnių kanauninkas Josvainių klebonas Motiejus Kobilinskis, tuo metu buvęs katalikų deputatu VLT. Atsakovu teisme buvo patrauktas Šiluvos kalvinų globėjas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas Kristupas Radvila. VLT šią bylą 1617.VI.26 dekretu vėl persiuntė abiejų šalių taikiam susitarimui. Tačiau geruoju kalvinai turtų atiduot nesiruošė, todėl 1621 m. katalikai vėl atnaujino bylą.

J.Kazakevičius, jau anksčiau paskirtas Šiluvos klebonu, 1621 m. kreipėsi į Žemaičių žemės teismą. Šiluvos kalvinų globėjų ir prižiūrėtojų vardu teisme kalbėjęs Šiluvos reformatų dvaro ekonomas Jonas Bogušas ginčijo J.Kazakevičiui teisę būti ieškovu šioje byloje ir prašė, remiantis 1576, 1587, 1588 ir 1607 m. seimo konstitucijomis, bylą persiųsti Žečpospolitos seimui taikiai šalims susitarti. Bet teismas atsisakė Žečpospolitos seimui siųsti ir pats nesiėmė bylos spręsti iš esmės, tik nurodė, kad ginčą reikia spręsti remiantis 1588 ir 1607 m. konstitucijomis, leidusiomis katalikams teismo keliu susigrąžinti kalvinų valdon neteisėtai patekusias katalikų bažnyčias ir jų turtus. Žemės teismo 1621.1.30 dekreto rezoliucijoje buvo skelbiama: dėl bažnyčios turtų ir bendros ramybės sprendžiu ir siunčiu bylą šalių susitarimui į mišrų dvasininkų ir pasauliečių teismą“.

1621 .VII. 13 šią bylą nagrinėjęs VLT mišrus dvasininkų ir pasauliečių teismas Vilniuje priteisė J.Kazakevičiui Šiluvos bažnyčios turtus pagal 1457 m. Petro Gedgaudo fundaciją, taip pat nuostolių kompensaciją.

Dekreto vykdymas buvo pavestas Žemaičių žemės teisėjui Jonui Mlečkai. 1622. V. 14 teisėjui atvykus į Šiluvą vykdyti dekretą, kalvinai pasipriešino: vaitas Andrius Paulavičius įteikė J.Mlečkai reformatų raštelį, kuriuo jie draudė perduoti J.Kazakevičiui buvusius katalikų bažnyčios turtus ir reikalavo peržiūrėti bylą iš naujo. Todėl 1622.VI.21 — 22 VLT teismas iš naujo nagrinėjo bylą. Šį kartą atsakovu buvo patraukti ir Šiluvos katalikų turtų pardavėjo M.Zavišos giminės. Teismas konkrečių kaltininkų neieškojo, o tik apskritai pripažino kalvinus „užgrobusius Šiluvos bažnyčią ir kleboniją“ ir patvirtino 1621 .VII. 13 VLT dekretą, o už pasipriešinimą jo vykdymui nubaudė Šiluvos kalvinus 102 kapų lietuviškų grašių bauda: 50 kapų jie turėjo sumokėti teismui, tiek pat ieškovui J.Kazakevičiui ir 2 kapas teismo mokesčio. Sprendime buvo nustatyta, jog ši byla VLT išspręsta galutinai ir nepatenkinta šalis gali skųstis tik karaliaus teismui. Kalvinai karaliaus teismui nesiskundė. Bet ne viskas tuo baigėsi — reikėjo dekretą įvykdyti, o anais laikais teismo sprendimai buvo labai lėtai vykdomi, ypač jei išeidavo silpnesniųjų naudai.

Žemei grąžinti buvo sudaryta komisija, kurią sudarė Žemaičių seniūnas Jeronimas Valavičius, Lietuvos iždininkas Kristupas Naruševičius ir Žemaičių vyskupas Stanislavas Kiška su broliu, Dorpato vaivada Nikolajum Kiška. Komisija apskaičiavo, kad kalvinai turi, be grąžintinos žemės, apmokėti katalikams 9000 auksinių. Bet susitarta, kad išmokės 3000, nes tiek daug neturėjo, o kiti dovanojami.

Tų pačių metų X.22 kalvinai sušaukė sinodą dėl esamos padėties. Padrąsinti šio sinodo ir toliau negrąžino žemės. Tada vyskupas Kiška šaukėsi savo brolio M.Kiškos ir šiam reikalaujant 1623.VI.6 į Šiluvą atvyko žemės teisėjas J.Mlečka ir, dalyvaujant iš kalvinų pusės Melhierui Biliūnui, Adomui Dirmai, Samueliui ir Mokobui Konstantams, o iš katalikų pusės — kanauninkui J.Kazakevičiui, surado katalikų bažnyčios pamatus ir jos žemės ribas, kurios buvo pažymėtos P.Gedgaudo dovanų akte. Viskas buvo sugrąžinta katalikams, teisėtiems savininkams, taip pat ir vienas varpas su užrašu „O flores Rosa, Mater Dei speciosa“ — „O žydinti Rože, skaisti Dievo Motina“. Kiti bažnyčios daiktai, auksiniai ir sidabriniai indai, papuošalai liko neišieškoti. Kalvinai tokio sprendimo nenorėjo pripažinti ir su ginklu rankose priešinosi. Ne kartą kėsinosi į J.Kazakevičiaus gyvybę, iš pasalų apšaudė jo karietą, o 1622 m., matuojant J.Kazakevičiui priteistą reformatų dvaro žemę, to dvaro urėdas J.Bogušas ir Vitkevičiaus šeimyna sumušė J.Kazakevičių ir kitus, o matavimo darbus uždraudė.

Po 1612 m. J.Kazakevičius ėmė rūpintis, kad būtų pastatyta bažnyčia, ir nuo 1623 m. visomis jėgomis kibo į tą darbą. Bet trūko lėšų, nes dauguma bajorų buvo kalvinai ir prie statybos neprisidėjo. Visa našta teko ūkininkams ir vargdieniams, kurių padėtis anais laikais buvo labai sunki. Apie 1627 m. toje pat vietoje buvo pastatyta medinė bažnyčia. J.Kazakevičius Šiluvoje įsteigė ir mokyklą, kurioje vaikai mokėsi veltui.

Apie 1625 m. Gabrielius Skaraitis iš Skaraitiškių pastatė Šiluvoje pirmą altariją, užrašydamas jai vieną margą žemės ir 10 000 auksinių.

Švedams pasitraukus iš Lietuvos, į Šiluvą pradėjo plūsti tikinčiųjų minios. Tik per 1629 m. Marijos Gimimo atlaidus buvo išdalyta 11 000 komunijų. Reikėjo didesnės bažnyčios. J.Kazakevičius buvo pašauktas prie vyskupo pareigų ir rūpintis naujos bažnyčios statyba pavedė savo įpėdiniui Mykolui Sviechauskui. Statyba dėl lėšų stokos vyko labai lėtai ir buvo užbaigta po J.Kazakevičiaus mirties (1646 m.). Jis palaidotas Varnių katedros rūsy.

Padėtis pagerėjo, kai Laukuvos ir Šaukato dvaro savininkas Kristupas Kochas 1650.VI. 15 užrašė bažnyčiai 55 000 auksinių. (Pagal vysk. Valančių — 25 000.) Aukotojo valia turėjo būti 4 kunigai, kasdien — vykti mažosios Marijos valandos, sekmadieniais laikomos votyvinės mišios.

1651.1.8 Žemaičių vyskupas Petras Parševskis bažnyčią iškilmingai pašventino, I.11 sutvarkė kunigų pareigas ir suteikė bažnyčiai prepozitūrinės kolegijos titulą. Nuo tada klebonai vadinosi prepozitais.

Kalvinai dar laikė užgrobę bažnyčiai priklausantį margą žemės ir nenorėjo jo grąžinti. 1669 m. klebonas nusiuntė vikarą Siernauskį su bajoru Šimanskiu ir dar keliais vyrais perimti minėtą žemę. Bet kalvinai su ginklais rankose, vadovaujami pastoriaus Chelkauskio, juos pasitiko ir pradėjo šaudyti. Katalikai pasislėpė kapinėse, vysk. Aleksandro Sapiegos 1663 m. ant apsireiškimo akmens pastatytoje koplytėlėje. Pastorius su savo sėbrais įsivijo juos į koplytėlę ir paleido į vidų du šūvius, kurių vienas sunkiai sužeidė kunigą, o antras pataikė į menišką, to paties vyskupo dovanotą Jėzaus Nukryžiuotojo atvaizdą. Tai buvo niekšiškas smurtas ir katalikų šventovės išniekinimas, už ką klebonas Sviechauskas kalvinus padavė į teismą. Byla tęsėsi ilgai, nes galingo jų užtarėjo B.Radvilos įsikišimu tai vienur, tai kitur buvo sulaikoma. Žemaičių vyskupu tapo Kazimieras Pacas, kuris, pats būdamas senatoriumi, Šiluvos bylą pristatė seimui, susirinkusiam 1669 m. karaliaus Mykolo Kaributo Višnioveckio vainikavimo proga. Karalius ir seimas, remdamiesi seimo dekretu dėl nusikaltimų prieš Dievo majestotą, 1669.XI.9 nusprendė kaltininkus nubausti mirties bausme, kalvinų zborą nugriaut ir sumokėt didelę baudą. Vėl prasidėjo derybos ir mirties nuosprendis liko neįvykdytas, zboras nesugriautas. 1672 m. sutarta dėl mažesnės pingų sumos — 13 000 auksinių. Neturėdami tiek pinigų, Šiluvos kalvinai užstatė savo turtus Bilevičiui, kuris per tris kartus išmokėjo tą sumą Žemaičių vyskupui. Iš tų pinigų 10 000 buvo paskirta Šiluvos bažnyčiai (įtaisytas naujas varpas ir patalpa išpuošta), o 3000 — Kelmės bažnyčios statybai.

1677 m. vysk. K.Pacui vizituojant Šiluvą ir patyrus, kokias kančias Šiluvos katalikai iškentėjo nuo kalvinų žiaurumo, to dalyko atminimui V.3, Šv. Kryžiaus atradimo dieną, įvedė Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventę, suteikdamas atlaidus, o iš gautos sumos paskyrė dalį, už kurią koplyčioje ant akmens ties prikaltu paveikslu kas penktadienį turėjo laikyti mišias Kryžiaus garbei, pritariant muzikai.

1677 m. Kražių kolegijos jėzuitų auklėtiniai kartu su profesoriais atvyko aplankyti stebuklingo paveikslo. Tai buvo pirmoji procesija į Šiluvą.

Kalvinai dar nenorėjo kapituliuoti. Jie vis bandė savintis katalikų bažnyčiai priklausančias žemes. 1679.VII.18 katalikams beginant savo teises tuose laukuose buvo sumušti Šiluvos, Kelmės ir Kėdainių kalvinistų katechetai (predikantai) ir jų tarnai, kurie, matyt, buvo susirinkę į savo posėdį.

XVII a. pabaigoje Šiluvos kalvinų žemę su maldos namais nupirko Kuršo land-hofmeisteris Enrikas Putkevičius ir visa tai užrašė kalvinų bažnyčiai. Su juo Šiluvos klebonas A.Jutkevičius 1700 m. turėjo bylą dėl kryžiaus nuvertimo kapuose. Tas pat klebonas bylinėjosi su kalvinu Griškevičiumi dėl kryžiaus išmetimo iš kapų, o 1724 m. Žemaičių vyskupijos kancleris J.Smolka iškėlė kalvinams bylą dėl Šiluvos bažnyčios dokumentų išvogimo iš skrynios.

Kalvinams nykstant ir nuo 1728 m. neturint pastovaus pastoriaus, 1754 m. Šiluvos zboras buvo padarytas Kėdainių filija, o vėliau nugriuvo ir liko neatstatytas.

Protestantizmas, kaip kokia banga užliejęs Lietuvą, greit nuslūgo ir beveik visai išnyko. Plačiai skambėjo Šiluvos vardas. Kas metai vis didesnės minios plaukė į Šiluvą aplankyti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietos. 1752.1.24 raštu vysk. A.Tiškevičius nustatė dienas, kuriomis Žemaičių parapijos su klebonu kasmet su procesija eitų į Šiluvą. Tačiau dėl tvarkos stokos tokiose procesijose vysk.

J.Lopacinskis 1763 m. uždraudė procesinį keliavimą į atlaidus. Ta tendencija atgimė po 1905 m. ir Nepriklausomos Lietuvos laikais.

Šiluvoje darėsi ankšta. 1651 m. pastatyta ir 140 m. išstovėjusi bažnyčia ėmė irti, be to, ir maža buvo. Reikėjo vėl statyti. Toks sumanymas kilo klebonui Jonui Dominykui iš Lopacinos. Jis savo lėšomis 1760 m. padėjo tokiai bažnyčiai pamatus. Senoji bažnyčia dar nebuvo griaunama, o liko statomos viduje. Kun. J.D.Lopacinskis buvo pakeltas į vyskupus ir persikėlė į Vilnių. Jis 1774.X.31 kreipėsi į Šv. Sostą, prašydamas Šiluvos propozitams suteikti infulato teises (nešioti pamaldų metu vyskupiškas insignicijas). Popiežius Pijus VI 1775.VIII.18 bule šią teisę davė.

Bažnyčios statybą tęsė kunigas Počiuipis, kuris, išvaręs sienas lig langų, pasimirė. Darbas kiek sustojo, kol į Šiluvą atsikėlė naujas klebonas, pasiaukojimu, uolumu, energija prilygstąs kun. Kazakevičiui, — kun. Juozas Tadas Bukota. Jis tapo ir pirmuoju Šiluvos infulatu. Darbas iš naujo užvirė. Kun. Bukota buvo ne tik uolus aukų rinkėjas, bet ir pats dosnus jų davėjas. Rodydamas dosnumo pavyzdį, drauge su ponu Vancevičiumi pastatė Šiluvoje antrą altariją ir dovanojo jai 6 margus žemės ir 15 000 auksinių. Per kelerius metus bažnyčia buvo baigta. Reikėjo išpuošti vidų. Vyskupas Lopacinskis savo lėšomis įtaisė gražius vargonus. Kun. Bukota pakvietė tuo metu Italijoje studijavusį gabų dailininką, buvusį jėzuitą, kun. Podgaiskį. (Valančius rašo, kad amatininką Podhaiskį iš Gardino.) Šis per 25 m. išpuošė bažnyčią puikiomis statulomis, įvairiomis freskomis, bareljefais. Bedirbdamas pasimirė ir ten pat bažnyčios rūsy buvo palaidotas.

Tada Bukota statybą užbaigė ir pats jau būdamas Žemaičių vyskupu. 1786. IX. 7 renesanso stiliaus bažnyčią labai iškilmingai pašventino.

1804 m. vysk. Simonas Giedraitis atnaujino bažnyčios stogą. Pasak vysk. Valančiaus, 1841 m. Šiluvoje gyveno 619 katalikų.

1863 m. vasarą ir rudenį Šiluvos apylinkėse veikė kun. A.Mackevičiaus vadovaujamas sukilėlių būrys.

Per 1892 m. gaisrą nudegė bažnyčios stogas ir bokštai, nutirpo varpas, kitados iš kalvinų atgautas.

1976 m. popiežius Paulius VI suteikė Šiluvos bažnyčiai Mažosios bazilikos garbės titulą per vyskupo J.Matulaičio — Labuko rūpinimąsi.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Paveikslo kilmė neaiški. Žmonėse yra išlikęs padavimas, kad jis buvo rastas Šile. Tikra tai, kad pirmoje bažnyčioje paveikslas buvo vertinamas ir su kitom brangenybėm paslėptas nuo protestantų.

Kaip jau minėta, 1612 m. J.S.Kazakevičiui atvedus prie buvusios bažnyčios vietos šimtametį senelį, jis praregėjo ir nurodė vietą, kur buvo paslėpta skrynia. Toje skrynioje buvo rastas ir paveikslas, nuo 1629 m. (Valančiaus liudijimu) įstatytas Šiluvos bažnyčios didžiajame altoriuje.

S. Yla manė, kad paveikslą iš Italijos atvežė Šiluvos bažnyčios steigėjas Petras Gedigaudas (Petras Senka Gedygoldovičius), kuris, pasak Bychovco kronikos, 1429 m. kartu su Šedbaru vykęs į Kauną Vytauto karūnavimo reikalu. Bet ši prielaida atkrinta, kaip rašo A. Vaišvila „Šiluvos mito“ 17 psl., O.Šmigelskaitei įrodžius Marijos Šiluviškės paveikslo drobės lietuvišką kilmę.

Vysk. J.Tiškevičius 1646 m. savo pranešime Šv. Sostui sako, kad Šiluvos bažnyčioje esąs Marijos paveikslas yra garsus ir žinomas daugybe malonių bei dvasiškų dovanų, kurių tikintieji nuolat gauna per Švč. Mergelės Marijos užtarimą.

Vysk. A.Tiškevičius 1748 m. tokiame pat pranešime Romai rašo: „Parapijinė ir prepozitinė medinė bažnyčia Šiluvoje, Švč. Mergelės Marijos Gimimo titulo, kurioje yra stebuklingas paveikslas. Prie šio paveikslo suplaukia žmonės iš visos Žemaičių vyskupijos ir kitų vietų. Šis paveikslas, kai bažnyčia buvo eretikų užimta, drauge su bažnyčios dokumentais buvo paslėptas žemėje po dideliu akmeniu /.../. Stebuklingas Švč. Mergelės Marijos, ant rankų laikančios Kūdikėlį Jėzų, ant drobės pieštas paveikslas ir dokumentai dideliam džiaugsmui atrasti. Byla sėkmingai pravesta ir Dievui padedant laimėta. Bažnyčios vieta ir žemė atgauta, medinė bažnyčia iš naujo šioje vietoje ant akmens pastatyta. Po akmeniu rastas Švč. Marijos paveikslas didžiajame altoriuje įstatytas ir puikiai tikinčiųjų aukomis išpuoštas...“

Vysk. S.Giedraitis, patikrinęs paveikslo stebuklingumo garsą, savo raštuose dėl paveikslo vainikavimo sako, kad jis stebuklais garsus nuo 1622 m., t.y. po to, kai buvo atrastas.

Vainikavimo proga išleistuose paveikslėliuose įrašyta, kad „miraculis ab anno 1600 clarissima“.

Klebonaujant Kazakevičiaus įpėdiniui kun. Sviechauskui, per 30 metų prisirinko tiek votų, jog sekantis klebonas Joakimas Skirmantas 1674 m. pavedė Karaliaučiaus auksakaliui Laurynui Hofmanui padirbti iš jų Švč. Marijos paveikslui apkalą (aptaisą).

1677 m. vysk. Kazimiero Paco vizitacijos aktas mini, kaip įrengtas altoriuje stebuklingas Marijos paveikslas. Jis užleidžiamas kitu paveikslu, vaizduojančiu į Mariją strėlėmis šaudančias piktąsias dvasias, o angelai ją gina ir apsaugo savo skydais. Pats stebuklingas paveikslas iš kitos pusės stipriai užrakinamas geležiniu užraktu.

Kada tas originalus paveikslas pakeistas dabartiniu, nėra aišku. Jis vaizduoja Švč. Marijos apsireiškimo momentą. Nupiešė jį dailininkas J.Rutkovskis iš Čenstochovos 1920 m.

1886 m. Šiluvos klebonas J.Daugėla rašė, kad tuo metu prie paveikslo kabojo 7 svarai (3,2 kg) votų. Paveikslas daug kartų restauruotas. Žinomos tik dvi datos: 1674 m., kai jis buvo padengtas aptaisu ar 1786 m. vainikavimo proga, ir 1957 m. restauruotas Onos Šmigelskaitės.

Šiluva APRAŠYMAS. Paveikslas yra bažnyčios didžiajame altoriuje. Dydis 1,38x2,28 m, pieštas aliejiniais dažais ant storos, anot restauratorės Onos Šmigelskaitės, „lietuvių kaimo moterėlių“ austos drobės, kuri susiūta iš 4 gabalų ir prikalta prie pušinės lentos. Ant tamsaus paveikslo fono prikabinta 12 padėkos ženklų.

Marijos ir Jėzaus atvaizdai padengti sidabriniu aptaisu, atidengti tik veidai ir rankos. Marijos apsiaustas ir Jėzaus palijus paauksuoti. Aplink jųdviejų pečius ant fono — 15 metalinių žvaigždžių. Aptaise iškaltas tekstas: „ME FECIT LAURENTIUM /HOFMANN REGIOMONTI/ IN PRUSIA ANN 1674“.

Paveiksle Marija vaizduojama stovinti, kaire ranka laikanti Kūdikėlį, dešine prilaikanti. Marija apsigaubusi juoda mantija, kuri dengia ir galvą. Kaktos gaubte yra kryželis. Ties dešiniu petim — didelė šviesi žvaigždė. Kūdikėlis su sandalais, kairėj rankoj laiko evangeliją, dešine ranka dviem prilenktais pirštais (bevardžiu ir mažuoju) laimina lotyniškuoju būdu. Žiūri link Marijos, pasukęs galvą. O Marija žvelgia tiesiai, nors stovi kiek šonu. Už Marijos ir Jėzaus galvų — saulės. Ant galvų karūnos. Ant Marijos kaklo karoliai, jie yra ir ant Kūdikėlio.

Iš abiejų altoriaus pusių yra po votų lentelę. Jose kabo karoliai, votai, apyrankės ir kt. padėkos ženklai, po kokį 100 kiekvienoje pusėje. Po paveikslu — sidabrinis pusmėnulis.

Aplink paveikslą žmonės eina keliais, apeidami altorių aplink. Pagal meninę kompoziciją paveikslas priskirtinas pereinamajam iš ankstyvojo į vėlyvąjį hodigetriniam Marijos paveikslų tipui (bizantiškajam stiliui). Paveikslas yra visiškai panašus į stebuklingą atvaizdą, esantį Romoje, Santa Maria Maggiore bazilikoj, o pastarasis „Marijos Snieginės“ paveikslas laikomas geriausia kopija seno Hodigetrija (šv. Lukui priskiriamo) paveikslo, buvusio Konstantinopolyje iki 1453 m.

VAINIKAVIMAS. Kun. Juozas Tadas Bukota, baigęs statyti gražią bažnyčią, susirūpino ir viešu stebuklingo Marijos paveikslo garbinimu. Jis norėjo, kad šios iškilmės sutaptų su bažnyčios pašventinimu ir nuvyko pas Žemaičių vyskupą Steponą Joną Giedraitį (1778 — 1803). Vyskupas žinojo, kad nuo 1635 m. Italijos kunigai paprato vainikuoti stebuklingus paveikslus. Jis 1786 m. nusiuntė į Šiluvą Kelmės kleboną Mykolą Mickevičių, dekaną Klimavičių ir dar du vyrus, kad vietoj sužinotų, ar ne vien žmonių pasakos Šiluvos paveikslą padarė garsų, ar tikrai žmonės patiria malonių. Pasiuntiniai, surinkę visus tikrus faktus, pervertę knygą, kurioje užrašinėti stebuklai, ir radę gyvų liudininkų, nusiuntė savo raportą vyskupui. Gavęs komisijos raštišką pranešimą, pasiuntė Apaštalų Sostui prašymą leisti stebuklingą Marijos paveikslą apvainikuoti.

Dekretą 1775.1.15 pasirašė Vatikano kapitulos vedėjas kanauninkas Aleksandras Mathojus ir kanceliarijos sekretorius Pranciškus Levenzinas, nes, popiežiui Klemensui XIV (1769-1774) mirus, vakavo popiežiaus vieta. Šį aktą po kelių mėnesių patvirtino naujai išrinktas Šv. Tėvas Pijus VI (1775-1799) ir leido paveikslą vainikuoti, suteikdamas galią per visą oktavą švęsti Dievo Motinos Gimimo atlaidus (Plenaria indulgentia — bulla Pii VI A. D. 1775, augusti 15). Be to, Šiluvos bažnyčiai suteikė teisę turėti savo infulatą— kunigą, turintį teisę laikyti šv. Mišias vyskupo rūbais, ir jos pirmu infulatu už ypatingą pasidarbavimą paskyrė kleboną Bukotą. Tačiau šis titulas buvo susietas labiau su asmeniu, todėl kiekvienas naujas klebonas turėjo gauti atskirą bulę. Šiandien tas titulas užmirštas. Paskutiniu infulatu buvo berods kun. Dapševičius.

Gavęs popiežiaus raštą, vyskupas nukaldino gryno aukso svarą sveriančius vainikus, kuriuos pasiuntė į Romą popiežiui pašventinti ir į visą Žemaitijos kraštą išleido raštą, prašydamas diduomenę, kad stebuklingo paveikslo vainikavimo išlaidoms padengti kiekvienas užmokėtų po pusę timpos nuo kiekvieno valdomo žmogaus. Kai ponai pinigus sumokėjo, vyskupas išleido į Žemaičius antrą raštą, kuriame rašė, kad, perėmęs valdyti Žemaičių vyskupiją, jis tuoj atkreipė dėmesį į infialatinę Šiluvos bažnyčią kaip į stebuklingą Dievo Motinos paveikslo šventovę, tikėdamas, jog Žemaičių kunigaikštystėje Dievo malonių pasireiškimo faktas rodo tai žemei Dangaus palankumą. „Visais mūsų valdymo metais, — rašė vyskupas, — galvojome, kaip labiau pakelti to paveikslo garbę, apie kurio vis naujus ir naujus stebuklus bei malones nuolat pasiekdavo mus žinios, kurias gaudavome iš tos kunigaikštystės piliečių bei tolimų vietų asmenų, kurie apie tai pranešdavo su dideliu džiaugsmu, dvasiniu širdies pasiguodimu bei visokiu įsitikinimu. Norėdami tikrus esmėje stebuklus atskirti nuo neprotingų prietarų, įsakome, kad kiekvieną kartą, kai tik pasklis kurio stebuklo garsas, būtų padaryta griežčiausia ir rūpestingiausia, visas aplinkybes ištinanti, kvota. Tam tikslui deleguodavome komisijas, kokias ir seniau mūsų pirmtakai siuntinėdavo, atlikome tyrimą kruopščiai, pagal bažnyčios nurodymus bei nuostatus, nevienašališkai, ne įsivaizdavimui tikėdami, bet pagal rimtų asmenų pareiškimus bei mačiusiųjų liudijimus: teologų, daktarų ir visų tų, kuriuos prisiėjo tuo metu kvosti, ir pagaliau, remdamiesi mokytų bei išmintingų tarėjų nuomone, palaipsniui įsitikinome, kad amžinai Visagalis Dievas nuo 1622 m. aiškiai teikiamomis malonėmis norėjo būti iš tikrųjų stebuklingas tame Šiluvos kilniausios Mergelės Marijos paveiksle“.

Toliau vyskupas sakosi prašęs Šv. Sostą, kad didesnei Dievo ir Marijos garbei bei žmonių tikėjimui padidinti leistų tą paveikslą, jau privilegijom ir atlaidais apdovanotą, pagerbti iškilmingu Jėzaus ir Marijos galvų vainikavimu, kaip kad yra praktikuojama kitur krikščioniškame pasaulyje. Pagaliau vyskupas praneša, kad vainikavimo iškilmės paskirtos 1786.IX.8, Marijos Gimimo dieną, kad per tris iškilmių dienas bus galima laimėti visuotinius atlaidus, o iškilmių išlaidas žymia dalimi padengė Žemaičių vyskupijos didikai; už tai vyskupas reiškė padėką, nes jų aukos buvo teikiamos laisva valia. Vyskupas baigė raštą šūkiu Švč. Dievo Motinai: „Salutate Mariam, quae multum laboravit pro vobis“ — „Sveikinkit Mariją, kuri tiek daug yra jums padariusi“. Šį raštą buvo įsakyta po keletą kartų paskelbti visose bažnyčiose lenkiškai ir žemaitiškai.

Savo ruožtu vyskupas infulatas Bukota birželio mėnesį raštais kreipėsi į dekanus, prašydamas paveikti dekanatų kunigus, kad jie aukomis prisidėtų statant Šiluvos iškilmių proga triumfo vartus, kurių vienus, Bukotos manymu, turėjo pastatyti kunigai ir pasauliečiai. Panašius vartus Marijos garbei Šiluvoje buvo pažadėję pastatyti vienuoliai dominikonai ir bernardinai. Vainikavimo iškilmių įspūdžiui padidinti vyskupas liepos 12 d. aplinkraščiu įsakė visiems klebonams, kad į jas iš artimiausių parapijų tvarkingai atvyktų procesijos su brolių ženklais, vėliavom. Pirmą iškilmių dieną — iš Raseinių dominikonų ir karmelitų, Šiaulių, Šiaulėnų, Kelmės, Surviliškio, Nemakščių ir Kražių. Antrą dieną — iš Krakių, Josvainių, Betygalos, Ariogalos, Grinkiškio, Pašušvio, Baisogalos. Trečią dieną— iš Šeduvos, Tytuvėnų, Girkalnio, Kaltinėnų, Radviliškio, Liliu, Lyduvėnų. Procesijoms turėjo vadovauti klebonai ir vikarai. Procesijos turėjo turėti po dvi dešimtis kukliai aprengtų mergelių ir bernelių, kurie Švč. Marijos nekaltumui pagerbti neštų nekaltybę simbolizuojančius paveikslus. Tą aplinkraštį buvo įsakyta porą kartų šventadieniais skelbti visose bažnyčiose.

Iškilmės prasidėjo 1786.IX.7 vakare ir tęsėsi tris dienas. Žmonių buvo 30 000. Tarp jų — daug aukštų pareigūnų, didikų ir trys senatoriai. Daug ponų buvo atvykę iš Prūsų.

Marijos Gimimo dieną, prieš sumą, apėjus aplink bažnyčią, miestelio aikštėje Žemaičių vyskupas Stanislovas Giedraitis ir jo sufraganai vysk. Adomas Koscia ir Šiluvos infulatas vysk. Bukota iškilmingai prisegė prie stebuklingo Marijos paveikslo vainikus. Žmonės per tris dienas vis skubėjo į Šiluvą ir pelnėsi atlaidus. Trečios dienos vakare prasidėjo misijos, kurios tęsėsi visą savaitę.

Iškilmėms atminti buvo padarytas Šiluvos Marijos paveikslėlis (greičiausiai graviūra) su užrašu „Vera effigies Augustissimae Virginis Mariae in Ecclesia Praepositu-rae Szydloviensis, miraculis ab anno 1600 clarissimae, a Celsissimo Excellentissimo ac Reverendissimo Domino Stephano Joanne Duce Giedroyc, Episcopo Samogitiae, Equité ordinum Aquilae albae et Sancti Stanislai, impensis Christifidelium et cura Illustrissimi, Reverendissimi Domini Thadaei Josephi Bukaty, Episcopi Thespiensis, Suffraganei et Canonici Samogitiensis eiusdem Ecclesiae Szydloviensis Praepositi Infulati. Anno Domini 1786 m. die 8 Septembris Coronata...“ (J. Vaišnora).

Nuo tos dienos prasidėjo garsieji Šiluvos atlaidai. Senovėje tie atlaidai buvo žinomi ne tik Lietuvoj, bet ir plačiojoj Rusijoj. Šiluva tomis dienomis savo judėjimu ir margumu primindavo kokį Rytų uostą, kur tarsi kaleidoskope mainosi vaizdai. Iš tolimiausių Rusijos vietų atsibastydavo įvairių vertelgų, pokštininkų su karuselėmis, balaganais ir t.t., kurie dažnai drumsdavo maldingą Šiluvos nuotaiką.

Vainikams buvo sunaudotas svaras aukso. Jie buvo išplėšti per I pasaulinį karą vokiečių okupacijos metu.

MALONĖS. 1. Viena kartu vykstanti moteris štai ką papasakojo. Jos sūnus, 8 metų Albertas Z., 1983 m. po Velykų susirgo polineuritu. Kūną suparalyžiavo. Jinai nuvyko į Šiluvą ir bažnyčioje, eidama aplink paveikslą keliais, iš kitos pusės altoriaus nuo akmens paėmė nuolaužą. Parvykus namo patrynė tuo akmenuku vaiko kūną, tas pradėjo sveikti ir išgijo, nors ne visiškai, kaip sakė, bet pakankamai. Patys jie iš Raseinių, bet pavardės nesakė.

2. Labai sunkiai sirgau plaučių uždegimu, krauju spjaudžiau, buvau labai silpnas. Pasižadėjau užsiprašyti šv. Mišias prie Švč. Dievo Motinos stebuklingojo paveikslo, tai aš tą pačią dieną stebuklingu būdu pagijau. 1926 m. Pranas Domeika.

3. 1962 m. per Šilinių atlaidus rugsėjo 13-14 dienomis atvykusi Šiluvon NN papasakojo (kalbėjo taip nuoširdžiai susijaudinusi, verkdama, kad graudu buvo klausytis): Jauna būdama nuvykusi miestan gyventi, ten patekusi ištvirkėlių tarpan. Taip gyvendama užsikrėtusi bloga liga, kuri įsigalėjo, atsirado žaizdos, labai skaudėjo. Ji tą ligą slėpė ir buvo nutarusi geriau mirti, negu kam nors prisipažinti. Taip sirgdama atvykusi Šiluvon, ėjusi keliais apie altorių, priėjusi išpažinties, labai gailėjosi dėl savo palaido gyvenimo. Ir taip koplyčioje besimelsdama pagijusi. Dėl to pagijimo turėjusi tiek džiaugsmo, kad, trejus metus gyvendama su žmonėmis, jų lyg nemačiusi. Visą laiką buvusi lyg paskendusi maldose prie Švč. Marijos. Jai pasaulis lyg nebeegzistavęs. Žadėjusi visą laiką gyventi atgailautojos gyvenimą, bet paskui, aplinkybėms susidėjus, turėjusi ištekėti. Likusi našle labai nuoširdžiai verkė, kad neišbuvusi ištikima Švč. Marijai už tokią geradarybę.

4. Antanina Vyšniauskienė, atvykusi iš Šiaulių, 1976.X.4 papasakojo. Ji gimusi 1899 m. Tėvai gyvena Kiviškio dvare, Žaiginio parapijoj. Turėdama 22 metus susirgo akimis. Gydytojai pasakė, kad akių liga visai nepagydoma. Liepė jai to nesakyti, nes galinti išprotėti. Namuose jos brolis, 12 metų, prasitarė, kaip gydytojas tėvams sakęs, jog ji nematysianti. Tada ji pasižadėjusi Šiluvos Švč. Marijai ir tuoj užsnūdusi, o kai pabudusi, pradėjusi matyti. Namiškiai labai nustebę radėjai įvairius daiktus, ji visai gerai mačiusi, atskyrusi. Buvo pasižadėjusi kasmet Šiluvoje užprašyti šv. Mišias. Tatai pildo visą laiką.

Tarnavusi Kauno žydų ligoninėje, virusi pieną 25 litrų inde. Pienui užvirus, bako dangtis nukrito ir verdantis skystis užsipylė ant veido. Galvos plaukai visai nuslinko, veidas apdegė. Akys liko sveikos, mat stebuklingai buvo išgijusios. Dabar, 1976 m., jos tebėra sveikos.

1941 m. buvusi išvežta Rusijon. Ji išvežimą taip aiškinusi: skaičiusi knygą, kurioje rašoma apie baisias sielų kančias skaistykloje, tai prašiusi Dievą leisti patirti kančias už nuodėmes šioje žemėje. Dėl to ją išvežė, ir ji ten labai daug kentėjusi. Išbuvusi Rusijoje 14 metų, taigi už viską atkentėjusi.

Ji labai įsitikinusi savo pagijimu per Švč. Marijos užtarimą. Jeigu kas pasako kokią abejonę dėl Dievo buvimo, gailestingumo, tai ji tokį žmogų laikanti nenormaliu, nelaimingu sutvėrimu.

5. 1978.VII.16 Miliauskienė iš Kauno šv. Antano bažnyčios parapijos papasakojo. 1978.V1I.13 rytą išvyko iš Kauno Bazilikos pasiaukojusi pėsčia nueiti Šiluvon. Tą dieną atėjusi iki Ariogalos, čia pernakvojusi, Šiluvon atėjusi VII. 14. Kelionės tikslas buvo paprašyti Šiluvos stebuklingosios Marijos savo dukrai, įstojusiai į aukštąją mokyklą studijuoti, išsilaikyti tikėjime, doroje.

Iš Šiluvos stebuklingosios Marijos ji gavusi malonių.

1973.VI.15 jos sūnus Ričardas Miliauskas, 10 metų, taksi mašinos „Volgos“ buvo suvažinėtas. Be sąmonės nuvežtas į ligoninę. Buvo sumušta galva, nutekėję kraujo. Operacijos galvoje daryti negalėjo. Jis sirgo — užeidavo dideli skausmai, šaukdavo, draskydavosi. Niekas negalėjo pagydyti.

Motina nuvykusi Šiluvon prašyti stebuklingosios Švč. Marijos pagalbos. Tada sūnus truputį pagerėjęs. Tai matydama ji ėjusi iš Kauno Šiluvon pėsčia, aukodama savo kelionę už Ričarduką. Po tos kelionės jis greit pagijo — „nė nepajutome“, — sakė. Ačiū Marijai, dabar jis mokosi vidurinėje. Sveikas, labai gabus, jokių baisios ligos pėdsakų. Jos vyras nuo to metęs girtauti. (Mačiau, kaip ji nuoširdžiai meldėsi, keliais eidama apie altorių.)

MALDA.

O žydinti Rože, Dievo Motina nuostabaus grožio!
O mano Motina, Dangaus ir žemės karaliene,
Apdovanota didžiomis Dievo malonėmis ir
Labiausiai išaukštinta virš visų Jo rankų kūrinių!
Tu viską, ko tik nori, gali iš Dievo išprašyti.
Ir šioj vietoje, kur aš nusidėjėlis dabar klūpau prieš
Tavo stebuklingą paveikslą,
Tu daug kartų esi parodžiusi savo galią,
Duodama mums viltį būti Tavo užtartiems.
Tu išgelbėjai mus iš Kalvino mokslo,
Padarei daugel stebuklų,
Akimirksniu suteikdama ligoniams sveikatą,
Ir vedi Lietuvą Apvaizdos keliais.
O gailestingiausia ir galingiausia Motina,
Ir dabar pažvelk į mus, nusidėjėlius,
Sukurk karštą savo Sūnaus meilę Lietuvos vaikų širdyse,
Kad jie, gyvendami taikoje ir broliškoje vienybėje,
Amžinai garbintų Tavo Sūnų
Ir pasirinktų Tave ypatinga savo krašto globėja.
O Marija, globok ir gink mūsų Lietuvą.

Amen.

ATLAIDAI. Rugsėjo 8 — 15 d.

„Paveikslo vainikavimo proga 1786 m. popiežius Pijus VI suteikė Šiluvos bažnyčiai vieną visuotinių atlaidų dieną—IX. 8. Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis nuo savęs pridėjo dar 2 dienas vietinės reikšmės atlaidų. 1786.IX.8 — 10 dienomis švenčiant šiuos trijų dienų atlaidus, trečios dienos vakare prasidėjo trijų dienų misijos, maldininkų gausumu nenusileidusios atlaidų dienoms. Vėliau ši iškilmių tvarka tradicijos keliu įsitvirtino kaip savaitiniai Šilinių atlaidai.“ (L.: A. Vaišvila. Šiluvos mitas. V., 1986, 75 psl.)

Savaitinis Marijos Gimimo dienos šventimas Šiluvoje prasidėjo apvainikavus stebuklingą Marijos paveikslą.

1986 ir 1987 m. per rugsėjo atlaidus Šv. Tėvas Jonas Paulius II atsiuntė savo palaiminimą atlaidų dalyviams.

1993.09.7 d. 17 — 19 val. Šiluvoje lankėsi Šv. Tėvas Jonas Paulius II. Jis kalbėjo:

Šventoji Šiluvos Mergele, „Semitas aegrotorum “ — „Ligonių sveikata ", su virpuliu šiandien kreipiuosi į Tave kaip visuotinės Bažnyčios Ganytojas. Slegiančios kančios ir ilgų išbandymų metais Tu nepaliovei žvelgusi į Lietuvą, Kryžių žemę.

Štai atvykstu padėkoti šios tautos tikinčiųjų vardu: per Tavo užtarimą išmušė prisikėlimo ir vilties valanda šioje Tau pašvęstoje žemėje. Kanoje išprašei, kad Tavo Sūnus vandenį paverstų vynu. Padėk lietuvių tautai skausmingą praeities patirtį paversti džiugia ateitim:

ten, kur buvo persekiojami ir skriaudžiami tikintieji, dabar teįsigali religinė ir visuomeninė taika;

kur vyravo neapykanta, teviešpatauja atlaidumas;

kur siautėjo nepakantumas, dabar visi tesuranda bendrą kalbą ir tarpusavio pasitikėjimą.

Penkiuose žemynuose pasklidusi Bažnyčia šiandien gerbia Tave, šlovina maloningąjį ir gailestingąjį Dievo planą.

Geroji Motina, visą laiką žvelk į šią tautą ir ją laimink.

Stiprink lietuvių ryžtą klausyti Tavo Sūnaus Jėzaus žodžio; to gyvybės žodžio, kuris čia buvo pasėtas prieš amžius.

Taikos Karaliene, gerbiama Šiluvos Šventovėje, pagelbėk šiems su pasitikėjimu į Tave besikreipiantiems vaikams statyti savo ateities rūmą ne ant pasaulėžiūrų smėlio, bet ant Evangelijos uolos; paskatink visuomeniniame ir politiniame gyvenime vadovautis ne asmeniniu ar kolektyviniu egoizmu, bet meilės ir vienybės idealais.

Šioje žaliuojančių laukų apsuptoje Šventovėje Tu išklausai lietuvių prašymus ir surenki jų viltis. Duok jiems užsidegimo ir drąsos nugalėti materialinius ir moralinius sunkumus; padaryk vaisingus jų rankų ir proto darbus; apsaugok šeimų židinių džiaugsmą, visuomeninio gyvenimo vienybę, palaikyk ateities labui darbuotis pasiryžusią viltį.

Ypatingai Tau pavedu jaunimą: Kristuje jie teatranda savo gyvenimo prasmę ir išsaugo budrią viltį.

Tau pavedu vyskupus, kunigus, Dievui pasišventusius žmones ir visus krikščionis. Išprašyk kiekvienam malonės ištvermingai ir kilniadvasiškai tarnauti Dievo Karalystei, tarp savo brolių tapti naujosios evangelizacijos raugu.

Marija, visų lietuvių Motina, šios Tavęs besišaukiančios ir Tave mylinčios Tautos „žvaigžde", melski už mus!

4. AUŠROS VARTAI

AUŠROS VARTAI VIETA. Vilnius.

VARDAS. Ligi XVI a. pabaigos ši gynybinės fortifikacijos dalis vadinama Krėvos bromą, vėliau Medininkų, nes kelias ėjo į tuos miestus. Vėliau — Aštrieji Vartai (lotyniškai Porta Acialis). Lenkai iki šių dienų taip ir vadina — Ostra Brama. Pirmą kartą šis pavadinimas užtinkamas 1594 m. Vilniaus miesto aktuose — Vaito knygoje. Kaip sako Kraševskis, ši miesto dalis vadinama Aštrusis galas arba Aštriagalis, o prisišliejęs prie bromos priemiestis, rasi, vadintas taip pat Aštriuoju priemiesčiu.

Pagal J.Ochamanskį, vartų vardas „Aušros“ yra kilęs iš dzūkų „auštra“ ir lenkams pavirtęs į „ostra“. Paskutinis šiuo reikalu žodį yra taręs V.Kuzmickas. Išnagrinėjęs anksčiau rašiusiųjų autorių teiginius ir pasiremdamas daugiausia XIX a. pab. šaltiniais, jis daro išvadą, kad Aušros Vartų vardas kilęs iš archaiško žodžio „auštra“ (aušra) ir slavų kalbose pavirtęs į Ostra (V.Kuzmickas. Aušros Vartų pavadinimo kilmė. Mūsų kalba. 1980.03, psl. 40-46).

„Paminėtina Saulės pasiuntinė rytmetinė Aušra, pranešanti žmonėms apie Saulės tekėjimą. Aušros kultas būdingas daugeliui pasaulio tautų. Lietuvių Aušra yra identiška sanskrito Uorai, vokiečių — Gott der Morgenrothe, senovės slavų Uzrai. Rytmetinė Aušra, Aušrelė, seniau mergelė Auštra tvarkė besiartinančią dieną. Jos pasirodymą praneša paukščiai, pirmiausia gaidžiai. Sudievintos bei suasmenintos lietuvių Aušros ar Auštros, gal ir Aušrinės žvaigždės kulto vieta greičiausiai buvo Vilniuje, kur dabar stovi Aušros Vartų koplyčia, nes krikščionys paprastai savas šventyklas statydavo pagonių kulto vietose“. (L.: Pranė Dundulienė. Lietuvių liaudies kosmologija. V., 1988, 68-69 psl.)

KOPLYČIOS IR PAVEIKSLO ISTORIJA. Kai DLK Aleksandras 1503 m. įsakė Vilniaus gyventojams eiti karan, jie, bijodami palikti neapsaugotą miestą, prašė kunigaikštį, kad atleistų juos nuo karo prievolės, pasižadėdami už tai apjuosti Vilnių mūro siena. Kunigaikštis sutiko ir davė 1503.IX.6 Gardine privilegiją, drauge įsakydamas vaivadai Mikalojui Radvilai apjoti miestą ir pažymėti mūro sienos kryptį.

Kaip rašė T.Narbutas, Vilnius tada veik visai nebuvęs nuo priešininkų apsaugotas. Senų pylimų pakraščiais buvę pristatyta neturtingų gyventojų mažų namukų. Priemiesčiai irgi visai netvarkingai sustatyti. Nebuvo nė vieno kiek labiau ginkluoto punkto.

Tad buvo išleistas įsakymas, kuriuo reikalaujama jei ne mūrinę sieną pastatyti, tai neturtingoms miesto dalims nors medinę tvorą užtverti. Kiekvienas žemės savininkas, per kurio sklypą, sulig miesto vaivados nurodymu, ėjo siena, turėjo savo lėšomis statyti mūrinę sieną ar bent medinę aukštą tvorą aptverti. Jei kurio namai stovėjo toje vietoje, kur sieną reikėjo statyti, tuos namus buvo įsakyta nugriauti, nes geriau, nurodoma tame įsakyme, tegu vienas nukentės, negu dėl to kentėtų visas miestas.

Sargybos išlaikymui buvo imamas tam tikras mokestis nuo įvažiuojančių į miestą vežimų su prekėmis. Jei mokesčio kas neturėjo kuo užsimokėti, tai privalėjo nuo kiekvieno vežimo duoti po tokį akmenį, kurį vos paneštų geras vyras. Tokia rinkliava buvo leista dvejiems metams.

Didžiausias gynybinės sienos statybos skatintojas ir rėmėjas buvo Vilniaus vyskupas Vaitiekus Adalbertas Taboras (1491 — 1507). Tikras lietuvis, labai mylėjęs Lietuvą ir Vilnių, karštai rūpinęsis Lietuvos reikalais, saugojo lietuvių teises nuo besiveržiančių į Lietuvą lenkų šlėktų, gynė lietuvių reikalus ir saugojo juos nuo nutautinimo. Seime jo nuomonė buvo branginama, o karaliai dažnai klausdavo jo patarimų. Jis pats procesijos su visais dvasininkais ir šventais paveikslais priešaky apėjo miestą. Procesijoje dalyvavę atskirų amatininkų cechai, kiekvienas su savo ženklu, valdžios atstovai, Didysis Lietuvos kunigaikštis ir visi miesto piliečiai. Buvo pašventinti pirmieji akmenys ir tos vietos, kur turėjo būti statomi vartai. Šaudyta iš patrankų. Septyniose bažnyčiose skambino varpai. Ypač iškilmingai buvo pradedami statyti vartai. Prie Medininkų vartų visa procesija sustojo. Pamato kampan buvo padėtas didelis akmuo, kurio vidury į tam tikras vietas padėta keletas tuometinių pinigų ir sidabrinė lenta su užrašu. Vyskupas pašventino. Pradedant statyti vartus, Lietuvos Didysis kunigaikštis ir valdžios atstovai padėjo vartų pamatan po vieną akmenį.

Iškilmės pasibaigė didžiojoje rinkoje, kur giedotas bažnytinis himnas „Tave, Dieve, garbiname“. Ligi pat iškilmių galo skambėjo varpai ir buvo šaudoma iš patrankų.

AUŠROS VARTAI Po procesijos vyskupas savo lėšomis iškėlė didžiulę puotą visiems darbininkams. Plytas, akmenis ir kitas statybines medžiagas nešiojo ne tik miestelėnai vyrai, bet ir moterys, vaikai, bajorai, didikai, kunigai. Kiekvienas jautė pareigą prisidėti savo darbu, kad siena greičiau išaugtų. Be Medininkų vartų, buvo padaryti dar Vilniaus vartai išeiti į Neries upę, Trakų, Spaso ir Pilies vartai. Siena buvo statoma taip, kad jos vidun patektų visos kiek daugiau apgyventos vietos. Kadangi miesto magistratas neturėjo daug lėšų, vyskupas nepagailėjo savo santaupų. Jis atidavė visas savo pajamas iš nekilnojamojo turto, davė savo žemių darbininkams, aprūpindavo maistu. O kai sienos statyba buvo baigta, sudegino visas sąskaitas, kad niekas nesužinotų, kiek lėšų jis sienos reikalams išleido. Nors neturtingiems miesto piliečiams buvo leista savo dalis sienoje užtverti medine aukšta tvora, bet, 1506 m. totoriams prisiartinus prie Vilniaus, gyventojai atsargumo dėlei apjuosė visą miestą aukšta ištisine mūro siena.

Vyskupas Taboras dar prieš savo mirtį suspėjo užbaigti pagrindinius sienos statybos darbus. Tada mūro pasieniu slinko iškilminga procesija. Ją vedė vysk. Taboras, Vilniaus kapitulos lydimas. Paskui vyskupą ėjo karalius, didikai, bajorai, miesto magistrato nariai. Procesijoje dalyvavo dvasininkai, kariuomenė, draugijos, cechų bei darbininkų brolijos, organizacijos su vėliavomis ir minios žmonių. Miestiečiai pasistengė savo namus išpuošti šventųjų paveikslais, gėlėmis, languose kabojo brangūs kilimai, skambėjo visų Vilniaus bažnyčių varpai, aidėjo šūviai. Prie kiekvienų penkerių vartų vyskupas klaupdavo ant kelių ir dėkodavo Aukščiausiajam, kad leido atlikti šį didžiulį darbą.

Kai prieš vyskupo mirtį Vilniaus burmistras ir kiti miesto atstovai prašė leisti pastatyti jam Vilniuje paminklą, Taboras atsakė, kad geriausias paminklas jam būsiąs pati miesto gynybinė siena: „Jūs ir jūsų ainiai, saugokite, kad ji nevirstų griuvėsiais“. 1503.X.2 vysk. Taboras pavedė miestą ir jo sieną angelų sargų globai.

Siena baigta 1522 m. Jos ilgis 2,9 km, o apjuostas plotas 0,8 km2. Prilygo beveik Lenkijos sostinės Krokuvos sienai: 3,1 km ir 0,9 km2.

1536 m. buvo įsakyta visus namus, pristatytus prie miesto sienos, nugriauti ir palikti 40 sieksnių tuščią tarpą, kur vėliau buvo padarytas pylimas. Tais pačiais metais kunigaikščio potvarkiu visos plytų dirbtuvės turėjo per 5 metus miesto statybos reikalams pristatyti po 1000 plytų kasmet. Visus miesto vartus įsakyta budriai saugoti, o nereikalingus užmūryti.

Privilegija leista statyti 5 vartus. Iš 1648 m. plano buvojau 10 vartų: Magdelenos, Totorių, Vilniaus (prie Neries tas kelias ėjo į Giedraičius), Trakų, Aušros, Spaso (netoli Užupio tilto — į Polocką, arba Išganytojo), Rūdninkų, Subačiaus, Bernardinų, Pilies. Buvo 3 bokštai: Rūdninkų, Bokštų ir tarp Spaso ir Bernardinų bažnyčių. 1799-1805 m. sienos, vartai ir bokštai, išskyrus Medininkų, buvo sugriauti.

Aušros Vartų seniausias atvaizdas yra Brauno ir Hogenbergo didžiųjų pasaulio miestų atlase, 1576 m. lape, įvardytame „Vilna, Lituania metropolis“. Atvaizdas pagamintas 1550 m. Dar Aušros Vartai pažymėti panoraminiame Vilniaus vaizde iš 1604 m. Nesvyžiaus kartografo Tomo Makovskio raižinio, o po 40 metų Vilniaus plane, sudarytame F.Gedkanto, karaliaus Vladislovo IV karinio inžinieriaus.

Pagal to meto Europoje įsigalėjusį paprotį vartuose buvo kabinami šventi paveikslai — vartų globėjai. Tikėta, kad jie apgins miestą nuo priešų, maro ir bado. Kaip byloja tradicija, iš vartų vidaus buvo pakabintas Marijos paveikslas, o iš išorės — Viešpaties Jėzaus.

Apie stebuklingo Marijos paveikslo atsiradimą nėra išlikę tikslių žinių nei archyvuose, nei kronikose. Manoma, kad, pirmam paveikslui dėl oro sąlygų apgedus, Vilniaus magistratas antrojoje XVI a. pusėje (pagal kitus šaltinius 1526-1530 m.) užsakė pas kurį nors Vilniuje dirbusį dailininką nupiešti du vienodo dydžio paveikslus: dabartinę Gailestingumo Motiną ir Jėzaus. Jėzaus paveikslas kabojo iki 1654 m., o vėliau karmelitai jį pernešė į savo vienuolyną, šį uždarius — į Vilniaus katedrą. 1976 m. nišoje, kur buvo Jėzaus paveikslas, aptikta renesansinė XVI a. freska „Pasaulio Išganytojas“.

Buvo pradėta teigti, kad Aušros Vartų paveikslą tapęs tas pats meistras, t.y. Lukašas, kuris nutapė panašaus stiliaus Dievo Motinos paveikslą 1624 — 1625 m. Krokuvos Dievo Kūno bažnyčioje.

Aušros Vartų paveikslo kilmę išsamiame straipsnyje nagrinėja Maria Kalamaiska-Saeed; jis išverstas buvo publikuotas „Krantų“ Nr. 18, 32 — 36 psl. Štai ištraukos:

Ta pati tema, aiškūs kompoziciniai panašumai ir bendras stilistinis charakteris — to užteko, kad būtų priimta tezė apie tiesioginę Vilniaus ir Krokuvos paveikslų priklausomybę. Iš tiesų ryšys tarp jų labai akivaizdus, tačiau jo priežastys kitokios nei iki tol manyta. Šiandien galim įrodyti, kad Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslai (...), tiesa, panašiu metu buvo sukurti, tačiau nepriklausomai nuo Krokuvos analogiškos poros.

Tokį įtikinamą panašumą lėmė ne to paties meistro autorystė, o tai, kad buvo pasinaudota labai panašiais to paties atvaizdo variantais. Tas atvaizdas — medžio graviūros, sukurtos paskutiniame XVI a. ketvirtyje Antverpene pagal paruošiamuosius Marteno de Voso (1532-1603) piešinius. Šis menininkas, vertintas už savo tapybos darbus, kur kas didesnio populiarumo susilaukė dėl nepaprastai gyvo išradingumo bendradarbiaujant su gausiomis to miesto spaustuvėmis. Ypač glaudūs ryšiai jį siejo su brolių Hieronimo ir Antonio Wierix’ų, priklausiusių to meto Nyderlandų grafikų elitui, dirbtuve.

Hieronimas Wierix’as (1553-1619) sukūrė Išganytojo ir Dievo Motinos atvaizdų iki pusės keletą variantų pagal Marteno de Voso piešinius. Tarp tų graviūrų yra ypač įdomi pora, nes Marijos atvaizdas lygiai toks pat kaip ir Aušros Vartų paveiksle. Antrasis iš brolių — Antonis Wierix’as (miręs 1604) — graviravo tos pačios kompozicijos variantą, tik pakeitė Marijos rankų padėtį, jos ne sukryžiuotos, kaip kad brolio darbe, bet sudėtos maldai.

Krokuvietis dailininkas Lukašas — archyvų patvirtintas Dievo Kūno bažnyčios paveikslų autorius — pasinaudojo Antonio Wierix’o reprodukcija, tuo tarpu nežinomas Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kūrėjas pasirinko Hieronimo raižinį. Abu jiedu, naudodamiesi minėtais raižiniais, atkūrė Marteno de Voso, atvaizdo pirmtako autoriaus, paveikslą.

Tai nebuvo labai originalu, nes sekimo jau paruoštais kompoziciniais sprendimais, kuriuos tiekdavo grafika, praktika tuo metu buvo populiari visoje Europoje. Plagiato sąvoka šiandien vartojama prasme dar neegzistavo, pasinaudojusysis svetimu išradingumu neužsitraukdavo negarbės. Tai buvo paplitę net tarp aukšto rango tapytojų, taigi likusieji naudojosi šiuo metodu kaip taisykle. Akivaizdžiu pavyzdžiu, taip pat įrodymu, kokia plati buvo Nyderlandų dailės poveikio geografija, yra ispaniški Aušros Vartų Dievo Motinos „atitikmenys“. Vienas tokių paveikslų išliko Barselonoje (Colection Gimeno), kitą savo rinkiniuose saugo Wakefieldo muziejus Didžiojoje Britanijoje. Abu jie tapo tapybiniais raižinio, kuriame dar sykį buvo panaudotas Marteno de Voso Marijos paveikslas, variantais. Raižinys taip pat buvo atliktas Antverpeno dirbtuvėse.

Brolių Wierix’ų raižiniai nebuvo vienintelės autorinės piešinio versijos reprodukcijos. Tą patį Marijos atvaizdą raižė ir kiti grafikai. Iš išlikusių lenkų rinkiniuose man žinomi du pvz.: vienas anoniminis, nes raižinio paraštės, kur paprastai būdavo rašoma atlikėjo pavardė, yra apkarpytos, kitas su Nyderlandų raižytojo Thomaso de Leu (apie 1560 — 1612 m.) signatūra. Abu raižiniai gimę toje pačioje meninėje aplinkoje, labai gali būti, kad tai Hieronimo Wierix’o raižinio kopijos — jis nuolat bendradarbiavo su Martenu de Vosu ir turėjo daugiausia galimybių pirmasis gauti originalų piešinį iš paties tapytojo.

Nepaisant visųjų sukūrimo eilės tvarkos, visi trys raižiniai pateikia tą patį Dievo Motinos atvaizdą, taigi kiekvienas galėjo būti Aušros Vartų paveikslo tapytojo prototipas. Lygindama visas tris graviūras, būčiau linkusi manyti, kad pasinaudota Thomaso de Leu egzemplioriumi. Šalia ištikimybės Marteno de Voso piešiniui (tai galima teigti, pvz., sulyginus su kitomis dviem graviūromis) Thomaso de Leu graviūrą išskiria malonaus švelnumo išraiška, emanuojanti iš Marijos veido, raižinio veidas tarsi švelniausių bruožų, atrodo smulkiausias ir subtiliausias — aš čia vardiju tuos bruožus, kuriuos randame ir Aušros Vartų paveiksle. Aptartas grafikos darbas ir paveikslas turi labai akivaizdžių panašumų, kurie nėra vien formalūs, bet siekia giliau; tai iš pirmo žvilgsnio nepagaunamas dvasinis panašumas (...) Išlikusios Dievo Kūno bažnyčios sąskaitos teigia, kad krokuvietis tapytojas Lukašas už savo darbą buvo atlygintas 1625 m. Apie vilniškį paveikslą neturime tokių patikimų žinių, tačiau stiliaus bruožai ir tapybos meistriškumas sukūrimo datą leidžia priskirti analogiškai laiko atkarpai, tai būtų 1620 — 1630 metais. (...) Taip pat žinoma, kad, nors pirmieji vienuoliai į Vilnių atvyko 1626 m. rugsėjį, toje vietoje, kur vėliau buvo pastatytas vienuolynas, jie apsigyveno tik 1629 m. Tą datą galima būtų laikyti terminus ante quem, kartu primenant, jog statybos darbų, kurių metu buvo pakeista Aušros Vartų išorė, priežastis buvo 1610 m. Vilniaus gaisras. Pasakyti autoriaus vardą ir pavardę kol kas neįmanoma, tačiau galima teigti, kad tai buvo menininkas, išėjęs Š.Europos tapybos mokyklą. Tai liudija paveikslo technologija, ypač tas faktas, kad atvaizdo pagrindas — iš ąžuolinių lentų, o kreidinio grunto, kuris jas dengia, uždėtas labai plonas sluoksnis. Ąžuolinės lentos, naudotos Š.Europos — nuo Nyderlandų iki Kurliandijos — tapytojų, buvo naudojamos ir šiaurinėse Respublikos žemėse veikusiose tapytojų dirbtuvėse. Pamaryje, Didžiojoje Lenkijoje ir, žinoma, Lietuvoje, Mažojoje Lenkijoje technologijos tradicijos buvo kitokios. Čia tapyta ant liepos lentų, grubiai padengtų kreidos mišiniu, — kad būtų galima išgauti grunte raižyto ornamento, užpildančio auksuotą foną, reljefinį efektą. Taip pasielgė ir tapytojas Lukašas iš Krokuvos, kurdamas savo Dievo Motinos paveikslą Dievo Kūno bažnyčiai. Taip atpuola senoji hipotezė, kad jis galėjo sukurti ir Aušros Vartų paveikslą. Sunku tikėti, kad tas pats žmogus galėtų taip staigiai pakeisti savo darbo įpročius. Ši pastaba—ne tik konkrečiai apie tą menininką, bet apskritai apie visus tapytojus, kurie laikėsi Mažosios Lenkijos mokyklos tradicijų; praktiškai nė vienas jų negalėjo būti Aušros Vartų paveikslo autoriumi. (...)

Atrasto paveikslo grafinis pirmtakas yra neginčijamas įrodymas, kad Aušros Vartų Marijos atvaizdas — ne bizantinio meno pavyzdys ir ne ikona. Neabejotinai vakarietiška, lotyniška raižinio ikonografinė ir meninė genezė, kartu ir tapybinis jo variantas tolesnę diskusiją tuo klausimu daro nebeįmanomą.

Tapytojo stropiai pakartota kompozicinė visuma verčia taip pat atsisveikinti su legenda, kad Dievo Motinos veidas turi B.Radvilaitės bruožų.

AUŠROS VARTAI Stebuklingo Aušros Vartų paveikslo genezės tyrinėjimai išsklaido abejones, kurias sąlyginai pavadinčiau krokuvietiškom, stačiatikiškom ir sentimentaliom. Lieka nyderlandiškos ištakos, kurios yra objektyvus faktas, mano straipsnyje, tikiuosi, gana įtikinamai įrodytas.“

Pastaba. Straipsnis „Krantų“ žurnalo Nr. 18 - su 6 iliustracijomis.

Nuo XVII a. patikimas šaltinis yra karmelito Hilarijono „Relacya“, t.y. pranešimas „Apie stebuklingą paveikslą“. Knyga spausdinta Vilniuje 1761 m. lenkų kalba ir yra žinomas tik antras jos leidimas 1823 m. Autorius ėmęs žinių iš „Karmelitų istorijos“ (gyvenusių greta Aušros Vartų nuo 1626 m.), ypač iš Hilario plačios paveikslo istorijos, parašytos 1707 m., kuri nebuvo spausdinta ir dingo. Hilaris rašo, kad „tėvas Motiejus, Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno įsteigėjas, istorijoj, parašytoj apie 1667 m., sukūrė puikią panegiriką, kurioje galbūt būtų buvę galima rasti žinių apie to paveikslo kilmę, bet, deja, minėta istorija įvairių revoliucijų ir neramumų metu pražuvo“. Hilarijonas apie pradžią irgi nieko nežino.

Popiežius Urbonas VIII 1620 m. atsiuntė į Vilnių karmelitus, kad globotų unitų dvasinę seminariją ir įvykdytų bazilijonų unitų vienuolynuose reformą. Unijos šulas, vėlesnis metropolitas, Rutekis juos maloniai priėmė, ir karmelitai Vilniaus burmistro Ignoto Dubavičiaus lėšom 1621 m. pradėjo statyti savo vienuolyną prie Aušros Vartų, prieš unitų Švč. Trejybės bažnyčią, toje vietoje, kur anksčiau buvo pravoslavų Švč. Trejybės vienuolynas. Taip pat prie Aušros Vartų Lietuvos vicekanclerio Stepono Paco lėšom 1626 — 1650 m. buvo pastatyta graži Šv. Teresės bažnyčia, kurią 1652 m. vyskupas Jurgis Tiškevičius iškilmingai konsekravo.

1655 m. į Vilnių įsiveržė rusai. Per 5 metus Lietuvos sostinė buvo jų naikinama, vienuoliai išvaikyti, pamaldų nebuvo. Bet stebuklingas Marijos paveikslas išliko nepaliestas.

Atmušus švedus nuo Čenstakavos vienuolyno, Lietuvos-Lenkijos karaliui Jonui Kazimierui 1656 m. paaukojus valstybę Marijai, ir vilniečių širdys nukrypo į Marijos paveikslą, kabantį Aušros Vartuose. Sakoma, kad tuo metu virš miesto ne kartą naktį buvo matomas Gailestingumo Motinos paveikslo vaizdas. Tas dar labiau atkreipė vilniečių dėmesį į Aušros Vartus.

Kai 1661 m. iš Vilniaus buvo išvaryti rusai, basieji karmelitai grįžo ir dar uoliau ėmė platinti Marijos garbę prie Aušros Vartų. Ypač pasižymėjo karmelitas tėvas Karolis. Jis 1668 m. pasistengė gauti iš miesto magistrato privilegiją globoti paveikslą ir pastatyti jam koplyčią, nes tuo laiku Aušros Vartai buvo apgriuvę, stebuklingas paveikslas įleistas į mūrą, o pridengimui padarytos langinės ir mažas balkonėlis, į kurį vedė statūs siauri laiptai. Žmonės galėjo užlipti, uždegti žvakę ar įpilti alyvos. Užbaigus koplyčią, 1671 m. Vilniaus vyskupui Aleksandrui Sapiegai vadovaujant Švč. Mergelės Marijos paveikslas iškilmingai perkeltas iš Šv. Teresės bažnyčios į koplyčią. Nuo tada kasdien priešais koplyčią ėmė rinktis maldininkai giedoti Švč. Mergelės Marijos Loretanišką litaniją. Tada paveikslas buvo papuoštas brangiu sidabriniu aptaisu, kurį 1705 ar 1708 m. kėsinosi pavogti Petro I kareivis.

1706.V.18 gaisras sunaikino didelę miesto dalį, pasiekė Aušros Vartus, bet koplyčia nesudegė.

1715.V.26 gaisro metu koplyčia sudegė, tačiau karmelitai, ištraukę paveikslą „beveik iš pačios ugnies“, pernešė į savo bažnyčią ir padėjo didžiajame altoriuje, kur jį garbino minios žmonių.

Pastačius mūrinę koplyčią (jos užbaigimo ir paveikslo introdukcijos data nenurodyta), į kurią 1726 m., dalyvaujant 4 vyskupams, dvasininkijai, vienuolijoms, LDK senatorių būriui, ponams ir minioms žmonių, paveikslas, kurį nešė Vilniaus vaivada Mykolas Pacas, Lietuvos kancleris Kristupas Pacas ir Lietuvos maršalka Hilaras Polubinskas, labai iškilmingoje procesijoje buvo įneštas į koplyčią. 12 pamokslininkų ta proga skelbė Marijos garbę.

Nuo XVII a. naujai paskirti Vilniaus vyskupai, darydami ingresą į katedrą, jį pradėdavo iš Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčios už miesto vartų. Iš ten procesija eidavo pro Aušros Vartus, kur vyskupą sveikindavo miesto magistratas. Paskui vyskupas užsukdavo į koplyčią pasveikinti stebuklingą paveikslą. Pirmas tokia tvarka į miestą įėjo vyskupas Aleksandras Sapiega 1668.VIII.16.

1762 m. Aušros Vartuose įvyko vyskupo Masalskio ingresas, 1763 m. — Vilniaus vaivados Karolio Radvilos ingresas, 1765 m. buvo suruošta iškilminga procesija kaip padėka Švč. Mergelei Marijai už miesto globą.

1760 m. gaisro metu sudegė Šv. Teresės bažnyčia, bet Aušros Vartų koplyčios ugnis nepalietė.

1773.IV.5 popiežius Klemensas XIV dviem bulėmis pripažino koplyčią vieša ir tais pačiais metais prie jos įsteigė Marijos Globos broliją o jos nariams suteikė atlaidų.

1775 m. popiežius Pijus VI Aušros Vartų altorių paskelbė „altare privilegiatum pro defunctis“ dešimties metų laikotarpiui. Kadangi niekas nesikreipė dėl privilegijos pratęsimoji prarado savo galiojimą.

Einantieji ar važiuojantieji pro Aušros Vartus senu papročiu nusiima kepures. To papročio laikėsi ir kitatikiai, net žydai. Dėl pastarųjų triukšmo ir prekybos po Aušros Vartais karmelitai 1748. VIII.19 (turbūt 1784) padavė LDK Tribunolui skundą. Tribunolas 1785.VII.23 priėmė sprendimą kad „žydai po Aušros Vartais nestoviniuotų, nedarytų savo sueigą o iš reikalo praeinantieji nusiimtų kepures, skrybėles ir jesmelkas“.

Maldos nuotaikai ir rimčiai palaikyti gatvė buvo išgrįsta medžiu, rūpestingai valoma, nes tikintieji klaupė tiesiog jos vidury.

Per 1749 m. Tado Kosciuškos sukilimą prie šios koplyčios karmelitai drąsiai kovėsi su rusais. 1795 m. Lietuva neteko laisvės — buvo inkorporuota į Rusijos imperijos sudėtį. Rusai, caro Petro I vadovaujami, „prakirto langą į Europą“, užimdami strategiškai svarbią Lietuvą ir pratęsdami savo vakarines sienas iki Baltijos jūros.

Tuo tarpu rusų valdžia, numalšinusi 1794 m. sukilimą, pasiskubino 1799 m. išleisti įsakymą — nugriauti nebenaudojamus gynybos įtvirtinimus. Ir tie įtvirtinimai, nepaisant jų didelės architektūrinės, istorinės ir meninės vertės, caro administracijos įsakymu 1800-1805 m. buvo griaunami.

1812 m. Napoleono armija, eidama per Vilnių, apdraskė paveikslą ir koplyčią, o iš Šv. Teresės bažnyčios padarė sandėlį. Tik 1829 m. koplyčia buvo karmelito tėvo Mauricijaus restauruota ir jai suteiktos vėlyvojo klasicizmo formos, o patį paveikslą dailininkas vilnietis Kanutas Ruseckas perpiešė.

1830-1840 m. greta koplyčios ir zakristijos, pastatytos 1764 m., kairėje gatvės pusėje iškilo erdvi galerija, dviejų aukštų su stiklo langais, kad iš ten būtų galima stebėti pamaldas prie stebuklingojo paveikslo.

Po 1830-1831 m. sukilimo prasidėjo caro represijos. 1842 m. rusų valdžia nusprendė likviduoti nemaža Vilniaus vienuolynų — „dėl per didelio jų skaičiaus“, tarp jų ir karmelitų. 1844. VI vyskupo Jono Cyvinskio potvarkiu Aušros Vartų parapijos laikinu administratoriumi buvo paskirtas Vilniaus katedros kanauninkas kun. Dionizas Pacevičius, o VI.26 pagal surašytą inventorių įvyko perėmimo aktas. Netrukus Vidaus reikalų ministerija per Dvasiškių reikalų departamentą 1844.VIII. 10 potvarkiu Nr.2293 liepė Vilniaus generalgubernatoriui perduoti miesto valdybai buvusių Vilniaus vyrų vienuolynų patalpas. 1845.IV.28 panaikinto karmelitų vienuolyno patalpos atiduotos pravoslavams, ten prieškario laikais buvo įrengtas pensionatas rusų popų dukterims. Galop 1845 m. basieji karmelitai buvo prievarta išvaryti iš Vilniaus, o Aušros Vartai pavesti pasauliniams kunigams.

Į Aušros Vartų Gailestingumo Motiną nukrypo visų širdys. Buvo giedamos ne tik religinio, bet ir patriotinio pobūdžio giesmės, kur Švč. Marija šlovinama kaip „Didi apgynėja Gedimino miesto“, „Sostinėje reziduojanti Išminties skrynia“, „Lenkų karalienė, Lietuvos kunigaikštienė“, „Gedimino pilies apsauga tvirtoji“, „Viso Vilniaus laimė vienintelė“, „Aušros Vartuose Gynėja galinga“ ir pan.

Apie Aušros Vartų Mariją eiles kūrė Adomas Mickevičius, Slovackis, Sirokomlė-Kondratavičius ir kt. Stanislovas Moniuška 1846-1855 m. sukomponuoja 4 muzikaliai turtingas ir įspūdingas Aušros Vartų litanijas lotyniškam tekstui.

Kaip ir ankstesniais laikais, buvo leidžiami Aušros Vartų Marijos paveiksliukai. Jie buvo dalijami atminčiai už aukas koplyčiai.

Paryžiuje 1854 m. buvo išspausdinta speciali, iliustruota paveikslais iš Vilčinskio albumo, maldaknygė „Altarzyk Ostrobramski“, kur yra J.I.Kraševskio prakalba, Sirokomlės, Lenartavičiaus ir Deotymos rašytos giesmės, be to, aktai prie stebuklingo paveikslo, trys Marijos pasveikinimai, valandėlės apie Švč. Mariją Aušros Vartuose, įvairios maldos. 1823 m. pakartotinai išleista Hilarijono „Relacya“. Aušros Vartų dvi akvareles buvo nutapęs žymus dailininkas P.Pranciškus Smuglevičius.

Vilniaus gyventojams Aušros Vartus gausiai lankant, susidarė tam tikra pamaldų tvarka. Kasdien nuo aušros ligi vidurdienio būdavo laikomos prie paveikslo šv. Mišios. Tuo metu visą gatvę užpildydavo suklupę žmonės. Vakarais būdavo giedama Marijos litanija ir kitos giesmės.

Visa tai nepatiko okupacinei rusų valdžiai. Ji norėjo likviduoti tą paveikslą. Čia jai padėjo, to nesiekdamas, Lietuvos istorikas ir patriotas, 9 tomų veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ autorius, kilęs nuo Lydos ir gyvenęs Vilniuje, Teodoras Narbutas (1784-1864). Savo knygos V tomo 137 psl. prierašejis pakartojo kažin kokio Rodūnios dekano Danieliaus Lodziatos rankraštyje rastą nuomonę, pažymėtą 1653 m., jog „1363 m. DLK Algirdas sumušė totorius ir paėmė iš jų daug grobio, kuriame buvęs ir tas paveikslas. Jį Algirdas pargabenęs iš Chersono miesto, esančio netoli Juodosios jūros. Nors Algirdas buvo pagonis, tačiau krikščionybei nebuvo priešingas. Jo žmona Julijona buvo krikščionė Rytų apeigų. Tą paveikslą Algirdas padovanojęs savo žmonai, kuri mirdama jį atidavusi pravoslavų Švč. Trejybės vienuolynui Vilniuje“. 1431 m. jis buvo pakabintas Medininkų vartuose. Paveikslas nusitrynė ir XVII a. pr. buvo perpieštas bei atnaujintas.

Lodziata ten pažymėjęs, kad tą žinią turįs „iš to konvento karmelitų rankraščio“. Tačiau Lodziata kaip rašytojas niekam nebuvo ir nėra žinomas, ir jo tariamo rankraščio niekas kitas nėra patikrinęs nei matęs. Narbuto žinios pakako, ir rusai ėmė skelbti, kad paveikslas esąs graikiškai pravoslaviškos kilmės ir jį reikią atsiimti. Tai buvo daroma ne tam, kad žinios būtų teisingos, — rusų archeologų IX suvažiavime buvo pareikšta nuomonė, priešinga pravoslavų samprotavimams, — bet kad rusai tuo norėjo pateisinti ruošiamą paveikslo užgrobimą.

Ekskunigas ir unijos likvidatorius, Lietuvos pravoslavų metropolitas Juozas Siemaška šitai ruošė nejuokais. Prie savo testamento, rašyto 1860 m., jis pridėjo laišką carui, kad šis įsakytų jo kūną palaidoti pravoslavų Šv. Dvasios vienuolyne ir čia, vienuolyno cerkvėje, pakabinti Aušros Vartų paveikslą, „kadaise rusišką“.

1865 m. kovo mėnesį Lietuvos diktatorius Muravjovas nutarė uždaryti koplyčią ir paimti paveikslą. Tarp žmonių liko padavimas, kad, valdant Vilniaus vyskupiją vysk. Andzevičiui, rusų valdžios buvo išsiųsti trys archijerejai, kad Aušros Vartų paveikslą perkeltų į cerkvę. Bet vienas staiga miręs Aušros Vartų koplyčioje, kitas, pabūgęs bėgdamas namo, mirė kelionėje, o trečias, Volynės archijerejus, puolęs toje pat koplyčioje ant kelių, šaukė: „Dievo Motina, neliesiu Tavęs, tik pasigailėk manęs“. O katalikų vyskupas Andzevičius, kai jam Peterburge buvo pranešta apie paveikslo atėmimą, taip dėl to susijaudino, kad krito ant žemės ir sunkiai susirgo. Tik „geriems caro gydytojams padedant netikėtai pagijęs“.

Nutarimas, žodžiu tepareikštas, nebuvo įvykdytas, nes 1865.III. 19 Muravjovas netikėtai buvo atšauktas į Peterburgą.

Ir pati Apvaizda yra davusi suprasti, kad Vilnius su Aušros Vartais turi priklausyti Lietuvai. Tai buvo, kai Dievo Motina, tarsi protestuodama prieš Vilniaus atplėšimą nuo Lietuvos 1919.IV. 19 — 21, nenorėjo pasirodyti maršalui Juozapui Pilsudskiui, kai šis buvo atvažiavęs į Vilnių švęsti jo prijungimo prie Lenkijos. 1927 m. vainikavimo proga remontuojant koplyčią, nuo jos fasado buvo nuimtas lotyniškas užrašas „Mater Misericordiae, sub Tuum praesidium confugimus“ — „Gailestingumo Motina, Tavo apgynimo šaukiamės“ ir pakeistas lenkišku. Tik Vilnių atgavus Lietuvai 1939.X užrašas buvo pakeistas ankstesniuoju.

1928 m. paveikslas dar buvo įdėtas į standžią geležinę kasetę ir tokiu būdu apsaugotas nuo gaisro bei vagių.

1935 m. Aušros Vartai vėl atiteko karmelitams, seniesiems paveikslo globotojams. Tik, deja, neilgam.

Žmonėse buvo paplitęs gandas, kad, Lietuvai atgaunant Vilnių, lenkai norėjo paveikslą išsivežti į Lenkiją, o Vilniuje palikti jo kopiją. Bet jų planams nebuvo lemta išsipildyti.

1978.X. 16 popiežiumi išrinkus Krokuvos kardinolą Karolį Voitylą, jis, jau Jonas Paulius II, savo buvusią kardinolišką beretę padovanojo Aušros Vartų Gailestingumo Motinai. O Lietuvos vyskupams lankantis Romoje, 1983.IV.22 Šv. Tėvas, nusiėmęs nuo galvos baltą beretę, taip pat ją padovanojo Aušros Vartų Marijai.

Po II pasaulinio karo, rusams okupavus Lietuvą, tikintiesiems prasidėjo priespaudos, persekiojimo ir šmeižtų dienos. Istorikas Juozas Jurginis ėmė įrodinėti, kad Lietuvos krikštas buvęs labai žalingas lietuviams, kad šv. Kazimieras buvęs visiškai nešventas, Aušros Vartų Marijos paveikslas esąs ne Marijos, o Barboros Radvilaitės portretas. J.Jurginio nusišnekėjimus sukritikavo tos pačios ateistinės valdžios žurnalas „Kultūros barai“, 1988 Nr.4, o jo paistymus apie Aušros Vartų Madoną čia panagrinėkime plačiau. Dailininkas galėjo nužiūrėti Barboros veido atskirus elementus, bet viso — ne, tuomet jau būtų Barboros, o ne Marijos paveikslas. Be to, žmonės būtų to nepakentę. Juk karalius savo vedybomis su Barbora Radvilaite nuteikė prieš save ne tik valstybės ponų tarybą, bet net dvasiškąją valdžią, kuri norėjo nepripažinti karaliaus santuokos su pavaldine. Tokioms jungtuvėms priešinosi jo motina karalienė Bona, o kartu ir visa Lenkija.

Karalius Žygimantas Augustas 1548.XI.3 Petrakovo seime, kur jis buvo lenkų puolamas, kad vedė lietuvaitę žmoną, šitaip pasakė: „Kiekvienas žmogus turi teisę išsirinkti sau žmoną, kokią tinkamas. Tai kodėl karalius tos teisės neturėtų?! Nejaugi bažnyčios įstatai leidžia suardyti katalikišką moterystę? Jūs, dvasininkai (kreipėsi į senatorius vyskupus), apie tai gal geriausiai žinote. Tai perkalbėkite dėl mano jungtuvių kitus brolius senatorius pasauliečius. Aš kovosiu iki paskutiniųjų mano turto marškinių, bet savo žmonos Barboros neapleisiu. Prisiekiau jai — tai ir laikysiuos, kol mane Dievas gyvą laikys“.

Ir 1550.XII.7 Krokuvos katedroje buvo vainikuojama karaliene Barbora Radvilaitė. Bet 1551 .V.8 Barbora po ligos mirė. Gandai byloja, kad ji buvo nunuodyta. Diduomenė neapkentė jos ir mirusios. 1931.IX.21 vykdant restauraciją po 1931 m. potvynio, arti didžiojo katedros altoriaus buvo rasti trys karališki karstai: karaliaus Aleksandro Jogailaičio (1492 — 1506) ir abiejų karaliaus Žygimanto žmonų — Elzbietos Austrės ir B.Radvilaitės. Ant Elzbietos karsto buvo užrašyta: „Carissima conjunx Sigismundi“, o ant Barboros karsto tik „Altera conjunx“ — antroji žmona. Užrašas, nepagerbiantis nei jos, nei karaliaus meilės.

Ano meto žmonės dar gerai prisiminė Barborą Radvilaitę. Ir visa Lenkija jos nemėgo. Paveiksią jie būtų atpažinę savo buvusią karalienę ir tą paveikslą sunaikinę. O ją gerbią žmonės nebūtų prie jos meldęsi ir kitus nuo to atkalbinėtų. Išvada: Aušros Vartuose yra Švč. Marijos paveikslas.

Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslas žinomas katalikų visame pasaulyje. Daug šio paveikslo kopijų yra kaimyninių kraštų bažnyčiose. Daugelis kopijų Lietuvoje taip pat pagarsėjusios malonėmis. Aušros Vartų Marijos paveikslas yra Paryžiaus Šv. Severino bažnyčioje. Užsienio lietuviai vyskupo Vincento Blizgio rūpesčiu šv. Petro bazilikoje Romoje įrengė Aušros Vartų koplyčią.

Prieš 1993.IX.4 d. Šv. Tėvo apsilankymą Aušros Vartuose, kleb. A.K.Gutauskui pasiūlius, arkivyskupui Ą.J.Bačkiui leidus, šventasis Aušros Vartų paveikslas buvo iškeltas iš altoriaus ir išmontuotas. Du mėnesius muziejaus restauracijos centro specialistai dirbo, kad grąžintų jam pirmykštę išvaizdą. Paveikslas nutapytas pagal XVII a. pradžios Vakarų Europos olandų — flamandų tapybos tradiciją ir yra sukurtas Vilniuje; apie tai leidžia spręsti sunkios, rupiai apdorotos ąžuolo lentos, ant kurių jis tapytas. Taip pat restauruotas ir visas sidabrinis Švč. Marijos rūbas, spalvotais mineralais išdabinta karūna. Paveikslą restauravo Elena Bilotienė ir Alfonsas Gucevičius.

AUŠROS VARTAI APRAŠYMAS. Virš Aušros Vartų įrengta nedidelė apie 9x4 m klasicizmo stiliaus koplytėlė. Altoriaus centre — Marijos paveikslas.

Iš šalių dvi poros kolonų su korintiniais kapiteliais, ant viršaus karnizas su vazomis šonuose.

Tarp kolonų iš vienos ir kitos altoriaus pusės yra natūralaus dydžio šv. Joakimo ir šv. Onos — Marijos tėvų statulos. Šoninės koplyčios sienos iki pat karnizo išklotos mediniais paneliais, kurių viršutinė dalis gausiai apkalta votais, o žemiau votų eina dekoratyvinė juosta su simbolinėmis Marijos litanijos scenomis. Sidabrinės plokštelės iliustruoja atskiras Marijos litanijos invokacijas. Koplyčios skliautai papuošti gipsiniais bareljefais. Vidurinis bareljefas vaizduoja Jokūbo, arba Betliejaus, žvaigždę. Iš krašto — Dovydo rūmai, apjuosti palmėmis ir vynuogienojais. Iš kito krašto — Sandoros skrynia, apvainikuota palmės šakele. Paveikslas uždengiamas užuolaidėlėmis.

Kaip nustatė žinomas restauratorius profesorius Jonas Rutkovskis per 1927 m. restauravimą, paveikslas yra tapytas ant 8 sujungtų ąžuolinių lentų, kurių bendras dydis 2x 1,63 m, o storumas — 2 cm. Paveiksle rastos 2 683 skylės, kurios buvo padarytos prikalant vinimis aptaisą ir votus. Vienoje vietoje paveikslas ir metalinis aptaisas buvo kiaurai peršautas senovišku šūviu — greičiausiai švedų, kurie 1702 m. čia šaudė per Aušros Vartus besiveržiantį Novosielskio kariuomenės būrį. Nustatyta, kad paveikslas buvo nutapytas al tempera dažais ant plono kreidinio grunto. Tai aiškiai rodo Marijos veidas ir vietom apsiaustas. Būta renesansinio menininko darbo, bet dar nenusikračiusio gotikos tradicijom. Po ilgesnio laiko paveikslui apgedus, jis pertapytas aliejiniais dažais, o rūbams suteiktas baroko stilius. Tai įvyko, spėjama, XVII ar XVIII a. pr. Prieš 1840 m. iš dalies buvo perdažytas Kanuto Rusecko. Manoma, paveikslas tapytas apie 1530 metus.

Marija vaizduojama iki pusės, galva palenkta į dešinę ir kiek nuleista, žvilgsnis žemyn nukreiptas, rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Dabar tokia rankų padėtis nenaudojama, bet, kaip rašoma Liturgijoje apie rankų padėčių simbolizmą, „anksčiau buvęs rankų sukryžiavimas ant krūtinės reiškė savęs paaukojimą Dievo tarnybai“. Aušros Vartų Marijos veidas pailgai ovalinis, šviesus. Antakiai — puslankio formos, nosis tiesi, lūpos — prisirpusių aviečių spalvos.

Drabužis — žalsvai mėlynas apsiaustas, turintis geltonus apvadus ir žalią pamušalą, užmestas ant galvos. Pečius dengia raudona klostyta tunika su plačiomis atlenktomis rankovėmis. Po galvos apsiaustu dar balta skara. Kaklas pridengtas baltu šalių. Paveikslo fonas bronzinis; papuošta metaliniu aptaisu. Dabartinis sidabrinis aptaisas darytas vilniečių auksakalių cecho XVII a. II pusėje. Tai vertingas meno darbas, pjaustytas, skaptuotas rankom, cizeliuotas, paauksuotas ugnyje. Išpuoštas plastiškai išvedžiotomis baroko stiliaus rožėmis, tulpėmis, narcizais, gvazdikais ir chrizantemomis. Sudėtas iš 13 dalių. Senieji vainikai, pagaminti iš vario ir paauksuoti, puošę Marijos galvą iki 1927 m., buvo vietinės kilmės, vienas gamintas XVIII a. pr., kitas pab. Vienas iš jų priklauso Marijai kaip Dangaus Karalienei. Vainikavimo proga jau tikro aukso vainikus senesniųjų pavyzdžiu padarė Vilniaus auksakalys Ksaveras Gožykovskis. Ties kaklu ant aptaiso prikabinti karoliai.

Marijos galvą supa paauksuota saulė su 42 spinduliais, tarp kurių yra 12 žvaigždžių. Po paveikslu didelis mėnulio pjautuvas. „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr. 12,1).

VAINIKAVIMAS. 1927.1.21 audiencijoje tuometiniam popiežiui Pijui XI Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis savo kapitulos, arkivyskupijos dvasininkų ir tikinčiųjų vardu pateikė prašymą dėl iškilmingo Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo. Tarp kitų titulų buvo norima vainikuoti ir „Lenkijos Karaliene“.

Apeinant įprastus leidimo gavimo formalumus (Šv. Tėvo palankumo dėka) tų pat metų vasario 9 d. Apeigų kongregacija išleido dekretą dėl iškilmingo Aušros Vartų Dievo Motinos vainikavimo tik „Švč. Marijos — Gailestingumo Motinos“ titulu.

Remiantis karūnavimo dekretu, 1927.III. 18 įvyko pasitarimas dėl Aušros Vartų Dievo Motinos karūnavimo datos. Jame dalyvavo arkivyskupas Jalbžykovskis ir Metropolijos kapitula. Buvo nutarta paveikslą vainikuoti liepos 2 dieną Apsilankymo iškilmėse. (Dabar Marijos Apsilankymas pas Jono Krikštytojo motiną Elzbietą švenčiamas gegužės 31 d.)

Koplyčia buvo suremontuota. Iš daugybės votų pagaminti įvairūs jos sienų papuošimai.

Į karūnavimo iškilmes buvo kviečiami Lenkijos ir kitų kraštų maldininkai. Jų tikėtasi sulaukti 100 000, bet atvyko tik 10 000.

Nesant normalių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos, be to, dėl demarkacijos linijos, iš Lietuvos niekas nenuvyko, nors lenkų valdžia buvo tą liniją atidariusi. Užtat į Vilnių iš Lenkijos buvo atgabenta labai daug kariuomenės ir apie 2 000 policininkų „tvarkai palaikyti“. Pačios iškilmės turėjo aiškų politinį pobūdį. Jomis norėta parodyti lenkų tautos prisirišimą prie Vilniaus ir jo šventovės Aušros Vartų ir tuo būdu sustiprinti Vilniaus okupacijos faktą. Šventės išvakarėse suimta daugelis lietuvių ir gudų veikėjų, kurie buvo įtariami trukdysią.

Lenkų policijos įsakymu namų sargai vartuose iškabino lenkų vėliavas, kai kur išstatė lenkų erelį. Gedimino kalne naktį buvo iliuminuotas erelis.

Buvo nutarta liepos 1 dieną paveikslą pernešti į baziliką. Giedant giesmę „Witaj Panno“ stebuklingas Marijos paveikslas iškilmingai perneštas iš koplyčios į Šv. Teresės bažnyčią ir įdėtas į pernešamą altorėlį, kurį meniškai apipavidalino F.Ruščeckis. Altorėlis turėjo baldakimą, kurio viršutinę dalį puošė karališka karūna. Priešinga altorėlio dalis buvo papuošta raudonu karališku apsiaustu, ant kurio išsiūtas Lenkijos herbas — erelis. Priešais paveikslą buvo išsirikiavę dvasininkai su kamžomis, bažnyčios dignitoriai, universiteto atstovai, kurie lydėjo Marijos paveikslą į baziliką. Iš šv. Teresės bažnyčios į baziliką tą altorėlį su Marijos paveikslu nešė 12 kunigų, apsirengę dalmatikomis, šalia kurių, kaip garbės sargyboje, ėjo akademinio jaunimo atstovai. Iškilmingos procesijos pradžioje žengė pranciškonų, jėzuitų vienuolijų nariai, kuriuos sekė ilgos eilės kunigų pasauliečių, apsirengusių kamžomis, kanauninkai ir prelatai, pojų — Vilniaus metropolijos Kapitula. Prieš pat paveikslą arkivyskupai: A.Sapiega, R.Jalbžykovskis, P.Monkovskis, vyskupai V.Tymieckis Z.Lozinskis, Vl.Bandurskis, K.Michalkevičius, A Jabovieckis ir St.Rospondas.

Minioms giedant religinio turinio giesmes, iškilminga procesija per valandą pasiekė baziliką, kur iškilmingai papuoštas altorėlis buvo išstatytas priešais didįjį altorių. Tikintieji iki vėlyvos nakties meldėsi prieš Marijos paveikslą. Liepos 2 d. iškilmės prasidėjo pontifikalinėmis mišiomis bazilikoje lenkams, o Šv. Jurgio bažnyčioje — lietuviams.

Tuo pat metu, kaip rašė prof. M.Biržiška, nuo Nepriklausomos Lietuvos pusės atūžė audra — lietus su žaibais ir perkūnais. Visų akyse nudraskė didelę lenkų vėliavą nuo Gedimino kalno.

Kaip rašė J.Vaišnora, lietuvių iš Vilniaus krašto susirinko 2000, bet dėl liūčių pamaldose dalyvavo koks 1000. Liūtys išsklaidė minias ir neleido įvykdyti nustatytos programos.

Šv. Jurgio bažnyčioje mišias atlaikė Rygos vyskupas latvis Rancanas; prieš mišias pamokslą pasakė kun. P.Kraujalis lietuviškai, o po mišių — vysk. Rancanas latviškai. Giedojo kun. Pr.Bieliausko vedamas lietuvių choras.

Iškilmėse dalyvavo Varšuvos ir Poznanės kardinolai, 29 vyskupai ir per 1000 kunigų, Lenkijos prezidentas I.Moscickis, maršalas J.Pilsudskis, keli ministrai ir senatoriai.

Pačios vainikavimo iškilmės buvo paskelbtos 10 val., bet dėl smarkaus lietaus perkeltos 11 val. Norėta paveikslą vainikuoti pačioje bazilikoje, o ne kaip buvo planuota — ant bazilikos laiptų. Prašant Lenkijos prezidentui I.Moscickiui, vainikavimas atliktas ant laiptų.

Pontifikalines mišias pradėjo kardinolas Kakovskis. Pusę dvyliktos buvo perskaitytas popiežiaus Pijaus XI raštas, leidžiantis vainikuoti paveikslą Apaštalų Sosto vardu. Po to kardinolas Kakovskis pašventino dvi karūnas, kurias pritvirtino ant paveikslo. Vainikavimo momentas buvo palydėtas artilerijos šūviais ir varpų gaudesiu.

Tikinčiųjų minia turėjo tik iš tolo žiūrėti į iškilmes, nes policijos ir kariuomenės eilės neleido įeiti į bazilikos aikštę, kur sėdėjo dvasininkija ir aukštieji valdininkai.

Pamokslą pasakė vysk. sufraganas K.Michalkevičius, garbindamas Švč. Mariją kaip Lenkijos karalienę ir pabaigoje pavadinęs ją Lenkijos karaliene ir Lietuvos kunigaikštiene. Vainikavus paveikslą, jis apie 12 val. turėjo būti nešamas į Aušros Vartus, bet dėl lietaus procesija išsirengė gerokai vėliau, nors lyti dar nebuvo nustoję. Procesijoje dalyvavo Lenkijos prezidentas, vyskupai, ministrai. 2000 policininkų saugojo ją nuo minių. Paveikslą Aušros Vartuose per pusę valandos teįstatė. Vakare Aušros Vartai buvo iliuminuoti užrašu „Krolovno korony Polskiej“. Kaip rašoma Br.Kviklio „Lietuvos bažnyčių“ V tomo 1 dalies 266 psl., to užrašo nepavyko apšviesti, nes šviesa užgeso elektros lemputėms sutrukus...

STEBUKLAI IR MALONĖS. Manoma, kad Marija pradėjo teikti malones iš Aušros Vartų ne anksčiau kaip XVI amžiuje.

Tėvas Hilarijonas rašo: „Tačiau yra tikra, kad prieš mūsų vienuolijos įsteigimą tas šv. paveikslas neturėjo jokio kulto nei žymesnės pagarbos, o tik buvo garbinamas paprastu, katalikams pritinkamu būdu, kokiu garbinami kiti, bet kurioje vietoje esą nepagarsėję stebuklingi paveikslai. Nebuvo tada nei jokios koplyčios, nei stebuklingiems paveikslams įprastinių papuošalų, o tik toje pat, kur ir dabar, vietoje, šiek tiek į mūrą įleistas paveikslas su langeliais arba durelėmis, ne visai keturkampės formos, uždaromas nuo paveikslui kenkiančio sniego ir lietaus. Prie jo buvo labai mažas balkonėlis, pasiekiamas iš kitos pusės prastais ir siaurais laiptais, skirtais pamaldiems žmonėms prilipti ir uždegti (jei kas aukoja) lempą ar žvakę.

Kai su Dievo pagalba 1626 m. buvo pradėtas statyti Vilniaus vienuolynas prie Aušros Vartų, tuoj tėvai (karmelitai) pradėjo asmeniškai patys tą paveikslą gerbti ir savo pavyzdžiu tikinčiuosius prie pamaldumo ir pagarbos raginti. Nors... jie neturėjo iš miesto pavedimo saugoti paveikslą, vis tiek pradėjo galvoti, kaip pagarbą ir pamaldumą prie to Švč. M. Marijos paveikslo padidinti ir išplatinti“.

Ir jėzuitas V.Kojalavičius, rašęs apie stebuklingus Marijos paveikslus Lietuvoje 1650 — 1671 m., Aušros Vartų dar nemini. Vilniaus vyskupų pranešimuose Šv. Sostui iš XVII a. I p. apie Aušros Vartus irgi nėra nė žodžio.

Bažnyčia XVII a. oficialiai dar nepripažino paveikslo stebuklingu, bet žmonės jau meldėsi prie Marijos ir prašė malonių.

Pirmoji žinia apie ypatingą paveikslo pagerbimą yra basųjų karmeličių kronikoje, kai jos iš Liublino atvyko į Vilnių. Ten rašoma: „XII. 17 (1638) atvykome į Vilnių prieš 11 val. Tuoj aplankėme mūsų tėvus (karmelitus). Mus nuvedė į Šv. Teresės bažnyčią. Visos poromis (...) nuėjome prie Švč. Marijos altoriaus. Labai puikus yra tas Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Tėvai liepė atidengti uždangą, kad galėtume pamatyt Švč. Marijos paveikslą (...) jie kalbėjo su mumis Švč. Marijos litaniją“.

Pirmą kartą paveikslą, jau kaip stebuklingą, ta pati kronika mini 1654.1.10 karmeličių nuodėmklausio tėvo Lauryno mirties proga: „Jis surado vienuolynui daugybę geradarių, paliko taip pat atmintį savo pamaldumu į Švč. M. Mariją, nes Jos paveikslui, kuris randasi mūsų gerbiamų Vilniaus tėvų bažnyčioje, įtaisė iš aukso labai gražų ir brangų aptaisą, pats prižiūrėjo kalimo darbą ir, kas tam reikalinga, rinko iš geradarių. Reikia pripažinti, kad darbas išėjo labai gražus ir brangus, nes kainavo 2000. Aptaisas buvo nukaltas iš aukso ir papuoštas perlais bei įvairiais brangiais akmenimis. Puikus tai sumanymas ir darbas, o visa tai mūsų tėvas skyrė garbei ir šlovei Švč. Marijos, kurią ypatingai mylėjo, buvo į ją pamaldus ir kitus prie to ragino“.

Deja, šis brangus aptaisas neilgai tedabino stebuklingumu pradėjusį garsėti Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslą. 1655— 1661 m. rusų kariuomenei pirmą kartą okupavus Vilnių, prasidėjus plėšimams, žudymams, padegus miestą, šis brangus aptaisas dingo.

Jau pirmutinės iškilmingos Gailestingumo Motinos paveikslo introdukcijos metu į pirmąją Aušros Vartų medinę koplyčią 1671 m. pavasarį garsus ir švento gyvenimo vyras karmelitas tėvas Karolis iškilmių dalyviams paskelbė stebuklus, įvykusius prie šio stebuklingojo paveikslo. Drauge tose iškilmėse įžymiąją Aušros Vartų Mariją savo kalbose šlovino 12 geriausių Vilniaus Akademijos oratorių.

Patirtas prie paveikslo malones karmelitai ėmė užrašinėti specialioje knygoje, bet ši per 1715.V.26 gaisrą sudegė. Tačiau stebuklų nemažėjo ir jie buvo iš naujo registruojami.

Tėvas Hilarijonas knygoje „Relacya“ tvirtina, kad 1671 — 1761 m. buvo dokumentuota 17 stebuklų kaip išpažintų su priesaika. Štai keletas iš jų.

1. 1671 m. iš antro aukšto nukrito 2 mėnesių vaikas. Tėvai vaiką paaukojo Švč. Marijos globai ir jis išgijo.

2. 1702.IV.5 Vilnių užėmė švedai ir jų sargyba uždraudė prie Aušros Vartų paveikslo giedoti giesmes, kaip iki šiol buvo įprasta, ir iš viso rinktis gatvėje. Patys vartuose susikūrę ugnį, girtavo ir dainavo begėdiškas dainuškas, įžeidžiančias Dievo Motiną. Didžiojo penktadienio naktį (IV. 14) staiga sunkios geležinės vartų durys, kurias vos keli vyrai pajėgdavo darinėti, nukrito nuo kengių ant kareivių ir 2 užmušė vietoj, o kiti 2 mirė stovykloj. Po 2 dienų Vilniaus pilies gynėjas Antanas Novosielskis, pasivedęs Marijos globai, su nedideliu kareivių būriu puolė švedus, įsikūrusius Aušros Vartuose, ir juos iš ten išvijo. Daug švedų krito mūšyje, o lietuvių niekas nenukentėjo. Per tą mūšį švedų kulka pataikė į patį paveikslą. Novosielskis dėkingumo už pergalę ženklan pakabino prie paveikslo sidabrinę lentelę su atitinkamu užrašu.

3. Kilus 1706. V. 18 gaisrui, grėsė pavojus Aušros Vartams ir vienuolynui. Paveikslas buvo perkeltas į bažnyčią, kur žmonės pradėjo priėjo melstis. Staiga gaisras sumažėjo ir vartai išliko. Tai buvo laikoma ypatinga Marijos globa. Po mėnesio paveikslas vėl grąžintas į koplyčią.

4. 1745 m. stebuklingai pasveiko sirgusi neišgydoma liga Eleonora Kolendžiūtė.

5. Pagal T.Narbuto ir kun. Hilarijono užrašytus pasakojimus, vienas įžūlus švedų karys įsiveržęs į Aušros Vartų koplyčią, kurioje buvo brangus paveikslas, papuoštas brangiais akmenimis ir sidabriniu aptaisu. Aplink paveikslą buvo sukabinti brangūs votai, auksiniai ir sidabriniai kryžiai, medaliai bei ordinai, sidabrinės rankos, kojos, perlų karoliai ir kitos brangenybės. Visi šie turtai sukėlę švedo godumą. Užlipęs ant altoriaus, nuplėšęs paveikslo uždangalą ir norėjęs nulupti aptaisą ir votus, tačiau neįstengęs jų pajudinti, nors jie laisvai kabėjo: kažkokia nematoma jėga juos tarsi prikalusi prie paveikslo. Supykęs išsitraukė kardą ir kirto juo Švč. Mergelei per veidą. Toje vietoje ištryškęs kraujas ir likęs randas. Tuo pačiu metu pakilusi iš savo vietos viena Marijos sudėtų rankų ir taip stipriai stūmusi šventvagį, kad tas išlėkęs pro langą; kurį laiką skridęs išskėstomis rankomis, kol atsimušęs į Pilies vartus. Toje vietoje, į kurią švedas buvo atsimušęs, likusi kruvina dėmė. Nors siena dažnai buvo remontuojama, tinkuojama, kalkėmis baltinama, tačiau dėmė vis išlįsdavo...

Marijos teikiamas malones liudija votai.

6. 1671. V.6 tėvai, kurių pavardė nėra žinoma, dėkodami už gautą malonę, pakabino koplyčioje medinę lentelę, vaizduojančią įvykusį stebuklą. Ši lentelė 1715.V.27 sudegė.

„Relacya“ duomenimis, iki 1715 m. medinėje koplyčioje kabojo 1 medinis ir 5 sidabriniai votai. Kiti mano, kad jų buvo daugiau, nes daugelis votų nesuregistruota dėl nerūpestingumo ar dėl to, kad malonės, už kurias jie buvo dovanojami, nelaikytos stebuklais.

XVIII a. pabaigoje, kai votų susidarė tikrai daug, basieji karmelitai panaudojo 51 sidabrinį ir 5 auksinius votus žalvarinio antepediumo papuošimui.

1808 m. provincijolui leidžiant 37 sidabriniai votai buvo panaudoti pacifikalo pagaminimui.

Siemaška pateikia votų statistiką. 1844 m. buvo 785 votai, 1856 m. — 1438, 1927 m. — 14 000. Būta votų su lietuviškais užrašais, pvz.: „Dėkui tau, Motina, už Vilnių. 1919 m.“ Po 1927 m. restauracijos jie dingo.

Šiuo metu visos keturios koplyčios sienos apkaltos votais, bet tai tik „ledkalnio dalis, kyšanti iš vandens“. Kitoje paveikslo pusėje yra įrengtas brangenybių kambarys. Jame dedamos kitos brangios dovanos: žiedai, karoliai, auskarai, laikrodžiai, relikvijos, kurias žmonės sunešė Marijai už suteiktas malones.

7. Vienas kunigas (pavardė neminima) su inžinieriumi Andriuškevičium sovietmečiu sėdėjo saugumo rūsy. 1947.IV.23, per Jurgines, Andriuškevičius susapnavo pranašišką sapną: „Esą aš prie jo priėjęs (šis pasakotojas kunigas), paėmęs jį (inžinierių) už rankos ir išsivedęs iš kameros ir po to mudu ėję ilgu tamsiu koridoriumi. (Toks koridorius mūsų pogrindyje tikrai buvo.) Koridoriaus sienose mes abu matę išrašytus Kristaus kalno pamokslo palaiminimus: „Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti“, „Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti“, „Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, nes jų yra Dangaus karalystė“. O tarp tų palaiminimų pažymėti metai ir VII.2 diena. Koridoriaus gale mane einant sustabdžiusi kažkokia tvirtos išvaizdos moteris. Inžinierius, kiek paėjęs, taip pat sustojęs ir į mane atsigręžęs, o aš, modamas ranka, jam pasakęs: „Eik, ir aš greit ateisiu“. Po to Andriuškevičius išėjęs į terasą ir čia pasidarę šviesiau, ir jis išgirdęs balsą: „Per 6 savaites kalbėkite rožančių, per Aušros Vartų Dievo Motiną išsivaduosite“. Ir staiga jam pasirodęs Aušros Vartų paveikslas, papuoštas tautine vėliava. Paveikslas atrodęs toks žėrintis ir toks įspūdingas, kad jį labai sukrėtęs, sujaudinęs, ir jis tuoj pabudęs...“ (Toliau necituojama, bet daroma santrauka). Visi, apie 10 kameros kalinių, kalbėjo rožinį. Po 6 savaičių inžinierius Andriuškevičus buvo išvestas. Nors kunigas turėjo būti iškviestas anksčiau, bet, kaip kad susapnavo inžinierius, buvo išvestas po 10 dienų nuo inžinieriaus išvedimo — VII.2. Tribunole, nors nebuvo pagrindo, nuteisti reikalavo viena tvirta moteris. Kunigas dar grįžo į kamerą ir netrukus iš tribunolo — į Lukiškių kalėjimą, paskui inžinierių. „Dviejų datų pranašystei įvykus, mums sustiprėjo viltis, kad ir paskutinė pranašystė įvyks, t.y. kad Aušros Vartų Dievo Motina mus tikrai išgelbės. Ir ji mus išgelbėjo.

Palikau gyvas. Sugrįžau tėvynėn. Kiti tame pačiame Vladimiro kalėjime mirė, nors už mane buvo sveikesni, pavyzdžiui, vyskupas Reinys, kunigas Mironas, kanauninkas prelatas Janulaitis ir prelatas J.Lankaitis... Viltis, kad kaulus parnešiu į Lietuvą, lydėjo ir guodė 10 metų.

Marija stiprino kalinius ir tremtinius, kurie iš duonos pasidarytais rožiniais jąją maldavo. Marija buvo gailestinga ir man, savo silpnam vaikui, patekusiam į beviltišką būklę, Jinai mane sustiprino pranašiškąja rėgme. Ačiū jai!“ (Iš kun. J.Ilskio rankraščio.)

8. 1944 m. vieną kovo mėn. naktį rusų aviacija padrikai bombardavo Vilnių. Buvo numesta keliolika bombų, trys stambesnio kalibro fugasinės krito Aušros Vartų gt., prieš pat šventovę. Ir nė viena nesprogo. Dvi 50-ties ar 100 kg, atsimušusios į akliną mūro sieną, gulėjo prie šaligatvio, viena nuo kitos per 5 — 6 m. Jų kritimo pėdsakai matėsi sienoje ir šaligatvyje. Trečioji, dvigubai stambesnė, nukrito ant gatvės grindinio gerokai arčiau, gulėjo tiesiai prieš Švč. Mergelės Marijos paveikslą.

Antrą ar trečią dieną du drąsuoliai atsargiai jas užritino ant šaligatvio ir paliko. Kažkodėl vokiečių karo administracija jų neišvežė ištisą mėnesį. Taip tūkstančiai žmonių tapo to įdomaus fakto liudininkais. Tie trijų bombų kritimo pėdsakai matėsi iki 1977 m. šios gatvės remonto. Po mėnesio visos trys buvo nugabentos į Panerių mišką ir ten susprogdintos. Kiek vėliau vienas tų pionierių, Stasys Drangauskas, sakė, jog kapsulės buvo geros ir bombos lengvai sprogo. Jis mano, kad atsimušusios į akmeninį grindinį jos turėjo sprogti. į klausimą „Kodėl jos nesprogo?“ jis tik pečiais patraukė.

9. Aušros Vartų klebonas kun. Algirdas Gutauskas 1990.V.26 per pamokslą paminėjo tokį atsitikimą: „Aušros Vartų kronikoj yra užrašyta, kad atėjo žmogus, atnešė dvi dideles storas žvakes ir paprašė zakristijoną, kad dabar uždegtų ir per naktį jos degtų ir kad zakristijonas budėtų. Zakristijonas naktį užmigo. Staiga išgirdo balsą: „Gesink žvakes“. Tik po trečio karto užgesino. Netrukus ir kunigas atėjo. Jam pasakė šį atsitikimą. Apžiūrėjęs žvakes, rado dinamito“.

10. 1944. liepos mėn. buvo dar vienas Aušros Vartų Madonos didingas, bet mažiau žinomas triumfas. Degė Vilnius. Naktį ugnis iš gretimo namo uždegė šventovės stogą ir medines lubas, o joms įgriuvus viduje, prie Marijos altoriaus, smarkiai įsiliepsnojo. Nebuvo kuo gesinti — nei vandens, nei smėlio, nei įrankių, o dar pragariškas karštis. Ir kai, atrodo, neišvengiamai paveikslas turėjo sudegti, senuko zakristijono Kazimiero Mackevičiaus akivaizdoje iš kito šono, nuo miesto pusės, staiga pūstelėjo stiprus vėjo gūsis ir ugnį nubloškė. Vienu mirksniu viskas užgeso, taip kaip užgęsta užpūsta žvakė. (L.: Antanas Šeigys. „XXI amžius“, 1991.XI.22.)

ATLAIDAI. Pradžioje Aušros Vartuose buvo švenčiama V. 18 diena nuo 1706 metų. Tą dieną su rotuše sudegė 10 bažnyčių, 500 mūrinių ir daugiau kaip 1000 medinių namų. Buvo pastebėta, kad Aušros Vartų Dievo Motina teikė daug malonių ištikimiesiems: namai, kuriuose buvo stebuklingo paveikslo atvaizdas, išvengė liepsnos, išvengė ir namai, buvę prie koplyčios, ir pati Aušros Vartų koplyčia. Nuo to laiko kasmet V. 18 Aušros Vartuose susirinkdavo orkestras iš viso Vilniaus miesto ir nuo ryto iki nakties grodavo Švč. Mergelės Marijos garbei himnus bei religines giesmes. Aušros Vartų sienos iš abiejų pusių buvo išpuoštos kilimais, o pati koplyčia ir paveikslas—žalumynais.

Šios iškilmės buvo švenčiamos iki 1715 m., nes tų metų V.27 vėl įvyko gaisras, per kurį sudegė medinė koplyčia. Paveikslas dviejų tėvų karmelitų buvo išneštas iš degančios koplyčios ir patalpintas Šv. Teresės bažnyčioje.

Popiežiaus Klemenso XI leidimu Švč. Mergelės Marijos Globos šventė pirmąkart buvo švenčiama 1713 m. Austrijoje ir Ispanijoje. Anais laikais ji buvo švenčiama lapkričio mėnesio antrąjį sekmadienį. Gavus popiežiaus Klemenso XII leidimą, Marijos Globos šventė pirmą kartą buvo švenčiama Aušros Vartuose 1735 m. Ši šventė nustelbė V. 18 šventimą. Apie ją karmelitų kronikoje 1754 m. „Breve His-toricum“ rašoma, kad priemiestyje pradėjo siautėti ugnis. Stiprus vėjas didino pavojų, o milijardai kibirkščių darė krintančios į žemę ugnies įspūdį. Vilniaus gyventojai prarado viltį išsigelbėti. Naktis ir tamsa tik didino siaubą. Kadangi tą dieną, XI. 11, buvo švenčiama Švč. Mergelės Marijos Globos šventė, Vilniaus žmonės kreipėsi nuolankiomis maldomis į Gailestingumo Motiną, į jos galingą užtarimą. Maldos buvo išklausytos, gaisras staiga nusilpo ir miestas buvo išgelbėtas.

Globos šventė, matyt, nuo pat pradžios turėjo savo oktavą, o pirmoji diena ir paskutinė, vadinamoji konkliuzija, buvo švenčiama iškilmingai.

Iki 1798 m. Švč. Marijos Globos šventė vyko bažnyčioje. Stebuklingas paveikslas iškilmių metu buvo pernešamas iš koplyčios į Šv. Teresės bažnyčią, kur greičiausiai būdavo pakabinamas virš didžiojo altoriaus. Vakare paveikslą apšviesdavo alyvos lempos, pritvirtintos prie geležinių lankų, juosiančių paveikslą.

Nuo 1798 m. paveikslas Globos šventės metu nebuvo perkeliamas iš Aušros Vartų į bažnyčią, o joje pakabinama Fabijono Meinerovičiaus atlikta šio paveikslo kopija. Bet po 1798 m., baigus bažnyčioje mišparus Globos šventėje, litanija buvo giedama Aušros Vartuose.

Karmelitai, norėdami puošnių iškilmių, kvietė į Globos šventę ir oktavą vyskupus, klierikus asistai, garsiausius pamokslininkus. Stengėsi padidinti ir išorinį pamaldų puošnumą. Tam tikslui bažnyčioje buvo kabinami ilgi gėlių vainikai, altoriuose statomos specialios baltos žvakės, buvo kviečiamas orkestras, kurio grojimą lydėjo minių giesmės, perkamas parakas patrankoms, kurios buvo Aušros Vartuose. Šventės metu iš jų saliutuodavo kareiviai. Iškilmėms pasibaigus, tvarkdariams, kareiviams ir muzikantams buvo ruošiama bendra puota, vadinamoji „konsoliacija".

Nors rusų valdžia išvarė karmelitus, iškilmės vyko pagal seną tradiciją. Paskutinį vakarą, kai vykdavo baigiamieji mišparai, beveik visi Vilniaus gyventojai išeidavo į atlaidus, pripildydavo bažnyčią, galeriją ir visą didžiulį plotą nuo Aušros Vartų iki rotušės aikštės. Po litanijos, kurią pritardami giedojo visi žmonės, ganytojas kreipdavosi į minias, po to laimindavo maldininkus ir miestą. Tuo metu įsigalėdavo iškilminga tyla. Nedaug tuo metu buvo panašių vietų Europoje, kur taip iškilmingai ir vieningai būdavo užbaigiami atlaidai.

Po caro Nikolajaus II tolerantiško manifesto pradėta sakyti pamokslus. Pradžioje tik pirmą ir paskutinę Globos oktavos dieną, o vėliau kas vakarą po litanijos. Pirmasis pradėjo sakyti pamokslus kunigas vikaras Napoleonas Diakovskis, teologijos magistras.

Dabar per Globos atlaidus visi žmonės sutelpa į bažnyčią.

Globos šventės XI. 16 atlaidai prasideda sekmadienį tos savaitės, kurioje išpuola XI. 16, ir tęsiasi iki kito sekmadienio. Iškilmės turi nuosavas šv. Mišias ir oficiumą Gailestingumo Motinos garbei. Vilniaus dvasininkams prašant šias privilegijas suteikė popiežius Pijus X.

Be to, ypatingai dar švenčiamos Šv. Juozapo globos (trečias sekmadienis po Velykų) ir Sekminių šventės.

Iki I pasaulinio karo pavasarinėje Šv. Juozapo Globos šventėje nuo Aušros Vartų minios maldininkų keliaudavo į Vilniaus kalvarijas ir iš ten grįždamos užsukdavo į Aušros Vartus.

1986 ir 1987 m. per Marijos Gailestingumo Motinos atlaidus Šv. Tėvas Jonas Paulius II atsiuntė savo palaiminimą atlaidų dalyviams.

MALDA. Marija, malonės ir gailestingumo Motina, Tu mus nuo priešų gink ir mirties valandą priimk!

Melskimės: O skaisčiausioji Mergele Marija, iš Aušros Vartų tiek amžių švietusi mūsų kraštui ir savo malonės spindulius mums bėrusi, pažvelk į skausmo surakintas Tavo vaikų širdis. Dėl savo nusikaltimų esame taip baudžiami. Tačiau per Tavo užtarimą vėl galime Dangaus malonę atgauti. Tad bėgame prie Tavęs, mūsų širdžių Valdove, su nuoširdžiu prašymu: išprašyk iš savo mylimiausiojo Sūnaus nuodėmių atleidimą, praskink kelią į amžinąją Tėvynę, suteik visiems vienybės ir taikos dvasią nugalėti visoms kliūtims, kad visa tauta galėtų linksmybės ašaromis sveikinti Tavo stebuklingą paveikslą, o Tavo Sūnui giedoti meilės ir pagarbos himnus. O Marija, Dangaus ir žemės Valdove, saugok ir globok Lietuvą. Amen. “

O Marija, Motinėle, Aušros Vartuose garsi!

Laimink mūsų tėviškėlę —jos Globėja tu esi.

Ežerų ir upių bangos meldžias Nemuno šaly,

Ir žvaigždžių keliai padangėj, ir smilgelė pakely.

Prie žiedų Rūpintojėlio samanoto laukuose.

Širdį ir akis pakėlus, meldžias tėviškė visa.

O Marija, Motinėle, Aušros Vartuose garsi!

Saule švieski tėviškėlei ir visų žmonių širdy.

„... Mes pavedame Aušros Vartų Gailestingumo Motinai visą lietuvių tautą, ypač jaunimą, kad džiugūs viltyje, tvirti sunkumuose, ištvermingi maldoje, paslaugūs vargšams, vis plačiau ir plačiau paskleistų Gerąją Kristaus Naujieną ir, broliška meile sujungti, įžvalgiam vyskupų vadovavimui paklusdami, uoliai tarnautų bendrajai gerovei, ir visi žmonės galėtų pažinti Tiesą, kuri veda į išganymą “.

1984. VIII.25 popiežius Jonas Paulius II šv. Kazimiero jubiliejaus užbaigimo proga pasiųstoje telegramoje Lietuvos katalikams.

Šventojo Tėvo malda Aušros Vartuose. Vilnius, 1993 m. rugsėjo 14 d. (šeštadienis) (Prieš Rožinį)

Gerbiamieji Broliai, Vyskupai ir Kunigai, brangūs Broliai ir Seserys!

Ši Aušros Vartų šventovė jau daugel amžių kiekvieną dieną mato daugel maldininkų, atnešančių Gailestingumo Motinai savo gyvenimo džiaugsmus ir rūpesčius. Šie Vartai dėl to tapo ypatinga susitikimų su Kristaus ir Bažnyčios Motina, viso krašto tikinčiųjų vienybės vieta. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų šalių krikščionys susiburia, kad Mergelės Marijos akivaizdoje kaip broliai ir seserys pasidalytų tuo pačiu tikėjimu, viena viltimi ir tikrąja meile.

Vatikane yra Lietuvių koplyčia, kurią puošia toks pat paveikslas kaip čia. Iš ten Petro įpėdinis mintimis dažnai jungiasi prie maldos, kuri šioje vietoje kyla į Dievą. Šiandien, mano apaštalinės kelionės į Baltijos kraštus pradžioje, džiaugiuosi, kad čia esu ne tik dvasia, bet ir kūnu. Kaip Visuotinės Bažnyčios Ganytojas, jūsų maldų lydimas, ateinu sudėti į motiniškas Marijos rankas savo padėką ir prašymus.

2. (Baltarusiškai, lenkiškai) (Po Rožinio)

Baigdamas pirmąją savo apaštalinės kelionės į Lietuvos žemę ir Baltarusijos kraštus dieną, noriu kuo nuoširdžiausiai padėkoti visiems, kas kartu meldėtės, apmąstėte garbingąsias Rožinio Paslaptis prie Gailestingumo Motinos paveikslo. Išties didi paguoda visiems pabūti prie gerosios Motinos, apmąstyti Kristaus Prisikėlimą ir Žengimą į Dangų, Šventosios Dvasios nužengimą Vakarienės kambaryje Sekminių dieną, pagalvoti apie Marijos Ėmimą į Dangų ir Jai suteiktą garbę, kuria prie savo Sūnaus džiaugiasi Jėzaus Motina —pirmoji Jo mokinė.

(Lenkiškai, baltarusiškai)

Telydi jus mano Palaiminimas, kurį siunčiu ir visiems jūsų artimiesiems. Per Gailestingumo Motinos užtarimą tesubrandina Dievas jūsų gyvenimą ir teatveria jūsų širdis veiksmingam Jo Žodžiui.

Iškalbingiausias pamokslas:

„Pagaliau Jūs galėsite nusilenkti Aušros Vartų Gailestingumo Motinai“, — pasakė arkivysk. A.Bačkis Šv.Tėvui, sveikindamas jį, apsilankiusį Katedroje. Ir Šventasis Tėvas iš tikro skuba tai pamiltajai Motinai nusilenkti dar tą patį vakarą...

Taręs keletą šiltų sveikinimo žodžių miniai, susirinkusiai Aušros Vartų gatvėje, lietuviškai, baltarusiškai, lenkiškai, Popiežius pradeda Rožinio maldą kaip ir kiekvieną pirmąjį mėnesio šeštadienį, transliuojamą visam pasauliui. Šį kartą— iš Lietuvos Aušros Vartų šventovės. Jam atitaria žemai, galerijoje, susirinkę hierarchai ir didelis būrys kunigų. Malda kalbama lotyniškai.

Šventasis Tėvas susikaupęs klūpi. Sujuo—tik artimiausi palydovai. Aiškiai ir skambiai plaukia iš jo lūpų malda, bet tik pats galėtų pasakyti, kokie jausmai dabar jo širdyje.

Pabaigęs Rožinį, Šventasis Tėvas dar ilgai tylėdamas klūpi. Žemai, galerijoje, Arkikatedros jaunimo choras gieda viena už kitą gražesnes Marijai skirtas giesmes, o Baltasis Tėvas sako patį iškalbingiausią pamokslą... Paslėpęs veidą delnuose, atrodo, pamiršo, kad jau vėlus vakaras, kad malda baigėsi, kad apačioje jo laukia minia... Pakėlęs akis, ilgai žiūri į Maloningąją Motiną ir... braukia skruostais riedančias neklusnias ašaras. Negailestinga televizijos kamera visiems atskleidžia šią pačią jautriausią akimirką, braudamasi į jo vidų, kaip ir į visą jo gyvenimą. Be reikalo jo atstovas spaudai p.Joaąuino Navarro Valls, lydintis popiežių visose jo kelionėse, sako, kad nėra matęs popiežiaus verkiančio. Mes matėme. Ir tai buvo jo pats iškalbingiausias pamokslas.

Nežinome, apie ką jis kalbėjosi su Gailestingumo Motina, bet matėme, kaip sunku buvo jiems atsiskirti. Štai jis atsistoja, žemai gatvėje susirinkusiai miniai lietuviškai pasako: „Labai ačiū!“ — ir vėl atsiklaupia...

Pagaliau žemai jį pasitinka ir apspinta hierarchai. Iki šiol jis dar neturėjo progos atskirai jiems tarti nors keletą žodžių. Negali praeiti pro savo „meilę“ — jaunimą: sustoja prie jaunųjų giesmininkų nusifotografuoti...

Ir mes sakome: „ Labai ačiū, Šventasis Tėve! Tu pamokei mus melstis ir mylėti Tą, kuri yra visų mūsų Motina

Marija Katiliūtė

5. PALANGA

Ištrauka iš kun. J.Ilskio, Jono (1907.IV. 18 — 1985.X.6 Viekšniuose) rankraščio apie Palangos Lurdo grotos Marijos statulą.

„... II pasaulinio karo metu Birutės kalno Švč. Mergelės Marijos Neperstojančios pagalbos koplytėlė ir Lurdo grota buvo žiauriai išniekinta. 1940 — 1941 m. rusų okupacijos metu buvo paversta jūros žvalgybos postu, buvo apkalta aukšta lentų tvora ir apačioje prie kalno stovėjo karių sargyba. Taip kalnų koplytėlė ir grota išliko nepaliestos.

Vokiečių okupacijos laikotarpiu istorinis kalnas ir paminklai išliko nepaliesti. Tik antrą kartą sugrįžus rusams, kalnų koplytėlė ir grota buvo labai žiauriai išniekintos. Išgelbėta tik 2 statulos iš kalno koplytėlės, būtent Švč. Jėzaus ir Marijos širdžių. Jos buvo perkeltos į parapijos bažnyčią. Altorius ir grotos statula palikti vietoj. Manyta, kaip ir pirmu atveju, kad istorinio paminklo okupantai nedrįs liesti, tačiau buvo apsivilta. Po nakties koplytėlė rasta karių išplėšta, altorius sunaikintas. PAVEIKSLAS ŠVČ. M. MARIJOS NEPERSTOJANČIOS PAGALBOS, PIEŠTAS LENTOJE, POPIEŽIAUS PIJAUS VII (1800 — 1823) AUKSO VAINIKU VAINIKUOTAS, BUVO SUDAUŽYTAS, VAINIKAI PAVOGTI. M. Marijos statula Lurdo grotoje iš automatų sušaudyta. Pasiliko statulos dalys, sujungtos armatūra...“

Kun. Jonas Ilskis tuomet buvo Palangos klebonas. Dabartinis Palangos klebonas ir Telšių vyskupas Antanas Vaičius apie paveikslo likimą nieko negirdėjo. Nepavyko sužinoti ir vainikavimo duomenų. Kun. V. Aliulis Romoje teiravosi, bet apie tokį paveikslą žinių nerasta.

6. PIVAŠIŪNAI

VIETA. Alytaus rajonas, 11 km į šiaurę nuo Daugų, prie kelio į Butrimonis. 1986 m. — 273 gyventojai.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Alytaus dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1639 m. kaimas užrašytas Senųjų Trakų benediktinų vienuolynui. 1648 m. jie čia pasistatė pirmąją bažnyčią. Pagal kitus šaltinius, tą bažnyčią pastatė seniūnas Jonas Klodčka. Ji stovėjo ne dabartinės bažnyčios vietoje, bet klony, netoli senos medinės koplytėlės, atvežtos iš Vladislavavos dvaro. Po koplyčia palaidoti Odinčių šeimos nariai.

Reformacijos metais buvo pastatyta reformatų bažnyčia, ilgainiui sunykusi. Ji stovėjo dabar vadinamame Liuterkalnyje.

Po pirmojo gaisro benediktinai 1766 m. pastatė naują bažnyčią Marijos į Dangų Ėmimo titulu. Pagal KKŽ bažnyčia pastatyta 1745 m.

Bažnyčia kelis kartus degė. 1825 m. benediktinų abatas kun. Celestinas Sarakas pastatė naują medinę bažnyčią.

1857 m. senoje bažnyčios vietoje pastatyta koplyčia.

Pivašiūnų apylinkėse iš senų laikų buvo daug smulkios bajorijos. Po paskutinio Lietuvos — Lenkijos padalijimo 1795 m. bajorai savo vėliavas sunešė Pivašiūnų bažnyčion ir ten jas pakabino. Rusai nesikišo į šį reikalą, ir vėliavos sau ramiai kabojo ilgus metus. Jos buvo ten dar 1922 m. žiemą. Vietos klebonas, matyt, gerai nesuprasdamas jų istorinės reikšmės, liepėjas nukabinti ir sunaikinti.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Bažnyčios dokumentai gaisrų metu žuvo. Padavimas sako, kad tą paveikslą iš Turkijos parvežė kažkoks ponas ar vaivada ir dovanojo Pivašiūnų bažnyčiai. Kada tai įvyko, žinių nėra.

Paveikslas per bažnyčios gaisrus nuostabiai išlikęs nepaliestas.

PIVAŠIŪNAI Apie 1930 m. nežinomas vagis bandė paveikslą pavogti. Naktį įlindęs pro zakristijos langą į bažnyčios vidų, susidėjo daug sidabro ir aukso brangenybių ir prieš išeidamas norėjo užtraukti stebuklingojo paveikslo uždangą, bet per klaidą patraukė bažnyčios varpelį. Jo garso išgąsdintas vagis palikęs grobį pabėgo.

APRAŠYMAS. Paveikslas yra labai gražiai išdailinto didžiojo altoriaus centre. Papuoštas meniškais sidabriniais vainikais ir aptaisu. Jame yra data 1750. Ant fono aplink Mariją ir Jėzų — 12 žvaigždžių. Po paveikslu didelis sidabrinis pusmėnulis. Atidengta tik veidai ir rankos. Marija iki pusės, ant dešinės rankos laiko pasisodinusi Jėzų, kairėj rankoj — skeptrą. Galvą palenkusi link Jėzaus, žvelgia tiesiai. Jėzus kairėj rankoj laiko Žemės rutulį, o dešine laimina. Pasikreipęs į Mariją, bet žiūri tiesiai. Už jų galvų saulė su spinduliais. Pieštas ant drobės aliejiniais dažais 1,4x1,95 m.

VAINIKAVIMO ISTORIJA. Žmonės šiam paveikslui reiškė pagarbą jau seniai.

Tuometinis Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius per iškilmingas pamaldas grįžimo iš tremties proga 1982.VIII.8 kreipėsi per pamokslą į vyskupijos kunigus, kviesdamas Pivašiūnus paversti Kaišiadorių vyskupijos Šiluva.

Lietuvos vyskupams lankantis Vatikane su ad limina apostolorum vizitu 1988 m. balandžio mėnesį, buvo paprašyta leidimo Pivašiūnų Dievo Motiną apvainikuoti aukso vainiku. Leidimas maloniai buvo suteiktas ir leista per Žolinę paveikslą vainikuoti. Rugpjūčio 15 d. 1988m. išpuolė pirmadienis, todėl vainikavimui buvo paskirta rugpjūčio 14-oji, sekmadienis. Atlaidai truko per oktavą.

VAINIKAVIMO EIGA. Iškilmės truko nuo rugpjūčiol3 iki 20 d. 10.30 val. — Votyva, 12.30 — Rožinis, 13.00 —Suma, 19.00 — Vakarinė. Buvo paskelbta, kad kiekvieno mėnesio 15 dieną bus pamaldos Švč. Mergelės Marijos garbei.

Atvykau 14 d., sekmadienį, Marijos Ėmimo į Dangų dienos vigilijoje į Pivašiūnus apie 10 val. Tuo metu kardinolas Vincentas Sladkevičius šventoriuje teikė Sutvirtinimo sakramentą.

10.30 šv. Mišias atnašavo ir pamokslą pasakė kun. V.Aliulis: „Vainikavimas reiškia, kad Vatikanas, popiežius įvertino liaudies pamaldumą. Šis paveikslas Lietuvoje apvainikuotas“.

Po šv. Mišių sekė Švč. Mergelės Marijos litanija. Po to pamokslas. Kalbėjo Lazdijų dekanas Vincas Jalinskas: „Viską išgyvensim, visas žaizdas užgydysim, viską atstatysim, kaip praeity atstatėm, užgydėm, jei bus ne kraujo, o pieno puta, jei neplauks Nemunu supjaustyti sąnariai ir kraujas mūsų kūdikių“.

Vėliau sekė Sutvirtinimas, jis vyko šventoriuje.

Po to bažnyčios klebonas Vytautas Kazimieras Sudavičius paima vainikus (jie prisegti prie balta medžiaga apmušto futliaro) ir iškilmingai, žmonėms giedant „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“, išneša iš bažnyčios prie altoriaus, įrengto šventoriuje prie Marijos statulos. 12.40 val. Iš varpinės vienas kunigas sako pamokslą: „Gera, kad uždėsime vainiką, bet geriau nupinti dvasinį vainiką iš gerų darbų, dorybių...“

Iškilmėse, kurioms vadovauja kardinolas, dalyvauja visi Lietuvos vyskupai: Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius, Liudvikas Povilonis, Juozapas Preikšas, Vladas Michelevičius, Romualdas Krikščiūnas, apie 30 kunigų, keletas klierikų ir 20 000 žmonių.

Po pamokslo dar kartą vainikus pašventina šv. vandeniu ir smilkymu kardinolas. Užgiedama „Marija, Marija, skaisčiausia lelija“, pritariant dūdų orkestrui, plevėsuojant bažnytinėms, tautinėms ir Vatikano vėliavoms vainikus procesijoje aplink bažnyčią neša kardinolas.

Vainikai 13.10 val. padedami ant altoriaus prie paveikslo. Kardinolas pasmilko dar kartą. Choras užgieda „Gloria in excelsis“.

Prie mikrofono eigą komentuoja kun. V. Aliulis.

Vysk. Michelevičius skaito I skaitinį iš Apreiškimo Jonui apie slibiną ir moterį, kuri pagimdė kūdikį, berniuką.

Po to giedama „Magnificat“.

II skaitinį iš 1 Kor. perskaitė vysk. Krikščiūnas: „Kristus tikrai prikeltas iš numirusių, kaip pirmgimis užmigusiųjų tarpe“.

Evangeliją skaito vysk. Preikšas. „Marija aplanko Elzbietą: Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų“.

Pamokslą sako vysk. Vaičius: „Garbingo mūsų kardinolo sukviesti, susirinkome... Dievas leido mus į šiuos laikus, kad kiekvienas atliktų savo uždavinį, jam skirtą misiją... Vilniaus pilį sugriovė, Kauno pilį sugriovė, bet Lietuvos šeima atlaiko puolimus... Kad kiekvienas būtų pavyzdžiu kitoms tautoms...“

13.55 choras gieda „Sveika Karaliene, Gailestingumo Motina“.

Kardinolas užlipa laipteliais prie paveikslo. Pradžioje apvainikuoja popiežiaus dovanotais ir tik prieš kelias dienas atsiųstais vainikais Kūdikėlį Jėzų. Po to kita karūna vainikuoja Dievo Motiną Nuliūdusiųjų Paguodos titulu. Vainiką prikabinti nelabai sekasi, prilipa klebonas V.K.Sudavičius ir kartu pritvirtina karūną.

Kardinolas paskaito maldą, pasmilko paveikslą, dar paskaito maldą.

Visuotiną maldą skaito vysk. Steponavičius. Kreipinius kalba vaikas, jaunavedžiai, patarnautojas, adorantė, kun. V.Aliulis.

Po šv. Mišių Švč. Sakramento garbinimas, litanija, pasiaukojimas Marijos Nekalčiausiai Širdžiai (iš apeigyno). Per šv. Mišias iš altoriaus dešinės kabo trispalvė, iš kairės — Vatikano balta — geltona. Bažnyčia papuošta dideliais baltais ir geltonais kaspinais nuo lubų iki sienų. Bažnyčioje ir šventoriuje daug tautinių vėliavų. Šventoriuje įsitaiso ir Sąjūdžio rėmėjų grupė: dalija „Sąjūdžio žinias“, renka parašus, paruošę parodą.

Po Švč. Sakramento garbinimo kardinolas su Švč. Sakramentu vargais negalais braunasi pro žmonių minią, eidamas aplink bažnyčią. Choras užgieda „Tave, Dieve, garbiname“. 15.00 val. Kardinolas palaimina Švč. Sakramentu.

Po pamaldų vaikučiai pasako eilėraščių, pasveikinami ganytojai. Klebonas perskaito oficialų vainikavimo aktą ir paprašo eminenciją ir vyskupus pasirašyti, toliau klebonas taria padėkos žodį — visiems palinki Nuliūdusiųjų Paguodos globos.

Sugiedama „Lietuva brangi“, himnas „Lietuva, tėvyne mūsų“. Kardinolas suteikia sutvirtinimo sakramentą, o tuo tarpu žodį taria buvęs kalinys kun. Alfonsas Svarinskas. Štai kelios jo mintys. Matom, be Dievo pasaulis eina į ekologinę katastrofą... Neužtenka eiti į bažnyčias, atlaidus, bet reikia gyventi tuo, kuo tiki... Per daug mes susismulkinę: tas tą padarė, tą; paduokim vienas kitam ranką... Kaip gražu, jei mes vienoj rankoj nešim kryžių, kitoj trispalvę... Kiekvienas katalikas turi būti tvirtovė, kiekviena šeima, vyskupija turi būti tvirtovė, į kurią sudužtų narkomanijos, alkoholizmo, prostitucijos bangos... Mums duota dabartis, o ne ateitis, už ją ir kovokim... Man nebėra tuo tarpu vietos Lietuvoje.

Po jo pamokslo smarkūs plojimai. Kun. Svarinskas per šv. Mišias ir savo pamokslą kelis kartus verkė.

Sekė dar giesmės. Po to išvykau.

Šis paveikslo vainikavimas buvo atliktas teisėtai, laikantis normų, išleistų 1973.III.25 SCCD dėl Marijos paveikslų vainikavimo. Ten pažymima: „Teisė vainikuoti suteikiama pagal dekretą nurodytos Kongregacijos (Sacra Congregatio pro Cultu Divino) ar per Apaštalinį raštą...“

Šiuo atveju — brevę. Štai tos brevės tekstas:

„Popiežius Jonas Paulius II amžinam atminimui

Idant Kaišiadorių bažnyčia liktų atminty, užtenka prisiminti ypatingos pagarbos kultą Švč. M. Marijai, kuris toks dažnas tarp Lietuvos tikinčiųjų. Pamaldumas prie Dievo Motinos paveikslo, šventoje vietoje — Pivašiūnų parapijoje — išsilaikė nuo XVII a.; nutarta ištirti tą šventovę, kas buvo įvykę po 1648 m. Kiekvienais metais tūkstančiai žmonių iš visų Lietuvos kraštų vyko ieškodami nusiraminimo ir palaimos, patirdami Dievo malones ir gailestingumą. Visa tai ištyręs Vincentas Sladkevičius, titulinis Aboros vyskupas, taip pat pagal Šv. Sosto siuntimą, Kaišiadorių diecezijos Apaštalinis Administratorius, pats su dvasininkais ir žmonėmis kas žinoma ištyrė, mes dabar prašome neabejoti paveikslo garbingumu, ir mūsų adresu, kurį nurodėme, galima būtų jį vainikuoti. Mes taip pat pagarbiai norime, kad į Švč. Mergelę Mariją didesnis pamaldumas čia tarp tikinčiųjų žydėtų. Todėl, su pagarba vykdydami Šv. Sosto valią, labai prašome raštiško patvirtinimo, kad mums savo vardu ir autoritetu atkreipęs dėmesį į čia esančių įvykių Švč. Margelei Marijai suteiktumėte paveikslui vainiką ir pagerbtumėte ženklindami apsupant meile, kaip nurodyta apeigose ir formulėse pagal teisę. Šiuo Apaštaliniu Laišku, kuriam bet kokių kitų prieštaraujančių laiškų nesant, šiandien amžinai atminčiai išleistu, dabar ir amžinai, norime turėti vaisių.

Duotas Romoje su žvejo žiedu nuo šventojo Petro 1988 metais balandžio 26 dieną, 10 pontifikato metais“.

Pateikiamas Švč. Margelės Marijos stebuklingojo paveikslo vainikavimo aktas:

„Garbingojo Pivašiūnų Švenčiausiosios Dievo Motinos, Nuliūdusiųjų Paguodos, Paveikslo Vainikavimo Aktas

Šiuo aktu skelbiame, kad remiantis Jo Šventenybės Popiežiaus Jono Pauliaus II breve, kurią Šv. Tėvas teikėsi duoti 1988.IV. 18 Jo Eminencijos Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininko, Kaišiadorių vyskupijos Apaštalinio Administratoriaus Kardinolo Vincento Sladkevičiaus prašymu 1988.VIII. 14, dalyvaujant Jų Ekscelencijoms Lietuvos Vyskupams ir Vyskupijų Valdytojams, Prakilniesiems Prelatams, Garbingiems Kunigams ir gausiai susirinkusiems tikintiesiems, nuo neatmenamų laikų malonėmis garsėjantis Lietuvos Bažnytinės provincijos Kaišiadorių vyskupijos Alytaus dekanato Pivašiūnų parapijos Švč. M.Marijos Ėmimo į Dangų Bažnyčios garbingasis Dievo Motinos paveikslas iškilmingai vainikuotas Šv. Tėvo dovanotu vainiku ir jam suteiktas Švč. Dievo Motinos Nuliūdusiųjų Paguodos titulas.

Kardinolas Vincentas Sladkevičius

Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkas — Kaišiadorių Vyskupijos Apaštalinis Administratorius

Pivašiūnai, Marijos metai, Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų išvakarės, 1988.VIII.14

Dar reikia priminti, kad, kai Šv. Tėvas gavo raštus prašant apvainikuoti Pivašiūnų Dievo Motiną, jis apsiverkė. „Kaip aš galiu neduoti tokio leidimo?! Kaip galiu slopinti Marijos garbę?!“

MALONĖS. Pora stebuklų iš XX a. pr.

L Vilnietis Romualdas Danilevičius susirgo ir 7 m. nebegalėjo vaikščioti. Jokie vaistai nei gydytojai jam nepadėjo. Pasitikėdamas Marijos pagalba keletą kartų atvyko į Pivašiūnus, į Marijos Gimimo šventę, prašydamas sveikatos, ir 1907 m. čia staiga pasveiko.

2. Stepone Olauskaitė dėl smarkaus sutrenkimo kentėjo baisius galvos skausmus 2 metus. Pasiaukojusi Marijai Pivašiūnuose pasveiko.

3. Konstantinas Žukauskas buvo išsidūręs akį ir melsdamasis prie šio paveikslo, prašydamas sveikatos, atgavo regėjimą.

4. Mykole Šadzevičiūtė 1906 m. kaip padėką Marijai padovanojo sidabrinę ausį ir savo pagijimą patvirtino priesaika.

(Iš J. Vaišnoros knygos)

ATLAIDAI. IX.8. Žolinė, Jono.

MALDA. Švč. Marija, Nuliūdusiųjų Paguoda, Dievo ir mūsų Motina! Tavo padedami ir užtariami mes tikimės išmelsti malonių sau, Bažnyčiai ir Tėvynei.

Nuliūdusiųjų Paguoda, Tavęs nuolatos šaukiasi vargų prispaustieji ir laimės apimtieji. Tavyje paguodą ir paramą suranda visi, kurie ieško Tavo pagalbos, kai šeimas ir kraštą ištinka nelaimės.

Bažnyčios Motina, apsaugok mus nuo pavojų, suteik tikėjimo dovaną, gelbėk nuo dvasinės mirties, pagydyk abejingas širdis, duok malonių mūsų sielai ir kūnui. Mes trokštame būti Tavo Sūnaus Prisikėlimo dalininkai.

Pivašiūnų Marija, Tavo globai pavedame Šv. Tėvą, vyskupus, kunigus, visas Dievui atsidavusias sielas, Lietuvos jaunimą ir Bažnyčią. Amen. Tėve Mūsų, Sveika Marija, Garbė...

Aprobuota. Vysk. J.Matulaitis. Kaišiadorys, 1994.09.27.

PIVAŠIŪNŲ MARIJAI

O Marija Pivašiūnų, Motina stebuklingoji!
Kas Jos šaukias, tas nežūna, ji paguodžia ir išklauso.
Spinduliuotas veidas
Tavo Vargo žemę nubučiavo.

Savo sostą čia iškėlei, dzūkų žemėj tarp vargelių
Tavo rankos galvas glosto apleistųjų ir bedalių
Stebuklingas kalnas šaukia,
Prie Marijos žmonės plaukia.

O Marija Pivašiūnų nusidėjėlių gynėja,
Vesk į dangų vesk pas Sūnų teismo dieną, Užtarėja.
Ten per amžius Ją regėsim
Ir kaip motiną mylėsim.

7. ŽIROVICAI

PAVEIKSLO IR BAŽNYČIOS ISTORIJA. Toje vietoje, kur dabar Žirovicai, buvo gūdi giria, priklausiusi lietuvių didikui Aleksandrui Šaitanui. Apie 1500 metus piemenys, ganydami gyvulius, prie šito miško pastebėjo nepaprastą šviesą, besiskverbiančią pro neįžengiamą tankmę. Priėję prie tos vietos, iš kur sklido šviesa, jie rado ant laukinės kriaušės Dievo Motinos paveikslą. Jį nuėmė ir nunešė Šaitanui. Tas neatkreipė į paveikslą deramo dėmesio, paslėpė jį skrynioje. Tik kai pas jį buvo svečių, nutarė paveikslą parodyti. Bet skrynią atidarius paveikslo joje nebuvo. Tai labai nustebino Šaitaną. Po kurio laiko piemenys vėl rado paveikslą ankstesnėje vietoje. Vėl atnešė jį Šaitanui. Šis pasijuto esąs nevertas turėti tą paveikslą. Pastatydino jo radimo vietoje šventyklą ir joje įtaisė paveikslą. Toje vietoje išdygo Žirovicų gyvenvietė. Po kiek laiko Žirovicuose kilo gaisras. Sudegė šventykla. Nebuvo abejonės, kad sudegė ir paveikslas. Bet jį rado nenukentėjusį netoli nuo tos vietos ant kalvos. (Vietinė vienuolė sakė, kad vaikai ar piemenys pamatė Dievo Motiną, laikančią paveikslą rankose. O kai buvo pakviesti suaugusieji, jie Marijos jau nematė, nes buvo neverti, o rado tik paveikslą.) Toje vietoje pastatyta Apreiškimo šventovė. Dabar ji vadinasi Kristaus Apreiškimo. Pirmieji mediniai pastatai neišliko.

XVII a. Žirovicų bažnyčia atiteko unitų vienuoliams bazilijonams, kurie čia išbuvo iki 1839 m., kai buvo sujungti su pravoslavais.

Žirovicų reikšmė padidėjo, kai 1810 m. čionai buvo perkelta Brastos vyskupijos kurija, o 1828 m. atidaryta unitų dvasinė seminarija. Po 1839 m. unijos panaikinimo Žirovicuose susitelkė Lietuvos stačiatikių vyskupijos atnaujinta kurija ir unitų seminarija paversta stačiatikiška. 1845 m. vyskupijos valdymas ir seminarija perkelti į Vilnių. 1945 m. čia buvo atidaryti teologiniai kursai, 1947 m. jie reorganizuoti į Minsko dvasinę seminariją.

Žirovicai dabar yra vienintelis stačiatikių vienuolynas Baltarusijoje. XVII a. pab. jis buvo pats turtingiausias Lietuvoje ir Baltarusijoje. Tarp unitų buvo tiek pat žinomas, kiek Čenstakava tarp katalikų.

Žirovicuose lankėsi žymesni valstybės veikėjai. A.Dubovičius karalių ir didžiųjų kunigaikščių apsilankymo proga išleido 2 knygutes, kurių vien pavadinimai daug pasako: „Planetos žemiškos suėjo su planetomis dangiškomis, kada Vladislavas IV, karalius (...) stebuklingą atvaizdą aplankė“ (1644 m.) ir „Auksinė minutė. Diena auksinė išaušo Jonui Kazimierui, karaliui Lenkijos, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, Žirovicų bažnyčioje 1651 m.“

XVII a. lenkų istorikas ir geografas Simonas Starovolskis, gerai pažindamas LDK žemes, apie Žirovicus taip rašė: „Sloniminėj gi žemėje Ružano Sapiegų lizdas įžymus pastatais nuostabiais, o taip pat keliais, lygiai išdėstytais, yra čia ir vienuolynas Žirovicų bazilijonų, unitų bažnyčios, atvaizdu Švenčiausios Ponios Marijos visoje Karalystėje garsėjantis“.

Atvaizdo garsas iš tikro buvo toks didelis, kad vykstantys į Rusiją Lenkijos pasiuntiniai 1678 m. nusprendė specialiai „sustoti Žirovicuose nusilenkti stebuklingam Dievo Gimdytojos Mergelės atvaizdui“.

Pirmoji knyga apie Žirovicus taip vadinasi: „Borowik T. „Historia, abo powieść zgodliwa przez pewna podanie ludzi wiary godnych o obrazie przeczystej Panny Marji Zyrowickiej cudotwamym. Wilno, 1622“.

Apie Žirovicus rašyta „Izvestija otdelenija ruskogo jazyka i literatury imp. Akademii nauk“, — SPb, 1912. T. 17, kn. 2 (parašyta rusiškomis raidėmis).

ŽIROVICAI Dievo Motinos Užmigimo (Uspenija) mūrinę baroko stiliaus katedrą pastatė 1613 — 1650 m. Žirovicų valdytojas J.Meleška. Ji buvo su dviem bokštais. Perstatyta XIX a. I pusėje įgavo klasicizmo išraišką. Iš pietų šliejasi žieminė bažnyčia, o iš šiaurės — perėjimas į vienuolyną. (Žiemą pamaldos vyksta šiltoje Mikalojaus šventovėje, ten pernešamas ir stebuklingas atvaizdas.)

Žirovicuose dar yra Kristaus Apreiškimo (Bogojavlenskaja) koplyčia, statyta 1769 m. Altorius įrengtas ant akmens, ant kurio stovėjo Marija ir laikė tą paveikslą, kai apsireiškė po gaisro.

Už Apreiškimo koplyčios taip pat 1769 m. pastatyta Kryžiaus Išaukštinimo baroko stiliaus koplyčia. Pašvęsta Kristaus Kalvarijai ir imituoja Kalvarijos bažnyčios, esančios Jeruzalėje, vidų. Viduj yra šventi laiptai, vedantys į Golgotą. Jie baigiasi iliuziniu tęsiniu prie altoriaus. Ar išlikusi, neaišku. Literatūroje dar minima Jurgio (Georgevskaja) medinė bažnyčia iš XVIII a.

ŽIROVICAI PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Šis Marijos atvaizdas — paveikslas-bareljefas — pats mažiausias iš visų šioje knygoje užregistruotų dabar esančių stebuklingų paveikslų. Yra ikonostaso Karališkų vartų kairėje pusėje. Dydis? Kiek didesnis už karvelio kiaušinį. Ovalinis. Įtaisytas ovalinėje auksinėje kapsulėje. Pats atvaizdas iš tos laukinės kriaušės medžio — bareljefas. Vienspalvis — tamsiai rudos spalvos. Jo senumą liudija nutrupėję medžio gabaliukai. (Man atrodė, kad medžiaga iš medžio. O kad iš kriaušės, rodos, vienuolės bus pasakiusios. Kiti autoriai rašo, kad iš akmens.) Kapsulė įdėta apie 25x30 cm rėmuose. Tų rėmų vidury ir yra šis paveikslas, apkaustytas kasete (lanku). Tarp rėmų ir kasetės — 8 sagos dydžio stiklai ar brangakmeniai, žiedas, kryžiukai ir braškės. Šių 25x35 cm rėmų išoriniai mediniai rėmai yra auksinių spindulių formos ir apie 40x60 cm dydžio. Prie altoriaus, kur kabo šis atvaizdas , pristatyti laipteliai, kad galima būtų užlipti ir pabučiuoti paveikslą.

Aplink gėlės, lempos, o viršuje apie 1,2x3 m Marijos pasirodymo piemenėliams kriaušėje paveikslas.

Stebuklingas paveikslas yra po stiklu. Marija iki kelių ar pusės. Palenkusi galvą į dešinę ir ant dešinės rankos laiko Jėzų. Jie galvom susiglaudę. Drabužiai gėlėm išpuošti. Abu turi aureoles. Pati paveikslo apačia — Jėzaus kojyčių dalis ir Marijos figūros kraštas — nuskilusi.

Dar pora aprašymų iš senovės laikų.

F.Baravykas taip aprašo: „Atvaizdas pats yra akmeninis, šviesiai kaitrus, išgraviruotas, apvalus kaip kiaušinis. Skaisčiausios Mergelės Marijos atvaizdas nuo galvos iki klubo išgraviruotas, o ant dešinės rankos Kūdikėlio visas išgraviruotas, dėl dažno bučiavimo žmonių pamaldžių šiek tiek nusilygino, nes net iki mūsų valandų be uždangalo jį laikė“.

Savo dienoraštyje grįždamas Rusijon stalius Petras Tolstojus (1699 m.) taip rašė: „Žirovicuose yra vienuolynas unitų, tame vienuolyne bažnyčia didinga akmeninė, toje bažnyčioje yra atvaizdas Švč. Dievo Gimdytojos Žirovicinės, ikona pati mažiausia, apvali, kiek didesnė už efimką (neišverčiau), padaryta meistrišku rėžimu ant akmens, stovi ta ikona dešinėje pusėje carinių durų, papuošta auksu ir akmeniu, deimantų, rubinų, safyrų, smaragdų prie tos ikonos išpuošime nemaža“.

VAINIKAVIMAS. Pats paveikslas labai mažas, todėl karūnas ant Marijos ir Jėzaus įtaisyti būtų nepaprastai sunku.

ATLAIDAI. Šv. Antano, Marijos Skausmingosios, šv. Petro ir Povilo (titulo).

2 SKYRIUS. STEBUKLINGI

Šiame skyriuje aprašyti Švč. Marijos paveikslai, prie kurių žmonės patyrė malonių. Apie tas malones žinios labai skurdžios. Vienur užrašai dingo ar sudegė, kitur iš viso nebuvo rašomi. Bet išliko malones įrodančios įvairios padėkos dovanos: karoliai, sagės, medaliai, laikrodžiai, auskarai ir votai.

Kai kurių paveikslų garbinimas nenusileido karūnuotų Marijos paveikslų garbinimui. Daugelis šiame skyriuje minimų paveikslų yra kandidatai apvainikuoti. Taip atsitiko su pivašiūniškiu. Šis paveikslas buvo šiame skyriuje, bet, nutarus jį apvainikuoti ir gavus Šv. Tėvo leidimą, Pivašiūnų Dievo Motiną perkėliau į Karūnuotųjų skyrių.

Stebuklingų paveikslų atsiranda ir mūsų dienomis. Kaip matysite skaitydami šį skyrių, kai kuriose bažnyčiose pagarbiai įrengus Marijos altorių, meldžiantis prie šio altoriaus per gegužines pamaldas ir kitomis progomis Dievo Motina pradeda teikti malones.

Kartu su paveikslo istorija rašoma ir bažnyčios istorija, nes jos abi iš dalies sutampa.

1. ALANTA (ALUNTA)

VIETA. 15 km į šiaurės vakarus nuo Molėtų. Prie kelio iš Molėtų į Anykščius.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Anykščių dekanatas.

VARDO KILMĖ. Gavo vardą nuo Alantėlės upelio, tekančio iš Gruodžio ežero, esančio 9 km nuo miestelio. Žodis „alėti“ reiškia pamažu tekėti, sunktis. Vietiniai vadina Alunta.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Pirmąją bažnyčią 1504 m. pastatė Alantos dvaro savininkas, Mstislavo vaivada Jokūbas Astikas. Bažnyčia buvo mūrinė, gotikos stiliaus, šv. Jokūbo apaštalo vardo.

1598 m. Ona Astikaitė-Sanguškienė pardavė Alantos dvarą su kaimais Kristupui Radvilai. Bažnyčia buvo atiduota kalvinams.

1656 m. Šv. Jokūbo dieną bažnyčia grąžinta katalikams. Vėliau buvo pristatyta Šv. Kazimiero koplyčia, o 1678 m. — Šv. Mykolo.

1827 m. kun. Antano Mažeikos pastangomis bažnyčia buvo prailginta, atnaujinta.

Žemaičių pavyskupis Kasparas Cirtautas 1898 m. pasiūlė parapijiečiams pasistatyti naują bažnyčią, ir 1902 m. Liepojos inžinierius architektas Štrandmanas parengė bažnyčios planą, kurį Kauno gubernatorius 1903 m. patvirtino. 1904 m. pradėta aplink bažnyčią statyti pamatus. 1906 m. senoji bažnyčia sugriauta. Darbus atliko parapijiečiai. 1909 m. pradėtos laikyti pamaldos naujai statomoje. Galutinai baigta 1912 m. Aprimus karo audrai, Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius 1921 .X.9 bažnyčią konsekravo apaštalo Jokūbo vardu.

1929 — 1931 m. perstatyti altoriai.

Apie 1980 m. bažnyčia atnaujinta. Vidus daro karališkų rūmų įspūdį.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Paveikslas 1919 m. pirktas Vilniuje parapijiečių lėšomis. Kainavo 825 rublius.

APRAŠYMAS. Bažnyčios dešinėje pusėje ant sienos kabo 2,36x 1,55 m dydžio Aušros Vartų Marijos paveikslo kopija. Skirtumas nuo originalo gana nežymus. Skiriasi veidas, metalinis paauksuotas aptaisas ir paveikslo fonas, kuris ne tamsiai raudonas, o mėlynas. Ant jo kabo 10 votų. Paveikslo paauksuoti rėmai labai meniški.

ATLAIDAI. 1. Jėzaus vardo — Naujųjų Metų diena. 2. Šv. Kazimiero. 3. Jėzaus Širdies — penktadienį po Dievo Kūno šventės. 4. Šv. Jokūbo apaštalo VII.25.5. Švč. M.Marijos Rožinės — spalio mėn. I sekmadienį.

2. ALVITAS

VIETA. 8 km į vakarus nuo Vilkaviškio.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Alvito dekanatas. Anksčiau dėl Alvito parapijos priklausymo ilgokai tęsėsi ginčai tarp Vilniaus ir Žemaičių vyskupų. 1623 m. sutartą dieną į Paširvintį turėjo atvykti abiejų vyskupų įgaliotiniai ir vietoje išspręsti teritorinį ginčą. Žemaičių vyskupo įgaliotiniai atvažiavo į Virbalį, o Vilniaus vyskupo — visiškai neatvyko. Tada Virbalio klebonas tvirtinęs, kad Paširvintys turįs priklausyti Virbalio parapijai, taigi ir Žemaičių vyskupijai. Aiškus motyvas: Virbalio bažnyčios varpų skambesys esąs girdimas ir Paširvintyje.

Atstovai, atvykę į Paširvintį, klebono neradę namie. Savo įsakymą paklusti Žemaičių vyskupui padėję ant jo stalo. Kleboną pavadavęs kažkoks pranciškonas. Jis numetęs nuo stalo tą raštą sakydamas, kad neprivaląs klausyti nei Žemaičių, nei Vilniaus vyskupo, o klausąs tiktai savo vienuolyno vyresniųjų.

Iš 1744 m. Vilniaus sinodo sąrašų matyti, kad tada Alvitas buvo didelio dekanato, priklausiusio Vilniaus vyskupijai, centras.

VARDAS. Iki XVII a. Alvitas vadintas Paširvinčiu, nes buvo prie Širvintos upės.

ALVITAS BAŽNYČIOS ISTORIJA. Pirmą bažnyčią 1617 m. pastatė Kuršo kunigaikščio Gotardo Ketlerio duktė Ona, Lietuvos maršalkos Alberto Radvilos žmona, Paširvinčio seniūnienė (mirusi Tikocine ir palaidota vietos bernardinų bažnyčioje). Bažnyčiai buvo duotas šv. Onos titulas. Zigmantas Vaza, patvirtindamas bažnyčiai užrašytus turtus, pridėjo sąlygą, kad klebonas turi būti lietuvis, mokąs lietuviškai. Mūrinė Alvito bažnyčia pastatyta 1804 m. Ji ilgai buvo apleista, iki klebonas P.Maslauskas prikalbino bažnyčios koliatorių Stanislovą Gauronskį išpuošti ją ir aprūpinti reikalingais daiktais. Per I pasaulinį karą bažnyčia sudegė. Ją atstatė kun. P.Maslauskis. 1944.VIII bažnyčia vėl sudegė. Per visas tas nelaimes buvo išgelbėta bažnyčios brangenybė — stebuklingas Marijos paveikslas.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Bažnyčios steigėja, konvertite, lankydamasi Romoje, gavo iš popiežiaus Klemenso VIII (1592 —

1605) dovaną — Loreto Švč. Dievo Motinos stebuklingos statulos paveikslą. Apie paveikslą rašė Vilhelmas Gumpenbergas 1672 m. Miunchene išleistame „Adas Marianum“.

Pagal V.Kojalavičių, Alvito paveikslas stebuklais garsėti pradėjęs nuo 1621 m. Kiti autoriai tvirtina, kad paveikslą dovanojo Ona Klodzinovska, jį gavusi iš Onos Radvilienės.

Parapijos vizitacijos aktuose iš 1674 m. apie bažnyčią sakoma, kad ji didelė, gerai prižiūrima, išpuošta klebono ir dekano Adomo Sterkevičiaus-Pukienio lėšomis. Jis pastatė Marijos stebuklingam paveikslui koplyčią su 3 altoriais. Tuo metu vizitatorius konsekravo Alvito bažnyčią. Prie tos koplyčios Vitebsko vaivada Jonas Antanas Chrapovickis apie 1677 m. įsteigė altariją. Varšuvos seimo 1677 m. konstitucija, patvirtindama Chrapovickio užrašus, sako: „Visokius pamaldžius darbus, Dievo garbės padauginimui skirtus, priimame dėmesin Vitebsko vaivados Jono Antano Chrapovickio intencija, kad galėtų Alvito kaime, esančiame Kauno apskrityje, įkurti kunigą prie mūrinės koplyčios, esančios prie stebuklingo Švč. Marijos paveikslo, su vietos vyskupo leidimu paskirtino, todėl leidžiame minėtam vaivadai atidalinti ir teisėtai atitinkamoje įstaigoje užrašyti 7 apgyvendintus valakus Alvito ir Čyškų kaimuose, esančius jo nuosavybėje. Tą viską šio Seimo autoritetu, visiems luomams sutinkant, aprobuojame ir tuos valakus su metinėmis įeigomis visiems laikams tai koplyčiai priskiriame“.

Tas pats Chrapovickis 1685 m. šalia bažnyčios šventoriuje pastatė koplyčią, prie kurios paskyrė seniau įsteigtą altariją, pridėjęs jai dar 3000 lenkiškų auksinių. Dabar ši koplyčia naudojama vietoj bažnyčios. Pokario metais paveikslas patapytas.

PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Mūrinėje apie 20x6 m koplytėlėje virš altoriaus kabo maždaug 40x66 cm Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Marija visu ūgiu, su Kūdikiu. Matosi tik veidai, visa kita padengta aptaisu, išpuoštu įvairių gėlių, žvaigždžių ornamentika. Aptaisas tamsus ir smulkus. Paveikslo šonuose du skrendu angelai adoruoja Mariją.

ATLAIDAI. Šv. Onos.

3. BALINGRADAS

BALINGRADAS VIETA. 35 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus. VARDAS. Seniau vadinosi Bageliškėmis, priklausė Švenčionių apskričiai. 1822 m. Ignas ir Elzbieta Balinskai, Pužanų dvaro savininkai, įkūrė gyvenvietę ir pavadino Balingradu.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus vyskupija, Kalvarijų dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1827 m. Balinskai pastatė iš raudonų plytų bažnytėlę, kuri buvo Karkaziškių parapijos filija. 1875 m. rusai jąuždarė. 1927—1928 m. Petro Strabauskio rūpesčiu, apylinkės gyventojų lėšomis suremontuota. 1987 m. vasarą bažnyčia nutinkuota baltai.

Šios bažnyčios rūsyje palaidotas fundatorius Ignas Balinskis, paskutinis LDK Vyriausiojo Tribunolo vicemaršalka, pasižymėjęs dideliu teisingumu.

PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Kairiame šoniniame altoriuje apie 80x120 cm Marijos Aušros Vartų paveikslas. Apačioje ant raudono fono 5 padėkos ženklai.

ATLAIDAI. Dievo Apvaizdos (bažnyčios titulo) ir Jėzaus Širdies.

4. BERŽORAS

VIETA. Plungės rajonas, Platelių apylinkė.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Plungės dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. XV — XVI a. Beržorą valdė Kęsgailos — Kęsgai-lovičiai. 1746 m. dvaro lauke buvo pastatyta medinė bažnytėlė. Pagal Valančių, ji stovėjo kapinėse; retkarčiais ją lankė Platelių kunigai. 1759 m. Platelių klebonas Juozapas Vaitkevičius, gavęs vyskupo sutikimą, pastatė Beržoro pušyne 14 medinių Kryžiaus Kelių koplyčių. Sutikus bernardinų provincijolui Pranciškui Samovičiui, maldininkams, lankantiems Kryžiaus Kelius, suteikti atlaidai kaip Žemaičių Kalvarijoje. Beržorą ėmė lankyti gausūs maldininkų būriai, nors Ž. Kalvarijos ir nepasivijo. Ypač Šv. Kryžiaus atlaidų dienomis čia suplaukdavo tūkstančiai maldininkų, kurie organizuotai apvaikščiodavo Kryžiaus Kelių stotis.

Beržoro kaimo koplyčios (kalvarijos) buvo pastatytos ir pašventintos 1760 m. Nuo to laiko aplinkinių kaimų gyventojai jas remontavo, prižiūrėjo, o lankė visos Lietuvos žmonės. Per 200 metų šis liaudies architektūros, meno ir dvasinės kultūros paminklas išgyveno carinės Rusijos viešpatavimą, Napoleono ir kaizerio armijų antplūdžius, matė Nepriklausomos Lietuvos vargus ir viltis, nepaliestas išliko ir per Antrąjį pasaulinį karą. Beržoro kalvarijos su bene gražiausiomis Lietuvoje kaimo kapinėmis, bažnyčia ir aplink susiformavusiu kaimu buvo gamtinio kultūrinio kraštovaizdžio unikali vertybė. Tai buvo elgetų, menininkų ir išminčių kaimas. Su Beržoru susiję M. Valančiaus, S.Daukanto, Žemaitės, M.K.Čiurlionio, S.Riaubos gyvenimas, kūryba.

Kaimo unikalumu galėtume gėrėtis ir dabar, jei 1962 m. Plungės raj. vykdomojo ir partijos komitetų nurodymu nebūtų visa tai sunaikinta..

Beržoro kalvarijų griovimą organizavo tuometinis „Pirmūno“ kolūkio pirmininkas Juozas Stonys, vėliau buvęs Joniškėlio žemės ūkio technikumo pedagogas; Edvardas Jusys, vėliau dirbęs Plungės raj. Alsėdžių kolūkyje; rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Haligas Buivydas, vėliau dirbęs Klaipėdos kino direkcijoje, naikinęs net koplyčių vietoje naktimis gyventojų statytus kryžius.

„ 1960 m. Platelių žmonės Beržoro kaime nutarė pastatyti Kryžiaus Kelių koplytėles. Pasiskirstė, kokią koplytėlę kokiam kaimui reiks statyti.

1963 m. koplyčių naikinimą atliko kolūkio pirmininkas Juozas Stonys ir traktorininkas Juozas Jonutis.

Tinkamą koplyčios medžiagą panaudojo vidaus sienoms statomame name. Neilgai trukus Stonys susirgo geltlige. Išvežė į Rietavo ligoninę. Jam besigydant, užsidegė jo namas iš vidaus ir sudegė.

Buvo jis atleistas ir kažkur išsidangino.

J.Jonučiui 1965 m. gimė invalidė dukrelė (faktai tikri, kun. Antanas Riškus, 1981 m.). Buvo nebylė ir nevaikščiojo. Visą laiką gulėjo lovoje. 1987 m. nuo krosnies žiežirbų mergaitės lova užsidegė ir mergaitė apdegė. Po keleto dienų Plungės ligoninėje mergaitė mirė.

Šeima išsiskyrė. Jonutis ėmė gerti.

1974 m. rudenį kombainu Kostei Budrikienei nupjovė koją. Traktoristui Juozui Jonučiui tai buvo moralinis ir materialinis smūgis.“ (L.: Kun. V.Šauklys. Dievas tarė: „Gana“, 1989)

Platelių gyventojai pasipriešino Lietuvos Ministrų Tarybai, J.Gurecko rūpesčiu nutarusiai atiduoti gražiausias Platelių ežero apylinkių vietoves Klaipėdos įmonių poilsiavietėms statyti. Pareikalavo Plungės raj. vykdomojo ir partijos komitetų pasirūpinti, kad būtų atstatytos Beržoro kalvarijos. Patys žmonės taip pat darbu ir lėšomis žadėjo remti koplyčių atstatymo darbus.

1988 m. Ministrų Taryba atšaukė savo sprendimus, priėmė nutarimą įkurti Žemaitijos nacionalinį parką nuo 1989 m. liepos 1 d. Praėjo liepa, rugpjūtis, tačiau nutarimai nevykdomi, Plateliai niokojami dar sparčiau.

Plateliškiai dar kartą kreipiasi į Lietuvos vyriausybę, savo kraštiečius, Plungės raj. vykdomąjį komitetą ir į Beržoro griovikus, kviesdami kuo greičiau įkurti Žemaitijos nacionalinį parką, imtis kultūros paminklų atstatymo darbų. Būtinos valstybinės priemonės sutramdyti plūdimą prie Platelių ir jų niokojimą.

Morta Mikašauskienė (Plateliai. „Gimtasis kraštas“, 1989.X.5)

Netrukus buvo atstatytos 4 koplytėlės. Kitos taip pat atstatomos.

APRAŠYMAS. Didžiajame mediniame altoriuje yra stebuklingas paveikslas, uždengiamas Marijos, skleidžiančius spindulius, paveikslu. Stebuklingo paveikslo rėmų viršutinė dalis per vidurį pusapvalė. Marija iki pusės, dešinėje rankoje laiko škaplierių, o kairėje — Kūdikėlį. Jėzus dešine ranka laimina, kaire laiko knygą. Su sidabriniu aptaisu. Matosi rankos, veidai ir Jėzaus pėda. Abu su auksinėmis karūnomis. Fonas aksominis raudonas. Aplink 11 žvaigždžių, plius viena didesnė. Ant vieno škaplieriaus Marijos monograma, ant kito — IHS. Iš paveikslo šalių 2 lentelės su senoviniais dideliais votais. Vienas su išmušta 1762 m. data.

ATLAIDAI. Bažnyčios titulo šv. Stanislovo, Kryžiaus, Išaukštinimo, Škaplierinės.

5. BIRŽAI

VIETA. 60 km į šiaurę nuo Panevėžio. 1997 m. — 16 000 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, dekanato centras.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Pirmą bažnyčią pastatė Mikalojus II Radvila 1500 m. Vyskupas Albertas Radvilas 1515 m. savo valdomoje Biržų dalyje pastatė kitą bažnyčią.

Biržų savininkas LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila 1564 m. viešai perėjo į kalvinizmą. Nuo tada prasidėjo katalikų persekiojimas ir apie 1580 m. parapija buvo priversta likviduotis. Statant pilį apie 1589 m. statybos pretekstu buvo nugriauta vysk. Alberto statyta bažnyčia.

Katalikų vėlesnės pastangos atkurti bažnyčią ėjo niekais. Biržą seniūnas Penkalskis netgi įsakė išarti buvusios bažnyčios vietą drauge su kapinėmis ir apsėti javais.

Kristupas I Radvila išleido potvarkį, kad visi valdininkai būtų tik reformatų tikybos. Tuo katalikai buvo prilyginti žydams.

Liudvika Karolina Radvilaitė, antrą kartą ištekėjusi, bet jau už kataliko, priėmė katalikybę. Jos lėšomis 1692 m. Biržuose buvo įrengta trečioji katalikų bažnyčia.

1701 m. Biržuose lankėsi Rusijos caras Petras I. Kadangi ten nebuvo cerkvės, jis dalyvavo katalikų pamaldose specialiai įruoštoje koplytėlėje.

Liudvikos Karolinos anūkei Franciškai 1731 m. ištekėjus už Jeronimo Florijono Radvilos, Biržai atiteko Nesvyžiaus Radviloms, o šie iš senų laikų buvo katalikai. Iškilo reikalas statyti naują bažnyčią, nes ši jau paseno ir buvo maža. 1739-1742 m. Ona Sanguškaitė-Radvilienė pastatė ketvirtą iš eilės bažnyčią Šv. Jeronimo titulo (sūnui pagerbti), su 5 bokštais.

1811 m. klebonas Kazimieras Pikturna su parapijiečiais pastatė naują medinę Šv. Onos bažnyčią.

1851 m. vizitacijos akte vysk. Valančius rašė: „Biržų mieste, kur 17 birželio praleidome, aplankėme medinę bažnyčią, nuo senumo veik griūvančią. Iš to kilusį mūsų liūdesį bei skausmą palengvino tas dalykas, kad šviesiausias grafas Jonas Tiškevičius suteikė mums paguodos, duodamas beveik neabejotinos vilties, kad greitu laiku jis pastatys naują mūro bažnyčią“. Vyskupui išvykus, pradėti statybos darbai. 1853 m. sienos jau gerokai pamūrytos. 1861. VI.21 vysk. Valančiui lankantis Biržuose, sienos jau buvo baigtos mūryti, bet vidus dar neįrengtas. Iškilo pavojus, kad rusai gali iš katalikų bažnyčią atimti ir paversti cerkve. Nieko nelaukdamas vyskupas įsakė pernešti Švč. Sakramentą iš senosios į naująją bažnyčią. Šios vizitacijos metu atsirado vyskupo pastaba: „Atlaikius mišparus, matydami, kad bažnyčia vos laikosi ir juda, iš baimės, kad ji nebūtų sugriauta dėl tokios žmonių daugybės, įsakėme deleguotam kunigui bažnyčią pašventinti, norsji nebuvo baigta, ir ten sunešti dieviškojo kulto dalykus“.

APRAŠYMAS. Bažnyčios kairiajame, antrame nuo altoriaus pilioriuje kabo apie 1,1x1,5 m dydžio Marijos Ėmimo į Dangų paveikslas. Marija su balta tunika, per kairį petį persimetusi mėlyną juostą, palaidais plaukais, rankas sudėjusi prie krūtinės, žvelgia aukštyn. Stovi ant pusmėnulio, aplink kojas angeliukai. Ant rėmų 3 votai.

Kairiajame šoniniame altoriuje šv. Onos su dukrele Marija ant rankų paveikslas.

ATLAIDAI. Bažnyčios titulo — šv. Jono Krikštytojo.

6. BUIVYDŽIAI

VIETA. 30 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus.

VARDAS. Nuo Buivydės upelio, o tas savo ruožtu—nuo asmenvardžio Buivydas.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Kalvarijos dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1688 m. minimas Buivydžių palivarkas. Vėliau čia buvo dvaras. 1635 m. jį lėno teise valdė Ciprijonas Bžostovskis. Po to dvaras atiteko reguliariųjų kanauninkų vienuolijai, o nuo 1782 m. vėl Bžostovskių įpėdiniams. Vilniaus maršalka Stanislovas Mykolas Radziševskis 1785 — 1790 m. pastatė medinę aštuoniakampę bažnyčią, kuri buvo 1789.VIII.17 dominikono vysk. Valentino Volšackio pašventinta. Bažnyčia sudarė vieną kompleksą su dvaro rūmais. Pastatai buvo išdėstyti simetriškai apie kompozicinę ašį, kurios viename gale rūmai, kitame — bažnyčia. Bažnyčios prieangy stovėjo ant pjedestalų natūralaus dydžio šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo statulos. XX a. pr. klebonas Mykolas Masiulis čia dar surado tautiškai „neužgesusių lietuvių“ ir greta lenkiškų įvedė lietuviškus giedojimus. Bet lankydamas ligonius apsikrėtė šiltine ir mirė 1906 m.

1900 m. į Lietuvą atvyko prancūzų kalbininkas Robertas (Gautijo). Jis porą mėnesių gyveno Buivydžių kaimuose ir 1903 m. paskelbė darbą „Buivydžių tarmė“. Už ją gavo aukštojo mokslo diplomą.

7 km į vakarus nuo Buivydžių yra Šukionių kaimas. Jame 1928.X.17 gimė Henrikas Romanas Gulbinavičius. 1946 m. su tėvais jis repatrijavo į Lenkiją. 1985.IV pakeltas kardinolu. 1980 m. buvo Vilniaus arkivyskupijos pietinės dalies apaštalinis administratorius.

1982.V.29 apie 20 val., rodos, nuo elektros laidų užsidegė medinė bažnyčia. Šalimais buvusios mokyklos mokiniai padėjo išnešti bažnytinius daiktus, o ji pati sudegė. Buvo gautas leidimas statyti naują mūrinę bažnyčią senosios stiliumi. Atstatymą tęsė ir užbaigė inžinierius Juozas Kančys.

1987.X. 11 vysk. J.Steponavičius, dalyvaujant gausiai miniai tikinčiųjų, pašventino bažnyčią. Šventoriuje yra šv. Florijono koplyčia su to šventojo relikvijomis.

APRAŠYMAS. Paveikslas apie 100x130 cm dydžio. Jis kabo presbiterijoje ant dešinės sienos. Paveikslas ovalinis, bet stačiakampiuose rėmuose. Su aptaisu. Fonas taip pat su aptaisu. Marijos aptaisas sidabrinis, Jėzaus — auksinis. Matosi veidai, rankos ir Jėzaus pėdos. Marija lyg soste galvą palenkusi į dešinę ir priglaudusi prie Kūdikėlio Jėzaus, kurį laiko dešine ranka. Abu su vainikais.

ATLAIDAI. Šv. Jurgio — bažnyčios titulo, Antano, Florijono; Škaplierinė, Marija Rožinė.

6. BUTKIŠKĖ

VIETA. 5 km į pietryčius nuo Ariogalos.

PRIKLAUSYMAS. Kauno vyskupija, Raseinių dekanatas.

APRAŠYMAS. Pirmoji bažnyčia statyta 1506 m. kleb. Pr.Bikino rūpesčiu. 1938 — 1939 m. suremontuota. Kairiajame altoriuje paveikslas 60x70 cm dydžio, su sidabro spalvos apdaru. Matosi tik veidai ir rankos. Su auksinėm karūnom. Marija iki pusės. Kairėje rankoje laiko Jėzų. Jis dešine ranka laimina, kairėje laiko knygą.

Paveikslo kraštuose dvi medžiaginės lentelės su 11 votų ir 60 karolių.

7. ČIOBIŠKIS

VIETA. 22 km į pietvakarius nuo Širvintų, prie Neries ir Musės santakos. 1984 m. — 358 gyventojai.

VARDAS. Senovėje buvo smuklė, į kurią užeidavo keliauninkai. Pašėrę savo arklius, sakydavę: „čia biškį nugersime, kol arkliai pailsės, ir važiuosime tolyn“. Iš to „čia biškį“ kilęs ir vardas. Pasakojimas, deja, neįtikinantis.

PRIKLAUSYMAS. Kašiadorių vyskupija, Širvintų dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Pro Čiobiškį nuo Gelvonų per Kernavę į Vilnių ėjo senas Panerių kelias. XV — XVI a. buvo dvaras. XVIII a. jį valdė Šveikauskai, kurie 1794 m. Čiobiškį pardavė Jonui Krizostomui Pilsudskiui. Pilsudskių rankose dvaras išbuvo iki nepriklausomybės metų.

XVI a. suteiktos Magdeburgo teisės, bet į miestą neišaugo, nustelbė kiti miestai.

Pirmiausia dvare atsirado koplyčia. XVII a. jėzuitai pastatė medinę bažnyčią, bet ji greit sudegė. Po to Šveikauskai pastatė bažnyčią kitoje vietoje. 1782 m. vysk. Masalskis įkūrė parapiją. XVIII a. pab. bažnyčia sudegė. Kai 1794 m. jie pardavė dvarą Pilsudskiui, įrašė sąlygą, kad naujieji dvaro savininkai pastatytų bažnyčią. Dvarą suprojektavo Laurynas Stuoka-Gucevičius.

Pilsudskiai buvo įsipareigoję pastatyti bažnyčią, panašią į Vilniaus katedrą, bet išėjo nelabai panaši. Bažnyčia baigta statyti 1810 m., o konsekruota Jono Krikštytojo titulu tik 1907 m. Vilniaus vyskupo Ropo.

Per dvarus ir sulenkėjusius kunigus Čiobiškis buvo aplenkintas. Lietuviškas pamaldas įvedė kun. St.Šlamas. Už tai 5 mėnesių laikotarpiu 9 kartus buvo šaukiamas į Vilniaus kuriją pasiaiškinti dėl „lenkystės persekiojimo“. Kai šis dvasininkas, atvykęs į Čiobiškį, pas žmones nerado lietuviškų maldaknygių, tuoj pasikvietė knygnešį, kuris atvyko su 3 maišais lietuviškų draudžiamų knygų. Bet kai tik jis įėjo į kleboniją, šeimininkė pranešė: „Žandarai!“ Mat knygnešys buvo rusų sekamas. Klebonas jį su knygų maišais paslėpė tamsiame sandėliuke, o pats sutiko žandarų vyresnįjį. Ne tik sutiko, bet ir maloniai kalbėjo, skaniai vaišino, girdė. Taip pavaišintas žandaras išvyko nė nepasakęs, ko čia buvo atsibeldęs. Tačiau į ratus pats nebe-įsėdęs —jį reikėjo įkelti.

Pilsudskių dvarą Lietuvos valdžia nusavino ir įsteigė vaikų prieglaudą, benediktinių vedamą. Rusų valdžia po II pasaulinio karo dvare įkurdino internatinę mokyklą. Parke, ties rūmų balkonu, auga sena tuopa, kurią vadina Baudos medžiu.

ČIOBIŠKIS Seni žmonės pasakodavo, kad baudžiavos laikais prie šio medžio plakdavę baudžiauninkus, tuo pačiu metu dvarininkai, susėdę rūmų balkone, sau ramiai užkandžiaudavę. Jei plakimo bausmė pasirodydavo per maža, kartais dvarininkas nelaimingą auką nušaudavęs.

APRAŠYMAS. Mūrinės bažnyčios kairės pusės altoriuje yra 1,2x2 m dydžio, viršuj pusapvalės formos rėmuose, Marijos paveikslas. Raudono fono vidury Marija su sidabriniu aptaisu, Jėzus su aukso aptaisu. Matosi tik veidai, rankos ir Kūdikėlio pėdos. Ant fono užrašas: „Šventa Dievo Gimdytoja, melskis už mus“. Ant fono kabo 4 votai. Dar aukščiau 2 angelai laiko vainiką. Marija ir Jėzus su karūnomis. Marija dešine ranka laiko skeptrą, kaire — Jėzų, palenkusi galvą į

Sūnų, žvelgia tiesiai. Jėzus, galvą irgi kiek pakreipęs į Mariją, kairėj rankoj laiko knygą, dešine laimina.

MALONĖS. Iki II pasaulinio karo buvo daug votų, bet ar karo metu, ar po jo jie buvo kažkieno paimti.

1. Per II pasaulinį karą žydaitė Paulina Marcinauskienė, būdama dideliame pavojuje, prašė Mariją užtarimo ir liko gyva. Ji pasikrikštijo ir paaukojo votą.

2. Onutė Tvirgaitė, apie 1949 m. būdama dideliame pavojuje, išsigelbėjo. Ji tikėjo, kad ją išgelbėjo Marija. (Užrašyta iš vietinės moteriškės.)

ATLAIDAI. Jono Krikštytojo — bažnyčios titulo, šv. Baltramiejaus, šv. Kryžiaus, buvo Jėzaus Širdies.

8. DAUGAI

VIETA. 18 km į pietryčius nuo Alytaus. 1997 m. — 1841 gyventojas.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Alytaus dekanatas.

VARDAS. Pagal vieną legendą — nuo kunigaikščio Daugio, įkūrėjo. Pagal kitą—kryžiuočiams užpuolus piliakalnį, visi gyventojai žuvo, o kunigaikščio duktė Dauge pasiskandinusi ežere, todėl ir gyvenvietė gavusi Daugų pavadinimą. Reikia manyti, kad vardas kilo nuo ežero Daugas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Daugai buvo DLK Vytauto medžioklės rezidencija — dvaras. Iš išlikusių Vytauto laiškų 4 buvo rašyti Dauguose. Manoma, kad ten per medžioklę 1380 m. Jogaila susitiko su kryžiuočiais ir sudarė slaptą sutartį, nukreiptą prieš Kęstutį.

Parapiją įsteigė Vytautas ir 1393 m. pastatė medinę bažnyčią. 1503.VIII.14 DLK Aleksandras bažnyčios užrašą praplėtė. 1555 m. karalienė Bona savo ruožtu užrašė bažnyčiai dar daugiau turtų.

Yra žinoma, kad 1475 m. Daugų klebonas Stanislovas buvo nuvykęs į Romą prašyti popiežiaus Siksto IV malonės — atleidimo nuo ekskomunikos ir kitų bažnyčios bausmių, kurias tarėsi užsitraukęs. Mat kartąjį buvo užpuolę šeši piktadariai ir smarkiai sužeidę, norėjo nužudyt, bet parapijiečiai apgynę. Klebono įsakymu piktadariai buvo suimti ir uždaryti į kalėjimą. Penki iš jų po kurio laiko buvo paleisti ir prisaikdinti, kad nekeršys, o šeštasis, laikytas ilgiau kalėjime, išleistas po kelių dienų, mirė. Klebonas, matyt, jautėsi kaltas dėl jo mirties.

1862 m. kleb. Matas Petrauskas pastatė dabar tebestovinčių bažnyčią.

1708 — 1712 m. badu išmirė beveik visi Daugų gyventojai.

APRAŠYMAS. Bažnyčios kairiajame altoriuje yra uždengiamas kitu Marijos paveikslu stebuklingas Aušros Vartų Marijos paveikslas. Dydis apie 1,5x2 m. Ant raudono fono 19 votų. Altoriaus apačioje yra šv. Kazimiero statula.

9. DRUSKININKAI

VIETA. 36 km į pietus nuo Alytaus. 1976 m. — 14 200 gyventojų, 1997 m. — 21 800.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Varėnos dekanatas. Anksčiau priklausė Gardino užmiestiniam dekanatui.

ISTORIJA. 1628 m. čia buvo įsteigta reformatų parapija, bet 1700 m. jos jau nebuvo.

Mineralinėmis versmėmis susidomėjo 1790 m. karaliaus Stanislovo Augusto asmeninis gydytojas. 1794 m. karaliaus dekretu Druskininkai paskelbti gydomąja vietove. 1844 — 1852 m. pastatyta pirmoji mūrinė bažnyčia, vėliau, 1931 m., baigta statyti neogotikinė bažnyčia pagal architekto Stepono Šilerio iš Varšuvos projektą, o senoji sugriauta. 1865 m. pastatyta cerkvė. Išleistas potvarkis, kad kurorto žemės gali būti parduodamos tik rusams. Versmės pavadintos rusų veikėjų ir gubernatorių vardais. 1920 — 1939 m. Druskininkais ypač domėjosi valstybės diktatorius maršalas J.Pilsudskis. Čia jis mėgdavo vasaroti, sėdėti ant Nemuno kranto ir žiūrėti į jo dar neužimtą nepriklausomą Lietuvą. 1931 m. kurortą iš privačių rankų nusipirko Lenkijos iždas. Lenkai 1937 m. versmes Vilniaus universiteto rektoriaus Vitoldo Stanevičiaus pasiūlymu pavadino lietuviškais Vytauto, Undinės, Aušros vardais. Tik giliausiam gręžiniui duotas Juozapo Pilsudskio vardas. Bet juk ir jis lietuvis... 1966 — 1970 m. klebono Konstantino Gajausko rūpesčiu bažnyčios vidus suremontuotas. Per remontą bažnyčios sandėlyje klebonas K.Gajauskas įrengė koplyčią, altorių ir jame įtaisė iš Vilniaus atvežtą paveikslą.

APRAŠYMAS. Bažnyčios dešinėje koplyčioje yra Marijos Aušros Vartų apie 1,6x1,8 m dydžio paveikslas. Fonas tamsiai raudonas. Iš šalių kabo po dvi raudona medžiaga apkaltas lenteles su daugybe, apie 200 — 300 vienetų, padėkos ženklų. Daugiausia karoliai. Iš paveikslo šalių stovi Joakimo ir Onos statulos.

ATLAIDAI. Bažnyčios titulo — Škaplierinė, Kryžiaus išaukštinimo, Aušros Vartų — Gailestingumo.

10. DŪKŠTOS

VIETA. Apie 25 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus.

VARDO KILMĖ. Kurį laiką vadinosi Pijorų Dūkštos — atskirti nuo Dūkšto, esančio šiaurės rytų Lietuvoje, nes čia veikė tie vienuoliai.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Kalvarijų dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Vietovė priklausė Giedraičiams. Marija Giedraitytė-Daubarienė 1674 m. pastatė nedidelę Šv. Onos bažnyčią. Apie 1750 m. ši bažnyčia teko pijorams, kurie 1772 m. pastatė naują bažnyčią, o vyskupas Masalskis 1777 m. įsteigė parapiją. Kai rusų valdžia panaikino pijorų vienuolyną, čia apsigyveno paskutinis pijorų provincijolas kun. Joakimas Dembinskis. Jo rūpesčiu 1850-1856 m. pastatyta nauja gotikos stiliaus bažnyčia. Architektai buvo Gustavas Šachtas ir Tomašas Tyšeckis. Rusai 1865 m. panaikino parapiją. 1868 m. bažnyčią pavertė cerkve. XVIII — XIX a. veikė pijorų mokykla.

1918 m. bažnyčia suremontuota ir virto parapijine.

APRAŠYMAS. Gražioje, iš lauko akmenų ir raudonų plytų sumūrytoje bažnyčioje ant kairės pusės pilioriaus kabo apie 1x1 m Marijos Aušros Vartų paveikslas. Yra tik Marijos galva. Ji padengta aukso spalvos metaliniu aptaisu. Veidas neuždengtas. Ant galvos graži karūna, papuošta brangiais akmenimis. Ją laiko 2 angelai. Ant kaklo kokie 6 karoliai, o ant plačių medinių rėmų viena širdelė — votas.

Dūkštų bažnyčioje buvo Dievo Motinos paveikslas, pieštas italų dailininko Sassio Ferrati. Kitados paveikslas buvęs poeto Adomo Mickevičiaus nuosavybė. Dabar jo nėra.

ATLAIDAI. Bažnyčios titulo — šv. Onos, šv. Antano.

11. EIŠIŠKĖS

VIETA. 60 km į pietus nuo Vilniaus. 1997 m. — 3900 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Varėnos dekanatas. Prieš karą buvo Rodūnės dekanatas.

VARDAS. Lietuvos metraščiuose minima, kad Eišiškių pilį pastatė XIII a. I p. ar vid. Eikšys. Kryžiuočių karo kelių aprašymuose Eišiškės minimos įvairiais vardais: Eykischen, Eyksis, Kindort.

ISTORIJA. XIV a. čia buvo kunigaikščio Sudimanto ir jo sesers Onos, Vytauto žmonos, tėvonija. Prie 1384.1.30 Vytauto sutarties su kryžiuočiais buvęs prikabintas antspaudas su įrašu: „Sigillum Sudemond de Wesisken“. Vytauto svainis Sudimantas 1394 m. pateko kryžiuočiams į nelaisvę prie Paparčių ir buvęs jų žiauriai nukankintas — pakartas už kojų. Po jo mirties Eišiškes kaip savo žmonos kraitį valdė pats Vytautas. Labai galimas dalykas, kad Sudimanto tėvas buvo kunigaikštis Eikša, kilęs iš Gedimino giminės.

Eišiškių dvaras ir kitos žemės priklausė didžiajam kunigaikščiui, kuris jas valdė per savo vietininką— seniūną. Būta ir pilies teismo. Vėliau Eišiškės buvo pavieto centras, ir gan didelis, nes 1528 m. karo reikalams turėjo duoti 263 arklius. Po 1791 m. Eišiškių bažnyčioje rinkdavosi bajorų seimeliai.

Pirmąją bažnyčią 1398 m. pastatė Vytautas ar kuris didikas jo paliepimu. Tai buvo šešiolikta bažnyčia Lietuvoje.

1433 m. bažnyčia sudegė per Švitrigailos, Livonijos ordino ir Lietuvos valdovų kovas ir tais metais perstatyta. 1506 m. bažnyčiai suteikta propinacijos teisė. 1522 m. pastatyta nauja bažnyčia. Kurį laiką veikė dvi bažnyčios: senoji ir naujame rajone. 1524 m. Eišiškių bažnyčia ir parapija priskirtos prie Trakų prepozitūros.

1522 m. išduotas dokumentas, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad druska prekiaujantys miestelio gyventojai turėjo duoti Eišiškių klebonui 6 kibirus medaus. Klebonas gavo teisę įrengti trečią karčiamą visų rūšių gėrimams „šinkuoti“. 1524 m. įsteigta parapijinė mokykla, viena pirmųjų Lietuvoje. 1526 m. klebonui suteikta teisė ant Versekos upelio pastatyti vandens malūną. 1654 m. per rusų invaziją miestelis sudegė. 1663 m. bažnyčia atstatyta. 1706 m. švedai vėl sudegino miestelį, o maras išnaikino daug gyventojų. Karalius Augustas II, lankydamas švedų sudegintus miestelius, aplankė ir Eišiškės, padidino bažnyčios fundaciją ir liepė pastatyti naują bažnyčią. Ji iškilo 1707 m.

Prie miestelio aikštės stovėjusi bažnyčia 1711 m. vadinta „bažnytėle“. 1765 m. ji dar buvo, bet vėliau neminima.

1847 — 1852 m. pagal Teodoro Narbuto projektą pastatyta iš lauko akmenų nauja bažnyčia ir varpinė, kuri 1929 — 1940 m. paaukštinta iki 4 aukšto. 1905. VIII. 1 bažnyčią konsekravo vysk. E.Ropas. 1970 m. bažnyčia restauruota. 1987 m. suremontuotas vidus.

Netoli Eišiškių 1485 m. gimė Stanislovas Rapalionis. 1544 m. gavo teologijos daktaro laipsnį. Vertė į lietuvių kalbą Šv. Raštą, bet vertimas neišliko. Mirė 1545. V. 13 Karaliaučiuje. Palaidotas Karaliaučiaus katedroje šalia kunigaikščių laidojimo vietos. Jo antkapio epitafijoje buvo įrašyta: „Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė“.

Lenkinimas ypač sustiprėjo XIX a. gale, kai klebonu buvo atkeltas didelis lenkinimo puoselėtojas kun. N.J.Gintautas — Dzievaltovskis. Jo patvarkiu nelotyniški giedojimai ir kitos apeigos pakeista lenkiškais. Parapijiečiai, nemokantys lenkiškai, turėjo poteriauti lenkų kalba. Jie kreipėsi į Kuriją, bet veltui. Netekę kantrybės 1906 m. pasiuntė prašymą Vilniaus generalgubernatoriui, reikalaudami pašalinti juos lenkinančius dvasininkus, paskirti lietuvį kunigą. Eišiškėse atsirado lietuvių vikarų, bet jiems irgi buvo ne pyragai: kas keli mėnesiai buvo keitinėjami. Vikarą Vincentą Bobiną tiesiog meste išmetė iš klebonijos su visais lietuviškais laikraščiais ir elementoriais. 1920.IX.27 į Eišiškes įžygiavusi Lietuvos kariuomenė buvo gyventojų džiaugsmingai sutikta. Lenkams sulaužius Suvalkų sutartį, Eišiškes užėmė Želigovskio daliniai.

APRAŠYMAS. Bažnyčios dešiniajame šoniniame altoriuje kabo 3 Marijos paveikslai. Nežinia, katras stebuklingas, galbūt visi trys. Virš tabernakulio yra 80x 100 cm dydžio Marijos Aušros Vartų paveikslas su auksiniu aptaisu. Virš jo kabo Marijos Neperstojančios pagalbos 60x100 cm paveikslas. Bizantinio tipo. Abipus šių dviejų paveikslų — lentelės su kokiu 100 votų, padėkos ženklų. O virš šių dviejų paveikslų, dar aukščiau kabo visas sidabriniame aptaise — išskyrus veidus, rankas, Jėzaus pėdas — Marijos paveikslas. Apie 60x80 cm dydžio. Marija visu ūgiu, ant kairės rankos laiko Kūdikėlį. Ant paveikslo rėmo vainikas.

ATLAIDAI. Bažnyčios titulo — Kristaus Žengimo į Dangų.

12. GELVONAI

Švč. Mergelės vardo koplyčioje, statytoje 1842 m., virš altoriaus, kuriame yra akmuo su Marijos pėda, yra Marijos Aplankančios Elzbietą stebuklingas paveikslas. Dydis apie 1x1,3 m. Vaizduoja Mariją su Juozapu, sveikinančius Elzbietą su vyru prie jų namų. Viršuje — angelai.

Klebonas J.Pilka rado atskirai sudėtus votus (jie buvo nuimti gal bijant vagystės) ir dalį jų prikabino prie šio paveikslo, o dalį prie Aušros Vartų Marijos paveikslo bažnyčioje. Jų iš viso apie 10 vienetų.

13. GIEDRAIČIAI

VIETA. 40 km į šiaurę nuo Vilniaus.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, dekanato centras.

VARDAS. Nuo kunigaikščių Giedraičių. Čia buvo vienas iš paskutiniųjų Lietuvos sričių kunigaikščių giminių valdų centras. Giedraičiai pirmą kartą paminėti 1338 m.

ISTORIJA. Pirmąją bažnyčią pastatė Vytauto pavestas Mykolas Gintilavičius — Gentvila. Iš Giedraičių giminės kilo daug valstybės veikėjų, apie 10 dvasininkų, iš jų2 vyskupai: G. Merkelis (1536— 1609) ir G. Juozapas Amulfas (1764— 1838), kuris su broliu Martynu (1803 — 1809) pastatė dabartinę Šv. Baltramiejaus bažnyčią.

J. Amulfas išvertė į lietuvių kalbą Naująjį Testamentą (1816 m.). Jam mirus, velionio valia širdis buvo išimta, atvežta į Giedraičius ir įmūryta presbiterijos sienoje.

Pagal bažnyčios kalendorių — žinyną (1987 m.) II bažnyčia pastatyta 1443 m., o III — po 1676 m.

1920.X — XI Giedraičių — Širvintų ruože vyko smarkūs mūšiai su lenkais. XI.21 lenkai buvo sumušti, Giedraičiai užimti. Lietuvos kariai norėjo toliau pulti Vilniaus kryptimi, deja, lenkams labai palanki Santarvė sustabdė mūsiškius. Kritusieji palaidoti Giedraičių, Širvintų, Ukmergės, Želvos kapinėse.

GIEDRAIČIAI Ir po kautynių lenkų teroras prieš lietuvius nesiliovė. 1922.1.8 lenkai sušaudė lietuvį Juozą Lechavičių. 1923.IV.3 Aleksandriškių dvare kankino Veroniką Katelytę (17 m. amžiaus), nupjaustė krūtis. Katelytė mirė nuo žaizdų. Tą pačią dieną Pivoriūnų kaime įsiviliojo į savo pusę Juozą Sabulį ir nužudė. 1985.V.4 buvo minimas palaimintojo Mykolo Giedraičio, vadinto Lietuvos žvaigžde (1425 — 1485. V.4), 500 m. mirties jubiliejus.

APRAŠYMAS. Mūrinės bažnyčios kairiame altoriuje yra apie 2x1,5 m dydžio Marijos su Kūdikiu paveikslas. Marija kairėje rankoje laiko škaplierių, o dešinėje Kūdikį ir rožinį. Jėzus dešinę ranką uždėjęs ant rutulio, o kairę ištiesęs link Marijos rankos. Jis kiek atlošęs galvą, žiūri tiesiai. Marija žvelgia dešiniau. Apie galvas aureolės. Aplink Kūdikėlio galvą 5 sidabrinės žvaigždės, o aplink Marijos — septynios. Abu su karūnomis. Marija pavaizduota iki kelių ar sėdinti soste. Sunku suprasti, nes figūros su sidabriniu aptaisu. Figūrų apatinėje dalyje mėnulio pjautuvas. Aptaisu neuždengta veidai, rankos, Kūdikėlio pėda. Paveikslo fonas violetinis. Prie Marijos kairiojo peties ant fono prikabinti 5 votai.

ATLAIDAI. Bažnyčios titulo — šv. Baltramiejaus.

14. GINTALIŠKĖS

VIETA. Plungės rąj. 10 km į rytus nuo Salantų, 6 km nuo Platelių.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. XV a. vid. čia buvo seniūno Kęsgailos dvaras. Vėliau dvaras perėjo karaliui. 1568 m. karaliaus perleistas J.Chodkevičiui, o 1622 m. kraičio keliu perėjo Sapiegoms. 1752 m. dvarą valdė frakų vaivada Pociejus. 1773 — 1774 m. Mykolas Pociejus pastatė medinę šv. Mato bažnyčią, kuri pradžioje veikė kaip filija, bet jau 1781 m. Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis suteikė parapijos teises.

1848 m. Gintališkėje siautėjo rusų kazokai. Caro valdžia, bijodama bruzdėjimų, ketino valstiečius iškelti į miestą, be jie priešinosi.

Prie Gintališkių yra Kartuvėnų vardu žmonių pramintas kalnas, nes šioje vietoje rusai korę 1863 m. sukilėlius.

APRAŠYMAS. Bažnyčios kairiajame altoriuje — Marijos Čenstakaviškės 1x1,2 m paveikslas. Marija iki pusės, su raudona tunika, mėlynu apsiaustu. Ant kairės rankos Kūdikėlis Jėzus su balta tunika. Jis dešine ranka laimina, kairėje laiko knygą. Kabo 9 votai.

ATLAIDAI. Šv. Mato.

15. GRUZDŽIAI

VIETA. 18 km į šiaurę, šiaurės vakarus nuo Šiaulių.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija, Šiaulių dekanatas.

VARDAS. Vietovė gavo vardą nuo dvaro savininko Gruzdžio pavardės. Jie valdė dvarą XVII a.

GRUZDŽIAI ISTORIJA. Pirmąją bažnyčią pastatė K.Gruzdys 1636 m. Ji buvo skirta reformatams, 1653 m. perėjo katalikams. Apie 1670 m. buvo atstatyta. Jai sudegus, 1759 m. kunigaikštis Radvila ant Gruzdžių piliakalnio (dabar kapinės) pastatė naują medinę bažnyčią.

1910 m. klebono Liongino Rakščio, vikaro Juozo Skorupskio ir parapijiečių pastangomis, aukomis pastatyta nauja mūrinė neogotikinė bažnyčia, kurią 1920 m. konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Aplink bažnyčią—Kryžiaus Kelių koplyčios.

APRAŠYMAS. Yra 2 stebuklingi paveikslai.

1. Kairiajame šoniniame altoriuje yra apie 1,3x2 m Marijos Rožinės paveikslas. Viršuje triskart suapvalinta rėmo briauna. Virš Marijos galvos 2 angelai laiko auksinę karū-

ną ir iš šonų dar po 3 angeliukus. Iš kraštų klūpo: dešinėj pusėj vienuolis, kairėj — vienuolė. Jų matosi tik veidai ir rankos, kita uždengta sidabriniu aptaisu, o už galvų auksinio aptaiso aureolės. Tarp jų matosi maža figūra su kryžiumi. Jėzus? Dalis šios figūros su sidabriniu aptaisu. Aptaisu uždengti tik akmenys, paveikslo fonas neuždengtas.

GRUZDŽIAI Marija visu ūgiu, su auksu aptaisyta tunika ir pasidabruotu apsiaustu. Stovi ant auksinio mėnulio pjautuvo. Marija palaidais plaukais. Žvelgia tiesiai. Aplink galvą 12 auksinių žvaigždžių. Kaire ranka laiko rožinį, dešine Kūdikėlį. Jėzus irgi su auksiniu aptaisu ir auksine karūna. Jis žiūri kiek į dešinę ir žemyn. Kaire laiko rutulį, dešinę ištiesęs į rožinį. Iš altoriaus šonų 2 lentelės su 22 votais, karoliai.

2. Bažnyčios kairėje pusėje ant pilioriaus, kur sakykla, kabo apie 70x90 cm dydžio Marijos Trakiškės paveikslas. Marija iki pusės, kairėje rankoje laiko rožę, dešine — Jėzų. Žiūri beveik tiesiai. Jėzus atsisukęs į kairę, žiūri į rožę ir jos siekia. Abu su vainikais, sidabriniu aptaisu. Matosi tik veidai, rankos ir Jėzaus pėdos. Fonas neuždengtas. Aplink Marijos galvą gelsva aureolė, prie paveikslo votas su 1756 m. data.

ATLAIDAI. Šv. Roko, Švč. Trejybės (bažnyčios titulo), Marijos Rožinės, Marijos Nuolatinės pagalbos, Marijos Nekaltai Pradėtosios.

16. JOSVAINIAI

VIETA. 9 km į pietvakarius nuo Kėdainių.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Kėdainių dekanatas.

ISTORIJA. XVI a. Josvainių dvare buvo koplyčia. Valančius rašė, kad bažnyčia Josvainiuose buvusi įkurta vyskupo Merkelio Giedraičio rūpesčiu. Šis vyskupas, norėdamas tvirčiau laikytis prieš Kėdainių reformatus, nusiuntęs į Josvainius kunigą, kuris laikęsis prie minėtos koplyčios. Seniūnas pilininkas Judickis, matydamas, kad kunigas neturi iš ko gyventi, užrašęs 36 valakus karališkos žemės ir dešimtinę valsčiaus pajamų. Karalius Zigmantas III tai patvirtinęs. 1590 m. kun. Kobylinskis pastatė naują medinę bažnyčią, kuri 1604 m. buvusi pašventinta. Manoma, kad ji buvo atstatyta XVIII a. pr.

1841 m. Varnių prelato Juozapo Kryžanausko rūpesčiu buvusi suremontuota. 1896 — 1903 m. kun. Jonas Novickis su parapijiečiais pastatė naują neogotikinę bažnyčią, kurią 1920 m. konsekravo Žemaičių vysk. Pr.Karevičius. Bažnyčios statytojas 1941.VI.27 buvo žiauriai bolševikų nukankintas Viekšniuose. 1941 m. per karo veiksmus rusai kiek apgadino bažnyčią.

JOSVAINIAI APRAŠYMAS. Paveikslas XVIII a. buvo perkeltas iš senosios bažnyčios. Dabar yra kairiajame mediniame altoriuje. Apie 1,2x1,6 m dydžio. Tapytas aliejiniais dažais ant drobės, su sidabriniu aptaisu, karūnomis, raudonu aksominiu fonu, ant kurio 33 votai. Per aptaisą matosi tik veidai, Marijos rankos ir Jėzaus pėdos. Atrodo, kad aptaisas neprikaltas prie paveikslo, bet veidai priklijuoti tam tikrose aptaiso vietose. Ant Marijos kaklo karoliai. Marija iki pusės, galvą palenkusi į dešinę, bet žiūri žemyn kairėn, kairę ranką prispaudusi prie šono, dešine apglėbusi Kūdikėlį. Jis žiūri kairėn. Aptaisas papuoštas gėlių ornamentais. Iš paveikslo šalių altoriuje Juozapo ir Onos su 5-6 metų Marija statulėlės.

ATLAIDAI. Marijos Vardo—po IX.8 sekmadienį, Žolinė, Visų Šventųjų (bažn. titulo), Kazimiero, Marijos Nekalto Prasidėjimo.

17. KAUNO BAZILIKA

VIETA. Senamiestis.

ISTORIJA. Pirmieji steigimo dokumentai yra žuvę. Bažnyčios steigėju laikomas DLK Vytautas Didysis. Spėjami pastatymo metai 1409-1413. Tuometinis klebonas Jonas Zaluskis nuvyko į Vilnių pas DLK Aleksandrą, kad atnaujintų dokumentus ir patvirtintų fundacijas bei privilegijas, nes pirmosios, kaip minėta, žuvo. 1503 m. Aleksandro pasirašytame dokumente sakoma, kad ši Kauno parapijos bažnyčia turėjo 3 titulus: Švč. M. Marijos Gimimo, šv. apaštalų Petro ir Povilo, šv. Kotrynos. Ten minima, kad ji pastatyta kone pradžioje krikščionybės dviejų pirmtakų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir pakankamai aprūpinta dar pagonybės laikais.

1655 m. rusams užėmus Kauną, bažnyčia labai nukentėjo ir apgriuvo. Po to buvo atstatyta. 1682 m. šventorius aptvertas mūrine tvora su dvejais vartais. Per 1732 m. didįjį Kauno gaisrą smarkiai apdegė, įgriuvo presbiterijos skliautai. Karaliui Stanislovui Augustui paskyrus 40 000, bažnyčia 1770 m. atstatyta, perstatant jos vidų vėlyvojo baroko stiliumi. Didysis altorius įrengtas 1775 m. 1800 m. Kauno miesto gaisras, prasidėjęs žydų sinagogoje, vėl gerokai apnaikino bažnyčią, tačiau infliantų kanauninkas Petras Pucliauskas vėl ją suremontavo.

Bažnyčioje iš senų laikų buvo įsigalėjusi lenkų kalba, bet yra žinoma, kad 1764 — 1795 m. sekmadieniais ir šventadieniais po 10 val. sumos buvo sakomi lietuviški pamokslai.

1808.V.8 caras Aleksandras I patvirtino nutarimą, kuriuo Kauno parapijos bažnyčia buvo atiduota vienuoliams augustinams, atkeltiems iš Vilniaus. Jie 1820 m. įsteigė mokyklą.

Po 1863 m. sukilimo augustinų vienuolynas buvo uždarytas, o iš Varnių į Kauną Muravjovo įsakymu atkeltas Žemaičių vyskupijos centras. Valančius ir kapitula atvyko į Kauną 1864.XII.3. Vyskupas M. Valančius bažnyčią šiek tiek suremontavo, pakabino du žvakynus, atgabentus iš Paryžiaus, užsakė pas garsų ano meto dailininką Zenkevičių Vytauto portretą, kurį dailininkas padarė iš Lietuvos Brastoje rasto ir į Vilnių atvežto portreto. Valančius už kopiją sumokėjo 100 rub. ir portretą pakabino bažnyčioje. Popiežius Leonas XIII tik 1895 m. bažnyčią patvirtino vyskupijos katedra. Ta proga ji buvo atnaujinta. Pagražinimo darbams vadovavo garsus italų dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis, lenkas Jonas Moniuškas, J.Čajevičius.

1921.IV.26 minint Žemaičių vyskupijos patvirtinimo 500 metų sukaktį (vyskupija įsteigta 1417 m., o popiežiaus patvirtinta 1421 m.) popiežius Benediktas XV pakėlė šią katedrą bazilika.

Bažnyčia yra didžiausias gotiškas statinys Lietuvoje. 83x34x30 m bokštas 55 metrų aukščio. Vargonai daryti 1893 m. meistro J.Radavičiaus. (J.Naujalis jais grojo 1892-1934 m.) Turi 62 registrus. Bažnyčia atnaujinta 1937-1939 ir 1970-1976 m.

Katedroje bazilikoje yra 9 rūsiai. Rūsiuose ar prie bažnyčios sienos yra palaidota daug žymių krašto veikėjų, tarp jų vyskupai M. Valančius, M.Paliulionis, G.Cirtautas, Šv. Sosto atstovas Lietuvoje Luidžis Faidutis, prelatas Aleksandras Dambrauskas — Adomas Jakštas. Buvo palaidotas J.Matulaitis, bet jo palaikai 1934.X.24 išgabenti į Marijampolę. 1932 m. palaidotas Maironis. Lentą su įrašu „A.A. Prel. Jonas Mačiulis — Maironis Didysis Lietuvos Atgimimo Dainius 1862 — 1932“ okupantai liepė pakeisti. Maironio granitinį mauzoliejų 1934 — 1935 m. sukūrė archit. S.Kudokas ir skulptorius B.Bučas.

Iš 1946 m. tėvo Paukščio rankraščio, esančio Kauno bazilikoje:

„Paveikslas, neišsilaikydamas ant lentų, ėmė byrėti žemyn, tad ilgainiui buvo perkeltas ant drobės. Tai buvo atlikta su tokiu tikslumu, kad žmonės negalėjo nė atpažinti, jog čia būtų kitas paveikslas. Todėl senu papročiu penktadieniais pamaldų neapleidžia ir votus kabina.

Jau nuo senų laikų šis Sopulingosios altorius garsėjo nuostabiomis malonėmis. Daugybė įžadų lentelių čia kybojo, skelbdamos apie žmonių dėkingumą už išklausytas šioje vietoje maldas.

1655 m. rusų įsiveržimo metu visi bažnyčios papuošalai buvo išplėšti. Atėjūnai ryžosi išvežti ir šį paveikslą. Kauno kurijos archyvaras kun. P.Veblaitis ir kun. P.Dogelis apie tai rašo: „Maskolių buvimo metu tas paveikslas išliko jų nepagrobtas stebuklingu būdu. Kauno pilies tuometinis viršininkas Sila Piotrovič buvo pasiuntęs į bažnyčią dvi pėstininkų kuopas atgabenti šio paveikslo į pilį. Kai kareiviai griebė už paveikslo, norėdami jį nusikabinti, jie išgirdę tris kartus jiems tariamus žodžius: „Neimkit manęs iš čia!“ Kareiviai iš baimės beveik netekę žado, sugrįžę atgal į pilį. Jų viršininkas, išgirdęs apie „tą galingojo Dievo apsireiškimą“, liepė palikti ramybėje ne vien paveikslą, bet ir visą bažnyčią. Tą žinią tuoj sužinojo tvirtovėje esantieji belaisviai ir Kauno gyventojai. Ypatingai šiuo įvykiu susidomėjo patikimas katalikas Albertas Andersonas, kuris laisva valia apie tai parodė bažnyčios atstovams.

Rusams išėjus, ši bažnyčia atrodė lyg išgriauta Jeruzalė. Todėl ji buvo iš naujo suremontuota. 1671.V.8 vysk. koadjutorius Mykolas Slupskis ją vėl pakonsekravo.

Dabar tikintieji dar uoliau kreipėsi savo varguose į šv. Sopulingosios paveikslą. Nenuostabu, kad šis altorius netrukus vėl pasipuošė gausybe sidabrinių ir kitokių padėkos ženklų. Bet 1679.VII.26 nauji šventvagiai įsibrovė į šią šventovę ir visas brangenybes išvogė. Panašių šventvagysčių ir vėliau nesyk pasitaikydavo“.

Kauno bazilikos altorius prižiūrėjo:

Marijos į Dangų Ėmimo — literatų cechas (priklausė bajorai, įsteigta prieš 1501 m.),

šv. Jono — kalvių cechas, šv. Teklės — batsiuvių cechas,

Trijų Karalių — audėjų cechas,

šv. Juozapo — mūrininkų ir dailidžių cechas,

steb. Dievo Motinos — Penkių Išganytojo žaizdų brolija.

PAVEIKSLO ISTORIJA. 1988.XII.2 laikraštyje „Vakarinės naujienos“, straipsnyje „Paveikslai“, autorė Laima Šinkūnaitė rašo: „1981 m. į P.Gudyno meno vertybių restauravimo centrą Vilniuje atkeliavo dailininką restauratorių Balį Pakštą ypač sudominusi „Pieta“ („Marija Sopulingoji“, autorius nežinomas, drobė, aliejus, XVII a.). Šio didelio formato (309x172 cm) paveikslo restauravimas buvo ne mažiau sudėtingas, prie jo Pakštas triūsė penkerius metus. Nuėmus metalinius aptaisus, teko milimetras po milimetro skalpeliu kruopščiai nuvalyti storą užtapymų sluoksnį ir kt. Gilus, sudvasintas „Pietos“ grožis atsivėrė tik po restauravimo. Keturių figūrų kompozicijoje asketiškas Marijos, laikančios ant kelių nuimtą nuo kryžiaus Kristaus kūną, veidas iškyla virš aukšto horizonto. Neramiai vilnijančios draperijos, sudėtingi figūrų rakursai, būdingi barokinei dailei, kreipia žvilgsnį į prasminį kompozicijos centrą— Marijos ir Kristaus veidus.

Tuo tarpu nuimti meniški auksuoto sidabro aptaisai, juos nuvalius — konservavus ir pritvirtinus pagal ankstesnę schemą tamsiai raudono audeklo fone, šiuo metu eksponuojami tapačiuose paveikslui rėmuose priešais altorių. Tai sektinas aukštos restauravimo kultūros pavyzdys“.

Praeity kunigai, atvykę iš tolimesnių vietų, stengėsi prie to altoriaus atlaikyti šv. Mišias. Per Skausmingosios Dievo Motinos atlaidus žmonių minios susirinkdavo net iš tolimesnių apylinkių. Vokiečių okupacijos metais Bazilikos kunigai pradėjo rūpintis įvesti pastovias vakarines pamaldas prie šio Marijos paveikslo. Jie parašė specialias maldas, sukūrė giesmę, kuriai muziką parašė profesorius A.Kačanauskas. 1700 m. paveikslas apibūdintas kaip stebuklingas vizitacijos akte.

Dar XVII a. būta ištaigingo dviaukščio medinio altoriaus su drožybiniais sparnais. Pastarieji drauge su kitais senaisiais interjero elementais buvo pašalinti XVIII a. pab., rekonstruojant statinį. Tuometinis Kauno parapijinės bažnyčios klebonas Mykolas Pranckevičius ryžosi ne tik kapitališkai sutvarkyti visą pastatą bei jo aplinką, bet ir atnaujinti šventovės vidų. Kaip liudija jo užrašai ir kruopščiai vedamos sąskaitos, 1774 m. užbaigus milžinišką didįjį altorių, pritrūko lėšų (tik po ketverių metų iš surinktų lėšųjam pavyko įrengti du šoninius altorius presbiterijos bei centrinės navos sandūroje). Tačiau jau 1775 m. Vitebsko kašteliono Siručio žmona Petronėlė Volodkevičiūtė paskyrė naujiems poriniams Marijos Sopulingosios bei šv. Teklės altoriams didelę (2700 auksinių) sumą, o ją papildė Braslavo tiltininko Zahorskio žmona Bogumiła Budaitė 800 auksinių auka. Du vienodi, fundatorių herbais papuošti altoriai, kuriems išleista apie 3700 auksinių, tais pačiais metais buvo sumūryti, nutinkuoti, išpuošti lipdyba, auksavimu bei paveikslais. Jų, kaip ir kitų mūrinių altorių ir sakyklos, projektus klebono užsakymu parengė Skaruliuose gyvenęs architektas, vardu Karolis, o lipdiniais pagražino buvęs jėzuitas Tomas Podgaiskis, po Jėzuitų ordino panaikinimo (1773) dirbęs skulptoriumi įvairiose Lietuvos bažnyčiose.

Sopulingosios altorių globojo pats klebonas ir Penkių Jėzaus žaizdų brolija. Su šia brolija buvo susijęs nuplakto, savo žaizdas rodančio Kristaus paveikslas viršutiniame altoriaus tarpsnyje. Deja, jis, kaip ir daugelis kūrinių, nebeatitiko naujosios epochos skonio ir buvo iš altoriaus pašalintas: 1921 metais jo vietą užėmė Petro Kalpoko tapytas šv. Antano paveikslas, kurį bažnyčiai dovanojo Kotryna Rakauskytė.

Stebuklingas Marijos paveikslas XVII a. gerbtas jau ne tas, o tik XVIII a. atsiradusi jo kopija. Kaip aiškėja iš kun. Pranckevičiaus užrašų, įrengus naująjį altorių, teko keisti ir medžio lentoje nutapytą „Pietą“, kurios dažų sluoksnis buvo atšokęs nuo pagrindo ir nebegalėjo būti restauruotas. Klebonas buvo priverstas kartu su poriniam altoriui skirtu šv. Teklės paveikslu užsakyti ir tikslią, jau drobėn perkeltą Sopulingosios Marijos kopiją. Sąskaitose dailininko vardas neminimas, tačiau mus pasiekęs šv. Teklės paveikslas su 1779 m. data ir Jurgio Koštovno parašu liudija jį nutapius ir minėtą kopiją, pagamintą už 256 auksinius. Pastaroji suma (ji viršija atlyginimą, išmokėtą už naują šv. Teklės paveikslą, mūsų laikais pakeistą krucifiksu iš Šv. Gertrūdos bažnyčios) rodo, jog kopija buvo atlikta labai kruopščiai. Tai patvirtino ir pats užsakovas, pažymėjęs, jog parapijiečiai negalėjo atskirti jos nuo seno originalo ir kaip anksčiau — gerbė ir puošė votais stebuklingąjį paveikslą, prie kurio penktadieniais laikomos pamaldos sutraukdavo gausius maldininkų būrius.

1981 — 1985 m. paveikslą restauravo Balys Pakštas.

(Marija Matušakaitė. „Katalikų pasaulis“. 1990, Nr.16.)

KAUNO BAZILIKA APRAŠYMAS. Paveikslas yra dešiniojo pilioriaus altoriuje. Dydis apie 1,6x2,6 m. Viršutinė rėmo briauna pusapvalė. Iš paveikslo kraštų yra po medžiaginę lentelę po stiklu. Jose apie 110 vienoj ir 110 kitoj padėkos ženklų. Marija sėdi atsirėmusi į kryžių. Ant kelių laiko mirusį Sūnų. Prie Jo kojų 2 angeliukai su audeklu, kuriuo dengia Jo kūną. Tolumoje matosi kiti 2 kryžiai. Pieštas ant drobės aliejiniais dažais. Priešais paveikslą kitoje pilioriaus sienoje yra įrėmintas kaip paveikslas „Pietos auksinis aptaisas“. Šio vieno aptaiso atvaizdo dydis kaip stebuklingojo paveikslo, tik viršuj rėmo briauna lygi. Marijos atidengtas tik veidas ir plaštakos, o Jėzaus visas kūnas neuždengtas, tik yra sidabrinis aptaisas klubo raiščio vietoje.

Aptaisas apima tik Marijos apsiaustą. Ant raudono medžiaginio fono virš Marijos galvos auksinė širdis, virš kurios 7 sidabriniai kalavijai su auksinėm rankenom. Aplink Marijos galvą 12 žvaigždžių. Aptaiso apačioje sukabinti karoliai, o šone ir viršuje, be karolių, ir votai, sagės. Iš viso padėkos ženklų apie 200. Aptaisas po stiklu.

1680, 1700, 1743, 1782 metų inventoriai paveikslą vadina stebuklingu.

MALONĖS. Nuo 1919 iki 1946 m. prikabinta apie 200 votų ir padėkos ženklų. Kun. P.Dogelis rašo: „Jei būtų kas nors surašinėjęs tuos nepaprastus įvykius, kurių čia žmonės per Marijos užtarimą yra patyrę, tai susidarytų storokas ir įdomus veikalas. Štai tik viena kita nuotrupa iš to nerašyto veikalo.

1. Agnietė Veličkaitė, Linksmadvario gyventoja, 53 m., mums papasakojo: „Kai sulaukiau 8 m., mano kojos buvo pritrauktos. Mano motulė apėjo keliais apie Sopulingąjį katedros altorių. Grįžusi namo, rado mane jau sveiką.

2. Mano sesutė Valerija Veličkaitė, 15 m., nuo sušalimo visai nekalbėjo. Tuomet užprašėm šv. Mišias prie šio Marijos paveikslo, ir mergaitė pasveiko.

3. Šit užeina į katedros zakristiją viena moterėlė ir nori Mišias užprašyti prie Sopulingosios kojų. Tai Marijona Kairaitienė iš Skriaudžių ap., Baltveliškio kaimo. „Prieš dvejus metus, — kalbėjo ji, — susirgau dantų gangrena. Meldžiausi į Sopulingąją prie šio altoriaus ir pagijau“.

4. „Prieš dvejus metus, — sako viena motina, — buvau sunkumoje. Bedievis gydytojas liepė daryt abortą. Neklausiau. Meldžiausi rankas iškėlusi į katedros Motinėlę. Mišias užprašiau ir laimingai sulaukiau kūdikio — dabar jau dveji metai. Gražiai auga. Atėjau padėkoti už tai Krikščionių pagalbai“.

5. „Kitą sykį, — taip kalbėjo bazilikos viceprepozitas, — aš pats meldžiausi prie Sopulingosios altoriaus. Prieina žilas vyras, rudine apsivilkęs, ir atsiklaupia šalia. Nekreipiau dėmesio į to vyro asmenį. Išėjęs į šventorių, dar geroką laiką pavaikščiojau, sutinku tą vyrą. Ugi tai generolas V.Grigaliūnas-Glovackis!

Pasisveikinau, reikšdamas savo džiaugsmą dėl generolo pamaldumo.

— Aš, — tarė generolas, — visą amžių neužmiršiu Sopulingosios Dievo Motinėlės. Jinai grąžino man regėjimą. Gydžiau, gydžiau akis — nieko negelbėjo. Buvau bepradedąs visai apakti. Meldžiausi į Sopulingąją Dievo Motiną ir pagijau.

Ir iš tikrųjų gen.Glovackis niekada neužmiršdavo savo Geradarės. Kas penktadienis jis čia atvykdavo iš Šančių prie šio paveikslo melstis ir Mišioms patarnauti!“

Taip baigė savo pasakojimą garbus Bazilikos kanauninkas. Iš jo patyriau, kad prieš Didįjį karą dar daugiau padėkos votų kyboję prie šio paveikslo. Bet 1914 m. jie visi buvo nuimti: iš vienos dalies pagaminta didelė žalvario komuninė, o kiti ir dabar tebelaikomi zakristijoje.

Priespaudą kenčiantiems lietuviams šis altorius su kenčiančios Marijos stebuklingu paveikslu yra artimiausias. Priėjo gausu klūpančių žmonių.

Viena moterėlė, girdėjusi šią istoriją iš kun. Vinco Jalinsko, papasakojo tokį įvykį: „Vieną merginą ištiko A. Vienuolio Veronikos likimas. Ji irgi išėjo skandintis. (Kadangi „kaltininkė“ gyva, tai jos pavardės nesakė.) Mergina buvo išmokyta motinos prieš kiekvieną svarbesnį atvejį sukalbėti 3 „Sveika Marija“. Ir prieš skandindamasi ji sukalbėjo. Staiga vandeny ji pamatė didžiulę, šiurpą įvarančią pabaisą, žiūrinčią į ją. Ji suprato savo klaidą ir nubėgus į Kauno katedros bažnyčią prie šio paveikslo graudžiai verkė. Ją apspito moterėlės, išklausinėjo, nuramino ir priėmė pas save į namus, nes merginos tėvas jai lyg tai grasino. Šiuose namuose mergina pagimdė. Vėliau maldingos moterėlės surado merginai vyrą. Ji ištekėjo ir susilaukė daug vaikų. Už tai tarybinė valdžia ją apdovanojo Motinystės ordinu, kurį ji ir prikabino prie paveikslo, atsidėkodama Marijai, kad apsaugojo lemtingą valandą“.

O Motin Dievo Stebuklinga,

Skausmų sugelta širdimi,

Tavęs maldaujam verkdami, —

Paguoski žmogų nelaimingą.

Nebylūs buvo mūsų žodžiai,

O tu pagydei tiek žaizdų!

Ir kelią lig šviesių dausų,

O Motin, mums tada parodei.

Išmelsk dabar šviesesnį rytą,

Parodyk kelią mums tremty,

Paguoski brolius nevilty,

Kad skausmas širdis apvalytų.

Kun. St.Yla

ATLAIDAI. Šv. Petro ir Povilo (titulo), nors tėvas Paukštis rašo, kad pirmas titulas buvo Švč. Mergelės Marijos Gimimo, Sopulingosios Marijos, Sekminės, Kristaus Karaliaus.

18. KAUNO ŠV. JURGIO BAŽNYČIA

VIETA. Prie Kauno pilies.

ISTORIJA. 1471 m. kunigaikštis Kazimieras davė leidimą bernardinams statytis mūrinę bažnyčią ir vienuolyną Nemuno ir Neries santakoje. Kauno seniūno Stankos Šandzivojaičio lėšomis 1504 m. bažnyčia ir vienuolynas buvo baigti statyti. Bažnyčia daug kartų nukentėjo nuo gaisro. 1812 m. prancūzai joje įtaisė maisto sandėlį, vėliau rusai iki 1816 m. buvo pavertę ginklų sandėliu. 1842 m. panaikinus vienuolyną, bažnyčia liko Kauno magistrato žinioje. 1864 m. atkėlus į Kauną iš Varnių kunigų seminariją, ši bažnyčia teko seminarijai. 1927 m. vienuolynas buvo perstatytas. Po II pasaulinio karo, rusams okupavus Lietuvą, bažnyčia buvo uždaryta. 1995 m. vienuolynas grąžintas pranciškonams.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Šioje bažnyčioje nuo senų laikų buvo stebuklingas Marijos paveikslas. 1655 m. rusams užėmus Kauną, paveikslas verkęs. Gelbstint nuo maskolių išniekinimo ar pagrobimo, paveikslas kurį laiką buvo slepiamas kaime. Paskui vėl buvo grąžintas į Šv. Jurgio bažnyčią. Prie šio paveikslo Kauno elgetos kas vakarą giedodavo Marijos litaniją ir kitas giesmes. Vėliau, panaikinus bernardinų vienuolyną, tas paprotys išnyko. Paveikslo stebuklingumo garsas sumažėjo. Gal dėl to buvusio garso senovėje Kauno gyventojai labai gerbė ir esantį bokšte šalia vienuolyno vartų Marijos paveikslą. Prie šio paveikslo vakarais, šeštadieniais ir sekmadieniais, susirinkę giedodavo litaniją ir įvairias giesmes. Apie 1977-8 m. kun. A.Kajackas šį paveikslą surado Šv. Antano bažnyčios sandėlyje. Jis buvo pakabintas kunigų seminarijos viename klierikų kambaryje. 1998 m. restauruotas Vilniuje.

Stebuklai pradėti užrašinėti nuo 1669 m.

19. KAUNO KARMELITŲ ŠV. KRYŽIAUS

VIETA. Netoli Geležinkelio stoties, Gedimino g. 1.

ISTORIJA. Kauno gyventoja ir žemės savininkė Darata Navobė nutarė savo gyvenamame rajone pasistatyti bažnyčią. 1510.VIII. 10 paskyrė lėšų ir buvo pastatyta medinė bažnytėlė. 1537 m. Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis fundaciją priėmė, o 1600 m. karalius Zigmantas III Vaza patvirtino.

1685 m. kun. Kazimieras Jodkevičius, parapijiečių remiamas, pastatė mūrinę bažnyčią, kurią 1690. VIII.20 Vilniaus vysk. Konstantinas Bžostovskis konsekravo šv. Kryžiaus titulu. 1710-1711 m. švedų ir rusų kariuomenės nuniokojo bažnyčią, sunaikino daug jos turto. 1772 m. bažnyčia buvo atiduota karmelitams. Kai po 1831 m. rusų valdžia persekiojo katalikus, vienuoliai buvo pašalinti, o jų pastate įrengta ligoninė. Kai pasibaigė choleros epidemija, nebeliko ligonių, vienuoliai sugrįžo, bet 1837 m. vienuolynas vėl buvo paverstas ligonine. Mirus paskutiniam vienuoliui Dimšai 1845 m., bažnytėlę dar aptarnavo augustinai. 1845 m. vienuoliai buvo iškeldinti į Berdičevą. 1845. V.2 atlaikytos paskutinės katalikų pamaldos. Bažnyčia uždaryta. 1881.III-17 vysk. A.Beresnevičiaus rūpesčiu caro įsakymu ji buvo sugrąžinta katalikams.

KARMELITŲ ŠV. KRYŽIAUS APRAŠYMAS. Bažnyčios dešinėje šoninėje koplyčioje yra apie 90x160 cm Marijos su Kūdikiu paveikslas sidabriniu ornamentuotu aptaisu, tik vainikai, aureolės spinduliai, knyga, škaplieriai, 10 žvaigždelių aplink galvą auksinės. Matosi veidai, delnai ir Jėzaus pėdos. Marija iki pusės, pasikreipusi kiek kairėn. Kairėje pusėje laiko Kūdikėlį Jėzų, kurį Motina apkabinusi rankomis ir jas sunėrusi. Kairėj rankoj škaplierius. Jėzus žiūri į dešinę, dešine ranka laimina, kaire laiko knygą. Iš paveikslo šonų 2 lentelės su votais ir karoliais. Jų iš viso apie 45.

Paveikslas, be abejo, gautas Kaimelio ordino narių. Vadinasi, jis atsirado čia esant vienuoliams (1772-1831). Ar jis užsakytas vietoje, ar atgabentas iš kur nors, neaišku. Jei jį atgabeno, tai gali būti nutapytas daug anksčiau prieš 1772 m.

ATLAIDAI. Kryžiaus Išaukštinimo, Škaplierinė (šis pakeistas į Rožančinę).

20. KAUNO ŠVČ. TREJYBĖS

VIETA. Prie Kunigų seminarijos.

ISTORIJA. Bažnyčią vienuolėms bernardinėms pastatė Minsko vaivada kunigaikštis Aleksandras Masalskis 1634 m. Jo duktė įstojo į šį vienuolyną.

Bažnyčia smarkiai nukentėjo nuo 1668 m. gaisro. Remontas baigtas 1703 m. Daug kartų taisyta, perdirbta bažnyčia išlaikiusi pirmykštį gotišką stilių. XIX a. pr. buvo net 9 altoriai. Kai 1864 m. rusų valdžia vienuolyną panaikino, bažnyčia išliko vyskupo žinioj, o 1899 m. padaryta parapijine, prieš tai suremontavus. Nuo 1963 m. bažnyčia uždaryta. 1979 m. grąžinta seminarijai. 1982.11.17 vysk. L.Povilonis ją iškilmingai pašventino.

KAUNO ŠVČ. TREJYBĖS PAVEIKSLO ISTORIJA. Paveikslas atsirado, matyt, 1634 m. pastačius vienuolyną ir bažnyčią. 1677 m. buvo išleistas 13x10 cm Ramoškos pieštas paveiksliukas su šio Dievo Motinos paveikslo vaizdu. Po juo buvo lenkiškas užrašas: „Paveikslas M. Marijos, ypatingomis Dievo malonėmis ir dovanomis garsus Kaune, šv. Pranciškaus seserų, Švč. Trejybės bažnyčioje didesniam pamaldumui į Švč. Mariją pažadinti išspausdintas 1677 m.“ Paveikslas pieštas ant drobės aliejiniais dažais. 1963 m. uždarius bažnyčią, klierikai įlindo pro langą ir išgelbėjo paveikslą nuo profanacijos. 1983 m. paveikslas restauruotas. Dabar jis Švč. Trejybės bažnyčios kairėje pusėje ant sienos.

APRAŠYMAS. Paveikslas apie 1x1,5 m dydžio, auksiniuose rėmuose, iš abiejų pusių kabo raudonos medžiagos juostelės su votais, medaliais, karoliais, po 150 vnt. kiekvienoje pusėje. Marija lyg sėdinti soste, iki kelių, žiūri kiek į kairę pusę. Dešinėj rankoj skeptras, kairėj Jėzus, kuris kaire ranka laikosi už Marijos kairės rankos, o dešine laimina, žiūri kiek į dešinę. Abu su sidabrinėmis karūnomis. Pagal senesnius aprašymus, Marijos vainiką laiko 2 angelai virš Jos galvos viena ranka, o kita ranka laiko šakelę su žiedais. Dabar angelų nėra. Ant jų sidabrinis aptaisas. Paveikslo fonas mėlynas. Jis neuždengtas aptaisu kaip ir Marijos su Jėzumi veidai ir rankos. Marijos plaukai tamsūs, palaidi, dengia kaklą, papuoštą perlais, krenta ant nugaros.

ATLAIDAI. XII.8, III. 19, Švč. Trejybės (titulo).

21. KAZOKIŠKĖS

VIETA. 6 km į šiaurę nuo Vievio.

PRIKLAUSYMAS. Kašiadorių vyskupija, Žaslių dekanatas.

ISTORIJA. LDK laikais čia buvo dvaras. Stanislovas Beinartas, LDK iždininkas, nupirko šį dvarą ir dovanojo Vilniaus dominikonų vienuolynui. 1608 m. pastatė baroko stiliaus bažnyčią Švč. Mergelės Marijos garbei Nugalėtojos titulu.

Vyskupas Valentinas Valšackis 1790 m. bažnyčią konsekravo. Kazokiškių dominikonai laikė mokyklą.

1649 m. Lietuvoje įsteigiama dominikonų provincija. Šiam įvykiui atminti garbingas fundatorius jiems dovanojo Paparčių dvarą. Ten jie persikėlė, o Kazokiškės liko provincija — filija. Kai 1864 m. rusai panaikino Paparčių dominikonų vienuolyną, o jų bažnyčią pavertė cerkve, Kazokiškių bažnyčia buvo prijungta prie Žaslių parapijos kaip filija.

Bažnyčia buvusi apdengta gontašu. 1906 m. perdengta cinkuota skarda. Buvo sudėtos terekboninės plytelių grindys J.Bakevičiaus rūpesčiu. Kun. Kardelio 1911 m. įtaisyti gražūs vargonai. Per 1914 m. karą bažnyčia buvo labai apšaudoma. Ji liko nepaliesta, bet žemė buvo išjudinta ir bažnyčios kairioji siena ir lubos trūko. Zakristija atsiskyrė nuo bažnyčios, jos siena irgi trūko. 1935-1938 m. kun. J.Čepliko pastangomis sustiprinti bažnyčios pamatai, sienos surištos geležinėm sijom, bet plyšiai liko. Ir varpinė pastatyta. 1979 m. pradėta restauruoti iš pagrindų.

KAZOKIŠKĖS Parapijoje yra daug sulenkėjusių lietuvių. Tai lenkinimo rezultatas. Klebonas J.Bobkevičius čia atkeltas mėgino mokyti gyventojus kalbėti lenkiškai, bet, pamatęs, kad nieko neišeina, nutraukė mokymą. Pamokslus sakė tik lenkiškai. Vėliau tas pats klebonas sukurpė specialų protokolą, kuriame buvo pasakyta, kad parapijiečiai nenorį lietuvių kalbos bažnyčioje... Klebonas 1912 m. viešai prisaikdino gyventojus nekalbėti lietuviškai, o tie patys parapijiečiai dar 1905 m. reikalavo lietuviškos mokyklos.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Švč. M. Marijos Nugalėtojos paveikslas nutapytas Italijoje iš stebuklingo Santa Maria de Victoria atvaizdo Neapolio mieste. 1680 m. dominikonas Liudvikas Skickis iš Romos, kur jis baigė teologijos mokslus, šį paveikslą parvežė į Lietuvą. Paveikslas buvo patalpintas vienuolių koplyčioje, o pradėjęs garsėti stebuklais apie 1700 m. perkeltas į bažnyčią. Iš suaukotų votų buvo pagaminti vainikai ir aptaisas, kurį 1743 m. prieš Kalėdas pavogė maskolius Trofimas Harasimas ir pardavė Skambų žydams. Vagis, kuris čia vertėsi bitininkyste, buvo išaiškintas ir nuteistas mirti. Dabartinis aptaisas iš vėlesnių laikų.

APRAŠYMAS. Jis didžiajame altoriuje. Uždengiamas kitu paveikslu, o stebuklingasis įleistas gilyn apie 50 cm. Rėmai išorėje abiem paveikslams vieni. Dydis 0,84x1,12 m, drobė, aliejus.

Paveikslas pieštas ant drobės. Vaizduoja Mariją su Kūdikiu. Abi figūros su karūnomis padengtos auksiniu aptaisu, fonas — raudonu aksomu. Aplink jas 12 žvaigždžių vainikas. Virš paveikslo „įdubimo“ viršuje daugybė žvaigždžių, iš kraštų angelai. Marija iki pusės, galva palenkta į dešinę pusę, Ji meiliai žvelgia į žmones. Kairėje rankoje, pridėtoje prie krūtinės, yra rožinis, o dešine laiko Kūdikėlį Jėzų, kuris dešine laimina, o kairę laiko ant krūtinės. Jis žiūri į šoną. Po figūrom ant paveikslo sidabrinis mėnulio pjautuvas. Už paveikslo ant raudono aksomo iš kraštų prikabinta apie 60 votų.

MALONĖS. Paveikslui apie 1700 m. ėmus garsėti stebuklais, vienuoliai juos ėmė užrašinėti į knygą. Štai ištrauka iš jos:

„Šito paveikslo dėka aklieji atgauna regėjimą, kurtieji girdėjimą, netekę vilties ir bemirštą— sveikatą, Švč. M. Marijai užtariant“.

Knygoje surašyta 142 stebuklingi pagijimai. Dvasinė komisija peržiūrėjo knygą ir patvirtino stebuklų ir malonių tikrumą. Deja, tas didelės svarbos dokumentas iš bažnyčios archyvo yra dingęs. Iš sidabro plokštelių, suaukotų už malones, buvo pagamintas aptaisas ir vainikai. Pristačius į Romą stebuklų tyrinėjimo aktus, popiežius Pijus VI (1775 — 1799) atsiuntė raštą, suteikė atlaidus ir labai pagyrė lietuvių pamaldumą.

Kaip papasakojo klebonas Jonas Kazlauskas (gim. 1906 m.), yra išlikę užrašai lenkų kalba— 177 stebuklai. Klebonas senyvas, ligotas, eiti į bažnyčią ir ieškoti tų archyvų jam sunku, todėl papasakojo, kiek prisiminė.

1. Pas Mariją prašyti sveikatos buvo atvežta moteris su ramentais. Po jos maldos ramentai tapo nereikalingi ir ji pati išvyko namo.

2. Po gimdymo moteris kraujavo jau 2 mėnesius. Ji susapnavo moteriškę, kuri sakė aplankyti Kazokiškes. Ji aplankė, pažino paveiksle tą moteriškę, kurią sapnavo. Suprato, kad tai Marija. Ir Ji ją Kazokiškėse pagydė.

Kaip klebonas sakė, kurį laiką Kazokiškių Marijos garsas buvo net Aušros Vartus nustelbęs.

Iš dabartinių:

3. Vienas iš stebuklų, kaip klebonas J.Kazlauskas sakė, tai dvasinis atgimimas. Per atlaidus susirenka labai daug žmonių.

4. Genių kaime, Raslekų šeimoje, 1940 m. gimė vaikas su atsuktam į vidų kojom. Negalėjo net vaikščioti. Kai jam buvo 10 metų, motina padarė įžadą ir vaikas pasveiko. Kojos atsisuko. Jis išaugo, tarnavo armijoje. Neseniai mirė Kaišiadoryse.

5. Apie 1986 m. moteris iš Klikūnų kaimo, pavarde, rodos, Bartkevičienė (mirė 1987 m.), augino, augino meitėlį ir tą meitėlį pavogė. Ji užprašė pas kleboną Joną Kazlauską šv. Mišias ta intencija, kad nubaustų vagį. Bet klebonas atsakė, kad tokia intencija negalįs, ir atlaikė skriaudos atitaisymo intencija. Ir štai prisistato tai moteriškei kareivis ir įteikia 300 rb.

6. Įvyko stebuklas pačiam klebonui Jonui Kazlauskui. Jam skaudėjo koją, bet vėliau pasitaisė. Po kiek metų vėl užėjo skausmai, kad negalėjo paeiti. Ketvirtadienį pasidarė dar blogiau, penktadienį teko gulėti, šeštadienį jau negalėjo ir kojos pakelti, ir miegot nemiegojo. Prasidėjo kojos gangrena, reikėjo pjauti. „Padariau įžadus apskelbti žmonėms, jei pagysiu, Marijos stebuklą. Kreipiausi į Kazokiškių Mariją, pasakojo kunigas, rytą atsikėliau sveikas. Tai įvyko, rodos, 1984 m.“

* * *

Dievo Motina galinga,
Nugalėtoja klaidų,
Žvelk į žmogų nelaimingą,
Į kovas savų vaikų.
Kraujo rožėmis kasdieną
Puošias kryžkelės, takai,

O Rožinio Karaliene,
Siųsk pagalbos iš aukštai.
O ateiki stebuklinga,
Kaip tvirtybė iš dangaus,
Tavo pergalei didingai
Šauks trimitai, kanklės gaus.

* * *

MALDA. Stebuklingoji Dievo Motina Nugalėtoja, melskis už mus, kurie šaukiamės Tavo pagalbos. Melskimės: Rožinio Karaliene, kuri padėjai laimėti pergalę prieš turkų pagonybę, kuri ir mūsų tautoje esi gerbiama ir maldaujama, — padėk, prašome, pasiekti pergalę prieš naująją pagonybę, įžeidžiančią mūsų brolių dvasią. To prašome Tavo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

ATLAIDAI. Pijus VI bule 1789.IX.4 suteikė galią vyskupui Masalskiui suteikti atlaidus: Sekminių — 3 dienų, šv. Jono Krikštytojo užgimimo, šv. Kazimiero, šv. Jono galvos nukirtimo ir Rožinės — prie stebuklingojo paveikslo specialiai suteikti šv. Kazimiero.

Anksčiau susirinkdavo per Sekmines apie 20 000 žmonių iš plačios apylinkės. Dabar susirenka taip pat gausiai.

22. KĖDAINIŲ ŠV. JURGIO BAŽNYČIA

VIETA. 42 km į šiaurę nuo Kauno.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, dekanato centras.

ISTORIJA. Kėdainiuose apie 1970 m. uždaryta šv. Juozapo bažnyčia, buvusi gamyklos teritorijoje. Po atgimimo bažnyčia grąžinta ir 1991 m. atšventinta. Buvo uždaryta ir kalvinų bažnyčia. Jos rūsy buvusius Radvilų karstus išplėšė. Karsto stiklas buvo kumščio storumo. Vienas žmogus pasakojo: jie dar vaikigaliai po karo į uždarytus bažnyčios rūsius įlindę, daužę tuos stiklinius karstus, ir kūnai, gražiai atrodę, virsdavo dulkėmis. Dabar esą tik likučiai to, kas buvo anksčiau.

Bažnyčia pastatyta 1403 m. Ona Kiškaitė 1600 m. bažnyčią atėmė iš katalikų ir perdavė reformatams. Tik po bylinėjimosi 1627 m. grąžinta katalikams. 1758 m. bažnyčia buvo iš pagrindų rekonstruota, stogas pažemintas, o šoninės navos gavo skliautus. 1839 — 1840 m. vėl restauruota.

Po bažnyčia yra 6 rūsiai. I pasaulinio karo metu jie buvo užmūryti.

KĖDAINIŲ ŠV. JURGIO BAŽNYČIA Netoli Kėdainių yra ąžuolas, ant kurio šakos buvo pakarti 1863 m. sukilime dalyvavę 7 kunigai. Tas ąžuolas Kunionių apylinkėj, Šaravų parapijoj. Reikia vykti iš Kėdainių link Kauno, pervažiavus Josvainių ir Šušvės upelį, mišką. Prie II stotelės rodyklė liepia sukti dešinėn, paskui kryžkelėje reikia sukti į kairę, į tą pusę, kur daugiau namų, į Skaistgirį, buvusius Šaravus. Neprivažiavus bažnyčios 100 m žvyruotas keliukas pakryps į kairę. Likus 100 m iki melžimo aikštelės, per pievą sukti į dešinę, link vienos sodybos, paskui pro tos sodybos kairę pusę iki kryžkelės ir sukti kairėn, palei melioracijos griovį eiti 100 m iki didesnės aikštelės, tada vėl kairėn; per griovį lieptas ir už 50 m — ąžuolas.

APRAŠYMAS. Kairiajame altoriuje yra Marijos su Kūdikiu paveikslas apie 1,2x2,6 m. Marija visu ūgiu, lyg sėdi, lyg stovi, galvą pakreipusi į Kūdikėlį, bet žiūri tiesiai. Sau iš kairės abiem rankom laiko Jėzų. Aplink abiejų galvas aureolės. Ant Marijos galvos skepeta. Dešinėj Jos pusėje apačioje klūpo šv. Scholastika, kairėje šv. Domininkas. Visos figūros su sidabriniu aptaisu. Marija ir Jėzus su sidabro vainikais. Po kojomis sidabrinis pusmėnulis. Apačioje 2 lentelės su 18 votų. Paveikslas XVIII a. pieštas ant drobės aliejiniais dažais.

ATLAIDAI. Titulo — šv. Jurgio, Trejybės, Marijos Rožinės.

23. KERNAVĖ

VIETA. 33 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Širvintų dekanatas. 1744 m. priklausė Vilniaus dekanatui.

VARDAS.

L Iš lietuviško žodžio „kernavė“ — klampi vieta pievose, miškuose.

2. Iš lietuviško žodžio „kerną“ — tankynė, vieta, kur kas suauga į krūvą.

3. Iš lietuviško žodžio „kernėti“ — kerėti, nykti, skurdžiai augti.

4. Nuo kunigaikščio Kerniaus vardo.

Apie Palemono vaikaitį (sūnaus sūnų) kunigaikštį Kernių metraštis rašo: „... ir, persikėlęs aukščiau Šventosios upės, rado labai gražią vietą, ir patiko jam labai toji vieta. Tada jis įkurdino sūnų Kernių, ir praminta buvo ta vieta Kerniaus vardu Kernave. O paskui Kūnas mirė, ir po jo pradėjo jo sūnus Kernius viešpatauti visoje Užvilijo (Užnerio) žemėje ligi Latgalijos sienos. O tuo metu Kernius viešpatavo Užvilijo krašte, jo žmonės tie, kurie už Vilijos įsikūrė, grojo ąžuoliniais trimitais, ir praminė Kernius tą pakraštį, kur jo žmonės kuriasi, savąja kalba, lotyniškai Litusba. Ir paprasti žmonės nemokėjo lotyniškai ir pradėjo vadinti Lietuva“.

ISTORIJA. Kernavė pirmą kartą minima 1279 m. Livonijos kronikoje kaip DLK Traidenio (1270— 1282) valda. Buvusi pirmoji Lietuvos sostinė. Gediminas Kernavę pavedė valdyti savo vyriausiam sūnui Manvydui. 1365 m. Kernavę sudegino kryžiuočiai. 1390 m. pasitraukę nuo kryžiuočių sudegino lietuviai. 1409 — 1429 m. iš Kernavės Vytautas rašė laiškus Kryžiuočių ordino magistrui. XVI a. valsčiaus centras. 1920.X.1 Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, 1 km į rytus nuo Kernavės ėjo demarkacijos linija. 1920.X.30 lenkai stipriomis jėgomis puolė Kernavę, bet buvo sulaikyti mūsų artilerijos ugnies. Dar 1922.XII. 1 lenkai buvo užėmę Kernavę, tačiau lietuviai juos išmušė. Lenkų pusėje liko 2/3 Kernavės parapijos.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1387 m. viena iš 7 Vytauto pastatytų bažnyčių buvo Kernavėje. Vilniaus vyskupo Petro laikais (1414— 1421) ji minima. 1495 m. Kernavės dvaro valdytoja Mackaus našlė Ona Kareivaitė įsteigė šv. Mikalojaus altariją, bažnyčią apdovanojo turtais. Altarista turėjo kiekvieną savaitę laikyti trejas mišias už Kareivų giminės narių sielas. 1522 m. pastatyta nauja bažnyčia, šiai susenus 1674 m. išaugo vėl nauja. XVI a. Kernavės klebonu buvo ispanas Petras Roisijus, žinomas teisininkas ir prelatas. 1729 m. pastatyta nauja ąžuolinių rąstų bažnyčia. Per I pasaulinį karą pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia, baigta 1924 m., o 1925 m. konsekruota. Senoji 1933 m. sugriauta.

Bažnyčios šonuose buvo 2 altoriai iš anos, senosios. Presbiterijos dešinėje pusėje yra freska, vaizduojanti Mindaugo krikštą Kernavėje.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Paveikslas perkeltas iš senosios bažnyčios.

APRAŠYMAS. Literatūroje rašyta, kad didžiajame altoriuje yra įtaisytas Dievo Motinos paveikslas, panašus į Aušros Vartų, aptaisas esą nulietas iš sidabro, rasto pilies kalne.

1983 m. klebonas Č.Krivaitis pastatė naują didįjį altorių. Jo centre yra stebuklingas paveikslas, bet visiškai neprimenantis Aušros Vartų Marijos. Prie paveikslo buvo apie 10 votų. Paveikslo dydis apie 1,2x1,8 m. Marija iki pusės, su Jėzumi ant kairės rankos. Dešinę laiko ant krūtinės, žiūri tiesiai. Jėzus kaire ranka laiko rutulį, dešine laimina. Jo aptaisas paauksuotas. Iš dešinės pusės škaplieriai. Abu su karūnomis. Aplink 12 žvaigždžių. Fonas tamsiai žalias. Virš jų sidabrinis balandis — Šv. Dvasios simbolis, dar aukščiau — Dievas Tėvas, kuris juos laimina. Jis taip pat su sidabriniu aptaisu. Fonas, veidai, rankos, Jėzaus pėdos aptaisu nepadengtos.

ATLAIDAI. IV.23, VII. 16, VIII. 16 (šv. Roko).

24. KREKENAVA

VIETA. 27 km į pietvakarius nuo Panevėžio.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Panevėžio dekanatas.

VARDAS. Vietovė anksčiau vadinosi Nevėžininkas, bet bažnyčią nuo Švč. Marijos paveikslo pavadino Krokuvos bažnyčia. Vardas keitėsi: pasidarė Krekena, o ilgainiui — Krekenava.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Apie bažnyčios pradžią yra tokie padavimai. Važiavęs keliu žydas su rąstais, jam apsireiškusi Švč. Mergelė ir pasakiusi, kad toje vietoje turįs būti garbinamas Jos ir Jos Sūnaus vardas. Žydas išmetęs toje vietoje rąstus, nuo kurių pradėta bažnyčios statyba.

Kaz.Inčiūros „Padavimuose“ (145 — 146 psl.) minima, kad pro šią vietą važiavęs kažkoks turtingas ponas ir jam pasirodžiusi nuostabaus grožio Švč. Mergelė, kuri pakilusi į dangų. Keleivis nutaręs čia pastatyti Marijos garbei bažnyčią.

Iš istorinių šaltinių žinoma, kad pirmą medinę bažnyčią pastatė 1484 m. Rodų dvaro savininkai broliai Stanislovas ir Aleksiejus Vizgirdavičiai drauge su ponia Margarita Bendoriene ir jos sūnumi Florijonu. Bažnyčios titulas buvo Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų.

Pagal kitus šaltinius, po Lietuvos krikšto, Betygalos klebonui prašant, Vytautas 1419 m. įsteigė pirmąją bažnyčią. Tai pasenus, vysk. Baltramiejaus Svierenkavičiaus laikais (1472 — 1484 m.) S. ir A.Vizgirdavičiai pastatė naują medinę bažnyčią ir aprūpino turtais.

1526 m. įsteigtam arkidiakonatui pavesta Krekenavos bažnyčia ir turtai administruoti. Tai popiežius Klemensas VII savo bule 1529 m. patvirtino.

Valmoniškio miškuose buvo įsikūrę karmelitai, turėję medinę bažnyčią. Rusų carui nusavinus bažnyčios žemes, vienuoliai turėję pasišalinti. Padavimai mini valdininką Šišlą, kuris su karmelitais vedęs bylą apie 20 metų Vilniuje ir pagaliau juos iš čia išstūmęs. Vėliau tą dvarą valdęs Lietuvos maršalka Burba. Bažnyčia ilgą laiką stovėjusi tuščia, pagaliau perdirbta į gyvenamąjį namą ir pavesta gyventi ordinarininkams. Didžiojo altoriaus vieta likusi nepaliesta—paversta sandėliu su rūsiu apačioje. Jis buvo matomas dar apie 1857 m. Toje apylinkėje rasta iš ketaus sieninė žvakidė su herbu. Bažnyčios archyve yra užsilikęs Karmelitų ordino mišiolas iš 1733 m.

Krikščionybės platinti Rodų miškuose buvo įsikūrę jėzuitai. Rusų caras juos pašalino ir žemę atidavė generolui ar maršalkai Šišlai, kuris ten pastatė dvarą. Dabar toje vietoje yra Naujarodžių kaimas, dar vadinamas Šišliokais. Koplyčios vietoje dar 1922 m. stovėjęs kryžius.

Krekenavos bažnyčia XVIII a. pr. sudegė. Žemaičių katedros arkidiakonas Antanas Valavičius 1750 m. ją atstatė. Bet, atrodo, darbas buvo skubus, nes jau 1820 m. vyskupas vizitacijos akte rašo: „Bažnyčia stovi ant žemų plytų pamatų, nekonsekruota, sena, su 2 bokšteliais iš priekio ir bokšteliu signaturkai“.

Nuo 1821 m. vyskupas vizitacijos aktuose mini parapijines mokyklas: „Nors mokyklai laikytis nėra tam tikrų skirtų lėšų, bet mokykla arkidiakonijoj užlaikoma. Mokytojas Jonas Sabaliauskas mokina vaikus raides pažinti, skiemenis sudėti, skaityti lenkiškai ir lotyniškai, mokina rašyti, pradinio skaičiavimo, pradinio kalbamokslio ir mokslo moralinio ir krikščioniško“. Mokinių suskaičiuota 23.

Vėliau, 1855 m., vysk. Valančius mini būsimą 1863 m. sukilimo vadą: „Mokyklos namo prie bažnyčios nėra pastatyto. Vietos vikaras kun. Ant.Mackevičius talpina vaikus savo gyvenamajame bute ir uoliai juos mokina“.

Arkidiakono kunigaikščio Ignaco Giedraičio, Žemaičių vyskupo koadjutoriaus, rūpesčiu 1822 m. Krekenavos bažnyčioje pradėti remonto darbai. Kunigas J.Markevičius, paskirtas Krekenavos klebonu, pastatė naują akmenų ir plytų varpinę, kurioje įmontavo 3 varpus: 20, 11 ir 5 pūdų svorio.

Vyskupo Valančiaus blaivybės brolijų sąjūdis Krekenavoj turėjo didžiulį atgarsį. 1860 — 1861 m. iš 5655 sielų 2680 buvo brolijos nariais. 1900 — 1901 m. kun. Igno Spudo, kuris pasižymėjo tautinio atgimimo kovose, iniciatyva vėl buvo atgaivinta Blaivybės brolija, kurios narių buvo 1200 — 1500.

Naują bažnyčią užsimota statyti 1896 m. Kauno gubernatorius ilgai neleido statybos pradėti, aukos buvo renkamos slapta ir surašomos knygoje. Senoji bažnyčia buvo perpjauta pusiau ir naujosios siena ėjo pro nupjautąjį galą. Toje bažnyčioje pamaldos vyko iki 1901 m. rudens. Pastačius sienas ir uždėjus stogą, klebonas Pranas Žukauskas 1901 m. pradžioje nukritęs nuo stelažo susitrenkė ir mirė. Darbą tęsė klebonas B.Baronas. Bažnyčia išėjo gotiško stiliaus, nors su jo taisyklėmis apsilenkta.

Bažnyčią pašventino vysk. Palilionio deleguotas kanauninkas Chodoravičius 1901 ,X.28. Aktas surašytas pergamente, įdėtas į stiklinį indą ir padėtas presbiterijos pamatuose. 1907. VIII. 14 vysk. sufraganas Kasparas Cirtautas bažnyčią konsekravo.

Per I pasaulinį karą Krekenavoje gyveno Maironis.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Apie jo kilmę yra tokie padavimai:

Aloyzas Fridrichas „Historye cudownych obrazow“ rašo, kad stebuklingas paveikslas atkeliavęs į šias apylinkes pačiais pirmaisiais krikščionybės laikais. Jį iš Krokuvos atvežęs pamaldus turtingas vyras ir padovanojęs misionieriui kun. Albertui, kuris tuomet čia skelbęs Dievo Žodį. Iš pradžių paveikslas buvęs mažutėj koplytėlėj, vėliau perneštas į Krekenavos bažnyčią.

1925 m. inventoriaus knygoje minima, kad XV a. ant Nevėžio krantų Kristaus mokslą skelbęs misionierius Šilingas. Tą paveikslą, tapytą ant lentos, atvežęs Krekenavos bažnyčion iš Krokuvos.

KREKENAVA Kitas padavimas sako, kad pačiai bažnyčiai pradžią davė vienas karmelitų vienuolis. Karmelitai buvo įsikūrę Valmoniškio miškuose, maždaug 1 km atstumu į Žiemius nuo Krekenavos. Vienuolio Žilinsko mirusi motina ir buvusi palaidota kapinėse, dabartinės bažnyčios vietoje. Norėdamas motinos kapą pagerbti ir papuošti, vienuolis pastatė koplytėlę ant stulpų. Koplytėlėje patalpino Švč. Dievo Motinos paveikslą. Paveikslas, tas pats, kuris yra dabartinėj bažnyčioj, buvo atvežtas iš Krokuvos. Ilgainiui iš koplytėlės susikūrusi koplyčia, imta joje laikyti šv. Mišias. Plintant krikščionybei ant tų pačių kapinių pastatyta medinė bažnyčia, kurion su didelėm iškilmėm perneštas Švč. Marijos paveikslas.

XVIII a. bažnyčiai degant, kaip byloja padavimas, Švč. Marijos paveikslą iš liepsnų jūros išnešęs vienas senukas. Nuo to laiko Mariją imta uoliau garbinti ir Ji atsidėkodavo gausiomis malonėmis. Paveikslą 1961 m. restauravo E.Šmigelskaitė.

APRAŠYMAS. Paveikslas yra didžiajame bažnyčios altoriuje. Dydis 1,12x1,72 m. Uždengiamas kitu Marijos paveikslu — Marija stovi ant debesų šviesiai melsvame fone, apsupta angelų. Žvelgia į viršų. Stebuklingas Marijos paveikslas su sidabriniu aptaisu. Fonas iš raudono aksomo. Atidengta tik veidai, rankos ir Jėzaus pėdos. Šalia paveikslo kabo iš šonų padėkos lentelės, aptrauktos raudonu aksomu. Ant jų yra apie 130 votų. Tarp abiejų lentelių kabo dideli karoliai, kurie sudaro Marijai lyg mėnulio pjautuvą. Marija iki pusės, ant kairės rankos laiko Kūdikėlį, Jo dešinė ant krūtinės. Akys atmerktos, bet išraiška lyg ką galvotų. Jėzus žiūri tiesiai, kaire ranka laiko knygą, o dešine laimina. Veidai labai šviesūs ir skaistūs. Matyt, paveikslas buvo neseniai atnaujintas. Ant abiejų karūnos, papuoštos brangiais žaliais akmenimis. Aplink paveikslą žmonės gali apeiti keliais.

MALONĖS. 1. Viktoras Vaicekavičius 18 savo amžiaus metais sunkiai susirgęs akių uždegimu. Kai po 2 mėn. gydymo vaistai nepadėjo, jis pasivedė Švč. Motinos globai ir padarė įžadą, jei pasveiks, tris kartus keliais apeis Krekenavos bažnyčioje Dievo Motinos altorių. Ir akys visiškai pasveiko.

2. Vėliau jo 2 m. sūnus susirgęs polio liga ir tapęs raišas: ant pečių atsirado kupra, krūtinė iškrypo, rankos ir kojos tapo paralyžiuotos. Po 6 mėnesių gydymo, kai medicina nieko nepadėjo, nelaimingo vaiko motina su gyvu tikėjimu atnešė vaikutį į Krekenavą ir čia paaukojo jį Gailestingajai Motinai, apnešdama aplink Marijos altorių. Pati keletą kartų klūpomis besimelsdama apėjusi altorių, gavo iš Marijos, ko prašė: vaikas netrukus visiškai pasveiko.

3. 1903.XII Domininko Butkevičiaus 4 m. sūnus sunkiai susirgo difteritu. Kai vaikas jau merdėjo, tėvas atvyko į Krekenavą ir paaukojo mišioms prie stebuklingo Marijos paveikslo už sūnaus išgijimą. Vaikas staiga pasveiko.

Šias žinias A. Fridrichui suteikė klebonas Boleslovas Baronas, kuris apie save taip rašo: „Aš pats esu patyręs iš Švč. Dievo Motinos ypatingą malonę: 1905 m. drauge su vežėju, vežimu ir arkliais nukritau nuo tilto iš 6 m aukščio į nusekusios upės dugną ant didelių akmenų, ir niekas nė mažiausiai nebuvo sužeista. Tai atsitiko prieš bažnyčią kokių 300 m nuotolyje. Marija mus apsaugojo, nes tuo momentu aš šaukiausi Jos globos. Čia mums grėsė mirtis ar sunkus sužeidimas, jei ne Marijos globa“.

5. Vilnietei Eglei Veiverytei, gim. 1971 m., po kojos kelio sumušimo apie 1979 m. pradėjo skaudėti kojų, o vėliau ir visus sąnarius. Ji gydėsi, lankė poliklinikas, bet tai padėdavo tik laikinai. Prieš kiekvieną blogesnį orą, o vėliau ir be priežasties labai skaudėdavo visus sąnarius. Lankydama 1983 m. Švč. Marijos stebuklingas vietas, dėl skausmo kai kuriose bažnyčiose su kitais maldininkais nėjo keliais aplink šventus altorius. Paskutinėje šios kelionės šventovėje — Krekenavoje — Eglutė ryžosi apeiti keliais aplink stebuklingą paveikslą. Eidama ji pagalvojo: „Pabandysiu ir aš paprašyti“. Nuo to laiko iki šiol jokių sąnarių skausmų j i nejautė. Pažymėtina, kad Eglutės Pirmoji komunija ir Sutvirtinimo sakramentas įvyko kaip tik Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų iškilmių metu (E.V. mamos liudijimu).

* * *

Mylimoji Karaliene, Viešpati Dangaus,
Neapleiski čia ant žemės vargstančio žmogaus!
Tu stebuklais išgarsėjus,
Viltį Tavimi padėjus.
Neapleisk manęs!
Oi neduoki, Motinėle, man pražūt gyvai!
Sugrąžink prie tikro Dievo einantį kreivai,
Kad nerūstinčiau Jo veido,
Kurs tiek kartą man atleido
Nuodėmių kaltes.
Taip esmi vargą suspaustas iš jauną dieną!
Tie vargai — tai kietas jungas įpročių seną.
Gelbėk žmogų nelaimingą Savo globa stebuklinga,
Motina Dangaus!
Tu Krekenavos paveiksle žinoma plačiai,
Kad stebuklais trauki žmones iš ugnies stačiai,
Nuo perkūnijos trenkimo,
Nuo piktąją užpuolimo
Apgini veikiai.
Kad prie tavo numylėto dangiško Sūnaus
Šauksiuos verkdamas per teismą veido malonaus,
Duok, kad teismas Jo baisingas
Man išpultą maloningas
Valandoj mirties!

Maironis, 1920 m.

ATLAIDAI. Žolinė.

25. KRETINGA

VIETA. 18 km į šiaurę nuo Klaipėdos, 12 km į rytus nuo Baltijos jūros. 1997 m. — 21 600 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Palangos dekanatas.

ISTORIJA. Kretinga jau 1260 m. buvo žinoma kaip tvirtovė, kurią po mūšio ant Durbės krantų 1260.VII.13 Žemaičiai atsiėmė iš Livonijos ordino. Po poros metų Klaipėdos komendantas norėjo Kretingą atsiimti, bet kelyje sutiko kunigaikštį Treniotą ir kryžiuočiai vėl buvo sumušti. 1263 m. vokiečiai pilį sudegino. 1572 m. Kretingą valdė Žemaičių seniūnas Jonas Karolis Katkevičius, kuris 1602 m. pastatė bažnyčią ir pranciškonų vienuolyną. 1610 — 1617 m. Žemaičių seniūno ir LDK etmono Chodkevičiaus iniciatyva pastatyta nauja bažnyčia.

Po 1671 m. Kretingą valdė Sapiegos, vėliau Masalskiai, po 1794 m. — grafai Potackiai.

Bažnyčią pašventino vysk. Stanislovas Kiška. Ir nuo to laiko, kaip rašo vysk. Valančius, Kretingoje gyveno 15 bernardinų, kurių vienas buvo klebonu ir valdė parapiją.

Per karą su švedais dalį brangių daiktų bernardinai išgabeno į Prūsiją ir amžinai paslėpė. Pasibaigus rusų okupacijai, Kretinga teko kunigaikščiui Zubovui. Po 1863 m. caro valdžia visus bernardinų vienuolynus uždarė, išskyrus Kretingos. Čia jie liko karšinčiais. Vienuolynas atkurtas Lietuvai tapus nepriklausoma. Bažnyčia buvo atnaujinta 1908, 1950 ir 1982 m.

Netoli nuo bažnyčios kapinaitėse yra šventu laikomo kun. bernardino Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771 — 1849) kapas. Jis baigė Vilniaus universitetą, 1794 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, 1816 m. įstojo į Kretingos bernardinų vienuolyną. 1817 — 1821 m. dėstė mokykloje, paskui buvo pamokslininku. Vysk. Valančius apie jį rašė: „... jis, kozelnyčion įlipęs, Tėve mūsų tesukalbėtų, ir ta jo malda nebūtų be dvasiškos naudos žmonėms, nes taip yra už šventą turimas, jog tarsi pats jo pasirodymas jau draudžia žmones ir veda ant gero“. Jis daug nusipelnė botanikos mokslui.

Bažnyčioje šalia kitų paveikslų yra garsus stebuklais šv. Antano paveikslas.

APRAŠYMAS. Bažnyčios kairėje pusėje, altoriuje, yra stebuklingas Marijos paveikslas. Dydis apie 1,4x2,3 m. 1986 m. priėjo kabojo apie 45 votus. Paveiksle pavaizduota Marija, apsupta angelų. Su balta tunika, pilku apsiaustu. Pamynusi gyvatę, rankas ištiesusi į šalis, žiūri į viršų.

ATLAIDAI. Šv. Antano, Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai (bažnyčios titulo).

26. KRIAUNOS

VIETA. 17 km į pietryčius nuo Rokiškio.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Rokiškio dekanatas.

VARDAS. Nuo upelio Kriauna. Žodis „kriauna“ reiškia: 1. peilio koto aptaisas, dedamas iš abiejų koto pusių, 2. turėjo bendresnę lenktumo, linkimo reikšmę.

ISTORIJA. 1567 m. Radvilų dvarų sąrašuose minimas ir Kriaunų dvaras. Rokiškio bažnyčios archyve buvo dokumentas, iš kurio matyti, kad dar prieš 1671 m. Kriaunose buvo koplytėlė. Galėjo tai būti dvaro koplytėlė. 1687 — 1688 m. klebono Kazimiero Samulevičiaus rūpesčiu pastatyta nauja medinė bažnyčia su 5 altoriais. Infliantų vyskupas Paplauskas 1694.VII.4 ją konsekravo Švč. Marijos Nekalto Prasidėjimo garbei. Dar 1823 m. ji stovėjo ties klebonija labai susenusi, pakrypusi, vėliau buvo nugriauta.

Kai 1651 — 1653 m. Lietuvos etmonas Jonušas Radvila gynė Lietuvą nuo rusų caro Aleksejaus, Jūžintuose, Kriaunose ir Kalbutiškėse buvo Lietuvos kariuomenės stovyklos. Čia telktos jėgos prieš rusus.

Po 1863 m. į ištremtųjų vietas buvo prigabenta rusų sentikių. 1919 m. Kriaunų apylinkėse vyko smarkios kovos su bolševikais.

Dabartinė mūrinė bažnyčia pradėta 1818 m. ir baigta 1829 m. apylinkių dvarininkų lėšom ir baudžiauninkų prakaitu. 1859.VII.l vysk. Valančius bažnyčią pakonsekravo Dievo Apvaizdos garbei.

KRIAUNOS 1710 m. maras skaudžiai buvo palietęs Kriaunas ir jos apylinkes.

APRAŠYMAS. Paveikslas yra didžiajame altoriuje. Dydis apie 1,2x1,3 m. Su sidabriniu aptaisu iš gėlių rašto. Ant Marijos ir Jėzaus galvų vainikai, aureolės abiejų kaip saulės su spinduliais ir dar žvaigždės (kaip Aušros Vartų). Ant raudono aksomo fono 4 votai. Vaizduoja Mariją iki pusės. Kairėj rankoj laiko Kūdikėlį, dešine prilaiko. Žvelgia tiesiai, bet stovi kiek šonu. Jėzus kaire laiko knygą, dešine laimina. Viename rašte iš 1947 m. pažymima, kad Švč. Dievo Motinos Globos paveikslas žmonių laikomas stebuklingu.

MALONĖS. Papasakojo 1986.V1I.13 Skapiškio klebonas Povilas Varžinskas: „Tai buvo tarpukary. Kaime viena piemenaitė sirgo kažkokia sąnarių liga ar reumatu, kad sunkiai su skausmais galėjo vaikščioti. Ji padarė kažkokią auką ir davė apžadą. Apėjo keliais vargais negalais aplink Marijos altorių ir iš karto numetė lazdą, tapo sveika ir kiekvienais metais grįždavo aplankyti“.

ATLAIDAI. Marijos Globos (Karalienės) — po Visų Šventųjų II sekmadienis, Dievo Apvaizdos (titulo), Petro ir Povilo, Jokūbo.

27. KRINČINAS

VIETA. 20 km į pietvakarius nuo Biržų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Pasvalio dekanatas.

KRINČINAS VARDAS. Kitados buvo čia Paversmių kaimas, gavęs vardą nuo čia esančių mineralinių šaltinių. Nuo Jono Žiauriojo valdžios į LDK pabėgo žinomas rusų didikas Andriejus Kurbskis. Žygimantas Augustas jį mielai priėmė ir dovanojo daug žemių bei dvarų, tarp jų Paversmius. Pastangų vardą Kurbskiai išvertė į rusų kalbą ir ėmė vadinti. „Krynica“, „Kryničin“ — nuo esamų šaltinių (versmių) vardo. Iš čia ir kilo Krinčino vardas.

ISTORIJA. Pagal kalendorių—žinyną (1987 m.) pirmoji bažnyčia iškilo 1585 m. Pagal Br. Kviklio kn. „Lietuvos bažnyčios“ pirmoji bažnyčia pastatyta 1611 m. (Pagal kalendorių— antroji.) Ją pastatė Dimitrijus Kurbskis, uolus katalikas.

Yra išlikęs 1782 m. vyskupo vizitacijos aktas. Apie Krinčino bažnyčią rašoma, kad ji esanti sena, nekonsekruota ir kad prie jos statoma nauja mūro bažnyčia. Senoji buvusi nedidelė, su mažu bokšteliu, lentomis dengta. Dabartinė bažnyčia (po 1782 m.) buvo statoma klebono kan. Jono Jeronimo Sarkevičiaus rūpesčiu. Bažnyčią 1851 m. konsekravo vyskupas M.Valančius. Kiek vėliau, atlikus didžiojo altoriaus pakeitimus, šį altorių atskirai 1879 m. konsekravo A.Beresnevičius. 1908 m. klebonas M.Požėla pastatė plytinę varpinę, kurioje buvo pakabintas didelis ir skardus varpas.

APRAŠYMAS. Mūrinės bažnyčios kairiojo pilioriaus altoriuje senas Marijos be aptaiso paveikslas. Marija iki pusės, su raudona tunika, ant galvos mėlynas apsiaustas, karūna.

Virš galvos du angelai laiko spindulingus rėmus, kuriuose Marijos monograma. Iš Marijos kraštų ties galva po 2 — 3 angelus ir žemiau pečių po 2 angelus. Marija žiūri tiesiai, kaire ranka apglėbus laiko Jėzų, dešinė — ant krūtinės. Jėzus taip pat su karūna, balta tunika, basas, kairėje — knyga, dešine laimina, galvą pasukęs į dešinę, bet žiūri tiesiai į mus. Iš šalių (paveikslo) ant altoriaus 16 padėkos ženklų.

ATLAIDAI. Kryžiaus Išaukštinimo, Petro ir Povilo (bažnyčios titulo).

28. KULIAI

VIETA. 17 km į pietvakarius nuo Plungės.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Plungės dekanatas.

VARDAS. Nuo žodžio „kūlys“ — siauro maišo, tinklo galas.

KULIAI BAŽNYČIOS ISTORIJA. Pirmąją bažnyčią pastatė ir turtais apdovanojo Plungės seniūnas Stanislovas Vainius ir jo žmona Elžbieta 1644 m. Kitas Plungės seniūnas Karpis vietoje senos 1750 m. pastatė naują bažnyčią, o kai ji paseno, 1900 m. parapijiečių ir kunigaikščio Oginskio lėšom, kanauninkų V.Jarulaičio ir S.Durskio pastangom pastatyta mūrinė bažnyčia. Kuliuose vikaravo kun. J. Tumas-Vaižgantas. Jis aktyviai platino lietuvišką spaudą.

Bažnyčios grindys originalios: iš apvalių, stačiakampių ir šešiakampių ąžuolinių rąstų—kūlgrinda. Pastatas nukentėjo per II pasaulinį karą.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Kas ir kada šį paveikslą Kulių bažnyčioje pakabino, nėra žinių. Jau 1793 m. šis paveikslas plačiai žinomas ir laikomas stebuklingu.

APRAŠYMAS. Ankstesnėje literatūroje šis paveikslas taip aprašytas: „Paveikslas buvo didžiajame altoriuje. Apačioje esantis įrašas liudija, kad tai kopija stebuklingo Marijos paveikslo, esančio Bochnia (p. Lenkijoj) miestelio dominikonų bažnyčioje, o vėliau parapijos bažnyčioje. Paveikslas papuoštas sidabriniu aptaisu ir vainikais. Paveikslo fonas ir du angeliukai, laiką vainiką, yra taip pat sidabriniai. Aplink paveikslą prikabinta daug votų“. Šiuo metu bažnyčioje yra du tokie paveikslai. Pirmasis yra kairiajame šoniniame altoriuje. Dydis 1,2x2 m. Su auksiniu aptaisu ir raudonu aksominiu fonu. Po aptaisu ant fono sidabrinė metalinė juostelė su užrašu: „Paveikslas Dievo Motinos, garsios stebuklais pas tėvus dominikonus Boknoje“. Ant fono 15 votų. Marija iki pusės, dešinę ranką laiko prie savo krūtinės, kaire — Jėzų. Jis dešine ranka laiko knygą, kaire laimina. Abu su karūnomis. Aplink juodu 12 žvaigždžių tarp votų.

Antrasis paveikslas yra bažnyčios šventoriaus koplyčioje. Kun. Česlovas Degutis rado apleistą Marijos paveikslą, kuris buvo restauruotas ir 1986 m. kabojo presbiterijos dešinėj pusėj ant sienos. Ant paveikslo po Marija užrašas: „Wizerunek obrazu cidownego Najsw. Panny Maryi która jest w Bochnicy u ojcow Domininkanow 1765“. Šis paveikslas su sidabrinėmis karūnomis ir aptaisu, tik be fono. Ir ant Marijos rankos, laikančios Jėzų, „kabo“ ant aptaiso nukaltas škaplierius. Šis paveikslas daugiau primena originalą nei kopiją.

MALONĖS. 1693 m. Plungės dvarininkė Ona Parvaniūtė-Aleknavičienė, buvusi neregė, padariusi įžadus Kulių Dievo Motinai, pasveiko.

Panašiai pasveiko ir Salantų klebonas St.Laurinavičius 1708 m.

ATLAIDAI. Škaplierinė, Jėzaus Širdies, Marijos Visatos Karalienės, Nekalto Prasidėjimo, šv.Stanislovo (titulo).

29. KUPIŠKIS

KUPIŠKIS VIETA. 40 km į rytus nuo Panevėžio.

1997 m. — 9200 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, dekanato centras.

VARDAS. Nuo Kupos upės, kurios santakoje su Lėveniu yra įsikūręs miestas.

ISTORIJA. Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1616 m. Zigmanto III Vazos potvarkiu.

1636 m. Vladislovas IV jos išlaikymui užrašė daugiau turtų.

1781 m. Kupiškio miestelis su bažnyčia sudegė. 1791 m. parapijiečiai savo lėšomis pastatė naują medinę bažnyčią Angelų Sargų garbei. įsigyti varpai per I pasaulinį karą buvo išgabenti į Rusiją ir dingo. Dabartinė bažnyčia pradėta statyti 1900 m., baigta 1914 m., 1921.IX.7 Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius ją konsekravo Kristaus į Dangų Žengimo titulu. 1987 m. kalendorius-žinynas mini dar 1701 m. pastatytą bažnyčią.

APRAŠYMAS. Marijos paveikslą Morilio kompozicijos 1914 m. Varšuvoje nupiešė dailininkas A.Ščelauskis. Dydis apie 1,1x2,4 m. Marija jaunutė, apsupta angelų, iš viso matosi apie 14 galvučių. Balta tunika, perjuostą surišta virve. Prie kaklo dar auksinė juosta. Po tunikos rankovėm išsikiša baltų marškinių rankogaliai. Iš kairės pusės ant peties tamsiai žalsvas apsiaustas. Dešinė ranka į šalį ir į viršų pakelta. Kairė — tik į šoną. Palaidais plaukais. Galva pasukta kiek į dešinę, žiūri aukštyn. Iš altoriaus šalių 2 medžiagos lentelės, iš viso 20 votų.

ATLAIDAI. Kristaus Žengimo į Dangų.

30. KURKLIAI

KURKLIAI VIETA. 13 km į pietus, pietvakarius nuo Anykščių.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Ukmergės dekanatas.

VARDAS. Nuo Kurklės upelio. „Kurklos“ — kurkulai, varlių kiaušinėliai, ikrai.

ISTORIJA. 1622 m. buvo reformatų bažnyčia. Katalikų bažnyčios nebuvo, buvo tik koplyčia. XVII a. ją aptarnavo Kavarsko kunigai. 1700 m. grafas Zaviša pastatė medinę bažnyčią ir prie jos įkurdino atgailos kanauninkus. Pagal 1987 m. katalikų kalendorių-žinyną pirmoj i bažnyčia pastatyta 1669 m., antroji — 1700 m., o trečioji — 1734 m.

1874 m. bažnyčia perstatyta. APRAŠYMAS. Medinės bažnyčios kairiajame šoniniame altoriuje yra apie 1x1,5 m stebuklingas paveikslas. Viršuje rėmai suapvalinti. Su sidabriniu aptaisu. Matosi tik veidai ir rankos. Abu su vainikais, papuoštais akmenimis, sklinda auksiniai spinduliai, 12 žvaigždžių aplink Marijos galvą. Ant raudono audeklinio fono tarp rėmų ir sidabrinio aptaiso kabo 12 votų. Ant Marijos kaklo karoliai.

Marija pavaizduota iki pusės, galvą pakreipusi kiek į kairę, bet žiūri tiesiai. Kaire ranka laiko Kūdikėlį, dešine Jį prilaiko ir dar laiko skeptrą. Jėzus žiūri į Marijos pusę, kairėj rankoj laiko rutulį, o dešine laimina.

ATLAIDAI. Škaplierinė, Jurgio (titulo), Mykolo.

31. KVETKAI

KVETKAI VIETA. 25 km į rytus nuo Biržų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Biržų dekanatas.

ISTORIJA. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1744 m. Dvarininkai Kamarauskai 1762 m. įkūrė Kvetkuose Reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolyną. 1769 m. Vilniaus vysk. Masalskis čia įsteigė parapiją. 1772 m. Pranciškus Kamarauskas pastatė bažnyčią. 1777 m. ją konsekravo Gudijos vyskupas Feliksas Taujeniškis. 1875 m. bažnyčia padidinta. Grafai Kamarauskai čia palaidoti.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Paveikslą gavo grafai Kamarauskai.

APRAŠYMAS. Dydis 50x60 cm. Rėmai viršuje „nukirstais“ kampais. Atrodo senas. Marija iki pusės, su sidabriniu ir auksiniu apdaru bei aptaisu, ant galvos karūna. Kairėje rankoje laiko Jėzų, dešine prilaiko, žiūri tiesiai. Jėzus žvelgia į dešinę, kairę ranką laiko prie krūtinės, dešine laimina. Matosi tik rankos, veidai ir Jėzaus pėdos. Ant raudono aksomo fono 1 votas. Buvo daug votų, bet per bažnyčios remontą prieš porą dešimčių metų darbininkai išvogė.

MALONĖS. Pavyko sužinoti tik apie netiesioginį, bendrą šito paveikslo stebuklingumo garsą. Šios parapijos viename kaime gyvenanti moteriškė pamena savo motiną vadinus šį paveikslą „cudaunu“, taigi — stebuklingu. Šitai moteriškei apie 50 — 60 metų.

ATLAIDAI. Marijos Gimdytojos I.1, šv. Antano, šv. Jono Krikštytojo (titulo), šv. Jurgio, Marijos Paguodos — paskutinį rugpjūčio sekmadienį.

32. LABANORAS

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Lietuvos krikšto proga karalius Jogaila Labanorą 1387 m. užrašė Vilniaus vyskupams. Vyskupų vizitacijos aktai mini Labanoro bažnyčią Marijos Gimimo titulu iš 1527 m. Bažnyčiai pasenus, Vilniaus vysk. Masalskis pastatė 1768 m. naują, kuri Napoleono laikais nukentėjo. 1820 m. parapijiečių lėšomis buvo atnaujinta.

XIX a. Labanoro apylinkės buvo kiek aplenkėjusios. 1884 — 1886 m. čia klebonavęs žinomas lietuvių veikėjas kun. A.Burba parapiją atlietuvino. Jis išvystė plačią lietuvišką veiklą, užrašinėjo tautosaką, platino lietuviškas knygas, organizavo jų slaptą pristatymą, ugdė knygnešius. Be to, buvo aktyvus blaivinimo darbe. Nepatiko lenkininkams lietuviškoji Burbos veikla, nepatiko jis ir smuklininkams. Pasipylė prieš jį įvairių intrigų, skundų ir netrukus kunigas buvo uždarytas Gardino vienuolyne. Šį šiurpų savo gyvenimo laikotarpį jis eilėmis apdainavo 1889 m. .Atsisveikinime su Lietuva“.

Sudiev ir tau, Labanoras, kur tiek metu dirbau,

Nuo bedievių persekiotas, truputį čia sirgau.

Čia žandarai mane rišo, kalinin įstūmė,

Kur per dvejus pilnai metus pragyvenau rūme,

Kur surišo mano rankas, prikirpo liežuvį,

Kad užmirščiau savo kalbą, nebūčiau lietuviu.

Apsiriko bjaurus maskolius: pas 'dariau uolesniu,

Savo vargais irgi darbais likau dar garsesniu.

PAVEIKSLO ISTORIJA. 1675 m. šis paveikslas minimas vyskupo vizitacijos aktuose kaip garsus. Lyg tai 1811 m. uždėtas aptaisas.

LABANORAS APRAŠYMAS. Yra didžiajame altoriuje. Dydis 1,0x1,65 m. Viršuje rėmai suapvalinti. Visas paveikslas padengtas paauksuotu aptaisu. Matosi tik veidai, rankos ir Jėzaus pėdos. Metalinis aptaisas iškaltas taip, kad ryškiai parodo drabužių ir daiktų formas. Marija iki pusės, veidas griežtas, pasuktas į kairę pusę, bet žiūrintis tiesiai (į mus). Ji dešine ranka laimina žmones, kaire laiko Kūdikį Jėzų, kuris dešine laimina, o kaire ranka laiko knygą, žvelgia šiek tiek į dešinę. Ant jų galvų vainikai, už jų—saulės diskai su spinduliais, tarp kurių žvaigždutės. Dar aukščiau angelų galvutės, o aukščiausiai Šv. Dvasios simbolis — sidabrinis balandis. Ant Marijos kaklo kabo 7 spalvoti karoliai. Virš paveikslo yra kokie 8 votai. Altoriaus viršūnėje — Marijos monograma. Aplink paveikslą ir altorių žmonės eina keliais. Paveikslas pieštas aliejiniais dažais ant drobės.

MALONĖS. 1. Viena moteris atėjo užprašyti šv. Mišias, nes Labanore buvo pasižadėjusi užsakyti, jei išgis nuo paralyžiaus.

2. Per Marijos vardo atlaidus moteris vedė keliais mergaitę aplink paveikslą. Po pamaldų norėjo irgi šv. Mišias užprašyti. Sako, sirgom, pažadėjom, jei pasveiks, užprašyt šv. Mišias.

ATLAIDAI. Marijos Gimimo (titulo).

33. LAUKSODIS

VIETA. 18 km į šiaurę nuo Linkuvos.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija, Joniškio dekanatas.

LAUKSODIS ISTORIJA. Seniau buvo dvaras. XVIII a. jame buvo įkurta jėzuitų misija. Jėzuitas kun. Mykolas Drignevičius ordino ir parapijiečių aukomis pastatė medinę bažnyčią 1710 m. Antroji bažnyčia buvo pastatyta 1751 m. (pagal 1987 m. KKŽ, o pagal Br.Kviklio „LB“ — 1762 m.) Remontuota XIX a. pab. Vysk. Valančius 1870 m. rūpinosi gauti leidimą taisyti bažnyčiai, bet rusų valdžia nesutiko ir pasiūlė ją uždaryti.

APRAŠYMAS. Medinės bažnyčios didžiajame altoriuje yra stebuklingas Marijos paveikslas.

Dydis apie 1,1x1,8 m. Marija iki pusės. Paveikslas padengtas sidabriniu aptaisu, tik galvos apdangalas — auksiniu. Auksinis ir vainikas. Aplink figūrą raudonas fonas, ant kurio 14 votų. Viršuje Marijos monograma ir 12 žvaigždžių. Apačioje užrašas: „Sveika Marija, Milistos pilna, užtarki mus“.

Marija sudėjusi rankas maldai prie krūtinės, palenkusi galvą žiūri žemyn. Tarsi prašo Dievo atleidimo už žmonių padarytus įžeidinėjimus ir juos užtaria.

Paveikslas uždengiamas kitu Marijos paveikslu, kuris tokios pačios kompozicijos, tik Marija ne iki pusės, bet visu ūgiu.

ATLAIDAI. Šv. Antano (titulo).

34. LAVORIŠKĖS

VIETA. 24 km į rytus nuo Vilniaus.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Kalvarijos dekanatas.

LAVORIŠKĖS BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1642 m. medinę bažnyčią pastatė Ona Rudaminaitė-Pocienė. Buvo ten, kur dabar kapinės. Per vadinamąjį 13 metų karą tarp Maskvos ir LDK — Lenkijos bažnyčia buvo sudeginta, bet vėliau atstatyta. 1676 m. vizitatoriaus sąrašuose pažymėta, kad ši bažnyčia globojama karaliaus. 1775 m. vysk. Zienkovičiaus rūpesčiu perstatyta. 1906 m. klebono Juozapo Mirono ir parapijiečių pastangomis pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia, konsekruota arkivyskupo Jalbžykovskio 1927 m.

APRAŠYMAS. Mūrinės, geltonų plytų bažnyčios kairiajame šoniniame altoriuje 2,2x1,4 m paveikslas. Iš šalių 2 lentelės su 67 votais. Kompozicija sudėtinga. Marija lyg sėdi kiek pasilenkusi. Kairėje rankoje laiko Kūdikį, o dešine prilaiko. Po Marijos kojom rutulys ir 2 knygos. Iš kairės Kūdikiui klūpo vienuolis ir ima iš Jo rožinį. Kiek aukščiau angelas, o viršuje debesyse angeliukai. Visos figūros su sidabriniu aptaisu, išskyrus Kūdikėlį. Jis nuogas. Kitų matosi veidai ir rankos. Fonas raudonas.

35. LINKUVA

VIETA. 15 km į šiaurės rytus nuo Pakruojo. 1997 m. — 2050 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija.

VARDAS. Padavimai sako, kad senovėj Linkuva buvo toliau į rytus, prie Mūšos, kur upė linksta stačiai į šiaurę. Iš čia galėjęs kilti ir vietovės vardas.

ISTORIJA. Apie Linkuvą 1978 m. Čikagoje išėjo 336 psl. knyga „Linkuva“.

Pirmąją bažnyčią pastatė 1500 m. dvarininkė Kotryna Mykolienė iš Žeimių, ieškodama pas Viešpatį nusiraminimo po vyro ir sūnaus mirties. Žemaičių vysk. Martynas III paskyrė kunigą ir Linkuvą padarė parapija. XVI a. pab. Linkuva teko kalvinui Bialozorui, kuris nusavino bažnyčią ir jos turtus. Jis sudegusios medinės bažnyčios vietoj 1593 m. pastatė mūrinę. Vysk. Melchijoras Giedraitis iškėlė bylą, ir 1606. V.5 Upytės teismas katalikams priteisė užgrobtą bažnyčią su turtais. 1634 m. vysk. Jurgis Tiškevičius parkvietė į Žemaičių vyskupiją vienuolius karmelitus ir pavedė jiems Linkuvos parapiją. 1668 m. pastatė vienuolyną. 1681 m. vienuolių prašomas Lietuvos karalius Jonas III savo lėšom pristatė bažnyčiai prieangį bei 2 bokštus, įrengė 7 naujus medinius altorius. 1745 m. vysk. Antanas Tiškevičius bažnyčią konsekravo. 1832 m. rusų valdžia vienuolyną uždarė, žemes konfiskavo, bažnyčią pavedė pasauliečiams kunigams. Per I pasaulinį karą 1915 m. rusai išvežė 3 varpus, kurių vienas svėrė 500 kg. 1925 m. buvo gauti iš Rusijos atvežti kiti 2 varpai. 1926.1V.4 steigiant bažnytinę Kauno provinciją Linkuva priskirta prie Panevėžio vyskupijos. 1927 — 1934 m. kanauninko Liudviko Šiaučiūno rūpesčiu atliktas remontas. Linkuva—vysk. Kazimiero Paltaroko tėviškė. Bažnyčioje dešinėje pusėje yra jo biustas.

APRAŠYMAS. Paveikslas yra didžiajame altoriuje. Dydis apie 80x140 cm, auksiniuose rėmuose. Padengtas sidabriniu aptaisu, raudono aksomo fone kabo karoliai, kryžiukai, širdelės, apie 70 votų. Atidengta tik veidai, delnai ir Jėzaus kojytės. Marija ant kairės rankos laiko Kūdikį, o dešinę kartu su kairės rankos plaštaka prispaudusi prie krūtinės. Marija žvelgia tiesiai. Jėzus žiūri link Jos, dešine laimina, kaire laiko knygą priglaudęs prie krūtinės. Ant abiejų galvų karūnos. Marijos karūną laiko 2 angelai.

Paveikslas uždengiamas kitu Marijos su Kūdikiu paveikslu. Kaip rašo Br.Kviklys „LB“, šį Marijos Škaplierinės paveikslą nupiešė seselė širdietė Teodora Kriaučiūnaitė. Pakeliant dengiamąjį paveikslą prieš sumą ar prieš votyvą, bažnyčioje susirinkusieji maldininkai giedodavo vieną Maironio „Marija, Marija“ giesmės posmelį.

Žmonių gerbiamas dešiniajame bažnyčios altoriuje esantis Marijos Škaplierinės paveikslas, kuris, rodos, anksčiau buvo didžiajame altoriuje. Dydis— 1,5x1,55 m. Marija stovi ant metalinio pusmėnulio, su paauksuotu aptaisu, kuris dengia tik Jos figūrą, išskyrus veidą ir rankas. Abi rankas ištiesusi ir išskleidusi apsiaustą kaip sparnus, rankose laiko škaplierius. Prieš Mariją priklaupę vienuoliai. Du angelai virš Marijos laiko juostą su užrašu. Dar aukščiau sidabrinis balandis. Kairėje pusėje viena širdelė.

Sako, brangus ir Marijos paveikslas — altorėlis, kurį neša moterys per procesiją. Marija atvaizduota su Jėzumi ant rankų.

MALONĖS. Prieš 1981 m. Marijos Škaplierinės atlaidus viena parapijietė atnešė klebonui auksinį kryželį ir prašė pakabinti jį prie stebuklingojo paveikslo dėkingumo ženklan už Marijos užtarimu gautą malonę — pasveikimą.

ATLAIDAI. Nuo senovės laikų Linkuva garsėjo Bažnyčios globėjos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės — „Škapliernos“ atlaidais VII. 16 — 23. Per visas atlaidų dienas būdavo atlaikoma 160 — 170 mišių, išdalijama 12 000 komunikantų. Klebonijoje būdavo daugybė svečių, apie 200 dvasininkų bei klierikų. Po pastarojo karo atlaidai buvo švenčiami vieną dieną, o nuo 1972 m. — tris dienas. Paskutinė diena būna sekmadienį.

Dar švenčiami šv. Juozapo, šv. Jurgio, šv. Barboros, šv. Izidoriaus atlaidai.

36. MAIŠIAGALA

VIETA. 25 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Kalvarijų dekanatas.

VARDAS. Vietos grafas liepęs supilti kalną, ant kurio statėsi pilį (kalnas išliko). Žmonės nešę smėlį maišais. Ir vienam maišas praplyšęs. Žmogus taręs: „maišo galas“. Nuo to pradėjo vietą vadinti Maišiagala.

ISTORIJA. Čia buvo pilis, saugojusi Vilnių nuo kryžiuočių puolimų. Dvaras buvo didžiųjų kunigaikščių nuosavybė. Istorikas V.Pašuta tvirtina, kad jau 1298 m. Maišiagala buvusi valsčiaus centras. 1365 m. pilį kryžiuočiai sudegino. Maišiagalos dvarą ypač mėgęs Algirdas. Padavimai sako, kad jis čia 1377 m. ir miręs. Pagal Dlugošą, sudeginimo apeigos vykusios Kukovaičio miške, netoli Maišiagalos pilies. Kronikininkas Hermanas Vartbergietis dar priduria, kad Algirdas buvęs drauge sudegintas su 18 karo žirgų, su ginklais ir kt. reikmenimis. 1387 m. Lietuvoj buvo pastatytos 7 bažnyčios, kurių viena — Maišiagaloje. Žygimantas III 1589 m. bažnyčią atstatė ir pilį atnaujino, bet vėliau rusai šiuos pastatus sunaikino. Pastatyta 1674 m. bažnyčia išsilaikė iki 1760 m., kai buvo atstatyta. 1862 — 1865 m. išaugo mūrinė. 1792 m. miestas gavo Magdeburgo teises ir herbą. 1857 m. Vilniaus vyskupijos parapijų sąrašuose minima, kad lietuviai tada gyvenę 54 parapijos kaimuose.

Paveikslo istorija nežinoma, nes bažnyčios archyvas žuvo gaisre.

APRAŠYMAS. Paveikslas kabo ant bažnyčios kairės sienos. Dydis apie 1,2x 1,4 m. Visas jis padengtas sidabriniu aptaisu. Atviri tik veidai, delnai, pėdos ir Jėzaus kūnelis. Paveikslo titulas — Rožinė. Marija stovi, ant kairės rankos laiko Kūdikėlį, dešinėj ištiesusi rožinį. Ant galvos auksinė karūna. Marijos kairėj pusėj vienuolis su rožiniu, dešinėj — vienuolė. Paveikslas labai senas. Pagal „LTSR Kultūros paminklų sąrašą“ (V„ 1973 m.), paveikslas yra iš XVIII a. Pieštas aliejiniais dažais ant drobės. Prie paveikslo buvo lentelė su 25 — 30 votų. 1980 m., remontuojant bažnyčią, jie buvo lyg atiduoti restauravimui. Iki šio laiko, matyt, jau kabo.

ATLAIDAI. Jono Krikštytojo, Marijos Ėmimo į Dangų (titulo).

37. MERKINĖ

MERKINĖ VIETA. 25 km į pietus nuo Alytaus. PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, dekanato centras.

VARDAS. Nuo upės.

ISTORIJA. Iš tvirtovės 1387¹,1418²,1648²,1674², 1884 (bažnyčios pastatymo metai pagal KKŽ-97).

Pirmoji bažnyčia pastatyta, manoma, iš tvirtovės iki 1387 m. 1607 m. įsteigtas dominikonų vienuolynas (fundatorius burmistras Kristupas Steponis) ir 1615 m. pastatyta mūrinė bažnyčia. 1676 m. įsteigtas jėzuitų vienuolynas, pastatyta bažnyčia etmono Mykolo Paco rūpesčiu. 1648 m. perstatyta parapijinė bažnyčia. 1822 07 16 per miestelio gaisrą sudegė visos trys bažnyčios. 1832 m. dominikonų bažnyčia perduota parapijai.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Švč. M.Marijos Dangaus Valdovės paveikslas minimas nuo XVIII amžiaus. 1992 09 26 Laima Šinkūnaitė iš ilgamečio zakristijono Antano Ašmenos sužinojo, kad dar prieš 30 metų šalia paveikslo buvę votų. Apie 1960 m. paveikslas buvo restauruotas ir votai nuimti.

APRAŠYMAS. Paveikslas yra kairės (moterų) pusės šoniniame altoriuje. Medis, tempera. 1,09 X 1,83 m. Marija sėdi, dešinėje rankoje laiko skeptrą, kaire prilaiko Kūdikį, vienplaukė. Virš galvos saulė su ilgais spinduliais, kaire pėda pamynus pusmėnulį, po juo ir iš šalių debesys. Kūdikis beveik nuogas, kairėje rankoje laiko rutulį, dešine — laimina.

* * *

Bažnyčioje yra dar vienas labai senas Marijos su Kūdikiu ant kairės rankos paveikslas. Medis, tempera, o fonas — auksuotas. 57,5x84,5 cm. Marija iki pusės. Kūdikis kaire ranka laiko knygą, dešine trimis pirštais laimina. Marija su raudona tunika ir mėlynu apsiaustu, Jėzus — balta tunika. Ant galvų nupieštos senoviškos karūnos. Be apdaro. Apie stebuklingumą žinių nėra.

ATLAIDAI. Žolinė — bažnyčios titulo.

38. MOLĖTAI

VIETA. 60 km į šiaurę nuo Vilniaus. 1997 m. — 7350 gyventojų. PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, dekanato centras.

MOLĖTAI ISTORIJA. 1387.11.17 Jogaila su kitais kaimais Vilniaus vyskupui užrašė ir Molėtus. 1522 m. vizitacijos aktai bažnyčią jau mini. 1700 m. Vilniaus vysk. Bžostovskis pastatė naują medinę bažnyčią. Pagal 1987 m. KKŽ, švedai pirmąją Molėtų bažnyčią 1702 m. sugriovė, o antroji statyta 1720 m. Trečioji — 1880 m. 1900 — 1907 m. kun. K.Bandzevičius su parapijiečiais pastatė naują mūrinę bažnyčią.

Per okupacijas skaudus likimas ištiko kleboną Matą Lajauską. Šis taurus lietuvis, ilgametis Molėtų klebonas bei dekanas, savo laiku buvo Petrapilio dvasinės akademijos profesorius, teologijos mokslų magistras, didelis patriotas, mėgęs šaulius, skautus ir kt. lietuvių organizacijas, originalaus būdo. Net pamoksluose kartais pasakydavo: „Jei vyras ne šaulys, tai koks ten vyras. Mergaitės, netekėkite už tokio — šliūbo neduosiu!“

Prasidėjus karui ir bolševikams bėgant iš Lietuvos, miestely suplevėsavo trispalvė, iškelta molėtiškių partizanų. Bolševikų bėgliai paklausė vieną nesveiko proto žydelį, kas liepęs iškelti tą vėliavą. Tas atsakęs, kad dekanas Lajauskas. Okupantai ištraukė nelaimingą dvasininką iš lovos. Nelaimei, gretimame kambaryje gulėjo skersai sofos padėta gražiai išlyginta trispalvė. Kunigas buvo okupantų suimtas, nuvežtas už 3 km nuo miestelio ir sušaudytas šalia Molėtų— Utenos vieškelio esančioje pelkėje. Išvijus bolševikus, jo palaikai buvo iškasti ir iškilmingai palaidoti Molėtų bažnyčios šventoriuje. Kiek vėliau pastatytas paminklas su įrašu:

MOLĖTAI „Nors styga gyvenimo trūko,

Jos aidas ilgai dar kartos.

Kad nėra kilnesnio dalyko,

Kaip mirti dėl savo tautos

Antrą kartą okupavus Molėtus, paminklas buvo sudaužytas ir nugriautas. Ant kapo liko tik akmenų krūva.

APRAŠYMAS. Paveikslas yra kairiajame šoniniame altoriuje. Dydis apie 1x1,5 m. Marija su auksiniu aptaisu, Jėzus su sidabriniu. Fonas taip pat su sidabriniu aptaisu. Karūnos auksinės. Aplink juodu — 12 žvaigždžių. Matosi tik veidai, rankos ir Jėzaus kojelės iki blauzdų. Marija iki pusės, žiūri tiesiai, galvą palenkusi link Jėzaus, kurį laiko abiem rankom savo kairėj pusėj. Virš paveikslo ant altoriaus kabo 1 votas.

Marijos paveikslas iš senosios bažnyčios yra zakristijoje. Dydis apie 1x2 m. Apatinėje kairėje dalyje — Oginskio herbas. Figūros su sidabriniu aptaisu, auksinėmis karūnomis. Marijos karūną laiko 2 angelai. Fonas raudono audeklo. Marija iki pusės. Laiko savo dešinėje Kūdikėlį Jėzų, kuris veidu prigludęs prie Marijos.

MALONĖS. Tas votas nuo kun. kanauninko Juozapo Andrikonio „už išklausytą maldą“. Nuvažiavus į Stakliškes, pas kun. J.Andrikonį, jis taip pasakė: votą pakabino pavesdamas į Marijos rankas sugriautų per karą bokštų atstatymą. Ir bokštai anais kovingo ateizmo laikais buvo atstatyti.

ATLAIDAI. Marijos Vardo IX. 12 į sekmadienį, šv. apaštalų Petro ir Povilo (titulo), šv. Jurgio, šv. Antano.

39. NAUJAMIESTIS

VIETA. 10 km į pietvakarius nuo Panevėžio.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija ir dekanatas.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. Trakų vaivada Marcijonas Oginskis 1688 m. įsteigė Naujamiesčio katalikų parapiją, 1689 m. įsakė pastatyti bažnyčią, kleboniją, prieglaudą. 1725 m. bažnyčia sudegė. Kun. M.Banevičiaus rūpesčiu iki 1755 m. atstatyta; netrukus vėl sudegė. Kleb. A.Šliogerio iniciatyva 1785 m. pastatyta kryžminio plano bažnyčia, ji turėjo 6 altorius. 1860 m. išpuoštas bažnyčios vidus.

1889 m. Vilniaus kapitulos prelatas Juozapas Bankus-Bankevičius paliko 23000 rub. naujai mūrinei bažnyčiai, kuri buvo pastatyta 1899 — 1908 m. Po I pasaulinio karo apgadinta bažnyčia buvo pataisyta.

Kleb. J.Kirnos rūpesčiu 1934 m. dail. V.Čižauskas įrengė 2 šoninius altorius. V.Dilka išdekoravo bažnyčios vidų, nutapė 4 paveikslus. 1944 m. sprogus lėktuvui, bažnyčia apgadinta. J.Kirnos iniciatyva suremontuota.

PAVEIKSLAS. Kairėje navoje, virš šalutinių durų, yra altorius su Švč. M. Marijos Sopulingosios paveikslu. Marijos širdis perverta vienu kalaviju. Apie visą paveikslą ant tamsiai raudonos medžiagos prikabinėta įvairiausių suvenyrų: širdelių, kryželių, kojelių, rankų, medalionų, rožantėlių. Paveikslas pieštas nežinomo Varšuvos menininko prieš porą šimtų metų, atkurtas Vilniaus restauratorės Onos Šmigelskaitės 1972 metais, žmonių labai mylimas. Paveikslas saugomas valstybės. Apie jo kilmę eina iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą legendinė istorija.

Poros kilometrų atstumu nuo Naujamiesčio, vakarų link, ant Šuojos upelio kranto, yra Liberiškio gyvenvietė. Čia nuo senų laikų buvęs dvaras, priklausęs Karpių giminei. Gyvulius prižiūrėjusi šeima: vyras, žmona ir 16 metų sūnus. Kartą gyvulius bešeriant berniukas įpykinęs bulių, kuris nutraukęs grandinę ir jį mirtinai subadęs. Motina labai gailėjusi sūnaus ir niekaip negalėjusi nusiraminti. Per naktis priebutyje sėdėdavusi, žiūrėdavusi kapų link ir graudžiai verkdavusi. Visiems ši motinos rauda įkyrėjusi, dvarininkas Karpis neįstengęs jos nuraminti, nors jai siūlęs daug pinigų, žemės, o ji atkirsdavusi: „Aš už jokius turtus savo sūnaus neparduosiu...“ Kartą iš Varšuvos atvažiavęs į dvarą svečias, Karpių giminaitis. Naktį išgirdęs tos moteriškės raudas, priekaištavęs savo giminaičiui, kodėl jis tos moteriškės nesuvaldąs, nes raudodama neduodanti visai apylinkei miegoti. Išgirdęs tokį beviltišką giminaičio paaiškinimą, pasisiūlęs pats ją nuraminti. Po keleto mėnesių svečias varšuvietis, grįždamas į Liberiškį, atsivežęs ir dovanų. Lydimas dvaro savininko, nuėjęs tos nelaimingos šeimos aplankyti. Savo atsivežtą dovaną — Marijos Sopulingosios paveikslą— įdavęs moteriai į rankas, o ši žiūrėjusi žiūrėjusi, veidas švytėjęs, nusiraminusi ir priekaištaudama sau prabilusi: „Juk tai aš. Tik vienas kalavijas pervėręs širdį. Marijos širdį pervėrė juk septyni kalavijai, ir Ji išlaikė“. Moteris nusiraminusi. Menininkas svečias padovanojęs jai šį paveikslą. Marija ir buvusi visą jos gyvenimą ramintoja ir guodėja. Šeimai išmirus, paveikslas buvo padovanotas Naujamiesčio bažnyčiai, o čia jis neturėjo nuolatinės vietos. Kiekvienas klebonas jam vis naują vietą surasdavo, mat paveikslas buvo neišvaizdus, aptriušęs, sunkiai įžiūrimas. Marijos mylėtojai, gyvenimo nelaimių slegiami, jį visur surasdavo ir čia Sopulingajai Marijai savo padėkos ženklus — votus palikdavo. Bažnyčią ir jos inventorių 1970 — 1974 m. suremontavus, šis paveikslas taip pat buvo restauruotas ir visam laikui įmontuotas į gražaus ąžuolinio altoriaus kompoziciją. Altorių suprojektavo dail. Povilas Andriejauskas, darbus atliko panevėžietis Jonas Čeknys. Nors yra gražus Marijos altorius moterų navoje, bet beveik visi, kurie tik aplanko bažnyčią suklumpa ir prie Sopulingosios Marijos kojų. Matyti, kad žmonės gauna įvairiausių malonių per Marijos užtarimą nes tai liudija gausūs votai — padėkos ženklai Marijai. Ir taip yra, regis, nuo senų laikų, nes votų esama labai senų. Tik gaila, kad neįsiklausyta į žmonių aimanas ir gautas malones.

MALONĖS. 1. Veronika Verbėjienė iš Smilgių miestelio:

— Klebone, prisek šitą „širdutę“ prie Marijos Sopulingosios — tai mano dukters dovana. Ji trejus metus iš lovos po avarijos nesikėlė, o šiandien jau vaikščioja. Sakosi buvo pasižadėjusi Naujamiesčio Marijai savo širdį padovanoti. Atlaikykite jos intencija šv. Mišias prie Sopulingosios Marijos.

2. Kulkų ugny.

Pokario sąmyšio metais mes gyvenome Švaininkų miško palaukėje. Tuo metu miškai buvo pilni įvairiausių žmonių. Žinoma, kareiviai juos gaudė. Vieną žiemos naktį kareiviai užėjo pas mus sušilti. Mes juos kuo turėdami pavalgydinome. Tik staiga iš miško pasigirdo šūviai. Mes su vaikais griuvom ant grindų ir kalbėjom „Sveika Marija“. Likome ne tik gyvi, bet ir visi sveiki. Tikim, kad mus Naujamiesčio Sopulingoji Marija globojo. Ji juk visos parapijos Motina.

— Klebone, prisek prie Jos rūbų mūsų padėkos ir meilės ženklą — šį mūsų kryželį...

Tai papasakojo N.Gustonienė 1980.05.10.

3. Povilas Laučkus nuo Pušaloto pasakoja:

„Tai buvo apie 1961 m. Susirgo mūsų aštuonių mėnesių berniukas. Paguldė Panevėžio vaikų ligoninėje. Šalia jo gulėjo dvejų metukų vaikelis. Jo kūnelis kaip skuduras, lyg kaulų neturėtų. Gydytojai visa padarė, ką galėjo, o šis... kuo tolyn, tuo silpnyn. Aš ir sakau: „Matot, gydytojai bejėgiai. Ieškokime pagalbos pas Mariją. Vis tiek mirs, pabandykime“. Vaikutį stipriai suvystėme, į taksi ir Naujamiestin. Klebonėlis a.a. Kuodelis pakrikštijo, o mes jį nunešėm, padėjom ant Marijos altoriaus. Dar dvi žvakes paaukojom. Visi: tėvai ir mudu su žmona — kūmai — sukalbėjome tris „Sveika Marija“ ir išleidom tėvus su kūdikėliu į namus. Priprašėme, kad kuo greičiau parašytų apie krikštasūnio sveikatą ar mirtį. Jei taip bus, tai mes nuvyksime ir į laidotuves. Antrą dieną gavom žinią kad tas berniukas laksto po kambarį“.

40. NAUJOJI VILNIA

VIETA. 8 km į rytus nuo Vilniaus.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus vyskupija ir dekanatas.

VARDAS. Nuo upės Vilnia, o šis upėvardis — nuo „vilnyti“, „vilnis“.

ISTORIJA. Senovėje buvo Rokantiškių pilis ir seniūnija. Pilis statyta XV a. XVI a. Rokantiškėse buvę vieni gražiausių renesanso stiliaus pilių rūmai. 1636.VII.15 — 16 Steponas Pacas čia iškilmingai priėmė karalių Vladislovą IV Vazą.

Šiandieninė Naujoji Vilnia išaugo iš carinės Rusijos laikais čia įsteigtų fabrikų. Mickūnų valsčiaus administracija nebeįstengė tvarkyti augančio miesto ir rusų valdžia 1904 m. formaliai legalizavo padėtį: naujas miestas buvo pavadintas Novovileisk. N.Vilnioje nuolat stovėjo 2 rusų kariuomenės pulkai. Kareivinių rajone jau iš seniau buvo Šv. Kazimiero koplyčia. 1906 m. pradėti parapijos steigimo ir bažnyčios statymo darbai. 1907 m. suteiktos parapijos teisės. 1911 m. kun. Butkevičiaus ir vietos katalikų rūpesčiu pastatyta mūrinė Šv. Kazimiero bažnyčia. Sovietmečiu rusai per N. Vilnią gabeno į Sibirą lietuvių tremtinių ešelonus. 1944 m. vokiečiai N.Vilnią sudegino. 1950 m. gavo miesto teises, 1957 m. prijungta prie Vilniaus.

PAVEIKSLO ARPAŠYMAS. 1. Jis yra evangelijos pusės šoniniame altoriuje. Altorius apipavidalintas medžiu pagal paveikslo matmenis, t.y. pirmiau turint paveikslą, o tik po to darant altorių. Viršutinė paveikslo dalis iš stačiakampės formos pereina į pusiau smailėjančių, pusiau suapvalintą formą ir, kadangi jis padengtas raudonu audeklu, neaišku, ar paveikslas stačiakampis, ar viršuj pusapvalės formos. Paveikslas yra Aušros Vartų kopija ir labai panašus. Tik metalinio apdaro gėlės šiek tiek retesnės, veidas gana panašus į originalo. Ant kaklo kabo raudoni karoliai. Ant apdaro taip pat iškalti metaliniai karoliai. Po paveikslu yra sidabrinis mėnulio pjautuvas. Iš abiejų paveikslo pusių altoriuje padarytos vietos votams. kabo sidabrinės širdelės, metalinės rankos ir kojos, klūpančių žmonių bareljefai, karoliai, vestuviniai žiedai, ordinai, medaliai. Iš viso apie 50.

2. Dešiniajame šoniniame altoriuje yra Marijos su Jėzumi ir šv. Antanu paveikslas. Dydis apie 1,2x2 m. Viršus pusapvalis. Marija stovi, ant kairės rankos laiko, o dešine prilaiko apie dvejų metukų Jėzų. Jos drabužis raudonas, ant viršaus mėlynas apsiaustas, ant galvos baltas nuometas. Aplink Marijos ir Jėzaus galvas šviesios aureolės. Jėzus lyg tiesia rankutes į šv. Antaną, kuris su rudu abitu, susijuosęs virve ir prieš juos atsiklaupęs su pakeltom į Jėzų ir Mariją rankom. Iš abiejų paveikslo šonų ant altoriaus pritvirtinto raudono audeklo prikabinta apie 12 votų.

ATLAIDAI. Šv. Kazimiero (titulo).

41. NEMAKŠČIAI

VIETA. 25 km į šiaurės vakarus nuo Raseinių.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Tauragės dekanatas.

VARDAS. Senovėje šioj vietoj buvusi didžiulė giria, prie jos stovėjęs namas su smukle. Tą namą žemaičiai vadinę namūkščiu. Aplink jį vėliau pradėta statyti trobesius, atsiradęs kaimas. Vietovę vadinę Nemokščiais, vėliau Nemakščiais. Kiti tvirtina, kad vardas galėjęs atsirasti nuo pirmojo gyventojo Nemokšos.

ISTORIJA. Apie 1590 m. pastatyta koplyčia. Iš Viduklės atvykdavo kunigas ir keletą kartų per metus atlaikydavo pamaldas.

Pirmą medinę bažnyčią pastatė Žemaičių seniūnas Jeronimas Volavičius 1636 m. Vladislovas Vaza aprūpino turtais, o Žemaičių vysk. J.Tiškevičius pakėlė parapija. Kai bažnyčia sudegė, apie 1780 m. kun. Počuipis pastatė naują. 1814 m. bažnyčia vėl sudegė, bet 1826 m. klebonas J.Stželeckis atstatė.

1881 m. pastatytoji buvo bene didžiausia medinė bažnyčia visuose Žemaičiuose. Joje buvo daug medinių statulėlių, kurias padarė broliai Butkai, dirbę čia zakristijonais. Jų darbo statulėlės pamažu supuvo ir išnyko. Bažnyčios pastogėje buvo išlikusių statulėlių, kurios traukomos už virvučių galėjo judėti, kraipyti ir linkčioti galvas. Vaidinimas vykdavo naktį prie Kristaus karsto. Jo pasižiūrėti žmonės rinkdavosi net iš aplinkinių parapijų.

1941 m. bažnyčia su visomis statulėlėmis sudegė. Klebonas Ruibys 1942 m. pastatė naują medinę bažnyčią. Prie jos dar buvo išlikę būgnai ir vėliavos barškuolės. Būgnai buvo mušami Velykų rytą einant procesijai aplink bažnyčią. Vėliavos ties keturiais bažnyčios kampais būdavo nešėjų smarkiai papurtomos. Jų viršūnėse pritaisyti šratų pripilti skardiniai rutuliai sukeldavo žvangesį. Seniau buvusi ir senoviška patranka, iš kurios Velykų rytą, Kristui prisikėlus, buvo šaudoma.

I PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Kairiajame altoriuje yra Aušros Vartų Marijos paveikslas. Dydis apie 1,1x1,6 m. Ant raudono fono dešinėj pusėj yra 17 votų. Paveikslas uždengiamas Kristaus Karaliaus, gaubiančio vyskupus, paveikslu.

II PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Ant bažnyčios kairės sienos kabo Ž.Kalvarijos dar prieš restauravimą tapyta kopija. Dydis apie 1,1x1,5 m. Fonas raudonas, apkabinėtas votais. Tie votai irgi kopija, tik Nemakščiuose yra 2 nauji votai, — tai patvirtino vietos skalbėja.

Šį paveikslą, pagamintą apie 1964 m., bažnyčiai dovanojo kun. Alfonsas Lukoševičius, paskutiniu metu buvęs Ž.Kalvarijos klebonu. Mirė jis 1984.IV.1. Nemakščiuose buvo išdirbęs 20 metų.

ATLAIDAI. Baltramiejaus, Marijos Globos (XI. —2 sekm.), šv. Jurgio, Švč. Trejybės (titulo), Juozapo.

42. NEMUNAITIS

NEMUNAITIS VIETA. 12 km į pietus nuo Alytaus, dešiniajame Nemuno krante.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Merkinės dekanatas.

VARDAS. Nuo upėvardžio Nemunas. ISTORIJA. Bažnyčią įsteigė 1625 m. Mykolas ir Kazimieras Sapiegos. 1626 m. parapijos įsteigimą patvirtino karalius Žygimantas III, dovanodamas jai 3 kaimus ir palivarką. 1655 m. bažnyčią sudegino rusai. Neilgai trukus ji buvo atstatyta. 1752 m. pastatyta nauja. 1831 m. bažnyčią uždegė žaibas. Būtų sudegęs visas jos turtas, jei ne žydai. Jie subėgo ir visus brangesnius bažnyčios daiktus išgelbėjo. Po gaisro, tais pačiais metais, Trakų teisėjas ir Nemunaičio valdytojas Vincas Žilinskas savo lėšomis pastatė naują pušies medžio bažnyčią. 1899 — 1904 m. kun. Feliksas Baltuška pastatė mūrinę geltonų plytų bažnyčią. Kernavės bažnyčia lygiai tokia pati, tik raudonų plytų. Ji statyta 1910— 1920 m., turbūt nukopijuota.

APRAŠYMAS. Didžiajame altoriuje yra 70x100 cm Marijos Šiluviškės paveikslas. Su auksiniu aptaisu, raudonu fonu. Ant jo — 10 votų.

ATLAIDAI. Marijos Aplankymo, Marijos Gimimo (titulo), Marijos Rožinės, Kalėdos.

43. PABAISKAS

VIETA. 9 km į pietus nuo Ukmergės.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Ukmergės dekanatas.

VARDAS. Ne tik vardas, bet ir bažnytkaimis atsirado po mūšio tarp Jogailos brolio Švitrigailos ir Vytauto brolio Žygimanto. Vidaus karas tarp jų prasidėjo 1432 m., kai sąmokslininkai nuvertė nuo sosto Švitrigailą. Šis įsitvirtino Polocke, išlaikė savo valdžioje rytines LDK sritis, o Žygimanto valdžią pripažino Lietuva ir vakarinės baltarusių žemės, rėmė Lenkija, kurios ponai buvo priešingi LDK nepriklausomybės gynėjo Švitrigailos politikai. Švitrigailos sąjungininkas buvo Livonijos ordinas. Apie 3 metus trukęs vidaus karas nedavė pergalės nė vienai pusei. 1435 m. priešai sutelkė maždaug po 30 tūkst. karią lemiamoms kautynėms. Abiejose kariuomenėse buvo lietuvių, totorių. 1435.IX. 1 įvyko mūšis, kurį Švitrigailos kariuomenė pralaimėjo. Šiuo mūšiu išvengta LDK skilimo. Suduotas sunkus smūgis Livonijos ordinui, sudarytos sąlygos toliau stiprinti uniją su Lenkija. Kunigaikštis Žygimantas šiam svarbiam įvykiui atminti mūšio lauką pavadino Pabaisku — nuo lenkiško žodžio „pobojowisko“, reiškiantį mūšio lauką, kautynes, o upelį pavadino Viktorija.

PABAISKAS BAŽNYČIOS ISTORIJA. Žygimantas, dėkodamas Dievui už pergalę, padarė įžadą mūšio vietoje pastatyti bažnyčią. Ji 1436 m. ir buvo pastatyta. 1501 m. didysis kunigaikštis Aleksandras bažnyčios patronatą perleido Vilniaus vysk. Taborui ir įrašė dokumente sąlygą, kad Pabaisko kunigas mokėtų lietuviškai.

1544 m. Žygimantas Augustas pastatė naują, taip pat medinę bažnyčią. 1664 m. ji buvo atstatyta. Bažnyčia dar buvo naujai perstatyta 1762 ar 1768 metais. Jai sudegus klebonas D.Venckevičius pastatė mūrinę bažnyčią 1821 — 1836 m.

APRAŠYMAS. (Paveikslo ir bažnyčios archyvai žuvo lyg ir per Napoleono žygį.) Dešiniajame pilioriuje kabo apie 1,1x1,5 m paveikslas.

Marija sėdi galvą palenkusi į dešinę, rankas nuleidusi ir sukryžiavusi laiko erškėčių vainiką. Viršuje viename ir kitame kampe po 2 angeliukus. Už sosto lyg uolos matosi. Marija su raudona tunika, ant galvos mėlynas apsiaustas, krentantis ligi kojų. Aplink kaklą baltas šalis. Žvelgia žemyn. Iš šalių 2 lentelės su 12 padėkos ženklų.

ATLAIDAI. Švč. Trejybės (titulo).

44. PABERŽĖ

PABERŽĖ VIETA. 25 km į šiaurę nuo Kėdainių. PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Kėdainių dekanatas.

ISTORIJA. 1787 m. baronas Šilingas čia pastatė medinę bažnyčią, kuri buvo Surviliškio filija. Kai ji netrukus sudegė, Šilingas kažkur nupirko seną mažą koplyčią ir ją atgabenęs pastatė sudegusios vietoje. 1859 m. pastatyta dabartinė. 1856— 1862 m. čia dirbo kun. Antanas Mackevičius.

APRAŠYMAS. Bažnyčios didžiajame altoriuje yra Marijos, aplankančios Elzbietą, paveikslas. Dydis apie 1,4x1,6 m. Viršuje pusapvaliai rėmai. Marija prie namo prieangio sveikina Elzbietą, kiek toliau ir šv. Juozapas, besikalbąs su Elzbietos vyru.

MALONĖS. „Nuo senų laikų žmonių gerbiamas ir laikomas stebuklingu Švč. Mergelės Aplankymo paveikslas. Nors votų neradau nė vieno, tačiau aplink altorių, grindų lentose matosi grioveliai. Tai pėdsakai tų žmonių, kurie klupsti ėjo aplink altorių. Keisdamas grindis, vieną lentą su tais grioveliais padėjau po altorium. Dabar tas paprotys jau beveik išnykęs, o tačiau dar keliais kai kas tebeina aplink altorių“, — kunigas M.Dobrovolskis.

ATLAIDAI. IX,21, Sekminės, Marijos Apsilankymo (titulo).

45. PABIRŽĖ

VIETA. 6 km į vakarus nuo Biržų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Biržų dekanatas.

VARDAS. Nuo miesto Biržai. 1970 m. sujungė su Likėnais ir dabar Likėnais vadinamas.

ISTORIJA. Nuo senų laikų tos žemės priklausė Radvilų giminei. Pirmą katalikų bažnyčią 1515 m. pastatė Vilniaus vysk. Albertas Radvila, Biržų kunigaikštis. 1645 m. Karolis ir Marija (Lapacinskaitė) Rastauskai užrašė bažnyčiai savo palivarką. Nuo to laiko Pabiržė pradėta vadinti Rastauskine. 1647 m. Rastauskai pastatė naują medinę bažnyčią. 1680 m. ją konsekravo Vilniaus pavyskupis Sluckis Švč. Trejybės garbei. 1766 — 1772 m. buvo pastatyta mūrinė bažnyčia. 1777 m. konsekruota. Praėjus daugiau kaip šimtui metų, sienos ėmė skilti, trūkinėti. Mėginta sienas suveržti geležimis, bet nedaug tepadėjo. 1898 — 1910 m. buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia vadovaujant kun. Ant.Rumševičiui. Išlaidas padengė parapijiečiai. Statyba kainavo 65 000 rublių. 1929.VIII.12 vysk. K.Paltarokas bažnyčią konsekravo.

APRAŠYMAS. Kairiajame altoriuje yra senas Marijos Škaplierinės paveikslas su aptaisu. Dydis apie 1,2x1,8 m. Marija sėdi soste. Fonas rusvai rudas. Medžiagos nėra. Marijos ir Jėzaus figūros su sidabriniu — žalvariniu aptaisu, papuoštu ornamentais ir gėlėmis. Jėzaus aptaisas su žvaigždėmis. Marija abiem rankom kairėje pusėje laiko Kūdikėlį Jėzų, žvelgia kiek į dešinę. Jėzus abiejose rankose laiko po škaplierių, irgi žiūri dešinėn. Aplink jų galvas 12 metalinių žvaigždžių. Ant galvų vainikai, iš paveikslo šalių 2 lentelės su 30 — 40 votų, karolių.

ATLAIDAI. Švč. Trejybės (titulo), Škaplierinės, Mykolo.

46. PAKRUOJIS

PAKRUOJIS VIETA. 36 km į rytus nuo Šiaulių. 1997 m. — 6550 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija.

VARDAS. Nuo Kruojos upės. Kruoja, matyt, sietina su latviškais žodžiais „kruities“ — stengtis eiti į priekį, „krujaties“ — vangiai, sunkiai eiti į priekį.

ISTORIJA. Miestas stovi ant požeminės kalkių uolos. Perkalus 23 m ir įstačius vamzdžius, vanduo savaime muša iki 3 m aukščio.

Spėjama, kad dabartinės bažnyčios vietoje buvo kapai ir koplyčia, kuri po 1630 m. virto pirmąja bažnyčia. 1750 m. dvarininkas Jonas Zabiela, Mstislavlio kaštelionas, pastatė naują medinę bažnyčią. Jos koplyčioje buvo Švč. Mergelės Marijos paveikslas, papuoštas „sidabriniais rūbais ir karūnomis Švč. M. Marijai ir kūdikiui Jėzui“. To paveikslo šiandien nebėra. Bažnyčiai pasenus, klebono St.Tomkevičiaus pastangomis, parapijiečių darbu iš dvarininko barono von der Ropo duotų medžiagų 1887 m. išaugo nauja bažnyčia, kuri išėjo neproporcingai ilga. Tai pastebėjo ir anų laikų caro valdžios atstovai: „Nastojatelj, stroite ne po planu, u vas za dlinyj kostiol...“ „Tai atkąskite“, — murmtelėjo klebonas. Bažnyčią šv. Jono Krikštytojo vardu konsekravo 1890 m. Žemaičių vysk. Paliulionis.

APRAŠYMAS. Paveikslas yra didžiajame altoriuje, vadinasi Švč. M. Marijos de Mercede Redemptionis Captivorum, senovinio darbo, raudono aksomo fone, papuoštas sidabruotu ir paauksuotu aptaisu Marija iki pusės su grandine rankoje ir paauksuota karūna, tankia aureole. Galvą pasukusi kiek į dešinę, bet žiūri tiesiai. Dešinę ranką laiko prie krūtinės, kur yra kryžius, kairę pakėlusi ir ištiesusi laiko antrankį. Kairėje pusėje ant fono 3 votai. Paveikslas pieštas aliejiniais dažais ant drobės.

ATLAIDAI. VIII.31, Baltramiejaus, Jono (titulo), Marijos Nekalto Prasidėjimo, 1761.IX.27. „Curatus Pakruojensis“ Andrius Čepulevičius įsteigia broliją ir parūpina iš Romos atlaidus, iki šios dienos tebevadinamus „Nevalninkai“ — rugsėjo paskutinį sekmadienį.

47. PANEVĖŽYS

VIETA. 95 km į šiaurę nuo Kauno. Senamiesčio šv. Petro ir Povilo bažnyčia. 1997 m. — 133 000 gyventojų.

VARDAS. Nuo Nevėžio upės.

ISTORIJA. Žmonės šioje vietoje įsikūrė gana seniai. Kai Vytautas vienoje kovoje su totoriais paėmė nelaisvėn 483 šeimas karaimų, 330 šeimų įkurdino N.Trakuose, o likusias 153 šeimas — kitose LDK dalyse, tarp kurių minimas ir Panevėžys.

Jau XVI a. žymi dalis civilinių reikalų atkeliama iš Upytės ir Krekenavos ir atliekama Panevėžy. 1704 m. Panevėžys labai nukentėjo nuo švedų. 1841 m. rusų valdžia davė 25 metams privilegiją visiems rusams kolonistams Panevėžyje: visi jie buvo atleisti nuo rekrūtų pareigos, nuo prekybos, asmens ir kitų mokesčių. Per I pasaulinį karą sudegė 1/5 Panevėžio dalis.

Vilniaus vysk. Vaitiekus Taboras (1491 — 1507) lankydamas vyskupiją patyrė, kad Ramygalos parapijoje, tarp Nevėžio ir Lėvens upių, Vilkatupio ežero ir Žvirblio lankos dar reiškiasi pagonybė. Vyskupas tai pranešė LDK Aleksandrui, ir šis 1503 m. tas apylinkes užrašė Ramygalos bažnyčiai ir jos klebonui su sąlyga, kad Panevėžyje būtų pastatyta bažnyčia, Ramygalos filija. Tuo pačiu raštu Aleksandras „patogumui žmonių“, ateisiančių bažnyčion, leido klebonui Panevėžyje įsteigti vieną smuklę. 1507 m. bažnyčia buvo pastatyta. Taip buvo įkurta Panevėžio — Senamiesčio filija. Ši bažnyčia, matyt, per 100 metų bus supuvusi. Karalius Zigmantas III, patyręs iš Jeronimo Valavičiaus, Upytės seniūno, kad Panevėžyje nebesą bažnyčios, norėdamas palengvinti jos statybą, 1629.III.24 dovanojo dalį dvarų Upytės apskrity. Klebonas Jurgis Tiškevičius 1629 — 1631 m. pastatė gražią medinę bažnyčią. Ji smarkiai nukentėjo nuo karų su švedais ir maskoliais. Iš pradžių buvo paversta kareivinėm, po to — karo ligonine. Ilgainiui bažnyčia paseno. Vilniaus kapitulos kanauninkas, Šv. Kazimiero koplyčios klebonas Mikalojus Tiškevičius dešiniajame Nevėžio krante 1781 m. pastatė jau trečią iš eilės senamiesčio šv. Petro ir Povilo bažnyčią, taip pat medinę. Jos tabernakulis buvo padarytas iš 11 000 medžio gabalėlių. Bažnyčią pašventino viceklebonas Pranciškus Ciotkavičius, kuris pamūrijo varpinę.

Bažnyčia taip paseno, kad per didelį vėją buvo pavojus sugriūti. 1877.V.9 pašventinti mūrinės bažnyčios pamatai. Po 20 metų rūpinimosi 1876.V.17 vidaus reikalų ministras leido statyti ir patvirtino bažnyčios planą. Kertinį akmenį pašventinti klebono Mykolo Chodoravičiaus pakviestas atvyko pavyskupis Aleksandras Kazimieras Beresnevičius. Jis po vysk. Valančiaus mirties valdė vyskupiją su 2 kanauninkais: Edvardu Barausku ir Mečislovu Paliulioniu. Bažnyčią pastatė per 7 metus. 1898 m. ją konsekravo pavysk. G.Cirtautas. Klebono Juozapo Stakausko rūpesčiu Petro ir Povilo bažnyčia 1912 m. polichromuota.

PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Dešiniajame altoriuje yra apie 1,8x1,2 m stebuklingas Marijos su Kūdikiu ant kairės rankos paveikslas. Jis padengtas metaliniu aukso ir sidabro spalvos aptaisu. Iš šonų kabo padėkos: tik keli votai ir daugelis karolių.

ATLAIDAI. Šv. Petro ir Povilo.

48. PAPARČIAI

VIETA. 9 km į šiaurės rytus nuo Žaslių, 3 km į pietvakarius nuo Neries.

PRIKLAUSYMAS. Kaišiadorių vyskupija, Žaslių dekanatas.

VARDAS. 1. Papartis reiškia sporingo augalo pavadinimą. 2. Papartis reiškė „vėliavą“.

ISTORIJA. Senovėje čia buvo pilis. Ordino magistrui Konradui von Jungingenui žygiuojant prieš Vytautą, 1394. VIII ties Paparčiais įvyko mūšis. Šiame mūšyje į nelaisvę pateko Vytauto svainis Sudimantas. Pilis liko neatstatyta.

1522 m. Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąrašuose Paparčių bažnyčia jau minima. 1649 m. LDK paiždininkis Stanislovas Beinartas Lietuvos dominikonų provincijos įsteigimo atminimui įsteigė Paparčiuose dominikonų vienuolyną ir užrašė Paparčių, Kazokiškių ir Taucilovičių dvarus bei pastatė mūrinę bažnyčią. Dominikonai 1795 m. padidino bažnyčią pristatydami Šv. Domininko koplyčią. 1864 m. rusai vienuolyną uždarė, o bažnyčią pavertė cerkve. Po kelerių metų bažnyčia ir vienuolynas buvo parduoti ir nugriauti. Buvusio vienuolyno žemėje įkurdinta nemaža rusų kolonistų, kurie turėjo remti valdžios vykdomą Lietuvos rusinimo politiką.

Spaudos draudimo laikais lietuviškos spaudos į Paparčius atgabendavo Jurgis Bielinis ir kiti knygnešiai. Patyręs, kad katalikų vienuolynas perduotas stačiatikiams, 1890 m. iškėlė bylą, kuri pasiekė net aukščiausią Rusijos instanciją— senatą. Byla atkreipė valdžios dėmesį — tai palaikyta priešrusišku judėjimu, buvo duotas įsakymas ištardyti ir suimti iniciatorius. Bielinis spėjo pasprukti nuo suėmimo.

Tik 1909 m. Rusijoje papūtus laisvesniems vėjams, Dovyslavičiaus pastangomis buvo gautas leidimas atkurti parapiją. Per susirinkimą parapijos steigimo klausimu kun. Vadogta kalbėjo tik lenkiškai. Lietuvių moterims paprašius, kad būtų kalbama ir lietuviškai, kunigas į tai rūsčiai sušukęs: „Eikite kiaulių ganyti, aš tokių nežiūriu..., tegu jums kalba lietuviškai Žaslių kunigai“. 1916 m. kun. G.Zimkaus ir parapijiečių rūpesčiu kapinėse buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. Bet žmonės nerimo ir bažnyčia buvo perkelta į senąją vietą. 1961 m. išorė remontuota.

Štai legenda apie Paparčių vienuolį, papasakota inžinieriaus Arbo Edmundo, gyvenančio JAV (nurašyta iš Br. Kviklio „Mūsų Lietuva“):

„Praėjus keleriems metams po nepavykusio sukilimo, vieną vakarą pas seną sugriauto vienuolyno zakristijoną užsuko keleivis.

— Ar pažįstate mane? — paklausė jis.

Zakristijonas gerai įsižiūrėjo ir pažino. Tai buvo buvęs vienuolis — kunigas, persirengęs paprastu žmogeliu. Jis nesisakė iš kur atkeliavęs, iš Sibiro ar iš svetimų kraštų, į kuriuos buvo patraukę sumušti sukilėliai.

Kai visai sutemo, vienuolis prabilo:

— Imk lempą, kastuvą ir lydėk mane.

Jie abu nuėjo į vienuolyno sodą. Čia vienuolis užrišo senukui akis, paėmė jįuž rankos ir vedė kalneliais, pakalnėmis, kairėn, dešinėn, kad šiam viskas susimaišė. Tada atrišo akis, uždegė žiburį ir parodė, kur kasti. Netrukus buvo atkasta didelė dėžė, atluptas jos dangtis ir prieš akis sublizgėjo šventi altoriaus indai, aukso pinigėliai, aukso širdelės, galvutės, rankos ir kojos, kokias išgiję maldininkai paprastai sega prie stebuklingų paveikslų.

— Man tiek ir terūpėjo žinoti, ar viskas tebėra. Po šimto metų tas auksas padės tėvynę vaduoti, — kalbėjo vienuolis. — O už tavo pagalbą ir už ilgą tarnavimą vienuolyne pasisemk kiek nori, kad nereikėtų senatvėje vargti.

Zakristijonas pasisėmė saują.

— Pakaks man senam.

Bet vienuolis pripylė jam pilną kepurę brangenybių. Paskui skrynią užvožė, duobę užkasė, žemę sumindžiojo, lempą užpūtė. Vėl užrišęs akis, vienuolis vedė senuką kairėn, dešinėn, aukštyn, žemyn, kol parvedė namo.

— Niekam nepasakok, ką matei, ir tos vietos ieškoti nemėgink, — prisaikdino atsisveikindamas.

Ilgus metus senukas tylėjo ir ramiai sau gyveno. Bet kartą ėmė ir neiškentė. Gandas tuoj perėjo kelias parapijas. O naktį pas senuką atsidangino „svečiai“ iš kaimyninio atvežtinių burliokų Krasnosiolskos kaimo. Jie degino jam padus, kad pasakytų, kur užkasti lobiai. Bet senukas iš tikrųjų nežinojo tos vietos. Tik parodė, kur po stalu molinėje asloje buvo įkasęs gautąjį atlyginimą. Burliokai pinigėlius iškasė ir išsinešė, o senukas netrukus po to mirė“.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Šį paveikslą, matyt, patys dominikonai atsivežė iš Romos. Jis buvo vienuolyne, o iš ten, jau garsėjantį stebuklais, prioras Justinas Gnoinskis pernešė į bažnyčią. 1864 m. ją uždarius, paveikslas atsidūrė Žaslių bažnyčioje. 1916 m. iš ten iškilmingai su procesija buvo perneštas į Paparčius, į ką tik pastatytą bažnyčią. Iki tol pamaldos vyko mažoj kapų koplytėlėj.

APRAŠYMAS. Didžiajame altoriuje yra 60x 120 cm Marijos stebuklingas paveikslas — kopija Švč. Marijos stebuklingo paveikslo, esančio Romoje, Maria Maggiore bazilikoje. Paveikslas yra auksiniuose rėmuose, padengtas sidabriniu aptaisu — tai Kauno maršalkos B.Oginskio dovana. Atidengti tik veidai ir rankos. Ant paveikslo tamsaus fono prikalta 12 votų. Ant Marijos ir Jėzaus galvų auksinės karūnos — to paties B.Oginskio dovana.

Marija iki pusės, ant kairės rankos laiko Kūdikėlį Jėzų, o dešine prilaiko. Žiūri tiesiai. Jėzus žiūri į dešinę link Marijos, dešine ranka laimina, o kaire lyg tai laiko knygą.

MALONĖS. Kaip papasakojo 1988 m. klebonas Hiliaras Misiūnas, archyvų su užrašytais stebuklais jis nerado. Bet jam čia dirbant viena moteris, kuri gali paliudyti, patyrė nuo Marijos malonę. Jai turėjo būti dideli nemalonumai, bet kai tik ji kreipėsi į Paparčių Mariją, viskas išėjo net į gera.

ATLAIDAI. Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Stanislovo.

49. PASVALYS

VIETA. 36 km į šiaurę nuo Panevėžio. 1997 m. — 9300 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, dekanato centras.

ISTORIJA. 1497.XII.6 paskelbtu dokumentu LDK Aleksandras, prašomas kun. Jono Groto, kuris jau buvo pradėjęs statyti bažnyčią, padovanojo savo žemių ir leido kurti miestą. 1557.IX. 14 Pasvalyje karalius Žygimantas Augustas su Livonijos magistru Valteriu Fuerstenbergu pasirašė sutartį, kuria magistras ir Rygos arkivyskupas pasidavė Lenkijos ir Lietuvos karaliui.

Po keliasdešimties metų bažnyčia perėjo Vilniaus kapitulos žinion. Tai galėjo būti apie 1580 m. Ši bažnyčia 1776 m. sudegė. 1779 — 1787 m. pastatyta nauja mūrinė. 1851 m. vysk. Valančius ją konsekravo.

1887 m. klebono prelato Vlado Dambrausko rūpesčiu ir parapijiečių lėšomis bažnyčia buvo pertaisyta, padidinta. Buvusioji palikta savo vietoj ir paversta naujos viduryje viena nava su presbiterija.

Po 1933 m. gaisro bažnyčia suremontuota ir išdekoruota A.Krivicko. Mūrinė varpinė pastatyta 1907 m.

I pasaulinio karo metu rusų valdžia įsakė visus varpus išgabenti į Rusiją. Didžiojo varpo fundatorius M.Lapėnas bažnyčios varpus parsigabeno į savo ūkį, paslėpė ir taip išsaugojo. Per II pasaulinį karą vokiečiai taip pat įsakė nuleisti varpus. Du varpus paslėpė gyventojai, o trečiam nukelti neatsirado specialistų. Taip buvo išsaugoti visi varpai.

APRAŠYMAS. Kairiajame šoniniame altoriuje yra Marijos su Jėzumi paveikslas. Dydis 1,1x1,7 m. Viršuje rėmai užapvalinti. Marija ir Jėzus uždengti auksiniu aptaisu, medžiagos fono nėra. Matosi tik veidai, rankos ir Kūdikėlio pėdos. Po figūrom auksinė ir sidabrinė grandinės sudaro tarsi mėnulio pjautuvą. Abu su vainikais. Marija iki pusės, galvą pasukusi į kairę, žiūri tiesiai. Ant kaklo gintariniai karoliai. Dešinėje rankoje laiko skeptrą, kairėje — Jėzų. Jis dešine ranka laimina, o kaire laiko rutulį. Jėzus žvelgia tiesiai, bet galvą pasukęs link Marijos. Iš paveikslo kraštų 2 lentelės su votais. Iš viso apie 60 votų ir karolių.

ATLAIDAI. Onos, Žolinės, Jono Krikštytojo (titulo).

50. PLUNGĖ

VIETA. 50 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdos. 1997 m. — 24 700 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, dekanato centras.

VARDAS. Spėjama, kad Plungė vadinta Gandinga iki 1795 m. Plungės vardas kilo nuo upelio, tekančio pro miestelį. Seniau ši vietovė vadinta „Plaukalė“, „Plukiava“. Esą čia atlėkdavę plaukyti vandens paukščiai.

ISTORIJA. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1570 m. Antroji — 1617 m. karaliaus Zigmanto Vazos lėšomis. Paskutinė medinė bažnyčia statyta 1797 m. Tuomet Plungę valdė grafai Zubovai. Jų herbas su 1850 m. data yra ant mūrinės varpinės, iš kurios 1861.11.19 buvo perskaitytas valstiečių miniai caro Aleksandro II baudžiavos panaikinimo manifestas. Vėliau Plungė atiteko kunigaikščiams Oginskiams, kurie čia įrengė savo rezidenciją. 1900 m. parapijiečių ir kunigaikščio Oginskio lėšomis pradėta naujos mūrinės bažnyčios statyba. 1933 m. neoromantinio stiliaus, viena iš didžiausių bažnyčių Lietuvoje buvo pastatyta. Projektavo K. Strandmanas, o statybos darbus prižiūrėjo R. Steikūnas ir P. Morkūnas. 1933.IX.24 bažnyčią konsekravo Telšių vysk. Just. Staugaitis.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Bizantinio stiliaus paveikslas yra perkeltas iš senosios bažnyčios.

APRAŠYMAS. Paveikslas yra dešiniajame altoriuje. Marijos ir Jėzaus figūros su auksiniu apdaru, fonas žalias, ant jo kabo 3 votai. 2 angelai iš abiejų Marijos galvos pusių: vienas su stačiatikišku kryžiumi, kitas su strėle ir dar kažkuo. Iš figūros kraštų graikiškos raidės MP — (motina) OY (Dievo) ICXC — Jėzus Kristus; ką reiškia kitos raidės OYM ir OY — nepavyko sužinoti.

Aplink abiejų galvas metalinės aureolės. Gražios karūnos. Apačioje metaliniai debesys. Marija iki pusės, kaire ranka laiko Jėzų, dešine prilaiko Jo kairę ranką. Šiek tiek palenkusi galvą link Jėzaus ir žvelgia tiesiai. Jėzus žiūri į kairę, o rankom laikosi už Marijos nykščio.

ATLAIDAI. Jono Krikštytojo (titulo).

51. PRIENAI

VIETA. 25 km į pietus nuo Kauno.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Aleksoto dekanatas.

VARDAS. I. Nuo kunigaikščio Prienio, kuris čia pastatė pilį.

2. Į čia siųsdavo nusikaltėlius. Vienas toks Prienas pastatė čia sodybą.

3. Nemuną dar vadina „ana upė“. Naujakurius—gyvenančius prie „anos upės“.

BAŽNYČIOS ISTORIJA. 1609 m. bažnyčios išlaikymui buvo užrašytos žemės. 1655 m., spėjama, rusai sudegino bažnyčią. 1674 m. ji atstatyta klebono Vaitiekaus Izdebskio rūpesčiu. 1850 m. buvo pastatyta medinė bažnyčia, praplatinta 1875 m.

APRAŠYMAS. Bažnyčios dešinėje pusėje šoniniame altoriuje yra Marijos su Ona ir Jėzum stebuklingas paveikslas. Dydis 1,5x2,2 m, ant drobės. Marija, Ona su sidabriniu apdaru, papuoštu ornamentu ir žiedais. Kūdikėlio aureolė su spinduliais, auksinė. Apdaru uždengtos tik figūros, fonas — ne. Ona ir Marija su sidabrinėmis karūnomis. Kūdikėlio veidas, rankos, pėdos atidengtos. Marija lyg sėdi ir duoda Kūdikėlį Onai, kuri nori imti, o Jis į ją ištiesęs rankas. Viršum jų 2 angeliukai.

52. PUMPĖNAI

VIETA. 24 km į šiaurę nuo Panevėžio.

PUMPĖNAI PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Pasvalio dekanatas.

VARDAS. Pagal vieną padavimą, būrys bajorų medžiojo ir paklydo. Jie apsinakvojo kalnelyje ir pasižadėję, jei pavyks laimingai iš šios vietos išeiti, pastatyti bažnyčią. Rytą atsiradęs miško sargas, kuris juos laimingai iš šios vietos išvedęs. Bajorai savo pažado neužmiršę ir tikrai pastatę bažnyčią, o nuo miško sargo pavardės — Pumpos — naujai kuriamą vietovę Pumpėnais pavadinę.

Pagal kitą padavimą, prie Upytės gyvenęs dvarininkas Pumpė. Jis medžiojęs, užėjusi naktis. Miegant per sapną Marija jo prašiusi pastatyti bažnyčią. Tokia Pumpėnų pradžia.

ISTORIJA. Pirmoji bažnyčia pastatyta prieš 1638 m. Jurgis ir Povilas Zavadskiai apie 1665 m. įkurdino Pumpėnuose karmelitus ir jiems pastatė medinę bažnytėlę. Ji sudegė drauge su vienuolynu 1770 m. Po gaisro buvo pastatyta laikina bažnytėlė. 1796 — 1818 m. pastatyta nauja bažnyčia, esanti ir dabar. Jos pamatai buvo sumūryti ant smaluotų, žemėn įkaltų rąstų. 1880.V.25 pavysk. A.Beresnevičius bažnyčią konsekravo.

APRAŠYMAS. Bažnyčios didžiajame altoriuje yra 1,5x3 m dydžio Aušros Vartų Marijos paveikslas, panašus į Vilniaus. Kabo 25 votai.

ATLAIDAI. Škaplierinės (titulo), Mykolo, Žolinė.

53. PUŠALOTAS

ISTORIJA. Bažnyčios titulas pradžioje buvo Sopulingosios Dievo Motinos. Bažnyčią pastatyti karalius Vladislovas IV 1639 m. įsakęs Jonui Kosarskiui, Gulbinų Storastai, ir apdovanojęs ją turtais. 1708 m. klebono Mykolo Bartkevičiaus rūpesčiu perstatyta. 1833 m. dvarininko P.Karpio ir parapijiečių lėšomis bažnyčia buvo padidinta. 1879 m. ji dar padidinta klebono Felikso Vareikos pastangom. Bažnyčia medinė, varpinė mūrinė. Šventoriuje yra paminklas 5 partizanams, žuvusiems kovoje prieš bolševikus, su užrašu „Garbingai žuvę dėl Lietuvos laisvės“. Paminklas pastatytas Nepriklausomybės metais.

1964 m. rugsėjo naktį degė Pušaloto bažnyčia, bet niekas nematė ir negesino. Dienos metu nebuvo laikoma jokių pamaldų prie to altoriaus. Ryte rasta sudegę altoriaus apdangalas, tualnės, paveikslo rėmų dalis. Reikia tik atsiminti, jog čia viskas iš medžio, ir dar sudžiūvusio! Pušalotiečiai įsitikinę, kad tai Marija užgesinusi ugnį ir išgelbėjusi jų bažnyčią.

1986 m. spalio 16 — 17 d. vagys įsilaužė į klebono butą. Kunigą Albiną Pipirą kone užmušė kirviu, kūne padarydami 44 žaizdas, galvoje 11 žaizdų, ir be gyvybės ženklų įmetė į virtuvėje esantį rūsį. Vagys viską, kas tik jiems buvo reikalinga, susikrovė į mašiną, privertė zakristijoną važiuoti jų nurodytu keliu. Važiuodami vagys prisigėrę užmigo, o šis įdavė juos milicijai. Klebonas kankinamas šaukė: „Marija, gelbėk mane!“ Panevėžio respublikinės ligoninės reanimacijos skyriuje išgulėjo 11 parų. Nematė, negirdėjo, nevaldė rankų, kojų, pasmerktas myriop. Vyr. gydytojas Gutauskas sakė: Jei šis žmogus pagis, tai aš pirmutinis eisiu išpažinties“. Stebuklas! Po šešių mėnesių šis žmogus prisikėlė, organizmas pradėjo atsigauti. Vėliau kunigas Pipiras aptarnavo tris bažnyčias. Jis savo išgelbėtoja laiko Sopulingąją Dievo Motiną Mariją. Kaip padėkos ženklą Pušaloto bažnyčios šventoriuje pastatė gražų Kristaus kančios paminklą.

APRAŠYMAS. Paveikslas yra kairiajame altoriuje, kuris buvo įrengtas 1867 m., ant jo prikabinta 20 padėkos ženklų. Marija ir Jėzus auksiniuose aptaisuose, su karūnomis. Marijos karūną laiko 2 angelai. Iš kunigo Vinco Švagždžio rašto, rašyto apie 1945 m., žinoma, kad aptaisas ir vainikai — iš bronzuoto medžio. Atidengta tik veidai, rankos ir Jėzaus pėdutės. Aplink galvas — 11 žvaigždžių vainikas. Aptaisas ornamentuotas gėlių žiedais. Marija ant kairės rankos laiko Kūdikėlį ir į Jį palenkus galvą. Jėzus prisiglaudęs prie jos veido. Šalia šio altoriaus kabo lentelė su užrašu, kad 1954.XII.8 Pušaloto parapija pasiaukojo Švč. Mergelei Marijai.

ATLAIDAI. Roko, Mykolo, Jurgio, Petro ir Povilo (titulo).

54. RASEINIAI

VIETA. 73 km į šiaurės vakarus nuo Kauno.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, dekanato centras.

VARDAS. Pagal Simoną Daukantą, vardas kilęs nuo vietos, kur buvo kūrenama šv. ugnis. Iš pradžių vadinta Rusene, o vėliau Raseiniais. 1997 m. gyveno 13 600 žmonių.

ISTORIJA. Pirmą kartą Raseinių vardas paminėtas 1251 m., kai Mindaugas priėmė krikštą ir netrukus pusę Raseinių žemės pavedė Livonijos ordinui. 1254 m. jis pats pusę šios žemės paskyrė pirmam Lietuvos vyskupui Kristijonui. Ne kartą Raseinius naikino vokiečiai.

Pirmoji bažnyčia pastatyta 1421 m. Kalvinų mūrinė bažnyčia buvo pastatyta 1616 m., 1728 m. sugriuvo. 1642 m. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius davė leidimą LDK raštininkui ir Ariogalos tėvūnui Mikalojui Stankai Bilevičiui drauge su Tverų tėvūnu broliu Adomu prie parapijos bažnyčios įkurdinti dominikonus. Taip parašyta B.Kviklio „Lietuvos bažnyčiose“, o J.Vaišnoros kn. „Marijos garbinimas Lietuvoje“ teigiama, kad dominikonus įkurdino minėtas vyskupas; Ariogalos ir Tverų tėvūnai žadėjo juos išginti iš Raseinių, jei tik vyskupas numirtų. Todėl vienuolyno perdėtinis Benediktas Kačkovskis per ordino generolą meldė popiežių Urboną VIII, kad Tiškevičiaus darbą patvirtintų. „Popiežiaus protonotaras Kristupas Vidmantas, Tėvui šventam liepiant 1644. VI.8 dideliai uždraudė, kad nieks nekiršintų Raseinių dominikonų, o kiršinančius iškeikti ketino, o kam dominikonų buvimas Raseiniuose netinka, teatvažiuoja Romon skųstis“. 1647.III.25 Vladislovas IV vienuolius apdovanojo turtais. 1663 m. jie pastatė mūro bažnyčią, kuri 1729 m. nuo perkūnijos apdegė, bet buvo atstatyta. Dar dominikonų bažnyčia buvo remontuojama 1782 m. 1720 m. Žemaičių medinčius Jokūbas Jurgis Daujotas iš Vizboro pastatė medinę bažnyčią ir vienuolyną karmelitams, prieš tai gavęs karaliaus Augusto II raštą, gerai privaišinęs diduomenę, perkalbėjęs vyskupą ir numaldęs dominikonus, nes jie visi tam priešgyniavo. Vienuolių gyveno 5. 1780.VII.5 bažnyčia ir vienuolynas sudegė. Karmelitai pasistatė medinę bažnyčią ir vienuolyną, kuris 1794.VII.24 vėl sudegė. Vienuoliai pradėjo statyti mūrinį, bet, kai rusai 1832 m. vienuolyną uždarė, jis dar nebuvo baigtas statyti.

Liudvikas Sienickis 1749 m. į Raseinius pakvietė pijorus, kurie 1776 m. pastatė medinę bažnyčią, o 1785 m. vienuolyną. Jie mokė vaikus iki rusai juos 1832 m. išvijo.

Rusai 1889 m. dominikonų vienuolyną panaikino, o bažnyčią pavedė pasauliečiams. 1932 m. čia vėl įsikūrė dominikonai ir 1937 m. atnaujino bažnyčią iš vidaus. Užėję rusai vienuolius išvaikė. 1998 m. dominikonai grįžo.

RASEINIAI PAVEIKSLO ISTORIJA. XVII a. rašytojai rašo, kad jau pirmoje dominikonų bažnyčioje vienoj koplyčioj buvo stebuklingas Marijos Čenstakaviškės paveikslas su vainikais ir auksuotu sidabriniu aptaisu, o vienuolyne, kapitulos salėj, kabojo kitas stebuklingas Marijos paveikslas, irgi puoštas sidabriniu aptaisu ir vainikais. Šiuo metu bažnyčioje yra tik vienas stebuklingas paveikslas; kuris iš šių dviejų — neaišku.

1978.V.5 — 6 Raseinių bažnyčia buvo apiplėšta. Sugautas vagis komjaunuolis Eduardas Pocius, išnešęs unikalias vertybes — paauksuotas karūnas nuo paveikslo „Švč. M. Marija su kūdikiu“. Ši žinia paskelbta LKBK Nr.36.

APRAŠYMAS. Bažnyčios kairiajame altoriuje yra apie 1,12x 1,44 m stebuklingas Marijos su Kūdikiu paveikslas. Fonas raudono aksomo, ant kurio kabo 16 padėkos ženklų. Marijos ir Kūdikio figūros padengtos aptaisu. Marijos — sidabro spalvos, palei galvą papuoštas brangiais akmenimis. Jėzaus aptaisas aukso spalvos. Atidengta veidai, rankos ir Jėzaus pėdos. Aplink juodu 12 auksinių žvaigždžių. Marija iki pusės, dešinė ranka prie krūtinės, kaire laiko Kūdikėlį. Ji pasisukusi į kairę, bet žiūri į mus. Jėzus dešine ranka laimina, kaire laiko knygą, palinkęs link Motinos, bet žiūri į dešinę pusę. Ant jų galvų karūnos. Aptaisas pagamintas XVIII a.

ATLAIDAI. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (titulo).

55. RYKANTAI

VIETA. 9 km į šiaurę nuo Trakų, 25 km į vakarus nuo Vilniaus.

PRIKLAUSYMAS. Vilniaus arkivyskupija, Trakų dekanatas.

RYKANTAI ISTORIJA. XVI a. pr. buvo katalikiška koplyčia. Apie 1585 m. vietos savininkas Adomas Talvaiša pakvietė į Rykantus kalvinus ir pastatė jiems bažnyčią.

Vėliau apylinkė atiteko Lietuvos kancleriui Marcijonui Oginskiui, kuris 1688 m. iš Trakų parkvietė dominikonus ir jiems pavedė kalvinų bažnyčią bei turtus. Dominikonai bažnyčią perstatė, išpuošė naujais paveikslais, įruošė Kryžiaus kelių stoteles.

Carui panaikinus dominikonų vienuolyną, bažnyčia perėjo pasauliečių kunigų globon. 1920 m. Rykantų apylinkėse vyko mūšiai su okupanto Želigovskio kariuomene, bet atsiimt Rykantų nepavyko.

Ant bažnyčios interjero sienų yra freskos; ant galinės sienos ties vargonais jos vaizduoja dominikonus baltom sutanom. Jos yra didelės meninės vertės, bet tarybų valdžia dėl „medžiagų trūkumo“ jų nerestauravo. Dešinėje bažnyčios sienoje įbrėžta „IAN CIANO 1668“. Centrinis altorius vietos meistrų darbo. Iš išorės bažnyčia panaši į Žodiškio bažnyčią, esančią Baltarusijoj, prie Neries. Viduje panaši į Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčią. Virš sakyklos kabo senas Marijos paveikslas. Dydis apie 50x80 cm. Iš 1000 žmonių šiose apylinkėse yra apie 60 lietuvių, kiti sulenkėję.

PAVEIKSLO ISTORIJA. XVIII a. viduryje Rykantų bažnyčioje jau buvo stebuklingas Marijos paveikslas, kurį globojo Marijos Nekalto Prasidėjimo brolija, gavusi iš popiežiaus Klemenso XIII (1758 — 1769) atlaidų ir privilegijų.

APRAŠYMAS. Paveikslas, apie 70x70 cm, yra didžiajame altoriuje. Padengtas sidabriniu aptaisu, išskyrus veidus, rankas ir foną, ant kurio apie 20 padėkos ženklų. Marija ant kairės rankos laiko Kūdikėlį, dešinę pridėjusi prie krūtinės. Ant jos kaklo raudoni karoliai. Jėzus dešine ranka laimina, o kaire laiko knygą su IHS monograma. Ant abiejų galvų karūnos; Marijos karūna net išeina iš rėmų. Veidai gana šviesūs.

ATLAIDAI. Švč. Trejybės (titulo).

56. ROZALIMAS

VIETA. 9 km į pietus nuo Pakruojo.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija, Šeduvos dekanatas.

VARDAS. Dvarponis savo žmonos Rozalijos garbei pastatė bažnyčią. Nuo to ir kilo miestelio vardas.

ISTORIJA. Vietoje, kur dabar stovi Rozalimo bažnyčia, anais laikais plytėjo lyguma, vadinama Plokšte. Joje buvo bažnyčia ir kapinės, bet kunigas negyveno. Toj vietoj buvo pastatyta varpinė, kuri 1930. VI. 12 per miestelio gaisrą virto pelenais.

Padubysio dvare XVIII a. gyveno ir didelius plotus valdė didikai Bielozarai. Paežerių starosta Adomas Drabišius vedė Rozaliją Bielozaraitę ir kaip užkurys apsigyveno jos dvare. Jis buvęs nuoširdus katalikas. Drabišiai buvo dora pora ir maldingumo vedami 1765 m. pastatė bažnyčią. Apie jos pradžią yra tokie padavimai.

1. Jie abu jojo parinkti bažnyčiai vietos. Tik staiga arkliai vienoje vietoje suklaupė ant kelių. Antrą dieną jodami, pamatė plačiaragį elnią. Čia ir nutarę statyti naują bažnyčią.

2. Pasakojama ir apie Drabišienės šventą sapną. Mačiusi baltą kaip sniegas angelą... Jojęs ant žirgo Plūdės krantu... Ir, kai žirgas atsiklaupęs ant abiejų kelių, regėjimas išnykęs. Žmona tad maldavusi vyrą jos sapną laikyti reikšmingu.

3. Rozalija, šių vietų valdytoja, mėgdavusi pavaikščioti po pušyną. Kartą tarp senų pušų ji regėjusi Dievo Motiną, kuri jai liepusi toje vietoje pastatyti bažnyčią Jos Sūnui garbinti. Ponia regėjimo vietoje iškirtusi pušis ir iš jų 1771 m. pastatydinusi bažnyčią.

Žmonės su švelniausiu maldingumu statę bažnyčią. Vyrai, važiuodami į mišką, kalbėję rožinį, o grįžtančius su medžiais pasitikdavo senosios bažnyčios varpo skambėjimas. Pabaigus statyti Plokštėje bažnyčią, senoji bažnytėlė buvo nugriauta ir išvežta į Kriūkus (Šiaulių raj.). Ten išjos padaryta kriūkiečiams bažnyčia, kuri vėliau buvo padidinta.

Pirmasis Rozalimo klebonu buvo Klovainių vikaras Antanas Jurevičius. Žemaičių vysk. Jonas Lopacinskis 1770 m. įsteigė parapiją. Bažnyčia pasirodė per maža ir 1788 m. steigėjų pastangom buvo perstatyta. Tokia ir išliko iki mūsų dienų, tik vietoj vieno bokšto apie 1890 m. pastatyti du. Bažnyčia suręsta iš medžio ant netašytų akmenų pamato, turi gotiškumo žymių. Altaristų buvo kun. Stanislovas Katelė, miręs 1930 m. Dešiniajame bažnyčios altoriuje yra stebuklinga Jėzaus Nazaretiečio surištom rankom statula. Ji dirbta Vilniuje Šnipiškių Kristaus Nazaretiečio pavyzdžiu, pašventinta vyskupo kunigaikščio Masalskio ir pėsčiom atnešta procesijoje 1788 m. Iš pradžių laikyta Padubysio dvare, o kai įrengė vietą, perkelta į bažnyčios šoninį altorių. Apie šios statulos atsiradimą žmonėse yra toks padavimas.

Vienam garbiam skulptoriui sapne kažkas liepęs padaryti Jėzaus Nazaretiečio statulą ir padovanoti Drabišiaus bažnyčiai Rozalime. Menininkas išėjęs miškan tinkamo statulai medžio ieškoti. Čia sutikęs labai malonų vyriškį, lyg sapne matytą, kuris nurodęs tinkamą medį. Iš to medžio ir buvo padaryta statula ir atnešta į Rozalimo bažnyčią. Kiti gi pasakoja, kad pats Drabišius ieškojęs medžio Rozalimo miške. Prie vienoji sulaikiusi nematoma jėga ir vidinis balsas sakęs: „Kirsk šį medį!“ Iš to medžio ir buvusi padaryta Vilniuje Jėzaus statula. Pradžioje statulai vieta buvo parengta kairėje bažnyčios pusėje; iškilmėse dalyvavę daug kunigų ir tikinčiųjų. Vėliau statulai įrengtas altorius dešinėj pusėj, kur ir dabar stovi.

ROZALIMAS Apie pernešimą į dešinę toks padavimas eina iš lūpų į lūpas.

Po iškilmingos procesijos rytą zakristijonas radęs tuščią altorių... Pranešta klebonui. Šis radęs statulą kitoje bažnyčios pusėje, buvusioje zakristijoje. Taip kartojosi kelis kartus. Vietos klebonas, vyskupui patariant, ir įrengęs dabartinį altorių.

Ir apie drabužius yra padavimas.

Viena turtinga ponia pasiuvusi statulai labai brangius drabužius, bet Nazaretietis nepriėmęs — vis nuo savęs numesdavęs... Matyt, netikusi dovana iš nusidėjėlės rankų. Tuomet kuklios kaimietės nupirkusios raudono aksomo ir aprėdžiusios

Jėzų. Ši auka buvusi priimtina. Prie jos kabo 22 padėkos ženklai.

Ant sakyklos yra nutapyti apaštalai. Jų škicus darė dail. Smuglevičius, o piešėjo mokiniai.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Nuo bažnyčios įsteigimo centriniame altoriuje yra stebuklingas Trakų Dievo Motinos paveikslas. Kanoniškame vizitacijos akte 1779 m. paminėta, kad paveikslas — stebuklingas.

APRAŠYMAS. Dydis 1,3x 1,8 m. Fonas raudono aksomo, ant kurio yra 4 padėkos ženklai. Figūros uždengtos sidabriniu aptaisu, atidengta veidai ir rankos. Už jų galvų saulės, ant fono aplink pečius 14 metalinių žvaigždžių. Abu su karūnomis. Marijos tunikos aptaisas sidabrinis, o apsiausto —auksinis. Jėzaus aptaisas auksinis. Marija kaire ranka laimina, dešine laiko Kūdikėlį. Ji lyg visu ūgiu, lyg ne visai ir žiūri tiesiai. Ant kaklo karoliai. Jėzus kaire ranka laimina, o dešine laiko knygą ir žiūri link Marijos.

Žmonės aplink paveikslą ir Jėzaus Nazaretiečio statulą eina keliais.

MALONĖS. Prie paveikslo yra plokštelė su įrašu „Felikso Jokubausko“. Išlikęs pasakojimas, kad jūrėmis plaukę du kunigai. Audroje skendęs laivas. Kunigai šaukęsi Rozalimo Marijos pagalbos ir išsigelbėję. Padėkai pakabino įrašus.

Pora pavyzdžių iš vėlesnių laikų.

Petronėlė Barvičaitė 10 metų kentėjo baisius galvos skausmus. Negalėjo nei dirbt, nei miegot. Jokie vaistai nepadėjo. Sužinojusi apie Rozalimo Švč. Dievo Motinos paveikslą, atvyko tenai ir keliais apėjo aplink Marijos altorių, karštai prašydama pagalbos. Staiga galvos skausmai dingo ir ji sveika iškeliavusi namo. Tai įvyko 1903 m. Apie savo stebuklingą pagijimą papasakojo vietos klebonui Konstantinui Olšauskui ir tai patvirtino priesaika.

1903 m. Paulina Povilaitienė prisiekusi pareiškė: patyrusi Rozalime tris nepaprastas malones.

1. Prieš keliolika metų vieną sekmadienį, kai visi namiškiai ir kaimynai buvo išvykę į bažnyčią, kaimyninėj sodyboj kilo gaisras ir ant jos trobos šiaudinio stogo krito kibirkštys. Ji pati, sunkiai sirgdama, negalėjo nei pabėgt, nei pagalbos šauktis. Su giliu tikėjimu ir pasitikėjimu pasiaukojo Marijos globai ir padarė įžadą: jei gaisras aplenks jos namus, ji nuvyks į Rozalimą padėkot Marijai už globą. Gaisras jos trobos nepalietė, nors visi kaimyniniai namai sudegė.

2. Kitąkart jos duktė sunkiai sirgo. Kai gydytojai atsisakė ją išgelbėti nuo mirties, Paulina meldėsi Rozalimo Dievo Motinai, pavesdama Jos globai savo dukterį, ir toji pasveiko.

3. Pagaliau ir pati Paulina sunkiai susirgo. Atgavusi sveikatą tik Marijos pagalbos dėka.

Vienas votas su tokiu įrašu: „Kun. Antanas Jurevičius, Rozalimo klebonas, patyręs iš Dievo Motinos malonių“.

ATLAIDAI. Švč. M. Marijos vardo (titulo), Jėzaus Širdies — X sekmadienį po Velykų, šv. Martyno, Marijos įvedimo, Kryžiaus kelio.

57. RUMBONYS

VIETA. 6 km į šiaurę nuo Alytaus, kairiajame Nemuno krante.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Alytaus dekanatas (anksčiau buvo Simno dekanatas).

RUMBONYS VARDAS. Prof. S.Kolupaila vietovės vardą sieja su žodžiu „rumba“, reiškiančiu rėvą, kurių yra Nemune.

1524 m. karalius Žygimantas Senasis padovanojo Feliksui Rumbovičiui gabalą žemės, Juozapyne vadinamą. Čia ir išaugo Rumbonių dvaras ir kaimas. Vėliau dvaro savininkai daug kartų keitėsi.

Iki I pasaulinio karo vietovė buvo oficialiai vadinama Rumbovičių vardu. Nepriklausomybės metais pavadinta Rumbonimis.

ISTORIJA. XVIII a. vid. šioje srityje maža tebuvo parapijų. Blogi keliai neleisdavo gyventojams sekmadieniais nuvykti bažnyčion.

Todėl dvaro savininkas Barnabas Kžyvkovskis sumanė pastatyti bažnyčią, duodamas medžiagą iš miško, kurio mūsų laikais ir žymės nebėra. 1741-1742 m. kalnelyje jis pastatydino medinę Švč. Trejybės bažnyčią. Keletą kartų per metus atvykdavo kunigas iš Punios.

1721.1.15 B.Kžyvkovskis įkūrė altariją ir šiam reikalui užrašė reikalingų turtų. Už tai išsiderėjo teisę pats parinkti altaristą ir įpareigojo laikyti mišias už fundatoriaus sveikatą, o mirus — už jo vėlę.

1744 m. Vilniaus vyskupijos sinodas nutarė Rumbonyse įsteigti parapiją. Altaristas pavadintas klebonu.

1795 m. Simas Vyšniauskas, Varšuvos apeliacinio teismo pirmininkas, pastatė dabartinę bažnyčią iš pušies medienos.

APRAŠYMAS. Dešiniajame altoriuje aukštai yra apie 45x55 cm paveikslas — Marija su Kūdikiu. Marija iki kelių, fonas auksinis, panašus į Marijos Neperstojančios pagalbos paveikslo foną, bet čia nėra graikiškų raidžių, o kompozicija daugiau panaši į Šiluvos Marijos paveikslo. Abi figūros su auksinėmis karūnomis. Iš kraštų 6 seni votai.

ATLAIDAI. Petro ir Povilo, Švč. Trejybės (titulo).

58. SALANTAI

VIETA. Kretingos raj., apie 27 km į šiaurės rytus nuo Kretingos.

PRIKLAUSYMAS. Telšių vyskupija, Palangos dekanatas.

VARDAS. Anksčiau vadinosi Skilandžiais. Pastačius bažnyčią, kitoje vietoje pavasarį laukus apsemdavo vanduo ir bažnyčia likdavusi saloje. Žmonės rodydavę ir sakydavę: „sala antai“.

„Salti“ — tekėti, „alėti“ — tekėti, „alantis“ — tekantis.

ISTORIJA. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1630 m. Mikalojaus Pasamovskio lėšomis. (Pagal kitus šaltinius, Mik. Pasanauskio.) Vysk. Merkelis Geišas padarė parapija.

„Kalvinai bažnyčią užgrobė. Ką patyręs vysk. Geišas liepė Varnių prelatui Jurgiui Lepačinskui patraukt ant teismo užgrobėją kunigaikštį Jonušą Radvilą. Lietuvos Tribunolo sprendimu Radvila turėjo grąžinti tą žemę, ant kurios stovėjo bažnyčia, ir prispyrė duoti rąstus pastatymui naujos bažnyčios, kurią Lepačinskis pastatė 1637 m. ant ryškesnės vietos, kurioje ir šią dieną tebestovi.“ (Pagal Aleks. Bendyko „Keleivis, išeinąs į Žemaičius ir Lietuvą“. Ūkininkų kalendorius. .)

Salantų ponas Stanislovas Vaina su žmona Ona apie 1646 m. apsiėmė mokėti algą 4 kunigams, kurie kalbėtų kurstą arba maldas Marijai. 1724 m. Vaina su kunigu Oginskiu pastatė naują bažnyčią.

Apie senąją bažnyčią (1630 ? 1724 ?) rašė kun. P.M.Urbanavičius 1929 m. „Žemaičių prieteliuje“ Nr.41, 43, 45. Senosios bažnyčios požemiuose buvo 2 rūsiai: viename laidota kunigus, antrame — bažnyčios steigėjus, koliatorius ir geradarius. Virš koliatorių rūsio bažnyčios grindyse buvo įtaisyta didelė smėlio akmens lenta, durų išvaizdos, apkaustyta bronziniais pagražinimais su herbais ir parašais. Kadangi ta lenta buvo netoli grotų, ties didžiuoju altoriumi, žmonės, net kunigai, per jos apkaustymus belaipiodami dažnai netyčia suklupdavo ir kai kada skaudžiai užsigaudavo. Laikui bėgant apie tą lentą susiklostė legenda, kurią salantiškiai iki šiai dienai mini ir savo vaikams pasakoja, būtent:

„Gyvenęs prie Salantų bažnyčios labai dievotas kunigas — altarista Alksnevičius. Jis turėjęs pagavęs prakeiktą pinigą — jį pergręžęs, pamovęs ant geležinės lazdelės ir ją įspraudęs savo kambario tarpulangėj. Žmonės matydavę, kaip prakeiktas pinigas zvimbdamas nuo vieno galo lakstęs į kitą, bet niekaip nebegalėjęs išsivaduoti iš kunigo altaristos nelaisvės.

Vieną rytą altarista, beeidamas bažnyčion laikyti mišių, išvydęs nepaprastą reginį: šventoriaus medžiuose tūkstančiai juodvarnių tik kranksi, tik kranksi — tikros pragaro vestuvės. Jis tuoj supratęs, jog čia ne paprastų juodvarnių esama, bet pragaro juodvarnių. Altarista beregint juos užkeikęs ir liepęs pasakyti, ko jie čia susirinkę ir kieno jie čia vestuves kelia, taip keistai krankdami.

— Mes džiaugiamės, — atrėžė jam pragaro juodvarniai, — šiandien Ryme popiežius balių kelia. Baliuje bus ir mūsų draugų bei draugių. Mes nujaučiame, kad jų vienai pasiseks Šventąjį Tėvą apgauti. Kaipgi tad nekrankti iš džiaugsmo?

Alksnevičius sutelkęs visas savo dvasios galybes ir įsakęs juodiesiems jį patį nunešti į Rymą, ką šie noromis nenoromis ir padarę: išėmę iš Salantų bažnyčios duris, užrioglinę ant jų Alksnevičių ir žaibo greitumu nunešę į Rymą.

Alksnevičius, nuėjęs į popiežiaus rūmus, buvęs maloniai priimtas ir pakviestas į balių. Svečiams susirinkus ir besišnekučiuojant, altarista pamatęs labai gražią moteriškę prie popiežiaus besiartinant. Supratęs, jog tai ta pati, apie kurią juodvarniai sakė. Jis palengva prie jos prisiartinęs ir paleidęs jai sprigį į nosį: gražioji moteriškė beregint pavirtus į smalos statinę. Tai išvydęs, popiežius labai prasidžiugęs: Alksnevičių pavaišinęs, apdovanojęs ir paleidęs namo. Šis, pasišaukęs savo juoduosius nešėjus, liepęs išimti iš vienos Rymo bažnyčios (Arą cocli) duris, palikęs salantiškes vietoj ir tą pačią dieną pardūmęs į Salantus. Amžinam to įvykio paminėjimui Rymo bažnyčios durys tapusios įmūrytos į grindis ties didžiuoju altoriumi ir per ilgus laikus klupdžiusios kunigus ir paprastus žmones“.

SALANTAI Šiandien tų „Rymo durų“ nebėra. Sugriovus senąją bažnyčią ir nesant uždaros vietos tai akmens lentai laikyti, plėšikėliai, norėdami pasipelnyti, nakties metu nulupi-nėjo bronzinius pagražinimus, ir visa lenta subyrėjo į skeveldras. Bronzinės liekanos dar ir šiandien rodomos besidomintiems ekskursantams (iš 1941 m. vienos knygos).

Naujajai bažnyčiai planą paruošė senasis klebonas Neverdauskas. Nuo 1903 m. buvo renkami pinigai statybai. 1905.1 į Salantus atkeliamas uolus kunigas ir tėvynės mylėtojas Pranas Motiejus Urbanavičius (1868.IX.9 —1941 .V.27). Jis 1890 m. iki kunigų šventimų 1891 .IX.21 redagavo,.Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“. Prisidėjo prie Kražių bažnyčios gynimo, vadovavo Mintaujos gimnazijos pasipriešinimui melstis rusų kalba.

Dvarininkas kunigaikštis Oginskis, įtūžęs ant vyskupo Paliulionio už klebono Neverdausko perkėlimą be jo žinios bei sutikimo ir paskyrimą naujo, griežtai atsisakė ne tik prie naujos bažnyčios pastatymo lėšom prisidėti, bet ir žemės sklypelį užleisti. Netrukus Bagdonas Oginskis išsikraustė iš proto. Jo žmona sutiko duoti bažnyčiai žemės.

1906.IV.25 padėti pamatai, o VII.22 vysk. Cirtautas pašventino kertinį akmenį. 1911 .X. 19 Skuodo dekanas Šaulevičius, vyskupo įgaliotas, pašventino bažnyčią. Žemaičių vysk. P.Karevičius 1918.VII.22 ją konsekravo. Bažnyčia atsiėjo 95 814 rb.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Žinoma, kad senos bažnyčios didžiajame altoriuje buvo Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas.

APRAŠYMAS. Jis yra bažnyčios kairiajame altoriuje. Dydis apie 1,2x2 m. Paveikslas su paauksuotu aptaisu, matosi tik veidai ir Marijos dešinė ranka. Fonas raudonas. Ant jo apie 50 votų. Marija visu ūgiu, su sidabriniu apsiaustu, gana savotišku. Dešine ranka Marija laiko prie krūtinės paveiksliuką, kaire ranka — Kūdikėlį. Jėzaus aptaisas auksinis, žiūri šiek tiek šonan, o Marija tiesiai. Už Jos nugaros sidabrinė plokštė, kurioje angelai laiko Marijos karūną. Ant Jėzaus galvutės taip pat graži karūna. ATLAIDAI. Žolinė (titulo).

59. SASNAVA

VIETA. 12 km į šiaurės rytus nuo Marijampolės.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Marijampolės dekanatas.

VARDAS. Nuo upelės Sasna. Pagal K.Būgą, sietinas su prūsų žodžiu „sasnis“ — kiškis ar jotvingiškos kilmės. Sasnos vardu buvo vadinama pietvakarinė senosios prūsų žemės sritis lenkų pasienyje, esanti tarp Labguvos ir Galindos.

ISTORIJA. Gyvenvietę galėjo įkurti senųjų prūsų pabėgėliai. 1817 m. kapinėse marijonai pastatė gražią koplyčią, kuri, Vygrių vyskupui sutikus, iškilmingai pašventinta. Po 1863 m. sukilimo rusų valdžia neleido, kad prie koplyčios gyventų kunigas, tik sekmadieniais leido atvykti. Kurį laiką atvykdavo J.Matulaitis. Tik 1902 m. gautas leidimas nuolatinei filijos bažnyčiai laikyti. 1904.X.1 įkurta Marijampolės parapijos filija. Pirmu filialistu paskirtas kun. St.Čėsna. Jis pastatė kleboniją ir paruošė medžiagą mūrinės bažnyčios statybai. Per I pasaulinį karą vokiečiai daug medžiagos išeikvojo savo reikalams.

1928 m. įsteigta parapija ir atnaujinti bažnyčios statybos darbai. 1938 m. statyba baigta. Kun. Kazimieras Dambrauskas po II pasaulinio karo pastatė naują kleboniją.

APRAŠYMAS. Bažnyčios dešiniajame šoniniame altoriuje yra apie 0,5x0,9 m dydžio Marijos paveikslas. Fonas auksinis, Marijos ir Jėzaus aptaisai sidabriniai, su vainikais. Aplink 12 žvaigždžių. Po Marijos figūra užrašas: „Marija — Krikščionių pagalba, melskis už mus“. Matosi veidai, rankos ir Marijos krūtinė. Marija iki pusės, kairėj rankoj laiko Kūdikį, dešinę priglaudusi prie krūtinės. Jėzaus kairėj rankoj knyga, dešine ranka Jis laimina. Marija žiūri tiesiai, Jėzus kiek į dešinę.

MALONĖS. Iš kun. Albino Deltuvos laiško 1985 m., atsakant į užklausimą: „Sasnavos bažnyčioje didesnė pagarba rodoma Marijos — Krikščionių Pagalbos paveikslui. Kai kada priėjo yra buvę keletas votų, bet vėliau jie yra žuvę ir dabar jų nėra“.

ATLAIDAI. Švč. Mergelės Marijos Vardo (titulo).

60. SEREDŽIUS

VIETA. 38 km į šiaurės vakarus nuo Kauno.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Raseinių dekanatas.

ISTORIJA. Lietuvių istorikai, išvedę lietuvių tautos kilmę iš romėnų, aiškino, kad Seredžiuje esąs palaidotas legendinis Lietuvos valdovas Palemonas. Nuo to laiko Pieštvės pilies kalnui prigijo Palemono kalno vardas.

SEREDŽIUS Pirmą bažnyčią 1608-1612 m. pastatė vaivada M.Pacas. Bandyta įkurdinti augustinus, betjie, negalėdami pragyventi, išsikėlė. Apie 1633 ar 1638 m. Mikalojus Sapiega, Naugarduko vaivada, užrašė naują beneficiją, padidindamas bažnyčios pajamas.

Pagal KKZ — 87, nauja bažnyčia pastatyta prieš 1698 m. Po to — 1821 m.

Didžiulis 1829 m. potvynis bažnyčią sugriovė. Nauja buvo pastatyta kitoje vietoje — kapinių rytiniame kampe. Ji buvo medinė ir XX a. pr. sudegė. 1913 m. klebonas Rudokas su parapijiečiais pastatė ant kalno naują mūrinę bažnyčią. Per I pasaulinį karą buvo nugriauti jos bokštai, bet Nepriklausomybės metais atstatyti.

1939 m. buvo apie 1 200 gyventojų, 1970 m. — 848,1979 m. — 784 gyventojai.

PAVEIKSLO ISTORIJA. Jis atrodo labai senas, labai seni ir votai. Žinoma, kad per 1829 m. potvynį paveikslas, laikomas stebuklingu, buvo išgelbėtas.

APRAŠYMAS. Kairiajame altoriuje viršuj kabo paveikslas. Dydis apie 90x 110 cm. Fonas rudas, be medžiagos, ant jo kabo senoviški, žalvariniai, dideli 7 votai. Paveikslo vidury Marijos su sidabriniu aptaisu ir auksiniais papuošimais figūra. Marija pavaizduota visu ūgiu, stovi ant pusmėnulio. Dešinėje rankoje laiko Kūdikėlį Jėzų, galvą palenkusi link Jo. Aplink 12 žvaigždžių. Jie abu su karūnom. Matosi tik veidai. Aptaiso rūbas papuoštas ornamentu.

ATLAIDAI. Jono Krikštytojo (titulo).

61. SIDABRAVAS

SIDABRAVAS VIETA. 27 km į vakarus nuo Panevėžio.

PRIKLAUSYMAS. Šiaulių vyskupija,

Šeduvos dekanatas.

ISTORIJA. Dar XIX a. pr. toje vietoje, kur dabar stovi bažnyčia, tebuvo plynas laukas. Rūkomų dvaro savininkas Matas Tracevskis, būdamas dievobaimingas žmogus ir norėdamas pasitarnauti aplinkinių kaimų gyventojams, nutarė nuosavoje žemėje pastatyti bažnyčią. 1829 m. pastatė nedidelę mūrinę bažnytėlę. 1858 m. Sidabravui buvo suteiktos Šeduvos filijos teisės.

1858 ir 1906 m. bažnyčia buvo padidinta pristatant šonines koplyčias ir zakristijas. 1909 m.

Amerikos sidabraviečių lėšomis altorių paveikslai atnaujinti. 1939 m. interjeras išdekoruotas tautiniais raštais.

APRAŠYMAS. Paveikslas, prisagstytas vo-tų, minimas 1946 m. Jis yra dešiniajame šoniniame altoriuje. Dydis apie 1x2,3 m. Be aptaiso, tik su 12 sidabrinių žvaigždžių ir aureole. Iš paveikslo šalių yra 2 lentelės su 40 votų. Marija stovi ant pusmėnulio, bet apversto ragais žemyn, ir žalčio. Rankos ištiestos į šalis. Iš dešinės pusės sėdi angeliukas su gėlių puokšte. Marija palenkusi galvą į dešinę, žiūri aukštyn. Ji su balta tunika, per pečius — mėlynu apsiaustu ir geltona skepeta.

ATLAIDAI. Mato, Devintinės, šv. Kanisiejaus (savaitė prieš Kalėdas), Švč. Trejybės (titulo).

62. SIMNAS

VIETA. 30 km į vakarus nuo Alytaus. 1997 m. — 2370 gyventojų.

PRIKLAUSYMAS. Vilkaviškio vyskupija, Alytaus dekanatas.

VARDAS. Jau 1559 m. minimas Simno ežeras. Jotvingiškas „sim“ atitinka lietuvių „šim“.

ISTORIJA. Plačiai apie Simną aprašyta kun. Č.Godliausko mašinraštinėje knygoje „Simno istorija“ 1984 m.

Pro Simną ėjo du kryžiuočių keliai į Alytų, be to, senas kelias į Lenkiją.

1506.VI.16 DLK Aleksandras Alytaus dvarą su Simno dvareliu padovanojo Jonui Zabžezinskiui, kurio protėvis vadinosi Rimvydas, bet, gavęs iš Zigmanto I Zabrezinos dvarą, pasivadino Zabžezinskiu. 1535 m. dvaras vėl perėjo karaliui, po to savininkai dažnai keitėsi.

1520 m. Simno savininkas Jonas Zabžezinskis pastatė mūrinę bažnyčią. 1655 m. rusai ją gerokai apnaikino. 1760 m. bažnyčia buvo dengta šiaudiniu stogu, bet 1764 m. iš pagrindų suremontuota. 1812 m. prancūzai joje įrengė ligoninę. 1823 m. buvo nuplėštas šiaudinis stogas ir bažnyčia apdengta malksnomis. Po 1847 ir 1880 m. gaisrų liko tik mūrinės sienos. 1845-886 m. klebonas kun. Ambraziejus Glovackis iš pagrindų suremontavo bažnyčią, įruošė naują didįjį altorių. Per I pasaulinį karą bažnyčia vėl nukentėjo. Klebonas Vincas Šeškevičius ją suremontavo. 1944 m. bažnyčia dar kartą nukentėjo. 1958 m. kun. J.Žemaitis su parapijiečiais ją atnaujino.

I PAVEIKSLO ISTORIJA. Marijos Rožinės paveikslas bažnyčios dokumentuose minimas nuo 1738 m. 1742 m. apie šį paveikslą užsimenama, kad jis labai senas. Anksčiau buvo gausiai apkabinėtas votais. Sidabro aptaisas per 1794 m. sukilimą buvo išvežtas į Merkinę. Dabartinis aptaisas iš XIX a. Paveikslas nutapytas nusižiūrėjus į toje pačioje bažnyčioje buvusį stebuklingą Marijos paveikslą. 1990-1991 m. jį restauravo R.Zdanavičius ir R.Šrapneckis.

Paveikslas uždengiamas Rafaelio Siksto Madonos paveikslu, kurio kopiją 1958 m. nutapė dailininkas Antanas Račas.

APRAŠYMAS. Paveikslas yra dešiniajame šoniniame altoriuje. Dydis 1,27x1,58 m. Drobė, aliejus. Marija stovi, ant dešinės rankos laiko Jėzų, kaire — skeptrą. Abu galvas palenkę vienas į kitą. Abiejų figūros papuoštos sidabriniu aptaisu su auksiniais pagražinimais. Matosi tik galvos, delnai ir pėdos. Ant galvų sidabriniai vainikai ir 12 žvaigždžių. Virš galvų 2 sidabriniai angelai. Marijos dešinėje pusėje priklaupęs šv. Domininkas, kairėje — šv. Scholastika. Po Marijos kojom auksinis pusmėnulis. Ant fono kabo 4 votai.

II PAVEIKSLO APRAŠYMAS. Paveikslas yra tame pačiame altoriuje, kur ir pirmasis, tik žemiau. Dydis apie 0,6x0,8 m, bizantinio tipo. Neperstojančios Pagalbos Dievo Motinos kopija iš Romos Šv. Mato katedros. Ant fono 2 votai. Marija iki pusės, ant kairės rankos laiko Jėzų. Jis žiūri į dešinę. Marija palenkusi į Jį galvą. Iš šalių 2 angelai ir graikiškos raidės, reiškiančios „Motina Dievo“, „Jėzus Kristus“, o dar kitų reikšmės nepavyko sužinoti. Po paveikslu ant altoriaus užrašas: „O Motina Neperstojančios Pagalbos, melskis už mus“.

III PAVEIKSLO ISTORIJA. Jau XVII a. minima esant stebuklingą „Dievo Motinos su Kūdikiu“ paveikslą. Vėliau šis paveikslas iš bažnyčios buvo perkeltas į zakristiją. Galėjo būti meniškas aptaisas, kurį 1794 m. taip pat išvežė į Merkinę.

APRAŠYMAS. Marija iki pusės, savo dešinėje laiko apglėbus ir prisiglaudus Kūdikį. Abu žiūri tiesiai. Yra neišvaizdus aptaisas. Atidengti veidai, plaštakos, dešinė Jėzaus koja. Ant galvų karūnos, 7 žvaigždės aplink, kitos nukritusios, nes yra žymės. (L.: „Lietuva — Marijos žemė“.)

ATLAIDAI. Žolinės (titulo), Jono, IX.8, Rožinės. Steigėjas nutarė suteikti bažnyčiai tokius vardus: šv. Zofijos su dukterimi, M. Marijos garbingo Ėmimo į Dangų ir šv. Jono Krikštytojo, taip pat šv. Mikalojaus Išpažintojo.

Iki 1872 m. bažnyčia vadinosi šv. Zofijos, o nuo 1873 m. — Švč. M. Marijos į Dangų Ėmimo.

63. SKAPIŠKIS

VIETA. 15 km į rytus, šiaurės rytus nuo Kupiškio.

PRIKLAUSYMAS. Panevėžio vyskupija, Kupiškio dekanatas.

VARDAS. Nuo dvarininko Skopo pavardės, o ši savo ruožtu siejama su „skapu“ — kastruotu ožiu.

ISTORIJA. Pirmą bažnyčią pastatė Skapiškio dvaro savininkas Felicijonas Stanislovas Skopas. Pagal kitus šaltinius, dvarininkas tik grąžino mūrinę šv. Lauryno bažnyčią, anksčiau turėtą arijonų. Pagal 1987 m. KKŽ ji statyta 1500 m. Skopai neilgai valdė. 1590. V.8 teismo aktu vietovė perėjo Gričinams, XIX a. pab. — J.Tyzenhauzams. 1720 — 1740 m. klebonavo ir lietuviškus pamokslus sakė Vilniaus kanauninkas Juozapas Domininkas Puzinas. Kiek vėliau jis tapo Livonijos vyskupu ir drauge su broliu Mykolu 1750 m. Skapiškyje įkurdino dominikonus. Jis jiems 1756 m. pastatė bažnyčią. 1819 m. dominikonai pasistatė naują mūrinę šv. Jackaus bažnyčią. 1832 m. valdžia nusavino jų rūmus, bažnyčią uždarė, o vienuolyną perdirbo į kareivines. Tik gubernatorius Vladimiras Nazimovas grąžino katalikams dominikonų bažnyčią, kurią vysk. M. Valančius 1858 m. iš naujo pašventino ir padarė parapijine. O parapijinė, statyta 1500 m., perstatyta 1555 m. ir 1694 m., taip pat veikė. Vėliau tarnavo kaip kapinių koplyčia, o 1915 m. vokiečiai ją sugriovė ir plytas sudėjo į kelią, einantį iš Kupiškio Pandėlin. Po I pasaulinio karo bažnyčios vietoje pastatyta Kristaus statula. Dominikonų bažnyčia nukentėjo 1915 m. per karo veiksmus. 1923 m. žmonės su kun. M.Prielgausku ją iš pagrindų suremontavo. Remontuojant paaiškėjo, kad ji stovi senų kapinių vietoje. Čia buvo laidojama prieš 300 — 400 metų. 1936 m. klebonas N.Kasperiūnas išdekoravo bažnyčios vidų. Mūrinė 2 aukštų varpinė nugriauta per I pasaulinį karą.

Krymo karo metu 1854 — 1855 m. rusai, bijodami naujo sukilimo, vienuolyno patalpose įkurdino suomių šaulių pulką.

1855.1.1 — II. 11 Skapiškyje išmirė 220 suomių. Gyvi likę draugai išsikeldami ant jų kapo pastatė paminklą su lotynišku įrašu: „Hic reųuiescunt CCXX milites cohortis Finicae hostiae epidemiae hyposae anno MDCCCLV. Lugentes sodales hoc monumentum consecraverunt“.

SKAPIŠKIS Nepriklausomybės metais vietos šauliai suomių kapą aptvarkė. Retkarčiais apsilankydavo ir Suomijos atstovai. Sovietmečiu tas paminklinis akmuo buvo išimtas ir įmūrytas į kolūkio tvartus.

M. Valančius knygoje „Pastabos pačiam sau“ taip rašė:

„Vienas finas, mirtinos ligos į patalą paguldytas, tarė savo draugams: „Ar žinote ką, broliai? Kai gavome įsakymą eiti į Lietuvą, tarė mano senas tėvas: „Sūnau, kai sustosite Lietuvos žemėje, nieko pikta nedarykite jos gyventojams, nes mūsų bočiai, Karolio XII ten nuvaryti, labai blogai, be širdies su jais elgėsi. Dėl to Dievas nubaudė patį karalių, pažemino švedų valstybę ir jus gali nubausti. Štai taip ir atsitiko. Mirštame kaip musės, nuodais papenėtos, o tos vietos žmonės nėmaž neserga ir nemiršta. Argi tai ne Dievo bausmė mums?“ Tai pasakęs, numirė“.

Įdomu, kad iš tikro skapiškėnai, nešiodami plikomis rankomis sušalusius lavonus, neužsikrėsdavo liga ir nė vienas nesusirgo. Ta stipriai užkrečiama liga tenu-mirusi viena našlė, kuri su suomiais naktimis daužėsi.

Nepriklausomybės metais vienuolyne buvo įkurdinta mokykla. Po II pasaulinio karo vienuolynas mokytojo Vlado Markevičiaus iniciatyva buvo nugriautas.

APRAŠYMAS. Paveikslas senas ir bus, reikia manyti, įtaisytas dominikonų, kurie pasižymi pamaldumu Marijai.

Paveikslas yra šoniniame altoriuje kairėje pusėje. Dydis apie 1,2x1,8 m. Su sidabriniu aptaisu, papuoštu gėlių raštu. Matosi tik veidai, ranka ir Jėzaus pėdutės iš po aptaiso. Abu su karūnomis. Marijos karūną laiko angelai. Iš šonų 14 votų. Paveikslas vaizduoja Mariją Šiluviškę. Marija iki pusės, žiūri tiesiai, kairėje laiko Jėzų, o dešine prilaiko. Dešiniame petyje žvaigždė, virš kaktos ant skepetos kryžius. Jėzus dešine laimina, kairėje turi knygą. Ant raudono audeklo fono aplink Mariją ir Jėzų žvaigždžių aureolės.

MALONĖS. Per II pasaulinį karą į bažnyčią priešais šoninį altorių su stebuklingu Marijos paveikslu krito bomba, bet nesprogo dėl Marijos globos. Po remonto užtaisius prakirstas lubas ir grindis, žymės liko.

ATLAIDAI. Lauryno, Sekminių, Petro ir Povilo, Jacinto (titulo).

64. SKARULIAI

VIETA. 2 km į rytus nuo Jonavos. Dabar miesto ribose.

PRIKLAUSYMAS. Kauno arkivyskupija, Kauno dekanatas.

VARDAS. Anksčiau vadinosi Lipnikai. Dabartinis vardas kilo nuo pavardės.

ISTORIJA. Padavimai sako, kad pirmoji bažnyčia statyta Vytauto laikais, bet tai neįrodyta. 1522 m. keli bajorai pastatė medinę bažnyčią ir užrašė Lipnikų dvarą. XVI a. pab. Lipnikai perėjo Skaruliams. Vienas iš Skarulių, Andriejus, lydėjo Radvilą Našlaitėlį į Palestiną. Ano meto Skarulių bažnyčia buvusi medinė, nedidelė ir jokiu būdu negalėjusi tenkinti žymaus magnato Andriejaus Skarulskio ambicijų. Taigi jis nutaręs savo dvare pastatyti naują ir gražią mūrinę bažnyčią. 1620-1622 m. tokia ir buvo pastatyta. Pavadinta šv. Onos vardu. Pirmoji bažnyčia turėjo Marijos Ėmimo į Dangų, Jurgio, Mikalojaus, Martyno ir šv. Onos titulus. Andriejus Skarulskis buvo daug keliavęs ir naują bažnyčią pastatė pagal vienos Jeruzalėje matytos pavyzdį. 1656 m. bažnyčia per rusų invaziją apdegė. Po to buvo atstatyta. XVIII a. I p. Skambų dvaras atiteko Žemaičių stalininkui Domininkui Kosakovskiui, kuris 1740 m. kitoj Neries pusėj pastatė rūmus, prie kurių išaugo Jonava. Po jo mirties Skaruliai ir Jonava atiteko jo sūnui, tapusiam Vilniaus vyskupu, Juozui Kosakovskiui. Jis įkurdino Jonavoje marijonus. Jonavos bažnyčia iki Lietuvos nepriklausomybės pradžios buvo Skarulių filįja. Bažnyčia buvusi išpuošta Smuglevičiaus ir italų dailininkų paveikslais. XIX a. Skaruliai perėjo dvarponiams Siemaškoms. Po 1812 m. bažnyčia buvo gerokai paremontuota. 1898 m. prie gotikinės bažnyčios pristatyta neogotikinė mūrinė varpinė. 1844 m. vyskupo vizitacijos akte minima, kad po bažnyčia buvęs rūsys, tačiau I pasaulinio karo metu dalis rūsio užmūryta.

1941.VI.22 raudonarmiečiams traukiantis, kažkas tariamai iššovęs iš varpinės. Bolševikai, to šūvio labai suerzinti, nutarę sušaudyti visus žmones, susirinkusius į bažnyčią. Apsupo juos su kulkosvaidžiais ir liepė gulti ant žemės. Tačiau pasitarę žmonėms leido išsivaikščioti. Keli rusų kariai užėjo į kleboniją, kur tuo metu buvo 3 kunigai: Skarulių klebonas Pranciškus Vitkevičius, Veprių klebonas Balys Vėgėlė ir Vilniaus krašto kunigas Zigmas Stankevičius. Netrukus jie visi buvo išvesti iš klebonijos, žiauriai sumušti, kankinti ir sušaudyti. Jų lavonai nužudymo vietoje išgulėjo 3 dienas. Tik praūžus raudonųjų bangai jie buvo palaidoti Skambų šventoriuje. 1943 m. pastatyti 3 mediniai kryžiai. Jiems apipuvus, 1958.XI.2 viena kun. P.Vitkevičiaus giminaitė, 80 metų amžiaus, vietinių gyventojų remiama, pastatė akmeninį paminklą.

Šventoriaus kairėje pusėje yra koplytėlė su, kaip tikima, stebuklingu kryžiumi. Jis perkeltas iš Skambų apylinkės. Šiam kryžiui žmonės rodė ir teberado pamaldumą. Vieno gaisro metu sudegė apylinkės miškas, taip pat ir medinė tvorelė, buvusi aplink kryžių o kryžius nesudegė.

SKARULIAI PAVEIKSLO ISTORIJA. Jis yra dešinėje pusėje šoniniame altoriuje. Žmonės pasakoja, kad bandę tą paveikslą pakabinti moterų pusėj, bet po nakties vis rasdavę jį vyrų pusėj, tai toliau jis ten ir buvęs paliktas.

APRAŠYMAS. Dydis apie 1 x 1,2 m. Visas paveikslas padengtas paauksuotu aptaisu. Matosi tik veidai ir rankos. Marija iki pusės. Žvelgia tiesiai.

Dešinę ranką pridėjusi prie krūtinės, kaire laiko Jė-zulį. Jis žiūri beveik tiesiai. Kaire ranka laiko Žemės rutulį, dešine laimina. Ant Marijos kaklo karoliai. Veidai labai malonūs, patrauklūs. Paveikslo apačioje ant raudono fono yra apie 14 votų karolių rožinių. Virš paveikslo altoriuje yra Marijos Lurdo statula.

MALONĖS. Skambų klebonui Eduardui Simaškai 1975.IV.30 vienas žmogus papasakojo tokį dalyką. Jo tėvas Feliksas Fedoravičius dalyvavo I pasauliniame kare. Fronte virė mūšis. Kareiviai sugulę negiliuose apkasuose. Aplinkui buvo žuvusių ir sunkiai sužeistų. Jį apėmė baimė ir siaubas. Bet jis prisiminė Skambų bažnyčios altoriaus paveikslą ir pradėjo melstis: „Skambų Dievo Motina, gelbėk mane!“ Ir štai jam kilo mintis šliaužti į šalį. Vos jam pasitraukus, į buvusią vietą krito patrankos sviedinys ir išrausė gilią duobę. Jei nebūtų pasitraukęs, būtų žuvęs.

Žmogus buvo įsitikinęs, kad jį išgelbėjo tik Skambų Dievo Motina Marija.

ATLAIDAI. Titulo (Onos), Marijos Aplankymo.

65. SKUDUTIŠKIS

ISTORIJA. Skudutiškio dvarą įsteigė Petka Jogailavičius XV a. pab. Apie bažnyčios atsiradimą išlikęs pasakojimas. Kai šioje apylinkėje siautė maras, žmonės kritę kaip musės. Tačiau kas pasiekdavo Skudutiškį— likdavo gyvas. Jausdami didelį dėkingumą Dievui, girioj prikirtę rąstų, ant savo pečių juos sunešę į Skudutiškį ir pastatę mažytę bažnytėlę — koplytėlę. Dvasinė vyresnybė koplytėlės įsteigimą pripažino ir atsiuntė kunigą.

Pirmoji bažnyčia pastatyta 1724 m., vėliau buvo perstatyta. 1859 m. kun. Juozapas Pavilauskas su parapijiečiais bažnyčią dar kartą perstatė. 1939 m. išaugo dabartinė bažnyčia. Ją statęs kunigas St.Čelkus ir kun. Sančiauskas buvo rusų ištremti į Sibirą.

Skudutiškio kapinėse yra savanorio J.Baltrūno kapas. 1919 m. šiose pačiose kapinėse Baltrūnas buvo vienui vienas didelio lenkų kariuomenės dalinio apsuptas. Tačiau gyvas nepasidavė, drąsiai kovėsi ir daug priešų paklojo. Jam kritus lenkų karininkas įsakė savo kareiviams nusiimti kepures ir pagerbti lietuvį didvyrį, sakydamas, kad tai esąs „spinduliuojantis ir gražiausias pavyzdys, kaip reikia ginti savo tėvynę“.

SKUDUTIŠKIS PAVEIKSLO ISTORIJA. Paveikslą buvo išvežę į Molėtus, bet jį atrado ant medžio Skudutiškyje. Ir taip atsitiko kelis kartus, nors naktį bažnyčia būna užrakinta. Tada jį paliko ten.

APRAŠYMAS. Jis yra medinės bažnyčios didžiajame altoriuje. Viršutinė rėmų dalis figūrinė pusapvalė. Raudoname medžiaginiame fone vienas padėkos ženklas, o iš paveikslo šalių ant altoriaus yra 2 ilgos raudonos juostos ir ant jų — apie 50 votų. Paveikslo dydis apie 1,0x 1,8 m. Su auksiniu aptaisu. Atidengtos rankos, sudėtos ant krūtinės, ir veidas. Metalinis auksuotas kalavijas pervėręs Jos širdį. Marija iki pusės, galvą palenkusi į kairę. Žvilgsnis nukreiptas žemyn. Paveikslo titulas — Marija Sopulingoji.

Šis paveikslas uždengiamas Jėzaus Širdies paveikslu.

Bažnyčios kairėje pusėje kabo apie 1,2x1,6 m dydžio kitas Marijos paveikslas. Jis apdraskytas nuo buvusio metalinio aptaiso. Rudame fone Marija sudėjusi rankas prie krūtinės, su mėlynu apsiaustu, raudonu drabužiu. Aplink galvą šviesi aureolė. 4 kalavijai iš vienos ir 3 iš kitos širdies pusės.

* * *

Mūsų darbai

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

Knygos - Bažnyčia

Knygos - Tėvynė

LKMA knygos

Andrius Baltinis VYSKUPO VINCENTO BORISEVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Antanas Maceina FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

LKMA knygų fotografinės kopijos