STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ 
Dievo Tarno
Ark. Jurgio Matulaičio
išgyvenime ir mąstyme
Perspausdinta iš Kristaus Karaliaus Laivo
1965 m. rugpiūčio ir rugsėjo numerių.
Tekste randami skaičiai nurodo knygos puslapius — Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius, UŽRAŠAI.
Immaculata Press Putnam, Conn. 06260
Žmogaus Ramybė
NEŽINIA, ko žmogus galėtų daugiau trokšti, kaip ramybės ir dvasinės giedros. Kiekvienas ilgisi palaimintos būsenos, kur išsibaigia audros ir nerimo srovės, kur žmonės virsta angelais, gyvenimas — rojumi, kryžiai — švyturiais.
Deja, "žemė ne rojus, žmonės ne angelai ir čia negali gyventi be kryžiaus”, — rašo arkiv. Jurgis Matulaitis. Bet netrukus, kreipdamasis į konfratrą, — kunigą, jis prideda: "Rūpinkis, Brolau, savo širdyje turėti ramybę... Jei gali, ir kitų tarpe sėk ir gaivink tą ramybę... Matyt, ramybė yra brangus dalykas, kad ją Kristus labiausiai teikė apaštalams” (124-25).
Šie patarimo žodžiai yra įtikinantys, nes vienas pagrindinių jo paties bruožų buvo ramybė, — giedri, gili, žavi ramybė. Dar mažai kas pastebėjo jo šventumą, o jau matė jo ramybę, spindinčią iš jo veido, iš akių. Kai kam galėjo atrodyti, kad šis žmogus turi nuostabų būdą — labai ramų, taikų, švelnų. Kas žinojo, kokių sunkumų ir kančios jis turėjo jaunystėj ir vėliau, galėjo galvoti, kad ši kančios mokykla sušvelnino jo atliepimą įvairiems gyvenimo kryžiams. Kai kas gal galvojo dar paprasčiau. Juk šis kunigėlis, gyvenęs mokslais, vėliau apsvaigęs vienuolišku idealu, pagaliau tapęs vyskupu, neturėjo progos pažinti gyvenimo nei žmonių, dėl to nebuvo apviltas ar įskaudintas. Tikrai būtų naivu galvoti, kad jo ramybė plaukė iš jo būdo, ar iš gyvenimo nepažinties ar iš natūralios apvalančios kančios.
PAŽINTI ŽMONES IR MYLĖTI
Arkiv. J. Matulaitis žinojo, ko galima laukti iš žmonių net švenčiausiame darbe. "Kitados aš maniau, sako jis, kad žmonės tik tada kitiems trukdo, kai juos mato kylant aukštyn, veržiantis į geresnes vietas. Dabar įsitikinau, kad žmonės daug labiau pyksta ir daug daugiau trukdo, matydami kitus norint iš tolo šiek tiek pasekti Kristaus pėdomis” (125). Jam būdavo nyku ir graudu matant, "kaip žmonės plaunasi, riejasi, barasi, kaip pilni neapykantos, giepia pagieža vieni prieš kitus” (125).
Žmonių pažinimas, ypač iš tos pusės, yra pati didžiausia kliūtis mūsų ramybei. Su šia kliūtimi arkiv. Matulaitis susidūrė jau vaikystėj, net savo šeimoj — iš savo paties brolio. Būdamas kunigu turėjo išgyventi vieną skaudžiausių patyrimų, kaip pašventintojai kartais užmiršta savo pašvęstuosius ir palieka kančioj ir vienumoj.
Matulaitis išgyveno įtarinėjimus iš pačių pašaukimo brolių; buvo jų skundžiamas net vyresniesiems. Jis rašo: "Kai man pirmą kartą pranešė rimtas kunigas, kad aš Varšuvos konsistorijoj (kurijoj) esu už bedievį laikomas, kad aš net aprobatos negausiąs, man buvo labai skaudu. Tiesiog susirgęs jaučiausi, kaip nesavas vaikščiojau kokias dvi savaites”. Ir jis prideda: "Kryžius tik paveikslėliuose atrodo gražus, gėlėmis papuoštas. Tikrasis kryžius, gyvenimo kryžius visuomet sunkus” (107).
Tik mažas mažutėlis gali būti ramus ant motinos rankų, kol jo kojyčių nesužeidžia aštri žemė. Tik vaikas gali šypsotis kiekvienam sutiktam žmogui, kol jis nepažįsta žmonių nemeilės, nedėkingumo, vyliaus. Jeigu visiems šypsosi suaugęs žmogus, mes turėtume sakyti: arba jis yra nenormalus, arba šventasis. Matulaičio ramybė ir šypsnis negalėjo tad būti nei naivaus vaiko, nei pamišėlio, o tik šventojo žmogaus, kuris žmonių pažinimą perkeitė nepaprasta žmonių meile. Ir tai jis padarė vedamas didžiausio pavyzdžio, kokį mums davė pats Kristus. "Viešpats Jėzus visuomet buvo ramus”, — rašo ark. J. Matulaitis. "Kiek jam žmonės visokių šunybių darydavo, o jis niekad nesiliovė žmonių mylėjęs ir jiem tarnavęs. Numirė už juos, nors žinojo ir matė jų nedėkingumą ir niekingumą... Iš visų žmonių, turbūt, tik vienas Viešpats Jėzus pilnai suvienijo žmonių pažinimą su jų meile. Jis tik vienas, pažinojęs žmones iki pačiam dugnui — visas jų tamsias puses, patyręs nuo jų baisiausią nedėkingumą, — niekad nesiliovė jų mylėjęs... Mes paprastai elgiamės priešingai. Net ir dorą žmogų, pažinę arčiau, pamatę jo silpnas puses, pradedam atšalti ir meilė mūsų širdyse eina silpnyn. O ką jau bekalbėti apie tuos žmones, kurie mus įžeidžia, užgauna. Toli dar, toli mes, Brolau, nuo tikrosios Kristaus dvasios” (124).
Štai, vienas gražiausių ir taikliausių Matulaičio pastebėjimų, kad neužtenka žmones pažinti, bet reikia juos mylėti. Ir juo mes daugiau juos pažįstame, juo labiau reikia ugdyti savyje jų meilę ir šitos meilės mokytis iš Kristaus. Meilė yra vienas tų šaltinių, iš kurių turi trykšti ramybė.
Nors Matulaitis toj pačioj vietoj nepratęsia Kristaus ramybės vaizdavimo, betgi mes žinome patys. Kristus ramus ir tylus Kaipo ir Piloto teisme. Jis, lyg būtų bejausmis, ramiai priima apspiaudymą ir mušimą, piktus kaltinimus ir melą. Ir Kristaus ramybės paslaptis atsiskleidžia iš jo žodžių: "Atleisk jiems, nes nežino, ką daro”.
Meilė negali būti neatiaidi, jeigu jos bent kiek turime. Kiek mes jos turime, tiek parodome savo atlaidume. Mūsų atlaidumo laipsnis priklauso nuo meilės laipsnio. Mes žinome iš patyrimo, kaip būna ramu, kai galime atleisti nuoskaudą ir nesinešioti jos ilgai.
Meilė yra didelė dorybė — pati didžiausia, kurios iš mūsų reikalauja Dievas ir kurią savo pavyzdžiu paliko mums Kristus. Tai dorybei, iš kurios plaukia ir ramybė, įkūnyti reikia kitų parengiamųjų dorybių. Ark. Matulaitis mokėjo nurodyti ir labai natūralių — pedagoginių priemonių. Jis sako: "Reikia mokytis matant nematyti, girdint negirdėti. Reikia mokytis visų tu šunybių, blogybių nejausti taip labai, nesigraužti dėl jų” (125).
Žiūrėkime, kaip jis atskleidžia save, parodydamas, kad ir jis buvęs jautrus. "Girdint kalbas prieš mylimus žmones, prieš savo tautą, niekad negali būti malonu... Ir aš seniau tokias kalbas girdėdamas, labai atjausdavau. Bet dabar jos labai menką man daro įspūdį. Jei kur girdžiu, praskamba ir tiek. Raminuosi tuo, kad mes nuo tų kalbų nei blogesni, nei geresni nebūsime. Tegu sau kalba, ką nori, o mes žiūrėkime savo ir dirbkime, kad būtume kaskart geresni. O jau graužtis dėl tų kalbų visai nėra ko” (124).
Ark. Jurgis iškelia tokio jaudinimosi, graužimosi neprasmingumą, netgi kenksmingumą mums patiems. "Ta gaiži neapykantos rūkštis, kuriai leidžiame viešpatauti mūsų širdyse, daugiau mums patiems kenkia, negu mūsų skriaudėjams. Ji mūsų pačiu širdis ėda” (125).
PAŽINTI SAVE IR PASITIKĖTI DIEVU
Jei santykiai su žmonėmis yra vienas didelis mūsų nerimo šaltinis, tai antras — mūsų santykis su savim pačiais. Mumyse išauga vidinės kliūtys, abejonės, pagundos. Iš to atsiranda susidrumstimas ir savimi pačiais nusivylimas. Kartais ateina dvasinė naktis arba akis pridengia lyg rūkai. Kartais rodos eini, veržies pirmyn ir krinti lyg į prarają. Didžiausi nerimą, rūpestį ir sielvartą mums kelia mūsų pačių netobulumai. Juo didesni mūsų netobulumai, kuriuos pažįstame, juo didesnė mūsų neramybė. Bet ir čia yra sprendimas.
Kaip santykyje su žmonėmis reikia didelės artimo meilės, taip santykyje su savimi pačiais reikia didelio pasitikėjimo Dievu. Matulaitis rašo vienai vienuolei: "Tik niekad nereikia nusiminti dėl savo netobulybių ir silpnybių. Juo silpnesni jaučiamės, juo labiau Dievu pasitikėkime. Jis mūsų stiprybė ir išganymas”. Ir Matulaitis vėl kreipiasi į sveiką protą, primindamas, kad "tarp idealo ir mūsų gyvenimo visuomet yra plyšys... Didžiausi šventieji jautėsi silpni, nusidėjėliai ir dažnai skundės, dejavo... Pats šv. Povilas skundžiasi, kad ir jį varginusios pagundos... Tik stenkis vis eiti tobulyn ir kilti. Nežiūrėk taip labai, kiek dar kelio lieka nueiti. Dievas atlygina už pastangas ir gerus norus. O matydama savo silpnybes ir netobulumus, tik vis žeminkis Dievo akyse, o Viešpats, matydamas nužemintą tavo širdį neatstums tavęs. Juo silpnesni jaučiamės, juo labiau pasitikėkime Dievu” (123). Kitoj vietoj jis rašo: "Prie tobulybės priklauso ir mokėjimas savo netobulumus kantriai nešti, geriau sakant, kantriai ir patvariai su jais kovoti” (99).
Pasitikėjimas Dievu mums yra lyg inkaras laivui audringame jūros paviršiuje. Kai mes turime atramą ir žinome, kas mus palaiko, tada mes negalime jaustis vieni patys — tarsi būtume žmonės be Dievo.
Štai, paties Matulaičio prasitarimai: "Vėl giliau žvilgterėjau į savo gyvenimą... Viešpatie, kokia negalė. Kiek visur netobulybių, klaidų. Beviltis apimtų, kad taip didžiai nepasitikėčiau tavo gailestingumu... Labiausiai mane žudė šį mėnesį vaizduotė ir mintys. Permažai jas valdžiau. Kiek kartų atsitiko koks svarbesnis reikalas, tai jau pagavęs mane ir nešiojo, kur tinkamas, ir blaškė į visas puses, dirbti neduodamas. Taip pat nors dirbau, bet nebuvo geros tvarkos darbuose...”
Po rekolekcijų jis rašo: "Matau, Viešpatie, kaip tavo gausios malonės, tekėdamos nelyginant srovės upelis, nuolat valo, nuplauja nuo sielos netobulybių dulkes ir nusižengimų purvus. Už tai ačiū tau, gailestingasis Dieve!” (84).
PAREIGOS PAŽINIMAS IR AUKOS DVASIA
Šalia žmonių ir mūsų pačių negalių yra dar vienas mūsų neramybės šaltinis, tai įvairūs darbai, pareigos ir reikalai. Kartais jų susibėga tiek daug, kad mūsų jėgos išsisemia ir mūsų dvasia ima pavargti. Darbas mus išplaka kaip vėjas skudurėlį. Ir kad darbų galą matytum, kad galėtum kada nors pasakyti: va, baigiau ir galiu atsikvėpti, kaip žmogus, viską užmiršti. Dar baisiau, kad vieną darbą bedirbant, reikia galvoti apie keletą kitų pirmyn. Ir kiek pats darbas išvargina, tiek nemažiau išsemia jo planavimas ar pats žinojimas ir galvojimas, kad kiti darbai tavęs laukia.
Dar vienas dalykas. Kai kurie mūsų darbai sutinka įvairių kliūčių, kurių apgalėjimas pareikalauja iš mūsų naujų didelių dvasinių ir fizinių sunkumų. Laimingi, kas gali dirbti normaliai, sistemingai, pastoviai ir daugiausia vienos rūšies darbą. Jie gali susitvarkyti, susiplanuoti ir taip išlaikyti vidinę ramybę. Ir šiuo atveju žvelkime į Matulaitį. Žiūrėkime, kaip jis, begalinių darbų užgultas, galvoja ir kuo jis pasitiki. "Ar išeis kas iš mano sunkaus ir vargingo darbo, vienas Dievas težino, kuris viskam duoda derėjimą. Nors žmonės mano darbą vadina tuščiomis svajonėmis, bet svajoti aš neturiu kada. Man tenka sunkiai dirbti nuo ryto ligi vakaro. Nelabai turiu kada išeiti ir pasivaikščioti. ...Jei ir nieko neišeis iš mano sunkaus darbo ir vargo, tai, manau, kad bent Dievas priims mano gerus norus ir už juos atlygins, o tai mums visiems turi labiausiai rūpėti... Nei turtų, nei tuščios garbės, nei jokių poaukščių niekad negeidžiau ir dabar juo labiau jų nežiūriu, tik rūpinuosi, kad Dievui įtikčiau, Bažnyčiai ir žmonėms galėčiau ką gera padaryti” (128).
Ketvirtais metais po Marijonų vienuolijos atnaujinimo, išvykęs į užsienius, jis rašė: Užsienyje "sunkiai dirbau ir dirbu, daug vargo turėjau ir turiu. Bet to nežiūriu. Aš atsidaviau Kristui, kuris ėjo darbų, vargų ir kryžiaus keliu, ir ketinu jo pėdomis eiti tol, kol tik galėsiu ir kiek tik pajėgsiu. Kas iš to mano darbo išeis, vienas Dievas težino, tai jam viską ir pavedu” (117).
Atnaujindamas vieną vienuoliją ir kurdamas antrą, Matulaitis, be abejo, žinojo, kad bus žmonių, kurie pasibels į tų vienuolijų duris, ieškodami gyvenimo ramybės ir ramaus būvio. Taip juk būna, o be to — tokia juk ir vieša žmonių nuomonė, kad už vienuolynų rūmų slypi gili, miela ramybė, kurios pasaulis negali duoti. Ir žmonės tą ramybę supranta labai paprastai — ramus, užtikrintas gyvenimas, lengvas darbas, dažnas vaikščiojimas atviroj gamtoj — gražiais vienuolyno takais su rožantėliu rankose, paukšteliams čiulbant ir saulelei gražiai besišypsant. Dėl to būsimai vienuolei M. Rūškytei savo laiške jis rašė: "Tikra vienuolė privalo trokšti ne ramaus būvio, bet darbo ir pasišventimo Dievui ir žmonėms” (99).