Knygų sąrašas

Įžanga ir Kūrinio Tikslas

Kunigo Juozo Vaišnoros veikalas „Marijos Garbinimas Lietuvoje“, išleistas 1958 metais Romoje kaip Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinys, yra išsami istorinė studija, skirta Švč. Mergelės Marijos kulto raidai ir formoms Lietuvoje. Autorius siekia nušviesti šį svarbų tautos dvasinio gyvenimo reiškinį, pabrėždamas, kad Marijos garbinimas Lietuvoje buvo ne tik gilus, bet ir labai įvairiapusiškas, apimantis visas krikščioniškame pasaulyje žinomas pamaldumo formas.

Istorinė Apžvalga: Trys Laikotarpiai

Autorius visą Marijos garbinimo istoriją Lietuvoje suskirsto į tris pagrindinius etapus, kurie atspindi ne tik pamaldumo raidą, bet ir istorinius iššūkius:

1. Iki protestantizmo: Šiuo laikotarpiu, prasidėjusiu su Lietuvos krikštu, Marijos kultas sparčiai plito, ypač per vienuolijas (pranciškonus, dominikonus), kurios steigė bažnyčias ir brolijas Marijos garbei. Jau Vytauto Didžiojo laikais Marija laikyta Lietuvos Globėja.
2. Protestantizmo įtakos metu: Reformacijos idėjos, neigusios šventųjų, o ypač Marijos, garbinimą, tapo rimtu iššūkiu. Tačiau būtent ši kova paskatino dar didesnį pamaldumo suklestėjimą. Jėzuitai ir kitos vienuolijos aktyviai gynė ir platino Marijos kultą, steigė naujas brolijas, leido maldaknyges.
3. Po reformacijos: Šis laikotarpis pasižymi ypač dideliu Marijos garbinimo pakilimu. Jį ženklina stebuklingais paveikslais pagarsėjusios šventovės, tokios kaip Šiluva ir Vilniaus Aušros Vartai, tapusios visos tautos piligrimystės centrais.

Pagrindinės Pamaldumo Formos

Knygoje detaliai aptariamos įvairios Marijos garbinimo formos, prigijusios Lietuvoje:

• Šventovės ir Stebuklingi Paveikslai: Išskiriamas Šiluvos fenomenas, kur Marijos apsireiškimas tapo galingu impulsu atgimimui, ir Vilniaus Aušros Vartai, kurių Gailestingumo Motinos paveikslas tapo visos Lietuvos ir kaimyninių kraštų traukos centru. Taip pat minimi Trakai, Žemaičių Kalvarija ir kitos svarbios vietos.
• Brolijos ir Vienuolijos: Pabrėžiamas didžiulis vienuolijų (jėzuitų, marijonų, karmelitų ir kt.) vaidmuo platinant įvairias pamaldumo praktikas, tokias kaip Rožinis, Škaplierius.
• Liturginės Šventės ir Giesmės: Aptariama, kaip buvo švenčiamos pagrindinės Marijos šventės (Žolinė, Grabnyčios) ir kokį svarbų vaidmenį atliko liaudies giesmės, ypač „Marijos valandos“ (Rarotai).
• Marijos vardas ir titulai: Nagrinėjama, kaip Marija buvo tituluojama Lietuvos Globėja, Taikos Karaliene, ir kaip jos vardas tapo vienu populiariausių šalyje.

Apibendrinimas

Kun. Juozo Vaišnoros „Marijos Garbinimas Lietuvoje“ yra fundamentalus veikalas, atskleidžiantis vieną svarbiausių lietuvių tautos dvasinės kultūros aspektų. Autorius, remdamasis istoriniais šaltiniais, įtikinamai parodo, kad pamaldumas Marijai nebuvo tik išorinė apeiga, bet giliai įsišaknijęs, gyvas ir tautą vienijantis reiškinys, padėjęs atlaikyti istorines negandas ir išsaugoti krikščioniškąjį identitetą. Tai vertingas šaltinis kiekvienam, besidominčiam Lietuvos Bažnyčios ir kultūros istorija.

Ši studija – tai istoriko Dr. Juozo Jakšto veikalas, išleistas Romoje 1970 metais kaip atspaudas iš Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) „Metraščio“ IV ir V tomų. Knyga yra išsamus mokslinis tyrimas, skirtas vienai sudėtingiausių ir kontroversiškiausių Lietuvos istorijos problemų – Mažosios Lietuvos apgyvendinimui ir jos gyventojų kilmei nuo seniausių laikų iki XVII amžiaus pabaigos.

Turinys ir struktūra

Veikalas pasižymi nuodugnia istoriografine analize ir kruopščiu darbu su pirminiais šaltiniais. Autorius kritiškai vertina susiformavusias vokiečių ir lietuvių istorikų mokyklas šiuo klausimu ir pateikia savo argumentuotą požiūrį. Knygą sudaro penkios pagrindinės dalys:

• I dalis: Žvilgsnis į Mažosios Lietuvos istoriografiją. Šioje dalyje autorius išsamiai apžvelgia ir kritikuoja įvairias teorijas apie Mažosios Lietuvos gyventojų kilmę – nuo teigiančių, kad lietuviai yra senieji šio krašto gyventojai (autochtonai), iki tų, kurie juos laiko vėlesnių laikų ateiviais (imigrantais) iš Didžiosios Lietuvos.
• II dalis: Mažosios Lietuvos kraštovaizdis Kryžiuočių Ordino nukariavimų metu. Čia analizuojama krašto gamtinė padėtis, miškų (vadinamųjų „dykrų“) reikšmė ir jų įtaka apgyvendinimo procesams.
• III dalis: Mažosios Lietuvos gyventojai Ordino metu. Nagrinėjamas nadruvių ir skalvių genčių likimas po kryžiuočių užkariavimo, paneigiant mitą apie visišką jų išnaikinimą ir parodant jų gyvenimo tęstinumą.
• IV dalis: Rytinė Mažoji Lietuva ginčuose dėl sienų. Aptariami sudėtingi sienų nustatymo procesai tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, ypač po Melno taikos.
• V dalis: Mažoji Lietuva XVI-XVII amžiuje, ypač jos kolonizacija. Analizuojamas krašto apgyvendinimas Prūsijos kunigaikštystės ir kurfiurstijos laikais, pabrėžiant vidaus kolonizacijos svarbą ir kritiškai vertinant masinės imigracijos iš Didžiosios Lietuvos teoriją.

Studiją papildo prakalba, turinys ir santraukos anglų kalba.

Reikšmė

Dr. Juozo Jakšto darbas yra fundamentalus indėlis į Mažosios Lietuvos istoriografiją. Remdamasis gilia šaltinių analize, autorius įtikinamai argumentuoja, kad Mažosios Lietuvos lietuviai (lietuvininkai) yra ne vėlesnių amžių ateiviai, o senųjų baltų genčių – nadruvių ir skalvių – palikuonys. Jis atmeta vokiečių istorikų išplėtotą masinės imigracijos teoriją, parodydamas, kad krašto apgyvendinimas buvo ilgas ir sudėtingas vidaus kolonizacijos procesas. Ši studija yra nepaprastai vertingas veikalas visiems, besidomintiems ne tik Mažosios Lietuvos, bet ir viso baltų regiono etnine istorija.

Kunigo Dr. Juozo Prunskio knyga „Meilė ir Laimė“, išleista 1958 metais, yra gilus ir praktiškas vadovas, skirtas visiems, ieškantiems tikrosios gyvenimo pilnatvės. Autorius, remdamasis krikščioniškomis vertybėmis ir gausiais gyvenimiškais pavyzdžiais, atskleidžia, kad tikroji laimė yra neatsiejama nuo visapusiškos meilės sampratos.
Meilė – laimės pamatas
Knygos įžangoje autorius apgailestauja, kad šiuolaikiniame pasaulyje meilės sąvoka dažnai susiaurinama iki fizinės traukos tarp vyro ir moters. Anot J. Prunskio, toks požiūris nuskurdina žmogų ir užkerta kelią į pilnutinę laimę. Todėl pagrindinis leidinio tikslas – praplėsti meilės horizontus, apimant meilę Dievui, artimui, tėvynei, tiesai, gėriui ir grožiui.
Knygos pamatine idėja tampa šv. Augustino mintis: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Autorius pabrėžia, kad tikra, gili meilė Dievui ir žmogui natūraliai apsaugo nuo blogų poelgių ir tampa patikimiausiu moraliniu kompasu.
Šeima – meilės mokykla
Didelis dėmesys knygoje skiriamas šeimos gyvenimui. Santuoka čia pristatoma kaip abipusio pasiaukojimo ir dvasinio augimo kelias. Kaip pavyzdį J. Prunskis pateikia prancūzų rašytojo F. Ozanamo maldą, kurioje šis prašo ne tik išoriškai patrauklios, bet svarbiausia – taurios ir dvasiškai stipresnės už save žmonos, kuri jį „keltų augštyn, o ne trauktų žemyn“. Autorius pabrėžia, kad santuokos sunkumuose didžiulę jėgą suteikia tikėjimas ir atsižadėjimas.
Kalbėdamas apie vaikų auklėjimą, J. Prunskis iškelia tėvų pavyzdžio ir religinio auklėjimo svarbą. Jis cituoja Čikagos teisėją Julių Minorą, kuris teigė, jog nusikalstamumas dažnai kyla iš dvasiškai apleistų, suirusių šeimų. Anot autoriaus, mylintys tėvai ne tik parinks vaikams katalikišką mokyklą, bet ir patys rodys maldos bei doro elgesio pavyzdį, suprasdami, kad „tėvų gyvenimas – tai knyga, kurią vaikai visų pirma skaito“.
Kelias į tikrąją laimę
J. Prunskis įtikinamai parodo, kad tikroji laimė glūdi ne turtuose ar išoriniame pripažinime. Jis primena degtukų karaliaus Ivaro Kreugerio ir fotografijos pradininko Eastmano savižudybes, kurios liudija, kad materialinė gerovė negarantuoja vidinės ramybės. Net didysis poetas Goethe savo gyvenimo pabaigoje prisipažino per 75 metus neturėjęs nė keturių pilnai laimingų savaičių.
Priešingai, tikrąją laimę atranda tie, kurie savo gyvenimą grindžia dvasinėmis vertybėmis. Kaip pavyzdys pateikiama milijonieriaus duktė, kuri atsisakė didžiulio palikimo ir pasirinko vienuolės kelią, nes suprato, kad bus laiminga tik ten, „kurion mane pastatė geriausias Dievas“.
Stilius ir vertė
Knyga parašyta ne sausu, moralizuojančiu tonu. Autorius vengia „sausų išvedžiojimų“ ir vietoje to pasitelkia gausius gyvenimiškus pavyzdžius, trumpas istorijas ir alegorijas, kurios paliečia skaitytojo jausmus ir skatina apmąstymams. Tai – lyg dvasinis pokalbis, kuriame J. Prunskis, kaip patyręs sielų ganytojas, švelniai, bet tvirtai veda skaitytoją meilės ir laimės keliais. Leidinys yra anksčiau pasirodžiusios knygos „Aukštyn širdis“ tąsa, labiau orientuota į principų taikymą kasdieniame gyvenime.
„Meilė ir Laimė“ – tai nesenstantis dvasinės išminties šaltinis. Tai knyga, kuri moko, kaip chaotiškame pasaulyje atrasti vidinę ramybę, kaip kurti tvirtus santykius šeimoje ir kaip, auginant savyje visapusišką meilę, pasiekti tikrąją ir ilgalaikę laimę.

Jėzuitų kunigo Algirdo Palioko knyga „Meilei pasibeldus...“, išleista 1995 metais leidyklos „Caritas“, yra pastoracinis vadovas jaunimui, skirtas naršyti sudėtinguose draugystės, meilės ir santuokos klausimuose. Knyga sudaryta iš straipsnių, anksčiau publikuotų žurnale „Caritas“ 1991–1992 metais, ir atspindi poreikį pateikti aiškias krikščioniškas gaires atsivėrusioje, bet kartu ir vertybinio chaoso kupinoje posovietinėje Lietuvoje.
Knygos turinys ir struktūra
Autorius, remdamasis Bažnyčios mokymu ir psichologinėmis įžvalgomis, nuosekliai veda skaitytoją per skirtingus santykių etapus.
Knygos struktūra apima tokias temas kaip:
Draugystės ir meilės paradoksai: Pokalbio forma nagrinėjamos jaunimui kylančios dilemos, pavyzdžiui, ar galima bučiuotis draugaujant.
Kada pradėti draugauti?: Analizuojamas jauno žmogaus brendimas, dvasinis ir fizinis pasirengimas rimtiems santykiams.
Meilės ir draugystės geismas: Atskiriami dvasinės meilės troškimas ir kūniškas potraukis, pabrėžiant pastarojo pavojus iki santuokos.
Santuoka – šventas gyvybės židinys: Santuoka pristatoma kaip Dievo palaimintas ir vienintelis teisėtas kelias į visišką dviejų žmonių susijungimą.
Specifinės situacijos: Ypatingas skyrius „Įsimylėjusiai kunigą“ atvirai ir jautriai paliečia sudėtingą ir skausmingą temą.
Knygoje pasitelkiamos įvairios formos: nuo dialogo su jaunimu iki išsamių teologinių paaiškinimų ir anoniminių laiškų bei išpažinčių analizės, pvz., skyriuje „Ieškojau meilės“.
Pagrindinės idėjos ir mokymas
Knygos ašis – aiškus dvasinės ir kūniškos meilės atskyrimas iki santuokos. A. Paliokas pabrėžia, kad egzistuoja riba tarp draugystės pasaulio ir santuokinės meilės pasaulio, o vienintelis „legalus tiltas“ per šią ribą yra Santuokos sakramentas.
Dvasinės meilės pirmenybė: Autorius teigia, kad tikroji meilė bręsta dvasiškai. Pernelyg ankstyvas fizinis artumas, įskaitant aistringus bučinius ir glamonės, „užblokuoja dvasinės meilės ištakas“ ir paverčia kitą asmenį malonumo objektu, o ne asmeniu, kurį reikia gerbti ir mylėti.
Pavojai ir pasekmės: Knygoje įspėjama, kad moralinių normų nepaisymas veda į skaudžias pasekmes: „kraujuojančias meilės žaizdas“, „visam gyvenimui sulaužytus likimus“, iširusias santuokas ir dvasinį atitolimą nuo Dievo. Lytinis potraukis prilyginamas narkotinei priklausomybei, kuri reikalauja vis didesnių „dozių“ ir veda į dvasinę degradaciją.
Krikščioniškas kelias: Kaip alternatyvą siūlomas skaisčios draugystės kelias, kuriame jausmai valdomi proto, o dvasinis ryšys su Dievu tampa atrama. Autorius pabrėžia, kad merginos vaidmuo yra ypač svarbus – jos „tabu“ priverčia vaikiną pereiti nuo kūniško potraukio prie pagarbos ir dvasinės meilės.
Autoriaus balsas ir stilius
Algirdas Paliokas, kaip dvasininkas ir buvęs aktyvus jaunimo sielovadininkas, į skaitytoją kreipiasi kaip patyręs, bet kartu ir empatiškas vadovas. Jo stilius yra didaktiškas, tačiau vengiantis vien sausų pamokymų. Jis remiasi konkrečiais pavyzdžiais, statistika (nors ir pateikta iš 1989 m. „Moksleivio“ žurnalo, ji atspindi to meto aktualijas) ir atvirai atsako į jaunimui rūpimus, net ir nepatogius, klausimus. Tai knyga, parašyta su aiškiu tikslu – „padėti besiskleidžiančiai meilei suprasti save“ ir parodyti kelią į tikrą, Dievo laiminamą laimę.

Knygos apžvalga: Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“
Kunigo, teologijos daktaro ir marijonų vienuolio (MIC) K. A. Matulaičio veikalas „Meilės ugnis“, išleistas 1961 metais Čikagoje, yra fundamentalus asketinės ir mistinės teologijos vadovas, skirtas giliam dvasiniam tobulėjimui. Jau pats viršelis, kurį puošia Michelangelo „La Pieta“ detalė ir citata iš Jono evangelijos apie didžiausią meilę – gyvybės atidavimą už draugus, nurodo į centrinę knygos temą – pasiaukojančią meilę kaip krikščioniškosios tobulybės siekio esmę.
Struktūra ir turinys
Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis: „I Knyga: Tobulybė“ ir „II Knyga: Laimės kelias“. Ši struktūra atspindi klasikinį dvasinio gyvenimo kelią – nuo aktyvių pastangų ir dorybių ugdymo (asketika) iki pasyvesnio, Dievo malone vedamo mistinio patyrimo (mistika).
Pirma knyga „Tobulybė“ sistemingai nagrinėja krikščioniškosios tobulybės pagrindus. Ji pradedama „Vienybės keliu“ , kuriame aiškinamas šventumo siekimas , būtinybė atsižadėti savęs , ir uolumo svarba. Didelis dėmesys skiriamas dorybių ugdymui, ypač tikėjimui, vilčiai ir meilei, kurios vainikuoja visą dvasinį gyvenimą. Autorius, remdamasis arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus, MIC, raštais, pateikia praktinių nurodymų, kaip siekti luomo tobulybės. Ši dalis baigiama veikliosios įžvalgos (kontempliacijos) analize, kuri yra natūralus mąstymo apie Dievo tiesas vaisius.
Antra knyga „Laimės kelias“ pereina prie aukštesnės, Dievo suteiktosios įžvalgos – mistinės kontempliacijos. Čia autorius detaliai aprašo šios Dievo dovanos prigimtį , jos laipsnius (netobulą, tobulą ir didžiausiąją tobulybę) ir pasireiškimo būdus, tokius kaip ramybės malda, dvasinis apsvaigimas ar dvasinės sužieduotuvės. Knygoje taip pat išsamiai nagrinėjami ir sudėtingesni mistiniai reiškiniai: regėjimai (vizijos) , mistinės kalbos ir apreiškimai. Paskutinė dalis skirta itin svarbiam „Dvasių atpažinimui“, kur pateikiami praktiniai nuostatai, kaip atskirti Dievo veikimą nuo žmogiškos prigimties ar piktosios dvasios įtakos.
Pagrindinės idėjos ir tikslas
K. A. Matulaitis pabrėžia, kad krikščioniškoji tobulybė yra pasiekiama per ugningą meilę Dievui, kuri išreiškiama visišku atsidavimu Jo valiai. Knygos tikslas, kaip nurodo pats autorius, yra patarnauti „taurioms sieloms ir jų vadovams“ ir būti naudingai „kiekvienam, kuris nuoširdžiai siekia tobulybės, kuris rimtai galvoja apie savo išganymą“. Veikalas remiasi solidžiais teologiniais šaltiniais, tokiais kaip šv. Tomas Akvinietis, šv. Teresė Avilietė, šv. Jonas nuo Kryžiaus ir kitais dvasinio gyvenimo mokytojais.
Kam skirta ši knyga?
„Meilės ugnis“ yra rimtas, gilus ir sistemingas veikalas, skirtas ne paviršutiniškam skaitymui. Ji bus ypač naudinga:
Dvasininkams ir vienuoliams, ieškantiems patikimo vadovo dvasiniame kelyje.
Dvasios vadovams ir nuodėmklausiams, susiduriantiems su mistiniais reiškiniais.
Pasauliečiams, kurie rimtai siekia dvasinio tobulumo ir nori pagilinti savo maldos gyvenimą.
Teologijos studentams, studijuojantiems asketinę ir mistinę teologiją.
Apibendrinimas
Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“ yra klasikinis išeivijos dvasinės literatūros pavyzdys, išsiskiriantis savo gilumu, aiškia struktūra ir teologiniu pagrįstumu. Tai išsamus vadovas, vedantis skaitytoją nuo pirmųjų dorybių ugdymo žingsnių iki aukščiausių mistinės vienybės su Dievu viršūnių. Knyga reikalauja susikaupimo ir apmąstymo, tačiau tiems, kurie pasiryžę leistis į šią dvasinę kelionę, ji taps neįkainojamu dvasinės išminties šaltiniu.

Knygos „Metai su Dievu“ apžvalga: Dvasinės įžvalgos ir praktiniai pamokymai kasdienybei
Juozas Prunskis savo knyga „Metai su Dievu“ pristato unikalų dvasinį vadovą, skirtą įpinti tikėjimą ir dvasingumą į kiekvieną gyvenimo dieną. Šis veikalas, struktūrizuotas pagal liturginius metus – nuo Advento ramybės iki didžiųjų švenčių šviesos, – yra ne tik apmąstymų rinkinys, bet ir praktinis gidas siekiantiems gilesnio ryšio su Dievu.
Knygos turinys ir struktūra:
Knyga suskirstyta į keturis pagrindinius skyrius: „Adventas ir Kalėdų laikotarpis“, „Gavėnia ir Velykų laikotarpis“, „Sekminių laikotarpis“ ir „Didžios dienos“. Kiekvienas skyrius detaliai nagrinėja konkretaus laikotarpio Evangelijos skaitinius, praturtindamas juos dvasinėmis mintimis ir iliustratyviais pavyzdžiais. Autorius, remdamasis ne tik Šventuoju Raštu, bet ir Bažnyčios Tėvų, šventųjų bei garsių mąstytojų įžvalgomis, sukuria daugiasluoksnį naratyvą, leidžiantį skaitytojui giliau panirti į nagrinėjamas temas.
Pagrindinės knygos idėjos:
Viena pagrindinių knygos idėjų – raginimas gyventi ne tik kalbant apie religiją, bet ja ir gyvenant. Prunskis atkreipia dėmesį į kasdienio gyvenimo iššūkius, kurie dažnai trukdo dvasiniam tobulėjimui, ir siūlo konkrečius būdus, kaip įveikti šias kliūtis. Knygoje gvildenamos tokios temos kaip nuodėmės atsiradimas ir jos padariniai, atgailos ir pasitaisymo svarba, nuolankumas, dėkingumas, artimo meilė ir pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Autorius pabrėžia, kad net mažiausi geri darbai, atlikti su tinkama intencija, tampa vertingi Dievo akyse ir neša dvasinę naudą.
Knygos nauda skaitytojui:
Ši knyga yra universali ir naudinga įvairiems skaitytojams. Ji gali pasitarnauti kaip asmeninių apmąstymų šaltinis, padedantis susitelkti ir atrasti ramybę kasdienybės šurmulyje. Sergantys ar tie, kurie negali lankytis bažnyčioje, ras joje guodžiančius pamokslus ir dvasinę paramą. Kunigams ir dvasininkams tai vertingas įrankis, suteikiantis įkvėpimo ir minčių savo pamokslams. Lietuvių išeiviams knyga siūlo brangią jungtį su lietuviška dvasine tradicija, leidžiančią išlaikyti gyvą tikėjimą ir tapatybę toli nuo tėvynės.
Knygos rėmėjai ir autorių indėlis:
Knygos išleidimą rėmė Agnietė Gilienė, iškili lietuviškos spaudos platintoja, kurios indėlis pabrėžia lietuviškos dvasinės literatūros svarbą ir tradiciją. Taip pat dėkojama Nekalto Prasidėjimo seserims už jų pasišventimą lietuvių dvasios kultūrai. Juozas Prunskis, pats būdamas kunigas, puikiai sujungia teologines žinias su praktine įžvalga, pateikdamas jas lengvai suprantama ir įkvepiančia forma.
Apibendrinant, „Metai su Dievu“ – tai knyga, kviečianti skaitytoją į gilią dvasinę kelionę, mokanti atpažinti Dievo buvimą kasdieniame gyvenime ir skatinanti gyventi tikėjimu, viltimi ir meile. Tai puikus vadovas visiems, ieškantiems dvasinio peno ir norintiems praturtinti savo gyvenimą.

Kunigo dr. Juozo Prunskio 1964 metais Los Angeles išleista knyga „Mokslas ir Religija“ yra klasikinis apologetikos veikalas, kuriame argumentuotai ir sistemingai gvildenamas, autoriaus laikais ypač aštrus, mokslo ir tikėjimo santykio klausimas. Parašyta lietuvių išeivijai, susiduriančiai su agresyvia ateistine propaganda, ši knyga siekia išsklaidyti mitą apie tariamą mokslo ir religijos priešiškumą ir atskleisti jų harmoningą dermę.
Du keliai į tiesą
Pagrindinė J. Prunskio tezė, nuosekliai plėtojama visoje knygoje, yra ta, kad mokslas ir religija nėra konkurentai, o du skirtingi, bet vienas kitą papildantys keliai į tiesos pažinimą. Autorius pabrėžia, kad šių sričių kompetencijos nesikerta: mokslas atsako į klausimą „kaip?“ veikia materialus pasaulis, o religija gilinasi į klausimus „kodėl?“ – ieško pirmosios priežasties, prasmės ir tikslo. Anot Prunskio, mokslas tyrinėja kūriniją, o tikėjimas veda pas Kūrėją, todėl tikras mokslininkas, kuo giliau pažįsta gamtos dėsnių sudėtingumą ir darną, tuo labiau turėtų artėti prie Dievo idėjos.
Argumentai ir pavyzdžiai
Knygos struktūra yra logiška ir aiški. Autorius sistemingai nagrinėja populiariausius priekaištus Bažnyčiai ir tikėjimui, atsakydamas į tokius klausimus kaip: „Ar Bažnyčia bijo mokslo?“, „Ar mokslas paneigė religiją?“. Kiekviename skyriuje pasitelkiami įvairūs argumentai:
Filosofiniai įrodymai: Pristatomi klasikiniai Dievo buvimo įrodymai iš priežastingumo, pasaulio tvarkos ir sąžinės balso.
Istorinis kontekstas: Autorius nevengia ir sudėtingų istorinių temų, tokių kaip Galilėjaus ar Giordano Bruno atvejai. Jis pateikia istorinį kontekstą, siekdamas parodyti, kad šie konfliktai buvo sudėtingesni nei įprasta manyti ir nekyla iš esminės Bažnyčios neapykantos mokslui.
Mokslininkų liudijimai: Bene stipriausias autoriaus argumentas yra gausus sąrašas pasaulinio garso mokslininkų, kurie buvo gilų tikėjimą išpažįstantys žmonės. Knygoje minimi Mikalojus Kopernikas, Izaokas Niutonas, Blezas Paskalis, Luisas Pasteras, Andrė Mari Amperas, Guglielmo Marconi ir net Didžiojo sprogimo teorijos tėvas, kunigas Georges Lemaître. Šie pavyzdžiai tarnauja kaip įrodymas, kad genialus mokslinis protas ir nuoširdus tikėjimas gali puikiai derėti viename asmenyje.
Knygos reikšmė
Nors nuo knygos parašymo praėjo daugiau nei septyniasdešimt metų, jos pagrindinės idėjos išlieka aktualios. J. Prunskio stilius yra aiškus ir prieinamas plačiajai auditorijai, sudėtingi filosofiniai ir teologiniai klausimai aiškinami paprastai ir suprantamai.
„Mokslas ir Religija“ yra ne tik istorinis savo laikmečio dokumentas, bet ir vertingas veikalas, galintis ir šiandien padėti skaitytojui, ieškančiam atsakymų į amžinuosius būties klausimus. Tai solidus ir argumentuotas priminimas, kad tikėjimas ir protas nėra priešai, o du sparnai, kuriais žmogaus dvasia gali pakilti į tiesos kontempliavimą.

 knygos „Monsinjoras“, kurią parašė Klemensas Jūra, apžvalga. Knyga yra dedikuota monsinjoro Zenono Ignatavičiaus-Ignonio atminimui ir jo gyvenimo bei darbų aprašymui.
Knygos turinys
Knyga „Monsinjoras“ yra biografinė apybraiža, pasakojanti apie monsinjoro Zenono Ignatavičiaus-Ignonio (Zenonas Ignonis) gyvenimą ir veiklą. Knygos autorius, Klemensas Jūra, remiasi asmeniniais pokalbiais su monsinjoru, jo dienoraščio fragmentais bei korespondencija. Knyga padalinta į tris pagrindines dalis:
Lietuvoje: Šioje dalyje aprašoma monsinjoro vaikystė ir jauni metai, praleisti Nemuno pakrantėje, jo šeima ir pirmoji patirtis, susidūrus su Pirmuoju pasauliniu karu bei evakuacija į Ukrainos stepes. Taip pat paliečiamos studijos Kauno kunigų seminarijoje ir pirmieji kunigystės metai.
Gudijoje: Antroji dalis skirta monsinjoro veiklai karo metais Gudijoje, kur jis tarnavo kaip lietuvių karių kapelionas. Šis laikotarpis aprašomas kaip kupinas pavojų, iššūkių ir pasiaukojimo, teikiant dvasinę pagalbą kariams ir vietos katalikams.
Pasaulyje: Trečioji dalis apima pokario metus, praleistus Vokietijoje, studijas Romoje ir ilgametį darbą Brazilijoje. Ypatingas dėmesys skiriamas jo veiklai Rio de Žaneire, kur jis buvo lietuvių bendruomenės dvasinis lyderis, radijo programos organizatorius ir aktyvus visuomenininkas.
Pagrindinės temos
Tikėjimas ir pašaukimas: Knygoje atskleidžiamas tvirtas monsinjoro tikėjimas, kuris jį vedė per visus gyvenimo sunkumus ir išbandymus. Jo pasišventimas kunigystei ir tarnystei žmonėms yra pagrindinė kūrinio ašis.
Patriotizmas ir lietuvybė: Monsinjoras Zenonas Ignonis vaizduojamas kaip didis Lietuvos patriotas, kuris, net būdamas toli nuo tėvynės, aktyviai rūpinosi lietuvybės išsaugojimu, Lietuvos laisvės byla ir tautiečių gerove.
Istoriniai kataklizmai: Knygos fone atsiskleidžia XX amžiaus Lietuvos ir Europos istorijos tragedijos: Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, sovietų ir nacių okupacijos, tremtis ir gyvenimas išeivijoje. Monsinjoro gyvenimo istorija tampa gyvu šių įvykių liudijimu.
Humanizmas ir atjauta: Kūrinys pabrėžia monsinjoro žmogiškąsias savybes: kuklumą, atjautą, pasiaukojimą ir meilę artimui, nepaisant tautybės ar įsitikinimų.
Stilius ir struktūra
Klemensas Jūra rašo jautriu ir pagarbiu stiliumi, stengdamasis ne tik atkurti faktus, bet ir perteikti monsinjoro asmenybės gilumą bei to meto atmosferą. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis iš monsinjoro gyvenimo. Pasakojimas chronologinis, tačiau jame gausu lyrinių nukrypimų, apmąstymų ir istorinių ekskursų. Knygą praturtina ir kitų amžininkų, pavyzdžiui, Halinos Didžiulytės-Mošinskienės, prisiminimai.
Leidėjo Broniaus Ignatavičiaus sprendimu, visas knygos pelnas buvo skirtas Brazilijos lietuvių jaunimui, kurį velionis monsinjoras labai mylėjo. Knyga išleista 1000 egzempliorių tiražu Pranciškonų spaustuvėje Brukline.

Ši knyga – tai vyskupo dr. Vincento Brizgio veikalas „Moterystė“, išleistas 1947 metais kaip Šventojo Sosto Delegatūros Lietuviams leidinys. Tai yra glaustas, tačiau turiningas katalikiško požiūrio į santuoką ir šeimą išdėstymas, skirtas pokario lietuvių išeivijai.
Pagrindinės knygos idėjos ir temos:
Veikalas gina tradicinę, katalikišką šeimos sampratą, polemizuodamas su moderniomis, sekuliariomis idėjomis. Autorius nuosekliai išdėsto Bažnyčios mokymą, paliesdamas šiuos esminius aspektus:
Santuokos dieviška kilmė: Vyskupas V. Brizgys teigia, kad santuoka nėra tik socialinis susitarimas ar vėlyvas civilizacijos produktas. Priešingai, ji yra Kūrėjo įdiegta į pačią žmogaus prigimtį kaip pamatinė institucija.
Santuokos tikslai: Pagrindiniais santuokos tikslais įvardijami du: vaikų gimdymas bei auklėjimas ir abipusė sutuoktinių pagalba, dvasinis bei fizinis vienas kito papildymas. Šie tikslai, pasak autoriaus, yra neatsiejami ir sudaro santuokos esmę.
Neišardomumas ir šventumas: Pabrėžiama, kad krikščioniškoji santuoka, pakelta į sakramento rangą, yra neišardoma. Knygoje griežtai kritikuojama civilinė santuoka ir ypač skyrybos, kurios laikomos didele grėsme ne tik šeimos moralei, bet ir visos tautos išlikimui. Autorius teigia, kad griūvanti šeima veda prie tautos fizinio ir dvasinio nykimo.
Atsakomybė ir pasirengimas: Didelis dėmesys skiriamas tėvų pareigai tinkamai paruošti vaikus šeimyniniam gyvenimui, nuo mažens ugdant pagarbą santuokos kilnumui ir su ja susijusioms atsakomybėms.
Kam skirta knyga?
Nors parašyta prieš daugiau nei 70 metų, knyga išlieka aktuali. Pirmiausia ji buvo skirta pokario lietuvių išeiviams, ypač jaunimui, siekiant juos apsaugoti nuo svetimų kultūrų įtakos ir padėti išlaikyti tvirtą katalikišką šeimos sampratą. Autorius pabrėžia, kad tvirtas šeimos židinys yra tautos likimo pagrindas.
Šiandien ši knyga yra vertingas šaltinis visiems, kurie domisi tradiciniu Katalikų Bažnyčios požiūriu į šeimą, nori geriau suprasti krikščioniškosios moralės pagrindus ar ieško argumentų diskusijose apie šeimos vertę modernioje visuomenėje. Tai glaustas ir aiškus gidas į klasikinę šeimos teologiją.

Tai kunigo Juozo Prunskio knygos „Motina“ (išleista 1958 m. Čikagoje) apžvalga. Šis veikalas yra jautrus ir pakilus himnas motinystei, sudarytas iš publicistinių apybraižų, eilėraščių ir biografinių eskizų.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra vientisas pasakojimas, o teminis rinkinys, savotiška antologija, skirta motinos pagerbimui. Knygos tikslas – atskleisti motinos vaidmens didingumą, pasiaukojimą ir nepaprastą įtaką vaiko, o kartu ir visos tautos, gyvenimui. Autorius tai daro ne per sausus apibrėžimus, o per gyvus pavyzdžius ir emocingą pasakojimą.
Apie ką ši knyga?
Knygos ašis – motinos paveikslas, atskleidžiamas keliais aspektais:
Idealizuotas motinos portretas: Autorius piešia idealų motinos paveikslą, pabrėždamas jos dorybes – besąlygišką meilę, begalinę kantrybę, pasiaukojimą ir gebėjimą atleisti. Motina vaizduojama kaip šeimos širdis ir pirmoji tikėjimo bei moralės mokytoja.
Žymių žmonių motinos: Didelė ir bene įdomiausia knygos dalis yra skirta garsių Lietuvos veikėjų – Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto, Jono Biliūno ir kitų – motinų portretams. J. Prunskis, remdamasis biografiniais faktais, atskleidžia, kokią didžiulę įtaką šios moterys turėjo savo sūnų asmenybės formavimuisi ir jų pasiekimams. Taip iškeliama idėja, kad už kiekvieno didžio žmogaus stovi kilni ir pasiaukojanti motina.
Motina kančios akivaizdoje: Atskira tema paliečiami skaudūs tremtinių motinų likimai, jų stiprybė ir viltis baisiausių išbandymų metu.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra publicistinis, labai emocionalus ir pakilus. Autorius naudoja daug retorinių figūrų, poetinių citatų ir jausmingų kreipinių į skaitytoją. Tonas yra pastoralinis ir pamokomasis, siekiantis sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir dėkingumą savo motinai.
Kam skirta knyga?
„Motina“ yra universali knyga, skirta plačiajai auditorijai. Tai puiki dovana Motinos dienos proga, skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems, norintiems apmąstyti savo santykį su motina. Ji taip pat skirta pačioms motinoms, kaip jų sunkaus ir kilnaus pašaukimo įvertinimas ir padrąsinimas. Tai šiltas ir jaudinantis kūrinys, primenantis apie amžinąsias vertybes.

Knyga „Mylėti artimą“ yra unikalus istorinis ir dvasinis liudijimas, sudarytas iš videomedžiagos, surinktos dokumentiniam filmui apie kunigą Juozą Zdebskį (1929–1986). 1998 metais „Katalikų akademijos“ išleista knyga, kurią parengė Loreta Paulavičiūtė, o įvadinius paaiškinimus ir epilogą parašė Vidas Spengla, pateikia gyvus ir autentiškus pasakojimus žmonių, artimai pažinojusių šį iškilų disidentą, kunigą ir dvasios tėvą.
Turinys ir struktūra
Knygos pagrindą sudaro iššifruoti interviu su įvairiais žmonėmis – nuo aukščiausių dvasininkų iki paprastų parapijiečių, nuo bendražygių pogrindžio veikloje iki artimųjų. Kiekvienas skyrius skirtas tam tikram kunigo Zdebskio gyvenimo ir veiklos aspektui, kurį atskleidžia jį pažinojusių asmenų prisiminimai. Knyga suskirstyta į temines dalis, tokias kaip „Seminarija“, „Neakivaizdinė pogrindžio seminarija“, „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas“, „Spaudos darbų bendražygiai“, „Jaunimas“, „Parapijiečiai“, „Kančios mokykla“, kurios leidžia skaitytojui susidaryti išsamų ir daugiaplanį kunigo portretą.
Knygoje savo liudijimais dalijasi tokios iškilios asmenybės kaip kardinolas Vincentas Sladkevičius, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, monsinjorai Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas, Juozas Užupis, Petras Puzaras ir Vincentas Vėlavičius, taip pat artimi bendražygiai Petras Plumpa, Jonas Stašaitis, Nijolė Sadūnaitė, kunigai Robertas Grigas, Julius Sasnauskas ir daugelis kitų.
Pagrindinės temos
Knygoje atsiskleidžia plati kunigo Juozo Zdebskio veiklos ir asmenybės panorama:
Dvasinis portretas: Bendražygiai ir dvasios vaikai pabrėžia Zdebskio gilų pamaldumą, nuolatinę maldą (ypač mąstomąją ir Rožančių) ir beribį pasitikėjimą Dievu, kuris buvo visos jo veiklos pagrindas. Jo santykis su Dievu apibūdinamas kaip egzistencinis, nuolatinis buvimas Jo akivaizdoje.
Bebaimis pasipriešinimas: Knygoje detaliai nušviečiama Zdebskio, KGB praminto „Akiplėša“, veikla sovietinio pasipriešinimo kontekste. Jis buvo vienas iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ rėmėjų ir medžiagos teikėjų, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) įkūrėjų ir pogrindinės kunigų seminarijos iniciatorius.
Meilė artimui ir „parapija be ribų“: Liudijimuose nuolat pabrėžiama Zdebskio beribė meilė žmogui, ypač kenčiančiam, atstumtam ar puolusiajam. Jis lankydavo kalinius, tremtinius ir sovietinės armijos kareivius visoje Sovietų Sąjungoje, sakydamas, kad „dėl vieno žmogaus, dėl vienos sielos galima pervažiuoti visą imperiją“. Dėl to jo parapija neturėjo ribų, o artimo meilė buvo svarbesnė už formalų pareigų atlikimą.
Persekiojimai ir kančia: Knygoje atskleidžiamas negailestingas KGB persekiojimas: nuolatinis sekimas, bandymai sukompromituoti, du įkalinimai už vaikų katekizaciją ir pasikėsinimai į gyvybę. Ypač detaliai aprašomas 1980 m. įvykdytas cheminis nudeginimas, kurį KGB organizavo su Maskvos specialistų pagalba, siekdama jį sukompromituoti kaip venerinį ligonį. Liudininkai pasakoja, kaip jis buvo pagrobtas iš ligoninės, siekiant išvengti sufabrikuotos diagnozės. Pats Zdebskis kančią laikė didžiausia Dievo dovana ir mokė ją įprasminti, aukojant už kitus.
Žmogiškasis portretas: Knyga atskleidžia ne tik šventąjį, bet ir gyvą žmogų – su savitu humoro jausmu, kartais vėluojantį, nepraktikuojantį įprastos drausmės, bet visada autentišką ir nuoširdų. Jo gebėjimas džiaugtis gyvenimu, bendrauti su jaunimu, meilė gamtai ir net humoro jausmas bendraujant su saugumiečiais piešia sudėtingą, bet nepaprastai patrauklią asmenybę.
Stilius ir reikšmė
Knyga parašyta gyva, autentiška kalba. Tai nėra nugludinti literatūriniai tekstai, o tiesioginiai žmonių pasakojimai, išsaugantys jų individualų stilių ir emocijas. Tai suteikia knygai ypatingo patikimumo ir paveikumo.
„Mylėti artimą“ yra ne tik svarbus istorinis šaltinis, atskleidžiantis Bažnyčios ir disidentinio judėjimo kovą sovietmečiu, bet ir įkvepiantis dvasinės literatūros kūrinys. Kunigo Juozo Zdebskio gyvenimo pavyzdys, atskleistas per daugybės jį pažinojusių žmonių liudijimus, tampa galingu tikėjimo, pasiaukojimo ir meilės liudijimu, aktualiu ir šiandienos skaitytojui.

Tai knygos „Negesinkime aukuro“, kurią parašė vyskupas Vincentas Brizgys, apžvalga. Šis veikalas yra gilus ir pastoralinis kreipimasis į jaunimą ir šeimas, pabrėžiantis krikščioniškų vertybių svarbą kuriant asmeninį ir tautos gyvenimą.
Pagrindinė knygos idėja
Centrinė knygos ašis – šeima, kurią autorius vadina „tautos aukuru“. Pasak vyskupo, šeima yra ne tik visuomenės pagrindas, bet ir vieta, kurioje formuojasi tautos dvasia, charakteris ir ateitis. Tvirtos, dorovingos, idealizmo kupinos asmenybės, išaugančios krikščioniškose šeimose, yra tautos išlikimo ir klestėjimo garantas. Knygos pavadinimas „Negesinkime aukuro“ yra metaforiškas raginimas saugoti ir puoselėti šeimos židinį kaip švenčiausią vertybę.
Nagrinėjamos temos
Knygoje vyskupas V. Brizgys nuosekliai ir išsamiai aptaria kertinius šeimos ir santuokos klausimus iš katalikiškos perspektyvos:
Meilės samprata: Autorius skiria didelį dėmesį tikrosios meilės prigimčiai. Ji apibrėžiama ne kaip egoistiškas jausmas ar aistra, o kaip nesavanaudiškas troškimas daryti kitą žmogų laimingą. Tikroji meilė yra Dievo meilės atspindys ir tvirtas pagrindas santuokai.
Santuokos esmė: Santuoka pristatoma ne tik kaip teisinė sutartis, bet ir kaip šventas, neišardomas ryšys, Dievo įsteigtas sakramentas. Aptariami jos tikslai, iš kurių svarbiausias – naujos gyvybės kūrimas ir vaikų auklėjimas.
Pasiruošimas santuokai: Knygoje pateikiami praktiniai patarimai jaunimui, kaip atsakingai ruoštis šeimyniniam gyvenimui. Pabrėžiama būtinybė gerai pažinti būsimą sutuoktinį, puoselėti skaisčius santykius iki santuokos ir suprasti santuokos įžadų rimtumą.
Gyvybės apsauga: Vyskupas griežtai ir nedviprasmiškai pasisako prieš abortą, vadindamas jį sunkiu nusikaltimu. Gyvybė, pasak jo, yra šventa Dievo dovana, kurią privaloma saugoti nuo pat jos pradėjimo momento.
Kam skirta knyga?
Šis veikalas yra universalus ir skirtas plačiajai auditorijai. Pirmiausia, tai yra neįkainojamas vadovas jaunimui, kuris ruošiasi kurti šeimą. Taip pat knyga labai naudinga sutuoktiniams, siekiantiems stiprinti savo ryšį ir gyventi pagal krikščioniškas vertybes. Galiausiai, ji aktuali visiems, kurie domisi šeimos, moralės ir visuomenės gerovės klausimais bei ieško atsakymų į amžinus klausimus apie meilę, pareigą ir gyvenimo prasmę. Tai klasikinis katalikiškos minties veikalas, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien.

Knygos apžvalga: Prano Gaidos „Nemarus Mirtingasis: Arkivyskupas Teofilius Matulionis“

Ši monografija – tai šeštasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“, išleistas Romoje 1981 metais. Knygą, pavadintą „Nemarus Mirtingasis“, parašė kunigas Pranas Gaida. Tai išsami ir kruopščiai parengta biografinė studija, skirta vienai iškiliausių ir herojiškiausių XX a. Lietuvos Bažnyčios asmenybių – arkivyskupui, kankiniui ir Dievo tarnui Teofiliui Matulioniui (1873–1962).

Turinys ir struktūra

Veikalas yra suskirstytas į tris pagrindines dalis, kurios leidžia skaitytojui visapusiškai susipažinti su arkivyskupo gyvenimu, asmenybe ir jo veiklos vertinimu. Knyga remiasi gausia archyvine medžiaga, amžininkų liudijimais ir paties arkivyskupo laiškais.

• I dalis: Kunigas – Vyskupas – Kankinys. Tai pagrindinė biografinė dalis, nuosekliai aprašanti visą T. Matulionio gyvenimo kelią: nuo vaikystės Alantos apylinkėse, studijų Petrapilio kunigų seminarijoje, kunigavimo Latvijoje ir Rusijoje, iki slapto įšventinimo vyskupu Leningrade 1929 m. Ypatingas dėmesys skiriamas jo kančių keliui: pirmajam teismui Maskvoje 1923 m., kalinimui Solovkų salose, vėlesniems areštams ir tremtims sovietų lageriuose. Taip pat nušviečiama jo, kaip Kaišiadorių vyskupo, veikla ir paskutiniai tremties metai gimtinėje.
• II dalis: Spauda ir liudininkai apie velionį. Šioje dalyje surinkti įvairūs atsiliepimai ir vertinimai. Pateikiamos ištraukos iš pasaulio ir lietuvių išeivijos spaudos, liudijančios apie didelį susidomėjimą arkivyskupo asmenybe. Taip pat spausdinami artimų bendradarbių ir jį pažinojusių žmonių (vysk. B. Sloskans, vysk. A. Urbšs, kun. V. Dainio, gen. V. Grigaliūno-Glovackio ir kt.) atsiminimai, kurie atskleidžia gyvą, šventumu ir paprastumu spinduliuojantį jo portretą.
• III dalis: Vyskupo Matulionio laiškai. Ši dalis leidžia pažvelgti į vidinį arkivyskupo pasaulį. Spausdinami jo laiškai, rašyti įvairiais gyvenimo laikotarpiais artimiesiems ir kunigams. Juose atsiskleidžia gilus pamaldumas, tėviškas rūpestis, nepalaužiama dvasios stiprybė ir subtilus humoro jausmas net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.

Reikšmė

Prano Gaidos monografija yra monumentalus ir nepaprastai svarbus veikalas, įamžinantis vieno didžiausių Lietuvos Bažnyčios kankinių atminimą. Tai ne tik biografija, bet ir gyvas liudijimas apie Bažnyčios persekiojimą Sovietų Sąjungoje. Knyga atskleidžia arkivyskupą Teofilių Matulionį kaip nepaprastos dvasinės jėgos, nuolankumo ir herojiškos ištikimybės pavyzdį. Tai nepamainomas šaltinis ne tik istorikams, bet ir visiems tikintiesiems, ieškantiems įkvėpimo ir dvasinės stiprybės. Šis veikalas yra vienas pamatinių dokumentų arkivyskupo beatifikacijos ir kanonizacijos byloje.

Knygos apžvalga: „Nematoma kova“
„Nematoma kova“ – tai klasikinės krikščioniškosios asketinės teologijos veikalas, siūlantis praktinį vadovą dvasiniam gyvenimui. Knygoje, kurios ištakos siekia XVI a. pabaigą , detaliai nagrinėjama vidinė žmogaus kova, siekiant dvasinio tobulumo ir vienybės su Dievu. Nors iš pirmo žvilgsnio knygos keliami reikalavimai gali pasirodyti aukšti , jos turinys yra aktualus kiekvienam krikščioniui, siekiančiam dvasinės pažangos.
Sudėtinga autorystės istorija
Vienas išskirtinių šio veikalo bruožų yra jo sudėtinga istorija, kurioje susipina trijų autorių indėlis.
Lorenzo Scupoli (1530–1610): Pirminis autorius buvo italų vienuolis teatinas Lorenzo Scupoli. Jo veikalas, pavadintas „Dvasinė kova“ (Combattimento spirituale), pirmą kartą išleistas 1589 m. Venecijoje, iš pradžių turėjo 24 skyrius ir buvo anoniminis. Knyga greitai išpopuliarėjo ir dar autoriui esant gyvam buvo išleista mažiausiai 60 kartų.
Nikodemas Agiorietis (1748–1809): Atono kalno vienuolis Nikodemas Agiorietis adaptavo Scupoli veikalą graikiškai kalbančiam pasauliui. Jis pakeitė pavadinimą į „Nematoma kova“ , praplėtė tekstą gausiomis citatomis iš Rytų Tėvų ir Bizantijos tradicijos autorių ir papildė jį mokymu apie hesichastinę maldą. Būtent Nikodemo vardu šis veikalas dažniausiai ir žinomas.
Teofanas Atsiskyrėlis (1815–1894): Rusų vyskupas ir atsiskyrėlis Teofanas išvertė ir adaptavo Nikodemo versiją į rusų kalbą. Jo vertimas nebuvo pažodinis – jis laisvai interpretavo tekstą ir pridėjo savo įžvalgų, ypač maldos tema.
Pagrindinės temos ir mokymas
Knygos esmė – tai praktinė dvasinė strategija, kurios tikslas – pasiekti krikščioniškąjį tobulumą. Šis tobulumas suvokiamas ne kaip išorinių praktikų (pasninko, ilgų maldų) atlikimas, bet kaip vidinė vienybė su Dievu, kylanti iš meilės Jam ir savęs atsižadėjimo.
Kova, apie kurią kalbama, yra nematoma – ji vyksta žmogaus širdyje ir visame vidiniame žmoguje per visą jo gyvenimą. Priešai šioje kovoje yra aistros, kūno geismai ir demonai.
Sėkmingai kovai autorius nurodo penkias pagrindines priemones, iš kurių keturios pabrėžiamos nuo pat pradžių:
Nepasitikėjimas savimi: Suvokimas, kad pats savo jėgomis žmogus negali padaryti nieko gero. Šis jausmas laikomas visų dorybių pagrindu.
Visiškas pasitikėjimas Dievu: Viltis ir pagalbos ieškojimas tik iš Dievo, kuris yra visagalis, visažinis ir be galo geras.
Nuolatinis darbas ir pastangos (Praksis): Būtinybė nuolat kovoti su savimi, savo ydomis ir aistromis bei ugdyti dorybes.
Malda: Būtiniausias ginklas, per kurį gaunamos visos kitos malonės ir jėga kovai. Knygoje išsamiai aptariama tiek žodinė, tiek mąstomoji, tiek ir trumpoji malda (pvz., Jėzaus malda).
Šventoji Komunija: Vėliau pristatomas Švenčiausiosios Eucharistijos slėpinys kaip galingiausias ginklas, nes per jį priimamas pats Viešpats Jėzus Kristus.
Knygoje taip pat gausu praktinių patarimų, kaip valdyti išorines jusles , ištaisyti vaizduotę ir atmintį , kovoti su konkrečiomis aistromis, pavyzdžiui, apsileidimu ar kūniškais gundymais , ir išsaugoti širdies ramybę.
Aktualumas šiuolaikiniam skaitytojui
Nors knyga parašyta prieš kelis šimtmečius, jos temos išlieka universalios ir aktualios. Kaip teigiama paaiškinamajame žodyje, nepaisant technologijų ir socialinių pokyčių, žmogaus širdis, jo lūkesčiai, pagundos ir laimės troškimas nesikeičia. Knyga siūlo patikrintą kelią į dvasinę brandą, kuris yra alternatyva šiuolaikinių „dvasinių guru“ mokymams. Vertėjos pratarmėje pabrėžiama, kad veikalas yra ypač svarbus dabartiniame, savimeilę ir egoizmą skatinančiame laikmetyje. Jis pateikia konkretų planą, kaip, bendradarbiaujant su Dievo malone, išsilaisvinti iš egoizmo ir išmokti mylėti taip, kaip myli Dievas. Išvada „Nematoma kova“ yra gilus, reiklus ir praktiškas dvasinio gyvenimo vadovas. Tai nėra lengvas skaitinys, skirtas greitam paguodos radimui, bet veikiau išsami „dvasinės strategijos“ knyga, reikalaujanti skaitytojo įsitraukimo, pastangų ir ryžto. Jos vertę puikiai paliudija šv. Pranciškus Salezietis, kuris, paklaustas apie savo dvasios vadovą, išsitraukė būtent šią knygą ir pasakė: „Štai! Tai mano vadovas“. Tai veikalas, skirtas kiekvienam, rimtai žiūrinčiam į savo dvasinį augimą ir siekiančiam gilesnio bei autentiškesnio santykio su Dievu.

Knygos „Nenugalėtieji“ Apžvalga: Bažnyčios Pasipriešinimo Istorija Autografų Šviesoje
Stanislovo ir Justino Sajauskų sudarytas katalogas „Nenugalėtieji“ yra unikalus leidinys, skirtas autografų parodai, kuri įamžino 50-ąsias paskutinės masinės Sibiro tremties metines. Ši paroda ir ją lydintis katalogas atveria platų ir skausmingą Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir jos dvasininkų persekiojimo bei pasipriešinimo istorijos puslapį, apimantį laikotarpį nuo XIX amžiaus carinės Rusijos priespaudos iki pat sovietinės okupacijos pabaigos.
Leidinio Struktūra ir Turinys
Knyga yra logiškai padalinta į kelias dalis, nuosekliai atskleidžiančias skirtingus istorinius etapus. Pratarmėje pabrėžiama, kad birželio 14-oji yra skaudi diena, primenanti masinius trėmimus ir lietuvių tautos genocido pradžią, ypač nukreiptą prieš dvasininkiją.
Pagrindinės knygos dalys:
Lietuvos Katalikų Bažnyčia Carinės Rusijos Valdžioje: Šioje dalyje pristatoma kova su rusifikacija ir spaudos draudimu. Ypatingas dėmesys skiriamas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vaidmeniui organizuojant knygnešystę kaip atsaką į kultūrinį genocidą. Taip pat aprašomos represijos prieš bažnyčias, tokios kaip Kražių skerdynės , ir draudimai rinkti aukas bažnyčios reikmėms.
Sovietinė Okupacija – Fizinis ir Dvasinis Teroras: Ši dalis atskleidžia brutalų sovietų režimo elgesį su dvasininkais ir tikinčiaisiais. Pirmosios okupacijos metais buvo nutrauktas konkordatas su Vatikanu, uždarytos kunigų seminarijos ir vienuolynai. Kataloge minimos tokios aukos kaip Budavonės miške nukankinti kunigai ir partizanų kapelionai. Taip pat aprašomas pasipriešinimas – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidyba , pogrindinės kunigų seminarijos veikla ir Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto įkūrimas.
Pabėgėliai, Ištremtieji ir Negrįžusieji: Šiame skyriuje pagerbiami dvasininkai, kurie, bėgdami nuo sovietų represijų, pasitraukė į Vakarus, tačiau ir ten tęsė kovą už Lietuvos laisvę ir Bažnyčios teises.
Išskirtinės Asmenybės
Kataloge pristatoma daugybė iškilių asmenybių, kurių autografai, laiškai, nuotraukos ir dokumentai tampa gyvais istorijos liudijimais. Tarp jų:
Motiejus Valančius (1801–1875): Žemaičių vyskupas, blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės organizatorius.
Antanas Baranauskas (1835–1902): Seinų vyskupas, poetas, gynęs Bažnyčios teises ir priešinęsis rusinimui.
Palaimintasis Jurgis Matulaitis (1871–1927): Vilniaus vyskupas, Marijonų vienuolijos atgaivintojas.
Teofilius Matulionis (1873–1962): Arkivyskupas, tikėjimo kankinys, tris kartus kalintas sovietų lageriuose.
Vincentas Sladkevičius (1920–2000): Kardinolas, slapta konsekruotas vyskupu ir ilgus metus sovietų valdžios persekiotas.
Sigitas Tamkevičius (g. 1938 m.): Kauno arkivyskupas, ilgametis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius, sovietinių lagerių kalinys.
Juozas Zdebskis (1929–1986): Kunigas, vienas iš pogrindinės kunigų seminarijos įkūrėjų, persekiotas KGB ir žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis.
Apibendrinimas
„Nenugalėtieji“ yra daugiau nei parodos katalogas. Tai – kruopščiai surinktas ir jautriai pateiktas istorinis dokumentas, liudijantis apie beveik du šimtus metų trukusį Katalikų Bažnyčios persekiojimą ir nepalaužiamą jos dvasią. Autentiški autografai, laiškų fragmentai, nuotraukos iš lagerių ir oficialūs represinių struktūrų dokumentai sukuria stiprų emocinį poveikį ir leidžia skaitytojui prisiliesti prie tų laikų realybės. Knyga yra vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos istorija, Bažnyčios vaidmeniu pasipriešinimo judėjimuose ir žmogaus dvasios tvirtybe tironijos akivaizdoje.

 Apžvalga: Ar įmanoma atkurti tiesą propagandos labirintuose?
Egidijaus Juodžio knyga „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ (2020 m.) yra išsami ir kruopšti istorinė apybraiža, nagrinėjanti vieną sudėtingiausių ir prieštaringiausiai vertinamų XX a. Lietuvos asmenybių – kunigą, prelatą Zenoną Ignatavičių. Jau pats pavadinimas kelia esminį klausimą, į kurį autorius bando atsakyti, pasitelkdamas gausius istorinius šaltinius ir faktų analizę.
Knygos centre – kunigo Zenono Ignatavičiaus, Antrojo pasaulinio karo metais tapusio lietuvių policijos batalionų kapelionu Gudijoje (dabartinėje Baltarusijoje), asmenybė. Šis vaidmuo lėmė jo padėties dviprasmiškumą: sovietinė propaganda dešimtmečius piešė jį kaip „kriminalinį nusikaltėlį“ ir nacių kolaborantą , o kiti jo veiklą matė kaip kilnią ir būtiną misiją dvasinės pagalbos netekusiems žmonėms. Autorius E. Juodis imasi nelengvos užduoties – išnarplioti šį melo, nutylėjimų ir sąmoningų prasimanymų mazgą.
Knygos stiprybė – tai gebėjimas meistriškai naršyti po prieštaringų šaltinių labirintus. Autorius neapsiriboja viena tiesa, o kritiškai vertina visus prieinamus dokumentus. Ypatingas dėmesys skiriamas sovietinių publikacijų analizei, kurioje, pasitelkiant archyvinius duomenis, atskleidžiamas sąmoningas faktų iškraipymas ir šmeižtas. Pavyzdžiui, paneigiami teiginiai apie Z. Ignatavičiaus tariamą darbą vertėju vokiečių komendantūroje Vilkijoje, įrodant, kad tuo metu jis dirbo Kaišiadoryse.
Vienas vertingiausių šaltinių, kuriais remiasi autorius, yra paties Z. Ignatavičiaus karo metų dienoraštis. Šie asmeniniai užrašai atveria visiškai kitokį vaizdą nei piešė propaganda. Tai – žmogus, pasibaisėjęs nacių tvarka, kurią jis vadina nežmoniška , ir giliai pergyvenantis dėl lietuvių karių nusikaltimų: „Nemažai turime nusikaltimų padarytų kad ir šią vasarą Lietuvos vaikų. Jie kruvini ir baisūs. Kad Dievas atitolintų savo bausmę !“. Dienoraštyje atsiskleidžia nuolatinė moralinė kolizija, kai tenka tarnauti tarp karių, iš kurių dalis atvirai troško dalyvauti žydų šaudymuose , ir tuo pačiu jausti pareigą neapleisti „nusidėjėlių“, kuriems labiausiai reikia dvasinės pagalbos.
Knyga ne tik atkuria Z. Ignatavičiaus biografiją, bet ir piešia platų to meto istorinį kontekstą:
Religinė aplinka Gudijoje: Skaitytojas supažindinamas su totalitarinių režimų nuniokota religine erdve, kurioje sovietai beveik sunaikino dvasininkiją, o naciai, nors ir leido atidaryti bažnyčias, vykdė tautinio ir religinio kiršinimo politiką.
Pokario gyvenimas ir KGB veikla: Išsamiai atskleidžiamos Z. Ignatavičiaus pastangos dirbant Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje ir lietuvių bendruomenėje Brazilijoje. Ypač vertingas skyrius, kuriame, remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo medžiaga, aprašomas sistemingas KGB dezinformacijos karas prieš Z. Ignatavičių, siekiant jį sukompromituoti Vakarų akyse.
Apibendrinant, Egidijaus Juodžio „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ yra daugiau nei biografija. Tai – kruopštus istorinis tyrimas, atkuriantis istorinį teisingumą ir parodantis, kaip totalitariniai režimai manipuliuoja informacija, siekdami palaužti savo priešininkus. Knyga būtina ne tik istorikams, bet ir kiekvienam, besidominčiam sudėtingais Lietuvos istorijos puslapiais ir ieškančiam atsakymų į amžinus klausimus apie moralę, pareigą ir žmogiškumą pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. Tai pavyzdys, kaip, remiantis faktais, galima atskirti tiesą nuo propagandos ir pamatyti kalno didybę iš toli

Mistinis ir poetiškas Marijos portretas: Prel. Dr. F. Bartkaus „Pažvelkime Į Mariją“ apžvalga
Prelato Dr. Pranciškaus Bartkaus knyga „Pažvelkime Į Mariją“, išleista 1954 metais lietuvių saleziečių spaustuvėje Italijoje, yra išskirtinis mariologinės literatūros kūrinys, siūlantis skaitytojui ne sausą teologinę analizę, o gyvą, jausmingą ir detalų pasakojimą apie Švenčiausiosios Mergelės Marijos gyvenimą. Knygos unikalumas slypi jos pagrindiniame šaltinyje – autorius perpasakoja Marijos gyvenimo istoriją remdamasis ne tik Evangelija, bet ir Dievo apšviestųjų regėtojų, mistikų, pasakojimais.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra chronologiškai suskirstytas į skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją per visą Marijos gyvenimo kelią, nuo jos tėvų iki paėmimo į dangų. Kiekvienas etapas atskleidžiamas pasitelkiant vaizdingus aprašymus, dialogus ir detales, paimtas iš privačių apreiškimų.
Knygoje apžvelgiami šie pagrindiniai Marijos gyvenimo momentai:
Švč. Marijos tėvai, gimimas ir vaikystė: Pasakojimas pradedamas nuo šventųjų Joakimo ir Onos, atskleidžiant jų pamaldumą ir ilgai lauktą dukters gimimą.
Marija Jeruzalės šventykloje: Aprašomas jos pasišventimas Dievui ir gyvenimas šventykloje – laikotarpis, apie kurį Evangelijose kalbama labai mažai.
Susižadėjimas su šv. Juozapu ir Apreiškimas: Detaliai ir jautriai vaizduojamas lemtingas momentas, kai arkangelas Gabrielius praneša Marijai Gerąją Naujieną.
Marija aplanko Elzbietą: Atskleidžiamas Marijos gailestingumas ir tarnystė artimui.
Jėzaus gimimas, paaukojimas ir gyvenimas Nazarete: Šie skyriai per Marijos išgyvenimus parodo Motinos meilę, džiaugsmą ir nerimą.
Marija Kristaus kančios kelyje ir po Prisikėlimo: Ypatingas dėmesys skiriamas Marijos, kaip Sopulingosios Motinos, vaidmeniui, jos dvasinėms kančioms ir vienybei su Sūnumi.
Jos Dangun ėmimas: Pasakojimas baigiamas Marijos žemiškojo gyvenimo pabaiga ir jos išaukštinimu danguje.
Stilius ir tikslas
Prel. Dr. F. Bartkus rašo pakiliu, poetišku stiliumi, kuris labiau skirtas jausmams ir vaizduotei, o ne vien protui. Jo tikslas – ne istoriškai ar teologiškai įrodyti kiekvieną faktą, o sužadinti skaitytojo meilę ir pamaldumą Marijai, leidžiant jam dvasiškai „pamatyti“ ir „išgyventi“ jos gyvenimą.
Pats autorius knygos pradžioje pateikia svarbų „Pareiškima“, kuriame, remdamasis popiežiaus Urbono VIII potvarkiais, pabrėžia, jog viskas, kas knygoje aprašyta remiantis privačiais apreiškimais, yra pateikiama su žmogiškuoju tikėjimu ir pilnai paklūstant galutiniam Šventojo Sosto sprendimui. Tai parodo autoriaus pagarbą Bažnyčios autoritetui ir jo siekį išlaikyti teologinį nuolankumą. Knygą taip pat puošia dailininko Vinco Aleksandravičiaus, SDB, iliustracijos.
Išvados
„Pažvelkime Į Mariją“ yra vertingas dvasinio skaitymo kūrinys, skirtas tiems, kurie nori ne tik žinoti faktus apie Dievo Motiną, bet ir pajusti jos artumą. Tai knyga-meditacija, kviečianti skaitytoją į asmeninę kelionę po Marijos gyvenimą, atveriant jos širdies paslaptis per mistikų patirtis. Šis veikalas yra puikus pavyzdys, kaip teologinės tiesos gali būti perteikiamos gyvu, vaizdingu ir dvasiškai ugdančiu pasakojimu.

Knyga „Piligrimo Vadovas: Po stebuklingas Marijos vietas“, parašyta Roberto Gedvydo Skrinsko ir išleista Kaune 1999 metais, yra unikalus ir išsamus leidinys, skirtas supažindinti skaitytojus su Švč. Mergelės Marijos garbinimo vietomis Lietuvoje ir istoriniuose lietuvių kraštuose. Tai ne tik geografinis ar istorinis gidas, bet ir dvasinis vadovas, kurio tikslas, kaip nurodo pats autorius, yra paremti Lietuvos Kankinių bažnyčios statybą.
Knygos struktūra ir turinys
Leidinys yra kruopščiai susistemintas, siekiant suteikti skaitytojui kuo daugiau informacijos apie Marijos gerbimo tradiciją Lietuvoje.
Įžanga ir dvasinis pagrindas: Knyga pradedama Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II žodžiais, pabrėžiančiais Marijos, kaip Tautų Motinos ir globėjos, svarbą. Pratarmėje taip pat pateikiami Šventojo Rašto tekstai iš Senojo Testamento, kurie krikščioniškoje tradicijoje interpretuojami kaip pranašystės apie Dievo Motiną.
Stebuklingos vietos: Didelė knygos dalis skirta konkrečių vietų aprašymams, kurie suskirstyti į kelias kategorijas:
Marijos apsireiškimai: Pristatomos vietovės, kuriose, kaip tikima, apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Tarp jų – garsioji Šiluva, taip pat mažiau žinomos, bet vietos bendruomenėms svarbios vietos kaip Šimonys ar Pušalotas.
Marijos pėdos akmenyse ir stebuklingi šaltinėliai: Aprašomi unikalūs gamtos objektai, siejami su Marijos apsilankymu, kuriems priskiriamos stebuklingos galios.
Stebuklingi paveikslai: Tai pati išsamiausia knygos dalis, kurioje pristatomi Lietuvoje gerbiami Marijos atvaizdai. Jie skirstomi į karūnuotus (pvz., Trakų, Vilniaus Aušros Vartų, Šiluvos) ir kitus stebuklais garsėjančius paveikslus. Autorius ne tik aprašo paveikslų istoriją, bet ir paaiškina jų ikonografinius tipus bei simbolių reikšmes, pateikia informaciją apie votus – padėkos ženklus, liudijančius apie patirtas malones.
Sistemingas aprašymas: Kiekviena vieta pristatoma pagal aiškią struktūrą: nurodomos geografinės koordinatės, pavaldumas vyskupijai ir dekanatui, vietovės istorija, bažnyčios aprašymas, suteikiami atlaidai ir patirtos malonės. Tai leidžia skaitytojui gauti ne tik dvasinės, bet ir praktinės informacijos.
Autoriaus tikslas ir išskirtinumas
Roberto Gedvydo Skrinsko tikslas yra ne tik informuoti, bet ir įkvėpti. Jis siekia atgaivinti piligrimystės tradiciją Lietuvoje, supažindindamas su turtingu dvasiniu paveldu. Knyga yra vertinga ir tuo, kad apima ne tik dabartinės Lietuvos teritoriją, bet ir etnografines žemes, atskleisdama platesnį istorinį kontekstą.
Tai nepaprastai kruopštus ir iš meilės parengtas darbas, liudijantis apie gilų autoriaus atsidavimą Marijos garbinimui ir Lietuvos dvasinio paveldo išsaugojimui. „Piligrimo Vadovas“ yra puikus šaltinis tiek tikintiesiems, norintiems aplankyti šias vietas, tiek visiems, besidomintiems Lietuvos kultūros ir religijos istorija.

Knygos apžvalga: Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“
Kunigo, teologijos daktaro ir marijonų vienuolio (MIC) K. A. Matulaičio veikalas „Meilės ugnis“, išleistas 1961 metais Čikagoje, yra fundamentalus asketinės ir mistinės teologijos vadovas, skirtas giliam dvasiniam tobulėjimui. Jau pats viršelis, kurį puošia Michelangelo „La Pieta“ detalė ir citata iš Jono evangelijos apie didžiausią meilę – gyvybės atidavimą už draugus, nurodo į centrinę knygos temą – pasiaukojančią meilę kaip krikščioniškosios tobulybės siekio esmę.
Struktūra ir turinys
Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis: „I Knyga: Tobulybė“ ir „II Knyga: Laimės kelias“. Ši struktūra atspindi klasikinį dvasinio gyvenimo kelią – nuo aktyvių pastangų ir dorybių ugdymo (asketika) iki pasyvesnio, Dievo malone vedamo mistinio patyrimo (mistika).
Pirma knyga „Tobulybė“ sistemingai nagrinėja krikščioniškosios tobulybės pagrindus. Ji pradedama „Vienybės keliu“ , kuriame aiškinamas šventumo siekimas , būtinybė atsižadėti savęs , ir uolumo svarba. Didelis dėmesys skiriamas dorybių ugdymui, ypač tikėjimui, vilčiai ir meilei, kurios vainikuoja visą dvasinį gyvenimą. Autorius, remdamasis arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus, MIC, raštais, pateikia praktinių nurodymų, kaip siekti luomo tobulybės. Ši dalis baigiama veikliosios įžvalgos (kontempliacijos) analize, kuri yra natūralus mąstymo apie Dievo tiesas vaisius.
Antra knyga „Laimės kelias“ pereina prie aukštesnės, Dievo suteiktosios įžvalgos – mistinės kontempliacijos. Čia autorius detaliai aprašo šios Dievo dovanos prigimtį , jos laipsnius (netobulą, tobulą ir didžiausiąją tobulybę) ir pasireiškimo būdus, tokius kaip ramybės malda, dvasinis apsvaigimas ar dvasinės sužieduotuvės. Knygoje taip pat išsamiai nagrinėjami ir sudėtingesni mistiniai reiškiniai: regėjimai (vizijos) , mistinės kalbos ir apreiškimai. Paskutinė dalis skirta itin svarbiam „Dvasių atpažinimui“, kur pateikiami praktiniai nuostatai, kaip atskirti Dievo veikimą nuo žmogiškos prigimties ar piktosios dvasios įtakos.
Pagrindinės idėjos ir tikslas
K. A. Matulaitis pabrėžia, kad krikščioniškoji tobulybė yra pasiekiama per ugningą meilę Dievui, kuri išreiškiama visišku atsidavimu Jo valiai. Knygos tikslas, kaip nurodo pats autorius, yra patarnauti „taurioms sieloms ir jų vadovams“ ir būti naudingai „kiekvienam, kuris nuoširdžiai siekia tobulybės, kuris rimtai galvoja apie savo išganymą“. Veikalas remiasi solidžiais teologiniais šaltiniais, tokiais kaip šv. Tomas Akvinietis, šv. Teresė Avilietė, šv. Jonas nuo Kryžiaus ir kitais dvasinio gyvenimo mokytojais.
Kam skirta ši knyga?
„Meilės ugnis“ yra rimtas, gilus ir sistemingas veikalas, skirtas ne paviršutiniškam skaitymui. Ji bus ypač naudinga:
Dvasininkams ir vienuoliams, ieškantiems patikimo vadovo dvasiniame kelyje.
Dvasios vadovams ir nuodėmklausiams, susiduriantiems su mistiniais reiškiniais.
Pasauliečiams, kurie rimtai siekia dvasinio tobulumo ir nori pagilinti savo maldos gyvenimą.
Teologijos studentams, studijuojantiems asketinę ir mistinę teologiją.
Apibendrinimas
Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“ yra klasikinis išeivijos dvasinės literatūros pavyzdys, išsiskiriantis savo gilumu, aiškia struktūra ir teologiniu pagrįstumu. Tai išsamus vadovas, vedantis skaitytoją nuo pirmųjų dorybių ugdymo žingsnių iki aukščiausių mistinės vienybės su Dievu viršūnių. Knyga reikalauja susikaupimo ir apmąstymo, tačiau tiems, kurie pasiryžę leistis į šią dvasinę kelionę, ji taps neįkainojamu dvasinės išminties šaltiniu.

Tai didžiojo lietuvių poeto Bernardo Brazdžionio poezijos rinktinės „Poezijos pilnatis“ apžvalga. Ši knyga yra monumentali poeto kūrybos visuma, apimanti ilgą ir dramatišką laikotarpį – nuo ankstyvųjų eilėraščių, parašytų dar nepriklausomoje Lietuvoje, iki vėlyvosios kūrybos, gimusios ilgesyje ir kovoje išeivijoje. Apie ką ši knyga? „Poezijos pilnatis“ yra dvasinė ir tautinė Bernardo Brazdžionio autobiografija, išreikšta eilėmis. Rinktinė skaitytoją veda per visą poeto gyvenimą ir jausenų spektrą. Knygoje atsispindi jauno žmogaus idealizmas, vėliau – skaudi tėvynės praradimo patirtis, gyvenimas svetur ir nepalaužiama viltis sulaukti Lietuvos laisvės. Tai ne tik asmeninių išgyvenimų, bet ir visos tautos likimo atspindys poezijoje.
Pagrindinės temos ir idėjos
B. Brazdžionio kūryboje dominuoja kelios fundamentalios, nuolat pasikartojančios temos:
Tėvynė: Lietuva jo eilėraščiuose yra ne tik geografinė vieta, bet ir sakrali erdvė, dvasinė tėvynė. Poetas su skausmu aprašo jos praradimą, tremties ilgesį, bet kartu išreiškia ir nepalaužiamą tikėjimą jos prisikėlimu.
Tikėjimas: Krikščioniškoji pasaulėjauta yra visos B. Brazdžionio kūrybos pamatas. Eilėraščiuose nuolat jaučiamas dialogas su Dievu, apmąstoma kančios prasmė, amžinybės ir žmogiškosios būties laikinumo temos. Tikėjimas poetui yra pagrindinė atrama ir vilties šaltinis.
Žmogus istorijos audrose: Poetas kalba visos kartos, patyrusios karo, okupacijų ir tremties baisumus, vardu. Jo eilėraščiuose atsispindi žmogaus kova už orumą, laisvę ir žmogiškumą pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis.
Pranašo ir šauklio misija: B. Brazdžionis dažnai prisiima tautos šauklio, pranašo vaidmenį. Jo poezija yra ne tik jausmų išraiška, bet ir moralinis imperatyvas, kvietimas nepasiduoti, kovoti ir išsaugoti tautinę bei dvasinę tapatybę.
Stilius
B. Brazdžionio poetinis stilius yra iškilmingas, oratorinis, dažnai primenantis himną ar maldą. Jam būdingas patosas, retoriniai klausimai, galinga metaforų kalba ir aiški, klasikinė eilėdara. Jo poezija yra ne intymi ir tyli, o galinga ir skirta skambėti aikštėse, žadinti ir įkvėpti.
Kam skirta knyga?
„Poezijos pilnatis“ yra knyga, skirta kiekvienam lietuviui. Ji ypač svarbi tiems, kurie nori geriau suprasti XX a. Lietuvos istorijos dramatizmą ir išeivijos dvasinį pasaulį. Tai poezija, kuri ugdo patriotizmą, stiprina dvasią ir primena apie amžinąsias vertybes – tikėjimą, viltį ir meilę Tėvynei.

 Kunigo Zenono Ignonio (Ignatavičiaus) dienoraštinių užrašų knyga „Praeitis kalba“, apimanti 1941–1944 metus, yra unikalus ir sukrečiantis Antrojo pasaulinio karo metų liudijimas. Tai – karo kapeliono, tarnavusio lietuvių savisaugos batalionuose Gudijoje (dabartinėje Baltarusijoje), atsiminimai, atveriantys ne politinių ar karinių strategijų, o žmogiškumo ir sąžinės dramą brutaliomis karo sąlygomis.
Knyga yra autentiškas to meto dokumentas, sudarytas iš slapta rašyto dienoraščio. Autorius, vedamas stipraus pareigos jausmo ir tikėjimo, pasiryžo tapti karo kapelionu, nes tai buvo vienintelis būdas teikti dvasinę pagalbą Gudijos tikintiesiems, nacių valdžiai griežtai draudus kunigams vykti į šį kraštą civiliniais reikalais.
Dienoraštyje atsiskleidžia sudėtinga ir pavojinga kapeliono kasdienybė. Z. Ignonis nuolat atsidurdavo kryžminėje ugnyje: sovietų partizanai jį laikė priešu dėl bendravimo su vokiečiais, okupantams jis buvo neparankus kaip gyvas priekaištas, lenkų nacionalistai į jį žvelgė su nepasitikėjimu dėl pabrėžiamos lietuvybės, o lietuvių karius jis nuolat ragino elgtis žmoniškai.
Autorius su dideliu skausmu aprašo karo atskleistas blogąsias žmogaus savybes – sadizmą, gobšumą, cinizmą – ir džiaugiasi kiekvienu sutiktu padoriu žmogumi. Jo užrašuose atsispindi ne didvyriški mūšiai, o vietinių gyventojų vargai, karių moralinis nuosmukis, girtuoklystė ir silpstantis religingumas. Kartu tai ir gilaus tikėjimo liudijimas, pasakojimai apie Volgos vokiečių, ištisus dešimtmečius kentusių bolševikų persekiojimus, dvasinę stiprybę , bei paties autoriaus pasitikėjimą Dievo valia net mirtino pavojaus akivaizdoje.
Knyga „Praeitis kalba“ yra ne literatūrinis kūrinys, o tiesus ir skausmingas to meto įvykių atspindys. Ji atskleidžia sudėtingą istorinį laikotarpį per asmeninę patirtį, priverčia susimąstyti apie amžinąsias vertybes ir žmogaus pasirinkimus nežmoniškomis sąlygomis. Tai retas ir vertingas karo kapeliono dienoraštis, atveriantis mažai žinomą Antrojo pasaulinio karo puslapį.

Ši knyga – tai Juozo Girniaus biografinė studija "Pranas Dovydaitis", išleista 1975 m. Čikagoje. Kūrinys skirtas iškiliam Lietuvos veikėjui, mokslininkui, Vasario 16-osios akto signatarui ir ministrui pirmininkui Pranui Dovydaičiui.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra padalinta į dvi pagrindines dalis:
"Gyvenimo tėkmėje": Šioje dalyje detaliai aprašomas P. Dovydaičio gyvenimo kelias – nuo vaikystės kaimo aplinkoje, mokslo metų, studijų Maskvoje iki jo veiklos nepriklausomoje Lietuvoje. Taip pat paliečiama jo profesinė veikla Vytauto Didžiojo universitete bei tragiška lemtis – persekiojimas ir mirtis sovietų kalėjime.
"Darbo baruose": Antroji dalis skirta P. Dovydaičio profesinei ir visuomeninei veiklai. Išsamiai nagrinėjamas jo įsitraukimas į įvairias organizacijas, ypač ateitininkų sąjūdį. Taip pat analizuojamas jo redakcinis ir mokslinis darbas.
Autoriaus požiūris ir iššūkiai
Autorius Juozas Girnius siekia atskleisti P. Dovydaičio asmenybės sudėtingumą, pabrėždamas, kad amžininkai jį ne visada suprato. Knygoje P. Dovydaitis vaizduojamas kaip asmenybė, kurioje dera paprastumas ir intelektualumas, gilus religingumas ir aštrus mokslininko protas.
J. Girnius knygoje gausiai naudoja paties P. Dovydaičio raštų citatas, siekdamas kuo autentiškiau perteikti jo mąstymo būdą. Vis dėlto, autorius pripažįsta, kad rengiant knygą susidūrė su iššūkiais dėl šaltinių trūkumo, ypač dėl to, kad neišliko asmeninis P. Dovydaičio archyvas. Dėl šios priežasties, knygoje dažnai remiamasi amžininkų atsiminimais, kurie ne visada gali būti visiškai objektyvūs.
Apibendrinimas
Nepaisant šaltinių trūkumo, Juozo Girniaus "Pranas Dovydaitis" yra išsami ir vertinga studija. Ji leidžia geriau pažinti vieną iškiliausių XX a. Lietuvos asmenybių ir jo neįkainojamą indėlį į šalies kultūros bei mokslo istoriją. Tai solidus veikalas, atveriantis platesnį žvilgsnį į sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį ir jame veikusias asmenybes.

Kunigo Juozo Prunskio 1948 metais išleista knyga „Prie Vilties Kryžiaus: Kristaus Kančios Apmąstymai“ yra jaudinantis ir dvasiškai gilus veikalas, kuriame tradicinė Kryžiaus Kelių malda įgauna ypatingą, tautinę prasmę. Parašyta lietuvių išeivijai, gyvenančiai pavergtos Tėvynės ilgesiu, ši knyga tampa ne tik asmeninės maldos vadovu, bet ir dvasinės stiprybės šaltiniu, padedančiu įprasminti visos tautos išgyvenamą kančią.
Struktūra ir meninė dermė
Knygos struktūra remiasi tradicine keturiolikos stočių Kryžiaus Kelio malda. Kiekvienai stočiai skirtas atskiras skyrius, kurį sudaro įžanginė malda, išsamus apmąstymas ir baigiamoji malda. Tekstą organiškai papildo menininko Telesforo Valiaus medžio raižiniai, kurie vizualiai įprasmina kiekvienos stoties dramą ir suteikia leidiniui išbaigtumo bei meninės vertės. Be Kryžiaus Kelio, knygoje taip pat pateikiami apmąstymai apie Septynis paskutiniuosius Kristaus žodžius nuo kryžiaus, Švč. Mergelės Marijos Skausmus, Rožančiaus skausmingąsias paslaptis ir keletas giesmių, paverčiant šį leidinį išsamiu Gavėnios laikotarpio maldynu. Kristaus kančia – Tautos kančios veidrodis
Išskirtinis šios knygos bruožas yra autoriaus gebėjimas Kristaus kančios įvykius tiesiogiai susieti su XX amžiaus vidurio Lietuvos tragedija. Kaip teigia pats autorius įžangos žodyje, jo tikslas – padėti tautiečiams, einantiems „savo kryžiaus kelią“, atrasti prasmę ir viltį Kristaus aukoje. Apmąstymai nėra abstraktūs teologiniai svarstymai; jie kupini skaudžių aliuzijų į sovietinę okupaciją, neteisybę ir pasaulio abejingumą.
Kiekviena stotis tampa proga apmąstyti ne tik asmenines nuodėmes, bet ir tautos likimą:
Pirmojoje stotyje, kur Pilotas, bijodamas minios, neteisingai pasmerkia Jėzų, autorius įžvelgia pasaulio galingųjų politinį konformizmą ir abejingumą mažų tautų likimui.
Jėzaus nešamas kryžius tampa pavergtos Tėvynės, nešančios okupacijos naštą, simboliu.
Veronikos, nušluosčiusios Kristui veidą, gestas primena tylius, bet drąsius paprastų žmonių gailestingumo ir pagalbos darbus priespaudos akivaizdoje.
Tokiu būdu J. Prunskis perkelia istorinį Evangelijos įvykį į skaitytojo realybę, paversdamas maldą giliai asmenišku ir tautiniu išgyvenimu.
Vilties žinia
Nors knygos tematika yra skaudi, jos pagrindinė žinia, atspindėta pačiame pavadinime, yra viltinga. Kryžius čia nėra nevilties ar pralaimėjimo ženklas, o vilties, atpirkimo ir galutinės pergalės prieš blogį simbolis. Per Kristaus kančią autorius veda skaitytoją į Prisikėlimo suvokimą, kuris lietuvių išeivijos sąmonėje neatsiejamai susijęs su tikėjimu, kad ir Lietuva prisikels laisvei.
„Prie Vilties Kryžiaus“ yra daugiau nei maldynas. Tai jautrus ir dvasiškai brandus kūrinys, tapęs dvasine atrama tūkstančiams lietuvių, išblaškytų po pasaulį. Tai knyga, mokanti, kaip asmeninę ir tautos kančią paversti malda, o neviltį – nepalaužiama krikščioniška viltimi.

Šiame dokumente pateikiama Psalmyno – Senojo Testamento psalmių rinkinio – apžvalga. Tai yra 1973 metais Lietuvos TSR Vyskupijų Ordinarų Kolegijos išleistas vertimas iš lotyniškosios Neovulgatos.
Psalmyno apžvalga
Šis leidinys yra išsamus 150 psalmių rinkinys, suskirstytas į penkias knygas, atkartojant penkių Mozės knygų struktūrą. Tai ne tik maldynas, bet ir svarbus religinės poezijos paminklas, atspindintis tūkstantmetę Izraelio tautos dvasinę patirtį.
Turinys ir struktūra
Knyga pradedama detaliu įvadu, kuris suteikia skaitytojui gilų istorinį ir literatūrinį kontekstą, būtiną norint suprasti psalmių prasmę. Įvade aptariami:
Literatūriniai žanrai: Psalmės skirstomos į tris pagrindines grupes: himnus (šlovinimo giesmes), maldavimus (dar vadinamus kančių psalmėmis arba raudomis) ir padėkos giesmes. Taip pat išskiriamos mišraus stiliaus, didaktinės (pamokomosios) ir pranašinės psalmės.
Pagrindinės temos: Himnuose šlovinamas Dievas kaip Kūrėjas ir Išganytojas, ypač pabrėžiami Jo darbai gamtoje ir išrinktosios tautos istorijoje. Maldavimuose – tiek asmeniniuose, tiek bendruomeniniuose – išsakomas skausmas, kančia, persekiojimai, ligos ir nuodėmės, prašant Dievo pagalbos ir pasigailėjimo. Padėkos psalmėse dėkojama už išklausytas maldas ir išgelbėjimą.
Karališkosios ir mesijinės psalmės: Išskiriama speciali psalmių grupė, skirta karaliui ( అభిషేక్తునికి). Šios psalmės, nors iš pradžių sietos su konkrečiais Dovydo dinastijos valdovais, laikui bėgant įgavo mesijinę prasmę, pranašaudamos ateisiantį Išganytoją – Kristų. Naujasis Testamentas dažnai cituoja šias psalmes, taikydamas jas Jėzui.
Autorystė ir datos: Nors tradiciškai daugelis psalmių priskiriamos karaliui Dovydui, įvadas paaiškina, kad Psalmynas yra kelių šimtmečių poetinės kūrybos rezultatas, apimantis laikotarpį nuo karalių iki pat Makabiejų laikų.
Vertimas ir numeracija
Šis leidimas yra parengtas remiantis 1969 m. Romoje išleistu bažnytiniu lotynišku vertimu (Neovulgata), lyginant jį su hebrajų originalu ir kitais moderniais vertimais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad psalmių numeracija laikosi graikiškojo ir lotyniškojo vertimų tradicijos, o skliausteliuose pateikiama hebrajiškojo teksto numeracija, kuri nuo 10 iki 148 psalmės skiriasi.
Dvasinė vertė
Psalmės yra ne tik senovės poezijos pavyzdys, bet ir gyva, aktuali malda. Įvade pabrėžiama, kad šias maldas kalbėjo pats Jėzus Kristus, Švenčiausioji Mergelė Marija ir apaštalai. Krikščioniškoji tradicija praturtino psalmių prasmę, leisdama jas skaityti per Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo prizmę. Taip senieji maldavimai ir viltys įgavo naują, pilnesnę reikšmę, tapdami neatsiejama Bažnyčios liturgijos ir asmeninio tikinčiojo maldos gyvenimo dalimi.
Šis Psalmyno leidinys yra vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo maldos gyvenimą ir geriau suprasti vieną svarbiausių Senojo Testamento knygų.

Tai kunigo ir ilgamečio redaktoriaus Juozo Prunskio sudarytos knygos „Rinktinės Mintys“ (išleista 1958 m.) apžvalga. Šis veikalas yra ne autoriaus kūryba, o kruopščiai atrinktas ir susistemintas minčių, aforizmų ir citatų lobynas.
Knygos žanras ir tikslas
Tai yra aforizmų ir išminties posakių antologija. Pats sudarytojas ją apibūdina kaip „miniatiūrinę gyvenimo filosofijos ir poezijos antologiją“. Knygos tikslas – pateikti skaitytojui koncentruotą pasaulio mąstytojų, rašytojų, dvasinių lyderių ir liaudies išmintį pačiomis įvairiausiomis temomis, suteikti peno apmąstymams, įkvėpimo ir praktinių gairių kasdieniam gyvenimui.
Struktūra ir turinys
Knygos struktūra yra itin patogi skaitytojui. Visos mintys yra sugrupuotos pagal temas, kurios išdėstytos abėcėlės tvarka – nuo „Abejojimo“ iki „Žmogaus“. Tai leidžia lengvai rasti dominančią sritį ir greitai pasisemti išminties konkrečiu klausimu.
Turinys yra nepaprastai platus ir universalus. Jame galima rasti:
Antikos filosofų (Sokrato, Platono, Cicerono) įžvalgas.
Krikščioniškųjų mąstytojų (Šv. Augustino, Šv. Tomo Akviniečio) mintis.
Pasaulio literatūros klasikų (Šekspyro, Gėtės, Dostojevskio) citatas.
Lietuvių autorių išmintį – nuo K. Donelaičio ir M. Valančiaus iki išeivijos rašytojų.
Įvairių tautų patarles ir priežodžius, atspindinčius liaudies išmintį.
Temos apima visą žmogaus gyvenimo spektrą: nuo abstrakčių sąvokų (laimė, tiesa, amžinybė) iki konkrečių dorybių ir ydų (darbštumas, tinginystė, pavydas), nuo visuomeninių reiškinių iki asmeninių išgyvenimų.
Stilius
Knygos stilius – lakoniškas, aforistiškas. Kiekviena mintis yra tarsi mažas perlas, talpinantis savyje didelę prasmę. Toks formatas leidžia skaitytojui neskubant apmąstyti kiekvieną posakį.
Kam skirta knyga?
Kaip nurodo pats J. Prunskis, knyga skirta labai plačiam ratui: kalbėtojui, pamokslininkui, mokytojui, žurnalistui – visiems, kuriems reikia taiklaus ir įtaigaus žodžio. Tačiau labiausiai ji skirta kiekvienam mąstančiam žmogui, kuris ieško įkvėpimo, dvasinės atramos ar tiesiog nori praturtinti savo vidinį pasaulį.
„Rinktinės Mintys“ nėra knyga, skaitoma vienu prisėdimu nuo pradžios iki galo. Tai veikiau stalo knyga, kurią galima atsiversti bet kuriuo metu, ieškant patarimo, paguodos ar tiesiog minties, kuri lydėtų visą dieną. Tai puikus pavyzdys, kaip vienoje vietoje galima sukaupti per šimtmečius kauptą žmonijos išmintį.

Sielos kelionė pas Dievą: Šventojo Augustino „Išpažinimų“ apžvalga
Šventojo Augustino „Išpažinimai“ (lot. Confessiones), parašyti apie 400-uosius metus, yra vienas iš pamatinių Vakarų civilizacijos tekstų – nepaprastai atviras, intelektualiai gilumo ir dvasinės įtampos kupinas veikalas. Tai nėra autobiografija šiuolaikine prasme, o veikiau ilga, karšta malda ir pokalbis su Dievu. Knygos pavadinimas atspindi dvejopą autoriaus tikslą: tai ne tik nuodėmių ir klaidų išpažinimas (confessio peccati), bet ir, svarbiausia, Dievo didybės, gerumo ir gailestingumo išpažinimas bei šlovinimas (confessio laudis).
Neramios širdies odisėja
Knyga seka Augustino vidinę kelionę nuo neramios, aistrų draskomos jaunystės iki atradimo ramybės krikščionių tikėjime. Skaitytojas tampa negailestingai atviro sielos tyrimo liudininku. Augustinas veda mus per savo gyvenimo etapus:
Vaikystė ir jaunystė: Jis aprašo savo vaikiškas vagystes, paauglišką puikybę ir studijas Kartaginoje – mieste, kurį jis vadina „verdančiu nuodėmingos meilės katilu“.
Tiesos paieškos: Intelektualiai gabus, bet dvasiškai klaidžiojantis Augustinas ieško tiesos įvairiose filosofinėse srovėse. Jis beveik dešimtmečiui pasineria į manicheizmą, vėliau susižavi neoplatonizmu, tačiau niekur neranda atsakymų, kurie patenkintų ir jo protą, ir neramią širdį.
Atsivertimas: Lemiamą postūmį jo gyvenime padaro du žmonės. Pirma, jo motina Šventoji Monika, kurios nenutrūkstamos maldos ir ašaros lydi sūnų visuose jo klystkeliuose. Antra, Milano vyskupas Šventasis Ambroziejus, kurio pamokslai atveria Augustinui alegorinį Šventojo Rašto grožį ir padeda įveikti intelektualines kliūtis tikėjimui. Galiausiai, dramatiškoje scenoje Milano sode, Augustinas patiria vidinį lūžį ir apsisprendžia krikštytis.
Daugiau nei gyvenimo istorija
„Išpažinimai“ yra ne tik jaudinantis atsivertimo pasakojimas, bet ir gili filosofinė bei teologinė meditacija. Augustinas, pasakodamas savo gyvenimą, nuolat stabteli apmąstyti pamatinius būties klausimus:
Blogio prigimtis: Kaip geras Dievas galėjo sukurti pasaulį, kuriame egzistuoja blogis?
Laiko samprata: Kas yra laikas? Kaip susieti praeitį, dabartį ir ateitį su amžinuoju Dievu?
Atminties galia: Augustinas pateikia stulbinančią atminties analizę, atskleisdamas ją kaip beribius sielos rūmus, kuriuose saugoma ne tik asmeninė patirtis, bet ir glūdi Dievo atvaizdas.
Dievo prigimtis ir malonės veikimas: Visas veikalas yra bandymas suprasti Dievo veikimą žmogaus gyvenime – kaip Jo malonė veikia per aplinkybes, žmones ir vidinius sielos judesius.
Kam skirta ši knyga?
Tai nėra lengvas skaitinys. Knyga reikalauja susikaupimo ir noro kartu su autoriumi leistis į intelektualinius ir dvasinius ieškojimus. Ji skirta kiekvienam, kuris:
Ieško atsakymų į giliausius gyvenimo prasmės klausimus.
Domisi filosofija, teologija ir psichologija.
Nori suprasti krikščioniškojo tikėjimo pagrindus ne per sausas formules, o per gyvą asmeninę patirtį.
Jaučia savyje nerimą ir troškimą atrasti vidinę ramybę.
Apibendrinimas
Šventojo Augustino „Išpažinimai“ išlieka nemirtingu klasikos veikalu, nes jame kiekviena ieškanti siela gali atpažinti save. Tai universalus pasakojimas apie kovą su nuodėme, tiesos ilgesį ir Dievo gailestingumą, kuris galiausiai nugali. Knyga prasideda ir baigiasi garsiąja fraze, kuri yra viso kūrinio esmė: „Tu padarei mus, lem-damas linkti Tavip, ir nerami yra mūsų širdis, kol atsilsės Tavyje“.

Kunigo Juozo Prunskio 1961 metais Putname išleista knyga „Silpname Kūne...“ yra jautrus ir dvasiškai gilus vadovas, skirtas, kaip nurodo paantraštė, „ligoniams ir ligonių globėjams“. Tai – savotiška dvasinė vaistinėlė, kurioje kenčiantis žmogus ir juo besirūpinantis artimasis gali rasti paguodos žodžių, minčių apmąstymui ir praktinių patarimų, kaip ligos naštą paversti dvasinio augimo keliu.
Kančios prasmės paieškos
Pagrindinė knygos ašis sukasi apie vieną sudėtingiausių žmogiškosios patirties klausimų – kančios prasmę. Autorius, remdamasis krikščioniškuoju mokymu, atmeta požiūrį į ligą kaip į beprasmę bausmę ar aklą likimo smūgį. Vietoje to, jis kviečia skaitytoją įžvelgti kančioje gilesnę, atperkančiąją vertę.
Knygoje teigiama, kad liga, nors ir fiziškai varginanti, gali tapti dvasinio apsivalymo ir stiprybės šaltiniu. J. Prunskis moko, kad kentėjimai, sujungti su Kristaus Kančia, įgyja antgamtinę prasmę ir tampa nuopelnu amžinybei. Ši mintis ypač paguodžia tuos, kurie jaučiasi bejėgiai ir nereikalingi. Autorius pabrėžia, kad net gulėdamas ligos patale žmogus gali būti aktyvus Dievo bendradarbis, savo kančią aukodamas už save ir kitus.
Išsami struktūra ir praktiniai patarimai
Knyga suskirstyta į šešias pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per įvairius ligos patirties etapus:
Kenčiančio Žmogaus Pasaulis: Čia analizuojami ligonį dažnai apninkantys jausmai – vienatvė, nekantrumas, liūdesys ir pagunda skųstis. Autorius siūlo dvasinius vaistus šioms būsenoms įveikti.
Kentėjimo Prasmė: Tai teologinis knygos branduolys, kuriame aiškinama, kaip kančia gali tapti atgailos, nusižeminimo ir meilės mokykla.
Gydytojai ir Vaistai: Ši dalis pabrėžia pagarbą medikų darbui ir mokslo pasiekimams, kartu primenant, kad tikrasis Gydytojas yra Dievas, o medicina – Jo apvaizdos įrankis.
Paguoda ir Sustiprinimas: Ligonis raginamas semtis jėgų iš sakramentų (ypač Išpažinties, Komunijos ir Ligonių patepimo), maldos ir pasitikėjimo Švč. Mergele Marija, tituluojama Ligonių Sveikata.
Šventieji Ligoninėse: Pateikiami įkvepiantys šventųjų pavyzdžiai, tokių kaip šv. Teresėlė, kentėjusi nuo tuberkuliozės, ar šv. Kamilis de Lellis, visą gyvenimą paskyręs ligonių slaugai. Šie pavyzdžiai liudija, kad šventumas pasiekiamas ne apeinant kančią, o ją priimant su meile.
Mirties Artumoje: Paskutinė dalis skirta pasiruošimui susitikti su Kūrėju, pabrėžiant geros mirties svarbą ir viltį amžinajame gyvenime.
Išvados
Kun. Juozo Prunskio „Silpname Kūne...“ – tai klasikinis pastoracinės literatūros pavyzdys. Knyga parašyta paprasta, bet paveikia kalba, gausiai iliustruota trumpomis istorijomis ir šventųjų gyvenimo epizodais. Nors išleista prieš daugelį dešimtmečių, jos turinys neprarado aktualumo. Tai vertingas dvasinis vadovas, galintis suteikti paguodos, vilties ir stiprybės kiekvienam, susiduriančiam su ligos išbandymu, ir primenantis, kad net silpniausiame kūne gali gyventi nepaprastai stipri dvasia.

Knygos „Šiluva Žemaičių istorijoje“ apžvalga
Kunigo ir istoriko Stasio Ylos fundamentalus veikalas „Šiluva Žemaičių istorijoje“, kurio pirmoji dalis „Reformacija ir Restauracija“ pasirodė 1970 metais, yra vienas išsamiausių ir pamatinių darbų, skirtų ne tik garsiausiai Lietuvos šventovei, bet ir visam sudėtingam Žemaitijos bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriniam laikotarpiui. Tai nėra vien siaura parapijos ar miestelio kronika; tai – plati istorinė panorama, kurioje per Šiluvos prizmę atskleidžiamos XVI–XVIII a. religinės, politinės ir kultūrinės kovos.
Mokslinis pamatas ir tyrimo platumas
Knygos autoriaus žodyje atsiskleidžia įspūdingas mokslinio darbo mastas. Pajutęs, kad populiariuose leidiniuose esanti informacija apie Šiluvą yra paviršutiniška, S. Yla ėmėsi ilgamečių ir nuodugnių tyrimų. Medžiaga šiai knygai buvo renkama ne vienerius metus, pasitelkiant Vatikano archyvą ir biblioteką, taip pat institucijas Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje bei JAV. Autorius taikliai apibūdina savo darbą kaip „mozaikos akmenėlių“ rinkimą ir komponavimą – iš išblaškytų šaltinių jis kantriai sudėliojo vientisą ir detalų pasakojimą, Šiluvos istoriją įpindamas į „platesnę Žemaičių buitį“.
Nuo ištakų iki audringų permainų
Knygos pasakojimas pradedamas nuo miestelio geografinės ir istorinės aplinkos apžvalgos, atskleidžiant pirmuosius vietovardžius – Būda ir Šilas. Itin detaliai, remiantis istoriniais dokumentais, nagrinėjama bažnyčios įkūrimo istorija, siejama su Vytauto Didžiojo bendradarbio Petro Gedgaudo asmeniu, kuris 1457 m. pastatė pirmąją šventovę.
Didžiausias dėmesys pirmojoje dalyje skiriamas Reformacijos ir po jos sekusios katalikybės Restauracijos (Kontrreformacijos) epochai. Autorius nuosekliai atskleidžia, kaip liuteronizmo, o vėliau ir kalvinizmo bangos pasiekė Žemaitiją ir pačią Šiluvą. Detaliai aprašomas bažnyčios turto nusavinimas, katalikų kunigų pasitraukimas ir galiausiai pačios bažnyčios sugriovimas. Šiluva trumpam tapo svarbiu kalvinizmo centru, čia net buvo įkurta kunigų ir mokytojų seminarija – alumnatas.
Ne mažiau dramatiškai aprašoma ir katalikybės grįžimo eiga. Penktame skyriuje „Teismo kova už prarastas bažnyčias“ atskleidžiamos dešimtmečius trukusios teisinės bylos, kurias inicijavo Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis ir atkakliai vedė kanauninkas Jonas Kazakevičius, kol galiausiai 1622 m. Vilniaus Tribunolas grąžino Šiluvą katalikams.
Šiluva kaip Lietuvos istorijos veidrodis
Knygos stiprybė – gebėjimas per vienos vietovės istoriją atspindėti visos valstybės ir epochos procesus. Šiluvos likimas tampa didžiųjų giminių – Gedgaudų, Kęsgailų, Zavišų, Šemetų, Radvilų, Pacų, Sapiegų – politinių ir religinių interesų susidūrimo lauku. Autorius puikiai parodo, kaip asmeniniai didikų apsisprendimai, jų šeimyniniai ryšiai ir turto dalybos tiesiogiai veikė ne tik šventovės, bet ir paprastų žmonių likimą. Kova dėl Šiluvos tampa kova dėl visos Žemaitijos ir Lietuvos dvasinio veido.
S. Yla neapsiriboja vien religiniais konfliktais. Jis nušviečia ir platesnį kontekstą – Didįjį Šiaurės karą, badą ir marą, nuniokojusius kraštą XVIII a. pradžioje, bei kintančią politinę situaciją, vedusią Lietuvą į agoniją.
„Šiluva Žemaičių istorijoje“ yra pavyzdys, kaip lokali istorija gali tapti raktu į esminių nacionalinės istorijos procesų supratimą. Tai kruopštaus mokslinio darbo ir gyvo pasakojimo sintezė, išliekanti nepaprastai vertingu šaltiniu visiems, besidomintiems Lietuvos praeitimi.

Knygos „Šimtas apsakymėlių“ apžvalga
Autorius: Christoph von Schmid
Vertėjas: K. Jokantas
Leidėjas: Alytaus II parapijos religinės bendruomenės leidinys (1990 m., trečias pataisytas leidimas)
Bendras įspūdis
„Šimtas apsakymėlių“ – tai vokiečių vaikų ir jaunimo rašytojo Christoph von Schmid trumpų, pamokančių istorijų rinkinys. Ši knyga, išversta K. Jokanto, yra klasikinis krikščioniškosios pedagogikos pavyzdys, kuriuo siekiama jaunąjį skaitytoją ugdyti dorybių ir moralės dvasia. 1990 m. leidimas Lietuvoje atspindi atgimimo laikotarpio poreikį grįžti prie tradicinių, religinėmis vertybėmis grįstų tekstų.
Struktūra ir turinys
Knygą sudaro lygiai šimtas trumpų pasakojimų, kurių kiekvienas turi aiškų siužetą ir baigiasi nedviprasmiška morale. Apsakymėliai yra paprasti, lengvai suprantami, o jų veikėjai – dažniausiai vaikai, amatininkai, valstiečiai ar kilmingieji – susiduria su kasdienėmis situacijomis, kuriose išbandomas jų sąžiningumas, darbštumas, tikėjimas ir gerumas.
Pavyzdžiui:
„Auksinė tabokinė“ pasakoja apie jauną karininką, kuris, neteisingai apkaltintas vagyste, išlieka orus ir galiausiai jo dorumas bei pasiaukojimas tėvams yra atlyginamas.
„Septynios lazdos“ – tai klasikinė istorija apie tėvą, kuris, norėdamas pamokyti savo besivaidijančius sūnus, paprastu pavyzdžiu parodo vienybės jėgą.
„Mažiausioji bandelė“ moko kuklumo ir pasitenkinimo tuo, ką turi. Mergaitė Pranelė, nesistumdydama su kitais vaikais, paima mažiausią bandelę, kurioje randa paslėptą atlygį.
„Vaiduoklis“ – tai istorija apie vagį, kurį persekioja jo paties šešėlis, iliustruojanti posakį, kad „kas nusidėjo, pabūgs ir vėjo“.
Pagrindinės temos ir vertybės
Visus apsakymus vienija bendros temos ir vertybės, kurias siekiama įdiegti skaitytojui. Kaip teigiama ir knygos prakalboje, šiais pasakojimais skatinamos tokios dorybės kaip:
Sąžiningumas ir teisingumas: Daugybė istorijų pabrėžia, kad melas ir apgaulė anksčiau ar vėliau išaiškėja, o tiesa visada nugali.
Darbštumas: Knygoje nuolat pabrėžiama, kad tik sunkiu darbu galima pasiekti gerovės, o tinginystė veda į skurdą ir nelaimes.
Kuklumas ir nuolankumas: Veikėjai, kurie yra kuklūs ir nesipuikuoja, dažnai sulaukia atlygio, o išdidūs ir godūs – pamokomi.
Tikėjimas ir Dievo apvaizda: Daugelyje istorijų pabrėžiama, kad Dievas viską mato, globoja gerus žmones ir baudžia piktadarius. Netikėti išsigelbėjimai ar atsitiktinumai dažnai pateikiami kaip Dievo valios išraiška.
Gerumas ir atjauta: Skatinama padėti vargšams, dalytis su artimu ir būti gailestingiems ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams.
Stilius ir kalba
Christoph von Schmid stilius yra paprastas, bet vaizdingas, pritaikytas jaunųjų skaitytojų suvokimui. K. Jokanto vertimas išlaiko originalo dvasią, kalba yra sklandi ir natūrali. Pasakojimai trumpi, todėl neprailgsta ir išlaiko skaitytojo dėmesį. Kiekviena istorija veikia kaip nedidelė, lengvai įsimenama pamoka.
Išvada
„Šimtas apsakymėlių“ yra vertingas klasikinės vaikų literatūros kūrinys, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien. Nors šiuolaikiniam skaitytojui kai kurios istorijos gali pasirodyti pernelyg tiesmukai pamokančios, jose propaguojamos universalios vertybės – sąžiningumas, darbštumas, pagarba ir atjauta – yra amžinos. Tai puiki knyga, tinkama skaityti kartu su vaikais, diskutuoti apie gėrio ir blogio sampratą bei ugdyti tvirtą moralinį pamatą.

Kunigo Stasio Ylos parengta ir 1967 metais Vakarų Vokietijoje „rotatoriumi“ atspausdinta maldaknygė „Skautų Maldos“ yra ne tik dvasinės literatūros pavyzdys, bet ir svarbus lietuvių išeivijos kultūrinio bei tautinio gyvenimo liudijimas. Šis kuklus, vos 110 egzempliorių tiražu išleistas leidinys atspindi gilų poreikį sujungti skautybės idealus su katalikiškuoju tikėjimu ir ugdyti jaunąją kartą ištikimybės Dievui, Tėvynei ir Artimui dvasia.
Struktūra ir Turinys
Maldaknygę sudaro dvi pagrindinės dalys: ideologinis-formacinis įvadas ir pačios maldos.
Skautiškoji ideologija krikščioniškoje šviesoje. Pirmojoje dalyje autorius nuosekliai išaiškina pamatines skautų vertybes, kiekvieną jų susiedamas su Šventojo Rašto citatomis ir krikščioniškąja morale.
Šūkis „Budėk!“ interpretuojamas ne tik kaip praktinis pasiruošimas, bet ir kaip dvasinis budrumas, remiantis Kristaus žodžiais: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos...“. Budėti skautui reiškia „jokia kaina neišduoti Dievo, Tėvynės, Artimo reikalų“.
Skauto žodis (priesaika) tiesiogiai siejamas su dviem didžiaisiais Kristaus įsakymais: mylėti Dievą ir artimą. Tarnyba Dievui apibrėžiama kaip Jo valios, išreikštos per Dešimt Dievo ir penkis Bažnyčios įsakymus, vykdymas. Tarnyba Tėvynei – tai meilė gimtajam kraštui, jo kultūrai ir kalbai.
Skautų įstatai (dešimt įsakų) yra pateikiami ne kaip paprastas etikos kodeksas, o kaip praktinis krikščioniškų dorybių įgyvendinimas, kur kiekvienas įstatas pagrindžiamas citata iš Biblijos. Pavyzdžiui, antrasis įstatas „Skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei“ palydimas citata iš Apreiškimo Jonui: „Būk ištikimas iki mirčiai, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką“.
Maldos skauto gyvenimui. Antroji, didesnioji, knygelės dalis yra originalių maldų, sukurtų specialiai skautams, rinkinys. Maldos pritaikytos įvairioms skautiško gyvenimo situacijoms:
Bendros maldos (į Švč. Trejybę, į skautų globėjus šv. Jurgį ir šv. Kazimierą).
Maldos pagal amžiaus grupes (jaunesniojo skauto, skauto vyčio, auklėtojo).
Maldos, skirtos konkrečiai veiklai (ryto ir vakaro, keliant ir nuleidžiant vėliavą, stovyklos, iškylos, prieš ir po valgio).
Maldų kalba yra poetiška, artima jaunimo patirčiai, gamta dažnai vaizduojama kaip Kūrėjo atspindys, o skautiška veikla – kaip tarnystė aukštesniems idealams.
Istorinis kontekstas ir reikšmė
Ši maldaknygė yra pokario Vokietijoje veikusios lietuvių bendruomenės dvasinio gyvenimo dokumentas. Leidėjo Petro Veršelio įžanginis žodis atskleidžia, kad antrasis leidimas buvo parengtas iš būtinybės – trūkstant religinės literatūros jaunimui ir išlikus tik vienam senam pirmosios laidos egzemplioriui. Tai liudija ne tik apie materialinius sunkumus, bet ir apie didžiulį pasiryžimą išsaugoti ir perduoti ateities kartoms tautines bei religines vertybes.
Leidinys aiškiai pabrėžia išeivijos misiją melstis už pavergtą Tėvynę, „kur malda atmesta“, ir ugdyti jaunimą, kuris būtų pasiruošęs ateityje jai tarnauti. Tai – ne tik maldaknygė, bet ir dvasinio pasipriešinimo bei vilties išraiška.
Išvada
„Skautų Maldos“ yra unikalus leidinys, kuriame organiškai susilieja skautybės judėjimas, katalikų tikėjimas ir lietuviška tautinė tapatybė. Kun. Stasio Ylos parengtas tekstas sėkmingai „įkrikščionina“ skautišką ideologiją, suteikdamas jai gilų dvasinį matmenį. Tai puikus pavyzdys, kaip išeivijos bendruomenė stengėsi ugdyti jaunąją kartą, remdamasi trimis pamatiniais principais: Dievu, Tėvyne ir Artimu. Nors techniškai kukli, savo dvasine ir istorine verte ši knygelė yra nepaprastai turtinga.

Apžvalga: „Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“
„Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ – tai 1946 m. Bostone, JAV, perspausdintas dvasinių apmąstymų vadovas, skirtas Gavėnios laikotarpiui. Ši knyga yra laisvas O. Zaštautaitės vertimas iš Tėvo V. Mrovinskio, jėzuito, originalaus veikalo. Pirmą kartą leidinys su bažnytinės vyresnybės pritarimu išleistas Kaune 1935 m. , o vėliau, 1945 m., gavo ir Bostono arkivyskupo pritarimą, kas liudija jo svarbą lietuvių diasporos bendruomenei.
Knygutės tikslas – per 40 Gavėnios dienų vesti skaitytoją Kristaus Kančios keliu, siūlant trumpus, bet gilius kasdienius apmąstymus. Kaip įžangoje rašo vyskupas Petras Pr. Būčys, šių apmąstymų uždavinys yra „pagilinti, pagerinti, sušvelninti, ištobulinti ir sutvarkyti jausmus“ , pabrėžiant dvasinės tvarkos svarbą greta išorinės.
Struktūra ir turinys
Knyga yra metodiškai suskirstyta į 40 skyrių – po vieną kiekvienai Gavėnios dienai. Kiekvienas skyrius skirtas konkrečiam Jėzaus kančios epizodui, pradedant nuo teologinio kryžiaus ir gimtosios nuodėmės ryšio apmąstymo ir nuosekliai keliaujant per įvykius Alyvų darže , Judo išdavystę , teismus pas Aną, Kajifą, Pilotą ir Erodą , nuplakimą , vainikavimą erškėčiais , kryžiaus nešimą (integruojant Kryžiaus kelio stotis) , nukryžiavimą ir mirtį , ir baigiant Jėzaus palaidojimu.
Kiekvienos dienos apmąstymas yra trumpas, tačiau vyskupas P. P. Būčys pataria jam skirti pusvalandį, įsigilinant į tekstą, meldžiantis ir suformuluojant konkretų, tai dienai pritaikytą pasiryžimą („Pasiryžimas“). Šie pasiryžimai yra praktiški, pavyzdžiui: „Jokio žmogaus neapkalbinėsiu ir apkalbų neklausysiu“ arba „Kantriai nukęsiu visus pažeminimus ir įžeidimus“.
Prie knygos pridėtas vertėjos parengtas priedas „Šventoji Valanda“ , įkvėptas į Lietuvą atgabentos relikvijos – akmens, ant kurio, tikima, Jėzus meldėsi Alyvų darže. Šiame priede išsamiai paaiškinama Šventosios Valandos praktikos kilmė, tikslas ir eiga, siūlomi mąstymai ir maldos, skirtos pagerbti Jėzaus kančią Getsemanėje.
Stilius ir teologiniai akcentai
Tekstas parašytas pamaldžiu, vaizdingu stiliumi, tiesiogiai kreipiantis į skaitytoją ir skatinant jį emociškai įsijausti į aprašomus įvykius. Apmąstymai nuolat pabrėžia ryšį tarp Kristaus kančios ir asmeninių skaitytojo nuodėmių, kviečiant atgailai ir dėkingumui. Pabrėžiama, kad kentėjimai, priimami su tikėjimu ir susijungus su Dievo valia, įgauna prasmę ir tampa dvasinio tobulėjimo įrankiu.
Knygoje išryškėja kontrastas tarp dieviškos meilės ir žmogiško žiaurumo, nepastovumo bei silpnumo. Jėzus vaizduojamas kaip romus, kantrus Avinėlis , o Jo priešai ir net mokiniai – kaip aistrų, baimės ar puikybės valdomi žmonės.
Išvada
„Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ yra vertingas klasikinės katalikiškos dvasinės literatūros pavyzdys. Dėl savo aiškios struktūros, gilaus turinio ir praktinių patarimų ji išlieka aktuali ir šiandien, siūlydama patikimą dvasinį vadovą ne tik Gavėnios metu, bet ir bet kuriuo kitu laiku, norint apmąstyti atpirkimo slėpinį. Tai ne tik maldynas, bet ir istorinis dokumentas, atspindintis XX a. vidurio lietuvių katalikų pamaldumą tiek tėvynėje, tiek išeivijoje.

Knygos Apžvalga: „Sugriautas lizdas“ – Šeimos Tragedija ir Vilties Spindulys Didžiojo Karo Fone 1928 metais Kaune išleista B. A. apysaka „Sugriautas lizdas“ yra jautrus ir skaudus pasakojimas apie vienos šeimos likimą Pirmojo pasaulinio karo (knygoje vadinamo Didžiuoju karu) sūkuryje. Kūrinys, nors ir neilgas, giliai paliečia universalias temas – namų praradimo, šeimos ryšio, nepalaužiamos vilties ir žmogiškumo triumfo net ir žiauriausiomis aplinkybėmis.
Pasakojimas prasideda niūriu, bet paveikiu vaizdu: pamiškėje stūksančioje apgriuvusioje trobelėje glaudžiasi motina Agnietė su trimis savo vaikais – Kaziu, Onyte ir Joneliu. Šeima gyvena visiškame skurde, nuolat kentėdama šaltį ir alkį. Ugnis, kūrenama sugriuvusio pečiaus vietoje, pripildo trobelę dūmų , o vakarais pro skylėtą langą spingsinti šviesa primena „vilko akį“ – tarsi simbolį juos supančios grėsmės ir vienatvės.
Kūrinio centre – šeimos prisiminimai apie laimingą gyvenimą prieš karą. Kontrastas tarp šviesios praeities ir niūrios dabarties yra aštriai juntamas. Skaitytojas supažindinamas su jų buvusiais gražiais nameliais ant kalvos, apsuptais medžių , derlingais laukais, kuriuos su meile dirbo tėvas, ir nerūpestinga vaikyste. Ši idilė buvo negailestingai sunaikinta, kai „skaistus dangus apsiniaukė juodais, sunkiais it švinas, debesimis“ – prasidėjo karas. Šeima buvo priversta bėgti, palikusi namus ir tėvą Juozą. Grįžę jie randa tik griuvėsių krūvą ir pelenus, kuriuos nešioja vėjas.
Skaudžiausia netektis, slegianti šeimą – nežinia dėl tėvo likimo ir jauniausio sūnaus Staselio mirtis nuo bado ir ligų. Agnietė, nors ir pati palūžusi, stengiasi palaikyti viltį savo vaikams, sakydama, kad tėtis galbūt dar sugrįš , tačiau pati slapta gedi vyro, apie kurio žūtį ją pasiekė gandai.
Pasakojimo kulminacija pasiekiama dvejopai. Pirmiausia, šeimą aplanko gerasis miško sargas Antanas, atnešdamas ne tik išsvajotos duonos ir druskos, bet ir zuikį rytojaus Naujųjų Metų šventei. Šis gerumo aktas įžiebia trumpą džiaugsmo akimirką. Tačiau netrukus motina, vaikų prašoma, ima pasakoti istoriją apie šeimą, kurią išskyrė karas – istoriją, kuri yra stulbinamai panaši į jų pačių. Ji baigiasi tragiška žinia apie duobėje nuo sviedinio žuvusį tėvą. Šis pasakojimas sukrečia vaikus, ypač jautrųjį Jonelį, atimdamas paskutinę viltį.
Ir būtent tada, kai neviltis pasiekia aukščiausią tašką, įvyksta stebuklas. Į duris pasibeldžia nepažįstamas keleivis – aukštas vyras „su žila nuo šalnos barzda“. Tai – jų tėvas ir vyras Juozas, gyvas, nors ir sužeistas bei išvargęs. Jis papasakoja savo neįtikėtiną išgyvenimo istoriją: kaip buvo sužeistas sprogimo metu, palaikytas mirusiu , išvežtas į Vokietiją , kalintas koncentracijos stovykloje ir galiausiai, padedant Lietuvių Komitetui Šveicarijoje, paleistas namo.
Apysaka baigiama viltinga gaida. Nors senasis „lizdas sugriautas“ , o ateitis atrodo „tamsi“ ir pilna naujų iššūkių, šeima vėl yra kartu. Būtent jų tarpusavio meilė ir bendrystė tampa pamatu, ant kurio jie pasirengę iš naujo statyti savo gyvenimą ir laimę. „Sugriautas lizdas“ – tai himnas šeimos meilės galiai, kuri padeda išgyventi baisiausius praradimus ir teikia jėgų žengti pirmyn net tada, kai viskas aplinkui yra sunaikinta.

  

Įžanga ir Tikslas

Šis leidinys – tai 1933 metais Kaune vykusio Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) suvažiavimo darbų rinkinys. Kaip pratarmėje nurodo redaktorius Juozas Eretas, suvažiavimas buvo surengtas ypatingu, „dvasios persilaužymo“ laikotarpiu, kai pasaulyje veržėsi naujos idėjos. Pagrindinis tikslas buvo padėti Lietuvos katalikams orientuotis šiame kintančiame pasaulyje, moksliškai pagrindžiant savo pasaulėžiūrą ir aktyviai dalyvaujant moksliniame darbe. Knyga dedikuota LKMA pirmininkui, prelatui Aleksandrui Dambrauskui, pabrėžiant jo indėlį į Lietuvos mokslo istoriją.

Pagrindinė Studija: „Katalikai ir Mokslas“

Didžiąją leidinio dalį (beveik 300 puslapių) užima paties redaktoriaus, Juozo Ereto, fundamentali studija „Katalikai ir mokslas“. Tai išsamus bandymas istoriškai apžvelgti katalikiškos mokslinės minties raidą ir jos pastangas organizuoti mokslo darbą.
Studija suskirstyta į kelis istorinius laikotarpius:

• Besiplečiančios Bažnyčios laikotarpis: Analizuojami pirmieji krikščionybės amžiai, apologetų veikla ir Šv. Augustino indėlis, sujungiant krikščionybę su moksline mintimi.
• Belaiminčios Bažnyčios laikotarpis: Apžvelgiama scholastikos raida, universitetų atsiradimas ir Šv. Tomo Akviniečio sukurta didinga sintezė.
• Besiginančios Bažnyčios laikotarpis: Nagrinėjama kova su humanizmu, reformacija ir Apšvietos idėjomis, kai katalikiškas mokslas atsidūrė defensyvinėje pozicijoje.
• Atgimstančios Bažnyčios laikotarpis: Aptariamas XIX-XX a. katalikų mokslo atbudimas, neo-scholastikos judėjimas ir naujų katalikiškų universitetų steigimas visame pasaulyje.

Šia studija autorius siekia paneigti mitą, kad katalikybė yra priešiška mokslui, ir parodyti istorinį Bažnyčios indėlį į Europos kultūros ir mokslo raidą.

Kitos Suvažiavimo Paskaitos

Be pagrindinės studijos, knygoje pateikiamos ir kitos suvažiavime skaitytos paskaitos, atspindinčios to meto Lietuvos katalikų intelektualų interesų lauką:

• Psichologija: Jono Pankausko straipsnis apie svarbiausias sroves naujojoje psichologijoje.
• Literatūra: Juozo Ambrazevičiaus analizė apie Maironio vietą lietuvių religinėje literatūroje.
• Istorija: Prano Penkausko darbas apie Lietuvos istorijos šaltinių leidybą ir Prano Žadeikio pranešimas apie archeologinius kasinėjimus Apuolėje.
• Sociologija ir teisė: Eduardo Turausko, Grigo Valančiaus ir Kazimiero Ambrozaičio paskaitos apie valstybės ir Bažnyčios santykius bei idealistinę sociologiją.
• Biologija ir matematika: Prano B. Šivickio ir paties A. Dambrausko-Jakšto pranešimai.

Apibendrinimas

„Suvažiavimo Darbai I“ yra vertingas 1930-ųjų Lietuvos intelektualinio gyvenimo dokumentas. Jis atspindi LKMA pastangas ne tik sekti pasaulinėmis mokslo tendencijomis, bet ir aktyviai formuoti lietuvišką mokslinę mintį, pagrįstą katalikiška pasaulėžiūra. Tai solidus bandymas parodyti, kad tikėjimas ir mokslas gali ne tik derėti, bet ir vienas kitą praturtinti, siekiant bendro tikslo – tiesos pažinimo.

Įžanga ir Pagrindinė Tema

Šis leidinys yra antrojo Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) suvažiavimo, vykusio 1936 metais, darbų rinkinys. Skirtingai nuo pirmojo, organizacinio pobūdžio, suvažiavimo, šis buvo skirtas vienai konkrečiai ir itin aktualiai problemai – šių dienų dvasios krizei. Kaip pratarmėje nurodo redaktoriai, suvažiavimo tikslas buvo išanalizuoti dvasios krizės apraiškas įvairiose mokslo srityse ir, remiantis katalikiška pasaulėžiūra, ieškoti kelių jai įveikti. Leidinys dedikuotas trims iškiliems mokslininkams sukaktuvininkams: vyskupui Kazimierui Paltarokui, prof. Pranui Dovydaičiui ir prof. Stasiui Šalkauskiui.

Struktūra ir Turinys

Knyga yra suskirstyta į temines dalis, atspindinčias suvažiavimo sekcijų darbą. Kiekvienoje dalyje pateikiamos paskaitos ir referatai, nagrinėjantys dvasios krizės problemą iš skirtingų mokslo sričių perspektyvos.

Pagrindinės Paskaitos:

Suvažiavimo problemą iš esmės nušvietė dvi pagrindinės paskaitos:

• Juozo Ereto „Quid de nocte?“ – istorinė analizė, atskleidžianti kelius ir etapus, kuriais eidama Vakarų civilizacija pateko į dvasios krizę, pradedant teocentrinės viduramžių pasaulėžiūros irimu ir baigiant antropocentrinio humanizmo išsigimimu.
• Stasio Šalkauskio „Ideologiniai dabarties krizių pagrindai“ – sisteminė analizė, kurioje aptariamos kultūrinės, politinės ir socialinės-ekonominės krizės, kylančios iš liberalizmo, individualizmo ir ekonomizmo. Šioms krizinėms ideologijoms autorius priešpriešina integralinę katalikiškąją pasaulėžiūrą.

Teminės Sekcijos

Po bendrųjų paskaitų, problema buvo gvildenama atskirose sekcijose, kurių pranešimai sudaro likusią knygos dalį:

• Teologija ir Religija: Prel. Vincas Borisevičius analizuoja lietuvio kataliko religinį charakterį, o vysk. Pranciškus Būčys aptaria dorovės atgaivinimo būtinybę.
• Filosofija, Psichologija, Pedagogika: Vysk. Mečislovas Reinys nagrinėja subjektyvumo ir objektyvumo problemą, o Antanas Maceina pateikia išsamią ideologinių šių dienų pedagogikos pagrindų analizę.
• Kalba, Literatūra, Menas: Juozas Ambrazevičius apžvelgia naujosios lietuvių literatūros idėjines ir formines linkmes.
• Istorija, Teisė, Sociologija, Gamta: Šiose sekcijose pateikiami pranešimai apie Sūduvos istoriją (J. Totoraitis), pozityvinės teisės krizę (J. Žagrakalys), nacionalizmą krikščioniškos doktrinos šviesoje (Pr. Kuraitis), Pijaus XI socialines idėjas (St. Bačkis) ir fizikos pasaulėvaizdį (A. Puodžiukynas).

Atminimas ir Veikla

Knygoje taip pat skiriamas dėmesys Akademijos mirusiems nariams (Marijai Pečkauskaitei, Antanui Aleknai, Juozui Naujaliui) ir paminimi minėti sukaktuvininkai. Pabaigoje pateikiama detali paties suvažiavimo eigos apžvalga, kurią parengė kun. Stasys Yla.

Apibendrinimas

„Suvažiavimo Darbai II“ yra solidus tarpukario Lietuvos katalikų intelektualinės minties paminklas. Jis atspindi gilų susirūpinimą Europos dvasine būkle ir brandų bandymą ieškoti atsakymų ne aklai sekant Vakarų madomis, o remiantis amžinosiomis krikščionybės tiesomis ir jas pritaikant konkretiems laikmečio iššūkiams. Tai vertingas šaltinis, atskleidžiantis to meto Lietuvos mokslo ir kultūros lygį bei katalikiškosios inteligentijos pastangas aktyviai dalyvauti savo tautos dvasiniame gyvenime.

Įžanga ir Pagrindinė Tema

Šis leidinys yra trečiojo Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) suvažiavimo, vykusio 1939 metų vasario 20-21 dienomis Kaune, darbų rinkinys. Nors suvažiavimas vyko neramiu laikotarpiu, artėjant Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvai netekus Klaipėdos, jo pagrindinė mintis buvo sutelkta į pozityvų darbą – „poaušrinės Lietuvos“ nagrinėjimą ir lituanistikos plėtojimą. Suvažiavimas taip pat buvo paženklintas liūdesiu dėl neseniai mirusių popiežiaus Pijaus XI ir ilgamečio Akademijos pirmininko prelato Aleksandro Dambrausko-Jakšto.

Struktūra ir Turinys

Knyga, kaip ir ankstesni leidiniai, yra suskirstyta pagal suvažiavimo sekcijų darbą. Joje pateikiamos paskaitos ir referatai, skirti įvairioms Lietuvos kultūros, mokslo ir visuomenės sritims.

Pagrindinė Paskaita:

Vedamąją paskaitą „Kultūrinio lietuvių tautos apsiginklavimo problema ir katolicizmas“ skaitė prof. Stasys Šalkauskis. Joje pabrėžiama, kad mažai tautai, esančiai sudėtingoje geopolitinėje padėtyje, svarbiausias ginklas yra ne materialinė jėga, o kultūrinis pajėgumas ir dvasinis atsparumas. Autorius, remdamasis istoriniu patyrimu, teigia, kad tikrasis kultūrinis apsiginklavimas gali būti pasiektas per darnų kultūros ir religijos (šiuo atveju – katolicizmo) vystymąsi.

Teminės Sekcijos

Problema buvo gvildenama atskirose sekcijose, kurių pranešimai sudaro likusią knygos dalį:

• Teologija ir Religija: Kun. Juozas Vaišnora analizuoja kunigų veiklą kovoje su rusifikacija, prel. Vincas Borisevičius nagrinėja dorovinį elementą vyskupo Motiejaus Valančiaus kūryboje, o kun. Vincas Padolskis aptaria vyskupo Antano Baranausko Šv. Rašto vertimą.
• Psichologija ir Filosofija: Vysk. Mečislovas Reinys skaito paskaitą „Rasė ir psichika“, prel. Pranas Kuraitis – „Tauta ir jos filosofija“, o Juozas Girnius pristato egzistencialinę filosofiją.
• Pedagogika: Dr. Ona Norušytė analizuoja šeimyninio auklėjimo padėtį, o Antanas Šerkšnas – „mūsų šviesuolio šeimos pedagogiką“.
• Kalba, Literatūra, Kritika: Ši sekcija skirta A. Dambrausko-Jakšto atminimui. Juozas Ambrazevičius lygina Jakšto ir Vaižganto asmenybes, Vladas Kulbokas aptaria Jakšto vaidmenį „Draugijos“ žurnale, o Petras Butėnas analizuoja Jakšto poetinį žodyną.
• Istorija, Teisė, Sociologija, Gamta: Šiose sekcijose pateikiami pranešimai apie viduramžių poetą Machaut Lietuvoje (A. Vaičiulaitis), Lietuvos istorijos raidą (Z. Ivinskis), kodifikacijos darbą (K. Šalkauskis), socialinio klausimo sprendimą (F. Kemėšis), Lietuvos ribų problemą (K. Pakštas) ir kitas temas.

Atminimas ir Veikla

Knyga pradedama iškilmingu popiežiaus Pijaus XI atminimu, kurį parengė vysk. Mečislovas Reinys. Taip pat skiriamas dėmesys Akademijos mirusiems nariams. Pabaigoje pateikiama detali paties suvažiavimo eigos apžvalga.

Apibendrinimas

„Suvažiavimo Darbai III“ yra vertingas tarpukario pabaigos Lietuvos intelektualinės minties dokumentas. Jis atspindi LKMA pastangas, nepaisant artėjančios politinės katastrofos, toliau kryptingai dirbti lituanistikos srityje, gilinantis į tautos istoriją, kalbą, kultūrą ir visuomenės problemas. Tai liudijimas apie brandų ir atsakingą požiūrį į mokslą kaip į tautos dvasinio atsparumo pagrindą.

Šis leidinys – tai devintasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Suvažiavimo Darbų tomas, išleistas Romoje 1982 metais. Knygą redagavo A. Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per devintąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1973 m. rugpjūčio 31 – rugsėjo 2 dienomis Bostono Kolegijoje. Šis suvažiavimas buvo skirtas Akademijos 50 metų sukakčiai paminėti, o jo darbai atspindi brandžią ir įvairiapusę išeivijos mokslininkų veiklą.

Turinys ir struktūra

Devintasis tomas yra suskirstytas į plenarinių posėdžių paskaitas ir septynias atskiras mokslų sekcijas, apimančias teologijos, istorijos, psichologijos-pedagogikos, architektūros ir meno, gamtos, literatūros bei medicinos sritis. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:

• Plenarinis posėdis: Išsiskiria jubiliejinė prof. Juozo Brazaičio paskaita „Akademija tautos kryžkelėse“, kurioje apžvelgiamas Akademijos vaidmuo sprendžiant esmines tautos problemas per penkiasdešimt jos gyvavimo metų.
• Teologijos sekcija: Kun. prof. Antanas Rubšys pateikia gilią analizę tema „Naujasis Testamentas ir mitas“.
• Istorijos sekcija: Nagrinėjama pranciškonų-bernardinų veikla Lietuvoje (dr. Viktoras Gidžiūnas), istorinių leidinių padėtis okupuotoje Lietuvoje (prof. Benediktas Mačiuika) ir Lietuvos istorinių šaltinių leidybos problemos (kun. prof. Paulius Rabikauskas).
• Psichologijos ir Pedagogikos sekcija: Aptariami protinio vystymosi ir etinių normų ryšiai (prof. Ina Užgirienė), humanistinių vertybių ugdymo klausimai (prof. Justinas Pikūnas) ir psichodelijos reiškinys bei jo pamokos krikščionybei (kun. prof. Antanas Paškus).
• Architektūros ir Meno sekcija: Dr. Jurgis Gimbutas nušviečia XIX-XX a. Lietuvos bažnyčių statytojų veiklą, o arch. Edmundas Arbas kalba apie lietuvio architekto vaidmenį dvidešimtajame amžiuje.
• Gamtos, tiksliųjų ir medicinos mokslų sekcijos: Pristatomi tyrimai apie tabako nikotiną (dr. Bronius Povilaitis) ir vėžį sukeliančius cheminius maisto priedus (dr. Petras Kaladė).
• Literatūros sekcija: Stasys Santvaras pateikia eulogiją poetams Mykolui Vaitkui ir Jonui Aisčiui, o Vladas Kulbokas apžvelgia keturis naujesniosios religinės poezijos atstovus.
  Knygos pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga ir programa.

Reikšmė

Devintasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra svarus Akademijos jubiliejaus paminėjimas ir vertingas išeivijos mokslinės minties dokumentas. Jame atsispindi ne tik ištikimybė lituanistiniams tyrinėjimams, bet ir gyvas domėjimasis universaliomis mokslo, kultūros ir visuomenės problemomis. Plati temų įvairovė ir aukštas mokslinis lygis daro šį leidinį svarbiu šaltiniu visiems, besidomintiems XX a. antros pusės lietuvių intelektualine istorija.

Šis leidinys, LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI V, yra penktasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) suvažiavimo darbų tomas, išleistas Romoje 1964 metais. Knygą, kurios pagrindinė tema – „Istorinė krikščionių atsakomybė“, redagavo A. Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per penktąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1961 m. rugsėjo 1–3 dienomis Čikagoje. Tai buvo pirmasis Akademijos suvažiavimas, surengtas Amerikos žemyne, simbolizuojantis lietuvių intelektualinės veiklos išeivijoje gyvybingumą ir plėtrą.

Turinys ir struktūra

Leidinys pradedamas Jo Eminencijos Kardinolo Pizzardo laišku, kuriame pabrėžiama mokslo ir religijos darna. Prakalboje redaktorius A. Liuima džiaugiasi Akademijos augimu išeivijoje ir pamini leidybos iššūkius. Ypatinga padėka reiškiama kunigui Juozapui Antanui Karaliui, kurio lėšomis buvo padengtos spaudos išlaidos.
Knygos turinys yra suskirstytas į plenarinių posėdžių paskaitas ir atskirų mokslų sekcijų pranešimus. Pagrindinės temos apima platų spektrą klausimų:

• Plenariniai posėdžiai: Čia išsiskiria Stasio Ylos apžvalga apie L.K.M. Akademijos praeitį, Juozo Girniaus gili analizė apie istorinę krikščionių atsakomybę ir Juozo Ereto svarstymai apie krikščionio vietą šiuolaikinės kultūros pasaulyje.
• Teologijos sekcija: Vyskupas Vincentas Brizgys nagrinėja pasauliečių dalyvavimą Bažnyčios misijoje, o Ladas Tulaba aptaria Šv. Rašto aiškinimą pagal Bažnyčios nurodymus.
• Filosofijos sekcija: Justinas Pikūnas svarsto žmogaus uždavinius mokslo šviesoje, o Petras Celiešius analizuoja egzistencializmą krikščionybės požiūriu.
• Sociologijos, Pedagogikos, Medicinos ir Gamtos mokslų sekcijos: Šiose dalyse nagrinėjamos tokios temos kaip žmonių santykiai komunizme (Vytautas Bagdanavičius), socialinės santvarkos krizė (Gediminas Galva), Amerikos ir sovietų mokyklų palyginimas (Antanas Šerkšnas), gimimų kontrolės klausimas (Juozas Meškauskas) ir evoliucijos teorijos santykis su krikščioniška pasaulėžiūra (Vladas Litas).
• Istorijos sekcija: Zenonas Ivinskis pateikia Lietuvos istorijos apžvalgą naujų šaltinių šviesoje, o Antanas Kučas ir Kostas Jurgėla nagrinėja Amerikos lietuvių istoriją ir jų ryšius su tėvyne.

Leidinio pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė, kuri palengvina naudojimąsi šiuo gausiu veikalu.

Reikšmė

Penktasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra vertingas XX a. vidurio lietuvių išeivijos intelektualinės minties paminklas. Jame atsispindi to meto lietuvių katalikų mokslininkų pastangos suderinti tikėjimą su moderniuoju mokslu, analizuoti sudėtingas socialines ir politines problemas bei išsaugoti tautinę tapatybę svetimame krašte. Temos, pradedant teologija ir baigiant tiksliaisiais mokslais, rodo platų Akademijos narių interesų lauką ir jų norą aktyviai dalyvauti pasaulio idėjų diskusijose. Ši knyga yra svarbus šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos mokslo, kultūros ir religinės minties istorija išeivijoje.

Šis leidinys – tai septintasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Suvažiavimo Darbų tomas, išleistas Romoje 1972 metais ir skirtas Akademijos 50 metų sukakčiai atminti. Knygą redagavo A. Liuima, S. J., ir Kazys Pemkus, M. D. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per septintąjį Akademijos suvažiavimą, kuris po dviejų suvažiavimų Amerikoje vėl sugrįžo į Europą ir vyko 1967 m. rugpjūčio 23–27 dienomis Vasario 16-osios gimnazijos patalpose, Hüttenfelde, Vokietijoje.

Turinys ir struktūra

Septintasis tomas atspindi platų išeivijos mokslininkų, susirinkusių iš Europos ir užjūrio kraštų, interesų lauką. Pranešimai sugrupuoti į plenarinių posėdžių paskaitas ir atskiras mokslų sekcijas, apimančias teologiją, istoriją, sociologiją, lietuvių literatūrą ir mediciną. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:

• Plenariniai posėdžiai: Išsiskiria dvi stambios studijos. Prof. dr. Juozas Eretas pateikia sociologinę apžvalgą „Dvi generacijos mūsų krikščioniškosios kultūros tarnyboje“, o prof. dr. Zenonas Ivinskis, minint 550 metų sukaktį, išsamiai nagrinėja „Žemaičių (Medininkų) vyskupijos įkūrimą (1417) ir jos reikšmę lietuvių tautai“.
• Teologijos sekcija: Nagrinėjamos temos nuo Apaštalų ir vyskupų kolegijos (prel. dr. Ladas Tulaba) iki maldos galimybių šiuolaikinio nihilizmo akivaizdoje (kun. prof. dr. Jonas Jūraitis) bei hierarchijos ir pasauliečių santykio (kun. Augustinas Rubikas).
• Istorijos sekcija: Ši sekcija ypač turtinga. Kun. prof. dr. Paulius Rabikauskas analizuoja mokslinę pažangą Vilniaus akademijoje, mons. dr. Paulius Jatulis aprašo kardinolo Jurgio Radvilo veiklą, kun. dr. Juozas Vaišnora pasakoja apie lietuvius misininkus Sibire, o dr. Povilas Rėklaitis nagrinėja Vilniaus vaizdo tipus XVI-XIX a. grafikoje.
• Literatūros ir Medicinos sekcijos: Prof. dr. Jonas Grinius svarsto laiko balso įtaką lietuvių literatūrai. Medicinos sekcijoje pateikiami pranešimai apie vėžio imunitetą (prof. dr. Vytautas Pavilanis), hipotermijos pritaikymą (dr. Domas Jasaitis) ir 3,4-benzpireno tyrimus (dr. Balys Petrauskas), pastarasis pateiktas vokiečių kalba.

Knygos pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga, kurią paruošė kun. Rapolas Krasauskas, ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė.

Reikšmė

Septintasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra svarbus Akademijos penkiasdešimtmečio veiklos išeivijoje įprasminimas. Jis liudija nenutrūkstamą lietuvių mokslininkų ryžtą tęsti mokslinį darbą, analizuoti tautai ir Bažnyčiai svarbius istorinius bei šiuolaikinius klausimus. Plati temų įvairovė ir gili analizė daro šį leidinį vertingu šaltiniu istorikams, teologams, literatūrologams ir visiems, besidomintiems lietuvių intelektualine istorija XX a. antroje pusėje.

Šis leidinys – tai aštuntasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Suvažiavimo Darbų tomas, išleistas Romoje 1974 metais. Knygą redagavo A. Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per aštuntąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1970 m. rugsėjo 1–6 dienomis Toronte, Kanadoje. Leidinys pasižymi ypatinga temų gausa ir įvairove, atspindinčia platų išeivijos mokslininkų akiratį ir jų intelektualinę brandą.

Turinys ir struktūra

Aštuntasis tomas yra suskirstytas į plenarinių posėdžių paskaitas ir net dvylika atskirų mokslų sekcijų, apimančių humanitarinius, socialinius, gamtos, tiksliuosius ir medicinos mokslus. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:

• Plenariniai posėdžiai: Išsiskiria fundamentalios Juozo Girniaus studija „Tauta kaip žmogiškoji tikrovė“ ir Jono Aisčio paskaita apie kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą jo 100-ųjų gimimo metinių proga.
• Humanitariniai mokslai (Teologija, Filosofija, Istorija, Literatūra): Gvildenamos temos nuo individualizmo ir kolektyvizmo santykio krikščionybėje iki gilių filosofinių įžvalgų apie Hegelį, Heideggerį ir Royce'ą. Istorijos sekcijoje nagrinėjama „Aušros“ meto istoriografija (J. Jakštas) ir Algirdo tikėjimo mįslė (R. Misiūnas). Literatūros sekcija stebina įvairove – nuo Donelaičio „Metų“ struktūros (R. Šilbajoris) iki Stendhalio pėdsakų Lietuvoje (A. Vaičiulaitis).
• Socialiniai mokslai (Sociologija, Pedagogika, Teisė, Politika): Analizuojama lietuvių socialinė veikla organizacijose (I. Lukoševičienė), akademinė ambasadorystė (A. Musteikis), pedagogikos kryžkelės (A. Paplauskas-Ramūnas), sovietinė švietimo sistema ir sovietų laikysena tautų atžvilgiu (S. Bačkis).
• Gamtos, tikslieji ir medicinos mokslai: Šiose sekcijose pristatomi to meto mokslo pasiekimai ir problemos: gyvybės samprata (V. Pavilanis), mutacijos modernioje biologijoje (B. Povilaitis), žmonijos didėjimas ir sintetinio maisto galimybės (P. Kaladė).
• Architektūros ir meno sekcija: Apžvelgiamos lietuvių liaudies medinių bažnyčių proporcijos (A. Kulpa-Kulpavičius), dailininko Prano Domšaičio kūryba (T. Valius) ir kiti klausimai.

Knygos pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga, kurią paruošė kun. Jonas Staškevičius, ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė.

Reikšmė

Aštuntasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra brandus lietuvių išeivijos intelektualinės minties dokumentas. Jis parodo, kaip toli nuo tėvynės gyvenantys mokslininkai ne tik puoselėjo lituanistinius tyrinėjimus, bet ir aktyviai dalyvavo pasaulinėje mokslo diskusijoje, taikydami modernias metodologijas ir analizuodami universalias problemas per lietuviškąją prizmę. Tai vertingas šaltinis visiems, besidomintiems ne tik atskiromis mokslo sritimis, bet ir XX a. antros pusės lietuvių intelektualine istorija.

 

 

Knygos apžvalga: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI IV

Šis leidinys, pavadintas LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI IV , yra ketvirtasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L. K. M. A.) suvažiavimo darbų tomas, išleistas Romoje 1961 metais. Knygą redagavo A. Liuima, S. J.. Šis leidinys apima pranešimus, skaitytus per ketvirtąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1957 m. spalio 2-4 dienomis Romoje. Dėl Antrojo pasaulinio karo ir po jo sekusių politinių pokyčių Lietuvoje, šis suvažiavimas buvo pirmasis po ilgos, penkiolikos metų pertraukos.

Turinys ir struktūra

Leidinys pradedamas Šventojo Tėvo telegrama suvažiavimo dalyviams ir atsakomąja telegrama Šventajam Tėvui, pabrėžiant glaudų ryšį su Katalikų Bažnyčia. Prakalboje  redaktorius A. Liuima apžvelgia suvažiavimo organizavimo aplinkybes ir sunkumus, su kuriais susidurta leidžiant šiuos darbus išeivijoje.Taip pat atkreipiamas dėmesys į sprendimą įtraukti mirusių Akademijos narių nekrologus
Knygos medžiaga suskirstyta pagal tradicinę katalikiškų universitetų fakultetų tvarką. Ją sudaro šios pagrindinės dalys:

• Teologija: Prof. Dr. Antano Liuimos, S. J., straipsnis „Teologinė Mistinio Kristaus Kūno samprata“.
• Medicinos etika: Kun. Dr. Prano Brazio, M. I. C., darbas „Medicinos etika pagal Pijaus XII direktyvas“.
• Teisė: Min. Dr. Stasio Antano Bačkio straipsnis „Katalikų Bažnyčios doktrina apie tautų apsisprendimo teisę“.
• Filosofija: Dr. Jono Norkaičio studija „Istorinis materializmas katalikiškos filosofinės doktrinos šviesoje“. Šis pranešimas nebuvo skaitytas suvažiavime, tačiau įtrauktas į leidinį.
• Istorija: Du pranešimai apie Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykius:
  • Prof. Dr. Zenono Ivinskio „Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai amžių bėgyje (iki XVIII amž. galo)“.
  • Kun. Dr. Stepono Matulio, M. I. C. „Lietuva ir Apaštalų Sostas 1795-1940“.
• Prof. Stasio Šalkauskio minėjimas: Prof. Dr. Juozo Ereto pranešimas „Šalkauskis idėjų keliais“.

Po mokslinių straipsnių pateikiami mirusių L. K. M. A. narių nekrologai, išdėstyti abėcėlės tvarka. Šiame skyriuje pagerbiami tokie iškilūs asmenys kaip vyskupas Pranciškus Būčys, prof. dr. Pranas Dovydaitis, arkivyskupas Pranciškus Karevičius ir kiti. Leidinio pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga, dalyvių sąrašas ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė.

Reikšmė

Šis suvažiavimo darbų tomas yra svarbus ne tik kaip išeivijoje atkurtos Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos veiklos liudijimas, bet ir kaip reikšmingas indėlis į lietuviškąjį mokslą. Jame nagrinėjamos temos atspindi to meto aktualijas ir katalikiškosios minties raidą, susiduriant su moderniojo pasaulio iššūkiais – nuo teologinių doktrinų iki medicinos etikos ir politinės filosofijos. Leidinys yra vertingas šaltinis istorikams, teologams, filosofams ir visiems, besidomintiems Lietuvos mokslo ir intelektualine istorija XX amžiaus viduryje.

  Šis leidinys – tai šeštasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Suvažiavimo Darbų tomas, išleistas Romoje 1969 metais. Knygą, kurios leidybą parėmė dr. Juozas Kazickas, redagavo kun. Antanas Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per šeštąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1964 m. rugsėjo 4–7 dienomis Niujorke, prestižiniame Fordhamo universitete.

Turinys ir struktūra

Šeštasis tomas yra itin turtingas savo tematika, atspindintis platų išeivijos mokslininkų interesų lauką. Pranešimai sugrupuoti į plenarinių posėdžių paskaitas ir atskiras mokslų sekcijas, apimančias teologiją, filosofiją, istoriją, teisę, mediciną, gamtos mokslus ir literatūrą. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:

• Plenariniai posėdžiai: Išsiskiria prof. Juozo L. Navicko paskaita „Vertybių prasmė materializmo akivaizdoje“ ir prof. Simo Sužiedėlio pranešimas apie lietuvių tautos kovą dėl lotyniškos abėcėlės išsaugojimo.
• Teologijos ir filosofijos sekcijos: Nagrinėjamos tokios temos kaip psichoanalizė krikščioniškos doktrinos šviesoje (dr. Pranas Brazys), konkrečios gyvenimo tikrovės teologija (dr. Valdemaras Cukuras) ir medžiagos samprata (dr. Feliksas Jucevičius).
• Istorijos sekcija: Ši sekcija ypač gausi. Dr. Juozas Jakštas analizuoja pavėluoto Lietuvos krikšto priežastis, kun. Rapolas Krasauskas pateikia išsamią studiją apie Katalikų Bažnyčios padėtį XVI-XVII a., o kun. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M., aprašo vienuolijų istoriją Lietuvoje.
• Medicinos bei tiksliųjų ir gamtos mokslų sekcijos: Aptariamos temos nuo vėžio etiologijos (dr. Zenonas Danilevičius) ir hormonų terapijos (dr. Alfonsas Grinius) iki antidepresinių vaistų vystymosi (dr. Jonas Gylys) ir genocido Lietuvoje (dr. Domas Jasaitis).
• Literatūros sekcija: Antanas Vaičiulaitis svarsto lietuvių literatūros problemas, kylančias kuriant svetur.

Knygos pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga, kurią paruošė kun. dr. Juozapas Vaišnora, M.I.C., ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė.

Reikšmė

Šeštasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra brandus ir solidus lietuvių išeivijos mokslinės minties paminklas. Jame atsispindi ne tik aukštas mokslinis lygis, bet ir gyvas intelektualinis dialogas su to meto pasaulio idėjomis – materializmu, psichoanalize, moderniosios valstybės samprata. Plati temų įvairovė ir gili analizė daro šį leidinį nepaprastai vertingu šaltiniu istorikams, teologams, filosofams ir visiems, besidomintiems lietuvių intelektualine istorija XX a. antroje pusėje.

1958 metais Bruklino pranciškonų spaustuvės išleista kunigo Viktoro Gidžiūno, O.F.M., knyga „Šv. Kazimieras“ yra hagiografinis veikalas, skirtas Lietuvos globėjo 500-osioms gimimo metinėms paminėti. Šis leidinys, priklausantis serijai „Šventųjų gyvenimai“, yra ne tik biografinis pasakojimas, bet ir dvasinis bei patriotinis kūrinys, atspindintis to meto išeivijos lietuvių nuotaikas.
Knyga pradedama metaforišku įvadu „Švyturys tamsioje naktyje“, kuriame šventieji, įskaitant šv. Kazimierą, pristatomi kaip dvasiniai kelrodžiai audringame pasaulyje, padedantys nepasiklysti gyvenimo klystkeliuose.
Toliau chronologiškai pasakojama šventojo gyvenimo istorija:
Jaunystė ir auklėjimas: Aprašoma šv. Kazimiero vaikystė karališkuosiuose rūmuose Krokuvoje, kur jis gimė 1458 m. spalio 3 d.. Nors aplinka buvo kupina pagundų, pabrėžiama pamaldžių tėvų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio bei motinos, austrų habsburgaitės Elžbietos – įtaka. Iš motinos jis paveldėjo gilų tikėjimą, o iš tėvo – lietuvišką nuosaikumą, teisingumą ir ištvermę. Didelis dėmesys skiriamas jo iškiliems mokytojams, ypač kronikininkui Janui Dlugošui, kuris supažindino jaunuolį su Lietuvos istorija, krikščionybės tiesomis ir išmokė lotynų kalbos.
Valstybinė veikla: Knygoje vaizduojamas Kazimiero, kaip būsimo sosto įpėdinio, ruošimas. Aprašomos jo kelionės po Lietuvą ir Lenkiją, kurių metu jis buvo supažindintas su valstybės valdymu. Būdamas 22-ejų, jis dvejus metus pavadavo tėvą Lenkijoje ir pasižymėjo kaip gabus, teisingas ir taupus administratorius, kuris stengėsi išpirkti užstatytus karališkus dvarus, šalino netikusius dvariškius ir stabdė stačiatikybės plitimą.
Liga ir mirtis: Dėl asketiško gyvenimo būdo ir įtempto darbo pašlijo princo sveikata. Jam pasireiškė tuo metu nepagydomos džiovos požymiai. Šv. Kazimieras mirė 1484 m. kovo 4 d. Gardine, eidamas 26-uosius metus. Jo kūnas buvo palaidotas Vilniaus katedroje.
Dorybės ir šventumas: Didelė kūrinio dalis skirta šv. Kazimiero dorybėms aprašyti. Pabrėžiamas jo gilus pamaldumas, išmintis, teisingumas ir ypač skaistybė. Net ir gyvendamas karaliaus dvare, jis praktikavo askezę: po karališkais drabužiais nešiojo ašutinę, dažnai pasninkaudavo ir ilgas valandas praleisdavo melsdamasis. Ypač akcentuojama jo meilė Dievo Motinai Marijai ir himnui „Omni die dic Mariae“, kurio nuorašas, kaip teigiama, buvo rastas jo karste.
Reikšmė Lietuvai: Autorius iškelia šv. Kazimierą kaip Lietuvos nacionalinį simbolį. Jis vaizduojamas kaip tautos ir katalikybės gynėjas nuo išorinių grėsmių, ypač stačiatikybės ir Rusijos įtakos. Minimass ir stebuklingas jo pasirodymas Lietuvos kariuomenei mūšyje prie Polocko 1518 metais. Aprašomi ir vėlesni jo relikvijų slėpimo atvejai per karus ir sovietmetį, pabrėžiant priešiškų režimų neapykantą šventajam.
Knyga baigiama kreipimusi į to meto, ypač išeivijos, jaunimą, raginant šv. Kazimierą laikyti Tėvynės meilės ir dorybių pavyzdžiu. Leidinys gausiai iliustruotas piešiniais ir nuotraukomis, vaizduojančiomis šventąjį, jo artimuosius, istorines vietas (Vilnių, Trakus, Krokuvą) ir su jo kultu susijusius meno kūrinius.
Apibendrinant, tai pamaldaus ir patriotinio pobūdžio kūrinys, skirtas stiprinti lietuvių tikėjimą ir tautinę tapatybę. Jis perteikia šv. Kazimiero gyvenimą ne kaip sausą istorinį faktą, o kaip įkvepiantį pavyzdį ateities kartoms.

Šv. Pranciškaus dvasios aktualumas šiandienai: T. Viktoro Gidžiūno, O.F.M. knygos apžvalga
Tėvo Viktoro Gidžiūno, O.F.M., knyga „Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas“, išleista 1952 metais Kenebunkporte, Meino valstijoje, yra gilus ir įžvalgus veikalas, skirtas atskleisti pranciškoniškojo dvasingumo esmę ir jo neblėstančią reikšmę šiuolaikiniam pasauliui. Tai ne tik istorinis pasakojimas apie Šv. Pranciškų Asyžietį, bet ir dvasinis vadovas, kviečiantis skaitytoją pritaikyti amžinąsias pranciškoniškas vertybes savo gyvenime.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra suskirstytas į teminius skyrius, kurių kiekvienas nagrinėja skirtingą Šv. Pranciškaus dvasinio palikimo aspektą, leisdamas skaitytojui palaipsniui pasinerti į pranciškoniškosios minties gelmes.
Įvadas į pranciškonizmą: Knyga pradedama įvadu, kuriame autorius pabrėžia Šv. Pranciškaus, kaip Vakarų Bažnyčios atnaujintojo, svarbą ir jo misijos universalumą. Pristatoma pranciškoniškojo dvasingumo esmė – siekis tobulai sekti Kristumi per neturtą, nuolankumą ir meilę.
Pagrindinės pranciškoniškos dorybės: Knygos branduolį sudaro išsamus svarbiausių pranciškoniškų vertybių aptarimas:
Neturtas ir nuolankumas: Autorius atskleidžia, kad pranciškoniškas neturtas nėra tik materialinių gėrybių atsisakymas, bet ir vidinė laisvė nuo prisirišimo, leidžianti visiškai pasitikėti Dievo apvaizda.
Meilė kūrinijai: Nagrinėjamas garsusis Šv. Pranciškaus požiūris į gamtą. Kūrinija jam buvo ne išnaudojimo objektas, o veidrodis, atspindintis Kūrėjo didybę ir gerumą. Garsioji „Saulės giesmė“ pristatoma kaip šio požiūrio kulminacija.
Džiaugsmas ir taika: Atskleidžiama, kaip, net ir gyvendamas atšiauriomis sąlygomis, Šv. Pranciškus išliko „Dievo linksmintoju“ (lot. Joculator Domini), o jo sekėjai tapo taikos nešėjais pasaulyje.
Pranciškoniškoji šeima: Knygoje taip pat apžvelgiama pranciškonų ordino struktūra – Pirmasis ordinas (vyrai), Antrasis ordinas (seserys klarisės) ir Trečiasis ordinas (pasauliečiai), parodant, kaip Šv. Pranciškaus dvasia gali būti įgyvendinama įvairiuose gyvenimo luomuose.
Socialinis matmuo: T. V. Gidžiūnas pabrėžia ir socialinį pranciškonizmo aspektą. Šv. Pranciškaus meilė vargšams ir atstumtiesiems pristatoma kaip įkvėpimas socialiniam teisingumui ir artimo meilės darbams.
Stilius ir tikslas
Autorius rašo aiškiu, pakiliu ir dvasingu stiliumi, gausiai remdamasis pirminiais šaltiniais – Šv. Pranciškaus raštais ir ankstyvosiomis jo biografijomis, ypač Tomo Čelaniečio darbais. Jo tikslas – ne tik informuoti, bet ir dvasiškai ugdyti. Knyga siekiama parodyti, kad Šv. Pranciškaus idealai – paprastumas, meilė gamtai, taikos siekis ir dvasinis džiaugsmas – yra ypač aktualūs sudėtingame ir neramiame XX amžiaus pasaulyje.
Išvados
„Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas“ yra klasikinis pranciškoniškosios dvasinės literatūros pavyzdys. Tai įkvepiantis ir pamokantis veikalas, kuris puikiai tinka tiek tiems, kurie pirmą kartą susipažįsta su Šv. Pranciškumi, tiek tiems, kurie nori pagilinti savo žinias ir dvasiškai atsinaujinti. T. Viktoro Gidžiūno, O.F.M., knyga yra nesenstantis priminimas apie tai, kaip vieno žmogaus radikalus atsidavimas Evangelijai gali nušviesti ištisas epochas ir įkvėpti milijonus žmonių visame pasaulyje.

Tikiu Dievą – tai ne tik maldaknygės pavadinimas, bet ir gilus lietuvių tautos krikščioniškosios tapatybės liudijimas. 1964 m. Čikagoje kunigo Stasio Ylos parengta ir Tėvų Marijonų išleista knyga yra monumentalus veikalas, tapęs dvasiniu kelrodžiu ir kultūriniu ramsčiu išeivijos lietuviams Šaltojo karo metais. Tai išsamus maldų rinkinys, meistriškai sujungiantis Bažnyčios liturgiją su asmeniniu ir bendruomeniniu pamaldumu.
Jau nuo pat pirmo puslapio knyga pabrėžia savo glaudų ryšį su Lietuvos istorija. Viršelį puošia įspūdinga medžio graviūra, vaizduojanti Nukryžiuotąjį, su dedikacija: „MINDAUGO KRIKŠTUI IR NUŽUDYMUI PRISIMINTI“. Taip kiekvieno tikinčiojo asmeninis tikėjimo aktas susiejamas su pirmuoju karališkuoju Lietuvos „Credo“. Pratarmėje kunigas S. Yla paaiškina, kad šis maldynas buvo sumanytas kaip atsakas į naujų kartų poreikius, siekiant atnaujinti ir papildyti senesnį, nors ir labai brangintą,
Didįjį Šaltinį. Įkvėptas po Pirmojo pasaulinio karo sustiprėjusio liturginio sąjūdžio, autorius siekė „Bažnyčios liturgiją priartinti žmogui įvairiuose jo gyvenimo momentuose“.
Knygos struktūra yra apgalvota ir logiška. Kaip nurodo pats autorius, maldyną sudaro trys pagrindinės dalys:
Liturgija: Beveik trečdalis knygos skirta liturginiam laikui – sekmadienio ir dialoginėms Mišioms, maldoms iš mišiolo ir brevijoriaus, pritaikytoms liturginiams metams.
Pamaldumo būdai: Kita dalis apima įvairius bendruomeninius ir asmeninius pamaldumo praktikavimo būdus, tokius kaip Atgailos psalmės, tradiciniai Graudūs verksmai, Kryžiaus kelias, Rožinis ir litanijos.
Žmogus ir jo dvasiniai rūpesčiai: Paskutinis trečdalis telkiasi ties tikinčiojo gyvenimu įvairiose bendruomenėse – profesijoje, šeimoje, mokykloje, organizacijoje, tautoje ir visoje žmonijoje.
Tikiu Dievą išsiskiria ne tik savo išsamumu, bet ir ypatingu lietuviškumu. Čia randamos maldos ne tik į visuotinius šventuosius, bet ir į Lietuvos globėjus, ypač šv. Kazimierą. Itin jautriai atliepiamas ir tautos likimas – įtrauktos maldos, mininčios Tautos išsklaidymo dieną (birželio 15-ąją), ir maldavimai už pavergtą Tėvynę. Knyga tampa dvasiniu ryšiu su Lietuva, įamžindama maldas, skirtas garsioms Lietuvos Marijos šventovėms: Aušros Vartams, Šiluvai, Žemaičių Kalvarijai. Maldyno turinį praturtina ir lietuvių literatūros klasikų – Maironio, Bernardo Brazdžionio, Vytauto Mačernio – eilės, kurios organiškai įsilieja į maldų audinį.
Knygos kontekstą atspindi ir priedai. Išpažinties formos, pateiktos ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, prancūzų bei ispanų kalbomis, liudija, kad leidinys buvo skirtas plačiai po pasaulį išsibarsčiusiai diasporai.
Apibendrinant galima teigti, kad Tikiu Dievą yra kur kas daugiau nei maldynas. Tai dvasinis palikimas, atspindintis lietuvių tautos tikėjimą, istoriją ir kultūrinę savimonę. Savo metui tai buvo nepaprastai svarbus leidinys, stiprinęs išeivijos dvasią ir palaikęs gyvą ryšį su Tėvyne. Šiandien jis išlieka vertingas ne tik kaip pamaldumo šaltinis, bet ir kaip reikšmingas istorinis dokumentas, liudijantis apie nepalaužiamą lietuvių tautos tikėjimą ir viltį.

1971 metais Brukline, Niujorke, išleista Tėvo pranciškono ir istoriko Viktoro Gidžiūno, O.F.M., monografija „Trečiasis Šv. Pranciškaus Ordinas“ yra išskirtinis veikalas Lietuvos bažnytinės istoriografijos panoramoje. Knyga, pasirodžiusi minint 750-ąsias ordino įkūrimo metines, peržengia proginio leidinio ribas ir tampa fundamentaliu tyrimu, apimančiu pasauliečių pranciškonų judėjimo ištakas, teologinius pagrindus ir istorinę raidą, ypatingą dėmesį skiriant jo vaidmeniui Lietuvos istorijoje ir lietuvių išeivijos gyvenime.
Autoriaus žodyje T. V. Gidžiūnas atskleidžia, kad šios knygos genezė – tai išplėstas enciklopedinis straipsnis, parengtas „Lietuvių Enciklopedijai“. Autoriaus tikslas yra dvejopas: pirma, pademonstruoti pranciškoniškosios dvasios universalumą ir nesenstantį aktualumą, antra, atskleisti gilų ir dažnai dramatišką Trečiojo ordino pėdsaką Lietuvos tautos religiniame, kultūriniame ir net politiniame gyvenime. Jis kreipiasi į „Mielą šv. Pranciškaus dvasios Sekėją“, pabrėždamas, kad ordinas buvo gyvybiškai svarbus išlaikant tikėjimą ir lietuvybę „rusų carų vergijos laikais“ ir aktyviai dalyvavo „pavergtos Tėvynės vadavime“ išeivijoje.
Šis tiesioginis kreipinys ir istoriniai akcentai atskleidžia, kad veikalas turi būti vertinamas ne tik kaip akademinis tyrimas, bet ir kaip specifinio laikotarpio – Šaltojo karo – lietuvių diasporos intelektualinis produktas. Knyga atlieka dvejopą funkciją. Viena vertus, tai yra istorinės atminties išsaugojimo aktas. Laikotarpiu, kai sovietų okupuotoje Lietuvoje religinių organizacijų istorija buvo nutylima arba falsifikuojama, T. V. Gidžiūnas kruopščiai dokumentuoja ir įamžina vienos svarbiausių pasauliečių katalikų institucijų istoriją. Kita vertus, tai yra pastoracinis ir tapatybės formavimo įrankis, skirtas išeivijos bendruomenei. Pasakodamas apie tretininkų ištvermę, pasiaukojimą ir indėlį į tautos išlikimą, autorius pateikia įkvepiantį pavyzdį ir dvasinio bei kultūrinio atsparumo modelį bendruomenei, gyvenančiai toli nuo Tėvynės. Ši dvejopa – istoriografinė ir pastoracinė-tapatybinė – veikalo prigimtis yra esminis raktas, leidžiantis suprasti jo struktūrą, toną ir istorinę reikšmę.
Teologiniai ir istoriniai pamatai: Šv. Pranciškaus aktualumo analizė Knygos įžanginė dalis yra skirta ne tik Šv. Pranciškaus Asyžiečio biografijai ir XIII amžiaus socialiniam bei religiniam kontekstui nušviesti, bet ir fundamentaliam teologiniam teiginiui pagrįsti: pranciškoniškoji dvasia yra amžinai aktuali. T. V. Gidžiūnas metodiškai konstruoja argumentą, kad pranciškoniškasis idealas, apimantis neturtą, nuolankumą, brolišką meilę ir klusnumą Bažnyčiai, yra universalus atsakas į bet kurios epochos dvasines ir socialines krizes. Autorius pabrėžia, kad Šv. Pranciškus pasauliui pasirodė kaip alter Christus – antrasis Kristus – ir jo pasiūlytas kelias yra ne kas kita, kaip radikalus grįžimas prie Evangelijos.
Siekdamas pagrįsti šį teiginį XX amžiaus kontekste, T. V. Gidžiūnas pasitelkia popiežiaus Pauliaus VI autoritetą, cituodamas jo kalbą, kurioje patvirtinamas pranciškoniškumo aktualumas moderniam pasauliui, pernelyg susirūpinusiam „ekonominiais reikalais“. Taip pranciškoniškas neturtas pateikiamas kaip atsakas į materializmą, broliška meilė – kaip vaistas nuo socialinių konfliktų ir susvetimėjimo, o klusnumas – kaip priešnuodis individualizmui ir autoritetų krizei.
Ši apologetinė veikalo dalis įgyja ypatingą prasmę, kai yra vertinama atsižvelgiant į Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) kontekstą. Susirinkimas iš naujo suformulavo Bažnyčios požiūrį į pasaulį ir ypač pabrėžė „visuotinį pašaukimą į šventumą“, akcentuodamas, kad ne tik dvasininkai ir vienuoliai, bet ir kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas siekti krikščioniškos tobulybės savo gyvenimo luome. Būtent pasauliečių vaidmens Bažnyčios misijoje iškėlimas tapo vienu iš kertinių Susirinkimo akcentų.
T. V. Gidžiūno argumentacija tobulai atliepia šią pokoncilinę dvasią. Jo nuolatinis pabrėžimas, kad „šv. Pranciškaus dvasios vaiku gali būti ir gyvendamas pasaulyje“, ir kad Trečiasis ordinas yra būtent tam sukurtas kelias, yra ne tik istorinis faktas, bet ir giliai pastoralinis teiginys, suformuluotas Vatikano II Susirinkimo dvasia. Taigi, knygos įžanga nėra vien hagiografinis pasakojimas. Tai yra teologiškai pagrįsta argumentacija, naudojanti istorinę Šv. Pranciškaus figūrą tam, kad patvirtintų ir išpopuliarintų pokoncilinį pasauliečių dvasingumo modelį savo skaitytojams – lietuvių išeivijos bendruomenei. Šv. Pranciškus ir jo įkurtas pasauliečių ordinas pateikiami kaip istoriškai patikrintas ir Bažnyčios autoritetu patvirtintas atsakymas į modernaus krikščionio klausimą: kaip gyventi šventai pasaulyje, jo neatmetant, bet jį perkeičiant.
Kanoninė ir struktūrinė apžvalga: Trečiojo Ordino prigimtis ir raida Savo veikale T. V. Gidžiūnas skiria didelį dėmesį kanoninei ir struktūrinei Trečiojo ordino prigimčiai, siekdamas įrodyti, kad tai nėra tiesiog eilinė maldinga draugija, o tikras, Bažnyčios teisiškai pripažintas ordinas, pritaikytas pasauliečiams. Autorius detaliai analizuoja ordino regulos raidą, išskirdamas tris esminius etapus, kurie atspindi ne tik pačios institucijos, bet ir visos Bažnyčios požiūrio į pasauliečių vaidmenį evoliuciją.
Pirmasis etapas siejamas su pirmąja regula (1221 m.), kurią, kaip teigiama, įkvėpė pats Šv. Pranciškus ir patvirtino popiežius Honorijus III. Ši ankstyvoji regula, kurios turinys iš dalies išlikęs Šv. Pranciškaus „Laiške visiems tikintiesiems“, pabrėžė asmeninę atgailą, pamaldumą ir atsiribojimą nuo pasaulietinių konfliktų. Tokie nurodymai, kaip draudimas nešioti ginklus ar duoti iškilmingas priesaikas, atspindėjo viduramžių pasauliečių troškimą gyventi beveik vienuolišką gyvenimą, nepaliekant savo šeimų ir profesijų. Tai buvo radikalus bandymas perkelti evangelinius patarimus į kasdienį pasauliečio gyvenimą.
Antrasis, institucionalizacijos, etapas prasidėjo su popiežiaus Mikalojaus IV regula (1289 m.). Šis dokumentas, kurį T. V. Gidžiūnas išsamiai aprašo, suteikė ordinui aiškią teisinę struktūrą, formalizavo narystės sąlygas, įvedė privalomas kanonines valandas (arba jų atitikmenį maldomis) ir, svarbiausia, įtvirtino glaudų ryšį su Pirmuoju pranciškonų ordinu, kurio nariai buvo paskirti tretininkų vizitatoriais. Ši regula rodo, kaip Bažnyčios hierarchija perėmė populiaraus ir stichiškai plintančio judėjimo globą, siekdama užtikrinti jo doktrininį grynumą ir organizacinį tvarumą.
Trečiasis, modernizacijos, etapas yra susijęs su popiežiaus Leono XIII regula (1883 m.). Ši reforma, įvykdyta socialinių ir politinių XIX amžiaus iššūkių akivaizdoje, yra bene reikšmingiausia ordino adaptacija. T. V. Gidžiūnas pabrėžia, kad Leonas XIII siekė paversti Trečiąjį ordiną savo socialinės reformos įrankiu. Dėl to buvo sušvelnintos griežtos viduramžių atgailos praktikos (pvz., ilgi pasninkai), atsisakyta anachronistinių draudimų (pvz., nešioti ginklus), o vietoj matomo vienuoliško abito įvesti kuklesni simboliai – škaplieriai ir juostelė. Svarbiausia, kad buvo iškeltas aktyvaus apaštalavimo ir socialinės tarnystės idealas, skatinant tretininkus aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir jį pertvarkyti pagal krikščioniškus principus.
Ši evoliucija rodo, kaip pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje keitėsi: nuo atgailautojų, siekiančių asmeninio šventumo imituojant vienuolius (XIII a.), per organizuotos ir prižiūrimos brolijos narius (XIV a.), iki aktyvių socialinės pertvarkos agentų, Bažnyčios „armijos“ pasaulyje (XIX–XX a.). T. V. Gidžiūno pateikta regulų analizė yra ne tik kanoninės teisės istorija, bet ir gili įžvalga į besikeičiančią pasauliečių vietą Kristaus Kūne.
Istorinis naratyvas: Trečiojo Ordino kelias per amžius Po išsamios struktūrinės analizės, T. V. Gidžiūnas pereina prie chronologinio pasakojimo apie Trečiojo ordino istorinę raidą nuo XIII amžiaus iki XX amžiaus pradžios. Ši veikalo dalis yra sukonstruota kaip didingas epas, kuriame atsiskleidžia cikliškas istorijos modelis: spartus augimas ir klestėjimas, po kurio seka išbandymų ir nuosmukio laikotarpiai, o galiausiai – dvasinis atgimimas ir naujas pakilimas.
XIII amžius vaizduojamas kaip ordino „aukso amžius“, kai, įkvėptas paties Šv. Pranciškaus pavyzdžio, judėjimas sparčiai išplito po visą krikščioniškąją Europą. Autorius pabrėžia ordino universalumą, į jo eiles įtraukdamas karalius (Šv. Liudvikas IX, Šv. Ferdinandas III), karalienes (Šv. Elzbieta Vengrė), didikus, mokslininkus ir paprastus žmones. Šis laikotarpis pasižymėjo ne tik narių gausa, bet ir didžiuliu socialiniu poveikiu – tretininkai gynė Bažnyčią nuo imperatoriaus Frydricho II užmačių, steigė ligonines ir prieglaudas, tapdami aktyviais gailestingumo darbų vykdytojais.
XIV amžius aprašomas kaip sunkių išbandymų metas. Didžioji Vakarų schizma, maras ir dvasinis Pirmojo ordino nuosmukis neigiamai paveikė ir tretininkus. Sunkiausias smūgis buvo nepagrįstas ordino sutapatinimas su eretiškais judėjimais, tokiais kaip beginai ir fratičeliai, dėl ko kai kurie vyskupai net uždraudė tretininkų susirinkimus. Tačiau, T. V. Gidžiūno teigimu, popiežių (Klemenso V, Jono XXII) parama padėjo ordinui atlaikyti šmeižto kampaniją ir amžiaus pabaigoje vėl atsigauti.
XV amžius vaizduojamas kaip atgimimo laikotarpis, glaudžiai susijęs su pranciškonų observantų reformos judėjimu. Tokie šventieji kaip Jonas Kapistranas ir Koleta ne tik reformavo Pirmąjį ir Antrąjį ordinus, bet ir aktyviai gaivino Trečiąjį ordiną, kuris vėl suklestėjo visoje Europoje.
XVI amžius – tai protestantizmo sukeltos krizės metas. Reformacijos nusiaubtuose kraštuose ordinas beveik išnyko. Tačiau T. V. Gidžiūnas randa ir šviesiąją pusę – ordinas suklestėjo Ispanijoje, Portugalijoje ir jų kolonijose Naujajame Pasaulyje bei Azijoje. Pranciškonų misionieriai atnešė Trečiąjį ordiną Amerikos indėnams ir filipiniečiams, o Japonijoje persekiojimų metu net 17 tretininkų tapo kankiniais.
XVII amžius vėl apibūdinamas kaip klestėjimo laikotarpis, o XVIII amžius – kaip naujų persekiojimų metas, šįkart iš Apšvietos idėjų paveiktų absoliutinių monarchijų (pvz., Juozapo II Austrijoje) ir Prancūzijos revoliucijos pusės.
Šis cikliškas pasakojimas, kuriame nuolat pabrėžiamas šventųjų narių pavyzdys, atlieka didaktinę funkciją. Istorija pateikiama ne kaip neutralus faktų rinkinys, o kaip dvasinės kovos arena, kurioje pranciškoniškasis idealas, nepaisant visų išorinių ir vidinių sunkumų, nuolat įrodo savo gyvybingumą ir galiausiai triumfuoja. Toks naratyvas turėjo įkvėpti ir sustiprinti išeivijos skaitytoją, parodant, kad dabartiniai sunkumai (sovietinė okupacija) yra tik dar vienas išbandymas ilgoje ir garbingoje ordino istorijoje, po kurio neišvengiamai ateis atgimimas.
Trečiasis Ordinas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir carinės priespaudos metais: Tautiškumo ir tikėjimo bastionas Išskirtinę ir bene vertingiausią T. V. Gidžiūno knygos dalį sudaro skyriai, skirti Trečiojo ordino istorijai Lietuvoje. Čia autorius, remdamasis istoriniais šaltiniais ir pranciškonų kronikomis, atskleidžia unikalų šio pasauliečių judėjimo vaidmenį, ypač dramatišku carinės priespaudos laikotarpiu.
Ordino pradžia Lietuvoje siejama su pačių pranciškonų atvykimu. Jau XIII amžiuje kaimyninėse žemėse veikė tretininkų kongregacijos, o įsikūrus vienuolynams Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (Vilniuje, Kaune, Lydoje ir kitur), aplink juos natūraliai būrėsi pamaldūs pasauliečiai. Autorius kelia hipotezę, kad pirmaisiais tretininkais galėjo būti patys didieji kunigaikščiai – Jogaila ir Kazimieras Jogailaitis, taip pabrėždamas glaudų ordino ryšį su valstybės elitu. Iki Lietuvos padalijimų tiek konventualų, tiek vėliau atvykusių observantų (bernardinų) globoje tretininkų kongregacijos klestėjo visoje LDK, tapdamos svarbia parapinio gyvenimo dalimi.
Tačiau esminė ordino transformacija įvyko po 1863 metų sukilimo, kai carinė valdžia, siekdama palaužti lietuvių tautinį ir religinį atsparumą, uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis ir panaikino beveik visus vienuolynus. Šiomis aplinkybėmis Trečiasis ordinas iš pamaldžios brolijos virto organizuotu nacionalinio pasipriešinimo tinklu. T. V. Gidžiūnas įtikinamai parodo, kaip iš tretininkų, netekusių savo dvasinių vadovų pranciškonų, globos ėmėsi įžvalgūs dieceziniai dvasininkai, pirmiausia – Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jis suprato, kad plačiai paplitęs, disciplinuotas ir giliai motyvuotas tretininkų tinklas yra ideali priemonė draudžiamos spaudos platinimui.
Autorius pateikia gausybę konkrečių pavyzdžių, iliustruojančių šį unikalų reiškinį. Kunigas Martynas Sidaravičius Suvalkijoje organizavo „Neperstojančiai Vaikščiojančias Žygūnes“ – ištisą tinklą moterų tretininkių, kurios ne tik platino knygas, bet ir rinko lėšas jų leidybai. Kalvarijoje veikė vadinamasis „davatkynas“, savotiškas pasauliečių tretininkių sambūris, kurio vadovė Agota Zigmantaitė tapo legendine knygneše, visos Dzūkijos spaudos platintojų motina. Žemaitijoje kunigai Leonardas Tarvydas, Feliksas Rudokas, Antanas Vytartas ir kiti sistemingai telkė tretininkus šiam pavojingam, bet gyvybiškai svarbiam tautos išlikimui darbui.
Šis istorinis etapas atskleidžia esminį lūžį. Iki tol buvęs pirmiausia asmeninio šventumo siekimo keliu, carinės priespaudos sąlygomis Trečiasis ordinas Lietuvoje įgavo naują, tautinę-politinę, dimensiją. Religinis įsipareigojimas neatsiejamai susiliejo su patriotizmu. Būti geru kataliku tretininku reiškė būti ir aktyviu kovotoju už lietuvišką žodį ir tautinę tapatybę. Išorinis spaudimas ne sunaikino, o, priešingai, sutelkė ir perkeitė ordiną, paversdamas jį vienu iš svarbiausių pasyviojo pasipriešinimo ramsčių. T. V. Gidžiūno nuopelnas yra tas, kad jis pirmasis taip išsamiai ir sistemiškai atskleidė šį unikalų tretininkų-knygnešių fenomeną, įtvirtindamas jį Lietuvos istoriografijoje kaip neatsiejamą tautinio atgimimo dalį.
Atgimimas Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940): Institucionalizacija ir veiklos kryptys
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Trečiasis ordinas iš pogrindinės, decentralizuotos struktūros transformavosi į vieną masiškiausių ir geriausiai organizuotų katalikiškų pasauliečių judėjimų šalyje. T. V. Gidžiūno knygoje šis laikotarpis vaizduojamas kaip tikras ordino atgimimas ir klestėjimas, glaudžiai susijęs su pačių pranciškonų atsikūrimu Lietuvoje.
Proceso iniciatoriumi ir varikliu tapo Tėvas Pranciškus Bizauskas, kuris, atgaivinęs pranciškonų veiklą Kretingoje, iškart ėmėsi sistemingai tvarkyti ir tretininkų kongregacijas. Jam ir jo įpėdiniui, energingajam Tėvui Jeronimui Pečkaičiui, teko nelengva užduotis – sujungti per dešimtmečius savarankiškai veikusius parapinius būrelius į vieningą, kanoniškai tvarkingą nacionalinę provinciją. Šiam tikslui pasiekti buvo pasitelktos modernios organizacinės priemonės.
Pirmiausia, buvo sušaukti trys visos Lietuvos tretininkų kongresai (Kretingoje 1922 m., Radviliškyje 1923 m. ir Kaune 1924 m.). Šie renginiai, kuriuose dalyvavo šimtai atstovų iš visos šalies, o sveikinimus siuntė aukščiausi Bažnyčios ir valstybės pareigūnai, atliko kelias funkcijas: demonstravo ordino jėgą ir įtaką, kėlė narių sąmoningumą ir entuziazmą, ir, svarbiausia, formulavo bendras veiklos gaires. Kongresų nutarimuose atsispindi ordino veiklos krypčių plėtra: nuo asmeninio pamaldumo pereinama prie aktyvaus socialinio apaštalavimo – įsipareigojama platinti katalikišką spaudą, remti blaivybę, dalyvauti politiniame gyvenime balsuojant už katalikiškas partijas.
Antra, buvo sukurta informacinė infrastruktūra. 1923 metais pradėtas leisti mėnesinis žurnalas „Šv. Pranciškaus Varpelis“, kuris tapo pagrindiniu ryšio, formacijos ir organizacinės komunikacijos kanalu. Taip pat buvo leidžiami vadovėliai, maldynai ir kalendoriai, skirti specialiai tretininkams.
Trečia, ordino veikla diversifikavosi. Be tradicinių pamaldumo praktikų, tretininkai ėmėsi plataus masto socialinių ir karitatyvinių projektų. Ryškiausias pavyzdys – Šv. Luko ligoninės statyba Kaune, inicijuota ir vykdyta per specialiai įsteigtą „Labdaringą Krikščioniškos Meilės draugiją“. Nors projektas susidūrė su finansiniais sunkumais, jis parodė ordino ambicijas ir gebėjimą mobilizuoti resursus dideliems socialiniams darbams. Taip pat buvo steigiamos jaunųjų tretininkų sekcijos, siekiant pritraukti jaunąją kartą, organizuojamos rekolekcijos, remiami kunigų seminarijų auklėtiniai.
Ši intensyvi veikla rodo, kad tarpukario Lietuvoje Trečiasis ordinas tapo svarbia pilietinės visuomenės dalimi ir vienu iš pagrindinių Katalikų Bažnyčios socialinės įtakos instrumentų. Jo veikla atitiko europinės Katalikų akcijos modelį, kai pasauliečiai, vadovaujami dvasininkijos, buvo mobilizuojami kurti ir stiprinti krikščioniškomis vertybėmis grįstą visuomenę. Taigi, ordino atgimimas nepriklausomoje Lietuvoje buvo ne tiesiog grįžimas prie senų tradicijų, o modernizacija ir institucionalizacija, pavertusi jį aktyviu ir įtakingu katalikiškojo valstybės kūrimo projekto dalyviu.
Lietuvių tretininkai išeivijoje: Tapatybės išsaugojimas Amerikoje
Paskutinis ir itin detalus T. V. Gidžiūno knygos skyrius skirtas Trečiojo ordino istorijai lietuvių išeivijoje Šiaurės Amerikoje. Šis pasakojimas yra ne tik religinės organizacijos kronika, bet ir savotiškas visos lietuvių diasporos patirties mikrokosmosas, atspindintis jos raidą nuo pirmųjų imigrantų bangų iki pokario institucionalizacijos ir vėlesnių iššūkių.
Istorija prasideda nuo XIX a. pabaigos, kai su pirmaisiais emigrantais į Ameriką atvyko ir tretininkai. Iš pradžių jų veikla buvo neformali, susitelkusi aplink kuriamas lietuviškas parapijas. Atvykę kunigai, sekdami Lietuvos pavyzdžiu, būrė pamaldžius tikinčiuosius į kongregacijas, tačiau šios grupės buvo pavaldžios vietos klebonams ir dažnai priklausė įvairių tautybių (vokiečių, lenkų, italų) pranciškonų provincijų jurisdikcijai, nes lietuvių pranciškonų Amerikoje tiesiog nebuvo.
Esminis lūžis įvyko po Antrojo pasaulinio karo, kai į JAV atvyko iš Lietuvos pasitraukę pranciškonai. Jų atvykimas suteikė postūmį centralizuoti ir suvienyti išsibarsčiusias lietuvių tretininkų kongregacijas. Šio proceso siela tapo Tėvas Justinas Vaškys, kuris, 1944 metais gavęs įgaliojimus, pradėjo sistemingą darbą – lankė parapijas, vedė rekolekcijas ir derėjosi su kitų tautybių pranciškonų provincijolais dėl lietuviškų kongregacijų perleidimo. Šis procesas nebuvo lengvas, tačiau galiausiai pavyko įkurti vieningą lietuvių tretininkų Šv. Kazimiero provinciją, kuri 1946 metais jau jungė 58 kongregacijas su 2100 narių, o piko metu, apie 1950 metus, narių skaičius siekė beveik 4700.
Ši institucionalizacija atspindi platesnį diasporos bendruomenės brendimo procesą: nuo atskirų, parapijos lygmeniu veikiančių salelių pereinama prie nacionalinių organizacijų, kurios siekia išsaugoti tautinę ir religinę tapatybę platesniame, asimiliacijos spaudimą patiriančiame kontekste.
T. V. Gidžiūnas detaliai aprašo tris pagrindines Amerikos lietuvių tretininkų veiklos sritis, kurios taip pat yra būdingos visai diasporai :
Dvasinė ir religinė veikla: Asmeninis pamaldumas, dalyvavimas parapijos gyvenime, rekolekcijos. Šioje srityje ypač svarbus buvo Lietuvoje leisto žurnalo „Šv. Pranciškaus Varpelis“ atgaivinimas Amerikoje. Jis tapo pagrindiniu dvasinės formacijos ir bendruomenę jungiančiu leidiniu.
Tautinės ir kultūrinės tapatybės išsaugojimas: Tretininkai aktyviai rėmė lietuvišką katalikišką spaudą, aukojo lietuvių vienuolijų steigimui ir išlaikymui, ypač pačių pranciškonų vienuolynų (Greene, Kennebunkport) statybai ir plėtrai. Šie vienuolynai tapo ne tik religiniais, bet ir lietuvių kultūros centrais.
Pagalba Tėvynei ir tremtiniams: Ordino nariai aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje, remdami BALF'ą, siųsdami siuntinius į Vokietijos DP stovyklas, vėliau – į Sibiro tremtį. Jie taip pat aukojo Lietuvos laisvinimo reikalams, Šiluvos šventovės statybai Vašingtone ir Lietuvių Kankinių koplyčios įrengimui Romoje.
Galiausiai, autorius su neslepiamu susirūpinimu paliečia ir diasporos institucijoms būdingą egzistencinį iššūkį – narių skaičiaus mažėjimą, kurį lėmė senosios kartos išmirimas ir jaunimo nutautėjimas. Taigi, T. V. Gidžiūno pasakojimas apie Trečiąjį ordiną Amerikoje tampa iškalbinga studija, atspindinčia visą diasporos bendruomenės gyvavimo ciklą: nuo chaotiškų pradmenų ir įsikūrimo, per institucinio klestėjimo viršūnę, iki neišvengiamo susidūrimo su kartų kaitos ir tapatybės išsaugojimo problema.
Kritinis įvertinimas ir išvados
Tėvo Viktoro Gidžiūno monografija „Trečiasis Šv. Pranciškaus Ordinas“ yra monumentalus ir istoriografiniu požiūriu nepaprastai vertingas veikalas. Jo stiprybės ir reikšmė atsiskleidžia keliomis kryptimis.
Veikalo stiprybės:
Išsami aprėptis: Knyga yra vienas išsamiausių, jei ne pats išsamiausias, sintetinis darbas, skirtas Trečiojo ordino istorijai lietuvių kalba. Autorius sėkmingai sujungia bendrąją ordino istorijos perspektyvą su gilia ir detalia nacionaline analize, apimančia raidą Lietuvoje ir išeivijoje.
Unikalus indėlis į Lietuvos istoriografiją: Didžiausia veikalo vertybė – kruopštus ir detalus Trečiojo ordino vaidmens Lietuvos istorijoje atskleidimas. Skyriai, skirti tretininkų-knygnešių veiklai carinės priespaudos metais ir ordino institucionalizacijai bei socialinei veiklai tarpukario Lietuvoje, yra paremti gausia, šiandien sunkiai prieinama medžiaga ir išlieka nepamainomu šaltiniu šių laikotarpių tyrinėtojams.
Pirminio šaltinio vertė: Kadangi knygą parašė aktyvus lietuvių pranciškonų bendruomenės išeivijoje narys ir vienas iš Trečiojo ordino provincijos vadovų, ji tampa ir vertingu pirminiu šaltiniu. Veikalas atspindi XX amžiaus vidurio lietuvių išeivijos dvasininkijos mąstyseną, vertybes, istorinę savimonę ir pastoracinius tikslus.
Veikalo ribotumai:
Pastoracinis ir apologetinis tonas: Reikia pripažinti, kad knygos tikslas yra ne tik akademinis, bet ir pastoralinis bei apologetinis. Pasakojimas dažnai įgauna hagiografinį atspalvį, šlovinantį ordino dvasinius vaisius ir istorinius nuopelnus. Kritinės analizės, ypač vertinant vidinius konfliktus, nesėkmes ar problemiškus aspektus, veikale stinga. Tai yra ne tiek trūkumas, kiek žanro ir autoriaus tikslų nulemta ypatybė.
Kontekstualizacijos stoka: Nors knyga detaliai aprašo ordino raidą Lietuvoje, kartais trūksta platesnio lyginamojo konteksto. Būtų buvę vertinga palyginti Lietuvos tretininkų patirtį su kaimyninių tautų – lenkų, vokiečių – pasauliečių pranciškonų judėjimų raida, ypač panašiomis istorinėmis aplinkybėmis.
Išvados:
Apibendrinant galima teigti, kad Tėvo Viktoro Gidžiūno veikalas „Trečiasis Šv. Pranciškaus Ordinas“ yra fundamentalus ir nepakeičiamas šaltinis Lietuvos religijos, kultūros ir visuomenės istorijos tyrinėtojams. Nepaisant pastoracinio tono, jo kruopštus faktų dokumentavimas, ypač susijęs su unikalia lietuviška patirtimi tiek Tėvynėje, tiek išeivijoje, paverčia šią knygą pamatiniu tekstu. Tai yra ne tik išsami istorinė studija, bet ir reikšmingas lietuvių diasporos intelektualinio bei dvasinio gyvenimo paminklas, liudijantis apie nenumaldomą bendruomenės pastangą išsaugoti savo tikėjimą ir tapatybę sudėtingiausiomis istorinėmis aplinkybėmis.

Knygos apžvalga: Vyskupo Vincento Brizgio „Trisdešimt meilės žodžių“
Nesenstantis dvasinis vadovas, įsišaknijęs meilėje ir tikėjime
1957 m. Čikagoje išleista vyskupo Vincento Brizgio knyga „Trisdešimt meilės žodžių“ yra dvasinių meditacijų rinkinys, skirtas padėti skaitytojui keliauti per gyvenimo iššūkius Kristaus dvasioje. Šis „Lietuviškos Knygos klubo“ leidinys , išspausdintas „Draugo“ spaustuvėje , pranoksta savo laikmetį, siūlydamas gilią ir praktišką išmintį, pagrįstą centriniu krikščionybės teiginiu: „Dievas yra Meilė“.
Knygos struktūrą sudaro trisdešimt trumpų esė, kurių kiekviena nagrinėja esminę krikščioniško gyvenimo temą. Vyskupas Brizgys savo kūrinį pradeda nuoširdžiu „Skaitytojui pasveikinimu“ , kuriame pabrėžia, kad meilė yra didžiausia jėga danguje ir žemėje, ir kad be Dievo meilės pažinimo net Jo visagalybė ir išmintis suteiktų mažai paguodos.
Kiekvienas skyrius gilinasi į konkretų tikėjimo ir moralės aspektą, remdamasis Biblijos ištrauka, daugiausia iš Evangelijų, kaip savo pamatu. Temos yra tiek dvasiškai gilios, tiek praktiškai pritaikomos, atliepiančios amžinąją žmogaus būseną.
Autorius apmąsto:
Dvasios pirmenybę: Knyga pradedama skyriumi „Dvasia ir duona“ , kuriame pabrėžiama, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų, taip išryškinant maldos ir apsimarinimo būtinybę dvasiškai turtingam gyvenimui.
Pasitikėjimą ir atsakomybę: Skyriuje „Žmogaus pasitikėjimas Dievu ir savimi“ nagrinėjama esminė pusiausvyra tarp tikėjimo Dievo apvaizda ir pasikliovimo savo pačių Dievo duotais gebėjimais.
Žmonių santykius: Keli skyriai skirti tarpusavio elgesiui. „Sutilpkime kartu ir siaurame kelyje“ kviečia tikinčiuosius į vienybę ir abipusę paramą , o „Žmogus su žmogumi“ išdėsto auksinę taisyklę: „Ko jūs norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite“.
Turtą ir materializmą: Skyriuje „Keturi broliai ir jų pinigai“ V. Brizgys pasitelkia palyginimą, kad aptartų tinkamą krikščionišką požiūrį į žemiškas gėrybes, pažymėdamas, kad turto turėjimas savaime nėra nuodėmė, tačiau neišmintingas prisirišimas prie jo yra žalingas.
Santuokos šventumą: Skyrius „Jeigu toks dalykas su moterimi...“ yra tvirta santuokos neišardomumo ir šventumo gynyba, apibrėžianti ją kaip visą gyvenimą trunkančią, ištikimą sąjungą, kurią gali išskirti tik mirtis.
Kančią ir ištvermę: „Mūsų kryžiai“ moko, kad savo asmeninio kryžiaus – pareigų ir prigimties netobulumų – priėmimas ir nešimas yra būtina sąlyga norint būti Kristaus mokiniu.
Visoje knygoje vyskupas Brizgys išlaiko pastoralinį ir prieinamą toną. Jo rašymą praturtina alegorijos, pavyzdžiui, istorija apie laimingą žmogų, neturėjusį marškinių , ir jautrūs jo laikmečio pavyzdžiai, įskaitant nuorodas į tikinčiųjų persekiojimą bolševikų valdžioje. Tai tvirtai susieja knygą su jos numatytosios auditorijos – XX a. vidurio lietuvių išeivijos – istoriniu kontekstu, siūlant jiems dvasinę atramą ir viltį tremties bei sunkumų akivaizdoje.
Galiausiai, „Trisdešimt meilės žodžių“ yra daugiau nei pamokslų rinkinys; tai išsamus meile grįsto gyvenimo vadovas. Vyskupas Brizgys meistriškai supina Šventąjį Raštą, Bažnyčios mokymą ir žmogiškąją patirtį, sukuriant vadovą, kuris yra ir reikalaujantis, ir guodžiantis. Jis kviečia skaitytoją gyventi aktyviu tikėjimu, kuriame meilė nėra tik jausmas, bet sąmoningas pasirinkimas, išreiškiamas veiksmais, atlaidumu ir nepalaužiamu pasitikėjimu Dievu. Tai išlieka vertingas šaltinis kiekvienam, siekiančiam pagilinti savo supratimą apie krikščionišką kelią į tikrai laimingą ir prasmingą gyvenimą.

Įžanga

„Užgesę žiburiai“ – tai prelato Aleksandro Dambrausko-Jakšto sudarytas biografijų ir nekrologų rinkinys, kuriame pagerbiami iškilūs, tačiau jau anapilin iškeliavę, Lietuvos ir kitų kraštų veikėjai. Autorius, būdamas aktyvus publicistas, per savo gyvenimą aprašė daugybę rašytojų, mokslininkų, Bažnyčios ir visuomenės asmenybių. Ši knyga surenka šiuos paminėjimus į vieną vietą, siekiant išsaugoti jų atminimą ir nuopelnus ateities kartoms.

Knygos Struktūra

Knyga yra suskirstyta į dvi pagrindines dalis. Pirmoji dalis, pavadinta „Paminėtinieji Lietuviai“, skirta Lietuvos veikėjams. Antroji dalis – „Minėtinieji Kitataučiai“ – apžvelgia asmenybes iš kitų šalių.
Abi dalys yra toliau skirstomos į tris skyrius pagal veiklos sritis:

• Rašytojai
• Mokslininkai
• Visuomenės veikėjai

Apžvelgiamos Asmenybės

Autorius pateikia išsamius arba trumpesnius aprašymus apie daugybę įtakingų asmenų, kurie paliko pėdsaką kultūros, mokslo ir visuomenės gyvenime.

Lietuvių Veikėjai:

Tarp lietuvių „žiburių“ autorius mini tokias asmenybes kaip rašytojas dr. Vincas Pietaris, apibūdinamas kaip žymiausias to meto beletristas, kunigas ir švietėjas Jonas Balvočius-Gerutis, vyskupas ir rašytojas Motiejus Valančius, poetas ir matematikas vyskupas Antanas Baranauskas, kalbininkas kun. Kazimieras Jaunius ir daugelis kitų, kurie savo darbais prisidėjo prie Lietuvos kultūrinio atgimimo.

Kitataučių Veikėjai:

Antrojoje dalyje apžvelgiami pasaulinio garso veikėjai, tokie kaip italų poetas Dante Alighieri, lenkų rašytojas Henrikas Sienkevičius, rusų filosofas Vladimiras Solovjovas, mokslininkai Liudvikas Pasteuras ir Grigas Mendelis, taip pat tarptautinės kalbos „Esperanto“ kūrėjas dr. Liudas-Lozorius Zamenhofas. Šių asmenybių apžvalgos parodo platų autoriaus akiratį ir domėjimąsi pasauline kultūra.

Autoriaus Tikslas

A. Dambrauskas-Jakštas šia knyga siekia ne tik pagerbti mirusiuosius, bet ir pateikti vertingos medžiagos Lietuvos kultūros istorijai. Jis pabrėžia, kad šie paminėjimai, nors ir parašyti skirtingu laiku ir skirtinga forma, atskleidžia svarbias praeities detales, kurios gali būti naudingos jaunajai kartai ir ateities tyrinėtojams. Tai bandymas neleisti „užgesti žiburiams“, kurie švietė tautai tamsiaisiais laikotarpiais.

Apibendrinimas

„Užgesę žiburiai“ yra vertingas istorinis ir literatūrinis dokumentas, liudijantis apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios intelektualinį gyvenimą. Tai ne tik biografijų rinkinys, bet ir paties autoriaus, kaip mąstytojo ir patrioto, portretas. Knyga svarbi kiekvienam, besidominčiam Lietuvos kultūros istorija ir asmenybėmis, kurios ją kūrė.

Knygos „Vainikuotoji Šiluva“ apžvalga
Kunigo Stasio Ylos knyga „Vainikuotoji Šiluva“, išleista 1957 metais, yra glaustas, tačiau turiningas pasakojimas apie vieną svarbiausių Lietuvos šventovių. Leidinys, paruoštas Šiluvos Marijos statulos pašventinimo proga Putname, JAV, supažindina skaitytoją su dramatiška Šiluvos istorija, Marijos apsireiškimo aplinkybėmis ir stebuklingojo paveikslo reikšme.
Nuo ištakų iki Reformacijos audrų
Knygos pasakojimas prasideda nuo pačių Šiluvos ištakų, primenant, kad pirmoji Marijos Gimimo bažnyčia čia buvo pastatyta dar 1457 metais. Jos fundatoriumi įvardijamas Petras Senko Gedgaudas – artimas Vytauto Didžiojo bendradarbis, vėliau tapęs Vilniaus kaštelionu. Autorius subtiliai susieja Šiluvos bažnyčios titulą su Vytauto planais karūnuotis Lietuvos karaliumi būtent per Marijos Gimimo dieną.
Istorija tampa dramatiška, kai XVI a. pradžioje Zavišų giminė, paveldėjusi Šiluvą, pereina į kalvinizmą. Šis laikotarpis paženklintas katalikų bažnyčios naikinimu, tačiau ir išskirtiniu tikinčiųjų atsidavimu – sugebėjimu išgelbėti garsųjį Marijos paveikslą ir svarbiausius bažnyčios dokumentus, užkasant juos geležinėje skrynioje. Kalvinai, perėmę katalikų žemes, pasistatė savo bažnyčią, kurioje, ironiška, skambėjo iš katalikų paimtas varpas su įrašu: „O žydinti Rože, skaisti Dievo Motina!“.
Apsireiškimas ir stebuklingas atgimimas
Centrinė knygos ašis – 1608 metais įvykęs Marijos apsireiškimas. Autorius vaizdžiai aprašo, kaip piemenėliams ant akmens pasirodė verkianti Moteris su Kūdikiu, apgailestaujanti, kad vietoje, kur „kitados buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariama ir sėjama!“. Šis įvykis, nuskambėjęs po visą Lietuvą, paskatino Žemaičių vyskupą imtis tyrimo.
Ne mažiau stebuklingai aprašomas ir kelias į Šiluvos atgavimą. Knygoje pasakojama apie aklą šimtametį senelį, kuris vienintelis žinojo, kur užkasta skrynia su bažnyčios turtais. Atvestas prie apsireiškimo vietos, senolis staiga praregėjo ir tiksliai nurodė, kur kasti. 1612 metais atradus skrynią su Marijos paveikslu ir Gedgaudo fundaciniu dokumentu, prasidėjo dešimtmetį trukusi teisinė kova, kuri baigėsi katalikų pergale.
Stebuklingasis paveikslas ir jo garbė
Atskira knygos dalis skirta stebuklingajam Šiluvos Marijos paveikslui. Nors tikslių žinių apie jo autorių nėra, stilius liudija bizantišką kilmę, panašią į Trakų Dievo Motinos atvaizdą. Gali būti, kad tai buvo dovana Vytauto bendradarbiams Gedgaudams. Paveikslo garbė ypač išaugo po apsireiškimo – žmonės patyrė daugybę malonių, o padėkos ženklai (votai) buvo tokie gausūs, kad iš jų sidabro buvo nuliedintas paveikslą dengiantis „rūbas“.
Leidinys užbaigiamas pasakojimu apie paveikslo vainikavimą. Popiežiui Pijui VI specialiu raštu leidus, 1786 metų rugsėjo 8 dieną įvyko iškilminga ceremonija, kuriai brangų vainiką iš gryno aukso nuliedino vyskupas. Šis įvykis pavertė Šiluvą ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinio garso šventove, pritraukiančia maldininkus net iš Prūsijos, Latvijos ir Lenkijos.
Apibendrinimas
Kun. Stasio Ylos „Vainikuotoji Šiluva“ – tai vertingas istorinis liudijimas, prieinama forma pasakojantis apie sudėtingą Lietuvos istorijos tarpsnį ir nepalaužiamą tikėjimą. Knyga, gausiai iliustruota menininkų Vyt. Kašubos ir K. Varnelio darbais, yra puikus įvadas į Šiluvos šventovės istoriją ir jos dvasinę reikšmę.

Ši monografija – tai penktasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“, išleistas Romoje 1980 metais. Knygą „Valančiaus Šviesa Už Marių“ parašė prof. dr. Juozas Eretas. Tai išsami, psichologizuota biografinė studija, skirta vienam didžiausių Amerikos lietuvių kultūros mecenatų ir dvasinių lyderių – prelatui Pranciškui Mykolui Jurui (1891–1980). Veikalas nušviečia jo gyvenimą ir veiklą kaip dvasinį vyskupo Motiejaus Valančiaus idealų tęsinį išeivijoje.

Turinys ir struktūra

Autorius, remdamasis gausia archyvine medžiaga ir asmeniniais liudijimais, sukuria ne tik biografiją, bet ir platų to meto Amerikos lietuvių gyvenimo paveikslą. Knyga suskirstyta į šešis pagrindinius skyrius, atspindinčius svarbiausius prelato gyvenimo etapus:

• Jaunystė Lietuvoje (1891–1912): Aprašoma P. Juro vaikystė Šiaulių apylinkėse, tautinio ir religinio sąmoningumo ugdymas Valančiaus dvasioje, pirmieji žingsniai visuomeninėje veikloje ir staigus sprendimas bėgti į Ameriką, vengiant tarnybos caro kariuomenėje.
• Nuo atvykimo Amerikon iki šventinimo kunigus (1912–1922): Nušviečiamas sunkus ir duobėtas kelias į kunigystę: pirmieji nusivylimai, kova su sunkia liga, aktyvi veikla „Vyčių“ ir studentų organizacijose bei galiausiai – įšventinimas kunigu Bostono arkivyskupijoje.
• Altoriaus tarnyboje (nuo 1922): Detaliai aprašoma jo, kaip vikaro ir klebono, veikla Lawrence ir Lowell parapijose, Masačusetso valstijoje. Atskleidžiami jo, kaip ganytojo, santykiai su parapijiečiais ir bažnytine vyresnybe, ypač su kardinolu Cushingu.
• Valančiaus pėdomis: Ši dalis skirta jo, kaip „juodojo meno“ (spaudos) mecenato, „Darbininko“ globėjo, vaikų žurnalo „Eglutė“ įkūrėjo ir Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvo (ALKOS) kūrėjo, veiklai.
• Knygų leidėjas: Išsamiai analizuojama jo, kaip leidėjo, veikla, apžvelgiant per keturiasdešimt jo lėšomis išleistų knygų – nuo maldaknygių ir Šv. Rašto iki A. Maceinos, F. Kiršos, J. Aisčio ir K. V. Banaičio kūrinių.
• Gyvenimo saulėlydis: Aprašomas graudus atsisveikinimas su Lawrence parapija ir pensininko dalia Putname, Konektikuto valstijoje, kur jis iki pat mirties globojo savo įkurtą ALKĄ.

Reikšmė

Juozo Ereto monografija yra fundamentalus veikalas, įamžinantis iškilaus dvasininko, nenuilstančio visuomenininko ir dosniausio lietuvių kultūros mecenato atminimą. Knyga atskleidžia, kaip vienas žmogus, įkvėptas didžių idealų, sugebėjo ne tik suburti išeivijos lietuvius, bet ir sukurti bei finansiškai paremti pamatines kultūros institucijas – spaudą, leidyklas, archyvus. Tai nepaprastai vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Amerikos lietuvių istorija, jų kultūrine ir religine raida.

Stasio Ylos knyga „Valančiaus tipo vadas“ yra glaustas, bet įžvalgus veikalas, nagrinėjantis Arkivyskupo Jurgio Matulaičio asmenybę ir jo vietą Lietuvos tautiniame atgimime, lyginant jį su kita iškilia figūra – Vyskupu Motiejumi Valančiumi. Ši studija, perspausdinta iš „Draugo“ ir „Laivo“, atskleidžia, kaip abu hierarchai, nors ir veikę skirtingais laikotarpiais, pasižymėjo panašiu vadovavimo stiliumi ir turėjo milžinišką įtaką tautos dvasinei bei kultūrinei raidai.
Moralinė asmenybė ir lietuvybė
Knygos autorius pradeda nuo esminio klausimo, kuris kilo ir Lietuvos Tarybai 1918 metais – ar ilgą laiką Lenkijoje praleidęs Jurgis Matulaitis galės būti geras lietuvių vyskupas ir patriotas?. Atsakymą į šį klausimą pateikia pats Antanas Smetona, kuris Matulaitį pavadino „didesniu lietuviu, nekaip kam gali atrodyti“, pabrėždamas jo plačią moralinę ir religinę veiklą, skirtą savo tautai. Smetona suprato, kad tautos nepriklausomybės pamatas yra „tyroje lietuvio sieloje“, o Matulaitis buvo būtent tas moralinis autoritetas, galintis šį pamatą tvirtinti.
Yla pabrėžia, kad Matulaičio lietuviškumas nebuvo paviršutiniškas ar deklaratyvus. Jis, kaip ir Valančius, veikė ne tiek raštais, kiek konkrečiais darbais, organizuodamas ir telkdamas žmones. Matulaitis tapo pripažintu autoritetu ne dėl savo padėties, bet dėl asmeninių savybių: „begaliniai kilnaus ir švento gyvenimo, geležinės valios, nepaprasto švelnumo ir geniališko proto“.
Naujas šuolis Lietuvos gyvenime
Autorius atkreipia dėmesį į tai, kad XX a. pradžioje Lietuvos katalikų gyvenime įvyko didžiulis proveržis, kuris pasireiškė katalikiškos spaudos atsiradimu, moterų, darbininkų, jaunimo organizacijų kūrimusi, vienuolijų atgaivinimu ir socialinių bei politinių idėjų sklaida. Visa tai vyko 1907–1910 metų laikotarpiu, ir kyla klausimas, kas buvo šio judėjimo varomoji jėga. Yla teigia, kad būtent Matulaitis, tuo metu profesoriavęs Petrapilio Dvasinėje akademijoje ir pirmasis pradėjęs dėstyti sociologiją, buvo tas žmogus, kuris formavo naujos kartos kunigų ir pasauliečių socialines pažiūras ir skatino juos aktyviai veikti visuomenėje. Jo mokiniai, tokie kaip Mečislovas Reinys, Pranciškus Būčys, Izidorius Tamošaitis, tapo naujosios socialinės akcijos įkvėpėjais ir vadovais.
Matulaitis, kaip ir Valančius, buvo ne tik dvasinis, bet ir socialinis reformatorius. Jis suprato, kad Bažnyčia negali likti nuošalyje nuo visuomenės problemų. Net tokie radikalūs žingsniai kaip žemės reforma, pasak Mykolo Krupavičiaus, nebūtų buvę įmanomi be Matulaičio pritarimo ir padrąsinimo.
Vidinė dinamika ir išorinė ramybė
Knygoje pabrėžiamas abiejų hierarchų charakterių panašumas. Tiek Valančius, tiek Matulaitis išoriškai atrodė ramūs, net flegmatiški, tačiau jų viduje slypėjo milžiniška energija ir dinamizmas. Valančius, būdamas caro valdžios kaliniu savo kurijoje, per patikėtinius judino visą Žemaitiją, organizuodamas blaivybės sąjūdį ir slaptą lietuviškų knygų leidybą. Matulaičio aktyvumą varžė ne tik liga (kaulų džiova), bet ir nuolatinė rusų seklių priežiūra, todėl jis taip pat veikė per kitus.
Matulaitis, kaip ir Valančius, suprato vienuolijų svarbą ne kaip uždarų asmeninio tobulėjimo židinių, bet kaip socialinio ir kultūrinio darbo branduolių. Jis reformavo senąsias vienuolijas ir įkūrė naują Marijos Nekalto Prasidėjimo seserų vienuoliją, kurios programa pasirodė tokia moderni ir lanksti, kad jai nereikia reformuotis net ir po Vatikano II susirinkimo.
Išvados
Stasio Ylos „Valančiaus tipo vadas“ yra vertingas priminimas apie du didžius Lietuvos vyrus, kurie savo gyvenimu ir darbais parodė, kad tikroji tautos stiprybė kyla iš gilaus dvasingumo, moralinių vertybių ir pasiaukojančio darbo savo artimui. Knyga atskleidžia, kad Arkivyskupas Jurgis Matulaitis, kaip ir Vyskupas Motiejus Valančius, buvo ne tik dvasinis ganytojas, bet ir tikras tautos vedlys, kurio idėjos ir darbai išlieka aktualūs ir šiandien.