A.Dirsytė ir jos maldos

2003 metais Lietuvių katalikų mokslo akademijos išleista ir dr. Mindaugo Bloznelio sudaryta knyga „Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ yra išsamus ir jautrus pasakojimas apie mokytoją, ateitininkę, visuomenės veikėją ir kankinę, kurios gyvenimas tapo nepalaužiamos dvasios ir tikėjimo liudijimu totalitarinio režimo akivaizdoje. Leidinys, parengtas pradėjus Adelės Dirsytės kanonizacijos bylą, yra ne tik biografija, bet ir vertingas istorinis dokumentas, atskleidžiantis tiek šviesų tarpukario Lietuvos inteligentijos veidą, tiek brutalią sovietinės sistemos prigimtį.
Knyga yra suskirstyta į dvi pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per A. Dirsytės gyvenimo etapus. Ji paremta įvairiapusiais šaltiniais: gausia jos sūnėno Stasio Ivanausko surinkta medžiaga apie šeimą ir tėviškę, archyviniais dokumentais, pačios A. Dirsytės publicistiniais straipsniais bei laiškais ir, svarbiausia, su ja kalėjusių moterų liudijimais.
Pirma dalis: „Gyvenimas iki nelaisvės metų“
Ši dalis atkuria aplinką, kurioje formavosi A. Dirsytės asmenybė. Ji gimė 1909 m. balandžio 15 d. darbščių ūkininkų Antano ir Agotos Dirsių šeimoje Pramislavos vienkiemyje, Kėdainių apskrityje. Augdama gausioje, katalikiškoje aplinkoje, ji nuo mažens buvo apsupta meilės artimui ir pagarbos pareigai. Baigusi Kėdainių gimnaziją, 1928 m. įstojo į Vytauto Didžiojo (tuomet – Lietuvos) universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti vokiečių kalbos ir literatūros. Studijų metais aktyviai dalyvavo studenčių ateitininkių „Birutės“ draugovės veikloje.
Dėl tėvo mirties ir finansinių sunkumų turėjusi nutraukti studijas, A. Dirsytė įsitraukė į Lietuvių katalikių moterų draugijos veiklą, kur pasireiškė kaip talentinga organizatorė, skaičiusi paskaitas ir rengusi kursus visoje Lietuvoje. Vėliau, jau dirbdama mokytoja Kaune ir Vilniuje, ji galiausiai baigė studijas ir 1940 m. gavo diplomą. Ši knygos dalis atskleidžia ją kaip idealistę, atsidavusią jaunimo ugdymui ir katalikiškų vertybių sklaidai.
Antra dalis: „Nelaisvės metai“
Ši dalis – tai sukrečiantis pasakojimas apie A. Dirsytės kančios kelią. 1946 m. kovo 6 d. ji buvo suimta už veiklą ateitininkų organizacijoje ir pagalbą partizanams. Knygoje pateikiami autentiški jos sovietinio saugumo (MGB) bylos tardymo protokolai. Kaip pratarmėje įspėja arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, šie dokumentai turi būti vertinami kritiškai, nes atspindi ne tiesos paiešką, o represinės sistemos bandymus palaužti žmogų. Protokolai liudija A. Dirsytės tvirtybę ir orumą žiaurių tardymų akivaizdoje.
Nuteista dešimčiai metų lagerio, ji buvo išvežta į Vorkutą, vėliau – į Taišetą ir galiausiai į Kolymą. Lageriuose A. Dirsytė tapo dvasine atrama ir globėja jaunesnėms kalinėms. Nepaisydama alinančio fizinio darbo, bado ir šalčio, ji rengdavo pokalbius, diskusijas, mokė mergaites poezijos, maldų ir taip padėjo joms išsaugoti žmogiškumą bei viltį.
Būtent Kolymoje gimė jos dvasinės stiprybės viršūnė – maldaknygė „Marija, gelbėk mus“. Šis mažytis, ranka rašytas rinkinys, slapta perrašinėjamas ir platinamas tarp kalinių, tapo nenugalimos Kristaus šviesos simboliu. Vėliau stebuklingai pasiekusi Vakarus ir išversta į daugybę kalbų, ši maldaknygė pasauliui paskelbė apie tylią lietuvaičių dvasinę pergalę sovietiniame pragare.
Dėl savo veiklos A. Dirsytė buvo nuolat persekiojama ir kankinama lagerio administracijos. Palūžus fizinei sveikatai, ji mirė 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovsko kalėjimo ligoninėje; jos kapas liko nežinomas.
Apibendrinimas
„Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ – tai monumentalus paminklas neeilinio tvirtumo asmenybei. Knyga detaliai ir jautriai atkuria ne tik vienos moters gyvenimo istoriją, bet ir visos kartos, subrendusios laisvoje Lietuvoje ir žiauriai naikintos sovietų okupacijos, likimą. Tai ne tik įkvepiantis pasakojimas apie tikėjimą ir pasiaukojimą, bet ir nepaprastai svarbus istorinis šaltinis, leidžiantis giliau suvokti XX a. Lietuvos tragediją. Adelės Dirsytės gyvenimas ir jos maldaknygė, kaip teigia arkivyskupas S. Tamkevičius, „amžiams išliks kaip paminklas nenugalimai Kristaus šviesai“.

Knyga „Jūs manieji laiškai“ – tai išskirtinis ir vertingas leidinys, apjungiantis mokytojos Adelės Dirsytės (1909–1955) laiškus, rašytus iš sovietinio gulago ir tremties vietų – Vilniaus kalėjimo, Vorkutos tundros ir Sibiro (Magadano, Kolymos) lagerių. Knyga atskleidžia nepaprastą autorės dvasios stiprybę, ištikimybę tikėjimui ir humaniškumui nežmoniškiausiomis sąlygomis.

Knygos esmė ir kontekstas
Ši laiškų rinktinė – tai ne tik dokumentinė medžiaga apie tremtį ir kančią, bet ir gili dvasinė sielovada. Laiškai, dažniausiai skirti artimiesiems ir bendraminčiams (pvz., Agnietei Stašaitytei – „Tetai“, Stasiui Ivanauskui – „Brangiausiajam“), rašyti žinant, kad juos skaitys cenzorius. Todėl A. Dirsytė pasirinko užmintą, poetinę, o kartu ir moraliai pakylėjančią kalbą, kad išvengtų tiesioginio pavojaus ir perduotų svarbiausias idėjas.

Pagrindinės temos
Dvasinė ištvermė ir tikėjimas: Svarbiausia laiškų ašis – skatinimas nepalūžti, ieškoti „vidaus šilumos dienos“ ir nepamiršti, kad „Dievas visados su mumis“. Autorė pabrėžia maldos galią, kuri jungia su Kūrėju, tėvyne ir artimaisiais, net esant atskirtiems tūkstančių kilometrų.

Žmogiškumo išsaugojimas: A. Dirsytė akcentuoja pareigą „būti žmogumi, ginančiu savyje dieviškumo apraiškas“. Ji ragina nuolat kurti save ir puoselėti dvasingumą, nepaskęsti materializme.

Pagalba ir tarnystė: Nors pati kankinama, ji laiškuose džiaugiasi galimybe padėti jaunuolėms lageryje. Būdama dvasine vadove ir stiprintoja, ji įžiebė tikėjimą, rengė literatūrinius susitikimus ir skatino kūrybą (vėliau gimusi „Sibiro tremtinių maldaknygė“).

Tėvynės ir Meilės Samprata: Tėvynė suprantama ne tik geografiškai, bet ir dvasiškai. Ji ragina: „auk savo dvasia, kad per ją galėtum gilintis į tautos dvasią“. Laiškai atskleidžia atidų žvilgsnį į gamtos grožį (tundros peizažus, Šiaurės pašvaistes), kuris tampa Dievo ir amžinybės alsavimo ženklu žiaurioje aplinkoje.

Knygos vertė
Leidinys vertingas ne tik kaip istorinis šaltinis, bet ir kaip unikali moralinės reabilitacijos sistema (kaip apžvalgoje teigia M. Bloznelis), Adelės Dirsytės sukurta nužmoginimo politikos akivaizdoje. Laiškai yra šviesos ir vilties palikimas, liudijantis, kad net baisiausioje patirtyje galima išsaugoti Meilės ir Aukos idėją, kuri tampa nenugalima jėga. Knygos pabaigoje minimas ir Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus žodis.
Adelė Dirsytė mirė 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovsko ligoninėje, o jos ranka rašyta maldaknygė „Marija, gelbėk mus“ tapo viena didžiausią atgarsį pasaulyje sukėlusių lietuviškų knygų.

Amžinasis Tikėjimo Balsas iš Sibiro Pragaro
Knyga „Marija, gelbėki mus“ yra vienas giliausių ir emociškai stipriausių Lietuvos istorijos dokumentų. Tai nėra grožinės literatūros kūrinys, o Sibiro gulagų kalinės, Adelės Dirsytės, (1909–1955) surašyta maldaknygė, tapusi dvasine atrama tūkstančiams ištremtų lietuvaičių. Knygos ištakos – didžiausios kančios naktis, kurioje malda tapo vieninteliu laisvės ir pasipriešinimo įrankiu.

Dvasinio Teksto Gilumas
Adelė Dirsytė, kurios beatifikacijos byla yra pradėta, sugebėjo per maldą perteikti ne tik asmeninį sielvartą, bet ir visos tautos kančią. Tekstas pasižymi sukrečiančiu nuoširdumu, kalbant „ašaromis akyse, nevilties iškankintoms“ (citata iš knygos). Malda Šventajai Motinai ir Kūdikiui Jėzui virsta ne tik prašymu gelbėti, bet ir pasiryžimu aukotis. Autorė meldžia: „Jei reikia aukų, imki jas iš manęs, tik duoki man kankinių drąsos ir stiprybės.“ Ši vieta pabrėžia maldaknygės esmę: ji moko aktyvios, herojiškos, nepalaužiamos vilties ir ištikimybės.

Istorinė ir Kultūrinė Reikšmė
Leidinys yra nepaprastai svarbus dėl kelių priežasčių:
Liudijimas: Tai autentiškas dokumentas, liudijantis apie Gulago sąlygas ir Sibire kalintų moterų dvasinę rezistenciją.

Išeivijos Paveldas: Pirmieji leidiniai pasirodė lietuvių išeivijoje JAV (1959 m.), vėliau išversti į vokiečių, anglų kalbas, taip nešdami žinią apie Lietuvos likimą pasauliui.

Dvasinis Paveikslas: Kaip nurodyta knygos įvade, vien tik šios „kuklios jos maldaknygės“ užtektų atkurti „gražios, spinduliuojančios per kiekvieną maldos žodį dvasios paveikslą“.

Apibendrinimas
„Marija, gelbėki mus“ – tai ne tik katalikiška maldaknygė; tai Lietuvos tautos atminties dalis ir paminklas tikėjimui, kuris išliko stiprus ten, kur žmogaus gyvybė buvo niekinama. Knyga tinka ne tik religingam skaitytojui, bet ir kiekvienam, besidominčiam Lietuvos XX amžiaus istorija, ištvermės ir vilties tema. Ji primena, kad didžiausia stiprybė slypi dvasioje.

Istorinis Artefaktas ir Dvasinė Testamentas
„Tremtinių malda“ yra nepaprastas leidinys, kurio vertė slypi ne tik jame užfiksuotuose žodžiuose, bet ir jo atsiradimo istorijoje. Tai – ne redaktorių paruoštas ar spaustuvėje atspausdintas tekstas, o kukli, ranka rašyta maldaknygė, kurią 1953 metais Sibiro tremties sąlygomis sukūrė ir surišo keli lietuviai (Ad., Lionė G., Valė Ber., Levutė Viz.).

Šis dokumentas – tai tiesioginis žmogiškosios dvasios ir tikėjimo triumfo įrodymas brutaliame lagerio ar tremties kasdienybės fone. Vėliau, 1959 metais, knygelė buvo išleista JAV, o 1990-aisiais sugrįžo į Lietuvą.

Turinio Ypatumai: Kančios ir Vilties Teologija
Maldaknygės turinys – tai ne bendriniai pamaldumo tekstai. Tai asmeniškai ir bendruomeniškai išgyventos maldos, kuriose atsispindi tremties realijos. Visos maldos yra persmelktos dvejopos temos: kančios priėmimo ir tvirtos vilties dėl Tėvynės.

1. Kančios ir Paguodos Keliu:
Ryto ir Vakaro maldų tekstai kalba apie sunkų darbą („IŠAUŠO sunki darbo diena“), nuovargį, neapykantą ir panieką, su kuria susiduriama kasdien. Maldos centre – prašymas suteikti jėgų ramiai ištverti „visus nesusipratimus, panieką ir neapykantą“. Ypatingas momentas – padėka Viešpačiui ne tik už sveikatą ir maistą, bet ir už patį skausmą: „Dėkoju ir už skausmą, neapykantą, už visus trūkumus, kuriais mane bandei.“ Tai demonstruoja gilų dvasinį atsidavimą Dievo valiai, būdingą šventumo siekiui.

2. Meilė Tėvynei ir Priešams:
Šis dokumentas yra patriotiškas krikščioniškos meilės paminklas. Tremtiniai meldžiasi už savo „mylimą Tautą“, ypač už Tėvynės gynėjus, našlaičius ir visus kenčiančius už tiesą. Net ir Kryžiaus Kelio apmąstymuose, tremties patirtis įpinama į Jėzaus kančios naratyvą, klausiant: „Už ką kenčiu? Nepavogiau, neužmušiau. Už ką mano vargai? Alkis, šaltis, kaulų gėla, panieka...“

Svarbiausia, maldos kviečia ne tik atleisti, bet ir melsti atleidimo persekiojantiems: „Viešpatie, pasigailėk ir tų, kurie mus persekioja ir kankina, duoki ir jiems pažinti Tavo meilės saldumą.“

3. Autentiškumas ir Tauta:
Knygelė turi neginčijamą autentiškumą. Ji buvo sukurta kaip bendras darbas, kurį tremtiniai skyrė vienas kitam (kaip nurodyta autoriaus Ad. laiške Pranutei: „kad galėtumei geriau su mumis jausti, mąstyti ir garbinti Viešpatį, siunčiame šią maldų knygelę“). Tai rodo, kad malda buvo ne individualus pabėgimas, o bendruomeninis jėgos ir išlikimo aktas.

Apibendrinimas
„Tremtinių malda“ yra nepamainomas liudijimas apie lietuvių dvasinę rezistenciją ir giliausios tautos tragedijos metu puoselėtą tikėjimą. Tai ne šalto teksto rinkinys, bet karštu Sibiro šaltyje išlietas maldos kraujas ir ašaros, leidžiantys šiandienos skaitytojui prisiliesti prie didžios sielos ir meilės paslapties, kurią įžvelgė ir Tėvas Leonardas.

Ši maldaknygė – tai dvasinis kompasas, kuris rodė kelią namo, kai fizinis sugrįžimas atrodė neįmanomas, o dvasinė stiprybė buvo vienintelis ginklas.

Knyga „Adelė Dirsytė“ – tai iliustruota biografinė apybraiža jauniesiems skaitytojams, skirta supažindinti su Dievo tarnaitės, kankinės Adelės Dirsytės gyvenimu.
Knygoje aptariami pagrindiniai gyvenimo etapai ir išgyvenimai:

Ankstyvas gyvenimas ir išsilavinimas
Adelė gimė 1909 m. Pramislavos vienkiemyje, Šėtos parapijoje.
Mokėsi Šėtoje, vėliau Kaune, įsitraukė į katalikišką veiklą, ypač ateitininkus.

Veikla ir tarnystė
Dirbo mokytoja Vilniuje, bendradarbiavo su katalikiškomis organizacijomis, rūpinosi vargstančiais.
Per okupacijas vykdė slaptą religinę veiklą, motyvuodama kitus dvasiai išlikti.

Sovietų represijos, tremtis, kankinystė
1946 m. spaudžiant sovietų valdžiai, Adelė areštuota dėl antisovietinės veiklos ir nuteista 10 metų laisvės atėmimo bei 5 metų tremties.
Kalėjo Komijos ASSR, vėliau Irkutsko srityje, Magadane, dirbo statybose, kentėjo badą, smurtą ir fizines bei psichologines kančias.
Mirė 1955 m. rugsėjo 26 d., iki šiol nežinomos tikslios žūties aplinkybės ir palaidojimo vieta.

Dvasinis palikimas – maldos, liudijimai
Tremtyje Adelė rašė maldas ant įvairių popieriaus likučių (tošies, laikraščių, cemento maišų) – jos sudaryta maldaknygė „Marija, gelbėk mus“ pasklido plačiai.
Knygoje išryškinamas jos atsparumas, tikėjimas, gebėjimas guosti kitus kalines, skatinti viltį net išgyvenant žiaurias sąlygas.

Stipriosios pusės
Iliustracijos ir vaizdinė struktūra
Iliustratorė sukūrė paveikų, emocingus piešinius, kurie padeda skaitytojui geriau įsijausti į Adelės gyvenimą.
Vaizdiniai ne tik papildo tekstą, bet tampa savarankišku pasakojimo sluoksniu – iliustracijos perteikia atmosferą, kontrastus (šviesą ir tamsą) bei simboliką.
Tekstas – lengvai skaitomas, bet prasmingas
Knygos dalis skirta jaunimui, todėl tekstas nėra pernelyg akademiškas. Jame pabrėžiami moraliniai bei dvasiniai aspektai, ne vien faktai.

Įkvepiantis pavyzdys
Adelės gyvenimas – tai liudijimas apie žmogaus ištvermę, tikėjimą ir meilę net sunkiausiose sąlygose. Knyga skatina skaitytojus nepasiduoti, atrasti dvasinę stiprybę.

Išvada
Knyga „Adelė Dirsytė“ yra reikšmingas leidinys, ypač rekomenduotinas tiems, kas nori pažinti lietuvišką dvasinį palikimą per asmens liudijimą. Ji jungia gundantį pasakojimą, menišką vizualumą ir gilesnę refleksiją apie kančią, tikėjimą bei pašaukimą.
Ši knyga gali būti puikus pirmasis žingsnis pažinimui Adelės Dirsytės biografijos bei įkvėpimas tolimesniam domėjimuisi – dienoraščiais, archyvais, kitomis knygomis apie ją.

  Mary Save Us is not merely a book; it is a profound and heart-rendrending historical document—an "immortal little document" and a testament to the enduring power of the human spirit in the face of absolute tyranny.

This prayer booklet contains prayers originally written in Lithuanian by four young Lithuanian girls who were confined to a Siberian prison under the communistic conspiracy in Northern Siberia. The prayers were secretly recorded on "little pieces of waste paper" and then painstakingly bound by hand into a tiny booklet, which in its original form measures only 2 x 3 inches. The current edition presents the handwritten pages alongside the equivalent English translation by Rev. Kęstutis A. Trimakas, S.J..

Content and Significance
Written while the girls were "wasting away in the very flowering of their lives, as a result of inhuman treatment", the prayers are genuine, unadulterated expressions of faith. They are described as "beautiful in their simplicity and meaningful in their content". Unlike formal prayers, these are deeply personal conversations with God, born of desperation and unwavering hope.

The collection manifests Christian virtues in abundance:
"self-denial, hope, pardon, love". In their cries, one finds a spiritual crusade—a prayer for endurance, wisdom, and forgiveness, even for their tormentors. The book is cited as proof that "a cruel master may kill the body but never the spirit" and that the "supernatural virtues of faith, hope and charity cannot be destroyed by the inhuman methods and deeds of atheistic Communism".

In short,
Mary Save Us offers a poignant window into the suffering of the persecuted and an inspiring example of how the soul maintains its dignity and love, even when stripped of every earthly comfort and liberty. It is a powerful read that forces readers to reflect on their own lives and appreciate their freedom and faith.

  Maria Red Ons is geen doorsnee devotieboek. Het is een hartverscheurende, maar bovenal inspirerende getuigenis van onwankelbaar geloof, gevangen in een fysiek klein maar spiritueel immens formaat. Dit gebedenboekje is de Nederlandse vertaling (uitgegeven in 1961 door Oostpriesterhulp) van de Litouwse originele titel „Marija, gelbėki mus”.

Wat dit werk zo uniek maakt, is de oorsprong: het werd in 1953 door vier Litouwse meisjes met de hand geschreven en gebonden – naar verluidt op kleine stukjes papier, gewikkeld in een armzalig lapje stof – terwijl zij gevangen zaten in een dwangarbeidskamp in Siberië. Het was een troostgeschenk voor een medegevangene, Franciska.

Inhoud en Thema's
Het boekje bevat eenvoudige maar diep ontroerende gebeden voor de morgen, de avond, de heilige Communie en de Biecht. De teksten zijn doordrenkt van de rauwe realiteit van de vervolging achter het

IJzeren Gordijn. De gebeden zijn een constante oproep tot God en de Heilige Maagd Maria om kracht, volharding, en genade te midden van kou, honger, ontbering, en het verlies van alles. De centrale thema's zijn:
Ongebroken Geloof en Hoop: De smeekbeden getuigen van een vast vertrouwen in Gods liefde, zelfs wanneer zij zich "door God en mensen verlaten" voelen.

Liefde voor het Vaderland: Er is een diep verlangen naar de terugkeer naar huis en er wordt onophoudelijk gebeden voor de vrijheid en het welzijn van Litouwen, "ons met bloed en tranen doordrenkte land".

Vergeving en Erbarmen: Opmerkelijk is het gebed om erbarmen voor de vervolgers en pijnigers, met de vraag dat ook zij de zoetheid van Gods liefde mogen ondervinden.

Oordeel
Aartsbisschop Kardinaal Alfrink schreef in zijn inleiding (1961) dat Maria Red Ons "geen grootse literatuur en biedt geen diepe theologie". En daar heeft hij volkomen gelijk in. De kracht van dit boekje ligt juist in die eenvoud.
Het is een puur, onopgesmukt document van menselijke en geestelijke veerkracht. De gebeden zijn een directe lijn van het Siberische kamp naar de hemel, en ze tonen de "kern van het christen zijn, de Liefde".

Dit boek is een spiegel voor de lezer in een comfortabele wereld. Kardinaal Alfrink concludeert terecht dat men na het lezen en bidden van deze teksten niet anders kan dan zich schaamtevol afvragen of onze eigen alledaagse "kleinigheden" niet in het niet verzinken bij dit ongelooflijke getuigenis van geloof. Maria Red Ons is een essentiële lezing voor iedereen die wil begrijpen wat ware toewijding en geestelijke moed betekenen onder de zwaarst mogelijke omstandigheden. Het is een indringende oproep om, net als de dwangarbeidsters, het lijden te accepteren en om de kracht van de liefde te gebruiken als het ultieme verzet tegen onrecht.

Aanbevolen voor iedereen.

  "Maria, rette uns" (litauisch: "Marija gelbėki mus" ) ist kein gewöhnliches Gebetbuch, sondern ein zutiefst bewegendes und historisch bedeutendes Dokument des Glaubens und der Hoffnung litauischer Verbannter in Sibirien. Es handelt sich um die vierte Auflage dieses Büchleins, herausgegeben 1961 vom Haus der Begegnung Königstein/Taunus.

Die Entstehung des Büchleins
Das Buch basiert auf einem handgeschriebenen Gebetbüchlein, das vier nach Sibirien verbannte litauische Mädchen in Gefängnissen und Zwangsarbeitslagern verfassten. Die Übersetzung bemühte sich, die handschriftliche Vorlage möglichst getreu wiederzugeben, wobei die Übersetzer die Schlichtheit und stellenweise auch Härte der Sprache und Gedanken als deutliches Zeichen der Not der Verbannten hervorhoben, aus der diese Gebete entstanden sind. Sogar die ursprüngliche, scheinbare Unordnung der Gebete wurde beibehalten, um das langsame, heimliche Wachstum des Büchleins unter schwierigsten Umständen sichtbar zu machen. Das Original ist ein kleines Büchlein von 5x7,5 cm.

Das Buch ist einer Person namens PRANUTE (Franziska) gewidmet, damit sie "besser mit uns empfinden, betrachten und den Herrn preisen" kann. Es wurde von Ad(elé) am 16. Februar 1953 geschrieben, von Lionė G. verfasst, Valė Ber. zeichnete das Bildchen, und Levuté Viz. band es.

Inhalt und Thematische Schwerpunkte
Die Gebete sind thematisch geordnet, beginnend mit Morgen- und Abendgebeten , gefolgt von Gebeten zum Heiligen Messopfer und der Heiligen Beichte und Kommunion. Ein großer Teil widmet sich der Betrachtung des Leidens Unseres Herrn Jesus Christus (Kreuzweg) sowie verschiedenen Gebeten zu Heiligen und Festen wie der Heiligen Nacht, dem Auferstehungsfest, Pfingsten und Fronleichnam.
Die Texte sind tief durchdrungen von den Erfahrungen der Verbannung:
Heimatliebe und Leid: Wiederkehrende Bitten gelten der Heimat, dem "mit Blut und Tränen durchtränkten Land" , und dem Wunsch nach Rückkehr und Freiheit. Die Betenden bitten um Kraft für die "Verteidiger des Vaterlandes" und die "lichtvolle, ewige Ruhe" für die, die ihr Leben für die Heimat hingegeben haben.
Not und Entbehrung: Der schwere Alltag spiegelt sich in den Bitten um die Kraft, "alle Mißverständnisse, alle Schmähungen und allen Haß ruhig zu ertragen" , und im Dank für das, was sie noch haben, wie die Muttersprache im fremden Lande. Sie bringen ihre Leiden, Mühen, Tränen der Sehnsucht, Hunger und Kälte als Opfer dar.

Stärke und Ausdauer: Es wird um Ausdauer, Weisheit und Unbeugsamkeit in den Tagen der Not gebetet, damit alle Schwierigkeiten sie erhärten wie Feuer den Stahl. Die Heilige Familie wird angerufen, die "ganze Familie unseres Volkes vor allem Bösen" zu schützen.

Vergebung und Nächstenliebe: Bemerkenswert ist die Bitte um Erbarmen für die Verfolger und Peiniger, damit auch sie "die Wonne Deiner Liebe erfahren". Die Gewissenserforschung fragt explizit nach Sünden gegen den Nächsten wie Verurteilen, Verleumden, Verspotten, aber auch nach dem Aufbürden der eigenen Last und schlechten Laune.

Fazit
"Maria, rette uns" ist weit mehr als eine Sammlung religiöser Texte; es ist ein Zeugnis von heroischer Tugend , ein aufrüttelndes Vorbild und himmlischer Trost inmitten größter menschlicher Not. Es vermittelt eine tiefe spirituelle Haltung, in der das persönliche Leiden aktiv mit dem Opfer Christi verbunden und für das Wohl des Volkes und die Freiheit der Heimat hingegeben wird. Die Gebete sind ein ergreifender Ausdruck von Glauben, Hoffnung und einer Nächstenliebe, die selbst in der Verfolgung nicht erlischt. Es zeigt auf eindrucksvolle Weise, wie der Glaube den verbannten Mädchen half, ihre Identität und ihren Mut zu bewahren.

Die Ausgabe von 1961 ist somit ein wichtiges Dokument, das die Geschichte des litauischen Volkes und den Widerstand des Glaubens gegen Unterdrückung widerspiegelt.

   Marie, sois notre secours est un recueil de prières poignantes et profondément émouvantes composées par de jeunes Lituaniennes déportées en Sibérie. Publié en deuxième édition, avec une traduction d'Audrys Backis , cet ouvrage est un témoignage puissant de foi et d'espérance face à l'angoisse et au dénuement total de l'exil.

Un témoignage de foi en captivité L'origine de ces prières est particulièrement touchante : elles ont été écrites par quatre jeunes femmes sur des feuilles de papier et trouvées fortuitement. Elles vivaient dans la captivité, l'isolement, sans la Présence eucharistique ni même la possibilité de se recueillir. Malgré l'absence de tout réconfort matériel ou spirituel habituel, ces jeunes femmes ont puisé dans leur cœur les mots justes pour exprimer leur affection filiale à Dieu et leur absolue confiance.

L'introduction du Cardinal Feltin, datée du 28 janvier 1964, exprime l'émotion suscitée par ces textes. Il souligne l'importance pour les jeunes de France de lire et méditer ces pages, afin de savoir, comme leurs « sœurs lithuaniennes captives, retrouver toujours Dieu dans leurs peines et au milieu du matérialisme ».

Un envoi personnel, daté du 16 février 1953, montre l'intimité de la création de ce livret de prières pour une amie nommée Pranute. Il révèle que Lioné G. l'a composé, Valé B. l'a illustré, Levuté V. l'a relié et Ad. (elé) l'a écrit de sa main.

Le contenu des prières Le recueil est structuré autour des moments de la journée et des sacrements, ainsi que de prières adressées à divers saints.
Prières quotidiennes et liturgiques Les Prières du matin et du soir demandent force et sagesse pour endurer la « dure journée de labeur » et les « incompréhensions, de mépris et de haine ». La prière du soir remercie Dieu pour les grâces reçues, y compris les « haine, souffrances et privations ». Elles implorent la bénédiction pour la Patrie, les orphelins, ceux qui souffrent pour la Vérité, et demandent l'unité dans la foi, l'espérance et la charité.

La section dédiée au Saint Sacrifice de la Messe est particulièrement révélatrice de leur isolement. Puisqu'elles sont privées de la Présence eucharistique , leurs prières s'articulent autour des parties de la messe (Introït, Saint Évangile, Offertoire, Canon et Consécration, Communion, Fin du Sacrifice). Elles y joignent leurs souffrances—la fatigue, le mépris, les larmes de l'exil, la faim et le froid—au sacrifice suprême du Christ. On y trouve une prière remarquable demandant le pardon pour leurs persécuteurs et bourreaux.
Prières pour le pays et les saints Les prières du Chemin de Croix (p. 20) mettent en parallèle la Passion du Christ avec les épreuves de la déportation, telles que la souffrance, l'abandon, le froid, la faim, et le dénuement total.

La dévotion mariale est centrale, comme en témoigne le titre et la prière finale « Marie, sois notre secours » , ainsi que la prière à la Mère de Miséricorde de Girkalnis (un lieu d'apparition de la Vierge en Lituanie en 1943). Elles supplient Marie d'accorder le courage, de protéger la nation et de la relever de ses épreuves.
D'autres prières sont adressées à des saints importants pour la Lituanie ou pour la protection de la jeunesse et de la famille, comme Saint Casimir (Patron de la Lituanie) , Saint Joseph (Gardien de la Sainte Famille et ayant connu l'exil) , et Sainte Monique (pour les familles et la persévérance dans la foi).
Ce livre n'est pas seulement un recueil de dévotion ; c'est un document historique et spirituel qui incarne l'âme d'une nation captive et la force inébranlable de la foi au milieu de l'adversité la plus sombre.

Modlitewnik „Maryjo, Ratuj Nas” (oryginalny tytuł litewski: „MARIJA GELBEKI MUS”) jest niezwykłym świadectwem głębokiej wiary, zrodzonym w ekstremalnych warunkach sowieckich łagrów na Syberii. Jest to polskie tłumaczenie modlitewnika, którego powstanie datuje się na rok 1953, ułożonego i ręcznie spisanego przez cztery litewskie dziewczęta, wywiezione z Litwy po jej zajęciu przez ZSRS.

Historia Powstania i Wydania
Historia modlitewnika jest poruszająca. Powstał on w wyniku cierpień, upokorzeń, głodu i tortur doświadczanych przez dziewczęta na Syberii, które szukały ukojenia w modlitwie. Jedna z nich tworzyła modlitwy, a pozostałe spisywały je na skrawkach papieru, układały, zszywały i oprawiały w jedną całość. Rękopis (o rozmiarach 2 na 3 cale) trafił następnie na Litwę, a stamtąd na Zachód.

Pierwsze wydanie w języku litewskim ukazało się w 1959 roku w Stanach Zjednoczonych. Rok później miały miejsce trzy kolejne wydania w języku angielskim z przedmową Kardynała Cushinga. W kolejnych latach modlitewnik przetłumaczono na 8 języków z przedmowami aż 7 Kardynałów.

Polskie tłumaczenie, które ukazało się w 1966 roku w Londynie, jest zasługą ś.p. Zofii Bohdanowiczowej, która podjęła się go bezinteresownie, będąc już złożona śmiertelną chorobą. Wydawcą było Towarzystwo Polsko-Litewskie im. Adama Mickiewicza w W. Brytanii , które poprzez to wydanie spełniało obowiązek "szukania dróg ułatwiających porozumienie pomiędzy narodami polskim i litewskim". Podkreślono wspólną dla obu narodów głęboką religijność (połączoną z kultem Matki Boskiej Ostrobramskiej) oraz wspólne cierpienia i los pod przymusem ustroju komunistycznego.

Charakter Modlitewnika i Treść Modlitewnik zawiera autentyczną, spisaną rozmowę z Bogiem, ludzi doświadczonych cierpieniem, stanowiąc echo zmagań i tęsknot katolickiego narodu litewskiego w czasach wielkich doświadczeń II wojny światowej. Cierpienia te nabierają sensu w świetle męki Chrystusa, stając się przesłankami wiodącymi do zmartwychwstania.

Modlitwy cechuje prostota i szczerość, ucząc pokory i miłości, i cementując wiarę w lepszą przyszłość.
 

Książeczka dzieli się na następujące sekcje:
Modlitwy poranne i wieczorne : Skupiają się na prośbach o siłę i mądrość do przetrwania cierpienia, obelg, nienawiści, modlitwach za bliskich, naród, obrońców Ojczyzny i tych, którzy cierpią dla Prawdy. Modlitwa wieczorna to podziękowanie za łaski i krzyże dnia, prośba o spokojny spoczynek i o opiekę Matki Bożej nad rodzinami i całym narodem, a także prośba o pokój dla Ojczyzny i świata.

Ofiara Mszy Świętej : Część ta zawiera modlitwy na poszczególne etapy Mszy, gdzie osobiste cierpienia, tęsknoty, głód i zimno składane są w ofierze wraz z Ofiarą Chrystusa. Jest to prośba o umocnienie na drodze cierpienia i wola naśladowania Chrystusa. W modlitwie po Komunii jest prośba o pomoc dla walczących o wolność i poległych.

Modlitwy przy spowiedzi i Komunii Świętej : Zawierają rachunek sumienia w stosunku do Boga, bliźniego i siebie (pytania o wolę Bożą w cierpieniu, rozpacz, krzywdzenie bliźniego, tchórzostwo w zwracaniu uwagi, samolubstwo).

Rozmyślajmy o Męce Pana Naszego Jezusa Chrystusa : Jest to Droga Krzyżowa, która w każdej stacji odnosi się do cierpienia zesłańców i ich narodu (np. skazanie, niesprawiedliwi sędziowie, głód i chłód, upadek, spotkanie z Matką Bolesną, pomoc Cyrenejczyka, nienawiść i mściwość, ostateczna nędza). Zawiera prośby o siłę, wytrwałość, a także o uwolnienie od grzechów (np. osądzania, tchórzostwa, nieczystości, ducha świata).

Różne modlitwy : Obejmują modlitwy na Boże Narodzenie (prośba o skrócenie doświadczeń, o męstwo Męczenników) , Wielkanoc (o dźwignięcie narodu, o radość życia jako daru Boga) , a także do Jezusa Miłosiernego (o Miłosierdzie i rychły powrót do kraju), do Ducha Świętego, Matki Boskiej Miłosierdzia, św. Kazimierza, św. Józefa, św. Moniki, św. Antoniego (prośba o odnalezienie utraconej wolności) i innych Świętych.

Modlitewnik ten jest cennym zbiorem, w którym można znaleźć wiele pociechy w cierpieniu i trudnościach życia, ukazując chrześcijańską moc i wiarę w zbawcze dzieło Odkupiciela.