Knygų sąrašas
- Išsami informacija
- Peržiūros: 31
TATJANA MACEINIENĖ

„Katalikų pasaulis", 2004
Knygos „Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoje“ autorė Tatjana Maceinienė – filosofo Antano Maceinos marti ir intelektualinės tradicijos puoselėtoja – savo veikale analizuoja ir apmąsto trijų iškilių Lietuvos katalikiškosios minties ir kultūros atstovų – Juozą Ambrazevičių-Brazaitį, Zenoną Ivinskį ir Juozą Girnių – asmenybes bei jų indėlį į tautinę, religinę ir kultūrinę sąmonę. Ši knyga yra ne tik biografinis ar publicistinis darbas, bet ir gilus kultūrinės krizės bei vertybinės dezorientacijos laikų apmąstymas.
Trumpa apžvalga
🌟 Pagrindinė idėja
Knygos ašis – klausimas apie vertybes, idealus ir jų reikšmę žmogaus bei tautos dvasinei būsenai. Pasak autorės, šiandieninė visuomenė išgyvena vertybinę krizę, kurioje idealai – tokie kaip tikėjimas, tautiškumas, dvasingumas – yra nustumti į paraštes. Maceinienė kviečia atsigręžti į ateitininkų sąjūdžio dvasinę tradiciją, kurią reprezentuoja trys aprašyti veikėjai.
📘 Struktūra
Knyga susideda iš šių pagrindinių dalių:
Įvadas ir pratarmė, kuriuose aptariama visuomenės dvasinė būklė ir pristatoma ateitininkų reikšmė;
Trijų iškilių asmenybių portretai:
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis – kaip šviesuolis ir reformatorius, pasižymėjęs idealiu nesavanaudiškumu, aktyvia veikla tiek kultūroje, tiek politikoje.
Zenonas Ivinskis – istorikas ir humanistas, gilios krikščioniškos pasaulėžiūros mąstytojas.
Juozas Girnius – filosofas ir idealizmo šauklys, pabrėžiantis laisvės, atsakomybės ir dvasingumo būtinybę.
Pabaigos žodis, kuriame aptariama vakarietiškos civilizacijos krizė ir Lietuvos ateities perspektyvos.
🧭 Temos
Idealizmo reikšmė: Knyga polemizuoja su šiuolaikiniu pragmatizmu, pateikdama idealizmą kaip vienintelę gyvastingą tautos ir kultūros kryptį.
Ateitininkų ideologija: Akcentuojami pagrindiniai principai – katalikiškumas, tautiškumas, inteligentiškumas, šeimyniškumas, visuomeniškumas.
Dvasinė rezistencija: Maceinienė pabrėžia kultūrinio ir dvasinio pasipriešinimo svarbą, kaip alternatyvą konformizmui ir tuštybei.
Švietimo ir vertybių krizė: Aptariama, kaip neapibrėžta ideologinė padėtis griauna žmogaus dvasinę struktūrą.
💡 Vertė
Knyga ypač vertinga tiems, kurie domisi:
Lietuvos kultūros ir intelektualinės istorijos tyrimais;
Krikščioniškąja pasaulėžiūra;
Ateitininkų sąjūdžiu;
Vertybinių orientacijų formavimu ir dvasinio atgimimo klausimais.
Apibendrinimas
„Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoje“ – tai intelektualus ir moralinis manifestas, kviečiantis grįžti prie aukštųjų idealų kaip pagrindo tautos dvasinei sveikatai. Maceinienės tekstas įkvepia ne nostalgija praeičiai, o reikalavimu susigrąžinti orientyrus, kurie būtų verti žmogaus didybės. Tai knyga apie tikėjimą, pareigą, kūrybą ir kultūrą, kuria verta gyventi – net ir (ar ypač) esant „drumzlinėje“ tikrovėje.
Trumpa apžvalga
🌟 Pagrindinė idėja
Knygos ašis – klausimas apie vertybes, idealus ir jų reikšmę žmogaus bei tautos dvasinei būsenai. Pasak autorės, šiandieninė visuomenė išgyvena vertybinę krizę, kurioje idealai – tokie kaip tikėjimas, tautiškumas, dvasingumas – yra nustumti į paraštes. Maceinienė kviečia atsigręžti į ateitininkų sąjūdžio dvasinę tradiciją, kurią reprezentuoja trys aprašyti veikėjai.
📘 Struktūra
Knyga susideda iš šių pagrindinių dalių:
Įvadas ir pratarmė, kuriuose aptariama visuomenės dvasinė būklė ir pristatoma ateitininkų reikšmė;
Trijų iškilių asmenybių portretai:
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis – kaip šviesuolis ir reformatorius, pasižymėjęs idealiu nesavanaudiškumu, aktyvia veikla tiek kultūroje, tiek politikoje.
Zenonas Ivinskis – istorikas ir humanistas, gilios krikščioniškos pasaulėžiūros mąstytojas.
Juozas Girnius – filosofas ir idealizmo šauklys, pabrėžiantis laisvės, atsakomybės ir dvasingumo būtinybę.
Pabaigos žodis, kuriame aptariama vakarietiškos civilizacijos krizė ir Lietuvos ateities perspektyvos.
🧭 Temos
Idealizmo reikšmė: Knyga polemizuoja su šiuolaikiniu pragmatizmu, pateikdama idealizmą kaip vienintelę gyvastingą tautos ir kultūros kryptį.
Ateitininkų ideologija: Akcentuojami pagrindiniai principai – katalikiškumas, tautiškumas, inteligentiškumas, šeimyniškumas, visuomeniškumas.
Dvasinė rezistencija: Maceinienė pabrėžia kultūrinio ir dvasinio pasipriešinimo svarbą, kaip alternatyvą konformizmui ir tuštybei.
Švietimo ir vertybių krizė: Aptariama, kaip neapibrėžta ideologinė padėtis griauna žmogaus dvasinę struktūrą.
💡 Vertė
Knyga ypač vertinga tiems, kurie domisi:
Lietuvos kultūros ir intelektualinės istorijos tyrimais;
Krikščioniškąja pasaulėžiūra;
Ateitininkų sąjūdžiu;
Vertybinių orientacijų formavimu ir dvasinio atgimimo klausimais.
Apibendrinimas
„Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoje“ – tai intelektualus ir moralinis manifestas, kviečiantis grįžti prie aukštųjų idealų kaip pagrindo tautos dvasinei sveikatai. Maceinienės tekstas įkvepia ne nostalgija praeičiai, o reikalavimu susigrąžinti orientyrus, kurie būtų verti žmogaus didybės. Tai knyga apie tikėjimą, pareigą, kūrybą ir kultūrą, kuria verta gyventi – net ir (ar ypač) esant „drumzlinėje“ tikrovėje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 65
Dr. Juozas Prunskis

PUTNAM, 1959
Daktaro Juozo Prunskio knyga „28 moterys“, išleista 1959 metais, yra įkvepiantis ir unikalus biografinių apybraižų rinkinys, kuriame glaustai pristatomos dvidešimt aštuonių moterų atsivertimo į katalikybę istorijos. Kaip autorius teigia įžanginiame žodyje, šio leidinio tikslas – per asmeninių patirčių pavyzdžius atskleisti įvairius kelius, kuriais žmonės ateina į tikėjimą, ir galbūt padėti „vidaus kryžkelėse“ atsidūrusiems skaitytojams. Knyga yra specialiai skirta moterų konvertičių istorijoms, o vyrams, kaip mini autorius, buvo ruošiamas atskiras leidinys.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalą sudaro 28 atskiri skyriai, kurių kiekvienas skirtas vienos moters gyvenimo ir dvasinių ieškojimų keliui. Apybraižos yra trumpos ir koncentruotos, skirtos sužadinti skaitytojo susidomėjimą ir paskatinti ieškoti išsamesnių tų asmenybių biografijų.
Vienas didžiausių knygos privalumų – moterų istorijų įvairovė. Autorius sąmoningai parinko asmenybes iš skirtingų socialinių sluoksnių, profesijų, tautybių ir pirminių įsitikinimų, taip pabrėždamas Katalikų Bažnyčios universalumą. Tarp aprašomų moterų yra:
Rašytojos ir intelektualės: Nobelio premijos laureatė Sigrid Undset , žinomos beletristės Sheila Kaye-Smith , Frances Parkinson Keyes , Rosalind Murray ir kitos. Jų istorijos atskleidžia intelektualinę tiesos paiešką, kuri dažnai prasideda nuo abejonių savo turima pasaulėžiūra ir baigiasi atradus logišką ir tvirtą pamatą katalikybėje.
Atsivertusios iš komunizmo ir ateizmo: Ypač paveikios yra buvusios sovietų šnipės Elisabeth Bentley ir komunistų partijos narės, advokatės Bellos V. Dodd istorijos. Šie pasakojimai liudija gilų nusivylimą materialistine ideologija, kuri, jų žodžiais, atima žmogiškumą ir paverčia žmones „robotais“, ir dvasinį atgimimą, atradus Dievą.
Asmenybės iš kitų tikėjimų ir aplinkų: Knygoje aprašoma žydų kilmės filosofės Editos Stein, žuvusios nacių krematoriume, kelias. Taip pat pristatoma masono dukters, juodaodės Elisabeth Laura Adams , ir garsaus filosofo Jacques'o Maritaino žmonos, Rusijos žydės Raissos Maritain, atsivertimai.
Pagrindinės temos ir motyvai
Kiekviena istorija yra unikali, tačiau galima išskirti kelis pasikartojančius motyvus, vedančius moteris į tikėjimą:
Tiesos ieškojimas: Daugelis moterų, ypač intelektualės, pradeda savo kelią nuo gilaus nepasitenkinimo protestantiškų denominacijų ar sekuliarių filosofijų nenuoseklumu ir autoriteto stoka. Jas patraukia Katalikų Bažnyčios istorinis tęstinumas ir tvirtas doktrinos pamatas.
Asmeninis pavyzdys: Nemažai moterų paveikė nuoširdus ir džiaugsmingas sutiktų katalikų (draugių, kunigų, vienuolių) tikėjimas.
Dvasinė tuštuma: Net ir pasiekusios profesinės sėkmės ar materialinės gerovės, daugelis herojų jautė vidinę tuštumą ir prasmės stygių, kurį galiausiai užpildė tikėjimas.
Dievo malonės veikimas: Autorius pabrėžia, kad nors keliai skirtingi, lemiamas veiksnys visada yra Dievo malonė, kuri veikia per netikėčiausius įvykius, perskaitytą knygą ar sutiktą žmogų.
Apibendrinimas
„28 moterys“ – tai įtaigus ir įkvepiantis pasakojimų rinkinys. Dr. Juozas Prunskis sėkmingai atskleidžia, kad kelias į tikėjimą nėra vienodas, o asmeniškas ir dažnai kupinas vidinių kovų bei ieškojimų. Ši knyga yra vertingas liudijimas apie tikėjimo galią pakeisti žmogaus gyvenimą, suteikti jam prasmę ir vidinę ramybę. Tai puikus skaitinys ne tik ieškantiems dvasinės atramos, bet ir tiems, kurie nori geriau suprasti atsivertimo fenomeną per autentiškas ir jaudinančias asmenines istorijas.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalą sudaro 28 atskiri skyriai, kurių kiekvienas skirtas vienos moters gyvenimo ir dvasinių ieškojimų keliui. Apybraižos yra trumpos ir koncentruotos, skirtos sužadinti skaitytojo susidomėjimą ir paskatinti ieškoti išsamesnių tų asmenybių biografijų.
Vienas didžiausių knygos privalumų – moterų istorijų įvairovė. Autorius sąmoningai parinko asmenybes iš skirtingų socialinių sluoksnių, profesijų, tautybių ir pirminių įsitikinimų, taip pabrėždamas Katalikų Bažnyčios universalumą. Tarp aprašomų moterų yra:
Rašytojos ir intelektualės: Nobelio premijos laureatė Sigrid Undset , žinomos beletristės Sheila Kaye-Smith , Frances Parkinson Keyes , Rosalind Murray ir kitos. Jų istorijos atskleidžia intelektualinę tiesos paiešką, kuri dažnai prasideda nuo abejonių savo turima pasaulėžiūra ir baigiasi atradus logišką ir tvirtą pamatą katalikybėje.
Atsivertusios iš komunizmo ir ateizmo: Ypač paveikios yra buvusios sovietų šnipės Elisabeth Bentley ir komunistų partijos narės, advokatės Bellos V. Dodd istorijos. Šie pasakojimai liudija gilų nusivylimą materialistine ideologija, kuri, jų žodžiais, atima žmogiškumą ir paverčia žmones „robotais“, ir dvasinį atgimimą, atradus Dievą.
Asmenybės iš kitų tikėjimų ir aplinkų: Knygoje aprašoma žydų kilmės filosofės Editos Stein, žuvusios nacių krematoriume, kelias. Taip pat pristatoma masono dukters, juodaodės Elisabeth Laura Adams , ir garsaus filosofo Jacques'o Maritaino žmonos, Rusijos žydės Raissos Maritain, atsivertimai.
Pagrindinės temos ir motyvai
Kiekviena istorija yra unikali, tačiau galima išskirti kelis pasikartojančius motyvus, vedančius moteris į tikėjimą:
Tiesos ieškojimas: Daugelis moterų, ypač intelektualės, pradeda savo kelią nuo gilaus nepasitenkinimo protestantiškų denominacijų ar sekuliarių filosofijų nenuoseklumu ir autoriteto stoka. Jas patraukia Katalikų Bažnyčios istorinis tęstinumas ir tvirtas doktrinos pamatas.
Asmeninis pavyzdys: Nemažai moterų paveikė nuoširdus ir džiaugsmingas sutiktų katalikų (draugių, kunigų, vienuolių) tikėjimas.
Dvasinė tuštuma: Net ir pasiekusios profesinės sėkmės ar materialinės gerovės, daugelis herojų jautė vidinę tuštumą ir prasmės stygių, kurį galiausiai užpildė tikėjimas.
Dievo malonės veikimas: Autorius pabrėžia, kad nors keliai skirtingi, lemiamas veiksnys visada yra Dievo malonė, kuri veikia per netikėčiausius įvykius, perskaitytą knygą ar sutiktą žmogų.
Apibendrinimas
„28 moterys“ – tai įtaigus ir įkvepiantis pasakojimų rinkinys. Dr. Juozas Prunskis sėkmingai atskleidžia, kad kelias į tikėjimą nėra vienodas, o asmeniškas ir dažnai kupinas vidinių kovų bei ieškojimų. Ši knyga yra vertingas liudijimas apie tikėjimo galią pakeisti žmogaus gyvenimą, suteikti jam prasmę ir vidinę ramybę. Tai puikus skaitinys ne tik ieškantiems dvasinės atramos, bet ir tiems, kurie nori geriau suprasti atsivertimo fenomeną per autentiškas ir jaudinančias asmenines istorijas.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 35
dr. Mindaugas Bloznelis

Vilnius 2003
2003 metais Lietuvių katalikų mokslo akademijos išleista ir dr. Mindaugo Bloznelio sudaryta knyga „Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ yra išsamus ir jautrus pasakojimas apie mokytoją, ateitininkę, visuomenės veikėją ir kankinę, kurios gyvenimas tapo nepalaužiamos dvasios ir tikėjimo liudijimu totalitarinio režimo akivaizdoje. Leidinys, parengtas pradėjus Adelės Dirsytės kanonizacijos bylą, yra ne tik biografija, bet ir vertingas istorinis dokumentas, atskleidžiantis tiek šviesų tarpukario Lietuvos inteligentijos veidą, tiek brutalią sovietinės sistemos prigimtį.
Knyga yra suskirstyta į dvi pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per A. Dirsytės gyvenimo etapus. Ji paremta įvairiapusiais šaltiniais: gausia jos sūnėno Stasio Ivanausko surinkta medžiaga apie šeimą ir tėviškę, archyviniais dokumentais, pačios A. Dirsytės publicistiniais straipsniais bei laiškais ir, svarbiausia, su ja kalėjusių moterų liudijimais.
Pirma dalis: „Gyvenimas iki nelaisvės metų“
Ši dalis atkuria aplinką, kurioje formavosi A. Dirsytės asmenybė. Ji gimė 1909 m. balandžio 15 d. darbščių ūkininkų Antano ir Agotos Dirsių šeimoje Pramislavos vienkiemyje, Kėdainių apskrityje. Augdama gausioje, katalikiškoje aplinkoje, ji nuo mažens buvo apsupta meilės artimui ir pagarbos pareigai. Baigusi Kėdainių gimnaziją, 1928 m. įstojo į Vytauto Didžiojo (tuomet – Lietuvos) universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti vokiečių kalbos ir literatūros. Studijų metais aktyviai dalyvavo studenčių ateitininkių „Birutės“ draugovės veikloje.
Dėl tėvo mirties ir finansinių sunkumų turėjusi nutraukti studijas, A. Dirsytė įsitraukė į Lietuvių katalikių moterų draugijos veiklą, kur pasireiškė kaip talentinga organizatorė, skaičiusi paskaitas ir rengusi kursus visoje Lietuvoje. Vėliau, jau dirbdama mokytoja Kaune ir Vilniuje, ji galiausiai baigė studijas ir 1940 m. gavo diplomą. Ši knygos dalis atskleidžia ją kaip idealistę, atsidavusią jaunimo ugdymui ir katalikiškų vertybių sklaidai.
Antra dalis: „Nelaisvės metai“
Ši dalis – tai sukrečiantis pasakojimas apie A. Dirsytės kančios kelią. 1946 m. kovo 6 d. ji buvo suimta už veiklą ateitininkų organizacijoje ir pagalbą partizanams. Knygoje pateikiami autentiški jos sovietinio saugumo (MGB) bylos tardymo protokolai. Kaip pratarmėje įspėja arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, šie dokumentai turi būti vertinami kritiškai, nes atspindi ne tiesos paiešką, o represinės sistemos bandymus palaužti žmogų. Protokolai liudija A. Dirsytės tvirtybę ir orumą žiaurių tardymų akivaizdoje.
Nuteista dešimčiai metų lagerio, ji buvo išvežta į Vorkutą, vėliau – į Taišetą ir galiausiai į Kolymą. Lageriuose A. Dirsytė tapo dvasine atrama ir globėja jaunesnėms kalinėms. Nepaisydama alinančio fizinio darbo, bado ir šalčio, ji rengdavo pokalbius, diskusijas, mokė mergaites poezijos, maldų ir taip padėjo joms išsaugoti žmogiškumą bei viltį.
Būtent Kolymoje gimė jos dvasinės stiprybės viršūnė – maldaknygė „Marija, gelbėk mus“. Šis mažytis, ranka rašytas rinkinys, slapta perrašinėjamas ir platinamas tarp kalinių, tapo nenugalimos Kristaus šviesos simboliu. Vėliau stebuklingai pasiekusi Vakarus ir išversta į daugybę kalbų, ši maldaknygė pasauliui paskelbė apie tylią lietuvaičių dvasinę pergalę sovietiniame pragare.
Dėl savo veiklos A. Dirsytė buvo nuolat persekiojama ir kankinama lagerio administracijos. Palūžus fizinei sveikatai, ji mirė 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovsko kalėjimo ligoninėje; jos kapas liko nežinomas.
Apibendrinimas
„Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ – tai monumentalus paminklas neeilinio tvirtumo asmenybei. Knyga detaliai ir jautriai atkuria ne tik vienos moters gyvenimo istoriją, bet ir visos kartos, subrendusios laisvoje Lietuvoje ir žiauriai naikintos sovietų okupacijos, likimą. Tai ne tik įkvepiantis pasakojimas apie tikėjimą ir pasiaukojimą, bet ir nepaprastai svarbus istorinis šaltinis, leidžiantis giliau suvokti XX a. Lietuvos tragediją. Adelės Dirsytės gyvenimas ir jos maldaknygė, kaip teigia arkivyskupas S. Tamkevičius, „amžiams išliks kaip paminklas nenugalimai Kristaus šviesai“.
Knyga yra suskirstyta į dvi pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per A. Dirsytės gyvenimo etapus. Ji paremta įvairiapusiais šaltiniais: gausia jos sūnėno Stasio Ivanausko surinkta medžiaga apie šeimą ir tėviškę, archyviniais dokumentais, pačios A. Dirsytės publicistiniais straipsniais bei laiškais ir, svarbiausia, su ja kalėjusių moterų liudijimais.
Pirma dalis: „Gyvenimas iki nelaisvės metų“
Ši dalis atkuria aplinką, kurioje formavosi A. Dirsytės asmenybė. Ji gimė 1909 m. balandžio 15 d. darbščių ūkininkų Antano ir Agotos Dirsių šeimoje Pramislavos vienkiemyje, Kėdainių apskrityje. Augdama gausioje, katalikiškoje aplinkoje, ji nuo mažens buvo apsupta meilės artimui ir pagarbos pareigai. Baigusi Kėdainių gimnaziją, 1928 m. įstojo į Vytauto Didžiojo (tuomet – Lietuvos) universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti vokiečių kalbos ir literatūros. Studijų metais aktyviai dalyvavo studenčių ateitininkių „Birutės“ draugovės veikloje.
Dėl tėvo mirties ir finansinių sunkumų turėjusi nutraukti studijas, A. Dirsytė įsitraukė į Lietuvių katalikių moterų draugijos veiklą, kur pasireiškė kaip talentinga organizatorė, skaičiusi paskaitas ir rengusi kursus visoje Lietuvoje. Vėliau, jau dirbdama mokytoja Kaune ir Vilniuje, ji galiausiai baigė studijas ir 1940 m. gavo diplomą. Ši knygos dalis atskleidžia ją kaip idealistę, atsidavusią jaunimo ugdymui ir katalikiškų vertybių sklaidai.
Antra dalis: „Nelaisvės metai“
Ši dalis – tai sukrečiantis pasakojimas apie A. Dirsytės kančios kelią. 1946 m. kovo 6 d. ji buvo suimta už veiklą ateitininkų organizacijoje ir pagalbą partizanams. Knygoje pateikiami autentiški jos sovietinio saugumo (MGB) bylos tardymo protokolai. Kaip pratarmėje įspėja arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, šie dokumentai turi būti vertinami kritiškai, nes atspindi ne tiesos paiešką, o represinės sistemos bandymus palaužti žmogų. Protokolai liudija A. Dirsytės tvirtybę ir orumą žiaurių tardymų akivaizdoje.
Nuteista dešimčiai metų lagerio, ji buvo išvežta į Vorkutą, vėliau – į Taišetą ir galiausiai į Kolymą. Lageriuose A. Dirsytė tapo dvasine atrama ir globėja jaunesnėms kalinėms. Nepaisydama alinančio fizinio darbo, bado ir šalčio, ji rengdavo pokalbius, diskusijas, mokė mergaites poezijos, maldų ir taip padėjo joms išsaugoti žmogiškumą bei viltį.
Būtent Kolymoje gimė jos dvasinės stiprybės viršūnė – maldaknygė „Marija, gelbėk mus“. Šis mažytis, ranka rašytas rinkinys, slapta perrašinėjamas ir platinamas tarp kalinių, tapo nenugalimos Kristaus šviesos simboliu. Vėliau stebuklingai pasiekusi Vakarus ir išversta į daugybę kalbų, ši maldaknygė pasauliui paskelbė apie tylią lietuvaičių dvasinę pergalę sovietiniame pragare.
Dėl savo veiklos A. Dirsytė buvo nuolat persekiojama ir kankinama lagerio administracijos. Palūžus fizinei sveikatai, ji mirė 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovsko kalėjimo ligoninėje; jos kapas liko nežinomas.
Apibendrinimas
„Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ – tai monumentalus paminklas neeilinio tvirtumo asmenybei. Knyga detaliai ir jautriai atkuria ne tik vienos moters gyvenimo istoriją, bet ir visos kartos, subrendusios laisvoje Lietuvoje ir žiauriai naikintos sovietų okupacijos, likimą. Tai ne tik įkvepiantis pasakojimas apie tikėjimą ir pasiaukojimą, bet ir nepaprastai svarbus istorinis šaltinis, leidžiantis giliau suvokti XX a. Lietuvos tragediją. Adelės Dirsytės gyvenimas ir jos maldaknygė, kaip teigia arkivyskupas S. Tamkevičius, „amžiams išliks kaip paminklas nenugalimai Kristaus šviesai“.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 23
ANTANAS SALYS

ROMA 1979
Knygos apžvalga: Antano Salio „Rinktiniai Raštai I: Bendrinė kalba“
Šis leidinys – tai pirmasis tomas iškilaus lietuvių kalbininko, profesoriaus Antano Salio (1902–1972) rinktinių raštų serijos, kurią išleido Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija (L.K.M.A.) Romoje 1979 metais. Knygą, pavadintą „Bendrinė kalba“, spaudai parengė ir išsamia įžanga bei bibliografija papildė kitas žymus kalbininkas, prof. Petras Jonikas. Šis veikalas yra fundamentalus darbas, apimantis svarbiausius A. Salio straipsnius ir studijas, skirtas lietuvių bendrinės kalbos klausimams.Turinys ir struktūra
Pirmasis tomas yra suskirstytas į aštuonis logiškus skyrius, kurie atspindi platų ir gilų autoriaus domėjimąsi visomis bendrinės kalbos sritimis. Knygoje nuosekliai nagrinėjama lietuvių kalbos raida, norminimo problemos ir praktiniai kalbos kultūros aspektai.- Bendrinės kalbos klausimai: Šiame skyriuje aptariami bendrinės kalbos pagrindai, jos santykis su tarmėmis ir rašomosios kalbos raida.
- Iš lietuvių kalbos istorijos: Pateikiamos studijos apie atskirų lietuvių kalbos reiškinių istorinę raidą.
- Iš lietuvių leksikologijos: Nagrinėjami žodyno klausimai, skolinių ir naujadarų problematika.
- Iš lietuvių fonetikos: Analizuojami lietuvių kalbos garsyno, kirčiavimo ir priegaidžių ypatumai.
- Iš lietuvių morfologijos: Gilinamasi į linksniavimo ir asmenavimo sistemų subtilybes.
- Iš lietuvių sintaksės: Aptariami sakinio sandaros, linksnių vartojimo ir prielinksnių konstrukcijų klausimai.
- Iš lietuvių kalbos kultūros: Pateikiami praktiniai patarimai ir įžvalgos taisyklingos kalbos vartojimo klausimais.
- Recenzijos: Spausdinamos A. Salio rašytos kitų kalbininkų darbų apžvalgos, kurios atskleidžia jo kritinį mąstymą ir platų akiratį.
Reikšmė
Antano Salio „Rinktiniai Raštai“ yra vienas svariausių XX a. lietuvių kalbotyros veikalų. Pirmasis tomas, skirtas bendrinei kalbai, yra neįkainojamas šaltinis kiekvienam, kas domisi taisyklinga, normine lietuvių kalba. A. Salio darbai pasižymi ne tik moksliniu gilumu, bet ir aiškiu, logišku minčių dėstymu bei gyva meile gimtajai kalbai. Ši knyga yra būtina ne tik kalbininkams, bet ir mokytojams, redaktoriams, studentams ir visiems, kuriems rūpi lietuvių kalbos grynumas ir taisyklingumas. Tai klasikinis veikalas, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien.- Išsami informacija
- Peržiūros: 146

Vilnius 2008
Žemiau pateikiama knygutės "Apginti aukštesnį Įstatymą: Kodėl turime priešintis homoseksualų „santuokai“ ir judėjimui" apžvalga, remiantis įkeltu dokumentu.
Knygutės apžvalga: „Apginti aukštesnį Įstatymą“
Ši 2008 metais Lietuvoje „Krikščioniškosios kultūros gynimo asociacijos“ išleista knygutė yra vertimas iš 2004 metais Amerikoje TFP (Amerikos tradicijos, šeimos ir nuosavybės gynimo draugijos) išleisto leidinio. Knyga skirta Šventajai Šeimai, kuri įvardijama kaip pavyzdys visoms šeimoms, ir yra kvietimas pasipriešinti seksualinei revoliucijai bei homoseksualizmo plitimui. Pratarmę lietuviškam leidimui parašė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, kuris pabrėžia, kad Bažnyčia, laikydamasi Šventojo Rašto ir Dekalogo, negali žmogaus prigimčiai prieštaraujančio elgesio laikyti moraliu.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į tris pagrindines dalis, kurios nuosekliai analizuoja homoseksualų judėjimą, jo argumentus ir pateikia atsakymus, pagrįstus prigimtiniu įstatymu ir Bažnyčios mokymu.
I dalis: Homoseksualinė revoliucija. Šioje dalyje analizuojamas homoseksualų judėjimas kaip platesnės seksualinės revoliucijos dalis, kurios tikslas – ne tiesiog siekti pilietinių teisių, o įvykdyti moralinę revoliuciją, pakeičiant visuomenės požiūrį į homoseksualumą. Nagrinėjamos judėjimo ištakos, jo taktikos, pavyzdžiui, sąvokos „homofobija“ sukūrimas, siekis įteisinti tos pačios lyties „santuoką“ kaip ideologijos įtvirtinimo priemonę. Taip pat kalbama apie judėjimo siekį amoralumą paversti morale, remiantis hedonistine filosofija, kur malonumas laikomas aukščiausiu gėriu.
II dalis: Atsakymai į homoseksualų judėjimo argumentus. Čia paneigiami pagrindiniai homoseksualų judėjimo teiginiai. Aiškinama tikroji lytinio akto paskirtis – prokreacija ir vaikų auginimas – ir teigiama, kad homoseksualūs santykiai yra priešingi šiai prigimtinei tvarkai. Atmetami moksliniai argumentai apie homoseksualumo genetinę prigimtį, teigiant, kad nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių „gėjų geno“ egzistavimą. Knygoje taip pat pateikiami atsakymai į dvylika populiariausių argumentų, kuriais bandoma pagrįsti homoseksualumą, pavyzdžiui, „visi lygūs prieš įstatymą“ arba „tai netrukdo kitiems“.
III dalis: Prigimtinis įstatymas ir Bažnyčios mokymas. Ši dalis skirta išdėstyti nekintančiam Bažnyčios mokymui apie homoseksualumą. Prigimtinis įstatymas, įrašytas į kiekvieno žmogaus širdį, įvardijamas kaip būtinas moralės atramos taškas. Cituojami Apaštalai (ypač šv. Paulius), Bažnyčios tėvai ir daktarai (šv. Augustinas, šv. Tomas Akvinietis ir kt.), kurie vieningai smerkia homoseksualius veiksmus kaip prieštaraujančius Dievo ir prigimties įstatymams. Taip pat apžvelgiama bažnytinė drausmė šiuo klausimu per visą istoriją, įskaitant susirinkimų nutarimus ir Kanonų teisės kodeksą.
Tikslas ir reikšmė
Knygutės autoriai pabrėžia, kad jų tikslas nėra asmeninė neapykanta ar noras ką nors apšmeižti, o siekis apginti santuoką, šeimą ir krikščioniškosios civilizacijos pagrindus. Jie išreiškia užuojautą tiems, kurie kovoja su homoseksualumo pagunda, ir viliasi, kad knyga padės jiems pamatyti skaistumo grožį. Aiškiai atskiriami asmenys, kurie kovoja su savo silpnybėmis, nuo tų, kurie savo nuodėmę paverčia pasididžiavimo objektu ir bando savo gyvenimo būdą primesti visai visuomenei.
„Apginti aukštesnį Įstatymą“ yra glaustas, bet išsamus veikalas, skirtas visiems, norintiems suprasti krikščionišką požiūrį į homoseksualumą ir argumentuotai pasipriešinti bandymams pakeisti prigimtinę santuokos sampratą.
Knygutės apžvalga: „Apginti aukštesnį Įstatymą“
Ši 2008 metais Lietuvoje „Krikščioniškosios kultūros gynimo asociacijos“ išleista knygutė yra vertimas iš 2004 metais Amerikoje TFP (Amerikos tradicijos, šeimos ir nuosavybės gynimo draugijos) išleisto leidinio. Knyga skirta Šventajai Šeimai, kuri įvardijama kaip pavyzdys visoms šeimoms, ir yra kvietimas pasipriešinti seksualinei revoliucijai bei homoseksualizmo plitimui. Pratarmę lietuviškam leidimui parašė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, kuris pabrėžia, kad Bažnyčia, laikydamasi Šventojo Rašto ir Dekalogo, negali žmogaus prigimčiai prieštaraujančio elgesio laikyti moraliu.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į tris pagrindines dalis, kurios nuosekliai analizuoja homoseksualų judėjimą, jo argumentus ir pateikia atsakymus, pagrįstus prigimtiniu įstatymu ir Bažnyčios mokymu.
I dalis: Homoseksualinė revoliucija. Šioje dalyje analizuojamas homoseksualų judėjimas kaip platesnės seksualinės revoliucijos dalis, kurios tikslas – ne tiesiog siekti pilietinių teisių, o įvykdyti moralinę revoliuciją, pakeičiant visuomenės požiūrį į homoseksualumą. Nagrinėjamos judėjimo ištakos, jo taktikos, pavyzdžiui, sąvokos „homofobija“ sukūrimas, siekis įteisinti tos pačios lyties „santuoką“ kaip ideologijos įtvirtinimo priemonę. Taip pat kalbama apie judėjimo siekį amoralumą paversti morale, remiantis hedonistine filosofija, kur malonumas laikomas aukščiausiu gėriu.
II dalis: Atsakymai į homoseksualų judėjimo argumentus. Čia paneigiami pagrindiniai homoseksualų judėjimo teiginiai. Aiškinama tikroji lytinio akto paskirtis – prokreacija ir vaikų auginimas – ir teigiama, kad homoseksualūs santykiai yra priešingi šiai prigimtinei tvarkai. Atmetami moksliniai argumentai apie homoseksualumo genetinę prigimtį, teigiant, kad nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių „gėjų geno“ egzistavimą. Knygoje taip pat pateikiami atsakymai į dvylika populiariausių argumentų, kuriais bandoma pagrįsti homoseksualumą, pavyzdžiui, „visi lygūs prieš įstatymą“ arba „tai netrukdo kitiems“.
III dalis: Prigimtinis įstatymas ir Bažnyčios mokymas. Ši dalis skirta išdėstyti nekintančiam Bažnyčios mokymui apie homoseksualumą. Prigimtinis įstatymas, įrašytas į kiekvieno žmogaus širdį, įvardijamas kaip būtinas moralės atramos taškas. Cituojami Apaštalai (ypač šv. Paulius), Bažnyčios tėvai ir daktarai (šv. Augustinas, šv. Tomas Akvinietis ir kt.), kurie vieningai smerkia homoseksualius veiksmus kaip prieštaraujančius Dievo ir prigimties įstatymams. Taip pat apžvelgiama bažnytinė drausmė šiuo klausimu per visą istoriją, įskaitant susirinkimų nutarimus ir Kanonų teisės kodeksą.
Tikslas ir reikšmė
Knygutės autoriai pabrėžia, kad jų tikslas nėra asmeninė neapykanta ar noras ką nors apšmeižti, o siekis apginti santuoką, šeimą ir krikščioniškosios civilizacijos pagrindus. Jie išreiškia užuojautą tiems, kurie kovoja su homoseksualumo pagunda, ir viliasi, kad knyga padės jiems pamatyti skaistumo grožį. Aiškiai atskiriami asmenys, kurie kovoja su savo silpnybėmis, nuo tų, kurie savo nuodėmę paverčia pasididžiavimo objektu ir bando savo gyvenimo būdą primesti visai visuomenei.
„Apginti aukštesnį Įstatymą“ yra glaustas, bet išsamus veikalas, skirtas visiems, norintiems suprasti krikščionišką požiūrį į homoseksualumą ir argumentuotai pasipriešinti bandymams pakeisti prigimtinę santuokos sampratą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 26
KUN. GERHARD DIESSEL

CHICAGO, ILL. 1917
Klasikinės dvasinės literatūros perlas: „Apmąstymai visiems metams ir šventėms“
Knyga, „Apmąstymai visiems metams ir šventėms“, yra 1917 metais Čikagoje išleistas kunigo Gerhardo Diesselio veikalas, kurį į lietuvių kalbą išvertė kunigas A. Staniukynas. Tai – išsamus dvasinių pratimų ir minčių maldos vadovas, skirtas visų pirma dvasininkams, vienuoliams ir giliai tikintiems pasauliečiams, siekiantiems dvasinio tobulumo. Šis leidinys yra ne tik maldos vadovas, bet ir vertingas istorinis bei lingvistinis to meto lietuvių išeivijos religinio gyvenimo liudijimas.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra suskirstyta logiškai ir sistemingai, apimant visą liturginių metų ciklą. Ji padalinta į dvi pagrindines dalis: Kalėdų ir Velykų laiką. Turinys detaliai veda skaitytoją per svarbiausius bažnytinių metų periodus:
Advento laikotarpis: Apmąstymai apie dvejopą Kristaus atėjimą, žmonijos būklę iki Išganytojo gimimo ir atgailos svarbą.
Kalėdų laikas: Meditacijos apie Kalėdų slėpinį, šventųjų (Stepono, Jono) pavyzdžius ir Trijų Karalių kelionę.
Laikas po Trijų Karalių: Gilinamasi į Šventosios Šeimos paslėptą gyvenimą Nazarete, bendruomeninio gyvenimo svarbą ir dorybes.
Gavėnios ir Velykų laikas: Tai pati plačiausia knygos dalis, kurioje detaliai apmąstomi Kristaus kančios etapai, Jo mirtis ir šlovingas Prisikėlimas.
Kiekvienas apmąstymas yra aiškiai struktūrizuotas ir pritaikytas asmeninei maldai. Paprastai jį sudaro:
Įžanga: Trumpas įvadas į dienos temą.
Svarstymas: Teologinis temos išaiškinimas.
Pritaikymas: Praktiniai patarimai, kaip svarstomą tiesą pritaikyti savo gyvenime.
Malda ir Pasiryžimas: Konkretūs veiksmai ir maldos, padedančios įtvirtinti apmąstymo vaisius.
Priede taip pat pateikiami apmąstymai konkrečioms šventėms (pvz., Šv. Kazimiero, Šv. Pranciškaus Ksavero) ir mėnesinėms rekolekcijoms.
Kam skirta ši knyga?
Knygos prakalboje nurodoma, kad ji skirta „ypatingai, tiems asmenims, kurie, savo pašventimo rupesčiu užimti, turi da priedermę daryti artymui gailestingumo darbus“. Tai rodo, kad pagrindinė auditorija – dvasiškai brandūs žmonės, vienuoliai, kunigai ir aktyvūs pasauliečiai, kuriems dvasinis gyvenimas yra kasdienybės pagrindas. Tai nėra lengvas skaitinys prieš miegą, o rimtas įrankis, reikalaujantis susikaupimo, disciplinos ir noro gilintis į save.
Vertė ir reikšmė šiandien
Nors knyga parašyta daugiau nei prieš šimtą metų ir jos kalba gali pasirodyti archajiška, jos turinys išlieka stebėtinai aktualus.
Dvasinė vertė: Ji siūlo patikrintą ir struktūrizuotą kelią į dvasinį augimą. Klasikinės dorybės – nusižeminimas, klusnumas, meilė, atgaila – yra amžinos ir visuomet reikalingos.
Istorinė vertė: Leidinys atspindi XX a. pradžios katalikišką pamaldumą, jo formas ir akcentus. Tai svarbus šaltinis Bažnyčios istorijos ir lietuvių išeivijos kultūros tyrinėtojams.
Lingvistinė vertė: Knygoje vartojama turtinga, autentiška to meto lietuvių kalba, kuri gali būti įdomi kalbos istorikams ir visiems, besidomintiems lietuvių kalbos raida.
Apibendrinimas
„Apmąstymai visiems metams ir šventėms“ – tai gilus, sistemingas ir dvasiškai turtingas veikalas. Nors reikalaujantis skaitytojo pastangų ir susikaupimo, jis atveria kelią į nuoseklų dvasinį gyvenimą pagal klasikinę katalikišką tradiciją. Šiandien ši knyga yra vertingas šaltinis ne tik ieškantiems dvasinio vadovavimo, bet ir besidomintiems Lietuvos bažnytinės literatūros paveldu.
Knyga, „Apmąstymai visiems metams ir šventėms“, yra 1917 metais Čikagoje išleistas kunigo Gerhardo Diesselio veikalas, kurį į lietuvių kalbą išvertė kunigas A. Staniukynas. Tai – išsamus dvasinių pratimų ir minčių maldos vadovas, skirtas visų pirma dvasininkams, vienuoliams ir giliai tikintiems pasauliečiams, siekiantiems dvasinio tobulumo. Šis leidinys yra ne tik maldos vadovas, bet ir vertingas istorinis bei lingvistinis to meto lietuvių išeivijos religinio gyvenimo liudijimas.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra suskirstyta logiškai ir sistemingai, apimant visą liturginių metų ciklą. Ji padalinta į dvi pagrindines dalis: Kalėdų ir Velykų laiką. Turinys detaliai veda skaitytoją per svarbiausius bažnytinių metų periodus:
Advento laikotarpis: Apmąstymai apie dvejopą Kristaus atėjimą, žmonijos būklę iki Išganytojo gimimo ir atgailos svarbą.
Kalėdų laikas: Meditacijos apie Kalėdų slėpinį, šventųjų (Stepono, Jono) pavyzdžius ir Trijų Karalių kelionę.
Laikas po Trijų Karalių: Gilinamasi į Šventosios Šeimos paslėptą gyvenimą Nazarete, bendruomeninio gyvenimo svarbą ir dorybes.
Gavėnios ir Velykų laikas: Tai pati plačiausia knygos dalis, kurioje detaliai apmąstomi Kristaus kančios etapai, Jo mirtis ir šlovingas Prisikėlimas.
Kiekvienas apmąstymas yra aiškiai struktūrizuotas ir pritaikytas asmeninei maldai. Paprastai jį sudaro:
Įžanga: Trumpas įvadas į dienos temą.
Svarstymas: Teologinis temos išaiškinimas.
Pritaikymas: Praktiniai patarimai, kaip svarstomą tiesą pritaikyti savo gyvenime.
Malda ir Pasiryžimas: Konkretūs veiksmai ir maldos, padedančios įtvirtinti apmąstymo vaisius.
Priede taip pat pateikiami apmąstymai konkrečioms šventėms (pvz., Šv. Kazimiero, Šv. Pranciškaus Ksavero) ir mėnesinėms rekolekcijoms.
Kam skirta ši knyga?
Knygos prakalboje nurodoma, kad ji skirta „ypatingai, tiems asmenims, kurie, savo pašventimo rupesčiu užimti, turi da priedermę daryti artymui gailestingumo darbus“. Tai rodo, kad pagrindinė auditorija – dvasiškai brandūs žmonės, vienuoliai, kunigai ir aktyvūs pasauliečiai, kuriems dvasinis gyvenimas yra kasdienybės pagrindas. Tai nėra lengvas skaitinys prieš miegą, o rimtas įrankis, reikalaujantis susikaupimo, disciplinos ir noro gilintis į save.
Vertė ir reikšmė šiandien
Nors knyga parašyta daugiau nei prieš šimtą metų ir jos kalba gali pasirodyti archajiška, jos turinys išlieka stebėtinai aktualus.
Dvasinė vertė: Ji siūlo patikrintą ir struktūrizuotą kelią į dvasinį augimą. Klasikinės dorybės – nusižeminimas, klusnumas, meilė, atgaila – yra amžinos ir visuomet reikalingos.
Istorinė vertė: Leidinys atspindi XX a. pradžios katalikišką pamaldumą, jo formas ir akcentus. Tai svarbus šaltinis Bažnyčios istorijos ir lietuvių išeivijos kultūros tyrinėtojams.
Lingvistinė vertė: Knygoje vartojama turtinga, autentiška to meto lietuvių kalba, kuri gali būti įdomi kalbos istorikams ir visiems, besidomintiems lietuvių kalbos raida.
Apibendrinimas
„Apmąstymai visiems metams ir šventėms“ – tai gilus, sistemingas ir dvasiškai turtingas veikalas. Nors reikalaujantis skaitytojo pastangų ir susikaupimo, jis atveria kelią į nuoseklų dvasinį gyvenimą pagal klasikinę katalikišką tradiciją. Šiandien ši knyga yra vertingas šaltinis ne tik ieškantiems dvasinio vadovavimo, bet ir besidomintiems Lietuvos bažnytinės literatūros paveldu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 24
Jonas Burkus

Vilnius 1996
Šiuolaikiniai dangaus pranešimai: Jono Burkaus knygos „Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje“ apžvalga
Jono Burkaus knyga „Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje“, išleista 1996 metais, yra intriguojantis ir išsamus žvilgsnis į XX amžiaus pabaigos mistinius reiškinius, nutolusius nuo tradicinių Europos piligrimystės centrų. Autorius surenka ir sistemingai pateikia pasakojimus apie Jėzaus ir Mergelės Marijos apsireiškimus, stebuklus ir pranešimus, gautus įvairiose Azijos ir Afrikos vietovėse, taip atskleisdamas globalų ir skubų dangaus kvietimą atsiversti.
Knygos turinys ir geografija
Skirtingai nuo klasikinės dvasinės literatūros, ši knyga yra labiau reportažas, dokumentuojantis palyginti nesenus įvykius. Autorius skaitytoją nukelia į tokias egzotiškas ir lietuviui mažiau žinomas vietas kaip:
Akita (Japonija): Pasakojama apie verkiančią ir kraujuojančią medinę Marijos statulą bei seseriai Agnietei Sasagavai perduotus perspėjimus, kurie dažnai vadinami Fatimos apreiškimų tąsa.
Naju (Pietų Korėja): Detaliai aprašomi mistikės Julijos Kim patyrimai – ašaromis ir krauju verkiančios statulos, Eucharistijos stebuklai ir asmeniniai kentėjimai, aukojami už nusidėjėlių atsivertimą.
Damaskas (Sirija): Pristatomi ekumeninę reikšmę turintys įvykiai, susiję su Mima Nazour, iš kurios rankų ir Marijos paveikslo tekėjo stebuklingas aliejus, o pagrindinė žinia buvo kvietimas į krikščionių vienybę.
Kiti kraštai: Trumpiau apžvelgiami apsireiškimai Irake, Vietname, Egipte, Ruandoje, Kenijoje ir net Australijoje, parodant, kad dangaus žinios nėra skirtos vienam regionui, o visam pasauliui.
Pagrindinės temos ir žinios
Nors apsireiškimų aplinkybės ir kultūrinis kontekstas skiriasi, juose nuolat kartojasi kelios esminės temos:
Atsivertimas ir atgaila: Tai pagrindinis ir pats primygtiniausias raginimas. Žmonija kviečiama grįžti prie Dievo, atsisakyti nuodėmingo gyvenimo būdo.
Maldos, ypač rožinio, svarba: Rožinis įvardijamas kaip galingas ginklas kovoje su blogiu ir priemonė išmelsti taiką bei atsivertimą.
Pagarba Eucharistijai: Pabrėžiamas realus Jėzaus buvimas Švenčiausiajame Sakramente ir apgailestaujama dėl abejingumo bei šventvagiškų Komunijų.
Perspėjimai apie bausmes: Atvirai kalbama apie galimas nelaimes – karus, stichines katastrofas ir ligas – jei žmonija neatsivers.
Kentėjimo prasmė: Pabrėžiama aukos ir kentėjimo, sujungto su Kristaus kančia, vertė atsiteisiant už savo ir kitų nuodėmes.
Kam skirta ši knyga?
Šis leidinys skirtas plačiajai tikinčiųjų auditorijai, kuri yra atvira privatiems apreiškimams ir domisi dabartiniais Bažnyčios įvykiais. Knyga ypač vertinga tiems, kurie:
Ieško dvasinio pastiprinimo ir motyvacijos gilesniam maldos gyvenimui.
Nori praplėsti savo akiratį apie Marijos apsireiškimų geografiją už Europos ribų.
Bando suprasti dabartinio pasaulio dvasines krizes per pranašiškų žinių prizmę.
Autorius sąžiningai pateikia ir Bažnyčios poziciją, paaiškindamas, kokiais kriterijais remiantis tiriamas tokių reiškinių autentiškumas, taip suteikdamas skaitytojui gaires, kaip vertinti aprašomus įvykius.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje“ yra unikalus ir paveikus veikalas, supažindinantis Lietuvos skaitytoją su jaudinančiais dvasiniais įvykiais visame pasaulyje. Tai knyga-perspėjimas ir knyga-viltis, primenanti apie Dievo gailestingumą ir Jo Motinos nuolatinį rūpestį žmonija. Ji skatina ne tik susimąstyti, bet ir imtis konkrečių dvasinio gyvenimo veiksmų – maldos, atgailos ir meilės darbų.
Jono Burkaus knyga „Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje“, išleista 1996 metais, yra intriguojantis ir išsamus žvilgsnis į XX amžiaus pabaigos mistinius reiškinius, nutolusius nuo tradicinių Europos piligrimystės centrų. Autorius surenka ir sistemingai pateikia pasakojimus apie Jėzaus ir Mergelės Marijos apsireiškimus, stebuklus ir pranešimus, gautus įvairiose Azijos ir Afrikos vietovėse, taip atskleisdamas globalų ir skubų dangaus kvietimą atsiversti.
Knygos turinys ir geografija
Skirtingai nuo klasikinės dvasinės literatūros, ši knyga yra labiau reportažas, dokumentuojantis palyginti nesenus įvykius. Autorius skaitytoją nukelia į tokias egzotiškas ir lietuviui mažiau žinomas vietas kaip:
Akita (Japonija): Pasakojama apie verkiančią ir kraujuojančią medinę Marijos statulą bei seseriai Agnietei Sasagavai perduotus perspėjimus, kurie dažnai vadinami Fatimos apreiškimų tąsa.
Naju (Pietų Korėja): Detaliai aprašomi mistikės Julijos Kim patyrimai – ašaromis ir krauju verkiančios statulos, Eucharistijos stebuklai ir asmeniniai kentėjimai, aukojami už nusidėjėlių atsivertimą.
Damaskas (Sirija): Pristatomi ekumeninę reikšmę turintys įvykiai, susiję su Mima Nazour, iš kurios rankų ir Marijos paveikslo tekėjo stebuklingas aliejus, o pagrindinė žinia buvo kvietimas į krikščionių vienybę.
Kiti kraštai: Trumpiau apžvelgiami apsireiškimai Irake, Vietname, Egipte, Ruandoje, Kenijoje ir net Australijoje, parodant, kad dangaus žinios nėra skirtos vienam regionui, o visam pasauliui.
Pagrindinės temos ir žinios
Nors apsireiškimų aplinkybės ir kultūrinis kontekstas skiriasi, juose nuolat kartojasi kelios esminės temos:
Atsivertimas ir atgaila: Tai pagrindinis ir pats primygtiniausias raginimas. Žmonija kviečiama grįžti prie Dievo, atsisakyti nuodėmingo gyvenimo būdo.
Maldos, ypač rožinio, svarba: Rožinis įvardijamas kaip galingas ginklas kovoje su blogiu ir priemonė išmelsti taiką bei atsivertimą.
Pagarba Eucharistijai: Pabrėžiamas realus Jėzaus buvimas Švenčiausiajame Sakramente ir apgailestaujama dėl abejingumo bei šventvagiškų Komunijų.
Perspėjimai apie bausmes: Atvirai kalbama apie galimas nelaimes – karus, stichines katastrofas ir ligas – jei žmonija neatsivers.
Kentėjimo prasmė: Pabrėžiama aukos ir kentėjimo, sujungto su Kristaus kančia, vertė atsiteisiant už savo ir kitų nuodėmes.
Kam skirta ši knyga?
Šis leidinys skirtas plačiajai tikinčiųjų auditorijai, kuri yra atvira privatiems apreiškimams ir domisi dabartiniais Bažnyčios įvykiais. Knyga ypač vertinga tiems, kurie:
Ieško dvasinio pastiprinimo ir motyvacijos gilesniam maldos gyvenimui.
Nori praplėsti savo akiratį apie Marijos apsireiškimų geografiją už Europos ribų.
Bando suprasti dabartinio pasaulio dvasines krizes per pranašiškų žinių prizmę.
Autorius sąžiningai pateikia ir Bažnyčios poziciją, paaiškindamas, kokiais kriterijais remiantis tiriamas tokių reiškinių autentiškumas, taip suteikdamas skaitytojui gaires, kaip vertinti aprašomus įvykius.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje“ yra unikalus ir paveikus veikalas, supažindinantis Lietuvos skaitytoją su jaudinančiais dvasiniais įvykiais visame pasaulyje. Tai knyga-perspėjimas ir knyga-viltis, primenanti apie Dievo gailestingumą ir Jo Motinos nuolatinį rūpestį žmonija. Ji skatina ne tik susimąstyti, bet ir imtis konkrečių dvasinio gyvenimo veiksmų – maldos, atgailos ir meilės darbų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 21
Jonas Burkus

Vilnius 1996
Kelionė per pranašysčių žemėlapį: Jono Burkaus knygos „Apsireiškimai Europoje ir Amerikoje“ apžvalga
Tęsdamas savo unikalią kelionę po šiuolaikinių mistinių reiškinių pasaulį, kunigas Jonas Burkus antrojoje savo serijos knygoje „Apsireiškimai Europoje ir Amerikoje“ (1996 m.) nukreipia skaitytojo žvilgsnį į krikščionybės šerdį. Jei pirmoji dalis supažindino su dangiškaisiais pranešimais Azijoje ir Afrikoje, tai šis tomas aprėpia gerai žinomus piligrimystės centrus bei atskleidžia mažiau girdėtus, tačiau ne mažiau paveikius įvykius Europoje ir abiejuose Amerikos žemynuose. Tai kruopštus ir sistemingas pasakojimų rinkinys, liudijantis apie nenutrūkstamą Dievo Motinos rūpestį ir skubų kvietimą žmonijai atsiversti.
Knygos panorama: nuo Gvadalupės iki Skiemonių
Knygos geografija išties įspūdinga. Autorius skaitytoją veda per dešimtis vietovių, kuriose, kaip tikima, apsireiškė Jėzus, Mergelė Marija ar angelai. Kūrinys apima tiek istorinius, Bažnyčios oficialiai pripažintus įvykius, tiek naujesnius, kurie dar tiriami.
Klasikiniai apsireiškimai: Skaitytojas iš naujo atranda tokias vietas kaip Fatima (Portugalija) su jos pranašystėmis apie Rusiją, Lurdas (Prancūzija), Gvadalupė (Meksika) su stebuklingu paveikslu ant Jono Diego tilmos. Šie pasakojimai pateikiami glaustai, bet esmingai, pabrėžiant jų svarbą Bažnyčios istorijoje.
Mažiau žinomi Europos įvykiai: Knygoje daug dėmesio skiriama ir tokioms vietovėms kaip Garabandalis (Ispanija) su pranašystėmis apie būsimą „Perspėjimą“, „Stebuklą“ ir „Bausmę“, San Nikolasas (Argentina) ar Medžiugorjė (Bosnija ir Hercegovina), kurioje perduodamos taikos žinios.
Ypatingas dėmesys Lietuvai: Ši knygos dalis yra išskirtinė vertybė Lietuvos skaitytojui. Autorius ne tik primena istorinį Šiluvos stebuklą, išgelbėjusį Lietuvą nuo protestantizmo, bet ir detaliai aprašo sovietmečiu vykusius apsireiškimus Skiemonių parapijoje (Romai Macvytei) ir Kudirkos Naumiestyje (Anelei Matijošaitienei). Šie pasakojimai, kupini tikėjimo persekiojimų akivaizdoje, liudija apie ypatingą Dievo Motinos globą mūsų tautai sunkiausiais istorijos momentais.
Bendras dangaus pranešimas
Nors apsireiškimai vyksta skirtingose kultūrose ir laikmečiuose, jų perduodama žinia yra stebėtinai vieninga ir nuosekli. Pagrindiniai akcentai:
Skubus kvietimas atsiversti: Tai pati svarbiausia tema. Žmonija raginama grįžti prie Dievo, atgailoti už nuodėmes ir keisti savo gyvenimą.
Malda ir pasninkas: Ypač pabrėžiamas rožinio kalbėjimas, vadinamas galingu ginklu kovoje su blogiu. Pasninkas įvardijamas kaip priemonė, galinti sustabdyti karus ir nelaimes.
Eucharistijos ir Išpažinties svarba: Nuolat primenama apie būtinybę dažnai ir nuoširdžiai priimti sakramentus, pabrėžiant realų Jėzaus buvimą Švenčiausiajame Sakramente.
Pasaulio nuodėmingumas ir gresiančios bausmės: Atvirai kalbama apie moralinį nuosmukį, ypač negimusių kūdikių žudymą, šeimų irimą ir kunigų bei vienuolių atšalimą. Perspėjama, kad jei žmonija nepasitaisys, jos laukia dideli išbandymai.
Apibendrinimas
Jono Burkaus knyga „Apsireiškimai Europoje ir Amerikoje“ yra daugiau nei tik mistinių įvykių kronika. Tai – dvasinis kelrodis, parodantis, kad Dievas niekada neapleidžia savo vaikų ir nuolat siunčia jiems ženklus bei pagalbą per savo Motiną. Knyga, apimanti platų geografinį ir istorinį spektrą, leidžia pajusti visuotinį dangaus rūpestį ir suvokti, kad, nepaisant kultūrinių skirtumų, visų tikinčiųjų kelias į išganymą yra grindžiamas tomis pačiomis amžinomis vertybėmis: tikėjimu, malda, atgaila ir meile. Tai paveikus ir viltingas priminimas, kad net ir tamsiausiais laikais dangus yra atviras
Tęsdamas savo unikalią kelionę po šiuolaikinių mistinių reiškinių pasaulį, kunigas Jonas Burkus antrojoje savo serijos knygoje „Apsireiškimai Europoje ir Amerikoje“ (1996 m.) nukreipia skaitytojo žvilgsnį į krikščionybės šerdį. Jei pirmoji dalis supažindino su dangiškaisiais pranešimais Azijoje ir Afrikoje, tai šis tomas aprėpia gerai žinomus piligrimystės centrus bei atskleidžia mažiau girdėtus, tačiau ne mažiau paveikius įvykius Europoje ir abiejuose Amerikos žemynuose. Tai kruopštus ir sistemingas pasakojimų rinkinys, liudijantis apie nenutrūkstamą Dievo Motinos rūpestį ir skubų kvietimą žmonijai atsiversti.
Knygos panorama: nuo Gvadalupės iki Skiemonių
Knygos geografija išties įspūdinga. Autorius skaitytoją veda per dešimtis vietovių, kuriose, kaip tikima, apsireiškė Jėzus, Mergelė Marija ar angelai. Kūrinys apima tiek istorinius, Bažnyčios oficialiai pripažintus įvykius, tiek naujesnius, kurie dar tiriami.
Klasikiniai apsireiškimai: Skaitytojas iš naujo atranda tokias vietas kaip Fatima (Portugalija) su jos pranašystėmis apie Rusiją, Lurdas (Prancūzija), Gvadalupė (Meksika) su stebuklingu paveikslu ant Jono Diego tilmos. Šie pasakojimai pateikiami glaustai, bet esmingai, pabrėžiant jų svarbą Bažnyčios istorijoje.
Mažiau žinomi Europos įvykiai: Knygoje daug dėmesio skiriama ir tokioms vietovėms kaip Garabandalis (Ispanija) su pranašystėmis apie būsimą „Perspėjimą“, „Stebuklą“ ir „Bausmę“, San Nikolasas (Argentina) ar Medžiugorjė (Bosnija ir Hercegovina), kurioje perduodamos taikos žinios.
Ypatingas dėmesys Lietuvai: Ši knygos dalis yra išskirtinė vertybė Lietuvos skaitytojui. Autorius ne tik primena istorinį Šiluvos stebuklą, išgelbėjusį Lietuvą nuo protestantizmo, bet ir detaliai aprašo sovietmečiu vykusius apsireiškimus Skiemonių parapijoje (Romai Macvytei) ir Kudirkos Naumiestyje (Anelei Matijošaitienei). Šie pasakojimai, kupini tikėjimo persekiojimų akivaizdoje, liudija apie ypatingą Dievo Motinos globą mūsų tautai sunkiausiais istorijos momentais.
Bendras dangaus pranešimas
Nors apsireiškimai vyksta skirtingose kultūrose ir laikmečiuose, jų perduodama žinia yra stebėtinai vieninga ir nuosekli. Pagrindiniai akcentai:
Skubus kvietimas atsiversti: Tai pati svarbiausia tema. Žmonija raginama grįžti prie Dievo, atgailoti už nuodėmes ir keisti savo gyvenimą.
Malda ir pasninkas: Ypač pabrėžiamas rožinio kalbėjimas, vadinamas galingu ginklu kovoje su blogiu. Pasninkas įvardijamas kaip priemonė, galinti sustabdyti karus ir nelaimes.
Eucharistijos ir Išpažinties svarba: Nuolat primenama apie būtinybę dažnai ir nuoširdžiai priimti sakramentus, pabrėžiant realų Jėzaus buvimą Švenčiausiajame Sakramente.
Pasaulio nuodėmingumas ir gresiančios bausmės: Atvirai kalbama apie moralinį nuosmukį, ypač negimusių kūdikių žudymą, šeimų irimą ir kunigų bei vienuolių atšalimą. Perspėjama, kad jei žmonija nepasitaisys, jos laukia dideli išbandymai.
Apibendrinimas
Jono Burkaus knyga „Apsireiškimai Europoje ir Amerikoje“ yra daugiau nei tik mistinių įvykių kronika. Tai – dvasinis kelrodis, parodantis, kad Dievas niekada neapleidžia savo vaikų ir nuolat siunčia jiems ženklus bei pagalbą per savo Motiną. Knyga, apimanti platų geografinį ir istorinį spektrą, leidžia pajusti visuotinį dangaus rūpestį ir suvokti, kad, nepaisant kultūrinių skirtumų, visų tikinčiųjų kelias į išganymą yra grindžiamas tomis pačiomis amžinomis vertybėmis: tikėjimu, malda, atgaila ir meile. Tai paveikus ir viltingas priminimas, kad net ir tamsiausiais laikais dangus yra atviras
- Išsami informacija
- Peržiūros: 55
DR. ANTANAS KUČAS

Chicago 1979
Ši knyga, „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius: Gyvosios Krikščionybės Apaštalas“, parašyta Dr. Antano Kučo, yra išsami ir kruopščiai dokumentuota vienos ryškiausių XX a. Lietuvos Bažnyčios asmenybių biografija. Knyga ne tik atskleidžia sudėtingą arkivyskupo gyvenimo kelią, bet ir plačiai nušviečia to meto istorinį, politinį bei religinį kontekstą, kuriame jam teko gyventi ir veikti.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra chronologiškai suskirstyta į skyrius, nuosekliai vedančius skaitytoją per svarbiausius arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus gyvenimo etapus:
Jaunystė ir išsilavinimas: Autorius detaliai aprašo sunkią arkivyskupo vaikystę Lūginės kaime, netoli Marijampolės, ankstyvą tėvų netektį ir ligos paženklintus metus. Nepaisant visų sunkumų, atsiskleidžia jaunuolio atkaklumas ir troškimas siekti mokslo, pradedant Marijampolės gimnazija ir baigiant studijomis Kielcų bei Varšuvos seminarijose, Petrapilio Dvasinėje Akademijoje ir galiausiai Friburgo universitete Šveicarijoje. Šis laikotarpis parodo jo intelektualinį brendimą ir gilų dvasinį pamatą.
Kunigiška veikla ir Marijonų atnaujinimas: Grįžęs po studijų, kunigas Matulevičius pasižymėjo kaip gabus sociologijos ir teologijos profesorius Petrapilio Akademijoje. Tačiau vienas svarbiausių jo gyvenimo darbų – merdinčios Marijonų Vienuolijos atnaujinimas. Knygoje išsamiai nušviečiamos jo pastangos slapta, carinės Rusijos priespaudos sąlygomis, prikelti vienuoliją, suteikiant jai naujus, moderniems laikams pritaikytus įstatus ir veiklos kryptį.
Vyskupavimas audringame Vilniuje: 1918 m., sudėtingu Lietuvai ir Lenkijai istoriniu metu, Jurgis Matulevičius buvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Autorius, remdamasis paties arkivyskupo dienoraščiais ir laiškais, atskleidžia milžiniškus iššūkius: besikeičiančias okupacines valdžias (vokiečių, bolševikų, lenkų), tautinių konfliktų įtampą ir nuolatinius politinius spaudimus. Nepaisant visko, arkivyskupas išliko tvirtas savo, kaip ganytojo, pozicijoje, stengdamasis vienodai tarnauti visų tautybių tikintiesiems – lietuviams, lenkams ir gudams. Ši knygos dalis ypač vertinga, nes atskleidžia jo, kaip diplomato ir taikytojo, savybes.
Apaštališkasis Vizitatorius ir Lietuvos Bažnytinės Provincijos įkūrėjas: 1925 m. pasitraukęs iš Vilniaus vyskupo pareigų, arkivyskupas Matulevičius popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas Apaštališkuoju Vizitatoriumi Lietuvai. Ši misija buvo vainikuota Lietuvos Bažnytinės Provincijos įsteigimu 1926 m. ir konkordato su Šventuoju Sostu paruošimu. Tai buvo istorinis įvykis, įtvirtinęs Lietuvos Katalikų Bažnyčios savarankiškumą.
Autoriaus stilius ir šaltiniai
Dr. Antanas Kučas parašė ne panegiriką, o išsamų mokslinį veikalą. Knyga pasižymi kruopščiu darbu su šaltiniais. Autorius plačiai naudojosi paties arkivyskupo rašytiniu palikimu – jo dvasiniu dienoraščiu, laiškais, oficialiais raštais. Bibliografijoje nurodomi gausūs archyviniai šaltiniai, kas suteikia knygai didelį istorinį svorį ir patikimumą.
Išvados
Tai fundamentali biografija, būtina kiekvienam, besidominčiam ne tik arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus asmenybe, bet ir sudėtinga XX a. pradžios Lietuvos istorija. Knyga atskleidžia nepaprasto dvasininko, intelektualo, diplomato ir lyderio portretą, kuris sugebėjo išlikti tvirtas moralinis autoritetas pačių didžiausių istorinių audrų sūkuryje. Tai pasakojimas apie žmogų, kurio gyvenimo šūkis „Nugalėk blogį gerumu“ (Vince malum in bono) buvo ne tik žodžiai, bet ir kasdienė jo veiklos realybė.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra chronologiškai suskirstyta į skyrius, nuosekliai vedančius skaitytoją per svarbiausius arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus gyvenimo etapus:
Jaunystė ir išsilavinimas: Autorius detaliai aprašo sunkią arkivyskupo vaikystę Lūginės kaime, netoli Marijampolės, ankstyvą tėvų netektį ir ligos paženklintus metus. Nepaisant visų sunkumų, atsiskleidžia jaunuolio atkaklumas ir troškimas siekti mokslo, pradedant Marijampolės gimnazija ir baigiant studijomis Kielcų bei Varšuvos seminarijose, Petrapilio Dvasinėje Akademijoje ir galiausiai Friburgo universitete Šveicarijoje. Šis laikotarpis parodo jo intelektualinį brendimą ir gilų dvasinį pamatą.
Kunigiška veikla ir Marijonų atnaujinimas: Grįžęs po studijų, kunigas Matulevičius pasižymėjo kaip gabus sociologijos ir teologijos profesorius Petrapilio Akademijoje. Tačiau vienas svarbiausių jo gyvenimo darbų – merdinčios Marijonų Vienuolijos atnaujinimas. Knygoje išsamiai nušviečiamos jo pastangos slapta, carinės Rusijos priespaudos sąlygomis, prikelti vienuoliją, suteikiant jai naujus, moderniems laikams pritaikytus įstatus ir veiklos kryptį.
Vyskupavimas audringame Vilniuje: 1918 m., sudėtingu Lietuvai ir Lenkijai istoriniu metu, Jurgis Matulevičius buvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Autorius, remdamasis paties arkivyskupo dienoraščiais ir laiškais, atskleidžia milžiniškus iššūkius: besikeičiančias okupacines valdžias (vokiečių, bolševikų, lenkų), tautinių konfliktų įtampą ir nuolatinius politinius spaudimus. Nepaisant visko, arkivyskupas išliko tvirtas savo, kaip ganytojo, pozicijoje, stengdamasis vienodai tarnauti visų tautybių tikintiesiems – lietuviams, lenkams ir gudams. Ši knygos dalis ypač vertinga, nes atskleidžia jo, kaip diplomato ir taikytojo, savybes.
Apaštališkasis Vizitatorius ir Lietuvos Bažnytinės Provincijos įkūrėjas: 1925 m. pasitraukęs iš Vilniaus vyskupo pareigų, arkivyskupas Matulevičius popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas Apaštališkuoju Vizitatoriumi Lietuvai. Ši misija buvo vainikuota Lietuvos Bažnytinės Provincijos įsteigimu 1926 m. ir konkordato su Šventuoju Sostu paruošimu. Tai buvo istorinis įvykis, įtvirtinęs Lietuvos Katalikų Bažnyčios savarankiškumą.
Autoriaus stilius ir šaltiniai
Dr. Antanas Kučas parašė ne panegiriką, o išsamų mokslinį veikalą. Knyga pasižymi kruopščiu darbu su šaltiniais. Autorius plačiai naudojosi paties arkivyskupo rašytiniu palikimu – jo dvasiniu dienoraščiu, laiškais, oficialiais raštais. Bibliografijoje nurodomi gausūs archyviniai šaltiniai, kas suteikia knygai didelį istorinį svorį ir patikimumą.
Išvados
Tai fundamentali biografija, būtina kiekvienam, besidominčiam ne tik arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus asmenybe, bet ir sudėtinga XX a. pradžios Lietuvos istorija. Knyga atskleidžia nepaprasto dvasininko, intelektualo, diplomato ir lyderio portretą, kuris sugebėjo išlikti tvirtas moralinis autoritetas pačių didžiausių istorinių audrų sūkuryje. Tai pasakojimas apie žmogų, kurio gyvenimo šūkis „Nugalėk blogį gerumu“ (Vince malum in bono) buvo ne tik žodžiai, bet ir kasdienė jo veiklos realybė.
Skaityti daugiau: ARKIVYSKUPAS JURGIS MATULAITIS MATULEVIČIUS
- Išsami informacija
- Peržiūros: 24
Christoph von Schmid

Los Angeles, 1979
Kelionė į anapus: Jono Burkaus knygos „Arti tikslo“ apžvalga
Kunigo Jono Burkaus knyga „Arti tikslo“ (1979 m.) yra išsamus ir paguodžiantis gidas po vieną paslaptingiausių krikščioniškosios eschatologijos temų – skaistyklą. Autorius, remdamasis Šventuoju Raštu, Bažnyčios mokymu, teologų įžvalgomis ir gausiais šventųjų bei mistikų liudijimais, skaitytojui atveria anapusinio pasaulio slėpinius, kuriuose Dievo teisingumas persipina su Jo begaliniu gailestingumu. Tai veikalas, skirtas ne gąsdinti, o suteikti viltį ir praktinių dvasinio gyvenimo gairių.
Knygos struktūra ir esmė
Knyga yra suskirstyta į logiškas temas, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo pamatinių teologinių sąvokų iki praktinių patarimų.
Teologinis pagrindas: Pradžioje autorius išaiškina Kristaus Mistinio Kūno ir Šventųjų bendravimo sampratas. Tai yra esminis atspirties taškas norint suprasti, kodėl gyvieji gali padėti mirusiems ir kodėl mirusieji gali užtarti gyvuosius. Paaiškinama, kas yra asmeninis teismas po mirties ir kodėl skaistykla yra būtina Dievo gailestingumo apraiška.
Skaistyklos prigimtis: J. Burkus detaliai nagrinėja, kas yra skaistykla, kokie jos kentėjimai (laikinas Dievo neregėjimas ir jaučiamieji kentėjimai) ir kokia jų trukmė. Remdamasis šventųjų regėjimais, jis aprašo skirtingas skaistyklos „padalas“ ar „sritis“, priklausančias nuo vėlės kalčių.
Pagalba kenčiančioms vėlėms: Tai pati praktiškiausia ir plačiausia knygos dalis. Autorius išsamiai aptaria būdus, kuriais galime padėti skaistykloje esantiems:
Šv. Mišių auka: Pabrėžiama kaip pati galingiausia priemonė.
Malda: Ypač rožinis ir Kryžiaus kelias.
Atlaidai, išmaldos, pasninkas ir kiti gailestingumo darbai.
Kaip išvengti skaistyklos: Paskutiniuose skyriuose pateikiami konkretūs patarimai, kaip gyventi, kad po mirties būtų galima keliauti tiesiai į dangų. Akcentuojamas nuolatinis atsivertimas, pamaldumas Mergelei Marijai (ypač Škaplieriaus nešiojimas), dažnas sakramentų priėmimas ir herojiški artimo meilės aktai.
Kam skirta ši knyga?
„Arti tikslo“ yra universali knyga, naudinga kiekvienam tikinčiajam, nepriklausomai nuo jo dvasinio brandumo lygio.
Ieškantiems paguodos: Tiems, kurie gedi artimųjų, knyga suteikia vilties ir konkrečių būdų, kaip palaikyti dvasinį ryšį su išėjusiaisiais ir jiems padėti.
Siekiantiems dvasinio augimo: Knyga skatina giliau apmąstyti savo gyvenimą, nuodėmių pasekmes ir amžinybės perspektyvą. Ji motyvuoja gyventi sąmoningiau ir atsakingiau.
Besidomintiems teologija: Nors parašyta populiariai ir suprantamai, knyga yra teologiškai turtinga, pateikianti platų istorinių ir mistinių šaltinių spektrą.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Arti tikslo“ yra klasikinis katalikiškos dvasingumo literatūros pavyzdys, kuris nepraranda savo aktualumo. Tai ne tik teologinis traktatas apie pomirtinį gyvenimą, bet ir praktinis vadovas, kaip gyventi krikščionišką meilę čia ir dabar. Knyga primena, kad mirtis nėra pabaiga, o Šventųjų bendravimas peržengia laiko ir erdvės ribas, sujungdamas kovojančią, kenčiančią ir triumfuojančią Bažnyčią į vieną didelę Dievo šeimą. Tai paveikus ir šviesus kvietimas rimtai žiūrėti į savo išganymą ir nepamiršti tų, kurie jau yra arti galutinio tikslo.
Kunigo Jono Burkaus knyga „Arti tikslo“ (1979 m.) yra išsamus ir paguodžiantis gidas po vieną paslaptingiausių krikščioniškosios eschatologijos temų – skaistyklą. Autorius, remdamasis Šventuoju Raštu, Bažnyčios mokymu, teologų įžvalgomis ir gausiais šventųjų bei mistikų liudijimais, skaitytojui atveria anapusinio pasaulio slėpinius, kuriuose Dievo teisingumas persipina su Jo begaliniu gailestingumu. Tai veikalas, skirtas ne gąsdinti, o suteikti viltį ir praktinių dvasinio gyvenimo gairių.
Knygos struktūra ir esmė
Knyga yra suskirstyta į logiškas temas, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo pamatinių teologinių sąvokų iki praktinių patarimų.
Teologinis pagrindas: Pradžioje autorius išaiškina Kristaus Mistinio Kūno ir Šventųjų bendravimo sampratas. Tai yra esminis atspirties taškas norint suprasti, kodėl gyvieji gali padėti mirusiems ir kodėl mirusieji gali užtarti gyvuosius. Paaiškinama, kas yra asmeninis teismas po mirties ir kodėl skaistykla yra būtina Dievo gailestingumo apraiška.
Skaistyklos prigimtis: J. Burkus detaliai nagrinėja, kas yra skaistykla, kokie jos kentėjimai (laikinas Dievo neregėjimas ir jaučiamieji kentėjimai) ir kokia jų trukmė. Remdamasis šventųjų regėjimais, jis aprašo skirtingas skaistyklos „padalas“ ar „sritis“, priklausančias nuo vėlės kalčių.
Pagalba kenčiančioms vėlėms: Tai pati praktiškiausia ir plačiausia knygos dalis. Autorius išsamiai aptaria būdus, kuriais galime padėti skaistykloje esantiems:
Šv. Mišių auka: Pabrėžiama kaip pati galingiausia priemonė.
Malda: Ypač rožinis ir Kryžiaus kelias.
Atlaidai, išmaldos, pasninkas ir kiti gailestingumo darbai.
Kaip išvengti skaistyklos: Paskutiniuose skyriuose pateikiami konkretūs patarimai, kaip gyventi, kad po mirties būtų galima keliauti tiesiai į dangų. Akcentuojamas nuolatinis atsivertimas, pamaldumas Mergelei Marijai (ypač Škaplieriaus nešiojimas), dažnas sakramentų priėmimas ir herojiški artimo meilės aktai.
Kam skirta ši knyga?
„Arti tikslo“ yra universali knyga, naudinga kiekvienam tikinčiajam, nepriklausomai nuo jo dvasinio brandumo lygio.
Ieškantiems paguodos: Tiems, kurie gedi artimųjų, knyga suteikia vilties ir konkrečių būdų, kaip palaikyti dvasinį ryšį su išėjusiaisiais ir jiems padėti.
Siekiantiems dvasinio augimo: Knyga skatina giliau apmąstyti savo gyvenimą, nuodėmių pasekmes ir amžinybės perspektyvą. Ji motyvuoja gyventi sąmoningiau ir atsakingiau.
Besidomintiems teologija: Nors parašyta populiariai ir suprantamai, knyga yra teologiškai turtinga, pateikianti platų istorinių ir mistinių šaltinių spektrą.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Arti tikslo“ yra klasikinis katalikiškos dvasingumo literatūros pavyzdys, kuris nepraranda savo aktualumo. Tai ne tik teologinis traktatas apie pomirtinį gyvenimą, bet ir praktinis vadovas, kaip gyventi krikščionišką meilę čia ir dabar. Knyga primena, kad mirtis nėra pabaiga, o Šventųjų bendravimas peržengia laiko ir erdvės ribas, sujungdamas kovojančią, kenčiančią ir triumfuojančią Bažnyčią į vieną didelę Dievo šeimą. Tai paveikus ir šviesus kvietimas rimtai žiūrėti į savo išganymą ir nepamiršti tų, kurie jau yra arti galutinio tikslo.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 32
Kun. Algirdas Paliokas SJ

Kaunas, 2021
Knygos idėja ir struktūra
Knygos įvade sudarytojas A. Paliokas iškelia esminį klausimą: kodėl žmonės netiki arba kodėl jų tikėjimas lieka paviršutiniškas? Anot jo, daugelis „valosi kojas prie bažnyčios durų, bet taip ir neįžengia į pačią Bažnyčią“. Tikėjimas dažnai lieka doktrinos, žodžių lygmenyje, tačiau jam trūksta gyvo Žodžio – asmeninio ir artimo ryšio su Kūrėju. Būtent šio artumo ilgesys ir jo patyrimo galimybė yra pagrindinė knygos ašis.Knygą sudaro šešių skirtingų žmonių – Gintarės, Klaros, Dianos, sesers Brigitos, Elzės ir Mariaus – liudijimai. Kiekvienas pasakojimas yra unikalus, atskleidžiantis savitą kelią pas Dievą ir skirtingus Jo bendravimo būdus. Šie pasakojimai pateikiami kaip dienoraščių ištraukos, laiškai ar apmąstymai, todėl išlaiko autentiškumą ir gilų asmeniškumą.
Liudijimų gelmė ir įvairovė
Knygos stiprybė – liudijimų įvairovė, parodanti, kad Dievas kiekvieną žmogų kalbina individualiai, atsižvelgdamas į jo patirtis, žaizdas ir troškimus.- Gintarės ir Klaros patirtys atspindi laipsnišką augimą tikėjime – nuo tradicinio religingumo iki gyvo dialogo su Jėzumi maldoje.
- Dianos istorija yra sukrečiantis pasakojimas apie tai, kaip Dievas gydo gilias vaikystės žaizdas, patirtas dėl meilės trūkumo.
- Sesers Brigitos ir Elzės liudijimai atveria brandesnės, mistinės patirties klodus, kur Elzės pasakojimas apie pakilimą į „pilį“ yra galingas dvasinio susivienijimo su Kristumi vaizdinys.
- Mariaus dialogai su Jėzumi yra intensyvūs, poetiški ir kupini dvasinės kovos, paliečiantys atsižadėjimo, pasitikėjimo ir besąlygiškos meilės temas.
Pagrindinės temos ir įžvalgos
- Dievas kalba asmeniškai: Knyga tvirtina, kad Dievas nėra tolimas ar tylintis. Jis kalba tiesiai į širdį per mintis, vidinį balsą, kitus žmones, gamtos ženklus ar netikėtus įvykius.
- Tikėjimas kaip santykis, o ne pareiga: Liudijimai skatina pereiti nuo pareigos krikščionybės prie meilės santykio, gyvai bendraujant maldoje.
- Dvasinė kova ir sausra: Knyga nemistifikuoja dvasinio kelio, parodydama, kad abejonės ir sausra yra būtinas etapas, auginantis pasitikėjimą.
- Šventumas kasdienybėje: „Artumo patirtis“ demistifikuoja šventumą, parodydama, kad jis pasiekiamas kasdieniame gyvenime, o ne bėgant nuo pasaulio.
Kam skirta ši knyga?
Ši knyga bus tikras atradimas tiems, kurie savo tikėjime ieško „kažko daugiau“. Ji skirta sieloms, kurios jaučia gilų dvasinį troškulį, bet galbūt nežino, kaip jį numalšinti. Tai puikus dvasinis skaitinys tiems, kas išgyvena tikėjimo krizę, jaučiasi vieniši savo dvasinėje kelionėje ar tiesiog nori pagilinti savo asmeninį santykį su Dievu.Apibendrinimas
„Artumo patirtis“ yra drąsus ir labai reikalingas leidinys šiuolaikiniam tikinčiajam. Tai ne teorija, o gyvas liudijimas, kad Dievas yra arti, kad Jis trokšta bendrystės ir kad kiekvienas, atvėręs Jam savo širdies duris, gali patirti Jo meilę. Knyga įkvepia, paguodžia ir padrąsina leistis į didžiausią gyvenimo nuotykį – asmeninės draugystės su Dievu kelionę.- Išsami informacija
- Peržiūros: 38
Kun. Stasys Yla

2000
Knygos apžvalga: „Aš kasdieną su Dievu“
Paprastas ir nuoširdus dvasinis vadovas mažiesiems
Kunigo Stasio Ylos maldaknygė „Aš kasdieną su Dievu: Mažųjų maldos“ yra nedidelės apimties, tačiau turiningas leidinys, skirtas jauniausiems skaitytojams, žengiantiems pirmuosius tikėjimo kelio žingsnius. 2000-aisiais metais P. Petronio išleista knygelė, gavusi Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio pritarimą, siūlo vaikams suprantamas ir artimas maldas bei eilėraščius, kurie padeda integruoti tikėjimą į kasdienį gyvenimą.
Knygelės struktūra logiškai padalinta į kelias dalis, apimančias vaiko dieną, savaitę, mėnesius ir liturginius metus. Pradedama nuo rytinių ir vakarinių maldų, taip pat maldelių prieš ir po valgio ar mokymosi. Tai praktiškai parodo, kaip paprasti kasdieniai veiksmai gali būti susieti su dvasingumu.
Skyriuje „Vaiko savaitė“ kiekvienai savaitės dienai priskiriamas trumpas, lengvai įsimenamas eilėraštukas, skirtas Angelui Sargui, šventajam Globėjui, šventajam Juozapui ar Jėzui. Panašiu principu „Vaiko mėnesiai“ supažindina su kiekvienam metų mėnesiui būdingu religiniu akcentu – nuo Jėzaus vardo minėjimo sausį iki maldos už Tėvynę vasarį ir gegužės mėnesio, skirto Mergelei Marijai.
Didžiausia knygelės dalis, „Vaiko metai“, veda jaunuosius skaitytojus per svarbiausias liturgines šventes. Čia paprastais žodžiais paaiškinama Advento , Kūčių , Kalėdų , Velykų ir kitų švenčių prasmė. Eilėraščiai apie Verbų sekmadienį , Didįjį penktadienį ar Sekmines yra parašyti jautriai ir suprantamai, siekiant atskleisti šių įvykių esmę.
Leidinys taip pat paliečia svarbiausius sakramentus ir religines praktikas. Skyreliai apie Krikštą , Pirmąją Komuniją ir Išpažintį yra pateikiami dialogo forma arba per paprastą pasakojimą, kuris padeda vaikui geriau suprasti šių ritualų svarbą ir prasmę. Kun. Stasio Ylos tekstai pasižymi paprastumu, nuoširdumu ir melodingumu. Jie lengvai įsimenami ir tinkami skaityti kartu su tėvais, ugdant vaiko dvasinį pasaulį. Nors knygelė išleista prieš kelis dešimtmečius, jos turinys išlieka aktualus ir šiandien, būdamas puikia priemone tėvams ir globėjams, norintiems supažindinti vaikus su krikščioniškojo tikėjimo pagrindais.
Paprastas ir nuoširdus dvasinis vadovas mažiesiems
Kunigo Stasio Ylos maldaknygė „Aš kasdieną su Dievu: Mažųjų maldos“ yra nedidelės apimties, tačiau turiningas leidinys, skirtas jauniausiems skaitytojams, žengiantiems pirmuosius tikėjimo kelio žingsnius. 2000-aisiais metais P. Petronio išleista knygelė, gavusi Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio pritarimą, siūlo vaikams suprantamas ir artimas maldas bei eilėraščius, kurie padeda integruoti tikėjimą į kasdienį gyvenimą.
Knygelės struktūra logiškai padalinta į kelias dalis, apimančias vaiko dieną, savaitę, mėnesius ir liturginius metus. Pradedama nuo rytinių ir vakarinių maldų, taip pat maldelių prieš ir po valgio ar mokymosi. Tai praktiškai parodo, kaip paprasti kasdieniai veiksmai gali būti susieti su dvasingumu.
Skyriuje „Vaiko savaitė“ kiekvienai savaitės dienai priskiriamas trumpas, lengvai įsimenamas eilėraštukas, skirtas Angelui Sargui, šventajam Globėjui, šventajam Juozapui ar Jėzui. Panašiu principu „Vaiko mėnesiai“ supažindina su kiekvienam metų mėnesiui būdingu religiniu akcentu – nuo Jėzaus vardo minėjimo sausį iki maldos už Tėvynę vasarį ir gegužės mėnesio, skirto Mergelei Marijai.
Didžiausia knygelės dalis, „Vaiko metai“, veda jaunuosius skaitytojus per svarbiausias liturgines šventes. Čia paprastais žodžiais paaiškinama Advento , Kūčių , Kalėdų , Velykų ir kitų švenčių prasmė. Eilėraščiai apie Verbų sekmadienį , Didįjį penktadienį ar Sekmines yra parašyti jautriai ir suprantamai, siekiant atskleisti šių įvykių esmę.
Leidinys taip pat paliečia svarbiausius sakramentus ir religines praktikas. Skyreliai apie Krikštą , Pirmąją Komuniją ir Išpažintį yra pateikiami dialogo forma arba per paprastą pasakojimą, kuris padeda vaikui geriau suprasti šių ritualų svarbą ir prasmę. Kun. Stasio Ylos tekstai pasižymi paprastumu, nuoširdumu ir melodingumu. Jie lengvai įsimenami ir tinkami skaityti kartu su tėvais, ugdant vaiko dvasinį pasaulį. Nors knygelė išleista prieš kelis dešimtmečius, jos turinys išlieka aktualus ir šiandien, būdamas puikia priemone tėvams ir globėjams, norintiems supažindinti vaikus su krikščioniškojo tikėjimo pagrindais.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 19
KĘSTUTIS TRIMAKAS

ŽIDINYS, 1988
Motinos kvietimas atsiversti: knygos „Aš kviečiu jus“ apžvalga
Knyga „Aš kviečiu jus“, kurią spaudai paruošė Kęstutis Trimakas, yra koncentruotas ir paveikus dvasinis vadovas, sudarytas iš Mergelės Marijos žodžių, perduotų per Medžiugorjės (Jugoslavija) apsireiškimus, prasidėjusius 1981 metais. Tai nėra pasakojimas apie įvykius, o tiesioginis, motiniškas kreipimasis į kiekvieno žmogaus širdį, raginantis grįžti prie Dievo. Knyga tarnauja kaip dvasinė mokykla, kurioje per Marijos pamokymus atskleidžiamas kelias į gilesnį ir autentiškesnį krikščionišką gyvenimą.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Leidinys yra tematiškai suskirstytas į aštuonis skyrius, kuriuose pateikiami trumpi, tačiau esminiai Marijos, pasivadinusios Ramybės Karaliene, pamokymai. Kiekviena tema atspindi dvasinio augimo etapus:
Pamatas ryšiui su Dievu: Marija paaiškina savo atėjimo tikslą – ji yra Dievo siųsta Motina, norinti išmokyti žmones tikėti ir melstis. Malda čia pristatoma ne kaip formulių kartojimas, o kaip nuoširdus ir gyvas pokalbis su Dievu.
Apsivalymas nuo nuodėmių: Tai kvietimas į atsivertimą – vienintelį, pasak Marijos, jos troškimą. Ji kalba apie nuodėmės blogį, Šėtono pinkles ir būtinybę kovoti su blogiu per maldą, pasninką ir kryžiaus priėmimą.
Išsilaisvinimas iš pasaulio: Pabrėžiama būtinybė pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o ne pernelyg rūpintis materialiniais dalykais, kurie sukelia nerimą ir atitolina nuo Dievo.
Jungimasis su Dievu: Ši dalis skirta dvasiniam brendimui per Šventosios Dvasios dovanas, širdies atvėrimą, dėkingumą ir, svarbiausia, meilę – Dievui, artimui ir net priešams. Čia taip pat pateikiami pamąstymai, kaip išgyventi liturginius metus kartu su Jėzumi ir Marija.
Malonės šaltiniai: Išskiriami konkretūs dvasinio gyvenimo įrankiai: Išpažintis, Rožinis, pasninkas, Šv. Mišios ir Šventojo Rašto skaitymas.
Kreipimasis į konkrečias grupes: Marija atskirai kreipiasi į Medžiugorjės parapiją, maldos grupes, šeimas, kunigus, jaunimą ir vyresniuosius, kiekvienam duodama specifinių patarimų.
Tikrovė po mirties: Trumpai, bet aiškiai primenama apie dangaus, skaistyklos ir pragaro realybę, skatinant siekti amžinojo gyvenimo.
Maldos: Knyga baigiama maldomis, kurias, kaip teigiama, padiktavo pati Marija, atskleisdama, kokių nusistatymų ir troškimų turėtume prašyti.
Knygos vertė ir paskirtis
„Aš kviečiu jus“ yra ne teologinis traktatas, o dvasinės praktikos vadovas. Jo stiprybė – paprastumas ir tiesioginis kreipimasis. Trumpi, aiškūs sakiniai ir nuolatinis motiniškas tonas paliečia skaitytoją asmeniškai. Tai knyga, skirta:
Kasdieniam dvasiniam skaitymui: Trumpi skyreliai idealiai tinka kasdieniam apmąstymui.
Maldos grupių susitikimams: Teminis suskirstymas leidžia lengvai pritaikyti tekstus grupės diskusijoms ir maldai.
Ieškantiems kelio atgal: Tiems, kurie jaučiasi atitolę nuo Bažnyčios, švelnus ir atkaklus Marijos kvietimas gali tapti pirmuoju žingsniu atsivertimo link.
Apibendrinimas
Šis leidinys yra tarsi koncentruota Medžiugorjės žinia, kviečianti ne į išorinius stebuklus, o į vidinį širdies pasikeitimą. Tai priminimas, kad krikščionybė yra gyvas ir asmeniškas santykis su Dievu, kurį pasiekti padeda Jo Motina. „Aš kviečiu jus“ – tai knyga, kurią reikia ne tik perskaityti, bet ir išgyventi, atsiliepiant į joje skambantį kvietimą maldai, atgailai ir meilei.
Knyga „Aš kviečiu jus“, kurią spaudai paruošė Kęstutis Trimakas, yra koncentruotas ir paveikus dvasinis vadovas, sudarytas iš Mergelės Marijos žodžių, perduotų per Medžiugorjės (Jugoslavija) apsireiškimus, prasidėjusius 1981 metais. Tai nėra pasakojimas apie įvykius, o tiesioginis, motiniškas kreipimasis į kiekvieno žmogaus širdį, raginantis grįžti prie Dievo. Knyga tarnauja kaip dvasinė mokykla, kurioje per Marijos pamokymus atskleidžiamas kelias į gilesnį ir autentiškesnį krikščionišką gyvenimą.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Leidinys yra tematiškai suskirstytas į aštuonis skyrius, kuriuose pateikiami trumpi, tačiau esminiai Marijos, pasivadinusios Ramybės Karaliene, pamokymai. Kiekviena tema atspindi dvasinio augimo etapus:
Pamatas ryšiui su Dievu: Marija paaiškina savo atėjimo tikslą – ji yra Dievo siųsta Motina, norinti išmokyti žmones tikėti ir melstis. Malda čia pristatoma ne kaip formulių kartojimas, o kaip nuoširdus ir gyvas pokalbis su Dievu.
Apsivalymas nuo nuodėmių: Tai kvietimas į atsivertimą – vienintelį, pasak Marijos, jos troškimą. Ji kalba apie nuodėmės blogį, Šėtono pinkles ir būtinybę kovoti su blogiu per maldą, pasninką ir kryžiaus priėmimą.
Išsilaisvinimas iš pasaulio: Pabrėžiama būtinybė pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o ne pernelyg rūpintis materialiniais dalykais, kurie sukelia nerimą ir atitolina nuo Dievo.
Jungimasis su Dievu: Ši dalis skirta dvasiniam brendimui per Šventosios Dvasios dovanas, širdies atvėrimą, dėkingumą ir, svarbiausia, meilę – Dievui, artimui ir net priešams. Čia taip pat pateikiami pamąstymai, kaip išgyventi liturginius metus kartu su Jėzumi ir Marija.
Malonės šaltiniai: Išskiriami konkretūs dvasinio gyvenimo įrankiai: Išpažintis, Rožinis, pasninkas, Šv. Mišios ir Šventojo Rašto skaitymas.
Kreipimasis į konkrečias grupes: Marija atskirai kreipiasi į Medžiugorjės parapiją, maldos grupes, šeimas, kunigus, jaunimą ir vyresniuosius, kiekvienam duodama specifinių patarimų.
Tikrovė po mirties: Trumpai, bet aiškiai primenama apie dangaus, skaistyklos ir pragaro realybę, skatinant siekti amžinojo gyvenimo.
Maldos: Knyga baigiama maldomis, kurias, kaip teigiama, padiktavo pati Marija, atskleisdama, kokių nusistatymų ir troškimų turėtume prašyti.
Knygos vertė ir paskirtis
„Aš kviečiu jus“ yra ne teologinis traktatas, o dvasinės praktikos vadovas. Jo stiprybė – paprastumas ir tiesioginis kreipimasis. Trumpi, aiškūs sakiniai ir nuolatinis motiniškas tonas paliečia skaitytoją asmeniškai. Tai knyga, skirta:
Kasdieniam dvasiniam skaitymui: Trumpi skyreliai idealiai tinka kasdieniam apmąstymui.
Maldos grupių susitikimams: Teminis suskirstymas leidžia lengvai pritaikyti tekstus grupės diskusijoms ir maldai.
Ieškantiems kelio atgal: Tiems, kurie jaučiasi atitolę nuo Bažnyčios, švelnus ir atkaklus Marijos kvietimas gali tapti pirmuoju žingsniu atsivertimo link.
Apibendrinimas
Šis leidinys yra tarsi koncentruota Medžiugorjės žinia, kviečianti ne į išorinius stebuklus, o į vidinį širdies pasikeitimą. Tai priminimas, kad krikščionybė yra gyvas ir asmeniškas santykis su Dievu, kurį pasiekti padeda Jo Motina. „Aš kviečiu jus“ – tai knyga, kurią reikia ne tik perskaityti, bet ir išgyventi, atsiliepiant į joje skambantį kvietimą maldai, atgailai ir meilei.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 23
ANTANAS RUBŠYS

Worcester 1990
Kvietimas į asmeninį susitikimą: Antano Rubšio knygos „Ateikite ir pamatykite“ apžvalga
Kunigo ir profesoriaus Antano Rubšio knyga „Ateikite ir pamatykite“ (1990 m.) yra gilus teologinis ir egzistencinis kvietimas skaitytojui leistis į asmeninę kelionę link Dievo pažinimo. Knygos pavadinimas, paimtas iš Jono evangelijos (Jn 1, 39), kur Jėzus kviečia pirmuosius mokinius, nurodo pagrindinę autoriaus mintį: tikėjimas nėra sausų dogmų rinkinys, o gyvas, asmeniškas susitikimas su Dievu, kuris save apreiškia istorijoje ir Šventajame Rašte.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas sudarytas iš kelių teminių skyrių, kuriuose autorius, remdamasis modernia bibline egzegeze ir teologine mintimi, nuosekliai atskleidžia krikščioniškojo Apreiškimo esmę.
Dievas istorijoje ir Šventasis Raštas: A. Rubšys pabrėžia, kad krikščionybė yra istorinė religija. Dievas nėra abstrakti idėja, o veikėjas, kuris įsijungia į žmonijos istoriją, kalbina žmogų per įvykius. Šventasis Raštas yra šio Dievo veikimo liudijimas – „Dievo žodis, išreikštas žmonių žodžiais“. Autorius paaiškina, kaip Bažnyčia supranta Rašto įkvėpimą, apreiškimą ir kanoniškumą.
Dievo vardas „Aš Esu“: Gilinamasi į Senojo Testamento Dievo sampratą. Vardas „Aš Esu“ (Jahvė) atskleidžia Dievą kaip nuolat esantį, veikiantį ir ištikimą savo Sandorai. Tai ne statiškas filosofų Dievas, o gyvas ir asmeniškas Gelbėtojas.
Kristus – Sutaikinimo centras: Ši dalis skirta Naujojo Testamento šerdžiai – Jėzui Kristui. Autorius nagrinėja istorinį Jėzaus asmenį ir Jo dieviškumo slėpinį per apaštalo Pauliaus mokymą bei Jono evangelijos prizmę. Kristus pristatomas kaip tas, kuriame Dievas sutaikino pasaulį su savimi.
Įsikūnijimas ir Prisikėlimas: Detaliai apmąstomos dvi esminės krikščionių tikėjimo paslaptys. Kalėdos – tai „istorijos raktas“, kai Dievas tampa žmogumi, o Velykos – „nežemiškas proveržis žemėje“, kai Kristaus prisikėlimu nugalima mirtis ir atveriama amžinojo gyvenimo viltis.
Bažnyčia ir Šventojo Rašto tyrinėjimas: Paskutiniuose skyriuose pateikiami svarbiausi XX a. Bažnyčios dokumentai (popiežiaus Pijaus XII enciklika, II Vatikano Susirinkimo konstitucija), kurie aptaria moksliškai-kritiško Šventojo Rašto tyrinėjimo metodus. Taip parodoma, kad tikėjimas ir mokslas gali ir turi derėti tarpusavyje, siekiant gilesnio Dievo žodžio supratimo.
Kam skirta ši knyga?
„Ateikite ir pamatykite“ yra intelektualiai turtingas ir dvasiškai gilus veikalas, skirtas mąstančiam skaitytojui, kuris:
Nori pagilinti savo tikėjimo supratimą, remdamasis šiuolaikine teologija ir biblistika.
Ieško atsakymų į pamatinius klausimus apie Dievą, žmogaus egzistencijos prasmę ir istorijos tikslą.
Sieka suderinti savo tikėjimą su kritiniu mąstymu ir mokslo pasiekimais.
Knyga parašyta aiškia, tačiau intelektualia kalba, todėl ji yra vertingas šaltinis tiek teologijos studentams, tiek kunigams, tiek ir visiems pasauliečiams, norintiems augti tikėjime.
Apibendrinimas
Antano Rubšio knyga yra klasikinis teologinės minties pavyzdys, kviečiantis skaitytoją ne aklai priimti dogmas, o leistis į atradimų kelionę. Tai raginimas asmeniškai „ateiti ir pamatyti“ – per istoriją, per Šventąjį Raštą ir per asmeninę patirtį atrasti gyvąjį Dievą, kuris Jėzuje Kristuje tapo mūsų gyvenimo Keliu, Tiesa ir Gyvenimu.
Kunigo ir profesoriaus Antano Rubšio knyga „Ateikite ir pamatykite“ (1990 m.) yra gilus teologinis ir egzistencinis kvietimas skaitytojui leistis į asmeninę kelionę link Dievo pažinimo. Knygos pavadinimas, paimtas iš Jono evangelijos (Jn 1, 39), kur Jėzus kviečia pirmuosius mokinius, nurodo pagrindinę autoriaus mintį: tikėjimas nėra sausų dogmų rinkinys, o gyvas, asmeniškas susitikimas su Dievu, kuris save apreiškia istorijoje ir Šventajame Rašte.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas sudarytas iš kelių teminių skyrių, kuriuose autorius, remdamasis modernia bibline egzegeze ir teologine mintimi, nuosekliai atskleidžia krikščioniškojo Apreiškimo esmę.
Dievas istorijoje ir Šventasis Raštas: A. Rubšys pabrėžia, kad krikščionybė yra istorinė religija. Dievas nėra abstrakti idėja, o veikėjas, kuris įsijungia į žmonijos istoriją, kalbina žmogų per įvykius. Šventasis Raštas yra šio Dievo veikimo liudijimas – „Dievo žodis, išreikštas žmonių žodžiais“. Autorius paaiškina, kaip Bažnyčia supranta Rašto įkvėpimą, apreiškimą ir kanoniškumą.
Dievo vardas „Aš Esu“: Gilinamasi į Senojo Testamento Dievo sampratą. Vardas „Aš Esu“ (Jahvė) atskleidžia Dievą kaip nuolat esantį, veikiantį ir ištikimą savo Sandorai. Tai ne statiškas filosofų Dievas, o gyvas ir asmeniškas Gelbėtojas.
Kristus – Sutaikinimo centras: Ši dalis skirta Naujojo Testamento šerdžiai – Jėzui Kristui. Autorius nagrinėja istorinį Jėzaus asmenį ir Jo dieviškumo slėpinį per apaštalo Pauliaus mokymą bei Jono evangelijos prizmę. Kristus pristatomas kaip tas, kuriame Dievas sutaikino pasaulį su savimi.
Įsikūnijimas ir Prisikėlimas: Detaliai apmąstomos dvi esminės krikščionių tikėjimo paslaptys. Kalėdos – tai „istorijos raktas“, kai Dievas tampa žmogumi, o Velykos – „nežemiškas proveržis žemėje“, kai Kristaus prisikėlimu nugalima mirtis ir atveriama amžinojo gyvenimo viltis.
Bažnyčia ir Šventojo Rašto tyrinėjimas: Paskutiniuose skyriuose pateikiami svarbiausi XX a. Bažnyčios dokumentai (popiežiaus Pijaus XII enciklika, II Vatikano Susirinkimo konstitucija), kurie aptaria moksliškai-kritiško Šventojo Rašto tyrinėjimo metodus. Taip parodoma, kad tikėjimas ir mokslas gali ir turi derėti tarpusavyje, siekiant gilesnio Dievo žodžio supratimo.
Kam skirta ši knyga?
„Ateikite ir pamatykite“ yra intelektualiai turtingas ir dvasiškai gilus veikalas, skirtas mąstančiam skaitytojui, kuris:
Nori pagilinti savo tikėjimo supratimą, remdamasis šiuolaikine teologija ir biblistika.
Ieško atsakymų į pamatinius klausimus apie Dievą, žmogaus egzistencijos prasmę ir istorijos tikslą.
Sieka suderinti savo tikėjimą su kritiniu mąstymu ir mokslo pasiekimais.
Knyga parašyta aiškia, tačiau intelektualia kalba, todėl ji yra vertingas šaltinis tiek teologijos studentams, tiek kunigams, tiek ir visiems pasauliečiams, norintiems augti tikėjime.
Apibendrinimas
Antano Rubšio knyga yra klasikinis teologinės minties pavyzdys, kviečiantis skaitytoją ne aklai priimti dogmas, o leistis į atradimų kelionę. Tai raginimas asmeniškai „ateiti ir pamatyti“ – per istoriją, per Šventąjį Raštą ir per asmeninę patirtį atrasti gyvąjį Dievą, kuris Jėzuje Kristuje tapo mūsų gyvenimo Keliu, Tiesa ir Gyvenimu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 30
STASYS YLA

Chicago, 1983
Tai kunigo Stasio Ylos knygos „Ateitininkų vadovas“ apžvalga. Šis veikalas, pirmą kartą išleistas išeivijoje, yra fundamentalus, praktinis ir ideologinis vadovas, skirtas ateitininkų organizacijos vadovams ir nariams.
Knygos paskirtis ir struktūra
Kaip rodo pavadinimas, tai nėra teorinė studija, o praktinis vadovas. Jo tikslas – suteikti ateitininkų kuopų globėjams (dažniausiai kunigams), pirmininkams ir kitiems vadovams aiškias gaires, kaip sėkmingai organizuoti ir vykdyti veiklą. Knyga yra susisteminta, logiškai suskirstyta į dalis, pradedant nuo judėjimo ištakų ir ideologijos, baigiant konkrečiais patarimais, kaip vesti susirinkimus ar organizuoti renginius.
Pagrindinės temos ir idėjos
Ateitininkų ideologijos pagrindai: Autorius išsamiai pristato penkis ateitininkų principus: katalikiškumą, tautiškumą, inteligentiškumą, šeimyniškumą ir visuomeniškumą. Pabrėžiama, kad ateitininkų pasaulėžiūra yra teistinė, t. y., paremta tikėjimu į asmeninį Dievą, o visa veikla kyla iš šio pagrindo ir yra nukreipta tarnauti Dievui ir Tėvynei.
Istorinis kontekstas: S. Yla paaiškina, kokiomis istorinėmis sąlygomis – carinės Rusijos priespaudos, lenkinimo ir ateizmo plitimo fone – gimė ateitininkų judėjimas. Tai buvo atsakas į poreikį ugdyti tautinį ir religinį sąmoningumą bei formuoti naują, krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujančią lietuvių inteligentiją.
Vado vaidmuo ir savybės: Didelis dėmesys skiriamas vadovo asmenybei. Pabrėžiama, kad geras vadovas (globėjas ar pirmininkas) turi ne tik gerai išmanyti organizacijos principus, bet ir suprasti jaunimo psichologiją, būti pavyzdžiu, gebėti įkvėpti ir parodyti asmeninį dėmesį kiekvienam nariui.
Praktiniai veiklos metodai: Knygoje pateikiama daugybė praktinių patarimų: kaip suplanuoti metinę kuopos programą, kaip vesti susirinkimus, organizuoti diskusijas, paskaitas, meninius vakarus ar ruošti stovyklas. Tai konkreti ir patikrinta metodologija, kaip ateitininkų idėjas paversti veiksmu.
Kam skirta knyga?
Nors tiesioginis adresatas yra ateitininkų organizacijos vadovai, ši knyga yra vertinga kur kas platesniam skaitytojų ratui:
Visiems ateitininkams, norintiems giliau suprasti savo organizacijos pagrindus.
Pedagogams ir jaunimo darbuotojams, ieškantiems idėjų ir metodų, kaip ugdyti jaunąją kartą.
Visiems, besidomintiems Lietuvos jaunimo organizacijų istorija ir katalikiškos minties raida.
Apibendrinimas
Stasio Ylos „Ateitininkų vadovas“ yra klasikinis ateitininkijos veikalas, sujungiantis gilią ideologinę įžvalgą su patikrintais praktiniais patarimais. Tai ne tik instrukcijų rinkinys, bet ir įkvepiantis tekstas, atskleidžiantis ateitininkijos, kaip integralios asmenybės ugdymo mokyklos, dvasią ir prasmę.
Knygos paskirtis ir struktūra
Kaip rodo pavadinimas, tai nėra teorinė studija, o praktinis vadovas. Jo tikslas – suteikti ateitininkų kuopų globėjams (dažniausiai kunigams), pirmininkams ir kitiems vadovams aiškias gaires, kaip sėkmingai organizuoti ir vykdyti veiklą. Knyga yra susisteminta, logiškai suskirstyta į dalis, pradedant nuo judėjimo ištakų ir ideologijos, baigiant konkrečiais patarimais, kaip vesti susirinkimus ar organizuoti renginius.
Pagrindinės temos ir idėjos
Ateitininkų ideologijos pagrindai: Autorius išsamiai pristato penkis ateitininkų principus: katalikiškumą, tautiškumą, inteligentiškumą, šeimyniškumą ir visuomeniškumą. Pabrėžiama, kad ateitininkų pasaulėžiūra yra teistinė, t. y., paremta tikėjimu į asmeninį Dievą, o visa veikla kyla iš šio pagrindo ir yra nukreipta tarnauti Dievui ir Tėvynei.
Istorinis kontekstas: S. Yla paaiškina, kokiomis istorinėmis sąlygomis – carinės Rusijos priespaudos, lenkinimo ir ateizmo plitimo fone – gimė ateitininkų judėjimas. Tai buvo atsakas į poreikį ugdyti tautinį ir religinį sąmoningumą bei formuoti naują, krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujančią lietuvių inteligentiją.
Vado vaidmuo ir savybės: Didelis dėmesys skiriamas vadovo asmenybei. Pabrėžiama, kad geras vadovas (globėjas ar pirmininkas) turi ne tik gerai išmanyti organizacijos principus, bet ir suprasti jaunimo psichologiją, būti pavyzdžiu, gebėti įkvėpti ir parodyti asmeninį dėmesį kiekvienam nariui.
Praktiniai veiklos metodai: Knygoje pateikiama daugybė praktinių patarimų: kaip suplanuoti metinę kuopos programą, kaip vesti susirinkimus, organizuoti diskusijas, paskaitas, meninius vakarus ar ruošti stovyklas. Tai konkreti ir patikrinta metodologija, kaip ateitininkų idėjas paversti veiksmu.
Kam skirta knyga?
Nors tiesioginis adresatas yra ateitininkų organizacijos vadovai, ši knyga yra vertinga kur kas platesniam skaitytojų ratui:
Visiems ateitininkams, norintiems giliau suprasti savo organizacijos pagrindus.
Pedagogams ir jaunimo darbuotojams, ieškantiems idėjų ir metodų, kaip ugdyti jaunąją kartą.
Visiems, besidomintiems Lietuvos jaunimo organizacijų istorija ir katalikiškos minties raida.
Apibendrinimas
Stasio Ylos „Ateitininkų vadovas“ yra klasikinis ateitininkijos veikalas, sujungiantis gilią ideologinę įžvalgą su patikrintais praktiniais patarimais. Tai ne tik instrukcijų rinkinys, bet ir įkvepiantis tekstas, atskleidžiantis ateitininkijos, kaip integralios asmenybės ugdymo mokyklos, dvasią ir prasmę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 29
M. KRUPAVIČIUS

Chicago 1972
Tai prelato Mykolo Krupavičiaus, vieno žymiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos politinių ir visuomenės veikėjų, „Atsiminimų“ apžvalga. Šis veikalas yra ne tik asmeninės autoriaus patirties liudijimas, bet ir neįkainojamas istorinis šaltinis, leidžiantis pažvelgti į modernios Lietuvos valstybės gimimą ir pirmuosius jos dešimtmečius iš įvykių epicentre buvusio žmogaus perspektyvos.
Apie ką ši knyga?
Mykolo Krupavičiaus atsiminimai apima platų istorinį laikotarpį – nuo jo vaikystės carinės priespaudos metais iki aktyvios politinės veiklos jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tai pasakojimas apie jauno žmogaus kelią į kunigystę, tautinį susipratimą ir galiausiai – į pačią Lietuvos politikos šerdį. Būdamas vienu iš Krikščionių demokratų partijos lyderių, Steigiamojo Seimo nariu ir žemės ūkio ministru, autorius iš pirmų lūpų pasakoja apie:
Tautinį atgimimą: Aprašoma kova už lietuvybę caro laikais, slaptų mokyklų veikla, lietuviškos spaudos platinimas ir inteligentijos telkimasis.
Valstybės kūrimą: Atskleidžiamos sudėtingos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aplinkybės, Steigiamojo Seimo darbas ir pirmųjų įstatymų leidyba.
Žemės reformą: Tai viena centrinių atsiminimų temų. M. Krupavičius buvo pagrindinis šios reformos, pakeitusios visą Lietuvos socialinę ir ekonominę struktūrą, architektas ir vykdytojas. Atsiminimuose detaliai atskleidžiamos reformos idėjinės ištakos, jos įgyvendinimo sunkumai ir politinės kovos.
Tarpukario politinį gyvenimą: Knyga yra gyvas to meto politinių aistrų, partijų kovų, parlamentarizmo iššūkių ir 1926 m. perversmo liudijimas iš krikščioniškosios demokratijos pozicijų.
Stilius ir perspektyva
Atsiminimai parašyti nuoširdžiu, gyvu ir paprastu stiliumi. Tai nėra sausas istorinis traktatas, o aistringas ir įsitikinęs pasakojimas. M. Krupavičius neslepia savo politinių ir ideologinių pažiūrų – jis atvirai gina krikščioniškosios demokratijos idealus, parlamentinę santvarką ir socialinio teisingumo principus. Jo žvilgsnis į istorinius įvykius ir asmenybes yra subjektyvus, tačiau būtent šis subjektyvumas ir suteikia knygai didžiausią vertę – ji leidžia pajusti to meto dvasią ir suprasti politinių sprendimų motyvus.
Kam skirta knyga?
Šie atsiminimai yra privalomas skaitinys visiems, besidomintiems Lietuvos XX a. istorija. Ji ypač vertinga:
Istorikams ir politologams, kaip pirminis šaltinis apie Pirmosios Respublikos politinį gyvenimą.
Studentams ir moksleiviams, norintiems geriau suprasti modernios Lietuvos pamatus.
Visiems, neabejingiems Lietuvos praeičiai, kurie nori iš arčiau susipažinti su viena ryškiausių ir prieštaringiausiai vertinamų to meto asmenybių.
Mykolo Krupavičiaus „Atsiminimai“ – tai ne tik praeities liudijimas, bet ir idėjinis testamentas, kalbantis apie ištikimybę savo principams, tarnystę Tėvynei ir kovą už teisingesnę visuomenę.
Apie ką ši knyga?
Mykolo Krupavičiaus atsiminimai apima platų istorinį laikotarpį – nuo jo vaikystės carinės priespaudos metais iki aktyvios politinės veiklos jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tai pasakojimas apie jauno žmogaus kelią į kunigystę, tautinį susipratimą ir galiausiai – į pačią Lietuvos politikos šerdį. Būdamas vienu iš Krikščionių demokratų partijos lyderių, Steigiamojo Seimo nariu ir žemės ūkio ministru, autorius iš pirmų lūpų pasakoja apie:
Tautinį atgimimą: Aprašoma kova už lietuvybę caro laikais, slaptų mokyklų veikla, lietuviškos spaudos platinimas ir inteligentijos telkimasis.
Valstybės kūrimą: Atskleidžiamos sudėtingos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aplinkybės, Steigiamojo Seimo darbas ir pirmųjų įstatymų leidyba.
Žemės reformą: Tai viena centrinių atsiminimų temų. M. Krupavičius buvo pagrindinis šios reformos, pakeitusios visą Lietuvos socialinę ir ekonominę struktūrą, architektas ir vykdytojas. Atsiminimuose detaliai atskleidžiamos reformos idėjinės ištakos, jos įgyvendinimo sunkumai ir politinės kovos.
Tarpukario politinį gyvenimą: Knyga yra gyvas to meto politinių aistrų, partijų kovų, parlamentarizmo iššūkių ir 1926 m. perversmo liudijimas iš krikščioniškosios demokratijos pozicijų.
Stilius ir perspektyva
Atsiminimai parašyti nuoširdžiu, gyvu ir paprastu stiliumi. Tai nėra sausas istorinis traktatas, o aistringas ir įsitikinęs pasakojimas. M. Krupavičius neslepia savo politinių ir ideologinių pažiūrų – jis atvirai gina krikščioniškosios demokratijos idealus, parlamentinę santvarką ir socialinio teisingumo principus. Jo žvilgsnis į istorinius įvykius ir asmenybes yra subjektyvus, tačiau būtent šis subjektyvumas ir suteikia knygai didžiausią vertę – ji leidžia pajusti to meto dvasią ir suprasti politinių sprendimų motyvus.
Kam skirta knyga?
Šie atsiminimai yra privalomas skaitinys visiems, besidomintiems Lietuvos XX a. istorija. Ji ypač vertinga:
Istorikams ir politologams, kaip pirminis šaltinis apie Pirmosios Respublikos politinį gyvenimą.
Studentams ir moksleiviams, norintiems geriau suprasti modernios Lietuvos pamatus.
Visiems, neabejingiems Lietuvos praeičiai, kurie nori iš arčiau susipažinti su viena ryškiausių ir prieštaringiausiai vertinamų to meto asmenybių.
Mykolo Krupavičiaus „Atsiminimai“ – tai ne tik praeities liudijimas, bet ir idėjinis testamentas, kalbantis apie ištikimybę savo principams, tarnystę Tėvynei ir kovą už teisingesnę visuomenę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 22
Adomas Jakštas

KAUNAS 1937
A. Jakšto „Aukščiausias Gėris“: Filosofinis Kelias į Dievo Pažinimą
Prelato Adomo Jakšto (tikrasis vardas – Aleksandras Dambrauskas) 1937 metais išleista knyga „Aukščiausias Gėris“ yra vienas brandžiausių tarpukario Lietuvos katalikiškosios minties veikalų. Pasirinkęs pašnekesių formą, autorius skaitytoją veda per sudėtingus teologijos ir filosofijos labirintus, siekdamas atsakyti į amžinąjį klausimą – kas yra Dievas?
Dialogo Forma ir Veikėjai
Knygos struktūra yra itin patraukli ir primena platoniškuosius dialogus. Veiksmas sutelkiamas į būrelį inteligentų, kurie, susitikę Giruliuose, o vėliau ir Kaune, tęsia diskusijas pačiomis svarbiausiomis būties temomis. Šiame intelektualiniame rate susitinka skirtingų pažiūrų atstovai:
Katalikų profesoriai Minčius ir T. Serafinas, atstovaujantys ortodoksinei Bažnyčios doktrinai.
Lietuvis evangelikas daktaras V. Ginčys.
Giliai tikintis rusas pravoslavas Ivanovas.
Netgi komunistas studentas K. Keinis, įkūnijantis ateistinės materializmo pasaulėžiūros iššūkį.
Ši veikėjų įvairovė leidžia autoriui organiškai išskleisti argumentus ir kontrargumentus, paverčiant teologinį traktatą gyva ir dinamiška diskusija. Pašnekesių tonas yra pagarbūs ir intelektualus, o temos plėtojamos nuosekliai, nuo pamatinių sąvokų iki sudėtingiausių dogmų.
Pagrindinės Temos ir Idėjos
Knyga yra padalinta į septynis pašnekesius, kurių kiekvienas gilinasi į vis kitą Dievo, kaip Aukščiausiojo Gėrio, pažinimo aspektą.
Dievo Esmė ir Savybės: Diskusija pradedama ne nuo abstrakčių Dievo buvimo įrodymų, bet nuo gėrio problemos. Dievas pristatomas kaip „tai, ko viskas trokšta“. Analizuojamos Jo savybės: vienumas, nekintamumas, amžinumas, begalinumas, taip pat išmintis, galybė, šventumas ir teisingumas. A. Jakštas meistriškai atremia materialistinę pasaulėžiūrą, teigiančią, kad materija yra visa ko pradžia, parodydamas vidinius šios doktrinos prieštaravimus.
Švenčiausioji Trejybė: Tai vienas sudėtingiausių knygos skyrių, kuriame bandoma priartėti prie Trejybės paslapties. Autorius aiškina, kad tikėjimas į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią neprieštarauja monoteizmui, nes kalbama apie vieną dieviškąją prigimtį trijuose asmenyse. Ieškoma analogijų ir žmogiškojoje patirtyje (vyras, moteris, vaikas), siekiant bent dalinai nušviesti šią paslaptį.
Dievas ir Pasaulis: Šiame skyriuje apmąstomas pasaulio sukūrimas iš nieko (creatio ex nihilo). Paliečiamos materijos, erdvės ir laiko paslaptys. Remdamasis to meto astronomijos pasiekimais, A. Jakštas tapo didingą visatos paveikslą – nuo planetų iki galaktikų – atskleisdamas Dievo, kaip Kūrėjo, didybę.
Dievas ir Žmogus: Žmogus pristatomas kaip kūrinijos viršūnė, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Išskirtinė ir originali knygos idėja – žmogus kaip Dievo bendradarbis ir „mažas kūrėjėlis“, kuriam pavesta pabaigti Dievo kūrybos darbą žemėje, kuriant kultūrą, mokslą ir tobulinant save patį.
Dievas ir Bažnyčia: Paskutiniuose pašnekesiuose pereinama prie Bažnyčios, kaip mistinio Kristaus kūno ir Dievažmonijos (rus. Богочеловечество), sampratos. Aptariami Bažnyčios požymiai (viena, šventa, visuotinė, apaštališka) ir jos vaidmuo žmonijos išganymo kelyje.
Stilius ir Reikšmė
A. Jakšto kalba yra turtinga, intelektuali, tačiau aiški. Nors knyga parašyta 1937 metais, jos keliami klausimai ir šiandien neprarado aktualumo. Tai apologetinis veikalas, ginantis krikščioniškąsias vertybes nuo modernybės iššūkių – ateizmo, komunizmo, moralinio reliatyvizmo.
„Aukščiausias Gėris“ yra puikus pavyzdys, kaip sudėtingos filosofinės ir teologinės idėjos gali būti pateiktos suprantamai ir įdomiai. Tai knyga, skirta ne tik teologams, bet ir kiekvienam mąstančiam žmogui, ieškančiam atsakymų į esminius būties klausimus. Ji liudija apie aukštą tarpukario Lietuvos intelektualinės kultūros lygį ir išlieka vertingu indėliu į lietuviškos filosofinės minties istoriją.
Prelato Adomo Jakšto (tikrasis vardas – Aleksandras Dambrauskas) 1937 metais išleista knyga „Aukščiausias Gėris“ yra vienas brandžiausių tarpukario Lietuvos katalikiškosios minties veikalų. Pasirinkęs pašnekesių formą, autorius skaitytoją veda per sudėtingus teologijos ir filosofijos labirintus, siekdamas atsakyti į amžinąjį klausimą – kas yra Dievas?
Dialogo Forma ir Veikėjai
Knygos struktūra yra itin patraukli ir primena platoniškuosius dialogus. Veiksmas sutelkiamas į būrelį inteligentų, kurie, susitikę Giruliuose, o vėliau ir Kaune, tęsia diskusijas pačiomis svarbiausiomis būties temomis. Šiame intelektualiniame rate susitinka skirtingų pažiūrų atstovai:
Katalikų profesoriai Minčius ir T. Serafinas, atstovaujantys ortodoksinei Bažnyčios doktrinai.
Lietuvis evangelikas daktaras V. Ginčys.
Giliai tikintis rusas pravoslavas Ivanovas.
Netgi komunistas studentas K. Keinis, įkūnijantis ateistinės materializmo pasaulėžiūros iššūkį.
Ši veikėjų įvairovė leidžia autoriui organiškai išskleisti argumentus ir kontrargumentus, paverčiant teologinį traktatą gyva ir dinamiška diskusija. Pašnekesių tonas yra pagarbūs ir intelektualus, o temos plėtojamos nuosekliai, nuo pamatinių sąvokų iki sudėtingiausių dogmų.
Pagrindinės Temos ir Idėjos
Knyga yra padalinta į septynis pašnekesius, kurių kiekvienas gilinasi į vis kitą Dievo, kaip Aukščiausiojo Gėrio, pažinimo aspektą.
Dievo Esmė ir Savybės: Diskusija pradedama ne nuo abstrakčių Dievo buvimo įrodymų, bet nuo gėrio problemos. Dievas pristatomas kaip „tai, ko viskas trokšta“. Analizuojamos Jo savybės: vienumas, nekintamumas, amžinumas, begalinumas, taip pat išmintis, galybė, šventumas ir teisingumas. A. Jakštas meistriškai atremia materialistinę pasaulėžiūrą, teigiančią, kad materija yra visa ko pradžia, parodydamas vidinius šios doktrinos prieštaravimus.
Švenčiausioji Trejybė: Tai vienas sudėtingiausių knygos skyrių, kuriame bandoma priartėti prie Trejybės paslapties. Autorius aiškina, kad tikėjimas į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią neprieštarauja monoteizmui, nes kalbama apie vieną dieviškąją prigimtį trijuose asmenyse. Ieškoma analogijų ir žmogiškojoje patirtyje (vyras, moteris, vaikas), siekiant bent dalinai nušviesti šią paslaptį.
Dievas ir Pasaulis: Šiame skyriuje apmąstomas pasaulio sukūrimas iš nieko (creatio ex nihilo). Paliečiamos materijos, erdvės ir laiko paslaptys. Remdamasis to meto astronomijos pasiekimais, A. Jakštas tapo didingą visatos paveikslą – nuo planetų iki galaktikų – atskleisdamas Dievo, kaip Kūrėjo, didybę.
Dievas ir Žmogus: Žmogus pristatomas kaip kūrinijos viršūnė, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Išskirtinė ir originali knygos idėja – žmogus kaip Dievo bendradarbis ir „mažas kūrėjėlis“, kuriam pavesta pabaigti Dievo kūrybos darbą žemėje, kuriant kultūrą, mokslą ir tobulinant save patį.
Dievas ir Bažnyčia: Paskutiniuose pašnekesiuose pereinama prie Bažnyčios, kaip mistinio Kristaus kūno ir Dievažmonijos (rus. Богочеловечество), sampratos. Aptariami Bažnyčios požymiai (viena, šventa, visuotinė, apaštališka) ir jos vaidmuo žmonijos išganymo kelyje.
Stilius ir Reikšmė
A. Jakšto kalba yra turtinga, intelektuali, tačiau aiški. Nors knyga parašyta 1937 metais, jos keliami klausimai ir šiandien neprarado aktualumo. Tai apologetinis veikalas, ginantis krikščioniškąsias vertybes nuo modernybės iššūkių – ateizmo, komunizmo, moralinio reliatyvizmo.
„Aukščiausias Gėris“ yra puikus pavyzdys, kaip sudėtingos filosofinės ir teologinės idėjos gali būti pateiktos suprantamai ir įdomiai. Tai knyga, skirta ne tik teologams, bet ir kiekvienam mąstančiam žmogui, ieškančiam atsakymų į esminius būties klausimus. Ji liudija apie aukštą tarpukario Lietuvos intelektualinės kultūros lygį ir išlieka vertingu indėliu į lietuviškos filosofinės minties istoriją.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 79
KUN. JUOZAS PRUNSKIS
PUTNAM, 1957
Knygos apžvalga: Kun. Dr. Juozo Prunskio „Aukštyn širdis!“
Kunigo daktaro Juozo Prunskio knyga „Aukštyn širdis!“, išleista 1957 metais leidyklos „Immaculata Press“, yra įkvepiantis dvasinių apmąstymų ir pamokančių pasakojimų rinkinys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. Kaip ir pats pavadinimas, visa knygos dvasia kviečia pakelti akis ir mintis nuo kasdienybės rūpesčių į amžinąsias vertybes, ieškoti gyvenimo prasmės ir stiprinti tikėjimą.
Struktūra ir turinys
Knyga nėra vientisas teologinis veikalas, o greičiau mozaika, sudaryta iš trumpų, lengvai skaitomų skyrelių, sugrupuotų į temines dalis, tokias kaip „Ar mes žinome, kur skubame?“ , „Didieji žmonės ir religija“ , „Šventųjų pėdomis“ bei „Meilė ir draugiškumas“.
Autoriaus metodas, kaip jis pats paaiškina įžanginiame žodyje, remiasi įsitikinimu, kad pavyzdžiai iš šventųjų ir kitų herojiškų asmenų gyvenimo daro gilų ir ilgalaikį įspūdį. Kiekvienas skyrelis yra sutelktas ties viena pagrindine mintimi, kurią autorius iliustruoja pasitelkdamas:
Istorijas iš šventųjų gyvenimo: pasakojama apie šv. Bernardą, šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Tomą Morą ir daugelį kitų, pabrėžiant ne tik jų didžius darbus, bet ir žmogiškąsias savybes.
Istorinių asmenybių pavyzdžius: knygoje minimi Aleksandras Didysis , Napoleonas , Abraomas Linkolnas ir Jurgis Vašingtonas, kurių gyvenimo epizodai naudojami moralinėms pamokoms perteikti.
Garsių menininkų ir mokslininkų liudijimus: autorius cituoja arba pasakoja apie tokius žmones kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis , Johanas Volfgangas fon Gėtė , Luji Pasteras ir Nobelio premijos laureatus, pavyzdžiui, Aleksį Karelį (Alexis Carrel), siekdamas parodyti, kad tikėjimas ir intelektas ne prieštarauja vienas kitam.
Paprastus gyvenimo nutikimus ir alegorijas: J. Prunskis nevengia paprastų, tačiau paveikių pasakojimų apie kunigus, gydytojus, kareivius ar paprastus žmones, kurių patirtys atspindi gilesnes dvasines tiesas.
Pagrindinės temos
Visą knygą persmelkia kelios esminės temos:
Prasmingas gyvenimas: autorius nuolat skatina skaitytoją susimąstyti apie savo gyvenimo tikslą, perspėja apie pavojų „lėkti ir skubėti“ nežinant krypties. Galutinis tikslas, pasak jo, yra patikti Dievui, nes tuomet „visa kita bus gerai“.
Tikėjimo svarba kasdienybėje: tikėjimas vaizduojamas ne kaip abstrakti teorija, o kaip praktinis kelrodis ir stiprybės šaltinis. Pabrėžiama maldos , Šventojo Rašto skaitymo ir Bažnyčios mokymo reikšmė.
Artimo meilė ir geri darbai: pabrėžiama pareiga ne tik pačiam eiti išganymo keliu, bet ir „kitus stengtis palenkti į gerą“. Krikščionybė pristatoma kaip aktyvios meilės ir tarnystės religija.
Kančios ir mirties įprasminimas: knygoje dažnai paliečiama mirties tema, tačiau ne kaip bauginanti pabaiga, o kaip perėjimas į amžinybę, kurį krikščionybė padeda pasitikti ramiai ir su viltimi.
Paskirtis ir stilius
„Aukštyn širdis!“ parašyta aiškia, paprasta ir pastoracine kalba, orientuota į eilinį tikintįjį. Autorius vengia sudėtingų teologinių svarstymų, vietoj to pasirinkdamas trumpus, įsimenančius pasakojimus, kurie veikia skaitytojo jausmus ir skatina dvasinius apmąstymus. Knygos leidybą finansiškai parėmė Agnietė Gilienė , norėdama pagerbti savo velionio vyro Antano Gilio atminimą, kas knygai suteikia ir asmeninio pamaldumo atspalvį.
Apibendrinimas
Tai dvasinės stiprybės ir įkvėpimo knyga, kuri, nors ir parašyta daugiau nei prieš pusę amžiaus, nepraranda savo aktualumo. Ji tarnauja kaip puikus priminimas apie amžinąsias vertybes ir krikščioniško gyvenimo pagrindus. Dėl savo trumpos ir aiškios skyrelių struktūros, ji puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymams. Tai veikalas, kuris, atitinkamai pagal savo pavadinimą, iš tiesų geba pakelti širdį ir dvasią.
Kunigo daktaro Juozo Prunskio knyga „Aukštyn širdis!“, išleista 1957 metais leidyklos „Immaculata Press“, yra įkvepiantis dvasinių apmąstymų ir pamokančių pasakojimų rinkinys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. Kaip ir pats pavadinimas, visa knygos dvasia kviečia pakelti akis ir mintis nuo kasdienybės rūpesčių į amžinąsias vertybes, ieškoti gyvenimo prasmės ir stiprinti tikėjimą.
Struktūra ir turinys
Knyga nėra vientisas teologinis veikalas, o greičiau mozaika, sudaryta iš trumpų, lengvai skaitomų skyrelių, sugrupuotų į temines dalis, tokias kaip „Ar mes žinome, kur skubame?“ , „Didieji žmonės ir religija“ , „Šventųjų pėdomis“ bei „Meilė ir draugiškumas“.
Autoriaus metodas, kaip jis pats paaiškina įžanginiame žodyje, remiasi įsitikinimu, kad pavyzdžiai iš šventųjų ir kitų herojiškų asmenų gyvenimo daro gilų ir ilgalaikį įspūdį. Kiekvienas skyrelis yra sutelktas ties viena pagrindine mintimi, kurią autorius iliustruoja pasitelkdamas:
Istorijas iš šventųjų gyvenimo: pasakojama apie šv. Bernardą, šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Tomą Morą ir daugelį kitų, pabrėžiant ne tik jų didžius darbus, bet ir žmogiškąsias savybes.
Istorinių asmenybių pavyzdžius: knygoje minimi Aleksandras Didysis , Napoleonas , Abraomas Linkolnas ir Jurgis Vašingtonas, kurių gyvenimo epizodai naudojami moralinėms pamokoms perteikti.
Garsių menininkų ir mokslininkų liudijimus: autorius cituoja arba pasakoja apie tokius žmones kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis , Johanas Volfgangas fon Gėtė , Luji Pasteras ir Nobelio premijos laureatus, pavyzdžiui, Aleksį Karelį (Alexis Carrel), siekdamas parodyti, kad tikėjimas ir intelektas ne prieštarauja vienas kitam.
Paprastus gyvenimo nutikimus ir alegorijas: J. Prunskis nevengia paprastų, tačiau paveikių pasakojimų apie kunigus, gydytojus, kareivius ar paprastus žmones, kurių patirtys atspindi gilesnes dvasines tiesas.
Pagrindinės temos
Visą knygą persmelkia kelios esminės temos:
Prasmingas gyvenimas: autorius nuolat skatina skaitytoją susimąstyti apie savo gyvenimo tikslą, perspėja apie pavojų „lėkti ir skubėti“ nežinant krypties. Galutinis tikslas, pasak jo, yra patikti Dievui, nes tuomet „visa kita bus gerai“.
Tikėjimo svarba kasdienybėje: tikėjimas vaizduojamas ne kaip abstrakti teorija, o kaip praktinis kelrodis ir stiprybės šaltinis. Pabrėžiama maldos , Šventojo Rašto skaitymo ir Bažnyčios mokymo reikšmė.
Artimo meilė ir geri darbai: pabrėžiama pareiga ne tik pačiam eiti išganymo keliu, bet ir „kitus stengtis palenkti į gerą“. Krikščionybė pristatoma kaip aktyvios meilės ir tarnystės religija.
Kančios ir mirties įprasminimas: knygoje dažnai paliečiama mirties tema, tačiau ne kaip bauginanti pabaiga, o kaip perėjimas į amžinybę, kurį krikščionybė padeda pasitikti ramiai ir su viltimi.
Paskirtis ir stilius
„Aukštyn širdis!“ parašyta aiškia, paprasta ir pastoracine kalba, orientuota į eilinį tikintįjį. Autorius vengia sudėtingų teologinių svarstymų, vietoj to pasirinkdamas trumpus, įsimenančius pasakojimus, kurie veikia skaitytojo jausmus ir skatina dvasinius apmąstymus. Knygos leidybą finansiškai parėmė Agnietė Gilienė , norėdama pagerbti savo velionio vyro Antano Gilio atminimą, kas knygai suteikia ir asmeninio pamaldumo atspalvį.
Apibendrinimas
Tai dvasinės stiprybės ir įkvėpimo knyga, kuri, nors ir parašyta daugiau nei prieš pusę amžiaus, nepraranda savo aktualumo. Ji tarnauja kaip puikus priminimas apie amžinąsias vertybes ir krikščioniško gyvenimo pagrindus. Dėl savo trumpos ir aiškios skyrelių struktūros, ji puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymams. Tai veikalas, kuris, atitinkamai pagal savo pavadinimą, iš tiesų geba pakelti širdį ir dvasią.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 190
KUN. J. PRUNSKIS

Chicago, Ill. 1949
Kunigo Juozo Prunskio 1949 metais Čikagoje išleista knyga „Aušros Vartai Vilniuje“ yra unikalus ir daugiasluoksnis leidinys, atspindintis ne tik garsiausios Lietuvos šventovės istoriją, bet ir lietuvių išeivijos dvasią okupuotos tėvynės netekties laikotarpiu. Knygos paantraštė – „Faktai, Padavimai, Maldos ir Poezija“ – tiksliai nusako jos struktūrą ir turtingą turinį, kuriame istorinis pasakojimas darniai susipina su tautosaka, literatūra ir gyvu pamaldumu.
Istorijos ir faktų pamatas
Pirmoji knygos dalis skirta Aušros Vartų ir stebuklingojo Švč. Mergelės Marijos paveikslo istorijai. Autorius chronologiškai pateikia svarbiausius faktus, pradedant nuo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Aleksandro 1503 m. duoto leidimo vilniečiams statyti gynybinę miesto sieną su penkeriais vartais. Sužinome, kad dabartiniai Aušros Vartai iš pradžių buvo vadinami Krėvos arba Medininkų vartais, nes pro juos ėjo keliai į šias vietoves.
Knygoje aprašoma ir paties paveikslo kilmė. Nors tikslių žinių nėra, remiantis specialistų vertinimais, teigiama, kad paveikslas greičiausiai buvo nutapytas Vilniuje XVI a. pradžioje (apie 1520–1530 m.), sekant italų dailės mokyklos tradicijomis. Detaliai nušviečiamas vienuolių karmelitų vaidmuo, kurie nuo 1626 m. pradėjo globoti paveikslą , 1671 m. pastatė pirmąją medinę koplyčią , o šiai sudegus, apie 1719 m. atstatė dabartinę mūrinę. Istorinė dalis užbaigiama svarbiu įvykiu – stebuklingojo paveikslo vainikavimu popiežiaus Pijaus XI suteiktomis karūnomis 1927 m. liepos 2 d..
Tautos dvasios atspindys
Antroji leidinio dalis atveria Aušros Vartų reikšmę tautos dvasiniame ir kultūriniame gyvenime. Čia surinkti padavimai, tokie kaip jaudinanti istorija apie našlaitį berniuką ir jam stebuklingai dovanotus turtus ar pasakojimas apie vargšą elgetą, kuriam Marija padovanojo savo vainiką. Šie pasakojimai atskleidžia gilų ir asmenišką žmonių ryšį su Gailestingumo Motina.
Šalia tautosakos pateikiama ir iškiliausių Lietuvos poetų kūryba, skirta Aušros Vartams. Knygoje randame Maironio , Bernardo Brazdžionio , Kazio Bradūno , Ksaveros Vanagėlio ir kitų eiles. Ši poezija liudija, kaip Aušros Vartai tapo ne tik religiniu, bet ir nacionaliniu simboliu – prarastos sostinės, tėvynės ilgesio ir nepalaužiamos laisvės vilties ženklu.
Maldos ir vilties knyga
Trečioji dalis paverčia knygą maldynu, kuriuo skaitytojas kviečiamas asmeniškai kreiptis į Aušros Vartų Mariją. Čia sudėtos specialios maldos, novena, giesmės ir atsidūsėjimai. Atsižvelgiant į knygos išleidimo laiką, šios maldos įgyja ypatingą prasmę. Tai ne tik asmeninio pamaldumo išraiška, bet ir visos tautos, kenčiančios sovietinę okupaciją ir išblaškytos po pasaulį, bendras šauksmas ir vilties aktas.
Apibendrinimas
Kun. Juozo Prunskio „Aušros Vartai Vilniuje“ – tai su meile ir kruopštumu parengtas leidinys, sėkmingai sujungiantis istorinį tikslumą, kultūrinį paveldą ir gyvą tikėjimą. Parašyta išeivijoje, ši knyga tapo dvasine atrama ir nepertraukiamo ryšio su tėvyne simboliu. Tai vertingas šaltinis, atskleidžiantis ne tik Vilniaus šventovės istoriją, bet ir jos išskirtinę vietą lietuvių tautos širdyje.
Istorijos ir faktų pamatas
Pirmoji knygos dalis skirta Aušros Vartų ir stebuklingojo Švč. Mergelės Marijos paveikslo istorijai. Autorius chronologiškai pateikia svarbiausius faktus, pradedant nuo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Aleksandro 1503 m. duoto leidimo vilniečiams statyti gynybinę miesto sieną su penkeriais vartais. Sužinome, kad dabartiniai Aušros Vartai iš pradžių buvo vadinami Krėvos arba Medininkų vartais, nes pro juos ėjo keliai į šias vietoves.
Knygoje aprašoma ir paties paveikslo kilmė. Nors tikslių žinių nėra, remiantis specialistų vertinimais, teigiama, kad paveikslas greičiausiai buvo nutapytas Vilniuje XVI a. pradžioje (apie 1520–1530 m.), sekant italų dailės mokyklos tradicijomis. Detaliai nušviečiamas vienuolių karmelitų vaidmuo, kurie nuo 1626 m. pradėjo globoti paveikslą , 1671 m. pastatė pirmąją medinę koplyčią , o šiai sudegus, apie 1719 m. atstatė dabartinę mūrinę. Istorinė dalis užbaigiama svarbiu įvykiu – stebuklingojo paveikslo vainikavimu popiežiaus Pijaus XI suteiktomis karūnomis 1927 m. liepos 2 d..
Tautos dvasios atspindys
Antroji leidinio dalis atveria Aušros Vartų reikšmę tautos dvasiniame ir kultūriniame gyvenime. Čia surinkti padavimai, tokie kaip jaudinanti istorija apie našlaitį berniuką ir jam stebuklingai dovanotus turtus ar pasakojimas apie vargšą elgetą, kuriam Marija padovanojo savo vainiką. Šie pasakojimai atskleidžia gilų ir asmenišką žmonių ryšį su Gailestingumo Motina.
Šalia tautosakos pateikiama ir iškiliausių Lietuvos poetų kūryba, skirta Aušros Vartams. Knygoje randame Maironio , Bernardo Brazdžionio , Kazio Bradūno , Ksaveros Vanagėlio ir kitų eiles. Ši poezija liudija, kaip Aušros Vartai tapo ne tik religiniu, bet ir nacionaliniu simboliu – prarastos sostinės, tėvynės ilgesio ir nepalaužiamos laisvės vilties ženklu.
Maldos ir vilties knyga
Trečioji dalis paverčia knygą maldynu, kuriuo skaitytojas kviečiamas asmeniškai kreiptis į Aušros Vartų Mariją. Čia sudėtos specialios maldos, novena, giesmės ir atsidūsėjimai. Atsižvelgiant į knygos išleidimo laiką, šios maldos įgyja ypatingą prasmę. Tai ne tik asmeninio pamaldumo išraiška, bet ir visos tautos, kenčiančios sovietinę okupaciją ir išblaškytos po pasaulį, bendras šauksmas ir vilties aktas.
Apibendrinimas
Kun. Juozo Prunskio „Aušros Vartai Vilniuje“ – tai su meile ir kruopštumu parengtas leidinys, sėkmingai sujungiantis istorinį tikslumą, kultūrinį paveldą ir gyvą tikėjimą. Parašyta išeivijoje, ši knyga tapo dvasine atrama ir nepertraukiamo ryšio su tėvyne simboliu. Tai vertingas šaltinis, atskleidžiantis ne tik Vilniaus šventovės istoriją, bet ir jos išskirtinę vietą lietuvių tautos širdyje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 30
JONAS KAČERAUSKAS

Vilnius 2013
Jono Kačerausko monografija „Blaivybė Lietuvoje: Istorija ir dabartis“ yra išsamus ir panoraminis veikalas, siekiantis nuosekliai apžvelgti visą blaivybės judėjimo istoriją Lietuvoje – nuo pirmųjų užuomazgų iki mūsų dienų. Skirtingai nuo kitų studijų, kurios koncentruojasi į atskirus laikotarpius (ypač vyskupo M. Valančiaus epochą), šios knygos autorius pateikia platų istorinį kontekstą, sujungdamas praeitį su dabarties iššūkiais.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas yra ne tik istorinė studija, bet ir aistringas publicistinis darbas, atspindintis paties autoriaus, ilgamečio blaivybės puoselėtojo, poziciją.
Istorinė raida: Knyga chronologiškai veda skaitytoją per skirtingus blaivybės judėjimo etapus. Pradedama nuo ankstyvųjų bandymų kovoti su girtuoklyste Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Išskirtinis dėmesys, žinoma, skiriamas XIX a. vidurio vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžiui, kuris pagrįstai laikomas ne tik socialiniu, bet ir tautinio bei dvasinio atgimimo reiškiniu.
XX amžiaus iššūkiai: J. Kačerauskas nuosekliai nagrinėja blaivybės idėjos raidą XX amžiuje:
Tarpukario Lietuva: Aptariama blaivybės draugijų (pvz., Lietuvos katalikų blaivybės draugijos) veikla, jų pasiekimai ir įtaka visuomenės gyvenimui nepriklausomoje valstybėje.
Sovietmetis: Analizuojamas sudėtingas laikotarpis, kai autentiškas, iš apačios kilęs blaivybės judėjimas buvo nuslopintas, o bet kokios valdžios iniciatyvos dažnai tebuvo formalios ir neefektyvios, nes pati sistema buvo suinteresuota alkoholio vartojimu.
Atkurta Nepriklausomybė: Autorius pereina prie laikotarpio po 1990 metų, kai atgimė blaivybės organizacijos, tačiau susidūrė su naujais, modernios visuomenės iššūkiais – agresyvia alkoholio reklama ir vartotojiška kultūra.
Istorija ir dabartis: Knygos pavadinimas tiksliai atspindi jos esmę. Autorius ne tik aprašo praeities įvykius, bet ir nuolat ieško sąsajų su dabartimi. Istorija jam yra pagrindas, leidžiantis suprasti šiuolaikinės Lietuvos opias socialines problemas, ypač alkoholizmo mastą. Knyga kelia klausimą, kodėl istorinės blaivybės pamokos lieka neišmoktos ir kokias strategijas Lietuva turėtų pasirinkti šiandien.
Autoriaus požiūris ir stilius
Jonas Kačerauskas yra ne tik istorikas, bet ir aktyvus blaivybės idėjų skleidėjas. Dėl to knyga pasižymi ne tik akademiniu kruopštumu, bet ir stipriu moraliniu bei pilietiniu užtaisu. Tai aistringas, kartais polemiškas, bet faktais ir istoriniais šaltiniais gausiai paremtas veikalas. Autorius blaivybę mato kaip pamatinę tautos išlikimo, dvasinės stiprybės ir gerovės sąlygą.
Apibendrinimas
Jono Kačerausko „Blaivybė Lietuvoje: Istorija ir dabartis“ yra vertingas ir reikšmingas darbas, užpildantis svarbią spragą Lietuvos istoriografijoje. Tai pirmoji studija, bandanti aprėpti visą blaivybės judėjimo istoriją viename veikale. Knyga yra svarbus šaltinis istorikams, socialiniams darbuotojams, politikams ir kiekvienam piliečiui, kuriam rūpi Lietuvos visuomenės sveikata ir ateitis. Ji suteikia tvirtą istorinį pamatą šiuolaikinėms diskusijoms apie alkoholio kontrolės politiką.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas yra ne tik istorinė studija, bet ir aistringas publicistinis darbas, atspindintis paties autoriaus, ilgamečio blaivybės puoselėtojo, poziciją.
Istorinė raida: Knyga chronologiškai veda skaitytoją per skirtingus blaivybės judėjimo etapus. Pradedama nuo ankstyvųjų bandymų kovoti su girtuoklyste Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Išskirtinis dėmesys, žinoma, skiriamas XIX a. vidurio vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžiui, kuris pagrįstai laikomas ne tik socialiniu, bet ir tautinio bei dvasinio atgimimo reiškiniu.
XX amžiaus iššūkiai: J. Kačerauskas nuosekliai nagrinėja blaivybės idėjos raidą XX amžiuje:
Tarpukario Lietuva: Aptariama blaivybės draugijų (pvz., Lietuvos katalikų blaivybės draugijos) veikla, jų pasiekimai ir įtaka visuomenės gyvenimui nepriklausomoje valstybėje.
Sovietmetis: Analizuojamas sudėtingas laikotarpis, kai autentiškas, iš apačios kilęs blaivybės judėjimas buvo nuslopintas, o bet kokios valdžios iniciatyvos dažnai tebuvo formalios ir neefektyvios, nes pati sistema buvo suinteresuota alkoholio vartojimu.
Atkurta Nepriklausomybė: Autorius pereina prie laikotarpio po 1990 metų, kai atgimė blaivybės organizacijos, tačiau susidūrė su naujais, modernios visuomenės iššūkiais – agresyvia alkoholio reklama ir vartotojiška kultūra.
Istorija ir dabartis: Knygos pavadinimas tiksliai atspindi jos esmę. Autorius ne tik aprašo praeities įvykius, bet ir nuolat ieško sąsajų su dabartimi. Istorija jam yra pagrindas, leidžiantis suprasti šiuolaikinės Lietuvos opias socialines problemas, ypač alkoholizmo mastą. Knyga kelia klausimą, kodėl istorinės blaivybės pamokos lieka neišmoktos ir kokias strategijas Lietuva turėtų pasirinkti šiandien.
Autoriaus požiūris ir stilius
Jonas Kačerauskas yra ne tik istorikas, bet ir aktyvus blaivybės idėjų skleidėjas. Dėl to knyga pasižymi ne tik akademiniu kruopštumu, bet ir stipriu moraliniu bei pilietiniu užtaisu. Tai aistringas, kartais polemiškas, bet faktais ir istoriniais šaltiniais gausiai paremtas veikalas. Autorius blaivybę mato kaip pamatinę tautos išlikimo, dvasinės stiprybės ir gerovės sąlygą.
Apibendrinimas
Jono Kačerausko „Blaivybė Lietuvoje: Istorija ir dabartis“ yra vertingas ir reikšmingas darbas, užpildantis svarbią spragą Lietuvos istoriografijoje. Tai pirmoji studija, bandanti aprėpti visą blaivybės judėjimo istoriją viename veikale. Knyga yra svarbus šaltinis istorikams, socialiniams darbuotojams, politikams ir kiekvienam piliečiui, kuriam rūpi Lietuvos visuomenės sveikata ir ateitis. Ji suteikia tvirtą istorinį pamatą šiuolaikinėms diskusijoms apie alkoholio kontrolės politiką.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 20
BENVENUTAS RAMANAUSKAS, O.F.M.

Brooklyn, N.Y. 1976
Benvenuto Ramanausko „Broliai, pradėkim“: Pranciškoniškos Dvasios Kelrodis
Tėvo Benvenuto Ramanausko OFM 1976 metais išleista knyga „Broliai, pradėkim“ yra nuoširdus ir gilus rekolekcinio pobūdžio skaitinių rinkinys, skirtas dvasiniam atsinaujinimui ir pranciškoniškojo pašaukimo apmąstymui. Knygos pavadinimas, pasiskolintas iš paties šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžių, ištartų prieš mirtį, nurodo pagrindinę autoriaus intenciją – pakviesti skaitytoją, ypač vienuolius, nuolat atsinaujinti ir pradėti tarnystę Dievui iš naujo, nes „iki šiolei dar mažai tepadarėme“.
Struktūra ir Turinys
Knyga yra sudaryta iš 27 skyrių, kuriuos galima pavadinti dvasinėmis konferencijomis ar mąstymais. Kiekvienas skyrius skirtas atskirai temai, susijusiai su krikščioniškuoju ir vienuoliškuoju gyvenimu, tačiau viską jungia bendra pranciškoniška dvasia. Autorius paliečia pačias svarbiausias dvasinio gyvenimo sritis:
Vienuolinis Pašaukimas ir Rekolekcijos: Knyga pradedama giliu apmąstymu apie rekolekcijų prasmę. Pasitelkdamas garsaus pranciškono Augustino Gemelli pavyzdį, autorius pabrėžia būtinybę pasitraukti į tylą, kad būtų galima išgirsti Dievo balsą ir atnaujinti savo pasiryžimus.
Eucharistijos Paslaptis: Didelis dėmesys skiriamas Šv. Mišių aukai. Detaliai, su didele pagarba ir meile aiškinama kiekviena liturgijos dalis, atskleidžiant jos simbolinę ir dvasinę prasmę. Autorius pabrėžia Eucharistijos, kaip dvasinio gyvenimo centro, svarbą.
Trys Vienuoliniai Įžadai: Kiekvienam iš trijų pranciškoniškų įžadų – neturtui, skaistybei ir klusnumui – skirti atskiri skyriai. Remdamasis šv. Pranciškaus gyvenimu ir Šventuoju Raštu, B. Ramanauskas atskleidžia giluminę šių įžadų prasmę, kuri pranoksta vien formalų taisyklių laikymąsi. Neturtas – tai laisvė nuo materializmo, skaistybė – tyra širdis, o klusnumas – tobuliausia savęs auka Dievui.
Dorybių Ugdymas: Knygoje apmąstomos ir pamatinės krikščioniškos dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Taip pat iškeliamas nusižeminimas, kaip visų dorybių pagrindas, ir džiaugsmas, kaip tikro pranciškono bruožas.
Pranciškoniškasis Paveldas: Autorius su didele meile kalba apie pranciškonų ordiną, jo istoriją, šventuosius ir globėjus – Švč. Mergelę Mariją ir šv. Kazimierą, pabrėždamas lietuvių pranciškonų indėlį.
Stilius ir Dvasia
Benvenuto Ramanausko stilius yra paprastas, nuoširdus ir labai paveikus. Tai nėra sausas teologinis traktatas, o gyvas, iš širdies plaukiantis žodis. Autorius gausiai cituoja Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvus, pranciškonų šventuosius (ypač šv. Pranciškų, šv. Bonaventūrą, šv. Antaną Paduvietį) ir kitus dvasinius autoritetus. Kiekviename puslapyje jaučiama gili autoriaus meilė savo pašaukimui, ordinui ir Bažnyčiai.
Knyga dvelkia nuolankiu pranciškoniškumu. Ji ne moralizuoja, o kviečia, ne smerkia, o padrąsina. Pasakojimai apie šventųjų gyvenimus, istoriniai epizodai ir asmeniniai apmąstymai sukuria gyvą ir įkvepiantį pasakojimą.
Reikšmė
Nors knyga išleista 750-ųjų šv. Pranciškaus mirties metinių proga ir pirmiausia skirta pranciškonams, jos turinys yra universalus ir vertingas kiekvienam tikinčiajam. „Broliai, pradėkim“ yra puikus dvasinio skaitymo šaltinis, ypač tinkamas rekolekcijoms ar asmeniniams apmąstymams. Ji padeda iš naujo atrasti krikščioniškojo gyvenimo esmę, primena apie amžinąsias vertybes ir įkvepia siekti šventumo kasdienybėje. Tai knyga, į kurią, pasak autoriaus, „įdėta daug darbo ir širdies“, ir tai jaučiama kiekviename jos puslapyje.
Tėvo Benvenuto Ramanausko OFM 1976 metais išleista knyga „Broliai, pradėkim“ yra nuoširdus ir gilus rekolekcinio pobūdžio skaitinių rinkinys, skirtas dvasiniam atsinaujinimui ir pranciškoniškojo pašaukimo apmąstymui. Knygos pavadinimas, pasiskolintas iš paties šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžių, ištartų prieš mirtį, nurodo pagrindinę autoriaus intenciją – pakviesti skaitytoją, ypač vienuolius, nuolat atsinaujinti ir pradėti tarnystę Dievui iš naujo, nes „iki šiolei dar mažai tepadarėme“.
Struktūra ir Turinys
Knyga yra sudaryta iš 27 skyrių, kuriuos galima pavadinti dvasinėmis konferencijomis ar mąstymais. Kiekvienas skyrius skirtas atskirai temai, susijusiai su krikščioniškuoju ir vienuoliškuoju gyvenimu, tačiau viską jungia bendra pranciškoniška dvasia. Autorius paliečia pačias svarbiausias dvasinio gyvenimo sritis:
Vienuolinis Pašaukimas ir Rekolekcijos: Knyga pradedama giliu apmąstymu apie rekolekcijų prasmę. Pasitelkdamas garsaus pranciškono Augustino Gemelli pavyzdį, autorius pabrėžia būtinybę pasitraukti į tylą, kad būtų galima išgirsti Dievo balsą ir atnaujinti savo pasiryžimus.
Eucharistijos Paslaptis: Didelis dėmesys skiriamas Šv. Mišių aukai. Detaliai, su didele pagarba ir meile aiškinama kiekviena liturgijos dalis, atskleidžiant jos simbolinę ir dvasinę prasmę. Autorius pabrėžia Eucharistijos, kaip dvasinio gyvenimo centro, svarbą.
Trys Vienuoliniai Įžadai: Kiekvienam iš trijų pranciškoniškų įžadų – neturtui, skaistybei ir klusnumui – skirti atskiri skyriai. Remdamasis šv. Pranciškaus gyvenimu ir Šventuoju Raštu, B. Ramanauskas atskleidžia giluminę šių įžadų prasmę, kuri pranoksta vien formalų taisyklių laikymąsi. Neturtas – tai laisvė nuo materializmo, skaistybė – tyra širdis, o klusnumas – tobuliausia savęs auka Dievui.
Dorybių Ugdymas: Knygoje apmąstomos ir pamatinės krikščioniškos dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Taip pat iškeliamas nusižeminimas, kaip visų dorybių pagrindas, ir džiaugsmas, kaip tikro pranciškono bruožas.
Pranciškoniškasis Paveldas: Autorius su didele meile kalba apie pranciškonų ordiną, jo istoriją, šventuosius ir globėjus – Švč. Mergelę Mariją ir šv. Kazimierą, pabrėždamas lietuvių pranciškonų indėlį.
Stilius ir Dvasia
Benvenuto Ramanausko stilius yra paprastas, nuoširdus ir labai paveikus. Tai nėra sausas teologinis traktatas, o gyvas, iš širdies plaukiantis žodis. Autorius gausiai cituoja Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvus, pranciškonų šventuosius (ypač šv. Pranciškų, šv. Bonaventūrą, šv. Antaną Paduvietį) ir kitus dvasinius autoritetus. Kiekviename puslapyje jaučiama gili autoriaus meilė savo pašaukimui, ordinui ir Bažnyčiai.
Knyga dvelkia nuolankiu pranciškoniškumu. Ji ne moralizuoja, o kviečia, ne smerkia, o padrąsina. Pasakojimai apie šventųjų gyvenimus, istoriniai epizodai ir asmeniniai apmąstymai sukuria gyvą ir įkvepiantį pasakojimą.
Reikšmė
Nors knyga išleista 750-ųjų šv. Pranciškaus mirties metinių proga ir pirmiausia skirta pranciškonams, jos turinys yra universalus ir vertingas kiekvienam tikinčiajam. „Broliai, pradėkim“ yra puikus dvasinio skaitymo šaltinis, ypač tinkamas rekolekcijoms ar asmeniniams apmąstymams. Ji padeda iš naujo atrasti krikščioniškojo gyvenimo esmę, primena apie amžinąsias vertybes ir įkvepia siekti šventumo kasdienybėje. Tai knyga, į kurią, pasak autoriaus, „įdėta daug darbo ir širdies“, ir tai jaučiama kiekviename jos puslapyje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 33
Ši Roberto Grigo poezijos knyga, apimanti eilėraščius, parašytus 1989–2015 metais, yra gilus ir daugiasluoksnis kūrinys, kuriame susipina religinės, patriotinės ir egzistencinės temos. Kaune 2018 metais išleista knyga atspindi sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį ir asmeninius autoriaus išgyvenimus.
Dominuojantys sovietmečio patirčių, kalėjimo ir tremties motyvai persmelkia eilėraščius, atskleisdami laisvės ilgesį ir kovos prasmę. Autorius nuolat kreipiasi į aukštesnes jėgas – Dievą, Jėzų, Mariją – ieškodamas paguodos ir atsakymų į kančios klausimus. Gamtos vaizdai – miškai, dykumos, upės – tampa galingomis metaforomis, atspindinčiomis vidines būsenas ir dvasinius ieškojimus.
Istorinis kontekstas taip pat labai svarbus – minimi tokie įvykiai kaip Kražių bažnyčios gynimas ir Baltijos kelias, kurie sustiprina patriotinę liniją. Poezijoje nuolat jaučiama įtampa tarp tikėjimo ir abejonės, vilties ir nevilties, grožio ir skausmo. R. Grigas kelia amžinuosius klausimus apie tiesą, teisingumą, meilę ir ištikimybę, kontrastuodamas dvasines vertybes su materialistine tikrove. Tai brandi ir apmąstymų kupina poezija, kviečianti skaitytoją į gilią kelionę po žmogaus sielos ir tautos istorijos labirintus.
Dominuojantys sovietmečio patirčių, kalėjimo ir tremties motyvai persmelkia eilėraščius, atskleisdami laisvės ilgesį ir kovos prasmę. Autorius nuolat kreipiasi į aukštesnes jėgas – Dievą, Jėzų, Mariją – ieškodamas paguodos ir atsakymų į kančios klausimus. Gamtos vaizdai – miškai, dykumos, upės – tampa galingomis metaforomis, atspindinčiomis vidines būsenas ir dvasinius ieškojimus.
Istorinis kontekstas taip pat labai svarbus – minimi tokie įvykiai kaip Kražių bažnyčios gynimas ir Baltijos kelias, kurie sustiprina patriotinę liniją. Poezijoje nuolat jaučiama įtampa tarp tikėjimo ir abejonės, vilties ir nevilties, grožio ir skausmo. R. Grigas kelia amžinuosius klausimus apie tiesą, teisingumą, meilę ir ištikimybę, kontrastuodamas dvasines vertybes su materialistine tikrove. Tai brandi ir apmąstymų kupina poezija, kviečianti skaitytoją į gilią kelionę po žmogaus sielos ir tautos istorijos labirintus.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 22
PAUL KEPPLER

Marijampolėje 1940
Paulo Kepplerio „Daugiau džiaugsmo“: Kelrodis į Tikrąją Laimę
1940 metais „Sakalo“ leidyklos išleista ir A. Tyruolio išversta vokiečių vyskupo Paulo Kepplerio knyga „Daugiau džiaugsmo“ yra gilus ir stebėtinai aktualus veikalas, nagrinėjantis vieną fundamentaliausių žmogaus troškimų – siekį būti laimingam. Tai ne paviršutiniškas patarimų rinkinys, o rimta dvasinė ir filosofinė studija apie tikrojo džiaugsmo prigimtį, jo šaltinius ir didžiausius priešus modernioje visuomenėje.
Diagnozė: Kodėl Mūsų Laikams Trūksta Džiaugsmo?
Keppleris pradeda nuo skaudžios, bet taiklios diagnozės: XX amžiaus pradžios kultūra, nepaisant techninės pažangos ir išaugusių pramogų galimybių, kenčia nuo gilaus džiaugsmo trūkumo. Autorius įvardija kelis šios dvasinės ligos simptomus ir priežastis:
Išorinė, techninė kultūra: Gyvenimas tampa vis labiau paviršutiniškas, orientuotas į išorinius pasiekimus, greitį ir materialinę gerovę, apleidžiant vidinį sielos pasaulį.
Džiaugsmo pakaitalai: Tikrasis džiaugsmas painiojamas su trumpalaikiais malonumais, kuriuos teikia alkoholis, tuščios pramogos ar juslių tenkinimas. Tokie „džiaugsmai“ ne tik nesuteikia ilgalaikio pasitenkinimo, bet ir atbukina sielą, paversdami ją dar nelaimingesne.
Pesimistinis menas ir literatūra: Autorius kritikuoja to meto meno kryptis, kurios mėgaujasi negatyvumu, vaizduoja žmogaus menkystę, ligas ir ydas, taip užuot kėlusios dvasią, ją dar labiau slopina.
Auklėjimo klaidos: Per didelis dėmesys protiniam lavinimui, ignoruojant charakterio ir širdies ugdymą, sukuria nelaimingą ir dvasiškai skurdų jaunimą.
Tikrojo Džiaugsmo Šaltiniai
Pateikęs negailestingą diagnozę, Keppleris siūlo ir vaistus. Jis atskleidžia, kur slypi tikrojo, neišsenkančio džiaugsmo versmės. Tai nėra kažkas, ką galima nusipirkti ar gauti be pastangų; tai vidinės nuostatos ir gyvenimo būdo vaisius.
Krikščionybė kaip Džiaugsmo Religija: Autorius paneigia mitą, kad krikščionybė yra liūdesio ir savęs neigimo religija. Priešingai, jis teigia, kad tikėjimas, malda ir santykis su Dievu yra pats giliausias ir patvariausias džiaugsmo šaltinis, teikiantis vidinę ramybę net ir kančioje.
Pareiga ir Saikas: Tikrasis džiaugsmas kyla ne iš palaidumo, o iš pareigos atlikimo, saiko ir savitvardos. Būtent gebėjimas valdyti savo aistras ir norus išlaisvina sielą tikrajai laimei.
Mažų Dalykų Vertinimas: Knygoje raginama išmokti džiaugtis paprastais, kasdieniais dalykais: gamtos grožiu, šeimos bendryste, nuoširdžiu darbu. Būtent iš šių mažų džiaugsmų susideda didelė gyvenimo laimė.
Dėkingumas: Autorius pabrėžia, kad dėkingumas yra raktas į džiaugsmą. Mokėjimas dėkoti už tai, ką turi, atveria akis gausybei dovanų, kurias dažnai laikome savaime suprantamomis.
Džiaugsmas iš Džiaugsmo: Kilniausias džiaugsmas, pasak Kepplerio, kyla iš noro ir gebėjimo džiaugsmu dalintis su kitais. Darydami laimingus kitus, patys tampame laimingiausi.
Stilius ir Reikšmė Šiandienai
Paulo Kepplerio stilius yra gyvas, poetiškas ir įtikinamas. Jis gausiai remiasi Šventuoju Raštu, šventųjų gyvenimais, filosofų (Goethe, Schiller, Carlyle) mintimis, sukurdamas platų ir turtingą kontekstą savo apmąstymams.
Nors knyga parašyta prieš daugiau nei 80 metų, jos įžvalgos stebėtinai tinka ir šiandienos pasauliui, galbūt net dar labiau. Gyvenant nuolatinio skubėjimo, informacinio triukšmo ir paviršutiniškų pramogų amžiuje, „Daugiau džiaugsmo“ yra tarsi gaivaus oro gurkšnis. Tai kvietimas sustoti, pažvelgti į savo vidų ir iš naujo atrasti tai, kas gyvenimui teikia tikrąją prasmę ir pilnatvę. Tai knyga, kuri moko ne tik ieškoti džiaugsmo, bet ir jį kurti savyje bei aplink save.
1940 metais „Sakalo“ leidyklos išleista ir A. Tyruolio išversta vokiečių vyskupo Paulo Kepplerio knyga „Daugiau džiaugsmo“ yra gilus ir stebėtinai aktualus veikalas, nagrinėjantis vieną fundamentaliausių žmogaus troškimų – siekį būti laimingam. Tai ne paviršutiniškas patarimų rinkinys, o rimta dvasinė ir filosofinė studija apie tikrojo džiaugsmo prigimtį, jo šaltinius ir didžiausius priešus modernioje visuomenėje.
Diagnozė: Kodėl Mūsų Laikams Trūksta Džiaugsmo?
Keppleris pradeda nuo skaudžios, bet taiklios diagnozės: XX amžiaus pradžios kultūra, nepaisant techninės pažangos ir išaugusių pramogų galimybių, kenčia nuo gilaus džiaugsmo trūkumo. Autorius įvardija kelis šios dvasinės ligos simptomus ir priežastis:
Išorinė, techninė kultūra: Gyvenimas tampa vis labiau paviršutiniškas, orientuotas į išorinius pasiekimus, greitį ir materialinę gerovę, apleidžiant vidinį sielos pasaulį.
Džiaugsmo pakaitalai: Tikrasis džiaugsmas painiojamas su trumpalaikiais malonumais, kuriuos teikia alkoholis, tuščios pramogos ar juslių tenkinimas. Tokie „džiaugsmai“ ne tik nesuteikia ilgalaikio pasitenkinimo, bet ir atbukina sielą, paversdami ją dar nelaimingesne.
Pesimistinis menas ir literatūra: Autorius kritikuoja to meto meno kryptis, kurios mėgaujasi negatyvumu, vaizduoja žmogaus menkystę, ligas ir ydas, taip užuot kėlusios dvasią, ją dar labiau slopina.
Auklėjimo klaidos: Per didelis dėmesys protiniam lavinimui, ignoruojant charakterio ir širdies ugdymą, sukuria nelaimingą ir dvasiškai skurdų jaunimą.
Tikrojo Džiaugsmo Šaltiniai
Pateikęs negailestingą diagnozę, Keppleris siūlo ir vaistus. Jis atskleidžia, kur slypi tikrojo, neišsenkančio džiaugsmo versmės. Tai nėra kažkas, ką galima nusipirkti ar gauti be pastangų; tai vidinės nuostatos ir gyvenimo būdo vaisius.
Krikščionybė kaip Džiaugsmo Religija: Autorius paneigia mitą, kad krikščionybė yra liūdesio ir savęs neigimo religija. Priešingai, jis teigia, kad tikėjimas, malda ir santykis su Dievu yra pats giliausias ir patvariausias džiaugsmo šaltinis, teikiantis vidinę ramybę net ir kančioje.
Pareiga ir Saikas: Tikrasis džiaugsmas kyla ne iš palaidumo, o iš pareigos atlikimo, saiko ir savitvardos. Būtent gebėjimas valdyti savo aistras ir norus išlaisvina sielą tikrajai laimei.
Mažų Dalykų Vertinimas: Knygoje raginama išmokti džiaugtis paprastais, kasdieniais dalykais: gamtos grožiu, šeimos bendryste, nuoširdžiu darbu. Būtent iš šių mažų džiaugsmų susideda didelė gyvenimo laimė.
Dėkingumas: Autorius pabrėžia, kad dėkingumas yra raktas į džiaugsmą. Mokėjimas dėkoti už tai, ką turi, atveria akis gausybei dovanų, kurias dažnai laikome savaime suprantamomis.
Džiaugsmas iš Džiaugsmo: Kilniausias džiaugsmas, pasak Kepplerio, kyla iš noro ir gebėjimo džiaugsmu dalintis su kitais. Darydami laimingus kitus, patys tampame laimingiausi.
Stilius ir Reikšmė Šiandienai
Paulo Kepplerio stilius yra gyvas, poetiškas ir įtikinamas. Jis gausiai remiasi Šventuoju Raštu, šventųjų gyvenimais, filosofų (Goethe, Schiller, Carlyle) mintimis, sukurdamas platų ir turtingą kontekstą savo apmąstymams.
Nors knyga parašyta prieš daugiau nei 80 metų, jos įžvalgos stebėtinai tinka ir šiandienos pasauliui, galbūt net dar labiau. Gyvenant nuolatinio skubėjimo, informacinio triukšmo ir paviršutiniškų pramogų amžiuje, „Daugiau džiaugsmo“ yra tarsi gaivaus oro gurkšnis. Tai kvietimas sustoti, pažvelgti į savo vidų ir iš naujo atrasti tai, kas gyvenimui teikia tikrąją prasmę ir pilnatvę. Tai knyga, kuri moko ne tik ieškoti džiaugsmo, bet ir jį kurti savyje bei aplink save.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 30
J. Brazaitis

Brooklyn, N.Y 1972
„Didysis jo nuotykis: Prof. J. Eretas Lietuvai tarnyboje“, yra išsamus leidinys, skirtas šveicarų kilmės profesoriui Juozui Eretui (1896–1984), kuris didelę savo gyvenimo dalį paskyrė darbui Lietuvai. Tai nėra vieno autoriaus monografija, o rinkinys, kurį parengė ir išleido profesoriaus bičiuliai. Knygą sudaro įvairių autorių – Stasio Šalkauskio, Antaninos Skrupskelienės, Onos Labanauskaitės, Antano Liuimos, Stasio Ylos, Alfonso Šešplaukio, Juozo Brazaičio ir kitų – straipsniai, nušviečiantys skirtingas J. Ereto veiklos sritis.
Knygos įžangoje nusakomas istorinis kontekstas, kuriame veikė profesorius: Lietuva, esanti „tarp dviejų pasaulių“ – Rytų (slavų) ir Vakarų (germanų-romanų) kultūrinių įtakų sandūroje. J. Eretas pristatomas kaip ryškus vakarietiškos krikščioniškosios srovės atstovas, atvykęs į Lietuvą su tikslu padėti jai integruotis į Vakarų kultūrinę erdvę.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos:
Leidinys suskirstytas į teminius skyrius, kuriuose nagrinėjami svarbiausi J. Ereto gyvenimo ir veiklos aspektai:
Biografija ir „Didysis gyvenimo nuotykis“: Ši dalis, paremta išsamiu Stasio Šalkauskio rašiniu, aprašo J. Ereto jaunystę Šveicarijoje, jo pažintį su lietuviais, ypač su mirštančiu draugu Mykolu Ašmiu, kurio prašymu Eretas ir atvyko į Lietuvą. Apžvelgiami pirmieji jo darbai atkurtos Lietuvos valstybės tarnyboje, įskaitant Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) įkūrimą ir vadovavimą jai. Taip pat minimas jo savanoriškas dalyvavimas Lietuvos kariuomenėje.
Organizatorius ir jaunimo vadas: Keliuose skyriuose, ypač Onos Labanauskaitės, detaliai atskleidžiamas J. Ereto, kaip iškilaus organizatoriaus, talentas. Didžiausias dėmesys skiriamas jo veiklai „Pavasario“ sąjungoje, kurios pirmininku jis buvo nuo 1922 m.. Jo vadovaujama, ši organizacija išaugo į masinį, drausmingą judėjimą, rengusį įspūdingus kongresus Šiauliuose (1924 m.) ir Kaune (1927, 1938 m.), sutraukusius dešimtis tūkstančių dalyvių.
Akademikas ir pedagogas: Knygoje J. Eretas pristatomas kaip ilgametis Lietuvos universiteto (vėliau – VDU) Teologijos-filosofijos fakulteto profesorius. Buvusių studentų atsiminimuose jis apibūdinamas kaip „kitoks“ dėstytojas – dinamiškas, charizmatiškas, paskaitas paverčiantis gyvu dialogu su auditorija. Jis įdiegė naujus, vakarietiškus literatūros analizės metodus, pasitelkdamas etnografinius, geografinius ir tarpdisciplininius (muzika, menas, filosofija) požiūrius.
Publicistas ir idėjų skleidėjas: Analizuojama J. Ereto, kaip žurnalisto ir publicisto, veikla. Pabrėžiama jo rolė krikščioniškosios minties intelektualų telkime, ypač per Lietuvių katalikų mokslo akademijos veiklą ir jos rengtus suvažiavimus, kurių pagrindinis organizatorius jis buvo.
Iššūkiai ir kontroversijos: Leidinys nevengia paminėti ir profesoriaus patirtų sunkumų bei konfliktų. Aptariama jo trumpa, bet audringa politinė karjera Seime , kuri tapo nuolatinių oponentų puolimų priežastimi. Atskleidžiama įtampa tarp jo ir tuometinio autoritetinio režimo, kuri baigėsi profesoriaus atleidimu iš universiteto (1931 m.) ir net įkalinimu Marijampolėje (1932 m.) už kalbą pavasarininkų kongrese.
Šeima ir asmenybė: Skyriuje „Atžalos“ atskleidžiamas J. Ereto, kaip šeimos žmogaus, paveikslas ir jo vaikų likimai.
Apibendrinimas
„Didysis jo nuotykis“ yra vertingas, nors ir neabejotinai palankus autoriui, veikalas, išsamiai pristatantis vieną ryškiausių ir dinamiškiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos visuomenės veikėjų. Knyga atskleidžia Juozo Ereto, kaip vakarietiškos kultūros nešėjo, modernaus organizatoriaus, įkvepiančio pedagogo ir nepalaužiamo idėjinio kovotojo, portretą. Tai svarbus šaltinis norintiems suprasti ne tik paties profesoriaus fenomeną, bet ir to meto Lietuvos idėjines bei kultūrines kovas.
Knygos įžangoje nusakomas istorinis kontekstas, kuriame veikė profesorius: Lietuva, esanti „tarp dviejų pasaulių“ – Rytų (slavų) ir Vakarų (germanų-romanų) kultūrinių įtakų sandūroje. J. Eretas pristatomas kaip ryškus vakarietiškos krikščioniškosios srovės atstovas, atvykęs į Lietuvą su tikslu padėti jai integruotis į Vakarų kultūrinę erdvę.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos:
Leidinys suskirstytas į teminius skyrius, kuriuose nagrinėjami svarbiausi J. Ereto gyvenimo ir veiklos aspektai:
Biografija ir „Didysis gyvenimo nuotykis“: Ši dalis, paremta išsamiu Stasio Šalkauskio rašiniu, aprašo J. Ereto jaunystę Šveicarijoje, jo pažintį su lietuviais, ypač su mirštančiu draugu Mykolu Ašmiu, kurio prašymu Eretas ir atvyko į Lietuvą. Apžvelgiami pirmieji jo darbai atkurtos Lietuvos valstybės tarnyboje, įskaitant Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) įkūrimą ir vadovavimą jai. Taip pat minimas jo savanoriškas dalyvavimas Lietuvos kariuomenėje.
Organizatorius ir jaunimo vadas: Keliuose skyriuose, ypač Onos Labanauskaitės, detaliai atskleidžiamas J. Ereto, kaip iškilaus organizatoriaus, talentas. Didžiausias dėmesys skiriamas jo veiklai „Pavasario“ sąjungoje, kurios pirmininku jis buvo nuo 1922 m.. Jo vadovaujama, ši organizacija išaugo į masinį, drausmingą judėjimą, rengusį įspūdingus kongresus Šiauliuose (1924 m.) ir Kaune (1927, 1938 m.), sutraukusius dešimtis tūkstančių dalyvių.
Akademikas ir pedagogas: Knygoje J. Eretas pristatomas kaip ilgametis Lietuvos universiteto (vėliau – VDU) Teologijos-filosofijos fakulteto profesorius. Buvusių studentų atsiminimuose jis apibūdinamas kaip „kitoks“ dėstytojas – dinamiškas, charizmatiškas, paskaitas paverčiantis gyvu dialogu su auditorija. Jis įdiegė naujus, vakarietiškus literatūros analizės metodus, pasitelkdamas etnografinius, geografinius ir tarpdisciplininius (muzika, menas, filosofija) požiūrius.
Publicistas ir idėjų skleidėjas: Analizuojama J. Ereto, kaip žurnalisto ir publicisto, veikla. Pabrėžiama jo rolė krikščioniškosios minties intelektualų telkime, ypač per Lietuvių katalikų mokslo akademijos veiklą ir jos rengtus suvažiavimus, kurių pagrindinis organizatorius jis buvo.
Iššūkiai ir kontroversijos: Leidinys nevengia paminėti ir profesoriaus patirtų sunkumų bei konfliktų. Aptariama jo trumpa, bet audringa politinė karjera Seime , kuri tapo nuolatinių oponentų puolimų priežastimi. Atskleidžiama įtampa tarp jo ir tuometinio autoritetinio režimo, kuri baigėsi profesoriaus atleidimu iš universiteto (1931 m.) ir net įkalinimu Marijampolėje (1932 m.) už kalbą pavasarininkų kongrese.
Šeima ir asmenybė: Skyriuje „Atžalos“ atskleidžiamas J. Ereto, kaip šeimos žmogaus, paveikslas ir jo vaikų likimai.
Apibendrinimas
„Didysis jo nuotykis“ yra vertingas, nors ir neabejotinai palankus autoriui, veikalas, išsamiai pristatantis vieną ryškiausių ir dinamiškiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos visuomenės veikėjų. Knyga atskleidžia Juozo Ereto, kaip vakarietiškos kultūros nešėjo, modernaus organizatoriaus, įkvepiančio pedagogo ir nepalaužiamo idėjinio kovotojo, portretą. Tai svarbus šaltinis norintiems suprasti ne tik paties profesoriaus fenomeną, bet ir to meto Lietuvos idėjines bei kultūrines kovas.
Skaityti daugiau: DIDYSIS JO Nuotykis - Prof. J.Eretas tarnyboje Lietuvai
- Išsami informacija
- Peržiūros: 22
ANTANAS PAŠKUS

Kaunas 1993
Kelrodis Dvasinių Kryžkelių Labirinte: Antano Paškaus „Dievai, dvasios ir žmonės“
Antano Paškaus knyga „Dievai, dvasios ir žmonės 'Naujajame amžiuje'“ – tai išsamus ir kritiškas žvilgsnis į XX a. pabaigoje Vakarų pasaulį, o vėliau ir Lietuvą, užplūdusį „Naujojo amžiaus“ (angl. New Age) judėjimą. Tai ne neutralus akademinis veikalas, o aiškią krikščionišką poziciją turintis gidas, skirtas padėti skaitytojui atpažinti ir įvertinti įvairias dvasines sroves, kultus ir okultizmo apraiškas, kurios dažnai slepiasi po patraukliais savęs tobulinimo, dvasingumo ir nušvitimo šūkiais. Autorius, būdamas psichologas ir teologas, meistriškai sujungia šias dvi perspektyvas, analizuodamas ne tik judėjimų idėjas, bet ir psichologines priežastis, kodėl žmonės jomis susižavi.
Nuo Rytų Išminties iki Šėtono Kulto
Knygos struktūra logiškai veda skaitytoją nuo bendrų „Naujojo amžiaus“ idėjų iki konkrečių ir dažnai pavojingų jo išraiškų.
„Naujasis amžius“ – senas mitas: Pirmoje dalyje A. Paškus dekonstruoja patį „Naujojo amžiaus“ judėjimą, atskleisdamas jo šaknis teosofijoje, Rytų religijose (hinduizme ir budizme) bei humanistinės psichologijos „žmogiškojo potencialo“ judėjime. Autorius teigia, kad po naujumo kauke slepiasi senos panteistinės ir monistinės idėjos, teigiančios, kad „viskas yra viena“ ir „žmogus yra dievas“. Šios idėjos, pasak autoriaus, yra fundamentaliai priešiškos krikščioniškajam Dievo ir žmogaus santykio supratimui.
Didžiosios Rytų religijos ir Reinkarnacija: Knygoje skiriamas didelis dėmesys hinduizmo ir budizmo pagrindams, nes būtent iš jų „Naujasis amžius“ semia savo pasaulėžiūrą. Ypač detaliai ir kritiškai nagrinėjama reinkarnacijos idėja. A. Paškus analizuoja tariamus jos „įrodymus“ (pvz., prisiminimus, sukeltus hipnozės metu) ir pateikia alternatyvius psichologinius bei dvasinius paaiškinimus, įskaitant kriptomneziją (užslėptą atmintį) ir net dvasinių būtybių apsėdimą.
Kultų karalystė: Tai viena stipriausių knygos dalių, kurioje autorius apibrėžia destruktyvių kultų bruožus: proto kontrolę, psichologinę manipuliaciją, lyderio sudievinimą ir izoliaciją nuo išorinio pasaulio. Pateikiami konkretūs pavyzdžiai, tokie kaip Sun Myung Moono „Suvienijimo bažnyčia“ (munistai), „Krišnos sąmonės draugija“ (krišnaitai), Maharishi Mahesh Yogi „Transcendentinė meditacija“ ir kiti. Autorius atskleidžia ne tik jų klaidingas doktrinas, bet ir žalingą poveikį narių psichikai bei socialiniam gyvenimui.
Okultizmo apraiškos: Šiame skyriuje nagrinėjamos įvairios okultizmo formos – nuo spiritizmo ir mediumų („laidininkavimo“) iki ufonautų kultų, kristalų bei piramidžių „galios“. A. Paškus šiuos reiškinius vertina kaip pavojingą žaidimą su dvasiniu pasauliu, kuris gali baigtis rimtais psichologiniais sutrikimais ar net demonišku apsėdimu.
Kodėl Vakarai susižavėjo Rytais?
Knygos pabaigoje autorius kelia esminį klausimą: kodėl šie judėjimai tapo tokie populiarūs? Jis nurodo kelias priežastis: Vakarų kultūroje atsivėrusią dvasinę tuštumą, kurią paliko agresyvus sekuliarizmas ir materializmas, bei pačios krikščionybės spragas. Pasak A. Paškaus, krikščionys kartais pamiršta savo pačių mistinę tradiciją, sakramentinį gyvenimą ir asmeninio santykio su Dievu svarbą, todėl žmonės, ieškantys gilesnės dvasinės patirties, atsigręžia į Rytų religijų pakaitalus.
Išvados
„Dievai, dvasios ir žmonės“ yra perspėjanti ir informuojanti knyga. Ji parašyta aiškia, suprantama kalba ir yra skirta ne tik dvasininkams ar teologams, bet kiekvienam krikščioniui, norinčiam suprasti šiuolaikinį dvasinių ieškojimų pasaulį. Nors autoriaus pozicija yra griežtai kritiška ir apologetinė, jo analizė paremta gausiais šaltiniais ir psichologinėmis įžvalgomis. Tai vertingas įrankis, padedantis atskirti autentišką dvasingumą nuo pavojingų klystkelių ir sustiprinti savo tikėjimo pamatus sudėtingame ir permainingame „Naujojo amžiaus“ idėjų kontekste.
Antano Paškaus knyga „Dievai, dvasios ir žmonės 'Naujajame amžiuje'“ – tai išsamus ir kritiškas žvilgsnis į XX a. pabaigoje Vakarų pasaulį, o vėliau ir Lietuvą, užplūdusį „Naujojo amžiaus“ (angl. New Age) judėjimą. Tai ne neutralus akademinis veikalas, o aiškią krikščionišką poziciją turintis gidas, skirtas padėti skaitytojui atpažinti ir įvertinti įvairias dvasines sroves, kultus ir okultizmo apraiškas, kurios dažnai slepiasi po patraukliais savęs tobulinimo, dvasingumo ir nušvitimo šūkiais. Autorius, būdamas psichologas ir teologas, meistriškai sujungia šias dvi perspektyvas, analizuodamas ne tik judėjimų idėjas, bet ir psichologines priežastis, kodėl žmonės jomis susižavi.
Nuo Rytų Išminties iki Šėtono Kulto
Knygos struktūra logiškai veda skaitytoją nuo bendrų „Naujojo amžiaus“ idėjų iki konkrečių ir dažnai pavojingų jo išraiškų.
„Naujasis amžius“ – senas mitas: Pirmoje dalyje A. Paškus dekonstruoja patį „Naujojo amžiaus“ judėjimą, atskleisdamas jo šaknis teosofijoje, Rytų religijose (hinduizme ir budizme) bei humanistinės psichologijos „žmogiškojo potencialo“ judėjime. Autorius teigia, kad po naujumo kauke slepiasi senos panteistinės ir monistinės idėjos, teigiančios, kad „viskas yra viena“ ir „žmogus yra dievas“. Šios idėjos, pasak autoriaus, yra fundamentaliai priešiškos krikščioniškajam Dievo ir žmogaus santykio supratimui.
Didžiosios Rytų religijos ir Reinkarnacija: Knygoje skiriamas didelis dėmesys hinduizmo ir budizmo pagrindams, nes būtent iš jų „Naujasis amžius“ semia savo pasaulėžiūrą. Ypač detaliai ir kritiškai nagrinėjama reinkarnacijos idėja. A. Paškus analizuoja tariamus jos „įrodymus“ (pvz., prisiminimus, sukeltus hipnozės metu) ir pateikia alternatyvius psichologinius bei dvasinius paaiškinimus, įskaitant kriptomneziją (užslėptą atmintį) ir net dvasinių būtybių apsėdimą.
Kultų karalystė: Tai viena stipriausių knygos dalių, kurioje autorius apibrėžia destruktyvių kultų bruožus: proto kontrolę, psichologinę manipuliaciją, lyderio sudievinimą ir izoliaciją nuo išorinio pasaulio. Pateikiami konkretūs pavyzdžiai, tokie kaip Sun Myung Moono „Suvienijimo bažnyčia“ (munistai), „Krišnos sąmonės draugija“ (krišnaitai), Maharishi Mahesh Yogi „Transcendentinė meditacija“ ir kiti. Autorius atskleidžia ne tik jų klaidingas doktrinas, bet ir žalingą poveikį narių psichikai bei socialiniam gyvenimui.
Okultizmo apraiškos: Šiame skyriuje nagrinėjamos įvairios okultizmo formos – nuo spiritizmo ir mediumų („laidininkavimo“) iki ufonautų kultų, kristalų bei piramidžių „galios“. A. Paškus šiuos reiškinius vertina kaip pavojingą žaidimą su dvasiniu pasauliu, kuris gali baigtis rimtais psichologiniais sutrikimais ar net demonišku apsėdimu.
Kodėl Vakarai susižavėjo Rytais?
Knygos pabaigoje autorius kelia esminį klausimą: kodėl šie judėjimai tapo tokie populiarūs? Jis nurodo kelias priežastis: Vakarų kultūroje atsivėrusią dvasinę tuštumą, kurią paliko agresyvus sekuliarizmas ir materializmas, bei pačios krikščionybės spragas. Pasak A. Paškaus, krikščionys kartais pamiršta savo pačių mistinę tradiciją, sakramentinį gyvenimą ir asmeninio santykio su Dievu svarbą, todėl žmonės, ieškantys gilesnės dvasinės patirties, atsigręžia į Rytų religijų pakaitalus.
Išvados
„Dievai, dvasios ir žmonės“ yra perspėjanti ir informuojanti knyga. Ji parašyta aiškia, suprantama kalba ir yra skirta ne tik dvasininkams ar teologams, bet kiekvienam krikščioniui, norinčiam suprasti šiuolaikinį dvasinių ieškojimų pasaulį. Nors autoriaus pozicija yra griežtai kritiška ir apologetinė, jo analizė paremta gausiais šaltiniais ir psichologinėmis įžvalgomis. Tai vertingas įrankis, padedantis atskirti autentišką dvasingumą nuo pavojingų klystkelių ir sustiprinti savo tikėjimo pamatus sudėtingame ir permainingame „Naujojo amžiaus“ idėjų kontekste.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 21
ŽANAS GITONAS

KAUNAS 1996
Dialogas Tarp Begalybių: Mokslo ir Tikėjimo Susitikimas Knygoje „Dievas ir mokslas“
Žano Gitono, Griškos Bogdanovo ir Igorio Bogdanovo knyga „Dievas ir mokslas“ – tai ne sausas mokslinis traktatas ar teologinis veikalas, o gyvas ir provokuojantis trijų mąstytojų – filosofo ir dviejų astrofizikų – pokalbis. Šis dialogas drąsiai neria į pačius fundamentaliausius būties klausimus: Iš kur atsirado Visata? Kas yra tikrovė? Ar materija yra viskas, kas egzistuoja? Ir, galiausiai, kodėl apskritai egzistuoja kažkas, o ne niekas? Knygos autoriai siekia parodyti, kad XX a. pabaigos mokslas, ypač kvantinė fizika ir kosmologija, ne atitolina nuo Dievo, o, priešingai, atveria naujus kelius Jo link.
Nuo Didžiojo Sprogimo iki Metarealizmo
Knyga yra struktūrizuota kaip kelionė nuo be galo didelių dalykų prie be galo mažų, nuolat ieškant sąsajų tarp fizinio pasaulio dėsnių ir metafizinių įžvalgų.
Visatos Kilmė: Pokalbis prasideda nuo Didžiojo sprogimo teorijos. Autoriai populiariai ir suprantamai paaiškina, kaip iš neįsivaizduojamo tankio ir karščio taško per milijardines sekundės dalis gimė mūsų Visata. Jie pabrėžia stulbinantį tikslumą, kuriuo buvo „sureguliuotos“ fundamentaliosios konstantos (pvz., gravitacijos jėga, šviesos greitis). Anot jų, net menkiausias nukrypimas būtų padaręs Visatą, kurioje galėtų atsirasti gyvybė ir sąmonė, neįmanomą. Šis „antropinis principas“ kelia mintį ne apie aklą atsitiktinumą, o apie giliai slypintį planą ar inteligenciją.
Materijos Paslaptis: Gilindamiesi į materijos prigimtį, autoriai atskleidžia kvantinės fizikos paradoksus. Pasirodo, kad subatominiame lygmenyje materija praranda savo kietumą ir apčiuopiamumą. Elementariosios dalelės elgiasi ir kaip dalelės, ir kaip bangos, o jų būseną nulemia pats stebėjimo aktas. Tai reiškia, kad stebėtojo sąmonė yra neatsiejamai susijusi su stebima tikrove. Materija ištirpsta tikimybių ir informacijos laukuose, o tai, kas anksčiau laikyta tvirta ir objektyvu, tampa paslaptinga ir priklausoma nuo dvasios.
Metarealizmo link: Sujungdami šias įžvalgas, autoriai siūlo naują pasaulio viziją, kurią vadina metarealizmu. Tai filosofija, peržengianti senąjį materializmo ir spiritualizmo, realizmo ir idealizmo dualizmą. Metarealizmas teigia, kad dvasia ir materija nėra atskiros substancijos, o veikiau vienos, gilesnės tikrovės aspektai. Pati Visata yra tarsi milžiniška mintis arba informacija, o jos Kūrėjas yra transcendentiškas, tačiau atpažįstamas per Jo kūrinijoje įdiegtą tvarką ir prasmę.
Mokslo ir Tikėjimo Sintezė
Didžiausia knygos vertybė – jos gebėjimas sudėtingas mokslines idėjas pateikti kaip dvasinių apmąstymų šaltinį. Autoriai ne bando „įrodyti“ Dievo egzistavimą moksliniais metodais, o parodo, kad pats mokslas, pasiekęs savo pažinimo ribas, susiduria su Paslaptimi. Ten, kur baigiasi fizikos formulės – ties Planko siena, ties Didžiojo sprogimo singularumu – prasideda metafizikos ir teologijos erdvė.
Knyga parašyta gyva, pokalbio forma, todėl yra lengvai skaitoma ir prieinama plačiajai auditorijai. Žano Gitono filosofinė išmintis ir branda puikiai dera su brolių Bogdanovų mokslinėmis žiniomis ir entuziazmu.
Išvados
„Dievas ir mokslas“ yra įkvepiantis ir intelektualiai stimuliuojantis veikalas. Jis meta iššūkį tiek dogmatiškiems materialistams, manantiems, kad mokslas paneigė Dievą, tiek ir tiems tikintiesiems, kurie bijo mokslo, matydami jame grėsmę savo įsitikinimams. Knyga argumentuotai teigia, kad mokslas ir tikėjimas gali ne tik taikiai sugyventi, bet ir praturtinti vienas kitą, kartu vedant žmogų link gilesnio pačios Būties ir jos Kūrėjo pažinimo. Tai kelrodis tiems, kurie ieško prasmės pasaulyje, kurį mokslas atskleidė esant daug keistesnį, paslaptingesnį ir dvasingesnį, nei kada nors galėjome įsivaizduoti.
Žano Gitono, Griškos Bogdanovo ir Igorio Bogdanovo knyga „Dievas ir mokslas“ – tai ne sausas mokslinis traktatas ar teologinis veikalas, o gyvas ir provokuojantis trijų mąstytojų – filosofo ir dviejų astrofizikų – pokalbis. Šis dialogas drąsiai neria į pačius fundamentaliausius būties klausimus: Iš kur atsirado Visata? Kas yra tikrovė? Ar materija yra viskas, kas egzistuoja? Ir, galiausiai, kodėl apskritai egzistuoja kažkas, o ne niekas? Knygos autoriai siekia parodyti, kad XX a. pabaigos mokslas, ypač kvantinė fizika ir kosmologija, ne atitolina nuo Dievo, o, priešingai, atveria naujus kelius Jo link.
Nuo Didžiojo Sprogimo iki Metarealizmo
Knyga yra struktūrizuota kaip kelionė nuo be galo didelių dalykų prie be galo mažų, nuolat ieškant sąsajų tarp fizinio pasaulio dėsnių ir metafizinių įžvalgų.
Visatos Kilmė: Pokalbis prasideda nuo Didžiojo sprogimo teorijos. Autoriai populiariai ir suprantamai paaiškina, kaip iš neįsivaizduojamo tankio ir karščio taško per milijardines sekundės dalis gimė mūsų Visata. Jie pabrėžia stulbinantį tikslumą, kuriuo buvo „sureguliuotos“ fundamentaliosios konstantos (pvz., gravitacijos jėga, šviesos greitis). Anot jų, net menkiausias nukrypimas būtų padaręs Visatą, kurioje galėtų atsirasti gyvybė ir sąmonė, neįmanomą. Šis „antropinis principas“ kelia mintį ne apie aklą atsitiktinumą, o apie giliai slypintį planą ar inteligenciją.
Materijos Paslaptis: Gilindamiesi į materijos prigimtį, autoriai atskleidžia kvantinės fizikos paradoksus. Pasirodo, kad subatominiame lygmenyje materija praranda savo kietumą ir apčiuopiamumą. Elementariosios dalelės elgiasi ir kaip dalelės, ir kaip bangos, o jų būseną nulemia pats stebėjimo aktas. Tai reiškia, kad stebėtojo sąmonė yra neatsiejamai susijusi su stebima tikrove. Materija ištirpsta tikimybių ir informacijos laukuose, o tai, kas anksčiau laikyta tvirta ir objektyvu, tampa paslaptinga ir priklausoma nuo dvasios.
Metarealizmo link: Sujungdami šias įžvalgas, autoriai siūlo naują pasaulio viziją, kurią vadina metarealizmu. Tai filosofija, peržengianti senąjį materializmo ir spiritualizmo, realizmo ir idealizmo dualizmą. Metarealizmas teigia, kad dvasia ir materija nėra atskiros substancijos, o veikiau vienos, gilesnės tikrovės aspektai. Pati Visata yra tarsi milžiniška mintis arba informacija, o jos Kūrėjas yra transcendentiškas, tačiau atpažįstamas per Jo kūrinijoje įdiegtą tvarką ir prasmę.
Mokslo ir Tikėjimo Sintezė
Didžiausia knygos vertybė – jos gebėjimas sudėtingas mokslines idėjas pateikti kaip dvasinių apmąstymų šaltinį. Autoriai ne bando „įrodyti“ Dievo egzistavimą moksliniais metodais, o parodo, kad pats mokslas, pasiekęs savo pažinimo ribas, susiduria su Paslaptimi. Ten, kur baigiasi fizikos formulės – ties Planko siena, ties Didžiojo sprogimo singularumu – prasideda metafizikos ir teologijos erdvė.
Knyga parašyta gyva, pokalbio forma, todėl yra lengvai skaitoma ir prieinama plačiajai auditorijai. Žano Gitono filosofinė išmintis ir branda puikiai dera su brolių Bogdanovų mokslinėmis žiniomis ir entuziazmu.
Išvados
„Dievas ir mokslas“ yra įkvepiantis ir intelektualiai stimuliuojantis veikalas. Jis meta iššūkį tiek dogmatiškiems materialistams, manantiems, kad mokslas paneigė Dievą, tiek ir tiems tikintiesiems, kurie bijo mokslo, matydami jame grėsmę savo įsitikinimams. Knyga argumentuotai teigia, kad mokslas ir tikėjimas gali ne tik taikiai sugyventi, bet ir praturtinti vienas kitą, kartu vedant žmogų link gilesnio pačios Būties ir jos Kūrėjo pažinimo. Tai kelrodis tiems, kurie ieško prasmės pasaulyje, kurį mokslas atskleidė esant daug keistesnį, paslaptingesnį ir dvasingesnį, nei kada nors galėjome įsivaizduoti.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 62
STASYS YLA

Torontas 1964
Stasio Ylos knygos „Dievas Sutemose“ apžvalga
Stasio Ylos knyga „Dievas Sutemose“ – tai gili ir novatoriška psichologinė religinių krizių ir dvasinių kelionių analizė, nagrinėjanti Lietuvos inteligentijos gyvenimą XX amžiaus pirmoje pusėje. Knyga, išleista 1964 metais, išaugo iš straipsnių serijos, spausdintos savaitraštyje „Tėviškės Žiburiai“. Joje gilinamasi į sudėtingus garsių Lietuvos asmenybių dvasinius gyvenimus, atskleidžiant asmenines kovas, dažnai slypėjusias už viešų fasadų.
Knygos turinys ir pagrindinės temos
Pagrindinė Ylos tezė – inteligentijos „netikėjimas“ buvo sudėtingas reiškinys, kuris skyrėsi nuo paprastų žmonių gilaus ir paprasto tikėjimo. Autorius teigia, kad intelektualų abejones dažnai lėmė to meto mados, tokios kaip pozityvizmas ir socializmas, asmeninės patirtys ir intelektinis išdidumas, dėl kurio buvo sunku priimti tikėjimo dogmas ir autoritetą.
Knyga struktūrizuota kaip atvejo studijų rinkinys arba „asmenybių galerija“, kurioje Yla, remdamasis asmeniniais susitikimais, istoriniais šaltiniais ir liudijimais, nagrinėja religinius lūžius (religiniai lūžiai) žymių lietuvių gyvenime. Knygos struktūra atskleidžia įvairias tikėjimo ir abejonių briaunas:
Netikėjimo ištakos: Yla nagrinėja netikėjimo šaknis, siejamas su ateizmo „mada“ tarp kaimo šviesuolių , politinių judėjimų, tokių kaip socializmas ir komunizmas, įtaka ir neigiamomis asmeninėmis patirtimis su dvasininkais, kurios galėjo atstumti žmones nuo Bažnyčios.
Susitikimas su tikėjimu: Knygoje pateikiamos istorijos, kaip asmeniški ir žmogiški susitikimai su dvasininkais griovė išankstinius nusistatymus. Ryškus pavyzdys – chirurgo Vlado Kuzmos istorija, kurio profesinis bendravimas su kunigu lėmė gilų asmeninį virsmą. Tikėjimas šeimoje: Atskiras skyrius skirtas religinei dinamikai mišriose šeimose, kur, pasak Ylos, žmonos dažnai prisitaikydavo prie vyrų netikėjimo. Venclauskių šeima išskiriama kaip unikali išimtis, kurioje gilus katalikiškas tikėjimas ir pasaulietiškas, socialistinis požiūris egzistavo greta.
Asmenybių portretai: Knygos branduolį sudaro išsamūs asmeniniai pasakojimai ir analizės apie tokias asmenybes kaip Jonas Biliūnas, kuris atgavo tikėjimą gyvenimo pabaigoje; Antanas Smetona, kurio tikėjimas buvo glaudžiai susijęs su klasikine filosofija ir tautinėmis tradicijomis; Vincas Krėvė, kurio dvasinė kelionė buvo nuolatinis svyravimas tarp tikėjimo ir abejonių ; ir daugelis kitų, įskaitant Vincą Čepinskį, Mykolą Biržišką, Julių Gravrogką bei Vladą Pūtvį-Putvinskį.
Autoriaus tikslas ir perspektyva
Stasys Yla, pats būdamas profesorius ir dvasininkas, turėjo aiškų tikslą. Pats autorius nurodo tris savo darbo motyvus: pirma, pateikti istorinį liudijimą; antra, atlikti psichologinę tautos religinių lūžių analizę; trečia, broliškai padėti tiems, kurie ieško Dievo ir susiduria su sunkumais. Knyga parašyta iš katalikų dvasininko ir profesoriaus perspektyvos, kurioje „sutemos“ simbolizuoja dvasinės krizės ir abejonių būseną, iš kurios žmogus yra kviečiamas žengti į tikėjimo šviesą.
Apibendrinimas
„Dievas Sutemose“ yra unikalus ir vertingas veikalas Lietuvos literatūroje. Jis siūlo jautrų ir žmogišką žvilgsnį į dvasines kovas kartos, kuri formavo modernią Lietuvą. Yla sugeba peržengti paviršutiniškas „tikinčiojo“ ir „ateisto“ etiketes ir pateikia gilius psichologinius portretus žmonių, kurių viešas gyvenimas dažnai slėpė sudėtingą vidinę paiešką.
Knyga yra nepamainomas šaltinis istorikams, teologams, Lietuvos literatūros ir kultūros studentams bei visiems, besidomintiems tikėjimo ir abejonių psichologija. Tai jaudinantis sudėtingo tarpo tarp abejonės ir tikėjimo lietuvio sieloje tyrinėjimas.
Stasio Ylos knyga „Dievas Sutemose“ – tai gili ir novatoriška psichologinė religinių krizių ir dvasinių kelionių analizė, nagrinėjanti Lietuvos inteligentijos gyvenimą XX amžiaus pirmoje pusėje. Knyga, išleista 1964 metais, išaugo iš straipsnių serijos, spausdintos savaitraštyje „Tėviškės Žiburiai“. Joje gilinamasi į sudėtingus garsių Lietuvos asmenybių dvasinius gyvenimus, atskleidžiant asmenines kovas, dažnai slypėjusias už viešų fasadų.
Knygos turinys ir pagrindinės temos
Pagrindinė Ylos tezė – inteligentijos „netikėjimas“ buvo sudėtingas reiškinys, kuris skyrėsi nuo paprastų žmonių gilaus ir paprasto tikėjimo. Autorius teigia, kad intelektualų abejones dažnai lėmė to meto mados, tokios kaip pozityvizmas ir socializmas, asmeninės patirtys ir intelektinis išdidumas, dėl kurio buvo sunku priimti tikėjimo dogmas ir autoritetą.
Knyga struktūrizuota kaip atvejo studijų rinkinys arba „asmenybių galerija“, kurioje Yla, remdamasis asmeniniais susitikimais, istoriniais šaltiniais ir liudijimais, nagrinėja religinius lūžius (religiniai lūžiai) žymių lietuvių gyvenime. Knygos struktūra atskleidžia įvairias tikėjimo ir abejonių briaunas:
Netikėjimo ištakos: Yla nagrinėja netikėjimo šaknis, siejamas su ateizmo „mada“ tarp kaimo šviesuolių , politinių judėjimų, tokių kaip socializmas ir komunizmas, įtaka ir neigiamomis asmeninėmis patirtimis su dvasininkais, kurios galėjo atstumti žmones nuo Bažnyčios.
Susitikimas su tikėjimu: Knygoje pateikiamos istorijos, kaip asmeniški ir žmogiški susitikimai su dvasininkais griovė išankstinius nusistatymus. Ryškus pavyzdys – chirurgo Vlado Kuzmos istorija, kurio profesinis bendravimas su kunigu lėmė gilų asmeninį virsmą. Tikėjimas šeimoje: Atskiras skyrius skirtas religinei dinamikai mišriose šeimose, kur, pasak Ylos, žmonos dažnai prisitaikydavo prie vyrų netikėjimo. Venclauskių šeima išskiriama kaip unikali išimtis, kurioje gilus katalikiškas tikėjimas ir pasaulietiškas, socialistinis požiūris egzistavo greta.
Asmenybių portretai: Knygos branduolį sudaro išsamūs asmeniniai pasakojimai ir analizės apie tokias asmenybes kaip Jonas Biliūnas, kuris atgavo tikėjimą gyvenimo pabaigoje; Antanas Smetona, kurio tikėjimas buvo glaudžiai susijęs su klasikine filosofija ir tautinėmis tradicijomis; Vincas Krėvė, kurio dvasinė kelionė buvo nuolatinis svyravimas tarp tikėjimo ir abejonių ; ir daugelis kitų, įskaitant Vincą Čepinskį, Mykolą Biržišką, Julių Gravrogką bei Vladą Pūtvį-Putvinskį.
Autoriaus tikslas ir perspektyva
Stasys Yla, pats būdamas profesorius ir dvasininkas, turėjo aiškų tikslą. Pats autorius nurodo tris savo darbo motyvus: pirma, pateikti istorinį liudijimą; antra, atlikti psichologinę tautos religinių lūžių analizę; trečia, broliškai padėti tiems, kurie ieško Dievo ir susiduria su sunkumais. Knyga parašyta iš katalikų dvasininko ir profesoriaus perspektyvos, kurioje „sutemos“ simbolizuoja dvasinės krizės ir abejonių būseną, iš kurios žmogus yra kviečiamas žengti į tikėjimo šviesą.
Apibendrinimas
„Dievas Sutemose“ yra unikalus ir vertingas veikalas Lietuvos literatūroje. Jis siūlo jautrų ir žmogišką žvilgsnį į dvasines kovas kartos, kuri formavo modernią Lietuvą. Yla sugeba peržengti paviršutiniškas „tikinčiojo“ ir „ateisto“ etiketes ir pateikia gilius psichologinius portretus žmonių, kurių viešas gyvenimas dažnai slėpė sudėtingą vidinę paiešką.
Knyga yra nepamainomas šaltinis istorikams, teologams, Lietuvos literatūros ir kultūros studentams bei visiems, besidomintiems tikėjimo ir abejonių psichologija. Tai jaudinantis sudėtingo tarpo tarp abejonės ir tikėjimo lietuvio sieloje tyrinėjimas.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 16
Mauricas Meschler, S. J

KAUNAS 1926
Idealas Jaunai Sielai: Maurico Meschlerio „Dieviškasis Išganytojas“
Jėzuito Maurico Meschlerio knyga „Dieviškasis Išganytojas: Gyvenimo vaizdas mokslus einančiajam jaunimui“ yra klasikinis dvasinės literatūros veikalas, kuriuo siekiama ne tik chronologiškai atpasakoti Jėzaus Kristaus gyvenimą, bet ir atskleisti jo teologinę gelmę bei dvasinę prasmę jaunam, mąstančiam skaitytojui. Tai nėra tik istorinis pasakojimas – tai kvietimas į asmeninį susitikimą su Kristumi, pateikiant Jį kaip aukščiausią idealą, tiesos, šviesos ir gyvenimo šaltinį.
Nuo Amžinybės iki Dangaus Vartų
Knygos struktūra nuosekliai veda skaitytoją per visą Išganymo istoriją, pradedant nuo amžinojo Žodžio (Logos) buvimo Dievo prieglobstyje ir baigiant Jo garbinga viešpatyste danguje. Autorius kruopščiai ir detaliai aprašo kiekvieną Išganytojo gyvenimo etapą:
Prieš Įsikūnijimą: Knyga prasideda ne nuo gimimo Betliejuje, o nuo Kristaus preegzistencijos – Jo, kaip Dievo Sūnaus ir amžinosios Išminties, vaidmens Kūrimo plane. Taip pat nušviečiamas ilgas ir pranašysčių kupinas Senojo Testamento laikotarpis, ruošęs pasaulį Mesijo atėjimui.
Jėzaus Jaunystė: Ši dalis su ypatingu švelnumu ir pagarba vaizduoja Įsikūnijimo paslaptį, Jėzaus gimimą, paslėptąjį gyvenimą Nazarete. M. Meschleris pabrėžia Šventosios Šeimos dorybes – klusnumą, pasižeminimą, darbštumą – kaip pavyzdį kiekvienam jaunam krikščioniui.
Viešasis Gyvenimas: Plačiausioje knygos dalyje detaliai nagrinėjamas trejus metus trukęs Jėzaus viešasis veikimas. Autorius ne tik perpasakoja Evangelijų įvykius – pamokslus, stebuklus, palyginimus – bet ir atskleidžia gilią jų prasmę, aiškina simbolius ir teologines tiesas. Kristus čia atsiskleidžia kaip Mokytojas, Gydytojas ir Ganytojas, kviečiantis į Dievo karalystę.
Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas: Kulminacinėse dalyse su didžiu susikaupimu aprašomos Paskutinės vakarienės, kančios Alyvų darželyje, teismo ir Nukryžiavimo paslaptys. Autorius pabrėžia atperkamąją Kristaus aukos prasmę. Knyga baigiama džiugia Prisikėlimo ir garbingo Žengimo į dangų žinia, atveriančia tikintiesiems amžinojo gyvenimo viltį.
Stilius ir Tikslas
M. Meschlerio rašymo stilius yra iškilmingas, pamaldus ir didaktiškas. Jis tiesiogiai kreipiasi į jauną skaitytoją, vadindamas jį „mielu jaunimu“, ir siekia ne tik informuoti, bet ir ugdyti, įkvėpti. Kalba turtinga biblinių citatų, teologinių įžvalgų ir moralinių pamokymų.
Knygos tikslas – parodyti, kad Jėzus Kristus yra ne abstrakti figūra, o gyvas Asmuo, tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, kurio gyvenimas yra pats tikriausias ir kilniausias idealas. Autorius pabrėžia, kad jaunystė yra idealų metas, o Kristus yra visų idealų Idealas, galintis patenkinti giliausius jaunos sielos tiesos, gėrio ir grožio troškimus.
Išvados
Nors parašyta beveik prieš šimtmetį, Maurico Meschlerio „Dieviškasis Išganytojas“ išlieka vertingas dvasinio skaitymo šaltinis. Šiuolaikiniam skaitytojui kalbos stilius gali pasirodyti kiek senamadiškas, tačiau knygos turinio gilumas ir dvasinė įžvalga yra nesenstantys. Tai išsamus ir įkvepiantis Jėzaus gyvenimo vadovas, skirtas tiems, kurie nori ne tik sužinoti apie Kristų, bet ir Jį pažinti, pamilti ir sekti Jo pavyzdžiu. Tai knyga, kuri stiprina tikėjimą ir padeda suprasti, kad krikščionybė – tai ne taisyklių rinkinys, o gyvas santykis su Dieviškuoju Išganytoju.
Jėzuito Maurico Meschlerio knyga „Dieviškasis Išganytojas: Gyvenimo vaizdas mokslus einančiajam jaunimui“ yra klasikinis dvasinės literatūros veikalas, kuriuo siekiama ne tik chronologiškai atpasakoti Jėzaus Kristaus gyvenimą, bet ir atskleisti jo teologinę gelmę bei dvasinę prasmę jaunam, mąstančiam skaitytojui. Tai nėra tik istorinis pasakojimas – tai kvietimas į asmeninį susitikimą su Kristumi, pateikiant Jį kaip aukščiausią idealą, tiesos, šviesos ir gyvenimo šaltinį.
Nuo Amžinybės iki Dangaus Vartų
Knygos struktūra nuosekliai veda skaitytoją per visą Išganymo istoriją, pradedant nuo amžinojo Žodžio (Logos) buvimo Dievo prieglobstyje ir baigiant Jo garbinga viešpatyste danguje. Autorius kruopščiai ir detaliai aprašo kiekvieną Išganytojo gyvenimo etapą:
Prieš Įsikūnijimą: Knyga prasideda ne nuo gimimo Betliejuje, o nuo Kristaus preegzistencijos – Jo, kaip Dievo Sūnaus ir amžinosios Išminties, vaidmens Kūrimo plane. Taip pat nušviečiamas ilgas ir pranašysčių kupinas Senojo Testamento laikotarpis, ruošęs pasaulį Mesijo atėjimui.
Jėzaus Jaunystė: Ši dalis su ypatingu švelnumu ir pagarba vaizduoja Įsikūnijimo paslaptį, Jėzaus gimimą, paslėptąjį gyvenimą Nazarete. M. Meschleris pabrėžia Šventosios Šeimos dorybes – klusnumą, pasižeminimą, darbštumą – kaip pavyzdį kiekvienam jaunam krikščioniui.
Viešasis Gyvenimas: Plačiausioje knygos dalyje detaliai nagrinėjamas trejus metus trukęs Jėzaus viešasis veikimas. Autorius ne tik perpasakoja Evangelijų įvykius – pamokslus, stebuklus, palyginimus – bet ir atskleidžia gilią jų prasmę, aiškina simbolius ir teologines tiesas. Kristus čia atsiskleidžia kaip Mokytojas, Gydytojas ir Ganytojas, kviečiantis į Dievo karalystę.
Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas: Kulminacinėse dalyse su didžiu susikaupimu aprašomos Paskutinės vakarienės, kančios Alyvų darželyje, teismo ir Nukryžiavimo paslaptys. Autorius pabrėžia atperkamąją Kristaus aukos prasmę. Knyga baigiama džiugia Prisikėlimo ir garbingo Žengimo į dangų žinia, atveriančia tikintiesiems amžinojo gyvenimo viltį.
Stilius ir Tikslas
M. Meschlerio rašymo stilius yra iškilmingas, pamaldus ir didaktiškas. Jis tiesiogiai kreipiasi į jauną skaitytoją, vadindamas jį „mielu jaunimu“, ir siekia ne tik informuoti, bet ir ugdyti, įkvėpti. Kalba turtinga biblinių citatų, teologinių įžvalgų ir moralinių pamokymų.
Knygos tikslas – parodyti, kad Jėzus Kristus yra ne abstrakti figūra, o gyvas Asmuo, tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, kurio gyvenimas yra pats tikriausias ir kilniausias idealas. Autorius pabrėžia, kad jaunystė yra idealų metas, o Kristus yra visų idealų Idealas, galintis patenkinti giliausius jaunos sielos tiesos, gėrio ir grožio troškimus.
Išvados
Nors parašyta beveik prieš šimtmetį, Maurico Meschlerio „Dieviškasis Išganytojas“ išlieka vertingas dvasinio skaitymo šaltinis. Šiuolaikiniam skaitytojui kalbos stilius gali pasirodyti kiek senamadiškas, tačiau knygos turinio gilumas ir dvasinė įžvalga yra nesenstantys. Tai išsamus ir įkvepiantis Jėzaus gyvenimo vadovas, skirtas tiems, kurie nori ne tik sužinoti apie Kristų, bet ir Jį pažinti, pamilti ir sekti Jo pavyzdžiu. Tai knyga, kuri stiprina tikėjimą ir padeda suprasti, kad krikščionybė – tai ne taisyklių rinkinys, o gyvas santykis su Dieviškuoju Išganytoju.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 19
MARTINAS J. SCOTT, S. J.

KAUNAS 1925
Gynybinė Siena Tikinčiajam: Martino J. Scotto „Dievo ranka Bažnyčioje“
Jėzuito Martino J. Scotto knyga „Dievo ranka Bažnyčioje“, subtituluota „Visiems suprantamos teologijos žinios“, yra klasikinis katalikiškos apologetikos veikalas. Tai nėra sausas akademinis traktatas, o gyvas, tiesmukas ir praktiškas gidas, skirtas eiliniam tikinčiajam, norinčiam ne tik giliau suprasti savo tikėjimą, bet ir gebėti jį apginti nuo paplitusių priekaištų ir klaidingų interpretacijų. Autorius imasi nelengvos užduoties – paaiškinti sudėtingiausias dogmas ir praktikas paprasta, įtikinama kalba, nuolat pabrėždamas dieviškąją Bažnyčios prigimtį.
Nuo Stebuklų iki Kryžiaus Prasmės
Knyga yra sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų katalikų tikėjimo aspektą, dažnai tampantį kritikos objektu. Autorius metodiškai griauna populiarius mitus ir atsako į nepatogius klausimus.
Tikėjimo Pamatai: Knygos pradžioje M. J. Scottas tvirtai įtvirtina pamatinius principus – stebuklų realumą, apreiškimo būtinybę ir dogmų svarbą. Jis argumentuoja, kad be stebuklų krikščionybė neturėtų pagrindo, o dogma nėra tuščias abstraktus teiginys, bet esminis principas, kaip valstybės konstitucija, saugantis tiesos vientisumą.
Dažnai Puolamos Tiesos: Didelė knygos dalis skirta specifinėms katalikų doktrinoms, kurios neretai sukelia nesusipratimų: Nekaltajam Prasidėjimui, atlaidams, skaistyklai, šventųjų garbinimui, Mišių aukai. Kiekvieną temą autorius aiškina pasitelkdamas logiką ir analogijas iš kasdienio gyvenimo. Pavyzdžiui, šventųjų garbinimą jis lygina su pagarba tautos didvyriams – gerbdami juos, mes gerbiame pačią tėvynę, kuriai jie tarnavo. Taip pat, gerbdami šventuosius, mes gerbiame Dievą, kurio malonė juose veikė.
Bažnyčia – Dievo Kūrinys: Pagrindinė knygos ašis – mintis, kad pati Katalikų Bažnyčia yra didžiausias stebuklas. Jos pastovumas per du tūkstantmečius, jos neklaidingumas tikėjimo ir moralės klausimais bei jos tobula organizacija, anot autoriaus, yra tiesioginis įrodymas, kad tai ne žmogiškas, o dieviškas kūrinys. Kaip gamtos dėsniuose matome Kūrėjo išmintį, taip ir Bažnyčios struktūroje bei gyvybingume regime „Dievo ranką“.
Moralė ir Gyvenimas: M. J. Scottas taip pat paliečia praktinius krikščioniško gyvenimo aspektus. Jis griežtai teigia, kad tikra dorovė be religijos yra neįmanoma, nes tik Dievas suteikia jai tvirtą pamatą ir galutinę prasmę. Kentėjimas, aiškinamas per Kryžiaus paslaptį, įgauna atperkamąją vertę, o pašaukimas – tiek į kunigystę, tiek į šeimą – tampa tarnyste Dievo karalystei.
Tvirta Gynyba, Tiesi Kalba
M. J. Scotto stilius yra tiesus, aiškus ir polemiškas. Jis nevengia aštrių palyginimų ir tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, numatydamas jo abejones ir priekaištus. Knyga parašyta ne tam, kad įtiktų kritikams, o tam, kad sustiprintų tikinčiuosius. Joje nėra sudėtingų teologinių terminų – viskas išdėstyta taip, kad būtų suprantama kiekvienam, nepriklausomai nuo išsilavinimo. Tai klasikinės apologetikos pavyzdys, kurio tikslas – ne dialogas, o tvirtas ir užtikrintas tiesos skelbimas.
Išvados
„Dievo ranka Bažnyčioje“ yra vertingas ir laiko patikrintas veikalas, skirtas kiekvienam katalikui, norinčiam tvirčiau jaustis savo tikėjime. Nors knygos tonas, būdingas XX a. pradžiai, gali pasirodyti bekompromisis, jos loginiai argumentai ir paprasti paaiškinimai neprarado savo aktualumo. Tai puikus įrankis, padedantis suprasti, kad katalikų tikėjimas nėra aklų įsitikinimų rinkinys, o logiška, nuosekli ir gyvenimą įprasminanti sistema, atlaikiusi visas istorijos audras būtent todėl, kad ją veda ir saugo paties Dievo ranka.
Jėzuito Martino J. Scotto knyga „Dievo ranka Bažnyčioje“, subtituluota „Visiems suprantamos teologijos žinios“, yra klasikinis katalikiškos apologetikos veikalas. Tai nėra sausas akademinis traktatas, o gyvas, tiesmukas ir praktiškas gidas, skirtas eiliniam tikinčiajam, norinčiam ne tik giliau suprasti savo tikėjimą, bet ir gebėti jį apginti nuo paplitusių priekaištų ir klaidingų interpretacijų. Autorius imasi nelengvos užduoties – paaiškinti sudėtingiausias dogmas ir praktikas paprasta, įtikinama kalba, nuolat pabrėždamas dieviškąją Bažnyčios prigimtį.
Nuo Stebuklų iki Kryžiaus Prasmės
Knyga yra sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų katalikų tikėjimo aspektą, dažnai tampantį kritikos objektu. Autorius metodiškai griauna populiarius mitus ir atsako į nepatogius klausimus.
Tikėjimo Pamatai: Knygos pradžioje M. J. Scottas tvirtai įtvirtina pamatinius principus – stebuklų realumą, apreiškimo būtinybę ir dogmų svarbą. Jis argumentuoja, kad be stebuklų krikščionybė neturėtų pagrindo, o dogma nėra tuščias abstraktus teiginys, bet esminis principas, kaip valstybės konstitucija, saugantis tiesos vientisumą.
Dažnai Puolamos Tiesos: Didelė knygos dalis skirta specifinėms katalikų doktrinoms, kurios neretai sukelia nesusipratimų: Nekaltajam Prasidėjimui, atlaidams, skaistyklai, šventųjų garbinimui, Mišių aukai. Kiekvieną temą autorius aiškina pasitelkdamas logiką ir analogijas iš kasdienio gyvenimo. Pavyzdžiui, šventųjų garbinimą jis lygina su pagarba tautos didvyriams – gerbdami juos, mes gerbiame pačią tėvynę, kuriai jie tarnavo. Taip pat, gerbdami šventuosius, mes gerbiame Dievą, kurio malonė juose veikė.
Bažnyčia – Dievo Kūrinys: Pagrindinė knygos ašis – mintis, kad pati Katalikų Bažnyčia yra didžiausias stebuklas. Jos pastovumas per du tūkstantmečius, jos neklaidingumas tikėjimo ir moralės klausimais bei jos tobula organizacija, anot autoriaus, yra tiesioginis įrodymas, kad tai ne žmogiškas, o dieviškas kūrinys. Kaip gamtos dėsniuose matome Kūrėjo išmintį, taip ir Bažnyčios struktūroje bei gyvybingume regime „Dievo ranką“.
Moralė ir Gyvenimas: M. J. Scottas taip pat paliečia praktinius krikščioniško gyvenimo aspektus. Jis griežtai teigia, kad tikra dorovė be religijos yra neįmanoma, nes tik Dievas suteikia jai tvirtą pamatą ir galutinę prasmę. Kentėjimas, aiškinamas per Kryžiaus paslaptį, įgauna atperkamąją vertę, o pašaukimas – tiek į kunigystę, tiek į šeimą – tampa tarnyste Dievo karalystei.
Tvirta Gynyba, Tiesi Kalba
M. J. Scotto stilius yra tiesus, aiškus ir polemiškas. Jis nevengia aštrių palyginimų ir tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, numatydamas jo abejones ir priekaištus. Knyga parašyta ne tam, kad įtiktų kritikams, o tam, kad sustiprintų tikinčiuosius. Joje nėra sudėtingų teologinių terminų – viskas išdėstyta taip, kad būtų suprantama kiekvienam, nepriklausomai nuo išsilavinimo. Tai klasikinės apologetikos pavyzdys, kurio tikslas – ne dialogas, o tvirtas ir užtikrintas tiesos skelbimas.
Išvados
„Dievo ranka Bažnyčioje“ yra vertingas ir laiko patikrintas veikalas, skirtas kiekvienam katalikui, norinčiam tvirčiau jaustis savo tikėjime. Nors knygos tonas, būdingas XX a. pradžiai, gali pasirodyti bekompromisis, jos loginiai argumentai ir paprasti paaiškinimai neprarado savo aktualumo. Tai puikus įrankis, padedantis suprasti, kad katalikų tikėjimas nėra aklų įsitikinimų rinkinys, o logiška, nuosekli ir gyvenimą įprasminanti sistema, atlaikiusi visas istorijos audras būtent todėl, kad ją veda ir saugo paties Dievo ranka.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 32
Kun.J.Tadarauskas

Zurich, 1947
„Eik pas Jėzų“ – maldaknygė, gimusi diasporoje.
Knyga „Eik pas Jėzų“, kurios autorius yra kunigas J. Tadarauskas, yra sena lietuviška maldaknygė, skirta patiems mažiausiems skaitytojams. 1947 metais Šveicarijoje, „Benziger & Co. AG“ leidyklos išleistas leidinys, yra ne tik religinio turinio knyga, bet ir unikalus istorinis liudijimas, atspindintis XX amžiaus vidurio lietuvių vaikų religinio ugdymo ypatumus ir diasporos gyvenimo realijas.
Turinys ir struktūra
Knygelės struktūra logiškai veda vaiką per visą pamaldumo kupiną dieną – nuo „Rytmetinės maldos“ iki „Vakarinės maldos“. Joje taip pat pateikiamos maldos įvairioms progoms, pavyzdžiui, „Malda prieš darbą“, bei paprastai ir suprantamai paaiškinami pagrindiniai katalikų tikėjimo aspektai.
Pagrindinės knygoje plėtojamos temos: Bažnyčios svarba: Ji pristatoma kaip „Jėzaus Namai“ – ypatinga ir saugi vieta. Angelo Sargo vaidmuo: Vaikas supažindinamas su savo nematomu globėju, kuris jį lydi ir saugo.
Šventosios Mišios: Sudėtingas Mišių slėpinys aiškinamas vaikui prieinama kalba, pabrėžiant Jėzaus auką ir dalyvavimo svarbą. Tekstai parašyti paprasta kalba, dažnai eiliuota forma, kad mažiesiems būtų lengviau įsiminti ir suprasti. Knygoje taip pat randame pagrindines maldas, tokias kaip „Sveika Marija“ ir Tikėjimo išpažinimas („Aš tikiu“).
Istorinis kontekstas
Autoriaus žodis knygos pabaigoje atskleidžia išskirtines jos atsiradimo aplinkybes. Kunigas J. Tadarauskas rašo, jog maldaknygę parašyti jį paskatino tai, kad po Antrojo pasaulinio karo Švedijos ir Danijos lietuvių pabėgėlių bendruomenėse augantiems vaikams labai trūko lietuviškų religinių leidinių. Knyga yra skirta Lukiškio kalėjime kankinio mirtimi mirusio Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus atminimui. Autorius taip pat pamini praktinius sunkumus, su kuriais susidūrė leidžiant knygą Šveicarijoje – spaustuvė neturėjo lietuviškų raidžių su diakritiniais ženklais, todėl tekste trūksta nosinių raidžių ir raidės „Ž“. Iliustracijos ir bendras įspūdis Visą leidinį puošia žavios, spalvingos ir šiltos iliustracijos, kurios vizualiai sustiprina teksto žinią. Jose vaizduojami vaikai, kurie meldžiasi, dalyvauja apeigose ar bendrauja su Jėzumi ir šventaisiais. Šie piešiniai kuria švelnų ir jaukų įspūdį, tinkamą jaunajai auditorijai.
Apibendrinant, „Eik pas Jėzų“ yra kur kas daugiau nei tiesiog maldaknygė. Tai vertingas istorinis artefaktas, liudijantis pokario lietuvių diasporos pastangas išsaugoti ir perduoti ateities kartoms savo tikėjimą, kalbą ir kultūrinį identitetą itin sudėtingomis sąlygomis.
Knyga „Eik pas Jėzų“, kurios autorius yra kunigas J. Tadarauskas, yra sena lietuviška maldaknygė, skirta patiems mažiausiems skaitytojams. 1947 metais Šveicarijoje, „Benziger & Co. AG“ leidyklos išleistas leidinys, yra ne tik religinio turinio knyga, bet ir unikalus istorinis liudijimas, atspindintis XX amžiaus vidurio lietuvių vaikų religinio ugdymo ypatumus ir diasporos gyvenimo realijas.
Turinys ir struktūra
Knygelės struktūra logiškai veda vaiką per visą pamaldumo kupiną dieną – nuo „Rytmetinės maldos“ iki „Vakarinės maldos“. Joje taip pat pateikiamos maldos įvairioms progoms, pavyzdžiui, „Malda prieš darbą“, bei paprastai ir suprantamai paaiškinami pagrindiniai katalikų tikėjimo aspektai.
Pagrindinės knygoje plėtojamos temos: Bažnyčios svarba: Ji pristatoma kaip „Jėzaus Namai“ – ypatinga ir saugi vieta. Angelo Sargo vaidmuo: Vaikas supažindinamas su savo nematomu globėju, kuris jį lydi ir saugo.
Šventosios Mišios: Sudėtingas Mišių slėpinys aiškinamas vaikui prieinama kalba, pabrėžiant Jėzaus auką ir dalyvavimo svarbą. Tekstai parašyti paprasta kalba, dažnai eiliuota forma, kad mažiesiems būtų lengviau įsiminti ir suprasti. Knygoje taip pat randame pagrindines maldas, tokias kaip „Sveika Marija“ ir Tikėjimo išpažinimas („Aš tikiu“).
Istorinis kontekstas
Autoriaus žodis knygos pabaigoje atskleidžia išskirtines jos atsiradimo aplinkybes. Kunigas J. Tadarauskas rašo, jog maldaknygę parašyti jį paskatino tai, kad po Antrojo pasaulinio karo Švedijos ir Danijos lietuvių pabėgėlių bendruomenėse augantiems vaikams labai trūko lietuviškų religinių leidinių. Knyga yra skirta Lukiškio kalėjime kankinio mirtimi mirusio Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus atminimui. Autorius taip pat pamini praktinius sunkumus, su kuriais susidūrė leidžiant knygą Šveicarijoje – spaustuvė neturėjo lietuviškų raidžių su diakritiniais ženklais, todėl tekste trūksta nosinių raidžių ir raidės „Ž“. Iliustracijos ir bendras įspūdis Visą leidinį puošia žavios, spalvingos ir šiltos iliustracijos, kurios vizualiai sustiprina teksto žinią. Jose vaizduojami vaikai, kurie meldžiasi, dalyvauja apeigose ar bendrauja su Jėzumi ir šventaisiais. Šie piešiniai kuria švelnų ir jaukų įspūdį, tinkamą jaunajai auditorijai.
Apibendrinant, „Eik pas Jėzų“ yra kur kas daugiau nei tiesiog maldaknygė. Tai vertingas istorinis artefaktas, liudijantis pokario lietuvių diasporos pastangas išsaugoti ir perduoti ateities kartoms savo tikėjimą, kalbą ir kultūrinį identitetą itin sudėtingomis sąlygomis.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 29
Jonas Vytautas Nistelis

Šiauliai 1996
„Eilės tylumai“ – tai 1996 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista Jono Vytauto Nistelio poezijos knyga. Šis rinkinys yra ypač vertingas, nes jame publikuojami eilėraščiai, parašyti per ilgą, 45 metų laikotarpį (1940–1985), kurie iki tol nebuvo spausdinti ir, kaip teigiama knygos anotacijoje, juos „skaitė“ vien tyluma.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į keletą teminių skyrių, kurie atspindi platų poeto apmąstymų lauką:
„ŽEMĖS VAIKAS“: Šiame skyriuje atsiskleidžia glaudus ryšys su gamta ir gimtąja žeme.
„PAGAL JONĄ“ ir „PRISIKĖLIMAS“: Šie skyriai liudija apie gilius dvasinius ieškojimus, krikščioniškosios pasaulėjautos apmąstymus, remiantis biblinėmis temomis.
„PASAKOSIU APIE SAVE“ ir „LAIŠKAI Į ATEITĮ“: Tai autobiografinio ir refleksyvaus pobūdžio eilėraščiai, kuriuose poetas žvelgia į savo paties gyvenimą, viltis ir ateities kartoms paliekamą žinią.
„GYVENIMO SESUO“ ir „EPITAFIJOS“: Šie skyriai skirti mirčiai ir amžinybės temai, atskleidžiant filosofinį požiūrį į žmogaus laikinumą ir būties trapumą.
Toks suskirstymas leidžia skaitytojui keliauti per skirtingus autoriaus gyvenimo ir kūrybos etapus, aprėpiančius istoriškai sudėtingą laikotarpį – nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios iki pat sovietmečio pabaigos.
Autorius ir kontekstas
Jonas Vytautas Nistelis buvo ne tik poetas, bet ir diplomuotas inžinierius-architektas. Ši dviguba – menininko ir technikos specialisto – tapatybė galbūt ir lėmė jo poezijos santūrumą, struktūruotą mintį. Kaip rašoma trumpoje biografijoje, jo studijas Vytauto Didžiojo universitete ir Kauno meno institute nutraukė Vakarų, o vėliau – Rytų okupantai. Ši patirtis neabejotinai paliko gilų pėdsaką jo kūryboje, kuri gimė ne laisvėje, o priespaudos ir tylos sąlygomis.
Pats knygos pavadinimas „Eilės tylumai“ iškalbingai liudija apie kūrybos pobūdį – tai ne viešumai skirta deklaratyvi poezija, o tylus, intymus pokalbis su savimi, su Dievu ir su amžinybe.
Reikšmė
Ši knyga yra tarsi atrastas dvasinis testamentas, leidžiantis susipažinti su anksčiau negirdėtu, bet brandžiu ir giliu poetiniu balsu. J. V. Nistelio eilėraščiai atspindi XX amžiaus Lietuvos inteligento vidinį pasaulį, jo pastangas išsaugoti dvasines vertybes ir žmogiškąjį orumą sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Tai rami, filosofinė ir dvasinga poezija, skirta skaitytojui, vertinančiam minties gilumą ir žodžio tikrumą.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į keletą teminių skyrių, kurie atspindi platų poeto apmąstymų lauką:
„ŽEMĖS VAIKAS“: Šiame skyriuje atsiskleidžia glaudus ryšys su gamta ir gimtąja žeme.
„PAGAL JONĄ“ ir „PRISIKĖLIMAS“: Šie skyriai liudija apie gilius dvasinius ieškojimus, krikščioniškosios pasaulėjautos apmąstymus, remiantis biblinėmis temomis.
„PASAKOSIU APIE SAVE“ ir „LAIŠKAI Į ATEITĮ“: Tai autobiografinio ir refleksyvaus pobūdžio eilėraščiai, kuriuose poetas žvelgia į savo paties gyvenimą, viltis ir ateities kartoms paliekamą žinią.
„GYVENIMO SESUO“ ir „EPITAFIJOS“: Šie skyriai skirti mirčiai ir amžinybės temai, atskleidžiant filosofinį požiūrį į žmogaus laikinumą ir būties trapumą.
Toks suskirstymas leidžia skaitytojui keliauti per skirtingus autoriaus gyvenimo ir kūrybos etapus, aprėpiančius istoriškai sudėtingą laikotarpį – nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios iki pat sovietmečio pabaigos.
Autorius ir kontekstas
Jonas Vytautas Nistelis buvo ne tik poetas, bet ir diplomuotas inžinierius-architektas. Ši dviguba – menininko ir technikos specialisto – tapatybė galbūt ir lėmė jo poezijos santūrumą, struktūruotą mintį. Kaip rašoma trumpoje biografijoje, jo studijas Vytauto Didžiojo universitete ir Kauno meno institute nutraukė Vakarų, o vėliau – Rytų okupantai. Ši patirtis neabejotinai paliko gilų pėdsaką jo kūryboje, kuri gimė ne laisvėje, o priespaudos ir tylos sąlygomis.
Pats knygos pavadinimas „Eilės tylumai“ iškalbingai liudija apie kūrybos pobūdį – tai ne viešumai skirta deklaratyvi poezija, o tylus, intymus pokalbis su savimi, su Dievu ir su amžinybe.
Reikšmė
Ši knyga yra tarsi atrastas dvasinis testamentas, leidžiantis susipažinti su anksčiau negirdėtu, bet brandžiu ir giliu poetiniu balsu. J. V. Nistelio eilėraščiai atspindi XX amžiaus Lietuvos inteligento vidinį pasaulį, jo pastangas išsaugoti dvasines vertybes ir žmogiškąjį orumą sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Tai rami, filosofinė ir dvasinga poezija, skirta skaitytojui, vertinančiam minties gilumą ir žodžio tikrumą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 27
Jovita Niūniavaitė-Lesienė Antanas Lesys

Vilnius 2017
Jovitos Niūniavaitės-Lesienės ir istoriko Antano Lesio 2017 metais išleista knyga „Fanatikas“ yra išsami ir dokumentais paremta biografija, skirta Garbės kanauninkui Vytautui Juozui Vaičiūnui – politiniam kaliniui ir kovotojui už tikėjimą bei Lietuvos laisvę. Knygos pavadinimas, paimtas tiesiai iš KGB operatyvinės bylos, kurioje V. J. Vaičiūnas buvo įvardytas slapyvardžiu „Fanatikas“, iš karto nusako pagrindinio herojaus bekompromisę laikyseną ir knygos toną.
Gyvenimas, paženklintas kovos
Knyga chronologiškai ir tematiškai atskleidžia V. J. Vaičiūno (g. 1930 m.) gyvenimo kelią, kuris buvo kupinas dramatiškų išbandymų ir nepalaužiamos dvasios. Jaunystėje netekęs mamos, mokęsis Vytėnų saleziečių gimnazijoje, vėliau Žemės ūkio mokykloje, jis tarnavo sovietinėje armijoje ir kelerius metus dirbo Norilske. Grįžęs į Lietuvą, baigė Kauno statybos technikumą ir Politechnikos institutą, sukūrė šeimą.
Lemtingas posūkis jo gyvenime įvyko 1972 m., kai jis pateko į KGB akiratį dėl aktyvaus dalyvavimo pogrindinėje veikloje – religinės literatūros, įskaitant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ (LKBK), spausdinimo ir platinimo kartu su kunigu Juozu Zdebskiu, Petru Petroniu, Petru Plumpa ir kitais disidentais.
Disidentinė veikla ir KGB persekiojimas
Knygoje, remiantis gausia archyvine medžiaga, detaliai nušviečiama V. J. Vaičiūno disidentinė veikla ir KGB represijos. KGB bylose jis buvo žinomas ne tik kaip „Fanatikas“, bet ir slapyvardžiais „Inžinierius“ bei „Vladas“. Būdamas inžinieriumi, jis įrenginėjo ir prižiūrėjo pogrindines spaustuves, gamino kopijavimo aparatus „ERA“.
Knygoje atskleidžiami brutalūs KGB metodai:
Specialiosios priemonės: 1980 m. spalio 3 d. KGB, gavusi leidimą iš Maskvos, prieš V. J. Vaičiūną ir kun. J. Zdebskį panaudojo specialią priemonę – jie buvo apdeginti nežinomomis cheminėmis medžiagomis, siekiant juos sukompromituoti ir priversti nutraukti aktyvią veiklą.
Helsinkio grupė: Persekiojimai ir areštai retinant Lietuvos Helsinkio grupės gretas, 1980 m. pabaigoje V. J. Vaičiūnas sutiko tapti šios grupės nariu.
Areštas ir teismas: Jis buvo suimtas už dalyvavimą ir maldininkų eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą organizavimą. 1981 m. birželio 26 d. LSSR Aukščiausiasis Teismas jį nuteisė kalėti dvejus su puse metų bendrojo režimo kolonijoje.
Kalėjimas ir kelias į kunigystę
V. J. Vaičiūnas buvo kalinamas Lukiškių kalėjime, kur buvo patalpintas į kamerą su kriminaliniais nusikaltėliais, vėliau – Pravieniškėse ir galiausiai ištremtas į vieną žiauriausių lagerių Čeliabinsko srityje, Bakalo mieste. Knygoje cituojami jo laiškai iš lagerio, liudijantys apie nežmoniškas sąlygas, badą, ligas ir nepalaužiamą tikėjimą. Būtent lageryje, sunkiai susirgęs dizenterija ir atsidūręs ant mirties slenksčio, jis davė Dievui pažadą, jei pagis, tapti kunigu.
Grįžęs iš lagerio 1983 m., sulaukęs 53-ejų, V. J. Vaičiūnas, palaikomas vyskupų Vincento Sladkevičiaus ir Julijono Steponavičiaus, įstojo į pogrindinę Kunigų seminariją. Jo žmona Levutė, su kuria darniai pragyveno 30 metų, priėmė skaistybės įžadą ir palaimino vyro sprendimą, taip patvirtindama savo didžiulę auką.
Tarnystė Bažnyčiai ir Tėvynei
Tapęs kunigu, V. J. Vaičiūnas dirbo Kybartuose, Krikštonyse, Vištytyje, o nuo 1993 m. – Šlienavos parapijos klebonu. Knygoje plačiai aprašomas jo, kaip klebono, pasiaukojamas darbas: turėdamas statybininko ir elektriko įgūdžių, jis pats projektavo ir statė, restauravo bažnyčią, pastatė naują bokštą bei parapijos namus, įkūrė kelis muziejus. Jo nuopelnai buvo įvertinti – jam suteiktas Garbės kanauninko titulas, Vyčio Kryžiaus IV laipsnio ordinas ir laisvės kovų dalyvio statusas.
Apibendrinimas
„Fanatikas“ – tai ne tik biografija, bet ir svarbus istorinis dokumentas, atskleidžiantis sovietinio režimo represijas prieš Bažnyčią ir laisvą žodį. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis ir archyviniais dokumentais, tarp jų – KGB sekimo medžiaga, teismo nuosprendžiai, paties V. J. Vaičiūno ir kitų disidentų pareiškimai valdžios institucijoms. Tai pasakojimas apie žmogų, kurio gyvenimas – nuo kumečio dalios iki pogrindinės kovos, nuo kalinio iki kunigo – tapo gyvu tikėjimo, pasiaukojimo ir meilės Tėvynei liudijimu.
Gyvenimas, paženklintas kovos
Knyga chronologiškai ir tematiškai atskleidžia V. J. Vaičiūno (g. 1930 m.) gyvenimo kelią, kuris buvo kupinas dramatiškų išbandymų ir nepalaužiamos dvasios. Jaunystėje netekęs mamos, mokęsis Vytėnų saleziečių gimnazijoje, vėliau Žemės ūkio mokykloje, jis tarnavo sovietinėje armijoje ir kelerius metus dirbo Norilske. Grįžęs į Lietuvą, baigė Kauno statybos technikumą ir Politechnikos institutą, sukūrė šeimą.
Lemtingas posūkis jo gyvenime įvyko 1972 m., kai jis pateko į KGB akiratį dėl aktyvaus dalyvavimo pogrindinėje veikloje – religinės literatūros, įskaitant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ (LKBK), spausdinimo ir platinimo kartu su kunigu Juozu Zdebskiu, Petru Petroniu, Petru Plumpa ir kitais disidentais.
Disidentinė veikla ir KGB persekiojimas
Knygoje, remiantis gausia archyvine medžiaga, detaliai nušviečiama V. J. Vaičiūno disidentinė veikla ir KGB represijos. KGB bylose jis buvo žinomas ne tik kaip „Fanatikas“, bet ir slapyvardžiais „Inžinierius“ bei „Vladas“. Būdamas inžinieriumi, jis įrenginėjo ir prižiūrėjo pogrindines spaustuves, gamino kopijavimo aparatus „ERA“.
Knygoje atskleidžiami brutalūs KGB metodai:
Specialiosios priemonės: 1980 m. spalio 3 d. KGB, gavusi leidimą iš Maskvos, prieš V. J. Vaičiūną ir kun. J. Zdebskį panaudojo specialią priemonę – jie buvo apdeginti nežinomomis cheminėmis medžiagomis, siekiant juos sukompromituoti ir priversti nutraukti aktyvią veiklą.
Helsinkio grupė: Persekiojimai ir areštai retinant Lietuvos Helsinkio grupės gretas, 1980 m. pabaigoje V. J. Vaičiūnas sutiko tapti šios grupės nariu.
Areštas ir teismas: Jis buvo suimtas už dalyvavimą ir maldininkų eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą organizavimą. 1981 m. birželio 26 d. LSSR Aukščiausiasis Teismas jį nuteisė kalėti dvejus su puse metų bendrojo režimo kolonijoje.
Kalėjimas ir kelias į kunigystę
V. J. Vaičiūnas buvo kalinamas Lukiškių kalėjime, kur buvo patalpintas į kamerą su kriminaliniais nusikaltėliais, vėliau – Pravieniškėse ir galiausiai ištremtas į vieną žiauriausių lagerių Čeliabinsko srityje, Bakalo mieste. Knygoje cituojami jo laiškai iš lagerio, liudijantys apie nežmoniškas sąlygas, badą, ligas ir nepalaužiamą tikėjimą. Būtent lageryje, sunkiai susirgęs dizenterija ir atsidūręs ant mirties slenksčio, jis davė Dievui pažadą, jei pagis, tapti kunigu.
Grįžęs iš lagerio 1983 m., sulaukęs 53-ejų, V. J. Vaičiūnas, palaikomas vyskupų Vincento Sladkevičiaus ir Julijono Steponavičiaus, įstojo į pogrindinę Kunigų seminariją. Jo žmona Levutė, su kuria darniai pragyveno 30 metų, priėmė skaistybės įžadą ir palaimino vyro sprendimą, taip patvirtindama savo didžiulę auką.
Tarnystė Bažnyčiai ir Tėvynei
Tapęs kunigu, V. J. Vaičiūnas dirbo Kybartuose, Krikštonyse, Vištytyje, o nuo 1993 m. – Šlienavos parapijos klebonu. Knygoje plačiai aprašomas jo, kaip klebono, pasiaukojamas darbas: turėdamas statybininko ir elektriko įgūdžių, jis pats projektavo ir statė, restauravo bažnyčią, pastatė naują bokštą bei parapijos namus, įkūrė kelis muziejus. Jo nuopelnai buvo įvertinti – jam suteiktas Garbės kanauninko titulas, Vyčio Kryžiaus IV laipsnio ordinas ir laisvės kovų dalyvio statusas.
Apibendrinimas
„Fanatikas“ – tai ne tik biografija, bet ir svarbus istorinis dokumentas, atskleidžiantis sovietinio režimo represijas prieš Bažnyčią ir laisvą žodį. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis ir archyviniais dokumentais, tarp jų – KGB sekimo medžiaga, teismo nuosprendžiai, paties V. J. Vaičiūno ir kitų disidentų pareiškimai valdžios institucijoms. Tai pasakojimas apie žmogų, kurio gyvenimas – nuo kumečio dalios iki pogrindinės kovos, nuo kalinio iki kunigo – tapo gyvu tikėjimo, pasiaukojimo ir meilės Tėvynei liudijimu.
Skaityti daugiau: FANATIKAS Skiriama VYTAUTUI JUOZUI VAIČIŪNUI
- Išsami informacija
- Peržiūros: 21
Borelli Machado

Vilnius 2018
Tarp Dangaus Perspėjimo ir Žemės Likimo: Knygos „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ Apžvalga
Antonio Augusto Borelli Machado knyga „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ yra išsamus ir paveikus pasakojimas apie vieną garsiausių XX amžiaus Marijos apsireiškimų. Remdamasis sesers Liucijos – vienos iš trijų regėtojų – rankraščiais ir kitais istoriniais dokumentais, autorius ne tik kruopščiai rekonstruoja 1917 m. įvykius Portugalijoje, bet ir atskleidžia gilų, pranašišką Fatimos žinios turinį, tiesiogiai susijusį su dramatiškais pasaulio istoriniais įvykiais. Tai veikalas, kuris pateikia Fatimos apsireiškimus ne kaip praeities stebuklą, o kaip skubų ir aktualų perspėjimą bei vilties pažadą šiuolaikiniam pasauliui.
Istorija, Kurią Rašė Dangus
Knygos struktūra nuosekliai veda skaitytoją per visą Fatimos įvykių eigą, pradedant nuo pamatų, kurie paruošė vaikus didžiajam susitikimui, ir baigiant pačios žinios sklaida ir jos reikšme.
Angelo Apsireiškimai: Pasakojimas prasideda ne nuo pačios Dievo Motinos, o nuo Portugalijos Angelo apsireiškimų trims piemenėliams – Liucijai, Pranciškui ir Jacintai. Šie 1916 m. įvykę susitikimai yra tarsi dvasinis paruošimas: Angelas moko vaikus gilios pagarbos maldos, adoracijos ir atgailos, paruošdamas jų širdis priimti didžiąją žinią.
Švenčiausiosios Mergelės Apsireiškimai: Knygos centre – šeši Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai, vykę nuo 1917 m. gegužės iki spalio. Autorius detaliai, remdamasis Liucijos liudijimais, atkuria kiekvieno susitikimo dialogus. Čia atsiskleidžia pagrindiniai Fatimos žinios elementai: raginimas kasdien kalbėti rožinį siekiant taikos pasaulyje, būtinybė atgailauti už nusidėjėlius ir pamaldumas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Trys Fatimos Paslaptys: Ypatingas dėmesys skiriamas trims paslapties dalims, kurias Dievo Motina patikėjo vaikams. Pirmoji – šiurpi pragaro vizija, atskleidžianti nuodėmės pasekmes. Antroji – pranašystė apie Antrąjį pasaulinį karą ir Rusijos vaidmenį skleidžiant savo „klaidas“ (komunizmą) po pasaulį, jei žmonija neatsivers. Trečioji, ilgai laikyta paslaptyje, dalis aprašoma kaip vizija apie „baltai apsirengusį vyskupą“ (popiežių) ir daugybę kankinių, kenčiančių persekiojimus.
Saulės Stebuklas: Pasakojimo kulminacija – 1917 m. spalio 13 d. įvykęs „saulės stebuklas“, kurį stebėjo dešimtys tūkstančių žmonių. Šis nepaaiškinamas gamtos reiškinys knygoje pateikiamas kaip Dievo patvirtinimas, kad apsireiškimai yra autentiški.
Tragedija ar Viltis?
Knygos pavadinimas atspindi pagrindinę jos dilemą. Fatimos žinia – tai ne lemtis, o pasirinkimas. Tragedija gresia pasauliui, jei jis ignoruos Dievo kvietimą atsiversti. Ši tragedija – tai karai, tautų naikinimas, Bažnyčios persekiojimai. Viltis yra pažadas, kad galiausiai „Mano Nekalčiausioji Širdis triumfuos“. Šis triumfas, pasak knygos, ateis per atsivertimą, kurio pagrindinės priemonės yra Rusijos paaukojimas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai ir Pirmųjų šeštadienių praktika.
Išvados
Antonio A. Borelli knyga yra nepaprastai paveikus ir įtikinamas pasakojimas. Ji sugeba sujungti istorinį tikslumą, teologinę įžvalgą ir gilų dvasinį jaudulį. Tai veikalas, kuris verčia susimąstyti apie XX amžiaus istoriją ne kaip apie atsitiktinių politinių įvykių grandinę, o kaip apie dvasinę kovą, kurioje dangus perspėja, kviečia ir siūlo išsigelbėjimo kelią. „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ yra knyga, kuri nepalieka abejingų ir primena, kad net ir tamsiausiais laikais viltis yra pasiekiama per maldą, atgailą ir pasitikėjimą Dievo Motina.
Antonio Augusto Borelli Machado knyga „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ yra išsamus ir paveikus pasakojimas apie vieną garsiausių XX amžiaus Marijos apsireiškimų. Remdamasis sesers Liucijos – vienos iš trijų regėtojų – rankraščiais ir kitais istoriniais dokumentais, autorius ne tik kruopščiai rekonstruoja 1917 m. įvykius Portugalijoje, bet ir atskleidžia gilų, pranašišką Fatimos žinios turinį, tiesiogiai susijusį su dramatiškais pasaulio istoriniais įvykiais. Tai veikalas, kuris pateikia Fatimos apsireiškimus ne kaip praeities stebuklą, o kaip skubų ir aktualų perspėjimą bei vilties pažadą šiuolaikiniam pasauliui.
Istorija, Kurią Rašė Dangus
Knygos struktūra nuosekliai veda skaitytoją per visą Fatimos įvykių eigą, pradedant nuo pamatų, kurie paruošė vaikus didžiajam susitikimui, ir baigiant pačios žinios sklaida ir jos reikšme.
Angelo Apsireiškimai: Pasakojimas prasideda ne nuo pačios Dievo Motinos, o nuo Portugalijos Angelo apsireiškimų trims piemenėliams – Liucijai, Pranciškui ir Jacintai. Šie 1916 m. įvykę susitikimai yra tarsi dvasinis paruošimas: Angelas moko vaikus gilios pagarbos maldos, adoracijos ir atgailos, paruošdamas jų širdis priimti didžiąją žinią.
Švenčiausiosios Mergelės Apsireiškimai: Knygos centre – šeši Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai, vykę nuo 1917 m. gegužės iki spalio. Autorius detaliai, remdamasis Liucijos liudijimais, atkuria kiekvieno susitikimo dialogus. Čia atsiskleidžia pagrindiniai Fatimos žinios elementai: raginimas kasdien kalbėti rožinį siekiant taikos pasaulyje, būtinybė atgailauti už nusidėjėlius ir pamaldumas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Trys Fatimos Paslaptys: Ypatingas dėmesys skiriamas trims paslapties dalims, kurias Dievo Motina patikėjo vaikams. Pirmoji – šiurpi pragaro vizija, atskleidžianti nuodėmės pasekmes. Antroji – pranašystė apie Antrąjį pasaulinį karą ir Rusijos vaidmenį skleidžiant savo „klaidas“ (komunizmą) po pasaulį, jei žmonija neatsivers. Trečioji, ilgai laikyta paslaptyje, dalis aprašoma kaip vizija apie „baltai apsirengusį vyskupą“ (popiežių) ir daugybę kankinių, kenčiančių persekiojimus.
Saulės Stebuklas: Pasakojimo kulminacija – 1917 m. spalio 13 d. įvykęs „saulės stebuklas“, kurį stebėjo dešimtys tūkstančių žmonių. Šis nepaaiškinamas gamtos reiškinys knygoje pateikiamas kaip Dievo patvirtinimas, kad apsireiškimai yra autentiški.
Tragedija ar Viltis?
Knygos pavadinimas atspindi pagrindinę jos dilemą. Fatimos žinia – tai ne lemtis, o pasirinkimas. Tragedija gresia pasauliui, jei jis ignoruos Dievo kvietimą atsiversti. Ši tragedija – tai karai, tautų naikinimas, Bažnyčios persekiojimai. Viltis yra pažadas, kad galiausiai „Mano Nekalčiausioji Širdis triumfuos“. Šis triumfas, pasak knygos, ateis per atsivertimą, kurio pagrindinės priemonės yra Rusijos paaukojimas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai ir Pirmųjų šeštadienių praktika.
Išvados
Antonio A. Borelli knyga yra nepaprastai paveikus ir įtikinamas pasakojimas. Ji sugeba sujungti istorinį tikslumą, teologinę įžvalgą ir gilų dvasinį jaudulį. Tai veikalas, kuris verčia susimąstyti apie XX amžiaus istoriją ne kaip apie atsitiktinių politinių įvykių grandinę, o kaip apie dvasinę kovą, kurioje dangus perspėja, kviečia ir siūlo išsigelbėjimo kelią. „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ yra knyga, kuri nepalieka abejingų ir primena, kad net ir tamsiausiais laikais viltis yra pasiekiama per maldą, atgailą ir pasitikėjimą Dievo Motina.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 25
Antanas Maceina

ROMA 1978
Šis veikalas – Antano Maceinos „Filosofijos kilmė ir prasmė“ – yra vienas fundamentaliausių ir brandžiausių lietuvių filosofinės minties darbų, išleistas Romoje 1978 metais, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.). Tai nėra filosofijos istorijos vadovėlis, o gilus, sisteminis bandymas atsakyti į pačius esminius klausimus: iš kur kyla filosofija, kokia yra jos esmė ir kokia jos galutinė prasmė.
Turinys ir struktūra
Knyga yra sudaryta iš trijų pagrindinių skyrių, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo filosofinio mąstymo ištakų iki jo galutinio tikslo. Autorius plėtoja originalią ir argumentuotą koncepciją, pagrįstą Vakarų filosofijos tradicijos apmąstymu.- I skyrius: Filosofijos kilmė. Maceina teigia, kad filosofija kyla ne iš vieno, o iš kelių pamatinių žmogiškųjų patyrimų, kurie suardo kasdienybės neklausiančiąją būklę. Tai yra nuostaba (pasaulio kaip darnos, kosmoso patyrimas), abejonė (pasaulio kaip klastos ir tariamybės patyrimas) ir kančia (pasaulio kaip chaoso ir blogio patyrimas). Kiekvienas šis šaltinis pagimdo skirtingo pobūdžio filosofiją.
- II skyrius: Filosofijos esmė. Čia plėtojama pagrindinė veikalo tezė: filosofija savo esme yra interpretacija, o ne mokslas. Mokslas, pasak Maceinos, tiria daiktus, kurie yra uždari ir paklūsta būtinybei. Tuo tarpu filosofija interpretuoja būtybę, kuri yra atvira, nes turi kūrinio, o ne daikto, prigimtį. Būtent būtybės kaip kūrinio atvirumas ir įgalina filosofinę interpretaciją.
- III skyrius: Filosofijos prasmė. Galutinė filosofijos prasmė, anot autoriaus, yra būties atskleidimas. Interpretuodamas būtybę kaip kūrinį, mąstytojas neišvengiamai prieina prie būties kaip Kūrėjo. Šiame kelyje žmogus kaip save patį interpretuojanti būtybė (Aš-būtybė) tampa vieta, kurioje filosofinė būties samprata susitinka su religine Dievo samprata. Taigi, galutinė filosofijos prasmė yra Dievo atradimas.
Reikšmė
Antano Maceinos „Filosofijos kilmė ir prasmė“ yra išskirtinis veikalas, liudijantis ne tik autoriaus erudiciją, bet ir jo mąstymo originalumą bei gilumą. Tai bandymas sukurti savarankišką metafizinę sistemą, kuri pagrįstų filosofijos būtinumą ir jos vietą žmogaus gyvenime. Knyga atskleidžia, kad filosofavimas nėra tuščias žaidimas sąvokomis, o egzistencinis atsakas į būties slėpinį. Tai sudėtingas, bet nepaprastai vertingas kūrinys, priklausantis lietuvių filosofijos aukso fondui.- Išsami informacija
- Peržiūros: 41
PAUL O’SULLIVAN

Chicagiae,1959
Knygos apžvalga: Prano Manelio „Kristus ir Eucharistija“
Išsami teologinė kelionė į krikščionių tikėjimo šerdį, kunigo Prano Manelio 1977 m. veikalas „Kristus ir Eucharistija: Dievo Veikla Išganymo Istorijoje“ yra sistemingas ir gilus žvilgsnis į du kertinius katalikybės slėpinius. Priklausanti „Krikščionis Gyvenime“ knygų serijai, ši monografija yra solidus teologinis darbas, kuriuo siekiama ne tik akademiškai išdėstyti doktriną, bet ir sustiprinti skaitytojo tikėjimą, padarant jį, autoriaus žodžiais, „protui labiau priimtiną, netgi žavingą“.
Parašytas remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvų ir teologų raštais, liturginėmis apraiškomis ir oficialiu Bažnyčios mokymu, veikalas kruopščiai gvildena sudėtingus teologinius klausimus. Autorius, įkvėptas savo, kaip teologijos dėstytojo, patirties ir draugų paskatintas, ypač kunigo Antano Vilkaičio, ėmėsi šio darbo pastebėjęs tikėjimo Kristumi ir jo veikla Bažnyčioje trūkumą, ypač tarp jaunimo.
Knyga yra logiškai padalinta į šešis skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo bendresnių kristologijos ir ekleziologijos temų iki specifinių eucharistinės teologijos aspektų.
Knygos struktūra ir turinys:
Pirmasis skyrius, „Kristus ir Jo Buvimas bei Veikla Istorijoje“, veikia kaip įvadas į visą studiją. Jame Manelis aiškina Bažnyčios, kaip naujosios Dievo tautos ir mistinio Kristaus Kūno, sampratą. Bažnyčia čia pristatoma kaip „prisikėlusio Kristaus sakramentas“, per kurį Dievas tęsia savo išganomąjį darbą istorijoje. Šiame skyriuje padedami pamatai tolesniems eucharistiniams svarstymams.
Antrasis skyrius, „Eucharistijos ir Jos Teologijos Istorinė Apžvalga“, skaitytoją veda per visą eucharistinės doktrinos raidą. Pradedant nuo Senojo Testamento provaizdžių, tokių kaip Sandora ir Paschos vakarienė , pereinama prie Eucharistijos įsteigimo , jos šventimo ankstyvojoje Bažnyčioje, viduramžiais, Reformacijos laikotarpiu ir XX amžiuje. Ši istorinė perspektyva suteikia kontekstą vėliau aptariamoms teologinėms problemoms.
Trečiasis skyrius, „Kristaus Buvimas Eucharistijoje“, yra skirtas realaus Kristaus buvimo dogmai. Čia nagrinėjama buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje, analizuojami Evangelijų liudijimai, ypač Jono evangelijos 6 skyrius, ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimas. Taip pat išsamiai aptariamas oficialus Bažnyčios mokymas, įskaitant Tridento ir II Vatikano Susirinkimų nutarimus.
Ketvirtasis skyrius, „Transsubstanciacija arba Peresminimas“, gilinasi į vieną sudėtingiausių Eucharistijos aspektų. Autorius aiškina peresminimo (esmėkaitos) sąvoką, pasitelkdamas filosofinius būties ir substancijos terminus, ir parodo, kaip per šį slėpiningą virsmą duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Penktasis skyrius, „Eucharistinis Bendravimas arba Komunija“, aptaria Eucharistijos priėmimo prasmę ir vaisius. Komunija pristatoma kaip sakramentinis dalyvavimas Kristaus aukoje, dvasinis maistas, stiprinantis antgamtinį gyvenimą, ir mistinio Kristaus Kūno augimo bei vienybės laidas. Skyriuje taip pat nurodomos sąlygos, būtinos vertam Komunijos priėmimui.
Šeštasis skyrius, „Eucharistija kaip Auka“, užbaigia veikalą, analizuodamas Mišių, kaip aukos, pobūdį. Manelis aiškina aukos sąvoką, lygina Mišių auką su kryžiaus auka ir pabrėžia, kad Eucharistija yra tiek Kristaus, tiek ir Bažnyčios auka.
Apibendrinant, „Kristus ir Eucharistija“ yra monumentalus veikalas lietuvių teologijos kontekste. Kunigas Pranas Manelis, remdamasis giliu tradicijos išmanymu, pateikia išsamią ir sistemingą studiją, skirtą išsilavinusiam katalikui, siekiančiam ne tik tikėti, bet ir suprasti savo tikėjimo slėpinius. Knyga sėkmingai sujungia dogmatinį aiškumą, istorinę perspektyvą ir pastoracinį jautrumą, išlikdama vertingu šaltiniu kiekvienam, norinčiam pagilinti savo žinias apie krikščionybės esmę – Kristų, veikiantį ir pasiliekantį su mumis Eucharistijoje.
Išsami teologinė kelionė į krikščionių tikėjimo šerdį, kunigo Prano Manelio 1977 m. veikalas „Kristus ir Eucharistija: Dievo Veikla Išganymo Istorijoje“ yra sistemingas ir gilus žvilgsnis į du kertinius katalikybės slėpinius. Priklausanti „Krikščionis Gyvenime“ knygų serijai, ši monografija yra solidus teologinis darbas, kuriuo siekiama ne tik akademiškai išdėstyti doktriną, bet ir sustiprinti skaitytojo tikėjimą, padarant jį, autoriaus žodžiais, „protui labiau priimtiną, netgi žavingą“.
Parašytas remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvų ir teologų raštais, liturginėmis apraiškomis ir oficialiu Bažnyčios mokymu, veikalas kruopščiai gvildena sudėtingus teologinius klausimus. Autorius, įkvėptas savo, kaip teologijos dėstytojo, patirties ir draugų paskatintas, ypač kunigo Antano Vilkaičio, ėmėsi šio darbo pastebėjęs tikėjimo Kristumi ir jo veikla Bažnyčioje trūkumą, ypač tarp jaunimo.
Knyga yra logiškai padalinta į šešis skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo bendresnių kristologijos ir ekleziologijos temų iki specifinių eucharistinės teologijos aspektų.
Knygos struktūra ir turinys:
Pirmasis skyrius, „Kristus ir Jo Buvimas bei Veikla Istorijoje“, veikia kaip įvadas į visą studiją. Jame Manelis aiškina Bažnyčios, kaip naujosios Dievo tautos ir mistinio Kristaus Kūno, sampratą. Bažnyčia čia pristatoma kaip „prisikėlusio Kristaus sakramentas“, per kurį Dievas tęsia savo išganomąjį darbą istorijoje. Šiame skyriuje padedami pamatai tolesniems eucharistiniams svarstymams.
Antrasis skyrius, „Eucharistijos ir Jos Teologijos Istorinė Apžvalga“, skaitytoją veda per visą eucharistinės doktrinos raidą. Pradedant nuo Senojo Testamento provaizdžių, tokių kaip Sandora ir Paschos vakarienė , pereinama prie Eucharistijos įsteigimo , jos šventimo ankstyvojoje Bažnyčioje, viduramžiais, Reformacijos laikotarpiu ir XX amžiuje. Ši istorinė perspektyva suteikia kontekstą vėliau aptariamoms teologinėms problemoms.
Trečiasis skyrius, „Kristaus Buvimas Eucharistijoje“, yra skirtas realaus Kristaus buvimo dogmai. Čia nagrinėjama buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje, analizuojami Evangelijų liudijimai, ypač Jono evangelijos 6 skyrius, ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimas. Taip pat išsamiai aptariamas oficialus Bažnyčios mokymas, įskaitant Tridento ir II Vatikano Susirinkimų nutarimus.
Ketvirtasis skyrius, „Transsubstanciacija arba Peresminimas“, gilinasi į vieną sudėtingiausių Eucharistijos aspektų. Autorius aiškina peresminimo (esmėkaitos) sąvoką, pasitelkdamas filosofinius būties ir substancijos terminus, ir parodo, kaip per šį slėpiningą virsmą duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Penktasis skyrius, „Eucharistinis Bendravimas arba Komunija“, aptaria Eucharistijos priėmimo prasmę ir vaisius. Komunija pristatoma kaip sakramentinis dalyvavimas Kristaus aukoje, dvasinis maistas, stiprinantis antgamtinį gyvenimą, ir mistinio Kristaus Kūno augimo bei vienybės laidas. Skyriuje taip pat nurodomos sąlygos, būtinos vertam Komunijos priėmimui.
Šeštasis skyrius, „Eucharistija kaip Auka“, užbaigia veikalą, analizuodamas Mišių, kaip aukos, pobūdį. Manelis aiškina aukos sąvoką, lygina Mišių auką su kryžiaus auka ir pabrėžia, kad Eucharistija yra tiek Kristaus, tiek ir Bažnyčios auka.
Apibendrinant, „Kristus ir Eucharistija“ yra monumentalus veikalas lietuvių teologijos kontekste. Kunigas Pranas Manelis, remdamasis giliu tradicijos išmanymu, pateikia išsamią ir sistemingą studiją, skirtą išsilavinusiam katalikui, siekiančiam ne tik tikėti, bet ir suprasti savo tikėjimo slėpinius. Knyga sėkmingai sujungia dogmatinį aiškumą, istorinę perspektyvą ir pastoracinį jautrumą, išlikdama vertingu šaltiniu kiekvienam, norinčiam pagilinti savo žinias apie krikščionybės esmę – Kristų, veikiantį ir pasiliekantį su mumis Eucharistijoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 30
kun. Algirdas Paliokas

Kaunas 1997
pateikiama knygos „Gegužinės pamaldos“ apžvalga. Tai maldynėlis, skirtas tradicinėms gegužės mėnesio pamaldoms Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbei. Knygelę sudarė kunigas Algirdas Paliokas SJ, o 1997 metais išleido leidykla „Caritas“. Knygos apžvalga: „Gegužinės pamaldos“ Šis leidinys yra praktinis vadovas tikintiesiems, norintiems prasmingai švęsti gegužės mėnesį, kuris Katalikų Bažnyčios tradicijoje yra skirtas ypatingai pagarbai Dievo Motinai Marijai.
Turinys ir struktūra
Knygelė yra aiškios ir tradicinės struktūros, pritaikytos tiek bendruomeninei maldai bažnyčioje, tiek asmeninėms ar šeimos pamaldoms namuose. Ją sudaro:
Įžanga: Trumpai pristatoma gegužinių pamaldų istorija, siekianti XII amžių, ir jų praktika, kurią XVIII amžiuje išpopuliarino šv. Pilypas Nėris. Paaiškinama, kaip pamaldos atliekamos bažnyčioje ir kaip jas galima pritaikyti namų aplinkai prie altorėlio su Marijos paveikslu.
Pagrindinės maldos: Pateikiama Švenčiausiosios Mergelės Marijos litanija, malda „Tavo apginimo šaukiamės“ ir garsi šv. Bernardo malda „Atsimink“.
Giesmės: Įtraukta tradicinė giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“.
Kasdieniai skaitiniai: Kiekvienai gegužės mėnesio dienai (nuo 1 iki 31) yra skirtas trumpas meditacinis tekstas, skirtas apmąstymui.
Temos ir dvasinė vertė
Pagrindinė knygelės tema – Švenčiausiosios Mergelės Marijos asmens ir jos vaidmens išganymo istorijoje apmąstymas. Kasdieniai skaitiniai, parinkti iš įvairių krikščioniškų autorių (pvz., šv. Kirilo Aleksandriečio , Romano Guardini , popiežiaus Jono Pauliaus II ), atskleidžia vis kitą Marijos paveikslo aspektą:
Marija kaip tikėjimo pavyzdys: Pabrėžiamas Jos nuolankus „taip“ Dievo valiai („Štai aš, Viešpaties tarnaitė...“) ir jos tikėjimas net tada, kai žmogiškai viskas atrodė nesuprantama.
Marija – Bažnyčios Motina: Apmąstoma jos motiniška globa ir vaidmuo krikščionių vienybės siekyje.
Marija – pavyzdys krikščioniškam gyvenimui: Jos meilė, pasireiškianti skubia pagalba artimui (apsilankymas pas Elzbietą), ir jos dorybės (tyrumas, nusižeminimas) pateikiamos kaip pavyzdys kiekvienam tikinčiajam.
Kančios prasmė: Prisimenama Skausmingoji Motina po kryžiumi, pabrėžiant, kad kelias į prisikėlimą veda per kančią.
Šis leidinys yra vertingas dvasinis palydovas gegužės mėnesį. Jis ne tik pateikia tradicines maldas, bet ir per trumpus, lengvai suprantamus kasdienius apmąstymus kviečia gilintis į Marijos asmenį, mokytis iš jos tikėjimo ir meilės, taip praturtinant savo dvasinį gyvenimą.
Turinys ir struktūra
Knygelė yra aiškios ir tradicinės struktūros, pritaikytos tiek bendruomeninei maldai bažnyčioje, tiek asmeninėms ar šeimos pamaldoms namuose. Ją sudaro:
Įžanga: Trumpai pristatoma gegužinių pamaldų istorija, siekianti XII amžių, ir jų praktika, kurią XVIII amžiuje išpopuliarino šv. Pilypas Nėris. Paaiškinama, kaip pamaldos atliekamos bažnyčioje ir kaip jas galima pritaikyti namų aplinkai prie altorėlio su Marijos paveikslu.
Pagrindinės maldos: Pateikiama Švenčiausiosios Mergelės Marijos litanija, malda „Tavo apginimo šaukiamės“ ir garsi šv. Bernardo malda „Atsimink“.
Giesmės: Įtraukta tradicinė giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“.
Kasdieniai skaitiniai: Kiekvienai gegužės mėnesio dienai (nuo 1 iki 31) yra skirtas trumpas meditacinis tekstas, skirtas apmąstymui.
Temos ir dvasinė vertė
Pagrindinė knygelės tema – Švenčiausiosios Mergelės Marijos asmens ir jos vaidmens išganymo istorijoje apmąstymas. Kasdieniai skaitiniai, parinkti iš įvairių krikščioniškų autorių (pvz., šv. Kirilo Aleksandriečio , Romano Guardini , popiežiaus Jono Pauliaus II ), atskleidžia vis kitą Marijos paveikslo aspektą:
Marija kaip tikėjimo pavyzdys: Pabrėžiamas Jos nuolankus „taip“ Dievo valiai („Štai aš, Viešpaties tarnaitė...“) ir jos tikėjimas net tada, kai žmogiškai viskas atrodė nesuprantama.
Marija – Bažnyčios Motina: Apmąstoma jos motiniška globa ir vaidmuo krikščionių vienybės siekyje.
Marija – pavyzdys krikščioniškam gyvenimui: Jos meilė, pasireiškianti skubia pagalba artimui (apsilankymas pas Elzbietą), ir jos dorybės (tyrumas, nusižeminimas) pateikiamos kaip pavyzdys kiekvienam tikinčiajam.
Kančios prasmė: Prisimenama Skausmingoji Motina po kryžiumi, pabrėžiant, kad kelias į prisikėlimą veda per kančią.
Šis leidinys yra vertingas dvasinis palydovas gegužės mėnesį. Jis ne tik pateikia tradicines maldas, bet ir per trumpus, lengvai suprantamus kasdienius apmąstymus kviečia gilintis į Marijos asmenį, mokytis iš jos tikėjimo ir meilės, taip praturtinant savo dvasinį gyvenimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 29
Juozas Prunskis

Chicago, 1985
Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) išleistas leidinys „Gelbėjimas tremtinių iš Maskvos letenų“. Tai istorinės apžvalgos žanro rinkinys, sudarytas iš žurnalo „Naujoji Viltis“ straipsnių, pasirodžiusių 1984 metais.
Apie ką šis leidinys?
Leidinys yra skirtas nušviesti Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) kritiškai svarbią veiklą po Antrojo pasaulinio karo, gelbstint lietuvių pabėgėlius (DP – displaced persons) nuo priverstinės repatriacijos į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į ALT politines ir diplomatines pastangas paveikti JAV vyriausybę bei karinę vadovybę Europoje, kad būtų sustabdytas sovietų agentų vykdomas teroras ir agitacija Vakarų okupacinėse zonose esančiose pabėgėlių stovyklose.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Politinė kova už tremtinių išlikimą: Detaliai aprašomi konkretūs ALT veiksmai: memorandumų ir laiškų siuntimas JAV Valstybės departamentui, susitikimai su aukštais pareigūnais, bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis (pvz., BALF'u). Šiais veiksmais buvo siekiama informuoti Amerikos valdžią apie tikrąją padėtį stovyklose ir apginti tremtinių teisę laisvai pasirinkti savo likimą.
ALT, kaip politinio centro, svarba: Leidinyje pabrėžiama, kad tuo metu ALT buvo pagrindinis ir aktyviausias Amerikos lietuvių politinis centras, atstovavęs tautiečių interesams aukščiausiu lygmeniu.
Amerikos lietuvių vienybė ir pilietiškumas: Akcentuojama, kaip svarbu buvo sutelkti JAV lietuvių bendruomenę bendram tikslui, siekiant apginti nuo sovietų teroro bėgančius tautiečius.
Istorinė atmintis ir dėkingumas: Leidinys yra ir padėka organizacijai, kurios pastangų dėka dešimtims tūkstančių lietuvių buvo atvertas kelias į laisvą gyvenimą Amerikoje ir kituose kraštuose.
Stilius ir kam skirta
Leidinio stilius yra dokumentinis, informatyvus. Jame gausu oficialių dokumentų – laiškų, memorandumų, pranešimų – citatų, kurios pateikiamos tiek originalo (anglų) kalba, tiek išverstos į lietuvių kalbą. Tai suteikia leidiniui istorinį svorį ir patikimumą.
Šis darbas skirtas visiems, besidomintiems pokario Lietuvos išeivijos istorija, JAV lietuvių politine veikla ir lietuvių organizacijų vaidmeniu kovoje dėl tautos išlikimo. Tai ypač vertingas šaltinis istorikams ir tiems, kurie nori geriau suprasti, kokių pastangų dėka buvo išgelbėti tūkstančiai lietuvių likimų.
Apie ką šis leidinys?
Leidinys yra skirtas nušviesti Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) kritiškai svarbią veiklą po Antrojo pasaulinio karo, gelbstint lietuvių pabėgėlius (DP – displaced persons) nuo priverstinės repatriacijos į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į ALT politines ir diplomatines pastangas paveikti JAV vyriausybę bei karinę vadovybę Europoje, kad būtų sustabdytas sovietų agentų vykdomas teroras ir agitacija Vakarų okupacinėse zonose esančiose pabėgėlių stovyklose.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Politinė kova už tremtinių išlikimą: Detaliai aprašomi konkretūs ALT veiksmai: memorandumų ir laiškų siuntimas JAV Valstybės departamentui, susitikimai su aukštais pareigūnais, bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis (pvz., BALF'u). Šiais veiksmais buvo siekiama informuoti Amerikos valdžią apie tikrąją padėtį stovyklose ir apginti tremtinių teisę laisvai pasirinkti savo likimą.
ALT, kaip politinio centro, svarba: Leidinyje pabrėžiama, kad tuo metu ALT buvo pagrindinis ir aktyviausias Amerikos lietuvių politinis centras, atstovavęs tautiečių interesams aukščiausiu lygmeniu.
Amerikos lietuvių vienybė ir pilietiškumas: Akcentuojama, kaip svarbu buvo sutelkti JAV lietuvių bendruomenę bendram tikslui, siekiant apginti nuo sovietų teroro bėgančius tautiečius.
Istorinė atmintis ir dėkingumas: Leidinys yra ir padėka organizacijai, kurios pastangų dėka dešimtims tūkstančių lietuvių buvo atvertas kelias į laisvą gyvenimą Amerikoje ir kituose kraštuose.
Stilius ir kam skirta
Leidinio stilius yra dokumentinis, informatyvus. Jame gausu oficialių dokumentų – laiškų, memorandumų, pranešimų – citatų, kurios pateikiamos tiek originalo (anglų) kalba, tiek išverstos į lietuvių kalbą. Tai suteikia leidiniui istorinį svorį ir patikimumą.
Šis darbas skirtas visiems, besidomintiems pokario Lietuvos išeivijos istorija, JAV lietuvių politine veikla ir lietuvių organizacijų vaidmeniu kovoje dėl tautos išlikimo. Tai ypač vertingas šaltinis istorikams ir tiems, kurie nori geriau suprasti, kokių pastangų dėka buvo išgelbėti tūkstančiai lietuvių likimų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 54
Juozas Zdebskis

VILNIUS 1996
apie kunigą Juozą Zdebskį, pavadintą „Kunigas tarp gėlių“. Tekstas yra parengtas remiantis asmeniniais kunigo dienoraščiais, kurie atveria gilų ir jautrų jo dvasinį pasaulį.
Apžvalgos temos:
Biografija ir kunigystė: Aprašomas kunigo gyvenimo kelias, tarnystės vietos ir iššūkiai, su kuriais jis susidūrė sovietmečiu, įskaitant suėmimus ir kalinimus už vaikų katekizavimą.
Dvasiniai išgyvenimai: Publikacija atskleidžia kunigo Juozo Zdebskio vidines kovas, abejones, dvasinio brendimo etapus ir gilią ištikimybę Kristui bei Bažnyčiai. Ypatingas dėmesys skiriamas jo pasiaukojimui Švč. Mergelei Marijai.
Kunigystės prasmė ir celibatas: Remiantis asmenine patirtimi, nagrinėjama kunigo ir moterų pasaulio tema, atskleidžiami celibato iššūkiai ir prasmė.
Pašaukimas jaunimui: Išryškinamas kunigo troškimas ir pastangos kalbėtis su jaunimu, keisti jų gyvenimus per krikščionišką beletristiką ir asmeninį pavyzdį.
Iš esmės, tai yra jautrus ir atviras pasakojimas apie sudėtingą, tačiau dvasiškai turtingą kunigo gyvenimą, jo kovą už tikėjimą ir pasiaukojimą tarnystei. Tekstas leidžia skaitytojui pažvelgti į kunigo Juozo Zdebskio asmenybę iš labai arti, per jo paties mintis ir jausmus.
Apžvalgos temos:
Biografija ir kunigystė: Aprašomas kunigo gyvenimo kelias, tarnystės vietos ir iššūkiai, su kuriais jis susidūrė sovietmečiu, įskaitant suėmimus ir kalinimus už vaikų katekizavimą.
Dvasiniai išgyvenimai: Publikacija atskleidžia kunigo Juozo Zdebskio vidines kovas, abejones, dvasinio brendimo etapus ir gilią ištikimybę Kristui bei Bažnyčiai. Ypatingas dėmesys skiriamas jo pasiaukojimui Švč. Mergelei Marijai.
Kunigystės prasmė ir celibatas: Remiantis asmenine patirtimi, nagrinėjama kunigo ir moterų pasaulio tema, atskleidžiami celibato iššūkiai ir prasmė.
Pašaukimas jaunimui: Išryškinamas kunigo troškimas ir pastangos kalbėtis su jaunimu, keisti jų gyvenimus per krikščionišką beletristiką ir asmeninį pavyzdį.
Iš esmės, tai yra jautrus ir atviras pasakojimas apie sudėtingą, tačiau dvasiškai turtingą kunigo gyvenimą, jo kovą už tikėjimą ir pasiaukojimą tarnystei. Tekstas leidžia skaitytojui pažvelgti į kunigo Juozo Zdebskio asmenybę iš labai arti, per jo paties mintis ir jausmus.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 38
Juozas Zdebskis

VILNIUS 1999
Pateiktoje nuorodoje aprašoma kunigo Juozo Zdebskio knyga „Gyvenimas mąstymuose“, kuri yra paremta jo kalėjimo dienoraščiais. Šis leidinys suteikia gilų ir asmenišką žvilgsnį į vieno iškiliausių sovietmečio disidentų, kovotojo už tikėjimo laisvę, vidinį pasaulį.
Knygos kontekstas ir autorius
Kunigas Juozas Zdebskis buvo įkalintas sovietmečiu už vaikų katekizavimą – veiklą, kuri agresyvios ateizacijos sąlygomis buvo laikoma nusikaltimu. Dienoraščiai, rašyti kalėjime, atspindi didžiulę dvasinę kovą, kurią kunigui teko išgyventi priešiškoje aplinkoje, patiriant nuolatinį psichologinį ir fizinį spaudimą. Kalinio dalią jis priėmė ne kaip asmeninę nelaimę, o kaip neatsiejamą kunigo tarnystės dalį ir Dievo skirtą kryžių.
Pagrindinės temos ir idėjos
Knyga yra dvasinių apmąstymų rinkinys, kuriame nagrinėjamos amžinosios vertybės ir žmogiškieji išbandymai. Pagrindinės temos, gvildenamos dienoraščiuose, yra šios:
Vidinė kova: Kunigas Zdebskis daug svarsto apie kovą su egoizmu, ambicijomis ir pykčiu. Jis pabrėžia nuolankumo, gailestingumo ir gebėjimo dalytis svarbą dvasiniam augimui.
Tikėjimas ir kančia: Dienoraščiuose gausu apmąstymų apie tikėjimo, vilties, meilės ir kančios prasmę. Autorius ieško atsakymų į sudėtingus egzistencinius klausimus, bandydamas suvokti Dievo valią savo gyvenime.
Gyvenimo prasmė: Būdamas izoliuotas nuo pasaulio, kunigas Zdebskis gilinasi į savo gyvenimo prasmę, apmąsto praeitį ir ateitį, ieškodamas dvasinės stiprybės.
Leidinio struktūra ir tikslas
„Gyvenimas mąstymuose“ yra trečioji knygų serijos apie kunigą Zdebskį dalis, logiškai tęsianti anksčiau išleistas knygas „Akiplėša“ ir „Kryžiaus ir Meilės kelias“. Leidinys suskirstytas į dvi dalis: pirmojoje pateikiami dienoraščiai iš pirmojo įkalinimo, o antrojoje – apmąstymai iš vėlesnių kunigavimo metų. Rengėjai stengėsi išlaikyti autentišką autoriaus stilių, o tekstą suskirstė pagal temas, kad skaitytojui būtų lengviau sekti kunigo minties giją. Knygos tikslas – suteikti skaitytojams dvasinio peno ir stiprybės, remiantis autentiška tikėjimo liudijimo patirtimi.
Knygos kontekstas ir autorius
Kunigas Juozas Zdebskis buvo įkalintas sovietmečiu už vaikų katekizavimą – veiklą, kuri agresyvios ateizacijos sąlygomis buvo laikoma nusikaltimu. Dienoraščiai, rašyti kalėjime, atspindi didžiulę dvasinę kovą, kurią kunigui teko išgyventi priešiškoje aplinkoje, patiriant nuolatinį psichologinį ir fizinį spaudimą. Kalinio dalią jis priėmė ne kaip asmeninę nelaimę, o kaip neatsiejamą kunigo tarnystės dalį ir Dievo skirtą kryžių.
Pagrindinės temos ir idėjos
Knyga yra dvasinių apmąstymų rinkinys, kuriame nagrinėjamos amžinosios vertybės ir žmogiškieji išbandymai. Pagrindinės temos, gvildenamos dienoraščiuose, yra šios:
Vidinė kova: Kunigas Zdebskis daug svarsto apie kovą su egoizmu, ambicijomis ir pykčiu. Jis pabrėžia nuolankumo, gailestingumo ir gebėjimo dalytis svarbą dvasiniam augimui.
Tikėjimas ir kančia: Dienoraščiuose gausu apmąstymų apie tikėjimo, vilties, meilės ir kančios prasmę. Autorius ieško atsakymų į sudėtingus egzistencinius klausimus, bandydamas suvokti Dievo valią savo gyvenime.
Gyvenimo prasmė: Būdamas izoliuotas nuo pasaulio, kunigas Zdebskis gilinasi į savo gyvenimo prasmę, apmąsto praeitį ir ateitį, ieškodamas dvasinės stiprybės.
Leidinio struktūra ir tikslas
„Gyvenimas mąstymuose“ yra trečioji knygų serijos apie kunigą Zdebskį dalis, logiškai tęsianti anksčiau išleistas knygas „Akiplėša“ ir „Kryžiaus ir Meilės kelias“. Leidinys suskirstytas į dvi dalis: pirmojoje pateikiami dienoraščiai iš pirmojo įkalinimo, o antrojoje – apmąstymai iš vėlesnių kunigavimo metų. Rengėjai stengėsi išlaikyti autentišką autoriaus stilių, o tekstą suskirstė pagal temas, kad skaitytojui būtų lengviau sekti kunigo minties giją. Knygos tikslas – suteikti skaitytojams dvasinio peno ir stiprybės, remiantis autentiška tikėjimo liudijimo patirtimi.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 334
Leliotas

Kaunas, 1991
Ši knyga, „Gyvenimo problemos sprendimas“ , kurią parašė autorius Leliotas , yra išsamus krikščioniškos (katalikiškos) pasaulėžiūros vadovas, skirtas jaunimui ir visiems, ieškantiems atsakymų į esminius būties klausimus. Pirmą kartą išleista Briuselyje įvairiomis kalbomis leidykloje „Gyvenimas su Dievu“ , ši knyga Lietuvoje sovietmečiu buvo platinama perrašyta mašinėlėmis, o 1991 metais Kaune ją išleido leidykla „Šviesa“. Knygos įžangoje cituojamas 1965 m. rusiško „Izvestijų“ numerio atsiliepimas, kuriame apgailestaujama, kad marksistinė literatūra neturi lygiaverčio atsako į tuos pačius gyvenimo prasmės klausimus, taip pabrėžiant, jog „pasaulyje vyksta kova dėl žmonių sielų“.
Knygos struktūra ir turinys
Autorius savo veikalą struktūrizuoja logiškai ir sistemingai, vesdamas skaitytoją nuo universalių klausimų iki konkretaus krikščioniškojo atsakymo. Knyga padalinta į tris pagrindines dalis, kurios toliau skirstomos į skyrius.
A dalis: Iškeliant Klausimą
Ši dalis pradedama keturiais esminiais egzistenciniais klausimais, kurie jaudina kiekvieną mąstantį žmogų:
Kam gyvenu? Autorius aprašo keistą žmogaus būseną – buvimą ant didžiuliu greičiu skriejančio Žemės rutulio, kurio prasmė nėra akivaizdi.
Kam mirštu? Čia apmąstomas mirties neišvengiamumas ir laikinumas, pabrėžiant prieštaravimą tarp mirties ir žmoguje degančio troškimo gyventi.
Kam kenčiu? Nagrinėjama fizinės ir moralinės kančios problema, apimanti ligas, nusivylimus, netektis ir bendrą pasaulyje egzistuojantį skausmą.
Kam darau pikta? Keliamas vidinio prieštaravimo klausimas – kodėl žmogus, dažnai trokšdamas gėrio, vis tiek elgiasi blogai.
Iškėlęs šias problemas, autorius aptaria įvairius žmonių požiūrius į jas: tuos, kurie apie tai visai negalvoja dėl auklėjimo, lengvabūdiškumo ar baimės ; ir tuos, kurie ieško, bet neranda atsakymų. Galiausiai, nustatomas kriterijus teisingam sprendimui: jis turi būti protingas, pilnas, harmoningas, priimtinas visiems žmonėms ir galiojantis visose gyvenimo aplinkybėse.
B dalis: Žmogiškosios Dramos Fonas
Šioje dalyje skaitytojas kviečiamas apmąstyti savo vietą visatoje. Autorius supriešina milžiniškus kosmoso dydžius (šviesmečius, galaktikas) su mažaisiais materijos dydžiais (atomais, elektronais). Šis sugretinimas skirtas sukelti nuostabą, pripažinti paslapčių egzistavimą ir ugdyti nuolankumą bei imlumą tiesai. Autorius pabrėžia, kad net šiuolaikinis mokslas pripažįsta savo ribas ir susiduria su paslaptimis, todėl ir religijoje esančios paslaptys neturėtų būti atmetamos vien dėl to, kad protas jų pilnai neaprėpia.
C dalis ir tolimesnės dalys: Drama ir Jos Sprendimas
Trečioji knygos dalis pristato dramos veikėjus – Žmogų ir Dievą. Čia pateikiami loginiai ir mokslininkų (pvz., Pastero, Fabro, Einšteino) liudijimais paremti argumentai už Dievo egzistavimą. Toliau krikščioniškasis atsakymas išdėstomas penkių aktų dramos forma:
Kūrėjo darbas: Pasaulio ir žmogaus sukūrimas, jo prigimtis ir pašaukimas pažinti, mylėti ir tarnauti Dievui, taip tęsiant kūrybos darbą.
Kvietimas į aukštesnį gyvenimą: Dievo malonės dovana, per kurią žmogus kviečiamas dalyvauti pačiame dieviškame gyvenime.
Gimtoji nuodėmė: Žmogaus laisva valia padarytas pasirinkimas atmesti Dievo planą, dėl kurio buvo prarasta malonė ir harmonija.
Atpirkimas: Dievo meilės aktas, kai Jis, tapęs žmogumi Jėzumi Kristumi, savo kančia ir mirtimi atkuria ryšį tarp Kūrėjo ir kūrinių.
Bažnyčia: Kristaus įsteigta bendruomenė, per kurią Jo buvimas ir atpirkimo darbas tęsiamas pasaulyje.
Knygoje detaliai aptariamos tokios temos kaip Švenčiausioji Trejybė , Kristaus istoriškumas ir dieviškumas , Mergelės Marijos vaidmuo , sakramentai, ir Bažnyčios misija. Ypač didelis dėmesys skiriamas parodyti, kad krikščioniškasis tikėjimas ne niekina, o išaukština žmogiškąsias vertybes: kūną, protą, meną, draugystę ir meilę.
Stilius ir vertinimas
Knyga parašyta gyvu ir lengvai skaitomu stiliumi, gausu retorinių klausimų, poetinių citatų ir vaizdingų palyginimų, kurie padeda skaitytojui geriau įsisavinti sudėtingas teologines ir filosofines idėjas. Autorius nevengia dialogo su mokslu, cituoja garsius mokslininkus ir stengiasi parodyti, kad tarp tikėjimo ir mokslo nėra esminio prieštaravimo.
„Gyvenimo problemos sprendimas“ yra apologetinis veikalas, siekiantis ne tik išdėstyti krikščioniškąjį mokymą, bet ir įrodyti jo pranašumą prieš kitas pasaulėžiūras, ypač materialistines. Tai išsamus ir struktūruotas įvadas į katalikybę, kuris gali būti naudingas tiek tikėjimo ieškančiam jaunimui, tiek norintiems pagilinti savo religines žinias. Knyga sėkmingai atsako į pačioje pradžioje iškeltus klausimus, pateikdama kančią, mirtį ir blogį kaip atpirkimo dramos dalis, kurios įgyja prasmę Kristaus aukoje ir prisikėlime.
Knygos struktūra ir turinys
Autorius savo veikalą struktūrizuoja logiškai ir sistemingai, vesdamas skaitytoją nuo universalių klausimų iki konkretaus krikščioniškojo atsakymo. Knyga padalinta į tris pagrindines dalis, kurios toliau skirstomos į skyrius.
A dalis: Iškeliant Klausimą
Ši dalis pradedama keturiais esminiais egzistenciniais klausimais, kurie jaudina kiekvieną mąstantį žmogų:
Kam gyvenu? Autorius aprašo keistą žmogaus būseną – buvimą ant didžiuliu greičiu skriejančio Žemės rutulio, kurio prasmė nėra akivaizdi.
Kam mirštu? Čia apmąstomas mirties neišvengiamumas ir laikinumas, pabrėžiant prieštaravimą tarp mirties ir žmoguje degančio troškimo gyventi.
Kam kenčiu? Nagrinėjama fizinės ir moralinės kančios problema, apimanti ligas, nusivylimus, netektis ir bendrą pasaulyje egzistuojantį skausmą.
Kam darau pikta? Keliamas vidinio prieštaravimo klausimas – kodėl žmogus, dažnai trokšdamas gėrio, vis tiek elgiasi blogai.
Iškėlęs šias problemas, autorius aptaria įvairius žmonių požiūrius į jas: tuos, kurie apie tai visai negalvoja dėl auklėjimo, lengvabūdiškumo ar baimės ; ir tuos, kurie ieško, bet neranda atsakymų. Galiausiai, nustatomas kriterijus teisingam sprendimui: jis turi būti protingas, pilnas, harmoningas, priimtinas visiems žmonėms ir galiojantis visose gyvenimo aplinkybėse.
B dalis: Žmogiškosios Dramos Fonas
Šioje dalyje skaitytojas kviečiamas apmąstyti savo vietą visatoje. Autorius supriešina milžiniškus kosmoso dydžius (šviesmečius, galaktikas) su mažaisiais materijos dydžiais (atomais, elektronais). Šis sugretinimas skirtas sukelti nuostabą, pripažinti paslapčių egzistavimą ir ugdyti nuolankumą bei imlumą tiesai. Autorius pabrėžia, kad net šiuolaikinis mokslas pripažįsta savo ribas ir susiduria su paslaptimis, todėl ir religijoje esančios paslaptys neturėtų būti atmetamos vien dėl to, kad protas jų pilnai neaprėpia.
C dalis ir tolimesnės dalys: Drama ir Jos Sprendimas
Trečioji knygos dalis pristato dramos veikėjus – Žmogų ir Dievą. Čia pateikiami loginiai ir mokslininkų (pvz., Pastero, Fabro, Einšteino) liudijimais paremti argumentai už Dievo egzistavimą. Toliau krikščioniškasis atsakymas išdėstomas penkių aktų dramos forma:
Kūrėjo darbas: Pasaulio ir žmogaus sukūrimas, jo prigimtis ir pašaukimas pažinti, mylėti ir tarnauti Dievui, taip tęsiant kūrybos darbą.
Kvietimas į aukštesnį gyvenimą: Dievo malonės dovana, per kurią žmogus kviečiamas dalyvauti pačiame dieviškame gyvenime.
Gimtoji nuodėmė: Žmogaus laisva valia padarytas pasirinkimas atmesti Dievo planą, dėl kurio buvo prarasta malonė ir harmonija.
Atpirkimas: Dievo meilės aktas, kai Jis, tapęs žmogumi Jėzumi Kristumi, savo kančia ir mirtimi atkuria ryšį tarp Kūrėjo ir kūrinių.
Bažnyčia: Kristaus įsteigta bendruomenė, per kurią Jo buvimas ir atpirkimo darbas tęsiamas pasaulyje.
Knygoje detaliai aptariamos tokios temos kaip Švenčiausioji Trejybė , Kristaus istoriškumas ir dieviškumas , Mergelės Marijos vaidmuo , sakramentai, ir Bažnyčios misija. Ypač didelis dėmesys skiriamas parodyti, kad krikščioniškasis tikėjimas ne niekina, o išaukština žmogiškąsias vertybes: kūną, protą, meną, draugystę ir meilę.
Stilius ir vertinimas
Knyga parašyta gyvu ir lengvai skaitomu stiliumi, gausu retorinių klausimų, poetinių citatų ir vaizdingų palyginimų, kurie padeda skaitytojui geriau įsisavinti sudėtingas teologines ir filosofines idėjas. Autorius nevengia dialogo su mokslu, cituoja garsius mokslininkus ir stengiasi parodyti, kad tarp tikėjimo ir mokslo nėra esminio prieštaravimo.
„Gyvenimo problemos sprendimas“ yra apologetinis veikalas, siekiantis ne tik išdėstyti krikščioniškąjį mokymą, bet ir įrodyti jo pranašumą prieš kitas pasaulėžiūras, ypač materialistines. Tai išsamus ir struktūruotas įvadas į katalikybę, kuris gali būti naudingas tiek tikėjimo ieškančiam jaunimui, tiek norintiems pagilinti savo religines žinias. Knyga sėkmingai atsako į pačioje pradžioje iškeltus klausimus, pateikdama kančią, mirtį ir blogį kaip atpirkimo dramos dalis, kurios įgyja prasmę Kristaus aukoje ir prisikėlime.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 41
Šilų Jonukas

KAUNAS 1927
Ši 1927 metais Kaune išleista knyga, parašyta slapyvardžiu Šilų Jonukas, yra Tėvų Jėzuitų leidinys, skirtas katalikų apologetikai. Knyga turi bažnytinės valdžios pritarimą, įskaitant Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko „Imprimatur".
Knygos apžvalga
Tikslas ir struktūra
Knygos autorius pratarmėje nurodo pagrindinį tikslą – suteikti tikinčiajam argumentų, kuriais būtų galima atsakyti į dažnai girdimus priekaištus prieš tikėjimą ir Bažnyčią. Taip pat viliamasi, kad ir tie, kurie tuos priekaištus kartoja, „paskaitę atsakymus, gali imtis rimčiau dalykus svarstyti“.
Veikalas yra suskirstytas į trumpus skyrelius, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų priekaištą. Temos išdėstytos tam tikra tvarka: pradedama nuo klausimų apie žmogaus prigimtį, pereinama prie bendrų priekaištų tikėjimui, vėliau – katalikų tikėjimui ir Bažnyčiai, o pabaigoje aptariamas praktinis tikėjimo gyvenimas. Autorius rėmėsi kitų rašytojų, tokių kaip Nilkes, S. J. ir Brors, S. J., darbais.
Nagrinėjamos temos ir argumentavimo stilius
Knygoje pateikiami atsakymai į platų spektrą klausimų, kurie ir šiandien išlieka aktualūs. Tarp jų:
Žmogaus prigimtis: Aptariamas skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio, pabrėžiant žmogaus protą, dvasią, kalbą ir sąmonę. Taip pat diskutuojama apie sielos (knygoje minima ir kaip „dūšia“) egzistavimą.
Tikėjimas ir mokslas: Atsakoma į teiginius, esą mokslas paneigia Dievo buvimą. Argumentuojama, kad daugybė garsių mokslininkų (Kopernikas, Niutonas, Amperas ir kiti) buvo tikintys. Taip pat kritikuojamas materialistinis požiūris, kad realu yra tik tai, ką galima pamatyti.
Dievo buvimas ir blogis: Analizuojamas karo ir kančios klausimas. Teigiama, kad karas, nors ir blogybė, kyla dėl piktavališko žmogaus laisvos valios panaudojimo, o ne dėl Dievo kaltės. Gynimosi karas laikomas leistinu.
Katalikybės gynyba: Atsakoma į priekaištus, kad katalikybė yra „svetima“ lietuviams , „pasenę prietarai“ ar „nekultūringa“. Ginamas popiežiaus neklaidingumas, aiškinant, kad jis galioja tik tikėjimo ir dorovės klausimais, kai popiežius moko „ex cathedra“ , ir atskiriant pačią instituciją nuo kai kurių popiežių asmeninio gyvenimo klaidų. Taip pat argumentuojama, kad Evangelijas parašė apaštalai arba jų mokiniai ir kad Kristus save laikė Dievo Sūnumi.
Praktinis gyvenimas: Skyriuose apie vaikų auklėjimą , blogų knygų skaitymo žalą ir sąžinės svarbą pateikiami pamokantys pasakojimai ir pavyzdžiai. Knyga baigiama raginimu katalikams burtis į organizacijas, kad būtų galima efektyviau ginti savo vertybes.
Argumentavimo stilius yra tiesus, poleminis ir pritaikytas plačiajai auditorijai. Dažnai naudojamas dialogo formatas tarp „laisvamanio“ ir „kataliko“ arba pasitelkiamos alegorinės istorijos, pavyzdžiui, apie socialistą, kuriam senolė primena apie protą , arba apie ūkininką, kurį sugadino bedieviškų laikraščių skaitymas.
Išvada
„Į priekaištus TAIP ATSAKYK“ yra ryškus tarpukario Lietuvos ideologinių diskusijų atspindys. Tai praktinis vadovas, skirtas sustiprinti tikinčiųjų pozicijas ir suteikti jiems intelektualinių įrankių diskusijose su ateistinių ir antiklerikalinių pažiūrų atstovais. Knyga pasižymi aiškia struktūra, paprasta kalba ir tiesmuku argumentavimu, todėl yra lengvai suprantama ir įtaigi. Ji lieka vertingu šaltiniu, atskleidžiančiu to meto katalikiškos minties gynybines strategijas ir aktualijas.
Knygos apžvalga
Tikslas ir struktūra
Knygos autorius pratarmėje nurodo pagrindinį tikslą – suteikti tikinčiajam argumentų, kuriais būtų galima atsakyti į dažnai girdimus priekaištus prieš tikėjimą ir Bažnyčią. Taip pat viliamasi, kad ir tie, kurie tuos priekaištus kartoja, „paskaitę atsakymus, gali imtis rimčiau dalykus svarstyti“.
Veikalas yra suskirstytas į trumpus skyrelius, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų priekaištą. Temos išdėstytos tam tikra tvarka: pradedama nuo klausimų apie žmogaus prigimtį, pereinama prie bendrų priekaištų tikėjimui, vėliau – katalikų tikėjimui ir Bažnyčiai, o pabaigoje aptariamas praktinis tikėjimo gyvenimas. Autorius rėmėsi kitų rašytojų, tokių kaip Nilkes, S. J. ir Brors, S. J., darbais.
Nagrinėjamos temos ir argumentavimo stilius
Knygoje pateikiami atsakymai į platų spektrą klausimų, kurie ir šiandien išlieka aktualūs. Tarp jų:
Žmogaus prigimtis: Aptariamas skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio, pabrėžiant žmogaus protą, dvasią, kalbą ir sąmonę. Taip pat diskutuojama apie sielos (knygoje minima ir kaip „dūšia“) egzistavimą.
Tikėjimas ir mokslas: Atsakoma į teiginius, esą mokslas paneigia Dievo buvimą. Argumentuojama, kad daugybė garsių mokslininkų (Kopernikas, Niutonas, Amperas ir kiti) buvo tikintys. Taip pat kritikuojamas materialistinis požiūris, kad realu yra tik tai, ką galima pamatyti.
Dievo buvimas ir blogis: Analizuojamas karo ir kančios klausimas. Teigiama, kad karas, nors ir blogybė, kyla dėl piktavališko žmogaus laisvos valios panaudojimo, o ne dėl Dievo kaltės. Gynimosi karas laikomas leistinu.
Katalikybės gynyba: Atsakoma į priekaištus, kad katalikybė yra „svetima“ lietuviams , „pasenę prietarai“ ar „nekultūringa“. Ginamas popiežiaus neklaidingumas, aiškinant, kad jis galioja tik tikėjimo ir dorovės klausimais, kai popiežius moko „ex cathedra“ , ir atskiriant pačią instituciją nuo kai kurių popiežių asmeninio gyvenimo klaidų. Taip pat argumentuojama, kad Evangelijas parašė apaštalai arba jų mokiniai ir kad Kristus save laikė Dievo Sūnumi.
Praktinis gyvenimas: Skyriuose apie vaikų auklėjimą , blogų knygų skaitymo žalą ir sąžinės svarbą pateikiami pamokantys pasakojimai ir pavyzdžiai. Knyga baigiama raginimu katalikams burtis į organizacijas, kad būtų galima efektyviau ginti savo vertybes.
Argumentavimo stilius yra tiesus, poleminis ir pritaikytas plačiajai auditorijai. Dažnai naudojamas dialogo formatas tarp „laisvamanio“ ir „kataliko“ arba pasitelkiamos alegorinės istorijos, pavyzdžiui, apie socialistą, kuriam senolė primena apie protą , arba apie ūkininką, kurį sugadino bedieviškų laikraščių skaitymas.
Išvada
„Į priekaištus TAIP ATSAKYK“ yra ryškus tarpukario Lietuvos ideologinių diskusijų atspindys. Tai praktinis vadovas, skirtas sustiprinti tikinčiųjų pozicijas ir suteikti jiems intelektualinių įrankių diskusijose su ateistinių ir antiklerikalinių pažiūrų atstovais. Knyga pasižymi aiškia struktūra, paprasta kalba ir tiesmuku argumentavimu, todėl yra lengvai suprantama ir įtaigi. Ji lieka vertingu šaltiniu, atskleidžiančiu to meto katalikiškos minties gynybines strategijas ir aktualijas.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 29
Kun. Algirdas Paliokas SJ

Kaunas, 2008
jėzuitų kunigo Algirdo Palioko knyga „Invokacijos“, išleista 2008 metais, yra specializuotas maldų rinkinys, skirtas įvairioms gyvenimo progoms. Kaip paaiškinama pratarmėje, invokacija (lot. invocatio – kreipimasis, meldimas) yra trumpa, konkrečiam įvykiui skirta malda, kuria prašoma Dievo palaimos. Ši knyga yra daugiau nei šimto tokių maldų, sukurtų per keturiolika autoriaus tarnystės metų lietuvių išeivijos bendruomenėje Amerikoje, rinkinys.
Knygos struktūra ir paskirtis
„Invokacijos“ yra praktiškai ir patogiai suskirstyta pagal temas, todėl skaitytojas gali lengvai rasti maldą, tinkančią konkrečiai progai. Skyriai apima:
Didžiąsias šventes: Kalėdas (Kūčias), Naujuosius metus ir Velykas.
Šeimos ir asmenines šventes: Motinos ir Tėvo dienas, sutuoktuves bei santuokos jubiliejus.
Tautos šventes: Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją.
Bendruomenės gyvenimą: Maldos skirtos mokslo metų pradžiai ir pabaigai, tautinių šokių grupių ir chorų renginiams, organizacijų (pvz., Ateitininkų, Lietuvių Fondo) suvažiavimams ir susirinkimams, taip pat įvairiems asmenų pagerbimo vakarams.
Autorius pratarmėje nurodo, kad knyga gali būti naudojama keliais būdais: kaip tiesioginis maldų šaltinis, kaip įkvėpimas tobulinti ar kurti savo maldas. Svarbu tai, kad A. Paliokas pabrėžia, jog invokacijas gali kalbėti kiekvienas tikintysis, tam nereikia kunigo šventimų.
Išeivijos gyvenimo atspindys
Ši knyga yra ne tik maldynas, bet ir unikalus lietuvių išeivijos gyvenimo JAV, ypač Čikagos apylinkėse, liudijimas. Dauguma maldų pirmą kartą nuskambėjo Pasaulio lietuvių centre Lemonte, kuris apibūdinamas kaip svarbus kultūrinis ir visuomeninis židinys. Maldų temos ir progos, kurioms jos buvo parašytos, atspindi išeivijos bendruomenės rūpesčius ir džiaugsmus: lietuvybės išsaugojimą, jaunimo auklėjimą, paramą Tėvynei ir stiprų tarpusavio ryšį. Pats autorius knygą vadina „mažos lietuvių dalies maža istorija“.
Maldų turinys ir stilius
Invokacijų stilius yra paprastas, nuoširdus ir pakilus. Maldose kreipiamasi į Dievą su padėka už Jo dovanas, prašoma palaimos konkrečiai veiklai ar susirinkusiems žmonėms. Jose nuolat pabrėžiamos krikščioniškos vertybės: vienybė, pasiaukojimas, artimo meilė, teisingumas ir viltis. Kartu visose maldose jaučiamas gilus ryšys su Lietuva – meldžiamasi už Tėvynę, jos žmones ir jos ateitį.
Apibendrinant, kunigo Algirdo Palioko „Invokacijos“ yra vertingas leidinys, tarnaujantis kaip praktinis dvasinės pagalbos šaltinis įvairiose gyvenimo situacijose ir kartu kaip šiltas, dokumentinis pasakojimas apie gyvą tikėjimą ir tvirtą bendruomeniškumą lietuvių išeivijoje.
Knygos struktūra ir paskirtis
„Invokacijos“ yra praktiškai ir patogiai suskirstyta pagal temas, todėl skaitytojas gali lengvai rasti maldą, tinkančią konkrečiai progai. Skyriai apima:
Didžiąsias šventes: Kalėdas (Kūčias), Naujuosius metus ir Velykas.
Šeimos ir asmenines šventes: Motinos ir Tėvo dienas, sutuoktuves bei santuokos jubiliejus.
Tautos šventes: Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją.
Bendruomenės gyvenimą: Maldos skirtos mokslo metų pradžiai ir pabaigai, tautinių šokių grupių ir chorų renginiams, organizacijų (pvz., Ateitininkų, Lietuvių Fondo) suvažiavimams ir susirinkimams, taip pat įvairiems asmenų pagerbimo vakarams.
Autorius pratarmėje nurodo, kad knyga gali būti naudojama keliais būdais: kaip tiesioginis maldų šaltinis, kaip įkvėpimas tobulinti ar kurti savo maldas. Svarbu tai, kad A. Paliokas pabrėžia, jog invokacijas gali kalbėti kiekvienas tikintysis, tam nereikia kunigo šventimų.
Išeivijos gyvenimo atspindys
Ši knyga yra ne tik maldynas, bet ir unikalus lietuvių išeivijos gyvenimo JAV, ypač Čikagos apylinkėse, liudijimas. Dauguma maldų pirmą kartą nuskambėjo Pasaulio lietuvių centre Lemonte, kuris apibūdinamas kaip svarbus kultūrinis ir visuomeninis židinys. Maldų temos ir progos, kurioms jos buvo parašytos, atspindi išeivijos bendruomenės rūpesčius ir džiaugsmus: lietuvybės išsaugojimą, jaunimo auklėjimą, paramą Tėvynei ir stiprų tarpusavio ryšį. Pats autorius knygą vadina „mažos lietuvių dalies maža istorija“.
Maldų turinys ir stilius
Invokacijų stilius yra paprastas, nuoširdus ir pakilus. Maldose kreipiamasi į Dievą su padėka už Jo dovanas, prašoma palaimos konkrečiai veiklai ar susirinkusiems žmonėms. Jose nuolat pabrėžiamos krikščioniškos vertybės: vienybė, pasiaukojimas, artimo meilė, teisingumas ir viltis. Kartu visose maldose jaučiamas gilus ryšys su Lietuva – meldžiamasi už Tėvynę, jos žmones ir jos ateitį.
Apibendrinant, kunigo Algirdo Palioko „Invokacijos“ yra vertingas leidinys, tarnaujantis kaip praktinis dvasinės pagalbos šaltinis įvairiose gyvenimo situacijose ir kartu kaip šiltas, dokumentinis pasakojimas apie gyvą tikėjimą ir tvirtą bendruomeniškumą lietuvių išeivijoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 22
Juozas Eretas

ROMA 1974
Šis leidinys – tai prof. dr. Juozo Ereto paskaitų ir straipsnių rinkinys „Išeivijos klausimais“, išleistas Romoje 1974 metais, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.). Tai trijų brandžių, įžvalgių ir patriotiškų tekstų rinktinė, kurioje autorius, remdamasis savo ilgamete patirtimi ir erudicija, gvildena esminius lietuvių išeivijos (egzilio) klausimus.
Turinys ir struktūra
Knygelę sudaro trys pagrindinės dalys, kurių kiekviena skirta vis kitam išeivijos problematikos aspektui. Autorius analizuoja tremties reiškinį istoriniu, psichologiniu ir kultūriniu požiūriu, ieškodamas atsakymų į skaudžius, bet neišvengiamus klausimus.- I dalis: Tremtis – prakeikimas ar uždavinys? Šioje dalyje Eretas svarsto pačią tremties prigimtį. Jis analizuoja, kodėl atsiskyrimas nuo tėvynės lietuviui yra ypač skaudus, pateikia platų istorinių tremčių kontekstą (nuo žydų iki airių ir armėnų) ir kelia esminį klausimą: ar tremtis yra tik pasyvi kančia, ar ji gali tapti aktyvia, kūrybiška misija? Autorius teigia, kad tremtis, nors ir skaudi, nėra prakeiksmas, o Apvaizdos skirta užduotis – išsaugoti ir plėtoti tas vertybes, kurių negalima laisvai puoselėti okupuotoje tėvynėje. Ypatingas dėmesys skiriamas gimtosios kalbos išsaugojimo būtinybei.
- II dalis: Tremties lietuvis idėjų kūryboje. Čia nagrinėjamas išeivijos intelektualinis vaidmuo. Eretas kritiškai vertina sovietų primestą dialektinį materializmą (diahistomatą), Vakarų pasaulyje paplitusį humanizmą ir pragmatizmą, ieškodamas tvirto idėjinio pagrindo lietuvių kultūrinei kūrybai. Jis siūlo išeitį – krikščioniškąjį humanizmą, kuris sujungtų tautines ir universalias vertybes.
- III dalis: Mažosios tautos bei valstybės ir jų reikšmė Europai. Ši dalis – tai plati Europos civilizacijos apžvalga, kurioje autorius argumentuotai gina mažųjų tautų ir valstybių reikšmę. Jis teigia, kad būtent mažosios, o ne didžiosios tautos, yra tikrosios kultūros kūrėjos ir laisvės sergėtojos. Eretas aprašo unikalias Europos gamtines sąlygas, kurios leido susiformuoti mažoms, bet gyvybingoms tautinėms bendruomenėms. Pabaigoje jis brėžia ir „Ketvirtosios Lietuvos“ viziją – laisvos, demokratinės, federaciniais ryšiais su kaimynais susietos valstybės projektą.
Reikšmė
Juozo Ereto „Išeivijos klausimais“ yra gilus ir įkvepiantis veikalas, nepraradęs savo aktualumo ir šiandien. Tai ne tik istorinis dokumentas, bet ir moralinis bei intelektualinis kelrodis, skirtas visiems, gyvenantiems toli nuo tėvynės. Knyga moko, kad tremtis gali tapti ne dvasinės mirties, o kūrybinės galios šaltiniu, jei tik išeivija įsisąmonins savo istorinę misiją ir atsakomybę. Tai brandaus mąstytojo ir didelio patrioto žodis, skirtas stiprinti tautos dvasią pačiais sunkiausiais jos istorijos momentais.- Išsami informacija
- Peržiūros: 42
kun. B. Andruška J. S.

KAUNAS, 1926
Knygos „Išpažinties“ apžvalga: išsamus dvasinio gyvenimo vadovas
1926 metais Kaune pasirodžiusi Tėvų Jėzuitų parengta knyga „Išpažintis“, kurią spaudai paruošė kunigas B. Andruška J. S., yra išsamus ir gilus dvasinio gyvenimo vadovas, skirtas katalikams, siekiantiems suprasti Atgailos sakramento prasmę ir svarbą. Šis leidinys, gavęs bažnytinės vyresnybės leidimą ir vyskupo pritarimą („Imprimatur“), atspindi ne tik klasikinę katalikų teologiją, bet ir to meto istorinį kontekstą, kuriame Bažnyčiai teko ginti savo mokymą nuo stiprėjančių sekuliarių idėjų.
Struktūra ir turinys
Knyga yra logiškai ir sistemingai suskirstyta į skyrius, kurie skaitytoją veda nuo pamatinių teologinių tiesų iki praktinių patarimų, kaip atlikti išpažintį.
Leidinys pradedamas skyriumi „Mūsų paskyrimas“, kuriame teigiama, kad pagrindinis žmogaus tikslas žemėje yra siekti Dievo ir su Juo susijungti. Toliau analizuojama „Sąžinė“ kaip Dievo duotas vidinis balsas, padedantis atskirti gėrį nuo blogio. Šie skyriai padeda pagrindus nuodėmės sampratai, kuri išsamiai nagrinėjama dalyje „Nuodėmės esmė ir pasekmės“. Čia skiriamos mirtinosios ir kasdieninės nuodėmės, aiškinamos jų baisios dvasinės pasekmės, tokios kaip pašvenčiamosios malonės praradimas ir sielos mirtis.
Reaguodamas į to meto kritiką, autorius skiria du didelius skyrius apologetikai:
„Ar kunigai prasimanė išpažintį?“ Čia, pasitelkiant istorinius argumentus, tokius kaip ankstyvųjų Bažnyčios tėvų (Tertuliono, Origeno, šv. Cipriono) raštus ir Rytų bažnyčių praktiką, įrodoma, kad išpažintis nebuvo vėlesnių amžių ar kunigų išradimas, o egzistavo nuo apaštalų laikų.
„Ar išpažintis tvirkina?“ Šiame skyriuje atremiami priekaištai, esą išpažintis skatina amoralumą. Teigiama, kad, priešingai, ji yra veiksminga priemonė, sulaikanti nuo nuodėmės ir skatinanti dorovę, nes jos esminė dalis yra ne pats nuodėmių išvardijimas, o nuoširdus gailestis ir tvirtas pasiryžimas pasitaisyti.
Centrinė knygos ašis – skyrius „Išpažintį Kristus įsteigė“, kuriame, remiantis Šventuoju Raštu, detaliai pagrindžiama, kad pats Jėzus Kristus suteikė apaštalams ir jų įpėdiniams galią atleisti nuodėmes.
Praktinėje dalyje nuosekliai aptariami visi išpažinties etapai:
Sąžinės sąskaita: Pabrėžiamas poreikis rimtai ir atsakingai ištirti savo sąžinę.
Gailestis: Akcentuojama, kad tai svarbiausia Atgailos sakramento dalis, be kurios nuodėmės negali būti atleistos.
Tvirtas pasiryžimas: Aiškinama būtinybė tvirtai nuspręsti nebenusidėti ir vengti progų, vedančių į blogį.
Nuodėmių išpažinimas: Pateikiami patarimai, kaip atvirai ir nuolankiai išpažinti nuodėmes kunigui, veikiančiam Kristaus vardu.
Ganapadarymas: Skaitytojui primenama pareiga atlikti kunigo skirtą atgailą ir atlyginti padarytas skriaudas.
Knyga taip pat aptaria dažnosios ir generalinės išpažinties naudą, pabrėždama, kad tai yra veiksmingos priemonės dvasiniam tobulėjimui ir gilesniam ryšiui su Dievu.
Stilius, tonas ir vertė
Leidinio stilius yra formalus, pamokslinis ir pakilus. Autorius dažnai kreipiasi tiesiogiai į skaitytoją („brangus broli“ ), naudodamas retorinius klausimus ir emocingus palyginimus, ypač kalbėdamas apie Dievo gailestingumą, kuriam skirtas atskiras, jaudinantis skyrius.
Knyga yra ne tik sielovadinis vadovas, bet ir vertingas istorinis šaltinis, atspindintis tarpukario Lietuvos religingumą ir intelektualines diskusijas. Poleminis tonas, ginant tikėjimą nuo „laisvamanių ir bedievių“, rodo tuometinę Bažnyčios apologetinę būtinybę.
Išvados
„Išpažintis“ yra klasikinis, teologiškai turtingas veikalas, nuosekliai ir giliai atskleidžiantis katalikišką Atgailos sakramento sampratą. Nors leidinio kalba ir kai kurie argumentai atspindi praėjusios epochos dvasią, jo išsami struktūra, dvasinės įžvalgos ir praktiniai patarimai išlieka aktualūs ir šiandien. Tai vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo supratimą apie išpažintį, jos teikiamą malonę ir Dievo gailestingumą.
1926 metais Kaune pasirodžiusi Tėvų Jėzuitų parengta knyga „Išpažintis“, kurią spaudai paruošė kunigas B. Andruška J. S., yra išsamus ir gilus dvasinio gyvenimo vadovas, skirtas katalikams, siekiantiems suprasti Atgailos sakramento prasmę ir svarbą. Šis leidinys, gavęs bažnytinės vyresnybės leidimą ir vyskupo pritarimą („Imprimatur“), atspindi ne tik klasikinę katalikų teologiją, bet ir to meto istorinį kontekstą, kuriame Bažnyčiai teko ginti savo mokymą nuo stiprėjančių sekuliarių idėjų.
Struktūra ir turinys
Knyga yra logiškai ir sistemingai suskirstyta į skyrius, kurie skaitytoją veda nuo pamatinių teologinių tiesų iki praktinių patarimų, kaip atlikti išpažintį.
Leidinys pradedamas skyriumi „Mūsų paskyrimas“, kuriame teigiama, kad pagrindinis žmogaus tikslas žemėje yra siekti Dievo ir su Juo susijungti. Toliau analizuojama „Sąžinė“ kaip Dievo duotas vidinis balsas, padedantis atskirti gėrį nuo blogio. Šie skyriai padeda pagrindus nuodėmės sampratai, kuri išsamiai nagrinėjama dalyje „Nuodėmės esmė ir pasekmės“. Čia skiriamos mirtinosios ir kasdieninės nuodėmės, aiškinamos jų baisios dvasinės pasekmės, tokios kaip pašvenčiamosios malonės praradimas ir sielos mirtis.
Reaguodamas į to meto kritiką, autorius skiria du didelius skyrius apologetikai:
„Ar kunigai prasimanė išpažintį?“ Čia, pasitelkiant istorinius argumentus, tokius kaip ankstyvųjų Bažnyčios tėvų (Tertuliono, Origeno, šv. Cipriono) raštus ir Rytų bažnyčių praktiką, įrodoma, kad išpažintis nebuvo vėlesnių amžių ar kunigų išradimas, o egzistavo nuo apaštalų laikų.
„Ar išpažintis tvirkina?“ Šiame skyriuje atremiami priekaištai, esą išpažintis skatina amoralumą. Teigiama, kad, priešingai, ji yra veiksminga priemonė, sulaikanti nuo nuodėmės ir skatinanti dorovę, nes jos esminė dalis yra ne pats nuodėmių išvardijimas, o nuoširdus gailestis ir tvirtas pasiryžimas pasitaisyti.
Centrinė knygos ašis – skyrius „Išpažintį Kristus įsteigė“, kuriame, remiantis Šventuoju Raštu, detaliai pagrindžiama, kad pats Jėzus Kristus suteikė apaštalams ir jų įpėdiniams galią atleisti nuodėmes.
Praktinėje dalyje nuosekliai aptariami visi išpažinties etapai:
Sąžinės sąskaita: Pabrėžiamas poreikis rimtai ir atsakingai ištirti savo sąžinę.
Gailestis: Akcentuojama, kad tai svarbiausia Atgailos sakramento dalis, be kurios nuodėmės negali būti atleistos.
Tvirtas pasiryžimas: Aiškinama būtinybė tvirtai nuspręsti nebenusidėti ir vengti progų, vedančių į blogį.
Nuodėmių išpažinimas: Pateikiami patarimai, kaip atvirai ir nuolankiai išpažinti nuodėmes kunigui, veikiančiam Kristaus vardu.
Ganapadarymas: Skaitytojui primenama pareiga atlikti kunigo skirtą atgailą ir atlyginti padarytas skriaudas.
Knyga taip pat aptaria dažnosios ir generalinės išpažinties naudą, pabrėždama, kad tai yra veiksmingos priemonės dvasiniam tobulėjimui ir gilesniam ryšiui su Dievu.
Stilius, tonas ir vertė
Leidinio stilius yra formalus, pamokslinis ir pakilus. Autorius dažnai kreipiasi tiesiogiai į skaitytoją („brangus broli“ ), naudodamas retorinius klausimus ir emocingus palyginimus, ypač kalbėdamas apie Dievo gailestingumą, kuriam skirtas atskiras, jaudinantis skyrius.
Knyga yra ne tik sielovadinis vadovas, bet ir vertingas istorinis šaltinis, atspindintis tarpukario Lietuvos religingumą ir intelektualines diskusijas. Poleminis tonas, ginant tikėjimą nuo „laisvamanių ir bedievių“, rodo tuometinę Bažnyčios apologetinę būtinybę.
Išvados
„Išpažintis“ yra klasikinis, teologiškai turtingas veikalas, nuosekliai ir giliai atskleidžiantis katalikišką Atgailos sakramento sampratą. Nors leidinio kalba ir kai kurie argumentai atspindi praėjusios epochos dvasią, jo išsami struktūra, dvasinės įžvalgos ir praktiniai patarimai išlieka aktualūs ir šiandien. Tai vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo supratimą apie išpažintį, jos teikiamą malonę ir Dievo gailestingumą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 17
Wilhelm Schamoni

KAUNAS 1995
Pavyzdžiai, Kurie Įkvepia: Wilhelmo Schamoni Knygos „Jauni ir šventi“ Apžvalga
Wilhelmo Schamoni knyga „Jauni ir šventi“ – tai įkvepiantis rinkinys trumpų biografijų, pasakojančių apie jaunus žmones, kurie savo gyvenimu paliudijo gilų tikėjimą ir pasiekė šventumo aukštumų. Tai nėra išsamios istorinės studijos, o veikiau koncentruoti, paveikūs portretai, skirti įkvėpti skaitytoją, ypač jaunimą, ir parodyti, kad šventumas nėra nepasiekiamas idealas, o gyvas ir realus kelias, atviras kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus ar gyvenimo aplinkybių.
Šventumo Mozaika
Knygos struktūra yra paprasta ir patraukli. Autorius pateikia visą galeriją šventųjų, palaimintųjų ir garbingųjų Dievo tarnų, kurių gyvenimai aprėpia kelis šimtmečius – nuo XVI a. iki pat XX a. vidurio. Kiekvienam asmeniui skirtas trumpas, vieno ar dviejų puslapių aprašymas, dažnai papildytas portretu. Šis formatas leidžia greitai susipažinti su daugybe skirtingų asmenybių ir jų dvasinių kelių.
Skaitytojas čia sutiks ir gerai žinomus jaunimo globėjus, tokius kaip šv. Aloyzas Gonzaga ir šv. Stanislovas Kostka, kurie atsisakė kilmingo gyvenimo dėl tarnystės Dieve, ir mažiau girdėtus, bet ne mažiau įkvepiančius pavyzdžius. Tarp jų – drąsioji skaistybės kankinė šv. Marija Goreti, savo žudikui atleidusi mirties patale; misionierius šv. Petras Šanelis, paaukojęs gyvybę tolimoje Okeanijos saloje; ar XX a. kankinys Karlas Leisneris, kunigu įšventintas Dachau koncentracijos stovykloje.
Knygoje vaizduojamas šventumas yra įvairiapusis: nuo mistinių patirčių, kurias išgyveno šv. Gema Galgani ar Švč. Trejybės Elzbieta, iki praktiškos, veiklios meilės, kuria pasižymėjo didysis jaunimo auklėtojas šv. Jonas Boskas ar socialinio teisingumo pradininkas Fridrichas Ozanamas.
Pagrindinė Žinia: Šventumas Yra Kiekvienam
Visas šias skirtingas istorijas jungia viena pagrindinė mintis, kurią autorius iškelia pratarmėje: šventumas padeda jauno žmogaus lūkesčiams išsipildyti. Knyga nuosekliai griauna mitą, kad šventumas – tai tik išrinktųjų, senyvų ar nuo pasaulio atsiskyrusių žmonių kelias. Priešingai, W. Schamoni rodo, kad jaunatviškas maksimalizmas, idealizmas ir tyra širdis gali tapti pačiu tiesiausiu keliu pas Dievą.
Dauguma knygos herojų susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir šiuolaikinis jaunimas: vidinėmis kovomis, tėvų nesupratimu, abejonėmis dėl pašaukimo, ligomis ir neteisingais kaltinimais. Tačiau juos visus vienija vienas dalykas – besąlygiškas pasitikėjimas Dievu ir troškimas atsiliepti į Jo meilę meile. Jų gyvenimai tampa liudijimu, kad didžiausia laimė yra ne savęs realizavimas pasaulio akimis, o visiškas savęs atidavimas Dievui.
Išvados
„Jauni ir šventi“ yra puikus dvasinės literatūros pavyzdys, gebantis trumpai ir paveikiai prabilti į skaitytojo širdį. Tai tarsi dvasinis vitaminų rinkinys, kurio kiekviena „kapsulė“ – atskiro šventojo istorija – suteikia įkvėpimo, drąsos ir primena apie amžinąsias vertybes. Dėl savo fragmentiškos struktūros knyga puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymui. Tai vertingas kelrodis kiekvienam jaunam žmogui, ieškančiam prasmės ir tikrų gyvenimo pavyzdžių, bei puikus priminimas visiems, kad kelias į šventumą prasideda nuo paprasto, bet tvirto „taip“ Dievui savo kasdienybėje.
Wilhelmo Schamoni knyga „Jauni ir šventi“ – tai įkvepiantis rinkinys trumpų biografijų, pasakojančių apie jaunus žmones, kurie savo gyvenimu paliudijo gilų tikėjimą ir pasiekė šventumo aukštumų. Tai nėra išsamios istorinės studijos, o veikiau koncentruoti, paveikūs portretai, skirti įkvėpti skaitytoją, ypač jaunimą, ir parodyti, kad šventumas nėra nepasiekiamas idealas, o gyvas ir realus kelias, atviras kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus ar gyvenimo aplinkybių.
Šventumo Mozaika
Knygos struktūra yra paprasta ir patraukli. Autorius pateikia visą galeriją šventųjų, palaimintųjų ir garbingųjų Dievo tarnų, kurių gyvenimai aprėpia kelis šimtmečius – nuo XVI a. iki pat XX a. vidurio. Kiekvienam asmeniui skirtas trumpas, vieno ar dviejų puslapių aprašymas, dažnai papildytas portretu. Šis formatas leidžia greitai susipažinti su daugybe skirtingų asmenybių ir jų dvasinių kelių.
Skaitytojas čia sutiks ir gerai žinomus jaunimo globėjus, tokius kaip šv. Aloyzas Gonzaga ir šv. Stanislovas Kostka, kurie atsisakė kilmingo gyvenimo dėl tarnystės Dieve, ir mažiau girdėtus, bet ne mažiau įkvepiančius pavyzdžius. Tarp jų – drąsioji skaistybės kankinė šv. Marija Goreti, savo žudikui atleidusi mirties patale; misionierius šv. Petras Šanelis, paaukojęs gyvybę tolimoje Okeanijos saloje; ar XX a. kankinys Karlas Leisneris, kunigu įšventintas Dachau koncentracijos stovykloje.
Knygoje vaizduojamas šventumas yra įvairiapusis: nuo mistinių patirčių, kurias išgyveno šv. Gema Galgani ar Švč. Trejybės Elzbieta, iki praktiškos, veiklios meilės, kuria pasižymėjo didysis jaunimo auklėtojas šv. Jonas Boskas ar socialinio teisingumo pradininkas Fridrichas Ozanamas.
Pagrindinė Žinia: Šventumas Yra Kiekvienam
Visas šias skirtingas istorijas jungia viena pagrindinė mintis, kurią autorius iškelia pratarmėje: šventumas padeda jauno žmogaus lūkesčiams išsipildyti. Knyga nuosekliai griauna mitą, kad šventumas – tai tik išrinktųjų, senyvų ar nuo pasaulio atsiskyrusių žmonių kelias. Priešingai, W. Schamoni rodo, kad jaunatviškas maksimalizmas, idealizmas ir tyra širdis gali tapti pačiu tiesiausiu keliu pas Dievą.
Dauguma knygos herojų susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir šiuolaikinis jaunimas: vidinėmis kovomis, tėvų nesupratimu, abejonėmis dėl pašaukimo, ligomis ir neteisingais kaltinimais. Tačiau juos visus vienija vienas dalykas – besąlygiškas pasitikėjimas Dievu ir troškimas atsiliepti į Jo meilę meile. Jų gyvenimai tampa liudijimu, kad didžiausia laimė yra ne savęs realizavimas pasaulio akimis, o visiškas savęs atidavimas Dievui.
Išvados
„Jauni ir šventi“ yra puikus dvasinės literatūros pavyzdys, gebantis trumpai ir paveikiai prabilti į skaitytojo širdį. Tai tarsi dvasinis vitaminų rinkinys, kurio kiekviena „kapsulė“ – atskiro šventojo istorija – suteikia įkvėpimo, drąsos ir primena apie amžinąsias vertybes. Dėl savo fragmentiškos struktūros knyga puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymui. Tai vertingas kelrodis kiekvienam jaunam žmogui, ieškančiam prasmės ir tikrų gyvenimo pavyzdžių, bei puikus priminimas visiems, kad kelias į šventumą prasideda nuo paprasto, bet tvirto „taip“ Dievui savo kasdienybėje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 16
Klemens Tilmann

Marijampolė 1997
Nuo „Tėve mūsų“ iki Gyvenimo su Dievu: Klemenso Tilmanno Gidas Tėvams ir Katechetams
Klemenso Tilmanno knyga „Jaunos sielos auklėjimas maldos gyvenimui“ yra praktiškas ir įžvalgus vadovas tėvams, kunigams ir tikybos mokytojams, siekiantiems padėti vaikams ir jaunimui atrasti gyvą ir asmenišką ryšį su Dievu per maldą. Autorius atmeta formalų ir mechanišką požiūrį į maldą, pabrėždamas, kad tikrasis tikslas yra ne išmokyti maldų formules, o išugdyti nuolatinį „gyvenimą su Dievu“.
Maldos Pedagogika: Nuo Kūdikystės iki Brendimo
Knyga yra struktūrizuota pagal vaiko amžiaus tarpsnius, siūlant konkrečius metodus ir patarimus kiekvienam raidos etapui.
Pirmieji Žingsniai: Tilmannas pabrėžia, kad maldos gyvenimas prasideda anksčiau, nei vaikas išmoksta kalbėti. Jau kūdikystėje motinos malda, rami ir pagarbi atmosfera bažnyčioje formuoja vaiko pasąmonėje pagrindus būsimam tikėjimui. Autorius kritikuoja praktiką pradėti nuo sudėtingų maldų, kaip „Tėve mūsų“, kurių vaikas dar nesupranta, nes tai gali sukurti įprotį melstis mechaniškai. Vietoj to, jis siūlo pradėti nuo paprastų, spontaniškų pokalbių su „geruoju Dievu“, siejant juos su kasdieniais vaiko pergyvenimais.
Mokyklinis Amžius: Vaikui augant, jo maldos pasaulis praturtinamas apreikštosiomis tiesomis iš Šventojo Rašto ir katekizmo. Tačiau, pasak autoriaus, svarbiausia yra ne sausas faktų išdėstymas, o nuolatinis klausimas: „Ką mes iš to sužinojome apie Dievą ir kaip galime į tai atsakyti malda?“ Tilmannas siūlo kūrybiškus metodus, tokius kaip „šv. Jono valanda“ – mąstymą priešais paveikslą, litanijos formos maldas, kuriose vaikai aktyviai dalyvauja, ar net maldelių kūrimą raštu.
Brendimo Laikotarpis: Autorius pripažįsta, kad paauglystėje maldos gyvenimas susiduria su naujais iššūkiais – polinkiu į paviršutiniškumą, kritišku mąstymu. Šiame etape ypač svarbu gilinti maldos turinį, mokyti asmeninio mąstymo, supažindinti su liturginių metų prasmėmis ir skatinti nuolatinį, nors ir trumpą, bendravimą su Dievu per visą dieną.
Askezė – Ne Tik Vienuoliams
Knygoje taip pat skiriamas dėmesys jaunimo askezei. Tilmannas ją supranta ne kaip savitikslį kankinimąsi, o kaip būtiną priemonę ugdyti valią, kovoti su ydomis ir tobulinti meilę Dievui. Askezė čia – tai ne tik pasninkas, bet ir kantrus sunkumų pakėlimas, pareigų atlikimas, atleidimas ir pagalba artimui. Tai praktiškas kelias, kaip kasdienį gyvenimą paversti auka Dievui.
Pagrindinė Idėja: Malda kaip Bendravimas
Visą knygą persmelkia viena pagrindinė mintis: malda yra ne pareiga, o bendravimas. Tai gyvas, dvipusis ryšys, kuriame žmogus ne tik kalba Dievui, bet ir mokosi Jo klausytis. Autorius nuolat pabrėžia, kad tikslas yra ne „atkalbėti“ maldas, o visą savo gyvenimą – džiaugsmus, rūpesčius, darbus ir poilsį – sujungti su Dievu.
Išvados
„Jaunos sielos auklėjimas maldos gyvenimui“ yra neįkainojamas pagalbininkas visiems, kuriems rūpi jaunų žmonių dvasinis ugdymas. Knyga siūlo ne teorinius samprotavimus, o konkrečius, praktiškai patikrintus metodus. Jos stiprybė – gebėjimas suderinti gilų teologinį supratimą su vaiko ir jaunuolio psichologijos išmanymu. Tai vadovėlis, mokantis, kaip padėti jaunai sielai atrasti maldoje ne naštą, o didžiausią džiaugsmą ir stiprybės šaltinį visam gyvenimui.
Klemenso Tilmanno knyga „Jaunos sielos auklėjimas maldos gyvenimui“ yra praktiškas ir įžvalgus vadovas tėvams, kunigams ir tikybos mokytojams, siekiantiems padėti vaikams ir jaunimui atrasti gyvą ir asmenišką ryšį su Dievu per maldą. Autorius atmeta formalų ir mechanišką požiūrį į maldą, pabrėždamas, kad tikrasis tikslas yra ne išmokyti maldų formules, o išugdyti nuolatinį „gyvenimą su Dievu“.
Maldos Pedagogika: Nuo Kūdikystės iki Brendimo
Knyga yra struktūrizuota pagal vaiko amžiaus tarpsnius, siūlant konkrečius metodus ir patarimus kiekvienam raidos etapui.
Pirmieji Žingsniai: Tilmannas pabrėžia, kad maldos gyvenimas prasideda anksčiau, nei vaikas išmoksta kalbėti. Jau kūdikystėje motinos malda, rami ir pagarbi atmosfera bažnyčioje formuoja vaiko pasąmonėje pagrindus būsimam tikėjimui. Autorius kritikuoja praktiką pradėti nuo sudėtingų maldų, kaip „Tėve mūsų“, kurių vaikas dar nesupranta, nes tai gali sukurti įprotį melstis mechaniškai. Vietoj to, jis siūlo pradėti nuo paprastų, spontaniškų pokalbių su „geruoju Dievu“, siejant juos su kasdieniais vaiko pergyvenimais.
Mokyklinis Amžius: Vaikui augant, jo maldos pasaulis praturtinamas apreikštosiomis tiesomis iš Šventojo Rašto ir katekizmo. Tačiau, pasak autoriaus, svarbiausia yra ne sausas faktų išdėstymas, o nuolatinis klausimas: „Ką mes iš to sužinojome apie Dievą ir kaip galime į tai atsakyti malda?“ Tilmannas siūlo kūrybiškus metodus, tokius kaip „šv. Jono valanda“ – mąstymą priešais paveikslą, litanijos formos maldas, kuriose vaikai aktyviai dalyvauja, ar net maldelių kūrimą raštu.
Brendimo Laikotarpis: Autorius pripažįsta, kad paauglystėje maldos gyvenimas susiduria su naujais iššūkiais – polinkiu į paviršutiniškumą, kritišku mąstymu. Šiame etape ypač svarbu gilinti maldos turinį, mokyti asmeninio mąstymo, supažindinti su liturginių metų prasmėmis ir skatinti nuolatinį, nors ir trumpą, bendravimą su Dievu per visą dieną.
Askezė – Ne Tik Vienuoliams
Knygoje taip pat skiriamas dėmesys jaunimo askezei. Tilmannas ją supranta ne kaip savitikslį kankinimąsi, o kaip būtiną priemonę ugdyti valią, kovoti su ydomis ir tobulinti meilę Dievui. Askezė čia – tai ne tik pasninkas, bet ir kantrus sunkumų pakėlimas, pareigų atlikimas, atleidimas ir pagalba artimui. Tai praktiškas kelias, kaip kasdienį gyvenimą paversti auka Dievui.
Pagrindinė Idėja: Malda kaip Bendravimas
Visą knygą persmelkia viena pagrindinė mintis: malda yra ne pareiga, o bendravimas. Tai gyvas, dvipusis ryšys, kuriame žmogus ne tik kalba Dievui, bet ir mokosi Jo klausytis. Autorius nuolat pabrėžia, kad tikslas yra ne „atkalbėti“ maldas, o visą savo gyvenimą – džiaugsmus, rūpesčius, darbus ir poilsį – sujungti su Dievu.
Išvados
„Jaunos sielos auklėjimas maldos gyvenimui“ yra neįkainojamas pagalbininkas visiems, kuriems rūpi jaunų žmonių dvasinis ugdymas. Knyga siūlo ne teorinius samprotavimus, o konkrečius, praktiškai patikrintus metodus. Jos stiprybė – gebėjimas suderinti gilų teologinį supratimą su vaiko ir jaunuolio psichologijos išmanymu. Tai vadovėlis, mokantis, kaip padėti jaunai sielai atrasti maldoje ne naštą, o didžiausią džiaugsmą ir stiprybės šaltinį visam gyvenimui.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 33
Tihamer Toth, Antanas Maceina (Išvertė)

1948
Tihamerio Toto „Jaunuolio būdas“: Kelrodė žvaigždė charakterio ugdymo kelyje
Vengrų dvasininko ir garsaus jaunimo auklėtojo Tihamerio Toto knyga „Jaunuolio būdas“ – tai klasikinis veikalas, skirtas jauno žmogaus charakterio formavimui. Nors parašyta beveik prieš šimtmetį, jos idėjos išlieka stebėtinai aktualios ir šiandien, siūlydamos tvirtą moralinį kompasą audringame paauglystės ir jaunystės laikotarpyje. Knyga, išversta į daugelį kalbų, tarp jų ir į lietuvių (pirmą kartą 1931 m., vertė Antanas Maceina), tapo dvasiniu vadovu ištisoms kartoms, ieškančioms atsakymų į amžinus klausimus apie gyvenimo prasmę, vertybes ir asmenybės tvirtumą.
Knygos esmė: Būdo svarba
Pagrindinė knygos ašis – charakterio (būdo) ugdymo svarba. T. Totas teigia, kad tvirtas būdas yra ne prigimtinė duotybė, o sunkaus, nuoseklaus ir sąmoningo darbo rezultatas. Autorius pabrėžia, kad nei turtai, nei mokslas, nei socialinė padėtis negali atstoti tvirtos asmenybės, kuri remiasi kilniais principais ir geba jų laikytis net ir sudėtingiausiose situacijose.
Knygoje išskiriami keli esminiai charakterio ugdymo etapai:
Principų turėjimas. Pirmiausia jaunuolis turi susiformuoti aiškius ir teisingus gyvenimo principus, pagrįstus krikščioniškomis vertybėmis. Tai lyg pamatas, ant kurio statomas visas asmenybės pastatas.
Valios lavinimas. Turėti principus neužtenka. Svarbiausia – išsiugdyti geležinę valią, kuri padėtų tų principų laikytis kasdieniame gyvenime, atsispirti pagundoms ir aplinkos spaudimui.
Savęs pažinimas ir kova su ydomis. Autorius skatina jauną žmogų nuolat analizuoti savo vidinį pasaulį, atpažinti savo silpnybes ir ryžtingai su jomis kovoti. Kova su tinginyste, egoizmu, melu ar puikybe yra neatsiejama charakterio grūdinimo dalis.
Stilius ir struktūra
Knyga parašyta labai patraukliu ir prieinamu stiliumi. T. Totas tiesiogiai kreipiasi į jaunąjį skaitytoją („mano sūnau“, „mano drauge“), sukuriant nuoširdaus ir asmeniško pokalbio atmosferą. Tekstas gausiai iliustruotas gyvenimiškais pavyzdžiais, istorinėmis alegorijomis (pvz., romėno Regulo istorija), vaizdingomis metaforomis (jaunuolis lyginamas su pilies bokštu, o nepastovus žmogus – su vėjarodžiu) ir įkvepiančiomis citatomis.
Kiekvienas skyrius skirtas konkrečiai temai, pavyzdžiui:
Pareigos svarba („Pareiga“)
Kova su tinginyste („Bitė ir vabalas“)
Tiesos sakymo būtinybė („Sakyk tiktai tiesą!“)
Pinigų ir laiko vertė („Kiek kainuoja laikas?“)
Gebėjimas pasakyti „ne“ („Ar gali pasakyti: „Ne!““)
Tokia struktūra leidžia skaitytojui nuosekliai gilintis į skirtingus charakterio aspektus ir pritaikyti patarimus savo gyvenime.
Apibendrinimas
Tihamerio Toto „Jaunuolio būdas“ – tai ne tik religinio, bet ir bendražmogiško auklėjimo manifestas. Tai knyga, kuri įkvepia siekti daugiau nei vien materialinės gerovės ar paviršutiniškų malonumų. Ji moko, kad tikroji laimė slypi gebėjime valdyti save, sąžiningai atlikti savo pareigas ir tapti tvirta, patikima bei kilnia asmenybe.
Šis veikalas yra neįkainojama dovana kiekvienam jaunuoliui, stovinčiam gyvenimo kryžkelėje, ir puikus priminimas suaugusiems apie amžinąsias vertybes, kurios formuoja ne tik individą, bet ir visą visuomenę. Tai knyga, kurią verta ne tik perskaityti, bet ir nuolat turėti šalia kaip patikimą dvasios vadovą.
Vengrų dvasininko ir garsaus jaunimo auklėtojo Tihamerio Toto knyga „Jaunuolio būdas“ – tai klasikinis veikalas, skirtas jauno žmogaus charakterio formavimui. Nors parašyta beveik prieš šimtmetį, jos idėjos išlieka stebėtinai aktualios ir šiandien, siūlydamos tvirtą moralinį kompasą audringame paauglystės ir jaunystės laikotarpyje. Knyga, išversta į daugelį kalbų, tarp jų ir į lietuvių (pirmą kartą 1931 m., vertė Antanas Maceina), tapo dvasiniu vadovu ištisoms kartoms, ieškančioms atsakymų į amžinus klausimus apie gyvenimo prasmę, vertybes ir asmenybės tvirtumą.
Knygos esmė: Būdo svarba
Pagrindinė knygos ašis – charakterio (būdo) ugdymo svarba. T. Totas teigia, kad tvirtas būdas yra ne prigimtinė duotybė, o sunkaus, nuoseklaus ir sąmoningo darbo rezultatas. Autorius pabrėžia, kad nei turtai, nei mokslas, nei socialinė padėtis negali atstoti tvirtos asmenybės, kuri remiasi kilniais principais ir geba jų laikytis net ir sudėtingiausiose situacijose.
Knygoje išskiriami keli esminiai charakterio ugdymo etapai:
Principų turėjimas. Pirmiausia jaunuolis turi susiformuoti aiškius ir teisingus gyvenimo principus, pagrįstus krikščioniškomis vertybėmis. Tai lyg pamatas, ant kurio statomas visas asmenybės pastatas.
Valios lavinimas. Turėti principus neužtenka. Svarbiausia – išsiugdyti geležinę valią, kuri padėtų tų principų laikytis kasdieniame gyvenime, atsispirti pagundoms ir aplinkos spaudimui.
Savęs pažinimas ir kova su ydomis. Autorius skatina jauną žmogų nuolat analizuoti savo vidinį pasaulį, atpažinti savo silpnybes ir ryžtingai su jomis kovoti. Kova su tinginyste, egoizmu, melu ar puikybe yra neatsiejama charakterio grūdinimo dalis.
Stilius ir struktūra
Knyga parašyta labai patraukliu ir prieinamu stiliumi. T. Totas tiesiogiai kreipiasi į jaunąjį skaitytoją („mano sūnau“, „mano drauge“), sukuriant nuoširdaus ir asmeniško pokalbio atmosferą. Tekstas gausiai iliustruotas gyvenimiškais pavyzdžiais, istorinėmis alegorijomis (pvz., romėno Regulo istorija), vaizdingomis metaforomis (jaunuolis lyginamas su pilies bokštu, o nepastovus žmogus – su vėjarodžiu) ir įkvepiančiomis citatomis.
Kiekvienas skyrius skirtas konkrečiai temai, pavyzdžiui:
Pareigos svarba („Pareiga“)
Kova su tinginyste („Bitė ir vabalas“)
Tiesos sakymo būtinybė („Sakyk tiktai tiesą!“)
Pinigų ir laiko vertė („Kiek kainuoja laikas?“)
Gebėjimas pasakyti „ne“ („Ar gali pasakyti: „Ne!““)
Tokia struktūra leidžia skaitytojui nuosekliai gilintis į skirtingus charakterio aspektus ir pritaikyti patarimus savo gyvenime.
Apibendrinimas
Tihamerio Toto „Jaunuolio būdas“ – tai ne tik religinio, bet ir bendražmogiško auklėjimo manifestas. Tai knyga, kuri įkvepia siekti daugiau nei vien materialinės gerovės ar paviršutiniškų malonumų. Ji moko, kad tikroji laimė slypi gebėjime valdyti save, sąžiningai atlikti savo pareigas ir tapti tvirta, patikima bei kilnia asmenybe.
Šis veikalas yra neįkainojama dovana kiekvienam jaunuoliui, stovinčiam gyvenimo kryžkelėje, ir puikus priminimas suaugusiems apie amžinąsias vertybes, kurios formuoja ne tik individą, bet ir visą visuomenę. Tai knyga, kurią verta ne tik perskaityti, bet ir nuolat turėti šalia kaip patikimą dvasios vadovą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 21
DR. TIHAMER TOTH

KAUNAS 1930
Kelrodis Jaunystės Kryžkelėse: Dr. Tihamer Toth „Jaunuolio kovos“
Vengrų teologo ir jaunimo ugdytojo Dr. Tihamer Toth knyga „Jaunuolio kovos (Skaistus jaunuolio brendimas)“ – tai tiesus, bekompromisis ir tėviškai rūpestingas vadovas jaunam vyrui, stovinčiam pačiame sudėtingiausiame savo gyvenimo etape. Tai ne švelnus pasakojimas, o veikiau kovos strategijos vadovėlis, skirtas padėti jaunuoliui atpažinti pavojus, suprasti savo prigimtį ir nugalėti vidines bei išorines kovas, ypač tas, kurios susijusios su brendimu ir skaistybės išsaugojimu.
Nuo Vaiko iki Vyro: Šventas Pavasaris ir Didžioji Kova
Knygos autorius brendimo amžių (nuo 14 iki 21 metų) vaizduoja kaip didžiųjų permainų, „šventojo pavasario“, metą, kai jaunuolio siela ir kūnas išgyvena tikrą revoliuciją. Tothas šį laikotarpį apibūdina kaip „kovą tarp vaiko ir vyro“, kurios tikslas – vyro pergalė.
Tvėrėjo Planai ir Pirmoji Meilė: Knyga prasideda nuo didingo Kūrėjo plano išdėstymo, aiškinant lyčių skirtumo prasmę ir moterystės šventumą. Autorius jautriai ir pagarbiai paliečia pirmosios meilės, naujų jausmų ir nesuprantamo ilgesio temą, paaiškindamas tai kaip natūralų Dievo plano dalį, ruošiančią jaunuolį būsimai šeimai. Jis pabrėžia, kad šios bundančios jėgos yra šventos ir skirtos kilniems tikslams.
Kryžkelė ir Bedugnė: Tačiau šis gražus planas susiduria su didžiuliais pavojais. Tothas vaizdingai piešia jaunuolio kryžkelę, kurioje susitinka Dorybė ir Nuodėmė. Didžiausias dėmesys skiriamas neskaistybės nuodėmei, kurią autorius vaizduoja kaip „devyngalvį slibiną“ ir „dvokiančias pelkes“. Labai atvirai ir negailestingai aprašomos fizinės ir dvasinės nuodėmingo gyvenimo pasekmės: sveikatos praradimas, valios susilpnėjimas, dvasinis atšipimas, netikėjimas ir galutinė pražūtis. Autorius nevengia šiurpių palyginimų ir pavyzdžių, siekdamas parodyti, kad trumpalaikis malonumas veda į ilgalaikę kančią ir savęs sunaikinimą.
Ginklai Kovai: Knygos pabaigoje pateikiamas visas „ginklų arsenalas“ kovai su pagundomis. Tai ne tik malda, išpažintis ir Komunija, bet ir praktiniai patarimai: valios grūdinimas per mažus kasdienius nusigalinėjimus, tinkamas laisvalaikio praleidimas, sportas, gamtos meilė, gerų knygų skaitymas ir blogos draugijos vengimas. Ypač pabrėžiamas poreikis turėti dvasios vadovą – kunigą, su kuriuo jaunuolis galėtų atvirai pasikalbėti apie savo sunkumus.
Tiesioginis ir Įkvepiantis Stilius
Dr. Tihamer Toth kalba jaunuoliui kaip „jaunajam draugui“. Jo stilius yra labai tiesioginis, aiškus, kupinas vaizdingų metaforų (du ežerai, kryžkelė, kova su slibinu) ir retorinių klausimų, kurie verčia skaitytoją susimąstyti. Knyga parašyta su didžiule meile ir rūpesčiu jaunimu, tačiau kartu ir su dideliu reiklumu. Autorius ne pataikauja, o kviečia į didvyriškumą, į riterišką kovą už savo sielos tyrumą ir kilnius idealus.
Išvados
„Jaunuolio kovos“ yra klasikinis krikščioniškos jaunimo literatūros pavyzdys, nepraradęs savo aktualumo. Tai knyga, kuri drąsiai ir atvirai kalba apie temas, kurias dažnai vengiama liesti. Ji suteikia ne tik perspėjimų, bet ir konkrečių priemonių, kaip jaunam žmogui išlikti doram sudėtingame pasaulyje. Tai puikus vadovas ne tik patiems jaunuoliams, bet ir jų tėvams bei auklėtojams, padedantis suprasti brendimo amžiaus iššūkius ir rasti kelius, kaip padėti jaunai sielai laimėti svarbiausias gyvenimo kovas.
Vengrų teologo ir jaunimo ugdytojo Dr. Tihamer Toth knyga „Jaunuolio kovos (Skaistus jaunuolio brendimas)“ – tai tiesus, bekompromisis ir tėviškai rūpestingas vadovas jaunam vyrui, stovinčiam pačiame sudėtingiausiame savo gyvenimo etape. Tai ne švelnus pasakojimas, o veikiau kovos strategijos vadovėlis, skirtas padėti jaunuoliui atpažinti pavojus, suprasti savo prigimtį ir nugalėti vidines bei išorines kovas, ypač tas, kurios susijusios su brendimu ir skaistybės išsaugojimu.
Nuo Vaiko iki Vyro: Šventas Pavasaris ir Didžioji Kova
Knygos autorius brendimo amžių (nuo 14 iki 21 metų) vaizduoja kaip didžiųjų permainų, „šventojo pavasario“, metą, kai jaunuolio siela ir kūnas išgyvena tikrą revoliuciją. Tothas šį laikotarpį apibūdina kaip „kovą tarp vaiko ir vyro“, kurios tikslas – vyro pergalė.
Tvėrėjo Planai ir Pirmoji Meilė: Knyga prasideda nuo didingo Kūrėjo plano išdėstymo, aiškinant lyčių skirtumo prasmę ir moterystės šventumą. Autorius jautriai ir pagarbiai paliečia pirmosios meilės, naujų jausmų ir nesuprantamo ilgesio temą, paaiškindamas tai kaip natūralų Dievo plano dalį, ruošiančią jaunuolį būsimai šeimai. Jis pabrėžia, kad šios bundančios jėgos yra šventos ir skirtos kilniems tikslams.
Kryžkelė ir Bedugnė: Tačiau šis gražus planas susiduria su didžiuliais pavojais. Tothas vaizdingai piešia jaunuolio kryžkelę, kurioje susitinka Dorybė ir Nuodėmė. Didžiausias dėmesys skiriamas neskaistybės nuodėmei, kurią autorius vaizduoja kaip „devyngalvį slibiną“ ir „dvokiančias pelkes“. Labai atvirai ir negailestingai aprašomos fizinės ir dvasinės nuodėmingo gyvenimo pasekmės: sveikatos praradimas, valios susilpnėjimas, dvasinis atšipimas, netikėjimas ir galutinė pražūtis. Autorius nevengia šiurpių palyginimų ir pavyzdžių, siekdamas parodyti, kad trumpalaikis malonumas veda į ilgalaikę kančią ir savęs sunaikinimą.
Ginklai Kovai: Knygos pabaigoje pateikiamas visas „ginklų arsenalas“ kovai su pagundomis. Tai ne tik malda, išpažintis ir Komunija, bet ir praktiniai patarimai: valios grūdinimas per mažus kasdienius nusigalinėjimus, tinkamas laisvalaikio praleidimas, sportas, gamtos meilė, gerų knygų skaitymas ir blogos draugijos vengimas. Ypač pabrėžiamas poreikis turėti dvasios vadovą – kunigą, su kuriuo jaunuolis galėtų atvirai pasikalbėti apie savo sunkumus.
Tiesioginis ir Įkvepiantis Stilius
Dr. Tihamer Toth kalba jaunuoliui kaip „jaunajam draugui“. Jo stilius yra labai tiesioginis, aiškus, kupinas vaizdingų metaforų (du ežerai, kryžkelė, kova su slibinu) ir retorinių klausimų, kurie verčia skaitytoją susimąstyti. Knyga parašyta su didžiule meile ir rūpesčiu jaunimu, tačiau kartu ir su dideliu reiklumu. Autorius ne pataikauja, o kviečia į didvyriškumą, į riterišką kovą už savo sielos tyrumą ir kilnius idealus.
Išvados
„Jaunuolio kovos“ yra klasikinis krikščioniškos jaunimo literatūros pavyzdys, nepraradęs savo aktualumo. Tai knyga, kuri drąsiai ir atvirai kalba apie temas, kurias dažnai vengiama liesti. Ji suteikia ne tik perspėjimų, bet ir konkrečių priemonių, kaip jaunam žmogui išlikti doram sudėtingame pasaulyje. Tai puikus vadovas ne tik patiems jaunuoliams, bet ir jų tėvams bei auklėtojams, padedantis suprasti brendimo amžiaus iššūkius ir rasti kelius, kaip padėti jaunai sielai laimėti svarbiausias gyvenimo kovas.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 186
Tihamer Toth, Antanas Maceina (Išvertė)

1948
Knygos „Jaunuolio religija“ apžvalga Vengrų vyskupo ir rašytojo Tihamero Totho knyga „Jaunuolio religija“ yra klasikinis krikščioniškosios pedagogikos veikalas, skirtas jauniems vyrams, stovintiems ant brandos slenksčio. Tai išsamus vadovas, apimantis praktiškai visas jauno žmogaus gyvenimo sritis – nuo kasdienio etiketo iki giliausių dvasinių klausimų, ir visa tai grindžiama tvirtu religiniu pamatu. Knyga siekia ne tik pamokyti, bet ir įkvėpti jaunuolį tapti disciplinuotu, doru, išsilavinusiu ir tvirto būdo vyru, kurio gyvenimas būtų prasmingas ir skirtas aukštesniems idealams.
Pagrindinės temos
Knygos turinį galima suskirstyti į keletą esminių dalių, kurias visas jungia religijos gija.
Charakteris ir elgesio kultūra: Didelis dėmesys skiriamas išorinei kultūrai kaip vidinio kilnumo atspindžiui. Autorius teigia, kad tikrasis mandagumas kyla iš geros širdies, o ne vien iš išmoktų manierų. Išsamiai aptariamos elgesio taisyklės įvairiose situacijose: draugijoje , prie stalo , šokiuose. Pabrėžiama, kad pagarbus elgesys su tėvais, mokytojais, moterimis ir net tarnais yra tikro džentelmeno bruožas.
Studijos ir intelektinis lavinimasis: Ši dalis – tai praktinis vadovas, kaip efektyviai mokytis. T. Tothas pataria mokytis džiaugsmingai , susikaupus ir sistemingai, taikant tokius metodus kaip medžiagos skaidymas („divide et impera“) ar ritmo panaudojimas įsiminimui. Knygoje ginama klasikinių kalbų (lotynų ir graikų) svarba proto lavinimui ir pabrėžiama būtinybė skaityti vertingą literatūrą, vengiant menkaverčių ar moraliai žalingų kūrinių.
Sveikata ir kūno kultūra: Vadovaudamasis posakiu „sveika siela sveikame kūne“, autorius skatina jaunuolius rūpintis savo fizine būkle. Aptariama taisyklingos mitybos , miego ir kūno grūdinimo svarba. Sportas ir žaidimai vertinami ne tik kaip pramoga, bet ir kaip priemonė ugdyti valią, ištvermę ir garbingumą. Vis dėlto perspėjama, kad sportas netaptų stabu, nustelbiančiu dvasinius ir intelektinius tikslus.
Religija kaip gyvenimo pamatas: Tai yra kertinė knygos ašis. Autorius teigia, kad visavertis, doras ir laimingas gyvenimas yra neįmanomas be Dievo. Ši idėja iliustruojama įsimintina metafora apie vorą, kuris, nukirpęs aukštyn einantį siūlą (religiją), suardo visą savo tinklą. Knygoje aptariami praktiniai tikėjimo aspektai: malda , sekmadienio Mišių lankymas , Išpažinties ir Komunijos svarba. Pabrėžiamas „vyriškas religingumas“ – aktyvus, valingas ir sąmoningas tikėjimas, integruotas į kasdienybę, o ne vien jausmingas ar formalus pamaldumas.
Stilius ir tonas
Tihamero Totho rašymo stilius yra tiesus, autoritetingas ir pamokantis. Jis nuolat kreipiasi į skaitytoją „jaunuoli“ arba „mano drauge“, kurdamas asmenišką, tėvišką santykį. Tekstas gausiai iliustruojamas pavyzdžiais iš istorijos, šventųjų gyvenimų, anekdotais, palyginimais ir sentencijomis, kas daro jį gyvesnį ir lengviau įsimenamą.
Įvertinimas
„Jaunuolio religija“ – tai monumentalus bandymas aprėpti visus jauno vyro auklėjimo aspektus, suteikiant jam tvirtą moralinį kompasą. Knygos stiprybė – jos holistinis požiūris, kuriame dvasinis, intelektinis, socialinis ir fizinis lavinimas yra neatsiejami. Daugelis autoriaus patarimų, ypač susijusių su disciplinos, charakterio tvirtumo ir atsakomybės ugdymu, išlieka aktualūs ir šiandien.
Vis dėlto, skaitant knygą, akivaizdu, kad ji yra savo laikmečio produktas. Kai kurios socialinės normos, požiūris į tam tikrus visuomenės reiškinius ar specifiniai pavyzdžiai šiuolaikiniam skaitytojui gali atrodyti pasenę. Griežtas ir dogmatiškas tonas taip pat gali būti priimtinas ne visiems.
Išvada
„Jaunuolio religija“ yra vertingas XX a. pradžios krikščioniškosios minties ir auklėjimo filosofijos dokumentas. Tai išsamus ir bekompromisis vadovas, skirtas tiems, kurie ieško aiškių moralinių gairių ir nori savo gyvenimą grįsti tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis. Nors kai kurie aspektai atspindi praėjusios epochos dvasią, pamatinės idėjos apie pareigą, garbę, discipliną, tikėjimo ir prasmės paieškas išlieka universalios ir gali įkvėpti ne vieną jaunuolį, siekiantį tapti brandžia asmenybe.
Pagrindinės temos
Knygos turinį galima suskirstyti į keletą esminių dalių, kurias visas jungia religijos gija.
Charakteris ir elgesio kultūra: Didelis dėmesys skiriamas išorinei kultūrai kaip vidinio kilnumo atspindžiui. Autorius teigia, kad tikrasis mandagumas kyla iš geros širdies, o ne vien iš išmoktų manierų. Išsamiai aptariamos elgesio taisyklės įvairiose situacijose: draugijoje , prie stalo , šokiuose. Pabrėžiama, kad pagarbus elgesys su tėvais, mokytojais, moterimis ir net tarnais yra tikro džentelmeno bruožas.
Studijos ir intelektinis lavinimasis: Ši dalis – tai praktinis vadovas, kaip efektyviai mokytis. T. Tothas pataria mokytis džiaugsmingai , susikaupus ir sistemingai, taikant tokius metodus kaip medžiagos skaidymas („divide et impera“) ar ritmo panaudojimas įsiminimui. Knygoje ginama klasikinių kalbų (lotynų ir graikų) svarba proto lavinimui ir pabrėžiama būtinybė skaityti vertingą literatūrą, vengiant menkaverčių ar moraliai žalingų kūrinių.
Sveikata ir kūno kultūra: Vadovaudamasis posakiu „sveika siela sveikame kūne“, autorius skatina jaunuolius rūpintis savo fizine būkle. Aptariama taisyklingos mitybos , miego ir kūno grūdinimo svarba. Sportas ir žaidimai vertinami ne tik kaip pramoga, bet ir kaip priemonė ugdyti valią, ištvermę ir garbingumą. Vis dėlto perspėjama, kad sportas netaptų stabu, nustelbiančiu dvasinius ir intelektinius tikslus.
Religija kaip gyvenimo pamatas: Tai yra kertinė knygos ašis. Autorius teigia, kad visavertis, doras ir laimingas gyvenimas yra neįmanomas be Dievo. Ši idėja iliustruojama įsimintina metafora apie vorą, kuris, nukirpęs aukštyn einantį siūlą (religiją), suardo visą savo tinklą. Knygoje aptariami praktiniai tikėjimo aspektai: malda , sekmadienio Mišių lankymas , Išpažinties ir Komunijos svarba. Pabrėžiamas „vyriškas religingumas“ – aktyvus, valingas ir sąmoningas tikėjimas, integruotas į kasdienybę, o ne vien jausmingas ar formalus pamaldumas.
Stilius ir tonas
Tihamero Totho rašymo stilius yra tiesus, autoritetingas ir pamokantis. Jis nuolat kreipiasi į skaitytoją „jaunuoli“ arba „mano drauge“, kurdamas asmenišką, tėvišką santykį. Tekstas gausiai iliustruojamas pavyzdžiais iš istorijos, šventųjų gyvenimų, anekdotais, palyginimais ir sentencijomis, kas daro jį gyvesnį ir lengviau įsimenamą.
Įvertinimas
„Jaunuolio religija“ – tai monumentalus bandymas aprėpti visus jauno vyro auklėjimo aspektus, suteikiant jam tvirtą moralinį kompasą. Knygos stiprybė – jos holistinis požiūris, kuriame dvasinis, intelektinis, socialinis ir fizinis lavinimas yra neatsiejami. Daugelis autoriaus patarimų, ypač susijusių su disciplinos, charakterio tvirtumo ir atsakomybės ugdymu, išlieka aktualūs ir šiandien.
Vis dėlto, skaitant knygą, akivaizdu, kad ji yra savo laikmečio produktas. Kai kurios socialinės normos, požiūris į tam tikrus visuomenės reiškinius ar specifiniai pavyzdžiai šiuolaikiniam skaitytojui gali atrodyti pasenę. Griežtas ir dogmatiškas tonas taip pat gali būti priimtinas ne visiems.
Išvada
„Jaunuolio religija“ yra vertingas XX a. pradžios krikščioniškosios minties ir auklėjimo filosofijos dokumentas. Tai išsamus ir bekompromisis vadovas, skirtas tiems, kurie ieško aiškių moralinių gairių ir nori savo gyvenimą grįsti tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis. Nors kai kurie aspektai atspindi praėjusios epochos dvasią, pamatinės idėjos apie pareigą, garbę, discipliną, tikėjimo ir prasmės paieškas išlieka universalios ir gali įkvėpti ne vieną jaunuolį, siekiantį tapti brandžia asmenybe.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 40
François Mauriac

Vilnius 2003
Knygos Apžvalga: François Mauriac „Jėzaus gyvenimas“
Literatūrinis žvilgsnis į Dievo ir Žmogaus dramą
1936 m. pirmą kartą išleista ir 2003 m. leidyklos „Ardor“ lietuvių skaitytojams pristatyta Nobelio premijos laureato François Mauriac knyga „Jėzaus gyvenimas“ (Vie de Jésus) yra ne istoriko ar teologo, o rašytojo-romanisto bandymas pažvelgti į centrinę krikščionybės figūrą. Mauriac, pasitelkdamas savo, kaip „prasimanytų herojų gyvenimo“ žinovo, įgūdžius, siekia atskleisti gyvą, o ne dirbtinę Evangelijų asmenybę.
Autoriaus Tikslas: Nuo dogmos prie asmens
Knygos pratarmėje autorius išsako savo motyvaciją. Anot jo, istorikai ir egzegetai, tyrinėdami Kristaus gyvenimą, dažnai susiduria su dviem kraštutinumais: netikintieji, paneigdami antgamtiškumą, visiškai nesuvokia savo tyrinėjamo objekto esmės , o tikintys rašytojai, apimti pamaldaus uolumo, neretai užgožia žmogiškąjį Jėzaus paveikslą, palikdami tik spindintį „antro Dieviškojo Asmens žėrėjimą“. Dėl to, pasak Mauriac, Jėzaus figūra daugeliui praranda aiškius kontūrus ir nustoja priminti gyvą asmenį.
Mauriac siekia nužerti „amžių rūdis“ ir „švelninančių komentarų sluoksnius“ , kad skaitytojas išgirstų autentišką, su niekuo nesumaišomą Kristaus balsą – balsą, kuris, pasak šventovės sargybinių, yra toks, kokiu „niekuomet žmogus nėra taip kalbėjęs“.
Kristaus Portretas: Prieštaravimų vienybė
Mauriac meistriškai tapo sudėtingą ir daugialypį Kristaus portretą. Tai:
Žmogus tarp žmonių: Dailidė iš Nazareto, taip įaugęs į savo giminę ir aplinką, kad jį atpažinti iš minios Judui prireikė pabučiavimo. Kaimynai stebisi, kai jis prabyla sinagogoje: „Ar jis ne dailidė, Marijos sūnus?“.
Dievas, kalbantis kaip Dievas: Šis vargšų galilėjietis elgiasi ir kalba su dieviška galia, kuri sukelia ir garbinimą, ir neapykantą.
Aistringa ir rami asmenybė: Mauriac aprašo Jėzų kaip „ūmų, kartais įnirtusį kaip ir kiekviena meilė“ , tačiau po šiuo smarkumu slypi „gelmių ramybė“, kylanti iš vienybės su Tėvu.
Skaldantis, o ne taikantis: Knygoje pabrėžiama, kad Jėzus atėjo nešti ne taikos, o kalavijo. Jo reikalavimai – palikti viską, mylėti jį labiau už artimiausius žmones – yra radikalūs, keliantys pasipiktinimą ir atgrasūs „menkystoms“ bei „lepiems“.
Struktūra ir Stilius: Chronologinė meditacija
Knyga chronologiškai seka Jėzaus gyvenimo kelią nuo tyliųjų metų Nazarete iki Prisikėlimo. Kiekvienas skyrius – tai ne sausas faktų atpasakojimas, o gili psichologinė ir dvasinė įvykių analizė. Mauriac neria į veikėjų vidinį pasaulį:
Marijos tylų laukimą ir širdyje saugomus žodžius, kai angelo pažadai, regis, nesipildo.
Judui skirtas visas skyrius, kuriame autorius bando rekonstruoti sudėtingą išdaviko psichologiją – jo praktiškumą, tikėjimą žemiška sėkme, nusivylimą ir galiausiai tragišką neapykantą.
Apaštalų nesupratimą, vaikiškas ambicijas ir lėtą, sunkų kelią į tikėjimą.
Piloto politinį pragmatizmą, prietaringą baimę ir bandymus išsisukti nuo atsakomybės.
Pasakojimas persmelktas Evangelijos citatų, kurios organiškai įpinamos į autoriaus apmąstymus, suteikdamos naratyvui autentiškumo ir gilumo.
Išvada
François Mauriac „Jėzaus gyvenimas“ yra galingas ir jaudinantis kūrinys. Tai knyga, kuri sėkmingai išvengia tiek sentimentalumo, tiek šalto akademiškumo. Autorius skaitytojui siūlo ne doktrinų rinkinį, o gyvą susitikimą su asmeniu – sudėtingu, reikalaujančiu, kartais šiurkščiu, bet visada kupinu beribės meilės ir gailestingumo. Tai literatūrinė kelionė, leidžianti iš naujo atrasti Evangelijos dramą ir Kristaus asmens patrauklumą bei radikalumą. Ji skirta tiems, kurie trokšta pažinti ne „patogų“ ar „sušvelnintą“, o gyvą ir amžinai aktualų Jėzų Kristų.
Literatūrinis žvilgsnis į Dievo ir Žmogaus dramą
1936 m. pirmą kartą išleista ir 2003 m. leidyklos „Ardor“ lietuvių skaitytojams pristatyta Nobelio premijos laureato François Mauriac knyga „Jėzaus gyvenimas“ (Vie de Jésus) yra ne istoriko ar teologo, o rašytojo-romanisto bandymas pažvelgti į centrinę krikščionybės figūrą. Mauriac, pasitelkdamas savo, kaip „prasimanytų herojų gyvenimo“ žinovo, įgūdžius, siekia atskleisti gyvą, o ne dirbtinę Evangelijų asmenybę.
Autoriaus Tikslas: Nuo dogmos prie asmens
Knygos pratarmėje autorius išsako savo motyvaciją. Anot jo, istorikai ir egzegetai, tyrinėdami Kristaus gyvenimą, dažnai susiduria su dviem kraštutinumais: netikintieji, paneigdami antgamtiškumą, visiškai nesuvokia savo tyrinėjamo objekto esmės , o tikintys rašytojai, apimti pamaldaus uolumo, neretai užgožia žmogiškąjį Jėzaus paveikslą, palikdami tik spindintį „antro Dieviškojo Asmens žėrėjimą“. Dėl to, pasak Mauriac, Jėzaus figūra daugeliui praranda aiškius kontūrus ir nustoja priminti gyvą asmenį.
Mauriac siekia nužerti „amžių rūdis“ ir „švelninančių komentarų sluoksnius“ , kad skaitytojas išgirstų autentišką, su niekuo nesumaišomą Kristaus balsą – balsą, kuris, pasak šventovės sargybinių, yra toks, kokiu „niekuomet žmogus nėra taip kalbėjęs“.
Kristaus Portretas: Prieštaravimų vienybė
Mauriac meistriškai tapo sudėtingą ir daugialypį Kristaus portretą. Tai:
Žmogus tarp žmonių: Dailidė iš Nazareto, taip įaugęs į savo giminę ir aplinką, kad jį atpažinti iš minios Judui prireikė pabučiavimo. Kaimynai stebisi, kai jis prabyla sinagogoje: „Ar jis ne dailidė, Marijos sūnus?“.
Dievas, kalbantis kaip Dievas: Šis vargšų galilėjietis elgiasi ir kalba su dieviška galia, kuri sukelia ir garbinimą, ir neapykantą.
Aistringa ir rami asmenybė: Mauriac aprašo Jėzų kaip „ūmų, kartais įnirtusį kaip ir kiekviena meilė“ , tačiau po šiuo smarkumu slypi „gelmių ramybė“, kylanti iš vienybės su Tėvu.
Skaldantis, o ne taikantis: Knygoje pabrėžiama, kad Jėzus atėjo nešti ne taikos, o kalavijo. Jo reikalavimai – palikti viską, mylėti jį labiau už artimiausius žmones – yra radikalūs, keliantys pasipiktinimą ir atgrasūs „menkystoms“ bei „lepiems“.
Struktūra ir Stilius: Chronologinė meditacija
Knyga chronologiškai seka Jėzaus gyvenimo kelią nuo tyliųjų metų Nazarete iki Prisikėlimo. Kiekvienas skyrius – tai ne sausas faktų atpasakojimas, o gili psichologinė ir dvasinė įvykių analizė. Mauriac neria į veikėjų vidinį pasaulį:
Marijos tylų laukimą ir širdyje saugomus žodžius, kai angelo pažadai, regis, nesipildo.
Judui skirtas visas skyrius, kuriame autorius bando rekonstruoti sudėtingą išdaviko psichologiją – jo praktiškumą, tikėjimą žemiška sėkme, nusivylimą ir galiausiai tragišką neapykantą.
Apaštalų nesupratimą, vaikiškas ambicijas ir lėtą, sunkų kelią į tikėjimą.
Piloto politinį pragmatizmą, prietaringą baimę ir bandymus išsisukti nuo atsakomybės.
Pasakojimas persmelktas Evangelijos citatų, kurios organiškai įpinamos į autoriaus apmąstymus, suteikdamos naratyvui autentiškumo ir gilumo.
Išvada
François Mauriac „Jėzaus gyvenimas“ yra galingas ir jaudinantis kūrinys. Tai knyga, kuri sėkmingai išvengia tiek sentimentalumo, tiek šalto akademiškumo. Autorius skaitytojui siūlo ne doktrinų rinkinį, o gyvą susitikimą su asmeniu – sudėtingu, reikalaujančiu, kartais šiurkščiu, bet visada kupinu beribės meilės ir gailestingumo. Tai literatūrinė kelionė, leidžianti iš naujo atrasti Evangelijos dramą ir Kristaus asmens patrauklumą bei radikalumą. Ji skirta tiems, kurie trokšta pažinti ne „patogų“ ar „sušvelnintą“, o gyvą ir amžinai aktualų Jėzų Kristų.