Dievas
- Išsami informacija
- Peržiūros: 61
JUOZAS
PRUNSKIS
PUTNAM 1958
Knygos „Metai su Dievu“ apžvalga: Dvasinės įžvalgos ir praktiniai pamokymai kasdienybei
Juozas Prunskis savo knyga „Metai su Dievu“ pristato unikalų dvasinį vadovą, skirtą įpinti tikėjimą ir dvasingumą į kiekvieną gyvenimo dieną. Šis veikalas, struktūrizuotas pagal liturginius metus – nuo Advento ramybės iki didžiųjų švenčių šviesos, – yra ne tik apmąstymų rinkinys, bet ir praktinis gidas siekiantiems gilesnio ryšio su Dievu.
Knygos turinys ir struktūra:
Knyga suskirstyta į keturis pagrindinius skyrius: „Adventas ir Kalėdų laikotarpis“, „Gavėnia ir Velykų laikotarpis“, „Sekminių laikotarpis“ ir „Didžios dienos“. Kiekvienas skyrius detaliai nagrinėja konkretaus laikotarpio Evangelijos skaitinius, praturtindamas juos dvasinėmis mintimis ir iliustratyviais pavyzdžiais. Autorius, remdamasis ne tik Šventuoju Raštu, bet ir Bažnyčios Tėvų, šventųjų bei garsių mąstytojų įžvalgomis, sukuria daugiasluoksnį naratyvą, leidžiantį skaitytojui giliau panirti į nagrinėjamas temas.
Pagrindinės knygos idėjos:
Viena pagrindinių knygos idėjų – raginimas gyventi ne tik kalbant apie religiją, bet ja ir gyvenant. Prunskis atkreipia dėmesį į kasdienio gyvenimo iššūkius, kurie dažnai trukdo dvasiniam tobulėjimui, ir siūlo konkrečius būdus, kaip įveikti šias kliūtis. Knygoje gvildenamos tokios temos kaip nuodėmės atsiradimas ir jos padariniai, atgailos ir pasitaisymo svarba, nuolankumas, dėkingumas, artimo meilė ir pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Autorius pabrėžia, kad net mažiausi geri darbai, atlikti su tinkama intencija, tampa vertingi Dievo akyse ir neša dvasinę naudą.
Knygos nauda skaitytojui:
Ši knyga yra universali ir naudinga įvairiems skaitytojams. Ji gali pasitarnauti kaip asmeninių apmąstymų šaltinis, padedantis susitelkti ir atrasti ramybę kasdienybės šurmulyje. Sergantys ar tie, kurie negali lankytis bažnyčioje, ras joje guodžiančius pamokslus ir dvasinę paramą. Kunigams ir dvasininkams tai vertingas įrankis, suteikiantis įkvėpimo ir minčių savo pamokslams. Lietuvių išeiviams knyga siūlo brangią jungtį su lietuviška dvasine tradicija, leidžiančią išlaikyti gyvą tikėjimą ir tapatybę toli nuo tėvynės.
Knygos rėmėjai ir autorių indėlis:
Knygos išleidimą rėmė Agnietė Gilienė, iškili lietuviškos spaudos platintoja, kurios indėlis pabrėžia lietuviškos dvasinės literatūros svarbą ir tradiciją. Taip pat dėkojama Nekalto Prasidėjimo seserims už jų pasišventimą lietuvių dvasios kultūrai. Juozas Prunskis, pats būdamas kunigas, puikiai sujungia teologines žinias su praktine įžvalga, pateikdamas jas lengvai suprantama ir įkvepiančia forma.
Apibendrinant, „Metai su Dievu“ – tai knyga, kviečianti skaitytoją į gilią dvasinę kelionę, mokanti atpažinti Dievo buvimą kasdieniame gyvenime ir skatinanti gyventi tikėjimu, viltimi ir meile. Tai puikus vadovas visiems, ieškantiems dvasinio peno ir norintiems praturtinti savo gyvenimą.
Juozas Prunskis savo knyga „Metai su Dievu“ pristato unikalų dvasinį vadovą, skirtą įpinti tikėjimą ir dvasingumą į kiekvieną gyvenimo dieną. Šis veikalas, struktūrizuotas pagal liturginius metus – nuo Advento ramybės iki didžiųjų švenčių šviesos, – yra ne tik apmąstymų rinkinys, bet ir praktinis gidas siekiantiems gilesnio ryšio su Dievu.
Knygos turinys ir struktūra:
Knyga suskirstyta į keturis pagrindinius skyrius: „Adventas ir Kalėdų laikotarpis“, „Gavėnia ir Velykų laikotarpis“, „Sekminių laikotarpis“ ir „Didžios dienos“. Kiekvienas skyrius detaliai nagrinėja konkretaus laikotarpio Evangelijos skaitinius, praturtindamas juos dvasinėmis mintimis ir iliustratyviais pavyzdžiais. Autorius, remdamasis ne tik Šventuoju Raštu, bet ir Bažnyčios Tėvų, šventųjų bei garsių mąstytojų įžvalgomis, sukuria daugiasluoksnį naratyvą, leidžiantį skaitytojui giliau panirti į nagrinėjamas temas.
Pagrindinės knygos idėjos:
Viena pagrindinių knygos idėjų – raginimas gyventi ne tik kalbant apie religiją, bet ja ir gyvenant. Prunskis atkreipia dėmesį į kasdienio gyvenimo iššūkius, kurie dažnai trukdo dvasiniam tobulėjimui, ir siūlo konkrečius būdus, kaip įveikti šias kliūtis. Knygoje gvildenamos tokios temos kaip nuodėmės atsiradimas ir jos padariniai, atgailos ir pasitaisymo svarba, nuolankumas, dėkingumas, artimo meilė ir pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Autorius pabrėžia, kad net mažiausi geri darbai, atlikti su tinkama intencija, tampa vertingi Dievo akyse ir neša dvasinę naudą.
Knygos nauda skaitytojui:
Ši knyga yra universali ir naudinga įvairiems skaitytojams. Ji gali pasitarnauti kaip asmeninių apmąstymų šaltinis, padedantis susitelkti ir atrasti ramybę kasdienybės šurmulyje. Sergantys ar tie, kurie negali lankytis bažnyčioje, ras joje guodžiančius pamokslus ir dvasinę paramą. Kunigams ir dvasininkams tai vertingas įrankis, suteikiantis įkvėpimo ir minčių savo pamokslams. Lietuvių išeiviams knyga siūlo brangią jungtį su lietuviška dvasine tradicija, leidžiančią išlaikyti gyvą tikėjimą ir tapatybę toli nuo tėvynės.
Knygos rėmėjai ir autorių indėlis:
Knygos išleidimą rėmė Agnietė Gilienė, iškili lietuviškos spaudos platintoja, kurios indėlis pabrėžia lietuviškos dvasinės literatūros svarbą ir tradiciją. Taip pat dėkojama Nekalto Prasidėjimo seserims už jų pasišventimą lietuvių dvasios kultūrai. Juozas Prunskis, pats būdamas kunigas, puikiai sujungia teologines žinias su praktine įžvalga, pateikdamas jas lengvai suprantama ir įkvepiančia forma.
Apibendrinant, „Metai su Dievu“ – tai knyga, kviečianti skaitytoją į gilią dvasinę kelionę, mokanti atpažinti Dievo buvimą kasdieniame gyvenime ir skatinanti gyventi tikėjimu, viltimi ir meile. Tai puikus vadovas visiems, ieškantiems dvasinio peno ir norintiems praturtinti savo gyvenimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 270
Jonas Vytautas Nistelis
Šiauliai 1998
Knygos Apžvalga: Jono Vytauto Nistelio „Žodžio aidai“
Poetiškas ir giluminis žvilgsnis į Naująjį Testamentą
Jono Vytauto Nistelio (1922–1986), architekto, poeto ir vertėjo, knyga „Žodžio aidai: mąstymai“ yra unikalus dvasinis palikimas – tai ne sausas teologinis traktatas, o gyva, pulsuojanti meditacija, gimusi iš asmeninio susitikimo su Šventuoju Raštu.
1998 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista knyga, parašyta 1946–1964 metais, yra gilus ir poetiškas bandymas išgirsti Evangelijos „aidus“ ir perteikti juos skaitytojui.
Knygos struktūra metodiška: ji pradedama bendrais apmąstymais apie Šventąjį Raštą, pavadintais „RAŠTO aidas“, o vėliau nuosekliai keliaujama per keturias evangelijas – Mato, Morkaus, Luko ir Jono – kiekvienai skiriant atskirą skyrių. Autorius nesiekia pateikti mokslinės egzegezės; vietoj to, jis siūlo trumpus, aforistinius apmąstymus, kylančius iš konkrečių Evangelijos eilučių. Pats pavadinimas „Žodžio aidai“ ir paantraštė „mąstymai“ nurodo autoriaus intenciją – ne aiškinti, o atliepti, ne teigti, o kviesti į apmąstymą.
Nistelio stilius išsiskiria metaforų gausa ir paradoksalumu, atspindinčiu paties tikėjimo prigimtį. Evangeliją jis vadina „svambalu, kuriuo tikrinamas Bažnyčios sienų vertikalumas“ , o keturis evangelistus lygina su skirtingų technikų dailininkais, tapančiais to paties Asmens portretą. Jis drąsiai jungia dvasines įžvalgas su vaizdiniais iš gamtos, mokslo (pvz., energijos tvermės dėsnio ar Einšteino formulės ) ir architektūros, taip kurdamas daugiasluoksnį ir paveikų pasakojimą.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Senojo ir Naujojo Testamentų santykis: Autorius nuolat lygina ir priešpriešina šias dvi Šventojo Rašto dalis. Senasis Testamentas jam – „tobulumo mokykla“, o Naujasis – „šventumo mokykla“. ST pabrėžia teisybę, o NT – gailestingumą ir meilę. Kristus yra tas, kuris įvykdo Senąjį Testamentą, suteikdamas jam galutinę prasmę.
Veidmainystės kritika: Nistelis aštriai pasisako prieš fariziejišką teisuoliškumą, formalų pamaldumą, kuriame pamirštama meilės dvasia. Jis nuolat pabrėžia vidinės nuostatos, o ne išorinių veiksmų svarbą.
Meilės įsakymo išaukštinimas: Meilė Dievui ir artimui yra visos Evangelijos ašis. Jėzaus įsakymas „Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau“ yra aukščiausias įstatymas, pranokstantis visus kitus.
Tikėjimo paradoksai: Autoriui krikščionybė kupina paradoksų: Geroji Naujiena skelbiama per kančią ir mirtį , stiprybė randama silpnume, o gyvybė – per mirtį. Šie paradoksai nėra prieštaravimai, o gilesnės, antgamtinės tiesos išraiška.
„Žodžio aidai“ nėra knyga, skirta greitam skaitymui. Tai – dvasinis vadovas, kviečiantis stabtelėti prie kiekvieno sakinio, įsiklausyti ir leisti Evangelijos žodžiui atliepti savo širdyje. Knyga, turinti oficialų Bažnyčios pritarimą (Nihil Obstat ir Imprimatur), yra vertingas šaltinis kiekvienam tikinčiajam, ieškančiam gilesnio, asmeniškesnio santykio su Dievo Žodžiu. Tai poezijos ir teologijos sintezė, liudijanti apie autoriaus gilų tikėjimą ir talentą pamatyti amžinybės atšvaitus kasdienybės detalėse.
Poetiškas ir giluminis žvilgsnis į Naująjį Testamentą
Jono Vytauto Nistelio (1922–1986), architekto, poeto ir vertėjo, knyga „Žodžio aidai: mąstymai“ yra unikalus dvasinis palikimas – tai ne sausas teologinis traktatas, o gyva, pulsuojanti meditacija, gimusi iš asmeninio susitikimo su Šventuoju Raštu.
1998 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista knyga, parašyta 1946–1964 metais, yra gilus ir poetiškas bandymas išgirsti Evangelijos „aidus“ ir perteikti juos skaitytojui.
Knygos struktūra metodiška: ji pradedama bendrais apmąstymais apie Šventąjį Raštą, pavadintais „RAŠTO aidas“, o vėliau nuosekliai keliaujama per keturias evangelijas – Mato, Morkaus, Luko ir Jono – kiekvienai skiriant atskirą skyrių. Autorius nesiekia pateikti mokslinės egzegezės; vietoj to, jis siūlo trumpus, aforistinius apmąstymus, kylančius iš konkrečių Evangelijos eilučių. Pats pavadinimas „Žodžio aidai“ ir paantraštė „mąstymai“ nurodo autoriaus intenciją – ne aiškinti, o atliepti, ne teigti, o kviesti į apmąstymą.
Nistelio stilius išsiskiria metaforų gausa ir paradoksalumu, atspindinčiu paties tikėjimo prigimtį. Evangeliją jis vadina „svambalu, kuriuo tikrinamas Bažnyčios sienų vertikalumas“ , o keturis evangelistus lygina su skirtingų technikų dailininkais, tapančiais to paties Asmens portretą. Jis drąsiai jungia dvasines įžvalgas su vaizdiniais iš gamtos, mokslo (pvz., energijos tvermės dėsnio ar Einšteino formulės ) ir architektūros, taip kurdamas daugiasluoksnį ir paveikų pasakojimą.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Senojo ir Naujojo Testamentų santykis: Autorius nuolat lygina ir priešpriešina šias dvi Šventojo Rašto dalis. Senasis Testamentas jam – „tobulumo mokykla“, o Naujasis – „šventumo mokykla“. ST pabrėžia teisybę, o NT – gailestingumą ir meilę. Kristus yra tas, kuris įvykdo Senąjį Testamentą, suteikdamas jam galutinę prasmę.
Veidmainystės kritika: Nistelis aštriai pasisako prieš fariziejišką teisuoliškumą, formalų pamaldumą, kuriame pamirštama meilės dvasia. Jis nuolat pabrėžia vidinės nuostatos, o ne išorinių veiksmų svarbą.
Meilės įsakymo išaukštinimas: Meilė Dievui ir artimui yra visos Evangelijos ašis. Jėzaus įsakymas „Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau“ yra aukščiausias įstatymas, pranokstantis visus kitus.
Tikėjimo paradoksai: Autoriui krikščionybė kupina paradoksų: Geroji Naujiena skelbiama per kančią ir mirtį , stiprybė randama silpnume, o gyvybė – per mirtį. Šie paradoksai nėra prieštaravimai, o gilesnės, antgamtinės tiesos išraiška.
„Žodžio aidai“ nėra knyga, skirta greitam skaitymui. Tai – dvasinis vadovas, kviečiantis stabtelėti prie kiekvieno sakinio, įsiklausyti ir leisti Evangelijos žodžiui atliepti savo širdyje. Knyga, turinti oficialų Bažnyčios pritarimą (Nihil Obstat ir Imprimatur), yra vertingas šaltinis kiekvienam tikinčiajam, ieškančiam gilesnio, asmeniškesnio santykio su Dievo Žodžiu. Tai poezijos ir teologijos sintezė, liudijanti apie autoriaus gilų tikėjimą ir talentą pamatyti amžinybės atšvaitus kasdienybės detalėse.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 63
STASYS YLA
Torontas 1964
Stasio Ylos knygos „Dievas Sutemose“ apžvalga
Stasio Ylos knyga „Dievas Sutemose“ – tai gili ir novatoriška psichologinė religinių krizių ir dvasinių kelionių analizė, nagrinėjanti Lietuvos inteligentijos gyvenimą XX amžiaus pirmoje pusėje. Knyga, išleista 1964 metais, išaugo iš straipsnių serijos, spausdintos savaitraštyje „Tėviškės Žiburiai“. Joje gilinamasi į sudėtingus garsių Lietuvos asmenybių dvasinius gyvenimus, atskleidžiant asmenines kovas, dažnai slypėjusias už viešų fasadų.
Knygos turinys ir pagrindinės temos
Pagrindinė Ylos tezė – inteligentijos „netikėjimas“ buvo sudėtingas reiškinys, kuris skyrėsi nuo paprastų žmonių gilaus ir paprasto tikėjimo. Autorius teigia, kad intelektualų abejones dažnai lėmė to meto mados, tokios kaip pozityvizmas ir socializmas, asmeninės patirtys ir intelektinis išdidumas, dėl kurio buvo sunku priimti tikėjimo dogmas ir autoritetą.
Knyga struktūrizuota kaip atvejo studijų rinkinys arba „asmenybių galerija“, kurioje Yla, remdamasis asmeniniais susitikimais, istoriniais šaltiniais ir liudijimais, nagrinėja religinius lūžius (religiniai lūžiai) žymių lietuvių gyvenime. Knygos struktūra atskleidžia įvairias tikėjimo ir abejonių briaunas:
Netikėjimo ištakos: Yla nagrinėja netikėjimo šaknis, siejamas su ateizmo „mada“ tarp kaimo šviesuolių , politinių judėjimų, tokių kaip socializmas ir komunizmas, įtaka ir neigiamomis asmeninėmis patirtimis su dvasininkais, kurios galėjo atstumti žmones nuo Bažnyčios.
Susitikimas su tikėjimu: Knygoje pateikiamos istorijos, kaip asmeniški ir žmogiški susitikimai su dvasininkais griovė išankstinius nusistatymus. Ryškus pavyzdys – chirurgo Vlado Kuzmos istorija, kurio profesinis bendravimas su kunigu lėmė gilų asmeninį virsmą. Tikėjimas šeimoje: Atskiras skyrius skirtas religinei dinamikai mišriose šeimose, kur, pasak Ylos, žmonos dažnai prisitaikydavo prie vyrų netikėjimo. Venclauskių šeima išskiriama kaip unikali išimtis, kurioje gilus katalikiškas tikėjimas ir pasaulietiškas, socialistinis požiūris egzistavo greta.
Asmenybių portretai: Knygos branduolį sudaro išsamūs asmeniniai pasakojimai ir analizės apie tokias asmenybes kaip Jonas Biliūnas, kuris atgavo tikėjimą gyvenimo pabaigoje; Antanas Smetona, kurio tikėjimas buvo glaudžiai susijęs su klasikine filosofija ir tautinėmis tradicijomis; Vincas Krėvė, kurio dvasinė kelionė buvo nuolatinis svyravimas tarp tikėjimo ir abejonių ; ir daugelis kitų, įskaitant Vincą Čepinskį, Mykolą Biržišką, Julių Gravrogką bei Vladą Pūtvį-Putvinskį.
Autoriaus tikslas ir perspektyva
Stasys Yla, pats būdamas profesorius ir dvasininkas, turėjo aiškų tikslą. Pats autorius nurodo tris savo darbo motyvus: pirma, pateikti istorinį liudijimą; antra, atlikti psichologinę tautos religinių lūžių analizę; trečia, broliškai padėti tiems, kurie ieško Dievo ir susiduria su sunkumais. Knyga parašyta iš katalikų dvasininko ir profesoriaus perspektyvos, kurioje „sutemos“ simbolizuoja dvasinės krizės ir abejonių būseną, iš kurios žmogus yra kviečiamas žengti į tikėjimo šviesą.
Apibendrinimas
„Dievas Sutemose“ yra unikalus ir vertingas veikalas Lietuvos literatūroje. Jis siūlo jautrų ir žmogišką žvilgsnį į dvasines kovas kartos, kuri formavo modernią Lietuvą. Yla sugeba peržengti paviršutiniškas „tikinčiojo“ ir „ateisto“ etiketes ir pateikia gilius psichologinius portretus žmonių, kurių viešas gyvenimas dažnai slėpė sudėtingą vidinę paiešką.
Knyga yra nepamainomas šaltinis istorikams, teologams, Lietuvos literatūros ir kultūros studentams bei visiems, besidomintiems tikėjimo ir abejonių psichologija. Tai jaudinantis sudėtingo tarpo tarp abejonės ir tikėjimo lietuvio sieloje tyrinėjimas.
Stasio Ylos knyga „Dievas Sutemose“ – tai gili ir novatoriška psichologinė religinių krizių ir dvasinių kelionių analizė, nagrinėjanti Lietuvos inteligentijos gyvenimą XX amžiaus pirmoje pusėje. Knyga, išleista 1964 metais, išaugo iš straipsnių serijos, spausdintos savaitraštyje „Tėviškės Žiburiai“. Joje gilinamasi į sudėtingus garsių Lietuvos asmenybių dvasinius gyvenimus, atskleidžiant asmenines kovas, dažnai slypėjusias už viešų fasadų.
Knygos turinys ir pagrindinės temos
Pagrindinė Ylos tezė – inteligentijos „netikėjimas“ buvo sudėtingas reiškinys, kuris skyrėsi nuo paprastų žmonių gilaus ir paprasto tikėjimo. Autorius teigia, kad intelektualų abejones dažnai lėmė to meto mados, tokios kaip pozityvizmas ir socializmas, asmeninės patirtys ir intelektinis išdidumas, dėl kurio buvo sunku priimti tikėjimo dogmas ir autoritetą.
Knyga struktūrizuota kaip atvejo studijų rinkinys arba „asmenybių galerija“, kurioje Yla, remdamasis asmeniniais susitikimais, istoriniais šaltiniais ir liudijimais, nagrinėja religinius lūžius (religiniai lūžiai) žymių lietuvių gyvenime. Knygos struktūra atskleidžia įvairias tikėjimo ir abejonių briaunas:
Netikėjimo ištakos: Yla nagrinėja netikėjimo šaknis, siejamas su ateizmo „mada“ tarp kaimo šviesuolių , politinių judėjimų, tokių kaip socializmas ir komunizmas, įtaka ir neigiamomis asmeninėmis patirtimis su dvasininkais, kurios galėjo atstumti žmones nuo Bažnyčios.
Susitikimas su tikėjimu: Knygoje pateikiamos istorijos, kaip asmeniški ir žmogiški susitikimai su dvasininkais griovė išankstinius nusistatymus. Ryškus pavyzdys – chirurgo Vlado Kuzmos istorija, kurio profesinis bendravimas su kunigu lėmė gilų asmeninį virsmą. Tikėjimas šeimoje: Atskiras skyrius skirtas religinei dinamikai mišriose šeimose, kur, pasak Ylos, žmonos dažnai prisitaikydavo prie vyrų netikėjimo. Venclauskių šeima išskiriama kaip unikali išimtis, kurioje gilus katalikiškas tikėjimas ir pasaulietiškas, socialistinis požiūris egzistavo greta.
Asmenybių portretai: Knygos branduolį sudaro išsamūs asmeniniai pasakojimai ir analizės apie tokias asmenybes kaip Jonas Biliūnas, kuris atgavo tikėjimą gyvenimo pabaigoje; Antanas Smetona, kurio tikėjimas buvo glaudžiai susijęs su klasikine filosofija ir tautinėmis tradicijomis; Vincas Krėvė, kurio dvasinė kelionė buvo nuolatinis svyravimas tarp tikėjimo ir abejonių ; ir daugelis kitų, įskaitant Vincą Čepinskį, Mykolą Biržišką, Julių Gravrogką bei Vladą Pūtvį-Putvinskį.
Autoriaus tikslas ir perspektyva
Stasys Yla, pats būdamas profesorius ir dvasininkas, turėjo aiškų tikslą. Pats autorius nurodo tris savo darbo motyvus: pirma, pateikti istorinį liudijimą; antra, atlikti psichologinę tautos religinių lūžių analizę; trečia, broliškai padėti tiems, kurie ieško Dievo ir susiduria su sunkumais. Knyga parašyta iš katalikų dvasininko ir profesoriaus perspektyvos, kurioje „sutemos“ simbolizuoja dvasinės krizės ir abejonių būseną, iš kurios žmogus yra kviečiamas žengti į tikėjimo šviesą.
Apibendrinimas
„Dievas Sutemose“ yra unikalus ir vertingas veikalas Lietuvos literatūroje. Jis siūlo jautrų ir žmogišką žvilgsnį į dvasines kovas kartos, kuri formavo modernią Lietuvą. Yla sugeba peržengti paviršutiniškas „tikinčiojo“ ir „ateisto“ etiketes ir pateikia gilius psichologinius portretus žmonių, kurių viešas gyvenimas dažnai slėpė sudėtingą vidinę paiešką.
Knyga yra nepamainomas šaltinis istorikams, teologams, Lietuvos literatūros ir kultūros studentams bei visiems, besidomintiems tikėjimo ir abejonių psichologija. Tai jaudinantis sudėtingo tarpo tarp abejonės ir tikėjimo lietuvio sieloje tyrinėjimas.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 59
Josemaría Escrivá de Balaguer
VILNIUS 1996
Knygos „Kelias“, autorius Josemaría Escrivá de Balaguer, apžvalga Palaimintojo Josemaría Escrivá de Balaguer „Kelias“ yra vienas įtakingiausių XX amžiaus dvasinės literatūros kūrinių, tapęs klasika ir dvasiniu vadovu milijonams žmonių visame pasaulyje. Pirmą kartą išleista 1934 m. pavadinimu „Dvasiniai svarstymai“ ir vėliau papildyta 1939 m., ši knyga yra praktiškas vadovas, kaip siekti šventumo kasdieniame gyvenime – profesiniame darbe, šeimoje ir visuomeninėje veikloje. Lietuviškas leidimas, pasirodęs 1996 m., suteikia galimybę ir Lietuvos skaitytojams atrasti šį gilų dvasinių apmąstymų šaltinį.
Autorius ir kontekstas
Knygos autorius, palaimintasis Josemaría Escrivá (1902–1975), buvo ispanų kunigas ir „Opus Dei“ įkūrėjas. „Kelias“ gimė iš jo paties maldos ir pastoracinio darbo su Madrido universiteto studentais bei darbininkais. Knygoje atsispindi pagrindinė „Opus Dei“ žinia – visuotinis pašaukimas į šventumą, skirtas ne tik kunigams ir vienuoliams, bet kiekvienam pakrikštytajam jo kasdienybės aplinkoje. Tuo metu, kai pasirodė knyga, ši mintis buvo ne tik nauja, bet ir revoliucinė, tačiau vėliau ją iškilmingai patvirtino Vatikano II Susirinkimas.
Struktūra ir turinys
„Kelias“ sudarytas iš 999 trumpų, numeruotų punktų, skirtų asmeniniams apmąstymams. Knyga suskirstyta į 46 skyrius, aprėpiančius visas krikščioniško gyvenimo sritis. Temos varijuoja nuo pamatinių dorybių, tokių kaip Charakteris , Nuolankumas ir Ištvermė , iki esminių dvasinio gyvenimo praktikų – Maldos , Apsimarinimo , Atgailos ir meilės Šventosioms Mišioms. Kūrinio ašis – idėja, kad įprastas gyvenimas yra šventėjimo vieta ir priemonė. Autorius moko, kaip paversti profesinį darbą, kasdienius rūpesčius ir net sunkumus malda ir susitikimu su Dievu. Jis pabrėžia „gyvenimo vienybės“ svarbą, kai krikščionio darbai, malda ir apaštalavimas tampa neatsiejami.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra išskirtinai asmeniškas ir tiesus. Autorius į skaitytoją kreipiasi „pasitikėdamas kaip bičiulis, brolis, tėvas“. Tai nėra sausas teologinis traktatas, o gyvas pokalbis, kupinas meilės ir sykiu reiklumo. Kiekvienas punktas – tai „lakoniška mintis“, skirta ne greitam skaitymui, o giliam apmąstymui, kuris „tave sukrėstų ir tu imtum taisyti savąjį gyvenimą“.
Poveikis ir pripažinimas
„Kelio“ įtaka yra milžiniška. Knyga išleista daugiau nei 293 leidimais 41 kalba, o bendras tiražas siekia beveik 4 milijonus egzempliorių. Ji pelnytai vadinama „šių laikų Kempiečiu“, nes, panašiai kaip Tomo Kempiečio „Kristaus sekimas“, siūlo praktišką ir gilų kelią į dvasinį tobulumą.
Išvada
„Kelias“ – tai nepaprastai vertingas dvasinis vadovas, skirtas kiekvienam, norinčiam ne bėgti nuo pasaulio, o jį pašventinti iš vidaus. Knyga siūlo aiškų ir konkretų planą, kaip kasdienius darbus ir pareigas paversti nuolatiniu bendravimu su Dievu. Tai kvietimas drąsiai ir su meile atsiliepti į Dievo valią, paverčiant visą savo gyvenimą tarnyste Jam ir artimui. Tai išlieka galingas ir aktualus šaltinis visiems, ieškantiems gilesnio ir labiau integruoto dvasinio gyvenimo.
Autorius ir kontekstas
Knygos autorius, palaimintasis Josemaría Escrivá (1902–1975), buvo ispanų kunigas ir „Opus Dei“ įkūrėjas. „Kelias“ gimė iš jo paties maldos ir pastoracinio darbo su Madrido universiteto studentais bei darbininkais. Knygoje atsispindi pagrindinė „Opus Dei“ žinia – visuotinis pašaukimas į šventumą, skirtas ne tik kunigams ir vienuoliams, bet kiekvienam pakrikštytajam jo kasdienybės aplinkoje. Tuo metu, kai pasirodė knyga, ši mintis buvo ne tik nauja, bet ir revoliucinė, tačiau vėliau ją iškilmingai patvirtino Vatikano II Susirinkimas.
Struktūra ir turinys
„Kelias“ sudarytas iš 999 trumpų, numeruotų punktų, skirtų asmeniniams apmąstymams. Knyga suskirstyta į 46 skyrius, aprėpiančius visas krikščioniško gyvenimo sritis. Temos varijuoja nuo pamatinių dorybių, tokių kaip Charakteris , Nuolankumas ir Ištvermė , iki esminių dvasinio gyvenimo praktikų – Maldos , Apsimarinimo , Atgailos ir meilės Šventosioms Mišioms. Kūrinio ašis – idėja, kad įprastas gyvenimas yra šventėjimo vieta ir priemonė. Autorius moko, kaip paversti profesinį darbą, kasdienius rūpesčius ir net sunkumus malda ir susitikimu su Dievu. Jis pabrėžia „gyvenimo vienybės“ svarbą, kai krikščionio darbai, malda ir apaštalavimas tampa neatsiejami.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra išskirtinai asmeniškas ir tiesus. Autorius į skaitytoją kreipiasi „pasitikėdamas kaip bičiulis, brolis, tėvas“. Tai nėra sausas teologinis traktatas, o gyvas pokalbis, kupinas meilės ir sykiu reiklumo. Kiekvienas punktas – tai „lakoniška mintis“, skirta ne greitam skaitymui, o giliam apmąstymui, kuris „tave sukrėstų ir tu imtum taisyti savąjį gyvenimą“.
Poveikis ir pripažinimas
„Kelio“ įtaka yra milžiniška. Knyga išleista daugiau nei 293 leidimais 41 kalba, o bendras tiražas siekia beveik 4 milijonus egzempliorių. Ji pelnytai vadinama „šių laikų Kempiečiu“, nes, panašiai kaip Tomo Kempiečio „Kristaus sekimas“, siūlo praktišką ir gilų kelią į dvasinį tobulumą.
Išvada
„Kelias“ – tai nepaprastai vertingas dvasinis vadovas, skirtas kiekvienam, norinčiam ne bėgti nuo pasaulio, o jį pašventinti iš vidaus. Knyga siūlo aiškų ir konkretų planą, kaip kasdienius darbus ir pareigas paversti nuolatiniu bendravimu su Dievu. Tai kvietimas drąsiai ir su meile atsiliepti į Dievo valią, paverčiant visą savo gyvenimą tarnyste Jam ir artimui. Tai išlieka galingas ir aktualus šaltinis visiems, ieškantiems gilesnio ir labiau integruoto dvasinio gyvenimo.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 39
Kun. Stasys Yla
2000
Knygos apžvalga: „Aš kasdieną su Dievu“
Paprastas ir nuoširdus dvasinis vadovas mažiesiems
Kunigo Stasio Ylos maldaknygė „Aš kasdieną su Dievu: Mažųjų maldos“ yra nedidelės apimties, tačiau turiningas leidinys, skirtas jauniausiems skaitytojams, žengiantiems pirmuosius tikėjimo kelio žingsnius. 2000-aisiais metais P. Petronio išleista knygelė, gavusi Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio pritarimą, siūlo vaikams suprantamas ir artimas maldas bei eilėraščius, kurie padeda integruoti tikėjimą į kasdienį gyvenimą.
Knygelės struktūra logiškai padalinta į kelias dalis, apimančias vaiko dieną, savaitę, mėnesius ir liturginius metus. Pradedama nuo rytinių ir vakarinių maldų, taip pat maldelių prieš ir po valgio ar mokymosi. Tai praktiškai parodo, kaip paprasti kasdieniai veiksmai gali būti susieti su dvasingumu.
Skyriuje „Vaiko savaitė“ kiekvienai savaitės dienai priskiriamas trumpas, lengvai įsimenamas eilėraštukas, skirtas Angelui Sargui, šventajam Globėjui, šventajam Juozapui ar Jėzui. Panašiu principu „Vaiko mėnesiai“ supažindina su kiekvienam metų mėnesiui būdingu religiniu akcentu – nuo Jėzaus vardo minėjimo sausį iki maldos už Tėvynę vasarį ir gegužės mėnesio, skirto Mergelei Marijai.
Didžiausia knygelės dalis, „Vaiko metai“, veda jaunuosius skaitytojus per svarbiausias liturgines šventes. Čia paprastais žodžiais paaiškinama Advento , Kūčių , Kalėdų , Velykų ir kitų švenčių prasmė. Eilėraščiai apie Verbų sekmadienį , Didįjį penktadienį ar Sekmines yra parašyti jautriai ir suprantamai, siekiant atskleisti šių įvykių esmę.
Leidinys taip pat paliečia svarbiausius sakramentus ir religines praktikas. Skyreliai apie Krikštą , Pirmąją Komuniją ir Išpažintį yra pateikiami dialogo forma arba per paprastą pasakojimą, kuris padeda vaikui geriau suprasti šių ritualų svarbą ir prasmę. Kun. Stasio Ylos tekstai pasižymi paprastumu, nuoširdumu ir melodingumu. Jie lengvai įsimenami ir tinkami skaityti kartu su tėvais, ugdant vaiko dvasinį pasaulį. Nors knygelė išleista prieš kelis dešimtmečius, jos turinys išlieka aktualus ir šiandien, būdamas puikia priemone tėvams ir globėjams, norintiems supažindinti vaikus su krikščioniškojo tikėjimo pagrindais.
Paprastas ir nuoširdus dvasinis vadovas mažiesiems
Kunigo Stasio Ylos maldaknygė „Aš kasdieną su Dievu: Mažųjų maldos“ yra nedidelės apimties, tačiau turiningas leidinys, skirtas jauniausiems skaitytojams, žengiantiems pirmuosius tikėjimo kelio žingsnius. 2000-aisiais metais P. Petronio išleista knygelė, gavusi Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio pritarimą, siūlo vaikams suprantamas ir artimas maldas bei eilėraščius, kurie padeda integruoti tikėjimą į kasdienį gyvenimą.
Knygelės struktūra logiškai padalinta į kelias dalis, apimančias vaiko dieną, savaitę, mėnesius ir liturginius metus. Pradedama nuo rytinių ir vakarinių maldų, taip pat maldelių prieš ir po valgio ar mokymosi. Tai praktiškai parodo, kaip paprasti kasdieniai veiksmai gali būti susieti su dvasingumu.
Skyriuje „Vaiko savaitė“ kiekvienai savaitės dienai priskiriamas trumpas, lengvai įsimenamas eilėraštukas, skirtas Angelui Sargui, šventajam Globėjui, šventajam Juozapui ar Jėzui. Panašiu principu „Vaiko mėnesiai“ supažindina su kiekvienam metų mėnesiui būdingu religiniu akcentu – nuo Jėzaus vardo minėjimo sausį iki maldos už Tėvynę vasarį ir gegužės mėnesio, skirto Mergelei Marijai.
Didžiausia knygelės dalis, „Vaiko metai“, veda jaunuosius skaitytojus per svarbiausias liturgines šventes. Čia paprastais žodžiais paaiškinama Advento , Kūčių , Kalėdų , Velykų ir kitų švenčių prasmė. Eilėraščiai apie Verbų sekmadienį , Didįjį penktadienį ar Sekmines yra parašyti jautriai ir suprantamai, siekiant atskleisti šių įvykių esmę.
Leidinys taip pat paliečia svarbiausius sakramentus ir religines praktikas. Skyreliai apie Krikštą , Pirmąją Komuniją ir Išpažintį yra pateikiami dialogo forma arba per paprastą pasakojimą, kuris padeda vaikui geriau suprasti šių ritualų svarbą ir prasmę. Kun. Stasio Ylos tekstai pasižymi paprastumu, nuoširdumu ir melodingumu. Jie lengvai įsimenami ir tinkami skaityti kartu su tėvais, ugdant vaiko dvasinį pasaulį. Nors knygelė išleista prieš kelis dešimtmečius, jos turinys išlieka aktualus ir šiandien, būdamas puikia priemone tėvams ir globėjams, norintiems supažindinti vaikus su krikščioniškojo tikėjimo pagrindais.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 56
Nikodemas Agiorietis
Kaunas 2023
Knygos apžvalga: „Nematoma kova“
„Nematoma kova“ – tai klasikinės krikščioniškosios asketinės teologijos veikalas, siūlantis praktinį vadovą dvasiniam gyvenimui. Knygoje, kurios ištakos siekia XVI a. pabaigą , detaliai nagrinėjama vidinė žmogaus kova, siekiant dvasinio tobulumo ir vienybės su Dievu. Nors iš pirmo žvilgsnio knygos keliami reikalavimai gali pasirodyti aukšti , jos turinys yra aktualus kiekvienam krikščioniui, siekiančiam dvasinės pažangos.
Sudėtinga autorystės istorija
Vienas išskirtinių šio veikalo bruožų yra jo sudėtinga istorija, kurioje susipina trijų autorių indėlis.
Lorenzo Scupoli (1530–1610): Pirminis autorius buvo italų vienuolis teatinas Lorenzo Scupoli. Jo veikalas, pavadintas „Dvasinė kova“ (Combattimento spirituale), pirmą kartą išleistas 1589 m. Venecijoje, iš pradžių turėjo 24 skyrius ir buvo anoniminis. Knyga greitai išpopuliarėjo ir dar autoriui esant gyvam buvo išleista mažiausiai 60 kartų.
Nikodemas Agiorietis (1748–1809): Atono kalno vienuolis Nikodemas Agiorietis adaptavo Scupoli veikalą graikiškai kalbančiam pasauliui. Jis pakeitė pavadinimą į „Nematoma kova“ , praplėtė tekstą gausiomis citatomis iš Rytų Tėvų ir Bizantijos tradicijos autorių ir papildė jį mokymu apie hesichastinę maldą. Būtent Nikodemo vardu šis veikalas dažniausiai ir žinomas.
Teofanas Atsiskyrėlis (1815–1894): Rusų vyskupas ir atsiskyrėlis Teofanas išvertė ir adaptavo Nikodemo versiją į rusų kalbą. Jo vertimas nebuvo pažodinis – jis laisvai interpretavo tekstą ir pridėjo savo įžvalgų, ypač maldos tema.
Pagrindinės temos ir mokymas
Knygos esmė – tai praktinė dvasinė strategija, kurios tikslas – pasiekti krikščioniškąjį tobulumą. Šis tobulumas suvokiamas ne kaip išorinių praktikų (pasninko, ilgų maldų) atlikimas, bet kaip vidinė vienybė su Dievu, kylanti iš meilės Jam ir savęs atsižadėjimo.
Kova, apie kurią kalbama, yra nematoma – ji vyksta žmogaus širdyje ir visame vidiniame žmoguje per visą jo gyvenimą. Priešai šioje kovoje yra aistros, kūno geismai ir demonai.
Sėkmingai kovai autorius nurodo penkias pagrindines priemones, iš kurių keturios pabrėžiamos nuo pat pradžių:
Nepasitikėjimas savimi: Suvokimas, kad pats savo jėgomis žmogus negali padaryti nieko gero. Šis jausmas laikomas visų dorybių pagrindu.
Visiškas pasitikėjimas Dievu: Viltis ir pagalbos ieškojimas tik iš Dievo, kuris yra visagalis, visažinis ir be galo geras.
Nuolatinis darbas ir pastangos (Praksis): Būtinybė nuolat kovoti su savimi, savo ydomis ir aistromis bei ugdyti dorybes.
Malda: Būtiniausias ginklas, per kurį gaunamos visos kitos malonės ir jėga kovai. Knygoje išsamiai aptariama tiek žodinė, tiek mąstomoji, tiek ir trumpoji malda (pvz., Jėzaus malda).
Šventoji Komunija: Vėliau pristatomas Švenčiausiosios Eucharistijos slėpinys kaip galingiausias ginklas, nes per jį priimamas pats Viešpats Jėzus Kristus.
Knygoje taip pat gausu praktinių patarimų, kaip valdyti išorines jusles , ištaisyti vaizduotę ir atmintį , kovoti su konkrečiomis aistromis, pavyzdžiui, apsileidimu ar kūniškais gundymais , ir išsaugoti širdies ramybę.
Aktualumas šiuolaikiniam skaitytojui
Nors knyga parašyta prieš kelis šimtmečius, jos temos išlieka universalios ir aktualios. Kaip teigiama paaiškinamajame žodyje, nepaisant technologijų ir socialinių pokyčių, žmogaus širdis, jo lūkesčiai, pagundos ir laimės troškimas nesikeičia. Knyga siūlo patikrintą kelią į dvasinę brandą, kuris yra alternatyva šiuolaikinių „dvasinių guru“ mokymams. Vertėjos pratarmėje pabrėžiama, kad veikalas yra ypač svarbus dabartiniame, savimeilę ir egoizmą skatinančiame laikmetyje. Jis pateikia konkretų planą, kaip, bendradarbiaujant su Dievo malone, išsilaisvinti iš egoizmo ir išmokti mylėti taip, kaip myli Dievas. Išvada „Nematoma kova“ yra gilus, reiklus ir praktiškas dvasinio gyvenimo vadovas. Tai nėra lengvas skaitinys, skirtas greitam paguodos radimui, bet veikiau išsami „dvasinės strategijos“ knyga, reikalaujanti skaitytojo įsitraukimo, pastangų ir ryžto. Jos vertę puikiai paliudija šv. Pranciškus Salezietis, kuris, paklaustas apie savo dvasios vadovą, išsitraukė būtent šią knygą ir pasakė: „Štai! Tai mano vadovas“. Tai veikalas, skirtas kiekvienam, rimtai žiūrinčiam į savo dvasinį augimą ir siekiančiam gilesnio bei autentiškesnio santykio su Dievu.
„Nematoma kova“ – tai klasikinės krikščioniškosios asketinės teologijos veikalas, siūlantis praktinį vadovą dvasiniam gyvenimui. Knygoje, kurios ištakos siekia XVI a. pabaigą , detaliai nagrinėjama vidinė žmogaus kova, siekiant dvasinio tobulumo ir vienybės su Dievu. Nors iš pirmo žvilgsnio knygos keliami reikalavimai gali pasirodyti aukšti , jos turinys yra aktualus kiekvienam krikščioniui, siekiančiam dvasinės pažangos.
Sudėtinga autorystės istorija
Vienas išskirtinių šio veikalo bruožų yra jo sudėtinga istorija, kurioje susipina trijų autorių indėlis.
Lorenzo Scupoli (1530–1610): Pirminis autorius buvo italų vienuolis teatinas Lorenzo Scupoli. Jo veikalas, pavadintas „Dvasinė kova“ (Combattimento spirituale), pirmą kartą išleistas 1589 m. Venecijoje, iš pradžių turėjo 24 skyrius ir buvo anoniminis. Knyga greitai išpopuliarėjo ir dar autoriui esant gyvam buvo išleista mažiausiai 60 kartų.
Nikodemas Agiorietis (1748–1809): Atono kalno vienuolis Nikodemas Agiorietis adaptavo Scupoli veikalą graikiškai kalbančiam pasauliui. Jis pakeitė pavadinimą į „Nematoma kova“ , praplėtė tekstą gausiomis citatomis iš Rytų Tėvų ir Bizantijos tradicijos autorių ir papildė jį mokymu apie hesichastinę maldą. Būtent Nikodemo vardu šis veikalas dažniausiai ir žinomas.
Teofanas Atsiskyrėlis (1815–1894): Rusų vyskupas ir atsiskyrėlis Teofanas išvertė ir adaptavo Nikodemo versiją į rusų kalbą. Jo vertimas nebuvo pažodinis – jis laisvai interpretavo tekstą ir pridėjo savo įžvalgų, ypač maldos tema.
Pagrindinės temos ir mokymas
Knygos esmė – tai praktinė dvasinė strategija, kurios tikslas – pasiekti krikščioniškąjį tobulumą. Šis tobulumas suvokiamas ne kaip išorinių praktikų (pasninko, ilgų maldų) atlikimas, bet kaip vidinė vienybė su Dievu, kylanti iš meilės Jam ir savęs atsižadėjimo.
Kova, apie kurią kalbama, yra nematoma – ji vyksta žmogaus širdyje ir visame vidiniame žmoguje per visą jo gyvenimą. Priešai šioje kovoje yra aistros, kūno geismai ir demonai.
Sėkmingai kovai autorius nurodo penkias pagrindines priemones, iš kurių keturios pabrėžiamos nuo pat pradžių:
Nepasitikėjimas savimi: Suvokimas, kad pats savo jėgomis žmogus negali padaryti nieko gero. Šis jausmas laikomas visų dorybių pagrindu.
Visiškas pasitikėjimas Dievu: Viltis ir pagalbos ieškojimas tik iš Dievo, kuris yra visagalis, visažinis ir be galo geras.
Nuolatinis darbas ir pastangos (Praksis): Būtinybė nuolat kovoti su savimi, savo ydomis ir aistromis bei ugdyti dorybes.
Malda: Būtiniausias ginklas, per kurį gaunamos visos kitos malonės ir jėga kovai. Knygoje išsamiai aptariama tiek žodinė, tiek mąstomoji, tiek ir trumpoji malda (pvz., Jėzaus malda).
Šventoji Komunija: Vėliau pristatomas Švenčiausiosios Eucharistijos slėpinys kaip galingiausias ginklas, nes per jį priimamas pats Viešpats Jėzus Kristus.
Knygoje taip pat gausu praktinių patarimų, kaip valdyti išorines jusles , ištaisyti vaizduotę ir atmintį , kovoti su konkrečiomis aistromis, pavyzdžiui, apsileidimu ar kūniškais gundymais , ir išsaugoti širdies ramybę.
Aktualumas šiuolaikiniam skaitytojui
Nors knyga parašyta prieš kelis šimtmečius, jos temos išlieka universalios ir aktualios. Kaip teigiama paaiškinamajame žodyje, nepaisant technologijų ir socialinių pokyčių, žmogaus širdis, jo lūkesčiai, pagundos ir laimės troškimas nesikeičia. Knyga siūlo patikrintą kelią į dvasinę brandą, kuris yra alternatyva šiuolaikinių „dvasinių guru“ mokymams. Vertėjos pratarmėje pabrėžiama, kad veikalas yra ypač svarbus dabartiniame, savimeilę ir egoizmą skatinančiame laikmetyje. Jis pateikia konkretų planą, kaip, bendradarbiaujant su Dievo malone, išsilaisvinti iš egoizmo ir išmokti mylėti taip, kaip myli Dievas. Išvada „Nematoma kova“ yra gilus, reiklus ir praktiškas dvasinio gyvenimo vadovas. Tai nėra lengvas skaitinys, skirtas greitam paguodos radimui, bet veikiau išsami „dvasinės strategijos“ knyga, reikalaujanti skaitytojo įsitraukimo, pastangų ir ryžto. Jos vertę puikiai paliudija šv. Pranciškus Salezietis, kuris, paklaustas apie savo dvasios vadovą, išsitraukė būtent šią knygą ir pasakė: „Štai! Tai mano vadovas“. Tai veikalas, skirtas kiekvienam, rimtai žiūrinčiam į savo dvasinį augimą ir siekiančiam gilesnio bei autentiškesnio santykio su Dievu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 336
Leliotas
Kaunas, 1991
Ši knyga, „Gyvenimo problemos sprendimas“ , kurią parašė autorius Leliotas , yra išsamus krikščioniškos (katalikiškos) pasaulėžiūros vadovas, skirtas jaunimui ir visiems, ieškantiems atsakymų į esminius būties klausimus. Pirmą kartą išleista Briuselyje įvairiomis kalbomis leidykloje „Gyvenimas su Dievu“ , ši knyga Lietuvoje sovietmečiu buvo platinama perrašyta mašinėlėmis, o 1991 metais Kaune ją išleido leidykla „Šviesa“. Knygos įžangoje cituojamas 1965 m. rusiško „Izvestijų“ numerio atsiliepimas, kuriame apgailestaujama, kad marksistinė literatūra neturi lygiaverčio atsako į tuos pačius gyvenimo prasmės klausimus, taip pabrėžiant, jog „pasaulyje vyksta kova dėl žmonių sielų“.
Knygos struktūra ir turinys
Autorius savo veikalą struktūrizuoja logiškai ir sistemingai, vesdamas skaitytoją nuo universalių klausimų iki konkretaus krikščioniškojo atsakymo. Knyga padalinta į tris pagrindines dalis, kurios toliau skirstomos į skyrius.
A dalis: Iškeliant Klausimą
Ši dalis pradedama keturiais esminiais egzistenciniais klausimais, kurie jaudina kiekvieną mąstantį žmogų:
Kam gyvenu? Autorius aprašo keistą žmogaus būseną – buvimą ant didžiuliu greičiu skriejančio Žemės rutulio, kurio prasmė nėra akivaizdi.
Kam mirštu? Čia apmąstomas mirties neišvengiamumas ir laikinumas, pabrėžiant prieštaravimą tarp mirties ir žmoguje degančio troškimo gyventi.
Kam kenčiu? Nagrinėjama fizinės ir moralinės kančios problema, apimanti ligas, nusivylimus, netektis ir bendrą pasaulyje egzistuojantį skausmą.
Kam darau pikta? Keliamas vidinio prieštaravimo klausimas – kodėl žmogus, dažnai trokšdamas gėrio, vis tiek elgiasi blogai.
Iškėlęs šias problemas, autorius aptaria įvairius žmonių požiūrius į jas: tuos, kurie apie tai visai negalvoja dėl auklėjimo, lengvabūdiškumo ar baimės ; ir tuos, kurie ieško, bet neranda atsakymų. Galiausiai, nustatomas kriterijus teisingam sprendimui: jis turi būti protingas, pilnas, harmoningas, priimtinas visiems žmonėms ir galiojantis visose gyvenimo aplinkybėse.
B dalis: Žmogiškosios Dramos Fonas
Šioje dalyje skaitytojas kviečiamas apmąstyti savo vietą visatoje. Autorius supriešina milžiniškus kosmoso dydžius (šviesmečius, galaktikas) su mažaisiais materijos dydžiais (atomais, elektronais). Šis sugretinimas skirtas sukelti nuostabą, pripažinti paslapčių egzistavimą ir ugdyti nuolankumą bei imlumą tiesai. Autorius pabrėžia, kad net šiuolaikinis mokslas pripažįsta savo ribas ir susiduria su paslaptimis, todėl ir religijoje esančios paslaptys neturėtų būti atmetamos vien dėl to, kad protas jų pilnai neaprėpia.
C dalis ir tolimesnės dalys: Drama ir Jos Sprendimas
Trečioji knygos dalis pristato dramos veikėjus – Žmogų ir Dievą. Čia pateikiami loginiai ir mokslininkų (pvz., Pastero, Fabro, Einšteino) liudijimais paremti argumentai už Dievo egzistavimą. Toliau krikščioniškasis atsakymas išdėstomas penkių aktų dramos forma:
Kūrėjo darbas: Pasaulio ir žmogaus sukūrimas, jo prigimtis ir pašaukimas pažinti, mylėti ir tarnauti Dievui, taip tęsiant kūrybos darbą.
Kvietimas į aukštesnį gyvenimą: Dievo malonės dovana, per kurią žmogus kviečiamas dalyvauti pačiame dieviškame gyvenime.
Gimtoji nuodėmė: Žmogaus laisva valia padarytas pasirinkimas atmesti Dievo planą, dėl kurio buvo prarasta malonė ir harmonija.
Atpirkimas: Dievo meilės aktas, kai Jis, tapęs žmogumi Jėzumi Kristumi, savo kančia ir mirtimi atkuria ryšį tarp Kūrėjo ir kūrinių.
Bažnyčia: Kristaus įsteigta bendruomenė, per kurią Jo buvimas ir atpirkimo darbas tęsiamas pasaulyje.
Knygoje detaliai aptariamos tokios temos kaip Švenčiausioji Trejybė , Kristaus istoriškumas ir dieviškumas , Mergelės Marijos vaidmuo , sakramentai, ir Bažnyčios misija. Ypač didelis dėmesys skiriamas parodyti, kad krikščioniškasis tikėjimas ne niekina, o išaukština žmogiškąsias vertybes: kūną, protą, meną, draugystę ir meilę.
Stilius ir vertinimas
Knyga parašyta gyvu ir lengvai skaitomu stiliumi, gausu retorinių klausimų, poetinių citatų ir vaizdingų palyginimų, kurie padeda skaitytojui geriau įsisavinti sudėtingas teologines ir filosofines idėjas. Autorius nevengia dialogo su mokslu, cituoja garsius mokslininkus ir stengiasi parodyti, kad tarp tikėjimo ir mokslo nėra esminio prieštaravimo.
„Gyvenimo problemos sprendimas“ yra apologetinis veikalas, siekiantis ne tik išdėstyti krikščioniškąjį mokymą, bet ir įrodyti jo pranašumą prieš kitas pasaulėžiūras, ypač materialistines. Tai išsamus ir struktūruotas įvadas į katalikybę, kuris gali būti naudingas tiek tikėjimo ieškančiam jaunimui, tiek norintiems pagilinti savo religines žinias. Knyga sėkmingai atsako į pačioje pradžioje iškeltus klausimus, pateikdama kančią, mirtį ir blogį kaip atpirkimo dramos dalis, kurios įgyja prasmę Kristaus aukoje ir prisikėlime.
Knygos struktūra ir turinys
Autorius savo veikalą struktūrizuoja logiškai ir sistemingai, vesdamas skaitytoją nuo universalių klausimų iki konkretaus krikščioniškojo atsakymo. Knyga padalinta į tris pagrindines dalis, kurios toliau skirstomos į skyrius.
A dalis: Iškeliant Klausimą
Ši dalis pradedama keturiais esminiais egzistenciniais klausimais, kurie jaudina kiekvieną mąstantį žmogų:
Kam gyvenu? Autorius aprašo keistą žmogaus būseną – buvimą ant didžiuliu greičiu skriejančio Žemės rutulio, kurio prasmė nėra akivaizdi.
Kam mirštu? Čia apmąstomas mirties neišvengiamumas ir laikinumas, pabrėžiant prieštaravimą tarp mirties ir žmoguje degančio troškimo gyventi.
Kam kenčiu? Nagrinėjama fizinės ir moralinės kančios problema, apimanti ligas, nusivylimus, netektis ir bendrą pasaulyje egzistuojantį skausmą.
Kam darau pikta? Keliamas vidinio prieštaravimo klausimas – kodėl žmogus, dažnai trokšdamas gėrio, vis tiek elgiasi blogai.
Iškėlęs šias problemas, autorius aptaria įvairius žmonių požiūrius į jas: tuos, kurie apie tai visai negalvoja dėl auklėjimo, lengvabūdiškumo ar baimės ; ir tuos, kurie ieško, bet neranda atsakymų. Galiausiai, nustatomas kriterijus teisingam sprendimui: jis turi būti protingas, pilnas, harmoningas, priimtinas visiems žmonėms ir galiojantis visose gyvenimo aplinkybėse.
B dalis: Žmogiškosios Dramos Fonas
Šioje dalyje skaitytojas kviečiamas apmąstyti savo vietą visatoje. Autorius supriešina milžiniškus kosmoso dydžius (šviesmečius, galaktikas) su mažaisiais materijos dydžiais (atomais, elektronais). Šis sugretinimas skirtas sukelti nuostabą, pripažinti paslapčių egzistavimą ir ugdyti nuolankumą bei imlumą tiesai. Autorius pabrėžia, kad net šiuolaikinis mokslas pripažįsta savo ribas ir susiduria su paslaptimis, todėl ir religijoje esančios paslaptys neturėtų būti atmetamos vien dėl to, kad protas jų pilnai neaprėpia.
C dalis ir tolimesnės dalys: Drama ir Jos Sprendimas
Trečioji knygos dalis pristato dramos veikėjus – Žmogų ir Dievą. Čia pateikiami loginiai ir mokslininkų (pvz., Pastero, Fabro, Einšteino) liudijimais paremti argumentai už Dievo egzistavimą. Toliau krikščioniškasis atsakymas išdėstomas penkių aktų dramos forma:
Kūrėjo darbas: Pasaulio ir žmogaus sukūrimas, jo prigimtis ir pašaukimas pažinti, mylėti ir tarnauti Dievui, taip tęsiant kūrybos darbą.
Kvietimas į aukštesnį gyvenimą: Dievo malonės dovana, per kurią žmogus kviečiamas dalyvauti pačiame dieviškame gyvenime.
Gimtoji nuodėmė: Žmogaus laisva valia padarytas pasirinkimas atmesti Dievo planą, dėl kurio buvo prarasta malonė ir harmonija.
Atpirkimas: Dievo meilės aktas, kai Jis, tapęs žmogumi Jėzumi Kristumi, savo kančia ir mirtimi atkuria ryšį tarp Kūrėjo ir kūrinių.
Bažnyčia: Kristaus įsteigta bendruomenė, per kurią Jo buvimas ir atpirkimo darbas tęsiamas pasaulyje.
Knygoje detaliai aptariamos tokios temos kaip Švenčiausioji Trejybė , Kristaus istoriškumas ir dieviškumas , Mergelės Marijos vaidmuo , sakramentai, ir Bažnyčios misija. Ypač didelis dėmesys skiriamas parodyti, kad krikščioniškasis tikėjimas ne niekina, o išaukština žmogiškąsias vertybes: kūną, protą, meną, draugystę ir meilę.
Stilius ir vertinimas
Knyga parašyta gyvu ir lengvai skaitomu stiliumi, gausu retorinių klausimų, poetinių citatų ir vaizdingų palyginimų, kurie padeda skaitytojui geriau įsisavinti sudėtingas teologines ir filosofines idėjas. Autorius nevengia dialogo su mokslu, cituoja garsius mokslininkus ir stengiasi parodyti, kad tarp tikėjimo ir mokslo nėra esminio prieštaravimo.
„Gyvenimo problemos sprendimas“ yra apologetinis veikalas, siekiantis ne tik išdėstyti krikščioniškąjį mokymą, bet ir įrodyti jo pranašumą prieš kitas pasaulėžiūras, ypač materialistines. Tai išsamus ir struktūruotas įvadas į katalikybę, kuris gali būti naudingas tiek tikėjimo ieškančiam jaunimui, tiek norintiems pagilinti savo religines žinias. Knyga sėkmingai atsako į pačioje pradžioje iškeltus klausimus, pateikdama kančią, mirtį ir blogį kaip atpirkimo dramos dalis, kurios įgyja prasmę Kristaus aukoje ir prisikėlime.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 81
KUN. JUOZAS PRUNSKIS
PUTNAM, 1957
Knygos apžvalga: Kun. Dr. Juozo Prunskio „Aukštyn širdis!“
Kunigo daktaro Juozo Prunskio knyga „Aukštyn širdis!“, išleista 1957 metais leidyklos „Immaculata Press“, yra įkvepiantis dvasinių apmąstymų ir pamokančių pasakojimų rinkinys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. Kaip ir pats pavadinimas, visa knygos dvasia kviečia pakelti akis ir mintis nuo kasdienybės rūpesčių į amžinąsias vertybes, ieškoti gyvenimo prasmės ir stiprinti tikėjimą.
Struktūra ir turinys
Knyga nėra vientisas teologinis veikalas, o greičiau mozaika, sudaryta iš trumpų, lengvai skaitomų skyrelių, sugrupuotų į temines dalis, tokias kaip „Ar mes žinome, kur skubame?“ , „Didieji žmonės ir religija“ , „Šventųjų pėdomis“ bei „Meilė ir draugiškumas“.
Autoriaus metodas, kaip jis pats paaiškina įžanginiame žodyje, remiasi įsitikinimu, kad pavyzdžiai iš šventųjų ir kitų herojiškų asmenų gyvenimo daro gilų ir ilgalaikį įspūdį. Kiekvienas skyrelis yra sutelktas ties viena pagrindine mintimi, kurią autorius iliustruoja pasitelkdamas:
Istorijas iš šventųjų gyvenimo: pasakojama apie šv. Bernardą, šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Tomą Morą ir daugelį kitų, pabrėžiant ne tik jų didžius darbus, bet ir žmogiškąsias savybes.
Istorinių asmenybių pavyzdžius: knygoje minimi Aleksandras Didysis , Napoleonas , Abraomas Linkolnas ir Jurgis Vašingtonas, kurių gyvenimo epizodai naudojami moralinėms pamokoms perteikti.
Garsių menininkų ir mokslininkų liudijimus: autorius cituoja arba pasakoja apie tokius žmones kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis , Johanas Volfgangas fon Gėtė , Luji Pasteras ir Nobelio premijos laureatus, pavyzdžiui, Aleksį Karelį (Alexis Carrel), siekdamas parodyti, kad tikėjimas ir intelektas ne prieštarauja vienas kitam.
Paprastus gyvenimo nutikimus ir alegorijas: J. Prunskis nevengia paprastų, tačiau paveikių pasakojimų apie kunigus, gydytojus, kareivius ar paprastus žmones, kurių patirtys atspindi gilesnes dvasines tiesas.
Pagrindinės temos
Visą knygą persmelkia kelios esminės temos:
Prasmingas gyvenimas: autorius nuolat skatina skaitytoją susimąstyti apie savo gyvenimo tikslą, perspėja apie pavojų „lėkti ir skubėti“ nežinant krypties. Galutinis tikslas, pasak jo, yra patikti Dievui, nes tuomet „visa kita bus gerai“.
Tikėjimo svarba kasdienybėje: tikėjimas vaizduojamas ne kaip abstrakti teorija, o kaip praktinis kelrodis ir stiprybės šaltinis. Pabrėžiama maldos , Šventojo Rašto skaitymo ir Bažnyčios mokymo reikšmė.
Artimo meilė ir geri darbai: pabrėžiama pareiga ne tik pačiam eiti išganymo keliu, bet ir „kitus stengtis palenkti į gerą“. Krikščionybė pristatoma kaip aktyvios meilės ir tarnystės religija.
Kančios ir mirties įprasminimas: knygoje dažnai paliečiama mirties tema, tačiau ne kaip bauginanti pabaiga, o kaip perėjimas į amžinybę, kurį krikščionybė padeda pasitikti ramiai ir su viltimi.
Paskirtis ir stilius
„Aukštyn širdis!“ parašyta aiškia, paprasta ir pastoracine kalba, orientuota į eilinį tikintįjį. Autorius vengia sudėtingų teologinių svarstymų, vietoj to pasirinkdamas trumpus, įsimenančius pasakojimus, kurie veikia skaitytojo jausmus ir skatina dvasinius apmąstymus. Knygos leidybą finansiškai parėmė Agnietė Gilienė , norėdama pagerbti savo velionio vyro Antano Gilio atminimą, kas knygai suteikia ir asmeninio pamaldumo atspalvį.
Apibendrinimas
Tai dvasinės stiprybės ir įkvėpimo knyga, kuri, nors ir parašyta daugiau nei prieš pusę amžiaus, nepraranda savo aktualumo. Ji tarnauja kaip puikus priminimas apie amžinąsias vertybes ir krikščioniško gyvenimo pagrindus. Dėl savo trumpos ir aiškios skyrelių struktūros, ji puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymams. Tai veikalas, kuris, atitinkamai pagal savo pavadinimą, iš tiesų geba pakelti širdį ir dvasią.
Kunigo daktaro Juozo Prunskio knyga „Aukštyn širdis!“, išleista 1957 metais leidyklos „Immaculata Press“, yra įkvepiantis dvasinių apmąstymų ir pamokančių pasakojimų rinkinys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. Kaip ir pats pavadinimas, visa knygos dvasia kviečia pakelti akis ir mintis nuo kasdienybės rūpesčių į amžinąsias vertybes, ieškoti gyvenimo prasmės ir stiprinti tikėjimą.
Struktūra ir turinys
Knyga nėra vientisas teologinis veikalas, o greičiau mozaika, sudaryta iš trumpų, lengvai skaitomų skyrelių, sugrupuotų į temines dalis, tokias kaip „Ar mes žinome, kur skubame?“ , „Didieji žmonės ir religija“ , „Šventųjų pėdomis“ bei „Meilė ir draugiškumas“.
Autoriaus metodas, kaip jis pats paaiškina įžanginiame žodyje, remiasi įsitikinimu, kad pavyzdžiai iš šventųjų ir kitų herojiškų asmenų gyvenimo daro gilų ir ilgalaikį įspūdį. Kiekvienas skyrelis yra sutelktas ties viena pagrindine mintimi, kurią autorius iliustruoja pasitelkdamas:
Istorijas iš šventųjų gyvenimo: pasakojama apie šv. Bernardą, šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Tomą Morą ir daugelį kitų, pabrėžiant ne tik jų didžius darbus, bet ir žmogiškąsias savybes.
Istorinių asmenybių pavyzdžius: knygoje minimi Aleksandras Didysis , Napoleonas , Abraomas Linkolnas ir Jurgis Vašingtonas, kurių gyvenimo epizodai naudojami moralinėms pamokoms perteikti.
Garsių menininkų ir mokslininkų liudijimus: autorius cituoja arba pasakoja apie tokius žmones kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis , Johanas Volfgangas fon Gėtė , Luji Pasteras ir Nobelio premijos laureatus, pavyzdžiui, Aleksį Karelį (Alexis Carrel), siekdamas parodyti, kad tikėjimas ir intelektas ne prieštarauja vienas kitam.
Paprastus gyvenimo nutikimus ir alegorijas: J. Prunskis nevengia paprastų, tačiau paveikių pasakojimų apie kunigus, gydytojus, kareivius ar paprastus žmones, kurių patirtys atspindi gilesnes dvasines tiesas.
Pagrindinės temos
Visą knygą persmelkia kelios esminės temos:
Prasmingas gyvenimas: autorius nuolat skatina skaitytoją susimąstyti apie savo gyvenimo tikslą, perspėja apie pavojų „lėkti ir skubėti“ nežinant krypties. Galutinis tikslas, pasak jo, yra patikti Dievui, nes tuomet „visa kita bus gerai“.
Tikėjimo svarba kasdienybėje: tikėjimas vaizduojamas ne kaip abstrakti teorija, o kaip praktinis kelrodis ir stiprybės šaltinis. Pabrėžiama maldos , Šventojo Rašto skaitymo ir Bažnyčios mokymo reikšmė.
Artimo meilė ir geri darbai: pabrėžiama pareiga ne tik pačiam eiti išganymo keliu, bet ir „kitus stengtis palenkti į gerą“. Krikščionybė pristatoma kaip aktyvios meilės ir tarnystės religija.
Kančios ir mirties įprasminimas: knygoje dažnai paliečiama mirties tema, tačiau ne kaip bauginanti pabaiga, o kaip perėjimas į amžinybę, kurį krikščionybė padeda pasitikti ramiai ir su viltimi.
Paskirtis ir stilius
„Aukštyn širdis!“ parašyta aiškia, paprasta ir pastoracine kalba, orientuota į eilinį tikintįjį. Autorius vengia sudėtingų teologinių svarstymų, vietoj to pasirinkdamas trumpus, įsimenančius pasakojimus, kurie veikia skaitytojo jausmus ir skatina dvasinius apmąstymus. Knygos leidybą finansiškai parėmė Agnietė Gilienė , norėdama pagerbti savo velionio vyro Antano Gilio atminimą, kas knygai suteikia ir asmeninio pamaldumo atspalvį.
Apibendrinimas
Tai dvasinės stiprybės ir įkvėpimo knyga, kuri, nors ir parašyta daugiau nei prieš pusę amžiaus, nepraranda savo aktualumo. Ji tarnauja kaip puikus priminimas apie amžinąsias vertybes ir krikščioniško gyvenimo pagrindus. Dėl savo trumpos ir aiškios skyrelių struktūros, ji puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymams. Tai veikalas, kuris, atitinkamai pagal savo pavadinimą, iš tiesų geba pakelti širdį ir dvasią.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 89
KUN. JUOZAS PRUNSKIS
PUTNAM, 1958
Kunigo Dr. Juozo Prunskio knyga „Meilė ir Laimė“, išleista 1958 metais, yra gilus ir praktiškas vadovas, skirtas visiems, ieškantiems tikrosios gyvenimo pilnatvės. Autorius, remdamasis krikščioniškomis vertybėmis ir gausiais gyvenimiškais pavyzdžiais, atskleidžia, kad tikroji laimė yra neatsiejama nuo visapusiškos meilės sampratos.
Meilė – laimės pamatas
Knygos įžangoje autorius apgailestauja, kad šiuolaikiniame pasaulyje meilės sąvoka dažnai susiaurinama iki fizinės traukos tarp vyro ir moters. Anot J. Prunskio, toks požiūris nuskurdina žmogų ir užkerta kelią į pilnutinę laimę. Todėl pagrindinis leidinio tikslas – praplėsti meilės horizontus, apimant meilę Dievui, artimui, tėvynei, tiesai, gėriui ir grožiui.
Knygos pamatine idėja tampa šv. Augustino mintis: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Autorius pabrėžia, kad tikra, gili meilė Dievui ir žmogui natūraliai apsaugo nuo blogų poelgių ir tampa patikimiausiu moraliniu kompasu.
Šeima – meilės mokykla
Didelis dėmesys knygoje skiriamas šeimos gyvenimui. Santuoka čia pristatoma kaip abipusio pasiaukojimo ir dvasinio augimo kelias. Kaip pavyzdį J. Prunskis pateikia prancūzų rašytojo F. Ozanamo maldą, kurioje šis prašo ne tik išoriškai patrauklios, bet svarbiausia – taurios ir dvasiškai stipresnės už save žmonos, kuri jį „keltų augštyn, o ne trauktų žemyn“. Autorius pabrėžia, kad santuokos sunkumuose didžiulę jėgą suteikia tikėjimas ir atsižadėjimas.
Kalbėdamas apie vaikų auklėjimą, J. Prunskis iškelia tėvų pavyzdžio ir religinio auklėjimo svarbą. Jis cituoja Čikagos teisėją Julių Minorą, kuris teigė, jog nusikalstamumas dažnai kyla iš dvasiškai apleistų, suirusių šeimų. Anot autoriaus, mylintys tėvai ne tik parinks vaikams katalikišką mokyklą, bet ir patys rodys maldos bei doro elgesio pavyzdį, suprasdami, kad „tėvų gyvenimas – tai knyga, kurią vaikai visų pirma skaito“.
Kelias į tikrąją laimę
J. Prunskis įtikinamai parodo, kad tikroji laimė glūdi ne turtuose ar išoriniame pripažinime. Jis primena degtukų karaliaus Ivaro Kreugerio ir fotografijos pradininko Eastmano savižudybes, kurios liudija, kad materialinė gerovė negarantuoja vidinės ramybės. Net didysis poetas Goethe savo gyvenimo pabaigoje prisipažino per 75 metus neturėjęs nė keturių pilnai laimingų savaičių.
Priešingai, tikrąją laimę atranda tie, kurie savo gyvenimą grindžia dvasinėmis vertybėmis. Kaip pavyzdys pateikiama milijonieriaus duktė, kuri atsisakė didžiulio palikimo ir pasirinko vienuolės kelią, nes suprato, kad bus laiminga tik ten, „kurion mane pastatė geriausias Dievas“.
Stilius ir vertė
Knyga parašyta ne sausu, moralizuojančiu tonu. Autorius vengia „sausų išvedžiojimų“ ir vietoje to pasitelkia gausius gyvenimiškus pavyzdžius, trumpas istorijas ir alegorijas, kurios paliečia skaitytojo jausmus ir skatina apmąstymams. Tai – lyg dvasinis pokalbis, kuriame J. Prunskis, kaip patyręs sielų ganytojas, švelniai, bet tvirtai veda skaitytoją meilės ir laimės keliais. Leidinys yra anksčiau pasirodžiusios knygos „Aukštyn širdis“ tąsa, labiau orientuota į principų taikymą kasdieniame gyvenime.
„Meilė ir Laimė“ – tai nesenstantis dvasinės išminties šaltinis. Tai knyga, kuri moko, kaip chaotiškame pasaulyje atrasti vidinę ramybę, kaip kurti tvirtus santykius šeimoje ir kaip, auginant savyje visapusišką meilę, pasiekti tikrąją ir ilgalaikę laimę.
Meilė – laimės pamatas
Knygos įžangoje autorius apgailestauja, kad šiuolaikiniame pasaulyje meilės sąvoka dažnai susiaurinama iki fizinės traukos tarp vyro ir moters. Anot J. Prunskio, toks požiūris nuskurdina žmogų ir užkerta kelią į pilnutinę laimę. Todėl pagrindinis leidinio tikslas – praplėsti meilės horizontus, apimant meilę Dievui, artimui, tėvynei, tiesai, gėriui ir grožiui.
Knygos pamatine idėja tampa šv. Augustino mintis: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Autorius pabrėžia, kad tikra, gili meilė Dievui ir žmogui natūraliai apsaugo nuo blogų poelgių ir tampa patikimiausiu moraliniu kompasu.
Šeima – meilės mokykla
Didelis dėmesys knygoje skiriamas šeimos gyvenimui. Santuoka čia pristatoma kaip abipusio pasiaukojimo ir dvasinio augimo kelias. Kaip pavyzdį J. Prunskis pateikia prancūzų rašytojo F. Ozanamo maldą, kurioje šis prašo ne tik išoriškai patrauklios, bet svarbiausia – taurios ir dvasiškai stipresnės už save žmonos, kuri jį „keltų augštyn, o ne trauktų žemyn“. Autorius pabrėžia, kad santuokos sunkumuose didžiulę jėgą suteikia tikėjimas ir atsižadėjimas.
Kalbėdamas apie vaikų auklėjimą, J. Prunskis iškelia tėvų pavyzdžio ir religinio auklėjimo svarbą. Jis cituoja Čikagos teisėją Julių Minorą, kuris teigė, jog nusikalstamumas dažnai kyla iš dvasiškai apleistų, suirusių šeimų. Anot autoriaus, mylintys tėvai ne tik parinks vaikams katalikišką mokyklą, bet ir patys rodys maldos bei doro elgesio pavyzdį, suprasdami, kad „tėvų gyvenimas – tai knyga, kurią vaikai visų pirma skaito“.
Kelias į tikrąją laimę
J. Prunskis įtikinamai parodo, kad tikroji laimė glūdi ne turtuose ar išoriniame pripažinime. Jis primena degtukų karaliaus Ivaro Kreugerio ir fotografijos pradininko Eastmano savižudybes, kurios liudija, kad materialinė gerovė negarantuoja vidinės ramybės. Net didysis poetas Goethe savo gyvenimo pabaigoje prisipažino per 75 metus neturėjęs nė keturių pilnai laimingų savaičių.
Priešingai, tikrąją laimę atranda tie, kurie savo gyvenimą grindžia dvasinėmis vertybėmis. Kaip pavyzdys pateikiama milijonieriaus duktė, kuri atsisakė didžiulio palikimo ir pasirinko vienuolės kelią, nes suprato, kad bus laiminga tik ten, „kurion mane pastatė geriausias Dievas“.
Stilius ir vertė
Knyga parašyta ne sausu, moralizuojančiu tonu. Autorius vengia „sausų išvedžiojimų“ ir vietoje to pasitelkia gausius gyvenimiškus pavyzdžius, trumpas istorijas ir alegorijas, kurios paliečia skaitytojo jausmus ir skatina apmąstymams. Tai – lyg dvasinis pokalbis, kuriame J. Prunskis, kaip patyręs sielų ganytojas, švelniai, bet tvirtai veda skaitytoją meilės ir laimės keliais. Leidinys yra anksčiau pasirodžiusios knygos „Aukštyn širdis“ tąsa, labiau orientuota į principų taikymą kasdieniame gyvenime.
„Meilė ir Laimė“ – tai nesenstantis dvasinės išminties šaltinis. Tai knyga, kuri moko, kaip chaotiškame pasaulyje atrasti vidinę ramybę, kaip kurti tvirtus santykius šeimoje ir kaip, auginant savyje visapusišką meilę, pasiekti tikrąją ir ilgalaikę laimę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 61
Dr. J. Prunskis
Putnam, 1961
Kunigo Juozo Prunskio 1961 metais Putname išleista knyga „Silpname Kūne...“ yra jautrus ir dvasiškai gilus vadovas, skirtas, kaip nurodo paantraštė, „ligoniams ir ligonių globėjams“. Tai – savotiška dvasinė vaistinėlė, kurioje kenčiantis žmogus ir juo besirūpinantis artimasis gali rasti paguodos žodžių, minčių apmąstymui ir praktinių patarimų, kaip ligos naštą paversti dvasinio augimo keliu.
Kančios prasmės paieškos
Pagrindinė knygos ašis sukasi apie vieną sudėtingiausių žmogiškosios patirties klausimų – kančios prasmę. Autorius, remdamasis krikščioniškuoju mokymu, atmeta požiūrį į ligą kaip į beprasmę bausmę ar aklą likimo smūgį. Vietoje to, jis kviečia skaitytoją įžvelgti kančioje gilesnę, atperkančiąją vertę.
Knygoje teigiama, kad liga, nors ir fiziškai varginanti, gali tapti dvasinio apsivalymo ir stiprybės šaltiniu. J. Prunskis moko, kad kentėjimai, sujungti su Kristaus Kančia, įgyja antgamtinę prasmę ir tampa nuopelnu amžinybei. Ši mintis ypač paguodžia tuos, kurie jaučiasi bejėgiai ir nereikalingi. Autorius pabrėžia, kad net gulėdamas ligos patale žmogus gali būti aktyvus Dievo bendradarbis, savo kančią aukodamas už save ir kitus.
Išsami struktūra ir praktiniai patarimai
Knyga suskirstyta į šešias pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per įvairius ligos patirties etapus:
Kenčiančio Žmogaus Pasaulis: Čia analizuojami ligonį dažnai apninkantys jausmai – vienatvė, nekantrumas, liūdesys ir pagunda skųstis. Autorius siūlo dvasinius vaistus šioms būsenoms įveikti.
Kentėjimo Prasmė: Tai teologinis knygos branduolys, kuriame aiškinama, kaip kančia gali tapti atgailos, nusižeminimo ir meilės mokykla.
Gydytojai ir Vaistai: Ši dalis pabrėžia pagarbą medikų darbui ir mokslo pasiekimams, kartu primenant, kad tikrasis Gydytojas yra Dievas, o medicina – Jo apvaizdos įrankis.
Paguoda ir Sustiprinimas: Ligonis raginamas semtis jėgų iš sakramentų (ypač Išpažinties, Komunijos ir Ligonių patepimo), maldos ir pasitikėjimo Švč. Mergele Marija, tituluojama Ligonių Sveikata.
Šventieji Ligoninėse: Pateikiami įkvepiantys šventųjų pavyzdžiai, tokių kaip šv. Teresėlė, kentėjusi nuo tuberkuliozės, ar šv. Kamilis de Lellis, visą gyvenimą paskyręs ligonių slaugai. Šie pavyzdžiai liudija, kad šventumas pasiekiamas ne apeinant kančią, o ją priimant su meile.
Mirties Artumoje: Paskutinė dalis skirta pasiruošimui susitikti su Kūrėju, pabrėžiant geros mirties svarbą ir viltį amžinajame gyvenime.
Išvados
Kun. Juozo Prunskio „Silpname Kūne...“ – tai klasikinis pastoracinės literatūros pavyzdys. Knyga parašyta paprasta, bet paveikia kalba, gausiai iliustruota trumpomis istorijomis ir šventųjų gyvenimo epizodais. Nors išleista prieš daugelį dešimtmečių, jos turinys neprarado aktualumo. Tai vertingas dvasinis vadovas, galintis suteikti paguodos, vilties ir stiprybės kiekvienam, susiduriančiam su ligos išbandymu, ir primenantis, kad net silpniausiame kūne gali gyventi nepaprastai stipri dvasia.
Kančios prasmės paieškos
Pagrindinė knygos ašis sukasi apie vieną sudėtingiausių žmogiškosios patirties klausimų – kančios prasmę. Autorius, remdamasis krikščioniškuoju mokymu, atmeta požiūrį į ligą kaip į beprasmę bausmę ar aklą likimo smūgį. Vietoje to, jis kviečia skaitytoją įžvelgti kančioje gilesnę, atperkančiąją vertę.
Knygoje teigiama, kad liga, nors ir fiziškai varginanti, gali tapti dvasinio apsivalymo ir stiprybės šaltiniu. J. Prunskis moko, kad kentėjimai, sujungti su Kristaus Kančia, įgyja antgamtinę prasmę ir tampa nuopelnu amžinybei. Ši mintis ypač paguodžia tuos, kurie jaučiasi bejėgiai ir nereikalingi. Autorius pabrėžia, kad net gulėdamas ligos patale žmogus gali būti aktyvus Dievo bendradarbis, savo kančią aukodamas už save ir kitus.
Išsami struktūra ir praktiniai patarimai
Knyga suskirstyta į šešias pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per įvairius ligos patirties etapus:
Kenčiančio Žmogaus Pasaulis: Čia analizuojami ligonį dažnai apninkantys jausmai – vienatvė, nekantrumas, liūdesys ir pagunda skųstis. Autorius siūlo dvasinius vaistus šioms būsenoms įveikti.
Kentėjimo Prasmė: Tai teologinis knygos branduolys, kuriame aiškinama, kaip kančia gali tapti atgailos, nusižeminimo ir meilės mokykla.
Gydytojai ir Vaistai: Ši dalis pabrėžia pagarbą medikų darbui ir mokslo pasiekimams, kartu primenant, kad tikrasis Gydytojas yra Dievas, o medicina – Jo apvaizdos įrankis.
Paguoda ir Sustiprinimas: Ligonis raginamas semtis jėgų iš sakramentų (ypač Išpažinties, Komunijos ir Ligonių patepimo), maldos ir pasitikėjimo Švč. Mergele Marija, tituluojama Ligonių Sveikata.
Šventieji Ligoninėse: Pateikiami įkvepiantys šventųjų pavyzdžiai, tokių kaip šv. Teresėlė, kentėjusi nuo tuberkuliozės, ar šv. Kamilis de Lellis, visą gyvenimą paskyręs ligonių slaugai. Šie pavyzdžiai liudija, kad šventumas pasiekiamas ne apeinant kančią, o ją priimant su meile.
Mirties Artumoje: Paskutinė dalis skirta pasiruošimui susitikti su Kūrėju, pabrėžiant geros mirties svarbą ir viltį amžinajame gyvenime.
Išvados
Kun. Juozo Prunskio „Silpname Kūne...“ – tai klasikinis pastoracinės literatūros pavyzdys. Knyga parašyta paprasta, bet paveikia kalba, gausiai iliustruota trumpomis istorijomis ir šventųjų gyvenimo epizodais. Nors išleista prieš daugelį dešimtmečių, jos turinys neprarado aktualumo. Tai vertingas dvasinis vadovas, galintis suteikti paguodos, vilties ir stiprybės kiekvienam, susiduriančiam su ligos išbandymu, ir primenantis, kad net silpniausiame kūne gali gyventi nepaprastai stipri dvasia.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 67
Dr. J. Prunskis
Chicago 1941
Kunigo Juozo Prunskio 1941 metais Čikagoje išleista knygelė „Kaip Mirė Nemirtingieji“ yra trumpų, pamokančių pasakojimų rinkinys apie garsių istorinių asmenybių paskutines gyvenimo akimirkas. Knygelės tikslas – per žymių žmonių mirties pavyzdžius atskleisti krikščioniškojo tikėjimo svarbą ir paguodą lemiamą valandą.
Knygos turinys ir struktūra
Veikalas yra suskirstytas į keturias temines dalis, kuriose pateikiami trumpi pasakojimai apie skirtingų sričių „nemirtingųjų“ mirtį:
Didieji mokslininkai ir kitos garsenybės: Šioje dalyje aprašomos tokių asmenybių kaip Lui Pasteras, matematikas Ogiustenas Lui Koši, fizikas Andrė Mari Amperas ir popiežius Benediktas XV paskutinės akimirkos. Pavyzdžiui, pasakojama, kaip Pasteras mirė laikydamas rankose kryželį ir kalbėdamas „Tikiu...“ , o astronomas Koši teigė: „myliu mirtį, dėl to, kad per ją randu Dievą“.
Mirtis atskleidžia paslaptingą uždangą: Čia pasakojama apie žmones, kurie, artėjant mirčiai, iš naujo atrado arba sustiprino savo tikėjimą. Ryškiausi pavyzdžiai – kompozitorius Frederikas Šopenas, kuris po kunigo apsilankymo ir motinos tikėjimo priminimo atliko išpažintį ir jautėsi laimingas , ir Prancūzijos švietimo ministras Marcombe, kuriam, ištiktam apopleksijos smūgio, pats respublikos prezidentas nusiuntė automobilį parvežti kunigo su sakramentais.
Didieji lietuviai: Šis skyrius skirtas tautos šviesuolių – vyskupo Motiejaus Valančiaus, poeto Prano Vaičaičio, rašytojo Jono Biliūno ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio – mirties aplinkybėms. Pateikiamas vyskupo Valančiaus testamentinis atsišaukimas, kuriame jis guodžia tautą ir žada geresnius laikus , bei Jono Biliūno, ligos patale atradusio tikėjimo svarbą, žodžiai: „persitikinau, kad brangiausias daiktas žmogui tai tikėjimas“.
Kaip mirė šventieji: Knygelė baigiama pasakojimais apie šventųjų – Pranciškaus Asyžiečio , Bernardo Klerviečio , Klemenso Hofbauerio ir Teresėlės Kūdikėlio Jėzaus – mirtį, kuri vaizduojama kaip džiaugsmingas ir lauktas susitikimas su Dievu.
Apžvalga
„Kaip Mirė Nemirtingieji“ yra populiariosios apologetikos pavyzdys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. K. J. Prunskio tikslas nėra biografinis tikslumas, o moralinis ir dvasinis pamokymas. Kiekviena istorija yra kruopščiai atrinkta, kad iliustruotų pagrindinę mintį: tikėjimas yra atrama ir paguoda, o mirtis krikščioniui – tai ne pabaiga, o perėjimas į amžinąjį gyvenimą.
Knygelės stilius paprastas ir paveikus. Autorius pasitelkia garsių vardų autoritetą, kad sustiprintų savo teiginius ir padarytų įspūdį skaitytojui. Pasakojimai trumpi, koncentruoti į esminį momentą – mirties akimirką, kuri atskleidžia tikrąsias žmogaus vertybes.
Išleista 1941 metais, Lietuvai itin sunkiu istoriniu laikotarpiu, ir skirta Čikagos lietuvių bendruomenei, ši knyga turėjo ypatingą reikšmę. Ji teikė dvasinę stiprybę ir viltį, primindama apie amžinąsias vertybes ir Dievo gailestingumą. Didelis 12 000 egzempliorių tiražas rodo, kad leidinys buvo aktualus ir paklausus to meto lietuvių išeivijoje. Tai ne tik pamokantis skaitinys, bet ir įdomus to laikmečio dvasinės literatūros pavyzdys.
Knygos turinys ir struktūra
Veikalas yra suskirstytas į keturias temines dalis, kuriose pateikiami trumpi pasakojimai apie skirtingų sričių „nemirtingųjų“ mirtį:
Didieji mokslininkai ir kitos garsenybės: Šioje dalyje aprašomos tokių asmenybių kaip Lui Pasteras, matematikas Ogiustenas Lui Koši, fizikas Andrė Mari Amperas ir popiežius Benediktas XV paskutinės akimirkos. Pavyzdžiui, pasakojama, kaip Pasteras mirė laikydamas rankose kryželį ir kalbėdamas „Tikiu...“ , o astronomas Koši teigė: „myliu mirtį, dėl to, kad per ją randu Dievą“.
Mirtis atskleidžia paslaptingą uždangą: Čia pasakojama apie žmones, kurie, artėjant mirčiai, iš naujo atrado arba sustiprino savo tikėjimą. Ryškiausi pavyzdžiai – kompozitorius Frederikas Šopenas, kuris po kunigo apsilankymo ir motinos tikėjimo priminimo atliko išpažintį ir jautėsi laimingas , ir Prancūzijos švietimo ministras Marcombe, kuriam, ištiktam apopleksijos smūgio, pats respublikos prezidentas nusiuntė automobilį parvežti kunigo su sakramentais.
Didieji lietuviai: Šis skyrius skirtas tautos šviesuolių – vyskupo Motiejaus Valančiaus, poeto Prano Vaičaičio, rašytojo Jono Biliūno ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio – mirties aplinkybėms. Pateikiamas vyskupo Valančiaus testamentinis atsišaukimas, kuriame jis guodžia tautą ir žada geresnius laikus , bei Jono Biliūno, ligos patale atradusio tikėjimo svarbą, žodžiai: „persitikinau, kad brangiausias daiktas žmogui tai tikėjimas“.
Kaip mirė šventieji: Knygelė baigiama pasakojimais apie šventųjų – Pranciškaus Asyžiečio , Bernardo Klerviečio , Klemenso Hofbauerio ir Teresėlės Kūdikėlio Jėzaus – mirtį, kuri vaizduojama kaip džiaugsmingas ir lauktas susitikimas su Dievu.
Apžvalga
„Kaip Mirė Nemirtingieji“ yra populiariosios apologetikos pavyzdys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. K. J. Prunskio tikslas nėra biografinis tikslumas, o moralinis ir dvasinis pamokymas. Kiekviena istorija yra kruopščiai atrinkta, kad iliustruotų pagrindinę mintį: tikėjimas yra atrama ir paguoda, o mirtis krikščioniui – tai ne pabaiga, o perėjimas į amžinąjį gyvenimą.
Knygelės stilius paprastas ir paveikus. Autorius pasitelkia garsių vardų autoritetą, kad sustiprintų savo teiginius ir padarytų įspūdį skaitytojui. Pasakojimai trumpi, koncentruoti į esminį momentą – mirties akimirką, kuri atskleidžia tikrąsias žmogaus vertybes.
Išleista 1941 metais, Lietuvai itin sunkiu istoriniu laikotarpiu, ir skirta Čikagos lietuvių bendruomenei, ši knyga turėjo ypatingą reikšmę. Ji teikė dvasinę stiprybę ir viltį, primindama apie amžinąsias vertybes ir Dievo gailestingumą. Didelis 12 000 egzempliorių tiražas rodo, kad leidinys buvo aktualus ir paklausus to meto lietuvių išeivijoje. Tai ne tik pamokantis skaitinys, bet ir įdomus to laikmečio dvasinės literatūros pavyzdys.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 27
KUN. GERHARD DIESSEL
CHICAGO, ILL. 1917
Klasikinės dvasinės literatūros perlas: „Apmąstymai visiems metams ir šventėms“
Knyga, „Apmąstymai visiems metams ir šventėms“, yra 1917 metais Čikagoje išleistas kunigo Gerhardo Diesselio veikalas, kurį į lietuvių kalbą išvertė kunigas A. Staniukynas. Tai – išsamus dvasinių pratimų ir minčių maldos vadovas, skirtas visų pirma dvasininkams, vienuoliams ir giliai tikintiems pasauliečiams, siekiantiems dvasinio tobulumo. Šis leidinys yra ne tik maldos vadovas, bet ir vertingas istorinis bei lingvistinis to meto lietuvių išeivijos religinio gyvenimo liudijimas.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra suskirstyta logiškai ir sistemingai, apimant visą liturginių metų ciklą. Ji padalinta į dvi pagrindines dalis: Kalėdų ir Velykų laiką. Turinys detaliai veda skaitytoją per svarbiausius bažnytinių metų periodus:
Advento laikotarpis: Apmąstymai apie dvejopą Kristaus atėjimą, žmonijos būklę iki Išganytojo gimimo ir atgailos svarbą.
Kalėdų laikas: Meditacijos apie Kalėdų slėpinį, šventųjų (Stepono, Jono) pavyzdžius ir Trijų Karalių kelionę.
Laikas po Trijų Karalių: Gilinamasi į Šventosios Šeimos paslėptą gyvenimą Nazarete, bendruomeninio gyvenimo svarbą ir dorybes.
Gavėnios ir Velykų laikas: Tai pati plačiausia knygos dalis, kurioje detaliai apmąstomi Kristaus kančios etapai, Jo mirtis ir šlovingas Prisikėlimas.
Kiekvienas apmąstymas yra aiškiai struktūrizuotas ir pritaikytas asmeninei maldai. Paprastai jį sudaro:
Įžanga: Trumpas įvadas į dienos temą.
Svarstymas: Teologinis temos išaiškinimas.
Pritaikymas: Praktiniai patarimai, kaip svarstomą tiesą pritaikyti savo gyvenime.
Malda ir Pasiryžimas: Konkretūs veiksmai ir maldos, padedančios įtvirtinti apmąstymo vaisius.
Priede taip pat pateikiami apmąstymai konkrečioms šventėms (pvz., Šv. Kazimiero, Šv. Pranciškaus Ksavero) ir mėnesinėms rekolekcijoms.
Kam skirta ši knyga?
Knygos prakalboje nurodoma, kad ji skirta „ypatingai, tiems asmenims, kurie, savo pašventimo rupesčiu užimti, turi da priedermę daryti artymui gailestingumo darbus“. Tai rodo, kad pagrindinė auditorija – dvasiškai brandūs žmonės, vienuoliai, kunigai ir aktyvūs pasauliečiai, kuriems dvasinis gyvenimas yra kasdienybės pagrindas. Tai nėra lengvas skaitinys prieš miegą, o rimtas įrankis, reikalaujantis susikaupimo, disciplinos ir noro gilintis į save.
Vertė ir reikšmė šiandien
Nors knyga parašyta daugiau nei prieš šimtą metų ir jos kalba gali pasirodyti archajiška, jos turinys išlieka stebėtinai aktualus.
Dvasinė vertė: Ji siūlo patikrintą ir struktūrizuotą kelią į dvasinį augimą. Klasikinės dorybės – nusižeminimas, klusnumas, meilė, atgaila – yra amžinos ir visuomet reikalingos.
Istorinė vertė: Leidinys atspindi XX a. pradžios katalikišką pamaldumą, jo formas ir akcentus. Tai svarbus šaltinis Bažnyčios istorijos ir lietuvių išeivijos kultūros tyrinėtojams.
Lingvistinė vertė: Knygoje vartojama turtinga, autentiška to meto lietuvių kalba, kuri gali būti įdomi kalbos istorikams ir visiems, besidomintiems lietuvių kalbos raida.
Apibendrinimas
„Apmąstymai visiems metams ir šventėms“ – tai gilus, sistemingas ir dvasiškai turtingas veikalas. Nors reikalaujantis skaitytojo pastangų ir susikaupimo, jis atveria kelią į nuoseklų dvasinį gyvenimą pagal klasikinę katalikišką tradiciją. Šiandien ši knyga yra vertingas šaltinis ne tik ieškantiems dvasinio vadovavimo, bet ir besidomintiems Lietuvos bažnytinės literatūros paveldu.
Knyga, „Apmąstymai visiems metams ir šventėms“, yra 1917 metais Čikagoje išleistas kunigo Gerhardo Diesselio veikalas, kurį į lietuvių kalbą išvertė kunigas A. Staniukynas. Tai – išsamus dvasinių pratimų ir minčių maldos vadovas, skirtas visų pirma dvasininkams, vienuoliams ir giliai tikintiems pasauliečiams, siekiantiems dvasinio tobulumo. Šis leidinys yra ne tik maldos vadovas, bet ir vertingas istorinis bei lingvistinis to meto lietuvių išeivijos religinio gyvenimo liudijimas.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra suskirstyta logiškai ir sistemingai, apimant visą liturginių metų ciklą. Ji padalinta į dvi pagrindines dalis: Kalėdų ir Velykų laiką. Turinys detaliai veda skaitytoją per svarbiausius bažnytinių metų periodus:
Advento laikotarpis: Apmąstymai apie dvejopą Kristaus atėjimą, žmonijos būklę iki Išganytojo gimimo ir atgailos svarbą.
Kalėdų laikas: Meditacijos apie Kalėdų slėpinį, šventųjų (Stepono, Jono) pavyzdžius ir Trijų Karalių kelionę.
Laikas po Trijų Karalių: Gilinamasi į Šventosios Šeimos paslėptą gyvenimą Nazarete, bendruomeninio gyvenimo svarbą ir dorybes.
Gavėnios ir Velykų laikas: Tai pati plačiausia knygos dalis, kurioje detaliai apmąstomi Kristaus kančios etapai, Jo mirtis ir šlovingas Prisikėlimas.
Kiekvienas apmąstymas yra aiškiai struktūrizuotas ir pritaikytas asmeninei maldai. Paprastai jį sudaro:
Įžanga: Trumpas įvadas į dienos temą.
Svarstymas: Teologinis temos išaiškinimas.
Pritaikymas: Praktiniai patarimai, kaip svarstomą tiesą pritaikyti savo gyvenime.
Malda ir Pasiryžimas: Konkretūs veiksmai ir maldos, padedančios įtvirtinti apmąstymo vaisius.
Priede taip pat pateikiami apmąstymai konkrečioms šventėms (pvz., Šv. Kazimiero, Šv. Pranciškaus Ksavero) ir mėnesinėms rekolekcijoms.
Kam skirta ši knyga?
Knygos prakalboje nurodoma, kad ji skirta „ypatingai, tiems asmenims, kurie, savo pašventimo rupesčiu užimti, turi da priedermę daryti artymui gailestingumo darbus“. Tai rodo, kad pagrindinė auditorija – dvasiškai brandūs žmonės, vienuoliai, kunigai ir aktyvūs pasauliečiai, kuriems dvasinis gyvenimas yra kasdienybės pagrindas. Tai nėra lengvas skaitinys prieš miegą, o rimtas įrankis, reikalaujantis susikaupimo, disciplinos ir noro gilintis į save.
Vertė ir reikšmė šiandien
Nors knyga parašyta daugiau nei prieš šimtą metų ir jos kalba gali pasirodyti archajiška, jos turinys išlieka stebėtinai aktualus.
Dvasinė vertė: Ji siūlo patikrintą ir struktūrizuotą kelią į dvasinį augimą. Klasikinės dorybės – nusižeminimas, klusnumas, meilė, atgaila – yra amžinos ir visuomet reikalingos.
Istorinė vertė: Leidinys atspindi XX a. pradžios katalikišką pamaldumą, jo formas ir akcentus. Tai svarbus šaltinis Bažnyčios istorijos ir lietuvių išeivijos kultūros tyrinėtojams.
Lingvistinė vertė: Knygoje vartojama turtinga, autentiška to meto lietuvių kalba, kuri gali būti įdomi kalbos istorikams ir visiems, besidomintiems lietuvių kalbos raida.
Apibendrinimas
„Apmąstymai visiems metams ir šventėms“ – tai gilus, sistemingas ir dvasiškai turtingas veikalas. Nors reikalaujantis skaitytojo pastangų ir susikaupimo, jis atveria kelią į nuoseklų dvasinį gyvenimą pagal klasikinę katalikišką tradiciją. Šiandien ši knyga yra vertingas šaltinis ne tik ieškantiems dvasinio vadovavimo, bet ir besidomintiems Lietuvos bažnytinės literatūros paveldu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 24
Christoph von Schmid
Los Angeles, 1979
Kelionė į anapus: Jono Burkaus knygos „Arti tikslo“ apžvalga
Kunigo Jono Burkaus knyga „Arti tikslo“ (1979 m.) yra išsamus ir paguodžiantis gidas po vieną paslaptingiausių krikščioniškosios eschatologijos temų – skaistyklą. Autorius, remdamasis Šventuoju Raštu, Bažnyčios mokymu, teologų įžvalgomis ir gausiais šventųjų bei mistikų liudijimais, skaitytojui atveria anapusinio pasaulio slėpinius, kuriuose Dievo teisingumas persipina su Jo begaliniu gailestingumu. Tai veikalas, skirtas ne gąsdinti, o suteikti viltį ir praktinių dvasinio gyvenimo gairių.
Knygos struktūra ir esmė
Knyga yra suskirstyta į logiškas temas, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo pamatinių teologinių sąvokų iki praktinių patarimų.
Teologinis pagrindas: Pradžioje autorius išaiškina Kristaus Mistinio Kūno ir Šventųjų bendravimo sampratas. Tai yra esminis atspirties taškas norint suprasti, kodėl gyvieji gali padėti mirusiems ir kodėl mirusieji gali užtarti gyvuosius. Paaiškinama, kas yra asmeninis teismas po mirties ir kodėl skaistykla yra būtina Dievo gailestingumo apraiška.
Skaistyklos prigimtis: J. Burkus detaliai nagrinėja, kas yra skaistykla, kokie jos kentėjimai (laikinas Dievo neregėjimas ir jaučiamieji kentėjimai) ir kokia jų trukmė. Remdamasis šventųjų regėjimais, jis aprašo skirtingas skaistyklos „padalas“ ar „sritis“, priklausančias nuo vėlės kalčių.
Pagalba kenčiančioms vėlėms: Tai pati praktiškiausia ir plačiausia knygos dalis. Autorius išsamiai aptaria būdus, kuriais galime padėti skaistykloje esantiems:
Šv. Mišių auka: Pabrėžiama kaip pati galingiausia priemonė.
Malda: Ypač rožinis ir Kryžiaus kelias.
Atlaidai, išmaldos, pasninkas ir kiti gailestingumo darbai.
Kaip išvengti skaistyklos: Paskutiniuose skyriuose pateikiami konkretūs patarimai, kaip gyventi, kad po mirties būtų galima keliauti tiesiai į dangų. Akcentuojamas nuolatinis atsivertimas, pamaldumas Mergelei Marijai (ypač Škaplieriaus nešiojimas), dažnas sakramentų priėmimas ir herojiški artimo meilės aktai.
Kam skirta ši knyga?
„Arti tikslo“ yra universali knyga, naudinga kiekvienam tikinčiajam, nepriklausomai nuo jo dvasinio brandumo lygio.
Ieškantiems paguodos: Tiems, kurie gedi artimųjų, knyga suteikia vilties ir konkrečių būdų, kaip palaikyti dvasinį ryšį su išėjusiaisiais ir jiems padėti.
Siekiantiems dvasinio augimo: Knyga skatina giliau apmąstyti savo gyvenimą, nuodėmių pasekmes ir amžinybės perspektyvą. Ji motyvuoja gyventi sąmoningiau ir atsakingiau.
Besidomintiems teologija: Nors parašyta populiariai ir suprantamai, knyga yra teologiškai turtinga, pateikianti platų istorinių ir mistinių šaltinių spektrą.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Arti tikslo“ yra klasikinis katalikiškos dvasingumo literatūros pavyzdys, kuris nepraranda savo aktualumo. Tai ne tik teologinis traktatas apie pomirtinį gyvenimą, bet ir praktinis vadovas, kaip gyventi krikščionišką meilę čia ir dabar. Knyga primena, kad mirtis nėra pabaiga, o Šventųjų bendravimas peržengia laiko ir erdvės ribas, sujungdamas kovojančią, kenčiančią ir triumfuojančią Bažnyčią į vieną didelę Dievo šeimą. Tai paveikus ir šviesus kvietimas rimtai žiūrėti į savo išganymą ir nepamiršti tų, kurie jau yra arti galutinio tikslo.
Kunigo Jono Burkaus knyga „Arti tikslo“ (1979 m.) yra išsamus ir paguodžiantis gidas po vieną paslaptingiausių krikščioniškosios eschatologijos temų – skaistyklą. Autorius, remdamasis Šventuoju Raštu, Bažnyčios mokymu, teologų įžvalgomis ir gausiais šventųjų bei mistikų liudijimais, skaitytojui atveria anapusinio pasaulio slėpinius, kuriuose Dievo teisingumas persipina su Jo begaliniu gailestingumu. Tai veikalas, skirtas ne gąsdinti, o suteikti viltį ir praktinių dvasinio gyvenimo gairių.
Knygos struktūra ir esmė
Knyga yra suskirstyta į logiškas temas, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo pamatinių teologinių sąvokų iki praktinių patarimų.
Teologinis pagrindas: Pradžioje autorius išaiškina Kristaus Mistinio Kūno ir Šventųjų bendravimo sampratas. Tai yra esminis atspirties taškas norint suprasti, kodėl gyvieji gali padėti mirusiems ir kodėl mirusieji gali užtarti gyvuosius. Paaiškinama, kas yra asmeninis teismas po mirties ir kodėl skaistykla yra būtina Dievo gailestingumo apraiška.
Skaistyklos prigimtis: J. Burkus detaliai nagrinėja, kas yra skaistykla, kokie jos kentėjimai (laikinas Dievo neregėjimas ir jaučiamieji kentėjimai) ir kokia jų trukmė. Remdamasis šventųjų regėjimais, jis aprašo skirtingas skaistyklos „padalas“ ar „sritis“, priklausančias nuo vėlės kalčių.
Pagalba kenčiančioms vėlėms: Tai pati praktiškiausia ir plačiausia knygos dalis. Autorius išsamiai aptaria būdus, kuriais galime padėti skaistykloje esantiems:
Šv. Mišių auka: Pabrėžiama kaip pati galingiausia priemonė.
Malda: Ypač rožinis ir Kryžiaus kelias.
Atlaidai, išmaldos, pasninkas ir kiti gailestingumo darbai.
Kaip išvengti skaistyklos: Paskutiniuose skyriuose pateikiami konkretūs patarimai, kaip gyventi, kad po mirties būtų galima keliauti tiesiai į dangų. Akcentuojamas nuolatinis atsivertimas, pamaldumas Mergelei Marijai (ypač Škaplieriaus nešiojimas), dažnas sakramentų priėmimas ir herojiški artimo meilės aktai.
Kam skirta ši knyga?
„Arti tikslo“ yra universali knyga, naudinga kiekvienam tikinčiajam, nepriklausomai nuo jo dvasinio brandumo lygio.
Ieškantiems paguodos: Tiems, kurie gedi artimųjų, knyga suteikia vilties ir konkrečių būdų, kaip palaikyti dvasinį ryšį su išėjusiaisiais ir jiems padėti.
Siekiantiems dvasinio augimo: Knyga skatina giliau apmąstyti savo gyvenimą, nuodėmių pasekmes ir amžinybės perspektyvą. Ji motyvuoja gyventi sąmoningiau ir atsakingiau.
Besidomintiems teologija: Nors parašyta populiariai ir suprantamai, knyga yra teologiškai turtinga, pateikianti platų istorinių ir mistinių šaltinių spektrą.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Arti tikslo“ yra klasikinis katalikiškos dvasingumo literatūros pavyzdys, kuris nepraranda savo aktualumo. Tai ne tik teologinis traktatas apie pomirtinį gyvenimą, bet ir praktinis vadovas, kaip gyventi krikščionišką meilę čia ir dabar. Knyga primena, kad mirtis nėra pabaiga, o Šventųjų bendravimas peržengia laiko ir erdvės ribas, sujungdamas kovojančią, kenčiančią ir triumfuojančią Bažnyčią į vieną didelę Dievo šeimą. Tai paveikus ir šviesus kvietimas rimtai žiūrėti į savo išganymą ir nepamiršti tų, kurie jau yra arti galutinio tikslo.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 24
ANTANAS RUBŠYS
Worcester 1990
Kvietimas į asmeninį susitikimą: Antano Rubšio knygos „Ateikite ir pamatykite“ apžvalga
Kunigo ir profesoriaus Antano Rubšio knyga „Ateikite ir pamatykite“ (1990 m.) yra gilus teologinis ir egzistencinis kvietimas skaitytojui leistis į asmeninę kelionę link Dievo pažinimo. Knygos pavadinimas, paimtas iš Jono evangelijos (Jn 1, 39), kur Jėzus kviečia pirmuosius mokinius, nurodo pagrindinę autoriaus mintį: tikėjimas nėra sausų dogmų rinkinys, o gyvas, asmeniškas susitikimas su Dievu, kuris save apreiškia istorijoje ir Šventajame Rašte.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas sudarytas iš kelių teminių skyrių, kuriuose autorius, remdamasis modernia bibline egzegeze ir teologine mintimi, nuosekliai atskleidžia krikščioniškojo Apreiškimo esmę.
Dievas istorijoje ir Šventasis Raštas: A. Rubšys pabrėžia, kad krikščionybė yra istorinė religija. Dievas nėra abstrakti idėja, o veikėjas, kuris įsijungia į žmonijos istoriją, kalbina žmogų per įvykius. Šventasis Raštas yra šio Dievo veikimo liudijimas – „Dievo žodis, išreikštas žmonių žodžiais“. Autorius paaiškina, kaip Bažnyčia supranta Rašto įkvėpimą, apreiškimą ir kanoniškumą.
Dievo vardas „Aš Esu“: Gilinamasi į Senojo Testamento Dievo sampratą. Vardas „Aš Esu“ (Jahvė) atskleidžia Dievą kaip nuolat esantį, veikiantį ir ištikimą savo Sandorai. Tai ne statiškas filosofų Dievas, o gyvas ir asmeniškas Gelbėtojas.
Kristus – Sutaikinimo centras: Ši dalis skirta Naujojo Testamento šerdžiai – Jėzui Kristui. Autorius nagrinėja istorinį Jėzaus asmenį ir Jo dieviškumo slėpinį per apaštalo Pauliaus mokymą bei Jono evangelijos prizmę. Kristus pristatomas kaip tas, kuriame Dievas sutaikino pasaulį su savimi.
Įsikūnijimas ir Prisikėlimas: Detaliai apmąstomos dvi esminės krikščionių tikėjimo paslaptys. Kalėdos – tai „istorijos raktas“, kai Dievas tampa žmogumi, o Velykos – „nežemiškas proveržis žemėje“, kai Kristaus prisikėlimu nugalima mirtis ir atveriama amžinojo gyvenimo viltis.
Bažnyčia ir Šventojo Rašto tyrinėjimas: Paskutiniuose skyriuose pateikiami svarbiausi XX a. Bažnyčios dokumentai (popiežiaus Pijaus XII enciklika, II Vatikano Susirinkimo konstitucija), kurie aptaria moksliškai-kritiško Šventojo Rašto tyrinėjimo metodus. Taip parodoma, kad tikėjimas ir mokslas gali ir turi derėti tarpusavyje, siekiant gilesnio Dievo žodžio supratimo.
Kam skirta ši knyga?
„Ateikite ir pamatykite“ yra intelektualiai turtingas ir dvasiškai gilus veikalas, skirtas mąstančiam skaitytojui, kuris:
Nori pagilinti savo tikėjimo supratimą, remdamasis šiuolaikine teologija ir biblistika.
Ieško atsakymų į pamatinius klausimus apie Dievą, žmogaus egzistencijos prasmę ir istorijos tikslą.
Sieka suderinti savo tikėjimą su kritiniu mąstymu ir mokslo pasiekimais.
Knyga parašyta aiškia, tačiau intelektualia kalba, todėl ji yra vertingas šaltinis tiek teologijos studentams, tiek kunigams, tiek ir visiems pasauliečiams, norintiems augti tikėjime.
Apibendrinimas
Antano Rubšio knyga yra klasikinis teologinės minties pavyzdys, kviečiantis skaitytoją ne aklai priimti dogmas, o leistis į atradimų kelionę. Tai raginimas asmeniškai „ateiti ir pamatyti“ – per istoriją, per Šventąjį Raštą ir per asmeninę patirtį atrasti gyvąjį Dievą, kuris Jėzuje Kristuje tapo mūsų gyvenimo Keliu, Tiesa ir Gyvenimu.
Kunigo ir profesoriaus Antano Rubšio knyga „Ateikite ir pamatykite“ (1990 m.) yra gilus teologinis ir egzistencinis kvietimas skaitytojui leistis į asmeninę kelionę link Dievo pažinimo. Knygos pavadinimas, paimtas iš Jono evangelijos (Jn 1, 39), kur Jėzus kviečia pirmuosius mokinius, nurodo pagrindinę autoriaus mintį: tikėjimas nėra sausų dogmų rinkinys, o gyvas, asmeniškas susitikimas su Dievu, kuris save apreiškia istorijoje ir Šventajame Rašte.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas sudarytas iš kelių teminių skyrių, kuriuose autorius, remdamasis modernia bibline egzegeze ir teologine mintimi, nuosekliai atskleidžia krikščioniškojo Apreiškimo esmę.
Dievas istorijoje ir Šventasis Raštas: A. Rubšys pabrėžia, kad krikščionybė yra istorinė religija. Dievas nėra abstrakti idėja, o veikėjas, kuris įsijungia į žmonijos istoriją, kalbina žmogų per įvykius. Šventasis Raštas yra šio Dievo veikimo liudijimas – „Dievo žodis, išreikštas žmonių žodžiais“. Autorius paaiškina, kaip Bažnyčia supranta Rašto įkvėpimą, apreiškimą ir kanoniškumą.
Dievo vardas „Aš Esu“: Gilinamasi į Senojo Testamento Dievo sampratą. Vardas „Aš Esu“ (Jahvė) atskleidžia Dievą kaip nuolat esantį, veikiantį ir ištikimą savo Sandorai. Tai ne statiškas filosofų Dievas, o gyvas ir asmeniškas Gelbėtojas.
Kristus – Sutaikinimo centras: Ši dalis skirta Naujojo Testamento šerdžiai – Jėzui Kristui. Autorius nagrinėja istorinį Jėzaus asmenį ir Jo dieviškumo slėpinį per apaštalo Pauliaus mokymą bei Jono evangelijos prizmę. Kristus pristatomas kaip tas, kuriame Dievas sutaikino pasaulį su savimi.
Įsikūnijimas ir Prisikėlimas: Detaliai apmąstomos dvi esminės krikščionių tikėjimo paslaptys. Kalėdos – tai „istorijos raktas“, kai Dievas tampa žmogumi, o Velykos – „nežemiškas proveržis žemėje“, kai Kristaus prisikėlimu nugalima mirtis ir atveriama amžinojo gyvenimo viltis.
Bažnyčia ir Šventojo Rašto tyrinėjimas: Paskutiniuose skyriuose pateikiami svarbiausi XX a. Bažnyčios dokumentai (popiežiaus Pijaus XII enciklika, II Vatikano Susirinkimo konstitucija), kurie aptaria moksliškai-kritiško Šventojo Rašto tyrinėjimo metodus. Taip parodoma, kad tikėjimas ir mokslas gali ir turi derėti tarpusavyje, siekiant gilesnio Dievo žodžio supratimo.
Kam skirta ši knyga?
„Ateikite ir pamatykite“ yra intelektualiai turtingas ir dvasiškai gilus veikalas, skirtas mąstančiam skaitytojui, kuris:
Nori pagilinti savo tikėjimo supratimą, remdamasis šiuolaikine teologija ir biblistika.
Ieško atsakymų į pamatinius klausimus apie Dievą, žmogaus egzistencijos prasmę ir istorijos tikslą.
Sieka suderinti savo tikėjimą su kritiniu mąstymu ir mokslo pasiekimais.
Knyga parašyta aiškia, tačiau intelektualia kalba, todėl ji yra vertingas šaltinis tiek teologijos studentams, tiek kunigams, tiek ir visiems pasauliečiams, norintiems augti tikėjime.
Apibendrinimas
Antano Rubšio knyga yra klasikinis teologinės minties pavyzdys, kviečiantis skaitytoją ne aklai priimti dogmas, o leistis į atradimų kelionę. Tai raginimas asmeniškai „ateiti ir pamatyti“ – per istoriją, per Šventąjį Raštą ir per asmeninę patirtį atrasti gyvąjį Dievą, kuris Jėzuje Kristuje tapo mūsų gyvenimo Keliu, Tiesa ir Gyvenimu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 22
Adomas Jakštas
KAUNAS 1937
A. Jakšto „Aukščiausias Gėris“: Filosofinis Kelias į Dievo Pažinimą
Prelato Adomo Jakšto (tikrasis vardas – Aleksandras Dambrauskas) 1937 metais išleista knyga „Aukščiausias Gėris“ yra vienas brandžiausių tarpukario Lietuvos katalikiškosios minties veikalų. Pasirinkęs pašnekesių formą, autorius skaitytoją veda per sudėtingus teologijos ir filosofijos labirintus, siekdamas atsakyti į amžinąjį klausimą – kas yra Dievas?
Dialogo Forma ir Veikėjai
Knygos struktūra yra itin patraukli ir primena platoniškuosius dialogus. Veiksmas sutelkiamas į būrelį inteligentų, kurie, susitikę Giruliuose, o vėliau ir Kaune, tęsia diskusijas pačiomis svarbiausiomis būties temomis. Šiame intelektualiniame rate susitinka skirtingų pažiūrų atstovai:
Katalikų profesoriai Minčius ir T. Serafinas, atstovaujantys ortodoksinei Bažnyčios doktrinai.
Lietuvis evangelikas daktaras V. Ginčys.
Giliai tikintis rusas pravoslavas Ivanovas.
Netgi komunistas studentas K. Keinis, įkūnijantis ateistinės materializmo pasaulėžiūros iššūkį.
Ši veikėjų įvairovė leidžia autoriui organiškai išskleisti argumentus ir kontrargumentus, paverčiant teologinį traktatą gyva ir dinamiška diskusija. Pašnekesių tonas yra pagarbūs ir intelektualus, o temos plėtojamos nuosekliai, nuo pamatinių sąvokų iki sudėtingiausių dogmų.
Pagrindinės Temos ir Idėjos
Knyga yra padalinta į septynis pašnekesius, kurių kiekvienas gilinasi į vis kitą Dievo, kaip Aukščiausiojo Gėrio, pažinimo aspektą.
Dievo Esmė ir Savybės: Diskusija pradedama ne nuo abstrakčių Dievo buvimo įrodymų, bet nuo gėrio problemos. Dievas pristatomas kaip „tai, ko viskas trokšta“. Analizuojamos Jo savybės: vienumas, nekintamumas, amžinumas, begalinumas, taip pat išmintis, galybė, šventumas ir teisingumas. A. Jakštas meistriškai atremia materialistinę pasaulėžiūrą, teigiančią, kad materija yra visa ko pradžia, parodydamas vidinius šios doktrinos prieštaravimus.
Švenčiausioji Trejybė: Tai vienas sudėtingiausių knygos skyrių, kuriame bandoma priartėti prie Trejybės paslapties. Autorius aiškina, kad tikėjimas į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią neprieštarauja monoteizmui, nes kalbama apie vieną dieviškąją prigimtį trijuose asmenyse. Ieškoma analogijų ir žmogiškojoje patirtyje (vyras, moteris, vaikas), siekiant bent dalinai nušviesti šią paslaptį.
Dievas ir Pasaulis: Šiame skyriuje apmąstomas pasaulio sukūrimas iš nieko (creatio ex nihilo). Paliečiamos materijos, erdvės ir laiko paslaptys. Remdamasis to meto astronomijos pasiekimais, A. Jakštas tapo didingą visatos paveikslą – nuo planetų iki galaktikų – atskleisdamas Dievo, kaip Kūrėjo, didybę.
Dievas ir Žmogus: Žmogus pristatomas kaip kūrinijos viršūnė, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Išskirtinė ir originali knygos idėja – žmogus kaip Dievo bendradarbis ir „mažas kūrėjėlis“, kuriam pavesta pabaigti Dievo kūrybos darbą žemėje, kuriant kultūrą, mokslą ir tobulinant save patį.
Dievas ir Bažnyčia: Paskutiniuose pašnekesiuose pereinama prie Bažnyčios, kaip mistinio Kristaus kūno ir Dievažmonijos (rus. Богочеловечество), sampratos. Aptariami Bažnyčios požymiai (viena, šventa, visuotinė, apaštališka) ir jos vaidmuo žmonijos išganymo kelyje.
Stilius ir Reikšmė
A. Jakšto kalba yra turtinga, intelektuali, tačiau aiški. Nors knyga parašyta 1937 metais, jos keliami klausimai ir šiandien neprarado aktualumo. Tai apologetinis veikalas, ginantis krikščioniškąsias vertybes nuo modernybės iššūkių – ateizmo, komunizmo, moralinio reliatyvizmo.
„Aukščiausias Gėris“ yra puikus pavyzdys, kaip sudėtingos filosofinės ir teologinės idėjos gali būti pateiktos suprantamai ir įdomiai. Tai knyga, skirta ne tik teologams, bet ir kiekvienam mąstančiam žmogui, ieškančiam atsakymų į esminius būties klausimus. Ji liudija apie aukštą tarpukario Lietuvos intelektualinės kultūros lygį ir išlieka vertingu indėliu į lietuviškos filosofinės minties istoriją.
Prelato Adomo Jakšto (tikrasis vardas – Aleksandras Dambrauskas) 1937 metais išleista knyga „Aukščiausias Gėris“ yra vienas brandžiausių tarpukario Lietuvos katalikiškosios minties veikalų. Pasirinkęs pašnekesių formą, autorius skaitytoją veda per sudėtingus teologijos ir filosofijos labirintus, siekdamas atsakyti į amžinąjį klausimą – kas yra Dievas?
Dialogo Forma ir Veikėjai
Knygos struktūra yra itin patraukli ir primena platoniškuosius dialogus. Veiksmas sutelkiamas į būrelį inteligentų, kurie, susitikę Giruliuose, o vėliau ir Kaune, tęsia diskusijas pačiomis svarbiausiomis būties temomis. Šiame intelektualiniame rate susitinka skirtingų pažiūrų atstovai:
Katalikų profesoriai Minčius ir T. Serafinas, atstovaujantys ortodoksinei Bažnyčios doktrinai.
Lietuvis evangelikas daktaras V. Ginčys.
Giliai tikintis rusas pravoslavas Ivanovas.
Netgi komunistas studentas K. Keinis, įkūnijantis ateistinės materializmo pasaulėžiūros iššūkį.
Ši veikėjų įvairovė leidžia autoriui organiškai išskleisti argumentus ir kontrargumentus, paverčiant teologinį traktatą gyva ir dinamiška diskusija. Pašnekesių tonas yra pagarbūs ir intelektualus, o temos plėtojamos nuosekliai, nuo pamatinių sąvokų iki sudėtingiausių dogmų.
Pagrindinės Temos ir Idėjos
Knyga yra padalinta į septynis pašnekesius, kurių kiekvienas gilinasi į vis kitą Dievo, kaip Aukščiausiojo Gėrio, pažinimo aspektą.
Dievo Esmė ir Savybės: Diskusija pradedama ne nuo abstrakčių Dievo buvimo įrodymų, bet nuo gėrio problemos. Dievas pristatomas kaip „tai, ko viskas trokšta“. Analizuojamos Jo savybės: vienumas, nekintamumas, amžinumas, begalinumas, taip pat išmintis, galybė, šventumas ir teisingumas. A. Jakštas meistriškai atremia materialistinę pasaulėžiūrą, teigiančią, kad materija yra visa ko pradžia, parodydamas vidinius šios doktrinos prieštaravimus.
Švenčiausioji Trejybė: Tai vienas sudėtingiausių knygos skyrių, kuriame bandoma priartėti prie Trejybės paslapties. Autorius aiškina, kad tikėjimas į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią neprieštarauja monoteizmui, nes kalbama apie vieną dieviškąją prigimtį trijuose asmenyse. Ieškoma analogijų ir žmogiškojoje patirtyje (vyras, moteris, vaikas), siekiant bent dalinai nušviesti šią paslaptį.
Dievas ir Pasaulis: Šiame skyriuje apmąstomas pasaulio sukūrimas iš nieko (creatio ex nihilo). Paliečiamos materijos, erdvės ir laiko paslaptys. Remdamasis to meto astronomijos pasiekimais, A. Jakštas tapo didingą visatos paveikslą – nuo planetų iki galaktikų – atskleisdamas Dievo, kaip Kūrėjo, didybę.
Dievas ir Žmogus: Žmogus pristatomas kaip kūrinijos viršūnė, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Išskirtinė ir originali knygos idėja – žmogus kaip Dievo bendradarbis ir „mažas kūrėjėlis“, kuriam pavesta pabaigti Dievo kūrybos darbą žemėje, kuriant kultūrą, mokslą ir tobulinant save patį.
Dievas ir Bažnyčia: Paskutiniuose pašnekesiuose pereinama prie Bažnyčios, kaip mistinio Kristaus kūno ir Dievažmonijos (rus. Богочеловечество), sampratos. Aptariami Bažnyčios požymiai (viena, šventa, visuotinė, apaštališka) ir jos vaidmuo žmonijos išganymo kelyje.
Stilius ir Reikšmė
A. Jakšto kalba yra turtinga, intelektuali, tačiau aiški. Nors knyga parašyta 1937 metais, jos keliami klausimai ir šiandien neprarado aktualumo. Tai apologetinis veikalas, ginantis krikščioniškąsias vertybes nuo modernybės iššūkių – ateizmo, komunizmo, moralinio reliatyvizmo.
„Aukščiausias Gėris“ yra puikus pavyzdys, kaip sudėtingos filosofinės ir teologinės idėjos gali būti pateiktos suprantamai ir įdomiai. Tai knyga, skirta ne tik teologams, bet ir kiekvienam mąstančiam žmogui, ieškančiam atsakymų į esminius būties klausimus. Ji liudija apie aukštą tarpukario Lietuvos intelektualinės kultūros lygį ir išlieka vertingu indėliu į lietuviškos filosofinės minties istoriją.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 22
ŽANAS GITONAS
KAUNAS 1996
Dialogas Tarp Begalybių: Mokslo ir Tikėjimo Susitikimas Knygoje „Dievas ir mokslas“
Žano Gitono, Griškos Bogdanovo ir Igorio Bogdanovo knyga „Dievas ir mokslas“ – tai ne sausas mokslinis traktatas ar teologinis veikalas, o gyvas ir provokuojantis trijų mąstytojų – filosofo ir dviejų astrofizikų – pokalbis. Šis dialogas drąsiai neria į pačius fundamentaliausius būties klausimus: Iš kur atsirado Visata? Kas yra tikrovė? Ar materija yra viskas, kas egzistuoja? Ir, galiausiai, kodėl apskritai egzistuoja kažkas, o ne niekas? Knygos autoriai siekia parodyti, kad XX a. pabaigos mokslas, ypač kvantinė fizika ir kosmologija, ne atitolina nuo Dievo, o, priešingai, atveria naujus kelius Jo link.
Nuo Didžiojo Sprogimo iki Metarealizmo
Knyga yra struktūrizuota kaip kelionė nuo be galo didelių dalykų prie be galo mažų, nuolat ieškant sąsajų tarp fizinio pasaulio dėsnių ir metafizinių įžvalgų.
Visatos Kilmė: Pokalbis prasideda nuo Didžiojo sprogimo teorijos. Autoriai populiariai ir suprantamai paaiškina, kaip iš neįsivaizduojamo tankio ir karščio taško per milijardines sekundės dalis gimė mūsų Visata. Jie pabrėžia stulbinantį tikslumą, kuriuo buvo „sureguliuotos“ fundamentaliosios konstantos (pvz., gravitacijos jėga, šviesos greitis). Anot jų, net menkiausias nukrypimas būtų padaręs Visatą, kurioje galėtų atsirasti gyvybė ir sąmonė, neįmanomą. Šis „antropinis principas“ kelia mintį ne apie aklą atsitiktinumą, o apie giliai slypintį planą ar inteligenciją.
Materijos Paslaptis: Gilindamiesi į materijos prigimtį, autoriai atskleidžia kvantinės fizikos paradoksus. Pasirodo, kad subatominiame lygmenyje materija praranda savo kietumą ir apčiuopiamumą. Elementariosios dalelės elgiasi ir kaip dalelės, ir kaip bangos, o jų būseną nulemia pats stebėjimo aktas. Tai reiškia, kad stebėtojo sąmonė yra neatsiejamai susijusi su stebima tikrove. Materija ištirpsta tikimybių ir informacijos laukuose, o tai, kas anksčiau laikyta tvirta ir objektyvu, tampa paslaptinga ir priklausoma nuo dvasios.
Metarealizmo link: Sujungdami šias įžvalgas, autoriai siūlo naują pasaulio viziją, kurią vadina metarealizmu. Tai filosofija, peržengianti senąjį materializmo ir spiritualizmo, realizmo ir idealizmo dualizmą. Metarealizmas teigia, kad dvasia ir materija nėra atskiros substancijos, o veikiau vienos, gilesnės tikrovės aspektai. Pati Visata yra tarsi milžiniška mintis arba informacija, o jos Kūrėjas yra transcendentiškas, tačiau atpažįstamas per Jo kūrinijoje įdiegtą tvarką ir prasmę.
Mokslo ir Tikėjimo Sintezė
Didžiausia knygos vertybė – jos gebėjimas sudėtingas mokslines idėjas pateikti kaip dvasinių apmąstymų šaltinį. Autoriai ne bando „įrodyti“ Dievo egzistavimą moksliniais metodais, o parodo, kad pats mokslas, pasiekęs savo pažinimo ribas, susiduria su Paslaptimi. Ten, kur baigiasi fizikos formulės – ties Planko siena, ties Didžiojo sprogimo singularumu – prasideda metafizikos ir teologijos erdvė.
Knyga parašyta gyva, pokalbio forma, todėl yra lengvai skaitoma ir prieinama plačiajai auditorijai. Žano Gitono filosofinė išmintis ir branda puikiai dera su brolių Bogdanovų mokslinėmis žiniomis ir entuziazmu.
Išvados
„Dievas ir mokslas“ yra įkvepiantis ir intelektualiai stimuliuojantis veikalas. Jis meta iššūkį tiek dogmatiškiems materialistams, manantiems, kad mokslas paneigė Dievą, tiek ir tiems tikintiesiems, kurie bijo mokslo, matydami jame grėsmę savo įsitikinimams. Knyga argumentuotai teigia, kad mokslas ir tikėjimas gali ne tik taikiai sugyventi, bet ir praturtinti vienas kitą, kartu vedant žmogų link gilesnio pačios Būties ir jos Kūrėjo pažinimo. Tai kelrodis tiems, kurie ieško prasmės pasaulyje, kurį mokslas atskleidė esant daug keistesnį, paslaptingesnį ir dvasingesnį, nei kada nors galėjome įsivaizduoti.
Žano Gitono, Griškos Bogdanovo ir Igorio Bogdanovo knyga „Dievas ir mokslas“ – tai ne sausas mokslinis traktatas ar teologinis veikalas, o gyvas ir provokuojantis trijų mąstytojų – filosofo ir dviejų astrofizikų – pokalbis. Šis dialogas drąsiai neria į pačius fundamentaliausius būties klausimus: Iš kur atsirado Visata? Kas yra tikrovė? Ar materija yra viskas, kas egzistuoja? Ir, galiausiai, kodėl apskritai egzistuoja kažkas, o ne niekas? Knygos autoriai siekia parodyti, kad XX a. pabaigos mokslas, ypač kvantinė fizika ir kosmologija, ne atitolina nuo Dievo, o, priešingai, atveria naujus kelius Jo link.
Nuo Didžiojo Sprogimo iki Metarealizmo
Knyga yra struktūrizuota kaip kelionė nuo be galo didelių dalykų prie be galo mažų, nuolat ieškant sąsajų tarp fizinio pasaulio dėsnių ir metafizinių įžvalgų.
Visatos Kilmė: Pokalbis prasideda nuo Didžiojo sprogimo teorijos. Autoriai populiariai ir suprantamai paaiškina, kaip iš neįsivaizduojamo tankio ir karščio taško per milijardines sekundės dalis gimė mūsų Visata. Jie pabrėžia stulbinantį tikslumą, kuriuo buvo „sureguliuotos“ fundamentaliosios konstantos (pvz., gravitacijos jėga, šviesos greitis). Anot jų, net menkiausias nukrypimas būtų padaręs Visatą, kurioje galėtų atsirasti gyvybė ir sąmonė, neįmanomą. Šis „antropinis principas“ kelia mintį ne apie aklą atsitiktinumą, o apie giliai slypintį planą ar inteligenciją.
Materijos Paslaptis: Gilindamiesi į materijos prigimtį, autoriai atskleidžia kvantinės fizikos paradoksus. Pasirodo, kad subatominiame lygmenyje materija praranda savo kietumą ir apčiuopiamumą. Elementariosios dalelės elgiasi ir kaip dalelės, ir kaip bangos, o jų būseną nulemia pats stebėjimo aktas. Tai reiškia, kad stebėtojo sąmonė yra neatsiejamai susijusi su stebima tikrove. Materija ištirpsta tikimybių ir informacijos laukuose, o tai, kas anksčiau laikyta tvirta ir objektyvu, tampa paslaptinga ir priklausoma nuo dvasios.
Metarealizmo link: Sujungdami šias įžvalgas, autoriai siūlo naują pasaulio viziją, kurią vadina metarealizmu. Tai filosofija, peržengianti senąjį materializmo ir spiritualizmo, realizmo ir idealizmo dualizmą. Metarealizmas teigia, kad dvasia ir materija nėra atskiros substancijos, o veikiau vienos, gilesnės tikrovės aspektai. Pati Visata yra tarsi milžiniška mintis arba informacija, o jos Kūrėjas yra transcendentiškas, tačiau atpažįstamas per Jo kūrinijoje įdiegtą tvarką ir prasmę.
Mokslo ir Tikėjimo Sintezė
Didžiausia knygos vertybė – jos gebėjimas sudėtingas mokslines idėjas pateikti kaip dvasinių apmąstymų šaltinį. Autoriai ne bando „įrodyti“ Dievo egzistavimą moksliniais metodais, o parodo, kad pats mokslas, pasiekęs savo pažinimo ribas, susiduria su Paslaptimi. Ten, kur baigiasi fizikos formulės – ties Planko siena, ties Didžiojo sprogimo singularumu – prasideda metafizikos ir teologijos erdvė.
Knyga parašyta gyva, pokalbio forma, todėl yra lengvai skaitoma ir prieinama plačiajai auditorijai. Žano Gitono filosofinė išmintis ir branda puikiai dera su brolių Bogdanovų mokslinėmis žiniomis ir entuziazmu.
Išvados
„Dievas ir mokslas“ yra įkvepiantis ir intelektualiai stimuliuojantis veikalas. Jis meta iššūkį tiek dogmatiškiems materialistams, manantiems, kad mokslas paneigė Dievą, tiek ir tiems tikintiesiems, kurie bijo mokslo, matydami jame grėsmę savo įsitikinimams. Knyga argumentuotai teigia, kad mokslas ir tikėjimas gali ne tik taikiai sugyventi, bet ir praturtinti vienas kitą, kartu vedant žmogų link gilesnio pačios Būties ir jos Kūrėjo pažinimo. Tai kelrodis tiems, kurie ieško prasmės pasaulyje, kurį mokslas atskleidė esant daug keistesnį, paslaptingesnį ir dvasingesnį, nei kada nors galėjome įsivaizduoti.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 20
MARTINAS J. SCOTT, S. J.
KAUNAS 1925
Gynybinė Siena Tikinčiajam: Martino J. Scotto „Dievo ranka Bažnyčioje“
Jėzuito Martino J. Scotto knyga „Dievo ranka Bažnyčioje“, subtituluota „Visiems suprantamos teologijos žinios“, yra klasikinis katalikiškos apologetikos veikalas. Tai nėra sausas akademinis traktatas, o gyvas, tiesmukas ir praktiškas gidas, skirtas eiliniam tikinčiajam, norinčiam ne tik giliau suprasti savo tikėjimą, bet ir gebėti jį apginti nuo paplitusių priekaištų ir klaidingų interpretacijų. Autorius imasi nelengvos užduoties – paaiškinti sudėtingiausias dogmas ir praktikas paprasta, įtikinama kalba, nuolat pabrėždamas dieviškąją Bažnyčios prigimtį.
Nuo Stebuklų iki Kryžiaus Prasmės
Knyga yra sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų katalikų tikėjimo aspektą, dažnai tampantį kritikos objektu. Autorius metodiškai griauna populiarius mitus ir atsako į nepatogius klausimus.
Tikėjimo Pamatai: Knygos pradžioje M. J. Scottas tvirtai įtvirtina pamatinius principus – stebuklų realumą, apreiškimo būtinybę ir dogmų svarbą. Jis argumentuoja, kad be stebuklų krikščionybė neturėtų pagrindo, o dogma nėra tuščias abstraktus teiginys, bet esminis principas, kaip valstybės konstitucija, saugantis tiesos vientisumą.
Dažnai Puolamos Tiesos: Didelė knygos dalis skirta specifinėms katalikų doktrinoms, kurios neretai sukelia nesusipratimų: Nekaltajam Prasidėjimui, atlaidams, skaistyklai, šventųjų garbinimui, Mišių aukai. Kiekvieną temą autorius aiškina pasitelkdamas logiką ir analogijas iš kasdienio gyvenimo. Pavyzdžiui, šventųjų garbinimą jis lygina su pagarba tautos didvyriams – gerbdami juos, mes gerbiame pačią tėvynę, kuriai jie tarnavo. Taip pat, gerbdami šventuosius, mes gerbiame Dievą, kurio malonė juose veikė.
Bažnyčia – Dievo Kūrinys: Pagrindinė knygos ašis – mintis, kad pati Katalikų Bažnyčia yra didžiausias stebuklas. Jos pastovumas per du tūkstantmečius, jos neklaidingumas tikėjimo ir moralės klausimais bei jos tobula organizacija, anot autoriaus, yra tiesioginis įrodymas, kad tai ne žmogiškas, o dieviškas kūrinys. Kaip gamtos dėsniuose matome Kūrėjo išmintį, taip ir Bažnyčios struktūroje bei gyvybingume regime „Dievo ranką“.
Moralė ir Gyvenimas: M. J. Scottas taip pat paliečia praktinius krikščioniško gyvenimo aspektus. Jis griežtai teigia, kad tikra dorovė be religijos yra neįmanoma, nes tik Dievas suteikia jai tvirtą pamatą ir galutinę prasmę. Kentėjimas, aiškinamas per Kryžiaus paslaptį, įgauna atperkamąją vertę, o pašaukimas – tiek į kunigystę, tiek į šeimą – tampa tarnyste Dievo karalystei.
Tvirta Gynyba, Tiesi Kalba
M. J. Scotto stilius yra tiesus, aiškus ir polemiškas. Jis nevengia aštrių palyginimų ir tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, numatydamas jo abejones ir priekaištus. Knyga parašyta ne tam, kad įtiktų kritikams, o tam, kad sustiprintų tikinčiuosius. Joje nėra sudėtingų teologinių terminų – viskas išdėstyta taip, kad būtų suprantama kiekvienam, nepriklausomai nuo išsilavinimo. Tai klasikinės apologetikos pavyzdys, kurio tikslas – ne dialogas, o tvirtas ir užtikrintas tiesos skelbimas.
Išvados
„Dievo ranka Bažnyčioje“ yra vertingas ir laiko patikrintas veikalas, skirtas kiekvienam katalikui, norinčiam tvirčiau jaustis savo tikėjime. Nors knygos tonas, būdingas XX a. pradžiai, gali pasirodyti bekompromisis, jos loginiai argumentai ir paprasti paaiškinimai neprarado savo aktualumo. Tai puikus įrankis, padedantis suprasti, kad katalikų tikėjimas nėra aklų įsitikinimų rinkinys, o logiška, nuosekli ir gyvenimą įprasminanti sistema, atlaikiusi visas istorijos audras būtent todėl, kad ją veda ir saugo paties Dievo ranka.
Jėzuito Martino J. Scotto knyga „Dievo ranka Bažnyčioje“, subtituluota „Visiems suprantamos teologijos žinios“, yra klasikinis katalikiškos apologetikos veikalas. Tai nėra sausas akademinis traktatas, o gyvas, tiesmukas ir praktiškas gidas, skirtas eiliniam tikinčiajam, norinčiam ne tik giliau suprasti savo tikėjimą, bet ir gebėti jį apginti nuo paplitusių priekaištų ir klaidingų interpretacijų. Autorius imasi nelengvos užduoties – paaiškinti sudėtingiausias dogmas ir praktikas paprasta, įtikinama kalba, nuolat pabrėždamas dieviškąją Bažnyčios prigimtį.
Nuo Stebuklų iki Kryžiaus Prasmės
Knyga yra sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų katalikų tikėjimo aspektą, dažnai tampantį kritikos objektu. Autorius metodiškai griauna populiarius mitus ir atsako į nepatogius klausimus.
Tikėjimo Pamatai: Knygos pradžioje M. J. Scottas tvirtai įtvirtina pamatinius principus – stebuklų realumą, apreiškimo būtinybę ir dogmų svarbą. Jis argumentuoja, kad be stebuklų krikščionybė neturėtų pagrindo, o dogma nėra tuščias abstraktus teiginys, bet esminis principas, kaip valstybės konstitucija, saugantis tiesos vientisumą.
Dažnai Puolamos Tiesos: Didelė knygos dalis skirta specifinėms katalikų doktrinoms, kurios neretai sukelia nesusipratimų: Nekaltajam Prasidėjimui, atlaidams, skaistyklai, šventųjų garbinimui, Mišių aukai. Kiekvieną temą autorius aiškina pasitelkdamas logiką ir analogijas iš kasdienio gyvenimo. Pavyzdžiui, šventųjų garbinimą jis lygina su pagarba tautos didvyriams – gerbdami juos, mes gerbiame pačią tėvynę, kuriai jie tarnavo. Taip pat, gerbdami šventuosius, mes gerbiame Dievą, kurio malonė juose veikė.
Bažnyčia – Dievo Kūrinys: Pagrindinė knygos ašis – mintis, kad pati Katalikų Bažnyčia yra didžiausias stebuklas. Jos pastovumas per du tūkstantmečius, jos neklaidingumas tikėjimo ir moralės klausimais bei jos tobula organizacija, anot autoriaus, yra tiesioginis įrodymas, kad tai ne žmogiškas, o dieviškas kūrinys. Kaip gamtos dėsniuose matome Kūrėjo išmintį, taip ir Bažnyčios struktūroje bei gyvybingume regime „Dievo ranką“.
Moralė ir Gyvenimas: M. J. Scottas taip pat paliečia praktinius krikščioniško gyvenimo aspektus. Jis griežtai teigia, kad tikra dorovė be religijos yra neįmanoma, nes tik Dievas suteikia jai tvirtą pamatą ir galutinę prasmę. Kentėjimas, aiškinamas per Kryžiaus paslaptį, įgauna atperkamąją vertę, o pašaukimas – tiek į kunigystę, tiek į šeimą – tampa tarnyste Dievo karalystei.
Tvirta Gynyba, Tiesi Kalba
M. J. Scotto stilius yra tiesus, aiškus ir polemiškas. Jis nevengia aštrių palyginimų ir tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, numatydamas jo abejones ir priekaištus. Knyga parašyta ne tam, kad įtiktų kritikams, o tam, kad sustiprintų tikinčiuosius. Joje nėra sudėtingų teologinių terminų – viskas išdėstyta taip, kad būtų suprantama kiekvienam, nepriklausomai nuo išsilavinimo. Tai klasikinės apologetikos pavyzdys, kurio tikslas – ne dialogas, o tvirtas ir užtikrintas tiesos skelbimas.
Išvados
„Dievo ranka Bažnyčioje“ yra vertingas ir laiko patikrintas veikalas, skirtas kiekvienam katalikui, norinčiam tvirčiau jaustis savo tikėjime. Nors knygos tonas, būdingas XX a. pradžiai, gali pasirodyti bekompromisis, jos loginiai argumentai ir paprasti paaiškinimai neprarado savo aktualumo. Tai puikus įrankis, padedantis suprasti, kad katalikų tikėjimas nėra aklų įsitikinimų rinkinys, o logiška, nuosekli ir gyvenimą įprasminanti sistema, atlaikiusi visas istorijos audras būtent todėl, kad ją veda ir saugo paties Dievo ranka.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 18
Wilhelm Schamoni
KAUNAS 1995
Pavyzdžiai, Kurie Įkvepia: Wilhelmo Schamoni Knygos „Jauni ir šventi“ Apžvalga
Wilhelmo Schamoni knyga „Jauni ir šventi“ – tai įkvepiantis rinkinys trumpų biografijų, pasakojančių apie jaunus žmones, kurie savo gyvenimu paliudijo gilų tikėjimą ir pasiekė šventumo aukštumų. Tai nėra išsamios istorinės studijos, o veikiau koncentruoti, paveikūs portretai, skirti įkvėpti skaitytoją, ypač jaunimą, ir parodyti, kad šventumas nėra nepasiekiamas idealas, o gyvas ir realus kelias, atviras kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus ar gyvenimo aplinkybių.
Šventumo Mozaika
Knygos struktūra yra paprasta ir patraukli. Autorius pateikia visą galeriją šventųjų, palaimintųjų ir garbingųjų Dievo tarnų, kurių gyvenimai aprėpia kelis šimtmečius – nuo XVI a. iki pat XX a. vidurio. Kiekvienam asmeniui skirtas trumpas, vieno ar dviejų puslapių aprašymas, dažnai papildytas portretu. Šis formatas leidžia greitai susipažinti su daugybe skirtingų asmenybių ir jų dvasinių kelių.
Skaitytojas čia sutiks ir gerai žinomus jaunimo globėjus, tokius kaip šv. Aloyzas Gonzaga ir šv. Stanislovas Kostka, kurie atsisakė kilmingo gyvenimo dėl tarnystės Dieve, ir mažiau girdėtus, bet ne mažiau įkvepiančius pavyzdžius. Tarp jų – drąsioji skaistybės kankinė šv. Marija Goreti, savo žudikui atleidusi mirties patale; misionierius šv. Petras Šanelis, paaukojęs gyvybę tolimoje Okeanijos saloje; ar XX a. kankinys Karlas Leisneris, kunigu įšventintas Dachau koncentracijos stovykloje.
Knygoje vaizduojamas šventumas yra įvairiapusis: nuo mistinių patirčių, kurias išgyveno šv. Gema Galgani ar Švč. Trejybės Elzbieta, iki praktiškos, veiklios meilės, kuria pasižymėjo didysis jaunimo auklėtojas šv. Jonas Boskas ar socialinio teisingumo pradininkas Fridrichas Ozanamas.
Pagrindinė Žinia: Šventumas Yra Kiekvienam
Visas šias skirtingas istorijas jungia viena pagrindinė mintis, kurią autorius iškelia pratarmėje: šventumas padeda jauno žmogaus lūkesčiams išsipildyti. Knyga nuosekliai griauna mitą, kad šventumas – tai tik išrinktųjų, senyvų ar nuo pasaulio atsiskyrusių žmonių kelias. Priešingai, W. Schamoni rodo, kad jaunatviškas maksimalizmas, idealizmas ir tyra širdis gali tapti pačiu tiesiausiu keliu pas Dievą.
Dauguma knygos herojų susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir šiuolaikinis jaunimas: vidinėmis kovomis, tėvų nesupratimu, abejonėmis dėl pašaukimo, ligomis ir neteisingais kaltinimais. Tačiau juos visus vienija vienas dalykas – besąlygiškas pasitikėjimas Dievu ir troškimas atsiliepti į Jo meilę meile. Jų gyvenimai tampa liudijimu, kad didžiausia laimė yra ne savęs realizavimas pasaulio akimis, o visiškas savęs atidavimas Dievui.
Išvados
„Jauni ir šventi“ yra puikus dvasinės literatūros pavyzdys, gebantis trumpai ir paveikiai prabilti į skaitytojo širdį. Tai tarsi dvasinis vitaminų rinkinys, kurio kiekviena „kapsulė“ – atskiro šventojo istorija – suteikia įkvėpimo, drąsos ir primena apie amžinąsias vertybes. Dėl savo fragmentiškos struktūros knyga puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymui. Tai vertingas kelrodis kiekvienam jaunam žmogui, ieškančiam prasmės ir tikrų gyvenimo pavyzdžių, bei puikus priminimas visiems, kad kelias į šventumą prasideda nuo paprasto, bet tvirto „taip“ Dievui savo kasdienybėje.
Wilhelmo Schamoni knyga „Jauni ir šventi“ – tai įkvepiantis rinkinys trumpų biografijų, pasakojančių apie jaunus žmones, kurie savo gyvenimu paliudijo gilų tikėjimą ir pasiekė šventumo aukštumų. Tai nėra išsamios istorinės studijos, o veikiau koncentruoti, paveikūs portretai, skirti įkvėpti skaitytoją, ypač jaunimą, ir parodyti, kad šventumas nėra nepasiekiamas idealas, o gyvas ir realus kelias, atviras kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus ar gyvenimo aplinkybių.
Šventumo Mozaika
Knygos struktūra yra paprasta ir patraukli. Autorius pateikia visą galeriją šventųjų, palaimintųjų ir garbingųjų Dievo tarnų, kurių gyvenimai aprėpia kelis šimtmečius – nuo XVI a. iki pat XX a. vidurio. Kiekvienam asmeniui skirtas trumpas, vieno ar dviejų puslapių aprašymas, dažnai papildytas portretu. Šis formatas leidžia greitai susipažinti su daugybe skirtingų asmenybių ir jų dvasinių kelių.
Skaitytojas čia sutiks ir gerai žinomus jaunimo globėjus, tokius kaip šv. Aloyzas Gonzaga ir šv. Stanislovas Kostka, kurie atsisakė kilmingo gyvenimo dėl tarnystės Dieve, ir mažiau girdėtus, bet ne mažiau įkvepiančius pavyzdžius. Tarp jų – drąsioji skaistybės kankinė šv. Marija Goreti, savo žudikui atleidusi mirties patale; misionierius šv. Petras Šanelis, paaukojęs gyvybę tolimoje Okeanijos saloje; ar XX a. kankinys Karlas Leisneris, kunigu įšventintas Dachau koncentracijos stovykloje.
Knygoje vaizduojamas šventumas yra įvairiapusis: nuo mistinių patirčių, kurias išgyveno šv. Gema Galgani ar Švč. Trejybės Elzbieta, iki praktiškos, veiklios meilės, kuria pasižymėjo didysis jaunimo auklėtojas šv. Jonas Boskas ar socialinio teisingumo pradininkas Fridrichas Ozanamas.
Pagrindinė Žinia: Šventumas Yra Kiekvienam
Visas šias skirtingas istorijas jungia viena pagrindinė mintis, kurią autorius iškelia pratarmėje: šventumas padeda jauno žmogaus lūkesčiams išsipildyti. Knyga nuosekliai griauna mitą, kad šventumas – tai tik išrinktųjų, senyvų ar nuo pasaulio atsiskyrusių žmonių kelias. Priešingai, W. Schamoni rodo, kad jaunatviškas maksimalizmas, idealizmas ir tyra širdis gali tapti pačiu tiesiausiu keliu pas Dievą.
Dauguma knygos herojų susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir šiuolaikinis jaunimas: vidinėmis kovomis, tėvų nesupratimu, abejonėmis dėl pašaukimo, ligomis ir neteisingais kaltinimais. Tačiau juos visus vienija vienas dalykas – besąlygiškas pasitikėjimas Dievu ir troškimas atsiliepti į Jo meilę meile. Jų gyvenimai tampa liudijimu, kad didžiausia laimė yra ne savęs realizavimas pasaulio akimis, o visiškas savęs atidavimas Dievui.
Išvados
„Jauni ir šventi“ yra puikus dvasinės literatūros pavyzdys, gebantis trumpai ir paveikiai prabilti į skaitytojo širdį. Tai tarsi dvasinis vitaminų rinkinys, kurio kiekviena „kapsulė“ – atskiro šventojo istorija – suteikia įkvėpimo, drąsos ir primena apie amžinąsias vertybes. Dėl savo fragmentiškos struktūros knyga puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymui. Tai vertingas kelrodis kiekvienam jaunam žmogui, ieškančiam prasmės ir tikrų gyvenimo pavyzdžių, bei puikus priminimas visiems, kad kelias į šventumą prasideda nuo paprasto, bet tvirto „taip“ Dievui savo kasdienybėje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 23
DR. TIHAMER TOTH
KAUNAS 1930
Kelrodis Jaunystės Kryžkelėse: Dr. Tihamer Toth „Jaunuolio kovos“
Vengrų teologo ir jaunimo ugdytojo Dr. Tihamer Toth knyga „Jaunuolio kovos (Skaistus jaunuolio brendimas)“ – tai tiesus, bekompromisis ir tėviškai rūpestingas vadovas jaunam vyrui, stovinčiam pačiame sudėtingiausiame savo gyvenimo etape. Tai ne švelnus pasakojimas, o veikiau kovos strategijos vadovėlis, skirtas padėti jaunuoliui atpažinti pavojus, suprasti savo prigimtį ir nugalėti vidines bei išorines kovas, ypač tas, kurios susijusios su brendimu ir skaistybės išsaugojimu.
Nuo Vaiko iki Vyro: Šventas Pavasaris ir Didžioji Kova
Knygos autorius brendimo amžių (nuo 14 iki 21 metų) vaizduoja kaip didžiųjų permainų, „šventojo pavasario“, metą, kai jaunuolio siela ir kūnas išgyvena tikrą revoliuciją. Tothas šį laikotarpį apibūdina kaip „kovą tarp vaiko ir vyro“, kurios tikslas – vyro pergalė.
Tvėrėjo Planai ir Pirmoji Meilė: Knyga prasideda nuo didingo Kūrėjo plano išdėstymo, aiškinant lyčių skirtumo prasmę ir moterystės šventumą. Autorius jautriai ir pagarbiai paliečia pirmosios meilės, naujų jausmų ir nesuprantamo ilgesio temą, paaiškindamas tai kaip natūralų Dievo plano dalį, ruošiančią jaunuolį būsimai šeimai. Jis pabrėžia, kad šios bundančios jėgos yra šventos ir skirtos kilniems tikslams.
Kryžkelė ir Bedugnė: Tačiau šis gražus planas susiduria su didžiuliais pavojais. Tothas vaizdingai piešia jaunuolio kryžkelę, kurioje susitinka Dorybė ir Nuodėmė. Didžiausias dėmesys skiriamas neskaistybės nuodėmei, kurią autorius vaizduoja kaip „devyngalvį slibiną“ ir „dvokiančias pelkes“. Labai atvirai ir negailestingai aprašomos fizinės ir dvasinės nuodėmingo gyvenimo pasekmės: sveikatos praradimas, valios susilpnėjimas, dvasinis atšipimas, netikėjimas ir galutinė pražūtis. Autorius nevengia šiurpių palyginimų ir pavyzdžių, siekdamas parodyti, kad trumpalaikis malonumas veda į ilgalaikę kančią ir savęs sunaikinimą.
Ginklai Kovai: Knygos pabaigoje pateikiamas visas „ginklų arsenalas“ kovai su pagundomis. Tai ne tik malda, išpažintis ir Komunija, bet ir praktiniai patarimai: valios grūdinimas per mažus kasdienius nusigalinėjimus, tinkamas laisvalaikio praleidimas, sportas, gamtos meilė, gerų knygų skaitymas ir blogos draugijos vengimas. Ypač pabrėžiamas poreikis turėti dvasios vadovą – kunigą, su kuriuo jaunuolis galėtų atvirai pasikalbėti apie savo sunkumus.
Tiesioginis ir Įkvepiantis Stilius
Dr. Tihamer Toth kalba jaunuoliui kaip „jaunajam draugui“. Jo stilius yra labai tiesioginis, aiškus, kupinas vaizdingų metaforų (du ežerai, kryžkelė, kova su slibinu) ir retorinių klausimų, kurie verčia skaitytoją susimąstyti. Knyga parašyta su didžiule meile ir rūpesčiu jaunimu, tačiau kartu ir su dideliu reiklumu. Autorius ne pataikauja, o kviečia į didvyriškumą, į riterišką kovą už savo sielos tyrumą ir kilnius idealus.
Išvados
„Jaunuolio kovos“ yra klasikinis krikščioniškos jaunimo literatūros pavyzdys, nepraradęs savo aktualumo. Tai knyga, kuri drąsiai ir atvirai kalba apie temas, kurias dažnai vengiama liesti. Ji suteikia ne tik perspėjimų, bet ir konkrečių priemonių, kaip jaunam žmogui išlikti doram sudėtingame pasaulyje. Tai puikus vadovas ne tik patiems jaunuoliams, bet ir jų tėvams bei auklėtojams, padedantis suprasti brendimo amžiaus iššūkius ir rasti kelius, kaip padėti jaunai sielai laimėti svarbiausias gyvenimo kovas.
Vengrų teologo ir jaunimo ugdytojo Dr. Tihamer Toth knyga „Jaunuolio kovos (Skaistus jaunuolio brendimas)“ – tai tiesus, bekompromisis ir tėviškai rūpestingas vadovas jaunam vyrui, stovinčiam pačiame sudėtingiausiame savo gyvenimo etape. Tai ne švelnus pasakojimas, o veikiau kovos strategijos vadovėlis, skirtas padėti jaunuoliui atpažinti pavojus, suprasti savo prigimtį ir nugalėti vidines bei išorines kovas, ypač tas, kurios susijusios su brendimu ir skaistybės išsaugojimu.
Nuo Vaiko iki Vyro: Šventas Pavasaris ir Didžioji Kova
Knygos autorius brendimo amžių (nuo 14 iki 21 metų) vaizduoja kaip didžiųjų permainų, „šventojo pavasario“, metą, kai jaunuolio siela ir kūnas išgyvena tikrą revoliuciją. Tothas šį laikotarpį apibūdina kaip „kovą tarp vaiko ir vyro“, kurios tikslas – vyro pergalė.
Tvėrėjo Planai ir Pirmoji Meilė: Knyga prasideda nuo didingo Kūrėjo plano išdėstymo, aiškinant lyčių skirtumo prasmę ir moterystės šventumą. Autorius jautriai ir pagarbiai paliečia pirmosios meilės, naujų jausmų ir nesuprantamo ilgesio temą, paaiškindamas tai kaip natūralų Dievo plano dalį, ruošiančią jaunuolį būsimai šeimai. Jis pabrėžia, kad šios bundančios jėgos yra šventos ir skirtos kilniems tikslams.
Kryžkelė ir Bedugnė: Tačiau šis gražus planas susiduria su didžiuliais pavojais. Tothas vaizdingai piešia jaunuolio kryžkelę, kurioje susitinka Dorybė ir Nuodėmė. Didžiausias dėmesys skiriamas neskaistybės nuodėmei, kurią autorius vaizduoja kaip „devyngalvį slibiną“ ir „dvokiančias pelkes“. Labai atvirai ir negailestingai aprašomos fizinės ir dvasinės nuodėmingo gyvenimo pasekmės: sveikatos praradimas, valios susilpnėjimas, dvasinis atšipimas, netikėjimas ir galutinė pražūtis. Autorius nevengia šiurpių palyginimų ir pavyzdžių, siekdamas parodyti, kad trumpalaikis malonumas veda į ilgalaikę kančią ir savęs sunaikinimą.
Ginklai Kovai: Knygos pabaigoje pateikiamas visas „ginklų arsenalas“ kovai su pagundomis. Tai ne tik malda, išpažintis ir Komunija, bet ir praktiniai patarimai: valios grūdinimas per mažus kasdienius nusigalinėjimus, tinkamas laisvalaikio praleidimas, sportas, gamtos meilė, gerų knygų skaitymas ir blogos draugijos vengimas. Ypač pabrėžiamas poreikis turėti dvasios vadovą – kunigą, su kuriuo jaunuolis galėtų atvirai pasikalbėti apie savo sunkumus.
Tiesioginis ir Įkvepiantis Stilius
Dr. Tihamer Toth kalba jaunuoliui kaip „jaunajam draugui“. Jo stilius yra labai tiesioginis, aiškus, kupinas vaizdingų metaforų (du ežerai, kryžkelė, kova su slibinu) ir retorinių klausimų, kurie verčia skaitytoją susimąstyti. Knyga parašyta su didžiule meile ir rūpesčiu jaunimu, tačiau kartu ir su dideliu reiklumu. Autorius ne pataikauja, o kviečia į didvyriškumą, į riterišką kovą už savo sielos tyrumą ir kilnius idealus.
Išvados
„Jaunuolio kovos“ yra klasikinis krikščioniškos jaunimo literatūros pavyzdys, nepraradęs savo aktualumo. Tai knyga, kuri drąsiai ir atvirai kalba apie temas, kurias dažnai vengiama liesti. Ji suteikia ne tik perspėjimų, bet ir konkrečių priemonių, kaip jaunam žmogui išlikti doram sudėtingame pasaulyje. Tai puikus vadovas ne tik patiems jaunuoliams, bet ir jų tėvams bei auklėtojams, padedantis suprasti brendimo amžiaus iššūkius ir rasti kelius, kaip padėti jaunai sielai laimėti svarbiausias gyvenimo kovas.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 19
JUST. KLUMBYS
Marijampolė 1938
Šventasis su Pypke ir Pašliūžomis: Justino Klumbio „Jurgis Frassati“
Justino Klumbio knyga „Jurgis Frassati: Šių laikų jaunimo idealas“ yra jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie jauną italą, kurio trumpas, bet nepaprastai turtingas gyvenimas tapo pavyzdžiu tūkstančiams jaunų žmonių visame pasaulyje. Tai nėra sausa hagiografija, vaizduojanti tolimą ir nepasiekiamą šventąjį. Priešingai, autorius atskleidžia gyvą, energingą, linksmybes ir sportą mėgusį jaunuolį, kuris savo kasdienybėje sugebėjo sujungti gilų dvasinį gyvenimą su aktyvia socialine veikla ir paprastu žmogišku džiaugsmu.
Modernus Idealas Moderniame Pasaulyje
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą Jurgio Frassati (1901–1925) gyvenimą, nuo pat vaikystės turtingoje ir įtakingoje Turino šeimoje iki jo staigios mirties, sulaukus vos 24-erių. Autorius pabrėžia kontrastą tarp Jurgio aplinkos ir jo asmeninių pasirinkimų.
Prigimties Dovanos ir Dvasios Stiprybė: Jurgis apdovanotas viskuo, ko galėtų trokšti jaunas žmogus: gera kilme, turtais, puikia išvaizda, fizine jėga ir aštriu protu. Tačiau Klumbys parodo, kad šios dovanos jam tampa ne savitikslio malonumo šaltiniu, o įrankiais tarnauti Dievui ir artimui. Jo meilė kalnams, slidinėjimui ir ekskursijoms visada dera su kasdiene malda, Mišiomis ir Eucharistijos adoracija.
Apaštalas Tarp Draugų ir Vargšų: Knygoje ryškiai atsiskleidžia du pagrindiniai Jurgio apaštalavimo laukai. Pirmasis – jo draugų ratas. Būdamas linksmas ir draugiškas, jis tampa natūraliu lyderiu, tačiau savo autoritetą naudoja ne tuščioms linksmybėms, o tam, kad skatintų draugus gyventi pagal krikščioniškus idealus, dalyvauti katalikiškoje veikloje ir nebijoti viešai išpažinti savo tikėjimo. Antrasis, ir galbūt pats svarbiausias, jo veiklos baras – tarnystė vargšams. Jurgis slapta nuo šeimos lanko skurdžiausius Turino kvartalus, nešdamas ne tik materialinę paramą, bet ir paguodą, draugystę ir žmogišką šilumą. Būtent užsikrėtęs nuo vieno iš savo globojamų ligonių, jis ir miršta.
Kova už Skaistybę ir Būdo Tvirtumą: Autorius nevengia ir sudėtingesnių temų. Jurgio gyvenimas pateikiamas kaip nuolatinė kova – kova su savo paties silpnybėmis, su abejingumu ir netikėjimu aplinkoje. Ypač pabrėžiama jo pastanga išsaugoti širdies tyrumą ir skaistybę, kurią jis laiko didžiausiu turtu ir vyriškumo įrodymu. Jo pavyzdys griauna mitą, kad skaistus gyvenimas yra nenatūralus ar žalingas.
Šventumas – Ne Atitrūkimas, o Gyvenimo Pilnatvė
Pagrindinė knygos žinia – šventumas yra pasiekiamas kiekvienam, nepriklausomai nuo socialinės padėties ar gyvenimo būdo. Jurgis Frassati nėra vienuolis ar atsiskyrėlis. Jis – studentas, sūnus, draugas, visuomenės veikėjas. Jo šventumas gimsta ne iš pasaulio neigimo, o iš jo perkeitimo per meilę. Jis parodo, kad galima mylėti kalnus ir Eucharistiją, juokauti su draugais ir melstis už nusidėjėlius, būti politiškai aktyviam ir nuolankiai tarnauti vargšams.
Išvados
Justino Klumbio „Jurgis Frassati“ yra nepaprastai aktuali knyga šių dienų jaunimui. Ji siūlo patrauklų ir realų šventumo modelį, kuris įkvepia ne bėgti nuo pasaulio, o drąsiai ir džiaugsmingai jame gyventi, visur ir visada liudijant Kristų. Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris „ėjo į aukštybes“ ne tik kopdamas į Alpes, bet ir keldamas savo sielą link Dievo. Tai knyga, kuri primena, kad tikrasis gyvenimo džiaugsmas ir prasmė slypi ne imant, o duodant.
Justino Klumbio knyga „Jurgis Frassati: Šių laikų jaunimo idealas“ yra jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie jauną italą, kurio trumpas, bet nepaprastai turtingas gyvenimas tapo pavyzdžiu tūkstančiams jaunų žmonių visame pasaulyje. Tai nėra sausa hagiografija, vaizduojanti tolimą ir nepasiekiamą šventąjį. Priešingai, autorius atskleidžia gyvą, energingą, linksmybes ir sportą mėgusį jaunuolį, kuris savo kasdienybėje sugebėjo sujungti gilų dvasinį gyvenimą su aktyvia socialine veikla ir paprastu žmogišku džiaugsmu.
Modernus Idealas Moderniame Pasaulyje
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą Jurgio Frassati (1901–1925) gyvenimą, nuo pat vaikystės turtingoje ir įtakingoje Turino šeimoje iki jo staigios mirties, sulaukus vos 24-erių. Autorius pabrėžia kontrastą tarp Jurgio aplinkos ir jo asmeninių pasirinkimų.
Prigimties Dovanos ir Dvasios Stiprybė: Jurgis apdovanotas viskuo, ko galėtų trokšti jaunas žmogus: gera kilme, turtais, puikia išvaizda, fizine jėga ir aštriu protu. Tačiau Klumbys parodo, kad šios dovanos jam tampa ne savitikslio malonumo šaltiniu, o įrankiais tarnauti Dievui ir artimui. Jo meilė kalnams, slidinėjimui ir ekskursijoms visada dera su kasdiene malda, Mišiomis ir Eucharistijos adoracija.
Apaštalas Tarp Draugų ir Vargšų: Knygoje ryškiai atsiskleidžia du pagrindiniai Jurgio apaštalavimo laukai. Pirmasis – jo draugų ratas. Būdamas linksmas ir draugiškas, jis tampa natūraliu lyderiu, tačiau savo autoritetą naudoja ne tuščioms linksmybėms, o tam, kad skatintų draugus gyventi pagal krikščioniškus idealus, dalyvauti katalikiškoje veikloje ir nebijoti viešai išpažinti savo tikėjimo. Antrasis, ir galbūt pats svarbiausias, jo veiklos baras – tarnystė vargšams. Jurgis slapta nuo šeimos lanko skurdžiausius Turino kvartalus, nešdamas ne tik materialinę paramą, bet ir paguodą, draugystę ir žmogišką šilumą. Būtent užsikrėtęs nuo vieno iš savo globojamų ligonių, jis ir miršta.
Kova už Skaistybę ir Būdo Tvirtumą: Autorius nevengia ir sudėtingesnių temų. Jurgio gyvenimas pateikiamas kaip nuolatinė kova – kova su savo paties silpnybėmis, su abejingumu ir netikėjimu aplinkoje. Ypač pabrėžiama jo pastanga išsaugoti širdies tyrumą ir skaistybę, kurią jis laiko didžiausiu turtu ir vyriškumo įrodymu. Jo pavyzdys griauna mitą, kad skaistus gyvenimas yra nenatūralus ar žalingas.
Šventumas – Ne Atitrūkimas, o Gyvenimo Pilnatvė
Pagrindinė knygos žinia – šventumas yra pasiekiamas kiekvienam, nepriklausomai nuo socialinės padėties ar gyvenimo būdo. Jurgis Frassati nėra vienuolis ar atsiskyrėlis. Jis – studentas, sūnus, draugas, visuomenės veikėjas. Jo šventumas gimsta ne iš pasaulio neigimo, o iš jo perkeitimo per meilę. Jis parodo, kad galima mylėti kalnus ir Eucharistiją, juokauti su draugais ir melstis už nusidėjėlius, būti politiškai aktyviam ir nuolankiai tarnauti vargšams.
Išvados
Justino Klumbio „Jurgis Frassati“ yra nepaprastai aktuali knyga šių dienų jaunimui. Ji siūlo patrauklų ir realų šventumo modelį, kuris įkvepia ne bėgti nuo pasaulio, o drąsiai ir džiaugsmingai jame gyventi, visur ir visada liudijant Kristų. Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris „ėjo į aukštybes“ ne tik kopdamas į Alpes, bet ir keldamas savo sielą link Dievo. Tai knyga, kuri primena, kad tikrasis gyvenimo džiaugsmas ir prasmė slypi ne imant, o duodant.