Ši studija – tai istoriko Dr. Juozo Jakšto veikalas, išleistas Romoje 1970 metais kaip atspaudas iš Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) „Metraščio“ IV ir V tomų. Knyga yra išsamus mokslinis tyrimas, skirtas vienai sudėtingiausių ir kontroversiškiausių Lietuvos istorijos problemų – Mažosios Lietuvos apgyvendinimui ir jos gyventojų kilmei nuo seniausių laikų iki XVII amžiaus pabaigos.

Turinys ir struktūra

Veikalas pasižymi nuodugnia istoriografine analize ir kruopščiu darbu su pirminiais šaltiniais. Autorius kritiškai vertina susiformavusias vokiečių ir lietuvių istorikų mokyklas šiuo klausimu ir pateikia savo argumentuotą požiūrį. Knygą sudaro penkios pagrindinės dalys:

• I dalis: Žvilgsnis į Mažosios Lietuvos istoriografiją. Šioje dalyje autorius išsamiai apžvelgia ir kritikuoja įvairias teorijas apie Mažosios Lietuvos gyventojų kilmę – nuo teigiančių, kad lietuviai yra senieji šio krašto gyventojai (autochtonai), iki tų, kurie juos laiko vėlesnių laikų ateiviais (imigrantais) iš Didžiosios Lietuvos.
• II dalis: Mažosios Lietuvos kraštovaizdis Kryžiuočių Ordino nukariavimų metu. Čia analizuojama krašto gamtinė padėtis, miškų (vadinamųjų „dykrų“) reikšmė ir jų įtaka apgyvendinimo procesams.
• III dalis: Mažosios Lietuvos gyventojai Ordino metu. Nagrinėjamas nadruvių ir skalvių genčių likimas po kryžiuočių užkariavimo, paneigiant mitą apie visišką jų išnaikinimą ir parodant jų gyvenimo tęstinumą.
• IV dalis: Rytinė Mažoji Lietuva ginčuose dėl sienų. Aptariami sudėtingi sienų nustatymo procesai tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, ypač po Melno taikos.
• V dalis: Mažoji Lietuva XVI-XVII amžiuje, ypač jos kolonizacija. Analizuojamas krašto apgyvendinimas Prūsijos kunigaikštystės ir kurfiurstijos laikais, pabrėžiant vidaus kolonizacijos svarbą ir kritiškai vertinant masinės imigracijos iš Didžiosios Lietuvos teoriją.

Studiją papildo prakalba, turinys ir santraukos anglų kalba.

Reikšmė

Dr. Juozo Jakšto darbas yra fundamentalus indėlis į Mažosios Lietuvos istoriografiją. Remdamasis gilia šaltinių analize, autorius įtikinamai argumentuoja, kad Mažosios Lietuvos lietuviai (lietuvininkai) yra ne vėlesnių amžių ateiviai, o senųjų baltų genčių – nadruvių ir skalvių – palikuonys. Jis atmeta vokiečių istorikų išplėtotą masinės imigracijos teoriją, parodydamas, kad krašto apgyvendinimas buvo ilgas ir sudėtingas vidaus kolonizacijos procesas. Ši studija yra nepaprastai vertingas veikalas visiems, besidomintiems ne tik Mažosios Lietuvos, bet ir viso baltų regiono etnine istorija.