Knygų sąrašas
- Išsami informacija
- Peržiūros: 42
Stasys Yla
Chicago, 1973
Tai kunigo Stasio Ylos knygos „Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“ apžvalga. Šis veikalas yra solidi, su pagarba ir įžvalga parašyta kultūros istorijos studija, kurioje autorius atgaivina iškiliausias asmenybes, formavusias lietuvių tautos dvasinį veidą nuo XVI a. vidurio iki pat XX a. pradžios.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra sausas istorijos vadovėlis. Knygos žanrą geriausiai apibūdina istorinių-biografinių apybraižų rinkinys. Autoriaus tikslas – ne tik priminti vardus ir datas, bet ir atskleisti „veidus“ – gyvus, sudėtingus, su savo vidinėmis dramomis ir idealais žmones, kurie stovėjo prie lietuvių raštijos ir moderniosios kultūros ištakų. S. Yla siekia parodyti, kaip per šias asmenybes brendo ir stiprėjo tautos savimonė.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra kelionė per keturis Lietuvos kultūros istorijos šimtmečius, sustojant prie svarbiausių jos kūrėjų. Autorius juos suskirsto į kelias grupes:
Raštijos pradininkai: Didelis dėmesys skiriamas Martynui Mažvydui, Mikalojui Daukšai ir kitiems, kurie dėjo pamatus lietuvių rašytinei kalbai, dažnai veikdami nepaprastai sudėtingomis politinėmis ir socialinėmis sąlygomis.
Liaudies kultūros puoselėtojai: Atskleidžiami tie veikėjai, kurie rinko, saugojo ir kėlė į viešumą liaudies kūrybą – dainas, pasakas, tradicijas.
Kultūros barų derintojai ir tautos dvasintojai: Pristatomos asmenybės, kurios savo veikla jungė skirtingas sritis, telkė inteligentiją ir tapo moraliniais autoritetais tautai, ypač priespaudos metais.
Pagrindinės temos ir idėjos
Kultūra kaip tautos stuburas: Viena pagrindinių knygos minčių yra ta, kad sunkiausiais istoriniais momentais, kai trūko politinės ar karinės vadovybės, būtent kultūros žmonės tapdavo tautos vedliais ir jos dvasios saugotojais.
Kova už kalbą ir tapatybę: Knygoje nuolat pabrėžiama, kad lietuvių kultūra vystėsi nuolatinėje kovoje – su polonizacija, rusifikacija, su vidiniu abejingumu. Kiekvienas kultūros laimėjimas buvo didelių pastangų ir pasiaukojimo rezultatas.
Asmenybės portretai: S. Yla, pasitelkdamas dienoraščius, laiškus ir pačių veikėjų kūrybą, stengiasi sukurti ne trafaretinius, o gyvus ir psichologiškai pagrįstus portretus, atskleisti jų motyvaciją ir vidinius išgyvenimus.
Stilius
Autoriaus stilius yra informatyvus, tačiau kartu šiltas ir pagarbus. Jis sujungia istorinį tikslumą su publicistiniu paveikumu, todėl knyga yra įdomi ir lengvai skaitoma. Tai pasakojimas, kupinas pagarbos tiems, kurie savo gyvenimą paskyrė lietuviškam žodžiui ir kultūrai.
Kam skirta knyga?
„Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“ skirta visiems, kurie nori giliau pažinti savo tautos praeitį. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, studentams, mokytojams ir kiekvienam, kuris nori suprasti, kokių milžiniškų pastangų dėka buvo sukurta ir išsaugota tai, ką šiandien vadiname Lietuvos kultūra.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra sausas istorijos vadovėlis. Knygos žanrą geriausiai apibūdina istorinių-biografinių apybraižų rinkinys. Autoriaus tikslas – ne tik priminti vardus ir datas, bet ir atskleisti „veidus“ – gyvus, sudėtingus, su savo vidinėmis dramomis ir idealais žmones, kurie stovėjo prie lietuvių raštijos ir moderniosios kultūros ištakų. S. Yla siekia parodyti, kaip per šias asmenybes brendo ir stiprėjo tautos savimonė.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra kelionė per keturis Lietuvos kultūros istorijos šimtmečius, sustojant prie svarbiausių jos kūrėjų. Autorius juos suskirsto į kelias grupes:
Raštijos pradininkai: Didelis dėmesys skiriamas Martynui Mažvydui, Mikalojui Daukšai ir kitiems, kurie dėjo pamatus lietuvių rašytinei kalbai, dažnai veikdami nepaprastai sudėtingomis politinėmis ir socialinėmis sąlygomis.
Liaudies kultūros puoselėtojai: Atskleidžiami tie veikėjai, kurie rinko, saugojo ir kėlė į viešumą liaudies kūrybą – dainas, pasakas, tradicijas.
Kultūros barų derintojai ir tautos dvasintojai: Pristatomos asmenybės, kurios savo veikla jungė skirtingas sritis, telkė inteligentiją ir tapo moraliniais autoritetais tautai, ypač priespaudos metais.
Pagrindinės temos ir idėjos
Kultūra kaip tautos stuburas: Viena pagrindinių knygos minčių yra ta, kad sunkiausiais istoriniais momentais, kai trūko politinės ar karinės vadovybės, būtent kultūros žmonės tapdavo tautos vedliais ir jos dvasios saugotojais.
Kova už kalbą ir tapatybę: Knygoje nuolat pabrėžiama, kad lietuvių kultūra vystėsi nuolatinėje kovoje – su polonizacija, rusifikacija, su vidiniu abejingumu. Kiekvienas kultūros laimėjimas buvo didelių pastangų ir pasiaukojimo rezultatas.
Asmenybės portretai: S. Yla, pasitelkdamas dienoraščius, laiškus ir pačių veikėjų kūrybą, stengiasi sukurti ne trafaretinius, o gyvus ir psichologiškai pagrįstus portretus, atskleisti jų motyvaciją ir vidinius išgyvenimus.
Stilius
Autoriaus stilius yra informatyvus, tačiau kartu šiltas ir pagarbus. Jis sujungia istorinį tikslumą su publicistiniu paveikumu, todėl knyga yra įdomi ir lengvai skaitoma. Tai pasakojimas, kupinas pagarbos tiems, kurie savo gyvenimą paskyrė lietuviškam žodžiui ir kultūrai.
Kam skirta knyga?
„Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“ skirta visiems, kurie nori giliau pažinti savo tautos praeitį. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, studentams, mokytojams ir kiekvienam, kuris nori suprasti, kokių milžiniškų pastangų dėka buvo sukurta ir išsaugota tai, ką šiandien vadiname Lietuvos kultūra.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 26
JONAS GRINIUS
ROMA 1973
Šis leidinys – tai pirmasis literatūros kritiko ir profesoriaus Jono Griniaus studijų ir straipsnių rinkinio „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ tomas, išleistas Romoje 1973 metais, Lietuvių KatalIKŲ Mokslo Akademijos (L.K.M.A.). Knygą redagavo A. Liuima, S. J. Tai fundamentalus veikalas, kuriame autorius pateikia išsamią ir kritišką svarbiausių lietuvių literatūros klasikų – nuo Kristijono Donelaičio iki išeivijos autorių – kūrybos analizę.
Turinys ir struktūra
Knyga sudaryta iš monografinio pobūdžio studijų, skirtų atskiriems rašytojams arba specifinėms literatūros problemoms. Autorius gilinasi ne tik į estetinius kūrinių aspektus, bet ir į rašytojų asmenybes, jų idėjinį pasaulį bei santykį su epocha. Leidinį sudaro šios pagrindinės dalys:- Kristijonas Donelaitis – analizuojamas jo „sužalotas veidas“, kritiškai vertinant sovietmečio interpretacijas ir atskleidžiant poemos „Metai“ tematiką bei kompoziciją.
- Maironis – atskleidžiama jo, kaip tautos dainiaus ir kovotojo, reikšmė.
- Adomas Jakštas ir Balys Sruoga – nagrinėjama garsi šių dviejų literatūros veikėjų polemika ir kova.
- Vincas Krėvė – išsamiai analizuojamos jo istorinės dramos, veikėjų psichologija ir vaizdavimo būdas.
- Vincas Mykolaitis-Putinas – pateikiama itin plati jo, kaip kūrėjo, studija, apimanti biografinius bruožus, kūrybos temas (gamta, meilė, Dievas) ir pagrindines problemas (maištas, prometeizmas, egocentrizmas).
- Juozas Eretas – pristatomas kaip iniciatyvos ir stiliaus mokytojas.
- Bernardas Brazdžionis – apibūdinamas kaip „Dievo ir žmogaus šauklys“, analizuojant jo herojinę ir eleginę lyriką.
- Taip pat aptariama lietuvių literatūros padėtis sovietmečiu („tarp kūjo ir priekalo“), tėviškės miestelio tema išeivijos kūryboje ir naujausi posūkiai lietuvių dramoje.
Reikšmė
Pirmasis Jono Griniaus „Veidų ir problemų“ tomas yra vienas svariausių išeivijos literatūrologijos darbų. Jis pasižymi analitiniu gilumu, savarankišku požiūriu ir drąsa kritiškai vertinti net didžiausius autoritetus. Autorius ne tik apibendrina, bet ir polemizuoja, siūlo naujas interpretacijas, remdamasis Vakarų literatūros mokslo metodologija. Tai nepaprastai vertingas veikalas visiems, kurie giliau domisi lietuvių literatūros klasika ir jos idėjų pasauliu.Skaityti daugiau: VEIDAI IR PROBLEMOS LIETUVIŲ LITERATŪROJE I
- Išsami informacija
- Peržiūros: 29
JONAS GRINIUS
ROMA 1977
Šis leidinys – tai antrasis literatūros kritiko ir profesoriaus Jono Griniaus studijų ir straipsnių rinkinio „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ tomas, išleistas Romoje 1977 metais, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.). Knygą redagavo A. Liuima, S. J. Tai solidus veikalas, kuriame autorius nuodugniai ir savarankiškai nagrinėja kertinių naujosios ir naujausios lietuvių literatūros autorių kūrybą, nevengdamas polemikos su įsigalėjusiomis nuomonėmis.
Turinys ir struktūra
Antrasis tomas tęsia pirmojo tomo tradiciją, pateikdamas išsamias, monografinio pobūdžio studijas apie atskirus rašytojus ir jų kūrybos problemas. Knygoje gilinamasi į autorių psichologinius portretus, jų kūrybos raidą, stilių ir idėjinį pasaulį. Leidinį sudaro šios pagrindinės dalys:- Juozas Tumas-Vaižgantas – analizuojamas kaip „integralinis realistas“, atskleidžiant jo kūrybos šviesiąsias ir tamsiąsias puses.
- Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana – pristatoma kaip „romantikė krikščionė“, gilinantis į jos svarbiausio kūrinio „Sename dvare“ temas ir vaizdavimo būdą.
- Balys Sruoga – išsamiai nagrinėjama jo, kaip dramaturgo, kūryba, atskleidžiant jo psichologinį veidą, dramatinių kūrinių įvairovę ir menines ypatybes.
- Jonas Aistis – charakterizuojamas kaip „nuskriausto žmogaus dainius“, analizuojant jo poezijos elegiškumą ir pagrindines vertybes.
- Salomėja Nėris – atskleidžiama jos sudėtinga asmenybė ir kūrybos kelias, pažymėtas nuolatinių „kryžkelių“.
- Juozas Paukštelis ir Antanas Vaičiulaitis – gretinami kaip pirmosios jaunystės meilės vaizduotojai.
- Vincas Ramonas – pristatomas kaip „impresionistinis romanistas“.
- Taip pat apžvelgiama išeivijos poetų (Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Leonardas Andriekus, Vladas Šlaitas, Antanas Jasmantas), poečių („mūsų dainų sesių“) ir humoristų kūryba.
Reikšmė
Jono Griniaus „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ yra vienas brandžiausių ir reikšmingiausių išeivijos literatūrologijos darbų. Autorius demonstruoja ne tik gilų literatūros išmanymą, bet ir drąsą savarankiškai vertinti net kanonizuotus autorius, ieškoti naujų jų kūrybos perspektyvų. Knyga pasižymi aiškia struktūra, sklandžiu stiliumi ir argumentuotu minčių dėstymu. Tai nepaprastai vertingas veikalas studentams, mokytojams ir visiems, kurie giliau domisi lietuvių literatūros klasika ir jos interpretavimo galimybėmis.Skaityti daugiau: VEIDAI IR PROBLEMOS LIETUVIŲ LITERATŪROJE II
- Išsami informacija
- Peržiūros: 28
Paulius Rabikauskas
Vilnius 2002
Remiantis Pauliaus Rabikausko knyga „Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“, galima pateikti šią apžvalgą:
Tai fundamentalus ir autoritetingas istorinis veikalas, nuodugniai nagrinėjantis vienos svarbiausių Lietuvos švietimo ir kultūros institucijų – Vilniaus akademijos (vėliau tapusios Vilniaus universitetu) – įkūrimo ir veiklos istoriją jėzuitų ordino globoje. Autorius, pats būdamas jėzuitas ir Vatikano archyvuose dirbęs istorikas, pateikia išskirtinai gilų ir detaliais faktais paremtą pasakojimą, apimantį daugiau nei du šimtus metų – nuo 1579 m. iki 1773 m., kai jėzuitų ordinas buvo panaikintas.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Knyga chronologiškai veda skaitytoją per svarbiausius Vilniaus akademijos raidos etapus:
Įkūrimas ir pirmieji dešimtmečiai: P. Rabikauskas įtaigiai atskleidžia XVI a. antrosios pusės istorinį kontekstą – Reformacijos plitimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kontrreformacinį atsaką. Išsamiai aprašomas vyskupo Valerijono Protasevičiaus vaidmuo pakviečiant jėzuitus į Vilnių ir karaliaus Stepono Batoro privilegija, kuria kolegija buvo pakelta į akademijos ir universiteto rangą. Ši dalis pabrėžia, kad akademijos įkūrimas buvo ne tik švietimo, bet ir politinis bei ideologinis žingsnis, siekiant sustiprinti katalikybę regione.
„Aukso amžius“: Knygoje daug dėmesio skiriama XVII a., kai Vilniaus akademija tapo vienu svarbiausių mokslo ir kultūros centrų Rytų Europoje. Autorius detaliai nagrinėja akademijos struktūrą, dėstytus dalykus (nuo laisvųjų menų iki teologijos ir filosofijos), profesūros veiklą ir studentų gyvenimą. Ypač iškeliami tokie iškilūs akademijos auklėtiniai ir profesoriai kaip poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vadintas „sarmatų Horacijumi“, ir istorikas Albertas Kojalavičius-Vijūkas, padėjęs pagrindus Lietuvos istoriografijai. Taip pat pabrėžiama akademijos spaustuvės reikšmė knygų leidybai ir lietuvių raštijos raidai.
Išbandymų metai ir pabaiga: Autorius neaplenkia ir sudėtingų laikotarpių – XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija („Tvanas“), kurie nuniokojo kraštą ir smarkiai pakenkė akademijos veiklai. Paskutiniuose skyriuose analizuojamos jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m. priežastys ir pasekmės. Aprašoma, kaip akademijos turtas ir funkcijos buvo perduotos Edukacinei komisijai, taip užverčiant jėzuitų epochos puslapį Lietuvos švietimo istorijoje.
Autoriaus stilius ir indėlis
Paulius Rabikauskas rašo aiškiu, akademiniu, tačiau nevarginančiu stiliumi. Jo pasakojimas paremtas gausiais archyviniais šaltiniais, kas suteikia knygai ypatingo solidumo ir patikimumo. Autorius ne tik pateikia faktus, bet ir analizuoja procesus, atskleidžia asmenybių motyvus ir įvertina jėzuitų indėlį į Lietuvos kultūrą, mokslą ir net valstybingumo raidą. Tai ne sausas datų ir pavardžių sąvadas, o gyvas pasakojimas apie instituciją, kuri šimtmečiais formavo Lietuvos intelektualinį elitą.
Apibendrinimas
„Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“ yra vienas svarbiausių veikalų, skirtų Lietuvos švietimo ir kultūros istorijai. Tai išsami ir gili studija, atskleidžianti nepaprastai reikšmingą jėzuitų ordino vaidmenį, ugdant tautos protą ir dvasią. Knyga yra būtina perskaityti kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, Vilniaus universiteto ištakomis ir platesniu Europos kultūrinių bei religinių procesų kontekstu.
Tai fundamentalus ir autoritetingas istorinis veikalas, nuodugniai nagrinėjantis vienos svarbiausių Lietuvos švietimo ir kultūros institucijų – Vilniaus akademijos (vėliau tapusios Vilniaus universitetu) – įkūrimo ir veiklos istoriją jėzuitų ordino globoje. Autorius, pats būdamas jėzuitas ir Vatikano archyvuose dirbęs istorikas, pateikia išskirtinai gilų ir detaliais faktais paremtą pasakojimą, apimantį daugiau nei du šimtus metų – nuo 1579 m. iki 1773 m., kai jėzuitų ordinas buvo panaikintas.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Knyga chronologiškai veda skaitytoją per svarbiausius Vilniaus akademijos raidos etapus:
Įkūrimas ir pirmieji dešimtmečiai: P. Rabikauskas įtaigiai atskleidžia XVI a. antrosios pusės istorinį kontekstą – Reformacijos plitimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kontrreformacinį atsaką. Išsamiai aprašomas vyskupo Valerijono Protasevičiaus vaidmuo pakviečiant jėzuitus į Vilnių ir karaliaus Stepono Batoro privilegija, kuria kolegija buvo pakelta į akademijos ir universiteto rangą. Ši dalis pabrėžia, kad akademijos įkūrimas buvo ne tik švietimo, bet ir politinis bei ideologinis žingsnis, siekiant sustiprinti katalikybę regione.
„Aukso amžius“: Knygoje daug dėmesio skiriama XVII a., kai Vilniaus akademija tapo vienu svarbiausių mokslo ir kultūros centrų Rytų Europoje. Autorius detaliai nagrinėja akademijos struktūrą, dėstytus dalykus (nuo laisvųjų menų iki teologijos ir filosofijos), profesūros veiklą ir studentų gyvenimą. Ypač iškeliami tokie iškilūs akademijos auklėtiniai ir profesoriai kaip poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vadintas „sarmatų Horacijumi“, ir istorikas Albertas Kojalavičius-Vijūkas, padėjęs pagrindus Lietuvos istoriografijai. Taip pat pabrėžiama akademijos spaustuvės reikšmė knygų leidybai ir lietuvių raštijos raidai.
Išbandymų metai ir pabaiga: Autorius neaplenkia ir sudėtingų laikotarpių – XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija („Tvanas“), kurie nuniokojo kraštą ir smarkiai pakenkė akademijos veiklai. Paskutiniuose skyriuose analizuojamos jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m. priežastys ir pasekmės. Aprašoma, kaip akademijos turtas ir funkcijos buvo perduotos Edukacinei komisijai, taip užverčiant jėzuitų epochos puslapį Lietuvos švietimo istorijoje.
Autoriaus stilius ir indėlis
Paulius Rabikauskas rašo aiškiu, akademiniu, tačiau nevarginančiu stiliumi. Jo pasakojimas paremtas gausiais archyviniais šaltiniais, kas suteikia knygai ypatingo solidumo ir patikimumo. Autorius ne tik pateikia faktus, bet ir analizuoja procesus, atskleidžia asmenybių motyvus ir įvertina jėzuitų indėlį į Lietuvos kultūrą, mokslą ir net valstybingumo raidą. Tai ne sausas datų ir pavardžių sąvadas, o gyvas pasakojimas apie instituciją, kuri šimtmečiais formavo Lietuvos intelektualinį elitą.
Apibendrinimas
„Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“ yra vienas svarbiausių veikalų, skirtų Lietuvos švietimo ir kultūros istorijai. Tai išsami ir gili studija, atskleidžianti nepaprastai reikšmingą jėzuitų ordino vaidmenį, ugdant tautos protą ir dvasią. Knyga yra būtina perskaityti kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, Vilniaus universiteto ištakomis ir platesniu Europos kultūrinių bei religinių procesų kontekstu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 30
M. KRUPAVIČIUS
Chicago 1983
Tai prelato Mykolo Krupavičiaus straipsnių rinkinio „Visuomeniniai Klausimai“ apžvalga. Šis leidinys nėra vientisa monografija, o per ilgą laiką išeivijoje parašytų straipsnių rinkinys, kuriame sistemingai ir aiškiai išdėstomi krikščioniškosios demokratijos socialinės ir politinės minties pagrindai.
Apie ką šis veikalas?
Tai vieno pagrindinių krikščioniškosios demokratijos ideologų ir Lietuvos žemės reformos architekto pažiūrų į visuomenę, valstybę ir ekonomiką visuma. Veikalo ašis – Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, ypač popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“, kaip atsakymas į moderniosios epochos iššūkius. M. Krupavičius šį mokymą pristato kaip „trečiąjį kelią“ tarp dviejų, jo manymu, ydingų kraštutinumų – liberalaus kapitalizmo ir marksistinio socializmo.
Pagrindinės temos ir idėjos
Liberalaus kapitalizmo kritika: Autorius kritikuoja nevaržomą liberalizmą už tai, kad šis paverčia darbininką preke, skatina socialinę nelygybę, darbdavių išnaudojimą ir griauna visuomenės solidarumą.
Socializmo ir komunizmo atmetimas: Dar griežčiau M. Krupavičius pasisako prieš socializmą ir komunizmą, teigdamas, kad šios ideologijos, neigdamos privačią nuosavybę, šeimą ir religiją, galiausiai atima iš žmogaus prigimtines teises ir veda į tironiją bei dvasinę tuštumą.
Krikščioniškasis solidarumas – „Trečiasis kelias“: Kaip alternatyvą, autorius siūlo krikščioniškuoju solidarumu ir socialiniu teisingumu grįstą tvarką. Pagrindiniai jos elementai:
Privati nuosavybė: Griežtai ginama kaip prigimtinė žmogaus teisė, tačiau pabrėžiama, kad ji turi ir socialinę funkciją – tarnauti ne tik savininkui, bet ir bendrajam gėriui.
Teisingas atlyginimas: Iškeliama „šeimos algos“ idėja, teigianti, kad darbininko atlyginimas turi būti pakankamas, kad jis galėtų oriai išlaikyti save ir savo šeimą.
Profesinės korporacijos: Siūloma kurti profesines organizacijas, jungiančias tos pačios srities darbdavius ir darbuotojus, kad jie ne kovotų tarpusavyje (klasių kova), o bendradarbiautų, kartu spręstų problemas ir kurtų bendrą gerovę.
Valstybės vaidmuo: Valstybė neturi būti nei pasyvi stebėtoja, nei viską kontroliuojanti jėga. Jos pareiga – užtikrinti teisingumą, ginti silpnesniuosius ir skatinti visuomenės gerovę.
Stilius ir reikšmė
Knyga parašyta aiškiu, logišku ir argumentuotu stiliumi. Tai ne tik politiko, bet ir dvasininko balsas, siekiantis pamokyti, įtikinti ir pateikti aiškią vertybinę sistemą. Veikalas yra nepaprastai svarbus norint suprasti ne tik Lietuvos krikščionių demokratų partijos ideologiją, bet ir praktinius jos darbus, ypač Žemės reformą, kuri buvo tiesioginis šių socialinių principų pritaikymas.
Kam skirtas šis rinkinys?
Tai yra fundamentalus veikalas visiems, besidomintiems Lietuvos politine mintimi, Pirmosios Respublikos istorija ir Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu. Jis yra vertingas šaltinis istorikams, politologams, studentams ir kiekvienam, norinčiam suprasti idėjines kovas, formavusias modernią Lietuvos valstybę.
Apie ką šis veikalas?
Tai vieno pagrindinių krikščioniškosios demokratijos ideologų ir Lietuvos žemės reformos architekto pažiūrų į visuomenę, valstybę ir ekonomiką visuma. Veikalo ašis – Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, ypač popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“, kaip atsakymas į moderniosios epochos iššūkius. M. Krupavičius šį mokymą pristato kaip „trečiąjį kelią“ tarp dviejų, jo manymu, ydingų kraštutinumų – liberalaus kapitalizmo ir marksistinio socializmo.
Pagrindinės temos ir idėjos
Liberalaus kapitalizmo kritika: Autorius kritikuoja nevaržomą liberalizmą už tai, kad šis paverčia darbininką preke, skatina socialinę nelygybę, darbdavių išnaudojimą ir griauna visuomenės solidarumą.
Socializmo ir komunizmo atmetimas: Dar griežčiau M. Krupavičius pasisako prieš socializmą ir komunizmą, teigdamas, kad šios ideologijos, neigdamos privačią nuosavybę, šeimą ir religiją, galiausiai atima iš žmogaus prigimtines teises ir veda į tironiją bei dvasinę tuštumą.
Krikščioniškasis solidarumas – „Trečiasis kelias“: Kaip alternatyvą, autorius siūlo krikščioniškuoju solidarumu ir socialiniu teisingumu grįstą tvarką. Pagrindiniai jos elementai:
Privati nuosavybė: Griežtai ginama kaip prigimtinė žmogaus teisė, tačiau pabrėžiama, kad ji turi ir socialinę funkciją – tarnauti ne tik savininkui, bet ir bendrajam gėriui.
Teisingas atlyginimas: Iškeliama „šeimos algos“ idėja, teigianti, kad darbininko atlyginimas turi būti pakankamas, kad jis galėtų oriai išlaikyti save ir savo šeimą.
Profesinės korporacijos: Siūloma kurti profesines organizacijas, jungiančias tos pačios srities darbdavius ir darbuotojus, kad jie ne kovotų tarpusavyje (klasių kova), o bendradarbiautų, kartu spręstų problemas ir kurtų bendrą gerovę.
Valstybės vaidmuo: Valstybė neturi būti nei pasyvi stebėtoja, nei viską kontroliuojanti jėga. Jos pareiga – užtikrinti teisingumą, ginti silpnesniuosius ir skatinti visuomenės gerovę.
Stilius ir reikšmė
Knyga parašyta aiškiu, logišku ir argumentuotu stiliumi. Tai ne tik politiko, bet ir dvasininko balsas, siekiantis pamokyti, įtikinti ir pateikti aiškią vertybinę sistemą. Veikalas yra nepaprastai svarbus norint suprasti ne tik Lietuvos krikščionių demokratų partijos ideologiją, bet ir praktinius jos darbus, ypač Žemės reformą, kuri buvo tiesioginis šių socialinių principų pritaikymas.
Kam skirtas šis rinkinys?
Tai yra fundamentalus veikalas visiems, besidomintiems Lietuvos politine mintimi, Pirmosios Respublikos istorija ir Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu. Jis yra vertingas šaltinis istorikams, politologams, studentams ir kiekvienam, norinčiam suprasti idėjines kovas, formavusias modernią Lietuvos valstybę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 31
Stasys Butkus
Memmingen 1957
Tai Lietuvos savanorio, Vyties Kryžiaus kavalieriaus ir žurnalisto Stasio Butkaus atsiminimų knygos „Vyrai Gedimino kalne“ apžvalga. Šis veikalas yra autentiškas ir gyvas liudijimas apie Lietuvos nepriklausomybės kovas, papasakotas tiesioginio jų dalyvio.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie vieną dramatiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo sekusias kovas dėl nepriklausomybės. Autorius, tuo metu dar jaunuolis, atsiduria pačiame įvykių sūkuryje. Knyga prasideda nuo vokiečių kariuomenės įžengimo į jo gimtąją Žemaitiją 1915 m. ir veda skaitytoją per kautynes, savanorių gyvenimo buitį, pasiaukojimą ir kovas su bolševikais. Vienas iš centrinių ir simbolinių knygos momentų – paties autoriaus dalyvavimas iškeliant Lietuvos trispalvę Gedimino kalne Vilniuje 1919 m. sausio 1 d..
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriotizmas ir pasiaukojimas: Knygos ašis – besąlygiška meilė Tėvynei ir pasiryžimas aukotis dėl jos laisvės. Autorius su didele pagarba kalba apie paprastus kaimo vaikinus, „pilkuosius artojėlius“, kurie, atėjus metui, nedvejodami stojo ginti savo žemės.
Tautos gimimas: Atsiminimuose atsispindi lūžio momentas, kai byrant senajai Rusijos imperijai, gimsta nauja, nepriklausoma Lietuva. Tai pasakojimas ne tik apie karą, bet ir apie tautos dvasios atgimimą.
Karo tikrovė: Skirtingai nuo sausų istorijos vadovėlių, S. Butkus vaizduoja gyvą karo realybę – su jos herojizmu, baime, draugyste ir net humoru.
Stilius
Knyga parašyta itin gyva, vaizdinga ir lengvai skaitoma kalba. Autorius, būdamas talentingas žurnalistas, vengia perdėto sentimentalumo ar patoso. Jo pasakojimas nuoširdus, vietomis ironiškas ir kupinas subtilaus humoro. Nors autorius kalba apie save, jis stengiasi išlikti objektyvus, pasakodamas ne apie savo asmeninius žygdarbius, o apie visos savanorių kartos patirtį. Kai kurie kritikai jo stilių lygina su E. M. Remarque'o kūryba, tačiau pabrėžia jo lietuvišką savitumą.
Kam skirta knyga?
Tai knyga, skirta kiekvienam lietuviui, besidominčiam savo šalies istorija. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, norinčiai suprasti, kokia kaina buvo iškovota Lietuvos laisvė. Tai jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie kartą, kuri savo krauju ir pasiaukojimu padėjo pamatus moderniai Lietuvos valstybei.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie vieną dramatiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo sekusias kovas dėl nepriklausomybės. Autorius, tuo metu dar jaunuolis, atsiduria pačiame įvykių sūkuryje. Knyga prasideda nuo vokiečių kariuomenės įžengimo į jo gimtąją Žemaitiją 1915 m. ir veda skaitytoją per kautynes, savanorių gyvenimo buitį, pasiaukojimą ir kovas su bolševikais. Vienas iš centrinių ir simbolinių knygos momentų – paties autoriaus dalyvavimas iškeliant Lietuvos trispalvę Gedimino kalne Vilniuje 1919 m. sausio 1 d..
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriotizmas ir pasiaukojimas: Knygos ašis – besąlygiška meilė Tėvynei ir pasiryžimas aukotis dėl jos laisvės. Autorius su didele pagarba kalba apie paprastus kaimo vaikinus, „pilkuosius artojėlius“, kurie, atėjus metui, nedvejodami stojo ginti savo žemės.
Tautos gimimas: Atsiminimuose atsispindi lūžio momentas, kai byrant senajai Rusijos imperijai, gimsta nauja, nepriklausoma Lietuva. Tai pasakojimas ne tik apie karą, bet ir apie tautos dvasios atgimimą.
Karo tikrovė: Skirtingai nuo sausų istorijos vadovėlių, S. Butkus vaizduoja gyvą karo realybę – su jos herojizmu, baime, draugyste ir net humoru.
Stilius
Knyga parašyta itin gyva, vaizdinga ir lengvai skaitoma kalba. Autorius, būdamas talentingas žurnalistas, vengia perdėto sentimentalumo ar patoso. Jo pasakojimas nuoširdus, vietomis ironiškas ir kupinas subtilaus humoro. Nors autorius kalba apie save, jis stengiasi išlikti objektyvus, pasakodamas ne apie savo asmeninius žygdarbius, o apie visos savanorių kartos patirtį. Kai kurie kritikai jo stilių lygina su E. M. Remarque'o kūryba, tačiau pabrėžia jo lietuvišką savitumą.
Kam skirta knyga?
Tai knyga, skirta kiekvienam lietuviui, besidominčiam savo šalies istorija. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, norinčiai suprasti, kokia kaina buvo iškovota Lietuvos laisvė. Tai jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie kartą, kuri savo krauju ir pasiaukojimu padėjo pamatus moderniai Lietuvos valstybei.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 33
Dr. Juozas Prunskis
.Chicago 1962
Šiame išsamiame veikale Dr. Juozas Prunskis pristato knygą „Vyrai klystkeliuose“, kurią 1962 metais išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Tai yra įkvepiantis biografinių apybraižų rinkinys, pasakojantis apie įvairių profesijų ir socialinių sluoksnių vyrus, kurie po ilgų ieškojimų ir dvasinių kovų atrado kelią į katalikų tikėjimą. Kaip nurodo pats autorius, ši knyga yra tarsi antroji dalis anksčiau išleisto veikalo „28 moterys“, kuriame buvo aprašytos moterų atsivertimo istorijos.
Knygos turinys ir struktūra
Knyga yra sudaryta iš trumpų, tačiau turiningų skyrių, kurių kiekvienas skirtas atskiro asmens ar kelių asmenų atsivertimo istorijai. Autorius apima platų spektrą asmenybių, siekdamas parodyti, kad kelias į tikėjimą yra individualus ir unikalus. Tarp knygos herojų yra:
Mokslininkai ir akademikai: pavyzdžiui, rusų profesorius D. Artemjevas, kuris nuo materialistinės pasaulėžiūros per asmenines krizes atėjo prie dvasinių ieškojimų, ir kinų profesorius bei diplomatas dr. Paulius K. T. Sih, kurio kelias driekėsi nuo Konfucijaus mokymo iki Kristaus.
Kariai ir karininkai: kaip antai Australijos žvalgybos majoras Patrick Howard Auld, kurio požiūrį į katalikybę pakeitė karo patirtis ir kunigų pasiaukojimas.
Menininkai ir rašytojai: Prancūzų rašytojas Leon Bloy, perėjęs iš aistrų kupino gyvenimo į gilią askezę , skulptorius Eric Gill, virtęs iš marksistinio socializmo šalininko į uolų tretininką , ir poetas Klemensas Brentano, kurį į tikėjimą sugrąžino susitikimas su stigmatizuotąja Kotryna Emmerich.
Politikai ir visuomenės veikėjai: Olandijos švietimo ministeris Henrikas Petras Marchant ir Filipinų komunistų vadas Luis Taruc.
Dvasininkai iš kitų konfesijų: Knygoje aprašomos net kelių anglikonų pastorių, tokių kaip John Crotty ir John Leighton Edwell , kelionės į katalikybę, taip pat didžiojo teologo kardinolo Johno Henriko Newmano istorija.
Žurnalistai ir redaktoriai: Tarp jų – britų komunistų dienraščio „Daily Worker“ redaktorius Douglas Hyde ir Čikagos laikraštininkas Maurice Fischer.
Pagrindinės temos
Visas istorijas jungia kelios esminės temos, kurias autorius nuosekliai plėtoja: „Klystkeliai“: Kiekvienas knygos herojus iš pradžių eina keliu, kuris, autoriaus požiūriu, yra klaidingas. Tai gali būti materializmas , socializmas ar komunizmas , agnosticizmas , palaidas gyvenimo būdas ar tiesiog dvasinė tuštuma ir abejingumas. Šie „klystkeliai“ dažnai apibūdinami kaip vedantys į vidinį chaosą, nerimą ir beprasmybės jausmą.
Ieškojimas ir lūžio taškas: Dvasinė transformacija dažniausiai prasideda nuo sukrėtimo ar gilaus vidinio poreikio. Tai gali būti asmeninė tragedija, pavyzdžiui, sūnaus mirtis (Jonas Moody) , artėjanti mirtis audros metu (D. Artemjevas) , intelektualinės abejonės, kylančios studijuojant istoriją ar teologiją , arba tiesiog susidūrimas su tikinčių žmonių pavyzdžiu, kuris priverčia susimąstyti.
Tiesos atradimas ir ramybė: Galutinis atsivertimas į katalikybę knygoje vaizduojamas kaip atradimas to, ko ilgai ieškota – tiesos, dvasinės ramybės ir gyvenimo prasmės. Buvęs anglikonų dvasininkas Irwin St. John Tucker savo kelią į katalikybę apibūdina kaip grįžimą į „tikruosius namus“, kurį jam atvėrė Dievo Motina Marija. Gydytojas Rapolas Simon, tapęs trapistų vienuoliu, teigia: „Įsimylėti į Dievą yra didžiausias iš visų romanų; Jo ieškoti yra didžiausias iš visų nuotykių; Jį surasti yra didžiausias iš visų žmogiškųjų laimėjimų“.
Autoriaus tikslas ir stilius
Dr. J. Prunskis, kaip teigiama knygos gale, yra autorius, mėgstantis kalbėti faktais ir pavyzdžiais, surinktais iš savo ilgos patirties ir studijų. Jo stilius yra lengvas ir prieinamas plačiajam skaitytojų ratui. Autoriaus tikslas, kaip jis pats nurodo pratarmėje, yra per atsivertusiųjų patirtį atskleisti „naują krikščionybės žavesį“ tiems, kurie su tikėjimu yra „perdaug apsipratę“. Knyga skirta įkvėpti skaitytojus, parodyti tikėjimo galią ir universalumą, paliečiantį pačių įvairiausių žmonių širdis.
Išvados
„Vyrai klystkeliuose“ – tai ne teologinis traktatas, o jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimų rinkinys. Dr. Juozas Prunskis meistriškai atrenka ir pristato istorijas, kurios atskleidžia gilias žmogiškąsias patirtis – abejones, kančią, ieškojimus ir galiausiai atrastą dvasinę pilnatvę. Ši knyga yra vertingas liudijimas apie tikėjimo galią transformuoti gyvenimą ir suteikti jam prasmę, ypač aktuali tiems, kas ieško atsakymų į esminius būties klausimus.
Knygos turinys ir struktūra
Knyga yra sudaryta iš trumpų, tačiau turiningų skyrių, kurių kiekvienas skirtas atskiro asmens ar kelių asmenų atsivertimo istorijai. Autorius apima platų spektrą asmenybių, siekdamas parodyti, kad kelias į tikėjimą yra individualus ir unikalus. Tarp knygos herojų yra:
Mokslininkai ir akademikai: pavyzdžiui, rusų profesorius D. Artemjevas, kuris nuo materialistinės pasaulėžiūros per asmenines krizes atėjo prie dvasinių ieškojimų, ir kinų profesorius bei diplomatas dr. Paulius K. T. Sih, kurio kelias driekėsi nuo Konfucijaus mokymo iki Kristaus.
Kariai ir karininkai: kaip antai Australijos žvalgybos majoras Patrick Howard Auld, kurio požiūrį į katalikybę pakeitė karo patirtis ir kunigų pasiaukojimas.
Menininkai ir rašytojai: Prancūzų rašytojas Leon Bloy, perėjęs iš aistrų kupino gyvenimo į gilią askezę , skulptorius Eric Gill, virtęs iš marksistinio socializmo šalininko į uolų tretininką , ir poetas Klemensas Brentano, kurį į tikėjimą sugrąžino susitikimas su stigmatizuotąja Kotryna Emmerich.
Politikai ir visuomenės veikėjai: Olandijos švietimo ministeris Henrikas Petras Marchant ir Filipinų komunistų vadas Luis Taruc.
Dvasininkai iš kitų konfesijų: Knygoje aprašomos net kelių anglikonų pastorių, tokių kaip John Crotty ir John Leighton Edwell , kelionės į katalikybę, taip pat didžiojo teologo kardinolo Johno Henriko Newmano istorija.
Žurnalistai ir redaktoriai: Tarp jų – britų komunistų dienraščio „Daily Worker“ redaktorius Douglas Hyde ir Čikagos laikraštininkas Maurice Fischer.
Pagrindinės temos
Visas istorijas jungia kelios esminės temos, kurias autorius nuosekliai plėtoja: „Klystkeliai“: Kiekvienas knygos herojus iš pradžių eina keliu, kuris, autoriaus požiūriu, yra klaidingas. Tai gali būti materializmas , socializmas ar komunizmas , agnosticizmas , palaidas gyvenimo būdas ar tiesiog dvasinė tuštuma ir abejingumas. Šie „klystkeliai“ dažnai apibūdinami kaip vedantys į vidinį chaosą, nerimą ir beprasmybės jausmą.
Ieškojimas ir lūžio taškas: Dvasinė transformacija dažniausiai prasideda nuo sukrėtimo ar gilaus vidinio poreikio. Tai gali būti asmeninė tragedija, pavyzdžiui, sūnaus mirtis (Jonas Moody) , artėjanti mirtis audros metu (D. Artemjevas) , intelektualinės abejonės, kylančios studijuojant istoriją ar teologiją , arba tiesiog susidūrimas su tikinčių žmonių pavyzdžiu, kuris priverčia susimąstyti.
Tiesos atradimas ir ramybė: Galutinis atsivertimas į katalikybę knygoje vaizduojamas kaip atradimas to, ko ilgai ieškota – tiesos, dvasinės ramybės ir gyvenimo prasmės. Buvęs anglikonų dvasininkas Irwin St. John Tucker savo kelią į katalikybę apibūdina kaip grįžimą į „tikruosius namus“, kurį jam atvėrė Dievo Motina Marija. Gydytojas Rapolas Simon, tapęs trapistų vienuoliu, teigia: „Įsimylėti į Dievą yra didžiausias iš visų romanų; Jo ieškoti yra didžiausias iš visų nuotykių; Jį surasti yra didžiausias iš visų žmogiškųjų laimėjimų“.
Autoriaus tikslas ir stilius
Dr. J. Prunskis, kaip teigiama knygos gale, yra autorius, mėgstantis kalbėti faktais ir pavyzdžiais, surinktais iš savo ilgos patirties ir studijų. Jo stilius yra lengvas ir prieinamas plačiajam skaitytojų ratui. Autoriaus tikslas, kaip jis pats nurodo pratarmėje, yra per atsivertusiųjų patirtį atskleisti „naują krikščionybės žavesį“ tiems, kurie su tikėjimu yra „perdaug apsipratę“. Knyga skirta įkvėpti skaitytojus, parodyti tikėjimo galią ir universalumą, paliečiantį pačių įvairiausių žmonių širdis.
Išvados
„Vyrai klystkeliuose“ – tai ne teologinis traktatas, o jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimų rinkinys. Dr. Juozas Prunskis meistriškai atrenka ir pristato istorijas, kurios atskleidžia gilias žmogiškąsias patirtis – abejones, kančią, ieškojimus ir galiausiai atrastą dvasinę pilnatvę. Ši knyga yra vertingas liudijimas apie tikėjimo galią transformuoti gyvenimą ir suteikti jam prasmę, ypač aktuali tiems, kas ieško atsakymų į esminius būties klausimus.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 28
Andrius Baltinis
ROMA 1975
Knygos apžvalga: Andriaus Baltinio „Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai“
Ši monografija – tai ketvirtasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“, išleistas Romoje 1975 metais. Knygą parašė kunigas Andrius Baltinis, o jos išleidimą finansiškai parėmė vyskupo pusbrolis kun. Antanas Vilkaitis. Tai išsami biografinė studija, skirta vienam tragiškiausių ir tauriausių XX a. Lietuvos Bažnyčios ganytojų – Telšių vyskupui kankiniui Vincentui Borisevičiui (1887–1946/47) – atminti.Turinys ir struktūra
Autorius, remdamasis gausiais amžininkų liudijimais ir archyvine medžiaga, nuosekliai atkuria vyskupo gyvenimo ir veiklos kelią, atskleisdamas ne tik jo asmenybę, bet ir sudėtingą istorinį kontekstą. Knyga suskirstyta į keturias pagrindines dalis:- I dalis: Tėvų namai ir mokslo metai. Aprašoma V. Borisevičiaus vaikystė ir jaunystė Suvalkijos ūkininkų šeimoje, pirmieji mokslai carinės Rusijos priespaudos metais, studijos Seinų kunigų seminarijoje ir Fribūro universitete Šveicarijoje, kur jis įgijo teologijos licenciato laipsnį.
- II dalis: Poaukščiai kunigystėje ir visuomenėje. Nušviečiama jo, kaip jauno kunigo, veikla: darbas vikaru Kalvarijoje, kapeliono tarnystė Rusijos kariuomenėje Pirmojo pasaulinio karo metais, vėliau – Marijampolės gimnazijose. Ypač daug dėmesio skiriama jo profesoriavimui ir rektoriavimui Telšių kunigų seminarijoje.
- III dalis: Darbai katalikų organizacijose. Atskleidžiamas platus vyskupo visuomeninis akiratis – jo veikla L.K.M. Akademijoje, Ateitininkų federacijoje, Vyrų ir Moterų katalikiškose organizacijose bei Katalikų Akcijos Centre.
- IV dalis: Žmogus, dvasininkas, patriotas. Ši dalis skirta vyskupo asmenybės bruožams – jo humanizmui, giliam dvasingumui ir pasiaukojančiai meilei Bažnyčiai bei Tėvynei. Pabaigoje detaliai aprašomas jo tragiškas likimas – areštas, tardymai sovietiniuose kalėjimuose ir kankinio mirtis.
Reikšmė
Andriaus Baltinio monografija yra fundamentalus ir kruopštus darbas, įamžinantis vieno iškiliausių Lietuvos Bažnyčios kankinių atminimą. Tai ne tik biografija, bet ir gyvas liudijimas apie Bažnyčios padėtį pačiais sudėtingiausiais XX a. istoriniais momentais – per karus ir okupacijas. Knyga atskleidžia vyskupą V. Borisevičių kaip nepaprastai šviesią, principingą ir drąsią asmenybę, kuri iki galo liko ištikima savo, kaip ganytojo, pareigai. Tai nepaprastai vertingas šaltinis istorikams ir visiems, besidomintiems Lietuvos Bažnyčios ir tautos kančių istorija.Skaityti daugiau: VYSKUPO VINCENTO BORISEVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI
- Išsami informacija
- Peržiūros: 28
Redagavo P. Sležas
Kaunas 1930
Tai kolektyvinės monografijos „Vytautas Didysis“ apžvalga. Šis veikalas, pirmą kartą išleistas 1930 m. Kaune, yra vienas svarbiausių tarpukario istoriografijos darbų, skirtas didžiojo kunigaikščio 500-osioms mirties metinėms paminėti.
Autoriai ir tikslas
Knygą parengė jaunųjų to meto istorikų komanda: Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis, V. Dėdinas, Antanas Kučinskas, Simas Sužiedėlis, Paulius Šležas ir dr. M. Krasauskaitė. Kaip nurodoma pratarmėje, pagrindinis knygos tikslas buvo užpildyti didžiulę lietuviškos istoriografijos spragą ir pateikti plačiajai visuomenei solidų, faktais paremtą veikalą apie vieną svarbiausių tautos istorijos asmenybių. Tai buvo ne tik mokslinis, bet ir tautinės savigarbos bei edukacijos projektas.
Apie ką ši knyga?
Tai išsami, chronologiškai sudaryta monografija, aprėpianti visą Vytauto Didžiojo epochą. Knygoje nuosekliai nagrinėjami šie aspektai:
Istorinis kontekstas: Pateikiama Lietuvos padėtis iki Vytauto valdymo, santykiai su kaimynais (ypač Vokiečių ordinu ir Lenkija), vidaus kovos ir valstybės centralizacijos problemos.
Vytauto gyvenimas ir veikla: Nuo pat jaunystės kovų dėl sosto iki tapimo faktišku Lietuvos valdovu. Detaliai analizuojama jo vidaus ir užsienio politika.
Svarbiausi politiniai įvykiai: Didelis dėmesys skiriamas Lietuvos krikštui, santykiams su Lenkija po Krėvos unijos, kovoms su Vokiečių ordinu (ypač Žalgirio mūšiui) ir sudėtingam karūnavimo klausimui.
Valstybės valdymas: Nagrinėjama Vytauto ekonominė politika, kariuomenės organizavimas ir pastangos sukurti centralizuotą, stiprią valstybę.
Asmenybės portretas: Autoriai bando atskleisti Vytauto charakterį, jo, kaip diplomato, karvedžio ir politiko, savybes.
Stilius ir reikšmė
Knygos stilius yra populiarus mokslinis. Nors veikalas paremtas istoriniais šaltiniais ir rimta analize, jis parašytas aiškia ir suprantama kalba, siekiant, kad būtų prieinamas ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei. Autoriai pabrėžė siekį į istorinius įvykius pažvelgti „lietuvio akimis“, taip formuodami nacionalinį istorinį pasakojimą.
Ši monografija tapo klasikiniu veikalu Lietuvos istoriografijoje. Tai buvo pirmoji tokio masto lietuvių istorikų parengta studija apie Vytautą Didįjį, padėjusi tvirtus pamatus vėlesniems tyrimams ir suformavusi ištisų kartų supratimą apie šį iškilų valdovą.
Kam skirta knyga?
Veikalas skirtas visiems, besidomintiems Lietuvos istorija. Ji yra vertingas šaltinis studentams, mokytojams, istorijos mėgėjams ir kiekvienam, norinčiam giliau suprasti Lietuvos aukso amžių ir asmenybę, labiausiai su juo siejamą.
Autoriai ir tikslas
Knygą parengė jaunųjų to meto istorikų komanda: Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis, V. Dėdinas, Antanas Kučinskas, Simas Sužiedėlis, Paulius Šležas ir dr. M. Krasauskaitė. Kaip nurodoma pratarmėje, pagrindinis knygos tikslas buvo užpildyti didžiulę lietuviškos istoriografijos spragą ir pateikti plačiajai visuomenei solidų, faktais paremtą veikalą apie vieną svarbiausių tautos istorijos asmenybių. Tai buvo ne tik mokslinis, bet ir tautinės savigarbos bei edukacijos projektas.
Apie ką ši knyga?
Tai išsami, chronologiškai sudaryta monografija, aprėpianti visą Vytauto Didžiojo epochą. Knygoje nuosekliai nagrinėjami šie aspektai:
Istorinis kontekstas: Pateikiama Lietuvos padėtis iki Vytauto valdymo, santykiai su kaimynais (ypač Vokiečių ordinu ir Lenkija), vidaus kovos ir valstybės centralizacijos problemos.
Vytauto gyvenimas ir veikla: Nuo pat jaunystės kovų dėl sosto iki tapimo faktišku Lietuvos valdovu. Detaliai analizuojama jo vidaus ir užsienio politika.
Svarbiausi politiniai įvykiai: Didelis dėmesys skiriamas Lietuvos krikštui, santykiams su Lenkija po Krėvos unijos, kovoms su Vokiečių ordinu (ypač Žalgirio mūšiui) ir sudėtingam karūnavimo klausimui.
Valstybės valdymas: Nagrinėjama Vytauto ekonominė politika, kariuomenės organizavimas ir pastangos sukurti centralizuotą, stiprią valstybę.
Asmenybės portretas: Autoriai bando atskleisti Vytauto charakterį, jo, kaip diplomato, karvedžio ir politiko, savybes.
Stilius ir reikšmė
Knygos stilius yra populiarus mokslinis. Nors veikalas paremtas istoriniais šaltiniais ir rimta analize, jis parašytas aiškia ir suprantama kalba, siekiant, kad būtų prieinamas ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei. Autoriai pabrėžė siekį į istorinius įvykius pažvelgti „lietuvio akimis“, taip formuodami nacionalinį istorinį pasakojimą.
Ši monografija tapo klasikiniu veikalu Lietuvos istoriografijoje. Tai buvo pirmoji tokio masto lietuvių istorikų parengta studija apie Vytautą Didįjį, padėjusi tvirtus pamatus vėlesniems tyrimams ir suformavusi ištisų kartų supratimą apie šį iškilų valdovą.
Kam skirta knyga?
Veikalas skirtas visiems, besidomintiems Lietuvos istorija. Ji yra vertingas šaltinis studentams, mokytojams, istorijos mėgėjams ir kiekvienam, norinčiam giliau suprasti Lietuvos aukso amžių ir asmenybę, labiausiai su juo siejamą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 25
STEPAS PIKŠRYS
Kaunas 1939
Stepo Pikšrio romanas „Žemė vaitoja“ – tai stiprus ir realistiškas kūrinys, vaizduojantis Lietuvos kaimo gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo audrose ir Nepriklausomybės kovų išvakarėse. Knyga pasakoja apie Paliūnių kaimo žmones, kurių įprastą buitį sudrumsčia artėjantis frontas, vokiečių okupacija ir su ja ateinantys moraliniai bei fiziniai išbandymai.
Turinys ir siužetas
Romanas padalintas į dvi pagrindines dalis. Pirmojoje dalyje aprašomas chaosas ir baimė, apėmę kaimą artėjant vokiečių kariuomenei. Gyventojai skuba slėpti savo turtą, o ore tvyro nežinomybė. Pagrindinė veikėja Antanienė, kurios vyras Antanas yra fronte, lieka viena su dviem mažais vaikais ir senu uošviu Nikodemu. Slegiančių aplinkybių ir vokiečių feldfebelio Krauto prievartos bei vilionių paveikta, ji pasiduoda ir užmezga su juo santykius. Šis poelgis atneša jai ne tik materialinės naudos, bet ir kaimynų panieką bei gilų vidinį konfliktą.Antroji romano dalis prasideda Antano Baukio grįžimu iš nelaisvės. Jis randa ne tik nualintą ūkį, bet ir sugriautą šeimos garbę. Kūrinys jautriai ir psichologiškai įtikinamai vaizduoja skausmingą Antano ir jo žmonos santykių aiškinimąsi, atleidimo ir susitaikymo procesą. Išgyvenę asmeninę tragediją ir matydami bendrą tautos vargą, Antanas kartu su kaimynu Medžioniu apsisprendžia stoti į savanorių gretas ir kovoti už Lietuvos laisvę, taip asmeninį skausmą paversdami tautinio atgimimo jėga.
Pagrindinės temos ir veikėjai
„Žemė vaitoja“ nagrinėja sudėtingas temas, atskleisdama, kaip ekstremalios sąlygos paveikia žmones:- Karo poveikis civiliams: Romanas realistiškai parodo ne mūšio lauką, o paprastų žmonių kančias, badą, baimę ir kasdienę kovą už išlikimą.
- Moralinis pasirinkimas ir išdavystė: Knygoje ryškiai atskleidžiami skirtingi žmonių elgesio modeliai – nuo prisitaikėliškumo ir išdavystės (seniūnas Pleidžius) iki tylaus orumo (Nikodemas) ir heroizmo (Antanas, Medžionis). Antanienės istorija – tai sudėtinga studija apie moters palūžimą ir kančią.
- Tautinės savimonės gimimas: Kūrinys puikiai iliustruoja, kaip asmeninės ir bendros kančios pažadina žmonėse ryžtą kovoti ne tik už savo sodybą, bet ir už visą Tėvynę.
- Žmogaus ir žemės ryšys: Pavadinimas „Žemė vaitoja“ simbolizuoja, kad kenčia ne tik žmonės, bet ir jų gimtoji žemė, kuri yra neatsiejama jų tapatybės dalis.
Reikšmė
Stepo Pikšrio romanas yra vertingas lietuvių literatūros kūrinys, vaizduojantis vieną dramatiškiausių tautos istorijos laikotarpių. Tai gilus, psichologiškai brandus pasakojimas apie kančią, atleidimą ir vilties gimimą. Knyga yra svarbus paminklas kartai, kuri asmeninių tragedijų fone sugebėjo pakilti į kovą už nepriklausomą Lietuvą.- Išsami informacija
- Peržiūros: 43
Egidijus Juodis
2020
Apžvalga: Ar įmanoma atkurti tiesą propagandos labirintuose?
Egidijaus Juodžio knyga „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ (2020 m.) yra išsami ir kruopšti istorinė apybraiža, nagrinėjanti vieną sudėtingiausių ir prieštaringiausiai vertinamų XX a. Lietuvos asmenybių – kunigą, prelatą Zenoną Ignatavičių. Jau pats pavadinimas kelia esminį klausimą, į kurį autorius bando atsakyti, pasitelkdamas gausius istorinius šaltinius ir faktų analizę.
Knygos centre – kunigo Zenono Ignatavičiaus, Antrojo pasaulinio karo metais tapusio lietuvių policijos batalionų kapelionu Gudijoje (dabartinėje Baltarusijoje), asmenybė. Šis vaidmuo lėmė jo padėties dviprasmiškumą: sovietinė propaganda dešimtmečius piešė jį kaip „kriminalinį nusikaltėlį“ ir nacių kolaborantą , o kiti jo veiklą matė kaip kilnią ir būtiną misiją dvasinės pagalbos netekusiems žmonėms. Autorius E. Juodis imasi nelengvos užduoties – išnarplioti šį melo, nutylėjimų ir sąmoningų prasimanymų mazgą.
Knygos stiprybė – tai gebėjimas meistriškai naršyti po prieštaringų šaltinių labirintus. Autorius neapsiriboja viena tiesa, o kritiškai vertina visus prieinamus dokumentus. Ypatingas dėmesys skiriamas sovietinių publikacijų analizei, kurioje, pasitelkiant archyvinius duomenis, atskleidžiamas sąmoningas faktų iškraipymas ir šmeižtas. Pavyzdžiui, paneigiami teiginiai apie Z. Ignatavičiaus tariamą darbą vertėju vokiečių komendantūroje Vilkijoje, įrodant, kad tuo metu jis dirbo Kaišiadoryse.
Vienas vertingiausių šaltinių, kuriais remiasi autorius, yra paties Z. Ignatavičiaus karo metų dienoraštis. Šie asmeniniai užrašai atveria visiškai kitokį vaizdą nei piešė propaganda. Tai – žmogus, pasibaisėjęs nacių tvarka, kurią jis vadina nežmoniška , ir giliai pergyvenantis dėl lietuvių karių nusikaltimų: „Nemažai turime nusikaltimų padarytų kad ir šią vasarą Lietuvos vaikų. Jie kruvini ir baisūs. Kad Dievas atitolintų savo bausmę !“. Dienoraštyje atsiskleidžia nuolatinė moralinė kolizija, kai tenka tarnauti tarp karių, iš kurių dalis atvirai troško dalyvauti žydų šaudymuose , ir tuo pačiu jausti pareigą neapleisti „nusidėjėlių“, kuriems labiausiai reikia dvasinės pagalbos.
Knyga ne tik atkuria Z. Ignatavičiaus biografiją, bet ir piešia platų to meto istorinį kontekstą:
Religinė aplinka Gudijoje: Skaitytojas supažindinamas su totalitarinių režimų nuniokota religine erdve, kurioje sovietai beveik sunaikino dvasininkiją, o naciai, nors ir leido atidaryti bažnyčias, vykdė tautinio ir religinio kiršinimo politiką.
Pokario gyvenimas ir KGB veikla: Išsamiai atskleidžiamos Z. Ignatavičiaus pastangos dirbant Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje ir lietuvių bendruomenėje Brazilijoje. Ypač vertingas skyrius, kuriame, remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo medžiaga, aprašomas sistemingas KGB dezinformacijos karas prieš Z. Ignatavičių, siekiant jį sukompromituoti Vakarų akyse.
Apibendrinant, Egidijaus Juodžio „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ yra daugiau nei biografija. Tai – kruopštus istorinis tyrimas, atkuriantis istorinį teisingumą ir parodantis, kaip totalitariniai režimai manipuliuoja informacija, siekdami palaužti savo priešininkus. Knyga būtina ne tik istorikams, bet ir kiekvienam, besidominčiam sudėtingais Lietuvos istorijos puslapiais ir ieškančiam atsakymų į amžinus klausimus apie moralę, pareigą ir žmogiškumą pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. Tai pavyzdys, kaip, remiantis faktais, galima atskirti tiesą nuo propagandos ir pamatyti kalno didybę iš toli
Egidijaus Juodžio knyga „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ (2020 m.) yra išsami ir kruopšti istorinė apybraiža, nagrinėjanti vieną sudėtingiausių ir prieštaringiausiai vertinamų XX a. Lietuvos asmenybių – kunigą, prelatą Zenoną Ignatavičių. Jau pats pavadinimas kelia esminį klausimą, į kurį autorius bando atsakyti, pasitelkdamas gausius istorinius šaltinius ir faktų analizę.
Knygos centre – kunigo Zenono Ignatavičiaus, Antrojo pasaulinio karo metais tapusio lietuvių policijos batalionų kapelionu Gudijoje (dabartinėje Baltarusijoje), asmenybė. Šis vaidmuo lėmė jo padėties dviprasmiškumą: sovietinė propaganda dešimtmečius piešė jį kaip „kriminalinį nusikaltėlį“ ir nacių kolaborantą , o kiti jo veiklą matė kaip kilnią ir būtiną misiją dvasinės pagalbos netekusiems žmonėms. Autorius E. Juodis imasi nelengvos užduoties – išnarplioti šį melo, nutylėjimų ir sąmoningų prasimanymų mazgą.
Knygos stiprybė – tai gebėjimas meistriškai naršyti po prieštaringų šaltinių labirintus. Autorius neapsiriboja viena tiesa, o kritiškai vertina visus prieinamus dokumentus. Ypatingas dėmesys skiriamas sovietinių publikacijų analizei, kurioje, pasitelkiant archyvinius duomenis, atskleidžiamas sąmoningas faktų iškraipymas ir šmeižtas. Pavyzdžiui, paneigiami teiginiai apie Z. Ignatavičiaus tariamą darbą vertėju vokiečių komendantūroje Vilkijoje, įrodant, kad tuo metu jis dirbo Kaišiadoryse.
Vienas vertingiausių šaltinių, kuriais remiasi autorius, yra paties Z. Ignatavičiaus karo metų dienoraštis. Šie asmeniniai užrašai atveria visiškai kitokį vaizdą nei piešė propaganda. Tai – žmogus, pasibaisėjęs nacių tvarka, kurią jis vadina nežmoniška , ir giliai pergyvenantis dėl lietuvių karių nusikaltimų: „Nemažai turime nusikaltimų padarytų kad ir šią vasarą Lietuvos vaikų. Jie kruvini ir baisūs. Kad Dievas atitolintų savo bausmę !“. Dienoraštyje atsiskleidžia nuolatinė moralinė kolizija, kai tenka tarnauti tarp karių, iš kurių dalis atvirai troško dalyvauti žydų šaudymuose , ir tuo pačiu jausti pareigą neapleisti „nusidėjėlių“, kuriems labiausiai reikia dvasinės pagalbos.
Knyga ne tik atkuria Z. Ignatavičiaus biografiją, bet ir piešia platų to meto istorinį kontekstą:
Religinė aplinka Gudijoje: Skaitytojas supažindinamas su totalitarinių režimų nuniokota religine erdve, kurioje sovietai beveik sunaikino dvasininkiją, o naciai, nors ir leido atidaryti bažnyčias, vykdė tautinio ir religinio kiršinimo politiką.
Pokario gyvenimas ir KGB veikla: Išsamiai atskleidžiamos Z. Ignatavičiaus pastangos dirbant Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje ir lietuvių bendruomenėje Brazilijoje. Ypač vertingas skyrius, kuriame, remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo medžiaga, aprašomas sistemingas KGB dezinformacijos karas prieš Z. Ignatavičių, siekiant jį sukompromituoti Vakarų akyse.
Apibendrinant, Egidijaus Juodžio „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ yra daugiau nei biografija. Tai – kruopštus istorinis tyrimas, atkuriantis istorinį teisingumą ir parodantis, kaip totalitariniai režimai manipuliuoja informacija, siekdami palaužti savo priešininkus. Knyga būtina ne tik istorikams, bet ir kiekvienam, besidominčiam sudėtingais Lietuvos istorijos puslapiais ir ieškančiam atsakymų į amžinus klausimus apie moralę, pareigą ir žmogiškumą pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. Tai pavyzdys, kaip, remiantis faktais, galima atskirti tiesą nuo propagandos ir pamatyti kalno didybę iš toli
- Išsami informacija
- Peržiūros: 67
Stasys Yla
PUTNAM, 1965
Stasio Ylos knyga „Žmogaus Ramybė“, paremta Dievo Tarno Arkivyskupo Jurgio Matulaičio išgyvenimais ir mąstymais, yra gilus dvasinis esė, nagrinėjantis vieną fundamentaliausių žmogaus troškimų – vidinę ramybę ir giedrą. Pasitelkdamas paties arkivyskupo „Užrašus“, Yla atskleidžia, kad tikroji ramybė nėra naivumo ar gyvenimo sunkumų nepažinimo pasekmė, bet brandus dvasinis vaisius, išaugintas kančioje ir meilėje.
Ramybė, gimusi iš kančios ir meilės
Knygos autorius iš karto paneigia paviršutinišką požiūrį, kad Arkivyskupo Matulaičio ramybė galėjo kilti iš švelnios prigimties ar nuo gyvenimo negandų apsaugoto kelio. Priešingai, Yla, cituodamas arkivyskupo dienoraštį, parodo, jog Matulaitis patyrė skaudžių išgyvenimų: jį skaudino ir apvylė ne tik pasaulio žmonės, bet ir patys artimiausi bendražygiai – kunigai. Jis buvo šmeižiamas, neteisingai kaltinamas bedievyste ir jautėsi apleistas tų, iš kurių labiausiai tikėjosi paramos.
Kur slypi tokios nepalaužiamos ramybės paslaptis? Yla atsako – dviejuose šaltiniuose: žmonių pažinime, sujungtame su meile, ir savęs pažinime, grįstame pasitikėjimu Dievu.
Pirmasis šaltinis – tai gebėjimas mylėti žmones, net ir matant visą jų netobulumą. Matulaitis, sekdamas Kristaus pavyzdžiu, sujungė realistišką žmonių pažinimą su gilia, atlaidžia meile. Jis suprato, kad „Viešpats Jėzus, pažinojęs žmones iki pačiam dugnui visas jų tamsias puses, patyręs nuo jų baisiausią nedėkingumą – niekad nesiliovė jų mylėjęs“. Būtent ši meilė, pasireiškianti atlaidumu, ir yra tikrosios ramybės versmė.
Dvasinės išminties perlai
Knyga nėra vien teorinis pasvarstymas. Joje pateikiami konkretūs, praktiški Arkivyskupo Matulaičio patarimai, kaip ugdyti savyje ramybę:
Mokytis „matant nematyti, girdint negirdėti“. Tai raginimas sąmoningai nekreipti dėmesio į žmonių blogybes ir šunybes, nesigraužti dėl jų, nes „ta gaiži neapykantos rūkštis... daugiau mums patiems kenkia, negu mūsų skriaudėjams“.
Pasitikėti Dievu, ypač jaučiant savo silpnumą. Matulaitis moko, kad nereikia nusiminti dėl savo netobulumų. Priešingai, „juo silpnesni jaučiamės, juo labiau Dievu pasitikėkime. Jis mūsų stiprybė ir išganymas“. Svarbiausia yra pastangos ir geri norai, o ne pasiektas tobulumo laipsnis.
Pašalinti iš širdies baimę. Baimė dėl ateities, dėl galimų nelaimių ar nesėkmių atima iš sielos ramybę. Arkivyskupas primena Kristaus žodžius: „Ko taip bijote, maža-tikiai?“ ir moko viską atiduoti į Dievo rankas, nes Jis geriausiai žino, ko mums reikia.
Išvados
Stasio Ylos „Žmogaus Ramybė“ – tai trumpas, bet nepaprastai koncentruotas ir dvasiškai turtingas veikalas. Tai ne tik Arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretas, atskleidžiantis jo vidinio gyvenimo gelmę, bet ir praktinis vadovas kiekvienam, ieškančiam kelio į sielos taiką šiuolaikiniame neramiame pasaulyje. Ylos gebėjimas sujungti gilų teologinį mąstymą su konkrečiais, gyvenimiškais pavyzdžiais daro šią knygą prieinamą ir vertingą kiekvienam skaitytojui, nepriklausomai nuo jo dvasinio pasirengimo lygio. Tai knyga, prie kurios norisi grįžti vėl ir vėl, kaskart atrandant naujų įžvalgų ir dvasinės stiprybės.
Ramybė, gimusi iš kančios ir meilės
Knygos autorius iš karto paneigia paviršutinišką požiūrį, kad Arkivyskupo Matulaičio ramybė galėjo kilti iš švelnios prigimties ar nuo gyvenimo negandų apsaugoto kelio. Priešingai, Yla, cituodamas arkivyskupo dienoraštį, parodo, jog Matulaitis patyrė skaudžių išgyvenimų: jį skaudino ir apvylė ne tik pasaulio žmonės, bet ir patys artimiausi bendražygiai – kunigai. Jis buvo šmeižiamas, neteisingai kaltinamas bedievyste ir jautėsi apleistas tų, iš kurių labiausiai tikėjosi paramos.
Kur slypi tokios nepalaužiamos ramybės paslaptis? Yla atsako – dviejuose šaltiniuose: žmonių pažinime, sujungtame su meile, ir savęs pažinime, grįstame pasitikėjimu Dievu.
Pirmasis šaltinis – tai gebėjimas mylėti žmones, net ir matant visą jų netobulumą. Matulaitis, sekdamas Kristaus pavyzdžiu, sujungė realistišką žmonių pažinimą su gilia, atlaidžia meile. Jis suprato, kad „Viešpats Jėzus, pažinojęs žmones iki pačiam dugnui visas jų tamsias puses, patyręs nuo jų baisiausią nedėkingumą – niekad nesiliovė jų mylėjęs“. Būtent ši meilė, pasireiškianti atlaidumu, ir yra tikrosios ramybės versmė.
Dvasinės išminties perlai
Knyga nėra vien teorinis pasvarstymas. Joje pateikiami konkretūs, praktiški Arkivyskupo Matulaičio patarimai, kaip ugdyti savyje ramybę:
Mokytis „matant nematyti, girdint negirdėti“. Tai raginimas sąmoningai nekreipti dėmesio į žmonių blogybes ir šunybes, nesigraužti dėl jų, nes „ta gaiži neapykantos rūkštis... daugiau mums patiems kenkia, negu mūsų skriaudėjams“.
Pasitikėti Dievu, ypač jaučiant savo silpnumą. Matulaitis moko, kad nereikia nusiminti dėl savo netobulumų. Priešingai, „juo silpnesni jaučiamės, juo labiau Dievu pasitikėkime. Jis mūsų stiprybė ir išganymas“. Svarbiausia yra pastangos ir geri norai, o ne pasiektas tobulumo laipsnis.
Pašalinti iš širdies baimę. Baimė dėl ateities, dėl galimų nelaimių ar nesėkmių atima iš sielos ramybę. Arkivyskupas primena Kristaus žodžius: „Ko taip bijote, maža-tikiai?“ ir moko viską atiduoti į Dievo rankas, nes Jis geriausiai žino, ko mums reikia.
Išvados
Stasio Ylos „Žmogaus Ramybė“ – tai trumpas, bet nepaprastai koncentruotas ir dvasiškai turtingas veikalas. Tai ne tik Arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretas, atskleidžiantis jo vidinio gyvenimo gelmę, bet ir praktinis vadovas kiekvienam, ieškančiam kelio į sielos taiką šiuolaikiniame neramiame pasaulyje. Ylos gebėjimas sujungti gilų teologinį mąstymą su konkrečiais, gyvenimiškais pavyzdžiais daro šią knygą prieinamą ir vertingą kiekvienam skaitytojui, nepriklausomai nuo jo dvasinio pasirengimo lygio. Tai knyga, prie kurios norisi grįžti vėl ir vėl, kaskart atrandant naujų įžvalgų ir dvasinės stiprybės.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 225
Aleksandras Menis
Vilnius, 1997
Knygos "Žmogaus Sūnus" Apžvalga: Istorijos ir Tikėjimo Sintezė
Aleksandro Menio (1935-1990) knyga "Žmogaus Sūnus", išversta iš rusų kalbos ("Сын человеческий"), yra monumentalus veikalas, siekiantis atkurti Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo paveikslą. Tai nėra sausas teologinis traktatas ar tiesioginis Evangelijų perpasakojimas. Autorius, remdamasis istoriniu-literatūriniu sintezės metodu, sujungia Šventojo Rašto tekstus, istorinius šaltinius ir archeologinius duomenis, kad skaitytojui atsivertų gyvas ir įtikinamas Evangelijos epochos pasaulis. Knyga skirta ne tik tikintiesiems, bet ir tiems, kurie nori giliau suprasti asmenybę, padariusią milžinišką įtaką pasaulio kultūrai ir istorijai.
Istorinis Kontekstas ir Prologas
Menis pradeda savo pasakojimą ne nuo Jėzaus gimimo, o nuo išsamaus prologo, kuriame skaitytojas supažindinamas su sudėtinga politine, socialine ir religine Palestinos padėtimi I a. pr. Kr.. Aprašomas Romos legionų atėjimas, Gnėjaus Pompėjaus žygiai ir Jeruzalės užėmimas – visa tai sukuria foną, kuriame ryškėja žydų tautos lūkesčiai ir įtampos. Autorius detaliai pristato pagrindines religines sroves: formalistus fariziejus, konservatyvius sadukiejus ir nuo pasaulio atsiskyrusius esenus. Būtent šiame kupiname prieštaravimų, priespaudos ir mesijinių vilčių pasaulyje, pasak autoriaus, turėjo nuskambėti Geroji Naujiena. Šis istorinis įvadas yra viena stipriausių knygos pusių, leidžianti skaitytojui pamatyti Jėzų tokį, kokį Jį matė amžininkai.
Pasakojimas apie Žmogaus Sūnų
Knyga yra suskirstyta į keturias pagrindines dalis, kurios nuosekliai veda per Jėzaus gyvenimo etapus:
Nuo Betliejaus iki Kafarnaumo: Šioje dalyje pasakojama apie Jėzaus gimimą karaliaus Erodo laikais, jo vaikystę Nazarete ir viešosios veiklos pradžią po krikšto Jordano upėje. Autorius jautriai aprašo Jono Krikštytojo misiją ir Jėzaus gundymus dykumoje, kurie atskleidžia Jo pasirinktą kelią – tarnystę, o ne žemišką valdžią ar stebuklų demonstravimą minioms.
Mesijas: Ši dalis skirta Jėzaus mokymui ir stebuklams Galilėjoje. A. Menis pabrėžia, kad Kristaus skelbiama "Geroji Naujiena" (Evangelija) iš esmės keičia žmonių požiūrį į Dievą – Jis apreiškiamas kaip mylintis Dangiškasis Tėvas ("Aba"). Jėzaus stebuklai vaizduojami ne kaip galios demonstravimas, o kaip "Karalystės ženklai", rodantys dvasinį ir fizinį išlaisvinimą iš blogio. Itin svarbus skyrius yra "Žmogaus Sūnaus paslaptis", kuriame analizuojama sudėtinga Kristaus, kaip Dievažmogio, prigimtis – Jo dieviškumo ir žmogiškumo vienybė.
Golgotą pasitinkant: Artėjant atomazgai, atmosfera knygoje tankėja. Autorius vaizduoja augantį konfliktą su Sinedrionu, fariziejų ir sadukiejų priešiškumą. Jėzus, nors ir mylimas minios, lieka vis labiau vienišas, nes net artimiausi mokiniai iki galo nesuvokia Jo misijos esmės. Šioje dalyje įvyksta Paskutinė vakarienė, kurią Menis vaizduoja kaip Naujosios Sandoros sudarymą, ir jaudinanti malda Getsemanės sode.
Per kančias ir mirtį – į amžinąją šlovę: Paskutinė dalis detaliai aprašo Jėzaus teismą pas Kajafą ir Pilotą, Kryžiaus kelią ir nukryžiavimą ant Golgotos. Pasakojimas apie Prisikėlimą pateikiamas kaip esminis krikščionybės įvykis, pergalė prieš mirtį, suteikianti prasmę visam Kristaus gyvenimui ir mokymui. Būtent šis įvykis, pasak autoriaus, pavertė išsigandusius mokinius drąsiais Evangelijos skelbėjais.
Stilius ir Reikšmė
Aleksandras Menis, būdamas dvasininkas, istorikas ir talentingas rašytojas, sugeba sudėtingas teologines, filosofines ir istorines idėjas perteikti paprasta, bet kartu pakilia kalba. Jis vengia sauso akademizmo, o pasakojimą grindžia ryškiais vaizdais, įtikinamais dialogais ir psichologiškai pagrįstais veikėjų portretais. Jo Jėzus yra ne abstrakti ikona, o gyvas, jaučiantis, mylintis ir kenčiantis Žmogus, kuriame slėpiningai apsireiškia Dievas.
"Žmogaus Sūnus" yra knyga, kuri sėkmingai griauna sieną tarp tikėjimo ir istorijos. Ji parodo, kad krikščionybė yra ne mitų rinkinys, o religija, turinti tvirtą istorinį pamatą. Tai puikus įvadas į krikščionybę tiems, kas ieško atsakymų, ir gilus dvasinis apmąstymas tiems, kas jau tiki. Šis veikalas išlieka vienu svarbiausių ir paveikiausių bandymų suprasti ir papasakoti istoriją To, Kuris pakeitė pasaulį.
Aleksandro Menio (1935-1990) knyga "Žmogaus Sūnus", išversta iš rusų kalbos ("Сын человеческий"), yra monumentalus veikalas, siekiantis atkurti Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo paveikslą. Tai nėra sausas teologinis traktatas ar tiesioginis Evangelijų perpasakojimas. Autorius, remdamasis istoriniu-literatūriniu sintezės metodu, sujungia Šventojo Rašto tekstus, istorinius šaltinius ir archeologinius duomenis, kad skaitytojui atsivertų gyvas ir įtikinamas Evangelijos epochos pasaulis. Knyga skirta ne tik tikintiesiems, bet ir tiems, kurie nori giliau suprasti asmenybę, padariusią milžinišką įtaką pasaulio kultūrai ir istorijai.
Istorinis Kontekstas ir Prologas
Menis pradeda savo pasakojimą ne nuo Jėzaus gimimo, o nuo išsamaus prologo, kuriame skaitytojas supažindinamas su sudėtinga politine, socialine ir religine Palestinos padėtimi I a. pr. Kr.. Aprašomas Romos legionų atėjimas, Gnėjaus Pompėjaus žygiai ir Jeruzalės užėmimas – visa tai sukuria foną, kuriame ryškėja žydų tautos lūkesčiai ir įtampos. Autorius detaliai pristato pagrindines religines sroves: formalistus fariziejus, konservatyvius sadukiejus ir nuo pasaulio atsiskyrusius esenus. Būtent šiame kupiname prieštaravimų, priespaudos ir mesijinių vilčių pasaulyje, pasak autoriaus, turėjo nuskambėti Geroji Naujiena. Šis istorinis įvadas yra viena stipriausių knygos pusių, leidžianti skaitytojui pamatyti Jėzų tokį, kokį Jį matė amžininkai.
Pasakojimas apie Žmogaus Sūnų
Knyga yra suskirstyta į keturias pagrindines dalis, kurios nuosekliai veda per Jėzaus gyvenimo etapus:
Nuo Betliejaus iki Kafarnaumo: Šioje dalyje pasakojama apie Jėzaus gimimą karaliaus Erodo laikais, jo vaikystę Nazarete ir viešosios veiklos pradžią po krikšto Jordano upėje. Autorius jautriai aprašo Jono Krikštytojo misiją ir Jėzaus gundymus dykumoje, kurie atskleidžia Jo pasirinktą kelią – tarnystę, o ne žemišką valdžią ar stebuklų demonstravimą minioms.
Mesijas: Ši dalis skirta Jėzaus mokymui ir stebuklams Galilėjoje. A. Menis pabrėžia, kad Kristaus skelbiama "Geroji Naujiena" (Evangelija) iš esmės keičia žmonių požiūrį į Dievą – Jis apreiškiamas kaip mylintis Dangiškasis Tėvas ("Aba"). Jėzaus stebuklai vaizduojami ne kaip galios demonstravimas, o kaip "Karalystės ženklai", rodantys dvasinį ir fizinį išlaisvinimą iš blogio. Itin svarbus skyrius yra "Žmogaus Sūnaus paslaptis", kuriame analizuojama sudėtinga Kristaus, kaip Dievažmogio, prigimtis – Jo dieviškumo ir žmogiškumo vienybė.
Golgotą pasitinkant: Artėjant atomazgai, atmosfera knygoje tankėja. Autorius vaizduoja augantį konfliktą su Sinedrionu, fariziejų ir sadukiejų priešiškumą. Jėzus, nors ir mylimas minios, lieka vis labiau vienišas, nes net artimiausi mokiniai iki galo nesuvokia Jo misijos esmės. Šioje dalyje įvyksta Paskutinė vakarienė, kurią Menis vaizduoja kaip Naujosios Sandoros sudarymą, ir jaudinanti malda Getsemanės sode.
Per kančias ir mirtį – į amžinąją šlovę: Paskutinė dalis detaliai aprašo Jėzaus teismą pas Kajafą ir Pilotą, Kryžiaus kelią ir nukryžiavimą ant Golgotos. Pasakojimas apie Prisikėlimą pateikiamas kaip esminis krikščionybės įvykis, pergalė prieš mirtį, suteikianti prasmę visam Kristaus gyvenimui ir mokymui. Būtent šis įvykis, pasak autoriaus, pavertė išsigandusius mokinius drąsiais Evangelijos skelbėjais.
Stilius ir Reikšmė
Aleksandras Menis, būdamas dvasininkas, istorikas ir talentingas rašytojas, sugeba sudėtingas teologines, filosofines ir istorines idėjas perteikti paprasta, bet kartu pakilia kalba. Jis vengia sauso akademizmo, o pasakojimą grindžia ryškiais vaizdais, įtikinamais dialogais ir psichologiškai pagrįstais veikėjų portretais. Jo Jėzus yra ne abstrakti ikona, o gyvas, jaučiantis, mylintis ir kenčiantis Žmogus, kuriame slėpiningai apsireiškia Dievas.
"Žmogaus Sūnus" yra knyga, kuri sėkmingai griauna sieną tarp tikėjimo ir istorijos. Ji parodo, kad krikščionybė yra ne mitų rinkinys, o religija, turinti tvirtą istorinį pamatą. Tai puikus įvadas į krikščionybę tiems, kas ieško atsakymų, ir gilus dvasinis apmąstymas tiems, kas jau tiki. Šis veikalas išlieka vienu svarbiausių ir paveikiausių bandymų suprasti ir papasakoti istoriją To, Kuris pakeitė pasaulį.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 72
Vysk. Vincentas Brizgys
CHICAGO 1984
Čikagoje 1984 metais išleista Vyskupo Vincento Brizgio knyga „Žmogus Realiame Gyvenime“ yra išsamus teologinis ir filosofinis veikalas, skirtas padėti tikinčiajam naviguoti sudėtingame šiuolaikinio pasaulio kelyje. Autorius, remdamasis krikščioniškąja pasaulėžiūra, nagrinėja fundamentalius žmogaus būties, jo vertės, misijos ir santykio su Dievu, visuomene bei valstybe klausimus.
Knygos turinys ir pagrindinės temos Knyga yra suskirstyta į kelias pagrindines temines dalis, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo individualios asmenybės sampratos iki jo vaidmens visuomenėje ir galutinio gyvenimo tikslo.
Žmogaus esmė ir vertė. Veikalo pradžioje V. Brizgys apibrėžia žmogų kaip Dievo kūrinį, sudarytą iš sielos ir kūno. Pabrėžiama, kad tikroji žmogaus vertė yra įgimta, suteikta Kūrėjo, ir nepriklauso nuo išorinių aplinkybių, tokių kaip socialinė padėtis, turtas ar pareigos. Autorius teigia, kad žmogus yra „Dievo vaikas nepalyginamai didesne ir teisingesne prasme, negu žmogus kūdikis yra vaikas savo motinos ir tėvo“.
Misija ir laisvė. Anot autoriaus, pagrindinė žmogaus misija yra tobulinti save, sukilninti savo mintis bei siekius ir gyventi suprantant savo prigimtį. Tikroji laisvė – tai ne savivalė, o galimybė protui ir valiai apsispręsti ir elgtis pagal teisingos sąžinės sprendimus. Ši laisvė yra neatsiejama nuo atsakomybės ir pareigų visuomenei, kurios nariu yra kiekvienas žmogus.
Santykis su religija, valstybe ir tauta. Knygoje plačiai nagrinėjamas žmogaus santykis su religija, kurią autorius laiko natūraliu atsakymų į esminius būties klausimus ieškojimu. Ypatingas dėmesys skiriamas krikščionybei ir jos vaidmeniui lietuvių, ypač gyvenančių išeivijoje, gyvenime. V. Brizgys teigia, kad krikščionybė yra Europos tautų kultūrinio pranašumo šaltinis ir dvasinės stiprybės teikėja tremtiniams bei emigrantams.
Autorius pasisako už glaudų Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimą, laikydamas jas dvejomis atskiromis, savo srityse aukščiausiomis institucijomis, kurios tarnauja tiems patiems žmonėms.
Demokratijos samprata. Veikale analizuojamos įvairios demokratijos formos – komunistinė, socialistinė, liberalistinė ir krikščioniškoji. Autorius kritikuoja materialistines ideologijas ir teigia, kad tik krikščioniškoji demokratija, paremta Dievo ir prigimties įstatymais, gali užtikrinti tikrąją žmogaus laisvę ir orumą. Kartu pabrėžiama, kad tauta turi būti pilietiškai subrendusi, kad galėtų sėkmingai gyventi demokratinėje santvarkoje.
Knygos apžvalga
Vyskupo Vincento Brizgio „Žmogus Realiame Gyvenime“ yra solidus, pastoracinio ir didaktinio pobūdžio veikalas. Tai bandymas pateikti nuoseklų ir išsamų katalikišką atsaką į XX amžiaus pabaigos iššūkius: ateizmą, materializmą, moralinį reliatyvizmą ir totalitarines ideologijas.
Knygos stilius yra aiškus, argumentai dėstomi logiškai, gausiai remiamasi Šventuoju Raštu ir Bažnyčios mokymu. Autorius neapsiriboja vien teoriniais samprotavimais, bet paliečia ir praktinius gyvenimo aspektus, tokius kaip pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje, jaunimo auklėjimas, tautiškumo išsaugojimas svetur.
Šis veikalas yra vertingas šaltinis, atspindintis išeivijos lietuvių katalikų intelectualinės minties kryptį Šaltojo karo laikotarpiu. Tai ne tik dvasinis vadovas, bet ir to meto istorijos bei pasaulėžiūrų kovų liudijimas. Knyga skirta skaitytojui, ieškančiam tvirtų moralinių ir dvasinių pamatų, ir siekiančiam suprasti savo vietą pasaulyje iš krikščioniškosios perspektyvos.
Knygos turinys ir pagrindinės temos Knyga yra suskirstyta į kelias pagrindines temines dalis, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo individualios asmenybės sampratos iki jo vaidmens visuomenėje ir galutinio gyvenimo tikslo.
Žmogaus esmė ir vertė. Veikalo pradžioje V. Brizgys apibrėžia žmogų kaip Dievo kūrinį, sudarytą iš sielos ir kūno. Pabrėžiama, kad tikroji žmogaus vertė yra įgimta, suteikta Kūrėjo, ir nepriklauso nuo išorinių aplinkybių, tokių kaip socialinė padėtis, turtas ar pareigos. Autorius teigia, kad žmogus yra „Dievo vaikas nepalyginamai didesne ir teisingesne prasme, negu žmogus kūdikis yra vaikas savo motinos ir tėvo“.
Misija ir laisvė. Anot autoriaus, pagrindinė žmogaus misija yra tobulinti save, sukilninti savo mintis bei siekius ir gyventi suprantant savo prigimtį. Tikroji laisvė – tai ne savivalė, o galimybė protui ir valiai apsispręsti ir elgtis pagal teisingos sąžinės sprendimus. Ši laisvė yra neatsiejama nuo atsakomybės ir pareigų visuomenei, kurios nariu yra kiekvienas žmogus.
Santykis su religija, valstybe ir tauta. Knygoje plačiai nagrinėjamas žmogaus santykis su religija, kurią autorius laiko natūraliu atsakymų į esminius būties klausimus ieškojimu. Ypatingas dėmesys skiriamas krikščionybei ir jos vaidmeniui lietuvių, ypač gyvenančių išeivijoje, gyvenime. V. Brizgys teigia, kad krikščionybė yra Europos tautų kultūrinio pranašumo šaltinis ir dvasinės stiprybės teikėja tremtiniams bei emigrantams.
Autorius pasisako už glaudų Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimą, laikydamas jas dvejomis atskiromis, savo srityse aukščiausiomis institucijomis, kurios tarnauja tiems patiems žmonėms.
Demokratijos samprata. Veikale analizuojamos įvairios demokratijos formos – komunistinė, socialistinė, liberalistinė ir krikščioniškoji. Autorius kritikuoja materialistines ideologijas ir teigia, kad tik krikščioniškoji demokratija, paremta Dievo ir prigimties įstatymais, gali užtikrinti tikrąją žmogaus laisvę ir orumą. Kartu pabrėžiama, kad tauta turi būti pilietiškai subrendusi, kad galėtų sėkmingai gyventi demokratinėje santvarkoje.
Knygos apžvalga
Vyskupo Vincento Brizgio „Žmogus Realiame Gyvenime“ yra solidus, pastoracinio ir didaktinio pobūdžio veikalas. Tai bandymas pateikti nuoseklų ir išsamų katalikišką atsaką į XX amžiaus pabaigos iššūkius: ateizmą, materializmą, moralinį reliatyvizmą ir totalitarines ideologijas.
Knygos stilius yra aiškus, argumentai dėstomi logiškai, gausiai remiamasi Šventuoju Raštu ir Bažnyčios mokymu. Autorius neapsiriboja vien teoriniais samprotavimais, bet paliečia ir praktinius gyvenimo aspektus, tokius kaip pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje, jaunimo auklėjimas, tautiškumo išsaugojimas svetur.
Šis veikalas yra vertingas šaltinis, atspindintis išeivijos lietuvių katalikų intelectualinės minties kryptį Šaltojo karo laikotarpiu. Tai ne tik dvasinis vadovas, bet ir to meto istorijos bei pasaulėžiūrų kovų liudijimas. Knyga skirta skaitytojui, ieškančiam tvirtų moralinių ir dvasinių pamatų, ir siekiančiam suprasti savo vietą pasaulyje iš krikščioniškosios perspektyvos.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 29
STASYS YLA
Putnam, 1951
Tai kunigo Stasio Ylos atsiminimų knygos „Žmonės ir žvėrys dievų miške“ apžvalga. Šis veikalas yra vienas stipriausių ir paveikiausių lietuvių memuarinės literatūros kūrinių, liudijančių apie dvasinę ir fizinę kovą nacių Štuthofo (Stutthof) koncentracijos stovykloje.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra autoriaus asmeninių išgyvenimų ir apmąstymų, patirtų kalint Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945 m.), visuma. Stasys Yla, kartu su kitais lietuvių inteligentais, buvo įkalintas kaip nacių represijų auka. Savo atsiminimuose jis ne tik dokumentuoja šiurpią stovyklos kasdienybę – badą, ligas, priverstinį darbą ir nuolatinį žiaurumą – bet ir gilinasi į pamatinį klausimą: kas nutinka žmogui ribinėse situacijose?
Pagrindinės temos ir idėjos
Pats knygos pavadinimas atveria pagrindinę jos temą – skirtį tarp tų, kurie išlieka „žmonėmis“, ir tų, kurie tampa „žvėrimis“.
Žmonės ir žvėrys: „Žvėrys“ knygoje – tai ne tik sadistiški esesininkai ar stovyklos prižiūrėtojai (kapo), bet ir tie kaliniai, kurie, palūžę nuo kančios ir bado, praranda žmogiškumą, tampa žiaurūs ir klastingi. Priešingai, „žmonės“ – tai tie, kurie net ir nežmoniškomis sąlygomis sugeba išsaugoti orumą, tikėjimą, atjautą ir solidarumą. Ši kova tarp žmogiškumo ir sužvėrėjimo yra centrinė kūrinio ašis.
„Dievų miškas“: Stovyklos erdvė, kaip ir Balio Sruogos to paties pavadinimo kūrinyje, yra „dievų miškas“ – vieta, kurioje negalioja žmogiški įstatymai, o gyvybę ir mirtį lemia absurdiška, žiauri prižiūrėtojų („dievų“) valia. Tai pasaulis, grįžęs į pagonišką chaosą, kuriame vienintelė atrama yra vidinė stiprybė.
Dvasinis pasipriešinimas: Būdamas kunigas, S. Yla ypatingą dėmesį skiria dvasiniam gyvenimui stovykloje. Jis aprašo slaptas pamaldas, bendras maldas, paskaitas ir pokalbius, kurie kaliniams tapo ne tik paguoda, bet ir aktyvaus dvasinio pasipriešinimo forma. Tikėjimas ir intelektuali veikla padėjo išsaugoti viltį ir žmogiškąjį orumą.
Stilius ir unikalumas
S. Ylos pasakojimo stilius yra analitinis, gilus ir filosofinis. Tai ne tik faktų ir įvykių virtinė, bet nuolatinė refleksija apie kančios prasmę, blogio prigimtį ir žmogaus sielos atsparumą. Lyginant su Balio Sruogos „Dievų mišku“, kuriame dominuoja ironija ir „juodasis humoras“ kaip savisaugos priemonė, S. Ylos žvilgsnis yra tiesus, pastoralinis ir teologinis. Jis neslepia skausmo po ironijos kauke, o bando jį suprasti ir įprasminti krikščioniškosios pasaulėžiūros šviesoje.
Kam skirta knyga?
„Žmonės ir žvėrys dievų miške“ yra būtinas kūrinys kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, XX a. totalitarinių režimų tragedijomis ir žmogaus prigimties klausimais. Tai sukrečiantis, bet kartu ir įkvepiantis liudijimas apie tai, kad net didžiausioje tamsoje žmogaus dvasia gali rasti šviesos ir išlikti nepalaužta.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra autoriaus asmeninių išgyvenimų ir apmąstymų, patirtų kalint Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945 m.), visuma. Stasys Yla, kartu su kitais lietuvių inteligentais, buvo įkalintas kaip nacių represijų auka. Savo atsiminimuose jis ne tik dokumentuoja šiurpią stovyklos kasdienybę – badą, ligas, priverstinį darbą ir nuolatinį žiaurumą – bet ir gilinasi į pamatinį klausimą: kas nutinka žmogui ribinėse situacijose?
Pagrindinės temos ir idėjos
Pats knygos pavadinimas atveria pagrindinę jos temą – skirtį tarp tų, kurie išlieka „žmonėmis“, ir tų, kurie tampa „žvėrimis“.
Žmonės ir žvėrys: „Žvėrys“ knygoje – tai ne tik sadistiški esesininkai ar stovyklos prižiūrėtojai (kapo), bet ir tie kaliniai, kurie, palūžę nuo kančios ir bado, praranda žmogiškumą, tampa žiaurūs ir klastingi. Priešingai, „žmonės“ – tai tie, kurie net ir nežmoniškomis sąlygomis sugeba išsaugoti orumą, tikėjimą, atjautą ir solidarumą. Ši kova tarp žmogiškumo ir sužvėrėjimo yra centrinė kūrinio ašis.
„Dievų miškas“: Stovyklos erdvė, kaip ir Balio Sruogos to paties pavadinimo kūrinyje, yra „dievų miškas“ – vieta, kurioje negalioja žmogiški įstatymai, o gyvybę ir mirtį lemia absurdiška, žiauri prižiūrėtojų („dievų“) valia. Tai pasaulis, grįžęs į pagonišką chaosą, kuriame vienintelė atrama yra vidinė stiprybė.
Dvasinis pasipriešinimas: Būdamas kunigas, S. Yla ypatingą dėmesį skiria dvasiniam gyvenimui stovykloje. Jis aprašo slaptas pamaldas, bendras maldas, paskaitas ir pokalbius, kurie kaliniams tapo ne tik paguoda, bet ir aktyvaus dvasinio pasipriešinimo forma. Tikėjimas ir intelektuali veikla padėjo išsaugoti viltį ir žmogiškąjį orumą.
Stilius ir unikalumas
S. Ylos pasakojimo stilius yra analitinis, gilus ir filosofinis. Tai ne tik faktų ir įvykių virtinė, bet nuolatinė refleksija apie kančios prasmę, blogio prigimtį ir žmogaus sielos atsparumą. Lyginant su Balio Sruogos „Dievų mišku“, kuriame dominuoja ironija ir „juodasis humoras“ kaip savisaugos priemonė, S. Ylos žvilgsnis yra tiesus, pastoralinis ir teologinis. Jis neslepia skausmo po ironijos kauke, o bando jį suprasti ir įprasminti krikščioniškosios pasaulėžiūros šviesoje.
Kam skirta knyga?
„Žmonės ir žvėrys dievų miške“ yra būtinas kūrinys kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, XX a. totalitarinių režimų tragedijomis ir žmogaus prigimties klausimais. Tai sukrečiantis, bet kartu ir įkvepiantis liudijimas apie tai, kad net didžiausioje tamsoje žmogaus dvasia gali rasti šviesos ir išlikti nepalaužta.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 32
Kun. Algirdas Paliokas SJ
Kaunas, 2004
Jėzuitų kunigo Algirdo Palioko SJ knyga „Žodžiai“, išleista 2004 metais, yra rinktinė, sudaryta iš straipsnių, anksčiau publikuotų daugiausia žurnale „Laiškai lietuviams“. Kaip pratarmėje paaiškina pats autorius, knyga gimė iš noro surinkti per 40 straipsnių, parašytų per dešimtmetį tarnystės Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje Amerikoje, ir yra savotiška pastoracinės veiklos per spausdintą žodį ataskaita.
Knygos struktūra ir temos
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas pavadintas „ŽODIS...“, nurodant kam jis skirtas. Ši struktūra leidžia skaitytojui lengvai rasti apmąstymus aktualiomis temomis:
Žodis ateinančiajam: apmąstymai apie Kristaus atėjimą ir advento prasmę, nagrinėjant tokias temas kaip „Betliejaus paslaptis“.
Žodis kenčiančiajam: gilinamasi į kančios ir atleidimo temas, pavyzdžiui, straipsnyje „Gailestingosios meilės nelogiškumai“.
Žodis apie anapus: mintys apie pomirtinį gyvenimą, dangų ir skaistyklą.
Žodis Marijai ir Motinai: skyriai, skirti Dievo Motinai ir žemiškajai motinai, atskleidžiant jų vaidmenį ir svarbą.
Žodis tarnystėms: apmąstymai apie pasauliečių ir mokytojų pašaukimą bei tarnystę.
Žodis laikui: filosofiniai svarstymai apie laiko prasmę, gyvenimą ir pasaulio atjauninimą.
Žodis besigilinantiems ir ieškantiesiems: skyriai, skirti giliau nagrinėti liturgijos simbolius, tikėjimo klausimus, Dievo paieškas kasdienybėje.
Žodis Tėvynei: platus skyrius, kuriame autorius dalijasi mintimis apie Tėvynę, laisvę, tautos ir religijos santykį.
Autoriaus stilius ir pagrindinės mintys
Kunigo A. Palioko rašymo stilius yra gilus, pastoralus ir įkvepiantis. Jis pats teigia, kad straipsniai gimė iš tų akimirkų, kai „kuris nors Šv. Rašto sakinys ar skaitomos knygos mintis ‘suskambo’... visai kitaip“, atverdama duris į naują Dievo paslapčių pasaulį. Šiuo atradimo džiaugsmu ir dvasiniu nušvitimu autorius siekia pasidalinti su skaitytojais, kad jų „tikėjimo kelionė būtų lengva“.
Knygoje nuolat pabrėžiama būtinybė atsiversti ir priimti Dievo meilę. Autorius kviečia nebijoti Dievo, o pamatyti Jame meilę, kuri yra nelogiška ir visa atleidžianti. Daug dėmesio skiriama asmeniniam santykiui su Dievu, maldai ir dvasiniam augimui. Ypač išryškinama Tėvynės tema, kurioje autorius su skausmu ir viltimi apmąsto Lietuvos dvasinę būklę po nepriklausomybės atgavimo, kritikuodamas dvasinių vertybių praradimą ir ragindamas grįžti prie krikščioniškų šaknų.
„Žodžiai“ yra brandžių dvasinių apmąstymų rinkinys, kuris skaitytoją veda per svarbiausius krikščioniškojo gyvenimo klausimus, siūlydamas ne sausus teologinius traktatus, o gyvu patyrimu ir gilia įžvalga paremtus atsakymus. Tai knyga, skirta ieškantiems, kenčiantiems, besidžiaugiantiems ir norintiems pagilinti savo tikėjimą.
Knygos struktūra ir temos
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas pavadintas „ŽODIS...“, nurodant kam jis skirtas. Ši struktūra leidžia skaitytojui lengvai rasti apmąstymus aktualiomis temomis:
Žodis ateinančiajam: apmąstymai apie Kristaus atėjimą ir advento prasmę, nagrinėjant tokias temas kaip „Betliejaus paslaptis“.
Žodis kenčiančiajam: gilinamasi į kančios ir atleidimo temas, pavyzdžiui, straipsnyje „Gailestingosios meilės nelogiškumai“.
Žodis apie anapus: mintys apie pomirtinį gyvenimą, dangų ir skaistyklą.
Žodis Marijai ir Motinai: skyriai, skirti Dievo Motinai ir žemiškajai motinai, atskleidžiant jų vaidmenį ir svarbą.
Žodis tarnystėms: apmąstymai apie pasauliečių ir mokytojų pašaukimą bei tarnystę.
Žodis laikui: filosofiniai svarstymai apie laiko prasmę, gyvenimą ir pasaulio atjauninimą.
Žodis besigilinantiems ir ieškantiesiems: skyriai, skirti giliau nagrinėti liturgijos simbolius, tikėjimo klausimus, Dievo paieškas kasdienybėje.
Žodis Tėvynei: platus skyrius, kuriame autorius dalijasi mintimis apie Tėvynę, laisvę, tautos ir religijos santykį.
Autoriaus stilius ir pagrindinės mintys
Kunigo A. Palioko rašymo stilius yra gilus, pastoralus ir įkvepiantis. Jis pats teigia, kad straipsniai gimė iš tų akimirkų, kai „kuris nors Šv. Rašto sakinys ar skaitomos knygos mintis ‘suskambo’... visai kitaip“, atverdama duris į naują Dievo paslapčių pasaulį. Šiuo atradimo džiaugsmu ir dvasiniu nušvitimu autorius siekia pasidalinti su skaitytojais, kad jų „tikėjimo kelionė būtų lengva“.
Knygoje nuolat pabrėžiama būtinybė atsiversti ir priimti Dievo meilę. Autorius kviečia nebijoti Dievo, o pamatyti Jame meilę, kuri yra nelogiška ir visa atleidžianti. Daug dėmesio skiriama asmeniniam santykiui su Dievu, maldai ir dvasiniam augimui. Ypač išryškinama Tėvynės tema, kurioje autorius su skausmu ir viltimi apmąsto Lietuvos dvasinę būklę po nepriklausomybės atgavimo, kritikuodamas dvasinių vertybių praradimą ir ragindamas grįžti prie krikščioniškų šaknų.
„Žodžiai“ yra brandžių dvasinių apmąstymų rinkinys, kuris skaitytoją veda per svarbiausius krikščioniškojo gyvenimo klausimus, siūlydamas ne sausus teologinius traktatus, o gyvu patyrimu ir gilia įžvalga paremtus atsakymus. Tai knyga, skirta ieškantiems, kenčiantiems, besidžiaugiantiems ir norintiems pagilinti savo tikėjimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 270
Jonas Vytautas Nistelis
Šiauliai 1998
Knygos Apžvalga: Jono Vytauto Nistelio „Žodžio aidai“
Poetiškas ir giluminis žvilgsnis į Naująjį Testamentą
Jono Vytauto Nistelio (1922–1986), architekto, poeto ir vertėjo, knyga „Žodžio aidai: mąstymai“ yra unikalus dvasinis palikimas – tai ne sausas teologinis traktatas, o gyva, pulsuojanti meditacija, gimusi iš asmeninio susitikimo su Šventuoju Raštu.
1998 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista knyga, parašyta 1946–1964 metais, yra gilus ir poetiškas bandymas išgirsti Evangelijos „aidus“ ir perteikti juos skaitytojui.
Knygos struktūra metodiška: ji pradedama bendrais apmąstymais apie Šventąjį Raštą, pavadintais „RAŠTO aidas“, o vėliau nuosekliai keliaujama per keturias evangelijas – Mato, Morkaus, Luko ir Jono – kiekvienai skiriant atskirą skyrių. Autorius nesiekia pateikti mokslinės egzegezės; vietoj to, jis siūlo trumpus, aforistinius apmąstymus, kylančius iš konkrečių Evangelijos eilučių. Pats pavadinimas „Žodžio aidai“ ir paantraštė „mąstymai“ nurodo autoriaus intenciją – ne aiškinti, o atliepti, ne teigti, o kviesti į apmąstymą.
Nistelio stilius išsiskiria metaforų gausa ir paradoksalumu, atspindinčiu paties tikėjimo prigimtį. Evangeliją jis vadina „svambalu, kuriuo tikrinamas Bažnyčios sienų vertikalumas“ , o keturis evangelistus lygina su skirtingų technikų dailininkais, tapančiais to paties Asmens portretą. Jis drąsiai jungia dvasines įžvalgas su vaizdiniais iš gamtos, mokslo (pvz., energijos tvermės dėsnio ar Einšteino formulės ) ir architektūros, taip kurdamas daugiasluoksnį ir paveikų pasakojimą.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Senojo ir Naujojo Testamentų santykis: Autorius nuolat lygina ir priešpriešina šias dvi Šventojo Rašto dalis. Senasis Testamentas jam – „tobulumo mokykla“, o Naujasis – „šventumo mokykla“. ST pabrėžia teisybę, o NT – gailestingumą ir meilę. Kristus yra tas, kuris įvykdo Senąjį Testamentą, suteikdamas jam galutinę prasmę.
Veidmainystės kritika: Nistelis aštriai pasisako prieš fariziejišką teisuoliškumą, formalų pamaldumą, kuriame pamirštama meilės dvasia. Jis nuolat pabrėžia vidinės nuostatos, o ne išorinių veiksmų svarbą.
Meilės įsakymo išaukštinimas: Meilė Dievui ir artimui yra visos Evangelijos ašis. Jėzaus įsakymas „Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau“ yra aukščiausias įstatymas, pranokstantis visus kitus.
Tikėjimo paradoksai: Autoriui krikščionybė kupina paradoksų: Geroji Naujiena skelbiama per kančią ir mirtį , stiprybė randama silpnume, o gyvybė – per mirtį. Šie paradoksai nėra prieštaravimai, o gilesnės, antgamtinės tiesos išraiška.
„Žodžio aidai“ nėra knyga, skirta greitam skaitymui. Tai – dvasinis vadovas, kviečiantis stabtelėti prie kiekvieno sakinio, įsiklausyti ir leisti Evangelijos žodžiui atliepti savo širdyje. Knyga, turinti oficialų Bažnyčios pritarimą (Nihil Obstat ir Imprimatur), yra vertingas šaltinis kiekvienam tikinčiajam, ieškančiam gilesnio, asmeniškesnio santykio su Dievo Žodžiu. Tai poezijos ir teologijos sintezė, liudijanti apie autoriaus gilų tikėjimą ir talentą pamatyti amžinybės atšvaitus kasdienybės detalėse.
Poetiškas ir giluminis žvilgsnis į Naująjį Testamentą
Jono Vytauto Nistelio (1922–1986), architekto, poeto ir vertėjo, knyga „Žodžio aidai: mąstymai“ yra unikalus dvasinis palikimas – tai ne sausas teologinis traktatas, o gyva, pulsuojanti meditacija, gimusi iš asmeninio susitikimo su Šventuoju Raštu.
1998 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista knyga, parašyta 1946–1964 metais, yra gilus ir poetiškas bandymas išgirsti Evangelijos „aidus“ ir perteikti juos skaitytojui.
Knygos struktūra metodiška: ji pradedama bendrais apmąstymais apie Šventąjį Raštą, pavadintais „RAŠTO aidas“, o vėliau nuosekliai keliaujama per keturias evangelijas – Mato, Morkaus, Luko ir Jono – kiekvienai skiriant atskirą skyrių. Autorius nesiekia pateikti mokslinės egzegezės; vietoj to, jis siūlo trumpus, aforistinius apmąstymus, kylančius iš konkrečių Evangelijos eilučių. Pats pavadinimas „Žodžio aidai“ ir paantraštė „mąstymai“ nurodo autoriaus intenciją – ne aiškinti, o atliepti, ne teigti, o kviesti į apmąstymą.
Nistelio stilius išsiskiria metaforų gausa ir paradoksalumu, atspindinčiu paties tikėjimo prigimtį. Evangeliją jis vadina „svambalu, kuriuo tikrinamas Bažnyčios sienų vertikalumas“ , o keturis evangelistus lygina su skirtingų technikų dailininkais, tapančiais to paties Asmens portretą. Jis drąsiai jungia dvasines įžvalgas su vaizdiniais iš gamtos, mokslo (pvz., energijos tvermės dėsnio ar Einšteino formulės ) ir architektūros, taip kurdamas daugiasluoksnį ir paveikų pasakojimą.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Senojo ir Naujojo Testamentų santykis: Autorius nuolat lygina ir priešpriešina šias dvi Šventojo Rašto dalis. Senasis Testamentas jam – „tobulumo mokykla“, o Naujasis – „šventumo mokykla“. ST pabrėžia teisybę, o NT – gailestingumą ir meilę. Kristus yra tas, kuris įvykdo Senąjį Testamentą, suteikdamas jam galutinę prasmę.
Veidmainystės kritika: Nistelis aštriai pasisako prieš fariziejišką teisuoliškumą, formalų pamaldumą, kuriame pamirštama meilės dvasia. Jis nuolat pabrėžia vidinės nuostatos, o ne išorinių veiksmų svarbą.
Meilės įsakymo išaukštinimas: Meilė Dievui ir artimui yra visos Evangelijos ašis. Jėzaus įsakymas „Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau“ yra aukščiausias įstatymas, pranokstantis visus kitus.
Tikėjimo paradoksai: Autoriui krikščionybė kupina paradoksų: Geroji Naujiena skelbiama per kančią ir mirtį , stiprybė randama silpnume, o gyvybė – per mirtį. Šie paradoksai nėra prieštaravimai, o gilesnės, antgamtinės tiesos išraiška.
„Žodžio aidai“ nėra knyga, skirta greitam skaitymui. Tai – dvasinis vadovas, kviečiantis stabtelėti prie kiekvieno sakinio, įsiklausyti ir leisti Evangelijos žodžiui atliepti savo širdyje. Knyga, turinti oficialų Bažnyčios pritarimą (Nihil Obstat ir Imprimatur), yra vertingas šaltinis kiekvienam tikinčiajam, ieškančiam gilesnio, asmeniškesnio santykio su Dievo Žodžiu. Tai poezijos ir teologijos sintezė, liudijanti apie autoriaus gilų tikėjimą ir talentą pamatyti amžinybės atšvaitus kasdienybės detalėse.