Išsami informacija: Peržiūros: 5739

G.Papini

Kaunas 1929

Ši knygos apžvalga paremta 1929 m. lietuvišku Giovanni Papini veikalo „Kristaus istorija“ vertimu, kurį atliko dr. P. Mačiulis ir išleido „Žinijos“ bendrovė. Knygos „Kristaus istorija Id.“ (Giovanni Papini) apžvalga
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ (it. Storia di Cristo), kurios pirmoji dalis lietuviškai pasirodė 1929 metais, yra ne tradicinė biografija, o ugningas, poetiškas ir giliai asmeniškas Naujosios Sandoros įvykių perpasakojimas. Tai veikalas, parašytas su menininko aistra ir atversto intelektualo uolumu, skirtas, kaip teigiama pačioje pradžioje, „visiems, kurie ieško gyvenimo prasmės“.
Autoriaus tikslas ir epochos kritika
Savo įžangoje „Autorius skaitytojui“ Papini išdėsto savo motyvus ir griežtai kritikuoja modernųjį pasaulį. Jo teigimu, modernybė, nepaisant išorinės pažangos, yra nutolusi nuo Kristaus ir praktikuoja „mechaninę stabmeldystę, baisesnę už senobinę“. Autorius atmeta tiek sausą, kritišką mokslininkų požiūrį, kurie, jo manymu, siekia Jėzų paversti mitu arba sumažinti iki paprasto žmogaus , tiek ir dvasininkų rašytas knygas, kurios dažnai dvelkia „supelėjusiu koktumu“ ir atstumia šiuolaikinį skaitytoją.
Papini siekia parašyti „gyvą knygą“ apie „gyvą Kristų“ , skirtą pasauliečiams, ypač tiems, kurie yra nutolę nuo tikėjimo arba jį praradę. Tai nėra „istoriškai moksliškas“ veikalas ; autorius atvirai prisipažįsta, kad rėmėsi beveik išimtinai keturiomis Evangelijomis, kurias, jo įsitikinimu, reikia priimti visiškai arba atmesti.
Stilius ir metodas
Papini stilius yra išskirtinis – tai ne neutralus pasakojimas, o retorikos ir poetinių vaizdų kupinas tekstas. Jis pats pripažįsta, kad Kristaus istorijos negalima papasakoti ramiu ir lygiu stiliumi, nes tai „tokia drama ir tokia poema“, kuri reikalauja iškalbingumo. Šis stilius atsiskleidžia nuo pat pirmųjų skyrių:
Tvartas, kuriame gimė Jėzus, aprašomas ne kaip idiliška prakartėlė, o kaip „tamsus, nešvarus, dvokiąs“ gyvulių kalėjimas – metafora pasauliui, kuriame žmonės „nardosi dumbluose“.
Pinigai yra pasmerkti kaip „Šėtono supuvusios išmatos“ , o Jėzus, pasak autoriaus, niekada savo rankomis nelietė monetos.
Mokinių portretai piešiami su neslepiamu žmogiškumu, atskleidžiant jų silpnybes, nesupratingumą ir bailumą, taip pabrėžiant Mokytojo vienatvę ir kančią.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Knygoje ryškėja kelios pagrindinės temos, atspindinčios radikalią Papini Kristaus viziją:
Kristus – Perversmininkas: Jėzus vaizduojamas kaip „didžiausias senų tiesų Perversmininkas“, atėjęs apversti visų žmogiškųjų vertybių. Pamokslas ant kalno tampa manifestu, kur Paskutinis tampa Pirmu, paniekintasis – pagerbtu, o tai, kas pasaulio laikoma išmintimi – kvailyste.
Priešų meilė kaip antgamtinis aktas: Įsakymas mylėti savo priešus pristatomas kaip pati krikščionybės šerdis ir didžiausias iššūkis žmogiškajai prigimčiai. Papini teigia, kad ši meilė yra vienintelis kelias panaikinti neapykantą ir pasiekti tikrąją laimę.
Kova su Mammona ir pasaulio karaliais: Autorius negailestingai smerkia turtą ir valdžią. Turtuolis yra „kalinys savo paties prigimties neišnaudotame kalėjime“ , o tarnavimas pinigui (Mammonai) yra nesuderinamas su tarnavimu Dievui. Pasaulio karaliai, tokie kaip Augustas ir Erodas, vaizduojami kaip žiaurūs nusikaltėliai, kurių valdžią sugriaus Kristaus Karalystė.
Asmeninė autoriaus kelionė: Knyga yra ir paties Papini dvasinės kelionės liudijimas. Jis prisipažįsta anksčiau rašęs knygą apie „žmogų, norėjusio vieną laiką tapti Dievu“ , o dabar, subrendęs, rašo apie „Dievo tapusio žmogumi, gyvenimą“. Šis veikalas jam yra ir būdas apginti Kristų, kurį, jo jausmu, apleido ne tik priešai, bet ir patys krikščionys.
Lietuviškojo leidimo reikšmė
1929 m. vertimas yra svarbus tarpukario Lietuvos kultūrinio ir religinio gyvenimo dokumentas. Leidimą palaimino apaštališkasis nuncijus R. Bartoloni, kuris laiške prof. F. Kemėšiui išreiškė viltį, kad knyga „sugebės kas kart galingiau dėtis prie krikščioniško ir dorinio jaunimo ūgdymo“. Pats Giovanni Papini laiške „Jaunuoliams lietuviams katalikams“ džiaugiasi vertimu ir pamini savo draugystę su lietuvių poetu Jurgiu Baltrušaičiu. Tai rodo, kad knyga buvo laikoma svarbia priemone stiprinti katalikišką tapatybę modernėjančioje visuomenėje.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ – tai ne raminantis ir paguodžiantis skaitinys, o provokuojantis ir sielą sukrečiantis veikalas. Autoriaus tikslas – ne tiesiog priminti seniai žinomus faktus, bet priversti skaitytoją iš naujo, be išankstinių nuostatų, susidurti su radikalia ir pasaulį keičiančia Evangelijos žinia. Tai knyga, kuri per poetinę kalbą ir aistringą interpretaciją siekia atverti Kristų kaip amžinai aktualų ir būtiną atsaką į žmogaus ir visuomenės kančią.

Skaityti daugiau: Kristaus istorija I dalis

Išsami informacija: Peržiūros: 5227

G.Papini

Kaunas 1930

Ši apžvalga paremta Giovanni Papini knygos „Kristaus istorija“ antrosios dalies, 1930 m. lietuvių kalba išleisto vertimo, turiniu.
Knygą iš italų kalbos išvertė dr. P. Mačiulis, o išleido „Žinijos“ bendrovė.
Giovanni Papini „Kristaus istorija“: literatūrinė ir jausminga Evangelijos interpretacija
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra ne tradicinė biografija ar teologinis traktatas, o giliai asmeniška, aistringa ir literatūriškai sodri Evangelijos įvykių interpretacija. Ši antroji knygos dalis tęsia pasakojimą apie Jėzaus gyvenimą, aprėpdama jo vėlesnės veiklos laikotarpį, kančią, mirtį ir prisikėlimą. Papini, pasitelkdamas išraiškingą ir emocionalų stilių, siekia ne tiek istoriškai atkurti įvykius, kiek atskleisti jų dvasinę prasmę ir paveikti skaitytojo jausmus.
Knygos turinys ir struktūra
Ši knygos dalis nuosekliai pasakoja apie vėlesnįjį Jėzaus gyvenimo ir veiklos laikotarpį, pradedant jo mokymu apie santuoką, kurią jis laiko neperskiriamu „vienu kūnu“ , ir šeimos bei valstybės vaidmenį. Autorius detaliai nagrinėja Jėzaus požiūrį į tėvų ir vaikų santykius, pabrėždamas „dieviškojo Perversmininko“ įvykdytą vertybių perversmą, kur didieji turi imti pavyzdį iš mažutėlių.
Ypatingas dėmesys skiriamas moterims Jėzaus gyvenime: nuo Mortos ir Marijos , kurios simbolizuoja du tarnystės būdus – veiklųjį ir kontempliatyvųjį, iki „Nusidėjėlės“, kurios ašaros ir brangūs kvepalai tampa gilios meilės ir atgailos išraiška. Papini meistriškai pina pasakojimą apie Jėzaus kančios artėjimą: nuo Petro išpažinimo ir Jėzaus atsimainymo ant Hermono kalno , iki iškilmingo įžengimo į Jeruzalę ir šventyklos išvalymo, kurį autorius vadina kova su „Pelno Demonu“.
Knygoje ryškiai vaizduojama konfrontacija su fariziejais ir Rašto žinovais, kuriuos Jėzus vadina „gyvačių paderme“ ir „pabalintais grabais“. Kulminacija pasiekiama skyriuose, skirtuose Paskutinei vakarienei, kojų nuplovimui , agonijai Getsemanės sode , teismui pas Ananiją, Kaifą, Pilotą ir Erodą , ir galiausiai – nukryžiavimui ant Golgotos kalno. Knyga baigiama Prisikėlimo įvykių aprašymu ir jausminga, tiesiogine malda į Kristų.
Stilius ir tonas
Papini stilius yra išskirtinai literatūrinis, emocionalus ir retorinis. Jis nevengia poetinių įvaizdžių, dramatiškų aprašymų ir tiesioginio kreipimosi į skaitytoją ar net į pačius veikėjus. Autorius gilinasi į veikėjų psichologiją, bando atskleisti jų vidinius išgyvenimus, kurie Evangelijose dažnai lieka tik nuspėjami. Pavyzdžiui, skyriuje „Judos paslaptis“ jis svarsto įvairias išdavystės priežastis – nuo godumo iki nusivylimo ar net klaidingai suprasto tikėjimo – galiausiai palikdamas tai kaip vienintelę tikrą žmogišką paslaptį Evangelijose. Jėzus vaizduojamas ne kaip statiškas, tolimas dieviškumas, o kaip gyvas, jaučiantis ir veikiantis asmuo. Papini pabrėžia jo žmogiškąją prigimtį – liūdesį, nuovargį, pyktį – tačiau visada išlaiko jo dieviškosios misijos didingumą. Šis dvilypumas ypač ryškus agonijos Getsemanės sode aprašyme, kur Jėzaus dvasia nugali kūno silpnumą , ir jo prakaitas susimaišo su kraujo lašais.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Revoliucinis Jėzaus mokymas: Papini nuolat pabrėžia, kaip Jėzus griauna senąsias normas ir vertybes. Jis yra „dieviškasis Perversmininkas“, kuris perkeičia santuokos, šeimos, valdžios ir religijos supratimą. Jo mokymas apie meilę priešams , nusižeminimą ir dvasios, o ne raidės, svarbą yra nuolatinis iššūkis nusistovėjusiai tvarkai.
Meilė ir atleidimas: Knygoje gausu pavyzdžių, kaip Jėzaus meilė ir atleidimas perkeičia žmones. Scena su nusidėjėle Simono namuose yra vienas stipriausių to pavyzdžių, kur Jėzus paaiškina, jog jai atleista daug, nes ji „labai mylėjo“. Šis principas atsikartoja ir ant kryžiaus, kai Jėzus atleidžia savo budeliams ir pažada Rojų atgailaujančiam nusikaltėliui Dizmaui.
Kova su veidmainyste ir materializmu: Autorius negailestingai kritikuoja fariziejus, Rašto žinovus ir kunigus, kurie iš tikėjimo pasidarė pelno šaltinį. Šventyklos išvalymas yra ne tik simbolinis veiksmas, bet ir tiesioginis karas prieš prekybą šventais dalykais ir prieš tuos, kurie pavertė maldos namus „vagių urvu“.
Kančios prasmė: Papini išsamiai aprašo fizinę ir dvasinę Jėzaus kančią, matydamas ją kaip būtiną atpirkimo sąlygą. Kiekviena kančios detalė – nuo išdavystės ir pažeminimo iki vinių ir ieties – yra giliai apmąstoma ir pateikiama kaip neišvengiama meilės auka už žmonijos nuodėmes.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra galingas ir įsimenantis kūrinys, skirtas ne tiek informuoti, kiek sukrėsti ir įkvėpti. Tai nėra objektyvi istorija, o subjektyvi, jausminga kelionė per Evangelijos puslapius, vedama autoriaus, kuris pats išgyvena kiekvieną Jėzaus žodį ir veiksmą. Dėl savo išraiškingos kalbos, gilaus psichologizmo ir aistringo tono knyga išlieka vienu ryškiausių XX amžiaus bandymų literatūriškai perteikti Kristaus gyvenimo dramą. 1930 metų leidimas, išverstas P. Mačiulio, yra vertingas to meto Lietuvos leidybos ir intelektualinio gyvenimo pavyzdys, atskleidžiantis, kokios idėjos ir kūriniai formavo ano laikotarpio skaitytojų pasaulėžiūrą.

Skaityti daugiau: Kristaus istorija II dalis

Išsami informacija: Peržiūros: 1391

Kun. Pranciškus Būčys, M.I.C.

CHICAGO,1930

Knygos „Jėzus Kristus Pasaulio Išganytojas“ Apžvalga
Autorius: Kun. Pranciškus Būčys, M.I.C.
Įžanga
Kunigo Pranciškaus Būčio knyga „Jėzus Kristus Pasaulio Išganytojas“ yra antrasis „Katalikų Tikybos“ serijos tomas, išleistas 1930 metais Čikagoje. Šis veikalas yra išsamus katalikų katechetinis tekstas, skirtas to meto lietuvių bendruomenei, siekiant sistemingai išdėstyti tikėjimo tiesas apie Jėzų Kristų. Knygos struktūra remiasi Apaštalų tikėjimo išpažinimu , o jos turinys gilinasi į antrąją ir svarbiausiąją šio išpažinimo dalį – Išganytojo asmenį ir Jo atliktą atpirkimo darbą.
Turinys ir Struktūra
Knyga yra logiškai padalinta į skyrius, kurie nuosekliai atskleidžia krikščioniškojo išganymo istoriją. Autorius pradeda nuo Kristaus asmens analizės, pereina prie pirmųjų žmonių būklės rojuje, nuodėmės ir jos pasekmių, aptaria pasiruošimą Atpirkėjo atėjimui ir galiausiai detaliai aprašo Jėzaus gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Pagrindinės knygos temos:
Jėzaus Asmuo: Šiame skyriuje autorius, remdamasis Nikėjos ir Konstantinopolio susirinkimų nutarimais, išsamiai paaiškina Jėzaus dvejopą prigimtį. Pabrėžiama, kad Jėzus yra tikras Dievas, vienos prigimties su Tėvu , ir kartu tikras žmogus, turintis žmogišką kūną ir sielą. Taip pat aiškinama Jėzaus vardų („Išgelbėtojas“, „Pateptasis“) reikšmė ir Jo, kaip dvasinio Karaliaus, vaidmuo.
Pirmykštė Žmonių Laimė: Knygoje detaliai aprašoma Adomo ir Ievos būklė prieš nuopuolį. Teigiama, kad jie buvo sukurti tobuli, apdovanoti ne tik prigimtinėmis dovanomis (sveikata, išmintimi, nemarumu ), bet ir antgamtine pašvenčiamąja malone, tapę Dievo įvaikiais.
Pirmoji ir Gimtoji Nuodėmė: Šiame skyriuje analizuojamas pirmųjų tėvų nuopuolis, kurio šaknis buvo išdidumas ir nepaklusnumas Dievui. Dėl šios nuodėmės žmonija prarado Dievo malonę ir amžinąjį gyvenimą, o jos pasekmes – kančią, mirtį ir polinkį į blogį – paveldi kiekvienas žmogus.
Pasiruošimas Atpirkimui: Autorius aprašo laikotarpį nuo nuopuolio iki Kristaus atėjimo, pabrėždamas Dievo veikimą per patriarchus ir Senojo Testamento pranašus. Šis laikotarpis pristatomas kaip žmonijos valios auklėjimas ir paruošimas priimti Mesiją.
Atpirkėjo Gyvenimas ir Darbai: Didelė knygos dalis skirta Jėzaus žemiškajam gyvenimui. Nuo Jo prasidėjimo Šventosios Mergelės Marijos įsčiose , gimimo ir jaunystės , iki viešosios veiklos – krikšto, apaštalų pašaukimo, stebuklų, pamokslų ir palyginimų.
Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas: Paskutiniuose skyriuose detaliai aprašoma Išganytojo kančia, nukryžiavimas ir mirtis kaip pagrindinis atpirkimo aktas. Pabrėžiamas Jo nužengimas į pragarus (t. y., į teisiųjų buveinę) ir prisikėlimas iš numirusių kaip pergalės prieš nuodėmę ir mirtį ženklas.
Kalba ir Stilius
Knyga parašyta aiškia, formalia ir pamokančia kalba, atspindinčia to meto lietuvių išeivijos raštijos stilių. Tekstas yra dogmatiškas, juo siekiama ne diskutuoti, o tvirtai ir suprantamai išdėstyti Bažnyčios mokymą. Autorius dažnai cituoja Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvus (pvz., Šv. Augustiną ) ir Visuotinių susirinkimų dokumentus, suteikdamas savo teiginiams tvirtą teologinį pagrindą.
Apibendrinimas
„Jėzus Kristus Pasaulio Išganytojas“ yra vertingas XX a. pirmos pusės lietuvių teologinės minties ir katechetikos pavyzdys. Tai klasikinis veikalas, nuosekliai ir išsamiai pristatantis katalikų tikėjimo pagrindus apie Kristų. Nors knyga skirta tikintiesiems ugdyti, ji taip pat yra svarbus istorinis šaltinis, atspindintis, kaip JAV lietuvių bendruomenė puoselėjo ir gilino savo tikėjimą gimtąja kalba. Tai fundamentali studija, skirta kiekvienam, norinčiam suprasti tradicinį katalikišką mokymą apie pasaulio Atpirkėją.

Skaityti daugiau: Jėzus Kristus - Pasaulio Išgelbėtojas

Išsami informacija: Peržiūros: 1308

Leliotas

Kaunas, 1991

Ši knyga, „Gyvenimo problemos sprendimas“ , kurią parašė autorius Leliotas , yra išsamus krikščioniškos (katalikiškos) pasaulėžiūros vadovas, skirtas jaunimui ir visiems, ieškantiems atsakymų į esminius būties klausimus. Pirmą kartą išleista Briuselyje įvairiomis kalbomis leidykloje „Gyvenimas su Dievu“ , ši knyga Lietuvoje sovietmečiu buvo platinama perrašyta mašinėlėmis, o 1991 metais Kaune ją išleido leidykla „Šviesa“. Knygos įžangoje cituojamas 1965 m. rusiško „Izvestijų“ numerio atsiliepimas, kuriame apgailestaujama, kad marksistinė literatūra neturi lygiaverčio atsako į tuos pačius gyvenimo prasmės klausimus, taip pabrėžiant, jog „pasaulyje vyksta kova dėl žmonių sielų“.
Knygos struktūra ir turinys
Autorius savo veikalą struktūrizuoja logiškai ir sistemingai, vesdamas skaitytoją nuo universalių klausimų iki konkretaus krikščioniškojo atsakymo. Knyga padalinta į tris pagrindines dalis, kurios toliau skirstomos į skyrius.
A dalis: Iškeliant Klausimą
Ši dalis pradedama keturiais esminiais egzistenciniais klausimais, kurie jaudina kiekvieną mąstantį žmogų:
Kam gyvenu? Autorius aprašo keistą žmogaus būseną – buvimą ant didžiuliu greičiu skriejančio Žemės rutulio, kurio prasmė nėra akivaizdi.
Kam mirštu? Čia apmąstomas mirties neišvengiamumas ir laikinumas, pabrėžiant prieštaravimą tarp mirties ir žmoguje degančio troškimo gyventi.
Kam kenčiu? Nagrinėjama fizinės ir moralinės kančios problema, apimanti ligas, nusivylimus, netektis ir bendrą pasaulyje egzistuojantį skausmą.
Kam darau pikta? Keliamas vidinio prieštaravimo klausimas – kodėl žmogus, dažnai trokšdamas gėrio, vis tiek elgiasi blogai.
Iškėlęs šias problemas, autorius aptaria įvairius žmonių požiūrius į jas: tuos, kurie apie tai visai negalvoja dėl auklėjimo, lengvabūdiškumo ar baimės ; ir tuos, kurie ieško, bet neranda atsakymų. Galiausiai, nustatomas kriterijus teisingam sprendimui: jis turi būti protingas, pilnas, harmoningas, priimtinas visiems žmonėms ir galiojantis visose gyvenimo aplinkybėse.
B dalis: Žmogiškosios Dramos Fonas
Šioje dalyje skaitytojas kviečiamas apmąstyti savo vietą visatoje. Autorius supriešina milžiniškus kosmoso dydžius (šviesmečius, galaktikas) su mažaisiais materijos dydžiais (atomais, elektronais). Šis sugretinimas skirtas sukelti nuostabą, pripažinti paslapčių egzistavimą ir ugdyti nuolankumą bei imlumą tiesai. Autorius pabrėžia, kad net šiuolaikinis mokslas pripažįsta savo ribas ir susiduria su paslaptimis, todėl ir religijoje esančios paslaptys neturėtų būti atmetamos vien dėl to, kad protas jų pilnai neaprėpia.
C dalis ir tolimesnės dalys: Drama ir Jos Sprendimas
Trečioji knygos dalis pristato dramos veikėjus – Žmogų ir Dievą. Čia pateikiami loginiai ir mokslininkų (pvz., Pastero, Fabro, Einšteino) liudijimais paremti argumentai už Dievo egzistavimą. Toliau krikščioniškasis atsakymas išdėstomas penkių aktų dramos forma:
Kūrėjo darbas: Pasaulio ir žmogaus sukūrimas, jo prigimtis ir pašaukimas pažinti, mylėti ir tarnauti Dievui, taip tęsiant kūrybos darbą.
Kvietimas į aukštesnį gyvenimą: Dievo malonės dovana, per kurią žmogus kviečiamas dalyvauti pačiame dieviškame gyvenime.
Gimtoji nuodėmė: Žmogaus laisva valia padarytas pasirinkimas atmesti Dievo planą, dėl kurio buvo prarasta malonė ir harmonija.
Atpirkimas: Dievo meilės aktas, kai Jis, tapęs žmogumi Jėzumi Kristumi, savo kančia ir mirtimi atkuria ryšį tarp Kūrėjo ir kūrinių.
Bažnyčia: Kristaus įsteigta bendruomenė, per kurią Jo buvimas ir atpirkimo darbas tęsiamas pasaulyje.
Knygoje detaliai aptariamos tokios temos kaip Švenčiausioji Trejybė , Kristaus istoriškumas ir dieviškumas , Mergelės Marijos vaidmuo , sakramentai, ir Bažnyčios misija. Ypač didelis dėmesys skiriamas parodyti, kad krikščioniškasis tikėjimas ne niekina, o išaukština žmogiškąsias vertybes: kūną, protą, meną, draugystę ir meilę.
Stilius ir vertinimas
Knyga parašyta gyvu ir lengvai skaitomu stiliumi, gausu retorinių klausimų, poetinių citatų ir vaizdingų palyginimų, kurie padeda skaitytojui geriau įsisavinti sudėtingas teologines ir filosofines idėjas. Autorius nevengia dialogo su mokslu, cituoja garsius mokslininkus ir stengiasi parodyti, kad tarp tikėjimo ir mokslo nėra esminio prieštaravimo.
„Gyvenimo problemos sprendimas“ yra apologetinis veikalas, siekiantis ne tik išdėstyti krikščioniškąjį mokymą, bet ir įrodyti jo pranašumą prieš kitas pasaulėžiūras, ypač materialistines. Tai išsamus ir struktūruotas įvadas į katalikybę, kuris gali būti naudingas tiek tikėjimo ieškančiam jaunimui, tiek norintiems pagilinti savo religines žinias. Knyga sėkmingai atsako į pačioje pradžioje iškeltus klausimus, pateikdama kančią, mirtį ir blogį kaip atpirkimo dramos dalis, kurios įgyja prasmę Kristaus aukoje ir prisikėlime.

Skaityti daugiau: GYVENIMO PROBLEMOS SPRENDIMAS

Išsami informacija: Peržiūros: 1008

Jonas Vytautas Nistelis

Šiauliai 1998

Knygos Apžvalga: Jono Vytauto Nistelio „Žodžio aidai“
Poetiškas ir giluminis žvilgsnis į Naująjį Testamentą
Jono Vytauto Nistelio (1922–1986), architekto, poeto ir vertėjo, knyga „Žodžio aidai: mąstymai“ yra unikalus dvasinis palikimas – tai ne sausas teologinis traktatas, o gyva, pulsuojanti meditacija, gimusi iš asmeninio susitikimo su Šventuoju Raštu.
1998 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista knyga, parašyta 1946–1964 metais, yra gilus ir poetiškas bandymas išgirsti Evangelijos „aidus“ ir perteikti juos skaitytojui.
Knygos struktūra metodiška: ji pradedama bendrais apmąstymais apie Šventąjį Raštą, pavadintais „RAŠTO aidas“, o vėliau nuosekliai keliaujama per keturias evangelijas – Mato, Morkaus, Luko ir Jono – kiekvienai skiriant atskirą skyrių. Autorius nesiekia pateikti mokslinės egzegezės; vietoj to, jis siūlo trumpus, aforistinius apmąstymus, kylančius iš konkrečių Evangelijos eilučių. Pats pavadinimas „Žodžio aidai“ ir paantraštė „mąstymai“ nurodo autoriaus intenciją – ne aiškinti, o atliepti, ne teigti, o kviesti į apmąstymą.
Nistelio stilius išsiskiria metaforų gausa ir paradoksalumu, atspindinčiu paties tikėjimo prigimtį. Evangeliją jis vadina „svambalu, kuriuo tikrinamas Bažnyčios sienų vertikalumas“ , o keturis evangelistus lygina su skirtingų technikų dailininkais, tapančiais to paties Asmens portretą. Jis drąsiai jungia dvasines įžvalgas su vaizdiniais iš gamtos, mokslo (pvz., energijos tvermės dėsnio ar Einšteino formulės ) ir architektūros, taip kurdamas daugiasluoksnį ir paveikų pasakojimą.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Senojo ir Naujojo Testamentų santykis: Autorius nuolat lygina ir priešpriešina šias dvi Šventojo Rašto dalis. Senasis Testamentas jam – „tobulumo mokykla“, o Naujasis – „šventumo mokykla“. ST pabrėžia teisybę, o NT – gailestingumą ir meilę. Kristus yra tas, kuris įvykdo Senąjį Testamentą, suteikdamas jam galutinę prasmę.
Veidmainystės kritika: Nistelis aštriai pasisako prieš fariziejišką teisuoliškumą, formalų pamaldumą, kuriame pamirštama meilės dvasia. Jis nuolat pabrėžia vidinės nuostatos, o ne išorinių veiksmų svarbą.
Meilės įsakymo išaukštinimas: Meilė Dievui ir artimui yra visos Evangelijos ašis. Jėzaus įsakymas „Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau“ yra aukščiausias įstatymas, pranokstantis visus kitus.
Tikėjimo paradoksai: Autoriui krikščionybė kupina paradoksų: Geroji Naujiena skelbiama per kančią ir mirtį , stiprybė randama silpnume, o gyvybė – per mirtį. Šie paradoksai nėra prieštaravimai, o gilesnės, antgamtinės tiesos išraiška.
„Žodžio aidai“ nėra knyga, skirta greitam skaitymui. Tai – dvasinis vadovas, kviečiantis stabtelėti prie kiekvieno sakinio, įsiklausyti ir leisti Evangelijos žodžiui atliepti savo širdyje. Knyga, turinti oficialų Bažnyčios pritarimą (Nihil Obstat ir Imprimatur), yra vertingas šaltinis kiekvienam tikinčiajam, ieškančiam gilesnio, asmeniškesnio santykio su Dievo Žodžiu. Tai poezijos ir teologijos sintezė, liudijanti apie autoriaus gilų tikėjimą ir talentą pamatyti amžinybės atšvaitus kasdienybės detalėse.

Skaityti daugiau: ŽODŽIO AIDAI

Išsami informacija: Peržiūros: 990

KUN. STASYS YLA

Chicago,1964

Tikiu Dievą – tai ne tik maldaknygės pavadinimas, bet ir gilus lietuvių tautos krikščioniškosios tapatybės liudijimas. 1964 m. Čikagoje kunigo Stasio Ylos parengta ir Tėvų Marijonų išleista knyga yra monumentalus veikalas, tapęs dvasiniu kelrodžiu ir kultūriniu ramsčiu išeivijos lietuviams Šaltojo karo metais. Tai išsamus maldų rinkinys, meistriškai sujungiantis Bažnyčios liturgiją su asmeniniu ir bendruomeniniu pamaldumu.
Jau nuo pat pirmo puslapio knyga pabrėžia savo glaudų ryšį su Lietuvos istorija. Viršelį puošia įspūdinga medžio graviūra, vaizduojanti Nukryžiuotąjį, su dedikacija: „MINDAUGO KRIKŠTUI IR NUŽUDYMUI PRISIMINTI“. Taip kiekvieno tikinčiojo asmeninis tikėjimo aktas susiejamas su pirmuoju karališkuoju Lietuvos „Credo“. Pratarmėje kunigas S. Yla paaiškina, kad šis maldynas buvo sumanytas kaip atsakas į naujų kartų poreikius, siekiant atnaujinti ir papildyti senesnį, nors ir labai brangintą,
Didįjį Šaltinį. Įkvėptas po Pirmojo pasaulinio karo sustiprėjusio liturginio sąjūdžio, autorius siekė „Bažnyčios liturgiją priartinti žmogui įvairiuose jo gyvenimo momentuose“.
Knygos struktūra yra apgalvota ir logiška. Kaip nurodo pats autorius, maldyną sudaro trys pagrindinės dalys:
Liturgija: Beveik trečdalis knygos skirta liturginiam laikui – sekmadienio ir dialoginėms Mišioms, maldoms iš mišiolo ir brevijoriaus, pritaikytoms liturginiams metams.
Pamaldumo būdai: Kita dalis apima įvairius bendruomeninius ir asmeninius pamaldumo praktikavimo būdus, tokius kaip Atgailos psalmės, tradiciniai Graudūs verksmai, Kryžiaus kelias, Rožinis ir litanijos.
Žmogus ir jo dvasiniai rūpesčiai: Paskutinis trečdalis telkiasi ties tikinčiojo gyvenimu įvairiose bendruomenėse – profesijoje, šeimoje, mokykloje, organizacijoje, tautoje ir visoje žmonijoje.
Tikiu Dievą išsiskiria ne tik savo išsamumu, bet ir ypatingu lietuviškumu. Čia randamos maldos ne tik į visuotinius šventuosius, bet ir į Lietuvos globėjus, ypač šv. Kazimierą. Itin jautriai atliepiamas ir tautos likimas – įtrauktos maldos, mininčios Tautos išsklaidymo dieną (birželio 15-ąją), ir maldavimai už pavergtą Tėvynę. Knyga tampa dvasiniu ryšiu su Lietuva, įamžindama maldas, skirtas garsioms Lietuvos Marijos šventovėms: Aušros Vartams, Šiluvai, Žemaičių Kalvarijai. Maldyno turinį praturtina ir lietuvių literatūros klasikų – Maironio, Bernardo Brazdžionio, Vytauto Mačernio – eilės, kurios organiškai įsilieja į maldų audinį.
Knygos kontekstą atspindi ir priedai. Išpažinties formos, pateiktos ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, prancūzų bei ispanų kalbomis, liudija, kad leidinys buvo skirtas plačiai po pasaulį išsibarsčiusiai diasporai.
Apibendrinant galima teigti, kad Tikiu Dievą yra kur kas daugiau nei maldynas. Tai dvasinis palikimas, atspindintis lietuvių tautos tikėjimą, istoriją ir kultūrinę savimonę. Savo metui tai buvo nepaprastai svarbus leidinys, stiprinęs išeivijos dvasią ir palaikęs gyvą ryšį su Tėvyne. Šiandien jis išlieka vertingas ne tik kaip pamaldumo šaltinis, bet ir kaip reikšmingas istorinis dokumentas, liudijantis apie nepalaužiamą lietuvių tautos tikėjimą ir viltį.

Skaityti daugiau: TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.

Išsami informacija: Peržiūros: 964

Aleksandras Menis

Vilnius, 1997

Knygos "Žmogaus Sūnus" Apžvalga: Istorijos ir Tikėjimo Sintezė
Aleksandro Menio (1935-1990) knyga "Žmogaus Sūnus", išversta iš rusų kalbos ("Сын человеческий"), yra monumentalus veikalas, siekiantis atkurti Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo paveikslą. Tai nėra sausas teologinis traktatas ar tiesioginis Evangelijų perpasakojimas. Autorius, remdamasis istoriniu-literatūriniu sintezės metodu, sujungia Šventojo Rašto tekstus, istorinius šaltinius ir archeologinius duomenis, kad skaitytojui atsivertų gyvas ir įtikinamas Evangelijos epochos pasaulis. Knyga skirta ne tik tikintiesiems, bet ir tiems, kurie nori giliau suprasti asmenybę, padariusią milžinišką įtaką pasaulio kultūrai ir istorijai.
Istorinis Kontekstas ir Prologas
Menis pradeda savo pasakojimą ne nuo Jėzaus gimimo, o nuo išsamaus prologo, kuriame skaitytojas supažindinamas su sudėtinga politine, socialine ir religine Palestinos padėtimi I a. pr. Kr.. Aprašomas Romos legionų atėjimas, Gnėjaus Pompėjaus žygiai ir Jeruzalės užėmimas – visa tai sukuria foną, kuriame ryškėja žydų tautos lūkesčiai ir įtampos. Autorius detaliai pristato pagrindines religines sroves: formalistus fariziejus, konservatyvius sadukiejus ir nuo pasaulio atsiskyrusius esenus. Būtent šiame kupiname prieštaravimų, priespaudos ir mesijinių vilčių pasaulyje, pasak autoriaus, turėjo nuskambėti Geroji Naujiena. Šis istorinis įvadas yra viena stipriausių knygos pusių, leidžianti skaitytojui pamatyti Jėzų tokį, kokį Jį matė amžininkai.
Pasakojimas apie Žmogaus Sūnų
Knyga yra suskirstyta į keturias pagrindines dalis, kurios nuosekliai veda per Jėzaus gyvenimo etapus:
Nuo Betliejaus iki Kafarnaumo: Šioje dalyje pasakojama apie Jėzaus gimimą karaliaus Erodo laikais, jo vaikystę Nazarete ir viešosios veiklos pradžią po krikšto Jordano upėje. Autorius jautriai aprašo Jono Krikštytojo misiją ir Jėzaus gundymus dykumoje, kurie atskleidžia Jo pasirinktą kelią – tarnystę, o ne žemišką valdžią ar stebuklų demonstravimą minioms.
Mesijas: Ši dalis skirta Jėzaus mokymui ir stebuklams Galilėjoje. A. Menis pabrėžia, kad Kristaus skelbiama "Geroji Naujiena" (Evangelija) iš esmės keičia žmonių požiūrį į Dievą – Jis apreiškiamas kaip mylintis Dangiškasis Tėvas ("Aba"). Jėzaus stebuklai vaizduojami ne kaip galios demonstravimas, o kaip "Karalystės ženklai", rodantys dvasinį ir fizinį išlaisvinimą iš blogio. Itin svarbus skyrius yra "Žmogaus Sūnaus paslaptis", kuriame analizuojama sudėtinga Kristaus, kaip Dievažmogio, prigimtis – Jo dieviškumo ir žmogiškumo vienybė.
Golgotą pasitinkant: Artėjant atomazgai, atmosfera knygoje tankėja. Autorius vaizduoja augantį konfliktą su Sinedrionu, fariziejų ir sadukiejų priešiškumą. Jėzus, nors ir mylimas minios, lieka vis labiau vienišas, nes net artimiausi mokiniai iki galo nesuvokia Jo misijos esmės. Šioje dalyje įvyksta Paskutinė vakarienė, kurią Menis vaizduoja kaip Naujosios Sandoros sudarymą, ir jaudinanti malda Getsemanės sode.
Per kančias ir mirtį – į amžinąją šlovę: Paskutinė dalis detaliai aprašo Jėzaus teismą pas Kajafą ir Pilotą, Kryžiaus kelią ir nukryžiavimą ant Golgotos. Pasakojimas apie Prisikėlimą pateikiamas kaip esminis krikščionybės įvykis, pergalė prieš mirtį, suteikianti prasmę visam Kristaus gyvenimui ir mokymui. Būtent šis įvykis, pasak autoriaus, pavertė išsigandusius mokinius drąsiais Evangelijos skelbėjais.
Stilius ir Reikšmė
Aleksandras Menis, būdamas dvasininkas, istorikas ir talentingas rašytojas, sugeba sudėtingas teologines, filosofines ir istorines idėjas perteikti paprasta, bet kartu pakilia kalba. Jis vengia sauso akademizmo, o pasakojimą grindžia ryškiais vaizdais, įtikinamais dialogais ir psichologiškai pagrįstais veikėjų portretais. Jo Jėzus yra ne abstrakti ikona, o gyvas, jaučiantis, mylintis ir kenčiantis Žmogus, kuriame slėpiningai apsireiškia Dievas.
"Žmogaus Sūnus" yra knyga, kuri sėkmingai griauna sieną tarp tikėjimo ir istorijos. Ji parodo, kad krikščionybė yra ne mitų rinkinys, o religija, turinti tvirtą istorinį pamatą. Tai puikus įvadas į krikščionybę tiems, kas ieško atsakymų, ir gilus dvasinis apmąstymas tiems, kas jau tiki. Šis veikalas išlieka vienu svarbiausių ir paveikiausių bandymų suprasti ir papasakoti istoriją To, Kuris pakeitė pasaulį.

Skaityti daugiau: ŽMOGAUS SŪNUS

Išsami informacija: Peržiūros: 769

Tihamer Toth, Antanas Maceina (Išvertė)

1948

Knygos „Jaunuolio religija“ apžvalga Vengrų vyskupo ir rašytojo Tihamero Totho knyga „Jaunuolio religija“ yra klasikinis krikščioniškosios pedagogikos veikalas, skirtas jauniems vyrams, stovintiems ant brandos slenksčio. Tai išsamus vadovas, apimantis praktiškai visas jauno žmogaus gyvenimo sritis – nuo kasdienio etiketo iki giliausių dvasinių klausimų, ir visa tai grindžiama tvirtu religiniu pamatu. Knyga siekia ne tik pamokyti, bet ir įkvėpti jaunuolį tapti disciplinuotu, doru, išsilavinusiu ir tvirto būdo vyru, kurio gyvenimas būtų prasmingas ir skirtas aukštesniems idealams.
Pagrindinės temos
Knygos turinį galima suskirstyti į keletą esminių dalių, kurias visas jungia religijos gija.
Charakteris ir elgesio kultūra: Didelis dėmesys skiriamas išorinei kultūrai kaip vidinio kilnumo atspindžiui. Autorius teigia, kad tikrasis mandagumas kyla iš geros širdies, o ne vien iš išmoktų manierų. Išsamiai aptariamos elgesio taisyklės įvairiose situacijose: draugijoje , prie stalo , šokiuose. Pabrėžiama, kad pagarbus elgesys su tėvais, mokytojais, moterimis ir net tarnais yra tikro džentelmeno bruožas.
Studijos ir intelektinis lavinimasis: Ši dalis – tai praktinis vadovas, kaip efektyviai mokytis. T. Tothas pataria mokytis džiaugsmingai , susikaupus ir sistemingai, taikant tokius metodus kaip medžiagos skaidymas („divide et impera“) ar ritmo panaudojimas įsiminimui. Knygoje ginama klasikinių kalbų (lotynų ir graikų) svarba proto lavinimui ir pabrėžiama būtinybė skaityti vertingą literatūrą, vengiant menkaverčių ar moraliai žalingų kūrinių.
Sveikata ir kūno kultūra: Vadovaudamasis posakiu „sveika siela sveikame kūne“, autorius skatina jaunuolius rūpintis savo fizine būkle. Aptariama taisyklingos mitybos , miego ir kūno grūdinimo svarba. Sportas ir žaidimai vertinami ne tik kaip pramoga, bet ir kaip priemonė ugdyti valią, ištvermę ir garbingumą. Vis dėlto perspėjama, kad sportas netaptų stabu, nustelbiančiu dvasinius ir intelektinius tikslus.
Religija kaip gyvenimo pamatas: Tai yra kertinė knygos ašis. Autorius teigia, kad visavertis, doras ir laimingas gyvenimas yra neįmanomas be Dievo. Ši idėja iliustruojama įsimintina metafora apie vorą, kuris, nukirpęs aukštyn einantį siūlą (religiją), suardo visą savo tinklą. Knygoje aptariami praktiniai tikėjimo aspektai: malda , sekmadienio Mišių lankymas , Išpažinties ir Komunijos svarba. Pabrėžiamas „vyriškas religingumas“ – aktyvus, valingas ir sąmoningas tikėjimas, integruotas į kasdienybę, o ne vien jausmingas ar formalus pamaldumas.
Stilius ir tonas
Tihamero Totho rašymo stilius yra tiesus, autoritetingas ir pamokantis. Jis nuolat kreipiasi į skaitytoją „jaunuoli“ arba „mano drauge“, kurdamas asmenišką, tėvišką santykį. Tekstas gausiai iliustruojamas pavyzdžiais iš istorijos, šventųjų gyvenimų, anekdotais, palyginimais ir sentencijomis, kas daro jį gyvesnį ir lengviau įsimenamą.
Įvertinimas
„Jaunuolio religija“ – tai monumentalus bandymas aprėpti visus jauno vyro auklėjimo aspektus, suteikiant jam tvirtą moralinį kompasą. Knygos stiprybė – jos holistinis požiūris, kuriame dvasinis, intelektinis, socialinis ir fizinis lavinimas yra neatsiejami. Daugelis autoriaus patarimų, ypač susijusių su disciplinos, charakterio tvirtumo ir atsakomybės ugdymu, išlieka aktualūs ir šiandien.
Vis dėlto, skaitant knygą, akivaizdu, kad ji yra savo laikmečio produktas. Kai kurios socialinės normos, požiūris į tam tikrus visuomenės reiškinius ar specifiniai pavyzdžiai šiuolaikiniam skaitytojui gali atrodyti pasenę. Griežtas ir dogmatiškas tonas taip pat gali būti priimtinas ne visiems.
Išvada
„Jaunuolio religija“ yra vertingas XX a. pradžios krikščioniškosios minties ir auklėjimo filosofijos dokumentas. Tai išsamus ir bekompromisis vadovas, skirtas tiems, kurie ieško aiškių moralinių gairių ir nori savo gyvenimą grįsti tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis. Nors kai kurie aspektai atspindi praėjusios epochos dvasią, pamatinės idėjos apie pareigą, garbę, discipliną, tikėjimo ir prasmės paieškas išlieka universalios ir gali įkvėpti ne vieną jaunuolį, siekiantį tapti brandžia asmenybe.

Skaityti daugiau: Jaunuolio religija

Išsami informacija: Peržiūros: 654

Vilnius 2008

Žemiau pateikiama knygutės "Apginti aukštesnį Įstatymą: Kodėl turime priešintis homoseksualų „santuokai“ ir judėjimui" apžvalga, remiantis įkeltu dokumentu.
Knygutės apžvalga: „Apginti aukštesnį Įstatymą“
Ši 2008 metais Lietuvoje „Krikščioniškosios kultūros gynimo asociacijos“ išleista knygutė yra vertimas iš 2004 metais Amerikoje TFP (Amerikos tradicijos, šeimos ir nuosavybės gynimo draugijos) išleisto leidinio. Knyga skirta Šventajai Šeimai, kuri įvardijama kaip pavyzdys visoms šeimoms, ir yra kvietimas pasipriešinti seksualinei revoliucijai bei homoseksualizmo plitimui. Pratarmę lietuviškam leidimui parašė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, kuris pabrėžia, kad Bažnyčia, laikydamasi Šventojo Rašto ir Dekalogo, negali žmogaus prigimčiai prieštaraujančio elgesio laikyti moraliu.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į tris pagrindines dalis, kurios nuosekliai analizuoja homoseksualų judėjimą, jo argumentus ir pateikia atsakymus, pagrįstus prigimtiniu įstatymu ir Bažnyčios mokymu.
I dalis: Homoseksualinė revoliucija. Šioje dalyje analizuojamas homoseksualų judėjimas kaip platesnės seksualinės revoliucijos dalis, kurios tikslas – ne tiesiog siekti pilietinių teisių, o įvykdyti moralinę revoliuciją, pakeičiant visuomenės požiūrį į homoseksualumą. Nagrinėjamos judėjimo ištakos, jo taktikos, pavyzdžiui, sąvokos „homofobija“ sukūrimas, siekis įteisinti tos pačios lyties „santuoką“ kaip ideologijos įtvirtinimo priemonę. Taip pat kalbama apie judėjimo siekį amoralumą paversti morale, remiantis hedonistine filosofija, kur malonumas laikomas aukščiausiu gėriu.
II dalis: Atsakymai į homoseksualų judėjimo argumentus. Čia paneigiami pagrindiniai homoseksualų judėjimo teiginiai. Aiškinama tikroji lytinio akto paskirtis – prokreacija ir vaikų auginimas – ir teigiama, kad homoseksualūs santykiai yra priešingi šiai prigimtinei tvarkai. Atmetami moksliniai argumentai apie homoseksualumo genetinę prigimtį, teigiant, kad nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių „gėjų geno“ egzistavimą. Knygoje taip pat pateikiami atsakymai į dvylika populiariausių argumentų, kuriais bandoma pagrįsti homoseksualumą, pavyzdžiui, „visi lygūs prieš įstatymą“ arba „tai netrukdo kitiems“.
III dalis: Prigimtinis įstatymas ir Bažnyčios mokymas. Ši dalis skirta išdėstyti nekintančiam Bažnyčios mokymui apie homoseksualumą. Prigimtinis įstatymas, įrašytas į kiekvieno žmogaus širdį, įvardijamas kaip būtinas moralės atramos taškas. Cituojami Apaštalai (ypač šv. Paulius), Bažnyčios tėvai ir daktarai (šv. Augustinas, šv. Tomas Akvinietis ir kt.), kurie vieningai smerkia homoseksualius veiksmus kaip prieštaraujančius Dievo ir prigimties įstatymams. Taip pat apžvelgiama bažnytinė drausmė šiuo klausimu per visą istoriją, įskaitant susirinkimų nutarimus ir Kanonų teisės kodeksą.
Tikslas ir reikšmė
Knygutės autoriai pabrėžia, kad jų tikslas nėra asmeninė neapykanta ar noras ką nors apšmeižti, o siekis apginti santuoką, šeimą ir krikščioniškosios civilizacijos pagrindus. Jie išreiškia užuojautą tiems, kurie kovoja su homoseksualumo pagunda, ir viliasi, kad knyga padės jiems pamatyti skaistumo grožį. Aiškiai atskiriami asmenys, kurie kovoja su savo silpnybėmis, nuo tų, kurie savo nuodėmę paverčia pasididžiavimo objektu ir bando savo gyvenimo būdą primesti visai visuomenei.
„Apginti aukštesnį Įstatymą“ yra glaustas, bet išsamus veikalas, skirtas visiems, norintiems suprasti krikščionišką požiūrį į homoseksualumą ir argumentuotai pasipriešinti bandymams pakeisti prigimtinę santuokos sampratą.

Skaityti daugiau: Apginti aukštesnį Įstatymą

Išsami informacija: Peržiūros: 638

Stasys Yla

Chicago, 1953

Stasio Ylos knyga „Marija prabilo Lietuvai“, išleista Lietuvių Katalikų Spaudos Draugijos Čikagoje, yra gilus teologinis ir istorinis veikalas, nagrinėjantis Marijos apsireiškimų reikšmę Lietuvos dvasiniam ir tautiniam gyvenimui. Tai ne tik istorinių įvykių aprašymas, bet ir aistringas kvietimas permąstyti tautos dvasinį paveldą, ypač sovietinės okupacijos ir primesto ateizmo kontekste. Autorius sutelkia dėmesį į tris pagrindinius aspektus: Šiluvos apsireiškimo istorinę svarbą, polemiką tarp Šiluvos ir Aušros Vartų šventovių bei naujesnį apsireiškimą Skiemonyse.
Dvasinė krizė ir dangaus atsakas
Knygos pradžioje autorius kelia klausimus apie išskirtinius Lietuvos religingumo bruožus: kryžių meilę, gausų vienuolijų kūrimąsi ir ypač gilų Marijos kultą. Anot Ylos, atsakymas į šiuos klausimus glūdi XVI-XVII a. dvasinėje krizėje. Reformacijos banga, pasiekusi Lietuvą, sukėlė didelį religinį pasimetimą, ypač tarp didikų ir šviesuomenės. Šis laikotarpis pasižymėjo ne tik perėjimu į liuteronizmą ar kalvinizmą, bet ir skilimu į daugybę sektų, iš kurių viena stipriausių, antitrinitoriai, neigė Kristaus dievybę.
Būtent šiame istoriniame kontekste, kai tautos tikėjimas atsidūrė pavojuje, Yla įžvelgia dieviškąją intervenciją – Marijos apsireiškimą Šiluvoje 1608 m.. Autorius teigia, kad šis įvykis, pirmasis žinomas Europoje, buvo „dangaus šviesa“ ir „globos ranka“, išvedusi Lietuvą iš dvasinės sumaišties. Pasak jo, po apsireiškimo sekęs stebėtinas didikų grįžimas į katalikybę, naujų bažnyčių ir vienuolynų steigimas bei bendras dvasinis pakilimas negali būti paaiškintas vien žmogiškomis pastangomis. Šiluva tampa simboliu, kaip Marija stojo ginti savo Sūnaus paveldo toje vietoje, kur nuo Jo buvo nusigręžta.
Šiluva prieš Aušros Vartus: esmės ir reprezentacijos klausimas Didelė knygos dalis skirta tuo metu vykusiai diskusijai, kuri šventovė – Šiluvos ar Aušros Vartų – turėtų reprezentuoti Lietuvą Vašingtone statomoje koplyčioje. Yla argumentuotai pasisako už Šiluvą, kritiką nukreipdamas į, jo manymu, paviršutiniškus ir politizuotus vilniečių argumentus už Aušros Vartus.
Vilniečių memorandume teigiama, kad Aušros Vartai yra plačiau žinomi, jų kultas senesnis ir, kaip sostinės šventovė, jie labiau tinka reprezentacijai bei kovai su „slavų įtaka“. Autorius šiuos teiginius metodiškai paneigia:
Apsireiškimas prieš paveikslą: Svarbiausias Ylos argumentas yra esminis skirtumas tarp apsireiškimo ir stebuklingo paveikslo. Pasaulyje yra tūkstančiai stebuklingais laikomų paveikslų, tačiau Marijos apsireiškimų skaičius yra itin mažas. Šiluva, kaip pirmojo Europoje žinomo apsireiškimo vieta, yra unikalus ir pasaulinės reikšmės įvykis, kurį lietuviai turi pareigą reprezentuoti.
Istorinis pirmumas: Priešingai nei teigia oponentai, Šiluvos, kaip Marijos kulto vietos, istorija yra senesnė. Bažnyčia Marijos garbei čia pastatyta jau 1457 m., o maldininkai iš visos Lietuvos ir aplinkinių kraštų į ją plūdo šimtmečiais, ypač po apsireiškimo. Aušros Vartų koplyčia įrengta tik XVII a. pabaigoje, o paveikslo kultas išplito dar vėliau.
Kulto politizavimas: Yla griežtai kritikuoja bandymus Marijos kultą paversti patriotinių ar politinių tikslų įrankiu. Anot jo, religija neturi tarnauti kovai su kitomis tautomis, o Kristus verkė Jeruzalės ne kaip politinės sostinės, o dėl to, kad ji „nepažino savo aplankymo meto“.
Naujas ženklas – Skiemonių apsireiškimas
Knygoje taip pat detaliai analizuojamas 1962 m. įvykęs Marijos apsireiškimas aštuoniolikmetei Romai Macvytei Skiemonių apylinkėse. Remdamasis mergaitės liudijimu ir kitais šaltiniais, autorius aprašo apsireiškimo aplinkybes, Marijos išvaizdą ir perduotą žinią. Marija prašė žmonių melstis, penktadieniais nevalgyti mėsos ir žadėjo išgelbėti pasaulį nuo pražūties, „kai pasaulis pasidarys maldingas“.
Yla brėžia paraleles tarp Šiluvos ir Skiemonių įvykių: abiem atvejais Marija pasirodo laukuose, verkia dėl apleisto tikėjimo ir prisistato kaip Mergelė (su palaidais plaukais, kaip būdinga lietuvių tradicijai). Skiemonių įvykis traktuojamas kaip dar vienas dangaus ženklas tautai, išgyvenančiai sunkų ateistinės priespaudos laikotarpį, ir kaip priminimas, kad dvasinė kova tebevyksta.
Išvados
Stasio Ylos „Marija prabilo Lietuvai“ yra reikšmingas veikalas, sujungiantis istorinę atmintį, teologiją ir tautinę savimonę. Autorius įtikinamai argumentuoja, kad Marijos apsireiškimai nėra tik praeities reliktai, o gyvi ir aktualūs dvasiniai įvykiai, formuojantys tautos likimą. Knyga ypač vertinga tuo, kad atskleidžia gilumines Lietuvos religingumo šaknis ir siūlo dvasinės stiprybės šaltinį tautai, susiduriančiai su išoriniais ir vidiniais išbandymais. Tai solidus ir apgalvotas atsakas į dvasinį reliatyvizmą ir bandymus sumenkinti ar politizuoti tikėjimą.

Skaityti daugiau: Marija prabilo Lietuvai

Išsami informacija: Peržiūros: 595

Robertas Gedvydas Skrinskas

Kaunas 1999

Knyga „Piligrimo Vadovas: Po stebuklingas Marijos vietas“, parašyta Roberto Gedvydo Skrinsko ir išleista Kaune 1999 metais, yra unikalus ir išsamus leidinys, skirtas supažindinti skaitytojus su Švč. Mergelės Marijos garbinimo vietomis Lietuvoje ir istoriniuose lietuvių kraštuose. Tai ne tik geografinis ar istorinis gidas, bet ir dvasinis vadovas, kurio tikslas, kaip nurodo pats autorius, yra paremti Lietuvos Kankinių bažnyčios statybą.
Knygos struktūra ir turinys
Leidinys yra kruopščiai susistemintas, siekiant suteikti skaitytojui kuo daugiau informacijos apie Marijos gerbimo tradiciją Lietuvoje.
Įžanga ir dvasinis pagrindas: Knyga pradedama Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II žodžiais, pabrėžiančiais Marijos, kaip Tautų Motinos ir globėjos, svarbą. Pratarmėje taip pat pateikiami Šventojo Rašto tekstai iš Senojo Testamento, kurie krikščioniškoje tradicijoje interpretuojami kaip pranašystės apie Dievo Motiną.
Stebuklingos vietos: Didelė knygos dalis skirta konkrečių vietų aprašymams, kurie suskirstyti į kelias kategorijas:
Marijos apsireiškimai: Pristatomos vietovės, kuriose, kaip tikima, apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Tarp jų – garsioji Šiluva, taip pat mažiau žinomos, bet vietos bendruomenėms svarbios vietos kaip Šimonys ar Pušalotas.
Marijos pėdos akmenyse ir stebuklingi šaltinėliai: Aprašomi unikalūs gamtos objektai, siejami su Marijos apsilankymu, kuriems priskiriamos stebuklingos galios.
Stebuklingi paveikslai: Tai pati išsamiausia knygos dalis, kurioje pristatomi Lietuvoje gerbiami Marijos atvaizdai. Jie skirstomi į karūnuotus (pvz., Trakų, Vilniaus Aušros Vartų, Šiluvos) ir kitus stebuklais garsėjančius paveikslus. Autorius ne tik aprašo paveikslų istoriją, bet ir paaiškina jų ikonografinius tipus bei simbolių reikšmes, pateikia informaciją apie votus – padėkos ženklus, liudijančius apie patirtas malones.
Sistemingas aprašymas: Kiekviena vieta pristatoma pagal aiškią struktūrą: nurodomos geografinės koordinatės, pavaldumas vyskupijai ir dekanatui, vietovės istorija, bažnyčios aprašymas, suteikiami atlaidai ir patirtos malonės. Tai leidžia skaitytojui gauti ne tik dvasinės, bet ir praktinės informacijos.
Autoriaus tikslas ir išskirtinumas
Roberto Gedvydo Skrinsko tikslas yra ne tik informuoti, bet ir įkvėpti. Jis siekia atgaivinti piligrimystės tradiciją Lietuvoje, supažindindamas su turtingu dvasiniu paveldu. Knyga yra vertinga ir tuo, kad apima ne tik dabartinės Lietuvos teritoriją, bet ir etnografines žemes, atskleisdama platesnį istorinį kontekstą.
Tai nepaprastai kruopštus ir iš meilės parengtas darbas, liudijantis apie gilų autoriaus atsidavimą Marijos garbinimui ir Lietuvos dvasinio paveldo išsaugojimui. „Piligrimo Vadovas“ yra puikus šaltinis tiek tikintiesiems, norintiems aplankyti šias vietas, tiek visiems, besidomintiems Lietuvos kultūros ir religijos istorija.

Skaityti daugiau: PILIGRIMO VADOVAS Po stebuklingas Marijos vietas

Išsami informacija: Peržiūros: 592

Juozas Zdebskis

VILNIUS 1997

Knygos apžvalga: Kunigas Juozas Zdebskis „Menas gyventi“
Knyga „Menas gyventi“ yra pirmoji dvasinio palikimo serijos dalis, supažindinanti skaitytoją su viena ryškiausių sovietmečio disidentų, kunigu Juozu Zdebskiu (1929–1986), kaip pamokslininku. Tai 1997 metais leidyklos „LUMEN“ išleistas pamokslų metmenų rinkinys , parengtas iš kunigo asmeninių užrašų, apimančių 1961–1968 metų laikotarpį, kai jis tarnavo Gudelių, Leipalingio ir Kapčiamiesčio parapijose. Knygą parengė ir redagavo Loreta Teresė Paulavičiūtė MICP.
Turinys ir temos
Knygoje surinkti trumpi, koncentruoti pamokslų eskizai, skirti įvairioms progoms – nuo kasdienių apmąstymų iki laidotuvių ir šventųjų mišių slėpinių aiškinimo. Temos apima platų spektrą dvasinių ir praktinio gyvenimo klausimų:
Kasdienio gyvenimo dvasingumas: Knyga pradedama skyriumi „Mintys kasdienai“, kuriame nagrinėjama, kaip išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, įveikti pyktį, puikybę ir neapykantą. Pamokslų pavadinimai, tokie kaip „Debesys ir vaivorykštė“ , „Pareiga naudotis protu“ ar „Kaip katalikui derėtų praleisti dieną“ , rodo autoriaus siekį sudėtingas teologines tiesas paaiškinti per paprastus, visiems suprantamus pavyzdžius.
Kančios ir tikėjimo iššūkiai: Autorius daug dėmesio skiria kančios prasmei, skausmo priėmimui ir atleidimui. Jis moko žvelgti į išbandymus kaip į galimybę augti dvasiškai ir aukotis už kitus.
Tarpusavio santykiai: Nagrinėjami santykiai šeimoje, bendruomenėje, pabrėžiamas krikščioniškas mandagumas, meilė ir atsakomybė ne tik už save, bet ir už artimą.
Pasirengimas amžinybei: Didelė knygos dalis skirta laidotuvių pamokslams („Palydint į amžinybę“), kuriuose mirties tema atskleidžiama kaip natūralus perėjimas į tikrąjį gyvenimą, pabrėžiama sąmoningo ir garbingo pasirengimo svarba.
Liturgijos prasmė: Atskirame skyriuje „Šventųjų Mišių slėpiniai“ detaliai ir nuosekliai aiškinama kiekviena liturgijos dalis, jos simbolika ir dvasinė reikšmė, siekiant, kad tikintieji Mišiose dalyvautų sąmoningai ir aktyviai.
Stilius ir autoriaus požiūris
Knygos pratarmę parašęs kunigas Robertas Grigas apibūdina J. Zdebskio pamokslavimo stilių kaip ramų, nuolankų, be jokio dirbtinumo ar aktoriškumo. Šie metmenys yra itin koncentruoti ir aiškūs, o juose naudojami pavyzdžiai imami iš artimiausios aplinkos, gamtos ir kasdienių situacijų, todėl yra lengvai suprantami kiekvienam skaitytojui. Akivaizdus kunigo atsidavimas savo tarnystei: net per vieną dieną vykstančioms kelioms laidotuvėms jis parengdavo visiškai skirtingus, individualius pamokslus.
Kontekstas ir reikšmė
Kunigas Juozas Zdebskis buvo vienas žymiausių sovietmečio disidentų, „dvasios rezistentas“, kovotojas už tikėjimo laisvę. Šie pamokslai buvo sakomi gūdžiu sovietmečiu, kai religinė veikla buvo varžoma ir persekiojama. Todėl Zdebskio žodis, net ir kalbant apie universalias dvasines temas, tampa drąsos ir nepalaužiamos dvasios liudijimu. Pratarmėje minima, kad jo pamokslų garso įrašai slapta buvo dauginami ir klausomi kaip „atgaiva“ laisvės ir tiesos išsiilgusiems žmonėms. Knygoje taip pat paminima tragiška kunigo žūtis avarijoje Valkininkų sankryžoje 1986 m. vasario 5 d., kuri daugelio laikoma suplanuota KGB operacija.
„Menas gyventi“ yra vertingas dvasinės literatūros šaltinis, atskleidžiantis kunigo J. Zdebskio, kaip ganytojo, gilų ryšį su savo parapijiečiais ir jo gebėjimą kalbėti apie amžinąsias tiesas paprasta, bet paveikia kalba. Tai knyga ne tik dvasininkams, bet ir kiekvienam pasauliečiui, ieškančiam dvasinės atramos ir atsakymų į esminius gyvenimo klausimus.

Skaityti daugiau: Kunigas Juozas Zdebskis Menas gyventi

Išsami informacija: Peržiūros: 581

J. VAIŠNORA, MIC.

ROMA 1958

Įžanga ir Kūrinio Tikslas

Kunigo Juozo Vaišnoros veikalas „Marijos Garbinimas Lietuvoje“, išleistas 1958 metais Romoje kaip Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinys, yra išsami istorinė studija, skirta Švč. Mergelės Marijos kulto raidai ir formoms Lietuvoje. Autorius siekia nušviesti šį svarbų tautos dvasinio gyvenimo reiškinį, pabrėždamas, kad Marijos garbinimas Lietuvoje buvo ne tik gilus, bet ir labai įvairiapusiškas, apimantis visas krikščioniškame pasaulyje žinomas pamaldumo formas.

Istorinė Apžvalga: Trys Laikotarpiai

Autorius visą Marijos garbinimo istoriją Lietuvoje suskirsto į tris pagrindinius etapus, kurie atspindi ne tik pamaldumo raidą, bet ir istorinius iššūkius:

Iki protestantizmo: Šiuo laikotarpiu, prasidėjusiu su Lietuvos krikštu, Marijos kultas sparčiai plito, ypač per vienuolijas (pranciškonus, dominikonus), kurios steigė bažnyčias ir brolijas Marijos garbei. Jau Vytauto Didžiojo laikais Marija laikyta Lietuvos Globėja.
Protestantizmo įtakos metu: Reformacijos idėjos, neigusios šventųjų, o ypač Marijos, garbinimą, tapo rimtu iššūkiu. Tačiau būtent ši kova paskatino dar didesnį pamaldumo suklestėjimą. Jėzuitai ir kitos vienuolijos aktyviai gynė ir platino Marijos kultą, steigė naujas brolijas, leido maldaknyges.
Po reformacijos: Šis laikotarpis pasižymi ypač dideliu Marijos garbinimo pakilimu. Jį ženklina stebuklingais paveikslais pagarsėjusios šventovės, tokios kaip Šiluva ir Vilniaus Aušros Vartai, tapusios visos tautos piligrimystės centrais.

Pagrindinės Pamaldumo Formos

Knygoje detaliai aptariamos įvairios Marijos garbinimo formos, prigijusios Lietuvoje:

Šventovės ir Stebuklingi Paveikslai: Išskiriamas Šiluvos fenomenas, kur Marijos apsireiškimas tapo galingu impulsu atgimimui, ir Vilniaus Aušros Vartai, kurių Gailestingumo Motinos paveikslas tapo visos Lietuvos ir kaimyninių kraštų traukos centru. Taip pat minimi Trakai, Žemaičių Kalvarija ir kitos svarbios vietos.
Brolijos ir Vienuolijos: Pabrėžiamas didžiulis vienuolijų (jėzuitų, marijonų, karmelitų ir kt.) vaidmuo platinant įvairias pamaldumo praktikas, tokias kaip Rožinis, Škaplierius.
Liturginės Šventės ir Giesmės: Aptariama, kaip buvo švenčiamos pagrindinės Marijos šventės (Žolinė, Grabnyčios) ir kokį svarbų vaidmenį atliko liaudies giesmės, ypač „Marijos valandos“ (Rarotai).
Marijos vardas ir titulai: Nagrinėjama, kaip Marija buvo tituluojama Lietuvos Globėja, Taikos Karaliene, ir kaip jos vardas tapo vienu populiariausių šalyje.

Apibendrinimas

Kun. Juozo Vaišnoros „Marijos Garbinimas Lietuvoje“ yra fundamentalus veikalas, atskleidžiantis vieną svarbiausių lietuvių tautos dvasinės kultūros aspektų. Autorius, remdamasis istoriniais šaltiniais, įtikinamai parodo, kad pamaldumas Marijai nebuvo tik išorinė apeiga, bet giliai įsišaknijęs, gyvas ir tautą vienijantis reiškinys, padėjęs atlaikyti istorines negandas ir išsaugoti krikščioniškąjį identitetą. Tai vertingas šaltinis kiekvienam, besidominčiam Lietuvos Bažnyčios ir kultūros istorija.

Skaityti daugiau: MARIJOS GARBINIMAS LIETUVOJE

Išsami informacija: Peržiūros: 579

KUN. J. PRUNSKIS

Chicago, Ill. 1949

Kunigo Juozo Prunskio 1949 metais Čikagoje išleista knyga „Aušros Vartai Vilniuje“ yra unikalus ir daugiasluoksnis leidinys, atspindintis ne tik garsiausios Lietuvos šventovės istoriją, bet ir lietuvių išeivijos dvasią okupuotos tėvynės netekties laikotarpiu. Knygos paantraštė – „Faktai, Padavimai, Maldos ir Poezija“ – tiksliai nusako jos struktūrą ir turtingą turinį, kuriame istorinis pasakojimas darniai susipina su tautosaka, literatūra ir gyvu pamaldumu.
Istorijos ir faktų pamatas
Pirmoji knygos dalis skirta Aušros Vartų ir stebuklingojo Švč. Mergelės Marijos paveikslo istorijai. Autorius chronologiškai pateikia svarbiausius faktus, pradedant nuo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Aleksandro 1503 m. duoto leidimo vilniečiams statyti gynybinę miesto sieną su penkeriais vartais. Sužinome, kad dabartiniai Aušros Vartai iš pradžių buvo vadinami Krėvos arba Medininkų vartais, nes pro juos ėjo keliai į šias vietoves.
Knygoje aprašoma ir paties paveikslo kilmė. Nors tikslių žinių nėra, remiantis specialistų vertinimais, teigiama, kad paveikslas greičiausiai buvo nutapytas Vilniuje XVI a. pradžioje (apie 1520–1530 m.), sekant italų dailės mokyklos tradicijomis. Detaliai nušviečiamas vienuolių karmelitų vaidmuo, kurie nuo 1626 m. pradėjo globoti paveikslą , 1671 m. pastatė pirmąją medinę koplyčią , o šiai sudegus, apie 1719 m. atstatė dabartinę mūrinę. Istorinė dalis užbaigiama svarbiu įvykiu – stebuklingojo paveikslo vainikavimu popiežiaus Pijaus XI suteiktomis karūnomis 1927 m. liepos 2 d..
Tautos dvasios atspindys
Antroji leidinio dalis atveria Aušros Vartų reikšmę tautos dvasiniame ir kultūriniame gyvenime. Čia surinkti padavimai, tokie kaip jaudinanti istorija apie našlaitį berniuką ir jam stebuklingai dovanotus turtus ar pasakojimas apie vargšą elgetą, kuriam Marija padovanojo savo vainiką. Šie pasakojimai atskleidžia gilų ir asmenišką žmonių ryšį su Gailestingumo Motina.
Šalia tautosakos pateikiama ir iškiliausių Lietuvos poetų kūryba, skirta Aušros Vartams. Knygoje randame Maironio , Bernardo Brazdžionio , Kazio Bradūno , Ksaveros Vanagėlio ir kitų eiles. Ši poezija liudija, kaip Aušros Vartai tapo ne tik religiniu, bet ir nacionaliniu simboliu – prarastos sostinės, tėvynės ilgesio ir nepalaužiamos laisvės vilties ženklu.
Maldos ir vilties knyga
Trečioji dalis paverčia knygą maldynu, kuriuo skaitytojas kviečiamas asmeniškai kreiptis į Aušros Vartų Mariją. Čia sudėtos specialios maldos, novena, giesmės ir atsidūsėjimai. Atsižvelgiant į knygos išleidimo laiką, šios maldos įgyja ypatingą prasmę. Tai ne tik asmeninio pamaldumo išraiška, bet ir visos tautos, kenčiančios sovietinę okupaciją ir išblaškytos po pasaulį, bendras šauksmas ir vilties aktas.
Apibendrinimas
Kun. Juozo Prunskio „Aušros Vartai Vilniuje“ – tai su meile ir kruopštumu parengtas leidinys, sėkmingai sujungiantis istorinį tikslumą, kultūrinį paveldą ir gyvą tikėjimą. Parašyta išeivijoje, ši knyga tapo dvasine atrama ir nepertraukiamo ryšio su tėvyne simboliu. Tai vertingas šaltinis, atskleidžiantis ne tik Vilniaus šventovės istoriją, bet ir jos išskirtinę vietą lietuvių tautos širdyje.

Skaityti daugiau: AUŠROS VARTAI VILNIUJE

Išsami informacija: Peržiūros: 426

Tomas Kempietis

Kudirkos Naumiestis,1994

„Kristaus Sekimas“ yra fundamentalus dvasinio gyvenimo vadovas, suskirstytas į keturias knygas, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo dvasinės disciplinos pagrindų iki gilios bendrystės su Dievu.
Pirmoji Knyga: „Nurodymai naudingi dvasiniam gyvenimui“
Ši dalis kloja pamatus dvasiniam keliui. Ji prasideda nuo esminės minties: tikrasis nušvitimas pasiekiamas sekant Kristaus gyvenimu ir niekinant pasaulio tuštybę. Skyriuose pabrėžiama nuolankumo svarba („Kuklus savęs vertinimas“) , teisingas požiūris į Šventojo Rašto skaitymą , būtinybė suvaldyti nesutvarkytus polinkius ir mirties apmąstymo nauda. Tai yra įvadas į atsiribojimą nuo laikinų dalykų ir susitelkimą į amžinus.
Antroji Knyga: „Nurodymai, kaip tobulinti dvasinį gyvenimą“
Ši knyga gilina skaitytojo vidinį gyvenimą, teigdama, kad Dievo karalystė yra pačiame žmoguje. Skyriai skatina ugdyti asmeninį ryšį su Jėzumi. Svarbiausios temos apima būtinybę mylėti Jėzų labiau už viską , puoselėti su Juo artimą draugystę ir ištverti dvasinės sausros laikotarpius, kai nejaučiama Dievo paguodos. Didelis dėmesys skiriamas „Šventam kryžiaus keliui“, kančią pristatant ne kaip beprasmę naštą, o kaip esminį kelią į dalyvavimą Kristaus šlovėje.
Trečioji Knyga: „Dvasinis gyvenimas“
Stilius šioje dalyje keičiasi į intymų dialogą tarp Jėzaus ir mokinio. Joje atskleidžiamos gilios malonės, dieviškosios meilės ir visiško atsidavimo Dievo valiai paslaptys. Jėzus moko sielą, kaip tiesa tyliai kalba jos viduje , kaip svarbu ištverti išbandymus ir kaip atskirti prigimties bei malonės veikimą. Pagrindinė mintis – visiškas savęs išsižadėjimas yra kelias į tikrąją laisvę ir ramybę.
Ketvirtoji Knyga: „Švenčiausias Sakramentas“
Paskutinė knyga yra pamaldi meditacija apie Eucharistiją, kuri pristatoma kaip krikščionio dvasinio gyvenimo viršūnė. Ji prasideda raginimu artintis prie Šventosios Komunijos su didžiule pagarba ir meile. Tekste aptariama, kaip tinkamai pasiruošti Komunijai per sąžinės sąskaitą , kokia didelė Dievo meilė atsiskleidžia šiame sakramente ir koks orus yra kunigo pašaukimas. Eucharistija čia įvardijama kaip „vaistas ir priegloba“ ir artimiausia įmanoma sąjunga su Kristumi žemėje.
Pagrindinės temos
Visose keturiose knygose išryškėja kelios esminės temos, kurios apjungia visą veikalą:
Nuolankumas: Tikroji išmintis prasideda nuo kuklaus savęs vertinimo ir savo menkumo pripažinimo Dievo akivaizdoje.
Pasaulio niekinimas: Kūrinys nuolat pabrėžia laikinų, žemiškų malonumų tuštumą, priešpriešindamas juos amžinam džiaugsmui, randamam tik Dieve.
Vidinis gyvenimas: Ramybė pasiekiama ne per išorines aplinkybes, o per sutvarkytą vidinį pasaulį, laisvą nuo aistrų ir sutelktą į bendrystę su Dievu.
Kančia ir Kryžius: Išbandymai yra naudingi ir būtini dvasiniam augimui, nes jie nusižemina sielą, apvalo ją ir sujungia su kenčiančiu Kristumi.
Pasitikėjimas ir atsidavimas: Galutinis tikslas – visiškas ir pasitikintis atsidavimas Dievo valiai, su dėkingumu priimant tiek paguodą, tiek išbandymus.
Apibendrinant, šis „Kristaus Sekimo“ leidimas yra nesenstantis ir gilus dvasinės kelionės vadovas. Jis sistemingai moko nuolankumo, savęs išsižadėjimo ir meilės dorybių, o Kristaus gyvenimo sekimą ir pamaldų ryšį su Eucharistija nurodo kaip patikimiausią kelią į tikrąją ramybę ir amžinąjį gyvenimą.

Skaityti daugiau: Kristaus sekimas

Išsami informacija: Peržiūros: 422

Stasys Yla

Putnam, 1977

Stasio Ylos biografinė apybraiža „Jurgis Matulaitis“, išleista 1977 metais, yra vienas išsamiausių ir jautriausių veikalų, skirtų arkivyskupo, vėliau palaimintojo, asmenybei atskleisti. Kaip pratarmėje teigia Valdemaras Cukuras, knyga pasirodė itin laiku, augant visuomenės susidomėjimui šiuo „dvasios milžinu“ ir lūkesčiams dėl jo beatifikacijos. Tai ne sausa faktų chronologija, o gyvas „asmenybės apybraižos“ žanro kūrinys, kuriame autorius, pasitelkęs savo talentą vaizdžiai charakterizuoti asmenis , skaitytojui pateikia artimą, šiltą ir pagarbų arkivyskupo portretą.
Struktūra ir autoriaus metodas
Knyga yra padalinta į keturias pagrindines dalis: „Prisimenu“, „Gyvenimas“, „Apybraižos“ ir „Beatifikacijos Laukiant“. Tokia struktūra leidžia autoriui atskleisti Matulaičio asmenybę iš kelių perspektyvų.
„Prisimenu“: Knyga pradedama asmeniniu autoriaus liudijimu skyriuje „Prisimenu“ , kuriame autorius dalijasi savo, tuometinio klieriko, įspūdžiais, kai 1926 metais Kauno kunigų seminarijoje lankėsi arkivyskupas ir kai po metų jam teko budėti prie velionio karsto ligoninėje. Šis asmeninis ryšys sukuria autentiškumo ir artumo atmosferą, kuri persmelkia visą kūrinį.
„Gyvenimas“: Ši dalis yra nuoseklus biografinis pasakojimas, apimantis Jurgio Matulaičio kelią nuo vaikystės Lūginės kaime prie Šešupės , skausmingos jaunystės, paženklintos tėvų mirties ir sunkios ligos – kaulų džiovos , iki studijų Kelcų , Varšuvos ir Petrapilio dvasinėse akademijose bei Friburgo universitete Šveicarijoje.
„Apybraižos“: Teminiai skyriai, kuriuose analizuojami skirtingi arkivyskupo asmenybės aspektai: jo, kaip „misijos žmogaus“, vaidmuo , jo, kaip vado, savybės ir jo vidinė ramybė, spinduliavusi net sunkiausiomis akimirkomis.
„Beatifikacijos Laukiant“: Knyga baigiama aktualiu skyriumi, kuriame autorius svarsto Matulaičio beatifikacijos proceso eigą, kliūtis (pvz., stebuklų reikalavimą ir nepakankamą fama sanctitatis – šventumo garsą – pačių lietuvių tarpe) ir ragina išeivijos visuomenę aktyviau prisidėti prie šio, visai tautai svarbaus, reikalo.
Autorius, kaip ir žadama pratarmėje, ryškina Matulaičio asmenybę pasitelkdamas įvykius, pokalbių nuotrupas, dienoraščių ir laiškų ištraukas bei amžininkų liudijimus.
Asmenybė audringame istoriniame fone
S. Yla įstato arkivyskupą į nepaprastai sudėtingą istorinę aplinką, „audringą ir prieštaringą, svilinančią politinėm-tautinėm aistrom“. Knygoje vaizdžiai atskleidžiamas Matulaičio, kaip Vilniaus vyskupo, darbas, kai jis atsidūrė kryžminėje ugnyje tarp lenkų, lietuvių ir bolševikų interesų. Jis vaizduojamas kaip ganytojas, kuris, nepaisant milžiniško spaudimo, stengėsi išlikti nešališkas ir būti tėvu visiems tikintiesiems, sakydamas: „Aš turiu būti visiems lygiai ganytojas“. Autorius atskleidžia jo diplomatinį talentą, tvirtą moralinę poziciją ir gilų skausmą dėl tautinių konfliktų, draskančių Bažnyčią.
Dvasios milžino portretas
Knygoje atskleidžiama daugialypė Jurgio Matulaičio asmenybė:
Intelektualas ir socialinis reformatorius: Pabrėžiami jo akademiniai pasiekimai ir tai, kad jis buvo vienas pirmųjų sociologijos profesorių Petrapilio dvasinėje akademijoje. Išryškinamas jo, kaip socialinio veikėjo, vaidmuo – Varšuvoje jis įkūrė 50 000 narių turinčią krikščionių darbininkų sąjungą ir rengė socialinius kursus kunigams bei pasauliečiams.
Vienuolijų atnaujintojas: Matulaitis vaizduojamas kaip „karizmatinės misijos“ žmogus , atkūręs merdėjusią marijonų vienuoliją ir įsteigęs Vargdienių seserų kongregaciją.
Tylus, bet tvirtas vadas: Knygoje nuolat pabrėžiama jo vidinė ramybė, kuri slėpė „geležinę valią“. Nors išoriškai atrodė ramus ir net flegmatiškas, viduje jis buvo „nepažįstamas dinamikas“ , kurio veikla ir įtaka Lietuvos katalikų gyvenimui prilyginama vyskupo Motiejaus Valančiaus mostui.
Išvada
Stasio Ylos „Jurgis Matulaitis“ – tai ne tik biografija, bet ir įkvepiantis dvasinio vadovavimo, tvirtumo ir šventumo liudijimas. Knyga parašyta gyvai ir patraukliai, todėl ji yra tikras atradimas daugeliui, norinčių pažinti ne tik vieną iškiliausių XX a. Lietuvos asmenybių, bet ir sudėtingą to meto istorinį bei politinį kontekstą. Tai veikalas, kuris ne tik informuoja, bet ir verčia mąstyti apie tikrąsias vertybes, pasiaukojimą ir meilę Bažnyčiai bei Tėvynei.

Skaityti daugiau: JURGIS MATULAITIS

Išsami informacija: Peržiūros: 391

Nikodemas Agiorietis

Kaunas 2023

Knygos apžvalga: „Nematoma kova“
„Nematoma kova“ – tai klasikinės krikščioniškosios asketinės teologijos veikalas, siūlantis praktinį vadovą dvasiniam gyvenimui. Knygoje, kurios ištakos siekia XVI a. pabaigą , detaliai nagrinėjama vidinė žmogaus kova, siekiant dvasinio tobulumo ir vienybės su Dievu. Nors iš pirmo žvilgsnio knygos keliami reikalavimai gali pasirodyti aukšti , jos turinys yra aktualus kiekvienam krikščioniui, siekiančiam dvasinės pažangos.
Sudėtinga autorystės istorija
Vienas išskirtinių šio veikalo bruožų yra jo sudėtinga istorija, kurioje susipina trijų autorių indėlis.
Lorenzo Scupoli (1530–1610): Pirminis autorius buvo italų vienuolis teatinas Lorenzo Scupoli. Jo veikalas, pavadintas „Dvasinė kova“ (Combattimento spirituale), pirmą kartą išleistas 1589 m. Venecijoje, iš pradžių turėjo 24 skyrius ir buvo anoniminis. Knyga greitai išpopuliarėjo ir dar autoriui esant gyvam buvo išleista mažiausiai 60 kartų.
Nikodemas Agiorietis (1748–1809): Atono kalno vienuolis Nikodemas Agiorietis adaptavo Scupoli veikalą graikiškai kalbančiam pasauliui. Jis pakeitė pavadinimą į „Nematoma kova“ , praplėtė tekstą gausiomis citatomis iš Rytų Tėvų ir Bizantijos tradicijos autorių ir papildė jį mokymu apie hesichastinę maldą. Būtent Nikodemo vardu šis veikalas dažniausiai ir žinomas.
Teofanas Atsiskyrėlis (1815–1894): Rusų vyskupas ir atsiskyrėlis Teofanas išvertė ir adaptavo Nikodemo versiją į rusų kalbą. Jo vertimas nebuvo pažodinis – jis laisvai interpretavo tekstą ir pridėjo savo įžvalgų, ypač maldos tema.
Pagrindinės temos ir mokymas
Knygos esmė – tai praktinė dvasinė strategija, kurios tikslas – pasiekti krikščioniškąjį tobulumą. Šis tobulumas suvokiamas ne kaip išorinių praktikų (pasninko, ilgų maldų) atlikimas, bet kaip vidinė vienybė su Dievu, kylanti iš meilės Jam ir savęs atsižadėjimo.
Kova, apie kurią kalbama, yra nematoma – ji vyksta žmogaus širdyje ir visame vidiniame žmoguje per visą jo gyvenimą. Priešai šioje kovoje yra aistros, kūno geismai ir demonai.
Sėkmingai kovai autorius nurodo penkias pagrindines priemones, iš kurių keturios pabrėžiamos nuo pat pradžių:
Nepasitikėjimas savimi: Suvokimas, kad pats savo jėgomis žmogus negali padaryti nieko gero. Šis jausmas laikomas visų dorybių pagrindu.
Visiškas pasitikėjimas Dievu: Viltis ir pagalbos ieškojimas tik iš Dievo, kuris yra visagalis, visažinis ir be galo geras.
Nuolatinis darbas ir pastangos (Praksis): Būtinybė nuolat kovoti su savimi, savo ydomis ir aistromis bei ugdyti dorybes.
Malda: Būtiniausias ginklas, per kurį gaunamos visos kitos malonės ir jėga kovai. Knygoje išsamiai aptariama tiek žodinė, tiek mąstomoji, tiek ir trumpoji malda (pvz., Jėzaus malda).
Šventoji Komunija: Vėliau pristatomas Švenčiausiosios Eucharistijos slėpinys kaip galingiausias ginklas, nes per jį priimamas pats Viešpats Jėzus Kristus.
Knygoje taip pat gausu praktinių patarimų, kaip valdyti išorines jusles , ištaisyti vaizduotę ir atmintį , kovoti su konkrečiomis aistromis, pavyzdžiui, apsileidimu ar kūniškais gundymais , ir išsaugoti širdies ramybę.
Aktualumas šiuolaikiniam skaitytojui
Nors knyga parašyta prieš kelis šimtmečius, jos temos išlieka universalios ir aktualios. Kaip teigiama paaiškinamajame žodyje, nepaisant technologijų ir socialinių pokyčių, žmogaus širdis, jo lūkesčiai, pagundos ir laimės troškimas nesikeičia. Knyga siūlo patikrintą kelią į dvasinę brandą, kuris yra alternatyva šiuolaikinių „dvasinių guru“ mokymams. Vertėjos pratarmėje pabrėžiama, kad veikalas yra ypač svarbus dabartiniame, savimeilę ir egoizmą skatinančiame laikmetyje. Jis pateikia konkretų planą, kaip, bendradarbiaujant su Dievo malone, išsilaisvinti iš egoizmo ir išmokti mylėti taip, kaip myli Dievas. Išvada „Nematoma kova“ yra gilus, reiklus ir praktiškas dvasinio gyvenimo vadovas. Tai nėra lengvas skaitinys, skirtas greitam paguodos radimui, bet veikiau išsami „dvasinės strategijos“ knyga, reikalaujanti skaitytojo įsitraukimo, pastangų ir ryžto. Jos vertę puikiai paliudija šv. Pranciškus Salezietis, kuris, paklaustas apie savo dvasios vadovą, išsitraukė būtent šią knygą ir pasakė: „Štai! Tai mano vadovas“. Tai veikalas, skirtas kiekvienam, rimtai žiūrinčiam į savo dvasinį augimą ir siekiančiam gilesnio bei autentiškesnio santykio su Dievu.

Skaityti daugiau: NEMATOMA KOVA

Išsami informacija: Peržiūros: 390

dr. Mindaugas Bloznelis

Vilnius 2003

2003 metais Lietuvių katalikų mokslo akademijos išleista ir dr. Mindaugo Bloznelio sudaryta knyga „Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ yra išsamus ir jautrus pasakojimas apie mokytoją, ateitininkę, visuomenės veikėją ir kankinę, kurios gyvenimas tapo nepalaužiamos dvasios ir tikėjimo liudijimu totalitarinio režimo akivaizdoje. Leidinys, parengtas pradėjus Adelės Dirsytės kanonizacijos bylą, yra ne tik biografija, bet ir vertingas istorinis dokumentas, atskleidžiantis tiek šviesų tarpukario Lietuvos inteligentijos veidą, tiek brutalią sovietinės sistemos prigimtį.
Knyga yra suskirstyta į dvi pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per A. Dirsytės gyvenimo etapus. Ji paremta įvairiapusiais šaltiniais: gausia jos sūnėno Stasio Ivanausko surinkta medžiaga apie šeimą ir tėviškę, archyviniais dokumentais, pačios A. Dirsytės publicistiniais straipsniais bei laiškais ir, svarbiausia, su ja kalėjusių moterų liudijimais.
Pirma dalis: „Gyvenimas iki nelaisvės metų“
Ši dalis atkuria aplinką, kurioje formavosi A. Dirsytės asmenybė. Ji gimė 1909 m. balandžio 15 d. darbščių ūkininkų Antano ir Agotos Dirsių šeimoje Pramislavos vienkiemyje, Kėdainių apskrityje. Augdama gausioje, katalikiškoje aplinkoje, ji nuo mažens buvo apsupta meilės artimui ir pagarbos pareigai. Baigusi Kėdainių gimnaziją, 1928 m. įstojo į Vytauto Didžiojo (tuomet – Lietuvos) universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti vokiečių kalbos ir literatūros. Studijų metais aktyviai dalyvavo studenčių ateitininkių „Birutės“ draugovės veikloje.
Dėl tėvo mirties ir finansinių sunkumų turėjusi nutraukti studijas, A. Dirsytė įsitraukė į Lietuvių katalikių moterų draugijos veiklą, kur pasireiškė kaip talentinga organizatorė, skaičiusi paskaitas ir rengusi kursus visoje Lietuvoje. Vėliau, jau dirbdama mokytoja Kaune ir Vilniuje, ji galiausiai baigė studijas ir 1940 m. gavo diplomą. Ši knygos dalis atskleidžia ją kaip idealistę, atsidavusią jaunimo ugdymui ir katalikiškų vertybių sklaidai.
Antra dalis: „Nelaisvės metai“
Ši dalis – tai sukrečiantis pasakojimas apie A. Dirsytės kančios kelią. 1946 m. kovo 6 d. ji buvo suimta už veiklą ateitininkų organizacijoje ir pagalbą partizanams. Knygoje pateikiami autentiški jos sovietinio saugumo (MGB) bylos tardymo protokolai. Kaip pratarmėje įspėja arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, šie dokumentai turi būti vertinami kritiškai, nes atspindi ne tiesos paiešką, o represinės sistemos bandymus palaužti žmogų. Protokolai liudija A. Dirsytės tvirtybę ir orumą žiaurių tardymų akivaizdoje.
Nuteista dešimčiai metų lagerio, ji buvo išvežta į Vorkutą, vėliau – į Taišetą ir galiausiai į Kolymą. Lageriuose A. Dirsytė tapo dvasine atrama ir globėja jaunesnėms kalinėms. Nepaisydama alinančio fizinio darbo, bado ir šalčio, ji rengdavo pokalbius, diskusijas, mokė mergaites poezijos, maldų ir taip padėjo joms išsaugoti žmogiškumą bei viltį.
Būtent Kolymoje gimė jos dvasinės stiprybės viršūnė – maldaknygė „Marija, gelbėk mus“. Šis mažytis, ranka rašytas rinkinys, slapta perrašinėjamas ir platinamas tarp kalinių, tapo nenugalimos Kristaus šviesos simboliu. Vėliau stebuklingai pasiekusi Vakarus ir išversta į daugybę kalbų, ši maldaknygė pasauliui paskelbė apie tylią lietuvaičių dvasinę pergalę sovietiniame pragare.
Dėl savo veiklos A. Dirsytė buvo nuolat persekiojama ir kankinama lagerio administracijos. Palūžus fizinei sveikatai, ji mirė 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovsko kalėjimo ligoninėje; jos kapas liko nežinomas.
Apibendrinimas
„Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ – tai monumentalus paminklas neeilinio tvirtumo asmenybei. Knyga detaliai ir jautriai atkuria ne tik vienos moters gyvenimo istoriją, bet ir visos kartos, subrendusios laisvoje Lietuvoje ir žiauriai naikintos sovietų okupacijos, likimą. Tai ne tik įkvepiantis pasakojimas apie tikėjimą ir pasiaukojimą, bet ir nepaprastai svarbus istorinis šaltinis, leidžiantis giliau suvokti XX a. Lietuvos tragediją. Adelės Dirsytės gyvenimas ir jos maldaknygė, kaip teigia arkivyskupas S. Tamkevičius, „amžiams išliks kaip paminklas nenugalimai Kristaus šviesai“.

Skaityti daugiau: ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

Išsami informacija: Peržiūros: 354

Ona Kotryna Emmerich

CHICAGO 1959

Knygos apžvalga: „Kristaus Kančia“ pagal Onos Kotrynos Emmerich regėjimus
Čikagoje 1959 metais išleista knyga „Kristaus Kančia“ yra penktojo vokiečių kalba išleisto leidimo vertimas į lietuvių kalbą, kurį atliko J. Talmantas. Šis veikalas – tai detalus ir vaizdingas pasakojimas apie Jėzaus Kristaus kančią, paremtas mistikės ir Dievo tarnaitės Onos Kotrynos Emmerich (1774–1824 m.) regėjimais. Šiuos regėjimus kruopščiai užrašė garsus vokiečių poetas Klemensas Brentano (1778–1842 m.).
Knyga skaitytoją panardina į paskutines Jėzaus gyvenimo dienas, pradedant Paskutine vakariene ir baigiant Jo garbinu Prisikėlimu. Pasakojimas yra išskirtinai detalus, atskleidžiantis ne tik Evangelijose aprašytus įvykius, bet ir daugybę smulkmenų apie aplinką, veikėjų jausmus ir veiksmus, kurie, kaip teigiama, buvo apreikšti O. K. Emmerich jos mistinių patirčių metu.
Struktūra ir turinys
Knyga suskirstyta į dvidešimt penkis skyrius, kurie chronologiškai veda per Kristaus kančios istoriją. Pasakojimas prasideda nuo detalaus Paskutinės vakarienės aprašymo Siono kalne , Kojų plovimo ir Švenčiausiojo Sakramento įsteigimo. Toliau skaitytojas vedamas į Alyvų kalną, kur Jėzus išgyvena mirties baimę ir agoniją.
Itin vaizdingai aprašomas Jėzaus suėmimas , teismai pas Aną ir Kaifą , Petro išsigynimas ir žiaurūs pasityčiojimai. Knygoje detaliai atkuriamas Jėzaus kelias pas Pilotą ir Erodą , Jo plakimas ir vainikavimas erškėčiais.
Kryžiaus kelias aprašomas sukrečiančiomis detalėmis, įskaitant susitikimą su verkiančiomis Jeruzalės dukterimis ir pagalbą, kurią suteikė Simonas Kirenietis. Kulminacija pasiekiama Golgotos kalne, kur aprašomas Jėzaus prikalimas prie kryžiaus , Jo septyni žodžiai , mirtis ir gamtos reiškiniai, lydėję šį įvykį, pavyzdžiui, saulės užtemimas ir žemės drebėjimas.
Knyga baigiama pasakojimu apie įvykius po Jėzaus mirties: kūno nuėmimą nuo kryžiaus , palaidojimą Juozapo Arimatiečio kape , Jėzaus sielos nužengimą į priešpragarį ir galiausiai – šlovingą Prisikėlimą bei pasirodymą Švenčiausiajai Motinai ir kitoms moterims.
Autorystė ir kontekstas
Svarbu pabrėžti, kad šis veikalas yra ne teologinis traktatas, o mistinių regėjimų rinkinys. Ona Kotryna Emmerich, paprasta ir pamaldi moteris iš Vestfalijos , nuo vaikystės patyrė vizijas. Jos regėjimai apie Kristaus kančią buvo tokie ryškūs ir detalūs, kad pritraukė poeto Klemenso Brentano dėmesį. Šis, pats išgyvenęs gilų dvasinį atsivertimą, penkerius metus, iki pat O. K. Emmerich mirties, kasdien lankėsi pas ją ir kruopščiai užrašinėjo jos pasakojimus.
Knygoje pabrėžiama, kad šie apreiškimai yra privataus pobūdžio, todėl tikėti jais nėra privaloma. Bažnyčios leidimas spausdinti reiškia, kad juose nėra nieko, kas prieštarautų tikėjimui ir dorai. Knygos leidėjai tikisi, kad šis pasakojimas padės skaitytojams giliau apmąstyti Kristaus auką ir sustiprins jų meilę Išganytojui.
Išvada
„Kristaus Kančia“ pagal Onos Kotrynos Emmerich regėjimus yra unikalus ir paveikus kūrinys, siūlantis skaitytojui neįprastai artimą ir asmenišką žvilgsnį į centrinius krikščionybės įvykius. Dėl savo detalumo ir emocinio gilumo knyga gali tapti vertingu dvasinių apmąstymų šaltiniu, ypač gavėnios ir Velykų laikotarpiu. Tai neabejotinai svarbus lietuviškos krikščioniškosios literatūros paminklas, liudijantis apie turtingą mistinių patirčių ir pamaldumo tradiciją.

Skaityti daugiau: KRISTAUS KANČIA

Išsami informacija: Peržiūros: 351

KUN. JUOZAS PRUNSKIS

PUTNAM, 1958

Kunigo Dr. Juozo Prunskio knyga „Meilė ir Laimė“, išleista 1958 metais, yra gilus ir praktiškas vadovas, skirtas visiems, ieškantiems tikrosios gyvenimo pilnatvės. Autorius, remdamasis krikščioniškomis vertybėmis ir gausiais gyvenimiškais pavyzdžiais, atskleidžia, kad tikroji laimė yra neatsiejama nuo visapusiškos meilės sampratos.
Meilė – laimės pamatas
Knygos įžangoje autorius apgailestauja, kad šiuolaikiniame pasaulyje meilės sąvoka dažnai susiaurinama iki fizinės traukos tarp vyro ir moters. Anot J. Prunskio, toks požiūris nuskurdina žmogų ir užkerta kelią į pilnutinę laimę. Todėl pagrindinis leidinio tikslas – praplėsti meilės horizontus, apimant meilę Dievui, artimui, tėvynei, tiesai, gėriui ir grožiui.
Knygos pamatine idėja tampa šv. Augustino mintis: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Autorius pabrėžia, kad tikra, gili meilė Dievui ir žmogui natūraliai apsaugo nuo blogų poelgių ir tampa patikimiausiu moraliniu kompasu.
Šeima – meilės mokykla
Didelis dėmesys knygoje skiriamas šeimos gyvenimui. Santuoka čia pristatoma kaip abipusio pasiaukojimo ir dvasinio augimo kelias. Kaip pavyzdį J. Prunskis pateikia prancūzų rašytojo F. Ozanamo maldą, kurioje šis prašo ne tik išoriškai patrauklios, bet svarbiausia – taurios ir dvasiškai stipresnės už save žmonos, kuri jį „keltų augštyn, o ne trauktų žemyn“. Autorius pabrėžia, kad santuokos sunkumuose didžiulę jėgą suteikia tikėjimas ir atsižadėjimas.
Kalbėdamas apie vaikų auklėjimą, J. Prunskis iškelia tėvų pavyzdžio ir religinio auklėjimo svarbą. Jis cituoja Čikagos teisėją Julių Minorą, kuris teigė, jog nusikalstamumas dažnai kyla iš dvasiškai apleistų, suirusių šeimų. Anot autoriaus, mylintys tėvai ne tik parinks vaikams katalikišką mokyklą, bet ir patys rodys maldos bei doro elgesio pavyzdį, suprasdami, kad „tėvų gyvenimas – tai knyga, kurią vaikai visų pirma skaito“.
Kelias į tikrąją laimę
J. Prunskis įtikinamai parodo, kad tikroji laimė glūdi ne turtuose ar išoriniame pripažinime. Jis primena degtukų karaliaus Ivaro Kreugerio ir fotografijos pradininko Eastmano savižudybes, kurios liudija, kad materialinė gerovė negarantuoja vidinės ramybės. Net didysis poetas Goethe savo gyvenimo pabaigoje prisipažino per 75 metus neturėjęs nė keturių pilnai laimingų savaičių.
Priešingai, tikrąją laimę atranda tie, kurie savo gyvenimą grindžia dvasinėmis vertybėmis. Kaip pavyzdys pateikiama milijonieriaus duktė, kuri atsisakė didžiulio palikimo ir pasirinko vienuolės kelią, nes suprato, kad bus laiminga tik ten, „kurion mane pastatė geriausias Dievas“.
Stilius ir vertė
Knyga parašyta ne sausu, moralizuojančiu tonu. Autorius vengia „sausų išvedžiojimų“ ir vietoje to pasitelkia gausius gyvenimiškus pavyzdžius, trumpas istorijas ir alegorijas, kurios paliečia skaitytojo jausmus ir skatina apmąstymams. Tai – lyg dvasinis pokalbis, kuriame J. Prunskis, kaip patyręs sielų ganytojas, švelniai, bet tvirtai veda skaitytoją meilės ir laimės keliais. Leidinys yra anksčiau pasirodžiusios knygos „Aukštyn širdis“ tąsa, labiau orientuota į principų taikymą kasdieniame gyvenime.
„Meilė ir Laimė“ – tai nesenstantis dvasinės išminties šaltinis. Tai knyga, kuri moko, kaip chaotiškame pasaulyje atrasti vidinę ramybę, kaip kurti tvirtus santykius šeimoje ir kaip, auginant savyje visapusišką meilę, pasiekti tikrąją ir ilgalaikę laimę.

Skaityti daugiau: MEILĖ IR LAIMĖ

Išsami informacija: Peržiūros: 350

Dr. J. Prunskis

Putnam, 1961

Kunigo Juozo Prunskio 1961 metais Putname išleista knyga „Silpname Kūne...“ yra jautrus ir dvasiškai gilus vadovas, skirtas, kaip nurodo paantraštė, „ligoniams ir ligonių globėjams“. Tai – savotiška dvasinė vaistinėlė, kurioje kenčiantis žmogus ir juo besirūpinantis artimasis gali rasti paguodos žodžių, minčių apmąstymui ir praktinių patarimų, kaip ligos naštą paversti dvasinio augimo keliu.
Kančios prasmės paieškos
Pagrindinė knygos ašis sukasi apie vieną sudėtingiausių žmogiškosios patirties klausimų – kančios prasmę. Autorius, remdamasis krikščioniškuoju mokymu, atmeta požiūrį į ligą kaip į beprasmę bausmę ar aklą likimo smūgį. Vietoje to, jis kviečia skaitytoją įžvelgti kančioje gilesnę, atperkančiąją vertę.
Knygoje teigiama, kad liga, nors ir fiziškai varginanti, gali tapti dvasinio apsivalymo ir stiprybės šaltiniu. J. Prunskis moko, kad kentėjimai, sujungti su Kristaus Kančia, įgyja antgamtinę prasmę ir tampa nuopelnu amžinybei. Ši mintis ypač paguodžia tuos, kurie jaučiasi bejėgiai ir nereikalingi. Autorius pabrėžia, kad net gulėdamas ligos patale žmogus gali būti aktyvus Dievo bendradarbis, savo kančią aukodamas už save ir kitus.
Išsami struktūra ir praktiniai patarimai
Knyga suskirstyta į šešias pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per įvairius ligos patirties etapus:
Kenčiančio Žmogaus Pasaulis: Čia analizuojami ligonį dažnai apninkantys jausmai – vienatvė, nekantrumas, liūdesys ir pagunda skųstis. Autorius siūlo dvasinius vaistus šioms būsenoms įveikti.
Kentėjimo Prasmė: Tai teologinis knygos branduolys, kuriame aiškinama, kaip kančia gali tapti atgailos, nusižeminimo ir meilės mokykla.
Gydytojai ir Vaistai: Ši dalis pabrėžia pagarbą medikų darbui ir mokslo pasiekimams, kartu primenant, kad tikrasis Gydytojas yra Dievas, o medicina – Jo apvaizdos įrankis.
Paguoda ir Sustiprinimas: Ligonis raginamas semtis jėgų iš sakramentų (ypač Išpažinties, Komunijos ir Ligonių patepimo), maldos ir pasitikėjimo Švč. Mergele Marija, tituluojama Ligonių Sveikata.
Šventieji Ligoninėse: Pateikiami įkvepiantys šventųjų pavyzdžiai, tokių kaip šv. Teresėlė, kentėjusi nuo tuberkuliozės, ar šv. Kamilis de Lellis, visą gyvenimą paskyręs ligonių slaugai. Šie pavyzdžiai liudija, kad šventumas pasiekiamas ne apeinant kančią, o ją priimant su meile.
Mirties Artumoje: Paskutinė dalis skirta pasiruošimui susitikti su Kūrėju, pabrėžiant geros mirties svarbą ir viltį amžinajame gyvenime.
Išvados
Kun. Juozo Prunskio „Silpname Kūne...“ – tai klasikinis pastoracinės literatūros pavyzdys. Knyga parašyta paprasta, bet paveikia kalba, gausiai iliustruota trumpomis istorijomis ir šventųjų gyvenimo epizodais. Nors išleista prieš daugelį dešimtmečių, jos turinys neprarado aktualumo. Tai vertingas dvasinis vadovas, galintis suteikti paguodos, vilties ir stiprybės kiekvienam, susiduriančiam su ligos išbandymu, ir primenantis, kad net silpniausiame kūne gali gyventi nepaprastai stipri dvasia.

Skaityti daugiau: SILPNAME KŪNE...

Išsami informacija: Peržiūros: 348

Dr. J. Prunskis

CHICAGO, 1948

Kunigo Juozo Prunskio 1948 metais išleista knyga „Prie Vilties Kryžiaus: Kristaus Kančios Apmąstymai“ yra jaudinantis ir dvasiškai gilus veikalas, kuriame tradicinė Kryžiaus Kelių malda įgauna ypatingą, tautinę prasmę. Parašyta lietuvių išeivijai, gyvenančiai pavergtos Tėvynės ilgesiu, ši knyga tampa ne tik asmeninės maldos vadovu, bet ir dvasinės stiprybės šaltiniu, padedančiu įprasminti visos tautos išgyvenamą kančią.
Struktūra ir meninė dermė
Knygos struktūra remiasi tradicine keturiolikos stočių Kryžiaus Kelio malda. Kiekvienai stočiai skirtas atskiras skyrius, kurį sudaro įžanginė malda, išsamus apmąstymas ir baigiamoji malda. Tekstą organiškai papildo menininko Telesforo Valiaus medžio raižiniai, kurie vizualiai įprasmina kiekvienos stoties dramą ir suteikia leidiniui išbaigtumo bei meninės vertės. Be Kryžiaus Kelio, knygoje taip pat pateikiami apmąstymai apie Septynis paskutiniuosius Kristaus žodžius nuo kryžiaus, Švč. Mergelės Marijos Skausmus, Rožančiaus skausmingąsias paslaptis ir keletas giesmių, paverčiant šį leidinį išsamiu Gavėnios laikotarpio maldynu. Kristaus kančia – Tautos kančios veidrodis
Išskirtinis šios knygos bruožas yra autoriaus gebėjimas Kristaus kančios įvykius tiesiogiai susieti su XX amžiaus vidurio Lietuvos tragedija. Kaip teigia pats autorius įžangos žodyje, jo tikslas – padėti tautiečiams, einantiems „savo kryžiaus kelią“, atrasti prasmę ir viltį Kristaus aukoje. Apmąstymai nėra abstraktūs teologiniai svarstymai; jie kupini skaudžių aliuzijų į sovietinę okupaciją, neteisybę ir pasaulio abejingumą.
Kiekviena stotis tampa proga apmąstyti ne tik asmenines nuodėmes, bet ir tautos likimą:
Pirmojoje stotyje, kur Pilotas, bijodamas minios, neteisingai pasmerkia Jėzų, autorius įžvelgia pasaulio galingųjų politinį konformizmą ir abejingumą mažų tautų likimui.
Jėzaus nešamas kryžius tampa pavergtos Tėvynės, nešančios okupacijos naštą, simboliu.
Veronikos, nušluosčiusios Kristui veidą, gestas primena tylius, bet drąsius paprastų žmonių gailestingumo ir pagalbos darbus priespaudos akivaizdoje.
Tokiu būdu J. Prunskis perkelia istorinį Evangelijos įvykį į skaitytojo realybę, paversdamas maldą giliai asmenišku ir tautiniu išgyvenimu.
Vilties žinia
Nors knygos tematika yra skaudi, jos pagrindinė žinia, atspindėta pačiame pavadinime, yra viltinga. Kryžius čia nėra nevilties ar pralaimėjimo ženklas, o vilties, atpirkimo ir galutinės pergalės prieš blogį simbolis. Per Kristaus kančią autorius veda skaitytoją į Prisikėlimo suvokimą, kuris lietuvių išeivijos sąmonėje neatsiejamai susijęs su tikėjimu, kad ir Lietuva prisikels laisvei.
„Prie Vilties Kryžiaus“ yra daugiau nei maldynas. Tai jautrus ir dvasiškai brandus kūrinys, tapęs dvasine atrama tūkstančiams lietuvių, išblaškytų po pasaulį. Tai knyga, mokanti, kaip asmeninę ir tautos kančią paversti malda, o neviltį – nepalaužiama krikščioniška viltimi.

Skaityti daugiau: Prie Vilties Kryžiaus

Išsami informacija: Peržiūros: 345

Antanas Alekna

KAUNAS 1936

Kunigo Antano Aleknos knyga „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje“, pirmą kartą išleista 1936 metais Kaune, yra monumentalus ir vienas pirmųjų bandymų susisteminti ir plačiajai visuomenei pateikti visą Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorinį kelią. Tai ne tik religinės institucijos kronika, bet ir neatsiejama Lietuvos valstybingumo, kultūros ir tautinės tapatybės raidos istorija.
Knygos struktūra ir apimtis
Autorius savo veikalą suskirstė į keturias pagrindines dalis, kurios chronologiškai apima svarbiausius Lietuvos istorijos etapus:
Nuo Lietuvos pradžios iki Liublino unijos (1569 m.): Šioje dalyje nagrinėjami patys pirmieji krikščionybės žingsniai lietuvių žemėse, karaliaus Mindaugo krikštas, Gedimino ir Algirdo bandymai laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, galutinis Lietuvos krikštas valdant Jogailai ir Vytautui, pirmųjų vyskupijų (Vilniaus ir Žemaičių) įkūrimas ir Bažnyčios kova su Reformacija.
Nuo Liublino unijos iki padalijimų (1795 m.): Šis laikotarpis atskleidžia Kontrreformacijos epochą, jėzuitų ordino veiklą, Vilniaus universiteto įsteigimą ir Bažnyčios, kaip pagrindinio švietimo ir kultūros centro, klestėjimą Abiejų Tautų Respublikoje.
Rusų valdžioje (1795–1918 m.): Tai pati dramatiškiausia ir skaudžiausia knygos dalis, kurioje detaliai aprašoma sisteminga carinės Rusijos politika, nukreipta prieš Katalikų Bažnyčią: vyskupijų naikinimas, vienuolynų uždarymas, 1831 ir 1863 m. sukilimų pasekmės, spaudos draudimas. Šiame kontekste iškyla vyskupo Motiejaus Valančiaus asmenybė ir jo organizuotas pasipriešinimas, pavertęs Bažnyčią pagrindine lietuvybės išsaugojimo tvirtove.
Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1936 m.): Paskutinė dalis skirta Bažnyčios atsikūrimui ir veiklai jau laisvoje valstybėje – Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimui, konkordato su Šventuoju Sostu sudarymui ir Bažnyčios vaidmeniui kuriant modernią Lietuvos visuomenę.
Autoriaus tikslas ir perspektyva
Pratarmėje Antanas Alekna nurodo, kad jo tikslas buvo užpildyti istoriografinę spragą – sukurti vientisą, apibendrinantį veikalą, kuris būtų prieinamas plačiajai visuomenei. Jis meistriškai apjungia ankstesnių istorikų darbus į vientisą pasakojimą, kuriame Bažnyčios istorija neatskiriama nuo tautos likimo. Alekna pabrėžia, kad Bažnyčia Lietuvai buvo ne tik tikėjimo, bet ir vakarietiškos kultūros, švietimo bei tautinės savimonės nešėja. Ypač ryškiai atskleidžiamas Bažnyčios, kaip tautos atramos, vaidmuo carinės priespaudos metais.
Istorinė vertė ir reikšmė
Išleista nepriklausomos Lietuvos klestėjimo laikotarpiu, ši knyga tapo klasikiniu veikalu, formavusiu ištisų kartų istorinę savimonę. Ji vertinga ne tik kaip faktų rinkinys, bet ir kaip savo epochos liudijimas, atspindintis to meto požiūrį į Bažnyčios ir valstybės santykį. Nors šiuolaikinė istoriografija kai kuriuos vertinimus galėtų papildyti, A. Aleknos darbas išlieka nepaprastai svarbiu ir pamatiniu šaltiniu kiekvienam, norinčiam suprasti Katalikų Bažnyčios vaidmenį Lietuvos istorijoje.
Išvados
Antano Aleknos „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje“ – tai ne tik sausa istorinė kronika, o gyvas ir patriotiškas pasakojimas apie instituciją, kuri per šimtmečius buvo neatsiejama Lietuvos dvasinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo dalis. Tai knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas, besidomintis savo tautos praeitimi.

Skaityti daugiau: KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE

Išsami informacija: Peržiūros: 327

BIRUTĖ ŽEMAITYTĖ

Alytus. 1994

...Skaitydami šį alytiškės gydytojos reanimatologės Birutės Žemaitytės dienoraštį, išeisime Meilės mokyklą.
Suvoksime, kad ne imant, o atiduodant save kitiems suteikiama ir patiriama meilė. Išmoksime mylėti žmogų ir patirti laimę dalijant save.
Nuo kančios niekur nepabėgsi: ji mūsų gyvenimo palydovė.
Jei bodėsiesi ja, tapsi pagiežingas ir piktas.
O kas gi tokį mylės?.. Belieka kančią prisiimti su... meile. Kam? Dievui!
Tik Jam, kuris įprasmina visas mūsų dienas: džiaugsmo ir kančios.
Bet tai prieinama tik tikintiesiems.
Laimingi sulaukę šio džiaugsmo bent žemiškojo kelio pabaigoje, bet kur kas laimingesni jį nešęsi per visą gyvenimą savo širdyse: jiems lengviau kentėti, jie moka labiau mylėti ir kitus ta meile apdovanoti.
Pabūkime šioje meilės mokykloje...
Algimantas Žilinskas

Skaityti daugiau: PALYDĖSIU Į TĖVO NAMUS

Išsami informacija: Peržiūros: 325

Vysk. Vincentas Brizgys

Chicego, 1956

Vyskupo Vincento Brizgio knyga „Marija danguje ir žemėje“, išleista 1956 metais „Lietuviškos Knygos Klubo“, yra išsamus ir teologiškai brandus veikalas, skirtas atskleisti Švenčiausiosios Mergelės Marijos gyvenimo ir dvasinio pasaulio paslaptį. Parašyta vieno žymiausių išeivijos teologų, turinčio filosofijos ir kanonų teisės daktaro laipsnius, ši knyga sujungia gilų teologinį išmanymą su nuoširdžiu ir vaikišku pamaldumu savo Dangiškajai Motinai.
Struktūra ir paskirtis
Knyga yra suskirstyta į trisdešimt vieną skyrių, pavadintų „dienomis“, o pabaigoje pateikiamos litanijos ir giesmės Marijos garbei. Tokia struktūra leidžia manyti, kad veikalas buvo sumanytas ne tik kaip vientisas skaitinys, bet ir kaip dvasinių apmąstymų vadovas, skirtas kasdieniam skaitymui, pavyzdžiui, Marijai skirtą gegužės mėnesį.
Autoriaus intencija, atskleista knygos dedikacijoje, yra daugialypė ir giliai susijusi su to meto lietuvių tautos išgyvenimais. Vyskupas Brizgys šį darbą skiria:
Norėdamas padėkoti Švenčiausiajai Mergelei Marijai už jos apsireiškimą Šiluvoje ir buvimą lietuvių širdyse.
Kaip nusižeminusio vaiko meilės ir pagarbos išraišką savo Dangiškajai Motinai.
Kaip maldą už visą lietuvių tautą, kenčiančią vergijoje ir išblaškytą po pasaulį.
Kaip „mažą meilės dovaną“ kiekvienam lietuviui, stiprinančią pasitikėjimą Marija.
Stilius ir turinys
Vyskupo Brizgio rašymo stilius, kaip taikliai pastebėta knygos aplanke, yra „ramus, be ypatingo jausmingumo“, tačiau slepiantis savyje „labai didelę jėgą“. Autorius vengia sentimentalumo ir iškelia Marijos paveikslą, kuris yra „visur stati ir tiesi, nesukniubusi net po savo Sūnaus kryžiumi“.
Knygoje chronologiškai ir tematiškai apžvelgiamas visas Marijos gyvenimas, remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios tradicija ir teologiniais apmąstymais:
Istorinis kontekstas: Skaitytojas supažindinamas su Marijos tėvyne Palestina, jos geografija, istorija ir to meto žydų tautos papročiais bei religinėmis tradicijomis.
Marijos asmuo: Autorius gilinasi į Marijos kilmę, jos tėvų Joakimo ir Onos pamaldumą, vardo prasmę bei jos dvasinį paveikslą. Ypač pabrėžiamas jos nusižeminimas, tikėjimas ir visiškas klusnumas Dievo valiai.
Teologinė reikšmė: Vyskupas Brizgys aiškina svarbiausius mariologijos aspektus – kodėl Evangelijose apie Mariją kalbama taip mažai, jos Nekaltąjį Prasidėjimą, motinystę ir vaidmenį atpirkimo istorijoje. Jis išsamiai paaiškina, kodėl Marija yra ne tik Kristaus, bet ir visų žmonių dvasinė motina.
Žmogiškieji išgyvenimai: Knygoje jautriai atskleidžiami Marijos jausmai – jos džiaugsmai ir skausmai. Ypač paveikiai aprašyta jos kančia Apreiškimo paslapties akivaizdoje, kai Juozapas svarstė ją palikti, ir jos buvimas Kristaus kančios liudininke.
Apibendrinimas
„Marija danguje ir žemėje“ yra vertingas ir pamatinis veikalas lietuvių mariologinėje literatūroje. Tai ne tik pamaldumo knyga, bet ir solidus teologinis traktatas, parašytas suprantamai kiekvienam tikinčiajam. Vyskupas Vincentas Brizgys sukuria išbaigtą, pagarbų ir teologiškai gilų Marijos portretą, kuriame ji atsiskleidžia ne tik kaip Dangaus Karalienė, bet ir kaip žemiška motina, išgyvenusi žmogiškus džiaugsmus ir kančias. Ši knyga yra svarbus dvasinio paveldo dokumentas, atspindintis giliausią lietuvių tautos meilę ir pasitikėjimą savo Dangiškąja Motina.

Skaityti daugiau: Marija danguje ir žemėje

Išsami informacija: Peržiūros: 324

DR. ANTANAS KUČAS

Chicago 1979

Ši knyga, „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius: Gyvosios Krikščionybės Apaštalas“, parašyta Dr. Antano Kučo, yra išsami ir kruopščiai dokumentuota vienos ryškiausių XX a. Lietuvos Bažnyčios asmenybių biografija. Knyga ne tik atskleidžia sudėtingą arkivyskupo gyvenimo kelią, bet ir plačiai nušviečia to meto istorinį, politinį bei religinį kontekstą, kuriame jam teko gyventi ir veikti.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra chronologiškai suskirstyta į skyrius, nuosekliai vedančius skaitytoją per svarbiausius arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus gyvenimo etapus:
Jaunystė ir išsilavinimas: Autorius detaliai aprašo sunkią arkivyskupo vaikystę Lūginės kaime, netoli Marijampolės, ankstyvą tėvų netektį ir ligos paženklintus metus. Nepaisant visų sunkumų, atsiskleidžia jaunuolio atkaklumas ir troškimas siekti mokslo, pradedant Marijampolės gimnazija ir baigiant studijomis Kielcų bei Varšuvos seminarijose, Petrapilio Dvasinėje Akademijoje ir galiausiai Friburgo universitete Šveicarijoje. Šis laikotarpis parodo jo intelektualinį brendimą ir gilų dvasinį pamatą.
Kunigiška veikla ir Marijonų atnaujinimas: Grįžęs po studijų, kunigas Matulevičius pasižymėjo kaip gabus sociologijos ir teologijos profesorius Petrapilio Akademijoje. Tačiau vienas svarbiausių jo gyvenimo darbų – merdinčios Marijonų Vienuolijos atnaujinimas. Knygoje išsamiai nušviečiamos jo pastangos slapta, carinės Rusijos priespaudos sąlygomis, prikelti vienuoliją, suteikiant jai naujus, moderniems laikams pritaikytus įstatus ir veiklos kryptį.
Vyskupavimas audringame Vilniuje: 1918 m., sudėtingu Lietuvai ir Lenkijai istoriniu metu, Jurgis Matulevičius buvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Autorius, remdamasis paties arkivyskupo dienoraščiais ir laiškais, atskleidžia milžiniškus iššūkius: besikeičiančias okupacines valdžias (vokiečių, bolševikų, lenkų), tautinių konfliktų įtampą ir nuolatinius politinius spaudimus. Nepaisant visko, arkivyskupas išliko tvirtas savo, kaip ganytojo, pozicijoje, stengdamasis vienodai tarnauti visų tautybių tikintiesiems – lietuviams, lenkams ir gudams. Ši knygos dalis ypač vertinga, nes atskleidžia jo, kaip diplomato ir taikytojo, savybes.
Apaštališkasis Vizitatorius ir Lietuvos Bažnytinės Provincijos įkūrėjas: 1925 m. pasitraukęs iš Vilniaus vyskupo pareigų, arkivyskupas Matulevičius popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas Apaštališkuoju Vizitatoriumi Lietuvai. Ši misija buvo vainikuota Lietuvos Bažnytinės Provincijos įsteigimu 1926 m. ir konkordato su Šventuoju Sostu paruošimu. Tai buvo istorinis įvykis, įtvirtinęs Lietuvos Katalikų Bažnyčios savarankiškumą.
Autoriaus stilius ir šaltiniai
Dr. Antanas Kučas parašė ne panegiriką, o išsamų mokslinį veikalą. Knyga pasižymi kruopščiu darbu su šaltiniais. Autorius plačiai naudojosi paties arkivyskupo rašytiniu palikimu – jo dvasiniu dienoraščiu, laiškais, oficialiais raštais. Bibliografijoje nurodomi gausūs archyviniai šaltiniai, kas suteikia knygai didelį istorinį svorį ir patikimumą.
Išvados
Tai fundamentali biografija, būtina kiekvienam, besidominčiam ne tik arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus asmenybe, bet ir sudėtinga XX a. pradžios Lietuvos istorija. Knyga atskleidžia nepaprasto dvasininko, intelektualo, diplomato ir lyderio portretą, kuris sugebėjo išlikti tvirtas moralinis autoritetas pačių didžiausių istorinių audrų sūkuryje. Tai pasakojimas apie žmogų, kurio gyvenimo šūkis „Nugalėk blogį gerumu“ (Vince malum in bono) buvo ne tik žodžiai, bet ir kasdienė jo veiklos realybė.

Skaityti daugiau: ARKIVYSKUPAS JURGIS MATULAITIS MATULEVIČIUS

Išsami informacija: Peržiūros: 319

Mons. Dr. Pr. Olgiati

South Boston,1944

Knygos Apžvalga: „Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“
Gilus dvasinis vadovas, kviečiantis į visapusį atsidavimą „Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ – tai 1944 m. jėzuitų leidyklos išleistas veikalas. Ši knyga yra gilus ir aistringas kvietimas Lietuvos katalikams ne paviršutiniškai, o visa savo esybe priimti pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Išleista Bostone, leidinys buvo skirtas ganytojiškai ugdyti tikinčiuosius, ypač tuos, kurie atsidūrė toli nuo tėvynės.
Knygos autorius iškelia esminę problemą – daugelis tikinčiųjų šį pamaldumą supranta fragmentiškai. Jis teigia, kad pamaldumas Jėzaus Širdžiai dažnai susiaurinamas iki kelių praktikų, tokių kaip devynių pirmųjų mėnesio penktadienių laikymasis ar paveikslų laikymas namuose. Pasak autoriaus, nors šios praktikos yra geros, be gilesnės, jas gaivinančios dvasios, jos tėra „išviršiniai organizmo nariai“, kuriems trūksta sielos.
Veikale pabrėžiama, kad tikrasis pamaldumas Jėzaus Širdžiai yra „kažkas didingo, be galo didingo“ , prilygstantis pačiam pasaulio atpirkimo darbui. Autorius, remdamasis šv. Margaritos Marijos Alacoque ir kitų mistikų raštais, šį pamaldumą pristato kaip „paskutinę Jo meilės pastangą“ padėti žmonėms ir išvaduoti juos „iš šėtono karalystės“. Šis dvasinis kelias apibūdinamas kaip atsakas į moderniųjų laikų iššūkius – protestantizmą, racionalizmą ir ypač jansenizmą, kuris, pasak autoriaus, atšaldė sielas ir atitolino jas nuo Jėzaus.
Knygoje išskiriami trys esminiai tikrojo pamaldumo bruožai:
Jėzaus karalystės visuotinumas: Tai siekis, kad Kristaus meilės karalystė įsiviešpatautų ne tik kiekvieno žmogaus širdyje, bet ir visoje visuomenėje bei tautose.
Asmeninis pasiaukojimas: Pamaldumas reikalauja ne tik maldų, bet ir aktyvaus „apaštalavimo visomis jo formomis“ – malda, pavyzdžiu, pareigų atlikimu ir net kančia, siekiant atlyginti už paniekintą Dievo meilę. Tai yra dvasinė kova, kurioje tikintysis seka „Švenčiausios Jėzaus Širdies vėliava“.
Meilės idealas: Priešingai nei „šaltas bei abstraktus racionalistų“ intelektualizmas, šis pamaldumas yra grįstas meile – tylia, pasiaukojančia ir galiausiai nugalinčia. Penktadienis, kaip Kristaus kančios diena, yra išskiriamas kaip ypatinga „Meilės diena“.
Praktinėje dalyje autorius pabrėžia vidinio gyvenimo svarbą, kuris yra tikrojo pamaldumo pagrindas. Siūlomos konkrečios priemonės šiam gyvenimui ugdyti:
Rytmetinis pasiaukojimas: Kasdienis savo minčių, darbų ir kančių paaukojimas Jėzaus Širdžiai, kuris visai dienai suteikia antgamtinę prasmę.
Nuolatinis atsinaujinimas: Siūloma dažnai dienos metu atnaujinti savo pasiaukojimą trumpais kreipiniais, kad kiekvienas veiksmas būtų vertas „Švenčiausios Jėzaus Širdies antspaudo“.
Šeimos pasiaukojimas: Pateikiamas detalus šeimos pasiaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai aktas, pabrėžiant jo svarbą krikščioniškų dorybių puoselėjimui namuose.
Maldos Apaštalavimas: Išsamiai aprašoma „Promotorių“ veikla – savanorių, kurie įsipareigoja platinti pamaldumą, burti narius ir organizuoti bendras maldas bei susirinkimus.
„Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ yra ne tik maldynas, bet ir dvasinės kovos vadovas. Parašytas Antrojo pasaulinio karo metu, jis atspindi laikmečio dvasią, kviesdamas į „naują visuomenės prisikėlimą“ per meilę ir atsidavimą. Šis veikalas išlieka vertingas kaip gilus ir išsamus gidas, atskleidžiantis pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai teologinį ir praktinį turtingumą, ir liudija apie Lietuvos katalikų dvasinius ieškojimus sudėtingu istoriniu laikotarpiu.

Skaityti daugiau: JĖZAUS ŠIRDIS IR MŪSŲ LAIKAI

Išsami informacija: Peržiūros: 318

STASYS YLA

Torontas 1964

Stasio Ylos knygos „Dievas Sutemose“ apžvalga
Stasio Ylos knyga „Dievas Sutemose“ – tai gili ir novatoriška psichologinė religinių krizių ir dvasinių kelionių analizė, nagrinėjanti Lietuvos inteligentijos gyvenimą XX amžiaus pirmoje pusėje. Knyga, išleista 1964 metais, išaugo iš straipsnių serijos, spausdintos savaitraštyje „Tėviškės Žiburiai“. Joje gilinamasi į sudėtingus garsių Lietuvos asmenybių dvasinius gyvenimus, atskleidžiant asmenines kovas, dažnai slypėjusias už viešų fasadų.
Knygos turinys ir pagrindinės temos
Pagrindinė Ylos tezė – inteligentijos „netikėjimas“ buvo sudėtingas reiškinys, kuris skyrėsi nuo paprastų žmonių gilaus ir paprasto tikėjimo. Autorius teigia, kad intelektualų abejones dažnai lėmė to meto mados, tokios kaip pozityvizmas ir socializmas, asmeninės patirtys ir intelektinis išdidumas, dėl kurio buvo sunku priimti tikėjimo dogmas ir autoritetą.
Knyga struktūrizuota kaip atvejo studijų rinkinys arba „asmenybių galerija“, kurioje Yla, remdamasis asmeniniais susitikimais, istoriniais šaltiniais ir liudijimais, nagrinėja religinius lūžius (religiniai lūžiai) žymių lietuvių gyvenime. Knygos struktūra atskleidžia įvairias tikėjimo ir abejonių briaunas:
Netikėjimo ištakos: Yla nagrinėja netikėjimo šaknis, siejamas su ateizmo „mada“ tarp kaimo šviesuolių , politinių judėjimų, tokių kaip socializmas ir komunizmas, įtaka ir neigiamomis asmeninėmis patirtimis su dvasininkais, kurios galėjo atstumti žmones nuo Bažnyčios.
Susitikimas su tikėjimu: Knygoje pateikiamos istorijos, kaip asmeniški ir žmogiški susitikimai su dvasininkais griovė išankstinius nusistatymus. Ryškus pavyzdys – chirurgo Vlado Kuzmos istorija, kurio profesinis bendravimas su kunigu lėmė gilų asmeninį virsmą. Tikėjimas šeimoje: Atskiras skyrius skirtas religinei dinamikai mišriose šeimose, kur, pasak Ylos, žmonos dažnai prisitaikydavo prie vyrų netikėjimo. Venclauskių šeima išskiriama kaip unikali išimtis, kurioje gilus katalikiškas tikėjimas ir pasaulietiškas, socialistinis požiūris egzistavo greta.
Asmenybių portretai: Knygos branduolį sudaro išsamūs asmeniniai pasakojimai ir analizės apie tokias asmenybes kaip Jonas Biliūnas, kuris atgavo tikėjimą gyvenimo pabaigoje; Antanas Smetona, kurio tikėjimas buvo glaudžiai susijęs su klasikine filosofija ir tautinėmis tradicijomis; Vincas Krėvė, kurio dvasinė kelionė buvo nuolatinis svyravimas tarp tikėjimo ir abejonių ; ir daugelis kitų, įskaitant Vincą Čepinskį, Mykolą Biržišką, Julių Gravrogką bei Vladą Pūtvį-Putvinskį.
Autoriaus tikslas ir perspektyva
Stasys Yla, pats būdamas profesorius ir dvasininkas, turėjo aiškų tikslą. Pats autorius nurodo tris savo darbo motyvus: pirma, pateikti istorinį liudijimą; antra, atlikti psichologinę tautos religinių lūžių analizę; trečia, broliškai padėti tiems, kurie ieško Dievo ir susiduria su sunkumais. Knyga parašyta iš katalikų dvasininko ir profesoriaus perspektyvos, kurioje „sutemos“ simbolizuoja dvasinės krizės ir abejonių būseną, iš kurios žmogus yra kviečiamas žengti į tikėjimo šviesą.
Apibendrinimas
„Dievas Sutemose“ yra unikalus ir vertingas veikalas Lietuvos literatūroje. Jis siūlo jautrų ir žmogišką žvilgsnį į dvasines kovas kartos, kuri formavo modernią Lietuvą. Yla sugeba peržengti paviršutiniškas „tikinčiojo“ ir „ateisto“ etiketes ir pateikia gilius psichologinius portretus žmonių, kurių viešas gyvenimas dažnai slėpė sudėtingą vidinę paiešką.
Knyga yra nepamainomas šaltinis istorikams, teologams, Lietuvos literatūros ir kultūros studentams bei visiems, besidomintiems tikėjimo ir abejonių psichologija. Tai jaudinantis sudėtingo tarpo tarp abejonės ir tikėjimo lietuvio sieloje tyrinėjimas.

Skaityti daugiau: DIEVAS SUTEMOSE

Išsami informacija: Peržiūros: 317

KUN. JUOZAS PRUNSKIS

PUTNAM, 1957

Knygos apžvalga: Kun. Dr. Juozo Prunskio „Aukštyn širdis!“
Kunigo daktaro Juozo Prunskio knyga „Aukštyn širdis!“, išleista 1957 metais leidyklos „Immaculata Press“, yra įkvepiantis dvasinių apmąstymų ir pamokančių pasakojimų rinkinys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. Kaip ir pats pavadinimas, visa knygos dvasia kviečia pakelti akis ir mintis nuo kasdienybės rūpesčių į amžinąsias vertybes, ieškoti gyvenimo prasmės ir stiprinti tikėjimą.
Struktūra ir turinys
Knyga nėra vientisas teologinis veikalas, o greičiau mozaika, sudaryta iš trumpų, lengvai skaitomų skyrelių, sugrupuotų į temines dalis, tokias kaip „Ar mes žinome, kur skubame?“ , „Didieji žmonės ir religija“ , „Šventųjų pėdomis“ bei „Meilė ir draugiškumas“.
Autoriaus metodas, kaip jis pats paaiškina įžanginiame žodyje, remiasi įsitikinimu, kad pavyzdžiai iš šventųjų ir kitų herojiškų asmenų gyvenimo daro gilų ir ilgalaikį įspūdį. Kiekvienas skyrelis yra sutelktas ties viena pagrindine mintimi, kurią autorius iliustruoja pasitelkdamas:
Istorijas iš šventųjų gyvenimo: pasakojama apie šv. Bernardą, šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Tomą Morą ir daugelį kitų, pabrėžiant ne tik jų didžius darbus, bet ir žmogiškąsias savybes.
Istorinių asmenybių pavyzdžius: knygoje minimi Aleksandras Didysis , Napoleonas , Abraomas Linkolnas ir Jurgis Vašingtonas, kurių gyvenimo epizodai naudojami moralinėms pamokoms perteikti.
Garsių menininkų ir mokslininkų liudijimus: autorius cituoja arba pasakoja apie tokius žmones kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis , Johanas Volfgangas fon Gėtė , Luji Pasteras ir Nobelio premijos laureatus, pavyzdžiui, Aleksį Karelį (Alexis Carrel), siekdamas parodyti, kad tikėjimas ir intelektas ne prieštarauja vienas kitam.
Paprastus gyvenimo nutikimus ir alegorijas: J. Prunskis nevengia paprastų, tačiau paveikių pasakojimų apie kunigus, gydytojus, kareivius ar paprastus žmones, kurių patirtys atspindi gilesnes dvasines tiesas.
Pagrindinės temos
Visą knygą persmelkia kelios esminės temos:
Prasmingas gyvenimas: autorius nuolat skatina skaitytoją susimąstyti apie savo gyvenimo tikslą, perspėja apie pavojų „lėkti ir skubėti“ nežinant krypties. Galutinis tikslas, pasak jo, yra patikti Dievui, nes tuomet „visa kita bus gerai“.
Tikėjimo svarba kasdienybėje: tikėjimas vaizduojamas ne kaip abstrakti teorija, o kaip praktinis kelrodis ir stiprybės šaltinis. Pabrėžiama maldos , Šventojo Rašto skaitymo ir Bažnyčios mokymo reikšmė.
Artimo meilė ir geri darbai: pabrėžiama pareiga ne tik pačiam eiti išganymo keliu, bet ir „kitus stengtis palenkti į gerą“. Krikščionybė pristatoma kaip aktyvios meilės ir tarnystės religija.
Kančios ir mirties įprasminimas: knygoje dažnai paliečiama mirties tema, tačiau ne kaip bauginanti pabaiga, o kaip perėjimas į amžinybę, kurį krikščionybė padeda pasitikti ramiai ir su viltimi.
Paskirtis ir stilius
„Aukštyn širdis!“ parašyta aiškia, paprasta ir pastoracine kalba, orientuota į eilinį tikintįjį. Autorius vengia sudėtingų teologinių svarstymų, vietoj to pasirinkdamas trumpus, įsimenančius pasakojimus, kurie veikia skaitytojo jausmus ir skatina dvasinius apmąstymus. Knygos leidybą finansiškai parėmė Agnietė Gilienė , norėdama pagerbti savo velionio vyro Antano Gilio atminimą, kas knygai suteikia ir asmeninio pamaldumo atspalvį.
Apibendrinimas
Tai dvasinės stiprybės ir įkvėpimo knyga, kuri, nors ir parašyta daugiau nei prieš pusę amžiaus, nepraranda savo aktualumo. Ji tarnauja kaip puikus priminimas apie amžinąsias vertybes ir krikščioniško gyvenimo pagrindus. Dėl savo trumpos ir aiškios skyrelių struktūros, ji puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymams. Tai veikalas, kuris, atitinkamai pagal savo pavadinimą, iš tiesų geba pakelti širdį ir dvasią.

Skaityti daugiau: AUGŠTYN ŠIRDIS

Išsami informacija: Peržiūros: 311

Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

BROOKLYN, N.Y. — 1971

1971 metais Brukline, Niujorke, išleista Tėvo pranciškono ir istoriko Viktoro Gidžiūno, O.F.M., monografija „Trečiasis Šv. Pranciškaus Ordinas“ yra išskirtinis veikalas Lietuvos bažnytinės istoriografijos panoramoje. Knyga, pasirodžiusi minint 750-ąsias ordino įkūrimo metines, peržengia proginio leidinio ribas ir tampa fundamentaliu tyrimu, apimančiu pasauliečių pranciškonų judėjimo ištakas, teologinius pagrindus ir istorinę raidą, ypatingą dėmesį skiriant jo vaidmeniui Lietuvos istorijoje ir lietuvių išeivijos gyvenime.
Autoriaus žodyje T. V. Gidžiūnas atskleidžia, kad šios knygos genezė – tai išplėstas enciklopedinis straipsnis, parengtas „Lietuvių Enciklopedijai“. Autoriaus tikslas yra dvejopas: pirma, pademonstruoti pranciškoniškosios dvasios universalumą ir nesenstantį aktualumą, antra, atskleisti gilų ir dažnai dramatišką Trečiojo ordino pėdsaką Lietuvos tautos religiniame, kultūriniame ir net politiniame gyvenime. Jis kreipiasi į „Mielą šv. Pranciškaus dvasios Sekėją“, pabrėždamas, kad ordinas buvo gyvybiškai svarbus išlaikant tikėjimą ir lietuvybę „rusų carų vergijos laikais“ ir aktyviai dalyvavo „pavergtos Tėvynės vadavime“ išeivijoje.
Šis tiesioginis kreipinys ir istoriniai akcentai atskleidžia, kad veikalas turi būti vertinamas ne tik kaip akademinis tyrimas, bet ir kaip specifinio laikotarpio – Šaltojo karo – lietuvių diasporos intelektualinis produktas. Knyga atlieka dvejopą funkciją. Viena vertus, tai yra istorinės atminties išsaugojimo aktas. Laikotarpiu, kai sovietų okupuotoje Lietuvoje religinių organizacijų istorija buvo nutylima arba falsifikuojama, T. V. Gidžiūnas kruopščiai dokumentuoja ir įamžina vienos svarbiausių pasauliečių katalikų institucijų istoriją. Kita vertus, tai yra pastoracinis ir tapatybės formavimo įrankis, skirtas išeivijos bendruomenei. Pasakodamas apie tretininkų ištvermę, pasiaukojimą ir indėlį į tautos išlikimą, autorius pateikia įkvepiantį pavyzdį ir dvasinio bei kultūrinio atsparumo modelį bendruomenei, gyvenančiai toli nuo Tėvynės. Ši dvejopa – istoriografinė ir pastoracinė-tapatybinė – veikalo prigimtis yra esminis raktas, leidžiantis suprasti jo struktūrą, toną ir istorinę reikšmę.
Teologiniai ir istoriniai pamatai: Šv. Pranciškaus aktualumo analizė Knygos įžanginė dalis yra skirta ne tik Šv. Pranciškaus Asyžiečio biografijai ir XIII amžiaus socialiniam bei religiniam kontekstui nušviesti, bet ir fundamentaliam teologiniam teiginiui pagrįsti: pranciškoniškoji dvasia yra amžinai aktuali. T. V. Gidžiūnas metodiškai konstruoja argumentą, kad pranciškoniškasis idealas, apimantis neturtą, nuolankumą, brolišką meilę ir klusnumą Bažnyčiai, yra universalus atsakas į bet kurios epochos dvasines ir socialines krizes. Autorius pabrėžia, kad Šv. Pranciškus pasauliui pasirodė kaip alter Christus – antrasis Kristus – ir jo pasiūlytas kelias yra ne kas kita, kaip radikalus grįžimas prie Evangelijos.
Siekdamas pagrįsti šį teiginį XX amžiaus kontekste, T. V. Gidžiūnas pasitelkia popiežiaus Pauliaus VI autoritetą, cituodamas jo kalbą, kurioje patvirtinamas pranciškoniškumo aktualumas moderniam pasauliui, pernelyg susirūpinusiam „ekonominiais reikalais“. Taip pranciškoniškas neturtas pateikiamas kaip atsakas į materializmą, broliška meilė – kaip vaistas nuo socialinių konfliktų ir susvetimėjimo, o klusnumas – kaip priešnuodis individualizmui ir autoritetų krizei.
Ši apologetinė veikalo dalis įgyja ypatingą prasmę, kai yra vertinama atsižvelgiant į Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) kontekstą. Susirinkimas iš naujo suformulavo Bažnyčios požiūrį į pasaulį ir ypač pabrėžė „visuotinį pašaukimą į šventumą“, akcentuodamas, kad ne tik dvasininkai ir vienuoliai, bet ir kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas siekti krikščioniškos tobulybės savo gyvenimo luome. Būtent pasauliečių vaidmens Bažnyčios misijoje iškėlimas tapo vienu iš kertinių Susirinkimo akcentų.
T. V. Gidžiūno argumentacija tobulai atliepia šią pokoncilinę dvasią. Jo nuolatinis pabrėžimas, kad „šv. Pranciškaus dvasios vaiku gali būti ir gyvendamas pasaulyje“, ir kad Trečiasis ordinas yra būtent tam sukurtas kelias, yra ne tik istorinis faktas, bet ir giliai pastoralinis teiginys, suformuluotas Vatikano II Susirinkimo dvasia. Taigi, knygos įžanga nėra vien hagiografinis pasakojimas. Tai yra teologiškai pagrįsta argumentacija, naudojanti istorinę Šv. Pranciškaus figūrą tam, kad patvirtintų ir išpopuliarintų pokoncilinį pasauliečių dvasingumo modelį savo skaitytojams – lietuvių išeivijos bendruomenei. Šv. Pranciškus ir jo įkurtas pasauliečių ordinas pateikiami kaip istoriškai patikrintas ir Bažnyčios autoritetu patvirtintas atsakymas į modernaus krikščionio klausimą: kaip gyventi šventai pasaulyje, jo neatmetant, bet jį perkeičiant.
Kanoninė ir struktūrinė apžvalga: Trečiojo Ordino prigimtis ir raida Savo veikale T. V. Gidžiūnas skiria didelį dėmesį kanoninei ir struktūrinei Trečiojo ordino prigimčiai, siekdamas įrodyti, kad tai nėra tiesiog eilinė maldinga draugija, o tikras, Bažnyčios teisiškai pripažintas ordinas, pritaikytas pasauliečiams. Autorius detaliai analizuoja ordino regulos raidą, išskirdamas tris esminius etapus, kurie atspindi ne tik pačios institucijos, bet ir visos Bažnyčios požiūrio į pasauliečių vaidmenį evoliuciją.
Pirmasis etapas siejamas su pirmąja regula (1221 m.), kurią, kaip teigiama, įkvėpė pats Šv. Pranciškus ir patvirtino popiežius Honorijus III. Ši ankstyvoji regula, kurios turinys iš dalies išlikęs Šv. Pranciškaus „Laiške visiems tikintiesiems“, pabrėžė asmeninę atgailą, pamaldumą ir atsiribojimą nuo pasaulietinių konfliktų. Tokie nurodymai, kaip draudimas nešioti ginklus ar duoti iškilmingas priesaikas, atspindėjo viduramžių pasauliečių troškimą gyventi beveik vienuolišką gyvenimą, nepaliekant savo šeimų ir profesijų. Tai buvo radikalus bandymas perkelti evangelinius patarimus į kasdienį pasauliečio gyvenimą.
Antrasis, institucionalizacijos, etapas prasidėjo su popiežiaus Mikalojaus IV regula (1289 m.). Šis dokumentas, kurį T. V. Gidžiūnas išsamiai aprašo, suteikė ordinui aiškią teisinę struktūrą, formalizavo narystės sąlygas, įvedė privalomas kanonines valandas (arba jų atitikmenį maldomis) ir, svarbiausia, įtvirtino glaudų ryšį su Pirmuoju pranciškonų ordinu, kurio nariai buvo paskirti tretininkų vizitatoriais. Ši regula rodo, kaip Bažnyčios hierarchija perėmė populiaraus ir stichiškai plintančio judėjimo globą, siekdama užtikrinti jo doktrininį grynumą ir organizacinį tvarumą.
Trečiasis, modernizacijos, etapas yra susijęs su popiežiaus Leono XIII regula (1883 m.). Ši reforma, įvykdyta socialinių ir politinių XIX amžiaus iššūkių akivaizdoje, yra bene reikšmingiausia ordino adaptacija. T. V. Gidžiūnas pabrėžia, kad Leonas XIII siekė paversti Trečiąjį ordiną savo socialinės reformos įrankiu. Dėl to buvo sušvelnintos griežtos viduramžių atgailos praktikos (pvz., ilgi pasninkai), atsisakyta anachronistinių draudimų (pvz., nešioti ginklus), o vietoj matomo vienuoliško abito įvesti kuklesni simboliai – škaplieriai ir juostelė. Svarbiausia, kad buvo iškeltas aktyvaus apaštalavimo ir socialinės tarnystės idealas, skatinant tretininkus aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir jį pertvarkyti pagal krikščioniškus principus.
Ši evoliucija rodo, kaip pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje keitėsi: nuo atgailautojų, siekiančių asmeninio šventumo imituojant vienuolius (XIII a.), per organizuotos ir prižiūrimos brolijos narius (XIV a.), iki aktyvių socialinės pertvarkos agentų, Bažnyčios „armijos“ pasaulyje (XIX–XX a.). T. V. Gidžiūno pateikta regulų analizė yra ne tik kanoninės teisės istorija, bet ir gili įžvalga į besikeičiančią pasauliečių vietą Kristaus Kūne.
Istorinis naratyvas: Trečiojo Ordino kelias per amžius Po išsamios struktūrinės analizės, T. V. Gidžiūnas pereina prie chronologinio pasakojimo apie Trečiojo ordino istorinę raidą nuo XIII amžiaus iki XX amžiaus pradžios. Ši veikalo dalis yra sukonstruota kaip didingas epas, kuriame atsiskleidžia cikliškas istorijos modelis: spartus augimas ir klestėjimas, po kurio seka išbandymų ir nuosmukio laikotarpiai, o galiausiai – dvasinis atgimimas ir naujas pakilimas.
XIII amžius vaizduojamas kaip ordino „aukso amžius“, kai, įkvėptas paties Šv. Pranciškaus pavyzdžio, judėjimas sparčiai išplito po visą krikščioniškąją Europą. Autorius pabrėžia ordino universalumą, į jo eiles įtraukdamas karalius (Šv. Liudvikas IX, Šv. Ferdinandas III), karalienes (Šv. Elzbieta Vengrė), didikus, mokslininkus ir paprastus žmones. Šis laikotarpis pasižymėjo ne tik narių gausa, bet ir didžiuliu socialiniu poveikiu – tretininkai gynė Bažnyčią nuo imperatoriaus Frydricho II užmačių, steigė ligonines ir prieglaudas, tapdami aktyviais gailestingumo darbų vykdytojais.
XIV amžius aprašomas kaip sunkių išbandymų metas. Didžioji Vakarų schizma, maras ir dvasinis Pirmojo ordino nuosmukis neigiamai paveikė ir tretininkus. Sunkiausias smūgis buvo nepagrįstas ordino sutapatinimas su eretiškais judėjimais, tokiais kaip beginai ir fratičeliai, dėl ko kai kurie vyskupai net uždraudė tretininkų susirinkimus. Tačiau, T. V. Gidžiūno teigimu, popiežių (Klemenso V, Jono XXII) parama padėjo ordinui atlaikyti šmeižto kampaniją ir amžiaus pabaigoje vėl atsigauti.
XV amžius vaizduojamas kaip atgimimo laikotarpis, glaudžiai susijęs su pranciškonų observantų reformos judėjimu. Tokie šventieji kaip Jonas Kapistranas ir Koleta ne tik reformavo Pirmąjį ir Antrąjį ordinus, bet ir aktyviai gaivino Trečiąjį ordiną, kuris vėl suklestėjo visoje Europoje.
XVI amžius – tai protestantizmo sukeltos krizės metas. Reformacijos nusiaubtuose kraštuose ordinas beveik išnyko. Tačiau T. V. Gidžiūnas randa ir šviesiąją pusę – ordinas suklestėjo Ispanijoje, Portugalijoje ir jų kolonijose Naujajame Pasaulyje bei Azijoje. Pranciškonų misionieriai atnešė Trečiąjį ordiną Amerikos indėnams ir filipiniečiams, o Japonijoje persekiojimų metu net 17 tretininkų tapo kankiniais.
XVII amžius vėl apibūdinamas kaip klestėjimo laikotarpis, o XVIII amžius – kaip naujų persekiojimų metas, šįkart iš Apšvietos idėjų paveiktų absoliutinių monarchijų (pvz., Juozapo II Austrijoje) ir Prancūzijos revoliucijos pusės.
Šis cikliškas pasakojimas, kuriame nuolat pabrėžiamas šventųjų narių pavyzdys, atlieka didaktinę funkciją. Istorija pateikiama ne kaip neutralus faktų rinkinys, o kaip dvasinės kovos arena, kurioje pranciškoniškasis idealas, nepaisant visų išorinių ir vidinių sunkumų, nuolat įrodo savo gyvybingumą ir galiausiai triumfuoja. Toks naratyvas turėjo įkvėpti ir sustiprinti išeivijos skaitytoją, parodant, kad dabartiniai sunkumai (sovietinė okupacija) yra tik dar vienas išbandymas ilgoje ir garbingoje ordino istorijoje, po kurio neišvengiamai ateis atgimimas.
Trečiasis Ordinas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir carinės priespaudos metais: Tautiškumo ir tikėjimo bastionas Išskirtinę ir bene vertingiausią T. V. Gidžiūno knygos dalį sudaro skyriai, skirti Trečiojo ordino istorijai Lietuvoje. Čia autorius, remdamasis istoriniais šaltiniais ir pranciškonų kronikomis, atskleidžia unikalų šio pasauliečių judėjimo vaidmenį, ypač dramatišku carinės priespaudos laikotarpiu.
Ordino pradžia Lietuvoje siejama su pačių pranciškonų atvykimu. Jau XIII amžiuje kaimyninėse žemėse veikė tretininkų kongregacijos, o įsikūrus vienuolynams Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (Vilniuje, Kaune, Lydoje ir kitur), aplink juos natūraliai būrėsi pamaldūs pasauliečiai. Autorius kelia hipotezę, kad pirmaisiais tretininkais galėjo būti patys didieji kunigaikščiai – Jogaila ir Kazimieras Jogailaitis, taip pabrėždamas glaudų ordino ryšį su valstybės elitu. Iki Lietuvos padalijimų tiek konventualų, tiek vėliau atvykusių observantų (bernardinų) globoje tretininkų kongregacijos klestėjo visoje LDK, tapdamos svarbia parapinio gyvenimo dalimi.
Tačiau esminė ordino transformacija įvyko po 1863 metų sukilimo, kai carinė valdžia, siekdama palaužti lietuvių tautinį ir religinį atsparumą, uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis ir panaikino beveik visus vienuolynus. Šiomis aplinkybėmis Trečiasis ordinas iš pamaldžios brolijos virto organizuotu nacionalinio pasipriešinimo tinklu. T. V. Gidžiūnas įtikinamai parodo, kaip iš tretininkų, netekusių savo dvasinių vadovų pranciškonų, globos ėmėsi įžvalgūs dieceziniai dvasininkai, pirmiausia – Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jis suprato, kad plačiai paplitęs, disciplinuotas ir giliai motyvuotas tretininkų tinklas yra ideali priemonė draudžiamos spaudos platinimui.
Autorius pateikia gausybę konkrečių pavyzdžių, iliustruojančių šį unikalų reiškinį. Kunigas Martynas Sidaravičius Suvalkijoje organizavo „Neperstojančiai Vaikščiojančias Žygūnes“ – ištisą tinklą moterų tretininkių, kurios ne tik platino knygas, bet ir rinko lėšas jų leidybai. Kalvarijoje veikė vadinamasis „davatkynas“, savotiškas pasauliečių tretininkių sambūris, kurio vadovė Agota Zigmantaitė tapo legendine knygneše, visos Dzūkijos spaudos platintojų motina. Žemaitijoje kunigai Leonardas Tarvydas, Feliksas Rudokas, Antanas Vytartas ir kiti sistemingai telkė tretininkus šiam pavojingam, bet gyvybiškai svarbiam tautos išlikimui darbui.
Šis istorinis etapas atskleidžia esminį lūžį. Iki tol buvęs pirmiausia asmeninio šventumo siekimo keliu, carinės priespaudos sąlygomis Trečiasis ordinas Lietuvoje įgavo naują, tautinę-politinę, dimensiją. Religinis įsipareigojimas neatsiejamai susiliejo su patriotizmu. Būti geru kataliku tretininku reiškė būti ir aktyviu kovotoju už lietuvišką žodį ir tautinę tapatybę. Išorinis spaudimas ne sunaikino, o, priešingai, sutelkė ir perkeitė ordiną, paversdamas jį vienu iš svarbiausių pasyviojo pasipriešinimo ramsčių. T. V. Gidžiūno nuopelnas yra tas, kad jis pirmasis taip išsamiai ir sistemiškai atskleidė šį unikalų tretininkų-knygnešių fenomeną, įtvirtindamas jį Lietuvos istoriografijoje kaip neatsiejamą tautinio atgimimo dalį.
Atgimimas Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940): Institucionalizacija ir veiklos kryptys
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Trečiasis ordinas iš pogrindinės, decentralizuotos struktūros transformavosi į vieną masiškiausių ir geriausiai organizuotų katalikiškų pasauliečių judėjimų šalyje. T. V. Gidžiūno knygoje šis laikotarpis vaizduojamas kaip tikras ordino atgimimas ir klestėjimas, glaudžiai susijęs su pačių pranciškonų atsikūrimu Lietuvoje.
Proceso iniciatoriumi ir varikliu tapo Tėvas Pranciškus Bizauskas, kuris, atgaivinęs pranciškonų veiklą Kretingoje, iškart ėmėsi sistemingai tvarkyti ir tretininkų kongregacijas. Jam ir jo įpėdiniui, energingajam Tėvui Jeronimui Pečkaičiui, teko nelengva užduotis – sujungti per dešimtmečius savarankiškai veikusius parapinius būrelius į vieningą, kanoniškai tvarkingą nacionalinę provinciją. Šiam tikslui pasiekti buvo pasitelktos modernios organizacinės priemonės.
Pirmiausia, buvo sušaukti trys visos Lietuvos tretininkų kongresai (Kretingoje 1922 m., Radviliškyje 1923 m. ir Kaune 1924 m.). Šie renginiai, kuriuose dalyvavo šimtai atstovų iš visos šalies, o sveikinimus siuntė aukščiausi Bažnyčios ir valstybės pareigūnai, atliko kelias funkcijas: demonstravo ordino jėgą ir įtaką, kėlė narių sąmoningumą ir entuziazmą, ir, svarbiausia, formulavo bendras veiklos gaires. Kongresų nutarimuose atsispindi ordino veiklos krypčių plėtra: nuo asmeninio pamaldumo pereinama prie aktyvaus socialinio apaštalavimo – įsipareigojama platinti katalikišką spaudą, remti blaivybę, dalyvauti politiniame gyvenime balsuojant už katalikiškas partijas.
Antra, buvo sukurta informacinė infrastruktūra. 1923 metais pradėtas leisti mėnesinis žurnalas „Šv. Pranciškaus Varpelis“, kuris tapo pagrindiniu ryšio, formacijos ir organizacinės komunikacijos kanalu. Taip pat buvo leidžiami vadovėliai, maldynai ir kalendoriai, skirti specialiai tretininkams.
Trečia, ordino veikla diversifikavosi. Be tradicinių pamaldumo praktikų, tretininkai ėmėsi plataus masto socialinių ir karitatyvinių projektų. Ryškiausias pavyzdys – Šv. Luko ligoninės statyba Kaune, inicijuota ir vykdyta per specialiai įsteigtą „Labdaringą Krikščioniškos Meilės draugiją“. Nors projektas susidūrė su finansiniais sunkumais, jis parodė ordino ambicijas ir gebėjimą mobilizuoti resursus dideliems socialiniams darbams. Taip pat buvo steigiamos jaunųjų tretininkų sekcijos, siekiant pritraukti jaunąją kartą, organizuojamos rekolekcijos, remiami kunigų seminarijų auklėtiniai.
Ši intensyvi veikla rodo, kad tarpukario Lietuvoje Trečiasis ordinas tapo svarbia pilietinės visuomenės dalimi ir vienu iš pagrindinių Katalikų Bažnyčios socialinės įtakos instrumentų. Jo veikla atitiko europinės Katalikų akcijos modelį, kai pasauliečiai, vadovaujami dvasininkijos, buvo mobilizuojami kurti ir stiprinti krikščioniškomis vertybėmis grįstą visuomenę. Taigi, ordino atgimimas nepriklausomoje Lietuvoje buvo ne tiesiog grįžimas prie senų tradicijų, o modernizacija ir institucionalizacija, pavertusi jį aktyviu ir įtakingu katalikiškojo valstybės kūrimo projekto dalyviu.
Lietuvių tretininkai išeivijoje: Tapatybės išsaugojimas Amerikoje
Paskutinis ir itin detalus T. V. Gidžiūno knygos skyrius skirtas Trečiojo ordino istorijai lietuvių išeivijoje Šiaurės Amerikoje. Šis pasakojimas yra ne tik religinės organizacijos kronika, bet ir savotiškas visos lietuvių diasporos patirties mikrokosmosas, atspindintis jos raidą nuo pirmųjų imigrantų bangų iki pokario institucionalizacijos ir vėlesnių iššūkių.
Istorija prasideda nuo XIX a. pabaigos, kai su pirmaisiais emigrantais į Ameriką atvyko ir tretininkai. Iš pradžių jų veikla buvo neformali, susitelkusi aplink kuriamas lietuviškas parapijas. Atvykę kunigai, sekdami Lietuvos pavyzdžiu, būrė pamaldžius tikinčiuosius į kongregacijas, tačiau šios grupės buvo pavaldžios vietos klebonams ir dažnai priklausė įvairių tautybių (vokiečių, lenkų, italų) pranciškonų provincijų jurisdikcijai, nes lietuvių pranciškonų Amerikoje tiesiog nebuvo.
Esminis lūžis įvyko po Antrojo pasaulinio karo, kai į JAV atvyko iš Lietuvos pasitraukę pranciškonai. Jų atvykimas suteikė postūmį centralizuoti ir suvienyti išsibarsčiusias lietuvių tretininkų kongregacijas. Šio proceso siela tapo Tėvas Justinas Vaškys, kuris, 1944 metais gavęs įgaliojimus, pradėjo sistemingą darbą – lankė parapijas, vedė rekolekcijas ir derėjosi su kitų tautybių pranciškonų provincijolais dėl lietuviškų kongregacijų perleidimo. Šis procesas nebuvo lengvas, tačiau galiausiai pavyko įkurti vieningą lietuvių tretininkų Šv. Kazimiero provinciją, kuri 1946 metais jau jungė 58 kongregacijas su 2100 narių, o piko metu, apie 1950 metus, narių skaičius siekė beveik 4700.
Ši institucionalizacija atspindi platesnį diasporos bendruomenės brendimo procesą: nuo atskirų, parapijos lygmeniu veikiančių salelių pereinama prie nacionalinių organizacijų, kurios siekia išsaugoti tautinę ir religinę tapatybę platesniame, asimiliacijos spaudimą patiriančiame kontekste.
T. V. Gidžiūnas detaliai aprašo tris pagrindines Amerikos lietuvių tretininkų veiklos sritis, kurios taip pat yra būdingos visai diasporai :
Dvasinė ir religinė veikla: Asmeninis pamaldumas, dalyvavimas parapijos gyvenime, rekolekcijos. Šioje srityje ypač svarbus buvo Lietuvoje leisto žurnalo „Šv. Pranciškaus Varpelis“ atgaivinimas Amerikoje. Jis tapo pagrindiniu dvasinės formacijos ir bendruomenę jungiančiu leidiniu.
Tautinės ir kultūrinės tapatybės išsaugojimas: Tretininkai aktyviai rėmė lietuvišką katalikišką spaudą, aukojo lietuvių vienuolijų steigimui ir išlaikymui, ypač pačių pranciškonų vienuolynų (Greene, Kennebunkport) statybai ir plėtrai. Šie vienuolynai tapo ne tik religiniais, bet ir lietuvių kultūros centrais.
Pagalba Tėvynei ir tremtiniams: Ordino nariai aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje, remdami BALF'ą, siųsdami siuntinius į Vokietijos DP stovyklas, vėliau – į Sibiro tremtį. Jie taip pat aukojo Lietuvos laisvinimo reikalams, Šiluvos šventovės statybai Vašingtone ir Lietuvių Kankinių koplyčios įrengimui Romoje.
Galiausiai, autorius su neslepiamu susirūpinimu paliečia ir diasporos institucijoms būdingą egzistencinį iššūkį – narių skaičiaus mažėjimą, kurį lėmė senosios kartos išmirimas ir jaunimo nutautėjimas. Taigi, T. V. Gidžiūno pasakojimas apie Trečiąjį ordiną Amerikoje tampa iškalbinga studija, atspindinčia visą diasporos bendruomenės gyvavimo ciklą: nuo chaotiškų pradmenų ir įsikūrimo, per institucinio klestėjimo viršūnę, iki neišvengiamo susidūrimo su kartų kaitos ir tapatybės išsaugojimo problema.
Kritinis įvertinimas ir išvados
Tėvo Viktoro Gidžiūno monografija „Trečiasis Šv. Pranciškaus Ordinas“ yra monumentalus ir istoriografiniu požiūriu nepaprastai vertingas veikalas. Jo stiprybės ir reikšmė atsiskleidžia keliomis kryptimis.
Veikalo stiprybės:
Išsami aprėptis: Knyga yra vienas išsamiausių, jei ne pats išsamiausias, sintetinis darbas, skirtas Trečiojo ordino istorijai lietuvių kalba. Autorius sėkmingai sujungia bendrąją ordino istorijos perspektyvą su gilia ir detalia nacionaline analize, apimančia raidą Lietuvoje ir išeivijoje.
Unikalus indėlis į Lietuvos istoriografiją: Didžiausia veikalo vertybė – kruopštus ir detalus Trečiojo ordino vaidmens Lietuvos istorijoje atskleidimas. Skyriai, skirti tretininkų-knygnešių veiklai carinės priespaudos metais ir ordino institucionalizacijai bei socialinei veiklai tarpukario Lietuvoje, yra paremti gausia, šiandien sunkiai prieinama medžiaga ir išlieka nepamainomu šaltiniu šių laikotarpių tyrinėtojams.
Pirminio šaltinio vertė: Kadangi knygą parašė aktyvus lietuvių pranciškonų bendruomenės išeivijoje narys ir vienas iš Trečiojo ordino provincijos vadovų, ji tampa ir vertingu pirminiu šaltiniu. Veikalas atspindi XX amžiaus vidurio lietuvių išeivijos dvasininkijos mąstyseną, vertybes, istorinę savimonę ir pastoracinius tikslus.
Veikalo ribotumai:
Pastoracinis ir apologetinis tonas: Reikia pripažinti, kad knygos tikslas yra ne tik akademinis, bet ir pastoralinis bei apologetinis. Pasakojimas dažnai įgauna hagiografinį atspalvį, šlovinantį ordino dvasinius vaisius ir istorinius nuopelnus. Kritinės analizės, ypač vertinant vidinius konfliktus, nesėkmes ar problemiškus aspektus, veikale stinga. Tai yra ne tiek trūkumas, kiek žanro ir autoriaus tikslų nulemta ypatybė.
Kontekstualizacijos stoka: Nors knyga detaliai aprašo ordino raidą Lietuvoje, kartais trūksta platesnio lyginamojo konteksto. Būtų buvę vertinga palyginti Lietuvos tretininkų patirtį su kaimyninių tautų – lenkų, vokiečių – pasauliečių pranciškonų judėjimų raida, ypač panašiomis istorinėmis aplinkybėmis.
Išvados:
Apibendrinant galima teigti, kad Tėvo Viktoro Gidžiūno veikalas „Trečiasis Šv. Pranciškaus Ordinas“ yra fundamentalus ir nepakeičiamas šaltinis Lietuvos religijos, kultūros ir visuomenės istorijos tyrinėtojams. Nepaisant pastoracinio tono, jo kruopštus faktų dokumentavimas, ypač susijęs su unikalia lietuviška patirtimi tiek Tėvynėje, tiek išeivijoje, paverčia šią knygą pamatiniu tekstu. Tai yra ne tik išsami istorinė studija, bet ir reikšmingas lietuvių diasporos intelektualinio bei dvasinio gyvenimo paminklas, liudijantis apie nenumaldomą bendruomenės pastangą išsaugoti savo tikėjimą ir tapatybę sudėtingiausiomis istorinėmis aplinkybėmis.

Skaityti daugiau: TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS ORDINAS

Išsami informacija: Peržiūros: 308

Stasys Yla

PUTNAM, 1969

Stasio Ylos knyga „Valančiaus tipo vadas“ yra glaustas, bet įžvalgus veikalas, nagrinėjantis Arkivyskupo Jurgio Matulaičio asmenybę ir jo vietą Lietuvos tautiniame atgimime, lyginant jį su kita iškilia figūra – Vyskupu Motiejumi Valančiumi. Ši studija, perspausdinta iš „Draugo“ ir „Laivo“, atskleidžia, kaip abu hierarchai, nors ir veikę skirtingais laikotarpiais, pasižymėjo panašiu vadovavimo stiliumi ir turėjo milžinišką įtaką tautos dvasinei bei kultūrinei raidai.
Moralinė asmenybė ir lietuvybė
Knygos autorius pradeda nuo esminio klausimo, kuris kilo ir Lietuvos Tarybai 1918 metais – ar ilgą laiką Lenkijoje praleidęs Jurgis Matulaitis galės būti geras lietuvių vyskupas ir patriotas?. Atsakymą į šį klausimą pateikia pats Antanas Smetona, kuris Matulaitį pavadino „didesniu lietuviu, nekaip kam gali atrodyti“, pabrėždamas jo plačią moralinę ir religinę veiklą, skirtą savo tautai. Smetona suprato, kad tautos nepriklausomybės pamatas yra „tyroje lietuvio sieloje“, o Matulaitis buvo būtent tas moralinis autoritetas, galintis šį pamatą tvirtinti.
Yla pabrėžia, kad Matulaičio lietuviškumas nebuvo paviršutiniškas ar deklaratyvus. Jis, kaip ir Valančius, veikė ne tiek raštais, kiek konkrečiais darbais, organizuodamas ir telkdamas žmones. Matulaitis tapo pripažintu autoritetu ne dėl savo padėties, bet dėl asmeninių savybių: „begaliniai kilnaus ir švento gyvenimo, geležinės valios, nepaprasto švelnumo ir geniališko proto“.
Naujas šuolis Lietuvos gyvenime
Autorius atkreipia dėmesį į tai, kad XX a. pradžioje Lietuvos katalikų gyvenime įvyko didžiulis proveržis, kuris pasireiškė katalikiškos spaudos atsiradimu, moterų, darbininkų, jaunimo organizacijų kūrimusi, vienuolijų atgaivinimu ir socialinių bei politinių idėjų sklaida. Visa tai vyko 1907–1910 metų laikotarpiu, ir kyla klausimas, kas buvo šio judėjimo varomoji jėga. Yla teigia, kad būtent Matulaitis, tuo metu profesoriavęs Petrapilio Dvasinėje akademijoje ir pirmasis pradėjęs dėstyti sociologiją, buvo tas žmogus, kuris formavo naujos kartos kunigų ir pasauliečių socialines pažiūras ir skatino juos aktyviai veikti visuomenėje. Jo mokiniai, tokie kaip Mečislovas Reinys, Pranciškus Būčys, Izidorius Tamošaitis, tapo naujosios socialinės akcijos įkvėpėjais ir vadovais.
Matulaitis, kaip ir Valančius, buvo ne tik dvasinis, bet ir socialinis reformatorius. Jis suprato, kad Bažnyčia negali likti nuošalyje nuo visuomenės problemų. Net tokie radikalūs žingsniai kaip žemės reforma, pasak Mykolo Krupavičiaus, nebūtų buvę įmanomi be Matulaičio pritarimo ir padrąsinimo.
Vidinė dinamika ir išorinė ramybė
Knygoje pabrėžiamas abiejų hierarchų charakterių panašumas. Tiek Valančius, tiek Matulaitis išoriškai atrodė ramūs, net flegmatiški, tačiau jų viduje slypėjo milžiniška energija ir dinamizmas. Valančius, būdamas caro valdžios kaliniu savo kurijoje, per patikėtinius judino visą Žemaitiją, organizuodamas blaivybės sąjūdį ir slaptą lietuviškų knygų leidybą. Matulaičio aktyvumą varžė ne tik liga (kaulų džiova), bet ir nuolatinė rusų seklių priežiūra, todėl jis taip pat veikė per kitus.
Matulaitis, kaip ir Valančius, suprato vienuolijų svarbą ne kaip uždarų asmeninio tobulėjimo židinių, bet kaip socialinio ir kultūrinio darbo branduolių. Jis reformavo senąsias vienuolijas ir įkūrė naują Marijos Nekalto Prasidėjimo seserų vienuoliją, kurios programa pasirodė tokia moderni ir lanksti, kad jai nereikia reformuotis net ir po Vatikano II susirinkimo.
Išvados
Stasio Ylos „Valančiaus tipo vadas“ yra vertingas priminimas apie du didžius Lietuvos vyrus, kurie savo gyvenimu ir darbais parodė, kad tikroji tautos stiprybė kyla iš gilaus dvasingumo, moralinių vertybių ir pasiaukojančio darbo savo artimui. Knyga atskleidžia, kad Arkivyskupas Jurgis Matulaitis, kaip ir Vyskupas Motiejus Valančius, buvo ne tik dvasinis ganytojas, bet ir tikras tautos vedlys, kurio idėjos ir darbai išlieka aktualūs ir šiandien.

Skaityti daugiau: Valančiaus tipo vadas

Išsami informacija: Peržiūros: 307

Dr. Juozas Prunskis

.Chicago 1962

Šiame išsamiame veikale Dr. Juozas Prunskis pristato knygą „Vyrai klystkeliuose“, kurią 1962 metais išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Tai yra įkvepiantis biografinių apybraižų rinkinys, pasakojantis apie įvairių profesijų ir socialinių sluoksnių vyrus, kurie po ilgų ieškojimų ir dvasinių kovų atrado kelią į katalikų tikėjimą. Kaip nurodo pats autorius, ši knyga yra tarsi antroji dalis anksčiau išleisto veikalo „28 moterys“, kuriame buvo aprašytos moterų atsivertimo istorijos.
Knygos turinys ir struktūra
Knyga yra sudaryta iš trumpų, tačiau turiningų skyrių, kurių kiekvienas skirtas atskiro asmens ar kelių asmenų atsivertimo istorijai. Autorius apima platų spektrą asmenybių, siekdamas parodyti, kad kelias į tikėjimą yra individualus ir unikalus. Tarp knygos herojų yra:
Mokslininkai ir akademikai: pavyzdžiui, rusų profesorius D. Artemjevas, kuris nuo materialistinės pasaulėžiūros per asmenines krizes atėjo prie dvasinių ieškojimų, ir kinų profesorius bei diplomatas dr. Paulius K. T. Sih, kurio kelias driekėsi nuo Konfucijaus mokymo iki Kristaus.
Kariai ir karininkai: kaip antai Australijos žvalgybos majoras Patrick Howard Auld, kurio požiūrį į katalikybę pakeitė karo patirtis ir kunigų pasiaukojimas.
Menininkai ir rašytojai: Prancūzų rašytojas Leon Bloy, perėjęs iš aistrų kupino gyvenimo į gilią askezę , skulptorius Eric Gill, virtęs iš marksistinio socializmo šalininko į uolų tretininką , ir poetas Klemensas Brentano, kurį į tikėjimą sugrąžino susitikimas su stigmatizuotąja Kotryna Emmerich.
Politikai ir visuomenės veikėjai: Olandijos švietimo ministeris Henrikas Petras Marchant ir Filipinų komunistų vadas Luis Taruc.
Dvasininkai iš kitų konfesijų: Knygoje aprašomos net kelių anglikonų pastorių, tokių kaip John Crotty ir John Leighton Edwell , kelionės į katalikybę, taip pat didžiojo teologo kardinolo Johno Henriko Newmano istorija.
Žurnalistai ir redaktoriai: Tarp jų – britų komunistų dienraščio „Daily Worker“ redaktorius Douglas Hyde ir Čikagos laikraštininkas Maurice Fischer.
Pagrindinės temos
Visas istorijas jungia kelios esminės temos, kurias autorius nuosekliai plėtoja: „Klystkeliai“: Kiekvienas knygos herojus iš pradžių eina keliu, kuris, autoriaus požiūriu, yra klaidingas. Tai gali būti materializmas , socializmas ar komunizmas , agnosticizmas , palaidas gyvenimo būdas ar tiesiog dvasinė tuštuma ir abejingumas. Šie „klystkeliai“ dažnai apibūdinami kaip vedantys į vidinį chaosą, nerimą ir beprasmybės jausmą.
Ieškojimas ir lūžio taškas: Dvasinė transformacija dažniausiai prasideda nuo sukrėtimo ar gilaus vidinio poreikio. Tai gali būti asmeninė tragedija, pavyzdžiui, sūnaus mirtis (Jonas Moody) , artėjanti mirtis audros metu (D. Artemjevas) , intelektualinės abejonės, kylančios studijuojant istoriją ar teologiją , arba tiesiog susidūrimas su tikinčių žmonių pavyzdžiu, kuris priverčia susimąstyti.
Tiesos atradimas ir ramybė: Galutinis atsivertimas į katalikybę knygoje vaizduojamas kaip atradimas to, ko ilgai ieškota – tiesos, dvasinės ramybės ir gyvenimo prasmės. Buvęs anglikonų dvasininkas Irwin St. John Tucker savo kelią į katalikybę apibūdina kaip grįžimą į „tikruosius namus“, kurį jam atvėrė Dievo Motina Marija. Gydytojas Rapolas Simon, tapęs trapistų vienuoliu, teigia: „Įsimylėti į Dievą yra didžiausias iš visų romanų; Jo ieškoti yra didžiausias iš visų nuotykių; Jį surasti yra didžiausias iš visų žmogiškųjų laimėjimų“.
Autoriaus tikslas ir stilius
Dr. J. Prunskis, kaip teigiama knygos gale, yra autorius, mėgstantis kalbėti faktais ir pavyzdžiais, surinktais iš savo ilgos patirties ir studijų. Jo stilius yra lengvas ir prieinamas plačiajam skaitytojų ratui. Autoriaus tikslas, kaip jis pats nurodo pratarmėje, yra per atsivertusiųjų patirtį atskleisti „naują krikščionybės žavesį“ tiems, kurie su tikėjimu yra „perdaug apsipratę“. Knyga skirta įkvėpti skaitytojus, parodyti tikėjimo galią ir universalumą, paliečiantį pačių įvairiausių žmonių širdis.
Išvados
„Vyrai klystkeliuose“ – tai ne teologinis traktatas, o jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimų rinkinys. Dr. Juozas Prunskis meistriškai atrenka ir pristato istorijas, kurios atskleidžia gilias žmogiškąsias patirtis – abejones, kančią, ieškojimus ir galiausiai atrastą dvasinę pilnatvę. Ši knyga yra vertingas liudijimas apie tikėjimo galią transformuoti gyvenimą ir suteikti jam prasmę, ypač aktuali tiems, kas ieško atsakymų į esminius būties klausimus.

Skaityti daugiau: VYRAI KLYSTKELIUOSE

Išsami informacija: Peržiūros: 300

Jonas Burkus

Vilnius 1996

Šiuolaikiniai dangaus pranešimai: Jono Burkaus knygos „Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje“ apžvalga
Jono Burkaus knyga „Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje“, išleista 1996 metais, yra intriguojantis ir išsamus žvilgsnis į XX amžiaus pabaigos mistinius reiškinius, nutolusius nuo tradicinių Europos piligrimystės centrų. Autorius surenka ir sistemingai pateikia pasakojimus apie Jėzaus ir Mergelės Marijos apsireiškimus, stebuklus ir pranešimus, gautus įvairiose Azijos ir Afrikos vietovėse, taip atskleisdamas globalų ir skubų dangaus kvietimą atsiversti.
Knygos turinys ir geografija
Skirtingai nuo klasikinės dvasinės literatūros, ši knyga yra labiau reportažas, dokumentuojantis palyginti nesenus įvykius. Autorius skaitytoją nukelia į tokias egzotiškas ir lietuviui mažiau žinomas vietas kaip:
Akita (Japonija): Pasakojama apie verkiančią ir kraujuojančią medinę Marijos statulą bei seseriai Agnietei Sasagavai perduotus perspėjimus, kurie dažnai vadinami Fatimos apreiškimų tąsa.
Naju (Pietų Korėja): Detaliai aprašomi mistikės Julijos Kim patyrimai – ašaromis ir krauju verkiančios statulos, Eucharistijos stebuklai ir asmeniniai kentėjimai, aukojami už nusidėjėlių atsivertimą.
Damaskas (Sirija): Pristatomi ekumeninę reikšmę turintys įvykiai, susiję su Mima Nazour, iš kurios rankų ir Marijos paveikslo tekėjo stebuklingas aliejus, o pagrindinė žinia buvo kvietimas į krikščionių vienybę.
Kiti kraštai: Trumpiau apžvelgiami apsireiškimai Irake, Vietname, Egipte, Ruandoje, Kenijoje ir net Australijoje, parodant, kad dangaus žinios nėra skirtos vienam regionui, o visam pasauliui.
Pagrindinės temos ir žinios
Nors apsireiškimų aplinkybės ir kultūrinis kontekstas skiriasi, juose nuolat kartojasi kelios esminės temos:
Atsivertimas ir atgaila: Tai pagrindinis ir pats primygtiniausias raginimas. Žmonija kviečiama grįžti prie Dievo, atsisakyti nuodėmingo gyvenimo būdo.
Maldos, ypač rožinio, svarba: Rožinis įvardijamas kaip galingas ginklas kovoje su blogiu ir priemonė išmelsti taiką bei atsivertimą.
Pagarba Eucharistijai: Pabrėžiamas realus Jėzaus buvimas Švenčiausiajame Sakramente ir apgailestaujama dėl abejingumo bei šventvagiškų Komunijų.
Perspėjimai apie bausmes: Atvirai kalbama apie galimas nelaimes – karus, stichines katastrofas ir ligas – jei žmonija neatsivers.
Kentėjimo prasmė: Pabrėžiama aukos ir kentėjimo, sujungto su Kristaus kančia, vertė atsiteisiant už savo ir kitų nuodėmes.
Kam skirta ši knyga?
Šis leidinys skirtas plačiajai tikinčiųjų auditorijai, kuri yra atvira privatiems apreiškimams ir domisi dabartiniais Bažnyčios įvykiais. Knyga ypač vertinga tiems, kurie:
Ieško dvasinio pastiprinimo ir motyvacijos gilesniam maldos gyvenimui.
Nori praplėsti savo akiratį apie Marijos apsireiškimų geografiją už Europos ribų.
Bando suprasti dabartinio pasaulio dvasines krizes per pranašiškų žinių prizmę.
Autorius sąžiningai pateikia ir Bažnyčios poziciją, paaiškindamas, kokiais kriterijais remiantis tiriamas tokių reiškinių autentiškumas, taip suteikdamas skaitytojui gaires, kaip vertinti aprašomus įvykius.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje“ yra unikalus ir paveikus veikalas, supažindinantis Lietuvos skaitytoją su jaudinančiais dvasiniais įvykiais visame pasaulyje. Tai knyga-perspėjimas ir knyga-viltis, primenanti apie Dievo gailestingumą ir Jo Motinos nuolatinį rūpestį žmonija. Ji skatina ne tik susimąstyti, bet ir imtis konkrečių dvasinio gyvenimo veiksmų – maldos, atgailos ir meilės darbų.

Skaityti daugiau: Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje

Išsami informacija: Peržiūros: 299

kun. B. Andruška J. S.

KAUNAS, 1926

Knygos „Išpažinties“ apžvalga: išsamus dvasinio gyvenimo vadovas
1926 metais Kaune pasirodžiusi Tėvų Jėzuitų parengta knyga „Išpažintis“, kurią spaudai paruošė kunigas B. Andruška J. S., yra išsamus ir gilus dvasinio gyvenimo vadovas, skirtas katalikams, siekiantiems suprasti Atgailos sakramento prasmę ir svarbą. Šis leidinys, gavęs bažnytinės vyresnybės leidimą ir vyskupo pritarimą („Imprimatur“), atspindi ne tik klasikinę katalikų teologiją, bet ir to meto istorinį kontekstą, kuriame Bažnyčiai teko ginti savo mokymą nuo stiprėjančių sekuliarių idėjų.
Struktūra ir turinys
Knyga yra logiškai ir sistemingai suskirstyta į skyrius, kurie skaitytoją veda nuo pamatinių teologinių tiesų iki praktinių patarimų, kaip atlikti išpažintį.
Leidinys pradedamas skyriumi „Mūsų paskyrimas“, kuriame teigiama, kad pagrindinis žmogaus tikslas žemėje yra siekti Dievo ir su Juo susijungti. Toliau analizuojama „Sąžinė“ kaip Dievo duotas vidinis balsas, padedantis atskirti gėrį nuo blogio. Šie skyriai padeda pagrindus nuodėmės sampratai, kuri išsamiai nagrinėjama dalyje „Nuodėmės esmė ir pasekmės“. Čia skiriamos mirtinosios ir kasdieninės nuodėmės, aiškinamos jų baisios dvasinės pasekmės, tokios kaip pašvenčiamosios malonės praradimas ir sielos mirtis.
Reaguodamas į to meto kritiką, autorius skiria du didelius skyrius apologetikai:
„Ar kunigai prasimanė išpažintį?“ Čia, pasitelkiant istorinius argumentus, tokius kaip ankstyvųjų Bažnyčios tėvų (Tertuliono, Origeno, šv. Cipriono) raštus ir Rytų bažnyčių praktiką, įrodoma, kad išpažintis nebuvo vėlesnių amžių ar kunigų išradimas, o egzistavo nuo apaštalų laikų.
„Ar išpažintis tvirkina?“ Šiame skyriuje atremiami priekaištai, esą išpažintis skatina amoralumą. Teigiama, kad, priešingai, ji yra veiksminga priemonė, sulaikanti nuo nuodėmės ir skatinanti dorovę, nes jos esminė dalis yra ne pats nuodėmių išvardijimas, o nuoširdus gailestis ir tvirtas pasiryžimas pasitaisyti.
Centrinė knygos ašis – skyrius „Išpažintį Kristus įsteigė“, kuriame, remiantis Šventuoju Raštu, detaliai pagrindžiama, kad pats Jėzus Kristus suteikė apaštalams ir jų įpėdiniams galią atleisti nuodėmes.
Praktinėje dalyje nuosekliai aptariami visi išpažinties etapai:
Sąžinės sąskaita: Pabrėžiamas poreikis rimtai ir atsakingai ištirti savo sąžinę.
Gailestis: Akcentuojama, kad tai svarbiausia Atgailos sakramento dalis, be kurios nuodėmės negali būti atleistos.
Tvirtas pasiryžimas: Aiškinama būtinybė tvirtai nuspręsti nebenusidėti ir vengti progų, vedančių į blogį.
Nuodėmių išpažinimas: Pateikiami patarimai, kaip atvirai ir nuolankiai išpažinti nuodėmes kunigui, veikiančiam Kristaus vardu.
Ganapadarymas: Skaitytojui primenama pareiga atlikti kunigo skirtą atgailą ir atlyginti padarytas skriaudas.
Knyga taip pat aptaria dažnosios ir generalinės išpažinties naudą, pabrėždama, kad tai yra veiksmingos priemonės dvasiniam tobulėjimui ir gilesniam ryšiui su Dievu.
Stilius, tonas ir vertė
Leidinio stilius yra formalus, pamokslinis ir pakilus. Autorius dažnai kreipiasi tiesiogiai į skaitytoją („brangus broli“ ), naudodamas retorinius klausimus ir emocingus palyginimus, ypač kalbėdamas apie Dievo gailestingumą, kuriam skirtas atskiras, jaudinantis skyrius.
Knyga yra ne tik sielovadinis vadovas, bet ir vertingas istorinis šaltinis, atspindintis tarpukario Lietuvos religingumą ir intelektualines diskusijas. Poleminis tonas, ginant tikėjimą nuo „laisvamanių ir bedievių“, rodo tuometinę Bažnyčios apologetinę būtinybę.
Išvados
„Išpažintis“ yra klasikinis, teologiškai turtingas veikalas, nuosekliai ir giliai atskleidžiantis katalikišką Atgailos sakramento sampratą. Nors leidinio kalba ir kai kurie argumentai atspindi praėjusios epochos dvasią, jo išsami struktūra, dvasinės įžvalgos ir praktiniai patarimai išlieka aktualūs ir šiandien. Tai vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo supratimą apie išpažintį, jos teikiamą malonę ir Dievo gailestingumą.

Skaityti daugiau: IŠPAŽINTIS

Išsami informacija: Peržiūros: 294

K. A. MATULAITIS

Chicago,1961

Knygos apžvalga: Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“
Kunigo, teologijos daktaro ir marijonų vienuolio (MIC) K. A. Matulaičio veikalas „Meilės ugnis“, išleistas 1961 metais Čikagoje, yra fundamentalus asketinės ir mistinės teologijos vadovas, skirtas giliam dvasiniam tobulėjimui. Jau pats viršelis, kurį puošia Michelangelo „La Pieta“ detalė ir citata iš Jono evangelijos apie didžiausią meilę – gyvybės atidavimą už draugus, nurodo į centrinę knygos temą – pasiaukojančią meilę kaip krikščioniškosios tobulybės siekio esmę.
Struktūra ir turinys
Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis: „I Knyga: Tobulybė“ ir „II Knyga: Laimės kelias“. Ši struktūra atspindi klasikinį dvasinio gyvenimo kelią – nuo aktyvių pastangų ir dorybių ugdymo (asketika) iki pasyvesnio, Dievo malone vedamo mistinio patyrimo (mistika).
Pirma knyga „Tobulybė“ sistemingai nagrinėja krikščioniškosios tobulybės pagrindus. Ji pradedama „Vienybės keliu“ , kuriame aiškinamas šventumo siekimas , būtinybė atsižadėti savęs , ir uolumo svarba. Didelis dėmesys skiriamas dorybių ugdymui, ypač tikėjimui, vilčiai ir meilei, kurios vainikuoja visą dvasinį gyvenimą. Autorius, remdamasis arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus, MIC, raštais, pateikia praktinių nurodymų, kaip siekti luomo tobulybės. Ši dalis baigiama veikliosios įžvalgos (kontempliacijos) analize, kuri yra natūralus mąstymo apie Dievo tiesas vaisius.
Antra knyga „Laimės kelias“ pereina prie aukštesnės, Dievo suteiktosios įžvalgos – mistinės kontempliacijos. Čia autorius detaliai aprašo šios Dievo dovanos prigimtį , jos laipsnius (netobulą, tobulą ir didžiausiąją tobulybę) ir pasireiškimo būdus, tokius kaip ramybės malda, dvasinis apsvaigimas ar dvasinės sužieduotuvės. Knygoje taip pat išsamiai nagrinėjami ir sudėtingesni mistiniai reiškiniai: regėjimai (vizijos) , mistinės kalbos ir apreiškimai. Paskutinė dalis skirta itin svarbiam „Dvasių atpažinimui“, kur pateikiami praktiniai nuostatai, kaip atskirti Dievo veikimą nuo žmogiškos prigimties ar piktosios dvasios įtakos.
Pagrindinės idėjos ir tikslas
K. A. Matulaitis pabrėžia, kad krikščioniškoji tobulybė yra pasiekiama per ugningą meilę Dievui, kuri išreiškiama visišku atsidavimu Jo valiai. Knygos tikslas, kaip nurodo pats autorius, yra patarnauti „taurioms sieloms ir jų vadovams“ ir būti naudingai „kiekvienam, kuris nuoširdžiai siekia tobulybės, kuris rimtai galvoja apie savo išganymą“. Veikalas remiasi solidžiais teologiniais šaltiniais, tokiais kaip šv. Tomas Akvinietis, šv. Teresė Avilietė, šv. Jonas nuo Kryžiaus ir kitais dvasinio gyvenimo mokytojais.
Kam skirta ši knyga?
„Meilės ugnis“ yra rimtas, gilus ir sistemingas veikalas, skirtas ne paviršutiniškam skaitymui. Ji bus ypač naudinga:
Dvasininkams ir vienuoliams, ieškantiems patikimo vadovo dvasiniame kelyje.
Dvasios vadovams ir nuodėmklausiams, susiduriantiems su mistiniais reiškiniais.
Pasauliečiams, kurie rimtai siekia dvasinio tobulumo ir nori pagilinti savo maldos gyvenimą.
Teologijos studentams, studijuojantiems asketinę ir mistinę teologiją.
Apibendrinimas
Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“ yra klasikinis išeivijos dvasinės literatūros pavyzdys, išsiskiriantis savo gilumu, aiškia struktūra ir teologiniu pagrįstumu. Tai išsamus vadovas, vedantis skaitytoją nuo pirmųjų dorybių ugdymo žingsnių iki aukščiausių mistinės vienybės su Dievu viršūnių. Knyga reikalauja susikaupimo ir apmąstymo, tačiau tiems, kurie pasiryžę leistis į šią dvasinę kelionę, ji taps neįkainojamu dvasinės išminties šaltiniu.

Skaityti daugiau: MEILĖS UGNIS

Išsami informacija: Peržiūros: 294

ŽANAS GITONAS

KAUNAS 1996

Dialogas Tarp Begalybių: Mokslo ir Tikėjimo Susitikimas Knygoje „Dievas ir mokslas“
Žano Gitono, Griškos Bogdanovo ir Igorio Bogdanovo knyga „Dievas ir mokslas“ – tai ne sausas mokslinis traktatas ar teologinis veikalas, o gyvas ir provokuojantis trijų mąstytojų – filosofo ir dviejų astrofizikų – pokalbis. Šis dialogas drąsiai neria į pačius fundamentaliausius būties klausimus: Iš kur atsirado Visata? Kas yra tikrovė? Ar materija yra viskas, kas egzistuoja? Ir, galiausiai, kodėl apskritai egzistuoja kažkas, o ne niekas? Knygos autoriai siekia parodyti, kad XX a. pabaigos mokslas, ypač kvantinė fizika ir kosmologija, ne atitolina nuo Dievo, o, priešingai, atveria naujus kelius Jo link.
Nuo Didžiojo Sprogimo iki Metarealizmo
Knyga yra struktūrizuota kaip kelionė nuo be galo didelių dalykų prie be galo mažų, nuolat ieškant sąsajų tarp fizinio pasaulio dėsnių ir metafizinių įžvalgų.
Visatos Kilmė: Pokalbis prasideda nuo Didžiojo sprogimo teorijos. Autoriai populiariai ir suprantamai paaiškina, kaip iš neįsivaizduojamo tankio ir karščio taško per milijardines sekundės dalis gimė mūsų Visata. Jie pabrėžia stulbinantį tikslumą, kuriuo buvo „sureguliuotos“ fundamentaliosios konstantos (pvz., gravitacijos jėga, šviesos greitis). Anot jų, net menkiausias nukrypimas būtų padaręs Visatą, kurioje galėtų atsirasti gyvybė ir sąmonė, neįmanomą. Šis „antropinis principas“ kelia mintį ne apie aklą atsitiktinumą, o apie giliai slypintį planą ar inteligenciją.
Materijos Paslaptis: Gilindamiesi į materijos prigimtį, autoriai atskleidžia kvantinės fizikos paradoksus. Pasirodo, kad subatominiame lygmenyje materija praranda savo kietumą ir apčiuopiamumą. Elementariosios dalelės elgiasi ir kaip dalelės, ir kaip bangos, o jų būseną nulemia pats stebėjimo aktas. Tai reiškia, kad stebėtojo sąmonė yra neatsiejamai susijusi su stebima tikrove. Materija ištirpsta tikimybių ir informacijos laukuose, o tai, kas anksčiau laikyta tvirta ir objektyvu, tampa paslaptinga ir priklausoma nuo dvasios.
Metarealizmo link: Sujungdami šias įžvalgas, autoriai siūlo naują pasaulio viziją, kurią vadina metarealizmu. Tai filosofija, peržengianti senąjį materializmo ir spiritualizmo, realizmo ir idealizmo dualizmą. Metarealizmas teigia, kad dvasia ir materija nėra atskiros substancijos, o veikiau vienos, gilesnės tikrovės aspektai. Pati Visata yra tarsi milžiniška mintis arba informacija, o jos Kūrėjas yra transcendentiškas, tačiau atpažįstamas per Jo kūrinijoje įdiegtą tvarką ir prasmę.
Mokslo ir Tikėjimo Sintezė
Didžiausia knygos vertybė – jos gebėjimas sudėtingas mokslines idėjas pateikti kaip dvasinių apmąstymų šaltinį. Autoriai ne bando „įrodyti“ Dievo egzistavimą moksliniais metodais, o parodo, kad pats mokslas, pasiekęs savo pažinimo ribas, susiduria su Paslaptimi. Ten, kur baigiasi fizikos formulės – ties Planko siena, ties Didžiojo sprogimo singularumu – prasideda metafizikos ir teologijos erdvė.
Knyga parašyta gyva, pokalbio forma, todėl yra lengvai skaitoma ir prieinama plačiajai auditorijai. Žano Gitono filosofinė išmintis ir branda puikiai dera su brolių Bogdanovų mokslinėmis žiniomis ir entuziazmu.
Išvados
„Dievas ir mokslas“ yra įkvepiantis ir intelektualiai stimuliuojantis veikalas. Jis meta iššūkį tiek dogmatiškiems materialistams, manantiems, kad mokslas paneigė Dievą, tiek ir tiems tikintiesiems, kurie bijo mokslo, matydami jame grėsmę savo įsitikinimams. Knyga argumentuotai teigia, kad mokslas ir tikėjimas gali ne tik taikiai sugyventi, bet ir praturtinti vienas kitą, kartu vedant žmogų link gilesnio pačios Būties ir jos Kūrėjo pažinimo. Tai kelrodis tiems, kurie ieško prasmės pasaulyje, kurį mokslas atskleidė esant daug keistesnį, paslaptingesnį ir dvasingesnį, nei kada nors galėjome įsivaizduoti.

Skaityti daugiau: Dievas ir mokslas

Išsami informacija: Peržiūros: 293

kun. B. Andruška J. S.

KAUNAS, 1940

1940 metais Kaune išleista jėzuito kunigo Broniaus Andruškos surinkta ir parašyta knyga „Marija spinduliuose“ yra jautrus ir pamokantis pasakojimų rinkinys, skirtas Švenčiausiosios Mergelės Marijos asmeniui. Tai nėra istorinė ar teologinė studija, bet, kaip nurodoma pratarmėje, rinkinys žavingų legendų, kurių pagrindinis tikslas – ne istoriškai tiksliai atkurti įvykius, o atskleisti Marijos charakterio bruožus ir jos dvasinio pavyzdžio įtaką. Autorius nurodo, kad didžioji dalis medžiagos paimta iš angliškos S. J. Lordo knygelės „Kai Marija vaikščiojo žemėje“.
Pasakojimų turinys ir temos
Knygą sudaro trumpi, novelės tipo pasakojimai, kuriuose Marija, dažniausiai dar būdama jauna mergaitė ar motina, savo tyliu buvimu, žvilgsniu ar trumpu veiksmu pakeičia aplinkinių gyvenimus. Kiekviena istorija veikia kaip moralinė alegorija, iliustruojanti tam tikrą dorybę ar dvasinę tiesą.
„Mainininkas“: Pasakojama apie pinigų keitėją Jeruzalės šventykloje, kuris apgavo Marijos tėvus, perkančius balandžius aukai. Tačiau mažosios Marijos tyras ir priekaištaujantis žvilgsnis taip paveikia jo sąžinę, kad jis, puolęs ant kelių, grąžina pinigus ir dar prideda savų. Ši istorija pabrėžia Marijos nekaltumo galią nugalėti godumą ir neteisybę.
„Palaužtas jaunuolis“: Maištingas paauglys Tadas negerbia savo vargstančios motinos. Šventykloje pamatęs angeliško tyrumo mergaitę (Mariją), paskendusią maldoje, jis patiria gilų vidinį lūžį. Jos pavyzdys įkvepia jį atgailai, ir jis grįžta pas motiną tapęs kitu žmogumi. Čia Marija vaizduojama kaip įkvėpimo šaltinis, galintis atkurti meilę ir pagarbą šeimoje.
„Arti prie dangaus“: Jaunuolis Benjaminas, paveiktas ciniškų sadukiejaus argumentų, praranda tikėjimą. Atėjęs į dailidės Juozapo namus, jis netyčia išgirsta Marijos ištartus žodžius angelui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė...“ ir pamato jos veide bei aplink ją sklindančią antgamtinę šviesą. Šis regėjimas akimirksniu grąžina jam tikėjimą Dievu ir sielos nemirtingumu.
„Motina ir Madona“: Egipte jauna motina, pavargusi nuo savo nuolat verkiančio kūdikio, jaučia apmaudą ir nusivylimą. Pro šalį einanti Marija, pati nešina mažuoju Jėzumi, paima jos verkiantį vaiką ir švelniai jį nuramina. Šis pavyzdys atveria egiptietės širdį tikrajai motiniškai meilei.
Stilius ir tikslas
Knygos stilius yra paprastas, vaizdingas ir prieinamas kiekvienam skaitytojui. Pasakojimai parašyti jautria, pakilia kalba, kuri siekia ne tiek informuoti, kiek sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir norą sekti Marijos pavyzdžiu. Tai yra tipiška devocionalinės literatūros išraiška, kurios tikslas – ugdyti dvasines vertybes ir gilinti tikėjimą. Knygelė akivaizdžiai skirta dvasiniam penui, o ne istoriniams ar teologiniams ginčams.
Išvados
„Marija spinduliuose“ yra žavus ir šiltas tarpukario Lietuvos religinės literatūros pavyzdys. Nors istorijos yra legendinio pobūdžio, jos puikiai atlieka savo funkciją – per paprastus, kasdieniškus epizodus atskleidžia Marijos, kaip Motinos, Globėjos ir Įkvėpėjos, paveikslą. Tai knyga, kuri kalba ne protui, o širdžiai, ir šiandien gali būti skaitoma kaip gražus dvasinės kultūros palikimas, liudijantis apie to meto žmonių pamaldumą ir vertybes. Ji primena, kad tikėjimo tiesos gali būti perteikiamos ne tik dogmomis, bet ir per grožį, jausmą bei įkvepiantį pasakojimą.

Skaityti daugiau: Marija spinduliuose

Išsami informacija: Peržiūros: 293

KLEMENSAS JŪRA

Brooklyn, 1979

knygos „Monsinjoras“, kurią parašė Klemensas Jūra, apžvalga. Knyga yra dedikuota monsinjoro Zenono Ignatavičiaus-Ignonio atminimui ir jo gyvenimo bei darbų aprašymui.
Knygos turinys
Knyga „Monsinjoras“ yra biografinė apybraiža, pasakojanti apie monsinjoro Zenono Ignatavičiaus-Ignonio (Zenonas Ignonis) gyvenimą ir veiklą. Knygos autorius, Klemensas Jūra, remiasi asmeniniais pokalbiais su monsinjoru, jo dienoraščio fragmentais bei korespondencija. Knyga padalinta į tris pagrindines dalis:
Lietuvoje: Šioje dalyje aprašoma monsinjoro vaikystė ir jauni metai, praleisti Nemuno pakrantėje, jo šeima ir pirmoji patirtis, susidūrus su Pirmuoju pasauliniu karu bei evakuacija į Ukrainos stepes. Taip pat paliečiamos studijos Kauno kunigų seminarijoje ir pirmieji kunigystės metai.
Gudijoje: Antroji dalis skirta monsinjoro veiklai karo metais Gudijoje, kur jis tarnavo kaip lietuvių karių kapelionas. Šis laikotarpis aprašomas kaip kupinas pavojų, iššūkių ir pasiaukojimo, teikiant dvasinę pagalbą kariams ir vietos katalikams.
Pasaulyje: Trečioji dalis apima pokario metus, praleistus Vokietijoje, studijas Romoje ir ilgametį darbą Brazilijoje. Ypatingas dėmesys skiriamas jo veiklai Rio de Žaneire, kur jis buvo lietuvių bendruomenės dvasinis lyderis, radijo programos organizatorius ir aktyvus visuomenininkas.
Pagrindinės temos
Tikėjimas ir pašaukimas: Knygoje atskleidžiamas tvirtas monsinjoro tikėjimas, kuris jį vedė per visus gyvenimo sunkumus ir išbandymus. Jo pasišventimas kunigystei ir tarnystei žmonėms yra pagrindinė kūrinio ašis.
Patriotizmas ir lietuvybė: Monsinjoras Zenonas Ignonis vaizduojamas kaip didis Lietuvos patriotas, kuris, net būdamas toli nuo tėvynės, aktyviai rūpinosi lietuvybės išsaugojimu, Lietuvos laisvės byla ir tautiečių gerove.
Istoriniai kataklizmai: Knygos fone atsiskleidžia XX amžiaus Lietuvos ir Europos istorijos tragedijos: Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, sovietų ir nacių okupacijos, tremtis ir gyvenimas išeivijoje. Monsinjoro gyvenimo istorija tampa gyvu šių įvykių liudijimu.
Humanizmas ir atjauta: Kūrinys pabrėžia monsinjoro žmogiškąsias savybes: kuklumą, atjautą, pasiaukojimą ir meilę artimui, nepaisant tautybės ar įsitikinimų.
Stilius ir struktūra
Klemensas Jūra rašo jautriu ir pagarbiu stiliumi, stengdamasis ne tik atkurti faktus, bet ir perteikti monsinjoro asmenybės gilumą bei to meto atmosferą. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis iš monsinjoro gyvenimo. Pasakojimas chronologinis, tačiau jame gausu lyrinių nukrypimų, apmąstymų ir istorinių ekskursų. Knygą praturtina ir kitų amžininkų, pavyzdžiui, Halinos Didžiulytės-Mošinskienės, prisiminimai.
Leidėjo Broniaus Ignatavičiaus sprendimu, visas knygos pelnas buvo skirtas Brazilijos lietuvių jaunimui, kurį velionis monsinjoras labai mylėjo. Knyga išleista 1000 egzempliorių tiražu Pranciškonų spaustuvėje Brukline.

Skaityti daugiau: MONSINJORAS ZENONAS IGNONIS

Išsami informacija: Peržiūros: 292

Vysk. Vincentas Brizgys

CHICAGO 1984

Čikagoje 1984 metais išleista Vyskupo Vincento Brizgio knyga „Žmogus Realiame Gyvenime“ yra išsamus teologinis ir filosofinis veikalas, skirtas padėti tikinčiajam naviguoti sudėtingame šiuolaikinio pasaulio kelyje. Autorius, remdamasis krikščioniškąja pasaulėžiūra, nagrinėja fundamentalius žmogaus būties, jo vertės, misijos ir santykio su Dievu, visuomene bei valstybe klausimus.
Knygos turinys ir pagrindinės temos Knyga yra suskirstyta į kelias pagrindines temines dalis, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo individualios asmenybės sampratos iki jo vaidmens visuomenėje ir galutinio gyvenimo tikslo.
Žmogaus esmė ir vertė. Veikalo pradžioje V. Brizgys apibrėžia žmogų kaip Dievo kūrinį, sudarytą iš sielos ir kūno. Pabrėžiama, kad tikroji žmogaus vertė yra įgimta, suteikta Kūrėjo, ir nepriklauso nuo išorinių aplinkybių, tokių kaip socialinė padėtis, turtas ar pareigos. Autorius teigia, kad žmogus yra „Dievo vaikas nepalyginamai didesne ir teisingesne prasme, negu žmogus kūdikis yra vaikas savo motinos ir tėvo“.
Misija ir laisvė. Anot autoriaus, pagrindinė žmogaus misija yra tobulinti save, sukilninti savo mintis bei siekius ir gyventi suprantant savo prigimtį. Tikroji laisvė – tai ne savivalė, o galimybė protui ir valiai apsispręsti ir elgtis pagal teisingos sąžinės sprendimus. Ši laisvė yra neatsiejama nuo atsakomybės ir pareigų visuomenei, kurios nariu yra kiekvienas žmogus.
Santykis su religija, valstybe ir tauta. Knygoje plačiai nagrinėjamas žmogaus santykis su religija, kurią autorius laiko natūraliu atsakymų į esminius būties klausimus ieškojimu. Ypatingas dėmesys skiriamas krikščionybei ir jos vaidmeniui lietuvių, ypač gyvenančių išeivijoje, gyvenime. V. Brizgys teigia, kad krikščionybė yra Europos tautų kultūrinio pranašumo šaltinis ir dvasinės stiprybės teikėja tremtiniams bei emigrantams.
Autorius pasisako už glaudų Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimą, laikydamas jas dvejomis atskiromis, savo srityse aukščiausiomis institucijomis, kurios tarnauja tiems patiems žmonėms.
Demokratijos samprata. Veikale analizuojamos įvairios demokratijos formos – komunistinė, socialistinė, liberalistinė ir krikščioniškoji. Autorius kritikuoja materialistines ideologijas ir teigia, kad tik krikščioniškoji demokratija, paremta Dievo ir prigimties įstatymais, gali užtikrinti tikrąją žmogaus laisvę ir orumą. Kartu pabrėžiama, kad tauta turi būti pilietiškai subrendusi, kad galėtų sėkmingai gyventi demokratinėje santvarkoje.
Knygos apžvalga
Vyskupo Vincento Brizgio „Žmogus Realiame Gyvenime“ yra solidus, pastoracinio ir didaktinio pobūdžio veikalas. Tai bandymas pateikti nuoseklų ir išsamų katalikišką atsaką į XX amžiaus pabaigos iššūkius: ateizmą, materializmą, moralinį reliatyvizmą ir totalitarines ideologijas.
Knygos stilius yra aiškus, argumentai dėstomi logiškai, gausiai remiamasi Šventuoju Raštu ir Bažnyčios mokymu. Autorius neapsiriboja vien teoriniais samprotavimais, bet paliečia ir praktinius gyvenimo aspektus, tokius kaip pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje, jaunimo auklėjimas, tautiškumo išsaugojimas svetur.
Šis veikalas yra vertingas šaltinis, atspindintis išeivijos lietuvių katalikų intelectualinės minties kryptį Šaltojo karo laikotarpiu. Tai ne tik dvasinis vadovas, bet ir to meto istorijos bei pasaulėžiūrų kovų liudijimas. Knyga skirta skaitytojui, ieškančiam tvirtų moralinių ir dvasinių pamatų, ir siekiančiam suprasti savo vietą pasaulyje iš krikščioniškosios perspektyvos.

Skaityti daugiau: ŽMOGUS REALIAME GYVENIME

Išsami informacija: Peržiūros: 292

Jonas Burkus

Vilnius 1996

Kelionė per pranašysčių žemėlapį: Jono Burkaus knygos „Apsireiškimai Europoje ir Amerikoje“ apžvalga
Tęsdamas savo unikalią kelionę po šiuolaikinių mistinių reiškinių pasaulį, kunigas Jonas Burkus antrojoje savo serijos knygoje „Apsireiškimai Europoje ir Amerikoje“ (1996 m.) nukreipia skaitytojo žvilgsnį į krikščionybės šerdį. Jei pirmoji dalis supažindino su dangiškaisiais pranešimais Azijoje ir Afrikoje, tai šis tomas aprėpia gerai žinomus piligrimystės centrus bei atskleidžia mažiau girdėtus, tačiau ne mažiau paveikius įvykius Europoje ir abiejuose Amerikos žemynuose. Tai kruopštus ir sistemingas pasakojimų rinkinys, liudijantis apie nenutrūkstamą Dievo Motinos rūpestį ir skubų kvietimą žmonijai atsiversti.
Knygos panorama: nuo Gvadalupės iki Skiemonių
Knygos geografija išties įspūdinga. Autorius skaitytoją veda per dešimtis vietovių, kuriose, kaip tikima, apsireiškė Jėzus, Mergelė Marija ar angelai. Kūrinys apima tiek istorinius, Bažnyčios oficialiai pripažintus įvykius, tiek naujesnius, kurie dar tiriami.
Klasikiniai apsireiškimai: Skaitytojas iš naujo atranda tokias vietas kaip Fatima (Portugalija) su jos pranašystėmis apie Rusiją, Lurdas (Prancūzija), Gvadalupė (Meksika) su stebuklingu paveikslu ant Jono Diego tilmos. Šie pasakojimai pateikiami glaustai, bet esmingai, pabrėžiant jų svarbą Bažnyčios istorijoje.
Mažiau žinomi Europos įvykiai: Knygoje daug dėmesio skiriama ir tokioms vietovėms kaip Garabandalis (Ispanija) su pranašystėmis apie būsimą „Perspėjimą“, „Stebuklą“ ir „Bausmę“, San Nikolasas (Argentina) ar Medžiugorjė (Bosnija ir Hercegovina), kurioje perduodamos taikos žinios.
Ypatingas dėmesys Lietuvai: Ši knygos dalis yra išskirtinė vertybė Lietuvos skaitytojui. Autorius ne tik primena istorinį Šiluvos stebuklą, išgelbėjusį Lietuvą nuo protestantizmo, bet ir detaliai aprašo sovietmečiu vykusius apsireiškimus Skiemonių parapijoje (Romai Macvytei) ir Kudirkos Naumiestyje (Anelei Matijošaitienei). Šie pasakojimai, kupini tikėjimo persekiojimų akivaizdoje, liudija apie ypatingą Dievo Motinos globą mūsų tautai sunkiausiais istorijos momentais.
Bendras dangaus pranešimas
Nors apsireiškimai vyksta skirtingose kultūrose ir laikmečiuose, jų perduodama žinia yra stebėtinai vieninga ir nuosekli. Pagrindiniai akcentai:
Skubus kvietimas atsiversti: Tai pati svarbiausia tema. Žmonija raginama grįžti prie Dievo, atgailoti už nuodėmes ir keisti savo gyvenimą.
Malda ir pasninkas: Ypač pabrėžiamas rožinio kalbėjimas, vadinamas galingu ginklu kovoje su blogiu. Pasninkas įvardijamas kaip priemonė, galinti sustabdyti karus ir nelaimes.
Eucharistijos ir Išpažinties svarba: Nuolat primenama apie būtinybę dažnai ir nuoširdžiai priimti sakramentus, pabrėžiant realų Jėzaus buvimą Švenčiausiajame Sakramente.
Pasaulio nuodėmingumas ir gresiančios bausmės: Atvirai kalbama apie moralinį nuosmukį, ypač negimusių kūdikių žudymą, šeimų irimą ir kunigų bei vienuolių atšalimą. Perspėjama, kad jei žmonija nepasitaisys, jos laukia dideli išbandymai.
Apibendrinimas
Jono Burkaus knyga „Apsireiškimai Europoje ir Amerikoje“ yra daugiau nei tik mistinių įvykių kronika. Tai – dvasinis kelrodis, parodantis, kad Dievas niekada neapleidžia savo vaikų ir nuolat siunčia jiems ženklus bei pagalbą per savo Motiną. Knyga, apimanti platų geografinį ir istorinį spektrą, leidžia pajusti visuotinį dangaus rūpestį ir suvokti, kad, nepaisant kultūrinių skirtumų, visų tikinčiųjų kelias į išganymą yra grindžiamas tomis pačiomis amžinomis vertybėmis: tikėjimu, malda, atgaila ir meile. Tai paveikus ir viltingas priminimas, kad net ir tamsiausiais laikais dangus yra atviras

Skaityti daugiau: Apsireiškimai Europoje ir Amerikoje

Išsami informacija: Peržiūros: 287

Stasys Yla

PUTNAM, 1965

Stasio Ylos knyga „Žmogaus Ramybė“, paremta Dievo Tarno Arkivyskupo Jurgio Matulaičio išgyvenimais ir mąstymais, yra gilus dvasinis esė, nagrinėjantis vieną fundamentaliausių žmogaus troškimų – vidinę ramybę ir giedrą. Pasitelkdamas paties arkivyskupo „Užrašus“, Yla atskleidžia, kad tikroji ramybė nėra naivumo ar gyvenimo sunkumų nepažinimo pasekmė, bet brandus dvasinis vaisius, išaugintas kančioje ir meilėje.
Ramybė, gimusi iš kančios ir meilės
Knygos autorius iš karto paneigia paviršutinišką požiūrį, kad Arkivyskupo Matulaičio ramybė galėjo kilti iš švelnios prigimties ar nuo gyvenimo negandų apsaugoto kelio. Priešingai, Yla, cituodamas arkivyskupo dienoraštį, parodo, jog Matulaitis patyrė skaudžių išgyvenimų: jį skaudino ir apvylė ne tik pasaulio žmonės, bet ir patys artimiausi bendražygiai – kunigai. Jis buvo šmeižiamas, neteisingai kaltinamas bedievyste ir jautėsi apleistas tų, iš kurių labiausiai tikėjosi paramos.
Kur slypi tokios nepalaužiamos ramybės paslaptis? Yla atsako – dviejuose šaltiniuose: žmonių pažinime, sujungtame su meile, ir savęs pažinime, grįstame pasitikėjimu Dievu.
Pirmasis šaltinis – tai gebėjimas mylėti žmones, net ir matant visą jų netobulumą. Matulaitis, sekdamas Kristaus pavyzdžiu, sujungė realistišką žmonių pažinimą su gilia, atlaidžia meile. Jis suprato, kad „Viešpats Jėzus, pažinojęs žmones iki pačiam dugnui visas jų tamsias puses, patyręs nuo jų baisiausią nedėkingumą – niekad nesiliovė jų mylėjęs“. Būtent ši meilė, pasireiškianti atlaidumu, ir yra tikrosios ramybės versmė.
Dvasinės išminties perlai
Knyga nėra vien teorinis pasvarstymas. Joje pateikiami konkretūs, praktiški Arkivyskupo Matulaičio patarimai, kaip ugdyti savyje ramybę:
Mokytis „matant nematyti, girdint negirdėti“. Tai raginimas sąmoningai nekreipti dėmesio į žmonių blogybes ir šunybes, nesigraužti dėl jų, nes „ta gaiži neapykantos rūkštis... daugiau mums patiems kenkia, negu mūsų skriaudėjams“.
Pasitikėti Dievu, ypač jaučiant savo silpnumą. Matulaitis moko, kad nereikia nusiminti dėl savo netobulumų. Priešingai, „juo silpnesni jaučiamės, juo labiau Dievu pasitikėkime. Jis mūsų stiprybė ir išganymas“. Svarbiausia yra pastangos ir geri norai, o ne pasiektas tobulumo laipsnis.
Pašalinti iš širdies baimę. Baimė dėl ateities, dėl galimų nelaimių ar nesėkmių atima iš sielos ramybę. Arkivyskupas primena Kristaus žodžius: „Ko taip bijote, maža-tikiai?“ ir moko viską atiduoti į Dievo rankas, nes Jis geriausiai žino, ko mums reikia.
Išvados
Stasio Ylos „Žmogaus Ramybė“ – tai trumpas, bet nepaprastai koncentruotas ir dvasiškai turtingas veikalas. Tai ne tik Arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretas, atskleidžiantis jo vidinio gyvenimo gelmę, bet ir praktinis vadovas kiekvienam, ieškančiam kelio į sielos taiką šiuolaikiniame neramiame pasaulyje. Ylos gebėjimas sujungti gilų teologinį mąstymą su konkrečiais, gyvenimiškais pavyzdžiais daro šią knygą prieinamą ir vertingą kiekvienam skaitytojui, nepriklausomai nuo jo dvasinio pasirengimo lygio. Tai knyga, prie kurios norisi grįžti vėl ir vėl, kaskart atrandant naujų įžvalgų ir dvasinės stiprybės.

Skaityti daugiau: ŽMOGAUS RAMYBĖ

Išsami informacija: Peržiūros: 281

J. Bružikas S. J. ir

J. Kidykas S. J.

Kaunas 1930

Apžvalga: Ar įmanoma atkurti tiesą propagandos labirintuose?
Egidijaus Juodžio knyga „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ (2020 m.) yra išsami ir kruopšti istorinė apybraiža, nagrinėjanti vieną sudėtingiausių ir prieštaringiausiai vertinamų XX a. Lietuvos asmenybių – kunigą, prelatą Zenoną Ignatavičių. Jau pats pavadinimas kelia esminį klausimą, į kurį autorius bando atsakyti, pasitelkdamas gausius istorinius šaltinius ir faktų analizę.
Knygos centre – kunigo Zenono Ignatavičiaus, Antrojo pasaulinio karo metais tapusio lietuvių policijos batalionų kapelionu Gudijoje (dabartinėje Baltarusijoje), asmenybė. Šis vaidmuo lėmė jo padėties dviprasmiškumą: sovietinė propaganda dešimtmečius piešė jį kaip „kriminalinį nusikaltėlį“ ir nacių kolaborantą , o kiti jo veiklą matė kaip kilnią ir būtiną misiją dvasinės pagalbos netekusiems žmonėms. Autorius E. Juodis imasi nelengvos užduoties – išnarplioti šį melo, nutylėjimų ir sąmoningų prasimanymų mazgą.
Knygos stiprybė – tai gebėjimas meistriškai naršyti po prieštaringų šaltinių labirintus. Autorius neapsiriboja viena tiesa, o kritiškai vertina visus prieinamus dokumentus. Ypatingas dėmesys skiriamas sovietinių publikacijų analizei, kurioje, pasitelkiant archyvinius duomenis, atskleidžiamas sąmoningas faktų iškraipymas ir šmeižtas. Pavyzdžiui, paneigiami teiginiai apie Z. Ignatavičiaus tariamą darbą vertėju vokiečių komendantūroje Vilkijoje, įrodant, kad tuo metu jis dirbo Kaišiadoryse.
Vienas vertingiausių šaltinių, kuriais remiasi autorius, yra paties Z. Ignatavičiaus karo metų dienoraštis. Šie asmeniniai užrašai atveria visiškai kitokį vaizdą nei piešė propaganda. Tai – žmogus, pasibaisėjęs nacių tvarka, kurią jis vadina nežmoniška , ir giliai pergyvenantis dėl lietuvių karių nusikaltimų: „Nemažai turime nusikaltimų padarytų kad ir šią vasarą Lietuvos vaikų. Jie kruvini ir baisūs. Kad Dievas atitolintų savo bausmę !“. Dienoraštyje atsiskleidžia nuolatinė moralinė kolizija, kai tenka tarnauti tarp karių, iš kurių dalis atvirai troško dalyvauti žydų šaudymuose , ir tuo pačiu jausti pareigą neapleisti „nusidėjėlių“, kuriems labiausiai reikia dvasinės pagalbos.
Knyga ne tik atkuria Z. Ignatavičiaus biografiją, bet ir piešia platų to meto istorinį kontekstą:
Religinė aplinka Gudijoje: Skaitytojas supažindinamas su totalitarinių režimų nuniokota religine erdve, kurioje sovietai beveik sunaikino dvasininkiją, o naciai, nors ir leido atidaryti bažnyčias, vykdė tautinio ir religinio kiršinimo politiką.
Pokario gyvenimas ir KGB veikla: Išsamiai atskleidžiamos Z. Ignatavičiaus pastangos dirbant Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje ir lietuvių bendruomenėje Brazilijoje. Ypač vertingas skyrius, kuriame, remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo medžiaga, aprašomas sistemingas KGB dezinformacijos karas prieš Z. Ignatavičių, siekiant jį sukompromituoti Vakarų akyse.
Apibendrinant, Egidijaus Juodžio „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ yra daugiau nei biografija. Tai – kruopštus istorinis tyrimas, atkuriantis istorinį teisingumą ir parodantis, kaip totalitariniai režimai manipuliuoja informacija, siekdami palaužti savo priešininkus. Knyga būtina ne tik istorikams, bet ir kiekvienam, besidominčiam sudėtingais Lietuvos istorijos puslapiais ir ieškančiam atsakymų į amžinus klausimus apie moralę, pareigą ir žmogiškumą pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. Tai pavyzdys, kaip, remiantis faktais, galima atskirti tiesą nuo propagandos ir pamatyti kalno didybę iš toli

Skaityti daugiau: Pasiaukojimas iki mirties

Išsami informacija: Peržiūros: 281

PRANAS MANELIS

Putnam 1977

Knygos apžvalga: Prano Manelio „Kristus ir Eucharistija“
Išsami teologinė kelionė į krikščionių tikėjimo šerdį, kunigo Prano Manelio 1977 m. veikalas „Kristus ir Eucharistija: Dievo Veikla Išganymo Istorijoje“ yra sistemingas ir gilus žvilgsnis į du kertinius katalikybės slėpinius. Priklausanti „Krikščionis Gyvenime“ knygų serijai, ši monografija yra solidus teologinis darbas, kuriuo siekiama ne tik akademiškai išdėstyti doktriną, bet ir sustiprinti skaitytojo tikėjimą, padarant jį, autoriaus žodžiais, „protui labiau priimtiną, netgi žavingą“.
Parašytas remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvų ir teologų raštais, liturginėmis apraiškomis ir oficialiu Bažnyčios mokymu, veikalas kruopščiai gvildena sudėtingus teologinius klausimus. Autorius, įkvėptas savo, kaip teologijos dėstytojo, patirties ir draugų paskatintas, ypač kunigo Antano Vilkaičio, ėmėsi šio darbo pastebėjęs tikėjimo Kristumi ir jo veikla Bažnyčioje trūkumą, ypač tarp jaunimo.
Knyga yra logiškai padalinta į šešis skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo bendresnių kristologijos ir ekleziologijos temų iki specifinių eucharistinės teologijos aspektų.
Knygos struktūra ir turinys:
Pirmasis skyrius, „Kristus ir Jo Buvimas bei Veikla Istorijoje“, veikia kaip įvadas į visą studiją. Jame Manelis aiškina Bažnyčios, kaip naujosios Dievo tautos ir mistinio Kristaus Kūno, sampratą. Bažnyčia čia pristatoma kaip „prisikėlusio Kristaus sakramentas“, per kurį Dievas tęsia savo išganomąjį darbą istorijoje. Šiame skyriuje padedami pamatai tolesniems eucharistiniams svarstymams.
Antrasis skyrius, „Eucharistijos ir Jos Teologijos Istorinė Apžvalga“, skaitytoją veda per visą eucharistinės doktrinos raidą. Pradedant nuo Senojo Testamento provaizdžių, tokių kaip Sandora ir Paschos vakarienė , pereinama prie Eucharistijos įsteigimo , jos šventimo ankstyvojoje Bažnyčioje, viduramžiais, Reformacijos laikotarpiu ir XX amžiuje. Ši istorinė perspektyva suteikia kontekstą vėliau aptariamoms teologinėms problemoms.
Trečiasis skyrius, „Kristaus Buvimas Eucharistijoje“, yra skirtas realaus Kristaus buvimo dogmai. Čia nagrinėjama buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje, analizuojami Evangelijų liudijimai, ypač Jono evangelijos 6 skyrius, ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimas. Taip pat išsamiai aptariamas oficialus Bažnyčios mokymas, įskaitant Tridento ir II Vatikano Susirinkimų nutarimus.
Ketvirtasis skyrius, „Transsubstanciacija arba Peresminimas“, gilinasi į vieną sudėtingiausių Eucharistijos aspektų. Autorius aiškina peresminimo (esmėkaitos) sąvoką, pasitelkdamas filosofinius būties ir substancijos terminus, ir parodo, kaip per šį slėpiningą virsmą duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Penktasis skyrius, „Eucharistinis Bendravimas arba Komunija“, aptaria Eucharistijos priėmimo prasmę ir vaisius. Komunija pristatoma kaip sakramentinis dalyvavimas Kristaus aukoje, dvasinis maistas, stiprinantis antgamtinį gyvenimą, ir mistinio Kristaus Kūno augimo bei vienybės laidas. Skyriuje taip pat nurodomos sąlygos, būtinos vertam Komunijos priėmimui.
Šeštasis skyrius, „Eucharistija kaip Auka“, užbaigia veikalą, analizuodamas Mišių, kaip aukos, pobūdį. Manelis aiškina aukos sąvoką, lygina Mišių auką su kryžiaus auka ir pabrėžia, kad Eucharistija yra tiek Kristaus, tiek ir Bažnyčios auka.
Apibendrinant, „Kristus ir Eucharistija“ yra monumentalus veikalas lietuvių teologijos kontekste. Kunigas Pranas Manelis, remdamasis giliu tradicijos išmanymu, pateikia išsamią ir sistemingą studiją, skirtą išsilavinusiam katalikui, siekiančiam ne tik tikėti, bet ir suprasti savo tikėjimo slėpinius. Knyga sėkmingai sujungia dogmatinį aiškumą, istorinę perspektyvą ir pastoracinį jautrumą, išlikdama vertingu šaltiniu kiekvienam, norinčiam pagilinti savo žinias apie krikščionybės esmę – Kristų, veikiantį ir pasiliekantį su mumis Eucharistijoje.

Skaityti daugiau: KRISTUS IR EUCHARISTIJA

Išsami informacija: Peržiūros: 279

J. VENCKUS S. J.

BUENOS AIRES, 1954

Juozo Venckaus S. J. 1954 metais Buenos Airėse išleista knyga „Komunizmo pagrindai“ yra išsamus ir kritiškas žvilgsnis į komunistinę ideologiją, parašytas lietuvių išeivijai Šaltojo karo įkarštyje. Autoriaus, jėzuitų kunigo, tikslas – ne tik atskleisti politinius komunizmo siekius, bet ir išanalizuoti jo filosofinį pamatą, parodant, kad totalitarinė vergovė komunistų valdomuose kraštuose yra tiesioginė marksistinio-leninistinio mokslo išdava. Knyga skirta laisvajame pasaulyje gyvenantiems lietuviams, siekiant padėti jiems teisingai pažinti ir kovoti su „šiuo žmonijos priešu“, taip pat ir tiems, kurie per klaidą pakliuvo į komunistų gretas, kad padėtų jiems „sugrįžti į krikščionišką ir lietuvišką kelią“.
Filosofinė šerdis: dialektinis materializmas Knygos branduolį sudaro dialektinio materializmo – komunizmo filosofinio pagrindo – analizė. J. Venckus nuosekliai aiškina, kaip Karlas Marksas ir Friedrichas Engelsas pritaikė vokiečių filosofo Hegelio dialektikos metodą (tezė, antitezė, sintezė), tačiau jo esmę apvertė aukštyn kojomis: dvasią pakeitė materija. Autorius pristato pagrindinius marksizmo dėsnius: priešingumų, negacijos ir transformacijos.
Venckus kritiškai vertina šiuos postulatus, teigdamas, kad jie yra nelogiški ir moksliškai nepagrįsti. Pavyzdžiui, jis kvestionuoja „priešingumų vienybės“ dėsnį, klausdamas, koks yra priešingumas tarp kiaušinio ir iš jo besivystančio viščiuko, ar tarp plytų ir iš jų statomo namo. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad marksizmas nepateikia jokio paaiškinimo, kaip „transformacijos dėsnis“ atsirado pačioje gamtoje, teigdamas, kad pagal Marksą „viskas eina savaime magiškai“. Galiausiai, autorius daro išvadą, kad dialektinis materializmas yra sukurtas tam, kad paneigtų Dievo, kaip Kūrėjo ir pirminio Judintojo, egzistavimą, teigdamas, kad materija yra amžina ir juda pati iš savęs.
Komunizmas kaip antireligija
Vienas svarbiausių knygos aspektų – komunizmo, kaip ateistinės ir krikščionybei priešiškos sistemos, demaskavimas. Skyriuje „Ar Religija – Žmonijos Opiumas?“ analizuojamas garsusis Markso teiginys. J. Venckus teigia, kad šis posakis naudojamas kaip įrankis darbininkų masėms sukiršinti ne tik prieš buržuaziją, bet ir prieš Bažnyčią bei kunigus, kurie esą tarnauja išnaudotojams.
Autorius gina Katalikų Bažnyčią, pabrėždamas jos istorinį rūpestį darbininkija, kurį liudija popiežių Leono XIII ir Pijaus XI enciklikos. Jis argumentuoja, kad Bažnyčia neturi jokio intereso palaikyti kapitalistų, kurių dauguma net nėra katalikai, ir kad ją pačią daugiausiai išlaiko paprasti darbo žmonės. Venckus pabrėžia, kad Bažnyčia kovoja ne su socialinėmis reformomis, o su „bedievišku komunizmu“, ir kol jis prievarta vers žmones būti ateistais, tol kova tarp Bažnyčios ir marksizmo nesibaigs. Knygoje teigiama, kad pats komunizmas siekia tapti nauja, pasaulietine religija, kuri pakeistų visas kitas.
Praktinė analizė ir kritika
Knygoje apžvelgiama Rusijos marksizmo istorija, pradedant dekabristų sukilimu ir baigiant Lenino atėjimu į valdžią. Autorius pabrėžia, kad visus rusų revoliucionierius, nepaisant jų kilmės, vienijo du bruožai: noras nuversti caro valdžią ir ateizmas.
J. Venckus pateikia išsamią sovietinio komunizmo praktikos kritiką, apibūdindamas jį kaip:
Totalitarinę diktatūrą, pavertusią žmogų valstybės įrankiu.
Sistemą, naudojančią terorą, masinius kalinimus ir priverstinį darbą.
Moralės neigimą, kur, pasak Lenino, moralu yra viskas, kas padeda proletariato klasių kovai.
Utopiją, kuri nepaiso prigimtinių žmogaus polinkių, tokių kaip noras turėti privačią nuosavybę.
Atskiruose skyriuose aptariami komunistų kovos metodai prieš Bažnyčią, tokie kaip dvasininkų atskyrimas nuo žmonių, jų šmeižimas, bandymai įkurti tautines, nuo Romos atskirtas bažnyčias, ir jaunimo perėmimas į savo globą.
Katalikų Bažnyčios atsakas
Svarbi knygos dalis skirta oficialiai Katalikų Bažnyčios pozicijai komunizmo atžvilgiu. Autorius pateikia eilę popiežių pasmerkimų, pradedant Pijumi IX 1846 metais. Vainikuoja šią apžvalgą 1949 m. liepos 1 d. Pijaus XII dekretas, kuriuo:
Draudžiama katalikams stoti į komunistų partiją ar ją remti.
Draudžiama leisti, platinti ar skaityti komunistinę literatūrą.
Teigiama, kad sąmoningai tai darantys asmenys negali priimti sakramentų.
Skelbiama, kad komunistų materialistinį mokslą išpažįstantys ir platinantys katalikai ipso facto (pačiu tuo faktu) užsitraukia ekskomuniką, rezervuotą Apaštalų Sostui.

Šis skyrius pabrėžia, kad Bažnyčios kova su komunizmu yra ne politinė, o giliai dvasinė ir doktrininė.
Apibendrinimas Juozo Venckaus „Komunizmo pagrindai“ yra vertingas istorinis dokumentas, atspindintis Lietuvos išeivijos intelektualinę ir dvasinę kovą sovietinės okupacijos metais. Tai ne tik politinis pamfletas, bet ir rimtas bandymas išanalizuoti komunizmo ideologiją iš krikščioniškosios filosofijos perspektyvos. Knyga, parašyta aiškia ir suprantama kalba, nuosekliai griauna marksizmo-leninizmo teorinius pamatus ir demaskuoja jo praktiką kaip antihumanišką ir priešišką pamatinei žmogaus laisvei. Nors parašyta prieš daugiau nei 70 metų, ji išlieka aktuali kaip priminimas apie totalitarinių ideologijų pavojų ir kaip tvirto krikščioniško atsako pavyzdys.

Skaityti daugiau: KOMUNIZMO PAGRINDAI

Išsami informacija: Peržiūros: 278

Dr. J. Prunskis

Chicago 1941

Kunigo Juozo Prunskio 1941 metais Čikagoje išleista knygelė „Kaip Mirė Nemirtingieji“ yra trumpų, pamokančių pasakojimų rinkinys apie garsių istorinių asmenybių paskutines gyvenimo akimirkas. Knygelės tikslas – per žymių žmonių mirties pavyzdžius atskleisti krikščioniškojo tikėjimo svarbą ir paguodą lemiamą valandą.
Knygos turinys ir struktūra
Veikalas yra suskirstytas į keturias temines dalis, kuriose pateikiami trumpi pasakojimai apie skirtingų sričių „nemirtingųjų“ mirtį:
Didieji mokslininkai ir kitos garsenybės: Šioje dalyje aprašomos tokių asmenybių kaip Lui Pasteras, matematikas Ogiustenas Lui Koši, fizikas Andrė Mari Amperas ir popiežius Benediktas XV paskutinės akimirkos. Pavyzdžiui, pasakojama, kaip Pasteras mirė laikydamas rankose kryželį ir kalbėdamas „Tikiu...“ , o astronomas Koši teigė: „myliu mirtį, dėl to, kad per ją randu Dievą“.
Mirtis atskleidžia paslaptingą uždangą: Čia pasakojama apie žmones, kurie, artėjant mirčiai, iš naujo atrado arba sustiprino savo tikėjimą. Ryškiausi pavyzdžiai – kompozitorius Frederikas Šopenas, kuris po kunigo apsilankymo ir motinos tikėjimo priminimo atliko išpažintį ir jautėsi laimingas , ir Prancūzijos švietimo ministras Marcombe, kuriam, ištiktam apopleksijos smūgio, pats respublikos prezidentas nusiuntė automobilį parvežti kunigo su sakramentais.
Didieji lietuviai: Šis skyrius skirtas tautos šviesuolių – vyskupo Motiejaus Valančiaus, poeto Prano Vaičaičio, rašytojo Jono Biliūno ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio – mirties aplinkybėms. Pateikiamas vyskupo Valančiaus testamentinis atsišaukimas, kuriame jis guodžia tautą ir žada geresnius laikus , bei Jono Biliūno, ligos patale atradusio tikėjimo svarbą, žodžiai: „persitikinau, kad brangiausias daiktas žmogui tai tikėjimas“.
Kaip mirė šventieji: Knygelė baigiama pasakojimais apie šventųjų – Pranciškaus Asyžiečio , Bernardo Klerviečio , Klemenso Hofbauerio ir Teresėlės Kūdikėlio Jėzaus – mirtį, kuri vaizduojama kaip džiaugsmingas ir lauktas susitikimas su Dievu.
Apžvalga
„Kaip Mirė Nemirtingieji“ yra populiariosios apologetikos pavyzdys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. K. J. Prunskio tikslas nėra biografinis tikslumas, o moralinis ir dvasinis pamokymas. Kiekviena istorija yra kruopščiai atrinkta, kad iliustruotų pagrindinę mintį: tikėjimas yra atrama ir paguoda, o mirtis krikščioniui – tai ne pabaiga, o perėjimas į amžinąjį gyvenimą.
Knygelės stilius paprastas ir paveikus. Autorius pasitelkia garsių vardų autoritetą, kad sustiprintų savo teiginius ir padarytų įspūdį skaitytojui. Pasakojimai trumpi, koncentruoti į esminį momentą – mirties akimirką, kuri atskleidžia tikrąsias žmogaus vertybes.
Išleista 1941 metais, Lietuvai itin sunkiu istoriniu laikotarpiu, ir skirta Čikagos lietuvių bendruomenei, ši knyga turėjo ypatingą reikšmę. Ji teikė dvasinę stiprybę ir viltį, primindama apie amžinąsias vertybes ir Dievo gailestingumą. Didelis 12 000 egzempliorių tiražas rodo, kad leidinys buvo aktualus ir paklausus to meto lietuvių išeivijoje. Tai ne tik pamokantis skaitinys, bet ir įdomus to laikmečio dvasinės literatūros pavyzdys.

Skaityti daugiau: Kaip Mirė Nemirtingieji

Išsami informacija: Peržiūros: 276

Prel. Dr. F. BARTKUS

ITALIA 1954

Mistinis ir poetiškas Marijos portretas: Prel. Dr. F. Bartkaus „Pažvelkime Į Mariją“ apžvalga
Prelato Dr. Pranciškaus Bartkaus knyga „Pažvelkime Į Mariją“, išleista 1954 metais lietuvių saleziečių spaustuvėje Italijoje, yra išskirtinis mariologinės literatūros kūrinys, siūlantis skaitytojui ne sausą teologinę analizę, o gyvą, jausmingą ir detalų pasakojimą apie Švenčiausiosios Mergelės Marijos gyvenimą. Knygos unikalumas slypi jos pagrindiniame šaltinyje – autorius perpasakoja Marijos gyvenimo istoriją remdamasis ne tik Evangelija, bet ir Dievo apšviestųjų regėtojų, mistikų, pasakojimais.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra chronologiškai suskirstytas į skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją per visą Marijos gyvenimo kelią, nuo jos tėvų iki paėmimo į dangų. Kiekvienas etapas atskleidžiamas pasitelkiant vaizdingus aprašymus, dialogus ir detales, paimtas iš privačių apreiškimų.
Knygoje apžvelgiami šie pagrindiniai Marijos gyvenimo momentai:
Švč. Marijos tėvai, gimimas ir vaikystė: Pasakojimas pradedamas nuo šventųjų Joakimo ir Onos, atskleidžiant jų pamaldumą ir ilgai lauktą dukters gimimą.
Marija Jeruzalės šventykloje: Aprašomas jos pasišventimas Dievui ir gyvenimas šventykloje – laikotarpis, apie kurį Evangelijose kalbama labai mažai.
Susižadėjimas su šv. Juozapu ir Apreiškimas: Detaliai ir jautriai vaizduojamas lemtingas momentas, kai arkangelas Gabrielius praneša Marijai Gerąją Naujieną.
Marija aplanko Elzbietą: Atskleidžiamas Marijos gailestingumas ir tarnystė artimui.
Jėzaus gimimas, paaukojimas ir gyvenimas Nazarete: Šie skyriai per Marijos išgyvenimus parodo Motinos meilę, džiaugsmą ir nerimą.
Marija Kristaus kančios kelyje ir po Prisikėlimo: Ypatingas dėmesys skiriamas Marijos, kaip Sopulingosios Motinos, vaidmeniui, jos dvasinėms kančioms ir vienybei su Sūnumi.
Jos Dangun ėmimas: Pasakojimas baigiamas Marijos žemiškojo gyvenimo pabaiga ir jos išaukštinimu danguje.
Stilius ir tikslas
Prel. Dr. F. Bartkus rašo pakiliu, poetišku stiliumi, kuris labiau skirtas jausmams ir vaizduotei, o ne vien protui. Jo tikslas – ne istoriškai ar teologiškai įrodyti kiekvieną faktą, o sužadinti skaitytojo meilę ir pamaldumą Marijai, leidžiant jam dvasiškai „pamatyti“ ir „išgyventi“ jos gyvenimą.
Pats autorius knygos pradžioje pateikia svarbų „Pareiškima“, kuriame, remdamasis popiežiaus Urbono VIII potvarkiais, pabrėžia, jog viskas, kas knygoje aprašyta remiantis privačiais apreiškimais, yra pateikiama su žmogiškuoju tikėjimu ir pilnai paklūstant galutiniam Šventojo Sosto sprendimui. Tai parodo autoriaus pagarbą Bažnyčios autoritetui ir jo siekį išlaikyti teologinį nuolankumą. Knygą taip pat puošia dailininko Vinco Aleksandravičiaus, SDB, iliustracijos.
Išvados
„Pažvelkime Į Mariją“ yra vertingas dvasinio skaitymo kūrinys, skirtas tiems, kurie nori ne tik žinoti faktus apie Dievo Motiną, bet ir pajusti jos artumą. Tai knyga-meditacija, kviečianti skaitytoją į asmeninę kelionę po Marijos gyvenimą, atveriant jos širdies paslaptis per mistikų patirtis. Šis veikalas yra puikus pavyzdys, kaip teologinės tiesos gali būti perteikiamos gyvu, vaizdingu ir dvasiškai ugdančiu pasakojimu.

Skaityti daugiau: PAŽVELKIME Į MARIJĄ

Išsami informacija: Peržiūros: 274

Andrius Baltinis

ROMA 1975

Knygos apžvalga: Andriaus Baltinio „Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai“

Ši monografija – tai ketvirtasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“, išleistas Romoje 1975 metais. Knygą parašė kunigas Andrius Baltinis, o jos išleidimą finansiškai parėmė vyskupo pusbrolis kun. Antanas Vilkaitis. Tai išsami biografinė studija, skirta vienam tragiškiausių ir tauriausių XX a. Lietuvos Bažnyčios ganytojų – Telšių vyskupui kankiniui Vincentui Borisevičiui (1887–1946/47) – atminti.

Turinys ir struktūra

Autorius, remdamasis gausiais amžininkų liudijimais ir archyvine medžiaga, nuosekliai atkuria vyskupo gyvenimo ir veiklos kelią, atskleisdamas ne tik jo asmenybę, bet ir sudėtingą istorinį kontekstą. Knyga suskirstyta į keturias pagrindines dalis:

I dalis: Tėvų namai ir mokslo metai. Aprašoma V. Borisevičiaus vaikystė ir jaunystė Suvalkijos ūkininkų šeimoje, pirmieji mokslai carinės Rusijos priespaudos metais, studijos Seinų kunigų seminarijoje ir Fribūro universitete Šveicarijoje, kur jis įgijo teologijos licenciato laipsnį.
II dalis: Poaukščiai kunigystėje ir visuomenėje. Nušviečiama jo, kaip jauno kunigo, veikla: darbas vikaru Kalvarijoje, kapeliono tarnystė Rusijos kariuomenėje Pirmojo pasaulinio karo metais, vėliau – Marijampolės gimnazijose. Ypač daug dėmesio skiriama jo profesoriavimui ir rektoriavimui Telšių kunigų seminarijoje.
III dalis: Darbai katalikų organizacijose. Atskleidžiamas platus vyskupo visuomeninis akiratis – jo veikla L.K.M. Akademijoje, Ateitininkų federacijoje, Vyrų ir Moterų katalikiškose organizacijose bei Katalikų Akcijos Centre.
IV dalis: Žmogus, dvasininkas, patriotas. Ši dalis skirta vyskupo asmenybės bruožams – jo humanizmui, giliam dvasingumui ir pasiaukojančiai meilei Bažnyčiai bei Tėvynei. Pabaigoje detaliai aprašomas jo tragiškas likimas – areštas, tardymai sovietiniuose kalėjimuose ir kankinio mirtis.

Knygą papildo autoriaus įžanga (vadas), gausi panaudota literatūra, priedai su istoriniais dokumentais, santrauka anglų kalba ir vardynas.

Reikšmė

Andriaus Baltinio monografija yra fundamentalus ir kruopštus darbas, įamžinantis vieno iškiliausių Lietuvos Bažnyčios kankinių atminimą. Tai ne tik biografija, bet ir gyvas liudijimas apie Bažnyčios padėtį pačiais sudėtingiausiais XX a. istoriniais momentais – per karus ir okupacijas. Knyga atskleidžia vyskupą V. Borisevičių kaip nepaprastai šviesią, principingą ir drąsią asmenybę, kuri iki galo liko ištikima savo, kaip ganytojo, pareigai. Tai nepaprastai vertingas šaltinis istorikams ir visiems, besidomintiems Lietuvos Bažnyčios ir tautos kančių istorija.

Skaityti daugiau: VYSKUPO VINCENTO BORISEVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

Išsami informacija: Peržiūros: 274

Wilhelm Schamoni

KAUNAS 1995

Pavyzdžiai, Kurie Įkvepia: Wilhelmo Schamoni Knygos „Jauni ir šventi“ Apžvalga
Wilhelmo Schamoni knyga „Jauni ir šventi“ – tai įkvepiantis rinkinys trumpų biografijų, pasakojančių apie jaunus žmones, kurie savo gyvenimu paliudijo gilų tikėjimą ir pasiekė šventumo aukštumų. Tai nėra išsamios istorinės studijos, o veikiau koncentruoti, paveikūs portretai, skirti įkvėpti skaitytoją, ypač jaunimą, ir parodyti, kad šventumas nėra nepasiekiamas idealas, o gyvas ir realus kelias, atviras kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus ar gyvenimo aplinkybių.
Šventumo Mozaika
Knygos struktūra yra paprasta ir patraukli. Autorius pateikia visą galeriją šventųjų, palaimintųjų ir garbingųjų Dievo tarnų, kurių gyvenimai aprėpia kelis šimtmečius – nuo XVI a. iki pat XX a. vidurio. Kiekvienam asmeniui skirtas trumpas, vieno ar dviejų puslapių aprašymas, dažnai papildytas portretu. Šis formatas leidžia greitai susipažinti su daugybe skirtingų asmenybių ir jų dvasinių kelių.
Skaitytojas čia sutiks ir gerai žinomus jaunimo globėjus, tokius kaip šv. Aloyzas Gonzaga ir šv. Stanislovas Kostka, kurie atsisakė kilmingo gyvenimo dėl tarnystės Dieve, ir mažiau girdėtus, bet ne mažiau įkvepiančius pavyzdžius. Tarp jų – drąsioji skaistybės kankinė šv. Marija Goreti, savo žudikui atleidusi mirties patale; misionierius šv. Petras Šanelis, paaukojęs gyvybę tolimoje Okeanijos saloje; ar XX a. kankinys Karlas Leisneris, kunigu įšventintas Dachau koncentracijos stovykloje.
Knygoje vaizduojamas šventumas yra įvairiapusis: nuo mistinių patirčių, kurias išgyveno šv. Gema Galgani ar Švč. Trejybės Elzbieta, iki praktiškos, veiklios meilės, kuria pasižymėjo didysis jaunimo auklėtojas šv. Jonas Boskas ar socialinio teisingumo pradininkas Fridrichas Ozanamas.
Pagrindinė Žinia: Šventumas Yra Kiekvienam
Visas šias skirtingas istorijas jungia viena pagrindinė mintis, kurią autorius iškelia pratarmėje: šventumas padeda jauno žmogaus lūkesčiams išsipildyti. Knyga nuosekliai griauna mitą, kad šventumas – tai tik išrinktųjų, senyvų ar nuo pasaulio atsiskyrusių žmonių kelias. Priešingai, W. Schamoni rodo, kad jaunatviškas maksimalizmas, idealizmas ir tyra širdis gali tapti pačiu tiesiausiu keliu pas Dievą.
Dauguma knygos herojų susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir šiuolaikinis jaunimas: vidinėmis kovomis, tėvų nesupratimu, abejonėmis dėl pašaukimo, ligomis ir neteisingais kaltinimais. Tačiau juos visus vienija vienas dalykas – besąlygiškas pasitikėjimas Dievu ir troškimas atsiliepti į Jo meilę meile. Jų gyvenimai tampa liudijimu, kad didžiausia laimė yra ne savęs realizavimas pasaulio akimis, o visiškas savęs atidavimas Dievui.
Išvados
„Jauni ir šventi“ yra puikus dvasinės literatūros pavyzdys, gebantis trumpai ir paveikiai prabilti į skaitytojo širdį. Tai tarsi dvasinis vitaminų rinkinys, kurio kiekviena „kapsulė“ – atskiro šventojo istorija – suteikia įkvėpimo, drąsos ir primena apie amžinąsias vertybes. Dėl savo fragmentiškos struktūros knyga puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymui. Tai vertingas kelrodis kiekvienam jaunam žmogui, ieškančiam prasmės ir tikrų gyvenimo pavyzdžių, bei puikus priminimas visiems, kad kelias į šventumą prasideda nuo paprasto, bet tvirto „taip“ Dievui savo kasdienybėje.

Skaityti daugiau: JAUNI ir ŠVENTI

Išsami informacija: Peržiūros: 273

Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

Brooklyne, N. Y., 1958

1958 metais Bruklino pranciškonų spaustuvės išleista kunigo Viktoro Gidžiūno, O.F.M., knyga „Šv. Kazimieras“ yra hagiografinis veikalas, skirtas Lietuvos globėjo 500-osioms gimimo metinėms paminėti. Šis leidinys, priklausantis serijai „Šventųjų gyvenimai“, yra ne tik biografinis pasakojimas, bet ir dvasinis bei patriotinis kūrinys, atspindintis to meto išeivijos lietuvių nuotaikas.
Knyga pradedama metaforišku įvadu „Švyturys tamsioje naktyje“, kuriame šventieji, įskaitant šv. Kazimierą, pristatomi kaip dvasiniai kelrodžiai audringame pasaulyje, padedantys nepasiklysti gyvenimo klystkeliuose.
Toliau chronologiškai pasakojama šventojo gyvenimo istorija:
Jaunystė ir auklėjimas: Aprašoma šv. Kazimiero vaikystė karališkuosiuose rūmuose Krokuvoje, kur jis gimė 1458 m. spalio 3 d.. Nors aplinka buvo kupina pagundų, pabrėžiama pamaldžių tėvų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio bei motinos, austrų habsburgaitės Elžbietos – įtaka. Iš motinos jis paveldėjo gilų tikėjimą, o iš tėvo – lietuvišką nuosaikumą, teisingumą ir ištvermę. Didelis dėmesys skiriamas jo iškiliems mokytojams, ypač kronikininkui Janui Dlugošui, kuris supažindino jaunuolį su Lietuvos istorija, krikščionybės tiesomis ir išmokė lotynų kalbos.
Valstybinė veikla: Knygoje vaizduojamas Kazimiero, kaip būsimo sosto įpėdinio, ruošimas. Aprašomos jo kelionės po Lietuvą ir Lenkiją, kurių metu jis buvo supažindintas su valstybės valdymu. Būdamas 22-ejų, jis dvejus metus pavadavo tėvą Lenkijoje ir pasižymėjo kaip gabus, teisingas ir taupus administratorius, kuris stengėsi išpirkti užstatytus karališkus dvarus, šalino netikusius dvariškius ir stabdė stačiatikybės plitimą.
Liga ir mirtis: Dėl asketiško gyvenimo būdo ir įtempto darbo pašlijo princo sveikata. Jam pasireiškė tuo metu nepagydomos džiovos požymiai. Šv. Kazimieras mirė 1484 m. kovo 4 d. Gardine, eidamas 26-uosius metus. Jo kūnas buvo palaidotas Vilniaus katedroje.
Dorybės ir šventumas: Didelė kūrinio dalis skirta šv. Kazimiero dorybėms aprašyti. Pabrėžiamas jo gilus pamaldumas, išmintis, teisingumas ir ypač skaistybė. Net ir gyvendamas karaliaus dvare, jis praktikavo askezę: po karališkais drabužiais nešiojo ašutinę, dažnai pasninkaudavo ir ilgas valandas praleisdavo melsdamasis. Ypač akcentuojama jo meilė Dievo Motinai Marijai ir himnui „Omni die dic Mariae“, kurio nuorašas, kaip teigiama, buvo rastas jo karste.
Reikšmė Lietuvai: Autorius iškelia šv. Kazimierą kaip Lietuvos nacionalinį simbolį. Jis vaizduojamas kaip tautos ir katalikybės gynėjas nuo išorinių grėsmių, ypač stačiatikybės ir Rusijos įtakos. Minimass ir stebuklingas jo pasirodymas Lietuvos kariuomenei mūšyje prie Polocko 1518 metais. Aprašomi ir vėlesni jo relikvijų slėpimo atvejai per karus ir sovietmetį, pabrėžiant priešiškų režimų neapykantą šventajam.
Knyga baigiama kreipimusi į to meto, ypač išeivijos, jaunimą, raginant šv. Kazimierą laikyti Tėvynės meilės ir dorybių pavyzdžiu. Leidinys gausiai iliustruotas piešiniais ir nuotraukomis, vaizduojančiomis šventąjį, jo artimuosius, istorines vietas (Vilnių, Trakus, Krokuvą) ir su jo kultu susijusius meno kūrinius.
Apibendrinant, tai pamaldaus ir patriotinio pobūdžio kūrinys, skirtas stiprinti lietuvių tikėjimą ir tautinę tapatybę. Jis perteikia šv. Kazimiero gyvenimą ne kaip sausą istorinį faktą, o kaip įkvepiantį pavyzdį ateities kartoms.

Skaityti daugiau: ŠV. KAZIMIERAS

Išsami informacija: Peržiūros: 270

ŽEMAIČIŲ Apygarda

Būstinė 1953

Kryžiaus kelias
Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manęs, nėra manęs vertas.
Kryžiaus ir erškėčių kelią, Viešpatie Kristau, Tu, perėjai pirmas. Perėjai, kaip niekas kitas. Tavo kūną nuo galvos iki kojų žymi žaizdų randai.
Žinau, kartus ir kietas tas Tavo kryžiaus kelias. Bet dėl to, kad jis Tavo, mane jis žavi ir traukia. Esu vaikas tautos, kuri pamėgo Tavo kryžius.
Pamėgo, nes pati yra praėjusi baisų kryžiaus kelią. Ne kartą atrodė, kad ji puls po savo našta ir nepakils. Bet tavo kančios stiprinama Ji kėlė.
Kančia neišvengiama ir mano daliai. Kryžiaus keliu ir man lemta eiti.
Pamokyk mane ir mano tautą, Mokytojau. Pamokyk sekti Tave kenčiantį.

Išsami informacija: Peržiūros: 298

Atiduok Tėvynei, ką privalai!

RŪPINTOJĖLIS

LLKS PARTIZANO maldos ir apmąstymai

Papildytas P R R leidinys Išleido ŽEMAIČIŲ Apygarda

1953

Būstinė ..........

Perleido PARTIZANAS 2021

Kryžiaus kelias

Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manęs, nėra manęs vertas.

Kryžiaus ir erškėčių kelią, Viešpatie Kristau, Tu, perėjai pirmas. Perėjai, kaip niekas kitas. Tavo kūną nuo galvos iki kojų žymi žaizdų randai.

Žinau, kartus ir kietas tas Tavo kryžiaus kelias. Bet dėl to, kad jis Tavo, mane jis žavi ir traukia.

Esu vaikas tautos, kuri pamėgo Tavo kryžius. Pamėgo, nes pati yra praėjusi baisų kryžiaus kelią. Ne kartą atrodė, kad ji puls po savo

našta ir nepakils. Bet tavo kančios stiprinama Ji kėlė.

Kančia neišvengiama ir mano daliai. Kryžiaus keliu ir man lemta eiti.

Pamokyk mane ir mano tautą, Mokytojau. Pamokyk sekti Tave kenčiantį.

LIETUVOS HIMNAS

Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žemė!

Iš praeities Tavo sūnūs Te stiprybę semia.

Tegul Tavo vaikai eina Vien takais dorybės, Tegul dirba Tavo naudai Ir žmonių gėrybei.

Tegul saulė Lietuvos Tamsumus pašalina,

Ir šviesa, ir tiesa Mūs žingsnius telydi.

Tegul meilė Lietuvos Dega mūsų širdyse. Vardan tos Lietuvos Vienybė težydi!

PRIESAIKA

Partizano Priesaika

„Prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo, nesigailėdamas nei savo turto, net sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu sąjūdžio įstatus, statutus ir savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesitarsiu, jokių žinių jiems neteiksiu ir visa ką tik apie juos sužinosiu, tuoj savo vir-

šininkams pranešiu, saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera.

Gerai žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gręsia mirties bausmė.

Tepadeda man Viešpats Dievas mano darbuose Tėvynei Lietuvai".

Iškilmingas pasižadėjimas „Iškilmingai pasižadu, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atsta-

tymo, nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu Sąjūdžio įstatus, statutus ir savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu man visas patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesitarsiu, jokių žinių jiems neteiksiu ir visa, ką tik apie juos sužinosiu, tuojau viršininkam pranešiu, saugosiu šalies gerovę, visada atsidėjęs dirbsiu Tėvynei Lietuvai ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui pridera.

Gerai žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą

ir paslapties išdavimą man gręsia mirties bausmė.

Tebūnie mano valia stipri šį pasižadėjimą garbingai ištesėti".

Slapuko priesaika

„Prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo, nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu sąjūdžio įstatus, statutus ir savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas

paslaptis ir visa, ką tik apie Lietuvos priešus sužinosiu, tuojau savo viršininkams pranešiu; saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera.

Gerai žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gresia mirties bausmė.

Tepadeda man Viešpats Dievas mano darbuose Tėvynei Lietuvai".

Iškilmingas pasižadėjimas

„Iškilmingai pasižadu, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Ko-

vos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo, nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu sąjūdžio įstatus, statutus ir viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis ir visa, ką tik apie Lietuvos priešus sužinosiu, tuojau savo viršininkams pranešiu; saugosiu šalies gerovę, visada atsidėjęs dirbsiu Tėvynei Lietuvai ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera.

Gerai žinau, kad už sąmo-

ningą uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gręsia mirties bausmė.

Tebūnie mano valia stipri šį garbingą pasižadėjimą ištesėti”.

Talkininko priesaika „Prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, visomis išgalėmis kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo, tiksliai vykdysiu kiek tai man apystovos leis, savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas patikėtas man paslaptis ir visa, ką tik apie

Lietuvos priešus sužinosiu, tuojau savo viršininkams pranešiu; saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui pridera.

Gerai žinau, kad už paslapties išdavimą man grėstų mirties bausmė.

Tepadeda man Viešpats Dievas mano darbuose Tėvynei Lietuvai".

Iškilmingas pasižadėjimas

„Iškilmingai pasižadu, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, visomis išgalėmis kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepri-

klausomybės atstatymo, tiksliai vykdysiu, kiek tai man apystovos leis, savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis ir visa ką tik apie Lietuvos priešus sužinosiu, tuojau savo viršininkams pranešiu; saugosiu šalies gerovę, visada atsidėjęs dirbsiu Tėvynei Lietuvai ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera.

Gerai žinau, kad už paslapties išdavimą man gresia mirties bausmė.

Tebūnie mano stipri valia šį pasižadėjimą garbingai ištesėti".

Bendroji malda

Dieve Ramintojau, ateik į neramias, išvargintas mūsų širdis, pripildyk jas savo

rimtimi, išsklaidyk abejones ir nekantrumą, pašalink baimę. Dieve Pašventintojau, pašvęsk mūsų darbą ir nemigo naktis, mūsų viltis ir ilgesius.

Dieve, Didžioji Šviesa, nuskaidrink mūsų jausmus ir mintis, apvalyk mus nuo pikto.

Dieve, mūsų Vienytojau, laikyk mus vienam būry, derink mūsų nuotaikas, lygink mūsų pažiūras, glausk

mus vienus su kitais didžiausios meilės ryšiu.

Dieve, Išminties Davėjau, mokyk mus tikro gyvenimo kelio, kurstyk mumyse norą pažinti tiesą, padėk teisingai suprasti vieniems kitus.

Dieve, Tiesos Liudytojau, kad ir mes išpažintume tiesą savo žodžiu ir gyvenimu, išpažintume drąsiai ir be baimės.

Dieve, Valios stiprintojau, grūdink mūsų dvasines galias, didink mūsų valios ryžtą, ugdyk mumyse norą pamėgti tavo vardą.

Dieve, Meilės Liepsna, kurstyk geruosius mūsų pasiryžimus, skaidrink mūsų papročius. Amen.

Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį, Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai.

Juk tėviška tavo malonė daug gali.

Mes tavo per amžius Lietuvos vaikai. Neapleisk, Aukščiausias, mūsų ir brangios Tėvynės. Maloningas ir galingas per visas gadynes!

Žmogus Tėvynėje tiek gyvas yra, kiek ji jam jo širdyje gyva.

Ryto maldos

Tavo garbei, Viešpatie, pavedu šią dieną. Skiriu ją savo šeimos, brolių partizanų ir mielosios Tėvynės labui.

Su auka ir su gera nuotaika pakelsiu darbo sunkumus. Su tavimi, Viešpatie, nebus man sunki jokia auka ir nepakeliamas joks bandymas. Kiekvienu atveju būsiu ramus, kaip rami mano tautos dvasia ir giedras, kaip tautos dangus.

Viešpatie, kuris esi Tiesa, duok man būti teisiam, kuris esi Meilė - būti meiliam, kurs esi Gėris - būti geram.

Iš tavo rankų, Dieve, gaunu savo rytą,

Iš tavo rankų ir šviesi darbų diena.

Iš tavo rankų man ir laimė mano krito, Ir praeitis, ir dabartis, ir rytdiena.

Ačiū tau, Viešpatie, kad siunti mums ne vien saulės spindulius, nuo kurių mes galėtume virsti tyruma, bet teiki debesų ir lietaus, kad galėtume gaminti vaisių.

****** (Apr. 3,19) ******

87ah912,01

Į KRISTŲ RŪPINTOJĖLĮ Viešpatie Kristau, kuris mūsų tautos kryžkelėse ir pakelėse Rūpintojėliu rymai, rūpinkis, prašome, ir toliau mūsų likimu. Padėk mūsų tautai sunkiomis jai valandomis ir neleisk, kad ji, tiek kentėjusi, būtų nepaguosta ir nesuraminta.

Tu susirūpinęs, gerasis Rūpintojėli, kaip ir mes. Tu užjauti mus ir guodi mus. Guosime ir mes tave, ir užjausime. Guosime kantriai pakeldami kančias ir auką.

Per tave, mūsų Rūpintojėli ir tavo kančią, mes eisime į garbę, kurioje tu su savo ir mūsų Tėvu gyveni ir

viešpatauji per amžius. Amen.

Teisk mane, o Dieve, ir gink mano bylą nuo nešventos giminės, gelbėk nuo neteisaus ir klastingo žmogaus.

(XL 11 psalmė) *************

Iš sutemų, pro pelkes ir girias.

Ateina minios, upėm iriasi laivai ir valtys... Tegu, tegu laukus - tūnojimo marias Prižadins giesmės ir šauksmai:

- Mes norim keltis!

Jaunystė sukurta ne džiaugsmui, ne malonumams, -ji sukurta tik heroizmui.

VAKARO MALDA

Viešpatie, tu valdai dangų ir žemę - laimink mūsų Lietuvą ir į mūsų širdis įdiek Tėvynės meilę. Duok mums būti narsiems, kad taptume verti savo protėvių. Leisk mums išsaugoti savo šventą tikėjimą, mūsų tėvų palikimą. Laimink lietuvius partizanus, kurie kovoja už teisingumą ir savo kiemą. Duok mums jėgų didžiausiai aukai už savo tautą ir Tėvynę. Tau, Triasmenis Dieve, pa-

vedu aš save šią naktį. Apsaugok mane ir mano draugus nuo pavojų.

Pavedu tau, Viešpatie, vi -sus šios dienos savo ir mano tautos vargus, kovas ir laimėjimus, visa tai, kas bu -vo gero ar blogo. Koks esu, esu tavo, Viešpatie. Tu Visagalis Dieve, padėjai man šiandien kovoje už mano tautą ir Tėvynę, padėk man ir toliau. Duok, kad rytoj aš būčiau dar ištikimesnis ir tvirtesnis.

Per Jėzų Kristų mūsų Viešpatį. Amen.

Teka nuo amžių srovė krikštolinė,

Neša ji laisvę paties Visagalio.

Viešpatie, stiprink tu mano Tėvynę,

Vargt ir kentėt neleisk jai be galo.

MALDA UŽ TĖVYNĘ

Dieve, kuris leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą, gražink ir mūsų Tėvynei laisvės dienas. Tegul tie bandymai, kuriuos tu skyrei mūsų šaliai, nebūna jos pražūčiai, bet greitesniam jos prisikėlimui ir didesnei jos dvasinei gerovei.

Laimink, Viešpatie, mus, kurie su ginklu stojam prieš pavergėjus. Duok mums jėgų pakelti didžią partizano dalią. Padaryk, kad mes visi grįžtume į namus, nešdami naują atgimimo ugnį.

Siųsk, Viešpatie, išminties ir stiprybės dvasios tiems, kurie dirba mūsų tautai ir aukojasi jos labui. Padėk savo tėviška meile ir globa pasilikusiems namuose mūsų broliams ir sesėms. Stiprink dėl tavo vardo ir tautos laisvės kenčiančius, guosk liūdinčius ir nuskriaustuosius, amžiną šviesą suteik, Viešpatie, tiems, kurie jau yra mirę kovos lauke.

Švenčiausioji Mergele Marija Aušros Vartų Gailestingumo Motina, pavesk savo dieviškajam Sūnui, Jėzui Kristui, mūsų Lietuvą, kuri taip nuoširdžiai Tave myli ir garbina.

Neleisk, kad tavo sūnaus vardas būtų išrautas iš lietuvio širdies.

Šventasis Kazimierai, mūsų tautos globėjau, vadovauk mūsų kovai dėl laisvės, kaip kitados stebuklingu būdu, kad vadovavai mūsų tėvams.

Per Kristų, mūsų Viešpatį, kurį tiki, išpažįsta ir myli kiekvienas taurus lietuvis. Amen.

Viršum žemės nurimusio

juoko,

Viršum plieno, ugnies ir

patrankų,

Pro žvaigždžių ir pro mėnesio šokį

Kažkas tiesia kruviną ranką.

MALDA UŽ MIRUSIUS

Tu žinai, Viešpatie, kokie jausmai jungia mus su tais, kurių jau nebėra mūsų tarpe. Jie buvo mūsų šeimos Broliai, Sesės, mūsų vargų nuoširdžiausi dalyviai. Tiesa, jie buvo žmonės, kaip ir mes, su savo silpnybėmis ir dorybėmis. Leisk, Viešpatie, prisi-

minti juos ir prašyti jiems savo gailestingumo. Užskaityk, Viešpatie, ypač aukas tų, kurie, kaip karžygiai aukojasi už geresnę tautos ateitį. Suteik jiems ir visiems mūsų įnirusiems ramybę tavo, ir šviesą per amžius. Amen.

Į KRISTŲ RŪPINTOJĖLĮ

Nužengi tu, Viešpati Kristau, kaip rasa į išdžiūvusią žemę, ir mes atgyjame it gėlės laukuose. Tu apgaubi mus tyla ir rimtimi. Ir mes džiaugiamės kaip vaikai.

Gimęs Kūdikėli, daryk mus Dievo vaikais. Dievo Sūnau, duok mums, Dievo

sūnų laisvės. Atėjusi nauja Šviesa, leisk ir mums, kaip žiburiams, šviesti naujai gimstantiems laikams. Amen.

Marija, Marija, Skaisčiausia Lelija,

Tu švieti aukštai danguje.

Palengvink vergiją,

Pagelbėk žmonijai,

Išgelbėk nuo priešo baisaus.

MIŠIŲ MALDOS

Suklaupę meldžiam, Jėzau saldžiausias, Maldas priimki mūsų karščiausias,

Mus išmokyki Dievą pažinti, Pildyt jo valią ir jį garbinti.

Tavo valia, Viešpatie, keliauju lietuviškos Golgotos vieškeliu. Vien tavo garbei ir Tėvynės laisvei plakančia širdimi nulenkiu galvą prieš tavo auką; ji mano kelių vadovas, ji tikroji mano gyvenimo paguoda.

Aukojuos tau, Viešpatie, nuodėmingas, maldauju tave - Šventųjų Šventąjį. Aš būtybė, neišvengianti dažno

melo, kreipiuosi į tave - pačią Tiesą. Aš, kurio būtyje taip dažna neapykantos ir abojumo, noriu vienytis su tavimi - pačia Meile. Išteisink mane, Tėve, ir rauk iš manęs niekingąjį žmogų. Siųsk savo šviesą ir tiesą -teveda jos mane į tą didžiąją auką, kurią paruošė mums Jėzus Kristus, tavo Sūnus, mūsų Brolis. Pasigailėk manęs, Dieve, ir, atleidęs mano nuodėmes, nuvesk mane į amžinąjį gyvenimą.

Apvalyk, Viešpatie, ir mano tautą. Atleisk įžeidimus padarytus tau mano tautos.

AUKOJIMUI

Nužeminta dvasia ir sugraudinta širdimi prašau tave, gerasis tėve, priimk šią duonos ir vyno auką. Ji netrukus taps tavo sūnaus Jėzaus Kristaus auka.

Priimk ją prisiminti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančiai, prisikėlimui ir į dangų įžengimui. Priimk pagarbinti garbingajai Mergelei Marijai, šv. Jonui Krikštytojui, šventiesiems apaštalams Petrui ir Povilui, ir visiems šventiesiems. Priimk už nesuskaitomas mano nuodėmes ir įžeidimus, apsileidimus ir pasipiktinimus. Pri-

imk prašau, ne tik už mane, bet ir už visus mano kovos brolius ir seseris - partizanus, kurie yra gyvųjų eilėse ir mirusiųjų skaičiuje. Už artimuosius, tėvus, partizanui tėvais, broliais, seseririmis likusius lietuvius. Priimk už tuos, kurie svečiose šalyse kovoja už Lietuvos laisvę, kurie ištrėmimų ar kalėjimų kankiniais yra, kurie kankiniais paliko gyvųjų eiles. Duok, Viešpatie, kad ši auka būtų mano ir jųjų išganymui. Amen.

PRIEŠ PAKYLĖJIMĄ Štai keisis duona į kūną ir vynas į kraują.

Keisis panašiai, kaip tada, kai tavo rankos paėmė duoną ir vyno taurę, o tavo lūpos tarė: „Tai yra mano kūnas, tai yra mano kraujas’“ Šio stebuklo pirmieji liudytojai buvo tavo mokiniai. Paskui liudytojų skaičius augo tiek kartų, kiek šis stebuklas kartojosi. O kartotis jis turėjo, nes argi tu pats nesakei: „Kiek kartų tai da

rysite man atminti darykite“. Nūn, mano Kristau, ir aš esu didžiojo tavo stebuklo liudytojas. Nežinau, ar tuo turėčiau daugiau stebėtis, ar didžiuotis.

PO PAKYLĖJIMO

Leisk, Gerasis Stebukladari, šią valandą prašyti tave ir tikėtis iš tavęs vieno dalyko. Pakeitęs duoną į savo Kūną ir vyną į savo Kraują, ar nepakeisi ir mano širdies - kietos, šaltos, į širdį - pilną meilės tau ir artimui. Ar nepakeisi mano proto - abejingo ir nerangaus, į protą -jautrų tavo apreikštajai tiesai.

Padaryk, Viešpatie, šį stebuklą mano sieloje, nors ir nebūčiau to vertas.

Pakeisk, prašau, ir mano tautos veidą, kad jam spin-

dėtų Dievo tautos veidas ir mano tautos valia, kad per ją reikštųsi tavo valia. Amen.

DVASINĖ KOMUNIJA

Apvalyk mane, Dieve, nuo visų mano kalčių - buvusių, esamų ir būsimų, kad gryna širdimi galėčiau ar

tintis prie tavo puotos stalo. Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, sunaikink ir manasias. Viešpatie Kristau, kuris savo apaštalams tarei: „Ramybę palieku jums, ramybę duodu jums“, - suteik ir man

dvasios giedrumą. Be jo taip sunku būtų mūsų būty. Ateik į mano širdį, Dieve,

pats, ir teįsigali manyje dvasios rimtis.

Per savo Švenčiausią Kūną ir Kraują, Viešpatie Kristau, išlaisvink mane iš visų mano blogybių ir padaryk klusnų mane tavo visiems įsakymams. Tavo kūnas, kurį, kad ir nevertas būdamas ruošiuosi priimti, teneesie mano pasmerkimui ir teismui, bet teesie mano dvasiai ir kūnui patobulinti. Ateik, Viešpatie, į mano širdį pats ir mano siela bus pagydyta. Amen.

PABAIGAI

Priimk, Švenčiausioji Trejybe, šią auką, kurią su malonumu tau aukoju ir būk

gailestingas man ir visiems tiems, už kuriuos meldžiuosi.

Tepalaimina mane visagalis Dievas Tėvas ir Sūnus ir Šventoji dvasia. Amen. Išlydėk mane, Viešpatie, iš mūsų nūdienos namų, paženklinęs ta tikrąją šviesa, kuri padaro mus Dievo vaikais.

Garbė tau Dieve, Amen.

MALDA UŽ TĖVYNĘ

Visagalis amžinas Dieve, aukštojo Jeruzalės miesto Statytojau ir Sarge, dieną ir naktį saugok musų valstybę su jos gyventojais, jos būties saugumą, ramybę.

Ištiesk, Viešpatie, dangiškos pagalbos dešinę ant savo tarnų - Lietuvos laisvės kovotojų - partizanų, kad jie visa širdimi tavęs ieškotų ir ko teisingai maldauja - pasiektų.

Per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.

Į KRISTAUS PRISIKĖLIMĄ

Viešpatie Kristau, juk tu perėjai baisų sunaikinimo kelią, bet vėl grįžai į mūsų tarpą sveikas ir atsinaujinęs. Tu mums kaip pergalėtojas grįžęs iš kovos lauko.

Kovojame ir mes, Viešpatie. Daug kartų patiriame naikinamą nuodėmės galią.

Ir taip sunku mums grįžti iš kovos lauko, grįžti nugalėtojais. Pergalės Dieve, tu vesk mus į Prisikėlimą, tu išsaugok mus savo karalystei nepaliestus dėmės. Amen.

Tu iš Dangaus, Keleivi Visagali,

Šviesa didi tave išduoda ir

išduos.

Pabūk mano svečiu kukliam mano urvely Ir apsakyki, kas danguos.

MALDA UŽ MOTINAS

Viešpatie, heroizmo žyme, paženklinai tu mūsų motinas. Kas, jei ne jos, išlaikė tikėjimą į tave, kai tavo vietoje mums buvo brukami svetimi dievai? Kas palaikė mūsų meilę savajai tautai, kai jai išplėšti buvo vartojama jėga ir ginklas.

Dieve, tu davei motinai jėgų, pranešančių ginklo ir prievartos galią. Tu padarei ją galingesnę už galinguosius žemėje.

Motina miršta, bet nemiršta jos meilė. Ir tu, Dieve, padarei mūsų motina, šios nemariosios meilė gražiau-

sia reiškėją. Tik tu, kuris esi meilė, galėjai sukurti mums šitokį skaisčios ir patvarios meilės kūrinį.

Kristau, mūsų Broli, kuo labiau tu galėjai girtis ir didžiuotis šiame pasaulyje, jei ne savo dieviškąja Motina? Ko tu labiau po savo dangiškojo Tėvo klausei, kieno valią norėjai geriau vykdyti, jei ne savo motinos Marijos? Ir mirdamas prie kryžiaus ar neprisiminei jos, kai

sakei: „Motina, štai tavo sūnus“, ir kai pavedei ją mylimiausiam savo mokytiniui.

Pagaliau, kas gražiau už tave pagerbė savo motiną,

už tave, kuris paėmei ją

pats save ir apvainikavai angelų Karalienės vainiku.

Kristau, jei iš tavęs mes turime daug ko mokytis, tai ypač meilės savosioms motinoms. Jei per tave mes galime ko prašyti, tai pirmon eilėn - paguodos savo motinoms. Stiprink jas kenčiančias drauge su savo tauriausiais vaikais, guosk jas verkiančias, išklausyk jų prašančių, vadovauk joms kovojančioms. Tegul tas vaizdas kurį regėjo tavo mylimiausias mokinys Jonas - vaizdas moters, pamynusios savo kojomis žaltį - piktojo simbolį, virsta tikrove kiekvienoje mūsų motinoje, te-

gul per mūsų motinas išnyksta pyktis mūsų tautoje ir tegul įsigali gėris, kuriuo esi tu pats, mūsų Dieve.

Leisk pagaliau, Viešpatie, prisiminti tas mūsų motinas, kurios krito kaip kariai, gindamos teisę į savo vaikų širdis. Amžinąjį atilsį duok joms, Viešpatie, ir amžinoji Šviesa tegul joms šviečia. Amen.

Kas savo Tėvą ir Motiną myli, tas kurią dieną ir savo artimą mylės.

Motinos ašaros ir akmenį skelia.

PARTIZANŲ BŪTIES MALDOS

Vesk, Viešpatie, ir mus per skausmus į tavo garbę.

MALDA PRIEŠ ŽYGĮ

Tavo vardu, Viešpatie, pradedame šį savo žygį. Laimink mus, mūsų veikimą, mūsų sunkų darbą.

Vesk mus pro vargus ir pavojus į laimėjimą. Laimink, Viešpatie, savo kovotojų būrį. Norime gyventi tavyje, Viešpatie, norime mirti tavyje, Dieve. Todėl, gyvename ar mirštame, visuomet esame tavo, Viešpatie.

Pasitikime tavimi, Kristau, nes esi pasakęs: „Be mano valios, nenukris nei plaukas nuo galvos“. Amen.

PRIEŠ KAUTYNES

Gyvybės ir mirties Viešpatie. Tu suskaitei mano dienas pirm, negu aš ėmiau gyventi. Tu esi mano gaivintojas ir gynėjas nuo pat mano jaunų dienų. Nepridera man šiandien bijoti, kada ne-ištiriamoji galia veda mane, ištikimą Tėvynės sūnų, į kruvinas kautynes. Jeigu norėsi tu mane iš mirties pavojų išgelbėt, mano gyvybę ir sveikatą apsaugot, tai šlovinsiu aš tavo garbę. Jeigu tu ki-

taip nusprendei, - teįvyksta tavo šventoji valia. Tau atsiduodu as, priimk mane į savo amžinąją ramybę.

Leisk man, Viešpatie, kaip garbės vyrui, kaip geram krikščioniui, kaip narsybės paveldėtojui, narsiai kovoti su kovojančiu, žmoniškai elgtis su nugalėtu.

Laimink mūsų vadų akylumą ir patyrimą. Apdovanok pasisekimu jųjų sumanymus bei žygius. Suteik man ir mano broliams drąsos, narsumo ir ištikimybės, o mūsų partizanams - garbingąjį laimėjimą. Amen.

GAILESČIO SUŽADINIMAS UŽ KALTES

Viešpatie Dieve, visa širdimi aš gailiuosi, kad tau nusidėjau, nes tu - aukščiausioji Gėrybė, verčiausioji Meilė, ir nuodėmė tave įžeisti.

Atleisk man dėl Jėzaus Kristaus, mano Išganytojo, nuopelnų.

Tvirtai pasižadu, padedamas tavo malonės, niekada daugiau nebenusidėti tavo šventąjai valiai ir už viską atsiteisti. Amen.

Tėve mūsų... Sveika Marija... (3 kart).

UŽ SUŽEISTUOSIUS

Pasigailėk, geriausias Viešpatie, sužeistųjų. Tu būk jų gydytojas ir ramintojas. Palengvink jųjų sopulius ir stiprink juos ligos patale, tikėjimu į tavo pagalbą. Išklausyk, Gailestingiausias, jų maldų! Leisk jiems pasveikti ir kuo greičiausiai vėl sugrįžti į mūsų eiles.

O tuos, kuriuos tu mirties ranka nori išvaduoti iš kančių, stiprink ir ramink paskutinėje gyvenimo valandoje. Leisk jiems taikoje su tavimi mirties angelą sekti. Leisk jiems gyvu tikėjimu, į mūsų išganytoją, kryžiaus mirtimi mirties baisumą nu-

galėjusį, amžinybės keliu, eiti kad tenai jie gautų danguje gerųjų kovotojų vainiką.

Tavaisiais, Viešpatie, mes norime būti gyvi ir mirę. Amen.

MALDA UŽ ŽUVUSIUS PARTIZANUS Gyvųjų ir mirusiųjų Dieve. Daugelis iš mūsų paaukojo už Tėvynę savo kraują ir gyvybę kautynių lauke. Savo širdingiausiaja meile bei dėkingumu mes apgailestaujame jų žuvimą, tačiau mes pasitikime, kad tu, geriausias Dieve, atlyginsi jiems už tai, ką jie dėl mū-

sų ir Tėvynės užsitarnavo. Būk jiems maloningas ir priimk jų gyvybes kaipo aukų, atlyginimą už jų nusikaltimus.

Amžinąjį atilsį duok įnirusiems partizanams. Viešpatie... (tris kart) Amen.

Tikiu į ateitį didelę ir šviesią. Tikiu, ne amžiais žemėj siaus ruduo, Pakilk, žmogau, iš dulkių ir puvėsių,

Pakilk, žmogau, ir žmogui ranką duok!

Kad ir gražesni už žmones angelai, bet jų akyse ašaros neblizga.

ŠEIMOS NETEKUSIŲ

Kodėl, Viešpatie, leidi taip sunkiai bepakeliamų bandymų dienas? Kodėl tai, kas brangiausia šioje žemėje mano buityje, tu atimi? Atimi ko pats norėjai, ką pats mano globai buvai pavedęs, su kuo mane neatskiriamai buvai surišęs.

Dieve, ar bandai mane, kaip Abraomą? Ar baudi už tai, kad per daug mylėdamas saviškius, dažnai nutoldavau nuo tavo meilės?

Jei nori, kad tavo valiai tobulai atsiduočiau, duok man šviesios šitai gerai suprasti ir jėgų pakelti. Bet, jei mane baudi, duok bent

išminties ir valios įvykdyti tai, tau norimu būdu.

Jei baudi mane ar bandai, Viešpatie, dėl manęs, būk maloningas bent maniesiems. Lydėk juos savo malone ir globa, saugok nuo pikto, nuo piktos žmonių valios. Stiprink juos viltimi, kada nors pasimatyti ir gyventi drauge, tobuliau nei iki šiol. Amen.

Visa, kas didu, įeina pro

kentėjimų vartus, Garbė tau, Viešpatie, šviesi garbė tebūnie. Garbingas Dieve, didis, nemarus.

Garbė už giedrą tyliąją, garbė tau už perkūną, Už mirtį mirštančią ir už gyvenimą dalinančius karus.

Atleisk, nes jie nežino ką daro. Argi iš tikro, Viešpatie, žmogus nežino ką daro?

Žmonės, kurie yra išgelbėti iš pavojų, jau nebeturi savo pačių gyvenimo. Jų gyvenimas turi priklausyti bendruomenei. Jų uždavinys - lavintis, ieškoti tiesos ir surasti Dievą.

DALINIŲ maldos

MANO DIEVE

Viešpatie, tave garbinu, tave mylėdamas iš širdies dėkoju tau, kad mane sutvėrei, atpirkai, Kristaus Bažnyčion pašaukei ir iki šiandien išlaikei. Aukoju šios dienos darbus. Atleisk man, Viešpatie, jei ką aš blogo padariau, o teikis priimti viską, ką gero įvykdžiau.

L. ŽRn.

Saugok mano poilsį ir gelbėk pavojuose. Savo malonėje išlaikyk mane ir mano artimuosius. Amen.

MALDA Į MARIJĄ

Marija, tu puoši Lietuvos šalį puikiausiais pavasario žiedais, mes meldžiame tave, - papuošk ją ir laisvės vainiku. Marija, stebuklingoji Aušros Vartų mergele, tu amžiais globojai žaliųjų rūtų ir senų pakelėse rymančių Rūpintojėlių šalį, tad neapleisk ir dabar, kada suklupusi sunkiame Golgotos vieškelyje, meldžia tavo pagalbos, kada jos skruostais rieda sūrios ašaros ir kraujas, Marija, mes meldžiame tave, laimink Lietuvos sūnus ir dukras, išėjusius Tėvynei atnešti šviesų ir laisvą rytojų.

Šventoji Marija, vesk juos tiesiu keliu, kad jie galėtų nušluostyti tavo pamiltosios žemės kruvinąjį veidą, kad ją suklupusią pakeltų ir sunkios vergijos pančius pakeistų trispalviais kaspinais. Marija, mes meldžiame tave, stiprink jų jėgas ir pasiryžimą drąsiuose žygiuose už tėvų šalį. Marija, mes meldžiame tave, neapleisk mūsų vaikučių, senų tėvelių, žmonų, brolių, ir sesių, kad laisvi galėtų tave garbinti ir šlovinti.

Marija, mes meldžiame tave, suteik amžiną ramybę partizanams, savo priesaiką aplaisčiusiems krauju.

Marija, mes meldžiame tave, grąžink iš tolimųjų Sibiro ir Altajaus kraštų išvežtus.

Marija, mes meldžiame tave, suteik kankinio ištvermę ir didvyrio pasiryžimą nekaltiems kaliniams jų tardymo metu. Marija, duok jiems stiprybės atlikti šventas pareigas Vyčiui.

Marija, mes meldžiame tave, ištiesk ranką klaikioje naktyje paklydusiems lietuviams, kad grįžtų ir vėlei dirbtų pavergtai Tėvynei.

Šventoji Marija, stebuklingoji Aušros Vartų Mergele, mes tikime tavimi, mes meldžiame tave, neapleiski mūsų ir brangios Tėvynės. Amen.

MALDOS Į šventuosius

Į AUŠROS VARTŲ MARIJĄ O skaisčiausioji Mergele Marija, kuri iš Aušros Vartų ištisus amžius švietei mūsų kraštui ir malonius spindulius bėrei, pažvelk į skausmo surakintas tavo vaikelių širdis.

Ne vien dėl priešų nedorybių, bet ir dėl savo kalčių netekome valstybės. Tačiau žinome, kad per tavo užtarimą galėsime ją atgauti. Tad bėgame prie tavęs, mūsų Širdžių Valdove, su nužemintu prašymu: išprašyk iš savo

mieliausio Sūnaus kalčių at-

leidimą, sužadink mūsų viltį, praskink mums kelią į Nepriklausomybę, sutelk lietuvių tarpe vienybės ir galingo pasiryžimo nugalėti visoms kliūtims, kad vėl galėtume linksmybės ašaromis sveikinti tavo stebuklingąjį paveikslą ir giedoti tavo Sūnui ir tau meilės ir garbės himnus.

O Marija, dangaus ir žemės Karaliene, sergėk ir globok Tėvynę ir josios vaikelius. Amen.

Į ŠVENTĄ KAZIMIERĄ

Šventasis Kazimierai, globok mūsų Tėvynę ir jos partizanus. Pažadink mūsų tau-

tai šventų vadų, kurie, kaip tu kitados, norėtų jai vadovauti išmintimi, tiesumu ir meile. Išmelsk mūsų Partizanams malonę grįžti į savo namus, visiems tremtiniams grįžti į savo žemę, nuo amžių jiems žadėtą, nes ir tu grįžai iš svetimos į savąją.

Tepasidaro tavo užtarimo dėka mūsų maža Lietuva tarsi žiburys ant kalno ir tespindi kitom tautom skaidriu tikėjimu, gražia meile ir nepalaužiama viltimi. Amen.

Į ŠVENTĄ JURGĮ Šv. Jurgi, tavo apsaugai lietuvis ūkininkas pavedė

visa, kas jam brangiausia -savo žemę ir savo laisvę. Tu būk ne tik mūsų ūkininko, bet ir kiekvieno piliečio gerasis gynėjas nuo pikto. Tegu per tavo globą nepaliečia mūsų ūkininkų žemės, pasėlių nei audra, nei ledai, nei pikti žmonės: tegul nedorasis geismas bei darbas nepaliečia nei vieno lietuvio širdies. Tegul kiekvienas lieka ištikimas mūsų Dievui ir Tėvynei, kaip, kad tavo globojami per penkis šimtus metų buvo ištikimi protėviai.

Kilnusis Riteri, šimtmečius simbolizavęs mūsų tautos kovą su piktuoju slibinu, vesk

mus ir toliau šitos kovos keliu. Amen.

UŽ LIETUVOS KANKINIUS Tu leidai, Viešpatie, mūsų tautai pakelti daug aukų,

bet Tu pažadinai joje ir kankinių dvasią. Tu vienas, Viešpatie, žinai, kiek daug mūsų tautiečių mirė dėl Tavo vardo ir tautos laisvės, Tu vienas žinai, kokiam jų būriui suteikei šventųjų garbės vainikus. Mes tikime, Viešpatie, kad per šitą šventųjų

užtarimą, suteiksi mums ir visai mūsų tautai daug galios ir palaimos. Leisk, Viešpatie, per juos prašyti Tave

globoti mūsų Tėvynę. Amen.

Juo tamsesnė naktis, - tuo šviesesnės žvaigždės.

Kai širdį tau skausmas, kaip peilis, suspaus.

Kai žmonės pabėgs ir tavęs neužjaus.

Pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau.

Ir bus tau be žodžių kentėti lengviau.

BROLI, SESE!

Argi ne Golgotos stebuklas kartojasi mūsų žemėje? Ar tu nekalamas prie Kryžiaus,

kad išsižadėtum savo tėvų gyvenimo. Tave kryžiumi

nori padaryti, kad prieš tave

ir tavo gyvenimą žemėje taip kovotų žmonija, kaip šiandien grumiasi prieš komunizmą.

Sunkus tavo kelias, Broli, Sese! Bet žmogaus kantrumu tu pereini erškėčius ir žengi su Lietuva į laisvę, į karžygio garbę. Bet, argi lengvesnis kelias yra tų, kurie komunizmo vergais palikę, kurie artimųjų neapykantoje kasdien giliau grimsta. O kur jie nueis?

Tu turi protą, pažvelk juo į mūsų tėvų gyvenimą. Jie tikėjo savo Diena. Šio tikėjimo nevengė paremti ir gerais darbais. Už tai Viešpats laimino Lietuvą Vasario 16-tą.

Tu turi kantrumą, juo žvelgi į savo nūdienos ir rytdienos gyvenimą. — neprarask vilties ir sunkiausiomis tau valandėlėmis, tu būsi Lietuvos Prisikėlimo pranašu ir jo vadovu.

Tu turi širdį. Palenk ją gyvenimui, kad tau visi lietuviai būtų broliai ir seserys. Kilnus tavo aukojimasis už artimą savo, gyvenimą tavo tikrai savu darys.

Broli, Sese! Rūpintojėlis tebūnie tau tavo kelyje palydovu ir valdovu, ir nužengsi nuo Golgotos kalno, kad amžiais gyventum Lietuvai ir žmonijai.

Tavo kelio brolis.