Dievas

	Jonas Vytautas Nistelis ŽODŽIO AIDAI	Knygos Apžvalga: Jono Vytauto Nistelio „Žodžio aidai“ Poetiškas ir giluminis žvilgsnis į Naująjį Testamentą Jono Vytauto Nistelio (1922–1986), architekto, poeto ir vertėjo, knyga „Žodžio aidai: mąstymai“ yra unikalus dvasinis palikimas – tai ne sausas teologinis traktatas, o gyva, pulsuojanti meditacija, gimusi iš asmeninio susitikimo su Šventuoju Raštu. 1998 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista knyga, parašyta 1946–1964 metais, yra gilus ir poetiškas bandymas išgirsti Evangelijos „aidus“ ir perteikti juos skaitytojui. Knygos struktūra metodiška: ji pradedama bendrais apmąstymais apie Šventąjį Raštą, pavadintais „RAŠTO aidas“, o vėliau nuosekliai keliaujama per keturias evangelijas – Mato, Morkaus, Luko ir Jono – kiekvienai skiriant atskirą skyrių. Autorius nesiekia pateikti mokslinės egzegezės; vietoj to, jis siūlo trumpus, aforistinius apmąstymus, kylančius iš konkrečių Evangelijos eilučių. Pats pavadinimas „Žodžio aidai“ ir paantraštė „mąstymai“ nurodo autoriaus intenciją – ne aiškinti, o atliepti, ne teigti, o kviesti į apmąstymą. Nistelio stilius išsiskiria metaforų gausa ir paradoksalumu, atspindinčiu paties tikėjimo prigimtį. Evangeliją jis vadina „svambalu, kuriuo tikrinamas Bažnyčios sienų vertikalumas“ , o keturis evangelistus lygina su skirtingų technikų dailininkais, tapančiais to paties Asmens portretą. Jis drąsiai jungia dvasines įžvalgas su vaizdiniais iš gamtos, mokslo (pvz., energijos tvermės dėsnio ar Einšteino formulės ) ir architektūros, taip kurdamas daugiasluoksnį ir paveikų pasakojimą. Pagrindinės temos ir idėjos: Senojo ir Naujojo Testamentų santykis: Autorius nuolat lygina ir priešpriešina šias dvi Šventojo Rašto dalis. Senasis Testamentas jam – „tobulumo mokykla“, o Naujasis – „šventumo mokykla“. ST pabrėžia teisybę, o NT – gailestingumą ir meilę. Kristus yra tas, kuris įvykdo Senąjį Testamentą, suteikdamas jam galutinę prasmę. Veidmainystės kritika: Nistelis aštriai pasisako prieš fariziejišką teisuoliškumą, formalų pamaldumą, kuriame pamirštama meilės dvasia. Jis nuolat pabrėžia vidinės nuostatos, o ne išorinių veiksmų svarbą. Meilės įsakymo išaukštinimas: Meilė Dievui ir artimui yra visos Evangelijos ašis. Jėzaus įsakymas „Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau“ yra aukščiausias įstatymas, pranokstantis visus kitus. Tikėjimo paradoksai: Autoriui krikščionybė kupina paradoksų: Geroji Naujiena skelbiama per kančią ir mirtį , stiprybė randama silpnume, o gyvybė – per mirtį. Šie paradoksai nėra prieštaravimai, o gilesnės, antgamtinės tiesos išraiška. „Žodžio aidai“ nėra knyga, skirta greitam skaitymui. Tai – dvasinis vadovas, kviečiantis stabtelėti prie kiekvieno sakinio, įsiklausyti ir leisti Evangelijos žodžiui atliepti savo širdyje. Knyga, turinti oficialų Bažnyčios pritarimą (Nihil Obstat ir Imprimatur), yra vertingas šaltinis kiekvienam tikinčiajam, ieškančiam gilesnio, asmeniškesnio santykio su Dievo Žodžiu. Tai poezijos ir teologijos sintezė, liudijanti apie autoriaus gilų tikėjimą ir talentą pamatyti amžinybės atšvaitus kasdienybės detalėse.
	JUOZAS PRUNSKIS METAI SU DIEVU	Knygos „Metai su Dievu“ apžvalga: Dvasinės įžvalgos ir praktiniai pamokymai kasdienybei Juozas Prunskis savo knyga „Metai su Dievu“ pristato unikalų dvasinį vadovą, skirtą įpinti tikėjimą ir dvasingumą į kiekvieną gyvenimo dieną. Šis veikalas, struktūrizuotas pagal liturginius metus – nuo Advento ramybės iki didžiųjų švenčių šviesos, – yra ne tik apmąstymų rinkinys, bet ir praktinis gidas siekiantiems gilesnio ryšio su Dievu. Knygos turinys ir struktūra: Knyga suskirstyta į keturis pagrindinius skyrius: „Adventas ir Kalėdų laikotarpis“, „Gavėnia ir Velykų laikotarpis“, „Sekminių laikotarpis“ ir „Didžios dienos“. Kiekvienas skyrius detaliai nagrinėja konkretaus laikotarpio Evangelijos skaitinius, praturtindamas juos dvasinėmis mintimis ir iliustratyviais pavyzdžiais. Autorius, remdamasis ne tik Šventuoju Raštu, bet ir Bažnyčios Tėvų, šventųjų bei garsių mąstytojų įžvalgomis, sukuria daugiasluoksnį naratyvą, leidžiantį skaitytojui giliau panirti į nagrinėjamas temas. Pagrindinės knygos idėjos: Viena pagrindinių knygos idėjų – raginimas gyventi ne tik kalbant apie religiją, bet ja ir gyvenant. Prunskis atkreipia dėmesį į kasdienio gyvenimo iššūkius, kurie dažnai trukdo dvasiniam tobulėjimui, ir siūlo konkrečius būdus, kaip įveikti šias kliūtis. Knygoje gvildenamos tokios temos kaip nuodėmės atsiradimas ir jos padariniai, atgailos ir pasitaisymo svarba, nuolankumas, dėkingumas, artimo meilė ir pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Autorius pabrėžia, kad net mažiausi geri darbai, atlikti su tinkama intencija, tampa vertingi Dievo akyse ir neša dvasinę naudą. Knygos nauda skaitytojui: Ši knyga yra universali ir naudinga įvairiems skaitytojams. Ji gali pasitarnauti kaip asmeninių apmąstymų šaltinis, padedantis susitelkti ir atrasti ramybę kasdienybės šurmulyje. Sergantys ar tie, kurie negali lankytis bažnyčioje, ras joje guodžiančius pamokslus ir dvasinę paramą. Kunigams ir dvasininkams tai vertingas įrankis, suteikiantis įkvėpimo ir minčių savo pamokslams. Lietuvių išeiviams knyga siūlo brangią jungtį su lietuviška dvasine tradicija, leidžiančią išlaikyti gyvą tikėjimą ir tapatybę toli nuo tėvynės. Knygos rėmėjai ir autorių indėlis: Knygos išleidimą rėmė Agnietė Gilienė, iškili lietuviškos spaudos platintoja, kurios indėlis pabrėžia lietuviškos dvasinės literatūros svarbą ir tradiciją. Taip pat dėkojama Nekalto Prasidėjimo seserims už jų pasišventimą lietuvių dvasios kultūrai. Juozas Prunskis, pats būdamas kunigas, puikiai sujungia teologines žinias su praktine įžvalga, pateikdamas jas lengvai suprantama ir įkvepiančia forma. Apibendrinant, „Metai su Dievu“ – tai knyga, kviečianti skaitytoją į gilią dvasinę kelionę, mokanti atpažinti Dievo buvimą kasdieniame gyvenime ir skatinanti gyventi tikėjimu, viltimi ir meile. Tai puikus vadovas visiems, ieškantiems dvasinio peno ir norintiems praturtinti savo gyvenimą.
	STASYS YLA DIEVAS SUTEMOSE	Stasio Ylos knygos „Dievas Sutemose“ apžvalga Stasio Ylos knyga „Dievas Sutemose“ – tai gili ir novatoriška psichologinė religinių krizių ir dvasinių kelionių analizė, nagrinėjanti Lietuvos inteligentijos gyvenimą XX amžiaus pirmoje pusėje. Knyga, išleista 1964 metais, išaugo iš straipsnių serijos, spausdintos savaitraštyje „Tėviškės Žiburiai“. Joje gilinamasi į sudėtingus garsių Lietuvos asmenybių dvasinius gyvenimus, atskleidžiant asmenines kovas, dažnai slypėjusias už viešų fasadų. Knygos turinys ir pagrindinės temos Pagrindinė Ylos tezė – inteligentijos „netikėjimas“ buvo sudėtingas reiškinys, kuris skyrėsi nuo paprastų žmonių gilaus ir paprasto tikėjimo. Autorius teigia, kad intelektualų abejones dažnai lėmė to meto mados, tokios kaip pozityvizmas ir socializmas, asmeninės patirtys ir intelektinis išdidumas, dėl kurio buvo sunku priimti tikėjimo dogmas ir autoritetą. Knyga struktūrizuota kaip atvejo studijų rinkinys arba „asmenybių galerija“, kurioje Yla, remdamasis asmeniniais susitikimais, istoriniais šaltiniais ir liudijimais, nagrinėja religinius lūžius (religiniai lūžiai) žymių lietuvių gyvenime. Knygos struktūra atskleidžia įvairias tikėjimo ir abejonių briaunas: Netikėjimo ištakos: Yla nagrinėja netikėjimo šaknis, siejamas su ateizmo „mada“ tarp kaimo šviesuolių , politinių judėjimų, tokių kaip socializmas ir komunizmas, įtaka ir neigiamomis asmeninėmis patirtimis su dvasininkais, kurios galėjo atstumti žmones nuo Bažnyčios. Susitikimas su tikėjimu: Knygoje pateikiamos istorijos, kaip asmeniški ir žmogiški susitikimai su dvasininkais griovė išankstinius nusistatymus. Ryškus pavyzdys – chirurgo Vlado Kuzmos istorija, kurio profesinis bendravimas su kunigu lėmė gilų asmeninį virsmą. Tikėjimas šeimoje: Atskiras skyrius skirtas religinei dinamikai mišriose šeimose, kur, pasak Ylos, žmonos dažnai prisitaikydavo prie vyrų netikėjimo. Venclauskių šeima išskiriama kaip unikali išimtis, kurioje gilus katalikiškas tikėjimas ir pasaulietiškas, socialistinis požiūris egzistavo greta. Asmenybių portretai: Knygos branduolį sudaro išsamūs asmeniniai pasakojimai ir analizės apie tokias asmenybes kaip Jonas Biliūnas, kuris atgavo tikėjimą gyvenimo pabaigoje; Antanas Smetona, kurio tikėjimas buvo glaudžiai susijęs su klasikine filosofija ir tautinėmis tradicijomis; Vincas Krėvė, kurio dvasinė kelionė buvo nuolatinis svyravimas tarp tikėjimo ir abejonių ; ir daugelis kitų, įskaitant Vincą Čepinskį, Mykolą Biržišką, Julių Gravrogką bei Vladą Pūtvį-Putvinskį. Autoriaus tikslas ir perspektyva Stasys Yla, pats būdamas profesorius ir dvasininkas, turėjo aiškų tikslą. Pats autorius nurodo tris savo darbo motyvus: pirma, pateikti istorinį liudijimą; antra, atlikti psichologinę tautos religinių lūžių analizę; trečia, broliškai padėti tiems, kurie ieško Dievo ir susiduria su sunkumais. Knyga parašyta iš katalikų dvasininko ir profesoriaus perspektyvos, kurioje „sutemos“ simbolizuoja dvasinės krizės ir abejonių būseną, iš kurios žmogus yra kviečiamas žengti į tikėjimo šviesą. Apibendrinimas „Dievas Sutemose“ yra unikalus ir vertingas veikalas Lietuvos literatūroje. Jis siūlo jautrų ir žmogišką žvilgsnį į dvasines kovas kartos, kuri formavo modernią Lietuvą. Yla sugeba peržengti paviršutiniškas „tikinčiojo“ ir „ateisto“ etiketes ir pateikia gilius psichologinius portretus žmonių, kurių viešas gyvenimas dažnai slėpė sudėtingą vidinę paiešką. Knyga yra nepamainomas šaltinis istorikams, teologams, Lietuvos literatūros ir kultūros studentams bei visiems, besidomintiems tikėjimo ir abejonių psichologija. Tai jaudinantis sudėtingo tarpo tarp abejonės ir tikėjimo lietuvio sieloje tyrinėjimas.
	Josemaría Escrivá de Balaguer KELIAS	Knygos „Kelias“, autorius Josemaría Escrivá de Balaguer, apžvalga Palaimintojo Josemaría Escrivá de Balaguer „Kelias“ yra vienas įtakingiausių XX amžiaus dvasinės literatūros kūrinių, tapęs klasika ir dvasiniu vadovu milijonams žmonių visame pasaulyje. Pirmą kartą išleista 1934 m. pavadinimu „Dvasiniai svarstymai“ ir vėliau papildyta 1939 m., ši knyga yra praktiškas vadovas, kaip siekti šventumo kasdieniame gyvenime – profesiniame darbe, šeimoje ir visuomeninėje veikloje. Lietuviškas leidimas, pasirodęs 1996 m., suteikia galimybę ir Lietuvos skaitytojams atrasti šį gilų dvasinių apmąstymų šaltinį. Autorius ir kontekstas Knygos autorius, palaimintasis Josemaría Escrivá (1902–1975), buvo ispanų kunigas ir „Opus Dei“ įkūrėjas. „Kelias“ gimė iš jo paties maldos ir pastoracinio darbo su Madrido universiteto studentais bei darbininkais. Knygoje atsispindi pagrindinė „Opus Dei“ žinia – visuotinis pašaukimas į šventumą, skirtas ne tik kunigams ir vienuoliams, bet kiekvienam pakrikštytajam jo kasdienybės aplinkoje. Tuo metu, kai pasirodė knyga, ši mintis buvo ne tik nauja, bet ir revoliucinė, tačiau vėliau ją iškilmingai patvirtino Vatikano II Susirinkimas. Struktūra ir turinys „Kelias“ sudarytas iš 999 trumpų, numeruotų punktų, skirtų asmeniniams apmąstymams. Knyga suskirstyta į 46 skyrius, aprėpiančius visas krikščioniško gyvenimo sritis. Temos varijuoja nuo pamatinių dorybių, tokių kaip Charakteris , Nuolankumas ir Ištvermė , iki esminių dvasinio gyvenimo praktikų – Maldos , Apsimarinimo , Atgailos ir meilės Šventosioms Mišioms. Kūrinio ašis – idėja, kad įprastas gyvenimas yra šventėjimo vieta ir priemonė. Autorius moko, kaip paversti profesinį darbą, kasdienius rūpesčius ir net sunkumus malda ir susitikimu su Dievu. Jis pabrėžia „gyvenimo vienybės“ svarbą, kai krikščionio darbai, malda ir apaštalavimas tampa neatsiejami. Stilius ir tonas Knygos stilius yra išskirtinai asmeniškas ir tiesus. Autorius į skaitytoją kreipiasi „pasitikėdamas kaip bičiulis, brolis, tėvas“. Tai nėra sausas teologinis traktatas, o gyvas pokalbis, kupinas meilės ir sykiu reiklumo. Kiekvienas punktas – tai „lakoniška mintis“, skirta ne greitam skaitymui, o giliam apmąstymui, kuris „tave sukrėstų ir tu imtum taisyti savąjį gyvenimą“. Poveikis ir pripažinimas „Kelio“ įtaka yra milžiniška. Knyga išleista daugiau nei 293 leidimais 41 kalba, o bendras tiražas siekia beveik 4 milijonus egzempliorių. Ji pelnytai vadinama „šių laikų Kempiečiu“, nes, panašiai kaip Tomo Kempiečio „Kristaus sekimas“, siūlo praktišką ir gilų kelią į dvasinį tobulumą. Išvada „Kelias“ – tai nepaprastai vertingas dvasinis vadovas, skirtas kiekvienam, norinčiam ne bėgti nuo pasaulio, o jį pašventinti iš vidaus. Knyga siūlo aiškų ir konkretų planą, kaip kasdienius darbus ir pareigas paversti nuolatiniu bendravimu su Dievu. Tai kvietimas drąsiai ir su meile atsiliepti į Dievo valią, paverčiant visą savo gyvenimą tarnyste Jam ir artimui. Tai išlieka galingas ir aktualus šaltinis visiems, ieškantiems gilesnio ir labiau integruoto dvasinio gyvenimo.
	Kun. Stasys Yla Aš kasdieną su Dievu Mažųjų maldos	Knygos apžvalga: „Aš kasdieną su Dievu“ Paprastas ir nuoširdus dvasinis vadovas mažiesiems Kunigo Stasio Ylos maldaknygė „Aš kasdieną su Dievu: Mažųjų maldos“ yra nedidelės apimties, tačiau turiningas leidinys, skirtas jauniausiems skaitytojams, žengiantiems pirmuosius tikėjimo kelio žingsnius. 2000-aisiais metais P. Petronio išleista knygelė, gavusi Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio pritarimą, siūlo vaikams suprantamas ir artimas maldas bei eilėraščius, kurie padeda integruoti tikėjimą į kasdienį gyvenimą. Knygelės struktūra logiškai padalinta į kelias dalis, apimančias vaiko dieną, savaitę, mėnesius ir liturginius metus. Pradedama nuo rytinių ir vakarinių maldų, taip pat maldelių prieš ir po valgio ar mokymosi. Tai praktiškai parodo, kaip paprasti kasdieniai veiksmai gali būti susieti su dvasingumu. Skyriuje „Vaiko savaitė“ kiekvienai savaitės dienai priskiriamas trumpas, lengvai įsimenamas eilėraštukas, skirtas Angelui Sargui, šventajam Globėjui, šventajam Juozapui ar Jėzui. Panašiu principu „Vaiko mėnesiai“ supažindina su kiekvienam metų mėnesiui būdingu religiniu akcentu – nuo Jėzaus vardo minėjimo sausį iki maldos už Tėvynę vasarį ir gegužės mėnesio, skirto Mergelei Marijai. Didžiausia knygelės dalis, „Vaiko metai“, veda jaunuosius skaitytojus per svarbiausias liturgines šventes. Čia paprastais žodžiais paaiškinama Advento , Kūčių , Kalėdų , Velykų ir kitų švenčių prasmė. Eilėraščiai apie Verbų sekmadienį , Didįjį penktadienį ar Sekmines yra parašyti jautriai ir suprantamai, siekiant atskleisti šių įvykių esmę. Leidinys taip pat paliečia svarbiausius sakramentus ir religines praktikas. Skyreliai apie Krikštą , Pirmąją Komuniją ir Išpažintį yra pateikiami dialogo forma arba per paprastą pasakojimą, kuris padeda vaikui geriau suprasti šių ritualų svarbą ir prasmę. Kun. Stasio Ylos tekstai pasižymi paprastumu, nuoširdumu ir melodingumu. Jie lengvai įsimenami ir tinkami skaityti kartu su tėvais, ugdant vaiko dvasinį pasaulį. Nors knygelė išleista prieš kelis dešimtmečius, jos turinys išlieka aktualus ir šiandien, būdamas puikia priemone tėvams ir globėjams, norintiems supažindinti vaikus su krikščioniškojo tikėjimo pagrindais.
	Nikodemas Agiorietis NEMATOMA KOVA	Knygos apžvalga: „Nematoma kova“ „Nematoma kova“ – tai klasikinės krikščioniškosios asketinės teologijos veikalas, siūlantis praktinį vadovą dvasiniam gyvenimui. Knygoje, kurios ištakos siekia XVI a. pabaigą , detaliai nagrinėjama vidinė žmogaus kova, siekiant dvasinio tobulumo ir vienybės su Dievu. Nors iš pirmo žvilgsnio knygos keliami reikalavimai gali pasirodyti aukšti , jos turinys yra aktualus kiekvienam krikščioniui, siekiančiam dvasinės pažangos. Sudėtinga autorystės istorija Vienas išskirtinių šio veikalo bruožų yra jo sudėtinga istorija, kurioje susipina trijų autorių indėlis. Lorenzo Scupoli (1530–1610): Pirminis autorius buvo italų vienuolis teatinas Lorenzo Scupoli. Jo veikalas, pavadintas „Dvasinė kova“ (Combattimento spirituale), pirmą kartą išleistas 1589 m. Venecijoje, iš pradžių turėjo 24 skyrius ir buvo anoniminis. Knyga greitai išpopuliarėjo ir dar autoriui esant gyvam buvo išleista mažiausiai 60 kartų. Nikodemas Agiorietis (1748–1809): Atono kalno vienuolis Nikodemas Agiorietis adaptavo Scupoli veikalą graikiškai kalbančiam pasauliui. Jis pakeitė pavadinimą į „Nematoma kova“ , praplėtė tekstą gausiomis citatomis iš Rytų Tėvų ir Bizantijos tradicijos autorių ir papildė jį mokymu apie hesichastinę maldą. Būtent Nikodemo vardu šis veikalas dažniausiai ir žinomas. Teofanas Atsiskyrėlis (1815–1894): Rusų vyskupas ir atsiskyrėlis Teofanas išvertė ir adaptavo Nikodemo versiją į rusų kalbą. Jo vertimas nebuvo pažodinis – jis laisvai interpretavo tekstą ir pridėjo savo įžvalgų, ypač maldos tema. Pagrindinės temos ir mokymas Knygos esmė – tai praktinė dvasinė strategija, kurios tikslas – pasiekti krikščioniškąjį tobulumą. Šis tobulumas suvokiamas ne kaip išorinių praktikų (pasninko, ilgų maldų) atlikimas, bet kaip vidinė vienybė su Dievu, kylanti iš meilės Jam ir savęs atsižadėjimo. Kova, apie kurią kalbama, yra nematoma – ji vyksta žmogaus širdyje ir visame vidiniame žmoguje per visą jo gyvenimą. Priešai šioje kovoje yra aistros, kūno geismai ir demonai. Sėkmingai kovai autorius nurodo penkias pagrindines priemones, iš kurių keturios pabrėžiamos nuo pat pradžių: Nepasitikėjimas savimi: Suvokimas, kad pats savo jėgomis žmogus negali padaryti nieko gero. Šis jausmas laikomas visų dorybių pagrindu. Visiškas pasitikėjimas Dievu: Viltis ir pagalbos ieškojimas tik iš Dievo, kuris yra visagalis, visažinis ir be galo geras. Nuolatinis darbas ir pastangos (Praksis): Būtinybė nuolat kovoti su savimi, savo ydomis ir aistromis bei ugdyti dorybes. Malda: Būtiniausias ginklas, per kurį gaunamos visos kitos malonės ir jėga kovai. Knygoje išsamiai aptariama tiek žodinė, tiek mąstomoji, tiek ir trumpoji malda (pvz., Jėzaus malda). Šventoji Komunija: Vėliau pristatomas Švenčiausiosios Eucharistijos slėpinys kaip galingiausias ginklas, nes per jį priimamas pats Viešpats Jėzus Kristus. Knygoje taip pat gausu praktinių patarimų, kaip valdyti išorines jusles , ištaisyti vaizduotę ir atmintį , kovoti su konkrečiomis aistromis, pavyzdžiui, apsileidimu ar kūniškais gundymais , ir išsaugoti širdies ramybę. Aktualumas šiuolaikiniam skaitytojui Nors knyga parašyta prieš kelis šimtmečius, jos temos išlieka universalios ir aktualios. Kaip teigiama paaiškinamajame žodyje, nepaisant technologijų ir socialinių pokyčių, žmogaus širdis, jo lūkesčiai, pagundos ir laimės troškimas nesikeičia. Knyga siūlo patikrintą kelią į dvasinę brandą, kuris yra alternatyva šiuolaikinių „dvasinių guru“ mokymams. Vertėjos pratarmėje pabrėžiama, kad veikalas yra ypač svarbus dabartiniame, savimeilę ir egoizmą skatinančiame laikmetyje. Jis pateikia konkretų planą, kaip, bendradarbiaujant su Dievo malone, išsilaisvinti iš egoizmo ir išmokti mylėti taip, kaip myli Dievas. Išvada „Nematoma kova“ yra gilus, reiklus ir praktiškas dvasinio gyvenimo vadovas. Tai nėra lengvas skaitinys, skirtas greitam paguodos radimui, bet veikiau išsami „dvasinės strategijos“ knyga, reikalaujanti skaitytojo įsitraukimo, pastangų ir ryžto. Jos vertę puikiai paliudija šv. Pranciškus Salezietis, kuris, paklaustas apie savo dvasios vadovą, išsitraukė būtent šią knygą ir pasakė: „Štai! Tai mano vadovas“. Tai veikalas, skirtas kiekvienam, rimtai žiūrinčiam į savo dvasinį augimą ir siekiančiam gilesnio bei autentiškesnio santykio su Dievu.

Jėzus Kristus

	KRISTAUS KANČIA	Knygos apžvalga: „Kristaus Kančia“ pagal Onos Kotrynos Emmerich regėjimus Čikagoje 1959 metais išleista knyga „Kristaus Kančia“ yra penktojo vokiečių kalba išleisto leidimo vertimas į lietuvių kalbą, kurį atliko J. Talmantas. Šis veikalas – tai detalus ir vaizdingas pasakojimas apie Jėzaus Kristaus kančią, paremtas mistikės ir Dievo tarnaitės Onos Kotrynos Emmerich (1774–1824 m.) regėjimais. Šiuos regėjimus kruopščiai užrašė garsus vokiečių poetas Klemensas Brentano (1778–1842 m.). Knyga skaitytoją panardina į paskutines Jėzaus gyvenimo dienas, pradedant Paskutine vakariene ir baigiant Jo garbinu Prisikėlimu. Pasakojimas yra išskirtinai detalus, atskleidžiantis ne tik Evangelijose aprašytus įvykius, bet ir daugybę smulkmenų apie aplinką, veikėjų jausmus ir veiksmus, kurie, kaip teigiama, buvo apreikšti O. K. Emmerich jos mistinių patirčių metu. Struktūra ir turinys Knyga suskirstyta į dvidešimt penkis skyrius, kurie chronologiškai veda per Kristaus kančios istoriją. Pasakojimas prasideda nuo detalaus Paskutinės vakarienės aprašymo Siono kalne , Kojų plovimo ir Švenčiausiojo Sakramento įsteigimo. Toliau skaitytojas vedamas į Alyvų kalną, kur Jėzus išgyvena mirties baimę ir agoniją. Itin vaizdingai aprašomas Jėzaus suėmimas , teismai pas Aną ir Kaifą , Petro išsigynimas ir žiaurūs pasityčiojimai. Knygoje detaliai atkuriamas Jėzaus kelias pas Pilotą ir Erodą , Jo plakimas ir vainikavimas erškėčiais. Kryžiaus kelias aprašomas sukrečiančiomis detalėmis, įskaitant susitikimą su verkiančiomis Jeruzalės dukterimis ir pagalbą, kurią suteikė Simonas Kirenietis. Kulminacija pasiekiama Golgotos kalne, kur aprašomas Jėzaus prikalimas prie kryžiaus , Jo septyni žodžiai , mirtis ir gamtos reiškiniai, lydėję šį įvykį, pavyzdžiui, saulės užtemimas ir žemės drebėjimas. Knyga baigiama pasakojimu apie įvykius po Jėzaus mirties: kūno nuėmimą nuo kryžiaus , palaidojimą Juozapo Arimatiečio kape , Jėzaus sielos nužengimą į priešpragarį ir galiausiai – šlovingą Prisikėlimą bei pasirodymą Švenčiausiajai Motinai ir kitoms moterims. Autorystė ir kontekstas Svarbu pabrėžti, kad šis veikalas yra ne teologinis traktatas, o mistinių regėjimų rinkinys. Ona Kotryna Emmerich, paprasta ir pamaldi moteris iš Vestfalijos , nuo vaikystės patyrė vizijas. Jos regėjimai apie Kristaus kančią buvo tokie ryškūs ir detalūs, kad pritraukė poeto Klemenso Brentano dėmesį. Šis, pats išgyvenęs gilų dvasinį atsivertimą, penkerius metus, iki pat O. K. Emmerich mirties, kasdien lankėsi pas ją ir kruopščiai užrašinėjo jos pasakojimus. Knygoje pabrėžiama, kad šie apreiškimai yra privataus pobūdžio, todėl tikėti jais nėra privaloma. Bažnyčios leidimas spausdinti reiškia, kad juose nėra nieko, kas prieštarautų tikėjimui ir dorai. Knygos leidėjai tikisi, kad šis pasakojimas padės skaitytojams giliau apmąstyti Kristaus auką ir sustiprins jų meilę Išganytojui. Išvada „Kristaus Kančia“ pagal Onos Kotrynos Emmerich regėjimus yra unikalus ir paveikus kūrinys, siūlantis skaitytojui neįprastai artimą ir asmenišką žvilgsnį į centrinius krikščionybės įvykius. Dėl savo detalumo ir emocinio gilumo knyga gali tapti vertingu dvasinių apmąstymų šaltiniu, ypač gavėnios ir Velykų laikotarpiu. Tai neabejotinai svarbus lietuviškos krikščioniškosios literatūros paminklas, liudijantis apie turtingą mistinių patirčių ir pamaldumo tradiciją.
	François Mauriac JĖZAUS gyvenimas	Knygos Apžvalga: François Mauriac „Jėzaus gyvenimas“ Literatūrinis žvilgsnis į Dievo ir Žmogaus dramą 1936 m. pirmą kartą išleista ir 2003 m. leidyklos „Ardor“ lietuvių skaitytojams pristatyta Nobelio premijos laureato François Mauriac knyga „Jėzaus gyvenimas“ (Vie de Jésus) yra ne istoriko ar teologo, o rašytojo-romanisto bandymas pažvelgti į centrinę krikščionybės figūrą. Mauriac, pasitelkdamas savo, kaip „prasimanytų herojų gyvenimo“ žinovo, įgūdžius, siekia atskleisti gyvą, o ne dirbtinę Evangelijų asmenybę. Autoriaus Tikslas: Nuo dogmos prie asmens Knygos pratarmėje autorius išsako savo motyvaciją. Anot jo, istorikai ir egzegetai, tyrinėdami Kristaus gyvenimą, dažnai susiduria su dviem kraštutinumais: netikintieji, paneigdami antgamtiškumą, visiškai nesuvokia savo tyrinėjamo objekto esmės , o tikintys rašytojai, apimti pamaldaus uolumo, neretai užgožia žmogiškąjį Jėzaus paveikslą, palikdami tik spindintį „antro Dieviškojo Asmens žėrėjimą“. Dėl to, pasak Mauriac, Jėzaus figūra daugeliui praranda aiškius kontūrus ir nustoja priminti gyvą asmenį. Mauriac siekia nužerti „amžių rūdis“ ir „švelninančių komentarų sluoksnius“ , kad skaitytojas išgirstų autentišką, su niekuo nesumaišomą Kristaus balsą – balsą, kuris, pasak šventovės sargybinių, yra toks, kokiu „niekuomet žmogus nėra taip kalbėjęs“. Kristaus Portretas: Prieštaravimų vienybė Mauriac meistriškai tapo sudėtingą ir daugialypį Kristaus portretą. Tai: Žmogus tarp žmonių: Dailidė iš Nazareto, taip įaugęs į savo giminę ir aplinką, kad jį atpažinti iš minios Judui prireikė pabučiavimo. Kaimynai stebisi, kai jis prabyla sinagogoje: „Ar jis ne dailidė, Marijos sūnus?“. Dievas, kalbantis kaip Dievas: Šis vargšų galilėjietis elgiasi ir kalba su dieviška galia, kuri sukelia ir garbinimą, ir neapykantą. Aistringa ir rami asmenybė: Mauriac aprašo Jėzų kaip „ūmų, kartais įnirtusį kaip ir kiekviena meilė“ , tačiau po šiuo smarkumu slypi „gelmių ramybė“, kylanti iš vienybės su Tėvu. Skaldantis, o ne taikantis: Knygoje pabrėžiama, kad Jėzus atėjo nešti ne taikos, o kalavijo. Jo reikalavimai – palikti viską, mylėti jį labiau už artimiausius žmones – yra radikalūs, keliantys pasipiktinimą ir atgrasūs „menkystoms“ bei „lepiems“. Struktūra ir Stilius: Chronologinė meditacija Knyga chronologiškai seka Jėzaus gyvenimo kelią nuo tyliųjų metų Nazarete iki Prisikėlimo. Kiekvienas skyrius – tai ne sausas faktų atpasakojimas, o gili psichologinė ir dvasinė įvykių analizė. Mauriac neria į veikėjų vidinį pasaulį: Marijos tylų laukimą ir širdyje saugomus žodžius, kai angelo pažadai, regis, nesipildo. Judui skirtas visas skyrius, kuriame autorius bando rekonstruoti sudėtingą išdaviko psichologiją – jo praktiškumą, tikėjimą žemiška sėkme, nusivylimą ir galiausiai tragišką neapykantą. Apaštalų nesupratimą, vaikiškas ambicijas ir lėtą, sunkų kelią į tikėjimą. Piloto politinį pragmatizmą, prietaringą baimę ir bandymus išsisukti nuo atsakomybės. Pasakojimas persmelktas Evangelijos citatų, kurios organiškai įpinamos į autoriaus apmąstymus, suteikdamos naratyvui autentiškumo ir gilumo. Išvada François Mauriac „Jėzaus gyvenimas“ yra galingas ir jaudinantis kūrinys. Tai knyga, kuri sėkmingai išvengia tiek sentimentalumo, tiek šalto akademiškumo. Autorius skaitytojui siūlo ne doktrinų rinkinį, o gyvą susitikimą su asmeniu – sudėtingu, reikalaujančiu, kartais šiurkščiu, bet visada kupinu beribės meilės ir gailestingumo. Tai literatūrinė kelionė, leidžianti iš naujo atrasti Evangelijos dramą ir Kristaus asmens patrauklumą bei radikalumą. Ji skirta tiems, kurie trokšta pažinti ne „patogų“ ar „sušvelnintą“, o gyvą ir amžinai aktualų Jėzų Kristų.
	G.Papini Kristaus istorija I dalis	Ši knygos apžvalga paremta 1929 m. lietuvišku Giovanni Papini veikalo „Kristaus istorija“ vertimu, kurį atliko dr. P. Mačiulis ir išleido „Žinijos“ bendrovė. Knygos „Kristaus istorija Id.“ (Giovanni Papini) apžvalga Giovanni Papini „Kristaus istorija“ (it. Storia di Cristo), kurios pirmoji dalis lietuviškai pasirodė 1929 metais, yra ne tradicinė biografija, o ugningas, poetiškas ir giliai asmeniškas Naujosios Sandoros įvykių perpasakojimas. Tai veikalas, parašytas su menininko aistra ir atversto intelektualo uolumu, skirtas, kaip teigiama pačioje pradžioje, „visiems, kurie ieško gyvenimo prasmės“. Autoriaus tikslas ir epochos kritika Savo įžangoje „Autorius skaitytojui“ Papini išdėsto savo motyvus ir griežtai kritikuoja modernųjį pasaulį. Jo teigimu, modernybė, nepaisant išorinės pažangos, yra nutolusi nuo Kristaus ir praktikuoja „mechaninę stabmeldystę, baisesnę už senobinę“. Autorius atmeta tiek sausą, kritišką mokslininkų požiūrį, kurie, jo manymu, siekia Jėzų paversti mitu arba sumažinti iki paprasto žmogaus , tiek ir dvasininkų rašytas knygas, kurios dažnai dvelkia „supelėjusiu koktumu“ ir atstumia šiuolaikinį skaitytoją. Papini siekia parašyti „gyvą knygą“ apie „gyvą Kristų“ , skirtą pasauliečiams, ypač tiems, kurie yra nutolę nuo tikėjimo arba jį praradę. Tai nėra „istoriškai moksliškas“ veikalas ; autorius atvirai prisipažįsta, kad rėmėsi beveik išimtinai keturiomis Evangelijomis, kurias, jo įsitikinimu, reikia priimti visiškai arba atmesti. Stilius ir metodas Papini stilius yra išskirtinis – tai ne neutralus pasakojimas, o retorikos ir poetinių vaizdų kupinas tekstas. Jis pats pripažįsta, kad Kristaus istorijos negalima papasakoti ramiu ir lygiu stiliumi, nes tai „tokia drama ir tokia poema“, kuri reikalauja iškalbingumo. Šis stilius atsiskleidžia nuo pat pirmųjų skyrių: Tvartas, kuriame gimė Jėzus, aprašomas ne kaip idiliška prakartėlė, o kaip „tamsus, nešvarus, dvokiąs“ gyvulių kalėjimas – metafora pasauliui, kuriame žmonės „nardosi dumbluose“. Pinigai yra pasmerkti kaip „Šėtono supuvusios išmatos“ , o Jėzus, pasak autoriaus, niekada savo rankomis nelietė monetos. Mokinių portretai piešiami su neslepiamu žmogiškumu, atskleidžiant jų silpnybes, nesupratingumą ir bailumą, taip pabrėžiant Mokytojo vienatvę ir kančią. Pagrindinės temos ir interpretacijos Knygoje ryškėja kelios pagrindinės temos, atspindinčios radikalią Papini Kristaus viziją: Kristus – Perversmininkas: Jėzus vaizduojamas kaip „didžiausias senų tiesų Perversmininkas“, atėjęs apversti visų žmogiškųjų vertybių. Pamokslas ant kalno tampa manifestu, kur Paskutinis tampa Pirmu, paniekintasis – pagerbtu, o tai, kas pasaulio laikoma išmintimi – kvailyste. Priešų meilė kaip antgamtinis aktas: Įsakymas mylėti savo priešus pristatomas kaip pati krikščionybės šerdis ir didžiausias iššūkis žmogiškajai prigimčiai. Papini teigia, kad ši meilė yra vienintelis kelias panaikinti neapykantą ir pasiekti tikrąją laimę. Kova su Mammona ir pasaulio karaliais: Autorius negailestingai smerkia turtą ir valdžią. Turtuolis yra „kalinys savo paties prigimties neišnaudotame kalėjime“ , o tarnavimas pinigui (Mammonai) yra nesuderinamas su tarnavimu Dievui. Pasaulio karaliai, tokie kaip Augustas ir Erodas, vaizduojami kaip žiaurūs nusikaltėliai, kurių valdžią sugriaus Kristaus Karalystė. Asmeninė autoriaus kelionė: Knyga yra ir paties Papini dvasinės kelionės liudijimas. Jis prisipažįsta anksčiau rašęs knygą apie „žmogų, norėjusio vieną laiką tapti Dievu“ , o dabar, subrendęs, rašo apie „Dievo tapusio žmogumi, gyvenimą“. Šis veikalas jam yra ir būdas apginti Kristų, kurį, jo jausmu, apleido ne tik priešai, bet ir patys krikščionys. Lietuviškojo leidimo reikšmė 1929 m. vertimas yra svarbus tarpukario Lietuvos kultūrinio ir religinio gyvenimo dokumentas. Leidimą palaimino apaštališkasis nuncijus R. Bartoloni, kuris laiške prof. F. Kemėšiui išreiškė viltį, kad knyga „sugebės kas kart galingiau dėtis prie krikščioniško ir dorinio jaunimo ūgdymo“. Pats Giovanni Papini laiške „Jaunuoliams lietuviams katalikams“ džiaugiasi vertimu ir pamini savo draugystę su lietuvių poetu Jurgiu Baltrušaičiu. Tai rodo, kad knyga buvo laikoma svarbia priemone stiprinti katalikišką tapatybę modernėjančioje visuomenėje. Išvada Giovanni Papini „Kristaus istorija“ – tai ne raminantis ir paguodžiantis skaitinys, o provokuojantis ir sielą sukrečiantis veikalas. Autoriaus tikslas – ne tiesiog priminti seniai žinomus faktus, bet priversti skaitytoją iš naujo, be išankstinių nuostatų, susidurti su radikalia ir pasaulį keičiančia Evangelijos žinia. Tai knyga, kuri per poetinę kalbą ir aistringą interpretaciją siekia atverti Kristų kaip amžinai aktualų ir būtiną atsaką į žmogaus ir visuomenės kančią.
	G.Papini Kristaus istorija II dalis	Ši apžvalga paremta Giovanni Papini knygos „Kristaus istorija“ antrosios dalies, 1930 m. lietuvių kalba išleisto vertimo, turiniu. Knygą iš italų kalbos išvertė dr. P. Mačiulis, o išleido „Žinijos“ bendrovė. Giovanni Papini „Kristaus istorija“: literatūrinė ir jausminga Evangelijos interpretacija Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra ne tradicinė biografija ar teologinis traktatas, o giliai asmeniška, aistringa ir literatūriškai sodri Evangelijos įvykių interpretacija. Ši antroji knygos dalis tęsia pasakojimą apie Jėzaus gyvenimą, aprėpdama jo vėlesnės veiklos laikotarpį, kančią, mirtį ir prisikėlimą. Papini, pasitelkdamas išraiškingą ir emocionalų stilių, siekia ne tiek istoriškai atkurti įvykius, kiek atskleisti jų dvasinę prasmę ir paveikti skaitytojo jausmus. Knygos turinys ir struktūra Ši knygos dalis nuosekliai pasakoja apie vėlesnįjį Jėzaus gyvenimo ir veiklos laikotarpį, pradedant jo mokymu apie santuoką, kurią jis laiko neperskiriamu „vienu kūnu“ , ir šeimos bei valstybės vaidmenį. Autorius detaliai nagrinėja Jėzaus požiūrį į tėvų ir vaikų santykius, pabrėždamas „dieviškojo Perversmininko“ įvykdytą vertybių perversmą, kur didieji turi imti pavyzdį iš mažutėlių. Ypatingas dėmesys skiriamas moterims Jėzaus gyvenime: nuo Mortos ir Marijos , kurios simbolizuoja du tarnystės būdus – veiklųjį ir kontempliatyvųjį, iki „Nusidėjėlės“, kurios ašaros ir brangūs kvepalai tampa gilios meilės ir atgailos išraiška. Papini meistriškai pina pasakojimą apie Jėzaus kančios artėjimą: nuo Petro išpažinimo ir Jėzaus atsimainymo ant Hermono kalno , iki iškilmingo įžengimo į Jeruzalę ir šventyklos išvalymo, kurį autorius vadina kova su „Pelno Demonu“. Knygoje ryškiai vaizduojama konfrontacija su fariziejais ir Rašto žinovais, kuriuos Jėzus vadina „gyvačių paderme“ ir „pabalintais grabais“. Kulminacija pasiekiama skyriuose, skirtuose Paskutinei vakarienei, kojų nuplovimui , agonijai Getsemanės sode , teismui pas Ananiją, Kaifą, Pilotą ir Erodą , ir galiausiai – nukryžiavimui ant Golgotos kalno. Knyga baigiama Prisikėlimo įvykių aprašymu ir jausminga, tiesiogine malda į Kristų. Stilius ir tonas Papini stilius yra išskirtinai literatūrinis, emocionalus ir retorinis. Jis nevengia poetinių įvaizdžių, dramatiškų aprašymų ir tiesioginio kreipimosi į skaitytoją ar net į pačius veikėjus. Autorius gilinasi į veikėjų psichologiją, bando atskleisti jų vidinius išgyvenimus, kurie Evangelijose dažnai lieka tik nuspėjami. Pavyzdžiui, skyriuje „Judos paslaptis“ jis svarsto įvairias išdavystės priežastis – nuo godumo iki nusivylimo ar net klaidingai suprasto tikėjimo – galiausiai palikdamas tai kaip vienintelę tikrą žmogišką paslaptį Evangelijose. Jėzus vaizduojamas ne kaip statiškas, tolimas dieviškumas, o kaip gyvas, jaučiantis ir veikiantis asmuo. Papini pabrėžia jo žmogiškąją prigimtį – liūdesį, nuovargį, pyktį – tačiau visada išlaiko jo dieviškosios misijos didingumą. Šis dvilypumas ypač ryškus agonijos Getsemanės sode aprašyme, kur Jėzaus dvasia nugali kūno silpnumą , ir jo prakaitas susimaišo su kraujo lašais. Pagrindinės temos ir interpretacijos Revoliucinis Jėzaus mokymas: Papini nuolat pabrėžia, kaip Jėzus griauna senąsias normas ir vertybes. Jis yra „dieviškasis Perversmininkas“, kuris perkeičia santuokos, šeimos, valdžios ir religijos supratimą. Jo mokymas apie meilę priešams , nusižeminimą ir dvasios, o ne raidės, svarbą yra nuolatinis iššūkis nusistovėjusiai tvarkai. Meilė ir atleidimas: Knygoje gausu pavyzdžių, kaip Jėzaus meilė ir atleidimas perkeičia žmones. Scena su nusidėjėle Simono namuose yra vienas stipriausių to pavyzdžių, kur Jėzus paaiškina, jog jai atleista daug, nes ji „labai mylėjo“. Šis principas atsikartoja ir ant kryžiaus, kai Jėzus atleidžia savo budeliams ir pažada Rojų atgailaujančiam nusikaltėliui Dizmaui. Kova su veidmainyste ir materializmu: Autorius negailestingai kritikuoja fariziejus, Rašto žinovus ir kunigus, kurie iš tikėjimo pasidarė pelno šaltinį. Šventyklos išvalymas yra ne tik simbolinis veiksmas, bet ir tiesioginis karas prieš prekybą šventais dalykais ir prieš tuos, kurie pavertė maldos namus „vagių urvu“. Kančios prasmė: Papini išsamiai aprašo fizinę ir dvasinę Jėzaus kančią, matydamas ją kaip būtiną atpirkimo sąlygą. Kiekviena kančios detalė – nuo išdavystės ir pažeminimo iki vinių ir ieties – yra giliai apmąstoma ir pateikiama kaip neišvengiama meilės auka už žmonijos nuodėmes. Išvada Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra galingas ir įsimenantis kūrinys, skirtas ne tiek informuoti, kiek sukrėsti ir įkvėpti. Tai nėra objektyvi istorija, o subjektyvi, jausminga kelionė per Evangelijos puslapius, vedama autoriaus, kuris pats išgyvena kiekvieną Jėzaus žodį ir veiksmą. Dėl savo išraiškingos kalbos, gilaus psichologizmo ir aistringo tono knyga išlieka vienu ryškiausių XX amžiaus bandymų literatūriškai perteikti Kristaus gyvenimo dramą. 1930 metų leidimas, išverstas P. Mačiulio, yra vertingas to meto Lietuvos leidybos ir intelektualinio gyvenimo pavyzdys, atskleidžiantis, kokios idėjos ir kūriniai formavo ano laikotarpio skaitytojų pasaulėžiūrą.
	Aleksandras Menis ŽMOGAUS SŪNUS	Knygos "Žmogaus Sūnus" Apžvalga: Istorijos ir Tikėjimo Sintezė Aleksandro Menio (1935-1990) knyga "Žmogaus Sūnus", išversta iš rusų kalbos ("Сын человеческий"), yra monumentalus veikalas, siekiantis atkurti Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo paveikslą. Tai nėra sausas teologinis traktatas ar tiesioginis Evangelijų perpasakojimas. Autorius, remdamasis istoriniu-literatūriniu sintezės metodu, sujungia Šventojo Rašto tekstus, istorinius šaltinius ir archeologinius duomenis, kad skaitytojui atsivertų gyvas ir įtikinamas Evangelijos epochos pasaulis. Knyga skirta ne tik tikintiesiems, bet ir tiems, kurie nori giliau suprasti asmenybę, padariusią milžinišką įtaką pasaulio kultūrai ir istorijai. Istorinis Kontekstas ir Prologas Menis pradeda savo pasakojimą ne nuo Jėzaus gimimo, o nuo išsamaus prologo, kuriame skaitytojas supažindinamas su sudėtinga politine, socialine ir religine Palestinos padėtimi I a. pr. Kr.. Aprašomas Romos legionų atėjimas, Gnėjaus Pompėjaus žygiai ir Jeruzalės užėmimas – visa tai sukuria foną, kuriame ryškėja žydų tautos lūkesčiai ir įtampos. Autorius detaliai pristato pagrindines religines sroves: formalistus fariziejus, konservatyvius sadukiejus ir nuo pasaulio atsiskyrusius esenus. Būtent šiame kupiname prieštaravimų, priespaudos ir mesijinių vilčių pasaulyje, pasak autoriaus, turėjo nuskambėti Geroji Naujiena. Šis istorinis įvadas yra viena stipriausių knygos pusių, leidžianti skaitytojui pamatyti Jėzų tokį, kokį Jį matė amžininkai. Pasakojimas apie Žmogaus Sūnų Knyga yra suskirstyta į keturias pagrindines dalis, kurios nuosekliai veda per Jėzaus gyvenimo etapus: Nuo Betliejaus iki Kafarnaumo: Šioje dalyje pasakojama apie Jėzaus gimimą karaliaus Erodo laikais, jo vaikystę Nazarete ir viešosios veiklos pradžią po krikšto Jordano upėje. Autorius jautriai aprašo Jono Krikštytojo misiją ir Jėzaus gundymus dykumoje, kurie atskleidžia Jo pasirinktą kelią – tarnystę, o ne žemišką valdžią ar stebuklų demonstravimą minioms. Mesijas: Ši dalis skirta Jėzaus mokymui ir stebuklams Galilėjoje. A. Menis pabrėžia, kad Kristaus skelbiama "Geroji Naujiena" (Evangelija) iš esmės keičia žmonių požiūrį į Dievą – Jis apreiškiamas kaip mylintis Dangiškasis Tėvas ("Aba"). Jėzaus stebuklai vaizduojami ne kaip galios demonstravimas, o kaip "Karalystės ženklai", rodantys dvasinį ir fizinį išlaisvinimą iš blogio. Itin svarbus skyrius yra "Žmogaus Sūnaus paslaptis", kuriame analizuojama sudėtinga Kristaus, kaip Dievažmogio, prigimtis – Jo dieviškumo ir žmogiškumo vienybė. Golgotą pasitinkant: Artėjant atomazgai, atmosfera knygoje tankėja. Autorius vaizduoja augantį konfliktą su Sinedrionu, fariziejų ir sadukiejų priešiškumą. Jėzus, nors ir mylimas minios, lieka vis labiau vienišas, nes net artimiausi mokiniai iki galo nesuvokia Jo misijos esmės. Šioje dalyje įvyksta Paskutinė vakarienė, kurią Menis vaizduoja kaip Naujosios Sandoros sudarymą, ir jaudinanti malda Getsemanės sode. Per kančias ir mirtį – į amžinąją šlovę: Paskutinė dalis detaliai aprašo Jėzaus teismą pas Kajafą ir Pilotą, Kryžiaus kelią ir nukryžiavimą ant Golgotos. Pasakojimas apie Prisikėlimą pateikiamas kaip esminis krikščionybės įvykis, pergalė prieš mirtį, suteikianti prasmę visam Kristaus gyvenimui ir mokymui. Būtent šis įvykis, pasak autoriaus, pavertė išsigandusius mokinius drąsiais Evangelijos skelbėjais. Stilius ir Reikšmė Aleksandras Menis, būdamas dvasininkas, istorikas ir talentingas rašytojas, sugeba sudėtingas teologines, filosofines ir istorines idėjas perteikti paprasta, bet kartu pakilia kalba. Jis vengia sauso akademizmo, o pasakojimą grindžia ryškiais vaizdais, įtikinamais dialogais ir psichologiškai pagrįstais veikėjų portretais. Jo Jėzus yra ne abstrakti ikona, o gyvas, jaučiantis, mylintis ir kenčiantis Žmogus, kuriame slėpiningai apsireiškia Dievas. "Žmogaus Sūnus" yra knyga, kuri sėkmingai griauna sieną tarp tikėjimo ir istorijos. Ji parodo, kad krikščionybė yra ne mitų rinkinys, o religija, turinti tvirtą istorinį pamatą. Tai puikus įvadas į krikščionybę tiems, kas ieško atsakymų, ir gilus dvasinis apmąstymas tiems, kas jau tiki. Šis veikalas išlieka vienu svarbiausių ir paveikiausių bandymų suprasti ir papasakoti istoriją To, Kuris pakeitė pasaulį.
	GIUSEPPE RICCIOTTI KRISTAUS GYVENIMAS	Giuseppe Ricciotti (1890–1964), italų kunigas, biblistas ir archeologas, savo monumentaliu veikalu „Kristaus gyvenimas“ (Vita di Gesù Cristo), pirmą kartą išleistu 1941 metais, sukūrė vieną iš XX amžiaus krikščioniškosios literatūros klasikų. Lietuvių skaitytojams šis veikalas, išverstas iš vėlesnės, paties autoriaus papildytos laidos, tapo prieinamas kaip patikimas ir išsamus šaltinis, siekiantis suderinti istorinį-kritinį metodą su gilia katalikiška tikėjimo tradicija. Tai nėra vien pamaldus pasakojimas ar sausa istorinė studija, bet nuoseklus ir argumentuotas bandymas atkurti Jėzaus iš Nazareto asmenį ir jo veiklą autentiškoje pirmojo amžiaus Palestinos aplinkoje. Knygos stiprybė glūdi jos metodologijoje. Ricciotti, būdamas puikus orientalistas ir archeologas, Evangelijų tekstą nagrinėja ne kaip izoliuotą religinį dokumentą, o kaip istorinį šaltinį, kurį būtina interpretuoti pasitelkiant to meto politinį, socialinį ir religinį kontekstą. Autorius išsamiai supažindina skaitytoją su „Jėzaus pasauliu“: aptaria Romos imperijos valdymą, Erodo dinastijos peripetijas, įvairias žydų religines sroves (fariziejus, sadukiejus, esenus), kasdienes žmonių buities detales, geografines vietoves ir papročius. Šis platus fonas leidžia geriau suprasti Evangelijose aprašytų įvykių prasmę, Jėzaus palyginimų turinį ir jo konfliktų su ano meto religiniu elitu priežastis. Ricciotti nevengia ir sudėtingų biblinės kritikos klausimų. Jis išsamiai nagrinėja Evangelijų sinoptinę problemą, aptaria šaltinių patikimumą, stebuklų istoriškumą ir Jėzaus savimonės klausimą. Tačiau, skirtingai nuo radikaliosios kritikos atstovų, jis daro išvadą, kad Evangelijos, nepaisant jų teologinio pobūdžio, yra patikimi istoriniai dokumentai, leidžiantys atkurti esminius Jėzaus gyvenimo ir mokymo bruožus. Jo požiūris yra apologetinis, tačiau tai – intelektualinė apologetika, kuri remiasi ne aklu tikėjimu, o istorine argumentacija, filologine analize ir archeologiniais duomenimis. Pavyzdžiui, aptardamas stebuklus, autorius pripažįsta jų antgamtinį pobūdį, tačiau kartu kruopščiai analizuoja kiekvieną atvejį, ieškodamas galimų natūralių paaiškinimų ir juos argumentuotai atmesdamas kaip nepakankamus. Struktūriškai knyga padalyta į dvi pagrindines dalis. Pirmojoje, įvadinėje dalyje, pateikiamas platus istorinis kontekstas ir nagrinėjami kritiniai Evangelijų tyrimo klausimai. Antroji, pagrindinė dalis, yra nuoseklus Jėzaus gyvenimo atpasakojimas – nuo gimimo iki prisikėlimo ir Bažnyčios įkūrimo. Ricciotti pasakojimas yra gyvas, vaizdingas ir įtraukiantis. Jis ne tik perpasakoja Evangelijų siužetą, bet ir jį praturtina istoriniais komentarais, psichologinėmis įžvalgomis ir teologiniais apmąstymais. Autorius meistriškai jungia mokslinį kruopštumą su pasakotojo talentu, todėl knyga yra įdomi tiek specialistui, tiek ir plačiajai auditorijai. „Kristaus gyvenimas“ – tai bandymas pamatyti Jėzų ne kaip mitologinę figūrą ar abstraktų teologijos objektą, bet kaip gyvą, istorinį asmenį, veikusį konkrečioje epochoje. Ricciotti atmeta tiek sentimentalų, tiek pernelyg sudaiktintą Jėzaus paveikslą. Jo Kristus yra dieviškas ir žmogiškas: gailestingas ir griežtas, mylintis ir reikalaujantis, kupinas ramybės, bet ir patiriantis dvasines kančias. Būtent šis gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp istorijos ir teologijos, tarp kritikos ir tikėjimo, ir yra didžiausia šio veikalo vertė. Nors nuo knygos pirmojo leidimo praėjo daugiau nei aštuoniasdešimt metų ir biblistikos mokslas žengė toli į priekį, Giuseppe Ricciotti „Kristaus gyvenimas“ išlieka nepraradęs savo aktualumo. Tai klasikinis veikalas, liudijantis apie sėkmingą pastangą sujungti mokslą ir tikėjimą, ir tebėra vienas iš išsamiausių ir patikimiausių vadovų, norintiems giliau pažinti Jėzaus Kristaus asmenį ir jo epochą.
	PRANAS MANELIS KRISTUS IR EUCHARISTIJA DIEVO VEIKLA IŠGANYMO ISTORIJOJE	Knygos apžvalga: Prano Manelio „Kristus ir Eucharistija“ Išsami teologinė kelionė į krikščionių tikėjimo šerdį, kunigo Prano Manelio 1977 m. veikalas „Kristus ir Eucharistija: Dievo Veikla Išganymo Istorijoje“ yra sistemingas ir gilus žvilgsnis į du kertinius katalikybės slėpinius. Priklausanti „Krikščionis Gyvenime“ knygų serijai, ši monografija yra solidus teologinis darbas, kuriuo siekiama ne tik akademiškai išdėstyti doktriną, bet ir sustiprinti skaitytojo tikėjimą, padarant jį, autoriaus žodžiais, „protui labiau priimtiną, netgi žavingą“. Parašytas remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvų ir teologų raštais, liturginėmis apraiškomis ir oficialiu Bažnyčios mokymu, veikalas kruopščiai gvildena sudėtingus teologinius klausimus. Autorius, įkvėptas savo, kaip teologijos dėstytojo, patirties ir draugų paskatintas, ypač kunigo Antano Vilkaičio, ėmėsi šio darbo pastebėjęs tikėjimo Kristumi ir jo veikla Bažnyčioje trūkumą, ypač tarp jaunimo. Knyga yra logiškai padalinta į šešis skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo bendresnių kristologijos ir ekleziologijos temų iki specifinių eucharistinės teologijos aspektų. Knygos struktūra ir turinys: Pirmasis skyrius, „Kristus ir Jo Buvimas bei Veikla Istorijoje“, veikia kaip įvadas į visą studiją. Jame Manelis aiškina Bažnyčios, kaip naujosios Dievo tautos ir mistinio Kristaus Kūno, sampratą. Bažnyčia čia pristatoma kaip „prisikėlusio Kristaus sakramentas“, per kurį Dievas tęsia savo išganomąjį darbą istorijoje. Šiame skyriuje padedami pamatai tolesniems eucharistiniams svarstymams. Antrasis skyrius, „Eucharistijos ir Jos Teologijos Istorinė Apžvalga“, skaitytoją veda per visą eucharistinės doktrinos raidą. Pradedant nuo Senojo Testamento provaizdžių, tokių kaip Sandora ir Paschos vakarienė , pereinama prie Eucharistijos įsteigimo , jos šventimo ankstyvojoje Bažnyčioje, viduramžiais, Reformacijos laikotarpiu ir XX amžiuje. Ši istorinė perspektyva suteikia kontekstą vėliau aptariamoms teologinėms problemoms. Trečiasis skyrius, „Kristaus Buvimas Eucharistijoje“, yra skirtas realaus Kristaus buvimo dogmai. Čia nagrinėjama buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje, analizuojami Evangelijų liudijimai, ypač Jono evangelijos 6 skyrius, ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimas. Taip pat išsamiai aptariamas oficialus Bažnyčios mokymas, įskaitant Tridento ir II Vatikano Susirinkimų nutarimus. Ketvirtasis skyrius, „Transsubstanciacija arba Peresminimas“, gilinasi į vieną sudėtingiausių Eucharistijos aspektų. Autorius aiškina peresminimo (esmėkaitos) sąvoką, pasitelkdamas filosofinius būties ir substancijos terminus, ir parodo, kaip per šį slėpiningą virsmą duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Penktasis skyrius, „Eucharistinis Bendravimas arba Komunija“, aptaria Eucharistijos priėmimo prasmę ir vaisius. Komunija pristatoma kaip sakramentinis dalyvavimas Kristaus aukoje, dvasinis maistas, stiprinantis antgamtinį gyvenimą, ir mistinio Kristaus Kūno augimo bei vienybės laidas. Skyriuje taip pat nurodomos sąlygos, būtinos vertam Komunijos priėmimui. Šeštasis skyrius, „Eucharistija kaip Auka“, užbaigia veikalą, analizuodamas Mišių, kaip aukos, pobūdį. Manelis aiškina aukos sąvoką, lygina Mišių auką su kryžiaus auka ir pabrėžia, kad Eucharistija yra tiek Kristaus, tiek ir Bažnyčios auka. Apibendrinant, „Kristus ir Eucharistija“ yra monumentalus veikalas lietuvių teologijos kontekste. Kunigas Pranas Manelis, remdamasis giliu tradicijos išmanymu, pateikia išsamią ir sistemingą studiją, skirtą išsilavinusiam katalikui, siekiančiam ne tik tikėti, bet ir suprasti savo tikėjimo slėpinius. Knyga sėkmingai sujungia dogmatinį aiškumą, istorinę perspektyvą ir pastoracinį jautrumą, išlikdama vertingu šaltiniu kiekvienam, norinčiam pagilinti savo žinias apie krikščionybės esmę – Kristų, veikiantį ir pasiliekantį su mumis Eucharistijoje.
	GARBĖ JĖZUI KRISTUI NUOSTABŪS ĮVYKIAI PARAŠĖ TĖVAS PAUL O’SULLIVAN	Apžvalga: „Garbė Jėzui Kristui“ – atnaujintas žvilgsnis į pamirštą dvasinį lobyną „Garbė Jėzui Kristui“ – tai 1959 m. Čikagoje „Tėvų Marijonų“ išleistas pamaldumo veikalas, kurį parašė Paul O'Sullivan, o į lietuvių kalbą išvertė kunigas J. Petraitis, MIC. Knyga, kurios paantraštė „Nuostabūs įvykiai“, yra skirtas atskleisti, pasak autoriaus, daugelio katalikų primirštą, bet nepaprastai galingą pamaldumą į Švenčiausiąjį Jėzaus Vardą. Tai išsamus ir praktinis vadovas, aiškinantis šio vardo reikšmę, galią ir dvasinę naudą. Pagrindinė mintis Knygos esmė – teiginys, kad pats Jėzaus vardas yra „didžiulė turtų kasykla, aukščiausio šventumo šaltinis ir didžiausios laimės paslaptis“. Autorius pabrėžia, kad šis pamaldumas yra itin lengvas ir prieinamas visiems, net ir labiausiai užimtiems žmonėms, nes nereikalauja specialaus laiko ar pastangų. Anot knygos, kiekvienas nuoširdus Jėzaus vardo ištarimas atneša didžiulę dvasinę naudą: Tai tobula malda: Dievui aukojami begaliniai Jo Sūnaus nuopelnai, todėl suteikiama Jam didžiausia garbė. Tai malonės šaltinis: Už kiekvieną vardo ištarimą gaunama didžiulė malonė. Pagalba sieloms: Laimimi atlaidai, kuriais galima padėti skaistykloje kenčiančioms sieloms. Dvasinė stiprybė: Šis vardas stiprina tikėjimą, viltį ir meilę, suteikia ramybę, džiaugsmą ir jėgų pakelti kančias. Istoriniai ir šventųjų liudijimai Savo teiginiams pagrįsti autorius pasitelkia gausybę pavyzdžių, kurie veikia kaip „nuostabūs įvykiai“ – įrodymai apie vardo galią. Istoriniai įvykiai: Pasakojama, kaip Bažnyčia kritiniais momentais gelbėjosi šiuo pamaldumu. Pavyzdžiui, 1274 metais popiežius Grigalius X, siekdamas apsaugoti pasaulį nuo didelių blogybių, paragino žmones šauktis Jėzaus vardo, ir tai atnešė taiką. Kitas ryškus pavyzdys – 1432 m. Lisabonoje siautęs mirtinas maras, kuris, kaip teigiama, atslūgo po to, kai vyskupas Andrius Dias pradėjo skatinti žmones melstis Jėzaus vardu ir naudoti korteles su Juo. Šventųjų pavyzdžiai: Knygoje apstu pasakojimų apie šventuosius, kuriems Jėzaus vardas buvo dvasinio gyvenimo centras. Kankiniai, kaip antai gotų kunigaikštis Armogastas ar vyskupas D. Melkijoras Kinijoje, ištvėrė baisius kankinimus jį kartodami. Apaštalai Petras ir Paulius pristatomi kaip didieji šio vardo galios skelbėjai. Šv. Dominykas, šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Ignacas Lojola ir daugelis kitų šiame varde rasdavo paguodą, džiaugsmą ir jėgų savo darbams. Praktiniai patarimai skaitytojui Knyga yra ne tik įkvepiantis, bet ir praktinis vadovas. Joje siūloma: Įgyti įprotį: Stengtis kuo dažniau per dieną – dirbant, ilintis, kenčiant – su meile ir pagarba ištarti Jėzaus vardą. Viską daryti Jėzaus vardu: Kaip moko šv. Paulius, visus savo veiksmus, net valgymą ar gėrimą, atlikti Viešpaties Jėzaus vardu, taip paverčiant kasdienybę nuolatine malda. Aukoti intencijomis: Tariant Jėzaus vardą, sąmoningai aukoti Dievui Kristaus įsikūnijimo ir kančios nuopelnus bei dvasiškai dalyvauti visose pasaulyje kasdien aukojamose šv. Mišiose. Naudoti priminimus: Turėti korteles su Jėzaus vardu matomoje vietoje (ant stalo, sienos, kišenėje), kad jos padėtų nepamiršti šio pamaldumo. Išvada „Garbė Jėzui Kristui“ yra vertingas klasikinės katalikiškos dvasinės literatūros kūrinys. Jis aiškiai ir paprastai, pasitelkdamas įspūdingus pavyzdžius, atskleidžia gilią tiesą apie Jėzaus vardo galią. Tai knyga, skirta ne tik supažindinti su pamaldumo istorija, bet ir įkvėpti skaitytoją pačiam patirti jo teikiamą dvasinę naudą, siūlydama konkretų ir kiekvienam prieinamą kelią į gilesnį ir artimesnį santykį su Dievu.
	Tėvas V. Mrovinskis, S. J. Gavėnios Knygutė ŠTAI ŽMOGUS Trumpi V. Jėzaus Kančios Mąstymai	Apžvalga: „Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ „Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ – tai 1946 m. Bostone, JAV, perspausdintas dvasinių apmąstymų vadovas, skirtas Gavėnios laikotarpiui. Ši knyga yra laisvas O. Zaštautaitės vertimas iš Tėvo V. Mrovinskio, jėzuito, originalaus veikalo. Pirmą kartą leidinys su bažnytinės vyresnybės pritarimu išleistas Kaune 1935 m. , o vėliau, 1945 m., gavo ir Bostono arkivyskupo pritarimą, kas liudija jo svarbą lietuvių diasporos bendruomenei. Knygutės tikslas – per 40 Gavėnios dienų vesti skaitytoją Kristaus Kančios keliu, siūlant trumpus, bet gilius kasdienius apmąstymus. Kaip įžangoje rašo vyskupas Petras Pr. Būčys, šių apmąstymų uždavinys yra „pagilinti, pagerinti, sušvelninti, ištobulinti ir sutvarkyti jausmus“ , pabrėžiant dvasinės tvarkos svarbą greta išorinės. Struktūra ir turinys Knyga yra metodiškai suskirstyta į 40 skyrių – po vieną kiekvienai Gavėnios dienai. Kiekvienas skyrius skirtas konkrečiam Jėzaus kančios epizodui, pradedant nuo teologinio kryžiaus ir gimtosios nuodėmės ryšio apmąstymo ir nuosekliai keliaujant per įvykius Alyvų darže , Judo išdavystę , teismus pas Aną, Kajifą, Pilotą ir Erodą , nuplakimą , vainikavimą erškėčiais , kryžiaus nešimą (integruojant Kryžiaus kelio stotis) , nukryžiavimą ir mirtį , ir baigiant Jėzaus palaidojimu. Kiekvienos dienos apmąstymas yra trumpas, tačiau vyskupas P. P. Būčys pataria jam skirti pusvalandį, įsigilinant į tekstą, meldžiantis ir suformuluojant konkretų, tai dienai pritaikytą pasiryžimą („Pasiryžimas“). Šie pasiryžimai yra praktiški, pavyzdžiui: „Jokio žmogaus neapkalbinėsiu ir apkalbų neklausysiu“ arba „Kantriai nukęsiu visus pažeminimus ir įžeidimus“. Prie knygos pridėtas vertėjos parengtas priedas „Šventoji Valanda“ , įkvėptas į Lietuvą atgabentos relikvijos – akmens, ant kurio, tikima, Jėzus meldėsi Alyvų darže. Šiame priede išsamiai paaiškinama Šventosios Valandos praktikos kilmė, tikslas ir eiga, siūlomi mąstymai ir maldos, skirtos pagerbti Jėzaus kančią Getsemanėje. Stilius ir teologiniai akcentai Tekstas parašytas pamaldžiu, vaizdingu stiliumi, tiesiogiai kreipiantis į skaitytoją ir skatinant jį emociškai įsijausti į aprašomus įvykius. Apmąstymai nuolat pabrėžia ryšį tarp Kristaus kančios ir asmeninių skaitytojo nuodėmių, kviečiant atgailai ir dėkingumui. Pabrėžiama, kad kentėjimai, priimami su tikėjimu ir susijungus su Dievo valia, įgauna prasmę ir tampa dvasinio tobulėjimo įrankiu. Knygoje išryškėja kontrastas tarp dieviškos meilės ir žmogiško žiaurumo, nepastovumo bei silpnumo. Jėzus vaizduojamas kaip romus, kantrus Avinėlis , o Jo priešai ir net mokiniai – kaip aistrų, baimės ar puikybės valdomi žmonės. Išvada „Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ yra vertingas klasikinės katalikiškos dvasinės literatūros pavyzdys. Dėl savo aiškios struktūros, gilaus turinio ir praktinių patarimų ji išlieka aktuali ir šiandien, siūlydama patikimą dvasinį vadovą ne tik Gavėnios metu, bet ir bet kuriuo kitu laiku, norint apmąstyti atpirkimo slėpinį. Tai ne tik maldynas, bet ir istorinis dokumentas, atspindintis XX a. vidurio lietuvių katalikų pamaldumą tiek tėvynėje, tiek išeivijoje.
	JĖZAUS ŠIRDIS IR MŪSŲ LAIKAI Mons. Dr. Pr. Olgiati, Milano Švenč. Jėzaus Širdies Kat. Universiteto Profesorius. TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS	Knygos Apžvalga: „Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ Gilus dvasinis vadovas, kviečiantis į visapusį atsidavimą „Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ – tai 1944 m. jėzuitų leidyklos išleistas veikalas. Ši knyga yra gilus ir aistringas kvietimas Lietuvos katalikams ne paviršutiniškai, o visa savo esybe priimti pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Išleista Bostone, leidinys buvo skirtas ganytojiškai ugdyti tikinčiuosius, ypač tuos, kurie atsidūrė toli nuo tėvynės. Knygos autorius iškelia esminę problemą – daugelis tikinčiųjų šį pamaldumą supranta fragmentiškai. Jis teigia, kad pamaldumas Jėzaus Širdžiai dažnai susiaurinamas iki kelių praktikų, tokių kaip devynių pirmųjų mėnesio penktadienių laikymasis ar paveikslų laikymas namuose. Pasak autoriaus, nors šios praktikos yra geros, be gilesnės, jas gaivinančios dvasios, jos tėra „išviršiniai organizmo nariai“, kuriems trūksta sielos. Veikale pabrėžiama, kad tikrasis pamaldumas Jėzaus Širdžiai yra „kažkas didingo, be galo didingo“ , prilygstantis pačiam pasaulio atpirkimo darbui. Autorius, remdamasis šv. Margaritos Marijos Alacoque ir kitų mistikų raštais, šį pamaldumą pristato kaip „paskutinę Jo meilės pastangą“ padėti žmonėms ir išvaduoti juos „iš šėtono karalystės“. Šis dvasinis kelias apibūdinamas kaip atsakas į moderniųjų laikų iššūkius – protestantizmą, racionalizmą ir ypač jansenizmą, kuris, pasak autoriaus, atšaldė sielas ir atitolino jas nuo Jėzaus. Knygoje išskiriami trys esminiai tikrojo pamaldumo bruožai: Jėzaus karalystės visuotinumas: Tai siekis, kad Kristaus meilės karalystė įsiviešpatautų ne tik kiekvieno žmogaus širdyje, bet ir visoje visuomenėje bei tautose. Asmeninis pasiaukojimas: Pamaldumas reikalauja ne tik maldų, bet ir aktyvaus „apaštalavimo visomis jo formomis“ – malda, pavyzdžiu, pareigų atlikimu ir net kančia, siekiant atlyginti už paniekintą Dievo meilę. Tai yra dvasinė kova, kurioje tikintysis seka „Švenčiausios Jėzaus Širdies vėliava“. Meilės idealas: Priešingai nei „šaltas bei abstraktus racionalistų“ intelektualizmas, šis pamaldumas yra grįstas meile – tylia, pasiaukojančia ir galiausiai nugalinčia. Penktadienis, kaip Kristaus kančios diena, yra išskiriamas kaip ypatinga „Meilės diena“. Praktinėje dalyje autorius pabrėžia vidinio gyvenimo svarbą, kuris yra tikrojo pamaldumo pagrindas. Siūlomos konkrečios priemonės šiam gyvenimui ugdyti: Rytmetinis pasiaukojimas: Kasdienis savo minčių, darbų ir kančių paaukojimas Jėzaus Širdžiai, kuris visai dienai suteikia antgamtinę prasmę. Nuolatinis atsinaujinimas: Siūloma dažnai dienos metu atnaujinti savo pasiaukojimą trumpais kreipiniais, kad kiekvienas veiksmas būtų vertas „Švenčiausios Jėzaus Širdies antspaudo“. Šeimos pasiaukojimas: Pateikiamas detalus šeimos pasiaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai aktas, pabrėžiant jo svarbą krikščioniškų dorybių puoselėjimui namuose. Maldos Apaštalavimas: Išsamiai aprašoma „Promotorių“ veikla – savanorių, kurie įsipareigoja platinti pamaldumą, burti narius ir organizuoti bendras maldas bei susirinkimus. „Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ yra ne tik maldynas, bet ir dvasinės kovos vadovas. Parašytas Antrojo pasaulinio karo metu, jis atspindi laikmečio dvasią, kviesdamas į „naują visuomenės prisikėlimą“ per meilę ir atsidavimą. Šis veikalas išlieka vertingas kaip gilus ir išsamus gidas, atskleidžiantis pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai teologinį ir praktinį turtingumą, ir liudija apie Lietuvos katalikų dvasinius ieškojimus sudėtingu istoriniu laikotarpiu.
	KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC. MEILĖS UGNIS KRISTUI IR BAŽNYČIAI!	Knygos apžvalga: Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“ Kunigo, teologijos daktaro ir marijonų vienuolio (MIC) K. A. Matulaičio veikalas „Meilės ugnis“, išleistas 1961 metais Čikagoje, yra fundamentalus asketinės ir mistinės teologijos vadovas, skirtas giliam dvasiniam tobulėjimui. Jau pats viršelis, kurį puošia Michelangelo „La Pieta“ detalė ir citata iš Jono evangelijos apie didžiausią meilę – gyvybės atidavimą už draugus, nurodo į centrinę knygos temą – pasiaukojančią meilę kaip krikščioniškosios tobulybės siekio esmę. Struktūra ir turinys Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis: „I Knyga: Tobulybė“ ir „II Knyga: Laimės kelias“. Ši struktūra atspindi klasikinį dvasinio gyvenimo kelią – nuo aktyvių pastangų ir dorybių ugdymo (asketika) iki pasyvesnio, Dievo malone vedamo mistinio patyrimo (mistika). Pirma knyga „Tobulybė“ sistemingai nagrinėja krikščioniškosios tobulybės pagrindus. Ji pradedama „Vienybės keliu“ , kuriame aiškinamas šventumo siekimas , būtinybė atsižadėti savęs , ir uolumo svarba. Didelis dėmesys skiriamas dorybių ugdymui, ypač tikėjimui, vilčiai ir meilei, kurios vainikuoja visą dvasinį gyvenimą. Autorius, remdamasis arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus, MIC, raštais, pateikia praktinių nurodymų, kaip siekti luomo tobulybės. Ši dalis baigiama veikliosios įžvalgos (kontempliacijos) analize, kuri yra natūralus mąstymo apie Dievo tiesas vaisius. Antra knyga „Laimės kelias“ pereina prie aukštesnės, Dievo suteiktosios įžvalgos – mistinės kontempliacijos. Čia autorius detaliai aprašo šios Dievo dovanos prigimtį , jos laipsnius (netobulą, tobulą ir didžiausiąją tobulybę) ir pasireiškimo būdus, tokius kaip ramybės malda, dvasinis apsvaigimas ar dvasinės sužieduotuvės. Knygoje taip pat išsamiai nagrinėjami ir sudėtingesni mistiniai reiškiniai: regėjimai (vizijos) , mistinės kalbos ir apreiškimai. Paskutinė dalis skirta itin svarbiam „Dvasių atpažinimui“, kur pateikiami praktiniai nuostatai, kaip atskirti Dievo veikimą nuo žmogiškos prigimties ar piktosios dvasios įtakos. Pagrindinės idėjos ir tikslas K. A. Matulaitis pabrėžia, kad krikščioniškoji tobulybė yra pasiekiama per ugningą meilę Dievui, kuri išreiškiama visišku atsidavimu Jo valiai. Knygos tikslas, kaip nurodo pats autorius, yra patarnauti „taurioms sieloms ir jų vadovams“ ir būti naudingai „kiekvienam, kuris nuoširdžiai siekia tobulybės, kuris rimtai galvoja apie savo išganymą“. Veikalas remiasi solidžiais teologiniais šaltiniais, tokiais kaip šv. Tomas Akvinietis, šv. Teresė Avilietė, šv. Jonas nuo Kryžiaus ir kitais dvasinio gyvenimo mokytojais. Kam skirta ši knyga? „Meilės ugnis“ yra rimtas, gilus ir sistemingas veikalas, skirtas ne paviršutiniškam skaitymui. Ji bus ypač naudinga: Dvasininkams ir vienuoliams, ieškantiems patikimo vadovo dvasiniame kelyje. Dvasios vadovams ir nuodėmklausiams, susiduriantiems su mistiniais reiškiniais. Pasauliečiams, kurie rimtai siekia dvasinio tobulumo ir nori pagilinti savo maldos gyvenimą. Teologijos studentams, studijuojantiems asketinę ir mistinę teologiją. Apibendrinimas Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“ yra klasikinis išeivijos dvasinės literatūros pavyzdys, išsiskiriantis savo gilumu, aiškia struktūra ir teologiniu pagrįstumu. Tai išsamus vadovas, vedantis skaitytoją nuo pirmųjų dorybių ugdymo žingsnių iki aukščiausių mistinės vienybės su Dievu viršūnių. Knyga reikalauja susikaupimo ir apmąstymo, tačiau tiems, kurie pasiryžę leistis į šią dvasinę kelionę, ji taps neįkainojamu dvasinės išminties šaltiniu.
	EMILE GUERRY Cambrai Arkivyskupas PILNUTINIS KRISTUS	Knygos apžvalga: „Pilnutinis Kristus“ „Pilnutinis Kristus“ yra gili teologinė knyga, skirta pamaldiems apmąstymams, kurioje arkivyskupas Emile Guerry siekia padaryti sudėtingą Bažnyčios, kaip Mistinio Kristaus Kūno, doktriną prieinamą plačiajai tikinčiųjų auditorijai. Knygos tikslas nėra pateikti naują teorinę studiją, bet veikiau tapti „paprastu skaitytojo asmeninės maldos vadovu“ , skatinančiu pereiti nuo individualistinės religijos sampratos prie bendruomeninės. Knygos pavadinimas ir pagrindinė idėja remiasi Šv. Augustino pirmą kartą pavartota fraze „Pilnutinis Kristus“ (lot. Christus Totus), kurią vėliau savo enciklikoje Mystici Corporis Christi (1943 m.) išplėtojo popiežius Pijus XII. Ši sąvoka apibrėžia Kristų ir jo Bažnyčią kaip vieną mistinį asmenį – Kristų kaip Galvą ir Bažnyčią kaip jo Kūną. Knyga yra logiškai padalinta į tris pagrindines dalis, kurios nuosekliai veda skaitytoją į vis gilesnį šios paslapties supratimą: Pirmoji dalis: Asmeninio Kristaus paslaptis Ši dalis skirta kontempliuoti Kristaus, kaip Mistinio Kūno Galvos, asmenį. Autorius nagrinėja Kristaus didybę, jo aukščiausią valdžią ir jo, kaip vienintelio gyvybės šaltinio, vaidmenį. Pabrėžiama, kad Bažnyčia nieko neprideda prie asmeninio Kristaus pilnatvės, bet, priešingai, viską gauna iš Jo. Šios dalies tikslas – sužadinti skaitytojo sieloje karštą ir kilnų atsidavimą Mistinio Kūno Galvai. Antroji dalis: Gyvoji Mistinio Kūno narių bendruomenė Čia dėmesys perkeliamas nuo Kristaus-Galvos prie veikiančio Pilnutinio Kristaus, t. y., pačios krikščionių bendruomenės. Autorius skatina skaitytoją palikti individualistinę religijos sampratą ir priimti bendruomeninę, kurioje išganymo siekiama kartu su kitais. Šioje dalyje aiškinama, kaip malonės gyvenimas sklinda „statmena linija“ iš Kristaus į narius ir „gulstine linija“ tarp pačių narių, taip kuriant gyvą ir vieningą bendruomenę. Trečioji dalis: Katalikų Bažnyčios paslaptis Paskutinėje dalyje gyvoji krikščionių bendruomenė, Mistinis Kūnas, yra sutapatinama su matoma, hierarchine ir sakramentine Katalikų Bažnyčia. Autorius gilinasi į Bažnyčios esmės, jos hierarchijos ir sakramentų paslaptį, per kuriuos Kristus teikia savo gyvybę ir įgalina narius dalyvauti jo paslaptyse. Visos trys dalys nuosekliai atskleidžia krikščionišką gyvenimą kaip teologinį – tikėjimo, vilties ir meilės – gyvenimą, kuris per Pilnutinį Kristų pakelia sielas į dalyvavimą Švenčiausiosios Trejybės gyvenime. Pagrindinės temos ir tikslai: Priešprieša individualizmui: Knyga aktyviai kovoja su paplitusia individualistine samprata, jog „kiekvienas atsako tik už savo išganymą“ , ir pabrėžia būtinybę ieškoti išganymo bendruomenėje. Trys Kristaus gyvenimai: Pristatoma idėja apie tris Kristaus gyvenimo formas: žemiškąjį, dangiškąjį Tėvo garbėje ir trečiąjį – mistinį, kurį jis gyvena per Šventąją Dvasią savo kūne, Bažnyčioje. Bažnyčia kaip Kristaus „papildymas“: Aiškinama, kad Bažnyčia yra Kristaus papildymas ne ta prasme, kad ji kažką prideda prie jo tobulumo, bet kaip jo malonės turtų skelbimas ir perdavimas jo Kūno nariams. Pašaukimas apaštalauti: Galutinis knygos tikslas yra „perduoti Kristaus kvietimą kartu su juo darbuotis jo Mistinio Kūno išplėtime, apaštalauti, bendradarbiauti su juo Pilnutiniam Kristui plėtoti“. „Pilnutinis Kristus“ yra vertingas veikalas, sėkmingai paverčiantis sudėtingą teologinę doktriną asmeninės maldos ir dvasinio augimo vadovu. Jis nuosekliai veda skaitytoją nuo Kristaus asmens garbinimo iki savęs, kaip gyvo Bažnyčios nario, suvokimo ir galiausiai iki aktyvaus ir sąmoningo dalyvavimo Bažnyčios, kaip Pilnutinio Kristaus, gyvenime ir misijoje.
	VYSKUPAS VINCENTAS BRIZGYS TRISDEŠIMT MEILĖS ŽODŽIŲ GYVENIMO TEMOMIS KRISTAUS DVASIOJE	Knygos apžvalga: Vyskupo Vincento Brizgio „Trisdešimt meilės žodžių“ Nesenstantis dvasinis vadovas, įsišaknijęs meilėje ir tikėjime 1957 m. Čikagoje išleista vyskupo Vincento Brizgio knyga „Trisdešimt meilės žodžių“ yra dvasinių meditacijų rinkinys, skirtas padėti skaitytojui keliauti per gyvenimo iššūkius Kristaus dvasioje. Šis „Lietuviškos Knygos klubo“ leidinys , išspausdintas „Draugo“ spaustuvėje , pranoksta savo laikmetį, siūlydamas gilią ir praktišką išmintį, pagrįstą centriniu krikščionybės teiginiu: „Dievas yra Meilė“. Knygos struktūrą sudaro trisdešimt trumpų esė, kurių kiekviena nagrinėja esminę krikščioniško gyvenimo temą. Vyskupas Brizgys savo kūrinį pradeda nuoširdžiu „Skaitytojui pasveikinimu“ , kuriame pabrėžia, kad meilė yra didžiausia jėga danguje ir žemėje, ir kad be Dievo meilės pažinimo net Jo visagalybė ir išmintis suteiktų mažai paguodos. Kiekvienas skyrius gilinasi į konkretų tikėjimo ir moralės aspektą, remdamasis Biblijos ištrauka, daugiausia iš Evangelijų, kaip savo pamatu. Temos yra tiek dvasiškai gilios, tiek praktiškai pritaikomos, atliepiančios amžinąją žmogaus būseną. Autorius apmąsto: Dvasios pirmenybę: Knyga pradedama skyriumi „Dvasia ir duona“ , kuriame pabrėžiama, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų, taip išryškinant maldos ir apsimarinimo būtinybę dvasiškai turtingam gyvenimui. Pasitikėjimą ir atsakomybę: Skyriuje „Žmogaus pasitikėjimas Dievu ir savimi“ nagrinėjama esminė pusiausvyra tarp tikėjimo Dievo apvaizda ir pasikliovimo savo pačių Dievo duotais gebėjimais. Žmonių santykius: Keli skyriai skirti tarpusavio elgesiui. „Sutilpkime kartu ir siaurame kelyje“ kviečia tikinčiuosius į vienybę ir abipusę paramą , o „Žmogus su žmogumi“ išdėsto auksinę taisyklę: „Ko jūs norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite“. Turtą ir materializmą: Skyriuje „Keturi broliai ir jų pinigai“ V. Brizgys pasitelkia palyginimą, kad aptartų tinkamą krikščionišką požiūrį į žemiškas gėrybes, pažymėdamas, kad turto turėjimas savaime nėra nuodėmė, tačiau neišmintingas prisirišimas prie jo yra žalingas. Santuokos šventumą: Skyrius „Jeigu toks dalykas su moterimi...“ yra tvirta santuokos neišardomumo ir šventumo gynyba, apibrėžianti ją kaip visą gyvenimą trunkančią, ištikimą sąjungą, kurią gali išskirti tik mirtis. Kančią ir ištvermę: „Mūsų kryžiai“ moko, kad savo asmeninio kryžiaus – pareigų ir prigimties netobulumų – priėmimas ir nešimas yra būtina sąlyga norint būti Kristaus mokiniu. Visoje knygoje vyskupas Brizgys išlaiko pastoralinį ir prieinamą toną. Jo rašymą praturtina alegorijos, pavyzdžiui, istorija apie laimingą žmogų, neturėjusį marškinių , ir jautrūs jo laikmečio pavyzdžiai, įskaitant nuorodas į tikinčiųjų persekiojimą bolševikų valdžioje. Tai tvirtai susieja knygą su jos numatytosios auditorijos – XX a. vidurio lietuvių išeivijos – istoriniu kontekstu, siūlant jiems dvasinę atramą ir viltį tremties bei sunkumų akivaizdoje. Galiausiai, „Trisdešimt meilės žodžių“ yra daugiau nei pamokslų rinkinys; tai išsamus meile grįsto gyvenimo vadovas. Vyskupas Brizgys meistriškai supina Šventąjį Raštą, Bažnyčios mokymą ir žmogiškąją patirtį, sukuriant vadovą, kuris yra ir reikalaujantis, ir guodžiantis. Jis kviečia skaitytoją gyventi aktyviu tikėjimu, kuriame meilė nėra tik jausmas, bet sąmoningas pasirinkimas, išreiškiamas veiksmais, atlaidumu ir nepalaužiamu pasitikėjimu Dievu. Tai išlieka vertingas šaltinis kiekvienam, siekiančiam pagilinti savo supratimą apie krikščionišką kelią į tikrai laimingą ir prasmingą gyvenimą.
	Jėzus Kristus - Pasaulio Išgelbėtojas. KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C., CHICAGO,1930 M.	Knygos „Jėzus Kristus Pasaulio Išganytojas“ Apžvalga Autorius: Kun. Pranciškus Būčys, M.I.C. Įžanga Kunigo Pranciškaus Būčio knyga „Jėzus Kristus Pasaulio Išganytojas“ yra antrasis „Katalikų Tikybos“ serijos tomas, išleistas 1930 metais Čikagoje. Šis veikalas yra išsamus katalikų katechetinis tekstas, skirtas to meto lietuvių bendruomenei, siekiant sistemingai išdėstyti tikėjimo tiesas apie Jėzų Kristų. Knygos struktūra remiasi Apaštalų tikėjimo išpažinimu , o jos turinys gilinasi į antrąją ir svarbiausiąją šio išpažinimo dalį – Išganytojo asmenį ir Jo atliktą atpirkimo darbą. Turinys ir Struktūra Knyga yra logiškai padalinta į skyrius, kurie nuosekliai atskleidžia krikščioniškojo išganymo istoriją. Autorius pradeda nuo Kristaus asmens analizės, pereina prie pirmųjų žmonių būklės rojuje, nuodėmės ir jos pasekmių, aptaria pasiruošimą Atpirkėjo atėjimui ir galiausiai detaliai aprašo Jėzaus gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą. Pagrindinės knygos temos: Jėzaus Asmuo: Šiame skyriuje autorius, remdamasis Nikėjos ir Konstantinopolio susirinkimų nutarimais, išsamiai paaiškina Jėzaus dvejopą prigimtį. Pabrėžiama, kad Jėzus yra tikras Dievas, vienos prigimties su Tėvu , ir kartu tikras žmogus, turintis žmogišką kūną ir sielą. Taip pat aiškinama Jėzaus vardų („Išgelbėtojas“, „Pateptasis“) reikšmė ir Jo, kaip dvasinio Karaliaus, vaidmuo. Pirmykštė Žmonių Laimė: Knygoje detaliai aprašoma Adomo ir Ievos būklė prieš nuopuolį. Teigiama, kad jie buvo sukurti tobuli, apdovanoti ne tik prigimtinėmis dovanomis (sveikata, išmintimi, nemarumu ), bet ir antgamtine pašvenčiamąja malone, tapę Dievo įvaikiais. Pirmoji ir Gimtoji Nuodėmė: Šiame skyriuje analizuojamas pirmųjų tėvų nuopuolis, kurio šaknis buvo išdidumas ir nepaklusnumas Dievui. Dėl šios nuodėmės žmonija prarado Dievo malonę ir amžinąjį gyvenimą, o jos pasekmes – kančią, mirtį ir polinkį į blogį – paveldi kiekvienas žmogus. Pasiruošimas Atpirkimui: Autorius aprašo laikotarpį nuo nuopuolio iki Kristaus atėjimo, pabrėždamas Dievo veikimą per patriarchus ir Senojo Testamento pranašus. Šis laikotarpis pristatomas kaip žmonijos valios auklėjimas ir paruošimas priimti Mesiją. Atpirkėjo Gyvenimas ir Darbai: Didelė knygos dalis skirta Jėzaus žemiškajam gyvenimui. Nuo Jo prasidėjimo Šventosios Mergelės Marijos įsčiose , gimimo ir jaunystės , iki viešosios veiklos – krikšto, apaštalų pašaukimo, stebuklų, pamokslų ir palyginimų. Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas: Paskutiniuose skyriuose detaliai aprašoma Išganytojo kančia, nukryžiavimas ir mirtis kaip pagrindinis atpirkimo aktas. Pabrėžiamas Jo nužengimas į pragarus (t. y., į teisiųjų buveinę) ir prisikėlimas iš numirusių kaip pergalės prieš nuodėmę ir mirtį ženklas. Kalba ir Stilius Knyga parašyta aiškia, formalia ir pamokančia kalba, atspindinčia to meto lietuvių išeivijos raštijos stilių. Tekstas yra dogmatiškas, juo siekiama ne diskutuoti, o tvirtai ir suprantamai išdėstyti Bažnyčios mokymą. Autorius dažnai cituoja Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvus (pvz., Šv. Augustiną ) ir Visuotinių susirinkimų dokumentus, suteikdamas savo teiginiams tvirtą teologinį pagrindą. Apibendrinimas „Jėzus Kristus Pasaulio Išganytojas“ yra vertingas XX a. pirmos pusės lietuvių teologinės minties ir katechetikos pavyzdys. Tai klasikinis veikalas, nuosekliai ir išsamiai pristatantis katalikų tikėjimo pagrindus apie Kristų. Nors knyga skirta tikintiesiems ugdyti, ji taip pat yra svarbus istorinis šaltinis, atspindintis, kaip JAV lietuvių bendruomenė puoselėjo ir gilino savo tikėjimą gimtąja kalba. Tai fundamentali studija, skirta kiekvienam, norinčiam suprasti tradicinį katalikišką mokymą apie pasaulio Atpirkėją.
	Kristaus sekimas	Knygos apžvalga „Kristaus Sekimas“ yra fundamentalus dvasinio gyvenimo vadovas, suskirstytas į keturias knygas, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo dvasinės disciplinos pagrindų iki gilios bendrystės su Dievu. Pirmoji Knyga: „Nurodymai naudingi dvasiniam gyvenimui“ Ši dalis kloja pamatus dvasiniam keliui. Ji prasideda nuo esminės minties: tikrasis nušvitimas pasiekiamas sekant Kristaus gyvenimu ir niekinant pasaulio tuštybę. Skyriuose pabrėžiama nuolankumo svarba („Kuklus savęs vertinimas“) , teisingas požiūris į Šventojo Rašto skaitymą , būtinybė suvaldyti nesutvarkytus polinkius ir mirties apmąstymo nauda. Tai yra įvadas į atsiribojimą nuo laikinų dalykų ir susitelkimą į amžinus. Antroji Knyga: „Nurodymai, kaip tobulinti dvasinį gyvenimą“ Ši knyga gilina skaitytojo vidinį gyvenimą, teigdama, kad Dievo karalystė yra pačiame žmoguje. Skyriai skatina ugdyti asmeninį ryšį su Jėzumi. Svarbiausios temos apima būtinybę mylėti Jėzų labiau už viską , puoselėti su Juo artimą draugystę ir ištverti dvasinės sausros laikotarpius, kai nejaučiama Dievo paguodos. Didelis dėmesys skiriamas „Šventam kryžiaus keliui“, kančią pristatant ne kaip beprasmę naštą, o kaip esminį kelią į dalyvavimą Kristaus šlovėje. Trečioji Knyga: „Dvasinis gyvenimas“ Stilius šioje dalyje keičiasi į intymų dialogą tarp Jėzaus ir mokinio. Joje atskleidžiamos gilios malonės, dieviškosios meilės ir visiško atsidavimo Dievo valiai paslaptys. Jėzus moko sielą, kaip tiesa tyliai kalba jos viduje , kaip svarbu ištverti išbandymus ir kaip atskirti prigimties bei malonės veikimą. Pagrindinė mintis – visiškas savęs išsižadėjimas yra kelias į tikrąją laisvę ir ramybę. Ketvirtoji Knyga: „Švenčiausias Sakramentas“ Paskutinė knyga yra pamaldi meditacija apie Eucharistiją, kuri pristatoma kaip krikščionio dvasinio gyvenimo viršūnė. Ji prasideda raginimu artintis prie Šventosios Komunijos su didžiule pagarba ir meile. Tekste aptariama, kaip tinkamai pasiruošti Komunijai per sąžinės sąskaitą , kokia didelė Dievo meilė atsiskleidžia šiame sakramente ir koks orus yra kunigo pašaukimas. Eucharistija čia įvardijama kaip „vaistas ir priegloba“ ir artimiausia įmanoma sąjunga su Kristumi žemėje. Pagrindinės temos Visose keturiose knygose išryškėja kelios esminės temos, kurios apjungia visą veikalą: Nuolankumas: Tikroji išmintis prasideda nuo kuklaus savęs vertinimo ir savo menkumo pripažinimo Dievo akivaizdoje. Pasaulio niekinimas: Kūrinys nuolat pabrėžia laikinų, žemiškų malonumų tuštumą, priešpriešindamas juos amžinam džiaugsmui, randamam tik Dieve. Vidinis gyvenimas: Ramybė pasiekiama ne per išorines aplinkybes, o per sutvarkytą vidinį pasaulį, laisvą nuo aistrų ir sutelktą į bendrystę su Dievu. Kančia ir Kryžius: Išbandymai yra naudingi ir būtini dvasiniam augimui, nes jie nusižemina sielą, apvalo ją ir sujungia su kenčiančiu Kristumi. Pasitikėjimas ir atsidavimas: Galutinis tikslas – visiškas ir pasitikintis atsidavimas Dievo valiai, su dėkingumu priimant tiek paguodą, tiek išbandymus. Apibendrinant, šis „Kristaus Sekimo“ leidimas yra nesenstantis ir gilus dvasinės kelionės vadovas. Jis sistemingai moko nuolankumo, savęs išsižadėjimo ir meilės dorybių, o Kristaus gyvenimo sekimą ir pamaldų ryšį su Eucharistija nurodo kaip patikimiausią kelią į tikrąją ramybę ir amžinąjį gyvenimą.
	TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS. PARENGĖ KUN. STASYS YLA	Knygos apžvalga: Tikiu Dievą Tikiu Dievą – tai ne tik maldaknygės pavadinimas, bet ir gilus lietuvių tautos krikščioniškosios tapatybės liudijimas. 1964 m. Čikagoje kunigo Stasio Ylos parengta ir Tėvų Marijonų išleista knyga yra monumentalus veikalas, tapęs dvasiniu kelrodžiu ir kultūriniu ramsčiu išeivijos lietuviams Šaltojo karo metais. Tai išsamus maldų rinkinys, meistriškai sujungiantis Bažnyčios liturgiją su asmeniniu ir bendruomeniniu pamaldumu. Jau nuo pat pirmo puslapio knyga pabrėžia savo glaudų ryšį su Lietuvos istorija. Viršelį puošia įspūdinga medžio graviūra, vaizduojanti Nukryžiuotąjį, su dedikacija: „MINDAUGO KRIKŠTUI IR NUŽUDYMUI PRISIMINTI“. Taip kiekvieno tikinčiojo asmeninis tikėjimo aktas susiejamas su pirmuoju karališkuoju Lietuvos „Credo“. Pratarmėje kunigas S. Yla paaiškina, kad šis maldynas buvo sumanytas kaip atsakas į naujų kartų poreikius, siekiant atnaujinti ir papildyti senesnį, nors ir labai brangintą, Didįjį Šaltinį. Įkvėptas po Pirmojo pasaulinio karo sustiprėjusio liturginio sąjūdžio, autorius siekė „Bažnyčios liturgiją priartinti žmogui įvairiuose jo gyvenimo momentuose“. Knygos struktūra yra apgalvota ir logiška. Kaip nurodo pats autorius, maldyną sudaro trys pagrindinės dalys: Liturgija: Beveik trečdalis knygos skirta liturginiam laikui – sekmadienio ir dialoginėms Mišioms, maldoms iš mišiolo ir brevijoriaus, pritaikytoms liturginiams metams. Pamaldumo būdai: Kita dalis apima įvairius bendruomeninius ir asmeninius pamaldumo praktikavimo būdus, tokius kaip Atgailos psalmės, tradiciniai Graudūs verksmai, Kryžiaus kelias, Rožinis ir litanijos. Žmogus ir jo dvasiniai rūpesčiai: Paskutinis trečdalis telkiasi ties tikinčiojo gyvenimu įvairiose bendruomenėse – profesijoje, šeimoje, mokykloje, organizacijoje, tautoje ir visoje žmonijoje. Tikiu Dievą išsiskiria ne tik savo išsamumu, bet ir ypatingu lietuviškumu. Čia randamos maldos ne tik į visuotinius šventuosius, bet ir į Lietuvos globėjus, ypač šv. Kazimierą. Itin jautriai atliepiamas ir tautos likimas – įtrauktos maldos, mininčios Tautos išsklaidymo dieną (birželio 15-ąją), ir maldavimai už pavergtą Tėvynę. Knyga tampa dvasiniu ryšiu su Lietuva, įamžindama maldas, skirtas garsioms Lietuvos Marijos šventovėms: Aušros Vartams, Šiluvai, Žemaičių Kalvarijai. Maldyno turinį praturtina ir lietuvių literatūros klasikų – Maironio, Bernardo Brazdžionio, Vytauto Mačernio – eilės, kurios organiškai įsilieja į maldų audinį. Knygos kontekstą atspindi ir priedai. Išpažinties formos, pateiktos ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, prancūzų bei ispanų kalbomis, liudija, kad leidinys buvo skirtas plačiai po pasaulį išsibarsčiusiai diasporai. Apibendrinant galima teigti, kad Tikiu Dievą yra kur kas daugiau nei maldynas. Tai dvasinis palikimas, atspindintis lietuvių tautos tikėjimą, istoriją ir kultūrinę savimonę. Savo metui tai buvo nepaprastai svarbus leidinys, stiprinęs išeivijos dvasią ir palaikęs gyvą ryšį su Tėvyne. Šiandien jis išlieka vertingas ne tik kaip pamaldumo šaltinis, bet ir kaip reikšmingas istorinis dokumentas, liudijantis apie nepalaužiamą lietuvių tautos tikėjimą ir viltį.
	EIK PAS JĖZŲ Maldų knygelė mažiems vaikams Kun.J.Tadarauskas St.Th.lic.	Apžvalga: „Eik pas Jėzų“ – maldaknygė, gimusi diasporoje Knyga „Eik pas Jėzų“, kurios autorius yra kunigas J. Tadarauskas, yra sena lietuviška maldaknygė, skirta patiems mažiausiems skaitytojams. 1947 metais Šveicarijoje, „Benziger & Co. AG“ leidyklos išleistas leidinys, yra ne tik religinio turinio knyga, bet ir unikalus istorinis liudijimas, atspindintis XX amžiaus vidurio lietuvių vaikų religinio ugdymo ypatumus ir diasporos gyvenimo realijas. Turinys ir struktūra Knygelės struktūra logiškai veda vaiką per visą pamaldumo kupiną dieną – nuo „Rytmetinės maldos“ iki „Vakarinės maldos“. Joje taip pat pateikiamos maldos įvairioms progoms, pavyzdžiui, „Malda prieš darbą“, bei paprastai ir suprantamai paaiškinami pagrindiniai katalikų tikėjimo aspektai. Pagrindinės knygoje plėtojamos temos: Bažnyčios svarba: Ji pristatoma kaip „Jėzaus Namai“ – ypatinga ir saugi vieta. Angelo Sargo vaidmuo: Vaikas supažindinamas su savo nematomu globėju, kuris jį lydi ir saugo. Šventosios Mišios: Sudėtingas Mišių slėpinys aiškinamas vaikui prieinama kalba, pabrėžiant Jėzaus auką ir dalyvavimo svarbą. Tekstai parašyti paprasta kalba, dažnai eiliuota forma, kad mažiesiems būtų lengviau įsiminti ir suprasti. Knygoje taip pat randame pagrindines maldas, tokias kaip „Sveika Marija“ ir Tikėjimo išpažinimas („Aš tikiu“). Istorinis kontekstas Autoriaus žodis knygos pabaigoje atskleidžia išskirtines jos atsiradimo aplinkybes. Kunigas J. Tadarauskas rašo, jog maldaknygę parašyti jį paskatino tai, kad po Antrojo pasaulinio karo Švedijos ir Danijos lietuvių pabėgėlių bendruomenėse augantiems vaikams labai trūko lietuviškų religinių leidinių. Knyga yra skirta Lukiškio kalėjime kankinio mirtimi mirusio Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus atminimui. Autorius taip pat pamini praktinius sunkumus, su kuriais susidūrė leidžiant knygą Šveicarijoje – spaustuvė neturėjo lietuviškų raidžių su diakritiniais ženklais, todėl tekste trūksta nosinių raidžių ir raidės „Ž“. Iliustracijos ir bendras įspūdis Visą leidinį puošia žavios, spalvingos ir šiltos iliustracijos, kurios vizualiai sustiprina teksto žinią. Jose vaizduojami vaikai, kurie meldžiasi, dalyvauja apeigose ar bendrauja su Jėzumi ir šventaisiais. Šie piešiniai kuria švelnų ir jaukų įspūdį, tinkamą jaunajai auditorijai. Apibendrinant, „Eik pas Jėzų“ yra kur kas daugiau nei tiesiog maldaknygė. Tai vertingas istorinis artefaktas, liudijantis pokario lietuvių diasporos pastangas išsaugoti ir perduoti ateities kartoms savo tikėjimą, kalbą ir kultūrinį identitetą itin sudėtingomis sąlygomis.

Bažnyčia

	Stanislovas SAJAUSKAS Justinas SAJAUSKAS NENUGALĖTIEJI	Knygos „Nenugalėtieji“ Apžvalga: Bažnyčios Pasipriešinimo Istorija Autografų Šviesoje Stanislovo ir Justino Sajauskų sudarytas katalogas „Nenugalėtieji“ yra unikalus leidinys, skirtas autografų parodai, kuri įamžino 50-ąsias paskutinės masinės Sibiro tremties metines. Ši paroda ir ją lydintis katalogas atveria platų ir skausmingą Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir jos dvasininkų persekiojimo bei pasipriešinimo istorijos puslapį, apimantį laikotarpį nuo XIX amžiaus carinės Rusijos priespaudos iki pat sovietinės okupacijos pabaigos. Leidinio Struktūra ir Turinys Knyga yra logiškai padalinta į kelias dalis, nuosekliai atskleidžiančias skirtingus istorinius etapus. Pratarmėje pabrėžiama, kad birželio 14-oji yra skaudi diena, primenanti masinius trėmimus ir lietuvių tautos genocido pradžią, ypač nukreiptą prieš dvasininkiją. Pagrindinės knygos dalys: Lietuvos Katalikų Bažnyčia Carinės Rusijos Valdžioje: Šioje dalyje pristatoma kova su rusifikacija ir spaudos draudimu. Ypatingas dėmesys skiriamas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vaidmeniui organizuojant knygnešystę kaip atsaką į kultūrinį genocidą. Taip pat aprašomos represijos prieš bažnyčias, tokios kaip Kražių skerdynės , ir draudimai rinkti aukas bažnyčios reikmėms. Sovietinė Okupacija – Fizinis ir Dvasinis Teroras: Ši dalis atskleidžia brutalų sovietų režimo elgesį su dvasininkais ir tikinčiaisiais. Pirmosios okupacijos metais buvo nutrauktas konkordatas su Vatikanu, uždarytos kunigų seminarijos ir vienuolynai. Kataloge minimos tokios aukos kaip Budavonės miške nukankinti kunigai ir partizanų kapelionai. Taip pat aprašomas pasipriešinimas – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidyba , pogrindinės kunigų seminarijos veikla ir Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto įkūrimas. Pabėgėliai, Ištremtieji ir Negrįžusieji: Šiame skyriuje pagerbiami dvasininkai, kurie, bėgdami nuo sovietų represijų, pasitraukė į Vakarus, tačiau ir ten tęsė kovą už Lietuvos laisvę ir Bažnyčios teises. Išskirtinės Asmenybės Kataloge pristatoma daugybė iškilių asmenybių, kurių autografai, laiškai, nuotraukos ir dokumentai tampa gyvais istorijos liudijimais. Tarp jų: Motiejus Valančius (1801–1875): Žemaičių vyskupas, blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės organizatorius. Antanas Baranauskas (1835–1902): Seinų vyskupas, poetas, gynęs Bažnyčios teises ir priešinęsis rusinimui. Palaimintasis Jurgis Matulaitis (1871–1927): Vilniaus vyskupas, Marijonų vienuolijos atgaivintojas. Teofilius Matulionis (1873–1962): Arkivyskupas, tikėjimo kankinys, tris kartus kalintas sovietų lageriuose. Vincentas Sladkevičius (1920–2000): Kardinolas, slapta konsekruotas vyskupu ir ilgus metus sovietų valdžios persekiotas. Sigitas Tamkevičius (g. 1938 m.): Kauno arkivyskupas, ilgametis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius, sovietinių lagerių kalinys. Juozas Zdebskis (1929–1986): Kunigas, vienas iš pogrindinės kunigų seminarijos įkūrėjų, persekiotas KGB ir žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis. Apibendrinimas „Nenugalėtieji“ yra daugiau nei parodos katalogas. Tai – kruopščiai surinktas ir jautriai pateiktas istorinis dokumentas, liudijantis apie beveik du šimtus metų trukusį Katalikų Bažnyčios persekiojimą ir nepalaužiamą jos dvasią. Autentiški autografai, laiškų fragmentai, nuotraukos iš lagerių ir oficialūs represinių struktūrų dokumentai sukuria stiprų emocinį poveikį ir leidžia skaitytojui prisiliesti prie tų laikų realybės. Knyga yra vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos istorija, Bažnyčios vaidmeniu pasipriešinimo judėjimuose ir žmogaus dvasios tvirtybe tironijos akivaizdoje.
	Vysk.Vincentas Brizgys Katalikų bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais	Vyskupo Vincento Brizgio (1903-1992) knyga „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais“ yra unikalus ir istoriškai reikšmingas veikalas, parašytas tiesioginio tų dienų įvykių dalyvio ir aukšto Bažnyčios hierarcho. Pirmą kartą išleista 1977 metais , ši knyga yra ne tik Bažnyčios istorijos metraštis, bet ir skaudus Lietuvos tautos išgyvenimų liudijimas dviejų brutalių okupacijų laikotarpiu. Autorius, būdamas Kauno vyskupas augziliaras , knygą skiria „jaunesnių kartų žmonėms“ , siekdamas faktais ir asmeniniais patyrimais nušviesti vieną tamsiausių Lietuvos istorijos tarpsnių. Knygos Struktūra ir Turinys Veikalas padalytas į dvi pagrindines dalis, nuosekliai aprašančias sovietų (1940–1941 m.) ir nacių (1941–1944 m.) okupacijas, bei atskirą skyrių, skirtą žydų likimui Lietuvoje . Knygos stiprybė – autoriaus pasirinkimas remtis ne tik savo prisiminimais, bet ir gausiais dokumentais: vyskupų konferencijų protokolais, memorandumais okupacinei valdžiai, slaptų raštų tekstais ir asmeniniais pokalbiais. Pirmoji sovietų okupacija (1940–1941 m.) Ši knygos dalis detaliai atskleidžia sistemingą ir planingą Bažnyčios bei visos pilietinės visuomenės naikinimą. V. Brizgys aprašo, kaip, prisidengiant „Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės“ dekretu , sovietų valdžia pradėjo totalų puolimą: Nuosavybės konfiskavimas: Buvo nacionalizuotos visos bažnytinės ir katalikiškų organizacijų nuosavybės – mokyklos, ligoninės, prieglaudos, spaustuvės, vienuolynai ir žemė . Institucijų naikinimas: Uždarytas Teologijos-Filosofijos fakultetas Kauno universitete , likviduotos visos katalikiškos organizacijos, sustabdyta leidyba . Dvasininkijos teroras: Autorius pateikia šiurpius pavyzdžius apie kunigų suėmimus, tardymus ir bandymus verbuoti agentais . Ypač išsamiai aprašytas paties autoriaus ir kitų vyskupų bendravimas su sovietų pareigūnais, tokiais kaip Pozdniakovas, kuris atvirai deklaravo tikslą „sutriuškinti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje“ . Visuomenės atsakas: Nepaisant žiaurių represijų, autorius pabrėžia, kad žmonių tikėjimas tik stiprėjo. Bažnyčios tapo pilnesnės, o jaunimas slapta melsdavosi ir priešinosi ateistinei propagandai . Vokiečių okupacija (1941–1944 m.) Antrojoje dalyje V. Brizgys atskleidžia, kad nacių okupacija, nors ir kitokiais metodais, buvo ne mažiau priešiška Bažnyčiai ir Lietuvos nepriklausomybės idėjai. Nacių politika: Vokiečiai negrąžino sovietų nacionalizuoto turto , siekė sukurti nuo Romos nepriklausomą „tautinę bažnyčią“ ir varžė tikybos mokymą mokyklose . Vyskupų laikysena: Lietuvos vyskupai, remdamiesi tarptautine teise, nuolat teikė protesto memorandumus vokiečių civilinei valdžiai . Knygoje pateikiami pilni šių raštų tekstai, liudijantys tvirtą ir orią hierarchų poziciją. Ypač įsimintinas epizodas, kai arkivyskupas J. Skvireckas atsisakė paraginti lietuvius stoti į SS legioną . Represijos: Už pasipriešinimą mobilizacijai buvo uždaryti Kauno ir Vilniaus universitetai, o 46 žymūs Lietuvos inteligentai, tarp jų ir kunigai, išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą . Žydų likimas Lietuvoje Šiame skyriuje vyskupas V. Brizgys itin jautriai ir atsakingai aptaria Holokausto tragediją. Jis pabrėžia, kad sistemingas žydų naikinimas buvo nacių politikos rezultatas, vykdomas specialiųjų būrių (Einsatzkommandos) . Autorius pripažįsta, kad buvo pavienių lietuvių, kurie kolaboravo su naciais , tačiau akcentuoja, kad tai nebuvo visuotinis reiškinys. Knygoje detaliai aprašomi Bažnyčios ir pavienių lietuvių veiksmai gelbstint žydus: Oficialūs vyskupų protestai vokiečių valdžiai . Žydų, ypač vaikų, slėpimas vienuolynuose, klebonijose ir šeimose . Organizuota pagalba Kauno getui, tiekiant maistą ir padedant išsaugoti kultūrines vertybes . Pats autorius argumentuotai paneigia vėliau jam mestus kaltinimus, esą jis draudęs kunigams padėti žydams . Apibendrinimas Vyskupo Vincento Brizgio knyga „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais“ yra neįkainojamas istorijos šaltinis. Tai ne sausas akademinis traktatas, o gyvas, faktais ir dokumentais paremtas liudijimas, atskleidžiantis Bažnyčios, kaip institucijos, ir visos lietuvių tautos kovą už dvasinį ir fizinį išlikimą. Autoriaus, kaip įvykių epicentre buvusio asmens, perspektyva suteikia veikalui autentiškumo ir gilumo. Knyga atskleidžia ne tik okupantų žiaurumą, bet ir lietuvių visuomenės dvasinę stiprybę, pasipriešinimą ir žmogiškumą tragiškiausiomis aplinkybėmis. Tai privalomas skaitinys visiems, besidomintiems Lietuvos istorija, Bažnyčios vaidmeniu XX amžiaus įvykiuose ir totalitarinių režimų prigimtimi.
	Jaunuolio religija	Knygos „Jaunuolio religija“ apžvalga Vengrų vyskupo ir rašytojo Tihamero Totho knyga „Jaunuolio religija“ yra klasikinis krikščioniškosios pedagogikos veikalas, skirtas jauniems vyrams, stovintiems ant brandos slenksčio. Tai išsamus vadovas, apimantis praktiškai visas jauno žmogaus gyvenimo sritis – nuo kasdienio etiketo iki giliausių dvasinių klausimų, ir visa tai grindžiama tvirtu religiniu pamatu. Knyga siekia ne tik pamokyti, bet ir įkvėpti jaunuolį tapti disciplinuotu, doru, išsilavinusiu ir tvirto būdo vyru, kurio gyvenimas būtų prasmingas ir skirtas aukštesniems idealams. Pagrindinės temos Knygos turinį galima suskirstyti į keletą esminių dalių, kurias visas jungia religijos gija. Charakteris ir elgesio kultūra: Didelis dėmesys skiriamas išorinei kultūrai kaip vidinio kilnumo atspindžiui. Autorius teigia, kad tikrasis mandagumas kyla iš geros širdies, o ne vien iš išmoktų manierų. Išsamiai aptariamos elgesio taisyklės įvairiose situacijose: draugijoje , prie stalo , šokiuose. Pabrėžiama, kad pagarbus elgesys su tėvais, mokytojais, moterimis ir net tarnais yra tikro džentelmeno bruožas. Studijos ir intelektinis lavinimasis: Ši dalis – tai praktinis vadovas, kaip efektyviai mokytis. T. Tothas pataria mokytis džiaugsmingai , susikaupus ir sistemingai, taikant tokius metodus kaip medžiagos skaidymas („divide et impera“) ar ritmo panaudojimas įsiminimui. Knygoje ginama klasikinių kalbų (lotynų ir graikų) svarba proto lavinimui ir pabrėžiama būtinybė skaityti vertingą literatūrą, vengiant menkaverčių ar moraliai žalingų kūrinių. Sveikata ir kūno kultūra: Vadovaudamasis posakiu „sveika siela sveikame kūne“, autorius skatina jaunuolius rūpintis savo fizine būkle. Aptariama taisyklingos mitybos , miego ir kūno grūdinimo svarba. Sportas ir žaidimai vertinami ne tik kaip pramoga, bet ir kaip priemonė ugdyti valią, ištvermę ir garbingumą. Vis dėlto perspėjama, kad sportas netaptų stabu, nustelbiančiu dvasinius ir intelektinius tikslus. Religija kaip gyvenimo pamatas: Tai yra kertinė knygos ašis. Autorius teigia, kad visavertis, doras ir laimingas gyvenimas yra neįmanomas be Dievo. Ši idėja iliustruojama įsimintina metafora apie vorą, kuris, nukirpęs aukštyn einantį siūlą (religiją), suardo visą savo tinklą. Knygoje aptariami praktiniai tikėjimo aspektai: malda , sekmadienio Mišių lankymas , Išpažinties ir Komunijos svarba. Pabrėžiamas „vyriškas religingumas“ – aktyvus, valingas ir sąmoningas tikėjimas, integruotas į kasdienybę, o ne vien jausmingas ar formalus pamaldumas. Stilius ir tonas Tihamero Totho rašymo stilius yra tiesus, autoritetingas ir pamokantis. Jis nuolat kreipiasi į skaitytoją „jaunuoli“ arba „mano drauge“, kurdamas asmenišką, tėvišką santykį. Tekstas gausiai iliustruojamas pavyzdžiais iš istorijos, šventųjų gyvenimų, anekdotais, palyginimais ir sentencijomis, kas daro jį gyvesnį ir lengviau įsimenamą. Įvertinimas „Jaunuolio religija“ – tai monumentalus bandymas aprėpti visus jauno vyro auklėjimo aspektus, suteikiant jam tvirtą moralinį kompasą. Knygos stiprybė – jos holistinis požiūris, kuriame dvasinis, intelektinis, socialinis ir fizinis lavinimas yra neatsiejami. Daugelis autoriaus patarimų, ypač susijusių su disciplinos, charakterio tvirtumo ir atsakomybės ugdymu, išlieka aktualūs ir šiandien. Vis dėlto, skaitant knygą, akivaizdu, kad ji yra savo laikmečio produktas. Kai kurios socialinės normos, požiūris į tam tikrus visuomenės reiškinius ar specifiniai pavyzdžiai šiuolaikiniam skaitytojui gali atrodyti pasenę. Griežtas ir dogmatiškas tonas taip pat gali būti priimtinas ne visiems. Išvada „Jaunuolio religija“ yra vertingas XX a. pradžios krikščioniškosios minties ir auklėjimo filosofijos dokumentas. Tai išsamus ir bekompromisis vadovas, skirtas tiems, kurie ieško aiškių moralinių gairių ir nori savo gyvenimą grįsti tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis. Nors kai kurie aspektai atspindi praėjusios epochos dvasią, pamatinės idėjos apie pareigą, garbę, discipliną, tikėjimo ir prasmės paieškas išlieka universalios ir gali įkvėpti ne vieną jaunuolį, siekiantį tapti brandžia asmenybe.
	Stasys Yla Marija prabilo Lietuvai	Šiame išsamiame veikale autorius Stasys Yla gilinasi į Marijos kulto reikšmę Lietuvoje, pateikdamas teologinę ir istorinę analizę. Knyga „Marija prabilo Lietuvai“ yra padalinta į tris pagrindines dalis: pirmojoje nagrinėjama Šiluvos apreiškimo svarba tautos dvasinėje istorijoje, antrojoje detaliai aptariamas ginčas tarp Šiluvos ir Aušros Vartų, kaip pagrindinės lietuvių mariologinės šventovės, o trečiojoje analizuojamas 1962 m. įvykęs Skiemonių apsireiškimas. Dvasinė krizė ir Šiluvos stebuklas Knygos pradžioje autorius kelia klausimus apie išskirtinius Lietuvos religingumo bruožus: kryžių meilę, kasdienį pamaldumą ir ypač gilų Marijos kultą. Anot S. Ylos, atsakymas į šiuos klausimus slypi XVI–XVII a. dvasinėje krizėje ir po jos sekusiame stebuklingame atsivertime. Autorius vaizdingai aprašo XVI a. Lietuvą ištikusį religinį pasimetimą, kai didikai ir šviesuomenė masiškai perėjo iš katalikybės į liuteronybę, o vėliau – į kalvinizmą, kuris greitai suskilo į daugybę sektų. Stipriausia iš jų tapo antitrinitorių srovė, neigusi Kristaus dieviškumą. Ši dvasinė suirutė, pasak autoriaus, buvo tokia gili, kad žmogiškųjų pastangų, įskaitant jėzuitų veiklą ar atsivertusių didikų įtaką, vargu ar būtų pakakę jai įveikti. Būtent šiame kontekste S. Yla iškelia 1608 m. Šiluvos apsireiškimą kaip lemiamą „dangaus šviesą“ ir „globos ranką“. Autoriaus teigimu, tai buvo tiesioginė Dievo Motinos intervencija, ginant Sūnaus paveldėjimą toje vietoje, kur nuo Jo buvo nusigręžta. Šis įvykis, pasak Ylos, ne tik paskatino masinį didikų ir visos tautos grįžimą į katalikybę, bet ir tapo dvasinio atgimimo šaltiniu, pavertusiu XVII amžių bažnyčių statymo, vienuolijų kūrimosi ir atgailos laikotarpiu. Diskusija: Šiluva ar Aušros Vartai? Antroji knygos dalis skirta polemikai dėl lietuvių koplyčios Vašingtone titulo. Autorius analizuoja argumentus, kodėl kai kurios išeivijos grupės, ypač vilniečiai, pirmenybę teikė Aušros Vartams. Jų motyvai buvo šie: Platesnis žinomumas: teigta, kad Aušros Vartai yra geriau žinomi pasaulyje. Reprezentacija: kaip sostinės šventovė, ji neva labiau tinka tautos reprezentacijai. Patriotinė reikšmė: Marijos kultas Aušros Vartuose buvo matomas kaip dvasinis pasipriešinimas slavų įtakai. S. Yla metodiškai paneigia šiuos argumentus, pavadindamas juos paremtais „neatsargiu pagrindimu, religinės srities suplakimu su politine ir istorinės tiesos pažeidimu“. Autorius pabrėžia esminį skirtumą, kurį oponentai ignoravo: Aušros Vartai yra stebuklais garsėjantis paveikslas, o Šiluva – Marijos apsireiškimo vieta. Pasak jo, apsireiškimų visame pasaulyje yra vos keletas, o stebuklingų paveikslų – tūkstančiai, todėl lyginti šiuos du objektus yra nesusipratimas. Istoriškai, anot Ylos, Šiluvos kultas yra senesnis ir masiškesnis. Šiluvos bažnyčia, dedikuota Marijai, egzistavo jau nuo 1457 m., o maldininkai į ją keliavo dar XVI a. viduryje. Po apsireiškimo į Šiluvą plūsdavo dešimtys tūkstančių piligrimų iš visos Lietuvos ir kaimyninių kraštų, o Aušros Vartai buvo labiau vietinės reikšmės šventovė. Autorius taip pat primena, kad Šiluva yra pirmasis žinomas Marijos apsireiškimas Europoje – faktas, kuris pats savaime yra didžiausia kultinė ir tautinė vertybė, kurią lietuviai privalo reprezentuoti pasauliui. Skiemonių apsireiškimas Paskutiniame skyriuje S. Yla nagrinėja 1962 m. liepą Skiemonių apylinkėse įvykusį apsireiškimą, kurį patyrė aštuoniolikmetė Roma Macvytė. Autorius, remdamasis liudijimais iš Lietuvos, aprašo įvykio detales: mergaitė pamatė ant altoriaus stovinčią Mariją, kuri vėliau su ja kalbėjosi, ragino žmones melstis, pasninkauti penktadieniais ir žadėjo išgelbėti pasaulį nuo pražūties, „kai jis pasidarys maldingas“. S. Yla analizuoja šio apsireiškimo panašumus su Šiluvos įvykiu: Vieta: abu apsireiškimai įvyko nuošalioje vietoje, laukuose. Išvaizda: abiem atvejais Marija pasirodė palaidais plaukais, kaip būdinga lietuvių mergelėms, taip pabrėždama savo nekaltumą. Skausmas: abiejuose apsireiškimuose Marija verkė, jos skausmas atspindėjo tautos dvasines kančias – anksčiau dėl reformacijos, o dabar dėl sovietinės ateistinės priespaudos. Šis naujas apsireiškimas, pasak autoriaus, yra dar vienas dangaus ženklas tautai, išgyvenančiai sunkų tikėjimo bandymą, ir patvirtinimas, kad Marija neapleidžia Lietuvos. Apibendrinimas Stasio Ylos „Marija prabilo Lietuvai“ yra gilus, aistringas ir argumentuotas veikalas, įrodantis išskirtinę Šiluvos apsireiškimo vietą Lietuvos dvasinėje istorijoje. Tai ne tik istorinė studija, bet ir kvietimas lietuviams, ypač gyvenantiems laisvajame pasaulyje, atpažinti ir branginti šią „dangaus privilegiją“. Knyga moko atskirti autentišką religinį kultą nuo politizuoto patriotizmo ir primena, kad didžiausia tautos stiprybė kyla iš gyvo ir įsisąmoninto tikėjimo
	GYVENIMO PROBLEMOS SPRENDIMAS	Ši knyga, „Gyvenimo problemos sprendimas“ , kurią parašė autorius Leliotas , yra išsamus krikščioniškos (katalikiškos) pasaulėžiūros vadovas, skirtas jaunimui ir visiems, ieškantiems atsakymų į esminius būties klausimus. Pirmą kartą išleista Briuselyje įvairiomis kalbomis leidykloje „Gyvenimas su Dievu“ , ši knyga Lietuvoje sovietmečiu buvo platinama perrašyta mašinėlėmis, o 1991 metais Kaune ją išleido leidykla „Šviesa“. Knygos įžangoje cituojamas 1965 m. rusiško „Izvestijų“ numerio atsiliepimas, kuriame apgailestaujama, kad marksistinė literatūra neturi lygiaverčio atsako į tuos pačius gyvenimo prasmės klausimus, taip pabrėžiant, jog „pasaulyje vyksta kova dėl žmonių sielų“. Knygos struktūra ir turinys Autorius savo veikalą struktūrizuoja logiškai ir sistemingai, vesdamas skaitytoją nuo universalių klausimų iki konkretaus krikščioniškojo atsakymo. Knyga padalinta į tris pagrindines dalis, kurios toliau skirstomos į skyrius. A dalis: Iškeliant Klausimą Ši dalis pradedama keturiais esminiais egzistenciniais klausimais, kurie jaudina kiekvieną mąstantį žmogų: Kam gyvenu? Autorius aprašo keistą žmogaus būseną – buvimą ant didžiuliu greičiu skriejančio Žemės rutulio, kurio prasmė nėra akivaizdi. Kam mirštu? Čia apmąstomas mirties neišvengiamumas ir laikinumas, pabrėžiant prieštaravimą tarp mirties ir žmoguje degančio troškimo gyventi. Kam kenčiu? Nagrinėjama fizinės ir moralinės kančios problema, apimanti ligas, nusivylimus, netektis ir bendrą pasaulyje egzistuojantį skausmą. Kam darau pikta? Keliamas vidinio prieštaravimo klausimas – kodėl žmogus, dažnai trokšdamas gėrio, vis tiek elgiasi blogai. Iškėlęs šias problemas, autorius aptaria įvairius žmonių požiūrius į jas: tuos, kurie apie tai visai negalvoja dėl auklėjimo, lengvabūdiškumo ar baimės ; ir tuos, kurie ieško, bet neranda atsakymų. Galiausiai, nustatomas kriterijus teisingam sprendimui: jis turi būti protingas, pilnas, harmoningas, priimtinas visiems žmonėms ir galiojantis visose gyvenimo aplinkybėse. B dalis: Žmogiškosios Dramos Fonas Šioje dalyje skaitytojas kviečiamas apmąstyti savo vietą visatoje. Autorius supriešina milžiniškus kosmoso dydžius (šviesmečius, galaktikas) su mažaisiais materijos dydžiais (atomais, elektronais). Šis sugretinimas skirtas sukelti nuostabą, pripažinti paslapčių egzistavimą ir ugdyti nuolankumą bei imlumą tiesai. Autorius pabrėžia, kad net šiuolaikinis mokslas pripažįsta savo ribas ir susiduria su paslaptimis, todėl ir religijoje esančios paslaptys neturėtų būti atmetamos vien dėl to, kad protas jų pilnai neaprėpia. C dalis ir tolimesnės dalys: Drama ir Jos Sprendimas Trečioji knygos dalis pristato dramos veikėjus – Žmogų ir Dievą. Čia pateikiami loginiai ir mokslininkų (pvz., Pastero, Fabro, Einšteino) liudijimais paremti argumentai už Dievo egzistavimą. Toliau krikščioniškasis atsakymas išdėstomas penkių aktų dramos forma: Kūrėjo darbas: Pasaulio ir žmogaus sukūrimas, jo prigimtis ir pašaukimas pažinti, mylėti ir tarnauti Dievui, taip tęsiant kūrybos darbą. Kvietimas į aukštesnį gyvenimą: Dievo malonės dovana, per kurią žmogus kviečiamas dalyvauti pačiame dieviškame gyvenime. Gimtoji nuodėmė: Žmogaus laisva valia padarytas pasirinkimas atmesti Dievo planą, dėl kurio buvo prarasta malonė ir harmonija. Atpirkimas: Dievo meilės aktas, kai Jis, tapęs žmogumi Jėzumi Kristumi, savo kančia ir mirtimi atkuria ryšį tarp Kūrėjo ir kūrinių. Bažnyčia: Kristaus įsteigta bendruomenė, per kurią Jo buvimas ir atpirkimo darbas tęsiamas pasaulyje. Knygoje detaliai aptariamos tokios temos kaip Švenčiausioji Trejybė , Kristaus istoriškumas ir dieviškumas , Mergelės Marijos vaidmuo , sakramentai, ir Bažnyčios misija. Ypač didelis dėmesys skiriamas parodyti, kad krikščioniškasis tikėjimas ne niekina, o išaukština žmogiškąsias vertybes: kūną, protą, meną, draugystę ir meilę. Stilius ir vertinimas Knyga parašyta gyvu ir lengvai skaitomu stiliumi, gausu retorinių klausimų, poetinių citatų ir vaizdingų palyginimų, kurie padeda skaitytojui geriau įsisavinti sudėtingas teologines ir filosofines idėjas. Autorius nevengia dialogo su mokslu, cituoja garsius mokslininkus ir stengiasi parodyti, kad tarp tikėjimo ir mokslo nėra esminio prieštaravimo. „Gyvenimo problemos sprendimas“ yra apologetinis veikalas, siekiantis ne tik išdėstyti krikščioniškąjį mokymą, bet ir įrodyti jo pranašumą prieš kitas pasaulėžiūras, ypač materialistines. Tai išsamus ir struktūruotas įvadas į katalikybę, kuris gali būti naudingas tiek tikėjimo ieškančiam jaunimui, tiek norintiems pagilinti savo religines žinias. Knyga sėkmingai atsako į pačioje pradžioje iškeltus klausimus, pateikdama kančią, mirtį ir blogį kaip atpirkimo dramos dalis, kurios įgyja prasmę Kristaus aukoje ir prisikėlime.
	KLEMENSAS JŪRA MONSINJORAS ZENONAS IGNONIS	Šiame dokumente pateikiama knygos „Monsinjoras“, kurią parašė Klemensas Jūra, apžvalga. Knyga yra dedikuota monsinjoro Zenono Ignatavičiaus-Ignonio atminimui ir jo gyvenimo bei darbų aprašymui. Knygos turinys Knyga „Monsinjoras“ yra biografinė apybraiža, pasakojanti apie monsinjoro Zenono Ignatavičiaus-Ignonio (Zenonas Ignonis) gyvenimą ir veiklą. Knygos autorius, Klemensas Jūra, remiasi asmeniniais pokalbiais su monsinjoru, jo dienoraščio fragmentais bei korespondencija. Knyga padalinta į tris pagrindines dalis: Lietuvoje: Šioje dalyje aprašoma monsinjoro vaikystė ir jauni metai, praleisti Nemuno pakrantėje, jo šeima ir pirmoji patirtis, susidūrus su Pirmuoju pasauliniu karu bei evakuacija į Ukrainos stepes. Taip pat paliečiamos studijos Kauno kunigų seminarijoje ir pirmieji kunigystės metai. Gudijoje: Antroji dalis skirta monsinjoro veiklai karo metais Gudijoje, kur jis tarnavo kaip lietuvių karių kapelionas. Šis laikotarpis aprašomas kaip kupinas pavojų, iššūkių ir pasiaukojimo, teikiant dvasinę pagalbą kariams ir vietos katalikams. Pasaulyje: Trečioji dalis apima pokario metus, praleistus Vokietijoje, studijas Romoje ir ilgametį darbą Brazilijoje. Ypatingas dėmesys skiriamas jo veiklai Rio de Žaneire, kur jis buvo lietuvių bendruomenės dvasinis lyderis, radijo programos organizatorius ir aktyvus visuomenininkas. Pagrindinės temos Tikėjimas ir pašaukimas: Knygoje atskleidžiamas tvirtas monsinjoro tikėjimas, kuris jį vedė per visus gyvenimo sunkumus ir išbandymus. Jo pasišventimas kunigystei ir tarnystei žmonėms yra pagrindinė kūrinio ašis. Patriotizmas ir lietuvybė: Monsinjoras Zenonas Ignonis vaizduojamas kaip didis Lietuvos patriotas, kuris, net būdamas toli nuo tėvynės, aktyviai rūpinosi lietuvybės išsaugojimu, Lietuvos laisvės byla ir tautiečių gerove. Istoriniai kataklizmai: Knygos fone atsiskleidžia XX amžiaus Lietuvos ir Europos istorijos tragedijos: Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, sovietų ir nacių okupacijos, tremtis ir gyvenimas išeivijoje. Monsinjoro gyvenimo istorija tampa gyvu šių įvykių liudijimu. Humanizmas ir atjauta: Kūrinys pabrėžia monsinjoro žmogiškąsias savybes: kuklumą, atjautą, pasiaukojimą ir meilę artimui, nepaisant tautybės ar įsitikinimų. Stilius ir struktūra Klemensas Jūra rašo jautriu ir pagarbiu stiliumi, stengdamasis ne tik atkurti faktus, bet ir perteikti monsinjoro asmenybės gilumą bei to meto atmosferą. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis iš monsinjoro gyvenimo. Pasakojimas chronologinis, tačiau jame gausu lyrinių nukrypimų, apmąstymų ir istorinių ekskursų. Knygą praturtina ir kitų amžininkų, pavyzdžiui, Halinos Didžiulytės-Mošinskienės, prisiminimai. Leidėjo Broniaus Ignatavičiaus sprendimu, visas knygos pelnas buvo skirtas Brazilijos lietuvių jaunimui, kurį velionis monsinjoras labai mylėjo. Knyga išleista 1000 egzempliorių tiražu Pranciškonų spaustuvėje Brukline.
	ZENONAS IGNONIS PRAEITIS KALBA Dienoraštiniai užrašai GUDIJA 1941–1944	Kunigo Zenono Ignonio (Ignatavičiaus) dienoraštinių užrašų knyga „Praeitis kalba“, apimanti 1941–1944 metus, yra unikalus ir sukrečiantis Antrojo pasaulinio karo metų liudijimas. Tai – karo kapeliono, tarnavusio lietuvių savisaugos batalionuose Gudijoje (dabartinėje Baltarusijoje), atsiminimai, atveriantys ne politinių ar karinių strategijų, o žmogiškumo ir sąžinės dramą brutaliomis karo sąlygomis. Knyga yra autentiškas to meto dokumentas, sudarytas iš slapta rašyto dienoraščio. Autorius, vedamas stipraus pareigos jausmo ir tikėjimo, pasiryžo tapti karo kapelionu, nes tai buvo vienintelis būdas teikti dvasinę pagalbą Gudijos tikintiesiems, nacių valdžiai griežtai draudus kunigams vykti į šį kraštą civiliniais reikalais. Dienoraštyje atsiskleidžia sudėtinga ir pavojinga kapeliono kasdienybė. Z. Ignonis nuolat atsidurdavo kryžminėje ugnyje: sovietų partizanai jį laikė priešu dėl bendravimo su vokiečiais, okupantams jis buvo neparankus kaip gyvas priekaištas, lenkų nacionalistai į jį žvelgė su nepasitikėjimu dėl pabrėžiamos lietuvybės, o lietuvių karius jis nuolat ragino elgtis žmoniškai. Autorius su dideliu skausmu aprašo karo atskleistas blogąsias žmogaus savybes – sadizmą, gobšumą, cinizmą – ir džiaugiasi kiekvienu sutiktu padoriu žmogumi. Jo užrašuose atsispindi ne didvyriški mūšiai, o vietinių gyventojų vargai, karių moralinis nuosmukis, girtuoklystė ir silpstantis religingumas. Kartu tai ir gilaus tikėjimo liudijimas, pasakojimai apie Volgos vokiečių, ištisus dešimtmečius kentusių bolševikų persekiojimus, dvasinę stiprybę , bei paties autoriaus pasitikėjimą Dievo valia net mirtino pavojaus akivaizdoje. Knyga „Praeitis kalba“ yra ne literatūrinis kūrinys, o tiesus ir skausmingas to meto įvykių atspindys. Ji atskleidžia sudėtingą istorinį laikotarpį per asmeninę patirtį, priverčia susimąstyti apie amžinąsias vertybes ir žmogaus pasirinkimus nežmoniškomis sąlygomis. Tai retas ir vertingas karo kapeliono dienoraštis, atveriantis mažai žinomą Antrojo pasaulinio karo puslapį.
	Egidijus Juodis ZENONAS IGNATAVIČIUS	Apžvalga: Ar įmanoma atkurti tiesą propagandos labirintuose? Egidijaus Juodžio knyga „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ (2020 m.) yra išsami ir kruopšti istorinė apybraiža, nagrinėjanti vieną sudėtingiausių ir prieštaringiausiai vertinamų XX a. Lietuvos asmenybių – kunigą, prelatą Zenoną Ignatavičių. Jau pats pavadinimas kelia esminį klausimą, į kurį autorius bando atsakyti, pasitelkdamas gausius istorinius šaltinius ir faktų analizę. Knygos centre – kunigo Zenono Ignatavičiaus, Antrojo pasaulinio karo metais tapusio lietuvių policijos batalionų kapelionu Gudijoje (dabartinėje Baltarusijoje), asmenybė. Šis vaidmuo lėmė jo padėties dviprasmiškumą: sovietinė propaganda dešimtmečius piešė jį kaip „kriminalinį nusikaltėlį“ ir nacių kolaborantą , o kiti jo veiklą matė kaip kilnią ir būtiną misiją dvasinės pagalbos netekusiems žmonėms. Autorius E. Juodis imasi nelengvos užduoties – išnarplioti šį melo, nutylėjimų ir sąmoningų prasimanymų mazgą. Knygos stiprybė – tai gebėjimas meistriškai naršyti po prieštaringų šaltinių labirintus. Autorius neapsiriboja viena tiesa, o kritiškai vertina visus prieinamus dokumentus. Ypatingas dėmesys skiriamas sovietinių publikacijų analizei, kurioje, pasitelkiant archyvinius duomenis, atskleidžiamas sąmoningas faktų iškraipymas ir šmeižtas. Pavyzdžiui, paneigiami teiginiai apie Z. Ignatavičiaus tariamą darbą vertėju vokiečių komendantūroje Vilkijoje, įrodant, kad tuo metu jis dirbo Kaišiadoryse. Vienas vertingiausių šaltinių, kuriais remiasi autorius, yra paties Z. Ignatavičiaus karo metų dienoraštis. Šie asmeniniai užrašai atveria visiškai kitokį vaizdą nei piešė propaganda. Tai – žmogus, pasibaisėjęs nacių tvarka, kurią jis vadina nežmoniška , ir giliai pergyvenantis dėl lietuvių karių nusikaltimų: „Nemažai turime nusikaltimų padarytų kad ir šią vasarą Lietuvos vaikų. Jie kruvini ir baisūs. Kad Dievas atitolintų savo bausmę !“. Dienoraštyje atsiskleidžia nuolatinė moralinė kolizija, kai tenka tarnauti tarp karių, iš kurių dalis atvirai troško dalyvauti žydų šaudymuose , ir tuo pačiu jausti pareigą neapleisti „nusidėjėlių“, kuriems labiausiai reikia dvasinės pagalbos. Knyga ne tik atkuria Z. Ignatavičiaus biografiją, bet ir piešia platų to meto istorinį kontekstą: Religinė aplinka Gudijoje: Skaitytojas supažindinamas su totalitarinių režimų nuniokota religine erdve, kurioje sovietai beveik sunaikino dvasininkiją, o naciai, nors ir leido atidaryti bažnyčias, vykdė tautinio ir religinio kiršinimo politiką. Pokario gyvenimas ir KGB veikla: Išsamiai atskleidžiamos Z. Ignatavičiaus pastangos dirbant Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje ir lietuvių bendruomenėje Brazilijoje. Ypač vertingas skyrius, kuriame, remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo medžiaga, aprašomas sistemingas KGB dezinformacijos karas prieš Z. Ignatavičių, siekiant jį sukompromituoti Vakarų akyse. Apibendrinant, Egidijaus Juodžio „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ yra daugiau nei biografija. Tai – kruopštus istorinis tyrimas, atkuriantis istorinį teisingumą ir parodantis, kaip totalitariniai režimai manipuliuoja informacija, siekdami palaužti savo priešininkus. Knyga būtina ne tik istorikams, bet ir kiekvienam, besidominčiam sudėtingais Lietuvos istorijos puslapiais ir ieškančiam atsakymų į amžinus klausimus apie moralę, pareigą ir žmogiškumą pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. Tai pavyzdys, kaip, remiantis faktais, galima atskirti tiesą nuo propagandos ir pamatyti kalno didybę iš toli
	Pasiaukojimas iki mirties J. Bružikas S. J. ir J. Kidykas S. J. Kaunas 1930	Ši knygos „Pasiaukojimas iki mirties“ apžvalga paremta 1939 m. trečiuoju leidimu, kurį spaudai paruošė J. Bružikas S. J. ir J. Kidykas S. J.. Tai yra Tėvų Jėzuitų leidinys, skirtas, kaip nurodoma paantraštėje, „ligoniams ir gyvenimo kryžiais prispaustiems“. Knyga yra keturių įkvepiančių pasakojimų rinkinys, kurių kiekvienas savaip atskleidžia pasiaukojimo ir tikėjimo stiprybės temą. Knygos turinys Knygą sudaro keturios dalys, pristatančios skirtingų asmenybių gyvenimo istorijas: Raupsuotoji Dolores: Pirmoji ir ilgiausia istorija pasakojama pačios Dolores lūpomis, remiantis jos užrašais. Tai jaudinantis pasakojimas apie jauną merginą iš Kolumbijos, kuri, susirgusi raupsais, yra priversta palikti savo šeimą ir sužadėtinį Aivarą. Jos kelias kupinas skausmo, vienatvės ir išbandymų, tačiau per maldą ir visišką atsidavimą Dievui ji atranda prasmę savo kančioje, paversdama ją auka už kitus. Tėvas Damijonas: Antroji dalis skirta garsaus misionieriaus Tėvo Damijono, pasiaukojusio tarnystei raupsuotiesiems Molokajų saloje, gyvenimui aprašyti. Skaitytojas supažindinamas su siaubingomis sąlygomis saloje, kuri vadinama „gyvųjų kapinynu“ , ir Tėvo Damijono nenuilstamu darbu: jis ne tik teikė dvasinę paguodą, bet ir statė namus, gamino karstus ir slaugė ligonius, galiausiai pats užsikrėtęs šia liga. Luksemburgo kunigaikštytė Marija Adelheid: Trečiajame pasakojime pristatoma Luksemburgo valdovės Marijos Adelheid istorija. Ji vaizduojama kaip pamaldi katalikė, kovojanti su masonų įtaka ir ginanti krikščioniškas vertybes švietimo sistemoje. Dėl politinio spaudimo ji atsisako sosto, bando stoti į vienuolyną, tačiau dėl silpnos sveikatos yra priversta jį palikti. Likusį gyvenimą ji paskiria tarnystei vargšams ir ligoniams. 15 metų mergaitė apaštalė: Paskutinis, trumpiausias pasakojimas yra apie penkiolikmetę mergaitę, kuri savo ligos kančias aukoja už priešiškai nusiteikusio kiniečių studento atsivertimą. Istorija pasiekia kulminaciją, kai mergaitės mirties akimirką studentas netikėtai paprašo krikšto. Pagrindinės temos ir stilius Knygos pavadinimas tiksliai atspindi jos pagrindinę idėją – pasiaukojimą, kuris suprantamas kaip aukščiausia krikščioniškos meilės išraiška. Visos istorijos yra persmelktos gilaus religingumo ir katalikiškos teologijos apie atperkamąją kančios prasmę. Kančia čia nėra vaizduojama kaip beprasmė tragedija, bet kaip galimybė susivienyti su kenčiančiu Kristumi ir aukoti savo skausmus už kitų sielų išganymą. Knygos stilius yra būdingas to meto religinei literatūrai – jausmingas, pamokomas ir pakilus. Kalba, nors ir šiek tiek archajiška šiuolaikiniam skaitytojui, yra gyva ir emocionali, siekianti sukelti stiprius jausmus: nuo gilaus liūdesio ir užuojautos iki susižavėjimo herojų dvasios tvirtybe. Išvada „Pasiaukojimas iki mirties“ yra ryškus XX a. pirmosios pusės lietuviškos pamaldžiosios literatūros pavyzdys. Tai ne tik istorinių asmenybių biografijų rinkinys, bet ir dvasinis vadovas, skirtas tiems, kurie susiduria su liga, netektimi ar kitais gyvenimo sunkumais. Knyga siūlo skaitytojui paguodą ir viltį, įprasminant kančią per tikėjimą ir meilę artimui. Šiandien ji vertinga ne tik kaip dvasinės literatūros kūrinys, bet ir kaip istorinis dokumentas, atspindintis savo laikmečio vertybes ir dvasinę kultūrą.
	J. VENCKUS S. J. KOMUNIZMO PAGRINDAI BUENOS AIRES Išleido LAIKAS, 1954	Juozo Venckaus S. J. 1954 metais Buenos Airėse išleista knyga „Komunizmo pagrindai“ yra išsamus ir kritiškas žvilgsnis į komunistinę ideologiją, parašytas lietuvių išeivijai Šaltojo karo įkarštyje. Autoriaus, jėzuitų kunigo, tikslas – ne tik atskleisti politinius komunizmo siekius, bet ir išanalizuoti jo filosofinį pamatą, parodant, kad totalitarinė vergovė komunistų valdomuose kraštuose yra tiesioginė marksistinio-leninistinio mokslo išdava. Knyga skirta laisvajame pasaulyje gyvenantiems lietuviams, siekiant padėti jiems teisingai pažinti ir kovoti su „šiuo žmonijos priešu“, taip pat ir tiems, kurie per klaidą pakliuvo į komunistų gretas, kad padėtų jiems „sugrįžti į krikščionišką ir lietuvišką kelią“. Filosofinė šerdis: dialektinis materializmas Knygos branduolį sudaro dialektinio materializmo – komunizmo filosofinio pagrindo – analizė. J. Venckus nuosekliai aiškina, kaip Karlas Marksas ir Friedrichas Engelsas pritaikė vokiečių filosofo Hegelio dialektikos metodą (tezė, antitezė, sintezė), tačiau jo esmę apvertė aukštyn kojomis: dvasią pakeitė materija. Autorius pristato pagrindinius marksizmo dėsnius: priešingumų, negacijos ir transformacijos. Venckus kritiškai vertina šiuos postulatus, teigdamas, kad jie yra nelogiški ir moksliškai nepagrįsti. Pavyzdžiui, jis kvestionuoja „priešingumų vienybės“ dėsnį, klausdamas, koks yra priešingumas tarp kiaušinio ir iš jo besivystančio viščiuko, ar tarp plytų ir iš jų statomo namo. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad marksizmas nepateikia jokio paaiškinimo, kaip „transformacijos dėsnis“ atsirado pačioje gamtoje, teigdamas, kad pagal Marksą „viskas eina savaime magiškai“. Galiausiai, autorius daro išvadą, kad dialektinis materializmas yra sukurtas tam, kad paneigtų Dievo, kaip Kūrėjo ir pirminio Judintojo, egzistavimą, teigdamas, kad materija yra amžina ir juda pati iš savęs. Komunizmas kaip antireligija Vienas svarbiausių knygos aspektų – komunizmo, kaip ateistinės ir krikščionybei priešiškos sistemos, demaskavimas. Skyriuje „Ar Religija – Žmonijos Opiumas?“ analizuojamas garsusis Markso teiginys. J. Venckus teigia, kad šis posakis naudojamas kaip įrankis darbininkų masėms sukiršinti ne tik prieš buržuaziją, bet ir prieš Bažnyčią bei kunigus, kurie esą tarnauja išnaudotojams. Autorius gina Katalikų Bažnyčią, pabrėždamas jos istorinį rūpestį darbininkija, kurį liudija popiežių Leono XIII ir Pijaus XI enciklikos. Jis argumentuoja, kad Bažnyčia neturi jokio intereso palaikyti kapitalistų, kurių dauguma net nėra katalikai, ir kad ją pačią daugiausiai išlaiko paprasti darbo žmonės. Venckus pabrėžia, kad Bažnyčia kovoja ne su socialinėmis reformomis, o su „bedievišku komunizmu“, ir kol jis prievarta vers žmones būti ateistais, tol kova tarp Bažnyčios ir marksizmo nesibaigs. Knygoje teigiama, kad pats komunizmas siekia tapti nauja, pasaulietine religija, kuri pakeistų visas kitas. Praktinė analizė ir kritika Knygoje apžvelgiama Rusijos marksizmo istorija, pradedant dekabristų sukilimu ir baigiant Lenino atėjimu į valdžią. Autorius pabrėžia, kad visus rusų revoliucionierius, nepaisant jų kilmės, vienijo du bruožai: noras nuversti caro valdžią ir ateizmas. J. Venckus pateikia išsamią sovietinio komunizmo praktikos kritiką, apibūdindamas jį kaip: Totalitarinę diktatūrą, pavertusią žmogų valstybės įrankiu. Sistemą, naudojančią terorą, masinius kalinimus ir priverstinį darbą. Moralės neigimą, kur, pasak Lenino, moralu yra viskas, kas padeda proletariato klasių kovai. Utopiją, kuri nepaiso prigimtinių žmogaus polinkių, tokių kaip noras turėti privačią nuosavybę. Atskiruose skyriuose aptariami komunistų kovos metodai prieš Bažnyčią, tokie kaip dvasininkų atskyrimas nuo žmonių, jų šmeižimas, bandymai įkurti tautines, nuo Romos atskirtas bažnyčias, ir jaunimo perėmimas į savo globą. Katalikų Bažnyčios atsakas Svarbi knygos dalis skirta oficialiai Katalikų Bažnyčios pozicijai komunizmo atžvilgiu. Autorius pateikia eilę popiežių pasmerkimų, pradedant Pijumi IX 1846 metais. Vainikuoja šią apžvalgą 1949 m. liepos 1 d. Pijaus XII dekretas, kuriuo: Draudžiama katalikams stoti į komunistų partiją ar ją remti. Draudžiama leisti, platinti ar skaityti komunistinę literatūrą. Teigiama, kad sąmoningai tai darantys asmenys negali priimti sakramentų. Skelbiama, kad komunistų materialistinį mokslą išpažįstantys ir platinantys katalikai ipso facto (pačiu tuo faktu) užsitraukia ekskomuniką, rezervuotą Apaštalų Sostui. Šis skyrius pabrėžia, kad Bažnyčios kova su komunizmu yra ne politinė, o giliai dvasinė ir doktrininė. Apibendrinimas Juozo Venckaus „Komunizmo pagrindai“ yra vertingas istorinis dokumentas, atspindintis Lietuvos išeivijos intelektualinę ir dvasinę kovą sovietinės okupacijos metais. Tai ne tik politinis pamfletas, bet ir rimtas bandymas išanalizuoti komunizmo ideologiją iš krikščioniškosios filosofijos perspektyvos. Knyga, parašyta aiškia ir suprantama kalba, nuosekliai griauna marksizmo-leninizmo teorinius pamatus ir demaskuoja jo praktiką kaip antihumanišką ir priešišką pamatinei žmogaus laisvei. Nors parašyta prieš daugiau nei 70 metų, ji išlieka aktuali kaip priminimas apie totalitarinių ideologijų pavojų ir kaip tvirto krikščioniško atsako pavyzdys.
	I Š P A Ž I N T I S Spaudai parengė kun. B. Andruška J. S. KAUNAS ____________ 1926 M.	Knygos „Išpažinties“ apžvalga: išsamus dvasinio gyvenimo vadovas 1926 metais Kaune pasirodžiusi Tėvų Jėzuitų parengta knyga „Išpažintis“, kurią spaudai paruošė kunigas B. Andruška J. S., yra išsamus ir gilus dvasinio gyvenimo vadovas, skirtas katalikams, siekiantiems suprasti Atgailos sakramento prasmę ir svarbą. Šis leidinys, gavęs bažnytinės vyresnybės leidimą ir vyskupo pritarimą („Imprimatur“), atspindi ne tik klasikinę katalikų teologiją, bet ir to meto istorinį kontekstą, kuriame Bažnyčiai teko ginti savo mokymą nuo stiprėjančių sekuliarių idėjų. Struktūra ir turinys Knyga yra logiškai ir sistemingai suskirstyta į skyrius, kurie skaitytoją veda nuo pamatinių teologinių tiesų iki praktinių patarimų, kaip atlikti išpažintį. Leidinys pradedamas skyriumi „Mūsų paskyrimas“, kuriame teigiama, kad pagrindinis žmogaus tikslas žemėje yra siekti Dievo ir su Juo susijungti. Toliau analizuojama „Sąžinė“ kaip Dievo duotas vidinis balsas, padedantis atskirti gėrį nuo blogio. Šie skyriai padeda pagrindus nuodėmės sampratai, kuri išsamiai nagrinėjama dalyje „Nuodėmės esmė ir pasekmės“. Čia skiriamos mirtinosios ir kasdieninės nuodėmės, aiškinamos jų baisios dvasinės pasekmės, tokios kaip pašvenčiamosios malonės praradimas ir sielos mirtis. Reaguodamas į to meto kritiką, autorius skiria du didelius skyrius apologetikai: „Ar kunigai prasimanė išpažintį?“ Čia, pasitelkiant istorinius argumentus, tokius kaip ankstyvųjų Bažnyčios tėvų (Tertuliono, Origeno, šv. Cipriono) raštus ir Rytų bažnyčių praktiką, įrodoma, kad išpažintis nebuvo vėlesnių amžių ar kunigų išradimas, o egzistavo nuo apaštalų laikų. „Ar išpažintis tvirkina?“ Šiame skyriuje atremiami priekaištai, esą išpažintis skatina amoralumą. Teigiama, kad, priešingai, ji yra veiksminga priemonė, sulaikanti nuo nuodėmės ir skatinanti dorovę, nes jos esminė dalis yra ne pats nuodėmių išvardijimas, o nuoširdus gailestis ir tvirtas pasiryžimas pasitaisyti. Centrinė knygos ašis – skyrius „Išpažintį Kristus įsteigė“, kuriame, remiantis Šventuoju Raštu, detaliai pagrindžiama, kad pats Jėzus Kristus suteikė apaštalams ir jų įpėdiniams galią atleisti nuodėmes. Praktinėje dalyje nuosekliai aptariami visi išpažinties etapai: Sąžinės sąskaita: Pabrėžiamas poreikis rimtai ir atsakingai ištirti savo sąžinę. Gailestis: Akcentuojama, kad tai svarbiausia Atgailos sakramento dalis, be kurios nuodėmės negali būti atleistos. Tvirtas pasiryžimas: Aiškinama būtinybė tvirtai nuspręsti nebenusidėti ir vengti progų, vedančių į blogį. Nuodėmių išpažinimas: Pateikiami patarimai, kaip atvirai ir nuolankiai išpažinti nuodėmes kunigui, veikiančiam Kristaus vardu. Ganapadarymas: Skaitytojui primenama pareiga atlikti kunigo skirtą atgailą ir atlyginti padarytas skriaudas. Knyga taip pat aptaria dažnosios ir generalinės išpažinties naudą, pabrėždama, kad tai yra veiksmingos priemonės dvasiniam tobulėjimui ir gilesniam ryšiui su Dievu. Stilius, tonas ir vertė Leidinio stilius yra formalus, pamokslinis ir pakilus. Autorius dažnai kreipiasi tiesiogiai į skaitytoją („brangus broli“ ), naudodamas retorinius klausimus ir emocingus palyginimus, ypač kalbėdamas apie Dievo gailestingumą, kuriam skirtas atskiras, jaudinantis skyrius. Knyga yra ne tik sielovadinis vadovas, bet ir vertingas istorinis šaltinis, atspindintis tarpukario Lietuvos religingumą ir intelektualines diskusijas. Poleminis tonas, ginant tikėjimą nuo „laisvamanių ir bedievių“, rodo tuometinę Bažnyčios apologetinę būtinybę. Išvados „Išpažintis“ yra klasikinis, teologiškai turtingas veikalas, nuosekliai ir giliai atskleidžiantis katalikišką Atgailos sakramento sampratą. Nors leidinio kalba ir kai kurie argumentai atspindi praėjusios epochos dvasią, jo išsami struktūra, dvasinės įžvalgos ir praktiniai patarimai išlieka aktualūs ir šiandien. Tai vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo supratimą apie išpažintį, jos teikiamą malonę ir Dievo gailestingumą.
	TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS Į priekaištus TAIP ATSAKYK Parašė Šilų Jonukas KAUNAS 1927	Ši 1927 metais Kaune išleista knyga, parašyta slapyvardžiu Šilų Jonukas, yra Tėvų Jėzuitų leidinys, skirtas katalikų apologetikai. Knyga turi bažnytinės valdžios pritarimą, įskaitant Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko „Imprimatur". Knygos apžvalga Tikslas ir struktūra Knygos autorius pratarmėje nurodo pagrindinį tikslą – suteikti tikinčiajam argumentų, kuriais būtų galima atsakyti į dažnai girdimus priekaištus prieš tikėjimą ir Bažnyčią. Taip pat viliamasi, kad ir tie, kurie tuos priekaištus kartoja, „paskaitę atsakymus, gali imtis rimčiau dalykus svarstyti“. Veikalas yra suskirstytas į trumpus skyrelius, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų priekaištą. Temos išdėstytos tam tikra tvarka: pradedama nuo klausimų apie žmogaus prigimtį, pereinama prie bendrų priekaištų tikėjimui, vėliau – katalikų tikėjimui ir Bažnyčiai, o pabaigoje aptariamas praktinis tikėjimo gyvenimas. Autorius rėmėsi kitų rašytojų, tokių kaip Nilkes, S. J. ir Brors, S. J., darbais. Nagrinėjamos temos ir argumentavimo stilius Knygoje pateikiami atsakymai į platų spektrą klausimų, kurie ir šiandien išlieka aktualūs. Tarp jų: Žmogaus prigimtis: Aptariamas skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio, pabrėžiant žmogaus protą, dvasią, kalbą ir sąmonę. Taip pat diskutuojama apie sielos (knygoje minima ir kaip „dūšia“) egzistavimą. Tikėjimas ir mokslas: Atsakoma į teiginius, esą mokslas paneigia Dievo buvimą. Argumentuojama, kad daugybė garsių mokslininkų (Kopernikas, Niutonas, Amperas ir kiti) buvo tikintys. Taip pat kritikuojamas materialistinis požiūris, kad realu yra tik tai, ką galima pamatyti. Dievo buvimas ir blogis: Analizuojamas karo ir kančios klausimas. Teigiama, kad karas, nors ir blogybė, kyla dėl piktavališko žmogaus laisvos valios panaudojimo, o ne dėl Dievo kaltės. Gynimosi karas laikomas leistinu. Katalikybės gynyba: Atsakoma į priekaištus, kad katalikybė yra „svetima“ lietuviams , „pasenę prietarai“ ar „nekultūringa“. Ginamas popiežiaus neklaidingumas, aiškinant, kad jis galioja tik tikėjimo ir dorovės klausimais, kai popiežius moko „ex cathedra“ , ir atskiriant pačią instituciją nuo kai kurių popiežių asmeninio gyvenimo klaidų. Taip pat argumentuojama, kad Evangelijas parašė apaštalai arba jų mokiniai ir kad Kristus save laikė Dievo Sūnumi. Praktinis gyvenimas: Skyriuose apie vaikų auklėjimą , blogų knygų skaitymo žalą ir sąžinės svarbą pateikiami pamokantys pasakojimai ir pavyzdžiai. Knyga baigiama raginimu katalikams burtis į organizacijas, kad būtų galima efektyviau ginti savo vertybes. Argumentavimo stilius yra tiesus, poleminis ir pritaikytas plačiajai auditorijai. Dažnai naudojamas dialogo formatas tarp „laisvamanio“ ir „kataliko“ arba pasitelkiamos alegorinės istorijos, pavyzdžiui, apie socialistą, kuriam senolė primena apie protą , arba apie ūkininką, kurį sugadino bedieviškų laikraščių skaitymas. Išvada „Į priekaištus TAIP ATSAKYK“ yra ryškus tarpukario Lietuvos ideologinių diskusijų atspindys. Tai praktinis vadovas, skirtas sustiprinti tikinčiųjų pozicijas ir suteikti jiems intelektualinių įrankių diskusijose su ateistinių ir antiklerikalinių pažiūrų atstovais. Knyga pasižymi aiškia struktūra, paprasta kalba ir tiesmuku argumentavimu, todėl yra lengvai suprantama ir įtaigi. Ji lieka vertingu šaltiniu, atskleidžiančiu to meto katalikiškos minties gynybines strategijas ir aktualijas.
	SUGRIAUTAS LIZDAS Apysaka iš didžiojo karo. Parašė B. A. KAUNAS 1928.	Knygos Apžvalga: „Sugriautas lizdas“ – Šeimos Tragedija ir Vilties Spindulys Didžiojo Karo Fone 1928 metais Kaune išleista B. A. apysaka „Sugriautas lizdas“ yra jautrus ir skaudus pasakojimas apie vienos šeimos likimą Pirmojo pasaulinio karo (knygoje vadinamo Didžiuoju karu) sūkuryje. Kūrinys, nors ir neilgas, giliai paliečia universalias temas – namų praradimo, šeimos ryšio, nepalaužiamos vilties ir žmogiškumo triumfo net ir žiauriausiomis aplinkybėmis. Pasakojimas prasideda niūriu, bet paveikiu vaizdu: pamiškėje stūksančioje apgriuvusioje trobelėje glaudžiasi motina Agnietė su trimis savo vaikais – Kaziu, Onyte ir Joneliu. Šeima gyvena visiškame skurde, nuolat kentėdama šaltį ir alkį. Ugnis, kūrenama sugriuvusio pečiaus vietoje, pripildo trobelę dūmų , o vakarais pro skylėtą langą spingsinti šviesa primena „vilko akį“ – tarsi simbolį juos supančios grėsmės ir vienatvės. Kūrinio centre – šeimos prisiminimai apie laimingą gyvenimą prieš karą. Kontrastas tarp šviesios praeities ir niūrios dabarties yra aštriai juntamas. Skaitytojas supažindinamas su jų buvusiais gražiais nameliais ant kalvos, apsuptais medžių , derlingais laukais, kuriuos su meile dirbo tėvas, ir nerūpestinga vaikyste. Ši idilė buvo negailestingai sunaikinta, kai „skaistus dangus apsiniaukė juodais, sunkiais it švinas, debesimis“ – prasidėjo karas. Šeima buvo priversta bėgti, palikusi namus ir tėvą Juozą. Grįžę jie randa tik griuvėsių krūvą ir pelenus, kuriuos nešioja vėjas. Skaudžiausia netektis, slegianti šeimą – nežinia dėl tėvo likimo ir jauniausio sūnaus Staselio mirtis nuo bado ir ligų. Agnietė, nors ir pati palūžusi, stengiasi palaikyti viltį savo vaikams, sakydama, kad tėtis galbūt dar sugrįš , tačiau pati slapta gedi vyro, apie kurio žūtį ją pasiekė gandai. Pasakojimo kulminacija pasiekiama dvejopai. Pirmiausia, šeimą aplanko gerasis miško sargas Antanas, atnešdamas ne tik išsvajotos duonos ir druskos, bet ir zuikį rytojaus Naujųjų Metų šventei. Šis gerumo aktas įžiebia trumpą džiaugsmo akimirką. Tačiau netrukus motina, vaikų prašoma, ima pasakoti istoriją apie šeimą, kurią išskyrė karas – istoriją, kuri yra stulbinamai panaši į jų pačių. Ji baigiasi tragiška žinia apie duobėje nuo sviedinio žuvusį tėvą. Šis pasakojimas sukrečia vaikus, ypač jautrųjį Jonelį, atimdamas paskutinę viltį. Ir būtent tada, kai neviltis pasiekia aukščiausią tašką, įvyksta stebuklas. Į duris pasibeldžia nepažįstamas keleivis – aukštas vyras „su žila nuo šalnos barzda“. Tai – jų tėvas ir vyras Juozas, gyvas, nors ir sužeistas bei išvargęs. Jis papasakoja savo neįtikėtiną išgyvenimo istoriją: kaip buvo sužeistas sprogimo metu, palaikytas mirusiu , išvežtas į Vokietiją , kalintas koncentracijos stovykloje ir galiausiai, padedant Lietuvių Komitetui Šveicarijoje, paleistas namo. Apysaka baigiama viltinga gaida. Nors senasis „lizdas sugriautas“ , o ateitis atrodo „tamsi“ ir pilna naujų iššūkių, šeima vėl yra kartu. Būtent jų tarpusavio meilė ir bendrystė tampa pamatu, ant kurio jie pasirengę iš naujo statyti savo gyvenimą ir laimę. „Sugriautas lizdas“ – tai himnas šeimos meilės galiai, kuri padeda išgyventi baisiausius praradimus ir teikia jėgų žengti pirmyn net tada, kai viskas aplinkui yra sunaikinta.
	Marija spinduliuose Pasakojimai Surinko ir parašė B. Andruška, S. J. KAUNAS 1940	1940 metais Kaune išleista jėzuito kunigo Broniaus Andruškos surinkta ir parašyta knyga „Marija spinduliuose“ yra jautrus ir pamokantis pasakojimų rinkinys, skirtas Švenčiausiosios Mergelės Marijos asmeniui. Tai nėra istorinė ar teologinė studija, bet, kaip nurodoma pratarmėje, rinkinys žavingų legendų, kurių pagrindinis tikslas – ne istoriškai tiksliai atkurti įvykius, o atskleisti Marijos charakterio bruožus ir jos dvasinio pavyzdžio įtaką. Autorius nurodo, kad didžioji dalis medžiagos paimta iš angliškos S. J. Lordo knygelės „Kai Marija vaikščiojo žemėje“. Pasakojimų turinys ir temos Knygą sudaro trumpi, novelės tipo pasakojimai, kuriuose Marija, dažniausiai dar būdama jauna mergaitė ar motina, savo tyliu buvimu, žvilgsniu ar trumpu veiksmu pakeičia aplinkinių gyvenimus. Kiekviena istorija veikia kaip moralinė alegorija, iliustruojanti tam tikrą dorybę ar dvasinę tiesą. „Mainininkas“: Pasakojama apie pinigų keitėją Jeruzalės šventykloje, kuris apgavo Marijos tėvus, perkančius balandžius aukai. Tačiau mažosios Marijos tyras ir priekaištaujantis žvilgsnis taip paveikia jo sąžinę, kad jis, puolęs ant kelių, grąžina pinigus ir dar prideda savų. Ši istorija pabrėžia Marijos nekaltumo galią nugalėti godumą ir neteisybę. „Palaužtas jaunuolis“: Maištingas paauglys Tadas negerbia savo vargstančios motinos. Šventykloje pamatęs angeliško tyrumo mergaitę (Mariją), paskendusią maldoje, jis patiria gilų vidinį lūžį. Jos pavyzdys įkvepia jį atgailai, ir jis grįžta pas motiną tapęs kitu žmogumi. Čia Marija vaizduojama kaip įkvėpimo šaltinis, galintis atkurti meilę ir pagarbą šeimoje. „Arti prie dangaus“: Jaunuolis Benjaminas, paveiktas ciniškų sadukiejaus argumentų, praranda tikėjimą. Atėjęs į dailidės Juozapo namus, jis netyčia išgirsta Marijos ištartus žodžius angelui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė...“ ir pamato jos veide bei aplink ją sklindančią antgamtinę šviesą. Šis regėjimas akimirksniu grąžina jam tikėjimą Dievu ir sielos nemirtingumu. „Motina ir Madona“: Egipte jauna motina, pavargusi nuo savo nuolat verkiančio kūdikio, jaučia apmaudą ir nusivylimą. Pro šalį einanti Marija, pati nešina mažuoju Jėzumi, paima jos verkiantį vaiką ir švelniai jį nuramina. Šis pavyzdys atveria egiptietės širdį tikrajai motiniškai meilei. Stilius ir tikslas Knygos stilius yra paprastas, vaizdingas ir prieinamas kiekvienam skaitytojui. Pasakojimai parašyti jautria, pakilia kalba, kuri siekia ne tiek informuoti, kiek sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir norą sekti Marijos pavyzdžiu. Tai yra tipiška devocionalinės literatūros išraiška, kurios tikslas – ugdyti dvasines vertybes ir gilinti tikėjimą. Knygelė akivaizdžiai skirta dvasiniam penui, o ne istoriniams ar teologiniams ginčams. Išvados „Marija spinduliuose“ yra žavus ir šiltas tarpukario Lietuvos religinės literatūros pavyzdys. Nors istorijos yra legendinio pobūdžio, jos puikiai atlieka savo funkciją – per paprastus, kasdieniškus epizodus atskleidžia Marijos, kaip Motinos, Globėjos ir Įkvėpėjos, paveikslą. Tai knyga, kuri kalba ne protui, o širdžiai, ir šiandien gali būti skaitoma kaip gražus dvasinės kultūros palikimas, liudijantis apie to meto žmonių pamaldumą ir vertybes. Ji primena, kad tikėjimo tiesos gali būti perteikiamos ne tik dogmomis, bet ir per grožį, jausmą bei įkvepiantį pasakojimą.
	KUN. JUOZAS PRUNSKIS AUGŠTYN ŠIRDIS	Knygos apžvalga: Kun. Dr. Juozo Prunskio „Aukštyn širdis!“ Kunigo daktaro Juozo Prunskio knyga „Aukštyn širdis!“, išleista 1957 metais leidyklos „Immaculata Press“, yra įkvepiantis dvasinių apmąstymų ir pamokančių pasakojimų rinkinys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. Kaip ir pats pavadinimas, visa knygos dvasia kviečia pakelti akis ir mintis nuo kasdienybės rūpesčių į amžinąsias vertybes, ieškoti gyvenimo prasmės ir stiprinti tikėjimą. Struktūra ir turinys Knyga nėra vientisas teologinis veikalas, o greičiau mozaika, sudaryta iš trumpų, lengvai skaitomų skyrelių, sugrupuotų į temines dalis, tokias kaip „Ar mes žinome, kur skubame?“ , „Didieji žmonės ir religija“ , „Šventųjų pėdomis“ bei „Meilė ir draugiškumas“. Autoriaus metodas, kaip jis pats paaiškina įžanginiame žodyje, remiasi įsitikinimu, kad pavyzdžiai iš šventųjų ir kitų herojiškų asmenų gyvenimo daro gilų ir ilgalaikį įspūdį. Kiekvienas skyrelis yra sutelktas ties viena pagrindine mintimi, kurią autorius iliustruoja pasitelkdamas: Istorijas iš šventųjų gyvenimo: pasakojama apie šv. Bernardą, šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Tomą Morą ir daugelį kitų, pabrėžiant ne tik jų didžius darbus, bet ir žmogiškąsias savybes. Istorinių asmenybių pavyzdžius: knygoje minimi Aleksandras Didysis , Napoleonas , Abraomas Linkolnas ir Jurgis Vašingtonas, kurių gyvenimo epizodai naudojami moralinėms pamokoms perteikti. Garsių menininkų ir mokslininkų liudijimus: autorius cituoja arba pasakoja apie tokius žmones kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis , Johanas Volfgangas fon Gėtė , Luji Pasteras ir Nobelio premijos laureatus, pavyzdžiui, Aleksį Karelį (Alexis Carrel), siekdamas parodyti, kad tikėjimas ir intelektas ne prieštarauja vienas kitam. Paprastus gyvenimo nutikimus ir alegorijas: J. Prunskis nevengia paprastų, tačiau paveikių pasakojimų apie kunigus, gydytojus, kareivius ar paprastus žmones, kurių patirtys atspindi gilesnes dvasines tiesas. Pagrindinės temos Visą knygą persmelkia kelios esminės temos: Prasmingas gyvenimas: autorius nuolat skatina skaitytoją susimąstyti apie savo gyvenimo tikslą, perspėja apie pavojų „lėkti ir skubėti“ nežinant krypties. Galutinis tikslas, pasak jo, yra patikti Dievui, nes tuomet „visa kita bus gerai“. Tikėjimo svarba kasdienybėje: tikėjimas vaizduojamas ne kaip abstrakti teorija, o kaip praktinis kelrodis ir stiprybės šaltinis. Pabrėžiama maldos , Šventojo Rašto skaitymo ir Bažnyčios mokymo reikšmė. Artimo meilė ir geri darbai: pabrėžiama pareiga ne tik pačiam eiti išganymo keliu, bet ir „kitus stengtis palenkti į gerą“. Krikščionybė pristatoma kaip aktyvios meilės ir tarnystės religija. Kančios ir mirties įprasminimas: knygoje dažnai paliečiama mirties tema, tačiau ne kaip bauginanti pabaiga, o kaip perėjimas į amžinybę, kurį krikščionybė padeda pasitikti ramiai ir su viltimi. Paskirtis ir stilius „Aukštyn širdis!“ parašyta aiškia, paprasta ir pastoracine kalba, orientuota į eilinį tikintįjį. Autorius vengia sudėtingų teologinių svarstymų, vietoj to pasirinkdamas trumpus, įsimenančius pasakojimus, kurie veikia skaitytojo jausmus ir skatina dvasinius apmąstymus. Knygos leidybą finansiškai parėmė Agnietė Gilienė , norėdama pagerbti savo velionio vyro Antano Gilio atminimą, kas knygai suteikia ir asmeninio pamaldumo atspalvį. Apibendrinimas Tai dvasinės stiprybės ir įkvėpimo knyga, kuri, nors ir parašyta daugiau nei prieš pusę amžiaus, nepraranda savo aktualumo. Ji tarnauja kaip puikus priminimas apie amžinąsias vertybes ir krikščioniško gyvenimo pagrindus. Dėl savo trumpos ir aiškios skyrelių struktūros, ji puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymams. Tai veikalas, kuris, atitinkamai pagal savo pavadinimą, iš tiesų geba pakelti širdį ir dvasią.
	Dr. Juozas Prunskis 28 moterys 1959 Putnam, Connecticut
	Vysk. Vincentas Brizgys Marija danguje ir žemėje Spaudė “Draugo" spaustuvė 1956 m.
	Stasys Yla JURGIS MATULAITIS asmenybės apybraiža
	Marijos Garbė PASAULYJE LIETUVOJE ROŽANČIUJE Stasys Yla
	STASYS YLA ŠILUVA ŽEMAIČIŲ ISTORIJOJE PIRMOJI DALIS REFORMACIJA IR RESTAURACIJA
	KUN. J. PRUNSKIS AUŠROS VARTAI VILNIUJE Chicago, Ill. 1949
	KUN. JUOZAS PRUNSKIS MEILĖ IR LAIMĖ
	VAINIKUOTOJI Š I L U V Ė KUN. STASYS YLA
	Valančiaus tipo vadas Arkiv. Jurgio Matulaičio vieta atgimstančioj tautoj Stasys Yla
	STASYS YLA ŽMOGAUS RAMYBĖ Dievo Tarno Ark. Jurgio Matulaičio išgyvenime ir mąstyme
	DR. JUOZAS PRUNSKIS Mokslas ir religija
	Dr. J. Prunskis Prie Vilties Kryžiaus
	Dr. Juozas Prunskis SILPNAME KŪNE... IMMACULATA 1961
	Vyskupas Vincentas Brizgys ŽMOGUS REALIAME GYVENIME CHICAGO 1984
	K.J.Prunskis Kaip Mirė Nemirtingieji Chicago 1941
	M. KRUPAVIČIUS KRIKŠČIONIŠKOJI DEMOKRATIJA
	SKAUTŲ MALDOS Paruošė kun. St. Yla
	Dr. Juozas Prunskis VYRAI KLYSTKELIUOSE
	DR. ANTANAS KUČAS ARKIVYSKUPAS JURGIS MATULAITIS MATULEVIČIUS GYVOSIOS KRIKŠČIONYBĖS APAŠTALAS Įvadą parašė kard. Antonio Samoré
	Robertas Gedvydas Skrinskas PILIGRIMO VADOVAS Po stebuklingas Marijos vietas
	KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE Antanas Alekna KAUNAS 1936
	PAŽVELKIME Į MARIJĄ Prel. Dr. F. BARTKUS ITALIA 1954
	ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS SPINDULIAVIMAS Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
	TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS ORDINAS Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
	ŠV. KAZIMIERAS Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
	Karalaitis Šventasis Kazimieras
	ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai
	Kunigas Juozas Zdebskis GYVENIMAS MĄSTYMUOSE Kunigas tarp vagių
	Kunigas Juozas Zdebskis GYVENIMAS MĄSTYMUOSE Kunigas tarp gėlių
	Kunigas Juozas Zdebskis Menas gyventi Pamokslų metmenys I knyga
	Kunigas Juozas Zdebskis Menas gyventi Pamokslų metmenys II knyga
	Kunigas Juozas Zdebskis Pažinsite iš vaisių Kunigo Juozo Zdebskio korespondencija - adresačių atsiminimai
	MYLĖTI ARTIMĄ Liudijimai apie kunigą Juozą Zdebskį
	PSALMYNAS PENKIOS KNYGOS Vertimas iš Neovulgatos Lietuvos TSR Vyskupijų Oridinarų Kolegijos leidinys Vilnius — Kaunas 1973
	Gegužinės pamaldos Sudarė kun. Algirdas Paliokas SJ

Tėvynė

	J.NISTELIS EILĖS TYLUMAI
	Apginti aukštesnį Įstatymą
	Juozas Girnius Pranas Dovydaitis
	DIDYSIS JO Nuotykis - Prof. J.Eretas tarnyboje Lietuvai Parašė:St. Šalkauskis, A. Skrupskelienė, A. Šešplaukis, J. Brazaitis, O. Labanauskaitė, A, Liuima, St. Yla
	Paulius Rabikauskas VILNIAUS AKADEMIJA IR LIETUVOS JĖZUITAI
	VYSKUPO M. VALANČIAUS BLAIVYSTĖS SĄJŪDIS JONAS KAČERAUSKAS BLAIVYBĖ LIETUVOJE ISTORIJA IR DABARTIS
	Vyskupas Dr. V. Brizgys Moterystė 1947
	NEGESINKIME AUKURŲ VYSKUPAS VINCENTAS BRIZGYS Brooklyn 1959
	STASYS YLA ŽMONĖS IR ŽVĖRYS DIEVŲ MIŠKE KACETO PERGYVENIMAI
	ATEITININKŲ VADOVAS PARENGĖ STASYS YLA
	Stasys Yla M.K. ČIURLIONIS KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
	STASYS YLA VARDAI IR VEIDAI MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
	Juozas Prunskis GELBĖJIMAS TREMTINIŲ IŠ MASKVOS LETENŲ
	Mykolas Krupavičius ATSIMINIMAI
	MANO PASAULĖŽIŪRA Redagavo DR. JUOZAS PRUNSKIS
	MYKOLAS KRUPAVIČIUS. JONAS BASANAVIČIUS- DIDIS TĖVYNĖS MEILĖS MOKYTOJAS
	MYKOLAS KRUPAVIČIUS VISUOMENINIAI KLAUSIMAI
	LIETUVIŲ ŠEIMOS TRADICIJOS Stasys Yla
	RINKTINĖS MINTYS Spaudai parengė JUOZAS PRUNSKIS
	MOTINA Juozas Prunskis
	BERNARDAS BRAZDŽIONIS POEZIJOS PILNATIS
	VYTAUTAS DIDYSIS
	Stasys Butkus Vyrai Gedimino kalne
	M.Krupavičius Liaudies tarnyboj
	Robertas Grigas Dangus ir Dykuma
	Antanas Paulavičius MALDA UŽ TĖVYNĘ
	Jovita Niūniavaitė-Lesienė Antanas Lesys FANATIKAS Skiriama Politiniam kaliniui, kovotojui dėl tikėjimo ir Lietuvos laisvės, Garbės kanauninkui VYTAUTUI JUOZUI VAIČIŪNUI
	Algirdas Paliokas SJ MEILEI PASIBELDUS ...
	Kun. Algirdas Paliokas SJ INVOKACIJOS
	Kun. Algirdas PALIOKAS SJ ŽODŽIAI
	Kun. Algirdas PALIOKAS SJ ARTUMO PATIRTIS
	TATJANA MACEINIENĖ „Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoj“

Lietuvos Katalikų
Mokslų Akademija

	UŽGESĘ ŽIBURIAI BIOGRAFIJŲ IR NEKROLOGŲ RINKINYS *Prel. ALEKSANDRAS DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS*
	Suvažiavimo darbai I 1933m.
	Suvažiavimo darbai II 1936m.
	Suvažiavimo darbai III 1939m.
	J. VAIŠNORA, MIC. MARIJOS GARBINIMAS LIETUVOJE
	Suvažiavimo darbai IV 1957m.
	Suvažiavimo darbai V 1961m.
	ANTANAS KUČAS KUNIGAS ANTANAS STANIUKYNAS Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinys 8 nr.
	LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS METRAŠTIS I Redaguoja A. Liuima, S. J. 1965
	LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS METRAŠTIS II Redaguoja A. Liuima, S. J. 1966
	LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS METRAŠTIS III Redaguoja A. Liuima, S. J. 1967
	LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS METRAŠTIS IV Redaguoja A. Liuima, S. J. 1968
	Suvažiavimo darbai VI 1969m.
	JUOZAS ERETAS KAZYS PAKŠTAS TAUTINIO ŠAUKLIO ODISĖJA (1893-1960)
	IGNAS SKRUPSKELIS LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS VOKIEČIŲ LITERATŪROJE ROMA 1967
	Suvažiavimo darbai VII 1972m.
	Suvažiavimo darbai VIII 1974m.
	Suvažiavimo darbai IX 1982m.
	Dr. JUOZAS JAKŠTAS MAŽOSIOS LIETUVOS APGYVENDINIMAS IKI XVII AMŽIAUS PABAIGOS ROMA 1970
	JONAS GRINIUS VEIDAI IR PROBLEMOS LIETUVIŲ LITERATŪROJE II ROMA 1977
	JONAS GRINIUS VEIDAI IR PROBLEMOS LIETUVIŲ LITERATŪROJE I ROMA 1973
	Andrius Baltinis VYSKUPO VINCENTO BORISEVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI
	Antanas Maceina FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ
	Juozas Eretas IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS
	Pranas Gaida NEMARUS MIRTINGASIS Arkivyskupas Teofilius Matulionis
	JUOZAS ERETAS VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ PRANCIŠKAUS JURO IR JO BENDRININKŲ GYVENIMAS BEI VEIKLA 1980
	ANTANAS SALYS RAŠTAI I BENDRINĖ KALBA ROMA 1979
	ZENONAS IVINSKIS RINKTINIAI RAŠTAI I Tomas LIETUVOS ISTORIJA Iki Vytauto Didžiojo mirties ROMA 1978
	VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M. JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA ( 1771 - 1849 )
	STEPAS PIKŠRYS ŽEMĖ VAITOJA ROMANAS

Kunigo Sigito Jurkšto pateiktos knygos

	Chr. v. Schmid'o ŠIMTAS APSAKYMĖLIŲ Iš vokiečių kalbos vertė K. Jokantas Trečias pataisytas leidimas ALYTAUS II PARAPIJOS RELIGINĖS BENDRUOMENĖS LEIDINYS 1990 m.
	APMĄSTYMAI VISIEMS METAMS IR ŠVENTĖMS. VOKIŠKAI PARAŠĖ KUN. GERHARD DIESSEL C. SS. R. IŠVERTĖ KUN. A. STANIUKYNAS. PIRMA DALIS KALĖDŲ IR VELYKŲ LAIKAS. CHICAGO, ILLINOIS. 1917.
	Jonas Burkus Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje LUMEN VILNIUS leidykla 1996
	Jonas Burkus Apsireiškimai Europoje ir Amerikoje LUMEN VILNIUS leidykla 1996
	J. BURKUS ARTI TIKSLO 1979 ,.Sūduvos" leidinys: 809 Ramble Street, Hot Springs, AR 71901 7414 Dunbarton Avė., Los Angeles, CA 40045
	Aš kviečiu jus Marijos, Ramybės Karalienės, motiniški skatinimai, prašymai bei reikalavimai gyventi Dievui Spaudai paruošė KĘSTUTIS TRIMAKAS ŽIDINYS MARIJOS METAI 1988
	ANTANAS RUBŠYS ATEIKITE IR PAMATYKITE KRIKŠČIONIS GYVENIME 1990
	Š. AURELIJAUS AUGUSTINO IŠPAŽINIMAI Su Prof. G. v. Hertlingo įvadu Vertė kun. M. VAITKUS KAUNAS 1933 METAI
	AUGŠČIAUSIS GĖRIS PAŠNEKESIAI PARAŠĖ A. JAKŠTAS KAUNAS 1937 M.
	BENVENUTAS RAMANAUSKAS, O.F.M. BROLIAI, PRADĖKIM 750 METŲ SUKAKTį NUO ŠV. PRANCIŠKAUS MIRTIES MININT
	PAUL KEPPLER DAUGIAU DŽIAUGSMO VERTĖ A. TYRUOLIS
	ANTANAS PAŠKUS DIEVAI, DVASIOS IR ŽMONĖS 'Naujajame amžiuje' Kaunas CARITAS 1993
	ŽANAS GITONAS Prancūzų Akademijos narys GRIŠKA BOGDANOVAS IGORIS BOGDANOVAS Dievas ir mokslas Metarealizmo link TARPDIECEZINĖS KATECHETIKOS KOMISIJOS LEIDYKLA KAUNAS 1996
	Mauricas Meschler, S. J, Dieviškasis Išganytojas Gyvenimo vaizdas mokslus einančiajam jaunimui
	MARTINAS J. SCOTT, S. J. DIEVO RANKA BAŽNYČIOJE VISIEMS SUPRANTAMOS TEOLOGIJOS ŽINIOS. Iš anglų kalbos vertė B. Andruška, S. J. Šviesa šviečia tamsybėje, ir tamsybė jos neapėmė (Jo. I, 5.). Kaunas * „Raidės“ spaustuvė. * 1925
	Wilhelm Schamoni JAUNI ir ŠVENTI TARPDIECEZINĖS KATECHETIKOS KOMISIJA KAUNAS 1995
	Klemens Tilmann JAUNOS SIELOS AUKLĖJIMAS maldos gyvenimui
	DR. TIHAMER TOTH. Jaunuolio kovos (Skaistus jaunuolio brendimas). Vertė A. Maceina. II laid. KAUNE
	Kun. F. Kapočius JĖZAUS ŠIRDIS ir Jos intronizacija KAUNAS 1923
	Brolis Roger iš Taizé Jo meilė - ugnis Su dienoraščio puslapiais AION 1998
	FATIMA tragedijos ar vilties pranašystės? Trečiasis leidimas Pagal sesers Liucijos rankraščius
	JUST. KLUMBYS JURGIS FRASSATI Šių laikų jaunimo idealas MARIJONAI
	MARIJONŲ VIENUOLIJOS LEIDINYS Kun. P. Kirvelaitis Katalikų Dorovės Mokslas Vadovėtis aukštesniajai mokyklai MARIJAMPOLĖ — — — — — — — 1929 Marijonų spaustuvė
	KITŲ PĖDOMIS GYVENIMO PAVYZDŽIAI Parinko ir išleido Kun. R. Liepinis Panevėžys — „Bangos“ spaustuvė 1933 m.
	KITŲ PĖDOMIS II PAVYZDŽIU RINKINYS Parinko ir išleido Kun. A. Liepinis
	KITŲ PĖDOMIS III PAVYZDŽIU RINKINYS Parinko ir išleido Kun. A. Liepinis Panevėžys, ,,Bangos“ spaustuvė — 1939 m.
	Fr. W. FOERSTEBIS KRISTUS IR ŽMOGAUS GYVENIMAS Vertė M. PEČKAUSKAITĖ „ŽINIJOS“ B-VĖS LEIDINYS Nr. 36 KAUNAS 1 9 3 1
	KRISTUS Jo mesianizmas ir dievybė Parašė kun. B. Andruška S. J. ŠIAULIAI 1935
	LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA PROF. DR. ANTANAS PAŠKUS LOGOTERAPIJA IR DABARTIES ŽMOGUS Atspaudas iš L. K. M. Akademijos Suvažiavimo Darbų VIII t. 341-356 psl. ROMA 1974
	KUN. B. PACEVIČIUS MANO SIELA GARBINA VIEŠPATĮ MARIJOS METAI TORONTAS 1988
	Šv. Liudvikas-Marija Grignon de Montfort MARIJOS PASLAPTIS VISIŠKAS ATSIDAVIMAS ŠVENTAJAI MERGELEI Vertė Kun. Vytautas Balčiūnas
	F. Massaruti S. J. MĄSTYMAI APIE ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDĮ MARIJAMPOLĖ 1931 M.
	KĘSTUTIS A. TRIMAKAS MARIJA: “Dėkoju jums, kad atsiliepėte” MEDJUGORJĖ: žodžiai, įvykiai, reikšmė
	JUOZAS PRUNSKIS METAI SU DIEVU IMMACULATA PRESS, PUTNAM, CONNECTICUT
	MŪSŲ ŠVYTURIAI Trumpos biografijos - nekrologai VILKAVIŠKIO VYSKUPIJOS BAŽNYTINIŲ REIKMENŲ BENDROVĖ
	TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS PO KRYŽIAUS VĖLIAVA Jėzaus Draugijos šventųjų Gyvenimai ordeno 400 metų jubiliejaus proga 1540 — 1940 I dalis Parašė Tėvas P. B. S. J. KAUNAS 1940 m.
	PASKUTINIŲJŲ POPIEŽIŲ ENCIKLIKŲ IR P. PIJAUS XII KALBŲ RINKINYS 1949 LUX
	PROTU IR TIKĖJIMU MARITENO RAŠTŲ RINKTINĖ Parūpino Studentų Ateitininkų Sąjunga Vertė Anicetas Tamošaitis, S.J. Kalbą tikrino Vladas Kulbokas Įrašus piešė Telesforas Valius Išleido Krikščionis Gyvenime, 1975 Spaudė Immaculata Press I.C.C., Putnam, CT 06260
	KUN. J. LOMANAS QUO VADIS, MODERNIOJI EUROPA? Atspauda iš „Tiesos Kelio“ Kaunas 1932
	ANTANAS RUBŠYS RAKTAS Į NAUJĄJĮ TESTAMENTĄ ANTROJI DALIS BENDRIJA: ORGANIZACIJA
	ANTANAS RUBŠYS RAKTAS Į SENĄJĮ TESTAMENTA ANTROJI DALIS PRANAŠAI IR KARALIAI
	TĖV. PIRMIN HASENOEHRL, O. F. M. SERAFIŠKUOJU KELIU MĄSTYMAI PAGAL BAŽNYTINIUS METUS Iš vokiečių kalbos išvertė KAN. M. VAITKUS Išleido PRANCIŠKONAI Kennebunkport, Maine 1963
	TĖV. PIRMIN HASENOEHRL, O. F. M. SERAFIŠKUOJU KELIU II MĄSTYMAI PAGAL BAŽNYTINIUS METUS Iš vokiečių kalbos išvertė KAN. M. VAITKUS Išleido PRANCIŠKONAI Kennebunkport, Maine 1967
	KUN. J. LOMANAS SIELOS PROBLEMA ŠV. KAZIMIERO DRAUJOS LEIDINYS N. 665 KAUNAS 1937 M,
	NELLO VIAN ŠV. ANTANAS PADUVIETIS IŠVERTĖ ANTANAS VAIČIULAITIS 1951 METAI Tėvų Pranciškonų leidinys KENNEBUNK PORT, MAINE
	Šv. Antano žiedai
	KUN. J. STANKEVIČIUS ŠV. POVILAS KAUNAS 1938
	“DARBININKO” LEIDINYS ŠVENČ. P. MARIJOS Apsireiškimai Liurde PARAŠE VYSKUPAS PETRAS BŪČYS, M I. C. TREČIOJI STEROTIPINE LAIDA 366 West Broadway, 1943
	ŠVENTO KAZIMIERO DRAUGIJOS LEIDINYS NR. 415 M. Meschler, S. J. Šventasis Aloyzas Krikščioniškojo Jaunimo Globėjo gyvenimas. Sulietuvino Byras. KAUNAS 1926 M.
	LOUIS BERTRAND Prancūzų Akademijos narys ŠVENTASIS AUGUSTINAS KAUNAS, 1930 V. D. M. „ŽINIJOS“ B-VĖS LEIDINYS
	T. LEOPOLDAS DE CHERANCĖ, O. M. C. ŠV. MARGARITA KORTONIETĖ IŠ PENKTOJO LEIDIMO VERTĖ J. P. KRETINGA 1939 M. PRANCIŠKONŲ PASAULIO LEIDINYS
	T. DAMAZAS DAVEAU, O. F. M. ŠV. PRANCIŠKUS ASYŽIETIS Verte J. POVILONIS LIETUVOS PRANCIŠKONŲ LEIDINYS Nr. 3 FRANCISCAN MONASTERY KENNEBUNK PORT, MAINE 1948
	š. KAZIMIERO DRAUGIJOS LEIDINYS Nr. 425 Ištisų metų Šventųjų Gyvenimai. Antras papildytas leidimas. I DALIS. Sausio, vasario, kovo, balandžio mėn. KAUNAS 1927 M.
	TEODICĖJA DIEVAS, JO BUVIMAS IR JO ESMĖ Parašė Kun. D-ras A. MALIAUSKIS Kaunas 1931
	J. BURKUS TERESĖ NEUMANNAITĖ Tat atsitiko, kad pasaulis pažintų, jog yra Aukštesne Jėga. S Ū D U V A Chicago 1953
	Kun. dr. Viktoras Rimšelis MIC TĖVAS PIJUS KAUNAS 2005
	Vysk. J.Pelčaras Tikėjimas, Viltis ir Meilė Lietuviškai parengė K.J. Blutis 1928 m. N.P. Šv. P..Marijos Vargdienių Seserų Vienuolijos leidinys Marijampolėje
	ANTANAS PAŠKUS TIKĖJIMO IR NETIKĖJIMO SĄLYTIS ŠIANDIEN
	Vytautas Bagdanavičius TOMO AKVINIEČIO DOROVĖS FILOSOFIJA Pagal „Summa Contra Gentiles trečiąją knygą LOGOS leidykla VILNIUS 1997
	TRUMPA APOLOGETIKA P a r a š ė Kun. Pranciškus Bučys, M. I. C. C H I C A G O, ILLINOIS, Spauda “Draugas" Publ. Со., 2331 So. Oaklcy Avenue — 1922 —
	Kan. Dr. Ottavio Musumeci VERKIANTI DIEVO MOTINA SYRAKŪZUOSE Chicago, III., 1957

Knygų sąrašas

Jonas Vytautas Nistelis

ŽODŽIO AIDAI

JUOZAS PRUNSKIS

METAI SU DIEVU

STASYS YLA

DIEVAS SUTEMOSE

Josemaría Escrivá de Balaguer

KELIAS

Kun. Stasys Yla

Aš kasdieną su Dievu

Mažųjų maldos

KRISTAUS KANČIA

François Mauriac

JĖZAUS gyvenimas

G.Papini

Kristaus istorija I dalis

G.Papini

Kristaus istorija II dalis

Aleksandras Menis

ŽMOGAUS SŪNUS

GIUSEPPE RICCIOTTI

KRISTAUS GYVENIMAS

PRANAS MANELIS

KRISTUS IR EUCHARISTIJA

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

PARAŠĖ TĖVAS PAUL O’SULLIVAN

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.

ŠTAI ŽMOGUS

JĖZAUS ŠIRDIS

IR MŪSŲ LAIKAI

Mons. Dr. Pr. Olgiati,

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.

MEILĖS UGNIS

EMILE GUERRY

PILNUTINIS KRISTUS

VYSKUPAS VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS ŽODŽIŲ

Jėzus Kristus - Pasaulio Išgelbėtojas.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

Kristaus sekimas

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS. PARENGĖ KUN. STASYS YLA

EIK PAS JĖZŲ Maldų knygelė mažiems vaikams

Kun.J.Tadarauskas St.Th.lic.

Stanislovas SAJAUSKAS

Justinas SAJAUSKAS

NENUGALĖTIEJI

Vysk.Vincentas Brizgys Katalikų bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais

Jaunuolio religija

Stasys Yla

Marija prabilo Lietuvai

GYVENIMO PROBLEMOS SPRENDIMAS

KLEMENSAS JŪRA

MONSINJORAS ZENONAS IGNONIS

ZENONAS IGNONIS

PRAEITIS KALBA

Egidijus Juodis

ZENONAS IGNATAVIČIUS

Pasiaukojimas iki mirties

J. Bružikas S. J. ir

J. Kidykas S. J.

J. VENCKUS S. J.

KOMUNIZMO PAGRINDAI

I Š P A Ž I N T I S

Spaudai parengė kun. B. Andruška J. S.

Į priekaištus

TAIP ATSAKYK

Parašė Šilų Jonukas

SUGRIAUTAS LIZDAS

Apysaka iš didžiojo karo. Parašė B. A. KAUNAS 1928.

Marija spinduliuose

B. Andruška, S. J.

KUN. JUOZAS PRUNSKIS

AUGŠTYN ŠIRDIS

Dr. Juozas Prunskis

28 moterys

Vysk. Vincentas Brizgys

Marija danguje ir žemėje

Stasys Yla

JURGIS MATULAITIS

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.

PARENGĖ KUN. STASYS YLA

EIK PAS JĖZŲ
Maldų knygelė mažiems vaikams

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais

Apysaka iš didžiojo karo.
Parašė B. A.
KAUNAS 1928.

ŠV. PRANCIŠKAUS
DVASIOS SPINDULIAVIMAS

TREČIASIS ŠV.
PRANCIŠKAUS ORDINAS

GYVENIMAS MĄSTYMUOSE
Kunigas tarp vagių

GYVENIMAS MĄSTYMUOSE
Kunigas tarp gėlių