Knygų sąrašas
- Išsami informacija
- Peržiūros: 18
Kun. F. Kapočius
KAUNAS 1923
Širdis, Kuri Valdo: Kun. F. Kapočiaus Gidas į Šeimos Pašventinimą
Kunigo F. Kapočiaus knyga „Jėzaus Širdis ir Jos intronizacija“, išleista 1923 metais, yra karštas ir praktiškas kvietimas Lietuvos tikintiesiems atnaujinti savo dvasinį gyvenimą per pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Parašyta sudėtingu tarpukario laikotarpiu, kai, atgavus nepriklausomybę, tauta susidūrė su dvasiniais iššūkiais – tikėjimo atšalimu ir moralinių vertybių krize – ši knygelė tampa galingu ginklu ir vilties šaltiniu, siūlančiu konkretų kelią į asmeninį ir visuomenės atsivertimą.
Intronizacija: Kas, Kodėl ir Kaip?
Knygos esmė – intronizacijos idėja, kurią autorius išsamiai paaiškina. Tai nėra vien paveikslo pakabinimas, o sąmoningas ir iškilmingas aktas, kuriuo šeima, bendruomenė ar net visa tauta pripažįsta Jėzų Kristų savo Karaliumi ir Valdovu, simboliškai pasodindama Jo Širdį į savo gyvenimo „sostą“.
Prasmė ir Tikslas: Autorius pabrėžia, kad tikroji laimė slypi ne pasaulio gėrybėse, o meilės ryšyje su Dievu. Intronizacija yra būdas šį ryšį atkurti ir sustiprinti. Jos tikslas – kad Jėzaus meilė viešpatautų šeimose, išgydytų susiskaldymus, atneštų ramybę ir apsaugotų nuo moralinio nuopuolio. Tai atsakas į paties Jėzaus troškimą, apreikštą šv. Margaritai Marijai Alakok, kad Jo Širdis būtų garbinama ir mylima.
Istorija ir Vaisiai: Knygoje trumpai nušviečiama pamaldumo Jėzaus Širdžiai ir pačios intronizacijos praktikos istorija, pradedant nuo šv. Margaritos Marijos iki Tėvo Mateo Crawley-Boevey, kuris tapo didžiausiu šio judėjimo apaštalu visame pasaulyje. Autorius pateikia įkvepiančių pavyzdžių apie stebuklingus atsivertimus, šeimų susitaikymą ir net visų tautų dvasinį atgimimą, įvykusį po intronizacijos.
Praktinis Vadovas: Didelė knygos dalis yra skirta praktiniams nurodymams. F. Kapočius detaliai paaiškina, kaip pasiruošti intronizacijai (per išpažintį ir Komuniją), kaip iškilmingai ją atlikti namuose, pateikia pasiaukojimo aktų tekstus, maldas ir litaniją. Pabrėžiama, kad intronizacija nėra vienkartinis veiksmas, o nuolatinis gyvenimas jos dvasia – kasdienė malda, dažnas sakramentų priėmimas ir nuolatinis Jėzaus artumo prisiminimas.
Ugnies ir Meilės Kalba
Kunigo F. Kapočiaus stilius yra labai emocionalus, gyvas ir tiesiogiai kreipiantis į skaitytojo širdį. Jis kalba kaip ganytojas, degantis meile savo kaimenei ir trokštantis ją apsaugoti nuo pavojų. Kalba paprasta, suprantama kiekvienam, gausi retorinių klausimų ir jausmingų kreipinių („Broliai ir seserys“, „Mielas skaitytojau“). Tai ne teologinis traktatas, o veikiau ugningas pamokslas, kurio tikslas – ne tik informuoti, bet uždegti skaitytojo širdį meile Jėzaus Širdžiai.
Išvados
„Jėzaus Širdis ir Jos intronizacija“ yra vertingas istorinis ir dvasinis dokumentas, atspindintis tarpukario Lietuvos katalikų dvasingumą. Nors praėjo daug laiko, knygos žinia išlieka aktuali. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame šeima patiria daugybę krizių, o žmogus dažnai jaučiasi vienišas ir praradęs kryptį, kun. F. Kapočiaus kvietimas įsileisti Jėzų į savo namų ir širdies centrą skamba kaip niekad galingai. Tai paprastas, bet gilus vadovas, kaip asmeninį ir šeimos gyvenimą paversti Dievo karalystės dalimi.
Kunigo F. Kapočiaus knyga „Jėzaus Širdis ir Jos intronizacija“, išleista 1923 metais, yra karštas ir praktiškas kvietimas Lietuvos tikintiesiems atnaujinti savo dvasinį gyvenimą per pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Parašyta sudėtingu tarpukario laikotarpiu, kai, atgavus nepriklausomybę, tauta susidūrė su dvasiniais iššūkiais – tikėjimo atšalimu ir moralinių vertybių krize – ši knygelė tampa galingu ginklu ir vilties šaltiniu, siūlančiu konkretų kelią į asmeninį ir visuomenės atsivertimą.
Intronizacija: Kas, Kodėl ir Kaip?
Knygos esmė – intronizacijos idėja, kurią autorius išsamiai paaiškina. Tai nėra vien paveikslo pakabinimas, o sąmoningas ir iškilmingas aktas, kuriuo šeima, bendruomenė ar net visa tauta pripažįsta Jėzų Kristų savo Karaliumi ir Valdovu, simboliškai pasodindama Jo Širdį į savo gyvenimo „sostą“.
Prasmė ir Tikslas: Autorius pabrėžia, kad tikroji laimė slypi ne pasaulio gėrybėse, o meilės ryšyje su Dievu. Intronizacija yra būdas šį ryšį atkurti ir sustiprinti. Jos tikslas – kad Jėzaus meilė viešpatautų šeimose, išgydytų susiskaldymus, atneštų ramybę ir apsaugotų nuo moralinio nuopuolio. Tai atsakas į paties Jėzaus troškimą, apreikštą šv. Margaritai Marijai Alakok, kad Jo Širdis būtų garbinama ir mylima.
Istorija ir Vaisiai: Knygoje trumpai nušviečiama pamaldumo Jėzaus Širdžiai ir pačios intronizacijos praktikos istorija, pradedant nuo šv. Margaritos Marijos iki Tėvo Mateo Crawley-Boevey, kuris tapo didžiausiu šio judėjimo apaštalu visame pasaulyje. Autorius pateikia įkvepiančių pavyzdžių apie stebuklingus atsivertimus, šeimų susitaikymą ir net visų tautų dvasinį atgimimą, įvykusį po intronizacijos.
Praktinis Vadovas: Didelė knygos dalis yra skirta praktiniams nurodymams. F. Kapočius detaliai paaiškina, kaip pasiruošti intronizacijai (per išpažintį ir Komuniją), kaip iškilmingai ją atlikti namuose, pateikia pasiaukojimo aktų tekstus, maldas ir litaniją. Pabrėžiama, kad intronizacija nėra vienkartinis veiksmas, o nuolatinis gyvenimas jos dvasia – kasdienė malda, dažnas sakramentų priėmimas ir nuolatinis Jėzaus artumo prisiminimas.
Ugnies ir Meilės Kalba
Kunigo F. Kapočiaus stilius yra labai emocionalus, gyvas ir tiesiogiai kreipiantis į skaitytojo širdį. Jis kalba kaip ganytojas, degantis meile savo kaimenei ir trokštantis ją apsaugoti nuo pavojų. Kalba paprasta, suprantama kiekvienam, gausi retorinių klausimų ir jausmingų kreipinių („Broliai ir seserys“, „Mielas skaitytojau“). Tai ne teologinis traktatas, o veikiau ugningas pamokslas, kurio tikslas – ne tik informuoti, bet uždegti skaitytojo širdį meile Jėzaus Širdžiai.
Išvados
„Jėzaus Širdis ir Jos intronizacija“ yra vertingas istorinis ir dvasinis dokumentas, atspindintis tarpukario Lietuvos katalikų dvasingumą. Nors praėjo daug laiko, knygos žinia išlieka aktuali. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame šeima patiria daugybę krizių, o žmogus dažnai jaučiasi vienišas ir praradęs kryptį, kun. F. Kapočiaus kvietimas įsileisti Jėzų į savo namų ir širdies centrą skamba kaip niekad galingai. Tai paprastas, bet gilus vadovas, kaip asmeninį ir šeimos gyvenimą paversti Dievo karalystės dalimi.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 43
Mons. Dr. Pr. Olgiati
South Boston,1944
Knygos Apžvalga: „Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“
Gilus dvasinis vadovas, kviečiantis į visapusį atsidavimą „Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ – tai 1944 m. jėzuitų leidyklos išleistas veikalas. Ši knyga yra gilus ir aistringas kvietimas Lietuvos katalikams ne paviršutiniškai, o visa savo esybe priimti pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Išleista Bostone, leidinys buvo skirtas ganytojiškai ugdyti tikinčiuosius, ypač tuos, kurie atsidūrė toli nuo tėvynės.
Knygos autorius iškelia esminę problemą – daugelis tikinčiųjų šį pamaldumą supranta fragmentiškai. Jis teigia, kad pamaldumas Jėzaus Širdžiai dažnai susiaurinamas iki kelių praktikų, tokių kaip devynių pirmųjų mėnesio penktadienių laikymasis ar paveikslų laikymas namuose. Pasak autoriaus, nors šios praktikos yra geros, be gilesnės, jas gaivinančios dvasios, jos tėra „išviršiniai organizmo nariai“, kuriems trūksta sielos.
Veikale pabrėžiama, kad tikrasis pamaldumas Jėzaus Širdžiai yra „kažkas didingo, be galo didingo“ , prilygstantis pačiam pasaulio atpirkimo darbui. Autorius, remdamasis šv. Margaritos Marijos Alacoque ir kitų mistikų raštais, šį pamaldumą pristato kaip „paskutinę Jo meilės pastangą“ padėti žmonėms ir išvaduoti juos „iš šėtono karalystės“. Šis dvasinis kelias apibūdinamas kaip atsakas į moderniųjų laikų iššūkius – protestantizmą, racionalizmą ir ypač jansenizmą, kuris, pasak autoriaus, atšaldė sielas ir atitolino jas nuo Jėzaus.
Knygoje išskiriami trys esminiai tikrojo pamaldumo bruožai:
Jėzaus karalystės visuotinumas: Tai siekis, kad Kristaus meilės karalystė įsiviešpatautų ne tik kiekvieno žmogaus širdyje, bet ir visoje visuomenėje bei tautose.
Asmeninis pasiaukojimas: Pamaldumas reikalauja ne tik maldų, bet ir aktyvaus „apaštalavimo visomis jo formomis“ – malda, pavyzdžiu, pareigų atlikimu ir net kančia, siekiant atlyginti už paniekintą Dievo meilę. Tai yra dvasinė kova, kurioje tikintysis seka „Švenčiausios Jėzaus Širdies vėliava“.
Meilės idealas: Priešingai nei „šaltas bei abstraktus racionalistų“ intelektualizmas, šis pamaldumas yra grįstas meile – tylia, pasiaukojančia ir galiausiai nugalinčia. Penktadienis, kaip Kristaus kančios diena, yra išskiriamas kaip ypatinga „Meilės diena“.
Praktinėje dalyje autorius pabrėžia vidinio gyvenimo svarbą, kuris yra tikrojo pamaldumo pagrindas. Siūlomos konkrečios priemonės šiam gyvenimui ugdyti:
Rytmetinis pasiaukojimas: Kasdienis savo minčių, darbų ir kančių paaukojimas Jėzaus Širdžiai, kuris visai dienai suteikia antgamtinę prasmę.
Nuolatinis atsinaujinimas: Siūloma dažnai dienos metu atnaujinti savo pasiaukojimą trumpais kreipiniais, kad kiekvienas veiksmas būtų vertas „Švenčiausios Jėzaus Širdies antspaudo“.
Šeimos pasiaukojimas: Pateikiamas detalus šeimos pasiaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai aktas, pabrėžiant jo svarbą krikščioniškų dorybių puoselėjimui namuose.
Maldos Apaštalavimas: Išsamiai aprašoma „Promotorių“ veikla – savanorių, kurie įsipareigoja platinti pamaldumą, burti narius ir organizuoti bendras maldas bei susirinkimus.
„Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ yra ne tik maldynas, bet ir dvasinės kovos vadovas. Parašytas Antrojo pasaulinio karo metu, jis atspindi laikmečio dvasią, kviesdamas į „naują visuomenės prisikėlimą“ per meilę ir atsidavimą. Šis veikalas išlieka vertingas kaip gilus ir išsamus gidas, atskleidžiantis pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai teologinį ir praktinį turtingumą, ir liudija apie Lietuvos katalikų dvasinius ieškojimus sudėtingu istoriniu laikotarpiu.
Gilus dvasinis vadovas, kviečiantis į visapusį atsidavimą „Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ – tai 1944 m. jėzuitų leidyklos išleistas veikalas. Ši knyga yra gilus ir aistringas kvietimas Lietuvos katalikams ne paviršutiniškai, o visa savo esybe priimti pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Išleista Bostone, leidinys buvo skirtas ganytojiškai ugdyti tikinčiuosius, ypač tuos, kurie atsidūrė toli nuo tėvynės.
Knygos autorius iškelia esminę problemą – daugelis tikinčiųjų šį pamaldumą supranta fragmentiškai. Jis teigia, kad pamaldumas Jėzaus Širdžiai dažnai susiaurinamas iki kelių praktikų, tokių kaip devynių pirmųjų mėnesio penktadienių laikymasis ar paveikslų laikymas namuose. Pasak autoriaus, nors šios praktikos yra geros, be gilesnės, jas gaivinančios dvasios, jos tėra „išviršiniai organizmo nariai“, kuriems trūksta sielos.
Veikale pabrėžiama, kad tikrasis pamaldumas Jėzaus Širdžiai yra „kažkas didingo, be galo didingo“ , prilygstantis pačiam pasaulio atpirkimo darbui. Autorius, remdamasis šv. Margaritos Marijos Alacoque ir kitų mistikų raštais, šį pamaldumą pristato kaip „paskutinę Jo meilės pastangą“ padėti žmonėms ir išvaduoti juos „iš šėtono karalystės“. Šis dvasinis kelias apibūdinamas kaip atsakas į moderniųjų laikų iššūkius – protestantizmą, racionalizmą ir ypač jansenizmą, kuris, pasak autoriaus, atšaldė sielas ir atitolino jas nuo Jėzaus.
Knygoje išskiriami trys esminiai tikrojo pamaldumo bruožai:
Jėzaus karalystės visuotinumas: Tai siekis, kad Kristaus meilės karalystė įsiviešpatautų ne tik kiekvieno žmogaus širdyje, bet ir visoje visuomenėje bei tautose.
Asmeninis pasiaukojimas: Pamaldumas reikalauja ne tik maldų, bet ir aktyvaus „apaštalavimo visomis jo formomis“ – malda, pavyzdžiu, pareigų atlikimu ir net kančia, siekiant atlyginti už paniekintą Dievo meilę. Tai yra dvasinė kova, kurioje tikintysis seka „Švenčiausios Jėzaus Širdies vėliava“.
Meilės idealas: Priešingai nei „šaltas bei abstraktus racionalistų“ intelektualizmas, šis pamaldumas yra grįstas meile – tylia, pasiaukojančia ir galiausiai nugalinčia. Penktadienis, kaip Kristaus kančios diena, yra išskiriamas kaip ypatinga „Meilės diena“.
Praktinėje dalyje autorius pabrėžia vidinio gyvenimo svarbą, kuris yra tikrojo pamaldumo pagrindas. Siūlomos konkrečios priemonės šiam gyvenimui ugdyti:
Rytmetinis pasiaukojimas: Kasdienis savo minčių, darbų ir kančių paaukojimas Jėzaus Širdžiai, kuris visai dienai suteikia antgamtinę prasmę.
Nuolatinis atsinaujinimas: Siūloma dažnai dienos metu atnaujinti savo pasiaukojimą trumpais kreipiniais, kad kiekvienas veiksmas būtų vertas „Švenčiausios Jėzaus Širdies antspaudo“.
Šeimos pasiaukojimas: Pateikiamas detalus šeimos pasiaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai aktas, pabrėžiant jo svarbą krikščioniškų dorybių puoselėjimui namuose.
Maldos Apaštalavimas: Išsamiai aprašoma „Promotorių“ veikla – savanorių, kurie įsipareigoja platinti pamaldumą, burti narius ir organizuoti bendras maldas bei susirinkimus.
„Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ yra ne tik maldynas, bet ir dvasinės kovos vadovas. Parašytas Antrojo pasaulinio karo metu, jis atspindi laikmečio dvasią, kviesdamas į „naują visuomenės prisikėlimą“ per meilę ir atsidavimą. Šis veikalas išlieka vertingas kaip gilus ir išsamus gidas, atskleidžiantis pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai teologinį ir praktinį turtingumą, ir liudija apie Lietuvos katalikų dvasinius ieškojimus sudėtingu istoriniu laikotarpiu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 352
Kun. Pranciškus Būčys, M.I.C.
CHICAGO,1930
Knygos „Jėzus Kristus Pasaulio Išganytojas“ Apžvalga
Autorius: Kun. Pranciškus Būčys, M.I.C.
Įžanga
Kunigo Pranciškaus Būčio knyga „Jėzus Kristus Pasaulio Išganytojas“ yra antrasis „Katalikų Tikybos“ serijos tomas, išleistas 1930 metais Čikagoje. Šis veikalas yra išsamus katalikų katechetinis tekstas, skirtas to meto lietuvių bendruomenei, siekiant sistemingai išdėstyti tikėjimo tiesas apie Jėzų Kristų. Knygos struktūra remiasi Apaštalų tikėjimo išpažinimu , o jos turinys gilinasi į antrąją ir svarbiausiąją šio išpažinimo dalį – Išganytojo asmenį ir Jo atliktą atpirkimo darbą.
Turinys ir Struktūra
Knyga yra logiškai padalinta į skyrius, kurie nuosekliai atskleidžia krikščioniškojo išganymo istoriją. Autorius pradeda nuo Kristaus asmens analizės, pereina prie pirmųjų žmonių būklės rojuje, nuodėmės ir jos pasekmių, aptaria pasiruošimą Atpirkėjo atėjimui ir galiausiai detaliai aprašo Jėzaus gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Pagrindinės knygos temos:
Jėzaus Asmuo: Šiame skyriuje autorius, remdamasis Nikėjos ir Konstantinopolio susirinkimų nutarimais, išsamiai paaiškina Jėzaus dvejopą prigimtį. Pabrėžiama, kad Jėzus yra tikras Dievas, vienos prigimties su Tėvu , ir kartu tikras žmogus, turintis žmogišką kūną ir sielą. Taip pat aiškinama Jėzaus vardų („Išgelbėtojas“, „Pateptasis“) reikšmė ir Jo, kaip dvasinio Karaliaus, vaidmuo.
Pirmykštė Žmonių Laimė: Knygoje detaliai aprašoma Adomo ir Ievos būklė prieš nuopuolį. Teigiama, kad jie buvo sukurti tobuli, apdovanoti ne tik prigimtinėmis dovanomis (sveikata, išmintimi, nemarumu ), bet ir antgamtine pašvenčiamąja malone, tapę Dievo įvaikiais.
Pirmoji ir Gimtoji Nuodėmė: Šiame skyriuje analizuojamas pirmųjų tėvų nuopuolis, kurio šaknis buvo išdidumas ir nepaklusnumas Dievui. Dėl šios nuodėmės žmonija prarado Dievo malonę ir amžinąjį gyvenimą, o jos pasekmes – kančią, mirtį ir polinkį į blogį – paveldi kiekvienas žmogus.
Pasiruošimas Atpirkimui: Autorius aprašo laikotarpį nuo nuopuolio iki Kristaus atėjimo, pabrėždamas Dievo veikimą per patriarchus ir Senojo Testamento pranašus. Šis laikotarpis pristatomas kaip žmonijos valios auklėjimas ir paruošimas priimti Mesiją.
Atpirkėjo Gyvenimas ir Darbai: Didelė knygos dalis skirta Jėzaus žemiškajam gyvenimui. Nuo Jo prasidėjimo Šventosios Mergelės Marijos įsčiose , gimimo ir jaunystės , iki viešosios veiklos – krikšto, apaštalų pašaukimo, stebuklų, pamokslų ir palyginimų.
Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas: Paskutiniuose skyriuose detaliai aprašoma Išganytojo kančia, nukryžiavimas ir mirtis kaip pagrindinis atpirkimo aktas. Pabrėžiamas Jo nužengimas į pragarus (t. y., į teisiųjų buveinę) ir prisikėlimas iš numirusių kaip pergalės prieš nuodėmę ir mirtį ženklas.
Kalba ir Stilius
Knyga parašyta aiškia, formalia ir pamokančia kalba, atspindinčia to meto lietuvių išeivijos raštijos stilių. Tekstas yra dogmatiškas, juo siekiama ne diskutuoti, o tvirtai ir suprantamai išdėstyti Bažnyčios mokymą. Autorius dažnai cituoja Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvus (pvz., Šv. Augustiną ) ir Visuotinių susirinkimų dokumentus, suteikdamas savo teiginiams tvirtą teologinį pagrindą.
Apibendrinimas
„Jėzus Kristus Pasaulio Išganytojas“ yra vertingas XX a. pirmos pusės lietuvių teologinės minties ir katechetikos pavyzdys. Tai klasikinis veikalas, nuosekliai ir išsamiai pristatantis katalikų tikėjimo pagrindus apie Kristų. Nors knyga skirta tikintiesiems ugdyti, ji taip pat yra svarbus istorinis šaltinis, atspindintis, kaip JAV lietuvių bendruomenė puoselėjo ir gilino savo tikėjimą gimtąja kalba. Tai fundamentali studija, skirta kiekvienam, norinčiam suprasti tradicinį katalikišką mokymą apie pasaulio Atpirkėją.
Autorius: Kun. Pranciškus Būčys, M.I.C.
Įžanga
Kunigo Pranciškaus Būčio knyga „Jėzus Kristus Pasaulio Išganytojas“ yra antrasis „Katalikų Tikybos“ serijos tomas, išleistas 1930 metais Čikagoje. Šis veikalas yra išsamus katalikų katechetinis tekstas, skirtas to meto lietuvių bendruomenei, siekiant sistemingai išdėstyti tikėjimo tiesas apie Jėzų Kristų. Knygos struktūra remiasi Apaštalų tikėjimo išpažinimu , o jos turinys gilinasi į antrąją ir svarbiausiąją šio išpažinimo dalį – Išganytojo asmenį ir Jo atliktą atpirkimo darbą.
Turinys ir Struktūra
Knyga yra logiškai padalinta į skyrius, kurie nuosekliai atskleidžia krikščioniškojo išganymo istoriją. Autorius pradeda nuo Kristaus asmens analizės, pereina prie pirmųjų žmonių būklės rojuje, nuodėmės ir jos pasekmių, aptaria pasiruošimą Atpirkėjo atėjimui ir galiausiai detaliai aprašo Jėzaus gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Pagrindinės knygos temos:
Jėzaus Asmuo: Šiame skyriuje autorius, remdamasis Nikėjos ir Konstantinopolio susirinkimų nutarimais, išsamiai paaiškina Jėzaus dvejopą prigimtį. Pabrėžiama, kad Jėzus yra tikras Dievas, vienos prigimties su Tėvu , ir kartu tikras žmogus, turintis žmogišką kūną ir sielą. Taip pat aiškinama Jėzaus vardų („Išgelbėtojas“, „Pateptasis“) reikšmė ir Jo, kaip dvasinio Karaliaus, vaidmuo.
Pirmykštė Žmonių Laimė: Knygoje detaliai aprašoma Adomo ir Ievos būklė prieš nuopuolį. Teigiama, kad jie buvo sukurti tobuli, apdovanoti ne tik prigimtinėmis dovanomis (sveikata, išmintimi, nemarumu ), bet ir antgamtine pašvenčiamąja malone, tapę Dievo įvaikiais.
Pirmoji ir Gimtoji Nuodėmė: Šiame skyriuje analizuojamas pirmųjų tėvų nuopuolis, kurio šaknis buvo išdidumas ir nepaklusnumas Dievui. Dėl šios nuodėmės žmonija prarado Dievo malonę ir amžinąjį gyvenimą, o jos pasekmes – kančią, mirtį ir polinkį į blogį – paveldi kiekvienas žmogus.
Pasiruošimas Atpirkimui: Autorius aprašo laikotarpį nuo nuopuolio iki Kristaus atėjimo, pabrėždamas Dievo veikimą per patriarchus ir Senojo Testamento pranašus. Šis laikotarpis pristatomas kaip žmonijos valios auklėjimas ir paruošimas priimti Mesiją.
Atpirkėjo Gyvenimas ir Darbai: Didelė knygos dalis skirta Jėzaus žemiškajam gyvenimui. Nuo Jo prasidėjimo Šventosios Mergelės Marijos įsčiose , gimimo ir jaunystės , iki viešosios veiklos – krikšto, apaštalų pašaukimo, stebuklų, pamokslų ir palyginimų.
Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas: Paskutiniuose skyriuose detaliai aprašoma Išganytojo kančia, nukryžiavimas ir mirtis kaip pagrindinis atpirkimo aktas. Pabrėžiamas Jo nužengimas į pragarus (t. y., į teisiųjų buveinę) ir prisikėlimas iš numirusių kaip pergalės prieš nuodėmę ir mirtį ženklas.
Kalba ir Stilius
Knyga parašyta aiškia, formalia ir pamokančia kalba, atspindinčia to meto lietuvių išeivijos raštijos stilių. Tekstas yra dogmatiškas, juo siekiama ne diskutuoti, o tvirtai ir suprantamai išdėstyti Bažnyčios mokymą. Autorius dažnai cituoja Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvus (pvz., Šv. Augustiną ) ir Visuotinių susirinkimų dokumentus, suteikdamas savo teiginiams tvirtą teologinį pagrindą.
Apibendrinimas
„Jėzus Kristus Pasaulio Išganytojas“ yra vertingas XX a. pirmos pusės lietuvių teologinės minties ir katechetikos pavyzdys. Tai klasikinis veikalas, nuosekliai ir išsamiai pristatantis katalikų tikėjimo pagrindus apie Kristų. Nors knyga skirta tikintiesiems ugdyti, ji taip pat yra svarbus istorinis šaltinis, atspindintis, kaip JAV lietuvių bendruomenė puoselėjo ir gilino savo tikėjimą gimtąja kalba. Tai fundamentali studija, skirta kiekvienam, norinčiam suprasti tradicinį katalikišką mokymą apie pasaulio Atpirkėją.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 19
Roger iš Taizé
AION 1998
Ugnis, Kuri Dega Tamsoje: Brolio Roger Iš Taizé Knygos „Jo meilė – ugnis“ Apžvalga
Brolio Roger iš Taizé knyga „Jo meilė – ugnis“ yra dvasinių apmąstymų ir dienoraščio ištraukų rinkinys, atveriantis skaitytojui gilaus, asmeniško ir veiksmingo tikėjimo pasaulį. Tai nėra sisteminga teologinė studija, o veikiau poetiškas ir kontempliatyvus žvilgsnis į krikščioniško gyvenimo esmę, kuri, pasak autoriaus, yra paprasta, bet kartu ir radikali – tai atsakyti į Dievo meilę savo meile, pasitikėjimu ir konkrečiais veiksmais.
Kelionė į Širdies Ramybę
Knyga sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kuriuose persipina brolio Roger mintys ir asmeninio dienoraščio fragmentai iš jo kelionių po pasaulį. Ši struktūra leidžia skaitytojui ne tik susipažinti su autoriaus teologija, bet ir pamatyti, kaip ji gimsta iš realių susitikimų su kenčiančiais, ieškančiais ir tikinčiais žmonėmis.
Amžinoji Meilė ir Atleidimas: Knygos ašis – Dievo meilės, kuri yra „amžina“ ir „atleidžianti“, patirtis. Brolis Roger pabrėžia, kad Dievas niekada nesmerkia ir nekaltina, o nuolat, kaip Prisikėlęs Kristus Petrą, klausia: „Ar myli mane?“. Atsakas į šią meilę yra ne baimė, o pasitikėjimas, net ir tada, kai žmogų slegia abejonės ar kaltės jausmas. Atleidimas čia tampa ne tik Dievo dovana, bet ir žmogaus užduotimi – atleisti kitiems ir sau pačiam.
Kova ir Kontempliacija: Autorius atmeta dirbtinę priešpriešą tarp maldos ir veiksmo. Jam tai du neatsiejami to paties dvasinio gyvenimo aspektai. Kontempliacija – buvimas Dievo akivaizdoje tyloje ir maldoje – tampa versme, iš kurios gimsta jėga kovoti už taiką, teisingumą ir susitaikinimą pasaulyje. Malda nėra pabėgimas nuo pasaulio, o pasirengimas jame veikti.
Bažnyčia kaip Bendrystės Paslaptis: Brolis Roger kalba apie Bažnyčią ne kaip apie sustabarėjusią instituciją, o kaip apie gyvą „bendrystės parabolę“, Kristaus Kūną. Didžiausias skausmas jam – krikščionių susiskaldymas, kuris trukdo pasauliui patikėti Evangelija. Jis kviečia ne laukti oficialių susitarimų, o pradėti nuo asmeninio susitaikinimo savyje, priimant kitų konfesijų dvasinius turtus.
Pasitikėjimo Raugas: Knyga persmelkta vilties. Net ir matydamas pasaulio kančią – skurdą Kalkutoje, apartheido žaizdas Pietų Afrikoje ar dvasines dykumas Vakaruose – brolis Roger tiki, kad kiekvienas žmogus, atsiliepęs į Dievo kvietimą, gali tapti „pasitikėjimo raugu žmonijos šeimoje“. Paprastumas, dalijimasis ir ištikimybė mažuose dalykuose tampa keliu į didelius pokyčius.
Poetiška ir Įkvepianti Kalba
Brolio Roger stilius yra paprastas, bet labai poetiškas ir gilus. Jis vengia sudėtingų teologinių sąvokų, o kalba vaizdiniais, simboliais ir asmenine patirtimi. Jo mintys – trumpos, lakoniškos, kviečiančios ne tiek analizuoti, kiek mąstyti ir melstis. Dienoraščio ištraukos suteikia knygai autentiškumo ir artumo jausmą.
Išvados
„Jo meilė – ugnis“ yra knyga, kuri ramina ir kartu meta iššūkį. Ji ramina, nes primena apie besąlygišką ir atleidžiančią Dievo meilę. Ji meta iššūkį, nes kviečia gyventi radikaliai pagal Evangeliją – pasitikėti, atleisti, dalytis ir tapti taikos kūrėjais. Tai puikus dvasinis vadovas kiekvienam, ieškančiam ne taisyklių, o gyvo santykio su Kristumi, ir norinčiam suprasti, kaip asmeninis tikėjimas gali perkeisti pasaulį. Tai knyga, kuri įžiebia viltį ir primena, kad net gūdžiausią naktį Dievo meilė yra ugnis, kuri niekada negęsta.
Brolio Roger iš Taizé knyga „Jo meilė – ugnis“ yra dvasinių apmąstymų ir dienoraščio ištraukų rinkinys, atveriantis skaitytojui gilaus, asmeniško ir veiksmingo tikėjimo pasaulį. Tai nėra sisteminga teologinė studija, o veikiau poetiškas ir kontempliatyvus žvilgsnis į krikščioniško gyvenimo esmę, kuri, pasak autoriaus, yra paprasta, bet kartu ir radikali – tai atsakyti į Dievo meilę savo meile, pasitikėjimu ir konkrečiais veiksmais.
Kelionė į Širdies Ramybę
Knyga sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kuriuose persipina brolio Roger mintys ir asmeninio dienoraščio fragmentai iš jo kelionių po pasaulį. Ši struktūra leidžia skaitytojui ne tik susipažinti su autoriaus teologija, bet ir pamatyti, kaip ji gimsta iš realių susitikimų su kenčiančiais, ieškančiais ir tikinčiais žmonėmis.
Amžinoji Meilė ir Atleidimas: Knygos ašis – Dievo meilės, kuri yra „amžina“ ir „atleidžianti“, patirtis. Brolis Roger pabrėžia, kad Dievas niekada nesmerkia ir nekaltina, o nuolat, kaip Prisikėlęs Kristus Petrą, klausia: „Ar myli mane?“. Atsakas į šią meilę yra ne baimė, o pasitikėjimas, net ir tada, kai žmogų slegia abejonės ar kaltės jausmas. Atleidimas čia tampa ne tik Dievo dovana, bet ir žmogaus užduotimi – atleisti kitiems ir sau pačiam.
Kova ir Kontempliacija: Autorius atmeta dirbtinę priešpriešą tarp maldos ir veiksmo. Jam tai du neatsiejami to paties dvasinio gyvenimo aspektai. Kontempliacija – buvimas Dievo akivaizdoje tyloje ir maldoje – tampa versme, iš kurios gimsta jėga kovoti už taiką, teisingumą ir susitaikinimą pasaulyje. Malda nėra pabėgimas nuo pasaulio, o pasirengimas jame veikti.
Bažnyčia kaip Bendrystės Paslaptis: Brolis Roger kalba apie Bažnyčią ne kaip apie sustabarėjusią instituciją, o kaip apie gyvą „bendrystės parabolę“, Kristaus Kūną. Didžiausias skausmas jam – krikščionių susiskaldymas, kuris trukdo pasauliui patikėti Evangelija. Jis kviečia ne laukti oficialių susitarimų, o pradėti nuo asmeninio susitaikinimo savyje, priimant kitų konfesijų dvasinius turtus.
Pasitikėjimo Raugas: Knyga persmelkta vilties. Net ir matydamas pasaulio kančią – skurdą Kalkutoje, apartheido žaizdas Pietų Afrikoje ar dvasines dykumas Vakaruose – brolis Roger tiki, kad kiekvienas žmogus, atsiliepęs į Dievo kvietimą, gali tapti „pasitikėjimo raugu žmonijos šeimoje“. Paprastumas, dalijimasis ir ištikimybė mažuose dalykuose tampa keliu į didelius pokyčius.
Poetiška ir Įkvepianti Kalba
Brolio Roger stilius yra paprastas, bet labai poetiškas ir gilus. Jis vengia sudėtingų teologinių sąvokų, o kalba vaizdiniais, simboliais ir asmenine patirtimi. Jo mintys – trumpos, lakoniškos, kviečiančios ne tiek analizuoti, kiek mąstyti ir melstis. Dienoraščio ištraukos suteikia knygai autentiškumo ir artumo jausmą.
Išvados
„Jo meilė – ugnis“ yra knyga, kuri ramina ir kartu meta iššūkį. Ji ramina, nes primena apie besąlygišką ir atleidžiančią Dievo meilę. Ji meta iššūkį, nes kviečia gyventi radikaliai pagal Evangeliją – pasitikėti, atleisti, dalytis ir tapti taikos kūrėjais. Tai puikus dvasinis vadovas kiekvienam, ieškančiam ne taisyklių, o gyvo santykio su Kristumi, ir norinčiam suprasti, kaip asmeninis tikėjimas gali perkeisti pasaulį. Tai knyga, kuri įžiebia viltį ir primena, kad net gūdžiausią naktį Dievo meilė yra ugnis, kuri niekada negęsta.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 32
MYKOLAS KRUPAVIČIUS
KAUNAS 1927
Tai prelato Mykolo Krupavičiaus straipsnio (arba trumpos brošiūros) „Jonas Basanavičius – didis tėvynės meilės mokytojas“ apžvalga. Šis kūrinys yra ne istorinė analizė, o aistringas, patriotiškas Tautos Patriarcho pagerbimas, kuriuo siekiama įtvirtinti jo, kaip svarbiausio moralinio autoriteto ir tautos žadintojo, paveikslą.
Apie ką šis straipsnis?
Kūrinys yra sutelktas į Jono Basanavičiaus asmenybės ir jo darbų dvasinę, o ne politinę ar mokslinę reikšmę. M. Krupavičius vaizduoja J. Basanavičių kaip pagrindinį mokytoją, iš kurio lietuviai, ypač jaunoji karta ir išeivija, turi mokytis besąlygiškos meilės Tėvynei.
Pagrindinės temos ir idėjos
Tėvynės meilės idealas: Pagrindinė kūrinio mintis – J. Basanavičius yra tobulas patrioto pavyzdys. Jo meilė Lietuvai prilyginama vaiko meilei motinai – tyrai, nesavanaudiškai ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Šis pavyzdys ypač keliamas jaunimui ir išeiviams, kurie gyvena svetur ir nėra matę Lietuvos.
„Aušra“ kaip dvasinis lūžis: M. Krupavičius pabrėžia, kad J. Basanavičiaus leista „Aušra“ buvo tarsi „perkūnas“, trenkęs į tautos sąmonę ir akimirksniu išblaškęs nutautėjimo tamsą bei pasyvumą.
Romantizmo galia: Autorius teigia, kad Basanavičiaus stiprybė buvo ne mokslinis pragmatizmas, o jo idealistinis romantizmas. Pasak Krupavičiaus, joks „grynas mokslininkas“ nebūtų galėjęs padaryti to, ką Lietuvai davė Basanavičius savo romantizmu – jis prikėlė tautą gyventi.
Figūra, vienijanti tautą: Straipsnyje pabrėžiama, kad Basanavičius stovėjo aukščiau partinių ar socialinių interesų; jam rūpėjo tik lietuvybė. Būtent dėl to jis galėjo tapti figūra, kuri sujungė skirtingiausių pažiūrų žmones bendram Tėvynės idealui.
Stilius ir tonas
Kūrinio stilius yra publicistinis, emocionalus ir pakilus. M. Krupavičius kalba kaip oratorius, siekiantis įkvėpti, pamokyti ir įtvirtinti tam tikrą požiūrį. Tekstas parašytas paprasta, bet paveikia kalba, suprantama plačiajai auditorijai. Tai nėra objektyvus portretas, o idealizuotas paveikslas, skirtas ugdyti patriotinius jausmus.
Kam skirtas šis straipsnis?
Šis straipsnis pirmiausia skirtas jaunajai kartai ir išeivijai. Jo tikslas – pateikti Joną Basanavičių kaip sektiną pavyzdį, moralinį kompasą ir amžinąjį Tėvynės meilės mokytoją. Tai yra vertingas šaltinis norint suprasti, kaip tautos atgimimo didvyriai buvo vertinami pačių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų.
Apie ką šis straipsnis?
Kūrinys yra sutelktas į Jono Basanavičiaus asmenybės ir jo darbų dvasinę, o ne politinę ar mokslinę reikšmę. M. Krupavičius vaizduoja J. Basanavičių kaip pagrindinį mokytoją, iš kurio lietuviai, ypač jaunoji karta ir išeivija, turi mokytis besąlygiškos meilės Tėvynei.
Pagrindinės temos ir idėjos
Tėvynės meilės idealas: Pagrindinė kūrinio mintis – J. Basanavičius yra tobulas patrioto pavyzdys. Jo meilė Lietuvai prilyginama vaiko meilei motinai – tyrai, nesavanaudiškai ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Šis pavyzdys ypač keliamas jaunimui ir išeiviams, kurie gyvena svetur ir nėra matę Lietuvos.
„Aušra“ kaip dvasinis lūžis: M. Krupavičius pabrėžia, kad J. Basanavičiaus leista „Aušra“ buvo tarsi „perkūnas“, trenkęs į tautos sąmonę ir akimirksniu išblaškęs nutautėjimo tamsą bei pasyvumą.
Romantizmo galia: Autorius teigia, kad Basanavičiaus stiprybė buvo ne mokslinis pragmatizmas, o jo idealistinis romantizmas. Pasak Krupavičiaus, joks „grynas mokslininkas“ nebūtų galėjęs padaryti to, ką Lietuvai davė Basanavičius savo romantizmu – jis prikėlė tautą gyventi.
Figūra, vienijanti tautą: Straipsnyje pabrėžiama, kad Basanavičius stovėjo aukščiau partinių ar socialinių interesų; jam rūpėjo tik lietuvybė. Būtent dėl to jis galėjo tapti figūra, kuri sujungė skirtingiausių pažiūrų žmones bendram Tėvynės idealui.
Stilius ir tonas
Kūrinio stilius yra publicistinis, emocionalus ir pakilus. M. Krupavičius kalba kaip oratorius, siekiantis įkvėpti, pamokyti ir įtvirtinti tam tikrą požiūrį. Tekstas parašytas paprasta, bet paveikia kalba, suprantama plačiajai auditorijai. Tai nėra objektyvus portretas, o idealizuotas paveikslas, skirtas ugdyti patriotinius jausmus.
Kam skirtas šis straipsnis?
Šis straipsnis pirmiausia skirtas jaunajai kartai ir išeivijai. Jo tikslas – pateikti Joną Basanavičių kaip sektiną pavyzdį, moralinį kompasą ir amžinąjį Tėvynės meilės mokytoją. Tai yra vertingas šaltinis norint suprasti, kaip tautos atgimimo didvyriai buvo vertinami pačių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų.
Skaityti daugiau: JONAS BASANAVIČIUS - DIDIS TĖVYNĖS MEILĖS MOKYTOJAS
- Išsami informacija
- Peržiūros: 25
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
ROMA 1993
Knygos apžvalga: Viktoro Gidžiūno „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771-1849)“
Ši monografija – tai septintasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantys Žiburiai“, išleistas Romoje 1993 metais. Knygą parašė istorikas tėvas Viktoras Gidžiūnas, O.F.M., nors, autoriui mirus, veikalą pabaigė ir spaudai parengė dr. Irena Vaišvilaitė. Tai monumentalus, išsamus ir kruopštus darbas, skirtas vienai įvairiapusiškiausių XIX a. Žemaitijos asmenybių – kunigui, pranciškonui, pamokslininkui, botanikui ir gydytojui Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai.Turinys ir struktūra
Veikalas yra suskirstytas į tris pagrindines dalis, kurios leidžia skaitytojui visapusiškai susipažinti su J. A. Pabrėžos gyvenimu, jo dvasiniu pasauliu, apaštaline ir moksline veikla. Knyga remiasi gausia archyvine medžiaga, paties Pabrėžos rankraščiais ir amžininkų liudijimais.- I dalis: Pabrėžos asmuo ir jo apaštalavimas. Tai biografinė dalis, nuosekliai aprašanti visą J. A. Pabrėžos gyvenimo kelią: nuo jaunystės ir studijų Vilniaus universitete bei Varnių kunigų seminarijoje, kunigavimo įvairiose Žemaitijos parapijose (Šiluvoje, Tveruose, Plungėje, Kartenoje) iki apsisprendimo įstoti į pranciškonų tretininkų ordiną Kretingoje. Išsamiai nagrinėjamas jo, kaip pamokslininko ir nuodėmklausio, darbas.
- II dalis: Žemaičių papročiai Pabrėžos pamoksluose. Ši dalis yra unikali etnografinė studija. Autorius, analizuodamas gausų Pabrėžos pamokslų palikimą, atkuria to meto žemaičių buities ir papročių vaizdą: vaikų auklėjimo principus, vestuvinius ritualus (nuo piršlybų iki vestuvių puotos), susituokusiųjų gyvenimo normas, taip pat smerkiamas ydas – girtuokliavimą, prietarus ir pagonybės likučius.
- III dalis: Pabrėža – mokslininkas, gydytojas ir pilietis. Ši dalis, parengta dr. I. Vaišvilaitės, atskleidžia Pabrėžos, kaip mokslininko, veiklą. Aprašomas jo, kaip pirmojo Žemaitijos augmenijos tyrinėtojo, darbas, jo sudarytas lotynų-žemaičių kalbų botanikos žodynas „Taislius auguminis“. Taip pat nušviečiama jo, kaip liaudies gydytojo, praktika ir jo, kaip aktyvaus žemaičių kultūrinio sąjūdžio dalyvio, vaidmuo.
Reikšmė
Viktoro Gidžiūno monografija yra fundamentalus veikalas, atveriantis duris į sudėtingą ir turtingą Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos pasaulį. Tai ne tik šventumu garsėjusio dvasininko biografija, bet ir plati XIX a. pradžios Žemaitijos kultūros, buities ir mokslo panorama. Knyga atskleidžia Pabrėžą kaip Švietimo epochos ir tautinio atgimimo idėjų suformuotą intelektualą, kuris sugebėjo suderinti gilų dvasingumą su aštriu mokslininko protu ir nuoširdžia meile paprastiems žmonėms. Tai nepamainomas šaltinis istorikams, etnografams, kalbininkams ir visiems, besidomintiems Lietuvos kultūros istorija.Skaityti daugiau: JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA ( 1771 - 1849 )
- Išsami informacija
- Peržiūros: 18
JUST. KLUMBYS
Marijampolė 1938
Šventasis su Pypke ir Pašliūžomis: Justino Klumbio „Jurgis Frassati“
Justino Klumbio knyga „Jurgis Frassati: Šių laikų jaunimo idealas“ yra jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie jauną italą, kurio trumpas, bet nepaprastai turtingas gyvenimas tapo pavyzdžiu tūkstančiams jaunų žmonių visame pasaulyje. Tai nėra sausa hagiografija, vaizduojanti tolimą ir nepasiekiamą šventąjį. Priešingai, autorius atskleidžia gyvą, energingą, linksmybes ir sportą mėgusį jaunuolį, kuris savo kasdienybėje sugebėjo sujungti gilų dvasinį gyvenimą su aktyvia socialine veikla ir paprastu žmogišku džiaugsmu.
Modernus Idealas Moderniame Pasaulyje
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą Jurgio Frassati (1901–1925) gyvenimą, nuo pat vaikystės turtingoje ir įtakingoje Turino šeimoje iki jo staigios mirties, sulaukus vos 24-erių. Autorius pabrėžia kontrastą tarp Jurgio aplinkos ir jo asmeninių pasirinkimų.
Prigimties Dovanos ir Dvasios Stiprybė: Jurgis apdovanotas viskuo, ko galėtų trokšti jaunas žmogus: gera kilme, turtais, puikia išvaizda, fizine jėga ir aštriu protu. Tačiau Klumbys parodo, kad šios dovanos jam tampa ne savitikslio malonumo šaltiniu, o įrankiais tarnauti Dievui ir artimui. Jo meilė kalnams, slidinėjimui ir ekskursijoms visada dera su kasdiene malda, Mišiomis ir Eucharistijos adoracija.
Apaštalas Tarp Draugų ir Vargšų: Knygoje ryškiai atsiskleidžia du pagrindiniai Jurgio apaštalavimo laukai. Pirmasis – jo draugų ratas. Būdamas linksmas ir draugiškas, jis tampa natūraliu lyderiu, tačiau savo autoritetą naudoja ne tuščioms linksmybėms, o tam, kad skatintų draugus gyventi pagal krikščioniškus idealus, dalyvauti katalikiškoje veikloje ir nebijoti viešai išpažinti savo tikėjimo. Antrasis, ir galbūt pats svarbiausias, jo veiklos baras – tarnystė vargšams. Jurgis slapta nuo šeimos lanko skurdžiausius Turino kvartalus, nešdamas ne tik materialinę paramą, bet ir paguodą, draugystę ir žmogišką šilumą. Būtent užsikrėtęs nuo vieno iš savo globojamų ligonių, jis ir miršta.
Kova už Skaistybę ir Būdo Tvirtumą: Autorius nevengia ir sudėtingesnių temų. Jurgio gyvenimas pateikiamas kaip nuolatinė kova – kova su savo paties silpnybėmis, su abejingumu ir netikėjimu aplinkoje. Ypač pabrėžiama jo pastanga išsaugoti širdies tyrumą ir skaistybę, kurią jis laiko didžiausiu turtu ir vyriškumo įrodymu. Jo pavyzdys griauna mitą, kad skaistus gyvenimas yra nenatūralus ar žalingas.
Šventumas – Ne Atitrūkimas, o Gyvenimo Pilnatvė
Pagrindinė knygos žinia – šventumas yra pasiekiamas kiekvienam, nepriklausomai nuo socialinės padėties ar gyvenimo būdo. Jurgis Frassati nėra vienuolis ar atsiskyrėlis. Jis – studentas, sūnus, draugas, visuomenės veikėjas. Jo šventumas gimsta ne iš pasaulio neigimo, o iš jo perkeitimo per meilę. Jis parodo, kad galima mylėti kalnus ir Eucharistiją, juokauti su draugais ir melstis už nusidėjėlius, būti politiškai aktyviam ir nuolankiai tarnauti vargšams.
Išvados
Justino Klumbio „Jurgis Frassati“ yra nepaprastai aktuali knyga šių dienų jaunimui. Ji siūlo patrauklų ir realų šventumo modelį, kuris įkvepia ne bėgti nuo pasaulio, o drąsiai ir džiaugsmingai jame gyventi, visur ir visada liudijant Kristų. Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris „ėjo į aukštybes“ ne tik kopdamas į Alpes, bet ir keldamas savo sielą link Dievo. Tai knyga, kuri primena, kad tikrasis gyvenimo džiaugsmas ir prasmė slypi ne imant, o duodant.
Justino Klumbio knyga „Jurgis Frassati: Šių laikų jaunimo idealas“ yra jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie jauną italą, kurio trumpas, bet nepaprastai turtingas gyvenimas tapo pavyzdžiu tūkstančiams jaunų žmonių visame pasaulyje. Tai nėra sausa hagiografija, vaizduojanti tolimą ir nepasiekiamą šventąjį. Priešingai, autorius atskleidžia gyvą, energingą, linksmybes ir sportą mėgusį jaunuolį, kuris savo kasdienybėje sugebėjo sujungti gilų dvasinį gyvenimą su aktyvia socialine veikla ir paprastu žmogišku džiaugsmu.
Modernus Idealas Moderniame Pasaulyje
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą Jurgio Frassati (1901–1925) gyvenimą, nuo pat vaikystės turtingoje ir įtakingoje Turino šeimoje iki jo staigios mirties, sulaukus vos 24-erių. Autorius pabrėžia kontrastą tarp Jurgio aplinkos ir jo asmeninių pasirinkimų.
Prigimties Dovanos ir Dvasios Stiprybė: Jurgis apdovanotas viskuo, ko galėtų trokšti jaunas žmogus: gera kilme, turtais, puikia išvaizda, fizine jėga ir aštriu protu. Tačiau Klumbys parodo, kad šios dovanos jam tampa ne savitikslio malonumo šaltiniu, o įrankiais tarnauti Dievui ir artimui. Jo meilė kalnams, slidinėjimui ir ekskursijoms visada dera su kasdiene malda, Mišiomis ir Eucharistijos adoracija.
Apaštalas Tarp Draugų ir Vargšų: Knygoje ryškiai atsiskleidžia du pagrindiniai Jurgio apaštalavimo laukai. Pirmasis – jo draugų ratas. Būdamas linksmas ir draugiškas, jis tampa natūraliu lyderiu, tačiau savo autoritetą naudoja ne tuščioms linksmybėms, o tam, kad skatintų draugus gyventi pagal krikščioniškus idealus, dalyvauti katalikiškoje veikloje ir nebijoti viešai išpažinti savo tikėjimo. Antrasis, ir galbūt pats svarbiausias, jo veiklos baras – tarnystė vargšams. Jurgis slapta nuo šeimos lanko skurdžiausius Turino kvartalus, nešdamas ne tik materialinę paramą, bet ir paguodą, draugystę ir žmogišką šilumą. Būtent užsikrėtęs nuo vieno iš savo globojamų ligonių, jis ir miršta.
Kova už Skaistybę ir Būdo Tvirtumą: Autorius nevengia ir sudėtingesnių temų. Jurgio gyvenimas pateikiamas kaip nuolatinė kova – kova su savo paties silpnybėmis, su abejingumu ir netikėjimu aplinkoje. Ypač pabrėžiama jo pastanga išsaugoti širdies tyrumą ir skaistybę, kurią jis laiko didžiausiu turtu ir vyriškumo įrodymu. Jo pavyzdys griauna mitą, kad skaistus gyvenimas yra nenatūralus ar žalingas.
Šventumas – Ne Atitrūkimas, o Gyvenimo Pilnatvė
Pagrindinė knygos žinia – šventumas yra pasiekiamas kiekvienam, nepriklausomai nuo socialinės padėties ar gyvenimo būdo. Jurgis Frassati nėra vienuolis ar atsiskyrėlis. Jis – studentas, sūnus, draugas, visuomenės veikėjas. Jo šventumas gimsta ne iš pasaulio neigimo, o iš jo perkeitimo per meilę. Jis parodo, kad galima mylėti kalnus ir Eucharistiją, juokauti su draugais ir melstis už nusidėjėlius, būti politiškai aktyviam ir nuolankiai tarnauti vargšams.
Išvados
Justino Klumbio „Jurgis Frassati“ yra nepaprastai aktuali knyga šių dienų jaunimui. Ji siūlo patrauklų ir realų šventumo modelį, kuris įkvepia ne bėgti nuo pasaulio, o drąsiai ir džiaugsmingai jame gyventi, visur ir visada liudijant Kristų. Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris „ėjo į aukštybes“ ne tik kopdamas į Alpes, bet ir keldamas savo sielą link Dievo. Tai knyga, kuri primena, kad tikrasis gyvenimo džiaugsmas ir prasmė slypi ne imant, o duodant.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 98
Stasys Yla
Putnam, 1977
Stasio Ylos biografinė apybraiža „Jurgis Matulaitis“, išleista 1977 metais, yra vienas išsamiausių ir jautriausių veikalų, skirtų arkivyskupo, vėliau palaimintojo, asmenybei atskleisti. Kaip pratarmėje teigia Valdemaras Cukuras, knyga pasirodė itin laiku, augant visuomenės susidomėjimui šiuo „dvasios milžinu“ ir lūkesčiams dėl jo beatifikacijos. Tai ne sausa faktų chronologija, o gyvas „asmenybės apybraižos“ žanro kūrinys, kuriame autorius, pasitelkęs savo talentą vaizdžiai charakterizuoti asmenis , skaitytojui pateikia artimą, šiltą ir pagarbų arkivyskupo portretą.
Struktūra ir autoriaus metodas
Knyga yra padalinta į keturias pagrindines dalis: „Prisimenu“, „Gyvenimas“, „Apybraižos“ ir „Beatifikacijos Laukiant“. Tokia struktūra leidžia autoriui atskleisti Matulaičio asmenybę iš kelių perspektyvų.
„Prisimenu“: Knyga pradedama asmeniniu autoriaus liudijimu skyriuje „Prisimenu“ , kuriame autorius dalijasi savo, tuometinio klieriko, įspūdžiais, kai 1926 metais Kauno kunigų seminarijoje lankėsi arkivyskupas ir kai po metų jam teko budėti prie velionio karsto ligoninėje. Šis asmeninis ryšys sukuria autentiškumo ir artumo atmosferą, kuri persmelkia visą kūrinį.
„Gyvenimas“: Ši dalis yra nuoseklus biografinis pasakojimas, apimantis Jurgio Matulaičio kelią nuo vaikystės Lūginės kaime prie Šešupės , skausmingos jaunystės, paženklintos tėvų mirties ir sunkios ligos – kaulų džiovos , iki studijų Kelcų , Varšuvos ir Petrapilio dvasinėse akademijose bei Friburgo universitete Šveicarijoje.
„Apybraižos“: Teminiai skyriai, kuriuose analizuojami skirtingi arkivyskupo asmenybės aspektai: jo, kaip „misijos žmogaus“, vaidmuo , jo, kaip vado, savybės ir jo vidinė ramybė, spinduliavusi net sunkiausiomis akimirkomis.
„Beatifikacijos Laukiant“: Knyga baigiama aktualiu skyriumi, kuriame autorius svarsto Matulaičio beatifikacijos proceso eigą, kliūtis (pvz., stebuklų reikalavimą ir nepakankamą fama sanctitatis – šventumo garsą – pačių lietuvių tarpe) ir ragina išeivijos visuomenę aktyviau prisidėti prie šio, visai tautai svarbaus, reikalo.
Autorius, kaip ir žadama pratarmėje, ryškina Matulaičio asmenybę pasitelkdamas įvykius, pokalbių nuotrupas, dienoraščių ir laiškų ištraukas bei amžininkų liudijimus.
Asmenybė audringame istoriniame fone
S. Yla įstato arkivyskupą į nepaprastai sudėtingą istorinę aplinką, „audringą ir prieštaringą, svilinančią politinėm-tautinėm aistrom“. Knygoje vaizdžiai atskleidžiamas Matulaičio, kaip Vilniaus vyskupo, darbas, kai jis atsidūrė kryžminėje ugnyje tarp lenkų, lietuvių ir bolševikų interesų. Jis vaizduojamas kaip ganytojas, kuris, nepaisant milžiniško spaudimo, stengėsi išlikti nešališkas ir būti tėvu visiems tikintiesiems, sakydamas: „Aš turiu būti visiems lygiai ganytojas“. Autorius atskleidžia jo diplomatinį talentą, tvirtą moralinę poziciją ir gilų skausmą dėl tautinių konfliktų, draskančių Bažnyčią.
Dvasios milžino portretas
Knygoje atskleidžiama daugialypė Jurgio Matulaičio asmenybė:
Intelektualas ir socialinis reformatorius: Pabrėžiami jo akademiniai pasiekimai ir tai, kad jis buvo vienas pirmųjų sociologijos profesorių Petrapilio dvasinėje akademijoje. Išryškinamas jo, kaip socialinio veikėjo, vaidmuo – Varšuvoje jis įkūrė 50 000 narių turinčią krikščionių darbininkų sąjungą ir rengė socialinius kursus kunigams bei pasauliečiams.
Vienuolijų atnaujintojas: Matulaitis vaizduojamas kaip „karizmatinės misijos“ žmogus , atkūręs merdėjusią marijonų vienuoliją ir įsteigęs Vargdienių seserų kongregaciją.
Tylus, bet tvirtas vadas: Knygoje nuolat pabrėžiama jo vidinė ramybė, kuri slėpė „geležinę valią“. Nors išoriškai atrodė ramus ir net flegmatiškas, viduje jis buvo „nepažįstamas dinamikas“ , kurio veikla ir įtaka Lietuvos katalikų gyvenimui prilyginama vyskupo Motiejaus Valančiaus mostui.
Išvada
Stasio Ylos „Jurgis Matulaitis“ – tai ne tik biografija, bet ir įkvepiantis dvasinio vadovavimo, tvirtumo ir šventumo liudijimas. Knyga parašyta gyvai ir patraukliai, todėl ji yra tikras atradimas daugeliui, norinčių pažinti ne tik vieną iškiliausių XX a. Lietuvos asmenybių, bet ir sudėtingą to meto istorinį bei politinį kontekstą. Tai veikalas, kuris ne tik informuoja, bet ir verčia mąstyti apie tikrąsias vertybes, pasiaukojimą ir meilę Bažnyčiai bei Tėvynei.
Struktūra ir autoriaus metodas
Knyga yra padalinta į keturias pagrindines dalis: „Prisimenu“, „Gyvenimas“, „Apybraižos“ ir „Beatifikacijos Laukiant“. Tokia struktūra leidžia autoriui atskleisti Matulaičio asmenybę iš kelių perspektyvų.
„Prisimenu“: Knyga pradedama asmeniniu autoriaus liudijimu skyriuje „Prisimenu“ , kuriame autorius dalijasi savo, tuometinio klieriko, įspūdžiais, kai 1926 metais Kauno kunigų seminarijoje lankėsi arkivyskupas ir kai po metų jam teko budėti prie velionio karsto ligoninėje. Šis asmeninis ryšys sukuria autentiškumo ir artumo atmosferą, kuri persmelkia visą kūrinį.
„Gyvenimas“: Ši dalis yra nuoseklus biografinis pasakojimas, apimantis Jurgio Matulaičio kelią nuo vaikystės Lūginės kaime prie Šešupės , skausmingos jaunystės, paženklintos tėvų mirties ir sunkios ligos – kaulų džiovos , iki studijų Kelcų , Varšuvos ir Petrapilio dvasinėse akademijose bei Friburgo universitete Šveicarijoje.
„Apybraižos“: Teminiai skyriai, kuriuose analizuojami skirtingi arkivyskupo asmenybės aspektai: jo, kaip „misijos žmogaus“, vaidmuo , jo, kaip vado, savybės ir jo vidinė ramybė, spinduliavusi net sunkiausiomis akimirkomis.
„Beatifikacijos Laukiant“: Knyga baigiama aktualiu skyriumi, kuriame autorius svarsto Matulaičio beatifikacijos proceso eigą, kliūtis (pvz., stebuklų reikalavimą ir nepakankamą fama sanctitatis – šventumo garsą – pačių lietuvių tarpe) ir ragina išeivijos visuomenę aktyviau prisidėti prie šio, visai tautai svarbaus, reikalo.
Autorius, kaip ir žadama pratarmėje, ryškina Matulaičio asmenybę pasitelkdamas įvykius, pokalbių nuotrupas, dienoraščių ir laiškų ištraukas bei amžininkų liudijimus.
Asmenybė audringame istoriniame fone
S. Yla įstato arkivyskupą į nepaprastai sudėtingą istorinę aplinką, „audringą ir prieštaringą, svilinančią politinėm-tautinėm aistrom“. Knygoje vaizdžiai atskleidžiamas Matulaičio, kaip Vilniaus vyskupo, darbas, kai jis atsidūrė kryžminėje ugnyje tarp lenkų, lietuvių ir bolševikų interesų. Jis vaizduojamas kaip ganytojas, kuris, nepaisant milžiniško spaudimo, stengėsi išlikti nešališkas ir būti tėvu visiems tikintiesiems, sakydamas: „Aš turiu būti visiems lygiai ganytojas“. Autorius atskleidžia jo diplomatinį talentą, tvirtą moralinę poziciją ir gilų skausmą dėl tautinių konfliktų, draskančių Bažnyčią.
Dvasios milžino portretas
Knygoje atskleidžiama daugialypė Jurgio Matulaičio asmenybė:
Intelektualas ir socialinis reformatorius: Pabrėžiami jo akademiniai pasiekimai ir tai, kad jis buvo vienas pirmųjų sociologijos profesorių Petrapilio dvasinėje akademijoje. Išryškinamas jo, kaip socialinio veikėjo, vaidmuo – Varšuvoje jis įkūrė 50 000 narių turinčią krikščionių darbininkų sąjungą ir rengė socialinius kursus kunigams bei pasauliečiams.
Vienuolijų atnaujintojas: Matulaitis vaizduojamas kaip „karizmatinės misijos“ žmogus , atkūręs merdėjusią marijonų vienuoliją ir įsteigęs Vargdienių seserų kongregaciją.
Tylus, bet tvirtas vadas: Knygoje nuolat pabrėžiama jo vidinė ramybė, kuri slėpė „geležinę valią“. Nors išoriškai atrodė ramus ir net flegmatiškas, viduje jis buvo „nepažįstamas dinamikas“ , kurio veikla ir įtaka Lietuvos katalikų gyvenimui prilyginama vyskupo Motiejaus Valančiaus mostui.
Išvada
Stasio Ylos „Jurgis Matulaitis“ – tai ne tik biografija, bet ir įkvepiantis dvasinio vadovavimo, tvirtumo ir šventumo liudijimas. Knyga parašyta gyvai ir patraukliai, todėl ji yra tikras atradimas daugeliui, norinčių pažinti ne tik vieną iškiliausių XX a. Lietuvos asmenybių, bet ir sudėtingą to meto istorinį bei politinį kontekstą. Tai veikalas, kuris ne tik informuoja, bet ir verčia mąstyti apie tikrąsias vertybes, pasiaukojimą ir meilę Bažnyčiai bei Tėvynei.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 67
Dr. J. Prunskis
Chicago 1941
Kunigo Juozo Prunskio 1941 metais Čikagoje išleista knygelė „Kaip Mirė Nemirtingieji“ yra trumpų, pamokančių pasakojimų rinkinys apie garsių istorinių asmenybių paskutines gyvenimo akimirkas. Knygelės tikslas – per žymių žmonių mirties pavyzdžius atskleisti krikščioniškojo tikėjimo svarbą ir paguodą lemiamą valandą.
Knygos turinys ir struktūra
Veikalas yra suskirstytas į keturias temines dalis, kuriose pateikiami trumpi pasakojimai apie skirtingų sričių „nemirtingųjų“ mirtį:
Didieji mokslininkai ir kitos garsenybės: Šioje dalyje aprašomos tokių asmenybių kaip Lui Pasteras, matematikas Ogiustenas Lui Koši, fizikas Andrė Mari Amperas ir popiežius Benediktas XV paskutinės akimirkos. Pavyzdžiui, pasakojama, kaip Pasteras mirė laikydamas rankose kryželį ir kalbėdamas „Tikiu...“ , o astronomas Koši teigė: „myliu mirtį, dėl to, kad per ją randu Dievą“.
Mirtis atskleidžia paslaptingą uždangą: Čia pasakojama apie žmones, kurie, artėjant mirčiai, iš naujo atrado arba sustiprino savo tikėjimą. Ryškiausi pavyzdžiai – kompozitorius Frederikas Šopenas, kuris po kunigo apsilankymo ir motinos tikėjimo priminimo atliko išpažintį ir jautėsi laimingas , ir Prancūzijos švietimo ministras Marcombe, kuriam, ištiktam apopleksijos smūgio, pats respublikos prezidentas nusiuntė automobilį parvežti kunigo su sakramentais.
Didieji lietuviai: Šis skyrius skirtas tautos šviesuolių – vyskupo Motiejaus Valančiaus, poeto Prano Vaičaičio, rašytojo Jono Biliūno ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio – mirties aplinkybėms. Pateikiamas vyskupo Valančiaus testamentinis atsišaukimas, kuriame jis guodžia tautą ir žada geresnius laikus , bei Jono Biliūno, ligos patale atradusio tikėjimo svarbą, žodžiai: „persitikinau, kad brangiausias daiktas žmogui tai tikėjimas“.
Kaip mirė šventieji: Knygelė baigiama pasakojimais apie šventųjų – Pranciškaus Asyžiečio , Bernardo Klerviečio , Klemenso Hofbauerio ir Teresėlės Kūdikėlio Jėzaus – mirtį, kuri vaizduojama kaip džiaugsmingas ir lauktas susitikimas su Dievu.
Apžvalga
„Kaip Mirė Nemirtingieji“ yra populiariosios apologetikos pavyzdys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. K. J. Prunskio tikslas nėra biografinis tikslumas, o moralinis ir dvasinis pamokymas. Kiekviena istorija yra kruopščiai atrinkta, kad iliustruotų pagrindinę mintį: tikėjimas yra atrama ir paguoda, o mirtis krikščioniui – tai ne pabaiga, o perėjimas į amžinąjį gyvenimą.
Knygelės stilius paprastas ir paveikus. Autorius pasitelkia garsių vardų autoritetą, kad sustiprintų savo teiginius ir padarytų įspūdį skaitytojui. Pasakojimai trumpi, koncentruoti į esminį momentą – mirties akimirką, kuri atskleidžia tikrąsias žmogaus vertybes.
Išleista 1941 metais, Lietuvai itin sunkiu istoriniu laikotarpiu, ir skirta Čikagos lietuvių bendruomenei, ši knyga turėjo ypatingą reikšmę. Ji teikė dvasinę stiprybę ir viltį, primindama apie amžinąsias vertybes ir Dievo gailestingumą. Didelis 12 000 egzempliorių tiražas rodo, kad leidinys buvo aktualus ir paklausus to meto lietuvių išeivijoje. Tai ne tik pamokantis skaitinys, bet ir įdomus to laikmečio dvasinės literatūros pavyzdys.
Knygos turinys ir struktūra
Veikalas yra suskirstytas į keturias temines dalis, kuriose pateikiami trumpi pasakojimai apie skirtingų sričių „nemirtingųjų“ mirtį:
Didieji mokslininkai ir kitos garsenybės: Šioje dalyje aprašomos tokių asmenybių kaip Lui Pasteras, matematikas Ogiustenas Lui Koši, fizikas Andrė Mari Amperas ir popiežius Benediktas XV paskutinės akimirkos. Pavyzdžiui, pasakojama, kaip Pasteras mirė laikydamas rankose kryželį ir kalbėdamas „Tikiu...“ , o astronomas Koši teigė: „myliu mirtį, dėl to, kad per ją randu Dievą“.
Mirtis atskleidžia paslaptingą uždangą: Čia pasakojama apie žmones, kurie, artėjant mirčiai, iš naujo atrado arba sustiprino savo tikėjimą. Ryškiausi pavyzdžiai – kompozitorius Frederikas Šopenas, kuris po kunigo apsilankymo ir motinos tikėjimo priminimo atliko išpažintį ir jautėsi laimingas , ir Prancūzijos švietimo ministras Marcombe, kuriam, ištiktam apopleksijos smūgio, pats respublikos prezidentas nusiuntė automobilį parvežti kunigo su sakramentais.
Didieji lietuviai: Šis skyrius skirtas tautos šviesuolių – vyskupo Motiejaus Valančiaus, poeto Prano Vaičaičio, rašytojo Jono Biliūno ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio – mirties aplinkybėms. Pateikiamas vyskupo Valančiaus testamentinis atsišaukimas, kuriame jis guodžia tautą ir žada geresnius laikus , bei Jono Biliūno, ligos patale atradusio tikėjimo svarbą, žodžiai: „persitikinau, kad brangiausias daiktas žmogui tai tikėjimas“.
Kaip mirė šventieji: Knygelė baigiama pasakojimais apie šventųjų – Pranciškaus Asyžiečio , Bernardo Klerviečio , Klemenso Hofbauerio ir Teresėlės Kūdikėlio Jėzaus – mirtį, kuri vaizduojama kaip džiaugsmingas ir lauktas susitikimas su Dievu.
Apžvalga
„Kaip Mirė Nemirtingieji“ yra populiariosios apologetikos pavyzdys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. K. J. Prunskio tikslas nėra biografinis tikslumas, o moralinis ir dvasinis pamokymas. Kiekviena istorija yra kruopščiai atrinkta, kad iliustruotų pagrindinę mintį: tikėjimas yra atrama ir paguoda, o mirtis krikščioniui – tai ne pabaiga, o perėjimas į amžinąjį gyvenimą.
Knygelės stilius paprastas ir paveikus. Autorius pasitelkia garsių vardų autoritetą, kad sustiprintų savo teiginius ir padarytų įspūdį skaitytojui. Pasakojimai trumpi, koncentruoti į esminį momentą – mirties akimirką, kuri atskleidžia tikrąsias žmogaus vertybes.
Išleista 1941 metais, Lietuvai itin sunkiu istoriniu laikotarpiu, ir skirta Čikagos lietuvių bendruomenei, ši knyga turėjo ypatingą reikšmę. Ji teikė dvasinę stiprybę ir viltį, primindama apie amžinąsias vertybes ir Dievo gailestingumą. Didelis 12 000 egzempliorių tiražas rodo, kad leidinys buvo aktualus ir paklausus to meto lietuvių išeivijoje. Tai ne tik pamokantis skaitinys, bet ir įdomus to laikmečio dvasinės literatūros pavyzdys.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 32
VYSKUPAS KAZIMIERAS PALTAROKAS
Vilnius 2010
2010 metais leidyklos „Danielius“ išleista vyskupo Kazimiero Paltaroko (1875–1958) monografija „Karalaitis Šventasis Kazimieras“ yra unikalus leidinys, sujungiantis istorinę studiją, hagiografiją ir dramatišką XX a. Lietuvos istorijos liudijimą. Nors knyga pasirodė XXI amžiuje, jos rankraštis buvo baigtas dar 1954 m. Vilniuje, todėl skaitytojas gauna ne šiuolaikinį, o sovietmečiu parašytą, brandų ir gilų veikalą.
Autorius ir jo misija
Knygos autorius, vyskupas Kazimieras Paltarokas, buvo vienas aktyviausių ir nuosekliausių šv. Kazimiero kulto gaivintojų ir puoselėtojų XX a. Lietuvoje. Kaip pabrėžiama įvadinėse knygos prakalbose, jo pastangomis XX a. pirmoje pusėje Panevėžio vyskupija tapo šio kulto centru. Vyskupas ne tik paskyrė naujai įkurtą vyskupiją šv. Kazimiero globai , bet ir inicijavo jo atvaizdų atsiradimą bažnyčiose, iš kurių garsiausias – Jono Mackevičiaus freska „Stebuklas ties Polocku“ Panevėžio katedros apsidėje. Jis taip pat sukūrė šv. Kazimiero litaniją. Ši asmeninė, gili pagarba šventajam juntama kiekviename knygos puslapyje ir paaiškina paties autoriaus motyvaciją – atgaivinti primirštą pagarbą vieninteliam kanonizuotam Lietuvos šventajam.
Knygos tikslas ir požiūris
Pats vyskupas K. Paltarokas prakalboje suformuluoja savo tikslą: „Tapydamas mūsų Šventojo portretą, nekelsiu jo gyvenimo padangėn, leisiu jam kol kas vaikščioti Lietuvos žeme“. Autorius siekia pavaizduoti šventąjį ne kaip nepasiekiamą antžmogį, o kaip realią, istorinę asmenybę, „nežemiško būdo jaunikaitį“, gyvenusį ir veikusį konkrečioje aplinkoje. Kartu jis nuosekliai pabrėžia ir gina šventojo lietuviškumą, stengdamasis atstatyti istorinę tiesą.
Turinio apžvalga
Knyga chronologiškai ir tematiškai nušviečia šv. Kazimiero gyvenimą ir jo kulto istoriją:
Istorinis kontekstas: Išsamiai aprašomi neramūs XV a. laikai – Renesanso, humanizmo idėjų plitimas, bažnytinės schizmos ir politinės intrigos. Šiame fone karalaičio dvasinis tvirtumas atrodo dar įspūdingesnis.
Gyvenimas ir veikla: Autorius detaliai aprašo šventojo vaikystę, auklėjimą, pabrėžia motinos Elzbietos Habsburgaitės pamaldumo ir mokytojo Jono Dlugošo įtaką. Ypatingas dėmesys skiriamas jo ryšiui su Lietuva: karalaitis nebuvo tik praeivis, bet daug laiko leido Vilniuje, Medininkuose, Trakuose , o vėliau, kaip tėvo pavaduotojas, sumaniai ir teisingai tvarkė krašto reikalus.
Dvasinis portretas: Knygoje paneigiamas mitas apie šv. Kazimierą kaip siaurą asketą. Jis vaizduojamas kaip plačių pažiūrų, humanistiškai išsilavinęs jaunuolis, kuris savo valia pasirinko dorybių kelią. Pabrėžiamas jo pamaldumas, gailestingumas vargšams ir ypač skaistybė, kurią jis gynė net mirties akivaizdoje. Autorius taip pat argumentuotai atmeta teiginius apie tariamą šventojo netoleranciją stačiatikiams, įrodinėdamas, kad tai vėlesnių laikų interpretacijos.
Mirtis, stebuklai ir kanonizacija: Aprašoma ankstyva šventojo mirtis Gardine 1484 m. kovo 4 d. , po kurios netrukus ėmė sklisti garsas apie stebuklus prie jo kapo Vilniaus katedroje. Detaliai nagrinėjamas sudėtingas ir ilgas kanonizacijos procesas, kurį, manoma, pradėjo popiežius Leonas X 1521 m., o oficialiai užbaigė Klemensas VIII 1602 m..
Kova dėl relikvijų sovietmečiu
Viena vertingiausių knygos dalių yra priedai, kuriuose publikuojamas vyskupo K. Paltaroko susirašinėjimas su sovietų valdžios institucijomis dėl Vilniaus katedros ir šv. Kazimiero relikvijų likimo 1950–1953 metais. Šie dokumentai – tai autentiškas liudijimas apie drąsią ir atkaklią vyskupo kovą. Uždarius Katedrą ir planuojant joje įrengti muziejų, iškilo grėsmė, kad šventojo palaikai taps paprastu eksponatu. Vyskupas rašė prašymus įvairioms instancijoms, net pačiam J. Stalinui , siūlydamas kompromisą – atskirti koplyčią ir palikti ją tikintiesiems. Nors šis prašymas buvo atmestas, galiausiai pavyko gauti leidimą perkelti relikvijas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Prieduose pateikiamas ir paties vyskupo aprašymas apie slaptą ir liūdną relikvijų perkėlimo kelionę 1952 m. spalio 9 d..
Išvados
Vyskupo Kazimiero Paltaroko „Karalaitis Šventasis Kazimieras“ yra daug daugiau nei šventojo biografija. Tai brandus istorinis veikalas, parašytas sudėtingomis sąlygomis, ir autoriaus dvasinio testamento dalis. Knyga ne tik išsamiai ir patraukliai supažindina su Lietuvos globėjo asmenybe, bet ir atskleidžia paties autoriaus, kaip principingo ir drąsaus ganytojo, portretą. Šis leidinys yra vertingas šaltinis tiek istorikams, tiek visiems, besidomintiems Lietuvos dvasiniu paveldu.
Autorius ir jo misija
Knygos autorius, vyskupas Kazimieras Paltarokas, buvo vienas aktyviausių ir nuosekliausių šv. Kazimiero kulto gaivintojų ir puoselėtojų XX a. Lietuvoje. Kaip pabrėžiama įvadinėse knygos prakalbose, jo pastangomis XX a. pirmoje pusėje Panevėžio vyskupija tapo šio kulto centru. Vyskupas ne tik paskyrė naujai įkurtą vyskupiją šv. Kazimiero globai , bet ir inicijavo jo atvaizdų atsiradimą bažnyčiose, iš kurių garsiausias – Jono Mackevičiaus freska „Stebuklas ties Polocku“ Panevėžio katedros apsidėje. Jis taip pat sukūrė šv. Kazimiero litaniją. Ši asmeninė, gili pagarba šventajam juntama kiekviename knygos puslapyje ir paaiškina paties autoriaus motyvaciją – atgaivinti primirštą pagarbą vieninteliam kanonizuotam Lietuvos šventajam.
Knygos tikslas ir požiūris
Pats vyskupas K. Paltarokas prakalboje suformuluoja savo tikslą: „Tapydamas mūsų Šventojo portretą, nekelsiu jo gyvenimo padangėn, leisiu jam kol kas vaikščioti Lietuvos žeme“. Autorius siekia pavaizduoti šventąjį ne kaip nepasiekiamą antžmogį, o kaip realią, istorinę asmenybę, „nežemiško būdo jaunikaitį“, gyvenusį ir veikusį konkrečioje aplinkoje. Kartu jis nuosekliai pabrėžia ir gina šventojo lietuviškumą, stengdamasis atstatyti istorinę tiesą.
Turinio apžvalga
Knyga chronologiškai ir tematiškai nušviečia šv. Kazimiero gyvenimą ir jo kulto istoriją:
Istorinis kontekstas: Išsamiai aprašomi neramūs XV a. laikai – Renesanso, humanizmo idėjų plitimas, bažnytinės schizmos ir politinės intrigos. Šiame fone karalaičio dvasinis tvirtumas atrodo dar įspūdingesnis.
Gyvenimas ir veikla: Autorius detaliai aprašo šventojo vaikystę, auklėjimą, pabrėžia motinos Elzbietos Habsburgaitės pamaldumo ir mokytojo Jono Dlugošo įtaką. Ypatingas dėmesys skiriamas jo ryšiui su Lietuva: karalaitis nebuvo tik praeivis, bet daug laiko leido Vilniuje, Medininkuose, Trakuose , o vėliau, kaip tėvo pavaduotojas, sumaniai ir teisingai tvarkė krašto reikalus.
Dvasinis portretas: Knygoje paneigiamas mitas apie šv. Kazimierą kaip siaurą asketą. Jis vaizduojamas kaip plačių pažiūrų, humanistiškai išsilavinęs jaunuolis, kuris savo valia pasirinko dorybių kelią. Pabrėžiamas jo pamaldumas, gailestingumas vargšams ir ypač skaistybė, kurią jis gynė net mirties akivaizdoje. Autorius taip pat argumentuotai atmeta teiginius apie tariamą šventojo netoleranciją stačiatikiams, įrodinėdamas, kad tai vėlesnių laikų interpretacijos.
Mirtis, stebuklai ir kanonizacija: Aprašoma ankstyva šventojo mirtis Gardine 1484 m. kovo 4 d. , po kurios netrukus ėmė sklisti garsas apie stebuklus prie jo kapo Vilniaus katedroje. Detaliai nagrinėjamas sudėtingas ir ilgas kanonizacijos procesas, kurį, manoma, pradėjo popiežius Leonas X 1521 m., o oficialiai užbaigė Klemensas VIII 1602 m..
Kova dėl relikvijų sovietmečiu
Viena vertingiausių knygos dalių yra priedai, kuriuose publikuojamas vyskupo K. Paltaroko susirašinėjimas su sovietų valdžios institucijomis dėl Vilniaus katedros ir šv. Kazimiero relikvijų likimo 1950–1953 metais. Šie dokumentai – tai autentiškas liudijimas apie drąsią ir atkaklią vyskupo kovą. Uždarius Katedrą ir planuojant joje įrengti muziejų, iškilo grėsmė, kad šventojo palaikai taps paprastu eksponatu. Vyskupas rašė prašymus įvairioms instancijoms, net pačiam J. Stalinui , siūlydamas kompromisą – atskirti koplyčią ir palikti ją tikintiesiems. Nors šis prašymas buvo atmestas, galiausiai pavyko gauti leidimą perkelti relikvijas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Prieduose pateikiamas ir paties vyskupo aprašymas apie slaptą ir liūdną relikvijų perkėlimo kelionę 1952 m. spalio 9 d..
Išvados
Vyskupo Kazimiero Paltaroko „Karalaitis Šventasis Kazimieras“ yra daug daugiau nei šventojo biografija. Tai brandus istorinis veikalas, parašytas sudėtingomis sąlygomis, ir autoriaus dvasinio testamento dalis. Knyga ne tik išsamiai ir patraukliai supažindina su Lietuvos globėjo asmenybe, bet ir atskleidžia paties autoriaus, kaip principingo ir drąsaus ganytojo, portretą. Šis leidinys yra vertingas šaltinis tiek istorikams, tiek visiems, besidomintiems Lietuvos dvasiniu paveldu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 32
Antanas Alekna
KAUNAS 1936
Kunigo Antano Aleknos knyga „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje“, pirmą kartą išleista 1936 metais Kaune, yra monumentalus ir vienas pirmųjų bandymų susisteminti ir plačiajai visuomenei pateikti visą Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorinį kelią. Tai ne tik religinės institucijos kronika, bet ir neatsiejama Lietuvos valstybingumo, kultūros ir tautinės tapatybės raidos istorija.
Knygos struktūra ir apimtis
Autorius savo veikalą suskirstė į keturias pagrindines dalis, kurios chronologiškai apima svarbiausius Lietuvos istorijos etapus:
Nuo Lietuvos pradžios iki Liublino unijos (1569 m.): Šioje dalyje nagrinėjami patys pirmieji krikščionybės žingsniai lietuvių žemėse, karaliaus Mindaugo krikštas, Gedimino ir Algirdo bandymai laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, galutinis Lietuvos krikštas valdant Jogailai ir Vytautui, pirmųjų vyskupijų (Vilniaus ir Žemaičių) įkūrimas ir Bažnyčios kova su Reformacija.
Nuo Liublino unijos iki padalijimų (1795 m.): Šis laikotarpis atskleidžia Kontrreformacijos epochą, jėzuitų ordino veiklą, Vilniaus universiteto įsteigimą ir Bažnyčios, kaip pagrindinio švietimo ir kultūros centro, klestėjimą Abiejų Tautų Respublikoje.
Rusų valdžioje (1795–1918 m.): Tai pati dramatiškiausia ir skaudžiausia knygos dalis, kurioje detaliai aprašoma sisteminga carinės Rusijos politika, nukreipta prieš Katalikų Bažnyčią: vyskupijų naikinimas, vienuolynų uždarymas, 1831 ir 1863 m. sukilimų pasekmės, spaudos draudimas. Šiame kontekste iškyla vyskupo Motiejaus Valančiaus asmenybė ir jo organizuotas pasipriešinimas, pavertęs Bažnyčią pagrindine lietuvybės išsaugojimo tvirtove.
Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1936 m.): Paskutinė dalis skirta Bažnyčios atsikūrimui ir veiklai jau laisvoje valstybėje – Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimui, konkordato su Šventuoju Sostu sudarymui ir Bažnyčios vaidmeniui kuriant modernią Lietuvos visuomenę.
Autoriaus tikslas ir perspektyva
Pratarmėje Antanas Alekna nurodo, kad jo tikslas buvo užpildyti istoriografinę spragą – sukurti vientisą, apibendrinantį veikalą, kuris būtų prieinamas plačiajai visuomenei. Jis meistriškai apjungia ankstesnių istorikų darbus į vientisą pasakojimą, kuriame Bažnyčios istorija neatskiriama nuo tautos likimo. Alekna pabrėžia, kad Bažnyčia Lietuvai buvo ne tik tikėjimo, bet ir vakarietiškos kultūros, švietimo bei tautinės savimonės nešėja. Ypač ryškiai atskleidžiamas Bažnyčios, kaip tautos atramos, vaidmuo carinės priespaudos metais.
Istorinė vertė ir reikšmė
Išleista nepriklausomos Lietuvos klestėjimo laikotarpiu, ši knyga tapo klasikiniu veikalu, formavusiu ištisų kartų istorinę savimonę. Ji vertinga ne tik kaip faktų rinkinys, bet ir kaip savo epochos liudijimas, atspindintis to meto požiūrį į Bažnyčios ir valstybės santykį. Nors šiuolaikinė istoriografija kai kuriuos vertinimus galėtų papildyti, A. Aleknos darbas išlieka nepaprastai svarbiu ir pamatiniu šaltiniu kiekvienam, norinčiam suprasti Katalikų Bažnyčios vaidmenį Lietuvos istorijoje.
Išvados
Antano Aleknos „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje“ – tai ne tik sausa istorinė kronika, o gyvas ir patriotiškas pasakojimas apie instituciją, kuri per šimtmečius buvo neatsiejama Lietuvos dvasinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo dalis. Tai knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas, besidomintis savo tautos praeitimi.
Knygos struktūra ir apimtis
Autorius savo veikalą suskirstė į keturias pagrindines dalis, kurios chronologiškai apima svarbiausius Lietuvos istorijos etapus:
Nuo Lietuvos pradžios iki Liublino unijos (1569 m.): Šioje dalyje nagrinėjami patys pirmieji krikščionybės žingsniai lietuvių žemėse, karaliaus Mindaugo krikštas, Gedimino ir Algirdo bandymai laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, galutinis Lietuvos krikštas valdant Jogailai ir Vytautui, pirmųjų vyskupijų (Vilniaus ir Žemaičių) įkūrimas ir Bažnyčios kova su Reformacija.
Nuo Liublino unijos iki padalijimų (1795 m.): Šis laikotarpis atskleidžia Kontrreformacijos epochą, jėzuitų ordino veiklą, Vilniaus universiteto įsteigimą ir Bažnyčios, kaip pagrindinio švietimo ir kultūros centro, klestėjimą Abiejų Tautų Respublikoje.
Rusų valdžioje (1795–1918 m.): Tai pati dramatiškiausia ir skaudžiausia knygos dalis, kurioje detaliai aprašoma sisteminga carinės Rusijos politika, nukreipta prieš Katalikų Bažnyčią: vyskupijų naikinimas, vienuolynų uždarymas, 1831 ir 1863 m. sukilimų pasekmės, spaudos draudimas. Šiame kontekste iškyla vyskupo Motiejaus Valančiaus asmenybė ir jo organizuotas pasipriešinimas, pavertęs Bažnyčią pagrindine lietuvybės išsaugojimo tvirtove.
Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1936 m.): Paskutinė dalis skirta Bažnyčios atsikūrimui ir veiklai jau laisvoje valstybėje – Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimui, konkordato su Šventuoju Sostu sudarymui ir Bažnyčios vaidmeniui kuriant modernią Lietuvos visuomenę.
Autoriaus tikslas ir perspektyva
Pratarmėje Antanas Alekna nurodo, kad jo tikslas buvo užpildyti istoriografinę spragą – sukurti vientisą, apibendrinantį veikalą, kuris būtų prieinamas plačiajai visuomenei. Jis meistriškai apjungia ankstesnių istorikų darbus į vientisą pasakojimą, kuriame Bažnyčios istorija neatskiriama nuo tautos likimo. Alekna pabrėžia, kad Bažnyčia Lietuvai buvo ne tik tikėjimo, bet ir vakarietiškos kultūros, švietimo bei tautinės savimonės nešėja. Ypač ryškiai atskleidžiamas Bažnyčios, kaip tautos atramos, vaidmuo carinės priespaudos metais.
Istorinė vertė ir reikšmė
Išleista nepriklausomos Lietuvos klestėjimo laikotarpiu, ši knyga tapo klasikiniu veikalu, formavusiu ištisų kartų istorinę savimonę. Ji vertinga ne tik kaip faktų rinkinys, bet ir kaip savo epochos liudijimas, atspindintis to meto požiūrį į Bažnyčios ir valstybės santykį. Nors šiuolaikinė istoriografija kai kuriuos vertinimus galėtų papildyti, A. Aleknos darbas išlieka nepaprastai svarbiu ir pamatiniu šaltiniu kiekvienam, norinčiam suprasti Katalikų Bažnyčios vaidmenį Lietuvos istorijoje.
Išvados
Antano Aleknos „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje“ – tai ne tik sausa istorinė kronika, o gyvas ir patriotiškas pasakojimas apie instituciją, kuri per šimtmečius buvo neatsiejama Lietuvos dvasinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo dalis. Tai knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas, besidomintis savo tautos praeitimi.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 48
Vysk. Vincentas Brizgys
Chicago, 1977
Vyskupo Vincento Brizgio (1903-1992) knyga „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais“ yra unikalus ir istoriškai reikšmingas veikalas, parašytas tiesioginio tų dienų įvykių dalyvio ir aukšto Bažnyčios hierarcho. Pirmą kartą išleista 1977 metais , ši knyga yra ne tik Bažnyčios istorijos metraštis, bet ir skaudus Lietuvos tautos išgyvenimų liudijimas dviejų brutalių okupacijų laikotarpiu. Autorius, būdamas Kauno vyskupas augziliaras , knygą skiria „jaunesnių kartų žmonėms“ , siekdamas faktais ir asmeniniais patyrimais nušviesti vieną tamsiausių Lietuvos istorijos tarpsnių.
Knygos Struktūra ir Turinys
Veikalas padalytas į dvi pagrindines dalis, nuosekliai aprašančias sovietų (1940–1941 m.) ir nacių (1941–1944 m.) okupacijas, bei atskirą skyrių, skirtą žydų likimui Lietuvoje . Knygos stiprybė – autoriaus pasirinkimas remtis ne tik savo prisiminimais, bet ir gausiais dokumentais: vyskupų konferencijų protokolais, memorandumais okupacinei valdžiai, slaptų raštų tekstais ir asmeniniais pokalbiais.
Pirmoji sovietų okupacija (1940–1941 m.)
Ši knygos dalis detaliai atskleidžia sistemingą ir planingą Bažnyčios bei visos pilietinės visuomenės naikinimą. V. Brizgys aprašo, kaip, prisidengiant „Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės“ dekretu , sovietų valdžia pradėjo totalų puolimą: Nuosavybės konfiskavimas: Buvo nacionalizuotos visos bažnytinės ir katalikiškų organizacijų nuosavybės – mokyklos, ligoninės, prieglaudos, spaustuvės, vienuolynai ir žemė .
Institucijų naikinimas: Uždarytas Teologijos-Filosofijos fakultetas Kauno universitete , likviduotos visos katalikiškos organizacijos, sustabdyta leidyba .
Dvasininkijos teroras: Autorius pateikia šiurpius pavyzdžius apie kunigų suėmimus, tardymus ir bandymus verbuoti agentais . Ypač išsamiai aprašytas paties autoriaus ir kitų vyskupų bendravimas su sovietų pareigūnais, tokiais kaip Pozdniakovas, kuris atvirai deklaravo tikslą „sutriuškinti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje“ .
Visuomenės atsakas: Nepaisant žiaurių represijų, autorius pabrėžia, kad žmonių tikėjimas tik stiprėjo. Bažnyčios tapo pilnesnės, o jaunimas slapta melsdavosi ir priešinosi ateistinei propagandai .
Vokiečių okupacija (1941–1944 m.)
Antrojoje dalyje V. Brizgys atskleidžia, kad nacių okupacija, nors ir kitokiais metodais, buvo ne mažiau priešiška Bažnyčiai ir Lietuvos nepriklausomybės idėjai.
Nacių politika: Vokiečiai negrąžino sovietų nacionalizuoto turto , siekė sukurti nuo Romos nepriklausomą „tautinę bažnyčią“ ir varžė tikybos mokymą mokyklose .
Vyskupų laikysena: Lietuvos vyskupai, remdamiesi tarptautine teise, nuolat teikė protesto memorandumus vokiečių civilinei valdžiai . Knygoje pateikiami pilni šių raštų tekstai, liudijantys tvirtą ir orią hierarchų poziciją. Ypač įsimintinas epizodas, kai arkivyskupas J. Skvireckas atsisakė paraginti lietuvius stoti į SS legioną .
Represijos: Už pasipriešinimą mobilizacijai buvo uždaryti Kauno ir Vilniaus universitetai, o 46 žymūs Lietuvos inteligentai, tarp jų ir kunigai, išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą .
Žydų likimas Lietuvoje
Šiame skyriuje vyskupas V. Brizgys itin jautriai ir atsakingai aptaria Holokausto tragediją. Jis pabrėžia, kad sistemingas žydų naikinimas buvo nacių politikos rezultatas, vykdomas specialiųjų būrių (Einsatzkommandos) . Autorius pripažįsta, kad buvo pavienių lietuvių, kurie kolaboravo su naciais , tačiau akcentuoja, kad tai nebuvo visuotinis reiškinys. Knygoje detaliai aprašomi Bažnyčios ir pavienių lietuvių veiksmai gelbstint žydus:
Oficialūs vyskupų protestai vokiečių valdžiai .
Žydų, ypač vaikų, slėpimas vienuolynuose, klebonijose ir šeimose .
Organizuota pagalba Kauno getui, tiekiant maistą ir padedant išsaugoti kultūrines vertybes . Pats autorius argumentuotai paneigia vėliau jam mestus kaltinimus, esą jis draudęs kunigams padėti žydams .
Apibendrinimas
Vyskupo Vincento Brizgio knyga „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais“ yra neįkainojamas istorijos šaltinis. Tai ne sausas akademinis traktatas, o gyvas, faktais ir dokumentais paremtas liudijimas, atskleidžiantis Bažnyčios, kaip institucijos, ir visos lietuvių tautos kovą už dvasinį ir fizinį išlikimą. Autoriaus, kaip įvykių epicentre buvusio asmens, perspektyva suteikia veikalui autentiškumo ir gilumo. Knyga atskleidžia ne tik okupantų žiaurumą, bet ir lietuvių visuomenės dvasinę stiprybę, pasipriešinimą ir žmogiškumą tragiškiausiomis aplinkybėmis. Tai privalomas skaitinys visiems, besidomintiems Lietuvos istorija, Bažnyčios vaidmeniu XX amžiaus įvykiuose ir totalitarinių režimų prigimtimi.
Knygos Struktūra ir Turinys
Veikalas padalytas į dvi pagrindines dalis, nuosekliai aprašančias sovietų (1940–1941 m.) ir nacių (1941–1944 m.) okupacijas, bei atskirą skyrių, skirtą žydų likimui Lietuvoje . Knygos stiprybė – autoriaus pasirinkimas remtis ne tik savo prisiminimais, bet ir gausiais dokumentais: vyskupų konferencijų protokolais, memorandumais okupacinei valdžiai, slaptų raštų tekstais ir asmeniniais pokalbiais.
Pirmoji sovietų okupacija (1940–1941 m.)
Ši knygos dalis detaliai atskleidžia sistemingą ir planingą Bažnyčios bei visos pilietinės visuomenės naikinimą. V. Brizgys aprašo, kaip, prisidengiant „Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės“ dekretu , sovietų valdžia pradėjo totalų puolimą: Nuosavybės konfiskavimas: Buvo nacionalizuotos visos bažnytinės ir katalikiškų organizacijų nuosavybės – mokyklos, ligoninės, prieglaudos, spaustuvės, vienuolynai ir žemė .
Institucijų naikinimas: Uždarytas Teologijos-Filosofijos fakultetas Kauno universitete , likviduotos visos katalikiškos organizacijos, sustabdyta leidyba .
Dvasininkijos teroras: Autorius pateikia šiurpius pavyzdžius apie kunigų suėmimus, tardymus ir bandymus verbuoti agentais . Ypač išsamiai aprašytas paties autoriaus ir kitų vyskupų bendravimas su sovietų pareigūnais, tokiais kaip Pozdniakovas, kuris atvirai deklaravo tikslą „sutriuškinti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje“ .
Visuomenės atsakas: Nepaisant žiaurių represijų, autorius pabrėžia, kad žmonių tikėjimas tik stiprėjo. Bažnyčios tapo pilnesnės, o jaunimas slapta melsdavosi ir priešinosi ateistinei propagandai .
Vokiečių okupacija (1941–1944 m.)
Antrojoje dalyje V. Brizgys atskleidžia, kad nacių okupacija, nors ir kitokiais metodais, buvo ne mažiau priešiška Bažnyčiai ir Lietuvos nepriklausomybės idėjai.
Nacių politika: Vokiečiai negrąžino sovietų nacionalizuoto turto , siekė sukurti nuo Romos nepriklausomą „tautinę bažnyčią“ ir varžė tikybos mokymą mokyklose .
Vyskupų laikysena: Lietuvos vyskupai, remdamiesi tarptautine teise, nuolat teikė protesto memorandumus vokiečių civilinei valdžiai . Knygoje pateikiami pilni šių raštų tekstai, liudijantys tvirtą ir orią hierarchų poziciją. Ypač įsimintinas epizodas, kai arkivyskupas J. Skvireckas atsisakė paraginti lietuvius stoti į SS legioną .
Represijos: Už pasipriešinimą mobilizacijai buvo uždaryti Kauno ir Vilniaus universitetai, o 46 žymūs Lietuvos inteligentai, tarp jų ir kunigai, išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą .
Žydų likimas Lietuvoje
Šiame skyriuje vyskupas V. Brizgys itin jautriai ir atsakingai aptaria Holokausto tragediją. Jis pabrėžia, kad sistemingas žydų naikinimas buvo nacių politikos rezultatas, vykdomas specialiųjų būrių (Einsatzkommandos) . Autorius pripažįsta, kad buvo pavienių lietuvių, kurie kolaboravo su naciais , tačiau akcentuoja, kad tai nebuvo visuotinis reiškinys. Knygoje detaliai aprašomi Bažnyčios ir pavienių lietuvių veiksmai gelbstint žydus:
Oficialūs vyskupų protestai vokiečių valdžiai .
Žydų, ypač vaikų, slėpimas vienuolynuose, klebonijose ir šeimose .
Organizuota pagalba Kauno getui, tiekiant maistą ir padedant išsaugoti kultūrines vertybes . Pats autorius argumentuotai paneigia vėliau jam mestus kaltinimus, esą jis draudęs kunigams padėti žydams .
Apibendrinimas
Vyskupo Vincento Brizgio knyga „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais“ yra neįkainojamas istorijos šaltinis. Tai ne sausas akademinis traktatas, o gyvas, faktais ir dokumentais paremtas liudijimas, atskleidžiantis Bažnyčios, kaip institucijos, ir visos lietuvių tautos kovą už dvasinį ir fizinį išlikimą. Autoriaus, kaip įvykių epicentre buvusio asmens, perspektyva suteikia veikalui autentiškumo ir gilumo. Knyga atskleidžia ne tik okupantų žiaurumą, bet ir lietuvių visuomenės dvasinę stiprybę, pasipriešinimą ir žmogiškumą tragiškiausiomis aplinkybėmis. Tai privalomas skaitinys visiems, besidomintiems Lietuvos istorija, Bažnyčios vaidmeniu XX amžiaus įvykiuose ir totalitarinių režimų prigimtimi.
Skaityti daugiau: Katalikų bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais
- Išsami informacija
- Peržiūros: 16
Kun. P. Kirvelaitis
MARIJAMPOLĖ 1929
Gidas į Doros Gyvenimą: Kun. P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“
Kunigo P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“, išleistas 1929 metais ir skirtas aukštesniajai mokyklai, yra sistemingas ir išsamus vadovėlis, pristatantis krikščioniškosios moralės pagrindus. Tai ne tik sausų taisyklių rinkinys, o veikiau bandymas atskleisti katalikiškos dorovės „kilnumą ir gražumą“, pabrėžiant, kad jos reikalavimai kyla iš pačios žmogaus prigimties ir veda į galutinį tikslą – amžinąją laimę su Dievu. Nuo Filosofijos iki Praktikos: Dorovės Struktūra Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis, kurios veda skaitytoją nuo bendrų principų prie konkrečių gyvenimo situacijų.
Dorovinės Santvarkos Pagrindai: Pirmojoje dalyje autorius išdėsto moralės filosofijos pamatus. Pradžioje kritiškai apžvelgiamos ir atmetamos „nepriklausomosios“ (sekuliarios) dorovės sistemos, tokios kaip eudaimonizmas (laimės siekimas) ar evoliucionizmas (kultūros kėlimas), parodant jų trūkumus ir nepakankamumą. Tuomet pereinama prie krikščioniškosios dorovės, kurios norma yra ne žemiškos gėrybės, o Dievo valia. Ši valia išreiškiama per įstatymą (prigimtinį ir apreikštąjį), kurį žmogus atpažįsta per sąžinę ir laisvai pasirenka vykdyti per savo laisvą valią. Šie trys elementai – įstatymas, sąžinė ir laisva valia – sudaro dorovinės santvarkos pagrindą.
Ypatingos Dorovinės Pareigos: Antroji, praktiškoji, dalis skirta konkrečioms pareigoms. Jos suskirstytos į tris sritis:
Pareigos Dievui: Čia aptariamos trys dieviškosios dorybės (tikėjimas, viltis, meilė) ir Dievo garbinimo būdai (malda, šventadienio šventimas, pasninkas, šventųjų garbinimas).
Pareigos Sau Pačiam: Šiame skyriuje kalbama apie krikščionišką savęs meilę, pareigas savo kūnui (sveikatos saugojimas) ir dvasiai (galių ugdymas). Ypatingas dėmesys skiriamas skaistybės dorybei, aiškinant lyties polinkio tikslą ir prasmę.
Pareigos Artimui: Nagrinėjamos pareigos tiek atskiram asmeniui (teisumas, artimo meilė, pagarba gyvybei ir nuosavybei), tiek visuomenei. Čia autorius paliečia ir sudėtingus socialinius klausimus, aptardamas šeimos, valstybės ir Bažnyčios vaidmenį bei krikščionišką požiūrį į juos.
Stilius ir Tikslas
Knyga parašyta kaip vadovėlis – struktūrizuotai, aiškiai, su sunumeruotais paragrafais ir punktais. Kalba yra formali, akademinė, tačiau autorius stengiasi sudėtingas sąvokas paaiškinti suprantamai, nuolat remdamasis Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tėvų mokymu.
Pagrindinis autoriaus tikslas – parodyti, kad katalikų dorovė nėra savavališkų draudimų sistema, o logiškas ir darnus mokslas, atitinkantis giliausius žmogaus prigimties troškimus. Jis siekia ne įbauginti nuodėmių sąrašais, o įkvėpti siekti dorybių, kurių viršūnė – meilė Dievui ir artimui.
Išvados
Kun. P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“ yra vertingas tarpukario Lietuvos teologinės minties pavyzdys. Nors parašyta prieš beveik šimtmetį, knyga išlieka solidžiu ir patikimu katalikiškos moralės pagrindų šaltiniu. Tai puiki priemonė tiems, kurie nori sistemingai ir nuosekliai susipažinti su Bažnyčios mokymu apie tai, kaip teisingai ir prasmingai gyventi, siekiant ne tik laikinos, bet ir amžinosios laimės.
Kunigo P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“, išleistas 1929 metais ir skirtas aukštesniajai mokyklai, yra sistemingas ir išsamus vadovėlis, pristatantis krikščioniškosios moralės pagrindus. Tai ne tik sausų taisyklių rinkinys, o veikiau bandymas atskleisti katalikiškos dorovės „kilnumą ir gražumą“, pabrėžiant, kad jos reikalavimai kyla iš pačios žmogaus prigimties ir veda į galutinį tikslą – amžinąją laimę su Dievu. Nuo Filosofijos iki Praktikos: Dorovės Struktūra Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis, kurios veda skaitytoją nuo bendrų principų prie konkrečių gyvenimo situacijų.
Dorovinės Santvarkos Pagrindai: Pirmojoje dalyje autorius išdėsto moralės filosofijos pamatus. Pradžioje kritiškai apžvelgiamos ir atmetamos „nepriklausomosios“ (sekuliarios) dorovės sistemos, tokios kaip eudaimonizmas (laimės siekimas) ar evoliucionizmas (kultūros kėlimas), parodant jų trūkumus ir nepakankamumą. Tuomet pereinama prie krikščioniškosios dorovės, kurios norma yra ne žemiškos gėrybės, o Dievo valia. Ši valia išreiškiama per įstatymą (prigimtinį ir apreikštąjį), kurį žmogus atpažįsta per sąžinę ir laisvai pasirenka vykdyti per savo laisvą valią. Šie trys elementai – įstatymas, sąžinė ir laisva valia – sudaro dorovinės santvarkos pagrindą.
Ypatingos Dorovinės Pareigos: Antroji, praktiškoji, dalis skirta konkrečioms pareigoms. Jos suskirstytos į tris sritis:
Pareigos Dievui: Čia aptariamos trys dieviškosios dorybės (tikėjimas, viltis, meilė) ir Dievo garbinimo būdai (malda, šventadienio šventimas, pasninkas, šventųjų garbinimas).
Pareigos Sau Pačiam: Šiame skyriuje kalbama apie krikščionišką savęs meilę, pareigas savo kūnui (sveikatos saugojimas) ir dvasiai (galių ugdymas). Ypatingas dėmesys skiriamas skaistybės dorybei, aiškinant lyties polinkio tikslą ir prasmę.
Pareigos Artimui: Nagrinėjamos pareigos tiek atskiram asmeniui (teisumas, artimo meilė, pagarba gyvybei ir nuosavybei), tiek visuomenei. Čia autorius paliečia ir sudėtingus socialinius klausimus, aptardamas šeimos, valstybės ir Bažnyčios vaidmenį bei krikščionišką požiūrį į juos.
Stilius ir Tikslas
Knyga parašyta kaip vadovėlis – struktūrizuotai, aiškiai, su sunumeruotais paragrafais ir punktais. Kalba yra formali, akademinė, tačiau autorius stengiasi sudėtingas sąvokas paaiškinti suprantamai, nuolat remdamasis Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tėvų mokymu.
Pagrindinis autoriaus tikslas – parodyti, kad katalikų dorovė nėra savavališkų draudimų sistema, o logiškas ir darnus mokslas, atitinkantis giliausius žmogaus prigimties troškimus. Jis siekia ne įbauginti nuodėmių sąrašais, o įkvėpti siekti dorybių, kurių viršūnė – meilė Dievui ir artimui.
Išvados
Kun. P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“ yra vertingas tarpukario Lietuvos teologinės minties pavyzdys. Nors parašyta prieš beveik šimtmetį, knyga išlieka solidžiu ir patikimu katalikiškos moralės pagrindų šaltiniu. Tai puiki priemonė tiems, kurie nori sistemingai ir nuosekliai susipažinti su Bažnyčios mokymu apie tai, kaip teisingai ir prasmingai gyventi, siekiant ne tik laikinos, bet ir amžinosios laimės.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 31
JUOZAS ERETAS
ROMA 1970
Ši monografija – tai trečiasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“, išleistas Romoje 1970 metais. Knygą parašė prof. dr. Juozas Eretas, artimas prof. Kazio Pakšto (1893–1960) draugas ir bendražygis. Leidinys yra išsami biografinė studija, skirta vienai spalvingiausių ir originaliausių XX a. Lietuvos asmenybių – geografui, geopolitikui, keliautojui ir nenuilstančiam visuomenės veikėjui – atminti.
Turinys ir struktūra
Autorius, remdamasis gausiais archyviniais šaltiniais ir asmeniniais prisiminimais, nuosekliai veda skaitytoją per visą audringą prof. K. Pakšto gyvenimo kelią. Knyga suskirstyta į penkis pagrindinius skyrius, atspindinčius svarbiausius jo gyvenimo ir veiklos etapus:- I dalis: Kelias į laisvę (1893–1925). Aprašoma K. Pakšto vaikystė ir jaunystė carinės priespaudos metais, jo pirmieji žingsniai visuomeninėje veikloje Amerikoje ir studijos Fribūro universitete Šveicarijoje.
- II dalis: Nepriklausomybės saulėje (1925–1939). Nušviečiama profesoriaus veikla Kauno universitete, jo, kaip geografo ir geopolitiko, idėjų sklaida, ateitininkų organizacijos vairavimas ir nenuilstamas tautos žadinimas.
- III dalis: „Antrojo fronto“ rezistentas (1939–1949). Pasakojama apie K. Pakšto veiklą JAV Antrojo pasaulinio karo metais, jo pastangas telkti išeiviją ir kurti „antrąjį frontą“ Lietuvos laisvės bylai.
- IV dalis: Naujas ryžtas prie Atlanto (1949–1957). Atskleidžiamas jo darbas kuriant Vidurio Europos Krikščionių-Demokratų Sąjungą ir jo nenuilstamos pastangos ieškoti kelių į Lietuvos išlaisvinimą.
- V dalis: Prieblandon (1957–1960). Aprašomi paskutiniai profesoriaus gyvenimo metai, jo didžioji vizija – „Dausuva“ (atsarginė Lietuva) – ir tragiška mirtis.
Reikšmė
Juozo Ereto monografija yra fundamentalus veikalas, leidžiantis giliai pažinti ne tik prof. Kazio Pakšto asmenybę, bet ir visą Lietuvos bei jos išeivijos gyvenimo epochą. Tai ne tik sausų faktų rinkinys, bet ir gyvas, jaudinantis pasakojimas apie žmogų-vizionierių, „tautinį šauklį“, kurio idėjos dažnai pralenkdavo laiką ir ne visada buvo suprastos amžininkų. Knyga atskleidžia K. Pakštą kaip nenuilstantį kovotoją, idealistą ir kartu tragišką asmenybę. Tai nepaprastai vertingas šaltinis istorikams, politologams ir visiems, besidomintiems Lietuvos idėjų istorija.- Išsami informacija
- Peržiūros: 59
Josemaría Escrivá de Balaguer
VILNIUS 1996
Knygos „Kelias“, autorius Josemaría Escrivá de Balaguer, apžvalga Palaimintojo Josemaría Escrivá de Balaguer „Kelias“ yra vienas įtakingiausių XX amžiaus dvasinės literatūros kūrinių, tapęs klasika ir dvasiniu vadovu milijonams žmonių visame pasaulyje. Pirmą kartą išleista 1934 m. pavadinimu „Dvasiniai svarstymai“ ir vėliau papildyta 1939 m., ši knyga yra praktiškas vadovas, kaip siekti šventumo kasdieniame gyvenime – profesiniame darbe, šeimoje ir visuomeninėje veikloje. Lietuviškas leidimas, pasirodęs 1996 m., suteikia galimybę ir Lietuvos skaitytojams atrasti šį gilų dvasinių apmąstymų šaltinį.
Autorius ir kontekstas
Knygos autorius, palaimintasis Josemaría Escrivá (1902–1975), buvo ispanų kunigas ir „Opus Dei“ įkūrėjas. „Kelias“ gimė iš jo paties maldos ir pastoracinio darbo su Madrido universiteto studentais bei darbininkais. Knygoje atsispindi pagrindinė „Opus Dei“ žinia – visuotinis pašaukimas į šventumą, skirtas ne tik kunigams ir vienuoliams, bet kiekvienam pakrikštytajam jo kasdienybės aplinkoje. Tuo metu, kai pasirodė knyga, ši mintis buvo ne tik nauja, bet ir revoliucinė, tačiau vėliau ją iškilmingai patvirtino Vatikano II Susirinkimas.
Struktūra ir turinys
„Kelias“ sudarytas iš 999 trumpų, numeruotų punktų, skirtų asmeniniams apmąstymams. Knyga suskirstyta į 46 skyrius, aprėpiančius visas krikščioniško gyvenimo sritis. Temos varijuoja nuo pamatinių dorybių, tokių kaip Charakteris , Nuolankumas ir Ištvermė , iki esminių dvasinio gyvenimo praktikų – Maldos , Apsimarinimo , Atgailos ir meilės Šventosioms Mišioms. Kūrinio ašis – idėja, kad įprastas gyvenimas yra šventėjimo vieta ir priemonė. Autorius moko, kaip paversti profesinį darbą, kasdienius rūpesčius ir net sunkumus malda ir susitikimu su Dievu. Jis pabrėžia „gyvenimo vienybės“ svarbą, kai krikščionio darbai, malda ir apaštalavimas tampa neatsiejami.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra išskirtinai asmeniškas ir tiesus. Autorius į skaitytoją kreipiasi „pasitikėdamas kaip bičiulis, brolis, tėvas“. Tai nėra sausas teologinis traktatas, o gyvas pokalbis, kupinas meilės ir sykiu reiklumo. Kiekvienas punktas – tai „lakoniška mintis“, skirta ne greitam skaitymui, o giliam apmąstymui, kuris „tave sukrėstų ir tu imtum taisyti savąjį gyvenimą“.
Poveikis ir pripažinimas
„Kelio“ įtaka yra milžiniška. Knyga išleista daugiau nei 293 leidimais 41 kalba, o bendras tiražas siekia beveik 4 milijonus egzempliorių. Ji pelnytai vadinama „šių laikų Kempiečiu“, nes, panašiai kaip Tomo Kempiečio „Kristaus sekimas“, siūlo praktišką ir gilų kelią į dvasinį tobulumą.
Išvada
„Kelias“ – tai nepaprastai vertingas dvasinis vadovas, skirtas kiekvienam, norinčiam ne bėgti nuo pasaulio, o jį pašventinti iš vidaus. Knyga siūlo aiškų ir konkretų planą, kaip kasdienius darbus ir pareigas paversti nuolatiniu bendravimu su Dievu. Tai kvietimas drąsiai ir su meile atsiliepti į Dievo valią, paverčiant visą savo gyvenimą tarnyste Jam ir artimui. Tai išlieka galingas ir aktualus šaltinis visiems, ieškantiems gilesnio ir labiau integruoto dvasinio gyvenimo.
Autorius ir kontekstas
Knygos autorius, palaimintasis Josemaría Escrivá (1902–1975), buvo ispanų kunigas ir „Opus Dei“ įkūrėjas. „Kelias“ gimė iš jo paties maldos ir pastoracinio darbo su Madrido universiteto studentais bei darbininkais. Knygoje atsispindi pagrindinė „Opus Dei“ žinia – visuotinis pašaukimas į šventumą, skirtas ne tik kunigams ir vienuoliams, bet kiekvienam pakrikštytajam jo kasdienybės aplinkoje. Tuo metu, kai pasirodė knyga, ši mintis buvo ne tik nauja, bet ir revoliucinė, tačiau vėliau ją iškilmingai patvirtino Vatikano II Susirinkimas.
Struktūra ir turinys
„Kelias“ sudarytas iš 999 trumpų, numeruotų punktų, skirtų asmeniniams apmąstymams. Knyga suskirstyta į 46 skyrius, aprėpiančius visas krikščioniško gyvenimo sritis. Temos varijuoja nuo pamatinių dorybių, tokių kaip Charakteris , Nuolankumas ir Ištvermė , iki esminių dvasinio gyvenimo praktikų – Maldos , Apsimarinimo , Atgailos ir meilės Šventosioms Mišioms. Kūrinio ašis – idėja, kad įprastas gyvenimas yra šventėjimo vieta ir priemonė. Autorius moko, kaip paversti profesinį darbą, kasdienius rūpesčius ir net sunkumus malda ir susitikimu su Dievu. Jis pabrėžia „gyvenimo vienybės“ svarbą, kai krikščionio darbai, malda ir apaštalavimas tampa neatsiejami.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra išskirtinai asmeniškas ir tiesus. Autorius į skaitytoją kreipiasi „pasitikėdamas kaip bičiulis, brolis, tėvas“. Tai nėra sausas teologinis traktatas, o gyvas pokalbis, kupinas meilės ir sykiu reiklumo. Kiekvienas punktas – tai „lakoniška mintis“, skirta ne greitam skaitymui, o giliam apmąstymui, kuris „tave sukrėstų ir tu imtum taisyti savąjį gyvenimą“.
Poveikis ir pripažinimas
„Kelio“ įtaka yra milžiniška. Knyga išleista daugiau nei 293 leidimais 41 kalba, o bendras tiražas siekia beveik 4 milijonus egzempliorių. Ji pelnytai vadinama „šių laikų Kempiečiu“, nes, panašiai kaip Tomo Kempiečio „Kristaus sekimas“, siūlo praktišką ir gilų kelią į dvasinį tobulumą.
Išvada
„Kelias“ – tai nepaprastai vertingas dvasinis vadovas, skirtas kiekvienam, norinčiam ne bėgti nuo pasaulio, o jį pašventinti iš vidaus. Knyga siūlo aiškų ir konkretų planą, kaip kasdienius darbus ir pareigas paversti nuolatiniu bendravimu su Dievu. Tai kvietimas drąsiai ir su meile atsiliepti į Dievo valią, paverčiant visą savo gyvenimą tarnyste Jam ir artimui. Tai išlieka galingas ir aktualus šaltinis visiems, ieškantiems gilesnio ir labiau integruoto dvasinio gyvenimo.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 21
A.Matijošaitienė
Sintautai 2011
Ši knyga, pavadinta "Šakių rajone Keturnaujienoje gyvenančios Anelės Matijošaitienės regėjimai ir pranešimai", yra iš garso įrašų perrašytas rinkinys, kuriame išsamiai aprašomi lietuvės Anelės Matijošaitienės religiniai patyrimai. Tekste pristatoma giliai asmeniška ir dvasinė kelionė, pradedant trumpa autobiografija ir baigiant chronologiniu jos dieviškų susitikimų nuo 1962 m. iki 2000-ųjų pradžios aprašymu. Siekiant išsaugoti autentiškumą, originalių įrašų kalba didžiąja dalimi išsaugota.
Anelės gyvenimas
Anelė Matijošaitienė gimė 1927 m. Šakių rajone, Lietuvoje, ūkininkų šeimoje. Jos ankstyvą gyvenimą lydėjo sunkumai, įskaitant Antrojo pasaulinio karo neramumus ir asmenines netektis. Nuo mažens buvusi labai pamaldi, ji rasdavo paguodą maldoje ir bažnyčioje. Esminis jos gyvenimo momentas buvo staigi vyro Prano mirtis, praėjus vos pusantrų metų po jų vestuvių 1959 m.. Ši didelė netektis sustiprino jos dvasinius ieškojimus ir paskatino karštai melstis, siekiant gilesnio ryšio su Dievu.
Dieviškieji regėjimai ir pranešimai
Pirmasis reikšmingas Anelės dvasinis patyrimas įvyko 1962 m., kai ji išgirdo vidinį balsą, patvirtinantį, kad jos maldos buvo išklausytos, o po to pajuto stiprią Dievo meilę. Jos regėjimai, kuriuos ji apibūdina kaip vykstančius ekstazės būsenoje, kai nejautė jokių fizinių pojūčių, apėmė susitikimus su Jėzumi Kristumi, Mergele Marija ir įvairiais šventaisiais, pavyzdžiui, šv. Antanu.
Apsireiškimai dažnai vykdavo jos namuose, kurie tapo piligrimystės vieta. Svarbiausi regėjimai:
Jėzus Kristus: Jis dažnai jai rodėsi, kartais parodydamas savo švenčiausiąją širdį, kartais – prikaltą prie kryžiaus, perduodamas paguodos, įspėjimų ir patarimų žinias. Jis kalbėjo apie būsimus sunkumus Lietuvai, bet ir apie jos galutinę laisvę, kuri bus pasiekta per "kraują ir ašaras", padedant kitoms tautoms.
Mergelė Marija: Marija pasirodydavo su žinutėmis, raginančiomis melstis, ypač rožinį, už nusidėjėlių atsivertimą. Ji Anelės regėjimuose rodė dangų ir pragarą, pabrėždama žmonių pasirinkimų pasekmes.
Šventieji ir angelai: Anelė taip pat pranešė apie šv. Antano, kurį laikė viso gyvenimo dvasiniu draugu, šv. Petro, šv. Pauliaus ir lietuvių šventųjų, tokių kaip šv. Kazimieras ir palaimintasis Jurgis Matulaitis, regėjimus.
Persekiojimas ir ištvermė
Jos teiginiai apie dieviškus regėjimus sukėlė konfliktą su sovietų valdžia. Pareigūnai ne kartą lankėsi jos namuose, reikalaudami išardyti jos įrengtą altorėlį ir išsižadėti savo patirčių. Kai ji atsisakė, jie patys bandė sunaikinti altorėlį, bet, kaip pranešama, juos staiga užklupo liga ir jiems nepavyko. Dėl jos nepalaužiamo liudijimo 1969 m. Anelė buvo priverstinai paguldyta į Žiegždrių psichiatrijos ligoninę, kur jai kelis mėnesius buvo taikomas gydymas insulinu, siekiant priversti ją atsisakyti savo įsitikinimų. Nepaisant spaudimo, ji liko tvirta savo tikėjime. 1970 m. išleista iš ligoninės, ji ir toliau priiminėjo piligrimus, o jos namai tapo dvasiniu centru, kol 1985 m. valdžios institucijos juos galiausiai nugriovė.
Knyga yra liudijimas apie vienos moters gilų tikėjimą ir jos gyvenimą nulėmusius dvasinius įvykius. Ji atveria langą į specifinę lietuvių katalikų pamaldumo srovę intensyvaus politinio ir religinio persekiojimo laikotarpiu.
Anelės gyvenimas
Anelė Matijošaitienė gimė 1927 m. Šakių rajone, Lietuvoje, ūkininkų šeimoje. Jos ankstyvą gyvenimą lydėjo sunkumai, įskaitant Antrojo pasaulinio karo neramumus ir asmenines netektis. Nuo mažens buvusi labai pamaldi, ji rasdavo paguodą maldoje ir bažnyčioje. Esminis jos gyvenimo momentas buvo staigi vyro Prano mirtis, praėjus vos pusantrų metų po jų vestuvių 1959 m.. Ši didelė netektis sustiprino jos dvasinius ieškojimus ir paskatino karštai melstis, siekiant gilesnio ryšio su Dievu.
Dieviškieji regėjimai ir pranešimai
Pirmasis reikšmingas Anelės dvasinis patyrimas įvyko 1962 m., kai ji išgirdo vidinį balsą, patvirtinantį, kad jos maldos buvo išklausytos, o po to pajuto stiprią Dievo meilę. Jos regėjimai, kuriuos ji apibūdina kaip vykstančius ekstazės būsenoje, kai nejautė jokių fizinių pojūčių, apėmė susitikimus su Jėzumi Kristumi, Mergele Marija ir įvairiais šventaisiais, pavyzdžiui, šv. Antanu.
Apsireiškimai dažnai vykdavo jos namuose, kurie tapo piligrimystės vieta. Svarbiausi regėjimai:
Jėzus Kristus: Jis dažnai jai rodėsi, kartais parodydamas savo švenčiausiąją širdį, kartais – prikaltą prie kryžiaus, perduodamas paguodos, įspėjimų ir patarimų žinias. Jis kalbėjo apie būsimus sunkumus Lietuvai, bet ir apie jos galutinę laisvę, kuri bus pasiekta per "kraują ir ašaras", padedant kitoms tautoms.
Mergelė Marija: Marija pasirodydavo su žinutėmis, raginančiomis melstis, ypač rožinį, už nusidėjėlių atsivertimą. Ji Anelės regėjimuose rodė dangų ir pragarą, pabrėždama žmonių pasirinkimų pasekmes.
Šventieji ir angelai: Anelė taip pat pranešė apie šv. Antano, kurį laikė viso gyvenimo dvasiniu draugu, šv. Petro, šv. Pauliaus ir lietuvių šventųjų, tokių kaip šv. Kazimieras ir palaimintasis Jurgis Matulaitis, regėjimus.
Persekiojimas ir ištvermė
Jos teiginiai apie dieviškus regėjimus sukėlė konfliktą su sovietų valdžia. Pareigūnai ne kartą lankėsi jos namuose, reikalaudami išardyti jos įrengtą altorėlį ir išsižadėti savo patirčių. Kai ji atsisakė, jie patys bandė sunaikinti altorėlį, bet, kaip pranešama, juos staiga užklupo liga ir jiems nepavyko. Dėl jos nepalaužiamo liudijimo 1969 m. Anelė buvo priverstinai paguldyta į Žiegždrių psichiatrijos ligoninę, kur jai kelis mėnesius buvo taikomas gydymas insulinu, siekiant priversti ją atsisakyti savo įsitikinimų. Nepaisant spaudimo, ji liko tvirta savo tikėjime. 1970 m. išleista iš ligoninės, ji ir toliau priiminėjo piligrimus, o jos namai tapo dvasiniu centru, kol 1985 m. valdžios institucijos juos galiausiai nugriovė.
Knyga yra liudijimas apie vienos moters gilų tikėjimą ir jos gyvenimą nulėmusius dvasinius įvykius. Ji atveria langą į specifinę lietuvių katalikų pamaldumo srovę intensyvaus politinio ir religinio persekiojimo laikotarpiu.
Skaityti daugiau: KETURNAUJIENA. ANELĖS MATIJOŠAITIENĖS REGĖJIMAI IR PRANEŠIMAI.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 17
Kun. A. Liepinis
Panevėžys 1933
Žodžiai Paragina, Pavyzdžiai Patraukia: Kun. A. Liepinio „Kitų Pėdomis“
Kunigo A. Liepinio 1933 metais sudaryta knyga „Kitų pėdomis“ yra ne romanas ar teologinis traktatas, o, kaip nurodo paantraštė, „pavyzdžių rinkinys“. Tai tikra dvasinių ir moralinių pamokymų mozaika, sudėliota iš šimtų trumpų istorijų, legendų, palyginimų ir istorinių anekdotų. Vadovaudamasis sena tiesa, kad „žodžiai paragina, o pavyzdžiai patraukia“, autorius siekia ne abstrakčiai aiškinti dorybes ir ydas, o jas iliustruoti gyvais, įsimenančiais pasakojimais, skirtais plačiajai visuomenei, o ypač jaunimui.
Dorovės Pamokos Gyvenimo Istorijose
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas skirtas tam tikrai krikščioniškosios dorovės sričiai. Skaitytojas čia ras skyrius apie amžinąsias tiesas, Dievo ir artimo meilę, Dievo Apvaizdą, maldą, sakramentus, Dešimt Dievo įsakymų ir pagrindines dorybes.
Kiekvienas skyrius yra pripildytas trumpų, sunumeruotų pasakojimų, kurių herojais tampa patys įvairiausi asmenys:
Šventieji ir istoriniai veikėjai: Nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio ir palaimintojo kun. Don Bosko iki Sokrato, Aleksandro Didžiojo ir Napoleono. Jų gyvenimo epizodai pateikiami kaip konkretūs dorybės (pvz., nusižeminimo, drąsos) ar ydos (pvz., puikybės, žiaurumo) pavyzdžiai.
Paprasti žmonės: Knygoje gausu istorijų apie bevardžius ūkininkus, amatininkus, karius, motinas ir vaikus, kurių kasdieniai poelgiai atskleidžia didingą tikėjimą, pasiaukojimą ar, atvirkščiai, moralinį nuopuolį.
Legendos ir palyginimai: Autorius nevengia ir alegorinių pasakojimų ar legendų (pvz., apie karalių, ieškantį laimės, ar apie vėžlį, simbolizuojantį laiką), kurie vaizdžiai ir įtaigiai perteikia dvasines tiesas.
Kiekviena istorija yra trumpa, lengvai skaitoma ir turi aiškią moralinę potekstę. Tai tarsi maži dvasiniai perlai, kurių kiekvienas savaip nušviečia kelią į dorą gyvenimą.
Paprastumo Galia
Knygos stilius yra paprastas ir aiškus, pritaikytas to meto skaitytojui. Autorius nesileidžia į sudėtingus teologinius samprotavimus, o kalba per konkrečius vaizdinius. Tai daro knygą nepaprastai paveikia. Ji skirta ne tiek intelektualinei analizei, kiek širdies ugdymui. Tai puikus įrankis tėvams, auklėtojams ir kunigams, ieškantiems medžiagos pamokslams ar pokalbiams apie dorovę.
Išvados
„Kitų pėdomis“ yra klasikinis tarpukario Lietuvos religinės didaktinės literatūros pavyzdys. Nors praėjo daug laiko, knygos vertė nesumažėjo. Joje surinktos istorijos yra universalios ir paliečia amžinąsias gėrio ir blogio, dorybės ir nuodėmės temas. Tai įkvepiantis ir pamokantis skaitinys kiekvienam, kuris tiki, kad geras pavyzdys yra geriausias mokytojas, ir kuris nori savo gyvenimą grįsti tvirtais moraliniais principais, sekdamas tų, kurie ėjo prieš mus, pėdomis.
Kunigo A. Liepinio 1933 metais sudaryta knyga „Kitų pėdomis“ yra ne romanas ar teologinis traktatas, o, kaip nurodo paantraštė, „pavyzdžių rinkinys“. Tai tikra dvasinių ir moralinių pamokymų mozaika, sudėliota iš šimtų trumpų istorijų, legendų, palyginimų ir istorinių anekdotų. Vadovaudamasis sena tiesa, kad „žodžiai paragina, o pavyzdžiai patraukia“, autorius siekia ne abstrakčiai aiškinti dorybes ir ydas, o jas iliustruoti gyvais, įsimenančiais pasakojimais, skirtais plačiajai visuomenei, o ypač jaunimui.
Dorovės Pamokos Gyvenimo Istorijose
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas skirtas tam tikrai krikščioniškosios dorovės sričiai. Skaitytojas čia ras skyrius apie amžinąsias tiesas, Dievo ir artimo meilę, Dievo Apvaizdą, maldą, sakramentus, Dešimt Dievo įsakymų ir pagrindines dorybes.
Kiekvienas skyrius yra pripildytas trumpų, sunumeruotų pasakojimų, kurių herojais tampa patys įvairiausi asmenys:
Šventieji ir istoriniai veikėjai: Nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio ir palaimintojo kun. Don Bosko iki Sokrato, Aleksandro Didžiojo ir Napoleono. Jų gyvenimo epizodai pateikiami kaip konkretūs dorybės (pvz., nusižeminimo, drąsos) ar ydos (pvz., puikybės, žiaurumo) pavyzdžiai.
Paprasti žmonės: Knygoje gausu istorijų apie bevardžius ūkininkus, amatininkus, karius, motinas ir vaikus, kurių kasdieniai poelgiai atskleidžia didingą tikėjimą, pasiaukojimą ar, atvirkščiai, moralinį nuopuolį.
Legendos ir palyginimai: Autorius nevengia ir alegorinių pasakojimų ar legendų (pvz., apie karalių, ieškantį laimės, ar apie vėžlį, simbolizuojantį laiką), kurie vaizdžiai ir įtaigiai perteikia dvasines tiesas.
Kiekviena istorija yra trumpa, lengvai skaitoma ir turi aiškią moralinę potekstę. Tai tarsi maži dvasiniai perlai, kurių kiekvienas savaip nušviečia kelią į dorą gyvenimą.
Paprastumo Galia
Knygos stilius yra paprastas ir aiškus, pritaikytas to meto skaitytojui. Autorius nesileidžia į sudėtingus teologinius samprotavimus, o kalba per konkrečius vaizdinius. Tai daro knygą nepaprastai paveikia. Ji skirta ne tiek intelektualinei analizei, kiek širdies ugdymui. Tai puikus įrankis tėvams, auklėtojams ir kunigams, ieškantiems medžiagos pamokslams ar pokalbiams apie dorovę.
Išvados
„Kitų pėdomis“ yra klasikinis tarpukario Lietuvos religinės didaktinės literatūros pavyzdys. Nors praėjo daug laiko, knygos vertė nesumažėjo. Joje surinktos istorijos yra universalios ir paliečia amžinąsias gėrio ir blogio, dorybės ir nuodėmės temas. Tai įkvepiantis ir pamokantis skaitinys kiekvienam, kuris tiki, kad geras pavyzdys yra geriausias mokytojas, ir kuris nori savo gyvenimą grįsti tvirtais moraliniais principais, sekdamas tų, kurie ėjo prieš mus, pėdomis.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 12
Kun. A. Liepinis
Panevėžys 1937
Gyvenimo Mokykla Tęsiasi: Kun. A. Liepinio „Kitų Pėdomis II“
Po sėkmingo pirmojo tomo, kunigas A. Liepinis 1937 metais pristatė antrąją „pavyzdžių rinkinio“ dalį – „Kitų pėdomis II“. Ši knyga tęsia pirmosios dalies misiją – per trumpas, įsimenančias istorijas ugdyti skaitytojo, ypač jaunimo, moralę ir tikėjimą. Autorius, atsižvelgdamas į skaitytojų pageidavimus, šį kartą rinkinį praturtino pavyzdžiais iš Lietuvos istorijos ir gyvenimo, taip dar labiau priartindamas amžinąsias tiesas prie vietinio konteksto.
Dorybių ir Ydų Veidrodis
Antroji dalis išlaiko pirmosios struktūrą – knyga suskirstyta į teminius skyrius, skirtus pagrindiniams krikščioniškojo gyvenimo aspektams. Temos apima platų spektrą: nuo fundamentalių klausimų apie gyvenimo tikslą, Dievo Apvaizdą ir tikėjimą, iki konkrečių dorybių ir pareigų, tokių kaip meilė artimui, ištikimybė, sąžiningumas, pagarba tėvams ir meilė Tėvynei.
Kiekvienas skyrius – tai lyg atskira pamoka, iliustruota daugybe trumpų pasakojimų:
Lietuvos Atspindžiai: Šioje dalyje ypač išryškėja lietuviškasis elementas. Greta universalių šventųjų ir pasaulio istorijos veikėjų, sutinkame vyskupą Motiejų Valančių, Mikalojų Daukšą, kunigaikštį Kęstutį. Pasakojama apie knygnešių žygius, kovas dėl lietuviškos spaudos ir tikėjimo išsaugojimo carinės priespaudos metais. Šie pavyzdžiai ne tik moko bendražmogiškų dorybių, bet ir ugdo tautinį pasididžiavimą bei patriotiškumą.
Kasdienybės Herojai: Kaip ir pirmoje dalyje, gausu istorijų apie paprastus žmones – sąžiningus tarnus, pasiaukojančias motinas, drąsius karius. Jų poelgiai parodo, kad didvyriškumas slypi ne tik didžiuose žygiuose, bet ir kasdienėje ištikimybėje savo pareigoms.
Įtaigūs Palyginimai: Autorius meistriškai naudoja legendas ir palyginimus, kad sudėtingos tiesos taptų lengvai suprantamos. Istorijos apie „sąžinės varpelį“, „gyvenimo ir mirties duris“ ar „nykštuko ir erelio pasaką“ ilgam įstringa atmintyje ir veikia skaitytojo vaizduotę.
Pamokslininko Žodis
Knygos stilius išlieka paprastas, aiškus ir didaktiškas. Kiekviena istorija turi aiškų tikslą – pamokyti, įkvėpti, perspėti. Tai ne meninė proza, o veikiau pamokslo dalis, kurioje konkretus pavyzdys tarnauja kaip argumentas, patvirtinantis moralinę tiesą. Atsižvelgdamas į kritiką, autorius šioje dalyje nurodo ir šaltinius, iš kurių pavyzdžiai paimti, taip suteikdamas rinkiniui daugiau solidumo.
Išvados
„Kitų pėdomis II“ yra sėkmingas pirmosios dalies tęsinys, dar labiau pritaikytas Lietuvos skaitytojui. Tai turtingas ir įvairiapusis dvasinės išminties lobynas, tinkamas tiek asmeniniam apmąstymui, tiek naudojimui pedagoginiame darbe. Kun. A. Liepinio sudarytas rinkinys yra puikus liudijimas, kaip per konkrečius gyvenimo pavyzdžius galima veiksmingai ugdyti charakterį, stiprinti tikėjimą ir meilę Tėvynei. Tai knyga, kuri moko ne tik žavėtis kitų gerais darbais, bet ir pačiam drąsiai žengti jų pramintomis pėdomis.
Po sėkmingo pirmojo tomo, kunigas A. Liepinis 1937 metais pristatė antrąją „pavyzdžių rinkinio“ dalį – „Kitų pėdomis II“. Ši knyga tęsia pirmosios dalies misiją – per trumpas, įsimenančias istorijas ugdyti skaitytojo, ypač jaunimo, moralę ir tikėjimą. Autorius, atsižvelgdamas į skaitytojų pageidavimus, šį kartą rinkinį praturtino pavyzdžiais iš Lietuvos istorijos ir gyvenimo, taip dar labiau priartindamas amžinąsias tiesas prie vietinio konteksto.
Dorybių ir Ydų Veidrodis
Antroji dalis išlaiko pirmosios struktūrą – knyga suskirstyta į teminius skyrius, skirtus pagrindiniams krikščioniškojo gyvenimo aspektams. Temos apima platų spektrą: nuo fundamentalių klausimų apie gyvenimo tikslą, Dievo Apvaizdą ir tikėjimą, iki konkrečių dorybių ir pareigų, tokių kaip meilė artimui, ištikimybė, sąžiningumas, pagarba tėvams ir meilė Tėvynei.
Kiekvienas skyrius – tai lyg atskira pamoka, iliustruota daugybe trumpų pasakojimų:
Lietuvos Atspindžiai: Šioje dalyje ypač išryškėja lietuviškasis elementas. Greta universalių šventųjų ir pasaulio istorijos veikėjų, sutinkame vyskupą Motiejų Valančių, Mikalojų Daukšą, kunigaikštį Kęstutį. Pasakojama apie knygnešių žygius, kovas dėl lietuviškos spaudos ir tikėjimo išsaugojimo carinės priespaudos metais. Šie pavyzdžiai ne tik moko bendražmogiškų dorybių, bet ir ugdo tautinį pasididžiavimą bei patriotiškumą.
Kasdienybės Herojai: Kaip ir pirmoje dalyje, gausu istorijų apie paprastus žmones – sąžiningus tarnus, pasiaukojančias motinas, drąsius karius. Jų poelgiai parodo, kad didvyriškumas slypi ne tik didžiuose žygiuose, bet ir kasdienėje ištikimybėje savo pareigoms.
Įtaigūs Palyginimai: Autorius meistriškai naudoja legendas ir palyginimus, kad sudėtingos tiesos taptų lengvai suprantamos. Istorijos apie „sąžinės varpelį“, „gyvenimo ir mirties duris“ ar „nykštuko ir erelio pasaką“ ilgam įstringa atmintyje ir veikia skaitytojo vaizduotę.
Pamokslininko Žodis
Knygos stilius išlieka paprastas, aiškus ir didaktiškas. Kiekviena istorija turi aiškų tikslą – pamokyti, įkvėpti, perspėti. Tai ne meninė proza, o veikiau pamokslo dalis, kurioje konkretus pavyzdys tarnauja kaip argumentas, patvirtinantis moralinę tiesą. Atsižvelgdamas į kritiką, autorius šioje dalyje nurodo ir šaltinius, iš kurių pavyzdžiai paimti, taip suteikdamas rinkiniui daugiau solidumo.
Išvados
„Kitų pėdomis II“ yra sėkmingas pirmosios dalies tęsinys, dar labiau pritaikytas Lietuvos skaitytojui. Tai turtingas ir įvairiapusis dvasinės išminties lobynas, tinkamas tiek asmeniniam apmąstymui, tiek naudojimui pedagoginiame darbe. Kun. A. Liepinio sudarytas rinkinys yra puikus liudijimas, kaip per konkrečius gyvenimo pavyzdžius galima veiksmingai ugdyti charakterį, stiprinti tikėjimą ir meilę Tėvynei. Tai knyga, kuri moko ne tik žavėtis kitų gerais darbais, bet ir pačiam drąsiai žengti jų pramintomis pėdomis.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 19
Kun. A. Liepinis
Panevėžys 1939
Dvasios Stiprybė Greitėjančiame Pasaulyje: Kun. A. Liepinio „Kitų Pėdomis III“
Trečioji ir paskutinė kunigo A. Liepinio „pavyzdžių rinkinio“ dalis, „Kitų pėdomis III“, pasirodžiusi 1939 metais, vainikuoja populiariąją seriją, skirtą krikščioniškos moralės ir dvasinių vertybių ugdymui. Kaip ir ankstesnės dalys, ši knyga yra tikras pamokančių istorijų lobynas, tačiau ji išleista pasauliui stovint ant didelių permainų ir neramumų slenksčio. Būtent todėl autoriaus siekis per trumpus, gyvus pasakojimus sustiprinti tikėjimo pamatus tampa ypač aktualus ir prasmingas.
Amžinosios Temos Moderniame Formate
Knyga išlaiko skaitytojų pamėgtą mozaikišką struktūrą. Ji sudaryta iš šimtų trumpų, sunumeruotų pasakojimų, sugrupuotų į teminius skyrius, tokius kaip „Laimė“, „Tikėjimas ir mokslas“, „Šeima“, „Pareiga“, „Darbas“, „Malda“ ir daugelį kitų. Šis formatas, kaip knygos įžangoje pastebi Juozas Trimakas, yra puikiai pritaikytas moderniam, skubančiam žmogui, pratusiam prie greitos informacijos. Knygą galima skaityti kaip „dvasinį dienraštį“, kur kiekvienas „straipsnis“ – atskira istorija – siūlo peno apmąstymams ir praktinių gairių gyvenimui.
Rinkinyje vėl sutinkame platų herojų spektrą: nuo šventųjų ir istorinių asmenybių (šv. Pranciškus Salezietis, Napoleonas, vyskupas Valančius) iki paprastų darbininkų, karių ir motinų, kurių kasdieniai poelgiai tampa didvyriškumo ar moralinio nuopuolio pavyzdžiu. Autorius, kaip ir žadėjo, gausiai įpina pasakojimų iš Lietuvos istorijos, ypač iš kovų dėl tikėjimo ir tautiškumo laikotarpio, taip suteikdamas knygai dar daugiau artumo ir aktualumo lietuvių skaitytojui.
Praktinė Išmintis Kiekvienai Dienai
Pagrindinis knygos tikslas – ne teorizuoti, o rodyti. Kun. A. Liepinis, surinkdamas šiuos pavyzdžius, veikia kaip išmintingas pedagogas ir ganytojas. Jis supranta, kad konkretus, vaizdingas pasakojimas apie narsų karį, pasiaukojančią motiną ar sąžiningą darbininką paveikia širdį daug stipriau nei abstraktūs moraliniai samprotavimai.
Kiekviena istorija, ar tai būtų legenda apie „skardųjį varpą“ – sąžinę, ar tikras pasakojimas apie studentų apaštalavimą, tarnauja kaip veidrodis, kuriame skaitytojas gali pamatyti savo paties dorybes ir ydas. Knyga tampa praktiniu vadovu, mokančiu, kaip elgtis įvairiose gyvenimo situacijose, kaip nugalėti pagundas, išsaugoti tikėjimą ir išlikti doru žmogumi.
Išvados
„Kitų pėdomis III“ sėkmingai užbaigia kun. A. Liepinio trilogiją, palikdama skaitytojams turtingą ir lengvai prieinamą dvasinės išminties šaltinį. Tai knyga, kuri įrodo, jog amžinosios tiesos gali būti perteiktos paprasta ir patrauklia forma. Šis pavyzdžių rinkinys yra vertingas paminklas tarpukario Lietuvos dvasinei kultūrai ir puikus įrankis visiems, ieškantiems įkvėpimo ir moralinių kelrodžių sudėtingame gyvenimo kelyje. Tai paskutinis, bet tvirtas kvietimas ne tik žavėtis kilniais pavyzdžiais, bet ir pačiam sekti jų pramintomis pėdomis.
Trečioji ir paskutinė kunigo A. Liepinio „pavyzdžių rinkinio“ dalis, „Kitų pėdomis III“, pasirodžiusi 1939 metais, vainikuoja populiariąją seriją, skirtą krikščioniškos moralės ir dvasinių vertybių ugdymui. Kaip ir ankstesnės dalys, ši knyga yra tikras pamokančių istorijų lobynas, tačiau ji išleista pasauliui stovint ant didelių permainų ir neramumų slenksčio. Būtent todėl autoriaus siekis per trumpus, gyvus pasakojimus sustiprinti tikėjimo pamatus tampa ypač aktualus ir prasmingas.
Amžinosios Temos Moderniame Formate
Knyga išlaiko skaitytojų pamėgtą mozaikišką struktūrą. Ji sudaryta iš šimtų trumpų, sunumeruotų pasakojimų, sugrupuotų į teminius skyrius, tokius kaip „Laimė“, „Tikėjimas ir mokslas“, „Šeima“, „Pareiga“, „Darbas“, „Malda“ ir daugelį kitų. Šis formatas, kaip knygos įžangoje pastebi Juozas Trimakas, yra puikiai pritaikytas moderniam, skubančiam žmogui, pratusiam prie greitos informacijos. Knygą galima skaityti kaip „dvasinį dienraštį“, kur kiekvienas „straipsnis“ – atskira istorija – siūlo peno apmąstymams ir praktinių gairių gyvenimui.
Rinkinyje vėl sutinkame platų herojų spektrą: nuo šventųjų ir istorinių asmenybių (šv. Pranciškus Salezietis, Napoleonas, vyskupas Valančius) iki paprastų darbininkų, karių ir motinų, kurių kasdieniai poelgiai tampa didvyriškumo ar moralinio nuopuolio pavyzdžiu. Autorius, kaip ir žadėjo, gausiai įpina pasakojimų iš Lietuvos istorijos, ypač iš kovų dėl tikėjimo ir tautiškumo laikotarpio, taip suteikdamas knygai dar daugiau artumo ir aktualumo lietuvių skaitytojui.
Praktinė Išmintis Kiekvienai Dienai
Pagrindinis knygos tikslas – ne teorizuoti, o rodyti. Kun. A. Liepinis, surinkdamas šiuos pavyzdžius, veikia kaip išmintingas pedagogas ir ganytojas. Jis supranta, kad konkretus, vaizdingas pasakojimas apie narsų karį, pasiaukojančią motiną ar sąžiningą darbininką paveikia širdį daug stipriau nei abstraktūs moraliniai samprotavimai.
Kiekviena istorija, ar tai būtų legenda apie „skardųjį varpą“ – sąžinę, ar tikras pasakojimas apie studentų apaštalavimą, tarnauja kaip veidrodis, kuriame skaitytojas gali pamatyti savo paties dorybes ir ydas. Knyga tampa praktiniu vadovu, mokančiu, kaip elgtis įvairiose gyvenimo situacijose, kaip nugalėti pagundas, išsaugoti tikėjimą ir išlikti doru žmogumi.
Išvados
„Kitų pėdomis III“ sėkmingai užbaigia kun. A. Liepinio trilogiją, palikdama skaitytojams turtingą ir lengvai prieinamą dvasinės išminties šaltinį. Tai knyga, kuri įrodo, jog amžinosios tiesos gali būti perteiktos paprasta ir patrauklia forma. Šis pavyzdžių rinkinys yra vertingas paminklas tarpukario Lietuvos dvasinei kultūrai ir puikus įrankis visiems, ieškantiems įkvėpimo ir moralinių kelrodžių sudėtingame gyvenimo kelyje. Tai paskutinis, bet tvirtas kvietimas ne tik žavėtis kilniais pavyzdžiais, bet ir pačiam sekti jų pramintomis pėdomis.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 31
J. VENCKUS S. J.
BUENOS AIRES, 1954
Juozo Venckaus S. J. 1954 metais Buenos Airėse išleista knyga „Komunizmo pagrindai“ yra išsamus ir kritiškas žvilgsnis į komunistinę ideologiją, parašytas lietuvių išeivijai Šaltojo karo įkarštyje. Autoriaus, jėzuitų kunigo, tikslas – ne tik atskleisti politinius komunizmo siekius, bet ir išanalizuoti jo filosofinį pamatą, parodant, kad totalitarinė vergovė komunistų valdomuose kraštuose yra tiesioginė marksistinio-leninistinio mokslo išdava. Knyga skirta laisvajame pasaulyje gyvenantiems lietuviams, siekiant padėti jiems teisingai pažinti ir kovoti su „šiuo žmonijos priešu“, taip pat ir tiems, kurie per klaidą pakliuvo į komunistų gretas, kad padėtų jiems „sugrįžti į krikščionišką ir lietuvišką kelią“.
Filosofinė šerdis: dialektinis materializmas Knygos branduolį sudaro dialektinio materializmo – komunizmo filosofinio pagrindo – analizė. J. Venckus nuosekliai aiškina, kaip Karlas Marksas ir Friedrichas Engelsas pritaikė vokiečių filosofo Hegelio dialektikos metodą (tezė, antitezė, sintezė), tačiau jo esmę apvertė aukštyn kojomis: dvasią pakeitė materija. Autorius pristato pagrindinius marksizmo dėsnius: priešingumų, negacijos ir transformacijos.
Venckus kritiškai vertina šiuos postulatus, teigdamas, kad jie yra nelogiški ir moksliškai nepagrįsti. Pavyzdžiui, jis kvestionuoja „priešingumų vienybės“ dėsnį, klausdamas, koks yra priešingumas tarp kiaušinio ir iš jo besivystančio viščiuko, ar tarp plytų ir iš jų statomo namo. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad marksizmas nepateikia jokio paaiškinimo, kaip „transformacijos dėsnis“ atsirado pačioje gamtoje, teigdamas, kad pagal Marksą „viskas eina savaime magiškai“. Galiausiai, autorius daro išvadą, kad dialektinis materializmas yra sukurtas tam, kad paneigtų Dievo, kaip Kūrėjo ir pirminio Judintojo, egzistavimą, teigdamas, kad materija yra amžina ir juda pati iš savęs.
Komunizmas kaip antireligija
Vienas svarbiausių knygos aspektų – komunizmo, kaip ateistinės ir krikščionybei priešiškos sistemos, demaskavimas. Skyriuje „Ar Religija – Žmonijos Opiumas?“ analizuojamas garsusis Markso teiginys. J. Venckus teigia, kad šis posakis naudojamas kaip įrankis darbininkų masėms sukiršinti ne tik prieš buržuaziją, bet ir prieš Bažnyčią bei kunigus, kurie esą tarnauja išnaudotojams.
Autorius gina Katalikų Bažnyčią, pabrėždamas jos istorinį rūpestį darbininkija, kurį liudija popiežių Leono XIII ir Pijaus XI enciklikos. Jis argumentuoja, kad Bažnyčia neturi jokio intereso palaikyti kapitalistų, kurių dauguma net nėra katalikai, ir kad ją pačią daugiausiai išlaiko paprasti darbo žmonės. Venckus pabrėžia, kad Bažnyčia kovoja ne su socialinėmis reformomis, o su „bedievišku komunizmu“, ir kol jis prievarta vers žmones būti ateistais, tol kova tarp Bažnyčios ir marksizmo nesibaigs. Knygoje teigiama, kad pats komunizmas siekia tapti nauja, pasaulietine religija, kuri pakeistų visas kitas.
Praktinė analizė ir kritika
Knygoje apžvelgiama Rusijos marksizmo istorija, pradedant dekabristų sukilimu ir baigiant Lenino atėjimu į valdžią. Autorius pabrėžia, kad visus rusų revoliucionierius, nepaisant jų kilmės, vienijo du bruožai: noras nuversti caro valdžią ir ateizmas.
J. Venckus pateikia išsamią sovietinio komunizmo praktikos kritiką, apibūdindamas jį kaip:
Totalitarinę diktatūrą, pavertusią žmogų valstybės įrankiu.
Sistemą, naudojančią terorą, masinius kalinimus ir priverstinį darbą.
Moralės neigimą, kur, pasak Lenino, moralu yra viskas, kas padeda proletariato klasių kovai.
Utopiją, kuri nepaiso prigimtinių žmogaus polinkių, tokių kaip noras turėti privačią nuosavybę.
Atskiruose skyriuose aptariami komunistų kovos metodai prieš Bažnyčią, tokie kaip dvasininkų atskyrimas nuo žmonių, jų šmeižimas, bandymai įkurti tautines, nuo Romos atskirtas bažnyčias, ir jaunimo perėmimas į savo globą.
Katalikų Bažnyčios atsakas
Svarbi knygos dalis skirta oficialiai Katalikų Bažnyčios pozicijai komunizmo atžvilgiu. Autorius pateikia eilę popiežių pasmerkimų, pradedant Pijumi IX 1846 metais. Vainikuoja šią apžvalgą 1949 m. liepos 1 d. Pijaus XII dekretas, kuriuo:
Draudžiama katalikams stoti į komunistų partiją ar ją remti.
Draudžiama leisti, platinti ar skaityti komunistinę literatūrą.
Teigiama, kad sąmoningai tai darantys asmenys negali priimti sakramentų.
Skelbiama, kad komunistų materialistinį mokslą išpažįstantys ir platinantys katalikai ipso facto (pačiu tuo faktu) užsitraukia ekskomuniką, rezervuotą Apaštalų Sostui.
Šis skyrius pabrėžia, kad Bažnyčios kova su komunizmu yra ne politinė, o giliai dvasinė ir doktrininė.
Apibendrinimas Juozo Venckaus „Komunizmo pagrindai“ yra vertingas istorinis dokumentas, atspindintis Lietuvos išeivijos intelektualinę ir dvasinę kovą sovietinės okupacijos metais. Tai ne tik politinis pamfletas, bet ir rimtas bandymas išanalizuoti komunizmo ideologiją iš krikščioniškosios filosofijos perspektyvos. Knyga, parašyta aiškia ir suprantama kalba, nuosekliai griauna marksizmo-leninizmo teorinius pamatus ir demaskuoja jo praktiką kaip antihumanišką ir priešišką pamatinei žmogaus laisvei. Nors parašyta prieš daugiau nei 70 metų, ji išlieka aktuali kaip priminimas apie totalitarinių ideologijų pavojų ir kaip tvirto krikščioniško atsako pavyzdys.
Filosofinė šerdis: dialektinis materializmas Knygos branduolį sudaro dialektinio materializmo – komunizmo filosofinio pagrindo – analizė. J. Venckus nuosekliai aiškina, kaip Karlas Marksas ir Friedrichas Engelsas pritaikė vokiečių filosofo Hegelio dialektikos metodą (tezė, antitezė, sintezė), tačiau jo esmę apvertė aukštyn kojomis: dvasią pakeitė materija. Autorius pristato pagrindinius marksizmo dėsnius: priešingumų, negacijos ir transformacijos.
Venckus kritiškai vertina šiuos postulatus, teigdamas, kad jie yra nelogiški ir moksliškai nepagrįsti. Pavyzdžiui, jis kvestionuoja „priešingumų vienybės“ dėsnį, klausdamas, koks yra priešingumas tarp kiaušinio ir iš jo besivystančio viščiuko, ar tarp plytų ir iš jų statomo namo. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad marksizmas nepateikia jokio paaiškinimo, kaip „transformacijos dėsnis“ atsirado pačioje gamtoje, teigdamas, kad pagal Marksą „viskas eina savaime magiškai“. Galiausiai, autorius daro išvadą, kad dialektinis materializmas yra sukurtas tam, kad paneigtų Dievo, kaip Kūrėjo ir pirminio Judintojo, egzistavimą, teigdamas, kad materija yra amžina ir juda pati iš savęs.
Komunizmas kaip antireligija
Vienas svarbiausių knygos aspektų – komunizmo, kaip ateistinės ir krikščionybei priešiškos sistemos, demaskavimas. Skyriuje „Ar Religija – Žmonijos Opiumas?“ analizuojamas garsusis Markso teiginys. J. Venckus teigia, kad šis posakis naudojamas kaip įrankis darbininkų masėms sukiršinti ne tik prieš buržuaziją, bet ir prieš Bažnyčią bei kunigus, kurie esą tarnauja išnaudotojams.
Autorius gina Katalikų Bažnyčią, pabrėždamas jos istorinį rūpestį darbininkija, kurį liudija popiežių Leono XIII ir Pijaus XI enciklikos. Jis argumentuoja, kad Bažnyčia neturi jokio intereso palaikyti kapitalistų, kurių dauguma net nėra katalikai, ir kad ją pačią daugiausiai išlaiko paprasti darbo žmonės. Venckus pabrėžia, kad Bažnyčia kovoja ne su socialinėmis reformomis, o su „bedievišku komunizmu“, ir kol jis prievarta vers žmones būti ateistais, tol kova tarp Bažnyčios ir marksizmo nesibaigs. Knygoje teigiama, kad pats komunizmas siekia tapti nauja, pasaulietine religija, kuri pakeistų visas kitas.
Praktinė analizė ir kritika
Knygoje apžvelgiama Rusijos marksizmo istorija, pradedant dekabristų sukilimu ir baigiant Lenino atėjimu į valdžią. Autorius pabrėžia, kad visus rusų revoliucionierius, nepaisant jų kilmės, vienijo du bruožai: noras nuversti caro valdžią ir ateizmas.
J. Venckus pateikia išsamią sovietinio komunizmo praktikos kritiką, apibūdindamas jį kaip:
Totalitarinę diktatūrą, pavertusią žmogų valstybės įrankiu.
Sistemą, naudojančią terorą, masinius kalinimus ir priverstinį darbą.
Moralės neigimą, kur, pasak Lenino, moralu yra viskas, kas padeda proletariato klasių kovai.
Utopiją, kuri nepaiso prigimtinių žmogaus polinkių, tokių kaip noras turėti privačią nuosavybę.
Atskiruose skyriuose aptariami komunistų kovos metodai prieš Bažnyčią, tokie kaip dvasininkų atskyrimas nuo žmonių, jų šmeižimas, bandymai įkurti tautines, nuo Romos atskirtas bažnyčias, ir jaunimo perėmimas į savo globą.
Katalikų Bažnyčios atsakas
Svarbi knygos dalis skirta oficialiai Katalikų Bažnyčios pozicijai komunizmo atžvilgiu. Autorius pateikia eilę popiežių pasmerkimų, pradedant Pijumi IX 1846 metais. Vainikuoja šią apžvalgą 1949 m. liepos 1 d. Pijaus XII dekretas, kuriuo:
Draudžiama katalikams stoti į komunistų partiją ar ją remti.
Draudžiama leisti, platinti ar skaityti komunistinę literatūrą.
Teigiama, kad sąmoningai tai darantys asmenys negali priimti sakramentų.
Skelbiama, kad komunistų materialistinį mokslą išpažįstantys ir platinantys katalikai ipso facto (pačiu tuo faktu) užsitraukia ekskomuniką, rezervuotą Apaštalų Sostui.
Šis skyrius pabrėžia, kad Bažnyčios kova su komunizmu yra ne politinė, o giliai dvasinė ir doktrininė.
Apibendrinimas Juozo Venckaus „Komunizmo pagrindai“ yra vertingas istorinis dokumentas, atspindintis Lietuvos išeivijos intelektualinę ir dvasinę kovą sovietinės okupacijos metais. Tai ne tik politinis pamfletas, bet ir rimtas bandymas išanalizuoti komunizmo ideologiją iš krikščioniškosios filosofijos perspektyvos. Knyga, parašyta aiškia ir suprantama kalba, nuosekliai griauna marksizmo-leninizmo teorinius pamatus ir demaskuoja jo praktiką kaip antihumanišką ir priešišką pamatinei žmogaus laisvei. Nors parašyta prieš daugiau nei 70 metų, ji išlieka aktuali kaip priminimas apie totalitarinių ideologijų pavojų ir kaip tvirto krikščioniško atsako pavyzdys.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 71
M. KRUPAVIČIUS
. Stuttgart 1948
Mykolo Krupavičiaus 1948 metais Štutgarte išleista knyga „Krikščioniškoji Demokratija“ yra vienas svarbiausių lietuvių politinės minties veikalų, kuriame išsamiai ir argumentuotai pristatoma krikščioniškosios demokratijos ideologija, jos ištakos, principai ir politinė raiška. Parašyta sudėtingu pokario laikotarpiu, skirta lietuvių išeivijai, ši knyga yra ne tik teorinis traktatas, bet ir politinis manifestas, nubrėžiantis gaires būsimai laisvai Lietuvai.
Krikščionybė – Tikrosios Demokratijos Pamatas
Pagrindinė autoriaus tezė – moderni, tikroji demokratija savo esme yra krikščioniška. Krupavičius teigia, kad antikinė, stabmeldiškoji Graikijos demokratija buvo tik „žiedas be kvapo, forma be turinio“ , nes ji nepripažino visų žmonių lygybės, toleravo vergiją ir moterų bei vaikų teisių suvaržymus. Anot jo, būtent krikščionybė, paskelbusi visų žmonių, kaip Dievo vaikų, lygybę, „atnaujino pasaulio veidą“ ir suteikė demokratijai gilų moralinį turinį. Remdamasis popiežių (ypač Leono XIII ir Pijaus XII), žymių filosofų (J. Maritain, H. Bergson) ir net JAV prezidento F. D. Roosevelto mintimis, Krupavičius tvirtina, kad „demokratinė lygybė yra Kryžiaus medžio vaisius“ ir kad tikrosios demokratijos pagrindas yra Dievo autoritetas.
Dvejopa Krikščioniškoji Demokratija: Socialinė ir Politinė
Autorius išskiria du krikščioniškosios demokratijos lygmenis:
Socialinė krikščioniškoji demokratija – tai plati „krikščioniškoji veikla žmonių ar liaudies gerovei“ , kuri remiasi prigimtine ir dieviškąja teise. Ši veikla, tapatinama su socialine katalikybe, yra sena kaip pati Evangelija ir visada rūpinosi vargšais bei darbininkų luomu.
Politinė krikščioniškoji demokratija (arba Krikščionių Demokratų Partija) – tai politinė organizacija, kuri politinėmis priemonėmis siekia įgyvendinti socialinės demokratijos tikslus. Jos pagrindinis siekis – „sutvarkyti visą Lietuvos gyvenimą Kristaus mokslo dėsniais darbo žmonių būviui pagerinti“. Politika čia suprantama ne kaip tikslas, o kaip priemonė socialiniam teisingumui pasiekti.
Pagrindiniai Principai ir Istorinis Kontekstas
Knygoje detaliai aptariami krikščioniškosios demokratijos principai:
Etikos primatas politikoje: Atmetama nuostata, kad politika gali būti „aideologinė“ ar nepavaldi moralės dėsniams. Krikščioniškoji etika privalo galioti visose srityse – nuo asmeninio iki tarptautinio gyvenimo.
Žmogaus asmens orumas: Žmogaus asmuo laikomas aukščiausiu gėriu sukurtajame pasaulyje, Dievo atvaizdu, kurio teises privalo ginti ir gerbti valstybė.
Šeimos apsauga: Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, kurią valstybė privalo ginti ir remti.
Subalansuota nuosavybės samprata: Pripažįstama prigimtinė teisė į privačią nuosavybę, tačiau ji aprėžiama visuomenės gerovės reikalavimais, atmetant tiek liberalų jus utendi et abutendi (teisė naudoti ir piktnaudžiauti), tiek socialistų siekį nuosavybę panaikinti.
Krupavičius pateikia išsamią XIX a. socialinių judėjimų Europoje apžvalgą, pabrėždamas „Socialinių Reformatorių“ (vysk. Kettelerio, F. Ozanamo ir kt.) bei Fryburgo Unijos veiklą rengiant dirvą popiežiaus Leono XIII enciklikai
Rerum Novarum (1891 m.), kuri tapo moderniosios krikščioniškosios demokratijos kertiniu akmeniu.
Išvados
M. Krupavičiaus „Krikščioniškoji Demokratija“ – tai ne tik ideologijos išdėstymas, bet ir kvietimas veikti. Knyga parašyta aiškiai ir įtikinamai, jos argumentai tvirtai pagrįsti Bažnyčios socialiniu mokymu ir istorine patirtimi. Autorius pozicionuoja krikščioniškąją demokratiją kaip vienintelę alternatyvą tiek bedieviškam komunizmui, tiek savanaudiškam kapitalizmui, ragindamas katalikus aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime ir kurti valstybę, paremtą teisingumu, laisve ir krikščioniška meile. Tai fundamentalus veikalas, išliekantis aktualus ir šiandien, ypač svarstant vertybių vaidmenį politikoje.
Krikščionybė – Tikrosios Demokratijos Pamatas
Pagrindinė autoriaus tezė – moderni, tikroji demokratija savo esme yra krikščioniška. Krupavičius teigia, kad antikinė, stabmeldiškoji Graikijos demokratija buvo tik „žiedas be kvapo, forma be turinio“ , nes ji nepripažino visų žmonių lygybės, toleravo vergiją ir moterų bei vaikų teisių suvaržymus. Anot jo, būtent krikščionybė, paskelbusi visų žmonių, kaip Dievo vaikų, lygybę, „atnaujino pasaulio veidą“ ir suteikė demokratijai gilų moralinį turinį. Remdamasis popiežių (ypač Leono XIII ir Pijaus XII), žymių filosofų (J. Maritain, H. Bergson) ir net JAV prezidento F. D. Roosevelto mintimis, Krupavičius tvirtina, kad „demokratinė lygybė yra Kryžiaus medžio vaisius“ ir kad tikrosios demokratijos pagrindas yra Dievo autoritetas.
Dvejopa Krikščioniškoji Demokratija: Socialinė ir Politinė
Autorius išskiria du krikščioniškosios demokratijos lygmenis:
Socialinė krikščioniškoji demokratija – tai plati „krikščioniškoji veikla žmonių ar liaudies gerovei“ , kuri remiasi prigimtine ir dieviškąja teise. Ši veikla, tapatinama su socialine katalikybe, yra sena kaip pati Evangelija ir visada rūpinosi vargšais bei darbininkų luomu.
Politinė krikščioniškoji demokratija (arba Krikščionių Demokratų Partija) – tai politinė organizacija, kuri politinėmis priemonėmis siekia įgyvendinti socialinės demokratijos tikslus. Jos pagrindinis siekis – „sutvarkyti visą Lietuvos gyvenimą Kristaus mokslo dėsniais darbo žmonių būviui pagerinti“. Politika čia suprantama ne kaip tikslas, o kaip priemonė socialiniam teisingumui pasiekti.
Pagrindiniai Principai ir Istorinis Kontekstas
Knygoje detaliai aptariami krikščioniškosios demokratijos principai:
Etikos primatas politikoje: Atmetama nuostata, kad politika gali būti „aideologinė“ ar nepavaldi moralės dėsniams. Krikščioniškoji etika privalo galioti visose srityse – nuo asmeninio iki tarptautinio gyvenimo.
Žmogaus asmens orumas: Žmogaus asmuo laikomas aukščiausiu gėriu sukurtajame pasaulyje, Dievo atvaizdu, kurio teises privalo ginti ir gerbti valstybė.
Šeimos apsauga: Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, kurią valstybė privalo ginti ir remti.
Subalansuota nuosavybės samprata: Pripažįstama prigimtinė teisė į privačią nuosavybę, tačiau ji aprėžiama visuomenės gerovės reikalavimais, atmetant tiek liberalų jus utendi et abutendi (teisė naudoti ir piktnaudžiauti), tiek socialistų siekį nuosavybę panaikinti.
Krupavičius pateikia išsamią XIX a. socialinių judėjimų Europoje apžvalgą, pabrėždamas „Socialinių Reformatorių“ (vysk. Kettelerio, F. Ozanamo ir kt.) bei Fryburgo Unijos veiklą rengiant dirvą popiežiaus Leono XIII enciklikai
Rerum Novarum (1891 m.), kuri tapo moderniosios krikščioniškosios demokratijos kertiniu akmeniu.
Išvados
M. Krupavičiaus „Krikščioniškoji Demokratija“ – tai ne tik ideologijos išdėstymas, bet ir kvietimas veikti. Knyga parašyta aiškiai ir įtikinamai, jos argumentai tvirtai pagrįsti Bažnyčios socialiniu mokymu ir istorine patirtimi. Autorius pozicionuoja krikščioniškąją demokratiją kaip vienintelę alternatyvą tiek bedieviškam komunizmui, tiek savanaudiškam kapitalizmui, ragindamas katalikus aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime ir kurti valstybę, paremtą teisingumu, laisve ir krikščioniška meile. Tai fundamentalus veikalas, išliekantis aktualus ir šiandien, ypač svarstant vertybių vaidmenį politikoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 45
GIUSEPPE RICCIOTTI
Londonas 1962
Giuseppe Ricciotti (1890–1964), italų kunigas, biblistas ir archeologas, savo monumentaliu veikalu „Kristaus gyvenimas“ (Vita di Gesù Cristo), pirmą kartą išleistu 1941 metais, sukūrė vieną iš XX amžiaus krikščioniškosios literatūros klasikų. Lietuvių skaitytojams šis veikalas, išverstas iš vėlesnės, paties autoriaus papildytos laidos, tapo prieinamas kaip patikimas ir išsamus šaltinis, siekiantis suderinti istorinį-kritinį metodą su gilia katalikiška tikėjimo tradicija. Tai nėra vien pamaldus pasakojimas ar sausa istorinė studija, bet nuoseklus ir argumentuotas bandymas atkurti Jėzaus iš Nazareto asmenį ir jo veiklą autentiškoje pirmojo amžiaus Palestinos aplinkoje.
Knygos stiprybė glūdi jos metodologijoje. Ricciotti, būdamas puikus orientalistas ir archeologas, Evangelijų tekstą nagrinėja ne kaip izoliuotą religinį dokumentą, o kaip istorinį šaltinį, kurį būtina interpretuoti pasitelkiant to meto politinį, socialinį ir religinį kontekstą. Autorius išsamiai supažindina skaitytoją su „Jėzaus pasauliu“: aptaria Romos imperijos valdymą, Erodo dinastijos peripetijas, įvairias žydų religines sroves (fariziejus, sadukiejus, esenus), kasdienes žmonių buities detales, geografines vietoves ir papročius. Šis platus fonas leidžia geriau suprasti Evangelijose aprašytų įvykių prasmę, Jėzaus palyginimų turinį ir jo konfliktų su ano meto religiniu elitu priežastis.
Ricciotti nevengia ir sudėtingų biblinės kritikos klausimų. Jis išsamiai nagrinėja Evangelijų sinoptinę problemą, aptaria šaltinių patikimumą, stebuklų istoriškumą ir Jėzaus savimonės klausimą. Tačiau, skirtingai nuo radikaliosios kritikos atstovų, jis daro išvadą, kad Evangelijos, nepaisant jų teologinio pobūdžio, yra patikimi istoriniai dokumentai, leidžiantys atkurti esminius Jėzaus gyvenimo ir mokymo bruožus. Jo požiūris yra apologetinis, tačiau tai – intelektualinė apologetika, kuri remiasi ne aklu tikėjimu, o istorine argumentacija, filologine analize ir archeologiniais duomenimis. Pavyzdžiui, aptardamas stebuklus, autorius pripažįsta jų antgamtinį pobūdį, tačiau kartu kruopščiai analizuoja kiekvieną atvejį, ieškodamas galimų natūralių paaiškinimų ir juos argumentuotai atmesdamas kaip nepakankamus.
Struktūriškai knyga padalyta į dvi pagrindines dalis. Pirmojoje, įvadinėje dalyje, pateikiamas platus istorinis kontekstas ir nagrinėjami kritiniai Evangelijų tyrimo klausimai. Antroji, pagrindinė dalis, yra nuoseklus Jėzaus gyvenimo atpasakojimas – nuo gimimo iki prisikėlimo ir Bažnyčios įkūrimo. Ricciotti pasakojimas yra gyvas, vaizdingas ir įtraukiantis. Jis ne tik perpasakoja Evangelijų siužetą, bet ir jį praturtina istoriniais komentarais, psichologinėmis įžvalgomis ir teologiniais apmąstymais. Autorius meistriškai jungia mokslinį kruopštumą su pasakotojo talentu, todėl knyga yra įdomi tiek specialistui, tiek ir plačiajai auditorijai.
„Kristaus gyvenimas“ – tai bandymas pamatyti Jėzų ne kaip mitologinę figūrą ar abstraktų teologijos objektą, bet kaip gyvą, istorinį asmenį, veikusį konkrečioje epochoje. Ricciotti atmeta tiek sentimentalų, tiek pernelyg sudaiktintą Jėzaus paveikslą. Jo Kristus yra dieviškas ir žmogiškas: gailestingas ir griežtas, mylintis ir reikalaujantis, kupinas ramybės, bet ir patiriantis dvasines kančias. Būtent šis gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp istorijos ir teologijos, tarp kritikos ir tikėjimo, ir yra didžiausia šio veikalo vertė.
Nors nuo knygos pirmojo leidimo praėjo daugiau nei aštuoniasdešimt metų ir biblistikos mokslas žengė toli į priekį, Giuseppe Ricciotti „Kristaus gyvenimas“ išlieka nepraradęs savo aktualumo. Tai klasikinis veikalas, liudijantis apie sėkmingą pastangą sujungti mokslą ir tikėjimą, ir tebėra vienas iš išsamiausių ir patikimiausių vadovų, norintiems giliau pažinti Jėzaus Kristaus asmenį ir jo epochą.
Knygos stiprybė glūdi jos metodologijoje. Ricciotti, būdamas puikus orientalistas ir archeologas, Evangelijų tekstą nagrinėja ne kaip izoliuotą religinį dokumentą, o kaip istorinį šaltinį, kurį būtina interpretuoti pasitelkiant to meto politinį, socialinį ir religinį kontekstą. Autorius išsamiai supažindina skaitytoją su „Jėzaus pasauliu“: aptaria Romos imperijos valdymą, Erodo dinastijos peripetijas, įvairias žydų religines sroves (fariziejus, sadukiejus, esenus), kasdienes žmonių buities detales, geografines vietoves ir papročius. Šis platus fonas leidžia geriau suprasti Evangelijose aprašytų įvykių prasmę, Jėzaus palyginimų turinį ir jo konfliktų su ano meto religiniu elitu priežastis.
Ricciotti nevengia ir sudėtingų biblinės kritikos klausimų. Jis išsamiai nagrinėja Evangelijų sinoptinę problemą, aptaria šaltinių patikimumą, stebuklų istoriškumą ir Jėzaus savimonės klausimą. Tačiau, skirtingai nuo radikaliosios kritikos atstovų, jis daro išvadą, kad Evangelijos, nepaisant jų teologinio pobūdžio, yra patikimi istoriniai dokumentai, leidžiantys atkurti esminius Jėzaus gyvenimo ir mokymo bruožus. Jo požiūris yra apologetinis, tačiau tai – intelektualinė apologetika, kuri remiasi ne aklu tikėjimu, o istorine argumentacija, filologine analize ir archeologiniais duomenimis. Pavyzdžiui, aptardamas stebuklus, autorius pripažįsta jų antgamtinį pobūdį, tačiau kartu kruopščiai analizuoja kiekvieną atvejį, ieškodamas galimų natūralių paaiškinimų ir juos argumentuotai atmesdamas kaip nepakankamus.
Struktūriškai knyga padalyta į dvi pagrindines dalis. Pirmojoje, įvadinėje dalyje, pateikiamas platus istorinis kontekstas ir nagrinėjami kritiniai Evangelijų tyrimo klausimai. Antroji, pagrindinė dalis, yra nuoseklus Jėzaus gyvenimo atpasakojimas – nuo gimimo iki prisikėlimo ir Bažnyčios įkūrimo. Ricciotti pasakojimas yra gyvas, vaizdingas ir įtraukiantis. Jis ne tik perpasakoja Evangelijų siužetą, bet ir jį praturtina istoriniais komentarais, psichologinėmis įžvalgomis ir teologiniais apmąstymais. Autorius meistriškai jungia mokslinį kruopštumą su pasakotojo talentu, todėl knyga yra įdomi tiek specialistui, tiek ir plačiajai auditorijai.
„Kristaus gyvenimas“ – tai bandymas pamatyti Jėzų ne kaip mitologinę figūrą ar abstraktų teologijos objektą, bet kaip gyvą, istorinį asmenį, veikusį konkrečioje epochoje. Ricciotti atmeta tiek sentimentalų, tiek pernelyg sudaiktintą Jėzaus paveikslą. Jo Kristus yra dieviškas ir žmogiškas: gailestingas ir griežtas, mylintis ir reikalaujantis, kupinas ramybės, bet ir patiriantis dvasines kančias. Būtent šis gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp istorijos ir teologijos, tarp kritikos ir tikėjimo, ir yra didžiausia šio veikalo vertė.
Nors nuo knygos pirmojo leidimo praėjo daugiau nei aštuoniasdešimt metų ir biblistikos mokslas žengė toli į priekį, Giuseppe Ricciotti „Kristaus gyvenimas“ išlieka nepraradęs savo aktualumo. Tai klasikinis veikalas, liudijantis apie sėkmingą pastangą sujungti mokslą ir tikėjimą, ir tebėra vienas iš išsamiausių ir patikimiausių vadovų, norintiems giliau pažinti Jėzaus Kristaus asmenį ir jo epochą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 1269
G.Papini
Kaunas 1929
Ši knygos apžvalga paremta 1929 m. lietuvišku Giovanni Papini veikalo „Kristaus istorija“ vertimu, kurį atliko dr. P. Mačiulis ir išleido „Žinijos“ bendrovė. Knygos „Kristaus istorija Id.“ (Giovanni Papini) apžvalga
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ (it. Storia di Cristo), kurios pirmoji dalis lietuviškai pasirodė 1929 metais, yra ne tradicinė biografija, o ugningas, poetiškas ir giliai asmeniškas Naujosios Sandoros įvykių perpasakojimas. Tai veikalas, parašytas su menininko aistra ir atversto intelektualo uolumu, skirtas, kaip teigiama pačioje pradžioje, „visiems, kurie ieško gyvenimo prasmės“.
Autoriaus tikslas ir epochos kritika
Savo įžangoje „Autorius skaitytojui“ Papini išdėsto savo motyvus ir griežtai kritikuoja modernųjį pasaulį. Jo teigimu, modernybė, nepaisant išorinės pažangos, yra nutolusi nuo Kristaus ir praktikuoja „mechaninę stabmeldystę, baisesnę už senobinę“. Autorius atmeta tiek sausą, kritišką mokslininkų požiūrį, kurie, jo manymu, siekia Jėzų paversti mitu arba sumažinti iki paprasto žmogaus , tiek ir dvasininkų rašytas knygas, kurios dažnai dvelkia „supelėjusiu koktumu“ ir atstumia šiuolaikinį skaitytoją.
Papini siekia parašyti „gyvą knygą“ apie „gyvą Kristų“ , skirtą pasauliečiams, ypač tiems, kurie yra nutolę nuo tikėjimo arba jį praradę. Tai nėra „istoriškai moksliškas“ veikalas ; autorius atvirai prisipažįsta, kad rėmėsi beveik išimtinai keturiomis Evangelijomis, kurias, jo įsitikinimu, reikia priimti visiškai arba atmesti.
Stilius ir metodas
Papini stilius yra išskirtinis – tai ne neutralus pasakojimas, o retorikos ir poetinių vaizdų kupinas tekstas. Jis pats pripažįsta, kad Kristaus istorijos negalima papasakoti ramiu ir lygiu stiliumi, nes tai „tokia drama ir tokia poema“, kuri reikalauja iškalbingumo. Šis stilius atsiskleidžia nuo pat pirmųjų skyrių:
Tvartas, kuriame gimė Jėzus, aprašomas ne kaip idiliška prakartėlė, o kaip „tamsus, nešvarus, dvokiąs“ gyvulių kalėjimas – metafora pasauliui, kuriame žmonės „nardosi dumbluose“.
Pinigai yra pasmerkti kaip „Šėtono supuvusios išmatos“ , o Jėzus, pasak autoriaus, niekada savo rankomis nelietė monetos.
Mokinių portretai piešiami su neslepiamu žmogiškumu, atskleidžiant jų silpnybes, nesupratingumą ir bailumą, taip pabrėžiant Mokytojo vienatvę ir kančią.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Knygoje ryškėja kelios pagrindinės temos, atspindinčios radikalią Papini Kristaus viziją:
Kristus – Perversmininkas: Jėzus vaizduojamas kaip „didžiausias senų tiesų Perversmininkas“, atėjęs apversti visų žmogiškųjų vertybių. Pamokslas ant kalno tampa manifestu, kur Paskutinis tampa Pirmu, paniekintasis – pagerbtu, o tai, kas pasaulio laikoma išmintimi – kvailyste.
Priešų meilė kaip antgamtinis aktas: Įsakymas mylėti savo priešus pristatomas kaip pati krikščionybės šerdis ir didžiausias iššūkis žmogiškajai prigimčiai. Papini teigia, kad ši meilė yra vienintelis kelias panaikinti neapykantą ir pasiekti tikrąją laimę.
Kova su Mammona ir pasaulio karaliais: Autorius negailestingai smerkia turtą ir valdžią. Turtuolis yra „kalinys savo paties prigimties neišnaudotame kalėjime“ , o tarnavimas pinigui (Mammonai) yra nesuderinamas su tarnavimu Dievui. Pasaulio karaliai, tokie kaip Augustas ir Erodas, vaizduojami kaip žiaurūs nusikaltėliai, kurių valdžią sugriaus Kristaus Karalystė.
Asmeninė autoriaus kelionė: Knyga yra ir paties Papini dvasinės kelionės liudijimas. Jis prisipažįsta anksčiau rašęs knygą apie „žmogų, norėjusio vieną laiką tapti Dievu“ , o dabar, subrendęs, rašo apie „Dievo tapusio žmogumi, gyvenimą“. Šis veikalas jam yra ir būdas apginti Kristų, kurį, jo jausmu, apleido ne tik priešai, bet ir patys krikščionys.
Lietuviškojo leidimo reikšmė
1929 m. vertimas yra svarbus tarpukario Lietuvos kultūrinio ir religinio gyvenimo dokumentas. Leidimą palaimino apaštališkasis nuncijus R. Bartoloni, kuris laiške prof. F. Kemėšiui išreiškė viltį, kad knyga „sugebės kas kart galingiau dėtis prie krikščioniško ir dorinio jaunimo ūgdymo“. Pats Giovanni Papini laiške „Jaunuoliams lietuviams katalikams“ džiaugiasi vertimu ir pamini savo draugystę su lietuvių poetu Jurgiu Baltrušaičiu. Tai rodo, kad knyga buvo laikoma svarbia priemone stiprinti katalikišką tapatybę modernėjančioje visuomenėje.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ – tai ne raminantis ir paguodžiantis skaitinys, o provokuojantis ir sielą sukrečiantis veikalas. Autoriaus tikslas – ne tiesiog priminti seniai žinomus faktus, bet priversti skaitytoją iš naujo, be išankstinių nuostatų, susidurti su radikalia ir pasaulį keičiančia Evangelijos žinia. Tai knyga, kuri per poetinę kalbą ir aistringą interpretaciją siekia atverti Kristų kaip amžinai aktualų ir būtiną atsaką į žmogaus ir visuomenės kančią.
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ (it. Storia di Cristo), kurios pirmoji dalis lietuviškai pasirodė 1929 metais, yra ne tradicinė biografija, o ugningas, poetiškas ir giliai asmeniškas Naujosios Sandoros įvykių perpasakojimas. Tai veikalas, parašytas su menininko aistra ir atversto intelektualo uolumu, skirtas, kaip teigiama pačioje pradžioje, „visiems, kurie ieško gyvenimo prasmės“.
Autoriaus tikslas ir epochos kritika
Savo įžangoje „Autorius skaitytojui“ Papini išdėsto savo motyvus ir griežtai kritikuoja modernųjį pasaulį. Jo teigimu, modernybė, nepaisant išorinės pažangos, yra nutolusi nuo Kristaus ir praktikuoja „mechaninę stabmeldystę, baisesnę už senobinę“. Autorius atmeta tiek sausą, kritišką mokslininkų požiūrį, kurie, jo manymu, siekia Jėzų paversti mitu arba sumažinti iki paprasto žmogaus , tiek ir dvasininkų rašytas knygas, kurios dažnai dvelkia „supelėjusiu koktumu“ ir atstumia šiuolaikinį skaitytoją.
Papini siekia parašyti „gyvą knygą“ apie „gyvą Kristų“ , skirtą pasauliečiams, ypač tiems, kurie yra nutolę nuo tikėjimo arba jį praradę. Tai nėra „istoriškai moksliškas“ veikalas ; autorius atvirai prisipažįsta, kad rėmėsi beveik išimtinai keturiomis Evangelijomis, kurias, jo įsitikinimu, reikia priimti visiškai arba atmesti.
Stilius ir metodas
Papini stilius yra išskirtinis – tai ne neutralus pasakojimas, o retorikos ir poetinių vaizdų kupinas tekstas. Jis pats pripažįsta, kad Kristaus istorijos negalima papasakoti ramiu ir lygiu stiliumi, nes tai „tokia drama ir tokia poema“, kuri reikalauja iškalbingumo. Šis stilius atsiskleidžia nuo pat pirmųjų skyrių:
Tvartas, kuriame gimė Jėzus, aprašomas ne kaip idiliška prakartėlė, o kaip „tamsus, nešvarus, dvokiąs“ gyvulių kalėjimas – metafora pasauliui, kuriame žmonės „nardosi dumbluose“.
Pinigai yra pasmerkti kaip „Šėtono supuvusios išmatos“ , o Jėzus, pasak autoriaus, niekada savo rankomis nelietė monetos.
Mokinių portretai piešiami su neslepiamu žmogiškumu, atskleidžiant jų silpnybes, nesupratingumą ir bailumą, taip pabrėžiant Mokytojo vienatvę ir kančią.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Knygoje ryškėja kelios pagrindinės temos, atspindinčios radikalią Papini Kristaus viziją:
Kristus – Perversmininkas: Jėzus vaizduojamas kaip „didžiausias senų tiesų Perversmininkas“, atėjęs apversti visų žmogiškųjų vertybių. Pamokslas ant kalno tampa manifestu, kur Paskutinis tampa Pirmu, paniekintasis – pagerbtu, o tai, kas pasaulio laikoma išmintimi – kvailyste.
Priešų meilė kaip antgamtinis aktas: Įsakymas mylėti savo priešus pristatomas kaip pati krikščionybės šerdis ir didžiausias iššūkis žmogiškajai prigimčiai. Papini teigia, kad ši meilė yra vienintelis kelias panaikinti neapykantą ir pasiekti tikrąją laimę.
Kova su Mammona ir pasaulio karaliais: Autorius negailestingai smerkia turtą ir valdžią. Turtuolis yra „kalinys savo paties prigimties neišnaudotame kalėjime“ , o tarnavimas pinigui (Mammonai) yra nesuderinamas su tarnavimu Dievui. Pasaulio karaliai, tokie kaip Augustas ir Erodas, vaizduojami kaip žiaurūs nusikaltėliai, kurių valdžią sugriaus Kristaus Karalystė.
Asmeninė autoriaus kelionė: Knyga yra ir paties Papini dvasinės kelionės liudijimas. Jis prisipažįsta anksčiau rašęs knygą apie „žmogų, norėjusio vieną laiką tapti Dievu“ , o dabar, subrendęs, rašo apie „Dievo tapusio žmogumi, gyvenimą“. Šis veikalas jam yra ir būdas apginti Kristų, kurį, jo jausmu, apleido ne tik priešai, bet ir patys krikščionys.
Lietuviškojo leidimo reikšmė
1929 m. vertimas yra svarbus tarpukario Lietuvos kultūrinio ir religinio gyvenimo dokumentas. Leidimą palaimino apaštališkasis nuncijus R. Bartoloni, kuris laiške prof. F. Kemėšiui išreiškė viltį, kad knyga „sugebės kas kart galingiau dėtis prie krikščioniško ir dorinio jaunimo ūgdymo“. Pats Giovanni Papini laiške „Jaunuoliams lietuviams katalikams“ džiaugiasi vertimu ir pamini savo draugystę su lietuvių poetu Jurgiu Baltrušaičiu. Tai rodo, kad knyga buvo laikoma svarbia priemone stiprinti katalikišką tapatybę modernėjančioje visuomenėje.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ – tai ne raminantis ir paguodžiantis skaitinys, o provokuojantis ir sielą sukrečiantis veikalas. Autoriaus tikslas – ne tiesiog priminti seniai žinomus faktus, bet priversti skaitytoją iš naujo, be išankstinių nuostatų, susidurti su radikalia ir pasaulį keičiančia Evangelijos žinia. Tai knyga, kuri per poetinę kalbą ir aistringą interpretaciją siekia atverti Kristų kaip amžinai aktualų ir būtiną atsaką į žmogaus ir visuomenės kančią.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 1396
G.Papini
Kaunas 1930
Ši apžvalga paremta Giovanni Papini knygos „Kristaus istorija“ antrosios dalies, 1930 m. lietuvių kalba išleisto vertimo, turiniu.
Knygą iš italų kalbos išvertė dr. P. Mačiulis, o išleido „Žinijos“ bendrovė.
Giovanni Papini „Kristaus istorija“: literatūrinė ir jausminga Evangelijos interpretacija
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra ne tradicinė biografija ar teologinis traktatas, o giliai asmeniška, aistringa ir literatūriškai sodri Evangelijos įvykių interpretacija. Ši antroji knygos dalis tęsia pasakojimą apie Jėzaus gyvenimą, aprėpdama jo vėlesnės veiklos laikotarpį, kančią, mirtį ir prisikėlimą. Papini, pasitelkdamas išraiškingą ir emocionalų stilių, siekia ne tiek istoriškai atkurti įvykius, kiek atskleisti jų dvasinę prasmę ir paveikti skaitytojo jausmus.
Knygos turinys ir struktūra
Ši knygos dalis nuosekliai pasakoja apie vėlesnįjį Jėzaus gyvenimo ir veiklos laikotarpį, pradedant jo mokymu apie santuoką, kurią jis laiko neperskiriamu „vienu kūnu“ , ir šeimos bei valstybės vaidmenį. Autorius detaliai nagrinėja Jėzaus požiūrį į tėvų ir vaikų santykius, pabrėždamas „dieviškojo Perversmininko“ įvykdytą vertybių perversmą, kur didieji turi imti pavyzdį iš mažutėlių.
Ypatingas dėmesys skiriamas moterims Jėzaus gyvenime: nuo Mortos ir Marijos , kurios simbolizuoja du tarnystės būdus – veiklųjį ir kontempliatyvųjį, iki „Nusidėjėlės“, kurios ašaros ir brangūs kvepalai tampa gilios meilės ir atgailos išraiška. Papini meistriškai pina pasakojimą apie Jėzaus kančios artėjimą: nuo Petro išpažinimo ir Jėzaus atsimainymo ant Hermono kalno , iki iškilmingo įžengimo į Jeruzalę ir šventyklos išvalymo, kurį autorius vadina kova su „Pelno Demonu“.
Knygoje ryškiai vaizduojama konfrontacija su fariziejais ir Rašto žinovais, kuriuos Jėzus vadina „gyvačių paderme“ ir „pabalintais grabais“. Kulminacija pasiekiama skyriuose, skirtuose Paskutinei vakarienei, kojų nuplovimui , agonijai Getsemanės sode , teismui pas Ananiją, Kaifą, Pilotą ir Erodą , ir galiausiai – nukryžiavimui ant Golgotos kalno. Knyga baigiama Prisikėlimo įvykių aprašymu ir jausminga, tiesiogine malda į Kristų.
Stilius ir tonas
Papini stilius yra išskirtinai literatūrinis, emocionalus ir retorinis. Jis nevengia poetinių įvaizdžių, dramatiškų aprašymų ir tiesioginio kreipimosi į skaitytoją ar net į pačius veikėjus. Autorius gilinasi į veikėjų psichologiją, bando atskleisti jų vidinius išgyvenimus, kurie Evangelijose dažnai lieka tik nuspėjami. Pavyzdžiui, skyriuje „Judos paslaptis“ jis svarsto įvairias išdavystės priežastis – nuo godumo iki nusivylimo ar net klaidingai suprasto tikėjimo – galiausiai palikdamas tai kaip vienintelę tikrą žmogišką paslaptį Evangelijose. Jėzus vaizduojamas ne kaip statiškas, tolimas dieviškumas, o kaip gyvas, jaučiantis ir veikiantis asmuo. Papini pabrėžia jo žmogiškąją prigimtį – liūdesį, nuovargį, pyktį – tačiau visada išlaiko jo dieviškosios misijos didingumą. Šis dvilypumas ypač ryškus agonijos Getsemanės sode aprašyme, kur Jėzaus dvasia nugali kūno silpnumą , ir jo prakaitas susimaišo su kraujo lašais.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Revoliucinis Jėzaus mokymas: Papini nuolat pabrėžia, kaip Jėzus griauna senąsias normas ir vertybes. Jis yra „dieviškasis Perversmininkas“, kuris perkeičia santuokos, šeimos, valdžios ir religijos supratimą. Jo mokymas apie meilę priešams , nusižeminimą ir dvasios, o ne raidės, svarbą yra nuolatinis iššūkis nusistovėjusiai tvarkai.
Meilė ir atleidimas: Knygoje gausu pavyzdžių, kaip Jėzaus meilė ir atleidimas perkeičia žmones. Scena su nusidėjėle Simono namuose yra vienas stipriausių to pavyzdžių, kur Jėzus paaiškina, jog jai atleista daug, nes ji „labai mylėjo“. Šis principas atsikartoja ir ant kryžiaus, kai Jėzus atleidžia savo budeliams ir pažada Rojų atgailaujančiam nusikaltėliui Dizmaui.
Kova su veidmainyste ir materializmu: Autorius negailestingai kritikuoja fariziejus, Rašto žinovus ir kunigus, kurie iš tikėjimo pasidarė pelno šaltinį. Šventyklos išvalymas yra ne tik simbolinis veiksmas, bet ir tiesioginis karas prieš prekybą šventais dalykais ir prieš tuos, kurie pavertė maldos namus „vagių urvu“.
Kančios prasmė: Papini išsamiai aprašo fizinę ir dvasinę Jėzaus kančią, matydamas ją kaip būtiną atpirkimo sąlygą. Kiekviena kančios detalė – nuo išdavystės ir pažeminimo iki vinių ir ieties – yra giliai apmąstoma ir pateikiama kaip neišvengiama meilės auka už žmonijos nuodėmes.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra galingas ir įsimenantis kūrinys, skirtas ne tiek informuoti, kiek sukrėsti ir įkvėpti. Tai nėra objektyvi istorija, o subjektyvi, jausminga kelionė per Evangelijos puslapius, vedama autoriaus, kuris pats išgyvena kiekvieną Jėzaus žodį ir veiksmą. Dėl savo išraiškingos kalbos, gilaus psichologizmo ir aistringo tono knyga išlieka vienu ryškiausių XX amžiaus bandymų literatūriškai perteikti Kristaus gyvenimo dramą. 1930 metų leidimas, išverstas P. Mačiulio, yra vertingas to meto Lietuvos leidybos ir intelektualinio gyvenimo pavyzdys, atskleidžiantis, kokios idėjos ir kūriniai formavo ano laikotarpio skaitytojų pasaulėžiūrą.
Knygą iš italų kalbos išvertė dr. P. Mačiulis, o išleido „Žinijos“ bendrovė.
Giovanni Papini „Kristaus istorija“: literatūrinė ir jausminga Evangelijos interpretacija
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra ne tradicinė biografija ar teologinis traktatas, o giliai asmeniška, aistringa ir literatūriškai sodri Evangelijos įvykių interpretacija. Ši antroji knygos dalis tęsia pasakojimą apie Jėzaus gyvenimą, aprėpdama jo vėlesnės veiklos laikotarpį, kančią, mirtį ir prisikėlimą. Papini, pasitelkdamas išraiškingą ir emocionalų stilių, siekia ne tiek istoriškai atkurti įvykius, kiek atskleisti jų dvasinę prasmę ir paveikti skaitytojo jausmus.
Knygos turinys ir struktūra
Ši knygos dalis nuosekliai pasakoja apie vėlesnįjį Jėzaus gyvenimo ir veiklos laikotarpį, pradedant jo mokymu apie santuoką, kurią jis laiko neperskiriamu „vienu kūnu“ , ir šeimos bei valstybės vaidmenį. Autorius detaliai nagrinėja Jėzaus požiūrį į tėvų ir vaikų santykius, pabrėždamas „dieviškojo Perversmininko“ įvykdytą vertybių perversmą, kur didieji turi imti pavyzdį iš mažutėlių.
Ypatingas dėmesys skiriamas moterims Jėzaus gyvenime: nuo Mortos ir Marijos , kurios simbolizuoja du tarnystės būdus – veiklųjį ir kontempliatyvųjį, iki „Nusidėjėlės“, kurios ašaros ir brangūs kvepalai tampa gilios meilės ir atgailos išraiška. Papini meistriškai pina pasakojimą apie Jėzaus kančios artėjimą: nuo Petro išpažinimo ir Jėzaus atsimainymo ant Hermono kalno , iki iškilmingo įžengimo į Jeruzalę ir šventyklos išvalymo, kurį autorius vadina kova su „Pelno Demonu“.
Knygoje ryškiai vaizduojama konfrontacija su fariziejais ir Rašto žinovais, kuriuos Jėzus vadina „gyvačių paderme“ ir „pabalintais grabais“. Kulminacija pasiekiama skyriuose, skirtuose Paskutinei vakarienei, kojų nuplovimui , agonijai Getsemanės sode , teismui pas Ananiją, Kaifą, Pilotą ir Erodą , ir galiausiai – nukryžiavimui ant Golgotos kalno. Knyga baigiama Prisikėlimo įvykių aprašymu ir jausminga, tiesiogine malda į Kristų.
Stilius ir tonas
Papini stilius yra išskirtinai literatūrinis, emocionalus ir retorinis. Jis nevengia poetinių įvaizdžių, dramatiškų aprašymų ir tiesioginio kreipimosi į skaitytoją ar net į pačius veikėjus. Autorius gilinasi į veikėjų psichologiją, bando atskleisti jų vidinius išgyvenimus, kurie Evangelijose dažnai lieka tik nuspėjami. Pavyzdžiui, skyriuje „Judos paslaptis“ jis svarsto įvairias išdavystės priežastis – nuo godumo iki nusivylimo ar net klaidingai suprasto tikėjimo – galiausiai palikdamas tai kaip vienintelę tikrą žmogišką paslaptį Evangelijose. Jėzus vaizduojamas ne kaip statiškas, tolimas dieviškumas, o kaip gyvas, jaučiantis ir veikiantis asmuo. Papini pabrėžia jo žmogiškąją prigimtį – liūdesį, nuovargį, pyktį – tačiau visada išlaiko jo dieviškosios misijos didingumą. Šis dvilypumas ypač ryškus agonijos Getsemanės sode aprašyme, kur Jėzaus dvasia nugali kūno silpnumą , ir jo prakaitas susimaišo su kraujo lašais.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Revoliucinis Jėzaus mokymas: Papini nuolat pabrėžia, kaip Jėzus griauna senąsias normas ir vertybes. Jis yra „dieviškasis Perversmininkas“, kuris perkeičia santuokos, šeimos, valdžios ir religijos supratimą. Jo mokymas apie meilę priešams , nusižeminimą ir dvasios, o ne raidės, svarbą yra nuolatinis iššūkis nusistovėjusiai tvarkai.
Meilė ir atleidimas: Knygoje gausu pavyzdžių, kaip Jėzaus meilė ir atleidimas perkeičia žmones. Scena su nusidėjėle Simono namuose yra vienas stipriausių to pavyzdžių, kur Jėzus paaiškina, jog jai atleista daug, nes ji „labai mylėjo“. Šis principas atsikartoja ir ant kryžiaus, kai Jėzus atleidžia savo budeliams ir pažada Rojų atgailaujančiam nusikaltėliui Dizmaui.
Kova su veidmainyste ir materializmu: Autorius negailestingai kritikuoja fariziejus, Rašto žinovus ir kunigus, kurie iš tikėjimo pasidarė pelno šaltinį. Šventyklos išvalymas yra ne tik simbolinis veiksmas, bet ir tiesioginis karas prieš prekybą šventais dalykais ir prieš tuos, kurie pavertė maldos namus „vagių urvu“.
Kančios prasmė: Papini išsamiai aprašo fizinę ir dvasinę Jėzaus kančią, matydamas ją kaip būtiną atpirkimo sąlygą. Kiekviena kančios detalė – nuo išdavystės ir pažeminimo iki vinių ir ieties – yra giliai apmąstoma ir pateikiama kaip neišvengiama meilės auka už žmonijos nuodėmes.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra galingas ir įsimenantis kūrinys, skirtas ne tiek informuoti, kiek sukrėsti ir įkvėpti. Tai nėra objektyvi istorija, o subjektyvi, jausminga kelionė per Evangelijos puslapius, vedama autoriaus, kuris pats išgyvena kiekvieną Jėzaus žodį ir veiksmą. Dėl savo išraiškingos kalbos, gilaus psichologizmo ir aistringo tono knyga išlieka vienu ryškiausių XX amžiaus bandymų literatūriškai perteikti Kristaus gyvenimo dramą. 1930 metų leidimas, išverstas P. Mačiulio, yra vertingas to meto Lietuvos leidybos ir intelektualinio gyvenimo pavyzdys, atskleidžiantis, kokios idėjos ir kūriniai formavo ano laikotarpio skaitytojų pasaulėžiūrą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 49
Ona Kotryna Emmerich
CHICAGO 1959
Knygos apžvalga: „Kristaus Kančia“ pagal Onos Kotrynos Emmerich regėjimus
Čikagoje 1959 metais išleista knyga „Kristaus Kančia“ yra penktojo vokiečių kalba išleisto leidimo vertimas į lietuvių kalbą, kurį atliko J. Talmantas. Šis veikalas – tai detalus ir vaizdingas pasakojimas apie Jėzaus Kristaus kančią, paremtas mistikės ir Dievo tarnaitės Onos Kotrynos Emmerich (1774–1824 m.) regėjimais. Šiuos regėjimus kruopščiai užrašė garsus vokiečių poetas Klemensas Brentano (1778–1842 m.).
Knyga skaitytoją panardina į paskutines Jėzaus gyvenimo dienas, pradedant Paskutine vakariene ir baigiant Jo garbinu Prisikėlimu. Pasakojimas yra išskirtinai detalus, atskleidžiantis ne tik Evangelijose aprašytus įvykius, bet ir daugybę smulkmenų apie aplinką, veikėjų jausmus ir veiksmus, kurie, kaip teigiama, buvo apreikšti O. K. Emmerich jos mistinių patirčių metu.
Struktūra ir turinys
Knyga suskirstyta į dvidešimt penkis skyrius, kurie chronologiškai veda per Kristaus kančios istoriją. Pasakojimas prasideda nuo detalaus Paskutinės vakarienės aprašymo Siono kalne , Kojų plovimo ir Švenčiausiojo Sakramento įsteigimo. Toliau skaitytojas vedamas į Alyvų kalną, kur Jėzus išgyvena mirties baimę ir agoniją.
Itin vaizdingai aprašomas Jėzaus suėmimas , teismai pas Aną ir Kaifą , Petro išsigynimas ir žiaurūs pasityčiojimai. Knygoje detaliai atkuriamas Jėzaus kelias pas Pilotą ir Erodą , Jo plakimas ir vainikavimas erškėčiais.
Kryžiaus kelias aprašomas sukrečiančiomis detalėmis, įskaitant susitikimą su verkiančiomis Jeruzalės dukterimis ir pagalbą, kurią suteikė Simonas Kirenietis. Kulminacija pasiekiama Golgotos kalne, kur aprašomas Jėzaus prikalimas prie kryžiaus , Jo septyni žodžiai , mirtis ir gamtos reiškiniai, lydėję šį įvykį, pavyzdžiui, saulės užtemimas ir žemės drebėjimas.
Knyga baigiama pasakojimu apie įvykius po Jėzaus mirties: kūno nuėmimą nuo kryžiaus , palaidojimą Juozapo Arimatiečio kape , Jėzaus sielos nužengimą į priešpragarį ir galiausiai – šlovingą Prisikėlimą bei pasirodymą Švenčiausiajai Motinai ir kitoms moterims.
Autorystė ir kontekstas
Svarbu pabrėžti, kad šis veikalas yra ne teologinis traktatas, o mistinių regėjimų rinkinys. Ona Kotryna Emmerich, paprasta ir pamaldi moteris iš Vestfalijos , nuo vaikystės patyrė vizijas. Jos regėjimai apie Kristaus kančią buvo tokie ryškūs ir detalūs, kad pritraukė poeto Klemenso Brentano dėmesį. Šis, pats išgyvenęs gilų dvasinį atsivertimą, penkerius metus, iki pat O. K. Emmerich mirties, kasdien lankėsi pas ją ir kruopščiai užrašinėjo jos pasakojimus.
Knygoje pabrėžiama, kad šie apreiškimai yra privataus pobūdžio, todėl tikėti jais nėra privaloma. Bažnyčios leidimas spausdinti reiškia, kad juose nėra nieko, kas prieštarautų tikėjimui ir dorai. Knygos leidėjai tikisi, kad šis pasakojimas padės skaitytojams giliau apmąstyti Kristaus auką ir sustiprins jų meilę Išganytojui.
Išvada
„Kristaus Kančia“ pagal Onos Kotrynos Emmerich regėjimus yra unikalus ir paveikus kūrinys, siūlantis skaitytojui neįprastai artimą ir asmenišką žvilgsnį į centrinius krikščionybės įvykius. Dėl savo detalumo ir emocinio gilumo knyga gali tapti vertingu dvasinių apmąstymų šaltiniu, ypač gavėnios ir Velykų laikotarpiu. Tai neabejotinai svarbus lietuviškos krikščioniškosios literatūros paminklas, liudijantis apie turtingą mistinių patirčių ir pamaldumo tradiciją.
Čikagoje 1959 metais išleista knyga „Kristaus Kančia“ yra penktojo vokiečių kalba išleisto leidimo vertimas į lietuvių kalbą, kurį atliko J. Talmantas. Šis veikalas – tai detalus ir vaizdingas pasakojimas apie Jėzaus Kristaus kančią, paremtas mistikės ir Dievo tarnaitės Onos Kotrynos Emmerich (1774–1824 m.) regėjimais. Šiuos regėjimus kruopščiai užrašė garsus vokiečių poetas Klemensas Brentano (1778–1842 m.).
Knyga skaitytoją panardina į paskutines Jėzaus gyvenimo dienas, pradedant Paskutine vakariene ir baigiant Jo garbinu Prisikėlimu. Pasakojimas yra išskirtinai detalus, atskleidžiantis ne tik Evangelijose aprašytus įvykius, bet ir daugybę smulkmenų apie aplinką, veikėjų jausmus ir veiksmus, kurie, kaip teigiama, buvo apreikšti O. K. Emmerich jos mistinių patirčių metu.
Struktūra ir turinys
Knyga suskirstyta į dvidešimt penkis skyrius, kurie chronologiškai veda per Kristaus kančios istoriją. Pasakojimas prasideda nuo detalaus Paskutinės vakarienės aprašymo Siono kalne , Kojų plovimo ir Švenčiausiojo Sakramento įsteigimo. Toliau skaitytojas vedamas į Alyvų kalną, kur Jėzus išgyvena mirties baimę ir agoniją.
Itin vaizdingai aprašomas Jėzaus suėmimas , teismai pas Aną ir Kaifą , Petro išsigynimas ir žiaurūs pasityčiojimai. Knygoje detaliai atkuriamas Jėzaus kelias pas Pilotą ir Erodą , Jo plakimas ir vainikavimas erškėčiais.
Kryžiaus kelias aprašomas sukrečiančiomis detalėmis, įskaitant susitikimą su verkiančiomis Jeruzalės dukterimis ir pagalbą, kurią suteikė Simonas Kirenietis. Kulminacija pasiekiama Golgotos kalne, kur aprašomas Jėzaus prikalimas prie kryžiaus , Jo septyni žodžiai , mirtis ir gamtos reiškiniai, lydėję šį įvykį, pavyzdžiui, saulės užtemimas ir žemės drebėjimas.
Knyga baigiama pasakojimu apie įvykius po Jėzaus mirties: kūno nuėmimą nuo kryžiaus , palaidojimą Juozapo Arimatiečio kape , Jėzaus sielos nužengimą į priešpragarį ir galiausiai – šlovingą Prisikėlimą bei pasirodymą Švenčiausiajai Motinai ir kitoms moterims.
Autorystė ir kontekstas
Svarbu pabrėžti, kad šis veikalas yra ne teologinis traktatas, o mistinių regėjimų rinkinys. Ona Kotryna Emmerich, paprasta ir pamaldi moteris iš Vestfalijos , nuo vaikystės patyrė vizijas. Jos regėjimai apie Kristaus kančią buvo tokie ryškūs ir detalūs, kad pritraukė poeto Klemenso Brentano dėmesį. Šis, pats išgyvenęs gilų dvasinį atsivertimą, penkerius metus, iki pat O. K. Emmerich mirties, kasdien lankėsi pas ją ir kruopščiai užrašinėjo jos pasakojimus.
Knygoje pabrėžiama, kad šie apreiškimai yra privataus pobūdžio, todėl tikėti jais nėra privaloma. Bažnyčios leidimas spausdinti reiškia, kad juose nėra nieko, kas prieštarautų tikėjimui ir dorai. Knygos leidėjai tikisi, kad šis pasakojimas padės skaitytojams giliau apmąstyti Kristaus auką ir sustiprins jų meilę Išganytojui.
Išvada
„Kristaus Kančia“ pagal Onos Kotrynos Emmerich regėjimus yra unikalus ir paveikus kūrinys, siūlantis skaitytojui neįprastai artimą ir asmenišką žvilgsnį į centrinius krikščionybės įvykius. Dėl savo detalumo ir emocinio gilumo knyga gali tapti vertingu dvasinių apmąstymų šaltiniu, ypač gavėnios ir Velykų laikotarpiu. Tai neabejotinai svarbus lietuviškos krikščioniškosios literatūros paminklas, liudijantis apie turtingą mistinių patirčių ir pamaldumo tradiciją.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 119
Tomas Kempietis
Kudirkos Naumiestis,1994
„Kristaus Sekimas“ yra fundamentalus dvasinio gyvenimo vadovas, suskirstytas į keturias knygas, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo dvasinės disciplinos pagrindų iki gilios bendrystės su Dievu.
Pirmoji Knyga: „Nurodymai naudingi dvasiniam gyvenimui“
Ši dalis kloja pamatus dvasiniam keliui. Ji prasideda nuo esminės minties: tikrasis nušvitimas pasiekiamas sekant Kristaus gyvenimu ir niekinant pasaulio tuštybę. Skyriuose pabrėžiama nuolankumo svarba („Kuklus savęs vertinimas“) , teisingas požiūris į Šventojo Rašto skaitymą , būtinybė suvaldyti nesutvarkytus polinkius ir mirties apmąstymo nauda. Tai yra įvadas į atsiribojimą nuo laikinų dalykų ir susitelkimą į amžinus.
Antroji Knyga: „Nurodymai, kaip tobulinti dvasinį gyvenimą“
Ši knyga gilina skaitytojo vidinį gyvenimą, teigdama, kad Dievo karalystė yra pačiame žmoguje. Skyriai skatina ugdyti asmeninį ryšį su Jėzumi. Svarbiausios temos apima būtinybę mylėti Jėzų labiau už viską , puoselėti su Juo artimą draugystę ir ištverti dvasinės sausros laikotarpius, kai nejaučiama Dievo paguodos. Didelis dėmesys skiriamas „Šventam kryžiaus keliui“, kančią pristatant ne kaip beprasmę naštą, o kaip esminį kelią į dalyvavimą Kristaus šlovėje.
Trečioji Knyga: „Dvasinis gyvenimas“
Stilius šioje dalyje keičiasi į intymų dialogą tarp Jėzaus ir mokinio. Joje atskleidžiamos gilios malonės, dieviškosios meilės ir visiško atsidavimo Dievo valiai paslaptys. Jėzus moko sielą, kaip tiesa tyliai kalba jos viduje , kaip svarbu ištverti išbandymus ir kaip atskirti prigimties bei malonės veikimą. Pagrindinė mintis – visiškas savęs išsižadėjimas yra kelias į tikrąją laisvę ir ramybę.
Ketvirtoji Knyga: „Švenčiausias Sakramentas“
Paskutinė knyga yra pamaldi meditacija apie Eucharistiją, kuri pristatoma kaip krikščionio dvasinio gyvenimo viršūnė. Ji prasideda raginimu artintis prie Šventosios Komunijos su didžiule pagarba ir meile. Tekste aptariama, kaip tinkamai pasiruošti Komunijai per sąžinės sąskaitą , kokia didelė Dievo meilė atsiskleidžia šiame sakramente ir koks orus yra kunigo pašaukimas. Eucharistija čia įvardijama kaip „vaistas ir priegloba“ ir artimiausia įmanoma sąjunga su Kristumi žemėje.
Pagrindinės temos
Visose keturiose knygose išryškėja kelios esminės temos, kurios apjungia visą veikalą:
Nuolankumas: Tikroji išmintis prasideda nuo kuklaus savęs vertinimo ir savo menkumo pripažinimo Dievo akivaizdoje.
Pasaulio niekinimas: Kūrinys nuolat pabrėžia laikinų, žemiškų malonumų tuštumą, priešpriešindamas juos amžinam džiaugsmui, randamam tik Dieve.
Vidinis gyvenimas: Ramybė pasiekiama ne per išorines aplinkybes, o per sutvarkytą vidinį pasaulį, laisvą nuo aistrų ir sutelktą į bendrystę su Dievu.
Kančia ir Kryžius: Išbandymai yra naudingi ir būtini dvasiniam augimui, nes jie nusižemina sielą, apvalo ją ir sujungia su kenčiančiu Kristumi.
Pasitikėjimas ir atsidavimas: Galutinis tikslas – visiškas ir pasitikintis atsidavimas Dievo valiai, su dėkingumu priimant tiek paguodą, tiek išbandymus.
Apibendrinant, šis „Kristaus Sekimo“ leidimas yra nesenstantis ir gilus dvasinės kelionės vadovas. Jis sistemingai moko nuolankumo, savęs išsižadėjimo ir meilės dorybių, o Kristaus gyvenimo sekimą ir pamaldų ryšį su Eucharistija nurodo kaip patikimiausią kelią į tikrąją ramybę ir amžinąjį gyvenimą.
Pirmoji Knyga: „Nurodymai naudingi dvasiniam gyvenimui“
Ši dalis kloja pamatus dvasiniam keliui. Ji prasideda nuo esminės minties: tikrasis nušvitimas pasiekiamas sekant Kristaus gyvenimu ir niekinant pasaulio tuštybę. Skyriuose pabrėžiama nuolankumo svarba („Kuklus savęs vertinimas“) , teisingas požiūris į Šventojo Rašto skaitymą , būtinybė suvaldyti nesutvarkytus polinkius ir mirties apmąstymo nauda. Tai yra įvadas į atsiribojimą nuo laikinų dalykų ir susitelkimą į amžinus.
Antroji Knyga: „Nurodymai, kaip tobulinti dvasinį gyvenimą“
Ši knyga gilina skaitytojo vidinį gyvenimą, teigdama, kad Dievo karalystė yra pačiame žmoguje. Skyriai skatina ugdyti asmeninį ryšį su Jėzumi. Svarbiausios temos apima būtinybę mylėti Jėzų labiau už viską , puoselėti su Juo artimą draugystę ir ištverti dvasinės sausros laikotarpius, kai nejaučiama Dievo paguodos. Didelis dėmesys skiriamas „Šventam kryžiaus keliui“, kančią pristatant ne kaip beprasmę naštą, o kaip esminį kelią į dalyvavimą Kristaus šlovėje.
Trečioji Knyga: „Dvasinis gyvenimas“
Stilius šioje dalyje keičiasi į intymų dialogą tarp Jėzaus ir mokinio. Joje atskleidžiamos gilios malonės, dieviškosios meilės ir visiško atsidavimo Dievo valiai paslaptys. Jėzus moko sielą, kaip tiesa tyliai kalba jos viduje , kaip svarbu ištverti išbandymus ir kaip atskirti prigimties bei malonės veikimą. Pagrindinė mintis – visiškas savęs išsižadėjimas yra kelias į tikrąją laisvę ir ramybę.
Ketvirtoji Knyga: „Švenčiausias Sakramentas“
Paskutinė knyga yra pamaldi meditacija apie Eucharistiją, kuri pristatoma kaip krikščionio dvasinio gyvenimo viršūnė. Ji prasideda raginimu artintis prie Šventosios Komunijos su didžiule pagarba ir meile. Tekste aptariama, kaip tinkamai pasiruošti Komunijai per sąžinės sąskaitą , kokia didelė Dievo meilė atsiskleidžia šiame sakramente ir koks orus yra kunigo pašaukimas. Eucharistija čia įvardijama kaip „vaistas ir priegloba“ ir artimiausia įmanoma sąjunga su Kristumi žemėje.
Pagrindinės temos
Visose keturiose knygose išryškėja kelios esminės temos, kurios apjungia visą veikalą:
Nuolankumas: Tikroji išmintis prasideda nuo kuklaus savęs vertinimo ir savo menkumo pripažinimo Dievo akivaizdoje.
Pasaulio niekinimas: Kūrinys nuolat pabrėžia laikinų, žemiškų malonumų tuštumą, priešpriešindamas juos amžinam džiaugsmui, randamam tik Dieve.
Vidinis gyvenimas: Ramybė pasiekiama ne per išorines aplinkybes, o per sutvarkytą vidinį pasaulį, laisvą nuo aistrų ir sutelktą į bendrystę su Dievu.
Kančia ir Kryžius: Išbandymai yra naudingi ir būtini dvasiniam augimui, nes jie nusižemina sielą, apvalo ją ir sujungia su kenčiančiu Kristumi.
Pasitikėjimas ir atsidavimas: Galutinis tikslas – visiškas ir pasitikintis atsidavimas Dievo valiai, su dėkingumu priimant tiek paguodą, tiek išbandymus.
Apibendrinant, šis „Kristaus Sekimo“ leidimas yra nesenstantis ir gilus dvasinės kelionės vadovas. Jis sistemingai moko nuolankumo, savęs išsižadėjimo ir meilės dorybių, o Kristaus gyvenimo sekimą ir pamaldų ryšį su Eucharistija nurodo kaip patikimiausią kelią į tikrąją ramybę ir amžinąjį gyvenimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 37
PRANAS MANELIS
Putnam 1977
Knygos apžvalga: Prano Manelio „Kristus ir Eucharistija“
Išsami teologinė kelionė į krikščionių tikėjimo šerdį, kunigo Prano Manelio 1977 m. veikalas „Kristus ir Eucharistija: Dievo Veikla Išganymo Istorijoje“ yra sistemingas ir gilus žvilgsnis į du kertinius katalikybės slėpinius. Priklausanti „Krikščionis Gyvenime“ knygų serijai, ši monografija yra solidus teologinis darbas, kuriuo siekiama ne tik akademiškai išdėstyti doktriną, bet ir sustiprinti skaitytojo tikėjimą, padarant jį, autoriaus žodžiais, „protui labiau priimtiną, netgi žavingą“.
Parašytas remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvų ir teologų raštais, liturginėmis apraiškomis ir oficialiu Bažnyčios mokymu, veikalas kruopščiai gvildena sudėtingus teologinius klausimus. Autorius, įkvėptas savo, kaip teologijos dėstytojo, patirties ir draugų paskatintas, ypač kunigo Antano Vilkaičio, ėmėsi šio darbo pastebėjęs tikėjimo Kristumi ir jo veikla Bažnyčioje trūkumą, ypač tarp jaunimo.
Knyga yra logiškai padalinta į šešis skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo bendresnių kristologijos ir ekleziologijos temų iki specifinių eucharistinės teologijos aspektų.
Knygos struktūra ir turinys:
Pirmasis skyrius, „Kristus ir Jo Buvimas bei Veikla Istorijoje“, veikia kaip įvadas į visą studiją. Jame Manelis aiškina Bažnyčios, kaip naujosios Dievo tautos ir mistinio Kristaus Kūno, sampratą. Bažnyčia čia pristatoma kaip „prisikėlusio Kristaus sakramentas“, per kurį Dievas tęsia savo išganomąjį darbą istorijoje. Šiame skyriuje padedami pamatai tolesniems eucharistiniams svarstymams.
Antrasis skyrius, „Eucharistijos ir Jos Teologijos Istorinė Apžvalga“, skaitytoją veda per visą eucharistinės doktrinos raidą. Pradedant nuo Senojo Testamento provaizdžių, tokių kaip Sandora ir Paschos vakarienė , pereinama prie Eucharistijos įsteigimo , jos šventimo ankstyvojoje Bažnyčioje, viduramžiais, Reformacijos laikotarpiu ir XX amžiuje. Ši istorinė perspektyva suteikia kontekstą vėliau aptariamoms teologinėms problemoms.
Trečiasis skyrius, „Kristaus Buvimas Eucharistijoje“, yra skirtas realaus Kristaus buvimo dogmai. Čia nagrinėjama buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje, analizuojami Evangelijų liudijimai, ypač Jono evangelijos 6 skyrius, ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimas. Taip pat išsamiai aptariamas oficialus Bažnyčios mokymas, įskaitant Tridento ir II Vatikano Susirinkimų nutarimus.
Ketvirtasis skyrius, „Transsubstanciacija arba Peresminimas“, gilinasi į vieną sudėtingiausių Eucharistijos aspektų. Autorius aiškina peresminimo (esmėkaitos) sąvoką, pasitelkdamas filosofinius būties ir substancijos terminus, ir parodo, kaip per šį slėpiningą virsmą duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Penktasis skyrius, „Eucharistinis Bendravimas arba Komunija“, aptaria Eucharistijos priėmimo prasmę ir vaisius. Komunija pristatoma kaip sakramentinis dalyvavimas Kristaus aukoje, dvasinis maistas, stiprinantis antgamtinį gyvenimą, ir mistinio Kristaus Kūno augimo bei vienybės laidas. Skyriuje taip pat nurodomos sąlygos, būtinos vertam Komunijos priėmimui.
Šeštasis skyrius, „Eucharistija kaip Auka“, užbaigia veikalą, analizuodamas Mišių, kaip aukos, pobūdį. Manelis aiškina aukos sąvoką, lygina Mišių auką su kryžiaus auka ir pabrėžia, kad Eucharistija yra tiek Kristaus, tiek ir Bažnyčios auka.
Apibendrinant, „Kristus ir Eucharistija“ yra monumentalus veikalas lietuvių teologijos kontekste. Kunigas Pranas Manelis, remdamasis giliu tradicijos išmanymu, pateikia išsamią ir sistemingą studiją, skirtą išsilavinusiam katalikui, siekiančiam ne tik tikėti, bet ir suprasti savo tikėjimo slėpinius. Knyga sėkmingai sujungia dogmatinį aiškumą, istorinę perspektyvą ir pastoracinį jautrumą, išlikdama vertingu šaltiniu kiekvienam, norinčiam pagilinti savo žinias apie krikščionybės esmę – Kristų, veikiantį ir pasiliekantį su mumis Eucharistijoje.
Išsami teologinė kelionė į krikščionių tikėjimo šerdį, kunigo Prano Manelio 1977 m. veikalas „Kristus ir Eucharistija: Dievo Veikla Išganymo Istorijoje“ yra sistemingas ir gilus žvilgsnis į du kertinius katalikybės slėpinius. Priklausanti „Krikščionis Gyvenime“ knygų serijai, ši monografija yra solidus teologinis darbas, kuriuo siekiama ne tik akademiškai išdėstyti doktriną, bet ir sustiprinti skaitytojo tikėjimą, padarant jį, autoriaus žodžiais, „protui labiau priimtiną, netgi žavingą“.
Parašytas remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvų ir teologų raštais, liturginėmis apraiškomis ir oficialiu Bažnyčios mokymu, veikalas kruopščiai gvildena sudėtingus teologinius klausimus. Autorius, įkvėptas savo, kaip teologijos dėstytojo, patirties ir draugų paskatintas, ypač kunigo Antano Vilkaičio, ėmėsi šio darbo pastebėjęs tikėjimo Kristumi ir jo veikla Bažnyčioje trūkumą, ypač tarp jaunimo.
Knyga yra logiškai padalinta į šešis skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo bendresnių kristologijos ir ekleziologijos temų iki specifinių eucharistinės teologijos aspektų.
Knygos struktūra ir turinys:
Pirmasis skyrius, „Kristus ir Jo Buvimas bei Veikla Istorijoje“, veikia kaip įvadas į visą studiją. Jame Manelis aiškina Bažnyčios, kaip naujosios Dievo tautos ir mistinio Kristaus Kūno, sampratą. Bažnyčia čia pristatoma kaip „prisikėlusio Kristaus sakramentas“, per kurį Dievas tęsia savo išganomąjį darbą istorijoje. Šiame skyriuje padedami pamatai tolesniems eucharistiniams svarstymams.
Antrasis skyrius, „Eucharistijos ir Jos Teologijos Istorinė Apžvalga“, skaitytoją veda per visą eucharistinės doktrinos raidą. Pradedant nuo Senojo Testamento provaizdžių, tokių kaip Sandora ir Paschos vakarienė , pereinama prie Eucharistijos įsteigimo , jos šventimo ankstyvojoje Bažnyčioje, viduramžiais, Reformacijos laikotarpiu ir XX amžiuje. Ši istorinė perspektyva suteikia kontekstą vėliau aptariamoms teologinėms problemoms.
Trečiasis skyrius, „Kristaus Buvimas Eucharistijoje“, yra skirtas realaus Kristaus buvimo dogmai. Čia nagrinėjama buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje, analizuojami Evangelijų liudijimai, ypač Jono evangelijos 6 skyrius, ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimas. Taip pat išsamiai aptariamas oficialus Bažnyčios mokymas, įskaitant Tridento ir II Vatikano Susirinkimų nutarimus.
Ketvirtasis skyrius, „Transsubstanciacija arba Peresminimas“, gilinasi į vieną sudėtingiausių Eucharistijos aspektų. Autorius aiškina peresminimo (esmėkaitos) sąvoką, pasitelkdamas filosofinius būties ir substancijos terminus, ir parodo, kaip per šį slėpiningą virsmą duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Penktasis skyrius, „Eucharistinis Bendravimas arba Komunija“, aptaria Eucharistijos priėmimo prasmę ir vaisius. Komunija pristatoma kaip sakramentinis dalyvavimas Kristaus aukoje, dvasinis maistas, stiprinantis antgamtinį gyvenimą, ir mistinio Kristaus Kūno augimo bei vienybės laidas. Skyriuje taip pat nurodomos sąlygos, būtinos vertam Komunijos priėmimui.
Šeštasis skyrius, „Eucharistija kaip Auka“, užbaigia veikalą, analizuodamas Mišių, kaip aukos, pobūdį. Manelis aiškina aukos sąvoką, lygina Mišių auką su kryžiaus auka ir pabrėžia, kad Eucharistija yra tiek Kristaus, tiek ir Bažnyčios auka.
Apibendrinant, „Kristus ir Eucharistija“ yra monumentalus veikalas lietuvių teologijos kontekste. Kunigas Pranas Manelis, remdamasis giliu tradicijos išmanymu, pateikia išsamią ir sistemingą studiją, skirtą išsilavinusiam katalikui, siekiančiam ne tik tikėti, bet ir suprasti savo tikėjimo slėpinius. Knyga sėkmingai sujungia dogmatinį aiškumą, istorinę perspektyvą ir pastoracinį jautrumą, išlikdama vertingu šaltiniu kiekvienam, norinčiam pagilinti savo žinias apie krikščionybės esmę – Kristų, veikiantį ir pasiliekantį su mumis Eucharistijoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 16
kun. B. Andruška S. J.
ŠIAULIAI 1935
Gynybinis Tvirtinimas Tikėjimui: Kun. B. Andruškos „Kristus: Jo mesianizmas ir dievybė“
Kunigo Benedikto Andruškos S. J. knyga „Kristus: Jo mesianizmas ir dievybė“, išleista 1935 metais, yra fundamentalus katalikiškos apologetikos veikalas, skirtas atsakyti į esminį krikščionybės klausimą: „Kas yra Jėzus Kristus?“ Autorius, remdamasis Šventuoju Raštu ir istorine analize, metodiškai ir argumentuotai griauna racionalistų bei liberaliųjų protestantų tezes, teigiančias, kad Jėzus tebuvo iškilus žmogus, o Jo dieviškumas – vėlesnės tikinčiųjų bendruomenės mitas. Ši knyga – tai ne sentimentali meditacija, o logiškai sustyguotas ir tvirtai pagrįstas įrodymas, kodėl Katalikų Bažnyčios tikėjimas į Kristaus dievybę yra ne akla dogma, o istoriškai ir teologiškai pamatuota tiesa.
Nuo Pranašysčių Iki Dievo Išpažinimo: Argumentų Grandinė
Knygos struktūra veda skaitytoją nuosekliu įrodymų keliu, logiškai pereinant nuo vieno teiginio prie kito, kol galiausiai pasiekiamas galutinis tikslas – Kristaus dievybės patvirtinimas.
Pirmiausia – Mesijas. Prieš kalbėdamas apie dieviškumą, kun. Andruška kruopščiai išanalizuoja Mesijo sąvoką, kokia ji buvo Kristaus laikais. Jis atskiria tris pagrindines sroves: Senojo Testamento pranašų skelbiamą dvasišką ir kenčiantį Mesiją, fariziejų-rabinų laukiamą politinį ir tautinį karalių bei apokaliptinės literatūros antpasaulinį, eschatologinį Išganytoją. Šis išskyrimas yra esminis, nes autorius parodo, kad Jėzus save tapatino būtent su pranašų skelbtuoju, o ne su politizuotu ar fantastiniu Mesijo paveikslu.
Jėzus Skelbia Save Mesiju. Antrame žingsnyje detaliai nagrinėjama, kaip pats Jėzus palaipsniui ir pedagogiškai atskleidė savo mesianistinę tapatybę. Vengdamas klaidingų politinių interpretacijų, Jis iš pradžių savo misiją liudijo darbais ir užuominomis, kol galiausiai, Petro išpažinimo metu ir teisme, atvirai patvirtino esąs lauktasis Kristus.
Jėzus Skelbia Save Dievu. Tai pati svarbiausia knygos dalis. Autorius įrodo, kad Jėzus save laikė ne šiaip Dievo pasiuntiniu, o Dievo Sūnumi unikalia, prigimtine prasme. Analizuojami Jo žodžiai apie preegzistenciją („pirmiau, negu buvo Abraomas, aš esu“), Jo išskirtinį santykį su Tėvu („Aš ir Tėvas esame viena“), Jo dieviškas galias atleisti nuodėmes, teisti pasaulį ir suteikti amžinąjį gyvenimą.
Dievo Liudijimas: Stebuklai ir Prisikėlimas. Savo teiginius Jėzus patvirtino dieviškais ženklais. Kun. Andruška detaliai nagrinėja Kristaus stebuklus (gydymus, gamtos jėgų valdymą, numirėlių prikėlimą) ir pranašystes, įrodydamas jų istoriškumą ir antgamtinį pobūdį. Kulminacinis ir neginčijamas Jo dievybės įrodymas – Prisikėlimas iš numirusių, kuriam autorius skiria itin daug dėmesio, analizuodamas tuščio kapo faktą ir pasirodymus liudininkams.
Apaštalų Tikėjimas. Paskutiniame skyriuje parodoma, kad tikėjimas į Kristaus dievybę nebuvo vėlesnių kartų išradimas. Remiantis Apaštalų darbais ir laiškais, atskleidžiama, kad nuo pat Sekminių pirmieji krikščionys išpažino Jėzų kaip „Viešpatį ir Dievą“, taip patvirtindami, kad jie tiesiogiai perėmė ir išsaugojo paties Kristaus apreikštą tiesą apie save.
Išvados
Kun. B. Andruškos „Kristus: Jo mesianizmas ir dievybė“ yra tvirtas ir išsamus apologetinis veikalas. Jo stiprybė – logiškas argumentavimas, kruopštus darbas su šaltiniais ir gebėjimas atremti esmines netikinčiosios kritikos tezes. Nors parašyta prieš daugelį dešimtmečių, knyga neprarado savo aktualumo ir yra vertingas gidas kiekvienam, norinčiam ne tik aklai tikėti, bet ir suprasti, kodėl tikėjimas į Jėzų Kristų kaip į tikrą Dievą ir tikrą Žmogų yra kertinis krikščionybės akmuo.
Kunigo Benedikto Andruškos S. J. knyga „Kristus: Jo mesianizmas ir dievybė“, išleista 1935 metais, yra fundamentalus katalikiškos apologetikos veikalas, skirtas atsakyti į esminį krikščionybės klausimą: „Kas yra Jėzus Kristus?“ Autorius, remdamasis Šventuoju Raštu ir istorine analize, metodiškai ir argumentuotai griauna racionalistų bei liberaliųjų protestantų tezes, teigiančias, kad Jėzus tebuvo iškilus žmogus, o Jo dieviškumas – vėlesnės tikinčiųjų bendruomenės mitas. Ši knyga – tai ne sentimentali meditacija, o logiškai sustyguotas ir tvirtai pagrįstas įrodymas, kodėl Katalikų Bažnyčios tikėjimas į Kristaus dievybę yra ne akla dogma, o istoriškai ir teologiškai pamatuota tiesa.
Nuo Pranašysčių Iki Dievo Išpažinimo: Argumentų Grandinė
Knygos struktūra veda skaitytoją nuosekliu įrodymų keliu, logiškai pereinant nuo vieno teiginio prie kito, kol galiausiai pasiekiamas galutinis tikslas – Kristaus dievybės patvirtinimas.
Pirmiausia – Mesijas. Prieš kalbėdamas apie dieviškumą, kun. Andruška kruopščiai išanalizuoja Mesijo sąvoką, kokia ji buvo Kristaus laikais. Jis atskiria tris pagrindines sroves: Senojo Testamento pranašų skelbiamą dvasišką ir kenčiantį Mesiją, fariziejų-rabinų laukiamą politinį ir tautinį karalių bei apokaliptinės literatūros antpasaulinį, eschatologinį Išganytoją. Šis išskyrimas yra esminis, nes autorius parodo, kad Jėzus save tapatino būtent su pranašų skelbtuoju, o ne su politizuotu ar fantastiniu Mesijo paveikslu.
Jėzus Skelbia Save Mesiju. Antrame žingsnyje detaliai nagrinėjama, kaip pats Jėzus palaipsniui ir pedagogiškai atskleidė savo mesianistinę tapatybę. Vengdamas klaidingų politinių interpretacijų, Jis iš pradžių savo misiją liudijo darbais ir užuominomis, kol galiausiai, Petro išpažinimo metu ir teisme, atvirai patvirtino esąs lauktasis Kristus.
Jėzus Skelbia Save Dievu. Tai pati svarbiausia knygos dalis. Autorius įrodo, kad Jėzus save laikė ne šiaip Dievo pasiuntiniu, o Dievo Sūnumi unikalia, prigimtine prasme. Analizuojami Jo žodžiai apie preegzistenciją („pirmiau, negu buvo Abraomas, aš esu“), Jo išskirtinį santykį su Tėvu („Aš ir Tėvas esame viena“), Jo dieviškas galias atleisti nuodėmes, teisti pasaulį ir suteikti amžinąjį gyvenimą.
Dievo Liudijimas: Stebuklai ir Prisikėlimas. Savo teiginius Jėzus patvirtino dieviškais ženklais. Kun. Andruška detaliai nagrinėja Kristaus stebuklus (gydymus, gamtos jėgų valdymą, numirėlių prikėlimą) ir pranašystes, įrodydamas jų istoriškumą ir antgamtinį pobūdį. Kulminacinis ir neginčijamas Jo dievybės įrodymas – Prisikėlimas iš numirusių, kuriam autorius skiria itin daug dėmesio, analizuodamas tuščio kapo faktą ir pasirodymus liudininkams.
Apaštalų Tikėjimas. Paskutiniame skyriuje parodoma, kad tikėjimas į Kristaus dievybę nebuvo vėlesnių kartų išradimas. Remiantis Apaštalų darbais ir laiškais, atskleidžiama, kad nuo pat Sekminių pirmieji krikščionys išpažino Jėzų kaip „Viešpatį ir Dievą“, taip patvirtindami, kad jie tiesiogiai perėmė ir išsaugojo paties Kristaus apreikštą tiesą apie save.
Išvados
Kun. B. Andruškos „Kristus: Jo mesianizmas ir dievybė“ yra tvirtas ir išsamus apologetinis veikalas. Jo stiprybė – logiškas argumentavimas, kruopštus darbas su šaltiniais ir gebėjimas atremti esmines netikinčiosios kritikos tezes. Nors parašyta prieš daugelį dešimtmečių, knyga neprarado savo aktualumo ir yra vertingas gidas kiekvienam, norinčiam ne tik aklai tikėti, bet ir suprasti, kodėl tikėjimas į Jėzų Kristų kaip į tikrą Dievą ir tikrą Žmogų yra kertinis krikščionybės akmuo.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 18
Fr. W. FOERSTERIS
Kaunas 1931
Kelias į Tikrovę per Sielos Gelmes: Fr. W. Foersterio „Kristus ir Žmogaus Gyvenimas“
Fridricho Vilhelmo Foersterio knyga „Kristus ir žmogaus gyvenimas“, išleista 1931 metais, yra gilus ir provokuojantis veikalas, skirtas moderniam, nuo dvasinių šaknų atitrūkusiam žmogui. Tai ne dogmų rinkinys, o, kaip autorius pats įvardija, „psichagoginis“ (sielos vedimo) bandymas per konkrečius gyvenimo reiškinius ir vidinius patyrimus atvesti skaitytoją prie krikščionybės esmės. Foersteris, žymus vokiečių pedagogas ir filosofas, drąsiai teigia, kad visos svarbiausios šiuolaikinio žmogaus problemos – tiek asmeninės, tiek visuomeninės – kyla iš dvasinės tuštumos ir gali būti išspręstos tik sugrįžus prie Kristaus.
Sielos Kelionė: Nuo Filosofijos iki Išganymo
Knygos struktūra atspindi sielos kelionę – nuo pasiklydimo pasaulyje iki atradimo Dieve ir galiausiai – perkeisto grįžimo į pasaulį.
Pirma dalis: Kristus ir žmogaus siela. Ši dalis skirta vidiniam apsivalymui ir savęs pažinimui. Foersteris pasitelkia du netikėtus vedlius – Platoną ir Schopenhauerį.
Platonas jam tampa sielų vadovu, kuris padeda atpažinti nemirtingos sielos prigimtį, jos aukštesnę kilmę ir tragišką įkalinimą pojūčių pasaulyje. Per platoniškąjį dualizmą autorius atskiria dvasią nuo materijos ir paruošia dirvą aukštesnės tikrovės ilgesiui.
Schopenhaueris, savo ruožtu, negailestingai demaskuoja pasaulio, kaip aklo „noro gyventi“, beprasmybę ir kančią. Šis pesimistinis žvilgsnis, pasak Foersterio, yra būtinas etapas, sugriaunantis naivias optimistines iliuzijas ir parodantis, kad pats pasaulis savyje neturi išganymo.
Po šio filosofinio paruošimo, autorius atsigręžia į Dievą ir Dievo Sūnų. Kristus čia pasirodo ne kaip abstrakti idėja, o kaip vienintelis realus atsakymas į sielos, pažinusios savo kilnumą ir pasaulio menkumą, kančią. Jėzus tampa tuo, kas sutaiko dvasią ir materiją, amžinybę ir laiką.
Antra dalis: Kristus ir žmogaus gyvenimas. Pažinusi save ir radusi savo centrą Kristuje, siela grįžta į pasaulį, bet jau ne kaip jo vergė, o kaip perkeista kūrėja. Šioje dalyje Foersteris taiko krikščioniškąsias tiesas konkrečioms gyvenimo sritims: socialiniams santykiams (luomų kovai), politikai („Kristus ir Cezaris“), moters orumui ir, svarbiausia, nuolatiniam savęs pažinimui ir tobulinimui.
Išvados: Kvietimas į Tikrąjį Gyvenimą
„Kristus ir žmogaus gyvenimas“ yra intelektualiai stimuliuojanti ir dvasiškai reikli knyga. Foersteris meta iššūkį paviršutiniškam modernaus žmogaus mąstymui, teigiančiam, kad mokslas ir progresas gali atstoti religiją. Priešingai, jis argumentuotai įrodo, kad be Kristaus bet kokia politika, ekonomika ar kultūra serga pačiuose pamatuose, nes atskiras žmogus, netekęs ryšio su Dievu, pasineria į „savęs ieškojimo mėšlungį“.
Tai knyga, kuri moko, jog tikrasis kelias į pasaulio pagerinimą prasideda ne nuo išorinių reformų, o nuo vidinio atsivertimo. Tai kvietimas kiekvienam skaitytojui leistis į nelengvą, bet galiausiai išlaisvinančią kelionę į savo sielos gelmes, kur, pasak autoriaus, ir įvyksta lemiamas susitikimas su gyvuoju Kristumi – vieninteliu tikruoju žmogaus gyvenimo pagrindu ir prasme.
Fridricho Vilhelmo Foersterio knyga „Kristus ir žmogaus gyvenimas“, išleista 1931 metais, yra gilus ir provokuojantis veikalas, skirtas moderniam, nuo dvasinių šaknų atitrūkusiam žmogui. Tai ne dogmų rinkinys, o, kaip autorius pats įvardija, „psichagoginis“ (sielos vedimo) bandymas per konkrečius gyvenimo reiškinius ir vidinius patyrimus atvesti skaitytoją prie krikščionybės esmės. Foersteris, žymus vokiečių pedagogas ir filosofas, drąsiai teigia, kad visos svarbiausios šiuolaikinio žmogaus problemos – tiek asmeninės, tiek visuomeninės – kyla iš dvasinės tuštumos ir gali būti išspręstos tik sugrįžus prie Kristaus.
Sielos Kelionė: Nuo Filosofijos iki Išganymo
Knygos struktūra atspindi sielos kelionę – nuo pasiklydimo pasaulyje iki atradimo Dieve ir galiausiai – perkeisto grįžimo į pasaulį.
Pirma dalis: Kristus ir žmogaus siela. Ši dalis skirta vidiniam apsivalymui ir savęs pažinimui. Foersteris pasitelkia du netikėtus vedlius – Platoną ir Schopenhauerį.
Platonas jam tampa sielų vadovu, kuris padeda atpažinti nemirtingos sielos prigimtį, jos aukštesnę kilmę ir tragišką įkalinimą pojūčių pasaulyje. Per platoniškąjį dualizmą autorius atskiria dvasią nuo materijos ir paruošia dirvą aukštesnės tikrovės ilgesiui.
Schopenhaueris, savo ruožtu, negailestingai demaskuoja pasaulio, kaip aklo „noro gyventi“, beprasmybę ir kančią. Šis pesimistinis žvilgsnis, pasak Foersterio, yra būtinas etapas, sugriaunantis naivias optimistines iliuzijas ir parodantis, kad pats pasaulis savyje neturi išganymo.
Po šio filosofinio paruošimo, autorius atsigręžia į Dievą ir Dievo Sūnų. Kristus čia pasirodo ne kaip abstrakti idėja, o kaip vienintelis realus atsakymas į sielos, pažinusios savo kilnumą ir pasaulio menkumą, kančią. Jėzus tampa tuo, kas sutaiko dvasią ir materiją, amžinybę ir laiką.
Antra dalis: Kristus ir žmogaus gyvenimas. Pažinusi save ir radusi savo centrą Kristuje, siela grįžta į pasaulį, bet jau ne kaip jo vergė, o kaip perkeista kūrėja. Šioje dalyje Foersteris taiko krikščioniškąsias tiesas konkrečioms gyvenimo sritims: socialiniams santykiams (luomų kovai), politikai („Kristus ir Cezaris“), moters orumui ir, svarbiausia, nuolatiniam savęs pažinimui ir tobulinimui.
Išvados: Kvietimas į Tikrąjį Gyvenimą
„Kristus ir žmogaus gyvenimas“ yra intelektualiai stimuliuojanti ir dvasiškai reikli knyga. Foersteris meta iššūkį paviršutiniškam modernaus žmogaus mąstymui, teigiančiam, kad mokslas ir progresas gali atstoti religiją. Priešingai, jis argumentuotai įrodo, kad be Kristaus bet kokia politika, ekonomika ar kultūra serga pačiuose pamatuose, nes atskiras žmogus, netekęs ryšio su Dievu, pasineria į „savęs ieškojimo mėšlungį“.
Tai knyga, kuri moko, jog tikrasis kelias į pasaulio pagerinimą prasideda ne nuo išorinių reformų, o nuo vidinio atsivertimo. Tai kvietimas kiekvienam skaitytojui leistis į nelengvą, bet galiausiai išlaisvinančią kelionę į savo sielos gelmes, kur, pasak autoriaus, ir įvyksta lemiamas susitikimas su gyvuoju Kristumi – vieninteliu tikruoju žmogaus gyvenimo pagrindu ir prasme.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 20
ANTANAS KUČAS
ROMA 1965
Ši monografija, „Kunigas Antanas Staniukynas“, parašyta Dr. Antano Kučo, yra antrasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“. Knyga, išleista Romoje 1965 metais, skirta kunigo Antano Staniukyno (1865–1918) 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Leidinį redagavo kun. Antanas Liuima, S. J., o jo išleidimą finansiškai parėmė prelatas Liudas Mendelis.
Turinys ir struktūra
Knyga yra išsami biografinė studija, nušviečianti ne tik kun. A. Staniukyno gyvenimą, bet ir platų to meto Amerikos lietuvių išeivijos kultūrinio, religinio bei visuomeninio gyvenimo kontekstą. Leidinys yra padalintas į tris pagrindines dalis:- I dalis: Pasiruošimas. Šioje dalyje aprašomas lietuvio ateivio veidas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, jo sunkumai ir siekiai. Išsamiai nagrinėjamas savų mokyklų poreikis, lietuviškos vienuolijos idėjos gimimas ir paties kunigo Staniukyno kelias į mokslus – nuo Suvalkų gimnazijos iki studijų Friburge, Romoje ir galiausiai Jeruzalėje, kur jis gavo teologijos daktaro laipsnį.
- II dalis: Karalaičio tarnyboje. Ši dalis skirta kun. Staniukyno veiklai Amerikoje. Aprašoma jo „klajoklio dalia“ – nuolatinis kilnojimas iš parapijos į parapiją, kol galiausiai jis imasi įgyvendinti savo ir kitų kunigų svajonę. Detaliai pasakojama apie pirmųjų kandidačių į vienuolyną paieškas, jų mokslus Šveicarijoje ir galiausiai – Šv. Kazimiero Seserų Kongregacijos įsteigimą bei motiniškų namų paieškas ir statybas Čikagoje.
- III dalis: Brandūs vaisiai. Paskutinėje dalyje atskleidžiama kun. Staniukyno, kaip visuomenininko, auklėtojo ir rašytojo, veikla. Pabrėžiamas jo indėlis steigiant Amerikos Lietuvių R. K. Kunigų Sąjungą, katalikišką laikraštį „Draugas“ ir kitas organizacijas. Knyga baigiama jautriu pasakojimu apie paskutinius kunigo gyvenimo metus, paženklintus ligos, bet nepalaužusius jo dvasios ir pasiaukojimo.
Reikšmė
Dr. Antano Kučo monografija yra itin vertingas veikalas, nušviečiantis vieno iškiliausių Amerikos lietuvių dvasininko ir kultūros veikėjo gyvenimą. Tai ne tik asmenybės biografija, bet ir gyvas pasakojimas apie visos pirmosios lietuvių išeivių kartos kovą dėl tautiškumo ir tikėjimo išsaugojimo. Knygoje atskleidžiamas kun. Staniukyno, kaip tylaus, kuklaus, bet nepaprastai atkaklaus ir pasiaukojančio darbininko, portretas. Jo įsteigta Šv. Kazimiero Seserų Kongregacija tapo kertiniu lietuviško švietimo ir kultūros akmeniu Amerikoje. Ši knyga yra svarbus šaltinis istorikams, visuomenininkams ir visiems, besidomintiems lietuvių išeivijos istorija.- Išsami informacija
- Peržiūros: 41
Juozas Zdebskis
VILNIUS 1997
Knyga „Pažinsite iš vaisių“ yra unikalus ir intymus žvilgsnis į kunigo Juozo Zdebskio, kaip dvasios tėvo, veiklą ir asmenybę. Tai ne tradicinė biografija, o autentiškų dokumentų – laiškų ir juos papildančių atsiminimų – rinkinys, atskleidžiantis gilų dvasinį ryšį tarp kunigo ir keturių jaunų moterų, ieškojusių savo gyvenimo kelio sudėtingu sovietmečio laikotarpiu. Knygą sudarė ir redagavo Loreta Teresė Paulavičiūtė.
Turinys ir struktūra
Knygos pagrindą sudaro kunigo J. Zdebskio korespondencija su keturiomis jo dvasinėmis dukromis. Šie laiškai, rašyti įvairiais laikotarpiais, atspindi ne tik konkrečias tų moterų gyvenimo situacijas – abejones, kančias, tikėjimo išbandymus, pašaukimo paieškas – bet ir paties kunigo požiūrį į esminius dvasinio gyvenimo klausimus. Kiekvieną laiškų seriją papildo pačių adresačių atsiminimai, kurie suteikia kontekstą, paaiškina laiškų atsiradimo aplinkybes ir atskleidžia, kokią įtaką kunigo Zdebskio dvasinis vadovavimas turėjo jų gyvenimams.
Pagrindinės temos
Šventumo siekis kasdienybėje: Tai pagrindinė knygos ašis. Kunigas Zdebskis savo laiškuose nuosekliai moko, kad šventumas nėra nepasiekiamas idealas, skirtas tik išrinktiesiems, o kiekvieno krikščionio pašaukimas. Jis pabrėžia, kad šventumo kelias eina per kasdienes pareigas, nuolankumą, klusnumą ir nuolatinę atgailą.
Kančios prasmė: Knygoje daug dėmesio skiriama kančios temai. Zdebskis moko priimti kančią ne kaip bausmę, o kaip dvasinio tobulėjimo įrankį ir galimybę susivienyti su Kristumi. Jis teigia, kad tikėjimu priimta kančia gali tapti net laimės šaltiniu.
Dvasinis vadovavimas: Knyga detaliai atskleidžia Zdebskio, kaip dvasios tėvo, metodus. Jis yra kantrus, santūrus, niekada neprimetantis savo valios, bet visada pasirengęs padėti, patarti ir užjausti. Jo vadovavimas remiasi pasitikėjimu Dievo gailestingumu ir Švč. Mergelės Marijos globa.
Istorinis kontekstas: Laiškuose ir atsiminimuose atsispindi sudėtinga sovietmečio realybė: ateistinė propaganda, tikinčiųjų persekiojimas, kunigų seminarijos problemos. Zdebskio korespondencija tampa ir istoriniu liudijimu apie Bažnyčios padėtį ir tikinčiųjų pastangas išsaugoti tikėjimą priespaudos sąlygomis.
Stilius ir kalba
Knygos stilius yra epistolinis – intymus, asmeniškas ir nuoširdus. Laiškų kalba paprasta, bet kartu dvasiškai labai turtinga, gausi citatų iš Šventojo Rašto, ypač apaštalo Pauliaus laiškų. Tai leidžia skaitytojui pasijusti tarsi asmeninio pokalbio dalyviu ir iš arti pažinti kunigo Zdebskio asmenybę – jo gilų tikėjimą, išmintį ir begalinį norą padėti kenčiančiam žmogui.
„Pažinsite iš vaisių“ – tai ne tik pasakojimas apie vieną iškiliausių Lietuvos dvasininkų, bet ir praktinis dvasinio gyvenimo vadovas. Knyga įkvepia skaitytoją ieškoti gilesnės prasmės savo gyvenime, moko pasitikėjimo Dievu ir parodo, kaip per asmeninį ryšį su dvasios vadovu galima augti ir siekti šventumo net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
Turinys ir struktūra
Knygos pagrindą sudaro kunigo J. Zdebskio korespondencija su keturiomis jo dvasinėmis dukromis. Šie laiškai, rašyti įvairiais laikotarpiais, atspindi ne tik konkrečias tų moterų gyvenimo situacijas – abejones, kančias, tikėjimo išbandymus, pašaukimo paieškas – bet ir paties kunigo požiūrį į esminius dvasinio gyvenimo klausimus. Kiekvieną laiškų seriją papildo pačių adresačių atsiminimai, kurie suteikia kontekstą, paaiškina laiškų atsiradimo aplinkybes ir atskleidžia, kokią įtaką kunigo Zdebskio dvasinis vadovavimas turėjo jų gyvenimams.
Pagrindinės temos
Šventumo siekis kasdienybėje: Tai pagrindinė knygos ašis. Kunigas Zdebskis savo laiškuose nuosekliai moko, kad šventumas nėra nepasiekiamas idealas, skirtas tik išrinktiesiems, o kiekvieno krikščionio pašaukimas. Jis pabrėžia, kad šventumo kelias eina per kasdienes pareigas, nuolankumą, klusnumą ir nuolatinę atgailą.
Kančios prasmė: Knygoje daug dėmesio skiriama kančios temai. Zdebskis moko priimti kančią ne kaip bausmę, o kaip dvasinio tobulėjimo įrankį ir galimybę susivienyti su Kristumi. Jis teigia, kad tikėjimu priimta kančia gali tapti net laimės šaltiniu.
Dvasinis vadovavimas: Knyga detaliai atskleidžia Zdebskio, kaip dvasios tėvo, metodus. Jis yra kantrus, santūrus, niekada neprimetantis savo valios, bet visada pasirengęs padėti, patarti ir užjausti. Jo vadovavimas remiasi pasitikėjimu Dievo gailestingumu ir Švč. Mergelės Marijos globa.
Istorinis kontekstas: Laiškuose ir atsiminimuose atsispindi sudėtinga sovietmečio realybė: ateistinė propaganda, tikinčiųjų persekiojimas, kunigų seminarijos problemos. Zdebskio korespondencija tampa ir istoriniu liudijimu apie Bažnyčios padėtį ir tikinčiųjų pastangas išsaugoti tikėjimą priespaudos sąlygomis.
Stilius ir kalba
Knygos stilius yra epistolinis – intymus, asmeniškas ir nuoširdus. Laiškų kalba paprasta, bet kartu dvasiškai labai turtinga, gausi citatų iš Šventojo Rašto, ypač apaštalo Pauliaus laiškų. Tai leidžia skaitytojui pasijusti tarsi asmeninio pokalbio dalyviu ir iš arti pažinti kunigo Zdebskio asmenybę – jo gilų tikėjimą, išmintį ir begalinį norą padėti kenčiančiam žmogui.
„Pažinsite iš vaisių“ – tai ne tik pasakojimas apie vieną iškiliausių Lietuvos dvasininkų, bet ir praktinis dvasinio gyvenimo vadovas. Knyga įkvepia skaitytoją ieškoti gilesnės prasmės savo gyvenime, moko pasitikėjimo Dievu ir parodo, kaip per asmeninį ryšį su dvasios vadovu galima augti ir siekti šventumo net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
Skaityti daugiau: Kunigas Juozas Zdebskis Pažinsite iš vaisių
- Išsami informacija
- Peržiūros: 223
Juozas Zdebskis
VILNIUS 1997
Knygos apžvalga: Kunigas Juozas Zdebskis „Menas gyventi“
Knyga „Menas gyventi“ yra pirmoji dvasinio palikimo serijos dalis, supažindinanti skaitytoją su viena ryškiausių sovietmečio disidentų, kunigu Juozu Zdebskiu (1929–1986), kaip pamokslininku. Tai 1997 metais leidyklos „LUMEN“ išleistas pamokslų metmenų rinkinys , parengtas iš kunigo asmeninių užrašų, apimančių 1961–1968 metų laikotarpį, kai jis tarnavo Gudelių, Leipalingio ir Kapčiamiesčio parapijose. Knygą parengė ir redagavo Loreta Teresė Paulavičiūtė MICP.
Turinys ir temos
Knygoje surinkti trumpi, koncentruoti pamokslų eskizai, skirti įvairioms progoms – nuo kasdienių apmąstymų iki laidotuvių ir šventųjų mišių slėpinių aiškinimo. Temos apima platų spektrą dvasinių ir praktinio gyvenimo klausimų:
Kasdienio gyvenimo dvasingumas: Knyga pradedama skyriumi „Mintys kasdienai“, kuriame nagrinėjama, kaip išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, įveikti pyktį, puikybę ir neapykantą. Pamokslų pavadinimai, tokie kaip „Debesys ir vaivorykštė“ , „Pareiga naudotis protu“ ar „Kaip katalikui derėtų praleisti dieną“ , rodo autoriaus siekį sudėtingas teologines tiesas paaiškinti per paprastus, visiems suprantamus pavyzdžius.
Kančios ir tikėjimo iššūkiai: Autorius daug dėmesio skiria kančios prasmei, skausmo priėmimui ir atleidimui. Jis moko žvelgti į išbandymus kaip į galimybę augti dvasiškai ir aukotis už kitus.
Tarpusavio santykiai: Nagrinėjami santykiai šeimoje, bendruomenėje, pabrėžiamas krikščioniškas mandagumas, meilė ir atsakomybė ne tik už save, bet ir už artimą.
Pasirengimas amžinybei: Didelė knygos dalis skirta laidotuvių pamokslams („Palydint į amžinybę“), kuriuose mirties tema atskleidžiama kaip natūralus perėjimas į tikrąjį gyvenimą, pabrėžiama sąmoningo ir garbingo pasirengimo svarba.
Liturgijos prasmė: Atskirame skyriuje „Šventųjų Mišių slėpiniai“ detaliai ir nuosekliai aiškinama kiekviena liturgijos dalis, jos simbolika ir dvasinė reikšmė, siekiant, kad tikintieji Mišiose dalyvautų sąmoningai ir aktyviai.
Stilius ir autoriaus požiūris
Knygos pratarmę parašęs kunigas Robertas Grigas apibūdina J. Zdebskio pamokslavimo stilių kaip ramų, nuolankų, be jokio dirbtinumo ar aktoriškumo. Šie metmenys yra itin koncentruoti ir aiškūs, o juose naudojami pavyzdžiai imami iš artimiausios aplinkos, gamtos ir kasdienių situacijų, todėl yra lengvai suprantami kiekvienam skaitytojui. Akivaizdus kunigo atsidavimas savo tarnystei: net per vieną dieną vykstančioms kelioms laidotuvėms jis parengdavo visiškai skirtingus, individualius pamokslus.
Kontekstas ir reikšmė
Kunigas Juozas Zdebskis buvo vienas žymiausių sovietmečio disidentų, „dvasios rezistentas“, kovotojas už tikėjimo laisvę. Šie pamokslai buvo sakomi gūdžiu sovietmečiu, kai religinė veikla buvo varžoma ir persekiojama. Todėl Zdebskio žodis, net ir kalbant apie universalias dvasines temas, tampa drąsos ir nepalaužiamos dvasios liudijimu. Pratarmėje minima, kad jo pamokslų garso įrašai slapta buvo dauginami ir klausomi kaip „atgaiva“ laisvės ir tiesos išsiilgusiems žmonėms. Knygoje taip pat paminima tragiška kunigo žūtis avarijoje Valkininkų sankryžoje 1986 m. vasario 5 d., kuri daugelio laikoma suplanuota KGB operacija.
„Menas gyventi“ yra vertingas dvasinės literatūros šaltinis, atskleidžiantis kunigo J. Zdebskio, kaip ganytojo, gilų ryšį su savo parapijiečiais ir jo gebėjimą kalbėti apie amžinąsias tiesas paprasta, bet paveikia kalba. Tai knyga ne tik dvasininkams, bet ir kiekvienam pasauliečiui, ieškančiam dvasinės atramos ir atsakymų į esminius gyvenimo klausimus.
Knyga „Menas gyventi“ yra pirmoji dvasinio palikimo serijos dalis, supažindinanti skaitytoją su viena ryškiausių sovietmečio disidentų, kunigu Juozu Zdebskiu (1929–1986), kaip pamokslininku. Tai 1997 metais leidyklos „LUMEN“ išleistas pamokslų metmenų rinkinys , parengtas iš kunigo asmeninių užrašų, apimančių 1961–1968 metų laikotarpį, kai jis tarnavo Gudelių, Leipalingio ir Kapčiamiesčio parapijose. Knygą parengė ir redagavo Loreta Teresė Paulavičiūtė MICP.
Turinys ir temos
Knygoje surinkti trumpi, koncentruoti pamokslų eskizai, skirti įvairioms progoms – nuo kasdienių apmąstymų iki laidotuvių ir šventųjų mišių slėpinių aiškinimo. Temos apima platų spektrą dvasinių ir praktinio gyvenimo klausimų:
Kasdienio gyvenimo dvasingumas: Knyga pradedama skyriumi „Mintys kasdienai“, kuriame nagrinėjama, kaip išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, įveikti pyktį, puikybę ir neapykantą. Pamokslų pavadinimai, tokie kaip „Debesys ir vaivorykštė“ , „Pareiga naudotis protu“ ar „Kaip katalikui derėtų praleisti dieną“ , rodo autoriaus siekį sudėtingas teologines tiesas paaiškinti per paprastus, visiems suprantamus pavyzdžius.
Kančios ir tikėjimo iššūkiai: Autorius daug dėmesio skiria kančios prasmei, skausmo priėmimui ir atleidimui. Jis moko žvelgti į išbandymus kaip į galimybę augti dvasiškai ir aukotis už kitus.
Tarpusavio santykiai: Nagrinėjami santykiai šeimoje, bendruomenėje, pabrėžiamas krikščioniškas mandagumas, meilė ir atsakomybė ne tik už save, bet ir už artimą.
Pasirengimas amžinybei: Didelė knygos dalis skirta laidotuvių pamokslams („Palydint į amžinybę“), kuriuose mirties tema atskleidžiama kaip natūralus perėjimas į tikrąjį gyvenimą, pabrėžiama sąmoningo ir garbingo pasirengimo svarba.
Liturgijos prasmė: Atskirame skyriuje „Šventųjų Mišių slėpiniai“ detaliai ir nuosekliai aiškinama kiekviena liturgijos dalis, jos simbolika ir dvasinė reikšmė, siekiant, kad tikintieji Mišiose dalyvautų sąmoningai ir aktyviai.
Stilius ir autoriaus požiūris
Knygos pratarmę parašęs kunigas Robertas Grigas apibūdina J. Zdebskio pamokslavimo stilių kaip ramų, nuolankų, be jokio dirbtinumo ar aktoriškumo. Šie metmenys yra itin koncentruoti ir aiškūs, o juose naudojami pavyzdžiai imami iš artimiausios aplinkos, gamtos ir kasdienių situacijų, todėl yra lengvai suprantami kiekvienam skaitytojui. Akivaizdus kunigo atsidavimas savo tarnystei: net per vieną dieną vykstančioms kelioms laidotuvėms jis parengdavo visiškai skirtingus, individualius pamokslus.
Kontekstas ir reikšmė
Kunigas Juozas Zdebskis buvo vienas žymiausių sovietmečio disidentų, „dvasios rezistentas“, kovotojas už tikėjimo laisvę. Šie pamokslai buvo sakomi gūdžiu sovietmečiu, kai religinė veikla buvo varžoma ir persekiojama. Todėl Zdebskio žodis, net ir kalbant apie universalias dvasines temas, tampa drąsos ir nepalaužiamos dvasios liudijimu. Pratarmėje minima, kad jo pamokslų garso įrašai slapta buvo dauginami ir klausomi kaip „atgaiva“ laisvės ir tiesos išsiilgusiems žmonėms. Knygoje taip pat paminima tragiška kunigo žūtis avarijoje Valkininkų sankryžoje 1986 m. vasario 5 d., kuri daugelio laikoma suplanuota KGB operacija.
„Menas gyventi“ yra vertingas dvasinės literatūros šaltinis, atskleidžiantis kunigo J. Zdebskio, kaip ganytojo, gilų ryšį su savo parapijiečiais ir jo gebėjimą kalbėti apie amžinąsias tiesas paprasta, bet paveikia kalba. Tai knyga ne tik dvasininkams, bet ir kiekvienam pasauliečiui, ieškančiam dvasinės atramos ir atsakymų į esminius gyvenimo klausimus.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 38
Juozas Zdebskis
VILNIUS 1997
Tai antroji kunigo Juozo Zdebskio dvasinio palikimo serijos „Menas gyventi“ dalis, kuri tęsia skaitytojo pažintį su šio iškilaus dvasininko pamokslais. Šioje knygoje publikuojami dar ankstyvesnio laikotarpio, 1951–1958 metų, pamokslų metmenys, parašyti kunigystės pradžioje, tarnaujant Kaune, Šiluvoje ir kitur. Šis rinkinys atskleidžia jaunojo kunigo dvasinės minties brandą, gilų tikėjimą ir gebėjimą kalbėti apie amžinąsias vertybes sudėtingu pokario ir sovietmečio laikotarpiu.
Turinys ir temos
Knygos turinys, sprendžiant iš pateiktos medžiagos, yra sutelktas į fundamentalias krikščioniško gyvenimo temas, kurias autorius analizuoja per asmeninės patirties ir gilaus teologinio supratimo prizmę:
Tikėjimo esmė ir iššūkiai: J. Zdebskis nagrinėja tikėjimo ir netikėjimo prigimtį. Pasitelkdamas fariziejų pavyzdį, jis pabrėžia, kad puikybė ir išankstinis nusistatymas gali užkirsti kelią Dievo malonei net ir akivaizdžių stebuklų akivaizdoje. Priešingai, nuodėmingas, bet atviras tiesai žmogus gali patirti gilų atsivertimą.
Kančios prasmė ir atpirkimas: Viena centrinių temų – kančios įprasminimas per Kristaus auką. Autorius aiškina, kad kančia nėra beprasmė, o krikščionio pareiga yra aukoti savo sunkumus už kitų išganymą, taip dalyvaujant atpirkimo darbe.
Krikščionybė kaip veiksmas: Kunigas pabrėžia, kad tikėjimas turi būti gyvas ir matomas per konkrečius darbus – meilę artimui, pasiaukojimą ir atjautą. Krikščionybė, pasak jo, nėra tik žodžių ar ritualų rinkinys, o aktyvi, veikianti meilė.
Jaunystės dvasiniai pavojai: Autorius skiria dėmesio jaunimo dvasiniam ugdymui. Jis kalba apie jaunystės veržlumą, idealizmą, bet kartu ir apie pavojus, kylančius dėl dvasinio pagrindo stokos. Klusnumas ir auka, pasak kunigo, yra būtini dvasiniam subrendimui ir tikrosios laisvės atradimui.
Stilius ir autoriaus požiūris
Kunigo J. Zdebskio pamokslų stilius yra emocionalus, pamokomasis ir persmelktas gilaus asmeninio įsitikinimo. Jis naudoja daug retorinių priemonių:
Tiesioginis kreipimasis: Autorius nuolat kreipiasi į klausytoją („broliai“), skatindamas jį asmeninei refleksijai ir sąžinės peržvalgai.
Vaizdinga kalba: Pamoksluose gausu ryškių metaforų ir palyginimų (pvz., tikėjimo stoka prilyginama „pūvančiam lavonui“, o gėris – „kibirkštėlei“), kurie padeda geriau perteikti dvasines tiesas.
Biblijos pavyzdžiai: Visos temos giliai grindžiamos Šventojo Rašto pavyzdžiais, ypač iš Naujojo Testamento, kurie tampa atspirties tašku apmąstymams.
Kontekstas ir reikšmė
Šie pamokslai buvo sakomi itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu – stalinizmo pabaigoje ir vėlesniais sovietiniais metais, kai bet kokia religinė mintis buvo slopinama. Todėl kunigo J. Zdebskio žodis skamba ne tik kaip dvasinis mokymas, bet ir kaip drąsus pasipriešinimas ateistinei ideologijai. Jo gebėjimas kalbėti apie amžinąsias vertybes, kai aplinkui buvo bandoma įdiegti materialistinę pasaulėžiūrą, liudija neeilinę dvasinę stiprybę.
Antroji „Meno gyventi“ dalis yra vertingas šaltinis, leidžiantis geriau pažinti ne tik kunigo Juozo Zdebskio asmenybę, bet ir visos pokario kartos dvasinius ieškojimus. Tai knyga, kviečianti skaitytoją apmąstyti savo gyvenimo prasmę, tikėjimo tvirtumą ir atsakomybę prieš Dievą bei artimą.
Turinys ir temos
Knygos turinys, sprendžiant iš pateiktos medžiagos, yra sutelktas į fundamentalias krikščioniško gyvenimo temas, kurias autorius analizuoja per asmeninės patirties ir gilaus teologinio supratimo prizmę:
Tikėjimo esmė ir iššūkiai: J. Zdebskis nagrinėja tikėjimo ir netikėjimo prigimtį. Pasitelkdamas fariziejų pavyzdį, jis pabrėžia, kad puikybė ir išankstinis nusistatymas gali užkirsti kelią Dievo malonei net ir akivaizdžių stebuklų akivaizdoje. Priešingai, nuodėmingas, bet atviras tiesai žmogus gali patirti gilų atsivertimą.
Kančios prasmė ir atpirkimas: Viena centrinių temų – kančios įprasminimas per Kristaus auką. Autorius aiškina, kad kančia nėra beprasmė, o krikščionio pareiga yra aukoti savo sunkumus už kitų išganymą, taip dalyvaujant atpirkimo darbe.
Krikščionybė kaip veiksmas: Kunigas pabrėžia, kad tikėjimas turi būti gyvas ir matomas per konkrečius darbus – meilę artimui, pasiaukojimą ir atjautą. Krikščionybė, pasak jo, nėra tik žodžių ar ritualų rinkinys, o aktyvi, veikianti meilė.
Jaunystės dvasiniai pavojai: Autorius skiria dėmesio jaunimo dvasiniam ugdymui. Jis kalba apie jaunystės veržlumą, idealizmą, bet kartu ir apie pavojus, kylančius dėl dvasinio pagrindo stokos. Klusnumas ir auka, pasak kunigo, yra būtini dvasiniam subrendimui ir tikrosios laisvės atradimui.
Stilius ir autoriaus požiūris
Kunigo J. Zdebskio pamokslų stilius yra emocionalus, pamokomasis ir persmelktas gilaus asmeninio įsitikinimo. Jis naudoja daug retorinių priemonių:
Tiesioginis kreipimasis: Autorius nuolat kreipiasi į klausytoją („broliai“), skatindamas jį asmeninei refleksijai ir sąžinės peržvalgai.
Vaizdinga kalba: Pamoksluose gausu ryškių metaforų ir palyginimų (pvz., tikėjimo stoka prilyginama „pūvančiam lavonui“, o gėris – „kibirkštėlei“), kurie padeda geriau perteikti dvasines tiesas.
Biblijos pavyzdžiai: Visos temos giliai grindžiamos Šventojo Rašto pavyzdžiais, ypač iš Naujojo Testamento, kurie tampa atspirties tašku apmąstymams.
Kontekstas ir reikšmė
Šie pamokslai buvo sakomi itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu – stalinizmo pabaigoje ir vėlesniais sovietiniais metais, kai bet kokia religinė mintis buvo slopinama. Todėl kunigo J. Zdebskio žodis skamba ne tik kaip dvasinis mokymas, bet ir kaip drąsus pasipriešinimas ateistinei ideologijai. Jo gebėjimas kalbėti apie amžinąsias vertybes, kai aplinkui buvo bandoma įdiegti materialistinę pasaulėžiūrą, liudija neeilinę dvasinę stiprybę.
Antroji „Meno gyventi“ dalis yra vertingas šaltinis, leidžiantis geriau pažinti ne tik kunigo Juozo Zdebskio asmenybę, bet ir visos pokario kartos dvasinius ieškojimus. Tai knyga, kviečianti skaitytoją apmąstyti savo gyvenimo prasmę, tikėjimo tvirtumą ir atsakomybę prieš Dievą bei artimą.
Skaityti daugiau: Kunigas Juozas Zdebskis Menas gyventi II knyga
- Išsami informacija
- Peržiūros: 30
M.Krupavičius
Kaunas 1928
Apie autorių ir leidinį
Mykolas Krupavičius (1885–1970) – kunigas, visuomenės veikėjas ir politikas, aktyviai dalyvavo Lietuvos krikščionių demokratų veikloje, drauge su kitais kūrė Steigiamąją Seimą ir inicijavo žemės reformą.
Knyga „Liaudies tarnyboj“ pirmąkart išleista Kaune 1928 m. (94 psl.), kaip visuomenininko biblioteka, redaguota autoriaus paties. Tekstas glaustai apibrėžia kun. Krupavičiaus pažiūras, veiklą ir socialinę tarnystę.
Turinys ir pagrindinės temos
Visuomeninis įsipareigojimas – Krupavičius siekia parodyti kunigo vaidmenį ne vien kaip liturginį, bet ir kaip pasaulietinės atsakomybės centrinę figūrą. Jo požiūris: tikėjimas ir politinė veikla turi drauge formuoti tautinį gyvenimą.
Žemės reforma ir socialinė teisingumo siekis – kaip politikos veiksnys Krupavičius stokojo elitizmo, o žemės reformą traktavo kaip priemonę kurti savarankiškumą ir materialinę nepriklausomybę buvusiems savanoriams bei smulkiems ūkininkams.
Tautos ir kalbos svarba – Krupavičius kovojo už lietuvių kalbą ir tautos kultūrinį identitetą, netgi prieštaravo diplomatinės dvikalbystės planams.
Katalikiškoji demokratija – jis skatino aktyvų katalikų pasauliečių dalyvavimą politikoje bei atskyrė katalikišką demokratiją nuo autoritarinių tendencijų, laisvai paremdamas demokratijos principus prieš totalitarinius modelius.
Stipriosios pusės Koncentruotas ir kryptingas turinys – trumpa, tačiau aiški analizė apie kunigo Krupavičiaus socialinę filosofiją.
Istorinė reikšmė – pateikia vertingą šaltinį suprasti XX a. Lietuvos visuomeninį ir politinį pamokslavimą per kunigą-politiką.
Asmeninis autentiškumas – rašyta pačio autoriaus ranka arba redaguota artimų bendradarbių, todėl atstovauja autentišką intenciją ir viziją.
Silpnesnės vietos
Trumpumas – vos ~90 puslapių – todėl stokoja gilesnės biografinės medžiagos ar išsamios retrospektyvos.
Kam verta skaityti?
Istorijos entuziastams, ieškantiems lietuvių tarpukario visuomenės minties refleksijos.
Religijotyros ir politologijos studentams, norintiems suprasti, kaip katalikybė ir demokratija gali susieti politinę etiką.
Kiekvienam, domisi Lietuvoje veikusių kunigų ir veikėjų indėliu kuriant valstybingumą.
Apibendrinimas
„Liaudies tarnyboj“ – tai simboliškas liudijimas apie kunigo Krupavičiaus patikį tarnystei: moralinis įsipareigojimas, politinis aktyvumas ir tautinė kryptis. Nors knyga yra trumpa, joje užkoduota tvirta koncepcija apie tai, kaip tikėjimas, politika ir socialinis sąmoningumas gali jungtis viename gyvenime. Tai vertingas tekstas tiems, kas domisi politikos istorija, tautos raidos vizija ir katalikybės vaidmeniu Lietuvos visuomenės gyvenime.
Mykolas Krupavičius (1885–1970) – kunigas, visuomenės veikėjas ir politikas, aktyviai dalyvavo Lietuvos krikščionių demokratų veikloje, drauge su kitais kūrė Steigiamąją Seimą ir inicijavo žemės reformą.
Knyga „Liaudies tarnyboj“ pirmąkart išleista Kaune 1928 m. (94 psl.), kaip visuomenininko biblioteka, redaguota autoriaus paties. Tekstas glaustai apibrėžia kun. Krupavičiaus pažiūras, veiklą ir socialinę tarnystę.
Turinys ir pagrindinės temos
Visuomeninis įsipareigojimas – Krupavičius siekia parodyti kunigo vaidmenį ne vien kaip liturginį, bet ir kaip pasaulietinės atsakomybės centrinę figūrą. Jo požiūris: tikėjimas ir politinė veikla turi drauge formuoti tautinį gyvenimą.
Žemės reforma ir socialinė teisingumo siekis – kaip politikos veiksnys Krupavičius stokojo elitizmo, o žemės reformą traktavo kaip priemonę kurti savarankiškumą ir materialinę nepriklausomybę buvusiems savanoriams bei smulkiems ūkininkams.
Tautos ir kalbos svarba – Krupavičius kovojo už lietuvių kalbą ir tautos kultūrinį identitetą, netgi prieštaravo diplomatinės dvikalbystės planams.
Katalikiškoji demokratija – jis skatino aktyvų katalikų pasauliečių dalyvavimą politikoje bei atskyrė katalikišką demokratiją nuo autoritarinių tendencijų, laisvai paremdamas demokratijos principus prieš totalitarinius modelius.
Stipriosios pusės Koncentruotas ir kryptingas turinys – trumpa, tačiau aiški analizė apie kunigo Krupavičiaus socialinę filosofiją.
Istorinė reikšmė – pateikia vertingą šaltinį suprasti XX a. Lietuvos visuomeninį ir politinį pamokslavimą per kunigą-politiką.
Asmeninis autentiškumas – rašyta pačio autoriaus ranka arba redaguota artimų bendradarbių, todėl atstovauja autentišką intenciją ir viziją.
Silpnesnės vietos
Trumpumas – vos ~90 puslapių – todėl stokoja gilesnės biografinės medžiagos ar išsamios retrospektyvos.
Kam verta skaityti?
Istorijos entuziastams, ieškantiems lietuvių tarpukario visuomenės minties refleksijos.
Religijotyros ir politologijos studentams, norintiems suprasti, kaip katalikybė ir demokratija gali susieti politinę etiką.
Kiekvienam, domisi Lietuvoje veikusių kunigų ir veikėjų indėliu kuriant valstybingumą.
Apibendrinimas
„Liaudies tarnyboj“ – tai simboliškas liudijimas apie kunigo Krupavičiaus patikį tarnystei: moralinis įsipareigojimas, politinis aktyvumas ir tautinė kryptis. Nors knyga yra trumpa, joje užkoduota tvirta koncepcija apie tai, kaip tikėjimas, politika ir socialinis sąmoningumas gali jungtis viename gyvenime. Tai vertingas tekstas tiems, kas domisi politikos istorija, tautos raidos vizija ir katalikybės vaidmeniu Lietuvos visuomenės gyvenime.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 21
IGNAS SKRUPSKELIS
ROMA 1967
Šis veikalas – tai Igno Skrupskelio (1903–1942) daktaro disertacija, apginta Vienos universitete 1932 metais ir išleista po autoriaus mirties, 1967 metais Romoje, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos. Knyga yra fundamentalus tyrimas, nagrinėjantis sudėtingus lietuvių ir vokiečių kultūrinius santykius bei lietuvių tautos atspindžius XVIII amžiaus vokiečių literatūroje ir intelektualinėje mintyje.
Turinys ir struktūra
Autorius, remdamasis gausia istorine ir literatūrine medžiaga, nuodugniai analizuoja Prūsijos Lietuvos kultūrinį, švietimo ir religinį gyvenimą XVIII amžiuje bei to meto vokiečių mąstytojų požiūrį į lietuvius. Knyga suskirstyta į tris pagrindines dalis:- A dalis: Kultūrinis lietuvių gyvenimas Prūsuose XVIII amžiuje. Šioje dalyje apžvelgiama Prūsijos karalystės iškilimas, lietuvių gyvenamos teritorijos, švietimo sistemos kūrimasis, Karaliaučiaus ir Halės lietuvių seminarų reikšmė bei to meto lietuviškų spaudinių, įskaitant Kristijono Donelaičio kūrybą, apžvalga.
- B dalis: Pagrindiniai idėjinės raidos bruožai. Tai pati svariausia knygos dalis, kurioje nagrinėjamos didžiųjų vokiečių mąstytojų – Johanno Georgo Hamanno, Johanno Gottfriedo Herderio, Theodoro Gottliebo Hippelio ir Immanuelio Kanto – idėjos, susijusios su kalbos, tautos savitumo ir liaudies kultūros samprata. Autorius atskleidžia, kaip šių filosofų darbai padėjo pagrindus naujam, pozityviam požiūriui į „primityvias“ tautas, tarp jų ir lietuvius.
- C dalis: Lietuvybė XVIII amžiuje. Šiame skyriuje analizuojama, kaip konkrečiai vokiečių literatūroje ir mokslo darbuose buvo vertinama lietuvių kalba, tautos būdas, papročiai, istorija. Ypatingas dėmesys skiriamas Martyno Liudviko Rėzos veiklai renkant ir publikuojant lietuvių liaudies dainas, kurios sužavėjo net patį Goethe.
Reikšmė
Igno Skrupskelio monografija yra klasikinis lituanistikos veikalas, atveriantis platų ir mažai tyrinėtą XVIII a. vokiečių ir lietuvių kultūrinių sąsajų lauką. Autorius įtikinamai parodo, kaip Šviečiamojo amžiaus idėjos ir romantizmo pradmenys Vokietijoje paskatino susidomėjimą lietuvių kalba, tautosaka ir istorija, taip prisidedant prie pačios lietuvių tautinės savimonės formavimosi. Tai nepaprastai vertingas šaltinis literatūrologams, istorikams ir visiems, besidomintiems Europos idėjų istorija ir lietuvių tautos vieta joje.Skaityti daugiau: LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
- Išsami informacija
- Peržiūros: 32
Stasys Yla
Chicago, 1978
Tai kunigo Stasio Ylos knygos „Lietuvių šeimos tradicijos“ apžvalga. Šis veikalas yra populiariai parašyta, tačiau gili etnografinė studija, kurioje autorius su didele meile ir pagarba atkuria tradicinės lietuvių šeimos paveikslą, jos struktūrą, vertybes ir papročius.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie klasikinę, patriarchalinę Lietuvos kaimo šeimą, kurią autorius mato kaip tautos gyvybingumo ir stiprybės pamatą. Knyga nėra tik papročių aprašymas – tai bandymas atskleisti tradicinės šeimos, kaip savotiškos „valstybės valstybėje“, vidinę logiką ir dvasią. S. Yla nuosekliai nagrinėja kiekvieno šeimos nario vaidmenį ir vietą bendroje hierarchijoje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriarchalinė šeimos struktūra: Knygos centre – šeimos tėvas, kuris vaizduojamas ne kaip tironas, o kaip dvasinis ir materialinis šeimos vadas. Jis yra atsakingas už ūkio tęstinumą, tradicijų perdavimą ir visų šeimos narių gerovę. Jo autoritetas yra paremtas atsakomybe ir išmintimi.
Harmoningas vaidmenų pasiskirstymas: Autorius detaliai aprašo kiekvieno šeimos nario vaidmenį, pabrėždamas jų tarpusavio priklausomybę ir darną:
Motina – šeimos širdis, namų židinio saugotoja, vaikų auklėtoja.
Vyriausias sūnus – tėvo įpėdinis, ruošiamas perimti ūkį ir atsakomybę.
Marti – naujas žmogus šeimoje, kurios integracija parodo bendruomenės brandą.
Seneliai – gyvoji atmintis, tradicijų ir išminties nešėjai.
Tradicijos kaip išminties lobynas: Knygoje išsamiai aptariami šeimos kūrimo ritualai – piršlybos, vestuvės, krikštynos. S. Yla pabrėžia, kad tai nėra tik tuščios apeigos, o gilią prasmę ir pedagoginę vertę turintys veiksmai, stiprinantys šeimos ir giminės ryšius.
Tėviškės svarba: Šeima neatsiejamai susieta su žeme, su tėviške, kuri yra ne tik materialinio, bet ir dvasinio paveldo pagrindas.
Stilius
Stasys Yla rašo gyva, vaizdinga ir lengvai suprantama kalba. Jo stilius yra pastoralinis, šiltas, kartais idealizuojantis tradicinę šeimą, tačiau visada paremtas giliu išmanymu ir pagarba praeičiai. Knyga gausiai iliustruota citatomis iš tautosakos, kas pasakojimui suteikia autentiškumo.
Kam skirta knyga?
Ši knyga yra vertingas šaltinis visiems, kurie domisi Lietuvos etnografija, kultūros istorija ir socialine praeitimi. Ji ypač aktuali tiems, kurie nori suprasti savo šaknis ir vertybes, kurios šimtmečiais formavo lietuvių tautos charakterį. Tai yra savotiškas testamentas ir priminimas apie tradicinės šeimos stiprybę, ypač svarbus šiandienos pasaulyje.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie klasikinę, patriarchalinę Lietuvos kaimo šeimą, kurią autorius mato kaip tautos gyvybingumo ir stiprybės pamatą. Knyga nėra tik papročių aprašymas – tai bandymas atskleisti tradicinės šeimos, kaip savotiškos „valstybės valstybėje“, vidinę logiką ir dvasią. S. Yla nuosekliai nagrinėja kiekvieno šeimos nario vaidmenį ir vietą bendroje hierarchijoje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriarchalinė šeimos struktūra: Knygos centre – šeimos tėvas, kuris vaizduojamas ne kaip tironas, o kaip dvasinis ir materialinis šeimos vadas. Jis yra atsakingas už ūkio tęstinumą, tradicijų perdavimą ir visų šeimos narių gerovę. Jo autoritetas yra paremtas atsakomybe ir išmintimi.
Harmoningas vaidmenų pasiskirstymas: Autorius detaliai aprašo kiekvieno šeimos nario vaidmenį, pabrėždamas jų tarpusavio priklausomybę ir darną:
Motina – šeimos širdis, namų židinio saugotoja, vaikų auklėtoja.
Vyriausias sūnus – tėvo įpėdinis, ruošiamas perimti ūkį ir atsakomybę.
Marti – naujas žmogus šeimoje, kurios integracija parodo bendruomenės brandą.
Seneliai – gyvoji atmintis, tradicijų ir išminties nešėjai.
Tradicijos kaip išminties lobynas: Knygoje išsamiai aptariami šeimos kūrimo ritualai – piršlybos, vestuvės, krikštynos. S. Yla pabrėžia, kad tai nėra tik tuščios apeigos, o gilią prasmę ir pedagoginę vertę turintys veiksmai, stiprinantys šeimos ir giminės ryšius.
Tėviškės svarba: Šeima neatsiejamai susieta su žeme, su tėviške, kuri yra ne tik materialinio, bet ir dvasinio paveldo pagrindas.
Stilius
Stasys Yla rašo gyva, vaizdinga ir lengvai suprantama kalba. Jo stilius yra pastoralinis, šiltas, kartais idealizuojantis tradicinę šeimą, tačiau visada paremtas giliu išmanymu ir pagarba praeičiai. Knyga gausiai iliustruota citatomis iš tautosakos, kas pasakojimui suteikia autentiškumo.
Kam skirta knyga?
Ši knyga yra vertingas šaltinis visiems, kurie domisi Lietuvos etnografija, kultūros istorija ir socialine praeitimi. Ji ypač aktuali tiems, kurie nori suprasti savo šaknis ir vertybes, kurios šimtmečiais formavo lietuvių tautos charakterį. Tai yra savotiškas testamentas ir priminimas apie tradicinės šeimos stiprybę, ypač svarbus šiandienos pasaulyje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 32
Redaguoja A. Liuima, S. J.
ROMA 1965
Šis leidinys – tai pirmasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1965 metais. Redaguotas kun. Antano Liuimos, S. J., šis tomas žymi naują ir svarbų etapą Akademijos leidybinėje veikloje išeivijoje. Kaip teigiama prakalboje, „Metraštis“ buvo sumanytas kaip neperiodinis leidinys, skirtas ilgesnėms, specializuotoms mokslinėms studijoms, kurios netelpa į kultūrinių žurnalų rėmus, taip užpildant svarbią spragą lietuviškoje mokslinėje literatūroje.
Turinys ir struktūra
Pirmasis „Metraščio“ tomas pasižymi tematiniu platumu ir aukštu moksliniu lygiu. Jame surinkti straipsniai apima teologijos, filosofijos, istorijos, sociologijos, pedagogikos ir bibliografijos sritis. Leidinį sudaro šios pagrindinės dalys:- Teologija ir filosofija: Kun. Antanas Liuima, S. J., nagrinėja Bažnyčios, kaip Mistinio Kristaus Kūno, sampratą, o dr. Juozas L. Navickas gilinasi į žmogaus esmės problemą intencionalinių aktų perspektyvoje.
- Istorija: Prof. Zenonas Ivinskis pateikia išsamią studiją apie pirmąjį Lietuvos karalių Mindaugą ir jo palikimą. Kun. dr. Juozapas Vaišnora, M. I. C., aprašo Petro Kriaučiūno, kaip tautinio atgimimo pradininko Sūduvoje, veiklą. Kun. dr. Viktoras Gidžiūnas, O. F. M., dalinasi įžvalgomis iš Simno miestelio istorijos.
- Socialiniai ir politiniai mokslai: Dr. Antanas Stasys Bačkis analizuoja socialinį krikščionybės pajėgumą, o prelatas Mykolas Krupavičius svarsto naujos pasaulio santvarkos klausimus.
- Pedagogika ir bibliografija: Prof. Justinas Pikūnas aptaria modernias mokymo technologijas – mokymo mašinas. Aleksandras Ružancovas-Ružaniec pateikia išsamią lietuvių išeivijos katalikiškos religinės knygos bibliografiją.
Reikšmė
Pirmasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra solidus ir reikšmingas lietuvių išeivijos mokslinės minties rinkinys. Jis ne tik atspindi platų Akademijos narių mokslinių interesų spektrą, bet ir liudija jų intelektualinį gyvybingumą bei pasiryžimą tęsti mokslinį darbą net ir sudėtingomis emigracijos sąlygomis. Šis leidinys yra vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos teologijos, filosofijos, istorijos ir socialinių mokslų raida XX amžiaus antroje pusėje.Skaityti daugiau: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos METRAŠTIS I 1965 m.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 32
Redaguoja A. Liuima, S. J.
ROMA 1966
Šis leidinys – tai antrasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1966 metais. Kaip ir pirmąjį tomą, jį redagavo kun. Antanas Liuima, S. J. Šis veikalas tęsia tradiciją skelbti išsamias, mokslines studijas, nagrinėjančias aktualias problemas iš krikščioniškosios perspektyvos. Pagrindinė šio tomo ašis – moderniosios pažangos problemų analizė.
Turinys ir struktūra
Antrasis „Metraščio“ tomas yra tematiškai vientisesnis, didelį dėmesį skiriant socialiniams ir filosofiniams klausimams. Jame surinkti straipsniai apima platų problemų lauką, nuo filosofijos ir istorijos iki socialinio saugumo ir bibliografijos. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:- Filosofija ir socialiniai mokslai: Didžiausią leidinio dalį užima išsami Petro Maldeikio studija „Moderniosios pažangos problemos“, kurioje kritiškai vertinama pažangos idėja, jos istorija ir poveikis šiuolaikinei visuomenei. Šią temą papildo ir teologiškai apmąsto redaktoriaus kun. Antano Liuimos, S. J., straipsnis „Moderniosios pažangos problemų klausimu“.
- Idėjų istorija: Kun. Vytautas Bagdanavičius, M. I. C., nagrinėja lietuvišką materialistinę raštiją, susiformavusią iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.
- Socialinė politika: Dr. Domas Jasaitis pateikia išsamią studiją apie sveikatos draudimą ir socialinį saugumą, analizuodamas šių sistemų raidą ir veikimą įvairiose šalyse.
- Bažnyčios istorija: Kun. dr. Juozapas Vaišnora, M. I. C., aprašo istorinį bandymą įvesti Nekaltai Pradėtosios Marijos ordiną buvusioje Lietuvos-Lenkijos valstybėje.
- Bibliografija: Aleksandras Ružancovas-Ružaniec tęsia savo monumentalų darbą, pateikdamas „Lietuvių išeivių katalikų religinės knygos 1959-1965 metų bibliografiją“.
Reikšmė
Antrasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra svarus indėlis į lietuvių išeivijos mokslinę mintį, gilinantis į sudėtingas modernaus pasaulio problemas. Leidinys demonstruoja Akademijos narių gebėjimą ne tik aprašyti istorinius faktus, bet ir analizuoti šiuolaikinio gyvenimo reiškinius, tokius kaip materializmas, socialinė raida ir technologinė pažanga. Tai vertingas šaltinis, liudijantis lietuvių intelektualų pastangas išlaikyti aukštą mokslinį lygį ir aktyviai dalyvauti pasaulinėje idėjų diskusijoje.Skaityti daugiau: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos METRAŠTIS II 1966 m.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 33
Redaguoja A. Liuima, S. J.
ROMA 1967
Šis leidinys – tai trečiasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1967 metais ir redaguotas kun. Antano Liuimos, S. J. Šis tomas tęsia „Metraščio“ serijos tradiciją, pateikdamas išsamias, monografinio pobūdžio studijas, kuriose šį kartą ypatingas dėmesys skiriamas Lietuvos istorijos, literatūros ir kultūros klausimams.
Turinys ir struktūra
Trečiasis „Metraščio“ tomas pasižymi istorine ir kultūrine giluma. Jame surinkti straipsniai apima platų temų spektrą – nuo ankstyvosios Lietuvos istorijos iki XX a. pradžios literatūros analizės. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:- Istorija: Šiame tome istorijos mokslo darbams skiriama daugiausia vietos. Dr. Juozas Jakštas nagrinėja atskiro Žemaičių krikšto problemą. Itin išsamią, beveik 120 puslapių apimties, monografiją apie Kalvarijos miestą, valsčių ir parapiją pateikia kun. Jonas Reitelaitis. Kun. Paulius Rabikauskas, S. J., skelbia ir analizuoja vertingą archyvinę medžiagą senojo Vilniaus universiteto istorijai, o Bronius Zumeris pateikia platų Vilniaus krašto vaizdą, paremtą faktais ir atsiminimais.
- Literatūros istorija: Alfonsas Šešplaukis pateikia išsamią studiją „Religinis pradas Maironio Kūryboje“, kurioje giliai analizuojama religinių motyvų reikšmė didžiojo tautos poeto darbuose.
- Mūsų Mirusieji: Šiame skyriuje pagerbiamas mirusių Akademijos narių atminimas, pateikiant prof. dr. Vito Manelio, Antano Šerkšno ir diplomato Eduardo Turausko nekrologus.
Reikšmė
Trečiasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra solidus ir brandus mokslinių darbų rinkinys, liudijantis lietuvių išeivijos intelektualų nenuilstamą darbą tiriant tautos praeitį. Istorinių studijų gausa ir gilumas daro šį tomą ypač vertingu šaltiniu visiems, besidomintiems Lietuvos christianizacijos, regionų istorijos, Vilniaus krašto problematikos bei senojo universiteto paveldo klausimais. Tai svarbus indėlis į Lietuvos istoriografiją ir kultūros tyrimus.Skaityti daugiau: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos METRAŠTIS III 1967 m.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 27
Redaguoja A. Liuima, S. J.
ROMA 1968
Šis leidinys – tai ketvirtasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1968 metais ir redaguotas kun. Antano Liuimos, S. J. Šis tomas, kaip ir ankstesnieji, tęsia tradiciją skelbti išsamias, monografinio pobūdžio studijas, skirtas įvairiems Lietuvos mokslo ir kultūros klausimams nagrinėti.
Turinys ir struktūra
Ketvirtasis „Metraščio“ tomas pasižymi ypatinga istorinių temų gausa ir įvairove. Jame surinkti darbai apima Lietuvos istoriografijos, spaudos istorijos, miškininkystės ir bažnyčios istorijos sritis, pateikiant vertingų ir išsamių tyrimų. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:- Istoriografija ir istorija: Dr. Juozas Jakštas pateikia platų žvilgsnį į Mažosios Lietuvos istoriografiją. Barbora Vileišytė išsamiai nagrinėja kultūrinę Seinų spaustuvės veiklą. Kun. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M., aprašo Augustinijonų vienuolijos istoriją Lietuvoje. Kun. Jonas Reitelaitis tęsia savo monumentalų darbą apie Kalvarijos miestą ir parapiją.
- Miškininkystė: Didelę leidinio dalį užima dr. inž. Antano Škėrio studija „Lietuvos miškai ir jų ūkis“, kurioje nuodugniai analizuojama Lietuvos miškų būklė, ūkis, pramonė ir raida.
- Archyvinė medžiaga: Kun. Paulius Rabikauskas, S. J., tęsia savo vertingą darbą, skelbdamas antrąją dalį medžiagos, skirtos senojo Vilniaus universiteto istorijai.
- Mūsų Mirusieji: Šiame skyriuje pagerbiamas mirusių Akademijos narių atminimas, pateikiant vysk. Prano Brazio, M.I.C., prof. Alfonso Jurskio, prof. dr. Stepono Kolupailos, dr. Juozo Leimono ir kun. dr. Kazimiero Rėklaičio, M.I.C., nekrologus.
Reikšmė
Ketvirtasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra solidus mokslinių darbų rinkinys, atspindintis lietuvių išeivijos mokslininkų brandą ir gilų įsitraukimą į nacionalinio paveldo tyrimus. Išsamios studijos apie Mažąją Lietuvą, Seinų spaustuvę ir Lietuvos miškus yra fundamentalus indėlis į atitinkamas mokslo sritis. Šis tomas yra nepaprastai vertingas šaltinis istorikams, kultūros tyrinėtojams ir visiems, besidomintiems specifinėmis Lietuvos istorijos temomis.Skaityti daugiau: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos METRAŠTIS IV 1968 m.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 26
ZENONAS IVINSKIS
ROMA 1978
Šis veikalas – tai pirmasis tomas iškilaus išeivijos istoriko, profesoriaus Zenono Ivinskio (1908–1971) rinktinių raštų serijos, pavadintas „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“. Knyga, išleista po autoriaus mirties Romoje 1978 metais, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.), yra fundamentalus ir brandžiausias Z. Ivinskio darbas, apimantis Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki pat 1430 metų.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į išsamų įvadą ir tris pagrindinius skyrius, kurie nuosekliai ir detaliai atskleidžia Lietuvos valstybės formavimosi, iškilimo ir suklestėjimo etapus. Veikalas pasižymi gilia šaltinių analize, istoriografijos išmanymu ir savarankišku požiūriu.- Įvadas: Čia autorius pateikia geografinius Lietuvos erdvės rėmus, išdėsto savo požiūrį į Lietuvos istorijos periodizaciją ir pateikia išsamią lietuvių istoriografijos apžvalgą nuo seniausių laikų iki XX a. vidurio.
- I skyrius: Lietuvos proistorė ir pirmosios žinios apie lietuvius. Šiame skyriuje, remiantis archeologiniais ir lingvistiniais duomenimis, apžvelgiama Rytų Pabaltijo priešistorinė kultūra, baltų protautės formavimasis, socialiniai, ekonominiai ir religiniai santykiai iki pat valstybės susidarymo.
- II skyrius: Valstybės iškilimas ir jos sustiprėjimas. Tai pati svariausia knygos dalis, skirta Lietuvos valstybės gimimui. Išsamiai nagrinėjamas karaliaus Mindaugo vaidmuo, jo krikštas ir palikimas. Toliau analizuojamas valstybingumo vystymasis valdant Gediminaičiams – nuo Vytenio iki pat Kriavo akto ir Lietuvos krikšto 1387 m.
- III skyrius: Valstybės suklestėjimas. Šis skyrius yra skirtas Vytauto Didžiojo epochai. Detaliai aprašomi jo vidaus ir užsienio politikos žingsniai: kova dėl valdžios, ekspansija į Rytus, santykiai su totoriais, Žemaitijos klausimo sprendimas, Žalgirio mūšis ir galiausiai – santykiai su Lenkija bei karūnavimo drama.
Reikšmė
Zenono Ivinskio „Lietuvos istorija“ yra vienas reikšmingiausių ir moksliškai brandžiausių veikalų, parašytų apie senąją Lietuvos praeitį. Autorius, remdamasis Vakarų istoriografijos metodologija, kritiškai vertina šaltinius, polemizuoja su kitais istorikais ir pateikia argumentuotą, sintetinį Lietuvos istorijos vaizdą. Tai yra klasikinis veikalas, neprarandantis savo vertės ir šiandien, būtinas kiekvienam, kas giliau domisi Lietuvos valstybės ištakomis.Skaityti daugiau: LIETUVOS ISTORIJA Iki Vytauto Didžiojo mirties
- Išsami informacija
- Peržiūros: 20
PROF. DR. ANTANAS PAŠKUS
ROMA 1974
Prasmingo Gyvenimo Gydytojas: Antano Paškaus „Logoterapija ir dabarties žmogus“
Profesoriaus Antano Paškaus veikalas „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra glaustas, tačiau itin gilus ir paveikus įvadas į Viktoro Franklio sukurtą „trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos“ – logoterapijos – pasaulį. Tai ne tik akademinės psichologijos studija, bet ir atsakas į, autoriaus manymu, didžiausią šiuolaikinio žmogaus krizę – prasmės praradimą. Paškus pristato logoterapiją kaip „aukštumų psichologiją“, kuri, priešingai nei deterministinės Freudo ir Adlerio teorijos, grąžina žmogui jo dvasinę dimensiją, laisvę ir atsakomybę, siūlydama galingą vaistą nuo egzistencinės tuštumos.
Pamatinis Žmogaus Troškimas – Prasmė
Knygos ašis – Franklio tezė, kad pamatinis žmogaus potraukis yra ne malonumo siekimas (kaip teigė Freudas) ar galios troškimas (kaip teigė Adleris), o prasmės siekimas (the will to meaning). Pasak Paškaus, laimė, pasitenkinimas ir savivertė yra ne tikslas, o šalutinis produktas, atsirandantis tada, kai žmogus atranda ir įgyvendina savo gyvenimo prasmę. Bandymas vytis laimę tiesiogiai, atvirkščiai, veda į vidinę tuštumą, nuobodulį ir neviltį.
Autorius pabrėžia, kad prasmės yra atrandamos, o ne išrandamos. Jos glūdi objektyvioje tikrovėje – vertybių pasaulyje, o ne subjektyviuose žmogaus išgyvenimuose.
Keliai į Prasmingą Gyvenimą
Paškus, sekdamas Frankliu, nurodo tris pagrindines vertybių grupes, kuriose žmogus gali atrasti prasmę:
Kūrybinės vertybės: Tai, ką mes duodame pasauliui per savo darbą, kūrybą ir poelgius. Svarbu ne tai, ką žmogus daro, o kaip jis tai daro – su atsidavimu ir atsakomybe.
Patirtinės vertybės: Tai, ką mes gauname iš pasaulio – per gamtos grožio kontempliaciją, meno patirtį ar, svarbiausia, per meilę kitam žmogui.
Santykio (elgesio) vertybės: Tai aukščiausia ir unikaliausia prasmės atradimo sritis. Ji atsiveria tada, kai žmogus susiduria su neišvengiamu likimu – kančia, kalte ir mirtimi. Būtent žmogaus laikysena šių ribinių situacijų akivaizdoje, jo gebėjimas paversti kančią vidiniu laimėjimu, atskleidžia didžiausią žmogiškąjį potencialą. Šiuo požiūriu gyvenimas išlieka prasmingas iki pat paskutinio atodūsio.
Šiuolaikinė Liga: Nugeninė Neurozė
Didelę dalį šiuolaikinių psichologinių problemų, pasak autoriaus, sukelia ne vaikystės traumos ar slopinami instinktai, o dvasinės problemos. Kai prasmės troškimas yra frustruojamas, žmogų apima egzistencinė tuštuma – jausmas, kad gyvenimas yra beprasmis ir betikslis. Ši būsena, ypač neurotiškiems asmenims, gali peraugti į specifinį sutrikimą, kurį Franklis pavadino nugenine neuroze. Jos simptomai – apatija, nuobodulys ir iniciatyvos stoka. Tai, pasak Paškaus, yra tiksli dvasinės būklės diagnozė daugeliui dabarties žmonių.
Prasmės Terapija
Logoterapija siūlo ir konkrečius gydymo metodus. Svarbiausias jų – egzistencinė analizė, kurios metu terapeutas padeda pacientui atrasti jo paties unikalias prasmes ir vertybes. Terapeutas čia veikia ne kaip menininkas, primetantis savo pasaulėvaizdį, o kaip okulistas, padedantis pacientui pačiam praregėti ir pamatyti visą prasmių spektrą. Taip pat pristatomos ir originalios technikos, tokios kaip paradoksinė intencija (kai pacientas skatinamas norėti to, ko bijo) ir derefleksija (kai dėmesys nukreipiamas nuo problemos į prasmingą tikslą).
Išvados
Antano Paškaus „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra nepaprastai vertingas ir aktualus veikalas. Jis pristato psichologijos kryptį, kuri drąsiai grąžina į mokslą dvasios, laisvės ir atsakomybės sąvokas. Tai vilties kupina žinia pasauliui, kenčiančiam nuo beprasmybės epidemijos. Knyga įtikinamai parodo, kad žmogus nėra savo instinktų ar aplinkos vergas, o laisva būtybė, galinti ir privalanti ieškoti ir kurti prasmę net pačiose sunkiausiose gyvenimo aplinkybėse.
Profesoriaus Antano Paškaus veikalas „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra glaustas, tačiau itin gilus ir paveikus įvadas į Viktoro Franklio sukurtą „trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos“ – logoterapijos – pasaulį. Tai ne tik akademinės psichologijos studija, bet ir atsakas į, autoriaus manymu, didžiausią šiuolaikinio žmogaus krizę – prasmės praradimą. Paškus pristato logoterapiją kaip „aukštumų psichologiją“, kuri, priešingai nei deterministinės Freudo ir Adlerio teorijos, grąžina žmogui jo dvasinę dimensiją, laisvę ir atsakomybę, siūlydama galingą vaistą nuo egzistencinės tuštumos.
Pamatinis Žmogaus Troškimas – Prasmė
Knygos ašis – Franklio tezė, kad pamatinis žmogaus potraukis yra ne malonumo siekimas (kaip teigė Freudas) ar galios troškimas (kaip teigė Adleris), o prasmės siekimas (the will to meaning). Pasak Paškaus, laimė, pasitenkinimas ir savivertė yra ne tikslas, o šalutinis produktas, atsirandantis tada, kai žmogus atranda ir įgyvendina savo gyvenimo prasmę. Bandymas vytis laimę tiesiogiai, atvirkščiai, veda į vidinę tuštumą, nuobodulį ir neviltį.
Autorius pabrėžia, kad prasmės yra atrandamos, o ne išrandamos. Jos glūdi objektyvioje tikrovėje – vertybių pasaulyje, o ne subjektyviuose žmogaus išgyvenimuose.
Keliai į Prasmingą Gyvenimą
Paškus, sekdamas Frankliu, nurodo tris pagrindines vertybių grupes, kuriose žmogus gali atrasti prasmę:
Kūrybinės vertybės: Tai, ką mes duodame pasauliui per savo darbą, kūrybą ir poelgius. Svarbu ne tai, ką žmogus daro, o kaip jis tai daro – su atsidavimu ir atsakomybe.
Patirtinės vertybės: Tai, ką mes gauname iš pasaulio – per gamtos grožio kontempliaciją, meno patirtį ar, svarbiausia, per meilę kitam žmogui.
Santykio (elgesio) vertybės: Tai aukščiausia ir unikaliausia prasmės atradimo sritis. Ji atsiveria tada, kai žmogus susiduria su neišvengiamu likimu – kančia, kalte ir mirtimi. Būtent žmogaus laikysena šių ribinių situacijų akivaizdoje, jo gebėjimas paversti kančią vidiniu laimėjimu, atskleidžia didžiausią žmogiškąjį potencialą. Šiuo požiūriu gyvenimas išlieka prasmingas iki pat paskutinio atodūsio.
Šiuolaikinė Liga: Nugeninė Neurozė
Didelę dalį šiuolaikinių psichologinių problemų, pasak autoriaus, sukelia ne vaikystės traumos ar slopinami instinktai, o dvasinės problemos. Kai prasmės troškimas yra frustruojamas, žmogų apima egzistencinė tuštuma – jausmas, kad gyvenimas yra beprasmis ir betikslis. Ši būsena, ypač neurotiškiems asmenims, gali peraugti į specifinį sutrikimą, kurį Franklis pavadino nugenine neuroze. Jos simptomai – apatija, nuobodulys ir iniciatyvos stoka. Tai, pasak Paškaus, yra tiksli dvasinės būklės diagnozė daugeliui dabarties žmonių.
Prasmės Terapija
Logoterapija siūlo ir konkrečius gydymo metodus. Svarbiausias jų – egzistencinė analizė, kurios metu terapeutas padeda pacientui atrasti jo paties unikalias prasmes ir vertybes. Terapeutas čia veikia ne kaip menininkas, primetantis savo pasaulėvaizdį, o kaip okulistas, padedantis pacientui pačiam praregėti ir pamatyti visą prasmių spektrą. Taip pat pristatomos ir originalios technikos, tokios kaip paradoksinė intencija (kai pacientas skatinamas norėti to, ko bijo) ir derefleksija (kai dėmesys nukreipiamas nuo problemos į prasmingą tikslą).
Išvados
Antano Paškaus „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra nepaprastai vertingas ir aktualus veikalas. Jis pristato psichologijos kryptį, kuri drąsiai grąžina į mokslą dvasios, laisvės ir atsakomybės sąvokas. Tai vilties kupina žinia pasauliui, kenčiančiam nuo beprasmybės epidemijos. Knyga įtikinamai parodo, kad žmogus nėra savo instinktų ar aplinkos vergas, o laisva būtybė, galinti ir privalanti ieškoti ir kurti prasmę net pačiose sunkiausiose gyvenimo aplinkybėse.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 44
Stasys Yla
Chicago, 1984
Tai kunigo Stasio Ylos knygos „M. K. Čiurlionis: Kūrėjas ir žmogus“ (išleista 1984 m. Čikagoje) apžvalga. Šis veikalas yra jautri ir įžvalgi biografinė apybraiža, kurioje autorius siekia atskleisti ne tik genialaus menininko kūrybos pasaulį, bet ir jo sudėtingą, trapų žmogiškąjį portretą.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra sausa akademinė studija. Knygos žanrą geriausiai apibūdina paties autoriaus žodžiai – tai psichologinė apybraiža, kurios tikslas yra „pajusti kūrėją ir žmogų“. S. Yla, remdamasis M. K. Čiurlionio laiškais, artimųjų atsiminimais ir paties menininko kūryba, bando rekonstruoti jo vidinį pasaulį, motyvacijas, džiaugsmus ir, svarbiausia, gilią vidinę kančią.
Apie ką ši knyga?
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą M. K. Čiurlionio gyvenimo kelią:
Vaikystė ir jaunystė: Nuo pat pirmųjų dienų Druskininkuose, muzikos pamokų Plungėje pas kunigaikštį Oginskį iki studijų Varšuvos ir Leipcigo konservatorijose.
Kūrybinis lūžis: Detaliai aprašomas momentas, kai muzikos genijus atranda savyje tapytojo pašaukimą ir pradeda intensyviai kurti abiejose srityse.
Vilniaus ir Peterburgo laikotarpiai: Atskleidžiamas jo aktyvus dalyvavimas lietuvių tautinio atgimimo veikloje, pirmųjų meno parodų organizavimas, pripažinimo paieškos kosmopolitiškame Peterburge.
Asmeninis gyvenimas ir liga: Jautriai paliečiami asmeniniai santykiai su šeima, draugais ir mylimąja Sofija Kymantaite. Didelis dėmesys skiriamas kūrybinių jėgų išsekimui ir tragiškai ankstyvai mirčiai Pustelniko ligoninėje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Žmogaus ir kūrėjo drama: Autorius kelia esminį klausimą – kaip viename žmoguje tilpo toks beribis kūrybinis talentas ir kartu toks pažeidžiamas, kuklus, pasaulio realybės neatitinkantis charakteris.
Asmenybės vientisumas: Nepaisant vidinių prieštaravimų, S. Yla pabrėžia Čiurlionio asmenybės integralumą, jo paprastumą, nuoširdumą ir atsidavimą menui.
Tautiškumo paieškos: Knygoje atskleidžiamas Čiurlionio, kaip modernios lietuvių tautinės kultūros kūrėjo, vaidmuo ir jo pastangos sujungti universalias meno idėjas su lietuviška dvasia.
Stilius
Knyga parašyta paprasta, vaizdinga, lengvai skaitoma kalba. Autorius vengia sudėtingų menotyrinių terminų, o pasakojimą grindžia gyvais liudijimais, ypač Čiurlionio laiškų ištraukomis, kurios leidžia pačiam menininkui „prabilti“ į skaitytoją.
Kam skirta knyga?
Tai veikalas, skirtas plačiajai auditorijai. Jis bus įdomus ne tik meno specialistams, bet kiekvienam, kuris nori geriau pažinti vieną iškiliausių Lietuvos asmenybių. Knyga ypač vertinga tiems, kurie Čiurlionyje nori pamatyti ne tik ikona paverstą genijų, bet ir gyvą, jautrų ir tragiško likimo žmogų.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra sausa akademinė studija. Knygos žanrą geriausiai apibūdina paties autoriaus žodžiai – tai psichologinė apybraiža, kurios tikslas yra „pajusti kūrėją ir žmogų“. S. Yla, remdamasis M. K. Čiurlionio laiškais, artimųjų atsiminimais ir paties menininko kūryba, bando rekonstruoti jo vidinį pasaulį, motyvacijas, džiaugsmus ir, svarbiausia, gilią vidinę kančią.
Apie ką ši knyga?
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą M. K. Čiurlionio gyvenimo kelią:
Vaikystė ir jaunystė: Nuo pat pirmųjų dienų Druskininkuose, muzikos pamokų Plungėje pas kunigaikštį Oginskį iki studijų Varšuvos ir Leipcigo konservatorijose.
Kūrybinis lūžis: Detaliai aprašomas momentas, kai muzikos genijus atranda savyje tapytojo pašaukimą ir pradeda intensyviai kurti abiejose srityse.
Vilniaus ir Peterburgo laikotarpiai: Atskleidžiamas jo aktyvus dalyvavimas lietuvių tautinio atgimimo veikloje, pirmųjų meno parodų organizavimas, pripažinimo paieškos kosmopolitiškame Peterburge.
Asmeninis gyvenimas ir liga: Jautriai paliečiami asmeniniai santykiai su šeima, draugais ir mylimąja Sofija Kymantaite. Didelis dėmesys skiriamas kūrybinių jėgų išsekimui ir tragiškai ankstyvai mirčiai Pustelniko ligoninėje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Žmogaus ir kūrėjo drama: Autorius kelia esminį klausimą – kaip viename žmoguje tilpo toks beribis kūrybinis talentas ir kartu toks pažeidžiamas, kuklus, pasaulio realybės neatitinkantis charakteris.
Asmenybės vientisumas: Nepaisant vidinių prieštaravimų, S. Yla pabrėžia Čiurlionio asmenybės integralumą, jo paprastumą, nuoširdumą ir atsidavimą menui.
Tautiškumo paieškos: Knygoje atskleidžiamas Čiurlionio, kaip modernios lietuvių tautinės kultūros kūrėjo, vaidmuo ir jo pastangos sujungti universalias meno idėjas su lietuviška dvasia.
Stilius
Knyga parašyta paprasta, vaizdinga, lengvai skaitoma kalba. Autorius vengia sudėtingų menotyrinių terminų, o pasakojimą grindžia gyvais liudijimais, ypač Čiurlionio laiškų ištraukomis, kurios leidžia pačiam menininkui „prabilti“ į skaitytoją.
Kam skirta knyga?
Tai veikalas, skirtas plačiajai auditorijai. Jis bus įdomus ne tik meno specialistams, bet kiekvienam, kuris nori geriau pažinti vieną iškiliausių Lietuvos asmenybių. Knyga ypač vertinga tiems, kurie Čiurlionyje nori pamatyti ne tik ikona paverstą genijų, bet ir gyvą, jautrų ir tragiško likimo žmogų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 27
Antanas Paulavičius
KAUNAS/ 1992
Antano Paulavičiaus knyga „Malda už Tėvynę“, išleista Kaune 1992 metais, yra jaudinantis ir daugialypis kūrinys, apimantis eilėraščius, dokumentinę prozą, dramą ir dainas. Tai savotiška autoriaus rinktinė, kurioje, kaip teigiama knygos anotacijoje, plaka jautri tremtinio ir patrioto širdis, atspindinti tragišką XX amžiaus Lietuvos tikrovę. Knygos pavadinimas ir autoriaus dedikacija – „Visą savo gyvenimą mintimis, žodžiais ir darbais meldžiausi už Lietuvą“ – nusako pagrindinę kūrybos ašį ir emocinį krūvį.
Kūrybos Apžvalga
Knyga yra suskirstyta į keturias dalis, kurių kiekviena atskleidžia skirtingą autoriaus talento briauną, tačiau visas jas jungia Tėvynės ilgesio ir tremties patirties temos.
Eilėraščiai: Pirmajame skyriuje pateikiami eilėraščiai, parašyti tiek Sibire, tiek grįžus į Lietuvą. Poezija persmelkta gimtųjų Anykščių gamtos vaizdų, kurie tampa prarasto rojaus simboliu. Eilėraščiuose kaip „Pareik, sūnau“ ar „Baigias vasara“ perteikiamas tremtinio skausmas, vienatvė ir begalinis Tėvynės ilgesys. Dauguma Sibire parašytų eilėraščių datuojami Krasnojarsko krašte, pavyzdžiui, 1948, 1949 ar 1950 metais. Taip pat ryškūs patriotiniai („Apginkim Nemuną“) ir religiniai („Šventasis Karalaiti“) motyvai.
Proza: Antroji dalis – „Prisiminimai“ – apima dokumentinę apysaką „Leiskit į Tėvynę“. Tai naujai perredaguota ir papildyta kūrinio versija, anksčiau spausdinta sutrumpintai. Autorius detaliai ir sukrečiančiai pasakoja apie savo suėmimą 1948 metais, kai buvo Vilniaus universiteto studentas, ir kelionę užkaltuose vagonuose į Sibirą. Ši dalis yra ne tik asmeninis liudijimas, bet ir visos kartos tragedijos paveikslas, atskleidžiantis nežmoniškas sąlygas, badą, mirtį ir nepalaužiamą viltį.
Drama: Knygoje pateikiama trijų veiksmų drama „Mėnesienos sonata“. Autorius ją pradėjo rašyti dar 1960 metais kaip libretą muzikinei komedijai, tačiau bėgant metams ir keičiantis politinei situacijai, kūrinys įgavo dramos pavidalą. Dramos centre – pianisto Giedriaus Papievio, partizano sūnaus, istorija. Per dingusio tėvo dienoraštį atskleidžiama sudėtinga šeimos paslaptis, susipynusi su išdavyste, enkavedistų žiaurumu ir skaudžiais pokario įvykiais.
Dainos ir Giesmės: Ketvirtoji dalis atskleidžia Antano Paulavičiaus kaip muziko talentą. Pateikiamos dainos ir giesmės su natomis, kurių tekstų autorius dažnai yra pats Paulavičius. Kompozitorius V. Bagdonas įžanginiame žodyje šiai daliai apibūdina jo muziką kaip melodingą, skambią ir prieinamą. Autorius taip pat yra Kauno tremtinių choro įkūrėjas ir vadovas, o jo kūryboje dominuoja patriotinės ir lyrinės temos.
Autoriaus Žodis ir Patirtis
Pats autorius pratarmėje atskleidžia, kad jo, kaip literato, svajones sudaužė 1948 metų trėmimas, palaužęs jo plunksną. Ilgus metus rašęs „tik sau“, jis atsigręžė į muziką. Ši asmeninė patirtis yra raktas į visą jo kūrybą – tai bandymas žodžiais ir muzika išsakyti tai, kas buvo nutylėta, išsaugoti atmintį ir atiduoti duoklę Tėvynei.
„Malda už Tėvynę“ yra vientisas ir paveikus kūrinys, liudijantis ne tik vieno žmogaus, bet ir visos tautos likimą. Tai skaudus, bet kartu ir šviesus priminimas apie ištvermę, tikėjimą ir meilę, kuri padėjo išgyventi tamsiausius istorijos puslapius.
Kūrybos Apžvalga
Knyga yra suskirstyta į keturias dalis, kurių kiekviena atskleidžia skirtingą autoriaus talento briauną, tačiau visas jas jungia Tėvynės ilgesio ir tremties patirties temos.
Eilėraščiai: Pirmajame skyriuje pateikiami eilėraščiai, parašyti tiek Sibire, tiek grįžus į Lietuvą. Poezija persmelkta gimtųjų Anykščių gamtos vaizdų, kurie tampa prarasto rojaus simboliu. Eilėraščiuose kaip „Pareik, sūnau“ ar „Baigias vasara“ perteikiamas tremtinio skausmas, vienatvė ir begalinis Tėvynės ilgesys. Dauguma Sibire parašytų eilėraščių datuojami Krasnojarsko krašte, pavyzdžiui, 1948, 1949 ar 1950 metais. Taip pat ryškūs patriotiniai („Apginkim Nemuną“) ir religiniai („Šventasis Karalaiti“) motyvai.
Proza: Antroji dalis – „Prisiminimai“ – apima dokumentinę apysaką „Leiskit į Tėvynę“. Tai naujai perredaguota ir papildyta kūrinio versija, anksčiau spausdinta sutrumpintai. Autorius detaliai ir sukrečiančiai pasakoja apie savo suėmimą 1948 metais, kai buvo Vilniaus universiteto studentas, ir kelionę užkaltuose vagonuose į Sibirą. Ši dalis yra ne tik asmeninis liudijimas, bet ir visos kartos tragedijos paveikslas, atskleidžiantis nežmoniškas sąlygas, badą, mirtį ir nepalaužiamą viltį.
Drama: Knygoje pateikiama trijų veiksmų drama „Mėnesienos sonata“. Autorius ją pradėjo rašyti dar 1960 metais kaip libretą muzikinei komedijai, tačiau bėgant metams ir keičiantis politinei situacijai, kūrinys įgavo dramos pavidalą. Dramos centre – pianisto Giedriaus Papievio, partizano sūnaus, istorija. Per dingusio tėvo dienoraštį atskleidžiama sudėtinga šeimos paslaptis, susipynusi su išdavyste, enkavedistų žiaurumu ir skaudžiais pokario įvykiais.
Dainos ir Giesmės: Ketvirtoji dalis atskleidžia Antano Paulavičiaus kaip muziko talentą. Pateikiamos dainos ir giesmės su natomis, kurių tekstų autorius dažnai yra pats Paulavičius. Kompozitorius V. Bagdonas įžanginiame žodyje šiai daliai apibūdina jo muziką kaip melodingą, skambią ir prieinamą. Autorius taip pat yra Kauno tremtinių choro įkūrėjas ir vadovas, o jo kūryboje dominuoja patriotinės ir lyrinės temos.
Autoriaus Žodis ir Patirtis
Pats autorius pratarmėje atskleidžia, kad jo, kaip literato, svajones sudaužė 1948 metų trėmimas, palaužęs jo plunksną. Ilgus metus rašęs „tik sau“, jis atsigręžė į muziką. Ši asmeninė patirtis yra raktas į visą jo kūrybą – tai bandymas žodžiais ir muzika išsakyti tai, kas buvo nutylėta, išsaugoti atmintį ir atiduoti duoklę Tėvynei.
„Malda už Tėvynę“ yra vientisas ir paveikus kūrinys, liudijantis ne tik vieno žmogaus, bet ir visos tautos likimą. Tai skaudus, bet kartu ir šviesus priminimas apie ištvermę, tikėjimą ir meilę, kuri padėjo išgyventi tamsiausius istorijos puslapius.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 30
Juozas Prunskis
Chicago, 1958
Kunigo Juozo Prunskio knyga „Mano pasaulėžiūra“ yra solidus, per pusę amžiaus (1934–1984 m.) rašytų straipsnių ir apmąstymų rinkinys, kuriame autorius nuosekliai ir argumentuotai išdėsto savo krikščioniškąjį požiūrį į pasaulį, Dievą ir žmogų.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra autobiografija ar memuarai, o greičiau filosofinės-teologinės publicistikos rinkinys. Knygos tikslas – ne tiesiog pasidalinti asmeniniais išgyvenimais, bet pateikti logišką, suprantamą ir sistemingą krikščioniškos (katalikiškos) pasaulėžiūros apžvalgą. Autorius siekia apginti ir paaiškinti tikėjimo tiesas, atsakyti į amžinuosius žmogaus klausimus ir polemizuoti su ateistinėmis bei materialistinėmis idėjomis.
Apie ką ši knyga?
Veikalas yra padalintas į skyrius, kuriuose nagrinėjami fundamentalūs būties klausimai:
Pasaulėžiūros esmė: Knygos pradžioje autorius aiškina, kas yra pasaulėžiūra ir kodėl kiekvienam mąstančiam žmogui yra būtina ją turėti.
Dievo buvimas: Nuosekliai analizuojami argumentai, pagrindžiantys Dievo egzistavimą, ir kritikuojama ateistinė pozicija.
Pasaulio ir žmogaus sukūrimas: Iš krikščioniškos perspektyvos aiškinama pasaulio ir žmogaus kilmė, sielos nemirtingumo idėja ir žmogaus gyvenimo prasmė.
Krikščioniškoji moralė: Didelis dėmesys skiriamas moralės klausimams – gėrio ir blogio sampratai, nuodėmės problemai ir krikščioniškų dorybių ugdymui.
Tikėjimas ir mokslas: Autorius argumentuotai teigia, kad tarp tikėjimo ir tikrojo mokslo nėra prieštaravimo. Priešingai, jie vienas kitą papildo, siekdami pažinti tiesą.
Stilius ir kalba
Kunigas Juozas Prunskis, kaip patyręs žurnalistas ir redaktorius, rašo aiškia, logiška ir plačiajai auditorijai suprantama kalba. Jis vengia sudėtingo teologinio žargono, o savo mintis grindžia racionaliais argumentais, kasdienio gyvenimo pavyzdžiais ir logiškomis išvadomis. Knygos stilius yra didaktinis (pamokomasis), bet kartu ir pagarbus skaitytojui, kviečiantis mąstyti ir ieškoti atsakymų.
Kam skirta knyga?
„Mano pasaulėžiūra“ yra universali knyga, skirta labai plačiam skaitytojų ratui:
Tikinčiajam jaunimui ir suaugusiems, norintiems sustiprinti ir pagilinti savo tikėjimo pagrindus.
Abejojantiems ir ieškantiems, kurie kelia esminius gyvenimo klausimus ir ieško įtikinamų atsakymų.
Visiems, besidomintiems filosofija ir religija, kurie nori geriau suprasti krikščioniškąjį požiūrį į pasaulį.
Tai yra klasikinis krikščioniškosios apologetikos (tikėjimo gynimo) veikalas, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien, kaip tvirtas orientyras idėjų ir vertybių chaose.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra autobiografija ar memuarai, o greičiau filosofinės-teologinės publicistikos rinkinys. Knygos tikslas – ne tiesiog pasidalinti asmeniniais išgyvenimais, bet pateikti logišką, suprantamą ir sistemingą krikščioniškos (katalikiškos) pasaulėžiūros apžvalgą. Autorius siekia apginti ir paaiškinti tikėjimo tiesas, atsakyti į amžinuosius žmogaus klausimus ir polemizuoti su ateistinėmis bei materialistinėmis idėjomis.
Apie ką ši knyga?
Veikalas yra padalintas į skyrius, kuriuose nagrinėjami fundamentalūs būties klausimai:
Pasaulėžiūros esmė: Knygos pradžioje autorius aiškina, kas yra pasaulėžiūra ir kodėl kiekvienam mąstančiam žmogui yra būtina ją turėti.
Dievo buvimas: Nuosekliai analizuojami argumentai, pagrindžiantys Dievo egzistavimą, ir kritikuojama ateistinė pozicija.
Pasaulio ir žmogaus sukūrimas: Iš krikščioniškos perspektyvos aiškinama pasaulio ir žmogaus kilmė, sielos nemirtingumo idėja ir žmogaus gyvenimo prasmė.
Krikščioniškoji moralė: Didelis dėmesys skiriamas moralės klausimams – gėrio ir blogio sampratai, nuodėmės problemai ir krikščioniškų dorybių ugdymui.
Tikėjimas ir mokslas: Autorius argumentuotai teigia, kad tarp tikėjimo ir tikrojo mokslo nėra prieštaravimo. Priešingai, jie vienas kitą papildo, siekdami pažinti tiesą.
Stilius ir kalba
Kunigas Juozas Prunskis, kaip patyręs žurnalistas ir redaktorius, rašo aiškia, logiška ir plačiajai auditorijai suprantama kalba. Jis vengia sudėtingo teologinio žargono, o savo mintis grindžia racionaliais argumentais, kasdienio gyvenimo pavyzdžiais ir logiškomis išvadomis. Knygos stilius yra didaktinis (pamokomasis), bet kartu ir pagarbus skaitytojui, kviečiantis mąstyti ir ieškoti atsakymų.
Kam skirta knyga?
„Mano pasaulėžiūra“ yra universali knyga, skirta labai plačiam skaitytojų ratui:
Tikinčiajam jaunimui ir suaugusiems, norintiems sustiprinti ir pagilinti savo tikėjimo pagrindus.
Abejojantiems ir ieškantiems, kurie kelia esminius gyvenimo klausimus ir ieško įtikinamų atsakymų.
Visiems, besidomintiems filosofija ir religija, kurie nori geriau suprasti krikščioniškąjį požiūrį į pasaulį.
Tai yra klasikinis krikščioniškosios apologetikos (tikėjimo gynimo) veikalas, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien, kaip tvirtas orientyras idėjų ir vertybių chaose.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 18
KUN. B. PACEVIČIUS
TORONTAS 1988
Kunigo B. Pacevičiaus knyga „Mano siela garbina Viešpatį“, išleista 1988 metais, yra sudėtinio pobūdžio religinis veikalas, skirtas Marijos metams paminėti. Tai nėra vientisas pasakojimas, o greičiau rinkinys, apimantis maldas, apmąstymus, giesmes, poeziją ir trumpus šventųjų gyvenimo aprašymus, kuriuos vienija gilaus pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai tema.
Pagrindinė tema ir tikslas
Knygos ašis – Fatimos apsireiškimai. Autorius kelia tikslą gilintis į „Dangaus Motinos rūpestingumą“ ir jos per apsireiškimus Fatimoje paskelbtą „dvasinę programą“. Pacevičius pabrėžia, kad Marijos prašymai ir reikalavimai, perduoti trims piemenėliams, yra nepaprastai svarbūs visam pasauliui, o jų nevykdymas, jo nuomone, lėmė Antrąjį pasaulinį karą ir tebesitęsiančią tautų, įskaitant Lietuvos, vergiją.
Knygoje nuolat kartojami pagrindiniai Fatimos reikalavimai:
Pasiaukoti Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Kasdien kalbėti rožinį.
Aukoti savo kentėjimus už nusidėjėlių atsivertimą.
Priimti atsiteisimo Komuniją pirmaisiais mėnesio šeštadieniais.
Sąžiningai vykdyti Dievo įsakymus ir kasdienes pareigas.
Autorius teigia, kad šių reikalavimų vykdymas yra tiesiogiai susijęs su pasaulio taika, Rusijos atsivertimu ir tautų laisve.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra padalintas į trumpus skyrius, kuriuose persipina įvairūs žanrai:
Teologiniai apmąstymai: Gilinamasi į Marijos vaidmenį išganymo istorijoje, jos motinystę ir užtarimo galią.
Istoriniai pasakojimai: Detaliai aprašomi Fatimos apsireiškimai, „saulės stebuklas“ ir vėlesni įvykiai Portugalijoje, pabrėžiant religinį tautos atgimimą. Taip pat pasakojama apie Austrijos išsilaisvinimą iš sovietų okupacijos, kuris siejamas su masiniu rožinio kalbėjimu.
Šventųjų gyvenimai: Pateikiami trumpi šventųjų (pvz., Agnietės, Cecilijos, Pranciškaus Asižiečio, Jono Bosko, Monikos) gyvenimo aprašymai, siekiant įkvėpti skaitytoją ir parodyti tikėjimo pavyzdžius.
Pamokantys pasakojimai: Įtraukiamos istorijos, pavyzdžiui, apie komunistų vado atsivertimą ar stebuklingą išgijimą, siekiant iliustruoti maldos ir tikėjimo galią.
Maldos ir litanijos: Knygos pabaigoje pateikiamos tradicinės katalikiškos maldos, tokios kaip Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Jėzaus Širdies litanijos.
Stilius ir tonas
Knyga parašyta paprasta, pamokslaujančia kalba. Tonas yra labai nuoširdus, jausmingas ir kupinas kunigiško rūpesčio dėl tikinčiųjų dvasinės gerovės. Autorius tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, ragindamas jį susimąstyti, atsinaujinti ir aktyviai vykdyti Marijos prašymus. Jaučiamas stiprus antikomunistinis nusistatymas, o Marijos apsireiškimai matomi kaip pagrindinis ginklas prieš ateizmą ir bedievystę.
Išvada
„Mano siela garbina Viešpatį“ yra gilaus tikėjimo ir pamaldumo Marijai liudijimas. Tai knyga, skirta pirmiausia tikinčiajam, ieškančiam dvasinio pastiprinimo ir gilesnio supratimo apie Fatimos žinią. Nors kai kurie istoriniai įvykiai interpretuojami išskirtinai per religinę prizmę, veikalas išlieka vertingas kaip savo laikmečio (vėlyvojo sovietmečio) religinės minties ir išeivijos dvasinio gyvenimo dokumentas. Tai nuoširdus kvietimas atsigręžti į maldą ir pasitikėti Dievo Motinos globa, ypač sunkiu tautai ir pasauliui metu.
Pagrindinė tema ir tikslas
Knygos ašis – Fatimos apsireiškimai. Autorius kelia tikslą gilintis į „Dangaus Motinos rūpestingumą“ ir jos per apsireiškimus Fatimoje paskelbtą „dvasinę programą“. Pacevičius pabrėžia, kad Marijos prašymai ir reikalavimai, perduoti trims piemenėliams, yra nepaprastai svarbūs visam pasauliui, o jų nevykdymas, jo nuomone, lėmė Antrąjį pasaulinį karą ir tebesitęsiančią tautų, įskaitant Lietuvos, vergiją.
Knygoje nuolat kartojami pagrindiniai Fatimos reikalavimai:
Pasiaukoti Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Kasdien kalbėti rožinį.
Aukoti savo kentėjimus už nusidėjėlių atsivertimą.
Priimti atsiteisimo Komuniją pirmaisiais mėnesio šeštadieniais.
Sąžiningai vykdyti Dievo įsakymus ir kasdienes pareigas.
Autorius teigia, kad šių reikalavimų vykdymas yra tiesiogiai susijęs su pasaulio taika, Rusijos atsivertimu ir tautų laisve.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra padalintas į trumpus skyrius, kuriuose persipina įvairūs žanrai:
Teologiniai apmąstymai: Gilinamasi į Marijos vaidmenį išganymo istorijoje, jos motinystę ir užtarimo galią.
Istoriniai pasakojimai: Detaliai aprašomi Fatimos apsireiškimai, „saulės stebuklas“ ir vėlesni įvykiai Portugalijoje, pabrėžiant religinį tautos atgimimą. Taip pat pasakojama apie Austrijos išsilaisvinimą iš sovietų okupacijos, kuris siejamas su masiniu rožinio kalbėjimu.
Šventųjų gyvenimai: Pateikiami trumpi šventųjų (pvz., Agnietės, Cecilijos, Pranciškaus Asižiečio, Jono Bosko, Monikos) gyvenimo aprašymai, siekiant įkvėpti skaitytoją ir parodyti tikėjimo pavyzdžius.
Pamokantys pasakojimai: Įtraukiamos istorijos, pavyzdžiui, apie komunistų vado atsivertimą ar stebuklingą išgijimą, siekiant iliustruoti maldos ir tikėjimo galią.
Maldos ir litanijos: Knygos pabaigoje pateikiamos tradicinės katalikiškos maldos, tokios kaip Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Jėzaus Širdies litanijos.
Stilius ir tonas
Knyga parašyta paprasta, pamokslaujančia kalba. Tonas yra labai nuoširdus, jausmingas ir kupinas kunigiško rūpesčio dėl tikinčiųjų dvasinės gerovės. Autorius tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, ragindamas jį susimąstyti, atsinaujinti ir aktyviai vykdyti Marijos prašymus. Jaučiamas stiprus antikomunistinis nusistatymas, o Marijos apsireiškimai matomi kaip pagrindinis ginklas prieš ateizmą ir bedievystę.
Išvada
„Mano siela garbina Viešpatį“ yra gilaus tikėjimo ir pamaldumo Marijai liudijimas. Tai knyga, skirta pirmiausia tikinčiajam, ieškančiam dvasinio pastiprinimo ir gilesnio supratimo apie Fatimos žinią. Nors kai kurie istoriniai įvykiai interpretuojami išskirtinai per religinę prizmę, veikalas išlieka vertingas kaip savo laikmečio (vėlyvojo sovietmečio) religinės minties ir išeivijos dvasinio gyvenimo dokumentas. Tai nuoširdus kvietimas atsigręžti į maldą ir pasitikėti Dievo Motinos globa, ypač sunkiu tautai ir pasauliui metu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 62
Vysk. Vincentas Brizgys
Chicego, 1956
Vyskupo Vincento Brizgio knyga „Marija danguje ir žemėje“, išleista 1956 metais „Lietuviškos Knygos Klubo“, yra išsamus ir teologiškai brandus veikalas, skirtas atskleisti Švenčiausiosios Mergelės Marijos gyvenimo ir dvasinio pasaulio paslaptį. Parašyta vieno žymiausių išeivijos teologų, turinčio filosofijos ir kanonų teisės daktaro laipsnius, ši knyga sujungia gilų teologinį išmanymą su nuoširdžiu ir vaikišku pamaldumu savo Dangiškajai Motinai.
Struktūra ir paskirtis
Knyga yra suskirstyta į trisdešimt vieną skyrių, pavadintų „dienomis“, o pabaigoje pateikiamos litanijos ir giesmės Marijos garbei. Tokia struktūra leidžia manyti, kad veikalas buvo sumanytas ne tik kaip vientisas skaitinys, bet ir kaip dvasinių apmąstymų vadovas, skirtas kasdieniam skaitymui, pavyzdžiui, Marijai skirtą gegužės mėnesį.
Autoriaus intencija, atskleista knygos dedikacijoje, yra daugialypė ir giliai susijusi su to meto lietuvių tautos išgyvenimais. Vyskupas Brizgys šį darbą skiria:
Norėdamas padėkoti Švenčiausiajai Mergelei Marijai už jos apsireiškimą Šiluvoje ir buvimą lietuvių širdyse.
Kaip nusižeminusio vaiko meilės ir pagarbos išraišką savo Dangiškajai Motinai.
Kaip maldą už visą lietuvių tautą, kenčiančią vergijoje ir išblaškytą po pasaulį.
Kaip „mažą meilės dovaną“ kiekvienam lietuviui, stiprinančią pasitikėjimą Marija.
Stilius ir turinys
Vyskupo Brizgio rašymo stilius, kaip taikliai pastebėta knygos aplanke, yra „ramus, be ypatingo jausmingumo“, tačiau slepiantis savyje „labai didelę jėgą“. Autorius vengia sentimentalumo ir iškelia Marijos paveikslą, kuris yra „visur stati ir tiesi, nesukniubusi net po savo Sūnaus kryžiumi“.
Knygoje chronologiškai ir tematiškai apžvelgiamas visas Marijos gyvenimas, remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios tradicija ir teologiniais apmąstymais:
Istorinis kontekstas: Skaitytojas supažindinamas su Marijos tėvyne Palestina, jos geografija, istorija ir to meto žydų tautos papročiais bei religinėmis tradicijomis.
Marijos asmuo: Autorius gilinasi į Marijos kilmę, jos tėvų Joakimo ir Onos pamaldumą, vardo prasmę bei jos dvasinį paveikslą. Ypač pabrėžiamas jos nusižeminimas, tikėjimas ir visiškas klusnumas Dievo valiai.
Teologinė reikšmė: Vyskupas Brizgys aiškina svarbiausius mariologijos aspektus – kodėl Evangelijose apie Mariją kalbama taip mažai, jos Nekaltąjį Prasidėjimą, motinystę ir vaidmenį atpirkimo istorijoje. Jis išsamiai paaiškina, kodėl Marija yra ne tik Kristaus, bet ir visų žmonių dvasinė motina.
Žmogiškieji išgyvenimai: Knygoje jautriai atskleidžiami Marijos jausmai – jos džiaugsmai ir skausmai. Ypač paveikiai aprašyta jos kančia Apreiškimo paslapties akivaizdoje, kai Juozapas svarstė ją palikti, ir jos buvimas Kristaus kančios liudininke.
Apibendrinimas
„Marija danguje ir žemėje“ yra vertingas ir pamatinis veikalas lietuvių mariologinėje literatūroje. Tai ne tik pamaldumo knyga, bet ir solidus teologinis traktatas, parašytas suprantamai kiekvienam tikinčiajam. Vyskupas Vincentas Brizgys sukuria išbaigtą, pagarbų ir teologiškai gilų Marijos portretą, kuriame ji atsiskleidžia ne tik kaip Dangaus Karalienė, bet ir kaip žemiška motina, išgyvenusi žmogiškus džiaugsmus ir kančias. Ši knyga yra svarbus dvasinio paveldo dokumentas, atspindintis giliausią lietuvių tautos meilę ir pasitikėjimą savo Dangiškąja Motina.
Struktūra ir paskirtis
Knyga yra suskirstyta į trisdešimt vieną skyrių, pavadintų „dienomis“, o pabaigoje pateikiamos litanijos ir giesmės Marijos garbei. Tokia struktūra leidžia manyti, kad veikalas buvo sumanytas ne tik kaip vientisas skaitinys, bet ir kaip dvasinių apmąstymų vadovas, skirtas kasdieniam skaitymui, pavyzdžiui, Marijai skirtą gegužės mėnesį.
Autoriaus intencija, atskleista knygos dedikacijoje, yra daugialypė ir giliai susijusi su to meto lietuvių tautos išgyvenimais. Vyskupas Brizgys šį darbą skiria:
Norėdamas padėkoti Švenčiausiajai Mergelei Marijai už jos apsireiškimą Šiluvoje ir buvimą lietuvių širdyse.
Kaip nusižeminusio vaiko meilės ir pagarbos išraišką savo Dangiškajai Motinai.
Kaip maldą už visą lietuvių tautą, kenčiančią vergijoje ir išblaškytą po pasaulį.
Kaip „mažą meilės dovaną“ kiekvienam lietuviui, stiprinančią pasitikėjimą Marija.
Stilius ir turinys
Vyskupo Brizgio rašymo stilius, kaip taikliai pastebėta knygos aplanke, yra „ramus, be ypatingo jausmingumo“, tačiau slepiantis savyje „labai didelę jėgą“. Autorius vengia sentimentalumo ir iškelia Marijos paveikslą, kuris yra „visur stati ir tiesi, nesukniubusi net po savo Sūnaus kryžiumi“.
Knygoje chronologiškai ir tematiškai apžvelgiamas visas Marijos gyvenimas, remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios tradicija ir teologiniais apmąstymais:
Istorinis kontekstas: Skaitytojas supažindinamas su Marijos tėvyne Palestina, jos geografija, istorija ir to meto žydų tautos papročiais bei religinėmis tradicijomis.
Marijos asmuo: Autorius gilinasi į Marijos kilmę, jos tėvų Joakimo ir Onos pamaldumą, vardo prasmę bei jos dvasinį paveikslą. Ypač pabrėžiamas jos nusižeminimas, tikėjimas ir visiškas klusnumas Dievo valiai.
Teologinė reikšmė: Vyskupas Brizgys aiškina svarbiausius mariologijos aspektus – kodėl Evangelijose apie Mariją kalbama taip mažai, jos Nekaltąjį Prasidėjimą, motinystę ir vaidmenį atpirkimo istorijoje. Jis išsamiai paaiškina, kodėl Marija yra ne tik Kristaus, bet ir visų žmonių dvasinė motina.
Žmogiškieji išgyvenimai: Knygoje jautriai atskleidžiami Marijos jausmai – jos džiaugsmai ir skausmai. Ypač paveikiai aprašyta jos kančia Apreiškimo paslapties akivaizdoje, kai Juozapas svarstė ją palikti, ir jos buvimas Kristaus kančios liudininke.
Apibendrinimas
„Marija danguje ir žemėje“ yra vertingas ir pamatinis veikalas lietuvių mariologinėje literatūroje. Tai ne tik pamaldumo knyga, bet ir solidus teologinis traktatas, parašytas suprantamai kiekvienam tikinčiajam. Vyskupas Vincentas Brizgys sukuria išbaigtą, pagarbų ir teologiškai gilų Marijos portretą, kuriame ji atsiskleidžia ne tik kaip Dangaus Karalienė, bet ir kaip žemiška motina, išgyvenusi žmogiškus džiaugsmus ir kančias. Ši knyga yra svarbus dvasinio paveldo dokumentas, atspindintis giliausią lietuvių tautos meilę ir pasitikėjimą savo Dangiškąja Motina.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 160
Stasys Yla
Chicago, 1953
Stasio Ylos knyga „Marija prabilo Lietuvai“, išleista Lietuvių Katalikų Spaudos Draugijos Čikagoje, yra gilus teologinis ir istorinis veikalas, nagrinėjantis Marijos apsireiškimų reikšmę Lietuvos dvasiniam ir tautiniam gyvenimui. Tai ne tik istorinių įvykių aprašymas, bet ir aistringas kvietimas permąstyti tautos dvasinį paveldą, ypač sovietinės okupacijos ir primesto ateizmo kontekste. Autorius sutelkia dėmesį į tris pagrindinius aspektus: Šiluvos apsireiškimo istorinę svarbą, polemiką tarp Šiluvos ir Aušros Vartų šventovių bei naujesnį apsireiškimą Skiemonyse.
Dvasinė krizė ir dangaus atsakas
Knygos pradžioje autorius kelia klausimus apie išskirtinius Lietuvos religingumo bruožus: kryžių meilę, gausų vienuolijų kūrimąsi ir ypač gilų Marijos kultą. Anot Ylos, atsakymas į šiuos klausimus glūdi XVI-XVII a. dvasinėje krizėje. Reformacijos banga, pasiekusi Lietuvą, sukėlė didelį religinį pasimetimą, ypač tarp didikų ir šviesuomenės. Šis laikotarpis pasižymėjo ne tik perėjimu į liuteronizmą ar kalvinizmą, bet ir skilimu į daugybę sektų, iš kurių viena stipriausių, antitrinitoriai, neigė Kristaus dievybę.
Būtent šiame istoriniame kontekste, kai tautos tikėjimas atsidūrė pavojuje, Yla įžvelgia dieviškąją intervenciją – Marijos apsireiškimą Šiluvoje 1608 m.. Autorius teigia, kad šis įvykis, pirmasis žinomas Europoje, buvo „dangaus šviesa“ ir „globos ranka“, išvedusi Lietuvą iš dvasinės sumaišties. Pasak jo, po apsireiškimo sekęs stebėtinas didikų grįžimas į katalikybę, naujų bažnyčių ir vienuolynų steigimas bei bendras dvasinis pakilimas negali būti paaiškintas vien žmogiškomis pastangomis. Šiluva tampa simboliu, kaip Marija stojo ginti savo Sūnaus paveldo toje vietoje, kur nuo Jo buvo nusigręžta.
Šiluva prieš Aušros Vartus: esmės ir reprezentacijos klausimas Didelė knygos dalis skirta tuo metu vykusiai diskusijai, kuri šventovė – Šiluvos ar Aušros Vartų – turėtų reprezentuoti Lietuvą Vašingtone statomoje koplyčioje. Yla argumentuotai pasisako už Šiluvą, kritiką nukreipdamas į, jo manymu, paviršutiniškus ir politizuotus vilniečių argumentus už Aušros Vartus.
Vilniečių memorandume teigiama, kad Aušros Vartai yra plačiau žinomi, jų kultas senesnis ir, kaip sostinės šventovė, jie labiau tinka reprezentacijai bei kovai su „slavų įtaka“. Autorius šiuos teiginius metodiškai paneigia:
Apsireiškimas prieš paveikslą: Svarbiausias Ylos argumentas yra esminis skirtumas tarp apsireiškimo ir stebuklingo paveikslo. Pasaulyje yra tūkstančiai stebuklingais laikomų paveikslų, tačiau Marijos apsireiškimų skaičius yra itin mažas. Šiluva, kaip pirmojo Europoje žinomo apsireiškimo vieta, yra unikalus ir pasaulinės reikšmės įvykis, kurį lietuviai turi pareigą reprezentuoti.
Istorinis pirmumas: Priešingai nei teigia oponentai, Šiluvos, kaip Marijos kulto vietos, istorija yra senesnė. Bažnyčia Marijos garbei čia pastatyta jau 1457 m., o maldininkai iš visos Lietuvos ir aplinkinių kraštų į ją plūdo šimtmečiais, ypač po apsireiškimo. Aušros Vartų koplyčia įrengta tik XVII a. pabaigoje, o paveikslo kultas išplito dar vėliau.
Kulto politizavimas: Yla griežtai kritikuoja bandymus Marijos kultą paversti patriotinių ar politinių tikslų įrankiu. Anot jo, religija neturi tarnauti kovai su kitomis tautomis, o Kristus verkė Jeruzalės ne kaip politinės sostinės, o dėl to, kad ji „nepažino savo aplankymo meto“.
Naujas ženklas – Skiemonių apsireiškimas
Knygoje taip pat detaliai analizuojamas 1962 m. įvykęs Marijos apsireiškimas aštuoniolikmetei Romai Macvytei Skiemonių apylinkėse. Remdamasis mergaitės liudijimu ir kitais šaltiniais, autorius aprašo apsireiškimo aplinkybes, Marijos išvaizdą ir perduotą žinią. Marija prašė žmonių melstis, penktadieniais nevalgyti mėsos ir žadėjo išgelbėti pasaulį nuo pražūties, „kai pasaulis pasidarys maldingas“.
Yla brėžia paraleles tarp Šiluvos ir Skiemonių įvykių: abiem atvejais Marija pasirodo laukuose, verkia dėl apleisto tikėjimo ir prisistato kaip Mergelė (su palaidais plaukais, kaip būdinga lietuvių tradicijai). Skiemonių įvykis traktuojamas kaip dar vienas dangaus ženklas tautai, išgyvenančiai sunkų ateistinės priespaudos laikotarpį, ir kaip priminimas, kad dvasinė kova tebevyksta.
Išvados
Stasio Ylos „Marija prabilo Lietuvai“ yra reikšmingas veikalas, sujungiantis istorinę atmintį, teologiją ir tautinę savimonę. Autorius įtikinamai argumentuoja, kad Marijos apsireiškimai nėra tik praeities reliktai, o gyvi ir aktualūs dvasiniai įvykiai, formuojantys tautos likimą. Knyga ypač vertinga tuo, kad atskleidžia gilumines Lietuvos religingumo šaknis ir siūlo dvasinės stiprybės šaltinį tautai, susiduriančiai su išoriniais ir vidiniais išbandymais. Tai solidus ir apgalvotas atsakas į dvasinį reliatyvizmą ir bandymus sumenkinti ar politizuoti tikėjimą.
Dvasinė krizė ir dangaus atsakas
Knygos pradžioje autorius kelia klausimus apie išskirtinius Lietuvos religingumo bruožus: kryžių meilę, gausų vienuolijų kūrimąsi ir ypač gilų Marijos kultą. Anot Ylos, atsakymas į šiuos klausimus glūdi XVI-XVII a. dvasinėje krizėje. Reformacijos banga, pasiekusi Lietuvą, sukėlė didelį religinį pasimetimą, ypač tarp didikų ir šviesuomenės. Šis laikotarpis pasižymėjo ne tik perėjimu į liuteronizmą ar kalvinizmą, bet ir skilimu į daugybę sektų, iš kurių viena stipriausių, antitrinitoriai, neigė Kristaus dievybę.
Būtent šiame istoriniame kontekste, kai tautos tikėjimas atsidūrė pavojuje, Yla įžvelgia dieviškąją intervenciją – Marijos apsireiškimą Šiluvoje 1608 m.. Autorius teigia, kad šis įvykis, pirmasis žinomas Europoje, buvo „dangaus šviesa“ ir „globos ranka“, išvedusi Lietuvą iš dvasinės sumaišties. Pasak jo, po apsireiškimo sekęs stebėtinas didikų grįžimas į katalikybę, naujų bažnyčių ir vienuolynų steigimas bei bendras dvasinis pakilimas negali būti paaiškintas vien žmogiškomis pastangomis. Šiluva tampa simboliu, kaip Marija stojo ginti savo Sūnaus paveldo toje vietoje, kur nuo Jo buvo nusigręžta.
Šiluva prieš Aušros Vartus: esmės ir reprezentacijos klausimas Didelė knygos dalis skirta tuo metu vykusiai diskusijai, kuri šventovė – Šiluvos ar Aušros Vartų – turėtų reprezentuoti Lietuvą Vašingtone statomoje koplyčioje. Yla argumentuotai pasisako už Šiluvą, kritiką nukreipdamas į, jo manymu, paviršutiniškus ir politizuotus vilniečių argumentus už Aušros Vartus.
Vilniečių memorandume teigiama, kad Aušros Vartai yra plačiau žinomi, jų kultas senesnis ir, kaip sostinės šventovė, jie labiau tinka reprezentacijai bei kovai su „slavų įtaka“. Autorius šiuos teiginius metodiškai paneigia:
Apsireiškimas prieš paveikslą: Svarbiausias Ylos argumentas yra esminis skirtumas tarp apsireiškimo ir stebuklingo paveikslo. Pasaulyje yra tūkstančiai stebuklingais laikomų paveikslų, tačiau Marijos apsireiškimų skaičius yra itin mažas. Šiluva, kaip pirmojo Europoje žinomo apsireiškimo vieta, yra unikalus ir pasaulinės reikšmės įvykis, kurį lietuviai turi pareigą reprezentuoti.
Istorinis pirmumas: Priešingai nei teigia oponentai, Šiluvos, kaip Marijos kulto vietos, istorija yra senesnė. Bažnyčia Marijos garbei čia pastatyta jau 1457 m., o maldininkai iš visos Lietuvos ir aplinkinių kraštų į ją plūdo šimtmečiais, ypač po apsireiškimo. Aušros Vartų koplyčia įrengta tik XVII a. pabaigoje, o paveikslo kultas išplito dar vėliau.
Kulto politizavimas: Yla griežtai kritikuoja bandymus Marijos kultą paversti patriotinių ar politinių tikslų įrankiu. Anot jo, religija neturi tarnauti kovai su kitomis tautomis, o Kristus verkė Jeruzalės ne kaip politinės sostinės, o dėl to, kad ji „nepažino savo aplankymo meto“.
Naujas ženklas – Skiemonių apsireiškimas
Knygoje taip pat detaliai analizuojamas 1962 m. įvykęs Marijos apsireiškimas aštuoniolikmetei Romai Macvytei Skiemonių apylinkėse. Remdamasis mergaitės liudijimu ir kitais šaltiniais, autorius aprašo apsireiškimo aplinkybes, Marijos išvaizdą ir perduotą žinią. Marija prašė žmonių melstis, penktadieniais nevalgyti mėsos ir žadėjo išgelbėti pasaulį nuo pražūties, „kai pasaulis pasidarys maldingas“.
Yla brėžia paraleles tarp Šiluvos ir Skiemonių įvykių: abiem atvejais Marija pasirodo laukuose, verkia dėl apleisto tikėjimo ir prisistato kaip Mergelė (su palaidais plaukais, kaip būdinga lietuvių tradicijai). Skiemonių įvykis traktuojamas kaip dar vienas dangaus ženklas tautai, išgyvenančiai sunkų ateistinės priespaudos laikotarpį, ir kaip priminimas, kad dvasinė kova tebevyksta.
Išvados
Stasio Ylos „Marija prabilo Lietuvai“ yra reikšmingas veikalas, sujungiantis istorinę atmintį, teologiją ir tautinę savimonę. Autorius įtikinamai argumentuoja, kad Marijos apsireiškimai nėra tik praeities reliktai, o gyvi ir aktualūs dvasiniai įvykiai, formuojantys tautos likimą. Knyga ypač vertinga tuo, kad atskleidžia gilumines Lietuvos religingumo šaknis ir siūlo dvasinės stiprybės šaltinį tautai, susiduriančiai su išoriniais ir vidiniais išbandymais. Tai solidus ir apgalvotas atsakas į dvasinį reliatyvizmą ir bandymus sumenkinti ar politizuoti tikėjimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 39
kun. B. Andruška J. S.
KAUNAS, 1940
1940 metais Kaune išleista jėzuito kunigo Broniaus Andruškos surinkta ir parašyta knyga „Marija spinduliuose“ yra jautrus ir pamokantis pasakojimų rinkinys, skirtas Švenčiausiosios Mergelės Marijos asmeniui. Tai nėra istorinė ar teologinė studija, bet, kaip nurodoma pratarmėje, rinkinys žavingų legendų, kurių pagrindinis tikslas – ne istoriškai tiksliai atkurti įvykius, o atskleisti Marijos charakterio bruožus ir jos dvasinio pavyzdžio įtaką. Autorius nurodo, kad didžioji dalis medžiagos paimta iš angliškos S. J. Lordo knygelės „Kai Marija vaikščiojo žemėje“.
Pasakojimų turinys ir temos
Knygą sudaro trumpi, novelės tipo pasakojimai, kuriuose Marija, dažniausiai dar būdama jauna mergaitė ar motina, savo tyliu buvimu, žvilgsniu ar trumpu veiksmu pakeičia aplinkinių gyvenimus. Kiekviena istorija veikia kaip moralinė alegorija, iliustruojanti tam tikrą dorybę ar dvasinę tiesą.
„Mainininkas“: Pasakojama apie pinigų keitėją Jeruzalės šventykloje, kuris apgavo Marijos tėvus, perkančius balandžius aukai. Tačiau mažosios Marijos tyras ir priekaištaujantis žvilgsnis taip paveikia jo sąžinę, kad jis, puolęs ant kelių, grąžina pinigus ir dar prideda savų. Ši istorija pabrėžia Marijos nekaltumo galią nugalėti godumą ir neteisybę.
„Palaužtas jaunuolis“: Maištingas paauglys Tadas negerbia savo vargstančios motinos. Šventykloje pamatęs angeliško tyrumo mergaitę (Mariją), paskendusią maldoje, jis patiria gilų vidinį lūžį. Jos pavyzdys įkvepia jį atgailai, ir jis grįžta pas motiną tapęs kitu žmogumi. Čia Marija vaizduojama kaip įkvėpimo šaltinis, galintis atkurti meilę ir pagarbą šeimoje.
„Arti prie dangaus“: Jaunuolis Benjaminas, paveiktas ciniškų sadukiejaus argumentų, praranda tikėjimą. Atėjęs į dailidės Juozapo namus, jis netyčia išgirsta Marijos ištartus žodžius angelui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė...“ ir pamato jos veide bei aplink ją sklindančią antgamtinę šviesą. Šis regėjimas akimirksniu grąžina jam tikėjimą Dievu ir sielos nemirtingumu.
„Motina ir Madona“: Egipte jauna motina, pavargusi nuo savo nuolat verkiančio kūdikio, jaučia apmaudą ir nusivylimą. Pro šalį einanti Marija, pati nešina mažuoju Jėzumi, paima jos verkiantį vaiką ir švelniai jį nuramina. Šis pavyzdys atveria egiptietės širdį tikrajai motiniškai meilei.
Stilius ir tikslas
Knygos stilius yra paprastas, vaizdingas ir prieinamas kiekvienam skaitytojui. Pasakojimai parašyti jautria, pakilia kalba, kuri siekia ne tiek informuoti, kiek sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir norą sekti Marijos pavyzdžiu. Tai yra tipiška devocionalinės literatūros išraiška, kurios tikslas – ugdyti dvasines vertybes ir gilinti tikėjimą. Knygelė akivaizdžiai skirta dvasiniam penui, o ne istoriniams ar teologiniams ginčams.
Išvados
„Marija spinduliuose“ yra žavus ir šiltas tarpukario Lietuvos religinės literatūros pavyzdys. Nors istorijos yra legendinio pobūdžio, jos puikiai atlieka savo funkciją – per paprastus, kasdieniškus epizodus atskleidžia Marijos, kaip Motinos, Globėjos ir Įkvėpėjos, paveikslą. Tai knyga, kuri kalba ne protui, o širdžiai, ir šiandien gali būti skaitoma kaip gražus dvasinės kultūros palikimas, liudijantis apie to meto žmonių pamaldumą ir vertybes. Ji primena, kad tikėjimo tiesos gali būti perteikiamos ne tik dogmomis, bet ir per grožį, jausmą bei įkvepiantį pasakojimą.
Pasakojimų turinys ir temos
Knygą sudaro trumpi, novelės tipo pasakojimai, kuriuose Marija, dažniausiai dar būdama jauna mergaitė ar motina, savo tyliu buvimu, žvilgsniu ar trumpu veiksmu pakeičia aplinkinių gyvenimus. Kiekviena istorija veikia kaip moralinė alegorija, iliustruojanti tam tikrą dorybę ar dvasinę tiesą.
„Mainininkas“: Pasakojama apie pinigų keitėją Jeruzalės šventykloje, kuris apgavo Marijos tėvus, perkančius balandžius aukai. Tačiau mažosios Marijos tyras ir priekaištaujantis žvilgsnis taip paveikia jo sąžinę, kad jis, puolęs ant kelių, grąžina pinigus ir dar prideda savų. Ši istorija pabrėžia Marijos nekaltumo galią nugalėti godumą ir neteisybę.
„Palaužtas jaunuolis“: Maištingas paauglys Tadas negerbia savo vargstančios motinos. Šventykloje pamatęs angeliško tyrumo mergaitę (Mariją), paskendusią maldoje, jis patiria gilų vidinį lūžį. Jos pavyzdys įkvepia jį atgailai, ir jis grįžta pas motiną tapęs kitu žmogumi. Čia Marija vaizduojama kaip įkvėpimo šaltinis, galintis atkurti meilę ir pagarbą šeimoje.
„Arti prie dangaus“: Jaunuolis Benjaminas, paveiktas ciniškų sadukiejaus argumentų, praranda tikėjimą. Atėjęs į dailidės Juozapo namus, jis netyčia išgirsta Marijos ištartus žodžius angelui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė...“ ir pamato jos veide bei aplink ją sklindančią antgamtinę šviesą. Šis regėjimas akimirksniu grąžina jam tikėjimą Dievu ir sielos nemirtingumu.
„Motina ir Madona“: Egipte jauna motina, pavargusi nuo savo nuolat verkiančio kūdikio, jaučia apmaudą ir nusivylimą. Pro šalį einanti Marija, pati nešina mažuoju Jėzumi, paima jos verkiantį vaiką ir švelniai jį nuramina. Šis pavyzdys atveria egiptietės širdį tikrajai motiniškai meilei.
Stilius ir tikslas
Knygos stilius yra paprastas, vaizdingas ir prieinamas kiekvienam skaitytojui. Pasakojimai parašyti jautria, pakilia kalba, kuri siekia ne tiek informuoti, kiek sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir norą sekti Marijos pavyzdžiu. Tai yra tipiška devocionalinės literatūros išraiška, kurios tikslas – ugdyti dvasines vertybes ir gilinti tikėjimą. Knygelė akivaizdžiai skirta dvasiniam penui, o ne istoriniams ar teologiniams ginčams.
Išvados
„Marija spinduliuose“ yra žavus ir šiltas tarpukario Lietuvos religinės literatūros pavyzdys. Nors istorijos yra legendinio pobūdžio, jos puikiai atlieka savo funkciją – per paprastus, kasdieniškus epizodus atskleidžia Marijos, kaip Motinos, Globėjos ir Įkvėpėjos, paveikslą. Tai knyga, kuri kalba ne protui, o širdžiai, ir šiandien gali būti skaitoma kaip gražus dvasinės kultūros palikimas, liudijantis apie to meto žmonių pamaldumą ir vertybes. Ji primena, kad tikėjimo tiesos gali būti perteikiamos ne tik dogmomis, bet ir per grožį, jausmą bei įkvepiantį pasakojimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 66
Stasys Yla
1949
Knygos apžvalga: Stasio Ylos „Marijos Garbė“
Veikalas, skirtas palaikyti dvasiai ir puoselėti vilčiai, Stasio Ylos 1949 m. išleista knyga „Marijos Garbė“ yra gilus ir daugiasluoksnis mariologinis veikalas, tapęs dvasine atrama pokario Lietuvos išeiviams. Išleista Vokietijoje, kaip atsakas į popiežiaus Pijaus XII kvietimą 1949-uosius paskelbti Marijos metais, knyga siekė sustiprinti tikėjimą ir viltį tų, kurie buvo priversti palikti tėvynę. Autorius, kunigas ir visuomenės veikėjas Stasys Yla, suskirstė leidinį į tris pagrindines dalis: „Marijos Garbė Pasaulyje“, „Marijos Garbė Lietuvoje“ ir „Marijos Garbė Rožančiuje“, kurios nuosekliai atskleidžia Mergelės Marijos svarbą krikščionybės istorijoje, Lietuvos kultūroje ir asmeniniame tikinčiojo gyvenime.
Marijos vaidmuo pasaulio istorijoje
Pirmojoje dalyje autorius metodiškai ir išsamiai apžvelgia Marijos garbinimo raidą nuo ankstyvosios krikščionybės iki moderniųjų laikų. Pasakojimas pradedamas nuo II amžiaus legendų ir raštų, aukštinančių Marijos dorybes, ir tęsiamas per katakombų meną, kuriame Ji vaizduojama garbės vietoje. Pabrėžiamas Kalcedono bažnytinio susirinkimo (451 m.) sprendimas, oficialiai pripažinęs Marijai Dievo Motinos titulą, kaip esminis lūžis.
Išsamiai aptariami viduramžiai, vadinami „riterių ir moters garbinimo amžiais“, kuomet suklestėjo mariologijos mokslas ir atsirado naujų pamaldumo formų. Domininkonų ir pranciškonų ordinai aktyviai platino rožančiaus maldą bei Nekaltojo Prasidėjimo garbinimą. Šiuo laikotarpiu atsirado ir iki šių dienų plačiai žinomos maldos, tokios kaip „Sveika Marija“ (pilna jos forma įsigalėjo XV a.), ir sukurti garsieji himnai „Salve Regina“ bei „Stabat Mater dolorosa“.
Nagrinėjant naujuosius laikus, Yla atkreipia dėmesį į Bažnyčios atsaką į protestantizmo ir jansenizmo judėjimus, kurie skatino teologus dar giliau pagrįsti Marijos garbinimą. Šis laikotarpis pažymėtas Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimu (1854 m.) ir garsiaisiais Marijos apsireiškimais Lurde bei Fatimoje, kurie sustiprino pamaldumą visame pasaulyje. Skyrius užbaigiamas istoriniu popiežiaus Pijaus XII aktu – 1942 m. įvykdytu viso pasaulio paaukojimu Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Marijos žemė – Lietuva
Antroji, bene emociškai stipriausia knygos dalis, skirta Marijos garbei Lietuvoje. Autorius teigia, kad Lietuva ne veltui vadinama
Terra Mariana (Marijos Žemė), nes pamaldumas Dievo Motinai yra neatsiejama tautos tapatybės dalis nuo pat krikšto. Primenamas Vytauto Didžiojo pamaldumas, jo statytos bažnyčios ir su savimi į karo žygius imamas Marijos paveikslas. Taip pat iškeliamas Šventojo Kazimiero, kūrusio giesmes Marijai, pavyzdys.
Didelis dėmesys skiriamas žymiausioms Lietuvos marijoninėms šventovėms, kurios aprašomos ne tik kaip maldos vietos, bet ir kaip tautos istorijos bei kultūros židiniai:
Šiluva: Aprašoma kaip Lietuvos Lurdas, kur XVII a. apsireiškusi Marija verkė dėl protestantizmo nualinto krašto ir įkvėpė katalikybės atgimimą. Pabrėžiamas stebuklingas žmonių tikėjimas, matomas per Šilinių atlaidus.
Aušros Vartai: Išryškinama šios šventovės Vilniuje ne tik religinė, bet ir istorinė bei kultūrinė reikšmė, jos sąsajos su valstybės istorija. Aušros Vartų Dievo Motina, vadinama „Lietuvos Kunigaikštiene“, įkvėpė Adomą Mickevičių ir Maironį.
Pažaislis: Pristatoma kaip viena gražiausių Marijos šventovių, funduota kanclerio Kristupo Paco. Stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, 1928 m. sugrąžintas iš Rusijos, tapo ypatingu traukos centru Kauno krašto žmonėms ir jaunimui.
Žemaičių Kalvarija: Įkurta vyskupo Jurgio Tiškevičiaus XVII a. pagal Jeruzalės pavyzdį, ši vieta tapo Žemaitijos dvasiniu centru. Čia esantis stebuklingas Dievo Motinos paveikslas šimtmečiais traukė maldininkus apmąstyti Kristaus kančią.
Knygoje taip pat minimos ir kitos svarbios vietos, tokios kaip Krekenava, Sopulingosios Dievo Motinos altorius Kauno arkikatedroje bazilikoje ir Liurdo grotos Plungėje bei Kretingoje, liudijančios gilų ir paplitusį liaudies pamaldumą.
Rožančius – malda ir viltis išeivijoje
Trečioji dalis skirta rožančiaus maldai, kurią autorius pristato ne kaip mechanišką formulių kartojimą, o kaip „krikščioniškų paslapčių visumą“, apimančią visą išganymo istoriją. Yla pabrėžia maldos apmąstomąjį pobūdį, teigdamas, kad rožančius veda į pačią religijos esmę, o jo centre yra Kristus, kurio gyvenimo paslaptis padeda atskleisti Marija. Pateikiamos trumpos, tačiau gilios meditacijos visoms penkiolikai rožančiaus paslapčių.
Ypatingai jaudinantis šios dalies motyvas – „Tremtinių Motina“. Autorius pasakoja, kaip šis naujas titulas gimė pačių lietuvių išeivių tarpe ir 1946 m. gavo Šventojo Sosto pripažinimą. Marija, kuri pati patyrė tremties vargus bėgdama į Egiptą, tampa artima ir suprantama likimo drauge, į kurią su viltimi krypsta visų išblaškytųjų po pasaulį maldos. Ši tema knygai suteikia ypatingo aktualumo ir jautrumo, paverčia ją ne tik teologiniu veikalu, bet ir guodžiančiu laišku kenčiančiai tautai.
Apibendrinimas
Stasio Ylos „Marijos Garbė“ – tai monumentalus tikėjimo liudijimas, parašytas sunkiu tautai metu. Tai knyga, kurioje istoriniai faktai, teologinės įžvalgos ir nuoširdi malda susipina į vientisą pasakojimą apie viltį, stiprybę ir dvasinę paguodą, randamą pamaldume Marijai. Knygos kalba yra pakili, bet kartu ir paprasta, gausiai papildyta giesmių ir maldų tekstais, kurie sustiprina jos pastoracinį poveikį. Šiandien šis leidinys išlieka ne tik vertingu mariologijos šaltiniu, bet ir jaudinančiu istoriniu dokumentu, atspindinčiu pokario Lietuvos išeivių dvasią ir nepalaužiamą tikėjimą.
Veikalas, skirtas palaikyti dvasiai ir puoselėti vilčiai, Stasio Ylos 1949 m. išleista knyga „Marijos Garbė“ yra gilus ir daugiasluoksnis mariologinis veikalas, tapęs dvasine atrama pokario Lietuvos išeiviams. Išleista Vokietijoje, kaip atsakas į popiežiaus Pijaus XII kvietimą 1949-uosius paskelbti Marijos metais, knyga siekė sustiprinti tikėjimą ir viltį tų, kurie buvo priversti palikti tėvynę. Autorius, kunigas ir visuomenės veikėjas Stasys Yla, suskirstė leidinį į tris pagrindines dalis: „Marijos Garbė Pasaulyje“, „Marijos Garbė Lietuvoje“ ir „Marijos Garbė Rožančiuje“, kurios nuosekliai atskleidžia Mergelės Marijos svarbą krikščionybės istorijoje, Lietuvos kultūroje ir asmeniniame tikinčiojo gyvenime.
Marijos vaidmuo pasaulio istorijoje
Pirmojoje dalyje autorius metodiškai ir išsamiai apžvelgia Marijos garbinimo raidą nuo ankstyvosios krikščionybės iki moderniųjų laikų. Pasakojimas pradedamas nuo II amžiaus legendų ir raštų, aukštinančių Marijos dorybes, ir tęsiamas per katakombų meną, kuriame Ji vaizduojama garbės vietoje. Pabrėžiamas Kalcedono bažnytinio susirinkimo (451 m.) sprendimas, oficialiai pripažinęs Marijai Dievo Motinos titulą, kaip esminis lūžis.
Išsamiai aptariami viduramžiai, vadinami „riterių ir moters garbinimo amžiais“, kuomet suklestėjo mariologijos mokslas ir atsirado naujų pamaldumo formų. Domininkonų ir pranciškonų ordinai aktyviai platino rožančiaus maldą bei Nekaltojo Prasidėjimo garbinimą. Šiuo laikotarpiu atsirado ir iki šių dienų plačiai žinomos maldos, tokios kaip „Sveika Marija“ (pilna jos forma įsigalėjo XV a.), ir sukurti garsieji himnai „Salve Regina“ bei „Stabat Mater dolorosa“.
Nagrinėjant naujuosius laikus, Yla atkreipia dėmesį į Bažnyčios atsaką į protestantizmo ir jansenizmo judėjimus, kurie skatino teologus dar giliau pagrįsti Marijos garbinimą. Šis laikotarpis pažymėtas Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimu (1854 m.) ir garsiaisiais Marijos apsireiškimais Lurde bei Fatimoje, kurie sustiprino pamaldumą visame pasaulyje. Skyrius užbaigiamas istoriniu popiežiaus Pijaus XII aktu – 1942 m. įvykdytu viso pasaulio paaukojimu Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Marijos žemė – Lietuva
Antroji, bene emociškai stipriausia knygos dalis, skirta Marijos garbei Lietuvoje. Autorius teigia, kad Lietuva ne veltui vadinama
Terra Mariana (Marijos Žemė), nes pamaldumas Dievo Motinai yra neatsiejama tautos tapatybės dalis nuo pat krikšto. Primenamas Vytauto Didžiojo pamaldumas, jo statytos bažnyčios ir su savimi į karo žygius imamas Marijos paveikslas. Taip pat iškeliamas Šventojo Kazimiero, kūrusio giesmes Marijai, pavyzdys.
Didelis dėmesys skiriamas žymiausioms Lietuvos marijoninėms šventovėms, kurios aprašomos ne tik kaip maldos vietos, bet ir kaip tautos istorijos bei kultūros židiniai:
Šiluva: Aprašoma kaip Lietuvos Lurdas, kur XVII a. apsireiškusi Marija verkė dėl protestantizmo nualinto krašto ir įkvėpė katalikybės atgimimą. Pabrėžiamas stebuklingas žmonių tikėjimas, matomas per Šilinių atlaidus.
Aušros Vartai: Išryškinama šios šventovės Vilniuje ne tik religinė, bet ir istorinė bei kultūrinė reikšmė, jos sąsajos su valstybės istorija. Aušros Vartų Dievo Motina, vadinama „Lietuvos Kunigaikštiene“, įkvėpė Adomą Mickevičių ir Maironį.
Pažaislis: Pristatoma kaip viena gražiausių Marijos šventovių, funduota kanclerio Kristupo Paco. Stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, 1928 m. sugrąžintas iš Rusijos, tapo ypatingu traukos centru Kauno krašto žmonėms ir jaunimui.
Žemaičių Kalvarija: Įkurta vyskupo Jurgio Tiškevičiaus XVII a. pagal Jeruzalės pavyzdį, ši vieta tapo Žemaitijos dvasiniu centru. Čia esantis stebuklingas Dievo Motinos paveikslas šimtmečiais traukė maldininkus apmąstyti Kristaus kančią.
Knygoje taip pat minimos ir kitos svarbios vietos, tokios kaip Krekenava, Sopulingosios Dievo Motinos altorius Kauno arkikatedroje bazilikoje ir Liurdo grotos Plungėje bei Kretingoje, liudijančios gilų ir paplitusį liaudies pamaldumą.
Rožančius – malda ir viltis išeivijoje
Trečioji dalis skirta rožančiaus maldai, kurią autorius pristato ne kaip mechanišką formulių kartojimą, o kaip „krikščioniškų paslapčių visumą“, apimančią visą išganymo istoriją. Yla pabrėžia maldos apmąstomąjį pobūdį, teigdamas, kad rožančius veda į pačią religijos esmę, o jo centre yra Kristus, kurio gyvenimo paslaptis padeda atskleisti Marija. Pateikiamos trumpos, tačiau gilios meditacijos visoms penkiolikai rožančiaus paslapčių.
Ypatingai jaudinantis šios dalies motyvas – „Tremtinių Motina“. Autorius pasakoja, kaip šis naujas titulas gimė pačių lietuvių išeivių tarpe ir 1946 m. gavo Šventojo Sosto pripažinimą. Marija, kuri pati patyrė tremties vargus bėgdama į Egiptą, tampa artima ir suprantama likimo drauge, į kurią su viltimi krypsta visų išblaškytųjų po pasaulį maldos. Ši tema knygai suteikia ypatingo aktualumo ir jautrumo, paverčia ją ne tik teologiniu veikalu, bet ir guodžiančiu laišku kenčiančiai tautai.
Apibendrinimas
Stasio Ylos „Marijos Garbė“ – tai monumentalus tikėjimo liudijimas, parašytas sunkiu tautai metu. Tai knyga, kurioje istoriniai faktai, teologinės įžvalgos ir nuoširdi malda susipina į vientisą pasakojimą apie viltį, stiprybę ir dvasinę paguodą, randamą pamaldume Marijai. Knygos kalba yra pakili, bet kartu ir paprasta, gausiai papildyta giesmių ir maldų tekstais, kurie sustiprina jos pastoracinį poveikį. Šiandien šis leidinys išlieka ne tik vertingu mariologijos šaltiniu, bet ir jaudinančiu istoriniu dokumentu, atspindinčiu pokario Lietuvos išeivių dvasią ir nepalaužiamą tikėjimą.