NIHIL OBSTAT
Sac. Vaclovas Aliulis MIC
ad hoc deputatus
Vilnius, die 23 iunii 1996

IMPRIMATUR

† Audrys Juozas Bačkis
Archiepiscopus Vilnensis
Vilnius, die 22 iulii 1996
Nr.270

UDK 23/28 (474.5) Zd-09

Parengė

sesuo LORETA TERESĖ PAULAVIČIŪTĖ MICP

Redagavo

kunigas AUŠVYDAS BELICKAS MIC,
sesuo LORETA TERESĖ PAULAVIČIŪTĖ MICP

Pratarmė

Kiekviename amžiuje Bažnyčia turėjo daug dvasios didvyrių, kurie savo gyvenimu ir darbais savitai liudijo Kristų. Prieš daugelį amžių nuskambėjęs Dievo Žodis jų asmenyse įgyja konkrečiai epochai reikalingus raiškos būdus ir padeda geriau suprasti laiko ženklus.

Vienas tokių dvasios didvyrių buvo kun. Juozas Zdebskis, kurio asmenybė ryškiai sušvito nelengvais Lietuvos Bažnyčiai metais, kai siautėjo ateizacija, tikinčiųjų teisių varžymai ir pažeidimai. Jau išleistose knygose apie kun. J. Zdebskį -„Akiplėša" bei „Kryžiaus ir Meilės kelias" - skaitytojai susipažino su jo plačia veikla, patirtais persekiojimais ir pasiaukojimu liudijant Tiesą, gaivinant sugrubusias širdis. Šioje knygoje pirmą kartą publikuojamas įkalinimo už vaikų katekizavimą laikotarpio dienoraštis padeda geriau pažinti kun. Juozo - žmogaus ir kunigo - vidinį pasaulį.

    Vieneri metai, rodos, nedaug, bet dienoraščio puslapiai atspindi didelę vidinę įtampą ir agresyvios aplinkos prievartą, lydėjusias kunigą kiekvieną dieną. Lyg Dantės herojus, jis pateko į pačias pragaro gelmes, tik šiuo atveju į žemiškojo, glūdinčio žmoguje. Kalėdamas jis geriau suvokia, kaip sunku įveikti savo ir kitų egoizmą, ambicijas, pyktį, nepasiduoti aplinkos primetamam gyvenimo būdui. Kaip priešingybę godumui jis iškelia nuoširdų dalijimąsi tuo, ką turi, agresyvumui - nuolankumą, kerštui - gailestingumą. Ten, kur nėra vietos tikėjimui, vilčiai ir meilei, būtent šios krikščioniškosios dorybės labiausiai padeda kun. Juozui likti ištikimam Išganymo keliui. Kalinio dalią jis priima ne kaip nesėkmę ar nelaimę, bet kaip neatskiriamą kunigo tarnystės dalį ir kryžių, kurį nešti jam skyrė Viešpats.

Po kun. Juozo Zdebskio mirties jo asmeniniame archyve rasti ilgus metus rašyti dienoraščiai - iššifravus rankraštį, susidarė 1033 mašinraščio lapai.

Dienoraščiai, ypač kalėjimo laikų, rašyti ne spaudai, o sau. Todėl juose buvo ir nenuoseklumo, daug pasikartojimų. Rengiant knygą spaudai, stengtasi atrinkti svarbiausias Kunigo mintis, pateikiant jas ne griežta chronologine tvarka, o suskirstytas temomis. Redaguojant stengtasi išlaikyti autoriaus stilių: taisytos tik smulkios klaidos ir kai kurios tarmės ypatybės. Pusjuodžiu šriftu išskirtos teksto vietos - dienoraštyje pabrauktos autoriaus. Kursyvu pateiktos - Šventojo Rašto ištraukos, Kunigo cituojamos iš atminties. Knygos rengėjų paaiškinimai pateikiami išnašose arba tekste laužtiniuose skliausteliuose, nutraukta mintis, teksto praleidimai ar neiššifruotos vietos žymimos įstrižais skliausteliais, dienoraščio datos - lenktiniais.

Dėl lėšų stokos kun. J. Zdebskio dienoraščiai „Gyvenimas mąstymuose" leidžiami dviem atskiromis knygomis. Kadangi kalėjimo dienoraščiai yra logiškas knygų „Akiplėša" bei „Kryžiaus ir Meilės kelias" tęsinys, jie pateikiami pirmojoje knygoje. Antrojoje knygoje bus kun. Zdebskio 18-os kunigavimo metų (iki antrojo įkalinimo 1971 metais) dienoraščiai.

Tikimės, kad kun. Juozo Zdebskio dienoraščio mintys, apmąstymai, pastebėjimai padės skaitytojui rasti dvasinio peno asmeniniam tobulėjimui bei stiprybės šaltinį nešant savo gyvenimo kryžių.

Kun. AUŠVYDAS BELICKAS MIC

Vilnius,

1996 07 12

Kunigas tarp vagių

Iš kalėjimo dienoraščių

Kalinio kun. Juozo Zdebskio pažymėjimo nuotrauka. Vilnius, 1965 m. gegužė (Fotografuota kalėjime).

LUKIŠKĖS

(1971 08 30-1972 01 03)

KUNIGAS KALĖJIME

1971 m. rugpjūčio 26 d. Prienų vikaras kun. Juozas Zdebskis buvo iškviestas pas tardytoją Prienuose ir tuoj pat areštuotas. Po keturių dienų (rugpjūčio 30 d.) iš Prienų milicijos išvežtas į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, kuriame kalėjo iki 1972 m. sausio 3 d., paskui perkeltas į Pravieniškių bendrojo režimo vyrų pataisos darbų koloniją, kurioje išbuvo iki kalinimo pabaigos (1972 08 25).

Buvo kaltinamas ir nuteistas už vaikų grupinį katekizavimą. Byla teismui perduota spalio 25 d., teismas įvyko Kaune lapkričio 11 d. Motinos vardu pateikta kasacija Aukščiausiajam teismui, tačiau nuosprendis - vieneri metai kalėti - 1971 m. gruodžio 9 d. patvirtintas.

Būdamas Įkalintas, visus metus rašė dienoraštį - mąstymus. Sunkiai įskaitoma rašysena prirašyti 52 ploni sąsiuvinėliai.

„Gerai prisimenu, kai rugpjūčio 26 d. važiavau vesti rekolekcijų. „Užvažiuok truputį", - paskambino. Surašęs, ką reikėjo, pagaliau pareiškė: „Suimamas... Tokia tardytojų tarnyba". Ir jau metęs mandagų toną, šaltai pasakė: „Padaryti kratą!" Paaiškėjo, kad štai nuo šios valandos mano padėtis visai kitokia. Iš karto prisiminiau, kad turiu [su savimi] ka-lendorėlį, savo visus nebaigtus reikalus, darbus" (197112 03).

„Prieš tris mėnesius, kaip tik šią dieną, šiuo metu jau sėdėjau milicijos pogrindy ir stengiausi suprasti Viešpaties planus. Tada buvo viskas neaišku. Juk važiavau rekolekcijų [klierikams] vesti, rodos, visa buvo taip reikalinga, ir štai - kaip kardo smūgiu visa nukirsta. Dabar, po trijų mėnesių, jau nenorėčiau, kad to nebūtų buvę... Jau ir savo protu kai ką pajėgiu suprasti: šioje istorijoje, kaip ir visuose Viešpaties planuose, viskas turi savo vietą, viskas reikalinga. Apvaizdos veikime pralaimėjimai mums tampa laimėjimais, taip kaip ir Viešpaties kančioje - didžiausias, atrodytų, pralaimėjimas buvo kaip tik Jo didžiausias laimėjimas. Jo ir mūsų. Taip būna su kiekvienu mūsų skausmu. Bet kad ateitų Velykų rytas po kančios, turi būti išgyventa Didžiojo penktadienio tamsa" (197111 26).

„Viskas yra meilė. Taigi ir tai, kad esu vienas. Kažko Dievas šituo iš manęs laukia. Apsigalvojimo, susikaupimo, rekolekcijų. Priešingybė buvusiam gyvenimui, kur kiekviena minutė buvo užimta.

Juo daugiau kančios, juo didesnė dovana - daugiau meilės (iš Dievo), juo didesnė malonė. Juo daugiau bus metų kalėjime, jei tokia bus Dievo Valia, juo daugiau bus laimėta sieloms, - juo daugiau ne pagal mano svajones.

Ar kalėjimas, ar visų norų patenkinimas - vis tiek tai tik momentas, palyginti su Amžinybe. Vis tiek bus mirtis.

Tada ir teisme geriau, jei labiau baustų, - būtų daugiau laimėta sieloms. Juo daugiau pažeminimo, juo daugiau laimėta sieloms.

Šis laikas: žvelgiant į priekį, kur atrodo viskas prarasta, kas pataikauja norams, ar tai nėra ypatingas pasirengimas mirti?! Ir jei ateity dar Viešpats leis ką nors, kas patenkintų norus, leisk neužmiršti, Šv. Motina, kad visa tai laikinai. Dabar ar vėliau - visa atims mirtis. Ir tik tai laimėjimas, ko mirtis nepajėgs atimti.

/.../ Kalbą teisme rašant svarbu ne kad išteisintų, bet kad būtų daugiau laimėta sieloms" (1971 09 14).

„Kodėl Jėzus leido Juozapui ir Marijai tris dienas Jo ieškoti? Šv. Mergelė 30 metų turėjo laukti, kol pamatė stebuklus. - Tavo mintys - ne mūsų mintys, Tavo keliai - ne mūsų keliai... „Kas praras savo gyvybę dėl manęs - atras ją!" Kančioj, kalėjime gali būti tik vienas praradimas - nematyti Dievo Valios, nematyti meilės... „Mes manėm, kad Jis išvaduos Izraelį, o štai jau trečia diena, kai visa tai įvyko..."

Lengva ryžtis, kai matai naudą. O kai nieko nematai, kai žinai tik teoriškai, kad plaukas nenukrinta be Jo žinios, kad viskas yra meilė?.. Tik nežinioj pasirodo meilės jėga - tai proga užtarnauti, laimėti, proga parodyti meilę" (1971 09 15).

„Mus stebina, kodėl Viešpats paima mus nuo savo darbo, rodos, tokio svarbaus, kurį, rodos, tik aš galiu atlikti, kuris toks svarbus visuomenei, gyvenimui... Lygiai taip jaučiamės, kaip Petras aną vakarą: „Aš Tavęs neišsiginsiu!"

Kaip labai reikia, kad Viešpats primintų, jog mūsų darbas Dievui nereikalingas. Tai tik leidimas mums būti dalyviais Dievo laimėjimuose.

Kodėl Jėzus tik 33 metus gyveno žemėje? Galėjo nors 50... Kodėl šv. Agnietė tik 13, Teresėlė - 24, Marija Goretti - 12 metų? /.../ Kodėl būsimiems kunigams nespėjau rekolekcijų pravesti?

Šv. Mergele, neleisk pamiršti, kad visa, ką mes spėjam, ką sugebam, yra malonė. Ir tai, ko nespėjau, nesugebu - yra meilės dovana, net jei tai būtų ir bausmė...

Dievas pajėgia išklausyti tobulesniais būdais, negu mes gebame prašyti. Šv. Teresėlės tėvai prašė misionieriaus - berniuko. Dievas suteikė misionierę - misijų Globėją - mergaitę.

Taip ir buvimas kalėjime. Aš - trumparegis - neįžvelgiu, ko tuo siekiama pasauliui, tautai, man... Ką Dievas suteikė per [Simo] Kudirkos nelaimę? Rodos, jam taip nepavyko...

Kodėl man neleidžia [Dievas] šv. Mišių... O ar galėjo šv. Petras kalėjime, šv. Paulius?

Kodėl man Dievas ne visada pasako savo didžiuosius planus, savo didžiąsias mintis? - Šv. Augustino rastas pajūry berniukas ar sutalpino jūrą į smėly iškastą duobutę? Juk tai reikalavimas stebuklo, kad Dievas mane padarytų nebe žmogiškos prigimties.

Kokia nesąmonė prieštarauti meilei! Reikia, kad Tavo planų kartais nesuprasčiau. Juk jei šitų momentų nebūtų, aš turbūt pradėčiau jaustis lygus su Tavim, mano Dieve...

Ir Tavo, Šv. Mergele, gyvenime nuolat tokie momentai. Evangelijoje parašyta, kai radot Jėzų šventykloje: „Kam manęs ieškojote, argi nežinojote, kad man reikia būti tuose dalykuose, kurie yra mano Tėvo?" - „Jie nieko iš to nesuprato".

Juk tai momentai pasitikėti. Pasitikėjimas - juk meilė, juk tai nusižeminimas. Nusižeminimo mokykla. Juk prieš Tave aš kaip dulkelė audroj, kaip šapelis pavasario upėj. Tai tiesa, bet puikybė taip nenori jos pripažinti.

Šapelis... Mane neša nusižeminimo link. Visų žmonių, viso pasaulio istorija turi tik šitą kryptį. Tai kelias į mūsų laimę čia ir Amžinybėje. Šv. Mergele, kad mes visą gyvenimą tai suprastume! Juk tai, kad nežinau savo likimo [kalėjime], juk tai nusižeminimas!

/.../ Ir tai, ko ilgiuosi, ko maldauju! Juk aš maldauju, kad Jėzus nusižemintų ligi mano kameros paprastumo... Ar aš dar kada gyvenime turėsiu teisę didžiuotis?.. Ir jei kada, pavyzdžiui, mašinoj sėdėčiau, tai ji galėtų būti suprantama tik kaip priemonė tarnauti kitiems. Visas mano gyvenimas -tarnavimas kitiems.

Šv. Mergele, kaip atrodo mano gyvenimas, žvelgiant iš šio taško? Praeitis? Ateitis? - Kameroj aš vienas. Groja radijo taškas. Mocarto styginis kvartetas. Kokia speciali malonė, kad aš vienas! Leisk ją panaudoti pagal Viešpaties Valią! Priešingybė buvusiam mano gyvenimo apkrovimui, kai žmonės negalėdavo pasidalyti [rekolekcijoms]. Kaip viskam Viešpaties išmintis randa vietą!" (1971 09 16).

„Koks ypatingas momentas, kai pajunti, kad nieko negali, kad viskas, ko reikia - tik pasitikėti... Bet juk tai pati tikriausioji tiesa. Ir tada, kai mes visa galime, iš tikrųjų galime tik tiek, kiek leidžia Viešpats. - Bet Tu matai, kad net pasitikėti aš negaliu be Tavo pagalbos, o Amžinoji Stiprybe! Šv. Mergele..." (1971 09 17).

„Laisvai gyvenant nuolat prisimeni, kiek daug nepadaryta, nenueita, nepakalbėta... O čia būtent visos pareigos atliktos, nes už mane pats Dievas visa turi nuveikti. Juk tai Jo Valia, kad neinu savo pareigų" (1971 09 18).

„Kartais žmogaus gyvenime turi taip būti, kad viskas būtų prieš jo norus. Tik tada žmogus pajunta, ką reiškia auka. Tik tada turbūt supranta, ką reiškia: „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė..." Tik tada pajuntamas svoris ir antrosios dalies žodžių: „...tačiau tebūna ne mano, bet Tavo Valia!"

Bet tai didžių laimėjimų dienos. Ačiū! Šv. Mergele, pasakyk taip, kaip Tu moki, ir už tuos prijunk prie Jėzaus kančios, už kuriuos Tu žinai, kuriuos aš ir nepajėgiu kartais vienas prisiminti" (1971 09 20).

„Kas buvo šiomis dienomis prieš 19 metų? Juk tai šventimų dienos, mano galutinis apsisprendimas! Gerai, kad taip apsispręsta. Prisimenu, kaip vienas rektorius kalbėjo: „Ištverkite 20 metų, paskui ištversit..." Ir po 20 metų kažin ar lengvesnė ta kova. Žiūrint į kameros draugo [Alekso] nelaimę, kažkaip praeina noras „išbandyti". Jis už savo norą moka 15 metų!

Ką aš daryčiau, jei Apvaizda pareikalautų panašiai kaip iš vyskupo Matulionio? Kai tokia mintis ateina, žinau tik viena: maldauti stiprybės. Akys atsigręžia į Tave, Šv. Mergele: „Atsimink, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną..." (1971 09 19).

„Vyskupo Matulionio jau nebėra žemėje. Iš šio taško žvelgiant, ką reiškia dabar jo praleistos kalėjime dešimtys metų, jei jis randa sielas, kurios jam dėkoja... Bet Tu žinai, kad tai suprasti reikia Malonės dovanos...

Nerimas dėl ateities - tai ne kas kita, kaip nepasitikėjimas meile. Jei visiškai tikiu, kad mane myli, kaip galiu būti dėl ko nors neramus? Šv. Mergele, tebūna šis supratimas mano giliausiam nusižeminimui. Bet Tu žinai, kad motina didžiausią dėmesį skiria silpniausiam vaikeliui..." {1971 09 20).

„19 metų, kai suteikta kunigystės malonė! Atleisk, Viešpatie, visas klaidas, visa, ko nepadariau, ką padaryti turėjau, ką dariau ne tai, ko Viešpats norėjo... Mano draugai [konfratai] šį vakarą susikaupę. Rekolekcijų pradžia. Tepasigaili Viešpats ir šiose sąlygose tesuteikia [man] tai, ką ir jiems. Šiandien mes trys. Draugai lošia domino ir mano mintys gali būti laisvai su Tavimi, Šv. Mergele.

Ar ne gražiausia iš šios dienos, kai ėjom į „pragulką"¹, pasakiau „nadzorui"² „priviet"³, jis taip pat atsakė „priviet". Šiaip jie į mus žiūri kaip į gyvulius, mes į juos taip pat. Mano Aleksas stebėjosi. Užpyliau jam vandens ant rankų, pasakė, mano nustebimui: „Ačiū". Šiaip beveik jokio mandagumo jame... 15 metų „srokas"⁴!

Mandagumas - kokia nuostabi krikščioniškos meilės išraiška. Jie keikia kas kelintas žodis. Visi kiti kartu su manim nekeikdavo..." (1971 09 21).

„Prisimenu kun. Sig[ito Tamkevičiaus] žodžius: „Kad vaikai burtųsi, reikia tik vieno - kad jie jaustų meilės šilumą iš mūsų. Jei vaikų draugiškai neprakalbinai kasdieną, jie savaime ims skirstytis". - Juk tai tinka visur. Ir mano kameros draugai - tik meilės šiluma gali jiems turėti įtakos. Moteris - „nadzorė", kuri su panieka į mus žiūrėdavo, vakar degtukų atnešė mano draugams, kai jie paprašė. Aš jai visada buvau tik mandagus. Dabar jos akyse nematyti paniekos mums.

Dieve, kas per paslaptis yra meilė! Vargšė mama pajėgė net į Vilnių atvažiuoti..." (1971 09 23).

„Šv. Mergele, kaip gera nieko negalėti, kaip akivaizdu tada, kad tik Dievas visa gali! Tik Jame mes ką nors galime

Šv. Motina, mes visi verti bausmės. Kaip dieviškas visa žinojimas pakenčia mane šv. Mišiose?! Tu, Geroji, užstok mano nevertumą tada... Juk visa Tavo. Tu atsakinga už tai, kad aš čia. Tavo galioj mane čia laikyti ar išleisti. Bet išeidamas, kaip aš paliksiu draugus, kuriems po 15 metų?! O dar Sibire yra mūsų tautos vaikų nuo tų baisių laikų! [Liudui] Simučiui dar 10 metų prieš akis, nors jau 15 praėjo! Šitiek nuodėmių aplink, ar turiu teisę prašyti, kad išleistų? Tu būk absoliuti Šeimininkė viso, kas su manimi siejasi. Tu paguosk mamą ir visas mamas" (1971 09 22).

„O juk čia tūkstančiai jaunimo! O visoj Lietuvoj! Pasauly! Kiek reikia atgailos už jų nuodėmes ir už tuos, kas juos nuodėmių išmokė! Juk visų jų akelės buvo tyros. O aš norėčiau, kad greičiau iš čia išleistų..." (1971 09 18).

¹  Pasivaikščiojimas (rus.).

²  Prižiūrėtojas (rus.).

³  Sveiki! (rus.).

⁴  Bausmės laikas (rus.).

PSICHOLOGINIAI STEBĖJIMAI
Aleksas

„Vakar gavau viską prakeikiančiu veidu draugą... Iš teismo. Prieš akis 15 metų! §118. Ėjo vidurnaktį jie trise. Visi buvo išgėrę. Ji ėjo iš šokių. įsitraukė į kažkokio namo kūryklą... Vyras 25 ar 26 metų. Turi žmoną, vaikutį. Toks gražus. Parodė nuotrauką. Pats - nežino, ar krikštytas. Jokios maldos nemoka. Augo vaikų namuose. Tėvai išvežti į Sibirą. Abudu mirę.

Už nuodėmės momentą šitoks užmokestis! Šv. Mergele, koks baisus pragaras! Žinant, kad tai amžinai, amžinai! Koks klaikus susitikimas su mergaičių pasauliu nuodėmėj! Ji maldavo... Jai 18. Jai pirmas kartas. Gal neklausė mamos, gal veržėsi į šokius... Rūta, kiek daug tavo draugių! Kiek čia tų su §118!

Šv. Mergele, kaip labai reikia budėti susitinkant su mergaitėmis! Kaip skaudžiai reikia mokėti! Viso gyvenimo laime...

Žiūrint į mano vargšą Aleksą (dabar miega) - koks svarbus atrodo vaikelių auklėjimas. Juk pirmą kartą į lagerį jis pateko turėdamas 13 metų kaip kišenvagis.

Jis susimąstęs... Vis kartoja: „Penkiolika metų!" O jei žinotų kaip pragaro nelaimingieji: „Niekada, niekada..." {1971 09 18).

„Visa būtybė veržiasi nuo aukos. Slaptos mintys apie tai, kad paleis. Ir štai čia pat prie manęs -15 metų! Aš palikčiau ramia širdim ir greit užmirščiau, kad žemėje yra tiek kančios. Jis piktas, ieško kuo užimti laiką, o aš daugiausia nerandu žodžio, kuriuo galėčiau pradžiuginti... Kalbėti apie Meilę jam kelia juoką. Nebent klauso įvykių, stebuklų. Iš smalsumo. Bet jokių regimų išvadų, jokio pritaikymo, jokio pakitimo kalbose, keiksmuose... Reikia kančios! Kitaip jie žus amžinai...

Argi aš galiu išdidžiai siūlyti savo kančią?.. Taip, žinau. Jėzaus kančia, Tavo valandos po kryžium, šventųjų. Bet juk visa Tavo. Savo aš juk nieko neturiu... Ir kančia nėra mano nuosavybė" (1971 09 20).

„Ir Aleksas ne veltui mūsų kameroj. Ar ne tam, kad akivaizdžiai būtų galima pamatyti, kokia tragedija žmogaus, kurio nemokė nusižeminti. Pradėjo jis dar vaikas vaikščioti po kiemus ir, rinkdamas žaislus, išugdė įprotį negerbti turto, taigi ir žmogaus, iš kurio atimdamas, vogdamas padaro skausmą. Su kokia neapykanta jis kalba apie Tave, Galybių Dieve! Ir kodėl neapkenčia Tavęs?

Įdomus jo elgesys. Atėjęs bardamasis su prižiūrėtoju, nepasakęs nė „labas vakaras", pradėjo daryti savo tvarką spintelėse, viską žiūrinėt, skaityt, kas kieno nesiklausęs. Valgom bendrai tai, ką turim, bet jis pasiima nejausdamas reikalo paklausti, laukti pasiūlymo. Visur turi būti įvykdyti savo norai, visur nežabota puikybė, pasireiškianti neapykanta viskam, kas kelintas žodis - rusiški keiksmai... Jam nieko nereiškia argumentas, kad yra Dievas.

Šv. Mergele, kas jį išgelbėt gali? O kiek jų! Jei Tu nori jų išgelbėjimo, tai turi norėti ir Jėzaus, ir savo kančios, ir mano..." (2972 09 25).

„Žvelgiu į šiuos tris nelaimingus vaikinus [kameroj], ir tarsi norisi klausti: „Ko nori iš manęs, Viešpatie?" Tu matai, koks aš bejėgis prieš juos. Aleksas Tavo vardą su baisiausiais keiksmais maišo. Tik Tavo malonė gali juos pakeisti. Daugiausia, ką galiu jiems duoti - kentėti už juos vienybėje su Tavimi, Viešpatie... Kiek Tu leisi suprasti ir duosi jėgų įvykdyti" (1971 09 27).

„Vargšai mano draugai... viskas pagal nuotaiką. Vakare ligi vidurnakčio šneka, ypač Aleksas, paskui negali niekaip atsikelti rytą. Su jais būnant, mažiau ramybės, bet galiu skaityti tuo laiku, kai triukšmauja jie ir radijas.

Vargšas Aleksas! Kaip baisiai jis burnoja Dievą! Ką reiškia žmogaus auklėjimas! Jei tėvai nebūtų mirę Sibire, gal visai kitas žmogus būtų. Koks baisus ateizmo įnašas į žmonijos gyvenimą! Jis turi tokią nuostabią žmoną! Nors kalėjime už išprievartavimą, už vagystes, vis tiek juo rūpinasi ir žada 15 metų laukti. Kas yra moters meilė?! Ji - moteris -gali būti ir silpna kaip nendrelė, ir stipri kaip uola, pranokstanti vyrą" (2972 09 29).

„Vakar turėjau gražią progą pamatyti, kaip veikia biologinis instinktas. - Kai budi vyras, jie, rodos, nė nemato. O vakar - jauna, graži mergina. - Mano draugai taip ir supuola prie langelio, kai tik kokiu reikalu atsidaro... Rodos, girdi net per uždarą langelį pro šalį einant. Turėjom dvi kriaušes. Nepagailėjo vieną atiduoti. Ji atnešė rūkyt.

Prisiminiau liaudies išmintį: ką Dievas nubausti nori, duoda grožį..." (2972 20 06).

„Viešpatie, mano parapija - trys nelaimingi jauni žmonės, kurių vieną teisė mirties bausme, bet paskui davė 15 metų (!). Antras laukia teismo ir beviltiškai sprendžia, kas bus iš gyvenimo, jei gaus 15 metų, o jei sušaudymas!.. Trečias... O trečias - pasiėmęs popieriaus, skaičiuoja „sroką" -jam keturi straipsniai. Ir niekaip neišeina daugiau kaip 10 metų. Vargšė mano parapija! Jie nė vienas nemoka pasitikėti Dievu" (2 972 09 30).

„Kaip aš čia jausčiausi be Tavęs? Žiūriu į savo draugus, kurie savo „sroką" skaičiuoja dešimtimis metų, ir stengiuosi suprasti, kur yra jų viltis. Aleksas svajoja - kai jis pareis po 15 metų, sūnus jau bus septyniolikos... Vladas - jau vesti nebus laiko... Reiks kur nors prisiglausti, ir viskas... Kur jų viltis? - Gal bus kokia amnestija...

/.../ Kaip visiškai kitaip aš jaučiuosi! Kokia begalinė dovana tikėjimas! Vargšai mano kameros draugai! Jie nuodėmių naštos prislėgti. Jie tikrai galėtų prieiti išpažinties, bet jiems tai svetima. Ar čia nėra ir mano kaltės, Viešpatie? Jie mano žodžių neklauso... Reikia kažko kito.

Kaip viską Tu numatei, gerasis Mokytojau! Juk ir Tavo žodžių ne visi klausė. Kas yra žmogus, jei jis gali elgtis prieš Dievo Valią, jei jis gali paniekinti Jo Meilę! Kas yra puikybė, kuri vienintelė padaro žmogų tokį aklą! Vienintelė, kuri žmogų padaro nuodėmės vergu ir neleidžia matyti jokios kitos džiaugsmo rūšies.

/.../Baisiausias žmogus iš žmonių mano aplinkoje, apskritai iš matytų gyvenime žmonių, ar nėra Aleksas? Bent vienas iš baisiausių. Jo gyvenimas, jo darbai. Jis pats sakė, kad aš pirmas žmogus jo gyvenime, kuris nekeikia. Dieve, pasigailėk!

Vienas charakteringiausių jo bruožų - neapykanta viskam. Visiškas nevaldymas savo jausmų. Mažiausia smulkmena jį veda iš pusiausvyros - ima pykti. Kas yra keiksmas jo lūpose kas kelintas žodis? Juk tai vis tiek neapykantos, nepagarbos išraiška. Ar tai nėra kaip tik preliudija, akordai tos būsenos, kurioje pragaro nelaimingieji bus - visi visiems -visą Amžinybę? Kažkoks šaltis dvelkia veide, akyse neapykanta viskam. Kartais kalba kaip normalus žmogus, bet retai... „Bl.., ką veikti?" - kartais prasiveržia lyg skundas.

Gerasis Kristau, kokia priešingybė šitiems žmonėms Tavo nuotaika! Jie net nematę gyvenime Tavo akių šilumos...

Aleksas vaikščioja pro mane neramus - neatėjo žmona. Vargšai, jie neturi kuo pasitikėti, į ką kreiptis tada, kai atrodo, kad žmogus vienas, o gal net visų apleistas, kai apie tave niekas negalvoja.

/.../ Jei nors vienam iš jų padėti būtų galima... Argi nevertėtų visa pakelti visą gyvenimą!.. Taip, bet tai tik teorija. Visi jausmai kalba kitaip. Ir tik Tu, Viešpatie, gali palaikyti gyvenimo praktikoje tą teorišką supratimą.

Šv. Mergele, kas man lieka, jei ne prisiglausti prie Motinos - silpnučiui vaikeliui, kas belieka daugiau? Ir šis žinojimas, kad aš Tavo, kad visa, kas mano - Tavo, - juk tai mano didžioji viltis. Argi būtinai vaikeliui reikia žinoti, kaip Motina sutvarkys viską? Neleisk pamiršti viena: jei bus sunku, tai Tu juk neturi teisės - pagal mūsų sutartį - palikti be reikalingos Malonės..." (1971 10 03).

Nauja kamera

„Trečia diena, kai esu naujoje kameroje. Čia jau ne keturi, o šeši - daugiau žmonių, daugiau kalbėjimo, ypač iš karto atrodė labai ankšta. Juo sunkiau, juo daugiau ant aukuro... Bet čia žmonės kultūringesni, išskyrus vieną - Vytą. -Tai sangviniko tipas. Jis viską pasakoja apie savo nedorybes... Moterų atžvilgiu tikras patinas - matyti iš jo elgesio su prižiūrėtojomis. Šv. Mergele... Juk tai daugelio mūsų tautos vaikų tipas. Ar ilgai Viešpats bus niekinamas Jo kūrinių?..

Kitas - rašytojas - eruditas. Gyvulių pasauly jis būtinai randa protą. „Jei aš pripažinčiau stebuklus, tai tada ir visa kita", pratarė jis. Taip ir būna. Ką mes vadinam balta, jie vadina juoda - tuos pačius dalykus. - Šv. Mergele, ar tik kančia gali atverti širdis Malonės veikimui?

Dar kitas - šoferis - kažkaip drąsiai kalba prieš komunistus. Kiti įspėjo - saugotis. Ar kiekvienoje kameroje būna „stukačius"⁵?

⁵  Skundikas (žarg., rus.); kameros agentas, šnipas.

Vienas - pagyvenęs buhalteris, tikrai tikintis. Paspaudė ranką sužinojęs, kad kunigas. - Dar vienas - tikras ar apsimetęs silpnaprotis. Nevalgo... Į ligoninę neskuba išvežti.

Štai mano parapija...

/.../ Kam mane perkėlė į šią kamerą? Juk Dievo planuose nieko nebūna atsitiktinai, netyčia. - Tavo mintys - ne mūsų mintys, Tavo planai - ne mūsų planai. Viena nepaprastai aišku, kad mes ne visus Viešpaties planus suprasti pajėgiam, ne visas Jo mintis aprėpti. Šv. Mergele, Tu esi sargyboje, kad mes Jo Valią suprastume ir įvykdytume. Tu turi pareigą mums pasakyti... Bet Tu pasakyk visiems, visam pasauliui -nė vienas iš tų tūkstančių jaunuolių nežino, kad žmogaus laimė yra vykdyti Jo Valią.

Ar šitoj vietoj ir aš pats kartais neklystu? Juk taip norisi laisvės, išeiti iš čia. O jei Dievo Valia yra, kad čia būčiau, tai reiškia, kad išėjęs nebūčiau tikriausia prasme laimingas. Gal laimingesnis pasijusčiau savo norų patenkinimo prasme, bet ar tai svarbiausia? O jie - tūkstančiai aplink mane?..

Kažkoks ypatingas tas momentas, kai paskelbia, kad suimamas. O juk Amžinybėje bus labai panašu - kai galingas šėtonas įgis teisę elgtis su mumis kaip su savo nuosavybe! Mes pasijusim absoliutūs bejėgiai, kaip dulkelė, audros pagauta. Ir tai bus amžinai, amžinai. Kas kita, jei ne baisi neapykanta turi suliepsnoti jų širdyse sau patiems ir visiems. Juk buvo galima taip lengvai... Koks baisus beviltiškumas! Niekas niekada išgelbėti negalės. Nebus galimybės save sunaikinti. Mano gerieji nematomieji Draugai! Šv. Mergele!" (1971 10 08).

„Po pietų. Visi tyliai sugulė popiečio. Kameroj visai tylu. Tai retas brangus laikas. Beveik niekada taip nebūna, kad niekas nekalbėtų. Šv. Mergele, tarsi tik mes du būtume likę... Be reikalo pradėjo groti radijas. Bet muzika nebloga. Norisi kalbėtis su Tavimi ir ką papasakoti? „Balandioras"⁶ sakė, kad vakar kalbėjo [apie mane] radijas... Kiek daug dar manyje puikybės! Rodos, lyg su nustebimu į mane visi žvelgtų. Bet juk aš laimiu tik tada, kai būnu pažemintas. Mano laimėjimas gali būti tik vienas - laimėjimas sieloms. Ar kiek nors šiuo metu kenčiu? Tik mažyčius nepatogumus, norų neišsipildymą. O juk būna kasdien ir „saldainiukų". Štai ir dabar, rašant, buvo jau prieblanda. Staiga plykstelėjo elektra. Matyt, prižiūrėtoja pamatė pro durų langelį mane rašant ir uždegė šviesą. O rašytojas net obuoliu pavaišino, tokia skania baronka, sumuštiniu...

⁶  Balandos - kalėjimo viralo - išnešiotojas.

/.../ Per radiją kalba kolūkio vadovė - į klausimą, kada ji būna laimingiausia, atsakė: „Kada kas nors įvertina pastangas"... Ar aš taip pat? - Norėtųsi pasakyti: viena savo būties dalimi - taip. Tačiau kita dalis žino, kaip tai nereikšminga. Tik vieno įvertinimo reikia: ar visa tai, ką duoda kiekviena diena, bus sunaudota taip, kad tai reikštų meilę Jam ir rūpestį sielomis. Tu, Geroji, budėk, kad būtų tik taip mano ir mūsų visų gyvenime!" (1971 10 09).

Rašytojas

„Šv. Mergele, kažkodėl šiandien gana giedra nuotaika. Nežinau kodėl. Iš rašytojo daug įdomaus sužinau iš elektronikos pasaulio - jis čia specialistas.

Arti arti Tavęs norisi pagalvoti apie meną nurimti. Kad ir koks būtų įtempimas, netikrumas - Dievo galybei tai nieko nereiškia.

Kartą mąstyme man kilo tokių minčių. Meno nurimti ar tik nebus tie patys dėsniai, kaip mąstomosios maldos? Juk ir čia reikia pajusti arti arti. Pajusti didelę meilę - Tave. Reikia pokalbio. Kaip gali protinga būtybė bendrauti su kita protinga būtybe, jei ne pokalbio būdu? Turi būti pastanga pažinti meilę. Nurimti juk tai ir yra ne kas kita, kaip pajusti meilę.

Šv. Mergele, ką daro tie visi tūkstančiai aplink mane, kurie šito nežino? Ir mano rašytojas. Kažkodėl man rodos, kad jis niekada nėra jutęs savo ribotumo, savo negalios. Dabar matyti, kaip teismas elgiasi, nesiskaitydamas su asmens didybe, turi būti jam baisus smūgis, kartu didi palaima. Tikriausiai šituo Apvaizda nori sulaužyti jo puikybę. Kažin, gal tik Amžinybėje jis tai supras...

Padėki jam, o Geroji Motina! Ir visiems visiems. Kitaip jie nepažins to nuostabaus ramybės šaltinio, kuriuo mums yra dieviškoji Meilė" (1971 10 10).

„Kokia keista valanda buvo mūsų kameroje. Gana anksti parėjo rašytojas iš teismo. Artimieji, matyt, atnešė obuolių ir sumuštinių. Visus apdalijo, išskyrus tą, su kuriuo aną dieną buvo susibaręs... Kaip nejauku buvo: nei savo atiduoti, nei prašyti, kad duotų...

Jis - ateistas, Dievo netiki, - gyvenimo tikrovėje ir nelieka pagrindo, kodėl reiktų kitaip elgtis. Iš tikrųjų tai ne kas kita, kaip puikybė. Vadinasi, žmogus, kuris rimtai supranta puikybės nelaimę, turi niekada neparodyti pykčio, net jei viduj ir virtų visas pragaras.

Keista, kaip paskui buvo nejauku būti kartu! Net skaitydamas knygą taip laikiau, kad rašytojas manęs nematytų. Buvimas žmogaus, dėl kurio nesi tikras, kad nesupyks, visada varžo. Kai žmogus save laiko universaliu ir tobulu visada kitiems sunku. Ar jis save tokiu laiko? - Kažkodėl man taip atrodo. Kai Dievas už žmogų ne aukštesnis, kaip gali žmogus nesijausti aukščiausiu? Ir kas gali padėti tokiam žmogui, jei ne kančia? Be abejo, pirmieji įspūdžiai būna baisiai kartūs - pirmasis supratimas, kad ne visiems ir ne visur žmogus gali savo valdžią panaudoti ir ją kitiems diktuoti" (1971 10 13).

„Vakar sužinojau iš rašytojo apie dažnuminį žodyną ir amerikiečių naują kalbos mokymosi būdą - per mėnesį, negirdint jokios kitos kalbos, pagal dažnuminį žodžių metodą.

Pastebėjau, koks aš jautrus aplinkos įtakoms, kaip kūrybingai mano fantazija rutulioja toliau kiekvieną mintį ir sieja su savo norų išpildymu - džiaugsmas arba liūdesys. Tie išorės įspūdžiai gali būti visai nepagrįsti - kieno nors šiaip sau mesta mintis.

Šv. Mergele, kaip gėda turėtų būti Tau dėl manęs dėl kai kurių dalykų, kurie keičiasi, nepastovūs, greit pažadinami. Pavyzdžiui, gana dažnai neįsivaizduoju gyvenimo be japoniško tranzistoriaus... Daugelis tokiu pačiu būdu ir čia patenka... Pameni, kai vakar pasakojo apie vieną nelaimingą žmogų, kuris įėjęs į kamerą apstulbo, paleido iš rankų čiužinį, maišą, susiėmė galvą ir pravirko: „O Jėzau, o Jėzau, kur aš pakliuvau!" Sakė, jų pakliuvo 18. Šiaulių televizijos statyboj išeikvojo, išleido „pro šalį" apie milijoną. Laukia „vysšaja miera nakazanija"⁷. Kaip lengvai žmogus pavojingiausiai įsisiūbuoja. Turbūt ir man tokia galimybė būtų reali. O tada žmogus praranda visus žmones. Rašytojas pasakojo, kaip vienas, atėjęs į jų kamerą, prabilo: „Kur senių lašiniai?" - „O, čia pagyvensim!" - sušuko pamatęs lašinius ant lango.

⁷  Aukščiausia (mirties) bausmė (rus.).

/.../ Kokią nuostabią dovaną suteikė Viešpats per Aleksą! Kaip siaubingai kainuoja jam jo nuodėmė - momento jausmų audra. /.../ Tik neleisk, kad kada nors visa tai pamirščiau!" (1971 10 17).

„Geroji Mergele, kaipgi buvo, kad vakar įsikalbėjom ir nepaėmiau šio sąsiuvinio? Bet tas pokalbis buvo vienas iš tų, už kuriuos turiu dėkoti. Rašytojas taip beveik nuolankiai klausinėjo apie religiją. Vargšas, taip nedaug apie Dievą žino, net klausti drovisi. Ir Eugenijus nėjo net žaisti. Sakė, čia įdomiau. Žinojau, kad su rašytoju paskutinis vakaras. Jis pareiškė norą nenutraukti kontakto. Ar čia neglūdi paslaptingas Viešpaties planas?

Visi džiaugiamės jo išlaisvinimu. Gavo 3 metus lygtinai. Kaip užkrečia kitų nuotaikos! Rodos, pats kalėjimas šiandien kažkas nerimta.

/.../ Kaip ramu kameroj šiandien. Likome trise. Bet rašytojas išeidamas neatsisveikino su Algiu... Štai kur skiriamoji krikščionybės žymė: nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu!

Kokie bus dabar nauji draugai ir kokie Viešpaties planai?" (1971 10 21).

Vagių kameroje

„Rašau vėl naujoje kameroje. Vėl ketvirtame aukšte. Kiekvieną kartą atėjus į naują kamerą būna panaši nuotaika. Kažkokia minorinė. Nė vieno nepažįsti. Pati aplinka dažniausiai atrodo netvarkingesnė negu buvusioje. Paskui viskas pamažu keičiasi. Tarp tų žmonių atsiranda ir įdomių, net draugiškumo gijos pradeda megztis.

Radau tris naujus draugus. Visi - pagal §146. Prisistatė: „Mes - vagys". Šiaip, atrodo, labai ramūs. Rodos, nė vienas nekeikia. Tai labai nuostabu. Lyg ko nusiminę, bent tokie pasirodė iš pirmo žvilgsnio.

Šv. Mergele, kokiu tikslu mane čia atsiuntė Apvaizda? Juk nieko atsitiktinio nebūna Jo planuose" (2972 20 25).

„Kokia keista ši diena! Rytą pradėjom paprastai, kaip ir kasdien; pavalgėm pietus, kaip ir kasdien. Kuo turėjom, dalijomės. Dar prigulėme po pietų.

Staiga mūsų Vova pradėjo dejuoti susiėmęs pilvą. (Vova -buvęs virėjas laive. Jaunas vaikinas, ruda, kaip mano, barzda, rusas, bet kalba neblogai ir lietuviškai. Neblogai piešia.) Pagaliau ėmė raitytis lovoj, balsu šaukti. Mes pradėjome belsti duris, kad iškviestų med. pagalbą. Visi jie taip nusiteikę, kad čia apsimetama. Seselė atėjusi išbarė. Bet pagaliau iškvietė pas gydytoją. Sugrįžo kiek nurimęs, gavo ampulę. Lyg užsnūdo. Bet ampulė nustojo veikti, ir vėl vargšas ėmė raitytis. Vėl mes pradėjome belsti duris. Pagaliau išvedė Vovą ir daugiau nebegrįžo. Likom trise.

Vargšas vaikinas. Iš skausmo ką jis šaukė - visus bjauriausius rusiškus keiksmus. Bandžiau priminti, kad sutiktų kančią pakelti kaip Jėzus ant kryžiaus... Jis per tuos savo keiksmus nieko nereagavo. Kas man beliko? Tyliai melstis.

Šv. Mergele, Tau pavedžiau jį. Tau pavedu visus jo padėtyje esančius. Geroji Motina, kokie bejėgiai mes būname, kartais taip akivaizdžiai parodo Viešpats. Kuo mes didžiuotis galime? Kai mums kartais dėkoja žmonės, lyg tai būtų mūsų visa tai. Stovėjau prie besiraitančio keikiančio Vovos ir galvojau - štai ir mirties akivaizdoje - ką jam padėti galėčiau? Vienintelis dalykas - savo kančią vienyti su Jėzaus kančia, ta pačia mintimi, kaip Jis ant kryžiaus pakėlė. Su kokiu dėkingumu turiu priimti kiekvieną nepatenkintų savo norų maištą!

Vargšai mano draugai! Kolia taip pat jaunas vyras, rusas. Neblogai lietuviškai kalba, kažkodėl ėmė pasakoti apie savo likimą.

Trečiasis tylus, atšiauraus veido. Šiandien į pasivaikščiojimą ėjom dviese su juo. Beveik nieko nekalbėjo, kažką niūniavo. O aš kalbėjau Rožančių.

Šv. Motina, štai Tavo naujieji vaikai... „O mes — visi vagys", - taip prisistatė, kai atėjau į šią kamerą.

Šioje kameroje kažkaip nejauku. Gal kad lempa nelabai didelė. Visada būna beveik prieblanda. Nelabai galima sėdint skaityti. Ir vaikinai neturtingos dvasios. Nė vienas nėra didelio mokslo. - Geroji, leisk atiduoti jiems visa, kam Viešpats mane pas juos siuntė, ko tikėjosi iš manęs... Tu matei šiandien, kiek aš galiu duoti, žiūrėdamas į žmogaus nelaimę...

Jėzus Alyvų Kalno valandą degė begaliniu noru juos visus padaryti turtingus. Bet jie nepriėmė... Tada Jis nuo kryžiaus prabilo savo kančia: „Susidomėkite mano meile ir priimkite ją!" - Šv. Mergele, ir Tu degei šita pačia mintimi. Ir mano vargšę širdį uždek!

Šiandien per radiją buvo tokia nuostabi laida - Bacho, Guno, Šuberto „Ave Maria". Ir mano Kolia sakė: „Nuostabu!" Poryt jo teismas. Vargšas mane klausė, kiek jis galįs gauti. Vadinasi, ne visai tiesa, kad pats norėjęs čia patekti...

Tikriausiai šią nuostabią laidą girdėjo ir kas nors iš mano draugų, artimųjų. Tikriausiai ir L[oreta] - juk ji mintinai moka visus „Ave Maria" (1971 10 26).

Kolia ir Vašia

„Berašant pro „kormušką"⁸ kažkas pašaukė mano pavardę. Bet kai paklausė, ar pažįstu tokią Aldoną M., niekaip negalėjau susigaudyti, tik kai pasakė gatvę, šiek tiek susivokiau. - Perdavė 20 rb. - Mielos sesės prisiminė mane... - Keista. Kodėl žmogui taip svarbu, kad jį prisimintų? Kodėl toks sunkus žinojimas, kad niekam nereikalingas? Ar čia ne puikybė? Ar ne šiuo keliu kaip tik daugelis žmonių susipainioja gyvenime, o gal ir žūva amžinai?!

Kiek yra aplink mane tokių, kurie nelaukia nei „larioko"⁹, nei siuntinio, nes nėra kam siųsti. Ir mūsų kameroj vargšas Kolia - neturi nei tėvų, nei brolių, nei seserų. Yra žmona, dukrelė 4 metukų, bet žmona jo nelaukia...

⁸  Langelis duryse (rus.).

⁹  Leidimas apsipirkti kioske (rus.).

Daugelis iš jų neturi jokio kūrybiškumo. Kolia ištisas valandas snaudžia, lošia domino arba vaikšto iš vieno galo į kitą ir rankose trauko „vilkiuką". Koks didis dalykas vidinė kultūra, kad žmogus pajustų būtinumą nei minučių veltui neleisti! Savaime suprantama, kaip tai sunku, jei žmogus nepažįsta artimiausio, amžino savo Draugo, kuris niekada neapleidžia. Vargšai, jie jaučiasi vieni. Kokia didesnė dovana gali būti žmogui už tikėjimo dovaną! Juk tai dovana visai Amžinybei, pakvietimas į niekada nesibaigiančią puotą" (1971 10 27).

„Bet kas vakar atsitiko! Kažkodėl Kolia nėjo pasivaikščioti. Abu su Vašia liko. Kolia turėjo kitą dieną važiuoti į teismą. „Reikia ruoštis", - pasiaiškino, kodėl neinąs.

Kažko man prireikė savo maiše. Žiūriu - kita tvarka jame. Buteliuką vyno [Mišioms], kur buvo įkištas į kojinę, radau atskirai, o kojinių nėra... Išieškojau visą maišą - nėra. Jiedu tylėjo, kai aš ieškodamas sakiau: „Pasiklydau maiše..." Iš karto buvo aišku. Ką daryti? Pirmoji mintis atėjo - padovanoti Koliai nosinukę. Nenorėjo imti.

- Imk, nebijok, - pasakiau, - kojines mano tai dėvėti būtų pavojinga, nes kojose turiu grybą...

- Aš irgi turėjau, - prabilo Kolia, - kariuomenėj gavau. Išsigydžiau magnezijos milteliais.

Tikriausiai suprato, kad pastebėjau. Kolia ėmė įtemptai skaityti knygą, pasidarė baisiai linksmas, nenatūralus... Išvažiuodamas į teismą kažkodėl nepadavė rankos. Visgi geriau, kad aiškiai nieko nepasakiau.

Bet lyg ir sujudėjo sąžinė: kaip lengva žmogaus neapkęsti! Kai važiavo, lyg ketinau duoti margarino - turėjau, bet neskubėjau. Vasia davė iš savo siuntinio. O gal reikėjo specialų palankumą parodyti? „Atėjau ne sveikųjų gydyti, bet ligonių..."

Teismą jam atidėjo ir vėl grįžo į mūsų kamerą. Matyt, Apvaizda specialiai atsiuntė, kad ištaisyčiau klaidą.

/.../ Iš mąstymo toks ryškus supratimas atėjo - žmogus yra ypatingas atskiras pasaulis. Kas tokias mintis sukėlė? Gal Vovos liga. Kada stovėjome bejėgiai, kai jis raitėsi iš skausmu. Kaip norėjau jam perduoti lašelį meilės Dievui! O jam tą į nesuprantama šalis. Taip ir mirtų mano akivaizdoje, ir nieko negalėčiau padėti... Likčiau kažkur šiapus, tarsi prie durų, pro kurias man negalima įeiti. „Nemo potest ad те venire, nisi Pater traxerit eum"*. Kažkokiu nauju ryškumu suspindo šiandien šitie žodžiai. Taip, niekas negali ateiti, niekas negali tapti tikintis, jei Malonė nepatrauks jo. Koks bejėgis pasijuntu prieš šituos tūkstančius nelaimingųjų!

* Niekas negali pas mane ateiti, jei Tėvas jo nepatrauks (lot.).

Čia visa kunigo gyvenimo problema. Jis nieko negali duoti sieloms, vien tik maldauti, kad būtų suteikta, vien kentėti už jų nuodėmes, savo darbą aukoti...

O tačiau kaip lengva nemylėti, užmiršti: „Visa, ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte". Taigi ir Vašiai, ir Koliai, ir kitiems, nesvarbu, kas jie būtų ir kaip elgtųsi..." (1971 10 28).

„Šv. Mergele, kaip vis ryškiau pasirodo gyvenimo praktikoje žmonių tarpusavio sugyvenimo dėsniai! - Paprašiau „balandiorus", kad atneštų karšto vandens - norėjau truputį prasiskalbti (dar du obuolius daviau už atnešimą). Ir štai, žiūriu, Vašia už kibiro, tarsi jis būtų prašęs, ir savo daiktelius sumerkė. Ką daryti? Parodyti jo nemandagumą, kelti skandalą? Bet Jėzaus reikalavimas savo dvasia praaugti: „Jei užgavo skruostą, atgręžk ir kitą". Be abejo, tai smūgis puikybei. Man gaila jo žmonos... Juk tikriausiai ir žmonai jis toks šiurkštus, ir namie ant grindų spjaudo, jei čia nesidrovi mūsų. Vargšės moterys! Joms ne kartą reikia parodyti išradingumą ir panašiai pasielgti, kaip aš šiandien - vietoj karšto vandens panaudojau karštą arbatą, kurios liko. Abiem mano draugams pasidarė lyg nepatogu, pasiūlė skalbti tame pačiame vandeny... atrodo, nesityčiodami... Šituos žmones pamokyti gali tik meilė ir nusižeminimas - parodyti, kad to, kas jiems brangiausia, mes nevertiname taip, kaip jie.

Šioje kameroje aš jaučiuosi lyg ir kaltas kažkuo. - Juk būčiau labai patenkintas, jei vieną ar abu mano draugus paimtų „s vieščiami"*... Gerasis Mokytojau, čia pat iškyla man Tavo žodžiai: „Ką padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte..." - „Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro".

* Kai kalinys šaukiamas: „s vieščiami" (su daiktais) - tai reiškia, kad jis perkeliamas kitur, į šią kamerą nebegrįš.

Keista, bet man atrodo, kad jie nejaučia prie manęs jokio palinkimo, lygiai kaip aš prie jų. Juk visa tai padarė - ar ne ta vagystė? - Kojinės..." (2971 10 29).

„Šiandien mąstyme - Tu, mano Viešpatie, Vade. Klausiu Tave: kam mane atsiuntei į šią kamerą? Juk Tavo planuose, Tavo leidimuose nebūna nieko netikslingo, nieko nereikalingo. Atsiuntei pas šituos du vargšus, tikrus dvasios vargšus. O aš jaučiuosi prieš juos dar didesnis vargšas. Kokį kitą tikslą Tu galėjai turėti mane čia siųsdamas, jei ne parodyti jiems meilę?! O aš vos nesukėliau atviros neapykantos. Gerasis Mokytojau, Tu matai, kad aš nerandu rakto į jų širdis. Ir nežinau, kas kaltas. Bet, Gerasis Kristau, Tu mane atsiuntei pas juos, ir ko gi nori, jei ne jų sielų? „Atėjau ugnies siųsti žemei, ir ko gi noriu, jei ne kad kūrentųsi!"

Šv. Teresėle, aš klausiu Tave, kaip Tu priartėjai prie tų sesių, kurios Tau buvo tokios nemielos?

Gerasis Kristau, tik Tu gali šito mane išmokyti. Juk niekas, tik Tu gali suteikti Malonę... Jei siuntei čia dėl savo meilės mums, įvykdyk tai ir šitoj vargingoj kameroj, tarp šitų trijų vargšų...

Kažkodėl šiandien mąstyme, savo lovoj po pietų gulėdamas, stipriai pajutau - net nusigandau - kas yra pragaras. Jei kas pasakytų, kad šitoj kameroj visą gyvenimą reikės būti! O visą Amžinybę! O juk pragaras tai ne mūsų kamera! Jei Vovai taip, kaip aną dieną, reiktų skausme raitytis visą gyvenimą, visą Amžinybę!.. O juk tai Absoliutus Teisingumas, kuris nesunaikina meilės - Tavo, Viešpatie, meilės. Kas yra Dievas, jei šitokie Jo paniekinimo padariniai?! Šitoje vietoje aišku viena, kad aš nieko nesuvokiu apie Dievo didybę... O juk Tu būni arti manęs, mano rankose. Tavyje mes gyvename, esame. Kokie mes vargšai, jei net suvokti negalime, kas yra mūsų gyvybės, mūsų egzistencijos Šaltinis...

Vakaras. Tuoj „atbojus"¹⁰. Šv. Mergele, noriu pasidžiaugti. Šis vakaras tarp mūsų lyg ir kiek jaukesnis. Gerdami arbatą, truputį įsileidom į bendrą kalbą apie gyvenimą, kad verta dar mokytis (juk abu nebaigę gimnazijos), kad reikia taip gyventi, kaip norėtų, kad jų vaikai gyventų. Įsileidom šiek tiek apie abortus, net apie Dievo buvimą truputį papasakojau, bet staiga abu nutilo - vienas įniko į knygą, kitas snausti..." (1971 10 30).

¹⁰  Signalas gulti (rus.).

„Perėjau tris kameras. Kiekvienoje kas nors ypatingo, kas nors kitaip pamokančio, tarsi naujas atradimas. Dabartinėj (196), rodos, nejaukiausia. Gal tos kojinės viską padarė. Ir žmonės vargingesnės vidinės kultūros... Tačiau buvimas su jais galbūt vaisingesnis - daugiau aukos.

Ir dar šį vakarą įvykis. - Moteris, kaip ir visos iš pažiūros, jau ne pirmą kartą pas mus budi. Paprašiau lenkiško laikraščio. Kolia pridėjo:

- Jis nori lenkiškai mokytis.

O ji ir sako:

- Pirma reikia „sroką" atbūt, paskui...

Kolia mane teisina:

- Jis gi nepadarė nusikaltimo, jis - kunigas.

O ji:

- Cto ty pritvoriaješsia!**

Nesupratau iš karto.

- Ту molilsia, molilsia į nedomolilsia¹¹.

¹¹  Tu meldeisi, meldeisi, bet ne iki galo (rus.).

Ir uždarė langelį.

Be abejo, buvo skaudu. Ačiū, Viešpatie, juk tokie momentai - tai didžiausia vertybė. Tu atpirkai pasaulį tik pažeminimų kaina. Kartą ji kalbėjo su manimi, atrodo, visai prielankiai. O kas slepiasi širdy, tada neparodė...

Štai koks šios dienos reziumė! Šv. Mergele, gyventi daugiau anuo, tikruoju gyvenimu, o ne šiuo, laikinu, apsisprendimui skirtu. Bendrauti su jumis, tikrieji mano Draugai! Tada ir teismo sprendimas, ir likimas vienoks ar kitoks bus -ne pats svarbiausias dalykas, turėsiu daugiau ar mažiau -vis tiek visa atims mirtis.

Šis laikas - treniruotė daryti gera lygiai kiekvienam, nelaukiant atlyginimo, nelaukiant dėkingumo. „Visa, ką padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte" (1971 11 01).

„Vis dėlto ką reiškia paskutiniai įvykiai? Juk Viešpaties planuose nieko nebūna atsitiktinai, veltui. Ką gali many pažadinti vakarykštis budėtojos pasielgimas? Kameros draugų vidinis lygis, jų dėmesys tik savo norams? - Ką daugiau, jei ne didesnį nusižeminimą, nes juk tai priminimas, ko tikisi iš manęs visi ateistai. Ne ko kito tikėsis ir mane teisdami. Neapykanta juos verčia taip galvoti. Jie kaip tik nenori, kad atsiskleistų kankinystė. Byloje vienoj charakteristikoj taip pat pažymėta: „Stengiasi daryt save kankiniu". Štai ko ateistai many labiausiai neapkenčia.

    Antras dalykas, kurį Viešpats leidžia šitoj kameroj pajusti - visiškas atsipalaidavimas nuo prisirišimo prie ko nors. Anoj kameroj su rašytoju, su Eugenijum išsiskyrėme draugais, čia draugiškumas neužsimezga. Jie nesidomi mano mintimis, jų dvasios lygis žemas. Panašiai kaip su čigonu, kai buvom dviese: jis norėjo išmokti melstis (bent man taip rodės), bet, vargšas, niekaip nesugebėjo daugiau kaip vieną „Amžinąjį atilsį". Niekaip nepajėgė atsiminti raidžių, kad išeitų žodis...

Neprisirišti prie daiktų, asmenų - vien tai, ką Viešpats teikias man duoti. Net tušinis pieštukas, kuriuo džiaugiausi, anoj kameroj liko. Ir kaip aš jį ten pamiršau? Ir dabar rašau iš pagaliukų pasidaręs. Bet kas būtina, Viešpats man duoda - kaip gerai, kad tas vargšas Aleksas man atidavė kelis tušinius viduriukus, - kuo aš dabar rašyčiau? Taigi nieko nereikalingo.

Šv. Mergele, nuoširdžiai dėkoju už šias dvi dienas - buvo pakankamai tylu. Rodos, kažką svarbaus gavau šias dvi dienas. Ar neišeitų reziumė?

Turbūt svarbiausia - iš naujo supratimas, kad reikia nusižeminti, negalvoti, kad mane čia kas nors gerbtų, mandagiai elgtųsi. Už viską, už viską dėkoju! Kiek daug klastos visur aplinkui... Man rodos, draugams svarbu tik mano sviestas... Vis dėlto tegul Tavo malonė saugo ką nors savo godumu nepapiktinti. Geriau tenkintis tik kalėjimo maistu, negu pastumti ką nors pragaro link" (1971 11 02).

Algis

„Vakaras. Radijo taškas muša devynias. Pas mus buvo tylu tylu, kaip ir tinka per Vėlines. Ir staiga tyla baigėsi... Gavom „dopolneniją"¹² - aukštas, gražus Algis, bet laikysena - tarsi būtų pasirengęs visą pasaulį sudaužyti. Taip ir baigėsi tyla. Viešpatie, ko nori iš manęs jį atsiųsdamas? /.../ Naujasis Algis visą vakarą pasakojo savo „didvyriškumus" - muštynes ir t.t." (1971 11 02).

„Mūsų Algis įnešė kažką nauja į kamerą. Aukštas, dailiai nuaugęs, dar vaikišku veidu; jam tik 21-eri, bet jau antrą kartą kalėjime. Pirmą kartą pateko 17-os metų - taip pat muštynės ir t.t. Kai motina pasakė, kad tėvas žada pirkti motociklą, visą mėnesį negėrė, o paskui... Tačiau nors moka keiktis kaip ir visi, jis turi savy kažko gera. Iš tikrųjų keisti, paslaptingi ryšiai yra tarp žmonių. Nuo jo nedvelkia šaltis. Mudu iš karto artimi. Žiūriu į jį ir stebiuosi. Iš kur plaukia jo kai kurios geros savybės? Pavyzdžiui, jis viskuo, ką turi, dalijasi su mumis. Pamatęs, kad Kolia neturi kojinių, davė jam.

Staiga man suvirpėjo sąžinė: jei aš nieko nebūčiau davęs, ot, ir būtų, jei pasirodytų, kad mane, kunigą, kažkas lenkia gera darydamas kitam... Prisimenu pasakojimą apie vieną kunigą, kuris supūdydavo, bet nieko neduodavo kitiems... Jaučiu, kad žodžiu kalbėti savo draugams trūksta kažkokios dirvos. „Dalis krito tarp erškėčių, dalis ant uolos..." Gal kaip tik dėl to man Viešpats leido gauti „peredačių"¹³, kad juo galėčiau kalbėti savo nelaimingiems draugams. Gal kaip tik elgesys, ne žodžiai, turi paruošti dirvą kitų žodžiams" (1971 11 03).

¹²  Papildymas (rus.).

¹³  Siuntinys (rus.).

„Iš ryto šiandien „s vieščiami" paėmė Vasią (kuris užlindo man už akių aną dieną skalbtis). Keista. Aš širdies gilumoj džiaugiausi, kad jį paima... Bet paskui sąžinė atsargiai sprendė klausimą, ar ne per mažai jam davėm „ant kelio". Gerai dar, kad atidaviau visą cukrų...

Gerasis Kristau, ar patinka Tau geradarybė „iš pareigos"? Bet juk jausmai yra dovana, o visa pareina nuo protingo apsisprendimo. Ar ir Tu mus myli ir ėjai ant kryžiaus mirti „protingai apsisprendęs"?

Paskui tuoj gavom Vovą iš ligoninės - tą patį, kurį aną dieną kankino akmenligės priepuolis. Su savim atnešė visus įspūdžius. Prasidėjo intensyvios kalbos su baisiausiomis virtinėmis keiksmų. O juk iš karto, kai atėjau į kamerą, jis tik skausmo kankinamas keikė. - Ką reiškia apsiprasti, pasijusti natūralioj aplinkoj, kai prieš nieką žmogus nejaučia pareigos pasitempti!" (1971 11 04).

„Pasivaikščiojime šiandien su Algiu buvom dviese - Kolia su Vova nėjo. Algis pasiėmė knygą, paskui ir jis išsijudino sportuot. Užsimezgė pokalbis, prasidėjęs nuo „Javos", kurią jam tėvai nupirko. Sakė, visus jo norus tėvai tenkindavo. Jis tik kartą gyvenime gavęs nuo tėvų, ir tai tik rykštele. Buvo gana gabus, kol pradėjo su draugais gerti ir baigė, rodos, tik 8 klases. Pats tvirtina, kad dėl visos jo nelaimės kalti „tie draugai"... Tėvai net už išgėrimą nieko nesakydavo, tik kai išgėręs parvažiuodavo su „Java", tada. Tėtė irgi mėgsta išgerti, net ir mama neniekina... Tėtė partinis. Algis krikštytas, bet pirmos išpažinties nebuvęs: tėtė neleido. Pasigyrė, kad jis jau turi vaikiuką. Ruošėsi vesti, bet tas kalėjimas... Jo mergaitės tėvai neleido jai darytis aborto... Vaikiukas labai panašus į jį - tikras tėvas. O tėvas dar tik 1951-ais gimęs. Algio motina irgi ištekėjo 17 metų.

Pavakarys. Radijo taškas groja „Sojuz nerušimyj"*. Spalio švenčių išvakarės. Tikriausiai visur minėjimai. Kartu prasideda išgertuvės, nuodėmės. Juk šiomis dienomis visas miestas būna girtas.

* SSRS himnas (rus).

Šv. Mergele, aukoju Jėzaus kančią, Tavo, visų šventųjų ir skaistyklos sielų meilę... už visų nuodėmes, kurios bus šiomis dienomis padarytos. Tai šių dienų žmonių „laimė". Žmogus be šventės, be pramogų gyventi negali. Tikrai jo gyvenimo variklis - laimė" (1971 11 06).

„Rytas. Radijas duoda maršus. Spalio revoliucijos šventė. Kolia su Algiuku prie lango grotų plyšiuko. Kolia staiga ėmė keikti - pamatė gatvėj eiseną.

- Ir tu nori eiti? - paklausiau.

- Noriu prisigerti.

- O paskui?

- Paskui paimti automatą, nueiti į Ministrų tarybą ir visus...

- Ant ko tu pyksti? - paklausė Algiukas.

- Pats ant savęs!

- Kolia, Kristus mokė nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu...

- Nu tak čto? Ja jego ne znaju¹⁴.

¹⁴  Na ir kas? Aš Jo nepažįstu (rus.).

„Aš Jo nepažįstu..." - Štai nelaimė daugelio žmonių. Ir kas gali įsivaizduoti atsakomybę tų, kurie atsakingi už masių nežinojimą! Taip pat ir vaikelių mokymas. Ar nebus pareikalauta iš mūsų, kunigų, didesnės atsakomybės kaip kalėjimo bausmė? Ir bausmės laikas bus ne metai, bet visa Amžinybė! Dievas kovoja baisiausiomis priemonėmis, kad visi žmonės galėtų amžinai patirti meilę" (1971 11 07).

„Kas šiandien pavergė mano mintis. - Rytą po pasivaikščiojimo išploviau grindis. Visi miegojo. Atsisėdau ant lovos ir įknibau į savo maišą. Juk tai visas turtas kalėjime. Tai gražiausia: nėra vienų vilnonių kojinių... Taigi vėl vagystė! Vienas iš tų, su kuriais dalijamės valgiu, su kuriais kartu gyvenam... Ir štai mintyse žvelgiu į kiekvieno akis, veidą, stengiuosi prisiminti elgsenos smulkmenas ir atspėti „kuris"? Strėlės krypsta į du: Vovą ir Kolią... Ypač Kolią... Jei ne tas Vovos abejingumas kito reikalams, į jį strėlė nė netaikytų. Kolia elgiasi kitaip kaip Vova, kažkaip delikačiau, ne taip šiurkščiai, bet ir jo norai visada viršija visa kita. Jo kalboj, elgsenoj jauti kažkokį gudravimą, lyg vaidybą, gal ir tuščiagarbiškumą.

Algiukas, man rodos, tyras vaikas. Jei nekeiktų, jei ne jo nusikaltimai, tikrai toks būtų. Jo veidas dar nuodėmės neiškreiptas. Tačiau jau moka padaryt chuliganišką išraišką...

Taip. Greičiausiai Kolia... Galim ryt išsiskirti... Ar ir liks mano atminty sunkus prisiminimas? Tikriausiai neišnyks iš atminties šiedu veidai. O kaip su jų sielomis?.. - Pakelti skandalą? Ne, sąžinė nepritaria. Sužinos ir kiti, kad tarp mūsų yra vagis. Vienas kitą įtarinės. Nieko nesakyti? Vadinas, „pavyko". Bus vienas iš daugybės tokių įvykių jų gyvenime" (1971 11 08).

„Keista mintis atėjo į galvą. - Ar nebus čia dar naujas orientyras pažinti žmones? Kodėl Kolia, Aleksas nepajėgia net klausyti, kai kalbi apie tai, kas susiję su Dievu? Aleksas suklusdavo tarpais. Algiukas ramiai klauso. Atrodo, ir Vo-vos ši savybė ar tik nesutampa dar su viena - paslėptu ar atviru piktumu.

/.../ Vakaras. Aš po pirties. Prieš vežant [į teismą] visada veda į pirtį. Šioje kameroje paskutinis vakaras. Visi trys mano draugai lošia domino. Žiūriu į juos ir galvoju: ar Dievas leis dar kada gyvenime susitikti? Taip norisi jiems kažką gero duoti, bet jie visi vertina tik materiją... Koliai atidaviau marškinėlius. Galvojau ir viršutinius, bet neišėjo, buvau atidavęs į skalbyklą.

Prieš pietus šiandien buvo toks neįprastas „šmonas"¹⁵. įėjo net trys ir pareiškė: „Obysk"¹⁶. Viską išvertė ligi smulkmenų. Susidomėjo sąsiuviniais ir visus raštus paėmė paskaityti, taip pat dvi žvakeles ir komunikantus. Po kelių valandų viską atnešė ir pasakė:

¹⁵  Patikrinimas, krata (žarg., rus.).

¹⁶  Krata (rus.).

- Žvakes sunaikinome. Prašau taip nerašyti. Supratote? -Dar paklausė: - Jūs tikintis?

- Taip, katalikų kunigas.

/.../ Džiaugsmo banga užliejo, kai grąžino. Taip akivaizdžiai pajutau, kad manimi Kažkas rūpinasi. Juk Tu, Šv. Mergele, Motina, esi savininkė viso, ką turiu ir kas man atsitinka" (2972 22 09).

Liudas ir čigonas

„Visi mano draugai šioj [po teismo] kameroj - jauni gražūs vaikinai. Ir visi siaubingai keikia. Prisimenu kun. Prospero [Bubnio] žodžius, kai važiavom [po teismo iš Kauno] į Vilnių. Į klausimą, ar skiriasi dabar kaliniai nuo tų, su kuriais važinėjo, kai 9 metai po karo buvo išvežtas, jis atsakė:

- Tada mus stebino, jei rusai tarp mūsų keikdavo o dabar - priešingai.

Iš tikrųjų mes buvom išimtis, turbūt tarp viso pilno vagono, kuriuo mus vežė, išimtis - vieninteliai, kurie nekeikė, kurie meldėsi..." (1971 11 16).

„Po pietų. Žiūriu į Liudą, kaip jis kankina vargšą ruselį... Juodais plaukais, tamsiomis akimis - vaikinas kaip lėlė, tas mūsų Liudas, bet elgesys... Dinamika, energija eina veltui. Sakė, motina nuolat turėdavo mokėti pabaudas vaikų kambariui. Ir kas jo energiją valdo? - Puikybė, jam pačiam nesuvokiamas noras parodyti save. Būdai, kuriais tie norai pasireiškia, dažnai laukiniai, šiurkštūs. Jokio atsižvelgimo į kito reiklus, nuotaiką, norus.

Įdomi išvada išplaukia: puikybė visada siūlosi pasirodyti kraštutinumais, pavyzdžiui, garsiai sušukti, gąsdinti kitą imituojant užpuolimą. O kalbos turi tik vieną tikslą -savo pranašumą prieš kitus pabrėžti: jam visur sekasi, visur jis laimi muštynes, gyvas lieka avarijose ir t.t. Svarbiausia visur pasirodo gudresnis, stipresnis, lankstesnis už kitus.

Moterų pasaulyje aistra kraštutinumais save išryškinti pasireiškia kaip tik madose, jų įmantrumuose. Lygiagrečiai eina nuolatinis siekimas kuo daugiau patogumų sau, neatsižvelgiant į kitus. Paprastai visa tai diktuoja momento nuotaika. Ir jokio mandagumo kitiems.

Kai neatsižvelgiama į kitus, nepaisoma ir to, kur numesti nuorūką, kad reikia nusivalyti kojas įeinant į kambarį ir pan. Kaip visur, čia visa diktuoja tik savo norai, savo nuotaika: jaučiasi esą pasaulio šeimininkai, pasaulio centras.

Rodos, jie ir keikia dėl to, kad nori pasirodyti. Ar ne ta pati priežastis juos priveda prie baisių kraštutinumų, pavyzdžiui, išsibado akis, įšoka į išvietę, prisikala prie kėdės, nuryja gelžgalį - ar ne dėl to, kad išsiskirtų tarp kitų? Pabrėžti save! Ar tai ne savotiškas didvyriškumo išsigimimas?

Puikybė negali negimdyti neapykantos. Štai pavalgėm pietus. Ruselis pasiima iš kažkur vinį ir ima kalti skylę aliumininiame bliūdelyje.

- Paša, ką tu darai! O jei tau paskui pateks šis bliūdelis?

- Visada taip darysiu. Jie man antrankius uždėjo.

Kerštas. Kaip paprastai, pamirštama, jog pats buvo kaltas, kėlė triukšmą vidury nakties. Visa tai užmirštama. Atsimenamas tik kerštas.

Taip pat ir rašyti ant sienų - ar tai ne noras atkreipti į save kitų dėmesį? Ar ne iš to paties šaltinio plaukia kažkokia būtinybė kalbėti, triukšmauti naktį, kai kiti miega, nors dieną miega gana ramiai.

Tai, kas labiausiai išryškina skirtumą tarp mūsų - jų ir mudviejų su kun. Prosperu, - mes turim tikslą, prasmę. Tai neįkainojama brangenybė. Žinau, kad buvimas čia reikalingas Tavo, Viešpatie, planams. Juk Tu leidi visa tai, kas Tavo karalystei patarnauti gali. Šv. Mergele, dabar kažkas labai panašu, kaip Tau buvo. Juk ir Tu Jo planuose daug ko nežinojai, kaip įvyks, kam viena ar kita reikalinga. Bet Tu buvai patenkinta žinodama, kad tai Jo Valia. Ir aš dabar daug ko nežinau..." (1971 11 20).

„Šiandien paklausiau Liudą, kaip jis praleidžia laiką lagery, ar nenusibosta. Jis sako: „Nebūna kada nusibosti. Čia kinas, čia rungtynės, ir taip nepajunti kaip diena prabėga". Taip, jiems užtenka bet kokio užsiėmimo: svarbu, kad duotų kokio nors smalsumo patenkinimo, kokio nors kad ir mažo malonumo. Taigi kaip ir visoj gyvenimo aplinkoj - panem et circenses¹⁷. Jie svajoja tik apie vieną dalyką - kada greičiau vėl galės grįžti prie savo jausminių malonumų" (1971 U 21).

¹⁷  Duonos ir žaidimų (lot.).

„Vakar į mūsų kamerą įvedė čigoniuką. Gražus, jaunas -devyniolikmetis. Viešpaties planuose veltui nieko nebūna.

Kam suvedė mus Viešpats? - Šiandien jau, rodos, galiu kai ką pasakyti. Supratau vieną baisų dalyką. Rodos, turėjau žinoti, bet rimčiau apie tai nepagalvodavau.

Jiedu su Liudu, pasirodo, panašūs. Po pietų užėjo jiems kas - pradėjo anekdotus. Bet tie anekdotai, anekdotai! Apie visokias nedorybių procedūras, tikriausiai iš restoranų ir įvairių panašių vietų. Juk tai šito tipo žmonių kūryba, jų mintys. Bandžiau pasiūlyti miegoti - visi lovose buvom. Kur tau, dar labiau liežuvius paleido, atrodo, tyčia...

Paskui čigonėlis pradėjo prisiminimus iš savo patirties su moterimis. Nuodėmės jiems pasididžiavimas. Dalykus vadina tikraisiais vardais, panašiai kaip ir keikdamiesi. Paskui ir Liudas pradėjo savo nė kiek ne mažesnę patirtį. Bandžiau tyliai melstis - Dieve, pasigailėk!

Ir štai kas man paaiškėjo. Jų keiksmai nėra dirbtinis dalykas, bet tikrų jų išgyvenimų išraiška: tie baisūs ištariami keiksmažodžiai yra ne kas kita, kaip jų kasdienio gyvenimo turinys. Pasirodo, iš žmogaus burnos išeina vien tai, kas yra jo širdyje, iš ko susideda jo gyvenimas.

Apie ką jie dar kalba? - Apie įvykdytas vagystes, apie visokiausias muštynes, apie tai, kam ir kaip sugrįžus iš kalėjimo atkeršyti reikės, kur jaučia pinigų, kur būtų galima „gerai laimėti". Kad iš šių dalykų susideda visas jų gyvenimas, matyti iš jų nusikaltimų, už kuriuo jie kalėjime sėdi. Ir čia būdami, jie tik vieno laukia - kada vėl prie to paties gyvenimo sugrįš, skaičiuoja laiką, kada vėl galės tuos pačius darbus tęsti, - juk tai jų gyvenimo džiaugsmas, jų laimės supratimas. Kai jiems kalbi ką nors rimtesnio, jie pasiklauso, bet neretai paskui pasijuokia iš pačių švenčiausių dalykų. Iš viso ar jiems yra kas nors šventa?..

Jie nepajėgia atstumti jokio jausminio malonumo. Jie niekaip negali rytą atsikelti. Jų daikčiukai išmėtyti - pavyzdžiui, ant spintelės visada būna chaosas. Jie nežino dėsnio: daiktą padėk ten, iš kur paėmei. Savaime suprantama, savo žmonai jie gali ištikimi būti tik tada, jei nepasitaiko progos kokią nedorybę padaryti. Taigi, kokia čia gali būti šeimos laimė - ramybė, meilė, vaikelių likimas?..

Kaip praėjo šis vakaras? Du lošė domino, o čigonas, Liudas ir aš padarėme konferenciją apie kišenių kraustymą, apie lindimą į kambarius ir pan. Vyrai papasakojo visą savo patyrimą. Iš tikrųjų man buvo labai įdomu, tikriausiai neužmiršiu, ką jie man papasakojo. Abu pritaria, kad primušti žmogų ir atimti pinigus - nemalonu. Ypač jei nieko nerandi. Abu pritaria, kad, darant „žygį", širdis smarkiau plaka. Būna atvejų, kai išeini iš kambario visas šlapias nuo prakaito - dėl jaudinimosi. Liudas prasitarė: „Reiks mesti šį darbą... Dar vienoj vietoj reiktų..." Čigonas pasakė, kad „vietoj sąžinės išauga ch...". Jis pradėjo nuo peiliukų, nuo smulkmenų. Liudas - nuo kišenių, kai ant kelių kaip vaiką kas pasisodindavo... Paskui jau reikėdavo išgerti, draugai ir t.t. Sako, kad jis perėjęs visas rajono mokyklas. Vaikų kambary keliolika kartų turėjo mokėti pabaudas už jo elgesį ir pan. Liudas pajėgia burnoti prieš Dievą, prieš tai, kas šventa. Čigonas sakosi tikintis, bet... darbai rodo, koks jo tikėjimas.

Šv. Mergele, koks keistas dabartinis mano „universitetas"! - Kokie nelaimingi šie Tavo vaikeliai... juk ir jie - Tavo! Ir dėl jų ant kryžiaus mirė Jėzus. Kokia didi paslaptis dieviškoji Meilė! Mylėti juos. Kaip akivaizdu, kad suteiktoji meilė tikrai turi būti dovana. Žmogiškos jėgos čia iš karto kapituliuoja.

Vargšas pasaulis, kuris nepažįsta, neįvertina suteiktosios meilės dovanos! Štai čia yra vieta, kurioje ateizmas lieka amžinai vargingas meilės atžvilgiu. Bedievius visada kankins meilės badas, visada pasauly bus jaučiamas pragaro prieangis, kol jo negaivins Malonės paslaptis" (1971 11 22).

„Ši diena vėl davė savo naujienų. Pareinu iš pasivaikščiojimo, žiūriu - Paša parodė į koją - supratau: kojinės. Parodė į čigoną. Maniau, kad vilnones, bet pažiūriu - yra. Atsiminiau, kad dar vienos yra kišenėj, kur L[oreta] atnešė. Ranka į kišenę - nėra. Vėl nėra...

Neskubėjau. Pasimeldžiau. Atsiminiau, kad vakar kaip tik kalbėjom apie tai, kaip mano draugai kišenes krausto. Juokdamasis pasakiau:

- Jūs man praktiškai parodėt, kaip reikia kraustyti kišenes. Kuris geriausias specialistas?

Pradėjom visi juoktis. Dėmesj atkreipėm į čigoną. Jo akyse iš karto buvo baimė, paskui ir jis pradėjo juokauti ir iš pagalvės ištraukė mano kojines.

Juokaudamas sakau:

- Na, pabandyk mano nosinę ištraukti.

Vienam kambary būnant, vienas pro kitą vaikščiojam. Ir štai pasižiūriu - nosinės jau nėra. Liudas juokdamasis laiko rankoj. Ir iš tikrųjų nemačiau, nejaučiau, kaip ištraukė. Tikriausiai taip ir mašinose būna, kai ištraukia pinigus.

Vargšas čigonas. Jei niekas nebūtų užsiminęs, tikriausiai tos kojinės tyliai būtų dingusios. Pasirodo, ne veltui mus kalėjime prie kiekvienų durų skaičiuoja. Nėra kitos išeities, kaip viską nuolat tikrinti... Vargšai vaikinai. Jie valgo tai, ką man atneša „peredačiuj" (jiems neatneša), mes valgom kartu, o jie vis tiek drįsta vogti tame pačiame kambary... Tačiau, ačiū Dievui, ne visi. Liudas gana didelis vagis, o kameroj nevagia nieko iš mūsų. Nė vienas iš jų trijų, kol įkėlė čigoną.

Šioje kameroje kažkaip pakenčiama. Keista, kiek daug reiškia smulkmenos. Čia graži - žalia - sienų spalva. Ir šviesi lempa (buvusių kamerų buvo labai maža lempa, sunku skaityti).

Kodėl mano vaikinai [tokie]... Vieną kartą jiems pasirodė per šviesi lempa. Tuoj pradėjo sprigtais daužyti, kol užgeso. Prižiūrėtojai paaiškino: „Perdegė lempa". Atnešė kitą. Kas gali padiktuoti taip elgtis? - Aišku, neapykanta. Ir tikimasi, kad kalėjimas išauklės žmones. Auklėti gali tik meilė. Prievarta, bausmė neišauklėjo nė vieno. Tiksliau - bausmė be meilės. Kokia nelaimė, kad Dievo bausmėje žmonės neįžvelgia meilės!

Kaip nuostabiai smulkmenos išduoda vidų! - Vakar čigonas gulėdamas vis žvilgčiojo į mano pusę, vartėsi kažkoks neramus. Tikriausiai tada mintys apie mano kojines jam nedavė ramybės. - Jei mes sugebėtume pastebėti visus niuansus žmogaus akyse, jo elgesy..." (1971 11 23).

„Pas mus reta, brangi valandėlė, kai kameroj visiška ramybė. Liudas su Albinu skaito, čigonas miega net išsižiojęs. Šiaip jis amžinai neramus - kalba, dainuoja, šoka, dažnai pasakoja baisius nedorus savo išgyvenimus. Viena iš didžiausių jo aistrų - kaip ir visiems šio tipo žmonėms - aistra daiktams. Kažkoks nenusakomas smalsumas - kas ten yra - portfely, kišenėj. Jis vagia ne iš reikalo (man taip rodos), bet dėl baisios aistros daiktams. Kai sesė perdavė vakar šiltus baltinius, pasiūliau vienas kelnes - kam reikia? Nė vienas nenorėjo imti, tik čigonas - nors jam per didelės, bet paėmė. Ar jis dėvės? Vargu. Greičiau su kuo nors mainys. Ką reiškia mainyti? Ar tai kaip tik nėra šitos aistros -noro turėti - tenkinimas? Juk ši aistra, kaip ir visos - nepatenkinama. Ir ji veržiasi pajusti vis iš naujo tą malonumą, kurį visi pajuntame, kai pirmą kartą į rankas paimam naują daiktą. Žinoma, tuoj pradedame justi ir to daikto trūkumus, netobulumus. Mūsų aistra turėti vėl siekia malonumo paimti į rankas naują daiktą. Ar ne taip būna su automobiliais Amerikoj? Kai pasirodo nauja laida - tobulesnė, su viena kita naujove, - jau nebedomina priešpaskutinė laida.

Juk štai tas pat moterų pasauly. - Kartą girdėjau: „Negali sulaukti sekmadienio, kada galėsi su nauju [rūbu] pasirodyti". Panašiai ir mano draugai. Čigonas pamatė, kad prausiuosi tualetiniu muilu - „Duok ir man nusiprausti". Spintelėje stovėjo stiklainis, pripildytas arbatos. Žiūriu, jau tuščias: kažkam prireikė paragauti. Į kišenę įsidėjau pirštuotas pirštines. Imu paltą - žiūriu, pirštinės ištrauktos, bet nepaimtos. Matyt, vakarykštis įvykis su kojinėmis neleido surizikuoti. Kažkam, tikriausiai čigonui, prireikė pažiūrėti, kaip atrodo - „įvertinti".

Taigi vagį galima pažinti iš domėjimosi daiktais. Prisimenu Aleksą (186 kamera). Kai jis atėjo, pirmiausia visus mano daikčiukus pakilojo, sąsiuvinius pavartė...

/.../ Kažkodėl šį vakarą nesiseka rašyti - mintys per daug audringos. Rytoj...

Šv. Mergele, aš jaučiau pareigą stoti ginti Dievo paslapčių didingumo. Jaučiausi drąsiai, tvirtai, be mažiausio abejojimo. Žinojau tik - geriau neįsileisti į muštynes. Ačiū Dievui, jų neprireikė" (1971 11 25).

„Kas gi buvo vakar? - Vieną kartą savo draugus pavyko nukreipti nuo jų „temos", kuriai vadovavo čigonas, -pasiūliau „čiajų"¹⁸ išgerti. Paprastai kasdien geriam kokią 9 val. vakare. Bet po „čiajaus" čigonas, per dieną miegojęs (skaityti knygas jo nevilioja), pradėjo vėl pasakoti iš savo tikrų ar išgalvotų nuotykių - apie tuos pačius dalykus ir tais pačiais vardais vadinamus, kaip ir keiksmažodžių „lingvistika". Jo pasakojimų visada su dėmesiu klauso Liudas ir jaunas berniukas Albinas. Kiti du - rusai, nemoka lietuviškai.

¹⁸  Arbata (rus.).

Ką daryti? - Negalėjau ištverti. Rodos, meldžiausi mintyse. Pagaliau:

-Ar tau ne gėda? - prabilau į čigoną. - Tau vaikai atkeršys, kai būsi senas, už visas šias nesąmones.

- Aš vaikams nepasakosiu, - bandė teisintis.

Pareikalavau, kad turėtų bent kiek pagarbos aplinkos žmonėms ir nelietų jų akivaizdoj visų nešvankybių. Čigonas įsiaudrino, pradėjo pakeltu tonu kalbėti. Pasiūlė ausis užsikišti vata. Aš taip pat įsiaudrinau. Jis, turbūt gąsdindamas, priėjo arti. Aš irgi suspaudžiau kumštį ir parodžiau. Pagrasinau apskųsti kalėjimo vadovybei, kad mus išskirtų.

Pagaliau čigonas atlyžo. Jaučiausi laimėjęs. Jaučiau, kad kovoju už Tavo, Viešpatie, reikalą. Atsirado iš kažkur energijos. Akys tikriausiai ėmė žaibuoti. Net Liudas pakėlė galvą iš lovos ir, nė žodžio nesakydamas, sekė mūsų audrą.

Šv. Mergele, mano gyvenime jau seniai - nuo vaikystės -nebuvo panašių dalykų. Apsaugok mane nuo puikybės! Kad panašiose akimirkose nepamirščiau, jog manęs nėra - yra tik Dievo reikalai ir kova už juos.

Kodėl mūsų kameroj taip atsitiko? - Susitaikė du vienodo tipo - Liudas ir čigonas. Toks tokį pažino. Kai būna vienas, jo brutalumas neturi į ką atsimušti.

Pro langų grotų plyšelį matyti - jau temsta. Po pietų paėmė čigoną ir rusą iš Archangelsko. Kameroje pasidarė tyliau, erdviau. Priguliau - net pailsėjau...

Gerasis Mokytojau, kokia neperžengiama bedugnė ligi Tavęs! - Aš džiaugiuosi, kad paėmė čigoną iš mūsų kameros, o Tu ėjai už jį ant kryžiaus mirti. Man baisios jo nuodėmės, jo elgsena, o Tu sutikai atlikti bausmę už jo nuodėmes, kad jam amžinai kentėti už savo nuodėmes nereiktų. Ir štai Tavo didysis įsakymas, Tavo žodžiai: „Visa, ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte". Mokytojau, visa, ką aš jam jaučiau, Tu priimi taip, tarsi Tau būčiau visa tai jautęs. „Ne sveikųjų gydyti atėjau, bet ligonių".

Kas iš tikrųjų buvo vakarykštė mano elgsena su čigonu? Ar ji buvo panaši į Tavo elgseną šventykloj? - „Mano namai maldos namai, o jūs padarėte iš jų galvažudžių lindynę". - Ar mano pyktis vakar buvo bent kiek panašus į Tavąjį, Mokytojau? Bet kaip Tavoj Širdy tilpo neapykanta, griežtumas ir kartu užuojauta tiems nelaimingiems žmonėms? Gerasis Mokytojau, šitoj vietoj aš nieko daugiau nepajėgiu, kaip tik prašyti: Tu pats mano sieloj sukurk visa, ką manyje rasti nori... Kol kas aš tik šaltu protu, be jokio jausmų pritarimo, priimu Tavo didįjį įsakymą: „Ką padarėte kiekvienam, man padarėte". Gaila tų vargšų vaikinų pasidaro tik giliau pagalvojus.

Ir vėl - mąstomosios maldos būtinumas, ypač mano temperamentui, mano santykiams su žmonėmis. Tikriausiai aš būčiau toks pat žiaurus žmonėms, kaip ir mano aplinkos draugai, kurie kaip įrodymą savo žiaurumo, nesivaldymo nešioja savo kūne daugybę randų - prisiminimą buvusių muštynių. Kas gi iš tikrųjų yra muštynės? - Ne kas kita, kaip pastanga save parodyti aukščiau kitų, jiems primesti savo valdžią, savo valią.

Man rodos, begalinės svarbos dalykas yra akivaizda. Pastanga pajusti Dievą ne kaip trečią asmenį - „Jis", bet kaip antrąjį - „Tu" - tiesiogiai, betarpiškai.

Aną dieną kažkodėl prisiminiau kelis savo vaikelius, kurie mokėjo melstis, o dabar jau nebemoka... Kaip tai galėjo atsitikti, jei jie mokėjo melstis? Jei tikrai buvo pajutę Dievą kaip mielą, artimą „Tu"?

Ir vis minties gija randa tą patį centrą - mąstomąją maldą. Juk norint pajusti artumą, reikia bendrauti, reikia kalbėti. Štai kodėl mąstomojoj maldoj būtinai turi būti pokalbis. Visos kitos mąstymo mintys - tik dėl pokalbio, dėl vienybės, meilės vienybės pajutimo. Be meilės nėra jėgos, nėra veikimo galios.

Ir kai aplinka, kai reikalai užims visas 24 valandas, tuose reikaluose būk su manimi, Viešpatie, veik, kalbėk, mylėk manyje. Šv. Mergele, kaip nuostabu būti Viešpaties instrumentu! Tu padaryk jį naudingą, tinkamą didžiajam Menininkui, Jo planams, Jo reikalams.

Dirsteliu į tris savo kameros draugus ir galvoju: kokiu instrumentu Viešpats nori mane padaryti jiems? Ypač Liudui. Man rodos, jo dirva tokia nederlinga. „Dalis krito ant uolos..." (1971 11 25).

„Šiandien mąstomosios maldos mintis pažadino labai paprastas vaizdas: Liudas miegojo net prasižiojęs, kaip lavonas... Staiga man šmėkštelėjo mintis: juk ir jis mirs! Šitoks chuliganas, plėšikas, vagis, kurio kalboje pusė žodžių - rusiški keiksmai! Prieš mirtį suklups visa jo puikybė ir liks visi pavogti, atimti pinigai...

Ir aš mirsiu. Liks viskas - tranzistoriai, mašinos, motociklai, auksai, deimantai, - visa lieka mirštant. Neturto įžadas - tai apsauga, kad Viešpaties dovanos visada būtų panaudotos pagal Jo Valią. Šv. Mergele, iš esmės visa tai mano gyvenime jau padaryta. Mūsų sutartis - juk tai apima visus įžadus. O jei Tu nori, kad tai būtų padaryta dar kita forma, Tu man kokiu nors būdu leisi tai suprasti, kaip ir visada mano gyvenime būna, kai Dievo Valią pažinti reikia" (1971 11 27).

„Tikriausiai kažkokį didį planą Viešpats turi ir čia mane siųsdamas tarp šitų nelaimingų žmonių, o aš kartais taip audringai pajuntu jiems neapykantą... Per tuos tris mėnesius kalėjime, nuolat keičiantis žmonėms, sutinku kažin kelintą - turbūt penktą, kurie moka iš manęs pasijuokti, kurie, rodos, jokios pagarbos nejaučia. Mano Viešpatie, ar nenori ir jiems per mane meilę parodyti?! O aš... - Kiek daug dar man trūksta... Su dėkingumu turėčiau pajuoką priimti, kaip Tu priėmei su malda lūpose: „Tėve, atleisk, nes nežino, ką daro..." Gerai žinau, kad aš taip nemokėsiu kalbėti kaip Tu, jei nebus mano gyvenime rekolekcijų, jei šitame žmonių ir minčių chaose nebus pastangų su Tavimi pabūti.

O aš Tau, rodos, visai nedėkojau, kad leidai būti su tais žmonėmis, kurie kankinti moka. Štai ir dabar. Mano Liudas švilpia kambary, užvirtęs lovoj, kojas ant galo užkėlęs. O aš kaip tik dabar sėdžiu ten. Ir jo kojos prie pat mano nosies... -Šv. Mergele, saugok, kad mano pyktis neprasiveržtų muštynėmis pirma, negu pagalvoti spėčiau...

Gerasis Kristau, klausant kaip jiedu - Liudas su naujuoju iš Kauno - kalba apie Dievą, man darosi nuostabu: kas esi, mano Viešpatie, jei ir šitokius žmones myli! Kartu koks didis dalykas žmogaus auklėjimas, jei per kieno kaltę jie tokie yra... O jei per mano kaltę kas nors toks taptų... Koks baisus žmogus, kurio vienintelis džiaugsmas kitus kankinti! Kartu - kas yra pragaras, kuriame vienintelis užsiėmimas vienas kitą kankinti!

Man rodos, kad pereitą kartą kalėjime būnant taip ryškiai kaip dabar nebuvo užsifiksavęs vaizdas tokių baisių žmonių. Tikriausiai jų buvo. Gal taip nepasitaikė susidurti, o gal jų auklėjimas ateizmo linkme tiek pažengęs ir neapykanta kunigams tiek paaugusi?.." (1971 12 02).

„Ir Liudą šį rytą paėmė. Atrodo, kameroj bus ramiau. Visą rytą ruselis su lenkeliu rietė šlykščiausius anekdotus. Dabar jau visi tyli. Kai jie blevyzgojo, lovoj kalbėjau visą Rožančių" (2972 22 02).

Sania ir Jura

„Vėl naujovės: paėmė devyniolikmetį Albiną į lagerį, gavom du rusus, abu §148 - plėšimas su ginklu.

/.../ Šv. Mergele, noriu Tau papasakoti, kas dabar pas mane naujo. Visi guli, vienas naujas rusas sėdi, o vienas kaip iš kulkosvaidžio pasakoja gyvenimo atsitikimus, visi klauso, o aš rašau. Noriu negirdėti, ką jis pasakoja... Tu matai, kokios mano rekolekcijos... Bet nėra dalyko, negalimo Dievui" (2972 22 02).

„Šv. Mergele, iš gilumos širdies dėkoju už „pragulką"... Net pačiam keista, koks baisus gyvulys many slepiasi...

Kas gi buvo? - Mūsų kameros Kauno vietinis rusas Jura, praeidamas pro šalį, palietė nepadoriai. Kilo tą akimirką tokia pykčio banga, kad vos vos ranka konvulsiškai netrenkiau. Kas mano ranką sulaikė? - Nežinau, bet tuoj sukalbėjau „Confiteor"¹⁹... Viešpatie, juk Tu ir jį myli.

¹⁹  Prisipažįstu (lot.).

Kai grįžom į kamerą, atsisėdau greta ir pasakiau: „Dovanok, bet nereikia erzinti gyvulio - bus nepatogu ir tau, ir man". Jis irgi atsiprašė...

/.../ Ši diena kažkokia sunkesnė už kitas. Visą dieną mano draugai nesumigo visi. Visą dieną pykši į taburetes domino, jie garsiai išgyvena savo laimėjimus ir pralaimėjimus, o kartais visi ima reikšti savo įspūdžius, susidaro bendra kalba. Šios rekolekcijos pasitaikė kaip tik tuo laiku, kai kamera pilna - šeši žmonės.

Bet juk tai laimėjimas! Juo daugiau turiu ką aukoti, juo turtingesnė diena. Argi noriu, kad be kančios būtų naudos tautai? - Negaliu sakyti, kad ši diena nebūtų jokių gerų minčių davusi" (1971 12 03).

„Pas mus kažkas nuostabaus - visi penki miega. Pasivaikščiojimas buvo labai anksti. Dar rytas. Radiją seniai sulaužė - jau gal antra savaitė kaip negroja - ir kameroj visiškai tylu (!) kaip niekada. /.../ Šv. Mergele, jei aš tada „pragulkoj" būčiau trenkęs antausį Jurai už įžeidimą, kažin ar tuo būtų parodyta evangeliška didybė?" (1971 12 06).

„Šv. Mergele, noriu pirmiausia padėkoti... Kai man ką nors pavagia, visada būna panaši nuotaika. Juk tai proga pajusti pragaro lašelį. - Visiškas meilės nebuvimas. - Vagystė taip pat meilės nebuvimas. Pavogė smulkmeną, tik kojines (1 rub. 70 кар.), bet... Kiek daug diplomatijos žmonėse. Juk pavogė vienas iš tų, kurie mane vaišino. Šią savaitę išgyvenau be savo maisto - draugai maitino. Kas neturi, valgo kitų. - Vaišino, o kojines vis tiek pavogė. Taigi ten buvo ne iš meilės, bet dėl bendros nuotaikos, kad visi taip daro...

Šioj kameroj (290) aš vienas tarp rusų. Tiesa, vienas lenkas. Kalba visi rusiškai. Visi domino žaisdami barasi, baisiai keikia, ypač Jura. Jis sentikis. Žinoma, turbūt buvo, dabar - niekas. Priedo dar jis labai garsiai kalba. Taip, kad beveik visada pas mus triukšmas. Bet tik šiandien, kai pajutau vagystę, pagalvojau: „Gyvenu kaip pragare šią savaitę". Reikia užsakyti „larioką" šiandien. Galėsiu juos vaišinti, nes visi pabaigė savo. Kaip nesinorėtų juos vaišinti, jei ne Jėzaus reikalavimas - gera daryti ir tiems, kurie mums bloga daro.

/.../ Gavau „peredačių". Per pietus jau dalijomės su visais. Ir vis tas prisiminimas: kuris vagis?..

/.../ Tuoj vakarienė. Sėdžiu kamputy prie spintelės (draugai lošia šaškėm, ne domino, tai man atlieka taburetė, nereikia sėsti ant „paraškęs"²⁰). Sėdžiu pritrenktas, nustebęs ir nudžiugęs: atsirado mano kojinės. Atsirado taip netikėtai.

²⁰  Kalėjimo kameros naktikubilis-unitazas (žarg.).

Sania, ant kurio labiausiai krito mano įtarimas, ėmė šluoti kamerą. Jis miega kaip tik virš mano lovos (antrame aukšte, naktį rūko, visas mano guolis būna pelenais apkritęs). Mano kojinės kabo jam ranka pasiekiamai.

Kai ėmiau ieškoti kojinių, visų paklausiau diplomatiškai:

- Kas paslėpė mano kojines? - mačiau (ar man taip atrodė?), jo žvilgsnis toks neramus.

O antrasis, apie kurį galima panašiai galvoti, - Jura, Kauno chuliganas, pasakė abejingai:

- Pasidėjai kur ir pamiršai.

Dabar Sania šluoja kamerą, o Jura pradeda kalbą:

- Neatsirado tavo kojinės?

Ir štai Sania iš po mano lovos iššluoja kojines!

Kaipgi čia buvo? Prisimenu, kai išdžiūvo ant radiatoriaus, aš jas mečiau ant savo lovos. Jos taip prie sienos ant krašto nukrito, vos nenupuolė į kitą pusę. Svarbiausia neprisimenu, ar paėmiau tas kojines, ar ne. Galėjo jos ir nupulti... Bet galėjo jie ir suvaidinti. Juo labiau kad „pragulkoj" draugiškai paklausiau Sanią: „Kam paslėpei mano kojines?" Jis tik pratarė: „Aš nepaslėpiau".

Jis už žmonos sumušimą sėdi. Rodos, atimamos ir tėvystės teisės. Viešpatie, ačiū, kad nepakėliau triukšmo, nepasikarščiavau. /.../ Draugiškai pakalbėjom, atsirado kojinės. Net jei ir buvo pavogtos, bet žmogus grąžino, - jis vertas pagarbos. Širdy pasidarė gera.

/.../Mano chuliganas Jura kažką taip garsiai pasakoja kitam Jurai, kad giliai įsijausti į savo mintis sunkiai sekasi... Bet juk visose aplinkybėse, kurios ne nuo mūsų valios pareina, prakalba Dievo Valia. Juk kiekvienas nemalonumas tinka aukai. Jie visiškai nejaučia reikalo derintis prie kitų -atrodo, jiems visai neiškyla toks klausimas. Be to, jie ir pripratę, nes aš beveik visą laiką rašau, kai tik būna galimybė, ypač šiomis dienomis. Šv. Mergele, už viską dėkoju! Sugalvojau gult į lovą ant dešinės pusės²¹, ir nebus aiškiai girdėt kaip pasakoja - dabar jau kitas Jura - apie kažkokias ten vagystes" (1971 12 07).

²¹  Kairioji kun. Juozo ausis buvo visiškai kurčia.

Vagių psichologija

„Pastebėjau, vagys turi vieną bendrą bruožą: kažkokį ypatingą dėmesį tam, ką turi naujai atėjęs, taip pat pastangas išsirinkti visa, kas geriausia. /.../ Pasirodo, yra aistra ir daiktams. Tikra aistra, kurios jie, vargšai, nepajėgia nugalėti" (1971 10 28).

„Yra kažkas panašaus tarp puikybės ir vagių godumo daiktams. Juk puikybė yra ir godumas dvasinių vertybių. Būti vagimi - tai neturėti pusiausvyros siekiant daiktų, kurie jam patinka. O kas iš tikrųjų gali tą pusiausvyrą sudaryti? - Be abejo, dvasinės vertybės. Aiškiau sakant, laimės siekimas. Tik, vargšai, juo labiau jie siekia, juo labiau praranda. Jie savo laime laiko daiktų turėjimą. Mano auka už juos ir turi būti - neprisirišti prie daiktų" (1971 10 29).

Vagį galima pažinti iš domėjimosi daiktais. /.../ Bet ar negaliu kažką panašaus rasti savo viso gyvenimo pastangose nustatyti tai, kas „geriausia": koks ginklas geriausias - iš vaikystės prisiminimų, kai vaikščiodavom visur „šaudydami" vaizduotėje iš automatų; koks geriausias motociklas, mašina, tranzistorius (bet kad būtų japoniškas!) ir t.t. Ir kas gali žinoti, kas būtų buvę iš manęs, jei po pirmosios mano gyvenime vagystės [kai buvo 4 ar 5 metai] mama nebūtų prispyrus: „Kur tu šituos račiukus gavai?"

Tikriausiai visa tai siejasi su aukos gyvenimu - ne visa paimti sau, kas malonumus patenkina. Gyvenime nuolat kas nors turi būti, kas neatitinka mūsų norų: tai ankšta -šeši žmonės mažytėj kameroj; tai pasitaiko koks žmogus, su kuriuo reikia kantrybės; tai lova su tokiu sietu, jog niekaip negalima rasti padėties atsigulus, kad niekas skaudžiai neremtų į šoną... Visų svarbiausia, kad tiems visiems dalykams „prieš mūsų norus" suteiktume prasmę - už savo ir viso pasaulio nuodėmes, taip kaip Jėzus ant kryžiaus.

Kiek naujų dalykų, pastebėjimų išryškėja kasdieną dabar, kai yra laiko galvoti, skaityti, kai nevaro niekur į darbą: tik valgom, miegam, skaitom ir rašom. Ir taip būna kiekvienoje kameroje, į kurią atkelia, rodos, ir su kiekvienu žmogumi, su kuriuo leidi susitikti, - išryškėja vis kas nors naujo, ligi šiol nepastebėto gyvenime. Kokiems uždaviniams mane ruoši, mano Dieve? Šv. Mergele, leisk visada pažinti ir įvykdyti Jo Valią! O ji būna kartais tokia keista, nesuprantama..." (1971 11 24).

„Rodos, dar vieną taisyklę reikia užfiksuoti iš mano stebėjimų. - Tikri vagys mano atžvilgiu parodo atvirą šiurkštumą, nemandagumą, piktumą. Tikrai, juk vogimas - tai ne daikto paniekinimas, bet jo šeimininko. Tai skausmo darymas kitam žmogui. Turbūt tik dabar pradedu blaiviau įvertinti, kad vogimas yra tikrai didelė nelaimė, didelis žmogaus sielos bankrotas. Tai labai priešinga didiesiems Jėzaus reikalavimams, tai priešingybė meilei. Turbūt tai turi būti panašu į pragaro būsenos pastangas kankinti vieniems kitus. Juk vogimas - tai kitų kankinimo tam tikras būdas.

Ar ir mūsų gyvenimui tai gresia? - Štai artėjimas šia linkme: negerbiamas svetimas daiktas; užrašai „gerbkime valytojų darbą" taip pat su tuo siejasi - nevalomos kojos, numetama šiukšlė, kurią turės kitas pakelti; gadinamas gamtos grožis, keliamas triukšmas, trukdantis kitiems; skubama užimti patogiausią vietą autobuse ir t.t." {1971 11 25).

„Šį vakarą mano draugai įsileido į pokalbį, kuris mane labai sudomino. Ruselis Pavlikas tvirtino, kad iš paskirų žmonių, iš asmeninės nuosavybės nereikią vogti, plėšti -esą gaila žmonių. O Liudas: „Vis tiek, - sako, - jie ir taip per daug pinigo turi". - Koks motyvas! Tačiau vienas įvykis ir jam padaręs įspūdį. - Jie kažką primušė, kad pinigus atimtų: jiems kažkas iš „chebros" sakęs, kad jis turi apie 500, o rado tik šiek tiek kapeikų... „Po to, - sako, - neplėšiau šitokiu būdu". Taigi ir dideli nusikaltėliai šiokią tokią sąžinę turi.

/.../ Prisiminiau dar vieną vagių bruožą - jie dideli tinginiai. Jei reikia ką nors padaryti, pavyzdžiui, jei esi kameros tvarkdarys - išplauti kamerą, - jiems didelė problema. Aliumininį bliūdelį pavalgę meta prie durų į kampą su didžiausiu triukšmu, bildėjimu.

Taip pat už kiekvieną jų nubaudimą, kiekvieną griežtumą - kerštas. Vakar prižiūrėtoja vos neišvedė Liudo į karcerį už triukšmą, bet dar paliko. „Na tada tai eitų lemputės viena po kitos!" Vadinasi, iš keršto čia daužoma, laužoma, naikinama. O šiurkštumas tarpusavy tikriausiai yra puikybės išsiveržimas. Tokia varginga priemonė parodyti save. Mūsų puikybė visai kitokia. Visai nepanaši į jų puikybę. Mes būnam didūs, kai būnam pažeminti. Mūsų puikybė -tai, kas mums brangu, nematoma visiems" (1971 11 26).

BylosM. 3, 1. 88 - Agentūrinė informacija apie kun. J. Zdebskio areštą

* Buvusio LSSR KGB archyvo operatyvinė byla (DOR) Nr. 242.

(Vertimas iš rusų k.)

Slaptai Egz. Nr. 1

VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETAS prie LIET. SSR MINISTRŲ TARYBOS AGENTŪRINE INFORMACIJA Šaltinis „Daktaras" a/b Nr. 21937 1971 m. rugsėjo 15 d.

Priėmė Kolgovas

Šaltinis pranešė, kad daugelis kunigų ir ypač reakcionieriai nori, kad kunigo Zdebskio teismas būtų atviras. Šią aplinkybę jie ketina panaudoti kaip tribūną paskleisti teiginiams esą respublikoje persekiojami katalikų dvasininkai už jų religinę veiklą ir sukelti tikinčiųjų užuojautą kunigui Zdebskiui.

Prieš areštą pats Zdebskis įkalbinėjo tikinčiuosius rinkti parašus ir ginti jį siunčiant pareiškimus į respublikines ir sąjungines vyriausybines instancijas. Iš Prienų į kuriją buvo atvykusi tikinčiųjų delegacija ir reikalavo, kad vyskupas Labukas taip pat gintų kunigą Zdebskį.

Minėtoji tikinčiųjų delegacija lankėsi ir pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį.

PAŽYMA: prokuratūros organai kunigą Zdebskį patraukė atsakomybėn už organizuotą vaikų mokymą religijos dalykų. Bylos tyrimas nebaigtas. UŽDUOTIS: agentui duota užduotis atskleisti priešiškus kunigų ir tikinčiųjų kėslus ir sumanymus ryšium su būsimu Zdebskio teismu.

PRIEMONES: Kartu su KGB prie Liet. SSR MT Kauno MS parengti priemonių planą, kaip užkirsti kelią galimiems priešiškiems veiksmams ir masiniams neramumams Zdebskio teismo metu. Apie reakcingos dvasininkijos ketinimus informuoti Lietuvos KP CK, Aukščiausiąjį teismą, respublikos prokuratūrą ir Prienų rajono teisėją. Apie ag. informaciją pranešti Komiteto vadovybei.

KGB prie LIETUVOS SSR MT 5-OJO SKYRIAUS POSKYRIO VIRŠININKAS - papulkininkis

KOLGOVAS

Kalėjimo siuntiniai

Jie būdavo ne paštu siunčiami, nes kalėjimo priėmimo kambaryje pavykdavo perduoti daugiau, negu leidžiamą penkių kilogramų siuntinį.

„Aš kaip milijonierius prieš vargšus savo kameros draugus, gavęs tokį „peredačių". Jie neturi nieko. Šv. Mergele, išmokyk duoti neįžeidžiant, taip kaip Tu duoti moki"

(1971 10 03).

„Kažkodėl šį rytą sunkios mintys, bet vėl, kita vertus, juk tai laimėjimas! Kas iš dienos, kurioje nebūtų nieko sunkaus! Juk tai mano priemonė kalbėti tiems, su kuriais man gyventi leidi, kai žodžiai jiems, rodos, neturi reikšmės" (1971 10 06).

„Gavau „peredačių". - Keista. Mano draugai iš karto pasidarė geresni, mandagesni. Kiek daug pasaulyje klastos, veidmainystės! Taip pat yra tikra - medžiaginės gėrybės dažnai gali atverti uždaras širdis. Tai tiesa. Ir tai turi būti vienintelis tikslas, dėl kurio Viešpats kartais mums duoda medžiaginių gėrybių. Kita vertus, kaip svarbu gyvenime nesumaišyti meilės su apsimetimu, kai verčia išskaičiavimas, nauda" (1971 11 01).

„Kai vakar gavau „peredačių", kažkodėl paskui buvo labai liūdna... Draugai klausė, ar turiu mamą (jos vardu perduotas siuntinys). Kolia susimąstęs sako: „Jei mano mama būtų gyva, čia tikriausiai nebūčiau patekęs..." Prieš juos aš buvau toks turtingas, o jie, vargšai, taip liūdnai žiūrėjo, kai aš tvarkiau sviestą, taukus..." (,1971 11 02).

„Skaičiau šiandien Emilio Zolia „Žerminalį", kaip kun. Ranvjė kalbėjo badaujančio streikuojančio darbininko šeimoje apie tai, kad turtuoliai neteisingai elgiasi, kad Dievo teisingumas palies juos ir t.t., o Mae žmona pasakė: „Geriau atneštumėt duonos..." Jiems visa teorija buvo kažkur toli, svetima. Jie žinojo tą valandą tik viena - jie miršta iš bado prie mirštančios dukrelės lovytės...

Ar kartais nebūna panašiai ir mums, kai mes kalbam žmonėms? Mūsų pamokslai ar visada apima opiausius jų gyvenimo reikalus, aktualijas?

Kaip tai ryšku gyvenime! Šiandien nuvarė mus bulvių skusti. Ten sutikau vieną senuką, su kuriuo buvom kurį laiką kartu karantine. Dabar jis dirba „chozobslugoj"²² , vadinasi, prie maisto. Jis prisispyręs man siūlė svogūnų, žuvies gabalą: „Tu buvai vyras, - sako, - ir aš tau..." Kuo gi aš buvau vyras? - Niekuo kitu, kaip tik savo siuntiniu - kaip ir visur, dalydavomės tuo, ką turėjom. Kaip keista. - Maisto siuntinys pasidarė dabar pagrindinė mano apaštalavimo priemonė.

²²  Ūkio aptarnavimo skyrius (rus.).

Gerai pasakyta „Žerminaly" to paties kunigo lūpomis, kad pasauly visada būna taip, kaip ir Apaštalų laikais: du pasaulio lageriai išryškėdavo gyvenime paprastai pagal jų santykį į kunigus. Visai taip, kaip apie Jėzų pasakyta: „]is buvo tuo akmeniu, į kurį turėjo sudužti daugelis ir ant kurio, kaip pagrindo, turėjo atsistoti daugelis". Vadinasi, pirmasis apaštalavimo žingsnis - nenuteikti antipatija sutiktų gyvenime žmonių, nes toji antipatija bus pradžia neapykantos Kristui.

Bet kaip tai būna sunku, jei kunigas labai skiriasi iš aplinkos turto atžvilgiu! Šv. Mergele, pameni, kai mane vežė į teismą? Mano krepšys buvo didelis. Tie rusai, kur į Kaliningradą važiavo, prašė valgyt. Kažin ar jie simpatiją man pajuto. Gerai, kad jie nežinojo, jog kunigas..." (2972 22 27).

„Gavau „peredačių". Valgom kartu visi šeši. Kažkaip jausmais nesinori jų vaišinti. Jie jokio dėkingumo nepareiškia. Vargšai, jie nemoka, jų puikybė neleidžia. Jie taip pat viskuo dalijasi, bet tikriausiai ne iš meilės. Čia toks paprotys. Visi žino, kad niekas neturės jėgos susivaldyti nevogęs, jei vienas turės valgyti, o kitas - ne.

Brangi Tėvyne, kaip toli tu nuėjai... Šv. Mergele, juk tai Marijos žemė..." (2972 22 30).

PASKUTINĖS SAVAITĖS KALĖJIME
Sapnas

„Tai, kuo nuostabi ši diena, visų labiausiai - SAPNAS. -Važinėju „IŽu" - vieno cilindro, rodos, paskutinės laidos, naujas. (Kelintą kartą sapnuoju vis „IŽą" vienu cilindru...) Buvau kažkokioj bažnyčioj - taip pat kelintą kartą vis, rodos, busimoj darbovietėj. Bet visų svarbiausia! - bažnyčioj, lyg klube, kur tvarkau biblioteką, presbiterijoje, Evangelijos pusėje, - nežinau, ko aš ten atsidūriau, - žiūriu: ant altoriaus laiptų sėdi Šv. Mergelė, - Tu, mieloji Motina! -rodos, kažką pasilenkusi rašo ar gal mezga. Žinau, kad ta mintis buvo: Ji - paprasta, mūsų vargo dalininkė, Jos nereikia bijoti. Bet gerai gerai žinojau (kažkokiu panašiu žinojimu, kaip tada sapnuodamas šv. Teresėlę), tikriausiai žinojau, kad tai Šv. Mergelė - Tu, mieloji Motina! Iš kažkokios šventos baimės savo vietoj - per porą žingsnių - lėtai suklupau su baimingu klausimu žvelgdamas į Šv. Mergelės veidą: kas dabar bus?! Lyg su baime, ką man pasakys?! Bet Šv. Mergelė nieko nepasakė, tik pakėlė galvą, atkreipė į mane akis - aš jau klūpojau - ir švelniai, nuostabiai nusišypsojo... Neapsakomo džiaugsmo banga užliejo širdį, tarsi toji šypsena turėjo reikšti mano likimą, tarsi tai buvo koks sprendimas man. Turbūt visą dieną gyvenu šiandien to sapno veikiamas.

Tai buvo sapnas? - Kaip kitaip tą galėčiau pavadinti? Tai vienas iš tų sapnų, kurie visą gyvenimą nepamirštami, kaip ir šv. Teresėlės sapnas. Tik tada buvo daiktinis įrodymas [telefono skambutis]. Čia - ne. Nebuvo net šviesos aureolės -lyg pabrėžiant, kad Šv. Mergelė paprasta, mums artima, kad Jos nereikia bijoti. Negalėčiau net pasakyti, kokios spalvos akys, plaukai, kaip apsirengus, - žinau, kad ilgas rūbas, ne baltas, kažkoks spalvotas. Tačiau tas pats nuostabus žinojimas, kaip ir šv. Teresėlės sapne. Juk čia niekas nekalbėjo, nebuvo jokių palydovų. Kas man pasakė, kad tai Šv. Mergelė? - Tarsi vidinis absoliučiai tikras žinojimas, kuris privertė suklupti, ir nebuvo jokio klausimo, prieš ką aš klaupiu. Tai buvo absoliučiai aišku. Visas prakalbėjimas buvo ta nuostabi šypsena ir akordas jai - nepaprasta džiaugsmo banga.

Šv. Mergele, šiaip ar taip, aš Tau nuoširdžiai dėkoju. Jei tai buvo vien sapnas, jis vis tiek patarnavo mudviejų „diplomatinių santykių" pagerinimui - kad ne vien prote, bet ir jausmuose man būtum artima, miela, kad būtum mano Nuosavybė... - taip kaip aš - Tavo nuosavybė esu..." (1971 12 18).

Pykčio proveržis

„Šv. Mergele, Tu žinai, kas buvo prieš kelias valandas. Pavalgėm pietus. Naujajam mūsų Algiui (sumušęs žmoną) atnešė megztinį ir dar kai ką, taip pat ir pyragaičių Kūčioms. Visiems davė paragauti. Užsimezgė pokalbis apie Kalėdų papročius, apie šieną. Mažasis Jura labai bjauriai pasakė apie Jėzaus gimimą.

Aš po pietų buvau užvirtęs ant lovos. Jaučiau, kad mane kaip spyruoklę kas išmetė iš lovos. Prišokau prie Juros - jis antrame aukšte guli. Nežinau, kas sulaikė, kad netrenkiau antausio. Kartu viduj pajutau būtinumą viską padaryti savo Viešpaties garbei apginti - kad Jis nebūtų su nedorumais maišomas. Sąmoningai prisiminiau šią mintį: kad tik ši pastanga nebūtų kova dėl savo puikybės patenkinimo!

Ką gi aš jam pasakiau?

-Ar tu gyvulys, ar žmogus?! Privalai gerbti tuos žmones, kurie yra su tavim. O dėl Dievo, aš kovosiu ligi mirties! Turbūt tau varžtas atsileido, kažkoks šėtono apsėstasis esi - tokio dar nebuvo, kiek čia chuliganų teko matyti. Aš tave rimtai įspėju: man bus byla, bet ir tu liksi invalidas arba... ir užteks gyvent...

Dabar net galvoju, ar sąmoningai taip kalbėjau, ar tik gąsdinau? Sąmoningai niekad nenorėčiau, bet - man net pačiam baisu - aš nežinojau, kad galiu taip baisiai užpykti. Dar kokį pusvalandį lyg kokias konvulsijas raumenyse jaučiau. Nežinau, ar kada buvau taip baisiai supykęs.

Paskui vėl užvirtęs ant lovos meldžiausi, stengiausi mąstyti apie Jėzaus pažeminimą: „Mes žinom, kad Tu velnio apsėstas..." Ir vėl pajusdavau, kad raumenis visame kūne įtempia kažkokia pykčio konvulsija.

Daugiausia nuramino ši mintis: ar pajėgčiau ir už Jurą aukoti savo kentėjimus. Visa prigimtis purtėsi, bet - Jėzaus pavyzdys! Taip, „Tėve, atleisk, nes jie nežino, ką daro!"

Vakaras. Po tokios baisios audros. O visgi dabar džiaugiuosi, kad nepavartojau fizinės jėgos. Iš tikrųjų nors in dubio libertas*, bet dabar aišku, kad ir už Tavo, Viešpatie, reikalus čia nereikia vartoti fizinės jėgos pirmajam. Net privertus neburnoti, nekalbėti ko nors baisaus prieš Dievą, - kas iš to, jei žmogus viduj vis tiek degs neapykanta Dievui? - Taip. Reikia bandyti ir draugiškai prakalbinti. Veiksmas lygus atoveiksmiui. Prievarta visada sukelia neapykantą.

* Abejojant leistina laisvai pasirinkti (lot.).

Dar viena keista mintis atėjo. - Ar tik jie tyčia nelaiko manęs su tokiais, kuriuose išsekusi ir medžiaginė, ir dvasinė kultūra? Ar gali būti atsitiktinumas, kad, rodos, tik vienoje kameroje buvo kultūringi žmonės - rašytojas, buhalteris, Eugenijus?" (2971 22 22)'.

„Kas gi sudaro mano dabartinės būklės dienų pilkumą? -Šv. Mergele, Tu visa žinai. Aš galiu visa tai prisiminti, ką pridėsiu prie Jėzaus aukos - ir šios nakties tyloj... Be abejo, yra dalykų, čia tinkančių aukai, per kuriuos galima tapti panašiam į Jį. Tai, kas sunkiausia, - turbūt patys žmonės. Jų nejautrumas kitiems žmonėms. Per pasivaikščiojimą jie laisvai sustoja ten, kur kiti vaikšto, ir kalbasi, visai nejausdami, kad užstoja kitiems kelią; spjauna kur papuola. Kameroje jie kalba garsiai, visai nejausdami, kad kas miega, nesvarbu, jei jau būtų ir naktis. Štai ir dabar jie lošia domino ir visą laiką chuliganas Jura šaukia, tarsi aplink būtų žmonės ne-prigirdintys, įkyriai daužia visa jėga domino kauliukus. Bet turbūt svarbiausia - po kiekvieno žodžio tie baisūs priedai... Kartais būna labai bjaurūs tie jų prisiminimai, - atrodo, jiems tai žadina pasididžiavimą. Bet kai kalbama apie Dievą, apie tai, kas šventa, aš dažnai neištveriu ir būnu užsidegęs traukti kalaviją, turbūt kaip Petras aną naktį, kai Jėzus jį subarė: „Kas kardą vartoja, žūna nuo jo". Ypač paskutinėmis dienomis, rodos, aiškiau imu suprasti, jog protingiau žodžiu prakalbėti ir jiems neparodyti neprotingai įdūkusios pykčio aistros. Būtų didelis pralaimėjimas, jei pajustų, kad tai tik pastanga įrodyti savąjį „aš".

Tačiau gaila tų vaikinų dėl jų dvasios skurdo. Tiesiog negaliu suprasti, kaip jie savo būklę, savo skurdą ištveria. Ne kartą apie tai galvoju, stengiuosi perprasti, bet man tai nepavyksta, - kaip jiems nepasidaro iki pasišlykštėjimo bjauru dėl savo kalbų, minčių?! - Tikriausiai jie tai pakelia ir laiko vertybe iš puikybės ir dėl puikybės aklumo. Dieve, kas yra puikybė, jei iš žmogaus padaro pabaisą! Kas yra pragaras, - juk tai tikra pragaro atmosfera... Viešpatie, juk visą Amžinybę jie turės baisioje kartybėje jausti vieni kitų vargingumą... Jie negalės vieni nuo kitų pabėgti - neturės kur...

Įdomu, kad panašiai ir mes čia jaučiamės. Kameroj, maždaug 2x5 m, mes šešiese - trys lovos dviem aukštais. Toje pačioje patalpoje niekuo neatitvertas tualetas... Sako Stalino laikais tokioje kameroje būdavo po 12 - po du gulėdavo, ar kaip ten. - Šv. Mergele, tepriima Viešpats šv. Mišių Auką už visų nuodėmes, kad jiems nereiktų amžinai...

Ir Dievo gailestingumas visa tai padaro tam tikra prasme miela... Juk tai Dievo Valia. Tai efektyvus prisidėjimas prie tos kovos, pagalba draugams, iš kurių tarpo, nuoširdžios draugystės mane paėmė... Kartu ir dėl šitų vargšų išganymo. Visa tai turi būti taip, kaip Jėzaus gyvenime turėjo būti, kad įvyktų Velykų Rytas" (1971 12 27).

„Vakaras. Tuoj „atbojus". Mano draugai tvarkosi nakties poilsiui. Dieve, kaip jie taria lietuviškai ir rusiškai moters, save parduodančios, pavadinimą! Su kokia baisia neapykanta! Ir vis dėlto negali nė sakinio pasakyti be šio paniekos vardo.

Bandžiau su jauniausiu - Praneliu - pakalbėti, kad taip negalima gyventi. O jis planuoja, kai išeis, už visus metus išgerti... Akyse piktas džiaugsmas. Nuodėmės patirtis - kaip baisiai pririša žmogų - pririša kaip voratinkliai musę.

Jie visai nesiilgi būti kitokie. Jie visai nežino, kad esama kitokios laimės, kitokio gyvenimo. Norų vergija! Puikybės aklumas!

Kad vaikeliai pažintų tą laimės rūšį, kurios išmokyti gimė Kristus, kunigai turi eiti mirti, eiti į kalėjimus! Šv. Motina, pasakyk jiems šitai, kad jie žinotų, kad neužmirštų niekada! Kad tėvai žinotų, kokia baisi atsakomybė būti tėvais! Kad jiems rūpėtų ne tik aprengti vaikelius, bet ir sutvarkyti jų vidinį pasaulį, įdiegti galingą norą ne sau gyventi!

    Kokia malonė, kad man nuolat prieš akis kažkoks pragaro pirmavaizdis, - kai tik mano draugai būna kartu, kai nemiega, beveik visada jaučiasi, kas yra pragaras. Dieve, žinoti, kad niekada, niekada jie, pragaro nelaimingieji, neišeis iš tos baisios padėties! Kokia kančia, koks nepatogumas, atsižadėjimas gali būti per sunkus, jei bent vienai sielai savo kančia būtų galima padėti?! Kokia dovana šv. Mišios, kuriose mūsų kančią Viešpats priima ir sujungia su savąja kančia, kuriose mūsų kančia įgyja Tavo, gerasis Kristau, kančios vertę!" (1971 12 29).

„Diplomatija"

„Perskaičiau melo, apgaulės, godumo, vergijos savo aistroms, diplomatijos knygą - V. Reimonto „Pažadėtoji žemė". Ko ji mane pamokė? Pirmiausia - pažinti gyvenime klastą, įprasti pro šypseną, prielankumą, mandagumą įžvelgti klastą daugelyje gyvenimo momentų. Toji knyga labai derinasi su šių dienų mano patirtimi.

Prižiūrėtojas, kuris tvarko dirbančiuosius, surado mane pagal kažkieno informaciją kaip „mokytą" ir pristatė kalėjimo tarnautojų bibliotekoj tvarkyti knygas. „Dabar čia reikės dirbti", - pasakė. Padirbėjau, rodos, dvi dienas. Mano prižiūrėtojas vis ateidavo parsivesti, kaip ir kitus. Vakar klubo vedėjas pasakė, kad po pietų turįs kažkur eiti ir nežinąs kada grįš, todėl po pietų man neateiti. Prižiūrėtojas paliepė po pietų eiti dirbti su kitais, dirbančiais lauke, ūkinėj daly. Šį rytą atėjo kitas prižiūrėtojas iš ūkinės dalies ir pasakė: „Dabar dirbsi pas mane".

Nutaikęs progą, paklausiau savo pirmąjį prižiūrėtoją:

- Ar jau į klubą nereikia?

Jis pasijuto nejaukiai ir pralemeno:

- Tai nežinau, gal jau ir sugrįžęs...

Keisčiausia, kad šiandien po pietų mūsų kameros visai neveda į darbą. Kad visa tai diplomatija, negali būti abejonės. Įdomu, kas čia bus toliau? Greičiausiai tai vedėjo direktyva - baimė, kad gali netekti savo šiltos vietos, kurioje sėdi. Gal ir jis gavo direktyvą iš aukščiau...

/.../ Šv. Mergele, būk gailestinga jiems! Kiek daug Tu mane mokai! Ir knygų patenka tokių, tarsi parinktos būtų" (1971 12 16).

„Šiandien vėl sužibo viltis šv. Mišias aukoti. Nejaugi mano vakarykštės mintys nepasitvirtino? Ačiū Dievui, jei taip. Rytą vėl nusiuntė į klubą. Radau porą įdomių knygų. Mano šefas nupirko elektrinius vargonus savo klubui. Išbandėm. Pasirodo, net su registrais.

Na, šiandien mano įtarimai išblėso. Gal tai Apvaizdos pamoka, ypač mano charakteriui - įtariant vis dėlto galima ir apsirikti.

Šv. Mergele, man rodos, kasdien gaunu vis ką nors nauja. Kažkas mane auklėja, veda kaip už rankos. Iš gilumos širdies dėkoju ir meldžiu, tegul visame įvyksta Dievo Valia!" (3971 12 17).

„Ką nors spėjant, ko laukiant, visada vaidenasi pats blogiausias, labiausiai nenorimas atvejis.

Diplomatijoj viskas slepiama. Pastebėti galima tik iš smulkmenų, o dažnai - tik spėjant. Kam nors kenkiant, visada daroma blogiausias atvejis. Taigi smulkmenos diplomatijoj visada reiškia blogiausią atvejį. Užtenka numanyti, kad čia diplomatija, ir tuomet aiškinkis blogąja prasme. Dėmesį atkreipti gali tik smulkmena, sukurianti prielaidą.

Visa tai galioja įsitikinus, kad nėra meilės - aukos dėl kito. Čia labai lengva sumaišyti su dėmesiu, kai tikimasi naudos, įskaitant ir sąmoningą diplomatiją, klastingą vaidybą" (1971 12 20).

„Šv. Mergele, vieną mintį vakar ar dar anksčiau norėjau pagvildenti. - Kartą man žybtelėjo prielaida, kad žmonės, kurie negyvena gryna sąžine, negali nekeikti, turint galvoje ypač tuos, kurie su purvu maišo doros sritį. Man nepasitaikė sutikti keikūnų, kurie nevartotų blevyzgų apie lytinę sritį. Sprendžiant iš kalinių pasipasakojimų, atrodo, kad visi, kurie apie tai kalba, tai ir daro gyvenime iš tikrųjų.

    Neprisimenu, kad būčiau sutikęs keikiančių normaliai tikinčių žmonių. Vis dėlto čia yra kažkoks baisus paslaptingas ryšys tarp žmogaus vidaus ir viso to, kas suskamba iš jo burnos. Bet tikriausiai taip yra ir gerąja prasme. - Visa, kas žmoguje yra gera, turi pasireikšti ir išorėj, ypač žmogaus kalboje.

Išimtis - diplomatija - kai žmogus sąmoningai stengiasi dėtis ne tuo, kas yra normaliai, parodyti ne tai, kas jo viduje slypi. Bet kiek gyvenime yra diplomatijos! Tiksliau sakant, kur gyvenime diplomatijos nėra?..

Vadinasi, su žmogumi susitikus, svarbiausias klausimas -nustatyti, ar žmogus natūraliai reiškiasi, ar diplomatiškai (diplomuoja)" (1971 12 25).

„Iš vakar dienos vienas momentas man labai mielas, brangus. Laikraščius pro langelį padavė nauja prižiūrėtoja, pas mus niekad nedirbusi. Rankoj laikė tušinį pieštuką. Aš pažvelgiau į jį reikšmingai ir paprašiau. Ji lietuviškai gerai nesuprato.

- Ką, pieštuką atiduot?

- Tik viduriuką...

- Palaukit, pažiūrėsiu...

Po kelių minučių atneša! mano didžiausiam nustebimui. -Ne kartą, ne vieno prašiau, ir vis: „Negalima" arba „nėra". O iš tikrųjų vis tas pats nepasitikėjimas žmogumi, matyt, čia palaikomas ir veiksmais, ir žodžiais.

- Kuo atsilyginsiu?

- Greičiau išeikit iš kalėjimo! - nusišypsojo.

- Tegul Dievas atlygina!.." (1971 12 29).

Celibatas

„Už ką šiandien turiu dėkoti? Ką išmokau? -

Per „čiajų" po vakarienės mano draugai tiesiai paklausė:

- Nejaugi tu tikrai neturėjai reikalo, - (žinoma, jie pavartojo savo terminą), - su moterimi?

Man rodės, kad jų klausime slypi tam tikra dozė pajuokos.

- Jei atsakysiu, jūs vis tiek netikėsite.

Jie, žinoma, buvo nepatenkinti tokiu atsakymu. Ir aš galvojau, kaip čia iš tikrųjų į tokį klausimą atsakyti jiems, kurie vis tiek netikės atsakymu... Paskui užsimezgė pokalbis su Praneliu, o per tą pokalbį man paaiškėjo ir atsakymas.

Mano vargšas Pranelis... Jis guli prie pat lango ir ėmė kosėti, tikriausiai peršalo. O aš turiu trejus šiltus baltinius. Iš karto spyrėsi, nenorėjo imti.

- Puikybė neleidžia, - sakau, - tu tikriausiai neklausydavai tėvų, puikybė neleido.

- Aš neturiu tėvų... - tyliai pratarė jis.

- O kaip tu atsiradai pasauly?

- O taip... iš milicijos.

- Vaikų namuose išaugai?

- Taip.

- Ar nejauti keršto savo tėvams?

-Jei susitikčiau juos, tikriausiai pakliūčiau į kalėjimą dar kartą, bet jau ilgam laikui...

- Tai tu nekrikštytas?

-Ne.

- Ir nieko nieko nežinai apie religiją?

- Ne. Niekas nemokė.

- O ten, internate?

- Ten sakydavo: „Jei Dievas būtų, tai jūs nebūtumėt čia. Tėvai nepamestų vaikų".

Aš jį pataisiau:

- Jei Dievo klausytų žmonės, tėvai neapleistų savo pareigų. Juk būti tėvais - tai ne vien pašaukti į buvimą, bet sukurti ir vidinę vaikelio kultūrą. Žmogus tampa žmogum tik klausydamas tėvų - tik tada išmokstama sau įsakyti, nugalėti savo norus. Dėl to ir yra nelaimė augti be tėvų.

- Taip...

Jis, rodos, su dėmesiu klausėsi, kai jam truputį papasakojau, kokios pagrindinės tikėjimo tiesos, didieji Jėzaus reikalavimai: nė vieno nelaikyti savo priešu, būti atsakingam už visus, ne tik už save, siekti pažangos... Jis kiek domėjosi klausimu, ar yra Dievas.

- Jūs mane greit įtikintumėt, - pratarė jis.

- Iš esmės Dievo buvimą įrodyti turi gyvenimas!

Staiga man pasidarė aišku, ką turėjau atsakyti į draugų klausimą geriant „čiajų".

Prieš pat „atbojų", jau besitvarkant miegui, užklausiau juos, matydamas, kad jie kiek ramiau nusiteikę:

- Na, pasakykit man, tik sąžiningai, ar jūs tikrai galvojat, kad katalikų kunigai visi su moterim...

Didysis Jura, turbūt visų vardu:

- Tu žinai, ką aš pasakysiu? Gal vienas kitas, o visi - aš netikiu, kad jie neužsiima. - Tuoj griebėsi pavyzdžių: - Aš pats ne kartą vežiau pas bobas.

- Tu taksistas?

- Taip su lengvąja dirbau.

- Bet žiūrėkit, - bandžiau įrodinėti, - jei tai būtų tiesa, tai Lietuvoj nebūtų tikinčių dabar.

- O kiek jų yra? - paminėjo kažkur matę bažnyčioje labai mažai žmonių.

/.../ Šv. Mergele, ar gerai aš atsakiau į jų klausimą apie moteris? Jaučiau, kad visi pritaria didžiojo Juros minčiai: „Gal vienas kitas, bet kad dauguma..."

- Tai dabar matot, kodėl neatsakiau. Jūs vis tiek netikėsit. Įrodyti gali tik pats gyvenimas. Žmonės tiksliai jaučia kunigo vidinę vertę. Ypač per jo pamokslus. Kunigas neturės jėgos reikalauti, ko pats savo gyvenime nevykdo.

Šv. Mergele, štai kodėl reikia būti tarp šitų vargšų. Štai kodėl laikas čia nėra tuščiai praleistas. Tai savotiškas „Arbeitpriester"²³ - kažkas panašaus kaip kunigų bandymas eiti į fabrikus dirbti, kai darbininkai neateina į bažnyčią patys pamokslų klausyti.

²³  Kunigas darbininkas (vok.).

Tokiomis aplinkybėmis žodį turi pakeisti tylus kasdieninėje pilkumoje paskendęs gyvenimas. Taip kaip Jėzaus tylusis gyvenimas. Taip ir mano dabartinė būklė. Bet aš neturiu užsidegti kaip sausas šiaudas dėl pajuokos sau!

Ruselis, kuris per pasivaikščiojimą vakar iš manęs, iš celibato pasišaipė, šiandien vėl prisigretino ir taip įdėmiai klausėsi, kai dėsčiau jam katalikų tikėjimo pagrindus. Sėklos paslaptingas likimas!" (2972 22 28-29).

„Ši diena, Šv. Mergele, turėtų būti turtingesnė už kitas... Priimk ir prijunk prie Jėzaus aukos! Šiandien daugiau kaip kitas dienas buvo pažeminimo, pajuokos. - Karta, kurią išsiaugino ateizmas, deganti neapykanta Dievui, dega neapykanta ir kunigui. „Tarnas ne didesnis už savo valdovą. Persekiojo mane, persekios ir jus".

Šiandien man pasidarė aišku, ko jie kunigo gyvenime neapkenčia. - Celibato. Man rodos, šita savybė skaudžiai paliečia jų sąžines. Nuolat atsiranda, ypač iš jaunų berniukų, kurie stengiasi kaip nors įgelti. Vienas kitas klausimas, ir būtinai tiesiai brutaliai paklausia, dalykus vadindami tikraisiais vardais, taip kaip jie savo kalboje vartoja... - Paklausia su pikto džiugesio žiburiukais akyse. Jie netiki, kad tai iš viso įmanoma, nemato jokio reikalo šito vengti, prieš neskaistumą kovoti. Tai iš viso ne paslaptis - tai jų pasididžiavimas prieš kitus. Aiškiai jie netiki, kad kas nors pasaulyje skaisčiai gyvena, ir celibatą jie supranta kaip melą, kunigo asmenį supranta kaip paniekos, pajuokos vertą dėl to melo... Ir nenuostabu, kad stengiasi įkąsti, pajuokti, ypač dėl celibato.

Ar jie iš tikrųjų netiki, kad galima skaisčiai gyventi? -Turbūt viena tikra - jie stengiasi įtikinti save, kitaip sakant, būna priversti ginčytis, bartis su sąžine. Štai kodėl jie pajunta neapykantą kunigui. Net mūsų kameros Pranelis, kuriam atidaviau šiltus baltinius, - žiūriu, kitų akivaizdoje būdamas, ir tas bando įkąsti.

Štai kur paaiškėja, kokią reikšmę turi visuomenei kunigo gyvenimas, jo kiekvienas žodis, veiksmas. Ir tik per tai jie turi galimybę pažinti Kristaus Evangelijos grožį. Rodos, niekad nejaučiau, kad celibatas toks svarbus, kaip šiandien" (1971 12 30).

„Tik ką kalbėjom su Praneliu, kuris sugeba taip pat pasijuokti iš manęs, nors jam tik 19 metų.

- Tu viską žinai, - pratarė jis rimtai. - Tu didelis žmogus.

Šv. Mergele, žinau, prisimenu Jėzaus žodžius: „Tik vienas Dievas didis". Tik Jis vienas apie mus teisingai žino. įdomu, kad Pranelis ne visada reiškia pajuoką man. Tai būna greičiau tik dėl kitų - savotiška priemonė pasirodyti prieš kitus.

Ar tik nebus taip, kad ir kiti įkanda daugiausia tik siekdami pasididžiuoti prieš kitus? Pavyzdžiui, šiandien per pasivaikščiojimą vienas ruselis, kuris vis linkęs įkąsti, mane nustebino pasiūlęs skutimosi peiliuką, girdi: „Aš pirmadienį išvažiuoju".

Vargšai vaikinai! Ar nebus taip, kad jų įkandimai ir reiškia tyrimą, bandymą, ar tikrai esi „didis žmogus", t.y. ar tikrai negalima tavęs išvesti iš pusiausvyros įžeidinėjimais. Jie šito sąmoningai tikriausiai nesiekia, - net patys nežino, kad jie šito siekia.

Ar ne dėl to kaip tik Jėzus teisme antausį gavo nuo kareivio? Ar ne dėl šito Jam buvo nupintas erškėčių vainikas?

Taigi man paaiškėjo du pagrindiniai motyvai:

1) jų neapykanta dėl netikėjimo (ateizmas yra neapykanta Dievui ir Jo tarnams, kaip ir viskam, kas Dievą primena);

2) nesąmoningas tyrimas, ar tu tikrai „didis žmogus".

Be abejo, būna ir tokių, kurie pripažįsta: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus..." - Visa, kas dedasi su mumis, kunigais, -visa randama taip pat šv. Evangelijoje, Jėzaus gyvenime" (1971 12 31).

Bylos t. 3,1. 108b - Kun. ;. Zdebskio laiškas iš kalėjomo Loretai Paulavičiūtei (1971 m. rugsėjis) 

Kun. J. Zdebskio 1971 10 12 laiško iš kalėjimo Loretai Paulavičiūtei prierašas {Iš asmeninio archyvo).

Sigitui arba Alfai²⁴ Salutem Fratribus!²⁵ Simučio advokatė Geda Levi. Jos adresas mano žaliam kalendorėly. Ji prašė apie Simučio šeimą davinių, ypač už ką taip atsitiko Jo tėvui.

²⁴  Kun. Sigitas Tamkevičius, kun. Alfonsas Svarinskas.

²⁵  Sveiki, Broliai (lot.).

Galima ją surasti ir be adreso - informacijos būdelėj arba kiekvienoj jų kolegijoj turi sąrašus. Jai apie 50 metų.

Paskutinė diena kalėjime

„Norėtųsi susikviesti visus savo nematomuosius Draugus ir Drauges ir papasakot - šiandien buvo įdomus nuotykis, kuris nepaprastai daug apie mano kameros draugus pasako.

Po pietų truputį primigau. Pabundu. Kažkaip tylu. Ogi žiūriu - nė vieno nėra kameroj. Kaip įgeltas šokau iš lovos! -Tikrai nėra! Iš karto pasidarė skaudžiai aišku: mano draugai kine. Ir, žinoma, visi taip skubėjo, kad nė vienas neprisiminė pažadinti...

Buvo skaudu. Juk jie kasdien mano daugiausia valgo. Buvo skaudu, kol prisiminiau, kad visa, kas įvyksta, yra Meilė, skaudu, kol paaukojau... Paskui buvo rami susikaupimo valanda. Juk šiandien dar vakar dienos [Naujųjų metų] susikaupimo tęsinys.

Paskui klausau - durų akis atsidarė - kažkas pažiūrėjo į kamerą.

- Juozas miega?

- Ne, rašo, - pasigirdo už durų.

Kameroj pirmasis prabilo Pranelis:

- Na, Juozai, kodėl nėjai į kiną?

- Jis kaifuoja²⁶, - atsakė didysis Jura.

Mudviejų akys susitiko.

- Na, Jura, - prabilau su šypsena veide, bet kietu tonu, -ir tau ne gėda taip kalbėti?

- Tai tavęs niekas nepažadino? - tarsi nežinodamas, tarsi nustebęs...

Paskui pradėjo vienas kitą kaltinti. Pirmiausia mažasis Jura (chuliganas) apkaltino Sigį (naują, už alimentus), girdi, jis išėjęs paskutinis. Didysis Jura puolė kaltintoją už veidmainystę, tarsi pats būtų visai teisus.

- A učit: čeloviek čelovieku... - pradėjau komunistinės moralės kodekso punktą -

-... drug, brat²⁷, - pabaigė sakinį didysis Jura. Ir taip nejauki valandėlė nuslinko... Štai kokie mano draugai!.. Tai labai charakteringa. Ten, kur iškyla malonumas, žmogus labai lengvai pamiršta, kad šalia jo kitas žmogus...

²⁶  Geria narkotikus (žarg.).

²⁷  O mokoma: žmogus žmogui... -... draugas, brolis (rus.).

Šv. Mergele, už viską, už viską ačiū! Tuoj „atbojus". Dar dalį Rožančiaus, kol jie baigs savo anekdotus, ir... Šv. Mergele, - Tu žinai, kas bus tada!" (1972 01 02).

KALBA TEISME

1971 m. lapkričio 11 d. kun. Juozas Zdebskis buvo nuteistas vienerius metus kalėti už vaikų katekizavimą. Lapkričio 16 d. per pasimatymą su motina Lukiškių kalėjime perdavė sąsiuvinėlį - parengtą savo kalbą teisme (kurios, beje, visos neturėjo galimybės pasakyti). Po kelių dienų šios kalbos mašinraštis Vlado Lapienio (o vėliau - ir daugelio kitų) pastangomis buvo perduotas į Vakarus.

Štai toji kalba (kiek sutrumpinus pasikartojimus).

TARP DVIEJŲ ĮSTATYMŲ...

TEISĖ GYVENTI, KAI DRAUDŽIAMA

GIMTI...

1971 m. rugpjūčio 26 d. buvau areštuotas ir iškelta baudžiamoji byla už tai, kad šių metų vasarą Prienų bažnyčioje mokiau vaikus tikėjimo tiesų. Viename iš bylos aktų užrašyta: „Rasta bažnyčioje apie 70 vaikų ir apie 50 tėvų. Kaltinamas pažeidimu LTSR BK §1431 d., kuris kalba apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės. Kaltinimas paskelbtas suimant".

Kuo motyvuoju savo elgseną? Tenka pakartoti tą patį motyvą, kuris buvo pasakytas, kai ateistų grupė, atėjusi į bažnyčią, paklausė, ar žinąs, kad vaikus mokyti draudžiama. Atsakyti lieka tais pačiais žodžiais, kuriais pirmieji Jėzaus pasiuntiniai paaiškino Aukščiausiam žydų teismui: „Dievo reikia klausyti labiau kaip žmonių".

1) Taigi pagrindinis atsakymas į klausimą, kodėl mokiau vaikus tikėjimo tiesų, - dėl to, kad toks yra Kristaus reikalavimas: „Eikite ir mokykite /.../ laikyti visa, ką esu jums kalbėjęs". įsakymas apima visus žmones neskiriant - suaugęs ar vaikas. Mokyti ne savo išminties, ne kurio nors filosofo siūlomo gyvenimo būdo, bet to, kurio reikalauja Kristus, pabrėžiant didžiausią Jo reikalavimą - nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu. Iš tų, kurie pasisiūlė būti gyvenimo meno mokytojais, nė vienas šitaip reikalauti nedrįso. Nė komunistų partija.

2) Šį Kristaus reikalavimą pakartoja Romos Katalikų Bažnyčia, kaip juridinis asmuo, savo juridiniame kodekse trimis paragrafais (CIC²⁸ 129,130,131**).

²⁸  Codex Juris Canonici (.lot.) - Kanonų (bažnytinės) teisės kodeksas

3) Reikalavimą mokyti vaikus tikėjimo tiesų - Kristaus nurodyto gyvenimo būdo - pratęsia vaikų tėvai, kurie į savo vaikus turi natūralią teisę. Kai tėvai nori, kad jų vaikai mokėtų muzikos, kviečia muzikos mokytoją, matematikos -matematikos mokytoją ir pan.

I.

Taigi mes atsiduriame tarp dviejų įstatymų.

Atrodytų, kad šis teismas nereikalingas. Kokį tikslą galėtų turėti valstybė leisdama įstatymus, jei ne piliečių gerovę, kuri negali būti suprantama be sąžinės laisvės, be tėvų teisės į savo vaikus? LTSR konstitucija pripažįsta sąžinės laisvę ir tėvų teisę į savo vaikus. Žmogaus teisių deklaracija pasirašyta ir ratifikuota. Apie tai gana išsamiai buvo išdėstyta prieš metus tokioje pat kun. [Antano] Šeškevičiaus byloje. Kadangi ir ši, dabartinė byla nėra paskiro individo -teisiamojo - reikalas, bet Katalikų Bažnyčios, kaip juridinio asmens, reikalas tam tikroje geografinėje plotmėje, tai visa tai kartoti turbūt nereikia.

/.../ Laisvė Katalikų Bažnyčiai, kaip juridiniam asmeniui, turi reikštis leidimu funkcionuoti. Pavyzdžiui, jei leidžiama gyventi, tai kartu ir valgyti, ir kvėpuoti, ir pan. Jei oficialiai leidžiama egzistuoti kunigams, tai savaime įeina ir leidimas reikštis pagrindinėmis savo funkcijomis, t.y. aukoti, atleisti nuodėmes Dievo Vardu (teisti) ir mokyti.

Išeina, kad esu teisiamas už savo tiesioginių pareigų atlikimą.

Pažvelgus į bylos dokumentus, ateistų charakteristikos iš įvairių buvusių darboviečių kaltina tuo pačiu - už savo pareigų atlikimą. Gaila, kad ten neradau charakteristikos iš Vyskupo kanceliarijos, - ar ir ji būtų kaltinusi už pareigų atlikimą?..

II.

Teismo akivaizdoje reikia parodyti ir psichologines aplinkybes, neabejotinai turinčias įtakos ir mano elgsenai, už kurią esu teisiamas.

Tas aplinkybes sudaro gyvenimo faktai, kuriuose patys ateistai arba paskiros institucijos nesilaiko to paties įstatymo, kalbančio apie sąžinės laisvę, pagal kurį šiandien esu teisiamas.

Žodis „ateistas" čia pavartotas kaip labiausiai tinkantis mūsų reikalui, kadangi ateistas, ar jis būtų saugumo darbuotojas, ar administracinio aparato, ar švietimo, šiuo atveju reiškiasi vienodai, kaip kovotojas prieš Dievą.

Sąžinės laisvės problemą TSRS įstatymai sprendžia atskirdami Bažnyčią nuo valstybės. Deja, kai kurių ateistų dėka Bažnyčia jaučiasi ne atskirta nuo valstybės, o priešingai -palenkta ateistų interesams, ir tai gana dažnai apgaulės, klastos keliu.

Dėl tų pačių priežasčių tikintieji jaučiasi „už borto", jaučia nelygybę prieš įstatymą. Pavyzdžio dėlei galima vieną kitą faktą priminti, ypač kurie artimai siejasi su mūsų bylos objektu.

Pirmiausia tikintieji jaučia nelygybę prieš įstatymą, kurią ypač išryškina faktas, kad ateistai turi savo spaudą, mokyklas, o tikintiesiems tai neleidžiama.

Jei kunigai baudžiami už vaikų rengimą pirmajai išpažinčiai, tai norisi klausti, ar yra buvusi iškelta bent viena byla ateistams už tikinčiųjų interesų pažeidimus, ypač pagal 1966 m. paskelbtą BK §143 papildymą? Tokių faktų juk nėra.

a) Pavyzdžiui, prieš metus buvo atleista iš darbo Vilkaviškio vidurinės mokyklos mokytoja [Ona Brilienė] kaip tikinti, dėl to neturinti teisės dirbti pedagoginio darbo ir net niekur kitur dirbti, - ar tai ne pažeidimas sąžinės laisvės? Ir tai ne vienintelis faktas mūsų aplinkoje.

b) Taip pat ateistų pastanga, kad visuomenė, ypač jaunimas, moksleiviai, tarnautojai, nedalyvautų Mišiose. Tikriausiai jie jaučia, kad Dievą pažinti lengviausia iš veido, tikrai maldoje paskendusio. Jie instinktyviai jaučia, kad visa, ką mes vadiname „malonės veikimu", taigi ir tikėjimo tvirtumas, yra būtinai susiję su šv. Mišiomis. Vadinasi, egzistuoja sąžinės laisvė, bet kad visuomenės, ypač jaunimo, vidinė kultūra nebūtų maitinama. Yra daug faktų, kai mokytojai neleidžia į bažnyčią laidotuvėse dalyvaujančių mokinių arba iš bažnyčios juos išveda. Ar tai ne nusikaltimas prieš sąžinės laisvę?

Ypač tikintiesiems nesuprantama, kodėl Vyriausybė neatsiliepė nė į vieną tikinčiųjų pareiškimą Vyriausybei dėl esančių nenormalumų tikinčiųjų atžvilgiu. Juk spaudoje buvo paskelbta, kad mėnesio laikotarpy atitinkama instancija privalo reaguoti į pareiškimus.

Pavyzdžiu gali būti ir su šia byla susijęs tikinčiųjų reagavimas. - Šią vasarą, kai grupė ateistų atėjo į bažnyčią mokant vaikus tikėjimo tiesų ir pradėjo iš pasalų fotografuoti vaikus, klausinėti jų pavardžių, motinos stojo ginti savo vaikų. Bažnyčioje kilo triukšmas. /.../ Po šio įvykio 89 vaikų tėvai parašė skundą Liaudies kontrolės komisijai prie TSKP CK²⁹, kurio tema buvo „prekratitj besčinstvo protiv vieru-juščich"³⁰. Į kreipimąsi nebuvo jokio oficialaus atsakymo, nors siuntėjo adresas buvo.

²⁹  Tarybų sąjungos komunistų partijos Centro komitetas.

³⁰  Nutraukti savavaliavimą prieš tikinčiuosius (rus.).

Bylos t. 5,1. 79 - Kun. J. Zdebskio pareiškimas (1975 02 25).

/.../ Pažvelkime toliau.

Daug faktų iš ateistų elgsenos dvelkia aiškia apgaule, klasta prieš sąžinės laisvės reikalavimą. Ir kodėl visa tai nebūna baudžiama? Ne kartą ateistų elgesys prieš tikinčią visuomenę būna panašus į Šekspyro raštuose pavaizduotą hercogo Glosterio elgseną iš XV a., kuris, siekdamas Anglijos karaliaus sosto, visus konkurentus slapta žudydamas, visuomenei gebėjo pasirodyti net su maldaknyge rankose.

1) Ar nepažeidžia klastingai sąžinės laisvės ateistų pastanga, kad studijuoti Romoje ir į vyskupų postus patektų ateistų parinkti asmenys? Koks kitas tikslas gali čia glūdėti, jei ne klastinga mintis - šaly, kurios konstitucija garantuoja sąžinės laisvę, griauti Bažnyčią iš vidaus, kad būtų galima matyti, jog vyskupai savo postuose, jog potvarkiai išeina iš vyskupo kanceliarijos, tuo tarpu kunigų skirstymas į darbovietes ir visi kiti potvarkiai būtų ateistų diktuojami, kad ir Lietuvoje Katalikų Bažnyčios padėtis būtų panaši į Stačiatikių Bažnyčios būklę.

2) Ar nedvelkia klasta pastanga kai kuriuos kunigus ir net vyskupus kompromituoti tikinčiųjų ir net Vatikano akyse? Pavyzdžiui, ar tai tikinčiųjų pastanga, kad energingas ir sveikas Jo Ekscelencija Vyskupas Sladkevičius Vatikano pasauliniame vyskupų sąraše būtų tituluojamas „sedi datus"³¹?

³¹  Priskirtas padėjėju prie vyskupo „sosto", be teisės ji paveldėti (lot.).

3) Ar ne klasta dvelkia faktas, kad kunigų seminarija egzistuoja, bet į ją leidžiama priimti, taigi ir išleisti tik po 4-5, kai tuo tarpu Lietuvoj kasmet miršta po 20-30 kunigų? Taip pat pastangos, kad į seminariją nepatektų ypatingai gabūs ir aukštos vidinės kultūros studentai ir profesoriai.

4) Panašiai ir su vaikų mokymu. Ar ne klasta, kad prie Pirmosios komunijos leidžiama eiti, bet ką reiškia reikalavimas klausinėti po vieną? (Nors juridiškai įforminto tokio įstatymo nėra). Kaip paruošti po vieną tose parapijose, kur per vasarą vaikelių būna keli šimtai? Tėvai teisėtai laukia šiuo reikalu pagalbos iš mūsų, kunigų. Ir kas lieka daryti? - Leisti vaikelius Pirmosios komunijos neparuoštus? - Tai, ko žmogus nepažįsta, negali pamilti. Ar čia neslypi pastanga tyliai atimti vaikus iš tėvų? Tada ateistai galės pasakyti: pas mus sąžinės laisvė, žmonės patys tikėjimo atsisako. Tada tikėjimo laisvė tampa panaši į leidimą gyventi, kai draudžiama gimti.

Gerbiami teisėjai, norisi galvoti, kad jūs, kaip ir daugelis jaunesnės kartos žmonių, šiandien Dievą pažįstat iš „Biblijos linksmybių" ir panašių knygų, o ne Tą, kuris dėl mūsų ant kryžiaus mirė, ir kažin ar dabar, turėdami aukštojo mokslo diplomus savo specialybėje, išlaikytumėt iš tikėjimo dalykų bent tokį egzaminą, kaip laiko vaikai prieš Pirmąją išpažintį.

Jau vien šitai prisimenant, kadangi, Rachmanovos žodžiais tariant, ir jūs esate žmonės, „naujųjų žmonių fabriko" pagaminti, mes privalome jums atleisti už šį teismą ir melsti Dievą atleidimo. Tą dieną, kai bažnyčioje, kaip minėjau, buvo sukeltas triukšmas, paskui vaikelius paklausus: „Vaikučiai, ar reikia šitų žmonių neapkęsti?", jie atsakė: „Ne!" - „O koks svarbiausias Jėzaus reikalavimas?" -„Nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu!" - vėl atsakė jie.

Tokių ir panašių faktų, kurių vieną kitą pavyzdžio dėlei paminėjau, kuriuos plačiai žino visuomenė, negali nežinoti ir prokuratūros. Kodėl visa tai toleruojama, kodėl esu teisiamas, kaltinamas sąžinės laisvės pažeidimu? Kaip gali būti pilietis baudžiamas pagal reikalavimus, kurių, kaip matome, daugeliu atvejų nesilaiko net paskiros valstybinės institucijos? Ir pats faktas, kad keliama kunigui šitokia byla, ar nėra nusikaltimas prieš sąžinės laisvę, kaip pastanga atimti iš tėvų vaikus? Turbūt būtų galima kaltinti sąžinės laisvės pažeidimu, jei tai būtų daroma tėvams nežinant.

Įsižiūrėjus į gyvenimo faktus, pats paragrafas, pagal kurį esu teisiamas, atrodo lyg be aiškių kontūrų. Pavyzdžiui, prisiminus kad ir tokią pačią 1964 metų bylą, kurioje taip pat už vaikelių mokymą buvau nuteistas metus kalėti. Paskui, praėjus keliems mėnesiams, atėjo Vyriausybės įsakymas paleisti ir teistumą panaikinti. Išteisinamajame akte buvo motyvas: „Ištirta, kad prievartos vaikams nebuvo". Bet šitai teismas žinojo ir nuteisdamas kalėti. Apie prievartą vaikams teisme nebuvo nė užsiminta. O BK §143 byloje buvo aiškinamas taip: draudžiama organizuoti ir dėstyti religijos tiesas mokykloje (ne bažnyčioje!). Nors šituo nebuvau kaltinamas, teismas vis tiek teisė. Kaip tai suprasti? Ir jei paskui išteisino, kodėl dabar vėl esu pagal tą patį paragrafą teisiamas? Juk ir dabar teismas gerai žino, kad prievartos vaikams nebuvo. Tai liudija ir tėvų kreipimasis dėl šio reikalo į TSRS Vyriausybę. Vaikeliai buvo mokomi ne mokykloje, o bažnyčioje, mokomi pagal tėvų valią. įstatymas juk negali būti suprantamas tomis pačiomis aplinkybėmis vieną kartą vienaip, kitą kitaip.

Taip pat nepavyko išsiaiškinti, kur yra paskelbtos „įstatymais numatytos taisyklės" (BK, p. 281). Nei tardytojas, nei Vilniaus juridinė konsultacija į šį klausimą neatsakė.

III.

Kokia iš viso to išvada?

Nors, žmogiškai, trumparegiškai žvelgiant, visada panašiais atvejais norėtųsi pakartoti Jėzaus žodžius: „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė", tačiau iš tikrųjų mes, kunigai, turėtume dėkoti jums už šį ir panašius teismus. Šie faktai priverčia mūsų sąžines prakalbėti, neleidžia užmigti, priverčia apsispręsti, iškelia mums dvi galimybes.

Viena jų - būti kunigu pagal Kristaus mintį, ryžtantis eiti pareigas, kurių reikalauja Kristus, Bažnyčios teisė, kartu priimti visa, ką Apvaizda leis išgyventi.

Kita išeitis - rinktis vadinamąjį „taikaus bendradarbiavimo su ateistais" kelią: bandyti laviruoti, bandyti tarnauti dviem valdovams, pataikauti ateistų pastangoms, kad kunigas eitų savo pareigas, bet ateizmui būtų nepavojingas, kad pats išvaikytų iš bažnyčios jaunimą, kad šis nedalyvautų apeigose, procesijose, kad netarnautų Mišioms, - net nereikalautų dalyvauti Mišiose, kadangi tai esą negalima; kad rengdamas vaikelius Pirmajai komunijai pasitenkintų tik poteriais, nieko neaiškindamas apie Mišių paslaptį - viso krikščioniško gyvenimo centrą, negalvodamas, kokia padėtis krašte bus po 10,20 metų! Vadinasi, neatlikti tiesioginių kunigo pareigų, eiti į konfliktą su sąžine, rūpintis, kokie bus šiandien pietūs, pasistengti užmiršti, kad vaikeliams vis tiek bus kalbama apie Dievą, bet apie tokį, kokio iš tikrųjų nėra. Aš taip pat netikiu tokio Dievo, kokį piešia mūsų aplinkoje spauda, radijas.

Jūs man parodėte tūkstančius jaunimo už grotų. Jų nė vienas nepažįsta Dievo tokio, kokį mylėti reikia, kuris myli mus. Jiems niekas nekalbėjo apie tokį Dievą, jų niekas nemokė savo laimę rasti kiekvieno žmogaus, net priešo, akyse, jam gera darant. Gerai žinau: jei mes, kunigai, jiems apie tai nekalbėsime, akmenys šaukti pradės, - Dievas iš mūsų pareikalaus jų likimo!

Štai ką reiškia mūsų aplinkoje „taikus bendradarbiavimas su ateizmu", ko niekaip negali suprasti užsieny gyvenantys tikintieji. Ar dėl to nėra kalti ateistai?

Arba, kaip šiuo atveju matome, rinktis langus su grotomis. Kaip tardytojas pasakė: „Nenorėjai valgyti keptų ančių, tai dabar - kalėjimo duona"...

Ir jei mūsų, kunigų, neteis teismai šiandien - mus teis tauta! Pagaliau ateis Aukščiausio Teisingumo valanda. Šito bijoti mums, kunigams, tepadeda Dievas labiau negu jūsų teismo!

Man vėl prisimena tūkstančiai jaunimo už grotų. Jie nepajėgė vaikystėje klausyti tėvų... Man brangi šalis prie Nemuno krantų. Gerai žinau, kad jos ten nebus, jei jos vaikai nepajėgs klausyti tėvų... Apie tai aš jiems kalbėjau. Pasakiau jiems, kad tai Dievo reikalavimas. Jei tai, pagal jūsų sąžinę, nusikaltimas, pripažinkite mane fanatiku ir teiskite mane, bet kartu ir save!

Prašau teismą atsižvelgti į minėtas psichologines aplinkybes, nepamiršti, kad teismo sprendimas neverstų tikin

čiosios visuomenės galvoti, jog kai kurie konstitucijos paragrafai - tik propagandai. Ar gali likti pagarba reikalavimui, verčiančiam eiti į konfliktą su sąžine, ar gali likti pagarba įstatymui, jei jis baudžia už savo pareigos atlikimą?

Lieka pakartoti pirmųjų Apaštalų žodžius, pasakytus žydų teismui: „Dievo klausyti reikia labiau kaip žmonių!"

KUNIGO TEISMAS

Teismas įvyko 1971 m. lapkričio 11 d., po pustrečio mėnesio nuo kun. Juozo Zdebskio suėmimo.

Laukiant teismo

„Savo kalboje teisme privalau taip pasirodyti:

Esu kunigas - rūpi sielų likimas, o ne patogumai.

Neturiu nė lašo neapykantos. („Nieko nedaryk iš neapykantos").

Turiu pasakyti tiesą pasauliui.

Jausti užuojautą jiems. Juk jie nusikaltėliai prieš mane.

Sprendimų orientyras - Dievo Valia, o ne pataikavimas, kad mažiau teistų.

Tegul jaučiasi paprastumas, nusižeminimas" (19710916).

„Mėnuo. Kaip greit! Aną dieną eidamas iš pasivaikščiojimo mačiau beržo viršūnę, mačiau, kaip gelsta lapai.

Koks silpnas mano tikėjimas... Kaip pradžiugino advokato tvirtinimas, kad mane gali teisti tik metams, o ne trejiems. O šiandien rytą, klausantis per radiją apie sutartį su Jugoslavija, Aleksas: „Mus sušaudys". - Kaip lengvai veikia paprasčiausia, nors visai be argumentų, nuomonė! O kur Dievo galybė? Kur pasitikėjimas Meile? Kur prisiminimas apie sielų likimą, amžinybę?

Visas šis silpnumas - juk tai akivaizdus pasirodymas, kaip tvirtai laiko pririšę prie žemės paslaptingi saitai! Kaip lengvai nuliūdina arba pradžiugina nerealiausia mintis laimėti ar prarasti tai, kas patenkina norus, aistras, kas teikia kokio nors žemiško malonumo. Šv. Mergelė, ką Tau su manim daryti? Ir tai visai neperdėta. Ši silpnybė visai reali. Tai tiesa. Bet ar tai nėra ir mano viltis? Juk Dievo galybė, Jo gailestingumas tik silpnaisiais pasinaudoti gali. Puikybė -vienintelis Dievo Malonės priešas.

Tai, konkrečiai, kas mane laiko pririšęs prie žemės? - Ar ne noras turėti japonišką tranzistorių? O mintys apie mašiną (!). - Visų pagarba, nusistebėjimas... O Jėzus - priešingai. Kaip aš, visų gerbiamas, jausčiausi Jėzaus, erškėčiais vainikuoto „Ecce Homo"³² akivaizdoje?..

³²  „Štai Žmogus!" (lot.) - Poncijaus Piloto žodžiai, kuriais jis kreipėsi į minią, pristatydamas nuplaktą ir erškėčiais vainikuotą Jėzų.

Kaip dažnai ši grandinė, jungianti mus su savo malonumais, su savo puikybe, pasirodo ten, kur tik yra rizikos visa tai prarasti! Kartu ir mano darbe, ir mokant vaikelius katekizmo. Šia prasme turėti mašiną - ar tai nėra panašu daugiau į nelaimę? Koks tobulas turėtų būti „beturtis dvasioje", kad nebijotų ją kiekvienu momentu prarasti!

Bet lygiai ir atvirkščiai. Jei manyčiau, kad dabar aš viską praradęs, kas gali malonumus tenkinti, - ir pačią laisvę, -tai juk kiekvienu momentu Dievas gali man vėl grąžinti viską šimteriopai. Štai ką reiškia praktiškai vadinamasis šventas abejingumas! Štai ką reiškia „nieko Dievui neatsakyti". Štai ką reiškia sutartis su Tavimi, Šv. Mergele!

Atgaila - kaip vienintelis vaistas prieš vergiją žemei. „Jei nedarysite atgailos, visi pražūsite!" Kaip dėkingas turiu būti Viešpačiui, kad dabar pati Apvaizda man siunčia atgailą! Kaip sunku šiems tūkstančiams vaikinų [ir merginų], kurie nemoka kančios pakelti kaip pelnytos bausmės už savo ir viso pasaulio nuodėmes!

Mirtis čia kaip švyturys, kaip nuostabus orientyras. Juk liūdėti dėl nepatenkintų savo norų galima tik pamiršus apie mirtį, tik tada, kai šį gyvenimą imame laikyti pačiu tikruoju savo gyvenimu. Bet lygiai taip ir džiaugsmo valandose.

Tik pamiršus apie mirtį, galima norų džiaugsmuose paskęsti, viską pamiršti.

Taigi aš prisirišęs... Ir visada taip bus. Kaip piktžolė gaji ši savybė manyje, kaip ir kiekviename žmoguje, - išrauta vis atgis.

/.../ Dėl ko širdis labiausiai virpa į priekį žvelgiant? -Kad reikės stoti ne į lygią kovą, bet vienam prieš visus priešus, prieš visus šimtus milijonų. Žemėje nieks negins manęs. Kas atsitiktų, jei būtų atimta viltis tą valandą? O juk aš jos nevertas... Bet juk kaip tik dėl mano nevertumo turės ją Viešpats man suteikti! - Čia taip, kaip šv. Teresėlės džiaugsmas dėl savo silpnybių: juo silpnesnis vaikelis, juo nuoširdžiau prie jo pasilenkia Meilė.

Atsistoti prieš pasaulio galybę, kai žemėje negina niekas, ne vienas smerkia... Tėvynė šaukia, jos ateitis. Kas bus po 10,20 metų? Kai vaikeliai jau bus šeimas sukūrę ir ateis į gyvenimą jų vaikai. Ar jie žinos ką apie Dievą? Ką reikš tada, kad kitados patogiai gyvenau? Ne! Geriau su Kristumi eiti mirt už jų sielas! Kad jie neišaugtų tokie kaip - štai -mano nelaimingi šių dienų draugai.

Ar iš tikrųjų negins manęs niekas? Ar iš tikrųjų Dovydas prieš Galiotą kovojo? „Jei Viešpats nestatys namų, veltui darbuojasi tie, kurie juos stato".

Šv. Mergele, tik viena svarbu - Tu budėk, kad aš suprasčiau ir įvykdyčiau Jo Valią. Tu juk esi atsakinga, kad aš žinočiau, ką ten atsistojus prieš teisėjus pareikšti reikia. „Kai atsistosit prieš teisėjus ir valdovus, negalvokite, ką reikės sakyti. Tą valandą bus jums duota".

Kaip čia reikalinga „šventoji laisvė", „nieko Dievui neatsakyti"! Šv. Mergele, tyliai norėčiau Tau pasakyti, Tave paklausti: juk tik šitoks pasitikėjimas garantuoja, kad Viešpats kovos mano pusėje" (1971 09 26).

„Kokia nuotaika šiandien? Ko aš labiausiai bijau? Ar ne visko, kas gali pailginti mano buvimo čia laiką? O juk man reikės juos pulti, kritikuoti juos, užsidegusius tokia pačia neapykanta, kaip vakar Aleksas, burnodamas Dievą, nekreipė dėmesio į jokius įrodinėjimus: jis jų neatsimena, vien tik ateizmo įkaltus nuo vaikystės argumentus. Prieš tokios nuotaikos žmones man reikės kalbėti apie jų klaidas, kurių jie klaidomis nelaiko. Į mane žiūrės kaip į piktadarį visuomenei, kaip į apgaviką, išnaudotoją.

Šv. Mergele, Tu matai, kas manęs laukia. Ir, kad aš pajėgčiau prieš juos atsistoti kaip Apaštalai tada prieš Aukščiausią žydų teismą, kai drįso pasakyti: „Dievo reikia labiau klausyti kaip žmonių", - Tu esi atsakinga, Šv. Mergele... Juk tai malonė ne tik man vienam, bet mano draugams, tautai. Juk tam palaimino Ekscelencija Vincentas. Juk už tai meldžiasi mano matomi ir nematomi Draugai, Sesės. Bet už tai dabar turiu viską priimti iš Tavo rankų, Šv. Mergele, - visa, kas ne pagal mano norus vyksta gyvenime.

Vadinas, turėsiu žvelgti į juos su užuojauta, be neapykantos, kaip Jėzus: „Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro". Jėzaus elgsena - tai mano pirmavaizdis, kaip privalau elgtis ir aš. Bet Tu atsimink, kad po kryžiumi stovėjai. Tu privalai stovėti po kiekvienu kryžiumi, kuris dėl Jėzaus reikalų stovi. Vargšai, šie tūkstančiai jaunimo: jie nežino, dėl ko jų kryžius stovi" (2972 09 29).

„Šv. Mergele, ko daugiau aš galiu tikėtis savo teisme, jei ne paniekos ir neapykantos? Kai pasiimu laikraštį į rankas, kažkaip paryškėja šių dienų galvojimo būdas. Laukti, kad aplinka pripažintų ką nors protinga - argi yra vilties? Tai kam aš kalbėsiu? - Tik ne teismui. Jie vis tiek manęs nesupras. Viena, ką galiu jiems duoti, - už juos melstis, už juos skirti atgailą, už juos pasitikėti Tavo gailestingumu.

Keista! Jei man būtų leista kalbėti skriaudžiamų žmonių vardu, Šv. Mergele, ar ne labiausiai turiu maldauti, kad apsaugotum nuo puikybės? Juk mano kalbėjimas gali tik pažadinti neapykantą - padidinti ją. Jėzaus įrodymas - tai buvo Jo ramybė. Jokios baimės, jokios panikos. Juk ir man -ko man bijoti, jei už mane Dievas? Baimė - tai būtų tik kaip tikėjimo silpnumas. O ar iš tikrųjų nėra taip? Ar nerimas nėra aiškus argumentas, kad silpnas tikėjimas? Dėl ko taip gali būti, jei ne dėl puikybės?

Vadinasi, aš kalbėsiu ne savo, bet tautos vardu, ne jiems, bet visam pasauliui" (2972 20 05).

„Taip, net savo žmogišku supratimu, atrodo, suvokiu, jog reikia čia būti, reikia kalbėti teisme, kad tuo būtų plačiai prakalbėta. Šv. Mergele, dieviškoji Išmintis visa žino, kaip sutvarkyti reikia. Viena nepaprastai aišku, - reikia, kad smerkiamas, paniekintas būčiau.

Keista, Aleksas (tikrai, rodos, jam nėra nieko švento) kartą pasakė: „Jam į akis pažiūrėjus matyti, kada su kitu pasauliu bendrauja..."

Turiu būti pažemintas... Vadinasi, ir mano buvimas kalėjime, ir teismas reikalingas, kaip reikalingas buvo ir Jėzaus teismas, ir visokios teisiančių nuomonės. - „Šalin, prie kryžiaus jį!" Visa tai buvo reikalinga. Šv. Mergele, ar tai ne išaukštinimas, panašiai kaip Tavo, - pameni, - kai Jėzus leido po kryžiumi stovėti? Juk šituo Tu galinga pasaulyje tapai. Matyt, šito kažkam reikia, kad apie mane plačiai kalbėtų, kad būčiau pažįstamas nepažįstamiems" (2 972 2 0 06).

„Geroji Mergele, Tu pastebėjai, su kokiu dėmesiu aš klausau, kai rašytojas pasakoja apie radijo paslaptis. Ir vis aliuzija - turėti japonišką tranzistorių, kaip jį išsirinkti, nustatyti vertę perkant ir t.t. Noras turėti. Lygiai su tokiu susidomėjmu klausausi apie „Žigulio" pranašumus. Vėl slapta aliuzija, nors ir nereali, - noras turėti. - Žiūrėk, ar čia nėra ryšio su baime teismo baigties, ypač kai rašytojas vakar, perskaitęs mano kalbą, padarė pastabą, jog gali dar vieną straipsnį pritaikyti, kad norįs padaryti politinę demonstraciją. - Pameni, kaip subangavo nerimas! O kur Jo Valios prisiminimas, pasitikėjimas, mudviejų sutartis? Žinau, per viską prakalba Dievas. Leisk viską suprasti, ką Viešpats nori pasakyti per aplinkybes, per gyvenimo įvykius. Argi aš galiu abejoti, kad Tu pasirūpinsi geriau, kaip kad aš pats pagalvoti, norėti galėčiau? - Matai, mane žavi, dėmesį traukia tik daiktai, tik medžiaginės gėrybės, norų laimė. Šv. Mergele, koks vargingas Tavo vaikelis... Kaip nuostabu, kad Dievas su manimi nori pasidalyti savo laime! Tebūna už tai amžina garbė Jo didybei visų Dangaus angelų ir šventųjų akivaizdoje!" (1971 10 13).

„O nematomieji mano Draugai ir skaistyklos sielos!.. Šv. Mergele ir Jūs visi, žinokite, mano gėdai, kaip sunku man daryti prielaidą ir teisme kalbant nebijoti, kad ir daug metų manęs lauktų (!), jei šitai Jo planams reikalinga. Tu matai, kaip lengvai aš galiu paniekinti Dievą, netikėdamas Jo meile, Jo Apvaizdos globa. „Plaukas nenukris nuo galvos be Jo žinios". Tu matai, Geroji Mergele, kaip labai šitoje vietoje man Tavęs reikia" (1971 10 14).

„Kaip visa prigimtis purtosi galimybės daugel metų čia gyventi, net užbaigti žemės kelionę; kaip intensyviai visi jausmai laukia, kad staiga ateitų kas ir pasakytų: „Paleidžiamas"... Jei nebus atsiųstas angelas ramintojas, aš nieko negalėsiu padaryti, teisme pasakyti, aš visų bijosiu, jausiuosi prieš juos tarsi nusikaltęs būčiau.

Taip. Stiprybė tik nusižeminimas. Ir kiekvieno silpnumo, kiekvienos kvailystės priežastis - puikybė. O kas suskaičiuos, kiek tų kvailybių mano gyvenime buvo! O juk ateis Aukščiausio Teisingumo valanda! Geroji Motina!.." (19711017).

Pasirengęs

„Šiandien pranešė, kad byla perduota teismui. Taigi būsiu nuteistas. O slapta lyg ir piršosi mintis, kad būsiu paleistas...

Kaip lengvai užsimiršta šitos nuostabios, paslaptingos tiesos, kurias tik mąstomojoje maldoje rasti galima! Juk geriau tai, kas mano norams mažiau pataikauja. Tai didesnis laimėjimas sieloms. Ir kiekvienas išsiskyrimas, kai iškelia į kitą kamerą, kaip atsiskyrimas nuo besikuriančio draugiškumo, taip pat vertybė, didesnė už susikūrusį jaukumo džiaugsmą. Tai vis kažkas panašesnio į Jėzaus išgyvenimą Alyvų Kalno valandą. Taigi taip reikia. Ir teismo reikia. Visko reikia, ką Viešpats išgyventi leidžia.

Šv. Mergele, juk viskas yra Tavo nuosavybė, aš nieko neturiu savo. Ir draugai, ir kameros, ir ateitis, ir dabartis - viskas viskas Tavo. Tu žinai, kaip lengvai aš linkęs pamiršti, kad Jėzaus kančioje taip pat yra žodžiai: „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė". - „Mano Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?"... - Kad įvyktų Velykų rytas, turi būti šios nenorimos kūno jausmais, svetimos, atstumiančios valandos. Taip, žinau, kad visa tai meilė - Viešpaties meilė mums. Juk visa yra Meilė" (2972 10 25).

„Aš eisiu į teismą paprastas, tylus, santūriai laikydamasis. Teprisimena man tylus, romus Jėzaus vaizdas, kai Jis į teismą ėjo. Tegul Dievas saugo, kad teisėjai nepastebėtų manyje neapykantos. Juk ir jie vargšai, paprasti mirtingieji. Ir jei jie puikybėje paskendę, dėl to tik didesnės užuojautos tampa verti" (2972 22 02).

„Ši diena mano mintis pasuko viena linkme: pranešė, kad teismas bus lapkričio vienuoliktą, t.y. kitos savaitės ketvirtadienį. Liko savaitė. Kažkaip džiuginančiai veikia tas pranešimas. - Tikiuosi, bus leista kalbėti... pasakyti tai, dėl ko siekiau šito teismo. Be to, tikiuosi pamatyti savuosius. Taip pat būklė keisis. Gal lageris ar kas nors, bet jau kai kas naujo" (2972 22 03).

„Dabar rytais, kai pabundu anksti, vis mintys kuria kalbą teisme. Šv. Mergele, Tu budėk, kad aš nepamirščiau, jog mano pirmavaizdis, kaip turiu teisme jaustis, - tai Jėzus prieš Pilotą. Jis nesibarė, negrasė Pilotui, kai tas pagrasino Jėzui savo valdžia: „Ar nežinai, kad galiu Tave..." Jėzus tik švelniai priminė tiesą: „Tu nieko negalėtum, jei tau nebūtų duota..." Tačiau pasakė tiesą atvirai, tiesiai, kaip tikras Teisėjas tikram nusikaltėliui.

Gerasis Kristau, neleisk pamiršti, kad iš tikrųjų jie nusikaltėliai man. Jų atpirkti Tu atėjai. Ir aš turiu žinoti, jog turiu būti pažemintas, pajuoktas, palaikytas fanatiku net konfratrų, kad jiems, iš tikrųjų - jų sieloms padėčiau. O pagrindas supratimo, kad vykdau Dievo Valią - Ekscelencijos Vincento] palaiminimas, žinojimas, kad vykdau iš paklusnumo.

Šv. Mergele, juk visa Tavo! O Tu visa paaukosi, prijungsi prie Jėzaus aukos. Ir tada, kai aš ką nors pamiršiu, kai bus pagavusi kokia nors nuotaika, kai pokalbis, aplinkybės neleis su Jėzum kalbėti, - tegul man teikia paguodos žinojimas, kad juk tai kova dėl tautos likimo, dėl vaikelių ateities, dėl jų sielų likimo, - kad tai prakalbėjimas į savo konfratrus. Kokia tai brangi dovana, jei Apvaizda kaip tik man prakalbėti leidžia! Tai prakalbėjimas pasauliui! Kažkas panašaus kaip artistui pirmą kartą išeiti į sceną. Bet juk einu ne savo vardu, ne savo valia, o įvykdyti Jo Valią.

Paprastai sprendimai (įvykiai) dažnai baigiasi tuo, ko mažiausiai tikiesi. Jei ir taip būtų, juk tai nieko nereiškia Jo planuose. „O neišmanėliai, argi nereikėjo..."

Paprastai duodant, kai galvoji, kad daug davei, gavėjas vos vos patenkintas būna, o jei galvoji, kad normaliai davei, gavėjas ko gero pasijus tavo dovanos įžeistas.

Bet tikriausiai teisme bus ir ta minia, kuri Piloto kieme šaukė. Gerasis Kristau, neleisk pamiršti Tavo užuojautos, kurią jautei jiems tada" (1971 11 05).

„Ketvirtadienį - mano teismas! Šv. Mergele, neleisk, kad pamirščiau, ką pažadėjo Jėzus: „Kai stosite prieš teisėjus, negalvokite, ką reikės kalbėti, tą valandą bus jums duota"... Mūsų pergalė - nusižeminimas, paprastumas. Jėzus ir savo kankintojams meldė: „Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro " (1971 11 06).

„Kokia keista šiandien diena! Juk ryt gali išvežti. Tada šiandien būtų paskutinė šitoje kameroje. Mintys tarsi prieš mirtį - kaip filmas prisimena klaidos, žvelgiu į šiuos porą mėnesių su klausimu: „Dieve, ar visa įvykdžiau, kam mane čia siuntei?" Viešpatie, kas drįstų pasakyti, kad visa, ir kam nereikėtų prakalbėti „Confiteor..." O Jūs visi, mano gerieji Draugai, savo meile užstokite mane prieš Aukščiausiąjį Teisingumą.

Šv. Mergele, ar ne labiausiai turiu dėkoti Tau už tai, kad tapai man vėl artima - mąstymas apie Tavo paprastumą?!" (1971 U 08).

Teismo išvakarės

„Mano reikalui aiškiai kažkas vadovauja, ne taip kaip pats numatyti pajėgiu, - kartais prieš mano valią, kartais mano norus pralenkia.

/.../ Kas įsimintina iš buvusios savaitės? Juk tada visai nebuvo galimybės rašyti. Kelionės [iš Vilniaus į Kauną ir atgal], Kauno saugumo rūsys, teismas.

Kaipgi jis vyko? Viskas kažkaip nenumatytai. Pirmiausia laukiau, kad veš į Prienus, o atvežė į Kauną. Vilniuje išvežant suvarė į tokį kambarį kartu su grupe rusų, kurie iš Vorkutos važiavo į Kaliningradą. Atrodė, ypač kai kurie, visai neblogi, visai nebaisūs. Paskui ėmė prašyti manęs valgyti - mano krepšys buvo bene didžiausias, nors maisto ten visai mažai buvo. Jų įtarimas, kad ten gal yra maisto, juos visus neatpažįstamai pakeitė. Veidai pasidarė tokie, kaip filme „Don Kichotas", kai jis išlaisvino kalinių koloną, ir jie paskui ėmė jį mušti. Ir šių akys degė aplink mane pikta klasta, veidai su pašaipa buvo tarsi pataikaujantys. Pirmąkart gyvenime pajutau, ką reiškia vadinamieji „blatnieji"*, tiek kartų girdėti iš pasakojimų apie Sibirą. Iš tikrųjų, ką su jais reiktų daryti - eiti ligi kraujo praliejimo, ar kapituliuoti jiems? Kaip su jais elgtis, kad pajustų meilę ir taptų nepavojingi? Turbūt nė moralinė teologija neduoda tokių kazusų. Tik dieviškoji Išmintis šiuo konkrečiu atveju pasakyti gali. Tėvas Kolbė taip pat buvo panašių žmonių sumuštas lagery.

Gerasis Kristau, juk Tu irgi buvai tarp tokių žmonių. Pajutai juos. Juk Tavasis Kryžiaus kelias... - ar ne panašių žmonių buvai apsuptas? Ir Tavo žodžiai - „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro..." Ar tai nėra atsakymas, ką su šitokiais žmonėmis reikia daryti? Tu vis dėlto nepanaudojai prieš juos jėgos. O galėjai. Juk gintis galima. Bet Tau ir jų buvo gaila. Tavo meilė ir juos apima.

Vargšai! Jie tokie todėl ir yra, kad nemyli, kad jų nemylėjo... Jie galėtų ir nužudyti, kad tik patenkintų savo norus. Nepaisydami kokius - norą valgyti, norą turėti ar paprastą jo didenybės „aš" pažeidimą. Paskui juos traukinyje suvarė į atskirą „bokserį"³³. Po šios „pažinties" visai kitaip supratau ir tą įvykį - kažkas pasakojo - kai vienam iš Šiaulių važiuojant atėmė lašinius. Taip, ir badas, noras valgyti žmogų padaro panašų. Ne kartą mačiau, kaip žmonės vienas po kito ima, kai kas nors atidaro savo atsargas, nekreipdami jokio dėmesio į savininką, be mažiausio dėkingumo. Milijonus kartų gyvenime pasitvirtina: „Homo carnalis поп percepit ea, quae sunt spiritualia"³⁴. Atsigręžę į savo norus, mes visada prarandam žmones.

Kaune į pusrūsį po saugumu uždarė - gana didelė kamera, buvo kokie dešimt. Tai įvesdavo, tai išvesdavo po vieną kitą. Iš karto atkreipė dėmesį du „malalietkos"³⁵. Vienas čigoniukas, o kitas kažkokiu baisiu veidu, nors dar 18-os metų neturi. Tuoj jie susidomėjo mano krepšiu ir ėmė maldauti valgyt, ypač čigoniukas - drįso net siekti mano maišo patikrinti, ar nėra valgyt, nors kameroj buvo apie 10 žmonių. Turėjau riestainių truputį. Pasidalijau. Nurimo mano draugai. Pradėjau juos kalbinti.

* Užkietėję kriminaliniai nusikaltėliai (rus., žarg.).

³³  Atitverta vieta vagone.

³⁴  Kūniškasis žmogus nesupranta dvasinių dalykų (lot.).

³⁵  Mažamečiai (rus.).

Tas baisiu veidu vaikinas, pasirodo, plėšikas. Su ginklu rankose paimtas, ar panašiai (kažkaip nepatogu būna gilintis į visas jų nusikaltimų smulkmenas). Veide tokia baisi, šėtoniška puikybė. Nereikia nė minėti, kad kalba, pridėjus visus keiksmus, išeina pusiau rusų. Tačiau į kalbą šiek tiek leidosi. Taip pat ir čigoniukas. Sužinojęs, kad esu kunigas, ėmė tvirtinti, kad ir jis tikįs. Net atsiprašė, kad jis šiurkščiai pasielgęs. O paskui, rodos, kitą vakarą, sugebėjo net pasijuokti, kai aš guldamas pasimeldžiau sėdėdamas ir persižegnojau.

Tas plėšikas „malalietka" mane nustebino:

- Žiūrėkit, - prabilo į visus, - kaip jis miega - vieną akį primerkęs,- (ir parodė akį primerkęs), - „stukačius".

Kiti kaliniai ėmė mane užtardami juos barti:

- Kas kaip nori, taip miega.

Visoj toj istorijoj niekam nepasakiau nė žodžio. Tai pirmas toks įvykis, patirtas iš viso, kiek teko su kaliniais susitikti.

Na, o kiti? - Jau gulėjom, kai įleido į kamerą jauną vaikiną. Kaip tik atsigulė šalia manęs. Pasakyčiau, jis man iš karto patiko, kai tik jį pamačiau įeinant. Kodėl jis čia pateko -toks puikus vaikinas? - Nužudė savo mylimąją, jos įžeistas... Kiti? - Vagys, chuliganai ir t.t. Visi - vargšai, apie kuriuos Jėzus kalbėjo: „Atėjau ne sveikųjų gydyti, bet ligonių". Jie visi - ligoniai, dvasios ligoniai.

Kai mane išvedė į teismą, krepšį liepė palikti. Grįžęs radau jį toj pačioj vietoj, tačiau atkreipiau dėmesį: virvutė, kuria buvo užrištas, labai trumpa - tik galiukas. Viduj viskas ligi smulkmenų kitaip, kitur, kaip kad buvo. Nejučiom pratariau:

- Revizija buvo krepšy?.. Kas gi revizijos komisijos pirmininkas? - juokais paklausiau.

Arti pasitaikė čigoniukas. Į jį pažvelgiau, tarsi kaltindamas. Visi ėmė pritariamai juoktis. Jis visai nesigynė. Tvirtino, kad paėmęs tik nosinę, ir prisispyręs siūlė grąžinti. Tačiau aš jam, kaip „komisijos pirmininkui", nosinę padovanojau. Radau gabaliuką dešros.

- Kaip šitas liko? - paklausiau.

- Neradom, - nustebo „malalietka" plėšikas.

- O kur padėjot stiklinę?

Čigoniukas atnešė iš spintelės:

- Gėriau arbatą, - pasiteisino.

Ten buvo truputis medaus. Buvo razinų šv. Mišioms.

- Išvalgėm, - ramiai pasakė.

Pagaliau visų paklausiau:

- Tai kaip čia - visi buvot iškviesti, tik malalietkos likę?

Kažkas pratarė:

- Tardyme buvom...

Turbūt šitai buvo skaudžiausia. Juk ten buvo ir pagyvenusių žmonių. Ir kai pusiau juokais, pusiau rimtai klausinėjau čigoniuką, „kur padėjot?", o tas aiškino, kur ką padėję, - visi aplinkui sustoję skaniai juokėsi. Jiems buvo gėda prisipažinti, - vėliau tai supratau, - kad visa vyko jiems matant. Matyt, ir jiems buvo įdomu, kas tame maiše, ir buvo tyliai patenkinti, kad „malalietkos" pirmieji drįso atrišti... Tai supratau, kai Vladą, su kuriuo ilgai vienoje kameroje buvom Lukiškėse, paklausiau:

- Ar ir tu buvai tardyme?

- Ai, - jis tik mostelėjo ranka.

Gražiausiai pasakė „malalietka" plėšikas:

- Aš maniau, kad ten rasim kokį auksinį kryžių...

Štai kokia buvo mano parapija tomis dienomis. Ir aš jaučiausi reikalingiausias tam, kuris nužudė sužadėtinę. Jis viską papasakojo, tarsi pasiskundė. Studentas. Taip domėjosi tautos pašaukimu.

- Gaila, kad mes tik dabar susitikom... - pasakiau.

-Aš seniai pagalvodavau kažką panašaus, - atsakė.

Vargšas. Jis dar nekrikštytas. Tėvai abu ateistai, abu baigę aukštąjį mokslą. Tėvas rusas. Kai jį suėmė po nusikaltimo, motina pasakė: „Aš tave pražudžiau". Vargšė. Ji visus sūnelio norus tenkindavo... — jis pats tai prisipažino. O visgi, man rodos, vargšo Genadijaus tokia kilni siela. Tiesa, moka keiktis. „Bet, - pasiteisino, - jei aš nesikeiksiu, labai iš visų išsiskirsiu". Nežinau, ar patikėjo mano įrodinėjimu: „Padarysi jiems gera, jei nekeiksi" (1971 11 17).

Teismas Kaune

„Galvoju ir niekaip negaliu suprasti savo aplinkos draugų. Jie neturi prie ko prisiglausti. O gal jie kaip tik tokie yra, kad neturi prie ko prisiglausti? Jie nejaučia meilės, be abejo, ir nemyli, ir kas lieka? Vargana pastanga pačiam save pabrėžti, pačiam save aukštinti, savo jėgą įrodyti. Čia ir sukasi visa jų elgsena, visos kalbos...

Suniekinti kitą ir pabrėžti save - šitai jutau ir savo teismo metu.

Iš vakaro davė nusiskusti barzdą. Rytą, gana vėlokai, įsodino į „voronoką"³⁶. Važiavom labai neilgai, - supratau, kad teismas Kaune, o ne Prienuose. Koridoriuose visur maišosi žmonės, visur pilna milicininkų. Pirmas pažįstamas, kurį sutikau, buvo kun. Sigitas. Nors ir buvau lydimas būrio milicininkų, padavėm vienas kitam ranką. Jo veidas kažkoks įsiaudrinęs, įraudęs. „Dieve, padėk tau!" - pratarė ir skubiai dingo. Supratau, kad jis ne savo valia išeina.

³⁶  Milicijos mašina (rus. „voron" - varnas), taip pavadinta Stalino represijų laikais dėl juodos spalvos.

Salė buvo pilna, bet, - mano nustebimui, - veltui prabėgom akimis ieškojau savo konfratrų, - visi veidai nematyti, nepažįstami. Vieną kitą iš moterų radau ir pažįstamą. Bet ir tos stengėsi nė akimis neįsijungti į pokalbį su manimi. Su mama pasisveikinti niekas netrukdė, bet visą laiką milicininkų būry.

Teisėjo veidas man patiko. Jau žilstelėjęs. Buvo Prienų prokuroras, šalia jo visuomeninis kaltintojas - mokytojas. Prieš pat teismą prisistatė jų pristatytas gynėjas - atsiklausė, ar galįs dalyvauti. Leidau. Pagaliau leido kalbėti ir man.

Pasakiau pagrindinius savo elgsenos motyvus - Kristaus įsakymas, CIC, tėvų valia. Bet tuoj teisėjas pertraukė, ėmė klausinėti. Prašiau, kad leistų pasakyti ir psichologinius mano elgsenos motyvus. /.../ Kai tik paminėjau vyskupą Sladkevičių], tuoj vėl nutraukė. Labai nenorėjau įeiti į atvirą barnį su teismu, pasirodyti kuo nors nemandagus. Jie, rodos, laukė, tykojo šito.

Visuomeninis kaltintojas prisikabino prie mano pasakymo: „Pasitaiko tokių bukų vaikelių, kuriuos sunku išmokyti"... Bandė truputį „pajuodinti":

- Pilietis /.../ rado pas savo žmoną.

- Ūū, - kažkas salėje bandė šūktelėti iš nustebimo, bet greit nutilo.

Galvojau: į tai atsakyti ar ne? Pagaliau kilo mintis:

- Visos charakteristikos kaltina už lankymąsi ateistų namuose. O vis dėlto koks įstatymas tai draudžia? Taip pat ir visuomeninio kaltintojo mintis, jei gerai supratau, čia kažkokia dorinė užuomina. Bet jūs paminėjote pavardę. Tada reikėjo ne užuominos, bet tuos žmones iškviesti ir paklausti.

Jaučiausi ramus taip pasakęs. Perskaičius nuosprendį, teisėjams išėjus, vienas vaikinas atėjo iš salės ir, visiems matant, padavė gražų raudoną obuolį... Smulkmena, bet kokia paguoda! Kokia reikšminga diplomatiška smulkmena!

Teisme nieko nenujaučiau apie tai, kas buvo prieš mano teismą. Jau būdamas teismo salėj pamačiau - pro duris įkišo galvą Gedas³⁷. Viršininkas. Vadinasi, ir jie [saugumas] dalyvauja. Taigi čia kažkas reikšminga.

³⁷  Bagdonas, KGB Kauno miesto skyriaus viršininkas, buvęs kun. Juozo klasės draugas.

Paskui, jau einant per kratos kambarį, kai vežė vėl į Vilnių, žiūriu ir netikiu: įleido kun. Prosperą [Bubnį], Jis iš karto mane pažino ir prakalbino taip draugiškai, kaip mums, kunigams, įprasta. Pasirodo, ir jo tokia pat byla, teistas Raseiniuose, kitą po manęs dieną. Ir man, ir jam, kaip jis sakė, šis susitikimas buvo didelė Dievo dovana. Juk aš jau trečias mėnuo atskirtas nuo gyvenimo.

Pasirodo, kad prie teismo buvo minia žmonių. Dalyvavo apie 40 uniformuotų milicininkų. Žmonių kelias mašinas sugaudė ir nuvežė. Buvo suimtų.

Kai gavau nuosprendį, visi, kas tik mokėjo, skaitė - visiems įdomiausia, ar tikrai aš už tokį reikalą kalėjime.

Vis dėlto mūsų vaizduotė nepaprastai laki ten, kur sutampa su mūsų norais. Kai rašė sprendimą, mane uždarė į tokią spintą milicijos kambary. Davė vakarienės - pilną puodą makaronų. O mano mintys - apie tai, ką advokatas stengėsi įrodyti: jis prašė skirti tik pabaudą, o ne kalėjimu bausti. Aš jau kūriau planus, kur tą vakarą reikės eiti, jaučiausi draugų sveikinamas... Bet susimąsčiau. Geriau tai, kas sunkiau, kas prieš mano norus. Ir pradėjau kalbėti Rožančių. Kol jie ten surašė, beveik visą ir atkalbėjau.

Kažin kodėl grįžti į kalėjimą buvo jau lengviau. Supratau iš kun. Prospero pasakojamų naujienų, kad Apvaizdos planuose taip reikia. „O neišmanėliai, argi nereikėjo..." Žmonių elgesys buvo didelė paguoda. Rodos, supratau, kad vyksta visa tai, kas Apvaizdos planuose sielų likimui patarnauti gali. Dėl to turiu būti pažemintas, pajuoktas. Juk, Viešpatie, tai Tavo pramintas kelias" (1971 11 18).

Aukščiausiasis teismas

„Šiandien nustebino mane vėl: atnešė pranešimą, kad mano bylos Aukščiausias teismas bus gruodžio 9 dieną. Matyt, kažkas padavė kasacinį - žmonės, gal mama. Ar vėl bus duota proga kalbėti? Gal dabar nenutrauks mano kalbos?

O gal manęs į teismą nekvies. Viskas tebūna... Vis tiek mūsų reikalas bus plačiai išgarsintas. Prisimenu viską, ką kalbėti reikia. Dabar jau nieko negalima keisti. Ir nieko nenoriu keisti" (1971 11 26).

„Vėl apie mane kalbės kažkokie teisėjai. Visa tai vėl verčia galvoti apie savo likimą, kad nesukomplikuotų mano bylos ir pan. Iš tikrųjų - kad nereiktų daugiau kentėti. Vis ta pati frazė: „Tėve, jei galima, tepraeina..." Tai linkmė, į kurią savaime krypsta visa mano būtybė, tarsi vandens tekėjimas į pakalnę. O visos kitos mintys - sielų likimas, Dievo Valia - reikia sąmoningomis pastangomis jų ieškoti, ir jei tų sąmoningų pastangų nebūtų, tos mintys niekad ir neateitų. Kaip greit pakryptų visa gyvenimo eiga savęs tenkinimo linkme! Štai vėl mąstomosios maldos būtinumas" (1971 11 27).

„Prieš akis Aukščiausias teismas. Vėl banga vilties: gal išleis! Ir motyvai atrodo tokie rimti - juk reikia, reikia! Tiek darbų laukia. Ir, rodos, kaip tik manęs laukia. Ir vėl, kita vertus, slapta baimė, kad ko nesukomplikuotų, neįveltų kokio naujo straipsnio...

Mano Viešpatie, visos šios mintys - tarsi nebūtų Tavęs, kuris visa gali, tarsi visai nebūtų Tavosios Meilės..." (1971 11 29).

„Šv. Mergele, ir rytdiena - Aukščiausias teismas - Tavo. Leisk nuoširdžiai tikėti, kad įvyks Jo Valia. - Tu žinai, kaip kaukia mano norai - vėl grįžti į darbą, į gyvenimo sūkurį, -bet taip pat gerai žinai, kad be manęs Viešpats visus savo planus įvykdyti gali. Jei leis vėl dirbti, tai bus tik kaip malonė, kaip dovana. O jei leis čia būti - dar didesnė dovana. O Tavo bus visi, kurie meldėsi už mane, aukojo.

/.../ Šv. Mergele, neleisk pamiršti dar vieno svarbaus fakto. - Jei kas mane sveikins ar girs, - juk tai nieko nereikš, jei negarbins Viešpačio už Jo gailestingumą, už Jo dovanas. Ir manyje - iš tikrųjų nieko neliktų, dėl ko sveikinti vertėtų, jei Viešpats, kaip Petrą aną klaikią naktį, paliktų vieną. Tikrai išsigąsčiau paprastų tarnaičių... Ar daug reikėjo teisme, kad pasijusčiau kaip Petras?.. Užtektų tik ryškiau pajusti savo malonumų norus... Be to, sieloms padeda ne ovacijos, bet paprastumas. Daugiau vilties būti naudingam sieloms, jei niekas nesveikintų, neminėtų, jei tyli mirtis rastų be jokių iškilmių, kaip šv. [Maksimilijoną] Kolbę.

Be to (tegul atleidžia visi gerieji žmonės!) - minios nuotaikų vertę labai gražiai įrodė Verbų [sekmadienio] „Hosan-na Dovydo Sūnui..." (1971 12 08).

„Vakaras. Tikriausiai jau sprendė Aukščiausias teismas mano likimą. - Bet ką aš kalbu? Argi Aukščiausias teismas? Juk yra dar aukštesnė instancija - Viešpatie, Tavo Valia.

Ir kokio sprendimo aš laukiu? - Šv. Mergele, Tu pasakyk, kad aš viską priimu, kas yra Jo Valia. Aš juk nežinau, koks atvejis Jo sprendimuose labiau patarnauti gali Jo planams, sielų likimui" (1971 12 09).

„Vakar buvo mano Aukščiausias teismas. Šiandien per pasivaikščiojimą girdžiu kalbant: kažką vakar išleido. Aukščiausias teismas paskambino. Man pirmiausia mintis - vadinas, manęs neišleido... Bet pamažu ėmiau galvoti. - Ką gero galima prisiminti, jei nėra akivaizdos? Juk aš Tau dėkoju už šiuos mėnesius (dabar jau ketvirtas), kuriuos praleidau čia. Viešpatie, Tu visada gebi tokių dalykų išgauti, apie kuriuos mes prašydami nesugebame net pagalvoti prašyti. Visai taip, kaip ant Kalvarijos Kalno. Jie tyčiodamiesi prašė: „Nuženk nuo kryžiaus..." Jiems į galvą neatėjo prašyti: „Kai būsi miręs, prisikeik, ir mes Tavimi tikėsime". Tu davei jiems daugiau, negu jie gebėjo prašyti.

Taip dažnai būna ir mūsų gyvenime. Mes linkę galvoti, kad mus išklausė, jei tai atitinka mūsų norus, juslinius malonumus, o jei ne - atseit mūsų neišklausė. O apie tai, kad išklausė tobuliau, negu sugebėjome prašyti, dažniausiai nepagalvojame.

Klasiškas pavyzdys čia yra šv. Teresėlės tėvų malda suteikti berniuką - misionierių. Dievas jiems suteikė daugiau negu jie prašyti drįso, - jiems suteikė mergaitę - misionierę, maža to - suteikė jiems misijų Globėją. Jos palaimą jaučia milijonai. Rožės jos rankelėse neišsibaigia. O tada tikrai atrodė, kad Dievas jų maldos neišklausė.

Ir mano reikalas. Šv. Mergele, juk Jis negali neišklausyti! „Dievas yra Meilė". Jis gali tik tobulesniu būdu išklausyti, kaip kad mes savo supratimu prašyti drįstame. Geroji Motina, padėk mums suprasti, nustebti dėl Jo gailestingumo, Jo meilės, kad ir mes su visais Dangaus angelais ir šventaisiais galėtume iš naujo suvokti, koks nuostabus Dievas!

O visa tai, kas prieš mano norus, - juk tai aukos proceso antroji dalis, kada ir Jėzaus žmogiškoji dalis sudejavo: „Mano Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?.."

Šv. Mergele, ir man primink kiekvieną kartą, kai mano norai kauks, kad visada taip pratarčiau, kaip tada, rugpjūčio 26, suimant: „Jei tokia Dievo Valia!"

Kad ir kaip jie ten vakar nutarė, man turi užtekti žinojimo, kad to Viešpaties planams reikia. Šv. Mergele, už viską, už viską dėkoti Viešpačiui, ką Jo išmintis, Jo meilė suteikti teikias! Nesvarbu, jei tai dabar man neaišku. Žinau, ateis laikas, kai už viską dėkosiu" (1971 12 10).

Aukščiausiasis teismas patvirtino nuosprendį: kun. Juozas Zdebskis antrą kartą nuteisiamas vieneriems metams už vaikų katekizavimą. Bausmės laikas skaičiuojamas nuo suėmimo dienos. Taigi į laisvę išeina lygiai po metų nuo suėmimo.

MIŠIOS KALĖJIME

Specifinė anų laikų kunigo kalinio kančia buvo negalėjimas aukoti šv. Mišių ir jų ilgesys. Pirmojo kalinimo metu kun. Juozas Zdebskis pakluso tuometinio savo hierarcho nuomonei ir šv. Mišių neaukojo. Tačiau po II Vatikano Susirinkimo, matyt, pasikeitė ir bažnytinės vadovybės nuostatos, o kun. Juozas nuo pat pirmųjų savo dienų Lukiškių kalėjime ėmė svarstyti galimybę celebruoti šv. Mišias kameroje.

Nuo pirmojo kalinimo (1965 m.) buvo kiek pagerėjęs kalinių maitinimas ir kalinimo sąlygos. Tačiau dabar kun. Zdebskis buvo įkalintas dar be teismo, todėl griežčiau laikytasi siuntinių ir laiškų gavimo taisyklių: iki teismo nebuvo galima oficialiai susirašinėti, o 5 kg svorio siuntinį galėjo gauti tik kartą per mėnesį.

Jau rugsėjo viduryje „kontrabandos" keliu nusiųstame laiške namiškiams prašė aprūpinti jį Mišių medžiaga. Siuntinį iš namiškių buvo gavęs rugsėjo 7 d., todėl kito eilė - tik spalyje. Viskas suruošta, siuntinys nuvežtas spalio 3 dieną. Deja, prieš kelias valandas siuntinį jau buvo įteikęs kažkas nepažįstamas, taigi artimųjų paruošto siuntinio su šv. Mišių priemonėmis nebepriėmė: šv. Mišios kaliniui nutolo...

Lapkričio 1 d. su siuntiniu - ir Mišių „kontrabanda" jame - nuo ankstyvo ryto budėta prie kalėjimo durų, kad vėl kas neprašytas neužšoktų... Visą Mišioms reikalingą medžiagą gavo, deja, buvo aptikta ir grąžinta užrašų knygutė su ranka perrašytu šv. Mišių tekstu...

Lapkričio 16 d., netrukus po teismo, kaliniui Lukiškių kalėjime leista pasimatyti su motina. Tada ji perdavė sūnui perrašytą šv. Mišių tekstą (Missa de BMV su kanonu). Bet... kunigas, kuris nurodė, ką reikia perrašyti, matyt, apsiriko: tekstas buvo supainiotas...

Šv. Mišių ilgesys ir prašymas malonės jas celebruoti glaudžiai siejosi su kun. Juozo pamaldumu į Mergelę Mariją ir nuo seminarijos laikų jo mylimiausia šventąja Kūdikėlio Jėzaus Terese. Visą gyvenimą jam liko nepamirštamas įspūdis vieno dar Gudeliuose 1963 m. sapnuoto sapno, kuriame išgirdo mielu, švelniu mergaitės balsu ištartus žodžius: „Jums penktą valandą skambins telefonas". O tuo metu Raseinių bažnyčioje prie šv. Teresėlės altorėlio klūpojo viena moteris, kuri niekaip negalėjo susisiekti su kunigu Juozu... Telefonas, kurio skambučio laukti kunigas specialiai pasiliko namie, tikrai suskambo lygiai penktą valandą...

Mišių ilgesys

„Geroji Mergele, Tu Regina totius universi³⁸, bet Tu tokia artima mūsų vargui, neturtui, net skurdui. Prisimeni Jėzaus atėjimą į pasaulį... Tavo namelis Nazarete. Mes gyvename tikriausiai didesnių patogumų apsupti. Tau pažįstami visi mūsų vargo darbai. Tu buvai tų namelių šeimininkė, kartu ir tarnaitė. Visa buitinių reikalų našta Tavo patirta, išgyventa.

³⁸  Tu visos visatos Karalienė (lot.).

Šv. Mergele, kodėl aš Tavo artumo varžausi, kaip paprastas driskius ponų salone? Argi Tu ne todėl paprasta, kad mes Tave Motina priimtume, pripažintume, nepaisant mūsų skurdo?

Kokiomis nuostabiomis priemonėmis Dievo meilė ieško mūsų... Šv. Teresėle, Tavo „Jums penktą valandą skambins telefonas" - ar nebuvo taip pat Dievo meilės aktas, padrąsinantis mane pasitikėti? Kodėl man rodos, kad tai siejasi su mano nedrąsa Tau, Šv. Mergele...

Kažkodėl čia, kalėjime, Tu, Regina totius universi, tokia paprasta, artima... kaip šv. Teresėlė tada... Geroji Mergele, tegul dabar visada taip gyvenime būna! Tu būk artima, paprastutė, kaip buvai Nazarete..." (1971 09 16).

„O šv. Teresėle, kiek daug man davė Tavo artumo pajutimas! Kaip aš Tau dėkingas! Bet jei tada taip jautri buvai moters maldavimui, kaip gali būti nejautri daugybėje mano reikalų?!" (1971 09 18).

„Šiandien turime naują draugą. Jo tėvynė Totorija, Uralas. Tikras gražuolis, bet... Jie visi lošia domino ir man laisvai leidžia kalbėtis su Tavimi. Žiūriu į juos ir galvoju, ar galima būtų jų akivaizdoje aukoti šv. Mišias. Jie nieko nežino... Šv. Mergele, asistentai būtų neregimieji mano Draugai.

/.../ Šiomis dienomis visai nesijautė, kad laikas eitų veltui. Perskaičiau Šekspyro V tomą. Ten taip vaizdingai [parodyta] puikybės kova dėl sosto. Taip pat - kaip moters dėka pralaimėjo Antonijus. Juk ir mano gyvenime toks pavojus visai realus, jei tik būtų paleistos vadžios. Tiksliau, jei Tavo meilė apleistų.

Nėra dalyko, negalimo Tau, mano Dieve. Iš tikrųjų koks be pagrindo mano nerimas - kaip reiktų jų akivaizdoj Tave pakviesti... Juk ne nuo manęs pareina, ar jie mano veide išskaitys Tavo artumą. Šv. Mergele, kai Tu su Jėzumi ant rankų buvai tarp žmonių, kaip Tu jauteisi? Juk niekas tada Jo nepripažino ir neklaupė prieš Jį. Lygiai taip būtų ir dabar, jei Jo gailestingumas priverstų Jį taip nusižeminti - labiau kaip tada ant Tavo rankų - ir ateiti į mūsų kamerą...

Šv. Mergele, ar tie žmonės, su kuriais Tu buvai, taip pat keikė? - Ne, negalėjo taip būti, juk jie nemokėjo rusiškai. Ir jei Jėzus čia ateitų, dar labiau turėtų stebėtis visi Dangaus angelai ir šventieji, - kaip šv. Teresėlė džiaugėsi kadaise, -labiau kaip dėl Jo nusižeminimo ant Motinos rankų tada. Visi, kurie mylite Viešpatį, mano nematomieji Draugai, parenkite kelią Valdovui, prakalbėkite į šių vargšų širdis. Ar šiame prakeikimo name kas nors yra aukojęs šv. Mišias? Ir aš būčiau nevertas didžiojo Valdovo tarnas, kad Jo garbė, Jo meilė dar ryškiau suspindėti galėtų..." (1971 09 27).

„Viešpatie, ar Tu ateisi tarp šitų vargšų, į šiuos baisius namus Švenčiausiojo Sakramento paslapty?.. Juk Tavo gailestingumas neišmatuojamas. Tavo nusižeminimas. - Prieš ką? -Prieš mūsų nevertumą! O didis Dieve, prieš ką mes dar galim nenusižeminti? Bet jei Tu ateisi čia, juk Tu žinai, kad pats savaime aš neturiu tokio pasitikėjimo Tavimi šitų vargšų akivaizdoje. Kaip tai praktiškai galėtų įvykti, aš net neįsivaizduoju. Bet Tu juk irgi visa tai patyrei. Ir Tave vadino „velnio apsėstu".

Šv. Mergele, Jėzus, čia mane siųsdamas, turėjo savo tikslus. Tu juk žinai juos. Aišku, kad pajėgčiau Jėzaus tikslus suprasti, turi numirti mano norai. Kokios tuščios svajonės apie savo malonumus, pavyzdžiui, tranzistorių, mašiną ir pan. Iš [Liudo] Simučio laiško: „... niekad nematęs nei televizoriaus, nei tranzistoriaus" (1971 09 29).

„Geroji Mergele, Tau netinka sakyti „labanakt". Juk mes nesiskiriame niekad niekad... Kada man leisi aukoti šv. Mišias?.. Šiuo metu aš visko turiu: ir popieriaus, ir, matai, kaip gerai mano pieštukas rašo, ir valgyt - visą kamerą išmaitinu. O šito - visų svarbiausio! Atrodo, taip nesudėtinga buvo gauti. Ir vis taip tęsiasi savaitė po savaitės..." (1971 10 03).

„Sakyk, Geroji, gal kalta mano nedrąsa, kad niekaip nerandu kelio gauti šv. Mišių tekstą ir medžiagos? Žinau, kad nesu vertas, kad už savo ir kitų klaidas... Čia viskas kažkaip paslaptinga. Šv. Mergele, kaip laukiau, kad pas Aleksą anoje kameroje ateitų, o kai jis išėjo į pasimatymą, mane „s vieščiami" - į kitą kamerą. Kaip sunku čia kurį nors prakalbinti! Nė už vieną negali garantuoti, kad ne „stukačius". Kaip nesunku žmogui parduoti kitą, jei pasivaidena kokia nors nauda sau" (1971 10 08).

„Šiandien mąstymo žiedas - ryškus prisiminimas, kad pasirūpinti manimi ir visais mano reikalais Tu gali nepalyginamai geriau, tiksliau sakant, aš nieko negaliu. Tai kas, kad aš nieko nežinau, kas dedasi gyvenime, kad nesuprantu, kodėl niekaip nerandu kelio gauti šv. Mišių tekstą ir medžiagos. Šv. Mergele, juk tai irgi kažką reiškia. Bet ar man neužtenka žinoti, kad Tu rūpiniesi ir Tu myli mane? Myli, nepaisydama mano nedėkingumo" (1971 10 11).

„Kas šiandien naujo? Rodos, vakar taip prisispyręs užsi-uoliau šv. Teresėlę, iš tiesų pasiryžęs eiti į „balandiorus". Ir štai šiandien, dalijant pietus, eina pro šalį Vytas, pasišaukiu. „Jau, - sako, - kažkur išvežė nuteistą mirti, liepė nurašyti, ką turėjo..." Taigi ir būtinumo nebūtų siekti į „balandiorus" - kameroj daugiau laiko lieka. Šv. Teresėle, ar pasirūpinai juo? Dievas ne visus per mane išganyti nori. Jis turi daug būdų ir priemonių... Visi mano gerieji Draugai, melskitės už jį!

Šv. Motina, kaip tai atsitiko, kad Tu tapai man artima, miela? Ir koks vaizdas Tave tokią man padarė? Be abejo, Malonės balsas, bet per mąstymo mintis apie Tavo gyvenimą. Juk Tu buvai taip pat su darbo rūbais, buvai nepritekliuose, turėjai būti kartais ir suodinom rankom... Ar ne kalėjimo varginga aplinka šitas mintis pažadino?! Koks nuostabus dalykas mumyse yra asociacijos! Kartais mes nė ne-pajuntam, kokiais keliais Dievas priartina mus prie vienokių ar kitokių minčių, kam tie ar kiti įvykiai būna reikalingi.

Šv. Teresėle, ir dėl šv. Mišių Tave reikia užsipulti. Tu daug gali pas Dievą. Jei kartą paklausei - daugiau negali, neturi teisės nepaklausyti!" (1971 10 12).

„Kaip nuostabu, kad Dievas su manimi nori pasidalyti savo laime! Tebūna už tai amžina garbė Jo didybei visų Dangaus angelų ir šventųjų akivaizdoje! O nuostabieji mano Draugai, kuriuos aš taip retai teprisimenu... Ką reiškia dabartiniai keisti mano gyvenimo įvykiai? Ką reiškia, kad neturiu šv. Mišių? Jūs savo maldomis užtarkite, pridenkite mano nuodėmes, mano nevertumą. Juk kiek kartų šv. Mišiose būdavau išsiblaškęs!

Šv. Teresėle, pasakyk, kaip perduoti - matai, kad nerandu būdo, o Tu juk gali, žinai, kas siuntinį ruoš..." (1971 10 13).

„Kaip nuostabiai šį rytą prabudus atėjo mąstymo mintys! - Šv. Mergele, kai Tu buvai Galilėjos Kanoje, jie neprašė

Tavęs, kad Jėzų stebuklo prašytum. Tu pati pamatei nerimą jų veiduose. Tu - Motina. Nesąmonė būtų galvoti, kad dabar Tu ne tokia jautri žmonėms. Ir man...

„Jie nebeturi vyno..." Ir aš neturiu duonos ir vyno... Ar pasakei Jėzui? - Bet kaip aš to galiu klausti! Ir jei aplinkybės nesikeičia, matyt, taip reikia. Ir Tu ne visą Jo elgesį supratai. Kodėl Jis liko šventovėje Tau nieko nepasakęs? O ir tada, Kanoje: „Mano valanda dar neatėjo..." Bet Tu buvai tikra. Juk Tu liepei tarnams „daryti visa, ką tik Jis pasakys". Ir mano reikalas - matyt, taip reikia. Nesvarbu, kad man neaišku, kodėl taip reikia; nesvarbu, kad aš nežinau, kokiu būdu Jis įvykdys savo planus; nesvarbu, kad aš nežinau, kokioje vietoje Jis nori pastatyti mane savo planuose. Geroji Mergele, kai aš tai užmiršiu, Tu primink man!" (1971 10 24).

„Šv. Mergele, mano gerieji Draugai, kas butų, jei man šiandien atneštų šv. Mišių priemones?! Kažkodėl man rodos, kad tai jau nebetoli... [Deja, lygiai po dviejų mėnesių...] Fiat Voluntas Tua!³⁹" (1971 1 0 23).

³⁹  Teesie Tavo Valia (lot.).

„Keista, kur dingo [žmogus] su šv. Mišių materija? Jau gal trečia diena kaip nematyti. Kažkas kovoja prieš? Gal ir čia iš tų dvasių, kurios nugalimos tik malda ir pasninku?" (1971 10 24).

„Šv. Teresėle, ar Tu gerai eini savo pareigas? Juk Tu moki pranešti... Man trūksta tik teksto šv. Mišioms. Tu suveiksi. Aš tai žinau ir prašau, maldauju, kad tvirtai žinočiau! Kad visa žinočiau, kas man Jo planuose žinoti reikia... 

Mano gerieji nematomieji Draugai! Mano seselės - Zitute, Zuzanėle - visi visi... Ir kurie skaistykloje laukiat! Mes kažkuo panašūs dabar. Tegul dar labiau suspindi Viešpaties garbė, jei Jis teiktųsi į šią skausmo ir liūdesio šventovę ateiti. Taip dar pasikartotų Betliejaus nusižeminimas. Visa protingoji Jo kūrinija būtų priversta iš naujo stebėtis. Ateik, Meilės Dieve, į šias vargingas širdis!" (1971 10 25).

„Vėlinės. Norisi ir šiandien pratęsti susikaupimo dieną. Juk tokia brangi ši diena ir skaistyklos sieloms, ir mums. Jūsų laimėjimas yra kartu ir mūsų laimėjimas.

Pirmas dienos minčių įspūdis - kažkaip keistai Apvaizda elgiasi su manim... Būna laikotarpių, kai, rodos, pasislepia visi mano Draugai. Žinau, kad tai netiesa, kad taip negali būti. Tačiau susidaro tokia atmosfera. Rodos, net Šv. Mergelė, šv. Teresėlė būna kažkur kitur, o ne su manim... Atleiskite, visi gerieji Draugai, žinau gerai, kad tai netiesa, kad taip būti negali...

10 valanda. Tikriausiai Prienuose Mišios. Reikia įsijungti - dalį Rožančiaus.

/.../ Bet kaip su šv. Mišiomis? Šv. Teresėle, ar ir Tu tyli šiuo metu? O gal man reikia pajusti tokią aukos rūšį, kokios meldė tėvas Pro⁴⁰: pajusti apleidimo nykumą? Gal tai, kad nėra arti nė vieno draugo - nė vieno, kuriuo galėtum tikrai pasitikėti, - gal to kaip tik reikia, kad auka įgytų didesnę vertę? Kad neįprasčiau gardžiuotis kitų nusistebėjimais, pagarba, dėmesiu man. Juk tai jau būtų puikybė! Kokia skvarbi piktžolė puikybė! Nėra vietos žmogaus gyvenime, kur ji nesibrautų. Ir sunaikina viską, kaip vėžys žmogaus organizme" (2972 22 02).

⁴⁰  Meksikos apaštalas.

„Šv. Mergele, šiandien vėl gavau sausų vynuogių ir duonos Mišioms. Ir vis nėra teksto... Keista, tarsi kas kovotų prieš. O, rodos, jau taip nedaug tereikia... Jo Valia tebūna, nors ir nieko nesuprantu, kodėl taip reikia. Argi neužtenka man, kad Tu žinai?.." (2972 22 03).

„Kiek naujienų! Nespėju fiksuoti. Juk praėjo teismas. Vėl Lukiškėse. Praėjo karantinas. Atsidūriau mažajame korpuse, 290 kameroje.

/.../ Šv. Mergele, ką tai reiškia, kad dar negaliu aukoti šv. Mišių? Juk, rodos, jau viską turėčiau, tik tekstas sumaišytas..." (2971 22 26).

„Šv. Mergele, vis dėlto Apvaizdos elgesys su manimi kažkoks originalus. Lyg koks leidimas man tiesiog akivaizdžiai pajusti, kiek nuo mūsų pačių norų priklauso.

Ne per seniausiai aš sąmoningai į tai atkreipiau dėmesį: koks keistas, neįprastas jausmas, kai pajunti, kad iš tikrųjų dėl kurio nors reikalo nieko negali. Jaučiau, kad čia kažkas baisiai neįprasto mano temperamentui, elgesio įpročiams. Tačiau neabejotinai Geroji Apvaizda nori išmokyti - kaip ir mokykloje vaikas vedamas vis prie sudėtingesnių dalykų.

Tai dar vienas smūgis mano puikybei. Tačiau negalima pasakyti, kad tai būtų neveiklumo žadinimas... Juk nėra dalyko, negalimo Dievui. Ar tai nėra tas pat diplomatiškas klausimas, kaip anam Evangelijos maldautojui, kuris prašė stebuklo - pagydyti? - „Ar tiki (kad galiu tai padaryti)?" -Ir jo nuostabus atsakymas: „Tikiu, Viešpatie, bet Tu padėk mano netikėjimui".

Ką protingesnio ir aš galiu pasakyti visada, kai man būna neaišku kodėl, kai Viešpats akivaizdžiai parodo žmogiškų jėgų ribotumą arba kai Jam patinka ne per mane viena ar kita padaryti? Juk vietoj manęs Viešpats gali tūkstančius kitų, geresnių darbininkų turėti, o man gali akivaizdžiai parodyti, kaip visa tai, ką aš padaryti noriu, padaro visai kiti, ir nuo to niekas nenukenčia, o man reikia pajusti nuostabų Jėzaus įspėjimą: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti". Tai galioja ne vien dvasinio gyvenimo labirintuose, bet ir medžiaginio. „Jei Viešpats nestatys namų, veltui darbuojasi tie, kurie juos stato; jei Viešpats nesergės miesto, veltui budi jo sargas..."

Štai ir dabar. Kaip stengiausi kun. Prosperui perduoti šv. Mišių reikmenis, ir vis nežinau, ar gavo. Kaip stengiuosi šv. Mišias aukoti, ir vis kokia nors kliūtis, - atrodo, tokia nereikalinga, taip lengvai nugalima turėtų būti, bet laikas vis tęsiasi.

Labai charakteringas kun. Sig[ito] pasakymas per L[ore-tą]: „Tegul laiko savo intencija". Juk reikia pripažinti, kad noras šv. Mišias aukoti kažkur širdies gelmėj vis tiek susijęs ir su finansiniu reikalu, nors ir nenoriu sąmoningai sau šito pripažinti, ir savo valia nenoriu. Bet šitas jo pasakymas vis dėlto labai verčiantis mane susimąstyti, labiau atitraukti širdį nuo paprastų, nereikšmingų jausmų, kurie iš tikrųjų baisiu svoriu laiko pririšę prie žemės" (1971 12 12).

„Tikėdamasis sukombinuoti pamatyt kun. Prosperą, išėjau šiandien į darbo brigadą. Vos pradėjus ant kiemo duobę kasti, žiūriu - Miša. Jam padaviau, ką turėjau kun. Prosperui, -jis ten „balandioras". /.../ Šv. Mergele, ką dar norėčiau Tau pasakyti? - Priglausti kaktą ir tylėti... O Tu pati visa visa žinosi, - ir ko mamai ligoninėje reikia, ir draugams, ir Tėvynei, ir visam pasauliui..." (1971 12 14).

„Kai tik atrodo, kad jau tuoj visa turėsiu šv. Mišioms, būtinai kažkas įvyksta. Jau rengiausi tą mažą storą žmogiuką bibliotekoje paprašyti, pavyzdžiui, [maldaknygės] „Šlovinkime Viešpatį" - ir jis dingo. Ta moterėlė žadėjo šiandien ateiti - nėra. 186 kameroje, kai [Aleksas] turėjo iš pasimatymo atnešti, jis išėjo į pasimatymą - mane į kitą kamerą... Ir taip nuolat. Šv. Mergele, ką tai reiškia? Ko Viešpats nori iš manęs tokiu keistu elgesiu? - Kartais atrodo, kad aš delsiu. Bet kai tik šia linkme kas pajuda - stop! O trūksta juk taip nedaug... Kanono pabaigos.

Šv. Mergele, Tu užstok savo meile mano nuodėmes... Šv. Mergele, „jie nebeturi vyno"... Tu ir šiandien žinai, ne vien tada, ko mums visiems reikia. Tu gerai žinai ir ko man reikia. Aš kažko nesuprantu. Šv. Teresėle, ar Viešpats šito nenori, kad man Jo Valią pasakytum?.. Tegul Jis atleidžia visas mano nuodėmes, kvailybes. Tikriausiai jų pilnos mano dienos" (1971 12 16).

Pasirengimas nusižeminant

„Kai tik būnu netoli tikslo - šv. Mišių, - tiesiog formuojasi klausimas: kas dabar įvyks nenumatyta? Kas gi šiandien įvyko? - Paprasčiausiai neišvedė į darbą. /.../ Kažkokia bendra, įprasta Apvaizdos elgesio su manimi taisyklė: kurį laiką palaikyti nežinioje ir tada - nepaprastu ryškumu nušvinta. - Ką gi daugiau galiu, kai ateina „nežinios laikotarpis", - tik nusižeminti ir laukti. Nuoširdžiausiai nusižeminti. To niekad nebus per daug. Mano nusižeminimas, kad ir koks nuoširdus jis būtų, Dievo didybės akivaizdoje vis tiek tebus dar puikybė...

/.../ Žodžiu, dėl šv. Mišių tikrai kažkas žaidžia manimi. Bet kaip tai suprasti: bausmė ar malonė? - Kas galėtų atsakyti? - Lygtyse nežinomųjų reikia ieškoti per žinomuosius.

Viena yra nepaprastai aišku: visa, kas įvyksta, yra meilė. Net jei tai būtų šėtono veikla, jai leidžiama reikštis tiek, kiek tai gali patarnauti mūsų vidinei kultūrai. O jei bausmė? - Ji taip pat gali būti tik iš meilės. Dievas yra nekintama Meilė. Tėvas savo vaikelį gali bausti tik iš meilės.

Taigi, ar tai bausmė, ar šėtono veikla Apvaizdai leidžiant, vis tiek siekiama mano ir kitų gero. Tačiau kokio gero siekia šis paslaptingas Apvaizdos elgesys? Šv. Mergele, į Tave krypsta mano akys...

Tai, kas pirmiausia atkreipia dėmesį, - išmokti branginti šv. Mišias. Žmogus visada brangina, kas sunkiai pasiekiama.

Tokiomis aplinkybėmis kitokiu ryškumu pasirodo buvusios klaidos šv. Mišių atžvilgiu. Kokios? Pirmiausia prisimenu menką pasiruošimą prieš šv. Mišias. Ne kartą laisvai kalbėdavome su kolegomis [konfratrais], tarnais. Kažin ar pakankama buvo padėka po Mišių?

Tepriima Viešpats šį negalėjimą aukoti kaip atgailą ir už konfratrų daromas klaidas šioje srityje. Šv. Mergele, ar priims Viešpats? - Jei Tu aukosi, iš Tavo rankų priims! Tebūna taip pat kaip atgaila ir už šv. Mišių susiejimą su finansais...

Šv. Mergele, tai dar viena iš tų brangių patirčių, kai pasijunti, kad nieko negali. Jei kada ką galiu, tai tik Tavyje, mano Dieve..." (1971 12 20).

„Tiesiog bijau kišti ranką į kišenę, negalėdamas patikėti: nejaugi jau viską turiu šv. Mišioms? - Jei taip, tai ką tai reikštų? Juk keturi mėnesiai, kai kovoju dėl to, ir vis kas nors ties paskutiniu žingsniu sutrukdo. Nejaugi dabar niekas?" (1971 12 23).

Pagaliau - Mišios!

„Kūčių vakaras. Savaime atmintyje išryškėja iš praeities glūdumos tėvų namai. Tas vakaras, kai susitvarkydavome, išsiprausdavome, suklaupdavome visi prie apkrauto stalo. Tėtė pradėdavo maldą...

Šiandien daug kas kitaip... Mama ligoninėje, nors šiandien išgirdau iš L[oretos] laiško, kad mamai geriau - buvo plaučių uždegimas. Šiandien mamos vardinės. Šv. Mergele, Tu pasveikink savo meilės dovanomis. Tu, didžioji liudytoja ramybės, kurią atnešė žemei Tavo Jėzus. Jis -mūsų visų nuosavybė. Tebūna ir Jo ramybė - mūsų nuosavybė!

Šv. Mergele, atlygink Viešpaties dovanomis ir tiems, kas mums Kūčias padovanojo šiandien. Net nežinau kas. Visus, kuriuos Viešpats suvedė su mano gyvenimo keliu, kurie prisimena šį vakarą mane - Šv. Mergele, aš juos visus noriu prisiminti. Ir jei nepajėgiu, - tai juk visi jie Tavo širdyje. Visi jie Tavo nuosavybė. - įdomu, kas tvarko mano „peredačius"? Ar ne L.? Ak, tos moterys! Ir koks turi būti žmogus, jei atsiranda žmonių, kurie savo gyvenimo prasmę randa galėdami įsijungti į jo poreikius ir idėjas!

Bet visų svarbiausia, kas įvyko vakar? - Juk aš išdrįsau aukoti šv. Mišias! Vakar, kai visi sumigo... Mano kameroje nėra tikinčiųjų... Jie nieko apie tai nesupranta...

Kas man davė drąsos? - Mintis, kad mano rankose Jėzus turi būti dar labiau nusižeminęs, negu buvo Tavo rankose, Šv. Mergele, Betliejaus skurde. Protingoji kūrinija dar labiau stebėsis. Mano altorius - spintelė prie lovos. Kielikas - nulūžęs šaukštas. Korporalas - popieriaus lapas...

Mano Dieve, kas supras Tave! - Tu, kurio klauso titaniškos kosmoso jėgos, Tu tas pats buvai tarp mūsų... Kaip tada Betliejuje, Nazarete. Niekas neklaupė prieš Tave. „Argi ne šitas Marijos sūnus?" - Duona. Balta kvietinė duona. Viešpatie, kas yra tikėjimo dovana, kuri įgalina žmogų suprasti šitokias paslaptis! Suprasti Dievą, kuris sutinka su mūsų vargingumu susilyginti.

Tikriausiai būčiau neišdrįsęs aukoti, jei ne kun. Prospero laiškutis, kuriame buvo parašyta, kad jis aukojo. Jei jis nebūtų atsiuntęs trijų paskutinių kanono maldų... - Šv. Mergele, labiausiai mane nuramino mintis, kad mano klaidos šv. Mišiose ir toji aplinka privers visus protinguosius kūrinius dar labiau mylėti Dievą dėl Jo nuostabumo, dėl Jo meilės mums.

Bet kokia riba toji gruodžio 23-ioji? Atrodo, nieko ypatingo. Gyvenimas ir šiandien teka įprasta vaga. Ar ilgai taip tekės? Ką reiškia tie keturi mėnesiai, per kuriuos buvo atimta šv. Mišios? Šv. Mergele, leisk man visa suprasti, ką Viešpats nori, kad suprasčiau. Tu dėkok mano vardu už viską, už viską...

Šį vakarą ir mano draugai kažkokie tylūs, nė domino nežaidžia. Ir muzika šį vakarą - dainuoja apie Vilnių - tokia melancholiška muzika.

Mano Dieve, kažkas, rodos, nauja prasideda mano gyvenime, ko dar suvokti negaliu, kontūrų neapčiuopiu. Turbūt labiausiai taip jausti paskatino šv. Mišios.

Kažin ar nėra loginio ryšio tarp šių dalykų, kad manęs neišleidžia nė į darbą, ir čia šv. Mišios? Prisimenant tą slaptingą Apvaizdos kovą prieš pastangas turėti šv. Mišias ir dabar staiga - štai - ypač dar neturint originalaus mišiolo, šv. Mišios atrodo tarsi koks įsibrovimas, tarsi tai būtų prieš Dievo Valią. Bet vėl, antra vertus, ar atsitiktinumas, kad mes susitikome su kun. Prosperu? Galėjo jo byla būti truputį kitu laiku ir būtume nesusitikę... Be jo aš, rodos, dėl daromų teksto klaidų būčiau neišdrįsęs.

Kartu susidaro naujų sunkumų - laukti, kol visi sumiega. Jie įpratę dieną miegoti, o naktį skaito. Tas laikas, kol jie sumiega, kai jau nutyla kalbos ir jie skaitydami pavargsta, nuostabiai ramus. Pavyzdžiui, ir dabar rašau kaip tik tuo laiku, kai vieni miega, kiti dar skaito. Pats neįpratęs šiuo laiku budėti, norisi miego, bet prisiminus galimybę susitikti su Jėzumi (!) - kokios kliūtys galėtų sulaikyti? Tačiau kažkodėl rodos, kad tokios aplinkybės neturėtų ilgai tęstis. Iš kur tokia mintis? - Tiesiog jaučiu.

/.../ Šv. Mergele, ką aš svarstyčiau, norisi kaip kūdikiui prie motinos prisiglausti ir maldauti, maldauti, kad vestum kaip mažą vaikelį už rankos... Kad visa mano gyvenime įvyktų, ko Viešpats nori.

Šv. Mergele, ar leisi šiandien šv. Mišias aukoti? Juk mamos vardinės. Užmigdyk greičiau abu juos, kad baigtų skaityti ir man paliktų laisvę..." (1971 12 24).

„Kalėdos. Kaip jos čia atrodo? - Nepastebimai. Būtų galima pasakyti - čia jų nėra. Mes visi šeši ir per pasivaikščiojimą 30 vyrų nesveikiname vieni kitų. Daugelis jų kalba rusiškai. Vienintelis mane pasveikino mūsų žydukas Sania, bet tikriausiai ir pats gerai nesuprasdamas, ką reiškia Kalėdos. Vienintelis dalykas, kuris mūsų kameroje priminė, kad šiandien Kalėdos, tai nuostabus mano krepšys, kurį kažkas kažkokiu būdu atgabeno. Mūsų jauniausias -devyniolikmetis Pranas, vogęs triušius [ir girtas užmigęs nusikaltimo vietoj] - jau vakar norėjo, kad prasidėtų šventė... Bet vakar mano krepšys stovėjo ant lango ir laukė vakaro. - Štai kaip mūsų kamera supranta Kalėdas. Pas mus plotkelės niekas nepasigedo, aš ir nepasiūliau, nors paaiškinau, kad Kūčios - tai taikos vakarienė - susitaikymas visų su visais.

Vargšai mano kameros draugai, jie Tavęs, Viešpatie, nepažįsta. Ir kai Tu ateini pas mane šv. Mišių paslaptyje, jie visi miega. Kaip jie turės nustebti Amžinybėje, kai visa tai paaiškės!

Dabar man darosi suprantama, kokią didelę reikšmę turi mūsų šventovių iškilmingumas, liturgijos - apeigų, rūbų puošnumas mūsų prigimčiai, kuri taip labai linkusi į visa, kas jausmais pajuntama. Gerasis Kristau, Tu matai, kaip aš visai kitaip jaučiuosi, kai viso išorinio iškilmingumo mano kameroje šv. Mišiose nėra. Čia kažkaip kitaip, akivaizdžiai pasirodo, kas yra tikėjimo dovana, pasirodo, kad tikėjimo esmė yra ne kas kita, kaip dovana.

Šv. Mergele, šiandien ypatingai reikia sveikinti Tave! Juk šiandien - Tavo šventė. Geroji, man rodos, aš pradedu jausti, ką reiškia mūsų paslaptingi naktiniai susitikimai su Tuo, kurį Tu - sėdžiu ir galvoju: ką Tu? - maitinai, auginai, pagimdei - kurį Tu mylėjai! O kaip aš jaučiu? - Iš tikrųjų man pačiam keista - aš pradedu nebijoti, kad ne-užmuščiau mažojo Juros ar ko nors dėl tų baisių pykčio išsiveržimų, kai jis stengiasi įžeisti, įskaudinti. Šv. Mergele, juk ir šiandien, jei Jis leis, mes susitiksime. Ir Jo artumoje visas mano žiaurumas baisiai nesiderina. Iš tikrųjų žmogus gali keistis tik dėl kito. Palaiminti tie, kurių tas „Kitas" yra Dievas.

Lauke nuaidėjo šūvis. Ką tai reiškia? Ar ne mirtį kam nors? Radijas skelbia 10 valandų. Dar valanda ir eisim gulti. Eisim... - Tu žinai kur, Šv. Mergele. Kokia bus šiandien intencija? - Tikriausiai - pro benefactoribus⁴¹, pagal Kalėdų paprotį. Vakar šv. Mišių intencija - pasveikinau mamą.

⁴¹  Už geradarius (lot.).

Šv. Mergele, man rodos, - taip ima atrodyti, - kad klaidos, kurios pasitaiko dėl atminties defektų, nepažemina Jėzaus, o tik dar labiau išryškina Jo gailestingumą, Jo meilę, Jo atlaidumą mūsų nevertumui" (2972 22 25).

„Ar ne dovana man, kad vakar mano draugai greit sumigo? Paprastai jie ilgai plepa vakarais, skaito ligi pusiaunakčio. Ir... dėl to aš galėjau trejas šv. Mišias (!), Šv. Mergele, nesakyk niekam!

/.../ Jei Apvaizdos plane nieko nebūna atsitiktinai, tai ką galėčiau įžvelgti Apvaizdos sprendime - būtent, kad dalį šv. Mišių turėjau tiesiog iš atminties atkurti? - Ar ne tai -kaip pastebėjau, - kad dabar, kai tariu šv. Mišių žodžius, tariu juos su visai kitokiu dėmesiu. Ar negalima to, kad neturėjau teksto, laikyti verta bausme už apsileidimus? - Savo ir kitų - už išsiblaškymus. /.../ Šv. Mergele, kas yra kunigystė, kad pats Dievas klauso?!

Atsiverčiau lapą atgal savo sąsiuvinyje. Akys netyčia užkliudė „26". - Šiandien keturi mėnesiai, kai aš kalinamas. Ir ketvirta diena, kai turiu šv. Mišias. Vakar pabandžiau naują formą - ne sėdomis ant spintelės, bet pačioje lovoje ant pilvo gulėdamas, pagalvėlę po krūtine pasidėjęs. Nuostabiai gerai! Sania priėjo pasiimti nuo spintelės užsirūkyti - nieko, skaitau ant pilvo atsigulęs. Suskambėjo vienas kitas „bl..."... Gerasis Kristau, Tu juk pripratęs girdėti keikiant. Pameni Tavo teismo procesą..." (2972 22 26).

„Šv. Mergele, norėjau pasakyti: „Šventoji mano Drauge"... - kaip Tu man reikalinga! - Mano pokalbiams. Kodėl man kurį laiką (rodos, net keletą metų) atrodė, kad Tu nepasiekiama didybė - ne veltui per tą laiką aš įsimylėjau šv. Teresėlę... O dabar - kai patekau į vargo, nepriteklių - kalėjimo atmosferą, Tu vėl tapai man suprantama - tie mąstymai apie Tavo gyvenimo realybę, Tavo vargą. Argi anksčiau aš šito nežinojau? - O taip, Malonė gali laisvai padaryti, kad mes žinotume ir nežinotume, ir tai, ką žinome, vėl iš naujo sužinotume" (2972 22 28).

„Kai žmogus savo viduje kovoja, jo apsisprendimas būna kaip pavasario ledas - lengvai pralaužiamas. Motyvai, kurie kitu laiku nieko nereikštų, kovų valandėlę gali būti pakankami mūsų elgesiui nusverti viena ar kita linkme.

Ar ne panašiai su šv. Mišiomis Kūčių išvakarėse? - Sunku buvo apsispręsti ryžtis. Turbūt sunkiau negu Primicijose. Pasiėmiau vyno, duonos, vandens vis dar nežinodamas, ar aukosiu... vis dar spręsdamas įvairius motyvus, spręsdamas de licitate⁴²" (2972 22 29).

⁴²  Ar leistina (lot.).

„Kaip įvertinti tą gruodžio 23-iąją? Kas tai per data ir ką reiškia tie keturi mėnesiai be šv. Mišių? - Nieko daugiau šitoje vietoje negaliu suprasti, kaip nusižeminti dėl visų klaidų ir išsiblaškymų, buvusių šv. Mišiose... Pagaliau ir dėl visų savo ir viso pasaulio nuodėmių... Ir dabar, jei leista ši begalinė dovana, tenedingsta iš atminties didis reikalas aukoti už visa, už ką neatlikta atgaila [ir kitų], ypač už tai, kas primena šv. Evangelijos žodžius: „Juk tai kraujo kaina..."

Neleisk pamiršti, kaip motyvo nusižeminimui, - ne kartą neišlaikiau ramybės įvairių (ypač mažojo Juros) įžeidimų atžvilgiu.

Šv. Mergele, visa visa Tavo!" (2972 02 02).

AŠTUONIŲ  DIENŲ REKOLEKCIJOS KALĖJIME

(1971 11 30-12 08)

Kun. Juozas Zdebskis ir kalėjime būdamas ištikimai laikėsi nuo seminarijos laikų išugdyto principo: nė vienos dienos be mąstomosios maldos! Kalėjimo laikų dienoraščiuose jis užrašinėjo pagrindines kasdienių mąstymų, mėnesinių rekolekcijų ir net aštuonių dienų rekolekcijų mintis, kurios vėliau ir sudarė daugumos jo vadovaujamų rekolekcijų pagrindą.

„Vėl brangi ramybės valanda, kai mano draugai miega. Dar ligi vakarienės yra laiko. Pas mus ramiausia padėtis mąstyti - gulint. Tada lengviausia dėtis miegančiam, niekas nekalbina. Taip mintyse apėjau Kryžiaus kelią, ieškojau medžiagos mąstymui. - Akivaizda. Tu, Šv. Mergele. Artėja gruodžio 8-oji - mūsų sutarties diena, kitą dieną - vėl mano teismas.

Gruodžio aštuntoji... Šv. Mergele, Tu žinai, ką dar man primena ta diena - [brangaus žmogaus nuopuolio] - atgailos diena. Kaip keista, nesuderinama su šventės turiniu. Paslaptingai, simboliškai tai pasuko visą mano gyvenimą atgailos linkme. Tai buvo laikas, kada išaugau iš vaiko amžiaus, kada nustojau manyti, kad gyvenimas - tai krykštaujantis kūdikis. Kalendoriuje jau pažymėta novena. šiandien begulint pasisiūlė nuostabi mintis - gal išeitų ir aštuonių dienų rekolekcijos? Juk į darbą nevaro, niekur neveža. Kartu tai būtų rašytos rekolekcijos. Juk gyvenime niekada tokių progų nebūna, kad galėčiau taip daug rašyti, būti vienoje vietoje, galvoti" (1971 11 28).

„Vakaras. Visą dieną naujasis ruselis ginčijosi, klausinėjo apie įvairius dalykus, susijusius su religija. Pagaliau visi sėdo lošti domino ir aš likau laisvas. Sėdžiu ant „parašos" paaukštinimo (kitur nėra ant ko sėsti) spintelę prisitraukęs, ir rašau... Šv. Mergele, tokiomis aplinkybėmis nepalik manęs vieno - juk Tu žinai, kad aš vienas nieko negalėsiu padaryti. Bandysiu raštu mąstyti tarp kalbančių, keikiančių savo vargšų draugų, kai mąstymams laiką reikės tiesiog vogti iš aplinkos triukšmo.

Šv. Mergele, štai ko maldauju Tave... Kad Tu sutiktum klausytis jų kalbų, kad Tu sutiktum būti su manimi ir nuveikti didįjį rekolekcijų darbą. Šv. Mergele, tegul Dievas atleidžia jiems. Jie nieko nežino, jiems niekas nekalbėjo, jie žino tik savo norus. Kiek gyvenu su Liudu, vakar pirmą kartą patyriau lašelį jautrumo kitam: jis pasiūlė šimtasiūlę užsikloti, kad nebūtų šalta..." (1971 11 30).

Gruodžio 1 d.

KAS YRA REKOLEKCIJOS

Apskritai, kas reikalinga, kad rekolekcijos įvyktų? -1) Revizija, 2) planavimas, 3) vienybė - didžiausia vienybė su anuo pasauliu.

Esminės rekolekcijų sąlygos. - Pirmiausia, šiomis aplinkybėmis kuo mažiausiai kreipti dėmesio į jų kalbas. Ten beveik nieko nebūna, kas būtų dėmesio verta.

Štai dabar mane supa daugybė. Jie dalijasi į dvi grupes:

1) tai mano nematomieji Draugai, kurių didybė eina ligi paties Dievo (!), Tu, Šv. Mergele, ir

2) tie, kurie aplink mane kalba, keikia.

Lygindamas vienus su kitais, ar dar galiu kelti klausima kuriems dėmesys pirmiausia priklauso! Štai čia gal ir bus toji vieta, kuri turi užpildyti, užimti vieną iš pačių esminių dalykų, kuriuos sudaro rekolekcijos - kas nors šiomis dienomis turi būti aukojama. Ką aukoti galėčiau? - Juk nieko neatsitiktų, jei šiomis dienomis neliesčiau laikraščių. Šiaip, jei kas kalbins, negalima nekalbėti, bet tuoj vėl reikia grįžti prie savo paslaptingo nematomojo pasaulio.

Nereikia laukti, kada ateis tikrai patogus laikas mąstymui. Štai dabar visi suvirto į lovas po pusryčių. Tuoj bus pasivaikščiojimas, bet dabar ramu. Sėdu ir rašau, paskęstu savo mintyse. Yra tam tikras menas žybtelėjimus fiksuoti, kaip Rachmanova rašė, krautuvėj pardavinėdama, - kol ateina kitas pirkėjas.

Ar prisimenu esmines rekolekcijų sąlygas? - Šv. Mergele, leisk šiomis dienomis su Tavimi būti kartu...

Rekolekcijos - kas yra? - Tai sielos atvėrimas Malonės veikimui. Kaip žiedas atsiveria saulei, ir tik tada gali jame vykti tie visi paslaptingieji procesai, taip lygiai didysis Viešpaties reikalavimas „būkite tobuli" gali realizuotis tik Malonės veikiamoje sieloje. Tai didi paslaptis. Ir saulės veikimas žiede jau yra didinga paslaptis. Juo labiau antgamtinio gyvenimo labirintai, natūraliomis akimis žiūrint, yra neįžvelgiama [nesuvokiama] paslaptis. Ko neturime patys, sau duoti negalime. Turime gauti iš kito. Iš Šaltinio.

Antgamtinis gyvenimas negali būti nei kūno akimis matomas, nei kūno ausimis girdimas. Žmogui, kaip ir visiems žinduolių klasės gyvūnams, įgimtas tik juslių pažinimas.

Šitoje vietoje mes su savo logika nieko negalime suprasti natūraliu protu galvodami, negalime rasti kelio į paslaptingą antgamtinio gyvenimo kosmosą. Mums nieko daugiau nebelieka, kaip tik prisiminti, ką Jėzus mums pasakė: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti". - Net apie antgamtinio gyvenimo buvimą mes sužinojome tik iš Jėzaus, iš paties Dievo. Tai Jo begalinė meilė, Jo dovana, kad Jis panoro su mumis pasidalyti savo vidaus gyvenimo paslaptimis.

/.../ Vadinasi, ateiti į rekolekcijas - tai ateiti pas Jėzų ir sutikti, kad Jis mane vestų, kur pats nori, bet aš nežinau kur, mano kojos visai bejėgės tokiai kelionei. Ten, kur Jėzus nori mane vestis, aš niekad nesu buvęs. Apskritai, iš kur aš žinau apie tas karalystes? Tik iš Jo paties. Tik Jis apie tai man prasitarė.

I. Taigi sąvoka „ateiti į rekolekcijas" jau suponuoja Juo pasitikėti ir, savaime suprantama, Juo tikėti. Ką tai reiškia?

Pirmiausia - niekas negali turėti rekolekcijų be tikėjimo. Netikinčiųjų pasaulyje rekolekcijų ir nebūna.

Bet štai problema. - Ką daryti, jei tikėjimas vos rusena, jei jis labai silpnas, jei eidamas į rekolekcijas einu ne kaip pas Tą, kuris mane myli, ne kaip pas draugą, bet einu tiesiog bijodamas Jo, - ką daryti?

Ateiti pas Draugą. - Nėra kitos išeities, kaip maldauti: „Tu pats mano sieloje visa sukurk, ką manyje rasti nori"... Tada nieko kito nebelieka, kaip Jam pasakyti tiesą apie save, Jam atvirai parodyti savo silpnumą, nors ir virpėčiau iš baimės dėl nežinios, į kurią Jėzus norės mane vesti.

Ne visi ateidami į rekolekcijas šitai pajėgia. Štai kur priežastis, kodėl taip būna, kad žmonės dešimtis metų dalyvauja rekolekcijose, ir jos nekeičia jų gyvenimo, jos nieko jų sielose nepalieka. Jie ateina į rekolekcijas tik savo kūnu, bet neatvėrę sielos. Jei ne bendra tvarka, jei ne vyresniųjų valia, jie ir nebūtų į rekolekcijas ėję, juo labiau nė kalbos negali būti, kad jie galėtų rekolekcijas atlikti vieni. Paprastai gyvenime šitie žmonės jau nieko nebežino apie susikaupimą, tylą, mąstomąją maldą. Jų gyvenime šitų dalykų ir nebūna.

Rekolekcijoms tinka štai kokie žmonės - kurių gyvenime pastoviai, reguliariai būna susikaupimo praktikos. Tik šitokie žmonės - galima taip manyti - į rekolekcijas vertai ateina.

II. Turbūt šitaip žvelgdami į rekolekcijas mes nė vienas nepasijustume verti jose dalyvauti. Dėl to, ateinant į rekolekcijas, be galo svarbus antras momentas - visą savo nevertumą prisimenant, sutikti pripažinti tiesą apie save, bet ne bėgti nuo Jėzaus, o maldauti. - Be pasitikėjimo Juo, be visiško atsidavimo Jo meilei negali būti rekolekcijų. Todėl rekolekcijos būtinai turi būti maldavimo dienos.

Bet ką tai reiškia maldauti? - Kažko trūksta, ko turi Tas, kurį maldauju. Pripažinti, kad man daug ko trūksta, niekada negali puikybė. Štai pagrindinė priežastis, dėl kurios daugelio metų rekolekcijos lieka nevaisingos. „Be manęs jūs nieko negalite padaryti"...

III. Jam visa pasakyti.

1) Pripažinti, kad man daug ko trūksta antgamtinio gyvenimo paslaptyse, - tai reiškia patikėti, kad Jėzus tikrai nori mane vestis į paslaptingą šalį, apie kurios grožį aš net supratimo neturiu. Sutikti su Juo eiti, tai reiškia -

2) sutikti pasitikėti Juo, pripažinti, kad Jis yra pati didžioji vertybė, kad Jis tobuliau už mane patį mano laimę supranta ir gali tobuliau negu aš pats padaryti mane laimingą.

„Man daug ko trūksta" - galima jau vien teoriškai įrodyti iš Jėzaus įsakymo: „Būkite tobuli, kaip mano dangiškasis Tėvas tobulas yra". Tai reikštų tapti Dievu. Bet tai nesąmonė! Šiuo Jėzaus pasakymu rytietišku stiliumi mums duota kryptis visam gyvenimui - didysis pažangos reikalavimas. Kad ir kokios didelės būtų mūsų pastangos, vis tiek tai reiškia tik tiek, kad pažangos siekiant niekada negali būti ribos. Žodžiu, mums visada daug ko trūks. Panašiai, kaip į kalną kopdami vis aiškiau matome, kad aplink vis platesni horizontai.

Gyvai pajusti, kad man daug ko trūksta, - tai reiškia susirūpinti Jėzaus įsakymu „būkite tobuli". Taigi į rekolekcijas privalome eiti ne kaip į kiną, teatrą, kur mes tik sėdėsime -patys nieko neveikdami - ramūs ir patenkinti tenkinsime savo smalsumą.

3) Į rekolekcijas turime eiti panašiai kaip į savo teismą, kur bus sprendžiama mūsų byla, nuo kurios pareis mūsų likimas.

Kaip tai? - Nes aš galiu pamilti vien tai, ką pažįstu. Jei Dievo pažinti negaliu nei kūno akimis, nei kita jusle, tai lieka vienintelis kelias - per protą: apie Tave, mano Dieve, galvoti, skaityti. Vienintelis natūralus kelias Tave, paslaptingoji Būtybe, pažinti, pamilti - per intellectum⁴³: mąstant apie Tave, apie visa, ką Tu mums apie save esi pasakęs.

⁴³  Protu (lot.).

Kodėl gi man Tave pažinti reikia specialią dieną? Ar tai negali būti kasdien, tarp visų darbų ir reikalų? - Juk tie daiktai ir reikalai suima visas mūsų mintis, visą dėmesį. Kai mes kine sėdime, apie nieką kita tada negalvojame. Taip būna ir gyvenimo audringoje srovėje.

Bet visų labiausiai mūsų dėmesį patraukia mūsų pačių norų tenkinimas. Štai čia, einant į rekolekcijas, įvyksta pagrindinė, lemiama kova. Ko mes bijome eidami į rekolekcijas? - Bijome prarasti visa tai, kas tenkina mūsų norus. Gamtinius norus. Todėl išorinės sąlygos, nuo kurių pareina rekolekcijų pasisekimas -

4) ar sutiksime rekolekcijų dienomis ne visus savo norus patenkinti. Praktiškai čia svarbiausia tai, kas susiję su smalsumu. Kitaip sakant, nieko sau neleisti, kas šiomis dienomis nebūtina. (Mano sąlygomis - kuo mažiau kreipti dėmesio į aplinkos kalbas, keiksmus, į laikraščius.)

Ateinant į rekolekcijas, mūsų sielos gelmėse turi susikauti puikybė ir nusižeminimas, tiesos pripažinimas ir melas.

Aplink kiekvieną į rekolekcijas ateinantįjį siaučia visa gauja balsų, gąsdinančių visais galimais būdais, kad tik žmogus nesutiktų pripažinti tiesos apie save, kad tik nesutiktų nusižeminti, kad tik neprakalbėtų Dievui ir nebūtų išgelbėtas.

Toji kova vyksta ir per visą rekolekcijų eigą. Visa tai labai ryšku iš dalyvaujančiųjų išorinės laikysenos. Ypač iš akių -nuolatinis ieškojimas [akimis].

Žmogaus pastangas susirūpinti savo vidine būsena rodo dėmesio nukreipimas nuo visų savo norų, ypač nuo tų, kurie tenkina smalsumą, t.y. išlaikymas visokeriopos tylos. Gerosios mintys - kaip bailūs paukščiai, kurie greit slepiasi nuo kiekvieno šlamesio.

Tyla gali būti kelių rūšių. Žmogų galima išblaškyti kalbinant žodžiais. Bet taip pat kalbinti galima ir akimis. Išsiblaškyti galima savo mintims duodant laisvę klajoti, kur smalsumas vilioja.

5) Rekolekcijų nuotaiką sukurti nepaprastai padeda baisios atsakomybės pajutimas. Dievas kiekvieną myli, turėdamas tikslą per mus kitiems leisti pažinti meilę. Ypač dvasinių pašaukimų nebūna be ryšio su kitų išganymu.

Vadinasi, nuo to, kaip aš įvykdysiu savo pašaukimą, pareis kažkieno išganymas. O gal net daugelio. Kas suskaičiuos, kiek reikšmės žmonių išganymui turėjo šv. Teresėlė! O pagaliau kiekvienas šventasis - kas suskaičiuos, kiek gero padarė jis gyvenimui, pasauliui! Taip pat ir tie, kurie, atrodo, mirė nieko žymaus gyvenime nepadarę, neatvertę nė vieno nusidėjėlio, pavyzdžiui, šv. Marija Goretti ir pan. Tačiau kas suskaičiuos visus, kuriems jos mirtis turi reikšmės ir turės, kol bus pasaulyje žmonių!

    Šv. Mergele, kai aš mirsiu, Amžinybėje atsigręš į mane kažkieno akys arba dėkodamos, arba kaltindamos mane... Tegul ir jos, tos sielos, Tau priklauso, kaip ir viskas mano gyvenime. Bet aš jų laimei, jų amžinybei galiu patarnauti tik kaip įrankis, jei Viešpats teiksis tuo įrankiu pasinaudoti. Norų audros tikrai neleis Malonės veikimui pasinaudoti manimi, jei mano gyvenime nebus rekolekcijų, tai yra nebus natūralių pastangų pažinti Tave, mano Viešpatie, ir nebūsiu įrankis kitiems Amžinybei laimėti...

Gruodžio 2 d.

KŪRĖJO PLANAS
(mąstymas apie du lagerius)

Man mieliausia tema iš šios srities - mąstymas apie du lagerius, į kuriuos pasaulis dalijasi, arba, kitaip sakant, mąstymas apie džiaugsmą. Tokia jau žmogaus konstrukcija. Nepaprastai ryšku visur, kad pagrindinė jėga, kuri verčia žmogų gyventi, kovoti, yra džiaugsmas. Žmogus sukurtas laimei.

Kiekviena gyva būtybė turi savitą džiaugsmo rūšį. Žuvelės laimei reikia vandens, paukšteliui - oro erdvės. Žmogų kaip kūrinį, panašų į save, Dievas norėjo laimingą padaryti ta laime, kuria laimingas yra Dievas, - meilės laime.

Bet žmogus viena savo būtybės dalimi yra žinduolių klasės gyvūnas. Todėl jam suprantama ir toji laimė, kuria laimingas būna neprotingųjų gyvūnų pasaulis, - gamtinių jausmų [juslių] tenkinimo laimė, - kadangi, tenkindamas gamtinius jausmus, žmogus taip pat išgyvena džiaugsmą...

Šitai pastebėti gyvenime visiškai nesunku. Kiekviena būtybė savaime veržiasi į tą džiaugsmo rūšį, kuri jos prigimčiai natūrali. Kadangi žmogus ne vien dvasinė, bet ir medžiaginė būtybė, - jam visada yra atvira galimybė palinkti ne vien į dvasinę, bet ir į medžiaginę laimę.

Štai visas gyvenimas ir dalijasi į šiuos du lagerius. Rodos, dauguma žmonių, ypač mūsų aplinkoje, gyvena tik dėl vieno tikslo - kad būtų patenkinti jų gamtiniai norai - skaniai valgytų, šiltai miegotų, kad turėtų kiekvieną daiktą, kurio įsigeidžia, kad visi tik juos pripažintų, juos gerbtų, - jie jaučiasi kaip viso gyvenimo, viso pasaulio centras, apie kurį turi suktis visas pasaulio gyvenimas. Tai ir yra trys žmogiškos tragedijos rūšys, tariant senovišku terminu - akių pageidimas, kūno pageidimas ir gyvenimo puikybė. - Noras tenkinti visų jausmų geismus, noras turėti (akių geismas) ir noras turėti valdžios.

Kiekvienas nesunkiai šitai galime suvokti bent kiek įsigilinę į savo nuotaikas, jausmus:

1) kuo mes džiaugiamės,

2) dėl ko liūdime,

3) apie ką svajojame,

4) kokia tema mums įdomiausia kalbėti,

5) kokias knygas skaityti įdomiausia,

6) kuo užsiėmus greičiausiai praeina laikas,

7) kokiam užsiėmimui visada turime laiko.

Šios temos fone, be abejo, turiu pažvelgti į savo gyvenimą. Bet su Tavimi - aš vienas nesusiorientuosiu, jei Tu, Šv. Mergele, nepasakysi man, kaip motina vaikeliui visada sufleruoja, ką sakyti reikia.

1) Džiaugiuosi - galimybe surinkti Jonelio St[ašaičio] motociklą, japonišku tranzistoriumi, mašina, motociklu, kelionėmis - viskuo, kas tenkina malonumus, puikybę. - Šv. Mergele, kokia charakteristika!..

2) Liūdžiu, gąsdinančiai veikia - mintys apie įžadus, kalėjimo galimybė, jei pritaikytų kitą straipsnį, patekti dirbti toli, užkampy, pažeminimas prieš visuomenę teisme, byla Vatikane, apkrovimas darbu - visa, kas nežada tenkinti akių geismo, malonumų, puikybės.

3) Svajoju - apie japonišką tranzistorių, mašiną, motociklą - tuos pačius dalykus, kurie džiugina...

4) Mieliausia tema - ieškoti radijo specialistų tarp kalinių. (Kalbėti su Petru, su Joneliu - ar būna ten pagrindinis siekimas dėl sielų? Šv. Mergele, tikriausiai būna, bet kaip piktžolė kalasi ir kiti motyvai...)

5) Knygos - kalėjime skaitytos: „Širdies nerimas", „Mirtis manęs palauks", „Ugnį šaukiam į save", „Hipnose bei Mensch und Tier". (Šv. Mergele, dėl knygų, rodos, ramu.)

6) Kam eina laikas - akcijai, judėjimui, kelionėms, tik ne knygoms... Nelieka iš 24 valandų... - Šv. Mergele, čia Tu turi spręsti. Visas laikas - Tavo.

7) Kam visada turiu laiko?-Aparatams. Motociklui! Kelionėms - akcijai.

Šv. Mergele, štai koks vaizdas. Norisi su dėkingumu į Tave atsigręžti - už kai ką norisi dėkoti, tačiau nepaprastai aišku, kad labai arti manęs vaizdas žmogaus, apie kurį Jėzus pasakė: „Homo carnalis поп percepit ea, quae sunt spiritualia".

Kas atsitiktų, jei nebūtų nuolat prisimenama tikrovė apie save! Kaip lengvai eičiau nukunigėjimo linkme! Ir tai visai neperdėta. Kaip sunku man ką nors geresnio atiduoti... Vadinasi, į aukos gyvenimą jokio palinkimo. Visi jausmai kalba priešingai. - Štai kaip labai reikalinga Tavo globa, Tavo dėmesys, sutartis su Tavimi, Šv. Mergele...

Savo norų tenkinimo laimė - ta pati, kuria laimingi ir neprotingieji gyvūnai. Ir žmogus, kai atsiduoda tik šitiems norams, vis labiau ima artėti prie neprotingojo gyvulio lygio. Kaip tai įvyksta?

Gyvūnui šitokios laimės užtenka. Instinktų tenkinimas gyvūnų pasaulyje vyksta pagal tam tikrus dėsnius. Ateina pavasaris - paukščiai žino, kad reikia sukti lizdus. Bet pavasaris praeina, ir jie vėl nebemoka lizdų sukti.

Tuo tarpu žmogaus jausmų [juslių] tenkinimas atiduotas proto kontrolei. Kadangi žmogus ne vien instinktų būtybė kaip gyvulys, todėl jam vien jausmų laimės neužtenka. Jei kitokios laimės žmogus nepažįsta, jam šita patirtis kelia siaubą. Žmogus visomis priemonėmis įsikimba į jausmų tenkinimą - beprotiškai į juos įsikimba, nesąmoningai, instinktyviai bijodamas iš viso nerasti laimės žemėje.

Taip pasaulis ir lekia, kaip pasibaidęs arklys, lekia į savo laimę, visai nepastebėdamas, kad gyvenimo kryžkelėje nepažiūrėjo į krypties rodykles, ir dabar visas jo gyvenimas lekia vis greičiau - jis mano, kad į savo laimę, nepastebėdamas, kad - visai priešinga linkme. Jis niekuomet neras savo laimės vien jausmus tenkindamas. - Milijonierius niekada nepasiekia supratimo, kad turtų jam jau gana. Nėra žmogaus, kuris, turėdamas vieno aukšto namą, nesvajotų apie dviejų aukštų namą. Jausmų laimė - lygiai taip, kaip vytis savo šešėlį: juo smarkiau vejamės, juo greičiau jis nuo mūsų bėga.

Tad kokios laimės žmogui reikia pagal jo nuostabios prigimties dėsnius? - Yra žmonių, kurie taip tiksliai jaučia kito žmogaus reikalą, jo skausmą, kad neturi laiko savo skausmo kentėti.

Jei gali laimingas žemėje būti, tai tą laimę gali rasti tik kito žmogaus akyse, kai jose spindi džiaugsmas ir žinai, jog tai savo pastangomis, savo auka tą laimę jam padovanojai.

Jei medicinos sesuo prie mirštančio budi per naktį, mes nesakom, kad ji nebūna pavargusi, kad ji nenori miego. Bet kartu sielos gelmėje ji junta paslaptingą, mažai kam žinomą, naują laimės rūšį, kurios neatiduotų jokia kaina. Tai Amžinybės laimės akordai, suskambėję šventų švenčiausioje sielos gelmėje.

Tai toji laimės rūšis, kurios išmokyti pasaulį atėjo į žemę Kristus. Tai buvo laikas, kai žmonija buvo visai užmiršusi šią didžią paslaptį. Žmogus tada buvo prekė, daiktas. Romos imperija - vergų imperija: vienas laisvas ir vienuolika vergų! Suprantama, kad šitoje aplinkoje didysis Jėzaus meilės reikalavimas buvo baisus kontrastas. Nenuostabu, kad prieš šį Jėzaus reikalavimą stojo geležiniai imperijos legionai, ne veltui pirmaisiais trimis šimtmečiais buvo išžudyta dėl tikėjimo į Kristų milijonai žmonių.

Tai ne mūsų sumanymas šitaip pasaulį padalyti. Pats Jėzus šitą paslaptį mums pasakė. Tai šv. Evangelijos vieta apie Paskutiniojo teismo siaubingą sceną.

Jėzus pasakė ir kaltinimo motyvus: „Buvau alkanas - ne-pavalgydinot, buvau pakeleivis - nepriėmėt į namus, buvau ligonis - nelankėt..." Ir kitai pasaulio daliai: „Buvau alkanas - pa-valgydinot, ligonis - lankėt..." Ir vieni, ir kiti tada šauks: „Kada mes Tave matėm ligonį, keleivį, alkaną?" Ir vieniems, ir kitiems tas pats atsakymas: „Ką padarėte kiekvienam - man padarėte". - Tik iš šito bus sprendžiama mano byla. Dėl kiekvieno mūsų kovoja pats Dievas. Vadinasi, visa, ką aš pasakiau kiekvienam žmogui, ką pajutau kiekvienam savo širdyje, Jėzus priima taip, tarsi Jam pačiam tai būtų padaryta. Pasaulio pasidalijimas į dešinę ir į kairę vyksta kiekvieną dieną mūsų gyvenime - kasdien mes pažengiame į dešinę ar į kairę.

Bet čia įvyksta keista paslaptis. Panašiai, kaip, vieną svarstyklių lėkštę spaudžiant, antroji turi kilti. Ir atvirkščiai. -Juo daugiau mes duodame laisvės savo norams, juo mažiau atpažįstame žmones, kurie reikalingi mūsų, ir priešingai: juo daugiau darome gera žmonėms, juo labiau nutyla jausmų norai. - Štai visa paslaptis kovoje dėl žmogaus didybės. Štai visa pedagogikos paslaptis.

Tai mūsų pedagogikos tragedija. Kartu tėvų tragedija. Išgelbėti šių laikų jaunimą - reiškia supažindinti juos su aukščiausios rūšies laime. Kai pradeda šviesti saulė, nieko nereiškia dirbtinės lempos. Žmogus, pajutęs meilės laimę, lengvai pajėgia nusigręžti nuo savo norų vergijos. Tėvų nelaimė, kad jie savo mažųjų neatveda pas ligonius, pas nelaimingus ir neleidžia jiems pajusti aukščiausios rūšies laimės.

Atrodo, visa taip paprasta, būti žmogumi taip nesudėtinga. Tačiau kodėl tiek maža žmonių, kurie šitą paslaptį supranta? - Čia ir yra priežastis, kodėl Šventajame Rašte pasakyta: „Jo vardas - melas". Čia slypi pirmųjų tėvų tragedija. Ir mes visi, jų ainiai, šią tragediją jaučiam. - Žmogus nusigręžė nuo savo buvimo Šaltinio. Nusigręžus nuo Malonės palaimos, žmogų lengvai apgauna šėtono gudrumas. Dabartinėje būklėje žmogus savaime linkstą į norų laimę ir visada jam gresia pavojus prarasti net nuovoką apie aukščiausios rūšies - meilės - laimę, apie paslaptį ne sau gyventi.

Dabartinėj būklėj ne sau gyventi žmogus gali tik sąmoningomis pastangomis, panašiai kaip kopdamas į kalną. Praktiškai tik tas, kuris rūpinasi vidine kultūra, kuris sutinka negyventi nuodėmėje, t.y. kurio gyvenime neužblokuotas Dievo Malonės veikimas.

Praktiškai mūsų gyvenime pažinti aukščiausios rūšies laimę gali tik tas, kuriam gyvenime būdingos susikaupimo pastangos - rūpestis dėl vidinės kultūros.

Gruodžio 3 d.

Šv. Mergele, o kaip mano gyvenime šis klausimas? -

1) Ar aš kam nors linkiu bloga?

2) Ar būna su kuo nors susipykimų?

3) Ar gera darau tik tiems, kurie man patinka?

4) Ar renkuosi kartais geriausią dalį?

5) Ar trokštu, kad kurie nors dingtų iš mano aplinkos?

6) Ar džiaugiuosi kieno nors skausmu, nepasisekimu?

7) Ar yra su kuo nesikalbu?

8) Ar yra, už ką nenoriu melstis, aukoti savo skausmo?

9) Kai mane kas įžeidžia, ar randu čia ir savo kaltės?

10) Ar savo aplinkoje randu kilnesnių žmonių už save?

11) Ar įskaudintas, nuskriaustas skubu pas Jėzų su Jo kančia suvienyti ir savo skausmo?

12) Ar randu savo aplinkoje žmonių, kurie kenčia, kuriems padėti reikia?

13) Ar nutyliu, nukenčiu, kad taika išliktų tarp mūsų, nors ir jausdamas, jog esu nekaltas, jog mano pusėje tiesa? Ar sutinku kada nors būti pažemintas?

14) Ar turiu įprotį kiekvienam sutiktam žmogui kažką gero duoti, bent pasimelsti už jį? (Ir tiems, kuriems nejaučiu simpatijos...)

15) Ar dėkoju Viešpačiui už skausmą, kurį man kiti padaro?

Koks buvusio mąstymo reziumė? - Atrodo, kad man didesnę grėsmę sudaro daiktai, noras turėti, taip pat visa, kas tenkina jausmus, malonumus.

Tačiau ar ne geležinis dėsnis, kad gyvenime nuolat turi būti kokių nors nemalonumų, trūkumų. Kitaip norų tenkinimo aistra nepaprastai greit auga kaip piktžolė. - Kaip gerai, kad visa tai gali tvarkyti klusnumas!

Kokią praktinę reikšmę turi įžadai? - Žmogus - tokio tipo būtybė, kuriai nuolat reikia kartoti. Padaryti įžadai nuolat primena.

MANO GYVENIMAS MIRTIES FONE

Juk ateis diena, kai suprasiu, kad štai jau mirštu. Net jei mirtis būtų staigi, nenumatyta, vis tiek, kai Amžinybės šviesoje grįš sąmonė, turėsiu suprasti, kas dabar vyksta, suprasti, kad aš mirštu. AŠ! Mačiau kaip kitas miršta, bet čia - aš! Gal užtiks mirtis visai nepagalvojus, netikėtai, kaip tik planuojant ką didelio, svarbaus, kai man atrodys, kad esu labai reikalingas, kad be manęs niekas negalės padaryti...

Prisimenu, kai su švogeriu [svainiu] važiavom „Java" ir grandinė pagavo apsauginę skardą. Sąmonė dingo staiga, kaip filmas nutrūksta. Pabudau, kad guliu ant griovio kranto, švogeris sėdi šalia, motociklas stovi ant plento. Aš nieko nežinau, kas atsitiko, kodėl guliu. Pajutau, kad galvą pajudinti labai sunku - kai pajudinu, skauda. Sąmonė grįžo žemėje, o galėjo grįžti Amžinybėje... O kartą taip bus.

/.../ Štai reikės duoti „kiekvieno tuščio žodžio" apyskaitą. Ir tai bus paskutinis sprendimas. Neatšaukiamas ir neapeliuojamas. Svarbiausia - tai bus netikėtai. Gal kokioj kelionėj, su džiaugsmu sėdint prie vairo. Ar kun. Benediktas [Sakavičius] pagalvojo, kad aš jam parvežiau mirties [autoavarijoje] įnagį? O gal ir mano išsvajotos mašinos... pavyzdžiui, Jonelio Sta[šaičio] motociklas - kiek ten reikėtų įdėti įdomaus triūso, kiek kūrybinio džiaugsmo, - o gal tai būtų mirties įnagis. O slaptos mintys apie automobilį... Tai gali būti priemonė patekti į kalėjimą. Gali būti priežastis didžiausių nemalonumų: gali ką nors suvažinėti, sužeisti, gali būti įvairių nemalonumų su inspekcija. Kaip galima tokiais dalykais rizikuoti dėl kito motyvo, o ne kaip tik iš klusnumo, ne kam kitam, kaip tik sielų reikalui - Tavo reikalui. Tada Tu, Viešpatie, turi būti atsakingas, jei leisi man kokias nors priemones naudoti.

Bet kada nors, kurioje nors kelionėje gali įvykti ir mano mirtis. Taigi imdamas vairą turiu žinoti, jog visa yra Tavo nuosavybė, o Šv. Mergele, ir aukoju Jėzaus reikalui. Bet ir ligoje - vis tiek tikimasi pasveikti.

Akių geismas - noras turėti. - Tai kaip aš pažvelgsiu iš ano pasaulio į savo gyvenimą pirmą kartą? Kiek aš pamatysiu „žalių knygučių" [per kratą atimtas kalendorėlis] savo gyvenime? - Visi daiktai, panaudoti ne sielų reikalui, bus „žalia knygutė". Taip pat ir visi pinigai. Kaip būtų gera, jei visi daiktai būtų pirkti iš klusnumo! Ir jei Viešpats duotų (kaip sakė Ekscelencija Vincentas: „Dievas baudžia turėjimu"), kaip būtų gera, jei visa būtų turima ir panaudojama iš klusnumo! Bent su draugais tartis (Sig[itu], Alf[onsu]).

Malonumai. - Lygiai taip pat reikės duoti kiekvienos laiko minutės apyskaitą. - Kiek laiko sunaudota sielų reikalams, kiek savo malonumui, savo norų tenkinimui. Kiek laiko praleista pareigai įvykdyti, kiek savo norams tenkinti.

Taip pat ir žmonės. Su kuriais buvo susitinkama dėl jų sielų arba dėl kitų sielų, ir kiek buvo susitinkama tik dėl to, kad įdomu, malonu. Kaip baisu bus, jei paaiškės, kad tai nuostolis sieloms! Laikas praleistas, dėl to neįvykdytos pareigos sieloms. Kaip baisu bus, jei mane ims kaltinti sielos, žuvusios amžinai ar bent mažesniame garbės laipsnyje esančios!

Gruodžio 4 d.

Puikybė. - Bus nepaprastai aišku, kad visi pagyrimai, ovacijos, dovanos, visi išgarsinimai - ne daugiau reiškia, iš Amžinybės žvelgiant, kaip akivaizdus mano vargingumo pademonstravimas. Tai vis progos, man suteikiančios labai artimą galimybę visa, ką Viešpats man teikėsi duoti, pripažinti kaip savo nuosavybę, pamirštant Davėją. Tai progos užmiršti, dėl ko Jėzus mus įspėjo: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti". Tai bandymai kaip Petrui aną sunkų vakarą, kai jis tvirtai tikėjo, kad pats viską gali. Mirties fone visa tai bus nepaprastai aišku.

Kaip svarbu man tai prisiminti dabar, kai visi kankiniu vadina... Šv. Petrai, kuris akivaizdžiai turėjai progos pajusti Jėzaus žodžių teisingumą... - O ir iš savo patirties. -Kaip labai norėjosi teisme neįžeisti teisėjų, tarsi nuo jų priklausytų mano likimas. O ir dabar, laukiant Aukščiausio teismo - su kokia viltim laukiu, tarsi be Aukščiausio teismo Viešpats nebūtų visagalis, tarsi tikinčiųjų maldos, šv. Mišios bejėgės būtų pridengti mūsų nuodėmes, net stebuklo būdu parodyti Viešpaties galybę. - Kai Tu, Šventosios Bažnyčios vadove, šv. Petrai, buvai kalėjime, oratio sine intermissione ab Ecclesia ad Deum⁴⁴ - kokius nuostabius davė rezultatus.

⁴⁴  Bažnyčios nepaliaujama malda į Dievą (lot.).

Iš Amžinybės žvelgiant, laikas, kalėjime praleistas, -kaip visai kitaip atrodys! Dabar svajoju, kad greičiau iš kalėjimo išeičiau, o iš Amžinybės žvelgiant - ar nebus tai vaisingiausias laikas gyvenime? - Ar jaučiau, kai praėjo kelios dešimtys gyvenimo metų? Kad ir kiek reiktų praleisti kalėjime, vis tiek tai būtų mažytis mikroskopinis taškelis Amžinybės požiūriu. Jei tai dalyvavimas Jėzaus atpirkimo darbe, tai ko man bijoti? - Tikrasis mano gyvenimas juk ne čia. Tada atvirkščiai - reiktų džiaugtis, jei Viešpats leidžia kalėjime būti. Net jei ir tiek, kiek [Liudo] Simučio gyvenime [- 25 metus].

Bet štai kas, mano gėdai, paaiškėja. - Bijodamas kalėjimo, aš bijau prarasti savo norus, gyvenimo žemėje malonumus, kurie tenkina mano jausmus. Štai kodėl mano prigimtis taip veržiasi pabėgti nuo atgailos.

Spontaniškai prieš mano dvasios akis iškyla naujas mąstymas -

ĮŽADAI IR ATGAILA

Taip, reiktų džiaugtis, jei Viešpats leidžia kalėjime būti, jei kas pajuokia, jei visokių nepatogumų būna nuolat, jei kai kurie žmonės - tikri kankintojai kitiems ir man. Taip, reiktų džiaugtis, visa tai suvienijant su Jėzaus kančia. Bet, deja, taip nėra. Ir jei taip nėra, juk tai liūdna mano charakteristika. Šitokios charakteristikos fone suskamba Jėzaus žodžiai: „Jei nedarysite atgailos, visi pražūsite".

Viską veda džiaugsmo perspektyva. - Mąstymas apie atgailą susideda iš kelių mąstymų.

Atgaila - tai nuodėmės padarinių ištaisymas. Tai didelė meilė už meilės paniekinimą.

(Prirūkyta. Draugai daužo domino kauliukais, barasi, ginčijasi. Tik dabar pastebėjau, kad neturiu labai svarbaus įpročio - dėkoti už viską, kas nervina, kas prieš mano norą. Juk visa, kas prieš mano norą, - tai mano atgaila.)

Nuodėmės forma - mano valia, norai. Ištaisyti ją gali priešingybė - prieš mano valią, norus. Dėkoti už tai, kas prieš mano norus, galima tik Meilės akivaizdoje.

Nuodėmė ir įžadai

Dievo įsakymai - tai kelias į laimę, žmogui iš meilės parodytas. Žmogus negali tobuliau suprasti savo laimės, kaip ją supranta Dievas, ir negali tobulesnėmis priemonėmis jos siekti, kaip jam nurodė Dievas.

Nuodėmės esmė - nepasitikėjimas, kad Dievas tobuliausiai supranta mano laimę, nepasitikėjimas, kad Dievas tikrai mano laimės nori.

Liuciferis buvo nuostabus Dievo kūrinys. Jis pažino save ir savimi žavėjosi. Ir tai buvo tiesa. Bet jis pamiršo dėkingumą, pamiršo, kad visa tai jam dovana... Ir jam subrendo baisi mintis: netarnausiu!

Puikybė ir yra Dievo dovanų jutimas be dėkingumo.

Panašiai ir pirmųjų tėvų gyvenime. Jų laimei nieko netrūko. Kad ir jie turėtų galimybę pareikšti Kūrėjui meilę, jiems buvo suteikta klusnumo galimybė - duota įsakymas nuo vieno medžio neliesti vaisiaus.

Pagunda buvo labai taktiška ir atsargi. - Tie vaisiai gražūs. Dievas nebuvo uždraudęs į juos žvelgti. Atsargus klausimas, bet jau su klastos priemaiša: „Kodėl Dievas jums neleidžia šito vaisiaus liesti?" Kai pirmieji tėvai ir šito klausimo neišsigando, pagunda pasidarė begėdiškai klastinga, atvirai meluojanti: „Jūs būsite kaip dievai!" Vadinasi, Dievas nesupranta, ko jūsų laimei reikia, arba - Jis nenori jūsų laimės. Patikėdami pagunda, pirmieji tėvai Dievą palaikė esant žemesnį už save, Dievą paniekino. Tai įvyksta kiekvienoje nuodėmėje...

Nėra būtybės, vertesnės, aukštesnės už Dievą, todėl Jo paniekinimas yra blogis, už kurį negali būti didesnio blogio.

Kas yra nuodėmė

Vaizdingai, deramai šitai suprasti žmogus pajėgs tik Amžinybėje. Šiek tiek galima bandyti suprasti iš baisios kančių jūros, kuri yra žemėje dėl to, kad yra nuodėmė, kaip iškreipimas Kūrėjo plano, tvarkos, kurią nustatė Jo išmintis ir meilė. Kiekviena kančia žemėje - tam tikras tvarkos iškreipimas, kurį įvykdo ta pati žmogaus puikybė, kaip ir pirmojoje nuodėmėje - nesutikimas Dievo išmintį laikyti esant aukštesnę už savo protą, nesutikimas tikėti Dievo meile mums, kartu - Dievo, Jo esmės paniekinimas. Juk Dievas yra Meilė.

Kas gali apsakyti klaikumą, kurį turės pajusti kiekvienas mirdamas, kai būtinai turės suprasti, kas yra Dievas, Jo meilė ir kas yra nuodėmė - Dievo paniekinimas! Būtinai turės suprasti, kas yra puikybė, dėl kurios žmogus padaro šitokią klaidą. - Kas gali apsakyti siaubą šitos valandos, šitokio praregėjimo, kartu siaubą vienintelės tikrosios žmogaus nelaimės - puikybės, kuri vienintelė kalta, kad žmogus nepraregėjo anksčiau... Dabar jau vėlu. Vėlu visai Amžinybei... Niekada, niekada...

Pažvelgus į nuodėmės padarinius ir čia, žemėje, - vaizdas siaubingas. Norisi prisiminti, kur gyvenime teko matyti didžiausią sielvartą? - Sunku nustatyti. Juk ne kartą mačiau, kaip žmogus raitosi iš skausmo, mačiau nusiminusių veidų, ašarotų akių. Kai kurie momentai ypač ryškiai užsifiksuoja. Pavyzdžiui, kad ir Aleksas (iš 186 kameros), kai jis pirmą kartą tik atėjęs į kamerą, tiesiai iš teismo atvykęs, kartojo kaip pamišęs: „15 metų... 15 metų..." Už savo norų patenkinimą, kai jie vieną kartą išgėrę pasigavo 18-metę mergaitę, einančią iš šokių. Šitas vaizdas man buvo didelė Dievo malonė, suteikusi tarsi naują požiūrį į šios rūšies nuodėmes.

Kokia žmogaus elgsena gali atpirkti nuodėmes? - Kadangi kiekviena nuodėmė yra ne kas kita, kaip iškelta aukščiau Dievo kokiu nors būdu pareikšta mano valia, tai ją atpirkti gali tik priešingybė - savo valios atsižadėjimas kaip auka, kaip bausmė, pelnyta už savo ir kitų nuodėmes. Tai ir yra klusnumo įžadas, jei tai būna suvienyta su Jėzaus atgaila.

„Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė, tačiau tebūna ne mano valia, bet Tavo". - „Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie man kaip Tu pasakei". - Štai kur prasideda atpirkimo paslaptis. Štai kuo gali žmogus prie jos prisidėti.

Klusnumas, net ne religiniu motyvu - vaikų paklusnumas tėvams - yra pagrindinis gyvenimo palaimos laidas, tautos stiprybė.

Vis dėlto ryškesnio vaizdo, kas yra nuodėmė, kas yra gyvenimas be klusnumo, negali būti nieko kito - kaip baisus, siaubingas pragaro vaizdas.

Gruodžio 5 d.

Įžadai pragaro fone

Pragaras - daug kartų mąstyta tema, bet amžinai nauja, visada aktuali. Ši tema visada duoda naujų impulsų valiai, gyvenimui. Man rodos, kad Dievą aš labiausiai suprantu tik pragaro fone. Ir nuodėmę suprasti galima tik pragaro fone. Ir įžadai visai kitaip atrodo pragaro fone.

Tai, ką šis baisus žodis reiškia, yra sąvoka, ne mūsų protu suprantama. Ši sąvoka mums visada bus paslaptis. Tai, ką Jėzus sakė apie Amžinybės būseną - „akis neregėjo, ausis negirdėjo" - neigiama prasme tinka ir pragarui. Tai sąvoka, toli pranokstanti žmogaus proto, žmogaus pažinimo ribas.

Mes apie pragarą beveik nieko nežinotume, jei Jėzus nebūtų jo uždangos praskleidęs. Tiesa, sveikas protas šaukiasi teisingumo, bet... Koks protas drįstų pragaro vaizdą sukurti tokį, kokį piešia Šventasis Raštas? Keliasdešimt kartų paminima ši siaubinga tiesa. Visu savo autoritetu ją pabrėžia Liono Visuotinis Susirinkimas 1274 m. Kai kurie Jėzaus nupiešti vaizdai irgi labai ryškūs (Mf 18,8).

Iš prof. Juozo Grigaičio [MIC] paskaitų prisimenu: poena sensus, poena damni.

I. Poena sensus - visų jausmų kančia. -

Didžiosios pasaulio dalies (ir mano paties!) didžiausias siekimas - visų jausmų, visų norų tenkinimas. Mano norai tampa dievu, užima Jo vietą, išstumia Jį. Mano norams aukojama brangiausios aukos. Aukojamas mano būtybės ilgesys būti laimingam meilės laime, aukojama kitų žmonių žemiškoji ir net amžinoji laimė, aukojamas tautų likimas, aukojamas net pats Dievas(!), kaip dovaną - savo meilės dovaną - suteikęs man jausmus ir jų norus.

Dieve, kas yra mano norai, kad drįstu juos kelti virš Tavo Valios, t.y. virš Tavo išminties ir virš Tavo meilės man! Koks baisus dalykas mano norai, jei šitokios aukos jiems aukojamos! - savo asmeninė laimė (ir tai laimės vardan!), kitų žmonių laimė, tautos likimas, pats Dievo vertumas!

Jei yra absoliutaus teisingumo valanda, tai tikrai teisinga, kad tie norai pajustų vertą priešingybę, kaip pelnytą bausmę, kaip absoliutų teisingumą, kurio šaukiasi ašaros visų, iš kurių buvo atimta tai, kas jiems priklauso, kad būtų patenkinti mano norai. Tada, kai aš labai noriu ką nors turėti, - ar galvoju, ar prisimenu, kad ir kitas nori turėti, kad jam priklauso pirmenybė dėl jo sveikatos, pareigų, momento reikalo svarbumo? Visa tai nustelbia mano norų triukšmas.

Šitoje vietoje privalau nepamiršti, kad mano norai, - ypač tie, kurie labai galingi, audringi, - tai begalinė Kūrėjo dovana man ir tikriausiai daugeliui. Bet mano norai palaimą neš tik tada, kai protas jiems leis pasireikšti savo laiku, savo vietoje, o ne visur ir visada, kai jie patys įsigeidžia. Vaisiai skanūs būna tik atėjus laikui. Paukštis gali skristi tik sparnams išaugus. Negali būti poilsio ir atlyginimo nedirbus. Nėra pjūties be sėjos. Nėra Velykų Ryto be Didžiojo penktadienio. „Vaikai, neskinkit obuoliukų!" - pagraso tėvas vaikams pavasarį. Ir jei vaikai neiškenčia, nesuvaldo savo norų - prakanda, susiraukia ir meta. Rudenį to obuoliuko jau nebus. O tada jis būtų buvęs skanus. Kas drįstų pasakyti, kad noras valgyti - blogas? Bet jei gyvenimo pagrindinis tikslas būtų tik noras valgyti, nustelbiantis visus kitus norus?.. Dėl gimtosios nuodėmės ir visų mūsų nuodėmių visada bus tik taip - džiaugsmo nepasieksime kitaip, kaip tik per skausmą.

Vadinasi, didžiausias mano vidinės kultūros priešas yra mano norai, kai jiems leidžiama siausti be proto kontrolės, taip kaip siaučia audra, kaip gaisras - viską naikindamas. Taip ir mano norai gali sunaikinti mano - ir daugelio - džiaugsmą, dėl kurio dieviškoji Meilė mus pašaukė į buvimą.

Visa tai turėdamas galvoje, ar galiu įvertinti, kokia neįkainojama brangenybė mano ir kitų džiaugsmui kurti yra įžadai, kaip laukinių norų tvarkytojai, kaip meilės auka už visus, kurie savo norus iškėlė aukščiau visų žmonių laimės, net vietoj paties Dievo!

Jei mano norai yra pajėgūs sugriauti daugelio žmonių, ypač mano aplinkoj gyvenančiųjų, laimę, tai kas gali būti teisingesnio, protingesnio už pastangas ne visus mano norų reikalavimus išpildyti? Jei tai vykdoma iš meilės Dievui, šitai mes vadiname atgaila.

Vadinasi, neprotingieji mano norai vis tiek bus nubausti. Arba aš pats tai įvykdysiu, juos sutramdydamas, arba mano norai visą amžinybę turės jausti baisią priešingybę pragaro siaube.

Taigi aš privalau juos kartais bausti, kaip baudžia tėvas savo vaikus, - verčiau dabar, o ne amžinai, amžinai... Bausti už save ir už kitus, jei juos myliu, jei juos mylėti noriu. Tai ir bus tobuliausia meilė jiems - už jų nevaldomus norus bausti save, kad jie amžinai nebūtų baudžiami. Štai ką reiškia krikščionių atgaila! „Jei nedarysit atgailos, visi pražūsit!"

Ir įžadai - kaip meilės dovana, kaip skolos mokėjimas už tuos, kurie patys nežino kam skolingi.

II. Poena damni - visko praradimas amžinai, amžinai. -

Kaip tai įsivaizduoju?

Visa, kas aplink mus vyksta, kas mus kankina, mes žinome, kad praeis. Ir tas žinojimas mums nepaprastai palengvina. Bet jei žinotume, kad tai bus daugelį metų?! Nors ir mažas būtų skausmas, jis taptų nepakeliamas vien dėl to žinojimo. Kai klūpome ir paskausta keliai arba strėnos, mes greit pasitaisome. O jei tokioje padėtyje reiktų išklūpoti valandą, kelias valandas, visą dieną (!).

Amžinai, amžinai... Žiedas gali būti labai brangus, vestuvinis. Bet jei per neatsargumą jis nukristų į jūrą laivu plaukiant? - Stovėjo užsisvajojęs, per turėklą persisvėręs, ir visai pamiršo, kad žiedas ant piršto laisvas. Ranka mostelėjęs pamatė, kaip sublizgėjo, šoko nuo mažytės bangelės ir dingo jūros gelmėje. - Niekas nerizikuos žiedo ieškoti, nors ir koks brangus jis būtų.

Visų didžiausias praradimas tas, kad kiekvienas pragaro nelaimingasis supras, jog jis praranda kaip tik tai, ko visą gyvenimą siekė, būtent savo džiaugsmą - kuris yra Dievuje. Koks baisus apsirikimas! Manė, kad džiaugsmą teikia norų tenkinimas, o, pasirodo, kad tai duoda tik momento užsimiršimą. Žmogui reikia ne momento, bet amžinos laimės, kuriai jis sukurtas, - meilės laimės. Kokia tragedija, jei žmogus tik dabar, paskutinėje savo teismo instancijoje, pamatys (koks baisus apsirikimas!), kad toji laimė, kurios visą gyvenimą siekė, tai ne savo norų tenkinimas, bet pastangos ieškoti kitų skausmo, pastangos iš jų tą skausmą atimti ir pačiam iškentėti. - „Ką padarėte kiekvienam, man padarėte..."

Kokia tragedija, jei žmogus tik dabar supras, kad jam reikia meilės laimės, o dabar jo tokia būklė, kad jo niekas niekada nebemylės, ir - kas siaubingiausia! - jo puikybė, visą gyvenimą neleidusi vertinti kitų labiau kaip savo norus, dabar vers ir toliau visų neapkęsti. Dabar, kai savo norų tenkinti jau nebegalima, puikybė vers visus kankinti, juo labiau kad tuos pačius baisius jausmus pareikš ir jam kiekvienas. Kokia būklė! Siaubinga neapykanta visų visiems! Amžinas kankinimas, kerštas visų visiems!

Dabar žmogus turės suprasti, kad gyvenime, bandymo laikotarpyje, nesirūpindamas kitais žmonėmis, o tik savo norais, nemylėjo pačios didžiosios Meilės, visokios geros meilės žemėje Šaltinio. „Ką padarėte kiekvienam, man padarėte"... Ir per tai prarado galimybę laimingas būti meilės laime. Amžinai, amžinai...

Teologai mano, jei pragaro nelaimingieji žinotų, kad po daugelio milijonų metų juos sunaikins, jie turėtų pajusti didelę laimę... Tačiau jie gerai žino, kad visa - amžinai, amžinai... Šv. Mergele, jei viso žemės gyvenimo kančia būtų galima išgelbėti nors vieną iš šitokios tragedijos, - kokia palaiminga tai būtų kančia!

Kokia brangenybė įžadai, jei jie teikia mūsų veiksmams, mūsų gyvenimui didesnę galimybę dalyvauti didžiajame Jėzaus žygyje gelbėti sielas ir suvaldyti didžiausią savo priešą - savo neprotingus norus !..

Šv. Mergele, turbūt visą gyvenimą liks savotiška pragaro miniatiūra mano sąmonėj prisiminimas - Aleksas: „15 metų, 15 metų!" - už vienos valandėlės norų patenkinimą. Savo norai, kuriems jis tada paaukojo mergaitės gyvenimą. Tikriausiai dabar jis daug duotų, kad to vakaro jo gyvenime nebūtų buvę... Bet jis buvo, ir jau niekas niekada negalės padaryti, kad to vakaro nebūtų buvę...

Jo tragedija man padarė tokį gilų įspūdį, kaip pereitą kartą kalėjime būnant knyga „Gylys": nuodėmės prakeikimas jau čia, žemėje, siaubingas!

Juk aš mirsiu! Taip. Arba dabar turiu ne viską duoti, ko alksta mano norai, arba visa prarasiu amžinai, amžinai...

Mano norai... vis dėlto, kokia tai didelė dovana! Juk tai proga, man suteikta kaip galimybė pareikšti meilę!

Kam reikalingas klusnumo įžadas - reikalas jungtis su kitais, - juk galiu ir aš pats sau įsakinėti? - Nemo iudex in propria causa⁴⁵. Patys mes negalim išsivaduoti iš jausmų įtakos taip, kad mūsų sprendimai būtų tikrai protingi. Štai kodėl reikia tartis - klusnumas, apyskaita. Štai kodėl reikalingos bendruomenės. Tai labai svarbu turėtų būti audringo temperamento žmonėms, kaip, pavyzdžiui, mano.

⁴⁵  Niekas nėra teisėjas savo byloje {lot.).

Šv. Mergele, pragaro siaubo akivaizdoj - ko Tu iš manęs tikiesi? Juk tai, kas Tavo nuosavybė, Tu negali palikti nuošaly visų Jėzaus reikalų. Tu negali nepadaryti, kad visa, kas priklauso Tau, nekovotų su nuodėmės padariniais.

Jėzus juk parodė, ką daryti reikia pragaro siaubo akivaizdoje. Jo gyvenimas žemėje dalijasi į kelis etapus. - Tylusis 30 metų gyvenimas. Apie jį šv. Evangelija randa tik vieną sakinį pasakyti: „Jis buvo jiems klusnus". Tai labai stebėtina! Tas, kurio klauso žvaigždynai, buvo klusnus savo kūriniui. Kam tai buvo reikalinga? Atrodo, net nuostolis. Juk galėjo Jėzus daug vertingesnį darbą, kaip staliaus amatas, pasirinkti.

Tačiau Dievo elgsenoje klaidų ir atsitiktinumų nebūna.

Ką reiškia 30 Jėzaus gyvenimo metų su titulu „klusnus?" -Ar šiuo vienu Evangelijos žodžiu Jėzus ne daugiau nustebino pasaulį, kaip visu savo mokslu? Klusnumas - tai naujas mokslas, negirdėtas to laiko pasauliui, o ir XX a. pagonijai tai nesuprantama - gal net kvailybė.

Taip. Pasaulį nustebinti gali tik sensacijos. Didžioji pasaulio dalis, kuri savo džiaugsmą supranta kaip savo norų tenkinimą, apie klusnumą neturi jokio supratimo. Ir negali turėti. Vergija savo norams, kaip nuodėmė, jau yra puikybė. Nuodėmė, savaime, yra puikybė pačia savo esme. Puikybei nesuprantamas klusnumas. Visada, kai gyvenime atsiranda vergija savo norams, kuri būtinai turi lygiagrečiai su puikybe reikštis, visada tie laikai būna labai nelaimingi dėl to, kad tų epochų vaikai nemoka klausyti tėvų. Tada būtinai turi būti pilni kalėjimai... Pilni gražiausio jaunimo. Klusnumas tokioj aplinkoj yra tikra sensacija, jei dar tokioje visuomenėje atsiranda žmonių, kurie sutiktų galvoti. Vergija savo norams ir puikybė negali būti mąstanti. Juk pats mąstymas - tai ne kokio nors malonumo tenkinimas: tai geriau jau tiktų pavadinti auka.

Šiuo vienu žodžiu „klusnumas" Jėzus nustebino visų amžių galvotuosius protus. Kaip keista! Norint garsiau prakalbėti, kartais reikia nutilti (!). Klusnumas, nusižeminimas kartais prakalba garsiau, kaip valdovai iš savo didybės sostų.

Gruodžio 6 d.

Pasiėmiau savo pirmąjį kalėjimo užrašų sąsiuvinį - pirmieji mąstymai (ir lapkričio 15 d. mąstymas) buvo nuostabi paguoda - prisiminimas apie mūsų sutartį, o Šv. Mergele, Jėzaus Alyvų Kalno valandą: „Tėve, jei galima, tepraeina..." Taip pat prisiminimas sielų, kurioms gelbėti Viešpats kviečia. Ir viskas kitomis spalvomis sumirgėjo.

Sunku būna kaip tik dėl to, kad įspūdžiai, nuotaikos pridengia tai, ką mes gerai žinojom, - aukos motyvus. Štai kodėl reikia maldos. Kaip svarbu tokiomis valandomis visa tai prisiminti, pavyzdžiui, turėti užsirašius ir paskaityti, pajusti akivaizdą.

Juk tai speciali malonė, ypatingas išrinkimas, tai kaip tik prisidėjimas prie Jėzaus žygio - gelbėti sielas nuo pragaro. Šios dienos nuotaikoje, kada taip ryškus meilės nebuvimas (kaip tai baisu!), nuoširdžiausiai turiu dėkoti, jei Viešpats leidžia, kaip ir Tau, Šv. Mergele, po kryžiumi stovėti...

Atpirkimo esmė - puikybės nugalėjimas, nes nuodėmės esmė - puikybė - savęs iškėlimas aukščiau Dievo, Dievo Valios palaikymas menkesniu dalyku už savo norus.

Štai kodėl atpirkimo esmė turi būti nusižeminimas, praktiškai - pažeminimas, pajuoka, bejėgiškumo demonstracija, jei visa tai šv. Mišiose suvienijama su Jėzaus kančios motyvais - kaip pelnyta, verta bausmė už Meilės paniekinimą, kaip teisingumo įvykdymas.

Dėl to nenuostabu, kad be galo daug kančios eina veltui, be prasmės, kaip pragaro kančia. Vienas iš pragaro siaubo bruožų yra tas, kad ta baisi kančia yra ne iš meilės. Jei būtų iš meilės, ji nebūtų baisi, - tada pragaras būtų ne pragaras, o priemonė meilei parodyti, įrodyti.

Mes laimime tada, kai būname su Jėzumi pažeminti.

Kaip tai psichologiška, pagal pasaulio nuotaikas, kad Jėzus 30 metų tylėjo! Pasaulis tik sensacijomis domisi. Tačiau tai, kas yra atpirkimo esmė - nusižeminimas - Jo tyliajame gyvenime - buvo. Taigi visas Jėzaus gyvenimas yra atpirkimas.

Tai įteisinimas visų ligonių, kalinių ir pan., kurie negali dalyvauti akcijoje, gyvenimo sūkuryje, bet gali mylėti. Iš Jėzaus elgesio aišku, kad akcija nėra pati svarbiausia atpirkimo dalis. Jėzus tik trejus metus atidavė akcijai, o juk galėjo daug daugiau. Mūsų akimis žiūrint, galėjo dar bent dešimtį metų gyventi.

Analogiška mintis - mano kolegų [konfratrų] nuomonė, jog reikia gyventi taip, kad į kalėjimą nepatektum. - Bet kalėjime būnant galima daug garsiau prakalbėti kaip iš sakyklos. Vieno tik reikia - kad visa tai būtų daroma iš klusnumo, kad visai negalėtų ateiti mintis: gal aš iš tikrųjų originalas...

Gruodžio 7 d.

Jėzaus atgailoje galima išskirti:

1) Jo 30 metų tylią, monotonišką, mažų gyvenimo nepatogumų, trūkumų, darbo nuovargio kančią ir

2) vis didėjantį žmonių, turinčių valdžią, nepasitenkinimą.

Jo veikla žeidė jų puikybę, kol visa tai peraugo į atvirą kerštą Jėzui. Čia ypač charakteringa, kad Jėzus sutiko laisvai priimti neteisingą elgesį su Juo, neteisingą teismą, neteisingą mirties bausmę.

Ar čia nėra atsakymas į tuos kelis momentus, kai mano pyktis buvo audringas ir baisus? - Jėzus neprarado ramybės prieš savo kankintojus, net prieš savo teisėjus, prieš Pilotą.

Šv. Evangelija pamini kai kuriuos momentus, kai Jėzus pasislėpė nuo priešų, kai atvirai ir kietai barė juos, kai paėmė rimbą ir ėmė varyti lauk iš šventyklos prekiaujančius. Jo dieviška Išmintis sprendė, kaip turi būti balansuojama toji pusiausvyra tarp pasyvaus nesipriešinimo ir aktyvios kovos. - O kas mūsų gyvenime turi šitą pusiausvyrą spręsti? Ar ne klusnumas?

Atrodo, kad net paskiri asmenys yra pašaukti skirtingiems gyvenimo būdams. Prisimenu Ekscelencijos Vincento] žodžius: „O gal jis pašauktas būti paprastu klebonu, savo tylia kuklia veikla"...

Kunigų bendruomenė

Kas, jei ne klusnumas, galėtų teisingiau tokius sudėtingus klausimus spręsti?

Yra veiklos, darbų, kurie iš esmės yra ne pavienių žmonių darbas, nors jie būtų ir labai gerų norų. - Čia vėl prisimenu tą laiką, kai nebuvau tarp draugų.

Tačiau visur, kur yra išorinė veikla, gresia ir išsiblaškymo pavojus. - Ar ne čia atsakymas, kodėl mes savaime turime tapti vienuoliais? įžadai turėtų būti daromi ne vien kam įsigeidus, bet jei kuris savo gyvenimu įrodo, kad jis įžadų vertas. Vadinasi, labai svarbus vaidmuo tenka bandomajam laikotarpiui.

Kas sukėlė būtinumą kunigų bendruomenę kurti? - Ar ne patys gyvenimo faktai, kad daugelis konfratrų renkasi „keptų ančių"* gyvenimą: turi atsirasti kito gyvenimo tipas, kad išsibalansuotų. Kadangi daugelis konfratrų renkasi patogų gyvenimą, privalo atsirasti, kurie sutiktų turėti mažiau patogumų - tik minimumą, kurio formą turėtų nustatyti taip pat bendruomenės nuomonė.

Kokia turėtų būti pagrindinė dorybė? - Ją nustatyti taip pat turi įsižiūrėjimas į reikalo esmę: kovai visada gresia puikybės pavojus, todėl pagrindinė dorybė turi būti priešingai - paprastumas - atviras, broliškas santykis visur. Žodžiu, čia kaip idealas tinka žmonės, kurie gyvenime neįsižeidžia.

^* Užuomina į tardytojo pastabą, areštuojant: „Nenorėjai keptų ančių valgyti, tai dabar ragausi kalėjimo duonos".

1) O jei paprastumas, tai savaime panašumas suvienija su Viešpaties Tarnaite⁴⁶!

⁴⁶  Švč. Mergelė Marija.

2) Kadangi akcijai visada gresia pavojus vykdyti ne Jo Valią, bet savo, tai čia yra antras motyvas, kodėl ypatingas dėmesys Jai. Juk Ji dabartiniame Apvaizdos plane turi pareigą padėti mums pažinti ir įvykdyti Jo Valią.

3) Be to, vyriškumo dinamika iki galo išsiskleidžia tik moters tyrumo akivaizdoje.

Žmones suvienija ne tai, kad jie mato vienas kitą greta dirbant, gyvenant, bet tai, kad jie mato vienas kitą meldžiantis. Iš čia būtinybė bendrų rekolekcijų.

Vadinasi, jie turi būti labai judrūs, plačių pažiūrų.

Visų vykdoma bendra praktika, ypač mąstomoji malda. Ją praleisti turėtų būti nusikaltimas ir draugams, visuomenei, tautai.

Tai būtų mūsų meilės auka prie Jėzaus Atpirkimo aukos, būtent aukojama vienybėje su Juo šv. Mišių paslaptyje.

Meilė visada plinta kaip ugnis, ji nori vis daugiau apimti. Meilė turi persimesti į kitus žmones ir juos uždegti. Ir čia tuo pačiu principu: pastebėti juos gyvenime ir juos suvienyti.

Kai šv. Pranciškus pajuto pašaukimą į vienuolio gyvenimą, jis nerado nė vieno [vienuolyno], kuris jam tiktų. Jis sukūrė tokį, į kurį jautė pašaukimą. Ir tai visiškai atitiko laiko dvasią. Jo vienuolyno neturtas buvo kaip protestas, kaip išgelbėjimas iš padėties, kuri buvo feodalizmo santvarkoje Europoje.

Taip ir čia. Pagrindines formas turi sukurti pastabus įsižiūrėjimas į gyvenimo aplinką. Per aplinkybes prakalba Dievas.

Senieji vienuolynai šių žmonių nežavi. Juose jie neranda ko nors naujo, ko galėtų mokytis iš jų.

Kas yra „šitie žmonės"? - Tie, kurie pasiryžę nieko Dievui neatsakyti. Kurie sutinka savo patogumus aukoti dėl kitų išganymo.

Ar buvo Jėzaus gyvenime ir laisvai pasirinktos kančios?

Argi ne viskas Jėzaus gyvenime buvo pasirinkta laisvai? Jis -Dievas, Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo, - nėra aukštesnės galybės už Dievą. Jam nėra kas įsakinėtų. Tačiau, stebint Jo gyvenimą žmogišku požiūriu, stebint Jo, kaip žmogaus, gyvenimą, ką reiktų atsakyti?

Gruodžio 8 d.

Štai vėl žybtelėjęs deimantas. - Tobulai suprasti, kur Dievo Valia, galima tik per klusnumą. Tai vėl argumentas apie įžadų reikalingumą. Tai vėl smūgis didžiausiai mano gyvenimo grėsmei - mano norams. Prieš šitą pavojų tik vienas ginklas efektyvus - atgaila, visų gyvenimo sunkumų priėmimas atgailos dvasia. - „Jei nedarysite atgailos, visi pražūsite". - „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies". -„Kas nori /.../ teima savo kryžių ir teseka mane".

Pagaliau visas Jėzaus gyvenimo pavyzdys.

Ar buvo Jėzaus gyvenime sąmoningos atgailos? - O 40 dienų ir naktų dykumoje! Šv. Evangelija mini, kad, išpasninkavęs 40 dienų ir naktų, buvo alkanas. Turbūt gundytojas tikėjosi, kad Jis, būdamas alkanas, bus nusilpęs, kaip Ezavas, parduodamas savo pirmgimystę už lęšienės lėkštę...

Dievas yra Meilė. Ir žmogiškoji Jėzaus prigimtis - dėl Malonės pilnatvės, dėl hipostatinės vienybės, - nuolatiniame meilės gaisre.

Atgailos nebūna ten, kur nėra meilės, kur nėra jautriai išgyvenama dėl paniekintos dieviškos Meilės, kur nejaučiama dėkingumas.

Iš viso, argi buvo Jėzaus gyvenime tokių momentų, kurie nebūtų atgaila? Juk visas Jo gyvenimas - klusnumas. O tai juk atgaila, auka, meilės pareiškimas. Yra tik dvi klusnumo rūšys: iš baimės - vergija ir iš meilės - krikščioniškai suprantama atgaila.

Psichologiškai įsižiūrėjus į šią paslaptį, galima pastebėti trys momentai:

1) Savijauta, kad atgaila dar prieky. - Šiuo atveju bus viena iš dviejų: arba bus galvojama apie atgailos reikalą, tam tikra vidine nuotaika prie jos linkstama, arba ji bus visai neprisimenama. Pirmuoju atveju - sąmoningas maldos gyvenimas, su prievarta sau atlikti rekolekcijas ir ypač -mąstomąją maldą. Antruoju atveju - savaiminis, automatiškas savo norų vykdymas.

Taigi gali būti kalba apie atgailos gyvenimą tik tada, jei yra mąstomoji malda. Tik tokie žmonės tinka kovai. Tik jais galima pasitikėti.

2) Pačioje aukos kartybėje. - Čia kiekvienam suprantamos ir ašaros, ir dejonės. „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė..." - Kiekvieno mūsų prigimtis ieško lengvatų, švelnumo, ieško išsiteisinimų, prisimena savo teises, savo nuopelnus, sveikatą, amžių, aplinkybes ir t.t., ir t.t.

Kas neprisiverčia, nesutinka prisiversti taip giliai įsijausti į motyvus, kad atsirastų jėgos sau padaryti skausmo, tas priklauso prie savo norų tenkintojų. Toks kovai netinka.

Taigi pastebėti gyvenime progas aukai, kurias pati Apvaizda pasiūlo, gali tik tas, kurio gyvenime yra sąmoningai siekiamos atgailos, kuris pajėgia sąmoningai padaryti sau skausmo.

Šv. Mergele, Tu matai, kokios mano svajonės šiandien, galvojant, kas manęs ryt laukia. Rytoj - Aukščiausias teismas. Tu žinai, kad Dievo Valia - po sunkia nuodėme! Tu budėk kaip motina vaikelio gyvenime. Tu gerai žinai, kad mano norai - neprotinga, akla jėga. Aš tik paskui suprantu ne kartą, ką Jėzus priminė Emauso mokiniams: „O neišmanėliai, argi nereikėjo?.." Dabar - ar norėčiau, kad rugpjūčio 26-tą nebūtų suėmę?! Viešpats sugeba nuostabiau sutvarkyti, kaip kad mes galime tikėtis, svajoti, prašyti.

3) Po aukos. - Tai Velykų Ryto nuotaika. Ar kada nors gailėjosi bent vienas, kad gyvenime suvaldė savo norus, atstūmė kurį nors malonumą, idant būtų įvykdyta pareiga, kad būtų palengvinta kitiems? - Ar gailisi šiandien šv. Pranciškus Asyžietis, kad paniekino tėvo turtą? Ar gailisi Marija Goretti, kad tada pratarė: „Tai nuodėmė!"? Ar gailisi šv. Marija Magdalena, šv. Augustinas ir daugelis, daugelis?

Pagaliau, prisiminę tuos momentus, kada savo norams vergavome, - ar buvome laimingi? - Kai su rašytoju kameroje susiginčijome - jis bandė įrodyti, kad jaunimui reikia pajusti lytinio gyvenimo laimės, bet nutilo išgirdęs: „Šituo klausimas neišsprendžiamas. Matykite, kaip jie grįžta iš orgijų išgesusiomis akimis, ištįsusiais veidais..."

Ar džiaugėsi a.a. Kęstutis⁴⁷, kad pirko mašiną, motociklą tik iš noro turėti? Ar pagalvojo tada, kiek jam reikės dėl to vargti? Ar pagalvojo, kad perka savo mirties įnagį? „Man [mašina] tapo tik geležies gabalu. Jokios poezijos neliko..." Mielas Drauge, dabar jau Tu privalai man patarti daugelyje gyvenimo pinklių, kai gresia norų vergija...

⁴⁷  Jaunystės draugas Kęstutis Aneliauskas.

Žmogus gali savo norus nugalėti tik dėl didesnio džiaugsmo, kurį laimi dėl savo aukos, nusigalėjimo. Mes daugelį kartų deramės su savo norais ir negalime jų sutramdyti tik dėl to, kad išslysta iš mūsų dėmesio džiaugsmas, kurį savo atgaila laimime, kuris bus vėliau, ne dabar, ne šį momentą. Bet jei dabar džiaugsmo neatidėsiu, netaupysiu vėlesniam momentui, jo visai nebus. Kas nepajėgia kartais nepaimti skanaus kąsnio, kuris jį vilioja, tas nepajėgs nepaimti ir pagundos siūlomo džiaugsmo.

REKOLEKCIJŲ UŽBAIGA

Dar niekad neturėjau rekolekcijų tokiose aplinkybėse. Kameroje, kaip tyčia, daugiausia buvo visa norma - šeši.

Ką privalau iš šių rekolekcijų atsiminti amžinai? - Jose buvo nuostabių deimantų.

1) Tėvelio [kun. Pranciškaus Masilionio SJ] prašymas: „Padėk..." [suburti veiklių ir aukingų kunigų bendruomenę] - jis man kažkaip nauju ryškumu suspindėjo. Šv. Mergele, tai begalinė dovana! Bet Tu atsakinga už jos realizavimą.

2) Mąstymas apie pragarą - „mano norai". Niekad taip nebuvo aišku, kaip šiose rekolekcijose, kad mano norai, jei bus visada vykdomi, tenkinami visi malonumai, jie - mano jausmai - turės kentėti amžinai, ar bent skaistyklos baisybėje, gal net ilgai - ilgiau kaip visas žmogiškasis mano gyvenimas, gal net tūkstančius metų. O juk tai ne kalėjimas, tai net juslėmis neaprėpiama kančia. - Taigi vienintelis dalykas, kuris turi mane džiuginti dėl rytojaus teismo, - kad tai, kas įvyks, bus Jo Valia!

3) Ir dar kas nuostabiausia - Tu vėl man artima, paprasta, Draugė! Kas buvo įvykę Tavęs, Šv. Mergele, atžvilgiu - bandymas? - negaliu suprasti. Ir tai, rodos, net metais tęsėsi.

/.../ Šv. Mergele, Tu žinai, koks šiandien vakaras mano gyvenime. Šiandien - džiaugsmo, skaistumo šventė ir kartu - atgailos [už kitus] vakaras. - Kaip nesiderina... O tačiau ar galima sakyti „nesiderina"? - Jei būna neskaistumo, tai tik dėl atgailos nepakankamumo. Kaip vieno žmogaus nelaimė gali pakreipti kito žmogaus gyvenimą nauja linkme! Kokiomis keistomis priemonėmis pasinaudoja Apvaizda kartais...

Šv. Mergele, šiandien Tavo Vardinės! Juk Tu pati mums pasakei savo vardą - išskyrei iš visų titulų, kuriais Tave pagerbti norime. 1858 m. paprastai mergaitei Bernadetai Tu pasakei: „Aš esu Nekaltas Prasidėjimas".

Šiandien ir mano - Tu žinai kokia - šventė. Ji mano gyvenimą kreipia nauja linkme. Ši šventė kviečia mane į skaistumą, kviečia gyventi ne sau - mūsų sutartis (!) - kviečia į atgailą. O juk reikia už visus visus atgailos. Mano draugai, mano Tėvynė, jos jaunimas, nuodėmės visame pasause-

Šv. Mergele, mudviejų sutartis - žinau, kad tai didžiulis mano laimėjimas, kurio aš net suprasti savo natūraliomis jėgomis negaliu. Šiandien tarsi iš naujo priimu iš Tavęs šią neįkainojamą dovaną - Tavo meilę. Prie Tavo kojų leisk padėti savo gyvenimą ir visus, kuriuos dieviškoji Meilė, Išmintis su manimi suvesti nori, ir visus reikalus - Tu visa visa žinai, turi žinoti! - Juk Apvaizda padovanojo mums Tave kaip Meilės dovaną".

MĄSTYMAI IR REKOLEKCIJOS KALĖJIME

KASDIENIŲ MĄSTYMŲ MINTYS

„Ką daryčiau, jei būčiau nuteistas 15 metų, kaip Alekso ir Vlado laukia... Kas yra skaistykla! Kaip mielai mainytų skaistyklos sielos savo kančią į griežčiausią kalėjimą! Kokia begalinė malonė būtų, jei Dievas leistų čia, žemėje, atkentėti! O juk mes visi turime už ką skaistykloje kentėti" (1971 09 22).

Šėtono klasta

„Perskaičiau Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Šventmarę". Klasiškas pavyzdys, kaip šėtonas gundo sielas. Kai jis nieko negali tiesiogiai sugundyti daryti blogį, - jis pabando šventumo skraiste prisidengęs. Ir Šventmarė, ir Anupras, kuris liežuvį nupjaut norėjo Šventmarei, ir dar kai kurie...

Ar ne lygiai taip veikia šėtonas ir mūsų - kunigų - gyvenime? Prisidengdamas didelių idealų, šventumo, veiklos skraiste... O jei taip atsitiktų ir mano gyvenime, mano kovoj? - Apsaugok, Viešpatie! Kaip labai dėkingas turiu būti už visus pažeminimus, už viską, kas prieš mano valią, kas parodo savo negalią kartais taip akivaizdžiai.

Kiekvieną gyvenimo dieną, kiekviename susitikime glūdi klasta, kokiu nors puošniu rūbu prisidengusi, kad neatpažintume bjauraus veido to, apie kurį šv. Paulius kalbėjo: „Budėkite, broliai, nes [šėtonas] kaip kriokiantis liūtas slankioja aplinkui tykodamas grobio!"

Šventieji mano Draugai! Štai kas nuostabu, kad mes taip sunkiai jaučiame tą nuolatinę grėsmę, kuri vienokiu ar kitokiu būdu mus persekioja kasdieną. Šv. Mergele, kaip labai reikalinga Tavo globa! Kaip mažam vaikui, kuris pats dar nieko negali ir nemoka. Jis net savo gyvybės negalėtų išsaugoti" (1971 09 28).

„Širdies nerimas"

„Keista. Kartais jaučiu kažkokią ypatingą paguodą, artumą kito pasaulio gerųjų Draugų. Taip pat vienybę su geraisiais žmonėmis, kuriuos palikau. Žinau, kad jie meldžiasi, deda pastangas. Gerai žinau: „Jei Viešpats nestatys namų, veltui darbuojasi tie, kurie juos stato". Viešpatie, pagal Tavo šventą Valią teįvyksta visa! Dar taip norėtųsi grįžti pas savuosius. Bet juk ir Jėzus kalbėjo: „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė". Galima atjausti visus, kurie ėjo į Koliziejaus amfiteatro areną, visus, kurie virpėjo prieš kankinimo priemones, prieš žiaurius budelių veidus. Ir tai pajėgė vaikeliai, mergaitės - šv. Agnietė, šv. Marija Goretti ir kiti. Vadinasi, tėra viena nelaimė - likti bandymų valandose be Malonės veikimo sieloje. Didis Dieve, Tu visa gali, taip pat ir Tavo ištikimuosiuose Tu visagalis.

/.../ Kai reikia susikaupti, visada reikia duoti įsakymą sau. Dėkoju Viešpaties meilei, kad pateko į rankas Stefano Cveigo „Širdies nerimas". Kažkodėl man atrodė, lyg būčiau jau kada skaitęs... Kodėl man nepateko toji knyga prieš kokius 16 metų... O gal? - Kas gali žinoti, ar būčiau ją tada supratęs, padaręs išvadas. Gal tik būtų pasunkinusi atsakomybę. Dabar skaičiau kaip savo gyvenimą ir dėkojau Dievui, kad niekas nemirė dėl mano nekaltos kaltės. Dieve, kaip keistai būna žmonių gyvenime!

Editos ir Tonio tragedijoj visą laiką jaučiau, kaip labai ten reikėjo kunigo:

1) Vargšei invalidei mergaitei niekas nepasakė gyvenimo, kančios prasmės. Prisimena man Kauno klinikose gydytojos ginekologės vyras. Pati jaunystė. Plaučių vėžys... „Būkime draugai, bendraminčiai aukoje!" - „Būkime!" - atsakė jis. Kokia dėkinga būtų buvusi Edita, jei ją kas šito būtų išmokęs!

2) Kita jos nelaimė - ji neturėjo ko klausyti. Jos klausė vargšas tėvas. Reikia manyti, ir motina. Ir štai jai buvo visiškai nesuprantama, kodėl ne visi jos norai patenkinami...

Tonis - o, kad jis kam nors būtų davęs apyskaitą! Jis elgėsi dažniausiai taip, kaip jausmas diktavo. Šitaip įvyksta daugelio žmonių nelaimės. Šitaip įsipainiojama į visokias gyvenimo pinkles. Ar visa tai nepergyventa?.. Jei nebūčiau praradęs dvasios tėvo prof. Grigaičio! - Dieve, Tu ir iš mūsų klaidų sugebi išgauti dar daugiau gero!

Tačiau dabar turiu džiaugtis viskuo, ką Viešpats leidžia sunkaus, kaip atgailą už visas gyvenimo klaidas, už visokį žioplumą ir savo, ir kitų gyvenime.

Ar gali būti žioplysčių be puikybės? Ar ne pirmą kartą man šitaip iškyla šis klausimas? Ar gali būti puikybė nepakaltinama?" (1971 10 03).

Mano norai

„Šiandien tarsi pastebėjau, kad mano norai, jei kurioj nors vietoj subanguoja, būna labai stiprūs. Prisimenu iš vaikystės, kai svajodavau apie mašinas, apie karo techniką. Pirmoji rusiška knyga, mano perskaityta, buvo instrukcija apie „BMV" mašinas. Ko įsigeidžiu, išstudijuoju išsamiai, tarsi savaime. Taip buvo ir su rašomom mašinom. Panašiai dabar su japoniškais tranzistoriais. Didžiausias dėmesys - būtinai rasti geriausius - tiek mašinas, tiek radijo aparatus. Vis kraštutinumas, vis per excessum*.

*Peržengiant ribas, persistengiant (lot.).

Dar taip norėčiau - net juokas ima - išmokti gražiau rašyti, kitaip sakant, lėčiau rašyti. Bet vos tik pradedu, atrodo, tarsi kažkas veja, tarsi mintys galėtų pabėgti..." (1972 10 30).

„Po pietų buvo ypatingo vaisingumo laikas. Visą laiką galvojau, kaip čia bus: visai baigiasi tušas mano tušiniame pieštuke. Galvojau prisisiurbti - gavau tokių raudonų vaistų kojai [nuo grybelio], - ir štai komanda: „V baniu"⁴⁸. Ten baltinius per langelį priima į skalbyklą Angelytė iš Prienų. Pasiėmiau citriną iš „peredačiaus" ir padaviau su baltinių numeriuku. Paklausiau nedrąsiai, gal tušinių pieštukų ba-gotos? Ir štai visai negalvodama ištraukia vieną dar nedaug rašytą (!). Paskui prieš išeinant dar įsidrąsinau paklausti, gal ir lukštus pieštukui turi. - Surado ir lukštą! Šv. Mergele, kaip Tu paprastai moki išspręsti, rodos, neišsprendžiamas problemas.

⁴⁸  Į pirtį (rus.).

Sugrįžom į kamerą. Jau po vakarienės. Gavom „dopolneniją" - šeštą - Alfredą nuo Prienų. (Dabar jau du lietuviai būsim.) Vaikinas išgėręs paėmė svetimą motociklą ir kažkur nuvažiavo... Padėjau naujam mūsų draugui išbyrėjusį cukrų iš krepšio supilti, atsisėdau prie savo darbo. Ir niekaip negaliu susikaupti: mintys apie tą naują pieštuką - reikia išvalyti, pabandyti...

Tai dar vienas įrodymas, kokios stiprios mano aistros -norai, norai. Tai dar vienas įrodymas, kad mano gyvenime šitai turi būti dėmesio centras - nepaprasta jėga traukia smalsumas, noras turėti vis ką nors naujo, - senu, prie pagaliuko pririštu tušinuku jau visai nesinori rašyti...

Tai dar vienas priminimas, kad gyvenime turi būti atgailos. Taip kiekvienam žmogui, bet ypač tiems, kurie turi galingus norus. Smalsumo aistrą tenkinti gali ne tik dideli dalykai, kaip motociklas, radijas, bet ir smulkmenos, kaip šiandien tušinis pieštukas neleido susikaupti... Vadinasi, norint išlaikyti rekolekcijų susikaupimą, negalima net smulkmenose smalsumo tenkinti! Prisimenu prof. Grigaičio [MIC] patarimą - sėdus valgyti, negriebti visu godumu iš karto, tada ir aistringi norai bus lengviau suvaldomi.

Taip ir padariau: vis tiek rašau su senu pieštuku, kuriame visai baigiasi tušas, o aną išbandysiu vėliau" (1971 12 07).

„Šv. Mergele, norisi prašyti, kad Viešpats teiktųsi parodyti, kokia galinga jungtinė malda. Bet tik Jis žino, kas naudingiau Amžinybei, jų sieloms, ir su Tavimi leisk pakartoti tą pačią mintį, kurią Tu pasakei Angelui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie man kaip tu pasakei..." Tu matai, kad be mirties prisiminimo aš niekaip negaliu kitaip galvoti, kaip tik apie savo norus... Ir tada, kai sakau „teesie Tavo Valia", mano norai lieka užsispyrę ir nepakitę: tada lieka ištarti protu, ne jausmais, ir maldauti Gailestingumą, kad Malonė saugotų ir budėtų.

Kai nueisiu į Amžinybę, aš turbūt ten nieko negalėsiu parodyti, kas būtų tikrai mano. Juk kiek žmonių už mane meldžiasi, kiek šv. Mišių atlaikyta, kiek aukos. Tas nuostabus žmogus paaukojo savo rankos amputavimo kančią (!). - Teikis, Viešpatie, amžinomis gėrybėmis atlyginti visiems, kurie dėl Tavo Vardo mums gera daro!" (1971 12 09).

Nerimas dėl mamos

„Mama ligoninėj... Vargšei daug kainavo mano teismas, kelionės. Juk ji taip sunkiai įlipa į mašiną, o surado ir kur teismas, ir advokatas, ir visa kita [geri žmonės padėjo]... Šv. Mergele, nerandu geresnės dovanos jai, kaip prašymą per Tave: išmokyk mamą visa tai, kas kankina, priimti kaip Jėzus ant kryžiaus - už viso pasaulio nuodėmes, ir už mano, ir už sesės, ir tėtės, ir savo. Jei Viešpats dabar ją pašauktų, tai mūsų pasimatymas kalėjimo „svidanijoj"* būtų paskutinis. Aš jai nepratarčiau mirties artumoje nė vieno žodžio, ir mano paguodai liktų jos pažadas visa priimti kaip Jėzus ant kryžiaus - už visų nuodėmes, - jos pažadas kas vakarą gulant sužadinti gailestį. Kaip gerai, kad mes apie tai kalbėjom!

*Pasimatymų kambarys (rus., žarg.).

Šv. Mergele, juk visas tas rūpestis - Tavo nuosavybė. Ir mama - Tavo. Tu privalai ir ja rūpintis. Ir visi tie namai ir jų gyventojai, ir ramybė tuose namuose. Argi aš, būdamas prie mamos lovos, galiu galvoti, kad kažką reikščiau? - Tai dar viena Apvaizdos siųsta pamoka pajusti savo negalią. - „Be manęs jūs nieko negalit..." Bet su Tavimi, Viešpatie, mes visa galim!" (1973 32 32).

„Ką šiandien išmokau? Juk kiekviena diena turi būti statyba - kad ir po mažą plytelę, bet kasdien.

Šiandien dar įsitikinau, kad mintis sukaupti gali ne vien rašymas, bet ir ištverminga pastanga susikaupti. Po vakarienės atsiguliau ant dešinio šono, kad negirdėčiau draugų,-keturi lošia domino, o vienas miega, - ir bandžiau mąstyti. Sunkiai rinkosi mintys iš pradžių. Pirmiausia akivaizda - vakarykščio sapno motyvais. Kiekvienas mąstymas yra vis nauja Viešpaties dovana. Dažniausiai ir nežinai, ką padovanos. Ką gi šiandien?

Šiandien daugiausia maldavau: „Mitte operarios..."⁴⁹, kad suktųsi visi rateliai, kurie suktis turi, kurie reikalingi sielų išganymui. O gal mano buvimas čia kaip tik yra visų ratelių pasukimas? Žinau, Viešpatie, Tu gali padaryti, kad būtų taip. Šv. Mergele, ar Tu gali šito nemaldauti?

⁴⁹  Siųsk darbininkų (lot.).

Lygiai taip ir dėl mamos. Koks skirtumas, kad aš jos nelankau? Argi mano aplankymas ką nors gali? O juk Tu, Šv. Mergele, ta pati esi ir dabar, kai mama serga, o aš jos nelankau. Argi šitokia padėtis neįpareigoja Tavęs dar nuoširdžiau rūpintis ja? O jei Viešpats ją pašauktų... Argi aš nežinau, kad visa priklauso Tau, Šv. Mergele, - ir mano mama, ir jos amžinybė?!

Šios dienos mąstyme, rodos, labai reikšminga mintis buvo padovanota: kodėl tie visi, kurie pripažįsta, kad Dievas turi būti, - kodėl jie nepradeda tuoj pat kitaip gyventi? - Tikriausiai jų supratime nebūna to, ką mąstomo-joj maldoj vadiname akivaizda, pokalbiu. Daugeliu atvejų savo gyvenime žmogus vienaip elgiasi, kai būna „už akių", ir kitaip - kai būna akivaizdoj to žmogaus, kurį ta elgsena liečia" (2972 22 29).

Mąstymas rašant

„Vadovaudamas rekolekcijoms, dar vieno svarbaus dalyko nepasakiau seserims - kodėl nebūna minčių kartais: paprastas tingėjimas smulkiai skaidyt, po mažytį bruoželį. Per daug skubus bendras žvilgsnis į mąstymo temą - ir nėra detalių, nėra kam pažadinti jausmo.

Panašiai kaip rašant: perdėtai skubant, neišeina žodis, negali jo perskaityt. Tam reikia kantrybės, festina lente!⁵⁰ Todėl kai nesiseka mąstyti, lengviau būna mąstyti raštu - tada mintys negali taip greit nuskubėti nuo smulkmenų, nuo detalių prie bendrų dalykų, kurie nepažadina jausmo - nespėja pažadinti" (2972 10 01)

⁵⁰  Skubėk lėtai (lot.).

„Šv. Mergele, ar ne dar vienas atradimas? - Kai gyvenu aplinkoj, kur retai būna visai ramu, nuostabiai palengvėja mąstyti, susikaupti, kai galima mąstyti raštu. Kažkodėl vien minčių tėkmę nuolat kas nors nukreipia iš aplinkos, kurioje žmonės kalba, juda" (2972 20 13).

„Jei dabar, kada visas gyvenimas susideda iš valgymo ir miegojimo, turėčiau savo literatūrą... Nors ir šiaip, vis dėlto kokia geradarybė šie mėnesiai! Paaiškėjo dar lig šiol nepastebėtas dalykas - tokiomis sąlygomis lengviausiai mąstymai pavyksta rašant. Paskui tai atstoja dvasinio skaitymo medžiagą. Rašant visos problemos susicementuoja, išryškėja visai kitaip.

Juk mintys turi kurtis tokiose aplinkybėse kaip dabar... -„Atbojaus" dar nebuvo, bet du išdykiausi kameroj, sulipę ant lovų antrame aukšte, imasi, vienas kitą stengiasi nutraukti ir visa gerkle rėkia, net prižiūrėtojas pažiūrėjo pro „akį", pabarė ir nuėjo. Ir triukšme, pasirodo, galima mąstyti, ir gali geros mintys ateiti. Bet šitose aplinkybėse jau būtinai reikia rašyti. Vis dėlto rašymas visai kitaip užfiksuoja mintis. Tai, kas parašyta, visada lengviau atpasakoti, geriau įstringa į atmintį" (2972 22 20).

„Vėl naujovė, kuri mane džiugina, - pamažu tobulėja mano rašto technika. Kada reikia daug rašyti ranka, kažkaip nejučiom ieškau naujų rankos padėties būdų, prisimenu net kaip mokytojas Burdulis, turbūt dar I skyriuj, mokė laikyti plunksną, - tada man nepatiko, o dabar žiūriu, kad tai tikrai geriausias būdas. Kaip keista! Dabar mokausi rašyti ir jaučiu pažangą. Ir tai dėl kokios smulkmenos, pavyzdžiui, daugiau ar mažiau sulenkti pirštą, laikantį pieštuką iš viršaus, taip ar kitaip padėti pačią ranką. Juk aš seniai gyvenime svajojau daug rašyti. Keista, rodos, tada, pirmame skyriuje, aš iš puikybės neklausiau mokytojo nurodymų. Mano raštas visada būdavo labai negražus, iš dailyraščio niekada 5 negaudavau. Ar nebuvo kartais ir tai bausmė už puikybę?

Šv. Mergele, kaip aš Tau dėkoju už tai, kad vis dėlto mane Kažkas auklėja, kažkam ruošia. Čia ir knygos reikiamos patenka į rankas, kurių normaliomis sąlygomis niekad nepaimtum - nėra laiko. Čia ir žmonės reikalingi pasitaiko vienoj kameroj..." (2972 22 24).

Mėnesinės rekolekcijos

„Štai atradimas, deimančiukas! Monotoniškoje aplinkoje, kad mąstymas išsiskirtų, susiformuotų, reikia stipresnio reaktoriaus, tam tikro sužadinimo, tarsi elektromagnetinei ritei. - Štai kam reikalingas pradžios vaizdas tiems, kurie turi vaizdinę atmintį.

/.../ Šioms rekolekcijoms pasisiūlė motto: „Nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu!" Juk čia [kalėjime] tai ypač svarbu. Čia beveik nėra draugų. Čia nuolat reikia susidurti su tais, kurie mums nedaro gera, kurie mato tik savo norus, ir kartais baisiai užsidega noras kaip tik nedaryti jiems gera. Čia kaip tik turėtų būti mąstomi Jėzaus žodžiai: „Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro".

1) Mėnesinių rekolekcijų tikslas - revizija - pirmyn, atgal - pasiruošti mirti.

2) Kas šį mėnesį naujo, ką nori Apvaizda mane per šio mėnesio įvykius išmokyti?

Kas naujo? - Rodos, nieko. Dienos visos - kaip vandens lašai. Bet taip tik paviršutiniškai žiūrint. O giliau - negali būti be turinio, be įvykių. Ir štai vienas pasirodė labai reikšmingas: atkreipti dėmesį - ką nori Viešpats tuo pasakyti, jei leido gyventi su žmonėmis, kurie kaip tik man nemieli.

O juk ir dėl jų ant kryžiaus mirė Jėzus. Vadinasi, ir jie brangūs Jam. Ir štai iš karto pasijuntu bejėgis. Juk mylėti neizoliuojant, mylėti visus - grynai Malonės dovana.

Šv. Mergele, visi visi mano gerieji Draugai, maldaukite šito Viešpatį! Kas būtų, jei šitie žmonės Amžinybėje galėtų pasakyti: „Iš tavo elgesio mes nepažinome, ar yra Dievas". O tas elgesys nieko daugiau, kaip Jėzus prašė: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies". Elgesys, iš kurio gali Jo buvimą pažinti - ne kas kita, kaip pažeminimai, kaip nekaltai, nepagrįstai nukentėti" (2972 20 32).

Nežinojimas ir nežinia

„šv. Mergele, Tau gerai žinoma būklė, apie kurią šv. Evangelija tik užsimena: „Jie nieko iš to nesuprato". Ir mano gyvenime dabar laikas, kai daugelio dalykų nesuprantu. Bet argi neužtenka žinojimo, kad Tu visa žinai?! Tu, kuri myli. Mes laimim savo nežinojimu. O tai, ką žinom, ir taip aišku.

Žiūriu į savo kameros draugus ir klausiu sąžinę, ar visa padarau, ką padaryti galiu, duoti galiu jiems? - Ir tai taip nedaug, ką duoti galiu. Tiksliau sakant, nieko, kas būtų grynai mano. O jei taip, tai visa, ko nenoriu, yra didžiulis laimėjimas. Kaip lengvai galima visa tai pamiršti! Tada mano gyvenimas nieko neduotų, niekam nebūtų reikalingas.

Šv. Mergele, ir vėl į Tave turiu savo akis kreipti: Tu išmokyk taip pasitikėti, kad tas pasitikėjimas pas Viešpatį laimėtų. Pasitikėti taip, kad pasitikėjimas priverstų... Bet tai gali tik Malonės paslaptis! Šito maldauju, Šv. Mergele. O juk mano vargšams draugams tiek daug trūksta. Palyginti labai rami kamera, bet kiekvienam vis ko nors trūksta, kiekvienam vis kitaip. Kartu visiems vieno ir to paties dalyko: tikėjimo tvirtumo, tikėjimo tvirtumo!" (1971 10 18).

„Kalėjime, ir tikriausiai ne vien kalėjime, vienas iš sunkiausių dalykų yra nežinia. Kiekvienas žmogus juk turi savo reikalų, savo artimųjų. Jis apie juos galvoja, jo visa gyvenimo eiga su jais susijusi. Ir štai nuo visų atskirtas. Nežinioj žmogus visada linkęs įsižiūrėti į blogiausią galimybę, - turbūt taip, kaip einant per lieptą, kai bijai pulti. Iš kur toji baimė? - Dėl įsivaizdavimo to, kas gali įvykti, jei pultum.

Šv. Mergele, Tavo gyvenime buvo labai daug nežinios. Jau pačiame Apreiškimo momente tikriausiai Tau buvo daug kas neaišku. O Tu nekamantinėjai Angelo. Tu paklausei tik to, kas buvo esminis dalykas: „Kaip tai įvyks, kad aš nepažįstu vyro?" O atsakymo į visus kitus klausimus Tu laukei. Laukei ilgai, net dešimtis metų! Ir tai, kas buvo svarbiausia Tavo laimei, Tu tikrai žinojai, kad įvyks pats baisiausias atvejis - Tu žinojai, kad „pervers mano rankas ir kojas, suskaičiuos visus mano kaulus".

Aš instinktyviai bijau blogiausio atvejo, kai jį vaizduotė sukuria. Ir dabar. Kai prisimenu Simučio likimą, kun. Kol-bės ir kitų. - Čia vaizduotė tik sukuria, o Tu žinojai tikrai. -Net silpnas tikėjimas Dievu, kaip kad būna mūsų gyvenime, tiki blogomis pranašystėmis turbūt iš baimės.

Tu ir pradžioj savo pašaukimo žinojai, kad tai reikalinga daugelio laimei. (Ir man leista šitai žinoti.) Tik paskui 30 metų nematei stebuklų, bet Tu tikėjai.

Šv. Mergele, koks vargingas aš Tavo gyvenimo akivaizdoj... Ir Tu daugeliu gyvenimo atvejų turėjai laukti. Laukti nežinioj, vien tikėdama meile. Bet juk tai ir buvo Tavo meilės Dievui įrodymas, Tavo laimėjimas. Be abejo, ir mano gyvenime tik šitam tikslui turi būti duota mano dabartinė nežinia. Juk tai dovana! Begalinė, neįkainojama. O aš ne kartą bodžiuosi ja...

Juk aš nieko neturiu savo. Mano laikas, mano gyvenimas - ne mano. Visa visa Tavo! - Pameni mūsų sutartį? -Koks vargingas aš tos sutarties dalyvis... Ją įvykdyti, išlaikyti duotą pažadą aš negaliu be Tavo pagalbos. Tu pati turi tąją sutartį mano sąmonėj, mano gyvenime sukurti. Tikriausiai tiek kartų aš Tau prieštarauju..." (1971 10 19).

„Visi Šventieji, Vėlinės. - Dienos, kai visur ypač daug darbo. O aš nedirbsiu... Šitoje vietoje tikriausiai sąžinė sujudėtų, jei nebūtų galima žinoti, kad visa iš klusnumo, su Ekscelencijos [Vincento Sladkevičiaus] palaiminimu. Vadinasi, tokia Dievo Valia. Kaip dažnai ji mums nesuprantama tampa! Koks vargingas mūsų supratimas!

Kai mane suėmė, atrodo, taip reikalingas buvau parapijoje - juk dabar taip trūksta kunigų. O tačiau - „Mano mintys -ne jūsų mintys, mano keliai - ne jūsų keliai". Kažkam tai reikalinga. O man reikia žinoti tik viena: tai Dievo Valia! Šitai žinant, viso kito galima nežinoti, jei Viešpaties Malonė duos jėgos (nors, sako, geriau blogiausia žinia, negu visai jokios...).

Tai labai paslaptinga. Bet tai kažkam būtina. Kas būtų, jei, pavyzdžiui, man kas pasakytų, kad mirsi tada ir tada ir būsi tikrai, pavyzdžiui, Danguje? Jei niekur nereikėtų laukti. Ką reiškė pirmiesiems tėvams bandymo laikas? - Juk tai suteikta galimybė parodyti meilę. Laukimas ir įrodo meilės ištikimybę - įrodo pačią meilę. Šv. Mergelė turėjo laukti 30 metų, kol pagaliau stebuklus pamatė. Žodžiu, laukimas -tai suteikta galimybė įrodyti meilę. Nežinia - tai suteikta galimybė pareikšti vilties dorybę - galimybė pasitikėti. O daugelis neištveria laukimo bandymų kaip tik prie pat pergalės ribos... Vadinasi, kalėjimas - laikas išmokti laukti. O tai sunkiau kaip veikti. Dinamika suteikia įvairumo, patenkina smalsumą, o laukti - tai stagnacija. Iš tikrųjų laukti - reiškia pasitikėti Dievu, reiškia pasitikėti meile" (2972 20 32).

Neregimieji Draugai

„Visų Šventųjų diena. Popietė. Laikas, kai žmonės savo šventovėse prisimena mirusius. Apgultos klausyklos. Ar nekaltina konfratrai, kad manęs nėra?

Šiandien prieš dvasios akis didžiulė minia. Jūs visi, kurie laimėjote pergalę, mūsų ištikimiausi Draugai. Juk tai Jūs rūpinatės mūsų reikalas, Jūs virpate dėl mūsų pergalės kovoje. Ir Jūs visi, kurie dar sąskaitų suvesti nespėjote! Mes ne kartą pamirštame Jus... O juk Jūsų likimas atiduotas mūsų meilei... Būkit mūsų užtarėjai ir draugai, kad netaptume kliūtimi Jo Malonės veikimui!

Mielas Tėveli, Zitute, Zuzanėle, Kęstuti⁵¹, - visi, visi, kurie laukiate mūsų, kuriems dar nepasibaigė bandymo laikas! Ką norėčiau šiandien Jums pasakyti? Pirmiausia paklausti, maldauti Malonės, kad niekada nebūčiau kuriam nors [žmogui] ilgesnės skaistyklos priežastis!

⁵¹  Vaikystėje mirusios kun. Juozo sesytės ir autoavarijoje žuvęs gimnazijos laikų draugas.

/.../ O visa didžioji minia pažįstamų ir nepažįstamų mūsų Draugų! Tegul Jūsų meilė išreikalauja, kad mes gyventume šioje žemėje daugiau tik kūnu, o dvasia būtų su Jumis!

Juk tai Jūsų didysis ilgesys. Jūs tik laukiate mūsų prakalbinimo. Kaip tai nuostabu! Tad ar galime dar ko nors bijoti? Aš ir teisme nebūsiu vienas. Ir kalėjime nebūnu vienas. Su manimi Jūs turite ateiti ir į šiuos nelaimingus rūmus. Bet juk tai Jūsų didysis noras... Juk tokia yra Viešpaties Valia, kad Jo Meilę toliau neštų Jūsų meilė - atneštų tarp mūsų, į visą pasaulį, į visas širdis... Leiskite maldauti Jus ir šitų tūkstančių vardu, kurie Jūsų maldauti nemoka... Jų nevilioja laimė, kuria Jūs esate laimingi. Jie nepažįsta kitokios laimės, kaip tik savo norų tenkinimą. Būti nelaimingiems - jų supratimu -negalėti patenkinti savo norų... Ši diena ir yra tam, kad mes prisimintume Jus, laimingieji ir kenčiantieji mūsų Draugai, kad maldautume Jūsų užtarimo, kad per tai mūsų puikybė būtų sutramdyta - kad visa, ką Jūs galite išmelsti mums, tikrai Viešpaties dovanomis laikytume, o ne savo nuosavybe, kad nepasikartotų Liuciferio klaida: „Netarnausiu!"

O nuostabiausi Dievo Kūriniai, vienintelė jėga, kuri mūsų vienybę išardyti gali, - tai puikybė! Niekas daugiau. Dėkokite Viešpačiui už viską, už viską, kuo Jo slaptingoji Apvaizda mūsų puikybę sunaikinti siekia, - net ir už tai, ko mes nesuprantame Jo planuose.

/.../ Šv. Mergele, [padėk] gyventi daugiau anuo, tikruoju gyvenimu, o ne šiuo, laikinu, apsisprendimui skirtu. Bendrauti su Jumis, tikrieji mano Draugai!

Tada ir teismo sprendimas, ir likimas vienoks ar kitoks bus - ne pats svarbiausias dalykas, turėsiu daugiau ar mažiau - vis tiek visa atims mirtis.

Šis laikas - treniruotė daryti gera lygiai kiekvienam, nelaukiant atlyginimo, nelaukiant dėkingumo. „ Visa, ką padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte" (1971 11 01).

Malonės veikimas

„Kažkur koridoriuj radijas išmušė 9. Ligi „atbojaus" dar pora valandų. Bet keturi mano draugai pavalgę užmigo, o vienas skaito knygą, - visiška tyla. Tai brangūs momentai, kai pas mus tyli visi. Baigiau šv. Rožančių. Vienybė su Jumis, o nuostabus nematomasis Pasauli! - Kokia tai didi paslaptis, neįkainojama dovana! „Nemo potest ad те venire, nisi Pater traxerit eum". Ką reiškia tas „traxerit" [patrauks]? Ką reiškia Malonės paslaptis? Mano Dieve, šito mes galim tik maldauti, žmogiškas protas čia kapituliuoja. Čia visų šventųjų paslaptis. Jų gyvenimas - ar tai ne nuostabus įrodymas, kad Malonės veikimas nėra fantazijos kūrinys?!

Į šitą argumentą niekada nebuvau atkreipęs dėmesio. Vis dėlto mąstyti rašant - tikrai yra nuostabu. Tai atradimas! Tiksliau - tai dovana. O, kiek aš naujo išmokau kalėjime! Pavyzdžiui, aš maniau, kad tik rašomąja mašina galėsiu rašyti. O čia išmokau kitaip paimti kotelį į ranką, ir visai neblogai, nepervargsta net ilgai rašant. Be to, lengviau mąstyti rašant - kažkaip lėčiau teka mintys ir spėja kilti daugiau asociacijų, nuodugniau įsižiūri į dalyką.

Mano mąstymui šiandien siūlosi Šventraščio vieta, kai 12-os metų Jėzus liko šventykloj, kodėl Jis nepasakė savo mielajai Motinai? - Gerasis Kristau, kas drįstų sakyti, kad Tu norėjai apgauti, kad Tu nemylėjai? Juk visas Tavo elgesys plaukia iš meilės ir reiškia meilę. Kodėl paskui tik išdidžiai - bent mums taip atrodo - pasakei: „Kam manęs ieškojote? Argi nežinojot, kad man reikia būti tuose dalykuose, kurie yra mano Tėvo?" Gerasis Kristau, kodėl šitų žodžių nepasakei prieš pasilikdamas šventykloje? Argi Šv. Motina ir šv. Juozapas būtų neleidę? - Kas galėjo Tau įsakyti? Juk tikėjo, kad Tu esi Dievas.

„Jie nieko iš to nesuprato". - Mokytojau, ir aš nieko iš to nesuprantu. Nebent tai, kad jų tikėjimas taptų nuopelningas. Bet ar ne labiausiai stebėtina, kad jie tikėjo, nors nieko iš Tavo žodžių nesuprato? Dievas nuostabiai moka prakalbėti į sielas.

Kada gi iš tikrųjų atsiveria kelias fanatizmui? Kada Dievo meilė, Malonė apleidžia? - Malonės veikimui yra tik viena barikada - puikybė. Vadinasi, ir fanatizmas galimas tik tuo atveju, kai apima akla puikybė.

Ar ne čia bus atsakymas į šitą keistą Tavo elgesį, Viešpatie? - Juk žiūrint net natūraliai, paprastai. Prisimenu seminarijos laikais kažkada buvo atėjusi mintis: - „O jei mano profesoriai meluoja?" Bet greit, vos pagalvojus apie jų asmeninį kilnumą, šita mintis dingo. - Ne, tai nesąmonė!

Malonės veikimo ar negalima panašiai apibūdinti: tai Tavo asmeninis leidimas Tave ne per kitus, ne iš pasakojimų, bet asmeniškai pažinti, pajusti Tavo meilę asmeniškai. „Niekas negali pas mane ateiti, jei Tėvas jo nepatrauks..."

Taip, tai gali būti suprantama tik paprastoms sieloms. Štai dėl ko net sunkūs Dievo Valios reikalavimai Dievo nepadaro sielų priešu. Net mirdamos dėl Dievo, jos myli Jį, neklausia, kodėl man taip leidai. Kažkas analogiško, kaip natūraliame gyvenime asmeninė pažintis, meilės pažintis" (1971 12 11).

Akcija ir kontempliacija

„Ar savo buvimu kalėjime, ar eidamas pareigas daugiau prisidedu prie Jėzaus reikalo? - tokia tema šiandien blykstelėjo sąmonėje, kažkieno padovanota. - Kieno, jei ne Malonės dovana? Ir kaip į tokį klausimą atsakyti? Tai klausimas, kuris dažnai iškyla ir vėl kažkur nuslenka. Dažnai taip gyvenime būna, kad, rodos, kurį dalyką jau žinai gerai, bet, žiūrėk, kažkoks šviesos momentas - ir tą patį, jau žinomą dalyką sužinai vėl tarsi iš naujo.

Pažvelgus į Apvaizdos veikimą labai aišku, kad Dievas leidžia ir vieną, ir kitą atvejį. Bet kaip Jis suderina jų sąveiką - tai jau Jo paties reikalas, didžioji Apvaizdos paslaptis. Tai akcijos ir kontempliacijos paslaptingas suderinimas.

Štai ir dabar. Rodos, dabartinė mano būklė panaši į kontempliacijos būklę, tačiau kiek yra, kurie visą gyvenimą tik kenčia ir daugiau, rodos, nieko. Pavyzdžiui, kun. Šulskis⁵² Marijampolėje, kazimierietė sesuo Genovaitė Kaune [po insulto išgulėjusi 30 metų paralyžiuota] ir kiti. Bažnyčios istorijoje visais laikais buvo kontempliatyvių vienuolynų ir paskirų šventųjų.

⁵²  Kun. Pranas Šulskis, marijonas, Įšventintas 1943 m., rusų kareivio peršautas per stuburą 1946 06 26, nuo juosmens paralyžiuotas, tebegyvena Marijampolėje, Vargdienių seselių slaugomas. Šv. Mišias aukoja sėdėdamas prie stalo. Kol pajėgė, taisydavo laikrodžius. Yra išvertęs iš vokiečių k. kelias knygas.

Jėzaus pavyzdys. - Ne vien akcija, bet taip pat ne vien kontempliacija. Treji metai viešojo veiklos gyvenimo, bet taip pat 30 metų tylaus klusnumo, ypač trys valandos ant kryžiaus - puikybė ir nusižeminimo triumfas.

Taip pat ir sveikas protas. - Dievo meilė negali mums leisti laisvai klajoti puikybės pavojuose. Juk akcija - tai puikybės pavojus. Taigi kontempliacija būtinai reikalinga išbalansavimui, kad neapsvaigtum, kaip Liuciferis, ir neištartum: „Netarnausiu!"

Taip pat, kad neimtume galvoti, jog mūsų veikla būtinai reikalinga Dievui. Tarsi Jis be mūsų ne viską galėtų, tarsi ne Jis būtų pagrindinis, vienintelis Veikėjas. Ir jei Geroji Apvaizda kartais taip elgiasi, tarsi tikrai be mūsų negalėtų istorijos kurti, tai tik dėl to, kad Meilė nori ir mus padaryti pergalių dalyviais. Meilė turi dalytis" (1971 11 29).

MĄSTYMAI APIE JĖZŲ

Tylusis Jėzaus gyvenimas

„Šiandien per pasivaikščiojimą buvau vienas. Ne vienas... Ir gavau nuostabią dovaną. Tik pradėjus kalbėti Rožančiaus „Kurį Tu pas Elzbietą nešiojai" [paslaptį], staiga gimė supratimas - kodėl Jėzus taip ilgai buvo tylus, nežinomas. - Ar tai nebuvo nuostabus Jo kalbėjimas į visus milijardus žmonių ir į visus tūkstančius metų?! Kaip tik savo gimimu, savo tylos metais. Ar ne daugiau kun. Kolbė prakalbėjo savo kalėjimu, savo mirtimi, kaip kad viešojo apaštalavimo metais?! Ar ne daugiau šv. Agnietė, Marija Goretti pasakė savo mirtimi, kaip kad savo gyvenimu?! Ar ne tam ir man duota ši negalia, šitas pasitraukimas iš gyvenimo, kad prakalbėčiau daug galingiau?

Juk apaštalavimas yra ne vien kalbėjimas. - Kodėl šiandien Vladas nėjo į pasivaikščiojimą? - Ar ne todėl, kad vakar kiek artimiau pakalbėjom apie šv. išpažintį? /.../ Kartais kalbėjimas gali duoti net priešingus rezultatus, jei žmogus nepribrendęs tokio maisto priimti" (1971 10 06).

„Po pietų šiandien buvo labai ramu, visi miegojo beveik ligi vakarienės. Kažkodėl man buvo gera ir jauku gulėti ir galvoti, tiksliau - kalbėti su savo Draugais. Ar tai tikrai neveiklumas? - Ne. Mane paguodžia Jėzaus gyvenimas - tylusis gyvenimas. Kuo dabar aš galiu daryti gera? Kuo aš būnu panašus į Jėzų? Savo negalėjimu. Mano valios dabar nėra, negali būti. Aš pats galiu tik keikti, neapkęsti, taip kaip šalia Jėzaus vienas mirdamas ant kryžiaus keikė. Arba - galiu nusižeminti kaip darė antrasis, priimti visa kaip pelnytą bausmę už savo ir už viso pasaulio nuodėmes.

Taigi vienintelė mano priemonė, kuria galiu gera daryti, tai nieko negalėjimas.

Juk štai ir dabar jau galima numatyti: Viešpaties išmintis ir blogį panaudoja savo karalystės tikslams. Mano nieko negalėjimas tampa garsesnis prakalbėjimas. Mano negalėjimas dabar jau kalba visose bažnyčiose, o gal net visam pasauliui. Tėvas Kolbė savo bejėgiška mirtimi prakalbėjo visam pasauliui daug galingiau negu savo veikla, net savo spauda. Jėzus pasakė: „Kai būsiu pakeltas ant kryžiaus, visus patrauksiu prie savęs". Žodžiu, kai Jėzus tapo visiškas bejėgis, tada tapo žinomas ir neužmirštamas visam pasauliui. Kokia keista apgaulė - juk daug mano kolegų galvoja, kad savo buvimu darbovietėje, savo veikla gali daugiau padaryti. O juk Jėzaus elgesys sugriauna šią nuomonę! „Kai būsiu pakeltas, visus patrauksiu..." - „Ecce Homo". Visur bejėgiškumas. Galėjo Jėzus dar dešimtis metų mokyti, o tačiau... Jis mokyti pradėjo savo negalėjimu! Ir kaip tik savo negalėjimu jis pasidarė žinomas visam pasauliui, visiems tūkstančiams metų ligi pasaulio pabaigos. Iš tikrųjų, kaip nuostabu, o Viešpatie! Tavo rankose viskas tarnauja Tavo reikalams - net paties šėtono veikla Tau tarnauja.

Vadinasi, ar mane ilgiau, ar trumpiau laikys čia, ar net visą gyvenimą - vis tiek Viešpaties plane visa tai reikalinga Jo karalystei, svarbu vien tai, kad tai būtų daroma ne savo puikybės dėlei, bet iš klusnumo. Juk štai ir dabar. Koks neramus būčiau, jei negalėčiau žinoti, kad tai iš klusnumo, jei nebūtų Ekscelencijos Vincento] palaiminimo.

Taip. Ima, rodos, ryškėti, kad reikia klusnumo, reikia, kad galėčiau pasakyti ramiai - ne savo valia. Ir kodėl tai darosi reikalinga? - Viešpats įpina mane į labai originalius savo planus" (2972 22 22).

Jėzaus kančia

„Šiandien pirmasis penktadienis. Dabar jau nėra kliūčių, kad ši diena būtų mėnesio susikaupimo diena. Bet vis tiek ją iš savo norų išsikovoti reikia. Juk labai norisi skaityti toliau Cveigo „Širdies nerimą"... Tikriausiai taip bus visą gyvenimą - susikaupimą visada reikės išsikovoti.

/.../ Šiandien, kaip ir tinka per rekolekcijas, vaikščiojau vienas. Draugai nėjo. Siūlėsi mintys, temos.

1) Aš turiu Tėvą. „Tėve mūsų"... Tėvą, kuris mane myli. Ir todėl visa, kas atsitinka, yra iš meilės man.

2) Dievas visada turi savo tikslus. Nieko Jo veikloj nėra beprasmiška. Taip pat ir mano buvimas kalėjime turi Dievo numatytą tikslą. Ir tai pats geriausias atvejis iš visų, kurie gali gyvenime atsitikti. Ir - būtinai - atsitikti gali vien tai, kas daugiausia patarnauti gali sieloms, taip pat ir mano išganymui.

Mėnesinės rekolekcijos - juk tai pasirengimas mirti. Ar aš pasirengęs? - Kaip gerai, kad niekam neskolingas! Ir stipendijos tik kelios liko. Be to, liko pinigų. Būti pasirengusiam mirti - tepadeda Dievas niekada neįeiti į skolą. Sąžinės srity? - Rodos, nėra, kas keltų nerimą. Kokia tai begalinė Viešpaties malonė! Sąžinės ramybė juk ir turi būti rodiklis, ar gyvenimo kryptis teisinga.

Gerasis Kristau, leisk mintyse su Tavimi apeiti Kryžiaus kelią.

Tu kalinys. Tu išgyvenai tą valandėlę, kai žmogus iš laisvo kaip paukštis vienu momentu tampa belaisvis, tampa daiktas. Ir Tu buvai kažkur pogrindy. Turbūt išsitiesei pailsėti ant grynų lentų ar akmenų.

Tu patyrei šiurkštumą žmonių, kai elgėsi su Tavimi kaip su gyvuliu... net kur kas blogiau! Su gyvuliais žmogus niekada taip nesielgia...

Ir Tave mušė... Jie laukė, kada išseks Tavo kantrybė. Ar nelaukia ir dabar mano aplinka, ir vargšas Aleksas, savo keiksmais? - Tiesiog instinktyviai kažkoks noras išbandyti, o dar tiksliau - noras pasiteisinti savo sąžinės balsui, noras įrodyti, kad visi vienodai silpni" (1971 10 01).

„Mokytojau, Tu išgyvenai tai, ką išgyvena pasmerkti sušaudyti. Visada žmogus kažko tikisi geriau, negu iš tikrųjų įvyksta. /.../ Kai įvyksta tai, kas blogiausia - kokia keista būna žmogaus savijauta - tarsi perėjimas iš dienos į naktį, tarsi pabudimas iš sapno. Blogiausias atvejis... tai kažkas paslaptingo... Lygiai ir aš tiesiog savaime, nesąmoningai laukiu, kad vieną dieną ateitų ir pasakytų: paleidžiamas. O kad galiu šiame gyvenime daugiau niekada nevaikščioti laisvas - atrodo nerealu. Juk tik Tu gali suteikti tokį stiprų tikėjimą.

Mokytojau, Tu išgyvenai skausmą dėl artimųjų kančios. Tu sutikai savo mielą Motiną. Tu buvai prieš Ją ir prieš visą pasaulį pažemintas. Tau buvo skaudu, kad Ji kenčia. Bet vis tiek Jai kentėti leidai. Tikriausiai taip būna ir su mūsų kančiomis. Tu myli mus, bet dėl didelių tikslų, dėl mūsų ir kitų laimės vis tiek kentėti leidi. Ačiū, Viešpatie! Bet Tu visur su mumis eini kentėti ir pats...

Taip, tik tada, kai turime išgyventi patį blogiausią atvejį, pasirodo mūsų apsisprendimas aukai. Tik tada ir įvyksta mūsų tikroji auka" (2972 20 02).

„Kas nauja šios dienos mąstymo mintyse? -

1) Jėzus ieškojo draugų. „Budėkite ir melskitės". - „Taip jūs negalėjote budėti nė vienos valandos..." - Tikriausiai Jis jautė tą baisią valandą apleidimo vienatvę. Ar tai nebuvo pradžia tos sielos būsenos, kuri prasiveržė ant kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?" Tai buvo Jo žmogiškos dalies žodžiai.

Didelė meilė nesunaikina kančios, tik duoda jėgos ją pakelti. Vadinasi, ir mylint gali prasiveržti skundas, dejonė. Jei Jėzus dejavo, tai reiškia - kiekvienam iš mūsų natūralu silpnumo valandos, baimė, svyravimas. Bent tiek aišku - turi būti nuolatinė pastanga ištverti. Pasakytume, turi būti nuolatinis maldos gyvenimas, kasdienė mąstomoji malda.

Jis draugus rado miegančius. Kitaip sakant, Jis rado ne draugus. Jis atėjo ieškoti meilės, ir jos nerado... Kažkas panašu girdint aplink kiekvieno svajones apie laisvę, taip pat ir savos širdies balsą, kas ir sudaro kalėjimo esmę.

Tikriausiai ir pragaro nelaimingieji jau mirties valandą turi pajusti tą baisų apleidimą, meilės nebuvimą, kurį pajuto Jėzus aną baisią valandą. Vadinasi, būti panašiam į Jį -tai pajusti ir apleidimą, tiksliau - pabūti kalėjime.

Ar tai, kad Jėzus ieškojo draugų, ieškojo meilės, nerodo, kad Jis tikrai jautė kažką panašaus, kaip pragaro nelaimingieji pajunta, sužinoję savo baisų likimą?

2) O ką Jėzus turėjo jausti vietoj sąžinės graužimo, kurį visą amžinybę turės jausti pragaro nelaimingieji? - Dėl Malonės pilnatvės Jis baisiu ryškumu suprato kiekvienos nuodėmės siaubą - ir fizinį, ir dvasinį. Fizinį - ašaros, kraujas, sudraskyti lavonai, išbalę veidai, išgriauti miestai, kalėjimų kameros. Bet kas apsakys nuodėmių dvasinį siaubą?! Nuodėmingos akys jo nemato. Nuodėmė ateina visuomet svetimu šydu prisidengusi, visada grožio, laimės vardan. O Jėzus nuodėmę matė visoj realybėj. „Kūniškas žmogus nesupranta nieko dvasiško". Taigi negali pamatyti ir nuodėmės tikrovės. Per kūnišką žmogų nuodėmė ateina visada kaip melas, apgaulė, klasta. Vadinasi, Jėzus nuodėmę matė be melo kaukės. Kas Jam suteikė jėgų, suprantant visą nuodėmės realybę, prisiimti sau, tapti visų nuodėmių kaltininku [bendrininku]? - Meilė! Kas yra meilė, jei šitokios aukos iš Jėzaus išreikalavo?!

Kas gi sudaro nuodėmės dvasinį siaubą? - Tikriausiai baisus kontrastas meilei, jos paniekinimas. Net meilės ne-pastebėjimas, jos neatpažinimas: meilės paniekinimas, tai yra Dievo paniekinimas. Dvasiniam nuodėmės siaubui negali nepriklausyti puikybės šlykštumas. Jėzaus akys puikybę matė su visomis smulkmenomis kaip priešingybę meilei. Juk puikybė kiekvienam šlykšti, - gaila, kad ją matome tik kitame, o ne savy" (7971 10 24).

„Kažkodėl tokia mintis švystelėjo - Jėzus Alyvų Kalno valandą turėjo pajusti ir tai, ką pajunta vargšai nelaimingieji, sužinoję, kad pasmerkti į pragarą. Juk tada tikriausiai realiai paaiškėja visi siaubingi nuodėmės padariniai. Jėzus tą valandą prisiėmė juos sau, tarsi Jis pats būtų baisus nusidėjėlis - visų pasaulio nuodėmių autorius. Ar negali taip būti, kad kaip tik tas siaubas Jam išspaudė kruviną prakaitą? Juk ano pasaulio išgyvenimai su niekuo nesulyginami. Žmogiškos sąvokos čia netinka, negali išreikšti ano pasaulio išgyvenimų.

Bet jei taip, tai kokia turėjo būti meilė, kuri privertė pakelti šitokį siaubą! Juk tai turėjo būti siaubas, baisus išgyvenimas. Aišku, kad iš meilės kruvinas prakaitas negalėjo išpilti Jėzaus veido. Tai siaubas laukiamos kančios, tai siaubas pamačius nuodėmės padarinius, ko mes, net fantazijai leisdami klajoti, negalime suvokti visa pilnatve, visa baisybe. O ir tai - vien žmogiškai suprantant, jau baisu! Siaubingas Dantės „Pragaras", siaubinga žmogaus neapykanta ir jos išradingumas, o tačiau tai nieko nereiškia. Jokie žmogaus sukurti kankinimai nebus panašūs į tikruosius. - Dieve, pasigailėk!" (1971 10 22).

„Atradimai turbūt nebūna kasdienis reiškinys: gal tai tik apvainikavimas ilgų pastangų, gal net viso gyvenimo darbo.

Panašiai būna ir mūsų vidiniame gyvenime. Egzaltacijos būsenos - tai kažkokių deimantų atradimas, šventės paprastų dienų grandinėje. Ir kad tos šventės išsiskirtų, reikia, kad jų būtų ne kasdien. Tai, kas teikia vaisingumą šitai pilkų dienų grandinei, kasdienybei, - tai ir yra jų monotonija, jų turinys, kuris toli gražu nėra malonus, viliojantis.

Jėzaus atpirkimo laimėjimas nebuvo tik Velykų Rytas, bet ir 30 metų tylaus darbo, kuriuo niekas nesistebėjo, kurio didybės niekas garsiai negyrė. Buvojo kančios realybė-panieka fariziejų ir kankintojų akyse, apleidimo vienatvė. Kur buvo Jo draugai kaip tik tas valandas, kai Jam buvo labai sunku? - Šv. Mergele, visa tai jautei ir Tu! Tikriausiai labai norėjai, kad po kryžiumi būtų išsirikiavusi Jo visa kariuomenė - visi Dvylika Jo išrinktųjų. Deja, kur buvo jie?..

Jėzus ir anksčiau turėjo progų įsitikinti jų nepastovumu. Jis matė, kaip Kafarnaumo sinagogoje visi Jį, lig tol sekę, paliko... Ar jie staiga pamiršo Jo stebuklus? Kodėl taip įvyko? - Ar ne jų proto puikybė? - „Tai kieta kalba, kas gali jos klausytis!" Jėzus matė Petro veidą, matė, kaip paskui Petras vengė Jo žvilgsnio, kai jie 40 dienų vėl buvo kartu. Petras tik dabar pradėjo suprasti naują meną: visais didžiaisiais momentais remtis Juo, t.y. daryti prielaidą, kad aš galiu ko nors nežinoti, nesugebėti... Kaip sunkiai suprantama mums visiems ši tiesa didžiojo Jėzaus Apaštalo lūpose: „Visa galiu Tame, kuris mane stiprina".

Ir mano gyvenime turi būti panašiai. „Tarnas nėra didesnis už valdovą. Jei persekiojo mane, persekios ir jus" (1971 12 27).

MĄSTYMAI APIE KUNIGĄ KALĖJIME

Buvimo kalėjime prasmė

„Šv. Mergele, mano buvimas čia, be abejo, taip pat Viešpaties dovana. Tu budėk, kad aš neleisčiau veltui laiko, kad panaudočiau jį savęs lavinimui, apsigalvojimui, planavimui, kūrybai. O tam reikia, kad mano mintys pabūtų visose mano gyvenimo srityse, su draugais, su konfratrais, su seselėmis, bet visų labiausiai - su Draugais iš Ano pasaulio. Aplinkos draugai, be abejo, trukdo savo kalbėjimu, savo išdykavimu, bet, neturėdamas jų, neturėčiau tų vertingų psichologinių studijų, tų originalių tipų, kuriuos stebėti kitur gyvenime dažniausiai nebūna galimybės - visą dėmesį suima kiti reikalai. Juk tai irgi Tavo vaikai... Juose - ir vien tik juose - aš galiu mylėti Jėzų. Be jų nėra kito kelio sutikti Tave, Viešpatie" (1971 11 26).

„Iš tikrųjų kunigui būti tarp šitų žmonių visiškai ne pralaimėjimas. Juk tai kaip tik žmonės, į kuriuos nei žodžiu, nei knyga prakalbėti jau neįmanoma. Bene vienintelė priemonė, kuri jiems gali priminti sielą, Amžinybę, tai atsidurti kunigui tarp jų - keikiančių - ir kalbėti pačiu savo gyvenimu, elgsena, ramumu.

Kodėl būtinai kunigui? - Pats vardas „kunigas" jau kalba apie Dievą. Nors jie ir nieko nenorėtų apie Dievą žinoti, bet kunigo pamatymas jiems savaime visus tuos dalykus primena.

Pirmoji reakcija būna pašaipa, neapykanta. Akys piktai, pašiepiamai žiba. Aną dieną koridoriuje du jauni berniokai paslaptingai šypsosi:

- Tėvai, kaip reikalai?

- Kokie?

- Dvasiniai, - atsakė pajuokiamai šypsodamiesi.

Jie apie kunigus daug girdėję, susikūrę tam tikrą vaizdą -kunigai išnaudotojai, aukso prisikrovę, žmonės, paniekos verti.

Ir štai, kai pamato jie kunigą arti savęs - paprastą, tylų, draugišką, kuris iš tikrųjų ne sau gyvena, - jau pats kunigo buvimas tampa kalbėjimu, net jei žodžiais jis ir nieko nekalbėtų, tiksliau, jei jo aplinkos žmonės neturėtų kantrybės tokių žodžių klausyti.

Tikėjimo arba netikėjimo pradžia - tam tikra nuostata kunigų atžvilgiu. Pagarba arba panieka jiems. Ar nebūtų begalinė geradarybė šitų žmonių sieloms, jei kunigo buvimas ištaisytų tą sukarikatūrintą vaizdą apie kunigus? Juk ta pati nuostata bus ir Dievo atžvilgiu.

Be to, kunigas, būdamas tarp tokių žmonių, juk aukos visus įžeidimus, pajuoką, laisvės, o gal net šv. Mišių neturėjimą, prijungdamas prie Jėzaus aukos kaip mažytę dalelę už jų sielas. Tai didysis Jėzaus žygis prieš pragaro siaubą. Kur daugiau, jei ne savo norais (deja, nepatenkintais), galime prie šio Jėzaus žygio prisidėti?" (1971 12 10).

„Yra žmonių, kurie nors ir nestovi mintyse kasdien sąmoningai, bet kažkur pasąmonėj lieka neišdildomai. Jų žodžiai, jų elgsena tikriausiai mus pasąmonėj veikia, net mums patiems to nežinant ir nenorint. Ir tai tikriausiai ne vien geroji įtaka, bet taip pat ir neigiami pavyzdžiai. Bet jei šitokią įtaką galima pastebėti savyje, tai tikriausiai ir mūsų pasakyti žodžiai, poelgiai kitiems turi reikšmę, o gal net lemiamą poveikį kai kuriais jų gyvenimo momentais.

Šv. Mergele, kaip bus Amžinybėje, kai visos tos įtakos bus aiškios visų milijardų akivaizdoje?! Ir mano buvimas čia. Tikriausiai kažkam turės reikšmę, pastūmės viena ar kita linkme - nors vieną milimetrą, bet vis tiek pastūmės. -Šv. Mergele, Tu juk esi atsakinga už kiekvieną mano poelgį" (1971 12 12).

„Arbeitpriester"

„Kai būnu kalėjime, tai būna proga tam tikros specialios rūšies lavinimuisi. Juk dirbant visiškai nebūna laiko atsidėti tai literatūrai, kurią skaito mūsų jaunimas, patirti, kokiomis mintimis, kokiais jausmais jie gyvena. Tai irgi dovana, tam tikra Malonės dovana.

Štai ką praktiškai reiškia „Arbeitpriester" problema. Tai darbas beveik be kūrybinio džiaugsmo. Nepamatysi savo darbo vaisių. Tai kažkas panašaus kaip versti uolas, lyginti kalnus, kad pasidarytų dirbama žemė, tinkama sėti kultūrinius augalus.

Man rodos, vienintelis tikslas, kurį apaštalavimas gali turėti tarp šitų žmonių, tai ir yra buvimas. Buvimas kažkokio parodomojo tipo, kurio jie nėra matę, koks turi būti žmogus. Kaip, pavyzdžiui, Aleksas (iš 186 kameros) stebėjosi: „Pirmas žmogus mano aplinkoje, kuris nekeikia". Aną dieną, kai Pavlikas pramiegojo pusryčius, paskui aš jį valgydinau, kiti stebėjosi, - jiems tai buvo kažkas neįprasta, gal ir nematyta.

Kokią tai reikšmę gali turėti jų gyvenimui? - Viešpatie, tik Tu žinai. Bet Tu kalbėjai apie įvairų sėklos likimą. „Dalis krito tarp erškėčių, dalis ant uolos, bet dalis į gerą žemę". Kažkur skaičiau apie Afrikos apaštalą, kuris neatvertė nė vieno negro, nors gyveno tarp jų, parašė jų kalbos gramatiką. O atsivertimai prasidėjo po jo.

Iš tikrųjų - baisūs šitie žmonės. Kartais atrodo, kad esi patekęs ne tarp žmonių, o tarp gyvulių... Norų vergai. - Paimti didesnį gabalą, numesti šiukšlę, nors kažkas turės numestą pakelti, rytą niekaip nepajėgia atsikelti, vakare atsigulti, jei užėjo nuotaika šnekėti, ir t.t.

Šiandien skaičiau J. Vildžiūno, komunistų partizano, atsiminimus „Kova be atvangos". Kai jis pasakoja apie arešto kameras Smetonos laikais, vagys, pasirodo, visai tokie pat, kaip ir dabar. Jis rašo, kad juos, komunistus, specialiai įmesdavo į vagių kameras, kad pakankintų prieš tardymus. Kažin ar ir mus, kunigus, suveda su šitais žmonėmis specialiai, norėdami pasityčioti? Bet, Viešpatie, Tavo planams viskas tarnauja. Visai nereiktų veržtis iš kalėjimo, kol mes tarp jų pajėgiame vidiniu gyvenimu gyventi, jei tokie, Viešpatie, Tavo planai" (2972 22 20).

„Šv. Mergele, aš nustebęs pajutau, kad man visai netoli iki baisaus žiaurumo! - Tu žinai, kaip užsidega kartais baisi aistra, įsitempia visi raumenys - taip norėtųsi trenkti smūgį mažajam Jurai, kad iš karto kristų... O juk Viešpats ir jį myli, ir dėl jo ant kryžiaus mirė. „Visa, ką padarėte kiekvienam, man padarėte".

Turi būti žmonių, kurie suvaidintų Jėzaus kankintojų vaidmenį. Juo labiau kad jie tokie gali būti ne visai dėl savo kaltės. Kas būtų buvę iš manęs, jei būčiau gyvenęs, augęs jų sąlygomis? Kokius pavyzdžius jie matė? Kokias kalbas girdėjo, kokias knygas skaitė? Kas ir kada juos mokė gero, ypač nusižeminti? Gerasis Kristau, Tavo žodžiai: „Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro..." Juk tai mano elgsenos taisyklė. Jėzaus kankinimas - tai ir buvo ne kas kita, kaip įrodymas, kad dvasia gali ir turi būti stipresnė už kūną. „Jei užgavo vieną skruostą, atsuk ir kitą". Kaip bangos į uolą daužo kasdien, bet joms tai nieko nereiškia. - Ramybė Jėzaus veide savo kankintojų akivaizdoje - štai švyturys, pavyzdinis mano elgsenos tipas.

„O neišmanėliai, argi nereikėjo?.." - Argi nereikėjo, kad Jėzus būtų įžeidžiamas, kad būtų parkritęs bejėgis gatvės dulkėse? Ir visi, kurie šį baisų darbą vykdė, - kokiam nuostabiam tikslui juos panaudojo dieviškoji Meilė, jie nė truputį šito nenujautė, nesuprato. Jų vergija savo aistroms ir puikybė suprasti neleido.

Ar ne vienintelė geradarybė, kurią galiu jiems padaryti, - parodyti ramybę visais atvejais, kada jie nė iš tolo tokiomis progomis ramūs būti nepajėgia?

Jų dabartinėje būklėje - ar ne vienintelis įrodymas, kad yra Dievas, - tai žmoguje kažkas nemedžiaginio?" (1971 12 21).

NAUJAMETINIS APIBENDRINIMAS

„Paskutinis senųjų metų vakaras. Pirmas jausmas, kuris dabar širdyje, pasiėmus savo sąsiuvinį valandą prieš komandą gulti, - tai dėkingumas.

Šv. Mergele, man aiškiai rodos, kad Geroji Apvaizda kažkur mane veda, kažkokio tikslo link. Iš ko apie tai sprendžiu? - įgijau labai didelį imlumą. Ką skaityčiau, kiekviena knyga, kiekvienas pokalbis vis leidžia atkreipti dėmesį į kokią nors naują patirtį, naują atradimą. Tarsi būtų koks tylus įpareigojimas.

Ne visiems šių metų norams Viešpats leido įvykti, bet už viską dėkoju. Žinau, kad viskas, net bausmė, reiškia meilę.

Šv. Mergele, teatleidžia Viešpats visas buvusių metų nuodėmes, klaidas... Tu, kaip Motina, vesk už rankos kitais metais eiti visur, kur Viešpaties Valia ves. TVM [Tibi Virgo Maria]⁵³" (1971 12 31).

⁵³  Tau, Mergele Marija (lot.).

„Svarbu pergalvoti Naujųjų Metų slenkstyje...

Šv. Mergele, gerai žinau, kad visuose sprendimuose tiek pavyksta rasti tiesos, kiek yra sąlygų veikti Malonei, vadinasi:

1) kiek many būna nusižeminimo, t.y. kiek siela buna atverta priimti tiesą ir

2) kiek pajėgiu atsižadėti norų triukšmo.

O tas norų triukšmas!..

Geroji Motina, padėk man susiorientuoti, kas buvo praėjusiais metais? Kur mane Apvaizda veda?

Metai, kurie visai amžinybei praeityje, aiškiai susideda iš dviejų dalių: ligi rugpjūčio 26-os ir po.

Ligi - tai buvo nepaprasto apkrovimo dienos. - Tu žinai, kiek likdavo laiko miegoti. Kiek kartų sekmadienį ar kitą dieną reikėdavo dirbti visai nemiegojus. Žinoma, toks apkrovimas labai ribojo normalią gyvenimo tvarką, siekimus.

Čia pat siūlosi pirma išvada kitiems metams: vis dėlto turbūt nereikia stengtis patekti dirbti tokioje vietoje, kur nepaprastai daug darbo. Žinoma, tai vis tiek darbas Kristaus vynuogyne, bet... Pagaliau tebūna Jo Valia! Juk dėl apkrovimo, dėl darbo vietos stambumo ir įvyko tas didžiulis laimėjimas, kad aš dabar čia. „Mano mintys - ne jūsų mintys!" Juk niekada net į galvą neatėjo, kad tas buvimas vietoje, taip perkrautoje darbo, šitokius rezultatus duotų. - Ar tai nėra akivaizdus pavyzdys, kad Apvaizdos planuose, net jei tai būtų paties šėtono veikla, ji tarnaus Dievo planams. Dievas gali pakęsti blogį dėl valios laisvės piktnaudojimo kaip tik dėl to, kad Jis galingas blogį, kad ir kokį žmogus padarytų, naujomis dovanomis su kaupu užlyginti.

Ar negali būti taip, kad dabartinė mano, sakytum, stagnacija kaip tik Apvaizdos plane šito daug tobuliau siekia, -šito, ko mūsų pastangos, tokios vargingos, - niekaip negali pasiekti, kai žodžiai būna nevaisingi.

Kad mes [kunigai] du - argi tai ne dar labiau sustiprina mano prakalbėjimą?! Taip pat ir kad prieš mane [kalėjime] buvo tėvas Šeškevičius.

Gyvenime amžinai kartojasi dieviškosios Išminties su-spindėjimai tarp mūsų, kai Dievas išklauso tobulesniu būdu, kaip kad mes prašėme, ir tada mums rodės, kad neišklausė. Šv. Mergele, neleisk pamiršti šitos taisyklės, kad ir kokios būtų aplinkybės, kokie būtų įvykiai. Taip būtų net tada, jei mes būtume nuodėmės būsenoje. Juk Dievas yra nekintama Meilė, ir Jo veikloje negali būti kitokių motyvų kaip tik meilė.

Pagaliau, ar galima pasakyti, kad dabartinė būklė - stagnacija? - Ar aš galėjau kada taip garsiai prakalbėti, kaip kad dabar? O kiek daug naujos patirties, naujų minčių! Tiek į praeitį, tiek į ateitį žvelgiant. Rodos, kaip tik į rankas patenka tokios knygos, kurias reikia perskaityti. Ypač atkreiptas dėmesys į visur gyvenime pasireiškiančią diplomatiją. Šiuo požiūriu, man rodos, Apvaizda veda kažkokio tikslo link. Juk buvo laikas, kai apie diplomatiją neturėjau jokio supratimo. Rodos, dėl to naivumo praradau dvasios tėvą -prof. Grigaitį. Įdomu, kokia kryptimi būtų ėjęs mano gyvenimas jo globoje?

Dabar, rodos, pastovus įprotis tampa dvejopai žvelgti į žmogų - ką tu darai, sakai? ir ką tu galvoji? Na, be to, geriau supratau, kokią didžiulę reikšmę turi fantazijos galia, loginis ryšys, pastebėjimas smulkmenų, kitais žodžiais: ką žinau? ko tikiuosi? ką veikti?

/.../ Ką reiškia, jei kai kurios viltys, - rodos, tokios, kurių Apvaizda negali nenorėti, - išsipildyti delsia? - Ar ne šitaip įvyksta Dievo bausmės mūsų gyvenime? Juk kiekvienas gėris, tas, kurio Dievas nori, yra dovana. Iš prigimties mes tam neturime reikalaujančios teisės. Kiekviena dovana turi būti nuolankumu laimėta, kad Viešpaties dovanos nevestų į puikybę, kad nepasikartotų Liuciferio tragedija - jis žavėjosi savo didybe be dėkingumo...

Štai kokia išvada. -

Jei tuose dalykuose, kurių Dievas negali nenorėti, Jis vis kažkodėl delsia, tai gali būti keli atvejai:

1) arba Dievas išklauso tobulesniu būdu, o mes neatpažįstame Jo veiklos,

2) arba trūksta nusižeminimo, kaip būtinos sąlygos dovanoms laimėti,

3) arba yra nuodėmių, už kurias neatlikta atgaila, kuri būtina, kad įvyktų absoliutus teisingumas. Juk Dievas yra [ir] Teisingumas!

Kiekviename mūsų siekyje visi trys šie punktai - ypač du paskutiniai - yra verti nuoširdžiausio mūsų dėmesio, susimąstymo!" (1972 01 01).

„Štai ko mums ypač reikia! - Jei vėlina išsipildyti viltys, kurių Dievas negali nenorėti, tai reiškia, kad mums ypač reikia atgailos! Jei mes patys pasijuntame bejėgiai, taip ryškiai pajuntame savo bejėgiškumą, šitame reikale turi talkininkauti seserys.

Kokį brangų deimantą pastebėjau! Šv. Mergele, tebūna Viešpačiui garbė už tai! Ir kas įdomu - šito tikriausiai būčiau nepastebėjęs, jei nebūtų per Naujuosius Metus atsižadėta smalsumo baigti [skaityt] knygą „Šienapjūtė". - Taip, be atgailos, be įsakymo savo norams negali būti tokio dvasinio supratimo. „Homo carnalis поп percepit ea, quae sunt spi-ritualia".

Vadinasi, jei seserys ko nors neišmeldžia, tai ženklas, kad trūksta nusižeminimo, trūksta atgailos.

Ar ne panašiai reikia galvoti ir apie tuos keturis mėnesius be šv. Mišių? Ir kun. Sig[ito] mintis dėl stipendijų - „tegul aukoja pro seipso⁵⁴" - ar nesutampa su šiuo naujo ryškumo supratimu: ir mums, kunigams, reikia vieno ir to paties - atgailos! Ir dabar šv. Mišios galės būti laisvai aukojamos kaip tik šia intencija - už nuodėmes, kurios mums trukdo siekti to, ko aiškiai žinom, kad Dievas negali nenorėti.

⁵⁴  Savo intencija (lot.).

    Šv. Mergele, Tu tobuliausiai žinai, kokie konkretūs reikalai čia įeina, kokios ir kieno nuodėmės. Kartu ir visus kalėjimo nepatogumus turiu priimti su nuoširdžiausiu dėkingumu, kaip tiesioginį artėjimą į viską, ko Dievas nori, kam trukdo nuodėmės, už kurias neatlikta atgaila... Vadinasi, ir aš stoviu kovoje, - tik kitokiu ginklu.

Taigi, Šv. Mergele, tebūna padėka Viešpačiui už visa, kas sunku, už visus, kurie įžeidžia, neapkenčia. Už viską ačiū!" (1972 01 02).

Pieštuku pieštas kalinio kun. J.Zdebskio portretas. 1971(2) m. (Autorius nežinomas).

PRAVIENIŠKĖS

(1972 01 03-1972 08 25)

KUNIGAS KOLONIJOJE

1972 m. sausio 3 d. kun. Juozas Zdebskis iš Vilniaus Lukiškių kalėjimo buvo perkeltas į Pravieniškių bendrojo režimo pataisos darbų koloniją.

Nelaisvė, atrodytų, ta pati, tačiau kolonijos gyvenimas skyrėsi nuo kalėjimo. Čia jis akivaizdžiai galėjo matyti nuodėmės padarinius, tautos nelaimę - tie tūkstančiai vyrų rytinio patikrinimo rikiuotėje, nuodėmės siaubu perėmę jautrią vaizduotę, veikliąją choleriko prigimtį vertė ieškoti išeities - efektyvios pagalbos ne tik tiems, tarp kurių tuo metu gyveno, bet ir visai nelaimingai mūsų tautai, net visam pasauliui. Dar aiškiau suprato dvasinio gyvenimo ir vienybės su Dievu būtinybę. Suprato, kad tiems, kurie jau yra dvasios lavonai, padėti gali tik kitų auka - atgaila už save ir už visus.

Pravieniškių lageryje susiformavo ir tolesnio gyvenimo būsimų rekolekcijų - jaunimui, šeimoms, pasauliečiams ir vienuolėms bei kunigams - pagrindinės mintys ir nuostatos. Kuo pats gyveno, tai ir skelbė, nes tas visas tiesas suprato savo gyvenimo kaina.

Iš Pravieniškių laikotarpio liko 32 ploni sąsiuvinėliai dienoraščio - mąstymų, psichologinių pastabų, rekolekcijų minčių. Ir šiame skyriuje, laikantis laikotarpio chronologinės sekos, mintis bandoma grupuoti pagal tematiką: chaotiškas kolonijos gyvenimas kriminalistų minioje negalėjo neturėti įtakos ir minčių fiksavimui -jos išbarstytos visame dienoraštyje - kartais tik po kelis sakinius.

Bylos t. 3,1.145-146 - Kolonijos administracijos pranešimas KGB Kauno miesto skyriaus viršininkui papulkininkiui G. J. Bagdonui apie kun. J. Zdebskio įkalinimą Pravieniškių bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje (1972 03 14).

Slaptai Egz. Nr. 1

KGB prie Liet. SSR MT Kauno miesto skyriaus viršininkui papulkininkiui drg. G.J. Bagdonui Kaunas

Dėl 1972.1.24 Nr. 889

Juozo Zdebskio, Vinco s., g. 1929 m., asmenybę nustatėme PDK-2⁵⁵.

⁵⁵  Pataisos darbų kolonija-2.

Kolonijos administracijos duomenimis J. Zdebskis charakterizuojamas kaip fanatiškai tikintis žmogus, buvimą kalėjime laiko dievo užduotimi. Jis yra uždaro būdo, su kaliniais į kontaktus nesileidžia, sakydamas, kad jo nedomina jų reikalai.

Kartu su PDK operatyviniu skyriumi suorganizuotas Zdebskio tyrimas panaudojant agentūrą ir patikėtinius. Jo susirašinėjimą kontroliuoja cenzorius, aiškinamasi ryšiai.

1972 m. kovo 4 d. į trumpą pasimatymą su J. Zdebskiu atvyko - Sigitas Tamkevičius, Juozo s., Alytaus parapijos kulto tarnautojas, Kazimieras Grincevičius, Antano s., Prienų parapijos kulto tarnautojas, ir Regina Buzienė, Juozo d., iš Prienų rajono Bačkininkų k., tačiau jų pokalbio su Zdebskiu turinys mums nežinomas.

Jei gausime kokių nors duomenų, vertų operatyvinio dėmesio, pranešime papildomai.

KGB prie Liet. SSR MT Jonavos RP viršininkas majoras

1972 m. kovo 14 d.

LAGERIO GYVENIMAS

„Naujoje vietoje ir naujame gyvenime - kaip paprastai: kol viskas sueina į savo vietą, kol atrenki iš chaoso maiše, kurį keletą kartų išverčia kratos, paskui greit greit reikia viską sumesti atgal, nes „šmonininkai" skuba. Paskui naujoje vietoje kol surandi kiekvienam daikčiukui vietą - kas iš senų gyventojų priima į spintelę, ką į vadinamąją „kaptiorką"⁵⁶. Paskui tarp naujų, nepažįstamų žmonių reikia susirasti kamputį, kur būtų galima atsisėsti rašyti. Žmonių tiek, kad miega dviem aukštais ir pora net ant grindų.

⁵⁶  Kalinių asmeniškų daiktų ir maisto sandėliukas (rus., žarg.).

/.../ Dabar sėdžiu prie lango, o aplink ant lovų visas būrys susėdę, visi vargšai invalidai. Ne kūno, bet sielos invalidai - vagys, plėšikai ir kitokie. Jau pradingo kojinės.., dvi dėžutės konservų, muilo dėžutė. Toj maišaty nežinau gerai nė kada. Dvi dienos praėjo be šv. Mišių. Neradau ramios vietos, o nuo 11 val. užgesina šviesą. Bet, Šv. Mergele, šiandien Tu žinai, kokią turiu viltį... Teikis, Viešpatie, amžinomis gėrybėmis atlyginti visiems, kurie dėl Tavo Vardo mums gera daro.

/.../ Šv. Mergele, ar neis čia laikas veltui? Padėsi susiorientuoti kūrybingai laiką leisti? Kiekviena diena turi mane mokyti. Leisk pažinti, ko Viešpats nori iš manęs, jei leido čia atsirasti, šitoje didžiulėje minioje. Patikrinime, kai išsirikiuoja 1200 vyrų kolona, kaip keista, - nusikaltėlių kariuomenė. Viešpatie, ką aš jiems turiu duoti?

/.../ Pirmomis dienomis naujoje vietoje, be abejo, viskas labai varginančiai veikia...

Vakaras. Aš po šv. Mišių! O mano vargšai draugai aplink mane..." (1972 01 05).

„Trys Karaliai. Pas mus niekas nė puse žodžio neprisiminė, kad šiandien šventa. Dievas yra tobuliausias pavyzdys nemylimos meilės. Mes pirma įpratę gera darydami laukti dėkingumo, įvertinimo. Gerasis Kristau, Švč. Sakramento paslapty ar daug yra tų, kurie Tave myli?.." (7972 02 06).

Aplinka ir žmonės

„Kiek kartų šitie vargšai klausė mane su ironija: „Ar daug turi aukso?.. Ar turi maišą pinigų?" Kas jiems tokią nuomonę sukūrė? Tegul tai ironiški žodžiai, bet jie turi kažkur pradžią.

Tad ar bereikia stebėtis, kad jie į mano krepšį žiūri beveik su fantazija, kaip sakė tas jaunas plėšikas Kauno pogrindy: „Mes manėm rasti kokį auksinį kryžių"... Nenuostabu, kad jie beveik jaučiasi turį teisę visa imti iš mano maišo, kas bent kiek prašmatniau atrodo.

Ši diena iš kontrastų susideda. Dieną sėdžiu prie lango, skaitau. Ir štai iš gretimo korpuso pro langą vienas kalinys, žiūrėdamas į mane, pašiepdamas persižegnojo, rankom padarė „Dominus vobiscum"⁵⁷ gestą... - O prieš vakarienę vienas būtinai prisispyrę pavaišinti. Nusivedė į „kaptiorką" ir iškėlė visą balių. Pastatė didžiulį puodą margarino, pyrago, sūrio, cukraus, dar įgrūdo pakelį augalinių taukų, dantims pastos. Už ką toks draugiškumas? Jis, pasirodo, su broliu čia iš Klaipėdos, abu vagys. Kai tėvas pametė, jam buvo tik treji metukai... Nežino, ar krikštytas...

⁵⁷  Viešpats su jumis (lot.) - kunigo gestas Mišiose.

- Sakyk, Joneli, iš kur kaliniai turi tiek valgyti?

- Reikia mokėt kodeinu arba degtine prekiauti.

- Ar iš vargo vogti pradėjot abu su broliu?

- Ne. Pradėjom vogti, kai jau gerai gyvenom.

Šv. Mergele, jis toks geras vaikinukas man pasirodė. Būki Motina jam ir jiems visiems!

Koks gražus šiandien buvo rytas! Lygiai kaip ankstyvą pavasarį. Ir sieloj buvo giedra, taip kaip dangaus mėlynės ir meniškų debesų kompozicija.

/.../ Jau laikas miegoti. Draugai plepa, skaito arba šiaip nieko neveikia. Už viską dėkoju!" (1972 01 08).

„Gerasis Kristau, dabar turiu išmokti naujo bendravimo su Tavimi būdo. Kai beveik niekada nebūna tokios vietos, kur pasijusčiau vienas su Tavim, turiu išmokti - Tu turi išmokyti, Šv. Mergele, - ir triukšme būti su Tavimi sielos šventovėje. Rytą patikrinime, kai visi būna kolonoje po 10 eilėje, aš turbūt tik vienas meldžiuosi. Kokia keista savijauta! Tarsi vienas visiems atstovaučiau Aukščiausiojo akivaizdoj.

Kai būna viskas nauja, tai įspūdžių naujumas nepaprastai pasunkina sukaupti mintis mąstymui. Ir rašyti ėmus iš pradžių mintys būna tokios neklusnios. Turbūt tik rašymas jas išjudina, padeda nejausti minios aplink save. Štai kur aišku, kodėl pragare buvimas drauge kankina - nėra meilės.

Be abejo, ir įspūdžiai kankina savo chaotiškumu, - jie kažkokie betiksliai. Šiaip, pavyzdžiui, knygos, kino įspūdžiai kaip tik pažadina mintis - ten įspūdžiai kryptingi, tikslingi. O mano vaikinai gana dažnai drybso ištisas valandas lyg sustingę" (1972 01 07).

„Šeštadienis. Parašiau „šeštadienis", padėjau tašką ir stoviu, tarsi į duobę įvažiavęs. Mintims taip pat reikia inercijos, nurimimo. Tuo tarpu pas mus nuolatinė dinamika. Visur pilna žmonių. Reikia gerai pagalvoti, kur vietą susirasti, kad būtų galima rašyti. Kartais atsisėdi prie lango; dabar radau vieną laisvą spintelę, nežinau kieno, bet tarp lovų labai siaura, sėdžiu skersas. Visa tai nesvarbu. Mano draugai kampe geria, atsidarę langą - juk kvapas... Kiekvieną momentą gali įeiti koks viršininkas... O čia viskas negalima. Ant lovų sėdėti negalima, nors taburečių tik kelios. Kai ateina viršininkas, visi stovi. Kurį pastebi sėdint, tas gauna koridorių plauti. Išeina, ir vėl visi ant lovų sėda. Rūkyti miegamojoje sekcijoje negalima, vatinukus dėti ant lovų negalima, bet spinta viena ir joje netelpa. Visur keistos priešingybės. Klasiškas vergiško klusnumo pavyzdys...

Vienas bruožas kolonijoje yra visai kitoks kaip kalėjime. Ten maža grupelė vienoje kameroje, o čia viršum tūkstančio - nėra vilties su visais sueiti į kontaktą: prausykloj, valgykloj, kine žmonės susitinka panašiai kaip mieste, krautuvėj - vienas kitam nė žodžio netaria. Tik tie, su kuriais specialiai Apvaizda suveda, pažįstami tampa. Aš juos visus prisiminti privalau šv. Mišiose. Šv. Mergele, - Tu privalai man priminti!

Kaip lengvai galima pamiršti, kad kiekvienu nepatogumu privalau džiaugtis! Juk tai priemonės jiems daryti gera. Kitaip negaliu jų visų apimti. Tikriausiai tik su maža dalele bus galimybė susipažinti, bent prakalbinti... Čia vis dėlto netrūksta mažų momentų, kurie ir sudaro „adatos dūrių kankinystę"⁵⁸. Ir dabar - gera būtų su megztiniu, nes vėsoka sekcijoje, o megztinio negalima. Į kiną einant reikėjo kokias 10 min. lauke stovėti, kol kariškis atrinko, kurių batai nevalyti, kurių plaukai per ilgi, ir išvarė iš rikiuotės. Nuėjome vakarienės valgyti visa brigada, o ten pranešė, kad dar neparuošta, - vėl visi grįžom, paskui vėl vakarienės ėjom. Pagaliau tas chaosas žmonių aplinkui. Šv. Mergele, juk tai tokia - tik tokia kančia už didžiulį laimėjimą, kad aš čia už vaikelių tikėjimą. Pagaliau koks dėkingas turiu būti už pra-kalbėjimą taip plačiai. Gal dar nė pats nežinau, kokį laimėjimą Viešpats nori mums padovanoti šiuo mano buvimu.

⁵⁸  Šv. Teresėlės mažųjų nusigalėjimų įvaizdis.

Bemąstant staiga sušvito toks brangus supratimas: aš į visus privalau žvelgti su „šventa puikybe", saugok Dieve, nesijausti esąs žemesnis, nesivaržyti jų. Turbūt čia dalis melancholiko mano temperamente. Juk visi jie - mano nuosavybė dabar, mano parapija" (1972 01 09).

„Į juos privalau žvelgti kaip vadas į savo nuosavybę. Juk Viešpaties veikloje atsitiktinumų nebūna. Jei Viešpats leidžia gyventi čia, vadinasi, turi tam tikrus planus, tikslą, dėl kurio čia mane skyrė. - Jokiu būdu neprivalau jų drovėtis.

Šiandien, Šv. Mergele, - koks aš turtingas! Gerasis Dievas parodė savo galybę. Kaip charakteringa! Kiek kartų anksčiau, per tuos keturis mėnesius, buvau arti šv. Mišių, ir vis kas nors sutrukdydavo. O kai Viešpats nori, būna ir priešingai. Štai kad ir dabar. Džiovintas vynuoges pavogė. Kaip džiaugiausi, kad visą didįjį buteliuką prisisunkiau vynuogių sulčių. Bet nelaimė: pasirodo, jos rūgdamos išmušė kamštį, buteliukas buvo parvirtęs ir beveik visas spintelėje išbėgo. Liko tik menki likučiai. Sekmadieniui - dar šiaip taip, bet pirmadieniui - kažin? Ir štai šiandien vėl turiu tikro vyno! Teikis, Viešpatie, amžinomis gėrybėmis atlyginti visiems, kurie dėl Tavo Vardo mums gera daro!

Ir dar papasakojo, kad vakar apie mano bylą kalbėjo [užsienio radijas] visas smulkmenas. Ir apie [Simą] Kudirką.

Iš tikrųjų keista. Buvau nusivylęs, kad čia gulomis [Mišių laikyti] tiesiog neįmanoma. Juk triukšmas, keiksmai, 11 val. gesina šviesą. Ir štai atsirado vieta, aplinkybės.

Kaip gera jausti Ranką, kuri veda... Šv. Mergele, juk tai priminimas, kad mane Kažkas myli... Kartu priminimas, kad nepamirščiau, jog mane myli ir tada, kai laikas būna panašus kaip Trims karaliams Jeruzalėje - tie keturi mėnesiai man be šv. Mišių.

Juk taip bus ir dėl [kunigų bendruomenės]. Kai ateis laikas. O jį priartinti turi subrendimas neturto dvasia, nusižeminimas ir atgaila už begalę nuodėmių - „juk tai kraujo kaina"..." (1972 01 10).

„Antra diena, kai pristatė dirbti prie statybos - vidaus įrenginių mūsų rajone. Visą dieną reikia prabūti ten. Mažiau laiko skaityti. Šiandien buvau nusinešęs knygą į darbą - kai visi rūko ar skiedinio tinkuotojams nereikia, galiu skaityti. Be abejo, daugiau laiko nueina ne pagal „specialybę". Maišydamas skiedinį, juk taip pat galiu jausti, kad tarnauju artimui. Ten bus kalinių pasimatymų kambariai.

/.../ Šv. Mergele, Tu žinai, kur dabar einu? Tu prie Jėzaus kryžiaus pridėk visus tuos nepatogumus ir visas, visas nuodėmes. Dienos taip pat supintos iš kankinančių ir gražių momentų. - Šiandien maisto dalytojas iš kitos brigados pripylė man bliūdelį pieno. Pirty berniukas pasiūlė muilo. Retribuere dignare, Domine⁵⁹..." (2972 01 23).

⁵⁹  Teikis, Viešpatie, atlyginti Ivisiems gera mums darantiems] (lot.).

„Ką šiandien išmokau naujo? - Mintis, kuri susikristalizavo šiandien ligi sąmonės šviesos, tikrai labai nuostabi, labai įdomi. - Juk čia turime puikias sąlygas lavinti [žmonių psichologijos] pažinimo meną. Visi žmonės nauji, nepažįstami. Apie visus reikia susikurti tam tikrą nuomonę. Viena aišku, kad yra žmonių, kurie turi du veidus, kurie ateina specialiais tikslais, bet su geradarybės kauke... Taip pat yra žmonių, kurie tikrai nori gero. Štai uždavinys - ir vienus, ir kitus reikia atpažinti. Vadinasi, esu dabar specialioje mokykloje. Svarbiausia - prisiminti, kad ir vienus, ir kitus Viešpats vienodai myli. Ir aš privalau lygiai norėti gero ir vieniems, ir kitiems. Ar turėsiu teisę kada nors užmiršti tą didžiulę minią, kuri būna rytais per patikrinimą, kuri nesimeldžia, už kurios nuodėmes reikia kentėti? Juk tai mano vaikai! /.../ Viešpats mane siunčia pas juos. Šv. Mergele, kad aš viską jiems duočiau, ko Viešpats tikisi iš manęs, čia mane atvedęs, su jais supažindinęs!" (1972 01 26).

„Man Viešpats leidžia po truputį - tam tikrais laikotarpiais - pajusti vis kitokios rūšies auką. Kokia ji šiuo metu? Dabar galiu įsivaizduoti, kaip gali kankinti žmonių buvimas kartu. Jau vien tas susigrūdimas, kai reikia pro lovų tarpus praeiti iš salės galo. Kartais būna tikra problema, ypač naktį, kai ant to paties tako miega žmonės, ant žemės čiužinius pasidėję. (Nėra kur lovų statyti, trečio aukšto niekas nė nebando rengti). Kai kurie jų neįsivaizduojami storžieviai, degą neapykanta... Būna ir priešingai..." (1972 01 18).

„Kuo galiu pasigirti šiandien? Pirmiausia - sėdžiu sekcijoje (čia jau nebevadinama „kamera") prie stalo! Naujoje sekcijoje nuo vakar vakaro. Čia normalesnės sąlygos. Žymiai mažesnė, rodos, 24 žmonės - anoj buvo apie 40 ar 50. Savaime mažiau triukšmo. Patys žmonės, rodos, rimtesni. Yra vienas net mokytojas, baigęs aukštąjį mokslą, - pasodino už knygą, kurią jis parašė. Apskritai po anos sekcijos čia tarsi kurortas. Atrodo, vėl bus galima daugiau rašyti. Pastebėjau, kad rašymas man būtinybe tampa. Kitaip šitame chaose niekaip neišeina mąstomoji malda. Aplink viskas juda, keičiasi, maišosi - ir žmonės, ir garsai - radijas, kalbos. Ypač tos įprastos, ligi kaulų smegenų įaugę keiksmų tirados.

Jaučiu gavęs iš Tavęs, Šv. Mergele, didelę dovaną, kad galiu čia gyventi. Visa visa Tavo. Ar ilgai čia laikysi, kas manęs laukia - tebūna Tavo valia" (1972 01 19).

„Gerasis Kristau, aš dar taip neseniai aukojau šv. Mišias. Dar ta pati nuotaika. Maldauju: nepalik manęs, Mokytojau, leisk įvykdyti visus uždavinius, kuriems mane pašaukei į buvimą. Leisk jausti visą gyvenimo pulsą, girdėti visų širdžių balsą, o ne tik šituos vaikinus, kurie pasakoja dabar kažkokius įvykius su tais visais priedais, būtinai ne savo gimtąja kalba. Tas jų pasakojimas - dviejų kalbų mišinys...

Šv. Mergele, tik Tu žinai, kaip reikia kalbėti su Jėzumi po šv. Komunijos. Tu matai, kaip aš kalbu. Skubėdamas, kartais tuoj po šv. Mišių kas nors prakalbina, nukreipia dėmesį. Tada Tu kalbėk su Juo vietoj manęs...

Vėl rašau ant palangės, o ne prie stalo. Vėl naujoje sekcijoje. Tą mažąją užėmė 25 žmonių brigada, kuri važiuoja į stotį prie rąstų, o mus visus išdalijo po kitas sekcijas. Man teko kaip tik ta, apie kurią anksčiau buvau blogiausios nuomonės. O dabar pasirodė, kad čia jaukiausia. Vaikinai, atrodo, neturi tokio agresyvumo, kaip anoj sekcijoj. Čia 36. Vakar keli jų įtraukė į tokį įdomų pokalbį apie religiją. Vienas jų:

- Kai grįšiu, - sako, - būtinai eisiu išpažinties.

Paskui jie man tiesiog prievarta įgrūdo gerą gabalą lašinių. Aš net nepatogiai pasijutau:

- Kuo aš atsilyginsiu?

- Mums nereikia atlyginimo, - sako, - mes jus gerbiam.

O šiandien kaimynas, greta miegantis Antanas, paklausė:

- Kas būna toj taurėj, kurią kunigas turi prieš save per pamaldas?

Štai kiek jie žino apie šv. Mišias! O, sakė, pirmos išpažinties privestas. Katekizmas? - Kažkokia moterėlė poterių pamokė. Jis iš manęs pirmą kartą (!) išgirdo apie Švč. Sakramento, šv. Mišių paslaptį [slėpinį]... Jo nuomone, ypač tėvai kalti dėl tokio nežinojimo. O jam jau arti 30 metų. Koks nuostolis dėl to siaubingo nežinojimo!

- Štai dabar tau aišku, - pasakiau, - už ką aš sėdžiu kalėjime - kad vaikai žinotų visa tai!

Mokytojau, mes prieš Tave turėsime atsakyti už jų nežinojimą, jei nekeisime, kaip sakė mano tardytojas, „keptų ančių į kalėjimo duoną..." (1972 01 21).

„Du kartus šiandien žiūrėjau filmą „Citadelė neatsako". Reikia parašyti keletą laiškų, bet vis nerandu ilgesniam susikaupimui laiko, vietos. Visur pilna žmonių.

Be abejo, ir šituo Viešpats kažko nori išmokyti, o Tu, Šv. Mergele, privalai padėt suprasti slaptingąjį Viešpaties prakalbėjimą. - Su visais neįmanoma įsileisti į pokalbį. Bet visiems tikriausiai galima rodyti nuoširdų, nevaidinamą mandagumą, užuojautą. Juk visi jie tikri vargšai. Mokytojas [kalinys] pavadino mūsų „miestą" - „nešvarumų nutekėjimo [kanalizacijos] vamzdžiu". O juk tai gyvi žmonės... Dėl kurių Jėzus ant kryžiaus mirė.

Mano paslaptingieji Draugai, išmokykite ir mane, bent dalele panašiai kaip Jūs, visą laiką būti vienybėje su Dievu taip, kad nereikėtų specialių pastangų susikaupti, kad siela visą laiką būtų su Tavim, Galybių Viešpatie" (1972 01 23).

„Penki mėnesiai kaip tik šiandien. Dar mėnuo ir bus pusė [bausmės laiko]. Viešpatie, ar pateisinu Tavo siuntimą į čia? Ar vykdau Tavo Valią?

Šiandien ateina mano kolega mokytojas ir sako: „Padarė mane sandėlininku". Šv. Mergele, Tu matei, kaip manyje sužibo pavydo žiburiukai... Ir kas juos užgesino? - Prisiminiau Viešpaties Valią, Jo planus. Juk aš esu čia ne tam, kad man būtų patogu ir gera, bet kad padėčiau sieloms. Gal kaip tik man reikia būti pačiame blogiausiame darbe, kad kiti galėtų mane matyti ne patogumuose, bet aukos gyvenime. Ar tai ne iš puikybės tokios mintys? - Tu pridenk [netobulumus], Šv. Mergele, kad tai būtų tikrai noras Jo Valią vykdyti. O jei gausiu ramų kamputi, kad galėčiau dirbti, tebūna Jam garbė už tai! Juk galimybė skaityti, dirbti - be galo svarbu. Žodžiu, Tu kalbėk už mane, Šv. Mergele, - Tu tobulai žinai, kuo Jam patarnauti galiu. - Šv. Mergele, Jam nereikia mano „patarnavimų". Juk tai begalinė Malonė, jei leidžia Jo planuose, Jo reikaluose dalyvauti. Tai ne kas kita, kaip Jo meilės dovana.

Vargšai mano geradariai, kiek jie vargsta dėl manęs! Šiandien p. Regina [Buzienė] rašė, kad kaip tik tą dieną, kai iš Lukiškių išvežė, ji buvo atvažiavusi, atvežė maisto ir negalėjo priduoti. Ses. St[asė Kaulinskaitė] buvo čia. P. Regina žada mamą su mašina atvežti į pasimatymą. Ses. St[asė] aplankė mamą ligoninėje. Modis [gyd. Modestas Juozaitis] buvo pas mamą nuvažiavęs. - Tai tik dalelė netyčia išgirstų geradarybių, o kiek nežinau?! Kaip ir kada aš galėsiu atsilyginti? - Niekada! Šv. Mergele, Tau visus juos atiduodu. Tu žinai, kaip ir kam atlyginti. Juk visa, kas mano - Tavo. Jei man kas gera daro, už visa tai atsakinga Tu esi... Kaip džiugu turės būti Amžinybėj, kai Viešpats atlygins visiems, kurie man gera darė.

Jėzus būna taip arti šitų vargšų, kai ateina jie pas mane, kaip šiandien - reikėjo tuoj pat kalbėti. Bandžiau kalbėti su žmogum ir sielos gelmėj dėkoti už šv. Komunijos malonę. -Gerasis Kristau, jei prieš mus taip nusižemini, koks be galo gailestingas turi mums būti! Ir kaip atrodo mūsų puikybė prie Tavo nusižeminimo!" (1972 01 26).

„Kartais žmogaus širdis būna kažko pilna. Ko gi ji pilna dabar? - Pasakė, kad yra kas atvažiavęs. Kaip sakė, „močiutė" nori pamatyti. Žinoma, niekas neleis, dar karantinas. Tačiau širdis pilna dėkingumo. Teikis, Viešpatie, atlyginti amžinomis gėrybėmis visiems, kurie dėl Tavo Vardo mums gera daro. Ir išmokyk, kad visi, kurie gera daro, tai darytų tik dėl Tavo Vardo.

Kokios didelės viltys many sudėtos, jei toks didelis žmonių dėmesys! O juk visa tai įpareigoja. Ar ne Tu, Šv. Mergele, atsakinga esi, kad jų viltys pasiteisintų, nebūtų apviltos..." (1972 01 27).

„Atrodo, šiandien viską turiu, ko gali man reikti, tik jokio tikrumo dėl rytdienos. Bet ar ne Tu, Šv. Mergele, esi mano didžiausias tikrumas? Ko tikrai prireikia, nejučiom atsiranda. Buvo vėsoka miegoti - vakar „sukombinavau" kitą antklodę ir šiandien taip gerai pailsėjau. Vakar pavogė dantų pastą - gavau kitą tūbelę. Pagaliau esu čia ne tam, kad visi patogumai būtų patenkinti. Juk mano uždaviniai - /.../ -šaukiasi atgailos. Dabar šv. Mišias aukoju kaip tik šia mintimi" (1972 01 30).

„Vakar su mokytoju nuėjom į jo sandėlį. Po vakarienės ligi komandos gulti kelias valandas ten buvau vienas atskiram kambarėly. Sekcijoj būnant, nuolat žmonių būry, pasirodo, būna net pačiam nejaučiamas įtempimas.

Ir štai vienas! Kelias valandas niekas neateis! Ant fotelio-lovos porą valandų pamiegojau ir šiandien jaučiuosi gerai pailsėjęs. Atrodo, gripas bandė lįsti - šaltis krėtė, visi raumenys lyg po sunkaus darbo. O šiandien - beveik visai gerai.

Po pietų. Draugai miega. Ligi vėlyvos nakties nemiegojo - šnekėjo, vaikščiojo. Tai „čefyro"⁶⁰ veikimas. Vargšai. Narkotikais jie bando pradžiuginti savo gyvenimą.

⁶⁰  Arbatžolių nuoviro koncentratas (žarg.).

Būna ir dar blogiau. Žiūrėk, kai kurie laukia, kol užmigs kiti, taikosi sugulti kartu... Šitoks jų gyvenimo turinys. Yra tokių, kurie baisiai apsileidę. Gal jie gyvenime niekad nesi-prausdavo ir neskalbdavo baltinių?.. O juk išorinis apsileidimas - vidinio apsileidimo atspindys" (2972 02 32).

„Vakar leidai man, Viešpatie, pajusti tos žmogiškos gyvenimo realybės, kuri sudaro pačią sunkiausią žmonių gyvenimo dalį - laimėti duoną darbu, kuris velkamas kaip našta, be kūrybinio pasitenkinimo.

Vakar ir man pranešė, kad esu paskirtas į antrą pamainą į „radiozavodą"⁶¹. Tas „radiozavodas" - kambariai, kuriuos tik ką spėjo įrengti prie „vachtos"⁶², atrodo, skirti pasimatymams, bet dabar sustatyti stalai ir ligi 2 val. nakties „žaidėm" su tokiomis vielutėmis, kurias reikėjo įtaisyti į specialias skylutes. Atrodo, tai televizoriams reikalinga.

Statytojai, matyt, pamiršo ventiliaciją įtaisyti, ir dabar oras tik pro duris įeina, nes langai neatidaromi ir nepermatomi - pasimatymų kambariai, kad nebūtų komunikacijos pro langus. Taigi reikėjo dirbti išsirengus, tik su baltiniais.

Man tai buvo, žinoma, laiko veltui eikvojimas - laiko, kai negalima skaityti ir net mąstyti, reikia nuolat skaičiuoti tas vieliukes. Be to, draugai kalba ir su tomis pačiomis savo kalbos priemaišomis, ypač b... Apskritai buvo valandų, kurios tinka pavadinti auka" (2972 02 20).

„Šiandien kartoju „ego volo celebrum"⁶³ ir niekaip nerandu vietos: vis užimta, užrakinta. Prisiminiau šv. Teresėlę. Juk Tu, mielas Kūdiki, nuostabiai sugebi talkininkauti. Tu, be abejo, gali padėti ir vietą surasti. Būtų gera pamiegoti -šią savaitę ligi 2 val. nakties dirbam prie tų varinių vieliukių. Mažoka miego. Jaučiasi nuovargis. Vakar po pietų priguliau ir užmigau kaip akmenėlis - nemaišė nei kalbos, nei kitų vaikščiojimas. Kol pakėlė kažkas - į „vachtą"!

⁶¹  Radijo gamykla (rus.).

⁶²  Sargybos būstinė (rus.).

⁶³  Aš noriu aukoti Mišias (lot.).

Kapitonas nusivedė į kambarį ir ėmė klausinėti:

- Kada gavai siuntinį?

- Ne siuntinį, banderolę.

- Kas joje buvo?

- Knyga, dar ten kas...

- Tai siuntinio negavai?

- „Larioką" gavau.

Lyg ir nusistebėjo: atsivežtais pinigais [pirkti] negalima. Paklausė už kiek rublių.

- Septynis ar devynis, - atsakiau.

Pasidomėjo, kokių produktų:

- Lašinių nėra?

-Ne.

- Dešros?

-Ne.

- Tai ko ten yra?

- Cukraus, kakavos, konservų, sausainių.

- Tokių kaip pas mus „larioke" yra?

- Taip.

- Na, einam pažiūrėti.

- Einam.

Bet „kaptioro"⁶⁴ neradom. Liepė vėl eiti prie „vachtos", bet atėjęs paleido.

/.../ Štai, Šv. Mergele, ką reikia pridėti prie Jėzaus aukos iš vakar dienos. Juk tai kažkieno skundas, kažkieno neapykanta. „Ko čia tas kunigas vaikščioja?" - nusistebėjo prof-techninėj leitenantas.

Kita vertus, žmonės domisi. Prisimenu pokalbį:

- Jūs kunigas?

- Taip. Tikras dalykas.

-Aš taip pat buvau tikintis. Mano pažįstamas - kunigas Milžinas. Kuo galiu padėti?

Pokalbis užsimezgė. Pasirodo, atsiranda mokytojų, tikinčių, kad mokiniams galima padėti. Tuo tiki ir „zampolitas"⁶⁵.

⁶⁴  Sandėlininkas (rus.).

⁶⁵  Kolonijos viršininko pavaduotojas politiniams reikalams - KGB atstovas (rus.).

Šv. Mergele, kiek gyvenime būna mažyčių smulkmenų, kurių niekas neaukoja už žmonių nuodėmes, niekas neprideda prie Jėzaus kančios. Tu už visus tai padaryk!

Mes kasdien naudojamės daugybe dalykų nepagalvodami, kiek jie kitiems kainavo. Klausydami, žiūrėdami televizorių ar prisimins kas, įjungęs 11-ą kanalą, kad prie tos detalės daugelis žmonių prisidėjo savo maža operacija, pavyzdžiui, vieliukes ant ritelės sumaustė. Kas supras, kad tai buvo pilname dulkių kambary, be jokios ventiliacijos (nebaigta statyti), sėdint ant taburetės be atramos aštuonias valandas (žinoma, retkarčiais išeinant į lauką), tarp žmonių, kurie bjauriausiai keikia, vienas kitą pašiepia (vakar vieną originalą prikankino ligi ašarų - vargšui niekaip nesiseka tas vieliukes tvarkyti...). O jei kas iš žmonių tai ir žinotų, kokią tai reikšmę turėtų? -Vien tai svarbu, kas gali patarnauti Amžinybei, savo ir kitų. Žodžiu, dabar, laukdamas pažado, kad iš čia būsiu iškeltas, turiu džiaugtis tuo pačiu džiaugsmu, kuriuo Tu, Šv. Mergele, džiaugeisi, kad leido Tau po kryžiumi stovėti..." (1972 02 12).

„Šiandien pradėjau kažkaip ryškiai jausti skubėjimą - su kuo reikia pakalbėti, kieno adreso norėčiau, - tarsi jau greit reikėtų išeiti. Tikriausiai tuos jausmus sukelia mano asociacijų gyvumas. Artėja „pusė" [bausmės laiko]. Artėja 26-a diena. Nors, protu galvojant, tai nieko nežada, bet žinau, kad esi visagalis, Viešpatie. Tavo Valia tebūna!

/.../ Šv. Mergele, koks neįkainojamas mano turtas esi Tu! Šiaip, rodos, tikras neturtas čia. Sekcijoj 48. Nė vienos spintelės nėra. Rašau ant palangės. Aplink kalba, vaikščioja, keikia. Su visais kartu, su visais kalbam, o tarp jų kažkuris šiom dienom mano megztinio vagis..." (1972 02 13).

„Šv. Mergele, greit eisim miegoti. Parašiau du laiškus -[seserėčioms] Gidutei ir Linutei ir dar atliko laiko. Noriu su Tavimi pabūti. Ir ką papasakoti? - Pasigirti! - Nuostabiai sekėsi rašyti. Ir kodėl? Su Gidute ėjom apžiūrėti paršiukų, ėriukų - viską smulkiai. Smulkmeniškumas - juk čia ir mąstomosios maldos pasisekimo paslaptis. Prašiau Gidutę, kad tyliai pravertų duris, kur močiutė miega, pasakiau, ko turi paklausti, ką papasakoti. - Juk lygiai taip ir mąstomojoj maldoj turi būti. Svarbu pradėti. Pradėdamas mergaitėms rašyti šiandien nežinojau, apie ką pasakosiu, bent - kaip pasakosiu. Paskui - kaip siūlo galas kamuolį paėmus - viskas vyniojasi toliau. Šv. Mergele, už viską ačiū!" (1972 02 20).

„Be abejo, svajonė apie „gerą" darbą, patogią sekciją -tai ne kas kita, kaip nuolatinė mano norų pastanga pavergti dvasios galias. Juk iš tikrųjų gyventi pergrūstoj sekcijoj (šiandien ant grindų praėjimo take daug naujokų miegojo), kur yra tik trys taburetės ir viena spintelė, yra geriau. Juk tai kažkas panašaus, kaip Tavo žemės kelionėj - didžiausia dovana buvo leidimas po kryžiumi stovėti" (1972 02 22).

„Jei šiandien medžiai būtų su lapais, tai, pažvelgus į dangų ir saulę, būtų lygiai tokia pat diena, kaip prieš pusę metų - lygiai pusė metų, kai paskutinį kartą važiavau mopedu. Net ir dienos valanda maždaug atitiktų.

Kaip tinka šis prisiminimas: sugretinti vakar dienos mąstymą apie mirtį su įvykiu lygiai prieš pusę metų! Kažkuo jie panašūs" (1972 02 26).

„Kaip keista! Kartais taip norėtųsi jų neapkęsti. Pavyzdžiui, kad ir vakar. - Buvau pirty. Komanda buvo su visais rūbais, su apklotais. „Prožarkoj"⁶⁶ netelpa. Krovė, krovė tarsi kūgį. Bandė dalyti brigadą į dvi dalis, bet paskui nutarė, kad lįs į vieną. Taip ir apklotus, tik atskirai nuo rūbų. Po „prožarkos" ant suolų buvo didžiulė krūva, kurioj niekaip negalėjau rasti savojo. Nuėjau į kitą patalpą, kur rengiamasi po pirties. Žiūriu, mano apklotas šalia vieno besirengiančio (teistas už vagystę). Pasiėmiau, pažiūrėjau ženklus. Jis tarsi nemato, visai nusigręžęs... - Taip norėtųsi neapkęsti... Bet... „ką padarėte kiekvienam, man padarėte!" - Tai protu galvojant, sąmoningomis pastangomis šito iš savęs reikalaujant. O visi jausmai veržiasi tolyn nuo šitų žmonių, ir tas prievartinis buvimas tarp jų kankina. Tie šalti bejausmiai veidai ir tuščios akys... Kaip gera, kai [sodo] takai būna tušti... Kuriuo nuošalesniu galima pavaikščioti vienam, nesusitinkant nė vieno... Koks suprantamas atrodo pragaro nelaimingųjų buvimas kartu, juos be galo kankinantis.

⁶⁶  Dezinsekcijos (iškaitinimo nuo utėlių) kamera (rus., žarg.).

Štai kada galima truputį pajusti, kas yra Malonės veikimas! Koks vargingas aš turiu būti, jei pajėgiu jausti šitokius jausmus jiems, dėl kurių Jėzus ant kryžiaus mirti ėjo... Jo ištikimieji didžiausiai atgailai save atiduodavo ir atiduoda.

/.../ Mūsų viršininkai (ir tikriausiai visas ateizmas) sprendžia pagal kitus kriterijus. Štai aną dieną „zampolito" kabinete sėdi jiedu su leitenantu. Klausiu:

- Ar negalima tikėtis po pusės laiko išeiti?

- Kad nematyt pasitaisymo, - pasakė „zampolitas".

-Ar mane laikot didesniu nusikaltėliu už kitus čia esančius? - kreipiausi į abu.

Leitenantas atsakė:

- Jei galima tikėtis, kad, pavyzdžiui, žmogžudys daugiau taip nedarys, kodėl nebūtų galima išleisti? O pats juk sakai, kad grįžęs vėl taip pat darysi.

Šiuo atveju, vadinasi, didesnė kaltė kaip žmogžudžio..." (1972 03 02).

„Vakar! Kokia nuostabi buvo vakar diena! Pilna kontrastų.

Pirmiausia rytą - apsižiūrėjau, kad nėra kalendorėlio, kurį buvau palikęs važiuodamas į stotį lentų krauti. Pasirodė, nėra nei pirštinių, nei kalendorėlio. Išėjau į patikrinimą tokios nuotaikos, kokios turbūt dar niekada nebuvau. - Tai specifinis žvilgsnis į žmones, kai kas nors dingsta. Tai pajutimas priešingybės meilei, tada žmonių buvimas kartu ne džiaugsmą teikia, bet kankina. Norėtųsi bėgti, nematyti tų žmonių, bet tai neįmanoma, bėgti nėra kur - penkių eilių tvora ir sargyba. Viena išeitis - mąstymas apie pragarą, stebėjimasis Jėzumi, Jo atpirkimo darbu - kas yra Dievas, kad Jis myli ir šitokius žmones, kurie, rodos, nieko nemyli...

Kas yra Malonė, kuri mūsų kietas širdis moko ir šitokius žmones mylėti! - Kažin kaip atrodo, kai stoty kraunam iš vagonų lentas, medžius, mūsų būna pilna, ir visi keikia rusiškai, šaukdami garsiai, kiek pajėgia. Atrodo, tarsi visa žemė skamba „bl..." ir kitaip dar, bet ypač šis žodis...

Vaikščiodamas su tokia nuotaika pagalvojau: gal Viešpats nori šitos nuotaikos kaip aukos, o knygutė atsiras? Prisiminiau šv. Antaną, šių reikalų specialistą...

Ir štai! Dar kartą įkišu ranką į čiužinį. Yra! - Pasirodo, vagys įpratina taip viską slėpti, kad net patys kartais nesu-randam... - Staiga visi žmonės aplink mane pasidarė tokie mieli! Jie nepavogė! Kaip nuostabu!

Kas tą valandą buvo svarbiausia? Ar kad atsirado knygutė? - Ne. Kad jie ne vagys mano kalendoriuko!

Paskui visą dieną saulė šviesesnė buvo. Ir dar viena Viešpaties dovana. Ypatinga, išskirtinė. - Pašaukė į „vachtą". Pasimatymas ar KGB? - Pasimatymas! - Pirmas čia gyvenant! Ir tie svečiai kokie nepaprastai brangūs! Sigitą net pabučiavau. Marytė [Vitkūnaitė] džiaugėsi kaip mažas vaikas.

Tai buvo tarsi malonus vėjo pūstelėjimas karštą, tvankią vasaros dieną. Taip. Tai buvo švelnus, malonus padvelkimas meilės, taip pasiilgtos meilės. Tai buvo kontrastas tos aplinkos, kurią randu darbe, sekcijoj, visur šiame rajone, kur siaučia meilės badas. Marytė ir Antanas [Grinkevičius] siekė ranką pabučiuoti atsisveikindami... Prie visų žmonių... kalinio uniforma..." (1972 03 04).

„Tą dieną, rodos, nieko daugiau negalėjau norėti. Net tušinius pieštukus atėmiau iš visų... Susidarė trys. Kažin ar ne godumas? Dabar jau turiu ir žalią. Rodos, kalbėjau paskui „Te Deum laudamus"⁶⁷. Visą vakarą nesinorėjo su niekuo vaikščioti ir kalbėti, buvau kažko pilnas. Praturtėjau ne vien dvasia, bet ir rožančiumi - Marytė paskolino.

⁶⁷  Tave, Dieve, garbiname (lot.) - Garbės himnas.

Prie tos dienos dovanų reikėjo ir tos ryto nuotaikos. -Pasitvirtino mintis: Viešpats grąžins kalendoriuką, tai reikalinga tik aukai... Juk jei ne ta ryto „žioplystė", pirmasis penktadienis būtų praėjęs visai be aukos.

/.../ Viena, ko dar norėti galėčiau, rodos, laikas darbui -tai veltui jo eikvojimas. Juk būtų galima daugiau skaityti, rašyti. Bet Viešpats geriau žino, jei laiko tokiomis sąlygomis, kai beveik visada turgaus garsai, visada daug žmonių. Viršininkai neleido net gaisrininku būti - daugiau laisvo laiko turėčiau. Be abejo, mane lydi ir neapykanta. Bet juk ir Tave, Mokytojau, lydėjo, ir Tu, rodos, daug laiko leidai „ne savo" darbui.

Ką šiandien išmokau? - Mačiau kiną „Drąsiųjų kulka neima". - Dabartinis vaikų auklėjimas - vaikiškas filmas, daug vaikiškos fantazijos.

Ar šiandien nepaskendau aplinkoj? - Ar gyva maldos vienybė su „nematomaisiais Draugais", ar gyvi visų reikalai, o ne vien mano norai?

„Tavo pradėtas darbas eina toliau" (Sigitas)...

/.../ Šv. Mergele, aš niekaip negaliu pamiršti kaip kokio

Viešpaties įspėjimo tos vietos iš „Pieno pardavėja Otakringe", kur Rachmanova, tiesiog krautuvėlėj, laukdama kito pirkėjo, rašė. Aš turiu nuolat rašyti! Juk ir dabar - kiek suprasta naujo, kiek psichologinių pastabų, pagaliau mąstymo susikaupimas triukšme - tik rašymo dėka pavyksta!

Ar ateis toks laikas, kad ir savo svajonėse ilgėčiausi tikrųjų vertybių - kančios iš meilės, o ne vien to, kas mano norus patenkins? Turbūt visada šis klausimas bus taip išgyvenamas kaip Alyvų Kalne: „Tėve, jei galima, tepraeina /.../ tačiau tebūna ne mano, bet Tavo Valia!" (1972 03 05).

„Tik šiandien gavau apie 10 laiškų su sveikinimais vardinėse. Vadinasi, jie kažkur buvo užkliuvę.

Laiškas visada atneša džiaugsmo, net jei būtų liūdno turinio, - priartina tą gyvenimo tikrovę, nuo kurios čia izoliuoti, ir nuolat yra pavojus, galimybė nuo tos tikrovės visiškai atitrūkti. O gal dėl to atitrūkimo taip ir atsitinka, kaip girdėjau pasakojant. - Vaikiną iškvietė į pasimatymą. Atvažiavo mama, senutė mama. Tikriausiai apie jį naktimis svajoja, jo pasiilgsta. O jis paklausė tik vieno: „Ar atvežei pinigų?" Senutė atsakė: „Neturiu..." - Tada jis pakilo ir paliko motiną apsiašarojusią: visas pasimatymas truko keliolika minučių...

Kaip tai suprasti? Argi tas vargšas vaikinas nesiilgi motinos meilės? Kodėl daugelis vaikų nesupranta tėvų meilės, jos visiškai nepastebi? Kas, jei ne puikybė ir vergija savo norams, neleidžia pažinti meilės. Vargšas jaunimas! Ir jiems galioja Viešpaties įspėjimas: „Jei nedarysit atgailos, visi pražūsit".

O man atgailos būdą parenka Tavo, Viešpatie, meilė. Ar negali taip būti, kad aš pražūčiau be šito laiko, kurį visi vertina kaip nelaimę? Juk Tavo elgsenoj viskas yra meilė, mano Dieve, juk Tu esi Meilė" (1972 03 23).

„Didžioji Savaitė. Kaip nepastebimai greit Velykos! Viskas nepastebimai greit. Tikriausiai ir visas gyvenimas.

Vakar nebuvo detalių, nebuvome darbe. Buvau vėl pas „zampolitą".

- Jūs sakėte, kad negalima išleisti atlikus pusę bausmės, nes nematyti pasitaisymo. Ko tikisi iš manęs vadovybė, kokio pasitaisymo?

„Zampolitas" kažkaip pasilenkė prie savo popierių kartodamas tarsi pačiam sau: „Ko tikisi... ko tikisi...", ir, lyg norėdamas nuo klausimo pabėgti, pats paklausė:

- Kaip jūs vertinate mūsų auklėjimo priemones?

- Be abejo, aš turiu savo nuomonę. - Čia auklėjama fizišku kartojimo įgūdžiu. Pavyzdžiui, kaip dviračiu važiuoti -mechaniškas judesio kartojimas. Jei nebus pagarbos idėjai, asmeniui, nieko nebus.

Pakalbėjome, kad reikia namų jaukumo, reikia didelio noro - gero jiems norėti, tikėjimo ateitimi, gėrio pergale.

- Aš pavargstu, norėdamas jiems gero, o jie vis tiek niekuo nesidomi, - ką daryti?

Štai šitoje vietoje pasirodo krikščioniškos pasaulėžiūros didingumas. Kodėl nepavargsta meilės didvyriai - šventieji? - Malonės veikimas! - visos paslapties išsprendimas. Koks bejėgis noras gero be aukos gyvenimo!

„Zampolitas" siūlė man - taip nedrąsiai - būti komunistu. Siūlė pakviesiąs ateistus lektorius. Sakiau, kad man visi tie argumentai jau girdėti. Aš negaliu būti komunistas, nes mačiau krikščioniškojo auklėjimo pranašumą. Keisti reiktų į didesnę vertybę.

- Reiks visą laiką atbūt, - pagaliau pasakė: - Juk pats sakai, kad grįžęs vėl taip elgsiesi.

- O kaip jūs pažiūrėtumėt, jei aš pareikalaučiau jus - komunistą - nesilaikyti savo principų?

„Zampolitas" nepatenkintas tylėjo. Dar prasitarė, kad neturėjęs laiko susipažinti su katalikų dogmomis. Nustebo išgirdęs, kad mes, kunigai, skaitome „Nauka į religija"⁶⁸, kad domimės ateistų literatūra. Jis ypač prašė, kad nerašyčiau.

⁶⁸  Žurnalas „Mokslas ir religija" (rus.).

Taip ir išsiskyrėme. Ėjau galvodamas: „Viešpatie, dabar Tu turi parodyti savo galybę, Tau patinka veikti, kai žmogiškam gudrumui nelieka perspektyvų".

O jei Tavo planams taip reikia, tebūna Tavo Valia. Žinau, kad, būdamas čia, aš veikiu. Pagrindinis veikimas - atgaila. Šv. Mišios šia intencija. Turi būti sunku, turi būti nuobodulio, monotonijos, priešingybės savo norams" (1972 03 28).

„Ar gali būti šių velykinių rekolekcijų medžiaga, kryptis kita, kaip kad nusako ją šių dienų turinys?

Didysis ketvirtadienis. Kaip jauteisi, Gerasis Mokytojau, šią dieną? Vakare turėjo išsipildyti Tavo didysis ilgesys - suteikti naujas dovanas. Tu matei naują tų dovanų paniekinimą... Matei tuos, kurie bus Tavo naujos meilės bangos išgelbėti.

Kokios keistos šios rekolekcijos! Visą dieną kalbančioje minioje, ceche. Niekaip nepavyksta taip atsipalaiduoti, kad visai negirdėčiau, ką kalba. Po vakarienės nuėjau į savo mėgstamą sodo kampą, kur geriausiai matyti miškas. Atėjo mokytojas. Valandėlę pavaikščiojom. Atėjau į biblioteką. Nėra kėdžių. Ant vieno kelio klupau ir rašau.

Šiandien meilės diena. Visą dieną sprendžiu, ar ryt priimti Švč. Sakramentą - ar parsinešti į būrį keikiančių žmonių...

Pamažu klausimas taip susiformavo: kas yra man Jėzus? -Kas esi man, Viešpatie?

Žinau, kad Tavo nusižeminimas begalinis, jaudinantis. Po Angelo apreiškimo Tu buvai visuose žmogiškos realybės momentuose. Su Ja [Motina] Tu buvai tarp visokių žmonių. Žinau, kad nenusikalsiu Tave palikdamas su savimi be jokios išorinės pagarbos, - Tave, kaip maistą, kaip savo stiprybę. Bet ar pakankamas motyvas? Pagaliau viską nusveria -ar Tu taip nori? Viešpatie, ar nebūsi pagerbtas, jei aš, iš baimės Tau pareikšti nepagarbą, ryt nepriimsiu šv. Komunijos?

Iš tikrųjų, kai jie keikia, ar reiškia ką nors atstumas? Juk Tu būni visą laiką Švč. Sakramento paslaptyje. /.../ Jei šv. Komunija - meilės Jėzui veiksmas, tai ko dar galvoti? Tegul dar labiau stebisi Dangaus gyventojai dėl Jo nusižeminimo. Per tai tegul dar labiau būna nugalėta šėtono puikybė.

/.../ Mokytojau, Tu 33 metus ruošeisi šiai dienai. Tu jos laukei. Tu žinojai, kaip mums sunku vykdyti Tavo didįjį reikalavimą nuolat patiriant nedėkingumą. Tu norėjai mus padaryti tvirtus savo tvirtybe. Kokia Tau nauda iš to? -Štai kas yra meilė! Ji turi laimingą daryti kitą, jai reikia dalytis džiaugsmu, kurį turi. Meilė yra turtas, kuris išsilaiko ir auga tik dalijamas, tik pereidamas į kitus kaip gaisras.

Kad įvykdyčiau šios dienos mintį šv. Mišiose, su Jėzumi neturi būti jokio oficialumo, lygiai kaip ant Tavo rankų, o Šv. Mergele...

Didysis penktadienis. Jei vakar Meilės diena, tai šiandien - paniekintos Meilės supratimui skirta. Mokytojau, šiandien Tu viską atiduodi. Šiandien - baisūs nuodėmės padariniai - mirtis, pragaras, kančia žemėje.

Po pietų. - Kaip atrodo naujoji pagonija? Darbo ceche lygiai vienodos tuščios kalbos, keiksmai. Valgykloje nemačiau, kad kas kreiptų dėmesį į tai, jog barščiai su mažyčiais mėsos gabaliukais...

Kaip labai reikalingi atstovai, kurie užtartų naujuosius pagonis Aukščiausiojo Teisingumo akivaizdoje. Šv. Mergele, kaip labai reikia, kad Tu po kryžiumi stovėtum, kaip labai reikia, kad ant kryžiaus mirtų Jėzus...

Vakare. - Šiandien taip keistai eina mano rekolekcijos. Net klausiu save, ar iš viso išeis rekolekcijos? Ir po darbo -kaip susitarę vienas po kito trukdė įvairiais reikalais. Žinau, kad įvyktų rekolekcijos, reikia ko nors atsižadėti, kur nors savo smalsumą nugalėti. Kurgi šiandien būčiau nenugalėjęs smalsumo? - Pasninkas? - Taip. Bet juk Didysis penktadienis - ir taip pasninkaučiau šiandien. Ir staiga atsiminiau, kad turiu kišenėje du neskaitytus laiškus!..

Jėzus ant kryžiaus ir du žmogžudžiai šalia Jo. Vienas kitam tikras kontrastas. Šiandien viskas kalba apie auką ligi galo - ligi mirties.

Kai vaidensis mirtis, kai sunku bus ryžtis, Šv. Mergele, primink tada Jėzaus Kryžių. Šv. Mergele, kokiuose jausmuose Tu buvai paskendusi šiuo laiku - Didžiojo penktadienio vakare, palaidojus Jėzų?..

Viešpatie, Tu visko pasieki, ko nori. Tau neegzistuoja kliūtys - mūsų puikybė, mūsų nuodėmės.

Koks džiaugsmingas atradimas - mintis, kad aš ne izoliuotas - paskirtas esminei daliai - atgailai. Ir šv. Mišios šia intencija. - Prasmės suvokimas.

/.../Dabar pietų pertrauka. Aplink mane kalba, o mano mintys - su Tavimi, Viešpatie. Kokia tai malonė! Vienintelis dalykas - sunkiais momentais, Viešpatie, leisk prisiminti mirti, kryžių" (1972 03 30 - 04 01).

„Mokytojau, nežinau, ar galima rekolekcijomis pavadinti šią dieną? Tu nori mane išmokyti susikaupimo pačiame gyvenimo konvejeryje. Mano mąstymas po šv. Komunijos buvo toks neilgas. Ir jame suspindėjo du deimantai.

1) Rekolekcijos - tai savo norų patikrinimas. Ar jie ne-nukrypo nuo Viešpaties valios? Tai viso gyvenimo kova. Mano norai - kaip suspausta spyruoklė. Ją suspaustą laiko atgaila. „Suspaudimo" stiprumas priklauso nuo motyvų ryškumo. - Štai ir rekolekcijų programa - išryškinti, sustiprinti motyvus.

Ar aš svajoju apie kančią jos ilgėdamasis taip, kaip motociklo, japoniško tranzistoriaus? - Viešpatie, Tu pats mano sieloj sukurk visa, ką many rasti nori...

Ar ilgėjausi kančios, kaip išsipildymo priežasties viso, ko Tave meldžiu, Viešpatie (kunigai ir t.t.)? Juk kliūtis būti gali tik nuodėmės ir puikybė. - Ar aš džiaugiuosi, kad leidi, Viešpatie, atgailos keliu čia eiti, kad atgailos intencija galiu šv. Mišias aukoti? - Šv. Mergele, ar visa tai nėra ženklas, kad Viešpats išklausys dėl savo begalinio gailestingumo!

2) Dievas gali suteikti, realizuoti mano siekimus, už kuriuos neatsiteista meile ir nusižeminimu už nuodėmes dėl puikybės... Dėl Jo gailestingumo turėtų dar labiau džiūgauti Dangaus palaimintosios dvasios. Bet Dievas yra Absoliutus Teisingumas.

Kaip šiedu dalykai balansuoja?

Tikriausiai čia yra panašiai kaip šv. Mišių palaimos pritaikymas mirusiems. - Pareina nuo sielų imlumo, nuo sielos atvėrimo Malonei, t.y. nuo pasirengimo, pastabumo suprasti Jo Valią. Ar taip, o Šv. Mergele? Juk tik šituo tapai be galo galinga prieš šėtono galybę. „Štai aš Viešpaties tarnaitė". Klusnumas - meilės rodiklis" (1972 04 07-08).

„Chaose gyvenant ypač svarbus dalykas - turėti popieriuką ir pieštuką ir paskiras nuostabias mintis, netikėtai žybtelėjusias, užsirašyti. Kitaip jos pabėgs nesugaunamai. Tai pagalbinė priemonė susikaupti.

Susikaupti labai padeda ano pasaulio realus pajutimas. Labai palengvina prisiminimas artimųjų, skaistykloj kenčiančių, taip pat ir šventųjų. Tai padeda nusigręžti nuo vergijos norams. O tai ir yra susikaupimas.

Šv. Mergele, kokia gėda! Pavyzdžiui, darbe, kai jie kalba įvairias nesąmones, dažniausiai nedoras, o aš kalbu Rožančių - kalbu su Tavimi! - dėl paprasto smalsumo aš lengvai palieku Tave ir pradedu klausyti, ką jie kalba... Kas yra Dievas, jei su šitokiais smalsumo vergais kaip aš... bendrauti teikias... „O, garbinkite Dievą, garbinkite šventąjį Jo Vardą!" -Mylėkite vietoj mano nedėkingumo!" (1972 04 15).

„Šv. Mergele, kas mane pagydė? Juk vakar sirgau. Krėtė šaltis. Po vakarienės atsiguliau ir užmigau, nors aplinkoje buvo triukšmas. Ir kai 2 val. nakties pakėlė į darbą - keista! -buvau visiškai sveikas.

Nejaugi miegas mano struktūrai tokią reikšmę turi, kad miego stoka gali net pakelti temperatūrą? Tiesa, buvau daug naktų nepakankamai miegojęs" (1972 04 16).

„Šiandien tikrai nustebino L[oretos] laiškas, kuriame pasakoja - pagal mano prašymą - apie pirmojo penktadienio nuotaiką. Pasirodo, tikrai esama paslaptingo sielų ryšio. Kodėl kaip tik tada, kai buvo tokia audra, tokia auka, aš ryškiai pajutau ją kaip gerą seserį, ir sprendžiau klausimą, kodėl taip būna, kad kraujo sesers artimumą pralenkia.

Iš tikrųjų, kas yra meilė, jei jos lašelis padaro tokį įspūdį! Kaip jaučiausi šiandien gavęs nuo Gr[ažinos] gražų laiškiuką su žiedeliu! Ji taip pat kasdien meldžiasi.

Kokie baisūs meilės nebuvimo padariniai! Tik ką skaičiau Vaižganto „Pragiedruliuose" (II t.) pasakojimą apie dviejų kūdikių likimą: dvi mergytės, kurios mirė tikriausiai iš bado. Kas meilės neparodė? - Dvarininkas? Kaimynai? Kažkas turės atsakyti.

Ar tų dviejų mergyčių likimas daug kartų nepasikartoja mūsų laikais dvasiniu atžvilgiu? - Kiek miršta dėl dvasinio bado! O juk ir už juos kažkas turės atsakyti! Koks bus kaltininkų likimas - ar galima bus lyginti su tų mergyčių likimu, kurios iš bado mirė?..

Kiek turto knygose! Kuo pateisinti, jei veltui būtų leidžiamas laikas, nors tik minutės?" (1972 04 20).

„Kas per nuotaika vakar buvo? - Toks džiaugsmas, jautimas, kad kas mini, gal meldžiasi, ir kartu nežinau kas -šiame ar aname pasaulyje...

/.../ Gerasis Mokytojau, kiek kartų žvelgiu į šitą tūkstantį jaunimo ir galvoju, kas gali pakeisti jų gyvenimą ir išgelbėti juos iš dvasinio skurdo? O ir visi žmonės, kurie dešimtis metų klauso pamokslų, taip pat visi ir visos, kurie dalyvauja rekolekcijose, atlieka mąstomąją maldą, - kodėl jų gyvenimas nesikeičia?

Rodos, vis labiau bręsta supratimas, kad žodis nėra pagrindinis reaktorius, keičiantis jų gyvenimą. Prisimenu nepaprastai reikšmingą Jėzaus pasakojimą apie sėklos likimą: dalis krito tarp erškėčių, dalis ant uolos, dalis - į gerą žemę. „Dalis"... - Jėzus nepasako tiksliais matais kiek.

Priežastys, keičiančios širdis, mums visada liks paslaptis. Meilė niekada neturi fizinių tikslių matų. Ir jei būtų kitaip, meilė taptų paprasta komercija.

Be to, tik dieviškoji Išmintis gali tiksliai žinoti, kaip susiduria visų milijonų širdžių teigiama ir neigiama sąveika.

/.../ Vis dėlto, pasirodo, aš esu impulso žmogus. Rodos, jau kokia pora valandų praėjo, kai mačiau svečius -Mar[ytę Vitkūnaitę] su Tėveliu - bet ir dabar dar negaliu susikaupti darbui. Nors sėdžiu vienas, visi kine „Olesia".

Kiek pasiaukojimo žmonės parodo! Mar[ytė] gal kokius šešis kartus važiavo veltui. Teikis, Viešpatie, padaryti, kad visi, kurie mums gera daro, dėl Tavo Vardo tai darytų!

Dienoraštis padeda susikaupti. Kai išsiblaškęs būdamas truputį parašai, paskui jau įmanoma ir laiškai rašyti" (1972 04 23).

„Koks kvailas paralyžiuojantis jausmas nežinoti, kiek valandų - nesiorientuoti padėty! - Galėtum dar ką nors parašyti, nuveikti, bet mintys sukoncentruotos į valandas ir nuneša susikaupimą. Nėra kitos išeities, kaip eiti kur nors sužinoti, kiek valandų - juk pavėlinti vakarienės negalima. Ko iš tikrųjų siekiama šituo faktu, kad sekcijose, darbo patalpose nėra laikrodžių? Ar tai nėra dalelė beprasmiškos kančios?

Šv. Mergele, „nieko Dievui neatsakyti!"

Juk yra daug žmonių, kurie gyvenime jaučiasi panašiai, tarsi nežinodami, „kiek valandų". Kokia geradarybė yra padėti jiems, parodyti kelią. Ir jeigu jie nepriima tokios geradarybės, tai priežastis gali būti tik puikybė" (1972 04 27).

„Sėdžiu ir galvoju. Labai noriu miego. Pasirėmęs rankom truputi nusnaudžiau. Už lango būrys vaikinų žaidžia: statybinę dervą, saulės įkaitintą, tąso pagaliais. Jie nori kaip nors prastumti laiką. Jie niekur neskuba, neturi jokių tikslų - užtai ir neskuba. O aš neturiu teisės laiko leisti veltui. Reikia parašyti keletą laiškų.

Prieš pradėdamas rašyti, nežinai visų minčių, kurias parašysi. Jos gimsta berašant. Ir dėl to susidaro tarsi instinktyvi kūrinio baimė - baimė pradėt rašyti. Šiuo atveju labai padeda dienoraštis - pradėti rašyti žinant, kad tai niekam neadresuota, gal niekas ir neskaitys. Be to, tikriausiai čia veikia ir noras dirbti pirma tai, kas maloniau - skaityti lengvo turinio knygą, kuri tenkina smalsumą" (1972 05 02).

„Šiandien bibliotekos vedėjas:

- Per paskaitą apie stebuklus kodėl neatsistojai ir negynei religijos?

- Kokie būtų buvę padariniai? Manai, būtų leidę kalbėti?

- Tegul būtų pabandę neleist! - (Aha, tai dėl patogumo, dėl baimės nukentėt negynei religijos reikalo!)

Ką aš atsakiau?

- Vyrai, žodžiais įrodinėt jums beprasmiška. Jums reikia kažko kito!

-Ko?

- Reikia kentėti - taip išmokė Viešpats Jėzus - už visų nuodėmes.

Aleksas - tik 18 metų. Aršus ateistas, kartais neduoda nė kalbėti. Tipiškas dabartinio jaunimo tipas. O vis dėlto kasdien jis ieško manęs, nori pakalbėti, ginčytis. Jo klausimas: „Ar daug yra gerų kunigų?"

/.../ Šios dienos mąstyme. Dieve, Tu paslaptis, Tavo veikimas - „nesuprantami Tavo planai ir nesusekami Tavo keliai". Tu turi savo planus, kurių aš nepajėgiu įžvelgti, Viešpatie! Koks didis dalykas Tavo Valia!.." (1972 05 04).

„Šv. Mergele, koks aš silpnutis! Tai, ką SigĮitas] rašė apie ganytojišką raštą, apie kalbą [teisme] iš magnetofono, aiškiai rodo, kad reikės dar su jais [KGB] susitikti. Jei tai kelia nerimą, tad kaltas tik prisirišimas prie žemės, savo norų. Homo carnalis... Mano nematomieji Draugai, kurie jau pa-siekėt pergalę, argi aš nesiilgiu Jūsų artumos? Melskite už mane!

Mokytojau, juk aš susitinku su Tavimi, juk šv. Mišiose visa paaukota. Mirtis vis tiek viską atims. Vis tiek jos atėjimas bus netikėtas: nejaugi dabar...

O dabar reikia eit prigulti, nes, matyt, pakilusi temperatūra. Sloga. Naktį darbe buvo sunku išsėdėti - turėjau ką aukoti..." (2972 05 07).

„Kartais būna tokių tuščių momentų, kad, rodos, jokios kūrybinės minties. Iš natūralių priemonių bene labiausiai šia linkme veikia nuovargis, nemiga. Be to, įspūdžiai, bendras nuskendimas į aplinkos gyvenimą. Kaip palaimingai veikia tokiu atveju pasiskaitymas, kad ir porą lapų atgal atsivertus. Kažkas panašaus kaip su starteriu pirmus apsisukimus motorui duoti.

Šios dienos - susigyvenimui su mirties idėja. - Viską prarasti... Prieš 7 metus malda /.../ bažnyčioje: „Jei reikia, paimk viską, ir gyvybę..."

Šv. Mergele, Tu - Išminties Sostas. Kada gi mes būnam gyvenime išmintingi? Turbūt tik tada, kai būnam klusnūs. Tada mūsų sprendimas nenukreipiamas jausmų audros. Šv. Mergele, aš galvoju, sutinku viską prarasti, o širdies gilumoje vis tiek mintis: „Taip neįvyks..." Nors protu suvokiu, kad didžiausia malonė - blogiausias atvejis, kurio labiausiai bijau...

    Ir toj baimėj neįkainojama malonė mano gyvenime du sapnai: šv. Teresėlės - „Jums penktą valandą skambins telefonas" ir Tavo, Šv. Mergele, šypsena Lukiškių kalėjime - Tu paprasta, Tavęs nereikia bijoti. Tai dvi prošvaistės iš Amžinybės, leidžiančios jausmais patirti, koks laimėjimas viską prarasti!

Dieve, kaip sunku tarti, kad dabartinis mano gyvenimas tikrai bus „kai dar gyvenau žemėje..." Lygiai taip, kaip dabar galvoju, kalbu: „kai dar mokiausi gimnazijoj" ir pan. Ir tai bus tikrai. - Argi dar galėčiau prie ko nors būti prisirišęs taip, kad be ko nors negalėčiau gyventi?!

Šios dienos tikrai nepaprastos - veržimasis prie žemės. Juk Apaštalai, taip pat už Kristų kovoję, visi mirė už Jį. Be abejo, esu ruošiamas kažkokiai didelei malonei" (1972 05 09).

„Kryžiaus kelio mintys. - Kad mes galėtume džiaugtis, Jėzus, Jo Šventoji Motina turėjo kentėti.

Rytą perskaičiau L[oretos] ir M[arytės] tokius džiugius laiškus. L[oreta] jau naujame name. - Buvo ir man džiugu. Ir tas džiaugsmas, ir kiekvienas kitas - man išpirktas kitų kančios. Sąžinės ramybė - Tavo, Viešpatie, kančios išpirkta.

O vakar. - Pagrindinė mintis buvo - laukia Teismas. Mirtis dėl Tavęs, Viešpatie, - juk tai teismo, Amžinybės garantija. O jei būtų leista išgelbėti, pavyzdžiui, mamą ar sesę ir už tai, pavyzdžiui, 15 metų kalėjimo... - argi nesutikčiau su džiaugsmu! - „Žmogui skirta vieną kartą mirti, o paskui teismas".

Gerasis Kristau, galvojant apie ateitį, ar ne svarbiausia pataisa mano gyvenime turėtų būti neprisirišti prie daiktų, asmenų, įvykių. - Nieko Dievui neatsakyti! Konkrečiai kaip gyventi - turės pasakyti klusnumas" (1972 05 11).

„Iš bibliotekos lango žalia žalia. Pradžioj jaunas miškas. Tikriausiai panašus į taigą. Berželiuose siūbuoja šiltas vasaros vėjas. Danguj kaupiasi pilki švininiai debesys. Bus lietaus.

Antra diena, kai šv. Mišias aukoju už Kauno jaunimą [po Romo Kalantos susideginimo]" (1972 05 20).

„Atbėga pas mane vaikinukas, siūlydamas mainyti tušinį pieštuką. Sako:

- Savo sekcijoje negaliu parodyti.

- Kodėl? Pavogei?

- Taip sakant, nušmoninau... O kam mano pavogė!

- Bet Dievas neleidžia taip daryti. Daiktas šaukiasi savo savininko.

Nedvejodamas išsitraukiau savo pieštuką - aš turiu du -ir ištiesiau jam:

- Še! O aną skubiai nešk ir padėk kur buvo. Ar dar nežino?

-Ne.

Mačiau, kaip jis bėgte nubėgo. Ir atidavė, nes paskui Aleksas pasakojo. Matyt, draugui papasakojo visą įvykį" (1972 06 10).

„Šis rytas nustebino mane. Aleksas papasakojo, kad už normos neatlikimą kokie dešimt kalinių apstojo jį ir vienas smogė kumščiu...

/.../ Per „pravierką"⁶⁹ vėl nustebino pokalbis su vienu „blatnuoju", kuris riktelėjo ant vargšo [protiškai atsilikusio] ir nuvarė jį rinkti nuorūkų. Bandžiau užstoti. O mano pašnekovas ėmė jį pulti, girdi, jis kažkada sakęs: „Aš jus visus iššaudyčiau". Vadinasi, tokių reikia neapkęsti. Panašiai kalbėjo šiandien darbe ir brigadininkas.

⁶⁹  Patikrinimas (rus.).

Koks baisus gyvenimas be Tavo įsakymų vykdymo, Viešpatie! Vargšai, jie neapkenčia pederastų [homoseksualistų], apsigimėlių, o savo nuodėmes pamiršta.

Bet štai kas labiausiai stebina! - Pasirodo, ir tarp kalinių yra pritariančių šitokiam „auklėjimui" - palaikyti tarpusavio neapykantą.

Dabar pradedu suprasti, kodėl mane laiko pavojingu -mano auklėjimo sistema iš esmės kitokia: tarpusavy palaikyti ir ugdyti meilę, o ne neapykantą. Šv. Jonai Bosko, didysis „chuliganų vade", - būki pedagogas ir tarp mūsų!

Kai puikybė nepajėgia nugalėti konkurentų dvasios didybės, toliau vykstanti konkurencijos dėl pirmenybės kova jau būna grynas materializmas. Čia gimsta materializmas.

Puikybės šiurkštumas, aklumas visada išsaugoja gebėjimą dėtis tobulam, geram kitų akivaizdoje" (1972 06 14).

„Kodėl gi aš vakar ilgai neužmigau? Pasiėmiau kun. Sig[ito] laišką, dar kartą perskaičiau. Jis taip pat nori įtikinti, kad žmonės pritaria.

Turbūt dar prisidėjo mane nustebinusi brigadininko užuomina. Pasirodo, jis žino, kad aš dar žiemą atidaviau vienam kojines, kurias šis už „čefyrą"- arbatą pragėrė... Taigi, jei mes pasielgiame taip, kaip mokė Jėzus, skiname kelią Jo karalystei. Tik veiksmu galima kalbėti apie meilę. Aš nežinau, ar mano buvimas čia nė vienai sielai nebus naudingas. - Vėl vakar vienas davė dėžę saldainių nuo savo tėvo. Pasirodo, aš jam buvau minėjęs, kad vakare pagalvotų, kaip praleido dieną ir Viešpatį atsiprašytų. Jis tai atsiminė ir papasakojo savo tėvui" (1972 06 15).

„Šių dienų normali žmogaus būsena - puikybės siekimas ir savo norų tenkinimas. Patraukti dėmesį gali tik kontrastas -pažeminimas ir auka, kaip priešingybė savo norams. - Štai kuo šiandien galima prakalbėti į visuomenę!" (1972 06 25).

„Vakar, šiandien. - Kiek daug įspūdžių. Vakar mačiau didžiausią balą kraujo užkampy už išeinamosios ant tokių geležų laužo. O šiandien mačiau tą, kuris vakar tame užkampy norėjo numirti... Jaunas vaikinukas, visų ujamas -brigadoje muša už neišdirbtas normas, chuliganų pajuokiamas, mat, vargšas, šlapinasi į lovą...

Bet šiandien jis vėl gyventi nori. Nuėjau nieko neklausęs per ramybės laiką. Pats stebisi: „Kas man užėjo į galvą?!

Niekam nelinkėčiau... Neduok Dieve, kad tėvams kas neparašytų".

Norėjau vakar aplankyti - išeiti iš darbo. Brigadininkas, nenorėdamas leisti: „Eik, - sako, - jei išleis per vachtą". Eidamas pasimeldžiau: „...jei reikia, kad nueičiau..." Abejos „vachtos" durys buvo atviros ir kareiviai nė nepaklausė nei nueinant, nei grįžtant. Bet vakar nemačiau to nelaimingojo. Sutikau sanitarą - nuramino, kad mirtino pavojaus nėra. Pavaikščiojom. Vargšas [sanitaras], nuteistas už [kriminalinius] abortus. Turi nuostabią žmoną, bet toji nieko nežinojo apie jo „amatą". - „Pradėjau, - sako, - norėdamas padėti"...

Vakar - „pirmoji" išpažintis. Po 10 mėnesių pertraukos. Dvejos šv. Mišios. Pasijutau lyg vėl normalioje būsenoje.

/.../ Daryti gera - reikia prisiversti. Savaime - tik norų tenkinimas - savo norų. Kitaip sakant, savaimine eiga ne meilė, bet neapykanta ateina.

Tam vargšui, kur vakar žudėsi, nunešiau sviesto, pyrago. Jis miegojo. Norėjau per kitą perduoti. O tas sako: „Tokio nereikia gailėtis, be reikalo jam duodi".

„Dangaus karalystė kenčia prievartą", „jei nedarysite atgailos..." (= jei nenugalėsit savo norų)..." (1972 06 26).

„Daugelis pyksta, kai aš užtariu skriaudžiamus. „Tavo angeliukas už kampo", - pašiepė vienas, kai atnešiau cigarečių tam, kuris bandė aną dieną žudytis. Tikrai radau jį už kampo vieną, o ne su visais. Jie neturi jokio motyvo užuojautai - toks puikybės dėsnis. Vadinasi, puikybė skatina „išplaukiančius į paviršių" tolti nuo meilės supratimo - štai kodėl jie nesuprato ir nesupranta Kristaus! - veda į kapitalizmo, feodalizmo, net vergijos formą [santvarką] visuomenėje. Ir dabar jų neapykanta gailestingumui neleidžia suprasti Kristaus.

Šį rytą su Antanu vaikščiojant staiga per mūsų pokalbį apie šiuos reiškinius man nušvito „čefyristų paslaptis". -Ir užkietėję materialistai čia negali gyventi be meilės. Šeimos jaukumo, draugų jaukumo čia nėra. O „čefyristai" visada sudaro būrelį, geria po tris gurkšnius iš to paties indo ir duoda tolesniam į kairę. - Kokie ritualai! Jie saugo vienas kito paslaptį - juk galėtų paskųsti ir gautų karcerio. „Čefyristų" būrelis - savotiška šeima - šeimos jaukumo, meilės erzacas" (1972 06 29).

„Pasirodo, kiekvienas gyvenimo reiškinys turi savo raciją, savo priežastingumą. „Čefyro" negeria po vieną. Bet ir degtinės negeria vienas - ir ten kompanijos. - Ar tik nebus ir girtuoklių kompanijos savotiškas meilės erzacas - kažkas panašaus į krikščionių agapes⁷⁰ - bandymas pasotinti meilės badą?" (1972 06 30).

⁷⁰  Meilė (gr:). - tai pirmųjų krikščionių bendruomenių bendra vakarienė po šv. Mišių.

„Ypač vertingas supratimas - dėl to vargšo bandymo žudytis ir Alekso pasakojimo, kaip jį terorizuoja, muša, - atvėrė naują supratimą apie lagerio užkulisius. Ypač padėjo lagerį pažinti pačiu laiku pakliuvusi Balio Sruogos knyga „Dievų miškas". Pas mus randu visus lagerio atributus kaip ir „Dievų miške", tik mažesnio masto" (1972 07 03).

„Kartais atrodo, kad šie žmonės moka džiaugtis tik blogiu. Pavyzdžiui, sekmadienį, kai baigėsi filmas „EI Greco", kai užsidegė šviesos, pajutau daugelio akis į mane atkreiptas, tarsi jie klaustų: „Na, ką dabar pasakysi? - Štai koks tavo tikėjimas!" - Filmas iš inkvizicijos laikų. Jaučiausi tarp jų tarsi nusikaltėlis, tarsi pats koks inkvizitorius būčiau. Kai grįžau į sekciją, pasijutau visų vidury ir visi pradėjo su piktu džiaugsmu kalbėti visa, ką pikta buvo girdėję iš kunigų elgsenos, iš jų gyvenimo: kiek paėmė už bobutės laidotuves, kaip nevienodai šviesas uždega per laidotuves, kaip šaudė, kaip laimino žudynes, žudė mokslininkus (inkvizicija) ir t.t., ir t.t. Visi kalbėjo įsikarščiavę, vis žiūrėdami į mane. Vaidis:

- Kai pasižiūri tokį filmą, tai tas tikėjimas... - mostelėjo ranka.

Aišku, beprasmiška buvo ką nors įrodinėti. Bandžiau juokauti:

- Dabar jūs mane turbūt inkvizicijai pasmerkt atiduosit...

Be abejo, buvo širdy nejauku, taip norėjosi melstis... Viešpatie, dėkoju, kad jie neišvedė iš pusiausvyros - tai būtų buvęs pralaimėjimas - turbūt jie šito instinktyviai laukė. Gintarėlis, mano nustebimui, paskui net padarė pastabą:

- Kodėl neįrodinėjai, juk vietomis jie aiškiai nesąmones kalbėjo!

Aš jam atsakiau:

- O ką tai būtų jiems padėję? Įrodinėti - reikia, kad žmogus norėtų pažinti tiesą!

Dabar, berašant šitoje vietoje atėjo į galvą Jėzaus žodžiai teisme: „Jūs vis tiek nepaleisite manęs". Jėzaus elgsena patvirtina, kad ne visada yra prasmė kalbėti, įrodinėti.

Bet štai kas mane stebina. Šiandien Albinas parsinešė iš krautuvės sausainių ir mums dalija. Aš lyg varžausi imti. O Vaidis: „Imk, pats visiems dalini ir dar nenori imti"... O jis aną dieną juk piktinosi, kai daviau „Marytei-prostitutei"* margarino. Tas pats Vaidis dar seniau, kai darbe nejučiom kilo ginčas dėl religijos, įėjęs pro duris, nesusigaudydamas gerai, ėmė mane ginti: „Jūs jo nė pado neverti!"

*Vaikinas homoseksualistas.

Taip pat pas būrio viršininką vakar tas pats Vaidis, kuris po filmo sekmadienį taip įsikarščiavęs kalbėjo, kad religija -nesąmonė, - kai kalbėjom su būrio viršininku, kur grįšiu paleistas iš kalėjimo, nejučiom pridėjo:

- Matai, dabar grįši didvyris.

Pasakė, atrodo, nuoširdžiai. Viršininkas paklausė:

- Argi yra toks įsakymas mokyti vaikus?

Pasakiau, kad yra Kanonų teisės kodekso paragrafas.

Verdant įkarščiui tada po sekmadienio filmo, rodos, Algis pridėjo:

- Kai tu ne toks kaip kiti kunigai, tai sėdi kalėjime, bet tegu visus imtų sodint, pamatytum, kiek atsirastų...

Vadinasi, sąžinės gelmėje jie supranta tiesą, tik jos bijo dėl savo gyvenimo nuodėmių ir iš puikybės nusižeminti nenori! Juk puikybė ginče negali pripažinti, kad tavo tiesa.

Ir štai dar kas išryškėja: jiems prakalbėti gali tik elgsena, gyvenimo faktai, susiję su auka vykdant Jėzaus reikalavimus! Štai kodėl yra prasmė tarp jų būti Sacharos apaštalu nė vieno neatverčiant!⁷¹

⁷¹  Aliuzija į Karolį Fuko (Charles Foucauld).

Taip, būdas nugalėti puikybę - tai tylėti supykus: savo tiesą įrodysiu kita proga, vėliau, kai šio momento ramybe, kada kiti karščiuojasi, bus nugalėta jų puikybė.

Nuostabus būdas suprasti tiesą, tai kūrybingas įvertinimas gyvenimo reiškinių, faktų - stengtis suprasti jų priežastis, pamatyti jų pasekmes.

Antai ir būrio viršininkas pasakė:

- Gerai, kad turi daug draugų, kad tavimi visi domisi. Dar nedirbau čia, o jau klausinėjo: „Kaip kunigas?" Kaišiadoryse solidus ponas, turintis gerą vietą, taip pat domėjosi.

Kaip jauku šį vakarą „savo" klasėj. Mat šį rytą čia iššlavė, popierius surinko, nuo stalų dulkes nuvalė. Nors ir kai priteršta buvo, nuostabu čia būdavo pasijusti vienam! Tačiau išorinė švara, tvarka nepaprastą įtaką daro mūsų sielai. Kas tų „čefyristų" viduj, jei visur, kur jie praeina, pavyzdžiui, pabuvę klasėj, palieka priterštą purvinais batais, su kuriais lipa ir ant stalų, kad pasiektų elektros lempų lizdus („čefyrui" virti)? Lieka primėtyta nuorūkų, popierių. Vargšai, jie nė nepagalvoja, kad kažkam reikės paskui juos eiti ir visa tai surinkti. Jiems svarbu tik šio momento savo noras. Juk ir savo namuose jie tokie. Kaip jaučiasi jų žmonos? O gal ir jos nesirūpina švara?" (1972 07 05).

„Žmogus kalba apie tai, kas glūdi jo viduje. Jei kalba daugiausia tik apie tai, kas žemiau juostos, ir keikia tik nedorais terminais, vadinasi, jis tik apie tai mąsto, tik tuo gyvena. Taigi žmogui pažinti - užtenka išgirsti jį kalbant savo natūralioj aplinkoj, kai jis laisvai, nesivaržydamas jaučiasi.

Šiąnakt darbe įdomiai pasakė Vaidis:

- Jei pateko kas į kalėjimą, tai vis tiek ką nors yra padaręs. Zdebskis laiko save šventu, o kam kišo nagus prie vaikų mokymo - žinojo, kad įstatymu draudžiama.

Kaip keistai jie maišo ir pagarbą, ir neapykantą man... Tikriausiai panašiai jie išgyvena Dievą - norėtų, kad Jo nebūtų, tiksliau sakant, bijo, kad Jo nebūtų, ir niekaip negali ta mintim atsikratyti. Tai liudija faktas, kad ateistai vis grįžta prie Dievo [buvimo] klausimo - kad ir pajuokdami Dievą -tarsi ramindami save, nuolat stengiasi įsitikinti, kad Jo nėra, ir niekaip nebaigia įsitikinti..." (1972 07 06).

„Rojaus būsena - šeštadienio vakaras. Skaitau „savo klasėj" A. Vienuolio „Padavimai ir legendos" ir negaliu atsistebėti dvasios tyrumu juose. - Vidutė, žuvusi Saulės mūšy, Ritutė, palaidota Naglio kalne, ir visi visi. Tyrumas meilėje - tikro džiaugsmo šaltinis.

„Kaip visa tyra..." (Loreta). - Pasitikėjimas, nesusiduriąs su nusivylimu, visada susijęs su paslaptingu džiaugsmu.

Čia pat už lango grupė vaikinų su savo lageriška „terminologija". Žiūriu ir mąstau - koks kontrastas! - Vargšai vaikinai... Jiems neprieinamas tyrumo džiaugsmas. O be jo pasauly jaučiasi tarsi iš rojaus išvyti... Girtuoklių, „čefyristų" būreliai - tai savotiškas erzacas vietoj prarasto tyrumo džiaugsmo - bandymas rasti lyg ką panašaus į tarpusavio tyrą meilę.

Bent kartą išpildyti aistros norai visam laikui atimtų paslaptingąjį tyrumo džiaugsmą.

Pajusti aukščiausios rūšies džiaugsmą žemėje negalima be prievartos sau, savo neprotingiems, laukiniams norams. - Šitoj prievartoj mes galim juos užvaduoti - juos, kurie jokio supratimo neturi apie prievartą sau" (1972 07 08).

„Kodėl vakar taip nuvargęs vakare jaučiausi? - Kaip girtas, vos nesvyrinėjau. Po šv. Komunijos per padėką užmigau. Gal tai miego stoka? Šiandien - nieko - normalu.

/.../ Šiandien nustebino Aleksas. Kai pokalbyje apie katalikų klaidas priminiau jam, kad ir komunistai šaudė - inkviziciją vykdė - jis nustebo: „Kada jie šaudė?! Jie vežė į Sibirą tik buožes, tik tuos, kurie kenkė". Vadinasi, jaunimas neturi supratimo apie kai kuriuos tikrovės įvykius, o gyvena tuo, ką girdėjo iš propagandos" (1972 07 13).

„Artėja paskutinis mėnuo čia. Vis ryškiau prisimenu reikalą pagalvoti, kaip gyvensiu. Tai lygu - vis labiau nusižeminti ir tikėtis gailestingumo... Šv. Mergele, Tu visada ir visur absoliuti Savininkė ir Valdovė. Kun. Sig[ito] du kartus sapnuotas „Juozas grįžo ir vėl tuoj išėjo" neturi kelti nerimo - argi neprivalau tikėtis ir malonės, jei taip būtų? Motinos meilė, Šv. Mergele, negali palikti vieno savo negalioj.

Kažkokia telepatija kalba, kad Modis jau gavo laišką. Kokią palaimingą šviesą man teikia jau vien jo prisiminimas, o juo labiau pasirodymas! Tikriausiai ir kitiems - taip pat. Šv. Mergele, juk Dievas nori visų mūsų kanonizacijos...

Šv. Teresėle, turiu Tau mielą prašymą, pavedimą. - Nuo manęs pasveikinti Ekscelenciją Vincentą [Sladkevičių] -šiandien jo Vardinių išvakarės.

Mielas Tėveli, ryt Jūsų Vardinės! Juk Jūs privalote ir dabar man Tėvu būti - labiau kaip vaikystėj!

Šiandien teisė vaikinuką, kuriam gegužės mėnesį jau būtų pasibaigęs bausmės laikas - turėjo pusantros savaitės. O jis pabėgo konvojuojamas, pavogė motociklą, juo padarė apie 400 km, ir dabar prieš akis - dar per 4 metus... Koks nepagalvojimas! Dieve, kaip panašu į tą valandą, kai Amžinybėj supras kiekvienas nelaimingasis: kaip lengvai buvo galima laimėti... Ir schema ta pati - išsiblaškymas, negal-vojimas.

Veni, Sande Spiritus!⁷² Neleisk pamiršti, kad privalau pralenkti laiką ir erdvę! Planuoti, kurti, gyventi ne savo, bet visų gyvenimu" (1972 07 18).

„Vakar šaukė pas būrio viršininką - puolė, kam bendrauju su „šobla"⁷³ - Aleksu, „Maryte", - duodu jiems valgyti.

- Paskui jie juokiasi iš tavęs! - „Otriadnas"⁷⁴ su ironija pasakojo, kaip vienas, pavogęs „sakramentus", dalijęs kitiems, kaip juokęsi.

⁷²  Ateik, Šventoji Dvasia (lot.).

⁷³  Jauni nusikaltėliai (žarg.)

⁷⁴  Būrio viršininkas (žarg.).

- Niekur aš sakramentų nepalieku, - atsakiau, - ir niekas nepavogė.

- Tai ką jie ten dalijo?

- Paprastą duoną. - (O kambario draugai man nepasakė šito...)

Papasakojo apie „Marytę", kaip jis parsiduoda.

- Tai ką tokiems daryti - šaudyti?

- Žinoma, - su entuziazmu sušuko brigadininkas Vaidis. Neprieštaravo ir kiti.

„Otriadnas":

- O žinai, ką vokiečiai tokiems darė?

Paaiškinau, kad Kristus neleidžia nė vieno laikyti žemesniu. Pagaliau, ar nereikia kaltinti tų, kurie „perka"?

Pasirodo, labiausiai bijo, kad aš jauniems - „šoblai" - ne-skleisčiau savo idėjų... Paaiškinau, ką jiems „skleidžiu": stengiuosi būti mandagus, būti tarp jų žmogus tikrąja prasme. Kunigo sąvoka jiems per daug tolima. Be to, stengiuosi juos pažinti: kodėl jie tokie, kur tai veda.

- Jei šito nesistengčiau, tai būtų nedovanotina. Čia pabūti - tai didelė psichologinė studija.

- Tai visus kunigus reiktų po metus palaikyti čia?

- Būtų labai naudinga... Jei kas yra agitacija - tai pats mano buvimas čia. - (Iš tikrųjų neturėtų laikyti tarp kriminalistų).

Pagaliau „otriadnas" pareikalavo, kad būčiau sekcijoje, ten galėsiąs skaityti kiek norėsiu.

- Šiaip kur tu būni? - paklausė.

- Susiieškau, kur mažiau triukšmo - bibliotekoje ar gimnazijos klasėje.

- Kas tave ten leidžia? - nustebo.

- Niekas niekada man nepasakė nė pusės žodžio. Pati komendante matė. Kokia auklėjimo įstaiga, jei trukdys kultūrinį darbą?

Kokiu tikslu kvietė? - Pirmiausia paklausė, ar daug turįs tokių, kuriems teikiąs sakramentus. Štai ko jie bijo! Jų supratimu, jei žmogus krypsta religijos link, maždaug tas pats, kas mūsų supratimu - žmogus morališkai žlunga...

/.../„Otriadnas" psichologiškai pralaimėjo. Nutilo ir pradėjo manęs klausytis. O Vaidis tikriausiai ne atsitiktinai sėdėjo ir klausėsi. Paskui darbe buvo labai geras: nusivedė, parodė, kur arčiau dušas ir pasirūpino, kad galėčiau išsiprausti. - Kokia paslaptinga žmogaus diplomatijos psichologija! Ar ne šituo paslaugumu jis norėjo užtušuoti savo įskundimą? Apskritai tarp mūsų yra slapta įtampa. Jam niekaip nepavyksta manęs „vynioti ant piršto". O tai, be abejo, žeidžia jo puikybę. Be to, neapykanta Dievui. Iš jo vieno girdėjau šioj prakeikimų vietoj keikiant Dievo Motinos vardu...

/.../ Kam šios pastabos? - Šv. Mergele, išmokyk analizuoti žmonių elgseną ir iš to juos pažinti!" (1972 07 21).

„Vakar šv. Komunija buvo tuo ypatinga, kad kartais Tave, Viešpatie, leidi vos ne realiai jausti kaip mielą, artimą Draugą.

Kokia dovana vakar - aplankė kun. Sig[itas]! Miela buvo išgirsti, kaip džiaugėsi Modis, gavęs mano užrašus! Paliko didį uždavinį - ruošti draugams rekolekcijas. Šv. Mergele, kokia auksinė proga! Visa pareis nuo to, kiek pajėgsiu nusižeminti. Jau, rodos, gimė įžangos minčių.

/.../ Kodėl kartais kristalizuojasi tokia būsena, kurioj nesąmoningai imama jausti, kad lytinių galių panaudojimas -tai aukščiausias gyvenimo siekimas? - Ar tik čia ne gyvybės pratęsimo šauksmas? /.../ Jį suvaldyti turėtų supratimas, kad tikrasis gyvenimas ne čia, taip pat bendravimas su nematomuoju Pasauliu.

Įdomi Alekso mintis - darbe juokais pasakė apie mane: „Jį reikia sugundyt nusidėti, tada gal nustos tikėjęs..." (.1972 07 23).

„Keista! Rašymas tampa būtinybe, taip kaip būtinybė žmogui su žmogumi susitikti. Sąsiuvinis tampa draugo pakaitalas, pasakojimas raštu - kažkokios paslaptingos sankaupos iškrovimas, panašiai kaip religijoj kulto apeigos yra išorinė forma, išreiškianti viduj susikaupusią pagarbą, dėkingumą Kūrėjui. Žmogaus siela - Kūrėjo paveikslas - turi ką nors kurti. O tai pirmiausia ir kristalizuojasi mintyse" (1972 0 7 24).

„Šv. Mergele, koks keistas, mielas jausmas būna, kai prarandi kokį nors patogumą... - Nauja auka. - Šį kartą - užkalė duris „mano" klasės gimnazijoj, kur taip jauku būdavo pabėgti nuo visų žmonių. - Tavo Valia tebūna!" (1972 0 7 27).

„Dar išgirdau įdomią nuomonę apie save. Vakar kine užpakaly manęs sėdėjo Aleksas ir kažkoks rusas. Aleksas atkreipė jo dėmesį į mane, kad tai esąs žymus žmogus, apie jį radijas kalbąs. O tas rusas: „Tokius reikia šaudyti!"

Tačiau sode vaikščiojant - pastebėjau - kaip įdėmiai vakar ir šiandien akimis mane lydi. Ką jis galvoja? - Kažin ar tą patį: tokius reikia šaudyti?!" (1972 07 28).

„Mano Dieve, kam mane apleidai?!" - Atpirkti, išgelbėti -reiškia išgyventi apleidimo, neįvertinimo, nepažinimo jausmą kaip priešingybę puikybei. Tėvas Pro meldė Dievą apleidimo aukos. Kokia auka, jei gali jausti šalia savęs draugus?..

/.../ „Nešioti vieniems kitų naštas" - tai reiškia pakelti vieniems kitų kaprizus sutinkant, pagal savo supratimą, ir nekaltai nukęsti.

Tokie, kaip Aleksas, kurie neturi dėkingumo jausmo, pedagogams ateistams, neturintiems supratimo apie Amžinybės - Dievo - atlyginimą, apie meilę, kuri sulaukia atlyginimo, yra nepakeliama našta. Iš lagerio patirties: yra netikinčių gerų žmonių, tačiau nėra chuliganų tikinčių" (1972 08 03).

„Liko trys savaitės. Šiomis dienomis vakaras ir rytas būna tokie vėsūs. Po liepos karščių taip ryškiai primena, kad artėja ruduo. Kyla rimtas susirūpinimas dėl ateities. Prieš akis nežinia. Kaip gera, kad toji nežinia Tavo, Šv. Mergele, nuosavybė!" (1972 08 05).

„Kaip gaila žiūrėti į šituos nelaimingus žmones, kuriuos netrukus (kaip keista!) reikės palikti. Norėtųsi prieiti ir kiekvienam pasakyti, kur jo laimė. Ir vis iš naujo reikia įsitikinti, kokia menkutė priemonė yra žodis - jis nieko nereiškia, „jei Tėvas nepatrauks".

Kokia ryški, žiūrint į šiuos žmones, tiesa, kad reikėjo jiems kalbėti, kol jų neslėgė nuodėmė.

Ką darys vargšai jų tėvai aną teisingumo valandą?!" (1972 08 06).

„Šiandien, mano Dieve, vėl leidai pažvelgti į žmogaus skurdą. Pro šalį ėjo mažas 19 metų vaikinukas, į kurį visada žvelgdavau su gailesčiu: veido išraiška ir visas vaizdas toks pasigailėtinas, kad sunku net apsakyti. Atrodo, ir proto šviesa labai ribota... Turi kelias seseris. Jis pats jauniausias. Tė-

vai darbininkai. Jis krikštytas, bet Pirmosios komunijos neprivestas... Nieko nežino - net kas yra Šv. Mergelė Marija negalėjo pasakyti. Vargšas prieš porą mėnesių bandė bėgti. Pagavo. Dabar vėl laukia teismas, vėl pora metų prieš akis. O buvo likę labai nedaug ligi laisvės - gal pora mėnesių. Kur logika!

- Kodėl bėgai? - paklausiau.

- Kad visi muša, kai nepadarau normos, - ir kaliniai, ir brigadininkas.

- Ar negali padaryti normos?

- Akys silpnos.

Dieve, koks našlaitis žmogus žemėje be Tavęs! Kas yra nuodėmė, jeigu dėl jos tiek kančios!

Gerasis Kristau! Bet man baisiausia, kad kartais tik pareigą jaučiu su jais kalbėdamas... ir tokį bejėgiškumą... Tada norisi galvoti, kad kontempliatyvus gyvenimas lengvesnis, net ir aukos - kančios kelias... O veiklos gyvenime niekada negalima jausti, kad štai viską padariau, ką galėjau. - Ar ne šito nepakankamumo jausmas ir verčia griebtis atgailos ir ja užpildyti savo nepakankamumą?" (1972 08 07).

„Kai žvelgiu į šituos vargšus aplink save ir kiekvieną kartą pajuntu, kaip maža yra tik kalbėti jiems, vis prisimenu kontempliatyvaus gyvenimo atgailos svarbą.

Paskutiniu laiku, ypač šiandien, ryškėja mintis, supratimas: kad Dievas suteiktų jėgą mūsų žodžiams, reikia kuo daugiau, kuo tobulesnės formos klusnumo Jo Valiai" (1972 08 13).

„Sunku taisyti „broką"... - Daugelis šių nelaimingų vaikinų - tai vaikai, pradėti be meilės, pradėti girtų tėvų, augę neapykantos ir girtavimo atmosferoje, - ir visa tai paliko pėdsakus, gadino jų sielos harmoniją: Dievo kūryboje, kurią Jis patikėjo žmogui, išėjo brokas...

Ką su jais daryti? - Pilni laikraščiai, žurnalai šito klausimo. Siūlosi vadovauti visokie išminčiai. Lygiai kaip [K.Sajos] „Mamutų medžioklėje". O kalėjimai vis pilnėja...

Kokia didi atsakomybė tiems, kurie ryžtasi pašaukti į buvimą kitą žmogų!

Tautų tragedija ta, kad į šią sritį einama galvojant ne apie būsimą žmogų, o apie savo malonumą.

Kaip jiems kalbėti, kai jie tapę savo norų vergais? Kaip atverti sielą Malonės veikimui, jei jie pažįsta tik jausmų besaikio troškimo - nuodėmės laimę? Kokiais motyvais priversti juos įsakyti savo norams, jei jie vieninteliu laimės šaltiniu laiko kaip tik savo norų tenkinimą?..

Šitokia padėtis savaime šaukia, kad ateitų į gyvenimą kontempliatyvūs apaštalai. Dievas gali juos „priversti", bet, kad įvyktų absoliutus teisingumas, kas nors turi imtis atgailos! Šių dienų jaunimui išgelbėti nebūtinai reikia vyrų. Reikia, kad po šimto metų vėl gimtų Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė antroji. Reikia, kad mūsų mergaitės turėtų jos bruožų.

Žmogų suvaldyti, palenkti kita linkme gali tik laimės pajutimas, laimės supratimas. Kaip jie pažins aukštesnės rūšies laimę, jei dėl jos reikia atsižadėti žemesnės rūšies laimės - vienintelės jiems pažįstamos laimės?!

Jie, neišbandę praktiškai, turi patikėti, kad tie, kurie jiems siūlo aukštesnės rūšies laimę, sako tiesą. Kad pajėgtų patikėti, turi pajusti jiems pagarbą. Savo gyvenimu, savo kontaktu su šitais nelaimingaisiais pirma reikia laimėti palankumą sau. Tai jau reikš palankumą ir susidomėjimą Dievu.

Taigi kelias į šitas širdis - parodyti jiems Dievą, vykdyti didįjį Meilės įsakymą visai neminint Dievo vardo, nes tai

savaime jiems žadina neapykantą: viskam, kas primena Dievą, šventuosius, - jie turi savotišką imunitetą" (1972 08 22).

PSICHOLOGINĖS PASTABOS IR MĄSTYMAI

Tiek kalėjime, tiek Pravieniškių kolonijoje kun. Juozas stebėjo žmones, jų tarpusavio santykius, gilinosi į įvairius reiškinius ir stengėsi juos užrašyti. Apibendrinančias išvadas dažniausiai užrašinėdavo lapeliuose, paskui persirašydavo į dienoraštį. Kartais tai būdavo ir ilgesni svarstymai ar tos dienos mąstymo mintys.

Auklėjimas

„Nusikaltėliai jausmo audroje arba sąžinės kankinami neturi logikos, neturi pastabumo, kokia laukia jų po nusikaltimų perspektyva, dėl to juos dažnai nesunkiai sugauna... /.../ Žmogus, ką nors slėpdamas, nejučiomis išryškina slepiamos srities priešingybę, ir tuo išsiduoda. - „Vagie, kepurė dega!" - Vaikas, nusikaltęs mamai, - labai geras.

Diplomatiška meilė būna perdėtai gera, be konteksto, be ištisumo, kažkokiais nelogiškais išsiveržimais, net kontrastais, pavyzdžiui: čia draugas, čia visai nemato.

Tik ką iš disputo ir filmo Makarenkos „Pedagoginė poema". /.../ Vienas kalinys paklausė:

- Kur tokie auklėtojai, kaip Makarenka?

Mokytoja taip atsiliepė į šią repliką:

- Kur dingo tokie, kurie supranta žodį „reikia"? Ką nori kalbėk, niekas nepadeda, nepasiekia. Pokalbis su išsilaisvinusiu: „Turbūt daugiau čia nebegrįši?" - „O man neblogai buvo ir čia", - atsako buvęs kalinys... Be to, viskas negerai.

Be kovos nieko nepasiekiama. Neturėtume mašinų, patogumų. Reikia kovoti!

Ką aš būčiau kalbėjęs? - Pirmiausia - gyvenimo faktai. Gyvenimas - tikriausia mokykla.

Kodėl atsiranda tik vienas kitas keliantis klausimus? -Nėra šeimyniško jaukumo. Vienas paklausė kažko, tuoj „zampolitas": „Pavardė?"

Filme yra vienas svarbus momentas. Kai tik pasirodė Makarenka savo įstaigoje, kilo didžiausias priešingas visų nusistatymas. Pjaunant malkas, jis davė užsirūkyti. - Parodė draugiškumą. Chuliganą pakeisti, priversti, kad gerbtų, gali tik meilė.

Yra dvi auklėjimo priemonės: bausmė-baimė ir meilė.

1) Darbas auklėja kaip priešingybė savo norų vergijai, kaip būtina proga sau įsakyti. Dėl to darbą žmogus jaučia kaip priešingybę savo norams. Jis [darbas] auklės tik tada, jei įsijungs meilė - daiktui, žmogui, Dievui.

2) Pramoga - ypatinga auklėjimo priemonė, nes į ją linksta žmogaus prigimtis savaime. Kokios rūšies pramogos, toks ir žmogus, kadangi pramogą žmogus išgyvena kaip džiaugsmą, vienintelį žmogaus reaktorių.

Sugretinant Makarenkos koloniją ir mūsų, aiškus skirtumas. Ar disputo dalyviai, net tie, kurie kaip vadovai kalbėjo, tiki, kad visa, kas filme, - gyvenimiška ir kiekvienam įvykdoma?

/.../ Mūsų kolonijos auklėjimo pavyzdys - Bodrovas ir „zampolitas" - bandymas sunaikinti jaukumo kibirkštėlę. Šeimyniškas jaukumas visada kelia pagarbą. Pagarba visada auklėja, kadangi pagarba negali būti be meilės" (1972 03 18-19).

„Vaikų mokymas aukos gyvenimo - vienas iš esminių tautos gyvybingumo reikalų" (1972 06 16).

„Taip, vaikų mokymas be galo svarbu! Vakar vakare vaikinuko šv. Komunija taip akivaizdžiai parodė, kaip svarbu žmogų supažindinti su paslaptimis, kurias palikai mums, Viešpatie. Paskui žmogus gali viso to nevykdyti, bet jei jis sutiks pripažinti tiesą savo aistrų iškankintas, jis jau žinos, ką reikia daryti. Ypač mirties valandą, kada puikybė turės kapituliuoti.

Žmogui apsiskųsti tuose dalykuose, kur nepataikaujama savo norams, visada sunku. Net kai žmogus jau ryžtasi, tokiais atvejais ligi savo pasiryžimo nevykdymo būna labai netoli. Pavyzdžiui, vakar. Jau susitarėm dėl išpažinties. Laukiu, o jo nėra. Paprasčiausia kliūtis - susibarė su brigadininku - ir jau nesiryžta ateiti: sėdi ir skaito laikraštį. Jei nebūčiau suradęs, tikriausiai būtų neatėjęs..." (1972 08 19).

„Parašiau Gidutei [seserėčiai] laišką - kada žmogus negali pailsėti.

1) Nekreipia dėmesio į aplinkos grožį ir tvarką, kaip būtiną grožio sąlygą.

2) Nemato, neranda gyvenime džiaugsmo. Tai atsitinka, jeigu:

a) nedaro gera taip, kaip sąžinė liepia, o gyvena tik savo norų tenkinimu;

b) sąžinėj nešioja balastą, pavyzdžiui, įskaudinęs neatsiprašo, padaręs skriaudą neatitaiso.

Džiaugsmas - gyvenimo krypties rodiklis. Jei darbas neduoda džiaugsmo, dirbama ne tai, kas dirbti reikia. Jei šv. Mišios, šv. Komunija neduoda džiaugsmo, - nėra pastangos nusižeminti prieš Jį. Jei malda neduoda džiaugsmo, - kalbama tuščiai į orą, o ne Tam, kuris mane myli.

Jaunimas pavargsta ne nuo darbo, o nuo nežinojimo, ko siekti, kur veržtis.

Menas derinti darbą ir poilsį, kad darbas netaptų godumu, o poilsis tinginiavimu..." (1972 04 17).

„Kodėl jie tokiomis [rimtomis] paskaitomis nesidomi? -Buvo apie 25, o yra buvę per 100. Ir tai buvo tik „sugaudyti"... Klausytis - reikia susikaupti. O susikaupti jau yra auka. Šie žmonės neišmoko aukos. Štai kodėl vaikystėje vis dėlto reikia prievartos, drausmės vaikams, kitaip neišmoks susikaupti. Reikia klusnumo tėvams! - Meilės prievartos!" (1972 0 7 07).

„Aplink mus kalba visi daiktai ir įvykiai išminties žodžius, per kuriuos Dievo Valia kalba, jei tik puikybė ir norų triukšmas nekliudo išgirsti. Vadinasi, Dievo Valią pažinti gali tik nuolankios ir nesavanaudės širdys.

Šv. Mergele, neleisk užmiršti: tai, kaip aš elgiausi su savo siuntiniais, didele dalimi sukūrė aplinkos nusiteikimą mano atžvilgiu.

Pokalbiuose, bendraujant su žmonėmis neturi būti per daug „esencijos" - to, ką pasakyti nori, arba didaktinio tono - šitai daugeliui nepakeliama.

Kodėl mėto nuorūkas, teršia? - Bendras dėsnis - kuo mažiau iš savęs reikalauti, kuo mažiau dirbti, dėti pastangų, ir priešingai - kuo daugiau patogumų, savo norų tenkinimo" (1972 08 17).

„Pažinti žmogų lengviausia, kai būna pažeista jo puikybė— supykęs, taip pat - kiek jame aukos dvasios. Lengviausiai tai pasako baimė nepatogumų...

/.../ Ypač reikšmingas dalykas žmogui pažinti - pažadų išpildymas, žodžio laikymas. Neišpildyti pažadai - kaip labai pakerta autoritetą!

Kodėl Aleksas aplinką nuteikia prieš save? - Turbūt labiausiai imama nekęsti žmogaus dėl pabrėžimo, kad jis esąs gudresnis už kitus.

Kodėl Aleksas nemoka kreiptis, jam sunku ko nors prašyti? - Tikriausiai čia turi ryšį jo šiurkštumas, išplaukiantis iš savęs teigimo, taip pat auklėjimo aplinkos šiurkštumas -pataisos namai, šiurkštumas šeimoje su motina, taip pat -iš motinos pusės.

Nesugebėjimas rasti kontakto su žmonėmis tikriausiai pasunkina galimybę įsimylėti.

Kaip chemijoj reikia atitinkamus elementus surinkti ir veikti specialiomis sąlygomis (temperatūra ir pan.), norint gauti naują medžiagą, taip panašiai ir žmogaus kūrybinę galią pažadinti reikia specialių veiksnių, aplinkybių" (1972 08 14).

„Jei arti aušra, nors ir nežinoma, geriau tamsa prieš džiaugsmą, neviltis, silpnumas, jei visa tai aukojama. Juk taip didesnis laimėjimas.

/.../ Kodėl spauda iš Prūsų padarė liaudį kovingą (žr. „Pragiedruliai")? - Ji pajuto naudą iš knygų, maldaknygių skaitymo, pastangų išmokti rašto.

Savaime kilo klausimas: kodėl tai draudžia, jei tai gera? Ergo* - jie nenori mums gero, jie svetimi. Vadinasi, - su jais reikia kovoti!

*Taigi (lot.).

Analogia hic et nunc⁷⁵. - Visuomenė turi pajusti praktinę naudą iš religijos. Dar lengviau būtų - pamatyti skirtumą gyvenime tarp žmogaus, vykdančio didžiuosius Jėzaus reikalavimus, ir žmogaus, gyvenančio savo norams.

⁷⁵  Atitikimas čia ir dabar (lot.).

Toliau klausimai eitų ta pačia tvarka. - Religija duoda gera. Kodėl tai draudžia, kas gera?

Pajusti naudą. Visuomenė galvoja praktiškai. Visa Malonė dėl šv. Mišių paslapties. Ergo - didžiausias dėmesys šv. Mišioms! Jų esmė. Būti jose - apsispręsti aukai, pažinti Meilę ir į ją atsiliepti.

Man nėra ko bijoti, nes ir viršininkai - kaip vaikai prieš mane, kurie daug ko nežino, į kuriuos su užuojauta reikia žvelgti.

Jei mane čia laikysi, Viešpatie, vadinasi, man reikia dar kažko išmokti, Tave parodyti jiems. Juk ir būdamas gyvenimo sūkury puikiai mačiau, kaip bėga metai, o didenybė „aš" nieko negali padaryti savo idėjoms realizuoti. Juk Tu esi Veikėjas. Jei mane izoliavai, tai reiškia - mane mokai nusižeminti, bet tai nereiškia, kad Tu negali veikti. /.../ Baimė turi būti paslaptingas orientyras, pasakantis tiesą apie žmogų" (1972 04 06).

„Idėjos sklinda tik bendruomenių dėka. Vienas žmogus yra kaip stovinčio vandens rezervuaras. Ir politinės, ir religinės idėjos sklinda per bendruomenes. Bet taip pat ir dorinis kilimas, ir smukimas.

Paskui individai paskleidžia tarsi sėklą, paberia idėjas, bet kad jos plistų, reikia žmogaus susitikimo su žmogumi..." (1972 07 21).

Neapykanta

„Melo ir vagystės psichologijos pagrindas - nepagarba žmogui. Juk meluodamas ir vogdamas tą žmogų pažemini.

Kas negerbia žmonių (pavyzdžiui, nėra iš širdies plaukiančio nemeluoto mandagumo), negali gerbti ir Dievo. Ir atvirkščiai - jo neapykantą Dievui jaučia žmonės - aplinka" (1972 0 7 28).

„Tik ką iš kino. Einant girdžiu užpakaly [keiksmažodį]. Atsigręžiu - veidai tokie, kaip filme (rodė iš plėšikų gyvenimo). Vienas iš tų, į kuriuos atsigręžiau: „Idi na..." - Tai vienas iš tų retų atvejų, kai neapykanta taip aiškiai pareikšta.

Mokytojau, juk tai Tau neapykanta! - Kuo atsakyti? - Pykčio banga? - Bet jie ir taip nelaimingi. Gerasis Mokytojau, kokia dovana mums Tavo pavyzdys: „Tėve, atleisk jiems, nes nežino ką daro"... - Tu vienas pasauly taip mokei. Niekas daugiau.

Yra keistas neapykantos laipsnis, kai draugiškumo, šypsenos nepriima. Kas tada padėti gali? - Malda, auka, taip pat atitinkama proga, kai jam bus sunku, kai bus proga ką nors gero padaryti.

Draugiškumo nepriima... Kodėl nepriima? Tikriausiai neapkenčia kontrasto, prabilimo į sąžinę. Tie patys motyvai turi būti kaip ir fariziejų neapykantoje Jėzui. Neapkenčia konkurencijos. Puikybė turi pirmauti. Vadinasi, to kontrasto, kiek galima, reikia neišryškinti savo elgsena rodant paniekos lašą...

Tai kontrastas inkvizicijos psichologijai. Kaip tada buvo nesuprantama, kad netikintis galėtų būti geras žmogus, naudingas valstybei, taip dabar priešingai: nesuprantama, kad tikintis galėtų būti geras žmogus. Užtai mus laiko fanatikais, užtai Lukiškėse prižiūrėtoja mane vadino apsimetėliu.

/.../ Šia mintimi ir buvo šios dienos mąstymas. Iš karto -tuščia. Bet vis grįžtu prie tos minties - fakto: mes kartu. Bandau ieškoti smulkmenų. - Tavo akys. Jos žvelgia į mane. Ir kas jose glūdi? - Meilė man. Niekad negęstanti, amžina. Tavo akyse jėga. Juk Tu - Vadas! - Tu panaudok mane, Viešpatie, savo reikalams" (1972 06 18).

„Mūsų gyvenime turi būti jaučiamas skausmas, nuobodulys, turi būti neišsipildžiusių norų. - Kodėl „turi būti"? -Kitaip gyvenimas nustotų vaisingumo.

Dievo Sūnus tapo Žmogumi, kad visa tai galėtų jausti -visa, ką pasirenka nusidedamas žmogus kaip natūralius puikybės - nuodėmės padarinius.

Dievo Sūnus turėjo tapti žmogumi, kuris žmonijos vardu būtų galėjęs kalbėti Dangiškojo Tėvo akivaizdoje, kuris būtų vienybėje su Dievu Tėvu. Nuodėmės neišardytoje vienybėje.

Kiekviena nekalta siela panaši į Kristų, kai kenčia kažkam atstovaudama - kažkam, kuris pats per nuodėmę yra nutraukęs ryšius su Dievu.

Būti panašiam į Jėzų - būtinai turi būti jaučiamas Jo Didysis penktadienis.

Kaip labai reikalingos šios mintys, o Šv. Mergele, šiandien, kai nepriėmė į skaičių tų, kuriuos „per 2/3" [bausmės laiko] išleisti žada.

Šiandien buvo ypač ryški valandėlė po šv. Komunijos. Ypač lengva buvo jausti Jėzų ir su Juo kalbėti. Ir visą dieną buvo kažkokia ypatinga nuotaika. Vakare darbe net dainavau pusbalsiu vienas" (1972 04 04).

Kauno įvykiai - Romas Kalanta...

„Šį rytą papasakojo, kad susidegino studentas. Dar 24 valandas buvo gyvas. Asociacijos sulygino jo auką su mano gyvenimo įvykiais. Ir kokie jie smulkučiai pasirodo prieš gyvybės auką... Idėja, už kurią niekas nemiršta, pati turi mirti. O vis dėlto jo auka Amžinybės atžvilgiu gali nieko nereikšti. Gali tai būti paprasti, natūralūs motyvai. Ir greičiausiai taip. Juk taip nebūtų daręs, jei būtų tikintis. Tačiau malonumams gyvenantis pasaulis vis tiek žavisi tais, kurie eina mirti, nepaisydamas dėl kokių idėjų jie miršta. Žavisi kaip kontrastu šių dienų nuotaikai. Juk dabar - naujojoj pagonijoj - aukos nėra, yra tik savo norų vykdymas.

Didelių aukų akivaizdoje koks niekingas pasirodo mano veržimasis į laisvę, mintys apie visa tai, kas atitinka norus ir pan.

/.../ Viešpatie, už viską dėkoju, kur teiksies mane savo planams panaudoti! Ar neužmiršiu, kad jėga, suteikiama kai kuriais gyvenimo momentais, - tai malonė, dovana. Mokytojau, aš galiu stiprus būti tik Tavo stiprybe.

Kam reikalinga auka? - Absoliutaus Teisingumo išbalansavimui. Kaip meilė už nedėkingumą, už meilės stoką, taigi kaip klusnumas už savo ir kitų neklusnumą, už puikybę..." (1972 05 18).

„Vis naujos bangos naujienų ateina apie Kauno įvykius. -Žmoguje glūdi titaniškos jėgos, tik gaila, - kaip dažnai jos pasireiškia ne dėl to motyvo, dėl kurio reikėtų, - ne dėl meilės motyvo, o dėl paprastos puikybės ar savanaudiškumo arba dėl puikybės vaisiaus - neapykantos. Šias savybes, be abejo, gali turėti ne vien paskiri individai, jos gali vienyti ir minias. Kokia baisi jėga minia, pagauta aistros!

Savo veiklos motyvų ugdymas - kaip be galo svarbu!

Kas tai per klausimas? - Tai ne kas kita, kaip svarba pažinti didžias idėjas, plačius horizontus, t.y. išsiveržti iš savanaudiškumo kiauto, iš siaurumo.

Veikti dėl aukščiausio - meilės motyvo - tai juk ir yra ne kas kita, kaip aukos gyvenimo problema, didžiojo Jėzaus meilės įsakymo vykdymas.

Jei veikimas dėl meilės motyvo yra monopolis tų, kurių sielose veikia Malonės paslaptis, tai veikimo motyvų kultūra yra neatskiriamai susijusi su sąmoningu tikėjimu, įskaitant ir tuos, kurie nesąmoningai laimi troškimo krikštą.

Vadinasi, ugdyti visuomenėje veiklos motyvus - tai ugdyti žmonėms kontakto su Malonės paslaptimi sąmoningumą. Kad jie pažintų Sekminių ugnies galybę, kad šios dovanos maldautų, apsispręstų atsiliepti Malonės balsui, skatinančiam gera daryti.

O visa tai neįmanoma be nusižeminimo, be atgailos. Aukšta veiklos motyvų kultūra - reiškia mokėjimą ne sau gyventi.

Nėra abejonės, kad šėtonas deda didžiules pastangas, idant didžioji Kūrėjo dovana - mūsų energija - būtų panaudojama kuo žemiausiais motyvais, kartu, kad žmogaus gyvenimas Amžinybės atžvilgiu praeitų veltui.

Mus šimtai balsų ragina skubėti, veikti, bet ne dėl meilės motyvo, dirbti, bet ne tai, ko reikalauja meilė, pareiga" (1972 05 21).

Klusnumas

„Tu visa valdai, bet kodėl taip, tarsi Tavęs nebūtų, ne taip, kaip mums įprasta - nueiti į kontorą, pateikti reikalavimus ir gauti aiškius patvarkymus?

Bet... „Palaiminti, kurie nematė ir įtikėjo". Mums leista Tave apčiuopti tiek... kiek reikia, kad pažintų puikybės ir nuodėmių neapakintas protas. Viešpatie, Tavo paslaptingume ir yra mūsų tikėjimo nuopelnas.

Taigi mūsų išorinis reikalų tvarkymas, išorinė veikla reikalinga tik tam, kad pridengtų Tave nuo mūsų kūno akių, kad liktų vietos tikėjimui.

Viešpatie, Tu sukurk manyje stiprų tikėjimą! Juk aš turiu Tave, kuris visa gali, kuris esi Absoliutus Teisingumas. Dėl to atgaila turi praskinti kelią, kad įvyktų Tavo Valia. Atgaila - kaip meilė, klusnumas" (1972 05 22).

„Vakar matytas filmas „Legenda" tapo šio ryto mąstymo pagrindu.

Du likimo suvesti berniukai - lenkas ir rusas - norėjo patekti pas partizanus, norėjo kovoti, bet dėl jauno amžiaus jų nepriėmė. Jie bandė savarankiškai veikti, bet tuo tik kenkė partizanams: nutraukė telefono laidą, kuriuo partizanai klausė vokiečių pokalbių, norėjo sunaikinti tą, kuris rekvizicijų lapelius nešiojo, o jis, pasirodo, taip pat dirbo partizanams; ištiesę vielą per kelią, sukliudė partizanams sugauti vokiečių majorą. Pagaliau neprotingai bandė jį pagrobti ir vos nežuvo patys ir t.t.

Viešpatie, ar ne taip būna Tavo planuose! Kuriuos mes tiek kartų suprantame visai kitaip, panašiai kaip tie berniukai filme - turėjo geros valios, bet, neturėdami patyrimo, nežinodami bendro partizanų plano, savo protu veikdami, tik kenkė bendram reikalui.

Viešpatie, mes nepajėgiame savo proteliu apimti Tavo didžiųjų siekimų, ir ne kartą, gero norėdami, tik kenkiam Apvaizdos planams.

Vienintelis būdas, kuriuo tie filmo berniukai galėjo padėti partizanams, - klausyti vado, žinančio bendrą planą, jam išdėstyti savo projektus ir jo įsakymus vykdyti.

Analogiškai mūsų gyvenime. Įsijungti į Apvaizdos veikimą gali padėti tik klusnumas. Jis garantuoja Malonės pagalbą, kadangi klusnume nėra puikybės - vienintelės kliūties Malonės veikimui.

Einant į Prienus dirbti, mano protui atrodė neracionalu, ėjau tik iš klusnumo. O jei nebūčiau ėjęs, tikriausiai nebūtų buvę to laimėjimo, kuris dabar yra... Šv. Mergele, Tu nuolat vietoj mūsų kartok: Fiat Voluntas Tua!" (1972 07 1 7).

„Kaip nuostabiai greit bėga dienos!.. Tikriausiai ir visas gyvenimas taip prabėgs. Vis dėlto, kaip gerai, kai jį veda, duoda kryptį klusnumas. Koks palengvinimas bus - juk klusnumas nuima atsakomybę už gyvenimo kryptį, už nuveiktus darbus.

Kaip keista! Visi dabar nuo klusnumo bėga, jį supranta kaip savo laimės priešą. Ir kartu sunkina sau teismą. Atima sau ramybę. Iš tikrųjų tai labai paslaptingai vyksta. Savo norų tenkinimas veržiasi į laisvę, į galimybę viską duoti savo norams, būti jų vergu.

Labai nepastebimai įvyksta baisus dalykas. - Darbai, kuriuos žmogus privalo ir kurių imasi, pareigos, pažintys nejučiom būna padiriguojamos savo norų, kurie tenkina malonumus.

Gyvenimas veltui praeiti gali tik dėl to, kad pirmiausia dirbama tai, kas malonu. Tada negali likti laiko dirbti tai, kas yra pareiga.

Žinoma, tai gali būti tik iš meilės. Ir natūralioj meilėj šitai galioja. Prisimenu mintį iš [vieno] dienoraščio: „Aš nenoriu laisvės!"

Klusnumas be meilės - vergija, žmogų žeminanti, atimanti iniciatyvą, kūrybingumą.

Vadinasi, negali būti klusnumo be Malonės veikimo. Jei pasidaro labai sunku klausyti, - signalas, kad reikia susirūpinti, kas blokuoja Malonės veikimą: arba negryna sąžinė, arba puikybė. Paprastai būna abiejų mišinys..." (1972 01 31).

„Nors ir kiek būtų pripažintas žmogaus vertumas, garbingumas, bet tai nereiškia, kad Dievo meilė, tą žmogų auklėdama, nesugebės jo pažeminti.

Klusnumas: Kristus savo kančioje juk galėjo neklausyti neteisingos teismo ištarmės, neteisingos elgsenos, o vis dėlto klausė. Mokytojau, o man taip nesinori klausyti „viršininkų", kurie tokie pat kaliniai, kaip ir aš, kurie jaunesni už mane, kartais aiškiai neteisingai ko nors reikalauja...

Klusnumo įžadas - laisva auka klausyti, pačiam jaučiantis gudresniam už viršininkus.

Įžadai vienija. Po vieną - ne frontas, neįmanoma sunki kova be klusnumo. Kova saugo visuomenę nuo užmigimo, nuo puvimo" (1972 0 7 28).

„Susikaupimas - kažkas panašaus kaip natūrali meilė.

Ten taip pat žmogus dirba, kalba, o sielos gelmėje būna su mylimuoju.

Tarp aukos žmonių, kurie moka džiaugtis kančia, negali būti išdavimų (gyvenimo tikrovė).

Kryžiaus kelią paįvairinti galima mąstant apie skirtingus aspektus. Pavyzdžiui, žiūrėti į visus, kurie Jėzų keikė. Kiekvienoje stotyje juos atrasti, paskui juos rasti gyvenime, o gal bent dalį ir savyje.

Arba vėl - įsižiūrint į visus, kurie padlaižiavo. Vėl juos rasti gyvenime - noras turėti valdžios, pagyrimų - savyje. Kaip į juos reaguoji Tu, Mokytojau, Šv. Mergele, - kaip aš į juos reaguoju?

Taip pat tinka šv. Rožančiaus malda.

Šv. Teresėle, kaip man aišku pasidarė, kad Tavo maldoms, Tavo aukai vertę duoda klusnumas Jo Valiai, stropumas

1) „nieko Dievui neatsakyti",

2) už viską dėkoti, ir už kančią,

3) „svajoti apie jų laimę" - apie atgailą už jų nuodėmes, -džiaugtis kančia,

4) klausyti Jo Valios, ypač pažeminimuose, ypač džiaugtis pažeminimais, kuriais nugalime jų puikybę!

Taigi maldos vaisingumo rodiklis - klusnumas.

Keiksmas - ne kas kita, kaip psichologinis protestas, maištas prieš klusnumą - puikybės išdava, jos kraštutinumas.

Keiksmas, kaip ir kiekviena nuodėmė - Dievo kūrybos, Išminties paniekinimas, neapkentimas.

Kas vilioja keikti? - Vilioja visa, kas draudžiama: puikybės simptomas - jos aklumas. Tai savęs, savo valdžios pabrėžimas. Jie tiesiog net nesupranta, kaip galima nekeikti.

Valdžią panaudoti taip pat yra aistra, jausminis malonumas - puikybės aklumas. Jei neturi savo valdžios, labai mielai pasinaudoja svetima - čia padlaižiavimo pagrindas. Ar ne dėl šito kareivis trenkė Jėzui į veidą Piloto⁷⁶ teisme?.. Tai - puikybė. Iš čia išplaukia aukštų vietų siekimas, kova dėl sostų, „manęs nesuprato, neįvertino..."

⁷⁶  Iš tiesų ne Piloto, o vyriausiojo kunigo uošvio Ano teisme (žr. Jn 1822-24).

Šitie žmonės negali džiaugtis kančia... Vadinasi, jų malda negali būti galinga!

Meilė galinga dėl to, kad ji yra kito valios vykdymas. O kito galybe meilė visada tiki. Savo valią vykdydamas žmogus jaučia jėgų ribotumą ir dėl to bijo dėl pergalės, dėl ateities.

Suprantama, be galimybės suklysti meilė gali pasitikėti tik Dievo Valia! - Tie žmonės galingiausi, kurių reaktorius -Jo Valia, t.y. klusnumas. - Štai klusnumo atlyginimas, vaisius" (2972 0415).

Pasitikėjimas

„Kas gi šį mėnesį naujo? - /.../ Visi žmonės man buvo nauji, pirmą kartą matomi, su visais bendraujant reikėjo nustatyti, kuriuo pasitikėti galima. O man šypsojosi ne vienas. Viena buvo aišku, kad jie neturi tikėjimo - tos didžiausios garantijos. Seniai žinojau, kad pasitikėti galima tik tais žmonėmis, kuriuos veda aukos dvasia visais gyvenimo momentais. Be tikėjimo elgsena, atrodanti pasiaukojanti, turi būti tik apsirikimas arba sąmoninga apgaulė, nes tai bus nejučiomis vykdomas savo norų tenkinimas. Nebent išimtiniais atvejais, kai natūraliai geras žmogus yra laimėjęs troškimo krikštą ir jame veikia Malonė, jam pačiam nežinant...

Nėra tikra garantija pasitikėti nauju pažįstamu net atvirumas, ypač jei to nėra save pažeminančiuose dalykuose. Jis gali būti arba sąmoningas, pasitikėjimą provokuojantis, arba iš natūralaus sangviniško palinkimo į atvirumą.

/.../ Nėra tikra garantija pasitikėti nė dovanos. Jos lengvai gali būti sąmoninga diplomatija - klasta arba paprastas naudos siekimas - duoda, kad gautų, pavyzdžiui, kaip būdavo kalėjimo kamerose, kur visi valgydavo tą siuntinį, kada kuris iš kameroj esančių gaudavo. Paskui, kai gaudavo kitas, vėl visi valgydavo kito.

1) Diplomatija prasikiša pamažu, dažniausiai per smulkmenas, kurios ir būna kaip išimtys iš bendros elgsenos linijos.

2) Taip pat diplomatiją išduoda elgsena panašiomis aplinkybėmis su kitais žmonėmis.

Juk meilės suvaidinti neįmanoma, vis tiek pastebėsi smulkmenas iš svetimų akordų kaip disonansus, nebent būtum apakęs, kaip ne kartą atsitinka natūralioje meilėje.

Mokytojau, juk aš mokausi nepasitikėti tais, kuriuos Tu myli, dėl kurių mirei ant kryžiaus... Ar tinka čia Tavo žodžiai: „Būkite gudrūs kaip žalčiai"? - Ar Tu turėjai galvoje Rojaus žalčio gudrumą? Tada tai reikštų Tavo įsakymą nepasiduoti tamsiųjų jėgų gudrumui. Be abejo, Tu negali norėti, kad mus nugalėtų šėtono gudrumas, t.y. šėtono klasta. Tu gali tai leisti tik kaip mūsų puikybės vaisių, kaip bausmę, mus įspėjančią už mūsų puikybę.

Šv. Mergele, juk Tave Šventoji Bažnyčia vadina Išminties Sostu. Jei visa, kas man priklauso, yra Tavo, tai juk Tu privalai budėti, kad šėtono gudrumas neapgautų manęs, kad „tamsos vaikai" nebūtų gudresni už mus" (1972 02 01).

„Šv. Mergele, išmokyk sielos gelmėje nuolat būti su Jėzumi, bent kiek panašiai, kaip Tu buvai su Juo nuolat, su Juo gyvenai, su Juo kalbėjai.

Gyvenu visą laiką ne vien čia, bet kartu visais savo reikalais, visas pareigas jausdamas. Tik pasikeitusi pareigų vykdymo forma.

Taip pat bendrauti privalau ne vien su šitais žmonėmis, bet ir su visais matomais ir ypač nematomais Draugais. Niekada aš nebūnu vienas, nors ir vaikščioju kartais vienas. -Tai nuoširdaus pokalbio momentai. - Šv. Mergele, šito maldauju Tave!

Kita vertus - jei Viešpats leis iš čia išeiti, niekada neprivalau pamiršti šitos vietos, kurią girdėjau vadinant „šiukšlių duobe" [ir kanalizacijos vamzdžiu]. Juk tai mūsų tautos vaikai. Pagaliau Tau kiekviena siela brangi. Iš Evangelijos: „Ir kas gi yra mano artimas?"

/.../ Šv. Mergele, kas būtų, jei neturėtume Jėzaus pavyzdžio, Tavojo stovėjimo po kryžiumi, šventųjų herojiškumo?..

O juk visi jie sukurti, kad būtų laimingi meilės laime! O jie nieko nemyli. Aną vakarą vaikinas varto mergaitės laiškus, dar paskaityti davė, - ji taip nuoširdžiai jam rašo, svajodama apie ateiti, o jis: „Nerašysiu daugiau", - sako. „Kodėl?" - „Nusibodo". - „O kaip su meile?" - „Aš jos niekada nemylėjau". - Štai!

/.../ Iš neigiamos žmogaus elgsenos ar ne lengviausia pažinti žmogų, kai jis supykęs (siejasi su jo puikybe) ir kai reikalas susijęs su jo nauda (malonumų sritis).

Pavyzdžiui, vakar buvo paskaita - gimnazijos mokytojas kalbėjo apie žmonių tarpusavio santykius - pažink save, pažinsi ir kitą. - Gana daug buvo tokių, kurie snaudė, skaitė laikraščius, knygas, pagaliau pradėjo pavieniui - tai viename, tai kitame kampe ploti, siųsti replikas: „Gana".

Jiems buvo sunku ištverti. Salėj buvo šilta, tema gili, bet verčianti protauti, reikalaujanti pastangų, o ne vien sensacijomis tenkinti smalsumą. O smalsumą tenkinantį kiną ištveria lengvai - čia liečiama malonumų sritis.

Štai dar nauja analizė, kad pasitikėti galima tik tuo žmogumi, kuriam suprantama atgaila - galima turėti viltį, kad apvaldyta puikybė ir malonumų siekimas (akių geismas, kūno geismas).

Šių vyrų veiduose, akyse, visoj elgsenoj - masiškai dvelkia puikybė, - niekam pagarbos nejaučia, - ir naudos, malonumų siekimas, nepaisant kokiomis priemonėmis.

Iš čia plaukia pataikūno psichologija. Jie moka neteisingai skųsti, tikriausiai norėdami pasirodyti ištikimi viršininkams, kad greičiau (atlikus pusę bausmės) išleistų.

Šv. Mergele, be šio didžio reikalo būti ne vien čia, turbūt svarbiausias - būti Amžinybėje, iš Amžinybės taško į viską žvelgti. Iš Amžinybės taško gyvenimas kalėjime, - nors ir toks, kaip vyskupo Matulionio, - tik taškelis. Tėve, ar grau-diniesi dabar, kad kalėjime buvai?!" (1972 03 02).

„Gerasis Kristau, kaip gera pasitikėti! Mačiau čekų filmą apie plėšikų gyvenimą, kaip iš traukinio pavogė pinigus. Kaip baisiai žmonėms keršija jų nuodėmės! Kaip gera, tokį filmą žiūrint, žinoti, kad nesi nusikaltėlis! Visi, kurie man įsakinėja dabartinėje būklėje, - patys nusikaltėliai, tikriausiai gera valia, patys to nežinodami, todėl mano pagarba jiems nėra melas. Jie nežino, kad ir jie Tavo, Viešpatie, įrankiai Tavo planams siekti. Štai kokią tvirtybę duoda tikėjimas! Mokytojau, iš visų Tavo dovanų tikriausios yra tikėjimas, viltis, meilė. Visa kita verta tik tiek, kiek paruošia kelią, atidaro sielą šitoms Tavo dovanoms.

Žodžiu, jei Viešpačiui patiktų man kada suteikti žemės gėrybių, taip turėčiau jas priimti, taip elgtis, kaip daryčiau valandą prieš mirtį, žinodamas, kad ji įvyks. Bet tada ką nors turėti, pavyzdžiui, mašiną, pajėgčiau tik iš klusnumo, kaip pareigą vykdyti Viešpaties Valią.

Taip lygiai turi būti ir visada, nes viskas Tavo, Šv. Mergele, ir, kad ir kiek gyvenčiau, vis tiek laukia mirtis, vis tiek gyvenimas - tik akimirka. - Kaip elgčiausi žinodamas, kad po valandos mirsiu..." (1972 02 27).

„Ką nors turėti, ką nors nuveikti, - tai nereiškia tik dėti pastangas, daryti kombinacijas, ir panašiai. Esminė dalis -tai pasitikėti, maldauti.

Netikintieji - nesąmoningai, patys nežinodami - su Dievo Apvaizda bendrauja. O mes turime sąmoningai tai vykdyti.

Taip pat ir atlaikyti bet kokią ataką. Tai reiškia pasitikėti, būti vienybėje su Tavimi, kuris esi galingesnis už visus galinguosius" (1972 03 20).

„Apaštalavimo esmė - nepraleisti progos daryti gera.

Mokytojau, kodėl Tavo mokiniai pabėgo, kai tik pamatė Tave be išorėje regimos galybės? - Jų pasitikėjimas kapituliavo. Jie aiškiai pasidalijo į dvi grupes. Juk ne visi pabėgo. Ne visų pasitikėjimas kapituliavo:

1) Šv. Mergelė, šventosios Moterys, šv. Jonas - vienintelis iš apaštalų nevedęs. Nuostabus sutapimas: skaistumas visada yra tvirtybės jėga.

Tarp šventųjų Moterų - šv. Marija Magdalena. - Ne vien neprarastas, bet ir atgautas skaistumas yra tvirtybės jėga.

Šv. Žmogžudys - staiga Jėzaus mokiniu tapęs, sutikdamas pripažinti tiesą - nusižeminti.

Kareivis, kuris ištarė: „Šitas tikrai buvo Dievo Sūnus..." Šiedu pasitikėjo ir mirštančiu Jėzumi: nuolankumas visada gimdo pasitikėjimą.

2) Tie, kurių pasitikėjimas kapituliavo:

Judas - pražudė pinigai, nauda.

Šv. Petras - kol pasitikėjo savimi, o ne Dievu.

Apaštalai, kurie pabėgo suimant Mokytoją. Taip pat ir minia, kuri šaukė: „Prie kryžiaus Jį!"

Jiems ta pati priežastis - puikybė ir vergija savo norams. Kol bus vergija norams, kol nebus aukos dvasios, negali būti pasitikėjimo.

Šis egzaminas pasitikėti Tavimi, Mokytojau, būna mums visiems, kai darbe, siekimuose įvyksta netikėtumų, nepasisekimų. - Jie reiškia, kad mes ruošiami dideliems laimėjimams, jei tik sutinkame, kaip šv. Petras aną naktį, pripažinti tiesą apie save.

Nenoras melstis, priimti šv. Komuniją, dalyvauti šv. Mišiose - rodiklis, kiek yra vergijos savo norams, aistroms" (1972 06 21).

„Įdomu, kad Jėzaus Kryžiaus kely Jo veidą nušluostyti buvo leista ne Šv. Mergelei, bet Veronikai.

Galimybė daryti gera taip pat yra Malonė. Kaip ir visos Viešpaties dovanos, galimybė gera daryti išdalijama, kad būtų kuo daugiau dalyvių meilėje.

/.../ Vis dėlto kokią didžiulę reikšmę mūsų gyvenime turi kūnas, jei net po šv. Komunijos galima užmigti iš nuovargio, kaip man aną dieną atsitiko..." (1972 04 30).

„Darė įtaką kaimui tie studentai, kurie kartu dirbo su visais laukuose, kartu dainavo (Vaižganto „Pragiedruliai").

Kad darytų įtaką, žmogus turi tapti nesvetimas, turi gyventi jų reikalais. Štai kodėl parapijoje reikia motociklo, štai kodėl reikia dalyvauti ypač liūdnuose momentuose, reikia lankyti parapijiečius, palaikyti su jais kontaktą, ypač kai jie kviečia.

Gerasis Kristau, štai kodėl reikia su Tavimi visomis jėgomis palaikyti kontaktą: kad Tavo meilė jiems uždegtų ir mane!

Štai kodėl reikia mergaitėms [seserėčioms Gidutei, Linutei] laiškus rašyti.

Šv. Mergele, šiuo požiūriu - kokia didelė geradarybė, kad esu atitrauktas nuo visų darbų, kad yra daugiau laiko skaityti. Net neturint specialios literatūros, gailestingoji Meilė randa būdų prakalbėti. Juk ir pirmieji Apaštalai neturėjo specialių knygų. Vadinasi, jei nebus puikybės ir vergijos savo norams, reikia turėti viltį - Dievas suteiks reikiamos išminties.

Tikrasis pasitikėjimo ženklas - aukos dvasia.

Dirbtinis pasitikėjimas - kai žmogus, kuriuo pasitikėti reikia, iš to turi naudos arba tai atitinka jo interesus" (1972 0417).

„Mokytojas [kalinys] pasakė įdomią mintį į klausimą -kodėl ateizmas turi kovoti su religija. - Religija būtinai patraukia žmones. Kunigai tampa vadovais. Šito ateizmas nepakelia. Puikybė neleidžia pakęsti šitokios konkurencijos.

Politika tikriausiai kaip priemonė šitoje konkurencijos kovoje.

Nusižeminimas yra didvyriškumas. Nusižeminti visada reikia prievartos sau, drąsos, valios, o svarbiausia - stiprių motyvų, kad pagrindinis reaktorius būtų meilė. Pavyzdžiui, kokio didvyriškumo reikia sąžinės apyskaitai duoti dvasios vadovui, nekeršyti pažeminimą patyrus ir pan.

Vadinasi, pasitikėti be baimės apsirikti galima tik tuo, kas moka nusižeminti. Mokėti nusižeminti, tai mokėti suvokti aukos paslaptį" (1972 05 03).

„Netikėjimas nėra nežinojimas. Kai Tu prisikėlei, Mokytojau, Aukščiausioji žydų taryba negalėjo abejoti Tavo dieviškumu, bet pripažinti Tave Dievu - reiškė visuomenės akyse pasmerkti ankstesnį savo užsispyrimą, priešiškumą Tau, - reiškė pripažinti savo klaidą. O tai buvo gėda. Tam įvykdyti reikėjo pažeminti save. Puikybė neleido. Puikybės tamsa užgesino jų tikėjimą net regint akivaizdžius faktus.

Ir priešingai. Juo nusižeminimas didesnis, juo veiksmingiau mumyse pasireiškia Malonės veikimas, juo didesnė, aiškesnė realybė tampa Dievas, juo labiau pasitikima Juo didžiausiame bejėgiškume, iškilus sunkiausiems uždaviniams. O pasitikėjimas - tai meilės sudėtinė dalis.

Bet šiam laimėjimui reikia drįsti sugėdinti save savęs paties akivaizdoje! Šito Aukščiausioji žydų taryba nepajėgė padaryti. - Gėdą pajusti dabar prieš Tave, Mokytojau, arba gėda bus visą Amžinybę. Gėda, savęs pažeminimas -vienintelis kelias į tikrąją sielos ramybę. - Žmogžudys ant kryžiaus šalia Jėzaus. - Sūnus palaidūnas tėvo glėby. - Marija Magdalena prie Tavo kojų. - Petras. - Paulius...

Kaip nedaug reikėjo antrajam žmogžudžiui ant kryžiaus! Judui, Aukščiausiajai žydų tarybai. - Šį momentą pakelti gėdą, kad visą Amžinybę ji būtų užmiršta! (Prisimenu teismą Kapčiamiesty: mergina nuskandino vaikelį, kad žmonės nesužinotų jos gėdos...)" (2972 07 27).

„Rytą buvau taip pavargęs po nakties darbo, sunkiai sekėsi galvoti ir gal dėl to buvo taip lengva pajusti savo bejėgiškumą po šv. Komunijos, kartu papildyti vakarykštį mąstymą.

Tikėjimas auga sutinkant klausyti sąžinės balso - Malonės balso.

Pasitikėjimo analizė turi du polius. Vienas - turiu pasijusti silpnas, nepajėgus įvykdyti uždavinius. Savaime tokioje būklėje reikia ieškoti kažko stipraus, į ką būtų galima atsiremti, - ieškoti pagrindo, stiprybės šaltinio. Kitas polius - priešingai - tą, kuo pasitiki, reikia pajusti kaip jėgą, išmintį, svarbiausia - meilę, kaip garantiją, kad neapsivilsi. Tik tada pasidaro įmanoma vykdyti Jo Valią.

Savaime suprantama, kaip labai šitam prieštarauja vergija savo norams. - Jei atgaila yra savo norų tenkinimo nor-malizatorius, tai Jėzaus žodžiai - „jei nedarysite atgailos..." -ir čia turi sprendžiamąjį vaidmenį: niekas nepajėgs pasitikėti, kieno gyvenime nėra atgailos, kaip savo norų reguliatoriaus.

Vergija savo norams (savimeilė) savaime yra savęs teigimas: čia kito neieškoma, jis nereikalingas. O pajutus jo didenybės „aš" jėgų ribotumą, prieš akis atsiveria ne kas kita, kaip nevilties bedugnė. Čia įvyksta kapituliacija per pagundų audras, tardymus ir pan." (1972 07 28).

Bylos t. 3,1.152 - Agentūrinė informacija apie kun. J. Zdebskio lankymąsi vyskupijos kurijoje (1972 m. rugsėjo 5 d.).

(Vertimas iš rusų k.)

Slaptai Egz. Nr. 1

VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETAS prie LIETUVOS SSR MT

AGENTŪRINĖ INFORMACIJA

Šaltinis „Daktaras" a/b Nr. 21937 1972 m. rugsėjo 5 d. Priėmė Kolgovas

Šaltinis pranešė, kad 1972.VIII.29 kunigas Zdebskis, grįžęs iš įkalinimo, aplankė Kauno vyskupijos kuriją ir kalbėjosi su vyskupu. Kurijoje lankėsi norėdamas išsiaiškinti savo tolesnę padėtį. Vyskupas jam pasakė, kad jis turi vykti į Prienus ir kol kas eiti vikaro pareigas. Dėl tolesnės jo padėties - vyskupas pasakė, kad viskas priklausys nuo Religijų reikalų tarybos įgaliotinio. Per pokalbį vyskupas prašė Zdebskį susilaikyti nuo neapgalvotų veiksmų ir elgtis ramiai. Savo ruožtu kunigas Zdebskis paprašė vyskupą melstis už jį, kad jis taip ir elgtųsi.

Iškilmingas Zdebskio sutikimas buvo surengtas Igliaukoje pas Svarinską. Jame dalyvavo apie 15 kunigų ir kelios vienuolės.

UŽDUOTIS: išsiaiškinti tolesnius Zdebskio sumanymus ir ketinimus.

PRIEMONĖS: spręsti klausimą, kad Zdebskis būtų perkeltas į Telšių vyskupiją, kur parinkti vietą ir sudaryti sąlygas jo tyrimui.

Pranešimo kopiją pasiųsti į KGB prie Liet. SSR MT Kauno MS.

KGB prie LIET. SSR MT 5 SKYRIAUS POSKYRIO VIRŠININKAS - papulkininkis

P. KOLGOVAS

Siųsti 2 egz.

1 - Kauno MS

2 - į b. 21937 vykd. Kolgovas sp. Timonova

ATGAILOS IR AUKOS POREIKIS

„Šv. Mergele, kokia buvo ši naktis! Pabudau tikriausiai jau gerai numigęs. Girdžiu, mano draugai pašnibždom kalba. Viešpatie! Ką jie kalba! Pasirodo, kai nėra moterų, jiems moteris atstoja vyrai... Nežinojau, ką daryti... Tyliai už juos meldžiausi.

Paskui užmigau. Per patikrinimą lėtai raudo rytai. Rodos, drovėjosi pažvelgti į tą didžiulę juodą koloną po šios nakties nuodėmių. O visos naktys! O visų žmonių nuodėmės! Dangiškasis Tėve, ką sakytume mes, kunigai, už tautą, kuriai Tau atstovauti privalome, jei mūsų rankose nebūtų Atpirkėjo Aukos!" (1972 02 06).

„Praktiškai - sielų naudai - nėra skirtumo, ar gyvenimas praeis niekieno nepastebėtas, tik vienam Tau, Viešpatie, tyloje aukojant viską kaip meilę, klusnumą už nedėkingumą, ar jis praeis visų akivaizdoje - kalbės laikraščiai, radijas, - iš tikrųjų vis tiek, nes tik Tu, Viešpatie, esi Veikėjas...

/.../ Vadinasi, tikroji kliūtis, trukdanti Tavo meilei žemėje viešpatauti - puikybė, nuodėmė. Taigi tikrasis veikimas yra atgaila, nusižeminimas, kaip priemonės, atidarančios kelią Malonės veikimui ir kartu visokeriopai palaimai, įvykdančiai aukščiausią teisingumą, atsveriančiai Tavo paniekinimą, įvykstantį per puikybę ir vergiją savo norams. Vadinasi, praktiškai vis tiek, ar vaikinas, 16 metų atsėdėjęs, dar devynerius turi prieš akis, ar būtų profesūrą pasiekęs, knygas parašęs. Viską sprendžia - ar jo gyvenimas yra meilė už nedėkingumą, ar gyvenimo reaktorius - puikybė, savo norai, savo malonumai" (1972 03 16).

„Parėjome iš kino pagal veikaliuką „Arberonas". Toks gražus vakaras, dangus tamsiai mėlynas ir tokios ryškios žvaigždės. O juk tai nuodėmių vakaras! Kiek dabar girtų!

O kuo baigiasi išgėrimai! Ir Viešpats leidžia spindėti žvaigždėms, skleistis žiedams...

Kine naujai pastebėjau, kaip toli nuklydęs mūsų jaunimas. Kai kalbama apie savo malonumą, kaip baisiai dega jų akys! Rodos, visą pasaulį pasiryžę sudaužyti, kad tik nebūtų atimtas iš jų malonumas" (1972 05 01).

Mąstymai apie mirtį ir pragarą

„Kaip įdomiai išėjo vakar. Nuėjau [į tardymą] su Tavimi, Viešpatie. Įtempimo momentą kontaktas su Tavimi tikriausiai yra panašu į važiavimą iš įsibėgėjimo: jei greitis mažas, tai labai greitai sustojama. Tokie momentai kaip vakar - tai egzaminas, koks yra mano santykis su Tavimi, Gerasis Mokytojau. Tokios akimirkos sukuria panašią atmosferą, kokia turėtų būti supratus, kad štai dabar jau mano gyvenime mirtis!

Tai nuostabi jėga prisiminti tą baisų, didį momentą, kurį visi turėsime išgyventi. Tas prisiminimas kiek duoda drąsos! Geroji Mirtis, kuri visa atims, prie ko mūsų širdis prisirišusi - ir viliojančią laisvę, ir skutimosi mašinėlę (iš vakar dienos minčių), ir mašinas. - Kaip greit praeina noras turėti ką nors! Iš karto atriša visus saitus ir širdis pasijunta laisva, kaip kokią naštą nusimetus. Bet svarbiausia - šito išgyventi neįmanoma nepajutus atgailos dvasios. Vadinasi, tikrai drąsūs žmonės gali būti tik tie, kuriems suprantama atgaila, kurie turi savo horizonte vertybių, jiems brangesnių už viską žemėje, net už gyvybę!

Štai kiek minčių, kiek tiesų priminė vakarykštis pokalbis su tais dviem svečiais [iš Vilniaus saugumo].

Ir kaip gera tarsi mažu vaikeliu pasijusti, priglausti galvą prie galingos mylinčios krūtinės žinant, kad nuo tos meilės viskas viskas pareina! Šv. Mergele, kaip įvertinti brangumą dovanos, kurią suteiki man - savąją meilę! Ir tas faktas, kad nuėjau vakar ne vienas [su Švenčiausiuoju ant krūtinės], ar tai galima laikyti vien atsitiktinumu? - Ne, mano gyvenime atsitiktinumų nebūna!

Šv. Mergele, neleisk pamiršti, kad mąstymas apie mirtį toks svarbus! Tegul nebūna mano gyvenime rekolekcijų nei sau, nei kitiems, kuriose nebūtų šito mąstymo!

O mano gerieji Draugai, Šv. Mergele, stebėkimės ir garbinkime Viešpati už Jo meilę, už Jo dovanas! Kaip nejučiom, paslaptingai formuojamas mano gyvenimas ir per gyvenimo įvykius pasakoma, ką reikia kalbėti rekolekcijose.

Kartu ir [dėl kitų svarbių reikalų] atsakymas aiškus: mirtis - nuostabi neturto mokytoja" (1972 02 25).

„Kas galėtų mūsų veržimąsi tenkinti savo norus sustabdyti, sureguliuoti? - Ar ne kasdieninis mąstymas šia linkme - mirtis! „Ką darai, daryk gerai, ir atsimink pabaigą" (iš „Pragiedrulių").

Atsimink padarinius - kas bus paskui! - Iš Amžinybės taško. Iš paties tikrojo gyvenimo taško, orientyro. Juk tos kelios dešimtys žemės gyvenimo metų - koks mikroskopiškas taškelis, palyginti su Amžinybe! Tame taškelyje ir džiaugsmas, ir skausmas praktiškai susilieja į vieną mažytį, nereikšmingą mikro.

Šv. Mergele, leisk šito nepamiršti, ypač daiktų atžvilgiu. Nepamiršti, kad tai ne mano, kad tai tik paskolinta, tik kaip priemonė duota daryti gera.

Jei tikrai tokia būtų Jo Valia, kai paklaus Viešpats, ar visa padariau, ką čia padaryti turėjau pagal Jo planą, - ką tada atsakysiu? - Ar kalbėjau jiems? Man vis labiau rodos, kad kalbėjimas žmogui gero norint - toks mažareikšmis dalykas.

Ar užteks to, kad viską noriu priimti, ką Viešpats patirti leidžia? Šv. Mergele, ko trūks, Tu privalai papildyti, man pasakyti, padėti, suteikti jėgų įvykdyti!" (1972 03 11).

„Vakar ir šiandien - vasaros nuotaika gamtoje. Jau vakar medžiai žymiai sužaliavo. Kasdieną miškas keičia savo varsas. Taip norėtųsi ten nueiti... Tačiau atgaila! Vienybė su Jėzaus kančia. - Švelnučiai lapeliai, miško varsos ir daugelio aplink - chuliganiški veidai, be lašelio meilės...

Šiandien savaime iškyla mąstymas apie pragarą. Gal dėl to, kad gavau keletą laiškų, taip pat nuo vaikučių - Rūtelė, Sigutė taip vaikiškai kalba apie meilę. Ne veltui prigimtis veržiasi iš čia. Ir jei žinočiau, kad niekada, niekada... Kaip tai būtų baisu! O juk pragaro nelaimingieji tai žino. Ir ko vertas nuodėmės džiaugsmas, pavyzdžiui, vagių kapstymasis po svetimus daiktus arba nedorėlių - po kūno paslaptis!

Niekada, niekada nepatirti meilės!.. Dieve, kas esi Tu, jei, Tave paniekinus, teisingumas reikalauja šitokios bausmės! Juk tai begalinė bausmė. Ir Tu esi begalinis. Ir kas aš esu, kad drįstu šv. Komunijoj artintis prie Tavęs?! Ką kita galėčiau kalbėti Švč. Sakramento artumoje, jei ne „Dieve, pasigailėk..." ir maldauti savo paslaptinguosius Draugus, kad mylėtų ir garbintų vietoj manęs, neverto.

Ir mūsų aistros kaip kitaip gali būti suvaldomos, jei ne šiuo prisiminimu? - Džiaugsmą pasiekti galima tik per Didįjį penktadienį, neimant šio momento savo norų malonumo" (2972 05 02).

„Kad žmogus būtų paskatintas į bet kokį tikėjimo veiksmą, pavyzdžiui, maldą, išpažintį, šv. Komuniją, šv. Mišias -reikia kokios nors organizuojančios išorės. Vien vidinio nusiteikimo užtenka tiems žmonėms, kurie nuolat savo vidaus pasauly su Viešpačiu bendrauja. Čia turi prasmę [bedievių] draudimai dalyvauti Mišiose, rengti gegužines pamaldas kaime ir pan.

O mano sąlygomis kas turi atstoti tą išorę? Veni, Sancte Spiritus, įvykdyk mumyse savo didžiuosius planus.

Šv. Mergele, Tu tikriausiai supratai, kad leidimas po kryžium stovėti yra dovana. Tu žinojai, kad visa, ką Jis leidžia, reiškia meilę. Šio ryto mąstyme taip aiškiai sušvito mintis, kad juo daugiau skausmo laukia, juo didesnė malonė, juo didesnis gailestingumas. Ši mintis tokia svetima mano norams. Ši mintis savaime primena mirtį. Ji įmanoma tik mirties fone.

Matant šią minią [vyrų], kuriems nuodėmė yra jų gyvenimo esmė, savaime padvelkia mirtimi. Juk nuolatinis gyvenimas nuodėmėje, nuolatinis viešas jų kartojimas (kalbos, keiksmai), yra ne kas kita, kaip artėjimas į mirtį, kažkoks nykimas, mirimas, tarsi nuo džiovos, vėžio ar raupsų, kai žmogus pamažu tampa vis mažiau panašus į žmogų... Tik ten ligos ėdamas kūnas, o šitoje minioje - tai aiškiai matyti -naikinama žmogaus dvasinė dalis. Elgesiu, veidu, akimis žmogus vis labiau tampa panašus į gyvulį. Keista! Žiūriu pro langą, kaip jie vaikščioja, atrodo, net laimingi - nerūpestingai juokauja, domisi viskuo, kas tenkina smalsumą, pavyzdžiui, stebi, kaip kiti sviediniu žaidžia ir pan. Nematyti, kad kas nors giliai galvotų - visur paviršutiniškumas. Jie nė nenujaučia, kad, taip gyvendami, artėja į mirtį... - I pačią tikrąją mirtį.

O kas gi mirtis yra man? - Žmogiškoji dalis - taip - kratosi visa prigimtimi; bet kita dalis žino, kad mirtis neatims gegužio žiedų, to nuostabumo, kuris mane džiugina kasdieną, pažvelgus į mišką. - Šitaip mirtį suprasti, su ja susigyventi man būtina, ypač turint galvoje susitikimus, kurie gyvenime laukia, su klastingais žmonėmis, kurie nori blogo, kurie man turi būti ne kas kita, kaip tik atgailos priemonė, kaip Apvaizdos siųsta kančia, kaip atgaila už daugelio ir savo nuodėmes" (1972 05 08).

„Šiandien darbe visa diena - vieni barniai. Trūko ligi plano poros tūkstančių detalių. Turbūt ir pragare turi būti panašu - baisi neapykanta, barnių triukšmas - nesibaigiantis, neduodantis ramybės, poilsio. O kiek šeimų, kuriose kaip tik tokia atmosfera... Žmonės vieni kitiems tampa baisūs budeliai - meilės badas. Turbūt kiekvienas galvoja, kad pasauly yra tik vienas protingas žmogus. Ir tas protingas žmogus esu kaip tik aš" (1972 05 32).

„Kad įvyktų rekolekcijos, nieko neduoti savo smalsumui, kas nebūtina. Pasirengti mirti.

Mirtis. Pragaras. - Norų tenkinimo prieš Dievo Valią padariniai. Taip pat kančia ir šiame gyvenime. „Gylys", ano sekmadienio filmas „Atpildas" - tėvas išdavikas kaip bijojo, kad jo nuodėmės nesužinotų vaikai. Pagaliau mano aplinkos draugai - ar ne auka tėvų slaptojo gyvenimo - visiško jų nesivaldymo? Ar nepersidavė tai vaikams?!

Šios ir panašios mintys turėtų atšaldyti aistras, jei žmonės tai prisimintų, apie tai galvotų" (1972 06 01).

„Mąstymui apie pragarą - iš B. Sruogos „Dievų miško". -Žydus Štuthofe varė į pirtį, reikėjo nusirengti. Viską atėmė... Vietoje, kur stovėjo, brangenybes kasė į smėlį kitų akivaizdoje... Brangenybes, kurias galbūt viso gyvenimo pastangomis kaupė, kurias taip stropiai saugojo, į kurias tiek kartų žvelgiant spindėjo akys! Brangenybes, kurios buvo jų gyvenimo tikslas, prasmė. Štai vienu momentu visa atimama, gyvenimas lieka beprasmis. Juk viskas - prasmė gyventi - buvo čia, žemėje, - dievas - turtai.

Ir A. Vienuolio „Padavimai ir legendos" - „Prakeiktieji vienuoliai" iš šv. Ninos vienuolyno Kazbeko kalno papėdėje ant sunkiai prieinamos viršukalnės. Pagailėjo aukso tautai išgelbėti. Dabar per amžius tampo aukso maišus po kalnus. - Tai, ko nepajėgė atsižadėti, tapo kančios įrankiu. -Panašiai „Kalahario smėlynuose" - kitų nusikratyti norėdamas, pats liko vienas. - Kodėl nepajėgė atsižadėti? - Dėl šio momento džiaugsmo pamiršo kitų džiaugsmą - būti laimingas kitų laime" (1972 07 08).

„Šį kartą rašau lauke. Išvaikščiojau visą rajoną ieškodamas ramaus kampučio ir niekur neradau. Skaitykla neveikia - šiandien pirmadienis. Būrio skaitykloje - orkestro repeticija; miegamojoje sekcijoje - vakarinis judėjimas: kas nors sėdi ir ims kalbinti. Pagaliau atsiminiau, kad yra dar suolai - vieta rūkyti už pirties. Mano laimei, dar nebuvo užimta. Mokytojau, juk aš po šv. Komunijos! Čia ir vaizdas gražus - juodas sunkus debesis, bet dar nelyja. Ir spalva taip gražiai derinasi su žalia medžių juosta. Didis Kūrėjau - tai Tavo menas.

Aš turbūt niekada taip gyvai nejaučiau, kaip gali iškankinti žmonės, iš tikrųjų ir specialiai nenorėdami vieni kitus kankinti. Pačiu savo buvimu kankina, kai nuo jų niekur neįmanoma pabėgti, kai nieko negalima turėti intymaus, individualaus, kai žmonės yra lygiai kaip gyvuliai į gardą arba tvartą suvaryti - stumdo vienas kitą dėl ankštumo.

Iš tikrųjų koks baisus dalykas pragare - kančia, sudaroma vienų kitiems pačiu savo buvimu, kai juos tarpusavy jungia tik neapykanta. Ir šitų žmonių buvimas turbūt neslėgtų taip, jei jų veidai vienas kitam nebūtų tokie svetimi...

/.../ Brangus Mokytojau, ką aš daryčiau, jei mano sielos šventovėje nebūtų Tavęs! - ir Jūsų visų, mano nematomieji Draugai! - Ką daro nelaimingieji pragare, kur nėra meilės nė lašelio... Čia vis tiek dar galima surasti žmoniškumo, tarsi skurdžią gėlytę dykumoje.

Kaip be galo svarbu viskas, ką Viešpats teikiasi panaudoti išgelbėjimui nuo pragaro siaubo! Kas yra Dievas? Juk pragaro siaubas yra dėl absoliutaus teisingumo, paniekinus Dievą!" (1972 07 31).

„Šiandien dar kartą turėjau progos įsitikinti, kaip beprasmiška ką nors įrodinėti žmogui, kuris dega šėtoniška puikybe. Su Vaidžiu bandėm ginčytis, bet jo kalbėjimas greit pereina beveik į burnojimą. Jis griebiasi tų pačių šimtus kartų girdėtų argumentų - kunigai. - Paėmė už laidojimą 30 rub... ir pan. Ypač negali patikėti, kad kunigai laikytųsi celibato.

Be to, pastebėjau, visa, kas pažeidžia ambiciją, labai įaudrina pyktį ir kartu labai išblaško. Kad neliktum visai tuščias, gali išgelbėti tik žvilgsnis į Tave, nukryžiuotoji Meile, ir išgirsti: „Tėve, atleisk, nes nežino, ką daro".

Vadinasi, tie jausmai, kokie bus ir pragare, kai mus labai užvaldo, taip pat ir labai išblaško, išsklaido gerąsias mintis. O gal dėl to barantis neįmanoma blaiviai protauti?

Ne veltui, Mokytojau, tylėjai Erodo teisme, ne veltui neparodei stebuklų, kai Tave to prašė klasta ir pykčiu degdami fariziejai. - Daugeliu gyvenimo momentų tyla skamba labiau negu žodžiai ir pasako daugiau negu kalbėjimas" (1972 08 01).

„Šv. Mergele, vakar diena priminė mirties galybę. - Kaip keista! Jei kas būtų pasakęs, kad iš tų, kurie rytą kėlėsi naujai dienai, vienas vakaro nesulauks... Jis buvo tvarkdarys sekcijoje. Pasakojo, sutvarkė viską, rytą padarė savo brigadai valgyti, o apie pietus jau gulėjo pamėlynavusiu veidu, užmerktomis akimis. - Infarktas. Dar pats atėjo į sanitarinę dalį, kai pasijuto blogai, ir iš ten jau nebeišėjo...

Juk mums visiems taip ar kiek kitaip atsitiks... Keista, bet kaip sunku tuo patikėti!

Kaip atrodytų, jei aš būčiau gyvenęs prieš tūkstančius metų ir dabar galvočiau ir žvelgčiau į viską iš Amžinybės?.. Kaip man atrodytų, jei matyčiau žmones gyvenant ir elgiantis taip, tarsi jie gyvens amžinai čia, žemėje? Kaip atrodytų jų nuodėmės, jų gudrumas, jų vergavimas aistroms? Ar ne siaubinga būtų matyti, kaip jie žaidžia ant amžinos pražūties krantų?..

Tie visi, kurie mirties faktą jau patyrė, turi būti ištikimiausi mano draugai. Jie turi tikrąją išmintį. Jiems mano nuoširdus dėmesys.

Ir apie mirtį mąstyti, kalbėti su džiaugsmo perspektyva. „Žmogaus akis neregėjo ir ausis negirdėjo... ką Dievas prirengė tiems, kurie Jį myli".

Mąstymas apie mirtį - tai tarsi žvilgsnis į žemę ir žvilgsnis į Dangų. Tai liūdesio ir džiaugsmo susidūrimas" (1972 08 22).

Zitutė

„Ryt - Šv. Onos šventė. Miela Zitute, kartu ir Tavo šventė. Kiek metų praėjo? Buvau baigęs gimnaziją [1948 m.], o Tau buvo penkeri metai. Kiek Tau dabar būtų? Net nustebau - Tau būtų 29!

Zitute, ar prisimeni, kaip mudu žaidėm ant tos balos kranto, kur Tu ėjai skalbti ir... negrįžai? Tą pačią dieną mes sėdėjome poilsio ant tos balos kranto - kirtome rugius. Tu kaip niekada kabinėjaisi ant kaklo, juokeisi, kaip drugelis lakstei. Tikrai, kaip niekada. Turbūt norėjai palikti brangų prisiminimą. - Kaip keista! Jei kas būtų pasakęs, kad po kelių valandų rankose laikysiu šaltą Tavo kūnelį, veltui bandydamas daryti dirbtinį kvėpavimą... Per ilgai išbuvai vandeny...

Kas Tavęs laukė gyvenime? Nuo ko išgelbėjo Tave Viešpats, pašaukdamas mažutę?

Zitutė... Kartu ir Zuzanėlė... Mudviejų keliai šioje žemėje nesusitiko. Mano Sesytės! Kaip malonu bus susitikti Amžinybėje! Kur mūsų laimės niekas neatims, kur būsime amžinos jaunystės būklėje.

Noriu, kad rytdiena būtų susikaupimo diena, - noriu pagerbti savo Seseles, be to, paminėti, kad lieka lygiai vienas mėnuo [kalėti]. Mano Seselės, mano šventosios Draugės ir Draugai su šventųjų Karaliene, - kad ryt diena būtų vaisinga, nepraeitų veltui. - Pažinti Viešpaties Valią ir įvykdyti ją!

Meilės nebuvimas atidaro širdį visoms nuodėmėms" (1972 07 25).

„Štai dabar maždaug ta valanda, kai mes kirtome rugius ir staiga pamatėme mamą prie balos suėmusią rankas virš galvos ir išgirdome jos šauksmą. Visi metėm dalgius ir ėmėm bėgti. Aš atbėgau pirmas. - Zitute, Tu ramiai plūduriavai vandeny, iškilusi į paviršių. Matyt, ilgai išbuvai vandeny. Mes manėme, kad Tu namie, o mama manė, kad Tu pas mus... Vienu šuoliu pagriebiau ir išnešiau į krantą. Ilgai dariau dirbtini kvėpavimą, apsuptas mamos ir visų verksmo, tarsi tai būtų buvusi kova su mirties galybe. Tačiau mirtis jau buvo savo darbą baigusi... Tėtė paėmė Tave į rankas ir mes visi liūdna procesija nulydėjome namo. Tėtė ilgai neturėjo jėgų Tavęs iš rankų paleisti, ant lovos krašto atsisėdęs.

Kokie kontrastai, keliomis valandomis atidalyti! - Tavo lyg drugelio krykštavimas su manimi ant tos pačios balos kranto, ir mirties šalčio sukaustytas tas pats mielas Tavo kūnelis...

Kaip siaubinga būtų, jei mus užtiktų mirtis ne vaikiškai tyrame džiaugsme, o tame, kurį siūlo nuodėmė!

Niekas mums nepasakė tą dieną, tą rytą, kad Tavo žemės gyvenime tai paskutinė diena. Ir mums niekas nepasakys. Jėzus tik įspėjo: „Nežinote nei dienos, nei valandos". Kiekvieną dieną, kaip visuomet, veržiuosi į džiaugsmus, kuriuos man siūlo pasaulis su savo gudrumu, ir vieną dieną visa tai bus tarsi kardo smūgiu nuo manęs atidalyta amžinai ir iškeista - arba į neįkainojamos vertės džiaugsmą, arba... Ir visa tai bus amžinai, amžinai!

Zitute, Zuzanėle - mano Seselės! - aš negaliu įsivaizduoti, kad dieviškoji Meilė neleistų jums žinoti mano reikalų ir melsti Aukščiausiąjį už mano klaidas, kad Dievo Valia pilnutinai įvyktų! Kartu, Sesytės ir a.a. Tėveli! Padėkite mums, kad mūsų širdys būtų daugiau Ten, o ne čia!

Zitute, Tavo visi žaisliukai liko. Vieną, rodos, ir dabar tebeturiu, jei nežuvo per daugybę kraustymusi. - Ir mums visa duota tik laikinai, tik paskolinta tam, kad galėtume veiksmingiau tarnaujančia meile sutikti kiekvieną žmogų -„Ką padarėte kiekvienam, man padarėte"... Kiekvieną daiktą, jei jis nieko neduoda kitiems - tiesiogiai ar netiesiogiai, -mes neteisėtai turime. (Netiesiogiai - pavyzdžiui, mūsų rūbai - sudaro galimybę mums viešajame gyvenime rodytis ir pan.)

Taip pat ir kiekviena laiko minutė - jei nieko neduoda kitiems - tiesiogiai ar netiesiogiai - veltui praleista! (Netiesiogiai - pavyzdžiui, poilsis - kad būtume veiksmingi kiekvieno reikalais gyventi.)

Taip pat ir kiekvienas žmogus, kuris linksta prie mūsų, -jei mes jį „panaudojame" Viešpaties reikalams, jei mes jį supažindiname su didžiuoju įsakymu, o jei ne - tas susitikimas bus kančios priežastis" (1972 07 26).

Auka ir atgaila

„Mokytojau, kodėl aš, svajodamas apie ateitį, kuriu vaizdus būtinai tokius, kurie mano jausmų norus atitinka, ypač norą turėti, malonumų, garbės siekimą? Žiūrėk, ir Tavo pirmieji Apaštalai bus panašiai svajoję - jų ginčas, kuris iš jų pirmesnis Dievo karalystėje... „Kas nori būti didis, tepasidaro visų tarnas". - „Mokytojau, padaryk, kad Tavo Karalystėje šitie mano sūnūs būtų vienas dešinėje, kitas kairėje..." - „Nežinote, ko prašote".

Gerasis Kristau, vadinasi, mes savo norais visi panašūs. Visi nežinome, ko prašome. Ne mes - iš tikrųjų mūsų norai prašo. Tavo meilė mums neleidžia daugeliu atvejų raidiškai mus išklausyti taip, kaip mes Tau savo norus pasakome.

Kodėl taip tingiai svajonėse galvojame apie visa tai, kas susiję su auka? - Apie tai gali tik meilė galvoti. Štai argumentas! Vadinasi, man trūksta meilės, užtat svajonių kryptis tokia.

Štai kur išryškėja atgailos būtinumas! Tik ji gali griauti tas barikadas, kurios neleidžia, kad mano sieloje augtų meilė. -Arba norų tenkinimas, arba atgaila - meilė. Visus Tavo šventuosius į atgailą vedė tik meilė" (1972 02 04).

„Mūsų svajonėse mintys savaime krypsta prie savo malonumų, bėga nuo aukos, panašiai kaip sviedinys: kaip skandintum jį vandenyje, vis tiek iškyla į paviršių, o jei kiek išbūna po vandeniu, tai tik iš prievartos. Taip ir mano mintys. Reikia manyti, šitoje vietoje galiu sakyti: taip ir mūsų mintys. Taip ir visas žmogaus gyvenimas savaime veržiasi prie juslinių norų patenkinimo, kaip sviedinys į vandens paviršių. Pastangos jį „išlaikyti po vandeniu" - tai ir yra atgaila" (1972 02 05).

„Mokytojau, mes atgailą savaime taip nenoriai prisimename... Mes nerangiai jai ruošiamės. Geriau, kai yra nustatytos dienos, kurias iš klusnumo vykdyti privalome. Be tos prievartos sau nėra paslaptingo dvasios šviežumo. Koks būtų vienuolynas, jei jame nebūtų nurodymų atgailai, jei ten niekas neprimintų šio didžio reikalo? Tikriausiai tai būtų priešmirtinės žymės tai šeimai" (1972 02 07).

„Kas palaiko žmogaus kūrybiškumą? Kas jį sunaikina?

Naikina tikriausiai išlepimas, ištižimas, vergija savo norams. Ar neturi istorija pakankamai pavyzdžių, kai galimybė viską savo norams duoti žmogaus dėmesį, kartu ir kūrybinį dėmesį išskaido? Juk kūryba - tai dėmesio sukoncentravimas į vieną tašką, tam tikras energijos išsiveržimas, tam tikra pastanga, įsakymas sau. Bet ir atgaila turi šių savybių. Ir ji yra galingas siekimas didžio gėrio.

Mano Dieve, juk čia analogija! Ar atgailautojai visada kūrėjai? - Bet ar nepatvirtina to šventųjų gyvenimai?

O kaip žiūrėti į kūrėjus, kurie nėra tikintys ir nėra atgailautojai? - Vis tiek jų kūryba turi atgailos elementų: siekimą gėrio, aukojant mažesnius, ypač jausminius gėrius - malonumus. Juk ar sukuriama kas nors žymaus be nuovargio, be atsižadėjimo daugelio viliojančių dalykų?!

Mokytojau, ar Tavo planuose numatyta ir man ką nors sukurti? Ar nebus tam kliūtis mano norai, atgailos stoka?

/.../ Didi problema - mintys apie tai, kas malonu, o ne apie auką. Aukos galima siekti tik matant didesnį džiaugsmą" (1972 02 08).

„Šv. Mergele, tiek daug minčių ir įvykių ir taip seniai rašiau. Antra savaitė, kai dirbame radijo detales, šią savaitę -po pietų. Labai maža laiko savarankiškam darbui. Bet juk ir Tu, Mokytojau, daug laiko turėjai praleisti darbui, kuris, rodos, buvo ne Tavo pašaukimo darbas. Tebūna ir šitokios rūšies aukos. Juk visa Tavo. Kas priklauso Šv. Mergelei, visa priklauso Tau!

Juk aš turiu Tave, mano Valdove, juk Tu galingesnis už visus galinguosius. Aš turiu Motinos meilę, šitiek nuostabių Draugų. Žinau, kad Viešpačiui patinka veikti tada, kai visos žemiškosios priemonės būna neveiksmingos. Jam patinka tokius veikėjus pasirinkti, kurie patys yra bejėgiai. Tai tie brangūs momentai, kai aiškiai pajunti, kad nieko negali, kad mano norų išpildymas tikrai ne nuo manęs pareina.

Juk taip geriau. Juo daugiau aukos, juo daugiau nepatogumų, apleidimo, juo daugiau vilties laimėti sieloms, juo labiau tada esu kunigas, juo daugiau vilties, kad visa, ką turiu Viešpaties planuose nuveikti, už mane atliks mano nematomieji Draugai, Tavo, Viešpatie, galybė. Juk taip, šv. Teresėle?.." {1972 02 19).

„Vakar L[oretos] laiškas apie namus - mergaitės tolsta nuo mūsų, neturi idėjų. Kas jei ne atgaila gali padėti? Gerasis Kristau, sodo kraštiniame take kaip labai dėkojau Tau už Tavo kančią! Be Tavosios kančios kokią reikšmę turėtų mano, mūsų kančia, jei nuodėmė yra begalinis blogis, kurio atsverti negali visos žmonijos kančios, negali pragaro kančia: visa kančia, kuri ne iš meilės - nieko negali!

Taip nepaprastai aiški tiesa, kad reikia atgailos, ir šių dienų technikos patogumų išpaikinta mūsų prigimtis visomis jėgomis bėga nuo atgailos ir taip patenka į norų vergiją. Dėl to ypač jaunimas visiškai neturi idėjų.

Mokytojau, kaip gerai, kad Tu Alyvų Kalno valandą ištarei: „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė"... Juk tai mūsų visų žodžiai. Kiekvienos atgailos pradžia - malda, Alyvų Kalno valanda, motyvų priminimas ir išgyvenimas.

Gerasis Kristau, Tu gerai žinai, - juk Tu išgyvenai, - kaip labai reikalingas mums visiems Angelas sustiprintojas" (1972 02 26).

„Rodos, kasdien Viešpats leidžia daugiau ar mažiau „po kryžiumi stovėti". Šv. Mergele, po kryžiumi stovėti negalima be Tavęs. Po kryžiumi visada būni ir Tu.

Kasdien būna aukos. Juk tai Viešpaties gailestingumo dovana, taip kaip Tau, Šv. Mergele, leidimas po kryžiumi stovėti yra Jo dovana, kurios dėka Tu šiandien esi mūsų Valdovė, dovana, dėl kurios mes Tave kaip Motiną turim.

Šv. Kazimierai, išmokyk mus šią dovaną branginti. Vakar - Tavo šventė! Taip išėjo, kad vis kas nors trukdė ir vakar nieko neparašiau. - Šv. Kazimierai, Tu jaunimo Draugas. Ir šių dienų nelaimingo jaunimo... Tavo atgaila Viešpaties akivaizdoje tegul užstoja mūsų nuodėmes.-.. Šv. Drauge, išmokyk jaunimą atgailos!

Ar iš tikrųjų kasdien būna kas nors sunkaus? Kas gi šiandien sunku? - Mažytės smulkmenos. Pavyzdžiui, kad mane laiko - sąmoningai ar nesąmoningai - tokioje brigadoje, kuri būna visa kartu, o ne išsiskirsčiusi pagal atskirus darbus. Sekcijoje apie 40 žmonių. Viską užima lovos, stalo nėra. Visoje sekcijoje trys taburetės. Suprantama, ne visada pasitaiko atsisėsti ant taburetės prie lango norint rašyti (prie lango, be to, karštas radiatorius). Jei atsisėsti spėja kitas, tuomet lieka rašyti ant lovos kraščiuko, ant kelių pasidėjus.

Šį momentą, mano laimei, teko laisva taburetė ir ant lango krašto krinta ruoželis šviesos nuo elektros lemputės. Šiaip užstoja šviesą dviaukščių lovų galai. Žinoma, nueinu į biblioteką, kai būna atidaryta po pietų ir po vakarienės po porą valandų. Bibliotekoje taip pat ne visiems kėdžių užtenka.

Kas gi dar tinka aukai? - Darbe aštuonias valandas išsėdėti be atramos. Bet, pasirodo, nugaros raumenys taip pat moka įprasti, panašiai kaip per šienapjūtę tik pirmomis dienomis visą skauda. Būdavo labai karšta, nes langai neatidaromi, bet dabar pradėjo veikti ventiliacijos anga - žymiai geriau. Bet visa tai - mažytės smulkmenos. Viešpatie, žinau, kad vertė pareina nuo meilės didumo. Šv. Teresėle, Tu esi mažų dalykų specialistė...

Savo Malone Tu pats sukurk, Viešpatie, mūsų širdyse visa, ką mumyse rasti nori! Kad mūsų gyvenimo maži dalykai reikštų didelę meilę Tau ir visiems, kuriuos Tu myli. Visi paslaptingieji mano Draugai, maldaukite, kad mums būtų leista visada Viešpaties Valią pažinti ir ją įvykdyti!" (1972 03 05).

„Šiandien vos nesupykau, kai įsakė nusivilkti vatinius į darbą einant. Juk čia į spintą netelpa, sugrūda vieną ant kito. Kai reikia kam nors susirasti, kitus suverčia, sumaišo. Kaip nepagalvoja įsakinėdami - kokie psichologai, praktiški turi būti vadovai!

Ir kas nuramino šiandien pykčio bangą manyje? - Prisiminimas, kad šie žmonės atlieka tokį vaidmenį, kaip budeliai Jėzaus kančioje. Tie - kurie mus įskaudina - taip pat yra Viešpaties plane įrankiai, net patys šito nežinodami. Viešpatie, Tu galingas ir tą blogį, kuris yra nuodėmių padarinys, panaudoti, kad būtų dar daugiau gėrio išgauta.

Visai ne pralaimėjimas, kad gyvenu sąlygomis, kuriomis protinis darbas iš viso turėtų būti neįmanomas. Juk Tau, Viešpatie, patinka pasinaudoti įrankiais, kurie visiškai netinkami išoriškai žiūrint. - Išorinių sąlygų nebuvimas - tai ženklas, kad ypatingas dovanas Viešpats suteikti nori. Ir mano buvimas čia Tavo planams reikalingas.

Ko gi reikia žmogui pajudinti? - Paskelbus gerą mintį šiam tūkstančiui jaunimo - net jei pripažintų, kad tai teisinga, - kas tą gerą mintį vykdys?

Pasirodo, svarbiausia - ne žinojimas, bet norėjimas žinoti. Kai turės norą, žmogus suras kelius į tai, ko nori.

/.../ Tai ko gi reikia, kad žmogus imtų gero norėti? -Aišku, jog gėris turi būti taip pateiktas, kad žmogus jį suprastų kaip laimę, kaip džiaugsmą. Be to, kad kelias į tai -širdies, ne proto kelias. Tai, kas veikia jausmus.

O dar aiškiau būtų pasakius - reikia, kad žmogus išsivaduotų iš puikybės ir norų vergijos.

Dar tiksliau - atgaila - ta nuostabioji priemonė, kad žmogus vėl imtų norėti.

Jei neįmanoma masiškai atgaila uždegti, tai turi atsirasti bent pavienių deimantų, kurie sutiktų atgailos keliu eiti. - Šv. Mergele, ačiū Viešpačiui, kad leido Tau po kryžiumi stovėti! Ačiū už mūsų kančią, nors ir viso gyvenimo!" (1972 03 06).

„Pavasaris, visa būtybė veržiasi iš čia. Ir kodėl? - Tikriausiai noras pamatyti gamtos grožybes, noras viską duoti sau, bėgti nuo aukos. Ir po šv. Komunijos prašiau Mokytoją, kad teiktųsi mane priversti Jo Valią vykdyti, jei reiktų ir visų planų, ir norų atsisakyti, ir daugel metų čia būti... Šv. Mergele, Tu už mane kalbėk šitoje vietoje.

Nenoras aukos, maišto mintys kyla dėl tam tikro siaurumo - imama matyti arti aplink save, tik čia, tik dabar, nejučiomis pamirštant visą kontekstą, visus, dėl kurių Viešpats pašaukė į buvimą.

Vadinasi, mąstomoji malda, rekolekcijos kaip tik turi padėti mūsų dvasios akiratį praplatinti, priminti visus, kuriuos užmiršti nuolatinis pavojus gresia. - Ypač mąstymas apie mirtį, amžinybės būkles, atpirkimą, artimo meilės pareigą" (1972 04 23).

„Štai dar vienas motyvas, kam reikalinga atgaila.

Visai kitaip jaučiamės, kai apie atgailą, kančią tik galvojame teoriškai ir kai kančią tikrovėje išgyvename.

1) Kai apie auką galvojame, kilniai jaučiame naudą, motyvus, o gal pasąmonėje ir garbė vilioja. Pati kančia dažnai būna dar netikra - reikės, o gal nereikės, bent pasąmonėje tikimės, kad kančia neateis. Tada paprastai gyvename kitų malonumų sferoje, kurie tenkina mūsų smalsumą ar kitus jausmus. Bet kai veikia mus kuris nors jausmas, tikriausiai daug silpniau veikia visi kiti jausmai, o ir pats pritarimas. Štai kodėl prieš mąstomąją maldą, rekolekcijas, rimtą protinį darbą jausmai turi nurimti arba - tiksliau - būti įjungti į mąstymą. Pats mąstymas - protingiausia, kad būtų ta linkme, kuria jausmai aktyviai reiškiasi. Pagaliau tai ir yra mąstomosios maldos tikslas, kad sutvarkytų įsiaudrinusius jausmus. Mąstymas turi paruošti kančiai, išryškindamas kančios motyvus.

2) Dažniausiai gyvenime kančia užklumpa nepasiruošusius. Kančios kartumas nustumia visus motyvus, visas gerąsias mintis, lieka vien tik instinktyvi pastanga pabėgti nuo kančios. Kokia palaima tokioje būsenoje pagalbos ranka! Štai kodėl labai protinga yra už kenčiančiuosius melstis.

Draugiškumui reikia kokio nors panašumo - idėjų, siekimų, kūrybos... Mokytojau, čia pilna visur žmonių. Tiesiog problema rasti vietą nors valandėlę pabūti vienam. Tačiau aš jaučiuosi prieš juos toks bejėgis. Nors imk ir kalbėk kiekvienam. O tas kalbėjimas kokią reikšmę jiems turės?.. Jie dėl to nepradės kitaip gyventi. - Ir štai kada pajuntu kaip brangenybę šio momento nykumo nuotaiką. Keista! Minioj žmonių pajusti nykumo nuotaiką!.. Bet taip yra. Ir džiaugsmo šypsena suspindi veide pajutus, kad šį momentą turiu ką Viešpačiui aukoti, kad mano buvimas jiems kažką daro gera, per šv. Mišias suvienija su Jėzaus kančia kiekvieną priešingumą jausmams.

Nuostabus paguodžiantis faktas yra žinojimas, kad visa tai praeis. Net jei dešimtis metų tai tęstųsi - vis tiek tai praeis. O jei žinočiau, kad tai nepraeis, kad taip bus amžinai, amžinai?!

Dieve, koks siaubas yra pragaras! Ar apsimoka mūsų aistros šitokia kaina?! - Žmogus ir gali nusidėti tokiomis psichologinėmis sąlygomis, kai jis, jausmo pagautas, nepajėgia išgyventi kito, atsveriančio jausmo, pavyzdžiui, pragaro siaubo. Dėl to mąstomojoje maldoje priešingo jausmo išgyvenimas yra kaip prevencinė priemonė.

Reikia manyti, kad yra nevienodo savarankiškumo žmonių. Tikriausiai ne visiems vienodai reikšminga yra neturėti savo valios. Aš, rodos, turiu ypatingą savo valios poreikį. Pavyzdžiui, nurimstu čia būdamas tik tada, kai vaizduotėje visiškai įsigyvenu, įsijaučiu į savo darbus, kai galiu planuoti, įsakinėti, kažko siekti. Šita prasme daugeliui čia turėtų būti lengviau negu man: juk ir namie būdami jie ištisas valandas pradrybso nieko neveikdami. Panašiai ir čia nuolat galima matyti juos tuščiai leidžiant laiką, nieko neveikiant" (1972 05 14).

„Šiandien devyni mėnesiai [kalėjimo]. Štai šitiek reikia laukti, kad gimtų žmogus. - Kas manyje išaugo per šį laiką? Kur nori, Viešpatie, kad kryptų mano mintys?

Šiandien mąstyme taip prašiau: įvykdyk savo Valią! Juk Tu esi Meilė... įvykdyk savo Valią ir šių visų žmonių gyvenime! Mokytojau, tik Tu gali sukurti juose tikėjimo šviesą. - įvykdyk savo šv. Valią!

Ak, taip. Bet Tu - Aukščiausias Teisingumas. Mūsų nuodėmės...

Gerasis Atpirkėjau, visiems geriems siekimams kelią praskinti gali tik atgaila. Bet kas yra mūsų atgaila? - Ko ji verta? Ji verta tampa tik dėl šv. Mišių. Gerasis Mokytojau, Tave mes aukojame! Kiekvienose šv. Mišiose. Juk tai didelė Tavo malonė, kad šv. Mišiose galime aukoti ir savo skausmą. Kaip lengva tai pamiršti skausmo valandose! Tai reikia nuolat vis kartoti. Turbūt šituose sąsiuviniuose kaip užburtas ratas kartojasi tos mintys.

Taigi mūsų maldų vaisingumas pareina tik nuo atgailos dvasios. Taip pat ir gyvenimo vaisingumas.

Kas saugo, kad nepasiduotume rutinai? Kas palaiko plačią širdį? Man rodos, mintys apie visa, kas palikta - ir tie darbai, tie žmonės - savo malda, savo auka - klusnumu Viešpaties Valiai - bendradarbiauti su jais.

Dar labiau praplečia širdį - požiūris į gyvenimą ir jo reikalus, į savo norus iš Anapus, iš būsimo gyvenimo žvelgiant. Tik iš mirties taško žvelgiant, galima tapti visišku beturčiu.

Normalus meilės reiškimasis - klusnumas.

Atgaila - savęs baudimas tada, kai pristigo klusnumo. Mokytojau, Tu nekaltas baudei save - kentėjai dėl manęs, kad aš galėčiau džiaugtis... Aš galiu laimingas būti tik per kitų kančią.

Argi atsisakyčiau 15 metų kalėti žinodamas, kad prisidedu prie kitų džiaugsmo?.. Pavyzdžiui, tuos, kurie mane mylėjo, išgelbėti nuo amžino žuvimo?!

Dėl Kristaus mirti - amžinybės garantija. Bet ar tai nereiškia ir to, kad įvykdomi visi reikalai, kuriems Apvaizda skyrė? Šv. Mergele, koks laimėjimas! Juk paskui laukia Teismas! Tai svarbiausias įvykis, kuriam visu gyvenimu reikia ruoštis.

Šv. Mergele, ar negalima manyti, kad čia būdamas labiau patarnauju visiems žmonėms ir reikalams, kuriems Apvaizda skyrė..." (1972 05 26).

„Kaip gudriai mūsų norai moka derėtis! - Reikia šį tą parašyti, bet skaitau labai įdomią knygą - didžiausias smalsumas: kaip toliau buvo. Štai tarsi kažkas kužda: susikaupti, mintims įsivažiuoti reikia truputį paskaityti... O jei pradėčiau skaityti, tikriausiai turėčiau nustebti: vaje, kiek laiko praskaičiau!

Panašiai būna ir su aistromis. Kažin ar ne visada čia randamas argumentas pasiteisinti... O sąžinės balsas išgirstamas tik praslinkus smalsumo audrai. Dieve, kokios galingos jėgos glūdi mumyse! Ar galima norėti, kad žmogus šioj srity ką nors pajėgtų be Malonės veikimo sieloje?

Atgaila - pusiausvyra prieš jausmų audras.

Pagrindinis dalykas, kurį galiu Viešpačiui atnešti pridengti visų nuodėmėms - meilė. - O praktikoje klusnumas iš meilės - iš dėkingumo, nusižeminimo, atgailos - šie visi elementai ir įeina į meilės sąvoką" (1972 06 06).

Bet atgaila ir auka - ne tik prievarta sau, taigi tam tikra kančia. Teisingai suprantama atgaila ir visas aukos gyvenimas yra neatsiejamas nuo džiaugsmingo dėkingumo už viską - ir už tai, kas atrodo nepakeliamai sunku. Atrodytų, tarsi pakinta normalios žmonių kalbos žodžių prasmė, kai ji susiliečia su Antgamte, su Amžinąja Prasme.

Kas pažinojo kun. Juozą Zdebskį, galėjo matyti tai savo akimis: matė nepalaužiamą tvirtumą ir principingumą, suteikianti žvilgsniui plieninį atspalvį, ir kartu nenusakomą nuolankumo bei džiaugsmo atšvaitą veide.

Atgailos gyvenimo džiaugsmas

„Gerasis Kristau, kas gali mus nugąsdinti? - Mus, kurie turime Tave?

Mirtis? - Bet juk tai pergalės vainikas! Tai ne pasitraukimas nuo tų, kurie širdžiai brangūs, bet kaip tik ypatingas įėjimas į jų gyvenimą. Tai ne išnykimas, o tikrasis buvimas, tai meilės pradinė stadija, amžinai nepasibaigianti. O, visas paslaptingasis Pasauli, kurį mes vadiname „anapus", priminkite mums nuolat žvelgti iš Anapus.

Viešas sugėdinimas? - Bet juk tai puikybės pergalėjimas, nuodėmės pergalėjimas, tai būtų prisidėjimas prie Jėzaus didžiojo darbo gelbėti sielas, tai atsistoti šalia „Ecce Homo", tai stovėti po kryžiumi. Tai laimėti Velykų Ryto džiaugsmą!

Nepatenkinti norai, nepatogus gyvenimas? - Bet juk tai ir yra prasmingiausias, vaisingiausias gyvenimas. Kasdienybės, nuobodulio, nepatenkinto smalsumo auka!

Vadinasi, tik viena nelaimė gali būti - Malonės praradimas, taip pat didžiųjų dovanų - tikėjimo, vilties, meilės praradimas.

Čia vėl žūtbūtinai išryškėja, kokios svarbios tos valandos, minutės, kurios būna skirtos malonei natūraliomis priemonėmis laimėti, pavyzdžiui, laikas mąstomajai maldai" (1972 02 28).

„Prisimenu, kai pasakiau kartą per rekolekcijas, kad mąstymo laikas visada, ir po dešimčių metų, būna sunkiausias laikas dienos eigoje, viena seselė paprieštaravo, kad tai netiesa: jai - tai maloniausias poilsio laikas.

Gal prieš mane specialiai kovojama, kad tas laikas būtų sunkiausias?.. Žinoma, jis malonus, jis atgaivina, nuskaidrina, bet niekada jis neapsieina be kovos - ypač dabartinėje padėtyje, man rodos, pavyksta [mąstyti] tik rašant. Gal čia kalta tokia chaotiška aplinka.

Šiuo metu reta reta valandėlė mūsų dabartiniame gyvenime - aš sėdžiu gimnazijos klasėje visai vienas. Šypsausi Tau, Mokytojau! Kaip gera prisiminti, kad Tu esi Aukščiausias Viršininkas, tvarkantis ir mūsų reikalus, buvimo čia laiką, skirstai darbus ir viską viską. O juk Tu tas pats, kuris mirei ant kryžiaus dėl mūsų laimės, kuris ir šiandien, kaip turiu nuolankią viltį, mano rankose tylus, nusižeminęs būsi...

Kaip tai nuostabu! Aš padedu pieštuką, užsimerkiu pasirėmęs rankom ir... Šventoji Šeima vėl gyvenanti tampa, ir man gera tarp Jūsų... Juk visa, ką man siųsi, Viešpatie, bus atgaila, griaunanti tas barikadas, kurios kliudo pasiekti didžius tikslus, pavyzdžiui, kunigų bendrija, kunigų seminarija ir pan. Svarbiausia - vienybė su Tavimi, Viešpatie! Gili vidinė vienybė, apie kurią čia niekas net supratimo neturi..." (1972 01 27).

„Šiandien girdėjau vieversį! Antra diena jau tikras pavasaris! Nuostabi saulė ir dangus toks tyras, mielas, nuostabus, kaip meilė jaunoj širdy. Ir pušys! Stovėjau ir žiūrėjau į jas, kaip į nuostabų meno šedevrą, kol atkalbėjau „Te Deum". Mano padėka po šv. Komunijos - kartu ir mąstymas - ne kartą būna Tavo sukurtoje šventovėje, Viešpatie, tolimiausiame sodo take, kur mažiausias judėjimas ir matyti miškas. Jaučiu, kad gamta neatskiriamai susijusi su visa mano būtybe. Ji savaime kelia, veda prie Tavęs, mano Viešpatie.

Vis dėlto mąstymui reikia, kad jis nebūtų prabėgom. Turi praeiti tam tikras laikas. Šiandien maniau, kad nesurinksiu minčių, buvau išsekęs. O paskui...

Kokie deimantai atrasti šios dienos mąstyme!

Mokytojau, turėdamas Tave, aš turiu viską! - Ir gamtos grožį, ir širdžių nuostabias gelmes, ir paslaptis, spindinčias akyse. Turėdamas Tave, aš valdau visas gyvenimo sritis, kuriose tik jaučiu pašaukimą, vidinį nerimą.

Kaip daug paslapčių atskleidžia, Mokytojau, tavo elgsena su S v. Motina, su šv. Juozapu!

Kas daugiau laimėjo, kaip Šv. Mergelė! Juk Tu - visų malonių Tarpininkė! Kas gali turėti didesnę galimybę gera daryti, kaip Tu, Šv. Mergele?! Bet štai! Dieviškoji Meilė ir Išmintis Tau leido po kryžiumi stovėti. Tavo ir šv. Juozapo gyvenimas nebuvo malonumų tenkinimas. Galima visai neperdėtai sakyti, - tai ištisa, nenutrūkstanti kančia. Jau vien dėl to, kad žinojai Izaijo pranašystę: „Pervers mano rankas ir kojas, suskaičiuos visus mano kaulus..."

Iš šito taško žvelgiant, ir mano darbas, - rodos, tiek reikia perskaityti knygų, o čia tiesiog tuščiai eina laikas. Tačiau - ką gali žinoti! Ar tuščiai eina ligonių dienos, aukojamos kaip atgaila už nuodėmes? Ar tuščiai ėjo Jėzaus darbas Juozapo dirbtuvėj, Šv. Mergelės, šv. Juozapo kasdieninis vargas, gyvenimo realybė! Pagaliau ateina į galvą Tavo, mielas Kūdiki, šv. Teresėle, mažytės gyvenimo smulkmenos, kurios buvo iš meilės, kaip priemonė meilei parodyti. O jei ir taip kaip vakar - beveik neatsistojus išsėdėti aštuonias valandas nepasirėmus, neatsilošus, - gal Viešpats numato savo planuose tai panaudoti. - Jis ir negali nepanaudoti - juk visa tai - Tavo. Juk visa, kas mano, - Tavo nuosavybė, o Šv. Mergele" (1972 03 15).

„Šv. Teresėle, Tu menininkė mažus dalykus padaryti didelius. Visa tai daro meilė.

- Kaip suprasti, kas yra meilė?

- Klusnumas pasako.

Šv. Mergele, man rodos, Judvi panašios. Kurgi Tavo gyvenimo nepaprasti dalykai? - Tiesa, Jėzus. Bet Jis pats ant Tavo rankų - ar ne paprastumo įsikūnijimas? O Tavo 30 metų tylaus gyvenimo Nazarete?!

Vadinasi, nesvarbu, kad pasodintas, kad jaučiuosi bejėgis prieš jų širdžių kietumą, prieš jų sumedžiagėjimą. Svarbu klusnumas, svarbu dėkoti už viską, ką teikias duoti. Šv. Teresėle, Tu juk šituo tapai misijų Globėja, tapai galinga pas Dievą. Na, o „Dievas pažvelgė į savo tarnaitės žemumą"⁷⁷-ar ne tą patį kalba!

⁷⁷  Švč. Mergelės giesmės „Magnificat" žodžiai.

Visa tai būtinai skatina mąstymui - džiaugtis neturėjimu, nelaisve, pažeminimu, nesveikata... Tiksliau - džiaugtis jų laime, jų išsivadavimu iš nuodėmės vergijos, nuodėmės pažeminimo.

Žinoma, tai negali būti puikybė, negali būti supratimas, kad tai mano nuopelnai. Šv. Teresėle, ir Tavo nuopelnai tapo didūs tik dėl vienybės su Jėzumi, su Jo nuopelnais. Šv. Mergele, Tu tapai Dangaus ir žemės Karalienė tik dėl vienybės su Jėzumi, tik dėl to, kad po kryžiumi stovėjai ir su Jo Auka suvienijai savąją. Per Christum Dominum nostrum**. Šv. Mergele, ir mano, ir mūsų gyvenimą, intencijas, aukas suvienyk su Jėzaus - šv. Mišiose, po Konsekracijos. Teesie Tavo Valia!

Džiaugtis skausmu... Šitai turbūt įmanoma tik dėl mąstymų apie mirtį, pragarą, vergiją savo norams... apie Amžinybę, nematomuosius Draugus, apie skaistyklos sielas" (1972 04 10).

„Šv. Mergele, dėkoju Tau už šį nuostabų kamputį, kuriame ramu ir nieko daugiau nėra be Tavęs, Viešpatie, kuris atėjai pas mane, be Tavęs, Šv. Mergele, be Jūsų, mano palaimintieji Draugai!

Šiandien iš mąstymo aišku pasidarė, kad susikaupimas-tai savo norų išjungimas. Ekstazėj - visiškai nepajėgia pasireikšti gamtiniai norai. Saulei šviečiant, vabzdžių nepavilios žvakės šviesa.

Susikaupti - iš pradžių sąmoningos pastangos savo norus (ypač smalsumą) suvaldyti. Paskui, pajutus Ano pasaulio akordus, jau reiktų pastangų grįžti iš karališkų rūmų į lūšną.

Bet ta pradinė pastanga uždrausti savo norus, ypač smalsumą, juk ir yra atgaila, siekianti iškeisti menkutę lūšną į karališkus rūmus, iškeisti norų laimę į Meilės laimę, kuriai žmogus sukurtas. Štai kodėl be atgailos neįmanomas susikaupimas. „Homo carnalis поп percepit ea, quae sunt spiritualia".

Šv. Mergele, kas man vakar padovanojo kairę koją? Iš vagono kraunant didžiulis rąstas pasirito ir sustojo kaip tik tiek vietos palikdamas prie kito rąsto, kad dar būtų galima savo koją ištraukti⁷⁸...

⁷⁸  Vėliau, sutikslinus pagal kalendorėlius datas ir valandas, paaiškėjo, kad kaip tik tuo metu viena seselė pajuto ypatingą nerimą ir poreikį visomis sielos galiomis šauktis Dangaus pagalbos kaliniui Kunigui...

/.../ Džiaugtis skausmu - iš tikrųjų tai kažkoks orientyras, kaip rodyklė vairavimo lentoj, rodantis mūsų vidinę būseną - puikybės, vergijos savo norams laipsnį, antra vertus, - rodantis meilę Dievui, žmonėms.

Taip pat tai yra orientyras, kiek galima kuo pasitikėti, taip pat orientyras, rodantis pašaukimus" (1972 04 14).

„Šiandien po šv. Komunijos akis užmerkęs skridau pas visus, su kuriais Viešpats suartėti leido. Tikrai įsitikinau -kūnas tarsi varžtai būti kartu. O jei su kuo būnam kartu, tai visi kiti?

Nuostabu Amžinybėje bus - visų bendravimas su visais! Visų meilė, visiems žinoma ir niekam nekelianti pavydo.

Šv. Mergele, čia paguodžia mintis, kad visi, su kuriais suvedei mane, Tau priklauso, Tavo nuosavybė... Ir kun. Sig[itas]. Šiandien jo dešimtmetis. Tu disponuok jo dienom. Pasakyk jam Viešpaties Valią ir padėk įvykdyti!" (1972 04 1 8).

„Kodėl man vakar rodės, kad kažkam reikia atgailos? Gal kad pražiopsojau vakarienę - buvo proga atgailos nuotaikai, - o gal slaptingas Malonės veikimas...

Kažkur giliai giliai sielos stygas palietė seniai žinoma, bet tarsi iš naujo sužinota šv. Evangelijos mintis: „Dievo karalystė prievartą kenčia ir smarkieji sau ją plėšia".

Kaip keistai, Viešpatie, daliji savo deimantus! Juk tą mintį esu daug kartų girdėjęs. Kodėl taip būna, kad tarsi nušvinta iš naujo, tarsi pirmą kartą išgirsta?

O juk tai būtinas mąstymas visoms rekolekcijoms. Ar nebūna taip, kad net rekolekcijų dalyviai ateina pasyviai laukdami, tarsi vedėjas ar kas kitas turėtų viską padaryti?

Didysis rekolekcijų tikslas ir yra pažadinti prievartą, pažadinti didelio tikslo siekimą, pažadinti didelio džiaugsmo siekimą. Bet jį pasiekti galima tik per šio momento prievartą sau. Didesnis džiaugsmas visada ateity, perspektyvoj. Kas neturi kantrybės jo laukti, niekada jo ir nepatirs.

Ir dabar. Kad ir kaip gąsdintų kalėjimo baimė ar kitos nelaimės, vis tiek tai būtų ženklas, kad Viešpaties numatyta didelis džiaugsmas, ir tai greičiausiai ne vien man! Viešpaties suteiktas džiaugsmas negali būti grynai asmeninis: juo būtinai reikia dalytis su kitais.

Skaistumo kovoje taip pat ta pati problema - matyti didesnį džiaugsmą ir dėl jo aukoti šį momentą, vėl - prievarta sau. Tokia elgsena - tai dvasios pasireiškimas. Žmogų džiugina dvasinės jo dalies išryškėjimas.

Įdomiai, bet labai teisingai Vaižgantas yra pasakęs: kūno veiksmai, taip pat ir meilės biologinė dalis, patys savaime (be dvasinio turinio) yra neįdomūs.

Kaip nuostabu! Vadinasi, mano buvimas čia kažkam turi teikti džiaugsmo! Šv. Mergele, žinai kam - gal mano artimiesiems, gal skaistyklos sieloms..." (1972 04 28).

„Kaip svarbu dėkoti! - „Mano siela garbina Viešpatį ir mano dvasia džiaugiasi Dievuje"...

O, jei mes mokėtume dėkoti! Ne priekaištingai ilgėtis, ko įsigeidžia norai, bet su dėkingumu prisiminti tai, ką turiu. Šitai apsaugotų mus nuo egoizmo, mūsų žvilgsnį nukreiptų nuo savęs.

Šv. Mergele, dėkoju už tą momentą, kai prisiminiau, kad aš, būdamas dabartinėj padėty, dalyvauju visur, kur pagal Viešpaties Valią privalau būti. Šv. Teresėle, Tu juk moki pasakyti... Tu pasakysi ir Joneliui [Stašaičiui] Viešpaties Valią geriau negu aš pats.

Bet tada privalau dėkoti už viską, už viską - ir už nuotaikas, ir už nuovargį, už tai, kad galiu nuolankiai tikėtis, kad mano gyvenimą gailestingoji Meilė priims kaip atgailą... už viską, kas kliudo Viešpaties planams įvykti.

/.../ Taigi, jei nori dalyvauti visur, kur Viešpats nori, -džiaukis ir dėkok už visa, kas sunku!" (2972 05 24).

„Ar reikės čia dar tris mėnesius būti, ar daugiau, ar mažiau, - įvyks geriausias atvejis - gal tik Amžinybėj tai visiškai suprasiu, bet tikrai nustebęs dėkosiu ir už skausmą, pažinęs Viešpaties planus. „O neišmanėliai, argi nereikėjo..." Tikriausiai ir tai, kad neiškonvojavo*, ir visi kiti pasivaidenę palengvinimai, bet visi atsimušę į kažkokią sieną, be abejo, visa turi tam tikrą reikšmę. Šv. Mergele, ir Tu ne visa supratai Viešpaties planuose. Tu budėki, kad ir aš visada su Tavim ištarčiau: Fiat Voluntas Tua..." (1972 05 2 7).

*Neiškėlė į kitą bausmės vietą.

„Kartais būna tokių keistų valandų, kai žmogus nebe-telpi tikrovėje, kurioje tuo momentu esi, ir fantazija reikalauja pralenkti laiką ir erdvę, pajunti būtinybę kurti, kažką planuoti, ryškiau suprasti, ką lig šiol tik neaiškiais kontūrais suvokei.

Tokia būsena yra ir dabar. Po pietų. Nulindau į tuščią gimnazijos klasę ir joje nebetelpu. Kur veržiuosi, net negalėčiau aiškiai pasakyti. Man rodos, tai panašu į veržimąsi naujų žemių ieškoti, arba jau surastose - ieškoti naftos, metalų... Pro langą matyti - žaidžia futbolą. Bet manęs tai nedomina - per smulkus objektas.

Šios dienos ir rytas buvo keistas. - Tai viena iš tų retų dienų, kai šv. Mišių metu kas nors sutrukdo. Šiandien pro langą, kadangi durys buvo užrakintos, įsibrovė šluotos paimti, kuri buvo klasėje palikta. - Paskui koks keistas jausmas pagavo: „Lapės turi urvus, paukščiai lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti..." - Pasijutau toks visiškas beturtis, panašus į tą, kai akivaizdžiai būna leista pajusti: „Be manęs jūs nieko negalit..." - Bet tas visiško bejėgiškumo pajutimas būna kažkoks džiugus, - juk tai garantija, kad mano reikalą veikia Dievo galybė. Juo mes neturtingesni ir bejėgiškesni, juo su didesniu dėmesiu prie mūsų pasilenkia gailestingoji Meilė! Šv. Teresėle, juk tai Tavo dogma.

Vadinasi, svarbiau ne mūsų turtai, fizinės galimybės, bet mūsų pasitikėjimas - tikėjimas Meile!

Šventieji mūsų Draugai, jei Viešpačiui patiktų mus panaudoti kaip įrankius Jo planuose, jei duotų mums turto, kitų įvertinimą pajusti - budėkite, kad mumyse išliktų neturto dvasia!

Paskutiniu laiku ėmiau jausti kažkokį reikalą melsti: „Venį, Sancte Spiritus!"... - Žinau, daug kur rekolekcijos. Veni, Sancte Spiritus, kalbėk mano artimųjų lūpomis, gyvenk visų širdyse, ypač rekolekcijų dalyvių! Taip. „Be manęs jūs nieko negalite" {1972 07 18).

„Velykos. Šiandien ir mąstyti galima tik apie džiaugsmą. Vienintelis džiaugsmo priešas - nuodėmė. - Tai džiaugsmo siekimas ten, kur jo nėra, ne tuo laiku, ne tokiose aplinkybėse, - džiaugsmo siekimas jam dar nesubrendus, neturint kantrybės laukti. Nuodėmėj džiaugsmo nerandame ten, kur buvo tikėtasi. Kartu - nusivylimas, skausmas.

Kartu nuodėmė yra nepasitikėjimas Dievo nurodyta tvarka - laikymas Jo žemesniu už save, arba nesuprantančiu ko mano laimei reikia, arba nenorinčiu mano laimės. Tai reikštų, kad Dievas manęs nemyli! Taigi nuodėmė yra Aukščiausio Teisingumo pažeidimas.

Vadinasi, atgaila yra džiaugsmo saugotoja. Tai džiaugsmo brandinimas. Kantrybė, kol subręs džiaugsmo priežastis. Kantrybė, padiktuota Viešpaties Valios per sąžinės balsą, protą, vyresniuosius.

Vadinasi, atgaila yra klusnumas. O laisvas klusnumas jau yra meilė. Kartu tai yra dovana už trūkumus, atsidavimas, atlyginimas už nepasitikėjimą Dievu, už nepaklusnumą Jam.

Taigi atgaila yra nuodėmės padaryto griaunamojo darbo atstatymas. Tuo atgaila yra kūryba, o kūryba jau yra džiaugsmo skleidėja.

Nėra tikro džiaugsmo, kaip tik per savo norų palenkimą klusnumui. Mažytį momento norų džiaugsmą atidėti, kad per tai subręstų didelis džiaugsmas.

Atgaila turi matyti džiaugsmą!

Šv. Mergele, kaip atidėti momento džiaugsmą tiems, kurie pažįsta tik norų džiaugsmą?.." (1972 04 02).

Bylos t. 1,1. 10-10a - Verbuojamojo kandidato „B" pranešimas apie kun. J. Zdebskio buvimą Pravieniškių lageryje.

(Vertimas iš rusų k.)

VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETO prie LIETUVOS SSR MINISTRŲ TARYBOS VERBUOJAMOJO KANDIDATO „B" PRANEŠIMAS

1S>77 m. balandžio 21 d.

Priėmė Bartasevičius

1972 m. maždaug 10 mėnesių šaltinis buvo Pravieniškių PDK. Tuo metu drauge su šaltiniu kalėjo kunigas Juozas Zdebskis, kuris dabar turi Šlavantų parapiją Lazdijų rajone. Bendraudamas su juo šaltinis sužinojo, kad jis nuteistas (atrodo, antrą kartą) už bažnyčios atskyrimo nuo valstybės arba mokyklos įstatymo pažeidimą. Kolonijoje elgėsi lojaliai, buvo sąžiningas, pabrėždavo artimo meilę, nepažeidinėjo vidaus tvarkos. Religiniu atžvilgiu - be priekaištų, gal net fanatiškas (slaptai vienas atlikdavo religines apeigas kolonijos drabužių džiovykloje). Švelniai elgėsi su žmonėmis. Asmeniniai santykiai su šaltiniu geri ir, atrodo, jam buvo atviras. Į šaltinio klausimą, koks jo pašaukimas, atsakė, kad kunigo pašaukimas yra moralinis tyrumas (esą ne taip svarbu, koks yra dievas, svarbiausia, kad religija žmonėms reikalinga kaip pagrindinė dvasinė vertybė).

Iš pokalbio su šaltiniu paaiškėjo, kad kunigas Zdebskis nepripažįsta, kad įstatymas, dėl kurio pažeidimo jis nuteistas, yra teisėtas,tai yra mano, kad Tarybų valdžia atima žmonėms teisę laisvai išpažinti tikėjimą, šaltiniui kartą pasakė, kad net parapijos skyrimas kunigui visiškai priklauso nuo valstybės saugumo organų.

Kartą klausinėjo, ar šaltinis neturi pažįstamų spaustuvėje, kam jam tai - šaltiniui nežinoma.

Pastaruosius 4-erius metus šaltinis su kunigu Zdebskiu nesusitikinėjo, bet šaltinis kartą susitiko pažįstamą Petrą Rutkauską (kuris irgi buvo kolonijoje kartu su Zdebskiu) ir tas papasakojo, kad Vilniuje buvo sutikęs Zdebskį (vilkėjo civiliais drabužiais, kišenėj - konjako butelis).

Pažyma: Pirmasis verbuojamojo kandidato pranešimas. Viską

išdėstė savo iniciatyva.

Verbuojamam kandidatui dėl šio pranešimo jokio pavedimo laikinai neduota. Esant reikalui bus galima duoti. Pranešimą perduoti į KGB prie LSSR MT 4 skyriaus 5 poskyrį galimam operatyviniam panaudojimui.

PER MARIAM AD JESUM

„Per Mariją prie Jėzaus" - tai aiškiai matome ir kun. Juozo Zdebskio gyvenime, paskutiniuose jo dienoraščiuose, rašytuose Pravieniškėse. Jo gyvenime išryškėjo pasiaukojimo Dievo Motinai didžioji garantija: Švč. Mergelė niekada neapleidžia savo vaikų ir nieko nepasilieka sau - Ji pačiu tikriausiu (nors dažnai - labai skausmingu) keliu atveda Jai atsidavusią sielą pas savo Sūnų.

Šiame skyrelyje - kun. Juozo mąstymų mintys dažniausiai po Komunijos. Dažnėja kreipinys: „Gerasis Mokytojau!"

Dievas panaudoja silpnuosius

„Geroji Motina, koks menkutis Tavo vaikelis... Bet gal tai gerai. Juk šitai priverčia Motiną ypač rūpintis kaip tik silpniausiu vaikeliu. Šv. Teresėle, juk Tu džiaugeisi savo silpnybėmis, nes tikėjai, kad Tavo silpnumas privers dieviškąją Meilę dar nuoširdžiau rūpintis silpniausiu vaikeliu.

Šv. Mergele, kaip aš kalbu su Tavimi šv. Rožančiaus sveikinimuose? Kaip priimu Jėzų? Ir dieviškoji Meilė visa pakenčia... O juk už mane, kaip sakė kun. Sig[itas], tiek daug meldžiamasi. Ir kas būtų, jei už mane niekas nesimelstų? Ar neprivalau tik nedrąsiai jaustis tarp šitų vargšų? Jei už juos būtų šitiek maldų?! O jei už mane, kaip ir už juos niekas nesiaukotų, kas būtų iš manęs su šitokiais prigimties polinkiais?.. Bet juk Tu, Geroji, privalai visiems atsilyginti. Juk aš Tavo nuosavybė..." (1972 01 28).

„Kai mūsų akrobatas vaikščioja viela, kaip labai būna sukoncentruotas jo dėmesys! Kai meldžiuosi, net kai priimu šv. Komuniją, net šv. Mišiose - kiek kartų išsiblaškau!

Šv. Mergele, ar Tavo dėmesys kada nors nukrypdavo nuo Jėzaus? O mano dėmesio tikriausiai tik mažutė dalelė Jam tenka... Kaip gerai, kad aš turiu Tave, Šv. Mergele, - turiu Jus, mano nematomieji Draugai, kurių dėmesys niekada nuo Dievo nenukrypsta..." (1972 06 22).

„Šv. Mergele, jei ir neprašyčiau, Tu vis tiek budėtum, kai priimu šv. Komuniją. Juk ateiti pas mane Jėzui tikriausiai mažiau malonu, kaip man būti tarp iškreiptų ir keikiančių veidų. Sulyginus Dievo tyrumą su mano norais, silpnybėmis, turbūt visai neperdėtai šitaip kalbėti reikia. Ir aš, tai jausdamas, drįstu priimti manydamas, kad Jis taip nori, kad Jo didybė, gailestingumas vis iš naujo suspindėtų. Šv. Mergele, ateidamas pas mane, juk Jėzus ateina pas Tave. Juk visa many - Tavo!" (1972 02 03).

„Mokytojau, kokį menkutį pasiuntinį Tu pasirinkai, kuris net konsekracijoje gali suklysti... Ir Tu tikiesi, kad šitokie pasiuntiniai pakeis pasaulį... Iš tikrųjų, ar mes geresni už tuos, kurie Tave ant kryžiaus paliko vieną!

Bet, Viešpatie, kaip didinga, kad aš turiu Tave! Juk lygiai taip, kaip tada. - Jie galingi buvo, kad turėjo Tave, kad sutiko nusižeminti dėl savo silpnumo ir Petro lūpomis nedrąsiai ištarti: „Tu visa žinai... Tu žinai, kad aš Tave myliu".

Tavo Apaštalų gėda - koks tai akivaizdus įrodymas, kas yra Malonės veikimas - kas jiems, pabėgėliams, paskui suteikė drąsos dėl Tavęs mirti!

Įvykdyk savo šventąją Valią! Juk Tu nori, kad Malonė mūsų sielose veiktų.

Kokia begalinė dovana, kad aš galiu Tau kalbėti, su Tavimi tartis, Tave savo nuosavybe turėti! Ir kaip tai atsitinka, kad aš Tave kartais užmirštu, kad bandau ko nors norėti ar bijoti vienas, be Tavęs... Šv. Mergele, štai kur mudviejų sutartis - Tu privalai budėti, man priminti į viską viską - ir į laisvę, ir į vergiją, ir į turtą - žiūrėti kaip į Tavo nuosavybę, kaip į Viešpaties pakvietimą daryti gera.

Aną naktį Apaštalai paliko Mokytoją kaip tik dėl to, kad pasijuto vieni. Kai tik Jis paslepia nuo mūsų akių savo galybę, mums ir ima rodytis, kad Jis nieko negali. Čia ir yra meilės egzaminas. Meilė visa tiki. Meilė niekada nesijaučia viena. Užtat ji visagalė" (2972 03 2 2).

„Vakar s[esė vardinių proga] perdavė rožytę - tokią nuostabiai gražią. - Šv. Teresėle, šj rytą po šv. Komunijos, man rodos, Tu man taip pat rožę padovanojai. - Pirmą kartą gyvai supratau, kad šventieji su mumis elgiasi ne taip, kaip kalėjimo administracija su kaliniais, bet kaip su lygiais, o gal net dar didesniais (!). - Iš kur šitas supratimas? - Šv. Kūdiki, šv. Teresėle, prisimeni savo pasakymą: „Jums penktą valandą skambins telefonas"? Kiek tuose žodžiuose buvo pagarbos, meilės, net vaikiško varžymosi...

Ar gali būti mano gyvenime dar geresnė nusižeminimui mokykla?! Kaip keista! Kur tik pasireiškia dieviškasis veikimas, visur randame šitą nuostabią žymę - nuolankumą" (1972 03 18).

„Svajonės - jos visada dėmesio centre turi savo patogumus, tai, kas malonu. Kodėl svajonės nesugeba pažvelgti į antrąją medalio pusę? Juk kiekvienas dalykas turi ir pliusą, ir minusą.

Kai svajoju apie ką nors, į ką labai veržiasi širdis, kad nebūtų tai savimeilė, reiktų labai nedaug - kad svajonė būtų apie tai, kaip norimas turėti daiktas tarnaus Tavo, Viešpatie, reikalams, kad tai būtų priemonė tarnauti artimui. Tarnaujanti meilė.

Šv. Pranciškau, Tu paniekinai savo tėvo turtus. To laiko pasauliui tai buvo nesuprantama, nesąmonė, kvailybė. Be abejo, tu turėjai specialų pašaukimą - kraštutiniu neturtu išryškinti tai, ką dieviškoji Meilė norėjo pasauliui priminti.

Tačiau jei Dievas [per Tave] norėjo pasakyti pasauliui, vadinasi, ir iš mūsų to paties tikisi - kad daiktai nesuimtų mūsų viso dėmesio.

Šv. Pranciškau, įdomu, apie ką sukosi Tavo svajonės? -Juk Tavoji prigimtis taip pat buvo linkusi į visa, ką ir mes nuolatos matome godžiomis akimis savo svajonėse.

/.../ Taip. Visą tą stebuklą padarė Malonės paslaptis. Tu leidai Malonei veikti. Palaimintos valandos, minutės, kada neleidome visko savo norams" (1972 03 1 7-18).

„O vis dėlto, kaip gera nieko neturėti, šv. Pranciškau! Taip kaip Jėzus šv. Evangelijos žodžiais: „Paukščiai turi lizdus, lapės - urvus. Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti".

Ir mes dabar panašiai. Kiekvienam reikalui reikia iš naujo susiorientuoti: skaityti ten, kur randi vietą arčiau lango, rašyti, kai visi suminga dieną, o kai sukyla, ima kalbėti -tada miegoti.

Mokytojau, kodėl taip yra, - juo mažiau būna patogumų, juo mažiau norų įvyksta, juo labiau Tave jaučiu kaip Draugą, juo širdy būna šviesiau?!" (1972 03 22).

„Mąstymo perlas. - Jei Viešpats skiria ką nors didelei išorinei garbei, dideliems reikalams, didelei Malonei, ar nereikia manyti, jog tai turi būti silpnutė būtybė?.. Kad turėtų pagrindą nusižeminti. Juk tai Viešpaties veiklos taktika. Gali būti žmogus, išoriškai žiūrint, didis, bet viduje menkutis dėl puikybės. Viešpaties planams reikia, kad būtų vidumi didis žmogus. Puikybė ir yra vidinis menkumas.

Kad žmogus tiktų Viešpaties planams, reikia, idant sutiktų būti vidumi didis, sutiktų pripažinti tiesą, sulaužyti puikybę. Ar nepatvirtina šito šv. Petro istorija, šv. Pauliaus ir nesuskaitomi pavyzdžiai kitų?! „Jis pažvelgė į savo tarnaitės žemumą..." - „Nesu vertas vadintis Viešpaties apaštalu, nes persekiojau Dievo Bažnyčią..." (1972 03 23).

„Šv. Mergele, šiandien turiu pasiskųsti... Kiek daug blogio šaknų manyje. - Vakar darbe vienas parodė mažą racionalizaciją mūsų darbui palengvinti. Savyje pajutau slaptą norą, pavydą - kodėl ne aš sugalvojau?..

Šv. Pauliau, Tavo skundas dėl savy jaučiamų blogio šaknų paguodžia mane. Šv. Marija Magdalena, visi „šventieji nusidėjėliai", jūs mūsų paguodai, jūs kaip įrodymas, kad blogis mumyse neatleidžia nuo pareigos mylėti, nesunaikina mumyse galimybės mylėti.

Dieve, kas Tu esi, jei Tavyje telpa tokie kontrastai! - Absoliutus Teisingumas, svaiginanti didybė, kurio paniekinimas baudžiamas amžinu pragaru iš teisingumo - ne iš keršto. Kita vertus - nusižeminimas ligi neįtikėtino artumo mums, ligi mielo Vaikelio ant Motinos rankų, ligi simbolinės mūsų maisto - šv. Komunijos - formos. Žmogaus protas čia nieko paaiškinti negali. Vien Malonės paslaptis neatpažįstamai mus keičia.

/.../ Rodos, sekmadienį, šv. Teresėle, buvai taip nuostabiai artima. Net Kryžiaus kelią mąstėm abu. Bandžiau Tavo jautrumu pajusti Kryžiaus kelio grubumą. Tu man visada kaip pranešėja. Čia kaltas tas nuostabus sakinys: „Jums penktą valandą skambins telefonas". Paskui turbūt didžiausia to mąstymo dovana, kai buvai taip artima, tai mintis -Tavo mintis: „Juo menkesnė būsiu, juo labiau gailestingoji Meilė pasilenks prie manęs" (1972 06 10).

„Manau, kad šv. Joana d'Arc turi būti silpnųjų globėja.

Prisimenu, kaip ji pavaizduota knygoje „Šventoji Ponia" -stipri, pilna gyvybingumo, kaip Arkangelas. Viešpats jai davė šitokią stiprybę, galią valdyti kariuomenę. Vis dėlto ji -mergaitė. Šv. Joana, tu visų mergaičių Draugė, kai reikia joms parodyti tvirtumą!

Šitokiose mintyse staiga užplūdo begalinis džiaugsmas -gyvai gyvai pajutau Tavo, Šv. Mergele, šypseną ir mintį: „Ir mane laikyk artima, sava..." - Tai buvo viena iš tų brangių, retų valandėlių, kai Viešpats leidžia pajusti patį tikrąjį mūsų gyvenimą, kuris mūsų dar tik laukia, - pajusti beveik realiai.

Šv. Mergele, Tu pati mane išmokyk, kad pajėgčiau Tave artima, sava visados jausti. Išmokyk ir visus mano brolius - konfratrus, visus milijardus šios žemės keleivių" (1972 06 28).

„Dievo taktika - panaudoti silpniausius įrankius. Šv.

Teresėlė - misijų Globėja. Šv. Joana d'Are - kariuomenės vadė. Jėzaus generolai - paprasti vargšai žvejai. Dievas savo tikslų siekia - yra galingas pasiekti - visomis aplinkybėmis, neįtikėtiniausiomis sąlygomis. Iš Jo sekėjų reikalaujama tik vieno - kad sutiktų pripažinti, jog Jėzus pasakė tiesą: „Be manęs jūs nieko negalite..."

/.../ Mes turime kuo džiaugtis, nes Dievas kartais aiškiai parodo, kaip Geroji Apvaizda veda mus, nepaisydama daugybės mūsų nuodėmių, nepaisydama mūsų nevertumo" C1972 07 03).

„Gerasis Kristau!"

„Aš dar taip neseniai po šv. Komunijos... Gerasis Kristau, nepalik manęs. Tu pats sukurk tarp mūsų nuolatinę vienybę. Be Tavęs mano sieloje visada vakaras... Argi Tu ne daug svarbesnis už viską, kas vyksta aplink mane, kas bent kiek gali tenkinti smalsumą ir išblaškyti?! Šv. Mergele ir visi mano paslaptingieji Draugai, kenčiantieji ir pasiekę pergalę, saugokite mano sielos gelmėje vienybę su Viešpačiu!" (1972 01 30).

„Gerasis Kristau, kai atėjai pas mane, - koks mielas jausmas, - juk nuo Tavęs pareina duoti man dienas pagal mano norą, ar priešingai. Žinau, kad esi Meilė, kad myli mane. Žinau, kad turiu už daug ką atlikti atgailą.

Kai Meilė pakviečia aukai, kokia panaši tai būna valanda kaip Alyvų Kalne, kai Tave vienijo Meilė su Pirmuoju Švč. Trejybės Asmeniu. „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė, tačiau ne mano, bet Tavo Valia tebūna". - „Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie..." (1972 02 10).

„Gerasis Kristau, šiandien po šv. Komunijos taip gera buvo su Tavimi kalbėti. Visų labiausiai - jausti, kad iš tikrųjų tai, kad nedalyvauju fiziškai, visai nereiškia, jog visi darbai sielų labui sustoja. Čia tikriausiai puikybės diktuojama mintis. Kas rūpinosi Tavo Karalyste, Viešpatie, kai manęs dar nebuvo žemėje, kai aš dar neegzistavau? Kas statys Tavo Bažnyčią, kai mano rankos bus dulkėmis pavirtę? Leidimas dirbti Tavo Karalystei - tai dovana, malonė man, o ne būtinybė, be kurios Tu nieko negalėtum. Tu pasirinkai tokį kelią - per tarpininkus. Koks pasitikėjimas nevertais bendradarbiais - tarpininkais!

Taigi Tu esi Veikėjas, Alfa ir Omega, darbo pradžia ir pabaiga. Jei nesiseka, viena iš dviejų:

1) arba puikybė nepriima dieviškosios Malonės veikimo, arba

2) yra nuodėmių, už kurias neatlikta atgaila Aukščiausiojo Teisingumo akivaizdoje.

Gerasis Kristau, kaip gera prašyti, turint kaip savo nuosavybę Tave arti arti! Juk Tu ir esi arti mūsų Švč. Sakramento Paslaptyje [Slėpinyje], kad mes galėtume Tave prašyti, tarsi Tau duoti leidimą mus apdovanoti. - Koks paradoksas!

/.../ Koks palaimingas šitas žinojimas, kad pagrindinis Veikėjas esi Tu! Vadinasi, ir numirus niekas nesustos, ką suaktyvina meilė. Paskiri geradariai, menininkai, išradėjai yra didžiosios Meilės pašaukti kaip dieviškosios Meilės mums šypsena" (1972 02 22).

„Gerasis Kristau, šiandien šv. Komunijos perlas - toks mielas pajutimas - Tu Vadas. Aš galiu ir privalau tartis visais reikalais su Tavimi. Visi kovų planai - Tavo įsakymas, visa, kas atsitinka - Tavo siuntimas. Juk be Tavęs „plaukas nuo galvos nenukrinta". Ir tai, kad aš čia - Tavo paskyrimas.

Ir paskui, kur mane laikysi, bus Tavo paskyrimas. Čia būsiu, kol Tavo planams bus reikalinga. Mokytojau, koks silpnutis turi būti mano tikėjimas, jei Tu kartkartėmis paguodi mane, leisdamas, rodos, net Tavo planus numatyti!

Tu - Vadas. Bet Tu - ir Absoliutus Teisingumas. Reikia kančios mūsų gyvenime kaip pelnytos bausmės už savo ir viso pasaulio nuodėmes. Kokia laimė, kokia viltis, kad leidi aukoti šv. Mišias - Kyrie, eleisonl⁷⁹ Draugai darbovietėse, o man leista aukoti. - Keista, mane išrinkai kontempliatyviajai daliai... Darbai vyksta ir be manęs. Ir jei vėl bus leista man, ar neužmiršiu, kad ne aš esu veikėjas, kad Dievo meilės dovanos įvykti gali bet kokiu būdu, bet ką parenkant. -Štai ką reiškia Sig[ito] pasakymas: „Tavo pradėtas darbas..." (1972 03 07).

⁷⁹  Viešpatie, pasigailėk! (graik.).

Tu kentėjai dėl manęs

„Gerasis Mokytojau, visa kaip Tavo kančioje turi būti. Kurie šaukė: „Hosanna!", tuoj ėmė šaukti: „Ant kryžiaus Jį!"

Ir vis dėlto šitai nesulaikė Tavęs įsteigti Šventąją Bažnyčią, suteikti savo meilės dovanas. - Ir manęs jokia žmonių elgsena negali sulaikyti dėl jų gyventi. - Taip kaip Tu, Mokytojau, žmogžudžiui ant kryžiaus suteikei gyvenimą už vieną lašelį meilės" (1972 03 20).

„Šv. Komunijos perlas - jau nuo pat ryto jausmas, tarsi vadas prieš kariuomenę, kurios jėgą žino.

Kristus Piloto teisme: „Tu neturėtum jokios valdžios, jei tau nebūtų duota".

Kristau, Tu mokėjai išdidžiai tylėti prieš Erodą. Viešpatie, Tavo didybė Paskutinio Teismo trimituose - Rex tremen-dae maiestatis⁸⁰.

⁸⁰ "* Baisios didybės karalius (lot.).

Tavo didybė baisi šėtonui. - Šv. Mergele, Tu baisi šėtonui dėl Jo didybės. Kankinių tvirtumas ir drąsa - tai Tavo, Viešpatie, didybė.

Tavo didybę pajuto žmogžudys ant kryžiaus, kareivis ištardamas: „Tikrai, šitas buvo Dievo Sūnus".

Tavo didybę pajuto nuolankios širdys" (1972 03 22).

„Mokytojau, kas buvo vakar vakare - aš jaučiausi su Tavimi kaip po šv. Komunijos. Ir iš kur, rodos, iš Kryžiaus kelio mąstymo tas palaimingas jaukumas. O Kryžiaus kelio tema buvo: Tavo kančioje - ištisai klasta.

Mokytojau, šita mintis - Tu kentėjai dėl manęs! - man buvo tokia brangi, ir šiandien dar ja gyvenau.

„Tu kentėjai dėl manęs" - ši mintis - Tavo, Šv. Mergele, rodos, vakar mąstyme gimusi. Tu paprasta, Tavęs nereikia bijoti ir Tu, Šv. Mergele, kentėjai dėl manęs. Argi aš galiu Tau ką nors atsakyti?.." (1972 04 28).

„Gerasis Kristau, kaip aš vis pamirštu, jog Tu mano prigimtį tokią sukūrei, kad ji veržtųsi į laimę, ir jausmais suprantamą?! Aš vis nustebęs žiūriu į didžiuosius aukos žmones, kurie gyvenimą ant stulpo praleido, - arba cistersai [vienuoliai] - ir nusigąstu: aš visai nepanašus į juos...

Gerai žinau, kad jų laimės supratimas visai kitas, kad jų veržimasis į kančią - tai iškeitimas į didesnę laimę. Taip, bet visa tai žinau tik teoriškai. Ir man nieko daugiau nebelieka, kaip nuoširdžiai nusižeminti ir kukliai prisiminti vis iš naujo, kad visi tie nuostabūs atgailautojai taip pat turėjo jausti fizinį atgailos kartumą. Mokytojau, man belieka prašyti, nužemintai maldauti, kad man visada šviestų aukštesnės rūšies laimės samprata - toji, apie kurią kūniškasis žmogus ir supratimo neturi: kad aš labai norėčiau jų visų laimės - labiau kaip savo norų patenkinimo.

    Šv. Mergele, Tu trisdešimt metų buvai prislėgta ir laukei baisių dalykų. Kaip gali būti kitaip? - Jei padaryta nuodėmių, už jas turės kas nors kentėti - čia ar Amžinybėje. Juk tai gailestingumas, jei leidžia Viešpats kentėti čia.

Taigi mums nuolat gresia pavojus kalbėti ir galvoti apie laimėjimą be pastangų, be nuovargio, apie atgailą be fizinio kartėlio. Taip ir išslystama gyvenime iš atgailos. - Truputį pabandoma. - Neskanu. Na ir surandamas koks motyvas - sveikata ir t.t., ir t.t." (1972 05 15).

„Pasirodo, geriau, kai po šv. Komunijos niekas nesutrukdo ir gali pabūti vienas su Jėzumi. Geriau, kai netrukdo aplinkos įtaka, įvairumas, kai gali vaikščioti akis nuleidęs tuščiu taku, nekreipdamas per daug dėmesio net į miško grožį, kuris dabar toks viliojantis, nuostabus.

Pagalvojau - kam mane Viešpats čia siuntė, jei niekam tiesiogiai nepatarnavau, niekas neprašė išpažinties nė šv. Komunijos... Ir iš karto nudžiugau prisiminęs, kad Jėzaus gyvenime yra visiško pralaimėjimo momentų, net Jo darbo esmė atrodo pralaimėjimas.

Štai Kafarnaumo sinagoga - Mokytojau, Tavo žodžių ten niekas nesuprato. Tikriausiai pradėjo bruzdėti. Tu matei, kokia išraiška buvo jų akyse - pikti žvilgsniai į Tave. Tu norėjai juos suburti, juos padaryti draugais, bet jie Tavęs nesuprato...

O dar ryškiau kančios paslapty. Kur tie, kurie šaukė „Ho-sanna!", buvo tada, kai Tu buvai apsuptas keikiančių, žaibuojančiomis akimis budelių? Kur buvo Tavo draugai? Koks paniekos triumfas buvo, kai kabėjai ant kryžiaus! Kur Tavo darbo vaisiai? Kur Tavieji, kuriuos vienijai, rinkai trejus metus? Kur tie, kurie Tave suprato? Juk trejus metus mokei. O dar tiksliau - trisdešimt trejus metus. Kas iš Tavųjų mokinių išlaikė egzaminą?

Mokytojau, ar ne taip yra? - Jei Tu ką laimėjai, tai tik pralaimėdamas. Kaip keista! Tavo ginklas, Tavo veiklos esmė - pralaimėjimas, pajuoka, neapykanta, Tau liejama.

Bet argi Tau buvo reikalingi tie pralaimėjimai? Juk Tu atėjai dėl mūsų, ir Tavoji veikla, ir jos metodai - dėl mūsų.

Tu mus padarei dalininkais visko, ką Tu patyrei, - taip pat ir pralaimėjimų.

Jei viskas buvo dėl mūsų, tai kam reikalingi mums Tavieji pralaimėjimai? - Ar ne dėl to, kad mūsų širdyse rastų tinkamą medžiagą Sekminių Ugnis?! Juk Tavo pralaimėjimai truko tik ligi Sekminių. Vadinasi, Tavo (ir mūsų) pralaimėjimai reikalingi, kad atidarytų mūsų širdis Sekminių paslapties veikimui, kad mes sutiktume pripažinti tiesą Tavo žodžiuose: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti". Tavo pralaimėjimai reikalingi, kad mes suprastume, jog iš tikrųjų Tu esi Alfa ir Omega. Tavo pralaimėjimai tik tam, kad įprasmintų mūsų pralaimėjimus.

Kaip nuostabu! - Tada mums jau nebūna pralaimėjimų. Visa, kuo gali džiaugtis tie, kurie norėtų mus sunaikinti, yra tik priemonė, atverianti širdis Malonės veikimui. O tai yra pergalė! Tai vienintelė tikroji pergalė, vienintelė priežastis žmogaus didybės, jo vidinės kultūros reaktorius.

Vadinasi, Sekminių Ugnis, permainos Apaštaluose yra mums įrodymas, kad Tu tikrai esi Alfa ir Omega - Tu tikroji Priežastis mūsų kilnių norų, kiekvieno mūsų veikimo.

Mokytojau, Tu moki laimėti pralaimėjimais. Tu vienintelis šitą paslaptį moki. Po Tavo vėliava stoti - juk tai mūsų pasididžiavimas. Daugiau tokių vadų nėra" (1972 05 19).

„Yra dvejopi laimėjimai: fizinis ir dvasinis. Gali taip būti, kad žinai, jog fizine prasme pralaimėjai, bet laimėsi dvasine prasme. Daugelis laimėjimų būna tik fiziniai, o dvasine prasme - didžiausi pralaimėjimai.

Kartais dvasinį laimėjimą pasiekti galima tik fizinio pralaimėjimo dėka. - Ar nepasitvirtino ši tiesa Jėzaus kančia?!" (1972 05 20).

„Tavo Kryžiaus kelias, Viešpatie, - tai puikybės ir nuolankumo susikirtimas.

Puikybė jautėsi labai protinga, reiškėsi labai garsiai, su neapykanta, reiškėsi fizine jėga.

Nuolankumas - tyliai, paslaptinga ramybe, pagal dėsnį: „Jei užgavo vieną skruostą, atsuk ir kitą". - Tai stebėtina, tai labai paslaptinga, kad puikybė nugalima tik tada, kai nuolankumas sutinka būti pažemintas, nugalėtas fizine prasme. Šitas fizinis pralaimėjimas tampa dvasine pergale.

Jėga, panaudota prieš dvasinį priešą, aiškiai liudija, kad dvasinėj srity nepajėgia savo priešo nugalėti" (1972 05 29).

„Jėzaus kančia - koks tikėjimo išbandymas Šv. Mergelei ir kitiems! Šv. Mergele, kaip Tu pakėlei? Savo gyvenimo kryžių? - Tu žinojai tikslą, prasmę, Tu gyvenai mūsų - atpirktųjų laime. Nėra rožių be spyglių.

Kad Viešpats suteiktų tikėjimą, galintį kalnus kiloti, -koks turi būti nusižeminimas! Juk be nusižeminimo nesuteikiama malonė" (1972 07 03).

„Mes klaupiame prieš Tave, Viešpatie, norėdami permaldauti, tarsi prieš įkūnytą rūstybę, o juk Tu esi priežastis meilės, kuri gimsta visų Tavųjų širdyse! Tu nori to, ko mes norime savo atgailose.

Tačiau Meilė negali sunaikinti, nepripažinti Teisingumo. Kas yra nuodėmė, kad dėl jos Meilė turi pavartoti teisingumą?! Štai kodėl ir meilės santykiuose su Tavimi reikalinga atgaila dėl savo ir kitų nuodėmių.

Šv. Jonai Bosko, šiandien mudu tapome artimi. Kaip žaibas nušvito supratimas - (bet aš tai žinojau!) - juk Tu chuliganų vadas! Tu privalai ypatingu būdu rūpintis ir mūsų, ir visais lageriais!" (1972 07 05).

„Mokytojau, išjuoktas, erškėčiais vainikuotas, ant kryžiaus prikaltas! Vis dėlto kaip gerai, kai kas nors mus pažemina! - Teisingai Gr[ažina] rašė laiške: „Sunkiausia pakelti šlovę". Nejučiom pripratau apie save girdėti gera. Visur pavyksta prieiti, rodos, visi su manimi skaitosi, kurie žino, kas esu. Ir štai šiandien kaip palietė mano puikybės stygą, kai vienos brigados brigadininkas, reguliavęs eilę prie krautuvės, tikriausiai nepažino manęs ir neįleido... - Kaip giliai įaugęs žmoguje noras būti garbinamam!

Šiąnakt dirbom nuo 2 val. nakties. Mąstymas - Kryžiaus kelias tema: Jėzaus kančios metodika. - Juk tai klasiškas pavyzdys, kaip mums visiems kentėti reikia.

Pirmiausia - Alyvų Kalno valanda. Pasiruošimas kančiai - malda. Mokytojau, ar Tu visą laiką aktyviai jautei kančios motyvus, prasmę, tikslą? Ar ne tam pradžioje padaryta intencija: „Tačiau tebūna ne mano, bet Tavo Valia!" - Taip. Kančiai duoti prasmę, padaryti intenciją gali tik malda, susikaupimo momentai.

Mokytojau, Tu žinai, kaip sunku aktyviai išlaikyti vienybę su Tavimi kančioje. Ir Tau reikėjo kalbėti - su teisėjais ir kitais, - žmogiškai žiūrint, nukreipti mintis į aplinką. -Pagaliau Tavo žmogiškas skundas: „Kodėl mane apleidai?" -juk tai mūsų visų kančios psichologija, mūsų visų mintis, įtarimas!

Ar tie, kurie po kryžiumi stovėjo - išdrįso stovėti! - ar jautė aktyviai Tavo kančios intenciją? - Viena, rodos, aišku: jie jautė meilės vienybę su Tavimi. Ir toje meilės vienybėje savaime glūdėjo ir intencija kentėti tais pačiais motyvais, Tavo kančios motyvais - su Tavąja kančia jų meilė suvienijo ir savąją. Meilė visada kenčia mylimo kančią.

Kaip svarbu, kai mes mokome, kai apie Tave kalbame, kad tie, kurie klauso, Tau pajustų dėkingumą, Tave pažintų kaip Meilę! Tik tada jie pajėgs su Tavo kančia suvienyti savąją, tik tada supras šv. Mišias, Kryžiaus kelią, šv. Rožančių - ypač šv. Komuniją ir šv. Mišias!

Tai suprasti nuostabiai padeda vienybė su nematomaisiais Draugais - su šventaisiais ir su skaistyklos sielomis" (1972 07 06).

„Mokytojau, Tavoji kančia tai menas būti sutryptam, menas pralaimėti. Taip sunku šio meno išmokti! Kad normaliu dalyku laikytume įžeidimus, pažeminimus, reikia, kad tai kasdien būtų primenama - reikia kasdien eiti Kryžiaus kelią.

Mokytojau, išmokyk ir mus jaustis, kad esame didesni, bet ne iš puikybės, - didesni Tavo didybe, Tavo pavedimu, o ne savo išmintimi.

Kiekvienas pataikavimas - tai nesugebėjimas būti didesniam. Monarchijos ir diktatūros tikriausiai ir susikuria dėl pataikavimo" (1972 07 U).

Dvigubas gyvenimas

„Kad dabartinė būklė netaptų monotonija, kas, jei ne mąstomoji malda, išgelbėti gali? O monotonijos pavojus, kaip ir visame gyvenime, nuolat gyvas. Iš tikrųjų nuostabus tai menas:

1) esant čia, mokėti būti ne čia;

2) esant šiandien, menas gyventi prieš ir ypač po mūsų gyvenamojo momento;

3) esant atskirtam, mokėti bendrauti su daugeliu" (1972 03 24).

„Iš šios dienos mąstymo taip aišku buvo, kad reikia maldauti, maldauti! O mano nematomieji Draugai pasaulio, kuriame bus pats tikrasis mano gyvenimas L

Vienintelė išeitis - aš turiu „ne čia" gyventi. - Dvigubą gyvenimą. Nepaisant kiek žmonių mano aplinkoj ir ką jie kalba, kaip jie elgiasi, - čia tik pradžia manojo gyvenimo, ir jau dabar privalau bendrauti su tikraisiais mano Draugais! Maldaujančias akis kreipiu į Jus, o palaimintosios Dvasios!

/.../ Ir vėl prie to paties centro mintys krypsta: maldauti, maldauti, giliausiai nusižeminus, džiaugiantis, kad ir ne jausmais, - tuo, kas sunku, pagaliau viskuo, ką leidžia Jo Valia, nes žinau gerai: mano didžiausios atgailos, jei tai būtų prieš Jo Valią, - niekas yra.

Koks atradimas! - Vadinasi, ir atgailos vaisingumui reikia nusižeminimo, reikia klusnumo. Ir atgailoj gali tilpti puikybė - kad apie tai žinotų, kad mane įvertintų..." (1972 04 03).

„Ruošdamasis šv. Mišioms, staiga beveik nusigandau. Vaikščiojau nuošaliausiu taku už mokyklos pastato. Po visą rajoną pasklidę mano dabartiniai draugai. Žiūriu į juos, ir staiga nustebau: aš galiu Dievą pakviesti tarp jų! Kas aš esu?.. Iš šito tūkstančio tik vienas.

Mokytojau, koks didis Tavo nusižeminimas! Pakviečiu Tave, liečiu, pats nieko nesuprasdamas, kas vyksta. Jei tai suprasčiau, tikriausiai neišdrįsčiau įvykdyti šv. Mišių paslapties [slėpinio]. Niekas neišdrįstų... Mokytojau, Tave pakviesti... O mylėti - ir aš nemoku. Priimdamas šv. Komuniją, atiduodu Tave Šv. Mergelės, Tavo šventųjų meilei.

Šv. Mergele, kaip Tu jauteisi po to, kai ištarei žodžius: „Teesie man kaip Tu pasakei"? Ar ir Tu jautei, kad nieko nesupranti? Ar buvo leista Tau visa suprasti?

Šv. Teresėle, ar ir čia tinka Tavo dėsnis: juo vargingesnį mes būnam, juo mieliau Viešpats pas mus ateina? Taip. Tikriausiai taip. Tik viena sąlyga: jei sutinkame pripažinti tiesą apie save.

Šv. Mergele, Jūs visi, nematomieji mūsų Draugai! Išmokykite mus bent kiek panašiai kaip Jūs gyventi dvigubą gyvenimą, - būti nors ir turgaus vidury, tačiau širdyje nuolat su Tavimi, Viešpatie.

Iš veidmainių galime mokytis šito meno. - Panašiai kaip jie: būna švelnūs, mandagūs, o širdyje - visai kitokie. Panašiai ir mes - tik viskas priešingai. Pavyzdžiui, Aukščiausioji žydų taryba Tavo, Viešpatie, kančioje - ar ne panašiai elgėsi? - Dėjosi teisinga, o viduj degė pavydu ir iš jo išplaukiančia neapykanta. - Ar ne taip būna politikams? Išoriškai reiškia pagarbą, o slapta kasasi po pamatais.

Norisi sušukti, kad visur gyvenime taip! „Būkite gudrūs kaip žalčiai..." - Išminties Soste, budėk, kad visada turėtume reikiamos išminties prieš šio gyvenimo klastingumą" (1972 06 19).

„Mokytojau, Tu žemėje gyvenai tikrai dvigubą gyvenimą. Tu kalbėjai, bendravai su žmonėmis, o viduje - nuolatinė vienybė, begalinė meilė Tėvui. Leisk ir mums dvigubai gyventi. Juk visi Tavo šventieji tai mokėjo" (1972 06 20).

Meilė nebijo

„Po šv. Komunijos. - Mano Dieve, man net baisu pasidaro, - kaipgi čia yra? Aš šv. Mišiose, po šv. Komunijos beveik mieliau mąstyčiau, kaip pritaikyti durims raktą, - rytą su tokiu užsidegimu dirbau... Ir dabar visai mielai galvočiau, kur dar „papieluoti"... Kokie stiprūs būna mano norai!

O juk Tu su manimi šią valandėlę! - Prieš Tave Mozė drebėjo. „Nusiauk kojas, nes žemė, ant kurios stovi, šventa". Išbudęs patriarchas po nuostabaus sapno: „Šita vieta šventa, ir aš nežinojau..." Prieš Tavo didybę virpėjo tauta prie Sinajaus kalno. Prieš angelą - Jobas puolė ant žemės. Ekstazėje Tave pajutę - praranda pasaulio nuovoką. O aš... nedrebu po šv. Komunijos. Aš mieliau jaučiu aplinką, negu Tave...

Bet staiga mane nuramino mintis: o Šv. Mergelė! o šv. Juozapas! - Jie nedrebėjo prieš Tave, Mokytojau. Jie tik mylėjo. Meilė negali bijoti.

Viešpatie, kokia geradarybė, kad Tu paslėpei savo didybę! Meilė negali gąsdinti. Koks nuostabus Naujasis Testamentas, kur visa yra Meilė! Tavo nusižeminimas ir sudaro man galimybę Tave mylėti. Tai Tavo prisitaikymas prie mano vargingos prigimties. Bet reikia mano sąmoningos pastangos- Kitaip visi daiktai aplink mane nusineša mano meilę... O toji pastanga - juk tai pastanga susikaupti - suvaldyti smalsūnė kad pamatyčiau Tave, o visa kita - Tu ateidamas man atneši. Kad tik sutikčiau bent kiek dėmesio Tau skirti. Kaip nuostabu!

Šv. Mergele, negali būti, kad Tu neišmokytum mūsų šito meno! Tu - įkūnytas susikaupimas" (1972 06 27).

„Gerasis Kristau, kai Tu ateini pas mane šv. Komunijos paslapty, būk Valdovas viso, kas vadinama mano: kalbėk mano burna, matyk mano akimis - tegul jos mato vien tai, ko Tu nori, kad matyčiau; ausys teklauso vien to, ką Tu nori, kad girdėčiau; mano protas tebūna užimtas vien Tavo reikalais, mano rankos, kojos tebūna Tavo valdomos... Šv. Mergele, mane išgąstis ima prisiminus, kad manyje [žmonės] turi pažinti Jėzų!" (1972 08 03).

SESELIŲ REKOLEKCIJOMS

„Rekolekcijų pradžiai:

Mielos Sesės, žinau, kad jūs kiekviena sugebėtumėte būti gera sesuo, bet tik vienam arba tiems, kurie patinka... Mokėtumėte kiekviena būti motina, bet ne visiems.

Štai rekolekcijų tikslas! - Praplėsti savo širdis. Kad meilė apimtų visą Žemės rutulį ir skaistyklos sielas, ir tuos, kurie jau laimėjo pergalę.

Gyvenimas būtinai mums daro įtaką. Dėl aplinkos poveikio mūsų širdžių meilės apimtis mažėja, mažėja, praranda visus žmones ir galutinai lieka tik meilė sau - savimeilė. Nė vieno žemėje nėra, kuriam šis pavojus negrėstų. Todėl nė vieno nėra, kam rekolekcijos būtų nereikalingos.

Vadinasi, rekolekcijų tikslas - perprasti naujos rūšies meilę" (1972 05 19).

„Rekolekcijų tikslas - atsigręžti, atverti sielą Malonės veikimui, kaip žiedą saulei, kartu pašalinti kliūtis Malonės veikimui.

Atverti - pašalinti. Pagal šitą centrinį orientyrą rikiuojasi mąstymų temos.

1) Pašalinti kliūtis - sunaikinti puikybę. - Mąstymas apie norų vergiją, nuodėmę, nuodėmės prakeikimą čia ir amžinybėje - pragaras.

2) Atverti sielą - pažinti aukščiausią laimės rūšį - meilės laimę. Pažinti Meilę ir savo nedėkingumą. - Pažinti Meilę -esame sukurti meilės laimei; atpirkimas, Švenčiausiosios Trejybės paslaptis [slėpinys].

Mąstymas „į dešinę ir į kairę" - centrinis.

„Sūnus palaidūnas" - kaip nuostabiai atsiskleidžia meilės laimė, puikybė ir nusižeminimas.

Šv. Mišios - Švč. Sakramentas - nusižeminimo, Meilės okeanas.

3) Pažinta Jėzaus - Dievo Meilė ir pažadinta savo meilė Jam būtinai veda į auką - meilės kančią.

Surasta meilės laimė šaukia, kad milijardai ją surastų. -Postūmis, motyvas aukos gyvenimui.

Priemonės sieloms gelbėti - malda ir svarbiausia priemonė - auka. - To Jėzus išmokė.

Aukščiausia aukos rūšis - būti pažemintam.

Alyvų Kalno valanda. - Ecce Homo.

Jėzaus kančios - atpirkimo esmė yra priešingybė puikybei - pažeminimas. Ne iš bejėgiškumo, bet iš meilės" (1972 06 10).

Šv. Juozapas - sąjūdžių Globėjas

„Šiandien ryto mąstyme kraštiniu taku vaikščiojant turbūt vos nesušukau iš džiaugsmo: vieną momentą nušvito nuostabus atradimas - šv. Juozapas ir Šv. Mergelė - [sąjūdžių] vadovai. Šv. Juozapai, juk Tu bėgai į Egiptą, Tu saugojai savo brangią Nuosavybę - Jėzų kartu su Jo Motina. Tu, Šventasis mano Globėjau, tylus, bet išmintingas ir veiklus" (1972 06 07).

„Tik Dievas gali išmintį suteikti. Aš meldžiau šito - jų išganymui, kad būčiau naudingiausias pagal Viešpaties leidimą. Taip pat ir visuose reikaluose - ir mokydamas, ir visur visur.

Šv. Juozapai, Tu globojai, auginai didžio meilės sąjūdžio reaktorių - Jėzų. Kai kas panašaus ir dabar. Mūsų ta pati pareiga - Jėzų saugoti žmonių širdyse. Tai meilės sąjūdžio garantija. Tai pasisekimo laidas.

Saugoti Jėzų širdyse - štai pagrindinė kryptis.

Šv. Juozapai, Tu rizikavai bėgdamas į Egiptą - iš klusnumo Dievo Valiai, iš meilės Jėzui.

Tremtyje Tu maitinai Jėzų ir Mariją. Tu ir dabar privalai rūpintis mūsų finansiniais reikalais.

Tavo pergalę lydėjo skaistumo pergalė.

Bėgant į Egiptą, Dievas nesuteikė patogumų, turto, po kupranugarį kiekvienam... - Jei Dievas mums suteiktų, mes turime likti tik beturčiai dvasioje.

Visi trys - Jėzus, Marija, Juozapas - žinojo, kokia auka to meilės sąjūdžio laukia, žinojo, kas atsitiks Jėzui. Sąjūdis laimėti gali tik eidamas mirti - šito sąmoningai ir laukdamas. Anksčiau ar vėliau tai įvykti turi. Tai Jo Valia. Tik auka prakalba garsiai. Be šito sąjūdis nevaisingas.

Tik šitokie žmonės galingi prieš kankintojus, tik šitokie moka saugoti paslaptis.

Šv. Juozapai, Tu žinojai, kad dieviškoji Išmintis sprendžia, kam mirti, kam gyventi - vaikeliai, Erodo išžudyti. Tu nepasiūlei Jėzaus Erodui tuo tikslu, kad kitiems Erodas nieko nedarytų.

Šv. Juozapai, niekas nežinojo Nazarete, kas iš tikrųjų yra Šventoji Šeima. - Koks panašumas!" (1972 06 08).

„Natūralioje plotmėje turbūt didžiausia laimės sąvoka yra natūrali meilė. Jei nėra supratimo apie Amžinybės laimės sąvoką, jei niekad nepažvelgiama į gyvenimą iš mirties taško, - kas gali suvaldyti natūralios meilės jėgą?

Primenama auka yra klusnumo auka. Jei primenamos aukos nepriimame, - ko norėti, kad prisimintume laisvas aukas, kurių regimai niekas neprimena?

Meilė, kuri pajėgia nepavydėti, kuri pajėgia egzistuoti ir nebūnant kartu, gali būti sukuriama tik aukos gyvenimu. Tai tarsi barometras, parodantis, ar mylinčios širdies aukos gyvenimas pakankamai stiprus.

Jei nepajėgiama mylėti nebūnant kartu, vadinasi, nėra aukos gyvenimo, tada meilė būtinai ves į fizinį artumą - į šeimą arba į nuodėmę.

Šv. Mergele, išmelsk malonę, kad išmoktume bendrauti nebūdami kartu, pajusti, kaip tai nuostabu, ypač bendrauti su neregimuoju Pasauliu.

Labai reikšminga žinoti, kad tai vis tiek ateis arba - tai vis tiek praeis. Nors ir daugelį metų kalėjime, bet mirtis vis tiek ateis... Net džiaugsmas - vis tiek praeis" (1972 06 16).

„Jei nusižeminu, tai nereiškia, kad aš jau vertas Viešpaties Malonės. Vis tiek tai bus dovana. Nusižemindamas tik sutinku pripažinti tiesą.

Juo meilė antgamtiškesnė, juo toliau nuo keršto, pavydo, juo daugiau apima visus.

„Kaip viskas tyra..." - Pasitikėjimas ir meilė artina prie Rojaus būsenos" (1972 07 04).

Seselės - motinos

„Seselės, ar jūsų bus pakankamai daug, ar jumyse bus pakankamai susikaupimo, kad tai atsvertų pasaulio išsiblaškymą? Jūsų išsiblaškymas ir jūsų susikaupimas - t.y. jūsų vidinė kultūra - daro įtaką aplinkai.

Jūs - motinos - turit auginti didvyrius pirmiausia per susikaupimo meną. Tie prikels tautą - kurie mokės susikaupti.

Tik susikaupus bręsta mumyse Kristaus dvasia, Jo bruožai - kiekvienas atstovauja savitam Kristaus bruožui pagal prigimties savybes, gyvenimo aplinkybes, pavyzdžiui, švelnumui, drąsai, šventai rūstybei, Jo veiklai, Jo tyliajam gyvenimui ir pan.

Kad kiltų kūrybingumas, gimtų idėjų, taip pat reikia susikaupimo ir apsisprendimo nieko Dievui neatsakyti, bet neliūdint dėl to (!). Kitaip norų triukšmas nustelbs kūrybingumą. Kūrybingumas negali būti be aukos. Netikintieji kūrėjai taip pat turi aukotis, tik tai jie gali daryti dėl naudos arba iš puikybės, iš natūralaus judrumo, o ne iš meilės.

Mergaitės, būdamos kuklios, kartu jūs apaštalaujat -prakalbat į visų puikybę, ypač vyrų, ją paneigdamos. Jėzus taip pat atpirkimo paslaptį įvykdė kaip priešingybę puikybei iškeldamas savo nusižeminimą. Tik kuklumas duoda galią mergaitei apaštalauti žvilgsniu, veido išraiška, visa laikysena. Šv. Mergelės kuklumas - nedrįso Juozapui save Dievo Motina pavadinti. Šv. Juozapas nedrįso paklausti, kai po Angelo apreiškimo slinko mėnesiai ir ėmė ryškėti keista paslaptis" (1972 07 03).

„Jei vyras pajėgia suprasti pagarbą moteriai ir sutinka prieš ją nusižeminti, tikra moteris sugeba paslaptingai pažadinti, apvaisinti, kartu sudvasinti jo potenciją, jo vyriškumą" (1972 07 05).

Neskaistumas ir tyrumo palaima

„Tik ką baigiau Cveigo novelę „24 valandos moters gyvenime". Šv. Mergele, man vis rodos, tarsi kas paduoda man kaip tik tokias knygas, kurios turi ypatingą reikšmę mano gyvenimui. Kiek minčių sukėlė ši novelė!

1) Aš niekad nedrįsiu smerkti [sesių] dėl klaidų. Cveigas čia tarsi pagavo mano slaptą mintį, kad žmogaus - moters - gyvenime būna ypatingų pavojaus momentų, kaip man rodos, dar neištirtų, o gal net nepastebėtų, netapusių tyrinėjimų objektais.

2) Patvirtina žodžius: „Nežinau atsitikimo, kad aistra būtų padėjusi dvasiniu atžvilgiu".

3) Auksu nužertas nuodėmės miražas visada nepaprastai siaubingai išsisklaido.

4) „Kad tik niekas nesužinotų" - turi baisią jėgą, kažin ar ne didesnę už gyvybės jėgą.

5) Kokia būtinybė yra šv. Išpažintis!

Šv. Mergele, kaip labai subtiliai santūrus privalau būti žmogaus paslapčių prisipažinimo akivaizdoje! Moralinės teologijos įspėjimas: melius deficere quam abundare!* „Chirurgas iš malonumo..."

*Geriau mažiau (klausti) negu per daug (lot.).

Dieve, Tu mažiausiai tinkamus panaudoji savo tikslams. Šventosios Mergelės! Išmokykite mane tik su pagarba pasilenkti prie sielos gelmių, tik Viešpaties įgaliojimu pažvelgti į sielų šventoves. Tik ne iš smalsumo, kuris nejučiom pamiršta Viešpaties pavedimą!

Viešpaties leidimas ir įgaliojimas pažvelgti į sielų gelmes tampa piktnaudojimu, jei tame pažvelgime nebūna smalsumo aukos!" (1972 07 29).

„Viešpatie, kas esi?" - klausiu Tave po šv. Komunijos. -Kas esi, jei teisinga yra, kad su Tavim nesiskaitymas vertas amžinos bausmės? Ne iš keršto, bet iš teisingumo. Ir tai bausti šitaip iš teisingumo privalo Meilė! Juk Tu ir bausdamas myli.

Kaip simboliška, kad šv. Paulius, pajutęs Tave, Viešpatie, arti, tik ištarė: „Kas esi?", ir apako, tarsi nuo šviesos, kurios pakelti negali žmogaus akys.

Šv. Augustinai, ar Tu dabar jau supranti, kas yra Dievas? Tada ant jūros kranto Tavo pastanga suprasti Dievą buvo tik mažo vaiko pastanga išsemti jūrą su sraigės kiauteliu į mažą duobutę.

Dieve, mes Tave tiek pažįstame, kiek Tu leidi pažinti save. Bet Tu juk nori, kad mes pažintume Tave. Vienintelė kliūtis, kodėl Tu nepažįstamas daugeliui, - puikybė ir vergija savo norams - nuodėmė.

Turbūt didžiausią reikšmę žmonijos likime, ieškant priežasčių, kodėl Tu esi nepažįstamas, turi neskaistumo nuodėmės. Viešpatie, kas per jėgos glūdi mumyse! Ir turbūt svarbiausia, kad ši aistra veikia visas žmogaus galias - ne tik fizinę sritį, bet ir protavimą, argumentaciją, ieškant pasiteisinimo šiam malonumui, ir net pasąmonę, nesąmoningai priartindama mus prie šio malonumo progų, taip pat vaizduotę, neleisdama įsigyventi į priešingus jausmus, vaizdus, pavyzdžiui, mirtį, pragarą" (1972 05 30).

„Šv. Mergele, padėk nepamiršti šio ryto mąstymo apie neskaistumo nuodėmę. Juk aistras nuraminti turėtų prisiminimas visų nelaimingų žmonių. Turbūt daugelis jų - tėvų nesivaldymo aukos. O kokie jie nelaimingi! Tikriausiai jie patys šito nepajėgia suprasti. Jiems visai nebaisu taip kalbėti, keikti..." (1972 06 01).

„Kaip paslaptingai veikia šv. Komunija! - Aš vienas Viktoro kabinete. Čia pat ranka pasiekiamas tas nelemtas tušinis pieštukas su filmuku [su erotiniais vaizdais], už kurį mokėjo 15 rublių. Kai širdies gelmėje sprendžiau - pažiūrėti ar ne, po šv. Komunijos, rodos, susirinko mano Draugės - šventosios Mergelės iš ano pasaulio, ir dėl jų artumo tyliai supratau: tai būtų lyg Jūsų, mielos šventosios Sesės, pažeminimas, įžeidimas" (1972 07 11).

„Bandžiau iš Viktoro išvilioti erotinę filmutę [norėdamas sunaikinti]. Jo elgsena pasirodė labai charakteringa vadinamajai „pasaulio" dvasiai. Prašiau, kad parduotų. O jis: „Kas daugiau duos, tam parduosiu". Bandžiau prakalbėti į jo sąžinę, priminti, kad tuo daro žalą kitiems, nes tie vaizdai užteršia vaizduotę. Jis sutiko su tuo, kad užteršia, bet: „Kas man, - sako, - aš biznierius. Žiūrėkit, kaip aš gyvenu. Turiu šokoladinių saldainių, užsieninių cigarečių"... "(1972 07 13).

„Kai mumyse siaučia jausmų audra, kodėl mes pamirštame, kad tai taip pat Dievo kūrybos vaisius, dovana mums, sargas, kad žmonių giminė neišsibaigtų. Tokiems pat jausmams tarpininkaujant atėjo į pasaulį ir Šv. Mergelė, ir šv. Juozapas, šv. Teresėlė ir mes visi, visi. Gyvulių pasauly šis jausmas atiduotas instinktui, o žmoguje - protui tvarkyti. Ir kai žmogus leidžia tvarkyti ne protui, o instinktui, atsiduria toje pačioje plotmėje kaip gyvuliai.

Dievą žmogus paniekina visų Jo dovanų srityse. Vietoj Dievo iškeliami trys dievai: jėga, turtas, savo jausmai. Šitų trijų dievų priešpriešai mes, iš meilės Dievui ir save bausdami už Jo paniekinimą, taip pat už visų panieką Dievui, iškeliame tris atgailos rūšis: klusnumą (savo galybės atsižadėjimą), neturtą, skaistumą. Jei trys pasaulio dievai vienu žodžiu vadinami savimeile - savęs mylėjimu, tai priešingybė - atgaila už visa tai - gali būti tik iš meilės Dievui ir žmonėms dėl Dievo, nes be žmonių negalime mylėti Dievo. - „Ką padarėte kiekvienam, man padarėte".

Todėl ir jaučiant savy bet kurių norų audrą nereikia savęs neapkęsti. - Tai kvietimas atgailai. Kartu ženklas, kad mums daug energijos duota, taip pat ir dideli uždaviniai, už kurių įvykdymą bus pareikalauta apyskaitos.

Neduodama malonumų be pareigos. Taip visose srityse. Kiekvienas malonumas kūno jausmų srity turi atitinkamą tais jausmais saistomą pareigą. Pavyzdžiui, valgis, miegas, atostogos - sujungta su pareiga dirbti, kurti. Draugystė - su pareiga rūpintis vieniems kitais, vieniems kitu-⁴ ugdyti... Lytinis jausmas - su pareiga auginti vaikus. Turtas, valdžia - su pareiga daryti gera, atsakomybe už kitu⁴- Visos jausminės linksmybės vieną kartą baigiasi. /.../ viena žemiška garbė praeina. Kiek buvo valdovų, prieš kuriuos drebėjo žmonės, - Bismarkas, Hitleris, Stalinas.

Kaip jaučiasi siela, kai pajunta paskutinę tikrovę, pamato, kas ji yra, pamato, kuo nusigręžė nuo Dievo, ir štai -amžinai amžinai... Visi trys pasaulio dievai - turtai, garbė (jėga), malonumai - jau nieko nebegali. Nėra nė vieno draugo. Niekas nebegali padėti, nebegali išgelbėti. Baisus likimas amžinai, amžinai!.. Kameroj: „Kur aš pakliuvau?!."

Kad ir kokia būtų kančia, bet žinant, kad ji praeis! - pasidaro pakeliama. Tačiau likimas amžinai!" (1972 07 16).

„Ką žmogus su noru kalba, tai būna jo mintyse, tuo jis gyvena. Kas nedorai kalba, tai turi būti ir mintyse, ir veiksmuose. Kuri mergina koketuoja, - tos nuodėmių turi būti ir veiksmuose. Tas pats pasakytina ir apie šio laiko madas. Savo drovumo nesaugojimas lemia ir elgseną - neatsparumą gundytojams.

„Jei nedarysite atgailos, visi pražūsite". - Kitaip sakant, jei viską duosite savo norams - jei nepažinsite tikslų, laimės, į kurią apsimokėtų iškeisti savo gamtinių, juslinių norų laimę, - visi pražūsite. Ir santykiai su merginomis -jei viskas duodama savo norams, būtinai viskas eis ligi galo.

Šv. Mergele Marija, šv. Teresėle, šv. Marija Magdalena, šv. Agniete, kankinta pažeidžiant drovumo jausmą, - visos šventosios mano Seselės, man rodos, šį rytą Jūs ypatingai buvote kartu, kai sudeginau tą pornografinę filmutę iš tušinio pieštuko, į ją neįsigilinęs. Man rodės, kad, patenkindamas savo smalsumą, būčiau pažeidęs Jūsų drovumą, pažeminęs Jus, - juk ten Viešpaties kūrybos paslaptys vaizduojamos be pagarbos. Kaip aš dėkingas! O šventosios Seselės... Būkite arti manęs visada panašiais atvejais, kad Viešpaties Valią visada pažinčiau ir įvykdyčiau!" (1972 07 23).

„Moters esmė - auka. Ji ir nusideda iš pasiaukojimo. Sugundyti turbūt lengviausia pažadinant užuojautos motinišką jausmą. - Gal tiesa, kad žmoguje būna aistros susikaupimų, kurie gali stichiškai sprogti" (1972 07 29).

„Šv. Mergele, kas šiomis dienomis pasidarė? - Nauja idėja, naujas mąstymas man gimė: tyrumo jausmas neįkainojamai brangesnis už aistros patenkinimą, kuriam prasmę, didybę duoda tik Kūrėjo numatyti tikslai, o vien kūno veiksmas, kaip rašo Vaižgantas, kiekvienas yra neįdomus.

/.../ Šv. Mergele, jaučiu, kad čia yra begalinė dovana. Tu dėkok vietoj mano nesugebėjimo... Tebūna Viešpačiui garbė!" (1972 08 03).

„Kodėl pagarbos mergaitėms daugiau kaip vyrams? -Ar ne tos mergaitės gerbiamos, kurios sutinka laukti malonumams skirto laiko? Paprastai šitą laiką reguliuoja tėvų meilė, išmintis, jų gyvenimo patyrimas. Tik išmintinga mergaitė pajėgia pripažinti tėvų išmintį ir gyvenimo patyrimą. Tai reiškia, kad nepateks į puikybės tamsą. Užtat jai priklauso pagarba.

Be to, mergaitės tyko daugiau pavojų kaip berniuko. Vyrui retai kada pasisiūlo... Jei vyro gyvenimo kova gali būti daugiau medžiaginėj plotmėj - jis gali didžiuotis fizine jėga, tai mergaitės gyvenimo kova turi vykti daugiau dvasinėj plotmėj. Vadinasi, labiau išryškėja, kiek dvasia vadovauja kūnui. O juk pagarba žmogui tik už tai reiškiama" (1972 08 20).

„Išminties dorybė tikrai yra dovana. Įvairiose situacijose susiorientuoti - juk tai ir yra ne kas kita, kaip pažinti, ko Dievas iš manęs nori. Tai pati tikriausia išmintis.

Kai sutinkame gyvenime naują kančios rūšį, kažkaip neprisimename, kad ir ta kančia aukai tinka. /.../ Kodėl tuo pačiu momentu neprisiminiau, kad ir tas nepatogumas aukai tinka? Šv. Mergele, štai kodėl turi būti viskas paaukota iš anksto, net ir tai, ko pats nesuprantu" (1972 01 09).

Atgautas skaistumas

„Dirbame naktinėje pamainoje. Mąstydamas apie Jėzaus kančią, „susipažinau" su Tavimi, šv. Marija Magdalena... Juk Tu turi būti speciali globėja visų, kuriuos kūno geismai kankina. Tavyje įvyko stebuklas - nekaltumas gali būti ne vien neprarastas, bet ir atgautas. Tu - atgailos propaguotoja. Tu - taip reikalinga mūsų laikams, mūsų tūkstančiui vyrų ir į juos panašiems. Tu taip reikalinga mūsų mergaitėms...

Šv. Marija Magdalena, koks nuostabus Dievas, jei malonės veikimas daro stebuklus sielose ir taip neatpažįstamai jas keičia! - Vadinasi, nusižeminimas ir atgaila puošia sielą -grožio paslaptis" (3972 05 04).

„Iš vakarinio mąstymo - Kryžiaus kelio su šv. Magdalena. - Kodėl jie nebijo nuodėmės?

Šv. Marija Magdalena, juk Tu irgi nebijojai, o paskui... /.../ Tu tikriausiai buvai nerami, nepatenkino Tavęs vergavimas jausmams, bet Tu nebijojai. Tu negalvojai apie Dievą, Jo nejautei, Jo nepažinai. Gal nepatenkinta atsidavei tokiam gyvenimui kaip kažkokiai būtinybei. - Vienos mergaitės pasiteisinimas: „Ką aš jam padarysiu, kad jis ateina..." - Be abejo, čia slypi slaptas noras, kad ateitų. - Gal ir Tu, šv. Marija Magdalena, panašiai kovojai su sąžine?..

Tikriausiai čia veikė puikybė. Juk dėl nedoro gyvenimo buvo galimybė pasipuošti, būti turtingai...

Tu nebijojai nuodėmės, nes nepažinai Meilės ir negalvojai apie ją. Ir kai Tu pamatei, pažinai Jėzų, Tu pažinai Meilę, - tikrą meilę, tokią, kokios ilgisi moters širdis.

Taip, žmonės nepažįsta Meilės. Nepažįsta Tavęs, o Meile. Negalvoja apie Tave, abejoja Tavo, Mokytojau, dieviškumu, istoriškumu... Pinigo bei pramogų vaikymasis užima jiems gyvenimą, jie neturi laiko apie Tave galvoti. - Neturi laiko pastebėti Meilės.

Apaštalams aną naktį pasivaideno kančios siaubas ir jie pamiršo Meilę. Šv. Petrai, Tu išsigandai kalėjimo ir pamiršai Meilę, ir tada išsigynei Jėzaus. - Visi mes taip pasielgiame - gyvenimo konvejeris nepalieka laiko galvoti apie Meilę, ir mes nuodėmės nebijome.

Sūnus palaidūnas tik tada suprato nuodėmės siaubą, kai kančia privertė pažinti meilę, tėvo meilę.

Šv. Petrai, kai Tu išdidžiai tvirtinai: „Aš Tavęs neišsiginsiu!" - ar tada nemylėjai Jėzaus? - Naktis parodė, kokia silpna buvo meilė... Kur nėra tikro nusižeminimo, negali būti tikros, galingos meilės, kartu ir nuodėmės baimės.

Šv. Petrai, paskui tik nedrąsiai išpažinai Jėzui: „Tu žinai, kad aš Tave myliu..." Toj nedrąsoj buvo nusižeminimas, o kur nusižeminimas, - ten didelė meilė.

Šv. Marija Magdalena, Jėzaus kryžių Tu supratai, pažinai kaip meilę. Ir šitas supratimas Tave vertė bijoti nuodėmės, vedė į atgailą.

Ką man kalba Tavo kančia, Mokytojau? Ar Tavo kryžius mane ragina į atgailą už save ir kitus?

Šv. Marija Magdalena, pas mus niekas nuodėmės nebijo... Čia niekas negalvoja apie Meilę... O ir visame gyvenime!

Šv. Marija Magdalena, Tu tokia panaši į mūsų jaunimą, mergaites. Būk Mokytoja, padėk mums pažinti Meilę!" (1972 05 05).

Grįžusio iš kalėjimo kun. J.Zdebskio nuotrauka. 1972 m. (Iš KGB archyvų).

KUNIGAI... KUNIGAI...

Kun. Juozas Zdebskis nesijautė esąs didvyris ar kažkoks išskirtinis žmogus. Gerai suprasdamas savo (kaip ir visų kitų) žmogiškosios prigimties silpnumą ir trapumą, ištikimybę kunigo pašaukimui ir gyvenimui rėmė Viešpaties Valios supratimu ir vykdymu, per pasiaukojimą Švč. Dievo Motinai įgaudamas vilties ir pasitikėjimo visose gyvenimo situacijose.

BUVIMO LAGERYJE PRASMĖ

„Po vakarienės. Šv. Mergele, mūsų sekcijoje, kaip paprastai, triukšmas. Bet aš noriu valandėlę su Tavim pabūti, į nieką daugiau dėmesio nekreipdamas. Žinau gerai: juo daugiau nepatogumų, juo daugiau atgailos - juo labiau priartinu Dievo gailestingumą, juo daugiau bus patarnauta sieloms. Juk Tu, mano visų turtų Savininkė, visa prijungsi prie Jėzaus Atpirkimo darbo.

Vakar pirmą kartą pabandžiau [padirbėti] „prie rąstų". Pakrovėm keletą vagonečių nuo pietų ligi vakaro. Žinoma, nuvargau gerokai. Kiek kartų suskambėjo b... ir visi kiti bjauriausi rusiški keiksmai. - Vargšai vaikinai! Kaip toli jie nuėję!.. Jaučiau, kad jų dėmesys vis į mane. Vienu tarpu subariau čigoną, kad nekelia rąsto. O jis staiga: „ Čia tau ne poteriai kalbėti". Jų supratimu, kunigas turi būti išpaikinta lėlė, pirštu darbo niekad nepalietęs. Paskui vakare skaitydamas nejučiom prisėdau ant čigono lovos. Įsižiebė pokalbis. Jis papasakojo, kad jo tėvynėje yra visas kaimas lietuvių.

-Aš netikėjau, - sako jis, - kad jus galite taip dirbti - dar geriau už mus, jaunus!" (1972 01 11).

„Šv. Mergele, šiomis dienomis aš laikau pasitikėjimo Tavimi egzaminą. - Kai pasiūlė dirbti pirties tvarkytoju arba pasimatymų iškvietėju, labai norėjau prie pasimatymų dirbti. Vakar girdėjau, kad prie pirties skirs. - Tu, Šv. Motina, matei, koks buvau nusiminęs, kaip paveikė ta žinia. Iš tikrųjų - juk Tu skirsi. Ne ten, kur mano akli norai, bet ten, kur bus Jo Valia, kur bus reikalinga Jo planams, kur naudingas būsiu Jo Karalystei. Leisk tikėti, kad įvyks Jo Valia. Ir tada turiu būti visiškai ramus. Argi ten privalau norėti, kur lengviau, kur mano norus labiau atitinka? Juk čia atėjau aukai. Tu, Šv. Mergele, kasdien mano dalelę prijunk šv. Mišiose prie Jo Aukos. Tada man vis tiek, kas įvyksta. Gyvenimas bus prasmingas, jei ir nieko negalėčiau dirbti su savo knygomis ir raštais, bet turėčiau ką sunkaus aukoti už jų nuodėmes... Ar ne taip buvo ir Jėzaus tyliajame gyvenime 30 metų? O paskui Jo viešojo gyvenimo pabaiga, Jo kryžius!

Savo pastangomis patvarkyti ką nors - pasirinkti darbą -nieko pats negaliu. Vadinasi, visame tame reikale privalau tik pasitikėti.

Nieko Dievui neatsakyti! - Štai pagrindinė taisyklė. Visai nesvarbu, malonu man ar ne.

Gerasis Kristau, žiūrėdamas į šią laukinę minią aplink mane, ne kartą klausiu, ką aš jiems turiu duoti? Mokytojau, juk Tu pasiuntei mane pas juos ne veltui, ne atsitiktinai. Bet kaip jiems duoti, kad žodžiai, kuriuos kalbu, kartais jiems būna tarsi iš kitos planetos. Kaip norėčiau jiems pasakyti: nekalbėkite taip, nevartokite narkotikų, gerbkite svetimą nuosavybę... Bet jiems tai neturi reikšmės. Jie dėl to nepradeda nė truputį kitokie būti. Ką aš kalbėčiau jiems apie Tave, jie nepradeda tikėti. Nuodėmės jiems tapę jų brangenybe, jie netiki, kad galėtų būti dar kitokio džiaugsmo...

Bet siųsdamas mane čia Tu visa tai žinojai. O vis dėlto siuntei. (Juk iš klusnumo aš čia. Kaip nuostabu! Be klusnumo negalėčiau pasakyti, kad mane siuntei, - nedrįsčiau taip pasitikėti savo nuomone.) O jei siuntei, - Tu negali apsirikti. Ar užteks, Mokytojau, jei matys jie paprastą žmogų, bet nuolat dirbantį, neleidžiantį valandų nei minučių veltui? Jei matys, kad ne vienas viršininkas mane favorizuoja, labiau kaip kitus respektuoja kad ir smulkmenose, pavyzdžiui, kur gulėti, kurioje sekcijoje gyventi. Dabar juk nevaro į darbą. Net džiaugiuosi, kad valgykloje ir aš galiu taip, kaip kiti, stovėti eilėje, kol įkrės košės, kad galiu vieną duoną su vienu „čiajum" valgyti - pabaigoje, kai lieka; džiaugiuosi, kad galiu su visais be šimtasiūlės ir be kepurės bėgti į valgyklą vėjui pučiant ir pan. Man rodos, tada būnu lygus su jais. O, kad jie mokėtų visa aukoti!..

Mokytojau, ar bus įprasmintas mano buvimas čia, jei aš ir jų lagerio kartėlį aukosiu tarp jų būdamas? Pagaliau, Šv. Mergele, juk Tu turi pareigą mane Viešpaties Valios išmokyti. Juk Tu esi už tai atsakinga. Bet lygiai taip turi pareigą vesti toliau, šefuoti visus darbus, kurie anapus penkių eilių tvoros..." (1972 02 01).

„Rodos, užvakar pokalbyje su mokytoja priminei man, Šv. Mergele, kad turiu būti pažemintas.

- Jūs smerkiate mane?

- Taip. Noras būti kankiniu, didvyriu. Kodėl kiti kunigai ne?

- Beveik kiekvieną galėtų sodinti. Fanatikas? - paklausiau.

- Taip.

Juk tai daugelio, ir mano konfratrų, nuomonė... Ačiū, Viešpatie! - Ecce Homo. Po kryžiumi stovėti. Puikybė tik šitaip gali būti nugalėta ir atidarytas kelias Malonės veikimui.

Keista, ji smerkia, fanatiku laiko, bet: „Kuo galėčiau padėti?" - Kažkoks dvilypumas. Turbūt ir visuomenė, ir kon-fratrai taip" (1972 02 12).

Bylos 1.1,1.15-16 - Verbuojamojo kandidato „B.A. - V.A." pranešimas apie kun. J. Zdebskio buvimą Pravieniškių lageryje (1978 03 10).

Slaptai Egz. Nr. 1

VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETO prie LIET. SSR MINISTRŲTARYBOS VERBUOJAMOJO KANDIDATO „B.A.-V.A." PRANEŠIMAS

Apie Juozą Zdebskį šaltinis prisiminė dar kai kuriuos jo buvimo Pravieniškių PDL⁸¹ momentus.

⁸¹  PDL - pataisos darbų lageris.

Zdebskio elgesiui būdinga tai, kad jis kasdien PD lageryje vykdė dvasininko pašaukimui būtinas religinio pobūdžio apeigas (skaitė arba „laikė" mišias). Tai jis atlikdavo vienas, lagerio dailininko Petro Rutkausko dirbtuvėje. Šis jam mielai suteikdavo šiam laikui kambarį. Įdomu, kad kai šaltinis kartą norėjo įeiti į šią dirbtuvę Petras Rutkauskas pasakė, kad dirbtuvė užimta, kad ten yra Zdebskis su jaunu kaliniu, kuris esą atlieka išpažintį. Kad ten tikrai yra kunigas Zdebskis vienas su jaunu kaliniu, šaltinis neabejoja, o ar tikrai ten atliekama išpažintis, - ne tik šaltiniui, bet ir niekam kitam, išskyrus Zdebskį ir tą vaikiną, nežinoma. Šaltinis nežino to kalinio, kuris ten buvo su Zdebskiu, nei vardo, nei pavardės.

Be to, Juozas Zdebskis kartais bendraudavo su kaliniu Lausiu ar Lauciumi (šaltinis tiksliai neprisimena pavardės, žino tik tai, kad iš profesijos jis mokytojas ir lageryje buvo už antitarybinę veiklą: parašė antitarybinio pobūdžio knygą, kurią mėgino išsiųsti į užsienį).

Tuo metu būrio viršininkas Kumpikevičius įtarė, kad ir šaltinis palaiko draugiškus santykius su Juozu Zdebskiu, nes šaltinis ir Zdebskis dažnai kalbėdavosi ideologinėmis temomis. Šaltinis vengė, kalbėdamasis su Zdebskiu, aiškios pažiūrų konfrontacijos, labiau domėjosi jo veiklos motyvais. Zdebskis šaltiniu beveik pasitikėjo ir net kalbino susitikti ateityje.

Pažyma: Zdebskis žinomas drg. Šiaudiniui. Verbuojamajam

kandidatui įpareigojimas paliktas tas pats, t.y. 1978.1.27.

Pranešimo kopiją perduoti drg. Šiaudiniui.

Arbaitprysterio misija

„Vienas žvilgsnis vakar sukėlė minčių. - Vakar dirbant kilo muštynės. Antrasis neatsiliepė tuo pačiu. Visi tylėjo. Paskui užpuolikas, eidamas pro mane iš cecho, taip įdėmiai kalto akimis į mane pažvelgė. Vadinasi, mano buvimą tarp jų jie vis tiek jaučia, kad ir mikronine dalelyte..." (1972 03 18).

„Ar ne pagrindinis buvimo čia tikslas - sunaikinti neapykantą kunigui jų širdyse?! „Vincere malum in bono"*. -Kuo sunaikinti? - Meile, mandagumu, kantrybe ir taktu. Tesaugo Viešpats nuo šykštumo! Visa kuo dalytis ir nieko negailėti.

Tai daugiau negu kalbėti žodžiais. Žinoma, negailėti ir jų [žodžių]. Bet jei bus neapykanta Dievui, žodžiai tą neapykantą tik didins.

Ar ne čia yra arbaitprysterių esmė?!

Paveikti tuos, kurie neapykanta dega, galima tik nusižeminimu, nekaltai nukenčiant dėl jų sielų išgelbėjimo.

Šv. Mergele, Tu budėk, kad mes teisingai suprastume santykį tarp Jėzaus, viską atiduodančio ant kryžiaus, ir Jėzaus Jeruzalės šventykloje su rimbu rankoje!" (1972 03 19).

„Kaip širdingai dėkojo šiandien Miša, kai nusivedžiau jį į „kaptiorką" ir pavaišinau iš vakarykščio „larioko"! - Kai nešiausi po vakarienės arbatos puodelį į maisto sandėliuką, jis stovėjo susimąstęs, į laiptų turėklą atsirėmęs. Praėjau. Bet kažkoks vidinis balsas privertė grįžti ir jį pasikviesti kartu. Man jo labai gaila. Jis ir kūno ligonis. (Jo ypač nuostabios, geros akys...)

Kokia begalinė Viešpaties dovana turėti [ir medžiaginių gėrybių]! Kuo gi galiu šitų vargšų širdyse švelninti neapykantą Tau, Viešpatie, jei žodžiai jų širdžių nepajėgia paliesti? -Ar ne vienintelė išorinė priemonė lieka dalytis? Juk tai priemonė, prieš kurią neįmanoma atsispirti mūsų aplinkoj. Gal dėl to ir leidi, Viešpatie, kiek daugiau už kitus turėti?"

(1972 03 23).

„Viešpatie, kaip paprastai Tavo viskas sprendžiama! -Tu vakar per paprastą aštuoniolikmetį vaikiną priminei -taip iškalbingai priminei - kokia prasmė būti lageryje, o ne bažnyčioje. Paprastas, rodos, nereikšmingas pokalbis:

- Jūs grįžę tą patį darbą dirbsite?

- Žinoma.

- Tai pasakykit, ar daug yra taip nusiteikusių kunigų? Aš pažįstu kunigus tik iš blogos pusės.

- O daug tu jų pažįsti?

- Iš literatūros.

Štai kur yra prasmė eiti į kalėjimus iš bažnyčių. - Šių dienų naujiesiems pagonims turi įtikinamąją jėgą tik aukos argumentai. Žodžiai - per maža įtampa" (1972 05 01).

„Kuo ši diena ypatinga? - Nagi rytą taip išėjo, kad susitikau sode abu - kaip tik tuos, kurie, man rodos, degė neapykanta kunigams, vis stengdavosi įkąsti. Susitikome taip, kad turėjome visi kartu eiti. Užsimezgė pokalbis. Pasirodo, abu ir Pirmosios komunijos buvę, tik viską pamiršę. Vieno bobutė labai religinga. įstrigo vieno (iš Klaipėdos) sakinys antrajam (iš Tauragės):

- Bl..., už ką jie kunigą pasodino! Taigi tėvų reikalas vesti vaikus prie Pirmosios komunijos ar ne. Aš tai vogiau, o jį už ką?!

Klaipėdiškis net dirbęs prie bažnyčios statybos. Abu sakosi, kad neturi neapykantos kunigams.

Vadinasi, mano buvimas vis tiek turi reikšmę ir tarp netikinčiųjų. Nežinomi, Viešpatie, Tavo planai ir nesusekami Tavo keliai! Tu vienas žinai tikslus, dėl kurių mus atvedi į tą ar kitą vietą. O mums vis rodosi, kad patys daug tobuliau pasaulį valdytume..." (1972 05 04).

„Yra žmonių, kurie jaučia neapykantą. Taip kaip ateizmas apskritai neapkenčia religijos kaip konkurentės laimėti žmones, taip pavieniai asmenys neapkenčia kunigo kaip fakto, priverčiančio sąžinės problemą iš naujo pagvildenti, nekenčia kaip pavojaus prarasti savo norų malonumus. Tikriausiai tai vis ta pati šėtono neapykanta Dievui.

Pastebėjau, kad ta neapykanta juose lengvai išsklaidoma. Jie visa tai jaučia, man rodos, iš nežinojimo. Juk yra jau užaugusi karta, kuri su kunigu jokių reikalų neturėjo. Apie kunigą jie girdėjo vien iš blogosios pusės, viską sukarikatūrintai.

Štai vienas motyvas, kodėl kunigui reikia kalėjime būti. Savotiška arbaitprysterio misija. Sutikti juos ne su neapykanta, bet su šypsena veide, su vado žvilgsniu.

Be abejo, tai pasidalijimas tuo, apie ką Mokytojas įspėjo: „Persekiojo mane, persekios ir jus". Užtenka prisiminti visus tuos momentus iš šv. Evangelijos, kur Jėzui buvo aiškiai pareikšta neapykanta.

Savo draugišku žodžiu ir šypsena veide, drąsia laikysena parodyti, kad jų neapykanta beprasmiška.

Štai vienas iš tikslų, dėl ko Viešpats čia mane siuntė.

Įžeidinėjančių vis dėlto yra mažai. Sveikinančių su pagarba taip pat mažai, nors žymiai daugiau kaip įžeidinėjančių. Dauguma, rodos, nepastebi. Tačiau kartais nustebina. Pavyzdžiui, šiandien per pietus jaunas vaikinas, su kuriuo niekada nekalbėjome, įsileido į kalbą. Mano nustebimui, jis tiesiog drąsino, kad nedaryčiau nuolaidų ir nepasielgčiau kaip Ragauskas.

Mokytojau, kaip paprastai Tu sugebi prakalbėti į mūsų kietas širdis! Vakar buvo pasiūlyta pereiti į geresnį darbą. Ten būčiau vienas (!) - budėti prie kažkokių kompresorių. Ar tai įvyks, ar ne - Tavo Valia, bet kaip tai paguodė mane, kaip realiai priminė, kad manimi Kažkas rūpinasi ir, kai Jam patiks, viskas pasikeis. Bet argi aš viso šito nežinojau? Ak, Viešpatie, kaip labai panašūs mes į Tavo apaštalą Tomą! Ir mums nuolat reikia pamatyti, paliesti...

Kitas tikslas, dėl ko Viešpats čia laiko, - juk aš kovoju drauge su visais, kasdien aukodamas šv. Mišias kaip atgailą už visas tas kliūtis, kurios neduoda Viešpaties Valiai įvykti. Juk pagrindinė priežastis, jei mūsų siekimai neįvyksta, gali būti tik puikybė arba nuodėmės, už kurias nebuvo atlikta atgaila - kliūtys Malonės veikimui.

Trečias tikslas - be abejo, negalima laikyti, kad tai beprasmiška, ką šis faktas padarė visuomenės opinijoje - pajudino kovos už atgailą link, pajudino iš stagnacijos. Čia jau grynai ne mano... Juk negalėjau net numatyti, kad tokia audra kils.

Ketvirtas - paskatinimas į nusižeminimą, kad negalvočiau, jog be manęs kai kurių darbų nebus kam dirbti...