BENDRINĖ KALBA

THE LITHUANIAN CATHOLIC ACADEMY OF SCIENCES AND ARTS

ANTANAS SALYS

COLLECTED WRITINGS

I

STANDARD LITHUANIAN
(Contents pp. xi-xii)
(Introductory Remarks pp. xxi-xxii)

Roma 1979

LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA

ANTANAS SALYS

RAŠTAI

I

BENDRINĖ KALBA

1979

Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija
Piazza della Pilotta 4
R O M A

Redagavo / Edited by
PETRAS JONIKAS

© Sofija Salys, 1979

Spaustuvės išlaidas apmokėjo p. Sofija Salienė,
prisidėjus Lietuviu Fondui ir L. K. M. Akademijai

Spausdino Pontificia Università Gregoriana spaustuvė Romoje

PRATARMĖ

Čia skaitytojams pateikiami prof. Antano Salio kalbos mokslui ir jos praktikai skiriami raštai. Jų daugumoje nagrinėjami lietuvių kalbos klausimai, tik nedidelė likusioji dalis skirta apžvalginiams kitų kalbų dalykams. Persispausdinami periodiniuose ir neperiodiniuose leidiniuose pasirodę raštai, atskirai išleistos monografijos, o vienas kitas straipsnis spausdinamas ir pirmą kartą iš paliktų rankraščių.

Raštai suskirstyti į keturis tomus : I. Bendrinė kalba, II. Tikriniai vardai, III. Įvairūs straipsniai, IV. Lietuvių kalbos tarmės. Tomų eilė, leidėjo pageidavimu, nustatyta daugiau praktiniais sumetimais : pirmaisiais tomais leidžiami tie raštai, kurie gali būti įdomesni ir naudingesni platesniems skaitytojų sluoksniams. Juose lietuvių bendrinės kalbos kultūra besirūpinantieji skaitytojai ras ir šiandien reikalingų paaiškinimų bei patarimų. Ir pats raštų suskirstymas į tomus bei šių į skyrius teturi daugiau sąlyginį praktinį tikslą: tenorima skaitytojams palengvinti apžvelgti įvairiais sumetimais ir įvairiais laikotarpiais rašytų raštų bei straipsnių straipsnelių rinkinį.

Raštai pateikiami tokie, kokie jie buvo išspausdinti arba rankraščiais palikti, tik aiškias spaudos klaidas ištaisius. Prireikus raštų redaktoriaus pateikiamos trumpos pastabos atitinkamoje vietoje^*.

Redaktorius dėkoja Sofijai Salienei ir jos dukteriai dr. Rimai Gaigalienei (Salytei), parūpinusioms šiam raštų rinkiniui reikalingą medžiagą bei raštų fotokopijas, prof. A. Salio svainiui Aleksandrui Vaškeliui, daug prisidėjusiam prie šio leidinio organizavimo ir medžiagos telkimo, Ignui Serapinui už pagalbą kai kuriais techniniais leidinio reikalais, o taip pat ir visiems kitiems, kuo nors prisidėjusiems prie šių raštų ruošimo spaudai.

Petras Jonikas

----------
* Knygų, leidinių bei raštų pavadinimų, bibliografinių išnašų rašymu ir šiaip viena kita smulkmena redaktoriniame tekste prisiderinama labiau prie leidėjo vartosenos.

TURINYS

ANTANO SALIO GYVENIMO IR MOKSLINĖS VEIKLOS
PAGRINDINIAI BRUOŽAI

Antanas Salys gimė 1902 m. liepos 21 d. Rekẽtės k., Salantų vls., Kretingos aps. 1912-1915 m. lankė Salantų pradinę mokyklą. Privačiai pasiruošęs, 1918 m. stojo į Telšių gimnaziją, kurią baigė 1923 m. Lietuvos universitete Kaune 1923-1925 m. studijavo lietuvių kalbą ir lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą. Čia klausė Jono Jablonskio, Kazimiero Būgos, Alfredo Senno, Prano (Franz) Brenderio ir kitų paskaitų. Studentaudamas buvo ir K. Būgos ruošiamo lietuvių kalbos žodyno sekretorium. Jono Jablonskio rekomenduotas ir gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, 1925-1929 m. Leipzigo universitete, Vokietijoje, studijavo baltistiką, lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą, o taip pat ir slavistiką. Čia jo profesoriai buvo J. Gerulis, R. Trautmannas, K. H. Meyeris, H. Junkeris, J. Hertelis, Heinzė, H. Drieschas ir kiti, o fonetikoje tobulinosi pas E. Sieversą ir 1929 m. rudens semestre pas G. Panconcelli-Calzia. 1929 m. gavo Leipzige daktaro laipsnį už disertaciją Die žemaitischen Mundarten : I. Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets.

1930-1939 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto docentas (iš pradžių Teologijos-filosofijos fakultete, vėliau Humanitarinių mokslų fakultete), 1940-1944 m. Vilniaus universiteto docentas ir ekstraordinarinis profesorius. 1944-1946 m. dėstė Vokietijoje—Greifswaldo universitete (lietuvių ir rusų kalbas) ir Tübingeno universitete (baltistikos dalykus). 1947-1972 m. profesoriavo JAV — Pensilvanijos universitete docento, ekstraordinarinio ir nuo 1956 m. ordinarinio profesoriaus titulu.

Per savo palyginti netrumpą universitetinio darbo laikotarpį A. Salys žymia dalimi prisidėjo prie lituanistų, baltistų ir kitų kalbininkų paruošimo.

Šalia universitetinio darbo, A. Salys, be kitko, reiškėsi ir kitoje akademinėje, o taip pat ir visuomeninėje kalbinėje veikloje. 1939-1941 m. buvo Lituanistikos instituto (Kaune, Vilniuje, taip pat JAV) lietuvių kalbos skyriaus vedėjas, nuo 1941 m. iki 1944 m. vidurio Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos instituto direktorius ir Vilniaus universiteto senato sekretorius. Daug laiko A.Salys skyrė ir praktinei kalbinei veiklai, dirbdamas lietuvių bendrinės kalbos kultūros bei puoselėjimo darbą.

Bendradarbiavo įvairiuose kalbiniuose bei šiaip mokslo leidiniuose, kaip Gimtoji Kalba (nuolatinis redakcinės komisijos narys), Archivum Philologicum (Kaunas), Athenaeum (Kaunas), Tauta ir Žodis, Švietimo Darbas, Lietuviškoji Enciklopedija, Lietuvių Enciklopedija (nuo I raidės kalbotyros skyriaus redaktorius), Encyclo-paedia Britannica, Catholic Encyclopedia, Studi Baltici, Slavic and East European Journal (redakcinės komisijos narys), Publications of the Modern Language Association of America (1956-1960 m. MLA Rytų Europos kalbų ir literatūrų bibliografijos redaktorius). Priklausė eilei mokslo draugijų : be jau minėto Lituanistikos instituto, Latviešu Filologu Biedrībai (1930-1940 m. narys korespendentas), Lietuvių katalikų mokslo akademijai (Lietuvoje ir Amerikoje), Association of Teachers of Slavic and East European Languages, Modem Language Association, Linguistic Society of America, American Association for the Advancement of Slavic Studies, International Association of Slāvists, Acadėmie Internationale Libre des Sciences et des Lettres (Paryžius).

Ir paskutinėmis savo gyvenimo dienomis rūpinosi lietuvių kalbos likimu. Prieš mirtį, be kitko, pareiškė (žodžiai paimti iš teksto dokumentiniam filmui, vaizduojančiam pokalbį su A. Saliu) : “ Mano didžiausias troškimas, linkėjimas yra, kad lietuviškoji šeima išlaikytų gyvą senutę mūsų gražią kalbą ir ją perduotų ateinančioms kartoms, kad jaunoji mūsų karta ne tik patriotiškai šoktų, dainuotų, bet ir kalbėtų skambia lietuviška šnekta ”¹. Pažymėjo, kad Lietuvoje pastebėjęs užsidegimo lietuvių kalbos tyrimo darbui, varomam plačia ir šakota vaga.

A. Salys mirė 1972 m. liepos 31 d. Filadelfijoje ; ten ir palaidotas.

A. Salio kalbinę veiklą žymia dalimi nulėmė to laiko gyvenimas, jo aplinkybės. Ypač iš pradžių, trūkstant specialistų, A. Saliui teko dėstyti universitete daugelį dalykų : kalbotyros įvadą, baltų kalbotyros įvadą, lyginamąją indoeuropiečių kalbų gramatiką, lietuvių kalbos dialektologiją, latvių kalbą ir kita ; taip pat nevieną epizodinį kursą (pavyzdžiui, tarties ydas, Vilniaus krašto vietoves). Atvykęs į JAV duonos kąsnio pelnytis, turėjo pereiti į slavistiką ir mokyti rusų ir lenkų kalbų, skaityti rusų kalbos istoriją, slavų kalbų lyginamąją gramatiką ir kita ; tačiau teko dėstyti taip pat kiek ir baltistikos (lietuvių, latvių, prūsų kalbas).

Pedagoginis universiteto darbas, kuri A. Salys vis rūpinosi gerai atlikti ², ir ypač anuometinei visuomenei buvusi labai aktuali kalbinė praktika, kuri, kaip ir pats A. Salys pasisako, jį visą laiką traukė ³, atėmė jam labai daug laiko, kurio jau buvo nelengva nulykyti grynajai teorijai, tiriamojo pobūdžio veikalams.

A. Salio kalbotyriniai principai bei kalbinio darbo metodas paveldėti iš jo mokytojų, ypač K. Būgos ir J. Jablonskio, nors paskui ir savarankiškai prisitaikyti.

A. Salys pasižymėjo plačia erudicija ⁴ ir reiškėsi keliose kalbotyros srityse.

Jo pagrindinė specialybė buvo lietuvių kalbos tarmėtyra, kuri, kaip ir pats pasisako, daugiausia jį domino ⁵. Į ją įsitraukė, K. Būgos paskatintas, jau studentaudamas ir dirbdamas Būgos ruošiamo lietuvių kalbos žodyno sekretorium. Jo prašomas tada A. Salys apėjo žemaičių tarmines ribas tarp dounininkų ir dūnininkų, o paskui taip pat tarp aukštaičių ir žemaičių ⁶. Ir jo disertacija iš tarmių srities—nagrinėjanti žemaičių tarmių ploto, jo kitėjimo raidą. Tai pirmas platesnis mokslinis darbas, skirtas šiai sudėtingai ir ligi šiol tebenagrinėjamai problemai, kurios sprendimas faktiškai privalo ir kitų mokslo sričių pagalbos ir kuriai aiškinti kalbininkas čia tegalėjo duoti tik dalinį savo įnašą. A. Salys pirmas paruošė ir pilnesnę viso lietuvių kalbos tarmių ploto apžvalgą — vadovėlį studentams ⁷. Tai yra jo universitetinių paskaitų santrauka (išleista rankraščio teisėmis). Nors A. Salys čia rėmėsi tradicine (K. Jauniaus) tarmių klasifikacija, bet jis papildė, patikslino ir detalizavo tarmių suskirstymą, davė ryškesnį ir tikslesnį tarmių vaizdą, kartu paruošdamas ir pirmą lietuvių kalbos tarmių žemėlapį. Remdamasis ypač tikriniais vardais, užrašytais senosiose kronikose bei dokumentuose, jis nustatė, rodos, patikimą kai kurių tarmių izoglosių atsiradimo laiką. Vėliausią savo žodį tarmių skirstymo ir jų aprašo bei raidos požiūriu A. Salys davė Lietuvių Enciklopedijos XV tome, kur kritiškai pasisakė ir dėl jaunųjų Lietuvos dialektologų pasiūlytos struktūrinės lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos.

Su A. Salio pagrindine specialybe glaudžiai susijusi fonetika, kuria jis visą laiką domėjosi. Suorganizavo Lietuvos universitete fonetikos laboratoriją, skaitė ten bendrosios ir lietuvių kalbos fonetikos paskaitas, paskelbė straipsnių (daugiausia Lietuvių Enciklopedijoje) apie lietuvių kalbos garsus ir priegaidės, fonetiką ir rašybą.

A. Salys labai domėjosi lietuvių asmenvardžiais ir vietovardžiais. Tą jo susidomėjimą bus sukėlęs K. Būga, kurio paskaitų jis klausė ir kuris tuo metu rašė savo Aisčių praeitį vietų vardų šviesoje ⁸, tai susiedamas su dėstomuoju kursu ⁹. Vietovardžiais, o taip pat ir asmenvardžiais A. Salys plačiai pasirėmė savo disertacijoje, tyrinėdamas žemaičių tarmių ploto ribų raidą bei jo kitėjimą. Nuo to laiko jis neatlaidžiai domėjosi lietuvių bei baltų vardynu. Tam domėjimuisi paskui išorinį paskatą davė ir praktiniai sumetimai, kai Lietuvoje buvo ryžtamasi atlietuvinti istorijos būvyje susvetimintas, ypač suslavintas lietuvių pavardes ir vietovardžius. Tuo tikslu A. Salys dirbo ir kalbos patarėju prie Vidaus reikalų ministerijos sudarytoje pavardžių komisijoje, o taip pat tada atgauto Vilniaus krašto vietovardžių ir pavardžių komisijoje. Ir tam praktiniam reikalui teko gilintis į Lietuvos vietovardžių ir asmenvardžių istoriją, jų kitėjimo bei svetiminimo raidą. Jis davė nemaža gausiais duomenimis paremtų straipsnių apie senuosius Lietuvos vietovardžius ir asmenvardžius daugiausia Lietuvių Enciklopedijoje.

Kita A. Salio domėjimosi sritis buvo baltų kiltys bei tautos ir jų kalbos. Ir čia paskata bus buvusi gauta iš K. Būgos. Labiau į šį dalyką įsitraukė, kai jau savo disertacijoje susidūrė su žemaičių plote ar jo pakraščiais gyvenusiomis ir kitomis baltų kiltimis. Toliau gilinosi į šios srities tyrinėjimą ir pateikė istoriniais ir vardyno duomenimis paremtų tų kilčių straipsnių Lietuvių Enciklopedijoje. Vienas ar kitas šios srities klausimas bei teiginys dar privalo tolesnių tyrinėjimų.

Anksti A. Salys atkreipė dėmesį ir į leksikografijos bei leksikologijos sritį. Su ja susidūrė dar tebestudentaudamas ir būdamas K. Būgos lietuvių kalbos žodyno sekretorium, teikdamas Būgai ir žodyninės medžiagos. Tačiau didžiausias jo įnašas atiduotas šiuo metu plačiausiam ir geriausiam dvikalbiui (lietuviškai vokiškam) penkiatomiui Lietuvių rašomosios kalbos žodynui (Wörterbuch der litauischen Schriftsprache, I-V, Heidelberg, 1932-1968) ¹⁰.

Jį redagavo A. Seimas, M. Niedermannas ir Fr. Brenderis (iš pradžių, dar 1923 m., A. Sennui susitarus su K. Būga)¹¹, o po Brenderio ir Niedermanno mirties žodynas buvo baigtas A. Senno ir A. Salio, kuris į to žodyno redakciją įėjo nuo II tomo 449 psl. (išspausdinto 1951 m.). Pagal prof. A. Senną, paskutinieji trys žodyno tomai yra vien tik A. Salio ir jo bendradarbiavimo išdava ; tik už tikrinių vardų lietuviškųjų lyčių atranką, išspausdintą priedu žodyno gale (481-560 psl.), atsakąs vienas A. Salys¹². Žodyno rankraštis ir tada buvo redaguojamas A. Senno pagal jo kartu su A. Saliu paruoštą pirmaraštį. Nors medžiagos rinkimu visą laiką daugiausia rūpinosi A. Sennas, bet žymią dalį antraštinių žodžių, žodžių reikšmių bei frazeologinių pavyzdžių tada yra davęs A. Salys. Jis, be to, atrinko žodynui sovietinę lietuviškąją terminiją, taisė bei išmetė iš žodyno netikusias lytis ar posakius ir žodyną kirčiavo (nuo II t. 449 psl.)¹³. A. Salys davė ir lietuviškosios leksikografijos ir terminologijos bei jų raidos apžvalgą, kritiškai vertindamas ir sovietinę lietuviškąją leksikografiją ir terminologiją.

Dirbdamas žodyno darbą, A. Salys pastebėjo, kad ir istorinio pobūdžio (diachroniniuose) lietuvių kalbos žodžių nagrinėjimuose nevienur trūksta istorinės perspektyvos. Sakysime, nors mes ir turime etimologinį E. Fraenkelio žodyną, bet jis esąs su trūkumais, nes neskiriąs senųjų lietuvių kalbos žodžių nuo naujadarų. O tų naujadarų esanti daugybė dabartinėje lietuvių bendrinėje kalboje ir jie esą taip gerai sudaryti, kad net specialistas kalbininkas nepažįstąs, ar tai paveldėtinis žodis, ar naujadaras (kaip, pavyzdžiui, mokyklà, J. Jablonskio paleista į apyvartą dar Aušros laikais)¹⁴. Todėl, dar nebaigus minėtojo Lietuvių rašomosios kalbos žodyno, A. Salys pasisakė norįs paruošti nors trumpą istorinį lietuvių kalbos žodyną, kiek tai leidžia sąlygos už Lietuvos ribų. Jo paties žodžiais tariant, “ Sumanytasis žodynas turėtų būti palydas, kuris rašto žmones suvestų į pažines su dabar jau subrendusia mūsų bendrine kalba”¹⁵. Tačiau sumanymo įvykdyti jau nebespėjo, nors paliko surinktos medžiagos.

Labai daug dėmesio ir laiko A. Salys skyrė praktiniam lietuvių bendrinės kalbos darbui — tos kalbos ugdymui bei norminimui. Pirmą ryškesnį akstiną tam bus gavęs dar Telšių gimnazijos VI klasėje besimokydamas, kur, kaip jis pats prisipažįsta, jam atsivėręs naujas pasaulis. Mat, ligi tol jis tikėjo rašto kalbos autoritetu : viskas, kas parašyta knygoje ir laikraštyje — neginčytina, gera, tik reikia tuo pasinaudoti. Tą “ autoritetą ” jam sugriovė gimnazijoje atsiradęs naujas lietuvių kalbos mokytojas Matas Untulis (1889-1952), pats buvęs J. Jablonskio klausytojas. M. Untulis aiškino, kad “ ne viskas, kas knygose parašyta, yra taisyklinga ir gera ; kad reikia žiūrėti gyvosios žmonių kalbos — kaip žmonės kalba ; kad pvz. Jonas Jablonskis lietuvių kalbos taisyklingumą ir vartoseną kaip tik grindžia žmonių kalbos taisyklėmis ” ¹⁶. Tada jis ir apsisprendęs kalbotyrą studijuoti.

Universitete A. Salys gavo arčiau susipažinti su J. Jablonskio mokymu, jo pažiūromis į bendrinę kalbą, jos dėsningumo bei norminimo principus. Dar labiau A. Salys įsitraukė į bendrinės kalbos kultūros bei jos ugdymo darbą, kai pati bendrinė kalba atsidūrė prieš įvairius uždavinius, kuriuos staiga iškėlė naujai atkurtos nepriklausomos valstybės kultūros ir civilizacijos gyvenimo raida. Bendrinė kalba turėjo būti ugdoma, puoselėjama, padaryta pajėgi įvairiems to gyvenimo uždaviniams. Kalbininkų pagalba čia buvo reikalinga, jos prašėsi ir visuomeninio bei valstybinio gyvenimo institucijos ir atskiri asmenys. Sekdami apskritai europietine (nors ir ne anglosaksine) tradicija, lietuvių kalbininkai specialistai laikė savo pareiga prie bendrinės kalbos kultūros darbo prisidėti dar ir dėl to, kad nepakankamai pasiruošę įvairūs “ kalbos taisytojai ” grėsė bendrinės kalbos kultūros darbą suprofanuoti, pačią kalbą nemokšiškai darkydami ir susindami, kaip tai yra ir K. Būga pažymėjęs ¹⁷.

Nedidelio šių specialistų būrelio tarpe palyginti didelį ir reikšmingą savo įnašą bendrinės kalbos ugdymui ir norminimui yra davęs A. Salys. Bendrinės kalbos praktikos, jos ugdymo klausimais A. Salys daugiausia yra rašęs bendrinei kalbai skirtame žurnale Gimtojoje Kalboje (ėjusioje 1933-1939 m., iš dalies ir 1940-1941 m.), kurios jis buvo ir vienas kūrėjų ir nuolatinis jos redakcijos kolektyvo narys. Daug įtakos turėję bendrinės kalbos vartosenai ypač trumpi jo patarimai įvairiais kalbos praktikos klausimais paskelbti to žurnalo Klausimų kraitelės skyriuje, o taip pat ir Kalbos skiltelėje, 1938 m. spausdintoje Lietuvos Aido dienraštyje.

Nemaža A. Salys yra prisidėjęs prie rašybos klausimų nagrinėjimo, dalyvaudamas įvairiose rašybos bei jos reformų komisijose ir tose komisijose, kartu su kitais kalbininkais, ruošdamas įvairius rašybos ir jos reformų projektus. Tie reformos projektai (į kurių gilesnį sistemingą pagrindimą ir pãčios ad hoc sudarytos komisijos nekreipė didesnio dėmesio ar tam neturėjo laiko), kaip paprastai esti, vis sutikdavo vienos ar kitos rašybos vartotojų grupės pasipriešinimą ; projektai nesusilaukdavo ir administracijos (Švietimo ministerijos) pritarimo.

Ypač ryškius pėdsakus A. Salys yra palikęs terminų ir naujadarų kūryboje. Kilęs iš žodingųjų žemaičių krašto ir turėdamas gyvą ir aštrų kalbos jausmą, A. Salys yra sukūręs nemaža vykusių pagaulių terminų ir naujadarų, kurių daugumas bendrinėje kalboje ir prigijo. Daugiausia terminų jis sukūrė savo specialybės dalykams, ypač fonetikai. Jo sudaryti fonetikos terminai yra, pavyzdžiui, balsýnas “ vocalism ”, priebalsýnas “ consonantism ”, prãtaras “initial glide, Einsatz”, įgarsis “Eingang, Anglitt”, išgarsis “ Ausgang, Abglitt”, pertrumpì garsaĩ (trumpesni už trumpuosius), perilgì garsaĩ (ilgesni už ilguosius), jungmė̃ “ liaison, Bindung, Anschluss ”, garsų̃ pérkaita “ consonant shift, Lautverschiebung ”, pilnãgarsis “ polnoglasije ”. Jis taip pat pasiūlė nemaža ir kitų trūkstamų naujadarinių terminų bei žodžių, kaip póbūvis “ Beisammensein, Zusammensein ”, póžiūris “ Standpunkt ”, rankinùkas “ handbag, (Damen)handtasche, Täschchen ”, senatìs “dav-nost’ ” (rus., teisės terminas), staigmenà “ siurprizas ” (įtraukta ir į E. Fraenkelio lietuvių kalbos etimologinį žodyną), tarmė́tyra “ Mundart(en)-, Dialektforschung” ¹⁸. Naujadarų jis kūrė ir JAV gyvendamas kai kuriems į to krašto lietuvių kalbą įsigavusiems angliškiesiems skoliniams pasivaduoti, kaip avižiẽniai “ oatmeal ”, javiẽniai “ cereals ”, pigmenà “ bargain ”, pirkyklà “ shopping center ” ¹⁹, príeššalas “ antifreeze ”, taršà “pollution”.

Šioje naujadarų kūryboje, kaip ir iš cituotųjų pavyzdžių galima spręsti, A. Salys daugiausia naudojosi lietuvių kalbos sandare vyraujančia žodžių darybos priemone — priesagomis, o reikšmei pasirinkdamas kurią būdingesnę naujadaru reiškiamos sąvokos žymę. Kartais tokią žymę galėjo pakišti ir svetimas žodis, kuriam pakaitalu kurtas naujadaras, kaip kad staigmenà ( : staigùs, plg.vok. Überraschung). Paprastai naujadarams jo imti žodžiai iš gyvosios kalbos, kiek pakeitus bei suspecialinus jų reikšmę (kaip kad neretai darydavo ir J. Jablonskis). Toks yra ir rankinùkas, kuris pasiimtas iš jo motinos, šį žodį pavartojusios, kai ji sūnaus rankose pamatė mažą lagaminėlį²⁰.

A. Salys bendrinės kalbos ugdymo bei norminimo darbą dirbo ir kitais būdais : sudarydamas tikrinių vardų (vietovardžių ir asmenvardžių) norminių lyčių sąrašus, žodynėlius, redaguodamas kai kuriuos veikalus, kirčiuodamas vadovėlių tekstą (Vargo mokyklai I-II d.), skaitydamas mokytojams paskaitų, būdamas kalbos patarėju Valstybės taryboje ir kitaip.

Apskritai, Antanas Salys, kurio universitetines paskaitas bei kalbinę veiklą su malonumu prisimena ir šių žodžių autorius, davė ryškų įnašą lietuvių bendrinės kalbos ugdymui ir norminimui, o lietuvių kalbos tyrinėjimo srityje palyginti nemaža nusipelnė dialektologijai, asmenvardžių ir vietovardžių istorijai ir gera dalimi prisidėjo prie jau minėto penkiatomio Lietuvių rašomosios kalbos žodyno paruošimo ²¹.

P. Jonikas

^------
1 K. Ostrauskas, Pokalbis su prof. Antanu Saliu, žr. Aidai, 1974 m., 82 psl. (Toliau sutrumpintai: Pokalbis). Plg. Atsisveikinant prof. Antaną Salį, žr. Aidai, 1972 m., 361 psl.
2 Pokalbis, žr. Aidai, 1974 m., 17-18 psl.
3 Ten pat, 70 psl.
4 Plg. ir W. R. Schmalstieg, A. Salys — profesorius Amerikoje, žr. Aidai, 1972 m., 362 psl.
5 Pokalbis, žr. Aidai, 1974 m., 19 psl.
6 Ten pat, 16 psl.
7 Lietuvių kalbos tarmės, Kaunas 1935; pataisyta ir papildyta laida pasirodė Tübingene 1946 m.
8 K. Būga, Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje, Kaunas 1924 ; žr Rinktiniai raštai, III t., Vilnius 1961, 728-742 psl.
9 Pokalbis, žr. Aidai, 1974 m., 16 psl.
10 Pirmojo tomo pirmasis sąsiuvinis išėjo 1926 m.
11 Prof. A. Seimas sakosi, kad čia jo bendradarbiavimas su K. Būga prasidėjęs 1923 m. pradžioje. Juodu abu surinkę bendrai vartojamu mokyklinių vadovėlių ir šiaip spaudinių žodžius bei terminus. Pats K. Būga tam reikalui A. Sennui padovanojęs dideli savo žodyninės medžiagos rinkinį ; 1924 m. pavasarį jis perdavęs A. Sennui savo alfabetiškai sutvarkytą lietuvišką rankraštį iki raidės U, sveriantį daugiau kaip centnerį (A. Masionis, Dr. Alfredas Sennas, žr. Aidai, 1974 m., 387 psl.).
12 Ten pat.
13 Wörterbuch der litauischen Schriftsprache, II ir III tomo prakalbos.
14 Pokalbis, žr. Aidai, 1974 m., 20 psl.
15 Draugas, 1962. VIII. 11.
16 Pokalbis, žr. Aidai, 1974 m., 15 psl.
17 Plg. K. Būga, Kalba ir senovė, Kaunas 1922, 44, 53, 133, 136 psl. žr Rinktiniai raštai, II t., Vilnius 1959, 37, 156, 159 psl.
18 Plg. Pokalbis, žr. Aidai, 1974 m., 76-77 psl.
19 Dar 1938 m. (žr. 321 psl.) A. Salys jau siūlė šį žodį, tik kiek skirtingesne, Lietuvos gyvenimo sąlygoms pritaikyta, “ supirkimo punkto ” reikšme.
20 Pokalbis, žr. Aidai, 1974 m., 76 psl.
21 Apie A. Salio gyvenimą ir darbus plg. dar : K. Ostrauskas, Pokalbis su prof. Antanu Saliu, žr. Aidai, 1974 m., 14-20, 75-82 psl.; William R. Schmalstieg, A. Salys — profesorius Amerikoje, žr. Aidai, 1972 m,, 362-363 psl. ; P. Jonikas, Antano Salio mokslinė veikla, žr. ten pat, 364-371 psl.; V. Maciūnas, Lietuvių kalbai skirtas gyvenimas, žr. Draugas, 1972 m. spalio mėn., 254, 260, 266 nr.

INTRODUCTORY REMARKS

Prof. Antanas (in non-Lithuanian writings — Anton) Salys (1902-1972) was one of the foremost Lithuanian linguists. He studied the Lithuanian language and comparative Indo-European linguistics at the University of Kaunas from 1923 to 1925, and Baltic philology, comparative Indo-European linguistics and Slavic philology in Leipzig (Germany) from 1925 to 1929. Among others, his professors were : J. Jablonskis, K. Būga, G. Gerullis, R. Traut-mann, J. Hertel.

Upon completion of his studies with the degree of doctor of philosopy A. Salys taught mainly Lithuanian dialectology, phonetics and the Latvian language at the University of Kaunas (1930-1939) and the University of Vilnius (1940-1944). Prom 1947 to 1972 he lectured in Slavic and Baltic linguistics at the University of Pennsylvania in Philadelphia.

A. Salys served as the director of the Lithuanian Academy of Sciences’ Institute of the Lithuanian Language from 1941 to 1944. He also was a member of the editorial board of several publications, including Gimtoji Kalba (The Native Language), Lietuvių Enciklopedija (Lithuanian Encyclopedia ; Lithuanian language section), SEEJ, PMLA (bibliography of East European languages and literatures). He belonged to a number of American and Western European scholarly societies.

A. Salys’ principal field of specialization was Lithuanian dialectology. In his Lietuvių kalbos tarmės (Lithuanian Dialects; Kaunas, 1935 ; revised and enlarged edition Tubingen, 1946) he relies upon K. Jaunius’ classification of dialects, but gives a more accurate and detailed dialectal division and description of Lithuanian. He touches upon several questions of dialect history in his dissertation Die žemaitischen Mundarten : I. Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets (in Tauta ir Žodis, VI, Kaunas, 1930) and in the article ,, Kelios pastabos tarmių istorijai ” (Several Remarks for the History of Dialects ; in Archivum Philologicum, IV, Kaunas, 1933) to which is also appended his map of the distribution of Lithuanian dialects. His final synoptic description of Lithuanian dialects is found in volume 15 of Lietuvių Enciklopedija.

Another field in which A. Salys worked actively was onomastics, especially the study of old Lithuanian personal names and toponyms. He made extensive use of onomastic data in his previously mentioned dissertation. In addition, A. Salys devoted considerable time to the determination of standardized forms of Lithuanian toponyms, personal names as well as surnames for everyday use. He compiled a fairly lenghty list of normalized proper names for the Wörterbuch der litauischen Schriftsprache (Litauisch-Deutsch), vol. 5, pp. 481-560.

A. Salys has also made a significant contribution to the above-mentioned five volume Lithuanian-German dictionary (begun by M. Niedermann, A. Senn and Fr. Brender) of which he is a coauthor from vol. 2, p. 449.

A. Salys took an active part in the development and codification of the Lithuanian standard language which was at that time, especially in the early days of the re-establishment of the Lithuanian state, a matter of concern to various institutions and to society in general. He worked not only in commissions for orthographic regulation and reform, but was particularly successful and influential in the coining of needed Lithuanian terminology and the determination of normalized forms for the standard language on the basis of the structure of Lithuanian as well as the developmental tendencies of the written language.

Virtually all of A. Salys’ linguistic writings are included in this collection. In view of certain practical considerations they have been divided by the editor into four volumes : I. Standard Lithuanian, II. Proper Names, III. Miscellaneous Articles, IV, Lithuanian Dialects.

P. J.

A. Salio rankraščio pavyzdys (sumažinta trečdaliu)

BENDRIEJI PAAIŠKINIMAI

Šiame tome A. Salio vartojamos, šalia kitu, plačiau pažįstamų, dar šiokios santrumpos: dkv. (= daiktavardis), GK (= Gimtoji Kalba), LKD (= Lietuviu kalbos draugija), SKS (= Spaudos kalbos sekcija, LKD skyrius), t (= tolimesnysis puslapis), t. p. (= tas pats), tt (= tolimesnieji puslapiai), VDU (= Vytauto Didžiojo universitetas).

Kai kurie į vieną ar kitą skyrių šiame tome dedami raštai ne būtinai tenagrinėja vieną temą, nors tokia tema ten paprastai ir vyrauja. Trumpų patarimų skyriuje vėl liečiamos įvairios temos (rašybos, kirčiavimo, žodžių darybos, žodžių reikšmės, posakių ...), bet čia buvo praktiniu ir bendrinės kalbos raidos požiūriu geriau visus tuos trumpučius atsakymus bei straipsnelius palikti neiškirstytus Klausimų kraitelėje ir Kalbos skiltelėje, kuriose jie ta eile ir buvo išspausdinti. Taip pat Žodyno ir terminologijos straipsnių buvo praktiškai patogiau nesujungti į vieną skyrių su Kalbos patarėju ir Prekybinės korespondencjos žodynėliu, juoba kad pirmajame žodynėlyje liečiami ir ne vieni žodyniniai bendrinės kalbos norminimo klausimai.

Bus suprantama, kad kalbininko raštuose jų redaktorius nesiėmė suvienodinti kai kurių autoriaus rašybos nevienodumų, jei tai nebuvo spaudos klaidos (pvz. keliuose straipsniuose po skaitmenų kelintiniams skaitvardžiams žymėti autoriaus rašomas taškas, iš pradžių vienur kitur parašoma klausymas „kláusimas”, turbūt, taippat ir kt.). Kiek nevienodumų galėjo įnešti ir vienas kitas redaktorius tų leidinių, kuriuose buvo išspausdinti autoriaus straipsniai. Bet tai nustatyti ir atitaisyti apskritai nebuvo įmanoma.

Kitos, atskiriems autoriaus straipsniams taikomos, šių raštų redaktoriaus pastabos dedamos tų straipsnių išnašose. Visos redaktorinės išnašos žymimos žvaigždute bei žvaigždutėmis, skiriant jas nuo skaitmenimis žymimų paties autoriaus išnašų.

BENDRESNI STRAIPSNIAI

KALBA IR VISUOMENĖ*

Kalba yra kažkas gerbtina ir dieviška visomis savo tautinėmis individuacijomis. Ir iš to kyla tautinės kalbinės apkantos, bet sykiu ir garbės reikalavimas.

K. Vossleris

Kalbos sąvoka apibrėžiama labai įvairiai, žiūrint kuriuo požiūriu į ją pažvelgsime. Daugis pasako: kalba žmogui yra reiškiamoji priemonė mintims, sąvokoms, norams reikšti. Tūlas dar pabrėžia : tik priemonė, daugiau niekas. Vadinasi, paradoksališkai kalbą galėtume dėti vienon grutėn kad ir su zenitine patranka. Mums čia juk vis viena, ar ji bolševikų, ar nacių gaminta ; svarbu tik, kad būtų taikli ir pagauli. Taip į dalyką žiūrint, tautines kalbas, žinoma, turėtų pakeisti tarptautinis žargonas arba, kitais žodžiais tariant, atskiroms kalboms nederėtų kovoti su svetimybių antplūdžiais, o verčiau noromis naudotis visomis vad. “ europietybėmis ”.

-------
* Naujoji Romuva, 1937, 49 nr., 925-926.

Šiandien, tiesa, niekas ir neneigia kalbos priemoniškumo, bet visur tiek pat pabrėžiama, kad tatai nėra pati jos esmė. Kalbinis veiksmas yra jau, jei kalbama girdime ir suprantame. Ir čia jau nebe grynoji priemonė, kad kalbant klausytoją suponuojame. Tatai pirštu prikišamai parodo ano supratimo vienašališkumą, paneigiantį kalboje visuomeninį elementą, be kurio kalba nustotų buvusi kalba. Kalba pati viena negyvena, nėra organizmas, bet tik jo funkcija. Pvz., senųjų etruskų rašto paminklai (Italijoje), sulotynėjus pačiai tautai, mums šiandien bėra tik ženklai, neįmenama mįslė, o ne kalba tikrąja to žodžio prasme. Vadinasi, kalba glaudžiai susijusi su visuomene, yra tos visuomenės dvasios dėmuo. Kaip nelygios visuomenės, taip nelygios ir kalbos.

Mes, turėdami mintyje sakinį, bet jo nepasakydami, kad “ žodis ant širdies plūduriuoja ”, — jau ir mąstome kalbinėmis lytimis. Taigi kalbėjimas, mąstymas kalbinėmis lytimis, klausymas, supratimas — vis kalbos vartosenos esminės pusės. Kadangi niekas neginčija atskirų kalbų mąstysenos skirtingumo, tai tuo pačiu skirtingos ir kalbos. Europoje tatai ne taip ryšku, mat, daug kultūros bendrumo, o ir pačios kalbos daugumas giminaitės (indoeuropiečiai). Bet gana iškelti koją į užeuropius, ir tuojau kalboje reiškiasi ne tik skirtinga aplinka — gyvija, augmenija, bet ir mąstysena. Pvz., australams visai svetimas mūsų dešimtainis skaičių pasauks, jie teskaičiuoja tik iki 3—5. O kažkurios atogrąžinės salos gyventojai vis skirtingais skaitvardžiais (1—9) skaičiuoja kokoso riešutus, žmones, dvasias, gyvulius, medžius, valtis, kaimus, namus, kartis ir plantacijas. Primityviosioms tautoms neįmanoma sąvoką atskirti nuo daikto. Todėl tokios ir jų kalbos. Kaikurios Afrikos tautos atskirais žodžiais vadina įvairaus plauko karves, bet vienos sąvokos karvei nepažįsta.

Vadinasi, kalbos viena nuo kitos skiriasi ne tik išviršinėmis savo lytimis — skirtinga fonetika (pvz., liet. ir vok. t, liet. ir anglų v), akcentu, garsine žodžio puse (pvz. : ranka, moka, ruka, Hand, main, hasta ...), bet ir giliąja savo esme, susieta su tautos siela. Jei garsine lytimi tesiskirtų, seniai būtų įgyvendinta ir vienos pasaulinės kalbos idėja. Kokios savimylos būtų tautos, jei savo ypatumą pabrėžtų kalba, kuri, kaip priemonė, tebūtų lygi vokiečių ar anglų gamybos dviračiui ! Bet nusveria tai, kad tauta pati save kalboje pasako, kad kalba yra pagrindinis tautos sąvokos dėsnis, daug svarbesnis, pvz., kaip rasė. Kalbų skirtingumo esmę sudaro jų vidujinio, turininio sandaro skirtumai. Gretomis su skirtinga išviršine kalbos lytimi, kurią ausis girdi, eina ir ypatinga vidujinė kalbos lytis, kuri reiškiasi mąstysenos ir veiksenos skirtumais. Šita vidujinė kalbos lytis, kurioje sudėta visa tos kalbos turininė visuma, ir yra pats giliausias kalbos tautiškumo pradas. Vadinasi, kalbos yra tautiškos ne tuo ar kitu garsu ar žodžiu, gramatine lytimi, bet tik visu savo vidujiniu mąstomuoju turiniu.

Ir jeigu mūsų kalba tautiška, o ne šaltas bedvasis įrankis, tai mes visi turime jai ir priedermių, lygiai taip pat, kaip ir visose tautinės kultūros srityse. Kiekvieno mūsų duoklė kalbai skirtinga, nes kiekvienas skirtingą darbą dirbame, kitkuo verčiamės. Keliolika eilučių čia visko neaprėpsi. Bet, pvz., imkime kad ir mūsų inteligento šeimą, namus. Inteligentė moteris, šeimos motina galėtų ir turėtų prisidėti mūsų kalbos rūmą statant. Motinos kalbinė įtaka šeimoje labai didelė, ypačiai saugomoji. Vienas pradinės mokyklos mokytojas man nustebęs pasakojosi turįs mokykloj vaiką, kuris labai netvarkingai kirčiuoja ir visai neskiria ie ir ė, o ir uo, nors abu tėvai gryniausi zanavykai. O pasirodė, kalta miestietė auklė, tikriau sakant jos lenkiškai lietuviškas žargonas. Tėvai abu tarnauja, ypačiai motina maža tegali būti namie. Ir va mažasis zanavykiukas “ nutausta ”, ima kalbėti šančiškai. Apdairesnė motina verčiau būtų nė į namus neįsileidusi anokios kalbos nevalos. Ir vaikui, ir mokytojui mažiau tebūtų tekę rašybos vargo vargti.

Mūsų kalboje bene gausiausia mažybinių lyčių. V. Kalvaitis vienai mamai jų per 40 yra surašęs, pvz., mamaitė, mamulė, mamulytutė ir net mamaitužužėlė, mamužytėlužėlė! Bet lietuvio inteligento šeimoje, kur, kaip rodos, nekalbama nei rusiškai, nei lenkiškai, dažnai girdi tik : Vandzia, Vandźka, Staśka, Mańka, Vladekas, Antoša... Motina Aldoną malonėja Aliùsia, Aliùsenka, Aliusečka, Alečka, o tėvas vėl tepripažįsta Al’ka, kuri savo ruožtu atsilygina mamočka, mamka, papočka, papeńka... Ir tos “ maloninės ” kalbos paskui girdėti ir universitete, kur lietuvaitės studentės, trumpindamos tam tikras pavardes, draugiškai vadinasi Rachilkomis, Naśkomis... Čia mes tikrai esame lietuviškai paimlūs svetimosioms šiukšlėms. Bet kartą turėtume pasakyti ne, vadinsimės tik lietuviškai !

Piktjuokis jau ima girdint inteligentes moteris linksniuojant navoločkus, čecholus, petelnes..., nors mūsų kaime paprastai sakoma : antvalktis, antvalkalas, užvalktis, užvalkalas, antnartis, apvalkalas, įvalkalas, įnartis... ir spargintuvė, spirgintuvė, keptuvė, lenkelė... Taigi, rodos, yra iš ko ir pasirinkti. Ir čia reikia pridurti, kad kartais net tos mokslo įstaigos lektorės, kur rengiamos namų ruošos mokytojos ir instruktorės, pataiko viešoje paskaitoje vartoti tik paduškas ir abrūsus. O iš šalies tą nevalumą prikišus, sumoja atsikirsti : aš čia ne lietuvių kalbą dėstau.

Namudės terminais turi pačios moterys rūpintis. Čia dėkingo darbo būtų pagaliau ir įvairioms moterų draugijoms, tų draugijų sekcijoms. Kalbininkai gali tik padėti. Pradžią yra padaręs V. Kamantauskas su savo “ Kalbėkime lietuviškai ”.

Virtuvės, skalbyklos ir siuvyklos kalbos ydingumą galėtume iš dalies teisinti ir tuo, kad ji daugiau yra rašytinė, atmintinė, kur taisytojo pieštukas tik retkarčiais brūkšteli. Bet ir mūsų raštinės kalbai reikia dar gero šluotražio. Daugiur tebeviešpatauja : gumkos, knopkės, lineikos, cirkeliai, sušnuruoti, parėdymas, sulig prigulmybės, man įtikėtoje įstaigoje, nesiskaito gautas, manimi apklaustas,... nors žmoniškiau rašančiųjų jau kadai kadės vartojama : trintukas, smeigtukas ir mygtukas, liniuotė, skriestuvas, suverti, paliepimas, pagal priklausymą ir priklausytinai, man pavestoje ar mano vedamoje įstaigoje nėra gautas, mano apklaustas ar iškvostas. Kaip čia, taip ir kitur reikia gerų norų, pasiryžimo ir paslankumo.

Kaikas gali pasakyti, čia smulkmenos. Kitas dar pasišaipys : to ir betrūko, ims tarnaites, siuvėjas ir dar kažin ką kalbos mokyti ! Bet juokas juoku, o išdaigos atskirai. Svetimieji dažnai kaip tik iš smulkmenų ir apie mūsų kultūringumą sprendžia. Gana jiems žvilgterėti į Kauno restoranų valgių sąrašus ...

Prieš Did. karą, ėmus valyti mūsų bažnytinę kalbą, kaimynai rado reikalo prikišti, kad “ litewski chłop ” nesuprantąs litvomanų kalbos. Kalbos gryninimas, rodos, toks nekaltas dalykas, o vis tik nepatiko ir dabar netinka (pavardžių atlietuvinimas), kad grąžiname, anot Karlowicziaus betariant, “ civilizacinės geradarybės kvitus ”. Istorija nedvejojamai yra konstatavusi, kad tautų atgijimas prasideda kalbos atgijimu. Gana prisiminti, kad ir Ficbtės “ Die Reden an die deutsche Nation ”, jo vokiečių kalbos aukštinimą. Ir mūsų “ Aušros ” poetas gieda :

O brangi lietuviškoji,

Šventa kalba prigimtoji.

Už žemčiūgus tu brangesnė

Ir už viską meilingesnė.

Pats Viešpats kvapu savo

Yr atvėręs žodžius savo.

Tauta gyvybiškai jaučia, kad, kalbai žuvus, ir ji pati turės žūti. Ir Maž. Lietuvos lietuvius matome visų pirma dėl kalbos (peticijos kaizeriui) kovojant. Žymus prancūzų rašytojas Johannet yra pasakęs : “ Kalbos atgijimas yra pirmutinis tautos šaukimas prie ginklų ”. Mūsų visų priedermė tą ginklą aštrinti ir šveisti, kad deimantu švitėtų.

GIMTOJI KALBA IR MĄSTYMAS*

Niekas neneigs, kad kalba su mąstymu glaudžiai susijusi, viena antrą veikia. Jau senųjų sakyta : homo est animal rationale, quia orationale. Lietuviškai pasakytume : žmogus dėl to protingas, kad kalbingas.

-------
*Tautos Mokykla, 1938, 15-16 nr., 356-359.

Paprastai sakoma : kalba žmogui yra reiškiamoji priemonė. Ja išsakome savo mintis, norus. Ir kartais šita kalbos reiškiamoji vertybė laikoma esmine, net vienintele. Bet tai dar ne visa kalbos esmė. Juk taip pat kalbinis veiksmas, jei kalbama girdime ir suprantame. Kalba yra išraiška būtų įmanoma, jei kalba tebūtų vien kalbėjimas, kuris iš tiesų tėra tik viena pojūčiams suvokiamoji kalbos lytis, būtent pasakyta — ausiai, parašyta — akiai.

Bet mes kiekvienas galime naudotis ir naudojamės kalbinėmis priemonėmis ir nekalbėdami, galime turėti mintyse sakinį ir jo nepasakydami. Vadinasi, kalbinėmis priemonėmis naudojamės ir kalbinėmis lytimis mąstydami. Iš to išvada — kalba visuomet siekia ir į patį mąstymą, ji nėra paprastas įrankis, kaip rašomoji plunksna, kur mes neklausiame, iš kokio plieno ir kieno padaryta, tik žiūrime, kad gera būtu rašyti. Bet vėl kraštutinis būtų teigimas : kalba — balsingas mąstymas. Daugumas dabar sutinka su psichologu ir logiku Erdmannu, kad “visas sąmoningasis mąstymas yra kalbiškai formuluotas mąstymas”.

Taigi, kalbėjimas, mąstymas kalbinėmis lytimis, klausymas bei supratimas yra atskiros kalbos vartosenos esminės pusės. O vartojimas, kalbant apie suaugusius žmones, vėl suponuoja turėjimą, prieš kalbėjimą būtinas kalbos turėjimas. Šis pastarasis yra pirmojo pagrindas. Ir niekas šiandien neabejoja, kad žmogus turi vienas didesnį, kitas mažesnį kalbos turtą.

Kalba su mąstymu tiek yra suaugusi, jog apie jos našumą mąstymui sunku iš karto kas ir pasakyti. Tas našumas lengviau pastebimas, kur susiduriame su trūktinu kalbos turėjimu ar sutrikimu, pvz., kurčiai ir aklieji nebyliai, dalinė amnezija dėl sužeidimo į galvą ir t.t. Pvz., toks sužeidimas kalbos centre palietė spalvų vardus. Sužeistasis juslėmis spalvas skiria, bet vardų nežino. Taigi, skiria optiškai, bet ne kalboje. Daiktinius spalvų vardus moka vartoti : žolinė, žemuoginė, rugiagėlinė spalva. Duota išrūšiuoti, atrinkti įvairių spalvų siūlus. Rūšiavimas nereikalingas kalbinio darbo, nereikia atrenkant tarti spalvų. Bet vis tik kalbos reikšmė čia labai didelė. Normalus žmogus, matytą spalvą pavadindamas, pavadina tuo vardu ne juslinį įspūdį, bet sąvoką. Sutrikusysis, teatskirdamas žolinę spalvą, parodo teskiriąs tik daiktinį įspūdį. Sąvokos — žalias visai neturi. Normaliam gana pamatyti pavyzdinį siūlą, o sutrikusys net pririnkti negali.

Arba vėl kitas pavyzdys. Sakinių sudaromajam pajėgumui išbandyti duota žodžiai : vagis — kopėčios — langas — pinigai — laikrodis. 12—16 metų nebyliai sudarė šiuos sakinius.

1. Vagis daug kiaušinių ir pinigų pavogė.

2. Stiegius deda prie stogo kopėčias, stogius nori užlopyti stogą, nes stoge yra skylė.

3. Motina valo langus, langai švarūs.

4. Žmogus dirba fabrike, jis daug pinigų uždirba, jis nori drabužius nusipirkti.

5. Laikrodis kabo virtuvėje ant sienos, laikrodis švytuoja, vieną kartą jis stovėjo.

Panašiai atsakė ir sveiki 6—7 metų vaikai. Bet 13 metų normalus vaikas jau visai skirtingai : Kai vagis vagia, jis kopėčiomis įlipa pro langą ir pasiima pinigus ir laikrodį.

Nebylių mąstyme daug vaizduotės, daug nepagrįstų išprotavimų, kapoti sakiniai. Sveiko vyresnio vaiko mąstysena logiška, abstraktinė, ima siaurai sąryšiškai, ir pats sakinys sudėtesnis.

Šie pavyzdžiai mums sako, kad tam tikro žodyno turėjimas žmogui duoda ne tik vien reikiamas priemones daiktams arba dvasinei būsenai pažymėti ; sąvokinis daiktų supratimas, būsenų buvimas yra glaudžiai susijęs su pavadinimų turėjimu. Vardas ir sąvoka yra to paties turinio, būtent žodžio dvi pusės. Ne tik kalbėjimas, bet ir visas mąstymas ir veikimas yra su kalba glaudžiausiai susijęs. Taigi, ir sintaksiniai kalbos dėmenys yra giliai šaknis įleidę visame mąstyme. Jie yra formos, kuriose ir kuriomis mintis plėtojasi ir ryškėja.

Dėl tokio glaudaus mąstymo ir kalbos sąryšio kalboje yra sudėta visos mąstomosios ir reiškiamosios priemonės (garsinės lytys, sąvokos, sintaksinės kategorijos) ir tuo būdu iš bendros kalbos kalbinės bendruomenės nariai — tauta — gauna mąstymo pradų ir minčių reiškimo formos vienodumo. Vadinasi, kalbos nuo viena kitos skiriasi ne tik išviršinėmis savo lytimis, — skirtinga fonetika, akcentu ir garsine žodžių puse —, bet ir giliąja savo esme, susieta su tautos siela. Jeigu tik garsine lytimi kalbos tesiskirtų, tai seniai turėtų būti įgyvendinta ir vienos pasaulinės kalbos idėja. Turėtume tik stebėtis nepagrįsta tautų savimyla, kad jos savo skirtingumą kaip tik kalba pabrėžia ir tuo pačiu kultūros kūryboje dėl to kalbos skirtingumo su tiek sunkenybių grumtynių eina.

Bet iš tiesų kiekvienas, pramokęs svetimos kalbos kiek daugiau nei mokyklos suole, lengvai pastebi, kad kalbų skirtumų yra ne tik išviršinių, bet ir vidujinių, ir kaip tik subtilesnių, gilesnių. Iš kiekvieno mokančio gerai svetimą kalbą juk reikalaujame, kad jis, ta kalba kalbėdamas, ja ir galvotų. Todėl ir vertimas, geras vertimas, be galo sunkus, nes tikras vertėjas nepasitenkina garsiniu, žodiniu vertiniu, bet siekia ir į patį kalbos turinį. O šis tik su dideliu vargu iš vienos tautos į kitos tautos mąstymą perliejamas. Tai patvirtina visi gerieji vertėjai, kurie tik sugeba vadinamąją kalbos dvasią pajusti. Daugelį kalbų mokantieji kartais patys savimi nustemba, kaip jie skirtingai įvairiomis kalbomis mąsto.

Europiečiams, kur tiek daug ir kultūroje ir visame gyvenime bendra turi, kur kultūros vertybės sykiu su jų sąvokomis taip dažnai vienų iš kitų skolinamasi, tie kalbų esminiai mąstysenos skirtumai nebėra taip ryškūs ir griežti. Tautų bendravimas juos gerokai aplygino. Be to, čia dar turime turėti galvoje, kad mažne visos Europos kalbos priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, taigi prieš 5000—6000 metų yra kalbėjusios viena kalba, mokslo vadinama indoeuropiečių prokalbe.

Bet kaip tik koją iškeliame už Europos ribų, kiekviename žingsnyje susiduriame su kalbos reiškiniais, kuriuos šiaip net įsivaizduoti būtų sunku. Ir tose kalbose reiškiasi ne tik skirtingos gyvenimo sąlygos ir aplinka, pvz., kad ir gyvijos bei augmenijos vardai, bet labai dažnai jos skiriasi ir paprasčiausiomis kalbos kategorijomis. Ryškiausias, tur būt, pavyzdys yra skaitvardžiai. Daugelis kalbų, pvz., Australijoje, tegali skaičiuoti iki 3—5. Tai jų skaičiuosenos pagrindas, kaip mums dešimtainė sistema. Ir misijų mokyklų mokytojai čia susiduria su stačiai nenugalimais sunkumais. Skaičiuosenoje vaikai nieku būdu nepajėgia peržengti 3—5 ribos. Dar keisčiau, kad, pvz., kai kurios indėnų kalbos skiria skirtingus skaitvardžius gyviems ir negyviems daiktams skaičiuoti. Pasitaiko net kad skirtingais skaitvardžiais skaičiuoja kailius ir žuvis, stovinčius ir gulinčius daiktus arba sėdinčius žmones. Atogrąžinių Moanų salų gyventojai skirtingais skaitvardžiais, nuo 1 iki 9, skaičiuoja : kokoso riešutus, žmones, dvasias, gyvulius arba medžius, kaimus, namus, valtis, plantacijas. Taigi turime gana kalbų, kurių kalbėtojams skaičių pasaulis visai kitoks atrodo.

Tokių pat didelių skirtumų yra ir reikšminėse kategorijose. Pvz., kai kurios Afrikos kalbos turi atskirus vardus įvairaus plauko karvėms, bet vieno karvės vardo nepažįsta. Kelios Šiaurės Amerikos tautos turi po 13 veiksmažodžių plauti, mazgoti sąvokai, būtent, rankoms, veidui, indams, drabužiams, mėsai ir t.t., bet bendrinio žodžio trūksta.

Tačiau to liekanų yra ir Europos kalbose. Pvz., ir mūsų gentivardžiai. Seniau skirta : Šẽšuras — vyro tėvas ir úošvis — žmonos tėvas, anýta — vyro motina ir úošvė — žmonos motina, dieveris — vyro brolis ir láiguonas — žmonos brolis, móša — vyro sesuo ir sváinė —žmonos sesuo, dėdė — tėvo brolis ir avýnas — motinos brolis. Dabar tie skirtumai sumišę, bet jie rodo, kad seniau bendresnių kategorinių sąvokų neturėjome. Tik dabar jos darosi: dėdė, úošvis, úošvė ir sváinis, sváinė sakomi abiem pusėm, tėvo ir motinos, vyro ir žmonos.

Taigi, gyvuoju patyrimu, ne vien abstrakcija prieiname išvadą, kad kalba ir mąstymas vienas su antru lygiuojasi. Kur svetimas abstraktusis, atsietinis mąstymas, ten ir kalboje trūksta tam priemonių, kaip anos karvės pavyzdyje. Iš to pat jau aišku, kad atskirų kalbų santykiai su mąstymu irgi skirtingi, išsiskiria mąstysenos tipai.

Gana čia mesti akį į tuos pačius skaitvardžius. Nors ir dešimtainė sistema, bet atskiros kalbos skiriasi. Lietuvių vienuolika, dvylika ... ir vokiečių elf, zwölf (gotų dar savotiškiau : ainlif, twalif) sudaryti iš vienas, du + likti (plg. mūsų senovės raštų : vienas liekas “ vienuoliktas ”, antras liekas, “ dvyliktas ” ir t. t.), vadinasi, kiek nuo dešimties lieka. Latvių vienpadsmit, divpadsmit seniau : vienpadesmits, divpadesmits) reiškia vienas, du po dešimties, o rusų odinadcat’, dvenadcat’ (iš senovės slavų jedinъ na desęte, dъva na desęte) — vienas, du ant dešimties. Latviai vienuolika, dvylika dar pasako ir viendesmit viens, viendesmit divi, t. y. viena dešimtis vienas, du. Logiškai vienodo sandaro yra : lietuvių dvi dešimti vienas, du, latvių divdesmit viens, divi ir rusų dvadcat’ (iš dъva desęti) odin, dva. Bet jau vokiečių einundzwanzig mūsiškai išeina vienas ir dvi dešimti. Prancūzų quatre-vingts “ aštuonios dešimtys ” vėl reiškia keturias dvidešimt. Vadinasi, logiškai lygios sąvokos čia visai skirtingai pasakytos.

Čia tuojau ir tenka pabrėžti : kalba griežtosios mokyklinės logikos mastu negali būti matuojama. Bet taip yra buvę iki XIX amž. vidurio. Pvz. grecistas G. H e rm a n n a s, pasirėmęs Kanto geležinės logikos filosofija, buvo ir iš kalbos pareikalavęs 6 linksnių. Girdi, pagal Kanto kategorijas jų turį tiek būti, nors lyginamoji kalbotyra sako, kad indoeuropiečių prokalbėje jų iš viso buvo 8. Ir nenuostabu, nes ir Hėgelis filosofiškai įrodinėjo, kad tik 7 planetos tegalinčios būti.

Dabar logizmas kalboje savo amžių jau yra atgyvenęs. Jį, prieš 80 su viršum metų, yra palaidojęs H. Steinthalis savo veikalu “ Grammatik, Logik und Psychologie ”. Logikai, nagrinėjančiai mąstymo dėsnius, visiškai nerūpi, kaip ir iš kur atsiranda mūsų mintys, garsinės jų lyties visai nežiūri. Tokie sakiniai, kaip rytai rausta, rytai raudonuoja, rytai raudoni, rytai raudonos spalvos logiškai yra vieno galo. Logikai čia visur Adenas sprendimas, bet kalbotyrai tie 4 sakiniai nelygūs. Logiką teturime vieną, o kalbų devynias galybes. Žodis, kaip gramatinė kategorija, taip pat nesu tampa su sąvoka, kaip logine kategorija. Jei sutaptų, neturėtume kalboje sinonimų. Sprendimo dėmenų logika teturi tik du, subjektą ir predikatą, o sakinyje, be veiksnio ir tarinio, dar randame papildinį, pažyminį ir aplinkybes.

Iš to aišku, kad logika vien kalbos prigimties išaiškinti negalime. Tačiau klystame vėl manydami, kad kalbos kūryboje logika nė nedalyvauja. Kaip paprasto žmogaus kasdieniniuose veiksmuose visuomet reiškiasi ir protas, taip ir kalbos dalyse, jų atsiradime, pastebėti logikos dalyvumas.

Kalbininkų šiandien sutartinai pripažįstama, kad kalboje veikia vadin. liaudinė logika, kuri mums kartais ir nelogiška pasirodo. Tautotyra sako, kad grynasis nuosakusis mąstymas liaudžiai daug svetimesnis, nekaip tos pačios tautos mokytinei visuomenei. Liaudis kalba išreiškia ne tik savo mintis, bet ir visą sielą, kupiną jausmų ir vaizduotės. Čia pasakytume, turime jausminę logiką šalia mūsų protinės. Liaudis kalbėdama nelenda į tuos dvasios kaustomus formalizmo kamantus, kuriuos mes visi esame pratę nešioti. Čia mintis pritvinkusi emocijos, čia vėl laki vaizduotė į kurį pašalį nubloškia. Pvz. : ir neturėk tatai jo tiek proto, ir būk tu man jam tokiam kvailam, baisiai gražus, velniškai, pasiutiškai skanus, kaip tu lig šiol nenusprogai (= kad tu nusprogtum). Čia nepaisyta ne tik logikos, bet vietomis ir gramatikos. Ir ne mes vieni taip sakome. Plg. vokiečių das ist arg fein, saumässig fein, dem Hans seine T ante ( = Anso teta).

Paklausęs kur bėgi, vaikeli ? gausi, pvz., atsakymą : mama liepė tėtei pavakarę nunešti. Atsakymas, žiūrint klausimo, nelogiškas.

Lotynai jau II amž. po Kristaus sakydavo beneficio caecitatis “ aklumo dėka ”. Ir šitas “ nelogiškas ” posakis atsirado analogiškai pagal beneficia deorum servatus est “ dievų malone, pagalba apsaugotas ”.

Logiškai ir, jei norime, fiziškai visai paikai atrodo posakis : perkūnas žmogų nuspyrė, medį suspaudė. Jis toks pat netikslus, kaip ir graikų Zeùs hýei “ Zeusas lyja ”. Plg. ir rusų jego gromom ubiło, lot. fulminibus occisit. Taip pat nelogiškai sakome : sava mirtimi mirti (tartum kokią savą mirtį turėtume !), bet daugelio kalbų taip sakoma : lot. sua morte defunctus est (Suetonius), vok. seines Todes sterben, rusų umeret’ svojeju smertju. Sakome tiesiogine prasme : eik atnešk, eik gulti, bet logikai priešingai : eik tu, kur čia dabar važiuosi, pvz., prašydami, kad geras bičiulis pasiliktų nakvoti. Paryžiuje pardavėjos, įėjus kam krautuvėn, kartais kreipiasi : messieurs dames, nors pirkėjas vyras ir vienas pats. Ir mes kalbame apie istorijos šaltinius, nors jie nei šilti, nei karšti. Pagaliau tiek pat nelogiški ir geografų karštieji šaltiniai.

Čia matome, kad žodžio pirminė reikšmė yra išsekusi. Tokį reikšmės išsekimą pernai miręs prancūzų kalbininkas A. M e i l l e t yra praminęs gramatikalizacija. Plg. dar žmonių sakomus žodžius seilėtekis ir seilėgeris. Rodos, pastarasis netikslus, nelogiškas. Bet iš tikrųjų taip nėra. Mat, stengiasi seilės sulaikyti, sugerti. Šitie suminėti nelogiškumai vis tik kalbos praktikai nekliūva. Bet iš čia matome, kad kalba, vien formalinės logikos požiūriu žiūrint, išeina dažnai nelogiška. Kitais žodžiais sakant kalba turi savą — kalbinę logiką.

Kai kas — prieš kelerius metus vienas matematikas — retkarčiais šiūsteli prieš kilmininko konstrukcijas. Girdi, jos logikai priešingos. Imamas toks pavyzdys : Amerikos naikintojai Klaipėdos uoste. Ir išvedama, kad jie Ameriką naikiną ! Vadinasi, logikos “ pasimokę ” negalėtume sakyti nė Kauno kepėjai, siuvėjai, kirpėjai. Jie iš tiesų kada susidėję gali Kauną nukirpti ir susiuvę net iškepti ! O kaimo piovėjus prisiminus, net šiurpas turėtų nukratyti. Sakoma paprastai ir žydų kepykla. Logiškai galėtume išsivesti, kad čia žydai kepami, nes karvių girdykloje karvės girdomos.

Pagaliau, taip nugalvojus, pasidarytų nebeįmanomi nė Kauno miestas, Nemuno upė, tartum kažkoks Kaunas ar Nemunas miestą, upę turėtų. Ir tai galėtų, rodos, remti gretiminiais Tiškevičiaus Palanga, Oginskio Rietavas, kada tie miestai jų nuosavybė buvo.

Čia kiekvienas, nors kiek kalbiškai galvoti mokąs žmogus pasakys, kad toks logikos mastas netinka, kad mes kalbos pagal mokyklinės logikos reikalavimus perdirbti negalime. O užsispyrėliams tiesiog ir pasakysime — kalba ir liks tokia nelogiška.

Tačiau turime sutikti, kad, pvz., tų kilmininkų kai kur ir per daug, va, Šiaulių valdžios berniukų gimnazija. Žmogiškai būtų : Šiaulių valstybinė vyrų gimnazija. Geriau ir pradinė, ne pradžios mokykla. Taigi, ir mokytojas kalbos darbe visuomet turi žiūrėti pirma kalbinės logikos ir tik paskui ją derinti su mąstomąja.

Baigiu čia žymaus vokiečių kalbininko W. H a v e r s o žodžiais :

“ Visų pirma reikia atsiminti, kad idealinės kalbos nėra ir, pagal dalyko prigimtį, negali būti. Taip yra dėl savotiško kalbos atsiradimo ; ji juk nėra sugalvota kokio išminčiaus logiko ar gramatiko, kaip meniška sistema, tuo būdu, kaip šiandien kuriamos pasaulinės kalbos. Ne, planingas apskaičiavimas ir numatymas jos atsiradime tiek pat maža tereiškė, kaip ir randantis teisei, valstybei, papročiams. Šitaip neplaningai kalbai atsirandant iš atskirų momentinių visų kalbinės bendruomenės narių įnašų, ir pasidaro, kad kiekvienoje kalboje iš vienos pusės reiškiamųjų priemonių trūksta, o iš kitos — priešingai, yra tam tikros prabangos ir pertekliaus.

Vadinasi bendrinės kalbos kūrybos uždavinys čia yra rasti ar sudaryti pusiausvyrą : trūkstama prikurti, o nereikalinga išmesti. Ir to darbo didžioji dalis tenka mokyklai nudirbti.

MOKYKLA IR KALBOS JAUSMAS*

Kažinkur esu skaitęs tokį posakį : “ Siela ne radio aparatas, jos invairiomis kalbomis invairiai nenustatysi ”. Ir iš tiesų čia gili tiesa pasakyta. Atskirų tautų kalbinė mąstysena, visa minčių reikšsena griežtai skiriasi. Todėl sakoma, kad pigu išmokti svetimos kalbos, bet sunku jos dvasią pagauti. Kitaip ir būti negali. Juk kalboje pati tauta reiškiasi. Ir mūsų rašomosios kalbos tėvas yra pasakęs: “ Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis — istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia ”. Nors tautos sąvoką apibrėžti be galo sunku ir daugelis nusivylę pasako : “ Tautybė yra iracionalinis, protu neapimamas dydis ”, bet pagrindinis tautybės sąvokos dėmuo vistik visiems palieka kalba. Paprastajame gyvenime kalba tautą daro.

----------
*Gimtoji Kalba, 1935, 7-10. Šiame straipsnyje vietoje prielinksnio ir priešdėlio i(-) imama rašysi in(-), matyt, remiantis tuo, kad anuo metu rašybos reformos komisijos buvo siūloma taip rašyti. Plg. šio tomo straipsni Naujosios rašybos belaukiant (65-68 psl.). Šiokio rašymo projektą Švietimo ministerijai 1936.I.11 atmetus, to in(-) atsisakoma.

Didžiųjų tautų žmonės, išaugdami visai savoje, vien tautinėje, aplinkoje, ir kalboje svetimų intakų žymiai mažiau tegauna, negu tarp didžiųjų paskydusios mažosios tautos. Anų tautų bendrinės kalbos seniai nusistojusios, visa vartosena yra daugiau inprastinė, norma tvirta ir kiekvienas kalbantysis ar rašantysis lengvai skiria sava nuo svetima, taisyklinga nuo nevartotina. Kitais žodžiais sakant, didžiųjų kultūrinių kalbų veidas yra ryškesnis, jų dvasia skirtesnė, lengviau pajuntama. Kas kita su mažosiomis tautomis. Jų kultūras ir kalbas visuomet daugiau veikia svetimieji. Ypačiai šios intakos stiprios mažai tautai pakliuvus didžios valdžion ar šiaip draugėn susidėjus. Juk mes, pav., slavybių tik todėl turime daugiau nei vokietybių, kad pirma didelius gudų plotus in savo valstybę prisijungėme, o paskui dar su lenkais susidėjome. Vadinasi, mažųjų tautų kalboms daug sunkiau išlaikyti savo tautiškąjį pobūdį. Jų rašto kalbai, einančiai visų pirma šviesuomenei bendrine, tenka kurtis labai nepalankiomis aplinkybėmis, nes ta šviesuomenė dažnai iš seniau yra pratusi naudotis svetimomis kalbomis. Taigi, iš liaudies kalbos bedarant kultūrinę kalbą čia ypačiai lengva ją užkrėsti svetimybėmis. Grynai tautiška kalbinė mąstysena šiuo atveju kurkas sunkiau inmanoma.

Mūsų bendrinei kalbai pamatai padėti vos prieš 50 metų, tos pastato sienos dabar veik jau suręstos, bet stogas kloti paliks vistik dar ateinančiajai kartai.

Dėl tokios nesenos tradicijos lietuvių bendrinė kalba tebėra nenutrūkusi nuo liaudinės kalbos, vadinasi, ši pastaroji yra gyvasis jos šaltinis. Šitoks tų dviejų kalbų tarpusavio santykis mums .sakyte insako visoje kalbos ugdyboje to saito turėtis. Bet mūsų mokyklai čia aiškaus supratimo ir trūksta. Pasiaiškinsime pavyzdžiu. Kasdien, pav., girdime : kame dalykas?, ne tame reikalas, pirmo sausio, trisdešimto kovo, nors savo kalbos dėsniais tegalime pasakyti : kas dalykas?, ne tas reikalas, sausio pirma, kovo trisdešimta arba pirma sausio, trisdešimta kovo. Ir taip kalba ne tik rusų mokyklą ėję senesnieji inteligentai, bet ir mokytine jaunuomenė, kuri rusiškai nei raidės nepažįsta. Pigu pasakyti — iš senųjų užsikrėtė, bet daug svarbiau išsiaiškinti, kodėl taip lengvai užsikrečiama. Mūsų nuomone, čia daugiausia kaltas kalbos jausmo apmirimas. Sakau apmirimas, ne trūkumas, nes juk daugiau nei du trečdaliai mūsų jaunosios inteligentijos yra išėję iš grynai lietuviško kaimo ir iki gimnazijos nėra arčiau susidūrę su svetimomis kalbomis. Pagaliau ir pačioje augštesniojoje mokykloje tų kalbų neišmokstama tiek, kad jos savaime galėtų sudarkyti kalbinę nuojautą. Taigi, in šią mokyklą jaunuomenė atsineša gyvąją kalbą tikrąja to žodžio prasme, būtent, gimtąją tarmę, tik iš dalies aptašytą pradžios mokykloje. Tik nuo dabar kalboje prasideda persilaužimas : tarmė pakeičiama bendrine kalba. Visų pirma išnyksta didžiosios fonetinės tarmybės, pav., Žemaičiuose ei, ou arba y, ū iš ie, uo, savotiškas nosinių ą, ę tarimas, o Rytų Lietuvoje — runka, pinki, saula, taip pat žūsis, kyšt < kęsti, Dzūkuose vėl — Dzievas, nakcis ... Toliau kinta žodynas, prisiimama visa eilė naujų, tarmei svetimų žodžių. Vėliau tepakeičiama kaityba, o smulkesnių fonetinių tarmybių dar ir in Universitetą patenka, pav., žemaičių dieti, o rytiečių denelė ir donelė. Iš kitos pusės vėl žymių atmainų padaro visos kalbinės mąstysenos abstraktėjimas, kalbos tiesioginio objekto pakitimas, nes mokykloje kalbama apie tokius dalykus, apie kuriuos iki tol nei negirdėta. Dėl tų priežasčių jau savaime ima trūkti ryšys su gyvąja tarme. Ir nutrūkstama tiek, jog iš gimnazijos išėjęs abiturientas jau kalba laikraštine, knygine kalba, dirbtine ir formuliška. Taip mokyklos ir apmarinamas gyvasis kalbos jausmas. Dėl to jausmo apmirimo ir ima rodytis, kad tiksliau esą sakyti rašyti rado jį girtame stovyje, o ne rado jį girtą. Nelabai perdėsime pasakę, kad mokykloje bendrinės kalbos besimokant pamirštama gimtoji, būtent tarmė.

Tatai būtų normalu ir net girtina, jei išmokstamoji kalba būtų visai tobula ir paskui išmokta nereikėtų taisyti. Bet, deja, taip nėra. O nutrūkus anam gyvajam ryšiui bepasitaisyti jau labai sunku. Tada visas savo kalbos ydas tenka stačiai insiminti kaip “ draudžiamas ”, protu suprasti “ kalbininkų išrastąsias klaidas ”. Imsime kad ir tą pati kame dalykas ? Jo netaisyklingumą jau tenka grįsti rusišku в чем дело ?, o rusiškai nemokant vien insikalti: “ taip negalima sakyti ”. O šimtus tų “ taip negalima ” smegeninėn susidėti—stačiai kančia. Kas kita tebeturint gimtąją kalbos nuojautą. Tada anokie posakiai jau savaime negalimi, nes priešingi turimiesiems kalbos inpročiams. Čia galėtume pasakyti, “ kalbos uoslė ” kalimą atstoja.

Todėl mūsų mokykla ypačiai atsidėjusi turėtų ugdyti kalbos jausmą. Ir čia tuojau reikia pabrėžti, kad jis lengviausia iš gimtosios tarmės išugdomas. Tarmės reikšmė čia be galo didelė. Juk tarmė yra gyvasis šaltinis, iš kurio semiamės visų kalbos turtų ; ji tik viena gali suasmeninti stilių, nudažyti kalbą kurios vietos spalva, inkvėpti šilimos. Iš tarmės mes innešame kiekvienas savo indėlį ir bendrinėn kalbon. Juk ši pastaroji mums teprimeta tik fonetiką, kaitybą ir šį tą iš žodyno. Taigi, ir bendrinės kalbos mokant tarmė reikalinga ypatingos globos. Bet mūsų mokykla dažniausiai elgiasi priešingai. Tarmė laikoma kažkokia blogybe, bendrinės kalbos mokymo stabdžiu. Ir todėl stengiamasi mokinį ko greičiausiai nuo jos atpratinti, jis baramas už “ žemaičiavimą ” ir kitas būtas ir nebūtas tarmės nuodėmes. Mokytojas, pats dažniausiai vietos tarmės nepažindamas, bara smerkiamai, be jokių paaiškinimų. Mokinys, ką saviškai pasakęs parašęs, girdi vis tą patį “ taip negalima ”, “ čia tarmiškumas ”, o kartais dar su priedu à la “ tik žemaičiai gali taip kvailai sakyti ”. Taip “šviečiamas” jis ilgainiui insitiki, kad gimtoji tarmė niekam tikus, tik klaidinanti, kad tik laikraščiuose ir knygose gerai lietuviškai rašoma. Na ir, žinoma, toliau vengte vengia tos “ klaidingos ” tarmės.

Tuo būdu bendrinės kalbos mokymas visai atsiejamas nuo gyvosios žmonių kalbos. Kalbos jausmas, pasidaręs nebereikalingas, suskursta ir nebenaudojamas ilgainiui visai atrofuojasi.

Atsimenu savuosius lietuvių kalbos mokytojus. Iki VI kl. jų turėjau pakaitomis tris. Mokė mus gerai rašybos, barė, kad rašiniuose nesą “ minties ”. Vieną kartą, radęs sąsiuvinyje pabrauktą sakinio pradžią “matyti jis nenorėjo ..., kad ... ”, paprašiau paaiškinamas. Ir paaiškino, kad reikią “matomai, jis nenorėjo... ”, nes su bendratimi išeinanti “ visai ne ta mintis ”. Davė dar kitų panašių pavyzdžių, ir visi aiškiai “ supratome ”, kad bendratis čia nevartotina, kad mintis neišeina ... Mums, mokiniams, taip pat nei in galvą neateidavo, kad knygose gali būti kokių kalbos klaidų. Iš jų ne tik rašybos, bet ir visų inmantresnių “ išsireiškimų ” mokėmės. Tarmė mums tebuvo naudinga tik ie, uo rašymui susekti. Viskas pasikeitė gavus VI kl. naują mokytoją, išėjusį J. Jablonskio lietuvių kalbos kursus. Jis ėmė kalbėti apie grynąsias kalbos (ne “ minties ” !) klaidas ir taisyklingumo kriterijumi mokė laikyti žmonių kalbą. Vis kartodavo : “ kaimo žmonės taip nesako ”, “ žmonių sakoma ” ... Daugiui iš mūsų atsivėrė akys, pasijutome susiję su gyvąja kalba, mokėmės jau sąmoningai, nebebuvo to kalimo. Tik dėl šio savo mokytojo teigiamos intakos ir pats jaučiuos nukrypęs in kalbos darbą.

Dabar mūsų mokykloje daug kas yra pagerėję. Bet kalbos jausmo ugdymas vistik tebėra trūktinas. Iš in Universitetą ateinančiosios jaunuomenės nedaug tėra mokančių savarankiškai kalbiškai galvoti. Visur matyti palinkimas in besąryšinį atskirų faktų faktelių insiminimą. Tik mokykloje išmokę priaugančiųjų kartą insijausti in savo tarmę, pasidaryti ją atrama kalbiškai galvosenai ir susieję tiesiogiai su bendrinės kalbos mokymu — galime tikėtis pagyvinti mūsų šviesuomenės kalbinę nuojautą ir tuo pačiu pakelti rašto kalbos mokėjimą.

Čia keldamas tarmės reikšmę kalbos jausmo ugdymui visai neperšu mums “ sutarmėti ” ir atsisakyti nuo vienos bendrinės kalbos kūrimo. Tik norėjau pabrėžti, kad šis kūrimo darbas organiškai sietinas su liaudies gyvąja kalba, kad Rygiškių Jono žodžiais bendrinė kalba “ visomis tarmėmis surenkama ”.

KALBOS TIKSLUMAS IR KITKAS*

(Dėl Z. Žemaičio “Mūsų kalbos matematiškumo ir reformos reikalu”)

Įvadui

Prof. Z. Žemaitis yra žinomas musų matematikas. Bet, matyti, jo ir kalbos dalykais domimasi. Į mūsų kalbą profesorius norėjo pažiūrėti savo dalyko požiūriu. Tokie mėginimai, reikia pasakyti, yra naudinga medžiaga, skatina kalbos dalykus vispusiškiau aiškinti. Tačiau lengva čia ir nuklysti. Ir p. Žemaitis savo knygelėse taip pat daug ką teigia ir išvedžioja, su kuo kalbininkas nieku gyvu negali sutikti. Jos, tiesa, jau vertintos p. Pr. Skardžiaus (“Vairas” X., 1931.), bet “Židinio” redakcijos paprašytas nagrinėju čia kiek plačiau.

-------
*Židinys, 1931, 11 nr., 354-367.

Knygelėse yra šie skyriai : I. Bendros pastabos, II. Kai kurie kalbos netikslumo pavyzdžiai ir priežastys, III. Kalbos naujovybės ir naujadarai, IV. Kalbos reformos linkmė, V. Svetimų vardų ir žodžių rašymas ir VI. Lietuvių kalbos reforma ir latvių kalba.

Vadinasi, kalbama apie daug ką ir apie visiems rašto žmonėms rūpimus dalykus. Bet daugiausia vietos (18 iš 43 pusi.) skirta dabartinės rašomosios kalbos netikslybėms parodyti : “ pabėrėme visą sterblę kalbos netikslumo ir nematematiškumo gal kam neįdomių pavyzdžių, kurių gerokai prisižymėjome nuo senai, vartodami juos argumentais prieš kalbos taisytojus ” (22.) ¹.

Autorius sako mūsų kalbą pasižymint “ dideliu įgimtu tikslumu, leidžiančiu jai lengvai nuosakiai žymėti ir trumpai reikšti švelniausias prasmės atmainas ” (3.) ir išranda, kad “ su tąja mūsų tiksliąja, matematiškiausia kalba kažkas negera darosi ” (4.).

Iš antraštės spėtume, kad kalbos tikslumas bus kaip nors įmantriai matematiškai matuojamas. Pasiskaičius tuojau matyti loginis mastas. Jis visur kyšote kyšo. Autorius paima iš laikraščių arba knygų kokį sakinį, ir jeigu jis, be konteksto, galima keliaip suprasti, tai jau ir netikslus. Tuo pačiu mastu išmastuota ir keletas mokyklų, draugijų ir kitokių vardų. Viskas išeina kalbininkams nepakelti, kam jie liepią visur kilmininką vartoti.

^-------
1 Skaičiais nurodomi puslapiai.

Kalba ir logika

Visu pirma dėl paties vad. tikslumo masto. Tokiam loginiam mastui lengva atsirasti. Galvojame : logika — mąstymo mokslas, mintys reiškiamos kalba, vadinasi, kalboje turi ir logikos dėsniai atsiliepti. Glaudus minties ir kalbos, sąvokos ir žodžio santykis dar daugiau šitokį manymą paremia. Neįsivaizduodami minties be žodžio ir žodžio be minties, juodu visiškai suplakame, o iš to jau tik ir belieka išvesti logikos ir kalbos dėsnių tapatybė.

Iki XIX. amžiaus vidurio kalba ir telaikyta “ balsiu mąstymu ”. Pav., grecistas G. Hermann’as daug vargo padėjo bederindamas kalbos reiškinius su Kant’o kategorijomis. Pasirėmęs Kant’o filosofija jis iš kalbos buvo ir šešių linksnių pareikalavęs. Jų neturį būti nei daugiau nei mažiau. Nėra ko nustebti, nes juk ir Hegel’is filosofiškai įrodinėjo, kad tik 7 planetos tegalinčios būti !

Dabar logicizmas kalbotyroje yra jau atgyvenęs savo amžių. Ji palaidojo prieš 75 metus H. Steinthal’is (žiūr. jo “ Grammatik, Logik und Psychologie Berlin, 1855).

Logikai, nagrinėjančiai mąstymo dėsnius, visiškai nerūpi, kaip ir iš kur atsiranda mūsų mintys. Kalboje mintis išsakome žodžiais, o logika, nagrinėdama minties lytį, garsinės jos lyties nežiūri.

Tokie sakiniai kaip rytai rausta, rytai raudonuoja, rytai raudoni, rytai raudonos spalvos logikai yra vieno galo. Logikai čia visur vienas sprendimas, bet kalbotyrai tie 4 sakiniai nelygūs.

Žmogus, išmokęs kitą kalbą ir ja reikšdamas savo mintis, jau pakeičia tų minčių garsinę lytį, vadinasi, šioji logikai tėra tik neišvengiama būtinybė. Logiką teturime vieną, o kalbų devynias galybes.

Žodis, kaip gramatinė kategorija, taip pat nesutampa su sąvoka, kaip logine kategorija. Jeigu sutaptų, neturėtume sinonimų.

Sprendimo dėmenų logika teturi tik du, subjektą ir predikatą, o sakinyje be veiksnio ir tarinio mes dar randame papildinį, pažyminį ir aplinkybes.

Iš to aišku, kad logika mums kalbos prigimties išaiškinti negali. Tiktai pačių kalbos reiškinių tyrimas ir pažinimas padėjo mums susekti tas jėgas, kurios kiekvienoje kalboje veikdamos ją kuria ir gyvą laiko.

Mes nors ir atskyrėme logiką nuo gramatikos, bet vis tiek suklystume manydami, kad ji (logika) jau nė kalbos kūrime nedalyvauja.

Kaip paprasto žmogaus kasdieniniuose veiksmuose visuomet reiškiasi ir protas, taip pav. ir kalbos dalims atsirasti būtinas logikos dalyvavimas.

H. Paul’is “ Prinzipien der Sprachgeschichte ” šituos logikos ir gramatikos santykius šiaip apibrėžia : “ So notwendig es ist einen Unterschied zwischen logischen und grammatischen Kategorien zu machen, so notwendig ist es auf der andern Seite sich das Verhältnis beider zu einander klar zu machen. Grammatik und Logik treffen zunächst deshalb nicht zusammen, weil die Ausbildung und Anwendung der Sprache nicht durch streng logisches Denken vor sich gebt, sondern durch die natürliche, ungeschulte Bewegung der Vorstellungsmassen, die je nach Begabung und Ausbildung mehr oder weniger logischen Gesetzen folgt oder nicht folgt. Aber auch der wirklichen Bewegung der Vorstellungsmassen mit ihrer bald grösseren bald geringeren logischen Konsequenz ist die sprachliche Form des Ausdrucks nicht immer kongruent ” (36.).

Vadinasi, kalboje turime reikalo su vad. liaudine logika, kuri mums nevisuomet ir logiška pasirodo.

Tautotyra sako, kad grynasis nuosakusis mąstymas liaudžiai daug svetimesnis nekaip tos pačios tautos mokytinei visuomenei. Liaudis kalba reiškia ne tik mintis, bet ir visą savo sielą, kupiną jausmų ir vaizduotės. Kitaip sakant čia galėtume kalbėti apie jausminę logiką šalia mūsosios protinės. Liaudis mąstydama ir kalbėdama nelenda į tuos dvasios kaustomus formalizmo kamantus, kuriuos mes visi jau pratę nešioti. Imkime pavyzdžių.

Čia mintis pritvinkusi emocionalumo, čia ją vėl laki vaizduotė į kurį pašalį nubloškia. Tik klausykimės : ir neturėk tatai jo tiek proto ; ir būk tu man jam tokiam kvailam ; baisiai gražus ; velniškai skanus ; arklys kad šoks, koja kaip būtų sėtinio — tik trakšt; kaip tu lig šiol nenusprogai ! (= kad tu nusprogtum). Nepaisyta ne tik logikos, bet ir gramatikos !

Ir ne mes vieni taip kalbame. Iš vokiečių pigu išgirsti : du bist mir eine Marke ; das ist arg fein, saumässig (!) fein ; dem Hans seine Tante (= Anso teta, atstoja kilmininką). Ir senieji graikai kartais vietoje vienam ūkininkui numirė vaikas pažodžiui pasakydavo vienas ūkininkas, numirė vaikas jo.

Mūsų protėviai, norėdami, kad jų vaikas savo pastogės netrūktų, pramindavo jį Norbutu (<*Nori-butas), o kiti — Mantvilu (< *Manti-vilas), kad nagai į save būtų kumpę. Graikas vos gimusiam vaikeliui duodavo Makrobios, ilgaamžio, vardą.

Galvojimo sukcesyvumas aiškiai matyti, kaip vaikas pasako aš suvalgysiu penkis (= kleckus) ir vieną. Bet rymėnai ir parašydavo tria milia militum et trecenti.

Paklausęs kur bėgi, vaikeli ? gauni pav. atsakymą mama liepė Kazei pavakarę nunešti. Ar bereikia egzotiškesnės galvosenos !

Jau II. amž. po Kristaus lotynai sakydavo beneficio caecitatis, aklumo dėka. Šita “ netikslybė ” atsirado senojo formuliško posakio beneficio deorum servatus ėst pavyzdžiu. Lot. nemo, kilęs iš * ne-homo , nė joks žmogus ’ savo reikšmės tiek nustojo, jog rašytojai parašo net nemo dies , nė jokia diena ’.

Goethės kalboje randame sie sind eben Herr (vienskaita!) geworden.

Lot. ager uber — , derlinga dirva ’, bet uber — , tešmuo ’. Ūkininkui tokia dirva, tiesa, ir buvo lyg melžiama karvė, o jo vaizdingos kalbos nesuprantantieji rymiečiai uber išsivertė pažyminiu. Ciceronas vartoja frugi homines , dori, vykę žmonės ’, bet frugi yra frux , vaisius ’ vienskaitos naudininkas. Šitas būdvardis galėjo atsirasti pav. iš tokio sakinio kaip hic ager frugi est , šita dirva vaisiui ’.

Vokiečiai sako der erste April , 1. balandžio ’ (iš senesnio der erste (Tag) Aprilis), rusai segodnia pervago aprelia (iš to Kauno žargone pirmo balandžio), prancūzai le premier avril, bet le cinq décembre, 5. gruodžio ’ (XVI. amž. : le cinguième décembre), o anglai paprastai the first of April, the fifth of December. Vadinasi, šie pastarieji išeitų iš visų galvotesni !

Koks “ nematematiškas ” yra mūsų posakis perkūnas nutrenkė arba nuspyrė , toks pat “ netikslus ” išeina ir graikų Zeùs hýei , Zeusas lyja ’. Plg. rusų jego gromom ubilo ir lot. fulminibus occisit (lex regia).

Senovės tautos saulę laikė dievų dievu, lietuviams ji buvo dievo dukterytė, latviai turėjo ir saulės dukterų (saules meitas), mums šiandien ji bėra tik dangaus švyturys, tam tikras dangojas, o astronomai saulių jau devynias galybes priskaito. Taigi, vienas kevalas beliko !

Ne kuo daug prasikiša ir mūsų dievas. Somų kalboms mes jį paskolinome su dangaus reikšme, pav. vepsiškai taivas, estiškai taewas , dangus ’. deivė ir mūsų pačių tarmėse gavo šmėklos vardą.

Kaip žiūrėti į tokią Suetonijaus pradėtą virtinę ? : sua morte defunctus est, sen. pranc. morz de sa mort, ital. morire di sua morte, vok. seines Todes sterben, rus. umeret’ svojeju smertju ir liet. sava mirtimi mirti.

Sakome eik atnešk, eik tu gulti (kartais dar reiškia ir eik šalin), bet labai dažnai geram bičiuliui, norint jam namo važiuoti ar gulti eiti, pasakome ir eik tu, kur čia dabar važiuosi ; eik eik, gulti įsigeidė. Vokiečiai taip pat sako kartais : Ach gehen Sie, bleiben Sie noch da ! Yra ko svetimšaliui nustebti, kad, įėjus Paryžiuje į krautuvę, mandagus pardavėjas kreipiasi į jį vis messieurs-dames. Kad pirkėjas vyras ir vienų vienas įėjo, to jis kreipdamasis nežiūri. Tokį reikšmės išsekimą A. Meillet jan seniai yra praminęs gramatikalizacija.

Daugis pasakys, kad čia suminėtieji “ nelogiškumai ” kalbos praktikai nekliūva. Su tuo visiškai sutinkame. Gal kartais daugiau sukliūtume ėmę visi “ matematiškai” kalbėti. Čia rūpėjo tik parodyti, kad kalba, vien formalinės logikos požiūriu žiūrint, yra nelogiška, o kas nori, gali sakyti — netiksli, nematematiška.

Čia neiškenčiu nepacitavęs keim eilučių iš W. Havers’o “ Handbuch der erklärenden Syntax ” ²: “ so muss man sich zunächst vergegenwärtigen, dass es keine Idealsprache gibt und der Natur der Sache nach auch keine geben kann. Das folgt schon aus der eigenartigen Enstebung der Sprache, die ja nicht von einem weisen Logiker oder Grammatiker als kunstvolles System erdacht worden ist, etwa in der Weise, wie man heute künstliche Weltsprachen schafft; nein, jede planmässige Berechnung und Voraussicht ist bei ihrer Entstehung ebensowenig im Spiel gewesen, wie bei der Entstehung von Recht, Staat und Sitte ... Bei dieser planlosen Entstehung der Sprache durch momentane Beiträge aller Mitglieder der Sprachgemeinschaft kann es nicht ausbleiben, dass jede Sprache auf der einen Seite Mangel an Ausdrucksmitteln hat, auf der anderen dagegen einen gewissen Luxus und Ueberschuss” (15.).

^------
2 Iš tų knygų mano paimta ir veik visi minėtieji svetimųjų kalbų pavyzdžiai.

P. Žemaitis tikrai teisingai peikia laikraštininkų vartojamas ilgų ilgiausias kilmininkų virtines, bet per toli nueina visiškai pasmerkdamas tokius posakius kaip Kauno pradžios mokykla (12.). Tuo pačiu principu turėtų smerkti ir Kauno miestą, tvirtovę ; Saus-dravo, Juodosios upę; Sausgalvių, Vilkų kaimus ir t.t. Galime pasimankštinti “ aiškinti ”. Yra žmonių Kauno pavarde, vadinasi, turėsime pav. kokio nors Juozo ar Petro Kauno miestą, tvirtovę, nes vardų mes, nereikiant skirti kelių vienos pavardės žmonių, paprastai nesakome. Kodėl dabar Kaunas negali turėti kokio miestapalaiko, jei baudžiavos laikais buvo Oginskio Rietavas, Tiškevičiaus Palanga. — Kažkur Žemaičiuose esanti Juodoji Barbė, kurią aplinkiniai žmonės trumpai Juodąja vadiną ; o Sausdravo pavardė taip pat ten gerai žinoma. Vadinasi, išeitų, kad anos upės yra Juodosios Barbės ir Sausdravo nuosavybė. O jeigu Juodosios upė būtų parašyta sakinio pradžioje po taško, tai ją ir juodosios gyvatės upe galėtume palaikyti. — Dar blogiau su Sausgalvių ir Vilkų kaimais. Yra tokių pavardžių, bet gali dar kam ateiti į galvą ir tikrieji vilkai bei sausgalviai, menkos galvos, žmonės. Mažosios Lietuvos lietuviai kaimą vadina kiemu, taigi, turėtume Vilkų kiemą šalia Sidabrinių lapių ūkio, o Sausgalvių kiemą jau kaip nors sugretintume su psichiatrine ligonine.

Negi gautume vėl grįžti prie miestas, tvirtovė Kaunas, kauniška tvirtovė, upė Juodoji, kaimas Vilkai ... Juk labai daug kas mūsų rašomajai kalbai besikuriant taip ir rašė ! Vienas labai Lietuvai nusipelnęs mokytojas savo vizitinėje kortelėje buvo įsirašęs N. mokytojiškos seminarijos mokytojas. Tatai iš “Auszros ” laikų! Taip mes kalbėjome ir rašėme, kol iš savo smegeninės nepajėgėme išsikrapštyti gorod Kovno, učitelskaja seminarija ...

Ir ne mes vieni tokios “ menkos logikos”. Latviai irgi tesako tik Rigas pilsēta , Rygos miestas ’, Rīgas jūŕas līcis , Rygos įlanka Vecbebru biškopības un darzkopības skola , Vecbebrių bitininkystės ir daržininkystės mokykla ’. Senieji rymėnai sakydavo lacus Averni, flumen Silari, fons Camenarum.

Kilmininkas ir priesagos -inis, -iškas, -iškis

Autorius visu pirma nusiskundžia dainų kalba : “ ką tu padarysi su mūsų atkakliomis matematiškomis (= matematinėmis. A. S.) “ funkcijomis ”, jų “ šaknimis ” ir t.t., kai jos jokiu būdu nenori sutilpti į liaudies dainų gramatiškąsias (= gramatines. A. S.) formas. Ir bendrai, kaip tik sakinys pasidaro sudėtingesnis, liaudies dainų kalba ir jos taisyklės jam jau nebetinka, reikia naujų kelių ieškoti ” (5.).

Lietuvių tauta nors ir labai daininga, bet kasdieniniame gyvenime kalba šiaip sau kalba, ne dainomis dainuojasi. Mūsų rašomąją kalbą remia ir kuria visa gyvoji tautos kalba ir jos rašytiniai paminklai. A. a. J. Jablonskis yra ją į tą kelią įstatęs — ir juo tik turime mokėti eiti.

Kalbininkams patariama “ revizuoti savo įvairias kalbai sudarytas taisykles ” (6.). Tuojau pamatysime, kad tų tariamųjų revizuotinų taisyklių nėra nė sudarytų. Neaišku, ką autorius ir kalbininkais laiko. Iš “ taisyklių ” sprendžiant, tie kalbininkai nė kiek negudresni už vos į matematikos fakultetą spėjusius įsirašyti “ matematikus ”.

Imsime pačias knygelėse nagrinėjamąsias kalbos ydas.

1. Posakių funkcijos trupmeninės šaknys, skaičiaus a kvadratinė, kubinė šaknis (5.) kalbininkui nėra ko smerkti, nes jie taisyklingi. Mums kaip tik nesuprantama autoriaus “ kalbininkų ” kubo šaknis. Tiesa, sakome medžio, ne medinė šaknis, dėl to, kad pav. geležinių šaknų nė nėra. Tačiau skirdami medžių šaknis rūšimis jau kalbame apie eglines, pušines, alksnines šaknis. Pirmajam posakiui atatikmenų gyvojoje kalboje irgi netruks, pav. Skersio gulbinės žąsys. Čia mintis išsakyta paprasta tiesiogine kalba, nepabrėžtinai. Pabrėždami atskiras to sakinio dalis galime pasakyti ir : gulbinės Skersio žąsys, gulbinės žąsys Skersio, žąsys Skersio gulbinės, žąsys gulbinės Skersio... Dėl tos pat priežasties visiškai lietuviškas sakinys miestas Kaunas —didelis, nors paprastoje tiesioginėje kalboje sakome Kauno miestas — didelis.

Taigi, nėra ko mums sielotis dėl taisyklių, “ kurios ne tik sukaustė mūsų kalbą, padarė ją sunkią, nesklandžią, bet ir apnuogino ją nuo (!) įgimto jai didelio logiškumo, matematiškumo ” (4.—5.).

2. Daugiausia netikslumo p. Žemaitis randa kilmininkų konstrukcijose. Toliau matysime, kad ne taip jau visa ir būtinai peiktina, kas jo peikiama. Nagrinėjamųjų sakinių autorius pats netaiso, bet iš viso ko matyti, kad kilmininkus visur norėtų daiktavardiniais būdvardžiais keisti. Primena priesagas -inis, -iškas, -iškis, bet, kaip iš kelių pavyzdžių matyti, tų priesagų reikšmės aiškiai neskiria. Dėl to čia trumpai jas panagrinėsime.

Kalboje yra tokių vad. nederinamojo pažyminio kilmininkų :

1. kaimo, darbo, vargo, širdies žmogus, 2. sodos vyrai, 3. proto (= protingas) šuo, 4. lauko, vidaus, medžio, geležies darbas, 5. žiemos (rogių), vasaros (ratų) kelias, 6. žiemos vartai (pav. apsidarei po žiemos vartais gulėti = labai šiltai apsidarei), 7. velnio išnara, šunies vaikas, kailis (= keikimai) ; katės mūka (= sudžiūvėlė), prūsų dievas (= supūrėlis), 8. upės, plūgo, arklo vaga ; grėblio, šakės kotas, 9. Reketės, kaimo, miesto, žydų, šunų mokykla, 10. Pilviškio kunigas, Imbarės mokytoja, 11. eglės, liepos, kadugio medis, 12. mūro, medžio siena, 13. akmenų, virbų, lentų tvora.

Versdami šituos sakinius rusiškai, visus, kurie pažodžiui išverčiami, išverstume su daiktavardiniais būdvardžiais, nors senajai bažnytinei slavų kalbai nesvetima ir stena kamene = rus. kamen-naja stena.

12. ir 13. pavyzdžius mes šiandien irgi visiškai reikšmės nepakeisdami pasakome : mūrinė, medinė siena ; akmeninė, virbinė, lentinė tvora, nes kilmininkas tik tvoros rūšį, jos medžiagą, terodo. Bet ant mūro, prie mūro užtverta tvora yra mūro tvora ir mūrine tevadinama tik reikiant ją išskirti iš kitų tvorų. Tarp eglės medžio : eglinio medžio, kaip medžiagos, skirtumo paprastai nejuntama. Tik sakydami eglės medis gražus = eglė — gražus medis negalime kilmininko būdvardžiu pakeisti. Čia išskiriamojo, rūšies pažymio kaip tik vėl trūksta.

8.—10. pav. kilmininkus pakeitę būdvardžiais, į sakinių reikšmes taip pat įmaišome rūšinių arba vietinių pažymių, plūgo vaga > plūginė vaga atskiriant ją nuo kitokių vagų. Plg. katroje vagoje radai peilį, plūginėje ar žambinėje ? Kad palanginio kunigo ir imbarinės mokytojos reikšmės atskiestos vietiniu pažymiu, matyti iš lygiareikšmių palangiškis kunigas, imbariškė mokytoja (žiūr. toliau). Tiesiog vardui reikšti, vardiškai, reketinės ir žydinės mokyklos tipo posakių žmonių kalba, rodos, visiškai nevartoja.

1.—7. pav. su -iniais mano bent krašte visai nesakomi. Įsižiūrėję čia tuojau pažįstame tam tikrus savybės bei kokybės kilmininkus. Šitų kilmininkų, vadinasi, daiktavardiniais būdvardžiais nekeičiame. Bet jeigu žiemos, vasaros kelias yra žiemai, vasarai skirtas, žiemą vasarą važiuojamas kelias (= paskirties kilmininkas), tai šalia tuojau susidarome ir žieminį, vasarinį kelią. Taip pat juk paprastai sakoma : vasaros, darbo laikas, pietų metas šalia vasaros : vasariniai, darbo : darbiniai drabužiai, pietų : pietinis švilpis (= pietums švilpimas). Mano krašte (Salantai) tesakoma tik sodos (kaimo) vyrai, bet sodos ir sodinis Žvinklys. Tuo jis atskiriamas nuo kito vienkiemyje gyvenančio Žvinklio. Čia matyti, kaip tuojau išlenda vietinis pažymys.

Nenoriu tvirtinti, kad iškeltieji skirtumai visur ir visuomet griežčiausiai ir išlaikomi. Gyvoji kalba labai dažnai dėl įvairių priežasčių, pav. analogijos, ima kur nors dėsnį ir peršoka. Tam ji juk ir gyvoji !

Viena aišku, kad verčiant načalnoje učilišče lietuviškai pradžios mokykla nėra suklysta. Bet tiek pat taisyklingos yra pradinė (= skiriama mokslo pradžiai) ir pradedamoji (= kurioje mokslas pradedamas) mokykla.

Žmonių kalboje matyti visuotinis palinkimas išskiriamąjį (rūšies, paskirties, medžiagos, vietos...) kilmininką versti būdvardžiu. Dėl to ne pro šalį būtų ir pradžios mokyklą pakeisti pradine, juo labiau kad turime vidurinę, mokyklą.

Kiekvienas doras kalbininkas ne tik nedraus, bet ir patars kur reikiant vartoti veisliniai galvijai (13.) ; universitetinis darbas, žmogus; vietinės įstaigos (12.). Žmonių sakoma nupirkau veislės kumelę, mūsų karvės — veislės gyvuliai, kada norima pabrėžti tuos gyvulius tinkant veislei, geros veislės esant. Bet pabrėžiant paskirtį ir atskirtį visuomet sakoma veislinė kumelė, karvė. Tatai aiškiai matyti iš gretiminių paskirties naudininkų. Pav. : nebeturime veislinės (: veislei) kumelės, prisipirko veislinių (: veislei) karvių.

Žinoma, taip pat galime sakyti rašyti valstybinė opera, drama (14.) ir, pridedu, valstybinis teatras, monopolis, mokesnis ; valstybinė spaustuvė, degtinė ...

Bet valstybės tarybos ir valstybės gynėjo jau nebegalime versti valstybine taryba ir valstybiniu gynėju.

Pirmoji tada išeitų ne valstybės reikalų, įstatymų tarėja, bet tik valstybinė taryba, o antrasis pasidarytų kažkokiu “ kazionu ” gynėju. Plg. pranc. procureur de la Républiąue ,valstybės gynėjas ’, procureur supérieur de l'État ,vyriausias valstybės gynėjas ’.

Centro valdybos nėra ko vainoti (14.), ji vieno molio su miesto valdyba. Sąjungos, turėdamos skyrių, turi kiekviena ir savo centrą. Tie skyriai ir centras turi savo valdybas. Argi visas “Lietūkio” centras (Kaune) tėra viena jo centro valdyba ? Kalbėdami apie skyrines valdybas, žinoma, sakysime ir centrinė valdyba. Vardui reikšti čia -inio nereikia.

Vadinasi, visur, kaip pakliūnant, -inio priesagos negalime segioti, reikia tam tikros nuovokos ³.

^---------
3 P. Jonikas “ Švietimo Darbe ” 1929., II. vykusiai yra bandęs šitą priesagą sistematizuoti reikšmėmis.

Mūsų liaudies kalboje ta priesaga daug plačiau vartojama negu mokytinės visuomenės kalbamojoje ir rašomojoje kalboje. Ėmę ją daugiau ir mokamai vartoti, bendrinei kalbai tik padėsime. Mes ir šita priesaga, kaip ir visomis kitomis, galime savo minčių reiškimą daug sugriežtinti.

3. Žmonės sako : vokietinė (= vokiečių) ir vokiška (= į vokiečių panaši) kepurė ; jo pati vokiečių veislės (= iš vokiečių kilusi), jos ir pagimimas vokiškas (= prigimtosios būdo ypatybės kaip vokiečių) ; prūsinė ( = iš Prūsų) veislė ir prūsiška (= kaip prūsų) veislė ; žydinių (= tų, kur žydai valgo) pyragų prisipirko ir žydiškus (= kaip žydų) pyragus kepa ; karvinė (= kuri karves žiūri) mergė ir karviška (= sutižusi) merga ; lašininis (= kur kiaulieną valgo) Joskė ir žmogiškas (= kaip lietuvis ⁴) žydas; velykinis laikas ( = Bažnyčios tempus paschale) ir velykiškas (= toks, kaip per Velykas esti, šiltesnis) laikas ; dvasinis balsas (= pro kurį iš armonikos oras išleidžiamas) ir dvasiškas (= labai geras ir doras) žmogus ; pieninė ( = piene virta) košė, silkiniai ( = iš silkės) kleckai ir pieniškas, mėsiškas (= su pienu, su mėsa taisytas) valgis ; žmoginis (= žmogaus pavidalo) stulpas, švilpis ; siūlinis ( = lyg siūlas) kirminas, žardkartinė (= ilga ir laiba) merga; vyriškas (= vyras), mot(e)riška ( = moteris), moteriško⁵ (= moteries) trumpas protas.

^-------
4 Plg. kad, ten ne žmogus, o žydas važiuoja.
⁵ Dar su vyriška galūne. Seniau matyti sakyta moteriškas žmogus ‘ moteris ’.

Pavyzdžius sugretinus matyti, kad tiedvi priesagi kiekviena ką kita reiškia.

Vietoje -išk-inio būdvardžio mažne visuomet galime pasakyti kaip su tuo daiktavardžiu, iš kurio būdvardis padarytas, -iškas rodo panašumą, ir būtent labiau vidaus, ne viršaus. Tos priesagos būdvardžiai yra susiję su pačia daikto esme, su jo būties charakteringosiomis ypatybėmis, -inio priesaga būdvardį su daikto ypatybėmis, jo rūšimi, tesnsieja tik paviršiumi. Čia būdvardžio ir jo daikto santykis nėra esminis.

Tas priesagų reikšmės atskyris ryškiausiai iškyla aikštėn paskutiniuose pavyzdžiuose. Įdomiausia grutė yra žmoginis stulpas : žmogiškas žydas.

Kartais, tiesa, atrodo, kad abi priesagi viena reiškia, pav. žieminė : žiemiška kepurė, vasariniai : vasariški drabužiai. Tačiau ir čia seniau, matyti, skirtumo buvo, plg. tavo vasariniai švarkai žiemiški, ne vasariški (— šilti), žieminė kepurė, vasariniai drabužiai reiškia — žiemai, vasarai nešioti kepurę, drabužius.

Mums suprantama, kodėl kalbininkų “ vietoj valdiškas” mums liepiama beveik visur rašyti “valdžios” (9.). Čia pat tuojau p. Žemaitis šitą kilmininką ir nieku paverčia. Tam pasiima Šiaulių valdžios berniukų gimnaziją. Reikalauja, žinoma, valdiškos gimnazijos (= kaip valdžios, bet ne valstybinė !). Visiškai sutinkame, kad anas vardas labai nevykęs, padoresnis būtų Šiaulių valstybinė vyrų gimnazija. Gimnazija yra ne valdžios, bet valstybės. Vokiečiai sako Staatsgymnasium, staatliches Gymnasium, ne Regierungsgymnasium, rusai gosudarstvennaja gimnazija, latviai valsts, o ne valdības ģimnāzijā. Prancūzai valstybines mokyklas vadina viešosiomis — écoles publiques.

Man atrodo vykusiau ir vyrų, moterų, o ne berniukų (net bernaičių !), mergaičių gimnazija. Plg. latvių vīriešu, sieviešu ģimnāzijā. Vokiečių ir prancūzų čia nereikėtų žiūrėti. Tikras atsitikimas, o ne anekdotas, kad gudruoliai vienoje mūsų vyskupijoje buvo įsisteigę ir klierikų (!) seminariją.

Autorius pasirėmęs netaisyklingais, bet raštinėse klestinčiais valdiškais pinigais, rašalu, plunksnomis ... nuvažiuoja ir lig pradiškos mokyklos, nors kiek ir abejodamas (12.).

Jau 1921. m. Jablonskis (Biržiškos “ Mūsų raštų istorijoje ”) šalia valdžios kilmininko kur reikiant vartojo būdvardi, pav. valdinis laikraštukas, valdiniai raštai ... Vadinasi, kalbininkai už visus pirmesni yra vartoti būdvardžius ! Bet jie taip pat visuomet po kitų raštus knaisysis — literatai sakydavo blusinėja — ir barsis, jeigu mes priesagų neskirsime ir šiaip kalbą dergsime.

4. Dar kelis žodžius dėl priesagos -iškis. Sakoma šiauliškis, šateikiškis kunigas, gydytojas, žmogus, alus ; sodiškis vaikis ; jonušiškė (= iš Jonušo pirkta) kumelė ; kalniškis (kalninis) Jurgaitis, nasrėniškis (nasrėninis) Vaičius, Kalniškis, Bugailiškis ; dvariškiai, sodiškiai, kauniškiai (= žmonės) ; Katkiškė (= Katkaus gyventoji vieta) ; Joniškis, Rumšiškės, Pilviškiai ; namiškis, vyriškis, moteriškė, tėviškė, jauniškė (= jaunimas) ; jūsiškis, maniškis ...

Čia turime daiktavardžių ir daiktavardžiais bevirstančių būdvardžių. Dėl to ir galūnė -is. Mažne visur čia jaučiamas artimumas su vieta, namais... Vietovardžiai ir pavardės tos žymės nebeturi, bet seniau bus turėję, pav. Pilviškiai neatskiriami nuo Pilvės, Kalniškis-—nuo kalno. Lengva suprasti vyriškis, moteriškė... šalia taip pat jau sudaiktavardėjusiu vyriškas, mot(e)riška.

Šiauliškė gimnazija, kaip ir panevėžinė amatų mokykla, tiesiog vardui reikšti žmonių nevartojama. Karikatūriškai atrodytų Šiauliškė valdiškoji berniukų (berniukams) gimnazija (9.) parašyta iškaboje.

5. Visų p. Žemaičio suminėtų kilmininko pavyzdžių čia negalime išnagrinėti. Pačių posakių daug yra tokių, kuriuos kalbininkai seniai peikia ir visais pragumais taiso. Argi ir tokio galo sakiniai kaip kai dėl išlaikymo esamosios padėties vasaros šiaurės rytų Europos srityse (15.) autoriui atrodo kalbininkų darbo ! Kuo čia kalbininkas kaltas, kad vietoje vasaros rytų arba šiaurės rytų kokio nemokšos parašyta vasaros šiaurės rytų. Už nežmoniško kai dėl neužkliūta, matyti, jis atrodo tikslus ! Kalbininkai, autoriškai tariant, tuojau būtų “ dasiprotėję ” pataisyti ir vietos valstybės degtinės monopolio parduotuvės nėra (18.).

Bet daug randame ir niekuo nekaltų kilmininkų. Netikslybių pirmininku pastatytas sakinys Amerikos naikintojai Klaipėdos uoste (11.). Jis reiškiąs “ drąsuoliai arba niekšai, kurie Ameriką naikina ” (t. p.). Vadinasi, logikos pasimokę nebegalėsime sakyti nė Kauno kepėjai, siuvėjai, kirpėjai, skutėjai. Jie iš tiesų gali Kauną kada susidėję nukirpti, nuskusti ir susiuvę iškepti ... O apie kaimo piovėjus pamanius net šiurpas pakrato. Laimingas Kaunas, kad jie čia nė vasaromis nesilanko.

Autorius cituoja gilios ir gražios religingos šeimos tradicijos ir klausia : “ Tai ką čia pažymi būdvardžiai :“gilios ir gražios religingos” — šeimą ar tradicijas ? ” (16.). Nežiūrėdamas kirčio vietos aš tokią pat “ klaidą ” randu net jo knygelių antraštėje ! Juk ją galime suprasti Mūsų pasikalbėjimai matematiškumo ir reformos reikalu arba Mūsų (= Lietuvoje kalbamųjų) kalbų nuomonė matematiškumo ir reformos reikalu.

Mums šiaip žmonėms aiškūs ir taisyklingi taip pat ir šiokie išdėti išpeikti posakiai : Latvijos futbolo nugalėtojas ; stalių, šaltkalvių dirbtuvės (12.) ; ...pašalpa duodama nuo ketvirtos ligos dienos (15.) ; Net pritvinkusių tamsių Joninių vyšnių kerai ... (16.) ; Iš Maskvos didžiojo teatro meno pasaulio išėjęs (17.) ; Dar dėl parapijos kunigo taktikos (17.) ...

Žinoma, norėdamas kas gali ir kiek kitaip pasakyti. Pav. žmonių kalboje yra meistriškasis stalas , varstotas ir dėl to galėtume iškabose rašyti ir stališka, šaltkalviška dirbtuvė. Bet nė stalių, šaltkalvių dirbtuvė ne iš kelmo spirta, nes visi sakome žydų kepykla, skerdykla, nors ten žydų nei kepa nei skerdžia ...

Kitos klaidos ir neklaidos

Čia imame tik kelis autoriaus suminėtųjų pavyzdžių.

1. Netiesa, kad kalbininkai neleidžią sakyti ant žemės, ant sienos ... Kaip čia mes galėtume atstengti prieš tokią gyvosios kalbos vartoseną ! Autorius tvirtina, kad sakant kaip danguj, taip ir žemėj “ gaunasi (!) visai ne toji prasmė, kurią norima suteikti šiam poterių posmeliui ” (18.). Bet ką pasakysime, kad ir Mažvydas, nors katekizmą vertė iš lenkų kalbos, taip pat sako Buki tawa walia kaip dągui taip ir szemeie. Tik paskesnieji katekizmų rašytojai šitą “ nesusipratimą ” vėliau “ pataisė”. Dar ir šiandien — paprastojoje, ne dainų kalboje — galime nugirsti sėdo į arklį, arklyje sėdėdamas šalia sėdo ant arklio, ant arklio sėdėdamas. Taigi, tas vietininkas nėra kalbininkų išmonis. Sakydami vietoje sienoje kabo vien ant sienos kabo taip pat viso tikslumo nesupaisysime, nes pastarasis sakymas žmonių kalboje reiškia ir viršum sienos kabo. P. Žemaičio pakabink viny, kably (19.) man primena vieno zoologo tvirtinimą, kad sakant lydeka, šalia lydžio, reikią sakyti ir arkleka (= arklys) !

2. Rašyti Olandai, Lenkai, Vokiečiai (14.) niekas neverčia. Kas nori, gali sveikas visuomet rašyti ir sakyti Olandija, Lenkija ... Taip juk dabar ir periodinės spaudos rašoma. Kai kurie anos darybos vardai, pav. Prūsai, tokie įprasti, jog vos retkarčiais terašome Prūsija. Rytprūsių, tur būt, nė autorius nenorėtų keisti *Rytprūsija. Kai kurios šitų -ijų tiesiog nei iš šio nei iš to atsiradusios, pav. Suvalkija, Vilnija ..., ir žmonija, ąžuolija nepateisinamos.

3. Bendrinė kalba skiria domėtis ir dėmėtis. Žmonių sakoma : įsidomėjo (= įsižiūrėjo) kaip jautis į dažytus vartus, jis viskuo domisi (= interesuojasi) ir vaikai įsidėmi (= įsideda į galvą) suaugusiųjų žodžius. Iš tų veiksmažodžių pasidarome daiktavardžius domesys ir dėmesys ; jų ir reikšmės skirtingos. Matome, kad domėtis nereiškia teptis (22.).

4. Posakius Asirai 725 m. Kristui negimus (= prieš Kristaus gimimą) nugalėjo ... (19.) ir ... atsisakė lankyti pamokas tol, kol gimnazija būsianti suvalstybinta (= ... kol gimnazija suvalstybinsią, ... kol gimnazijos nesuvalstybinsią) ir kalbininkai laiko nevykusiais. Bet taisyklingi yra žmonių kalbos posakiai dirbsiu, kol galėsiu ir dirbsiu, kol nebegalėsiu, arklys trauka (= daužosi, siunta), kol pažaboja ir arklys trauka, kol nepažaboja. Kalbininkai ligi šiol protestuoja tik prieš ką tik neperku, vis brangu ir panašias konstrukcijas. Tačiau ir čia reikia atsargos. Dėl to teks kituomet pakalbėti.

5. Ką padarysi, kad žmonės sako šaltas : šaltis, bet svarus : svoris (31.). Taip pat sako ir šalti : šolėti. Sako, žinoma, matematika nesirūpindami. Kalbos mokslui žinomi vad. balsių kaitos dėsniai, bet autorius jų, matyti, nenorėtų pripažinti.

Svetimieji vardai ir žodžiai

Kad jie mūsų taip pakrikai rašomi, rūpi labai ir kalbininkams. Kalti čia daugiau rašytojai, kurie savo skoniu vienus vardus rašo su galūnėmis, o kitus be, vienus lietuvina, kitus vėl ne. Autoriaus siūlomoji tikrinių vardų rašyba (36.) gera, ji tokia paskelbta ir rašybos komisijos projekte.

Su kitų svetimųjų žodžių darybos ir rašybos siūlymais (36. tt.) sunkiau sutikti. Ką praktiškai laimėsime tuberkuliozą, sintaksę ... pakeitę tuberkuliozis, sintaksis ... Mes tos rūšies žodžius imame ne iš graikų ir lotynų, bet iš savo kaimynų — net nevisuomet iš tų pačių — skolinamės. Kitas, graikiškojo daiktavardžio žiūrėdamas, galėtų susimanyti sakyti ir paradoksonas. Nusižiūrėję į katalikas : katalikiškas, galėtume tuojau reikalauti ir praktišką pakeisti praktikišku. Kas iš to išeitų ? Gaudydami kilmę ir visus svetimuosius būdvardžius darydami stačiai iš graikiškų ir lotyniškų daiktavardžių, nebegalėtume sakyti nė natūralus, punktualus, kurie visiškai nepakeičiami kitką reiškiančiais natūriniu, punktiniu. Lotyniškas turi kelių šimtų metų tradicijų. Dėl to šiandien sakome rašome ir lotynai. Juokinga būtų čia pramanyti latinai, latiniškas (39.).

P. Žemaitis pasako naujieną, kad lot. tuntus, potestas, optimistą, maximalis italų “ be ceremonijų iškraipomi ” įgiugno, podestà, ottimista, massimale (39.). Jeigu pav. Mindaugas atsikeltų, tai jis, tur būt, taip pat mūsų dabartinę kalbą “ iškraipyta ” pavadintų. Mes juk vietoje senųjų lyčių *šākuo, *medjai, *svetjas besakome šoku, medžiai, svečias. Kalbos raidos kalbotyra kalbos kraipymu nevadina.

Dėl latvių kalbos

Autorius mūsų rašomajai kalbai ugdyti perša latvių kalbos pavyzdį ir praktiką (42. t.). Noriu tik priminti, kad dėl kilmininkų ir latvius tiek pat tektų išpeikti kaip ir mus. Štai keli pavyzdžiai : Valsts Jelgavas skolotāju institūts , Valstybinis Mintaujos mokytojų institutas ’, Latvijas mākslas akadēmija, , Latvijos meno akademija ’, Liepājus latviešu skatuves biedrība , Liepojos latvių scenos draugija ’, Valsts Daugavpils baltkrievu vidusskola , Valstybinė Dinabarko gudų gimnazija ’. Taigi, latviai pasirodo taip pat ne tiksliau už mus bekalbą !

O už tokius “ nematematiškus ”, bet labai latviškus posakius kaip redz nākam(u) , mato ateinant ’, kuris lietuviškai išeitų regi *(at)einamą, latviai tikrai jau būtų į kailį duotini.

Tiesa, latvių laikraščių kalba mirgėte mirga tokiais “ tiksliais ” posakiais kaip atstāt uz brīvām kājām , palikti laisvą ’. Lietuviškai pažodžiui išsivertus — *palikti ant laisvu kojų. Šito rezginio vokiškai nemokėdami (auf freiem Fusse lassen) nė nesuprastume. Latviai ruošos mokyklą vadina mājturības skola = liet. *namų turybos mokykla. Be vokiečių Haushaltungssehule toks vardas nesuprantamas.

Latvių bendrinė, ypačiai laikraščių, kalba mums pavyzdžiu negali būti. Šiaip kitur, pav. kirčio reikalui, lietuvių kalbos tyrėjas latvių kalbą labai brangina.

IŠ NAUJYBINĖS KALBOS* PRAKTIKOS¹

Mūsų skaitytojai jau iš GK apžvalgų žino, kad vieno žurnalo skiltyse paskutiniu laiku yra pasireiškusi ypatinga kalbos srovė, kurią tekina trys žmonės. Vienas, rodos, net trivardis, jo lygmenys Gražvydas ir kitur glustelėjęs Aidutis. Jie išskyrė jau ir du frontus, save pasivadino liberaliuoju ir individualiuoju, kuris “ tebesilaikydamas gyvosios kalbos gairių, kaip būtino ir neginčijamo pagrindo, yra tačiau pasiryžęs ginti individualiąją kūrybą ir saugoti jos teisėtumą (Vairas, 1937, IX 19) ”.

-----
*Gimtoji Kalba, 1937, 134-137.¹ Ta pačia tema, kiek trumpiau, š. m. spalio 5 d. skaityta V. Radiofone.

Čia norime bent probėgšmais žvilgterėti į pačią tos laisvinęs srovės kalbos praktiką. Medžiagos tuo tarpu imame iš Maupassant’o “ Pjero ir Žano ” vertimo ir iš Gražvydo recenzijų.

Visų pirma keli sintaksės dalykai. Bendrinėje kalboje dabar griežtai skiriama : ligonis prašo kunigą (= ji patį ką padaryti) ir prašo kunigo, būtent, kad jį parvežtų. Taip pat sakoma : klausia tėvą ir klausia tėvo (pvz., ar namie). Bet aname vertime skaitome : “ Atėjo mintis paprašyti savo brolio šį pirmųjų trijų ar net šešių mėnesių mokestį (54) ”. Bendrinės kalbos praktika čia remiasi, kaip žinoma, rytiečių gyvąja vartosena, o ši vertėjo sankaita yra visai negirdėta dabartinei bendrinei raštų kalbai ir priešinga visų visoms tarmėms. Sutinkame, kad tai individualiosios kūrybos padaras, bet mūsų kalboje visai neteisėtas. Vėl randame : “ Išvyko apie 10 val., kad atvyktų pusryčiams (125)”. Lietuviškai sakome: verda ką pietums ir kviečia pietų, eina pietų. Tik labai iškilmingiems pietums kviečiami virėjai ir muzikantai, tik, žinoma, pietums tiekti ir val-gantiesiems pagriežti. Nė jokia kūryba čia neturi teisės dviejų vartosenų į vieną suplakti.

Pagal žmoninius posakius, kaip va bernai rugius piaunant mergas kad veikia, tai jau veikia, dabar sakoma ir tie váistai širdį veikia. Bet romano vertėjas čia išranda geriau esant sakyti : “ ...veikia į žmonių smalsumą (53), ... veikdami priešingai į jo mieguistą prigimtį (165) ”. Mat, čia svetimosios kalbos prielinksnį vartoja. Vertime skaitome ir šiokį posakį: “ Audros dienomis reikės ramstytis pertvaromis, kabintis už durų, kad nesiraityti ant grindų (189) ”.

Čia kad su bendratimi yra rusybė, ir jau iš mūsų raštų mažne išveista. Negi vertėjo “ individualioji kūryba ” būtinai jos privalo ?! Taip pat drąsiai verčiama : “ Aplamai, tai labai geistinas gyvenimas, kurį veda ant šių didžiųjų transatlantikų (173) ”. Mums ši svetimybė — gyvenimą vesti — neįmanoma ir bendrinei kalbai nepriimtina, bet vertėjas, tur būt, bus pasikliovęs savo “ europietiškumo ” tite. Biaurus žargoninis pas ją džiova irgi vertime randa savo atitikmenį : “ Pas pastarąjį prasimušė džiaugsmo krizis (63) ”. Ir šiuo keliu nueina net taip toli, jog verčia: “ ką ... suprato po šiuo posakiu (47), po šiais žodžiais (60) ”. Kyšo Čia aiški svetimybė. Lietuviškai sakant prielinksnio visai nereikia : ką suprato šiuo posakiu, šiais žodžiais.

Į kalbą brukamos ir kitos žargonybės : “Laikas nuo laiko jinai jam paimdavo ranką su tuo lengvu familiariškumu merginų, kurių glamonėjimas parsiduoda ( = parduodamas) (58), ... priduodavo (= teikdavo) ... didelio mirusio miško išvaizdą (21), ... padarė išsyk tą kuklų liūdno nustebimo mostą, nuduotą (= apsimetamą) ar nuoširdų (27), kame tai randasi (= yra) ? —tarė jis (79) ”. Taip pat ištisai drožiama: “ kame dalykas ?, dalykas ėjo ne apie jį ”. O Būtėnui prikišus dėl randasi, vertėjas tik pagailestavo, kad iš lietuvių kalbos vejamas toks europietiškas (!) posakis.

Tik labai keista, kad jų pačių Gražvydas panašiomis laisvėmis ir kūryba kitiems nė nenori leisti naudotis. Jis savo recenzijose nedvejodamas taiso ir peikia : žinojo (= mokėjo) kalbą, negalima praeiti pro šalį to puikaus spalvingumo, nekuriais (= kai kuriais) atžvilgiais, matomai ( = matyt) vėjas pakilo, jaučiasi baisiai nelaimingu (= nelaimingas), atrodė juokingu (= juokingas). Šiems taisymams, žinoma, tegalima tik pritarti. Bet neaiškus palieka tas kūrybos laisvės mastas. Išeitų, kad lietuvis versdamas gali rusybių primarginti, bet rusui lietuviškai rašančiam nedera jų vartoti. Ir dar keisčiau, kad paties recenzento lygmuo vis tik rašo : “ jie ... atrodo jam gražiausiais padarais (Vairas, 1936, XI 314) ”. Taip pat visai teisingai Gražvydas reikalauja rašyti judesiai, šnabždesys, be siaurojo ė, bet “ Pjere ir Žane ” vėl rašoma : skambesys, šlamesys, pašnekesys (41, 57, 52). Vadinasi, kitus pamoko, o savajam nė žodelio neprimetė.

Šio būrelio žmogaus iš teorijos paskelbta, kad lietuvių kalbai būtinai reikia svetimybių : anūko, rūbo, prieteliaus, mokslinčiaus, šposo, rėdytis, tėmyti. Bet iš jų praktikos šį sąrašą galime dar praplėsti : randeliu, blekinėmis dėžėmis, bakais, kantantu, stonu, palociais, rokuotis, bile, paduškaitėmis. Einamasis kelias aiškus, bet jo galas kažin ar prieinamas ...

Lietuviškai sveikinamės labà dienà, lãbas rýtas, vãkaras, bet iš “ Pjero ir Žano ” veikėjų girdime tik : labą dieną. Tur būt, dėl to, kad europiečiai, pvz., vokiečiai, sako Guten Tag, taigi galininką. Mums, rodos, turėtų būti ir nepadoru taip sveikintis.

Ne tik bendrinė, bet ir gyvoji žmonių kalba griežtai skiria atmintį ir atminimą, pvz., geros atminties (= galvos), atminimą kelia (= taiso, švenčia). Bet vertime viena ponia geria “ už palaimintą velionies Marešalio atmintį (75) ”. Lietuviui čia atmintis neįmanoma, mūsų kalbos dvasia reikalauja atminimo. O išversta taip todėl, kad rusai savo память abiem prasmėmis vartoja ir kad miesčionių žargone taip girdėti. Vertėjas, žinoma, ir čia galės šauktis “ europietiškumo ”. Toks pat “ europietiškas ” yra posakis : “ Jam tarnavo taikiniu Beausiras ir truputį ponia Rose-milly (75) ”, bet lietuviškajam kalbos jausmui visai neskanus.

Šis vertėjas — L. Gira dar pridėtų : “ karštas kalbos klausimų publicistas ” — tartum jau apsigimęs visokioms kalbos šiukšlėms rankioti ir platinti. Pvz., viename jo straipsnyje (Vairas, 1937, X 178 t) vėl randame porą šiokių “ dailenybių ” : “ Ne tame yra tikras savo tėvynės pamėgimas ir gerbimas, kad mes kitus smerktume ir kitų nekęstume. Laikraščiai... ima mieliau talpinti šį klausimą liečiančius straipsnius (Pabraukta mano. A. S.) ”.

Asmeninę kūrybą ginantieji, žinoma, kaip nė kuo dėtus vartoja baidyklinius gerbūvį, viršgamtišką, viršžmogišką, mažalietuvį, obalsį, bet dar nusikalta ir puspuodukis (36). Lietuvių kalbos dėsniais, tiesa, sudarome pusvaikį, pusbernį, bet šalia jų tėra tik : pusvai-kiukas, pusberniukas. Netaip seniai bandyta sukelti visus keturis vėjus prieš GK teikiamus draminis, dramiškas, sisteminis, sistemiškas ir panašius darinius. Tačiau šių kėlėjų praktikoje randame kitą kratinį : monumentališkas, vulgariškas, banališkas, dekoratyviškas, intelektuališkas, konfidentiškas šalia instinktyvus, sentimentalus pakaitais su sentimentališkas, pozityvus, mašinalus, agresyvus, modernus. Tiesą žmonės sako, kad liežuvis be kaulo ...

Stilius — opus dalykas. Stilius — asmenybės lygmuo. Naujukai išranda, kad GK ir stilių marinanti. Čia tik keliomis vertimo vietomis noriu pavaizduoti, kaip atrodo tas nemarinamas stilius ir kalba: “ Jis bijojo nusivylimo, trupučio skausmo ar liūdesio tuo atveju, jei naujiena, vietoje būti gera, būtų buvusi bloga, ir ją sustabdė (24). Ponia Roland, apdovanota puikia atmintim, kas liečia giminystės santykius, ėmėsi tuojau pat nagrinėti visas jungtuves iš savo vyro ir savo pusės, prisimindama kilimą ir sekti giminės išsišakojimą (23). Jis jau gulėjo, jau turėjo prieš tris savaites padaryti šį nutarimą, gimusį jame staigiai, be jokios abejonės, jo brolio ganto palikimo pasekmėj (50). — Aš tave palieku svajoti apie ateitį, kas dėl manęs, aš jaučiu reikalą vaikščioti (42). Pasikėlęs ir nusileidęs laiptais apie dvi ar tris valandas, jis pagaliau atidengė ant François I bulvaro šį tą gražaus (54). Pjeras atmerkė akis ir žiūrėjo, nustebęs dėl savo čionai esimo, pažadintas iš savo košmaro (91)”.

Apskritai, norintiems įsitikinti šios vad. liberalinės ir individualinės srovės atstovų kalbiniu pajėgumu, patartina tą vertimą paskaityti ištisai. Anie laisvininkai kartkartėmis perspėja mūsų visuomenę dėl GK ir jos darbininkų kalbinių nuomonių. Mums dėl vieno trejetuko nėra ko spėdinėti. Tačiau retkarčiais pravartu šį tą iškelti iš pačios jų kalbos darbo praktikos.

DĖL ĮSTOJAMŲJŲ LIETUVIŲ KALBOS EGZAMINŲ VDU*

Kaip žinoma, šį rudenį VDU vėl buvo įvesti sustiprinti įstojamieji lietuvių kalbos egzaminai visiems abiturientams, baigusiems gimnazijas su svetima dėstomąja kalba. Senato nutarimu į fakultetines egzaminų komisijas buvo priskirtas ir Humanitarinių Mokslų Fakulteto atstovas. Tuos egzaminus teko laikyti visų tautinių mažumų abiturientams, kur mokslą buvo ėję savosiose mokyklose.

------
* Gimtoji Kalba, 1937, 131-133.

Egzaminai pasibaigė, patenkinamai lietuviškai mokantieji į aukštąją mokyklą priimti. Tačiau ir neišlaikiusiems jos durys nepaliko visai uždaros, jie priimti laisvaisiais klausytojais ir po semestro galės egzaminus antrą kartą laikyti. Bet dėl egzaminų nesėkmingumo — ir su keistais priekaištais VDU — rado reikalo plačiau atsiliepti tik žydų mažuma. Neliesdami čia žydų spaudos, sustosime ties Apžvalga, skiriama lietuvių visuomenei. Ji po anų egzaminų, spalio mėn. 3 d. numeryje, įsidėjo tuo reikalu net vedamąjį, pavadinus jį “Nesusipratimas”. Ten skaitome: “ Laikraščiai praneša tiesiog neįtikinamą žinią, kad iš 90 žydų gimnazijų abiturientų, laikiusių universitete įstojamus egzaminus, iš lietuvių kalbos teišlaikė tik 15. Toks negirdėtas neišlaikiusių procentas rodo, kad čia kas nors yra netvarkoje. Arba šv. ministerijos atstovai gimnazijų egzaminuose yra netikę, arba universiteto egzaminų komisija yra per griežta, arba — nesinorėtų tuo tikėti — ji turi ir nevien kalbinius tikslus ...”

Šiais paskutiniais žodžiais, baigiamais daugtaškiu, VDU metamas nešvarus įtarimas. Stovėdami kalbos sargyboje, jaučiame čia priedermę atsiliepti iš faktinės pusės. Apžvalga aname straipsnyje savo skaitytojams primygtinai stengiasi įteigti, kad tie egzaminai buvę per griežti, kad “ tie patys ‘ nevykėliai kurie per 10-11 mokslo metų nesugebėjo išmokti mūsų valstybinės kalbos, pabuvę kokius vienerius metus užsienyje, sugebės eiti mokslus universitetuose, kurių kalbos jie iki tol nė žodžio nesuprato ... ”. Buvusiųjų egzaminų rašiniai mums pakankamai duoda medžiagos, kuri visai keista šviesa nušviečia valstybinės kalbos mokymą kai kuriose mažumų gimnazijose. Abiturientų rašoma : duovanos, pažinę, prisiryšęs, nauduotis, sviežiai, miegdama, neturėtųmėm, plėčiasi, ištykimi, ekonominiai sumėtimai, nusikalstomas darbas, neturėjo ginimo priemonių, šioj srityj turėsiu pasisiekimo, primityviškioji garo mašinelė, tormozavo prekybos plėstimąsi ... Net ir svetimuosius žodžius suméigiama parašyti : studioti, perespektyva, raalizuoti, ekspluoa-tuoti, silietra, zeologijos sodas ... Va keli sakinių rezgimo pavyzdžiai, parinkti iš atskirų rašinių: “ Beeidamas šaligatviu, jam koja išslydo, ir jis parpuolė, visiškai susimušęs. Įteikiau jam pirmą pagalbą ... Pas vienerius tie planai susiformuoja jaunystėje. Kalbėdamas apie gamtos mokslus, mums reikia žinoti. Pilietis yra vienas iš tarp kiti svarbus pagrindinis elementas valstybėje. Kas lemia man ateitis ? Pašildinę lygi tam tikro laipsnio vandenį, pvz., anglimis ar durpėmis, jis pradeda garuoti. Noriu aprašyti ją tuomet, kuomet ji gražiausiomis drabužiomis vilkasi ”.

Bet iš atskirų sakinių negi susidarysi pilną vaizdą. Duodame du rašinius ištisai :

Teisėtumas yra valstybės pamatas

Senu senovėje, kai žmonės gyveno atskyriomis šeimomis, turėjo kiekvienas žmogus savo teisėtumą.

Žmogus gyveno miške, lauke kartu su kitais žvėrimis ir gyvuliais. Jis žinojo miškų įstatymų — kiekvienas turi pasirūpinti maistu. Jis visai negalvojo kuriuo būdu galima ir kuriuo draudžiama jam paruošti šitą maistą. Žmogus, išgirdėjęs vakarais ar dienomis žvėrių staugimą, suprato, kad galingas liūtas išėjo maisto ieškoti. Liūtas drasko silpnesnius ir suvalgo juos, taip žmogus turi elgtis. Žmogus nugalėjo savo protu ir gana didele jėga savo priešus, arba silpnesnius gyvulius ir valgė jų mėsos. Įstatymas buvo : kas stiprus ir galingas, tas valdo ir tas turi teisės gyventi.

Žmogus visai negalvojo apie kitus žmones. Kai medžiai pradėjo ūžti ir gardžiai kvėpuoti, kai saulė leidos ir dangus paraudonavo, tada gal mąstė žmogus apie kilnesnius dalykus. Tada suprato, kad yra aukštesnė jėga. Žmogus turi neskriausti kitų.

Ne taip dabar. Yra valstybė, kurioj valdžia prižiūri gyvenimą. Valdžia gina visus gyventojus. Valdžia parūpina savo piliečius. Visi žmonės turi visas valstybės teises. Žmogus žmogui draugas, o ne žvėris. Visi žmonės yra lygūs valstybėje. Tai yra dabar kiekvienos valstybės pagrindas.

Gimtasai kraštas ir gamtos mokslai

Senų senovėje, kai žmonės dar nesuprato gamtos reiškinius, — kiekvienas toks reiškinys liko jiems stebuklu, kuri nesugebėjo išspręsti. O savaip suprantama : jei žmonės nesuprato gamtos reiškinių, tai, be abejo, apie gamtos išnaudojimą savo gyvenimo tobulinimui kalbos ir nebuvo. O kaip tik tame gamtos mokslo reikšmė yra didelė.

Laiko bėgyje žmonės pradėjo tyrinėti gamtos reiškinius, stengėsi jų išspręsti ir suprąsti. Jei prieš daugeli metų žmonės nesuprato, kad galima išnaudoti upių vandens sudarytą jėgą visokioms mašinoms varymui, tai tas dalykas yra dabar, gamtos mokslo dėka, žinomas net kiekvienam vaikui. Bet ar virš minėtas faktelis yra vienintelis ? — Į kur tik žmogau, pažiūrėsi, visur susidursi su gamtos reiškinius. Iš kur žino žmonės kaip iš paprastų žolių sudaryti visokių vaistų ? — tai gamtos mokslo dėka. Ilgus metus žmonės tyrinėjo visokių augalų ypatumą, o tai sužinoję, išmoko daryti vaistus. Statosi klausimas koks ryšis yra tarp gimtąjį kraštą ir gamtos mokslą.

Į tą klausimą nesunku atsakyti.

Savaip suprantama, kad tame krašte, kur yra daug mokančių gamtos mokslą, kraštas eina ir žydi, nes kiekvienas toks žmogus padeda valstybėj, tobulindamas savo krašto gyvenimą.

Juodu patys už save kalba, aiškinimų nebereikia. Šiųdviejų ir kitų panašių rašinių autoriams, tiesa, pasunkėja kelias patekti i universitetą. Ir kol valstybinė kalba kai kurių piliečių praktiškai dar niekiama, bent mūsų Almae Matris durys turi būti sandarios. Vilsimės, kad jos nė dėl kaitrų neims žiorúoti ...

Apžvalga, matyti, pati nujaučia ginanti neapginama. Todėl ir dangsto kuo kitu : “ O žydų gimnazijos Lietuvoje juk yra betarpiškai Šv. Ministerijos žinioje, jose lietuvių kalba einama Šviet. Min. nustatyta programa, mokytojai tvirtinami Šv. Ministerijos, egzaminai vyksta Šviet. Ministerijos atstovui dalyvaujant ”. Iš to išvada aiški : negali nemokėti. Ir va vienas labai rimtas žmogus šią dilemą juokdariškai išsprendė : “ Pavasarį mokėjo, o iki rudens ir pamiršo ! ” Tačiau straipsnio gale yla ir kyšteli iš maišo : “ Įstojami egzaminai universitete iš dėstomosios kalbos turi prasmę tik tiek, kiek gali būti pagrįstas įtarimas, kad dėl blogo dėstomosios kalbos mokėjimo abiturientas negalės eiti mokslų, nesupras paskaitų ”. Vadinasi, visas kalbos mokėjimas apribojamas vienu supratimu, anot žmonių betariant, kad negalėtų parduoti. Tačiau tai, mūsų galva, išeina privilegija krašto daugumos atžvilgiu. Ir pati Apžvalga žymioje vietoje yra išsirašiusi iš L. V. Konstitucijos : “ Negali būti teikiama ypatingų privilegijų nei mažinama teisių piliečiui dėl jo kilmės, tikėjimo, tautybės ”. Antra vertus, valstybinis universitetas savo auklėtinius rengia ne eksportui, kur lietuvių kalba galėtų būti ir nesvarbi, bet savo kraštui, kur su ta kalba lietuvių visuomenei tenka kiekviename žingsnyje susidurti. Taigi tai visuomenei ne visvien, kaip mūsų krašto piliečiai, ne svetimtaučiai, ypačiai inteligentai, moka valstybinę kalbą.

Dabar sópėjama dėl egzaminų nesėkmingumo. Bet paskutiniam Lietuvių Kalbos ir Literatūros Mokytojų Draugijos suvažiavimui priėmus rezoliuciją, kur pabrėžiamas reikalas pakelti lietuvių kalbos mokėjimą mažumų mokyklose, ta pati Apžvalga vėl pyko, kibo. — Šios pastabos taikomos visoms mažumoms, ne vieniems žydams. Kas prabilo, su tuo ir kalbamės.

LIETUVIŲ KALBOS REIKALAS KONSERVATORIJOJE IR TEATRE*

Jeigu blogai lietuviškai taria Žaliojo kalno Zigmusis ar Mitka, tai tas dar, pasakytume, galima ir pakenčiama. Tačiau tuo keliu eiti mūsų kultūrinėms įstaigoms ne tik negalima, bet ir neleistina.

------
* Gimtoji Kalba, 1938, 136-137.

Valstybinio teatro lietuvių kalbos reikalu (ypačiai pastaraisiais metais) rūpinamasi ir sielojamasi, o Kauno konservatorijoje lietuvių kalba visai nedėstoma ir apie jos reikalingumą jų net nekalbama. O juk konservatorija prusina operai solistus, vidurinėms mokykloms muzikos mokytojus, chorų dirigentus, vargonininkus, t. y. visus tuos muzikos specialistus, kurie lietuvių kalbą turi gerai mokėti, gražią lietuvišką tartį ne tik pažinti, bet ir mylėti.

Čia nenoromis prisimeni italų valstybines konservatorijas. Čia svetimšalis mokomas veltui, bet jis konservatorijoj turi mokytis ir laikyti italų kalbos, muzikos istorijos, meno istorijos, literatūros ir kitų italų kultūros dalykų egzaminus. Ar taip yra pas mus ? Mūsų konservatorijoje yra lėšų italų kalbos (ji reikalinga) lektoriui, bet iki šiol neatsiranda lietuvių kalbos mokytojui.

Dėl to būna graudžių ir drauge juokingų nuotykių. Štai baigia konservatoriją dainininkai, gauna į rankas diplomą, turi neblogus balsus, ateina į teatrą vietos prašyti. Staiga jiems pasako, kad teatrai rūpinti gera lietuviška tartis, todėl kandidatai į teatrą turėsią laikyti egzaminą. Tie kandidatai visi lietuviai, bet vienas žemaitis, antras aukštaitis, trečias gimęs Rusijoje ar aplenkėjusioje šeimoje. Beveik visi jie turi gimnazijos baigimo popierių, kitas ir mūsų universitetą baigęs, bet teatre neišlaiko lietuvių kalbos, tikriau sakant, tarties egzamino, ir jo ilgų metų vargas sudūžta į skeveldras. Kam tad jam reikalingas konservatorijos diplomas, gera balsinė medžiaga, muzikos kultūra ? Teatrai gal paranku tokiu būdu išvengti dainininkų antplūdžio, bet konservatorija, leisdama į pasaulį savo mokinius, turėtų apie tai rimtai pagalvoti ir lietuvių kalbos reikalą savo sienose, nors tuo tarpu ir skurdžiose, netrukdama sutvarkyti.

Teatre atsilikėlių dar yra tiek dramoje, tiek operoje. Buvo imamasi visokių priemonių, bet kai kurie artistai kietai užsivožė savo kiaute ir iki šiol blogai ir net negražiai kalba. Vienas giriasi baigęs lietuvišką gimnaziją, kitas sakosi kilęs iš nuokampaus kaimo, trečias iš senolės išmokęs lietuviškai, tai ko dar reikią ? Visi jie užmiršta, kad yra viena kultūrinė kalba visai Lietuvai, kad valstybinis teatras ne Anykščiuose, ne Plungėje ir ne Šiauliuose, kad aktorius, be visos eilės kitų dalykų, turi gerai mokėti savo kalbą, ir būtent bendrinę. Jeigu jau pakęstume iš dalies tarmišką, tarti, tai jokiu būdu ne slavybėmis “išpuoštą”. O turime artistų net ir su tokia “ lietuviška šnekta ”. Jie, ar šiaip ar taip versi, tikrai apsileidę, nerūpestingi ir, atrodo, visai nesidomi lietuvišku žodžiu ir jo nemyli. Tokiems, vis viena, kokiu balsu jie gieda, seniai jau būtų laikas susiprasti. Bet, deja, jie petingi ir pečiuoti, ir tų pečių šešėlyje puikiai jaučiasi. Tiesa, tokių maža, bet tegu žino jie, kad jų tariami žodžiai mūsų teatro salėje skamba ne tik svetimai, bet ir nevaleikiškai. Kai visur rodome pažangos, metas ir jiems iš vietos pajudėti, nes juk vis gali ateiti laikai, kad jų apsileidimas bus ne tik peikiamas, bet ir pasmerktas.

RAŠYBA

IŠ RAŠĪBOS* KOMISIJOS DARBŪ¹

Apie Rašībos Komisijos susidarīmā ir jos pirmuosius darbus, balsiū rašībos reformā, jau “ Kalboje ” rašīta.

--------
* Kalba, I, 2 sąs., 1930, 71-75.¹ Šis straipsnis spausdinamas tyčia projektuojamąja rašyba, kad visuomenė su ja geriau galėtų pasižinti.

Š. m. sausio mėnesio gale komisijos pirmininkas Pr. Skardžius išvažiavo in užsienius. Bedirbā paliko šie žmonės : J. Balčikonis, J. Jablonskis, A. Jakučionis, A. Kasakaitis, Z. Kuzmickis, A. Salis, J. Talmantas ir J. Žiugžda. Nieko netrukus komisijā ištiko skaudus smūgis : mirtis išplėšė mums geriausiājī narī — J. Jablonskį. Vasario 4 dienā su velionimi padarītas paskutinis posėdis. Pirmininkauti komisijai dabar teko man.

Ligi vasaros atostogų posėdžiuose apsvarstīta visa likusioji rašībos reformos projekto dalis : priebalsiai, vienu ir dviem žodžiais rašīmas, dalelītės, žodžio daliūkėlimas, svetimībės (tikrinės ir bendrinės) ir didžiūjū raidžiū rašīmas.

Čia trumpai atpasakosiu nutarimū stambmenas.

Priebalsiai. Visū pirma teko sprēsti priebalsiū minkštinimas. Projekte buvo siūlīta minkštuma žīmėti priebalsiū viršuje arba apačioje pridedamais tam tikrais ženkleliais, pav., k'autas , kiautas ’, gŕauti , griauti ’. Nutarta palikti senoji minkštinimo rašība : kiautas, griauti.

Iš dviejū priebalsiū rašībū, kilminės ir garsinės, komisija išsirinko pirmājā. Grīnas garsinis priebalsiū rašīmas niekados nėra buvēs insigalėjēs mūsū raštuose.

Iš garsū nusistatīta rašīti tik tuos žodžius, kuriu kilmė neaiški (aukštas, auksas, barzda ...). Taip pat rašomi ir tie aiškios kilmės žodžiai, kur atskiras koks garsas tam tikrais garsū raidos dėsniais īra kilęs iš keliū garsū (mėšlas <*mėž-slas: mėž-ti, krislas < ^*krit-slas: *krit-ti > kristi, žaislas < * žaid-slas : *žaid-ti > žaisti).

Dabar rašoma : grįšiu, lūšiu, atlyšiu (iš*grinž+siu, *lūž+siu, *atlīž+siu; plg. pil-siu, pīksiu), grimsiu, vesiu, mesiu (iš * g r i m z d + s i u, * ved+siu, * m e t + s i u), mesti, vesti (iš *met+ti, * v e d + t i ; plg. met-u, ved-u ir kep-u, kep-ti).

Dėl tū pačiū garsū dėsniū (ž + s > š, d + s > s, d arba t + t > st) nutarta rašīti iš garsū ir : grīštu, lūštu, atlīštu, grimstu, grimsti (iš*grinž+stu, *lūž+stu, *atlīž+stu, *grimzd + stu, *grimzd + ti).

To pat galo lītis mesdamas, vesdamas, mesdavo, vesdavo, mes-dinti, vesdinti ... (iš *met+damas, *ved+damas, *met + davo, *ved+davo, *met +dinti, ved + dinti) betgi nutarta rašīti senoviškai, su s, o ne su z.

Biauraus : bjauraus ir jo draugės rašība ilgai svārstītā. Pagaliau nutarta, dėl inpratimo, palikti senoji rašiba (be j!), nors ji tarimui ir priešinga.

Šakniniū priebalsiū rašīmui komisijos buvo nusistatītas vienas principas — kilmės aiškumas ar neaiškumas (žiūr. aukščiau), bet, priėjus prie atskirū žodžiū, dėl to jos nariu tarpe radosi didelis nuomonių skirtumas. Tatai atsiliepė ir nutarimams.

Nutarta rašīti : anksti, ankstības, ankstīvas, aukštas, angstītis, aukštas, barzda, baikštus, baugštus, bugštus, dībsoti, dīgsnis, daiktas, dirgsnis, didžkis, dručkis, dribšas, kipšas, knibčius, skirpstas, žiub-čius, žiubtuvis, žiupsnis, žioplīs, žiopsoti, sprigtas, strigtas, skaptas, kniūbsčias, sluogsnis, žingsnis, rūgštas, rūgštis, rūgštelėti, riogsoti, spogsoti, spīgsoti, žagsėti, spagčioti, žirgsoti, smaksoti, vėpsoti, kėksoti, krioksoti, kėpsoti, unkšti, inkšti, lazda, lizdas, gūžta, regztīs ...

Sudurtiniu žodžiu sudūrimo priebalsiams nustatita taip pat kilminė rašība : briedkriaunis, didžturtis, pussvaris ... Iš čia išskiriami tik : neklaužada, (iš * n e k l a u s - ž a d a), smailižius, (iš * smail-ližius) ...

g ir k kamiengalio veiksmažodžiu liepiamoji nuosaka nutarta rašīti vienodai : bėk (: bėgti), lėk (.- lėkti) ..., nes g + k ir k + k mūsū kalboje išvirsta vienu k.

Priešdėliai rašitini iš kilmės : išdėti, užsukti, apgauti ..., išskīrus kelis žodžius, kur tas priešdėlis su žodžiu visiškai suaugēs, pav. iždas ² (: iš-dėti), ampalas (iš antpalas) ...

^-------
2 Čia turime galvoje dabartinē to prielinksnio lītī. Rītiečiū tarmės, senieji raštai ir slavū kalbos rodo, kad pirminė lītis īra buvusi iž.

Prielinksnis ir priešdėlis į visur rašytini in : in Kaunā, indēti, inbėgti, intakīs ... Tikriniams lietuviškiesiems vardams priimta irgi kilminė rašība. Tik neaiškios kilmės vardai terašītini iš garsū.

Pavizdžiai : Aukštuolis, Antsieniai, Aukštdvaris (Aukštadvaris), Daugintis, Degsniai, Grikšas, Išdagai, Jurkšas, Medsėdžiai, Ožkinis, Ožkabaliai, Padegpadžiai, Užpiliai, Užpaliai, Rutkus, Každailis, Skridaila, Vīžpiniai, Pusdešris, Pikčilingis, Balčas, Balčītis, Ičas, Daukantas, Daukša, Butkus ...

Iš šitū pavīzdžiū matīti, kad kilmės labai griežtai nėra žiūrėta.

Vienu ir dviem žodžiais rašīmas. Nustatīta : vienu žodžiu terašomi tik nutrupėjē žodžiai, šiaip visur kitur skīrium. Svarstant atskirus rašinius nuo to dėsnio vėl vietomis nukrīpta.

Nutarta vienu žodžiu rašīti : kartkartėmis, križkreižėmis, visuomet, niekuomet, kituomet, anuomet, kuomet, tuomet, ilguomet ..., anākart, anādien, šiandien, šiandienā, tādien ..., tuokart, šiuokart, šiuosīk, tuosīk, dusīk, trissīk ..., kitkas, viskas, vistat, vislab ... dvidešimt, trisdešimt ... ; visi įvardžiai ir prieveiksmiai su kažin, kaži ir kaž : kažinkas, kažikas, kažinkoks, kažkaip, kažkiek ... ; kanakas, velnžinkas, velnžinkur ..., anapus, anašal, abipus, šiapus ..., išties, iškart, išvien ..., pirmpiet, popiet, priešpiet, perpiet, porīt, užporīt..., šiemet, šīmet, aniemet, kitāmet ..., maždaug, mažkas ..., šenlink, tenlink, kurlink ..., todėl, kodėl, patol, pakol..., kaikas, kaikur, kaikada, kažkuris, kaikame ... (= įvardžiai ir prieveiksmiai), užpernai, propernai, perdaug, perilgai ..., sulig, kiekvienas ..., ištiesū, išviso, ištikrūjū, išnetīčiū ... (= prieveiksmiai), pergeras, kuogeriausias, kuogeriausiai ...

Rašītina sīkiu arba skīrium, pagal prasmē: dėlto: dėl to, šiaipjau : šiaip jau, vistiek : vis tiek, nuorīt : nuo rīt, núovakar : nuõ vakar, príevakar : priẽ vãkar, tuojaũ: tuo jaũ ...

Skirium nutarta rašīti : pat su visais žodžiais : tas pat, toks pat, ten pat, taip pat, per pat, pro pat, ans pat, iš pat, in pat, už pat ... ; lig ten, lig kur, ligi kol..., iki kur, ik kol, ik šiol ..., iš ten, iš čia, iš visur ..., šiaip taip, šiek tiek, antra tiek, dvieja tiek..., kas nors, kur nors, kas norint ..., bet kas, bent kas, bent kiek ..., toks jau, gal būt, tur būt, žūt būt ..., visu geriausias.

D a l e l ī t ė s. ne su būdvardžiais, daiktavardžiais ir prieveiksmiais, jei nėra sakininio neigimo, rašiti vienu žodžiu : nelietuvis, negeras, negerai, nelabai...

Jei ne eina paprastu neiginiu, tai su invardžiais ir invardiniais prieveiksmiais jis rašītinas skīrium : ne tas, ne jis, ne taip, ne tiek... Sīkiu rašīti : nekas (= niekas), nekoks (= menkas), nekaip (= menkai) ...

te, tebe ir be dalelīčiū rašība paliekama senoji : tedirbie, tiek tedirbo, teberašo, ar begīvas, tu vis tebejaunas ...

nebe su kitais žodžiais taip rašītina kaip ir ne.

Rašīti skīrium : be nesipeša (= ar nesipeša), kuo (ko) nesipeša (mažne pešasi), bet bene pešasi, kuone (kone).

nė ir nei paliekamos rašīti senoviškai : nė nesakīk, nei šis, nei tas ...

Dalelītės gi rašība dar galutinai nenustatīta.

Žodžio daliū kėlimas. Žodžiai nutarta kelti skiemenimis. Kur susiduria kelios priebalsės, iš jū in kitā eilutē tekeliama tik paskutinioji. Priešdėliai keliant skiriami nuo šaknies, bet patīs neskaidomi.

Pavizdžiai : ba-la, kel-mas, au-džia, (dž vienas garsas !), siau-čia, dal-gia-ko-tis, ož-ka-barz-dis, didž-tur-tis, višt-va-na-gis, auk-lė, pūs-lė, gink-las, moks-las, mels-vas, iš-virkš-čias, ap-ar-ti, api-kak-lė, apī-kai-mė, pa-gal-ba, par-ei-ga, po-sė-dis, prieš-dė-lis, užuo-mar-ša ...

Svetimībės. Svetimieji bendriniai žodžiai rašītini : literatūra, kultūra, natūra, natūralus, figūra..., aktīvas, pasīvas, aktīvus, pasīvus, primitīvus, archīvas, līra, līrika, satīra, hīdra..., bet fizika, muzika...', barjeras, karjera, objektas, subjektas, milijonas, bijologija, socijologija, fizijologija, socijalizmas, amonijakas, higijena..., ideja, idealas, tema, sistema, poezija, poetas, universitetas ...

Svietimieji tikriniai vardai, kurie nuo seniai žmoniū kalboje īra prigiję, rašomi iš garsū : Berlinas, Parīžius, Rīga, Rīmas, Varšuva, Krokuva, Prancūzija, Krimas ...

Šiaip svetimieji vardai rašomi originalo rašība, žinoma, jeigu tik raidīnas īra lotīniškas. Nelotīniškais rašmenimis rašīti vardai lietuviškai transkribuojami pagarsiui. Populiariniams raštams galima visur vartoti transkripcinė rašiba.

Svetimūjū vardū galūnėms rašīti nutarta :

1. Jeigu svetimasis vardas baigiasi viena ar keliomis rašomomis, nors ir ne visomis tariamomis, priebalsėmis arba priebalsiškai ištariama priebalsė su balsėmis, jam pridedamos galūnės - as, - ius, - is, - a (tik vietovardžiams).

Pavīzdžiai : Stresemannas, Krügeris, Briandas, Chamberlainas, Malebrancheas, Shakespeareas, Mollis, Krylovas, Niemcewiczius ; Avignonas, Grenobleis, Clermontas, Orléansas, Nantesas, Lausannea, Toulousea, Plymouthas, Liverpoolis, Birkenheadas, Hullis, Saar-brückenas, Breslauas ...

2. Svetimosioms i galūnėms pridedamas s.

Pavīzdžiai : Niemis, Mussolinis, Toricellis, Raczyńskis, Kra-sickis ...

3. Galūnė a nekeičiama. Linksniuojama ji lietuviškai.

Pavīzdžiai : Almaviva, de Rivera, Capablanca, Bologna, Padua, Cordoba, Sevilla ...

4. Galūnė e rašoma ė.

Pavīzdžiai : Goethė, Nietzschė, Leccė, Alicantė ...

5. Rusiškūjū vardu galūnės - o ir ij transkribuojant verčiamos - a ir - is.

Pavīzdžiai : Glivenka, Krylenka, Merežkovskis, Bielinskis ...

6. Prancūziškiesiems vardams kaip: Rousseau, Chardigny, Hér-riot, Daudet, Tardieu, Parmentier, Bordeaux, Chautenay, Beauvais, Roubaix ... galūnės nededamos. Jie taip pat ir nelinksniuojami.

Graikiškieji ir lotiniškieji vardai rašomi, kaip lig šiol buvo inprasta.

Pavīzdžiai : Aristotelis, Platonas, Ciceronas, Ovidijus, Horacijus, Terencijus, Edipas, Sofoklis, Eschilas, Seneka, Periklis, Cezaris, Plautas, Tacitas, Apollonas, Sulla ...

Didžiūjū raidžiū rašīmas. Didžiosiomis raidėmis nutarta rašīti :

1. Dievo, Dievo asmenū, švenčiū vardai : Dievas, Dievas Tėvas ..., Velīkos, Sekminės ...

2. Instaigū, draugijū, sājungū, partijū, taip pat instaigū viršininkū ir kiti tokie vardai, jeigu jie rašto tekste eina tikriniu vardu: Švietimo Ministerija, Švietimo Ministeris, Vītauto Didžiojo Universitetas, Telšiū Apskrities Viršininkas, Vilniui Vaduoti Sājungą...

3. Sveikinamieji ir mandagumo žimimieji žodžiai : Sveikas, Tamsta, Jūs, Tù ...

Šitie čia atpasakotieji Rašībos Komisijos nutarimai nėra dar galutiniai. Viskas bus svarstoma dar ir “ antru skaitīmu ”. Šis tas, žinoma, pasikeis, išsilīgins. Kaikuriuose posėdžiuose ne visi nariai tebuvo, dėl to posėdžio daugumos sprendimus ne visur tegalime komisijos daugumos sprendimais laikīti.

Spaudoje komisijai buvo prikišta, kad ji vien in rašībos dalīkus “ nukrīpusi ”. Dėl to galime tik atsakītī, kad šiaip kalbos dalīkū komisija nė norėdama negali svarstīti, nes ji tėra sudarīta tik “ rašībai reformuoti ir nustatīti ”.

RAŠYBOS REFORMOS PROJEKTAS*

1. Įvadas.

Nuo praėjusio amžiaus pabaigos mūsų rašyba lig šiol nėra buvusi visą laiką vienoda.

Pirmasis aiškesnius ir nuoseklesmus pagrindus rašybai yra padėjęs P. Kriaušaitis savo 1901 m. “ Lietuviškos kalbos gramatikoje ”. Čia jis daugiausia eina kilminės rašybos keliu: rašoma, bįra, kįla, sužiųra, augštas, rūgštus, kibšas, migšas ... šalia biaurus, piauti ir kt. Beveik tuo pat keliu yra ėję vėlyvesni varpininkai, Jaunius, Būga (plg. jo 1913 m. “ Rašybos mažmožiai ”) ir kt.

Bet tokiai rašybai nebuvo lemta įsigalėti. Visų pirma iš pramintojo kelio pasuko pats P. Kriaušaitis (Rygiškių Jonas) ; pav., 1917 m. Voroneže išleistoje “ Mūsų rašyboje” vietoj lūšta, grįšta¹, augštas, rūgštus jis jau rašė lūžta, grįžta (taip siūlė rašyti ir K. Būga savo “ Rašybos mažmožiuose ”), aukštas, rūkštus šalia šąla, bįra, kįla, sužiųra, graibštus, knibčius, sraigtas ir kt. O vėliau Lietuvių Mokslo Draugijos leistųjų vadovėlių autoriai (P. Klimas ir kt.) tuo keliu dar toliau nuėjo : šalia aukštas, baikštus, baukštus, rūkštus, sluoksna, biaurus, piauti ėmė rašyti ir kyla, svyla, kiūra, sužiūra šalia šąla, kęra. Sugrįžęs iš Rusijos į Lietuvą, į tas pėdas įstojo ir Rygiškių Jonas ; o vėliau, 1919 m., tą vilniškę rašybą mokykloms patvirtino ir Švietimo Ministerija.

------
* Židinys, 1933, 5-6 nr., 499-516. Ši straipsnį pasirašė “ Redakcinė Komisija : A. Salys, Pr. Skardžius, J. Talmantas ”.¹ Pats Jablonskis visą laiką palaikė šitokią rašybą. Grįžta, lūžta ėmė rašyti tik taikydamasis (kaip ir daug kur kitur rašyboje) prie kitų.

Tačiau tuo būdu rašybos klausimas dar nebuvo išspręstas.

K. Būga, sugrįžęs iš Rusijos, vilniškės rašybos nepriėmė : su mažomis atmainomis jis laikėsi savo pirmykštės, prieškarinės rašybos. Juo pasekė Lietuvoj A. Vireliūnas ir kt., užsienyje J. Endzelynas, R. Trautmannas ir kt.

Tokiu rašybos nevienodumu susirūpinusi, Švietimo Ministerija 1923 m. kreipėsi į tuometinį Humanitarinių Mokslų Fakulteto dekaną, prašydama pranešti fakulteto nuomonę dėl vartojamųjų rašybų. Fakultetas, prieš ką galutinai spręsdamas, panoro apie tai patirti platesnės visuomenės nuomonę, ir todėl tuo reikalu dekano vardu kreipėsi į lietuvių kalbos mokytojus, rašytojus, laikraštininkus ir kitus, turinčius nuolatinio reikalo su rašomąja kalba (žr. 1923 m. “ Lietuvos ” Nr. 53). Į tai atsiliepė visa eilė žmonių (J. Balčikonis, A. Giedraitis, M. Grigonis, A. Jakučionis, J. Laukaitis, P. Klimas, Pr. Mašiotas, J. Murka, St. Naginskas, Vydūnas ir kt.). Bet Humanitarinių Mokslų Fakulteto paskirtoji komisija atsakymams suredaguoti negalėjo visa susirinkti (plg. Hum. Mokslų F-to muziejaus Nr. 1562 Ser. 5), ir dėl to į Šv. Ministerijos klausimą nieko nebuvo atsakyta.

Po to oficialiai vadovėliuose, laikraščiuose kurį laiką toliau buvo vartojama daugiausia vilniškė rašyba. Bet ilgainiui pamažu vienas kitas ėmė ja nesitenkinti, po truputį tolti nuo jos. 1929 m., antruoju leidimu leisdamas “ Visuomenės įnamius ”, vieną kitą rašybos dalyką pradėjo keisti ir J. Jablonskis, didžiausias vilniškės rašybos ramstis ; o vėlesniuose savo priešmirtiniuose raštuose tuo keliu jis dar toliau nuėjo. Taip pat ir kiti nevisur tesilaikė vienodos rašybos.

Taip pradėjus rašybai įvairuoti, susidarė nemaža sunkenybių mokytojams, rašytojams ir kitiems rašto darbininkams. Dėl to spaudoje buvo pradėta reikšti net nepasitenkinimo susidariusiu būviu : buvo reikalaujama arba grįžti prie nekeistos vilniškės rašybos, arba ją visą keisti. J. Jablonskis (Rygiškių Jonas) pasirinko antrąjį kelią : pradėjęs vilniškę rašybą keisti savo raštuose vienui vienas, jis susirūpino ir visa jos reforma : parašydino Šv. Ministeriui prašymą, kur išdėstė visą rašybos sutvarkymo reikalą ir prašė sudarydinti prie Šv. Ministerijos Rašybos Komisiją. Tą prašymą pasirašė pats J. Jablonskis, Pr. Skardžius ir J. Talmantas. P. Šv. Ministeris sutiko su tuo prašymu, ir naujai sudarytoji komisija tuojau pradėjo savo darbą.

Pirmasis Komisijos posėdis įvyko 1929 m. gruodžio m. 1 d. Į jį nariais kviečiami atsilankė J. Balčikonis, S. Čiurlionienė, A. Kasakaitis (Šv. Ministerijos atstovas), Z. Kuzmickis, V. Mykolaitis, Pr. Skardžius ir J. Talmantas. Komisijos pirmininku buvo išrinktas Pr. Skardžius, sekretoriumi J. Žiugžda. Vėliau Komisijos nariais dar buvo kviečiami J. Bukota, A. Busilas, prel. A. Dambrauskas, M. Durys, N. Grigas, A. Jakučionis, K. Meškauskas ir A. Salys. Dėl įvairių priežasčių tuojau iš pradžios į Komisiją nėjo arba vėliau nuo jos darbo pasitraukė J. Bukota, A. Busilas, S. Čiurlionienė, prel. A. Dambrauskas, M. Durys ir V. Mykolaitis. Iš pradžios buvo posėdžiaujama Šviet. Ministerijoje, o po kelių posėdžių J. Jablonskio bute, ligi jo mirties, ir po to vėl Šv. Ministerijoje.

1930 m. pavasarį Komisijos pirmininkas Pr. Skardžius mokslo reikalu išvažiavo į užsienį, todėl jo vietoje pirmininku buvo išrinktas A. Salys. Bet tų pačių metų rudenį A. Salys dėl karinės tarnybos turėjo pasitraukti nuo pirmininkavimo (nariu posėdžiuose dalyvavo iki galo), ir į jo vietą vėl buvo išrinktas iš užsienio grįžęs Pr. Skardžius. Pagaliau išrinktas į Ligonių Kasos valdybą, iš pradžios nuo sekretoriavimo, o vėliau visai iš Komisijos pasitraukė ir J. Žiugžda ; jo vietoj iki galo sekretoriavo J. Talmantas.

Tuo būdu Komisijai bedirbant teko sutikti nemaža visokių kliūčių ir sunkenybių, bet vis dėlto darbas nebuvo nutrauktas : likę Komisijos nariai patvariai ir su pasiryžimu dirbo iki galo, ligi pagaliau 1932 m. lapkričio m. 6 d. visą darbą baigė — 42 posėdžiuose trimis skaitymais apsvarstė visus rašybos dalykus ir jiems suredaguoti bei vykdyti išrinko iš trijų narių, pirmininko Pr. Skardžiaus, sekretoriaus J. Talmanto ir nario A. Salio, komisiją. Štai dabar toji komisija suredagavusi ir teikia visuomenei visą rašybos projektą.

Rašybos Komisija, ruošdama šį projektą, ko mažiausia stengėsi nukrypti nuo ligšiolinių įprastinių, pateisinamų dalykų ; tik su dabartine gyvąja kalba nesutinkančius dalykus ji nori griežčiau formuluoti ir priešybes suderinti. Todėl ji eina šiokiu keliu.

Kad rašyba būtų vienodesnė, jos kalbiniu pagrindu yra imama vakariečių aukštaičių tarmė, bet nieku būdu ne visos Lietuvos tarmės. Toliau neinama nei vienu garsinės, nei kilminės rašybos keliu : gryna kilminė rašyba platesnei visuomenei yra didžiai sunki ir varginga, bet ir gryna garsinė rašyba nelengvesnė už kilminę, nes, rašant iš garsų, labai daug reiktų nukrypti nuo ligšiolinės rašybos ir vis dėlto norimo paprastumo ar didelio lengvumo tuo būdu negalima būtų pasiekti. Todėl Komisija, nenorėdama perdaug nutolti nuo dabartinės įprastinės vartosenos, balsius pasiryžo rašyti iš garsų, o priebalsius iš kilmės, bet tik tiek, kiek toji kilmė yra neabejojama ; ten, kur kilmė gali būti nevienoda arba neaiški, rašoma jau iš garsų (plg. skaptas ir skapiu bei skabiu ...).

Kad sėkmingiau būtų galima tas nužiūrėtasis tikslas siekti ir ko mažiausia kiltų nereikalingų nesusipratimų svarstant rašybos dalykus, Komisija iš savo darbo išskyrė visus nerašybos dalykus, kurie dažnai yra klaidingai rašybai priskiriami, būtent : seniai ir senai, motyna ir motina, klausymas ir klausimas, kaulyju ir kauliju, kone ir kuone, atatikti ir atitikti, indėti ir įdėti, taip ir teip, tarp ir terp ir kt. Visi tokie dalykai, Komisijos nuomone, patogiau yra svarstyti drauge su bendrinės kalbos tartimi, kuriai sutvarkyti netrukus irgi turės būti sudaryta atskira speciali komisija.

Pagaliau Komisija, skelbdama šį projektą, pageidauja, kad visi, kuriems tikrai rūpi rašybos dalykai, tartų dėl jo savo žodį bendriniais sumetimais, nes Komisija, dirbdama savo darbą, visą laiką prieš akis yra turėjusi bendrinį, ne kokį nors paskirą tikslą. Yra galimas daiktas, kad vienas kitas projekto dalykas kai kam atrodys gal nevisai tinkamas ; bet iš to, Komisijos nuomone, dar nereiktų spręsti, kad ir visi kiti dalykai yra niekam tikę. Pav., Komisijos nuomone, tikslingiau būtų ilgieji balsiai ą, e, į, ų, y žymėti brūkšneliu viršuje, bet jeigu vis dėlto daugumui pasirodytų, kad tai yra neparanku, Komisija prisispyrus iš paskutiniosios to negins : jai svarbu ne tiek kas nors savo įpiršti, bet tai, kad bent kartą praktikoje dažnai vartojami rašybos dalykai būtų galutinai sutvarkyti (susisteminti, suvienodinti, daugiau pagrįsti ...) ir tuo būdu vartotojui pasidarytų įmanomesni, nes juo jie pastovesni, juo daugumui aiškesni, lengvesni. Todėl visa, kas kam pasirodys netinkama ar nekaip reikiant pagrįsta, Komisija maloniai prašo paskelbti spaudoje arba jai tiesiogiai pranešti pirmininko vardu (Pr. Skardžius, Kaunas, Universitetas). Gavusi pastabas ir pataisas, Rašybos Komisija dar kartą atsidėjusi visa apsvarstys ir rūpinsis, kad tai būtų įvykdyta.

2. Balsiai

Šiandien rašomosios kalbos balsiams reikšti vartojame 12 raidžių : a, ą, e, ę, ė, i, į, y, o, u, ų, ū. Mūsų kalbos balsiai vieni tariami trumpai, kiti — ilgai, tęsiamai. Trumpųjų balsių rašmenys: a, e, i, u, o ilgųjų : ė, y, o, ū ir ą, ę, į, u. Šie keturi pastarieji vadinami nosiniais, bet rašomosios kalbos tarmėje jie tariami tik ilgai, ne pro nosį. Taigi, į ir y, ų ir ū tarimas niekuo nesiskiria. Dabartinis mūsų ilgųjų rašymas priešingas vienam iš pagrindinių fonetikos reikalavimų : vienam garsui vienas rašmuo. Vadinasi, skirti senuosius nosinius nuo paprastųjų ilgųjų šiandien jau nebetinka. Bet ilgųjų ir trumpųjų balsių skirtumas lietuvių kalboje turi prasminės reikšmės, pav., žodžiams skirti : viras ir vyras, pusti ir pūsti ... Dėl to tas skirtumas būtinas ir rašybai. Ilgumas patogiausia žymėti brūkšneliu viršum raidės, nes tas brūkšnelis yra pasirodęs praktiškiausias ne tik kalbotyrinėje literatūroje, bet ir šiaip praktikos reikalams, pav., latvių kalboje*. Be to, brūkšniuotas ū mūsų jau seniai vartojamas. Ėmus vietoje ą, ę, i, y, ų, ū rašyti ā, ē, ī, ū sumažėja net ir dviem rašmenim. Balsei o brūkšnelio nereikia, nes ji rašomojoje tarmėje visuomet ilga. Trumpa ji tėra tik kai kuriuose skoliniuose ir svetimuosiuose žodžiuose, pav., istorija, filosofija... Plati ilgoji ē (dabartinė ę) skirtina nuo siauros ilgosios ė, nes taip griežtai skiriama rašomosios kalbos tarmėje, pav., kėlės(i) ir kėlęs ...

-------
* Ilgieji ā ir ī čia spausdinami su brūkšneliais viršuje. Originale jie buvo išspausdinti su riestiniu (cirkumflekso) ženklu, nes originalą rinkusi spaustuvė neturėjo brūkšnelinių a ir i.

Žymėtinas tik prigimtinis balsių ilgumas, kur balsiai ilgi ir be kirčio. Iš prigimties trumpiesiems balsiams, kurie tik po kirčiu pailgėja, ilgumo ženklas nedėtinas, nes, kaitaliojantis kirčiui, tektų tas pats garsas dažnai įvairiai rašyti, pav., meta, meti.

Taigi, rašytina : diena dienā moko ; musē prarijēs nebeišspjausi ; moki žodī, žinai keliā ; laikas darbīmetī už prekē brangesnis ; šonas šīla, šonas šāla ; sudegė āžuolas be angliū, be pelenū, ...

3. Pbiebalsiai

Mūsų rašomoji kalba, žiūrint iš fonetikos pusės, turi 20 priebalsių, kuriems rašte žymėti turime iš viso 18 raidžių. Tie priebalsiai, rašmenimis parašyti, yra šie : b, c č, d, dz, dž, g, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž. Svetimiesiems žodžiams dar vartojame : f, h, ch, q, x, w.

1. Priebalsių minkštinimas. Visi mūsų kalbos priebalsiai gali būti kieti arba minkšti. Prieš e, ę, ė, i, į, y tie priebalsiai rašomojoje kalboje visuomet ištariami minkštai, pav., bernas, geras, metas, kitas, vyras, vienas, sėkla. Prieš a, ą, o, u, ų, ū tie patys priebalsiai vieną kartą yra minkšti, kitą — kieti, pav., laukas : liaukos, kaušas : kiaušas, maukti : miaukti, krovė : griovė, žodis : žiodyti ... Iki šiol mūsų rašyba priebalsių minkštumo prieš minkštinamuosius balsius (e, i ...) atskirais ženklais nežymėjo. To žymėjimo rašyba visai ir nereikalinga, nes šitie balsiai minkština kiaurai visus priebalsius. Prieš neminkštinamuosius balsius (a, o, u ...) priebalsių minkštumas mūsų žymimas raide i. Toks žymėjimas, tiesa, priešingas fonetikos reikalavimams, nes i rašmeniu mūsų rašyboje reiškiame ir atskirą i garsą. Todėl priebalsių minkštumas būtų žymėtinas kitu ženkleliu, pav., kableliu po raidės arba, kaip latvių, apačioje raidės. Bet Komisija, žiūrėdama tradicinio įpratimo, daugumu balsų nutarė palikti senąjį priebalsių minkštinimą, t. y. rašyti : liaukos, kiautas, valia ...

2. Priebalsių junginio rašyba. Dabartinė mūsų priebalsių rašyba nėra vienoda. Paviršiumis žiūrint ji atrodo kilminė, bet iš tikrųjų nėra tokia. Daug kas rašoma ir rašytina taip pat ir iš garsų. Tik mūsų priebalsius rašant, kartais ne vietoje ir be gyvo reikalo svyruota tarp tų dviejų rašybų. Dėl to šiandien turime daug tokių rašymų, kuriuos sunku ir išaiškinti ir pateisinti. Pav., rašome : grįžtu, grimztu (iš grįž + stu, grimzd + stu, plg. pyk-stu, pabūg-stu) ir grįšiu, grimsiu (iš grįž + siu, grimzd + siu, plg. pyksiu, pralobsiu), aukštas (:augesnis), sluoksnis (:sluogas) ir darbštus (:darbus), žingsnis (:žingine). Tie patys garsų junginiai čia vienur rašomi iš garsų, kitur iš kilmės. Todėl, kad daugiau būtų sistemos priebalsių rašyboje, Komisija vienu balsu nutarė :

a) Visus priebalsių junginius š, ž + s rašyti š, o z, d, t + s visur — s. Pav. : aušta, brėkšta, klīštu (iš auš + sta, brėkš + sta, klįš + stu, plg. tem-sta, tolsta), lūšta, grīšta, tēšta (iš lūž + sta, grįž + sta, tęž + sta), lūšna, mėšlas (iš lūž + sna, mėž + slas, plg. plunksna, mokslas), aušiu, brėkšiu, kliš (iš auš + siu, brėkš + siu, kliš + siu, plg. tem-siu, tol-siu), lūši, grįšiu, teš (iš lūž + si, grįž + siu, tež + s), īzīsta, zīsiu, zirsiu (iš įzįz + sta, zyz + siu, zirz + siu), grimstu, subrūstu, grimsiu, subrusiu, vesiu (iš grimzd + stu, subrųzd + stu, grimzd + siu, subruzd + siu, ved + siu, plg. grimzd-o, su-bruzd-o, ved-ė), virstu, vīstu, mesiu (iš virt + stu, vyt + stu, met + siu, plg. virt-o, vyt-o, met-ė). — Bet, žinoma, rašysime : lūžti, grīžti, težti, īzīzti, zīzti, zirzti (:lūžo, grįžo, težo, įzizo, zyzė, zirzė, plg. bėgti : bėgo, pralobti : pralobo) ir grimsti, subrusti (iš grimzd + ti, subruzd-+ ti, plg. vesti iš ved + ti).

b) Veiksmažodines lytis mesdamas, vesdamas (iš met + damas, ved + damas), mesdavo, vesdavo (iš met + davo, ved + davo), mes-dinti, vesdinti (iš met + dinti, ved + dinti) rašyti senoviškai su s, nes, dabar tas lytis iš bendraties darydamiesi, jų paprastai su senaisiais kamienais nebesiejame. Plg. ves-ti : ves-damas ir rašy-ti : rašy-damas. Čia šitoks rašymas nebegretinamas su tokių žodžių rašymu, kur kilmė iš kalbos tik gerai įsistebėjus susekama, pav., veizdėti (iš veid-dėti, plg. veidas), žaizda (iš žaid + da, plg. pažaida) ir kt.

c) Junginius k, g + k rašyti iš garsų, būtent visur k. Pav. : auklė, žirklės (iš aug + klė, žirg + klės, plg. duo-klė, baidy-klė), auk, bėk, suk (iš aug + k, bėg + k, suk + k).

d) Junginius, kurių priebalsiai sunku suvaikyti, rašyti iš garsų, pav. : gūšta (tikrai nežinia, ar ji kilus iš gūž + sta ar gūž + ta, plg. lak-ta) ir kt.

e) Tos pačios šaknies žodžių kaitomosiose ir išvestinėse lytyse besikaitaliojančius balsinguosius ir kimiuosius priebalsius rašyti iš kilmės. Pav. : bėgo : bėgioti : bėgailioti : bėgti : bėgšnoti : bėgterėti, dribo : dribsiu : dribti : dribsoti, lipīti : lipdau, sukau : sukti : sukdamas, košių : košdinti, drožiu : drožti, valstietis : valsčius, mostelėti : mosčioti ...

f) Iš kilmės rašyti ir visus kitus žodžius, kur ta kilmė iš kalbos susekama. Pav. : augštas (:augesnis, augalotas, augumas), baig-štus (:baigus, baiginti), baugštus (:baugus, bauginti), bugštus (:būgo, būgauti), bėgštus (:bėglus, bėgu), darbštus, (:darbus, darbas), degsnis (:degu), daigstas (:daigyti), digsnis, dīgsnis, dīgsėti, dīgčioti (:dygu, dygėti), dingstis (rdingėti), dībsoti (:dybas, dybinėti), dirgsnis (:dirginti), dribšas, dribsoti, dribsoti (:dribo, dribine joti), grabštus (:grabinėti, grabalioti), graibštus, graibštas (:graibyti, pagraibos), gobšas, gobšius (:gobėtis, pragobėlis), gribštus, gribšnis, gribštelėti, grībščioti (:gribišas), jaugtas (:jaugiu), jauktas (:jaukinti), kabsoti (:kabėti) kapstas (:kapinėti), kėbsoti (:kėblinti), kepsnis, kepšas (:kepu, kepaišis), kibšas (:kibo, kibis ; kaip kibšas kimba), knibčius (:knibinėti), knibsoti (:knyboti), mergšė (:merga), migšas (:miginėti), mikšas (:miknoti, mykia), regztis (:rezginės), rakštis (:raku) rūgštus, rūgštis, rūgšnus, rūgtis, rūgštinė, rūgštelėti, rūgšnis (:rūgo, rauginti), riogsoti (:rioglinti), sagtis (:segu), sluogtis, sluogsnis, sluogsna (:sluogas, sluoguoti), smaigtis, smaigstis, smaigstītis (:smaigas, smeigiasi), skirbstas (:skirbo), spīgsėti (:spyguolė), spingsėti (:spingis), spragtas, sprigtas, spragčioti (:sprigsi, spragėti), strigtas (įstrigo), vangstītis (:vangus), vargšas (ivargas), vilgšnas (:vilgyti), žagsėti (:žagulys), žiubčius, žiubtuvis, žiubsnis (apžiaubė), žingsnis (:žingine), žirgsoti (:šžirgas), žibsoti (:žibėti), žlugtas, žlugtuvis (:žluginti), žvilgterėti (:atsižvilgėti) ...

g) Neaiškios ar sunkiai susekamos kilmės žodžius rašyti iš garsų. Pav. : auksas, daiktas, duktė, lazda, lizdas, nikstas, kniūpsčias (plg. kniaubiasi : kniaupiasi), skaptas (plg. skapiu : skabiu), smak-soti, spoksoti, šmaikštis, šmaikštus, unkšti, unkščia, vėpsoti, žiopsoti...

h) Iš garsų rašyti dručkis, drūčgalis ..., nes tš ištisiniame žodyje mūsų visur rašomas č. Taip pat ir dičkis, nes nežinia, ar jis susidaręs iš didž + kis, ar did + š + kis.

i) Sudurtinių žodžių sudūrimo priebalsiams visur palikti senąją kilminę rašybą. Pav. : išsemti, užstoti, išbėgti, užpilti, apgulti, atduoti, didžturtis, briedkriaunis, žvakgalis, pussvaris ... Taip rašant lengviau pažinti žodžių sudedamąsias dalis, nors tariame paprastai; isemti, ustoti, aduoti, žvagalis ... Iš garsų rašyti tik : kažin, kaži, kaž, kažna, kana, neklaužada (iš neklausžada), smailižius (iš smail-ližius) ...

3) J po p, b žodžio šaknyje. Šiandien beveik visoje Lietuvoje sakoma bjaurus, bjurti, pjauti, pjaulai, pjudyti, pjuvenos, pjūvis, pjūklas, spjauti, spjaudalai, spjūvis ... Čia p, b ne tik minkštinami, bet po jų dar aiškiai girdimas j. Dabartinė rašyba piauti, biaurus ... visiškai nerašo tariamo j garso. Komisija daugumu balsų nutarė anuos žodžius rašyti su J. Bjaurus, pjauti ... rašyboje negalima gretinti su labjau ir šlapjas, nes šiuos žodžius su j teištaria tik maža lietuvių dalelė, o visi kiti sako labiau, šlapias. Todėl Komisija nutarė ne žodžio šaknyje po p, b rašyti ne j, bet i, lygiai taip pat, kaip ir po m, v, po kurių j tarmėse dar iš senovės tebesakomas, pav., vėmjau, avjū.

4) J prieš ie žodžio pradžioje. Prieš ie žodžio pradžioje visi lietuviai ištaria j. Dėl to ir Komisija nutarė rašyti ; jiešmas, jiena, jieva, jieškoti ...

4. Tikriniai daiktavardžiai

Tikrinius daiktavardžius (vardus, pavardes, pravardes, slapyvardžius, vietovardžius ...) rašyti vien iš garsų nėra patogu todėl, kad jie dažnai labai susiję su bendrinių daiktavardžių šaknimis. Komisija, norėdama išlaikyti vieną priebalsių rašybos principą, vienu balsu nutarė ir tikrinius daiktavardžius rašyti bendrinių rašyba, būtent : iš kilmės, kur ji aiški, ir iš garsų, kur kilmė nesusekama arba vardo lytis yra pakitusi. Pav. : Augštuolis, Degsniai, Išdagai, Pusdešris, Ožkinis, Ožkabaliai, Sluogsnaitis, Užpaliai ..., bet Auškalviai (iš Augštakalviai), Augždvaris (iš Augštadvaris), Jaupėnai (iš Javupėnai), Pikčilingis (iš Piktšilingis), Puidogalis (iš Puidokgalis), Grikšas, Mikšas, Mikštas, Rutkis (iš Rudkis), Pažertai (iš Paežeriai), Požerė, Vilkiškiai (iš Vilkijiškiai), Vilkaviškis (iš Vilkaujiškis) ...

5. Vienu ir dviem žodžiais rašymas

Ir vienu žodžiu rašymo dalyke mes savo rašyboje neturime vienodumo. Pav., rašome : kažkas, kitkas, viskas, šiemet, anąkart, ... bet kažin kas, kana kas, kaži koks, kažin kur, kaž kur, kaži kaip, tur būt, gal būt ... Toks rašymo nevienodumas gana painus. Tokių žodžių kaip kuomet, anąkart, poryt ... niekas nėra rašęs skyrium ; tie prieveiksmiai, sudurti iš dviejų sutrumpėjusių linksnių arba iš prielinksnio ir linksnio, visų laikomi vienu žodžiu. Bet tokio pat sudūrimo ir taip pat sutrumpėję yra ir kaž kur, kažin kiek, gal būt... Viso skirtumo čia tik tiek tėra, kad tie žodžiai, nors ir ne visi, turi dar laisvesnį kirtį.

1. Nutrumpėjusieji žodžiai. Visus nutrumpėjusius žodžius, įgijusius vieno žodžio reikšmę, Komisija nutarė rašyti vienu žodžiu. Pav. : anakart, anuokart, anuomet, tuomet, kuomet, visuomet, niekuomet, tądien, šiandien, tuosīk, dusīk, trissīk, vislab, dvidešimt, keturiasdešimt, išties, išsīk, išvien, išrīt, begal, bereikal, pirmpiet, popiet, perpiet, perdien, porīt, užporīt, užvakar, nuovakar, prievakar, abipus, anapus, šiapus, anašal, galbūt, turbūt, žūtbūt, maždaug, mažkas, viskas, vistat, kažkas, kažikas, kanakas, kažinkoks, kažkoks, kažinkaip, kažkiek, kanakur, velnžinkas, šimtžinkur, dieva-žikas, kitkas, kittiek, šiemet, kitāmet...

Tačiau tos pačios lytys rašytinos ir skyrium, kai jos neturi vieno žodžio reikšmės. Pav. : nuo vakar (= dienos) man galva skauda ; po piet (= pavalgęs) eisiu gulti ; jis čia gal būt.

2. Ištisiniai žodžiai. Iš ištisinių žodžių Komisijos nutarimu drauge rašytini tik visiškai į vieną suaugę žodžiai. Pav.:

betkas, bīkas, betkoks, betkuris, bīkoks, bīkuris, kaikas, kaikoks, kažkuris, kažkur, kažkada, kiekvienas, aliaivienas, pergeras, kuogeriau-sias, visugerasis, visugeriausias, užpernai, propernai, užpropernai, sulig, perdaug, permaža, pergerai, kodėl, todėl, dėlto, dėlko, patolei, pakolei, vistiek, visdėlto ...

Tie patys žodžiai tam tikrais atsitikimais, žinoma, rašytini ir skyrium. Pav. : kai kas duoda, imk ; kai kurī sutiksiu, paklausiu ; už pernai dar mokesčiū nemokėjo ; per daug metū išsimokės ; dėl to dalīko galvos nesuksiu ; jis vis tiek teduoda ; vis dėl to savo vaiko vargsta.

Šiaip glaudžiau sušlijusius žodžius Komisija, dėl vienodumo, nutarė visur rašyti skyrium. Pav. : iš lėto, iš tikro, iš tikrūjū, iš tiesū, iš tolo, iš arto, iš lengvo, iš visur, iš kitur, be galo, kas nors, koks nors, kur norint, kame nors, šis tas, šioks toks, šen ten, šiaip taip, kiek tiek, šiek tiek, šiur tur, šiada tada, kitas kas, kita kas, kas kitas, visa kas, antra tiek, dveja tiek, daug kas, daug kur, daug kaip, maža kas, tas pats, šiaip kas, šiaip kokis, šiaip kur, taip kas, vienai vienas, ten linkui, šen linkui, bent kas, pro šalī, po visam, po visa ko ...

Komisija čia nusistatė rašyti skyrium todėl, kad, ėmus prieveiksminės reikšmės žiūrėti, kartais labai sunku riba besusekti. Rašant begalo, ištiesū ... tektų, labai nepaprastai, rašyti ir išpaleng-vėlio eina, išpaskos bėga, imknuodaikto (= paeiliui), susaule (= anksti) išvažiavo, neprošalī būtu turėti, išmažens (išmažumės) jau tingėjo, aš jau povisako ...

3. Dalelytės. Dalelytės mūsų ne visos vienodai su visais žodžiais rašomos. Rašybai suprastinti tenka ir čia šis tas keisti, vienodinti.

a) Dalelytės gi, jau, pat su kaitomosiomis kalbos dalimis ir prielinksniais rašytinos skyrium, o visur kitur — drauge. Pav. : aš gi, jis gi, kas gi, sakau gi tau, tas jau, toks jau, sakīk jau jam, tas pat, toks pat, šioks pat, ī pat, per pat, nuo pat..., bet betgi, argi, dargi, jukgi, visgi, dėltogi, šalingi, taippat, šiaipjau, tuojau, vis jau ...

b) Neigiamoji dalelytė ne visur rašytina drauge, išskyrus tik priešpriešos sąvokas ir sakinius, pav. : nežinau, nematīti, negeras, negerai, nelabai, nevisai, nevisur, nevisaip, nekaip, nekoks, nekas, nedarbas, nelietuvis ..., bet jis ne dirba, bet tinginiauja ; jam ne darbas rūpi, bet pinigai ; klausiu ne kaip, o kam ; ne visi, tik aš vienas ; ne ī kā jī īkiši ; čia ne jis ; tas darbas ne man ...

c) Dalelytės te, be, tebe, nebe su veiksmažodžiais ir būdvardžiais rašytinos drauge, o kitur visur skyrium. Pav. : tiek težino, viskā bežinās, negaliu bematīti, jau nebematau, dar tebeturiu, šis vienas tegeras, ar jis begražus ?, jau nebejaunas, dar tebeskanus ..., bet kokia čia be kalba, jis jau nebe kunigas, be kas jam turėti! te kas duoda ...

Be, bene su veiksmažodžiais rašomi skyrium, jei jie turi ar reikšmę. Pav. : be (= ar) nenori valgīti ?, bene (= ar) buvai mieste ?

d) Dalelytės nė ir nei visuomet rašytinos skyrium. Pav. : nė kiek nemoka, jo nė nematīti, nė maž nedirba, nė vieno nebuvo ; iš jo nei žmogus, nei gīvulis ...

6. Žodžio dalių kėlimas

Apskritai imant, žodžių dalių kėlimas pasilieka toks, koks lig šiol yra buvęs, būtent: žodžiai keliami skiemenimis, pav. : ba-la, kel-mas, au-džia, siau-čia (čia dž, č yra vieni garsai), ar-sime, ar-sim, o-ši-mas ...

Priešdėliai keliant neskaidomi, pav. : ap-ar-ti, apī-kak-lė, apī-kai-mė, pa-gal-ba, per-ei-ti, par-ei-ga, prieš-dė-lis, san-dė-lis, už-uos-ti, užuo-mar-ša ...

Bet ten, kur susiduria kelios priebalsės, iš jų į kitą eilutę visados yra keliama paskutinioji, o priešpaskutinė gali būti paliekama arba nukeliama į kitą eilutę drauge su paskutiniąja. Šitoks rašymas motyvuojamas tuo, kad tos priebalsės mūsų kalboje dažniausiai sudaro lyg ribą. Pav., žodis melsvas yra tariamas ne melsvas arba mels-vas, bet mels-svas, t. y. skiemenų riba čia yra priebalsėje s. Todėl, kad būtų patogiau tokiais atvejais kelti žodžiai, paliekamas tas kėlimas laisvesnei kėlėjo nuožiūrai, pav. : gin-klas, mokslas, melsvas, iš-virk-ščias, au-klė, pūslė ir gink-las, moks-las, melsvas, iš-virkš-čias, auk-lė, pūs-lė.

Sudurtiniai žodžiai senoviškai keliami, pav. : dal-gia-ko-tis, ož-ka-barz-dis, didž-tur-tis, višt-va-na-gis ... ⁷

7. Sutrumpintieji žodžiai

Dažnai vartojamus ir daugumui suprantamus žodžius rašydami kartais trumpiname, pav. : kun. Mironas, kan. Tumas, šv. Petras, dr. Basanavičius, prof. Čepinskis-, t. ī. (= tai yra), k. a. (= kaip antai) ir t.t. (= ir taip toliau), pav. ( = pavyzdžiui), plg. (= palygink), žr. (= žiūrėk), psl. (= puslapis), 12 t. (jei vienas puslapis seka), 12 tt. (jei keli puslapiai toliau seka), pp. (= ponai ...).

Kartais žodžiai ne tiek yra trumpinami, kiek tam tikrais, lyg simboliškais rašmenimis pakeičiami ; tada po tokių trumpmenų nededama jokio ženklo, pav. : m (= metras), km (= kilometras), l ( = litras), G (= Celsijus), R (= Reomiūras) ...

Numeriai ir paragrafai sutrumpintai žymimi didžiosiomis raidėmis ir rašomi prieš skaitmenis, būtent : Nr. 142, § 13, §§ 14, 15.

8. Svetimybių rašymas

Svetimybės yra bendrinės ir tikrinės, todėl ir jų rašymas yra dvejopas.

1. Svetimieji bendriniai žodžiai yra rašytini šiaip : literatūra, kultūra, natūra, natūralus... ; archīvas, aktīvas, pasīvas, aktīvus, pasīvus, līra, līrika, satīra, hīdra ..., bet fizika, muzika, stilius ... ; barjeras, karjera, objektas, subjektīvus, milijonas, bijologija, socijo-logija, socijalizmas, amonijakas, komedijantas ... ; tema, sistema, poetas, poezija, poema, universitetas ..., bet idėja, alėja, epopėja ... ; higijena (arba higijiena, plg. galvijiena), himnas, husaras, herbas, alkoholis, buhalterija ... ; graikas, pedagogija, archeologija, sfera ... ; chemija, choras, chirurgija ... ; klūbas, biūras, kooperacija ... ; populiarus, kanceliarija, planas, logika ... ; kentaurai, kedras, kiparisas ...

Šitaip rašydami, mes einame ligšioliniu įprastiniu keliu, todėl kartais nežiūrime pačios pirminės kilmės; pav., kai kuriuos žodžius rašome ne tiesiog iš graikų, bet iš lotynų ar kitos kurios Vakarų Europos kalbos, kur atskiri garsai ir skiemenys mums ilgainiui yra artimesni pasidarę. Tačiau slaviškojo (rusiškojo ...) siauro trumpo

e, kuri dabar inteligentai dažnai svetimybėse taria, nerašome su tašku, nes mūsų siauras ilgas, su tašku žymimasis ė yra visai kitoks garsas ; to garso vietoj paliekame trumpą, atvirą e, tokį, kokį tariame žodžiuose mesiu, mesdamas. Be to, vartojame rašmenis

f, h ir ch, nors jais žymimieji garsai mūsų kasdieninei kalbai yra apysvetimiai ; ph visai nevartojame. Taip pat vartojame j tarp balsių (pav., amonijakas, socijalus ...), nes mūsų kalba hiatų nepakenčia ; plg. apsì-avė — àpsiavė arba apsiẽvė ir t.t.

2. Svetimieji tikriniai vardai, kur žinomesni ir dažniau vartojami, rašomi iš garsų ir įprastinio tarimo, pav. : Berlīnas, Parīžius, Rīga, Rīmas, Varšuva, Krokuva, Prancūzija, Krīmas, Daugpilis, Pskovas (Pliskuva), Voluinė, Lozana, Ženeva, Tulūza, Marselis, Breslavas ir kt.

Šiaip svetimieji vardai rašomi originalo rašyba, žinoma, jei raidynas yra lotyniškas. Nelotyniškais rašmenimis rašyti vardai transkribuojami paraidžiui.

Svetimųjų vardų galūnėms rašyti laikomės tokių dėsnių :

a) Jeigu svetimasis vardas baigiasi viena arba keliomis rašomomis ir tariamomis priebalsėmis, jam pridedamos galūnės -as, -ius arba -is, pav. : Stresemannas, Chamberlainas, Mollis, Krylovas, Niemceiviczius, Plymouthas, Liverpoolis Saarbrückenas ir kt. Čia apostrofo prieš pridedamąją galūnę nededame.

b) Jeigu svetimasis vardas baigiasi netariama, bet rašoma balse arba priebalse, tai prieš pridedamąją galūnę rašomas apostrofas, pav. : Malebranche’as, F. de Saussure’as, George'as, Chateaubriand’as, Shakespeare’as ir kt.

c) Svetimajai galūnei -i dar pridedamas -s, pav. : Niemis, Mussolinis, Toricellis, Raczyńskis, Krasickis ...

d) Svetimoji galūnė -a nekeičiama ir linksniuojama lietuviškai, pav. : Almaviva, de Rivera, Capablanca, Bologna, Padua, Córdoba, Sevilla ...

e) Galūnė -e rašoma -ė. Pav. : Goethė, Nietzschė, Leccė, Ali-cantė ...

f) Rusiškųjų vardų galūnės -o ir -ij transkribuojant pakeičiamos -a ir -is, pav. : Glivenka, Krylenka, Mereškovskis, Bielinskis ...

g) Tokiems prancūziškiems ir kitokiems vardams kaip Rous-seau, Mirabeau, Hugo, Herriot, Daudet, Meillet, Tardieu, Chautenay, Beauvais ir kt. galūnės nededamos ; jie taip pat ir nelinksniuojami.

h) Graikų ir lotynų kalbų tikrinių vardų šaknys nekeičiamos, pav. : Homeras, Aischilas, Oidipas, Aristotelis, Periklis, Platonas, Apollonas, Menelajus, Caesaris, Plautus, Marcus, Ovidijus, Teren-tijus, Horatijus, Glaudijus, Seneca, Sulla, Tacitas ... Šitie vardai rašomi tuo pat būdu, kaip ir dabartiniai Vakarų Europos.

ch) Latviškoms pavardėms su nesuminkštintomis galūnėmis pridedama -as, su suminkštintomis -is, pav.: Endzelínas, Zarinis, Bērzinis, Gelminis, Kaktinis ir kt.

9. Didžiųjų raidžių rašymas

Dabartinis didžiųjų raidžių rašymas dar nėra galutinai nusistojęs : vieni titulų, įstaigų ir kitus pavadinimus rašo vienaip, o kiti kitaip. Laukiamo vienodumo čia nėra. O jis mums taip pat reikalingas, kaip ir kitoms tautoms. Todėl su didžiąja raide rašytina :

1. Žmonių vardai, pavardės, pravardės ir slapyvardžiai, pav. : Jonas, Petras, Daukša, Širvídas, Maironis, Raudonbarzdls, Karaliūnas Griežėlė ir kt.

2. Žemių, valstybių, miestų, kaimų, jūrų, upių, kalnų, įstaigų, gatvių, bendrovių, draugijų, laikraščių ir kitokių panašių dalykų pavadinimai, pav. : Lietuva, Lenkija, Lenkai (lenkų žemė, kraštas), Prūsai, Žemaičiai, Paprūsė, Pabaltijis, Kaunas, Juodoji jūra, Nemunas, Laisvės alėja, Kranto gatvė, Valstībės Tarība, Lietuvos Seimas, Švietimo Ministerija, Krašto Apsaugos Ministerija, Ūkio Akademija, Vītauto Didžiojo Universitetas, Valstībės Kontrolė, “ Švīturio” bendrovė, Šv. Kazimiero Draugija, Naujokū Ėmimo Komisija, Valstībės Teatras, Humanitariniū Mokslū Fakultetas, Lietuvos Aidas, Šauliū Sājungą ir kt.

Tie žodžiai, kurie nėra laikomi pavadinimais, rašomi su mažosiomis raidėmis, pav. : “ Aušros ” laikraštis, Nemuno upė ir kt.

3. Dievo, Dievo asmenų ir švenčių pavadinimai, pav. : Dievas, Dievas Tėvas, Dievas Dvasia šventoji, Viešpats, Išganītojas, Sekminės, Tris Karaliai, Šv. Petras (šventė), Kalėdos, Velīkos, Nauji Metai ir kt.

4. Išskirtiniai valstybės, įstaigų, draugijų ir kiti tokie pavadinimai prašymuose, dokumentuose, valstybiniuose aktuose, laikraščiuose ir kt., pav. : Valstībės Prezidentas, Ministeris Pirmininkas, Universiteto Rektorius, Rīmo Popiežius, Lietuvos Metropolitas, Panevėžio Vīskupas, Lietuvos Gīnimo Komiteto Pirmininkas, Kauno Miesto ir Apskrities Viršininkas ir kt. Šiaip, apskritai kalbant, tie asmenys yra rašomi su mažosiomis raidėmis, pav. : Kaune buvo suvažiavē visū apskričiū, viršininkai ; valstībės prezidentas īra visos tautos renkamas.

5. Sveikinimai ar mandagumo žymimieji žodžiai laiškuose, kvietimuose ir kitur, pav. : Sveikas, Tamsta, Gerbiamasis, Didžiai Gerbiamas Pone, Jūs, Tu ir kt.

6. Su didžiąja raide tam tikrais atvejais yra rašomi ir paprasti bendriniai daiktavardžiai, kurie su ypatinga pagarba pabrėžiami arba iškeliami, pav. : džiaugdamiesi Laisve, nepamirškime ir pavergtūjū ; suvereninė valdžia priklauso Tautai.

10. Skyryba

Ligšiolinė mūsų rašomosios kalbos skyryba yra nevienoda ir dar galutinai nesutvarkyta, todėl ji atrodo labai paini ir sunki. Tai yra dėl to, kad skiriamųjų ženklų vartoseną lig šiol daugiausia esame rėmę kitų kalbų įsigalėjusiais skyrybos dėsniais ir su ja susijusius sintaksinius reiškinius daugiau aiškinome aprioriškai, ne kalba pagrįstais duomenimis.

Toks skyrybos padrikumas, aišku, praktikoje sudaro nemaža sunkenybių. Bet iš kitos pusės beišimtinių, didžiai griežtų dėsnių visiems skyrybos dalykams negalima sudaryti : tiek poezinė, tiek prozinė kalba dažnai esti labai įvairi, individuali, todėl kai kur skiriamieji ženklai tenka vartoti labai nepaprastai. Tad kaip čia reikia padaryti ? Komisija sau pasirinko tokį kelią : skyryba pirmiausia yra taikintina bendriniam reikalui, todėl jos pagrindai turi būti patys bendriausi, t. y. tokie, kurie mūsų kalbai yra charakteringi ir daugumui įmanomi ; visai individualūs, bendrinėje kalboje rečiau tepasitaiką dalykai yra tuo būdu paliekami nuošaliai, rašytojo nuožiūrai.

Taip pat Komisija negalėjo pasirinkti sau ir vieno formalaus skyrybinio masto: vien tik formaliai vartodami skiriamuosius ženklus ir visai neatsižvelgdami į pauzinius ir ritminius skyrimus bendrinėje šnekamojoje kalboje, mes visai nutolstame nuo gyvosios kalbos, ir dėl to skyryba lieka visiškai dirbtinas, abstraktus padaras, kuris praktikos reikalui (kalbėjimui ...) neturi jokios reikšmės. Todėl Komisija, nenorėdama perdaug nutolti nuo bendrinės šnekamosios kalbos, nenuėjo formaliu keliu, bet stengėsi skyryboje atvaizduoti jau gyvojoje kalboje įsigalėjusį arba beįsigalintį bendrinį skyrimą ir tuo būdu jį daugiau suderinti su kalbiniais sintaksės reiškiniais.

a) Taškas.

Taškas yra dedamas, kada norima vienas sakinys visiškai atskirti nuo kito, pav. : Nuvažiavo motušė su dukrele. Tikrai, visur lig stiklinė blizgėte blizga visi pašalėliai. O katė, didelė rainė, sėdi pas krosnį, murkso, burkuoja (L. Pelėda).

Trumpasakėje kalboje dažnai taškais skiriami ir visiškai trumpi sakiniai, pav. : Žinau tave. Žinau aš visā tiesā. Bet atviras esi žmogus. Ne suktas. Tu vienas prieš mane neveidmainiauji. Todėl ir branginu tave kaip draugā (B. Sruoga).

b) Kablelis.

1. Kableliais apskritai yra skiriamos tos sakinio dalys, kurios eina po tos pat rūšies sakinio dalių ir jas paaiškina, papildo, pav. : žvirbliai sutūpė kanapėse, pačiose viršūnėse ; anksti rytā, tik prašvitus, ėjome kulti ; plaukti reikia ilgai, visas mėnuo.

2. Kableliais yra skiriami priedėliai, kurie su pažymimuoju žodžiu yra sujungti tam tikrais žodžiais, pav. : atėjo žmogus, vardu Perkūnas ; vabzdžiai, arba būžiai, vasarā labai īgrīsta. — Čia kalbamieji jungiamieji žodžiai yra išskiriami drauge su priedėliais.

3. Kableliais yra skiriami ir tokie priedėliniai žodžiai, kurie niekuo nėr prijungiami prie pažymimojo žodžio, bet tik yra paaiškinamai ar pabrėžiamai vartojami, pav. : Kēstutis, didīsis Lietuvos kunigaikštis, sumušė vokiečius ; atjojo bernužėlis, baltas gražus dobilėlis ; universiteto rektorius, Čepinskis, jau pradėjo eiti savo pareigas ; šitas vaikėzas, bjaurībė, išdaužė visus langus ; aš jam paro-disiu, tam nedorėliui.

4. Kableliais išskiriami visi išskirtiniai pažyminiai, kurie eina po pažymimųjų žodžių, pav. : ar nesat kur matē broliū, juodvarniais lakiojančiū ? velnias, pasivertēs pele, išgraužė laivo dugne skīlē. —

Čia posakis pasivertēs pele yra pažymininė žodžių grupė, einanti tik sakinio dalimi, bet ne ištisu, lig šiol vadinamu “ sutrauktiniu ” pažyminio sakiniu.

5. Kableliais reikia apskritai skirti visi atskiri žodžiai arba ištisos žodžių grupės, kurias pabrėžiamai (melodija ir ritmu) išskiriame, iškeliame aikštėn, pav. : taigi, iš to nieko neišeis ; jis, be to, dar īra kvailas ; mes, tuo būdu, nieko nelaimēsim ; tamsta, toks geras, viskā mums padarīsi ; vaisiai, didumo sulig galva, krinta iš medžiū su triukšmu.

Čia reikia priskirti dar ir tokios išskirtinės žodžių grupės, kurios lig šiol paprastai klaidingai buvo vadinamos “ sutrauktiniais ” sakiniais, pav. : bīrant dirvoj, birs ir jaujoj ; nusekus vandenims, laivas sustojo ant Ararato kalno. Šitos grupės iš senovės yra buvusios paprasti dativi absoluti, dabar savo forma jau pasidarę nekaitomi. Pirmini jų pavidalą dar rodo tokie pavyzdžiai : buvo ten ik numirštančiam Herodui (Daukšos Post. 419) ; norinčiam būti tikrai dvasišku, reik išsižadėti artimū žmoniū (Valančiaus Tam. iš Kemp. 245) ; pamačiau dukrelē besėdinčiā ... Jų vietoje dabar jau pasakome : buvo ten iki numirštant Erodui ; norint būti tikrai dvasišku (-kam), reikia ..., pamačiau dukrelē besėdint... Seniau šalia tų linksnių dar buvo vartojamas net to dalyvio ir vardininkas, pav. : tapēs paklusnumi Dievui Tėvui net ik mirštās (aż do śmierci) Dauk. Post. 103 ; dabar jo vietoj dažniau naujadaru jau vartojame pus-dalyvį : net iki mirdamas. Taigi, šitos žodžių grupės iš pradžios tebuvo paprastos sakinio dalys ; tik ilgainiui kai kurios iš jų tapo išskirtinės, o kai kurios dar ir dabar tebėra, kokios buvusios — neišskirtinės. Todėl, suprantama, jos dabar nevisos vienodai yra skirtinos kableliais : tos iš jų, kurios yra tapusios išskirtinėmis, reikia skirti kableliais, o kurios tokios nėra, neskiriamos ir kableliais, pav. : sningant nevažiuosim ; jam skēstant padavė kartī ; saulei tekant (= saulės tekėjimu, saulės tekėjimo metu, saulėtekiu) esti labai gražu ; buvo ten lig saulei tekant (plg. mačiau paukšti skrendant) ; einant atsitiko nelaimė ir einant keliu atsitiko nelaimė (bet : vienā kartā, jam bevažiuojant su pinigais, ėmė temti).

Panašiai kaip apie žodžių grupes su padalyviu, reikia spręsti ir apie žodžių grupes su pusdalyviu, pav. : jis, dar vaikas būdamas, pamokslus piemenims sakīdavo ir būdamas lauke negaliu daug skaitīti.

Griežtai pasakyti, kurios tokios žodžių samplaikos yra išskirtinės. dabar nebe visados galima, todėl tam tikrais atvejais tai tenka individualiai spręsti.

6. Jei keli pažyminiai, stovėdami pagrečiui, kiekvienas skyrium žymi pažymimąjį žodį, tai jie nuo vienas kito yra skiriami kableliais, pav. : atėjo jauna, sveika, graži, turtinga moteriškė. Bet jeigu kuris pažyminys drauge su pažymimuoju žodžiu sudaro vieną glaudų sąvokini vienetą, tada kableliu jis nėra atskiriamas, pav. : didelis, gražus vėjinis malūnas (plg. geležinkelis); pigus prūsinis spiritas.

O jeigu kuris pažyminys tik papildo, paaiškina kitą pažymini ir tiesiogiai nepriklauso nuo pažymimojo žodžio, tai jis išskiriamas kableliais, pav. : skanus, kauninis, alus ; atėjo bjaurus, toks susikūprinęs, žmogus.

7. Vientisiniame sakinyje kableliais skiriama kryptis, įterptiniai žodžiai, teiginiai ir neiginiai ir įvairūs šaukiamieji arba parodomieji žodelyčiai, pav. : kūmute, kur taip bėgi ? aš tau, nedorėli, parodīsiu ; taip, dabar suprantu ; ne, iš čia tu neišeisi ; gerai, rītoj aš važiuosiu ī miestā ; na, dabar jūs gausit pīlos ; oi, kā tu padarei ? Jurgis, antai, jau seniai išlaikė egzaminus ; jis, mat, man čia ī akis līs ; tu, rodos, dar nesi pavargēs ; vadinas, iš to nieko gera neišeis ; vakar, sako, labai smarkiai lijo ...

Jeigu kryptis yra šaukiamai tariama, tai po jos yra dedamas ir šauktukas, pav. : vagie ! greičiau atiduok mano pinigus.

Jaustukas, sujungtas su kryptimi, kableliu jau nebeskiriamas, pav. : oi Dieve, Dievuli, kā aš padariau ?

Krypties taip pat kableliu nebeskiriame nuolatiniuose linkėjimuose, pav.: padėk Dieve! bet: padėk, Dieve, man išsisukti iš bėdos !

8. Kableliais yra skiriamos kelios vienodos pasikartojančios, bet vienos sąvokos nesudarančios sakinio dalys, pav. : gana, gana, vaikeli ; jau, jau skrenda paukščiai ; eik, eik nuo mano galvos ; mušė, mušė, ir užmušė ; kad duosiu, kad duosiu tam bjaurībei.

Šiaipjau vienodos pasikartojančios ir vieną sąvoką reiškiančios sakinio dalys kableliais neskiriamos, pav. : pagirīje stovėjo maža maža ( = labai maža) trobelė ; tėvas motina (= tėvai) rūpinasi savo vaikais ; žmonės vasarā pluša dirba.

9. Vienodos sutaptinio sakinio dalys yra skiriamos kableliais, pav. : vaikas rašė, skaitė, bėginėjo ; aš neturiu nei tėvo, nei motinos ; tiek jis, tiek aš težinau ; aš turiu ir tėvā, ir motinā.

Jeigu sutaptinio sakinio pasikartojančias dalis tik vienas jungtukas tejungia, tai kableliu jos neskiriamos, pav. : neturiu tėvo nei motinos ; neturiu tėvo ir motinos.

10. Šalutiniai sakiniai yra visados skiriami kableliais nuo pagrindinių, vistiek, ar jie prie jų yra jungtimis ar be jungčių prijungti, pav. : pasakīk, kad esi gudrus, kurio Čia dabar meto skambina; kā mes vadiname debesimis, īra tirštas, šaltas rūkas, iš kurio nieko aplinkui nematīti ; kur trumpa, ten ir trūksta ; kaip pasiklosi, taip išmiegosi.

11. Šalutinis sakinys, jei eina tuojau po jungtuko, vistiek yra išskiriamas kableliais, pav. : šiaip nieko, bet, kai pamatė, davė ; jis man sakė, kad, nuvažiavēs ī miestā, tuoj eisiās savo pažistamūjū lankīti.

12. Kableliais yra skiriami tik šalutiniai palyginamieji būdo aplinkybės sakiniai ; šiaip jau jungtukais kaip, negu, nei, nekuo ir kt. prijungiamosios atskiros sakinių dalys kableliais neskiriamos. Pav. : jis daugiau žino, negu aš; jis daugiau moka, kaip aš; bet : šnīpščia kaip gīvatė ; gieda kaip gaidīs (plg. gieda gaidžiu) ; akmuo kaip kumštis (čia kaip kumštis yra pažyminys; plg. žemė arti molio, stiklinė arti pilnio, artipilnė).

13. Paprasti vienalaikiai ir jungtuku nesujungti sakiniai skiriami kableliais, pav. : šonas šāļa, šonas šīla, galva džiūsta, kojos pūsta.

Bet jeigu du tokie vienalaikiai sakiniai yra jungtuku ir siejami, tai jie kableliu nebeskiriami : jie sutampamai yra subordinuojami laikui, ir todėl jungtukas ir čia atstoja kablelį, pav. : Petras aria ir Jonas akėja ; šiandien po pietū Petras ars ir Jonas akės. — čia kablelio vaidmuo yra toks pat, kaip ir sakiniuose vaikas skaito, rašo ir vaikas skaito ir rašo.

Kableliais yra skiriami tik tokie paprastieji, jungtuku ir sujungti sakiniai, kurie vienas su kitu yra išvadiškai, priežastingai siejami, pav. : saulė patekėjo, ir mes išvažiavom ; čia juoda duona, ir tos neduoda ; tik papučia vėjas, ir vanduo tuoj ima banguoti ; jis paimti paėmė darbā, ir nieko nepadarė ; karalius laimē nužudė, ir juodu vėl gīveno ; aš viskā jiems pasakīsiu, išdrošiu ī akis, ir tiek.

Panašiai tokie sakiniai yra jungiami, kada jie yra šalutiniai, pav. : prievaizdas sakė, kad rītoj Petras ars ir Jonas akės.

14. Laiškuose, knygose ir kt. kalbamoji vietovė yra kableliu skiriama nuo datos, pav. : Kaunas, 1932 II 13.

Adresuose po pavardės nededama jokio ženklo, pav. :

      J. Petraičiui
                        Kęstučio 12
                       Kaunas

15. Paprasti vardai yra dedami prieš pavardes, pav., Petras Kriaušaitis. Bet kartais sąrašuose ir kt. nutolstama nuo tos normalinės vartosenos — vardas rašomas po pavardės, ir todėl Komisijos nuomone čia prieš vardą yra rašytinas kablelis, pav. : Kriaušaitis, Petras.

c) Taškas kablelis.

Jei kiekvieną iš sujungiamųjų sakinių norime pažymėti turint daugiau savaimingos reikšmės, tai tokius sakinius skiriame taškais kableliais, pav. : akis kaktoje švietė kaip saulė ; kasos ant galvos geltonos kaip auksas ; girdėjēs, kad daugelī vietūsumušti rusai lekia iš mūsū krašto ; kad ne tik gubernatorius, pats karalius išsigandęs, nebežinos, kas darīti.

d) Dvitaškis.

1. Dvitaškis yra dedamas prieš išskaičiuojamąją priedėlio žy-mimiųjų žodžių eilę, pav. : Eglė jau sulaukė trījū sūnū: Āžuolo, Uosio ir Beržo ; miške īra visokiū medžiū : egliū, pušū, beržū, alks-niū.

2. Jei vienas sudedamojo sujungimo sakinys aiškina kitą, tai tarp jų dedamas dvitaškis, pav. : su žmonėmis nesusieidavo : nieko nuo jū nereikalavo, o jiems pasakīti vėl nieko neturėjo (L. Pelėda).

3. Dvitaškiu taip pat yra skiriami du priežastingai sujungti sudedamieji sakiniai be jungiamojo žodžio, pav. : aš neisiu ī mo-kīklā : man galvā skauda.

4. Kartais dvitaškis yra dedamas po ir tikrai ir kitų panašių posakių, kada toliau, po jų, yra reiškiama lyg paaiškinamoji arba konstatuojamoji išvada, pav. : Ir tikrai : gegutė deda kiaušinius svetimuose lizduose.

Kitais atvejais, kada toji išvada nežymu, dėtinas yra kablelis.

5. Pagaliau dvitaškis yra dedamas po įterptinio sakinio, kuriuo buvo pertraukta tiesioginė kalba ir be kurio tas dvitaškis kalbamuosius sakinius vistiek būtų skyręs. Prieš tokį įterptinį sakinį yra rašytinas kablelis su brūkšniu, o po jo dvitaškis su brūkšniu. Čia kablelis pateisinamas tuo, kad įterptinius žodžius ir sakinius mes ir be to kableliais skiriame. Todėl yra rašytina : — Aš neisiu ī mokīklā, —sako Jonas :—man galvā skauda.

e) Brūkšnis.

1. Brūkšnis yra vartojamas tada, kai norima pažymėti minties pertrūkis, staigumas, statumas, besąlygiškumas, lakoniškumas, pav. : žiūriu — gaisras ; jis — nieko nežino ; kur jojo — patsai nežinojo ; kur nueisiu — čia namai ; atėjo Grabnīčios — speigas ; atėjo Šv. Kazimieras — speigas.

Šiaipjau tariamai praleistųjų žodžių vietoj, kur balsu jokio minties pertrūkio nereiškiame, brūkšnio nededame, pav. : jo žiedas grīno aukso ; tai gīvi niekai ; pinigai galvažudžiai.

2. Brūkšniais yra skiriami įterptiniai sakiniai, kurie yra kiek susiję su tais sakiniais, į kuriuos jie yra įterpti, pav. : šiandien mes — tai dažnai turime atsiminti — esame labai nerangūs.

3. Jeigu įterptinis sakinys yra įterptas toje vietoje, kur turi būti kablelis, tai jis išskiriamas kableliais su brūkšniais, pav. : jei šaltinis mažas ir vandens jame nedaug tėra, — tai dažnai atsitinka,

— tad geria vieni žmonės ; žmogau, — aš ji visuomet taip vadinu,

— paskolink man šimtā litū.

Jeigu įterptinis žodis arba sakinys iš viso sakinio norima ypatingai išskirti arba su kalbamuoju dalyku nieko bendro neturi, tai reikia jie išskirti skliauteliais, pav. : kalbos dalīkus mokantis (kalba apskritai nelengva išmokti) reikia gerai sau išsiaiškinti, suprasti, jei nori, kad jie nebūtu sunkūs vartoti.

4. Tiesioginėje arba netiesioginėje kalboje brūkšnis gali atstoti pastraipą, pav. :

Čigonas sako lietuviui : “ O kā, ponuti ? Gulkime pailsėti, ir katras geresnī sapnā sapnuosime, tam ir bus viščiukas ”. — “ Gerai ”, sako lietuvis.

f) Kabutės.

Perkeltos reikšmės, antraštiniai ir svetimieji žodžiai suimami į kabutes, pav. : tavo tas nuolatinis “ neisiu ” man labai nepatinka ; jo pasakīmas “ aš nenoriu ” īra neginčijamas ; Maironio “Jaunoji Lietuva” man seniau labai patiko ; jūsū “ moksliški galvojimai ” īra gīvi juokai ; jis priėjo prie manēs ir sako : “ Šiandien aš daugiau nebenoriu dirbti ”.

Kartais tam tikri žodžiai, kuriuos paprastai į kabutes suimame, gali būti ir kitokiu būdu (pav. kursyviniu šriftu) išskiriami, pav.: Maironio Jaunoji Lietuva man seniau labai patiko.

Projektinės rašybos pavyzdys

Per Šv. Petrā Varniuose šįmet buvo labai didelis prekīmetis. Aplinkiniai šnekėjo, jog kitais metais nebuvē tokios daugībės žmonių. Bet ir diena buvo labai graži : nors gaidīkste perėjo būrīs lītaus, bet diena nusigiedrijo ir buvo saulėta, keliai nė maž nedulkėjo.

Rītmetī, dar anksti, važiuojant nuo Ožtakiū kalno, netoli miesto pavaizdu keturi vieškeliai, — nuo Tverū, Laukuvos, Kaltinėnū ir Pavandenės, — kuriais žmonės be pertrūkio kaip virvės traukė i miesčiukā važiuoti, raiti ir pėsti. Stebėjos nevienas, kurgi galėjo ir sutilpti tokia daugībė žmonių. Ir teisībė, nuo pat aušros ligi pusdienio tvino ir tvino, miestelis ir visi jo užkampiai prisikimšo pičpilnaičiai vežimū, arkliū ir žmoniū, vos galėjo gatvėmis persigrūsti ; kitur norint išeiti teko lipti per rodiklius arba tekinius. Nors priemiestī stovėjo dešimtininkū visa šerenga, rikiuodami ir tvarkīdami, vienok per didelē miniā erčios padarīti ant kelio negalėjo. Cukraininkai, paupariai, komedininkai ir kiti, kuriems reikėjo rinkoje būdas pasisamdīti, turėjo brangiai užmokėti už vietā. Geras buvo dar uredninkui pelnas ir iš kitū pirkliū, kaip antai : iš puodžiū, skardininkū ir kitū tokiū. Visi jie, kol nusipirko savo prekėms pasiskleisti vietā, gerai užlopė batus policijai. O kur buvo arkliū turgus, iš ten policija nė žingsnio nebeatsitraukė : ten pervis geresnis jiems buvo uždarbis. Tokia vieta, žinoma, ir vagims gera : pasipirkē tvarkdarius, be baimės pardavinėjo ir mainikavo vogtus daiktus. (Žemaitės raštai, I tomas, 21-22 psl.).

NAUJOSIOS RAŠYBOS BELAUKIANT*

Mūsų rašybos klausymas gimė su pirmąja lietuviškąja knyga, būtent su Mažvydo 1547 m. katekizmu. Ir tokiu aiškumu, kaip 2x2 = 4, jo, galima tiesiai sakyti, niekuomet neišspręsime. Tai todėl, kad rašyba tėra sutartinis dalykas, o juk visos sutartys, pagal reikalą, keičiamos, net kartais laužyti laužomos. Rašybos išradėjų maža, paprastai kaimynės tautos raštą skolinasi viena iš kitos ir daugiau ar mažiau savo reikalams prisitaiko. Taip pat ir mūsų pirmieji rašytojai Mažvydas, Daukša, Širvydas savo rašybas darėsi lenkiškosios pavyzdžiu, vienas daugiau, kitas mažiau nuo jos nukrypdami. Iš lenkų rašybos tegavome du nosiniu ą ir ę, o jau Vilento raštuose vienur kitur pasirodo analogiškai pasidaryti ų, į. Mūsų kalboje skiriami ilgieji ir trumpieji balsiai, kuriems pasiskolintoje rašyboje neturėjome ženklų. Todėl, pav., kun. Blotnas jau 1600 m. bando ilgumus žymėti dvigubomis raidėmis. Tautinio atbudimo laikais lenkiškuosius cz, sz pasikeitėme čekiškais č, š ir išmėtėme ł, w. Taip pamažu ir susilopėme rašmenyną ir rašybą. Bet tuo pat jau “ Auszros ” laikais iškilęs rašybos vienybės reikalas ir po šiai dienai tebėra nebaigtas. Kiek čia mūsų, tos vienybės bejieškant, vargo padėta, matyti jau iš to, kad vien J. Jablonskio straipsniai apie rašybą sudaro ištisą, neseniai išėjusį, III jo raštų tomą.

--------
* Gimtoji Kalba, 1935, 15-18.

Vadinamosios jablonskinė (tikriau : vilniškė) ir būginė rašybos abi ėjo palengva susidariusių rašto inpročių keliu, bet susitarti nepajėgė. Prie Švietimo Ministerijos 1929 m. sudarytoji Rašybos Reformos Komisija 1933 m. pasiūlė vienu atžvilgiu radikalesnį rašybos projektą : panaikinti nosinius ir balsių ilgumą žymėti visur vienodai brūkšneliais (Žiūr. “ Rašybos reformos projektas ”, 46-65 psl.). Senovininkams tai, žinoma, negalėjo patikti. Periodinėje spaudoje pasirodė tik nepatenkintųjų balsų. Pritariantieji subruzdo vėlokai. Šviet. Ministerijoje tuo tarpu jau buvo spėjusi susidaryti nuomonė nepalanki bet kokiai griežtesnei reformai. 1934 m. dirbo po viena antros net dvi, iš dalies naujos sudėties, komisijos. Viršų ėmė senovininkai, tenorėjusieji tik išlyginti ligšiolinius rašybos nevienodumus. Bet ir jie nesutarė, pav., dėl piauti : pjauti, aukštas : augštas.

Taip ir užsimezgė neatmezgamas mazgas. O kasdienė rašto praktika verkiamai reikalauja, kad ir bet kokios, bet vienos rašybos. Ir griežtesnės reformos šalininkas turi sutikti, kad, nein-manant pasiekti idealo, privalu tenkintis ir jo trupinėliais, — kad tik rastųsi rašybos vienybė. Nors rašyba susitarimo dalykas, tačiau visų mūsų troškimas — pagal aplinkybes galimasis tobulumas. Iš šito susitarimo dvasios ir gimsta mūsų rašybos vienybė.

Rašybos dalyko galutinai išspręsti š. m. vasario mėn. 18 d. Respublikos Prezidento maloniu sutikimu pas jį buvo susirinkę ministeris J. Tonkūnas, gen. sekretorius K. Masiliūnas ir J. Balčikonis, Pr. Skardžius, A. Salys. Pasikeitus savo tarpe nuomonėmis priimti pagrindiniai mūsų rašybos principai. Jie “ Gimtojoje Kalboje ” jau taikomi nuo šio numerio. (Plg. dar mano trumputę santrauką “ Židinio ” 2 nr.). Kiekvienas tuojau pastebės, kad viršų yra ėmusi būginė rašyba. Čia duodu dar keletą paaiškinamųjų pastabų.

Veiksmažodžių bųva, lįja ..., kįla, spųra..., tįška, pųška..., vįsta, dųžta ... (= Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatikos I veiksmažodžių sk. Ė, Fd ir e, J b pastraipų veiksmažodžiai) kilminė rašyba gali kam atrodyti persunki, nes, girdi, kitose jų lytyse tų nosinių nėra, o rašant bųva, lįja ... dar painiojasi bendratys būti, lyti ... su tokiais pat ilgais, bet jau skirtingais rašomais ū, y. Tai tiesa, bet, palikę kilminę balsių rašybą, kitaip negalime rašyti. Šalia šąla, bąla ... ligi šiol rašomi būva, lyja, kyla ... yra nesąmonė. Ir J. Jablonskis su šitokiu netikusiu rašymu tik rašybos vienybės trokšdamas buvo sutikęs : mat, iš Rusijos grįžęs rado Vilniuje Liet. Mokslo Draugiją taip rašant. Čia tas pats sunkumas, kaip ir dvejopai rašyti vienodai tariamą ilgąjį i, pav., žodžiuose grįžti ir gyvas. Dabar pradžios mokykloje teks sakyti “ taip rašoma, ir gana ”, o gimnazijoje jau turėsime aiškintis kilme. — Dėl nuoseklesnės priebalsių kilminės rašybos, turbūt, niekas nesiskųs. Juk tokių žodžių, kaip augštas (: augesnis, augalotas), rūgštis (: rūgo), baugštus (: bauginti), sluogsnis (: sluogas), strigtas (: nustrigo), žagsėti (: žagulys), kilmė kiekvienam aiški. Garsinės rašybos šalininkai čia sau tik insikalba “ paprastojo žmogelio ” supratimą. Kaipgi atrodytų žodyne striktas greta su strigti ? Rašyba mesdamas, vesdamas ... ir lūžta, grįžta ... palikta tik todėl, kad ji praktikai lengvesnė nei mezdamas, veždamas ..., lūšta, grįšta ... Už pjauti, bjaurus ... rašymą mūsų mokykla tikrai dėkui pasakys. Rašydami piauti, biaurus..., juk visai nepažymėdavome aiškiai tariamo j. Priekaištas, kad, girdi, tada reikėtų rašyti ir labjau, šlapjas, vemju, avjų, savaime atpuola : mes bendrinės kalbos tartimi čia j netariame. Dėl netikusio rašymo jaunuomenė jau ir tarti taip buvo bepradedanti, būtent be j : p'auti, b'aurus, kaip kiauras, šiaudas. Taip pat sveikintinas ir rašymas : jieškoti, jiešmas, Jieva ... Šios rūšies žodžius visi lietuviai taria pradžioje su j, tik kažinkodėl iki šiol vien jie taip terašėme, j nerašymas čia teisinta žemaičių tarme. Bet žemaičiai ie visur išverčia ei arba y, o kur ie turi iš rašomosios kalbos ė, ten ir jie taria jie-, pav., jiesti < ėsti. — Taip pat susisteminamas ir vienu bei dviem žodžiais rašymas, būtent priimta spausdintojo projekto rašyba : anąkart, dvidešimt, išvien, begal ..., bet aną kartą, dvi dešimti, iš vieno, be galo ... — Svetimieji bendriniai žodžiai nutarta rašyti : literatūra, natūralus, aktyvas, lyrika, satyra ..., bet fizika, stilius ... ; barjeras, objektas, milijonas, komedijantas ..., bet asociacija, biologija, periodas ... Pastaruosiuose žodžiuose, tiesa, dažnai tariamas ir j (asocijacija ...), bet nenusikalsime ir jo netardami, nes šiaip sambalsis (hiatas) lietuvių kalbai nesvetimas, plg. apsiėmė apsiarė, išsiošė ... Toliau rašytina : tema, poetas, idealas, ... bet idėja, epopėja (plg. siuvėja). f, ch, h rašoma ten pat, kaip ir ligi šiol, tik su p, k ir be h rašomųjų skaičius padauginamas : koras, karakteris, katekizuoti ... — Nauja yra priešdėlio ir prielinksnio į rašyba, būtent jis visur pakeičiamas in. pav., inėjo in mišką, inpilti, inbėgti. Dėl to tik mūsų kalbos skambumas laimi. Ir ištarti daug lengviau ineiti nei įeiti ; o įėjimą tardamas gali liežuvį nulūžti. Tokiais žodžiais, kaip innešti, innoris, ... nėra ko baidytis. Juos tarsime su vienu n, lygiai taip pat, kaip iššluoti, užželti tariame su vienu š, ž.

Pagal nutartus pagrindinius principus bus sudaryti ir netrukus išleisti platesni rašybos metmenys. Naujosios rašybos invedimu rūpinsis Švietimo Ministerija. Šiaip tuo tarpu visiems dar patariama rašyti senąja rašyba. “ Gimtojoje Kalboje ” naująja rašome norėdami iš anksto visuomenę su ja in pažines suvesti. — Tuojau pat reikės imtis ruoštis ir didįjį rašybos vadovą, kuris, be rašybos dėsnių ir žodyno, turės apimti ir tarties bei akcentologijos dalykus. Juk šiaip rašto žmogui visai nerūpi rašybos teorija, jam tik svarbu, kaip rašytina. Abejojamais atsitikimais rašantysis ir ras atsakymą rašybos žodyne. Toks žodynas turės būti mokytojo, laikraštininko, rašytojo kasdienis patarėjas. Tokius rašybos vadovus kitos tautos jau seniai turi; pav., vokiečių “ Der grosse Duden ” pernai išėjo 14 leidimas. Latviai ir 1933 m. išleido “ Latviešu pareizrakstības rokas grāmata ”.

Griežtesnės reformos šalininkai, žinoma, šiuo rašybos klausymo išsprendimu nebus visai patenkinti. Galėčiau, pagaliau, ir save čia priskirti, nes rašybos dalyke nesu senovininkas. Tačiau mums atrodo, kad “ pergriežtieji ” ir iš dalies turgų sugadino. Buvo insi-manyta net radikalios raidyno reformos. Kiti vėl siūlė nebeskirti ilgųjų balsių : girdi, pradžios mokyklų mokiniai tada mažiau klaidų darą. Tikra tiesa. Bet tų klaidų dar mažiau darytų, jeigu ir ė nuo e nebeskirtume ! Išėjo : daug užsiprašėme, maža gavome. Visi sutiksime, kad sutartoji rašyba ne pati tobulybė. Bet iš kitos pusės jai reikia pripažinti bent nuoseklumą, kurio labai trūko vilniškei rašybai. O svarbiausia, mano nuomone, kad kelių vietoje turėsime vieną rašybą.

TIES NEUŽKASTU RAŠYBOS KAPU*

Mūsų rašybos klausimas dabar bent oficialiai yra išspręstas. Švietimo Ministerija š. m. sausio mėn. 11d. aplinkraščiu paskelbė : “ visoms Švietimo Ministerijos mokykloms ir kitoms įstaigoms, kad joks naujas rašybos projektas nėra priimtas. Kol nebus oficialiai paskelbta kita rašyba ”, pavedama “ laikytis J. Jablonskio rašybos, vartojamos jo 1922 m. Lietuvių kalbos gramatikoje ”. Be to, dar Elta pranešė, kad “ Švietimo Ministerija dabartinėmis aplinkybėmis nerado galima patvirtinti nė vieno iš jai pasiūlytų rašybos reformos projektų ”. Kiek vėliau įsakyta ta pačia rašyba spausdinti ir didįjį lietuvių kalbos žodyną, redaguojamą J. Balčikonio. Kiekvienas, bent kiek nusimanąs apie žodyno darbą, gerai žino, kad tokio žodyno be 15 metų vargu viso susilauksime. O jį leidžiant rašybą kaitalioti vėl neįmanoma ar bent būtų neišmintinga. Todėl savotiškos prasmės įgyja ir anas “ kol nebus oficialiai paskelbta kita ”. Taigi, visiems greičiau ko nauja laukiantiems tegalime mūsų patarlę priminti : taisykitės, varnos, į užmarį lėkti. — Ką palaidoję, dar kapo neužkasę, kalbas sakome. Tam tėra ir šios mano pastabos. Apie didžio debesio mažą lietų — 1935 m. vasario mėn. 13 dien. nutarimus — savo skaitytojus esame seniau informavę. Bet ir tai mūsų taip trokštamai rašybos vienybei nebuvo lemta gimti. Nors anais nutarimais ir atsisakyta nuo rašybos reformos, tačiau švietimo vadovybė visgi nesiryžo sprendžiamojo žingsnio žengti, pageidavo “ kad kai kuriais klausimais galėtų plačiau išsitarti mokytojai praktikai ” (1935 m. ,, L. Aido” 140 nr.). Jiems aiškiai pasisakius už griežtesnę rašybos reformą (žiūr. “ Židinys ” XXII, 227 t.t.), tam pritarus taip pat Lietuvių Kalbos Draugijai ir, Švietimo Ministerijos pageidavimu, suderinus abiejų nuomones (žiūr. 1935 “ Gimtoji Kalba ” 149 t.t.), visas dalykas betgi vėl sutriko. Vėl tas pats neryžtingumas, o jo vaisiai — anas aplinkraštis. Bet ir jis dar toli gražu neišsprendžia visos rašybos problemos. Mat, Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika nėra rašybos kodifikavusi, o be kodifikacijos jos visiškas vienodumas nieku būdu neįmanomas. Charakteringi šiuo atžvilgiu yra raštai, kuriais yra pasikeitusios LKD ir Švietimo Ministerija (žiūr. š. m. “ Gimtosios Kalbos ” 1-2 nr.). Turime pabrėžti, kad ne viskas iš tų klausimų ir atsakymų yra paaiškėję praktikos reikalui. Visų pirma formalinė pusė. Rodos, ir formaliai sunku įmanyti, kad aplinkraštis, kuriuo bus įsakoma vienos ministerijos įstaigoms, tuo pačiu darytųsi visuotinai “ pakankama bazė pasidaryti išvadoms rašybos rūpimais klausimais ”. Ir iš tikrųjų : vieni tas išvadas darosi, kiti nė neketina. Pav., nė oficiozinis “ L. Aidas ” rašybos nėra atitinkamai pakeitęs, nors per pusantro mėnesio turėjo tam gražaus laiko. Ir kiti laikraščiai, kaip rašę, savaip teberašo. O spaudos įstatymo § 14 Švietimo Ministerijai pavesta visuotinė kalbos priežiūra, taigi, tuo pačiu ir rašybos dalykas. Bet vėl nežinoma, kaip galėtume iš periodinės ir neperiodinės spaudos reikalauti vienodos rašybos, neturėdami jos kanono. Iš Rygiškių Jono gramatikos nenustatytųjų rašybos dalykų kelis įdėm mini ir LKD raštas, pav., svetimųjų žodžių bei didžiųjų raidžių rašymas, kuris degamai prašosi sutvarkomas. O atsakyta šitaip : “ Bendrinių svetimybių rašymas labiau susijęs su kalbos, nei su rašybos dalykais ; tikrinių svetimybių rašymą Švietimo Ministerija yra linkusi laikyti neesminiu dalyku, nors ir šiuo atžvilgiu pataria laikytis Jablonskio transkripcijos Tesie jau bendrinės svetimybės daugiau su kalba nei rašyba susijusios, bet rašyti vis viena jas kaip nors reikia. Iš antros pusės čia pat vėl nutolstama nuo to “ nerašybiškumo ” principo, jei, paklausus dėl dėl, kodėl, todėl rašybos, atsakyta : “ Jokių nukrypimų nuo 1922 m. J. Jablonskio gramatikoje vartojamos rašybos Švietimo Ministerija nenumato ”. Juk dėl: dėl, kodėl: kodėl... kaip tik vien kalbos dalykas, o visgi įsakoma rašyti gramatiškai : dėl, kodėl, todėl. O tikrinių svetimybių rašybai suvienodinti, tiesą sakant, nė pirštu piršto nesukeista. Kaipgi pasinaudoti Jablonskio “ transkripcija ”, kad jis čia rašybą yra dešimtimis kartų kaitaliojęs ! Gramatikoje nesuminėtų žodžių rašybos reikalui, pav., dyksnis, striktas ... ar dygsnis, strigtas ... atsakyme paakinta į Jablonskio straipsnius III jo raštų tome. Tuo jau vėl pasukame iš gramatikos kanono į nekodifikuotus papildus. Juk visi žinome, kad J. Jablonskis įvairiais laikais įvairiai yra rašęs. Tai viena. Antra, sunku būtų, pav., iš periodinės spaudos reikalauti, kad, suabejojus kokio žodžio rašyba, laikraštininkas turėtų vis narplioti rašybinius straipsnius. — Ir apskritai tenka pasakyti, kad labai nepaprastas dalykas yra grįžti su rašyba 13 metų atgal. Kalbos istorija moko, kad rašybos raida eina priekin, o ne atgal. J. Jablonskis įsitikinęs, kad rūgšties, rūgštaus kilmė kiekvienam rašančiajam aiški, jau 1923 m. ėmė tuos žodžius taip ir rašyti. O dabar turime grįžti į rūkštį, rūkštus ! Bendrinės kalbos tartyje maždaug nuo 1927 m. spėjo įsigalėti : dėl, todėl, kodėl, o šiandien dėl rašybos atbuleikiškumo turėsime vėl ir tarimą mainikauti. Norime priminti dar šiuos Švietimo Ministerijos atsakymo žodžius : “ Rašybos reforma bus galima tik tuomet, kai ji bus įtikinamai išdiskutuota ir pakankamai pritaikyta praktikai ir kalbos dvasiai Tuo pasakoma, kad rašybos reformai dirbusieji (LKD, lituanistai mokytojai, universiteto žmonės) savo darbo nėra kaip reikiant atlikę. Kitų specialistų tuo tarpu Lietuvoje neturime. Taigi, savaime prašosi išvada, kad reikės naujos kartos kalbos darbininkų palaukti. Tikėkimės jų po laimingesne žvaigžde gimsiant ... Nuo 1922 m. mūsų rašyba, dažniausiai paties J. Jablonskio pastumiama, pamažu kito. Ir Švietimo Ministerijos Knygų Leidimo Komisija čia pasroviui plaukė. Nesu matęs nė vienos jos paskutiniu laiku išleistos knygos, kur būtų griežtai rašoma 1922 m. rašyba. Įdomu, kaip dabar seksis atsivertimas. Norėdami ar nenorėdami vis tiek turime pripažinti, kad Šv. Ministerijos aplinkraštis rašybos mazgo galutinai neatmezgė. Iki tvarkos ir vienybės dar toli šaukia.

--------
* Židinys, 1936, 2 nr., 218-219.

SUTRUMPINIMAI*

Rašydami dažniau pasitaikančius žodžius mėgstame daugiau ar mažiau trumpinti. Jau pats gyvenimas, darbo spartis (tempas) to reikalauja. Juk labai nepakabù būtų, pvz., ištisai rašyti kilomètrą, kilogrãmą, nes ir kalboje pastarąjį, sutrumpinę, dažnai kilù vadiname. Tačiau kokios sistemos dabartinėje mūsų trumpinimo praktikoje nė neieškok. Kelrodžiuose, pvz., kilometras rašomas : klm., kl., kil., kilm., kilom., km. ir tik labai retai — km, nors šis sutrumpinimas yra tarptautinis ir kituose kraštuose jau seniai vartojamas. Arba vėl mechaninę arklio jėgą technikos žmonės vieni trumpina HP (iš anglų horse-power), kiti PS (iš vok. Pferdestärke), o Liet. Enciklopedija susigalvojo — a. jėgų. Šitoks trumpinimas visai netikęs, nes “ lietuvinant ” visų pirma lauktume AJ arba aj, o antra, čia verčiau laikytis anų mokslo sutartųjų sutrumpinimų. Visai kitas klausimas, katrą iš tų dviejų sutrumpinimų mums pasirinkti. Čia net ne vieno termino dalykas, nes, sako, anglų HP sudaranti vidutiniškai 1,0138 vokiečių PS. Vadinasi, vartojant tatai būtina ir aiškiai skirti.

----------
*Gimtoji Kalba, 1936, 83-87.

Toks trumpinimo palaidumas jau seniai vertė atskirus žmones kokios nors išeities ieškoti. GK jau 1933 m. savo Klausimų kraitelėje tą dalyką buvo trumpai palietusi. 1935 m. Technikos ir ūkio Nr. 1(10) tuo pat suvienodinimo reikalu yra įdėtas S. Kolupailos straipsnis. Pagaliau praeitų metų spalio mėn. 18 dien. įsakymu Susisiekimo Ministerijoje įvesta vienoda sutrumpinimų sistema, o dabar tuo, rodos, yra susirūpinęs ir kainų tvarkytojas.

Mums susidarant sutrumpinimų sistemą, reikia, žinoma, žiūrėti ir kitų tautų, tikriau sakant, tarptautinės praktikos. Kokia nauja, savotiška trumpinsena būtų labai neparanki ne tik mokslui, bet ir šiaip gyvenimui. Būtent, susiduriant su svetimaisiais, tie nevienodi sutrumpinimai be galo painiotųsi. Susisiekimo Ministerija čia eina tikruoju keliu. Negalima sutikti tik su vienu kitu sutrumpinimu. Pvz., toks netikęs yra edm, sutrumpintas iš erdmeterio (< vok. E r d m e t e r). Mes, versdami vok. Festmeter liet. k i e t m e t r i u ir jį visai gerai trumpindami — ktm, negalime savo kalboj; palikti nė anos vokietybės. Kadangi tai yra tam tikras tūrio, pvz., sukrautų malkų, metras, galime pasidaryti tūrmetrį ir jį trumpinti — trm. Plg. ir vok. Raummeter (rm.).

Daugelis, ypačiai matų, cheminių elementų, sutrumpinimų dėl savo trumpumo tėra tik tam tikri sąvokos simboliai, reiškiami dažnai vienų viena raide. Po tokių trumpmenų nebededamas nė taškas, kuris tik spaustuvės darbą sunkina.

Čia duodame parinkę pluoštą plačiau vartojamųjų ar vartotinųjų sutrumpinimų.

Matai ir saikai

1. Ilgis: kilometras — km, metras — m, decimetras — dm, centimetras — cm, milimetras — mm, hektometras — hm, anglų pėda — ' (pvz., 10' = 10 pėdų), anglų colis — ", anglų linija —'''¹, sieksnis (2 m) — sk, jūros mylia —jm.

^-------
1 Tokie yra tradiciniai šitų anglų matų sutrumpinimai. Bet spaustuvei neturint šitų ženklų trumpintina : pėda — p, colis — c ir linija — ln.

2. Plotas: ketvirtainis kilometras — km², ketv. metras — m², ketv. decimetras — dm², ketv. centimetras — cm², ketv. milimetras — mm², ketv. pėda —p², ketv. colis — c², ketv. linija — ln², ketv. sieksnis — sk², hektaras — ha, aras — a ; margas — mr, dešimtinė— dš, valakas—vl. Metriniai ploto matai plačiausiai vartojami : km², m²..., bet kartais būdavo rašoma ir qkm, qm ...

3. Tūris: kubinis kilometras — km², kub. metras — m³, kub. decimetras — dm², kub. centimetras — cm², kub. milimetras — mm², kietmetris — ktm, tū̃rmetris — trm ; kub. pėda —- p³, kub. colis — c³, kub. linija — ln³. Kai kas vietoje km³ parašydavo ir ckm.

4. Saikai: hektolitras — hl, litras — l, decilitras — dl, cen-tilitras — cl, mililitras -— ml; pūras — pr, kibiras — kb, kvorta — kv.

5. Svoris: tona — t, registrinė tona — rt, brutto reg. tona — brt, netto reg. tona—nrt, centneris — cnt, kvintalas (100 kg) — q, kilogramas — kg, gramas — g, decigramas — dg, centigramas — cg, miligramas — mg, metrinis svaras (0,5 kg) —sv. Dabar kartais vartojama ir dvigubas centneris, kuris vokiečių pavyzdžiu trumpinamas — dz. Bet šis terminas yra grynai vokiškas (D o p p e l-z e n t n e r) ir mums geriau tinka kitur plačiau žinomas kvintalas (pranc. quintal metrique, anglų quintal, ispanų quintal metric o, čekų kvintal).

6. Laikas: amžius — amž., dešimtmetis — deš., metai — m., mėnuo — mėn., savaitė-— sa., para •—pa., diena — dien., valanda — val., pusvalandis — pval.. ketvirtis valandos — ktvval., minutė — min., sekundė — sek. ; savaitės dienos : prd., ad., td., kd., pd., šd., sd.; “ akademiškai ” — c. t. (= c u m t e m p o r e, pvz., 10 c.t. val. = 10 val. 15 min.), “ neakademiškai ” —s.t. (= sine tempore, pvz., 15 s.t. val. = 15 val.); pirmoje pusėje—p. pus., antroje pusėje — a. pus., prieš Kristaus gimimą — pr. Kr., po Kristaus gimimo—po Kr. Mokslo reikalams valanda ir sekundė paprastai trumpinama : h ( = hora), see., s.

7. Pinigai. Litą ir centą dabar labai įvairiai trumpiname : lt., lit., lt, lit, Lit., Lt., Lit, Lt ir ct, ct., cnt, cnt., cent., cent. Kitos tautos savo piniginį vienetą dažniausiai trumpindamos rašo didžiąja raide ir visai nededa taško, pvz., latvių Ls ( = lats), vok. RM (=Reichsmark), italų L arba Lit (=lira italiana), čekų KČ (= koruna čekoslovenská), austrų S (= S c b i l l i n g), anglų L(=pound sterling; sutrump. iš lot. libra “ svarstyklės, svaras ”), olandų Hfl (= olandų florinas). Su tašku trumpina danai ir švedai savo kroną — Kr. ir ispanai pesetą — Pta. Prancūzai franką paprastai trumpina fr. (= vienaskaita) ir frs (= daugiskaita), bet retkarčiais ir F be taško. Taigi ir mums geriausiai tiktų trumpinti — Lt. Didžiosios raidės neturėtume baidytis, nes taip trumpina ir tautos, rašančios daiktavardžius mažąja raide. Pagaliau piniginio vieneto vardą tam tikra prasme galėtume laikyti ir tikriniu daiktavardžiu. Centui trumpinti patogiausias — ct., nes ir kiti čia daugiau mažosiomis raidėmis rašo, pvz., anglų sh ( = s h i l l i n g), d (= p e n n y, pence; sutrump. iš lot. denarius “ denaras, mažas pinigėlis ”). Patogumo sumetimais piniginiuose raštuose, buhalterijoje patartina rašyti, pvz., Lt. 15,20 ir Lt. 15 ct. 20, bet šiaip spaudoje, žinoma, rašysime ir — 15 lt. 20 ct.

8. Slėgimas: atmosfera — at, absoliutinė atmosfera — ata, baras — b, milibaras — mb.

9. Šilima. Šiaip spaudoje laipsnį dabar trumpiname dažniausiai laip. ir laipsn. Trumpesnis ir patogesnis pirmasis. Ypačiai teiktina būtų visuotina moksle vartojamoji trumpinsena, pvz., 15°C, 20°R, 40°F (== 15 laip. Celsijaus, 20 laip. Reomiūro, 40 laip. Farenheito), nes ji trumpa ir tiksli.

10. Elektra: amperas — A, voltas — V, vatas — W, kilovatas — kW.

11. Kelintiniai skaičiai. Kelintinius skaičius trumpindami dabar įvairiai žymime, pvz. : 3-sis, 3-oji, 3-ajarn ir kt. Geriausia ir patogiausia yra jų skaitmenis skirti taškais, pvz. : 1 (= viena) kuopa ir 1. (= pirmoji) kuopa.

Kiti sutrumpinimai

Šiaip sutrumpinimų yra devynios galybės. Vienus vartojame dažniau, pvz., kaimui, valsčiui, apskričiui, kunigui, generolui ... trumpinti, kitus rečiau, pvz., gimn., kunig., provin. arba tik specialinėje literatūroje, pvz., ide.—indoeuropiečiai, lyg. sv.—lyginamasis svoris. Čia neįmanoma juos visus surašyti. Bet jiems kokios sistemos, vienodumo irgi reikia. Pvz., kaimas dabar dažniausiai trumpinamas — km. Bet jis, turint tarptautinį km ( = kilometras), nebėra patogus ir pakeistinas jau Liet. Enc. vartojamu k. Vėl daktaro titulas vienų trumpinamas rusiškai d-ras, kitų Dr., retokai D^r. ir pagaliau — dr. Anglų, amerikiečių, o vokiškųjų kraštų tik teologijos daktarams, vartojamasis D. mūsų visai nepažįstamas. Visos Vak. Europos tautos, taip pat ir mūsų kaimynai latviai bei lenkai, šį sutrumpinimą rašo didžiąja raide. Taigi ir mums reikėtų rašyti Dr. Rusai, turėdami kitą raidyną, čia mums vargu gali eiti pavyzdžiu. Rašyti dr., matyti, susimanyta, dėl vokietybės baimės : mat, vokiečių visi daiktavardžiai didžiosiomis raidėmis rašomi. Net ir numerio ženklą nevienodai rašome. Dažniausiai vartojame Nr., bet vienas kitas prancūzų, rusų pavyzdžiu parašo ir №. Bandyta įvesti ir Ns, bet neprigijo. Teiktinas pirmasis ir visuomet rašytinas prieš skaitmenį, pvz., Nr. 314. Taip visas pasaulis rašo. Besaikiai lietuvintojai buvo išsigalvoję 314 Nr. Bet tekste, žinoma, galimas ir 314 nr. ; čia nr. tėra mūsų numerio sutrumpinimas.

Duodame paraidžiui surašę pluoštą šiaip trumpinimų.

adv. — advokatas
aps. — apskritis
buv. — buvęs, buvusi
b-vė — bendrovė
bžk. — bažnytkaimis
dek. — dekanas
did. — didysis, didžioji
dg. — daugiskaita
doc. — docentas
Dr. — daktaras (tik mokslo laipsnis)
dr. — draugas
dv. — dvaras
ež. — ežeras
fak. — fakultetas
gen. — generolas
gim. — gimė, gimęs,-usi
gimn. — gimnazija
gyd. — gydytojas
gyv. — gyvena, gyventojų
gub. — gubernija
inž. — inžinierius
j.ltn. — jaunesnysis leitenantas
k. — kaimas
k. a. — kaip antai
kan. — kanauninkas
kar. — karininkas
kpt. — kapitonas
kl. — klasėkt. — kiti, kita
kun. — kunigas
kunig. — kunigaikštis
leid. — leidimas
Lic. — licenciatas
Itn. — leitenantas
Mag. — magistras
maž. — mažasis,-oji
mir.—mirė, miręs,-usi
mjr. — majoras
mok. — mokinystė
mokyt. — mokytojas,-ja
mst. — miestas
ord. — ordinarinis
p. — ponas, ponia, pietai
pp. — ponai, ponios
pav. — paveikslas
par. — parapija
plv. — palivarkas
plg. — palygink
pris. adv. — prisiekęs advokatas
prad. — pradžios, pradinis
priv. — privatinis
prel. — prelatas
priv. doc. — privatdocentas
prof. — profesorius
prov. — provizorius
psl. — puslapis
plk. — pulkininkas
puskar. — puskarininkis
pvz. — pavyzdys
r. — rytai
sk. — skaityk
skyr. — skyrius
stud. — studentas
š. — šiaurė
šv. — šventas
švč. — švenčiausias
t. — tomas
t — tolimesnis, sequens (jei vienas psl.)
tt — tolimesnieji, sequentes (jei daugiau psl.)
techn. — technikas
t. y. — tai yra
t. p. — tas pats
t.t. — taip toliau
ūkin. — ūkininkas
univ. — universitetas
v. — vakarai
vad. — vadinamasis
vls. — valsčius
vsd. — vienasėdis
virš. — viršininkas
vyr. — vyresnysis, vyriausiasis
vysk. — vyskupas
vn. — vienaskaita
žr. — žiūrėk

LATVIŲ RAŠYBOS KLAUSIMAS*

Šių metų GK 101 jau buvo pranešta, kad latviai imąsi savo rašybą tam tikru įstatymu tvarkyti. Iš jų periodinės spaudos matyti, kad jau kuris laikas dirba ir atskira rašybos komisija, vadovaujama paties švietimo ministerio. Kaip Jaunākās Zińas praneša, komisijoje ypačiai norima sumažinti ilgųjų vartoseną. Esą nutarta rašyti : daram, zinām, darams, zinams, skatas, sakas vietoje dabar rašomų : darām, zinām, darāms, zināms, skatās “ žiūrisi ”, sakās, kurie dėsningai atliepia lietuvių dārom(e), sakom(e), daromas, sakomas, sakos(i). Taip pat esą nutarta, pvz., rašyti tik jūra vietoje jūr’a. Mums atrodo, ar kartais čia šiek tiek neatsirūgsta senoji gotiškoji rašyba, kur ilgumai labai nenuosekliai žymėta. Pats anuos žodžius iš Lietuvoje atsilankančių latvių daugiausia esu girdėjęs tariant su ilgaisiais balsiais. Ir per radiją panašiai girdime. Kažin ar, priėmus rašybai anas tarmines lytis, ir tartyje pavyks taip greit persilaužti ? Beje, ir jūra kažkaip nesutaria su didžiuoju Mylenbacho Endzelyno žodynu. Mums, lietuviams, žinoma, mieliau, kad giminaitėje latvių kalboje išliktų, pvz., ir sistemingas trumpųjų bei ilgųjų balsių atliepimas mūsų kalbos lytims.

------
* Gimtoji Kalba, 1937, 143-144.

DIDŽIŲJŲ RAIDŽIŲ RAŠYMAS**

Didžiosios raidės pirmiausia yra rašomos sintaksės pilnatims skirti :

a) pirmajame rašinio žodyje,

b) pirmajame žodyje po taško,

c) po klaustuko ir šauktuko, pradedant kitą sakinį,

d) po dvitaškio, pradedant tiesioginę kalbą, pvz. : Klausinėjo seserėlės: “Kas tave supynė?”

-------
** Gimtoji Kalba, 1939, 147-149. Šis straipsnis Gimtojoje Kalboje išspausdintas be autoriaus parašo. Jis čia persispausdinamas tepraleidus jo pirmąją pastraipą, kurioje pasakyta, kad visuotinis susirinkimas Lietuvių kalbos draugijos posėdžiuose svarstęs A. Salio referuojamą didžiųjų raidžių rašymą ir priėmęs to rašymo pagrindus, kurie sutrumpinti ir esą skelbiami Gimtosios Kalbos skaitytojams.

Žiūrint tikrinės reikšmės, didžiosiomis raidėmis rašoma :

1. Žmonių vardai, pavardės, pravardės, slapyvardžiai ir prievardžiai, pvz., Petras, Kudirka, Žemaitė, Jonas Auksaburnis. — Čia priskirtini ir dinastiniai pavadinimai, pvz., Gediminaičiai, Burbonai. Didžiosios raidės taip pat paliekamos, autoriaus vardą vartojant perkeltine prasme, pvz., jau perskaičiau Maironį (= Maironio raštus).

2. Dievų ir šiaip suasmenėjusių mitologinių būtybių vardai, pvz., Perkūnas, Jupiteris, Venera.

3. Gyvulių, medžių, akmenų ir kitų padarų tikriniai vardai, pvz., Brisius, Banga, Baublys, Puntukas.

4. Planetų, žvaigždžių ir žvaigždynų vardai, pvz., Marsas, Saturnas, Aušrinė, Sietynas, Paukščių Takas.

5. Švenčių ir pusšvenčių pavadinimai, pvz., Velykos, Sekminės, Naujieji Metai, Vėlinės, Kūčios, taip pat Tautos Šventė, Pelenų Diena, Didysis Penktadienis, Joninės (= Šv. Jonas), Šv. Petras (= Petrinės).

6. Geografiniai ir topografiniai vardai, pvz., Lietuva, Užnemunė, Vilnius, Nemunas, Šatrija, taip pat Lenkai (= Lenkija), Prūsai (= Prūsija), Sovietai, Reichas; Ugnies Žemė, Karpatų Ukraina, Višakio Rūda, Mažoji Azija, Didžioji Britanija, Juodoji Ančia.

7. Miestų, priemiesčių, gyvenamųjų vietovių dalių, atskirų vietų ir šiaip geografinių kultūrinių vienetų ar sričių pavadinimai, pvz., Aušros Vartai, Žaliasis Kalnas (Žaliakalnis), Pabaltijys, Pamarys, Vakarai, Rytai.

8. Įmonių, organizacijų ir valstybinių bei savivaldybinių įstaigų pavadinimai, neturį trumpintinių vardų, pvz., Šv. Kazimiero Draugija, Šaulių Sąjunga, Švietimo Ministerija, Vytauto Didžiojo Universitetas, Valstybės Kontrolė.

9. Trumpintiniai verslo įmonių ir šiaip organizacijų vardai, pvz., Maistas, Lietūkis, Drobė, Parama, Sakalas, Spaudos Fondas, Kauno Audiniai, Pieno Lašas.

10. Laikraščių ir kitų periodinių leidinių pavadinimai, pvz., Lietuvos Aidas, Tautos Mokykla, Darbai ir Dienos, Židinys, Lietuviškoji Enciklopedija.

Tam tikri žodžiai, jei neturi specialios išskirtinės reikšmės, bet tik šiaip sau tiksliau nusako tikrinio vardo sąvoką arba ją papildo, tikriniuose pavadinimuose rašomi mažosiomis raidėmis, būtent :

1. Prievardiniai daiktavardžiai : jūra, vandenynas, ežeras, upė, pelkė, kalnas, sala, pusiasalis, ragas, taip pat gatvė, aikštė, alėja, prospektas ir kt., pvz., Baltijos jūra, Metelio ežeras, Nemuno upė, Panevėžio miestas, Donelaičio gatvė, Vienybės aikšte, Aušros takas, Saulės rūmai.

2. Karų ir ordinų bei žymenų pavadinimai, pvz., Didysis karas, Vyčio kryžius, Šaulių žvaigždė, Kryžiuočių ordinas.

3. Literatūros (knygų, straipsnių ir kt. antraštės), meno kūrinių ir kalbos paminklų pavadinimai, pvz., Dainavos šalies senų žmonių padavimai, Altorių šešėly, Sirvydo Punktai sakymų, Daukšos postilė, Mažvydo katekizmas (netikriniai vardai).

4. Pilnieji verslo įmonių ir šiaip organizacijų bei įstaigų pavadinimai, pvz., Kauno vartotojų b-vė “Parama” (arba : “Paramos” kooperatyvas), “Aušros” berniukų valstybinė gimnazija, “Trijų Milžinų” restoranas ir viešbutis ir kt.

Iš pagarbos ar mandagumo, taip pat norint ką labiau pabrėžti didžiąja raide rašytina :

a) Dievas, Viešpats, Dievo Sūnus, Išganytojas, Šventoji Dvasia, Dievo Motina.

b) laiškuose : Jūs, Tamsta, Sveikas ..., o prašymuose ir — Jo Ekscelencijai, Jūsų Ekscelencijai, taip pat ir pareigūnų pavadinimai, į kuriuos kreipiamės.

c) atsietinės sąvokos ir institucijos, pvz., Laisvė, Tėvynė, Tauta, Bažnyčia ir kt.

Čia didžiųjų raidžių rašyme paliekama laisvė pačių rašančiųjų jausmui. Bet per didelis jų vartojimas vis dėlto nėra patartinas.

Kad aiškesnis būtų didžiųjų raidžių rašymas, reikia dar Įsidėmėti, kada turi būti rašomos mažosios. Jomis, be kitų bendrinių žodžių, dar rašytina :

a) tautų vardai, pvz., lietuvis, latvis, vokietis;

b) kraštų ir miestų gyventojai, pvz., žemaitis, prūsas, kupiškėnas, kaunietis;

c) dvasinių ordinų ir brolijų nariai, pvz., jėzuitai, dominikonai, tretininkai;

d) tikybų išpažintojai, pvz., krikščionys, katalikai, reformatai, kalvinai, budistai;

e) politinių, pasaulėžiūrinių srovių šalininkai, tos rūšies partijų ar šiaip sąjungų, draugijų nariai, pvz., komunistai, liaudininkai, tautininkai, ateitininkai;

f) valdovų, pareigūnų ir šiaip garbės vardai šiaip spaudoje, pvz., mikadas, negus, užsienių reikalų ministras, prezidentas, kariuomenės vadas, popiežius, Bažnyčios tėvai;

g) tikriniai žmonių ir vietų vardai, vartojami bendriniais, pvz., ciceronas, krezas, mecenatas, nestoras, ventos “ žemos lankos ” (iš Ventos vardo) ;

h) pamaldų pavadinimai, pvz., mišios, mišparai, valandos;

i) kariuomenės rūšys, pvz., pėstininkai, raitininkai;

j) šokių ir gėrimų vardai, pvz., suktinis, tangas, selteris, vytautas, birutė;

k) iš tikrinių vardų padaryti būdvardžiai, pvz., prūsinis spiritas, ryginės panos, šliūpiniai raštai.

Šitie didžiųjų raidžių rašymo pagrindai yra jau daugelio, kad ir ne visai vienodai, vartojami. Čia mes tik visa tai daugiau susisteminame ir plačiau išdėstome, negu apie tai yra rašyta J. Jablonskio gramatikoje. Visai plačiai, su visomis smulkmenomis, tas dalykas, tikimės, kada nors bus aprašytas jau atskirame leidinyje.

LIETUVIŲ KALBOS RAŠYBOS PAGRINDAI*

Prakalba

Jau ne nuo šiandien lietuvių kalbos rašyboje pasireiškė suskydimo, įvairavimo. Nors 1919 m. Švietimo Ministerija mokykloms ir buvo patvirtinusi vad. vilniškę rašybą, Lietuvių Mokslo Draugijos vartotą pirmuosiuose jos išleistuose mokykliniuose vadovėliuose, ir grižus iš Rusijos, priimtą J. Jablonskio, tačiau gyvenime nevisi jos tesilaikė. K. Būga vartojo — su mažais pakeitimais — prieškarinę savo Rašybos mažmožių (Kaunas 1913) rašybą, nusistatytą kartu su latviu kalbininku J. Endzelynu mokslo raštams. Šita rašyba jis 1923 m. pradėjo leisti ir Lietuvių kalbos žodyną. Ir šiaip daug kas rašė būgiškai.

------
* Kaunas, 1943. Lietuvių kalbos rašybos pagrindų antraštiniame puslapyje, vietoj autoriaus, nurodyta “ Lietuvos Mokslų Akademija, Lietuvių Kalbos Institutas ”; ten pat pažymėta, kad tie rašybos pagrindai “patvirtinti Švietimo Generalinio Tarėjo”. Knygelės prakalba 1943.1.15 Vilniuje pasirašyta Lietuvių kalbos instituto. Tačiau, tą knygelę ruošiant bei joje dėstomus rašybos pagrindus svarstant, kaip iš dalies galima spręsti ir iš pačios prakalbos, daugiausia pasidarbavo A. Salys ir Pr. Skardžius. Lietuvių kalbos rašybos pagrindų praleidžiama savoje vietoje ne būtina tos knygelės gale pridėta Žodžių rodyklė, kuri išskirstyta įjungiama į bendrąsias rodykles šio tomo gale.

Taigi greta buvo vartojamos dvi rašybos : vilniškė, arba jablonskinė, ir būginė. Toks rašybos nevienodumas, žinoma, ilgainiui darėsi nepakenčiamas nei mokyklai, nei šiaip visuomenei. Todėl Švietimo Ministerija 1923 m. vėl kreipėsi į Humanitarinių Mokslų Fakultetą, prašydama ji pranešti savo nuomonę dėl vartojamųjų rašybų. Šio savo ruožtu buvo atsiklausta visuomenės : kreiptasi į lietuvių kalbos mokytojus, rašytojus, laikraštininkus ir kt. Tačiau fakulteto skirtajai komisijai dėl gautųjų atsakymų negalint susitarti, į Švietimo Ministerijos klausimą nieko ir neatsakyta.

Po to oficialiai kurį laiką daugiausia buvo vartojama vilniškė rašyba. Bet 1929 m., antruoju leidimu leisdamas Visuomenės įnamius, vieną kitą rašybos dalyką jau keičia ir pats J. Jablonskis. Jis ima rašyti kįla, bųva, lūšta ... Taip pradėjus rašybą kaitalioti be jokių įspėjimų, susidarė nemaža painiavos. Spaudoje kilo didelis nepasitenkinimas tokiu rašybos būviu : buvo reikalaujama arba grįžti prie nekeistos vilniškės rašybos, arba ją visą keisti. J. Jablonskis pasirinko antrąjį kelią. Jo rūpesčiu 1929 m. gale prie Švietimo Ministerijos buvo sudaryta Rašybos Reformos Komisija. Ši komisija, kurios nariais yra buvę J. Balčikonis, N. Grigas, J. Jablonskis, A. Jakučionis, A. Kasakaitis, Z. Kuzmickis, A. Salys, Pr. Skardžius,

J. Talmantas, J. Žiugžda ir kt., paruošė tam tikrą rašybos reformos projektą ir paskelbė jį visuomenės kritikai (Rašybos reformos projektas. Kaunas 1933). Projektas, be ko kito, siekė ir raidyno reformos : vietoje ilgųjų ir nosinių siūlė įsivesti brūkšniuotąsias raides, o priebalsių minkštumą žymėti ne i, bet atskiru ženkleliu, dedamu viršuje ar apačioje priebalsio. Vadinasi, reforma buvo suprojektuota visai moderniai, pagal visus kalbotyros reikalavimus. Tačiau plačioji visuomenė šį projektą sutiko labai nevienodai : vieni reikalavo dar griežtesnės reformos, būtent nebeskirti ilgųjų ir trumpųjų balsių, o kiti vėl pasisakė prieš betkokį raidyno keitimą.

Pagaliau rašybos suskydimas spėja pagilėti dar ir komisijai tebedirbant. Mat 1931 m. pasirodo J. Jablonskio Urvinio žmogaus vertimas, suredaguotas jo dar prieš mirtį. Čia rašyba vėl šiuo tuo skiriasi, pvz. : teip, terp, nuo prieš dvejus metus išėjusių Visuomenės įnamių. Jieškodama betkokios išeities Švietimo Ministerija vėl sudaro kitą, mažesnę komisiją (J. Balčikonis, Z. Kuzmickis, M. Miškinis, A. Salys ir Pr. Skardžius). Ji, apsvarsčiusi susidariusią padėtį, atsisakė nuo raidyno reformos ir paruošė naują rašybos projektą, kuris išėjo gana artimas būginei rašybai. Vėliau į tą projektą buvo įtraukta prielinksnio ir priešdėlio in, in- rašymas vietoje į, į-. Bet kaiptik dėl to mažmožio jau priimto ir spaustuvės surinkto projekto įgyvendinimas 1935 m. pavasarį ir užkliuvo pačioje Švietimo Ministerijoje. Rašybos klausimo sprendimas buvo atidėtas ir mokykloms vėl įsakyta laikytis Rygiškių Jono 1922 m. Lietuvių kalbos gramatikos rašybos. Bet tuo būdu vistik nepasisekė išspręsti mūsų rašybos krizės : viena, toje gramatikoje trūko kaikurių konkrečių rašybinių nurodymų, antra, rašančioji visuomenė bei spauda per 13 metų nuo tos rašybos jau buvo daugiau ar mažiau nutolę. Taip pvz. ir A. Kalniaus, Z. Kuzmickio, J. Talmanto Lietuvių kalbos rašybos vadovėlis (Kaunas 1938) rašo “ negramatiškai ” dėl, rūgštus, rūgštis, rūgštynės. Mat ir pats J. Jablonskis jau 1923 m., dėstydamas universitete, buvo nuo del, rūkštus, rūkštis rašymo atsisakęs.

Įsikūrus Lituanistikos Institutui (1939) ir į jį įjungus Lietuvių Kalbos Žodyną, kuriam ligi tol vadovavo vienas J. Balčikonis, vėl iškilo nebaigta rašybos byla. Institutinėje Rašybos Komisijoje dirbo : J. Balčikonis, L. Dambrauskas, P. Jonikas, J. M. Laurinaitis, A. Salys, Pr. Skardžius ir J. Žiugžda. Jos darbą nutraukė politiniai 1940 m. įvykiai. Tarybiniais metais greitųjų buvo sudarytas radikalus rašybos pakeitimo projektas, bet nuo jo taippat atsisakyta.

Taigi rašybos klausimas mūsuose, nekalbant jau apie laikus prieš aną karą, sprendžiamas dvidešimt su viršum metų. Ir jis, žinoma, niekados nenustotų savo aktualumo, kol neturime vienos sistemingos ir oficialinės rašybos.

Nuo 1942 m. rudens prie Lietuvos Mokslų Akademijos leidžiamo Lietuvių kalbos žodyno redagavimo ėmus dirbti tam tikrai mokslinei komisijai, tarp kitų žodyno sandaro dalykų teko liesti ir rašybą. Tai buvo neišvengiama ypačiai todėl, kad iki šiol žodyno vartojamoji rašyba skyrėsi ne tik nuo Rygiškių Jono 1922 m. gramatikos, bet pagaliau ir nuo priešmirtinių jo raštų rašybos. Atrodė, kad tokios didelės mūsų kalbai ir tautai reikšmės dalykas, kaip dešimties ar daugiau tomų žodynas, vargu gali būti leidžiamas asmenine, nė kieno nepriimta nei tvirtinta rašyba. Todėl LMA prezidiumo nutarimu Lietuvių Kalbos Institute buvo sudaryta Rašybos Komisija : P. Jonikas, J. Otrębskis, A. Salys ir Pr. Skardžius. Ji, pasirėmusi ankstyvesniųjų komisijų siūlymais (ypač 1935 m.), paruošė rašybos pagrindų projektą, kuriuo nesiekiama esminės reformos, tik stengiamasi dabartinę mūsų įprastinę rašybą sutvarkyti, suvienodinti, smulkmeniškiau nusakyti kaikuriuos atvejus, išlyginti priešybes bei išmesti su gyvąja kalba nesuderinamus dalykus. Tas projektas 1942 m. lapkričio mėn. 11d. buvo apsvarstytas ir priimtas LMA Humanitarinio Skyriaus pilnaties posėdyje, o lapkričio mėn. 19 d. yra patvirtintas Švietimo Generalinio Tarėjo. Komisijos projektą priimant ir priimtąjį tvirtinant padaryta tam tikrų pakeitimų. Bet apskritai, išskyras mažmožius, jis sutinka su pirmykščiu 1935 m. projektu.

Šioje knygelėje ištisai pateikiamas oficialiai patvirtintasis Lietuvių kalbos rašybos pagrindų tekstas. Čia skelbiamieji pagrindai, žinoma, tėra tik metmenys, kuriais turės būti ruošiami rašybos vadovėliai ir žodynai. Abejojamiems ir naujai iškįlantiems rašybos dalykams spręsti Lietuvių Kalbos Institute (Vilnius, Antakalnio 6) palieka ir toliau veikti Rašybos Komisija, kuri patarimo reikalingiems mielai patarnaus.

Tikimės, kad ilgametės rašybos bylos galas tuo pačiu bus ir seniai visų laukiamos rašybos vienybės pradžia. Rašyba juk yra sutartinis dalykas, kur į visų asmenines nuomones niekur ir niekad neįmanoma atsižvelgti. Be to, didesnei, pvz. raidyno, reformai dabar ir ne metas. Ir didžiausias mūsų bendrinės kalbos ugdytojas

J. Jablonskis tos vienybės labui nekartą yra atsisakęs ir nuo skirtingų savo rašybinių pažiūrų.

1. Balsiai

§ 1. Bendrinės rašomosios kalbos balsiams reikšti vartojame 12 raidžių : a, ą, e, ę, ė, i, į, y, o, u, ų, ū. Mūsų kalbos balsiai vieni tariami trumpai, kiti — ilgai, tęsiamai. Trumpųjų balsių raidės : a, e, i, u, o ilgųjų : ė, y, o, ū ir ą, ę, į, ų. Šios keturios pastarosios (iš kilmės) vadinamos nosinėmis, bet bendrinėje kalboje jos tariamos tik ilgai, ne pro nosį. Vadinasi, į ir y, ų ir ū tarimas niekuo nesiskiria, pvz. : lįsti (: lenda), grįžo, brolį ir zyzti, vyžos, broly (viet.) ; siųsti, siųs, sūnų ir pūsti, pūs, sūnūs.

§ 2. Rašyboje žymimas tik prigimtinis balsių ilgumas, kur balsiai ilgi ir be kirčio, pvz. : grū́das, grūdaĩ, grūdẽlis, tylà, tỹlą, tylèsnis, nãktį, nãktys. Iš prigimties trumpi balsiai, pailgėję tik po kirčiu, rašomi visada vienodai, jų antrinis ilgumas rašyba nereiškiamas, pvz. : dãro, dãrymas, dárbas, mẽta, mẽtas, mẽtmenys ir daraĩ, darýti, darbaĩ, metì, metùs, metmenìms. Nors čia kirčiuotieji a, e tariami taippat ilgai, kaip ir ą, ę, atsiradę iš nosinių (an, en), to jų ilgumo rašte nežymime.

§ 3. Žodžio šaknyje po minkštųjų priebalsių terašoma e, pvz. : geras, geresnis, teka, veda, ledas, ledėti, metas, keras, čežėti, čekšnoti. Tik kaikuriuose svetimuosiuose žodžiuose, varduose, pavardėse rašoma ia, pvz. : kanceliarija, populiarus, instaliacija, Brianskas, Aliaska.

§ 4. Žodžio galūnėje ir priesagoje po minkštųjų priebalsių iš kilmės rašoma a, pvz. : stačias, kelias, vėjas, nauja, marčia, šalia, medžiams, keliams, gražias, šaukia, audžia, audžiamas (: ginčas, kuolas, kuolams, geras, velka, kanda, kandamas), keliai, keliais, vėjai, naujai, gražiai, šaliai (: kuolai, gerai, salai), vėliava, kuriava, painiava, baudžiava (: knypava).

§ 5. Kur žodžio galūnėje ar šaknies gale priebalsiai t, d bendrinėje kalboje išvirsta č, dž, ten niekur po jų nerašome e, o kur tie priebalsiai išlieka, ten visur e terašome, pvz. : medžiai, jaučiai, vedžiau, mačiau, stačiausias, saldžiausias ; bet : vedei, matei, statesnis, saldesnis.

§ 6. Atskirai įsidėmėtina kolei, tolei, ligi šiolei, dėlei, vėlei, palei rašyba.

§ 7. Žodžių sandūros balse e mūsų kalboje negali eiti. Rašoma : saldžiarūgštis, ugniakuras, rugiapjūtė, keliaklupstas.

§ 8. e, i, u ir ė, y, ū rašyboje skiriami iš bendrinės kalbos tarties, pvz. : keliu, lekia, neštuvai, degioti ir kėliau, lėkė, nėšiai ; piktas, likti, rišti ir pykti, lykyti, ryšys ; durti, pusti, turėti ir dūris, pūsti, tūris. Čia prigimtiniai siauri ilgieji balsiai skiriami nuo atvirų trumpųjų ne tik kirčiuotuose, bet ir nekirčiuotuose, prieškirtiniuose bei pokirtiniuose, skiemenyse.

§ 9. Vadinamosios nosinės ą, ę rašomos visur, kur bendrinėje tartyje girdimi ilgi a, e :

1. nekirčiuotuose skiemenyse,

2. kirčiuotuose skiemenyse, jei ilgumas išlieka ir kirtį nukėlus į kitą žodžio skiemenį (a) arba jei kaitomosiose lytyse pasirodo an, en (b).

Pvz. : 1. ąsà, drąsùs, tąsýti, bąlù, ląstà, gẽrąją, tãką, lópąs, tęsiù, kęrù, ìštęstas, gręžìmas, kãtę, dãręs, lęšiùkai; 2(a). grą̃žtas, kąsnis, spą́stai, mą̃sto (: grąžtẽlis, kąsniùkas, spąstùkai, mąstýti), grẽžti, tę́vas, rę́šė (toks paukštis), rę́žtis (: gręžìmas, tęvèsnis, ręšiù-kai, ręžinė́tis) ; 2(b). galą́sti, nusigą̃sti, ką́sti, mę̃sti, mę̃s, sprę́sti, švę̃sti (: galanda, nusigando, kanda, menčia, sprendė, šventė).

Be to, ę rašoma asmeniniuose įvardžiuose manę̃s, tavę̃s, savę̃s, o ą —- visų įvardžių kirčiuotuose vienaskaitos galininkuose, pvz. : tą̃, aną̃, katrą̃, kurią̃, ir moteriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių vienaskaitos įnagininke ir daugiskaitos galininke, pvz:. gerą́ja, paskutinią́ja, gerą́sias, ištikimą́sias.

Žodžio, šaknyje ą, ę tegali eiti prieš Z, ra, n, r, s, š, v, z, ž.

§ 10. Priešdėlis są-, san-, sam-, nevartojamas atskiru žodžiu, rašomas : prieš j, l, m, n, r, s, š, v, z, ž — są-, prieš d, t, g, k — san- ir prieš b, p — sam-.

Pvz. : sąjūdis, sąjunga, sąlaida, sąlažybos, sąmonė, sąmyšis, sąnarys, sąrašas, sąravus, sąsmauka, sąsūka, sąšlavos, sąžinė, sąvaržos, sąvarai ; sandėlis, santėmis, santaka, sangrėbos, sangrūdis ; sambrėškis, samburgos, samprotauti, sampilas.

§ 11. Nosinės i, ų bendrinėje kalboje visada tariamos kaip

y, ū, ir todėl jų rašyba iš tarties nesusekama. Žodžio šaknies ilgieji y, ū rašomi į, ų :

1. prieš s, ž, kur jie kaitaliojami su ę, ą, en, an, in, un ;

2. pirminių veiksmažodžių esamajame laike, jei (a) bendraties kamiene yra trumpieji balsiai i, u ir jis pats baigiasi priebalsiais l, r, s, z, š, ž arba (b) kamieniniais y, ū, po kurių esamojo laiko lytyse eina j, v.

Pvz. : 1. drįsti, drįstu, drįsi (: dręsu, drąsus), grįžti, grįžau, grįš, grįžtė, grįžule, Grįžulo Ratas, Grįžoratas (: gręžti, grąžinti, grąža), mįslė (: mąslus, menu, manyti, mintis), lįsti, lįsiu (: ląsta, lendu, landžioti, lindėti), tįsti, tįsoti, tįsėti, tįsinti, tįsinėti, tįstelėti, tįst, tįsis, tįsus (: tęsti, tąsus), siųsti, siųsdinti (: siunčiu, siuntinys) ; skųsti, skųstinas (: skundžių, skundas) ; 2(a). kįla, svįlu, žili (: kil-ti, svil-ti, žil-ti), bįra, įra, svįra (: bir-ti, ir-ti, svir-ti), vįsta, drįska (: vis-ti, driks-ti), mįzga, rįzga (: migz-ti, rigz-ti) ; išklįšta, tįška, sumįšta (: iškliš-ti, tikš-ti, sumiš-ti), tįžta, įžta, panįžta (: tiž-ti, iž-ti, paniž-ti), dųla, spųra, sužiųra (: dul-ti, spur-ti, sužiur-ti), prųsta, sųsta (: prns-ti, sus-ti), brųzda (: bruz-ti), bliųška, pliųška, pųška (: bliukš-ti, pliukš-ti, pukš-ti), dųžta, sukiųžta (: duž-ti sukiuž-ti) ; 2(b). bųva, griųva, pųva, žųva (: bū-ti, griū-ti, pū-ti, žū-ti), lįja, gįja, pįja (: ly-ti, gy-ti, py-ti).

Visur kitur šakniniai ilgieji rašomi y, ū.

Pvz. : lūžti, lūžta, lūžo, dūkti, dūko, dūksiu, dygti, dygsta, dygo, atlyžti, atlyšiu, atlyžai, skystas, skysti, vysti, lysti, gysla, gyslinti, gniūžtis, gniūžtelėti, plyšys, plyšti, liūsti, liūdau, liūstu, pražysti, pražydo, ryžtis, ryžosi, trykšti, trykšta ; būti, būsiu, žūti, žūsiu, ryti, ryna, rysiu, pasrūti, pasrūsi, nuščiūti, lyti, lyną, lysių ; pūnu, pūsta, pūsi, būna, žūna, žūsta, griūna, džiūna, džiūsta.

Rašydami iš kilmės kįla, tįžta, prųsta, lija, bųva, griųva ..., išvengiame vidinio prieštaravimo nosinių ą, ę, į, ų rašymo sistemoje žodžio viduryje. Rašant šąla, kęra (iš *šanla, *kenra), nebūtų nuosaku rašyti kyla, būva, sūsta, nes šios lytys taippat yra kilusios iš *kinla, *bunva, *sunsta (plg. tikti : tinka, smukti : smunka).

Naujadarinės lytys : būna, griūna, lyna, ryna ir pūna, pūsta, žūna, žūsta šaknyje nosinių ų, į niekada nėra turėjusios (plg. gauti : gauna, trūkti : trūksta).

§ 12. Žodžių sandūros ir priesagų ilgieji balsiai terašomi y, ū.

Pvz. : darbymetis, dailyraštis, prekymetis, brangymetis, saldymedis, Ramygala, kojūgalis, galvūgalis; akylas, ausylas, barzdyla, jaunylis, ganykla, girdykla, baidyklė, asiūklis, baltymas, juodymė, eglynas, kaimynė, dumblynė, lentyna, malūnas, maigūnas, galūnė, viršūnė, imtynės, akytas, dantytas, bernytis, vištytė, Kubiliūtė, varliūkštis, šeimynykštis, pernykštis, ankstyvas, gimdyvė.

§ 13. Žodžio galūnėje y, ū rašomi į, ų :

1. kaitomųjų kalbos dalių vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko linksniuose ir jų išvestinėse nekaitomosiose kalbos dalyse,

2. veikiamųjų dalyvių esamojo laiko vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko linksniuose,

3. tariamosios nuosakos trečiojo asmens lytyse,

4. siekiniuose.

Pvz. : 1. paskutinį sūnų, šį treigį ; sakė jį šiokį, sakė jį tokį, sakė paskutinįjį ; trokštantį pagirdyk ; jis jau dešimtį duotas ; iš tų šiaudų nebus grūdų ; molis mūsų, jūsų visų brolis ; iš gerų dienų nė blogųjų nebeatsimena ; šįryt iš tikrųjų šalta ;

2. jis turįs, o mes neturį ; sakosi namus žiūrįs, žiūrį ;

3. kad rankas turėtų, vagį sugautų ; kas genio vaikus žinotų, kad patys neklyksėtų ;

4. Anykščiai malkų pirktų važinėjo ; mane liepė eiti žarnų darytų, tave — pinigų skaitytų.

Visur kitur galūnėse rašoma y, ū.

Pvz. : eik tu, gaidy! akmeny velnio pėda palikusi ; tankūs miškai ; visi trys sūnūs susirinko ; mėnesienos naktys ; paskutinysis parėjo ; širdyje, širdyse pikta ; piemuo triū triū trimituoja ; pempės kvy kvy rėkia.

§ 14. Priešdėlis į- rašomas ir šiuose žodžiuose : įbuvys, įdaras, įkapės, įkilas, įkratas, įtaka, įtakas, įtarpas, įpiląs ... Bet tik : indas, indauja, indėvė, indėlis.

2. Priebalsiai

§ 15. Bendrinės kalbos priebalsiai, paprastieji ir sudėtiniai, yra žymimi šiais rašmenimis : b, c, č, d, dz, dž, g, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž.

§ 16. Tarptautinėse, lietuvių kasdieninėje kalboje dar neprigijusiose svetimybėse yra vartojami svetimieji priebalsiai f, h, ch, bet šiaip dažnai iš gyvosios ir bendrinės kalbos įprastinės ar įprantamos tarties f ir ch vietoje rašoma p ir k, o h visai išmetamas, pvz. : filosofija, fizika, fizionomija, formula, frakcija, futbolas, habilitacija, haplologija, hegemonija, hidroplanas, horoskopas, humanizmas, chaosas, chiromantija, chirurgija, chloroformas ..., bet : prancūzas, istorija, ostija, erezija, eretikas, katekizmas, katekizuoti, Kristus, kronika, kronikininkas ... ; tačiau vistik rašoma : chronologija, charakteris, charakteristika, charakterizuoti, choras ...

§ 17. Priebalsių minkštumui prieš balsius a, o, u žymėti yra vartojama balsė i, pvz. : kaulas : kiaulė, nukautas : kiautas, laukas : liaukos, lova : paliova, susti : siusti, žlugo : žliuga ir kt. Čia i yra ne atskiras balsis, bet tik priebalsio minkštinamasis ženklas.

§ 18. 1. Priebalsė j rašoma tarp balsių ir žodžio pradžioje prieš balsį arba dvibalsį (priešdėliniuose bei sudėtiniuose žodžiuose ir po priebalsio ar prieš priebalsį), pvz. : jauja, jaukus, jungti, klojo, apjojo, apjuosė ; jam, gerajam, geruoju, gerąja, gerieji, gerųjų, šiaipjau, taipjau ; vėjmalūnis.

2. Taippat j rašomas po b, p žodžio šaknyje, pvz. : bjaurus, bjurti, pjaulai, pjovėjas, pjudyti, pjuvenos, pjūvis, pjūklas, rugiapjūtė, spjauti, spjaudalai, spjūvis ... Priesagose ir galūnėse po tų pačių priebalsių, taippat ir po m, v, visur rašomas tik i, pvz. : labiau, labiausiai, šlapias, šlapiausias, vėmiau, avių.

3. Be to, j yra rašomas ir prieš ie žodžio pradžioje, pvz. : jie, jiešmas, jieškoti, jiems, jieva ... Prieš i rašomas j tik įvardyje jis (jisai), ji (jinai, jiji, jijė).

Rašydami bjaurus, pjauti ..., čia j pažymime ne tik priebalsio minkštumą, bet visų pirma atskirą, visose mūsų tarmėse aiškiai tariamą garsą. Kur bendrinėje kalboje ir daugyje tarmių to j netariame, pvz. : labiau, avių, ten jo ir nerašome. Taippat iš bendrinės tarties rašome ir jieškoti, jieva ...

§ 19. Tos pačios šaknies žodžių kaitomosiose ir išvestinėse lytyse besikaitaliojantieji balsingieji ir nebalsingieji (skardieji ir duslieji) priebalsiai rašomi iš kilmės, pvz. : diegia, diegti, diegtas, diegdamas, daigstyti ; dribo, dribs, dribti, drėbtas, dribsoti; kasa, kasti, kasdamas, kasdavo, kasdinti ; mezga, megzti, megzdamos, su-megzk ; pėsčias, pėsti ; valstietis, valsčius, valstybė ...

§ 20. 1. Iš kilmės priebalsiai rašomi ir visuose kituose žodžiuose, kur ta kilmė iš kalbos susekama, pvz. : áugštas ir aũgštas, augštaitis (: augesnis, augalotas, augumas), baigštus (: baigus, bai-ginti), baugštus (: baugus, bauginti), bugštus (: pabūgo, būgauti), bėgštus (: bėgu, bėgti), darbštus (: darbas, darbus), degsnis (: degu, dėgis, deginti), dirgsnis (: dirginti), dribšas, dribsoti, drybsoti (: dribo, sudribėlis, dryboti), graibštas, graibštus, graibštukas (: graibo, graibyti, graibinėti), graižtvos, graižtai “ utarai ” (: griežti, graižyti), jauktas (: jaukus, jaukinti), kibšas (: kibti), knibčius (: knibinėti), migšas (: migti, miginti), mikšas (: meknys, miknoti), regztys (: rezginės, regzti), riogsoti (: rioglinėti), probėgšmais (: prabėgti, prabėgimas), rakštis (: ranku, rakti, raktuvas), rūgštus, rūgštis, rūgštelėti (: rūgo, rūgti, rauginti), sagtis (: segu, segioti, sagutė), sluogtis, sluogsnis, sluogsna (: sluogas, sluoguoti, slėgti), smaigtis, smaigstis, smaigstyti (: smeigia, smeigti, smaigas), sprengsėti (: springti, sprangus), sprigtas, sprigta (: sprigis, spriegti), spragčioti (: spragėti), strigtas (: strigo, strigti), vangstyti (: vangus, vengti), vargšas (: vargas, vargus), žingsnis (: žinginė, žengti), žlugtas (: žlugo, žlugti, žluginti) ... Prie šio skyriaus tenka dar priskirti ir šiokius žodžius, kaip antai : gniaužtas, gniaužta “ sauja ”, gniūžtis, griežtas, gūžta, rėžtas, ruožtas ...

2. Ištiktukai, jei jų kilmė iš kalbos lengvai susekama, ir iš jų padarytosios lytys rašomos iš kilmės, pvz. : burbt, burbtelėti (: burbia), dėbt, dėbtelėti (: dėbla), grįžt, grįžtelėti (: apsigrįžo), girgžt, girgžtelėti (: durys girgžda) ... Kurių kilmė neaiški ar gali būti dvejopa — rašoma iš garsų, pvz. : stypt, styptelėti (plg. stiepiasi : stiebiasi), vikst, vikstelėti (plg. viskinti : vizginti) ...

3. Sunkiau susekamos arba neaiškios kilmės žodžiai rašomi iš garsų, pvz. : anksti, ankštas, auksas, daiktas, dičkis, dručkis, gurkšnis, gurkšnoti (plg. gurkia ir gurgia), inkstas, kniūpsčias (plg. kniūboti ir kniūpoti), lazda, lizdas, lukštas, makštys, mekslė, rykštė, rūškynės, skaptas (plg. skabiu, skobti ir skapiu, skopti, skopinys), skirpstas, stypsoti (plg. stiebiasi, stiebtis ir stiepiasi, stieptis, stypinėti), šmaikštus, šmukštus, vėpsoti, žiopsoti (plg. žioplas, žiopčioti ir žiobauti šalia žiogauti ir žiovauti) ...

4. Priebalsių junginiai š, ž + s paprastai yra paverčiami į š, o s, z, d, t + s į s, pvz. : auš-siu > aušiu, grįž-siu > grįšiu, lūžsna > lūš-na, mėž-slas > mėšlas, veis-siu > veisiu, zirz-siu > zirsiu, ved-siu > vesiu, met-siu > mesiu ... Bet esamojo laiko lytys grįžta, lūžta, tęžta, nors ir yra kilusios iš grįž-sta, lūž-sta, tęž-sta, vien mokyklinės praktikos sumetimais yra rašomos su ž, ne su š.

Taippat rašome : grimzta, subrųzta (iš grimzd-sta, subrųzd-sta) ir grimzti, subruzti (plg. lūžta : lūžti).

5. Veiksmažodinės lytys mesdamas, vesdamas, mesdavo, vesdavo, mesdinti, vesdinti ir kt. tais pačiais praktikos sumetimais, nesigilinant į pirminę kilmę, rašomos su s. Plg. maty-ti : maty-damas = ves-ti : ves-damas.

6. Junginiai k, g + k ištisiniuose žodžiuose yra verčiami į k, pvz. : aug-klė > auklė, bėg-k >bėk, suk-k > suk ...

7. Sudurtinių žodžių sandūros priebalsiai visur rašomi iš kilmės, pvz. : išsemti, išbėgti, užpilti, apgulti, atiduoti, didžiuotis, briedkriaunis, medkotis (peilis), šėmmargė (karvė), žvakgalis, pussalis ... Iš garsų rašytina tik įprastiniai]: kažin, kaži, kana, neklaužada, smaližius ir kt.

3. Tikriniai daiktavardžiai

§ 21. Tikriniai daiktavardžiai (vardai, pavardės, pravardės, slapyvardžiai, vietovardžiai ...) rašomi bendrinių rašyba, būtent : iš kilmės, kur ji aiški, ir iš garsų, kur kilmė nesusekama arba vardo lytis yra apkitusi, pvz. : Augštuolis, Augštikalniai, Degsniai, Išdagai, Imbarė, Į piltis, Pusdešris, Ožkinis, Ožkabaliai, Sluogsnaitis,

Užpaliai, bet: Jaupėnai (iš *Javupėnai), Mikšas, Rutkis, Vilkyškiai (iš *Vilkijiškiai), Vilkaviškis (iš *Vilkaujiškis) ...

4. Vienu ir dviem: žodžiais rašymas

§ 22. Du ar keli sutrumpėję žodžiai, įgiję vieno žodžio reikšmę, rašomi vienu žodžiu, pvz. : anąkart, anuokart, anuomet, tuomet, kuomet, visuomet, niekuomet, tądien, šiandien, tuosyk, dusyk, trissyk, dvidešimt, keturiasdešimt, išties, išsyk, išvien, išryt, begal, bereikal, pirmpiet, popiet, perpiet, perdien, poryt, užporyt, užvakar, núovakar, prievakar, abipus, anapus, šiapus, anašal, galbūt, turbūt, žūtbūt, maždaug, mažkas, viskas, vistat, kažkas, kažikas, kažinkas, kanakas, kažinkoks, kažkoks, kažinkaip, kažkiek, kanakur, velnžinkas, šimt-žinkur, dievažikas, kitkas, kittiek, šiemet, kitąmet, kaipmat, bemat ...

Tačiau tos pačios lytys rašytinos ir skyrium, kai jos neturi vieno žodžio reikšmės, pvz. : nuo vakar (= dienos) man galvą skauda ; po piet (= pavalgęs) eisiu gulti; jis čia gal būt.

§ 23. 1. Iš ištisinių žodžių drauge rašytini tik tie, kurie yra visiškai suaugę į vieną žodį, pvz. : betkas, bykas, daugkas, betkoks, betkuris, bykoks, bykuris, kaikas, kažkoks, kaikuris, betkur, daugkur, kažkur, kaikada, kiekvienas, pergeras, ùžpernai, propernai, užpropernai, sulig, perdaug, permaža, pergerai, kodėl, todėl, dėlto, dėlko, patolei, pakolei, kolkas, vistiek, visdėlto.

Tie patys žodžiai, kai jie turi ne vieno žodžio reikšmę, tam tikrais atsitikimais rašytini ir skyrium, pvz. : kai kas duoda, imk ; kai kurį sutiksiu, paklausiu ; už pernai dar mokesčių nemokėjo ; per daug metų išsimokės ; dėl to dalyko galvos nesuksiu ; jis vis tiek teduoda ; vis dėl to savo vaiko vargsta.

2. Prieveiksmiai, sudaryti iš prielinksnio ir pilnos linksninės lyties ar prieveiksmio, rašomi skyrium, pvz. : iš lėto, iš tikro, iš tikrųjų, iš tiesų, be galo, be reikalo, po visam, po tam, po visa ko, iš palengvo, iš paskos, iš mažens, iš mažumės, iš jaunystės ... Taippat paprastai skyrium rašomi ir prielinksniai su prieveiksmiais, pvz. : ligi čia, iki čia, ligi šiolei, ligi šiol, lig šiol, ik tada, iš ten, iš visur, per ten, nuo čia, į kur ...

3. Šiaip glaudžiai grupėmis susiję žodžiai, abu kaitomi ar visai nekaitomi, rašomi skyrium (ir be brūkšnelio), pvz. : šis tas, šioks toks, šen ten, šiek tiek, šiada tada, kas kita, kita kas, kas kitas, tas pats, toks pats, kas nekas, kur nekur, vos nevos, ne pro šalį, ko geriausias, ko geriau, visų geriausias, gerų geriausias, vienai vienas...

§ 24. 1. Dalelytės gi, jau, pat, nors, sau, tik su kaitomosiomis kalbos dalimis, prielinksniais ir kaikuriais prieveiksmiais rašomos skyrium, o kitur — drauge, pvz. : aš gi, jis gi, kas gi, sakau gi tau, tas jau, toks jau, sakyk jau jam, tas pat, toks pat, nuo pat, kas nors, katras sau, koks tik ..., bet : betgi, argi, dargi, jukgi, kadgi, visgi, kurgi, dėltogi, ogi, taippat, tenpat, kurnors, šiaipjau, tuojau, vis jau, šiaipsau, kaiptik, bettik, bytik, vistik ...

Jei šie žodelyčiai dalelytėmis neina, tai jie ir skyrium rašomi, pvz. : o jau rytoj reikės kulti ; bet pat pradžioje kitaip atrodė ; kaip tik pareis, ir važiuosime.

2. Neigtukas ne rašomas drauge su veiksmažodžiais, būdvardžiais ir daiktavardžiais, pvz. : nežinau, nematyti, negeras, nedarbas, nelietuvis (= svetimtautis) ... Drauge ne rašomas taippat ir su kaikuriais prieveiksmiais bei įvardžiais : negerai, nevisai, netaip, (netaip brangiai temokėjau), nekaip, nevienaip, nevisur ; nevienas (nevienas taip sako), nesavas (= svetimas), nekas, nekoks (= blogas) ... Bet priešpriešos sąvokose bei sakiniuose ne čia jau rašomas skyrium, pvz. : jis ne dirba, bet tinginiauja ; jis ne geras, bet blogas ; jam ne darbas rūpi, bet pinigai ; klausiu ne kaip, bet kam ; ne taip daro, kaip reikia ...

3. Dalelytės te, be, tebe, nebe su veiksmažodžiais ir būdvardžiais rašomos drauge, o visur kitur skyrium, pvz. : tiek težino, viską bežinąs, negabu bematyti, jau nebematau, dar tebeturiu, šis vienas tegeras, ar jis begražus ? jau nebejaunas, dar tebeskanus ..., bet : kokia čia be kalba, jis jau nebe kunigas, te kas (= tegu kas) duoda ...

Be, bene su veiksmažodžiais rašomi skyrium, jei jie turi ar reikšmę, pvz. : be (= ar) nenori valgyti ? bene (= ar) buvai mieste ?

4. Dalelytė nei, nė visuomet rašoma skyrium, pvz. : nė (nei) kiek nemoka, jo nė (nei) nematyti, nė (nei) maža nedirba, nė (nei) vieno nebuvo ; iš jo nei žmogus, nei gyvulys. ⁵

5. Žodžio dalių kėlimas

§ 25. 1. Žodžiai keliami skiemenimis, pvz. : ba-la, kel-mas, siau-džia, siau-čia (čia dž, č yra vieni garsai), ar-si-me, ar-sim, o-ši-mas ...

2. Vienaskiemeniai priešdėliai keliant neskaidomi, pvz. : apar-ti, per-ei-ti, par-ei-ga, prieš-dė-lis, san-dė-lis, už-uos-ti ... Bet dviskiemeniai priešdėbai skiemenimis skaidomi, pvz. : a-py-kai-mė, u-žuo-mar-ša ...

3. Kur susiduria kelios priebalsės, iš jų į kitą eilutę keliama tik paskutinioji, pvz. : gink-las, moks-las, mels-vas, iš-virkš-čias, auk-lė, pūs-lė ...

4. Sudurtinių žodžių sudedamieji sandai tarp skiemenų neskaidomi, pvz. : balt-a-kė, lap-kri-tis, šikš-no-spar-nis (ne : bal-ta-kė, šikš-nos-par-nis).

6. Santrumpos

§ 26. 1. Dažnai vartojami ir daugumui suprantami žodžiai rašant trumpinami, pvz. : kun. Katelė, kan. Tumas, šv. Petras, Dr. Basanavičius, prof. Avižonis ; t. y. (= tai yra), k. a. (= kaip antai), ir tt. (= ir taip toliau), pvz. (= pavyzdžiui), plg. ( = palygink), žr. (= žiūrėk), psl. (= puslapis), 12 t. (= jei vienas puslapis seka), 12 tt. (= jei keli puslapiai toliau seka), pp. (= ponai, ponios) ...

2. Kur trumpinamieji žodžiai tam tikrais lyg simboliniais rašmenimis pakeičiami, po tokių trumpmenų nededamas joks ženklas, pvz. : m (= metras), km (= kilometras), l ( = litras), C (= Celsijus), R (= Reomiūras) ...

3. Numeriai ir paragrafai sutrumpintai šiaip žymimi : Nr. 142 (arba tekste : 142 nr.), § 43, §§ 14, 15.

7. Svetimybių rašymas

§ 27. Svetimybės yra bendrinės ir tikrinės, todėl ir jų rašymas yra dvejopas.

Svetimieji bendriniai žodžiai yra rašytini šiaip : literatūra, kultūra, natūra, natūralus, tribūna, tribūnas, tribūnolas ..., bet : kurija, unija ... ; archyvas, aktyvas, pasyvas, aktyvus, pasyvus, lyra, lyrika, satyra, bet : hidra, hidroplanas, hidrometrija, fizika, muzika, stilius ... ; barjeras, karjera, objektas, subjektyvus, milijonas, valerijonai, bet : komediantas, variantas, asociacija, biologija, sociologija, socializmas, periodas, abiturientas, klientas ... ; tema, sistema, poetas, poezija, poema, universitetas ..., bet : idėja, alėja, epopėja ... ; higiena, himnas, herbas, alkoholis, buhalterija ... ; graikas, pedagogija, archeologija, sfera ... ; klubas, kubas, biuras, kooperacija ... ; populiarus, kanceliarija, reguliaminas ... ; planas, logika, melodija ... ; kentauras, kedras, kiparisas ... ; neurologija, neutralitetas, pseudonimas, terapeutija ...

§ 28. Svetimieji tikriniai vardai liaudiniuose, dažnai ir šiaip plačiajai visuomenei skiriamuose raštuose lietuvinami pvz. : Humboltas, Malebranšas, Ruso, Erijo, Mirabo, Mejė, Šekspyras, L. Džordžas, Tulūza, Ženeva, Šampane, Štetinas. Lietuvinant svetimieji garsai reiškiami artimiausiais lietuviškaisiais ; svetimųjų ženklų tiems garsams neįvedama.

Šiaip periodinėje spaudoje, ypačiai moksliniuose veikaluose, išskyrus jau sulietuvintus vardus (pvz. : Berlynas, Paryžius, Krokuva, Varšuva ...), visi kiti tikriniai pavadinimai paprastai rašomi originaline rašyba pagal šiuos dėsnius :

1. Jeigu svetimasis vardas baigiasi viena arba keliomis rašomomis ir tariamomis priebalsėmis, jam pridedamos galūnės -as, -ius arba -is, pvz. : Straussas, Hauptmannas, Chamberlainas, Mollis, Krylovas, Niemceiviczius, Plymouthas, Liverpoolis, Saarbrückenas ir kt. Čia apostrofas prieš pridedamąją galūnę nededamas.

2. Jeigu svetimasis vardas baigiasi netariama, bet rašoma balse ar priebalse, tai prieš pridedamąją galūnę rašomas apostrofas, pvz. : Malebranche’as, F. de Saussure’as, L. George’as, Chateaubriand’as, Shakespeare’as ...

3. Svetimajai galūnei -i dar pridedamas -s, pvz. : Niemis, Mus-solinis, Toricellis, Raczyńskis, Krasickis ...

4. Svetimoji galūnė -a nekeičiama ir linksniuojama lietuviškai, pvz. : Almaviva, de Rivera, Casablanca, Bologna, Padua, Cordoba, Sevilla ...

5. Galūnė -e rašoma -ė, pvz. : Goethė, Nietzschė, Leccė, Alicantė ...

6. Rusų vardų galūnės -o ir -ij transkribuojant pakeičiamos -a ir -is, pvz. : Glivenka, Krylenka, Merežkovskis, Bielinskis.

7. Tokiems prancūzų, rusų ir kitokiems vardams, kaip Rousseau, Mirabeau, Hugo, Herriot, Daudet, Meillet, Tardieu, Chautenay, Beauvais, Bielyj, Budionyj ir kt., galūnės nededamos; jie taippat ir nelinksniuojami.

8. Lotynų ir graikų kalbų tikriniai vardai rašomi taip, kaip jie mūsų kalboje įprasti ar įprantami tarti, pvz. : Ciceronas, Seneka, Klaudijus, Horacijus, Tacitas, Plautas, Markas Aurelijus, Sula, Komodas, Periklis, Aristotelis, Sokratas, Platonas, Apolonas, Mene-lajus, Homeras, Odisėjas ... Taippat nerašoma dvibalsių ae, oe, ai, oi, pvz. : Cezaris, Eschilas, Edipas, Eskulapas, Klitemnestra ...

9. Latvių pavardėms su nesuminkštintomis galūnėmis pridedama galūnė -as, o su suminkštintomis -is, pvz. : Endzelynas, Berzinis, Celminis, Kaktinis, Zarinis ...

8. Didžiųjų raidžių rašymas

§ 29. Didžiosios raidės rašomos sintaksės pilnatims skirti :

a) pirmajame rašinio žodyje,

b) pirmajame žodyje po taško,

c) po klaustuko ir šauktuko, pradedant kitą sakinį,

d) po dvitaškio, pradedant tiesioginę kalbą, pvz. : klausinėjo seserėlės : “ Kas tave supynė ? ”

Žiūrint tikrinės reikšmės, didžiosiomis raidėmis rašoma :

1. Žmonių vardai, pavardės, pravardės, slapyvardžiai ir prievardžiai, pvz. : Petras, Kudirka, Žemaitė, Jonas Auksaburnis. —

Čia priskirtini ir dinastiniai pavadinimai, pvz. : Gediminaičiai, Burbonai. Didžiosios raidės taippat paliekamos autoriaus vardą vartojant perkeltine prasme, pvz. : jau perskaičiau Maironį (=Maironio raštus).

2. Dievų ir šiaip suasmenėjusių mitologinių būtybių vardai, pvz. : Perkūnas, Jupiteris, Venera.

3. Gyvulių, medžni, akmenų ir kitų padarų tikriniai vardai, pvz. : Bristus, Banga, Baublys, Puntukas.

4. Planetų, žvaigždžių ir žvaigždynų vardai, pvz. : Marsas, Saturnas, Aušrinė, Sietynas, Paukščių Takas.

5. Švenčių ir pusšvenčių pavadinimai, pvz. : Velykos, Sekminės, Naujieji Metai, Vėlinės, Kūčios, taippat Tautos Šventė, Pelenų Diena, Didysis Penktadienis, Joninės (= Šv. Jonas), Šv. Petras ( = Petrinės), Mykolinės.

6. Geografiniai ir topografiniai vardai, pvz. : Lietuva, Užnemunė, Vilnius, Nemunas, Šatrija, taippat Lenkai (= Lenkija), Prūsai ( = Prūsija), Reichas, Sovietai, Ugnies Žemė, Karpatų Ukraina, Višakio Rūda, Mažoji Azija, Didžioji Britanija, Juodoji Ančia.

7. Miestų, priemiesčių, gyvenamųjų vietovių dalių, atskirų vietų ir šiaip geografinių kultūrinių vienetų ar sričių pavadinimai, pvz. : Aušros Vartai, Žaliasis Kalnas (Žaliakalnis), Pabaltijys, Pamarys, Vakarai, Rytai.

8. Įmonių, organizacijų ir valstybinių bei savivaldybinių ištaigų pavadinimai, neturi trumpintinių vardų, pvz. : Šv. Kazimiero Draugija, Šaulių Sąjunga, Švietimo Ministerija, Vytauto Didžiojo Universitetas, Valstybės Kontrolė, Žemės Ūkio Rūmai, Savitarpinė Pagalba.

9. Trumpintiniai verslo įmonių ir šiaip organizacijų vardai, pvz. : Maistas, Lietūkis, Drobė, Parama, Sakalas, Spaudos Fondas, Kauno Audiniai, Pieno Lašas.

10. Laikraščių ir kitų periodinių leidinių pavadinimai, pvz. : Lietuvos Aidas, Naujoji Lietuva, Tautos Mokykla, Darbai ir Dienos, Židinys, Lietuviškoji Enciklopedija.

Tam tikri žodžiai, jei neturi specialios išskirtinės reikšmės, bet tik šiaipsau tiksliau nusako tikrinio vardo sąvoką arba ją papildo, tikriniuose pavadinimuose rašomi mažosiomis raidėmis, būtent :

1. Prievardiniai daiktavardžiai : jūra, vandenynas, ežeras, upė, pelkė, kalnas, sala, pusiasalis, ragas, taippat : gatvė, aikštė, alėja, prospektas ir kt., pvz. : Baltijos jūra, Metelio ežeras, Nemuno upė, Panevėžio miestas, Donelaičio gatvė, Vienybės aikštė, Aušros takas, Saulės rūmai.

2. Karų ir ordinų bei žymenų pavadinimai, pvz. : Didysis karas, Vyčio kryžius, Šaulių žvaigždė, Kryžiuočių ordinas.

3. Literatūros (knygų, straipsnių ir kt.) antraštės, meno kūrinių ir kalbos paminklų pavadinimai, pvz. : Dainavos šalies senų žmonių padavimai, Altorių šešėly, Sirvydo Punktai sakymų, Daukšos postilė, Mažvydo katekizmas (netikriniai vardai).

4. Pilnieji verslo įmonių ir šiaip ilgesni organizacijų bei įstaigų pavadinimai, pvz. : Kauno vartotojų b-vė “ Parama ” (arba “ Paramos” kooperatyvas), Valstybinis tabako fabrikas “Patrimpas” Vilniuje, “Aušros” berniukų valstybinė gimnazija, Draugija nukentėju-siems dėl karo šelpti, “ Trijų Milžinų ” restoranas ir viešbutis ...

Bet iškabose, blankuose, antspauduose bei šiaip oficialiniuose raštuose ir čia rašoma didžiosiomis raidėmis, pvz.: “ Aušros ” Berniukų Valstybinė Gimnazija, Vilniaus Universitetas, Humanitariniu Mokslų Fakultetas (antspaude), Kauno Tabako ir Papirosų Fabrikas “ Aromatas ”.

Iš pagarbos ir mandagumo, taippat norint ką labiau pabrėžti, didžiąja raide rašytina :

a) Dievas, Viešpats, Dievo Sūnus, Išganytojas, Šventoji Dvasia, Dievo Motina ... ;

b) laiškuose : Jūs, Tamsta, Sveikas ..., o prašymuose ir — Jo Ekscelencijai, Jūsų Ekscelencijai, taippat ir pareigūnų pavadinimai, į kuriuos kreipiamės ;

c) atsietinės sąvokos ir institucijos, pvz. : Laisvė, Tėvynė, Tauta, Bažnyčia ir kt.

Čia didžiųjų raidžių rašyme paliekama laisvė pačių rašančiųjų jausmui. Bet perdidelis jų vartojimas visdėlto nėra patartinas.

Kad aiškesnis būtų didžiųjų raidžių rašymas, reikia dar įsidėmėti, kada turi būti rašomos mažosios. Jomis, be kitų bendrinių žodžių, dar rašytina :

a) tautų vardai, pvz. : lietuvis, latvis, vokietis ;

b) kraštų ir miestų gyventojai, pvz. : žemaitis, prūsas, kupiškėnas, kaunietis, vilnietis ;

c) dvasinių ordinų ir brolijų nariai, pvz. : jėzuitai, domininkonai, tretininkai ;

d) tikybų išpažintojai, pvz. : krikščionys, katalikai, reformatai, kalvinai, budistai ;

e) politinių, pasaulėžiūrinių srovių šalininkai, tos rūšies partijų ar šiaip sąjungų, draugijų nariai, pvz. : komunistai, liaudininkai, tautininkai, ateitininkai, aušrininkai ;

f) valdovų, pareigūnų ir garbės vardai šiaip spaudoje, pvz. : mikadas, negus, užsienių reikalų ministras, prezidentas, kariuomenės vadas, popiežius, Bažnyčios tėvai ;

g) tikriniai žmonių ir vietų vardai, vartojami bendriniais, pvz. :

Ciceronas, krezas, mecenatas, nestoras, rentos “ žemos lankos ” (iš Ventos vardo), perkūnas (= griaustinis) ;

b) pamaldų pavadinimai, pvz. : mišios, mišparai, valandos ;

i) kariuomenės rūšys, pvz. : pėstininkai, raitininkai ;

j) šokių ir gėrimų vardai, pvz. : suktinis, tangas, selteris, Vytautas, birutė ;

k) iš tikrinių vardų padaryti būdvardžiai, pvz. : prūsinis spiritas, šliūpiniai raštai, būginė rašyba.

9. Skyryba

Skiriamieji ženklai yra taškas (.), kablelis (,), taškas kablelis (;), dvitaškis (:), brūkšnys (—), brūkšnelis (-), klaustukas (?), šauktukas (!), kabutės (“ ”), skliausteliai ( ), [ ], daugtaškis (...).

a) Taškas

§ 30. 1. Tašku yra skiriami skirtingi, savarankiški tiesioginiai sakiniai, pvz. : Nuvažiavo motušė su dukrele. Tikrai, visur lyg stiklinė blizgėte blizga visi pašalėliai. O katė, didelė rainė, sėdi pas krosnį, murkso, burkuoja (L. Pelėda).

Trumpasakėje kalboje taškais dažnai skiriami ir visiškai trumpi sakiniai, pvz. : Žinau tave. Žinau aš visą tiesą. Bet atviras esi žmogus. Ne suktas. Tu vienas prieš mane neveidmainiauji. Todėl tave ir branginu kaip draugą (B. Sruoga).

2. Tituliniuose knygų lapuose po antraštės ir šiaip po įvairių įrašų (autoriaus parašo, leidimo vietos, datos ir kt.) taškas nededamas. Taippat taškas nededamas prašymuose, liudijimuose ar šiaip pažymėjimuose po tų įstaigų ar asmenų pavadinimų, į kuriuos yra kreipiamasi, pvz. :

Medicinos Fakulteto
Dekanui
Prašymas

Po arabiškųjų kelintinių skaitmenų taškas dedamas tais atvejais, kada aiškumo sumetimais norima atskirti kelintinį skaitvardį nuo kiekinio, pvz.: 1. (= pirma) kuopa ir 1 (= viena) kuopa; taippat rašoma, pvz. : 1935.V.15. Šiaip po romėniškųjų kelintinių skaitmenų taškas nededamas, pvz. : III nuovada. Pridėtinėmis galūnėmis, pvz. : 8-as, 3-oji, kelintiniai skaitvardžiai nežymėtini.

Pagaliau taškas yra dedamas po skiriamųjų paragrafinių skaitmenų arba raidžių, jei po jų nėra skliaustelių, pvz. : § 15. ; I. Garsų mokslas; A. Žodžių daryba; bet: garsų yra dvi rūšys: 1) balsiai ir 2) priebalsiai arba : 1. balsiai ir 2. priebalsiai.

b) Kablelis

§ 31. 1. Kableliais yra skiriami išplėstiniai priedėliai, kurie eina po pažymimojo žodžio, pvz. : Algirdas, didysis Lietuvos kunigaikštis, sumušė rusus ; atjojo bernužėlis, baltas gražus dobilėlis.

Šitokios rūšies vienažodžiai priedėliai yra skiriami kableliais tik tada, kai jie pabrėžiamai vartojami : mes, mergaitės, vainikus pinsime ; šitas vaikezas, bjaurybė, išdaužė visus langus. Šiaipjau tokie nepabrėžtiniai priedėliai kableliais neskiriami, pvz. : gyveno pamotė ragana ; jis labai gailėjo savo motinėlės sengalvėlės.

Kableliais taippat neskiriamas priedėlis, paprastasis ar išplėstinis, kai jis vartojamas prieš pažymimąjį žodį, pvz. : didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas sumušė rusus. Jei kreipininį priedėlį sudaro įvardžiai tu, jūs su šauksmininko lytimi ir tariant tarp jų nėra pauzės, tai kableliu ar kableliais jie išskiriami abu kartu, o jei tokia pauzė yra — tai teskiriama viena šauksmininko lytis, pvz. : eik eik (pauzė), tu liurbi, nekalbėk man niekų ; arba : eik eik tu (pauzė), liurbi, nekalbėk man niekų ; bet tik : kur tu, kūmute, taip bėgi ? (čia po kur pauzės nesti).

2. Kableliais yra skiriami priedėliai, kurie su pažymimuoju žodžiu yra sujungti tam tikromis jungtimis, pvz. : atėjo žmogus, vardu Perkūnas ; vabzdžiai, arba būžiai, vasarą labai įgrįsta. Čia kalbamieji jungiamieji žodžiai yra išskiriami drauge su priedėliais.

3. Kableliais yra skiriami pažyminiai, kurie, stovėdami pagrečiui, kiekvienas skyrium žymi pažymimąjį žodį, pvz. : atėjo jauna, sveika, graži, turtinga moteriškė. Bet jeigu pažyminys ar keli pažyminiai pažymi ne vieną daiktavardį, bet keliais žodžiais išreikštą sąvoką, tai tarp jų kablelis nededamas, pvz. : nušovė riebią laukinę antį ; medžiuose kranksi baltasnapės juodosios varnos (plg. juodvarniai) ; kalne matyti augštas, kreivas vėjinis malūnas (plg. vėjma-lūnis) ; į mišką teko eiti šlapiu siauruoju keleliu ; uogaudamas pamečiau savo brangų naująjį peilį.

4. Kableliais išskiriami išskirtiniai pažyminiai, kurie eina po pažymimųjų žodžių, pvz. : prieš mane stovėjo vyras, jaunas, raudonas, suraitytais ūsais, linksmo veido ; į pirkią įbėgo šuo, visas susipurvinęs, šlapias ; ar nesate matę brolių, juodvarniais lakstančių.

5. Kableliais apskritai yra skiriamos tos sakinio dalys, kurios eina po tolygių sakinio dalių ir jas papildo, paaiškina, pvz. : atėjo bjaurus, toks susikūprinęs, žmogus ; skanus, kauninis, alus ; žvirbliai sutūpė kanapėse, pačiose viršūnėse ; anksti rytą, tik prašvitus, ėjome kulti ; plaukti reikia ilgai, visas mėnuo. Dėl tos pat priežasties kablelis yra dedamas ir prieš paaiškinamąjį t. y. (= tai yra), pvz. : gruodžio mėn. 16 dieną, t. y. šeštadienį, mes jau važiuosime Kalėdų atostogų.

6. Kableliais reikia skirti visus atskirus žodžius arba ištisas žodžių grupes, kurias pabrėžiamai (melodija ir ritmu) išskiriame, iškeliame aikštėn, pvz. : jis, be to, dar yra kvailas ; tamsta, toks geras, mums viską padarysi ; vaisiai, didumo sulig galva, krinta iš medžių su triukšmu ; taigi, iš to nieko neišeis. Bet jei tokio išskyrimo, pabrėžimo nežymu, ir kablelio nededame : taigi iš to nieko neišeis ...

Taippat reikia skirti tik tokias dalyvines, pusdalyvines ar padalyvines žodžių grupes, kurios aiškiai yra tapusios išskirtinėmis sakinio dalimis, pvz. : ilgą ilgą iškėlęs žagarą, žmogelis žąsis varė į miestą parduoti; bijant dirvoje, birs ir jaujoje ; žaltys, atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus balsu; velnias, pasivertęs pele, išgraužė laivo dugne skylę ; jis, dar vaikas būdamas, pamokslus piemenims sakydavo ; laputė, vištienos pririetus ir tiek palikus, kad antri būt pietūs, po kupeta užsnūdo valandėlę menką ... Dalyvinės grupės, eidamos po jungtukų, nuo jų kableliu neskiriamos, pvz. : ir taręs šiuos žodžius, niekšas pranyko ; atsimenu, kaip baigęs pradinę mokyklą, įstojau į gimnaziją.

Bet tokios žodžių grupės, kurios neatrodo išskirtinės, neskiriamos kableliais. Tokios grupės esti : 1. vieno žodžio, pvz. : nesėjęs nepjausi ; vaikai juokdamiesi spruko pro duris ; dirbant nereik juokų daryti ; 2. dalyvis, padalyvis, pusdalyvis su žodžiais kaip, prieš, ligi, lig, kiek, užuot, pvz. : dirbo ligi temstant, miegojo lig auštant ; buvo ten lig saulei tekant ( = lig saulei tekančiai) ; galėjai ir prieš važiuodamas apsidirbti ; ir jis dirbo kiek (kaip) galėdamas ; jis užuot dirbęs guli ; 3. 2—3 žodžių (pusdalyvines, padalyvinės) grupės, pvz. : jam skęstant (= jam skęstančiam) padavė kartį ; saulei tekant (= saulės tekėjimu, saulės tekėjimo metu, saulėtekiu) esti labai gražu ; tu parvažiavai jau rugius vežant; sūnaiti mano, jaunasai mano, nepulk į vargus jaunas būdamas ; verkė tėvas ir motina mane išleisdami, verkė broliai ir seselės lauku lydėdami. Bet jei minties aiškumas reikalauja, ir šiokiais atsitikimais dedame kablelį, pvz. : saulei leidžiantis, už miškelio mes arėme (kas kita : saulei leidžiantis už miškelio, mes arėme).

7. Kableliais skiriamas kreipinys, įterptiniai žodžiai bei sakiniai, teigtukai, neigtukai ir įvairūs šaukiamieji žodelyčiai. Pvz. :

1. kūmute, kur taip bėgi ? aš tau, nedorėli, parodysiu ; 2. aš, rodos, nieko jam nesu padaręs ; tu, sako, vakar mieste buvęs ; taip, reikia tiesą sakyti, žvirblis dabar grobuonis ir vagis ; kaikurie paukščiai, kaip antai varnos, palieka ir žiemą Lietuvoje. Bet nėra skirtini kableliais nekaitomi įterptiniai žodžiai, taippat žodžiai, netekę pilnų forminių galūnių ir tapę beveik nekaitomais, bei kaikurie žodžiai ir su pilnomis forminėmis galūnėmis, pvz. : pagaliau darykit, kaip norit ; jis mat to nežinojęs ; štai viens jo tarnų pargrįžęs pasirodė ; Anglijoje antai dažnai gali matyti daržininkų pirkinėjant miesteliuose rupūžes ; jis turbūt dar ateis ; rasi įspįs saulė ir į mūsų langą ; kamša berods didelė, bet turgus mažas ; apskritai yra įrodyta, kad žmogui šitie nuodai nelabai tepavojingi ; velionis tėvas dar palyginti buvo tvirtas ; tu matyti nieko nežinai ; jei pavyzdžiui tylėtum, būtų daug geriau ; 3. taip, dabar suprantu ; ne, iš čia tu neišeisi ; gerai, rytoj aš važiuosiu į miestą ; na, dabar jūs gausite pylos ; 4. oi, ką tu padarei! ? ei, grįžkite atgal !

Jeigu kreipinys yra šaukiamai tariamas, tai po jo dedamas ir šauktukas, pvz. : vagie ! greičiau atiduok man pinigus. Jei kreipinys išreikštas vardininku ir nejaučiama aiškaus kreipimosi, tai jo paprastai nė kableliais neskiriame, pvz. : ar Jonas prausei ? kur Petras eini ? kam ponas liepei ?

Jaustukas, sujungtas su kreipiniu, kableliu neskiriamas, pvz. : oi Dieve, Dievuli, ką aš padariau ?!

Kreipinio taippat neskiriame nuolatiniuose linkėjimuose, pvz. : padėk Dieve!, bet : padėk, Dieve, man vargelį vargti !

8. Kableliais yra skiriamos kelios vienodos pasikartojančios, bet vienos sąvokos nesudarančios ir su pauzėmis tariamos sakinio dalys, pvz. : gana, gana, vaikeli ; eik, eik nuo mano galvos ; mušė, mušė ir užmušė ; kad duosiu, kad duosiu tam bjaurybei.

Šiaipjau vienodos arba artimos (sinoniminės) ir vieną sąvoką reiškiančios sakinio dalys kableliais neskiriamos, pvz. : eik eik, kvailuti ; pagiryje stovėjo maža maža (= labai maža) trobelė ; kur tik pasižiūriu — vis miškai miškai (= miškų miškai) ; aš atsikelsiu anksti anksti ; reiks tėvui močiutei sudiev pasakyti ; žmonės vasarą pluša dirba. Čiapat yra priskirtini ir tokie posakiai, kaip šis tas, šioks toks, skersai išilgai, vienas kitas ir kt.

9. Vienodos sutaptinio sakinio dalys yra skiriamos kableliais, pvz. : vaikas rašė, skaitė, bėginėjo ; aš neturiu nei tėvo, nei motinos ; tiek jis, tiek aš težinau ; aš turiu ir tėvą, ir motiną.

Jeigu sutaptinio sakinio pasikartojančias dalis tik vienas jungtukas tejungia, tai kableliu jos neskiriamos, pvz. : neturiu tėvo nei motinos ; neturiu tėvo ir motinos.

Bet vienarūšiai sutaptinių sakinių nariai, jungiami priešpriešinėmis jungtimis bet, tačiau, nors ir kt., skiriami kableliais, pvz. : jis yra senas, bet vikrus ; jis buvo geras žmogus, nors kvailas.

10. Šalutiniai sakiniai kableliais skiriami nuo pagrindinių, vistiek, ar jie prie jų yra jungtimis ar be jungčių prijungti, pvz. :

pasakyk, kad esi gudrus, kurio čia dabar meto skambina ; ką mes vadiname debesimis, yra tirštas, šaltas rūkas, iš kurio nieko aplinkui nematyti; kur trumpa, ten ir trūksta ; kaip pasiklosi, taip išmiegosi.

11. Kableliais skiriami tik šalutiniai palyginamieji būdo aplinkybės sakiniai ; šiaipjau jungtimis kaip, negu, nei, neko ir kt. prijungiamos atskiros sakinių dalys kableliais neskiriamos, pvz. : jis daugiau žinos, negu aš sužinojau ; jis daugiau mokės, kaip tu mokėjai ; bet : šnypščia kaip gyvatė ; gieda kaip gaidys (plg. gieda gaidžiu) ; akmuo kaip kumštis.

12. Paprastieji vienalaikiai ir jungtuku nesujungti sakiniai skiriami kableliais, pvz. : šonas šįlą, šonas šąla, galva džiūsta, kojos pūsta.

Bet jeigu du tokie vienalaikiai sakiniai yra jungtuku ir siejami, tai kableliu jie nebeskiriami, pvz. : Petras aria ir Jonas akėja ; šiandien po pietų Petras ars ir Jonas akės.

Kur rašytojas, jungdamas sakinius jungtuku ir, nori pabrėžti to jungimo išvadiškumą arba tarimo pauzę, galimas dėti kablelis, pvz. : tik papučia vėjas, ir vanduo tuoj ima banguoti ; aš viską jiems išdrošiu į akis, ir tiek. Bet jei to pabrėžimo nėra, kablelio galima ir nedėti : čia juoda duona ir tos neduoda ; saulė patekėjo ir mes išvažiavome. Taigi čia daugiau laisvės paliekama pačiam rašančiajam.

13. Laiškuose, knygose ir kitur kalbamoji vietovė yra kableliu skiriama nuo datos, pvz. : Kaunas, 1932.II.3. Taippat cituojamasis autorius yra kableliu skiriamas nuo jo cituojamojo veikalo, pvz. : Būga, Kalba ir senovė, 45 psl. Tačiau trumpinant rašoma : Būga KS 45. Tomų, dalių žymimieji skaičiai, rašomi romėniškais skaitmenimis, kableliais nuo puslapiu skaičių nebeskiriami, pvz. : Būga KS I 45.

14. Skiriamieji laiko tarpai — metai, mėnesiai, savaitės, dienos ir valandos—nėra vienodi pabrėžtiniai sakinio nariai, ir todėl jie kableliais neskiriami, pvz. : 1933 m. sausio mėn. 15 d. ; šeštadienį, 1933 m. sausio mėn. 15 d. 3 val. po pietų. Taippat kableliai nededami rašant sudėtinius matus, pvz. : 5 m 3 cm, 15 kg 750 g.

Tačiau šiokie paeiliniai vietos žymėjimai yra skirtini kableliais : Petras Jonutis gyvena Lietuvoje, Kaune, Kęstučio g-vė Nr. 12 (arba: Kęstučio 12), b. 8, sutrumpintai: Kęstučio 12 — 8.

15. Jei vardas rašomas po pavardės, tai jis atskiriamas kableliu, pvz. : Kriaušaitis, Petras.

c) Taškas kablelis

§ 32. Jei kiekvieną iš sujungiamųjų sakinių norime pažymėti turint daugiau savaimingos reikšmės, tai tokius sakinius skiriame taškais kableliais, pvz. : Akys kaktoje švietė kaip saulė ; kasos ant galvos geltonavo kaip auksas. Girdėjo, kad daugelyje vietų sumušti rusai lekia iš mūsų krašto ; kad ne tik gubernatorius, pats karalius išsigandęs nebežino, ką daryti.

d) Dvitaškis

§ 33. 1. Dvitaškis yra dedamas prieš išskaičiuojamąją priedėlio žymimųjų žodžių eilę, pvz. : Eglė jau sulaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Beržo ; miške yra visokių medžių : eglių, pušų, beržų, alksnių.

2. Jei vienas sudedamojo sujungimo sakinys aiškina kitą, tai tarp jų dedamas dvitaškis, pvz. : tenai gyvena mano mergelė : gale sodelio kiemelis, visų prastieji nameliai, visų gražioji mergelė.

Dvitaškiu taippat yra skiriami du priežastingai sujungti sudedamieji sakiniai be jungiamojo žodžio, pvz. : aš neisiu į mokyklą : man galvą skauda.

3. Kartais dvitaškis yra dedamas po ir tikrai ir kitų panašių posakių, kada toliau, po jų, yra reiškiama lyg paaiškinamoji arba konstatuojamoji išvada, pvz. : ir tikrai : gegutė deda kiaušinius svetimuose lizduose.

Kitais atvejais, kada toji išvada nežymi, dėtinas yra kablelis.

4. Pagaliau dvitaškis yra dedamas po įterptinio sakinio, kuriuo buvo pertraukta tiesioginė kalba ir be kurio tas dvitaškis kalbamuosius sakinius vistiek būtų skyręs. Prieš tokį įterptinį sakinį yra rašytinas kablelis su brūkšniu, o po jo dvitaškis su brūkšniu, pvz. : aš neisiu į mokyklą, —sako Jonas : — man galvą skauda.

e) Brūkšnys

§ 34. 1. Brūkšnys yra vartojamas tada, kai norima pažymėti minties pertrūkį, staigumą, statumą, besąlygiškumą, netikėtą mintį, pvz. : žiūriu — gaisras ; kur nueisiu — čia namai ; atėjo Grabnyčios — speigas, atėjo Šv. Kazimieras — speigas; šiandien aš eisiu, o rytoj — tu (jei yra pauzė ir pabrėžiamas tu ; jei nėra pauzės ir pabrėžimo, tariama monotoniškai, rašytina : šiandien aš eisiu, o rytoj tu) ; be kirvio be kirvelio, be grąžto be grąžtelio, be medžio be medelio — pastato tiltą.

Brūkšniais skiriami ir du išvadiškai sujungti sudedamieji sakiniai be jungiamojo žodžio, pvz. : prilijo laidarai —- reikia ligi kelių po srutas braidyti ; nuaugo piemenės koja — raišta, nepaeina.

Šiaipjau tariamai praleistųjų žodžių vietoje, jei balsu jokio minties pertrūkio nereiškiame, brūkšnio nededame, pvz. : jo žiedas gryno aukso ; tai gyvi niekai ; pinigai galvažudžiai.

2. Brūkšnys kartais, vietoje dvitaškio, dedamas ir priežastingai

jungiant sudedamuosius sakinius, pvz.: neturėjo laiko—jovalą jovė ; nekask duobės kitam — pats įkrisi.

3. Brūkšniais, vietoje kablelio, skiriami ilgi priedėliai, taippat įterptiniai sakiniai, kurie yra kiek susiję su tais sakiniais, į kuriuos jie yra įterpti, pvz. : laimės — tikros gerovės ir rimties — tenai nerasi ; vieną kartą — mergaitė buvo jau dvylikos metų — ėmę šnekėtis dvariškiai.

4. Jeigu įterptinis sakinys yra įterptas toje vietoje, kur turi būti kablelis, tai jis išskiriamas kableliais su brūkšniais, pvz. : jei šaltinis mažas ir jame vandens nedaug tėra, — tai dažnai atsitinka, — tad geria vieni žmonės.

Jeigu įterptinį žodį arba sakinį iš viso sakinio norima ypatingai išskirti arba jis su kalbamuoju dalyku nieko bendro neturi, tai reikia išskirti skliausteliais, pvz. : kalbos dalykus mokantis (kalbą apskritai nelengva išmokti) reikia gerai sau išsiaiškinti, suprasti, jei nori, kad jie nebūtų sunkūs vartoti.

5. Tiesioginėje arba netiesioginėje kalboje brūkšnys gali atstoti pastraipą, pvz. :

Čigonas sako lietuviui : “ O ką, ponuti ? Gulkime pailsėti ir katras geresnį sapną susapnuosime, tam ir bus viščiukas ”. — “ Gerai ”, sako lietuvis.

Dialoginėje kalboje brūkšnys atstoja kabutes, jei dialogas pradedamas nauja pastraipa (apysakose, romanuose ...).

f) Brūkšnelis

§ 35. Nuo brūkšnio skirtinas brūkšnelis (-). Jis vartojamas žodžiams kelti į kitą eilutę. Taippat brūkšnelį dedame ir ištiktu-kuose, kai pažymime, jog dvi greta stovinčios balsės priklauso ne vienam, bet dviem skiemenims, pvz. : čia paupy ri-u ! ri-u ! ri-u ! tilvikas sušuko. Tačiau kur dviskiemeniškumas savaime aiškus, brūkšnelio jau nededame, pvz. : aū, Jonai, kur tu eini ?

Brūkšnelį rašome, vengdami minties dvireikšmiškumo, ir jungdami tokius du žodžius, kurie glaudžiai siejami į vieną bendrą terminą, pvz. : akademijoje yra literatūros-istorijos (= literatūros ir istorijos) skyrius, matematikos-gamtos fakultetas ... Brūkšneliu jungiame ir sudėtines pavardes, pvz. : Putinas-Mykolaitis, Stuoka-Mantrimas-Gucevičius ... Bet tarp vardų brūkšnelis nerašomas, pvz.: Petras Jonas Staugaitis ...

g) Klaustukas

§ 36. 1. Klaustuką dedame po tiesioginio klausimo ištisinio ar sudėtinio sakinio gale, po atskirų klausiamųjų žodžių, pvz. : Ar iš Vilniaus, didžio miesto, viešnelė mano ? Kam valgai, kad nenori ? Argi ? Ko trūksta mūsų kaimui ?

Po netiesioginio klausimo klaustukas nededamas pvz. : dabar nebežymu, kiek čia nuganyta ; dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.

2. Viduryje sakinio klaustukas rašomas po klausiamųjų įvardžių ir atmintinių klausimų, pvz. : “ Ką ? Kaune buvai ? ” klausia kaimyną ; “ koks ? ” sakau.

3. Šiaip dėl ko abejojant, klaustukas sakinyje suskliaučiamas, pvz. : pasakoja, prigėręs (?) Nevėžyje.

h) Šauktukas

§ 37. 1. Šauktukas dedamas po šaukiamojo sakinio, kuriuo reiškiamas įsakymas, noras, nuostaba, džiaugsmas, liūdesys ar šiaip pakilesnė nuotaika, pvz. : Ei ąžuolėli, atsidaryk, atsiverk ! Mat ir šuns kaltybė turi nukristi ant manęs !

2. Šauktuku išskiriamas ir kreipinys, jei jis tariamas pabrėžiamai arba stovi neklausiamojo sakinio gale, pvz. : Vagie ! kepurė dega ! Ko tu čia lendi, bjaurybe !

Taippat šauktukas gali būti dedamas kablelio vietoje po šaukiamųjų jaustukų ir kitų žodelyčių, pvz. : ai ! kaip skauda galvą ; aa ! gavai, dabar žinosi tingėti ; kar ! kar ! sukrankė varna.

Čia priskirtini ir tokie sakymai, kaip antai : pirmyn ! atgal! sudiev ! labanaktis !

Laiško pradžioje kreipinį geriau skirti tik kableliu, ne šauktuku.

3. Nustembamasis, pasipiktinamasis šauktukas sakinyje suskliaučiamas, pvz. : sakant vardininką “ šuva ”, ir kilmininkas “ šuvos ” (!) tegalimas.

4. Klausimas ir šaukimas kartais sykiu reiškiami abiem ženklais, pvz. : vyručiai, kur jūs pirmiau buvote ?!

i) Kabutės

§ 38. Svetimosios kalbos, antraštiniai ir perkeltiniai bei ironiškos reikšmės žodžiai suimami į kabutes, pvz. : tavo tas nuolatinis “ neisiu ” man labai nepatinka ; jo pasakymas “ aš nenoriu ” yra neginčijamas ; jis priėjo prie manęs ir sako : “ Šiandien aš daugiau nebenoriu dirbti ” ; Maironio “ Jaunoji Lietuva ” man labai patiko ; jūsų “ moksliški galvojimai ” yra gyvi juokai.

Tam tikri žodžiai, kuriuos paprastai į kabutes suimame, gali būti ir kitokiu būdu (pvz. kursyviniais spaudmenimis arba didžiosiomis raidėmis) išskiriami, pvz. : Maironio Jaunoji Lietuva man labai patiko ; ar skaitei Tautos Mokyklą ? Kartais tokiems žodžiams nevartojame nei kabučių, nei kitokių spaudmenų, pvz. : tą klausimą Gimtoji Kalba jau aiškino ; Naujoji Lietuva išspausdino jo eilėraštį ...

j) Daugtaškis

§ 39. 1. Daugtaškį dedame parodydami pertrauktą ar nebaigtą mintį, ką nutylėdami, nepaprastą jausmą reikšdami, pvz. : o aš... ir akys raibsta ... ; saulė, girta kaip žemė, tuojau, tuojau nukris ... ; beregint aš tau ... !

2. Daugtaškiu parodome ir nebaigtą pavyzdžių eilę, pvz.: čia išleistas tam tikras jungiamasis žodelis : todėl, būtent ...

DIDŽIŲJŲ RAIDŽIŲ RAŠYMAS TIKRINIUOSE VARDUOSE*

1. Įvadas

Nerūšiniai vardai, gramatikos vadinami tikriniais daiktavardžiais, asmenvardžiai bei krikštavardžiai, pavardės, pravardės, prievardžiai, slapyvardžiai, vietų ir vandenų vardai, mūsų rašyboje iš seno be jokių svyravimų rašomi didžiosiomis pradinėmis raidėmis. Taip pat ir simbolinių perkeltinių pavadinimų, kaip Draugas, Akiračiai, Sakalas, Vaga (leidyklos), Spindulys, šviesa (spaustuvės), Parama (kooperatyvas), rašyba nekelia jokių abejonių. Bet įstaigų (valstybinių ir nevalstybinių), draugijų, sąjungų, prekybinių ir gamybinių įmonių, taip pat pareigūnų pavadinimų rašyme visada yra buvę nemaža nevienodumo.

--------
*Didžiųjų raidžių rašymas tikriniuose varduose buvo A. Salio paruoštas ir vėliau jo, sutarus su tam tikra komisija, kiek keistas šiokiomis aplinkybėmis. 1970 m. vasarą Dainavos stovykloje (netoli Detroito) įvykusioje JAV ir Kanados ketvirtojoje Mokytoju savaitėje, dalyvaujant ir kai kuriems kalbininkams, buvo nusiskųsta tikrinių vardų rašymo įvairavimu lietuvių spaudoje, neigiamai veikiančiu ir lietuvių mokyklų darbą. Tos Mokytojų savaitės dalyviai paprašė, kad JAV LB Švietimo taryba imtųsi iniciatyvos sudaryti specialistų komisijai tam rašybos reikalui tvarkyti. Švietimo taryba netrukus sudarė komisiją iš St. Barzduko, L. Dambriūno, P. Joniko, A. Salio ir Pr. Skardžiaus, o A. Salys apsiėmė paruošti Didžiųjų raidžiu rašymo tikriniuose varduose projektą. 1971.III.18 A. Salio projektas jau buvo išsiuntinėtas komisijos nariams, kurie projektą svarstė ir įnešė kai kurių pakeitimų bei papildymų. 1971 m. birželio mėn. projektas buvo surinktas spaustuvėje (Čikagoje) korektūrinėmis skiltimis, tačiau vis dar kildavo kai kurių klausimų dėl galutinės jo redakcijos. A. Salio liga paskui nebeleido projekto galutinai suredaguoti. Minimųjų skilčių pradžioje A. Salys yra pažymėjęs, kad jų korektūra nesanti skaityta, nors skilčių paraštėse jo ranka pridėta viena kita juodraštinė pastaba, papildymas ar pataisa. Taip pat tose skiltyse yra kai kurių juodraštinių pataisų ir kitų asmenų ranka įrašytų. Šis straipsnis čia spausdinamas laikantis, kiek įmanoma, arčiau paties A. Salio paruoštojo rankraščio bei vėliau jo ranka įrašytų papildymų ir pataisų.

Siekdama didžiųjų raidžių rašymo suvienodinimo, LKD, tą klausimą 1939 m. svarsčiusi keliuose susirinkimuose, savo pasiūlymų santrauką buvo paskelbusi tų pačių metų Gimtosios Kalbos gruodžio mėn. numeryje. Veik pažodžiui tie pasiūlymai, tik kai kuriuos pavyzdžius pakeitus sovietiniais, pakartoti ir 1948 m. Lietuvoje išleistame Lietuvių kalbos rašybos žodyne. Bet vėliau ištisai prisiderinta prie rusų kalbos didžiųjų raidžių vartosenos. Plg. 1966 m. N. Grigo ir A. Lyberio Lietuvių kalbos rašybos žodyną mokykloms. Su LKD pasiūlymais apskritai sutinka ir Pr. Skardžiaus, St. Barzduko, J. M. Lauriniačio 1950 m. Lietuvių kalbos vadove duotosios didžiųjų raidžių rašymo taisyklės (“ Pradinių didžiųjų ir mažųjų raidžių rašymas ” 73-78 psl.). Galutinai nenusistojusį didžiųjų raidžių rašymą iš nepriklausomosios Lietuvos paveldėjo ir išeivijos periodinė spauda bei knygų leidyba. Be to čia įtakos daro ir gyvenamojo krašto kalbos, pvz. anglų labai laisvas didžiųjų raidžių vartojimas.

Gausus ir nenuosaikus didžiųjų raidžių vartojimas ypačiai yra neparankus periodinei spaudai. Todėl ir mūsų žemiau pateikiamuose siūlymuose einama jų vartojimo siaurinimo kryptimi.

Tikriniai ir bendriniai vardai. Tikrinio vardo sąvokos klausimu, kaip ir jo santykio su bendriniu vardu, kalbotyrinėje literatūroje yra įvairių, net visai priešingų nuomonių. Tačiau visų ieškoma atsakymo : ar tikrinis vardas išsako sąvoką ar tik daiktą pavadina. Apskritai visi žodžiai vienaip ar kitaip pavadina tikrovės daiktus ir reiškimus. Tai yra jų nominatyvinė arba vardijamoji funkcija. Bet tik tie žodžiai, kurie tą funkciją atlieka tiesiogiai ir betarpiškai, laikytini tikriniais vardais. Bendriniuose varduose nominatyvinė funkcija eina gretomis su semantine, nes tie vardai reiškia apibrėžtas požymines daiktų sąvokas. Kad mes pvz. Jonuku galime pavadinti kiekvieną berniuką ir stalu kiekvieną stalą, tai dar nereiškia, kad nominatyvumo atžvilgiu jie yra visai lygūs. Bendrinių vardų nominatyvumas yra mažesnis, labiau apribotas nei tikrinių. Stalo negalima pavadinti kėde, katės — karve, o Jonuku visgi galime pavadinti (jam duoti tokį vardą) bet kurį berniuką. Todėl ir lietuvis mums yra tik bendrinis vardas, nes lietuviu negalime pavadinti kiekvieno žmogaus. Daiktų požymius ar savybes gali išsakyti tik žodžiai, kurie reiškia sąvokas. O kadangi tikriniai vardai nėra tiesiogiai susiję su sąvokomis, tai jie nenurodo nė daikto požymių. Kaip tik tai ir yra svarbiausias bendrinių ir tikrinių vardų funkcinis skirtumas. Kitaip tariant bendriniai vardai su žymimuoju daiktu syja per sąvokas, kurios taikomos visai vienodų daiktų rūšiai, o tikriniai, priešingai, tiesiogiai sydami su vardijamuoju daiktu, jį ne tik sukonkretina, bet ir išskiria iš kitų panašių daiktų tarpo. Šių pastarųjų pagrindinė funkcija yra perdėm nominatyvinė, vardijamoji, o anų — pirmoje eilėje prasminė, sąvokos žymimoji. Požymius arba savybes savaime nusako tik tie daiktų vardai, kurie išreiškia sąvokas. Todėl tikrinis vardas, tiesiogiai nesuvokdamas to ar kito daikto sąvokos, tuo pačiu negali nusakyti nė daikto požymių. Pvz. Kaunas ir lietuviškai kalbančiam žmogui tėra tik plikas tikrinis (nes parašytas didžiąja raide) vardas. Mat taip vadinamas ne tik miestas, bet yra ir tokia pavardė, pagaliau tuo vardu kadaise Kaune ėjo savaitraštis ir plaukiojo prekybinis laivas. Vadinasi, Kaunas savaime nereiškia jokios sąvokos, tik įvardija vieną ar kitą daiktą, kaip gyvą, taip ir negyvą. O bendrinis dkv. kaunietis, visai priešingai, jau tiksliai nusako Kauno ar jo apylinkės gyventoją ir dar pažymi, kad jis vyras. Latviai vėl savąjį tikrinį Kauns (pavardė) nuo sąvokinio bendrinio dkv. kauns (gėda) atskiria tik didžiąja raide. Plg. taip pat mūsų Šaulys (pavardė, ežeras, vietinis laikraštukas, mokomasis šaulių laivas) ir šaulys.

Bet iš kitos pusės vėl negalima teigti, kad tikrinis vardas visai neturi ar neturėjo ryšio su kuria sąvoka. Mat faktiškai veik visi tikriniai vardai yra išriedėję iš bendrinių. Todėl kalboje nuolatos vyksta tikrinių ir bendrinių vardų tarpusavio mainai: tikriniai išvirsta bendriniais ir atvirkščiai. Tos nenutrūkstamos leksikos raidos pagrindas yra semantizacijos ir desemantizacijos procesas. Bendriniam vardui virstant tikriniu, siaurėja ir pagaliau visai išblėsta jo sąvokinis turinys, jis desemantizuojamas. Bet tiek pat yra ir bendrinių vardų, kilusių iš tikrinių. Šie tada vėl semantizuojami ir tuo būdu tikrinis vardas laiko būvyje įgyja paprastai naują sąvokinį turinį. Pvz. vad. paukštinė pavardė Varnas (retesnė Varna) be abejo yra desemantizuota iš bendrinių daiktavardžių. Ji praminta (pradžioje pravarde) vienam kuriam Varnų protėviui pagal jo turėtą ar tik jam primestą kokią varnišką ypatybę, kurios provaikaitis gali ir visai nebeturėti. Vadinasi, liko tik bereikšmė pavardė. Tokį jos raidos kelią patvirtina ir ta aplinkybė, kad pvz. žemaičiai, kuosą vadindami kovu ar kovarniu, nepažįsta nė Kuosos pavardės. Bendrinis vardas, išvirtęs tikriniu, gali ir vėl atvirsti bendriniu, bet tik naujai sąvokai reikšti. Pvz. dkv. margis reiškia ką margą, tokį jautį, šunį, katiną ar paukštį. Tuo žodžiu čia nusakomas gyvas daiktas, kur visai aiškus jo santykis su sąvoka, rodančia esminį požymį margumą. Tikrinis dkv. Margis, einąs jaučio, šuns, katino vardu ir, be to, pavarde, žinoma, yra išriedėjęs iš bendrinio, bet jau yra nustojęs būtino ryšio su margumo sąvoka. Paklausus, kodėl nemargas šuo vadinamas Margiu, galėtume išgirsti atsakant : seniau turėjom margą šunį, tai ir šį senu papratimu taip vadinam. O tei-raujantis, kodėl žmogus ar Trakų apyl. ežeras vadinamas Margiu, greičiausia, net galvą pakraipę, atsakytų : kad tokia jo pavardė, toks to ežero vardas. Čia vardas, nustojęs ryšio su sąvokos požymiu, lygiomis netenka jo ir su pačia sąvoka. Sąvoka juk negali egzistuoti be ją apibūdinančių požymių. Pagal dažną ir jau nusidėvėjusį šuns vardą margiais vadinami ir prastieji neveisliniai kaimo šuneliai, o tautosakoje žalas margelis jau vėl eina galvijo sinonimu. Čia abiem atvejais iš tikrinių vardų kilę bendriniai daiktavardžiai vėl reiškia sąvokas, bet jau naujas sąvokas, atsiradusias metonimijos keliu.

Tiesioginiai ir netiesioginiai vardai. Žiūrėdami tikrinių vardu sąvokinio turinio, juos skirstome dar tiesioginiais ir netiesioginiais . Tiesioginiame pavadinime jo nusakomieji žodžiai vartojami tiesiogine sąvokine prasme. Pvz. parlamentinės santvarkos lietuviškasis terminas steigiamasis seimas yra bendrinis pavadinimas, nes ta pati sąvoka pasakoma ir pro. assemblée constituente, ag. constituent assembly, vok. konstituierende (verfassungsgebende) Versammlung, rus. učreditel’noje sobranije. Bet tas sąvokinių žodžių derinys eina jau tikriniu vardu Steigiamasis Seimas, kada kalbame apie nepriklausomosios Lietuvos konstitucinį seimą. Bendrinių vardu seimas vartojamas kalbant pvz. apie senuosius bajorų seimus ar kazimieriečių seimą, bet Lietuvos Seimas arba stačiai Seimas yra jau vėl tikrinis Lietuvos valstybės parlamento pavadinimas, kaip ir amerikiečių Congress, vok. Reichstag (iki 1945), isp. ir port. Cortes, danų Folketing, isl. Althing. Taip pat ir iš bendrinės sąvokos pasaulio lietuvių bendruomenė yra atsiradęs tiesioginis tikrinis organizacijos vardas Pasaulio lietuvių bendruomenė. Tiesioginių tikrinių pavadinimų būdingas pažymys yra jų verčiamumas į kitą kalbą. Liet. Jungtinės Amerikos Valstybės versta iš United States of America, lygiai kaip ir prc. États-Unis d’Amérique, vok. Vereinigte Staaten von Amerika. Bet vėl posakis jungtinės Amerikos valstybės eina bendriniu pavadinimu, nes gali reikšti ne tik JAV, bet ir Braziliją (Estados Unidos do Brasil).

Netiesioginiuose tikriniuose pavadinimuose vardinių žodžių reikšmė taip pat yra netiesioginė, vien tik simbolinė, kuri faktiškai neturi jokio ryšio su pavadinimo semantiniu turiniu. Šios rūšies pavadinimuose tikrinio vardo nominatyvinė funkcija yra visų ryškiausia. Plg. kad ir šiuos pavyzdžius : Gabija (ugnies dievaitė, literatūros almanachas, žurnalas, metraštis, meno, muzikos ir dramos draugijos, leidykla), Dainava (Užnemunės sritis, keli Vilniaus krašto kaimai, upelis, muzikinis ansamblis, šaulių sporto klubas, girininkija, miškas, jaunimo stovykla), Nemunas (upė, geležinkelio stotis, žurnalas, metalo dirbinių gamykla, audinių fabrikas, sporto draugija), Sakalas (pavardė, leidykla), Švyturys (du almanachai, žurnalas, leidykla, šaulių sporto klubas). Netiesioginiai yra ir tokie kelių žodžių pavadinimai, kaip Paukščių Takas (žvaigždynas), Tėviškės Žiburiai (laikraštis), Rokų Miško Kelmynas (kaimas), Mergelės Akelės (du ežeriukai). Čia didžiosiomis raidėmis rašome visus sudėtinio pavadinimo žodžius. Tuo būdu pvz. kaimo vardą atskiriame nuo šiaip paprastojo Rokų miško kelmyno, o Paukščių Takas vėl grynas simbolinis pavadinimas, atsiradęs dėl liaudinės nuomonės, kad ta dangaus skliaute nusitiesusią balkšva juosta paukščiai traukia į pietus ar šiaurę. Arba Žąsino Kaklas, Šešupės intakas, gal riestumu ir panašus į gyvo žąsino kaklą, bet eina jau tikriniu upelio vardu.

Simboliniai pavadinimai yra tartum santrumpos ir praktikos sumetimais (jų pobūdžiui nusakyti) oficialinėje vartosenoje paprastai papildomi bendriniais žodžiais. Pvz. tautininkų organizacijų pavadinimas Jaunoji Lietuva Įstatuose turėjo vardinius priedėlius “ lietuvių tautinės jaunuomenės, tautiško jaunimo sąjunga, lietuvių moksleivių tautininkų draugovė ”, o to vardo žurnalas vėl po antraštės “ tautinės minties žurnalas, mėnesinis tautinės moksleivijos žurnalas ”. O santrumpos Lietūkis ištisinis prievardis buvo Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga. O pvz. jau labai griozdiškas sovietinis Lietžemūktiekimas vėl oficialiai vadinamas Lietuvos TSR Žemės ūkio ministerijos Vyriausioji materialinio-techninio tiekimo valdyba. Simbolinio vardo švietimo draugijos Saulė, Rytas, Žiburys ir Šviesa visos turėjo vardo nusakomąjį priedėlį, kuris įstatuose paprastai rašyta didžiosiomis raidėmis Lietuvių Švietimo Draugija. Šiaip spaudoje trumpinta pvz. “ Saulės ” Draugija (Dr-ja) arba dažniau “ Saulės ” draugija (dr-ja), taip pat vartota “ Žiburio ” gimnazija (gimn.), “ Saulės ” mergaičių seminarija (sem.), Kauno “ Saulės ” gimnazija.

Tiesioginiai tikriniai įstaigų, draugijų, sąjungų, fabrikų, bendrovių ir panašūs pavadinimai gramatikų ir rašybos vadovėlių paprastai rašyta didžiosiomis raidėmis : Krašto Apsaugos Ministerija, Žemės Ūkio Akademija, Humanitarinių Mokslų Fakultetas, Naujokų Ėmimo Komisija (J. Ambraška ir J. Žvirgžda 1937), Kauno Miesto Vykdomasis Komitetas, Vilniaus Berniukų Gimnazija, Švietimo ir Meno Darbuotojų Profesinė Sąjunga (K. Gasparavičius ir kt. 1948), Švietimo Ministerija, Švietimo Valdyba, Marijanapolio Kolegija, Krokialaukio Pradinė (Pradžios) Mokykla, Žemės Bankas, Gamtos Tyrimo Stotis, Kauno Miesto Savivaldybė, Lietuvių Kalbos Draugija, Sąjunga Lietuvai Vaduoti (Pr. Skardžius ir kt. 1950). Žiugžda ir Ambraška didžiosiomis raidėmis rašo ir pareiginius pavadinimus : Valstybės Prezidentas, Ministeris Pirmininkas, Universiteto Rektorius, Kauno Miesto ir Apskrities Viršininkas, Panevėžio Vyskupas. 1950 m. Vadovas, visai teisingai, pareigūnus taip rašyti pataria tik “ iškabose, spauduose, antspauduose, prašymuose, pareiškimuose, užuojautose ir kitur ”.

Bet šitoks gausus didžiųjų raidžių vartojimas rašto praktikoje niekados nebuvo visuotinis. Vadovėlinių siūlymų daug kur nesilaikyta ir dabar pvz. nesilaiko išeivijos periodinė spauda. Didžiųjų raidžių gausybė tekste nemaža gaišatis raidžių rinkėjui. O rašant pvz. ir pradinės mokyklos pavadinimą didžiosiomis raidėmis, pasidaro visai nebeaišku, kur pagaliau su jų rašymu sustoti. Sunkiai Įmanomi pvz. kad ir tokie rašymai : Lietuvių Centrinis Komitetas Nukentėjusiems Nuo Karo Šelpti, Lietuvos Antinacinės Rezistencijos Buvusių Politinių Kalinių Sąjunga, Lietuvos Žemės Ūkio Smulkiųjų Šakų ir Specialių Kultūrų Draugijų Sąjunga Sodyba (ir “ Sodyba ”). Ir J. Jablonskio čia svyruota. Jo vadovėliuose pavyzdžiais duota Valstybės Taryba, “ Saulės ” draugija, straipsniuose vėl rašo: Lietuvių Mokslo Draugija, Mokslo Draugija, Lietuvių Mokytojų Sąjunga, Mokytojų Sąjungos Valdyba, Kultūros ir Švietimo Sekcija, Tautos Taryba, Lietuvių Vyriausioji Taryba, Lietuvių Tautos Komitetas, Švietimo Ministerija, Švietimo Ministerijos Komisija, Universiteto Humanitarų Fakultetas, “ Kalbos ” Draugija, bet taip pat: Humanitarų fakultetas, Švietimo Ministerijos terminų komisija, Voronežo mokytojų kursai, Panevėžio mokytojų seminarija, Draugija nuo karo nukentėjusiems šelpti, Draugija Lietuvai pagražinti (žr. J. Balčikonis, Jablonskio raštai I-V).

Tiesioginiuose tikriniuose pavadinimuose didžiąsias raides visiems žodžiams (išskyrus junktukus ir prielinksnius) tektų palikti oficialinei ir šiaip išskirtinei jų vartosenai (įstatai, blankai, antspaudai, biuleteniai). Šiaip spaudoje, ypačiai periodinėje čia didžiųjų raidžių, išskyrus vardus, pavardes, vietovardžius ir įvairius simbolinius pavadinimus, rašytina tik tiek, kiek jų būtina sudėtiniam pavadinimui atskirti. Pvz. jokios painiavos negali sudaryti rašymas Chicagos (Čikagos) Lietuvių gydytojų draugija, Ohio Lietuvių gydytojų draugija, Pasaulio ir Amerikos Lietuvių gydytojų draugija, o pavadinimą triumpinant — Lietuvių gydytojų draugija (dr-ja). Taip pat rašytina : Balzeko Lietuvių kultūros muziejus, Bendrasis Amerikos lietuvių šalpos fondas, Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija (trumpinant : Katalikų federacija, Federacija), Kauno Medicinos institutas, Šančių Siaurųjų ir plačiųjų geležinkelių dirbtuvės, Ekonominė karių bendrovė, Kauno Dramos teatras, Vilniaus Akademinis operos ir baleto teatras. Mat pavadinimai dažnai vartojami be vietovardžių ar pavardės ir tikslu po jų einantį žodį rašyti didžiąja raide, jeigu sudėtinis vardas nepradedamas bendriniu žodžiu.

Tokie pavadinimai, kaip Jaunimo Centras, Lietuvių Foto Archyvas, Karo Muziejus, nominatyvumu nė iš tolo neprilygsta tokiems tikriniams vardams, kaip Algirdas, Tautvydas, Vilnius, Žeimena. Šie kalboje visai negali išvirsti bendriniais vardais, o anuos tenka tik parašyti mažosiomis raidėmis, kad pavirstų paprastais bendriniais pavadinimais. Bet ir vien pirmąjį žodį parašius didžiąja raide, Jaunimo centras, Lietuvių foto archyvas, Karo muziejus atpažįstamai išskiriami iš bendrinių pavadinimų ir prigretinami prie tikrinių vardų.

2. Didžiosios raidės

A. Didžiosiomis pradinėmis raidėmis rašomi vieno arba ir kelių žodžių nerūšiniai arba simboliniai tikriniai vardai :

1. Asmenvardžiai ir krikštavardžiai, prievardžiai, pavardės, pravardės, slapyvardžiai : Mindaugas, Kęstutis, Birutė, Jonas, Marija, Vytautas Didysis, Žygimantas Senasis, Aleksandras Makedonietis, Ričardas Liūto Širdis (Liūtaširdis), Daukantas, Kudirka, Ona Vytautienė, Rimgaila Kęstutaitė, Raudonbarzdis, Šlapjurgis, Vaižgantas, Žalia Rūta, Vincas Krėvė, Mykolaitis-Putinas, Šatrijos Ragana, Antanas iš Būgnų (Aišbė). — Čia priskiriami ir dinastiniai pavadinimai, pvz. Gediminaičiai, Jogailaičiai, Burbonai, Karolingai, Romanovai, taip pat perkeltinės vartosenos atvejai : Perskaičiau visą Maironį. Muziejus įsigijo retą Rubensą. Kad būtume turėję daugiau Basanavičių, Kudirkų.

2. Dievų ir šiaip suasmenėjusiu mitologinių būtybių vardai bei prievardžiai : Perkūnas, Bangpūtys, Žemyna Žiedkelė, Jupiteris, Prometėjas, Afroditė, Dzeusas Griausmavaldis.

3. Gyvulių, medžių, akmenų ir kt. vieniniai išskirtiniai vardai: Brisius, Širmis, Žalė, Miaukus, Rainė, Baublys, Puntukas, Avinas, Guoga, Velnio Tiltas (Nemuno rėvos).

4. Suasmeninti bendriniai daiktavardžiai tautosakoje ir grožinėje literatūroje : Beržas, Drebulė, Šiaurys, Žirnis ir Pupelė, girių Monas (Kubilinskas), Gilė, Kankorėžis (V. Petkevičius), kitą kartą ėjusios per pasaulį Teisybė ir Neteisybė.

5. Planetos, žvaigždės, žvaigždynai, zodiako ženklai ir kiti dangojai : Marsas, Venera, Neptūnas, Plutonas, Aušrinė, Šienpioviai (Orionas), Sietynas, Pietų Kryžius, Ožys (Ožiaragis), Vandenis, Paukščių Takas, Grįžulo Ratai. Vartojant išskirtinai planetų reikšme, taip pat galima rašyti ir : Žemė, Saulė, Mėnulis.

6. Geografiniai ir topografiniai pavadinimai :

a) žemynai, jų dalys, geografiniai vienetai : Europa, Australija, Eurazija, Arktika, Antarktika, Užeuropiai, Mažoji Azija, Vakarų Europa, Šiaurės Amerika, Priešakinė Azija, Pietų Rytų Azija, Tolimieji Rytai.

b) kalnai, kalnynai, ugniakalniai : Šatrija, Girgždutė, Everestas, Alpės, Karpatai, Uralas, Dinarų Alpės, Etna, Vezuvijus.

c) salos, salynai, pusiasaliai, iškyšuliai, ragai, nerijos : Deimantinė, Pirtsalė, Kreta, Naujoji Žemė, Ugnies Žemė, Skandinavija. Labradoras, Užmaris, Kopgalis.

d) valstybės, valstijos, žemės, kraštai, sritys : Lietuva (Lietuvos Respublika), Vidurio Lietuva, Rytų Lietuva, Mažoji Lietuva, Jungtinės Amerikos Valstybės (Valstijos), Vokietija, Vakarų Vokietija (Vokietijos Jungtinė Respublika), Rytų Vokietija (Vokietijos Demokratinė Respublika), Jugoslavija (Jugoslavijos Federacinė Liaudies Respublika), Kroatija, Juodkalnija, Lenkija (Lenkijos Liaudies Respublika), Didžioji Lenkija, Rusija, Gudija, Sovietų Sąjunga (Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga), Sovietija, Pensilvanija, Virginija, Šiaurės Karolina, Žemaičiai (Žemaitija), Užnemunė (Suvalkija), Dzūkija, Užkaukazė, Sibiras, Rytprūsiai (Rytų Prūsija), Pamedė, Skalva, Pakalnė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštija (Kunigaikštystė), Šventoji Romos Imperija.

e) vietovardžiai (miestai, miesteliai, priemiesčiai, kaimai, vie-nasėdžiai, girios, pievos, žemėvardžiai) : Vilnius, Klaipėda, Kudirkos Naumiestis, Nemunėlio Radviliškis, Senasis Daugėliškis, Aukštoji Panemunė, Žemaičių Kalvarija, Kauno Vokė, Lauko Soda, Trakų Pakapė, Vilkų Kampas, Lankos Laukas, Klausgalvų Medsėdžiai, Keturiasdešimt Totorių, Žirgų Ganyklos (Janapolės apyl. kaimas), Pavilnys, Valakampiai, Vilkpėdė, Žaliasis Kalnas (Žaliakalnis), Pleikė, Žalioji, Valduva.

f) vandenvardžiai (vandenynai, jūros, ežerai, upės, raistai, pelkės) : Atlantas, Baltija, Alaušas, Lukštas, Juodieji Lakajai, Meldyno Kampas (ež.), Minija, Senoji Elmė, Baltoji Ančia, Velnio Gylė (Rovėjos intakas), Medaus Pelkė (Aunuvos intakas), Laukraistis, Laukesos.

7. Švenčių, pusšvenčių ir šiaip įžymių datų pavadinimai : Kalėdos, Velykos, Atvelykis, Užgavėnės, Pelenė, Vėlinės, Joninės (Šv. Jonas), Dievo Kūnas, Visi Šventieji, Trys Karaliai, Šv. Mergelės Dangun Ėmimas (Žolinė), Viešpaties Atsimainymas, Naujieji Metai, Vasario Šešioliktoji, Liepos Ketvirtoji, Tautos Šventė.

8. Geografiniai, kultūriniai bei religiniai vienetai, istorinės epochos ir įvykiai : Rytai, Vakarai, Lotynų Amerika, Renesansas, Švietimas (laikotarpis), Bažnyčia (organizacija), Rytų Bažnyčia, Šv. Sostas, Didysis Vilniaus Seimas.

9. Parlamentų, jų rūmų, tarybų ir panašūs pavadinimai : Steigiamasis Seimas, Lietuvos Seimas, Lietuvos Taryba, Valstybės Taryba, Ponų Taryba, JAV Kongresas, Atstovų Rūmai, Senatas, Lordų Rūmai, SSRS Aukščiausiasis Sovietas, Tautybių Sovietas, Vokietijos Bundesratas, Izraelio Knesetas, Norvegijos Stortingas, Tautų Sąjunga, Jungtinės Tautos.

10. Laikraščių ir kitų periodinių leidinių, enciklopedijų, metraščių, teisinių paminklų ir pan. pavadinimai : Draugas, Naujienos, Tėviškės Žiburiai, Argentinos Lietuvių Balsas, Rytinis Lietuvos Aidas, Aidai, Metmenys, Laiškai Lietuviams, Literatūra ir Menas, Gimtoji Kalba, Kalbos Kultūra, Tauta ir Žodis, Lietuvių Kalbotyros Klausimai, Lietuvių Enciklopedija, Mažoji Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija, Spaudos Metraštis, Lietuvos Metraštis, Lietuvos Statutas, Lietuvos Metrika, Jungtinių Tautų Charta, Lietuvių Charta.

11. Trumpintiniai arba simboliniai verslo įmonių, šiaip organizacijų, pastatų vardai : Lietūkis, GerMaPo, Maistas, Drobė, Parama, Trinyčiai, Neringa, Vasara, Žuvėdra, Spindulys, Nida, Margutis, Kauno Audiniai, Spaudos Fondas, Lietuvos Atsiminimai (radijo valandėlė), Gintaras, Gyvataras, Žalgiris, Baltoji Gulbė.

12. Pareiginiai pavadinimai grožinės literatūros kūrimuose atstojantys vardus ir pavardes : Asesorius, Stalininkas, Kaštelionas, Pakamorė, Teisėjas (A. Mickevičiaus Ponas Tadas), Teisėjaitis (J. Goštauto Ponas Teisėjaitis).

B. Sudėtiniuose tiesioginiuose pavadinimuose didžiąja raide rašomas tik pirmas išskiriamasis žodis ir vietovardžiai, pavardės bei simboliniai vardai :

1. Aukščiausiosios valstybinės įstaigos, bendrinės politinės bei visuomeninės organizacijos, partijos: Ministrų taryba, Švietimo ministerija, Užsienių reikalų ministerija, Valstybės departamentas, Sveikatos, švietimo ir gerovės departamentas, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, Amerikos lietuvių taryba, Pasaulio lietuvių bendruomenė, Lietuvių krikščionių demokratų partija (sąjunga), Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, Respublikonų partija, Darbo partija, Lenkų jungtinė darbininkų partija.

2. Administracinės, mokslo, mokymo bei tyrimo įstaigos, muziejai, teatrai, rūmai ir kt. : Kauno miesto savivaldybė, Telšių miesto valdyba, Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas, Kauno apskrities savivaldybė, Subačiaus valsčiaus taryba; Lietuvos Mokslų akademija, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Žemės ūkio akademija, Veterinarijos akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas, Vilniaus Pedagoginis institutas, Kauno Politechnikos institutas, Pedagoginis lituanistikos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas, Vilniaus universitetas (sovietinis : Vilniaus Valstybinis V. Kapsuko universitetas), Pensilvanijos universitetas, Šv. Juozapo kolegija, Kauno Aušros berniukų gimnazija, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija, Vilniaus S. Neries vidurinė mokykla, Kauno Saulės mergaičių mokytojų seminarija, Prienų Žiburio gimnazija, Prienų vidurinė mokykla, Marijos aukštesnioji mokykla, Gamtos tyrimo stotis, Kauno Zoologijos sodas; Maironio muziejus, Bažnytinio meno muziejus, Šiaulių Aušros istorijos ir etnografijos muziejus, Kauno Valstybinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, Teatro ir muzikos muziejus Vilniuje, Telšių kraštotyros muziejus, Vilniaus pilies muziejus, Kūno kultūros rūmai, Knygų rūmai, Mokytojų namai.

Taip pat rašytina : Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto valdyba, Pasaulio lietuvių bendruomenės seimas, JAV LB Taryba, JAV Lietuvių bendruomenės centro valdyba, Australijos Lietuvių bendruomenės Adelaidės apylinkės valdyba, Kanados Lietuvių bendruomenės Toronto apylinkės seimelis.

3. Draugijos, sąjungos, draugovės, klubai, fondai, kongresai, sambūriai ir panašios organizacijos : Lietuvių mokslo draugija, Lietuvių kalbos draugija, Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvių mokytojų tautininkų dr. J. Basanavičiaus vardo sąjunga, Lietuvių Romos katalikų susivienijimas Amerikoje, Amerikos lietuvių tautinė sąjunga, Ateitininkų federacija, Lietuvių moterų klubų federacija, Lietuvių aktyvistų frontas, Lietuvių fronto bičiuliai, Lietuvių rezistencinė santarvė, Lietuviškos knygos klubas, Chicagos Anglijos lietuvių klubas, Lietuvių tautinis akademinis sambūris, Lietuvių fondas, Tautos fondas, Lietuvos nepriklausomybės talka, Lietuvių religinė šalpa, Šventoji sąjunga, Vienos kongresas, Kultūros kongresas, Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas, Antrasis Vatikano susirinkimas.

4. Gamybinės įmonės, bendrovės, bankai, kooperatyvai, spaustuvės, leidyklos, ligoninės ir kitokios verslo organizacijos : Klaipėdos Tekstilės fabrikas, Kauno metalo gaminių gamykla Nemunas, Vilniaus Skaičiavimo mašinų fabrikas, Kauno Audinių fabrikas, Plungės Linų Audinių fabrikas, Šančių Siaurųjų ir plačiųjų geležinkelių dirbtuvės, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga Lietūkis, Sakalo b-vė, akc. b-vė Pažanga, Lietuvos Komercijos bankas, Ūkio bankas, Kauno Šviesos spaustuvė, Spindulio akc. b-vės spaustuvė, Lietuvių Enciklopedijos leidykla, Nidos leidykla, Amerikos lietuvių akc. b-vė, Dr. J. Basanavičiaus Karo ligoninė, Prekybos ir pramonės rūmai, Trijų Milžinų viešbutis, restoranas Trys Mergelės.

5. Ordinai, medaliai, žymenys : Vyčio Kryžiaus ordinas, Gedimino ordinas, Šaulių žvaigždė, JAV Kongreso Garbės medalis, Anglijos Raiščio ordinas, Suomijos Baltosios Rožės ordinas, Vokietijos Geležinis Kryžius, Trijų Liepsnų žymuo.

6. Istoriniai įvykiai, karai, taikos sutartys ir kt. : Antantė, Didžioji prancūzų revoliucija, Spalio revoliucija, Didysis prūsų sukilimas, Didysis karas, Antrasis pasaulinis karas, Kryžiaus karai, Trisdešimties metų karas, Šiaurės karas, JAV Nepriklausomybės karas, Liublino unija, Bažnytinė unija, Didžioji Vakarų schizma, Suvalkų sutartis, Versalio taikos sutartis, Christburgo taika.

7. Knygų, raštų, rinkinių, poemų, eilėraščių, giesmių, dainų, pasakų ir pan. pavadinimai : Žemaitės Raštai, K. Būgos Rinktiniai raštai, B. Kviklio Mūsų Lietuva, Donelaičio Metai, V. Krėvės Dainavos šalies senų žmonių padavimai, A. Šapokos Lietuvos istorija, Maironio Jaunoji Lietuva, A. Baranausko Sudiev, Lietuva, A. Strazdo Pulkim ant kelių, Stanevičiaus pasakėčia Arklys ir lokys, lietuvių pasaka Eglė žalčių karalienė, J. Jablonskio straipsnis Blusininko atsakymas neblusininkui. Bet atskirai įsidėmėtina : Šventasis Raštas, Naujasis Testamentas, Senasis Įstatymas, nors šiaip atskiros jų dalys rašytinos : Mozės Pirmoji knyga, Dovydo Psalmai, Saliamono Giesmių giesmė, Teisėjų knyga, Mato Evangelija, Apaštalų darbai, šv. Povilo apaštalo Antrasis laiškas korintiečiams, Trečiasis šv. Jono apaštalo laiškas, šv. Jono Apreiškimas.

Ta pati sudėtinių tiesioginių pavadinimų rašymo tvarka taikoma ir šiais atvejais :

1. Vieno ar kelių laipsnių administracinės priklausomybės pavadinimai : Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyrius, Lituanistikos instituto Lietuvių tautotyros skyrius, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedra, Lietuvos TSR Mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto Branduolinės fizikos ir radioaktyvių izotopų taikymo skyrius, Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros taryba, JAV Lietuvių bendruomenės Švietimo taryba.

2. Mokslo įstaigų serijiniai leidiniai : Lietuvių katalikų mokslo akademijos Suvažiavimo darbai ; Lituanistikos instituto Mokslo darbai, Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai, A serija : Visuomeniniai mokslai ; Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų Mokslo darbai : Kalbotyra.

3. Daugiatomiai veikalai arba atskiros dalys : V. Krėvės raštai VI : Dangaus ir žemės sūnūs ; Lietuvių Enciklopedija XXXIV : Vienos kongresas — X spinduliai ; Lietuvių kalbos žodynas VIII : melūda — ožvilnis ; Senojo Testamento istorinė Antroji karalių knyga.

Simbolinius pavadinimus, kaip pvz. Draugas, Tėviškės Žiburiai, Spindulys, Žalgiris, Gintaras, knygų antraštes ir kt. spaudoje aiškumo sumetimais galima išskirti kursyvu, išretinimu arba ir kabutėmis. Bet tai nėra būtina, nes neišskyrimas vargu kada sudarytų painiavos.

Pabrėžimo, pagarbos ir mandagumo sumetimais didžiosiomis raidėmis rašoma :

1. Išskirtinės, ypačiai pabrėžiamos sąvokos : Laisvė, Tėvynė, Tauta, Nepriklausomybė ir kt.

2. Dievo, Dievo asmenų vardai ir kitos religinės sąvokos bei terminai : Dievas, Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Šventoji Dvasia, Švenčiausioji Trejybė, Viešpats, Išganytojas, Atpirkėjas, Gelbėtojas, įsikūnijęs Žodis, Švč. Mergelė, Dievo Motina, Nekalčiausioji, Mesijas, Žmogaus Sūnus, Amžinasis Tėvas, Taikos Kunigaikštis, Gerasis Ganytojas, Aukščiausiasis, Švč. Kūnas ir Kraujas, Šv. Komunija, Švč. Sakramentas.

3. Kreipiniai ir titulai laiškuose, kvietimuose, pareiškimuose, garbės adresuose : Tamsta, Jūs, Sveikas, Tu, Gerbiamasis, Gerbiamoji Ponia, Mielas Broli, Brangioji Sesute, Brangieji, Mielas Kunige, Gerbiamasis Prelate, Ekscelencija, Pone Pirmininke, Didžiai Gerbiamas Pone Direktoriau. Taip pat apie trečiuosius asmenis, ypačiai reikšdami pagarbą asmeniui artimam tam, kuriam rašome, pvz. : aplankysiu Jūsų Tėvelius, viską pranešiu Sesutei, pasveikink Močiutę, perduokite linkėjimus Gerb. Klebonui.

Pirmuoju ir trečiuoju atveju čia daug laisvės paliekama rašantiesiems.

3. Mažosios raidės

Kad aiškesnis būtų didžiųjų raidžių rašymas, įsidėmėtina, kas rašytina mažosiomis pradinėmis raidėmis. Čia yra žymių skirtumų tarp anglų ir lietuvių kalbos vartosenos.

Mažosiomis, be kitų bendrinių daiktavardžių, dar rašomi :

1. Tautų ir kilčių vardai : lietuviai, latviai, gudai, vokiečiai, prancūzai, amerikiečiai, brazilai, slavai, anglosaksai, sūduviai, pamedėnai, kuršiai, latgaliečiai, alemanai, joniečiai (jonėnai).

2. Kraštų, miestų gyventojai, tarmių atstovai : aukštaičiai, žemaičiai, suvalkiečiai, vilniečiai, kupiškėnai, šeduviai, telšiškiai, klaipėdiškiai (klaipėdiečiai), kaliforniečiai, čikagiečiai, baisogaliai, pilviškiniai, priemokai, dzūkai, kapsai, zanavykai, vakariečiai, rytiečiai.

3. Tikybų išpažinėjai : krikščionys, katalikai, stačiatikiai (pravoslavai), protestantai, metodistai, liuteronai, presbiterijonai, budistai, šamanistai.

4. Dvasinių ordinų ir brolijų nariai : dominikonai, jėzuitai, kazimierietės, marijonai, pranciškietės, pranciškonai.

5. Politinių partijų, organizacijų, visuomeninių srovių nariai, kalbų bei literatūrų specialistai : krikščionys demokratai, (valstiečiai) liaudininkai, socialdemokratai, komunistai, marksistai, respublikonai, aušrininkai, tautininkai, viltininkai, ateitininkai, jaunalietuviai, akiratininkai, santariečiai, neolituanai, žalgiriečiai, lituanistai, slavistai, anglistai, klasikai.

6. Pareigūnai, kariniai laipsniai, įvairūs titulai : prezidentas, ministras pirmininkas, valstybės sekretorius, gubernatorius, kancleris, maršalas, generolas, pulkininkas, kapitonas, puskarininkis, popiežius, vyskupas, prelatas, dekanas, provincijolas, daktaras, daktaro kandidatas, magistras, licenciatas.

7. Sekėjai, šalininkai : hitlerininkai, pilsudskininkai, smetonininkai, dekabristai, stalinistai, darvinistai, stachanoviečiai.

8. Laikotarpiai, epochos, kultūrinės srovės : antika, viduramžiai, geležies amžius, mezolitas, pliocenas, penkmetis, gotika, barokas, klasicizmas, humanizmas, simbolizmas.

9. Pasaulio šalys, klimatinės juostos : šiaurė (žiemiai), pietūs, rytai, pietų rytai (pietryčiai), atogrąžos (tropikai), atšiauriai (poliariniai kraštai).

10. Savaitės dienos, mėnesiai, metų laikai, kalendoriniai ir šiaip laiko tarpai : pirmadienis, sekmadienis, sausis, gruodis, vasara, žiema, pusžiemis, apyvasaris, adventas, gavėnia, pusiaugavėnis, metų ketvirčiai, prieššventis, tarpušventis.

11. Šokiai ir žaidimai: suktinis, malūnas, blezdingėlė, polka, valsas, fokstrotas, kazokas, mazurka, aguonėlė, kiaulė (kiaulikė).

12. Gėrimai ir valgiai : stumbrinė, meškinis (krupnikas), midus, trejos devynerios, konjakas, činzanas, vytautas, birutė, šiupinys, kugelis, šaltanosiai, žlėgtainis (steikas), šašlikas.

13. Neapibrėžtos reikšmės iš tikrinių vardų sudaryti vietovių pavadinimai : paprūsė, panemunė, pašešupys, pavilkijys, palatvė, priedzūkis, užplungis, užsalantis. Plg. Užventis, Užringuvis (kaimas) ir užventis, užringuvis (vietos už Ventos ir Ringuvos upių). Bet Pabaltijys, nes sąvoka aiškiai geografiškai apibrėžta. Taip pat: Panemunė (Aukštoji, Žemoji ir keli kaimai), Panemunis (mstl., vsd.), Panemuniai (k.).

14. Pamaldos, maldos, mirusiųjų minėjimai, vestuvinės apeigos, pasilinksminimai : mišios, suma, mišparai, valandos, egzekvijos, devintadieniai (novenos), devintinės, metinės, keturiasdešimtė, litanija, mergvakaris (pintuvės), sugrąžtai, gegužinės, gužynės.

15. Tikriniai žmonių, vietų, vandenų vardai išvirtę bendriniais daiktavardžiais : ciceronas, krezas, mecenatas, chuliganas, kvislingas, bostonas (tokia medžiaga), topazas, vatas, amperas, nestoras, ventos (žemos lankos), alaušai (daug prilieto ar prilyto vandens, klanai), nemunai (dideli vandenys, kelias Nemuno ledu).

16. Iš tikrinių vardų padaryti būdvardžiai, daiktavardžiai, veiksmažodžiai ir prieveiksmiai : prūsinės prekės, kauninis alus, antaniniai obuoliai, žagarinės vyšnios, kaliforninės braškės, pilviškinis kunigas, šliūpiniai raštai, jablonskinė arba vilniškė rašyba, saliamoniškas sprendimas, maironiškas eiliavimas, stalinizmas, vietnamizacija, vietnamizuoti, maironinti stilių, būgiškai rašyti.

17. Prievardiniai nusakomieji daiktavardžiai : vandenynas,

jūra, marios, įlanka, sąsiauris, kanalas, ežeras, upė, pelkė, raistas, kalnai, kalnynas, sąsmauka, sala, pusiasalis, iškyšulys, ragas, taip pat gatvė, aikštė, alėja, takas, rūmai ir kt. Pvz. Baltijos jūra, Kuršių marios, Kauno marios, Rygos įlanka, Panamos kanalas, Beringo sąsiauris, Didieji ežerai, Velykų salos, Balkanų pusiasalis, Gerosios Vilties ragas, Vienybės aikštė, Aušros takas, Pažangos rūmai.

4. Raidinės santrumpos

Ilgi pavadinimai neparankūs vartoti. Todėl, ypačiai periodinėje spaudoje, vienaip ar kitaip trumpinami. Pvz. Lietuvių Romos katalikų susivienijimas Amerikoje ir Susivienijimas lietuvių Amerikoje spaudoje paprastai trumpinami raidėmis LRKSA ir SLA, bet šiaip kasdienėje kalboje trumpiniu vardu eina Susivienijimas, o prireikus skirti, pridedama katalikų, tautininkų (tautiškasis). Taip pat ir Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija (ALRKF) sutrumpintai pavadinama katalikų Federacija, o savybėje stačiai Federacija. Ir tai todėl, kad čia raidinės santrumpos net liežuvį lūžtant neištariamos. Bet kitos vėl, kaip BALF, VLIK, ALT, ALVUD, BATUN, sudaro lietuvių kalbai fonetiškai įmanomas žodiškas garsų samplaikas ir todėl, gavusios galūnes, išvirsta kaitomomis santrumpomis. Jau senokai imta rašyti Balfas, Vlikas, Altą ir Altas, paskutiniu metu pasirodė net Batunas. Kitų vėl rašoma BALFas, VLIKas, ALTa, ALTas, ALVUDas, BATUNas. Pastarasis rašymas, tiesa, brėžte pabrėžia pridėtą galūnę. Bet nieko nenustotume ir vien pirmąją raidę rašydami didžiąją. Santrumpos iš spaudos yra jau tiek įprastos, jog vargu ką galėtų suklaidinti ir vien pirmąja didžiąja raide rašant. O, be to, jos su mažosiomis raidėmis prilipdinėtomis galūnėmis nekaip ir atrodo. Toks rašymas bene ir rinkėjui daugiau gaišto sudarytų. Išvedę tokią rašybą, būdami nuoseklūs, turėtume kerėbliškai rašyti ir VLIKininkai, VLIKinis, VLIKiškas, suVLIKinti, taip pat už ALTą ALTiškesnis. Atsirado dar ir rašančių : VLIK-as, VLIK-ui, VLIK-an, BALF-ui ir net ALT-ba, ALT-bos, ALT-bai, ALT-bą (greta su ALT-os, ALT-oje), LB-nės, LB-nėjeį JAV-bių, JAV-bėmis. Bet vietoje LFB kažkodėl ten pat nerašoma LFB-lių, LFB-liai, LFB-liams.

Vienodumo sumetimais rašytina : Balfas, Vlikas ir automatiškai Altas, Alvudas, Batunas. Išimtis būtų tik įprastinė Elta. Siauriau vartojamoms santrumpoms, ypačiai kur nesudaro žodiškų garsų samplaikų, visai nedėliotinos galūnės. Jos palieka nekaitomos ir skaitytinos paraidžiui, pvz. AF (a-ef), SAS (es-a-es), SLA (es-el-a). Vargu kam ateitų į galvą čia pasidaryti Afa(s), Sasa(s), o su tokia APLGD ir norėdamas nieko nepadarytum.

Spaudoje vartojant raidines santrumpas, būtinas tam tikras saikingumas. Mat, mažiau žinomų organizacijų santrumpų skaitytojas dažnai galėtų nė nesuprasti. Bet iš kitos pusės dažnai vartojamiems įvairiems Bendruomenės padaliniams pravartu turėti įprastinių raidinių santrumpų. Todėl trumpintina : LB (Lietuvių bendruomenė), PLB (Pasaulio LB), ALB (Australijos LB), VLB (Vokietijos LB), PrLB (Prancūzijos LB), KLB (Kanados LB) ir JAV LB (su paliekamu tarpu).

Kitų neraidinių pavadinimų trumpinimų čia neliečiame. Tik pačios redakcijos galėtų susidaryti ir įsivesti kokią vienodesnę trumpinimo sistemą. Skundžiamasi vietos stoka. Bet atrodo, kad ji nelabai taupoma. Tame pačiame laikraščio numeryje skaitome : Lietuvių žurnalistų Chicagos skyriaus valdyba greta su L. žurnalistų sąjungos centro valdybos ... O juk galima trumpiau ir įmanomiau parašyti : LŽS Chicagos sk. v-ba, LŽS centro v-bos. Arba vėl plg. tokį rašymą : A. Liet. Kat. Moterų 15 kp. greta su L. K. Moterų Sąjungos susirinkimas.

TARTIS IR KIRČIAVIMAS

KALBA IR TARYBA (ORTOFONIJA)*

Mes turime devynias galybes visokių tarmių, tarmelių, bet taip pat turime ir vieną, nors dar jauną ir tebebręstančią, rašomąją kalbą. Ji yra ir mūsų šnekamoji, bendrinė kalba.

------
* Kalba, I, 1 sąs., 1930, 22-24.

Mokykloje mes visi pametame kai kuriuos savo prigimtuosius ir priaugtuosius kalbos įpratimus. Vieni išsižadame runkas (= rankos), katas (= katės), kiti dounas (= duonos), deinos (= dienos) ar dūnas, dynuos. Ir visų cikrieji Dzievo bimbalai išvysta paprastaisiais, išsišeria. Tatai darome dėl rašto, stengiamės kalbėti taip, kaip rašome.

Ta išmokstamoji bendrinė kalba, tikrai sakant, yra jau dirbtinė, nes niekas jos tokios nėra prigimęs. Net ir zanavykas — jo tarmė yra rašomosios kalbos pagrindas — čia šiuo tuo prasikiša, jei ne garsyn u, tai lytimis, žodynu.

Tačiau ir “ literatūriškai ”, ne tarmiškai, kalbantį labai dažnai jau iš pirmo pasakyto sakinio lengva pažinti, iš kokios tarmės jis kilimo. Tatai visiškai natūralu. Spausdintasis ir rašytasis raštas nėra gyvoji kalba, bet tik vada susikelti akustinį ir kinetinį kalbos vaizdą. Raidė nieko mums nepasako apie tikrąją garso prigimtį. Iš jos garso akustikos ir artikuliacijos negalime išskaityti. Vadinasi, raidė mūsų visiškai nemoko kalbos padargų judesių, reikalingų tam tikram garsui ištarti. Čia visi elgiasi iš prigimtųjų įpratimų ir, žinoma, kiekvienas kitaip. Tatai yra dėl to, kad tos jėgos, kurios žmogui kalbant ima veikti, nėra lygios ir ne visada vienodai, nekisdamos veikia. Juk mes iš rankos paleisdami akmenuką taip pat nesame dar tikri, kad būtinai pataikysime ten, kur norėjome.

Bet prieš šitą išcentrinę jėgą veikia dar kita įcentrinė — išlyginamasis polinkis. Kur gyvenimo aplinkybės iš visų krašto pusių suburia didesnį žmonių skaičių, ten atskiras tos visuomenės vienetas palengva prisipratina iš savo kaimynų kartais jam ir labai svetimų kalbinių įpročių. Didieji kalbos skirtumai toje visuomenėje vėl nudyla, ir tuo būdu susidaro nauja, lyg maišytinė kalba. Ir tatai nėra išvengiama, nes kalba — socialinis reiškinys.

Kalbininkas, tiesa, labai brangina tarmes. Jam visos gyvosios kalbos lytys yra lygios. Kalbos mokslas neskiria sūnų ir posūnių, dukterų ir podukrų. To mokslo atstovas, turėdamas prieš akis dvi žmonių kalbos lyti, nieku būdu nedrįs pasakyti vieną esant kuo blogesnę už antrą. Bet ir jis turi pripažinti aną socialinį faktorių, kad visuomenė sau darosi tam tikras kalbos normas. Šitokias normas susidaro ne tik atskirų žodžių ir lyčių vartosenai, bet ir ištarmei.

Dėl to visos kultūros kalbos, be visuotinių žodyno ir morfologijos dėsnių ir be vienos rašybos, turi dar ir savo tarybą. Ji susidaro taip pat labai įvairių visuomeninių veiksnių veikiama.

Prancūzijoje administracija iš Paryžiaus išnešiojo karaliaus ir jo dvaro kalbą (la langue du roi) po visas provincijas. Ji ilgainiui pasidarė prancūzams visais atžvilgiais, ir ištarme, paveikslinė.

Vokiečiams Luther’is sukūrė rašomąją kalbą, bet nedavė tarybos, kalbamosios kalbos. Čia padėjo tik didieji XIX. amž. Vokios istorijos įvykiai, iškėlę gyvenimo priešakin krašto šiaurę, Prūsus. Šiaurė pasisavino Aukštojoje Saksonijoje atsiradusią rašomąją kalbą, bet tiktai vienas jos lytis ; garsus pasiliko iš savo gimtosios vokiečių žemaičių (Plattdeutsch) tarmės. Šita kalba, su teatro ir kalbos mokslo atstovų 1898 m. kanonizuota taryba, ir yra šių dienų vokiečių sceninė kalba (Bühnensprache).

Visa Italija vėl nusilenkė Toscanos tarmei ir ištarmei. Rusams paveikslinė yra Maskvos ištarmė, o lenkams — Varšuvos. Šie vieną tarybą teatrui ir mokyklai nusistatė 1922 m., susirinkus Varšuvoje Lenkų Dramos Artistų Sąjungos suvažiavimui.

Mes savo rašomosios kalbos tarybos, tikrai sakant, dar neturime. Tiesa, mūsų gramatika sako : “ Rašomosios kalbos garsus tariame paprastai taip, kaip jie yra tariami Lietuvos panemunėse ”, bet iš tiesų tuo mokykloje maža kas tesirūpina. Iš Žemaičių gimnazijų išeina abituerientai, neišmokę skirti ie nuo ė, uo nuo o, o iš kitur vėl nenusikratę kietuoju l prieš ė ir pusilgiu i.

Mūsų teatro pažangumu čia reikia džiaugtis. Daugumas vaidilų dainuoja ir kalba dailiai zanavykiškai. Bet neseniai scenoje vėl girdėjau iš vienos dainininkės ė vietoje perdėm ie. Atrodo, kad ir žodžio galo taryba teatre šiek tiek apleista. Vadinasi, darbo, pratybų ir čia dar reikia.

Kai kas pasakys, vienos ištarmės iš visų negalime reikalauti, nes tatai priešinga gyvajai kalbos dvasiai. Kitas galėtų pamanyti : taryba mažmožis, reikia visų pirma rūpintis šiaip kalbos taisyklingumu.

Čia bet mus didžiai pamoko dabartinė Kauno kalbamoji kalba. Geriau pasiklausę, išgirstame keistų dalykų. Gatvėje, įstaigoje ir visur kitur tik ir girdi vis tą patį làbas pònas, su trumpais a, o ir nepaprastomis priegaidėmis. Visai “ modernios ” ir tokios lytys, kaip važiòć, važót, važòt (= važiuoti), važósu, važòsu (= važiuosiu). Iš u, ū, ir i, y randasi kažin kokie pusilgiai i ir u, iš o ir uo išsivysta vienas garsas, trumpas atviras o, etc.

Tiesa, taip kalba daugiau tie, kur dabar tik lietuviškai tepramoko. Yra bet jau, palyginti, nemaža ir tokių, kurie, norėdami nusikratyti iš kaimo atsinešta, mokykloje nepamesta tarme, tą naująją madą atsidėję ima sekti. Tuo ypačiai pasižymi moterys. Atvažiuoja į Kauną iš provincijos inteligentė mergaitė su negadinta, bet dar aiškiai pažįstama tarmiška ištarme, o, žiūrėk, po kelių mėnesių, po pusmečio ji jau visiškai taip pat “ cypčioja ”, kaip ir tikrosios kauniškės ! Jai atrodo daug elegantiškiau tarti ćiktài, o ne paprastai kaimiškai tiktaĩ ; ji nesąmoningai lyg jauste jaučia, kad tariant važiúosiu truks to “ Schwung’o ”, kurį kitos sugeba įdėti į trupučiuką dar ir pro nosį ištariamą važòsu.

Mums, iš mokyklos neišsinešusiems savo kalbos paveikslinės tarybos supratimo, čia labai sunku mados pagundai atsispirti.

Ta mūsų kalbos liga nėra dar sena, bet negydoma ji galėtų pasidaryti ir labai pavojinga, nes kalbos išsigimimas dažnų dažniausiai garsinėmis katastrofomis prasideda.

Dėl to mokykla turėtų ypačiai rūpintis duoti gerus pirmuosius mūsų bendrinės kalbos tarybos elementus. Mokytine jaunuomenė, turėdama grynos ištarmės nuojautą, tuojau ims anuo žargonu biaurėtis. Taigi mums reikia labiau imti domėtis kalbos garsine puse ir mokykloje duoti šiek tiek vietos ir fonetikai. Iš to paaštrės klausa ir ta pati rašyba bus lengviau išmokti.

BENDRINĖ VAIDYBINĖ IR ŠNEKAMOJI TARTIS*

Rašomąja kalba iš senovės esame inpratę vadinti tą kalbą, kuria rašome ir raštus spausdiname. Tas terminas mūsųi susidarytas ir gerai tiko tuo metu, kada rūpinomės tik viena rašto kalba, o šiaip gyvenime — gyvuoju žodžiu daugiau tarmėmis kalbėjome. Juk, pav., Baranauskas to ir teoriškai reikalavo : raštams — viena bendra kalba, o praktikai (ir viešajai !) — visos tarmės. Bet gyvenime šitoks dvejopumas teinmanomas tik tokiai Kinijai, kur senoji Konfucijaus kalba paveiksliniu raštu jungia in vieną tautą visus kinus, dažnai savo tarpe negalinčius nei susikalbėti.

Šiandien šalia rašomosios kalbos turime ir vieną šnekamąją kalbą. Ji yra viešoji žodžio kalba, ją girdime visų pirma mokykloje, kariuomenėje, sakykloje, teatre ir kitur. Abi tos kalbos vadinamos bendrinės kalbos vardu, nes ši kalba yra bendra, sutartinė visai lietuvių tautai, yra mūsų valstybinė ir kultūrinė kalba. Mokydamiesi jos mokykloje, mes savaime pametame kaikuriuos prigimtuosius, priaugtuosius kalbos inpratimus. Vieni išsižadame runkas, ronkas (= rankos), katas (= katės), doikto (= daikto), kiti dounas, dūnas (= duonos), deinuos, dynuos (= dienos), net senoviškos žansies su jos vaikais žonsis, žosis, žousis, žūsis. Ir visų cikrieji Dzievo bimbalai išvirsta paprastaisiais, išsišeria. Ir tatai darome stengdamiesi “ kalbėti taip, kaip rašome ”.

Iš rašomąja kalba parašyto kaimo rašto rašytojo tarmės dabar paprastai nebepažįstame, bet gyvu žodžiu kalbėdamas retas žemaitis ar rytietis augštaitis tesugeba pasislėpti. Vadinasi, mes parašytąjį žodį, jo rašmenis ne vienodai, bet tarmiškai tariame, kitais žodžiais sakant, neturime vienos tartiẽs. Tatai rodo, kad mūsų šnekamoji kalba šiuo atžvilgiu savo bendrybėmis yra atsilikusi nuo rašomosios. Ir visai suprantama : spausdintasis ar rašytasis raštas tėra tik vada mūsų smegenyse kalbiniams vaizdams sukelti. Pav., raidė visai neduoda akustinio garso vaizdo, mūsų nemoko kalbos padargų judesių, kurių reikia tam tikram garsui ištarti. Todėl tos pačios raidės garsą prancūzas taria kitaip, kaip anglas, o lietuvis vėl kitaip nei šiuodu abu — visi pagal savo inpratimus. Tatai tinka ir atskirų mūsų tarmių žmonėms. Vadinasi, šnekamosios kalbos tartis tegali lėčiau bendrėti nei jos lyčių vartosena arba žodynas, kuris šiuo atveju veik neatsilieka nuo rašomosios kalbos.

Bet vistiek ir tarčiai — pagal kalbos gyvenime veikiantį galingąjį asociacijos dėsnį — ilgainiui susidaro bendrinės normos, kurios kultūrinės kalbos raidai dažnai turi lemiamos reikšmės. Ryškus pavyzdys mums čia yra graikų kalba. Senosios Graikijos didybės metu insigalėjusi bendrinė kalba numarino gausias graikų tarmes, o šių dienų tarmės vėl naujai išriedėjo iš anos bendrinės kalbos. Pradžią tai naujajai raidai davė Graikijos sunykimas, atsiliepęs ir kalbai.

Kaip atskira kurios kalbos tarmė dėl tam tikrų istorinių aplinkybių virsta bendrine kalba, taip ir jos tartis gali susidaryti labai invairių visuomeninių veiksnių veikiama. Pav., Prancūzijoje administracija iš Paryžiaus išnešiojo po provincijas karaliaus raštinės ir dvaro kalbą. Šita kalba prancūzams pasidarė pavyzdinė ne tik lytimis, žodynu, bet ir tartimi. Vokiečiams rašomąją kalbą sukūrė Liuteris, bet bendrinė jos tartis vėl kitaip susidarė : augštaitiškoms (hochdeutsch) lytims pasiėmė žemaitišką (niederdeutsch) tarimą.

Mūsų bendrinės kalbos pagrindu laikoma vakariečių augštaičių pietinė patarmė, ypačiai jos šnektos tarp Vilkaviškio — Naumiesčio — Šakių — Višakio Rūdos. Tačiau lyčių, o dar labiau žodyno ir sintaksės atžvilgiu šitas pagrindas beturi tik teorinės reikšmės. Juk mes rašome sakome : dirbti, vaikams, geroms, dėl, kodėl, nors anoms šnektoms daug inprastesni : dirbt(ie), vaikam, gerom, dėl, kudė, kodėl. Bendrinės kalbos tarčiai teoriškai taippat galioja Rygiškių Jono labai kukliai nusakytas dėsnis : “ Rašomosios kalbos garsus tariame paprastai taip, kaip jie yra tariami Lietuvos panemunėse ... Kitų vietų lietuviai, kad ir taria ne visi viską vienaip, ką rašydami knygose rašo taip, kaip yra tų panemuniečių tariama ”. Vadinasi, čia nusileidžiama ir gyvosioms tarmėms, griežčiau tereikalaujama rašomosios, ne tariamosios normos.

Tačiau bendrinė kalba, nebūdama vienos kurios tarmės kopija, bet išaugusi iš visos tautos kalbos sintezės ir tuo būdu pasidariusi daugiau ar mažiau darytinė ir čia privalo tvirtesnių, pastovesnių dėsnių. Todėl visos kultūrinės kalbos šalia vienos oficialinės rašybos (ortografijos) — kalbai rašyti, turi ir kanoninę tarybą (ortofoniją) — tos kalbos garsams tarti, jos tarčiai normuoti ir ugdyti. Tos tarybos dėsniai sudaromi iš grožinės kalbos pavyzdingosios tarties inpratimų. O ši grožinė kalba visų pirma ugdoma teatre. Taigi, sceninė kalba paprastai eina ir visai bendrinei kalbai tarties pavyzdžiu. Tatai patvirtina daugelio kalbų praktika. Pav., Vokietijoje teatro ir kalbos mokslo žmonės 1898 m. yra susitarę dėl bendrinės tarties. Taippat ir Lenkijoje čia pradžią padarė dramos artistų sąjungos suvažiavimas 1922 m. Vėliau abiejuose šiuose kraštuose sceninės kalbos tartis priimta ir mokyklai, vadinasi — bendrinei kalbai.

Mūsų taippat teatras šiuo atžvilgiu pažangesnis nei mokykla. Scenoje, pav., vietoje grynų ilgųjų ė, o veik negirdėti tarmiškų ie, uo arba e, a ; tik dažniau prasprūsta vulgariniai pusilgiai ir pusatviriai e, o. Tačiau gimnazijų abiturientai in universitetą daugis ateina dar su labai tarmiška tartimi, kurią sunku ir mokant beperdirbti.

Kad mūsų bendrinės kalbos tartis greičiau nusistovėtų, kad teatras tikrai galėtų pasidaryti čia gyvuoju pavyzdžiu, šį rudenį, LKD rūpesčiu, iš V. Teatro artistų, rašytojų ir kalbininkų yra susidariusi tam tikra komisija. Ji turės mūsų visuomenei, tebevaišinamai rašybos žáimomis, duoti bendrinės kalbos tarybą.

Bendrinei tarčiai, kaip ir pačiai kalbai, taippat negalime kopijuoti vienos tarmės ar šnektos. Tenka rinktis vidurio kelią, šiuo atveju tarp zanavykų ir kapsų. Zanavykai tvirtagalę priegaidę taria ant abiejų dvibalsio balsių, abu jie pailgina, pav. : vaĩkas, geraĩ, sakeĩ, juõkas. Šitoks tarimas eitų prieš dabartinius tarties polinkius. Tenka rinktis kapsiškus : vaĩkas, geraĩ, sakeĩ, juõkas, nes ir daugumas mūsų tarmių čia kirčiuoja antrąją dvibalsio dalį. Lygiai taippat ir galūninius ilguosius, rašomus y, į, ū ir ą, ę, geriau tarti kapsiškai, kur jie vidutinio ilgumo, ne perilgi ir ne “ giedami ” kaip zanavykuose. Juk sūnūs, vagys, naktį, ranką, katę su perilgomis galūnėmis būtų sunku inprasti kitų tarmių žmonėms, tų ilgumų nebeturintiems. Iš kitos vėl pusės tvirtapradžiams dvibalsiams, sudarytiems iš u, i + l, m, n, r, tepriimtinas inprastinis tarimas su trumpais i, u. Kapsai, mat, taria ne pìlnas, kùrti, stùmti, bet pýlnas, kū́rt(ie), stū́mt(ie), nors be kirčio sako : pilnì, kurdinėti, stumdinėti.

Kadangi raštas tik apytikriai teatvaizduoja garsinę pusę, tai rašyba, garsų rašmenys, nėra tikrasis tarties mastas. Todėl ir tarybos dėsniai išvedami tik iš gyvosios bendrinės tarties stebėjimų ir jos polinkių. Nors mes sistemos sumetimais šalia kalnai, kalnais, storai rašome ir seniai, seniais, vikriai, bet tariame tik : senei, seneis, vikrei, nes taip šie dvibalsiai ir visų visose tarmėse tariami. Bet balsis a po minkštojo priebalsio ir po j dar tartinas a, tik kiek priešakesnis, “ minkštesnis ”. Tarimas važevo, tušče, vale, naujes (= važiavo, tuščia, valia, naujas) laikomas tarmybe, nes, viena, šis a tebėra sveikas daugelyje tarmių, o, antra, ir su parašytojo žodžio vaizdu geriau derinasi.

Sudurdami žodžius be jungiamųjų balsių sandūros priebalsius paprastai rašome iš kilmės : pussvaris, dalgkotis, šunnagis, žallapis, attraukti, atdėti, atdaras, iššokti, užžerti, užšokti, užsienis, išsemti, užsukti ... Gyvojoje kalboje dvyniniai priebalsiai (geminatos) netariami, sakoma : pusvaris, šunagis, žalapis, atraukti, įšokti, užerti. Ir bendrinei tarčiai tik tokį tarimą tegalima teikti, nes jį rodo kaikur ir pati rašyba, pav., šėmargė iš šėmmargė, svetimoteris (greta su svetimmoteris). Dėl asimiliacijos tariama paprastai ir dalkotis, adėti, adaras, ušokti (iš *d a l k k o t i s, *a d d ė t i, *a d d a r a s, *u š š o k t i). Kaikas, rašybos veikiamas, kartais taria ir atdaras..., bet tatai labai dirbtina, nes, žiūrėdami to paties asimiliacijos dėsnio, tariame juk visiškai natūraliai lengdamas, kazdamas, abdėti, iždėti, nors rašome iš kilmės lenkdamas, kasdamas, apdėti, išdėti. Bet užsienis, išsemti, užsukti ... jau tariama dažniau ušsienis, išsemti, ušsukti, o ne liaudiškai — usienis, isemti, usukti.

Čia iškėlėme tik vieną kitą mūsų tarties dalyką. To ir visų kitų tarybos dalykų griežtai turėtų laikytis grožinė scenos kalba, jos augštasis stilius. Čia privalu griežta ir tiksli artikuliacija tiek žodžiui, tiek atskiriems jo garsams ; galūniniai ir nekirčiuotieji ilgieji turi būti aiškiai ilgai tariami ir priegaidės ryškiai skiriamos. Tatai būtų pavyzdinė — vaidybinė tartis. Nuo jos scena, žinoma, gali pagal reikalą, ypačiai komedijoje, ir nutolti. Bet tada palaida, nerūpestinga tartis yra jau vaizduojamoji priemonė, o ne norma.

Šita bendrinė vaidybinė tartis turi eiti siekiamuoju pavyzdžiu ir sakyklai, kalbėtojo tribūnai, mokyklos katedrai. Ji yra apskritai iškilmingo, rimto viešojo žodžio tartis.

Mokykloje, pirmojoje bendrinės tarties kalvėje, šis idealas nėra dar visiškai pasiekiamas. Tam joje ir laiko trūktų. Bet tarties pagrindai kaip tik čia, o ne kur kitur padedami. Žemaitis, iš gimnazijos išeidamas, turėtų mokėti ištarti ė, o, o rytiečiui augštaičiui būtina išmokti ir nekirčiuotuosius dvibalsius ie, uo, bei ilgųjų ū, y tarties ; dienẽlė, puodẽlis, rūkýti, gyvénti, ne : denelė, podėlis, rūkyti, giventi. Taippat mokykloje visai tvirtai turime insikalti ilgųjų galūnių tarimą. Tatai pačios stambmenos ir labai svarbios. Vėliau, surembėjus kalbos padargams, čia be galo sunku ką bepataisyti. Tatai esu patyręs iš universitetinės mokymo praktikos. Dažnas busimasis lietuvių kalbos mokytojas jau organiškai nebepajėgia išmokti ė, o arba gryno dvibalsių aĩ, eĩ¹ tarimo. Lengva insivaizduoti, kiek dėl to paskui turės nukentėti mokyklos darbas.

Tačiau čia mokyklai būtina ir tam tikra tartinė apykanta. Su smulkiosiomis tarminės tarties ypatybėmis nereikėtų nei kovoti : viena, visų (jų yra be galo daug !) vistiek negalėsime išveisti, o, antra, jos kalbos kiek ryškiau tarmiškai ir nenudažo. Tokiomis licentiae phoneticae laikytina, pav., daugelio lietuvių silpnesnis priebalsių minkštinimas prieš priešakinius balsius i, e, ė, kapsų platesnis e, panašus in ia, rytiečių kietėlesnis l ir t.t.

Taigi, mokykloje tinkamai sutvarkius tarties dalyką, galima laukti, kad ji tikrai sukurs mūsų kalbai vienodą — bendrinę šnekamąją tartį. Jos mes privalome kasdieniniame gyvenime, darbe susidurdami su žmonėmis ; pagaliau ja pasirodome ir svetimiesiems, užsieniečiams, turį kultūrinę kalbą, o ne tarmių kirbą, makalynę. O kad tuo būdu lengviausia pastoti kelią iš žargono pusės gresiančiam fonetiniam kalbos išsigimimui, esu jau 1930 m. prisiminęs “ Kalbos ” žurnale. Iš šitos tarties lietuviui inteligentui, pagal reikalą ir aplinkybes, nebus sunku ir augščiau pakilti, visai priartėti prie bendrinės vaidybinės tarties.

Reikalaudamas vienos bendrinės tarties visai neniekiu mūsų tarmių. Gimtosios tarmės didelę svarbą kalbos ugdybai esu jau anksčiau GK pabrėžęs.

Tarties reikalui dabar trūksta būtino vadovėlio. Tikimės, kad ateinančių metų būvyje mokykla ir visuomenė jo jau susilauks.

^-------
1 Šitie dvibalsiai Lietuvos rytuose labai plačiai tariami išblyškę, gerkliniai, o dažniausiai dar išvirsta neaiškiais balsiais.

PRIEGAIDĖS IR JŲ TARIMAS*

Mūsų senoviška kalba iš kitų moderninių kalbų išsiskiria ir tuo, kad joje, be kirčio, dar skiriamos ir priegaidės. Kirtis yra balso pakėlimas arba, tikriau, sustiprinimas kuriame žodžio skiemenyje. Tas stipriau, pabrėžtinai tariamas skiemuo, sakome, yra kirčiuotas, turi žodžio kirtį. Kirtis mūsų kalboje vėl yra laisvas, kilnojamas, jį pagal tam tikrus dėsnius gali gauti bet kuris žodžio skiemuo. Juk sakome Kaũnas, bet Kaunè, taip pat vaĩkas, dóbilas, bet vaikaĩ, dobilaĩ.

-------
*Gimtoji Kalba, 1939, 81-83.

Bet kirčiuotasis skiemuo, jo balsis ar dvibalsis, ne visada vienaip tariamas, jis turi savo gaidą, melodiją, kitaip sakant, pati balso judėsena skiemenyje nėra vienoda. Šita kirčiuotojo skiemens tariamoji gaida ir vadinama priegaide, arba intonacija. Tų priegaidžių mūsų bendrinė kalba skiria tris. Tariant tvirtapradę, arba (tiksliau) stumtìnę, priegaidę, balsio pradžia arba dvibalsio pirmoji dalis, pirmasis jo sandas, tariama tvirčiau ir balsas lyg tartum stumte stumiamas. Pvz. : gývas, stóras, bė́gti, bū́ti, áukštas (būdvardis), káilis, ántis (paukštis), káltas ... O tvirtagalę, arba tęstinę, priegaidę tariant, balso spūdis ir jo vieta vėl kitoki : balsas eina tvirtyn ir kyla į balsio galą arba antrajame dvibalsio sande. Šios priegaidės tariamasis įspūdis yra ryškus tęsimas. Pvz. : gỹvis “ gyvumas ”, stõris, bė̃gis, bū̃vis, aũkštas (namų), kaĩlius “ kailiadirbys ”, añtis (marškinių), kal̃tas (būdvardis) ... Šiedvi priegaidės kaip tik daugiausia ir skiriasi viena balso stūmimu, antra — tęsimu. Plg. dar tarimą posakyje : kas to sū́rio sū̃ris (= sūrumas). Jeigu, tardami stumtinės priegaidės žodį, kirčiuotąjį garsą bandome ilgiau tęsti, tuojau priegaidė ima virsti tęstine. Šiaip priegaidėtasis garsas čia netąsus. O, priešingai, tęstinę priegaidę turįs garsas tariant galimas tęsti labai ilgai, ir dėl to tęsimo priegaidė nė kiek nepakinta. Šiedvi priegaidės gaunantieji balsiai yra iš prigimties ilgi arba dėl pačių priegaidžių pailgėja. Pvz., nešù, matýti tariami su trumpais e, a, o žodžiuose nẽša, mãto tie patys garsai, gavę tęstinę priegaidę, jau yra ilgi. Taip pat ilgus a, e dėl priegaidės tariame, pvz., ir žodžiuose kálnas, kélmas, nors šiaip tie garsai trumpi, pvz., kalnaĩ, kelmaĩ. Tačiau tęstinio dvibalsio antrasis sandas dėl priegaidės mažiau tepailgėja, pasidaro tik pusilgis. Pvz., žodžiuose laũkas, bal̃sas garsai u iv l tik truputį ilgesni už tuos pačius nekirčiuotus garsus lytyse laukaĩ, balsaĩ. Pagaliau trečią priegaidę turime, kur kirtį gauna trumpai tariamas balsis. Dėl balso spūdžio trumpumo ir staigumo ši priegaidė ir vadinama trumpinė. Pvz. : tàs, šakà, laukè, kìtas, bùtas ... Dėl balsio trumpumo tuo pačiu kairiniu ženklu priegaidę žymime, pvz., ir žodžiuose ùiti, tìltas, kùlti, lùnkas, stùmti, kùrti ..., nors šiaip čia priegaidė yra stumtinės prigimties. Tatai aiškiai parodo ir kirčio šokinėjimas. Pvz., sakome bùtas : butù : bùtai : butùs, bet tìltas : tìltu : tìltai : tìltus.

Apskritai priegaidės bendrinėje kalboje tariamos taip, kaip jas taria pietiniai aukštaičiai vakariečiai, būtent kapsai ir zanavykai. Tik čia įsidėmėtina, kad mišrieji dvibalsiai ì, ù + l, m, n, r tartini zanavykiškai, tai yra su trumpais ì, ù, nes kapsai, kad ir ne visi, juos tarmiškai pailgina, pvz., taria týltas, kū́lt(ie), kū́rt(ie). Iš kitos pusės vėl tęstiniai tikrieji dvibalsiai tariami kapsiškai su kirčiu ant antrojo sando, pvz., labaĩ, geraĩ, juõkas, nes zanavykai čia kirtį ir priegaidę ištęsa ant abiejų dvibalsio dalių, būtent taria labãĩ, gerãĩ, jũõkas. Taigi ir priegaidės dalyke, kaip ir visame garsyne (= garsų visetas), bendrinė tartis nėra vienos katros tų dviejų tarmių kopija, bet eina labiau derinamuoju vidurio keliu.

Mūsų tarmės, skirdamosi savo tarpe garsynu ir kaityba, žinoma, skiriasi ir kirčiu bei priegaide. Pvz., visa šiaurės Lietuva iki Šilutės — Raseinių — Giedraičių linijos kirtį daugiau ar mažiau iš galūnės atitraukia į žodžio šaknį. Todėl daugumas žemaičių taria, pvz., gal̃và, gèrà, aũsìs vietoje galvà, gerà, ausìs, kitaip sakant, kirtį padalija pusiau tarp šaknies ir galūnės. O šiauriniai aukštaičiai, ypačiai Mūšos upyne, dar stipriau atitraukdami, besako gal̃va, gèra, aũsis arba net gal̃v, gèr, aũss. Bet gera ausis ir iš atitrauktinio kirčio gali atpažinti senąjį kirčiavimą, nes atitrauktinės priegaidės yra kitokios negu senosios. Pvz., panevėžiškių tarime daiktavardis aũsis (iš ausìs) vis tik kitaip skamba nei busimojo laiko veiksmažodžio lytis aū̃sis.

Bet yra žymių tarminių skirtumų ir šiaip pačiame priegaidžių tarime, kur kirtis ir neatitrauktas. — Žemaičiai stumtinę priegaidę mažne visi išverčia laužtine: balsas viduryje priegaidėtojo garso staiga nutrūksta, lyg laužte nulaužiamas. Pvz., rýtas, bū́k jų tariama rîts, bûk. Be to, žemaičiai tęstiniuose dvibalsiuose kirtį visada deda ant pirmojo sando, taigi vietoje laĩkas, šaũkti, kal̃tas sako tik lãiks, šãukti, kãlts. — Rytiečiai lietuviai vėl stumtinę priegaidę yra labai suartinę su tęstine, nes ano būdingojo stūmimo jų tarime veik nebe žymu ir, pvz., Velýkos skamba tartum Velỹkos. Tęstinė rytiečių priegaidė, ypačiai dvibalsiuose, vakariečio lietuvio ausiai atrodo ir kaž kokia nepaprasta, pasakytume, “ suriesta ”, nes visa balso dinamika suspiečiama antrajame dvibalsio sande, kuris, be to, jau ir tariamas visiškai ilgai, ne pusilgis. Tam skirtumui išgirsti gana palyginti, kaip ištaria, pvz., žodį vaĩkas koks kupiškėnas ar panevėžiškis ir marijampoliškis kapsas. Negana to, rytiečiai tęstinę priegaidę žodžio galūnėje dar savotiškai sutrumpina, ją tartum kirste nukerta. Pvz., žodžiai, vaikaĩ, mataũ, kitũ., jų tariami lyg vaikaì, mataù, kitų́. — Bendrinės kalbos trumpiniai ì ir ù rytiečių ir žemaičių dažniausiai pailginami ir tariami su tam tikra antrine tęstine priegaide, pvz. vietoje vìsas bùvo rytiečiai sako vỹsas, bũvo, o žemaičiai čia ne tik priegaidę išverčia, bet ir pačius garsus taria labai atvirus, panašius į e ir o. — Dzūkai, kaip ir daugelis rytiečių, vienabalsiuose sunkiai beskiria stumtinę priegaidę nuo tęstinės, pvz., póvas jiems labai yra supanašėjęs su põnas. Ir gerą ausį turėdamas, dzūkas čia priegaidę daugiau suvaiko tik iš kirčio šokinėjimo, pvz., póvus, bet ponùs.

Bendrinė kalba, kaip garsynui, taip, žinoma, ir priegaidei privalo vienodesnės, pavyzdinės tarimo normos. Ir, kaip jau minėta, tą normą imame iš kapsų ir zanavykų tarmių, vadinasi iš tų pačių, kur mums daugiausia ir garsynui pavyzdžiu eina. Rūpindamiesi tarties kultūra, turime rūpintis ir vienodu, pavyzdiniu priegaidžių tarimu. Tas vienodumas bendrinėje kalboje yra mūsų siekiamasis idealas, jo turi siekti teatras, mokykla ir šiaip visi, kur kalba rūpinasi. Bet tam tikras, mūsų ausies neužgaunąs tarmiškumas čia nėra kokia didelė yda. Kiekvienam daugiau ar mažiau atsiliepia gimtoji tarmė, taigi ir iš jos įprastasis priegaidžių tarimas. Daug blogiau su vad. miesto žargonu. Čia mūsų kalbos skambioms priegaidėms tikra papiūtis. Juk iš miesto “ tiligentų ” kasdien girdime Káunas, táuta, láikas arba Kàunas, làikas, sakìk, làbas, pònas. Tai jau biauru ir kiekvienam, net tarmiškai kalbančiam ausį rėžia. Tačiau keista, kad atsiranda šitokio kalbalo net sekėjų, ypačiai iš moterų tarpo. Matyti, tatai ir mados dalykas. Betgi neleistina, kad kirčio ir priegaidės darkytojai, dažniau darkytojos, net viešai radijo bangomis darknotųsi. Tenemano dárknos, kad niekas nieko nesupranta. Ne, dabar pasitaiko jau ir antraklasių visomis keturiomis kaustytų. Kartą toks vyras, besiklausydamas, rodos, vienos tarybininkės kalbos, šitaip savo nuomonę išdėjo : “ kad mūsų klasėje būtų, ta be dveigio neišsisuktų ... Ir tai jau geras ženklas. Mūsų mokyklinės jaunuomenės kalbinė núojauta gyva ir gyvėja. Galime tikėtis, kad ir šis tarties — priegaidžių — dalykas su jaunąja karta gerės.

DVIKALBIŲ VAIKŲ TARTIES TAISYMAS*

Dvikalbumo (bilingvalizmo) problema Amerikoje yra labai gyva, ir mokslinės literatūros tuo klausimu yra nemaža.

------
*Švietimo Gairės, 1970, 3 nr., 15-20.

Dvikalbumas yra dviejų rūšių. Viena jų yra gimtasis arba ankstyvasis dvikalbumas, kai dar kūdikystėje natūraliai išmokstamos dvi šeimoje arba bežaidžiant su kitakalbiais vaikais beveik lygiai vartojamos kalbos. Antra dvikalbumo rūšis išsivysto, kai antroji kalba išmokstama vėliau. Tai yra vėliau įgytas arba suaugusių dvikalbumas, įgyjamas antrosios kalbos besimokant ar praktiškai ta kalba su kitais bekalbant.

Gimtasis dvikalbumas dažniausiai ilgai neišsilaiko. Paprastai šeimoje dviem kalbom lygiai ilgai nekalbama. Per ilgesnį laiką įsigali kuri nors viena kalba, o antrosios vartojimas sumenkėja. Tuo keliu ir vaikas pradeda vis daugiau vartoti tik vieną kalbą, o antrąją pamiršta, pasidarydamas tos kalbos nebyliu. Net ir abi kalbas šeimoje vartojant, vaikas įpranta daugiau į jų vieną, kuri daugiau įsigali. Antroji nevartojama pamažu pamirštama. Tuo būdu Amerikoje ir menkėja daugumos lietuvių vaikų savo gimtosios kalbos mokėjimas, vaikai įpranta vartoti anglų kalbą, ją vis daugiau ir geriau pasisavindami. Gimtajai lietuvių kalbai išlaikyti čia reikalinga sąmoningų pastangų : pasiryžimo tik ją vartoti šeimoje, jos mokėjimą pagilinti mokymosi keliu ir neleisti kitai kalbai ją išstumti, kitaip sakant, jai pasyviai sunykti. Tai yra galima, tik reikalinga, kad tėvai sąmoningai palaikytų jos vartojimą šeimoje ir tuo būdu apsaugotų vaikus nuo jos pamiršimo.

Tačiau apskritai dvikalbumas nėra natūrali arba paties gyvenimo sukurta padėtis. Ji yra dirbtinė padėtis, panašiai kaip dirbtinis įprotis yra prausimasis ir daugybė kitų kultūrinių reikalavimų. Šiaip gi savaime dvikalbumas, paliktas sau, ilgai neišsilaiko, nes jį neigiamai veikia ir sunaikina vaiko gyvenamoji aplinka. Jei tos aplinkos veikimui sąmoningai nepasipriešinama, viena iš vaiko vartojamų kalbų sunyksta. Visur vartodamas jo išmoktą svetimą kalbą, vaikas pamiršta savo tėvų arba gimtąją kalbą ir apie 11-12 metus, savosios kalbos nebevartodamas, jis jau maža jos bemoka, maža bežino jos žodžių, neteisingai beištaria jos garsus ir dėl to vis daugiau visur griebiasi svetimosios kalbos.

Vienokios ar kitokios kalbos vartojimas atsiliepia ir vaiko artikuliacijos bazės susidarymui, kalbos padargų dėstymui kalbant. Kiekvienas žmogus, kalbėdamas kuria nors kalba, susidaro savo artikuliacijos bazę, priklausančią nuo vienokių ar kitokių kalbos padargų vartojimo, tariant tos ar kitos kalbos garsus. Įvairios kalbos turi savo skirtingas artikuliacijos bazes. Pvz. anglų kalbos artikuliacijos bazė yra labiau užpakalinė, kalbos padargų dėstymas tingus, žandų kampas (burnos pražiojimas) mažas, lūpų judesiai neryškūs, apatinis žandas pastumtas į prieki (labiau britų negu amerikiečių tarime). O priešingai, prancūzai kalbėdami artikuliuoja labiau burnos tuštumos priekyje, kalbos padargus dėsto energingai, lūpų judesiai labai gyvi, pvz. apskritas jų sučiaupimas, tariant balsius o ir u, apatinis žandas atitrauktas atgal. Vokiečių (neskaitant užpakalinio melekėlinio r), slavų ir lietuvių artikuliacija yra vidurinio tipo : ne tokia ryški kaip prancūzų ir netaip tingi kaip anglų. Pvz. mūsų balsių o ir u labializacija (ypačiai rytiečių aukštaičių tarime) daug silpnesnė negu prancūzų, bet ryškesnė negu rusų kalboje.

Kiekviena kalba turi savo, nuo kitų kalbų skirtingą balsyną, tai yra balsių skaičių. Tas skirtingumas priklauso nuo kiekvienos kalbos turimų balsių kokybės ir kiekybės. Vienos tautos turi savo kalbose daug balsių (trumpųjų ir ilgųjų), fonetikos terminu vadinamų fonemų, kuriomis skiriamos žodžių reikšmės. Plg. butas : būtas, ta : tą (ilgas a), visti : vysti, jis mes : mes (įvardis, ilgas platus e), meta : mėta (ilgas siauras ė), koks : koksas (trumpas atviras o). Kai kas, ypačiai inteligentų tarpe, svetimuosiuose žodžiuose, pvz. universitetas, komitetas, taria kiek šiaurėlesnį trumpąjį e nei žodyje mesti. Tačiau to antspalvio balsio netektų laikyti atskira dvyliktąja fonema. Daugumas lietuvių žodžiuose komitetas ir mesti turi tą patį vienodą trumpą balsį e. Taigi lietuvių kalbos balsynas, palyginti, įvairus. Balsius skiriame ne tik trumpus ir ilgus, bet taip pat ir plačius bei siaurus. Yra kalbų, kur balsynas visai paprastas. Sakoma, kad pvz. eskimų kalba teturinti tik tris balsius. Anglų kalbos balsynas daug kuo skiriasi nuo lietuviškojo. Dauguma balsių nesutampa nei kokybiškai, nei kiekybiškai. Amerikiečių anglų kalbos tarime balsių ilgis neturi foneminės reikšmės. Pvz. žodžiuose book ir boot balsiai u skiriami ne tiek fonetiniu ilgiu, kiek skirtingu platumu ir siaurumu, priklausančiu nuo nevienodo liežuvio pakilimo ir jo raumenų įtampos. Tas pat tinka ir balsių atžvilgiu žodžiuose bit ir beet. Todėl, taisant dvikalbių vaikų tartį, ypačiai tenka kreipti daug dėmesio į ilgųjų balsių tarimą, kad jie nebūtų trumpinami, pvz. kad būdas, rytas nebūtų tariami būdas, ritas (su pusilgiu u ir i, kaip anglų booby, reed). Be to, mūsų ilgasis ū (rašomas ir ų) yra labiau labializuotas negu anglų kalboje, t. y. tariamas ryškiai apskritai sučiauptomis lūpomis. Tiek pat labializuotas yra ir mūsų balsis o, visada ilgas ir siauras. Reikia žiūrėti, kad dvikalbiai vaikai jo nesudvibalsintų, kaip anglų go. Atviras ir trumpas o bendrinėje kalboje tariamas tik naujuose skoliniuose, pvz. istorija, tonas, fosforas. Dvikalbiai vaikai labai dažnai balsi ė, pvz. žodyje dėti, taria dvibalsiškai, kaip anglų date.

Sunkumų yra ir su dvibalsiais. Dvibalsiai uo ir ie neturi atitikmenų anglų kalboje. Jų taisyklingo tarimo tenka atskirai mokyti. Patariama pratinti skirti, pvz. ko : kuo, to : tuo, oda : uodas, mėgo : miego, kėlė : kielė (paukštis). Taip pat tenka akylai sekti ir dvibalsių au, ai, ei tarimą, kad jų neperdirbtų į ou, ėi arba neišverstų vienbalsiais. Juk antros trečios kartos Amerikos lietuvius dažnai girdime tariant, pvz. kroujas, krojas, keip, kep vietoje kraujas, kaip. Čia, žinoma, atsiliepia ir anglų kalbos rašybos bei tarimo įtaka. Todėl nenuostabu, kad iš silpniau lietuviškai kalbančių studentų vietoje autonomija, Austrija irgi tenka išgirsti otonomija. Ostrija. Ir apskritai, tarptautinius žodžius tariant, mokytinės mūsų jaunuomenės kalboje dažnai kryžiuojasi angliškas ir lietuviškas tarimas. Dainavoje vieną visai taisyklingai kalbančią studentę girdėjau tariant ir sikologija vietoje psichologija. Tai, žinoma, yra fonetinė lietuviškojo ir angliškojo tarimo kryžmena (hibridas).

Taisydamas priebalsių tarimo ydas, mokytojas irgi turės nemaža darbo. Lietuvių ir anglų kalbos priebalsynas (consonantal system) taip pat daug kuo skiriasi. Priebalsiai p, t, k anglų kalboje yra aspiruoti, tariami su tam tikru priedvasiu. Lietuvių, kaip ir prancūzų bei rusų kalbose, jie yra gryni, be aspiracijos. Ta aspiracija panaši į silpną priebalsį h. Taigi su anglišku akcentu kalbantis vaikas žodžius ponas, tauta, karas tars tartum phonas, thauta (ar thotha), kharas. Reikia pratinti pvz. tarti aiškiai skiemenis pa, ta, ka. Lietuvių kalbos visi priebalsiai yra vėl poriniai kietumo-minkštumo atžvilgiu. Prieš balsius e ė, i, y (ir ę, į), dvibalsį ie ir kur minkštinimui rašomas i, mūsų kalbos priebalsiai visada tariami minkštai. Taigi tariame tako, bet teko (su minkštu t), taip pat kaušas, bet kiaušas, lapų, bet lapių. Anglų kalbos pučiamieji priebalsiai š ir ž (pvz. žodžiuose shoot, pleasure) lietuvio ausiai yra minkšti. Todėl dvikalbiai vaikai dažnai ir lietuviškai taria šiokti, žiodis. Reikia pratinti aiškiai skirti, pvz. šioks (įvardis) ir šoks (veiksmažodis), rašau ir rašiau, žuvis ir žiurkė, varžau ir varžiau. Ši kietųjų š ir ž minkštinimo yda labai dažna ir sunkiai ištaisoma. Tardami kietuosius š, ž, lūpas labiau atkišame į priekį.

Anglų kalboje žodžiai need ir neat skiriasi tik paskutiniojo priebalsio skardumu ar duslumu. O lietuvių kalboje dvejaip rašomi žodžiai tat ir tad (tada) pauzėje skamba vienodai, kitaip tariant, skardieji priebalsiai žodžio gale išvirsta dusliaisiais. Nors rašome kad, visad, tiesiog, bemaž, bet tariame kat, visai, tiesiok, bemaš.

Anglų kalboje pvz. discuss ir disgust priebalsis s po i tariamas vienodai, abiem atvejais duslus, o lietuviai rašo ir taria pvz. iškelti, bet ižgerti, nors rašome išgerti. Kitaip tariant, mes priebalsių samplaikoje supanašiname visus priebalsius pagal paskutinį duslų ar skardų. Nors rašome lipti : lipdamas, sukti : sukdamas, bet antruosius tų porų narius tariame likdamas, sugdamas. Plg. dar šlapdraba (tariama šlabdraba) ir anglų snapdragon (kur junginys pd išlieka nepakitęs). Anglų caps, gates, looks tariama su galūniniu dusliuoju s, o beds, robes, leaves, bides, feels su skardžiuoju z. Todėl ir dvikalbiai vaikai čia dėl anglų kalbos įtakos gali pradėti tarti su lietuvių kalbai priešinga asimiliacija, pvz. bėgz, dribz, kilz vietoje fonetiškai taisyklingų bėks, drips (rašoma bėgs, dribs), kils. Asimiliacijos atžvilgiu priebalsių samplaikoje neutralūs yra priebalsiai m, n, l, r, v ir j. Jie neveikia kitų priebalsių nei patys duslėja. Todėl tariame kaip rašome : smenga : zmenga, sliaukia : zliaukia, atveža : užveža, atjojo : užjojo, kąsnis : biznis.

Ypatingą dėmesį reikia kreipti į kietojo ir minkštojo priebalsio l tarimą. Amerikiečių kalboje kietasis l tariamas tik žodžio gale, pvz. wall, ball, o šiaip visur kitur sakomas vad. vidurinis l, kuris žymiai kietesnis už lietuvių minkštąjį l. Plg. anglų lips (lūpos) ir lietuvių lips, taip pat loop (kilpa) ir lietuvių lūpa. Mes tariame kalba, vilkas, bet kalbelė, kalbėti, kalbinti, vilkelis, vilkiukas (su minkštuoju l). Čia dvikalbiai vaikai bus linkę abiem atvejais tarti tą vidurinį apykietį l. Kad skirtų dvejopą, mokytojui teks gerokai padirbėti.

Pagaliau dvikalbumas nelygu dvikalbumui. Yra dvikalbių vaikų, kurių lietuviškoji tartis be priekaištų. Jų fonetiniai įgūdžiai apima abi kalbas, jų valdomas garsynas yra daug platesnis nei vienakalbių vaikų. Kitaip tariant, jie lietuviškai kalba be angliško akcento. Tai pasiekiama tik tuo atveju, jei šeimos kalba yra vien lietuviška ir tokia padėtis palieka ir vaikams pasiekus mokyklinį amžių, kada jie jau išmoksta ir angliškai. Blogiausia, kada lietuviškai kalbąs vaikas, bežaisdamas su angliškai kalbančiais išmokęs angliškai, ir į tėvus ima ta kalba kalbėti, nors šie į jį vis dar tebekalba lietuviškai. Tokia praktika veda į labai greitą lietuvių kalbos mirtį. Vaikas, vėliau paauglys, tampa vad. vienapusiu nebyliu : lietuviškai supranta, bet nekalba. Tėvų lietuvišką kalbėjimą jis pagaliau ima laikyti kvailu užsispyrimu, tik apsunkinančiu tarpusavio santykius. Juk žino, kad tėvai moka ir angliškai. Tai, girdi, kam užsispirti, jei visa aplinka yra angliška. Tokia paprasta yra vaikų ir net paauglių galvosena. Ir tai visai normalu. Žmogus iš esmės yra vienakalbis, toks jis gimsta ir auga. Dvikalbumui išlaikyti reikia tam tikros prievartos, ryžto, pasakyčiau, lygiai taip pat kaip ir vaikams praustis. Kuris gi vaikas neverkia motinos prausiamas ? Iš vaiko tenka primygtinai reikalauti, kad jis į tėvus kreiptųsi tik lietuviškai ir, ką lietuviškai klausiamas, lietuviškai ir atsakytų. Ypačiai čia svarbu, kad motina šiuo atžvilgiu būtų nenuolaidi. Paaiškinus, kad “ mes ” mokame dvejaip kalbėti, o kaimynai ir jų vaikai tik vienaip, vaikai lengvai pripranta prie dvikalbumo. Noriu čia priminti tikrai gyvenimišką pavyzdi. Pažįstu vieną senųjų ateivių šeimą, kurių duktė visai gražiai lietuviškai kalba, o sūnus net nė nesupranta. Tėvai (abu šiauliškiai) Amerikon atvažiavo 1912 m., ir čia jiems netrukus gimė duktė. Tėvas dirbo, o motina augino dukterį, kol ji pradėjo eiti į mokyklą. Nedirbdama neišmoko nė angliškai ir su dukterimi kalbėjo tik lietuviškai, nors ši iš kaimynų vaikų bežaisdama greitai pramoko angliškai ir ta kalba bandė ir mamą šnekinti. Tik iš to nieko neišeidavo. Sūnus gimė vėliau, kada motina jau šiaip taip grebezojo angliškai. Jam atbėgus iš gatvės ir bandant angliškai, motina jau suprato, ką jis sako. Ir pati ėmė maišytai kalbėti. Taip vaikinas ir užaugo vien angliškai bekalbančiu.

Kartais tvirtinama, kad vaikai, iki mokyklinio amžiaus visai nekalbėję angliškai, geriau išlaiko gimtąją lietuvių kalbą. Tai nevisai taip. Yra įrodyta, kad vaikas gali vėliau visai pamiršti net iki aštuonerių metų vartotą gimtąją kalbą. Nevartojama kalba vaiko ir net paauglio amžiuje lengvai miršta. Lietuvių kalbą gyvą gali išlaikyti tik šeimos kalbinė drausmė ir ryžtas. Šeštadieninė pradžios mokykla angliškai kalbančio vaiko į lietuvių kalbą nepajėgs grąžinti. Ji tik lietuviškai kalbantį gali rašto išmokyti.

ŽODŽIŲ DARYBA IR KAITYBA

NETAISYKLINGOJI PRIEVEIKSMIŲ DARYBA*

Prieveiksmius savo kalboje daromės pagal tam tikrus dėsnius. Jei pagrindinis žodis baigiasi galūne -as, tai prieveiksmis gauna galūnę -ai, pvz., gẽras : geraĩ, áukštas : aukštaĩ, pìktas : piktaĩ, greĩtas : greĩtai, ãtskiras : atskiraĩ, svẽtimas : svetimaĩ, raudónas : raudónai, protìngas : protìngai, kalnúotas : kalnúotai, dėmė́tas : dėmė́tai, vėlývas : vėlývai, lietùviškas : lietùviškai, pelnýtas : pelnýtai, suprañtamas : suprañtamai, ìštikimas: ištikimaĩ. Galūnę -tai gauna prieveiksmiai padaryti iš būdvardžių, kur baigiasi galūnėmis -us, -ias, taip pat iš veikiamųjų esamojo ir būtojo laiko dalyvių, pvz., gražùs : gražiaĩ, panašùs : panašiaĩ, lýgus : lýgiai, sunkùs : suñkiai, patogùs : patõgiai, tùščias : tuščiaĩ, ãtvirkščias : atvirkščiaĩ, geriáusias : geriáusiai ; žìnąs : žìnančiai, pritiñkąs : pritiñkančiai, pasiùtęs : pa-siùtusiai, vỹkęs : vỹkusiai. Tos pačios galūnės yra retesni dìdis : didžiaĩ, dìdelis : dìdeliai ir, be to, priešdėliuotieji bei sudurtiniai apýgeris : apýgeriai, pósunkis : pósunkiai, pùstikris : pùstikriai.

--------
*Gimtoji Kalba, 1939, 86-88.

Bet juk gausu mūsų kalboje ir vad. III linksniuotės būdvardžių galūne -inis, pvz., medìnis, geležìnis, daržìnis ... Kaip čia su prieveiksmių darymu ? Iš tos rūšies būdvardžių prieveiksmių galūne -iai paprastai nedarome. Lietuviškai nesakome : durys medinės, bet geležiniai atrodo; geležis mediniai nudažyta; jis ir laukus daržiniai dirba. Jei mums čia prireikia prieveiksmio, tai jį daromės tiesiog iš daiktavardžio su priesaga -iškai. Vadinasi, sakysime rašysime : durys medinės (geležinės), bet geležiškai (mẽdiškai) nudažytos ; jis ir laukus dar̃žiškai dirba. Tiesa, žemaičiai sako vidutìniai, galutìniai, paskutìniai, taip pat aukštesniojo laipsnio prieveiksmius gerèsniai, gražèsniai, suk-tèsniai, suprantamèsniai (tarmiškai : gerẽsniai ...). Bet iš tų kelių žodžių negalima išsivesti visuotinės taisyklės (prieveiksmių medìniai, daržìniai ... niekas Lietuvoje nepažįsta), be to, aukštaičiai tesako, rodos, tik vidutìniškai, galutinaĩ, paskutinaĩ, geriaũ, gražiaũ, sukčiaũ, suprantamiaũ. — Tačiau mūsų laikraščiuose pilna tokių posakių, kaip : fiziniai stiprūs, psichiniai nesveikas, techniniai (net: technikiniai!) sunkiai įvykdomas, dvasiniai prislėgtas, patriotiniai nusiteikęs ... Čia tetinka tik : fìziškai, psìchiškai, tèchniškai, dvãsiškai, patriòtiškai ... Kai kada ir visai prieveiksmio nereikia. Pvz., sakinyje “ Seimas jau pernai ... principiniai pritarė ... trimečių priedo padidinimui ” geriau tinka iš prìncipo, o ne principiškai. Šalia kū́niškai, dvãsiškai subrendo galima visai lietuviškai pasakyti ir: kū́ną, dvãsią subrendo. Taip pat gerai tinka ir : gyvena dvãsią prislėgtas (plg. džiaugiasi žirgą dovanotas). Arba vėl ir periodinės spaudos įsikąstas žargoninis besąlyginiai tiek pat visai nereikalingas. Pvz., laikraščio sakinys “ Iki teismo laikys besąlyginiai kalėjime ” visai žmoniškai ir lietuviškai pasakomas: iki teismo laikys be są́lygų kalėjime.

Prieveiksmius daromės ne tik iš savųjų būdvardžių ar dalyvių, bet taip pat ir iš skolintinių, vad. tarptautinių. Mūsų kalbos dėsniais iš būdvardžių idealùs, aktyvùs, pasyvùs, subjektyvùs, realùs, natūralùs, modernùs, punktualùs, oficialùs ... tegalimi tik prieveiksmiai: idealiaĩ, aktyviaĩ, pasyviaĩ, subjektyviaĩ, realiaĩ natūraliaĩ, moderniaĩ, punktualiaĩ, oficialiaĩ ... Bet daugis dar sako ir rašo : ideãliškai, subjektỹviškai, natūrãliškai, moder̃niškai, oficiãliškai ... Tiesa, tokie prieveiksmiai galimi, bet tik iš daiktavardžių. Pvz. : dalyką reikia imti ne daiktiškai, bet ideãliškai (= kaip idealą); nors ir ne oficialas (pvz., kūrijos), bet oficiãliškai elgiasi ; ir šitas fotografas moder̃niškai (= kaip Modernas “ toks fotografinių vardas ”) fotografuoja ; tos nuotraukos ir pozityvas atrodo negatỹviškai ( = kaip negatyvas). Žinoma, čia galimi ne tik prieveiksmiai, bet ir būdvardžiai su -iškas : ideãliškas, oficiãliškas, moder̃niškas ... Bet tiesiog iš būdvardžio prieveiksmio su -iškai nedarome. Juk nesakome nė gẽras : g ẽ r i š k a i, gražùs : grãžiškai, bet tik geraĩ, gražiaĩ. Tačiau kur, nevartodami paties pagrindinio daiktavardžio, svetimuosius būdvardžius vis tik sakome su -iškas, žinoma, gretomis daromės ir atitinkamus prieveiksmius, pvz., auteñtiškas : auteñtiškai, dinãmiškas : dinãmiškai, ideñtiškas : ideñtiškai, drãstiškas : drãstiškai ...

Taigi mūsų prieveiksmių daryba dėsninga. Kokių ypatingų išimčių nėra. Tik visuotinai vartojama ne senaĩ, bet seniaĩ “ längst, давно ”, nors vėl tesakome jis senai (sẽnas) atrodo. Taigi kalbant ir rašant reikia vien šiek tiek apdairumo, pasakyčiau, tiesiog valyvumo. Bet, deja, mūsų, spauda, ypačiai periodinė, visokius tautiniai (= tautiškai) susipratusius, patriotiniai ( = patriotiškai) nusiteikusius yra jau per daug pamėgusi. Dėl tų netikusių prieveiksmių buvo jau kartkartėmis ir ne vien GK rašyta, su jais visą amžių kovojo ir velionis Rygiškių Jonas. Dalykas, rodos, mažas ir visiškai aiškus. Tačiau ir mažmožiuose pravartu drausmė. Ir visai jau negražu, kad kuris dienraštis įsideda net kalbininko straipsnelį dėl to netikusio -iniai, o paskui vėl jį perdėm vartoja, į aną patarimą nė neatsižvelgedamas.

MOTERŲ PAVARDINĖS PRIESAGOS*

Mūsų kalba, skirdamasi nuo daugumo Vakarų Europos kalbų, pvz., vokiečių, prancūzų, turi moteriškosioms pavardėms, kaip ir slavai, tam tikrų priesagų. Mes juk tomis priesagomis skiriame net tekėjusių ir netekėjusių moterų pavardes.

------
*Gimtoji Kalba, 1939, 55-60.

Ir tų pavardinių priesagų mūsų gyvojoje kalboje net labai gausu. Pvz., iš vyriškos pavardės Balčiūnas (ji gausiausia Lietuvoje iš lietuviškųjų !) atskirose mūsų krašto vietose pasidaroma šitokių mergaičių pavardžių lyčių : Balčiūnaitė, Balčiūnaičia, Balčiūnytė, Balčiūnyčia, Balčiūniūtė, Balčiūnutė, Balčiūn(i)ūčia, Balčiūnikė, Balčiūn(i)ukė, o rečiau ir : Balčiūniotė, Balčiūnalė, Balčiūnėlė (Bal-čiūnelė), Balčiūnėčia, Balčiūniočia, Balčiūniokė ... Taigi gausumu vargu galėtų kas mus prilygti. Pirminė šių priesagų reikšmė, žinoma, nėra pavardinė, bet apskritai mažybinė, kartais maloninė, retkarčiais ir niekiamoji, pvz. : vietomis -alė. Plg. bendrinio daiktavardžio pelė̃ mažybines lytis : peláitė, pelýtė, peliùkė, pelìkė, pelẽlė, peliùtė, net peliõtė “ didoka pelė ”, pel(i)ū́tė, pelãlė “ didelė, padvėsusi pelė ”. Vienur kitur priesagomis net amžiaus skirtumas pažymimas, pvz., panemunėse ir kai kur vidurio Lietuvoje -(i)ukė sakoma tik mažai mergaitei, o suaugusiai - -ytė, -aičia. O galiniams rytiečiams vėl -iõtė paprastai yra suaugusi mergina. Seniau mergaičių pavardės buvo sudaromos ir stačiai su moteriškąją galūne -ė. Tatai pirštu prikišamai rodo Žemaičių XVII amž. metrikų knygos. Pvz., Skuodo, Salantų, Mosėdžio, Švėkšnos ... tų laikų metrikose randama Derkintė, Kedė, Raudė, Lokė, Šimkė ..., šalia Derkintis, Kedys, Raudys, Lokys, Šimkus ... Bet krikštijant Raudžio vaikai metrikose rašomi tik Raudaitė, Raudaitis. Vadinasi, jau suaugę jie pasidarydavo Raudė, Raudys.

Įdomu, kad šitokios mergaičių pavardžių darysenos liekanų iki pat mūsų dienų yra išlikę Užnemunėje, pvz., Griškabūdžio, Žvirgždaičių apylinkėse. Balčiū́nė pasakoma į subrendusią, kartais sentelėjusią merginą, nors šiaip paprastai Balčiūniū̃tė tevartojama.

Pagaliau gyvojoje kalboje priesagos segamos ir vyriškosioms pavardėms. Iš to paties Balčiūno padaromi : Balčiūnaitis, Balčiūn(i)ukas, Balčiūniokas, Balčiūnutis, Balčiūnytis, Balčiūnėlis, Balčiūnėkas, Balčiūnūtis, Balčiūnuitis, Balčiūnynas, Balčiūninas ... Tatai vaikinų, net suaugusių jaunuolių pavardės. Yra tarmių, kur, pvz., priesaga -aitis numetama tik kada vyras jau vedęs. Ir tikrai, šiaip sau gyvenime kaimo žmonės vaiko ar pusbernio juk Balčiūnu niekados nepavadins. Šviesuomenė nemažybines lytis čia ima perdėm vartoti todėl, kad taip rašome. Bet dažnai patys kalbėdami jaučiame tam tikrą kalbos jausmo prieštaravimą. Atsimenu, kartą velionis Rygiškių Jonas, įsikalbėjus apie pavardes, irgi sakėsi vis negalįs priprasti, kad I skyriaus suole sėdintį pipirą vadiname Laukiù, o universitetą baigiančią suaugusią moterį vis dar — Laukýte, nors ji jau visa Laukė̃. Tačiau siūlyti vartoti nesiryžo. Ir, žinoma, turėsime palikti dabartinę vartoseną, keisti ką būtų jau sunku.

Bet vis tik mergaičių pavardžių priesagų dalykas bendrinėje kalboje dar nėra galutinai nusistojęs. Tuo klausimu jau kelis kartus yra kreipęsi ir mūsų skaitytojai. Vieniems neaišku, kur vartoti -aite, -ytė, -iūtė ar -ūtė, kiti vėl abejoja dabar beįsigalinčios taisyklės -as : -aite, -is : -ytė ir t.t, tikslumu. Visų pirma reikia pabrėžti, kad anos 4 priesagos, tiesa, priklauso prie plačiausiai sakomųjų, bet nėra nė vienos gyvosios tarmės, kur jos visos būtų kartu vartojamos. Atskirose mūsų tarmėse paprastai viena kuri priesaga dedama visų galūnių vyriškosioms pavardėms. Jei kur dar sakoma ir antra priesaga, tai, kaip jau minėta, tik amžiaus skirtumui ar retai ir pagarbai reikšti. Plačiausiai iš visų priesagų pažįstama -aitė. Ji sakoma pietų ir rytų žemaičių, taip pat visoje vidurinėje Lietuvoje. O jei pridėsime rytiečių gretiminę priesagą -aičia (iš senovinės -aitjā), tai jos plotas apima veik du trečdaliu visos Lietuvos. Pagaliau -aitė XVII amž. vartojama ir pajūrio žemaičių, nors dabar jų besakoma -alė. Anais laikais ji taip pat pastebima Užnemunėje, net ir pačiuose Lietuvos rytuose. Priesaga -ytė ypačiai paplitusi panemunėmis tarp Kauno ir Vokietijos sienos, bet iš dalies siekia ir šiauriau bei ryčiau, kur susiduria su gretimine, jau perdėm rytietiška -aičia (iš -aitjā). Pagaliau -iūtė yra vėl pietų Lietuvos priesaga, pažįstama į pietus nuo Nemuno ir Neries. Šiaurinėje šio ploto dalyje ir kiek šiauriau sakoma vietomis ir -utė bei -iutė. Rytiečiuose čia atliepia -iūčia (iš -ūtjā). Taigi toks yra geografinis bei tarminis šių pavardinių priesagų pasiskirstymas. Vadinasi, taisyklė, pagal kurią dabar prie vyriškųjų pavardžių galūnių -as, -a dedama priesaga -aite, prie -is, -ys, -ė, -ia — -ytė ir prie -ius — -iūtė (-iutė), o -us— -ūtė (-utė), yra nauja ir šitokia forma gyvojoje kalboje niekur neveikia. Tačiau ją paremia nemaža rytiečių, tik vietoje -aite, -iūtė sako -aičia, -iūčia. Plg. 1935 m. GK 144. Šalia bendrinėje kalboje dabar įprantamų lyčių Daubaraitė (: Daũbaras), Burbaitė (: Bùrba), Mažutytė (: Mažùtis), Balsytė (: Balsỹs), Kielytė (: Kíelė), Gaulytė (: Gáulia), Kubiliūtė, Kubiliutė (: Kubìlius), Stankutė (: Stankus), tarmėse sakoma mišrai : Daubaraitė, Balsaitė, Kielaitė, Stankaitė arba, pvz., kapsų ir iš dalies zanavykų : Daubariūtė, Mažučiūtė, Balsiūtė, Kubiliūtė, Stankiūtė ir t.t. Ana taisyklė atsirado, rodos, apie 1920 m. ir visų pirma ją pradėjo taikyti mokyklose. Ligi tol įprastosios Jurkyniūtės ėmė virsti Jurkynaitėmis, o Sragaitės — Sragytėmis, nors šiaip ta taisyklė tik ilgainiui ir pamažu teįsigalėjo. Ir paties Rygiškių Jono duktė dar ilgai pasirašinėjo “ netaisyklingai ” — Jablonskaitė. Net dabar dar yra nemaža ir inteligenčių moterų, kur ne pagal taisyklę savo pavardes teberašo. Mat, nenori išsižadėti jau iš seniau, dažnai iš gimtosios tarmės įpratos lyties.

Bet iš kitos pusės reikia pasakyti, kad aną taisyklę pats gyvenimas pagimdė. Mat, praktikoje ji padeda, nors ir ne visada, iš mergaitės pavardės atpažinti vyriškąją jos lytį. Taigi minėtosios taisyklės reikėtų tvarkos sumetimais jau visuotinai ir laikytis. Iš vyriškųjų pavardžių galūnėmis -ius, -jus mergaičių pavardes labiau teiktina daryti priesaga -iūtė, -jūtė, nes ji daug plačiau vartojama nei -(i)iutė, pvz., Katìlius : Katiliūtė, Bar̃zdžius : Barzdžiūtė, Ambraziẽjus : Ambraziejūtė. Bet ir iš kietųjų -us vis tik teks daryti -ūtė, pvz., Daũkus : Daukūtė, Meĩlus : Meilūtė, nors priesaga -ūtė pavardėms nesakoma. Tačiau ją gali pateisinti rytiečių -ūčia, pvz., But-kūčia (: Butkus). Vartoti čia, kapsų pavyzdžiu, -iūtė bendrinei kalbai būtų neparanku, nes iš Meiliūtės, Daukiūtės galėtų kas imti ir išsivesti Meilių ir net nesamą Daũkių.

Atskirai dar reikia paliesti ir mergaičių pavardžių kirčiavimą. Gyvojoje kalboje čia pastebime tam tikro svyravimo. Šakninio kirčio pavyzdžių gausiau randame žemaičių ir šiek tiek rytiečių tarmėse. Žemaičiuose, nors ir ne visur, kirčiuojama, pvz., Bùrbaitė (: Bùrba), Kérpaitė (: Kérpė), Skérsaitė (: Skérsis), Rãpalaitė (: Rã-palis), Rùbužaitė (: Rùbužis), Bùivydaitė (: Bùivydas), Šẽrūnaitė (: Šẽrūnas), Grigáitaitė (: Grigáitis), Kãsbaraitė (: Kãsbaras), Petráuskaitė (: Petráuskis), Pocẽvyčaitė (: Pocẽvyčia), net Kùbilaitė (: Kubìlius), bet Mikáitė (: Mikà), Vilkáitė (: Vil̃kas) Balsáitė (: Balsỹs) Vaitkáitė (: Vaĩtkus), Lekstutáitė (: Lekstùtis), Vičiuláitė (: Vičiùlis), Almináitė (: Almìnas). Rytiečiai nuosekliai šakninį kirtį išlaiko tik tose mergaičių pavardėse, kur padarytos iš tėvavardinių pavardžių priesagomis -ūnas, -ėnas, -onis. Pvz., Balčiū́naičia, Ado-mė́naičia, Petrónaičia, Gabrė́niūčia. Retos yra, pvz., Báižiūčia (: Báižė), Daũderaičia (: Dauderỹs, Daũderį), o priesaga -yčia visada jau gauna kirtį, pvz., Balčiūnýčia. Tumėnýčia.

Tačiau apskritai pavardes su -aite ir gyvojoje kalboje daugiau linkstama kirčiuoti priesagoje. Toks kirčiavimas teiktinas ir bendr. kalbai, išskyrus tik pavardes su -ū́nas, -ė́nas ir -ýnas, nes šiose priesagose kirtis daugumo išlaikomas. Taigi kirčiuotina : Burbáitė, Liepáitė, Byláitė, Buivydáitė, Armináitė (: Arminas), Petrauskáitė (: Petráuskas), Kaminskáitė (: Kamìnskas), bet Bradū́naitė (: Bra-dū́nas), Masiliū́naitė, Petrė́naitė, Tamulýnaitė. Vienur kitur ir pa-vardėse, rasi, kirčiuojama -aĩtė, bet tai jau tarmybė. Priesagos -iū̃tė, -jū̃tė ir -ùtė pavardėse visada gauna kirtį, pvz., Avižiū̃tė (: Avìžius), Griniū̃tė (: Grìnius), Statkevičiū̃tė (: Statkẽvičius), Zujū̃tė (: Zùjus), Sutkū̃tė (: Sùtkus). Tačiau rytiečiai savo gretiminę priesagą kirčiuoja tvirtapradiškai -(i) ū́čia, pvz., Dagiū́čia (: Dagỹs), Katkū́čia (: Kãtkus). Priesaga -ytė taip pat visada turi kirtį. Tose vietose, kur ji pavardėms labiausiai vartojama, rodos, mažne ištisai kirčiuojama tvirtagališkai -ỹtė, bet bendrinei kalbai visgi teiktina tvirtapradė priegaidė -ýtė. Mat, viena, ir šiaip daiktavardžiuose tą priesagą dabar tvirtapradiškai kirčiuojama, pvz., mergýtė, vištýtė ; o antra, tokiai priegaidei pritaria ir rytiečiai su savo gretimine -yčia.

Tekėjusių moterų, žmonų pavardės sudaromos priesaga -ienė. Tik žemaičiai čia turi -ėnė, bet jų sakoma ir balžė́nas, blakstė́nas, veršė́na, jautė́na ..., vietoje bendrinių lyčių balžíenas, blakstíenas, veršíena, jautíena ... Be to, ši priesaga žmonos reikšme vartojama ir šiaip bendriniuose daiktavardžiuose, pvz., brólienė, úošvienė, kálvienė. Ją, pagaliau, randame ir gyvulių, paukščių pataičių varduose, pvz., lokíenė, kiškíenė, gandríenė, žvirblíenė. Šios lytys savo reikšme aiškiai skiriasi, pvz., nuo úošvė, lokė̃, kìškė, gañdrė, kurios apskritai yra tik moteriškieji daiktavardžių úošvis, lokỹs, kìškis, gañdras atitikmenys. Tik retkarčiais pasitaiko sumišimo. Pvz., šalia bičiùlė, piršlė̃, drìskė ta pačia reikšme pasakoma ir bičiulíenė, pirš-líenė, drìskiuvienė.

Jei priesaga -ienė dedama prie dviskiemenių -us, -ius galūnės pavardžių, tai daugumas lietuvių, išskyrus visus žemaičius ir iš dalies panevėžiškius bei biržėnus, ją paprastai išverčią -(i)uvienė. Pvz. : Sùtkuvienė (: Sùtkus), Daũkuvienė (: Daũkus), Grìniuvienė (: Grìnius), Taũčiuvienė (: Taũčius), Bar̃zdžiuvienė (: Bar̃zdžius). Mat, priesaga dedama stačiai prie kamiengalio balsio u ir susidaręs nepatogus ištarti garsii junginys -(i)uienė išverčiamas -(i)uvienė. Ir šitas dėsnis veikia ne tik pavardėse, bet šiaip daiktavardžiuose, pvz., ker̃džiuvienė, puõdžiuvienė, kur̃piuvienė (= kerdžiaus, puodžiaus, kurpiaus pati), sùkčiuvienė “ sukčė Bet visų visiems žemaičiams (taigi ir šiaurinei Klaipėdos krašto daliai) ir kai kuriems aukštaičiams -(i)uvienė visai svetima. Jų sakoma ne tik Raudienė (: Raudỹs), Girdenienė (: Girdẽnis), Luotienė (: Luõtė), Vainorienė (: Vainóra), bet ir Rankienė (Rañkus), Butkienė (: Bùtkus), Kan-čienė (: Rañčius), Dainienė (: Daĩnius). Ir vartoti čia paliktina laisvė, nes pavardės lytis yra juk ir širdies dalykas. Kam -(i)uvienė svetima, gali sakyti rašyti -ienė. Dažnai moteris, nemėgstančias anos priesagos, galima išgirsti ir šitaip atsikertant : kokia aš Butkuvienė, kad mano vyras Butkus, o ne koks Butkuvas ... Žemaičiai, matyti, nuo senų senovės -(i)uvienės nebeturi, nes jau nė XVII amž. metrikose jos pėdsakų nebematyti.

Bet jeigu -(i)us galūnės pavardės ilgesnės, kaip dviejų skiemenų, tai mažne visur dedama tik -ienė. Pvz.: Ambraziejienė (.'Ambraziẽjus), Kubilienė (: Kubìlius), Karalienė (: Karãlius), Valan-čienė (: Valañčius), Mackevičienė (: Mackẽvičius).

Dar lieka keletą žodžių pasakyti dėl -ienės ir -(i)uvienės kirčiavimo. Pastaroji priesaga kirčio niekada negauna. Moteriškojoje pavardėje išlieka vyriškosios pavardės lyties kirtis ir priegaidė. Žr. aukščiau minėtuosius pavyzdžius. Bet -ienės kirčiavimas nėra jau toks paprastas. Šaknyje kirtis paprastai išlaikomas, jei vyriškoji pavardė yra pirmosios kirčiuotės, t. y. turi pastovų šakninį kirtį ir tvirtapradę priegaidę arba jei tvirtagalė ar trumpinė priegaidė yra toliau, kaip antrame skiemenyje nuo žodžio galo. Pvz. : Klóvienė (: Klóva), Pémpienė (: Pémpė), Trùmpienė (: Trùmpa, Trùmpis), Júodienė (: Júodis), Rimgáilienė (: Rimgáila), Jonáitienė (: Jonáitis), Biliū́nienė (: Biliū́nas), Juozė́nienė (: Juozė́nas), Petrónienė (: Petrónis), Petráuskienė (: Petráuskas), Kamìnskienė (; Kamìnskas), Lãpinienė (: Lãpinas), Taũtvydienė (: Taũtvydas), Bùivydienė (: Bùivydas), Mìniotienė (: Mìniotas), Radãvičienė (: Radãvi-čius). Visais kitais atsitikimais kirčiuojama priesaga. Pvz. : Beržíenė (: Béržas), Kauníenė (: Kaũnas), Daukšíenė (: Daukšà, Daũkšas), Gabríenė (: Gabrỹs), Gerutíenė (: Gerùtis), Sėleníenė (: Sėlẽnis), Galvydíenė (: Galvỹdis). Tiesa, kai kada iš ano dėsnio iškrypstama, kirtis perdėm nukeliamas į priesagą. Bet bendrinėje kalboje vis tik dar reikėtų laikytis dvejopo -ienės kirčiavimo, nes gyvajai kalbai tas sumišimas dar, palyginti, svetimas.

Šiomis pastabomis tikimės atsakę į kelių mūsų skaitytojų klausimus. Jos galės padėti ir apskritai pačiai vartosenai nusistoti.

POSAKIAI

VIS DĖLTO : KAIP DANGUJE, TAIP IR ŽEMĖJE*

Dėl Viešpaties maldos trečiojo prašymo mūsų bažnytinėje kalboje vėl yra kilę tam tikro nesutarimo : kas teiktina — žemėje ar ant žemės. Tuo klausimu jau senokai yra rašę St. Yla, J. Vaišnys, L. Dambriūnas ir Pr. Skardžius (Lux Christi priedas 1953, Gimtoji Kalba 1959 nr. 4, 1960 nr. 2). Vartojama abejaip. Tur būt, niekas neneigs, kad klausimas yra ne tik semantinis, bet kartu ir kalbinis. Pravartu į jį žvilgterėti istoriškai.

---------
*Laiškai Lietuviams, 1971, 6 nr., 209-212.

Iš lenkų kronikininko J. Dlugoszo ir M. Stryjkowskio sužinome, kad Lietuvos krikšto metu (1387 ir 1413) Jogaila ir Vytautas patys mokę lietuvius Viešpaties maldos ir tikėjimo išpažinimo. O įvykių amžininkas magistras M. Kozlowskis, Krokuvos akademijos profesorius ir rektorius, netrukus po Jogailos mirties Bazelyje 1434 m. pasakytame pamoksle (ten vyko bažnytinis susirinkimas) stačiai tvirtina, kad karalius “ mokė juos (= lietuvius) tikėjimo išpažinimo ir Viešpaties maldos ir vienas išvertė iš mūsų vietinės ( = lenkų) kalbos į jų kalbą, kad tuo lengviau jie galėtų įsiminti Sintaksinės senojo Tėve mūsų teksto lenkybės švęskis (: święć się), ateik (: przyjdź), būk (bądź) ir žodžių tvarka (vardas tavo, karalystė tavo, valia tavo) irgi patvirtina, kad versta iš lenkų kalbos. Tačiau vertimas ne ištisai pažodinis. Lenkiškieji posakiai w niebie ir na ziemi visuose ankstyvuosiuose Tėve mūsų tekstuose lietuviškai verčiami vienodai vietininko linksniu. Plg. (dabartine rašyba) Mažvydo : Būki tavo valia, kaip danguj, taip ir žemėje (1547), Būk valia tavo, kaip danguj, taip ir žemė (sutrumpinta iš žemėje, 1559, 1570) ; Vilento : Būk valia tavo, kaip danguj, taip ir žemė (1579) ; Daukšos : Būk valia tavo, kaip danguj, teip ir žemėj (1595); M. Petkevičiaus: Būk valia tavo, kaip danguj, teip ir žemėj (1598) ; rytiečių katekizmo : Būk valia tava, kaip danguj (ryt. dunguj), tep ir žemėj (1605); Gwagnino kronikos lenkiškame vertime : Būk valia tava, kap danguj, teip ir žemėj (1611). O 1962 m. Vilniaus universiteto bibliotekoje buvo surastas dar senesnis XVI a. pradžios rankraštinis poterių tekstas, rašytas rytinių dzūkų tarme. Jame irgi skaitome : Būki tavo valia, kaip danguj, teip žemėj.

Verčiant pažodžiui, žinoma, lauktume tik ant žemės. Bet vertėjo lietuviškasis kalbos jausmas čia, matyt, įdėm reikalavo vietininko posakio, kad jis nukrypo nuo lenkiškojo teksto. Ir tai visai suprantama. Mat, posakyje kaip danguje, taip ir žemėje turime tokį pat dvejybinį vietos aplinkybės vietininką, kaip ir gyvosios kalbos pavyzdžiuose : Birstant (byrant) dirvoj, birs ir jaujoj. Žilas plaukas galvoje, velnias uodegoje. Kiaulė lauke dvokia, stale kvepia. Kalne rugelių tu neriši, šieno lankelėj tu negrėbsi. Mano močiutė aukštam kalnely, naujam grabely. Todėl šitokiems esamiesiems vietininkams rytiečių tarmėse atliepia ir atitinkami einamieji vietininkai : Žilė galvon, velnias uodegon. Dalgele pievon, žiburėlis sienon. Ir šiaip mūsų kalboje paprastų paprasčiausi tokie vietos aplinkybės vietininkai : Vietoj gulėdamas ir akmuo apželia. Srėbk sriubą, žuvį gale rasi. Tokio kelyje radęs neimčiau. Nestovėk lietuje, saulėje, vėjyje. Nė debesėlio danguj nematyti. Veik visuose minėtuose pavyzdžiuose gyvojoje liaudies kalboje čia sakomas arba galimas pasakyti ir kilmininkas su prielinksniu ant. Bet vis tik bendrinė kalba tuo keliu neina. Todėl ir vietoje vulgarinių rado ant stoties, susitiko ant gatvės, pastatė ant šventoriaus, sustojo ant turgaus, palikau ant kiemo, guli ant aslos, pririšo ant pievos, gyvena ant kaimo dabar pagal bendrą polinkį čia paprastai vartojame vietininko posakius. Taip pat visnotinai įprasta sakyti : žiūrėk paskutiniame puslapyje, patikrink žemėlapyje. Tik kalbos nevala čia pasakytų : ant puslapio, ant žemėlapio.

Poterių tekste ant žemės pirmą kartą paliudytas reformato S. Chilinskio 1658-59 m. rankraštiniame Naujojo Testamento vertime. K. Sirvydas savo Punktuose sakymų (1629) gretimais vartoja (ne poteriuose) : danguj ir žemėj ir ant dangaus ir ant žemės, taip pat ant svieto, ant žemės prispaudimas giminių. Net tame pačiame puslapyje jis dvejaip rašo : tiesoj žmonių, Dievo sūdė ir ant žmonių tiesos, ant Dievo sūdo, kur lenkiškajame tekste atliepia na sądzie ludzkim, na sądzie božym. Šie pavyzdžiai pirštu prikišamai rodo, kaip sintaksinės lenkybės ima viršų jo kalboje. Taip pat lenkiška sintakse dvelkia ir J. A. Giedraičio Naujojo Įstatymo (1816) vartosena : Ir bus ženklai ant saulės, ir ant mėnesio, ir ant žvaizdžių, o ant žemės suspaudimas giminių (Luko 21 : 25). Garbė ant aukštybių Dievui, o ant žemės pakajus žmonėms geros valios (Luko 2 14).

XVIII a. poteriai su visomis lenkybėmis, taigi ir su ant žemės, bažnytinėje kalboje išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Konservatyvi ir lenkiškos tradicijos sunkinama bažnytinė vyriausybė nesiryžo reformai. Bet ryžtingai lietuviška kryptimi pasukęs vysk. Pr. Karevičius jau 1916 m. davė aprobatą naujiems, daugiausia J. Jablonskio patarimu pataisytiems poterių tekstams. Oficialiai tie poteriai, su žemėje vietoje ant žemės, Lietuvos bažnyčioms jo buvo įsakyti 1918 m. Tačiau po septynerių metų (1924) vyskupų konferencija kažkokiais sumetimais vėl sugrąžino ant žemės. Smulkiau žiūr. St. Ylos Liturginės terminijos klausimu (1953).

Dabar Lietuvoje meldžiamasi : Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Tokį tekstą randame 1966 m. Vilniuje išleistame Apeigyne ir 1968 m. Liturginiame maldyne. Abu leidiniai turi ir Vatikano aprobatą. Išeivijoje vėl vieno kito spirte spiriamasi išlaikyti XVII a. lietuvių bažnytinės kalbos lenkinimo metu padarytą “ pataisą ” ant žemės (lenk. na ziemi). Plg. pernai Romoje išleistą Ordo Missae ir jį pasekusias Kunigų vienybės su vysk. V. Brizgio aprobata leidžiamas sekmadienines Mišias. Tai pataisai ginti pasišauta net su semantine ekvilibristika. Girdi, graikiškajame Evangelijos tekste (Mato 6 : 10) šiame prašyme vartojami du skirtingi prielinksniai en ir epi, kuriems juk atliepią vėl skirtingi prielinksniai ir kitų kalbų vertimuose : ang. in : on, vok. im : auf, pranc. au : sur. Iš to pigi išvada, kad ir lietuviškai nedera versti vien vietininkais. Gaila, kad Jogaila su Vytautu graikiškai nemokėjo ir “ netiksliai ” išvertė. Mat, vertė taip, kaip šiuo atveju gyvasis kalbos jausmas lėmė. Juodu pasielgė lygiai taip pat, kaip ir IX a. slavų apaštalai Kirilas ir Metodijus. Šiuodu, žiūrėdami slavų kalbos dėsnių, to paties prašymo posakį išvertė : na nebesi i na zem(l)i, o ne pažodžiui pagal graikų tekstą v nebesi i na zem(l)i. Mat, gimę Salonikuose, kurių apylinkėje gyveno daug slavų, nors ir graikai, iš mažumės buvo gerai išmokę slaviškai. O mozūro Chilinskio lietuvių kalbos mokėjimas buvo gana trūktinas. Juk kaip tik dėl netikusio vertimo buvo Londone nutrauktas ir jo Senojo Testamento spausdinimas. Prielinksnio ant gynėjai kažkodėl pamiršta, kad ir Vulgata čia nežiūri graikų prielinksnių priešybės, nes verčia vienodai sicut in caelo, et in terra. Kito gynėjo čia vėl sumesta, kad mūsų žemėje esą galima įtarti atsiradus pagal lot. in terra. Bet tam, kaip aukščiau matėme, nėra jokio pagrindo.

Arkiv. J. Skvireckas liko ištikimas karevičinei reformai. Jo Naujajame Testamente (visuose keturiuose leidimuose 1922-1947) lot. in terra ir super terram visur išversta žemėje. Tik Apaštalų darbų 9:4 ir 26 : 14 randame : sukniubęs ant žemės, parpuolus ant žemės. Čia prielinksnis (krypčiai nusakyti) visai savo vietoje, nors galima būtų pasakyti ir rytietiškai : sukniubęs žemėn, parpuolus žemėn. Plg. priežodį : Ką žmogus žemėn meta, ponas kišenėn deda.

Kitam vėl prielinksninis posakis ant žemės rodąs kalbos pažangą, jos modernėjimą. Mat, fleksinės kalbos savo raidos būvyje virsta analitinėmis, kur sintetinė kaityba pakeičiama prielinksnine. Plg. lotynų ir prancūzų kalbos linksniavimą. Bet mūsų bendrinė kalba tuo tarpu dar nepasinešusi ta linkme. Pagal priežodį šaukštu upės neišsemsi vis dar ir mokykloje mokome, kad taisyklingiau : pieštuku, plunksna rašyti, traukiniu važiuoti, laivu plaukti, savo protu gyventi. Nemanau, kad kada, atsisakę vietininko, imtume su klaipėdiškiais sakyti : Šiše vakar buvom į Klaipėdikę. Mūsų mokytojams gerai pažįstami ir sunkiai liežuvį beapverčiančių šeštadieninių mokyklų mokiniukų sakymai : mama yra į kambarį, aš nebuvau į mokyklą. Tai ne pažangos, o šiaip sau dviejų skirtingų kalbų sintaksinės simbiozės reiškinys. Taip pat mes vis dar be prielinksnio ant renkamės posėdžių, verdame ką pietums, lankomės susirinkimuose, koncertuose, pasimatome baliuose, vestuvėse.

Maldos vietininkas žemėje reikšme nieko nesiskiria nuo plačių plačiausiai sakomų posakių : gyvena savo žemėje, pasistatė (trobas) dvaro žemėje, tokioje žemėje gyvenk ir norėk, neganyk svetimoje žemėje, arklius rišame pirktojoje žemėje, gimtojoje žemėje, tėvų žemėje, šioje žemėje (religine prasme), visoje žemėje (visame pasaulyje). Liaudinėje kalboje, ypačiai rytiečių tarmėse, visais šiais atvejais sakomas ir kilmininkas su prielinksniu ant. Bet bendrinėje kalboje, daugiausia J. Jablonskio pastangomis, čia yra įsigalėjusi senoviškesnė vietininko konstrukcija. Todėl nedera ant žemės remti nė liaudiniu gano ant pūdymo, nes bendrinės kalbos posakis yra gano pūdyme, kaip kad ir šieną džioviname pievoje, avis laikome ganykloje. Vietininko posakiai sveikesni yra išlikę žemaičių tarmėse. Net ir visuotinai paplitusios slavybės ant svieto vietoje dažnai pasakomas vietininkas : susitiksime aname sviete, katrame jis dabar sviete (miręs ar gyvas) ?, visame sviete taip yra.

Kur esamajame vietininke susikerta vidaus ir paviršiaus reikšmės, dabartinėje bendrinėje kalboje daug kur yra įsigalėjusi prie-linksninė vartosena. Plg. net dainų kalbos ant kalnelio, pakalnėlėj dobilėliai žydėjo greta su kalne berželiai stovėjo, beržų lapeliai mirgėjo. Žemaičiai ir daugumas vakariečių aukštaičių dar aiškiai skiria sėdi lovoje (ligonis sėdom), vežime (tuščiame ant sėdynės) ir ant lovos (ant jos krašto, kojas nuleidęs), ant vežimo (ko prikrauto, pilno). Taip pat ir gulėti galima lovoje (nusirengus, apsiklojus) ir ant lovos (taip sau nuvirtus pailsėti, ant patalo viršaus). Todėl visai suprantami ir J. Jablonskio duoti pavyzdžiai : Katė gulėjo ant mano lovos. Jo knygos ant stalo gulėjo. Mat, katės paprastai tik taip ir teguli, o kada sakome knygą rasi stale, tai turime galvoje stalčių, stalo ištraukiamąją dėžę. Bet pasakymas sėdi kėdėje ne tik “šiandien dar nerėžia ausies”, o priešingai daugio taip ir tebesakoma ir rašytojų rašoma. Mat, kėdžių yra visokių visokiau-sių, su atlošais, su šoninėmis atramomis. O dėl sėdi kelme ar akmenyje nėra ko nė spyriotis, nes taip nė kadų kadai nesakyta. Mat, nė norėdami negalime į jų vidų atsisėsti, tik ant jų. Bet vėl nieku nedėtas priežodis : Šnypščia kaip kelme gyvatė. Taip pat žmonių pasakojama apie velnių pėdas akmenyse (juose įmintas).

Mums dabar nelogiški atrodo tautosakiniai vietininkai : Mano brolelis žirge sėdėjo (Gervėčiai). Mano mergelė stale sėdėjo (Rėzos Dainos). Svotai suole dainuoja ir valgo (A. Juškos Svodbinė rėda). Tačiau juos aiškiname vad. sintaksine priešprieša. Mat, gyvojoje kalboje pažįstami ir atitinkami kryptiniai posakiai : sėsti į žirgą (t. y. į balną), į stalą (prie stalo), nešti į stalą (stalan), sodinti į suolą (vestuvinėse apeigose). Lygiai taip pat rytiečiams sakant mesk žemėn, krinta žemėn, savaime suprantami ir J. Jablonskio iš jų kalbos duodami posakiai : Peilis žemėj gulėjo. Negulėk žemėje. O kam liepdami gulk, dėk, mesk ant žemės, žinoma, ir atsakyme tegalime laukti to paties ant žemės. Plg. dar : Mečiau ant stogo, nukrito ant žemės. Nelipk ant vežimo (šieno), būk (stovėk) ant žemės. Šių posakių ant žemės semantiškai atsako į klausimą ant ko, o maldos posakio semantinis klausimas yra kame, kur. Vadinasi reikalauja vietininko. Jei paukščiams skraidant mieste (žinoma, ore), miestui logiškai pripažįstame tris matavimus (ilgį, plotį ir aukštį), tai to negalime neigti nė žemei su jos vandenimis, laukais, miškais, oru ir, žinoma, žmonėmis. Kitaip tariant, ta žemė mums yra pasaulis. Kaip sakome pasaulyje, taip lygiai sakytina rašytina ir žemėje. Mat, kurmis vienaip gyvena žemėje, o žmogus kitaip, nors šis pastarasis gali ir kurmiškai gyventi.

Jeigu kam žemėje nepatinka, kad tai istorinė, o ne dabartinė vartosena, tai tuo pačiu mastu iš poterių tektų išmesti ir geidžiamosios nuosakos lytis teesie (paprastai tariama : tesie), teateinie, nes jos irgi “ istorinės ”. Dabartinės vartosenos gyvosios lytys yra tebūna (tebūva), teateina. Pataisytiems poteriams teesie ir teateinie paimta iš M. Lietuvos Šv. Rašto vertimų. J. Skvireckas jau 1922 m. N. Testamento leidime senovinę teesie bandė pakeisti kiek naujoviškesne tebūnie. Bet senųjų optatyvų pasirinkimas buvo labai vykęs : jie maldai suteikia tam tikro iškilmingumo. Kaipgi skambėtų pagal “ eilinio lietuvio kaimiečio ” kriteriją sumodernintas variantas : Tegul būna (Tebūna) Tavo valia, kaip danguj, taip ir ant žemės.

Kunigų (ne visų !) užsikirtimas dėl ant žemės iš dalies suprantamas, nes juk tas ant jau tris šimtus su viršum metų smigdomas mūsų smegeninėm. Dar gerai prisimenu, kaip senieji kunigai piktinosi dūšią pakeitus siela. Girdi, kam žmonių nuo amžių įprastą, nors ir svetimą žodį keisti kitu niekam negirdėtu ir dar labiau skambančiu rusiškai ... O juk protestai dėl Mergelės Marijos vos tik dabar aptilo.

Jau ne nuo vakar mūsų bažnyčiose giedama : Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms. Tariamo teologinio tikslumo saugotojai čia, rodos, dar nepareikalavo ant žemės (gr. epi gēs). Argi būtų susitaikę su Vulgatos “ netiksliu ” vertimu in terra (žemėje) ?

Beje, tenka tik pasidžiaugti, kad vysk. V. Brizgys savo gegužinėms pamaldoms skirtai knygai (1956) parinko tikrai lietuviškai skambančią antraštę : Marija danguje ir žemėje.

IR VIS DĖLTO NE TAIP*

Kolega L. Dambriūnas į mano straipsnį Laiškuose Lietuviams čia atsiliepia dvigubai ilgesniu ir gana mokomu. Mano tikslas buvo ribotas. Tenorėjau parodyti, kad pirmųjų mūsų rašto paminklų sutartinai vartotas Viešpaties maldos posakis kaip danguje, taip ir žemėje, grąžintas į poterius karevičinės reformos metu, yra teikti-nesnis nei nuo XVII a. įsigalėjęs “ pataisytas ” kaip danguje, taip ir ant žemės.

---------
*Aidai, 1972, 8 nr., 371-376. Šis straipsnis patikrintas iš rankraštinio originalo.

Tokią vartoseną grindžiau ne tik gyvosios kalbos pavyzdžiais, bet ir šiaip bendrinės kalbos aiškiu polinkiu panašiais atvejais vartoti vietininko posakius. Bet mano taip pat suminėti ir vartotini bei vulgariniai pavyzdžiai su ant. Žiūrint reikšmės, mūsų kalboje galima pasakyti : žemėje (kur gyvename, pasaulyje) ir ant žemės (ant ko, pabrėžiant paviršių). Todėl autorius be reikalo gilinasi dėl posakio ant žemės ir panašių svetimybės ar savybės. To klausimo visų sintaksinių išgalių aš savo straipsnyje nenagrinėjau, tik pažymėjau, kad poteriuose S. Chilinskio padaryta “ pataisa ” ant žemės bus atsiradusi pagal lenkų na ziemi. Panašios nuomonės yra ir Pr. Skardžius (žr. Gimtoji Kalba 1960, nr. 2: 36-37; Draugas, 1971. 10.30, 1972.1.15) ir, rodosi, P. Jonikas (kaip man yra minėjęs kun. J. Vaišnys). Kad senuosiuose raštuose vartojama ir ant žemės, menkas atradimas. Ir aš minėjau Sirvydą. Nenuostabu, kad ir Ledesmos katekizmo vertimuose poterių aiškinime pasitaiko prie-linksninis posakis. Mat poterių formulėje vertėjai pakartojo iš seno įprastą vietininką, o aiškinime jau pažodžiui išvertė lenkiškąjį tekstą : (čia) ant žemės (tu na ziemi) ir (ten) danguje (tam w niebie). Bet Daukša tik vienu atveju verčia su prielinksniu, o kitais dviem, nežiūrėdamas lenkiškojo teksto, tik vietininkais : “ Ir teipo sūnus Dievo danguje neturi motinos, o žemėje tėvo ” (Sittigo leidinio 31 psl.). O į klausimą, kur yra Dievas, jis atsako : “ Yra danguj ir žemėje, ir visokioj vietoj ” (47-48 psl.). Truputį keista, kad L. Dambriūnas šį Daukšos vertimą negirdomis nuleidžia, bet čia pat pakiša to paties lenkiškojo sakinio vertimą iš 1605 m. rytiečių katekizmo su ant : “ Danguj, ant žemės ir visokioj vietoj ” (tekste : Yra danguj ir ant žemės ir visokioj vietoj. A. S.). Jeigu Daukša nutolo nuo lenkiškojo teksto, tai, matyti, jautė, kad čia geriau tinka vietininko posakis. Savo straipsnyje minėjau, kad ypačiai rytiečių tarmėse kilmininkas su ant išstumia vietininko posakius. Todėl visai suprantama, kad ir rytietis katekizmo vertėjas tuo keliu nuėjo.

Suradus vertime ant žemės, nėra ko džiaugtis kaip tite, nes abiejuose katekizmuose yra ir šiokių kilmininko su ant posakių : ant mažos valandėlės (9), užžengė ant dangų, sėdi ant dešinės Dievo (23), sėdi ant tiesės Dievo (34), kelsis iš numirusių ant kūno ir ant dūšios (40), rasi ant galo tų knygelių (66), yra ant to pasaulio (67), ant širdies turime (76), ypačiai ant Velykų (ant Velykos, 87), priėmėme ant krikšto (95), neturėdami ant priejautos (paraštėje : sielos, 99), iž lenkiško ant lietuviško perguldytas (109), ant galo (prieveiksmis, 119, 121, 145), neveizdėk ant piktumo mano (127), ir ant kūno ir ant dūšios ligą nuodėmių kęsiu (129), neveizdėkig ant nuodėmių manų (136), ant pradžios šios dienos (156). Visur čia pažodžiui lenk. na išverstas ant. Taip pat ir maldos galas lenk. na wieki wieków verčiamas tik ant amžių amžinų. Ir dabar panašiais atvejais taip sakoma liaudinėje ir vnlgarinėje kalboje. Bet tai ne pavyzdys bendrinei kalbai. Vis tik abejoju, ar straipsnio autorius čia suminėtus posakius laikytų “ savais ” ir atsiradusiais dėl “ prielinksninių posakių daugėjimo tendencijos

Straipsnyje truks pliš bandoma įtikinti, kad vietininkas žemėje galinti būti lotynybė (in terra). Bet taip nėra. Jau vien formaliai kaip danguje, taip ir žemėje nelygu lot. sicut in coelo, et in terra, nes prieveiksmis taip turi atitikmenį tak tik lenkiškajame tekste. Ne ko verti ir autoriaus tie trys tariamos lotyniškos įtakos įrodymai. Pirma, Tėve mūsų maldos žodžių tvarka iš graikų tekstų yra perimta į lotynų kalbą (tik su vienu pakeitimu : ne nos inducas), iš šios į lenkų, o iš lenkų pagaliau į pirminį lietuviškąjį vertimą. Perdėm graikiška žodžių tvarka ir senosios bažnytinės slavų kalbos tekstuose. Tokia ji išliko ir iki šiol rusų stačiatikių ir unitų liturgijoje. Bet senuosiuose lenkų vertimuose yra ir tam tikro žodžių tvarkos svyravimo, pvz. įvardžio tavo (sen. lenk. twe, twa) vartosenoje. Plg. seniausio lenkiško rankraštinio 1407 m. Tėve mūsų vertimo (S. Vrtel-Wierczyński, Wybór tekstów staropolskich 1950, 49-50 psl.) twe imię, twa wola (tavo vardas, tavo valia) ir pirmojo spausdinto 1475 m. teksto imię twe, bet twa wola. M. Mažvydas savo 1547 m. katekizmui naudojosi lenkiškais Seklucjano (1545) ir Maleckio (1546) katekizmais. Abiejuose įvardis dedamas po daiktavardžio : imię twe, królestwo twe, wola twa. Bet Schadilkos XVI a. katekizme vėl skaitome : imię twe, bet twe królestwo, twa wola (žr. Chr. S. Stang, Die Sprache, des litauischen Katechismus von Mažvydas 1929, 177 psl.). Tas žodžių tvarkos svyravimas atsiliepė ir mūsuose. Mažvydo katekizme randame tavo valia (vėlesniuose jo raštuose tik valia tavo), o Vilniaus un-to bibliotekos už Mažvydą senesnis me rankraštiniame tekste skaitome : švęskisi vardas tavo, ateiki tavo karalystė, būki tavo valia. Taigi čia žodžių tvarka sutinka su seniausiųjų lenkų tekstų vartosena (viename už 1407 m. kiek vėlesniame tekste randame ir twe królestwo), o ne su lotyniškąja, kaip autorius drąsiai tvirtina. Taip pat nėra ko džiaugtis, kad 1605 m. katekizmo žodžių tvarka “ tobulai lotyniška ”, nes kaltes mūsų randame tik šiame paminkle ir pradedant A. Giedraičio Naujuoju Testamentu (1816) vėlesniuose priešreforminiuose poteriuose. Visi ankstesnieji variantai pažįsta tik mūsų kaltes (1547 : kaltybes), kur atitinka lenk. nasze winy. Taigi ta tariamoji lotyniškoji žodžių tvarka mūsų senajame (tik iš dalies) ir priešreforminiame Tėve mūsų yra ta pati vėlesnė lenkiškoji, galutinai lenkų vartosenoje nusistojusi po XVI a. : imię twoje, królestwo twoje, wola twoja.

Antruoju ir trečiuoju lotynų kalbos įtakos įrodymu autorius pats susiprieštarauja. Iš kur jis žino, kad daugiskaita danguose arba danguosu ir galininkas duoną mūsų visų dienų versta ne iš lenkų w niebiesiech ir chleb nasz powszedni arba greičiausia wszedni (taip yra dviejuose senuosiuose lenkų tekstuose), o iš lot. in coelis ir panem nostrum guotidianum ? Juk lot. gal. guotidianum būtų išvertę kasdienę arba kasdieninę. Plg. M. Lietuvos Šv. Rašto vertimų : Duoną mūsų kasdieniškąją duok mums šią dieną. Jų versta iš vokiečių kalbos (tägliches Brot).

Visuose variantuose, išskyrus tik Daukšos ir 1605 m. katekizmus, septintajame prašyme yra derinys viso pikto. Įvardinis priedas čia paimtas iš senesnio lenkiško teksto (po 1407 : wszego złego). Būdinga, kad konstrukciją su intarpu viso taip pat pažįsta ir IX a. senovės vokiečių aukštaičių Freisingeno Tėve mūsų : Uzzan kaneri unsih foną allem suntōn (W. Braune, Althochdeutsches Lesebuch 1965, 34 psl.). Daug vėliau tas intarpas pastebėtas viename XVI a. šveicarų reformatų vokiškame katekizme. Autorius kaip kirviu kerta : “ Lenkiški vertiniai senuose poteriuose tėra trys imperatyvai—švęskis, ateik, būk”. Tos sintaksinės lenkybės mano paminėtos. Ačiū nž pritarimą. Tačiau tai dar ne viskas. Be aukščiau minėtų visų dienų, taip pat lenkiški leksiniai vertiniai yra penktajame prašyme kaltes, kaltiemus (winy, winowajcom). Lot. debita ir debitoribus būtų išvertę tik skolas ir skolininkams, kaip kad yra padaręs J. Skvireckas. Lygiai taip pat iš graikiškojo teksto verčiama ir rusų bažnytinėje kalboje (dolgi, dolžndkom), anglų vad. King James Version (debts, debtors), vokiečių (Schulden, Schul-digern) ir pagaliau latvių (parādus, parādniekiem). Lebedys su Palionių dar spėja, kad greičiausia ir paskutinio prašymo nuogi viso pikto tenka laikyti lenk. zły (1375 : ote wszego złego) reikšminiu vertiniu, nes lot. malum veikiau būtų išvertę žodžiu blogas.

Lotyniškajai teorijai paremti bandoma nuabejoti ir istoriškai paliudytą faktą, kad Jogaila pats vertė poterius. Žinoma, tuščias daiktas įtikinėti, jei jį liečiąs, mano pažodžiui cituotas šaltinio liudijimas (“ vienas išvertė iš mūsų vietinės kalbos į jų kalbą ”) iš lengvos rankos nuneigiamas : “ vis dėlto neturime jokio įrodymo, kad jis tuos poterius išvertęs ”. Išeitų, kad magistras M. Kozłows-kis, Jogailos amžininkas ir jo atsteigtos Krokuvos akademijos profesorius bei rektorius (1410) netiesą skelbė. Bet kodėl jis tai būtų daręs ? Lenkų Dlugoszas, aprašydamas Žemaičių krikštą (1413), vėl pasakoja, kad su Jogaila atvykę lenkų kunigai lietuviškai nemokėję ir pats karalius žmones mokęs Viešpaties maldos ir Tikėjimo išpažinimo. Kad kitus mokė, tai ir pats naujakrikštis turėjo anksčiau išmokti. Jogaila Krokuvon atvyko 1386 m. vasario 14 d. ir kitą rytą jau buvo katedroje pakrikštytas. Jei jis ir buvo iš anksto krikštui ruošiamas, pvz. Vilniuje galėjusių būti lenkų pranciškonų, tai jau tik ne lietuviškai. Pranciškonų metraščiai irgi mini Jogailą vertus poterius (articulos fidei, Credo et Pater noster) ir juos žmonėms Lietuvos krikšto metu (1387) aiškinus. Iš jų taip pat sužinome, kad jis prieš grįždamas po krikšto Lietuvon pirma dar pasiuntęs kelis lietuviškai mokėjusius pranciškonus (idiomatis Lituanici gnaros) lietuvių paruošti krikštui (Žr. V. Gidžiūnas, De fratribus minoribus in Lituania 1950, 40, 62-63 psl.).

Straipsnyje ir vėl prisispyrus tvirtinama, kad maldoje dangus ir žemė priešpriešais sustatyti kaip vidus ir paviršius. Bet čia juk pertempta logika. Autorius nieku neįrodė, kad jo pamėgti miesto trys matavimai su namais bei visa erdve ir net skraidančiais paukščiais netinka žemei su jos vandenimis, laukais, miškais, oru ir, žinoma, žmonėmis. Negi Dievo valios meldžiame kokiai topografinei plokštumai, o ne žmonių gyvenamai žemei, pasauliui. Dar kartą pakartoju, kad Tėve mūsų treciojo prašymo semantinis klau-simas yra kame, kur, o ne ant ko. Į tą klausimą ir atsakome vietininku žemėje.

Nepatiko ir mano pastaba dėl optatyvo teesie. Girdi, tada “nuosekliai reikėtų nevengti ir kitų senų formų Atsisukęs pasakyčiau, kad pažangumo sumetimais kovojant dėl ant žemės, taip pat nenuoseklu nekovoti dėl tiek pat “ pažangių ” lyčių tėvai, kurs (kur), danguj, žemėj, atleidžiam, kasdieninės, šiandie, mum, kaltininkam. Juk pvz. dabar tik žemaičių ir iš dalies jų kaimynų šiaurinių vakarų aukštaičių besakomas senesnis daugiskaitos naudininkas su galūniniu priebalsiu s. Bet man šauksmininkas tėve yra iškilmingesnis nei kasdieniškasis tėvai, lygiai taip pat, kaip teesie stilistiškai skiriasi nuo tebūna, tegu būna.

O jau stačiai iš piršto išlaužta priekabė, kad aš J. Skvirecko N. Testamento vertime, “ aišku ”, nepalikęs “ tokių , barbarizmų ’, kaip ant žemės ”, nors tą posaki dar pakentęs A. Sabaliausko maldaknygėje. Autorius vėl negirdomis nuleido mano pastabą, kad J. Skvireckas visuose keturiuose leidimuose vartoja tik žemėje. Taigi ir pirmajame 1922 m. leidime, kada aš Telšiuose dar tebetryniau septintos klasės suolą. O kun. Sabaliausko vėl buvau įspėtas, kad vyskupų konferencijos patvirtinto poterių teksto neliesčiau. Beje, ir ta N. Testamento antrojo leidimo (1936) kalbinė priežiūra baigėsi labai nepaprastai. Paskaitęs Mato evangelijos pradžią, nurodžiau, kad reikėtų rašyti Dovydas, o ne Dovidas (taip buvo pirmajame leidime). Arkivyskupas nenorėjo sutikti, nes žydiškai čia esąs trumpasis i. Man priminus, kad jo rašoma Pilypas, nors graikiškai abu i trumpi, ginčas buvo išspręstas saliamoniškai : atspausdinta Dovidas (i su stogeliu, net ir vėlesniuose leidimuose). Tuo mūsų bendradarbiavimas staigiai ir nutrūko.

Istorinio kalbotyros metodo peikos ir struktūralistinio pamokslo čia plačiau neliečiu. Tik pastebėsiu, kad pasikliovę autoriaus į padanges keliamu “ struktūriniu, arba sinchroniniu ” metodu, bene ir dabar dar bažnytinėje kalboje tebeturėtume nesmertelną dūšią, grieką su griešninku, spaviednę su spaviednyčia ir spavied-ninku, klioštoriu su nobažnais zokaninkais ir minyškomis, peklą su viečnomis mūkomis. Tos rūšies slavybės mūsų raštų kalboje apie 1900 m. dar buvo tiek “ sinchroniškos ”, jog 1903 m. A. Lalio lietuviškai angliškame žodyne be jokių nuorodų gretimais kaip vartotini pateikiami skoliniai bromas, dūšia, klioštorius, minykas ir zakoninkas, minykė ir minyška, nobažnas, spavėdė ir spavėdnis, spavėdnyčia, pekla ir savi lietuviški pakaitai vartai, siela, vienuolynas, vienuolius, -ė, pamaldus, išpažintis, klausykla, pragaras. Tik griekas, nesmertelnas, smertis ir traicė jo nurodyti į nuodėmė, nemarus, mirtis ir trejybė.

Bet pagaliau šviesaus ir kalboje gerai nusimanančio kun. J. Laukaičio iniciatyva, pasitelkus (1909) kalbininkus J. Jablonskį, K. Būgą, J. Balčikoni ir J. Šlapelį, susirūpinta poterių reforma ir apskritai mūsų bažnytinės kalbos apvalymu bei reikiamų terminų nustatymu. Konservatyvi ankštoji bažnytinė vadovybė (A. Baranauskas, M. Paliulionis, G. Cirtautas) reformoms nepritarė. Senoji kunigų karta ypačiai priešinosi dūšios, čyščiaus ir peklos, grieko, pakūtos ir spavėdnės, traicės išveisimui. Juk tie skoliniai “ struktūriškai ” kalboje buvo prigiję jau keturi šimtai su viršum metų. O čia dabar įsimanyta juos pakeisti kalbininkų sugalvotais naujadarais skaistykla (kitų siūlyta šveitykla, šveistame), atgaila (kun. P. Sragio teikta opgaila), trejybė (kun. J. Geručio vartota trejotis). Taip pat ir siela religine prasme yra naujadaras. Atkraštinėse Salako ir Linkmenų tarmėse ji reiškia sielvartą (plg. sielotis, rūpintis, krimstis, sielvartauti), Daukšos kalboje sąžinę ir gyvatą, o M. Lietuvoje (Ruigio žodynas) alpulį, silpnumą, negalią. O Daukšos ir Sirvydo grieko pakaitai nuodėmė ir nusidėjimas vėl buvo seniai išnykę iš mūsų sumenkėjusių bažnytinių raštų. S. Daukantas viename laiške vysk. Valančiui džiaugiasi nuodėmę suradęs Daukšos Postilėje ir pats ją vėliau vartojo. Atgydžius nuodėmę ir nusidėjimą, užmirštin nuėjo kiti trys senųjų raštų pažįstami pakaitai : nuodžia (Daukša), nuodėja (Pabrėža) ir prasirastis (1605 m. katekizmas). O prieš Daukšos ir Sirvydo vietoje peklos vartotą pragarą galėjo šiauštis dar dėl to, kad gyvosiose tarmėse jis reiškia tik prarają (kelio), bedugnę ir, be to, dar rijūną, besotį, prasigėrėlį. Jeigu mūsų bendrinės kalbos kūrimosi metu būtume laikęsi vien moderniosios struktūrinės bei sinchroninės kalbotyros požiūrio “ taisyklinga, kas visuotinai vartojama ”, tai ta kalba šiandien būtų labai šiukšlėta. Juk tik kalbininkams iš tarminių užkampių iškasus kainą (Alsėdžiai) ir rūšį (Kvėdarna), atsikratėme čienios, cienios, cenos ir gatunko su zurtu ir sortu.

Kolega L. Dambriūnas kalba besidominčiai visuomenei žinomas labai pažangiomis kalbinėmis nuomonėmis, pvz. kad ir prieveiksmių su -iniai arba veiksmažodžių su -imas klausimu. Ne visi kalbininkai su juo sutinka. Pr. Skardžius jo pažiūrų kritikai skyrė ne vieną puslapį (Žr. jo Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena). Žinoma, galima būti skirtingų nuomonių. Tik ateitis parodys, ar priesaga -iniai prieveiksmiuose tikrai paims viršų. Bet netikslu ir neatsakinga moksliniame leidinyje tvirtinti : “ Adverbs of this type (with the ending -iniai) are firmly (mano pabraukta. A. S.) established ... ” (Baltica in honorem Johannis Otrębski, Białystok 1966, 48 psl.), ypač kad Lietuvoje tie prieveiksmiai nepripažįstami norminiais (Žr. akademinė Lietuvių kal-bos gramatika II, 1971, 509-510 psl.), o išeivijoje tuo tarpu iš kalbininkų tik L. Dambriūnas juos propaguoja.

Prieš kuri laiką Drauge (72.6.3) vėl pasirodė jo ilgesnis straipsnis su tikrai akį pagaunančia antraštę Visuomenės kova su kalbininkais, kur vėl su ypatingu įstingu ne tik ginama, bet ir peršama prieveiksmių priesaga -iniai. Nemaža čia pakartota iš Aidų straipsnio. Bet daugiausia vietos skirta parodyti, kaip J. Jablonskis ir dabartiniai jo tariamieji pasekėjai prakaltę kalbą kuriančiajai visuomenei. Nuo daugelio minimųjų taisymų (jau veik pusšimčio metų senumo) seniai atsisakyta. Kalbininkų tie nebūtini taisymai savo laiku diskutuoti Švietimo Darbe ir Gimtojoje Kalboje. Pokariniam laikotarpiui dar plg. J. Palionio Pastabas J. Jablonskio Rinktinių raštų II tomo 519-531 psl. Autoriaus minima A. Piročkino knygutė Jono Jablonskio leksiniai taisymai (1970), iš kurios jis cituoja tuos “ neteikiamus ar tiesiog draudžiamus vartoti ” pavyzdžius, tiesą pasakius yra istorinio pobūdžio studijėlė ir liečia mūsų rašomosios kalbos raidos jau nueitą tarpsnį, o ne dabartį. Juk niekas dabar nebesijaudina dėl mūsų raštijoje kadaise vartotų kalbrėdos, santaikos, statrašo, žodinyčios vietoje dabartinių gramatikos, sintaksės, rašybos, žodyno ir vėlesnių nevykėlių, kaip pirmyn-eiga, kalbatyrys, sudurtinžodis, sudurtindalė. O tokia nepriklausomybė pirma paties Jablonskio pasiūlyta ir vartota netikusiam neprigulmingumui pakeisti (1912 m. Vilties 108 nr.). Man pačiam kartą pokalbyje priminus, kad protėviai (ir probočiai) žemaičių tarmėse yra gyvų gyviausi žodžiai, Jablonskis sutiko, kad ir prokalbė terminui geresnė nei jo anksčiau siūlytoji senkalbė. Šis termininių vedinių tipas dabar labai darus. Be ankstesnių naujadarų, kaip protėvynė, protautė, proseneliai, provaikaičiai, prosūnaitis, produkrai-tė (giminystei žymėti), prireikus vis sudaroma naujų, pvz. protarmė, prolytė, progarsis. Pr. Skardžiaus pavartota ir probalčiai, proslaviai. Priešdėliu pro- čia pasakome tai, kas vokiečių išreiškiama Ur-, o anglų proto- (Ursprache, proto language). Taigi abejočiau, ar autoriui tam kovingam straipsniui verta buvo tiek “ iš praeities stiprybės semtis ”.

Abiejuose Draugo ir Aidų straipsniuose vėl grįžta prie posakio tikėti į ką ir tikėti ką. Autorius tvirtina : “ Skirtumas tarp jų gali būti tik tas, kad prielinksninis posakis (tikėti į ką) rodo naujesnį kalbos raidos laipsnį ”. Ir taip ir ne. Verčiant Tikėjimo išpažinimą iš sen. lenk. Wierzę w Bog Otca (vėliau : Wierzę w Boga Ojca) lietuviškai pažodžiui (be jokių teologinių svarstymų !) išversta: Tikiu ing(i) Dievą Tėvą (Daukša, 1605 m. katekizmas). Taip pat ir : ing(i) Jėzų Christų, ing(i) Dvasią Šventą, šventą Bažnyčią visur esančią, kūno iž(gi) numirusių kėlimą ir gyvatą (gyvenimą) amžiną. Pažodiniai vertiniai iš seno, kaip tam tikros formulės, įsigalėjo bažnytiniuose raštuose. Bet tai nėra “ naujesnis kalbos raidos laipsnis”. Tokiu laipsniu nebent galėtume pripažinti tą faktą, kad bažnytinis prielinksninis posakis padėjo daugiau ir iš gyvosios kalbos išstumti senesnį gryną galininkinį. Pažodžiui iš lotynų kalbos verčiama ir sen. vok. aukštaičių tekstuose, pvz. VIII a. St. Galleno Credo : Kilaubu in kot fater, in Ihesum christ, kilaubu in uuihan keist, in uuiha khirihhun catbolica, in liip euuikan. Vėliau vokiečių pagal savo kalbos reikalavimus pakeista : Glaube an Gott Vater ir t.t.

Bet ir mūsų senuosiuose raštuose vienur kitur prasprunka galininkas be prielinksnio. Pvz. Vilentas savo 1575 m. katekizme rašo : Sakyk priegtam toje svetastyje ką tu tiki, ko ieškai ? — Tikiu anoje duonoje ir aname santį (t. y. esantį) kūną bei kraujį Pono mūsų Jėzaus Christaus paliktą ir įstatytą man. Bau tiki mano atleidimą santį Dievo atleidimą ? Daukšos katekizme, kur neverčiamas lenkiškasis tekstas, irgi skaitome : žynauja, buria, nuodija ... ant pauto veizdi ir kurie tą tiki (Sittig leidinio 73 psl.). Kuršaitis savo žodynuose pabrėžia bažnytinių raštų vartoseną tikėti į ką, o šiaip sumini dar tokius pavyzdžius : ką (ko) žmonės velijas, tai jie ir tik, aš tikiu prisikėlimą iš numirusių, jis netik Dievą esantį. Jablonskis Linksniuose ir prielinksniuose (67 psl.) iš gyvosios kalbos mini : Ar jie ką tiki ? Bene jie ką tiki ? Iš senųjų raštų dar jo duota : Tikėkim stipriai Kristų prisikėlusį. Šiaip šnekamojoje kalboje per bažnyčią, iš katekizmų plačiau yra įsigalėjusi prielinksninė sakysena. Ištisai ji vartojama senųjų poterių Tikėjimo išpažinime, kurio juk iš katekizmo mokytasi atmintinai. Bet šiaip kalboje, ne poterius kalbant, ir čia pasakoma be prielinksnio. Prisimenu vaikystėje tėvai ir davatkėlė, kuri mane rengė prie pirmosios komunijos, sakydavo tik : Ar išmokai Tikiu Dievą Tėvą? Matai, nemoki Tikiu Dievo Tėvo. Kalbėk Tikiu Dievą. Šiaip maldose tikiu su galininku be prielinksnio dažnai sutinkama ne tik XIX a. maldaknygėse, bet ir naujaisiais laikais : tikiu tą visą, ką tiktai Bažnyčiai apreiškei ; tikiu vis tai, ką Bažnyčia šventa tik ; tikiu visa, ką tiki ir moko Bažnyčia (Žr. S. Yla, Liturginės terminijos klausimu 21-25 psl.).

Dar dėl to atitikmens credo Deum (esse), credo in Deum : tikiu Dievą, tikiu į Dievą. Autorius, pasikliaudamas vien posakių formaliniu atitikimu, ranka numodamas į pastarojo atsiradimo istorinį kelią ir tuo lyg atmesdamas verstinių skolinių buvimą, su savo suktoka logika išveda, kad, girdi, “ pagal tą atitikimo kriterijų jie abu turėtų būti laikomi skoliniais ”. O kadangi kitų pirmasis posakis (be prielinksnio) “ nelaikomas skoliniu, tai tuo pačiu paneigiamas ir posakio struktūros skirtingumo kriterijus Dalykas jau nėra toks paprastas. Žvilgterėkime giliau, į posakio credo in Deum atsiradimą pačioje lotynų kalboje. Prielinksninė konstrukcija credere in aliquem visai svetima klasikinei kalbai. Ji pasirodo Vulgatoje ir kaip tik pažodžiui verčiant iš graikų kalbos (pisteô eis = credo in). Plg. Jono 7 : 5 credebant in eum (gr. eis auton), 10 : 26 credit in me (gr. eis eme), Rom. 10 : 14 in quem (gr. eis on), non crediderunt. Teologų čia daromas reikšminis skirtumas, be abejo, remiasi ankstyvųjų bažnytinių rašytojų vartosena. Pvz. credo in jau randame Tertulijono raštuose. Teologams, žinoma, daug svėrė kad ir šiokie šv. Augustino vartojami posakiai : Hoc ėst ergo credere in Deum, credendo adherere. Qui fidem habet sine spe et dilectione, Christum esse credit, non in Christum credit. Bet pačioje Vulgatoje prielinksninė vartosena yra tik kalbos, o ne reikšmės dalykas. Pvz. Luko 24 : 25 ad credendum in omnibus quae locuti sunt prophetae, Rom. 4 : 18 contra spem in spem credit teologiškai prielinksnis in, atrodo, yra ne vietoje. Todėl ir Skvireckas verčia tiksliau : tikėti visam, ką yra kalbėję pranašai ; prieš viltį tikėjo vilčiai. Iš kitos pusės. Ap. Darb. 16:34 et laetatus est cum omni domo sua credens Deo vėl naudininkas Deo teologams turėtų būti netikslus, nes pagal teoriją čia lauktina credens in Deum. Skvireckas versdamas pataiso : ir džiaugėsi su visais savo namais, kad buvo įtikėjęs į Dievą. Čia lot. Deo graikų tekste irgi atliepia naudininkas tô theô, nes Vulgata apskritai pažodžiui verčia graikiškąjį originalą.

Taigi nėra jokios abejonės, kad mūsų bažnytinės kalbos posakis tikėti į Dievą, į Kristų yra sintaksinis vertinys, kuris savo šaknimis nusiekia iki graikų kalbos. Bet sinchronizmu užsidegęs mūsų autorius, žinoma, viską ima tik formaliai. Jam abu posakiai (be prielinksnio ir su prielinksniu) vienalaikiai ir lygiaverčiai, bet priduria, kad prielinksninis rodąs kalbos raidos pažangą. Mat klasiškojo struktūralizmo sekėjams nedera žiūrėti atgal (į kalbos istorinę raidą), loginiai sprendimai daromi remiantis vien sinchronine kalbos medžiaga. Bet anksčiau matėme, kad beatodairiškas sinchronizmas būtų gerokai prišiukšlinęs mūsų rašomąją kalbą. Laimė, kad struktūralizmas tada dar buvo negimęs. Bet ir dabar, mums tebesirūpinant bendrinės kalbos lietuviškumu ir apvalymu nuo barbarybių ir makaronybių (daugiausia slaviškų), pasikliovimas struktūralizmo sinchronistiniu principu nebūtų į sveikatą. Pvz. mano lietuvių kalbos kurso klausytojai Pensilvanijos universitete nelabai pajėgdavo suprasti, kodėl mes iš rašomosios kalbos išmėtėme dūšią, iškalą, klioštorių su zokaninku, svietą, grieką, peklą, pakeisdami naujadarais, senais ir naujais, arba ribotais tarminiais pakaitais. Mat jiems kalbininkams, auklėtiems struktūralizmo dvasioje, mūsų kalbos gryninimas ir kova su slavybėmis atrodė lygus peiktinam purizmui. Pastebėjus, kad tos slavybės iš mūsų raštijos išnyko jau prieš penkiasdešimt su viršum metų, tada sutiko, kad lingvistiškai tai pateisinama : atleistina sena purizmo nuodėmė.

ŽODYNO IR TERMINOLOGIJOS STRAIPSNIAI

NEOLOGISMS IN MODERN LITHUANIAN*

Lithuanian is one of the most antiquated and conservative Indo-European languages. In comparative Indo-European grammars and etymological dictionaries forms of present-day Lithuanian appear together with those of ancient Sanskrit, Greek, Gothic and Old Church Slavic despite the fact that between them there is a space of 1000 to 2500 years.

--------
*Spausdinama iš palikto rankraščio.

On the other hand, Standard Lithuanian is still a comparatively young language. As early as the sixteenth and seventeenth centuries we find three starts, originating out of three different dialects, toward standardization initiated by ecclesiastic writers both in Prussian Lithuania and Lithuania proper. These first attempts, however, remained without any permanent results.

Modern Standard Lithuanian, in the true sense of the word, dates from the last quarter of the nineteenth century. In 1883, while the Russian prohibition of Lithuanian books was still in force, there appeared in Tilsit, East Prussia an unpretentious magazine published by an active group of Lithuanian patriots. It not only played a decisive role in the reawakening of Lithuanian national consciousness, but also ultimately gave a definite impetus to the formation of a standard language based on one dialect.

Here, then, we have a standard language still in the making. For this reason the formation of Standard Lithuanian is significant not only for Baltic Studies, but also, because of its methodological interest, deserves the attention of students of General Linguistics.

The question of neologisms is of importance to all standard languages, especially the newer ones whose speakers frequently feel a desire to purge their speech of foreign elements. The German Sprachgesellschaften of the seventeenth and eighteenth centuries may be mentioned as an example, and, in more recent times, the Deutscher Sprachverein and Engel’s Verdeutschungswörterbuch. Lomonosov and Karamzin played an important role in the history of Standard Russian during the eighteenth and early nineteenth centuries, and their work was succeeded by the organized efforts of the Russian Imperial Academy. But the most recent state-directed movement toward purification and rejuvenation of a language is to be found in Turkey, as a result of the reforms carried out by Kemal Atatürk.

In Lithuanian the need for neologisms was even more acute, not only to express modern concepts which had not existed previously, but also to replace a large number of already ingrained foreign borrowings.

According to Wilhelm Wundt, we can distinguish between popular and learned neologisms. The former ordinarily arise more or less naturally in the evolution of any language. Their authors are unknown. The second type is coined by educated individuals or, more infrequently, by philological groups seeking to influence the language artificially. Only two examples shall be mentioned here to illustrate the two cases.

The cigarette fighter appeared in Lithuania three to five years before World War I, and various terms in different dialects were invented by the common people to denote this little gadget — some of the words meaning “scratcher”, others “ kindler ” and still others “ fighter ”. But only the last form prevailed as being formally and grammatically most suitable.

The Latin word qualitas had been translated by Cicero from the Greek ποιότης and was afterwards taken over by all European languages, either as a loanword or a loan translation : French qualité, German Qualität, Russian kačestvo, Polish jakość, Lithuanian kokybė.

In the nineteenth century the Lithuanian Simonas Daukantas, a historian in the Romantic tradition, and the patriots of national reawakening were idealizing the Lithuanian past, taking pride in the power of the medieval Lithuanian Grand Duchy. Since the language was the sole remnant of that glorious past, they concentrated their attention in that direction. They set themselves a definite goal : to regain the original, though only imaginary, purity of the language. This attitude was strengthened by the fact that the writings of the sixteenth century revealed a language more purely Lithuanian than the publications of the eighteenth and nineteenth centuries which were saturated with Slavisms and Germanisms. To purify the language many new words were coined in haste and without too much attention to accuracy.

For the most part, however, 60 to 80 percent of the nineteenth century neologisms failed to take root in the standard language. The reasons seem to be the following : the neologisms were accidental coinings made by a variety of people, or they were of a strictly dialectal character, or their derivation did not comply with the structural rules of the spoken language.

Even the first Lithuanian philologists, Baranauskas and Jaunius, who were active at the turn of the century, were not successful in coining new words. Baranauskas, for example, made up the phonetic term šnypštynė to mean “ sibilant”. Not only did this not take root in the language, but it actually boomeranged. His students began to dub his Lithuanian lessons šnypštynė, and understandably so, since in everyday usage the word meant “ a hissing instrument ” or “ a place to hiss”.

Every educated Lithuanian today, even the non-philologist, when asked about such neologisms, would immediately answer that their coiners had no feeling for the language, no Sprachgefühl.

Fortunately, there appeared on the Lithuanian scene a man who was later called “ The Father of the Literary Language”. A teacher, later a university professor in Lithuania, Jonas Jablonskis (1860-1930), had taken his degree in Classical Philology at the University of Moscow.

He labored a full forty years at the task of perfecting the Lithuanian language. His first discussions of linguistic questions appeared in print around 1890, but the most productive period of his work began in 1904, after the 40-year prohibition of Lithuanian publications had finally been lifted.

Jablonskis remained faithful throughout to the fundamental principle proclaimed by the idealists of the period of national revival, namely to strive for a completely pure standard language. But his approach differed radically from theirs in that it was consistent and logical. He never formulated a theory as a guide for himself or others in the formation of new words. His procedure can be summarized under the following ten points :

1. Removal of obvious and clumsy Slavic and German loanwords.

2. Retention of foreign words with an international connotation, especially if they have been derived from the classical languages.

3. Formation of neologisms to replace foreign words where the neighboring tongues had done the same.

4. Replacement of discarded borrowings with words taken from living dialects and ancient writers.

5. Adaptation of old words for new ideas by changing or restricting the meaning.

6. Coining of entirely new words for completely new concepts.

7. In the derivational process of neologisms Jablonskis aimed at expressing the conceptual content by using analogous notions or by applying the principle of loan translation.

8. In all cases the word finally chosen must conform to the rules of spontaneous Lithuanian word-building.

9. The basic means of formation of new words are : suffixes, prefixes and vowel gradation or ablaut.

10. The so-called majority principle is the deciding factor in the choice of available means.

Most of the neologisms formed by Jablonskis took root in Standard Lithuanian. His work was so masterful that often his neologisms were later found to have actually existed in a certain dialect.

Jablonskis strove unswervingly to implant these words in the written as well as in the spoken language. This led at times to amusing situations as, for instance, when he tried to introduce the word degtukai “ matches ” to replace Slavic and German borrowings. While vacationing near a small country town he went through several shops asking for the as yet unheard of degtukai. In this manner he taught the townspeople a new word which quickly took hold in the standard language.

Jablonskis’ efforts to make up a very Lithuanian and expressive standard language were seconded by all Lithuanian intellectuals. Doctors, lawyers, priests (all of them country-horn and therefore well acquainted with Lithuanian customs and everyday speech) collected and sent to him rare words and grammatical material. Every Lithuanian patriot considered such aid to be a duty and an honor.

After the first World War the Lithuanian language became the official state language. Then, once more, in various walks of life the need for many more new terms was felt, and, once more, the problem of neologisms came to the fore.

Again Jablonskis put heart and soul into his work. With his help several vocabularies of new terms appeared as early as 1920. A Committee on Terminology was officially appointed by the government. In 1935, however, the work on terminology was taken over by a private organization, the Lithuanian Language Society, led by former pupils of Jablonskis. Finally, in 1940, after the establishment of the Lithuanian Academy of Arts and Sciences an official Department of Terminology was established. But, sad to say, the misfortunes of war and multiple occupations of the country once again destroyed everything.

As was to be expected, there were extremes, too, in this field. About 1924 the Secretary of the Committee on Terminology, Vire-liūnas, a very spirited amateur philologist, manifested some extremely puristic tendencies. He demanded the introduction of neologisms coined by himself for words like astronomy, history, electricity, theater. Public opinion did not favor this and chose to continue the middle-of-the-road policy initiated by Jablonskis.

In a very short time, scarcely half a century, the Modern Lithuanian Standard Language emerged and established itself definitely. The reason for its quick success may well lie in the fact that it is especially rich in structural means.

This may be illustrated by the following structural data : Lithuanian possesses over 300 suffixes. Of that number about 130 are productive today. There are also 35 prefixes and a varied gradation of vowels, which plays a very important part in the building of new words.

In present-day Standard Lithuanian we can frequently find, beside a few inherited old words, several dozen neologisms, all of them derived from the same root. The structural sameness of the inherited words and the neologisms enables the language to absorb a large quantity of new material.

In conclusion I would like to point to the fact that the growth and development of the Modern Standard Lithuanian Language constitutes a clear refutation of a popular fallacy which claims that not only common speech, but also the standard language are created by the masses.

Let me close with this short quotation from the excellent article “ Standard Lithuanian in the Making ” by my former teacher Alfred Senn : “ Today the Lithuanians boast of a standard language in which everything interesting the human mind can be successfully discussed.”

TAISYMAI*

(Iš SKS popiečių)

Laikraštininkų popietėse nagrinėjami kalbos dalykai gali būti įdomūs ir mūsų skaitytojams. Juk spaudos kalba mums visiems daro įtakos. Todėl šio to pasirinkdami iš tų popiečių kartais duosime ir GK skaitytojams. “ Aklai ” taisyti žodį žodžiu ar sakinį sakiniu tyčia vengiame. Teoriškai paaiškindami, norime patį skaitytoją paraginti kalbiškai galvoti, kalbos jausmą auklėtis. Iš numeruotų antraštinių paaiškinimų svetimomis kalbomis ir greitosiomis susekama teikiamoji vartosena. — Taisymus spausdiname kirčiuotus. Ištisai kirčiuotų tekstų skaitytojai yra kartkartėmis prašę.

---------
*Gimtoji Kalba, 1936, 11-13.

1. mokė́ti ir žinóti (kalbą).

Dažnaĩ dár gir̃dime ir̃ skaĩtome: daũg kalbų̃ žìno, tókios pãreigos reikaláuja abiẽjų kalbų̃ žinójimo ir t.t. Tokià vartósena — gyvà slavýbė ; rùsų знать язык, lenkų znač język vertinỹs. Lietùviškai tesãkome : kal̃bą mokė́ti, kalbõs m ok ė́ j i m a s. Tiesà, mẽs gãlime daũg kalbų̃ žinóti ( = kàd jõs yrà), bèt tóks žinójimas jùk nėrà mokė́jimas.

2. bendraĩ “ gemeinsam, сообща, вместе ” ir apskritai “ im allgemeinen, вообще ”.

Daũgis tuõs príeveiksmius vartójame mišriaĩ, neskirdamì; sãkome : jìs apiẽ dalỹką tìk bendraĩ:apskritaĩ kalbė́jo, bendraĩ:apskritaĩ jõs padėtìs nepasìkeitė. Tikslùmo sumetìmais verčiaũ bū́tų šiaĩp skìrti: jiẽ bendraĩ ( = sykiù, kartù, iš víeno) gyvẽna, dìrba, tãriasi ... ir̃ dalỹką tìk apskritaĩ (= aplamaĩ) nagrinė́jo, į̃ smùlkmenas nesigìlino, jõ dárbas ap-skritaĩ gẽras. Taĩgi, taĩp skìriant “bendraĩ kalbė́ti” réiškia, kàd kalbojè ir̃ kitì dalyváuja, kàd sykiù sù kitaĩs kal̃bama, õ “ apskritaĩ kalbė́ti ” pasãko, kàd kalbė́tojas, víenas tekalbė́damas, į̃ smùlkmenas nesiléidžia, apiẽ dalỹko vìsumą tèkalba. Bèt ir̃ šiuõs príeveiksmius skirdamì vis tíek tesakýsime : beñdrosios žìnios, pãstabos.

3. daugùmas “ Vielheit, Menge, множество ” ir daugumà “Mehr-heit, Mehr, большинство”, mažumà “Minderheit, меньшинство”.

Mū́sų príesaga -umas paprastaĩ réiškia abstrãktines, atsietinès dáikto ypatýbes, pav. : kàs dienõs gražùmas, vãsaros šiltùmas, žiemõs šaltùmas. Todė̃l ir daugùmas réiškia apskritaĩ dìdelį skaĩčių, daũgį, pav.: õ žmonių̃ daugùmas atlaiduosè : prisikim̃šę visì pašaliaĩ! Plg. gretà mãžumas “ mažas skaĩčius, mãža ”, pav. : priẽ tokio darbo su mãžumu ( =mažu darbininkų skaĩčiumi) niẽko neužsikìši ; mãžumą (= trùputį), mažumė̃lį paláuk. Be tõ, dár daugùmas réiškia ir̃ “didžių̃ didžióji dalìs, mažnè visì”, pav.: daugùmas jaũ paválgė, kelyjè, daugùmas ( = iš tur̃gaus grį̃žtantieji) bùvo pérvažiavęs. O príesaga -uma vė̃l mū́sų kalbojè dažniáusiai paródo viẽtą, tùrinčią -u m u reiškiamų̃ ypatýbių : ž e m u m à, aukštumà, l y g u m à, mẽdžio drūtumà... Kitur̃ tàs viẽtos pažymỹs ne tóks ryškùs, pav. : žuvìs íeško gilumõs, õ žmogùs, gerumõs ( = gẽro gyvẽnimo). Reikšmė̃s skirtùmas labaĩ geraĩ iškỹla grùtėje minkštùmas ( = minkštùmo ypatýbė) : minkštumà ( = minkštóji dúonos ar̃ кõ kìta dalìs, minkštìmas). Taĩgi, daugumà visų̃ pirmà tiñka parlameñto reikaláms, kur̃ jì susietà ir̃ sù atstõvų sė́dimąja vietà. Toliaũ ją̃ gãlime išplė̃sti ir̃ šiaĩp balsãvimui. Kitur̃ visur̃ sakýtina — daugùmas. Mažumà vartójama ir̃ vartótina ne tìk parlameñtui beĩ balsãvimams, bèt ir̃ svetimų̃ tautýbių valstýbės piliẽčiams — tautìnėms mažumóms — pažymė́ti. Mãžumas ir mažùmas “ mažùmo ypatýbė, Kleinheit, малость ” (pav., kàs tõ vaĩko mažùmas) bendrìnėje kalbojè skiriamì ir kir̃čiù.

4. draugìngas “ gesellig, leutselig, общительный ” ir̃ draũgiškas “ freundschaftlich, дружеский ”.

Visų pirmà draugìngas yrà tàs, kàs daũg draugų̃ tùri, plg. vandenìnga ùpė, gyvatìngos viẽtos ( = kur̃ daũg gyvãčių), várpingos ãvižos, õ añtra — kās mė́gsta draugáuti, drauginiñkas, plg. barnìngas, darbìngas žmogùs. Taĩgi, ir̃ draugìnga valstýbė ar̃ organizãcija tėrà tà, kurì draugỹstės nesišãlina, patì jõs ieško ; õ jéi jì draũgiškai el̃giasi, yrà draũgė, tadà sakýtina rašýtina — draũgiška valstýbė, organizãcija. Skirtùmui dár plg. giminìngas: gìminiškas.

5. valdiškas “ regierungsmässig, власти свойственный ” ir̃ v а l d ì n i s “ казенный ”.

Žiūrė́dami príesagų reikšmė̃s, viẽtoje val̃diškas laĩkraštis tùrime sakýti rašýti — valdìnis laĩkraštis, valdìnė spaudà, nès žmonių̃ sãkoma : kunigìniai laĩkraščiai (tám tìkrai jų̃ rū́šiai pažymė́ti). Vartódami kilminiñką valdžiõs, rū́šies nepabrė́žiame. Taip pàt netaisyklìngi ir̃: val̃diški pinigaĩ, bùtai, miškaĩ, arkliaĩ, val̃diškos mokỹklos ... Víen lògikos sumetìmais vartótina : valstýbiniai pinigaĩ, bùtai, miškaĩ, valstýbinės mokỹklos, nès taĩ priklaũso valstýbei, õ nè val̃džiai. Todė̃l netìkusi ir̃ valdžiõs gimnãzija. Arkliaĩ, kuriaĩs valdžiõs žmónės, valdiniñkai, važinė́ja, dažnaĩ tėrà tìk tám tikrám laĩkui pasamdýti, nè valstýbiniai. Šiuõ ãtveju ir̃ tikslù juõs vadìnti valdìniais. Taip pàt gãlime kalbė́ti apiẽ valdiniùs ( = valdžiõs) reĩkalus, skelbimùs, įsãkymus. Bèt, pabrė́ždami esmìnį panašùmą, sãkome ir̃ val̃diškas reĩkalas (= tóks kaĩp valdžiõs), žmogùs (= póelgiais į̃ valdžiõs žmónes panašùs). Plg. žỹdiškas, kiaũliškas žmogùs ir̃ žydinės, kiaulinės mer̃gos (= kur̃ pàs žydùs tarnáuja, kiaulès šẽria).

ŽODŽIO MADA*

Univerkoj mačiau fainacką fuksę ...

(Iš nugirsto pokalbio)

Kalba — mūsų dvasios pasaulio reiškiamoji priemonė — gyvendama savą gyvenimą, tuo įtimpos kinta. Kitaip ir būti negali. Didysis prancūzų kalbininkas A. Meillet, pernai miręs, yra labai teisingai pasakęs: “ Le langage est éminement un fait social ”. Taigi, jei kalbą laikome socialinio gyvenimo dėmeniu, turime pripažinti, kad ją veikia ir tie patys to gyvenimo veiksniai.

-------
*Studentų Dienos, 1937, 5-6 nr.

Trumpu dviejų skiemenų žodeliu, paplitusiu iš Prancūzijos po visą Europą vos nuo XVII amž., vadiname senų seniausią žmogaus savybę kitais sekti. Dažnai nesikenčiame pamėgzdomis, bet vis tik madai šiuo ar tuo kiekvienas savo duoklę atmokame ; prastai kalbant, ir kalboje vieni esame didesni, kiti mažesni beždžionės.

Tie laikai, kada vyksta didžių politinių, religinių, technini u ar šiaip kokių įvykių, išsiskiria ir gyvesne kalbos kūryba, naujo-viniu pastangumu. Gana čia prisiminti, kiek mūsų pačių nuo 1918 m. padaryta. Nepilnų 20 metų būvyje, pvz., naujadarų esame prisikalę kelis kartus daugiau nei nuo Mažvydo per ištisus keturis amžius.

Tam tikros sąvokos imamos kalba reikšti sutartinai ir vienodai. Tas susitarimas gali būti savas lietuviškas arba iš kitur pasiskolintas. Ir čia visuomet siekiama tam tikro pagaulumo. Tik toks žodis ar posakis gali pasidaryti madinis. Pati forma ir kilmė čia maža tesveria. — Mūsų žmonės seniau paprastai kam ką sakydavo arba kreipdavosi stačiai, tiesiog. Tačiau rusų besposredstvennyj, vok. unmittelbar imta reikšti betarpiu, betarpišku, ir šis pastarasis mados galia ima viršų. Vokiečiai sako, kad berlynieti galima pažinti iš to, kad jis “ steht des morgens kolossal früh auf, weil es kolossal viel zu tun gibt; er kleidet sich kolossal schnell an und bemerkt dabei schon, dass es kolossal nasses Wetter ist ”. Taip ir mums nesunku pažinti dažną valdininką ar šiaip “ plunksnagraužį ”, kuris, asmeniškai neturėdamas galimybės, klausimą patiekia iš priklausomybės. Tatai raštinės mada ir, reikia pasakyti, labai pastovi ... Laikraštininkas, rodos, vėl tartum negalėtų gyvas būti be žygių darymo, domėn ėmimo, atkreipto dėmesio, padėtų pastangų, sąryšyje su, pagaliau ir be tamsių gaivalų ir neaiškių elementų. Ne be reikalo pernai suvalkiečiai nebesuprasdami stebėjęsi: “ Kaltina gaivalus ir elementus, o kimba į žmones ”.

Kaip liga, taip ir žodžio mada raita joja. Kažkas pavartojo paskirą, daugiui pasirodė, kad jis reiškia atskirą, ir šis tuojau “ ėmė eiti iš mados ”. Man pačiam teko vokiškąjį Standpunkt pakrikštyti požiūriu. Ir vėl dėl to vienam kitam nesupratusiam atžvilgis pasidarė “ nemodernus ”. Kaimo žmonės laikraščiuose labai dažnai randa klausimą, jį ir iš radijo, iš šviesuomenės kasdien girdi. Kartą kaimyno bernas atėjo pas ūkininką lopetos pasiskolinti. Šis prašomas iškilmingai atsako: “ Čia svarbus klausimas, mums patiems reikia ...” Arba vėl vienas buvusiųjų seimų atstovas sakėsi iš Telšių į Alsėdžius atvykęs diplomatiniu keliu. Tokių “ bez-džionybių ” galėtume labai daug pririnkti. Juk ir P. Andriušio dienai karštai pamėgzdų netrūko.

Nuvalkioti madiniai žodžiai ir posakiai kalbą apskritai lėkš-tina, padaro neasmenišką, bet ypačiai žalingos makaronybės. Deja, čia priklauso ir studentinė univerka. Ji yra gimusi Zoskų, Vandzkų ir Staskų draugėje. Lietuviškasis jausmas būtų tegalėjęs padiktuoti neverstetą, verstetą ar ką panašų. Negeresnis ir fuchsas. Gaila, kad įvežant niekas licencijos nepareikalavo. Tenemanai, kad jis gudriąją lapę reiškia. Priešingai, vokiečių studentų kalboje perdirbtas iš lotynų fex “ kvailys ”. Mūsų kariuomenė jau lietuviškiau naujokus vadina žaliaisiais kaziais arba tiesiog kaziais, kaziukais.

PATYČIOS IR GĖDA

DĖL MŪSŲ FIRMŲ VARDŲ *

Vienas žymus Vakarų Europos romanistas ir kultūros filosofas, nagrinėdamas kalbos ir tautos sąsajumą, yra pasakęs : “ Kalba yra kažkas gerbtina ir dieviška visomis savo tautinėmis individuacijo-mis. Ir iš to kyla tautinės kalbinės apkantos, bet sykiu ir garbės reikalavimas Tačiau vienu atžvilgiu mes per daug jau rodome tos apkantos ir per maža garbės. Turiu galvoje mūsų firmų vardus. Šiaip bendrinės kalbos kultūroje esame sparčiai pažengę. Gana čia palyginti kad ir spaudos kalbą 1920 ir 1937 m. Bet prekybos ir pramonės kalba, praskiesta svetimybėmis, visą laiką atsilikusi paskui klubunkščioja. O firmų vardais tiesiog imta iš mūsų kalbos begėdiškai šaipytis. Pristojo visus kaž kokia keista aitra, kad ir skarmaliui bei silkininkui būtinai prireikė įmonės pavadinime turėti Lietuvos vardą. Ir pasipylė iš gausybės rago lit, liet, U, lie. Va kad ir saujelė: Litpetrol, Littol, Literika, Litochim, Liteks, Litlin, Litrussam... su pasturlakais Veidrolit, Siūlolit, Skarolit, Pirštalit, Graveli t, Koferlit, Feinolit, Nerelit, Muilolit, Korlit, Odolit, Vilnalit, Verpalit, Š a l i t... ir jau “ patriotiškesniais ” Lietstat, Lietgam, Lietcement, Lietbenzin, Lietbalt, Lietdaž, Lietuvat, Liet-kail, Lietriš, Lietrus, Lietkonserv, Liesil, L i v ė l a ... O reiškia šie kiurzos keverzos kartais visai kitus dalykus. Lietgam negamina nei Lietuvos, nei lietuvių, tėra chemijos-technikos laboratorija ; L i e t r i š, dėkui Dievui, teriša tik knygas, o Lietkail, nesibaimykime, vėl gyvulių kailius dirba ir dažo. Tarp ko kita, rodos nė Lietdaž neina lenkčių su kosmetikos salonais, tenkinasi vien dažų ir lakų gamyba. Vėl kas gali įspėti, kad Litrika — trikotažų, Savolit — tualetinio muilo dirbtuvė ? Pirštalit yra trikotažo pirštinių ir baltinių fabrikas, bet į vardą vos pirštas tepateko. Ir pagaliau šiauliškė gražuolė Feinolit pasirodo besanti — “ rūkomų, rašomų dalykų ir bilijardo rutulių išdirbimo dirbtuvė ” (!), o ją mergina Kauno Korlit — “ kaklaraiščių ir panček-laikių (!) fabrikas, sav. Cb. Koritčinskis ”.

-------
*Lietuvos Aidas, 1937, 548 nr.

Jeigu atsirado Lietūkis, kuris bent skamba žmoniškai ir su reikšme neapsilenkia, tai dar nebūtina, kad įkandin luksnotų: Lietrūta, Lietsėkla, Lietspiritas, Lietžuvis, Lietmetalas, Lietmedis, Lietvynas... Patiems banalu ir šlykštu, o užsieniams nesuprantama ir keista, kad visur tas pat kartojasi, lyg kokių kinų vardyne. Nežinau nė vieno krašto, kur taip nepagarbiai būtų valkiojamas jo vardas. Ir dažnas kokio palaikio lit savininkas jau ir pats jaučiasi lyg katinas pieną pa-liejęs, teisinasi dėl savo įmonės vardo: “kad l i t ų būtų”... O iš šalies juokdarys šnipšteli : “ čia l i t v i š sutrumpinimas ”.

Taip pat spiaute spiaunama į mūsų kalbą ir tokiais dariniais, kaip Ūkmaš, Dirblin, Semlin (== linų sandėlis), Ž e m p a k l i n ( = linų ir pakulų eksportas), Elektrotech, Tech-nomed, Technideg ( = deguonies dirbtuvė), V a n d e n k a n, Metaliumin, Gelvakan, Gelsan ( = geležies sankrova), Izoliat, Kašufa (= šukų ir sagų fabrikas). Kitos įmonės sumeigia net tokiais vardais vadintis : J a k o r, S a f j a n, Š t a r, Š l o s... Tikrai to jau ir betrūko !

Mes savo kalboje nesame pratę iš atskirų skiemenų durstytis naujų žodžių. Tą privilegiją palikime SSSR, kur viešpatauja ne tik fizkultūra, santechnika, profdviženije, prompredprijatije, bet ir Narkomvnutorg, Narkomzdrav, Narkompiščeprom... Tačiau mūsų Techpramonė taip ir prašosi sugretinama su chimpromyšlennost’.

Nuolaidumu ir gražumu čia nieko napasieksime. Tie žmonės, kur anuos vardus “ kuria ”, patys nepajėgs ir nepanorės mūsų suprasti. Va kaip paargumentuoja : “ J a k o r’ visi žino, o I n k a r o niekas nesupranta”. Sakančiojo atžvilgiu tai teisinga, bet negi visa Lietuva turi šitokiai “ teisybei ” lenktis. Ir reikia pasakyti, kad firmininkai čia pasižymi nepaprastu atstangumu. Jau Kauno savivaldybei tvarkant iškabų dalyką, jie piestu šoko prieš reikalavimą pridėti firmų pavadinimams bent lietuviškas galūnes. Tur būt, nemažesniu atšiaurumu pasižymi ir dabar, į prekybos registrą įrašant. Pasakoja, kad Šilkolev (sudarytas ir š i l k a s + Levušas) esąs iki kaulo įsitikinęs ne tik savo gražumu ir skambumu, bet ir visuotiniu klijentų pritarimu tam vardui. Ir kaipgi dabar tokį pašveitalą kokiu pilkutėliu pavadinimu keisi ! O Livėla, sako, atsižvelgdama į lietuvių kalbos “ dėsnius ”, sutinkanti vadintis Lieviela. Še tau ir pamokė mus nemokšas ...

Firmos, žinoma, visuomet atsikirs savo žinomumu, vardo komercine verte, santykiais su užsieniais ir dar kaž kuo. Bet toks “ Buv. Br. Šmidt ” fabrikas vis dėlto nepabūgo tariamųjų nuostolių, pasivadindamas “ Metalu ”. O čia kokios urkštyninės dirbtuvės ar krautuvėlės savininkas (su abiem bendradarbiais !) taria jau dangų griūvant, kaip tas katinas lapui ant uodegos užkritus. Jeigu dabar, registrą įvedant, neapsišvarinsime, paskui dar sunkiau bebus ką padaryti. Pagaliau, jei čia nepakaktų turimų įstatyminių priemonių, tai verta būtų pagalvoti ir apie atskirą įstatymą kovai su kalbos darkymu.

Čia malonu pastebėti, kad ir patys mūsų ekonomistai šiuo dalyku rūpinasi. T a u t o s Ū k i o rugpiūčio mėn. numeryje įdėtas net atskiras straipsnelis. Ten tarp ko kita skaitome : “ Argi tai ne pasityčiojimas iš lietuvių kalbos ? Nelietuviškoms pavardėmis prisaigstėme as ir is, o firmų vardams leidžiame ignoruoti ne tik kalbos, bet ir estetikos dėsnius ”. —Tikėsimės, kad keliamasis reikalas nesuduš į neryžties uolas.

MŪSŲ GENTIVARDŽIAI*

Keli mūsų skaitytojai anketoje yra pareiškę norą, kad GK panagrinėtų giminystės terminus. Šis straipsnelis tam reikalui ir skiriamas. Giminių visi turime, todėl jau pats gyvenimas reikalauja jiems ir tam tikrų gentivardžių “ Verwandschaftsnamen, названия родства ”. Kaimo žmonės giminystės santykiuose geriau orientuojasi, kaip šviesuomenė ; čia ir tos rūšies terminų daug gausiau. Bet iš kitos pusės atskiros tarmės labai įvairuoja. Pvz., sesers sūnus vadinamas net šešiais vardais : seseráitis, seseriẽtis, seserė́nas, seserū́nas, seserýnas, seserū́tis. Bendrinė kalba čia reikalinga kokios normos. Be to, šnekamojoje inteligentų kalboje yra privisę svetimybių, kurios lengvai pakeičiamos savais žodžiais.

---------
*Gimtoji Kalba, 1937, 4-8, 20-24, 47-49, 75-77.

Pati giminystė yra dvejopa : kraujo, arba gimtinė, ir vedybinė. Bet gyvojoje žmonių kalboje čia kokio skirtumo nedaroma, paprastai abi reiškiamos tuo pačiu terminu : giminaitis arba gentis (geñtį) “ Verwandter, родственник ”. Rečiau pažįstami dar giminiẽtis, giminiuõtis ir gentáinis, geñtinas. Vedybinę giminystę — affinitas, Schwägerschaft, свойство — kai kas yra bandę vadinti gentystė, bet ji neprigyja. Mat, tik retur, pvz., Kvėdarnoje, geñtys tereiškia “ affines ”. Daug geriau čia tinka svainỹstė greta su sváiniu “ Schwager, свояк ”. Tuo būdu giminỹstė ir gentỹstė palieka “ Blutsverwandschaft, кровное родство ” reikšti. Vartosime, žinoma, daugiau pirmąją, nes ji įprastesnė ir plačiau pažįstama. Iš giminė̃s, kuri reiškia ne tik “ Verwandschaft, Familie, Geschlecht, Stamm ; род, родня, семья, племя ”, bet ir “ Verwandter, родственник ”, turime dar veiksmažodžius giminiúotis ir gimináutis ir būdvardžius gìminiškas, giminùs, giminìngas. Pastarasis dabar dažniausiai vartojamas prasme “ verwandt, родственный ”, nors žmonėse paprastai reiškia “ daug giminaičių turįs ”, pvz., giminingi žmonės plačiai apvažiuoja, apeina. Tos pačios maždaug reikšmės, matyti, ir gimi-nė́tas (plg. smėlė́tas, rentė́tas “ išrantytas ”), kurį Kuršaitis duoda iš

Pavadinimai reiškia giminystę su AŠ. Tiesioji giminystė pažymėta ištisinėmis, o šalutinė taškinėmis* linijomis. Civilinės teisės giminystės laipsniai parodyti arabiškais skaitmenimis: skaitoma išbrėžtosiomis linijomis. Rymiškieji skaitmenys rodo skirtingą laipsniuoseną pagal bažnytinę teisę. Iš krašto pažymėtos kartos: aukštyn ir žemyn.

* Originale : brūkšninėmis.

pietinės M. Lietuvos. Giminùs, -ì, gìminų ana reikšme yra pažįstamas Juškos žodyne : pagal mūsų giminùmo reikėtų lankytis. Šį būdvardį jau ir velionis K. Būga buvo ėmęs vartoti.

Giminystė skiriama tiesioji “ gerade Linie, прямая линия ” ir šalutinė “ Seitenlinien, боковые линии ” (žr. rodyklę) ir skaitoma giminystės laipsniais “ Verwandschaftsgrad, степень родства ”. Civilinėje teisėje tas laipsnis nustatomas iš gimimų skaičiaus, kurį turime tarp “ aš ” ir ieškomojo giminaičio. Bažnytinė teisė tiesiąją giminystę taip pat skaičiuoja, bet šalutinėje eilėje jau skiriasi (žr. rodyklę). Šiaip dar giminystę skaitome kartomìs (kartà, -õs, kar̃tą) “ Generation, поколение ”. Pvz., pirmos, antros kartos giminaičiai arba sudūrus pirmakar̃čiai, antrakar̃čiai ... Tiesiosios eilės giminystę vėl, skaitydami nuo savęs, skirstome į aukštutinę “ aufsteigende Linie, восходящая линия ” ir žemutinę “ absteigende Linie, нисходящая линия ”.

Šioje pastarojoje pirmo laipsnio ir pirmos kartos giminaičiai yra vaikaĩ: sū́nūs ir dùkterys. Šalia dukters gyvojoje kalboje dar pažįstama dukrà, -õs ir dūkrà, -õs. Iš jų plačiau sakoma pirmoji lytis ; ji taip pat ir bendrinėje kalboje įprastesnė. Be to, ja, ne dukterimi, naudojamės ir kitiems gentivardžiams darytis, pvz. : pódukra, dukráitė.

Po vaikų antroje kartoje eina vaikų vaikai, kurie dabar dažnai vadinami anū̃kais, anū̃kėmis. Tačiau tatai slavybė, pasiskolinta iš gudų ar ukrainiečių онук, kuriam atliepia rusų внук. Senojoje kalboje tai sąvokai reikšti yra nep(u)otis, kurį jau ir Mažvydas pažįsta. Moteriškajai giminei vartota dar trumpesnė lytis neptis ar neptė. Nors šiuodu žodžiai labai senoviški, sutinka su lotynų n e p o s “ Enkel, внук ”, n e p t i s “ Enkelin, внучка ” ir sanskrito n á p ā t, n á p t “ t. p. ”, tačiau dabartinėje gyvojoje kalboje nebepažįstami. Kaip neturinčius nė jokių žodinių giminaičių, juos būtų sunku prigydyti ir bendrinėje kalboje. Todėl čia reikia kito termino. Vietomis, rytų Lietuvoje ir Vilniaus krašte, sūnaus ar dukters vaikai vadinami — sūnáičiais, dukráitėmis ir dukteráitėmis. Panašiai galime ir visus vaikų vaikus vienu vardu vadinti vaikáičiais “ Enkel, внуки ”. Čia priesagą -aitis vartojame tokiu pat būdu, kaip ir tėvą vardinėse pavardėse ; pvz., Jonáitis pirma reiškė Jono sūnų. Ir dabar dar Razmo sūnus (nevedęs) tarmėse vadinamas Raz-máičiu. Dviprasmumo taip pat nėra ko bijoti.

Tolimesnėms žemutinės eilės kartoms žmonių kalboje, rodos, atskirų vardų nėra. Žemaičiai pažįsta próvaikį (pvz., tokį atsitikimą vaikai provaikiai minės), bet jis reiškia apskritai visus už vaikus tolimesnius tiesiosios eilės giminaičius. Trečiajai kartai žymėti teiktinas tos pačios darybos próvaikaitis “ Urenkel, пpa-внук ”. Prireikus skirti vyrus ir moteris, vartotina prósūnaitis, pródukraitė. Genealogijose ir teisėje su pro- teks eiti ir dar toliau, pvz., próprovaikaitis “ Ururenkel, праправнук ”.

Žemutinės eilės giminaičiai žemyn nuo savęs dabar dažnai vadinami aĩniais. Šitas žodis yra J. Basanavičiaus darbo, paleistas “ Aušroje ” (1885) kartu su aisiuliais “ t. p. ”, tačiau visai nevykęs. Jis, matyti, išsivestas iš tarminės veiksmažodžio lyties aĩna : turėta galvoje po mūsų “ ainantieji ”. Be to, darant galėjo paveikti ir vok. Nachkomme arba net Bretkūno at-ainis “ ateiva, atėjūnas ”. Šį buvo paskelbęs A. Bezzenbergeris savo veikale “ Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache ” (1877), kurį Basanavičius, kaip filologijos mėgėjas, be abejo, pažino. Vadinasi, visų pirma ainis bendrinėje kalboje turėtų išvirsti *einiù. Tiesa, žemaičių pažįstamas éinis, bet jis reiškia visai ką kita — greitą, eiklų žmogų. Šito nevykėlio vietoje teiktinas jau Daukšos vartotas palikuonis, -iẽs, pãlikuonį “ Nachkomme, потомок ”. Plg. dar senųjų žodynų palikis, palikė “ po tėvų palikęs sūnus, duktė ”.

Aukštutinėje eilėje po tėvų̃ (tė́vo ir mótinos) einantieji tėvų tėvai vadinami keliais vardais. Bõčius (daug. bõčiai — abiem giminėms) paskolintas iš gudų баця. Todėl netikę ir jo vedimai : próbočiai, prãbočiai. Taip pat slaviška yra ir bãba. M. Lietuvoje vėl vokietybės yra grū̃tė (iš vokiečių žemaičių kalbos), grõsė, gro-sùtė (iš grosse Mutter = Grossmutter) ir grū̃tis su grosùtis, grosùkas (iš *grosis — grosser Vater = Grossvater). Lietuviški bóba, bobùtė, sẽnė, senùtė ir sẽnis, senùtis šiai sąvokai bendrinėje kalboje vėl būtų nepakãbūs. nes paprastai daugiau vartojami kitomis reikšmėmis. Bendrinei kalbai teiktini žemaičių gana plačiai pažįstami senõlis “ Grossvater, дед, дедушка ”, senõlė “ Grossmutter, бабка, бабушка ” ir abiem giminėms bendroji daugiskaita senõliai “ Grosseltern, дед да бабушка ”. Senuõlis, senuõlė —iš gyvosios kalbos trūktinai tepaliudyti — dabar vartojami daugiau bendrąja prasme — senis, senė. Vilniaus krašte senuõlis reiškia dar rąstą ( = senas medis), pvz., nuvažiavo medžian (= miškan) senuõlių.

Trečiajai kartai, vok. Urgrosseltern (Urgrossvater ir Urgrossmutter), rus. прадед и прабабка, gyvojoje žmonių kalboje tam tikrų išskirtinių vardų labai maža. Bet šiaip tolimesnei antros kartos giminystei žymėti yra jau net keli terminai. Kuršaitis duoda séntėvį “ Altvater, Ahn, Vorvater, Patriarch” ir sénmotę “ Grossmutter”. Pastarosios reikšmė ne visai tikra, nes Kuršaitis pats to žodžio nepažino (jį žodyne suskliaučia). D. Lietuvoje pažįstami prótėviai “ Voreltern, прародители, предки ” (pvz., tėvai protėviai to neatmena) apima apskritai ir visus už tėvus tolimesnius aukštutinės eilės giminaičius. Be to, prótėvis (vienaskaita) gali reikšti giminės pirmãtėvį, vok. Stammvater, rus. праотец, родоначальник. Tačiau šiai sąvokai labiau teiktinas Daukšos vartojamas pirmuonis, -iẽs, pìrmuonį. Prósenis, kaip rodo sẽnis “ senolis ”, savo reikšme lygus prósenoliui, o daugiskaita próseniai vėl reiškia ir visus už senolį tolimesnius giminaičius. Dar turime ir senuosius naujadarus pranokė́ją (: pranókti “ prabėgti ”) ir pirm(a)takū̃ną (: takū̃nas “bėgikas”), kuris Jablonskio, pagal pìrmlakus, pataisytas į pìrmtaką. Pìrmtakai gali tikti kartu visiems giminaičiams aukštyn nuo savęs, vok. Vorfahren, rus. предшественники.

Kaip šalia senùčio (= senolio) Juškos žodyne (prie žodžio karta) yra prósenutis, taip šalia senõlio bendrinėje kalboje gali būti vartojami žem. prósenolis “ Urgrossvater, прадед ”, prósenolė “ Ur-grossmutter, прабабка, прабабушка ” ir prósenoliai “ Urgrosseltern, прадед и прабабка ”. Kai kada gali prireikti ir ketvirtos kartos: próprosenolis “ Ururgrossvater, прапрадед ”, próprosenolė “ Urur-grossmutter, прапрабабка ”, próprosenoliai “ Ururgrosseltem ”.

Šalutinės eilės giminystė apima visus kilusius iš to paties asmens arba asmenų poros. Ji vadinama tikrąja (vollbürtig), jei visiems bendri abu protėviai, ir pusine (halbbürtig, единокровный, единоутробный), jei tik vienas iš protėvių bendras.

Tėvų broliai ir seserys dabar paprastai vadinami dė̃dėmis “ Onkel, дядя ” ir tetomìs “ Tante, тетка ”, nors platesne prasme šie vardai vartojami ir apskritai senesniems žmonėms. Dė̃dė dar turi ir retesnes gretimines lytis dė̃dis, dė̃džius. M.Lietuvoje seniau ir moteriškai giminei vartota dėdė šalia vyriškosios dėdis. Dažnai pravartu skirti tėvo ir motinos pusės dėdes bei tetas. Žmonių kalboje ir randame : avýnas, brolis, “ motinos brolis, lenkų wuj ”; avà “ motinos sesuo, wujenka ”. Šiais savais gentivardžiais turime pasikeisti dar retkarčiais iš miesto inteligentų girdimas makaronybesi “ vujenkas ir vujaškus ”. D ė̃dina “ tėvo sesuo, stryjenka ” bendrine kalbai vis tik negalės tikti, nes tuo pačiu vardu daugiur vadinama ir dėdienė “ dėdės žmona ”. Turint atskirą terminą motinos seseriai, jos ne labai nė bereikia.

Dėdės ir tetos vaikai žmonių vadinami keliais vardais. Jų yra net dvireikšmių : brolė́nais ir seserė́čiomis rytų Lietuvoje mišrai vadinami dėdžių tetų ir brolių seserų vaikai. Šitoks vartosenos mišrumas, matyti, yra senas, nes ir latvių brālēns abiem reikšmėmis vartojamas. Bet dviprasmumas čia labai nepatogus. Tenka imti kurį kitą terminą. Vakarų ir vidurio Lietuvoje Vetter, двоюродный брат vadinamas pùsbroliu, o Kusine, двоюродная сестра —pùssesere. Taip reikėtų vartoti ir bendrinėje kalboje. Gana būdingi dėdė́nas “ dėdės sūnus ”, tetė́nas “ tetos sūnus ” ir tetu-lė́nas “ t. p. ”, padarytas iš tetùlės “ teta ”, čia dėl savo retumo negalėtų tikti. Be to, tetė́nas dar reiškia ir tetos vyrą ir net stačiai dėdę. Tai dėl to, kad žmonės ir šiaip dažnai tetos vyrą dėde vadina. Tetulýna “ tetos duktė ” ir pavardė Dė̃dynas vėl rodo, kad kadaise šį gentivardį esame daręsi ir su priesaga -ynas. Plg. žemiau seserýnas. Be to, pažįstami brolaĩtis “ pusbrolis ”, šalia su brólaičiai “ pajauniai ”, brólainis “ motinos brolio sūnus ”, kuris betgi reiškia ir sesers vyrą. Dar rečiau šioms giminystės sąvokoms sakomi : brótas, brótis, moter. gim. brótė (plg. brótis, brótautis, brótintis “ broliuotis, bičiuliautis”), M. Lietuvoje brotùžis ir, tur būt, iš jo sutrumpintas brožis, o senovėje taip pat brosis, brosė (plg. brósauti “ pasižinti, draugauti ”). Visos šios lytys yra maloninės ir vestinos iš pirmykščio *b r ó t u o (kilm. b r ó t e r s, senoviškai — bróteres), kurį rodo dainų broterėlis ir latvių brātarītis. Čia pat priklauso ir prūsų brati, brote “ brolis”. Bet dar čia reikia priminti, kad pùsbroliais ir pùsseserėmis daugiur vadinami ir ne vieno tėvo ar motinos broliai ir seserys. Tačiau šia reikšme, vengdami dviprasmumo, jų bendrinei kalbai, žinoma, negalime teikti.

Brolių ir seserų vaikams — brólvaikiams ir sesérvaikiams —-vadinti taip pat yra keliolika vardų. Iš jų plačiau pažįstami ir todėl patartim vartoti : brolė́nas “ brolio sūnus ”, seserė́nas “ sesers sūnus ” ir brolė́čia “ brolio duktė ”, seserė́čia “ sesers duktė ”. Apibendrinant pirmieji vadinami brolė́nais “ Neffe, племянник ”, o antrosios —seserė́čiomis “ Nichte, племянница”. Tuo pačiu principu gyvoji kalba šių gentivardžių darosi ir su priesagomis : -aitis, -ūnas, -ietis, -ynas, -utis, -ytis, -ikas, -inčia, pvz. : brólaitis, brólaitė, seseráitis, seseráitė (ir seseráičia), broliū̃nas, seseriẽtis, seserýnas, seserū́tis, brolyčia, brolìkas, seserinčia. Toliau dar pažįstami sūnė́nas ir dukterė́čia, bet jie vietomis reiškia ir sūnaus bei dukters vaikus, taigi vaikáičius. Plg. dar dukterė́nas “ dukters sūnus ”, dukterė́nė “ dukters duktė ”. Nors ir brolė́nas (taip pat ir brolėnas) su seserė́čia dvireik-šmiai, bet jie tiks geriau, negu sūnė́nas, dukterė́čia, nes aiškiau nusako giminystę kartos atžvilgiu.

Brolėnų ir seserėčių vaikams atskiro pavadinimo neturime. Pagal kartą jie vadintini vaikaičiais. Kadangi žmonės šalutinės eilės giminaičius, skirdami nuo tiesiosios, paprastai vadina netikraisiais, tai ir čia, tiksliau nusakant, galėtume kalbėti apie netikruosius vaikaičius. Bet dviejų žodžių terminas nėra parankus. Nusižiūrėjus į pusbrolius, pusseseres, galima būtų pasidaryti pùsvaikaičius su pùssūnaičiais ir pùsdukraitėmis. Tuo keliu eina kai kurie teisininkai. Bet kadangi pus- retkarčiais duoda ir bloginamosios reikšmės, pvz., pùsgalvis, pùsbernis, pùsprotis, tai gentivardžiuose neverta būtų jų dauginti. Bene geriausiai čia tiktų priešdėlis pa-, po-, kurį turime pusinės giminystės terminuose, pvz., patė́vis, pósūnis, čia ir kituose tos rū́šies dariniuose šiuo priešdėliu išreiškiame netikrumą, ko tikro atstojimą ir šiaip menkumą, pagaliau panašumą. Plg. pakrė́slis “ krėsliškas įtaisas kam paremti, padėti ”, pãsmalkis “ šlapių malkų garas ”, pažénklis “ ženklas; modelis”; pãram(s)tis “ ramstis ”, pajaunỹs ir pabrolỹs “ jaunosios palydas” (= jaunikio, brolio pavaduotojas), pobūdis ir pabudas, pameistrỹs “ šioks toks meistras ”, pokaršis “ tokia karšis (žuvis) ”, posmilgė “ tokia į smilgą panaši žolė, Windhalm, метлица, Apera spica venti ”. Iš šių pavyzdžių galime darytis ir gentivardžius: posūnaitis “ Grossneffe, двоюродный внук ”, podukraitė “ Grossnichte, двоюродная внучка ”, kurie kartu bus povaikaieiai.

Toliau póvaikaičių vaikai — vienoje kartoje su provaikaičiais — vadintini pãprovaikaičiais : pãprosūnaitis “ Urgrossneffe, троюродный внук”, pãprodukraitė “ Urgrossnichte, троюродная внучка ”.

Pusbrolių pusseserių vaikai yra vienos kartos su brolėnais seserėčiomis, todėl, tuo pačiu principu vadinant, jie išeina : póbrolėniai “ двоюродный племянник ”, póseserėtės “ двоюродная племянница ”, о tiksliau skiriant gaunami dar póseserėniai ir póbrolėtės.

Pagaliau šalutinėje eilėje senolių broliams ir seserims, žiūrint visos giminystės sistemos, taip pat tenka pósenoliu “ Grossonkel, Grosstante, двоюродный дед, двоюродная бабка ” vardas. Jų vaikai bus pódėdės “ дядя двоюродный ” ir pótetės “ тетка двоюродная ”, o vaikaičiai —pãpusbroliai “ брат троюродный ” ir pãpusse-serės “ сестра троюродная ”.

Gimtinė giminystė, žinoma, siekia dar daug toliau, bet praktikoje, išskyrus genealogijas, su tuo retai kada susiduriame. Jei čia jau prireikė darytis nemaža naujų gentivardžių, tai tolimesnieji visų visi būtų darytiniai. Iš to taip pat matome, kad žmonės giminystę nelabai toli teskaito. Tolimesnius giminaičius vadina devin-kar̃čiais, devinšlãkiais, taip pat pagentáiniais.

Kartinės giminystės terminai yra, pvz. : brolỹstė ir brolavà, -õs, brõlavą “ brolių giminystė, Bruderschaft, братство, братское родство ”, seserỹstė “ seserų giminystė, Schwesterschaft, сестричество ”, vaikỹstė “ vaikų giminystė su tėvais, Kindschaft ”. Visi broliai ir visos seserys kartu vadinami brolijà, seserijà, pvz., į broliją (= pas brolius) išvažiavo.

Pusiniai giminaičiai visų pirma yra ne vieno tėvo ar ne vienos motinos vaikai. Bet šiaip pusinės giminystės sąvoka daug platesnė. Čia galima skirti giminystę : 1) tarp pirmųjų vedybų vaikų ir antra-vyrio arba antrapatės, 2) tarp ne vieno tėvo ar ne vienos motinos vaikų ir 3) tarp našlių vedybomis suvestų vaikų. Tie, kuriems yra mirę vyras arba žmona, paprastai vadinami ir vadintini : našlỹs “ Witwer, вдовец ”, našlė̃ “ Witwe, вдова ”. Iš jų turime išvestinius našlỹstė “ Witwen-, Witwerstand, вдовство ” ir našláuti “ našliu, našle gyventi, вдовствовать ”. Rečiau, labiau dainose, tai pačiai sąvokai dar pažįstami : šeirỹs, šeirė̃. Antrųjų, trečiųjų vedybų žmona ar vyras dabar bevadinami: antróji, trečióji žmonà, antràsis, trečiàsis výras. Tačiau gyvojoje kalboje tam randame ir atskirų pavadinimų. Antroji žmona vadinama antrãpatė ir antrãvada, o trečioji — trečiãpatė. Antrasis vyras, atėjęs į našlės namus, yra preĩkšas, užkurỹs (užkurỹs), nors pirmasis reiškia taip pat jaunikį, o antruoju vadinamas ir įvestims žentas. O trečiasis vyras vėl turi keistoką vardą užtupỹs, Žemaičiuose ir ánčtupinis. Šiuos terminus, išskyrę du paskutiniuosius, prireikus galime pavartoti ir bendrinėje kalboje.

Našlio antroji žmona jo pirmiesiems vaikams yra pãmotė “ Stiefmutter, мачеха ”. Ji plačiai pažįstama visoje Lietuvoje ir atstoja skolintinę gudišką mõčeką. Vyriškasis pamotės atitikmuo visų vadinamas patė́vis “ Stiefvater, отчим ”. Vaikas, randamas vedant arba atitekant, patėviui ir pamotei bus pósūnis “ Stiefsohn, пасынок ” ar pódukra “ Stieftochter, падчерица ”. Rečiau dar sakoma ir pódūkra, pódukrė. Iš tų trijų teiktina pirmoji lytis. Posūniai ir podukros pačių žmonių vadinami vienu vardu : póvaikiai “ Stiefkinder, пасынки и падчерицы ”. Ne vieno tėvo ar ne vienos motinos vaikų tarpusavio giminystei pažymėti atskiro vardo gyvojoje kalboje nerandame. Jie vis viena vadinasi bróliais, seserimìs arba pùsbroliais, pùsseserėmis. Kartais nusakoma aprašomai : netikríeji bróliai sẽserys. Vengiant dviprasmumo, nusižiūrėjus į turimuosius šios giminystės terminus, lengvai pasidaromi : póbrolis “Halbbruder, единокровный, единоутробный брат ” ir póseserė “ Halbschwester, единокровная, единоутробная сестра ”. Darybai plg. pã-brolis, pabrolỹs (žr. aukščiau) ir latvių p a m ās a (= pa + māsa “ sesuo ”).

Susivedę našliai gali abu turėti vaikų iš pirmesniųjų vedybų. Nors šie savo tarpe ir nėra kraujo giminaičiai, bet šiaip gyvenime dažnai giminiuojasi. Tėvų atžvilgiu tokie vaikai vadinami suvestìniai “ сводные дети ”. O savo tarpe vadintis pažįstamas į́brolis “ Stiefbruder, сводный брат ”, šalia kurio pasidarytina ir į́seserė “ Stiefschwester, сводная сестра ”.

Visai tėvų neturintieji vaikai vadinami našláičiais, našláitėmis “ Waise, сирота ”. Siratà, siratė̃lis, siratė̃lė yra skolintiniai (iš gudų ar lenkų) ir todėl nevartotini.

Dažnai žmonės prisiima visai svetimus vaikus. Tas paprotys, matyti, senas, ir mūsų kalboje tokiems priimtiniams vaikams yra keletas atskirų vardų. Sūnumi priimtasis vadinamas į́sūnis “ ange-

Tikrieji giminaičiai sujungti ištisinėmis, o pusiniai taškinėmis* linijomis
* Originale : brūkšninėmis.

nommener Sohn, Wahlsohn, приемный сын ”, dukterimi — į́dukrė, į́dukra, į́dukterė “ angenommene Tochter, Wahltochter, приемная дочь ”. Plačiau pažįstama ir įprastesnė į́dukrė. Bendrasis vardas priimtiniams vaikams yra į́vaikiai “ Wahlkinder, приемные дети ”. Be to, dar turime išvestinius įsūnỹstė ir įsū́nyti, įsū́ninti “ an Kindes Statt annehmen, adoptieren, усыновить ”. Iš tų dviejų veiksmažodžių labiau įprastas pirmasis ir paprastai vartojamas tiek įsūniui, tiek įdukrei. Toks pat dvireikšmis yra ir rusų уысновить. Norėdami skirti, galėtume pasidaryti ir įdùkryti, įdùkrinti. Rytų lietuviai (ir M. Lietuvos žodynai) įsūnius, įdukres ir įvaikius vadina ir ìšsū-niais, ìšdukromis, ìšdukterėmis, ìšvaikiais, bet bendrinėje kalboje jie iki šiol nevartojami, nes anie geriau nusako pačią sąvokos esmę ir todėl vartosenoje parankesni. Kai kur įdukrė dar vadinama duktẽrė. Svetimą vaiką priėmusieji jam yra į́tėviai “ Wahl-, Adoptiveltern, приемные родители, усыновители ”, atskirai — į́tėvis “ Wahl-, Adoptivvater, приемный отец ”, į́motė “ Wahl-, Adoptivmutter, приемная мать”. Be to, dar sakomas augìntinis, -ė, “питомец, воспитанник, Pflegekind ”, kuris šiaip gyvenime dažnai painiojamas su įvaikiu. Bet teisėje jie griežtai skiriami : vaikų teises teturi tik įvaikiai.

Dar yra likusi panagrinėti vedybinė giminystė. Ji randasi vedant ir tekant. Dabar bendrinėje kalboje jau yra nusistojusi vartosena : iš vyro pusės vèsti “ heiraten von männlicher Seite, жениться ”, o iš moteries — tekė́ti “ heiraten von weiblicher Seite, выйти замуж”. Reikšmės raida čia visai paprasta. Vèsti visų pirma reiškė — į savo namus, ūkį, giminę parsivesti. Kadangi paprastai vyrai vesdavosi žmonas, tai šis terminas jiems ir prigijo. Bet Maž. Lietuvos tarmėse ir moterys gali vesti. Nors dabar šis veiksmažodis čia vartojamas bendrąja prasme “ heiraten ”, kaip Did. Lietuvoje “ ženytis ”, bet seniau, matyti, sakytas tik moteriai vyrą į savo namus parsivedant, nes iš tėvų namų kitur išeinanti mergaitė ir ten ìšteka arba nùteka. Pvz., Kuršaitis savo vok.-lietuviškajame žodyne (prie žodžio heiraten) duoda : Jùrgis Grýtą vẽdęs ir Grýta Jùrgį vẽdusi, bet Gryta už Jùrgio ištekė́jusi arba nutekė́jusi, jeigu ji į jo ūkį ateina. Taip pat ir Žemaičiuose par̃veda ir į́veda (į savo ūkį) ne tik moteris, bet ir vyrus. Plg. dar įvestìnis, parvestìnis vyras. Iš sudurtinių susivèsti “ einander heiraten ” rodo tarpusavio veiksmą, o apsivèsti vėl bendrinėje kalboje vengiamas. Jis veikiausiai yra kontaminacijos (sąmaišos) keliu kilęs iš vesti -)-apsiženyti. Veiksmažodiniai daiktavardžiai yra : vedỹs “ jaunasis, Freier ” (daugiau vestuvinių apeigų terminas), vedýbos (vedýba), vedimas “ Heirat von männlicher Seite, женитьба ” (plg. dalýbos, derýbos, lažýbos, piršlýbos, žvejýba...) ir vestuvės “ veselija, Hochzeit, свадьба ”. Dar pažįstamas vedẽklis “ suaugęs, galįs vesti jaunikaitis ir (paniekinamai) jau vedęs žmogus ”, kuris greta reiškia ir per mėšlavežtį prie arklių statomą berniuką.

Tekė́ti pirminė reikšmė yra —bėgti, plg. tekinė́ti “ bėginėti ”, tẽkinas, tekū̃nas, takū̃nas “ bėgūnas, Läufer ”. Vadinasi, mergaitė ištekėdama iš tėvų namų išeina, išbėga. Kadangi retkarčiais ir vyras kitur išeina, tai M. Lietuvoje pasakoma ir senoviškai : Jurgis už Grytos ištekėjęs arba nutekėjęs (= į jos namus). Vedýboms čia atliepia net trys žodžiai : tekýba, tekū̃tė, tekė̃stos “ tekėjimas, Heirat von weiblicher Seite, выход замуж ”. Nuotaka, su gretiminėmis tarminėmis lytimis núoteka, núotakuolė, núotekuolė, tekū́tė, tekùtė (pvz., tekučių daug, bet veducių maža), žmonių vadinama suaugusi, galinti tekėti mergaitė, kuri rengiasi tekėti, prieš vestuves ir vestuvių metu “ heiratsfähige Jungfrau, девица ; Braut, невеста ”, kai kur net sužieduotinė. Bet šiaip “ sich verloben, обручаться ” sąvokai reikšti mes vėl turime tris terminus, susijusius su dvejomis senovinių vestuvių apeigomis : susižadė́ti, su(si)derė́ti su sužadėtùvėmis, sánderybomis, arba derýbomis (— piršlys su nuotakos tėvais tariasi dėl vedybų ir kraičio), susižiedúoti su sužieduotùvėmis, arba žiedý-nomis (= po ūkvaizdžių jaunieji sumaino žiedus). Bendriniu terminu teiktina : su(si)žadė́ti, sužadė́tinis, sužadė́tinė, sužadėtùvės, tačiau prireikus galime ir griežčiau skirti ; su(si)žadė́ti “ (sich)ver-sprechen, помолвить(ся) ”, sužadė́tiniai “ Versprochene, помолвленные ” ir su(si)žiedúoti “ (sich)verloben, обручать(ся) ”, sužiedúotiniai “ Verlobte, обрученные ”. Platesnės sąvokos yra : jaunìkis jaunàsis “ Bräutigam, жених ” ir núotaka (žr. aukščiau), sykiu — jaunìkiai, jauníeji “ Brautleute ”. Bet ir čia gyvosios kalbos kartais skiriama : jaunìkis apskritai suaugęs jaunikaitis, galis vesti, ką merginąs “ женимый парень, приискивающий себе невесту ”, о jaunàsis, jaunóji — prieš pat vedybas ir vestuvių metu. O jaunìkė, rodos, tik šiaip jauną mergaitę tereiškia, plg. dar jaunìkė (= jauniklė) vištà.

Čia reikia paliesti ir pati santuokos terminą. Dabar daugio, net teisininkų, painiojama ir mišrai vartojama : sántuoka, sutuoktùvės, vedýbos ir jungtùvės. Ir jie visi reikalingi, bet kiekvienas savoje vietoje. Veiksmažodį tuokti visų pirma randame Valančiaus “ Antano Tretininko pasakojime ” : “ —- Na, Mikita, duosiu jums su Naste šliūbą ! Šie ir atėjo, o senis sudėjęs jų rankas su skepeta surišo, ir taip sutuokė ”, jeigu jis nėra įdėtas tą rinkinėlį vėliau redagavusio kun. Andziulaičio. Toliau tuoktis pavartota “Aušroje” (1885). Jablonskis savo rankraštiniame žodynėlyje turi (iš mokyt. Jasulaičio) įsirašęs susituokė = susivedė, o toje pačioje “ Aušroje ” (1884) yra ir santuoka. Atrodo, kad pramanyti juodu negalėtų būti, nors iš gyvosios kalbos niekur dabar neužrašyti. Gera būtų, kad kuris mūsų skaitytojas pastebėjęs praneštų. Anksčiau minėtieji pavyzdžiai rodo, kad tuokti, tuoktis, sutuokti, susituokti reiškia “ (sich) verehelichen, eheschliessen, сочетать(ся) браком ” ; sutuoktùvės bus “ Verehelichung, Eheschliessung, бракосочетание ” ir vartojamos taip pat jau “ Aušroje ”, o sántuoka — “ Ehe, Ehestand, брак, супружество ”. Toliau lengva pasidaryti : sutuoktìnis “ Ehemann, Ehegatte, супруг ”, sutuoktìnė “ Ehefrau, Ehegattin, супруга ”, sykiu — sutuoktìniai “ Eheleute, Ehegatten, супруги ”, santuokiniai, nesantuokiniai “ eheliche, uneheliche, брачные, внебрачные ” vaikai ir pagaliau ištuokti “ ehescheiden, разводить, расторгнуть брак разводом ”. Šalia vedýbų galima vartoti ir daugiskaitines tekýbas. Taip vienodžiau, o be to, ir daugumas tos rūšies darinių sakomi daugiskaitoje. Žr. aukščiau. Vien bažnyčiai paliktina jùngti, sujùngti, “ trauen, венчать, повенчать ”, jungtùvės “ Trauung, венчание ”. Iš tradicijos čia turime palikti ir moterỹstę (sakramento prasme), nors šiaip sąvoka ir netiksli.

Sutuoktinis, sutuoktinė tėra reikalingi tik įstatymų kalbai, šiaip gyvenime, žinoma, visuomet vartos výrą ir žmoną. Taip pat turime dar senų seniausius pàts ir patì, tik pastaroji vietomis turi neigiamo priereikšmio.

Pradžioje esame trumpai prisiminę, kad vedybinei giminystei — affinitas, Schwägerschaft, свойство — reikšti geriausiai tinka svainỹstės terminas, pasidarytas iš sváinio. Gyvojoje kalboje ir žodynuose svainis ir retesnis svainius yra kelių reikšmių : 1. žmonos, vyro brolis ; 2. sesers vyras ; 3. žmonos sesers vyras. Moteriškasis atitikmuo svainė paprastai reiškia žmonos seserį, bet taip pat ir brolio žmoną, vyro brolio žmoną. Dabar sváinis, -ė plačiau pažįstami Užnemunėje (seniau ir M. Lietuvoje) ir Lietuvos rytuose. Iš suminėtųjų reikšmių aiškiai matyti, kad jais tereiškiama tik vedybinė giminystė. Tatai sutinka ir su pačia žodžio etimologija, nes sváinio pagrindinė reikšmė yra “ savasis, saviškis ”, iš nebeturimo būdvardžio *s v a i n a s (plg. prūsų s w a i s “ savas ”, slavų s v o j ь “ t. p. ”). Šitaip kas kartais jį įtaria rusybe, bet be jokio pagrindo. Mūsų sváinis paveldėtas iš senovės, kaip ir tos pačios šaknies bažnytinės slavų kalbos s v ь s t ь “ žmonos sesuo ”, senovės vokiečių aukštaičių s w o i o “ žmonos brolis, sesers vyras, žmonos arba vyro tėvas ”. Kirčiuotina tik svainis, -ė, tam pritaria ir latvių svaĩnis (plg. liе. líepa : la. liẽpa). Kuršaitis, nebepažindamas to žodžio iš gyvosios kalbos, dažnai kirčiuoja klaidingai svaĩnis, svaĩnius. — Bendrinei kalbai svainis, -ė teiktina vartoti dve-jaip : 1. apskritai vedybiniam giminaičiui, norint išreikšti vok. Verschwägerte, rusų свойственник, свойственница; 2. vadinti — vyro broliui ir seseriai, žmonos broliui ir seseriai, sesers vyrui, žmonos sesers vyrui ir vyro sesers vyrui. Jie turi pakeisti šiomis pastarosiomis reikšmėmis įsigalėjusias svetimybes švógėris ir švógerka, gautas iš vokiečių per lenkų szwagier, szwagierka. M. Lietuvos švógėris, švė́gerkė artimesni vokiškosioms lytims. Juos ir nesunku iš kalbos išveisti, nes yra visai jauni skoliniai, XVI amž. raštuose dar nepažįstami. Tiesa, sváinis, -ė palieka daugiareikšmiai, bet, pvz., ir vokiečiai teturi tik Schwager ir Schwägerin, Schwippschwager ir Schwippschwägerin. Vadinasi, dabar vienu vardu vadinama po kelis svainystės laipsnius. Visi svainiai ir svainės kartu vadintini svainijà, plg. brolijà, seserijà. Svainio žmoną bendrinėje kalboje, žinoma, vadinsime svainíenė, o abu — svainiaĩ, pvz., laukiame svainių atvažiuojant. Tačiau senojoje kalboje ir dainose turime dar ir kelis atskirus terminus, kuriais išskiriame vieną kitą svaininį giminaitį. Iš dainų ir vestuvinių papročių veik visoje Lietuvoje pažįstami: dieverìs, -iẽs, díeveri, rečiau dieverỹs “ vyro brolis, деверь ” ir móša

“ vyro sesuo, золовка ”. Abu labai seni, iš dalies net senesni nei lietuvių latvių prokalbė. Plg. senovės slavų d e v e r ь , latvių m ā s a “ sesuo ”, prūsų m o a z o “ teta ”. Išvestiniai yra : dieve-rijà “ dieveriai, dieverių namai ”, dieveríenė “ dieverio žmona ” ir mošė́nas “ mošos vyras ”. Daugiskaita dieveriaĩ prireikus galima kartu vadinti dieverį su žmona, pvz., dieveriai atvažiavo, pas dieverius buvome. Toks pat senovinis, bet ir dainose jau apyretis : láiguonas ir laigūnas “ žmonos brolis, шурин ”. Senuosiuose žodynuose ir Kleino 1653 m. gramatikoje dar randame : jentė, jenters (plg. senovinę mótė, móters ir dabartinę duktė̃, dukter̃s) “ vyro brolio žmona ”. Tačiau šiai sąvokai dabar paprastai sakoma sváinė arba brólienė, nors pastaroji visų pirma reiškia savo brolio žmoną. Norėdami atskirais atsitikimais tiksliau nusakyti svaininę giminystę, žinoma, turėsime bent kai kuriais ir iš šių gentivardžių naudotis.

Svaininė giminystė

Tikrieji giminaičiai sujungti ištisinėmis, o svaininiai taškinėmis* linijomis.
* Originale : brūkšninėmis.

Atitekėjusi mergaitė vyro tėvų vadinama martì, -čiõs, mar̃čią “ Schwiegertochter, сноха, невестка ”. Ta reikšme ji vartojama bendrinėje kalboje. Bet šiaip tarmėse martì dar reiškia ir brolio žmoną, vyro seserį, net nuotaką ir sužadėtinę. Pašaliniai žmonės jaunąją žmoną per vestuves dar kurį laiką po vestuvių vadina ir jaunãmartė. Vyro tėvas marčios vadinamas šẽšuras, rečiau šẽšiuras “Schwiegervater, свекор”, o motina — anýta “Schwiegermutter, свекровь ”. Abu tėvai kartu bus šešuraĩ “ Schwiegereltern, мужнины родители”. Šitaip dar gana plačiai Lietuvoje vartojama ir todėl teiktina ir bendrinei kalbai. Kai kuriose tarmėse, pvz., žemaičių šẽšurui ir anýtai yra apibendrinti uošvis, -ė, kitaip sakant, tais pačiais vardais vadinami ir vyro ir žmonos tėvai. Tačiau daug plačiau sakoma ir visuotinai teiktina: úošvis “ žmonos tėvas, тесть ”, úošvė “ žmonos motina, теща ”, úošviai “ žmonos tėvai, женины родители ”. Uošvių namai, žmonos tėviškė daug kur vadinami uošvijà, o rytiečių ir uošvỹnė. Dukters vyras tėvams yra žéntas “ Schwiegersohn, зять ”.

Mums trūksta termino išreikšti vokiečių sich verschwägern, rusų вступить в свойство, посвоиться “ sudaryti svaininės giminystės ryšius ”. Aprašomai pasakytume sueĩti į svainỹstę, bet pagal giminiúotis, susigiminiúoti galima pasidaryti ir svainiúotis, susisvainiúoti. Kadangi giminiúotis reiškia ir “ giminystės ryšius laikyti, giminiškai gyventi ”, tai ir svainiúotis prireikus galėtume panašia reikšme pavartoti.

Teisės požiūriu žiūrint, svainiais (plačiąja prasme) laikomi tik tikrieji antrojo sutuoktinio, žmonos arba vyro, giminaičiai. Ta svainystė yra tos pačios kartos ir laipsnio, kaip ir sutuoktinio giminystė, ji nenutrūksta nė santuokai pasibaigus. Tačiau šiaip gyvenime (ne teisine prasme) svainystė vadinama, pvz., ir sutuoktinio gimininis santykis su antrosios pusės svainija.

Yra nemaža ir vestuvinių, ypačiai apeigų, terminų, bet jie gentivardžiams jau nebepriklauso. — Viliamės, kad šitos mūsų pastabos palengvins skaitytojams susivokti kartais labai pinkliuose giminystės santykiuose ir pavadinimuose. Apskritai reikia pasakyti, kad mūsų šviesuomenė čia daug menkiau nusimano nei kaimas. Jai lietuviškuosius gentivardžius dar reikia prigydyti.

KELETAS FOTOGRAFIJOS TERMINŲ*

Žadėję (žr. 259 psl.) čia kiek plačiau pasisakome dėl kelių fotografijos terminų. Apskritai šios srities lietuviškaisiais terminais niekas atskirai nėra rūpinęsis, juos kūrė pats gyvenimas, fotografijos mėgėjų praktika. Todėl nenuostabu, kad vienur kitur ir pro šalį “ prakurta ”. Bet visų pirma turime būti dėkingi pirmojo mūsų fotografijos vadovėlio autoriui (K. Laucius, Fotografuoti gali kiekvienas. II leid. 1938), pramynusiam čia taką ir davusiam visą eilę gana vykusių terminų. Juk, pvz., péršviesti “ per daug šviesos duoti, vok. überlichten”, péršviestas “ per daug šviesos gavęs, überbelichtet”, neprišviẽsti “ per maža šviesos duoti, unterbelichten”, neprìšviestas “ per maža šviesos gavęs, unterbelichtet”, ieškiklis “ kuo fotografuojamasis vaizdas ieškomas, Sucher” tikrai yra gerai nusisekę. Taip pat nepeiktini ir plokščiãfilmė, filmryšis vokiškiems Planfilm ir Filmpack pakeisti.

------
*Gimtoji Kalba, 1938, 149-151.

Fotografuojant dažnai tam tikrais prietaisais matuojama atstumas ir apšvietimas. Vokiečių šie prietaisai vadinami Entfernungsmesser ir Belichtungsmesser. Lietuviškai girdėti vadinant atstumo arba tolumo, apšvietimo matuotojas, ma-tuotuvas, o vadovėlyje vartojamas vėl matiklis. Teiktini trumpesni ir pagaulesni : tolìmatis, šviesómatis. Be to, matiklis turėtų būt padarytas iš matyti, nes iš matúoti tegalima matuõklė, plg. važiuõklė, švytuõklė.

Šviesa į fotografinę kamerą įleidžiama pro angelę, vadinamą diafragmą. Taip vartoja ir kai kurios kitos kalbos. Vokiečiai turi savo žodį Blende. Kadangi šviesa pro ją įšviečia, tai lietuviškai diafragmą galima pavadinti į́švaita, plg. į́landa (: įlįsti), įtaka (: įtekėti) “ vieta įlisti, įtekėti ”. Įšvaitai atidaryti paspaudžiamas tam tikras, paprastai iš vielos padarytas, spaustùkas, vok. Auslöser. Vadinti jo išjungikliu nederėtų, nes iš tikrųjų jis įjungia, o ne išjungia. Prie mūsų vartojamo spáusti, paspáusti kaip tik geriausiai tinka spaustùkas. Darant nuotrauką arba stačiai, kaip žmonės sako, traukiant prieš saulę, ant objektyvo užmaunamas toks gaubtelis, kuris jį saugo nuo tiesioginių spindulių. Todėl šis prietaisas ir var-dintinas saulė́gaubtis, vok. Gegenlichtblende, Sonnenblende.

Fotografinis statỹvas šiaip labai dažnai vadinamas tiesiog kójomis; norint galima vartoti ir pastõvas, pastõlis (plg. š. m. GK 108) arba dar trumpesnis stõvas. Kad aparatą galėtų laisvai sukinėti į visas puses, ant stovo užsukama rutulìnė są́nara, vok. Kugelgelenk; ji aparatą nerte suneria su stovu. Tiesa, terminas dvižodis, bet ir kitos kalbos ne trumpesnius turi : rusų шаровое соединение, anglų ball-and-socket. Vartodami galime ir trumpinti, sakyti tik sąnara, nes jos paprastai visos rutulinės.

Filmuojama į plokštelès arba filmas. Pastarosios vėl yra dvejopos : plokštìnės —ištisos ir ritìnės — susuktos į rites (rìtė “ spūlė ”, Viekšnių apyl. žodis). Norint galima vartoti plokščiãfilmė, vok. Planfilm, ir, sutrumpinus, vietoje ritìnė filmą stačiai ritìnė, vok. Rollfilm, ypačiai kur būtina griežtai sąvokas skirti. Šiaip sau gyvenime “ rolfilma ” vadinama tiesiog fìlma. Kartais gali prireikti skirti ir filminę kamerą nuo ritinìnės, vok. Rollfilmkamera.

Fotografuojant kambaryje prieš langą, dažnai nuotraukose atsiranda savotiškų šviesos dėmių, kurias fotografai kartais vadina “ aureolėmis ”, vok. Lichthof. Terminu čia teiktinas pãšvaitas, -ai, kuris žmonių kalboje reiškia pašvaistę ir apskritai bet koki neaiškų šviesulį. Pvz., galime pasakyti : nuotrauka išėjo su pa-švaitu arba pašvaitúota, jeigu tų pašvaitų̃ keli. O būdvardis pašvaitùs, -ì (plg. skardas : skardùs, svãras : svarùs) vėl labai gerai tinka apibūdinti tokiai (blogai) fotografinei medžiagai, kuri duoda pašvaitų̃. Pvz., pasakytume : tos firmos ir plokštelės ir filmos labai pašvaĩčios. Filmų indaruose rašomą vok. lichthoffrei, anglų anti-halo, lietuviškai turime taip pat versti nepašvaitùs, -ì.

Nuotraukos negatyvą reikia áiškinti, vok. entwickeln (žiūr. 259 psl.) tam tikrame skiedinyje, kuris vadinamas aĩškalas, vok. Entwickler. Išaiškintą negatyvą dabar fotografai paprastai fiksuoja. Bet šitą sąvoką galime labai gerai pasakyti ir savo žodžiu grū́dinti, vok. fixieren. Juk kaip tik užgrū́dintas negatyvas nebegenda, paveikslas nebeišnyksta. Grūdinamasis skiedinys vėl bus grū́dalas, vok. F i x i e r. Kai kur ir kalviai pažįsta grū́dalą, juo vadina bet kokį skystį, pvz., aliejų ir vandenį, kuriame ką grūdina. Darybai plg. tẽpalas, mir̃kalas, mìtalas “maistas”, dãžalas, žìbalas. Aiškintojas ir grūdintojas reiškia veikėjus, ir todėl skiediniams vadinti netinka.

Čia panagrinėjome tik keletą svarbesnių fotografijos terminų, ėmėme daugiau tuos, dėl kurių mūsų skaitytojai buvo kreipęsi. Pageidautina, kad terminų reikalu imtų rūpintis ir Lietuvos Foto Mėgėjų Sąjunga. Visi jai būtų už tai dėkingi ir prireikus patalkintų.

KASDIENINĖS KALBOS YDOS *

Kalbėdami apie kalbos ydas, dažniausiai galvoje turime rašytąjį žodį arba, tikriau sakant, spausdintąjį. Kartkartėmis skaitome kalbinių recenzijų, kur peikiama ar, rečiau, giriama kurios knygos kalba. Retkarčiais vienas kitas spaudoje pasipiktina ir netikusiu, bloga kalba parašytu kuriuo viešesniu parašu. Mat, parašyta, išspausdinta labiau akis bado.

-------
* Gimtoji Kalba, 1939, 115-118.

Tačiau kasdieninėje šnekamojoje mūsų kalboje tų ydų daug apsčiau. Viena, kalbame visi daugiau nei rašome, o, antra, rašydami vis pagalvojame, kaip čia geriau, “ lietuviškiau ” parašyti. O gyvu žodžiu kalbėdamas dažnas pagalvoja : kaip pasakysi, taip nepagadinsi. Šiuo atžvilgiu, reikia pasakyti, kad mūsų aplaidumas pernelig didelis. Ir kaip tik dėl tos priežasties ir raštų kalbai sunkiau gerėti, nes sakomasis žodis juk labai glaudžiai susijęs su rašomuoju.

Kasdieninės kalbos ydų randame ne tik sakinyje, tartyje, kirčiavime, bet taip pat ir žodyne. Tiesa, daugumą bendrinės kalbos žodžių turime iš gyvosios žmonių kalbos, bet išskirtinėms sąvokoms — terminams gyvojo kalbos turto ne visuomet tepakanka. Žodžių dažnai tenka naujai darytis, kaltis arba net skolintis. Ir čia jau daugiau pavojaus į šunkelius iškrypti.

Šiuo kartu, nekliudydami specialinių sričių, nors trumpai paliesime vad. kasdieninio gyvenimo terminus. Čia visų pirma susiduriame su visokiomis svetimybėmis. Jų ypačiai gausu paprastojoje amato, krautuvės, net virtuvės kalboje, kur bendrinės kalbos gryninamoji įtaka tik labai lėtai tepasireiškia. Rasime tačiau ir netikusių, netaisyklingų naujadarų, bet žymiai mažiau. Daugiur betgi mūsų kaimas kasdieninio gyvenimo reikalams turi gerų ir vykusių terminų, tik mes jų nežinome ir verčiamės daugiausia miestinėmis makaronybėmis.

Imkime kad ir namudės (vok. Hauswesen, rus. обиход) dalyką. Jau prienamėje randame g o n k a s, o pro duris eidami susiduriame su adverijomis ir zoviesais. Lenkiškas gonkas ar gonką visais atžvilgiais gali pakeisti plačiai pažįstamas príeangis (tarmėse ir priñgis). Mažiau čia tiktų taip pat iš gyvosios kalbos pažįstami príenamis ir príebutis. O adverijai ir zoviesui lietuviški pakaitai yra žemaičių staktà, -os ir vỹrius (iš veiksmažodžio vérti). Nuo seniau jau vartojame príeškambarį, bet paskutiniu laiku statybininkai čia dar įsimanė įveisti anglišką holą ir vokišką halę. Bet šiuo atveju anglų hall reiškia mūsų príemenę (priemenė̃, -ė̃s) ir ją reikėtų vartoti, jeigu, žinoma, yra reikalo ją skirti nuo paprastesnio ir mažesnio prieškambario. Iš čia turime išmesti ir rusiškąją viešalką, jos vieta priklauso lietuviškai kabỹklai. Atskiram drabužiui pakabinti vėl yra pakabà, -õs, pãkabą, o į patį drabužį įsiuvamas — kabìklis arba kabinõtas. Pagaliau pravartu apsigerbti ir pačiuose kambariuose. Vietoje d i v o n o patieskime pãtiesalą, o kur reikiant ir takẽlį, tik ne d o r o ž k ą. Daugiur prie langų tebekybo firankos ir štoros, nors pirmąsias lietuviškai vadiname langãtiesėmis arba añt-langėmis, o pačius langus užleidžiame užúolaidomis. Langus atidarius vis dar eina c i o n g a s, tačiau turėtų traukti traũksmas arba sker̃svėjis, kiaurãvėjis, kiaurãpūtis. Pagaliau ir fortkos vietoje vartotina órlaidė, o kad sienos nedrėktų, reikia órtakių, tik ne rusiškų vozduškų. Apsišviesti turime lempą, ir šito daugelio

kalbų — rus. лампа, lenk. l a m p a, pranc. l a m p e, vok. L a m pe— vartojamo skolinio (iš graikų l a m p á s “ žiburys, deglas”), žinoma, iš savo kalbos nemesime, bet knatui ir abažūrui turime gražius pakaitus — dagtìs ir gaũbtas. O paskui elektrinę lempą vis dar velkasi šniūras (jei ne šnuras!) su štepseliu ir knopke, nors seniai jau turime nusikalę visai gerus naujadarus — laĩdas, kištùkas, mygtùkas. Taip pat ir liustrą gali pakeisti lietuviškasis sietýnas, vartojamas perkeltine prasme.

Einame į miegamąjį, ir vėl kiek makaronybių vartojama jau vien lovos apdarams vadinti : čecholas, navalačka, kaldra, adiejalas, kapa... O lietuviškai tatai vadintina : apmaũtas ar añtnartis, ùžvalkalas ar añtvalktis, añtklodė, apklõtas, lovãtiesė. Daugis šeimininkių, net inteligenčių, dar nėra išsižadėjusios nė perinos, sieniko (ar šieniko), net p a d u š k o s, nors mūsų lietuviškojo kaimo čia iš seno pažįstami patalaĩ, čiužinỹs ir príegalvis bei pagálvė.

Taip pat ir mūsų pačių apdaro pavadinimuose daug rasime ko taisyti. Visų pirma vietoje gudiškų rūbų tevartotina drabùžiai, o kostiumas yra kartà, -õs, kar̃tą arba eilùtė ; toliau k u r t k ą labai gerai pakeičia vilniečių dzūkų įsùtė (: įsas “ trumpas ”) arba net striùkė, o doždeviką ar regenmantelį — lytìnis (suprask : apsiaustas), kuris kartais turi ir gobtùvą, tik ne kapišoną ar bašliką. Kravato ir galstuko ar halstuko vietoje po kaklu riškimės tik kaklãraištį, o k a š n ė mūsiškai vėl yra pakaklìnis. Kad g u z i k a s yra sagà, tur būt, visi žino, bet pravartu įsidėmėti ir kolioniko (arba galioniko) bei zaponkos pakaitai — segùtis ir są́saga. Tam tikras spauste užspaudžiamas sagas dažnai girdėti vadinant lenkiškai začaskomis, o žmonių kalbos čia pažįstamas labai pagaulus spaũstas, -ai. Sagos darybinė giminaitė yra sagė̃, ir tuo vardu vadinama moterų nešiojamoji b r o š k a. — Dar kad ir porą žodžių apie ãvalynę (ne avalinė!). Metas jau būtų moterims išsižadėti kurkų (arba korkų, kablukų), juk kulnys gali būti ne tik žemos, bet ir aukštos. Be to, lodočkas gali vadinti kurpaitėmis, o pantofliai—yra šliùrės, šlepẽtės. Vyrų nešiojamus getrus vėl visai žmoniškai galime pakrikštyti añtkurpiais. Netikusios yra ir liakierkos, ypačiai dėl savo galūnės. Turi vadinti lietuviškiau : lakìniai, lakúotiniai (= batai), lakìnės, lakúotinės (— kurpės).

Dar pasisukinėkime ir po virtuvę. Čia kovą su svetimybėmis pradėjo visų pirma namų ruošos kursai ir mokyklos. Daug jau turime ir gerų lietuviškų terminų. Ir tikrai garbės nedaro, kad net inteligentės moterys nepajėgia atsisakyti nuo petelnės ( = spar-gìntuvė), duchovkos ( = órkaitė), bratvankos ( = keptùvas), tarkos (= trintuvė̃), t a c o s (= padė̃klas), s c i r k o s (= pašluõstė, šluõstė), kad vis dar tebemėgsta tušyti ir s m ož y t i, nors turėtų troškìnti ir spìrginti. Ir vadinamąją virtuvės plytą turėtų pakeisti mū̃ris, o jo kūryklos rešiotka mūsiškai yra tiesiog gardelė.

Ir rūkytojams pravartu kai kur būti lietuviškesniems. Vietoje cigarnyčios, mundštuko, bankrutkos, taba-kerkos ir mašinkos ar benzinuvkos vartotina: rūkìklis, kandìklis, suktìnė, tabõkinė, brėžẽklis. — Taip pat ir namų darbo gėrimus dažnai mėgstame svetimais vardais vadinti, pvz., kvasas, nalivka, vyšniuvka, slyvuvka..., nors, rodos, daug galvos nereikia laužyti, kad sakytina : añtpilas ar ùžpilas, vyšnìnė, slyvìnė. Kitas dar ir stumbrìnę táikstosi “ šauniau ” zubrovka pavadinti. Be to, ir lietuviškojo krupniko vardas taip pat nelietuviškas, o lenkiškas. Žmonių jis vietomis labiau priderintas prie mūsų kalbos ir vadinamas kruõpininku. M. Lietuvos lietuviai šiam gėrimui iš seno turi lietuvišką pavadinimą meškìnis. Net Rytprūsių vokiečių kalboje jis daugiau pažįstamas skoliniu Meschkinnis, negu vokiškuoju atitikmeniu Bärenfang.

Pagaliau kasdieniniame gyvenime tenka vartoti visą eilę žodžių, kurie jau priklauso amatų ar technikos sričiai. Visų pirma čia turime išsižadėti bent apcūgų, šcipcų, atviortkų, šriūbų, muterkių (ar materkų) su gvintais, prabajų, zamkų... Jų vietoje vartotina : rẽplės, žnýplės, suktùvas, sráigtas, veržlė̃ ar sráigė, srỹgiai (:sríegti “ gvintuoti ”), kéngė, ùžraktas.

Šioje kovoje su kasdieninėmis žodyno ydomis labai svarbu visuotinis ryžtumas. Jei mes kiekvienas ir kasdieniniame gyvenime, kalbėdami gyvuoju žodžiu, tiek kambaryje, tiek virtuvėje, kovosime su žargonu, tikrai ilgainiui apsišvarinsime. Šiuo atsitikimu ypačiai didelis uždavinys tenka šviesuomenei, jos šeimoms, mokyklai, nes tik čia teįmanoma kalbos drausmė. Bet koks aplaidumas gali ir viską sugadinti. Štai ir pavyzdys. Viena amatų mokykla su savo mokiniais dirbo praktikos darbus prie namų statybos. Mokiniai kalbėjo biauriu žargonu. Čia pat maišėsi mokytojai, kurie ne tik savo auklėtinių neperspėjo, bet ir patys techniniais “ perlais ” žarstė. Bet sąskaitoms rašyti tuojau imdavo ir “ atlietuvėdavo ”, jas rašė visai pakenčiamai, be tų makaronybių, kur šiaip visuotinai vartodavo. Vadinasi, mokyklos suolui vienas mastas, o gyvenimo praktikai kitas. O to kaip tik neturėtų būti, nes tik

kasdieninė gyvoji vartosena gali kalboje prigydyti naujus žodžius, ypačiai terminus. Taigi kalbinis valyvumas mums visur privalomas.

KORTŲ VARDAI *

Mūsų skaitytojai yra pageidavę, kad atskiru straipsniu pasisakytume dėl vartojamųjų ir ypačiai vartotinųjų kortų vardų. Gavę kiek medžiagos iš GK skelbtosios anketos ir šiaip daugiau pasirinkę gyvosios kalbos duomenų, čia kortų vardus panagrinėsime kiek plačiau.

--------
* Gimtoji Kalba, 1940, 67-72.

Jau ir pačias kortas ne visi lietuviai vienodai vadina. Plačiausiai, bent daugumo aukštaičių, sakoma kortos. Šį vardą jau pažįsta ir XVI amž. rašytojai, pvz., Daukša, Petkevičius. Jis mūsų pasiskolintas iš lenkų ir gudų karta, kuri savo ruožtu vėl gauta iš Vak. Europos (plg. it. c a r t a, pranc. c a r t e, vok. K a r t e) ir per lotynų c h a r t a yra kilusi iš graikų c h á r t ë s “ papiraus lapas (rašyti) ”. Kitaip sakant čia turime vad. tarptautinį žodį. Kai kur M. Lietuvoje ir vietomis veliuoniškiuose dar vartojamas šio skolinio perdirbinys kvõrtos (kvortà,-os, kvõrtą). Žemaičiai vėl turi fonetiškai naujesnę lytį kar̃tos (kartà,-õs, kar̃tą). O Užnemunėje kortos dar vadinamos ir kazìromis, kazìrėmis, kazỹrėmis (iš lenkų k o z y r a “ pasirenkamoji, šviečiamoji korta ”), taigi perkeltiniu šviečiu vardu. Bendrinei kalbai, žinoma, teiktina dabartinė įprastinė lytis kõrtos,-ų̃ (vn. kortà,-õs, kõrtą), nors šiaip vakariečių tarmėse dažnai dar tebekirčiuojama senoviškai kõrtos,-ų.

Šio daiktavardžio išvestinis veiksmažodis yra kortúoti,-úoja, -ãvo (rytiečių ir kortóti, kortója, kortójo), o kas kortuoja arba labai mėgsta kortuoti, tas — kortininkas. Šiuodu žodžiai pakeičia slavybes kortavóti (kartavoti) ir kortauniñkas (kartauniñkas), paskolintas iš lenkų k a r t o w a ć ir k a r t o w n i k. Kaip kitų kalbų pvz., rusų играть в карты, vok. K a r t e n s p i e l e n), taip ir mūsų jau nuo XVI amž. sakyta kortomis žaisti. Veiksmažodžio žáisti vartosenai susiaurėjus, dabar bendrinėje kalboje paprastai besakoma kortomis lõšti. Iš žmonių kalbos ta pačia reikšme dar pažįstama ir kortàs mùšti.

Kadangi yra ir kitokių kortų, pvz., buriamųjų (vok. Zauberkarten), tai lošti vartojamosios kortos tiksliau vadinamos lošiamosiomis kortomis “ Spielkarten, игральный карты ”. Tam tikras kortų skaičius, pvz., 32 ar 52, kurį rusai vadina колода, o vokiečiai S p i e l, lietuviškai vadintinas málka, -os. Šia reikšme tą žodį gana plačiai vartoja žemaičiai, ir jis visiškai gali pakeisti skolintinę kalãdę. Žmonių dar skiriama ponìnės (paveiksluotos) ir akìnės kortos. Šios pastarosios, lošiant paprastuosius lošimus, sudaromos iš 52 lapų malkos atliekamųjų kortų.

Lietuvoje jau nuo XVII amž. buvo pažįstamos dvejopos kortos, būtent vad. p r a n c ū z i n ė s ir v o k i e t i n ė s, kurios skiriasi ne tik spalvų, bet ir figūrų pavadinimais. Mūsų vartosenoje tie abeji pavadinimai yra sumišę. Be to, vieni kortų vardai išsiversti lietuviškai, o kiti tiesiog pasiskolinti iš kaimyninių kalbų. Todėl šiandien atskirose Lietuvos vietose vartojamieji kortų vardai gana žymiai skiriasi. Betgi iš jų galima atrinkti, kas mūsų kalbai labiau sava ir bendrinei vartosenai teiktina. Tokia atranka rodo, kad, pvz., inteligentų tarpe dažnai girdimi karo ir trefai gyvajai kalbai visiškai svetimi. Apskritai kaimo žmonės lietuviškų kortų vardų vartoja kur kas daugiau nei šviesuomenė.

Visų pirma panagrinėsime pačių spalvų vardus. Jų prancūziškieji ir vokiškieji pavadinimai daugumas yra susiję su spalvos žymimųjų akių piešiniais ir jų panašumu. — Prancūzų t r è f l e ( = dobilas), arba c r o i x ( = kryžius), kur vokiečiai verčia K r e u z, o savosiose kortose vadina E i c h e l ( = gilė), rytiečių lietuvių paprastai vadinama krỹžiai, kryžaĩ, o žemaičių ir vakariečių — gìlės, gìlys, gìliai, giliùkai, nors Užnemunėje retkarčiais girdėti ir krỹžiai, o dzūkuose net žalandžiai (iš lenkų ż o ł ą d ź “gilė”). Bendrinei kalbai teiktinos gìlės,-ių (gìlė,-ės), kaip plačiausiai sakomos visoje vakarų Lietuvoje. Šis vardas taip pat, rodos, nesvetimas ir M. Lietuvai. “ Inteligentiniai ” trèfai (iš rusų треф ir lenkų t r e f) yra gryna miesto žargonybė, gyvojoje kalboje visai nepaliudyta. — Prancūzų c a r r e a u ( = keturkampis) vokietinėse kortose atliepia S c h e l l e ( = apvalus skambaliukas, žvagalas). Ši kortų spalva Lietuvos rytuose dažniausiai vadinama lenkišku skoliniu zvankaĩ, zvònkai, dzvankai, dzvònkai, zvònkos, dzvònkos (iš lenkų d z w o n k i arba senovinės lyties z w o n k i “ skambaliukai, kortų spalva ”). Žemaičiai čia sako bū̃gnai, kurie, greta su bū̃bnais, dažnai girdėti ir Užnemunėje, retkarčiais net ir rytiečiuose. Iš kai kuriu Lietuvos vidurio vietų dar pažįstami būbinaĩ, bubinaĩ. Visų šitų lyčių pagrindas yra rusiškasis tos spalvos kortų pavadinimas бубны, kuris savo ruožtu yra vok. S c h e l l e n vertinys. Be to, Užnemunėje dar sakoma ir bùlkai, bùlkos (iš lenkų bułki “ bandutės, kortų spalva ”), taip pat bùlvės, bùlbės, o vienur kitur vidurio Lietuvoje ir bulbaĩ. Šie trys pastarieji vardai, matyti, praminti pačių lietuvių dėl vokietinių kortų spalvos ženklo šiokio tokio panašumo į bulvę. Visuotinei vartosenai, rodos, geriausiai tinka bū̃gnai. Viena, ši lytis labiausiai yra aplietuvėj usi, o antra, greta su bū̃bnais, daugiau ar mažiau pažįstama veik visame lietuvių kalbos plote. — Prancūzų p i q u e ( = ietis) esąs susidaręs pagal italų s p a d a (= kalavijas), o šis pavadinimas vėl susijęs su kortos piešiniu. Iš prancūzų pasiskolinta ir rusų пик, lenkų pik. Vokiečiai savosiose kortose šią spalvą vadina G r ü n (= žalias) arba L a u b ( = lapai). Lietuvoje plačiausiai vartojamasis vardas vynai, vynai yra lenkybė. Mat, lenkai seniau vietoje dabartinio p i k vartojo w i n o (dėl spalvos ženklo panašumo į vynuogių lapą). Vynų visai nepažįsta tik žemaičiai ir jų vietoje sako lapai. Taip šią spalvą vietomis tebevadinanti senoji karta ir Užnemunėje. Rytiečiuos esą, rodos, girdėti ir lãpiai. Šalia vỹnų vienur kitur sakoma ir pýkiai, pìkai, taip pat retkarčiais varnaĩ. Šis vardas pramintas jau mūsų pačių, matyti, dėl spalvos juodumo. Bendrinei kalbai reikėtų imti lapùs, nes dabar Lietuvoje vartojamųjų kortų šios spalvos ženklas tikrai primena lapą. Vỹnai būtų suprantami tik vokietinėse kortose. -— Paskutinė spalva prancūzų vadinama c o e u r ( = širdis), vokiečiai ją verčiasi H e r z, o savosiose kortose vadina Rot (= raudonas). Visame mūsų kalbos plote šiai spalvai pažįstamas vardas čìrvai, čir̃vai, čirvaĩ, čìrvos, čìrviai. Kilimo jis yra rusiškas — черви (plg. dar lenkų c z e r w i e ń, kuris seniau buvo vartojamas vietoje dabartinio prancūziško k i e r). Etimologiškai черви jungtinas su lenkų c z e r w o n y, gudų c z y r w o n y “raudonas”, taigi yra vokiškojo R o t vertimas. Žemaičiai dažnai pasako ir šir̃vai. Ši lytis, žinoma, tėra tų pačių čir̃vų liaudinė etimologija, perdirbinys pagal šir̃vas. Bendrinei kalbai jau velionio J. Jablonskio teikta vartoti šìrdys,-džių̃, kurias pažįsta kai kurios dzūkų tarmės. Tam pritaria rytiečiuose girdėti širdžiaĩ, o taip pat ir žemaičių rečiau pasakomos šérdys,-dų̃, (plg-medžio š e r d i s). Be to, Jablonskis, J. Balčikonio žiniomis, būgnus vadindavęs savo paties naujadaru raũdėmis, taip pat vartodavęs gilès ir lapùs. Būgnų, matyti, bus vengęs, norėdamas turėti visiškai lietuviškus kortų spalvų vardus. Tačiau matėme, kad ir jie vis tik yra verstiniai. Todėl galime palikti ir labai plačiai gyvosios kalbos vartojamus būgnùs. Juk ir šiaip šis žodis, nors ir skolinys, mūsų bendrinėje kalboje vartojamas.

Dar lieka peržvelgti kortų figūrų vardus. — Tūzas pažįstamas visų lietuvių, tik kirčiuojamas dvejaip : tū̃zas (rodos, dažniau) ir tū́zas. Be to, rytiečių dar tariama ir tùzas. Jis paskolintas iš rusų туз, kuris vėl yra vok. žemaičių dūs “ du ” (mat, vokietinių kortų tūze yra dvi akys) vaikas. Nors rytiečiuose ir esąs girdėtas lietuviškas pakaitas senis, bet jis nėra būdingas ir todėl tenka pasilikti įprastinį tū̃zą. — Karãlius, pranc, r o i, vok. K ö n i g, mūsų pasiskolintas iš rusų король ir tuo vardu visoje Lietuvoje vadinamas. — Keblu jau yra su vad. “ karalienės ” vardu. Rytų Lietuvoje ši korta vadinama ponià, panà, panýtė, panẽlė, rečiau damà, karalíenė ir net Marýtė, kuri, greta su damùkė, karalíenė, panùkė, mergaĩtė, pažįstama ir dzūkų. Panà taip pat sakoma pietinių žemaičių ir paprūsėje prie Nemuno, greta su damà ir dámke. Pirmieji penki pavadinimai vienu ar kitu būdu yra susiję su rusų ir lenkų дама, d a m a (iš prane, d a m e), o karalíenei vėl atliepia lenkų k r ó l o w a. Marýtė, tur būt, paimta iš marijõšiaus (iš lenkų m a r j a s z “t. p.” < pranc, m a r i a g e “ vedybos ”) lošimo. Pagaliau dámkė gauta iš vok. žemaičių d a m k e “ panelė ”. Užnemunėje, ypačiai zanavykuose ir kapsuose, vėl įprastinis vardas yra aukštỹs, aũkštis, aũkšte, aukštùkas, aukštùkė, išverstas iš vok. O b e r ( == aukštutinis). Plg. dar ir lenkų w y ż n i k. Žemaičių gálvinis, galvinỹs (gálvinį), galvìnis jau yra mūsų pačių darbo ir tuo vardu pramintas nusižiūrėjus į vokietinių kortų paveikslą, kur spalvinė akis žymima viršuje, prie galvos. Seniau visoje Lietuvoje pažįstamas pam̃pelis, pámpelis, pam̃pelius (per lenkų p a m f i l “moteriškoji kortų figūra”, iš pranc. p a m p h i l e “ toks kortų lošimas ”) dabar jau veik visiškai pamirštas. — Trečioji paveiksluotoji korta prancūzų vadinama v a l e t ( = tarnas, bernas), o vokiečių U n t e r ( = žemutinis). Ji mūsuose turi gausiausiai vardų. Rytų Lietuvoje sakoma : bortà, bortẽlis, bòrtinis, bortinỹs, bortinùkas, borciùkas, borčiùkas, barsiùkas (!) ; kaplỹs, kapliùkas, kirstùkas, kapõčius, kapočiùkas, kalpùkas, kalpo-čiùkas ; berniùkas, berniõkas, bernẽlis ; kojùkas, pantinùkas. Bortà su keturiais savo vediniais taip praminta dėl b o r t o s (iš lenkų b a r t a “ plačiaašmenis kovos kirvis ”), kurią matome tos kortos figūros rankose. Taip pat aiškintina ir kaplỹs su kapliukù, kirstùkas bei skolintinis kapõčius (iš lenkų k o p a c z “ kapoklė ”). Bet borciùkas, borčiùkas, barsiùkas greičiausia kildintini iš lenkų b o r c i u c h, b o r c z u c h, b o r s u k “ plačianosis mažomis akimis žmogus ”. Kalpùkas su kalpočiukù yra perdirbtinės latvybės (plg. latvių k a l p s, k a l p i ń š “ dviakė kortų figūra”). Berniùkas, berniõkas, bernẽlis yra išsiversti iš rusų валет ar lenkų w a l e t (abu iš pranc, v a l e t) arba, rasi, ir iš vokiškojo to paties pranc, v a l e t vertimo B u b e. Kojùkas vėl šiaip ar taip sietinas su žemiau minimu kojiniu, o pantinùkas ir bus pramintas iš kurios piešinio ypatybės. Užnemunėje ši korta paprastai vadinama žemỹs, žẽmis, žemùkas, rečiau žèmckis, zem̃skis. Tatai yra vok. U n t e r vertimas, kaip ir lenkų n i ż n i k, iš kurio paskolintas ir tvere-činių (Vilniaus krašte) nìžninkas. Pastarųjų dviejų (žèmckis, zem̃skis) lytys dar suslavintos. Be šių pavadinimų Užnemunėje retkarčiais girdėti ir borčiùkas, bartùkas, kirvùkas, pinčius, bern(i)ùkas, taip pat kulniùkas (pravardžiuojamas vardas). Žemaičių, kaip ir “ karalienei ”, čia prasiminta savas vardas : kójinis, kojinỹs, kojìnis ir, matyti, todėl, kad spalvinė akis vokietinėse kortose yra žemai, tarp figūros kojų. — Bendrinei kalbai vietoje inteligentų mėgstamų, bet svetimų damos ir valeto teiktini visiškai lietuviški gálvinis ir kójinis arba verstiniai aukštỹs ir žemỹs. Juos juk plačiai paremia ir gyvoji žmonių kalba.

Akinėms figūroms vadinti, be jau minėtojo tū̃zo, teiktina: dešim̃tokė, devýnakė, aštúonakė, septýnakė, šẽšiukė, peñkakė, ketùrakė, trìakė, dvìakė. Šitie pavadinimai, išskyrus šẽšiukę, plačiai vartojami visoje Užnemunėje, taip pat vidurio bei rytų Lietuvoje (nuo dešim̃takės iki peñkakės) ir iš dalies pietų žemaičiuose (pvz., devýnakė, aštúonakė, septýnakė). Šẽšiakė pažįstama tik kai kurių rytiečių, užnemuniečiai ir žemaičiai besako tik trumpąją lytį šẽškė, šèškė, be jungiamojo balsio. To paties galo yra ir rytiečių : deši(u)makė̃, dešimãkė, devyniakė̃, devyniãkė, devyn(i)akỹs. Iš kitų kiek dažniau sakomų lyčių paminėtina : dešim̃kė, dešìmkà, deviñkė, devìnkà, aštuñkė, aštañkė, aštánka, aštunká, septiñkė, septìnka ir (Užnemunėje) peñkakis, ketùrakis, trìakis, dvìakis. Gana retos yra dẽvynė, dèvynė, sẽkmė, šẽštokė, peñtakė (< peñktokė). Visai rupios slavybės yra diskà, dìske, desėtkà, desiatkà (iš rusų десятка), de-vetkà, deviatkà (iš rusų девятка), dzevetka (iš gudų d z i a w i a t k a), dzieviontkà (iš lenkų dziewiątka). Iš vokietybių paprūsėje pažįstama cėnė “ dešimtakė ” (iš vok. Z e h n “t. p.”) ir zýbkė “septynakė” (iš vok. žem. s î b k e), kuri, patekusi į rytiečius, išvirto net zilke.

Atšviestą ar pasirinktą vyriausiąją kortų spalvą daugumas vadina kòzieriais, kõzeriais, kòzarais (iš lenkų k o z e r < turkų k o z “t. p.”) arba triùpais, trùpais (iš vok. tarminio t r u f “t. p.”) trum̃piais (iš vok. T r u m p f “t. p.”). Bet turime trejetą ir savų lietuviškų vardų. Iš Žemaičių pažįstami vir̃tis ir šviẽtalas, Užnemunėje girdėtas švietỹs, o Šiaulių apyl. šviẽtis. Kozerio pakaitu geriausiai tinka švietỹs, šviẽtį, šviečiaĩ. Mat, šviẽsti, atšviẽsti, pašviẽsti “ kozeriuoti ” reikšme sakoma mažne visoje Lietuvoje. Naujuosiuose lošimuose vartojamasis d ž o k e r i s yra angliškos kilmės. Anglų kalboje j o k e r visų pirma reiškia juokdarį, o kai kurių lošimų vyriausiajam šviečiui šis žodis imta vartoti todėl, kad toje kortoje dažnai būdavo įrašomas koks juokingas posakis. Norint džokeriui turėti lietuvišką pavadinimą, šviečio pavyzdžiu galimas pasidaryti juokỹs, juõkį.

Be to, dar įsidėmėtini lošimo terminai : kir̃sti “ stechen, крыть, бить”, kir̃tis “ Stich, взятка”, maišýti, maĩšo, maĩšė (žemaičių ir mišýti, mìšo, mìšė) “ mischen, тасовать ”, kélti, pérkelti (sumaišius), dalýti dalìja, dalìjo (kortas lošikams), dúoti arba eĩti (pradedant lošti ar nukirtus), primèsti (prie spalvos arba daug akių), deñgti “ užversti pašviestą kortą, kad iš malkos daugiau nebeimtų ”, pir̃kti “ traukti tam tikrą akių skaičių ”.

Tikimės, kad šios pastabos bent kiek prisidės prie kortų vardų suvienodinimo ir lietuviškesnių įsigalėjimo.

ŽODYNO GAUSINIMAS IR ŠVARINIMAS*

Mokinys arba ir šiaip kalbos vartotojas savo žodyną gausina ir turtina didindamas vartojamųjų žodžių skaičių. Žodyną švariname išmesdami iš bendrinės kalbos, ypačiai šnekamosios, nereikalingas, nors ir iš seno vartojamas svetimybes. Tokios, dabar jau veik pamirštos slavybės yra pvz. gromata, čėsas, ščėstis (ir čėstis), kurias yra pakeitę savi paveldėtiniai lietuviški žodžiai laiškas, laikas, laimė. Daukšos raštuose vartotą grieko pakaitą nuodėme jau S. Daukantas buvo suradęs ir tuo radiniu džiaugiasi viename laiške vysk. Valančiui. Aušros ir Varpo rašytojai lenkybę iškala (ir škala) bandė pakeisti nevykusiais naujadarais mokslinyčia (jau Valančius ją vartoja Žemaičių vyskupystėje), mokslainė, moksla-vietė, mokintuvė, bet jau XIX a. gale (daugiausia Jablonskio rūpesčiu) įsigalėjo dabartinė mokykla (sudaryta pagal gausius gyvosios kalbos vedinius, kaip ganykla, gulykla, knisykla, plukykla ...).

--------
*Šis straipsnis spausdinamas pirmą kartą iš palikto rankraščio, A. Salio ranka parašyto, kaip iš turinio matyti, ne anksčiau kaip 1969 m.

Šiaip žmogaus vartojamų žodžių žodynas susideda tik iš kelių tūkstančių žodžių, kurių jam pakanka kasdieninio gyvenimo reikalui. Bet mokytinės visuomenės nario žodynas, žiūrint jo specialybės, jau kelis kartus gausesnis. Pvz. atskiriems rašytojams leidžiami jų raštų žodynai, kur suregistruojami visi jų vartoti žodžiai, kartais net visų visos tų žodžių lytys. Tokį keturių tomų žodyną rusai yra išleidę Puškinui, o lenkai A. Mickevičiui. Mūsų Donelaičiui panašų žodyną yra sudarinėję jo raštų leidėjai A. Schleicheris (1865), G. H. F. Nesselmannas (1869), o 1964 m. atskiru leidiniu Vilniuje išleista J. Kabelkos “ Kristijono Donelaičio raštų leksika ”. Tai tikra to žodžio prasme yra šio rašytojo žodynas, kur galima pasitikrinti, ar kurį žodį ar jo lytį yra Donelaitis vartojęs. Bendrinis kultūrinės kalbos žodynas paprastai sukasi apie 100.000 žodžiu. Tokie pvz. yra vienatomiai aiškinamieji anglų kalbos žodynai, vad. College edition, kaip tradicinis Websterio žodynas ir naujausi Random House ir American Heritage leidyklų. Kadangi jie yra enciklopedinio pobūdžio, kur dedami ir tikriniai vardai, tai įtraukų (entry) skaičius pašoka iki 150.000. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto 1954 m. (Čikagos 1962 m. apvalytas perspaudas) išleistas “ Dabartinės lietuvių kalbos žodynas ” turi apie 45.000 žodžių. Bet jeigu jame atskirais įtraukais eitų visi priešdėlėtieji veiksmažodžiai (ap-, iš-, į-, nu-, su-, per-, už-...), taip pat veiksmažodiniai daiktavardžiai su -imas, -ėjas, tai nebe daugio susidarytų 100.000 žodžių. Platesnis nei vilniškis yra A. Senno ir mano lietuviškai-vokiškas “ Lietuvių rašomosios kalbos žodynas ” (išleistas C. Winterio leidyklos Heidelberge 1932-68), bet jo jau yra penki tomai, o jei I-is tomas būtų buvęs tokios pat apimties, kaip vėlesnieji, tai būtų susidarę net septyni tomai. Jame atskirai paraidžiui įtraukti priešdėlėtieji veiksmažodžiai ir visi daiktavardiniai veiksmažodžių vediniai. Vad. tezauriniai žodynai apima bet kurios kalbos visų laikotarpių (nuo pat raštijos pradžios) žodžių lobį ir jų susidaro dešimtys tomų. Akademinio “ Lietuvių kalbos žodyno ” nuo 1941 m. iki šiol yra išėję aštuoni tomai (iki P raidės), o iš viso turėtų būti penkiolika. Ketinama baigti 1980 m.

Ne visi žodžiai gyvenime ir literatūroje yra lygiai dažnai vartojami. Todėl ir jų įtraukimas į vienokį ar kitokį žodyną priklauso nuo vartojimo dažnumo. Praktikos reikalui, ypačiai svetimosioms kalboms mokytis sudaromi vad. dažnuminiai žodynai (frequency dictionary), kur matematiškai apskaičiuota, kurie žodžiai kalbos vartosenoje dažniausi ir tuo pačiu visų pirma išmoktini. Tokių žodynų yra anglų, prancūzų, vokiečių ir kt. kalboms. Jis išleistas net latvių kalbai. Dažnuminiams žodynams ruošti dabar naudojamasi kompiuteriais ir tai žymiai palengvino jų sudarinėjimą. Seniau daug kur vaduotasi vartosenos nuojauta. Bet ir dažnuminis žodynas, sudarytas atrenkant dažniausiai vartojamus žodžius, nėra pastovus, nes vartosena kinta kartu su socialinės santvarkos ir kitokiais pakitimais.

Mūsų išeivijos priaugančiosios kartos lietuviškasis žodynas yra gana skurdus, nes gyvename svetimoje aplinkoje. Pasakyčiau, tai yra virtuvinis žodynas, kuris apsiriboja paprasčiausiomis konkrečiomis kasdieninio gyvenimo sąvokomis. Jam trūksta abstraktinių sąvokų, įvairių terminų ir šiaip pavadinimų. Kaip sakoma, “ jaunuolis nesugeba lietuviškai išsireikšti, nes jo mokykla angliška ”. Vienakalbėje visuomenėje mokyklinės jaunuomenės žodyno gausėsimas vyksta natūraliai, lygiagrečiai su mokslo pažanga.

Mūsų šeštadieninė lituanistinė mokykla yra tik priedas prie angliškosios mokyklos. Todėl joje tenka atskirai rūpintis ir lietuvių kalbos žodyno gausinimu, kitaip tariant mokinių iš šeimos atsineštojo papildymu, pasakyčiau, suinteligentinimu.

Žodyną visų pirma gausina skaitymas. Bet tos skaitybos bent pradžios mokykloje nėra daug. O, be to, ir pačių šeštadieninių mokyklų lygis labai nevienodas, kaip ir mokytojų pasiruošimas. Kad mokiniai, išeidami lituanistinės mokyklos aštuonis skyrius, įsigytų pakenčiamą lietuvių kalbos žodyną, jo gausinimą reikėtų vykdyti pagal tam tikrą planą. Mokytojams naudotis turėtų būti išleistas vad. mažuminis (minimumo) žodynas. Jame dažnuminiu principu būtų atrinkti kiekvienam skyriui privalomi žodynėliai. Netiktų, žinoma, mokinius versti tokius žodynėlius kalte iškalti. Supratingas mokytojas tik žiūrėtų, kad mokiniai mokslo metų būvyje savo darbo eigoje tą žodynėlį pasisavintų. Minimumo žodyną talkos būdu nesunku būtų ir sudaryti. Faktiškai tai būtų bent 5000 žodžiu sąrašas, pailiustruotas, kur reikiant, vartosenos posakiais. Gal Švietimo Tarybai vertėtų šiuo reikalu susidomėti. Reikia atsiminti, kad į šeštadienines mokyklas vis daugiau ateis mokinių menkai arba ir visai nebekalbančių lietuviškai. Juos teks mokyti ne tik kaip lietuvišką sakinį suregzti, bet ir paprasčiausio kasdieninės kalbos žodyno. Teks iš dalies taikyti ir svetimųjų kalbų dėstymo metodus, kaip jie taikomi angliškai kalbantiesiems. O pvz. kolegijose pasitenkinama, jei studentas pirmųjų metų svetimosios kalbos kurse aktyviai pasisavina bent tūkstantį tos kalbos žodžių, neskaitant vad. tarptautinių žodžių atitikmenų. Lietuviškai dar kalbantiems mokiniams pradinės mokyklos kursui 5000 žodžių, žinoma, gali būti ir per maža. Tokiu atveju mokytojas pats galės papildyti mažuminį žodyną, pridėti ypačiai trūkstamų abstraktinių sąvokų žodžių. Sudarant mažuminį žodyną, žinoma, tektų atsižvelgti ir į mokykliniuose vadovėliuose vartojamąjį žodyną, kiek jis yra gyvenimiškas, t. y. kiek jame atsispindi kasdieninė šnekamoji kalba. Mūsų lietuviškoji visuomenė dabar yra gryna miestinė. Todėl ir lituanistinėje mokykloje praktiškai turi atkristi veik visas žemės ūkio ir namų pramonės žodynas. Mokiniams nebeaktualūs tokie žodžiai, kaip linmarka (ir marka), mintuvai, šukuočius, vytuvai, nytys, riestuvas, piesta, muštokė arba muštuvis, žaizdras, kalvė, jauja, kluonas, diendaržis ir daugelis kitų. Bet iš kitos pusės rugiai, kviečiai, avižos ir linai liks ir mieste lietuvio žodyne. Mat valgome ruginę ir kvietinę duoną, pusryčiams ir avižinę tyrę arba košę. Ang. oatmeal mums yra avižienė (taip jau vartojo Vydūnas), o oatmeal cookies vadintini avižainiais pyragaičiais ar stačiai avižainiais (plg. viekšniškių žem. avižainis, avižinių miltų ragaišis). Kai kada dar vartojame ir linines staltieses bei nosines.

Mažuminio žodyno metodas vartojamas dabar ir Lietuvoje dėstant rusų kalbą (pradedama jau antrajame pradinės mokyklos skyriuje !). Išleistas (V-VIII klasei) net tam tikras žodynėlis ir, žinoma, rus. slovar'-minimum pavyzdžiu pavadintas Rusų kalbos žodynas minimumas (1969). Rengiamas ir kitas mažuminis žodynėlis II-IV klasei pagal nerusiškųjų sovietinių respublikų pavyzdžius. Tokie žodynėliai, suprantama, yra viena iš sovietinio režimo priemonių pakelti rusų kalbos mokėjimui, kitaip tariant priversti mokyklinę jaunuomenę išmokti rusiškai. Mat prasidėjęs su okupacija iki pat šiol tebėra gyvas, nors ir pasyvus priešinimasis rusų kalbai. Penketukais besimoką mokiniai dažnai brėžte pabrėžia, kad iš rusų kalbos “ užtenka troikos ”, t. y. trejetuko.

Nustatyti, kiek gausus yra mokinių žodynas, šeštadieninės mokyklos mokytojui nesunku vad. žodynine apklausa. Mokiniams išdalijamas žodžių sąrašas, kuriame jie turi pabraukti ar kitaip kaip pažymėti visus nežinomuosius žodžius. Pabrauktuosius žodžius mokytojas paaiškina (gali išversti ir angliškai), duoda vartosenos

BENDRINĖ KALBA

THE LITHUANIAN CATHOLIC ACADEMY OF SCIENCES AND ARTS

ANTANAS SALYS

COLLECTED WRITINGS

I

STANDARD LITHUANIAN (Contents pp. xi-xii) (Introductory Remarks pp. xxi-xxii)

Roma 1979

LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA

ANTANAS SALYS

RAŠTAI

I

BENDRINĖ KALBA

1979

Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija Piazza della Pilotta 4 R O M A

Redagavo / Edited by PETRAS JONIKAS

© Sofija Salys, 1979

Spaustuvės išlaidas apmokėjo p. Sofija Salienė, prisidėjus Lietuviu Fondui ir L. K. M. Akademijai

Spausdino Pontificia Università Gregoriana spaustuvė Romoje

PRATARMĖ

TURINYS

CONTENTS

ANTANO SALIO GYVENIMO IR MOKSLINĖS VEIKLOS PAGRINDINIAI BRUOŽAI

INTRODUCTORY REMARKS

BENDRIEJI PAAIŠKINIMAI

BENDRESNI STRAIPSNIAI

KALBA IR VISUOMENĖ*

GIMTOJI KALBA IR MĄSTYMAS*

MOKYKLA IR KALBOS JAUSMAS*

KALBOS TIKSLUMAS IR KITKAS*

Įvadui

Kalba ir logika

Kilmininkas ir priesagos -inis, -iškas, -iškis

Kitos klaidos ir neklaidos

Svetimieji vardai ir žodžiai

Dėl latvių kalbos

IŠ NAUJYBINĖS KALBOS* PRAKTIKOS 1

DĖL ĮSTOJAMŲJŲ LIETUVIŲ KALBOS EGZAMINŲ VDU*

Teisėtumas yra valstybės pamatas

Gimtasai kraštas ir gamtos mokslai

LIETUVIŲ KALBOS REIKALAS KONSERVATORIJOJE IR TEATRE*

RAŠYBA

IŠ RAŠĪBOS* KOMISIJOS DARBŪ1

RAŠYBOS REFORMOS PROJEKTAS*

1. Įvadas.

2. Balsiai

3. Pbiebalsiai

4. Tikriniai daiktavardžiai

5. Vienu ir dviem žodžiais rašymas

6. Žodžio dalių kėlimas

7. Sutrumpintieji žodžiai

8. Svetimybių rašymas

9. Didžiųjų raidžių rašymas

10. Skyryba

Projektinės rašybos pavyzdys

NAUJOSIOS RAŠYBOS BELAUKIANT*

TIES NEUŽKASTU RAŠYBOS KAPU*

SUTRUMPINIMAI*

Matai ir saikai

Kiti sutrumpinimai

LATVIŲ RAŠYBOS KLAUSIMAS*

DIDŽIŲJŲ RAIDŽIŲ RAŠYMAS**

LIETUVIŲ KALBOS RAŠYBOS PAGRINDAI*

Prakalba

1. Balsiai

2. Priebalsiai

3. Tikriniai daiktavardžiai

4. Vienu ir dviem: žodžiais rašymas

5. Žodžio dalių kėlimas

6. Santrumpos

7. Svetimybių rašymas

8. Didžiųjų raidžių rašymas

9. Skyryba

a) Taškas

Medicinos Fakulteto DekanuiPrašymas

b) Kablelis

c) Taškas kablelis

d) Dvitaškis

e) Brūkšnys

f) Brūkšnelis

g) Klaustukas

STANDARD LITHUANIAN
(Contents pp. xi-xii)
(Introductory Remarks pp. xxi-xxii)

Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija
Piazza della Pilotta 4
R O M A

Redagavo / Edited by
PETRAS JONIKAS

Spaustuvės išlaidas apmokėjo p. Sofija Salienė,
prisidėjus Lietuviu Fondui ir L. K. M. Akademijai

ANTANO SALIO GYVENIMO IR MOKSLINĖS VEIKLOS
PAGRINDINIAI BRUOŽAI

IŠ NAUJYBINĖS KALBOS* PRAKTIKOS¹

IŠ RAŠĪBOS* KOMISIJOS DARBŪ¹

Medicinos Fakulteto
Dekanui
Prašymas