ŽANAS GITONAS
KAUNAS 1996
Dialogas Tarp Begalybių: Mokslo ir Tikėjimo Susitikimas Knygoje „Dievas ir mokslas“
Žano Gitono, Griškos Bogdanovo ir Igorio Bogdanovo knyga „Dievas ir mokslas“ – tai ne sausas mokslinis traktatas ar teologinis veikalas, o gyvas ir provokuojantis trijų mąstytojų – filosofo ir dviejų astrofizikų – pokalbis. Šis dialogas drąsiai neria į pačius fundamentaliausius būties klausimus: Iš kur atsirado Visata? Kas yra tikrovė? Ar materija yra viskas, kas egzistuoja? Ir, galiausiai, kodėl apskritai egzistuoja kažkas, o ne niekas? Knygos autoriai siekia parodyti, kad XX a. pabaigos mokslas, ypač kvantinė fizika ir kosmologija, ne atitolina nuo Dievo, o, priešingai, atveria naujus kelius Jo link.
Nuo Didžiojo Sprogimo iki Metarealizmo
Knyga yra struktūrizuota kaip kelionė nuo be galo didelių dalykų prie be galo mažų, nuolat ieškant sąsajų tarp fizinio pasaulio dėsnių ir metafizinių įžvalgų.
Visatos Kilmė: Pokalbis prasideda nuo Didžiojo sprogimo teorijos. Autoriai populiariai ir suprantamai paaiškina, kaip iš neįsivaizduojamo tankio ir karščio taško per milijardines sekundės dalis gimė mūsų Visata. Jie pabrėžia stulbinantį tikslumą, kuriuo buvo „sureguliuotos“ fundamentaliosios konstantos (pvz., gravitacijos jėga, šviesos greitis). Anot jų, net menkiausias nukrypimas būtų padaręs Visatą, kurioje galėtų atsirasti gyvybė ir sąmonė, neįmanomą. Šis „antropinis principas“ kelia mintį ne apie aklą atsitiktinumą, o apie giliai slypintį planą ar inteligenciją.
Materijos Paslaptis: Gilindamiesi į materijos prigimtį, autoriai atskleidžia kvantinės fizikos paradoksus. Pasirodo, kad subatominiame lygmenyje materija praranda savo kietumą ir apčiuopiamumą. Elementariosios dalelės elgiasi ir kaip dalelės, ir kaip bangos, o jų būseną nulemia pats stebėjimo aktas. Tai reiškia, kad stebėtojo sąmonė yra neatsiejamai susijusi su stebima tikrove. Materija ištirpsta tikimybių ir informacijos laukuose, o tai, kas anksčiau laikyta tvirta ir objektyvu, tampa paslaptinga ir priklausoma nuo dvasios.
Metarealizmo link: Sujungdami šias įžvalgas, autoriai siūlo naują pasaulio viziją, kurią vadina metarealizmu. Tai filosofija, peržengianti senąjį materializmo ir spiritualizmo, realizmo ir idealizmo dualizmą. Metarealizmas teigia, kad dvasia ir materija nėra atskiros substancijos, o veikiau vienos, gilesnės tikrovės aspektai. Pati Visata yra tarsi milžiniška mintis arba informacija, o jos Kūrėjas yra transcendentiškas, tačiau atpažįstamas per Jo kūrinijoje įdiegtą tvarką ir prasmę.
Mokslo ir Tikėjimo Sintezė
Didžiausia knygos vertybė – jos gebėjimas sudėtingas mokslines idėjas pateikti kaip dvasinių apmąstymų šaltinį. Autoriai ne bando „įrodyti“ Dievo egzistavimą moksliniais metodais, o parodo, kad pats mokslas, pasiekęs savo pažinimo ribas, susiduria su Paslaptimi. Ten, kur baigiasi fizikos formulės – ties Planko siena, ties Didžiojo sprogimo singularumu – prasideda metafizikos ir teologijos erdvė.
Knyga parašyta gyva, pokalbio forma, todėl yra lengvai skaitoma ir prieinama plačiajai auditorijai. Žano Gitono filosofinė išmintis ir branda puikiai dera su brolių Bogdanovų mokslinėmis žiniomis ir entuziazmu.
Išvados
„Dievas ir mokslas“ yra įkvepiantis ir intelektualiai stimuliuojantis veikalas. Jis meta iššūkį tiek dogmatiškiems materialistams, manantiems, kad mokslas paneigė Dievą, tiek ir tiems tikintiesiems, kurie bijo mokslo, matydami jame grėsmę savo įsitikinimams. Knyga argumentuotai teigia, kad mokslas ir tikėjimas gali ne tik taikiai sugyventi, bet ir praturtinti vienas kitą, kartu vedant žmogų link gilesnio pačios Būties ir jos Kūrėjo pažinimo. Tai kelrodis tiems, kurie ieško prasmės pasaulyje, kurį mokslas atskleidė esant daug keistesnį, paslaptingesnį ir dvasingesnį, nei kada nors galėjome įsivaizduoti.
Žano Gitono, Griškos Bogdanovo ir Igorio Bogdanovo knyga „Dievas ir mokslas“ – tai ne sausas mokslinis traktatas ar teologinis veikalas, o gyvas ir provokuojantis trijų mąstytojų – filosofo ir dviejų astrofizikų – pokalbis. Šis dialogas drąsiai neria į pačius fundamentaliausius būties klausimus: Iš kur atsirado Visata? Kas yra tikrovė? Ar materija yra viskas, kas egzistuoja? Ir, galiausiai, kodėl apskritai egzistuoja kažkas, o ne niekas? Knygos autoriai siekia parodyti, kad XX a. pabaigos mokslas, ypač kvantinė fizika ir kosmologija, ne atitolina nuo Dievo, o, priešingai, atveria naujus kelius Jo link.
Nuo Didžiojo Sprogimo iki Metarealizmo
Knyga yra struktūrizuota kaip kelionė nuo be galo didelių dalykų prie be galo mažų, nuolat ieškant sąsajų tarp fizinio pasaulio dėsnių ir metafizinių įžvalgų.
Visatos Kilmė: Pokalbis prasideda nuo Didžiojo sprogimo teorijos. Autoriai populiariai ir suprantamai paaiškina, kaip iš neįsivaizduojamo tankio ir karščio taško per milijardines sekundės dalis gimė mūsų Visata. Jie pabrėžia stulbinantį tikslumą, kuriuo buvo „sureguliuotos“ fundamentaliosios konstantos (pvz., gravitacijos jėga, šviesos greitis). Anot jų, net menkiausias nukrypimas būtų padaręs Visatą, kurioje galėtų atsirasti gyvybė ir sąmonė, neįmanomą. Šis „antropinis principas“ kelia mintį ne apie aklą atsitiktinumą, o apie giliai slypintį planą ar inteligenciją.
Materijos Paslaptis: Gilindamiesi į materijos prigimtį, autoriai atskleidžia kvantinės fizikos paradoksus. Pasirodo, kad subatominiame lygmenyje materija praranda savo kietumą ir apčiuopiamumą. Elementariosios dalelės elgiasi ir kaip dalelės, ir kaip bangos, o jų būseną nulemia pats stebėjimo aktas. Tai reiškia, kad stebėtojo sąmonė yra neatsiejamai susijusi su stebima tikrove. Materija ištirpsta tikimybių ir informacijos laukuose, o tai, kas anksčiau laikyta tvirta ir objektyvu, tampa paslaptinga ir priklausoma nuo dvasios.
Metarealizmo link: Sujungdami šias įžvalgas, autoriai siūlo naują pasaulio viziją, kurią vadina metarealizmu. Tai filosofija, peržengianti senąjį materializmo ir spiritualizmo, realizmo ir idealizmo dualizmą. Metarealizmas teigia, kad dvasia ir materija nėra atskiros substancijos, o veikiau vienos, gilesnės tikrovės aspektai. Pati Visata yra tarsi milžiniška mintis arba informacija, o jos Kūrėjas yra transcendentiškas, tačiau atpažįstamas per Jo kūrinijoje įdiegtą tvarką ir prasmę.
Mokslo ir Tikėjimo Sintezė
Didžiausia knygos vertybė – jos gebėjimas sudėtingas mokslines idėjas pateikti kaip dvasinių apmąstymų šaltinį. Autoriai ne bando „įrodyti“ Dievo egzistavimą moksliniais metodais, o parodo, kad pats mokslas, pasiekęs savo pažinimo ribas, susiduria su Paslaptimi. Ten, kur baigiasi fizikos formulės – ties Planko siena, ties Didžiojo sprogimo singularumu – prasideda metafizikos ir teologijos erdvė.
Knyga parašyta gyva, pokalbio forma, todėl yra lengvai skaitoma ir prieinama plačiajai auditorijai. Žano Gitono filosofinė išmintis ir branda puikiai dera su brolių Bogdanovų mokslinėmis žiniomis ir entuziazmu.
Išvados
„Dievas ir mokslas“ yra įkvepiantis ir intelektualiai stimuliuojantis veikalas. Jis meta iššūkį tiek dogmatiškiems materialistams, manantiems, kad mokslas paneigė Dievą, tiek ir tiems tikintiesiems, kurie bijo mokslo, matydami jame grėsmę savo įsitikinimams. Knyga argumentuotai teigia, kad mokslas ir tikėjimas gali ne tik taikiai sugyventi, bet ir praturtinti vienas kitą, kartu vedant žmogų link gilesnio pačios Būties ir jos Kūrėjo pažinimo. Tai kelrodis tiems, kurie ieško prasmės pasaulyje, kurį mokslas atskleidė esant daug keistesnį, paslaptingesnį ir dvasingesnį, nei kada nors galėjome įsivaizduoti.