NIHIL OBSTAT
Sac. Vaclovas Aliulis MIC,
ad hoc deputatus
Vilnius, die 3 iulii 1997
IMPRIMATUR
† Audrys Juozas Bačkis
Archiepiscopus Vilnensis
Vilnius, die 5 augusti 1997
VILNIUSUDK 23/28
Zd-09
Parengė ir redagavo
Loreta Teresė Paulavičiūtė MICP
Viršelio dailininkė
Ingrida Umbrasaitė
„Pradžioje buvo Žodis” (Jn 1,1)
Penkios iki šiol išleistos knygos supažindino skaitytojus su kunigu Juozu dvasios rezistentu, kunigu Juozu - misionieriumi sielovadininku, kunigu Juozu - vidinę dramą, kovą ir skaidrėjimą, tą kiekvienam mūsų savaip duotą kelią išgyvenančiu. Dabar - kunigas Juozas Zdebskis - pamokslininkas.
Šalia mūsų dar gyvena daugybė amžininkų, girdėjusių gyvą jo žodį, jo sakomus pamokslus - ne iš magnetofono įrašų (kurie, beje, dar sovietmečiu, matyt, suvokus išliekamąją jų vertę, slapta buvo dauginami ir egzistencinės tiesos bei nepavergiamos dvasios laisvės išsiilgusiųjų kaip atgaiva klausomi). Prisimenantys kalbėtoją, skaitydami šiuos sau lakoniškai pasižymėtus pamokslų apmatus, daug kur - pastoracijos kasdienybėje pastebėtą reiškinį, įsiminusį faktą, užsirašytą kaip savotišką impulsą siužetui plėtoti ar branduolį, iš kurio ketinta rutulioti pasirinktąją temą, - tikriausiai vėl dvasios akimis išvys tą, sakytum, nedrąsią, nuolankią jo laikyseną, kuriai nieko svetimesnio turbūt nebuvo už aktorišką gestikuliaciją ir dirbtinę pozą; vėl išgirs ramų, niekur neskubantį balsą, čia užuojautos liūdesiu „broliams kagėbiams”* ar kitiems blogio absurdo pajungtiesiems nusidažantį, čia vaikišku humoro džiugesiu nušvintanti, bet vis gilų, sutelktą, lyg to, kuris dabar vykstančio Nukryžiavimo fone kalba ir mums patikėtų sprendimų visą rimtį bei tragiką regi. Regi siūbuojančias Gailesčio, Meilės, bet ir Teisingumo svarstykles...
Kun. Juozo Zdebskio bendražygis ir bendrabylys, dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kurio žodžio skelbimas ir anuomet, ir šiandien panašus į tvirtą, logikos ir įsitikinimo jėga suspaustą ietį, - viskas pagrindinei minčiai išryškinti, sutvirtinti, į tikslą nukreipti - apie savo konfratro, Šlavantų Tėvelio pamokslus linksmai šypteldamas sako, kad grafiškai juos reikėtų pavaizduoti kaip „eglutę”: pradeda kalbėti kokia nors svarbia tema, bet netrukus atmintis užkliudo su ja ne itin susijusį, tačiau kažkuo vertingą epizodą... ir nukeliauja, nukeliauja į vieną pusę, į visai kitus minčių plotus... jau, atrodo, pamiršo, nuo ko pradėjo. Bet ne, iš lėto, nuosekliai sugrįžta prie temos kamieno, kopia juo toliau... ir vėl ryškus epizodas, juokingas ar liūdnas, mąstyti kviečiantis.., taigi ilgokas detalus ekskursas su juo į kitą pusę.., bet vėl sugrįžta prie vedamosios minties gijos... Ir taip per visą valandos ar ilgesnį pamokslą. (Čia nusakytas, gal draugiškai truputį ir pašaržuotas, stilius labiau būdingas rekolekcijų audioįrašams, kur užfiksuota gyva kalba su atitinkamai nuteikiančiais, paaiškinančiais įvadais, dėstymu ir išvadomis.)
Šioje, pirmojoje, pamokslų knygoje pateikiami kun. Juozo užsirašyti pamokslų eskizai iš 1961-1968 m. laikotarpio, kai dirbo Gudeliuose, Leipalingyje, Kapčiamiestyje, aiškiai sukoncentruoti ties aptariama religine, dorine, gyvenimiška tiesa. O temų gausa ir įvairovė, Šventojo Rašto, Bažnyčios tėvų, kitų autorių ir tokios įtikinančios, tiesiog apčiuopiamos, patirties argumentai tuose užrašuose liudija išsamias tiek knygų, tiek gyvenimo studijas, taip pat intensyvias pastangas pažinta tiesa pačiam vadovautis. Šis interesų platumas ir gylis, kaip ir pamoksluose daugeliu aspektų atsispindinčios sielovados rūpesčių kryptys bei gebėjimas įžvelgti problemų esmę, kun. Juozui Zdebskiui buvo būdinga per visą jo žemės kelionę - iki lemtingos Valkininkų sankryžos Varėnos-Eišiškių kelyje 1986 m. vasario 5 d. Tikime ir patiriame, kad Amžinybėje jam ne mažiau rūpi tebekeliaujančiųjų žingsniai.
Dar reikėtų pasigilinti į mūsų vartojamas sąvokas. Teologai, liturgininkai nūnai vis pabrėžia, kad Dievo Žodžio liturgijoje sakytinas ne „pamokslas”, o „homilija” (gr. „homilia” - draugiškas pasikalbėjimas, pamoka). Tai yra ne tradicinis, kartais vien tik prėsku moralizavimu, paskaita ar vaidybiška gražbylyste virstantis pamokslavimas, o Šventojo Rašto skaitinių trumpas, autentiškas ir aktualus paaiškinimas.
Vargu ar kas ginčys, kad šio svarbiausiojo uždavinio - Evangelijos idėjų atskleidimo ir sudabartinimo -nedera primiršti. Tačiau, įsiskaitydamas į kunigo Juozo užrašus, negali atsikratyti įspūdžio, kokios reliatyvios yra mūsų sąvokos ir terminai. Kas tai buvo, ką jisai sakė, - pamokslai ar homilijos? O kas buvo tie palyginimai, įspėjimai ir mokymai, kuriais Jėzus mums kalbėjo? Ar skaitytojas neįžvelgtų čia esminio panašumo? Tikėjimo tiesai perteikti ir Dievo paslaptims išreikšti medžiaga imama iš artimiausios, klausantiesiems pažįstamos, aplinkos, iš tautos istorijos, kančių ir vilčių, iš to, kas juose ir su jais nuolat vyksta. Todėl tai, kas sakoma, lipte limpa prie širdžių ir įsigeria į protus.
Tenka pripažinti, kad apaštalavimo sėkmės paslaptis yra žodžio gyvybės paslaptis - ir kiek mūsų tariamuose žodžiuose dalyvauja tas Žodis, kuris buvo pradžioje. Jei lūpos kalba ne iš Dievo pripildytos širdies gausumo, o vienos sau, gali jų sakymas atitikti visus formalius ir pamokslo, ir homilijos žanro reikalavimus, - vis tiek kiekvienam girdinčiajam bus aišku, kad iš burnos byra „tuščios kriauklelės, kuriose jau seniai nieks negyvena” (Justinas Marcinkevičius). Žinoma, Dievo malonei nėra užtvarų, ji moka tuos, kuriems yra reikalinga, susirasti netikėčiausiais kanalais. Tačiau paprastai skelbiamu žodžiu patikima ir jis priimamas, kai vieningai byloja visa kalbančiojo būtybė, kai tai yra tikras pasidalijimas, atsklindantis per paties skelbėjo Dievo ir žmonių meilės patirtį, per jo kasdien išgyvenamą tikėjimą ir viltį.
Lyginant užrašytų mąstymų ir pamokslų datas, pasidaro akivaizdu, kad kunigas Juozas savo parapijiečiams, daugiausia geriems kaimo žmonėms, stengėsi nuoširdžiai perteikti tai, ką savuosiuose Tėvo Valios ieškojimuose, maldoje ir mąstymuose buvo atradęs, supratęs, iškentėjęs. Atkreiptinas dėmesys į kilnų pareigingumą: vieną dieną Gudeliuose - trejos laidotuvės, ir kiekvienoms pasirengtas vis kitoks pamokslas. Sekmadieniais Votyvai ir Sumai - skirtingi pamokslai. Tai kas, kad ateis dešimt moterėlių... Šitaip širdies vienybėje su Kristumi kunigo sakytas žodis kaip įpareigojanti relikvija saugomas jas girdėjusiųjų dvasioje ir brandina šiandien dar neapžvelgiamą derlių jų gyvenimuose. Neabejojame, kad ir spausdintu pavidalu pasirodęs, jisai nedulkės kunigų, klierikų, pasauliečių, visų šiandien to paties ieškančiųjų lentynose.
Jau parengta spaudai antroji kun. Juozo Zdebskio pamokslų knyga, kurioje sudėti pirmųjų kunigystės metų kruopščiai parengti pamokslai, gegužinių ir birželinių pamaldų bei švenčių progomis pasakytos mintys, taip pat dangiškajai kunigo Juozo Meilei - Švč. Mergelei Marijai - skirtieji pamokslai. Po to bus išleistos trys pagal audioįrašus parengtos kun. J. Zdebskio rekolekcijų jaunimui, pasauliečiams ir seserims vienuolėms knygos.
Taigi kitados pasakytas ir aukos tikrove liudytas žodis, Dievui laiminant, pradeda antrąjį vaisingą savo gyvenimą. Ačiū mylinčiosios Apvaizdos Gailestingumui ir visiems, kurie sutiko būti uolūs, kantrūs ir klusnūs Jo bendradarbiai!
Kun. Robertas Grigas
Kaunas, 1997 07 01
*Taip kun. J. Zdebskis kartais pavadindavo savo persekiotojus.
Gudeliai, 1963 02 24
Žmones tam tikru požiūriu galima skirti į dvi grupes: vieni visa mato šviesiomis spalvomis, kiti - tamsiomis. Iš tikrųjų visi panašiai vienodai gyvenime kenčia, tik nedaug tėra žmonių, kurie moka šį nuostabų meną: matyti ir tai, kas gera, už ką reikia jausti dėkingumą. Su šiuo dėkingumo jausmu siejasi ir pagarba, meilė Davėjui, ir gyvenimo džiaugsmas.
Žmonės, kurie mato tik tai, kas tamsu, negali mylėti. Kita vertus, meilė visa verčia matyti aukso spalvomis, o neapykanta visa verčia matyti juodai. Neapykanta verčia juodai vertinti net ir tai, kas iš tikrųjų nėra bloga, be to, ypač daug dėmesio skirti tam, kas yra ne taip jau gera.
Štai priežastis, pasunkinanti arba palengvinanti žmogaus kančios tikrovę! Ja verta susidomėti. Juk žmogui negali nerūpėti savo laimės kūryba.
Ne kartą vasarą mes nustembame: vaje, kokia graži vaivorykštė! Kiek daug spalvų! Kaip nuostabiai jos suderintos! Bet, žiūrėk, kitas pratars: „Koks juodas debesis!” Vargšas, jis nepastebi, kad juodą debesį puošia nuostabi vaivorykštė...
Gudeliai, 1962 02 11
Istorija skiria trejopus žmonių santykius:
1) Į žmogų žiūrima kaip į priešą, pagal dėsnį: žmogus žmogui vilkas. Gyvenimo formas nustato akla fizinė jėga. Didžiausios vertybės - nauda, materialinis malonumas. - Tai pasaulis prieš Kristų ir po Kristaus ten, kur iš gyvenimo Kristus išvejamas - tiek šeimose, tiek tautose, pasaulyje.
2) Į žmogų bandoma žvelgti kaip į žmogų, o ne kaip į gyvulį. Taip pasiūlė kai kurie pagonių filosofai. Bet to meto psichologijai tai fantazija: juk praktiškai tai reiškia kitą žmogų laikyti lygiu sau. Bet ar reikia taip elgtis, jei anas silpnesnis, neturtingesnis, negražus?.. Tai mėginimas įgyvendinti meilę žemėje be pagarbos aukštesnei už žmogų Būtybei. Kiek tai pavyksta, kiek ne, iškalbingai liudija pasaulio istorija.
3) Žmoguje įžvelgiami Kristaus bruožai - potencijoje (jei žmogus nekrikštytas) arba aktualiai (per Krikštą ir Komunijos vienybę). Gyvenimą tvarko ne šaltas teisingumas, bet teisingumas ir meilė. Saitas teisingumas, kuriame nėra nė lašo meilės, įskaudina ir išskiria širdis. Į žmogų žiūrima kaip į aukštesnį dėl jo vienybės su Kristumi.
Kas jaučia pagarbą Dievui, savaime jaus pagarbą ir meilę tiems, kuriuos Dievas myli, kurie savyje turi paslaptingąjį panašumą į Dievą.
Gudeliai, 1962 07 29
Kas gi yra žmogui žemės gyvenimas? - Vieta ir laikas, kur žmogus turi galimybę parodyti, kuo jis nori būti amžinai, toje būklėje, kuri, pagal Dievo Kūrėjo planą, bus tikrasis žmogaus gyvenimas. Net prieš pirmojo žmogaus nupuolimą žmogui buvo skirta taip pat gyvenimas žemėje ir amžinybėje: tarsi prieangis - ir pagaliau pats tikrasis gyvenimas. Taigi žemės gyvenimas žmogui yra galimybė parodyti savo valios laisvę ir apsispręsti už Dievą ar prieš. Net angelams ši galimybė buvo duota. (Čia apeinamas klausimas, kam būtinai reikėjo žmogui valios laisvės - kitaip jis nebūtų turėjęs galimybės mylėti, taigi turėti panašumą į Dievą ir būti laimingas tąja laime, kuria laimingas yra Dievas.)
Kas įvyksta mirties valandą? - Tikslus pasirodymas, kas aš iš tikrųjų esu Dievo atžvilgiu ir šito fakto amžinas užfiksavimas.
Kas yra Dangus? - Jei mirties akimirką manyje bus meilės Dievui, toji meilė tęsis amžinai, mane darys be galo ir tobuliausiai laimingą. Pagal tuo momentu esančios manyje meilės laipsnį bus amžinosios laimės tobulumas. Juo didesnė meilė, juo didesnė laimė.
Kas yra pragaras? - Jei mirties akimirką manyje bus neapykanta Dievui, toji neapykanta išliks amžinai. Daugiau jau niekada nebus pasotintas meilės ilgesys, kuris žmogaus prigimčiai yra būtinas pagal Dievo Kūrėjo planą, ir toji nepatenkinta meilė bus pragaro kančia. Neapykanta, kaip ir meilė Danguje, bus ne vien Dievui, bet ir visiems Jo kūriniams. Taigi ir tiems, kuriuos žemėje mylime tik natūralia meile. Šventasis Raštas kalba ir apie kūno kančias pragare.
Neapykanta - nepagarba Dievui - netikėjimo esmė.
Gudeliai, 1962 12 16 (Rarotos)
Jam gimstant vieni degė neapykanta (Erodas), kiti miegojo (dauguma), kiti Jį pagarbino (piemenys - žmonės, kurių širdyse nėra puikybės).
O mes? Kad nebūtume tarp tų, kurie miega... Tiek progų sutikti Jėzų Komunijoje...
Jei su kuo nesinori būti kartu, vadinasi, nėra meilės. Jei su Jėzumi nesinori būti kartu, vadinasi, mažai Jį pažįstame.
Gudeliai, 1963 01 13
Taip moko nemirštamas mūsų Atpirkėjo pavyzdys. Tik šiuo pagrindu tvarkant žmonių tarpusavio santykius yra įmanomas sugyvenimas ten, kur susiduria gyvenime bent du žmonės. Taip yra ir šeimoje, ir kitose žmonių gyvenimo bendruomenėse. Šv. Monika visuomet tylėdavo, kai jos vyras pagonis — piktas ir nekantrus — jai darydavo priekaištus dėl kiekvienos smulkmenos. Jam atsakydavo tik vėliau švelniais, maloniais žodžiais. Taip liudija apie ją šv. Augustinas, jos sūnus.
Visur, kur tik kyla koks nesutarimas, mes paprastai kaltiname ką nors kitą. Nesutarimų niekada nebūtų, jei pirmiausia bandytume apkaltinti patys save. O kad šitai žmogus pajėgtų, būtina krikščioniška meilė ir pagarba žmogui. Tik tada, kai žmogus nuoširdžiai ieško savo kaltės, yra įmanoma pateisinti kitą.
Šakiai, 1961 08 28
Įsižiūrėjus į būtybes, gyvenančias pasaulyje, aiškiai galima pamatyti dvi jų rūšis. Vienų gyvenimo tvarką nustato kažkas kitas. Neturi valios nei supratimo, pavyzdžiui, akmenėlis, gulintis ant kelio, neturi nei visi nuostabieji papuošalai, kuriais pasipuošia žemė vasarą. Neturi nei miško gelmėse nardantis žvėrelis, nei žuvis vandenyne.
Tik vienas žmogus turi nuostabią, karališką žymę, kuri jį išskiria iš visos tiek gyvosios, tiek negyvosios gamtos: žmogus turi galią suprasti, numatyti priežastis ir pasekmes, turi galią kurti, tvarkyti, valdyti save ir kitus. Ši galia jį nuostabiai išskiria, išaukština, bet kartu ir įpareigoja tinkamai ja naudotis ir ja reikštis.
Bet, deja, ne visada taip gyvenime būna. Žmogus daug daug kartų gyvenime reiškiasi ne taip, kaip reikalauja jo karališkoji žymė - protas, bet kaip vienas iš tų kūrinių, kurie tik egzistuoja ir kurių gyvenimo eiga vyksta be jų valios ir supratimo.
Ne kaip būtybė, turinti protą, žmogus pasireiškia tada, kai jis dega pykčiu. Tada jį valdo jausmai - jėga iš pašalies, kartais paties žmogaus nenorima ir nekenčiama, ir jis pats aiškiai jaučia, kad tai negera, kad tai neprotinga. Taigi tada, kai žmogus keikia, degdamas pykčiu, kai trenkia antausį, nieko negalvodamas, - jis pažeidžia didžią ir garbingą Kūrėjo skirtą pareigą gyventi protu. Tada, kai žmogus leidžia savo gyvenimą tvarkyti norui valgyti, netvarkydamas šio noro protu, jis taip pat save pažemina, pakenkia sveikatai. Iš čia persivalgymas, girtavimas ir begalė kitokių negerovių.
Tada, kai Dievo Kūrėjo mums duotą kuriamąją galią žmogus panaudoja ne tuo tikslu, kaip Dievo Kūrėjo numatyta, panaudoja vien malonumui, užmiršdamas pareigą, tada įsivyrauja gyvenime baisi netvarka, begalė skausmo - kiek ašarų, kiek nekalto kraujo išliejama!..
Gudeliai, 1963 01 20
Žmogaus gyvenimas nėra kaip važiavimas traukinio, kuris turi savo bėgius ir iš jų iškrypti negali. Kiekvienas mes privalome patys nusitiesti tuos bėgius, kuriais norėtume, kad riedėtų mūsų gyvenimas. Didžiausia dalimi žmogus pats privalo sau nustatyti gyvenimo kryptį. Jei žmogus pats šito nepadaro, tai jam gyvenimo kryptį nustato kas nors kitas, paprastai pati gyvenimo aplinka, jo nuotaikos, kūniški jausmai, demono vilionės.
Gyvenime juk visada taip būna, kai ruošiamasi kam nors svarbiam: pirma planuojama, apskaičiuojama. Juk niekas taip nedaro - pastatęs namą apsižiūri: „A, čia dar reikia vieno lango”, griauna sieną ir daro langą. Žmogui, kuris į savo gyvenimo ateitį nežiūri, irgi būna panašiai...
Tad kada gi turi būti tas žmogaus planavimas, apsigalvojimas? — Visuomet! Yra žmonių, kurie kiekvieną darbą pabaigę, kiekvieną dienos tarpą praleidę, save paklausia: kaip aš pasielgiau? Čia visada turi bendradarbiauti dvejopas žvilgsnis: kontrolė ir planavimas. Kontrolė po darbo, po dienos. Planavimas, savaime suprantama, pradedant. Kontrolė, arba, krikščioniškai pavadinus, sąžinės tyrimas, leidžia mums suprasti, kur mes daugiausia klystame. Taigi, pradėdami naują darbą arba naują dieną, privalome atsiminti, kad šitame žingsnyje turime būti ypač dėmesingi ir atsargūs.
Pradedant naują dieną visas kataliko nusiteikimas turi būti aiškus nusistatymas, Aukščiausiojo akivaizdoje pareikštas, visame vykdyti Jo Valią. Jau rytą svarbu padaryti intenciją - viską, kas sunku, priimti kaip atgailą už savo ir kitų žmonių nedėkingumą Kūrėjui, kurį parodo žmonės darydami nuodėmę. Paskui tinka prisiminti tai, į ką mes specialiai turime kreipti dėmesį. Pavyzdžiui, žmogus labai įpratęs keikti - tinka jau rytą apie tai pagalvoti. Juo dažniau jis prisimins, kad reikia nekeikti, juo greičiau jis galės nuo šios ydos atprasti. Jei yra įpratęs būti piktas ant kito žmogaus ir savo nesusivaldymu gadinti jam nuotaiką, tuo sunkinti ir taip jau sunkų gyvenimą, - juk kiekvienam iš mūsų užtenka kasdien savo vargo, o čia dar prisideda kiti savo kankinimu, - tokiam žmogui tinka jau rytą pagalvoti, kaip jis elgsis susitikęs su vienu ar kitu žmogumi. Arba net specialiai tinka pagalvoti, kuo parodyti jam savo palankumą.
Tokios nuolatinės pastangos, kai į jų pasisekimą sudėta nuolanki viltis, kad Dievas laimins, duoda nuostabius vaisius. Istorija žino didžių žmonių, kurie didūs tapo pakeitę savo prigimties šiurkštumą, gal paveldėtą iš savo tėvų protėvių.
Gudeliai, 1963 01 27
Prisiminkime, kaip katalikui tiktų pradėti dieną. Savaime aišku, dienos praleidimas turi būti ne kas kita, kaip ryto nusiteikimo tęsinys, ir visos pastangos gerai praleisti dieną turi būti ne kas kita, kaip kova dėl to, ką rytą pasiryžome vykdyti.
O juk rytą buvome užsibrėžę intenciją: visame vykdyti Dievo Valią. Kitaip sakant, buvome pasiryžę visur elgtis pagal sąžinės balsą. Paprastai žmogaus sąžinė būna visuomet gyva ir jautri kiekvienam poelgiui, kiekvienai minčiai, nebent šį sąžinės jautrumą trukdytų visiškas žmogaus išsiblaškymas. Visos išorinės įtakos -kalbos, gyvenimo įvykiai, kitų žmonių pavyzdžiai - paprastai savaime nekelia žmogaus aukštyn ir jo nenuteikia kilniomis mintimis mąstyti ir didžiais dalykais gyventi. Vadinasi, dienos eiga turi būti ne kas kita, kaip sąmoningos pastangos pasišaukti reikiamas kilniąsias mintis, kad jos atsvertų aplinkos įtaką ir taip padėtų mums išlaikyti tą ryto pasiryžimą. Šiam dalykui ypač palaimingą reikšmę turi įpratimas, pabaigus kiekvieną darbą, padaryti trumputį sąžinės patikrinimą, taip sakant, pažvelgti į kokį savo poelgį, savo pasakytus žodžius taip, tarsi būtum visai pašalinis žmogus ir štai dabar kritikuoji šį poelgį.
Tie trumpučiai pažvelgimai į save tebūna susiję su širdies pakėlimu į Aukščiausiąjį. Po įvykio pažvelgę į savo poelgį, jame dažniausiai pamatysime ką nors nemalonaus, o ypač nemalonu bus pamatyti savo paties nevykusį poelgį, bus pikta ant savęs, gal ir gėda, kad taip padariau. Bet prisiminkime. Rytą buvome pažadėję aukoti Viešpačiui visa, kas mums bus nemalonu. Tebūna atgailos intencija pakeliama ir tai, ką mes patys padarėme nemalonaus. Juk kantriai pakelti savo silpnybes yra nepaprastas nuolankumo laipsnis. Juk ir savo klaidų kančia tinka aukai. Tuomet kiekvienas mūsų netobulumas, mūsų padarytos klaidos, apsileidimai, kurie mums daro gėdą ir mus pažemina mūsų pačių akyse, taps mums nuostabia kuklumo mokykla, išmokys mus kukliai jaustis prieš Dievą ir prieš žmones.
Čia dar reikia prabėgom paminėti, kad esama piktų žmonių ne tik kitiems, bet ir sau patiems. Tuščiai graužtis dėl to, kad nesame tokie, kokie būti norėtume, yra neprotingas savo jėgų eikvojimas, savo nervų gadinimas. Toks pyktis gali būti iš išdidumo, taigi toji kančia tampa niekam nenaudinga ir eina visiškai veltui. Tebūna ji kukliai ir nuolankiai aukojama Dievui, kaip atgaila už savo ir kitų išdidumo akimirkas - už nuodėmes.
Kai ant stalo paliejęs arbatą pats į tai nekreipsi dėmesio ir su šypsena įvertinsi tą nesėkmę, tai ir kiti į ją pažvelgs ramiai. Bet jei tik pats baisiausiai jaudinsiesi, ir kitiems pasidarys nesmagu. Tebūna ir Dievo akivaizdoje mūsų klaidos vertinamos su šypsena, kuri reikš tikrą mūsų nuolankumą ir vaikišką pasitikėjimą Dievu.
Gudeliai, 1963 02 03
Vakaro ramybė sumigdo visa, kas gyva. Nutyla gamta - paukšteliai savo lizduose nurimsta. Ir žmogus pagaliau prieina prie lovos, į kurią taip vilioja kuo greičiau, greičiau... Bet palauk dar minutę! Atsigręžk, pažiūrėk, ar toli nuėjai.
Dažniausiai diena mums duoda begalę visokiausių įspūdžių. Susitikai daug žmonių. Kiekvienam palikai savo pėdsaką, ir kiekvienas tau paliko savo žymę. Kiekvienas susitikimas su kitu žmogumi nėra bereikšmis: net jei jie nė žodžiu nepersimes, vis tiek vien kito pamatymas daro anam įtaką. Juk apie kiekvieną iš mūsų visuomenė turi tam tikrą nuomonę: apie šitą kalba, kad jis geras žmogus, apie aną visi žino, kad jis blogas. Jau tas faktas, kad pro šalį praėjo geras ar blogas žmogus, paslaptingai nuteikia kitą žmogų taip pat būti gerą ar blogą. O juo labiau, jei juodu pasikalba.
Kaip nevienodai žmonės kalba! Kokiais nevienodais dalykais domisi! Ar dažnai tenka sutikti žmogų, su kuriuo pakalbėjęs jaustumeis praturtintas, nusiteikęs gera daryti, sužavėtas gražiu, patraukliu pavyzdžiu?.. O kiek žmonių per dieną sutinki, kurie kas kelintas žodis linksniuoja šlykščius dalykus! Kalba - tai Dievo Kūrėjo dovana mums, kuria galime paliesti kito žmogaus sielą. Jei kas pūva, paprastai nemaloniai dvokia. Jei kas purvinas, paliesdamas kitus, juos suteptų. Panašiai būna, kai žmonės savo viduje baisiai dvokia, -jie nuodija kiekvieną aplinkinį. O juk jie susitinka ir su tyromis vaikelių sielomis!
Štai pasibaigė diena. Juk tu irgi buvai susitikęs daug žmonių, su jais kalbėjaisi. Ar tavo buvimas jiems paliko palaimingą įtaką, ar priešingai: kai Paskutinio teismo valandą juos sąžinė kaltins, jie galbūt parodys ranka į tave - šitas!
Bet žmogus per dieną ne tik kalba. Jis turi ir daug kitų reikalų. Pavyzdžiui, jis turi savo pareigas. Jis dirba kokį darbą, jis gal šeimos tėvas ar motina ir turi pareigų savo vaikams, pirmiausia - parodyti jiems savo garbingą pavyzdį. Kaip visa tai atlikai?
Ir taip visos kitos gyvenimo akimirkos - mūsų mintys, žodžiai, darbai. Ką padarėme, ko neprivalėjome padaryti, ir ko nepadarėme, ką reikėjo padaryti? Prekybininkas vakare suskaičiuoja savo pinigus. Na, o mes: argi netinka, kad pažvelgtume į nueitą dienos kelią? Ir pažvelgtume ne šiaip sau, bet: „Viešpatie,
štai Tavo akivaizdoje manoji diena!” Tegul visi dienos momentai kaip filmas prabėga pro mūsų dvasios akis. Dėkok už viską - ašaras ir džiaugsmą: juk žadėjai rytą viską pakelti kaip atgailą už save ir kitus. Dėl kai kurių savo dienos akimirkų pajusi gėdą - sužadink gailestį: juk tai nedėkingumo momentai Aukščiausiajam, nes visa, kas prieš sąžinę, tai piktnaudžiavimas Jo dovanomis. Numatyk, į ką rytoj reiktų ypač atkreipti dėmesį. Tiktų sukalbėti gražiąsias mūsų maldas - vienerius poterius, padėkoti savo Angelui Sargui ir užmigti...
Gudeliai, 1963 02 10
- Kas kam darbo? Tai mano asmeninis reikalas!
Taip tai taip, bet jei žmogus savo buvimu daro įtaką aplinkai, tai toji aplinka turi teisę iš visų mūsų reikalauti, kad mes skleistume jai gerą skonį.
O pagaliau ir pačiam. Juk taip gyvenime nebūna, kad žmogaus gyvenimas būtų atribotas: vienas sau, kitas aplinkai. Paprastai žmogus, jei jis yra vienoks ar kitoks, tai ir aplinka jį tokį pažįsta. Net gali sakyti, kad gyvenime paslapčių nėra: rodos, ir labai slepiami dalykai, žiūrėk, nei iš šio, nei iš to ima ir iškyla į viešumą. O jei ir neiškiltų, tai vis tiek visi dalykai, kurie būna tavo slaptajame gyvenime, turės reikšmę bei kuo nors pasireikš ir tavo išorėje: elgsenoje, drabužiuose ir pan.
Yra žmonių, kurie labai rūpinasi ir būna neramūs tik dėl vieno dalyko: „Kaip pagalvos apie mane kiti!” Jiems visiems - ir kurie visai nesirūpina, ir kurie per daug rūpinasi savo išore, kaip atrodys kitiems, - norisi duoti vieną receptą: tebūna nuoširdžios, nuolatinės pastangos visada - tiek slaptajame, tiek viešajame gyvenime elgtis taip, kad patikčiau Tau, Galybių Dieve, o paskui kas ką nori apie mane tegu galvoja. Tada nereiks bijoti, kad kokie nenumatyti, slapčiausi ženklai gali išduoti mane, gali kas pagalvoti ką negero... -Tegul nebūna skirtumo tarp išorės ir slapto gyvenimo! Jei ir niekas mūsų tuo momentu nemato, vis tiek mes esame visų Dangaus angelų ir šventųjų akivaizdoje, juk mūsų elgsena, slapčiausios mintys iš karto paaiškės visam pasauliui Paskutinio teismo metu.
Be to, pagalvokime protingai, kokią begalinę reikšmę žmogaus vidiniam gyvenimui daro visa, kas yra žmogaus išorėje. Imkime kad ir tvarkingumą. Jei viskas išmėtyta aplinkui mus, viskas netvarkinga, nešvaru ir tokį vaizdą kasdien matysime, - prie jo priprasime. Nejučiom šis pripratimas prie netvarkos, nepastebėjimas, kad aplink mus negražu, būtinai pasireikš ir mūsų vidiniame gyvenime. Žmogui tada bus daug lengviau pakelti ir vidinį - sąžinės - nešvarumą. O tokia būsena, kai žmogus ilgai gyvena pakęsdamas savo viduje netvarką - kerštą, skolą, kito garbės pažeidimą, bet kokią nuodėmę, - toks pripratimas kažkaip išsekina vidinį žmogaus ilgesį tyrumo, ilgesį pažangos... Tokia būsena, kai žmogus ilgai gali išbūti negryna sąžine, yra paruošiamasis tarpsnis į visišką tikėjimo praradimą.
Būkime ir savo viduje tokie, kokius norėtume, kad mus žmonės matytų ir kaip norėtume, kad apie mus kalbėtų. Jei jau mums svarbi žmonių nuomonė, tai kaipgi galėtų būti nesvarbi mūsų Atpirkėjo, mūsų
Geradario nuomonė apie mus net ir tada, kai niekas iš žmonių mūsų nemato, mūsų slapčiausių minčių ir elgsenos nežino?! Juk Jam visada mūsų gyvenimas - kaip atvira knyga.
Gudeliai, 1963 03 17
- O kada to reikia?
- Oi, daug kada! Žmogus juk ir išlieka žmogumi tik dėl šios begalinės Kūrėjo dovanos, kad jis gali susimąstyti.
To reikia ypač tada, kai pačios mintys tarsi pabunda - tokios gilios, neįprastos. Dažniausiai jas pažadina kokie nors ypatingi įvykiai, išgyvenimai, kartais savo, kartais kitų.
Susimąstyti reikia, kai keičiasi mūsų gyvenimo kryptis. Kai įvyksta tai, ko vakar visai nesitikėjome ir nelaukėme, visai negalvojome, kad tie reti ir nepaprasti įvykiai, apie kuriuos esame gal ir girdėję, bet niekaip nepagalvojome, kad tai ir mūsų gyvenime gali būti...
Kas gi taip netikėtai gali atsitikti? - Paprasčiausiai kokia nors nelaimė - ir dingsta sveikata. Tiesa, taip būna retai, bet štai dažnesni gyvenimo įvykiai, pavyzdžiui, nei iš šio, nei iš to - įsmigo širdin neapykanta. Ir tokia baisi, kankinanti. Niekada nebuvo pagalvota, kad žmogus, kuriam darei tiek gero, galėtų būti toks nedėkingas... Arba vėl. Vietoj neapykantos, žiūrėk, nei iš šio, nei iš to, visai nelauktai ir netikėtai įsėlino širdin meilė...
Na, o sakyk, ar nebūna gyvenime tiek ir tiek momentų, įvairiausių atsitikimų, reikalų, kada pajunti, kad tavo išmintis ir gyvenimo pažinimas jau nieko nebeišmano? Ką tada daryti? - Elgtis bet kaip? Bet juk tai neprotinga. Klausti? - Taip. Bet kad žmogus galėtų klausti, pirma jis turi mokėti susimąstyti. Laimingas, kuris pajėgia ir išdrįsta klausti. Teko girdėti net tokį pasakymą: „Jei neturi ką klausti, klausk piemenį”.
Pagaliau, ar per daug būtų, jei susimąstytum kas vakarą eidamas gulti? O gyvenimui tai, be abejo, turėtų begalinę reikšmę. Prisimeni? Kartais pykdamas pats ant savęs pasakai: kodėl aš pirma nepagalvojau?..
Gudeliai, 1963 08 11
Kartais nei iš šio, nei iš to ypač gyvai iškyla kokia mintis. Rodos, kaip tik šita mintis labai daug pasako, man labai svarbi, tarsi specialiai dabar mano reikalui skirta. Net būna taip: rodos, tą dalyką ir žinojau, bet šiuo momentu tai kažkaip kitaip suprantu. Ir net stebiesi, kaip apie tai lig šiol nepagalvojai.
Bet praeina kiek laiko, kaupiasi kiti gyvenimo įspūdžiai, kitos mintys, ir anoji svarbi mintis nuslenka, užmirštama, nebedaro jau tokios įtakos, kaip kad darė anksčiau.
Kai girtuoklis išsipagirioja, kai visas nuostolis dar čia pat, jis galvoja, kad daugiau jau kaip gyvas nebegers. Ir kodėl jis paskui vėl pasigeria? — Dėl to, kad tos mintys, kurias jis mąstė, jau užslinko, kaip ežero pakrantė žolėmis, ir tyro vandens jau visai nebematyti. Reikia sąmoningomis pastangomis tas gerąsias mintis vėl prisišaukti.
O kaip tai padaryti - kaip tas buvusias mintis atsikviesti? Šituo menu remiasi visa ateities krikščionybė. Pirmiausia reikia pašalinti visas įtakas iš šalies, kurios blaško, kitaip sakant, reikia susikaupti. Čia įeina ir išorinė ramybė, ir vidinės pastangos nieko nereikalingo tuo momentu neprisiminti. Paskui pamažu bandyti atkurti viską, kas anksčiau mus taip gyvai veikė. Svarbiausia, turėti kantrybės ir laukti, nors tos gerosios mintys vis dar nedrįstų pasirodyti. Vienam nepaprastai palengvina rašymas, kitam — kalbėjimas kam nors, nesant kito asmens - net kalbėti įsivaizduotam, gal net mirusiam, kurio jau niekada žemėje nesutiksi gyvo.
Gudeliai, 1963 03 03
Štai gavai liūdną laišką, kažkas ką negero papasakojo, pametei pinigų, permokėjai ar dar kitaip, ir jautiesi nesavas, ne toks, koks buvai prieš valandėlę. Visos mintys visiškai kitokios. Gal neseniai pats būtum stebėjęsis, kaip žmogus gali taip keistai galvoti, taip visiškai nesivaldyti, daryti tokias nesąmones.
Praeina kiek laiko. Dar vienas kitas įspūdis, tavo skausmas lyg truputį išblėsta, lyg ir kitaip jau galvoti pajėgi ir gal net nudžiungi, kad nebuvo progos, galimybės, ką tą akimirką buvai pasiryžęs padaryti.
Daug neatšaukiamų dalykų žmonės nebūtų padarę, jei būtų nedarę staiga, pirmo įspūdžio veikiami. Nespręsti staiga! Tegul praeina kiek laiko.
Ir ką per tą laiką veikti? - Tinka prisiminti, kad reiks gyventi ir šiam įvykiui praėjus. Ar nebus gėda tada dėl savo poelgio? Daug yra žmonių, kurie kenčia dar labiau, yra ištikti daug didesnės nelaimės, kaip kad manoji. Tinka prisiminti Jėzaus kančią, bandyti drauge su Juo aukoti ir savo skausmą už nusidėjėlius. Tinka vaikiškai glaustis prie Dievo Motinos, kaip kad kadaise, vaikai būdami, glausdavomės prie savo tėvų, kai ką nors skaudėjo, kai buvo kokia nelaimė mums. Žinojimas, kad manimi Kažkas rūpinasi, padaro įmanomą bet kokią padėtį.
Jei tai skausmas dėl kaltės, tebūna jaučiamas kaip atgaila. Juk aš dar gyvenu. Šiandien pradedu iš naujo gyventi. Palaiminga kaltė, jei ji paskatina naujam, tobulesniam gyvenimui!
Gudeliai, 1963 03 24
Kai skausmas pasidaro labai irzlus ir niekaip negali ištverti ir jo nuraminti - ką daryti tada? - Pamatyti kitų skausmą - tai vienas iš skausmą malšinančių vaistų, malšinančių labiau kaip kokie analgetikai.
Pamatyti kitų skausmą - ne toks jau lengvas menas. Kažkodėl visuomet atrodo, kad kaip tik manasis skausmas pats didžiausias pasaulyje. O kodėl mums taip atrodo? - Ogi todėl, kad mes menkai jaučiame kitus, šalia mūsų gyvenančius žmones.
Bet kaip išmokti juos jausti? - Visai paprastai: taip, kaip ir visus dalykus išmoksta žmogus. Reikia bandyti, nė vienas juk neužgimsta mokėdamas. Kaip sunku vaikelio rankai, pirmą kartą atsisėdus į mokyklos suolą, išmokti rašyti! Kaip sunku išmokti važiuoti dviračiu, pirmą kartą ant jo užsėdus, pirmą kartą paėmus į rankas mašinos vairą ir panašiai.
Kitų skausmo atžvilgiu turbūt būna dvejopai: vieni būname jo nematę ir todėl apie jį negalvoję, kiti jo per daug matę ir apsipratę taip, kad jau visiškai nebejaudina žmogaus šauksmas, jo pagalbos prašymas, ašaros. Ir vieniems, ir kitiems reikia mokytis, bandyti krikščioniškai skausmą vertinti, t.y. prisiminti, kad tas žmogus yra mano artimas, kad man ne vis tiek pat, ar jam gera, ar ne. Juk ir Kristus jautė visų skausmą, o ne tik kai kurių išrinktųjų. Mėginti įsivaizduoti, kaip aš jausčiausi to žmogaus vietoje. Jeigu... jeigu man -būtent man, - reiktų ištisais metais gulėti, kaip anam...
Taip retai būna... Tas tiesa, bet kas gali garantuoti, kad kaip tik tas retas atvejis nepasitaikys būtent mano gyvenime?! Ir tada... Kaip tada?! Kaip aš jausčiausi, jei pro mane vaikščiotų žmonės, šalti ir abejingi, neturį laiko ties manimi sustoti, savo reikalų glėbiais nešini?..
O svarbiausia, kas turi atgaivinti suakmenėjusias širdis, - tai nuoširdus supratimas Kristaus valios ir Jo pavyzdžio: „Ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte” - «... mano brolių...” Vadinasi, Kristus kiekvieną, pro kurį aš gyvenime praeinu, vadina savo broliu! O kiek aš jų iškeikiu! Kiek jų taip nesinori sutikti, juo labiau prakalbinti! Kažkaip vis prisimenu jo poelgį, ypač mano paties atžvilgiu...
Pagaliau kiek yra žmonių, kurie šaukšto vandens sau prie burnos prinešti negali! Ir juos Kristus vadina savo broliais! O aš ar vadinu?..
Štai ligoninė. Vaikų skyrius. Lovytės, lovytės... Prie vienos norisi sustoti ilgiau. Vaikelis kokių metukų. Akutės tokios tamsios, nuostabiai gražios, bet... jomis nieko nemato... Kur jo gyvenimo pabaiga? Kur tie visi, ar jau yra gimę, kurie jį vedžios, ir kur jį nuves per gyvenimą?..
Lyg kas sakytų: tavo didysis skausmas... gal nori mainytis? Sakei, kad tavo skausmas pats didžiausias pasauly...
O Viešpatie... Juk kiekvienam pagal jo skausmo dydį Tu duodi ir atitinkamą malonę...
Gudeliai, 1963 03 31
Kokia yra iš tikrųjų didžiausioji žemėje kančia? -Kas tai galėtų tikrai pasakyti... Argi yra kas nors, kas visą žemės kančią būtų pats patyręs?
Gal tokio ir nėra. Kiekviena kančia yra savotiška, kiekvienam savitą: kitas tą patį kentėdamas jaus galbūt jau visai kitaip, taigi čia nėra vieno mato ir negalima kančios sverti taip, kaip krautuvėje sveriama prekės - tais pačiais svorio matais.
O vis dėlto. Mačius daug kančios žemėje, norisi daryti išvadą, kurią patvirtins kiekvienas, kuriam žinoma daug žmogaus gyvenimo paslapčių: didžiausia kančia žemėje yra sąžinės kančia!
Ir kad toji kančia nepaliktų visiškuose griuvėsiuose mūsų būties, kad ji padėtų mums išsivaduoti, taip kaip fizinis skausmas padeda žmogui, primindamas reikalą susirūpinti savo kūnu, reikia tam tikros drąsos atsigręžti į savo poelgį, dėl kurio tas paslaptingasis balsas - sąžinė - mums ramybės neduoda. Atsigręžti ryžtingai ir drąsiai. Pamatyti visas pasekmes, visą tolesnį likimą, tolesnį gyvenimą po savo poelgio. Pirmoji ir pati sunkioji mintis, kuri paprastai ateina, būna ši: „Kam to reikėjo?! Juk taip lengvai buvo galima viso to nepadaryti, ir kaip tai galėjo būti?.. Tarsi aš būčiau buvęs nebe aš... O! Kad viso to nebūčiau padaręs...” - Taip. Bet dabar jau padaryta ir savo poelgio išsiginti nebegalima. Kas kartą buvo, buvo amžiams. Tai galima tik ištaisyti, bet padaryti, kad viso to nebūtų buvę - jau nebegalima...
Taip, kad mirdamas galėčiau pasakyti: „Padariau, ką galėjau”. Nenusigąsk! Dievas galingas ir gali iš kiekvieno blogio, kurį žmogus padaro nekreipdamas dėmesio į Jo Valią, gauti dar daugiau gėrio. Tegul širdy gimsta visiškas pasitikėjimas Jo visagalybe. Ištaisyti visa galima su Jo pagalba. Praeis kiek laiko, gal kiek metų, o gal ir visas gyvenimas, ir pats stebėsies, kaip nuostabiai Dievas geba net ir blogį panaudoti savo tikslams, savo meilei žmonėms apreikšti! Juo didesnė kaltė, juo baisesni jos padariniai.
Demono tikslas - išardyti vienybę tarp Dievo ir mūsų. Jei kaltė mus dar labiau vers prie dangiškojo Tėvo prisiglausti, demono planai bus visiškai sugriauti. Tai bus išsigelbėjimas! Visiškas pasitikėjimas tegul atgaivina drąsą. Viską ištversiu, ką dėl to reikės kentėti: gėdą, vargą, nuostolį ar panašiai. Su atgimusia viltimi būtinai gims meilė, dėkingumas Dievui, kad baisiausiose aplinkybėse, didžiausiame dvasios varge Jis teiksis manęs neatstumti.
Tas skausmas, kurį pajusi supratęs, kad nevertas esi tos meilės, kurią paniekinai savo poelgiu, kartu gimęs dėkingumas Tėvui už tai ir bus tobulas gailestis.
Gudeliai, 1963 05 19
Užrašas ant suolo: „Dieve, Tu man taip padėjai...” O kiek tokių pasakymų, išsiveržusių iš dėkingos širdies, niekur neužrašyta ir niekam nepasakyta, tik vienam Dievui!
Kodėl gi vieniems atrodo, kad Dievas visiškai jais nesirūpina, kad juos apleido, o kiti jaučia Jo paslaptingus žingsnius taip arti savęs ir ne kartą taip ryškiai pajunta Jo palaikančią ranką? Gal Dievas turi sūnus ir posūnius? - Bet juk tai nesąmonė!.. „Jei net tėvas ir motina tave apleistų, aš neapleisiu tavęs”... Dievas, kalbėdamas apie meilę, niekada nedarė jokio skirstymo. Dievas nebūtų Dievas, jei Jis keistų savo sprendimus, jei Jis nebūtų vientisa, didžioji Meilė.
Kaltė čia gali būti tik iš žmogaus pusės. Kokiomis akimis žmogus žiūri į savo Viešpatį? Jei jo akyse yra piktos nepasitikėjimo kibirkštėlės, jam vis atrodys, kad gyvenime jis kaip dykumoje vienas, kur niekam nerūpi jo likimas. Tiksliau sakant, jis net nesistengs sunkiose valandose prisiminti šios nuostabios tiesos, kad Dievas mane myli. Šis brangus žodis jau savaime suteikia viltį ir pasitikėjimą. Jei mane myli, tai jau mano gyvenimas nėra klajonė - aš einu per gyvenimą laikomas už rankos. Ar galima šituo abejoti? Juk kam gi Dievas sukūrė mus, jei ne tam, kad su mumis pasidalytų savo laime? Ar to neliudija visas nuostabus atpirkimo darbas, ar to neliudija visa dieviškosios Apvaizdos veikla, žvelgiant į ją per visus amžius? Ar to neliudija kiekvieno mūsų asmeninis gyvenimas, jeigu mūsų širdys moka jausti dėkingumą?
Jausti dėkingumą... Tai didis menas! Mes keliamės rytą. Viskas taip normalu. Ir mums nė į galvą neateina, kad maždaug su kiekvienu mūsų širdies tvinksniu kur nors pasauly mirė žmogus ir jau nebekels jis pradėti naujos dienos. Mes išlipame iš mašinos. Viskas taip paprasta, ir nė nepagalvojame, kad galėjome ir neišlipti... Kiek kartų gyvenime taip būna! Tuo mes nesakome, kad kiekviename žingsnyje reiktų galvoti apie pavojus, - taip galėtų galvoti nebent tas, kuris visiškai neturi vilties dorybės. Kaip tik atvirkščiai: kiekvieną valandėlę turėtume galvoti apie džiaugsmą, kiekvieną akimirką jausti dėkingumą Davėjui už tai, kad kiekvieną momentą Jo Valios klauso mūsų širdis, vykdydama Jo įsakymą nesustoti.
Gudeliai, 1963 05 26
Jei kas galėtų sukaupti viso pasaulio žmonių patyrimą, tai turėtų būti tikrai išmintingas žmogus. (Žinoma, tai nesąmonė, tokio patyrimo niekas sukaupti negali.)
Kad žmogų būtų galima laikyti patyrusiu gyvenime, reikia tam tikro metų skaičiaus. Niekas nelaiko patyrusiu dvidešimtmečio jaunuolio. Tad ką daryti, jei širdyje dar tik 20 metų jaunystė, o čia gyvenimas reikalauja patyrimo? - Pasinaudoti senųjų išmintimi! Reikia, kad jaunystė kukliai vertintų savo gebėjimus, kad, jausdama savo energiją, pasigestų senųjų išminties.
Gerbti kitus ir kukliai galvoti apie save!
Gudeliai, 1963 10 02
Dievas tiek jautrus mūsų maldai, kiek mes esame jautrūs vieni kitiems, kiekvienam jų reikaluose. Dievas yra tavo priešas, jei tu turi savo asmeninių priešų. Tau nebus teisme gailestingumo, jei tu nesi gailestingas, ypač tiems, kurie tau bloga daro.
Skirkime bent keletą minučių apsvarstyti kai kurias mintis. Nebus nieko ypatingo jose, bet juk negali žinoti, kuriomis mintimis Dievo malonė gali panorėti pasinaudoti.
Per Velykas vienoje bažnyčioje klebonas kalbėjo trumpai - tik keletą žodžių: atsiprašė, kad buvo labai daug darbo šiomis dienomis ir jis neturėjęs laiko pasiruošti. Vikaras beveik supyko. Juk šitokia proga, reikėjo kažką svarbaus pasakyti! Bet sėdint jam klausykloje, prieina viena nusidėjėlė, - jos išpažintis buvo tokia, kokių retai gyvenime būna. Paklausta, kas ją paskatino tai išpažinčiai, atsakė: šios dienos pamokslo nuoširdumas.
Reikšmę žmogaus gyvenimui kartais turi ir paprasčiausi žodžiai, jei tik į juos atsiliepia širdis, pasiruošusi priimti Dievo malonę: pagarbiai nusiteikusi Viešpaties atžvilgiu, pasirengusi vykdyti Jo Valią, gailėdamasi už nuodėmes.
Gudeliai, 1963 10 04
Kam Jėzus norėjo su mumis būti kartu šv. Komunijos paslaptyje? Kodėl žmonės nori būti su kuo nors kartu?
Du jausmai tvarko žmonių tarpusavio santykius: meilė ir neapykanta. Jei sieja meilė, žmonės nori pasimatyti, kartu gyventi, kalbėti, jiems tai laimę teikia. Ir priešingai. Jaučiantys kitam neapykantą žmonės negali pakęsti buvimo kartu, jiems nemalonu su neapkenčiamu žmogumi kalbėti, gyventi, dėl to ir šeimos išsiskiria.
Dieviškojoje meilėje yra tie patys dėsniai, tik visiškai skirtingo laipsnio. Ir santykį su Jėzumi tvarko tie patys dėsniai. Jis nori su mumis būti kartu, kadangi mus myli. Jis ir pašaukė mus į buvimą, kad norėjo su mumis pasidalyti savo laime. Jis nori su mumis būti kartu, kad mus laimingus darytų. Tikra meilė niekada nebūna patenkinta viena savyje: ji būtinai ilgisi dalytis su kuo nors, daryti laimingą ir kitą. Tai ženklas, kad meilė yra tikra - dieviškosios meilės spindulys. Jėzus nori su mumis būti kartu, kad tuo buvimu turtintų mus savo malone, mokytų mus Jį pamilti, pažinti, nes žmogus savo visišką laimę gali pasiekti tik per santykį su Dievu.
Jei toks Jėzaus santykis su mumis, tai toks turi būti ir mūsų atsakas. - Kitaip tariant, įvykdydami Jėzaus norą būti su mumis kartu, parodome Jam meilę ir dėkingumą; priimdami šv. Komuniją, parodome Jėzui meilę ir už tuos, kurie Jo meilės nesupranta ir niekada šv. Komunijos nepriima, arba, dar blogiau, gyvena sąmoningai Jį įžeidę - nuodėmės būsenoje.
Gudeliai, 1963 10 17
Kai darbininkai turi įvykdyti kokį nors inžinieriaus jiems pateiktą planą, jie tai daro iki galo taip, kaip plane numatyta. Jie gali būti visai nesuinteresuoti to pastato paskirtimi, jo naudingumu, bet jie žino, kad bus revizija ir jeigu jie plano tiksliai neįvykdys, negaus užmokesčio.
Kai vaikas neatsispiria pagundai ką nors blogo padaryti, pirma apsidairo, ar iš tikrųjų jis vienas. Jam tada atrodo, kad jis niekam neatsakingas - jo niekas nemato. Kai šeimoje kyla barnis, jis dažniausiai nutyla vos tik kas į duris pasibeldžia, - nepatogu parodyti kitam žmogui savo namų šiukšles.
Kai žmogus ką nors labai myli, jis jaučia savotišką atsakingumą tam žmogui, jam net nesant ir nežinant, ką padarė negero. Ir ne kartą būna, kad žmogus pats prisipažįsta mylimam žmogui, ką negero padaręs, nors tas nieko apie tai nebūtų žinojęs.
Antgamtinė meilė Dievui - toji begalinė dovana, kuri paslaptingai padaro nauju žmogumi - duoda ypatingą jautrumą: žmogus nuolat gyvena prisimindamas Dievo akivaizdą, net nesistengdamas apie tai galvoti. Juk tai, kas žmogui labai brangu, labai rūpi ar ko labai nori, tai savaime neišeina iš atminties. Yra dalykų, kurių žmogus net norėdamas negali užmiršti. Tai didi malonė, didi dovana.
Ką daro žmogus, kai slapta atslenka negera mintis? Kad jis iš tikrųjų nusidėtų, jis turi pasijusti vienas, panašiai kaip vaikas, ką nors bloga darydamas.
Mokykimės ir natūraliomis pastangomis prisiminti Dievą, prašykime šitos malonės - tai didi dovana, ji apsaugo nuo klaidų, taip pat neleidžia žmogui pulti į neviltį, į pesimizmą.
Gudeliai, 1963 10 19
Ar neateina mintis: ar išprašysiu?
Pirmiausia reikia kelti klausimą: ko prašai? Jei Dievas savo išminties didybe mato, kad tai, ko prašai, tau nenaudinga, nepatarnaus tavo amžinybės laimei, be abejo, Jo meilė neleis to suteikti. Jei prašai to, kas gali patarnauti amžinybės laimei, tai tavo valia sutampa su Dievo Valia.
Bet kodėl dar norėjo Dievas, kad prašytum? Ne dėl Jo - tai ne kokios nors ambicijos patenkinimas. - Prašyti reikia, kad parengtum save dovanas priimti. Į žmogaus prašymą įeina keletas dalykų:
1) jis supranta, kad yra bejėgis;
2) jis tiki, kad Tas, kurį prašo, yra galingas. Kartu prašantysis yra nusiteikęs panaudoti dovanas pagal Jo Valią.
Prašymas gali būti pateikiamas su meile ir nuoširdumu, bet gali būti ir suktai: galvojama daugiau ne apie Davėją, bet apie save. Paprastai tokie žmonės, gavę tai, ko maldavo, greit užmiršta savo ankstesnį nusiteikimą, savo padarytus pažadus. Tai žmonės, kuriems labai pavojingas jų norų išsipildymas.
Daugiausia šiai grupei priklauso turtuoliai. Ne veltui Kristus sakė, kad jiems sunku patekti į dangaus karalystę. Jie susikuria dangų žemėje. Jiems dievu tampa turtas, kokie nors malonumai.
Gudeliai, 1963 10 12
Kapčiamiestis, 1968 01 06
Pažanga dorybėse tiesiogiai siejasi su tikėjimu. Jei matome, kad pagarba Dievui, baimė nusidėti, noras apsimarinti, pamaldumas, nuolankumas, savęs išsižadėjimas, nuolatinis Dievo prisiminimas ir vidinis susikaupimas mumyse auga, tada auga ir tikėjimo dvasia. Bet jei pastebime, kad žengiame atgal - nebeatliekame taip ištikimai savo religinių pareigų, nebe taip siekiame askezės ir šventumo, tada jau ir tikėjimas yra susilpnėjęs.
Kartais stebimasi, kaip žmogus pajėgė nejučiom praturtėti. Rodos, kiti gyveno tokiomis pačiomis aplinkybėmis, bet jokio ypatingo turto neįstengė susikrauti. Tačiau žiūrėkime, kaip jie elgiasi, kai reikia pinigus išleisti. - Yra dalykų, kuriuos įsigyti tikrai nebūtų nusikaltimas: suteikdamas sau truputį daugiau patogumo ar malonumo, tikrai nejausi sąžinės priekaišto. Bet jei susivaidysi, atsisakysi kokio patogumo, žiūrėk, ta mažutė suma, likusi nuo vieno karto, prisidės prie kitos sumelės ir nejučiom, tiesiog nepastebimai pasijusi turįs pinigų didesniam daiktui. Arba vėl. Ar čia labai nusidėsi, kad susinervinęs pasakysi piktesnį žodį? Bet ta nesuvaldyta proga paruošia kelią kitai panašiai progai ir taip nejučiom susidarys tokia būsena, kai pasakysi: „Mes negalim sugyventi”.
Lygiai taip ir malonės gyvenime. Kad visi mūsų veiksmai būtų tokie, kurie didintų mumyse malones -tikėjimo šviesą ir kartu lengvumą viską pažinti, pastebėti ir vykdyti, ką mes suprantame, kad tai gera ir tai padaryti reikia, turime atidžiai panaudoti tas progas, kurios atskirai paimtos nėra svarbios, tačiau turi nepaprastą reikšmę gaivinti mūsų tikėjimą, nes jos didina tikėjimo šviesą, lengvina mums pagal jį gyventi, arba atvirkščiai - nejučiomis kažkas ją ima sekinti, mažinti.
Gyviau suprasti ir palengvinti vykdyti tai, ką mes laikome kilnumu, tikėjimo šviesa padeda taip pat, kaip dirbti fizinį darbą dienos šviesa. Kai ateina naktis, fiziniai darbai pasidaro visai nebeįmanomi. Ir jei nebūtų dienos šviesos, mes nė nežinotume, kad kai kurie dienos darbai yra galimi ir reikalingi. Tikėjimo šviesa grynai dovana - kaip šviesa neregiui. Bet jai mes turime paruošti tinkamą dirvą. Dievas savo dovanų prievarta neduoda.
Tikėjimo tvirtumui ypač didelę reikšmę turi dvi sąlygos:
1) apsisprendimas nė vieno nelaikyti savo priešu, kiekvienam daryti gera, kaip mokė Viešpats Jėzus žodžiu ir pavyzdžiu;
2) apsisprendimas nuolat gyventi gryna sąžine.
Gudeliai, 1963 10 16
Tiek suteikti, tiek pagausinti malonę gali tik Dievas. Mes galime tik prašyti. Ir ne vien žodžiu, bet ypač darbais.
Natūraliu lavinimusi galime tiesiogiai daryti pažangą tik toje srityje, iš kurios lavinamės, o antgamtinėje praktikoje auga visos dorybės kartu. Meilė galinga visose srityse. Visa, kas daroma, vadovaujantis meilės Dievui motyvu, ypač praturtina mus malone, nes Dievas niekuomet neleis pralenkti savęs meilėje. Tam nebūtini dideli darbai. Svarbiausia, kad mes tuos veiksmus, kuriuos ir taip turime kasdieniniame gyvenime atlikti, darytume vadovaudamiesi kilnesne intencija: iš meilės. Ir dar geriau, jei tai darome ne viena kuria intencija, bet turėdami prieš akis kuo daugiau gerų tikslų, pavyzdžiui, pagerbti Dievą, Jam dėkoti, prašyti nusidėjėlių atsivertimo, paguodos kenčiantiems.
Malonę gausina ne tik atliktas, bet ir trokštamas atlikti geras veiksmas, kurio iš tikrųjų atlikti nepajėgiame, dėl kokių nors priežasčių negalime. Tačiau reikia bent kiek bandyti. Nebandę nė truputį, negalime sakyti, kad tikrai trokštame.
Galime tapti Dievui malonesni ne tik padarytais, ne tik norimais padaryti gerais darbais, bet ir džiaugdamiesi bei gėrėdamiesi savo ar kitų jau padarytais gerais darbais, Dievo garbei įvykdytais.
Net kitų gerus darbus Jis priima mūsų vardu, jei mes su jais jungiamės besidžiaugdami, kad Jis tuo yra garbinamas, ir jei mes jų šventus veiksmus paaukojame, gyvai trokšdami galėti panašiai Jį pagarbinti. Taip mes galime aukoti gerus darbus Jėzaus, Marijos, visų gerųjų žmonių nuo pasaulio pradžios - mylėti Dievą jų meile, dėkoti Jam jų dėkojimais, melstis jų maldomis, kentėti jų kantrybe. Mums tik reikia, susigėdus dėl savo silpnumo, džiaugtis, kad jie Dievą taip mylėjo, taip uoliai Jam tarnavo, idant papildytume tai, ko nepadarėme mes tingiai ir aplaidžiai Jam tarnaudami.
Be maldos mes vargu ar pajėgtume priimti malonę, nes jos netrokštame ar nepareiškiame trokštą. Šventieji tvirtino, kad be maldos niekas negali būti išgelbėtas ir kad niekas negali žūti, kas patvariai meldžiasi.
Gudeliai, 1963 10 20
Malonės suteikimas - tai įsūnijimo suteikimas žmogui. Dievas visiems nori šitą dovaną suteikti. Tai įvyksta Krikšto sakramentu.
Jei žmogus, Krikšto sakramento nepriėmęs ir neturėjęs galimybės jo priimti ne per savo kaltę, bet nuoširdžiai nori pažinti tiesą, ją pagerbti, ir vykdo gyvenime visa, ką jis supranta, kad tai gera, - toks žmogus priklauso Katalikų Bažnyčiai nė pats to nežinodamas.
Dauguma žmonių, kurie visiškai nededa pastangų laimėti antgamtinį gyvenimą, yra tvirtai įsitikinę, kad žmogaus laimė yra tik prigimtiniame gyvenime. Tačiau žmogaus laimė yra malonė, kurią mes laimime sakramentais. Iš viso žmogus laimingas gali būti tiek, kiek jis priartėja prie antgamtinio gyvenimo, kiek malonė praturtina jo pažinimo ir jo meilės galią.
Iš kur tai žinome? - Kad tai žinotume, siekė Jėzus visu savo žemiškojo gyvenimo darbu.
Gudeliai, 1963 10 23
Ką reiškia tai, kad gerasis Mokytojas leidžia mums ir net moko kreiptis: „Tėve mūsų”? - Tuo atskleidžiami du dalykai.
1) Dievas yra mūsų Tėvas. Jis yra ir nori juo būti, nori, kad mes Jį ir pripažintume savo Tėvu. Jis mums garantuoja tokią globą ir rūpinimąsi mumis, kaip tėvas rūpinasi savo vaiku. Net jei mes būtume Jam nedėkingi, Jis būtų mūsų Tėvas, nes Jis juk turi visų kilniausias tėvo savybes, kokias tik galima įsivaizduoti.
2) Jėzus yra mūsų Brolis. Ką reiškia būti Jo broliais? O Viešpatie, Tu pasijunti lygus su mumis! Tu sujungi mūsų prašymus su savaisiais: „Tėve mūsų”.
Ir dar Tu parodai, kad Tavo Valia ir Tėvo Valia yra ta pati. Juk Tu Jį įpareigoji mumis rūpintis. Jei nebūtum lygus su Tėvu, kas galėtų drįsti Tėvui primesti kokio nors vargšo įsūnijimą? Kokia tai begalinė meilė mums! Ar kada mes suprasime tiek, kad negalėtume užmiršti dėkingumo?..
Kokia laimė žinoti, kad mūsų Mokytojas taip mus myli!
Gudeliai, 1963 11 10
Kad mes nors pažintume, ko mums trūksta, ko siekti, ko ilgėtis. Matome ryškių pavyzdžių, kaip be galo skiriasi tie žmonės, kurių gyvenime reiškiasi tik natūraliosios jėgos, nuo tų, kurių įgimtą silpnumą praturtina malonės veikimas - nuostabi dieviškosios galybės jėga.
Kokius čia pavyzdžius turiu galvoje? - Savo dvasios akimis pažvelkime į mūsų Išganytoją kankinančią minią. Vieni Jį laikė savo didžiausiu priešu, kiti tame suvargintame, supurvintame, sukruvintame veide įžvelgė Dievo Sūnų. „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus...” -(Kaip senelis Simeonas galėjo pažinti, kad tas mažutis Kūdikis yra pasaulio Išganytojas? Juk tikriausiai ne kartą buvo matęs vargingus žmones atnešant į šventyklą savo pirmagimius aukoti Dievui pagal Mozės įstatymą.)
Kai Jėzus, nešantis kryžių, atrodė tikrai kaip paskutinis vargšas, ką dieviško Jame buvo galima pamatyti? Ar nenuostabu, kaip Jo artimųjų širdyse galėjo neišsekti meilė ir pagarba Jam? Iš kur Veronika gavo tiek drąsos prasiskverbti pro kareivių gretas ir nušluostyti Jėzui veidą? Juk žinojo, kad už tai jai gali kliūti! Kai moterys bučiavo nuleistą nuo kryžiaus pasibaisėtiną lavoną, kaip tada galėjo išlikti gyva jų meilė? Kaip ir kokiomis akimis jos pajėgė įžvelgti Jo dieviškumą? - Štai malonės veikimo stebuklai!
Ir priešingai. Aukščiausioji žydų taryba. Žmonės ir rimto amžiaus, ir išsilavinę, skaitę Pranašus, Šventuosius Raštus, tiek girdėję ir matę Jėzaus stebuklų, -kaip galėjo jie nepažinti Jame dieviškosios galios?
Pagaliau patys Jėzaus mokiniai. Kaip galėjo jie pamiršti per savo išgąstį Alyvų kalne, kai atėjo suimti
Jėzaus, kad Jis buvo jiems visa tai sakęs?! Ir pirmųjų Sekminių dieną kaip galėjo jie išeiti prieš minią ir taip prakalbėti, - ar jie buvo užmiršę, kas jų Mokytojui buvo padaryta?
Štai kiek nuostabos iškelia gyvenime paslaptingojo malonės veikimo sieloje buvimas ar nebuvimas.
Gudeliai, 1963 12 01
Malonė mūsų išganymui yra būtina. Bet jei taip, tai kaip ji bendradarbiauja su laisva žmogaus valia? Aišku, kad malonės veikimui žmogus gali ir pritarti, ir prieštarauti. Ryškiausias pavyzdys yra Judo likimas. Jis tikrai turėjo pašaukimą, kaip ir kiti apaštalai. Jam tikrai, kaip ir kitiems apaštalams, buvo suteikta malonė tą pašaukimą įvykdyti. Bet jis visa tai pavertė nieku.
Šv. Augustinas sako: „Gali stigti jums jėgų gera daryti, bet niekuomet jų nestigs melstis”. Ką daro žmogus kokiose nors aplinkybėse pasijutęs bejėgis? — Šaukiasi pagalbos.
Kai tave apima keista, paskutinė pagundos stadija ir pasijunti stipriai veikiamas nuotaikos, pagundos, jausmo, - protavimas visai nutolsta.
Tai tikras menas pagundos siūlomą motyvą pakeisti kitu, dar vertingesnių, jei tik mūsų prašyme nebus likusių išdidumo žymių. Sakysim, prašysiu, taigi jau nusižeminsiu. Juk prašyti reiškia nusižeminti prieš tą, kurį prašome: „Jei Tu suteiksi”. O jei ne, tai man Tavęs ir nereikia. Arba: „Turiu viską suprasti, kodėl man taip įvyko, - jei man neaišku, tai ten ir Dievo nėra”.
Ir taip Jis atmetamas, lyg iš keršto, tarsi Jam reikėtų mūsų bijoti ir tarsi Jam turėtų kokią reikšmę mūsų kerštas. Juk tuo ne kam kitam, tik sau keršijame.
Gudeliai, 1963 10 25
Mes kitaip elgiamės su daiktu, kuris mums nevisiškai priklauso. Sakysim, nuomininkas, kuris namą tik nuomoja, turi šiek tiek teisių, bet, palyginti su šeimininku, jo teisės ribotos: jis negali namo tvarkyti savo nuožiūra.
Panašiai skiriasi širdis, jei ji yra visiška mūsų nuosavybė, nuo tos, kuriai, be mūsų, rūpi dar kas, į ką širdies šeimininkas kreipia dėmesį, kurio varžosi ir kurio klauso.
Dievas neverčia jėga mūsų valios: Jis priima tai, ką Jam duodame, bet Jis neatsiduoda mums visiškai, jei mes Jam visiškai neatsiduodame.
Kuo Jam parodome, kad tikrai norime Jam visiškai atsiduoti, Jam priklausyti? Pavyzdžiui, pasitaikė nelaimė nusidėti. Yra proga eiti išpažinties, bet kažkodėl atidedame. Palinkdami nuodėmingai prie ko nors, teisinamės, kad šalia Dievo norime ir dar kažkam priklausyti. Žinome, kad kurios nors draugijos mintys mus labai negerai veikia, bet stengiamės kuo nors pateisinti savo buvimą ten. Taigi norime dar kažkam priklausyti.
Supykome, apėmė puikybė, bet tuoj apsigalvojame: kam reikėjo tai pasakyti ar padaryti?.. Suprantame, bet ir kalti būdami neprakalbiname. Puikybė neleidžia. Taigi nors aiškiai pažinome Viešpaties Valią, mes dar vykdome savo valią.
Žmonių būryje kalbama, o gal ir elgiamasi taip, kaip mums nepatinka. Suprantame, bet: „Ką pagalvos draugai? Jei aš taip nedarysiu, kuo jie mane pavadins?” Taigi nors suprantame, kad Viešpats šitaip nori, bet, be Jo, mes lenkiamės dar kažkam.
Gudeliai, 1963 10 26
Jaučiu, jog nesugebėsiu tinkamai paaiškinti šios paslapties, kuria tiki žmonės, kurie taip nieku laiko visa, ko daugelis godžiai siekia, kad net savotiškai ilgisi kitų žmonių paniekos ir kančios. Nereikia manyti, kad jie nejaučia kančios ir paniekos sunkumo bei kartumo. Jie jaučia taip, kaip Jėzus jautė ant kryžiaus, bet Jėzus irgi savo kančios ilgėjosi ne dėl pačios kančios. Žmogus ne kančiai yra sukurtas ir jos jis negali trokšti. Čia viską paaiškina, jei suprantama ta nauda, palaima, kurią žmonės laimi per savo kančią. Ir keisčiausia, kad tos naudos jie paprastai siekia ne sau. Sau ji ateina savaime ir nesiekiama. Bet sąmoningai - pirmiausia mūsų Išganytojas, paskui ir visi, kurie eina Jo pėdomis, -kančios palaimos ilgisi ir siekia kitiems.
Rodos, tai neįmanoma, jei nededi pastangų labai artimai pajusti Viešpaties buvimą. Mes paprastai esame linkę Jį vaizduotis danguje, kažkur toli toli, užmiršdami, kad Jis yra mūsų sieloje. Dievas yra visur, kur mylinti širdis Jį surasti nori. Šv. Augustinas sakė, kad jis ieškojęs Dievo visur, o suradęs savo viduje.
Kalbėdami su kitu, tikriausiai skiriame visą dėmesį pašnekovui, žiūrime jam į akis, stengiamės, kad mus išgirstų. Ar ne taip turi būti ir mūsų pokalbyje su Dievu? Kaip galima su Juo kalbėtis, jei nesistengiame jausti Jo visai artimai, panašiai kaip jaučiame artimai, draugiškai su kuo nors kalbėdami?
Tik tie pajus palaimą šitaip su Dievu bendrauti ir taip Jį pajusti, kurie sutinka visiškai Jam atsiduoti, kuriems didžiausias gėris yra Jo Valios vykdymas. Tačiau nereikia manyti, kad tokio nusiteikimo žmogus nematys nieko šviesaus savo gyvenime. Priešingai. Tokiam žmogui Dievas leis pajusti amžinosios laimės įžangą jau čia, žemėje, - laimės, apie kurią nuodėmingasis pasaulis nieko nenutuokia.
Gudeliai, 1963 11 10
Kai pabundi rytą, kurie reikalai ateina galvon pirmiausia? - Ką šiandien turiu nuveikti.
Žmogus per visą savo gyvenimą aria laukus, stato namus, perka, kiek išgali, savo patogumui įvairius daiktus. Ir juo daugiau išgali, juo daugiau jam reikia įvairių dalykų savo patogumui, malonumams.
Ir štai žmogus gyvena, gyvena, šį tą skaito, šį tą girdi kalbant kitus žmones, ir jam nejučiom ateina klausimas: „Ar verta laikyti save tikinčiu? Ką gi man tikėjimas duoda?”
Kaip čia atsitinka, kaip žmogus prie to prieina?
Stebiesi? - Kitaip ir negali būti, jei žmogui rūpi tik buitis. Jei pastebėjai, kad tave apninka ydos, negeri įpročiai, kurių tu visai nenori, tai paklausk save, ar daug laiko per dieną skiri savo vidinei kultūrai? Kai pabundi rytą ir pabunda kartu su tavimi visi dienos reikalai ir rūpesčiai, ar tarp jų būna bent viena mintis apie savo elgseną? Ar kada nors nepabaigiamoje dienų tėkmėje pajunti norą būti kitoks, kaip kad esi, ar pajunti poreikį siekti kažko aukštesnio ir didesnio? Ir dar stebiesi, kad taip sunku kilti aukštyn? - Pabandyk savo namuose, kur gyveni, kokius metus visiškai nieko netvarkyti, nieko nevalyti, tebūna viskas ten taip, kaip savaime išeina. Po metų nustebsi, kaip čia atsitiko, kad prisirinko tiek šiukšlių, visur tokia netvarka, nėra kur kojos įkelti. Gal tu važinėji mašina? - Pabandyk kokius metus nieko netikrinti, nieko netepti, tik kas būtiniausia važiuoti - įsipili benzino, ir viskas. Ar ilgai važinėsi ta mašina?
Tad ko stebiesi, kad pradėjai, įpratai keikti, negražiai kalbėti, gal net gerti, jei ištisais metais niekada nerandi laiko pagalvoti: „Kaip šiandien praleidau dieną? Ką galėjau geriau padaryti?” Jei niekada nepajutai reikalo pagalvoti, ko savo gyvenime turi siekti? Jei niekada neprisiminei didžiojo Kristaus įsakymo tobulėti nuolat, - ko tad stebiesi? Kitaip ir negalėjo būti.
Jei nori augti savo tikėjime, jei nori, kad viskas aiškėtų, reikia nuolat tuo rūpintis.
Gudeliai, 1963 11 29
Kaip tokiu atveju elgiesi? - O kada gi apie save girdi bloga? Kai bara kas nors, kai papasakoja „geras” artimas, kas apie tave kalbama, kai būni baudžiamas ar bent įspėjamas.
Pirmiausia plūsteli nusistebėjimo banga ir pyktis ant to žmogaus, kuris taip kalbėjo. Neretai tokie momentai būna priežastis ir tau papasakoti visiems viską, ką negero apie aną žmogų žinai. Tai pradžia didelės neapykantos, kuri trunka ištisais metais, o gal ir visą amžinybę: jei žmogus mirs su ta neapykanta, kaip jis atsižadės jos? (Žinoma, čia neturima galvoje neapykanta, kurios žmogus nenori. Nėra kaltė, jei mus apninka negeri jausmai, bet mes dedame pastangas, kad to nebūtų, kovojame su savimi.) Oi, kaip baisu būtų, jei mes savo neapykantos naštos negalėtume nusikratyti visą amžinybę!
Tai ką daryti? - Pirmiausia prisiminti, jog dažniausiai apie kitus kalbas sukelia kokia nors priežastis. Būna atvejų, kad mes ir patys būname kalti, nors ir netiesiogiai.
Reikia sužadinti užuojautą žmogui, iš kurio patyrėme neteisingumą, skriaudą. Juk tai jo nelaimė: kas
bus, jei tas žmogus numirs ir dėl neteisingumo mums negalės būti amžinai laimingas?
Melstis už tą žmogų, kuris padarė mums skausmo. Jei tai pajėgsi, bus tikras ženklas, kad jam atleidi krikščioniškai. Juk ir Jėzus ant kryžiaus taip „keršijo” savo kankintojams: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą...” Bandyti surasti ir savo kaltės dalį, kodėl žmonės taip kalba ar blogai galvoja apie mus.
Gudeliai, 1963 12 22
Kai vežiesi daug savo pinigų, jauti tam tikrą atsakingumą, nerimą, kad nepamestum, kad kas neištrauktų. Bet jei veži didelę sumą ne savo, o svetimų pinigų, - dėmesys, atsakingumas daug didesnis, jautiesi dar atsakingesnis.
Labai panašiai būna ir mūsų moraliniame gyvenime. Valia būna daug stipresnė, jei ją veikia motyvai, atsakingumas ne tik už save asmeniškai, bet ir už kitus. Mes, katalikai, turime būti atsakingi vieni už kitus. Juk ne vis tiek pat, jei pokylyje prie stalo visi gers be jokio valdymosi, ar kuris savo elgesiu nuolat primins, kad reikia valdytis. Kai negražiai kalbama, ne vis tiek pat, ar visi begėdiškai juoksis, ar kalbėtojo akys susitiks su rimtu veidu, su akimis, jį smerkiančiomis.
Gudeliai, 1964 04 05
Mano gerieji draugai, juk Viešpaties išmintis, leisdama mums gyvenime susitikti, turėjo kokį tikslą: Jo veikime nieko nebūna netikslingo, atsitiktinio. Kokį gi tikslą Jis turėjo leisdamas mums susitikti?
Dievas yra Meilė, ir kiekvienas dieviškas veikimas yra ne kas kita, kaip vienoks ar kitoks meilės pasireiškimas. Žmogus tik tada yra Dievo įrankis ir Jo pasiuntinys, kai ateina meile nešinas. Vadinasi, jei mes, mano gerieji draugai, ateiname vieni prie kitų, tai vienintelis Dievo norimas mūsų susitikimas yra ateiti su meile. Savaime aišku, meilės lobis, atnešamas savo draugams, negali būti vien tik gražūs žodžiai. Kas be ko, svarbu ir žodžiai, tačiau jų vienų maža. Tai kas dar? - Viskas, kas mano draugą daro kilnesnį, turtingesnės dvasios.
Bet tai yra ne vien matomos vertybės. Matomos vertybės nėra svarbiausios. Tad ką galima duoti draugui neparodant, kad duodi?
1) Savo gyvenimo pavyzdį. Jis turi labai paslaptingą, tačiau tikrą įtaką kitiems žmonėms, ypač tiems, su kuriais mes dažniau susitinkame. Bene didžiausią reikšmę turi mūsų pagalba, gebėjimas jausti kartu tuos draugo gyvenimo momentus, kai jam būna sunku. Ne veltui sakoma: „Draugą pažinsi nelaimėje”.
2) Išmintingas žodis draugui padarius klaidą. Patarimas, įspėjimas, pabarimas. Malda už jį, ypač auka už jį. Savo gyvenimo nemalonumus Viešpaties akivaizdoje pakelti priimant tai kaip atgailą už draugo klaidas. Tai niekam nežinoma ir nematoma. Kol kas už tai ačiū niekas nepasakys. Bet ateis laikas, kai dėkingumas bus vienas iš neišsenkamų amžinosios laimės šaltinių.
Gudeliai, 1964 04 12
Kaip sunku būtų, jei negalėtume atsiprašyti!.. Šito jausmo nepajėgs suprasti tas, kas neturėjo nelaimės pajusti savo slapčiausiose gelmėse sunkią kaltę. Ne kartą būna, kad žmogus vaikšto apie savo namus, ir jie jam lyg ne savi. Net saulė tądien daug tamsesnė atrodo. Sutiktieji žmonės jam rodos visi negeri, pagaliau jis ir matyti jų nenori, lyg jie turėtų galios išskaityti tai, kas glūdi sielos gilumoje... Būna net taip, kad žmogus, nepakeldamas šitokios būsenos, pasikėsina į savo gyvybę.
Ar prisimeni, kaip sunku eiti prie durų ir vėl grįžti nedrįstant jų praverti, kai reikia atsiprašyti, kai savoj širdy pagaliau nebetelpa kaltės sunkumas?
Atpirkimas - tai dovana pasauliui - atsiprašymo galimybė žmogui, kuris nepakelia savo kaltės jausmo.
Gudeliai, 1964 05 07
Žmogaus didelės kaltės tragedijoje galima išskirti tris dalis.
1) Prieš kaltę. Visa būna vaivorykštės spalvomis nupiešta, visa nuostabu, pasakiškai gražu.
2) Pati kaltė. Tai momentas, kai žmogus pasijunta tarsi uragano pagautas. Tai akimirka, kai žmogus pajunta, kad jis lyg kieno valdomas, kad po kojų jau nebėra pagrindo. Panašiai, kaip gerdamas, keldamas vieną taurelę po kitos, žmogus negalvoja, kad jis pasigers, kol pasijunta jau po stalu esąs.
3) Po kaltės. Taip kaip pabudęs iš miego žmogus viską aplink save aiškiai pamato. Tai laikas, kai ateina pačios protingiausios mintys, kai žmogus visiškai ir puikiai viską supranta: kaltės tuštumą („Visa išbandžiau. Ten nieko nėra...”), padarinių baisumą, pagundos apgaulingumą ir visa visa. Pačiam pasidaro baisiai keista: „Kaip visa tai galėjo įvykti, jei taip visa suprantu?!” O visa tai ir įvyko kaip tik dėl to, kad visomis jėgomis pagunda stengėsi įteigti, jog tu nenu-sidėsi, kitaip sakant, tai negali įvykti tavo gyvenime. Tačiau kai kurios gundančios aplinkybės, progos,- „Na čia ne nusikaltimas, - įtikinėji save, - aš niekaip to nepadarysiu - juk esu kuo tvirčiausiai nusistatęs”. Taip žmogus vis rizikingiau artėja prie prarajos, kol staiga pasijunta beriedąs...
Ar negalima būtų sukeisti tuos laikotarpius - tą, kai žmogus jaučiasi nusidėjęs, atkelti prieš kaltę? -Žinoma, galima! Tik reikia sąmoningų žmogaus pastangų, valingo prisivertimo. Laiku išgyventi tuos motyvus, kurie valiai turi reikšmės, iš anksto numatyti tai, ką numatyti reikia - juk tai ir yra priemonė, kuri teologijoje vadinama mąstomąja malda. Tik toks skirtumas, kad mintys, kurios būna po kaltės, dažniausiai būna toli nuo Dievo, o sąmoningai atkeltos prieš kaltę, jos būna nuoširdžioje akivaizdoje ir draugiškame pokalbyje su antgamtinio pasaulio asmenimis.
Gudeliai, 1964 11 08
O tačiau visiems mums gyvenime taip reikalinga -menas vėlesnį momentą išgyventi kaip tik dabar. Kam to reikia? - Juk visos didžiosios klaidos gyvenime įvykdomos kaip tik dėl to, kad žmogus neteisingai, neproporcingai jaučia dabartinį savo gyvenimo momentą. Jaučia taip, tarsi ši valandėlė būtų visas gyvenimas, visa amžinybė!
Tačiau išgyventi vėlesnį momentą reikia ne taip sau, tarsi perskaityti sakinį knygoje, bet išgyventi su visomis smulkmenomis. Juk ne tas pats yra perskaityti vitrinoje teatro spektaklio antraštę ir išgyventi visą spektaklio turinį prieš savo akis.
O! Jei žmonės mokėtų, bent dėtų pastangų su smulkmenomis išgyventi, kaip jie atrodys, kaip jausis įvykdę
kerštą, patenkinę savo išdidumą, savo nepasotinamus kūno malonumų norus, o ypač kaip jie jausis savo gyvenimo pabaigoje! Kaip atrodys jų gyvenimas kitų akims į jį žvelgiant? Kaip jie patys vertintų tokį gyvenimą, tokią elgseną, jei tai būtų ne jų, bet kieno kito?
Visas šito dalyko vaisingumas priklauso nuo pastangų ir gebėjimo išgyventi su smulkmenomis, tiesiog sudabartinti tikrovę, kuri dar bus, pajusti dabar - tik taip įmanoma nukreipti ir jausmus proto norima linkme. Visos klaidos ir įvyksta tada, kai jausmų audra užgožia, nustelbia proto, sąžinės balsą.
Gudeliai, 1964 06 06
Kai Jėzus su minia pasiekė Jerichą, buvo jau vakaras. Niekas nežinojo, kur Mokytojas norės praleisti naktį. Gal ne vienas mielai būtų Jį pakvietęs į savo namus, bet kas būtų šitai išdrįsęs!
Visų nuostabai, Mokytojas sustojo prie vieno medžio ir prabilo: „Zachėjau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose”. Tik dabar minia pamatė, kad medyje įsirangęs žmogus... Suspindo jo akys, skubiai išsikraustė iš medžio. Šito jis nesitikėjo. Jo mintis buvo tik pamatyti tą didį Pranašą, apie kurį visas kraštas kalbėjo. Minia nustebo: kas per vienas tas žmogus, kad iš visos minios Jėzus išsirinko jį ir jam parodė tokį draugiškumą?!
O ar norėtų Jėzus apsilankyti mano namuose?.. Zachėjus šito nesitikėjo, net svajoti nebūtų drįsęs. O mums šita svajonė duota.
Štai vakaro pamaldos. Mes savo šventovėje. Tas pats Jėzus, kuris draugiškai norėjo pabūti Zachėjaus namuose, su mumis kartu. Ar nenorėtų Jis pabūti mano širdyje - mano mintyse, mano darbuose, mano gyvenime, siekimuose, svajonėse? - Koks čia klausimas! Jei Jėzus nenorėtų pabūti su manimi kartu, tai kam Jis būtų pasilikęs šitoje šventovėje - ar dėl šaltų mūro sienų?.. Tikriausiai Jėzus nori pabūti su manimi kartu šv. Komunijos paslaptyje. Pabūti valandėlę, dieną, visą amžinybę!
O aš? Ar esu bent kiek panašiai nusiteikęs Jėzaus atžvilgiu kaip Zachėjus? Ar galėčiau pasakyti, kad jaučiu pagarbą Jam dėl Jo didybės, kad myliu Jį ir žinau, už ką turiu būti Jam dėkingas, kad pažįstu Jį bent tiek, kiek Jis leido save pamatyti Evangelijos puslapiuose?
Kai įvyksta šv. Komunijos slėpinys, ar Jėzui gera mano namuose, mano darbovietėje, mano reikaluose, ar aš tariuosi su Juo įvairiuose reikaluose, kaip su aukščiausia visų specialybių Išmintimi?
Gudeliai, 1964 06 07
Ne kartą mes šitai esame ištarę, bet ar tikrai, ar tik save apgauti norėdami? Kodėl ne visada pavyksta?
Priežastys gali būti keleriopos.
1) Išpažinties einama formaliai, gal iš senos tradicijos, tik ne taip, kaip vaikas, nuoširdžiai jausdamas reikalą atsiprašyti įžeistą tėvą. Paprastai šitaip būna tikėjimo priešmirtinėje stadijoje, kai žmogus, senkant malonei, vis mažiau ima jausti savo gyvenime tuos dalykus, kuriuos išpažinti reikia.
2) Dėl to, kad žmogus klysta toje srityje, kurioje jau seniai įpratęs nusidėti. Paprastai žmogaus pasikeitimas vyksta lėtai, kaip augimas, visai nepastebimai. Čia gali laimėti visi, kurie turi tikrą norą savo vidaus kultūrą ugdyti. Tikras ženklas, kad žmogus tikrai nuoširdžiai nori išsigelbėti - kai grįžęs į seną klaidą nebeištveria be išpažinties.
3) Aplinkybės. Demonas mus gundo pagal bendrą savo taktiką ne pačia nuodėme, kaip blogiu, bet apgaulingai kurdamas prieš mūsų akis kažką viliojančio, tarsi gėrio vardan, dažnai ir aplinkybėmis, visai neatskleisdamas, į ką tos aplinkybės veda.
a) Aplinkybės, kurios žmogui yra nepakaltinamos, nes jų jis nenumatė. Pavyzdžiui, eina į naują darbovietę, nežinodamas, kad ten sutiks žmogų, kuris bus gundytojas į kurį nors blogį. Atsakingumas pareina nuo to, kiek žmogus blogį pastebi. Paprastai žmogaus sąžinė blogį pastebi greičiau kaip protas, jei tik žmogus nebando jos mirtinai nunuodyti apsigaudinėdamas pats save kokiu nors motyvu.
b) Aplinkybės, kurios žmogui jau pažįstamos. Pavyzdžiui, girtuoklis žino iš patirties, kad tokiomis aplinkybėmis jis visada pasigeria. Dabar vėl tokios aplinkybės. Jei iš jų nesistengia ištrūkti, nusideda jau eidamas į tokią vietą, kur bus geriama. Šiuo atveju visada stengiamasi sąžinę užmigdyti pačiam sau meluojant kokiu nors motyvu.
Gudeliai, 1964 10 18
Tikra tiesa, kad žmogus vien savo prigimtinėmis jėgomis negali išvengti visų, net lengvų nuodėmių. Dievas kiekvienam teikia malonę, ir jei kuris skundžiasi savo silpnumu, tai turi atsiminti, jog tik jis pats kaltas dėl to, kad kokiu nors būdu prieštarauja malonės veikimui.
Įdomu, ar galima rasti kokį ženklą, iš kurio būtų galima spręsti, kad žmogus tikrai neprieštarauja malonės veikimui? - Bandykime galvoti. Ar negalima suskirstyti žmonių šiuo atžvilgiu į grupes? - Galima.
1) Yra žmonių, kurie Dievą tik meldžia. Ir daugiausia tik medžiaginių gėrybių. Jiems niekada neateina į galvą dėkoti. Ir jeigu pasitaiko, kad malda, jų nuomone, nėra išklausyta, jie užsidega neapykanta Dievui: „Aš meldžiau Dievą, o už ką man taip?!” Vadinasi, jie savo protą prilygina Dievo išminties didybei. Jie visai nenori pripažinti, kad iš tikrųjų tie dalykai, kurių taip meldžia, kaip tik gali būti žalingi jų amžinybei arba kam kitam. - Vargšai... Užuojauta jiems.
2) Yra žmonių, kurie meldžia Dievą ir dėkoja Jam, bet tik už tai, kas jiems malonu, kas jų supratimu yra gera. Ir jiems dar gali kilti nepasitikėjimas Dievu, keršto minčių. Jie dėkoja daugiausia tik už medžiagines gėrybes.
3) Yra žmonių, kurie meldžia Dievą tiek dvasinių, tiek medžiaginių gėrybių - juk žmogui Dievo skirta laimingam būti ne vien antgamtine, bet ir natūralia laime. Tačiau jie dėkoja Dievui ne vien už tai, kas jiems malonu, bet ir už tai, kas jiems skaudu, pasitikėdami Dievo meile ir Jo išminties didybe, priimdami kiekvieną skausmą kaip atgailą už savo ir kitų kaltes, suprasdami, kad kančia žemėje ne Dievo norėta, bet tik natūralus Dievo tvarkos pažeidimo - nuodėmių, savo ir kitų, - padarinys. Tai didžiausias pasitikėjimas Dievu, aukščiausia pagarba Jam. Tai ženklas, jog žmogus vieno labiausiai trokšta: kad įvyktų Jo Valia.
Dievas niekada neliks meilės skolininkas. Jis ras būdų ir priemonių atlyginti šimteriopai.
Gudeliai, 1964 11 01
Kai žmogaus gyvenimas eina nepakankamai maitinamas kilniomis mintimis, kai žmogus nieko kilnaus neskaito, neturi progų susikaupti dalyvaudamas kitų žmonių susikaupimo valandose, pamaldose, tai ypač gyvas pasidaro demono siūlymas neišsiskirti iš kitų. Tai vienas iš pagrindinių pasiteisinimų, kuriuo sau atleidžiama didžiausios klaidos: „Juk visi taip elgiasi, kaip aš čia vienas galiu kitaip?” Ir jei pasitaiko, kad vienas elgiasi kitaip, tai minia instinktyviai jo neapkenčia ir ima pajuokti.
Dažnai nejučiomis ieškoma kilnaus elgesio žmonių, kuriais būtų galima remtis. Gero pavyzdžio žmonių draugijoje žmogus visuomet įgyja daugiau jėgų ir noro jų pavyzdžiu sekti.
Sunkiausia gyvenime yra gebėti nusiteikti, kad visi tie gerieji pavyzdžiai ir mane įpareigoja. Ir aš privalau nepasitenkinti bet kaip gyvenimą praleidęs, siekti viso, kas kilnu, didinga.
Gal paklausi, kur sutikti tuos nuostabiuosius žmones, kuriuos šventaisiais vadiname? - Jei esi matęs, kaip visi geria prie stalo, o vienas pajėgia atsispirti prieš visų nuotaiką ir negerti, jei esi matęs, kaip visi, klausydami nepadoraus anekdoto, pataikūniškai juokiasi, o vienas pajėgia nesijuokti, jei esi matęs daugiau panašių atvejų, kai pasirenkamas gėris vietoj blogio, - žinok, kad esi matęs, kaip atrodo šventasis.
Paskutinis pamokslas prieš areštą
Gudeliai, 1964 11 24
Keista, bet, pasirodo, taip yra: netikėjimas nebūtinai yra tiesos faktų žinojimo stoka.
Kuo remiantis galima tokią išvadą daryti?
Bene ryškiausias pavyzdys - kai Jėzus prisikėlė iš numirusių, kai atbėgo panikos apimti kapo sargai pas Aukščiausios tarybos narius, kurie teisė Jėzų, su žinia: „Jis prisikėlė!” - Kokio dar didesnio ženklo reikėjo įrodymui, kad Jis tikrai Dievas?! Jie net prašyti nedrįso tokio stebuklo Jį pajuokdami ant kryžiaus. Jie tik siūlė: „Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus ir mes Tavimi tikėsime!” O kai Jėzus parodė dar didesnį stebuklą, negu jie prašė, ką jie darė? Mušėsi į krūtinę? Ne. Jie siūlė kareiviams pinigų: „Sakykite, kad Jį išvogė...” Vadinasi, jie tada tikrai žinojo, bet vis tiek netikėjo.
Tai būdinga ir daugelio netikinčiųjų gyvenimui. Jų netikėjimas pareina ne nuo nepajėgumo suprasti kai kurias tiesas sveiku protu, bet nuo širdies, jausmų nusiteikimo Jėzaus atžvilgiu.
Lygiai taip, kaip demono nelaimėje: juk jis žino, kad Dievas yra, tačiau Jam nepripažįsta pagarbos, pirmenybės, nemyli Jo...
Leipalingis, 1966 09 11
Galima išgirsti apie vieną ar kitą: „Ot, tas tai žmogus! Kad taip visi tokie būtų!” Bet pasakoma ir tokia nuomonė: „Žiūrėk, jis ir į bažnyčią eina, o koks blogas žmogus!”
Kuo tad skiriasi žmogus, kuris į bažnyčią eina, nuo to, kuris laiko save netikinčiu?
Daug yra žmonių, nepatiriančių visos palaimos, kurią teikia bendravimas su Dievu, kaip tik dėl to, kad jie tikėjimu laiko maldas ir apeigas, skirtas Dievui pagerbti. Šalia šitų maldų ir apeigų visas kitas gyvenimas eina visiškai nuo jų tikėjimo nepriklausomai: jį rikiuoja nuotaikos, nauda, aplinkybės. Niekada šitos rūšies žmonės negalėtų prisiminti tokio įvykio iš savo gyvenimo, kad jų kurį nors poelgį būtų nusvėrusi mintis apie Dievą - Jo Valia. O tai ženklas, kad tokiam tikinčiajam kūriniai brangesni už Kūrėją. Savaime aišku, kiekviena proga jie mielai iškeičia Jo Valią į bet kokį kūno malonumą, turtą, garbės paglostymą.
Būti tikinčiam — tai reiškia ryžtingai apsispręsti savo gyvenimą tvarkyti pagal Jo Valią. Kokia gi Jo Valia? - Visa, ką sąžinė diktuoja. Šitai jau mažas vaikas žino.
Didžiausias Jo įsakymas: „Vaikeliai, mylėkite vienas kitą! Iš to pažins, kad jūs mano mokiniai”.
Kapčiamiestis, 1967 02 12
Tai ne auksas, ne grožis, ne išmintis. - Visi šie dalykai su mirtimi baigiasi. Reikia ieškoti turto, kuris pranoktų mirties galybę. Toks vienintelis yra tik tikėjimas. Mes, tikintys žmonės, tą turtą savo gyvenime nuolat jausdami, dažnai nepagalvojame, kaip svarbųjį saugoti! Išeidami iš namų visuomet užrakiname, kad neapvogtų. O patį didžiausią savo turtą kartais išstatome pavojui.
Kada tai būna?
1) Kai specialiai, tenkindami nesveiką smalsumą, renkame visokias naujienas, visokius priekaištus, nesudraudžiame pajuokiančių to, kas šventa, užmiršdami, kad čia daug išminties nereikia - išjuokti galima pačius švenčiausius dalykus. O tai mūsų vaizduotę labai užteršia.
2) Kai nesimeldžiame, dėl apsileidimo nedarome sąžinės patikrinimo, nieko gero neskaitome, neklausome, kai apie tai kalbama. Čia būna panašiai kaip žmonių tarpusavio santykiuose. Jei kas su kuo nebendrauja, tam neturi laiko, tai jų gyvenimo keliai išsiskiria. Jei žmogus neturi laiko su Dievu bendrauti, tai reiškia, kad blėsta meilė Dievui. Lygiagrečiai blės ir pasitikėjimas Juo, ir tikėjimo aiškumas.
3) Didžiausias tikėjimo griovėjas - gyvenimas nuodėmėje ir išdidumo suvešėjimas.
Tik šio turto - tikėjimo dėka žmogus gali pranokti mirties galybę ir tikėtis to, ko taip ilgisi jo širdis, jo visa būtis - amžinumo. Vien tikėjimo šviesoje žmogaus gyvenimas yra amžinas, jo meilė amžina, pats tikrasis gyvenimas - ne žemės gyvenimas, bet tai, kas laukia.
Kapčiamiestis, 1967 02 19
Tai ne tas formalumas, kuriuo dažniausiai pridengiama neapykanta gyvenime. Juk kiek būna tokių vaišių, kur viskas blizga, viskas pagal paskutinį mados reikalavimą, kur stalai lūžta nuo gėrybių, šeimininkai rodo visą širdį (bent taip atrodo). Tačiau aiškiai junti, kad čia nėra kažko svarbaus, čia viskas iš reikalo, dėl kokio nors išskaičiavimo, todėl negera, nejauku, šalta. Ir būna vaišių, kur žmonės pasidalija sumuštiniu, ir visiems čia labai gera, jauku — čia viskas nuoširdų, jokio apsimetimo, dirbtinumo.
Krikščioniškas mandagumas negali būti vaidyba. Iš viso krikščioniška elgsena, kartu ir mandagumas, negali būti melas. Tai gali būti tik išraiška meilės, kurią įsakė mums Viešpats. O šios didžiosios galybės akivaizdoje kiekvienas poelgis įgyja tam tikrą atspalvį -švelnumo atspalvį. Galima sakyti, kad krikščionybė yra švelnumo mokykla. Be švelnumo neįsivaizduojamas meilės įsakymo vykdymas. O be meilės nėra krikščioniškos elgsenos.
Pati meilė visada yra kūrybinga, visada nauja, visada įdomi. Dėl to krikščionių tarpusavio elgesio mandagumo taisyklės yra tik pagalbinės, tarsi nebūtinos — meilė pati randa reikiamas formas, o jei taisyklių ir laikomasi dėl bendro visuomenės stiliaus, tai jos niekada negali būti tik šaltas formalumas, neturintis širdies ir dėl to nejaukus.
Kadangi meilė visada moko švelnumo, nenuostabu, kad veiduose krikščionių, kurie tikrai gyvena Kristaus dvasia, įsispaudžia tam tikro jaukumo, gerumo žymės. Veidas - sielos veidrodis.
Leipalingis, 1966 08 28
Kartais aiškiai žinai, ko nori, o kartais kyla tikra kova. Atrodo, tarsi mumyse būtų ne vienas, bet du asmenys: vienas nori vienaip, kitas visai kitaip. Ir jiedu kartais smarkiai susikauna, kyla tikras karas, kuris mums neduoda ramybės, nuo kurio mes pavargstame. Ir norisi kažkam priekaištauti, skųstis, ką nors patarimo klausti, kad dabar tikrai žinočiau, kaip reikia pasielgti!..
Vis dėlto yra tikras faktas: ne visada mes nežinome, kaip pasielgti, kai sakome sau, kad nežinome.
Kapčiamiestis, 1966 12 11
Kaip sunku tiesiai ir atvirai prisipažinti, kas esi! Mirtis bus tas didysis momentas, kuriame bus tiksliai atsakyta, aiškiai pasirodys, kas esi.
„Tempus est iam nos de somno surgere”* - arti diena, kurioje visa nušvis. Kurioje be klaidos bus aišku, kas tu esi. Tai, kas paaiškės, bus amžino mūsų likimo nuosprendis.
Kas iš laidotuvių, iš pagarbos, paminklų, jei tada, kai visa tai švenčiama, kaip tik tada jau prasideda amžinoji jo kančia...
Juk pagrindinė priežastis, kodėl daug žmonių ištisais metais gyvena sunkios nuodėmės būsenoje, neprisirengia atlikti išpažintį, — aiškiausiai įrodo, kad jie stengiasi neprisipažinti patys sau, kas jie iš tikrųjų esą.
*Jau laikas mums iš [mirties] miego keltis (lot.),
Leipalingis, 1966 09 18
Kas padaro mus nelaisvus? - Dažniau negu išorinė vergija mus kausto vidinė nelaisvė - savo norų vergija, kuriai niekaip nepajėgiama pasipriešinti.
Štai tikrai laisvas žmogus - tėvas Damijonas - raupsuotųjų kunigas. Jis prie nieko nebuvo taip prisirišęs, kad nepajėgtų dėl Dievo, dėl žmogaus laimės to atsisakyti.
Jėzus ant kryžiaus visus kviečia dalyvauti atpirkimo darbe. Mes į Jėzų kreipiamės dėl daugybės reikalų, nuolat ko nors prašome. O kaip į Jo kvietimą atsiliepiame? - Pavyzdžiui, jei susirgtų kieno motina ir taip susidėstytų aplinkybės, kad tas žmogus paprašytų mus padėti jo sergančiai motinai, pabudėti. O mes nesutinkam, atsisakom. Kaip paskui būtų negera, jei reiktų ko nors tą žmogų prašyti!
Kiekviena nuodėmė - nepripažinimas Jo Valios. Nuodėmės atsvėrimas - atvirkščiai - klusnumas Jo Valiai visame. Ypač herojiškas klusnumas, kai Jo Valia pripažįstama net tada, kai nesuprantama, kodėl taip turi būti. Dėl malonės veikimo siela pasidaro tokia jautri kitų nelaimei, kai jie ištisais metais gyvena ant pražūties bedugnės krantų, kad žmogus ima tiesiog branginti kiekvieną skausmą, kaip galimybę padėti sieloms, kaip jų išgelbėjimo priemonę. Bet ir šito ima nebeužtekti: žmogus ima ieškoti skausmo, tiek fizinio, tiek dvasinio (pažeminimų).
Kodėl šitokia gyvenimo kryptis vadinama laisve? -Kadangi priešingu atveju žmogus neišvengiamai patenka į materijos vergiją: tada jo visą dėmesį patraukia noras turėti, siekti savo garbės, ieškoti juslinio malonumo. Nė viena iš šitų trijų sričių žmogaus negali patenkinti, ir žmogus neišvengiamai patenka į savotišką vergiją. To, ko siekiame nuodėmės viliojami, vis tiek negauname, nes pagunda niekada neduoda, ji tik atima, ir visa, kas pagundos siūloma, visada melas (Jo vardas melas”). Negana to. Nuodėmė visada nelaimingas daro ne tik savo aukas, bet ir kitus.
Šėtono vardas - „jo vardas melas” - turbūt niekur taip ryškiai nepasirodo, kaip tose jaunystės klaidose, prie kurių taip nejučiomis, nepastebimai, tiesiog žaismingai priartėjama, bet kurios pakeičia visą likusį gyvenimą, jį prievarta pasukdamos kita linkme, kur visai nėra džiaugsmo - to nuostabaus, mielo jaunatvės džiaugsmo - kai vietoj visų jaunystės laukiamų nuostabių svajonių, tokių viliojančių, brangių, belieka vienas laukiamas dalykas - kad išvaduotų geradarė mirtis, kartu tačiau ir tokia gąsdinanti dėl begalinio sunkumo, kuris slegia sąžinę, žengiančią duoti galutinės apyskaitos...
Kapčiamiestis, 1968 10 06
Yra žmonių, kurie niekada nejaučia vidinės pareigos pasitempti, suimti save į rankas. Bet tai reti atvejai - tai kažkokie išsigimėliai, užkietėję nusikaltėliai.
Yra žmonių, kurie nesivaržo dėl savo elgsenos, kai būna vieni, bet žmonių akivaizdoje jaučia reikalą pasitempti. „Ką kiti pasakys!” - tai daugelio žmonių gyvenimo taisyklė. Jie vienokie ar kitokie tik dėl to, kad jų aplinkoje tokie žmonės. - Moksleivis teisinasi tėvams: kaip jis eisiąs į bažnyčią, kad jo draugai neina?! Vyras su žmona barasi, bet jei tik kas pabeldžia į duris, viskas nutyla, - šypsosi lyg nieko nebuvę.
„Negirk dienos iš ryto, marčios be metų”, - tai liaudies pastebėta išmintis: tik tada žmogus parodo tikrąjį veidą, kai jau nebejaučia reikalo pasitempti.
Palaimintas žmogus, kuris jaučia reikalą pasitempti, suimti save į rankas Dievo akivaizdoje! Tai teisingumo, dėkingumo pareiga Dievui. Meilės pareiga, meilės duoklė. Ką daryčiau, - kad ir paprasčiausią juodą darbą, - vienokiu ar kitokiu būdu tarnauju Dievo reikalams.
Kapčiamiestis, 1967 02 12
Trimis frontais šėtonas puola mus. - Prisitaiko prie mūsų polinkių, kurie Viešpaties kūrybos plane nuostabūs: „Užvaldykite žemę ir palenkite sau”, - tai Jo įsakymas. Bet žmogus, nusigręžęs nuo Kūrėjo, visa būtybe gręžiasi tik į žemę. Žemėje ieško vieno iš trijų arba ir visų trijų dalykų, kuriais gundytojas vilioja mus: kūno malonumo - „Padaryk, kad iš šitų akmenų pasidarytų duonos” (buvo alkanas); garbės, kad kiti stebėtųsi, įvertintų - „Pulk žemyn” (be abejo, nupuolus sveikam, stebėsis); noro turėti, turtėti - „Aš visa tau atiduosiu...”
Jei žmogus be saiko, kaip prigimtis vilioja, atsiduoda šiems trims dalykams, jame nebelieka jokio dvasinio gyvenimo suvokimo. Žmogus tada atsigręžia tik į save, mato tik savo reikalus, nejučiomis, savaime, taip visai negalvodamas, jis pasidaro pats sau pasaulio centras. Savaime suprantama, tada jokios kalbos negali būti apie meilę, nes meilės objektas visada yra kitas, o ne aš pats.
Net kieno gyvenimas neina šia linkme, ir tas vis tiek jaučia šių dalykų ilgesį. Vadinasi, neįmanomas garbingas žmogaus gyvenimas be prievartos sau. Kitaip tariant - be atgailos. Atgaila — tai ir yra prievarta sau, įsakymas sau dėl kokio nors aukštesnio tikslo pakęsti tai, kas nemalonu, sunku. Tik šituo keliu galima išsimušti į dvasinio gyvenimo paslaptis, į žmogiškumo aukštumas.
„Jei nedarysite atgailos, visi pražūsite...”
Kapčiamiestis, 1966 11 27
Kaip atsiteisti? - Visa, kas sunku, pakeliant kaip pelnytą bausmę už nuodėmes. Priimant šv. Komuniją -juk tai didysis Jėzaus noras: ne taurėje uždarytas būti, bet būti gyvas tarp gyvų, meilės vienybėje. Ar daug gyvenime būna valandėlių, kai mes viena ar kita darome kaip tik dėl to, kad Jis taip nori?
Mūsų gyvenimas - laukimas, siekimas pažangos. Tai didysis Jėzaus įsakymas.
Kapčiamiestis, 1967 01 06
Didysis reikalas - kad tam tikras skaičius žmonių gyventų visada gryna sąžine, nes nuolat yra žmonių, kurie gyvena nuodėmėse.
Pirmųjų penktadienių lankytojai - gelbėjimo armija. Sąlygos - kad sutiktų nė vieno nelaikyti priešu, kad norėtų gero net tiems, kurie mums bloga daro, kad sutiktų rūpintis savo vidaus gyvenimo pažanga. Rūpintis pažinti Jėzaus meilę ir nelikti abejingiems.
Kapčiamiestis, 1968 11 03
Nebūna kūrybos be įsakymo sau, be prievartos sau. Nė viena knyga neparašyta, nė vienas namas nepastatytas be įsakymo sau.
Žemėje nėra meilės be įsakymo sau, be atsižadėjimo. O be meilės nėra žemėje laimės. Nė amžinybėje nėra laimės be meilės.
Be prievartos sau nieko rimto gyvenime nebūna. Kaip ir žmogaus meilėje: jei nėra pastangų, nėra ir meilės. Taip ir santykyje su Dievu. Atgaila - tai pastanga dėl Dievo.
Gerasis nusikaltėlis ant kryžiaus: „Mudu teisingai kenčiame...” Už tai jam Viešpaties pažadas: „Dar šiandien su manimi būsi rojuje”. - Tai viena atgailos rūšis.
Antra rūšis, kai pats žmogus ieško kančios, kaip ženklo save nubausti už kaltes - parodyti Dievo akivaizdoje, kad tikrai nenori savo klaidų.
Kapčiamiestis, 1967 01 29
Ką reiškia nebūti vidutiniams? - Tai nereiškia, kad žmogus niekada nedaro klaidų, kad jis ne tokios prigimties, kaip visi. Pirmiausia tai reiškia ryžtingą apsisprendimą nuolat būti nepatenkintam tuo, kas jau pasiekta. Jei klysiu kasdien, tai kas rytą man bus leista gimti iš naujo. Kad ir kaip vakar buvo, bet šiandien bus taip!
Visa tai remiasi ne išdidžiu pasitikėjimu savo jėgomis, bet Jo pažadu padėti, nuolankia viltimi, kad Jis padės.
Kurie neturėjo laimės pažinti Kristaus, tie daug kur bus išteisinti. Bet mes?! Visuomenėje ir į gera, ir į bloga nusveria pavieniai, o dauguma eina paskui juos. Šis apsisprendimas nebūti vidutiniams yra ne tik asmeninis reikalas; jis būtinai turės įtakos ir aplinkiniams. Kovodami dėl savo pažangos, mes kovojame dėl visų pažangos. Tai meilės pareiga Jėzui. Ne tik patiems ateiti, bet atsivesti visus, kuriuos tik pasiekti galime. Meilė niekada nesitenkina vien savo reikalais. Juo daugiau ji turi, juo labiau dega rūpesčiu, kad ir kiti galėtų tai turėti. Tai pagrindinė varomoji jėga, kuri privertė Jėzų numirti, kad tik mes visi galėtume būti laimingi tąja laime, kuria laimingas Jis. Tikra meilė visada pasilenkia prie artimo, kad ir kas jis būtų.
Mes neturime teisės būti tik vidutiniai! Dabar, kada aplink mus tiek nuodėmių, tiek blogio. Tikras atsiliepimas į Dievo prakalbinimą visada sužydi jautrumu artimo reikalams, jo išganymui. Tai priešingybė fariziejiškam tikėjimui, kuris yra nevaisingas, nes galvoje turi tik save.
Kapčiamiestis, 1967 01 29
Palestinos sėjos vaizdas. Dirvožemis, klimatas, nevienodas sėklos likimas.
Sėkla - Dievo žodis. Dievas prabyla ne vien žodžiais, žmogaus kalba ištartais. Gyvenimo įvykiai, gera knyga, geras žmogus, ypač - skausmas, pažeminimai, nepasisekimai, vidinis kai kurių dalykų suvokimas, nežinia iš kur atėjęs sąžinės teismas.
Dievo prakalbinimo padariniai - kaip sėklos. Gali jokių padarinių nebūti. Sėkla neišdygo - ant uolos, ant kelio. Į Dievo prakalbinimą gali būti labai tingus dėmesys. Bet Viešpats minėjo šimteriopą sėklos vaisių! Tai pastangos Jo Valią sekti ir į ją atsiliepti visu dėmesiu.
Kapčiamiestis, 1966 12 04
Per visus amžius Jis ateina. Ne vien tik Jordano krantuose šitas gandas sklido. Jis ir pas mus ateina. Bet kad pajustume Jo ramybės dvelkimą, reikia atsiliepti, reikia Jo norėti. Jis, sukūręs mus be mūsų, be mūsų negali mūsų išganyti.
Atpirkėjas ir atpirktieji - kaip motina ir vaikai.
Jis ateina! Susidomėkime Juo! Kitaip praeisime Jo nepažinę.
Pažinti Jį kaip Asmenį, o ne kaip vieną iš istorinių asmenybių, kurios jau seniai nebeturi man jokios reikšmės. Jis yra, ir yra čia! O ne: „Jis buvo”.
Ir tada ginčas ėjo, kas Jis. Kai pagydė aklą gimusį. Paprasti žmonės sugėdino Aukščiausiąją tarybą, kai juos klausė, kas Jis esąs.
Kapčiamiestis, 1968 01 28
Kilo didelė audra... O Jis miegojo. „Kodėl esate bailūs - jūs, žmonės menko tikėjimo?”
Kol tęsiasi mūsų apsisprendimo laikas prieš Dievą ar už Dievą, mums visiems paliekami tokie momentai, kai atrodo, kad Dievas miega. Tai tikėjimo egzaminas. Tai laikas, kada tikėjimas - mūsų apsisprendimas už Dievą - pareikalauja įrodymo, net ligi kankinystės. Juk laikas, kai „Dievas miega” - tai kankinystė.
Didelis tikėjimas visada yra didžiulis pasitikėjimas -tai neatskiriamos didelės meilės dalys.
Tikėjimas - tai tam tikras būdas gyventi. Kur šių dienų gyvenime turi pasireikšti tikėjimo herojiškumas? Geroji Apvaizda veda prie aukščiausio tikėjimo supratimo - prie aukos dvasios. Negali būti meilės be aukos dvasios. Lygiai taip negali būti tikėjimo be aukos dvasios, nes tikėjimas ir yra ne kas kita, kaip meilė Dievui.
Kapčiamiestis, 1968 03 08
Gali būti visai beprasmiška, niekam nenaudinga kančia. Kad taip nebūtų, kad kančia teiktų kam nors palaimą, būtina kenčiant taip elgtis, kaip elgėsi Jėzus. Būtina nusižeminti, pasijusti vertam kančios kaip pelnytos bausmės už nuodėmes, savo ir kitų nedėkingumą dieviškajai meilei. Pasijusti kaltam ne vien dėl savo nuodėmių, bet dėl visų viso pasaulio nuodėmių.
Nusižeminti kančioje neįmanoma be tikėjimo, pasitikėjimo, be meilės Jam. Kančia be nusižeminimo - tai šėtono kančia.
Kapčiamiestis, 1968 09 15
Kas jį artina? - Visų nuodėmės. Baisiausi nusikaltimai, apie kuriuos nekalbama viešajame gyvenime. Ir tie, apie kuriuos kalbama. Kiekvienas nusikaltimas gimdo kančią. Dėl kiekvienos nuodėmės arba kas nors kentėjo, arba turės kentėti. - Kas? Mes? - Taip! Mes arba kas nors vietoj mūsų.
Viešpatie, Aukščiausiasis Teisėjau! Ką aš galiu aukoti už tas baisybes nuodėmių? - Kraujo upė vingiuoja per pasaulį. Negimusiųjų kraujo... Skriaudos kitiems. Ne vien asmeninės, bet ir valstybės mastu. Nekaltų vaikelių papiktinimai. Kas padaro, kad tyros akys išmoksta degti neapykanta, aistra? - Už viską bus pareikalauta atsakomybės!
Pasaulyje vyksta keista kova. Žmogus kovoja su Dievu. Žmogus, kurį tik meilė gali laimingą padaryti, kovoja su Meile. Ir Dievas tyko, panaudoja kiekvieną progą, kai tik žmogus atleis dėmesį ir pamirš iškelti barikadas meilei.
Kokia brangi meilė! Už vieną jos lašelį nubraukia visą Magdalenos, žmogžudžio ant kryžiaus praeitį, pamiršta kiekvieno iš mūsų didžiausią nedėkingumą, jei tik sutinkame bent valandėlę pripažinti tiesą. Nuostabią, gražią tiesą: Dieve, juk Tu myli mane! Juk tai tiesa. Viskas aplink mane kalba apie tai. Kiekvienas saulės spindulėlis, kiekvienas gėlės žiedelis. O aš Tau tiek kartų būnu nedėkingas, Tavo dovanomis piktnaudžiauju... Ir šitai tiesa. Liūdna tiesa. Tai bandymas save laikyti protingesniu už Tave. Kaip kvaila! Aš! Kuris nežinau net savo paties kūno paslapčių...
Kai aš buvau nuodėmėje, Tu neleidai mirti. Ir kiekviena mano gyvenimo sekundė, kiekvienas naujas mano širdies tvinksnis buvo vis naujas Tavo meilės stebuklas. Sąmoningai nusigręžęs nuo gyvybės Davėjo, aš gyventi neturėjau teisės. Bet gyvenau. Tai buvo neapsakoma Tavo dovana man. Gryniausia dovana, be mažiausios mano teisės į ją.
Bet nusidėjėlis ne tik aš vienas. Milijonai. Istorijoje jau ne kartą buvo baisių laikotarpių. Maras, badas, žudynės. Kas laukia mūsų? Bet nelaimės čia - tai tik Dievo gailestingumas, tik proga nusigąsti, pagalvoti, ką žmogus renkasi amžinai. Amžinai!
Šakiai, 1961 07 16
Esama stovinčių vandenų. Jų vanduo nebanguoja ir niekur neteka. Jų neišjudina net galingi vėjai. Ir esama amžinai neramių vandenų. Jie teka, nestovi vienoj vietoj, ir kai vėjas pakyla, pasišiaušia galingos bangos. Tai dideli vandenys, didingos jūros. Neteka ir nebanguoja tik pelkės, ir jos sugenda nejudėdamos, ima dvokti. Prie jų nesustoja praeivis iš nuostabos pasigrožėti.
Esama žmonių, kurie visai patenkinti savo būsena, savo padėtimi, savo klaidomis: „Vis tiek kakta sienos nepramuši...” - jų gyvenimo taisyklė. Jie nieko nesiekia. Jų nuomone, tegul tik visi būna tokie, kaip jie. Jie netrokšta pažinimo. Jiems atrodo, kad jie pakankamai išmintingi, gal net išmintingiausi pasaulyje. Jie nejaučia reikalo mokytis, ką nors skaityti. Jiems rodosi nebūtina dalyvauti susikaupime, susimąstyme pamokslų metu, - juk kunigas irgi tik žmogus... Jie tetrokšta vieno: kad gyvenime nebūtų skausmo, kad niekur nereiktų didelių pastangų. Tai žmonės, nuo kurių kapo smėlį išnešios rudenio vėjai, ir paskui niekas nežinos, kad buvo gyvenime žmogus.
Žmogui vis dėlto skirta būti jūra audringa, o ne pelke ramia, kurios nepajėgia išjudinti nei galingi vėjai, nei pavasario audros.
Kai mes tūnome namie, mums atrodo, kad čia visas pasaulis. Mums niekas neprimena ir mes nepagalvojame, kad aplink mus ir toli toli nuo mūsų - į pietus ir į šiaurę, į rytus ir į vakarus - yra didelė ir nuostabi žemė. Ir žmogus, vedamas nerimo dvasios, pakilęs į erdves, ras nuostabius ir didžius pasaulius, milijonus žvaigždžių.
Ir mūsų žemėje gražioj gyvena žmonės. Gyveno ir gyvens. Prieš mus ir po mūsų. O mums kartais atrodo, kad gyvename tik mes, ir tik mums reikia žemės dovanų... Gyveno ir gyvens... Žmonės dideli ir neramūs, žmonės kūrėjai, nepaniekinę savo paskirties - būti panašūs į Kūrėją savo kūryba.
Tarp tų žmonių, kurie gyveno ir gyvens, iškyla viena Asmenybė, kurios didybė pasiekia ir mus, įaudrina nerimo dvasia, užkrečia meilės ilgesiu. Ne kiekvienam juk skirta stebinti pasaulį savo išminties didybe, ne kiekvienam skirta palikti pasauliui nemirtingus paminklus, bet kiekvienam skirta būti didelės širdies, galingos meilės žmogumi! Šitai įpareigoja mus Jėzus, Jo didžioji Asmenybė - būti amžinai neramius, lygiuotis su didžiaisiais žmonėmis ir amžinai save klausti: ką aš galiu gyvenimui duoti, kokiu būdu galiu tapti panašus į Kūrėją?
Taip, tik begalinis noras žinoti, duoti kažką kitiems leidžia žmogui pajusti tą palaimingą jausmą, tą mielą pojūtį, koks didis gyvenimas! Pajusti neišreiškiamą žodžiais padėką Kūrėjui už tai, kad iš nebūties tamsios gelmės pašaukė mus į amžino buvimo šviesą!
Kiek daug mes nežinome! Kokios didžios šventovės, kokios nuostabios grožio vertybės muziejuose sukrautos! Kokių didžių ir nuostabių žmonių gyvena žemėje, kurie verčia stebėtis jais, pamilti juos vos tik susitikus! Ir kodėl mes jų nepastebime? Todėl, kad patys netrokštame tokie būti.
O palaimingoji nerimo dvasia - krikščionybės dvasia! Ji moko nuolankumo, nes tik tada žmogus gali ko nors trokšti, ilgėtis, kai jis suvokia, koks dar mažas esąs!
Šakiai, 1961 07 30
Stebint visuomenės gyvenimą, galima labai ryškiai pamatyti, kad paskirų individų jėga ką nors žymaus gyvenime sukurti, nuveikti pasireiškia ne tada, kai jie gyvena savo uždarame kiaute, su niekuo nebendrauja, jokiomis svetimomis mintimis savęs neturi progos praturtinti, ugdyti (žinoma, jas kūrybiškai perimdami), bet tada, kai individai būna organizuoti, kai prie savo jėgos prijungia svetimą jėgą, veikiančią ta pačia kryptimi. Ypač tai svarbu liaudies psichologijai. Būna gyvenime ir kitaip: kartais iškyla asmenybės, kaip šimtamečiai medžiai virš jauno miško, bet tai būna retai.
Šitas psichologinis faktas turi tam tikrą reikšmę ir religiniame gyvenime. Begalinės svarbos dalykas savo kovose dėl žmogaus didybės jaustis ne vienam, ne kaip dykumoje, bet būti stipriam ne tik savo, o ir kitų stiprybe.
Ieškokime gyvenime panašiai galvojančių ir juos branginkime! Tik organizuotumas palaiko žmonėse ir religiją, ir idealizmą. Tačiau čia slypi ir didelis pavojus. Organizuotumas gali vesti mases ne visuomet teigiama, kūrybine linkme. Organizacija gali būti (ir ne kartą būna) sutelkta nedidelės grupės rankose ir dažnai gali vesti mases nebūtinai pačios visuomenės interesų linkme.
Dostojevskis savo „Didžiajame Inkvizitoriuje” teisingai vaizduoja, jog kartais gyvenime būna taip, kad visuomenė atsisako savo laisvės. - „Kam ji, ta laisvė, paimkit ją iš mūsų! Tik duokit mums duonos ir žaidimų!” Juk maloniau pasinerti mažo būrelio džiaugsmuose, kaip kvaršinti sau galvą viešaisiais dalykais, kaip rūpintis kito gyvenimu, galvoti nebe paviršutiniškai.
Tada ir ateina kas nors ir paima tą laisvę, ją iškeisdamas į duoną, ypač į žaidimus. Tie žaislai turi imponuoti žiūrovą, jį sugundyti ir vesti paskui. Tai ta pati psichologinė paslaptis, kodėl vaikai seka paskui kareivių orkestrą. Žmones visada vilioja tai, kur yra daug išorinio blizgesio. Ypač minios žmones - pilkus, vidutinius, kurie eina per gyvenimą galvodami ne savo galva, kieno nors už rankos vedami, net nežinodami kur. Tai žmonės, kurie suplaukia į gatvių eisenas, pripildo teatrus, stadionus ir šaukia, ploja saviesiems laimėtojams, dega neapykanta laimėjus svetimiems. Minia būna visada ten, kur galima džiūgauti, juoktis, žavėtis, su didžiausia kantrybe stebi tai, kas kelia juoką, žadina smalsumą, sentimentalumą, kas stipriai išoriškai veikia jausmus. Paprastai šitų žmonių atskiras narys vaidmens nevaidina, tik jų visa masė sudaro tarsi foną, kuriame pasireiškia vadovai.
Paprastai - tai miesčionio tipas. Jų visų žymė -menkas intelektinis, estetinis lygis, - jie kartais ištisas valandas žiūri filmus arba vaidinimus, kuriuose beveik visiškai nėra meno, nėra turinio. Prisiminkime tik šokių sales su moderniškos muzikos tarškėjimu. Jie visada pasyvūs viešojo gyvenimo reikaluose, jų gyvenimas - hedonizmo vaikymasis.
Nors toks žmogus dažniausiai sutinkamas mieste, bet tai nereiškia, kad miestui turėtume pajusti antipatiją. Juk miestas, ne kaimas duoda toną krašto civilizacijai ir kultūrai. Štai kodėl be galo svarbu, kad miestas nebūtų maitinamas pigia spauda, banaliais spektakliais, azartiniais žaidimais, bet kad nuolat būtų keliamas visuomenės intelektinis, moralinis, estetinis lygis.
Tas pats dėsnis ir religiniame gyvenime. Mums turi rūpėti, kuo maitinami mūsų jausmai, kokiomis mintimis mes leidžiame savo dienas. Ir religinis jausmas žmoguje gali išsigimti į minios psichologiją, ir religiniame gyvenime žmogus gali tapti kažkieno vedamas nežinoma linkme...
Mums duota Kūrėjo didi dovana - protas, ir kokia tragedija pasidaro žmogaus gyvenime, kai jis pamiršta naudotis šia didžia Kūrėjo dovana - protu ir bando eiti per gyvenimą jo neanalizuodamas, nesistengdamas suprasti priežasčių ir padarinių...
* J. Ambrazevičius. Židinys, 1938, Nr. 5-6.
Alytus, 1965 06 29
Šiandien prieš mūsų dvasios akis - du vyrai, kurie abu Bažnyčios gyvenime atliko nepaprastą vaidmenį. Vienas tapo Uola, ant kurios dieviškoji malonė pradėjo statyti nuostabią tvirtovę, kurią net pačios pragaro galybės nepajėgia sugriauti. Daug jau buvo bandymų istorijos eigoje. Dar senojoje Romos imperijoje buvo pastatyta paminklų krikščionių išnaikinimui paminėti. Buvo išleista pinigų su tokiu įrašu. Išdidusis prancūzas Volteras tikėjosi, kad jis vienas išnaikins („Dvylika vyrų paskleidė, o aš vienas išnaikinsiu”).
Kur šiandien romėnų paminklas krikščionių išnaikinimui prisiminti? Kur šiandien išdidusis Volteras? O tvirtovė, kurią statyti pradėjo Kristus, šiandien jau apima visus pasaulio žemynus ir visas rases. Kai suvažiavo Kristaus įsteigtosios tvirtovės kovotojai į Šventąjį Miestą į visuotinį pasitarimą, jau visos rasės turėjo savo atstovus. Ir visi jie, nepaisant tautų, spalvų ir kalbų skirtingumo, randa bendrą kalbą apie Kristaus reikalus ir prieina bendras išvadas. Tuo tarpu Voltero balsas jau seniai nutilo. Jį nutildė kapų tyla.
Toji vienybė, kuria šiandien Katalikų Bažnyčia gali didžiuotis, remiasi šv. Petro asmeniu. Po jo eina jau trečias šimtas įpėdinių, tačiau jie visi yra uola, ant kurios auga didingas Kristaus darbas.
Antrasis - begalinės meilės vedamas, kaip audra perėjo visą anų laikų žinomą pasaulį, nešdamas Jo Vardą - kaip šviesą į tamsą, kaip išgelbėjimą anų laikų dvasinei krizei. Paklauskime pasaulio istoriją, kokį pakeitimą padarė Jėzaus Vardas ano meto gyvenime, ir tada suprasime, ko pasaulis ilgisi, ko reikia jo išgelbėjimui.
Dar pasklaidykime kitus šių dvasios didvyrių istorijos lapus. Ta nepajudinama uola, ant kurios tvirtumo Kristus žadėjo statyti savo tvirtovę, didysis Petras - ką jis padarė tą baisiąją naktį, kai Jėzus buvo paslėpęs savo dievišką didybę, kai neparodė tos galybės, kuria Lozoriui liepė išeiti iš kapo, tos šiurpulingos valdžios, kurią jis kartą panaudojo prieš siaučiančią jūroje audrą: „Ir stojo didelė tyla...”? - Tas pats Petras išsigynė savo Viešpaties, kuriam dar taip neseniai buvo tvirtinęs, kad, nors ir mirti reiktų kartu, jo neišsiginsiąs.
Na, o antrasis, kuris Jėzaus Vardą nešė per visą to meto pasaulį degdamas begaline meile, galingu noru, kad Jį pažintų, kad Jį mylėtų, - tas pats Paulius, kuris dar kaip Saulius jojo į Damaską degdamas neapykanta visiems, kuriems šis Vardas buvo brangus, jojo pasiryžęs išžudyti visus, kurie tik neatsisakys šito Vardo.
Kaip matome, krikščionybė nuo pat pirmųjų savo pasirodymo pasaulyje amžių pasireiškia labai audringai. Meilė visada yra audringa. Ir tiek, kiek krikščionybė pasireiškia Kristaus meilės dvasia, tiek ji visada eina kaip audra - nenugalima, nepalenkiama, neperkalbama. Šitos dvasios mes visi privalome ilgėtis, jos siekti, melsti, kad ji būtų mums suteikta.
Ir, žiūrėkite, kas verta ypatingo dėmesio. Tiedu galiūnai vyrai yra buvę lygiai tokie silpni, kaip daugelis iš mūsų esame išgyvenę žmogiško silpnumo valandų.
Ir jų gyvenime buvo įmanoma klaida - net tokia baisi klaida, kaip šv. Pauliaus gyvenime. Juk jis kovojo prieš Tą, už kurį paskui nesudrebėjo mirti kaip už pažintą tiesą. Didysis Petras taip pat savo mirtimi paliudijo, kad jis savo dvasia tikrai galingesnis už mirtį - o buvo Jo išsigynęs.
Ką visa tai reiškia? Vadinasi, krikščioniškoji dvasios tvirtybė yra kaip dovana: ją Dievas gali suteikti net tiems, kurie savo gyvenime padarę daug klaidų, net ėję per gyvenimą ne tuo keliu, net kovoję prieš Dievą. Tai reiškia, kad mes neturime teisės galvoti, jog tvirtybė - tai kažkokiems ypatingiems žmonėms, ne tokiems kaip mes. Ir mes turime atsiliepti į Kristaus įsakymą „būkite tobuli!”
Gal pasakytume: „Gerai, kad jiems buvo suteikta toji malonė, tvirtybės dvasia”. Taip, tai tiesa. Bet nepamirškime, kad malonės dovanos kiekvienam teikiamos be ribų, be saiko, jeigu tik atsiliepiama į Kristaus prakalbinimą. Atminkime, kad didysis Petras, Kristų išdavęs, pasielgė ne taip kaip Judas. Kai Petro akys susitiko su kaltinamu Išganytojo žvilgsniu, jis neišlaikė Jo akių jėgos ir, kaip sako Evangelija, išėjęs gailiai verkė. Panaši dovana - Viešpaties prakalbinimas - buvo suteikta ir Judui, bet ar į tai atsiliepė jo širdis?! Ne sąžinės graužiamas išbėgo iš miesto, jo gailestis buvo ne meilės ašaros, ne savo nedėkingumo pajutimas. Priešingai, buvo neviltis, neapykanta viskam: Tam, kurį išdavė, sau, visam gyvenimui. Ir jis manė, kad nutraukdamas savo gyvenimo siūlą užbaigs kančią...
Šv. Paulius taip pat: kai tik jo sielą palietė Viešpaties priekaištas, jis tuoj paklausė: „Viešpatie, ką aš turiu daryti?” Vadinasi, jo valia tuoj atsiliepė į Viešpaties prakalbinimą. Atsiliepti į Viešpaties prakalbinimą - tai didžioji paslaptis, kad malonės dovanos būtų laimėtos. Tai didžiųjų žmonių paslaptis.
Broli, Viešpats ir tave tikrai ne kartą yra prakalbinęs, bet ar tu atsiliepei? Gal stebėsiesi, kaipgi Viešpats mane yra prakalbinęs?
Žiūrėk! Kas kartą, kai jautei savo širdy slaptingą suvokimą, jog viena ar kita yra gera, ir jautei slaptingą pareigos suvokimą tai daryti, - tai buvo Viešpaties prakalbinimas. Kas kartą, kai prabyla į tave kažkaip neįprastai giliai koks nors keistas gyvenimo įvykis, laimėjimas ar pralaimėjimas, kuris tave pamoko ko nors gero, - tai Viešpaties prakalbinimas. Kas kartą, kai matai kitų gyvenime panašius pamokomus įvykius, - tai yra ne kas kita, kaip Viešpaties prakalbinimas ne tik to žmogaus, kuriam taip atsitiko, bet kartu ir tavęs. Kas kartą, kai skaitydamas gerą knygą žaviesi didvyriškais pavyzdžiais ar minčių gilumu, — tai Viešpaties prakalbinimas. Kas kartą, kai tau kalbėjo tėvas ir motina, pateikdami iš savo gyvenimo patyrimo pavyzdžių, - tai buvo Viešpaties prakalbinimas. Kas kartą, kai gilioje tyloje, labai susikaupęs suvoki savo gyvenimo kryptį, suvoki, kur nereikia eiti, su kuriuo žmogumi nereikia bendrauti, - tai yra Viešpaties prakalbinimas.
Žiūrėk, kiek kartų esi patyręs Viešpaties prakalbinimą, kiek kartų išgyvenęs Viešpaties dovanų siūlymą! O ar atsiliepei į visus tuos Viešpaties prakalbinimus? - Žinok, kaskart, kai į malonės kvietimą neatsiliepi, bus vis sunkiau tą slaptingąjį balsą išgirsti. Ir juo toliau, juo labiau ims atrodyti, kad dieviškoji šviesa tave apleido...
Visi mes esame pašaukti į aukštumas. Visi privalome į Viešpaties prakalbinimus atsiliepti. Tikriausiai pakankamai Viešpats pašaukia darbininkų - kunigų, kad visos sielos būtų išganytos, bet visi, kurie neatsiliepia į Viešpaties prakalbinimus, bus kalti ir atsakingi - gal net už daugelio išganymą! Ir tau, ir man yra skirti gyvenime tam tikri uždaviniai, už kuriuos mes turime būti atsakingi ir kada nors apie tai reikės duoti pasiaiškinimą Aukščiausiajame Tribunole.
Alytus, 1965 07 04
Gyvenimo padariniai - Dievo buvimo liudytojai.
Įdomu, ar stebint gyvenimą iš visko, kas jame vyksta, negalima prieiti prie išvadų, kurios pasakytų mums tiesą apie žmogaus esmę, apie Dievo buvimą? Juk taip turėtų būti: jei Dievas yra, jei žmogus Jo sukurtas, tai kiekvienas Kūrėjo tvarkos neatitikimas turi labai ryškiu disonansu atsispindėti žmogaus gyvenime.
Imkime vertybių pasaulį. Neabejotinai vyrai ir moterys šią sąvoką skirtingai suvokia.
Vyras. - Jo pasaulyje pati didžioji vertybė yra jėga. Klasėje berniukai žino, kuris iš jų yra stipriausias, ir jo visi bijo. Tačiau visiems aišku, kad jėga gali būti dvejopai suprantama. - Fizinė jėga - raumenų tvirtumas, motoro galingumas, kariuomenės jėga ir t.t. Gyvenime neretai pasitaiko vyrų, kurie vertybe laiko tik šitaip suprantamą jėgą. Kas nėra matęs, kaip stengiamasi nuversti nuo „sosto” savo konkurentą? Tai aklos fizinės jėgos pasireiškimas.
Tačiau jėga gali būti suprantama ir kiek kitaip -vyriškumas dvasine prasme, gebėjimas siekti didelių dalykų didžiomis pastangomis, gebėjimas turėti gyvenimo idealus, aukštus siekimus, gebėjimas pripažinti autoritetą, gebėjimas gerbti, suvaldyti savo laukinius polinkius - aistras. Vis tai jėga, tačiau ne akla fizinė, bet dvasinė jėga.
Gal kas norėtų papriekaištauti, kad joks materialistas šitų dalykų neneigia. - Jei taip, tai paprašykime, kad jie būtų nuoseklūs. Jei šitų dalykų neneigia, tai tegul mums paaiškina, kaip materija grindžia visus šiuos dalykus. Visi žinome, kad materija abejinga bet kokiai dorovei. Tas pats ginklas, kuris ištikimai tarnauja kariui, lygiai taip tarnaus priešui, jei pateks į jo rankas.
O kaip moterų pasaulyje? - Čia dar įdomiau. Jei vyrų pasaulyje neabejotinai didžiausia vertybė yra jėga, tai moterų pasaulyje didžiausia vertybė yra grožis. Klasėje mergaitės žino, kuri gražiausia ir slapta jai visos pavydi grožio. (Kažkas yra pasakęs: „Jei Dievas nori nubausti moterį, tai duoda jai grožį”. Nežinau, ar tai tiesa, bet apie tai pagalvoti verta.)
Kaip jėga gali būti suvokiama ne tik fizine prasme, taip lygiai ir grožis gali būti vertinamas tik išorine prasme - kaip spalvos, linijos - ir dar kitaip. Kaipgi? -Paklauskite vyrų. Jie tiksliausiai atsakys, kas yra tikrasis moters grožis. Moteryje nuostabiai išryškėja Dievo kūrybos turtingumas: kaip tik tos moters savybės, kurios vyrą daro laimingą, yra pats tikrasis moters grožis. Kiekvienas vyras ilgisi moteryje (net nesvarbu, kas ji būtų - sesuo, duktė ar mylimoji) sąžinės tyrumo ir motiniškos širdies, kad jis žinotų, jog ji geba jausti kito žmogaus poreikius, skausmą, geba save užmiršdama laimingą daryti kitą, labai nori laimingą daryti kiekvieną. Tai ir yra tikrasis moters grožis.
Bet jeigu ji pažįsta tik išorines vertybes, kaip išugdyti joje dvasinių vertybių ilgesį? - Jei iš viso nėra žmoguje nieko nemirtingo, jei nėra Atlygintojo už gera ir bloga, jei nešviečia Jo meilės pavyzdys, kaip tada daryti gera pasiaukojamai mylint? Daryti gera tam, kuris ir man gera daro, - galbūt, bet daryti gera tam, kuris man bloga daro, - tai nesuprantama. Kuo tada remiasi ta didžioji Kūrėjo dovana moteriai — širdies motiniškumas? Kaip išsaugoti gryną sąžinę, jei iš viso nėra nuodėmės?
Ir štai kaip būna gyvenime. Moteris, likusi tik išorinių vertybių akivaizdoje, pasijunta nuskriausta. Ji aiškiai jaučia, kad fizinių vertybių prasme ji negali konkuruoti su vyru — ji nepranoks vyro nei jėgos, nei darbo, nei sporto, nei kitose srityse.
Kartais mergaitės pasako: „Kodėl mes ne vyrais gimę?..” Kodėl moteris linkusi manyti, kad vyru gera būti? - Ar dėl to, kad nepažįsta savo didybės? Ar ne čia dorinio moterų pasaulio neatsparumo priežastis? -Jausdamasi lyg menkesne būtybe kaip vyras, ji mano, kad ne ji gali vyrą rinktis, kad turėtų būti dėkinga, jei kas į ją dėmesį atkreipia. Kaip gyvenimo patirtis rodo, moteris ne kartą padaro vieną iš didžiausių klaidų: paprastą aistrą, neparemtą nei pagarbos, nei meilės, ji palaiko tikru pinigu, o ne pažeminimu, palaiko ne kartą, savo nelaimei, tikru meilės įrodymu...
Kyla naujas klausimas: tai kada gi vyras myli?
Alytus, 1965 07 11
Prieš pradedant svarstyti kurį nors dalyką, pirmiausia reikia išsiaiškinti sąvokas. Norint atsakyti į klausimą, kada gi vyras myli, reikia pirma apsvarstyti, kas yra meilė? Juk dainoje dainuojama: „Neklauski meilės vardo, jai tūkstančiai vardų”. O vis dėlto bandykime paklausti.
Turbūt lengviau yra atsakyti, ką reiškia mylėti. -Juk tai ne kas kita, kaip daryti kitą laimingą. Tai ne kiekvienas geba. Tai tikras menas. Jo reikia išmokti. Ir kaip tik šituo keliu mes surandame meilės vardą, atsakymą, kas yra meilė.
Meilė - tarsi spektras, sudėta iš daugelio sudėtinių dalių. Ir atsakyti, kas yra meilė, tiksliausiai galėtų mylinti širdis, atsakydama, ką ji norėtų rasti mylimoje širdy. Kokias savybes norėtų matyti mylimame asmenyje - iš tų visų savybių ir susideda meilės sąvoka. Ar gali būti bent viena geroji žmogaus savybė, kurios mes nenorėtume rasti mylimame asmenyje? — Vadinasi, meilė yra nuostabus junginys visų gerųjų žmogaus savybių, nes tik toks žmogus tikrai geba daryti kitą laimingą.
Lygiai taip yra kaip spektre. Perleidus baltą spindulį pro prizmę, jis išsiskaido į daugybę atspalvių. Baltą spindulį galima sudaryti ir dirbtiniu būdu, pavyzdžiui, sudarant ratą iš visų spalvų, kurios įeina į balto spindulio spektro sudėtį. Tą ratą smarkiai sukdami, gausime vėl baltą spalvą. Bet jei tokiame rate bent vienos spektro spalvos nebus, baltos spalvos negausime. Taip ir gyvenime: jei žmoguje nebus nors vienos iš tų gerųjų savybių, kurias norime matyti mylimame asmenyje, toks žmogus nebegalės padaryti visiškai laimingo kito ir tarp jų gyvenime kada nors kils disonansas.
Tai kokios gi tos gerosios žmogiškumo savybės, kurios padeda daryti kitą laimingą? Imkime gyvenimo patyrimą. - Ar gali daryti kitą laimingą žmogus, kuris beveik nieko nenutuokia apie dvasines vertybes? Jis kitą žmogų vertina tik pagal išorę. Panašiai kaip turguje vertinami parduodami darbiniai gyvuliai. Vyrui moteris, jei jis ją laiko tik materialine būtybe, tėra priemonė savo malonumui.
Ar gali kitą laimingą daryti tas, kuris neįpratęs savęs suvaldyti, nugalėti savo norus? Juk norint laimingą daryti kitą, nuolat reikia save antroj vietoj laikyti, įveikti savo kaprizus, savo patogumus, savo norus, kad kitam būtų gera, kad jam nesudarytume skausmo.
Ar galima laimingą daryti kitą, jei didelėmis pastangomis nesiekiama pažangos? Jei norima savo pažangos, tai siekiama ir kito pažangos. Juk mylėdamas žmogus turi norėti kitam gero. O kad pažanga visiems reikalinga, šitai kiekvienas savaime supranta.
Vėl - norėjimas pažangos sau ir kitam siejasi su aukštų idealų pažinimu. Negali būti noro, jei žmogus nežino, ko norėti.
Ar gali kitą laimingą daryti tas, kuris neturi gerai išlavinto gebėjimo suprasti kito reikalus, kito nuotaiką, kito jausmus? Šitas menas turi būti ugdomas nuo pat vaikystės. Kiek žalos čia padaro tėvų pataikavimas vaikams! Kiek būna panašių atsitikimų - į mašiną įlipa mama su vaikeliu, džiaugiasi suradusi vietą savo kelerių metų atžalai pasodinti, o pati ramiausiai stovi, visai nenujausdama, kokią žalą jam daro. Ar supras tas vaikas, kad jo mamai sunku stovėti, kad ir ji būna nuvargusi? Vaikas, niekada neturėjęs progos savo patogumo aukoti, kad mamai būtų geriau, ar suaugęs pajėgs suprasti savo žmonos, bendradarbio reikalus, patogumą, atjausti skausmą?..
Ar gali žmogus laimingą daryti kitą, jei gyvenime jis niekada neturėjo progos nugalėti savo išdidumo, kvailos ambicijos jausmo? Juk ne paslaptis, kad išdidumas yra diametraliai priešingas meilės galiai. Mylėti - tai reiškia turėti galvoje kitą, juo rūpintis, jam norėti gero, o išdidumas yra visai priešinga kryptis: čia žmogus visą dėmesį skiria tik sau.
Išdidumas savaime paralyžiuoja gebėjimą gerbti. Pagarbos kryptis - nuo savęs, o išdidumo - atvirkščiai -į save. Čia vėl nepataisomą žalą gali padaryti vaikui šeima. Įsivaizduokime šeimą, kurioje tėvas nuolat pareina girtas. Vaikas nesąmoningai išgyvena nepagarbos tėvui jausmą. Jei tai nuolat kartojasi, toji nepagarba kaupiasi, pagaliau susidaro nuolatinė nepagarbos būsena. Suaugęs toks žmogus skaudins savo gyvenimo draugę, savo darbo draugus, nes nuo pat vaikystės jis neišsiugdė pagarbos jausmo.
Ypač moters pasauliui išdidumas padaro didelę žalą: paralyžiuoja kaip tik tą moters savybę, kuri vyrą verčia ja žavėtis, branginti - paralyžiuoja motiniškos širdies jautrumą kito žmogaus reikalams. Išdidumas — tai tik savęs matymas, o motiniška širdis save užmiršta ir mato tik kitą. Taigi išdidumas labiausiai prieštarauja moters grožiui.
Suminėjome keletą gerųjų žmogaus savybių, kurias kiekviena mylinti širdis norėtų matyti savo mylimame asmenyje. Bet juk tai dar ne visos gerosios savybės. Štai iš ko susideda tas nuostabus meilės žiedas!
Vadinasi, žmogaus galia, pajėgimas mylėti sodinamas kaip švelnutis daigelis dar šeimoje. Ten jis būna arba ugdomas, arba laužomas, naikinamas. Dėl to nenuostabu, kad vieni žmonės geba stipriai mylėti, kiti -tik šiaip sau, o dar kiti visai nesugeba. Jie kuria šeimas vedami tik prigimtinio biologinio jausmo. Ir, savo nelaimei, tą gamtinį jausmą laiko tikrosios meilės jausmu.
Biologinė meilė negarantuoja šeimos patvarumo. Šis jausmas gali nusibosti, jis gali būti (ypač vyro) jaučiamas ne vienam asmeniui. O ta didžioji meilė, kuri paprastai būna tik kartą gyvenime, kaip sužydėjimas visų gražiausių žmoniškumo savybių, remiasi ne vien gamtine prigimties savybe, bet pirmiausia visomis gerosiomis žmoniškumo savybėmis, kurias žmogus turi pradėti ugdyti savyje jau nuo pat kūdikystės. Tie gerieji daigeliai turi būti pasodinti dar tėvų namuose ir motina juos turi ugdyti.
Leipalingis, 1965 09 25
Mišiose yra labai įdomi Evangelija. - Nelaimingas tėvas atsivedė pas Jėzaus mokinius savo vargšą sūnų, kuris buvo nuo pat vaikystės nešvarios dvasios kankinamas. Tačiau, pačių apaštalų didžiausiam nustebimui, jie nieko negalėjo padaryti. Tada vargšas tėvas su vilties likučiais kreipėsi į Jėzų: „ Jei ką gali, padėk šiam nelaimingajam!” O Jėzus, tarsi jo paties žodžius pasigavęs, atsakė: „Jei tu gali tikėti, tikinčiam viskas galima”. Vėl sužibo tėvo viltis, bet, matyt, ne be kovos. Ir gerai, kad jis buvo tiesios širdies žmogus ir pasakė, ką jautė: „Tikiu, Viešpatie, padėk mano netikėjimui!” (Mk 9,23.24).
Ir mūsų visų tikėjimas kartais išgyvena sunkius momentus. Kartais būna, kad protas, rodos, žino, jog yra taip, o ne kitaip, bet širdis eina savais keliais, kaip nepaklusnus vaikas, ir niekaip nesutinka pripažinti to, ką diktuoja protas. Būkime ir mes tada tiesios širdies ir sakykime Viešpačiui tai, ką jaučiame: „Padėk mano netikėjimui...” Ir būkime tikri: Jis pasielgs ir su mumis taip, kaip su tuo nelaimingu tėvu - Jis išpildė jo prašymą, kurį tas pasakyti vos išdrįso, toks didelis jis buvo. Kad ir koks didelis būtų prašymas, Viešpačiui visa galima: „Jei tu gali tikėti, tikinčiam viskas galima”.
Iš tikrųjų juk nesąmonė galvoti: ar Dievui tai įmanoma? Tik klausimas: ar mums naudinga ir reikalinga tai, ko prašome. Todėl didžiai protinga visuose savo prašymuose turėti tokią prielaidą: „Jei Tu, Viešpatie, to nori...” Juk Dievas didžia išmintimi ir meile viso nori, kas mums ir kitiems tikrai naudinga, kas mūsų ir jų laimei tikrai patarnauti gali.
Tai pasakytina ne vien apie tikėjimą, bet ir apie viltį — pasitikėjimą. Pasitikėti kartais būna taip sunku. Ir meilė Dievui būna kartais tokia abstrakti: protas žino, kad taip, kad Dievas labiausiai vertas meilės, kad visa, ką turiu — tai Jo dovana, bet jausmai ne visuomet šitam proto žinojimui pritaria. Nepamirškime tokiomis sunkiomis valandomis žodžių: „Padėk mano netikėjimui, nevilčiai, mano šaltai širdžiai...”
Paskui Apaštalai nedrąsiai paklausė Jėzų, kodėl jie nieko negalėję padaryti? - Mes turime susimąstyti apie tuos žodžius, kuriais atsakė Jėzus: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda ir pasninku”. Taigi yra pagundų, kurios nugalimos tik atgailos dvasia. Kitaip sakant, tik visą dėmesį sukaupus į Viešpaties pagalbą. Juk atgaila kaip tik ir turi šitą prasmę: mes paliekame nuošaly visus malonumus, kad jie netrukdytų sukaupti savo dėmesio ir visa jėga atsigręžti į patį svarbiausią to momento reikalą: tik Dieve savo viltį jausti, tik Juo vienu visiškai pasitikėti. Kai mums kas labai rūpi, kai labai intensyviai gyvename kuria nors mintimi, tada, savaime suprantama, mes nekreipiame dėmesio į kokius nors džiaugsmus, pramogas, malonumus. - Ar tai nėra natūrali atgailos dvasia?!
Prieš didelius reikalus, prieš pavojingus susitikimus, prieš atsakingus pokalbius pabandykime, pavyzdžiui, iš vakaro nevalgyti vakarienės atgailos dvasia, ir pamatysime, kokią tai turės reikšmę mūsų nuotaikai, jei tai darysime savo bejėgiškumo jausmui Viešpaties akivaizdoje sužadinti, pasitikėjimui tik Juo, kaip Visagaliu, sužadinti.
Leipalingis, 1965 09 26
Aiškiai matyti, kad ne iš draugiškumo Jėzus buvo pakviestas į fariziejaus namus. Iš tų žmonių elgsenos matyti, kad tai buvo žmonės, kuriuose giliai savo šaknis buvo įleidusi išdidumo piktžolė. Tai buvo žmonės, kurie pagarbos reikalavo. Reikalavo ne žodžiu, ne sąmoningai apie tai galvodami, bet tiesiog savo elgesiu -jie rinkosi pirmąsias vietas prie stalo. Ir šituo savo elgesiu jie visiems amžiams Jėzaus lūpomis mus pamokė atkreipti dėmesį į vieną labai svarbų žmogaus gyvenimo momentą, nuo kurio pareina visa gyvenimo linkmė.
Tikriausiai šitaip elgiantis žmones esame matę visi. Tikriausiai prisimename, kaip jie dėl to būna išjuokiami, kaip dėl to nustoja pagarbos. Keista! Išeina visai atvirkščiai, kaip kad jie siekė: vietoj pagarbos - panieka. Čia išryškėja pagrindinė išdidumo žymė: ji visuomet apakina žmogų.
Tie žmonės, kurie vaišino Jėzų Evangelijos minimo fariziejaus namuose, tikriausiai laikė save aukštesniais už Jėzų. Tai išduoda jų netikėjimas stebuklais, ypač Jėzui prisikėlus. Tai dar vienas įrodymas, kad išdidumas tikrai yra apakimas.
Pagarba - toks dalykas, kurio neprašoma: ji savaime skiriama žmogui, kuris to vertas. Jei pagarbos prašoma ar net reikalaujama, tai visuomet vietoj pagarbos tenka panieka, neapykanta.
Žmogų reiškiama pagarba veikia dvejopai: arba jis, pažinęs, kad turi ką nors gero, pajunta dėkingumą Dievui, arba išpuiksta. Prasideda melas sau - žmogus ima sau priskirti tai, ką jis turi tik kaip dovaną. Štai kodėl netikinčiam reiškiama pagarba visuomet skatina išdidumą. Pagaliau pats netikėjimas yra išdidumas, nes netikėjimas yra nesutikimas ką nors laikyti aukštesniu už save.
Išdidumą praktiškai rodo kai kurie bruožai, nesunkiai pastebimi savyje ir kituose.
1) Liaujamasi rūpintis savo pažanga. Išdidusis galvoja, kad jis pasiekęs jau viską, ko jam reikia. Lygiagrečiai išnyksta sąžinės tyrimas, kaip nesuderinamas dalykas su savo nuomone, kad aš tobulas. Pasidaro neįmanomas ir gailestis. Juk gailestis reikalauja save teisti, pasmerkti. Nesistebėkime, kad išdidžiam žmogui pasidaro nereikalinga, nesuprantama, nepakeliamai sunku atlikti išpažintį. Juk jis nieko neužmušė, ką gi sakysi per išpažintį?!
2) Žmogus darosi vis pavydesnis. Jis niekaip negali pakelti konkurencijos, negali suprasti, kad jį kas nors galėtų pralenkti. To padarinys - savaime iš pavydo išplaukianti neapykanta, šmeižtai, svetimų paslapčių išdavimas, o kartais ir žmogžudystės.
Šėtonas, tyčiodamasis iš puikybėje susipainiojusio žmogaus, paprastai pakiša neskaistumo nuodėmes, labiausiai žeminančias, prieštaringiausias tikrajam žmogaus kilnumui, nes čia labiausiai nepajėgiama savęs valdyti.
Leipalingis, 1965 10 24
Kai reikia kam nors nupirkti dovanų, pirmiausia galvojame, stengiamės atspėti norus mums brangaus asmens, kas galėtų būti jam reikalinga, naudinga, praktiška.
Dievas su mumis elgiasi panašiai, bet šiek tiek kitaip: reikia, kad mes patys norėtume to, ką Dievas mums suteikti nori. Mūsų norai turi sutapti su Dievo norais. O Dievas mums nori to, kas labiausiai patarnauti gali mūsų tikrajai laimei, tam, ko iš mūsų niekas neatims. Dievas mus mylėdamas negali kitaip norėti. Juk meilė negali norėti blogo.
Dievas nori mūsų tobulumo. Mes nė vienas savo mintyse, galvodami apie savo gyvenimą, nemanome, kad, praėjus tiek ir tiek metų, padarysime kokią nuodėmę. Susitikę su žmogumi, niekada negalvojame, kad po tiek laiko su šituo žmogumi padarysiu nuodėmę -jau geriau mirti, negu tai padaryti... Ir kaipgi įvyksta paskui? Gerasis Dieve, kodėl leidi, kad taip atsitiktų?..
Dievas visada teikia malonę be ribų, Dievas visus nori laimingus padaryti. Bet teikia taip, kad žmogus visa tai pelnytų. Kitaip sakant, žmogus turi visų tų dovanų norėti. Kartu tai saugo ir nuo išdidumo. Žmogus turi sąmoningai žinoti, kad kiekviena jo vidinė pažanga - tai malonės dovana. Mūsų yra tik norėti ir melsti Dievą, kad visa tai būtų suteikta.
Kai prasideda žmogaus klydimas į šunkelius, pirmiausia klaida įvyksta žmogaus noruose. Kažkas nukreipia dėmesį į kitus žmogų viliojančius dalykus, ir jis pradeda norėti ne to, ko nori Dievas žmogaus tikrajai laimei. Kažkas nukreipia dėmesį. Labai nežymiai, labai pamažu. Bet kas gi gali nukreipti žmogaus dėmesį nuo tokių svarbių, pačių svarbiausių dalykų? Ogi turtas, garbės, malonumų svaigulys, o ypač nelaiminga meilė. Pavojinga pamilti žmogų, kurio dėmesį kausto visai kiti dalykai ir kuris visiškai nesirūpina vidinės kultūros pažanga. (Tai nepaprastai svarbu moters meilei.) Kai žmogus ima nebejausti nuolatinio vidinio nerimo dėl savo pažangos, kai jo dėmesys nukreiptas jau kur kitur, tada prasideda žmogaus slydimas.
Taigi atkreipkime dėmesį: labai svarbu ugdyti, palaikyti savyje tą nuostabų daigą viso, kas gera, - norėti, maldauti nuolat nuolat, kad mums būtų suteikta malonės pagalba, kad Dievas neatitrauktų savo rankos, kuri veda mus.
Leipalingis, 1965 11 21
Naujųjų laikų šventoji Margarita Lekiò (Lekeux) už savo tris brolius fronte padarė tokią auką: laisvai sutiko mirti, kad jos broliai grįžtų. Slaptingu vidiniu suvokimu jai buvo leista žinoti, kad Dievas jos auką priėmė. Jai net buvo leista žinoti, kad jos auka bus įvykdyta po trijų mėnesių. Du iš fronte esančių jos brolių turėjo būti kunigais.
Vadinasi, tarp mūsų yra nematomi, slaptingi ryšiai, kuriuos galutinai pažinsime gal tik amžinybės šviesoje.
Yra pagrindo manyti, kad kai kurių likimas susijęs kaip tik su mūsų gyvenimu. Taigi, jei mūsų brangieji gyvenime padaro didelių klaidų, nuodėmių, galimas daiktas, jų būtų buvę išvengta, jei mes savo gyvenime būtume išreikalavę iš savęs daugiau aukos.
Keista paslaptis ši mūsų sąsaja. Bet yra reiškinių, iš kurių galima numanyti, kad tikrai taip yra. Pavyzdžiui, kad ir šv. Teresėlės gyvenimas, kuris buvo viena ištisa auka. Jai dar gyvai esant buvo leista žinoti, kad ji turės didelę įtaką: „Aš siųsiu žemei rožių lietų”. Remiantis tąja ypatingai jaučiama įtaka, pagalba ypač misijoms, ji yra paskirta Misijų Globėja, nors pati nė vienos dienos nėra buvusi misijų kraštuose.
Įsivaizduokime praktiškai, ką reiškia auka žmogaus gyvenime. Juk tai kam nors jaučiama meilė. Mylėti -tai reiškia savo mintis, savo norus, savo siekimus iškeisti į norus, siekimus, interesus to, kurį myli. Jei koks nors savęs atsižadėjimas daromas kaip įkaitas už tuos, kurie niekada savo širdyje nejaučia kito, vien tik save, tarsi patys būtų svarbiausioji pasaulio būtybė, tai reiškia, jog mes labai norime, kad įvyktų Dievo Valia - o Dievas nori, kad visi gyventų dorai. Taigi tuo mes parodome labai didelę meilę Dievui.
Atsiminkime, kad paskui kiekvieną iš savęs pareikalautą auką, padarytą iš meilės Dievui, visada eina geresnis dvasinių dalykų suvokimas, noras daryti gera, užmirštant save.
Jei jau žemiškoji meilė yra auka, tai juo labiau auka yra antgamtinė meilė. (Iš viso meilė yra tik viena, kaip Dievo savybių atspindys mumyse, kaip žmogaus panašumas į Dievą. Pati žemiausioji jos rūšis yra grynai biologinė meilė, kurioje yra nemaža savimeilės priemaišų: ten gero norima kitam, bet kartu siekiama kito dėl savęs. Juo aukštesnės rūšies meilė, juo labiau joje ištirpsta „aš”.)
Visi mes pakviesti dalyvauti atpirkimo darbe. Kaip nuodėmė vykdoma ligi pasaulio pabaigos, taip ir Atpirkimas turi vykti ligi pasaulio pabaigos. Ir jei atsitinka, kad žmogus žūva, tai ne dėl to, kad pašykštėta tam žmogui malonės dovanų, bet dėl to, kad kažkas, kas turėjo tarpininkauti suteikiant jam tą antgamtinę pagalbą, neatliko savo pareigos. Pavyzdžiui, neabejotina, jog pašaukimų į kunigus Dievas suteikia tiek, kiek reikia, kad visi žmonės pasiektų išganymą. Bet būna atvejų, kai į pašaukimą neatsiliepiama. Net būna, kaip žinome, kad žmogus, jau kunigu būdamas, savo pašaukimo malonę iššvaisto, išeikvoja, ja nesirūpindamas.
Jeigu augantį medelį reikia rūpestingomis rankomis prižiūrėti, tai lygiai taip reikia puoselėti ir žmogaus vidinį augimą. Ir jei po daugelio savo gyvenimo metų su nuostaba gali pasakyti, kad nieko nepasiekei, reikia save paklausti: ar buvo tinkamas tam laikas, kokias vartojai priemones savo vidinei kultūrai palaikyti, jai ugdyti?
Viena tikrai galima tvirtinti, kad tau niekada nebus gera, jei gyvenime galvosi tik apie save, tik apie tai, kaip savo norus, reikalus patenkinti. Ir priešingai: visada, kai atsisakysi sau kažko malonaus dėl kokio aukštesnio tikslo, dėl kito reikalų, galop dėl meilės Viešpačiui - laimė slaptingai sugrįš.
Leipalingis, 1965 11 28
Koks žmogus labiausiai neapkenčiamas? - Tas, kuriame negalima rasti nieko tamsaus. Kodėl Kristaus neapkentė fariziejai? - Kad jie negalėjo Jam nieko prikišti.
Visada gyvenime mielai slepiamasi už kito klaidų, nes taip norima nuslėpti ar pateisinti savo klaidas. Ir kaip šita ypatybė pasireiškia praktiškai gyvenime? -Viskas čia kreipiama taip, kad žmogus galėtų paniekinti tikėjimą, kitaip sakant, kad tik niekas nereikalautų iš manęs to, kam turėčiau dėti pastangas, kas reikalautų nepataikauti sau.
Žiūrėkime! - Gyvenime nesakoma: „Tas gydytojas labai nedorai gyvena, todėl aš niekada į gydytojus nebesikreipsiu”. O tačiau labai mielai sakoma: „Tas kunigas taip pasielgė - kaip aš galiu tikėti!”
Kokie dalykai čia painiojami? - Svarbiausia - reikia skirti žmogaus asmeninę raišką ir jo atstovaujamą idėją. Jo idėja gali būti labai kilni, tačiau jis pats visai nevertas tai idėjai atstovauti. Kiekvienai idėjai gali atstovauti labai kilnūs žmonės. „Vėjas pučia, kur nori”. Malonės gyvenime dalyvauja tie, kurie yra nusiteikę siekti tiesos pažinimo ir stengiasi vykdyti visa, ką jie supranta, kad tai gera - laikosi sąžinės nurodymų.
Tačiau, be asmeninių, yra ir bendrų - tam tikros grupės, partijos savybių. Jas norint pastebėti, reikia mokėti žvelgti į gyvenimą visumos požiūriu, mokėti skirti bendrus, esminius dalykus nuo asmeninių. Savaime suprantama, kad grupių dvasingumas labai skiriasi, todėl tai būtina suvokti, kai renkamasi pasaulėžiūra, partija ar grupė.
Jei klaustume, kas gi būdinga mūsų - katalikų -pasaulėžiūrai, tai reiktų atsakyti: šventųjų dvasia. O kas tai dvasiai būdingiausia, ryškiausia? - Meilės grožis ir paprastumas - iš pagarbos ir meilės.
Tik iš gyvenimo praktikos galima teisingai suprasti vienos ar kitos grupės, partijos pasaulėžiūros kilnumą. Vienaip atrodo dalykas, kol jis dar tik knygų puslapiuose, visai kitaip - kai jis pamatomas gyvenimo tikrovėje. Tik gyvenime tiksliai pastebimos kai kurios klaidos. Kai mašina dar tėra inžinierių planuose, visada iš jos labai daug tikimasi, bet ar tai iš tikrųjų pasitvirtina, paaiškėja tik per bandymus. Skaitome laikraščiuose, kaip dažnai būna nevykusių raketų paleidimų į kosmosą. Ogi visiems aišku, kad inžinieriai nekurtų tokių, jei tikrai žinotų, kad jos uždavinio nepajėgs atlikti.
Panašiai yra ir gyvenimo mene. Žmogus nėra mašina ir jo negalima nukreipti ten, kur nori, neatsižvelgiant į jo prigimties dėsnius. Tai yra vienas iš argumentų, kad tai priklauso nuo kažko nekintamo. Gal kas labai norėtų, kad 2x2 būtų ne 4, o 5 ar 3. Tačiau nuo to noro iš tikrųjų niekas nepasikeis. Taip būna ir su žmogumi. Gal kas norėtų, kad jis neturėtų vieno ar kito įgimto siekimo, pavyzdžiui, meilės amžinumo, nuosavybės ilgesio ar kt., tačiau dėl to noro žmogus toks netampa.
Taigi, rinkdamiesi, kuo gyvenime sekti, ir norėdami lengviau pasirinkti savo pasaulėžiūrą, mokėkime iš praktinio gyvenimo atrinkti idealius tipus, o ne kiekvieną tos pasaulėžiūros atstovą vertinti kaip kriterijų, nusakantį tos pasaulėžiūros vertę.
Koks nuostabus Viešpaties planas! Jis kaip tik savo didiems tikslams vykdyti pasirenka menkiausius įrankius, kurie patys savaime visai negebėtų pasiekti jiems duoto uždavinio. Kodėl taip Viešpats elgiasi? - Ar ne todėl, kad žmogiško silpnumo akivaizdoje kaip tik išryškėtų dieviškoji dalis?
Krikščionybė nuostabi ne dėl to, kad jos atstovai nuostabūs, bet dėl to, kad jie turi nuostabiais tapti. Krikščionybė nėra šventųjų bendruomenė, kuriuose nebūtų galima nė dulkelės rasti. Iš šventųjų tik Jėzus ir Jo Motina šventaisiais gimė. Visi kiti tik įveikdami netobulumus yra žengę į šį nuostabų kalną. Tik prisiminkime, kas per žmonės buvo tie, kuriuos išsirinko Mokytojas savo uždaviniams vykdyti ir kuriuos pasodino į apaštalų sostus! Teisingai sakė senasis Gamalielis: „Jei šis sumanymas ar ši veikla iš žmonių, jie savaime žlugs, o jei jie iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti” (Apd 5,38-39).
Istorijoje viskas, kas iš Dievo išeina, veda į išdidumo sunaikinimą. Kaip tik tam tarnauja ir Bažnyčios didžiūnų visos klaidos. O pagaliau ar ne tam tarnavo ir pats Jėzaus atpirkimo darbas?!
Taigi žinokime tvirtai: kur tik yra savęs pabrėžimas, kur tik yra išdidumo dvasia, tai nėra Kristaus dvasia, tai nėra krikščionybė. Prisiminkime šitai kaskart, kai mumyse susikauna dvi dvasios: parodyti savo ar ne, nusileisti ar ne...
Leipalingis, 1965 12 05
Kokios pagrindinės žmonių gyvenimo idėjos? - Patenkinti savo norus. O kokie tie norai? - Labai vargingi, labai paprasti: noras turėti, noras, kad visi glostytų, įvertintų, noras patenkinti tai, kas malonu. Vis noras ir noras. Ir juo labiau žmogus stengiasi tuos norus tenkinti, juo daugiau jų būna - ir vis tiek nespėjama jų pavyti. Jie pradeda begėdiškai šaukti, reikalauti ir gyvenimas virsta kažkokiu vidinio triukšmo chaosu.
Ar tai žmogaus vertas gyvenimas? Pagaliau jei žmogus ir turėtų galimybę sau be galo daug duoti, gyventi viskuo, ko nori, - kas iš to? Juo daugiau galimybių žmogus turi savo norams patenkinti, juo sunkiau jam prisiminti, kad reikės kada nors mirti. Nors mirtis jau čia pat lauktų, vis tiek dar galvojama, kad tik „kada nors” reikės mirti. Arba iš viso geriau apie tai visai negalvojama, nes žmogaus norų keliamas triukšmas nepalieka galimybių ir laiko taip susikaupti, kad apie tai būtų galvojama.
Tai keistas melas sau. Žmogus ima manyti, kad jo skausmas didžiausias pasaulyje. Jei jam skauda dantį, tai žmogus mano, kad dantų skausmas kaip tik didžiausia liga. Jei skauda galvą, jis mano, kad galvos skausmas - didžiausia kankynė. Jam vis atrodo, kad jo reikalai patys svarbiausi. Jis niekaip negali suprasti, kodėl jam reikia laukti eilėje, kodėl jam visi neužleidžia vietos. Jam atrodo, kad jis geriausias žmogus ir jam baisiai keista, kaip jam drįsta kas nors prieštarauti. Jis kvailiais laiko tuos žmones, pavyzdžiui, šventuosius, kurie kada nors yra manę, jog jie buvę verti, kad būtų niekinami.
Jeigu šie žmonės išsivaduotų iš savo norų triukšmo ir imtų galvoti, keista jiems turėtų atrodyti kad ir šita nuomonė: jei būtų leista skausmu su kitais susikeisti, ar drįstum? Yra ligų (pavyzdžiui, stuburo TBC), kai žmogus turi kentėti gulėdamas daug metų ant smėlio maišelio vienoda padėtimi. Ar keistum į jo savo skausmą? Yra žmonių, kurie niekada nėra matę saulės šviesos. Ar keistum su juo savo skausmą? — Taip tik praktiškai galvojant. O žiūrint į visa tai tikinčiojo akimis? Kaip tada atrodytų?
Tikinčiojo akimis pirmiausia dėmesys krypsta į Jėzaus kryžių. Ir kyla keistas klausimas: kokią tai turi prasmę? Ar iš tikrųjų kančia yra kažkas svarbaus? Juk Dievas negalėjo klysti - jei Jėzus ėmė kryžių, tai turi būti kažkas svarbaus. Šituo savo poelgiu Jėzus ir atskleidžia mums naują paslaptį: tikrai vertas gyvenimas yra aukos gyvenimas.
Jėzus taip nuostabiai tada kalbėjo. Bet buvo ir tokių, kuriems tai neturėjo reikšmės, kurių ledinės širdys ir išpuikę protai nepajėgė Jo išminties suprasti. Kokios priemonės Jėzus ėmėsi tada? Ėmėsi kryžiaus ir numirė ant jo... Tai ir yra mums įrodymas, kad sunkiausiais atvejais, kai norime kitiems gero ir jokia priemonė nepadeda, reikia kančios. Jos reikia kaip pelnytos atgailos už savo klaidas, kaip bausmės už tuos momentus, kai buvo vogtas džiaugsmas, kuris aukščiausios išminties Kūrėjo plane buvo skirtas kitoms progoms, kitiems tikslams. Dabar reikia laisvu savo valios sprendimu imti skausmą, kaip atsvėrimą tų momentų, kai buvo vogtas džiaugsmas.
Teismas iš vagies atima jo turtą. Jei pats žmogus nesutinka laisva kančia įrodyti, kad jaučia visą pagarbą Aukščiausiojo planams, sutinka Jį Aukščiausiuoju laikyti net tada, kai Jis leidžia skausmą kentėti (panašiai, kaip vaikas gavęs diržų nuo tėvo, bučiuoja ranką, kuri jį baudė), - jei žmogus pats šito nesupranta, tai kas nors jį turi užvaduoti.
Čia yra aukščiausios prasmės gyvenimas — užvaduoti tuos, kurie artėja prie savo žuvimo bedugnės ir tuo prisidėti prie jų išgelbėjimo. Supratimas, kad galime kitų kovas laimėti, kitų pagundą nugalėti - tai didi dovana, tai tikra laimė.
Leipalingis, 1965 12 12
Kaip keistai žmogaus gyvenime būna - rodos, visuomet esi tas pats žmogus, tačiau kokie skirtingi mes įvairiose aplinkybėse, apimti įvairios nuotaikos. Būna, kad su kokiu pašnekovu daug kartų laisviausiai kalbėta, slapčiausi dalykai papasakoti, o užeina momentas, kai su juo niekaip negalėtum vėl apie tai pakalbėti. Būna ir šeimose įvairių nuotaikų. Kartais širdyje sukyla koks priekaištas, nori už ką pabarti ar panašiai, bet ne visuomet tai gali pasakyti. Būna dalykų, kuriuos žmonės vieni kitiems pasako tik supykę, ir būna dalykų, apie kuriuos kalba tik giedros nuotaikos. Taigi jausmų nuotaika, aplinka turi labai daug reikšmės žmogaus poelgiams.
Tai svarbu ne vien buitiniam gyvenimui, bet ir žmogaus sąžinės sričiai. Ir galimybė nusidėti, pasirodo, daug pareina nuo aplinkos dvasios, nuo paties žmogaus nusiteikimo, nuo minčių, kuriomis gyvenama, nuo norų, kurie laikomi savyje.
Ir nesuklysiu pasakęs: jei žmogus dažnai vaikšto su tokiomis mintimis, kurių gėda būtų, jei kas jas žinotų, jei slapta ką nors širdyje nešioja prieš kitą, tikrai pasitaikys aplinkybės ir jis kada nors padarys tai, ką galvojo, pasakys tai, ko niekaip nenorėtų pasakyti blaiviai galvodamas.
Pasirodo, negana būti garbingai nusiteikus nenusidėti. Yra menas nelaikyti savęs arti nuodėmės. Savaime suprantama, čia didžiausią reikšmę turi minčių pasaulis. Kuo gyvename tada, kai mūsų niekas nemato, kada nors, susidėjus atitinkamoms aplinkybėms, įvykdysime ir regimu būdu.
Turi reikšmės ir gyvenama aplinka. Kartais yra didžiai protinga ir net būtina pakeisti gyvenamą vietą, pakeisti darbą, kad būtų išvengta pavojaus būti neištikimam savo šeimai, kad nejučiomis nepatektum į nuodėmės vergiją. Ypač tai pasakytina apie moteris - kartais išgelbėti nuo didelių nelaimių gali tik pasiryžimas laiku pasitraukti iš tos gyvenimo aplinkos, iš to darbo, iš tos draugijos, kur gresia pavojus.
Dar reikėtų pagalvoti, kokią reikšmę turi tai, apie ką kalbame, neskaistumo nuodėmių atžvilgiu. Žmogų visada džiugina įvairumas. Paprastai rengiamasi ne kuria viena spalva, bet derinamos įvairios. Kambarių sienos dažomos ornamentais. Puošnūs statiniai, šventovės statomos su įvairiausiais priedais, kurie praktinės reikšmės neturi, yra tik papuošalas.
Įvairumo dėsnis galioja ir tenkinant įvairius jausmus. Pavyzdžiui, norėdami kuo daugiau pamatyti — žmonės daro išlaidas, kenčia nepatogumus, nuovargį keliaudami, kad tik daugiau pamatyti galėtų. Taip ir norėdami kuo daugiau sužinoti. Tai nėra bloga, kai neišeina iš tam tikrų ribų. Kaip ir norint kuo daugiau turėti, kuo daugiau pajausti, kuo įvairiau valgyti.
Erotinėje srityje daugeliui, ypač jaunų žmonių, lemiamą reikšmę turi netvarkingas smalsumo tenkinimas. Ne vienas jaunas žmogus nejučiom aušros sulaukia beskaitydamas kokį nors romaną, kur žaidžiama jausmais, nieko nepasakant apie šito padarinius. Paklauskime karčiai nusivylusias širdis, kaip būdavo įvairiausiomis pasimatymų progomis. Smalsumo vedami jie eina po mažytį žingsniuką toliau, kol karčiai įsitikina, kad ten, kur buvo taip viliojami, nieko nėra. Prasmę ir kilnumą suteikia tik dvasinis tikslas, siekiamas protu, tik dvasinė prasmė, numatyta Kūrėjo.
Leipalingis, 1966 01 16
Kartais taip būna, kad galvoji visai ką kita: lūpomis automatiškai tari žodžius, mintinai išmoktus nuo vaikystės, o tuo pačiu metu mintys gali būti visai kitur.
Čia kalbu ne apie tą išsiblaškymą, kuris atsitinka visai netyčia, nejučiomis. Mūsų maldoje būna ir tokio išsiblaškymo, kuris įvyksta dėl to, kad nekreipiamas dėmesys į tai, kas čia dabar vyksta. Juk malda - tai kažkas nuostabaus, tai žmogaus kontaktas su Dievu kaip protingo su protingu, tai išreiškimas, išgyvenimas to fakto - kas esi Tu, Dieve, mano atžvilgiu, ir kas esu aš Tavo didybės akivaizdoje?
Malda būtinai turi išreikšti, kaip mes jaučiamės Dievo akivaizdoje. Įsižiūrėkime, kaip būna mūsų kasdieniame gyvenime, žmonių tarpusavio santykiuose. Kiek čia diplomatijos! Kiek kartų taip būna, kad kreipiamasi su didžiausiu mandagumu, ypač viršininkų kabinetuose, o širdyje jaučiama karti neapykanta, pavydas, nepagarba.
Keista, bet kartais panašiai būna ir žmonių maldose. Kartais ir į Dievą kreipiamasi su tam tikra diplomatija: galima pabandyti.., ypač kai jau jokios kitos priemonės nepadeda. (Panašiai kaip buvo Don Kichotui, kai jis išlaisvino kalinius: tie jį išjuokė ir sumušė.) Kokios apgailėtinos tos maldos, kuriose Dievas žmogui būna reikalingas tik prašymui, reikalų patenkinimui, o paskui gyvenimo reikalai ir rūpesčiai eina sena vaga. Šio tipo žmonės visiškai nežino (ar, tiksliau sakant, žinoti nenori), kad malda - ne tai, kas realiame gyvenime prašymas į kokią oficialią įstaigą. Malda yra ne oficialus kreipimasis, bet meilės aktas. Kad malda būtų toks aktas, turi būti galingas postūmis, nusistatymas savo gyvenimą tvarkyti pagal Jo išmintį: Jo Valia - mano gyvenimo taisyklė! Tai meilės nusiteikimas, tai meilės žydėjimas.
Kai kreipiamės į ką nors, tik meilė priverčia išklausyti mus tą, į kurį kreipiamės. Prisiminkime iš Evangelijos kai kuriuos nuostabios maldos pavyzdžius. -Sūnus palaidūnas ateina pas tėvą su be galo dideliu prašymu: kad būtų iš pasigailėjimo priimtas į tuos namus, kuriuos neseniai savo laisva valia buvo paniekinęs. Žinome, kaip mielai jis buvo priimtas. Bet ar atkreipiame dėmesį, koks ryžtingas buvo nelaimingo vaiko, kurį gyvenimas žiauriai pamokė, nusistatymas vykdyti tėvo valią? Vykdyti net jei jis būtų priimtas jau ne kaip sūnus, bet kaip tarnas...
Simono namuose - vaišės Mokytojo garbei. Tiksliau -tyrimas, kas per vienas tas naujasis Mokytojas, apie kurį taip plačiai kalbama. Kai Magdalena bučiavo Jėzui kojas, tai buvo jos bežodė malda. Jėzus viešai pripažino jos maldos vertumą, pripažino, kad jos viltis bus patenkinta ir pasakė, kad jai atleidžiama, nes ji labai pamilo. Kitaip sakant, ji ryžtingai nusistatė gyventi ne taip, kaip lig šiolei, pradėti gyventi taip, kaip Jėzus mokė, taip, kaip ją kvietė Jo Valia. O juk tas nusistatymas Jo Valiai atsiduoti, pagal ją tvarkyti savo gyvenimą ir yra meilė.
Mūsų maldos galingos bus tik tada, kai ryžtingai norėsime gyvenimą tvarkyti taip, kaip skatina Jo Valia. Nė mažos laisvos valios nuodėmės! Tai bus mūsų meilė. Dievas niekad niekad neleis savęs pralenkti meilėje. Visada bus suteikta ir malonė pajėgti Jo Valią vykdyti.
Leipalingis, 1966 01 23
Visi žinome, kaip kartais būna sunku prisiversti dirbti. Aiškiai suprantame šitą kiekvieno žmogaus pareigą: kas nedirba pakaltinamai (t.y. galėdamas dirbti), nustoja teisės valgyti. Šita Šventojo Rašto eilutė, Kremliaus sienoje kaip šūkis išrašyta, pripažįstama viso pasaulio. Tačiau kaip kartais būna sunku prisiversti dirbti! Kartais net patys nepastebime, kad tingime, ypač kai dirbame ne tai, kas dirbti reikia.
Dar sunkiau, kaip prisiversti dirbti, yra prisiversti galvoti. Argi ir menas galvoti žmogui sunkus? Reikia pripažinti, kad taip. Žinoma, leisti mintims laisvai kaip vėjui plaukti, leisti visokioms mintims mus užimti -kiekvienas gali. Bet tada būna panašiai kaip gatvėje, kurioje grūdasi, eina visokie žmonės, geri ir pikti. Mintyse ne taip turi būti. Tam yra gražiausių progų. Žiūrėk, pabudai naktį, kažkodėl negali užmigti, ir mintys bėga kaip upėje vanduo - nežinia kur, nežinia iš kur, be jokios naudos. O kartais ir pats išsigąsti savo minčių. O jei pabandytume mintis tvarkyti?
Žiūrėk! Esi tikintis žmogus. Gyvenimo aplinka, darbo vieta savaime neduoda gerųjų minčių, kurios tave keltų, skatintų gera daryti. Prisiversk pats jas sužadinti. Ypač čia svarbu žinoti tokį psichologijos dėsnį: kai žmogus patenka į kokių nors jausmų audrą, nesvarbu, kokia ji būtų - ar meilės aistra, ar karštas noras ką turėti, ar ambicijos siausmas, - jis pasielgs kitaip, negu aistra diktuoja, tik tada, jei anksčiau bus pagalvojęs, kaip turi elgtis. Jei ne, tai žmogaus elgesys bus toks, kaip gyvulių: kaip instinktai diktuoja. Štai kodėl kartais taip keistai žmogus pasielgia, o paskui pats negali suprasti, kaip jis taip galėjo pasakyti ar padaryti?!
Na, bet ką gi mąstyti tokiais atvejais, kai lauki ko nors, kai neima miegas, ir panašiai? Čia visai nereikia kažkokios ypatingos mąstymo galios dovanos, kaip, pavyzdžiui, turėjo šv. Tomas Akvinietis, didis filosofas, -jis taip būdavo paskendęs savo minčių pasaulyje, kad išėjęs į miestą paklysdavo ir jį reikdavo parvesti. Tai ypatinga dovana. Bet imkime kiekvieno normalaus žmogaus mąstymo galią.
Visi žinome Jėzaus kančią. Žinome, kad tokia buvo, žinome jos eigą - juk visi esame Kryžiaus kelią ėję. Tačiau jei apie tokį žinomą faktą pagalvosi trumpai, jausmams neturės jokios įtakos. Panašiai kaip skaitant knygą: jei pasižiūri tik į jos antraštę, tai jokio vaizdo nesusidarai, kas knygoje rašoma. Atsiverti turinį. Aha, čia jau aiškiau - čia tema suskirstyta smulkiau. Na, o kai perskaitai visą knygą, - visai kitas vaizdas, kartais ilgai negali užmiršti. Taigi tik prisiminęs Jėzaus kančią - nesusidarysi jokio vaizdo. Bet pabandyk smulkinti, išdalyti etapais. Tiesiog su smulkmenomis įsivaizduoti kiekvieną žmogų, ten dalyvavusį, kiekvieną veiksmą. Pamatysi, kaip užsidegs meilės, pagarbos, dėkingumo jausmai Jėzui. Pamatysi, kad tokių gerųjų jausmų paveiktos pagundos visai nustoja savo galios, jėgos.
Panašiai be jokios specialios temos galima sužadinti tikėjimo, vilties, meilės jausmus. Visi žinome iš Evangelijos tokį gražų tikėjimo išpažinimo pavyzdį, kai pas Jėzų atėjo Nikodemas ir Jam kalbėjo: „Mokytojau, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jei Dievas nebūtų su juo” (Jn 3,2). Štai pabandyk įsivaizduoti, prisiminti kai kuriuos Jėzaus stebuklus, pagaliau mūsų dienų stebuklus.
Tamsią tikėjimo valandą vienam žmogui taip buvo. Sunkių minčių kankinamas, staiga mato prieš save lipant musę. Ir jam atėjo mintis įsivaizduoti, kad musės sparnelių judėjimas, musės gebėjimas skraidyti tėra atsitiktinumas. Ne, tai didesnis tikėjimas kaip kad Dievą Tvarkytoją pripažinti! (Malonės veikime ir maža musytė turi savo reikšmę.)
Viltis - tai bus kartu kuklus savęs vertinimas, savo ribotumo pajutimas, supratimas, kad visa galiu tik su Tavo pagalba. Meilė bus visų gerųjų jausmų sukaupimas, kartu noras, ryžtas vykdyti Jo Valią. Tai ne puolimas į nirvaną, ne savo jausmų praradimas, bet sąmoningas pasakymas, kad aš kažko noriu labiau kaip savo asmeninių malonumų patenkinimo. Juk tai ir yra meilės pareiškimas - norėti, kad Tavo Valia būtų laikoma svarbesniu dalyku kaip manoji valia. Tai pajutimas Dievo kaip aukštesnės Vertybės už visas kitas vertybes, už visa, ką turiu ir ko galiu norėti.
Pastangos savo mintis nukreipti norima linkme nepigiai kainuoja. Kai mintys vis nuklysta, jas grąžinti -prisivertimas, sunkesnis, kaip kad prisiversti dirbti.
Leipalingis, 1966 02 13
Kokių tik nesama pagundų! Kartais net keista, kad šėtonas drįsta taip arti prie mūsų prieiti ir sukelti tokių minčių, dėl kurių gėda būtų, jei kas žinotų.
Mes tvirčiausiai nusistatę Viešpaties neįžeisti - kiekvieno sąmoningo tikinčiojo toks turi būti normalus nusiteikimas. Kitaip negali jame pasireikšti visas malonės veikimas. Šitą mūsų nusistatymą šėtonas žino ir su juo skaitosi. Demonas, reikia pripažinti, yra gudrus psichologas: jis siūlo tik tokias pagundas, kurioms žmogus tarytum jau pribrendęs. Taigi normaliai demonas negundo mūsų tokiuose dalykuose, kur žino, kad nieko nelaimės.
Bet yra viena pagunda, pasakytume, tokia nekalta, kad niekas ir nepavadins jos pagunda. Ir kadangi ji tokia „nekalta”, tai niekas jos nebijo ir nuo jos nebėga, su ja nekovoja. Kad su ta pagunda mes visi susiduriame ir kad ji visada laimi, turime svarių įrodymų. Ką atsakytume į klausimą: kodėl po Komunijos mums norisi kuo greičiau išeiti iš bažnyčios? Argi čia galėtų būti kas nors bloga? Juk atlikta jau viskas: buvome išpažinties, priėmėme šv. Komuniją, tad ko daugiau? Ir išeiname nejausdami, kad kažką bloga darytume. Štai čia visas demono gudrumas. Čia jam pavyksta paslėpti gudrią, suktą pagundą, padaryti ją visai nepastebimą. Gundytojui pavyksta sunaikinti, bent labai sumažinti Komunijos vaisingumą.
Kuris iš mūsų nėra patyręs blogos nuotaikos, nenoro dirbti, įvairiausių sunkių išgyvenimų? Tikintis žmogus paprastai žino, kad tokiais momentais reikia melstis, susikaupti, pajusti Dievo akivaizdą. Be abejo, geros valios žmogus ir bando taip daryti, kaip moko tūkstančių metų patyrimas. Bando, bet jam nesiseka. Mintys vis grįžta prie to įvykio, kuris šiandien kankina, prie asmens, kuriam neapykantą jauti, prie kokio netvarkingo noro. Gundytojas šiuo momentu nesiūlo ko nors nuodėmingo. Tik žmogus, nejausdamas sąžinės priekaišto, atsikelia, jei klūpojo, ramiai teisindamasis: „Negaliu melstis”.
Tai ko gi reikia, kad galėtume išeiti iš tos kvailos, kankinamos padėties, kurioje ne kartą atsiduriame? Ką daryti, kad neiškrėstume kokios kvailystės, dėl kurios paskui bus gėda prisiminti, ką padarėme nuotaikos, jausmo vedami? - Paprasčiausiai niekada nesakyti: negaliu melstis, negaliu susikaupti.
Kuriam menininkui nuostabus paveikslas yra pavykęs iš karto? Galerijose kartais būna pateiktos garsiųjų paveikslų istorijos - kol nupieštas pasaulinės vertės šedevras, kartais būna visa serija paveikslų bandymų. Kuris amatininkas iš karto tobulai savo darbą dirba? Argi ne prie kiekvieno tobulo darbo stovi daugybė nepavykusių pastangų, darbų? Ir jei kiekvienas, kuris moka ką nors tobulai dirbti, po pirmo nepasisekimo būtų ramia sąžine pasakęs: „Negaliu dirbti, nesiseka”, - kas būtų buvę?!
Ar ne lygiai taip ir su bandymu melstis, su bandymu po Komunijos pajusti pagarbą, dėkingumą, meilę Išganytojui, su bandymu susikaupti? - Darykime panašiai kaip menininkai, kaip specialistai: neskubėkime padėti maldaknygės, paklūpokime dar truputį - pasižiūrėkime į laikrodį ir duokime sau žodį: tiek ir tiek minučių dar pabandysiu. Po šv. Komunijos neskubėkime išeiti. Taip ir pasakykime Jėzui: „Man nesiseka, Viešpatie...” Pamatysime, kaip Viešpats už kantrybę atlygins!
Leipalingis, 1966 02 27
Visa, kas išplaukia iš gyvenimo patyrimo, iš ilgų metų praktikos, paprastai turi labai didelę vertę, į tai protinga atkreipti dėmesį.
Kam Bažnyčia primena žmogui Gavėnios pradžioje, kad „esi dulkė ir vėl į dulkes sugrįši”? Praeis daug metų ir vėl iš tavo regimos didybės liks tik dulkės. Nebešvies akys, kuriomis dabar žavisi kas nors, iš garbanų, kurios kelia tavo pasididžiavimą, liks tik sauja dulkių, kuriomis niekas nesidomės, kurios niekam nebus reikalingos.
Kai žmogus atsiduria mirties akivaizdoje, ar daug yra taip laimingai mirštančių, kad nejaustų skausmo dėl kai kurių savo gyvenimo akimirkų? Kai viskas, kas išoriškai buvo labai vertinama, artėja į dulkes, žmogus visai kita šviesa pamato gyvenimo vertybes, ir, jei būtų leista jam dabar pasirinkti, jis rinktųsi visai kitaip.
Tai kodėl gi jis negalvojo anksčiau, kol dar buvo laikas, kol dar gyvenimas buvo prieš akis? - Štai kaip tik tai ir primena Bažnyčia: Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir dulke vėl pavirsi...”
Tad nejaugi tikinčiam žmogui reikia nuolat galvoti tik apie mirtį? - Nepulkim į kraštutinumą. Tačiau kartais apie tai pagalvoti reikia. Taip kaip galvojame apie savo luomą, apie darbą, kurį renkamės gyvenimui, apie šeimą, kurios ilgimės, taip reikia galvoti ir apie visą gyvenimą, kuris mūsų laukia. Kada nors vis tiek apie tai galvosime, tik toks skirtumas: jei negalvosime dabar, tai galvosime tada, kai bus jau vėlu, kai gyvenimo klaidų padariniai privers galvoti. Bet galvoti reikia ne bet kaip, ne paviršutiniškai - tai nedarys jokio įspūdžio. Reikia sustoti prie tos minties kiek ilgiau, leisti vaizduotei atkurti tą vaizdą, kaip iš tikrųjų atrodys mano dulkės ir kas dėl to pasikeis.
Dalis tavo gyvenimo jau prabėgusi. Kai kuriuos buvusius dalykus jau gali vertinti panašiai, kaip juos matysi žvelgdamas iš mirties glėbio. Žiūrėk, ar tai, kas jau praėjo, ir dabar lygiai taip brangini, kaip tada, kai dar tais reikalais gyvenai? Apie tai galvoti ypač reikia tokiais gyvenimo momentais: kai negali atleisti įžeidimo, kai jauti kokius nors netvarkingus norus, kai niekaip negali prisiversti klausyti tėvų - jų nuomonė tau atrodo tokia kvaila, atgyvenusi...
Tik neklyskime! Apie tai galvoti reikia ne tam, kad pultume į nusiminimą: viską iš manęs atims mirtis... Bet tam, kad išmoktume pajusti energiją net karsto akivaizdoje. Juk Viešpaties ištikimiesiems gyvenimas ne išnyksta, o tik pasikeičia. Tik religija, semdama jėgų iš dieviškos išminties, turi drąsos šitaip kalbėti. Jokia filosofija to nepripažįsta. Ir religija nežinotų, jei Dievas apie tai nebūtų kalbėjęs žmogui.
Ar reikia apie tai galvoti dabar, civilizacijos žydėjimo laikais? - Ne tik reikia, bet ir būtina! Juk dėl to, kad žmogus važinėja automobiliu, o ne pėsčias vaikšto, jis doresnis netampa. Ir kaip tik dėl to, kad žmogaus būtyje egzistuoja nuodėmė, žmogui visada reikalinga atgaila - nuodėmės, kaip maišto Dievui, pasmerkimas, pajutimas nedėkingumo meilės akivaizdoje. Bet šito nepajus tas, kuris leis sau sąmoningai kuo nors didžiuotis. Net nesvarbu kuo: grožiu, drabužiais, automobiliu, namu. Tai nereiškia, kad žmogus nieko negali turėti. Bet reikia turėti taip, tarsi neturėtum. Jei patiktų Apvaizdai atimti tai, ką turi, -tebūna Jo Valia, o jei leidžia ką turėti, tebūna Jam garbė už tai: širdis negali turėti kitaip, kaip tik jausdama dėkingumą.
Leipalingis, 1966 05 15
Labai pavojinga, jei mes taptume tikinčiaisiais tik dėl to, kad tokia aplinka, kad mūsų tėvai taip darė ir dabar, kur gyvename, taip daryti esame įpratę, visai negalvodami, kam tai reikalinga, ką tai duoda. Lygiai taip, kaip lietuviškai kalbame dėl to, kad gimėme šitame krašte, kad tėvai taip kalbėjo. Bet jei būtume gimę kitame krašte, tikriausiai kalbėtume kita kalba, būtų kitokie mūsų gyvenimo papročiai ir visai nekiltų klausimas, ar taip ar kitaip kalbėti reikia, - visa tai gyvenime savaime atsitinka. Daugelis save tikinčiaisiais laiko, nežinodami kodėl, lygiai taip, kaip nežino, kodėl jie kalba šia, o ne kita kalba.
Tai kaipgi tikėjimas? Gal ir aš priklausau prie tų, kurie tiki pusiau nesąmoningai?
Galima iškelti sau vieną klausimą, iš kurio tuoj bus aišku, ar ir mano tikėjimas nesąmoningas. - Ar pagalvoji kada apie savo gyvenimo pažangą? Ar rūpiniesi, kad turėtum būti kitoks? Ar jauti nuolatinį nepasitenkinimą savimi, nuolatinę savo tobulumo stoką? Kitaip sakant, ar nori, kad tavo gyvenime visuomet būtų vykdoma Dievo Valia? Ypač tais atvejais, kai matai kitus nesielgiant taip, kaip supranti, kad turėtų elgtis, ir kai tave ima pagunda būti tokiam, kaip ir visi kiti, niekuo neišsiskiriant.
Na, ir dar. Jei tu niekada, kai širdyje siautėjo audra ir tu ilgai užmigti negalėjai kovodamas savo viduje, neapsisprendei ir tavo abejonių nenusvėrė ši mintis: „Juk Dievas nenori, kad taip elgčiausi...” Jei niekada nesi pasirinkęs šios nuostatos, tai kuo ir kada esi parodęs Dievui savo meilę? Juk Dievą mylėti - tai yra, kaip ir žmonių meilėje, klausyti. Štai ką reiškia tikėti - tai sąmoningai nuspręsti savo gyvenimą tvarkyti kaip tik taip, kaip nori Jis - mano Viešpats ir Valdovas.
Nenusimink, jei sąmoningai lygiai taip niekada negalvojai. Kiekvienas geras gailestis - tai ir yra valios apsisprendimas gyventi taip, kaip Jis nori. Juk žinai, išpažinty būtinai reikalaujama, kad būtų pasiryžimas, noras savo klaidų nekartoti. Tai ir yra nusistatymas gyventi pagal Jo Valią, tai meilės Jam pareiškimas.
Nors ir nereikia šiuo klausimu nusiminti, vis dėlto negalima užmiršti, kad yra daug tikinčių žmonių, kurių gyvenimas pagal šį pagrindinį nusistatymą tvarkomas turbūt tik tada, kai jie eina išpažinties, o paskui visas kitas gyvenimas eina taip, kaip pasitaiko, kaip nuotaika, aplinka sutvarko. Va, štai kas pavojingiausia, štai dėl ko mes turime vis iš naujo šitą klausimą prisiminti.
Ypač dabar tikintieji privalo aiškiai suprasti, kad Dievo prakalbėjimas į netikintį pasaulį turi vykti kaip tik per mus, kurie save tikinčiaisiais laikome. O jei mes niekuo savo elgesiu nesiskiriame iš netikinčiųjų -pykstame, kai užeina pyktis, keikiame, kai kas nors skersai kelio mums pasipainioja, su džiaugsmu svetimas nuodėmes aptariame, turime keletą „draugų”, su kuriais nekalbame ir t.t. (o dar slaptojo vidaus pasaulio nuodėmės!)... Jei taip, tai mes kalti tiems žmonėms, kurie neturėjo laimės pažinti Dievo. Jei Apvaizda mums leido gyventi šalia jų, tai per mus juos prakalbinti nori ir mes esame kliūtis, kad jie neišgirsta Dievo prakalbinimo...
Visa tai įmanoma suprasti ir vykdyti tik artimai, nuoširdžiai bendraujant su Kristumi, tik jaučiant Jį kaip gyvą asmenį, kaip draugą.
Leipalingis, 1966 07 10
Būna, kad visiškai nekreipi dėmesio, visai nejauti, kad kitas yra kartu. Būna dar blogiau: pamatęs kaip degtukas užsidegi neapykanta.
Bet būna ir kitaip:
1) Yra žmonių, kurių akivaizdoje pasirodai tik su šventadieniniais drabužiais, kurių akivaizdoje ne viską kalbi ir ne taip elgiesi kaip kasdien.
2) Ir būna žmonių, kuriuos tik prisiminus, apie kuriuos tik pagalvojus, kad būsi kartu, širdis smarkiau ima plakti.
O kaip jautiesi savo Viešpaties akivaizdoje, kai būni čia, bažnyčioje? Tiesa, čia būni ne su kasdieniniais drabužiais. Bet kaip elgiesi? Ar Viešpats priklauso prie tų, kurių akivaizdoje nekalbama ir nesielgiama taip, kaip kasdieną? O gal Jis priklauso prie tų, kurių akivaizdoje gera būti?
Juk ir su žmonėmis:
1) Su kai kuo būti nei gera, nei bloga.
2) Yra, su kuo negali pakęsti būti kartu.
3) Bet yra, su kuo būti gera - negali sulaukti...
O kaip su Viešpačiu - ar turi ką Jam pasakyti? Ar turi reikalų į Jį?
Ką daryti, kad taip būtų? - Reikia kiek pagalvoti ateinant čia. Ką pagalvoti?
1) Kad Jis čia tikrai yra. Kas Jis.
2) Kad Jis mane myli - dėl to Jis čia yra.
3) Kad aš privalau Jam pagarbą ir dėkingumą. Privalau Jam būti mandagus: skirti dėmesio bent tiek, kaip svečiui skiriama.
Leipalingis, 1966 07 17
Žmona apie vyrą:
- Kad jis nors kuo domėtųsi! Bent pašto ženklus rinktų... O dabar jam niekas nerūpi. Tik gerti... Ir kai pasiūliau jam gulti į ligoninę gydytis, jis pasakė: „Tai kam tada žmogui ir gyventi, jei neliks nė galimybės išgerti?!”
Kaip prieinama prie tokio baisaus bankroto? - Tik tada, kai visi gyvenimo reikalai apsiriboja vienu: kuo daugiau gyvenime sau duoti! Kuo daugiau malonumų!
Savaime suprantama, kad prieiti prie šitokio bankroto gali tik žmogus, pasaulį laikantis savo laimės vieta ir matantis jame vien tai, kas medžiagiška. Šitaip mananti žmonijos dalis, savo požiūrį vadindama mokslišku, laikydama save tikrai be jokių varžtų, staiga nustemba: kodėl dėl tokios jų nuomonės ir tokio gyvenimo būdo ištinka tokie padariniai?!
Iš daugelio netikinčiųjų filosofų labai įdomus Nyčė (Nietzsche), kurio filosofija dvelkia keista baime: kaip gyvens žmogus, jo žodžiais tariant, „nužudęs Dievą”? Tai filosofas, vienas iš labiausiai išryškinančių netikinčiajam pasauliui gresiantį beprasmybės pavojų.
Kaipgi čia yra? Kad nekiltų tokia tragedija kaip tos žmonos vyrui, žmogus turi žinoti, dėl ko verta aukotis, t.y. ne sau, o kitam duoti. Nyčės žodžiais tariant, „nužudžius Dievą”, dar neišrasta priemonė, kaip išmokyti žmogų gyventi kitiems, o ne sau, kitaip sakant - aukotis. Kurios tad vertybės, dėl kurių verta aukotis? Jei nelieka amžinųjų vertybių, tai iš viso nieko vertingo nebelieka.
Mokykimės iš gyvenimo kraštutinumų!
Leipalingis, 1966 07 24
- Tikrai mesiu rūkyt!
- Kada mesi?
- Na, pamatysi!
Lygiai taip reikia mesti ir gerti. Būtinai reikia! Bet tie draugai... Jei su niekuo negalima susitikti, tai slampinėk vienas. O kai susitinki, be to neapsieinama.
Reikia atprasti keikti. Juk negražu, kai girdi, kaip kiti keikia. O pats savęs kažkaip nepastebi. Tikrai, reikės atprasti keikti! - Bet visa tai ateity. O kada toji ateitis bus, taip ir neaišku.
Kita vertus, visi žinome daug tokių keistų įvykių. Trise plaukė per ežerą, vienas neišplaukė. Susitikę kaimynai šneka: „Ką šiandien laidoja?” - „Taigi matai išėjo į darbą sveikas ir staiga kažkas pasidarė...” -„Važiavo mašina ir... visi penki žuvo vietoje...” Ar kuris nors iš mirštančių tikėjosi, kad jo mirtis bus kaip tik šiandien? Tai bus kada nors, bet tas kada nors - be galo toli. Ir taip kiekvienam mirštančiam ta akimirka ateina visada netikėtai.
Kam apie tai galvoti, kai aplink taip gražu, šviečia saulė ir visur pulsuoja gyvybė? - Čia reikalas ne apie mirtį, bet apie tuos visus dalykus, kurių baigti, o dažniausiai ir pradėti visada mirštantysis nespėja...
Gyvenime reikės dar ir viena, ir kita išmokti, ir viena, ir kita pasiekti. Čia turima galvoje pirmiausia vidinės kultūros dalykai. Čia nereikia jokių specialių aplinkybių, jokios pagalbos iš šalies. Mes visa turime, kas šiai sričiai reikalinga. Ir kodėl metai iš metų tie patys įpročiai, tos pačios nuodėmės? Dėl to, kad visada „reikės padaryti” - vadinasi, kada nors ateity, tik ne šiandieni
O tačiau be išimties visų patyrimas liudija: dvasinio gyvenimo srityje, tuose dalykuose, kuriuos aiškiai jauti, kad reikia išgyventi, reikia įprasti, reikia pasiekti, - pasieksi tiek, kiek šiandien pasieksi. Gyvenimas bus toks, kaip ši diena.
Tai didysis menas galvoti kontrasto fone. Pavyzdžiui, juoda spalva matoma ir pilkame fone, bet ne taip, kaip matoma baltame - kontrastingame fone. Taip ir mintys valiai daro didesnį įspūdį, kai galvojamos priešingų - kontrastingų minčių fone. Pavyzdžiui, labai nori kurio nors drabužio. Bet dar turi šiek tiek skolos. Jei žinotum, kad tik kartą tuo drabužiu vilkėti spėsi - ar neatiduotum pirma skolos?
Kito fono akivaizdoje žmogus tampa visai kitoks. (Pavyzdžiui, kai susitiko dviese priešą ir norėjo jį užmušti, o tas išsitraukė revolverį, tada jau „dovanok gyvybę, juk pažįstami...”)
Daukšiai, 1964 09 20
Įsižiūrėk: ištisinį rąstą kerta skersinis - ar ne simbolis prieštaravimo? Kokio prieštaravimo? - Jį sutikti galima visur, kur tik žmogaus siekimai nesutampa su Dievo siekimais.
Kaip keista! - Dievas, tapęs žmogumi, kad mes Jį galėtume mums įgimtu žmogišku būdu per juslių pasaulį pažinti, suprasti, perimti Jo išmintį, turi mirti, kadangi neatitinka to paties Dievo garbintojų interesų. Minia, kuri jam šaukė taip neseniai „hosanna”, ta pati minia šaukia pasibaisėtinus žodžius: „Nukryžiuok Jį!” Kas gali būti keisčiau? - Žmogus teisia savo Teisėją! - Žmogus? Kas yra žmogus? Viso kosmoso akivaizdoje jis — mažutė mikroskopinė dulkelė. Jo amžius kosmoso amžių begalybėje - tik trumputė akimirka. Visa kosmoso begalybė atsirado vienu Kūrėjo Valios panorėjimu. O kas įvyksta priklausomai nuo žmogaus valios? Jis daro pasaulyje stebuklus savo kūryba. Bet kas tai, palyginti su Dievo kūryba?! Pagaliau savo kūrybos galią argi jis pats sau pasiėmė ateidamas į šį pasaulį? Ir štai žmogus teisia Dievą už tai, kad Jo Valia nenusilenkė žmogaus valiai, - ar tai ne paradoksas, ne baisiausia keistenybė?!
Pasaulis gyvena tik auka. Jei žmogus pats aukų neduoda, tai kažkoks likimas jų išreikalauja. Ta išreikalautoji auka - tai nuodėmės padarinių kartumas, skausmas, nusivylimas, tai karų padariniai - miestų griuvėsiai, kruvini lavonai.
Visas žmogaus gyvenimas yra keistas paradoksas. Mes ne kartą sutinkame jaunuolius, kurie eina per gyvenimą iškelta galva ne ko kito, kaip laimės siekdami. Ir tai teisinga: žmogaus valia negali sąmoningai norėti blogo. Jie būna išdidūs, net veiduose, visoje elgsenoje ryškus išdidumo atspalvis. Tačiau daugumas jų eina per gyvenimą laimę suprasdami tik medžiagine prasme, kitaip sakant, siekdami tik medžiaginių gėrybių, tik jausmų pasotinimo. Ir juo labiau jie siekia laimės šitokiu būdu, juo toliau nuo jų laimė traukiasi.
Kokią klaidą jie daro? - Jie nepripažįsta dvasios. Kaip nepripažįsta? - Dvasią pripažinti galima savo mintyse, savo protu, pripažinti savo elgsena. Ką reiškia pripažinti elgsena? Leisti jai pasireikšti. O leisti jai pasireikšti — tai ir yra pasielgti prieš kūno diktavimą, prieš tai, kas mums atrodo yra mūsų laimė. Kodėl mums taip atrodo? - Aistrų siautimas yra ne kas kita, kaip nuodėmės padarinys - paleidimas nuo grandinės glūdinčių žmoguje tų aklųjų jėgų, kurias laikė surišusi speciali malonė, nuo kurios žmogus nusigręžė nusidedamas. Paniekinęs Dievą, paniekino ir Jo dovanas. Tada išryškėjo gyvulinė žmogaus prigimties dalis.
Demono pokalbis, pradėtas Rojuje su mūsų pirmaisiais tėvais, vyksta ir toliau su mumis visais: gundytojas bando įtikinti, kad visa tai, ką dvasinė mūsų dalis supranta kaip negalimybę, nes tai neatitinka Kūrėjo plano, numatyto tiems dalykams, - kad visa tai yra netiesa. „Jo vardas melas”. Štai kodėl pagunda visada yra viliojanti. Sugundyti nuodėmei demonui pavyksta tiek, kiek mes patikime jo melu.
Jei žmonės būtų įžvalgūs, jie turėtų pastebėti, kad pasaulis tiek egzistuoti gali, kiek savo praktiniame gyvenime pripažįsta dvasią. Vadinasi, materializmas gali egzistuoti tik per gundytojo melą kiekvieno mūsų praktiniame gyvenime.
Gundymo taktika gyvenime apima ne tik tiesioginį juslinių malonumų siūlymą, bet ir žmogaus protavimą. Protavimas jau savaime yra dvasinio gyvenimo įžanga, dvasinio pasaulio praktiško pripažinimo įžanga, nes protavimas yra auka - neatitinkanti žmogaus juslių malonumo.
Leipalingis, 1966 03 27
Į nuodėmės būseną žmogus visada patenka nejučiomis, savaime - staiga pasijunta, kad jau atsidūrė tokioje apgailėtinoje padėtyje. Iš tokios padėties išeiti reikia pastangų, reikia tam tikros savikritikos, savęs sugėdinimo.
Gėda žmogui ne tik prieš kitą, bet ir prieš save būna dvasiniuose dalykuose. Ir žmogus nejučiomis bijo į save teisingai pažvelgti, prisipažinti (nors tik sau pačiam): aš klydau, negerai elgiausi.
Pagrindinė kliūtis, kuri sunkina žmogui prisipažinti sau - tai puikybė. Keista, bet taip yra, kad puikybė gali būti ne tik prieš kitus, bet ir prieš save, ir tai sunkina prisipažinti klaidą, nors ir sau.
Ir ką daryti, kaip iš tokios padėties išeiti? - Pirmiausia melsti tikėjimo, vilties, meilės malonės. Nes, tik išblėsus šioms nuostabioms dorybėms, randa vietą žmoguje puikybė. Tik pagalvokime, kaip žmogus gali būti išdidus, jei jame gyvas tikėjimas? - Juk tikėjimas - tai ir yra pripažinimas, kad Dievas aukštesnis už mane, tai jau pagarba Jam. Pagarba, jaučiama Dievui, būtinai kalbės žmogui apie tai, kas jo sąžinės gelmėse glūdi, būtinai vers prieš Dievą normaliai jaustis. Nuodėmės apimtas žmogus stengiasi nesijausti Dievo akivaizdoje, stengiasi pabėgti nuo Jo. Štai kodėl nuodėmės apimtas žmogus visada bėga nuo tikėjimo, t.y. nuo Dievo.
Lygiai taip su nuodėmės būsena nesuderinama viltis - pasitikėjimas Dievu. Pakilti iš nuodėmės reiškia tikėti, kad galima ir kitaip gyventi. Kai žmogus patenka į nuodėmės pinkles, dažniausias pasiteisinimas sau: kad aš nepajėgiu kitaip... O tai yra rėmimasis tik savo pastangomis, visiškai užmirštant, kad mūsų pajėgumas remiasi Jo malonės pagalba. Patys savaime mes kiekvienas nepajėgiame.
Juo labiau nuodėmės būsenai prieštarauja jautimas meilės Dievui. Juk meilės sąvoka aprėpia viską, ko reikia norint nusikratyti nuodėmės būsenos: jei jaučiama meilė, tai kartu jaučiamas ir pasitikėjimas, ir tikėjimas. Kartu pats meilės jautimas yra nesutaikomas su tuo jausmu, kai žmogus jaučiasi nusigręžęs nuo Dievo. Jei ir mirtis užtiktų netikėtai, nespėjus atlikti išpažinties, bet žmogus pajustų bent lašelį meilės Dievui, jis nebūtų atstumtas net sunkios kaltės būsenoje.
Šventos išpažinties dažnumas yra labai susijęs su žmogaus savijauta gyvenime: ar žmogus jaučiasi valdąs savo gyvenimą, ar, priešingai, tarsi vairuotojas, kurio mašina „nebeklauso”.
Leipalingis, 1966 10 02
„Atgaila” - šis žodis skamba kažkaip nemaloniai, daugelis žmonių jo niekada nevartoja. O vis dėlto šis žodis nuostabus, jis teikia tyro džiaugsmo, kurio taip ilgisi žmogus. Bet neapsirikime! Atgaila palaimą teikia tik tada, kai ji teisingai suprantama ir nuoširdžiai išgyvenama. Kitaip sakant, tik tada, kai atgaila tampa meilės išraiška - būdu, priemone meilei išreikšti.
Dievui, kaip aukščiausiam Geradariui, mes privalome meilę (dėkingumo pareiga). Be to, Jis, kaip visokio gėrio šaltinis, priežastis savyje, yra meilės verčiausias.
Kaip tai praktiškai įvyksta, tegul moko mus prigimtinė, mums visiems pažįstama meilė, kuri visada ieško būdo save išreikšti. Meilė negali likti paslėpta, nežinoma. Jei ji nepasireiškia, tai jos ir nėra. O kiekvienas meilės reiškimas būtinai susijęs su auka. Kai reiškiama meilė, kas nors duodama kitam, kiekvieną kartą ko nors išsižadama, kas nors iš savęs atimama. Ir dėl to nė kiek neskaudu ir negaila. Kaip tik priešingai - tai didelė laimė, jei meilę galima išreikšti, jei tam atsiranda proga, jei randama priemonių.
Meilė kitaip negali reikštis, kaip tik klusnumu valiai to, ką myli. Jei žmogus mylėtų būtybę, žemesnę už save, tai klusnumas pažemintų, bet klusnumas Aukščiausiajam Dievui žmogų išaukština: visada garbė yra bendrauti su aukštesniu už save.
Kada suvokiame didžiąją aukos vertybę?
1) Priimdami kiekvieną ne nuo mūsų valios pareinantį skausmą, net nesuprasdami, kam to reikia, vien pasitikėdami Jo Valia, Jo meile mums. Šis pasitikėjimas yra nuostabus nuolankumo Dievui, pagarbos ir meilės Jam išreiškimas. Taip pat laikydami save vertais kančios, kaip bausmės už kaltes.
2) Meilė niekada negali nurimti, ji vis ieško naujų raiškos būdų. Jei žmogus skausmingai jaučia nedėkingumą dėl nuodėmių, jam kartais ima nebeužtekti skausmo, kurį pats gyvenimas duoda, kaip pelnytą bausmę už kaltes. Jis pats pradeda jo ieškoti. Tai būna tikroji atgaila. Ji yra dvejopa: a) kai dėl šitokio nusiteikimo padaromas sau kūno skausmas ir b) kai branginami pažeminimai.
Pažeminimai - tai pati brangiausia atgailos rūšis, nes ji garantuoja Dievo malonę. Šitoje atgailoje negali būti išdidumo, savęs vertinimo. Dėl to ji yra visų vaisingiausia. Atsiminkime, koks baisus pažeminimas yra visa Jėzaus kančia. Jėzų ant kryžiaus prikalti tik tam reikėjo, kad būtų pažemintas...
Artimo negalima mylėti neišsižadant savęs. Taip pat meilė Dievui būtinai turi pasireikšti ir klusnumu. Jei meilė herojiška, ir klusnumas bus herojiškas.
Nebūtinai šventuoju bus paskelbtas tas, kuris atgailą praktikuoja, bet kanonizacijos byla neimama net nagrinėti to, kurio gyvenime nėra atgailos. Kitaip sakant, nėra herojiškos meilės. Meilė niekada nepasitenkina, neturi saiko. Kai stipriai jaučiama nusidėjusio žmogaus nelaimė ir labai norima jam padėti, pradeda nebeužtekti to skausmo, kurį pats gyvenimas teikia, atsverti nuodėmėms, nedėkingumui, kurį nusidėjėliai parodo Aukščiausiajam Dievui.
Gudeliai, 1964 11 15
Kaip nejauku girdėti: „Žmogus žmogui vilkas!” Nejaugi mes esame vienas kitam vilkai? - Mes, kurie save vadiname Kristaus sekėjais! Ne! Sąmoningai taip nėra. Tačiau ar kartais negali taip atsitikti nesąmoningai?.. Kodėl tiek daug nesugyvenančių žmonių ir kodėl jiems visiems atrodo, kad tik kitas kaltas, bet jokiu būdu ne jis pats?
Kaip praktiškai gyvenime būna? - Kai mus kas nors įžeidžia, padaro skausmo, mes paprastai stengiamės parodyti, kad mūsų artimas klysta. Ir mes tai darome įpykę, imame barti, net keikti tą, kuris mums padarė nemalonumą. Ir tam, kuris mums nusikalto, atrodo, kad mes negerai darome, pykdami, keikdamiesi, kad negerai su juo elgiamės. Žmogus dažniausiai užmiršta, kad jis pats mums padarė skausmo ir visa prasidėjo kaip tik dėl to. Turbūt dar taip pasaulyje nėra buvę, kad kas nors save būtų apkaltinęs, jausdamas į save atkreiptą kito neapykantą. Čia praktiškai išsipildo Jėzaus žodžiai: „Matote krislą brolio akyse, o savo aky nematote rąsto”.
Tad ką daryti? - Tai didi paslaptis, kurią nedaugelis supranta! Tai paslaptis, kuria remiasi kiekvienas sugyvenimas ar, priešingai, kiekviena neapykanta, tiek pavienių žmonių, tiek tautų, viso pasaulio.
Savo kaltę pamatyti galima tik meilės fone. Jei tamsų daiktą pastatytume prie juodos sienos, tai jis nebūtų ryškus, nebūtų lengvai pastebimas. Bet jei tą tamsų daiktą pastatytume šviesiame fone, tai jis būtų lengvai pastebimas, ryškus.
Taip paaiškinama ir ši paslaptis. Jei norime, kad mūsų priešas suprastų savo klaidą, tai: a) jis turi nepajusti mūsų išdidumo, b) turi pajusti, kad mes labai norime jam gero. Kartu mes patys turime taip norėti jam gero, kad, palyginti su tuo noru, nublanktų jaučiamos skriaudos skausmas.
Kaip tai įmanoma? - Natūraliomis jėgomis to padaryti neįmanoma. Būti tokiais nuostabiais žmonėmis pajėgia tik tie, kuriuose veikia malonės gyvenimas (ne vien tik katalikai, net ne vien tik krikštyti). Jėzaus sekėjų šis bruožas yra pagrindinis. Krikščionybė pasaulyje yra niekieno neįveikiama ir tiek laimi, kiek per gyvenimą skinasi sau kelią šiuo ginklu. Ir tiek pralaimi, kiek bando pasinaudoti materialiniais ginklais: prievarta, šmeižtu, pajuoka ir t.t.
Taip, tai sunku - tai aukos, kryžiaus kelias. Tačiau malonės dėka galima taip žvelgti į žmogų, net į savo priešą, kad širdy rastųsi bent lašelis užuojautos jam: juk tai jo nelaimė, kad jis daro bloga; dar didesnė nelaimė, jei jis pats nejaučia, kad daro bloga, jei pats nelaiko viso to blogiu... Kas bus, kai ateis Teisingumo valanda?! Gerajam Išganytojui jis lygiai tiek pat brangus, kaip ir aš: jei reikėtų, Jis vėl mirtų dėl to žmogaus.
Kaip lengvai ir kiek daug man atleista ir kaip aš drįstu save tokiu žymiu laikyti, kad jausčiausi teisėtai neatleidžiąs?..
Tai menas kalbėti žodžiais (o gal tik nuostabiu žvilgsniu?) apie mums padarytą skriaudą, bet taip kalbėti, kad mano skausmas, tavo padarytas, nublanktų prieš skausmą dėl tavo nelaimės, - mane įskaudindamas tu padarei begalinę skriaudą sau... Juk ir tu esi narys didžioje mylimų Dievo kūdikių šeimoje.
Ar daug yra žmonių, kurie šią paslaptį supranta? Jie iš tų, apie kuriuos Mokytojas sakė: „palaiminti”. Jų širdyse ir jų namuose ramybė. Jie aukštai iškėlę neša per pasaulį Kristaus šviesą.
Leipalingis, 1966 10 09
Karo psichologai sako, kad naujas karas gali kilti tada, kai užauga nauja karta, nemačiusi, koks baisus yra karas.
Baisus vaizdas, kai pjaunasi laukiniai žvėrys. Žmogui tai klaikus, nemalonus reginys. Bet koks siaubingas vaizdas, kai ne laukiniai žvėrys, o žmonės draskosi baisiausiai įniršę, visus technikos išradimus panaudodami žmogaus žudymui! Juk visa modernioji technika, visas žmogaus kūrybingumas pirmiausiai skiriamas karui - žmogaus žudymui. Tai baisu, tai siaubinga!.. Ne veltui blaiviau mąstantys žmonės šaukiasi taikos, su baime žvelgdami į neaiškius debesis giedroje žmonijos padangėje.
Neabejotinai taika yra gyvenimo palaima. Nesantaika nelaimes neša abiem šalims. Tai visi supranta. Tad kodėl, nepaisant to supratimo, taika vis dėlto neišsaugoma? Įsižiūrėkime, kaip nesantaika kyla tarp atskirų asmenų, ir bus aišku, kaip kyla nesantaika tarp tautų.
Nutolimas nuo Dievo visada veda į žmonių nesantaiką. Tai labai aiškiai rodo pasaulio istorija. Broliai gali būti tik Tėvo akivaizdoje. Be Tėvo nėra broliškumo jausmo ir tarp žmonių. Žmonių nesugyvenimas yra ne kas kita, kaip išdidumo vaisius. Kodėl aš turiu nusileisti?! Jei už žmogų nieko aukštesnio nėra, taigi aš esu aukščiausias. Aš esu pasaulio centras, ir visi prie manęs turi derintis.
Būtinas išdidumo palydovas yra egoizmas, savanaudiškumas, taip pat ugdantis nesantaiką. Tik pagalvokime blaiviai, dėl ko žmonės dažniausiai susipyksta? -Arba įžeistas išdidumas, arba kuo nors nepasidalija (anas gavo geresnį šieną kaip aš, aš geriau dirbu, o jį paskyrė pelningesniam darbui ir t.t., ir t.t.).
Ar yra protinga taikos melsti? Ką tai reiškia melsti taikos?
1) Si vis pacem, para bellum...* Tai vienas taikos išsaugojimo būdų. Kiek jis vaisingas - matome iš istorijos. Kai atsiranda pasaulio galybė, paprastai atsiranda ir kita, priešingo poliaus galybė, ir pagaliau jos viena kitą neutralizuoja, viena kitai „nuleidžia kraują”.
2) Kitas taikos išsaugojimo būdas yra atsigręžti į Dievą. Atsigręžti į Dievą - vadinasi, su meile atsigręžti į žmogų. Kas manytų, jog galima tikėti, t.y. mylėti Dievą, be meilės žmogui, tas skaudžiai apgautų ir save, ir kitus. Bet jei žmogus atsigręžia į Dievą ir dėl Dievo į žmogų, tai nesantaika tokiam žmogui nesuprantamas dalykas. O jei taip ištisos tautos, - tai savaime karas taptų neįmanomas. „Iš to pažins, kad jūs mano mokiniai, jei mylėsite vienas kitą”.
Kokia teise tikėjimas laikomas nuodais, migdančiu opijumu, jei Bažnyčios mintys visai kitokios? Žiūrėkite, į patalpą yra įskridęs mažas paukštelis. Kaip maža bereiktų jį išgelbėti. Tik kad jis nepasprūstų - leistų * kam nors iš mūsų jį paimti ir išnešti pro duris į laisvę. Bet pabandyk prie jo arčiau prieiti! Taip yra ir gyvenime. Žmonės kartais laiko priešais savo didžiausius geradarius.
Melsti taikos - reiškia melsti tikėjimo šviesos, kaip būtinos sąlygos broliškam žmonių sugyvenimui. Siekti taikos - reiškia gyventi pagal „Tėve mūsų” maldą: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame...”
Sakoma: „Išdidi tauta - nesugyvenama tauta”. Tai reiškia: išdidūs žmonės. Keisti tautos dvasią, tai reiškia keisti kiekvieno žmogaus dvasią. Taikos diena -tai kvietimas kiekvienam susirūpinti tomis žmogiškomis savybėmis, kurios būtinos taikai išsaugoti. Tik tada taika bus įmanoma tarp tautų, kai ji bus įgyvendinta tarp atskirų žmonių.
Taigi mūsų įnašas į taikos išsaugojimą - tai rūpinimasis, kad tarp mūsų nesuvešėtų ta baisi piktžolė -išdidumas, tai pastanga pajusti pagarbą kiekvienam žmogui, kaip lygiateisiam ir lygiaverčiam Dievo akivaizdoje. O tokį nusistatymą gali sukurti tik tikėjimo šviesa, kuri yra dovana. Taigi protinga, labai protinga yra melsti to, ko šiandien meldžiame: taikos!
* Jei nori taikos, ruoškis karui (lot.).
Leipalingis, 1966 10 15
Mąstomąja malda išugdomas supratimas, kas yra Dievas, kodėl Jis turi būti aukščiausiai vertinamas visų kitų vertybių atžvilgiu. Iš čia išplaukia pripažinimas, kad Jo Valia - svarbiausia mano gyvenimo taisyklė.
Kaip galima šitokį supratimą prarasti? - Nejučiomis pasinešant į malonumų tenkinimą. Tai įvyksta dėl išsiblaškymo. Yra taisyklė: visur, kur susiduriama su gamtiniu jausmu, jei tik nebuvo sąmoningai pagalvota, kaip aš turiu elgtis ir kodėl taip, o ne kitaip turiu elgtis, tai automatiškai pasinešama malonumo tenkinimo linkme. Kai šia kryptimi pasislenka svorio centras, pamirštamos visos taisyklės ir visos ribos. Neretai tokį žmogų išbudina tik baisūs nuodėmių padariniai. Tokie yra mūsų gamtinės dalies dėsniai, kai žmogus nusigręžė nuo Dievo po mūsų pirmųjų tėvų kaltės.
Kad taip neatsitiktų - kartu su mąstomąja malda turi eiti atgaila. Tai būtina kaip priešingybė prigimties diktuojamam malonumų tenkinimui, kuris galutinai mūsų dėmesį kreipia tik į žemę ir visiškai užgožia dvasinių dalykų suvokimą. - „Homo carnalis non percipit ea, quae sunt spiritualia”*. Ne atgailos skausmas yra reikalingas, bet dvasios išsivadavimas iš medžiagos. Kito kelio šiam išsivadavimui nėra.
Toliau - laisvai atsiplėšti nuo visus mus viliojančio malonumo neįmanoma, jei negalvojama apie šį didį mūsų gyvenimo faktą - mirtį. Tik mirties akivaizdoje pakankamai aišku, kokia baisi nesąmonė Jo Valią iškeisti į kokį nors gamtinį malonumą ar medžiaginį daiktą, kaip ne kartą atsitinka tenkinant prigimtinį norą turėti (vieną iš trijų žmogaus aistrų: garbės siekimą, malonumų siekimą ir norą turėti, arba akių pageidą).
Yra nelaimingųjų, kurie kenčia amžinai... O jie irgi buvo sukurti ir pakviesti amžinai laimingi būti. Galėjo, taip nesunkiai galėjo... Kaip tai įvyksta? - Aišku, niekas nesirenka: „Aš noriu amžinai kentėti”. Ir gundytojas niekam taip nesiūlo: „Tu būsi amžinai nelaimingas”.
Kaip ištiko nelaimė mūsų pirmuosius tėvus? - Tikriausiai Ieva nemanė iš karto taip pasielgti. Bet pasižiūrėti galima - koks gražus vaisius... Kitaip sakant, patenkinti smalsumą. Tai didžioji priežastis, dėl kurios ne kartą mes klystame, ypač neskaistumo nuodėmėse, -patenkinti smalsumą. Nuodėmei tereikia vieno - kad visą dėmesį atitrauktume nuo tų motyvų, kurie mums sako, kodėl neprivalau vienaip ar kitaip pasielgti. O paskui visa vyksta savaime, paskui jau kažkas kitas už mus veikia ir mes, atsidūrę klaidos nelaimėje, visada stebimės: kaip tai galėjo atsitikti?..
Po karo buvo primėtyta nesprogusių sviedinių. Kiek berniukų žuvo visai be reikalo, kiek tapo invalidais! Labai panašiai būna, kai mes nusidedame. Tie berniukai nė vienas neieškojo mirties, nenorėjo invalidu tapti. Lygiai nė vienas nusidedamas nenori nuodėmės prakeikimo. Visada artėjama prie nuodėmės siekiant ko nors nekalto. Taip save apgauname.
* Kūniškasis žmogus nesupranta dvasinių dalykų (lot.).
Leipalingis, 1966 10 23
Laimingu sutapimu apie tai kalbama kaip tik misijų sekmadienį. Kodėl? - Čia viskas siejasi su meile. Komunija yra meilės veiksmas. Misijų pareiga irgi yra meilės pareiga. Tik Komunija - santykis su Dievu, o misijų pareiga - iš Dievo meilės išplaukianti meilės pareiga žmonėms.
Meilė - tai buvimas su kitais, buvimas kartu. Ir priešingai: meilės nebuvimas — vienatvė. Žmogus gali su kitais gyventi, kasdien su jais bendrauti, bet jei jis nemyli, jis yra vienas. Pragaro nelaimingųjų būtis yra baisi vienatvė, nes ten niekas nieko nemyli. Nuodėmė visada išskiria žmones, nes nuodėmėje nėra meilės, taigi nuodėmėje visada būna baisi vienatvė. Kartu ir nuodėmės bendrininkai nėra draugai. Net seksualinis artumas (intymumas) neramia sąžine, ne pagal Kūrėjo planą, nėra meilės veiksmas ir žmonės net tame veiksme gali būti svetimi.
Kodėl nuodėmėje negali būti meilės? - Kadangi nuodėmė visada yra davimas sau, atsigręžimas į save, vadinasi, nusigręžimas nuo kito, taigi meilės nebuvimas, nes meilė visada kreipia dėmesį į kitą, o ne į save. Nuodėmėje visada skiriamas dėmesys vienam iš trijų dalykų: savo malonumui, savo garbei arba norui turėti, bet vis tiek sau. Taigi ten nėra meilės.
Štai kodėl su Jėzumi nenorima būti kartu! Visada, kai rankos ką nors sau žeria, nenorima, kad būtų kas nors kitas. Jei jis ir būtų, jis nepastebimas. Visada užmirštama, kad ir jam reikia, ir jis nori. O Jėzaus buvimas visada rodo į kitą, visada primena kitų reikalus, kitaip sakant, visada moko meilės. Tačiau, jei mūsų veiksmai nesutampa su Jėzaus nurodymu, mums nesinori su Juo būti drauge, mums Jo nereikia. Tai natūraliai žinoma kiekvienam: kai daroma, kas kitam nepatinka (pavyzdžiui, tėvams), norima, kad jie nematytų. Dėl tos pačios priežasties ir vagis slepiasi.
Kokiu nors būdu skirti dėmesį kitam, duoti kitam -visada yra auka, nes nepataikaujama savo aistrai: duoti tik sau.
Gauname keistą išvadą. - Dažna Komunija žmogui pasidaro būtina ne dėl paraginimo ją dažnai priimti, bet dėl aukos dvasios, dėl gilaus jautimo kitų, jų skausmo, jų nelaimių, rūpestis, baimė dėl jų išganymo. Visa tai skatina su Jėzumi būti kartu. Pagaliau tai pasidaro būtinybė, nes praktiškai įsitikinama, kad tikrai padėti kitam galima tik atstovaujant kitam Viešpaties akivaizdoje. Kai vaikas neturi nieko ir nori kitam duoti, jis visada bėga pas mamą - pas tą, kuri turi.
Vadinasi, raginti priimti šv. Komuniją - reiškia raginti daryti auką. Negana to: raginti daryti gera - tai raginti daryti auką. Nusiminimas, neviltis - tai ženklas, kad nesuvokiama, kas yra auka.
Mūsų abejingumas ir kitiems sukelia abejingumą. Pavyzdžiui, stovi du buteliai. Viename nuodai, kitame vynas. Net didžiausias girtuoklis negers, jei tikrai nežinos, kuriame vynas. Bet slapta išvydęs, kad šeimininkas geria ir iš vieno, ir iš antro, jis irgi mes atsargumą. Taip ir gyvenime. Jei kiti mato, kad tikinčiųjų gyvenime nėra meilės, tai ir jie tampa abejingi. Juk pagalvokime: medžiotojas nešaus, jei abejos - žmogus ar šernas, tad juo labiau žmogus negalėtų gyventi sunkios nuodėmės slegiamas - rizikuodamas savo amžinybe, net jei tikrai nežinotų, ar yra Dievas. Vadinasi, kai nėra aukos mūsų gyvenime, kitiems iškyla didžiausias pavojus žūti amžinai.
Energingai spręskime. Dabar gi kiek tokių atsitikimų, kad net paprasčiausio dalyko, pavyzdžiui, keikti, niekaip negalime atprasti. Tai ką pagaliau mes duodame kitų išganymui, jei net tokių smulkmenų iš savęs išreikalauti nepajėgiame?!.
Kapčiamiestis, 1966 11 20
Kristaus auka - klusnumas: „Tėve, jei galima, tepraeina ši taurė pro mane, tačiau tebūna ne mano valia, bet Tavo”...
Mes visi baisiai keikiame. Mums neužtenka savo krašto keiksmų, skolinamės iš kitų pačius baisiausius keiksmus. Negana to, kad keikia žemos dorovės žmonės, bet keikia ir motinos savo vaikus! Žmonos keikia vyrus, vyrai žmonas, kurioms yra prisiekę: „Tave mylėti, gerbti ir ligi gyvas tavęs neapleisti”.
Ką tai reiškia keiksmas? - Tai šėtono neapykantos pareiškimas Dievui, tai ano - „netarnausiu” - pratęsimas. Kai šėtonas pamatė, kad, nusigręždamas nuo Dievo, nusigręžia nuo visko, kas buvo jo laimė, kad jis iš savęs nieko neturi, - jei nebūtų buvęs išdidus, būtų turėjęs gailėtis. Bet jis nenusižemino, o tik užsidegė neapykanta. Keiksmas ir yra tos neapykantos išraiška. Įvyko lygiai taip, kaip tada, kai Kristus prisikėlė iš numirusių: Aukščiausioji žydų taryba nenusižemino ir neprašė atleidimo, - jų neapykanta tik dar labiau suliepsnojo.
Ką reiškia mūsų troškimas, kad būtinai įvyktų taip, kaip aš noriu? Tai ne kas kita, kaip išdidumas. Ir kai pamatome, kad savo jėgomis negalime įvykdyti to, ko norime, mes užsidegame neapykanta - keikiame.
Padariniai. - Leidžiame šėtonui panaudoti savo tamsiąsias galias ne tik tam, kurį keikiame, bet ir sau. Jėzus ant kryžiaus mirė, idant laimėtų tą didžiąją meilės persvarą, kad šėtonas negalėtų panaudoti savo tamsiųjų galių, kad mes netaptume jo neapykantos aukos. Kai mes keikiame, tai jam šitą leidimą suteikiame. Keiksmas yra kreipimasis į šėtoną: kaip malda yra kreipimasis į Dievą, taip keiksmas - malda į šėtoną. Į tą kreipimąsi jis visada atsiliepia, bet nešdamas blogį.
Paskui mes skundžiamės, kad sunku gyventi, kad vaikai neklauso, kad kaimynai mums bloga daro. O niekada nepagalvojame, kad blogis mūsų aplinkoje gali būti mūsų pačių prisišauktas, kaip padarinys mūsų kreipimosi į šėtoną.
Ką daryti? - Sąmoningai, tvirtai apsispręsti! Tai nepavyks iš karto. Svarbiausia nenusiminti. Paklauskime save kas vakaras gult eidami: „Dieve, ar šiandien nekeikiau? - Atleisk! Tu myli, o aš vėl buvau Tau nedėkingas...”
Susigyventi su šita mintimi: tebūna Tavo Valia! Laikykime save vertais skausmo kaip pelnytos bausmės už nuodėmes. Laikykime save vertais pažeminimo, nesupratimo, neįvertinimo...
Šakiai, 1961 07 02
Šia tema mažai kalbama iš sakyklos: nepatogu kalbėti apie save. Tačiau kai šia tema ima kalbėti žmonės, kurie apie kunigystę iš viso neturi supratimo, arba kai kalba žmonės, degdami neapykanta ir nežinodami, kam toji neapykanta turi būti skirta, tuomet ir Bažnyčia privalo kalbėti apie šį didį sakramentą, šią begalinę Viešpaties dovaną žemei.
Ar mes turime kepurę nusiėmę nuolankiai atsiprašyti, kad valgome duoną, kad šio miesto oru kvėpuojame? Ar mūsų darbas yra tik veltėdžių amatas, ir tuomet teisingas toks priekaištas: „Jei tu garbingas žmogus, turi imtis darbo, kad pragyvenimo šaltinis būtų kitas”? Ar mūsų darbas reikalingas lygiai taip, kaip inžinierių, gydytojų, mokytojų, gatvės šlavėjų?..
Į visus šiuos šauksmus ir neapykantą atsako Kristus, prieš kurį nutyla audra jūroje, traukiasi mirtis iš kelio... Tik Jis vienas gali duoti į tai teisingą atsakymą. O Jis štai ką sako: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip aš jus siunčiu /... / Eikite ir mokykite visas tautas, krikštydami jas vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios /... / Eikite ir mokykite visas tautas, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs” (Mt 28, 19-20).
Tarsi sakytų Kristus:
- Lig šiol buvote mano klausytojai, dabar būsite mano atstovai, mano pasiuntiniai, mano kunigai!
- Jūs žemės druska! Kiek daug sugedimo žemėje... Jūsų pasirodymas turi atgaivinti.
- Jūs - pasaulio šviesa! Kiek tamsybės žemėje, kiek klaidų!.. Jūs turite apšviesti mano šviesa, pasakyti gyvenimo prasmę, parodyti kryptį.
Ne patys jie ateina prie Viešpaties altorių. Kaip tada praeidamas Viešpats pakvietė vieną iš muitinės, kitą nuo tinklų, taip ir dabar, ir ligi pasaulio pabaigos Mokytojas pasirenka savo išrinktuosius. Vienas šį kvietimą jaučia tiesiog su pirmu sąmonės pabudimu, kitas - jau įpusėjęs ar bebaigiąs gyvenimo kelionę ir galbūt daug šunkelių išklaidžiojęs. (Neseniai vienas amerikietis milijonierius įstojo į kunigų seminariją.)
Mokytojas dalijasi su savo kunigais viskuo. Ir visu tuo, ką Jis patyrė nuo Piloto teismo ligi kryžiaus kalno, ir Taboro valandomis, ir garbe Tėvo dešinėje.
- Nekentė manęs, nekęs ir jūsų.../.../ Tėve, kad ir jie būtų, kur aš esu...
Ir didžioje Jėzaus Asmenybėje buvo įžvelgtas blogis: „Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas”...
Suprantama ir ta švelni pagarba. Ypač dėl šv. Mišių ir dėl atleidimo galios. Kunigystės charakterio - neišdildomo ženklo - šitos galios mokyti, valdyti ir aukoti niekas, jokia žemiška valdžia, net mirtis iš jų neatims.
Bet jie tik žmonės... Tikroji kunigystė - Kalvarijos kalno dalis. Visi, kurie kunigą myli, privalo su juo dalyvauti jo Kalvarijos valandose, savo skausmą aukodami Viešpačiui kaip atgailą už sielas, kurios per kunigus Viešpaties plane numatytos tapti išganytos.
Jei serga gydytojas, tai nereiškia, kad visa medicina niekam tikusi. Jei kunigas klysta...
Kapčiamiestis, 1967 01 20
Visi yra pašaukti slaptingajai kunigystei. Kiekviena artimo meilės pareiga, kiekvienas aukos momentas mus ypač vienija su kunigais.
Didysis priekaištas: na, o patys kunigai ar tikrai gyvena šitomis mintimis, šitomis idėjomis? - Iš supuvusių vaisių nesprendžiama apie obels vertę, bet iš sveikų. Per kunigus ateina Viešpaties meilės palaima.
Nuo šito pareina, kiek tame krašte pasireiškia Jėzaus atpirkimo palaima.
Koks tikinčiųjų santykis su kunigu? - Ne tam, kad jam keltų kepurę, jis yra tarp tikinčiųjų. Ne jam kepurė keliama. Jis, kaip žmogus, gali būti labai ribotas -tik molinis indas, kuriame sudėtos brangenybės. Gali jis kaip žmogus ir labai garbingas būti. Ir tai labai normalu. Tiesiog būtinybė. Bet, kaip žinome, gyvenime daug būtinų dalykų neišsipildo...
Jis yra tam, kad tarnautų. Jam patikėtos didžios priemonės, taip reikalingos kiekvieno iš mūsų laimei. Jis visuomet yra tik menkutis tarpininkas dalijant tas didžiąsias Viešpaties dovanas. O! Kad tikintieji mokėtų nepainioti tos didžiosios dalies su žmogiškąja!
Jėzus — savo išrinktųjų Auklėtojas. Kaip nuostabiai pedagogiškai Jis išsklaido neapykantą, pradedančią įsižiebti tarpusavy! Brolių Kristuje neapykanta... Kaip tai nesuderinama, priešinga Jo mokslo dvasiai! — Kai du Zebedėjaus sūnūs norėjo būti pirmieji Jėzaus karalystėje: „Atėjau ne kad man tarnautų, bet pats tarnauti”.
Kapčiamiestis, 1967 01 29
Pokalbiuose kartais tenka išgirsti: „Jis tikintis, į bažnyčią eina”. Ir tai visai teisinga. Jei tikintis, tai normalu, kad į bažnyčią eina. Jis kalba maldas. Bet visada yra pavojus, kad tai, ką žmogus gyvenime ilgą laiką kartoja, gali pasidaryti be minties vykdoma. Ir kas tada atsitinka? Tada gyvenimas pradeda eiti visai ne taip, kaip tikėjimas reikalauja. Ir žmogus pasidaro didelių papiktinimų šaltinis.
Tikėti - tai reiškia taip gyventi. Taip elgiuosi, taip galvoju, taip kalbu dėl to, kad taip tikiu. „Ne kiekvienas, kuris man sako ’Viešpatie, Viešpatie’ įeis į dangaus karalystę, bet kuris daro valią mano Tėvo...”
Kad tikrai taip yra gyvenime, rodo gyvenimo pavyzdys kai kurių nelaimingų kunigų, kurie iš tikrųjų negyvena taip, kaip kalba tikintiesiems, Kristaus reikalavimus kartodami. Panašiai ir kiekvieno tikinčiojo poelgiai turi reikšmę kitų žmonių gyvenimui, jeigu jų poelgiai niekuo nesiskiria nuo tų, kurie save netikinčiais laiko.
Kuo ta elgsena turi skirtis? - Pirmiausia jautrumu kiekvieno žmogaus reikalams. Jei jis nejautrus - tai vienas iš tikriausių ženklų, kad to žmogaus tikėjimas yra toks pat ar panašus į fariziejų tikėjimą, apie kuriuos Jėzus taip griežtai kalbėjo. Kaip pasakoja apie juos Evangelija, išoriškai jie taip pat labai stropiai vykdė visus Mozės įstatymo reikalavimus.
Nejautrumas artimui gyvenime pasireiškia įvairiomis formomis. - Paprastai visai be baimės, lengva širdimi kalbama apie svetimas nuodėmes. Visada renkamasi sau geresnė dalis. Visada atrodo, kad mano reikalas didesnis už kito reikalą. Neretai pasitaiko išsibarti, išsikeikti. Gana dažnai tokio tipo žmonės su kuo nors, o gal ir ne su vienu nesikalba. Ir visada nesikalba dėl to, kad Jis kaltas”. - Vis tai vienokios ar kitokios išdidumo formos. O jei rodomas išdidumas, negali būti nė kalbos apie tikėjimo dvasią.
„Jūs pabaltinti karstai, viduj pilni puvėsių...” -Tegul Dievas saugo, kad nė gyvenimo smulkmenose šis baisus Viešpaties mestas kaltinimas netiktų mums! Tegul tai verčia vis iš naujo sąžinės tyrimo metu save paklausti, ar nėra manyje fariziejiško tikėjimo žymių. Nes tokie žmonės yra priežastis dėl daugelio abejingumo tikėjimui, be abejo, jie bus daugiau ar mažiau atsakingi už jų sielų būklę, o gal ir už amžiną žuvimą.
Kaip tai siaubingai baisu! Čia labai panašu į kunigo atsakomybę - kiekvienas kunigas bus atsakingas už daugelio nuodėmes, pareinamai nuo to, kiek rūpestingai jis pats stengėsi gyventi taip, kaip kalbėjo.
Tokio gyvenimo, kuriame tik apie save galvojama ir tik savo malonumams gyvenama, derinimas su išoriniu religijos formų praktikavimu yra tikras religinio gyvenimo išsigimimas.
Kapčiamiestis, 1967 01 29
Nelaimė - kaip jau iš paties sąvokos pavadinimo matyti, yra neatitikimas tikrovėje to, kas žmogaus jausmus paglosto, į ką jo paties prigimtis linksta.
Paprastai žmogus žino, ko jis nori, į ką jausmai linksta. Bet gali būti taip, kad žmogaus laukia laimė, apie kurią jis nežino. Sakysim, kas nors yra paruošęs didelę dovaną, tokią, kad net svajoti nedrįstame. Kam ta dovana bus įteikta, be abejo, jausis labai laimingas. Bet kol ji dar neįteikta, žmogus nežino, kad jo laukia laimė. Panašiai kaip paaukštinimas tarnyboje, pasižymėjimo ženklų suteikimas ir t.t.
Kažkuo panašus yra mūsų santykis su Dievu.
Įsivaizduokime našlaitį, kurį nori įsūnyti turtingas asmuo ir padaryti jį visų savo turtų paveldėtoju. Našlaitis nė nenutuokia, nenujaučia savo būsimos laimės, kad jis be jokio savo nuopelno taps turtingu žmogumi. Jis net niekada nematęs ir neįsivaizduoja, kaip turtingieji gyvena, kokiais patogumais naudojasi, kaip jų namuose gražu ir t.t. Gali būti, kad tam vaikui, dar neparodžius visko, tai tik pažadama, nupasakojama, bet jis to dar niekada nematęs. Labai tiktų, jei tai išgirdęs vaikelis sąmoningai pareikštų tam savo geradariui meilę, dėkingumą, ištikimumą. Tuo jis tarsi pelnytų, kad jam būtų suteikta įsūnijimo malonė. O jei, sužinojęs apie tokį ketinimą, jokio dėmesio nekreiptų, tai pasirodytų tarsi nevertas, kad tokia begalinė dovana jam būtų teikiama.
Be abejo, kiekviena laisva būtybė turi teisę apsispręsti dovanas priimti ar ne. Nepamirškime, kad meilės laime laiminga gali būti tik laisva būtybė, kuri gali laisvai pasirinkti, apsispręsti. Šitoji laimės rūšis kaip tik atitinka žmogaus prigimtį. Kitokios prigimties būtybės gali būti laimingos ir patyrusios kitokios rūšies laimę. (Pavyzdžiui, yra būtybių, kurios ir ant mėšlyno laimingos jaučiasi.) Žmogus - ne!
Tad kokia laime žmogus laimingas būti gali? - Tik ta laimės rūšimi, kuria laimingas Dievas - tobulu meilės ilgesio pasotinimu, kuris niekada nepasiekiamas žemėje. Tokia meilė tik Dieve pasireikšti gali ir todėl: „Nerami mūsų širdis, kol neatsilsės Tavyje, Viešpatie”. Niekada žmogus, žemėje gyvendamas, negali jausti tokio meilės ilgesio patenkinimo, kokio jo širdis ilgisi.
Mes jau esame įsūnyti. Šis faktas įvyko Krikšto sakramento paslaptimi. Mes jau esame girdėję, kas mums pažadėta: Atpirkėjas, žemėje gyvendamas, taip įsakmiai apie tai yra mums kalbėjęs. Šis laikas - tai įrodymo laikas, ar iš tikrųjų tą įsūnijimą įvertiname, ar esame verti to, kas mums pažadėta.
Įsivaizduokime, kad našlaitis nusigręžia nuo savo geradario, kuris įsūnyti jį nori ir visus turtus jam pavesti, sakydamas: „Aš su tavim nenoriu turėti jokių reikalų!” Tai būtų keistas, baisiai neprotingas poelgis. Ar toks našlaičio poelgis nebūtų pati didžiausia nelaimė jo regimame išoriniame gyvenime?
O juk taip įvyksta kaskart, kai mes sąmoningai padarome tokį dalyką, kurį patys laikome dideliu blogiu, ir tai padarome laisva valia. Tai sunki nuodėmė.
O kas mus į nuodėmę vilioja? - Kokia nors nauda. Pavyzdžiui, jei to paties našlaičio toks poelgis būtų dėl tokių priežasčių: „Reikės gyventi jo namuose, ko gero, neleis susitikti su draugais, su kuriais ganydami žaidžiam...” Be abejo, neprotinga tokia mintis. Bet lygiai taip neprotinga kiekviena mintis, kuri vilioja mus pabandyti nuodėmės siūlomą laimę. Atsiminkime, kad dėl kiekvienos nuodėmės reikės atkentėti mums patiems, o dažnai dar ir kitiems. Ir tai jau čia, žemės gyvenime. Visas žmogiškasis skausmas, visos ašaros yra savo ar svetimų nuodėmių padarinys.
Tai kaipgi iš tikrųjų įvyksta tas baisus apsirikimas? Kalti visi, kurie mūsų dėmesį nukreipia nuo šitų begalinės reikšmės faktų, bet kalti ir mes, kad lengvapėdiškai leidžiamės apgaunami.
Jei mūsų įsivaizduotas našlaitis atsisakytų didžio įsūnijimo paveldėjimo, tai niekaip kitaip negalvotume kaip: „Neišmanėlis, jis dar nesupranta, ko atsižada!” O juk sunkia nuodėme mes patys atsižadame nepalyginamai daugiau: ne turtų, kurie nyksta, kuriuos vis tiek reikės palikti, bet tobulo meilės ilgesio pasotinimo, kuris turės tęstis amžinai! Tai irgi kitaip negalima paaiškinti, kaip tik: vargšas, jis nežino, ką praranda...
Jei tai, ką žmogus praranda, būtų jausmais patiriami dalykai, be abejo, žmogus tai jausmais suprastų. Bet čia tas pats kaip meilėje: kol žmogus nepamilsta, tol nesiilgi to asmens, tol netrokšta su juo būti kartu. Dėl to apie didįjį Viešpaties meilės pažadą reikia galvoti, į tai sąmoningai kreipti dėmesį. Daugiausia čia lemia malonės veikimas. Bet kaip sąlyga malonės veikimui turi būti ir paties žmogaus pastangos.
Žmogaus pasaulėžiūrai kartais būdingi keisti dalykai: vienam tas dalykas (pavyzdžiui, išpažintis) yra begalinės Dievo meilės žmogui ženklas. O netikinčiam tas pats dalykas kelia tik papiktinimą: „Tai veda į lengvapėdiškumą. Vadinasi, gali nusidėti kiek nori, vėl prieisi išpažinties ir vėl bus viskas gerai”.
Dėl tų pačių dalykų vieni renkasi mirtį nė kiek neabejodami, o kitiems tai juokingai atrodo. Antai šv. Agnietė, šv. Marija Goretti - mergaitės be išsilavinimo, vaiko amžiuje taip tvirtai jaučia tikrumą, kad be jokios abejonės eina mirti ir nesutinka daryti to, kas nedora.
Tą nuostabią žmogaus pažinimo permainą padaro malonės veikimas. Svarbiausia sąlyga, kad tas paslaptingas veikimas mums teiktų palaimą, — aiškus ir sąmoningas nusistatymas gyventi gryna sąžinei
Jei jumyse nebus šito aiškaus, tvirto apsisprendimo, jūs neišreikalausite iš savo vaikelių, kad jie taip gyventų.
Kapčiamiestis, 1967 02 05
„Jam reikia tik įeiti į mūsų polinkių ratą, apsigaubti mus viliojančių daiktų šypsniu; jam reikia tik paspausti, kur linkstama, ir trukdyti, kur turime kilti. Jo įtaka sklinda kaip nuodingi garai, kuriuos įkvepiame nejausdami”*. Šio veikimo nepastebime dėl to, kad Jis naudojasi mūsų pačių galių tarpininkavimu”.
Vadinasi, žmogaus interesus reikia tik neproporcingai sugrupuoti - mūsų polinkius surikiuoti ne ta tvarka, kaip numatyta Kūrėjo, bet taip, kad vieniems būtų skiriamas ypatingas dėmesys, o kiti būtų nustelbiami, kad nebūtų girdima gerųjų dvasių įtaka, nebūtų girdimas mus skatinantis balsas.
Vadinasi, žmogaus klaida yra toks susikoncentravimas prie dalyko, mūsų pojūčiams patinkančio, į kurį linkstame natūraliai, kad dėl to susikoncentravimo, kuris apimtų visas mūsų mintis ir laiką, nebūtų girdimos visos priešingai kalbančios dvasios. Iš čia kyla pareiga, būtinybė save palaikyti ir „nepatinkamoje” aplinkoje, nes vienintelė „patinkama” būsena — domėtis tuo, į ką natūraliai traukia, kas žavi. Štai kodėl būtina įtariai, apdairiai žvelgti į labai patinkamus dalykus. Tikra palaima leisti juos spręsti kito, vyresniojo, nuomonei, kurio neveikia ta polinkio, dar piktojo skatinamo, magija.
Žmogaus polinkiai savaime yra geri, Dievo sukurti, jei išlaikoma proporcija, jų hierarchija pagal svarbumo laipsnį. Kiekvienas polinkis tampa blogiu, kai įvyksta disproporcija, palyginti su kitais žmogaus polinkiais, kitomis sritimis. Čia labai būtų panašu, jei, įsivaizduokime, pradėtų augti tik žmogaus galva ir nustelbtų visų kitų organų augimą. Išeitų baisenybė. Panašiai išeina, kai žmogus visą dvasinę energiją nukreipia tik viena linkme ir nebelieka laiko nei jėgų kitai žmogaus gyvenimo interesų sričiai.
Analogiškas pavyzdys būtų ir įsimylėjimas natūralia meile. Žmogus mato tik vieną, galvoja tik apie vieną, visi kiti nustoja egzistavę. (Iš vieno dienoraščio: „Kai jis išėjo, salė liko tuščia...” - nors joje buvo pilna besisukančių porų. Niekas nepastebėjo, kad jis išėjo, o jai egzistavo tik vienas.)
Kad Jėzaus įsikūnijimo prakalbinimas mums nepraeitų nepastebėtas, neišgirstas, Bažnyčioje skiriami specialūs susikaupimo laikotarpiai. Dėl to daugiau pamaldų, rekolekcijų, daugiau atgailos.
Kreipkime dėmesį, kad Kryžiaus kelią, Graudžius verksmus išgyventume įsijausdami, kad jie mumyse žadintų dėkingumą ir meilę Jėzui.
* A. D. Sertillanges. Netikinčiųjų katekizmas, p. 137.
Kapčiamiestis, 1967 02 19
Yra pasaulyje labai daug atsivertimų: ne visų žmonių gyvenimas eina blogio linkme.
Kokios žymės, kad buvusį netikintįjį jau galima laikyti tikinčiuoju? - Jis pradeda lankyti bažnyčią. Taip, bet tai dar ne pagrindinė tikėjimo žymė: yra ir netikinčiųjų, kurie lanko bažnyčią kokiais nors kitais tikslais, kartais labai negarbingais.
Kai pripažįsta Dievo buvimą? - Taip, bet yra ir netikinčių žmonių, kurie pripažįsta Dievo buvimą. Teisingiau sakant, visi pripažįsta, kurie galvoja. Tarp kriminalinių kalinių nepasitaiko žmogaus, kuris nepripažintų, kad visa tai, ką mes apie Dievo buvimą kalbame, yra protinga. Išskyrus vieną kitą, dėl kurių elgsenos galima suabejoti, ar jie laikytini sveiko proto žmonėmis. Bet ir jie to neneigia, tik nepajėgia įsigilinti į rimtas mintis. Jų galvosena kažkokia paviršutiniška. Ir Volteras tikėjo Dievą, o kaip baisiai prieš Jį kovojo!
Tai kas yra tikroji tikėjimo žymė? Galvokime patys. - Jei žmogus jaučia dėkingumą Dievui, ar galima laikyti jį netikinčiu? Jei jis žino, už ką ir kam dėkingas turi būti! Vadinasi, jis jau pripažįsta aukštesniu už save Dievą. (Netikintysis šito nepripažįsta ir niekam iš antgamtinių būtybių dėkingumo nejaučia, nemato šitam reikalo. Pats sau to nepasakydamas, jis save laiko aukščiausiu.) Šitai žmogus paprastai išreiškia sąmoninga malda.
Jei žmogus pripažįsta pagarbą Dievui. - Kaip jis tai išreiškia? Pirmiausia sutikdamas savo gyvenimą tvarkyti pagal Jo Valią, t.y. gyventi pagal sąžinės balsą. -Jei žmogus su tuo sutinka, vadinasi, jis jaučia pagarbą Dievui - pripažįsta Dievą aukštesniu už save. Ar galima tokį laikyti netikinčiuoju?
Jei žmogus geba už nuodėmes gailėtis ne dėl to, kad pinigus prarado, kad kalėjimas gresia, bet kad paniekino Viešpaties meilę. - Ar galima tokį laikyti netikinčiuoju? Dėl vienos tokios minties jau nežus jo siela. - Tas, kuris pajėgia šitai suprasti, išreiškia meilę. Tai jau tikriausias tikėjimo ženklas.
Ar kartais nepasitaiko tarp laikomų tikinčiaisiais žmonių, kad jie niekada Dievui nedėkoja, nė neprisimena, kad to reikia? Ar neatsitinka taip, kad žmogus niekada sąmoningai negalvoja viena ar kita daryti kaip tik dėl to, kad taip Dievas nori - kad tai Jo Valia? Ar taip neatsitinka, kad žmogus išpažinties eina, bet sąmoningai nepagalvoja, kad atsiprašo Dievą ir savo klaidų nenori kartoti?!.
Kapčiamiestis, 1967 02 19
„...visi pražūsite”. Kokiais baisiais žodžiais mes gąsdinami! Kaip tai suderinti - juk Dievas myli mus? Iš meilės mes esame pašaukti. Pašaukti tam, kad amžinai laimingi būtume. Ir kam reikia tokio sunkaus dalyko šiame gyvenime? Kam atgaila maloni? Ir kai dar tokiais baisiais grasinimais į mus kreipiasi Išganytojas...
Nekaltinkime Jo! Ne atgailos kartumui mus sukūrė Dievas. Mes patys šitą dalią pasiėmėme. Žmogui nusigręžus nuo Kūrėjo, suiro tvarka, ne tik vienybė tarp Jo ir mūsų, bet taip pat ir tvarka tarp dvasios ir medžiagos žmogaus būtyje. Juk žmogus, kaip žinome, nėra vien medžiaga ar vien dvasia, -jis dvasios ir medžiagos junginys. Normaliai dvasinė dalis turi vadovauti medžiaginei, bet, nusigręžus nuo Kūrėjo pagalbos, medžiaginė žmogaus dalis yra sunkiai valdoma, maištinga, ji visada nori paimti viršų žmogaus gyvenime, pakreipti žmogaus gyvenimo kryptj, visą dėmesį sutelkti į tai, kas materialu, tuo žmogų priartinti prie neprotingųjų ir taip jį pažeminti.
Taigi dabartinėje būklėje žmogus be prievartos sau negali atgauti pusiausvyros. Mes žiūrime į gyvenimą ir stebimės. - Yra žmonių, kurie taip myli Dievą, taip gyvai jaučia visų nedėkingumą Jam, ir visa tai juos verčia kažką daryti. Ir ką jie daro?
Dėl to, kad yra žmonių, kurių gyvenimo svarbiausias tikslas duoti sau viską, ką tik įsigeidžia turėti, -jie daro neturto įžadą. - Yra žmonių, kurie, nieko nepaisydami, savo gyvenimo svarbiausiu tikslu laiko duoti sau visus malonumus, - dėl to kiti už juos daro skaistumo įžadą. - Yra žmonių, kurie svarbiausiu gyvenimo reikalu laiko savo garbės iškėlimą ir jų didžiausias noras - valdyti, turėti kam nors galią, - dėl to už juos kiti daro klusnumo įžadą.
Tai žmonės, kurie supranta Išganytojo nuotaiką Alyvų kalno naktį, kai Jėzus matė daugelį nueinant nuo Jo. Kur jie ėjo? - Prarajos link. Jėzus žinojo, kad jie eina žūti amžinai, eina galvodami, kad pasiims savo laimę. Ir Jam buvo be galo skaudu. Tai buvo begalinis nedėkingumas Tėvui. Ir begalinė meilė Tėvui vertė Jėzų padaryti kažką priešingo jų visų - nueinančiųjų -nedėkingumui atsverti. Jie, visų amžių nueinantieji nuo Jėzaus, ėjo garbindami tris stabus: savo kūno malonumus, turtus, nuodėmingai įsigytus ir nuodėmingai naudojamus, savo pačių garbę, naudojamą nuodėmingai. Ir už tai Jėzus ryžosi kentėti kūno skausmus, visišką neturtą, baisiausią pažeminimą - visa, kas priešinga anų nedėkingumui.
Jėzus dalijasi su savo ištikimaisiais šituo supratimu. Ir Jo draugai negali kitaip gyventi, kaip tik kentėdami vietoj anų nedėkingumo. Tai pasaulio išganymas. Tai kenčiančio Jėzaus paguoda Alyvų kalno tamsoje.
Kapčiamiestis, 1967 02 26
Nepasipiktinkite! - Didžiausioji Dievo dovana - ne sveikata, ne turtai, ne žmonių įvertinimas, ne pasisekimas gyvenime.
- Bet juk kiekvienas sveiko proto žmogus šitai vertina ir to siekia. Pagaliau juk visa tai kaip tik mums -žmonėms - Dievo sukurta ir mums duota.
- Taip, bet visa tai duota tik kaip priemonė, galimybė pareikšti meilę Davėjui, kaip proga savo ištikimumą Jo Valiai įrodyti, kad mes galėtume Jo akivaizdoje pasakyti: „Viešpatie, visa, ką man davei, naudojau pagal Tavo Valią, pagal tą tvarką, kurios Tu norėjai”.
Vien žmogui iš visų regimų kūrinių suteikta šita garbė sąmoningai išreikšti meilę. Visi kiti kūriniai teikia garbę Kūrėjui tik nesąmoningai, taip kaip paveikslas teikia garbę menininkui: jis pats nė nežino, kad teikia jam tą garbę. Tik vienas žmogus tai žino sąmoningai ir tai žinos per amžius: arba amžinai mylėdamas, arba amžinai neapkęsdamas.
Aukščiausia priemonė ištikimumui Jam įrodyti yra paaukoti savo gyvybę. Taigi pati didžioji dovana žmogui yra proga, galimybė mirti dėl ištikimumo Jo Valiai. - Be abejo, yra žmonių, kurie klausiančiomis akimis pažvelgtų į taip kalbantį žmogų: „Ar jam viskas galvoj gerai?” Kita vertus, atsiminkime, ką Jėzus kalbėjo apie tam tikrą žmonių rūšį: pasirodo, yra žmonių, kurie supranta tik tai, kas yra medžiagiška, o apie visą kitą tikrovę jie nieko nenutuokia. Daugumai žmonių turi vertę vien tik tai, ką šiame gyvenime jausmais galima patirti. Vieno kunigo byloje net advokatas gindamas jį kaltino, kad esą tas kunigas buvo kažkam sakęs: „Argi tai svarbu, ar šiame gyvenime žmogus gyvens dešimt metų daugiau ar mažiau, jei visą amžinybę jis bus laimingas arba ne?”
Bet šitokį bandymą, šitokį egzaminą tik tas išlaikys, kuris visame savo gyvenime susiduria su tokiu apsisprendimu - mirti dėl ištikimumo Jo Valiai. Mirti -nebūtinai kūno mirtimi. Mes žinome, kad praradimas kai kurių dalykų žmogui sunkiau kainuoja negu vienkartinis atsižadėjimas visų medžiaginių gėrybių ir pačios kūno gyvybės. Bet šitai suprasti ir šitaip mirti kasdieną mažutėse gyvenimo smulkmenose gali tik tas, kuris taip stipriai supranta dėkingumo, meilės pareigą Dievui, kad visų kitų gėrybių nelaiko didesnės vertės už ištikimumą Jam. Bet tai žmonės, kurie nuolat gyvena rūpesčiu siekti kuo didžiausio sąžinės grynumo, kad tuo nuolat atsilieptų į didžiąją Viešpaties meilę.
Mes, kurie šiais laikais gyvename, neturime teisės būti tik šiaip eiliniais žmogeliais. Jei kartą pažinai Kristų, tai jau nesi eilinis. Visi Kristaus ištikimieji tik dideliems dalykams pašaukti - gyventi kitų laimei, kitus laimingus daryti. O šitai įmanoma tik mokant mirti.
Kristaus dovana savo Motinai - leidimas dalyvauti atpirkimo kančioje. Šią dovaną mums visiems Jis suteikia. Bet reikia mūsų laisvo, sąmoningo apsisprendimo, pritarimo.
Branginkime skausmą, nes tai pati didžioji Jo dovana. Tik dėl šitos dovanos mums sudaroma galimybė, kad amžinybėje patirtume šitą laimę - jei kas nors ateis ir kalbės: „Tu mylėjai Viešpatį ir už mano nedėkingumą... Ir už tai man buvo suteikta gailesčio malonė mirties valandą”.
Ar drįsome kada nors, matydami mums brangių artimųjų klaidas, matydami, kaip jokia kita priemonė nepadeda, melsti Dievą: „Suteik man skausmo, kad tuo atlikčiau atgailą, bausmę už jo nedėkingumą...”?
Kas supranta, kokia baisi nelaimė tų, kurie nueina nuo Jėzaus, — tie supranta, ką Jėzus išgyveno Alyvų kalno valandą. Šitas supratimas verčia juos su Jėzumi kentėti. Tai begalinė Viešpaties dovana - tai dalyvavimas daugelio išganyme.
Mokykite vaikelius kentėti dėl Dievo!
Kapčiamiestis, 1967 02 26
Yra du visai skirtingi dalykai - kalbėti apie drąsą, ištvermę ir panašius dalykus kur nors šiltame kambaryje, ir kas kita - kovos lauke, kai aplinkui šėlsta mirtis ir žmonių gyvybėmis žaidžiama. Kas kita yra kalbėti apie garbingą, pasiaukojamą mirtį kare už tėvynę ar kai persekiojamas tikėjimas, ištikimumas Dievui, Jo Valiai, kurią pažįstame iš sąžinės balso, ir kas kita - tikrovėje tai įvykdyti.
Tikėjimą ypač stiprina progos, kai dėl ištikimumo Kristui reikia iškęsti kokį nors sunkumą, nepatogumą, pajuoką. Gali tai būti ir labai paprasti dalykai (pavyzdžiui, reikalas anksčiau atsikelti, kelionę atlikti ir panašiai). Tačiau tai būna tiktai sąmoningai viena ar kita darant dėl Kristaus.
Prie šitokių momentų, kada ypač reikia pastangų įrodyti ištikimumą Jo Valiai, priskirtini ir tie laikotarpiai, kai nei iš šio, nei iš to (arba ir esant kokiai nors papiktinančiai priežasčiai) ateina noras būti netikinčiam, pasidaro tarsi sunku į Dievą prakalbėti, Jis tampa lyg svetimas, tarsi nepažįstamas, o ne mielas artimas Draugas.
Kažkur dingsta tikrumas savo įsitikinimų teisingumu. Jei kas paklaustų, dėl ko taip, dažniausiai visai negalėtum pasakyti - ot taip, ir viskas. Jei neišsprendi kokio klausimo - tai čia žinojimo stoka. Tai aišku dėl ko. Tada paprastai ieškoma atsakymo mokslo pasaulyje. Bet kai visai be jokios priežasties? Jei tokiai tamsai užėjus kas pasiūlytų: „Na, tai dabar gali jau elgtis kaip netikintis!” - su tuo jokiu būdu nesutiktum. Bet sunku, ir gana.
Tai momentai, apie kuriuos Jėzus sakė Tomui: „Palaiminti, kurie nematė ir įtikėjo”. Tai momentai, kada tikėjimas susijęs su auka. Tuo momentu visų svarbiausia - sutikti tokią tamsą ištverti sąmoningai už tuos, kurie yra kalti dėl to, kad netikintys.
Antras nepaprastai svarbus tokiais laikotarpiais dalykas - nusižeminti Dievui ir melsti Jį pagalbos: „Neatimk tikėjimo šviesos...”
Tai brangus laikas, kai galime parodyti ištikimumą Jam: kai Jo Valia vykdoma dėl to nejaučiant jokio džiaugsmo, tik sunkumą. Tai nepaprastai nuopelninga. Tuo galima laimėti kitų kovas, kitų atsivertimą. Šv. Teresėlė visą gyvenimą jautė netikėjimo pagundas. Ji, kuri taip be galo mylėjo Jėzų! Tai neįtikėtina. Bet šis pavyzdys rodo, kad tokie tamsos laikotarpiai - tai dar nėra netikėjimas.
Visam laikui atsisakykime minties, kad esu tik eilinis žmogelis ir iš manęs niekas negali daug reikalauti. - Jei kartą pažinai ir pamilai Kristų, tai jau nesi eilinis. Visi Kristaus ištikimieji yra dideliems dalykams pašaukti: gyventi kitų laimei.
Kapčiamiestis, 1967 04 09
Kodėl mes taip baisiai gundomi prisirišti prie visko, kas tik laikina, kas tik momentą mums duota? - Prie ko prisirišti? - Pavyzdžiui, kad ir prie turto. Juk visi pažįstame žmonių, kurie turi tik du rūpesčius: vienas, kai reikia atiduoti pinigą ar koks nors nuostolis - tai jų skausmas; antras rūpestis, kai galima gauti pinigą -tai jų džiaugsmas. Šių žmonių visos mintys, visi siekimai ir sukasi tik apie tuos vienintelius rūpesčius. Apie visa kita jie net supratimo neturi - pasiaukojimas, žmonijos, tautos reikalai - jų sąmonės tokie dalykai nepasiekia: neleidžia tas didysis jų gyvenimo rūpestis -pinigas.
Prie ko dar gali žmogus nepaprastai prisirišti? -Yra žmonių, kurie turi tik vieną baimę ir toje baimėje gyvena nuolat, dieną ir naktį: ką apie juos pagalvos kiti - kad tik jų kuo nors neįtartų, kad tik nepraradus gero vardo, kad tik galėtų pirmauti prieš kitus!
Sakysim, iš tikrųjų jiems pasiūlomos atsakingos pareigos, kiti lenkiasi jiems, bet jie vis tiek gyvena nuolatinėje baimėje, jiems vis vaidenasi, kad kažkas po jų sostu knisasi ir juos nori nuversti. Napoleonas vedė ne tą moterį, kurią mylėjo (Josefiną Boharne), vien dėl to, kad ji buvo ne tos klasės, kaip tiko Napoleono didybei. Imperatorius Taikosama Japonijoje kraujyje prigirdė jauną krikščionybę vien dėl to, kad vienas iš jo patarėjų metė jam mintį: „Tie baltaveidžiai nieko gero nežada. Jie knisasi po tavo sostu”. Erodas išžudė daug vaikelių tik dėl to, kad manė, jog tarp jų turės būti nužudytas ir naujai gimusis žydų karalius.
Bet visų labiausiai, su nepaprasta jėga žmogus prisiriša prie to malonumo, kuris Dievo Kūrėjo duotas šeimos vargui palengvinti, kuris, Adomui nusigręžus nuo specialių Dievo dovanų žmogui, tapo baisia, laukine jėga, griaunančia daugelio žmonių gyvenimą. Didžioji dalis savižudybių yra vadinamosios meilės savižudybės - dėl nepatenkintos šitos laukinės aistros. Daugelio šeimų laimė sugriauta dėl neprotingiausių išsiskyrimų, įsimylėjimų, kuriems nebuvo jėgos atsispirti. Kiek išsekusių veidų pačioje jaunystėje tik dėl to, kad svarbiausiu reikalu gyvenime laikyta - patenkinti jausmus. Kiek baisiausiuose skausmuose gyvi supūva vien dėl to, kad jie niekada nejautė reikalo paprieštarauti prigimtinio jausmo balsui dėl aukštesnių reikalų.
(Verkianti jauna moteris: „Vyras išprotėjo. Jis manė, kad jaunystės nuodėmių padariniai visiškai išgydyti... Sukūrė šeimą”. Po kiek laiko: „Jau ir sūnus, studentas, beprotnamyje - tėvo jaunystės nuodėmių prakeikimas persekioja visą šeimą. Nežinia, kas bus iš kitų vaikų...”)
Kodėl žmonių giminės priešui labai svarbu, kad mes nuolat būtume prisirišę prie kurio nors iš šių dalykų, ypač kad mus valdytų tas nuostabiai gražus miražas, kuris gyvenime vadinamas kilniu meilės vardu ir dėl kurio tiek daug nuvytusio jaunystės džiaugsmo?
Štai kodėl. - Kol žmogus visu savo dėmesiu prisirišęs prie kurio nors iš šių dalykų, negali nė kalbos būti apie pasiaukojimą. Be pasiaukojimo negali nė kalbos būti apie meilę. Be meilės negali nė kalbos būti apie Kristaus įstatymo vykdymą.
Niekada nenušvis žmogui tikėjimo šviesa, kol jis svarbiausiu dalyku savo gyvenimo reikaluose laikys vieną kurį iš šių nykstančių malonumų. Net priešingai. Netikėjimui visada pasiseka, jei pavyksta kokiu nors būdu uždegti aistras, pavyzdžiui, pagrindinę revoliucijų idėją - naikinti! Arba: „Nereikia varžyti jausmų”. (Į šitokį pasiūlymą jaunimas visada atkreips dėmesį.)
Prie ko mes labiausiai prisirišę? Kaip tai pažinti? Pabandyk prisiminti, apie ką daugiausia galvoji. Kurie dalykai tave nuteikia džiaugsmui?
Toks pasiaukojimas, kaip viso gyvenimo atidavimas kitiems (pavyzdžiui, slaugyti baisių užkrečiamųjų ligų nelaiminguosius, kaip tėvas Damijonas pasiaukojamai slaugė raupsuotuosius), kaip skaistumo kankinystė -galimas tik laisvoms širdims, kurios nesukaustytos vergavimo kuriai nors aistrai grandinėmis.
Didelis pasiaukojimas yra galimas tik dėl didelės meilės ir tik prisirišimas prie kūrinių mus stabdo, kad nepamiltume Jo.
Gudeliai, 1964 11 01
Ar prisimeni, kiek per savo gyvenimą sudėvėjai eilučių? - Bet kam tai prisiminti? - Sakai, nesvarbu? Lygiai tiek nesvarbu bus rytoj visos žemės gėrybės, kurias šiandien taip vertini. Tai kas gi visada liks svarbu? - Saugok Dieve, kad tik nebūtų tai, ko šiandien visai nevertini, apie ką mažiausiai galvoji, nuo ko nejučiomis savo mintis stengiesi atitraukti, kad niekas neprimintų.
Pabandyk bent šiandien vėl pabūti su savo tėvais, artimaisiais, pabandyk juos bent šiandien suprasti -visus savo gyvenimo reikalus juk rasi rytoj, jie niekur nepabėgs. Ar nejauti, kad tu jiems skolingas? Gyveni turbūt jų rankomis statytuose namuose. Rudenį valgai vaisius nuo medžių, kuriuos sodino jų rankos ir tau paliko. Jie tave mylėjo. Gal net per daug mylėjo, pataikaudami visiems tavo vaikiškiems kaprizams. Gal jie ir dabar dar Dievo akivaizdoje nėra teisūs, kad leido tai, ko leisti neprivalėjo, žiūrėjo, kad nepavargtum, kad nebūtų sunku - ir todėl šiandien labiau vertini iš tėvų paveldėtas materialines gėrybes, o ne dvasines, kurias paveldėti turėjai. Gal jie ir dabar dar kenčia dėl klaidų, padarytų dėl tavęs?..
Kaip paaiškinti, jei ir šiandien tu stovi nuošaly, lyg tau visa tai būtų nesvarbu, lyg kažkam kitam visa būtų Bažnyčia skyrusi? Taip, ilgai nereikės laukti. Kai kapuose kur nors bus tavo kapas, - gal jau ne kartą esi pro tą vietą praėjęs, gal šalia tos vietos padėjai laidoti kitą, bet tau neatėjo mintis, kad čia štai bus ir tavo vieta, tikriausiai pažįsti ir daug kartų esi kalbėjęs su tais, kurie tave užkas, - ir kai jau bus supiltas tavo kapas, vaikai gyvens toliau. Ar jie prisimins tavo reikalus, jei tu neprisimeni jų akivaizdoje savo tėvų sielų?
Šiandien tu gali jiems padėti daugiau kaip kitomis dienomis. Metuose tokios dienos tik dvi: Vėlinės ir Porciunkulės atlaidai.
Neleiskime laiko veltui, tuščiai plepėdami, dirbdami tai, ką lengvai galima atidėti. Šiandien maldos, gerų darbų diena. Šiandien turi būti gyvi tavo namuose, tiksliau, tavo širdyje tie, kurių širdyse tu nuolat buvai gyvas.
Gudeliai, 1964 11 02
Ieškodamas vieno žmogaus senų metrikų, aną dieną netyčia užtikau 1874 m. metrikų knygą. Verčiu vos įskaitomus lapus ir stebiuosi. Ten yra skiltys, kur buvo registruojami jaunavedžiai, naujagimiai, taip pat ir mirusieji tais metais. Tai tikrovė, bet kaip keistai ji skamba: vadinasi, ir tada buvo senų žmonių? Tai kada jie gimė, kuriais metais? Kas tai atsimena? Kas šiandien apie juos galvoja? Na, ir naujagimių buvo tais metais? Kokio jie dabar amžiaus? Deja... Ir tų, kurie tais metais buvo tik išvydę pasaulio šviesą, šiandien jau tikriausiai nė vieno nebėra tarp mūsų.
Vadinasi, ir tada žmonės lygiai taip jautėsi gyvenime, kaip mes šiomis dienomis gyvendami: ir tada buvo jaunų žmonių, senų, mažų vaikelių. Ir kaip atrodys, jei kokiais 2064 m. šios bažnyčios kunigui, kuris dar nė negimęs, prireiks surasti senus metrikus ir jis, paėmęs šių metų registravimo knygas, skaitys ir stebėsis: žiūrėk, kokių pavardžių tada buvo, ir tais metais žmonės tuokėsi, nauji žmonės atėjo į pasaulį, o kiti paliko jį vienas po kito...
Istorija pateikia vieno žymaus persų jaunuolio Hormizdo pokalbį su senosios Romos imperatoriumi, kuris paklausė, kaip jam patikusi Roma. „Valdove, -prabilo protingasis persas, - tiesa, šitokio puikumo aš niekur nesu matęs, tačiau, norėdamas būti teisingas, turiu pasakyti, kad visa tai negali manęs apakinti. Kadangi tarp puikių kolonų, triumfo arkų, rūmų pastebėjau ir kapus. Taigi miršta žmonės Romoje lygiai taip, kaip ir Persijoje. Kai aš tai pamačiau, išblėso prieš mano akis visos grožybės”.
Tai kas gyvenime dar yra gražu? - Karstai ir puvėsiai aukščiausia vertybė? Neapsigaukime! Taip liūdnai tikrovė atrodo tik žiūrint netikinčiųjų akimis. O kaip jie iš mūsų juokiasi, kad mes dėmesį kreipiame nuo gyvenimo tikrovės į kažkokio nežinomo atlygio laukimą ir esą taip atitraukiame žmogų nuo tikrųjų gyvenimo džiaugsmų, kurie jį galį patenkinti! - Tačiau mes neatitraukiame jo nuo džiaugsmų, nes žmogus laimingai pasiekti amžinybę gali tik šiame gyvenime gyvendamas ir visomis žemės gėrybėmis naudodamasis pagal Kūrėjo planą, kuris vienintelis atitinka žmogaus prigimtį ir nekeršija visa ko apkartimu, nusibodimu.
Taigi visos žemės grožybės mums yra duotos. Tik kiek nedėkingumo jų Davėjui, kai netinkamai naudojamasi Jo dovanomis! Mes visi gerai žinome: jei būtų leista atsikelti įnirusiems ir dar nors metus gyventi tarp mūsų, kaip skirtųsi jų gyvenimas nuo mūsų! Tad kodėl mes, tai žinodami, karta po kartos darome tas pačias klaidas? Keista ši problema. Daug protingų galvų yra apie ją mąstę. Sakykite, ar nėra itin svarbios šitokios mintys: žmogus nepakankamai skiria dėmesio mirties pamokoms dėl to, kad jis gyvenime visada vengia nemalonių jausmų, nors protu suvokia, kad to tikrai reikia savo ar kitų gerovei. Juk tiesa, kad daugelis žmonių gyvena žemėje tik vienu rūpesčiu: kiek galima daugiau patenkinti savo kūno poreikius. Kai žmogus nuolat gyvena šitaip nusiteikęs, tai ir mirties pamoka jam nepriimtina, nes ji reikalauja, kad žmogus kai kuriems kūno poreikiams skirtų laiko ir laikytųsi tokios tvarkos, kaip protas diktuoja. Štai paprasčiausias dalykas - kad žmogaus nepavadintum tinginiu, jis turi prisiversti imtis pirma to darbo, kuris jam nelabai patinka, nes kitaip jis niekada neras laiko tam darbui. Didis menas yra dirbti ne vien tai, ką nuotaika diktuoja. Kiek yra žmonių, kurie lengvai geba pasipriešinti tėvams, kitiems autoritetams, o savo nuotaikai pasipriešinti nepajėgia...
Tik tada, kai žmogus, skatinamas aukštesnių tikslų, siekimų, sutinka iškęsti ką nors, kas nemalonu jausmams, tik tada galima tikėtis, kad mirtis jam bus nuostabi mokytoja.
Laidojant senelį - šeimos tėvą
Šakiai, 1961 08 02
Kiekvienas žmogus, prieš pasitraukdamas iš pasaulio, pasako paskutinę ir pačią tikriausią tiesą, - pasako jau nebe žodžiais, bet tiesą nuostabiai tikrą ir svarbią: Atmink, kad ir tu mirsi”... Atrodo, tai savaime aišku, mes visi tai žinome, tačiau kaip sunku kartais šia tiesa patikėti! Kad taip tikrai yra, rodo daugelio tikinčių žmonių gyvenimas: jie gyvena taip, tarsi šios didžios tiesos nežinotų.
Iš 100 žmonių 20 metų sulaukia 81, 60 metų - 40, 80 metų - tik 3.
Žymus rašytojas Balzakas sunkiai serga.
- Aš negaliu mirti greitai, kaip paprastas žmogus, -sako jis gydytojui, - turiu svarbių reikalų!
Gydytojas liūdnai tyli.
- Ką? Man neskiriate šešių mėnesių? Aš turiu svarbių reikalų! - Bent šešias savaites!
Gydytojas tyli.
- Kaip? Ar aš galiu taip staiga numirti?.. Nors šešias dienas!
- Ką galime žinoti, aš galiu mirti greičiau už tamstą...
- Tai man neskiri nė šešių dienų?! Nors šešias valandas... - Ir staiga krito į pagalves nebegyvas.
Ką reiškia mirti? Išoriškai žiūrint, - tai prarasti viską.
1193 m. kovo 2 d. Damaske merdėjo sultonas Saladinas. Prieš mirtį pasikvietė jis savo vėliavininką: „Mūšiuose tu nešei vėliavą kariuomenės priešakyje. Dabar nešk tautai jos valdovo mirties vėliavą”. Po kelių minučių miesto gatvėmis raitas jojo vėliavininkas. Ant ieties jis buvo prisirišęs drobulę, į kurią netrukus turėjo būti suvyniotas sultono kūnas. Kartkartėmis sustodavo ir šaukdavo susibėgusioms minioms: „Žiūrėkite, miršta Rytų krašto karalius, ir iš šio pasaulio jis nieko sau nepasilieka, tik šias įkapes!”
Aleksandras Didysis mirdamas prašė, kad iš karsto būtų iškišta jo ranka. - Temato tauta, kad net toks didis nukariautojas, pavergęs karalių sostus ir iždus, iš šio pasaulio nepasiima nieko!
1539 m. gegužės 1 d. po trumpos ligos mirė jaunutė gražuolė Ispanijos karalienė Izabelė, žmona Karolio V, esančio galybės ir laimės aukštybėse. Gegužės 2 d. procesija išlydėjo velionę iš Toledo ir gegužės 16 d. atvyko į Grenadą, kur karalienė turėjo būti palaidota valdovų rūsyje. Kitą dieną aukščiausiosios valdžios atstovai turėjo patikrinti, ar kūnas tikrai valdovės, ir surašyti protokolą. Priėjo ir Pranciškus Borgijas. Jis į valdovės veidą žiūrėjo tik keletą sekundžių, bet to, ką išvydo, nebebuvo galima atpažinti: veidas buvo baisiai subjaurotas puvimo... 29 metų didikas pasitraukė šalin labai sujaudintas. Malonė tęsė darbą ir subrandino pasiryžimą: „Niekuomet daugiau nebetarnausiu mirtingajam valdovui!” Po 7 metų mirė jo žmona. Jis atsisakė kunigaikščio garbės, įstojo į Jėzuitų ordiną, o vėliau tapo šventuoju Pranciškum Borgiju.
Praeis 100 metų. Gal šiose kapinėse vaikščios žmonės. Tarp kitų bus ir vienas apsamanojęs kryžius, žole apaugęs, netvarkomas kapas - tavo, kur nors ir mano kapas... Taip, kaip mes dabar vaikštome po kapines ir nesustojame prie senų, nežinomų kapų, kurių jau paskutinės žymės baigia išnykti... O juk gyveno žmonės, jie dirbo, statė namus, kentėjo ir mylėjo... Ir jiems buvo sunku tikėti, kad jų gyvenime bus taip, kaip šiandien yra... O mums sunku tikėti, kad ir mūsų gyvenime bus taip, kaip jų gyvenime jau įvyko... Ne veltui yra žmonių, kuriems sunku patikėti, kad kažkas iš žmogaus būtybės lieka ir po mirties.
Kai jaunos kregždės, atėjus rudeniui, pajunta ilgesį skristi, prigimtis jų neapvilia. Jos skrenda ir randa pietų kraštus. Pasaulyje nėra žinoma pavyzdžių, kad visuotiniai gamtos dėsniai apviltų. Nejaugi tad žmogus būtų vienintelis nelaimingasis, nuskriaustas iš visos kūrinijos? Juk visos tautos, kiekvienas žmogus ilgisi amžinumo, net ir tie, kurie šia tiesa netiki.
Jėzus liudija. Jo Prisikėlimas. Visa Jėzaus veikla kalba apie sielos nemirtingumą. Dievas niekuomet dėl mūsų nebūtų tiek daug padaręs, jei su kūno gyvenimu žūtų ir sielos gyvenimas.
O jei taip, jei yra pomirtinis gyvenimas ir kūnų prisikėlimas, tuomet mirtis nustoja savo tragizmo. Žemiškasis gyvenimas - tai kažkas laikino. Bet tada jis tebūna protingas. Jei mirtis iš mūsų atima viską, tai kam to momento laukti? Užbėkime už akių ir tai, ką mirtis atims iš mūsų, atiduokime patys! Kitaip sakant, naudokimės žemės gėrybėmis jausdami, kad tai ne mūsų, kad tai tik dovana, tik laikinai mums duota. Tegul nebūna žemėje nieko - nei asmens, nei daikto, nei gyvenamos vietos, - ką mes labiau brangintume už Dievo Kūrėjo Valią, kuri mums apreiškiama mūsų sąžinės balsu. Argi nežinome iš patyrimo, kad žmogus nebus laimingas, jei jo sąžinė nerami? Nuodėmė ir yra iškeitimas Didžiojo Dievo į kokį nors sukurtą dalyką. O, koks nelaimingas iškeitimas!
Kas yra Dievas?! - Visos dangaus žvaigždės ir žemės gėlės, visa žmonių ir angelų didybė tik truputį atspindi, kas yra Dievas. O juk kiek nuostabumo žemėje! Kiek tyrumo ir didybės žmonių veiduose, nekaltose akyse! Mes visa tai iškeičiame į kokį nors akimirkos malonumą ar turto trupinį, ar asmenį, kuris taip pat mirs, bus pasibaisėtinas.
Tai nereiškia, kad mirtis mus verstų pasislėpti kur nors tyruose, nenormaliai gyventi. Tačiau mirtis mus temoko, kad niekuomet nedrįstume naudotis žemės gėrybėmis nuodėmingai!
Prisiminkime, kai labai stipriai veiks pagunda, kaip niekingai atrodys jos siūlomos gėrybės žvelgiant nuo krantų tos šalies, kurioje mums skirta amžinai gyventi. Prisiminkime tai, kai kuriuos gyvenimo reikalus spręsdami. Ir tikrai jie pasirodys mums visai kitaip. Ketindami nusidėti, prisiminkime, ką į ką iškeičiame.
* Meilės Magnificat.
Laidojant senelį
Šakiai, 1961 08 22
Paprastai vien tik ištartas žodis „mirtis” jau sukelia siaubą daugelio širdyse. Kiek daug yra tokių, kurie, net aiškiai jausdami artėjant tą valandą, nedrįsta savo mylimiausiems asmenims priminti didžio reikalo apie tai pagalvoti, pasiruošti, sutikti ją sąmoningai... Artimieji negali nežinoti, kad nutylėti apie tą artėjančią valandą yra niekuo nepateisinamas bailumas. Tuomet kaip tik pasirodo, kokia buvo meilė. Juk tada dėl asmeninio nepatogumo padaroma savo artimiesiems tokia baisi skriauda, kurią visą amžinybę ištaisyti nebegalima. Kodėl padaroma? Dėl savo bailumo, dėl asmeninio nepatogumo. Vadinasi, santykiai su tuo asmeniu, kurio verkiama prie kapo, buvo ne kas kita, kaip tik savimeilė, viskas buvo paremta tik asmeniniu malonumu, asmenine nauda.
Šiose laidotuvėse mes galime didžiuotis ir dėkoti Dievui, nes čia viskas buvo kitaip, viskas sąmoningai, viskas sutinkama ramiai, be kažkokio siaubo. Prisimenu velionio žodžius. Jis taip drąsiai kalbėjo apie ateitį, apie mirtį. Jis pats pareiškė savo valią, kur turėtų būti palaidotas. Jis paruošė save Viešpaties sutikimui.
Bet taip jausti, taip galvoti galima tik tuo atveju, kai žmogus tvirtai gyvena mintimi, kurią kartoja kiekvienos gedulingos Mišios: „Tavo ištikimiesiems, Viešpatie, gyvenimas ne išnyksta, o tik pasikeičia”.
Štai kada mes praktiškai pamatome, ką reiškia mūsų gyvenimui tikėjimas. Kokia baisi neviltis užplūsta ne vieną nelaimingąjį mirštant!
Katalikas mirdamas negali gailėtis paliekamo turto, jei juo naudojosi Viešpaties garbei ir pagal Jo Valią.
Jis seniai žinojo, kad turtas jam duotas ne nuosavybei, bet tik tam, kad juo pelnytų kitą, nežūvantį lobį -pagal Evangelijos liepimą kaupti nenykstančius turtus su nykstamųjų pagalba. Jam negali būti desperatiškai sunku skirtis su savo mylimiausiais, nes jis žino, kad šis išsiskyrimas tik laikinas ir ateis laikas, kai mes vėl būsime kartu ir mūsų laimės daugiau jau niekas nebeatims!
Laidojant
Gudeliai, 1962 01 26
Po didelių įvykių, nelaimių žmogus ne kartą nustebęs galvoja: „Kaip aš vieno ar kito dalyko nepastebėjau!..” Ir kaip baisu, jei žmogus šitai pastebi tik savo gyvenimo pabaigoje! Jau didelė nelaimė, jei dienai praėjus turime pasakyti: „Veltui praleidau dieną”. Bet laukia kita diena, ir mes dar galime vakardieną ištaisyti. Tačiau jei šitą liūdną tiesą žmogus pastebi tik tada, kai jau pajunta mirties artėjimą? Buvo kartą duotas gyvenimas, kartą visiems laikams. Ir jeigu jis veltui praleistas - taip pat kartą visiems laikams. - Neįvykdytos pašaukimo pareigos, neparodyta meilės, kam parodyti reikėjo, su kuo Dievas Kūrėjas buvo leidęs gyvenime susitikti. Gyvenimas praėjo beveik taip, kaip ir keturkojų, kuriems neduota proto dovana. Kūrėjo garbei nieko nepareikšta, gal net priešingai - visas gyvenimas buvo beveik ištisai nuodėmė, Kūrėjo įžeidinėjimas...
Paprastai žmogų išbudina kokie nors didesni įvykiai: išgyventas mirties pavojus, liga, brangių asmenų netekimas. Ypač visai kitaip atrodo gyvenimas žvelgiant į jį iš amžinybės taško. Tai gali patvirtinti, kam teko būti ant operacijos stalo, kai gyvybė buvo pakibusi ant plauko.
Taigi nelaukime, kol visa tai turėsime išgyventi patys, kol ivyks ir mūsų galutinio atsiskaitymo diena!
Šiandien mes taip pat mirties įvykio akivaizdoje. Tegul tai nepraeina mums be naudos. Čia reikia gebėti parodyti meną susikaupti. O tai nepaprastai sunku. Mes visi žinome, kaip nesinori ką nors svarbaus galvoti, susikaupti. Atrodo, kad niekada neateis svarbios mintys. Netikėkime! Reikia tik prisiversti, kad ir šimtą kartų nuklystančias mintis vėl sugrąžinti. Tik tada pavyksta pralaužti kiautą ir pamatyti dvasios gyvenimo vertybę ir grožį.
Tik taip pavyks ir šiandien išgirsti paslaptingąją mirties kalbą ir suprasti, ką mirusieji mums pasakyti norėtų, kaip anas Evangelijos turtuolis kad prašė leisti jam pasakyti savo broliams, kad ir jų neištiktų tokia pat nelaimė.
Ar visa tai gąsdinimas? Juk tikėjimas yra proto išvada, jei tik tu savo gyvenime nesi prisirišęs prie kūrinių. O jei esi, šiandien pagalvok: kai ateis tavo gyvenime ta valanda, kaip ši, kokią reikšmę turės visa tai, ką dabar taip brangini?!
Laidojant ilgai sirgusią senelę
Gudeliai, 1962 01 28
Kai miršta jaunas žydintis vaikinas ar mergelė, daugelis stebisi: juk dar galėjo gyventi! Žmogus, kurio dar visa ateitis priešakyje... Arba kai miršta šeimos tėvas ar motina, palikdami kartais pulką mažutėlių, mes negalime atsistebėti: juk žmogus dar taip reikalingas!
O tačiau būna ir atvirkščiai. Atrodo, žmogus jau visa gyvenime įvykdęs - vaikai seniai užauginti, pats jau nieko nebepajėgia, tik tapo našta kitiems, o vis dar gyvena... Kodėl tokie prieštaravimai?
Nustebusiai širdžiai ką nors atsakyti į visus šiuos klausimus, savaime suprantama, galima tik žvelgiant tikinčiojo akimis, tik turint galvoje visą žmogaus gyvenimą, o ne vien tik tąjį, kurį mes žmogaus gyvenimu vadinti pratę. Suprantama, materialistiškai galvojant, kaip ir į kitus centrinius žmogaus gyvenimo klausimus, taip ir į šitą nieko .atsakyti negalima... Kas yra žmogus, kam jis klajoja žemėje, kur pagaliau jo klajonių pabaiga, iš kur jame glūdi nesuprantamas amžinumo ilgesys, kodėl jis nori, kad meilė jo gyvenime būtų amžina - ir daugybė klausimų, į kuriuos nėra ir negali būti atsakymo. Vien protingas tikėjimas mums praskleidžia tą sunkią uždangą, parodo nuostabųjį „anapus”. Koks „protingas tikėjimas”? Be abejo, yra tam tikra tikėjimo tvarka. Ar Dievas yra, ar žmogus turi sielą, ar tikrai Kristus istorinė asmenybė - šie trys klausimai nėra tikėjimas, čia yra proto tiesos. Mes šitaip žiūrime į tikėjimą, nors kai kas ir norėtų, kad mūsų tikėjimas neturėtų protingo pagrindo. Toliau prasideda tikrąja žodžio prasme tikėjimas: Trejybės paslaptis, Jėzaus buvimas Švenčiausiajame Sakramente, pomirtinio gyvenimo būsena ir kt. Bet jei Dievas yra, jei Jo išmintis be galo pranoksta žmogaus protą (tai aišku iš kūrinių sudėtingumo), tuomet, kaip Jis mums sakė, protinga tikėti ir paslaptis! Tai pasakytina ir dėl tikėjimo protingumo.
Žvelgiant tikinčiojo akimis ir į šią paslaptį - kodėl kartais gyvenime taip atvirkščiai būna, - šis tas paaiškėja. Jau vien žinant, kad žmogui skirta gyventi visus milijardus amžinybės metų, ką reiškia tie keleri, keliolika ar keliasdešimt metų, kai jis gyveno žemėje ir čia laimingas buvo arba ne?! Iš viso, kas yra žemės gyvenimo laimė, jei žmogus čia niekuo nepasotinamas?.. Ir net žmogiškai galvojant, ar nevertėtų net visą gyvenimą kentėti, jei per tai būtų galima išgelbėti žmogaus amžinojo gyvenimo laimę? (Pavyzdžiui, ligos prirakintas prie lovos, bet gal kaip tik per tai žmogus išgelbėtas nuo daugelio progų, kuriose būtų sunkiai nusidėjęs...)
Pagaliau negalima pamiršti, kad ne Dievas kančios žemėje šaltinis ir ne kančiai Dievas žmogų gyventi pašaukė. Ar matėte kada sudaužytą automobilį? Kai kurios dalys dar sveikos, kai kurios jau niekam netinka - tik į laužą išmesti. Kažką panašaus padaro nuodėmė žmogaus gyvenime. - Jį ne visiškai sunaikina, bet jo žemės gyvenimo padėtis apgriauta, sugadinta. Dievas net ir nusidėjusiam žmogui neatima jo laisvės, nes tai reikštų žmogaus sunaikinimą - ta būtybė jau nebebūtų žmogus ir nebebūtų panaši į Kūrėją savo protu ir valios laisve.
Kūrėjo pasielgimas su nusidėjusiu žmogumi mus nustebina iš naujo. Kančią, kurią žmogus nusidedamas užsitraukė dėl savo prigimties sugadinimo, Atpirkėjas pavertė išganymo priemone, pavertė aplinkybe, kurioje žmogus gali pareikšti Kūrėjui begalinę meilę, atsveriančią Jam parodytą nedėkingumą. Ir tai galima padaryti ne vien už save patį, bet ir už kitus.
Štai kur svarbiausias ir galutinis atsakymas į šį nesuprantamą klausimą! Jei žmogus pakelia kančią sąmoningai kaip atgailą už savo ir kitų Kūrėjui parodytą nedėkingumą, tai jo kančia tampa begalinės vertės. Šitaip kenčiančių dėka daug sielų bus amžinai išgelbėta, daugelis jiems dėkos amžinybėje.
Jei šitokia buvo amžinatilsį senelės kančia, tuomet kiekviena jos gyvenimo valandėlė buvo didi palaima jai, jos šeimai, gal mūsų parapijai, mūsų kraštui. Gal kaip tik per jos kančią bus sunaikinti padariniai nuodėmių, gal padarytų tolimoje protėvių kartoje, kurių žemėje jau niekas nebežino.
Didi Kūrėjo išmintis. Tebūna Jam garbė per amžius!
Laidojant kaimyną
Gudeliai, 1962 01 29
Kai miršta sąmoningi katalikai, paprastai jie patys kviečia kunigą, kad Viešpaties suteikta galia jis atleistų nuodėmes, leidžia patepti šventais aliejais savo kūną, kad šiuo patepimu būtų laimėta speciali Viešpaties pažadėta malonė pakelti ligos sunkumus. - Sąmoningi katalikai nejaučia siaubo prisimindami ir galvodami apie tai, kas visų žmonių gyvenime kartą turės įvykti.
Šitokia mūsų artimųjų mirtis, faktas, kad jie patys ligos patale kviečiasi kunigą, yra didi paguoda tiems, kurie dar pasilieka šios žemės kelionėje. Juk tuomet tame didžiajame „anapus” mus sutiks ne kažkas nepažįstamas: Asmuo, kuris nulems mūsų likimą, bus tas pats, kurį čia, žemėje, mylėjome, kuriam jautėme didelę pagarbą, kurio Valią vykdėme.
Amžinybė juk ir bus tąsa to, ką jautėme savo Dievo atžvilgiu čia, žemėje, gyvendami. Jei čia širdis degė neapykanta Jam, tai toji neapykanta ir tęsis visą amžinybę... O jei čia širdis buvo kupina meilės ir pagarbos Jam, tai visa tai žydės taip pat visą amžinybę. Štai kodėl tas ramus ir pagarbus atsidavimas Dievo Kūrėjo Valiai paskutinėmis dienomis, pasitikint Jo meilės ir Jo išminties didumu, duoda mums didelę viltį, garantiją, kad ir anapus mūsų artimieji sutiks Draugą, o ne Teisėją. Juk tik dėl vienos gailesčio minties didelis nusidėjėlis nebus atstumtas - kaip kad nebuvo atstumtas sūnus palaidūnas, kuris suprato savo nedėkingumą mylinčiam tėvui.
Tik čia kyla klausimas: jei žmogus visą gyvenimą jautė neapykantą Dievui, ar pajėgs jis paskutinį momentą kažką kito pajusti Kūrėjui?! Štai kodėl yra svarbu, kad visą gyvenimą būtų sąmoningai stengiamasi atsiliepti į Dievo meilę mums.
Ir priešingai: jei žmogus visą gyvenimą sąmoningai dėjo pastangas suprasti ir vykdyti Jo Valią, tai ir paskutinė valanda negali būti kitokia. Tai patvirtina gyvenimo patyrimas: žmonės, visą gyvenimą praleidę garbingai, paprastai nebijo sąmoningai galvoti apie ateitį ir patys pasistengia, kad ypač tada sąžinė būtų visiškai rami.
Kiek galima žmogiškomis akimis įžvelgti, velionio gyvenime visa pasitvirtino, ką mes kalbame apie sąmoningų katalikų gyvenimą ir mirtį. Todėl brangūs jo artimieji šios dienos skausme, kad ir ašarotomis akimis, tepamato šviesią vilties žvaigždelę: meilė Dievui, pražydusi žemėje, žydės visą amžinybę, kaip ir žmogiškoji meilė - juk ji ir yra ne kas kita, kaip anos didžiosios dieviškosios Meilės spindulėlis, įsikūnijimas Dievo kūrinyje - žmoguje. Kaip Dievas yra amžinas, kaip žmogus, kartą pradėjęs būti, jau yra amžinas, taip ir žmogaus siela, jos galia mylėti yra amžina, nes kaip tik šia galia žmogus labiausiai panašus į Dievą Kūrėją. Juk Dievas yra Meilė, Švenčiausiosios Trejybės Asmenų vidaus gyvenimas yra meilės gyvenimas.
Laidojant senelę
Gudeliai, 1962 01 30
Kai žmogus ruošiasi labai dideliam reikalui - didelei kelionei, namų statybai, šeimos gyvenimui - paprastai artimieji jaučia pareigą padėti kuo gali. Tai verčia tarpusavio meilė, draugiškumas. Savaime suprantama, kad iš visų didžiųjų žmogaus gyvenimo reikalų pats svarbiausias - kada žmogus rengiasi žengti ne į šeimos gyvenimą, ne studijas pradėti, bet pradėti savo tikrąjį gyvenimą amžinybėje. Šitai matydami kiti šeimos nariai turi pareigą padėti:
1) Jiems viską atleisti - jų nervai iškankinti, kartais ne dėl savo kaltės parodo nervingumo.
2) Saugoti juos, kad neįžeistų, nesudaryti progos jiems nusidėti paskutinėmis gyvenimo valandomis.
3) Už juos melstis - kai jie kovoja sunkią kovą, padėti jiems užtarimu Dievui.
4) Juos stiprinti paguodos žodžiu, žadinti pasitikėjimą Dievo meile mums, semtis stiprybės iš Jėzaus kančios, savo skausmą pakelti ta pačia intencija, kaip ir Jėzus kentėjo.
5) Kiti šeimos nariai turi būti grynos sąžinės, kad šėtonas namuose visiškai neturėtų galios.
Matant tokią sunkią senatvę, gal ne kartą mums ateina nerami mintis: o jei ir mano senatvė tokia būtų?! - Mums baisu būna todėl, kad užmirštame vieną svarbią tiesą: juk visa tai kartą baigsis. Ką laimėtume tokiu atveju keikdami Dievą?! Jeigu Kristus nebūtų kentėjęs, tuomet mes galbūt turėtume teisę daryti priekaištą Dievui. Bet dabar juk žinome, kad visi, kurie su Kristumi sudaro vienybę priimdami šv. Komuniją, gyvendami malonės būsenoje, savo kančia dalyvauja ir atpirkimo darbe.
Laidojant šeimos motiną, žmoną
Naujoji Ūta, 1962 02 26
Kūrėjo nebuvo skirta žmogui mirti. Todėl taip netikėtai, taip nelauktai žmogus su mirtimi susiduria, taip nenoromis apie ją galvoja. Visi žmogaus siekimai linksta gyventi amžinai, o čia mirtis - nenatūralus, baisiai priešingas visai žmogaus būtybei ir jo prigimčiai reiškinys. Bet vis dėlto, norom nenorom, turime patikėti, kad štai ir aš mirsiu...
Yra žmonių, kurie net mirdami apie tai nenori galvoti. Jie mielai klauso, kai gydytojas jiems meluoja, ir patys sau bando kvailai meluoti net tokiais atvejais, kai mirtis visai aiškiai beldžiasi į jų sielos duris. Taip, pasakytume, negarbingai miršta net ir daugelis labai garbingai gyvenusių žmonių (pavyzdžiui, ponia Kiury). - Bet, antra vertus, netikinčiojo akimis į mirtį žvelgiant ir neįmanoma į ją žiūrėti ramiai, be siaubo. Juk netikinčiajam mirtis - tai išnykimas, nors kiekviena žmogaus būtybės ląstelė šaukiasi bet kokia kaina gyventi!
Tik mes, tikintieji, žinome šią didžią paslaptį, kad „Tavo ištikimiesiems, Viešpatie, gyvenimas ne išnyksta, o tik pasikeičia!” Bet šitaip mirti gali tik tas, kurio gyvenimas praėjo didelio pasitikėjimo ir pagarbos Dievui dvasia. Jam mirtis bus ėjimas ne į svetimą šalį, kur visi nesvetingai ir nepalankiai nusiteikę, bet ėjimas pas Tą, kuris visada buvo gerbtas, mylėtas, kuris mane myli ir manęs laukia. Ar gali, ilgai namie nebuvęs, vaikas bijoti ir būti neramus, keliaudamas iš tolimo krašto pas savo mielą motiną, tėvą?!
Štai kada paaiškėja, kaip svarbu, kad gyvenime nuolat būtų dedamos pastangos Dievą jausti ne kaip svetimą, gal net baisų, bet kaip Draugą, kuris mane myli ir trokšta, ilgisi mano meilės... Štai dėl ko svarbu, kad ypač būdami Švenčiausiojo Sakramento artumoje Jėzų jaustume kaip gyvą Asmenį, kaip Tą, kuris mane supranta ir girdi, kuris mane myli ir nori mano meilės.
O jeigu visas gyvenimas praėjo besirūpinant tik medžiaginiais reikalais, gal net nuodėmingai prisirišus prie žemės, prie kūrinių, jeigu ne kartą į sąžinės priekaištus numota ranka, nes, jei žiūrėsi nuodėmės, negyvensi”, tai, savaime suprantama, Dievo vardas ir mirties artėjimas turi kelti siaubą, beviltiškumą, neapsakomą baisumą. Juk tada mirti - tai reiškia susitikti su Tuo, kuris visą gyvenimą buvo įžeidinėjamas, nemylimas, Juo bodėtasi, taip kaip bodimasi kiekvienu, kuris gyvenime neapkenčiamas.
Artimo meilės pareiga yra budėti, kai kas nors iš artimųjų suserga: gal skausmas, gal sąmonės nusilpimas neleidžia jiems aiškiai galvoti, todėl yra pareiga priminti, kad jų sąžinė būtų visiškai gryna. Pareiga lankyti ligonius juk ir yra ne vien tam, kad sutrumpintume valandėle ir taip ilgą jų skausmo dieną, bet ir kad padėtume jiems blaiviai pamąstyti ir priminti, kas svarbiausia. To neturime užmiršti mes, gyvieji.
Velionės vardu leiskite tarti artimiesiems „ligi pasimatymo...” Juk ateis laikas, kai visi vėl būsite kartu, ir jau niekas jūsų nebeišskirs. Jos vardu leiskite dėkoti, prašyti atleidimo, pasakyti, kad ir ji visiems atleidžia. Jos vardu leiskite prašyti neužmiršti, jei dar jai reikalinga pagalba. Neužmiršti, kaip per pajudėjusio traukinio langą dar palydima paskutiniais žodžiais: „Tik neužmiršk, greit parašyk...”
Laidojant netikėtai mirusį
Gudeliai, 1962 03 03
Jį mirtis užklupo netikėtai...
Įspėjo mus Viešpats: „Budėkite, nes nežinote dienos, nei valandos”. Kalbėjo Mokytojas ir kitais palyginimais. — „Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius!” - „Paikas, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo sielos!”
Kaip rodo beveik visų mirštančiųjų patyrimas, mirtis mus visada užtinka netikėtai. Tai pasibaisėtinai aiškiai mums primena ir ši mirtis. Ne kartą jis važiavo į miestą ir laimingai grįžo. Taip kaip ir mes visi. - Ne kartą gulam ir keliam, važiuojam ir vėl grįžtam, nejausdami ir nepagalvodami, kad gal jau ne kartą praėjome pro tą vietą, kur mūsų lauks mirtis. Kai visi - ir gydytojas, ir artimieji žinos, kad mes jau mirsime, ir tada turbūt vieninteliai sau galvosim: „Mirsiu, tik dar ne dabar, kada nors dar labai toli nuo šio momento”. Juk tiek kartų sirgom ir pasveikom, tiek kartų keliavom ir laimingai grįžom, - kaipgi šį kartą galėtų būti kitaip? Ir jau paskutinį kartą atsikvėpdami, ir tada dar manysime, kad liko atsikvėpti dar bent kartą... O vis dėlto... Viena akimirka bus paskutinė ir ji neklys. Mūsų nebaigtus planus pabaigs kiti. Ir velionis rengėsi važiuoti malkų, bet parveš jau kiti...
Šitų faktų akivaizdoje sau kartais iškeikime klausimą: kaip gyvenčiau ir ką dar norėčiau padaryti, jei šie metai, šis mėnuo, ši diena (!) būtų paskutiniai... Ar gerčiau, jei šis butelis bus paskutinis, ar keikčiau, jei šis žodis sustings mano lūpose?
Mirties valandą išryškėja baisi tiesa: jei žmogus žemėje gyvendamas nebuvo įpratęs visuose gyvenimo reikaluose kreiptis į Dievą, tai ir mirties valandą šito prisiminti nesugeba. Taip pat daro ir gyvieji - jie tik su baime ir skausmu stebi mirštančiųjų gęstančias akis.
Labiausiai rizikingą mūsų mirtį padaro prisirišimas prie turtų ir savo ambicijos vaikymasis, nes šie du dalykai labiausiai išblaško žmogų, užima visas jo mintis, jo dėmesį ir nepalieka vietos pagalvoti apie tai, kas svarbiausia. Pagaliau, kai ateina ta akimirka, jau nebegali suprasti, kad tai iš tikrųjų labai svarbu.
Sunykti gali vien tai, kas sudėta iš dalių, kas turi kiekybę, o mumyse esama tokių dalykų, kuriuose nėra kiekybės (tai meilė, pareiga, teisingumas), tad ir šių dalykų priežastis negali būti sudėta iš dalių. Savo kalboje tą priežastį mes vadiname siela. Tai liudija visų tautų įsitikinimas, kad reikia bendrauti su mirusiais. Tai liudija Kristus visu savo mokslu.
Mes turime viltį, kad velionis gyveno, giedojo chore nevaidindamas, bet Viešpaties garbei...
Laidojant mokytoją
Gudeliai, 1962 04 02
Mes Tau dėkojame, Galybių Viešpatie,
kad mus sukūrei ne bejausmiu akmeniu,
neturinčiu nei proto, nei širdies turtingos.
Mes Tau dėkojame, kad nesukūrei mus gyventojais
nei ežero gelmių, nei miško tankumynų,
kurie nardo po gelmes
ir žemės augmenijos prieglobsčius
nieko nežinodami, kieno ir kam
jie į buvimą pašaukti.
Nežino jie ir niekad negalvojo
apie Tave, o didis Dieve,
nes Tu galvot jų neišmokei.
Jie Tavęs nepasiilgsta,
nes neturi laisvės.
Tu jų mylėti neišmokei,
ir jie patenkinti savuoju likimu,
nes nepažįsta kito, tobulesnio
ir jokio supratimo apie jį neturi.
Lygiai taip, kaip mes be Tavo pagalbos
nepasiilgstame Tavo, o Dieve, laimės,
Tavo buvimo paslapčių,
nes ir mes Tave pažįstam tik iš Tavo kūrinių.
Ir mes nebūtume žinoję nieko tikro
apie tą didžią Tavo dovaną,
kad žmogui skirta neišnykti taip,
kaip peržydi ir vysta pavasario žiedai.
Mes tik neaiškiai nujaučiam tą laimę
ir jos neaiškiai ilgimės,
kaip ilgisi namų keleivis, kaip vaikas tėvo.
Ir jei mums nieko Tu nebūtum sakęs,
mes taip ir liktume netikrume klajoti.
Mes turime dėkoti Viešpačiui,
kad Jis sukūrė mus į save panašius.
Kad davė Jis mums proto šviesą,
kuriuo mes įžvelgiame tolį,
ir tai, ko mūsų kūno akys nepajėgia įžvelgti.
Tik proto šviesa mums padeda
papildyti silpnumą savo rankos,
pasidaryti įrankius,
darančius mus stipresnius už dramblį
ir greitesnius už padangių erelius.
Mes Tau dėkojame už valios laisvę,
kurios dėka žmogus mylėti gali
ir savo meile į Tave, o Dieve, panašus.
Mes Tau dėkojame, o Dieve,
kad šios dovanos neatėmei iš mūsų net tada,
kai žmogus savąja laisve pasinaudojo Tave įžeisti.
Ir štai, matydami čia karstą,
mes turime dėkoti, kad Tu, o Dieve, pasakei,
jog tai juk tik dalis žmogaus gyvenimo.
Nes šitokis likimas -
nei karstas, nei skausmas -
nebuvo Tavo skirta žmogui:
visa tai - per kaltę tik paties žmogaus.
Taip kaip griūva tiltas ar namai,
jei darbininkai neįvykdo
architekto valios ir iškreipia jo planą.
Mes turim viltį, kad gyvenimas žmogaus,
kurį mes šiandien palydėjome išvykstantį iš mūsų,
buvo kaip augalas Tavo, Viešpatie, akivaizdoje
ir kiekviena diena buvo kaip nauja ląstelė,
pridedama visam organizmui.
Ir štai tas augalas,
kurį Tu, Dieve, kitados pasodinai,
jau išsiskleidęs ir sukrauti žiedai
ir jis bus tinkamas Tavoj akivaizdoj žydėt per amžius.
Mes taip manyti galim
ir turime nuolankią viltį,
nes apie jį žmonės prisimena daug gero.
O juk Tu, Dieve, pažadėjai,
iš to mus vertinti ar smerkti,
kiek gero būsime padarę broliams, -
iš to mus vertinti, kai paskutinį kartą
bus nagrinėjama mūsų byla.
Mes turime viltį nuolankią,
kad tie, kurie mylėjo jį ir gerbė,
kartą visi vėl susitiks Tėvo namuose.
Mes Tau dėkojam, Viešpatie,
kad Tu ne akmeniu sukūrei šitą žmogų,
ne berželiu, palinkusiu prie kelio,
bet žmogumi, į Tave panašiu,
kuriam paskyrei amžinai gyventi...
Iš kur mes žinom tai? -
Juk sveikas protas kalba,
kad žmoguje yra dalykų,
didingesnių už medžiagą,
medžiaginėmis priežastimis nepaaiškinamų,
taigi ir priežastis jų medžiaginė negali būti.
AApie tai kalba Tavo Apreiškimas.
Laidojant senelę, kančiose mirusią nuo kaulų vėžio
Gudeliai, 1962 07 04
Mes pro savo akis praleidžiame daug įvykių, daug žmonių, kurie mums atrodo visai nereikšmingi, beveik jų ir nepastebime. Kasdien mes vaikštome žemės keliais keleliais. Girdime - ūžia. Pakeliame galvą: a, ūžia lėktuvas. O tie, kurie sėdi lėktuve, žiūri žemyn, pro jų akis pamažu slenka namai, ežerai, sodybos, miškai. Pro juos vingiuoja keliai į tolį. Ir žmonės, tais keliais skubantys, tokie mažyčiai - kaip skruzdėlytės - jų beveik ir pastebėti negalima. Jie tokie mažyčiai ir taip nevikriai žeme ropoja. Ir tiems, kurie sėdi lėktuve, taip mažai rūpi, kas tie žmonės, kur ir kokiais reikalais jie skuba žemės takais, ar kuris širdyje nešasi begalinį skausmą ar džiaugsmą - visai nesvarbu. Tas, kuris lėktuve sėdi, abejingai žvelgia į žemę, žino tik tai, kur jis skrenda, kokiais reikalais, žino tik tai, ką jis turi savo širdyje. Gal jis skrenda į laidotuves, tik ką gavo telegramą; gal, priešingai, jis galvoja apie didelį džiaugsmą, kai netrukus susitiks savo mylimiausius. Ir tie, kurie vaikšto žeme, visai negalvoja apie tuos, kurie lėktuve, jie tik iš smalsumo pakelia galvą: a, skrenda lėktuvas...
Kai sunki liga prislegia žmogų ir prikausto jį lovoje ištisais mėnesiais, kaip kalėjime, tarp keturių sienų, žmogus žvelgia pro langą, su pavydu ir skausmu palydėdamas akimis skubančiuosius gatve. Tas pasaulis pro langą jam atrodo toks mielas, paslaptingai viliojantis. Bet vis tiek ligonis prie lango galvoja tik apie savo skausmą, savo nelaimę ir kažin ar jam ateina į galvą mintis, kad tie, kuriuos jis pavydžiomis akimis lydi skubančius gatve, taip pat nešasi savo skausmą, savas mintis ir nė nepastebi, kad čia ligoninė, nepagalvoja apie čia kenčiančius žmones.
Ne kartą esame matę laidotuves. Akimis palydime, paskaitome užrašus ant vainikų. Kažin, ką čia laidoja? Procesija dingsta pamažu tolyje, mes skubame toliau savo reikalais, savo skausmu ar džiaugsmu nešini, ir vargu ar kuriam praeiviui ateina mintis: kažin, kur dabar yra jo siela? Vargu ar daug kas susiorientuoja pakelti mintis iš gyvenimo triukšmo, valandėlę užmiršti savo skausmą ar savo džiaugsmą ir pratarti: „Amžiną atilsį duok jam, Viešpatie...” Net ir tie, kurie eina paskui karstą, ne kartą nervingai dirsčioja į laikrodi: „Ai, kaip ilgai užtruko, - dar būtinai reikia užeiti i krautuvę, kažin nuo kelių čia uždaro pietums...” O kaip dėkingas būtų tas, kurio kūnas guli karste, jei tie, kurie eina paskui jo karstą, bent valandėlę pakeltų savo mintis, kreipdamiesi į Dievo gailestingumą...
Toks yra gyvenimas... Jis būtų visai kitoks, jei mes sąmoningomis pastangomis išmoktume gyventi ne vien savo reikalais, mąstyti ne vien apie save. Spręsdami kai kuriuos reikalus, kai mums labai sunku susigaudyti, kaip iš tikrųjų reikia pasielgti, užmerkę akis, ramiai pabandykime pamatyti savo karstą: mane jau laidoja, o manasis „aš” vis tiek jaučia, mąsto, gyvena. Kaip tada norėtume vienu ar kitu atveju pasielgti?..
Laidojant keturių vaikų tėvą
Gudeliai, 1962 07 09
Kodėl gi žmogaus planai iš tokios trapios ir taip lengvai dūžtamos medžiagos? Kodėl gyvenime taip daug kartų išeina visai kitaip, kaip mes planuoti linkę?
Ne per seniausiai kino teatruose buvo demonstruojamas filmas. Grupė žmonių linksmi ir, rodos, viskuo patenkinti kažkur keliauja. Ir čia filmą pertraukia vaizdas: tie patys žmonės tik ką įvykus baisiai katastrofai kelionėje - baisūs, sudarkyti lavonai... Bet jų kelionė vyksta toliau. Visi linksmi, nerūpestingi. Niekas nė neįtaria, nenujaučia, kad kažkuriame kilometre, lyg paslaptinga šmėkla pasislėpusi, jų laukia mirtis. Kaip jie būtų jautęsi ir kaip elgęsi, jei koks juodas pranašas jiems būtų parodęs, kas jų laukia?..
Šventasis Raštas pasakoja apie karalių Nabuchodonosarą, kuris, išniekindamas iš žydų šventyklos atimtus šventuosius indus, vaišino iš jų savo svečius. Ir staiga jis mato sienoje paslaptingą ranką, rašančią žodžius: „Suskaityta, pasverta, padalyta”. - Žodžius liūdno likimo, kuris netrukus turėjo ištikti šventvagį karalių. Tai pamatęs, valdovas išbalo...
Ką gi darytų žmogus, vieną momentą išvydęs savo likimą, kurio nesitiki ir nelaukia?! Ką darytume mes, sužinoję, kad štai netrukus, dar šiandien mus ištiks mirtis!? O juk visi planuojame dar tolimą ateitį. Planuojame daugeliui metų į priekį. Visi mūsų planai turi pradžią, -šitai mes žinome, - bet kad mūsų planai turėtų pabaigą, šitos ribos turbūt nė vienas nenusibrėžiame: mums vis rodos, kad tie planai, gyvenimas truks amžinai. Žinome, kad taip nebus, bet tas žinojimas vis kažkoks neapibrėžtas: lyg ne visiems vienoda būtų žemės gyvenimo pabaiga, lyg būtų žmonių, kurie iš viso nemirs.
Mes tikriausiai esame tikintys žmonės. Jau katekizmo pamokose esame girdėję, kad Dievas yra begalinė Meilė, ir kiekviena kilni meilė žemėje yra tik dėl to, kad čia įkūnyta dieviškosios meilės dalelytė. Pagaliau protaujame: juk nieko žemėje nepasiėmėme patys, ateidami į buvimą. Taip pat žinome, kad Dievas yra begalinė išmintis. Jis pašaukė mus į buvimą tik dėl to, kad nori su mumis pasidalyti savo laime, ir ta laime, kuria laimingas Jis, nori padaryti laimingus ir mus.
Bet kodėl, o didis Dieve, taip keistai ir mums nesuprantamai kartais būna, - kam pašauki žmones dar nebaigusius savo žemės darbų?.. Jie tiek daug dar padaryti tikėjosi, ir štai paslaptingas kvieslys juos išsiveda... O jie tikėjosi ir savo vaikus užauginti, ir gražiai juos išmokyti, dar daug ką namuose sutvarkyti, bet nesuspėjo...
Tiesa, taip galvodami vis amžinai dėl savo didelio skausmo užmirštame vieną nuostabią tiesą, kad tuo pakvietimu žmogaus gyvenimas ne išnyksta, o tik pasikeičia. Mes vis žmogiškomis akimis viską matyti linkę ir aiškiai suprantame tik tai, kas žemiška.
Atleisk mums, Viešpatie, kad mes tokius svarbius dalykus kartais užmirštame. Iš tikrųjų kaip nuostabu! Nors vaikai dar neužauginti, bet juk Tu, Dieve, esi pati tikroji mūsų meilė, pats didysis mūsų Geradarys. Ir jei Tu pašaukei žemiškąjį tėvą, Tu pats, o Dieve, įsipareigoji jų geruoju Tėvu būti.
Laidojant senelį - gerklės vėžys, bado mirtis
Gudeliai, 1962 07 20
Ateini į stotį... Kažkaip tuščia, žmonių nėra. Paklausi atsitiktinį praeivį ir nustembi: vaje, pavėlinau! Rodos, taip skubėjau... Autobusas ką tik išvykęs. Ir ką gi - nepavysi. Gerai, jei tuo keliu didelis mašinų judėjimas - gal paveš kitas, bet jei ne... Eini namo pykdamas pats ant savęs: juk reikėjo tiek nedaug... Net pergalvoji, kur galėjai paskubėti, ir tiek randi vietų, momentų: su tuo susitikus nereikėjo taip ilgai kalbėti, galėjai truputį anksčiau atsikelti, galėjai truputį greičiau eiti, vis - galėjai, galėjai... Bet dabar jau vėlu, autobusas išvykęs...
Čia smulkmena. Bus gal truputį nepatogumo, kam žadėjai atvažiuoti, gal didesnis ar mažesnis medžiaginis nuostolis, bet tai praeis. Laikas užtušuos viską. Pamirši ir tas savo tokias protingas išvadas, kaip pasielgti reikėjo, kad to nebūtų buvę, ir kitą kartą gal vėl taip pat pražiopsosi. Bet gyvenime esama tokių pavėlinimų, kurių atitaisyti jau niekada nebegalima. Esama dalykų, esama vietų, kur norint patekti eina tik vienas vienintelis autobusas... Būna ir taip, kad žmogus pavėlina gyventi, pavėlina mylėti! Va, čia tai pati didžioji žmogaus nerangumo tragedija, ko atitaisyti daugiau jau nebegalima per visus milijardus amžinybės metų...
Koks baisus būna skundas žmonių, kai jiems į akis pažvelgia mirtis ir staiga jie pamato visą savo gyvenimą, nušviestą visai kita šviesa! Kaip niekada jiems paaiškėja tikroji visų dalykų vertė. Tiesiog staiga jie supranta viską, kaip gyvenime reikėjo vienu ar kitu atveju pasielgti, ir juos apima siaubas: „O, kad būtų leista pradėti gyvenimą nuo vaikystės iš naujo!.. Dabar tai mokėčiau gyventi!” Kaip juodos šmėklos susirenka priekaištai: „Nereikėjo su tuo bendrauti, nereikėjo to ar ano su tokiu godumu pirkti, dienomis ir naktimis krauti turto - juk neturėjau nei šiokiadienio, nei šventadienio. Nereikėjo gerti ir taip palaidoti savo sveikatą”. Vis nereikėjo, nereikėjo... Ir kaip sunku būna visus tuos sąžinės priekaištus girdėti! Svarbiausia, kad jau nebėra galimybės to ištaisyti - tik Dievo gailestingumas gali išbraukti tai iš gyvenimo juodos praeities. Taip yra mūsų gyvenimo atžvilgiu.
Bet esama dar vieno baisaus pavėlinimo, kuris būna jau nebe mūsų, bet kitų atžvilgiu. Tai pavėlinimas mylėti. Kai laikai rankoje telegramą, pranešančią mirties siaubą, kaip filmas prabėga prieš akis santykiai su mirusiu asmeniu - gal motina, gal tėvu, broliu ar seserimi... Visa matai, tarsi savo elgesį stebėtum jau nebe tu, bet kažkas kitas iš šalies. Ir kaip viskas keistai, viskas kitaip atrodo! Prisimeni ir kas paskutinį kartą kalbėta, ir kaip atsisveikinta... Ir vėl tos juodos šmėklos: nereikėjo, nereikėjo...
Kad ir čia nepavėlintum, paklausk mirties dabar: ji tau pasakys, ko reikia. Jei neklausi dabar, ji vis tiek prakalbės, bet tada jau pasakys ne ko reikia, bet ko nereikėjo... Pavėlinai...
Laidojant senutę (netekėjusi) - vėžys
Gudeliai, 1962 07 31
Kiekviena mirtis įneša kažką naujo ir be galo svarbaus į šią Evangelijos eilutę. Ar tuo Kristus laimina žemėje skurdą? Ar Kristaus valia, kad žemėje viešpatautų skurdas? Ką reiškia Jo pasakymas „beturčiai dvasioje”?
Čia pat tegul prieš mūsų dvasios akis iškyla kitas Evangelijos vaizdas. - Vienam žmogui labai užderėjo javai. Jis, suvalęs nuo laukų derlių, vaikšto patenkintas apie savo kluoną ir sau vienas galvoja: „Dabar turiu gėrybių daugeliui metų! Gerk, pokyliauk, mano siela, nes turi gėrybių daugeliui metų!” O paslaptingas balsas prabyla: „Paikas, dar šiandien bus pareikalauta tavo sielos...”
Visa žemiškojo gyvenimo palaima, visos regimos Viešpaties dovanos sudaro mums vieną pavojų - įsižiūrėti vien į jas ir užmiršti Davėją. Ir tai ne tik nedėkingai užmiršti, bet ir Jo paties dovanų dėka Jį įskaudinti. - Kiek daug žemėje yra neteisingai įsigyto turto! Kiek daug neatlyginta arba neteisingai atlyginta! Kiek kartų perkant ir parduodant apgauta kitas žmogus! Kas suskaičiuos, kiek apleista gyvenime Mišių šventadieniais, tuo tiesiog sąmoningai atstumiant Viešpaties Jėzaus pasisiūlymą būti Tarpininku tarp mūsų ir savo dangiškojo Tėvo?! Kas suskaičiuos, kiek šventadienių gyvenime pažeidžiama visai be reikalo: iš godumo virpančiomis rankomis griebiami žemės vaisiai taip, tarsi nuo mūsų vienų priklausytų tai! Pagaliau kas suskaičiuos visą nedėkingumą Davėjui, kiek Jis įžeidžiamas dėl Jo paties dovanų?!
Taip bėga dienos. Vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris. Ir tik kartais netikėtai žmogus nustemba: vaje, kiek daug jau man metų! Sutikęs žmones, kuriuos kadaise pažinojo dar tik kaip vaikus, negali atsistebėti: „Vaje, kaip tu greit užaugai!” Arba sutikęs savo jaunystės draugus po daugelio metų tiesiog nusigąsta: „Koks tu pasenęs! Ir visai žilas... Juk ar seniai dar čia mudu ganėm...” Bet grįžta namo, ir vėl tie darbai, ir vėl - ar šventa, ar šiokia diena - nėra skirtumo, ir vėl užmiršta, kad jau tiek daug metų...
Taip prabėga gyvenimas. Tačiau kiekvienam neišvengiamai taip atsitinka: staiga akis į akį susiduria su tuo didžiu įvykiu, kurį mes vadiname mirtimi. Dažniausiai tai būna, kai sunki liga paguldo, ir žmogus, nori ar nenori, bet pagaliau vienas turi pagalvoti. Ištisomis dienomis ir nemigo naktimis dažniausiai daug kartų kaip filmas pro jo akis vis iš naujo prabėga gyvenimas, visi jo įvykiai, visos vietos, kur kada taip buvo gera, visi tie dalykai, kurių kitados taip buvo siekiama godžiomis rankomis: ir turtai, ir garbė, ir malonumai... Ir su siaubu žmogus pagaliau turi pajusti, kaip visa tai tolsta... Neatšaukiamai, nebesugrąžinamai, nepasiekiamai...
Koks kartėlis tada būna širdyje! Koks tuščias pasirodo gyvenimas! Koks siaubas apima pažvelgus į artimą ateitį, į tai, kas netrukus turi įvykti! Norėtųsi...
Tada daug ko norėtųsi, bet kur surasti tuos, kurie dėl mano kaltės nusidėjo, pro kurių gyvenimą kaip demonas griovėjas praėjau?.. Kur surasti tuos, kurie mano nuskriausti, kaip jiems atlyginti?.. Kur surasti tuos, kurie dėl mano kaltės įžeisti ir kaip juos atsiprašyti?.. Taigi baisu, siaubingai baisu pažvelgti į artimą ateitį ir suprasti, kas netrukus turi įvykti!..
O! Tegul kiekviena mirtis mus moko šios didžios išminties, kas yra beturčiai dvasioje: turėkime visas žemės gyvenimo dovanas taip, tarsi jų neturėtume, pasiruošę kiekvienu momentu jų netekti. Taip kaip Senojo Testamento Jobas, kai jam buvo pasiūlyta prakeikti savo gimimo dieną dėl ištikusių jį baisių nelaimių, o jis ramia ir nuolankia širdimi tik pratarė: „Viešpats davė, Viešpats atėmė... Teesie garbė Jo Vardui!”
ĮĮ žmogaus laimės šalį tik vienas kelias veda: suprasti ir įvykdyti Jo Valią! Nes nei mes patys, nei niekas kitas tobuliau savo laimės kelio nubrėžti negali, kaip kad mūsų Kūrėjas savo didžia išmintimi ir meile.
Laidojant Kaminską
Gudeliai, 1962 09 08
Kunigo Vaičaičio paskutinis žodis parapijiečiams: „Gyvenimas kaip šešėlis - prabėgo ir nebesugausi jo, nebesulaikysi. Gyvenimas prabėgo, nebesugrąžinsi jo. Praeis daug metų ir niekas manęs nebeminės: buvo -nebuvo koks Vaičaitis... Žinau, kas bus. Žinau, kad greit mirsiu. Žinau, kad siela duos apyskaitą Dievui. Turiu nuolankią viltį...”
Šitą šiurpulingą tiesą - „žinau, kas bus” - žinome mes kiekvienas. Ypač tas, kuris, išgyvenęs jau keletą dešimčių metų, žino, kad antrą kartą gyvenimas nebegrįžta. Šito žinojimo požiūriu žmonės griežtai susiskirsto į dvi stovyklas, ir jau čia, žemėje, pradeda linkti vieni į amžiną meilę, kiti - į amžiną neapykantą. Vieni pajunta dar didesnę viltį ir atsidavimą Kūrėjui, kiti -baisią tuštumą, beprasmybę, išnykimo siaubą.
Šitai žinodamas žmogus, nori ar nenori, vis tiek pasijunta Kūrėjo akivaizdoje. Pasijunta todėl, kad, jausdamas, jog artėja prie išnykimo ribos, skausmingai suvokia, kad ne jo rankose jo buvimas. Jei būtų jo paties rankose, jis niekada nepajustų mirties baimės, nes sau jis niekada neleistų išnykti.
Laimingi, kurių širdžių nesukietina šėtoniškas išdidumas ir jie atsigręžia į savo būties Palaikytoją su malda lūpose ir nuolankia viltimi! Kiekviena mūsų gyvenimo valandėlė, kai ugdome širdyje puikybę, pasunkina mums aną paskutinį apsisprendimą - už Dievą ar prieš.
Mes, kurie toliau ar arčiau dar eisime šia žeme, neleiskime, kad įvyktų tragedija - apsisprendimo momentą atidėti iki tol, kai akys jau merkiasi... Tebūna visas gyvenimas vienas aiškus apsisprendimas už! (Apsisprendimas prieš y yra nuodėmės momentai.) Tada nebaisu bus susitikti su Tuo, kurį mylėjome.
Laidojant Šv. Mergelės Gimimo šventėje
Naujoji Ūta, 1962 09 08
Iš Senojo Testamento Jobo dramos ir iš kai kurių kitų Šventojo Rašto vietų galime šiek tiek numanyti paslaptingą kovą, kurią demonas kovoja prieš mus Dievo akivaizdoje. Jis yra mūsų kaltintojas. „Tik atimk savo palaikančią ranką, — kalbėjo demonas Dievui, -ir pamatysi, ar Tavo tarnas liks toks pat, kaip kad jis yra dabar, gėrybių pertekęs...” Mus visur persekioja demono pavydas, baisi jo neapykanta mums ir kitiems Dievo kūriniams.
Yra ir žmonių žemėje su šia demono žyme. Ir nenuostabu, nes jau žemės kelionėje mes daromės panašūs į Dievą arba į šėtoną: mumyse vis labiau su kiekviena diena sužydi arba meilė, arba neapykanta. Mes visi prisimename, o gal ir pažįstame žmonių, kurie negali būti ramūs matydami šalia savęs daugiau turintį, didesnės garbės pasiekusį. O gal ir savo kraujyje ne kartą esame pajutę šią demono žymę. Ir štai skundžiamės, stengiamės kenkti, stengiamės sunaikinti kito garbę apkalbėdami gal teisingai, o dažniau išgalvotai. Tad nenuostabu, kad demonas visur ir visuomet nori mums kenkti.
Bet yra ir priešinga galybė. Kiekviena, kuri turėjo laimės motina būti, ir kiekvienas, kuris turėjo laimės vaikas būti ir jausti motinos meilę, žino, ką reiškia motinos širdis. Ji nori viską nuslėpti, viską pridengti, kad tik vaiko garbė būtų nepaliesta, ir ne kartą ji mielai pati eitų į kalėjimą, į kančią, kad tik jos vaikas būtų laisvas ir laimingas.
Dieviškoji meilė ėjo taip toli, kad ir mūsų kovoje dėl savo amžinosios laimės leido mums jausti motiniškos širdies šilumą. Dievo išminties ir meilės didybė į atpirkimo vykdymą įtraukė ir Motiną. Pagal Jo Valią, pagal Jo testamentą ant kryžiaus Ji mūsų išganymo darbe turi tą patį vaidmenį, kurį turi žemiškoji motina savo vaiko gyvenime. Taigi mes savo kovoje dėl amžinosios laimės Šv. Mergelės asmenyje turime ne tik kaltintoją, bet ir Užtarėją.
Ir kai merdėsime patys, nepamirškime, kad turime savo Užtarėją. Tebūna tai ne vien paskutinį momentą: visas gyvenimas tegul praeina lydimas nuoširdžios pagarbos ir meilės savo dangiškajai Motinai. Tada mirties siaubo akivaizdoje Ji bus mums jau pažįstama, sava, ir mes kaip kūdikiai pulsime prie Jos palaimintų kojų.
Laidojant Kunc.
Naujoji Ūta, 1962 09 13
O Mirtie, prieš tave nusvyra kiekviena vainikuota galva ir iškrinta iš rankų karališkas skeptras... Tai siaubinga! Taip. Bet kartu ir gerai, kad taip. Tegul primena žmogui ši baisi ir galinga karalienė Mirtis, tegul primena tai, ką žmogus taip linkęs užmiršti.
Esi turtingas? - Gerai, kad taip. Bet ateis diena, kada į visa, ką turi, žvelgsi šaltai ir abejingai, ir pasirodys visai nebereikalingos buvusios visos tos nepaprastos, kartais gal ir nuodėmingos pastangos siekti -turėti, turėti kuo daugiau, net nepagalvojant, ar man iš tikrųjų reikia to, ką taip norisi turėti. Praleista daug brangaus laiko, kiek nerimo būta, kiek nereikalingo nervinimosi, gal net kiek nuodėmių, o štai pasirodo karalienė Mirtis, išdidi ir nepermaldaujama, ir pasako, jog tai buvo skirta tik tam, kad galėtume gera daryti. Dabar jau viskas...
Esi gražus? - Gerai, jei taip. Bet jei visa tai nežadina širdyje dėkingumo Dievui, jei ne kartą tavo grožis būna proga laikyti save aukštesniu už kitus, - kas iš to? Auksinės garbanos, tos spindinčios nuostabios akys virs sauja dulkių... Gal kas nors į jas pažvelgs su pasibaisėjimu...
O svarbiausia - gal esi išpuikęs? — Turbūt ši ir yra pati didžioji nelaimė žmogaus gyvenime. Paprastai apie žmogų gerai galvoja arba jis pats, arba kiti žmonės. Jei kiti, tai tikriausiai teisinga. Bet jei pats žmogus apie save galvoja gerai, o kiti - priešingai, tai tikriausiai jis klysta. Beprotis nepastebi, kad jis elgiasi keistai, neprotingai: jam atrodo, kad jis kaip tik ir yra išmintingiausias iš visų. Lygiai taip ir žmogus, apakintas išdidumo, mano, kad jis pranoksta visus kitus savo išmintimi, gebėjimais. O visiems kitiems tai atrodo juokinga.
KKaralienė Mirtis temoko mus paprastumo, vertinti save kukliai, kartu palikti vietos ir kitiems, šalia mūsų gyvenantiems, nes visi mes lygiomis eilėmis išsirikiuosime kapų tyloje, visi - ir tie, kuriuos mylėjome, ir mūsų priešai, kuriems sakėme, kad niekada jiems nebeatleisime...
Laidojant staiga mirusį
Gudeliai, 1962 09 27
Kalbėdami su žmonėmis mes ne kartą esame girdėję: „Kiek jau čia man beliko gyventi...” Žmonės supranta ir jaučia tiesą, apie ją pagalvojus išnyksta šypsena veiduose: kiek jau čia man beliko gyventi... Bet, sakykite, ar iš jų kuris nors yra pasakęs, kad gali jau ir šiandien numirti? Visada mes manome, kad tai gal ir bus netrukus, bet vis tiek dar tik bus, taigi kada nors ateityje. Ta ateitis dar kažkur toli, ir gyvenimas eina, darome senas klaidas, gal net senas nuodėmes, laikomės senų įpročių...
Šitai mums primena mirtis kiekvieną kartą, kai tik ji savo paslaptinga ranka paliečia vieną ar kitą iš mūsų artimųjų. Tai primena ir šiandien mums mirtis. Jis manė, kad jau nebedaug liko gyventi, bet dar tikėjosi. Kai pirmadienio rytas aušo toks gražus ir žadėjo gražią dieną, jis nepagalvojo, kad tai paskutinis rytas jo žemės gyvenime. Nepagalvojo, kad jo žemiškosios akys jau nepamatys saulėlydžio tos gražios dienos, kuri visus viliojo į kasdienį įprastą darbą. O tų darbų, kaip paprastai, būna visuomet labai daug, ir jis galvojo tik apie darbą, apie ateitį, ir, galima manyti, kad niekas tada jam nepriminė, nepasakė tos didžios paslapties, kad visa jau taip arti, kad jau šiandien baigsis bandymo laikas ir prasidės naujas, tikrasis gyvenimas, kurio jau niekas nebeatims.
O jei kas būtų pranešęs jam tą paslaptį, ką jis būtų daręs tą rytą?.. Ar būtų prisiminęs Tą, iš kurio rankų išėjęs ir pas kurį vėl sugrįžta? Ar būtų prisiminęs šią poeto mintį:
„Iš Tavo rankų, Dieve, gaunu savo rytą.
Iš Tavo rankų ir šviesi darbų diena...”
O naujasis, nelaimingas mūsų amžiaus žmogau! Ar pastebi pagrindinę savo klaidą?! Kokia nesąmonė manyti, kad pats save esi sukūręs! Sakysi, taip niekas ir nemano. Tai kas iš to, kad stengiamasi taip nesakyti, o praktiškai gyvenimas taip eina, tarsi pats pasaulį sukūręs būtum ir pats sau buvimą davęs, - juk nesutinki pripažinti, kad yra kas aukštesnis už tave! Štai, karsto akivaizdoje, sąmoningai pagalvok, ar pats gali savo valia pailginti savo buvimą bent nuo ryto ligi vakaro? Ir jei tu dar esi šiandien, ar nuo tavęs tai pareina ir ar dėl to gali didžiuotis?
Kas yra esmė pagrindinės mūsų amžiaus klaidos? -Ar ne išdidumas, neleidžiantis pripažinti, kad yra kažkas aukštesnis už mane? - Gal, sakysi, mokslas verčia taip galvoti? Bet kas yra mokslas? - Juk tai sveikas žmogaus protavimas. O sakyk, argi liguista būtų galvoti taip: iš šito fakto, kad ne pats sau buvimą esu davęs, darau išvadą, kad yra Būtis, kuri iš savęs buvimą turi? Sakai, sunku suprasti? Pabandyk tik susikaupti. Argi sunku būtų tai suprasti, jei sąžinėje nebūtų kai kurių dalykų ir jei širdyje nebūtų paslaptingo noro, kad Dievo nebūtų?..
Gal ir mano, ir tavo gyvenime praregėjimas įvyks staiga, nenumatytai, nelauktai, kaip kad velionio gyvenime. Bet tada jau nebebus laiko galvoti apie svarbiausius gyvenimo dalykus, kaip kad nebuvo laiko jam. Ir šiandien mes nežinome, - tai paslaptis, - ar jis spėjo pagalvoti apie visa, kas gyvenime svarbiausia ir ypač apie ką paskutinį momentą pagalvoti reikėjo: Atleisk man, Viešpatie, kuo buvau Tau nedėkingas už Tavo meilę...” Mes nežinome... Mes tik galime turėti nuolankią viltį, galvodami apie jo praėjusį gyvenimą.
Bet vis dėlto taip manyti norisi, jei tą rytą paslaptingas pranašas būtų atskleidęs jam tą didžią paslaptį, kažin ar nebūtų prisiminęs, kada paskutinį kartą Viešpaties vardu kunigas ištarė jam atleidimo žodžius... Juk žemės keliai tokie dulkėti ir einant jais sunku nesusidulkinti... Ir jei taip būtų buvę, kad Viešpaties akivaizdoje jis pasijuto dulkėta širdimi, jūs, jo artimieji, nepamirškite, kad jam padėti galite.
Jo Jo vardu leiskite šito prašyti visus, kuriuos prašyti jis teisę turi, o savo lūpomis to nespėjo padaryti... Jo vardu leiskite dėkoti visiems, kuriems pats jis nespėjo padėkoti... Jo vardu leiskite atsiprašyti visus, kurių pats atsiprašyti nesuspėjo...
Laidojant mirusį be kunigo
(seniai negalavo, trumpai sirgo)
Naujoji Ūta, 1962 10 09
Noriu jums šiandien pakalbėti apie vieną sunkiai suprantamą, tačiau turintį didelę reikšmę mūsų gyvenime dalyką. Kartais kai kurie dalykai atrodo visai nereikšmingi: padarysi vienaip ar kitaip, nieko ypatingo nebus. Ir iš tikrųjų tai tiesa. Bet tų gyvenimo smulkmenų reikšmė kaip tik ir yra labai svarbi dėl to, kad jos nepastebimos, be to, dar dėl to, kad tos smulkmenos sudaro tam tikrą nuotaiką, savotiškai prirengia mus nejučiomis ir netikėtai įvykdyti didelius dalykus, kurių padaryti sąmoningai žmogus nenori ir iš viso netiki, kad jo gyvenime kada nors tokių dalykų galėtų būti.
Sakoma, tas ar kitas žmogus turįs polinkį gerti. Kol tas žmogus jaunas būdamas negėrė, jis visai nežinojo, kad iš tėvų ar protėvių yra paveldėjęs tą polinkį.
Galbūt žmogus visuomet buvo linkęs rūpestingai save saugoti, kad kas jam nepakenktų, kad kas jo garbės nepažeistų, ir panašiai. Ir šis rūpestis gal tik truputį buvo perdėtas, todėl nei jis pats, nei kiti to nė nepastebėjo. Tačiau tas žmogus negalėtų prisiminti, kad jis būtų kada sau ko nors atsižadėjęs dėl kito. Ir štai išmėginimas.
Kaip žinote iš patirties, gyvenime būna tokių išmėginimų. Karų laikais pasitaiko keisčiausių aplinkybių. Tarkime, žmogus pateko į savo priešų rankas, jis už ką nors kaltinamas. Ir toks žmogus, kuris visą gyvenimą negalvojo apie kitą, tik apie save, tokia proga tiesiog negalvodamas išduos kitą, teisingai, o gal ir neteisingai - tik tam, kad išteisintų save, kad nukreiptų nuo savęs pavojų.
Imkime kitą pavyzdį. Ką nors labai norisi turėti. Seniai apie tai svajoji įsitikinęs, kad tas dalykas tau tikrai reikalingas, bet vis dar neturi reikiamos sumos pinigų. Ir štai kartą pasitaiko proga: kas nors pasiūlo parduoti nebrangiai. Tiesiog negalvodamas imi ir nuperki. Namie atidžiai apžiūri savo pirkinį, ogi, pasirodo, sugadintas...
Štai gyvena žmogus. Jis laiko save tikinčiu ir įsižeistų, jei kas pasakytų, kad jis nei šioks, nei toks. Bet jis kažkodėl neįvertina kai kurių, jo nuomone, smulkmenų. Rytas vakaras dažnai praeina, net neprisiminus Dievo ir Jo dovanų, kuriomis ištisą dieną gyveno; šventadieniais dažnai būna labai nuvargęs po šešių dienų darbo ir beveik ramia sąžine laiko tai pakankama priežastimi nedalyvauti Mišių aukoje - mūsų Atpirkėjo Aukoje. Taip pat apleidžia ir išpažintį. - Gyvenimas kasdien pateikia dalykų, apie kuriuos būtų ką pagalvoti, ypač kad ir sąžinė gal ne visai rami. Bet gyvenimo reikalai vėl nukreipia mintis, ir vėl viskas užsimiršta, net ir nuodėmės momentas - nedėkingumo savo Kūrėjui ir savo Viešpačiui momentas, dėl kurio reikia atsiprašyti. Taip nejučiomis slenka dienos, kaip upėje vanduo, žiūrėk, jau mėnesiai, jau ruduo, tuoj vėl bus žiema... Ir jau gerai neprisimena, kada paskutinį kartą jis atsiprašė Viešpatį - „kažkada, turbūt apie Velykas, kad žinau, jau nebuvo sniego...” Paprastai jei tokia nuotaika gyvena šeimos tėvas motina, tai savaime ir visa šeima.
Ir štai žmogus suserga. Namiškiai kuo rūpestingiausiai iškviečia greitąją, dažnai lanko ligoninėje. Gal net visa šeima susirenka, kai liga sunkėja. Į klausiamą ligonio žvilgsnį visi atsako apgaule ir kuo rūpestingiausiai stengiasi slėpti ašaras. Taip nejučiomis žmogus užgęsta kaip žvakė. Ir tik paskui prisimenama, lyg užmirštus namuose pinigus į turgų važiuojant: kodėl mes nepriminėm, kada buvo išpažinties?! Ir prieš savo sąžinę gal bailiai pasiteisinama: „Kaip aš galėjau kalbėti apie mirtį, galėjo nusigąsti...”
Bet vis dėlto sąžinė nenusileidžia: juk ne apie mirtį kalbėti reikėjo, bet apie dėkingumo Dievui pareigą, ypač kad tikimės didžios dovanos - sveikatos - nes svarbiausia sąlyga, kad malda turėtų galią - būti gryna sąžine... Pagaliau bent gailestį buvo galima sužadinti... Galima, galima... Ir taip stovi keli nuleistomis galvomis prie karsto... Buvo galima sužadinti bent gailestį, savo nedėkingumo Kūrėjui supratimą...
Kodėl kartais taip įvyksta? - Todėl, kad apie tai, kas siejasi su Dievu, gyvenime niekada nebuvo su reikiamu dėmesiu galvojama, todėl dabar to neprisimena nei pats mirštantysis, nei visi, kurie prie mirties lovos verkia...
ŠtaŠtai kodėl, jei net nebūtų kitų priežasčių, šventadienio Mišių - Jėzaus Aukos - apleidimas jau turėtų būti sunki nuodėmė kaip dalykas, būtinai prirengiantis žmogų prie tos nelaimės, kad pamažu visiškai išsenka pagarba Dievui ir sąmoningas dėkingumo Jam reiškimas!
Laidojant silpnaprotį
Gudeliai, 1962 10 11
Kai žiūri į langą, kurio nelygus stiklas, viskas atrodo kreivai, iškreiptai. Ir gyvenimą žmonės kartais supranta neteisingai, iškreiptai. Lengviausia užmiršti dvasinius dalykus, kurie yra nematomi kūno akimis, kuriuos reikia suprasti malonės pagalba ir protu.
Kiek kartų mums atrodo, kai lydime savo artimuosius ar pažįstamus į amžinosios ramybės vietą, kad šiuo atveju negerai įvyko, dar tam žmogui reikėjo gyventi. Arba priešingai. Galvodami apie kai kurių žmonių gyvenimą, stebimės, kam Dievas jį laiko žemėje: juk jis nieko negali dirbti!
Taip galvoti galima tiktai nieko nežinant apie didį pasaulio Valdovą ir Jo įvestą tvarką pasaulyje, tiksliau sakant, Jo įvestą tvarką ir žmogaus išdidumo pastangas tą tvarką pakeisti pagal savo supratimą. Ir vaikas užsispyręs rėkia, kai jam nepavyksta įveikti tėvų savo kokiu kaprizu. Tėvai, vaikui pataikaudami, parodo savo silpnumą. Bet Dievas gali gauti dar daugiau gėrio iš kiekvienos padėties. Jam nebūtina laužyti laisvos žmogaus valios tam, kad galėtų savo planus įvykdyti. Bet kaip vaikas, elgdamasis pagal savo kaprizą, taip ir žmonės, laužydami Kūrėjo tvarką, turi kentėti, jei jau ne dėl savo asmeninės kaltės, tai bent dėl tėvų ir protėvių kaltės - jų nuodėmių padarinių. Kaip kiekvienas Kūrėjo tvarkos pažeidimas medžiaginiame pasaulyje daro netvarką, griuvimą, taip ir dvasiniame pasaulyje - kiekvienas Kūrėjo tvarkos pažeidimas teikia kančią. Ir tebūna ta kančia kaip laisvai priimta atgaila dėl to neprotingumo, kurį žmogus parodo, drįsdamas pasielgti prieš Kūrėjo Valią, - kaip atgaila dėl to nedėkingumo, kai elgdamasis savaip žmogus nedėkingai atstumia dieviškąją meilę, Jo rūpinimąsi mumis.
Tad nedrįskime klausti, kam mane ar kitą Dievas laiko tose valandose, kai sunku. Juk mes ne vieni pasaulyje gyvename: jei ne dėl savo asmeninių kalčių, tai tebūna visa, kas sunku, kaip atgaila dėl kitų nedėkingumo Aukščiausiajam. Būkime kantrūs, nes nežinome, ar ne šiandien paskutinė diena, kai mes jaučiame nuodėmės prakeikimą, - gal jau ryt ar dar šiandien mus pašauks.
Ir Ir dar vienas - svarbiausias patarimas: skausmo valandą būkime nuolankūs. Tinka prisiminti sąvo ir kitų nedėkingumą Dievui - nuodėmes - ir sutikti: tebūna visa, kas sunku, kaip atgaila dėl savo ir kitų nedėkingumo Kūrėjui...
Laidojant 18 vaikų motiną
Gudeliai, 1962 09 22
O motina! Tu neieškojai šunkelių pabėgti nuo pareigos vargo. Jie visi susirinks ne tik prie šeimos židinio, kaip kadaise, bet ir Viešpaties buveinėse, susirinks apie tave. Jų akys spindės dėkingumu Aukščiausiajam už tai, kad pašaukė juos iš nebūties į amžino buvimo šviesą, už tai, kad davė jiems širdis, galinčias mylėti ir pažinti meilę. Koks stebuklas - būti! Ir tai būti panašiam į Dievą: pažinti, kaip Jis pažįsta, mylėti, panašiai kaip Jis myli.
Bet, vaikai, ar įvertinate Viešpaties dovaną, ar jaučiate dėkingumą ir savo motinai, kuri buvo juk tarpininkė Dievo meilės jums apreiškime? - Štai rankos, kurios tiek kartų glamonėjo. Akys, kurios kaip gerasis angelas sargas budėjo ir giliausioje naktų glūdumoje, ir nuovargy švininiam atsimerkdavo, kad pamatytų visa, ko jums reikia. Štai širdis, kuri plakė jums. Ar jaučiate bent dabar dėkingumą Dievui ir savo motinai, kaip tarpininkei Jo meilės ir Jo dovanų?!
PapPaprastai mes kalbame į žmones, kurie laidotuvėse dalyvauja. Šiandien kalbėti galima dar artimiau - į vaikus, kuriems per jų motiną apsireiškė dieviškoji meilė.
Laidojant senelę
Gudeliai, 1962 11 17
Mirtis turi savo prakeikimą, savo tragizmą, bet, keista, - ir savo palaimą. Kaip tai reikia suprasti ir kas tuo gali patikėti?
Viešpats Jėzus kalbėjo, kad palaiminti beturčiai, palaiminti, kurie kenčia! Kur čia jų palaima glūdi?
Pasirodo, kad ateiti pas Dievą ir nuo Jo nutolti yra tik du keliai gyvenime. Tai nuolankumo kelias, kuriuo pas Dievą ateina visi palaimintieji, ir išdidumo kelias, kuriuo nusigręžia nuo Dievo visi prakeiktieji. Čia ir yra palaima viso, kas pasauliui paika ir nevertinga, kad visos nelaimės, ištikusios žmogų, visos būklės, kai žmogus kenčia, jį moko nuolankumo, skatina glaustis prie Didžiojo, Galingojo ir tik vienybėje su Juo pasijusti stipriam.
Pasitikėkite! Kristus taip norėjo šito iš mūsų. Tiek kartų apie pasitikėjimą kalbėjo nuostabiai gražiais palyginimais. Tiek žadėjo tiems, kurie Juo pasitiki!
Pasitikėkite Juo ir mirties valandą! Turbūt ši valanda pareikalauja iš žmogaus didžiausio pasitikėjimo. Tai valanda, kai žmogus labiausiai pajunta savo bejėgiškumą: ar jis būtų tikintis ar netikintis, turtingas ar vargšas, mirties fakto akivaizdoje kiekvienas pasijunta visiškai bejėgis. Kiekvienas pasijunta tada nenulenkiamos mirties galybės artumoje, kuriai niekas pasipriešinti negali.
Mirties palaima kaip tik yra tai, kad jos padariniai tiesiogiai priešingi žmogaus išdidumui. Kiekvienos nuodėmės esmė yra „netarnausiu”. Mirtis sunaikina visa, kuo žmogus didžiuotis galėtų ir kuo praktiškai didžiuojasi. Turtų geismas - visiškas beturtis mirdamas. Plaukai, akys, kūno linijos - visa tik puvėsių krūva...
Mirtis nebuvo žmogaus prigimčiai Kūrėjo skirta. Nuneigus Kūrėją, ji tampa natūraliu parodymu: štai, žmogau, kas esi iš savęs.., jei nenori pripažinti, kad visa, visa - tik iš Kūrėjo. Šituo mirtis moko nuolankumo ir pagarbos Kūrėjui, taigi mirtis tampa mums palaima.
Kai mirties fakto artumoje pradės aiškėti, kas mes esame savyje, tuomet mes visi išgyvensime viena iš dviejų: arba desperaciją ir siaubą dėl artėjančios mirties ardančiosios jėgos, arba dar didesnę pagarbą Kūrėjui ir visišką pasitikėjimą Juo.
Laidojant senelį
Naujoji Ūta, 1962 12 01
Kai paskutini kartą teko su velioniu kalbėti, atmintin įstrigo jo nusiteikimas mirties atžvilgiu: „Laukiu, kada Viešpats pašauks. Sąžinė rami”.
Rami sąžinė ir yra svarbiausia sąlyga, kad ramiai galėtum laukti, kada Viešpats pakvies. Tik ramia sąžine galima pasitikėti.
Laidojant senelį
Gudeliai, 1962 12 06
„Jei kaltas esu, tegul Viešpats baudžia”. - Tai ligonio ištarti žodžiai, kai paskutinį kartą teko su juo kalbėtis.
Be abejo, jų negalima laikyti visiškai teisingais. Dievas yra Meilė. Pasakymas „Dievas baudžia” - tai ne kas kita, kaip neturėjimas tinkamos sąvokos išreikšti šitam liūdnam faktui, kai mes patys nusigręžiame nuo savo Tvarkytojo, ir tada savo gyvenimo netvarką savaime išgyvename kaip kažkokį nemalonų pojūtį, primenantį mums tą mūsų būties netvarką, kurią paprastai vadiname kančia. Vis dėlto šiuose senelio žodžiuose yra kažkas nuostabaus, didingo, juose yra pagrindas tikros, neveidmainiškos ir vienintelės ramybės žemėje.
Mums taip dažnai ir būna negera kaip tik dėl to, kad turime per daug savo valios. Menas atsiduoti Viešpačiui - tai menas būti gyvenime visiškai ramiam. Kartu tai yra tam tikra mūsų laimingos amžinybės garantija. Juk negali taip būti, kad Dievas paniekintų pasitikėjimą. Taip pasielgti gali tik žmogus, ir tai ne kiekvienas, o tik negarbingas. Dievas negali rodyti jokio nekilnumo. Iš viso Dievas nustotų buvęs Dievu, jei Jame būtų bent kokio nekilnumo pėdsakų.
Laimingas žmogus, kuris gyvenimo skausmą pakelia kaip atgailą už save ir kitus. Juk kai žmogus kenčia, tai tas skausmas būna tik dėl to, kad nusigręžta nuo Kūrėjo tvarkos. Gali būti, kad žmogus ne dėl asmeninių nuodėmių kenčia, bet ir tada vis tiek jis kenčia, kad kas nors nusidėjo. Laimingas sūnus palaidūnas, kuris galvojo: „Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!” (Lk 15,19). Tokiu nusistatymu jau yra išreikštas gailestis.
Kas šitokia dvasia gyvena, tegul nebijo mirties. Ir veltui kalbės gundytojas, norėdamas atimti iš mūsų viltį, kad jau nėra išganymo, tiek gyvenime nusidėta... Kančios pakėlimas atgailos dvasia - juk tai yra meilė. Juk kai nusidėjėlė verkė prie Viešpaties palaimintų kojų, Jis pasakė: „Jai daug atleidžiama, nes ji labai mylėjo”. Va Vadinasi, tegul nebijo mirties ir susitikimo su Juo, kaip Teisėju, visi tie, kurie daug nusidėję, tačiau yra pasinaudoję Jėzaus paliktu Atgailos sakramentu ir viską, kas sunku gyvenime, sutinka priimti nuolankia širdimi ir sąmoningu supratimu, kad mes nusipelnėme kur kas didesnės kančios už visa tai, ką esame padarę blogo ar kiek esame kitiems pakenkę, ar pasunkinę jiems ramia sąžine gyventi, kiek esame parodę savo Dievui maišto ir nedėkingumo, išdidumo Jo akivaizdoje.
Laidojant senutę iš netikinčios aplinkos
Gudeliai, 1963 01 18
Tikrai žmogus savo Dievui geba būti be galo nedėkingas! Kai pirmą kartą pamatei saulės šviesą, ar tą dovaną pats sau davei? Kuri yra dovana, kurią galėtum pavadinti tikrai sava?
Tad jei visa esi gavęs, kam kaltini Tą, iš kurio visa esi gavęs? Žmogus elgiasi kaip tas, kuris atmestų kieno nors pasiūlytą pagalbą, meilę, ir paskui, neturėdamas to, ko nepriėmė iš savo geradario, kaltintų jį, kam jis to ir ano nedavė. Pirmiausia, ar turėjo pareigą duoti tas, kuris norėjo mums ką nors dovanoti? O, svarbiausia, jei dovanos nepriėmei, tai niekada neturi teisės kaltinti! Kaip atrodytų, jei tavo geradarys, kurį paniekinai, eitų kentėti, pavyzdžiui, į kalėjimą už tavo nusikaltimus, kad tu galėtum būti laisvas, o tu jį vis tiek kaltintum, kad jis negeras, kad jis iš tavęs daug reikalauja: reikalauja, kad priimtum jo dovanas?..
Žmogus gyvenime ne kartą taip pasielgia su Dievu, savo Geradariu. Ir paskui ateina teisingumo valanda. Be abejo, kiekvienas, pamatęs, kad neteisybių, piktnaudžiavimo laikas jau baigėsi, supranta, kaip ekrane pamato visa, ko nereikėjo gyvenime daryti, bet būna jau vėlu.
Ar teko gyvenime kam nors išgyventi tokią nelaimę, kaip, pavyzdžiui, skęsti? Esu girdėjęs tokį nutikimą. Žmogus, norėjęs pagirdyti arklius, per toli įvažiavo į ežerą ir pradėjo skęsti. Ėmė šauktis pagalbos. Kaip tik tuo metu pro šalį važiavo kitas žmogus. Nors skęstantysis buvo didžiausiame gyvybės pavojuje, šis pagailėjo sušlapinti savo zomšines vadžias, sukirto arkliams ir nuvažiavo, palikęs aną...
Panašiai ir mes pasielgtume, jei, laidodami savo artimuosius, dalyvautume kaip teatre, kur ateinama tik pasižiūrėti, ir už juos nesimelstume. Juk ateis ir mums teisingumo valanda. Gal ir mes kieno nors pagalbos tikėsimės. Kaip svarbu, kad mūsų užtarimas Aukščiausiojo akivaizdoje turėtų reikšmę, kad dalyvautume laidotuvėse gryna sąžine! Kaip susitiksime su jais amžinybėje, jei jie galės mums padaryti priekaištą: „Galėjai, bet nepadarei......”?!
Laidojant senelę
Gudeliai, 1963 02 02
Šokių salėje. Visi gražūs, jauni. Fotografo vitrinoje. Išstatyti ne seni, bet visi žydinčios jaunystės. Matei kaukolę? Nemalonu, šiurpulinga... Ar bent vienas į ją žiūri su nuostaba: koks grožis?! Žiedai ne amžinai žydi. Ir su jaunyste būna kaip su žiedais. Ar žinai, kokia tragedija yra veltui praleista jaunystė? Ar žinai, kam reikalinga jaunystė?
Atsakydami į šiuos klausimus žmonės turbūt susiskirstys į dvi grupes. Vieni sakys: „Gerkim ir valgykim, nes rytoj mirsim...” Kitaip sakant, griebkime pilnomis rankomis, ką pagriebti galime, nes visi malonumai praeina. Taigi - gyvenkime kuo daugiau sau.
Kiti atsakys kitaip: „Skubėkime daryti gera, nes nežinome, kiek laiko bus leista tai daryti”. Šitų gyvenimo kryptis ne į save, bet nuo savęs. Anie norėjo kuo daugiau sau, šitie nori kuo daugiau kitiems. Kaip manai, broli, kurie jų iš tikrųjų gyvena?
Tik vienas Dievas visa žino. Tik Jis vienas kaip atvirą knygą skaito ir velionės sąžinę. Ar ji gyveno sau, ar kitiems? Tuo faktu, kad čia dalyvaujame, mes, tarsi liudytojai, palydime ją į teismo salę, palydime norėdami teisinti. Kai meldžiamės už mirusius, mes tada gyvename ne sau, bet kitiems. Jeigu velionės gyvenime buvo akimirkų, kai ji gyveno ne kitiems, bet sau, tai mes kaip tik savo malda, savo pastangomis gera kitiems daryti, norime atsverti, užlyginti tas spragas, jeigu jų buvo (o tai žino tik vienas Dievas), atlyginti tas akimirkas, kai jos jaunystė gal buvo naudojama ne tam, kam buvo Kūrėjo skirta.
Negalima kaukolei įkvėpti gyvybės dvasios, ne mūsų galioje tai - ją atgaivinti, prakalbinti... Negalima pakartoti kartą praėjusios jaunystės. Tu dar savo kojomis atėjai. Tu dar gyveni. Ar žinai, kam tavo jaunystė, tavo dienos skirtos?
Ir jei anie sako: „Gerkim ir valgykim, nes rytoj mirsim”, tai mes sakome: „Sk„Skubėk dar šiandien pagalvoti, kam. mano gyvenimas skirtas, nes rytoj reiks pradėti naują, neišnykstantį gyvenimą. Skubėk! Skubėk įrodyti, kad esi vertas Viešpaties pažadų!”
Laidojant staiga mirusį senelį
Gudeliai, 1963 02 21
Galvojant, kiek žmonių vidutiniškai miršta staiga, galima daryti išvadą, kad ir iš tų, kurie čia esame bažnyčioje, kas nors - o gal ir ne vienas - mirs staiga.
Paprastai žmogus, jei tik jis yra sąmoningai tikintis, į mirties faktą žiūri ramiai, stengiasi jam pasirengti, sutvarkyti savo gyvenimo reikalus, pavyzdžiui, paskirsto palikimą vaikams, palieka testamentą. Taip yra išorinio gyvenimo plotmėje, o ką kalbėti apie žmogaus vidinių reikalų sutvarkymą - sąžinės sritį! Juk ne kartą nuoširdžios išpažintys, kartais iš viso gyvenimo, kuriomis žmogus atitaiso gal net daugelio metų neprotingas klaidas, apgaili ir atšaukia kartais net daugelį metų slėptas nuodėmes, būna kaip tik paskatintos artėjančios lemtingos valandos, kada, kaip sakoma, žmogui į akis pažvelgia mirtis.
Bet vis dėlto, reikia pripažinti, nedaug tėra žmonių, kurie turėtų galimybę taip sąmoningai jausti, kad jau artėja ta didžioji valanda, kurią vadiname mirtimi, arba ramybės miegu. Daugelį žmonių mirtis vis tiek ištinka netikėtai, nelauktai, iš anksto nepagalvojus. Visi mes žinome tokių atsitikimų, kai žmogus, kupinas vilčių, su dideliais planais ką nors laimėti kur nors važiuoja, visiškai nepagalvodamas, kad vyksta į paskutinę savo gyvenimo kelionę... Tarsi koks paslaptingas mirties pasiuntinys skaičiuotų: tau liko gyventi - valanda, trisdešimt minučių, dvidešimt, dešimt, jau tik keli kilometrai žemės keliais tau keliauti, jau tik kelios minutės... Dar gali viską laimėti, kas tau Viešpaties pažadėta, dar gali sužadinti gailestį, - „Dieve, atleisk mano gyvenimo nedėkingumą, kurį parodžiau Tau už Tavo meilę, už Tavo dovanas”, - dar galima... Bet širdyje visai kitos mintys, jausmai ir norai: planai didelės žemės laimės, planai daugelio metų gyvenimui, tarsi tas „daugelis metų” iš tikrųjų niekada neturėtų pabaigos, kai... štai jau paskutinis kilometras žemės kelionės, ir... širdies smūgis, kraujo išsiliejimas smegenyse, arba mašina netikėtai trenkia į medį - viskas susimaišo, tamsa... Ir kai sąmonė vėl pradeda veikti, kai siela jau nebe vienybėje su savo kūnu, tada... jau amžinybės šviesoje viskas atrodo kitaip, o Viešpatie!..
Panašiai buvo ir mūsų velionio gyvenime. Jis kėlėsi iš lovos, kaip ir daugelį dienų, pradėjo dienos darbus, kaip kad juos pradėdavo daugelį kartų, bet... Štai supjovė vieną malkų pagalį, kitą, bet... jam niekas nepasakė, kad trečio nebebus lemta baigti...
Kaip keista, kad mes visa tai kalbame, galvojame taip, lyg čia būtų visai kito pasaulio įvykiai, taip, tarsi visa tai būtų kažkur kitame žemyne, o manęs tai nepasieks - per tolimas atstumas... Protas siūlo mums: tegul būna kiekvieno gyvenime tokių dienų, akimirkų, kuriomis žmogus sąmoningai rengtųsi mirti. Nemanykime, kad tai gyvenimo energijos naikinimas. Ne! Tai tik protingas gyvenimo sutvarkymas.
Įsivaizduokime, kad štai mano mirties faktas jau įvykęs. Kapinėse, kuriose ne kartą vaikščiota, supiltas naujas kapas. Po kapines vaikščioja žmonės, kiti žmonės, bet jau nebe aš... Liko visi reikalai, kurie kitados taip rūpėjo. Nebaigti darbai. Juos kiti pabaigs. Liko žmonės, su kuriais turėta visokių reikalų.
SakSakyk, ar nenorėtum, kad būtų leista nors dienai dar sugrįžti?.. Ką veiktum tą dieną?.. O, broli, padaryk tai šiandien! Kam norėtum skolą grąžinti, su kuo susitaikyti, ką atsiprašyti, ką apgailėti... - padaryk tai šiandien!
Laidojant senelę
Gudeliai, 1963 04 18
Ar toli tu, manoji mirtie? - Rodos, tavęs nematyti. Gal tavęs nėra? Gal mes nesusitiksime? O jei ir susitiktume kartais, tikriausiai dar labai negreitai. Dar per anksti apie tai galvoti. Juk dar pats gyvenimas ir nesąmonė galvoti apie jo pabaigą.
Kas gi iš tikrųjų yra mano gyvenimo pabaiga? Ar tai, ką vadinu mirtimi? - Kaip tada su Kristaus liudijimu, kad man skirta amžinai gyventi? Taigi dar keisčiau: kas gi yra mano tikrasis gyvenimas? Ar tai, ką aš dabar vadinu savo gyvenimu, kai žmogus valgo, kvėpuoja savo kūnu, kai jis turi begales visokių reikalų ir nuolat būna juose paskendęs? Apie kokį gyvenimą, kurio iš manęs jau niekas nebeatims, kalba Kristus?
Kaip sunku jausti tai, ko dabar dar nėra! Štai pavasaris. Sniego jau niekur nebėra, bet dar jokios gyvybės, jokio daigelio. Pilkos pievos ir pilki medžiai. Keista! Kaip čia atsiras žiedai ir nuostabiausias žalumas?! Pažvelk į savo vaikus. Jie dar maži. Keista, kad jie bus suaugę žmonės! Pasiimi veidrodį. Žiūri į savo veidą, akis, plaukų garbanas. Keista, kaip čia gali būti, kad visa tai kada nors taps puvėsių krūva! Keista! Neįtikėtina! Ne, geriau apie tai negalvoti - negalėsiu užmigti, nebus apetito valgyti!
Kodėl apie tai taip nemalonu, net siaubinga galvoti? — Tiesa, juk Kūrėjo neskirta žmogui mirti. Bet taip begalvojant pabunda kaip šmėklos kažkur iš pasąmonės paslaptingi balsai ir pradeda kankinti: kaip tada tas ar anas reikalas tavo gyvenime? Kaip tas įvykis, kuris, tiesa, buvo prieš daugelį metų, kai susipykai ir dar lig šiol nesusitaikei ir susitikęs su savo kaltininku net dabar kalbėti nenori? Kaip ana išpažintis, kai pasakei, bet toli gražu ne viską?.. Buvo kvaila gėda. Po to praėjo jau daug metų. Kažkaip liko ir liko paslaptingas nerimas, lyg ir užsimiršo... Bet jei tą reikalą iš naujo pajudinti reikėtų... Ne, iš kur čia tokios kvailos mintys! Na, skubėk, jau laikas keltis, jau reikia į darbą eiti.
Slenka diena, kurią žmogus stengiasi su Dievu nesusitikti... Vengia ir kada nors ateityje su Juo susitikti. Viena savižudė, kuriai nepavyko sau gyvybę atimti, pasakojo, kad prieš išgerdama nuodų labiausiai gynėsi minties, kad po mirties kas nors galėtų būti, kad šituo gyvenimas dar galėtų nesibaigti.
Iš visų Dievo buvimo įrodymų labiausiai veikiantis yra akivaizdžiai pajusti susitikimą su savo mirtimi. Tarp sprogstančių bombų visi galvoja kitaip, negu kad buvo įprasta jų gyvenime. Tada savaime ateina į širdį malda, mintys, apie ką šiaip sau, paprastai nebūna laiko galvoti. Natūraliausia ir lengviausia žmogui jausti vien tai, ką paprastai jaučia savo kūnu. O apie tai, ką galima pažinti ir pajusti protu, žmogus vengia galvoti...
Šitokios mintys karsto akivaizdoje neturėtų mūsų įbauginti, bet greičiau turėtų padėti atsiplėšti nuo nuodėmingo prisirišimo prie malonumų, nes tai atima iš mūsų tikrą ramybę. Juk apie savo mirtį galvoti galima visai ramiai, - tai liudija nesuskaitomi pavyzdžiai nuostabiai gražiai mirštančių, kurie visai sąmoningai rengiasi didžiajam Susitikimui. Tai žmonės, kurių sąžinė visai rami, kurie čia, žemėje, perdėtai nieko nebrangina, žinodami, kad visa mums suteikta tik kaip priemonės, kaip galimybė parodyti savo meilę Davėjui, idant paskui toji meilė galėtų būti nepabaigiama. Jie į savo ateitį žiūri ne kaip į išnykimą, bet kaip į aukščiausią žmogaus meilės ilgesio išsipildymą.
Na, o jei žmogus taip galvoti nepajėgia? - Tai tik dėl savo kaltės. Greičiausiai jo sąžinė to neleidžia: gal ji nėra visai gryna arba jis per mažai žino apie tą nuostabią antrąją žmogaus gyvenimo dalį, per mažai girdėjo ir dažniausiai pats nesistengia sužinoti, ką Kristus mums apie tai yra kalbėjęs, nesistengia pažvelgti, kas yra anapus tos paslaptingos uždangos, kurią Kristus mums yra atskleidęs mūsų nuraminimui ir džiaugsmui.
Vadinasi, žmogus bijo galvoti, koks tikrasis jo likimas, dažniausiai dėl dviejų priežasčių: a) nuodėmingo prisirišimo prie ko nors, dažniausiai prie turto malonumų, ir b) neramios sąžinės, ku kurią tvarkyti žmogus vengia.
Laidojant senelį, šeimos tėvą
Gudeliai, 1963 04 21
Mes kasdien kalbame: „Tikiu /.../ kūno iš numirusiųjų prisikėlimą /.../ ir amžinąjį gyvenimą...”
Gerasis Kristau, kaip labai mes turime Tau būti dėkingi už tai, kad visa, ką žodžiu kalbėjai, mums parodei ir gyvenimo pavyzdžiu! Visą krikščioniško gyvenimo tvarką, santykius su Dievu ir su artimu - Tu pats parodei, kokie jie privalo būti. Tu ir pačią svarbiausią tiesą - mūsų amžinumą - atskleidei mums praktišku pavyzdžiu, parodydamas, kad iš tikrųjų yra galybė, kuriai mirtis neturi reikšmės. Tu parodei, kad Dievas tikrai turi galios atkurti visą tą tvarką, kurią žmogus savo nusigręžimu nuo Kūrėjo plano kitados buvo sugriovęs.
Ateities glūdumoje mūsų laukia gyvenimas, kurio savo natūraliomis jėgomis, išskyrus tą nenumaldomą amžinumo ilgesį, beveik negalėtume suvokti. Mes tiek težinome apie savo amžinąjį gyvenimą, kiek Išganytojas yra apreiškęs. Žmogus neturi jokių sąvokų to, kas jam yra skirta kaip atlygis už meilę, parodytą savo Kūrėjui.
Ir tai nenuostabu, nes žmogaus pažinimo galia yra labai ribota. Galėdamas pažinti vien savo juslėmis, žmogus visus tuos dalykus, kurių negali pamatyti, paliesti, paragauti, pažįsta labai sunkiai. Ar lengva įsivaizduoti lygumų gyventojui, kaip atrodo snieguotos kalnų viršūnės? Ar lengva žmogui, kuris nuo gimimo aklas, įsivaizduoti, kaip atrodo saulėlydžio spalvos?.. Ir apie mūsų ateitį Atpirkėjas tiek tepasakė, kad „akis neregėjo ir ausis negirdėjo ir į mūsų širdį neįėjo, ką Dievas prirengė tiems, kurie Jį myli”.
Ne veltui, kai Paulius Atėnuose kalbėjo graikams apie kūnų prisikėlimą, jie ėmė iš jo tyčiotis. Ir teisme valdovui Festui Paulius aiškiai liudijo šias didžias paslaptis. Kol jis kalbėjo apie ką kita, valdovas klausėsi, bet kai paminėjo kūnų prisikėlimą, Festas sušuko: „Pauliau, tu iš galvos kraustaisi! Iš didelio rašto išėjai iš krašto!” (Apd 26,24).
Ligi Kristaus nieko nebuvo žinoma apie kūno prisikėlimą. Tai pirmas pasaulio įvykis, taip ryškiai mums apreikštas. Ir ne veltui didysis Paulius su tokiu užsidegimu kalbėjo: „Jei Kristus neprisikėlė, - tuščias yra jūsų tikėjimas, tuščias yra ir mūsų skelbimas, bet Jis prisikėlė! Ir mes prisikelsime,” — žinoma, dėl Jo, ne savo galybės! Juk taip Jis mums yra pažadėjęs.
Taigi visi, kurie laidojame savo širdžiai brangius, atsiminkime, kad Kristuje glūdi viltis mūsų prisikėlimo net naujam kūno gyvenimui. Taigi dėl Kristaus geradarybės mums mirtis tik laikinai kūno atžvilgiu mus išskirti tepajėgia. O dvasios pasaulyje tas bendravimas yra ir turi būti išlaikomas ir po mirties.
Žinodami, kad dėl Kristaus valios mūsų kūnui per mirtį ateinantis pažeminimas bus atimtas, nepamirškime visi, kurie dar mirties įstatymui nesame palenkti, kad su savo kūnu privalome elgtis garbingai, o ne bet kaip, tarsi tai būtų niekam nevertingas daiktas. Taip pat ir kitų kūnų atžvilgiu, ir net mirusiųjų kūnams turi būti rodoma didelė mūsų pagarba.
StaStatydami ant mirusiųjų kapų kryžius, tai ir darome, kad neužmirštume, jog per Jėzaus kryžių bus atitaisytas visas pažeminimas šiam kūnui, prie kurio kapo štai statomas kryžius, - pažeminimas, kuris įvyksta dėl mirties, pažeminimas dėl to, kad žmogus nusigręžė nuo savo gyvybės Šaltinio.
Laidojant silpnaprotį
Gudeliai, 1963 05 05
Kodėl kartais atrodo, kad vieni žmonės tarsi būtų kokios aukštesnės klasės: apie juos žinoma plačiai, laikraščiai rašo, jiems atvykstant į miestą rengiamos sutikimo iškilmės. O kiti gyvenime tarsi visiškai nepastebimi: kai jie praeina pro šalį, niekas nė neatsigręžia ir jais nesusidomi. Vieniems ant kapo būna kalnas vainikų, kitus į ramybės vietą palydi vos keletas...
Bet prabėga kiek metų. Kapinėse laidojama vis nauji. Kai kurie kapai vis labiau apželia, jie lankomi vis rečiau, kol pagaliau miršta ir paskutinis, kuriam tas kapas buvo brangus. Praėjus daugeliui metų, duobkasiai senuose kapuose kartais iškasa žmogaus griaučių liekanas... Tada jau niekas nebeatpažįsta, ar čia buvo palaidotas turtingas ar vargšas, mokytas ar visai eilinis žmogus. Visi jau būna lygūs...
Tai kas gi sprendžia ir tikrai žino žmogaus tikrąją vertę? - Tik Tas, kuris mato širdžių paslaptis, kuriam slapčiausios mūsų mintys - kaip atvira knyga. Žino teisingai Tas, kuriam iš mūsų priklauso daugiau pagarbos. Tačiau Jis žiūri ne į tai, ką taip labai vertina žmonės: kiek kainuoja jo eilutė, jo automobilis, kiek jis baigęs mokslo, kiek parašęs knygų, ir panašiai. Ten keliamas klausimas: kiek pagarbos, dėkingumo ir meilės jis parodė Tam, iš kurio rankų išėjo pradėti savo amžinąjį buvimą.
Šitas faktas kaip šaltu vandeniu perpila kiekvieno mūsų išdidumą. Šitaip žvelgiant į gyvenimą, į žmogų, mes visi esame lygūs. Ir dėl to aukščiausiu požiūriu kiekvienam iš mūsų priklauso vienoda pagarba. Kas esi, kad drįstum save laikyti aukštesniu už kitą? Kas esi, kad turėtum teisę iš kito juoktis? Kas esi, kad drįsti kitą smerkti? Kas esi, kad galvoti drįsti: „Man netinka su šituo bendrauti - kaip jis apsirengęs, man tiesiog darys gėdą!”
Tik vienas Dievas teisingai žino, kas mes esame Jo akimis.
ŽmoŽmogus, bijodamas mirties, kartais vis dėlto turėtų pagalvoti ir suprasti, kad mirtis jam kartu yra ir sugrįžimas į Tėvo namus. Ir jei čia, žemėje, jis turėjo daug klaidžioti, daug vargo, skausmo pakelti, tai mirtis yra savotiškas išvadavimas. Tai nieku būdu neverčia niekinti to, kas žemės gyvenime mums leista, tačiau taip pagalvoti verta. Tik į tai žvelgti reikia tikėjimo akimis - ar žmogus nėra čia, žemėje, prisirišęs prie ko nors nuodėmingai: prie turto, asmenų, kvailo savęs vertinimo. Verta pagalvoti, ar jo sąžinė visiškai gryna, ar jis į Aukščiausiąjį žvelgia su vaikišku pasitikėjimu, o ne su baime.
Laidojant staiga mirusį
Gudeliai, 1963 05 24
Koks čia klausimas? Kaip galima nebijoti mirties, jei pati žmogaus prigimtis jos bijo, jei net krikščioniškai galvojant žmogui mirti juk nėra Dievo Kūrėjo skirta!
Žinoma, netikinčiojo akimis į šitą reiškinį žiūrint, tiesiog nėra nė kaip apie jį galvoti. Darosi ištisai nesuprantama, kodėl žmogaus gyvenime yra šis baisus reiškinys, kuris žmogaus prigimčiai nėra natūralus: žmogus juk visa savo būtimi ir visais siekimais ilgisi būti nemirtingas. Paprastai gamtoje niekur klaidų nėra - visi natūralūs prigimties siekimai yra patenkinami. Nejaugi žmogus yra kažkokia nesuprantama išimtis?! Taip, netikinčiojo akimis žiūrint, šis klausimas nepaaiškinamas. Ir mirties akivaizdoje neišvengiamai turi apimti tik siaubas. Bet mes juk tikintys žmonės. Kaip mums šis reiškinys atrodo?
Be abejo, mirtis ir mums yra kažkas baisaus. Tačiau mums tas siaubas nėra beviltiškas. Šis faktas, kad žemės gyvenimas kartą baigsis, mus verčia tik prablaivėti: žmogus, tarsi šaltu vandeniu nusiprausęs, turi atgauti visišką savimonę ir vėl pradėti protingai galvoti. Tas faktas, kad žemės gyvenimas kartą baigsis, neleidžia perdėtai prisirišti prie ko nors žemėje taip, tarsi mes visko, ką čia turime, niekados ir neprarasime.
Kita vertus, tai verčia blaiviai pagalvoti, koks turi būti žmogaus santykis su savo Kūrėju. Šventajame Rašte parašyta: „Žmogui skirta vieną kartą mirti. Paskui seka teismas”. Ir kas bus mūsų teisėjas? - Tas, kuris mums parodė begalinę meilę. „Tėve, aš noriu, kad Tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs” (Jn 17,24). Žiūrėkite, kažkaip neįprasta, neįtikėtina, kad Teisėjas, kuris spręs mūsų amžiną likimą, kalbėtų tokius žodžius. Mes ne tokius teisėjus matyti pratę.
Ir kaip pateisinti tai, kad mes nekreipiame dėmesio, jei Jis, mus mylėdamas, mums suteikia tokias prieinamas priemones, kad būtų išvengta Aukščiausiojo Teisingumo bausmės! Net jei kas negalėtų pasinaudoti Jo paliktais atleidimo sakramentais, užtektų pajusti bent tai, ką vaikas pajunta įskaudinęs tėvus -savo nedėkingumą Jo meilės akivaizdoje. Juk visa, ką turime gero, yra mums kaip dovana. Mes negalime nusidėti, kurios nors Jo dovanos nepanaudoję piktam ar mintimi, ar kalba, ar kuria nors kita kūno galia... Visos mūsų galios duotos mums panaudoti tam tikriems Kūrėjo numatytiems tikslams. O kai mes Jo dovanas panaudojame ne tam, kam Jo skirtos, - Jį įžeidžiame.
Ir jei mes nė gailesčio nesutinkame sužadinti širdy, -kaip suprasti mūsų poelgį?! Mes elgiamės kaip mokiniai, kurie viliojami žaisti pasiteisina savo sąžinės priekaištams: „Nejaugi mane rytoj šauks?..”
Ar Ar sutiktume šiandien duoti apyskaitą, jei būtume pakviesti? Jei mums atrodo, kad šiandien dar ne, tai -kaip tada? Juk ir velionis, eidamas pas gyvulius tą gražų rytą, tikrai nesitikėjo, kad kaip tik šiandien jį pakvies...
Laidojant vaikelį
Gudeliai, 1963 07 25
Jėzus buvo pavargęs... Prie Jo artinosi vaikai... „Jei netapsite tokie, kaip vaikeliai, neįeisite į Dangaus karalystę!” Kitaip sakant, jei netapsite tokie paprasti, be šėtono žymės - išdidumo... Jei sąžinės nebus tokios tyros, kaip vaiko...
ŠiaŠiandien šeimos skausmo ir kartu paslėpto džiaugsmo diena. Šeima turi šventąjį! Turi kas užtars pas Dievą. Į tą vaikelį galima melstis. Ir ten galioja artimumo dėsniai. Kas žemėje buvo artimas, brangus, miręs taip pat išlieka artimas, ypač užtardamas savo artimųjų reikalus.
Laidojant senelį
Gudeliai, 1963 09 06
Esama dvejopų teismų: vieni būna uždari, kiti vieši. Laidodami mes atsiduriame lyg prie uždarų teismo durų: nežinome, kas už jų vyksta ir koks bus sprendimas.
Tas, kuris teismą jau vykdo velioniui, mums dar nėra Teisėjas. Jis net siūlyte siūlo savo palankumą, sutikdamas dalyvauti asmeniškai Mišių paslapty, net pats save Auka padarydamas dangiškojo Tėvo akivaizdoje. Todėl teisingai darome, kreipdamiesi į Jį: „Delicta juventutis meae et ignorantias meas ne memineris, Domine...”*
Šis teismas mums neatskleidžia paslapčių. Kodėl blogieji turi galimybę daug kartų daryti bloga, o žmonijos geradariai, priešingai, ne kartą miršta savo jėgų žydėjime? Todėl ateis pasaulio viešas Teismas.
Kaip pasirengti šiam asmeniniam teismui? „Jei mes patys save tyrinėtume, nebūtume teisiami” (1 Kor 11,31). Ką tai reiškia? Tai tikro nuolankumo žymė. Niekada savęs neteisia išdidumas. Išdidumo nelaimė ir yra ta, kad žmogus pasidaro aklas dvasiniu atžvilgiu ir nepajėgia savęs suprasti teisingai (taip kaip fariziejaus malda šventykloje).
* M* Mano jaunystės ir neišmanymo kalčių neminėk, Viešpatie (lot.).
Laidojant senelį
Gudeliai, 1963 09 23
Turbūt dauguma esame sėdėję mokinio suole ir ne kartą buvome neišmokę pamokos. Ir kaip nejauku būdavo laukti: kad tik nepašauktų manęs atsakinėti... Kartais praeidavo gerai - nepašaukdavo, bet kartais nepraeidavo. Tada atsistojęs prieš mokytoją, nori ar nenori, moki ar nemoki, turi parodyti, ką esi išmokęs ir ko neišmokęs. Tai būna įvertinimas, nustatymas, kaip praleidai dieną, ką veikei, ar laiką panaudojai tinkamai. Ne kartą mokiniui būna gėda ir skaudu, pikta ant savęs: kodėl ėjau žaisti pamokų neparuošęs, kodėl nepaklausiau tada sąžinės liepimo?.. O dabar štai...
Kodėl mokiniui gyvenime būna tokių nemalonių valandų? Dėl to, kad jis kartais nepajėgia klausyti proto ir elgiasi pagal jausmo norą, pagal nuotaiką. Būti geru mokiniu - tai ir yra ne kas kita, kaip išmokti klausyti proto liepimo. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra mokykla - išmokti nugalėti aklą jausmo norą ir klausyti proto liepimo. Tai paslaptis, nuo kurios priklausys, ar bus geras darbininkas, ar bus geras šeimos tėvas, šeimos motina.
Tačiau keista, kad taip yra ne vien išoriniame gyvenime ir jo reikaluose, bet ir vidiniame žmogaus gyvenime. Šia paslaptimi remiasi net žmogaus amžinybės garantija.
Ką reiškia Jėzaus įspėjimas, priminimas mums, kad mirtis ateis kaip vagis tą valandą, kai jos nelaukiame? Kodėl gi žmogaus gyvenime toks svarbus įvykis - svarbiausias iš visų jo išgyvenimų, vyksta kaip tik labiausiai netikėtai? Atrodo, protingai sprendžiant, juk nuo šito įvykio pareis visa ateitis, tad apie tai žmogus kaip tik visu rimtumu turėtų galvoti ir kiekvieną akimirką būti visiškai pasirengęs. Kodėl žmogus tai, kas svarbiausia gyvenime, pražiopso?
Broli, čia įvyksta ta pati klaida, kaip mokinio gyvenime. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra kova tarp sveiko proto nurodymų ir jausmo malonumo vilionių. Kiek žmogus naudojasi protu ir klauso jo nurodymų, tiek jis būna pasirengęs mirčiai. Kiek žmogus gyvena patenkindamas tai, kas malonu, ką diktuoja jo nuotaika, jo neprotingi norai, tiek jo amžinybė yra rizikoje - mirtis jį būtinai užtiks siaubingai netikėtai.
Bet tai dar nereiškia, kad žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi protu, niekada negali leisti sau patirti malonumų. Gali, bet ne tuomet, kai diktuoja aklas, neprotingas noras, o kai žmogus mato, supranta, kad tai leisti protinga, kad šito nori Dievas.
Gal, broli, manai, ar tai galėtų būti tiesa? Ko tada gyvenimas vertas, jei pirmiausia žmogus privalo vykdyti tai, kas sunku? - Jei šitaip keli klausimą, tai būk pastabus ir prisimink savo gyvenimo įvykius, tas akimirkas, kada tikrai negalvodamas siekei malonumų. - Dėl ko tu būni kartais girtas? Dėl ko būna baisių nedorybės nuodėmių ir paskui taip baisiai sunku jausti jų padarinius? Dėl ko tu susipyksti su žmonėmis? Ar ne dėl to, kad pasiduodi nuotaikai, dėl kurios paskui pats ant savęs pyksti? Ir taip būna visame gyvenime.
Šitai suprasdami, matydami prieš savo akis karstą, mes negalime nepagalvoti, jog bus toks momentas, kad ir mane kas nors palydės, taip kaip šiandien mes palydime. Ir kažin kam dabar eilė? Kas netrukus atsiguls ant šito juodo paaukštinimo mūsų šventovėje? Ar galima tikrai garantuoti, kad ne tu ar ne aš?
Bet kol kas mums dar duota laikas gyvenimą tvarkyti pagal proto nurodymus. Todėl, broli, kai baigi dieną, labai pravartu būtų pagalvoti: ar šiandien visame klausiau proto nurodymų?
Laidojant senelę
Gudeliai, 1963 10 14
Nerandu svarbesnio ir labiau guodžiančio motyvo šią valandą, kaip kalbėti apie tikėjimą. Be tikėjimo, nėra jokio motyvo mirties akivaizdoje parodyti žmogui, skausme paskendusiam, šviesią žvaigždę: „Tikiu kūno iš numirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą”. - „Tavo ištikimiesiems, Viešpatie, gyvenimas ne išnyksta, tik pasikeičia”. - Bet gal šie žodžiai yra tik savotiškas savęs apgaudinėjimas, mėginimas paguosti save mirties nevilties akivaizdoje?
Žmogaus gyvenimui neužtenka tikėjimo - vien protu žinoti ir suvokti tam tikras tiesas. Juk piktoji dvasia irgi tiki, kad yra Dievas. Ji net ne tiki, bet, tiksliau pasakius, žino. Tikėjimo jėga ir jo palaima ribos neturi. Žmogus savo natūraliomis pastangomis niekada to negali pasiimti - tai grynai Dievo nuosavybė. Žmogus savo valia gali tik norėti ir dėti pastangas tikėjimą laimėti.
O tos pastangos susideda iš dviejų dalių: nuolankaus prašymo tikėjimo malonės (nes žmogus į tai savo prigimties galia neturi jokios teisės ir jei tai gauna, tai tik kaip malonės dovaną) ir pastangų gyventi taip, kaip tikėjimas reikalauja. Tiksliau sakant, tikėjimas išoriškai ir yra tam tikra gyvenimo rūšis - vykdymas viso, ką žmogus supranta, kad tai kilnu, dar tiksliau sakant - gyvenimas meilės gyvenimu. Štai kodėl meilės darbai ypač lengvina ir ugdo mumyse tikėjimą.
Nuo tikėjimo laipsnio sieloje pareina žmogaus regėjimo tvirtumas. Dėl to žmogus vis kitaip ir vis naujai suvokia savo laimę, savo gyvenimo tikslą, siekimus. Čia būna labai panašiai kaip gamtoje gyvūnų siekimai. Tie dalykai, kurie domina, pavyzdžiui, stirną, kuri minta žole, visiškai nedomina gyvūno, kuris minta mėsa (pavyzdžiui, vilko). Tos sąlygos ir tokios aplinkybės, kuriomis būna patenkintas kirminėlis, visiškai nedomina ir neduos pasitenkinimo paukščiui.
PanPanašiai būna ir tikėjimo padarinių sieloje požiūriu. Vieni stebisi, kaip gali būti laimingi kiti dėl tų dalykų, kuriems šie skiria savo gyvenimą. Net reiškia užuojautą jiems.
Laidojant senelę
Gudeliai, 1963 11 29
Išoriškai žvelgiant, žmogus kaip žiedas išsiskleidžia. Kam nemalonu žiedelį paimti į rankas, į jį pažvelgti?.. Tai džiugina kiekvieną. Kam nemalonu matyti jauną žmogų, su juo bendrauti?
Bet ateina ruduo. Vis mažiau mūsų akis traukia žiedai, vis mažiau jų. Ar ne panašiai būna ir žmogaus gyvenimo rudenį? Kur jo jaunystės draugai? Kur tie, kurie norėjo būti kartu, kalbėti, bendrauti?
Jaunystei skleidžiantis, gebėjimai auga stebindami visus. Paskui kažkas sustoja. Sakoma, kad ateina laikas, kai žmogus pradeda augti žemyn. Kaip liūdnai visa tai atrodo iš šalies žvelgiant, ir dar liūdniau atrodo visa tai pačiam žmogui! Su kokia slapta baime žvelgiame į savo veidą, kai veidrodyje pirmą kartą pamatome raukšles... Paskui vis ryškėja kūno sunykimas. Kūno audiniams menkėjant, mažėja ir sielos galimybė kūnu tobulai pasinaudoti, panašiai kaip muziko gebėjimą riboja instrumento netobulumas. Sakoma, žmogus suvaikėja...
Argi iš tikrųjų žmogui skirta išnykti? Argi turi būti tyčiojamasi iš jo amžinumo ilgesio, iš jo laimės siekimo, kurio pasotinti žemėje niekas negali?
Kūrėjo visa tai nebuvo žmogui skirta. Jis juk žmogaus nesukūrė pasityčiojimui. Bet ar moko mus šis faktas suprasti, ką reiškia gyvenime nusigręžti nuo visokios tvarkos Palaikytojo ir visokios gyvybės bei grožio Šaltinio? Kas būtų, jei traukinio mašinistas nesilaikytų linijų tvarkos ir važiuotų ten, kur jam patinka, o ne kur rodo tas, kuris sudarė traukinių judėjimo planą? Panašiai būna ir mūsų gyvenime, kai pabandome nesilaikyti Kūrėjo nubrėžto plano. Kartais matome ir jaučiame savyje tos netvarkos padarinius, bet tai gali būti nebūtinai mūsų pačių kaltė, o ir paveldėta -iš žmonių giminės, iš mūsų protėvių. Neretai tačiau prisideda ir mūsų asmeninės kaltės.
Bet, matydami visa tai, ko taip nenorime matyti, nepamirškime, kad dieviškoji Meilė nori atitaisyti mūsų klaidas. Su dėkingumu ir džiaugsmu skaitome nuostabias Apreiškimo eilutes, kur mums žadama atitaisyti kaltės padarinius.
Kokią tai turi praktinę reikšmę? - Privalome sukaupti jėgas, pasistengti žmogui pagarbą skirti ne dėl to, kad jis jaunas ar senas, gražus ar ne, protingas ar, kaip sakoma, suvaikėjęs. Nes ateis diena, kai jį pamatysime aukščiausiame jėgų žydėjimo laipsnyje, ir kaip turės mums gėda būti, jei kada vertinome tą žmogų tik taip, kaip jis išoriškai atrodė! Be to, čia mus saisto aiškus Jėzaus įsakymas: „Visa, ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte”. Taigi ir visa tai, kaip mes elgiamės su tais, kurie galbūt dėl savo vargingos išorės mūsų netraukia, visa tai bus arba mūsų amžinoji garbė, arba priešingai. Visa, ką jiems darėme dėl to, kad Viešpats juos myli...
Antras svarbus dalykas. Reikia žmogų išmokyti, kol jis dar pajėgus, svarbiausių gyvenimo įpročių taip pat bendraujant su Dievu. Žmogus vadinamajame suvaikėjimo amžiuje paprastai kartoja, ką jis jaunystėje buvo įpratęs. Taigi jaunųjų pareiga budėti, kad seniesiems, jei jie patys ko neprisimena, būtų primenama, sakysim, kad jie nenutęstų per ilgai išpažinties, taip pat, kad jų nenervintume, nekaltintume už nieką, žinodami, jog ateis laikas, kai ir mes atrodysime kam nors keisti, nesugyvenami... O svarbiausia, žinodami, kad juos Viešpats myli, ir mes Jį mylėti galime tiek, kiek gera darome tiems, su kuriais Jis mums leidžia gyvenime susitikti.
Laidojant senelę
Gudeliai, 1964 01 26
Kada žmogus iš tikrųjų protingai galvoja? - Kai galvoja nuolankiai, be išdidumo. O kada gi taip būna? -Turbūt nuolankiausias žmogaus galvojimas yra teisingas sąžinės tyrimas. O kada jis būna teisingas? - Kai žmogus į save žiūri nuolankiai, be išdidumo. Tada paprastai jis mato save teisingai. Tai pasiekiama kartais priverstinai, kartais laisvai. Laisvai - tai kiekvieno iš mūsų sąžinės tyrimas einant miegoti.
O kada gi priverstinai? - Tada, kai žmogus pajunta artėjančią mirtį. Tada savaime, kaip filmas, žmogui iškyla prieš akis jo gyvenimas. Jis ima vertinti įvairias aplinkybes. Pirmiausia sąžinė priekaištauja dėl daugelio dalykų, kurie buvo gyvenime tada, kai apie mirtį negalvota, kai buvo žydinti jaunystė, kai rodės, kad niekas nesunaikins mano energijos! Juk kaip dažnai senieji nusiskundžia: „O, kad būtų galima pakartoti gyvenimą nuo kokios keliolikos metų!” Kad nereikėtų šitaip apgailestauti, reikia praktikuoti sąžinės tyrimą bent einant miegoti, kai baigiame savo dieną.
Kokia yra gero sąžinės tyrimo paslaptis? - Pajausti save mylimo asmens akivaizdoje. Kas tas asmuo?
Žiūrėkite, net natūralioje gyvenimo plotmėje, vos pasijutęs, kad yra ne vienas, žmogus negali padaryti kai kurių darbų, pasakyti kai kurių žodžių. O jei žmogus teisingai suvokia savo santykį su Dievu? Jei Jis -kaip Tas, kuris myli ir iš kurio turiu visa, ką turiu gero? Ar toks suvokimas nepalengvina mums įvertinti savo poelgių?
TėvTėvai, mokykite vaikus sąžinės tyrimo! Žinoma, jiems suprantamai, paprastai. Jų gyvenimui turės nepaprastą reikšmę įpratinimas prieš miegą atsakyti sau nors į keletą klausimų: Ar šiandien neįžeidžiau tėvelių? Ar gerai paruošiau pamokas? Ar neleidau veltui laiko?
Laidojant vaikelį
Gudeliai, 1964 11 10
Kartais turime galimybę labai aiškiai pajusti, kad mūsų gyvenimą kažkas tvarko, valdo nepriklausomai nuo mūsų norų. Aiškiai jaučiama kažkieno galinga ranka, kažkieno - bet ne mano - protas, kuris veikia manęs neatsiklausdamas.
Ar gerai, kad taip yra? - Jei ta paslaptinga tvarkanti ranka, tas didis protas yra prieš mane nusistatęs, jei manęs nemyli, tai blogai. Bet jei tai yra ranka mane mylinčio Tėvo, jei tai išmintis To, kuris nori man gero, tada... Tada reikia pagalvoti, ką visa tai reiškia.
Tada, kai būna drėgnos akys ir širdis kupina skausmo, kurį mes bejėgiai atstumti, - tada kažkodėl esame linkę manyti, kad tai bausmė. Taip manyti yra klaida. Gali būti ir taip, tačiau nebūtinai. Tik prisiminkime Jėzaus skausmą ant kryžiaus, Jo Švenčiausiosios Motinos skausmą po kryžiumi - kur čia jų nors mažiausia kaltė? Žinoma, turbūt užgriuvus skausmui kiekvienas iš mūsų galėtume prisiminti iš savo gyvenimo vieną ar kitą dalyką, už kuriuos mes verti... Tačiau negalime pamiršti ir to, kad skausmas yra proga, galimybė pareikšti aukščiausią pagarbą ir meilę tam paslaptingajam Protui, tai galingajai Rankai, kuri mūsų gyvenime kartais vykdo savo slaptinguosius planus.
Kaip čia yra? - Įsivaizduokime, jei vaikas padarė kokį nusikaltimą ir gavo nuo tėvo diržų. Jei ašaras nusišluostęs jis prieitų prie tėvo, pabučiuotų ranką ir padėkotų už bausmę, tai reikštų nuostabiai gilų savo kaltės supratimą, kartu ir labai didelę pagarbą tėvui.
O jei mes panašiai pasielgtume gyvenime patyrę skausmą, su kuriuo prasilenkti negalime? Jei mes pagalvotume tada: „Dėkoju Tau ir už šitai. Priimu iš Tavo rankų ir džiaugsmą, ir skausmą”. - Tai būtų be galo didelio atsidavimo, didelės pagarbos pareiškimas. Tai herojiškas klusnumas, kuris gali atsverti klusnumo ir pagarbos stoką tomis akimirkomis, kai nusidedame - ir ne vien mes patys, bet ir kiti žmonės. Kad galima atsverti ir kitų, ne vien savo nusidėjimus, tai liudija Jėzaus atpirkimo kančia, liudija ir mūsų žmogiškasis natūralus suvokimas: juk mes vieni kitus galime užtarti, vieno šeimos nario laimėjimas yra visų garbė, ir atvirkščiai.
Skausmo akimirkos visada yra Dievo prakalbinimas. Nors ir nejaustume didelių savo klaidų, tačiau skausmui ištikus tinka nuolankiai ir kukliai pergalvoti, ką Dievas nori man tuo pasakyti, - gal rasime ką nors savo elgsenoje, ką derėtų iš naujo pertvarkyti, ką reikėtų pašalinti, pakeisti.
Ištikti skausmo žmonės paprastai elgiasi dvejopai. Vieni kelia maištą, užsidega neapykanta Dievui. Jie, kaip to turtingojo fariziejaus malda, - išskaičiuoja: „Dieve, aš taip gera darau, o Tu man ką!”
O tie, kurie su pagarba ir neišsenkamu atsidavimu priima viską, tegul neužmiršta: Dievas niekada neleis sau būti mūsų skolininku meilėje. Jis galingas nušluostyti ašaras, Jis turtingas šimteriopai grąžinti mums viską, ko netekome.
Laidojant indiferentą
Gudeliai, 1964 10 01
Viskam, kas gyvenime pasireiškia, reikia tam tikrų sąlygų. Gyvybei skleistis reikia šilumos, saulės šviesos. Kalbėti su kitu žmogumi ne visuomet lengvai sekasi, ypač kai reikia aptarti svarbius dalykus, kurie mums rūpi. Žmogaus nupuolimui irgi reikia tam tikrų sąlygų. Tiksliau sakant, visus žmogaus puolimus nulemia ta pati sąlyga: išdidumas. Tai keista žmonių savybė, ir ne tik žmonių, bet ir kitų sukurtų būtybių, kurios turi laisvą valią ir protą (puolusieji angelai).
Žmogus, pasijutęs arti savo būties ribos, kai artėja į klaikų, pasak jo, išnykimą, elgiasi dvejopai: arba jis glaudžiasi prie galingos rankos, arba puola į neviltį, užsidega neapykanta tragiškam savo būties likimui.
Jei mes visi vieningai pripažįstame, kad tikroji žmogaus nelaimė yra jo klaidos, t.y. gyvenimas prieš sąžinės balsą, kitaip sakant, prieš tą tvarką, kuri numatyta Kūrėjo plane, - tai vienintelė geradarybė, kurią tikrai tokia pavadinti galima, yra visa, kas žmoguje naikina išdidumą. O juk niekas labiau nenaikina žmogaus išdidumo, kaip mirties akivaizda. Taigi tokioje žmogaus būsenoje vienintelė jo geradarė yra mirtis. Mirties fakto akivaizdoje žmonės būna protingiausi. Visi, kurie turi galimybę susidurti su mirštančiaisiais, šitai gali patvirtinti. Kada žmogus tikrai pasmerkia savo poelgius, kada jis aiškiai pamato, kokias gyvenime klaidas padarė, - ar ne senatvėje, t.y. mirties fakto akivaizdoje? - O kodėl jis to nežinojo anksčiau? - Kas jam žinoti neleido? - Taigi, jis žinojo, tik kažkas neleido jam to žinojimo pripažinti...
Tai nelaimingoji žmogaus pagunda, kurią pirmiausia suprato Liuciferis, o su jo tarnų pagalba ir mes visi -gėrėjimasis savimi, savo jėga, savo protu. O šitas gėrėjimasis nulemia du dalykus: arba pagarbą ir meilę Kūrėjui, kuriam pripažįstame visas savo dovanas, arba Kūrėjo neigimą, kai Jo vietoje mes iškeliame save, nepripažindami To, iš kurio visas tas dovanas esame gavę, kiek pajėgdami stengdamiesi visa priskirti savo nuopelnams.
Tai ir yra išdidumas. Jis visada slaptai įima neprotingą mintį, kad visa, ką mes priskiriame sau, tai yra mūsų amžinai.
Paprastai žmogus, šitoje klaidoje susipainiojęs, mato ir vertina viską medžiagiškai, mato ir siekia tik medžiaginės srities gėrybių, jas keldamas aukščiau visko. Baisiai sunku būna net pagalvoti, kad kada nors tos gėrybės bus iš manęs atimtos. Iš čia visos naivios pastangos negalvoti apie mirtį. Iš Iš čia visas neprotingas žmogaus prisirišimas prie visų medžiaginių gėrybių ir iš to išplaukiantis visas žmogaus neprotingumas, kurį taip skaudžiai apgaili kiekvienas mirties akivaizdoje.
Laidojant vėžiu mirusį
Kapčiamiestis, 1966 12 03
Kokią prasmę turi šis keistas likimo faktas, kad reikia mirti, kai taip dar norisi gyventi, kad reikia visa palikti, kai taip dar norisi turėti ir neatrodo, kad jau man gana? Ir mirtis taip sunkiai ateina. Kol jos pagaliau sulauki, kiek begalinių kančių reikia patirti. -Kokia iš to nauda ir nuo ko tai pareina?
Jūs matėte velionio kančią... Dalis žmonių miršta pamažu, ilgos ligos iškankinti. Tarsi mirtis delstų, tik mažais žingsniukais artėdama. Kam toji kančia reikalinga? Kas ja džiaugiasi? Žmogus visa būtybe veržiasi į laimę, jis nori gyventi, nemirti, o išeina visai priešingai - tarsi koks pasityčiojimas.
Netikintis pasaulis į šį klausimą neturi atsakymo. Na, o mes? - Kaip mums atrodo, kas kaltas dėl žmogaus kančios? Kas kaltas, kad šviesiausias angelas ėmė galvoti, jog jis kaip Dievas? Kas kaltas, kad mūsų pirmieji tėvai panoro būti kaip dievai? Kas kaltas, kad sūnus palaidūnas paliko tėvo dvarą ir pateko į didžiausią vargą? Kas kaltas, jei tėvas prageria namus ir į skurdą savo ainiją įstumia?
Tad kaip mums patarnauja kančia? - Kaip geriausias vaistas prieš išdidumą. Prieš sunkiausią netikėjimo rūšį - netikėjimą dėl išdidumo. Kai žmogus jaučia, kad jam ranką kasdien vis sunkiau pakelti, įkyriai ima lįsti mintis: tu mirsi! Palaimintas žmogus, jei jis pripažįsta šitą didžią tiesą. Jos šviesoje jis viską kitaip suvokia. Jis pagaliau ima suprasti, kad „Tavo dovanas, Viešpatie, aš piktam naudojau...” Palaimintas, kuris šitos didžiosios tiesos akivaizdoje ištars: „Tu myli mane, o aš Tavo dovanas piktam naudojau...”
Laidojant septynių vaikų tėvą,
mirusį be Ligonių patepimo
Kapčiamiestis, 1966 12 17
Dabartinio netikinčio pasaulio nuostata yra tokia: tikėjimo klausimus jau iš anksto, nesvarsčius, laikyti neturinčiais protingo pagrindo, vadinasi, neverta į juos net gilintis. (Panašiai kaip žmogų nuteisti už akių, jo net neapklausinėjus, neleidžiant jam net pasiaiškinti.) Vis dėlto mirtis ir netikinčiam žmogui sukelia skaudų nusivylimo jausmą.
Yra dalykų, kuriais žmogus būna absoliučiai įsitikinęs, kol pagaliau pamato, kad jis klydo. Pavyzdžiui, dažniausiai nuoširdžiai tikima meile ir šis jausmas paskatina visą save atiduoti meilės vardan. Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai žmogus praregi - ir turi pripažinti, kad buvo aklas: tai, kam skyrė visą savo gyvenimą, buvo klaida... Panašiai pasijunta netikintis žmogus mirties akivaizdoje: gyvenimo prasmė, kaip jis ją suvokė - tik žemės gyvenimo ribose, - yra klaida. Jis klydo manydamas, kad žmogaus gyvenimo prasmę apima ir žemės gyvenimo sąvoka...
Na, o kaip šio didžio fakto akivaizdoje turi jaustis tikintis žmogus? - Savaime suprantama, juo silpnesnis jo tikėjimas, juo mažiau jis leidžia reikštis savyje malonės gyvenimo paslaptims, juo labiau ir savijauta mirties fakto akivaizdoje būna panaši į netikinčiojo savijautą. Pagrindinė žymė, kuria tikintysis skiriasi mirties akivaizdoje, yra ta, kad jis nebijo pažvelgti į tą slaptingąjį anapus. Jis žino - žino iš Jėzaus liudijimo - kad gyvenimas Viešpaties ištikimiesiems ne išnyksta, o tik pasikeičia. Ir didžiausia būtinybė, kurią kiekvienas tikintysis turi pajusti mirties fakto akivaizdoje — tai kuo stropiausiai pasirengti šitam svarbiausiam įvykiui.
Analogiškai reikia elgtis ir kitų mirties akivaizdoje. Jei laikoma geradarybe padėti žmogui nelaimėje, ligoje ir panašiai, tai, savaime suprantama, pati didžioji geradarybė yra žmogui padėti pasijusti Aukščiausiojo Teisėjo akivaizdoje gryna sąžine.
Argi yra žmogus, kuris nebijotų mirti? Kaip suprasti „nebijotų”? Taip, mirtis kiekvienam sukelia nerimą, panašiai kaip egzaminas kiekvienam mokiniui sukelia savotišką nerimą, net jei jis ir geriausiai mokėtų dalyką. Mirties akivaizdoje žmogus gali turėti tik nuolankią viltį, kad kiekvieno byla bus išspręsta palankiai. Bet tikinčiojo nerimas mirties akivaizdoje yra šventas. Jis turi viltį, jaučia meilę Dievui, pasitikėjimą Juo. O netikinčiojo nerimas mirties akivaizdoje yra desperatiškas. Mirtis nebuvo žmogui Kūrėjo skirta, dėl to žmonija su ja neapsipranta. Mirtis - kaip padarinys nusigręžimo nuo gyvybės Priežasties, kaip priešingybė nuodėmės išdidumui.
Tad kaip padėti žmogui, kad jis nebijotų mirties? -Pirmiausia pats žmogus turi būti visada pasirengęs. Niekas negali būti tikras, kad kaip tik mirties valandą prie jo bus kunigas, kuris Viešpaties vardu ištars atleidimo žodžius. Kiekviena diena, praleista sunkios nuodėmės būsenoje, yra beprotiškas žaidimas savo amžinybe. Kiekvieną kartą, pasijutę padarę nuodėmę, kuo greičiau sužadinkime gailestį, kuriame būtų suvokiama Dievo meilė ir mūsų nedėkingumas.
Bet čia ir yra paslaptis: jei žmogus gyvai jaus, kad „Tu myli mane, o aš buvau nedėkingas...”, tai jis nenusidės. O jei žmogus nusideda, vadinasi, jis nejaučia gailesčio, jis nepajėgia jausti gailesčio. Iš viso nuodėmės nelaimės akimirką žmogus nustoja jautęs Dievą.
Na, o artimieji? Kokį vaidmenį turi atlikti jie? -Priminti žmogui tai, kojis pats, skausmo kankinamas, dažnai nepajėgia prisiminti. - Bet kaip? Pasakyti, kad tu mirsi? Tai labai nepatogu. Nugąsdinsi. Tai pagreitins jo mirtį. - Bet kas tikrai tai gali pasakyti? Net geriausi gydytojai kartais apsirinka. Viena visiškai aišku: žmogaus sveikata - Dievo Valioje. Ir gydytojas -tik įrankis. Jei sirgdamas žmogus tikisi gyventi, jis turi kreiptis į Dievą, kaip visokios gyvybės Davėją. Bet kad būtų galima kreiptis, pirmiausiai turi būti taika. Didieji prašymai turi būti pasakomi ypač po Komunijos, kai mes būname toje nepakartojamoje vienybėje su Viešpačiu. Štai kodėl sergant reikia priimti šv. Komuniją.
Jei artimieji mirštančiojo akivaizdoje, kvailos baimės sukaustyti, tyli, nutyli pačią didžiausią savo pareigą, ar dėl to kuris nors nemirė, ar dėl to mirusysis bus jiems dėkingas? Pagaliau ar tai nekels nerimo artimųjų sąžinei po jo mirties? O juk viena protinga mintis gali pakeisti mirštančiojo amžinybę: „Dieve, Tu myli mane, o aš nedėkingas buvau...” Be Bet tos minties niekas neištarė... Taip ne vienam mirties akivaizdoje padaromas pats didžiausias nusikaltimas...
Laidojant senutę, aprūpintą Sakramentais
Kapčiamiestis, 1967 01 25
Nepražiopsokime to, kas visų svarbiausia - savo pačių gyvenimo! Kaip tai suprasti?
Ar matėte žmones mirties akivaizdoje? Pavyzdžiui, sprogstant aplinkui bomboms arba kad ir didelės perkūnijos užkluptus? Kokia išraiška būna jų veiduose, kokios jų mintys, ką jie kalba? Kodėl fronte, kur, rodos, žaidžiama tavo gyvybe, beveik neatsiranda tokio, kuris nesimelstų? Kodėl senatvėje žmogus dažniausiai pajunta, koks niekingas visas gyvenimo prašmatnumas? Net tokie bedieviai, kaip Anatolis Fransas, senatvėje pripažino baisų niekingumą viso to, kam visą gyvenimą skyrė - siekdamas patenkinti savo malonumus.
Labai ryškiai gyvenime matome: į materializmą žmogus linksta juo labiau, juo daugiau jis atsiduoda medžiaginiam jausmo patenkinimui. Ir kai žmogus pajunta artėjant mirtį, supranta, kad jam slysta iš rankų visa tai, kas gyvenime buvo vienintelis jo rūpestis. Jam kaip iš sapno pabudus atsiveria akys, ir nuostabiai ryškiai suspindi visa gyvenimo tikrovė, tikroji visų dalykų vertė. Bet, deja, dažniausiai jau nebebūna laiko viską ištaisyti...
Gyvenimo kvailybės daromos tik išdidumo svaigulyje, tik visiškai nejaučiant to baigtinio fakto: aš mirsiu... Gal ir greit. Pagaliau amžinybės fone dešimtis, šimtas metų - vis tiek tai labai greit. Šimtas praėjusių metų - ar ne greit?
Tikinčiojo dalyvavimas laidotuvėse visada yra dviejų dalių: primena jam pareigą laidojamojo sielos atžvilgiu; akivaizdžiai prakalba kiekvienam, kurie dar gyvename. Tarsi būtų leidžiama su mirusiuoju įeiti į mirties karalystę, bet dar ir leidžiama grįžti namo, pas savuosius, prie savo reikalų. Tarsi visa jau būčiau praradęs, bet štai dabar vėl iš naujo man visa tai grąžinama.
KarKartais tiesiog būtina pasijusti mirties akivaizdoje, nes kitaip žmogui gresia didelis pavojus padaryti didžiausių kvailysčių, kurių paskui visą gyvenimą negalima atitaisyti. Vienas iš tokių atvejų, pavyzdžiui, kai labai aistringai ko nori ir niekaip negali susigyventi su mintimi, kad tai tau nereikalinga. Kai, suprasdamas reikalo didumą, nepajėgi ryžtis didžiai pareigai. Kai nepajėgi atleisti.
Laidojant senutę,
keliolika metų išgulėjusią paralyžiuotą,
į pabaigą netekusią proto, regėjimo
Kapčiamiestis, 1967 02 17
Žemiškomis akimis šitokio gyvenimo prasmė - nesuprantama paslaptis. Nebuvo malonu nei jai, nei kitiems, nebuvo niekam naudos, medžiagiškai ją vertinant, tuo niekas didžiuotis negalėjo. Vadinasi, toks gyvenimas nepatenkina nė vienos sąlygos, dėl kurių žemės gyvenimas taip vertinamas ir taip esame gundomi: noro turėti, garbės, kūno malonumų troškimo.
Kitokiomis akimis reikia šitokį gyvenimą vertinti. Kitaip sakant, šitoks gyvenimas mums iškalbingai liudija, verčia atkreipti dėmesį ir susimąstyti, kad ne šiuo požiūriu žmogaus gyvenimą vertinti reikia. Štai kada akivaizdu, kad pats tikrasis žmogaus gyvenimas - tai anas, kuris nuo mūsų akių paslėptas, kuris mūsų dar tik laukia, kuriam velionė jau priklauso. Ir šiandien mes nustebę ir su keistu nerimu giedame truputį naiviais vaikiškais žodžiais: „Vargšė siela kur klajoja, pirmą naktį kur nakvojo...”
Kodėl taip Dievas leidžia? - Panašiai Evangelijoje apaštalai klausė kartą Jėzų dėl vieno invalido: „Kas nusidėjo - šis ar jo tėvai?” O Jėzus atsakė: „Nei šis, nei jo tėvai, tik kad apsireikštų jame Dievo garbė”. Jėzus tą nelaimingąjį išgydė ir, be abejo, taip apsireiškė Jo garbė. Taip ir mes, gyvenime išvydę panašius nuostabius reiškinius, galime tik stebėtis - tai Dievo didybės paslaptys.
Mums būtina iš tokių faktų suvokti, kas mums labai svarbu. Temoko tai mus susimąstyti. Didžioji tiesa mums visiems - kad visa tai laukia mūsų. Gal mes irgi būsime kažkam gyvenime našta. Ateis laikas, kai niekas mumis nesižavės, kai niekam nebūsime reikalingi.
IIr kodėl viso to nereikia užmiršti? - Šitokiomis priemonėmis esame mokomi nuolankumo, mokomi neprisirišti perdėtai prie to, ką atima mirtis.
Laidojant senelį kaimyną
Kapčiamiestis, 1967 12 03
Kokia mįslė mums miręs žmogus! Vilniuje po Dominikonų bažnyčia yra krūva mumijomis virtusių lavonų, kaip malkos be tvarkos sumestų. Kas yra gyvybė?..
Lavono bejėgiškumo akivaizdoje išryškėja:
1) Kas yra išdidumas - toji galva buvo vainikuota ar ne, vis tiek vienodai bejėgiškai nusvirusi.
2) Kas yra turtai ir visa, kas vilioja aistrą turėti -gali būti milijonai bankuose, viskas lieka nenaudinga, be vertės mirusiajam kaip smėlio sauja.
3) Kas yra visi malonumai, dėl kurių buvo tiek daug pastangų dėta - visi tie jausmai, kurie jaunystėje atrodė visas gyvenimas, tos valandos, kurios teikė tiek džiaugsmo? O jei visa tai buvo prieš Viešpaties Valią, kaip dabar tai atrodo?..
Mums dar leista rinktis. Velioniui toji galimybė jau pasibaigė. Atėjo pjūties laikas rinkti tai, ką gyvendamas sėjo. Mes dar galime padėti.
KKiekviena mirtis yra mums vis naujas įspėjimas: nepražiopsoti gyvenime to, kas visų svarbiausia. Šia prasme didelė Dievo dovana yra ilga bejėgė senatvė, liga - visa, kas priverčia žmogų galvoti, susikaupti, apsispręsti.
Laidojant senutę iš Padumblių
Kapčiamiestis, 1967 12 07
Žinojimas, kad mirs, žmogų gali paveikti labai nevienodai: gali beveik visai neturėti įtakos, tačiau gyvai pajustas gali labai pakreipti gyvenimą viena ar kita linkme.
Gydytojas pajuokavo su paciente: „Jums dabar taip, kaip mano bobutei dvi dienas prieš mirtį”. Šitie žodžiai taip nugąsdino pacientę, kad ji iš tikrųjų po dviejų dienų numirė.
Būna ir priešingai. - Atlydėję numirėlį, užėjo sušilti. Iš kažkur atsirado butelis. Taip ir nepamatė, kaip baigėsi laidotuvės...
ViskViskas, net moderniosios kultūrinės priemonės, dabar tarnauja išsiblaškymui, kad tik žmogus nesusikauptų, kad neimtų galvoti. Giliausia visų žmogaus paklydimų šaknis - išsiblaškymas. Tokia net ir ateizmo šaknis: išsiblaškymas, polinkis į tai, ką diktuoja žmogaus instinktai, o tuo pasinaudoja demonas.
Laidojant senelį, pasiruošusį mirčiai
Kapčiamiestis, 1967 12 20
Palaimintas žmogus, kuris mirties akivaizdoje gali pasakyti: „Aš pasirengęs”. - Tai kiekvieno pareiga, savisaugos diktuojama pareiga. Tai ženklas, kad su savo Valdovu žmogus sutvarkęs normalius santykius. Nebijo susitikti su Juo. „Palaiminti tarnai, kuriuos valdovas, grįžęs vidurnaktį, ras budinčius”.
PrakPraktiškai kiekvieną vakarą einant gulti dera atsiminti: jei dabar pašauktų... Kaip aš praleidau šią dieną?
Laidojant staiga mirusią senelę
Kapčiamiestis, 1967 12 20
Kokia mirtis būna „staigi”? - Tų žmonių, kurie apie mirtį niekada nepagalvoja.
Galvoti reikia ne todėl, kad save baugintų, bet kad pasidarytų tikrai išmintingi, nes tik mirties akivaizdoje visos vertybės atsistoja į savo vietą, pasirodo jų tikroji vertė.
O kuO kurie dalykai labiausiai nukreipia žmogaus dėmesį nuo šito taip svarbaus mirties fakto? - Vergavimas savo jausmų pasauliui, savo išdidumui, aistrai turėti. Tokius žmones mirtis tikrai ištinka staiga, nelauktai, netikėtai.
Laidojant senutę (duktė silpno tikėjimo)
Kapčiamiestis, 1968 01 21
Labai sunku būna skirtis su šiuo gyvenimu žmonėms, prisirišusiems prie visų dalykų, kuriuos mirštant reikia palikti.
Ne visi žmonės prisiriša vienodai. Nuo ko tai pareina?
Vienokią ar kitokią reikšmę gali turėti įgimti žmogaus polinkiai, tačiau lemiamą reikšmę turi žmogaus tikėjimas: ar toji šviesa vos vos jaučiama, ar aiški, kaip gaisras. Tikėjimas yra paslaptinga galia, kurią kaip malonės dovaną gali duoti tik Dievas. Tos dovanos paveiktas, žmogus tarsi naujas akis įgyja - viską kitaip supranta ir įvertina. Tikėjimo šviesa padeda žmogui lengviau skirtis su viskuo, ką jis turėjo, su savaisiais, nes jis žino, kad su jais vėl susitiks. Lengviau pajėgia pakelti aukas, rizikuoti dėl tų dalykų, kurie susiję su ištikimumu Kristui.
Netikintysis visomis jėgomis kabinasi į šį gyvenimą, nes kito jis nemato. Labai bijo blaiviai, atvirai apie mirtį pagalvoti. Artimieji to priminti nemato jokio reikalo. Priešingai, tai laiko tik nereikalingu gąsdinimu.
Iš kIš kur toks tikėjimo silpnumas?..
Laidojant senelį, atidėliojusį išpažintį
Kapčiamiestis, 1968 02 15
Mirtis - kas ji krikščioniškai žvelgiant? - Tai susitikimas su Tuo, kurį visą gyvenimą mylėjau. Jei mane žavėjo menas, muzika, grožis, tai dabar man suteikiama grožio pilnatvė. Jei ilgėjausi meilės, tai dabar suteikiamas visiškas meilės pasotinimas. Tad mirtis - visų mano svajonių, vilčių išsipildymas. Tai aukos gyvenimo pabaiga, tai laimėjimas viso, ko siekiau visą gyvenimą.
Bet visa tai tada, jei visą gyvenimą aukščiausia mano gyvenimo taisyklė buvo Jo Valia. Jei kiekvieną dieną su Juo kalbėjau, apie Jį galvojau. Tada ir mirties valandą Jo ilgiuosi!
Bet jei visą gyvenimą galvojau apie ką kita, ne kartą ir aiškiai prieš Jo Valią, jei instinktyviai bijojau apie Jį, Jo Valią pamąstyti (kaip nusikaltusysis bijo sutikti žvilgsnį), jei visą gyvenimą aukščiausias dalykas man buvo ne Jo Valia, bet tai, kas jausmus paglosto, kas išdidumui pasmilko, kas norą turėti sotina, tada ir mirties valandą instinktyviai bėgsiu nuo Jo...
Kažkas paslaptingai skaičiuoja: 1966, 7, 8 metai.., sausis, vasaris.., 13, 14, 15... diena. Kiekvieną dieną, kas valandą vis po žingsnelį arčiau...
Man dar duota laikas. Laikas apsispręsti - prieš Dievą, kaip kad Liuciferis: „Netarnausiu!”, ar už Dievą - pagarba, klusnumas Jo Valiai, kurį mes iš teisingumo privalome Jam kaip kūriniai savo Kūrėjui.
KKada aš apie tai mąstau? - Jei niekada, tai ir mirties valandą negalvosiu...
Laidojant šeimos tėvą
Kapčiamiestis, 1968 02 24
Kokia prasmė, kad mes čia esame - ką mes atlydėjome? Truputis mineralų, druskų, iš kurių susidaro žmogaus kūnas - labai pigus dalykas, visur gamtoje to galima rasti... Ar to, ką mes vadinome tuo vardu ir ta pavarde, jau nebėra? Ar manąjį aš sudaro tie mineralai, tos druskos? Man augant, jie visi keletą kartų pasikeitė mano kūne, bet aš žinau, kad buvau mažas vaikelis, užaugęs gal kitaip galvojau, kitaip tikėjau, bet tikrai žinau, kad tai buvau tas pats aš.
Mes turime nuostabų istorijos liudijimą - Dievas yra žmogų prakalbinęs ir daug atskleidęs tos didžios paslapties, kas yra žmogus. Visas Jėzaus mokslas nuolat kalba apie sielą ir jos nuostabią patvarią savybę -amžinybę, nemirtingumą.
Sveikas protas liudija tą patį. Jei visas žmogaus vidaus gyvenimas yra tik fiziniai bei cheminiai procesai ir jis neturi kurių nors pojūčių, tai neturi būti jokios galimybės pasiekti jo sielos. Bet yra nuostabių liudijimų, pavyzdžiui, Elenos Keller, kuri turi tik lietimo pojūtį, bet galėjo įgyti aukštąjį mokslą, išmokti penkias kalbas.
O gyvūnijos pasaulyje tokie eksperimentai nesėkmingi, nes gyvūnai nesuvokia, ką reiškia viena ar kita, kas jų akivaizdoje vyksta. Jie, kaip užsuktas mechanizmas, veikia automatiškai, ne kūrybiškai. Beždžionė pajėgia pamėgdžioti vyrą, skutantį barzdą, bet pasipjauna, jei parodoma, kad skutantis barzdą vyras atvirkščių skustuvu pabraukia sau per kaklą... Šuo nesusiprotės, kad prie ugnies, kuria jis šildosi, reikia pristumti daugiau skiedrų, kurios čia pat guli.
Jei velionis gyvas, tai nuostabi paguoda visiems, kurie šiandien liūdi. Tada yra giliausia prasmė maldauti Dievą jam gailestingumo šiandien. Tada, vaikeliai, yra prasmė giliai susikaupus paklausti tėvą: „Tėveli, kaip aš turiu gyventi?” Susi Susikaupimo tyloje išgirsite atsakymą, kuris bus pats tikrasis atsakymas, pati tikroji gyvenimo išmintis.
Raseiniai, 1953 11 01n
Kai vėjas drasko paskutines vasaros puošmenas, kai viskas aplinkui taip primena mirtį, šiuo rudens melancholijos metu Bažnyčia ragina ir mus susikaupti, pamąstyti, ką reiškia šis Šventojo Rašto sakinys: „Žmogui skirta vieną kartą mirti...”
Eis dienos viena po kitos. Pagaliau ateis eilė ir man, ir tau — įvyks tai, kas įvyksta neišvengiamai, neatšaukiamai kiekvienam žmogui - reikės stoti Aukščiausiojo akivaizdoje, duoti apyskaitą, ir mano paties sąžinė kaltins mane...
Kada tai įvyks? - Gal praeis dar keletas metų, gal keli mėnesiai, o gal po kelių dienų jau iškils naujas kapas - mano kapas! Mano vietoje gyvens kiti žmonės. Mano nebaigtus darbus pabaigs kiti. Daugiau neberūpės tos materialinės gėrybės, kurių taip aistringai -gal net nuodėmingai - buvo siekta. Vėlinių vakarą apie mano kapą vaikščios žmonės. Pažįstami gal žvakę uždegs, gal papuoš gėlėmis, tačiau man tas nieko nebepadės. Viskas, kuo dabar naudojuosi, bus nebereikalinga. O tačiau - aš gyvensiu! Tai, ką mes vadiname savuoju aš - gyvens amžinai ir jaus arba begalinę laimę, arba ne...
Ir ką aš ten nusinešiu? Kas mane teisins Aukščiausiojo Teisingumo akivaizdoje? Nieko nebepadės išsigandusios sielos šauksmas, kaip kad rašoma vienoje gedulinių pamaldų lekcijoje: „Pasigailėkit manęs bent jūs, manieji draugai, nes Viešpaties ranka palietė mane”. Vien tik tos akimirkos teisins mane, kada buvau ištikimas Viešpaties Valiai, vien tik meilės darbai, padaryti kada nors artimui.
Šio vakaro susikaupimu mes aplankėme mirusiųjų miestą. Žvakių mirgėjime ir kryžių šešėliuose tarsi atgijo šalti kapai, ir mūsų artimieji, kurie buvo palikę mus, tarsi vėl nematomai atsirado tarp mūsų bent valandėlę pabūti su mumis. - Įsijauskime į tai, ką jie norėtų šią valandą mums pasakyti. Kaip tie tylūs kryžiai, panašiai ir ištiestos jų rankos maldauja mus...
Kai matome ligos kamuojamus savo artimuosius, argi mums nekyla užuojauta jiems? - Rodos, viską padarytum, kad tik galėtum jiems padėti, tačiau dažniausiai būname bejėgiai palengvinti jiems.
O jO juk į sielų šauksmą mes galime atsiliepti savo pagalba. Tiesa, jiems nebereikia mūsų pinigų, mūsų turtų, bet savo gyvenimu, parodydami didesnį ištikimumą Viešpaties Valiai ir tai aukodami atlyginimo intencija už juos, mes galime atlyginti už tas jų gyvenimo akimirkas, kai Viešpaties Valią jie buvo iškeitę į savo užgaidas, į demono viliones. Parodydami didesnę meilę tiems, su kuriais Viešpats mums leidžia susitikti gyvenime, mes galime visa aukoti už tas jų gyvenimo valandas, kai jiems pristigo meilės. Ne vien savo gerus darbus ir pasiaukojimą galime aukoti už juos, bet taip pat šv. Mišias, Komuniją, galime melstis už juos, pelnyti atlaidus.
Gudeliai, 1964 02 22
Savo fantazijos sparnais bandykime nuskristi porą tūkstančių metų atgal ir vieną nuostabų vakarą pasijusti tame kambaryje, kur Jėzus su savo mylimiausiais šventė atsisveikinimo vakarą prieš tuos didžius įvykius, kurie pasaulio istoriją pasuko visai kita linkme, kurie padalijo Žemę į dvi dalis. Tai buvo nuostabus ir neužmirštamas vakaras Jėzaus mylimųjų gyvenime.
Turbūt mes visi esame išgyvenę nepakartojamų akimirkų, kurių negalime pamiršti visą gyvenimą. Štai pirmą kartą važiuoji iš tėvų namų ilgesniam laikui: mokytis, į kariuomenę, likimo bloškiamas kažkur... Tai dienos, valandos, įspaudžiančios sąmonėje neišdildomą žymę, kuri turi didelę reikšmę, kartais net pasuka kita linkme visą tolesnį žmogaus likimą, visą jo gyvenimą.
* Šiuos pamokslus apie šv. Mišių liturgiją kun. Juozas Zdebskis rašė ir sakė 1962-1963 m., kai dar ėjo II Vatikano Susirinkimas, dar buvo ketinama skelbti Liturgijos atnaujinimą, todėl ir vartojo savo meto terminus bei apibūdinimus. Idant tokiais nuoširdžiais ir turiningais pamokslais galėtų nedrumsčiami naudotis šiandieniai skaitytojai, knygos rengėjų prašymu kun. Vaclovas Aliulis MIC senuosius terminus bei apibūdinimus pakeitė dabartiniais. Kun. Juozas buvo taip giliai įsijautęs į Mišių liturgiją, kad jo mąstymų - pamokslų nereikėjo perdirbinėti iš pagrindų, užteko minimalių patikslinimų (daugiausia pakeitimų 233-234 ir 244-245 puslapiuose, kitur jie reti).
Savaime suprantama, kad kun. Zdebskis praskleisti tegalėjo Pirmosios Eucharistijos maldos (Romos kanono) turinį (žr. p. 247-267), bet ne kitų naujajame Romos mišiole esančių Eucharistijos maldų, nes jos dar nebuvo paskelbtos. Būdamas „savo laiko kūdikis”, jis gražiai išryškino Mišių aukos ryšį su Jėzaus kančia, bet nepaminėjo visos Velykinės Paslapties - Kančios, Mirties ir Prisikėlimo, nors turėjo tam progą, nes Romos kanone tuoj pat po Perkeitimo ir pakylėjimo sakoma: „Todėl, Viešpatie, mes, Tavo tarnai ir visa Tavo šventoji liaudis, minėdami Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus palaimingąją kančią, prisikėlimą iš numirusių ir garbingą įžengimą į dangų, aukojame šviesiausiajai Tavo didybei Tavo paties mums duotų dovanų auką - šventąją gyvenimo Duoną ir amžinojo išganymo Taure”. (Red. pastaba.)
Toks vakaras buvo Jėzaus Dvylikai. Tiesa, ne visiems. Vienas iš jų, nors valgė kartu su Mokytoju, girdėjo visus Jo nuostabiuosius žodžius, tačiau savo mintimis buvo toli nuo jų. Jau nebesistengė suprasti Mokytojo jausmų, perimti to, ką Jis kaip tik šiam paskutiniam vakarui buvo pasilikęs pasakyti: jį viliojo paprasčiausiai nauda, suderėta kaina, jis matė visus to vakaro įvykius grynai paprastomis, natūraliomis žmogaus akimis, panašiai kaip atsitiktinai patekusio į šv. Mišių auką žmogaus, kuris apie tai nieko nėra girdėjęs, kuris žiūrėtų, stebėtųsi ir niekaip negalėtų suprasti, kas čia daroma ir ką visa tai reiškia.
Suprasti Eucharistijos slėpinį galima tik malonės dėka. Bet ką reikia daryti žmogui, dar nieko nežinančiam apie šias paslaptis, kad jis pagaliau pradėtų suprasti ir pradėtų jausti joms pagarbą?
Yra du būdai. Vienas natūralus, kitas, ir tai pats svarbiausias, jau ne nuo mūsų valios pareinantis: priimti tai kaip dovaną - malonės veikimą - natūralios žmogaus proto galios praturtinimą antgamtinės malonės šviesa.
Pirmiausia, žinoma, reikia dėti savo pastangas istoriškai susipažinti, kas yra to slėpiningo veiksmo Įkūrėjas, nuo kada visa tai atsirado, kas tuo buvo norima pasakyti. Remiantis šitomis natūraliomis pastangomis, turi rastis širdyje pagarba. Kartu su pagarba - ir meilė, ir dėkingumas, ir savas vaidmuo - savo nedėkingumo pajutimas - gailestis dėl to Jo meilės akivaizdoje.
Na, o kaip mes šiuo atžvilgiu elgiamės? Juk mūsų Išganytojas ta nuostabia paslaptimi apsireiškė ne vien tik Dvylikai, kuriuos buvo išsirinkęs iš visų, tada gyvenusių, bet ir mums visiems, kurie po jų gyvename po kelių tūkstančių metų. Juk kiekvieną kartą, kai mes dalyvaujame Mišiose, iš naujo įvyksta Paskutinės vakarienės slėpinys. Koks čia mūsų vaidmuo? - Be abejo, Jo išrinktųjų. Bet čia privalome nepamiršti, kad tarp Jo išrinktųjų buvo vienas, kuris tada tik išoriškai laikėsi kartu su Juo, o savo dvasia buvo labai toli... Na, o mes? Niekas nepajus šv. Mišių palaimos, kas į jas ateis kaip Judas į Paskutinę vakarienę. Visai kitais tikslais, visai ne tam, kad išreikštų vienybę su Jėzaus Asmeniu, pasitikėjimą Juo...
Argi galima manyti, kad tarp mūsų, dalyvaujančių Eucharistijos paslaptyje, būtų panaši nuotaika, kaip Judo Paskutinės vakarienės metu? — Nesinorėtų tikėti, kad taip būtų sąmoningai, tačiau ar galima garantuoti, kad tarp mūsų Mišiose nebūna žmonių, atvykusių dėl to, kad tai atlaidų diena, dėl to, kad čia daug žmonių, jie nori ką nors sutikti, pagaliau paprasčiausiai pasižmonėti, gal ir patys pasirodyti? Kai skambina varpai Sumai, visi eina į bažnyčią, ir jiems nepatogu tuo laiku vaikščioti miestelio gatvėmis. Nepatogu dėl kitų nuomonės. Ir jie įeina bent į šventorių. Apie ką jie ten būdami mąsto? Ar kyla bent menka pastanga išgyventi su Jėzumi buvimą kartu? - Ir Judas Paskutinės vakarienės metu su Jėzumi buvo tik išoriškai kartu, o kur tuo metu buvo jo mintys?..
Na, o mes, kai būname su Jėzumi kartu Eucharistijos slėpinio akivaizdoje, kur būna tuo metu mūsų mintys? Gal tos mūsų mintys kaip bailūs paukščiai, -sunku susigaudyti, kur jie būna, - tačiau ar buvo bent pastangų tas mintis surinkti, bent prisiminti, kas dabar vyksta ir kokiu reikalu mano čia ateita? - Pagarba, dėkingumas, savo reikalai, savo prašymai.
Bandykime atsakyti sau, ar esame iš tikrųjų ir savo mintimis, savo dėmesiu taip arti Jėzaus, kaip apaštalai per Paskutinę vakarienę, ar tik išoriškai? Juk daug būna tokių akimirkų, kad mes esame bažnyčioje, bet dar laukiame, kol mūsų dėmesį kas sutelks, pavyzdžiui, pamaldų pradžioje. Ką mes tuo metu veikiame? Pasakytume: nieko. - Taip tai taip, tačiau ką nors vis tiek mąstome. Žmogus negali būti nieko neveikdamas. Ar manote, kad tos palaimingos šventos mintys ateis savaime? Manote, kad užtenka čia tik būti? Žinoma, ir tai jau geriau kaip nieko, jau pati aplinka kilniai nuteikia žmogų, tačiau to dar maža.
Sakykite, ar jūsų gyvenime buvo tokių akimirkų, kai savo Išganytojui atvirai būtumėte kalbėję, kaip geram draugui?
Sakysite, ar tai galima? Juk Jo nematome, negirdime. Taip, yra skirtumas, tačiau šitą skirtumą tikėjimo malonė gali visiškai užtušuoti ir pagaliau gali būti tokių nuostabių palaimingų akimirkų, kada pavyksta su Juo taip nuoširdžiai pasikalbėti, kaip su jokiu žmogumi nesate kalbėję! (Nesistebėkite, kad visa tai taip negirdėta.)
Norėtųsi čia duoti vieną patarimą: laukti, laukti su neišsenkama kantrybe, vis mėginant ką nors gero mąstyti, įsižiūrėti savo kūno ar dvasios akimis į kokį paveikslą, kuris padėtų mums sužadinti mintis, įeiti į tą paslaptingąjį susikaupimo pasaulį.
Tai bTai baisiai sunku - šitai reikia pripažinti. Juo rečiau žmogus kurį dalyką praktikuoji, juo tai sunkiau. Tik nepaimk į rankas kurį laiką plunksnakočio, - pamatysi, vis sunkiau bus rasti minčių.
Gudeliai, 1964 02 22
Įsižiūrėkime į išorinį vaizdą. Viskas nuostabiai paprasta. Taurė. Paslaptingosios Duonos gabalėliai.
Kai radosi ši paslaptis, irgi viskas buvo taip paprasta. Taip pat buvo duona, kokią kasdien valgydavo. Taurė vyno, kurį augino dosni Palestinos žemė. Visa ši medžiaga patarnavo dieviškajai galybei, kad būtų įvykdyta pati didžiausioji Jo meilės paslaptis. Kodėl visa, kas dieviška, būtinai siejasi su paprastumo paslaptimi? Be šitos savybės niekas negali gebėti pažinti Eucharistijos paslaptį. Nors keista, bet paprastumas yra turbūt pats sunkiausias menas iš visų pasaulio stebuklų. Atrodytų, kas gi čia nuostabaus, kas gi čia nepaprasto? O vis dėlto taip yra. Įdomu, ar mes esame paprastos, vaikiškos širdies? Gal ir taip. Atrodo, kuo gi galėtume didžiuotis? - Bet tegul tik likimas nubloškia kurį nors į tokias aplinkybes, kuriose jis iš tikrųjų gali didžiuotis, į tokias aplinkybes, kuriose jis pasijunta turįs valdžią kitiems, esąs galingas, - štai tada pasirodys visa tikroji jo vertė.
Kaip praktiškai gyvenime ši savybė - paprastumas -pažįstama? Mes tikriausiai ne kartą esame girdėję kalbant apie vieną ar kitą, kad jis paprastas, nuoširdus žmogus. Ši savybė būtina, kad tam žmogui kiti galėtų būti atviri. Kaip dar kitaip galima šią savybę išreikšti? - Yra žmonių, su kuriais susitikęs niekaip negali pasijusti laisvas, draugiškas, kaip su savu. Bet yra žmonių, su kuriais susitikęs tiesiog iš pirmo pokalbio pajunti tarsi kalbėtum su savu, su kuriuo esi augęs ir tais pačiais takais daugel metų į mokyklą ėjęs.
Kokių dar savybių reikia, kad galėtume pajusti Švenčiausiojo Sakramento nuostabumą? - Žmogus turi kuo dažniau praktikuotis gyventi artimui, vis labiau jausti ne savo, bet kitų skausmą, ilgesį.
Be šitų natūralių savybių, norisi dar pabrėžti vieną, kuri yra jau daugiau žmogaus valios pastangos. - Tai pastangos vis giliau pažinti su Jėzaus Asmeniu susijusius dalykus, apskritai rūpintis savo pažanga.
Kokios svarbios yra šios pastangos, turėtų būti pakankamai aišku iš nelaimingojo Judo likimo. Paskutinės vakarienės metu jis buvo labai arti Išganytojo. Tačiau ar galima pasakyti, kad jis buvo arti? Argi žmogus arti būna tada, kai gali matyti, ranka pasiekti? Ar tūkstančiai kilometrų gali sukliudyti žmonėms būti kartu dvasia, tiesiog nuolat dvasiškai bendrauti? O nelaimingasis Judas tuo metu, kai buvo šalia Mokytojo, kur jis buvo savo mintimis? Ar ne su tais, kuriems jau buvo pardavęs savo Mokytoją? Kokią reikšmę jam galėjo turėti tas buvimas kartu, kad jis visiškai nedėjo pastangų pajusti savo Mokytojo širdies pulsą, Jo norus, Jo meilę? Jo mintyse buvo nelaimingoji nauda: trisdešimt sidabrinių... Kas dar galėjo būti jo mintyse? Gal niekingas pataikūniškumas tautos vyriausiesiems, gal šilta vieta, kurios tikėjosi tuo išdavimu prisigerindamas vadovybei... Norėtųsi sušukti: „Judai, Judai, ar pažvelgei bent kartą atviromis akimis į savo Viešpatį, ar stengeisi bent kartą Jį tikrai suprasti?..”
Ir meIr mes ne kartą būname šios didžios paslapties artumoje. Ar galėtume pasakyti, kiek čia būna mūsų dėmesio Jam?..
Naujoji Ūta, 1962 02 25
Kai žmogus myli kitą žmogų, apie jį dažnai galvoja, jam iš širdies visame kame linki gera. Kas nuo jo priklauso, taip sutvarko, kad tam brangiam asmeniui viskas išeitų kuo geriausiai. Ar gali vaikelis nesijausti saugus savo motinos meilės globojamas?! Jei ką nors myli, turi žinoti, kaip sunku, jei savo brangiausiam niekuo negali parodyti dėmesio, jam padėti, jam tarnauti, jam atiduoti save.
Dievui šitos kliūties nėra. Jam iš viso nėra jokių kliūčių veikti ir vykdyti savo planus. Bet kaip žemiškoji meilė, kieno nors pastangos kitam gera daryti kartais būna nesuprastos, neįvertintos, net išjuoktos, taip ir dieviškosios meilės pastangos gali būti nesuprastos, neįvertintos.
Kaip žemiškoji meilė pasireiškia įvairiausiais būdais, taip ir Dievo meilė mums pasireiškia įvairiais būdais, tiesiog viskuo. Vienas iš jų - ši didi Dievo meilės jums dovana: jūs kiekvieną sekmadienį* savo bažnyčioje turėsite Mišias! Jeigu žmogus, gavęs dovanų, į jas nė nepažiūri, jomis nesidomi, jų neįvertina, tai jis pasirodo tų dovanų nevertas. Jeigu jūs šios Viešpaties dovanos neįvertinsite, tuo pasirodysite jos neverti.
Žinote Evangelijos palyginimą apie šeimininką, kuris laukė vaisių nuo vieno savo sodo medžių. Pagaliau jam pristigo kantrybės — kiek galima laukti! Sodininkas dar bandė derėtis. - „Šeimininke, dar aš apkasiu šaknis, patręšiu, gal dar...” Žiūrėkime, mano broliai, kad ir mums nebūtų kažkas panašaus.
Jūs turite savo bažnyčioje Mišias! Ar žinote, ką tai reiškia? Ar žinote, kodėl yra sunki nuodėmė nedalyvauti dėl savo kaltės nė vienose Mišiose šventą dieną? - Ar žinote, kodėl be Mišių mūsų bažnyčios liktų tik tuščios salės, į kurias nebūtų nė reikalo lankytis? Ar žinote, kodėl be Mišių nebūtų Katalikų Bažnyčioje kankinių? Nes nebūtų dėl ko mirti. Ar žinote, kodėl be Mišių kovojanti Bažnyčia nustotų drąsos ir kovos dvasios, ją apgaubtų klaidos, pagaliau pati Bažnyčia turėtų numirti? Nes Mišios yra jos gyvybė.
Pagaliau, broli, ar žinai, kad jei nesuvoksi, kas yra Mišios, tau pasidarys labai sunku gyvenime aukotis, daryti gera: pamažu prarasi gyvenimo prasmės supratimą, pateksi į savotišką netikrumo būseną. Tada prisirinks, kaip uodų šiltą vasaros naktį, abejonių, ir pamažu pasijusi esąs netikintis. Ar žinai, jei esi tėvas ar motina, kad jei nesuvoksi, kas yra Mišios, tau bus labai sunku išlaikyti pagarbą sau savo vaikų akivaizdoje? Jei esi jaunas, nesuvokdamas Mišių prasmės, niekaip neįsitikinsi, kad iš tikrųjų reikia skaisčiai gyventi.
Keista, neįtikėtina visa tai! Nejaugi? Jei mes sunkiai suvokiame, kas yra Mišios, tai, žiūrėkite, ar tie, kurie neapkenčia Jėzaus, ne geriau supranta Mišių reikšmę, nes pastangos atimti šventadienį (o tokių pastangų buvo turbūt kiekvienoje kovoje prieš Dievą) -tai ir yra smūgis į širdį, - pamažu žmogus savaime taps netikintis. Kaip nevalgydamas žmogus miršta, taip miršta ir jo dvasia, negaivinama malonės. Ar žinote, kad pagal dabartinį Apvaizdos planą visa palaima žemei, kurią Dievas žmogui suteikti nori jį mylėdamas, yra tik dėl Mišių: iki Kristaus atėjimo - dėl būsimų Mišių, o po Kristaus - dėl esamų.
Taigi Mišios yra didžiausia Dievo dovana žmogui, o iš žmogaus pusės - aukščiausias meilės, pagarbos, dėkingumo pareiškimas savo Kūrėjui. Kai ateis sekmadienis ir sakysite: „Einu dalyvauti Mišiose”, tai sąmoningai atsiminkite, kad tai reiškia - einu pareikšti savo Dievui, savo Kūrėjui pagarbos, meilės, dėkingumo, einu Jį prašyti palaimos, atleidimo...
Sakote, visa tai ir šiaip galima širdyje išgyventi... O ne! Jūsų pagarba bus verta tik dėl to, kad už jus ir jūsų vardu tai, ką jūs norite pasakyti Aukščiausiajam Dievui, kalbės ir visa tai pasakys pats Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo Jėzus Kristus. O tai įvyksta tik Mišiose. Jei jose negalite dalyvauti, jūsų pagarba, meilė Dievui, jūsų prašymai vertę turės tik dėl to, kad jūsų parapijoje ar šiaip kur nors pasaulyje yra aukojamos Mišios. O jeigu galite, bet nedalyvaujate, tuo sunkiai nusidedate, ir tada jūsų gyvenimas nustoja aukščiausios savo vertės.
Broliai, ar žinote visa tai?
* Iki* Iki tol ilgą laiką Naujosios Ūtos bažnyčioje pamaldų nebūdavo.
Gudeliai, 1962 09 02
Pasaulio istorijoje nėra tautos, kuri ką nors nebūtų aukojusi Dievybei. Aukos sąvoka reiškia, kad žmogus supranta, jog ne jis pats savo rankose laiko savąjį buvimą. Ypač tais atvejais, kai žmogus atsiduria tokiose aplinkybėse, kai jam gresia mirtis, vadinasi, kai savo buvimui pajunta pavojų. Tada būtent žmogus aiškiai suvokia, kad jo buvimas yra ne jo paties rankose. Šitos savo padėties buvimo ar nebuvimo atžvilgiu žmogus negali nesuprasti, nebent būtų apakintas neprotingos puikybės ar gyventų visiškame išsiblaškyme. O jei jau šitai suvokia, tai jis jaučia būtinybę aukoti tai Būtybei, nuo kurios pareina jo buvimas ar nebuvimas. Aukoti, tai reiškia tą Būtybę pripažinti aukštesne už save, pripažinti Ją savininke viso, ką aš vadinu „mano”, kartu reiškia ir jausti dėkingumą, klusnumą, pagarbą.
Mes ateiname dalyvauti Mišiose dėl to, kad jaučiame būtinybę pareikšti Aukščiausiajam Dievui pagarbą, padėką, pateikti savo prašymus palaimos bei atleidimo sau ir kitiems. Mus verčia ateiti į šv. Mišias ta pati būtinybė, kaip ir mūsų protėvius - pagonis vertė būtinybė ateiti į savo šventoves - šventuosius miškus, prie šventųjų ąžuolų ir kt. - ir aukoti Aukščiausiajam taip, kaip jie Jį suvokė. Ir mūsų tauta, kaip ir daugumas pasaulio tautų, per ilgus tūkstantmečius klajojusi Žemėje toli toli nuo tų palaimingų Rojaus vartų, nuklydo ir jau nebeprisiminė Vieno
Dievo, kuris Rojaus žmogui buvo pažįstamas, - nebeprisiminė ir garbino Jį taip, kaip suprato savo miškų glūdumose gyvendama. Bet Dievo gailestingoji meilė, Jo išminties šviesa vėl palietė mus. Mes turėjome laimės vėl pajusti Jo šviesą, pažinti, kokio bendravimo Jis iš mūsų nori.
Ir štai dabar mes jau einame ne į šventuosius miškus, ne garbinti Dievą Jo kūriniuose, Jo paties nepažindami, bet jau sąmoningai einame į Jo šventoves pas savo Atpirkėją, kaip pas pažįstamą, kaip pas Draugą. Jau ne vien savo bejėgiškume ieškome Aukščiausiojo, bet kartu su savo Išganytoju, per Jį ir su Juo reiškiame dangiškajam Tėvui pagarbą, padėką, savo prašymus, pasakome Jam, kad norime visame vykdyti Jo Valią.
Mūsų atnašos pagal Viešpaties Jėzaus Valią yra ir duona, ir vynas. Paskui Jėzus pakeičia mūsų dovanas į savo Kūną ir Kraują ir sudabartina mūsų atpirkimo Auką.
Gudeliai, 1962 02 11
Kai stovime bažnyčioje, kur aukojamos Mišios, yra lygiai tas pat, kaip stovėti po Kristaus kryžiumi Kalvarijos kalne. Čia ir ten tas pats Jėzus, ta pati Jo intencija, tik aukos forma kitokia. O juk dalykų reikšmė priklauso ne vien nuo išorės. Galima tą patį žmogų puikiai aprengti ar skarmalais apkarstyti, bet svarbiausia juk pats žmogus, o ne jo išvaizda.
Kai Kristus kybojo ant kryžiaus, tie, kurie matė visa tai, buvo taip pat nevienodai nusiteikę. Vieni -šventosios moterys - kentėjo kartu, aukojo savo skausmą ta pačia intencija. Ir Mišiose dalyvaujantieji -vieni sąmoningai ir gyvai įsijungia į Jėzaus Aukos nusiteikimą, savo aukas vienija su Jėzaus Aukos nusiteikimu.
Kiti po Jėzaus kryžiumi stovėjo susirinkę smalsumo vedami, kaip ir visi žiopliai, kurie subėga visur, kur tik atsitinka kas nors įdomesnio, neįprasto. O mes čia ne kartą stovime net ne įdomumo vedami, bet gal iš įpratimo, nesąmoningai, paprasčiausiai užmiršę, kas čia vyksta.
Trečioji grupė stovėjusių po Kristaus kryžiumi buvo tie, kurie degė neapykanta Jam. Tokie dabar turbūt neateina prie Aukos altorių, o savo neapykantą reiškia kitokiais būdais: per spaudą, radiją ir kt.
Kai Adomas ir Ieva parodė nepagarbą Dievui, jų sūnus Kainas parodė nepagarbą broliui ir jį nužudė. Kad būtų meilė tarp žmonių, būtina meilė Dievui, tik tada įmanoma taika žemėje. Mišios - pagarbos ir meilės Dievui išreiškimo veiksmas.
Bendruomenės malda ir auka. - Kai sekmadienį suskamba varpai, žmonės renkasi į bažnyčią. „Jie laikėsi Apaštalų mokslo, bendro Duonos laužymo ir maldų” (Apd 2,42). Tada, pirmaisiais amžiais, varpais neskambindavo, krikščionys rinkdavosi daugiausia slaptai.
Renkamės aukoti. Kai kur pakylėjimo metu skambina varpai. Tai visų malda už visus. Kas šitos vienybės neišgyvena, juo labiau ateina į Mišias su širdimi, degančia kam nors neapykanta, tas Mišių nesuvokia.
Ta vienybė keleriopa: su Jėzaus Asmeniu, su kunigu, aukojančiu Mišias, dalyvaujančiųjų tarpusavio, taip pat su namie likusiais ir skaistykloje kenčiančiais, su Dangaus palaimintaisiais. Kaip viena šeima susirenka apie savo tėvą, taip Mišiose visa protingoji kūrinija susirenka apie savo Kūrėją.
Tai aukščiausia žmogaus didybės išraiška. Visiškas ir tobuliausias parodymas, kas iš tikrųjų žmogus yra ir kas būti privalo. Juk visada jo širdis turėtų būti sklidina didžiausios pagarbos, dėkingumo, meilės savo Kūrėjui. O Mišiose žmogus visa tai išreiškia tobuliausiu būdu, nes čia žmogaus netobulumui atstovauja ir tarpininkauja Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo Jėzus Kristus.
Taigi Mišios - žmogaus gyvenimo viršūnė. Vadinasi, iš tingėjimo paniekinti Mišias reiškia paniekinti Jėzaus pasisiūlymą mums padėti mūsų bejėgiškume. Štai kodėl tai yra sunki nuodėmė.
Dauguma maldų Mišiose kalbama daugiskaita. „Prisipažįstu visagaliam Dievui ir jums, broliai seserys”, -vieni kitiems išpažįstame nuodėmes, gailėdamiesi už jas, iš didelio nuolankumo Dievui, jausdamiesi neverti to nuostabaus artimo bendravimo su Dievu, - mes, nuodėmingi žmonės, buvę nedėkingi savo Dievui, - priimti iš Jo dovanas. Ir kunigas paragina: „Melskite, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų priimta...”
Netinka sakyti „einame klausyti Mišių”. Juk Mišias reikia ne pasyviai klausyti, bet aktyviai jose dalyvauti, aukoti Mišias.
Jėzus Kristus yra Kunigas. Esminis kunigo pasireiškimas yra būti auka ir tarpininku. Kunigas tampa tarpininku dėl galios aukoti. Tam Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo įsikūnijo - tapo Žmogumi. Krikštu mes tapome mistinio Kristaus kūno nariais. Tad ir visi, kurie su Kristumi sudaro vienybę -mistinis Kristaus kūnas - taip pat dalyvauja ir Kristaus kunigystėje. O tokie esame mes visi - krikštytieji. Taigi mes visi turime pareigą aukoti ir būti aukojami. Aukoti ta prasme, kad mūsų gyvenimo aukščiausias tikslas būtų - jausti glaudų Dievo ir mūsų santykį: pagarbą, nuolankumą, meilę. O tai aukščiausiu būdu įvyksta Mišiose dėl Jėzaus tarpininkavimo. Mišiose tuos jausmus Tėvui pareiškiame nebe mes vieni, bet su mumis ir už mus tai pareiškia dangiškajam
Tėvui Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo Jėzus Kristus.
TaigiTaigi mes, nors ir neturėdami galios konsekruoti, turime pareigą kartu su Jėzumi ir Jo regimuoju atstovu žemėje - kunigu aukoti Mišias. Šitą pareigą mes ir vykdome.
Gudeliai, 1962 02 25
Šventosios Mišios - tai panašu į paslėptą lobį. Galbūt ne kartą pro tą lobį vaikšto žmonės, bet jo nepastebi. O jei pastebėtų ir pasisavintų, iš karto taptų turtingi.
Be tų dalykų, kuriuos mes žinome, yra dar begalė kitų, kurių nežinome. Mažas vaikas nė nepagalvoja apie tai, ką žino senas profesorius, pražilęs prie storų knygų. Taip ir Mišiose. Neužtenka Mišias tik tiek suvokti, kiek išoriškai akimis galima matyti. Reikia suprasti Mišių liturgiją.
Pirmoji sąlyga suprasti Mišias, kad jos duotų naudos, - gilus tikėjimas, nusižeminimas, pagarba - tie patys reikalavimai, kaip ir kiekvienai gerai maldai. Mišių išorė - jų kalba ir apeigos - tai lyg drabužis, kuriuo apvelkama tai, kas Mišiose svarbiausia.
Veiksmai. Kristus paliko ne tokias Mišias, kaip dabar jas matome. Jis paliko tik tai, kas Mišiose svarbiausia, o paskui šimtmečių eigoje Bažnyčia apipynė jas maldomis ir apeigomis.
Paprastai didelės brangenybės nelaikomos taip sau, kišenėje, bet joms specialiai padaromos gražios dėžutės. (Ar ne taip laikome savo labai brangių asmenų fotografijas?) Žmogus savo kalboje vartoja gestus. Kartais gestais pasakoma daugiau, kaip kad žodžiais (pavyzdžiui, vaikelis ateina ir prisiglaudžia prie motinos).
Taip ir Mišių gestai. — Jie savaime išplaukia iš tariamų žodžių. Kai kunigas kalba maldas - prašymus Dievui, iškelia aukštyn rankas. Kai aukojimo metu aukojamos gėrybės, kunigas jas laiko pakėlęs rankose. Kai kalba „Prisipažįstu” - gailesčio aktą - nusilenkia, mušasi į krūtinę. Mišių gestais sustiprinama tai, ką norima pasakyti žodžiais.
Norint geriau suprasti, kas išreiškiama Mišių veiksmais, būtų naudinga išstudijuoti, kaip jie atsirado krikščionybės kūrimosi pradžioje. Juk visa tai susiklostė pamažu, amžių eigoje, pagrindinius veiksmus papuošiant vis naujais papuošalais - šalutinėmis apeigomis. Kiekviena Mišių apeiga įvesta su tam tikra mintimi. Pažįstant jų atsiradimo istorines aplinkybes, įmanoma geriau suprasti ir jų reikšmę Mišių eigoje. Kai kurios iš jų ir paliktos tam, kad jungtų Mišias su žila senove, su pirmųjų amžių dvasia.
Paprastai kiekvienas žmogus turi ką nors gyvenime brangiausio. Tai gali būti žmogus ar žmonės, gali būti ir negyvos vertybės, o kartais net jis pats. Krikščionybė - šis naujas žmonijos gyvenimo amžius - turi savo didžiausią brangenybę - šv. Mišias. Nuo tos vertybės, kurią žmogus laiko didžiausia, paprastai pareina ir paties žmogaus vertė. Taip yra ir partijų, visuomenės grupių gyvenime. Nuo tų vertybių didumo, kurias turi krikščionybė, pareina ir jos vertė pasaulio istorijoje, jos reikšmė atskiro žmogaus gyvenimui. Aukščiausiąja savo vertybe, be abejo, krikščionybė laiko šv. Mišių auką - paslaptingą Jėzaus buvimą tarp mūsų, tą veiksmą, kuriuo žmogus tobuliausiu būdu, tarpininkaujant pačiam Jėzui, pareiškia Aukščiausiajam Dievui pagarbą, dėkingumą, meilę.
Bendras šv. Mišių vaizdas. Panašiai kaip susirinkę į šeimos ar giminių šventę, pirmiausia pasisveikiname, paskui pasikalbame, dalijamės dovanomis ir bendrai vaišinamės, taip ir Mišiose turime įžangą, Žodžio liturgiją ir Aukos liturgiją.
Įžangos tikslas - sukaupti Mišių dalyvių, atėjusių iš gyvenimo triukšmo, mintis, pamokyti, sužadinti tikėjimą, viltį, meilę. Atėję pradedame savo kelionę į Dievą: meldžiame kalčių atleidimo („Prisipažįstu”), išreiškiame pagarbą Aukščiausiajam („Garbė Dievui aukštybėse”), o ir savo troškimus bei rūpesčius (įžangos malda). Šitą nusiteikimą sustiprina Dievo žodžio liturgija (skaitinys su psalme, evangelija, pamokslas). Pagarbia širdimi klausome, ką Dievas dėl mūsų yra padaręs, kaip mums yra savo meilę apreiškęs, kad suprastume, ką mes dėl Jo turime daryti, kaip privalome Jam pareikšti savo meilę, klusnumą.
Aukos liturgijoje - išskiriamos trys dalys: Atnašavimas, Perkeitimas ir Susivienijimas.
1) Mes teikiame Dievui savo dovanas, Jį pagerbiame, Jam dėkojame, prašome palaimos. Anksčiau kiekvienas, dalyvaudamas Mišiose, atsinešdavo savo dovanas - duonos ir vyno.
2) Svarbiausias momentas — Perkeitimas. Mūsų dovanas Jėzus padaro savomis ir už mus bei su mumis aukoja Tėvui. Mes taip pat vienijamės su Jėzumi ir aukojame Jį ir save Tėvui.
3) Atsiliepdamas į savo Sūnaus Jėzaus ir mūsų atsidavimą, Dievas Tėvas leidžia mums Komunija susivienyti su Jėzumi Atpirkėju.
TaigiTaigi - aukų sunešimas, pati Auka ir Aukos puota. Galima įsivaizduoti, ką reiškė tada - senovės amžiais -visuomenės gyvenime, kai prie vieno stalo susėsdavo vergai ir jų šeimininkai! Juos vienijo ta pati pagarba Dievui ir brolybė Kristuje. Taip yra ir dabar, ir bus visur, kur tik teisingai suvokiamos šv. Mišios. Nepamirškime: Komunija yra išraiška mūsų tarpusavio vienybės dėl vienybės su Jėzaus Asmeniu.
Gudeliai, 1962 03 11
Žmonijos istorijai būdingas nepakartojamas reiškinys: iš visų statinių žemėje, kiek istorija atmena, pirmasis yra aukuras — altorius. Kainas su Abelių pasistatė po altorių ir aukojo Dievui. Nojus po tvano, išlipęs į sausumą, pirmiausia pastatė altorių. Ir taip visur. Kaip nėra tautos, kuri nebūtų aukojusi, taip nėra ir tautos be altorių.
Altorius - vieta, kurioje atliekama auka. Kadangi žemėje vienintelė aukščiausioji Auka - kartu ir Aukotojas - yra Jėzus Kristus, tai ir altorius artimai primena Kristų. Ant altoriaus statomos žvakės ne vien apšvietimui: jos simbolizuoja ir Kristų. Juk Kristus -pasaulio Šviesa.
Pirmųjų Mišių altorius Paskutinės vakarienės metu buvo paprastas stalas. Pirmaisiais trimis amžiais, Bažnyčios persekiojimo laikais, Mišios neretai būdavo aukojamos ant kankinių karstų - katakombose. Nuo to laiko ir ne ant karstų aukojant Mišias, altoriuose laikomos šventųjų relikvijos.
Mišių pradžioje ir pabaigoje kunigas bučiuoja altorių. Tuo išreiškiama pagarba ne tik jame esančioms relikvijoms; altoriaus bučiavimas reiškia ir pagarbą bei meilę Kristui. Tai kunigas išreiškia ne vien savo vardu. Juk prie altoriaus jis atstovauja ir visiems, bažnyčioje esantiems. Taigi pabučiavimu kunigas išreiškia ir visų Mišiose dalyvaujančiųjų pagarbą ir meilę Kristui. Be to, Mišių metu kunigas atstovauja ir visai Katalikų Bažnyčiai. Bažnyčios meilę Kristui Šventasis Raštas nusako sužadėtinės meilės vaizdiniu. Taigi altoriaus pabučiavimas išreiškia kartu ir visos Bažnyčios, kaip slaptingosios Kristaus Sužadėtinės, meilę Kristui. Tai tarsi kiekvieno iš mūsų pabučiavimas, savo dvasioje siunčiamas Kristui - pagarbos ir meilės išreiškimas Atpirkėjui.
Kai aukojame, atnaša, kurią sudedame ant altoriaus, išreiškia, kad mes norime save aukoti Dievui, t.y. norime Jį pripažinti aukščiausiuoju savo Valdovu ir Savininku visko, apie ką mes sakome, kad „tai mano”. Taigi jau vien pamatymas altoriaus, kaip aukos vietos, turi mums priminti pirmąjį ir svarbiausiąjį įsakymą: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą”, t.y. pripažinsi Jį Aukščiausiuoju, pripažinsi Valdovu savęs ir viso, kas tau priklauso, kuriam privalai teikti pagarbą, klusnumą, padėką.
Ką nors aukodami, mes to dalyko išsižadame, jį skirdami tam, kam aukojame. Aukos Dievui ir yra išraiška, kad mes visko išsižadame, nieko nedrįstame laikyti savo nuosavybe, žinodami, kad visa, ką turime, Dievo Kūrėjo yra tik leista mums naudotis. Mes savo aukomis šitai ir išpažįstame. Taigi altorius ir Mišios mums primena ir didįjį atsižadėjimą, kad nepririštume širdies prie to, kas mums duota kaip dovana. (Nesistebėkime, kad šis priminimas yra toks nemalonus kiekvienam, kuris nuodėmingai prie ko nors prisirišęs: prie turto, kokio žmogaus, savęs paties...)
Altorius mus moko širdies laisvės - viską turėti taip, tarsi neturėtume. Džiaugsmą priimti su padėka, skausmą - kaip atgailą už savo ir kitų nedėkingumą Dievui. Ar žinome, kad šitokia širdies laisvė - geriausias vaistas nuo nervų ligų? Tai būtinybė, kad žmogus, jau žemėje gyvendamas, pajustų širdies ramybę. Jis protingai siekia to, ko turėti nori, dirbdamas taip, tarsi viskas tik nuo jo vieno pareitų, ir pasitikėdamas taip, tarsi jis pats būtų visiškas bejėgis, kaip sako viena psalmės eilutė: „Jei Viešpats nestatys namų, veltui darbuojasi tie, kurie juos stato; jei Viešpats nesaugos miesto, veltui budi jo sargas...”
Na, o mes? Ar suprantame, kas yra ši palaiminga širdies ramybė - laisvė, o gal priešingai: vietoj Dievo ir Jo Valios mes labiau branginame turtą, garbę ir visa kita, ką „rūdys ir kandys gadina”? Ar ne ryškiausiai tai pasireiškia, kai ateina šventadienis. Su kokiu baimingu godumu mes griebiame bulves iš daržo, malkas iš miško ir kt.! (Čia kalbame ne apie tuos atvejus, kai būna kas nors ypatingo, bet vis dėlto, kiek kartų tokiais atvejais buvo galima ir kitaip pasielgti!) Argi nereikia, prieš priimant Viešpaties dovanas, sekmadienį susikaupti savo Dievo akivaizdoje ir širdį nuteikti pagarba ir meile, dėkingumu mūsų Geradariui?!
Visa Visa tai mums primena, to moko Mišios ir altorius -Aukos vieta. Visa tai bandykime prisiminti, kai kunigas Aukos metu bučiuos altorių, visų vardu pareikšdamas pagarbą, meilę mūsų Valdovui, mūsų Dievui, pasitikėjimą Juo.
Gudeliai, 1962 03 25
Visoje žmonijos istorijoje buvo žiaurių laikų, kada masiškai būdavo žudomi žmonės. Ypač kai stipresni pavergdavo silpnesnius. Taip buvo ir tada, kai galingoji Roma, be kitų kraštų, buvo pavergusi ir Palestiną, kur gyveno Dievo išrinktoji tauta, kur gimė, gyveno ir kentėjo Viešpats Jėzus.
Keičiantis laiko dvasiai ir tobulėjant technikai, keičiasi ir žmonių žudymo būdai. Dabar nusikaltėliai sušaudomi, dar įmantresnėmis priemonėmis žudomi; o tada, Kristaus laikais, Palestinoje nuteistieji mirties bausme būdavo nukryžiuojami - prikalamos rankos ir kojos prie dviejų sukryžiuotų rąstų. (Istorija mini, kad miestų apgulimo metu, kai paprastai būna žiaurios masinės žudynės, pritrūkdavo rąstų žmonėms kalti prie kryžių.) Nukryžiuotas žmogus paprastai per keletą valandų uždūsta, išsiplėtus krūtinės ląstai. Ilgai ištempti raumenys pradeda konvulsiškai trūkčioti, sutrūkinėja, ir žmogus miršta baisiose kančiose. Kankintojai, norėdami, kad auka ilgiau kankintųsi, po kojomis prikaldavo atramą, kad kūno svori laikytų ne vien rankos ir taip neišsiplėstų krūtinės ląsta. Numarinti prikaltą ant kryžiaus bejėgišką žmogų buvo didžiausias žmogaus paniekinimas, pažeminimas. Kryžius buvo paniekos, pažeminimo, bejėgiškumo ženklas. Ir turbūt romėnų kareiviai, kaldami kryžmai rąstus žmonėms žudyti, nė nepagalvojo, kad ateis laikas, kai šis ženklas žmonijos sąmonėje įgis visai kitą prasmę.
Ar teko kada eiti pro bažnyčią giedrą naktį, kai nė viena šakelė nejuda nuo vėjo ir toje ramybėje tik mėnuo paslaptingai žvelgia į žemę?.. Ar matei, kaip didingai tada atrodo bažnyčios bokštai, savo smailėmis išstypę aukštyn, tarsi paslaptingomis rankomis iškėlę į viršų laiko kryžius? Laiko jau ne kaip paniekos ženklą, o kaip didžiausios garbės, pergalės, išgelbėjimo ženklą.
Kodėl taip pasikeitė šio ženklo prasmė? - Todėl, kad Kristus kryžiumi pasinaudojo kaip įrankiu mūsų Atpirkimo paslapčiai, ir nuo tada kryžius žmonijos istorijoje reiškia jau nebe panieką ir pažeminimą, bet tvirtybę, pergalę, išgelbėjimą, taiką, garbę, kartu tikėjimą, viltį, meilę, nusižeminimą, gailestingumą, karališką Kristaus Valdovo pergalę, valdžią, galybę, prieš kurią klaupia Dangus, Žemė ir Pragaras.
Kaip matome, čia glūdi didi paslaptis, nes pirmiausia ir tiesiogiai kryžius juk reiškia kančią. Ir tai ne kieno kito, o Jėzaus kančią. Jėzaus, kaip vienintelio Tarpininko tarp Dievo ir žmonių. Tarpininkas savyje jungia abi atstovaujamas dalis. Iš žmonių niekas negali Dievui tarpininkauti, nes niekas sava valia negali savyje turėti dieviškosios dalies. (Kunigas yra tarpininkas tik dėl vienybės su Jėzaus Asmeniu, dėl įgaliojimų, Išganytojo jam suteiktų. Visi kiti užtarti kitus tiek turi galios, kiek jie yra vienybėje su Jėzaus Asmeniu. Vadinasi, juo žmogus didesnėje meilėje Dievui gyvena, juo vertesnis jo užtarimas pas Dievą, juo galingesnė jo malda.)
Kryžiaus prasmė pasikeitė kaip tik dėl to, kad savo mirtimi ant kryžiaus Kristus kaip Tarpininkas pakėlė kančią dėl mūsų, kaip atgailą už mūsų nedėkingumą, kartu pareikšdamas didžiausią meilę Tėvui, taip pat ir mums. Už tai mes negalime nejausti Jam pagarbos, dėkingumo, meilės. Kryžius visada mums primena šią didžiąją Jėzaus geradarybę mums: meilę Tėvui, pareikštą vietoj mūsų nedėkingumo. Dėl to prieš kryžių katalikai kelia kepurę, jį stato pakelėse, laiko namuose - kaip ženklą, kuriuo reiškia dėkingumą ir meilę Jėzui už Jo didžiąją geradarybę.
Kadangi Mišios įgalina mus dalyvauti Jėzaus kančioje ir mirtyje (tik nekruvina forma), tai, savaime suprantama, kryžiaus ženklas artimai siejasi su Mišių auka. Ant altoriaus, kur aukojamos Mišios, turi stovėti kryžius, ir pačioje Mišių eigoje kelis kartus vartojamas kryžiaus ženklas.
Kryžius, kaip Jėzaus meilės Tėvui ir mums priminimas, mus moko aukotis. Ar suvokiame šio žodžio prasmę? - Nesuvokiant šio žodžio prasmės, nesuprantant meno kentėti vaisingai, negali būti tikro dalyvavimo Mišiose. Negalima stovėti po Jėzaus kryžiumi, žiūrėti į Auką ir pačiam nenorėti tapti auka. Neįmanoma dalyvauti Jėzaus Aukoje ir pačiam nieko neaukoti. Juk čia ir įvyksta pagrindinis mūsų panašumas į Jėzų. „Teima savo kryžių ir teseka mane...” - tai ir reiškia, kad tuos kasdienius kryželius, tas mažytes aukas privalome ne keikdami pakelti, bet taip, kaip mūsų Atpirkėjas, atnešti į Mišias ir aukoti. - Pasakyti Dievui: „Visa tebūna kaip atgaila už mūsų nedėkingumą, parodytą nusidedant”.
Taigi stovėti prieš altorių, kai aukojamos Mišios, tai tas pats, kaip stovėti ant Kalvarijos kalno, žvelgti į kruviną Kristų, kurį nedėkingoji tauta prikalė ant kryžiaus veidu nugręžtą nuo miesto. (Tada kaldavo ant kryžių veidu nugręžtą nuo miesto, kad mirštantieji, jų supratimu, negalėtų prakeikti miesto.) Žvelgti į kruviną Kristų ne šiaip sau, bet mokantis gyvenime atsilyginti meile už nedėkingumą, mokantis ir savo gyvenimo kryželius pakelti tyliai ta pačia intencija, kaip ir Kristus pakėlė: kaip atgailą už mūsų nedėkingumą, kaip Aukščiausiojo Valios įvykdymą vietoj mūsų neklusnumo. Mokykimės Mišiose prisiminti tuos, kurie nusideda, kurie mums bloga daro, ir bandykime pajusti jiems bent lašelį užuojautos, kaip Jėzus ant kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą...”
Taip pat, savo dvasios akimis žvelgdami į kruviną Kristų, mokykimės sužadinti širdyje Jam meilę. Jo meilė Tėvui ir mums begalinė. Tai rodo Jo kančios baisybė. Kaip Žmogus, Jis iškentė tuo metu nepalyginamai daugiau, negu eilinis žmogus iškęsti gali. Taip buvo dėl to, kad Jėzus turėjo tobuliausią žmogišką prigimtį, t.y. nepaprastai jautrią, neatbukintą savanaudiškumo, nuodėmių. Juk ir žmonės nevienodai jautriai išgyvena įžeidimus, panieką ir meilę.
Jėzus išgyveno nepalyginamai daugiau, negu eilinis žmogus, ir dėl savo dieviško žinojimo. Jis, žvelgdamas nuo kryžiaus, matė visų žmonių - ir tavo, ir mano - ir visų amžių nedėkingumą, neapykantą, abejingumą. Lygiai taip pat Jis matė visų amžių ir visų žmonių meilę ir pagarbą Jam, visus, kurie Jo mirties vaisiais pasinaudos, ir tai Jį guodė.
DalyvDalyvaudami Mišiose, savo dvasios akimis matykime visa tai ir mokykimės jausti kartu su kenčiančiu ant kryžiaus Kristumi. Tada tik patirsime tikrą Mišių palaimą, tada tik Mišios mus mokys aukotis gyvenime, o ne lieti juodą neapykantą visiems už jų gyvenimo klaidas, nematant savo gal daug didesnių.
Gudeliai, 1962 04 07
Kol mūsų brolių gyvenime yra daug blogo, daug nelaimių, tol nesuprantama vienybės dvasia be noro jiems padėti. Žmogaus vargas gali būti dvejopas: išorinis, kurį mes vadiname gyvenimo vargu, ir vidinis, išoriškai, kūno akimis nematomas, tačiau vargas didis ir pats tikrasis - didžiausioji žmogaus nelaimė, kokia tik žemėje įvykti gali.
Tai žmogaus nejautrumas kilnumui, nejautrumas kito skausmui, gal net savo paties padarytam. Tas nejautrumas gali būti įvairių laipsnių. (Lygiai kaip, pavyzdžiui, žmogus gali būti visai miręs, gali būti vos gyvas, gali būti pilname jaunatvės jėgų žydėjime; arba, pavyzdžiui, gali būti žmogus visai aklas, gali matyti labai silpnai ir gali matyti normaliai.)
Visi pažįstame žmonių, kurie turi nuostabų skonį viskam, kas gera, kilnu, turi nuostabų jautrumą kito skausmui: jie mielai visą savo gyvenimą aukotų (ne vienas ir aukoja), kad tik žemėje būtų bent kiek mažiau ašarų, mažiau vargo. Tai panašumo į Dievą žmoguje atspindys, tai malonės veikimas sieloje.
Bet taip pat esame matę žmonių, kurie, deja, rodos, gyvena tam, kad ką nors kankintų. Atrodo, jų širdyje nieko daugiau nėra, kaip tik nesuprantama panieka viskam. Jie nesugeba nieko švelniai prakalbinti, jie nepajėgia niekam gera daryti, jie nemoka kalbėti, kas kelintas žodis neįterpę bjauriausių keiksmų. Ką tai reiškia?
Žmogaus kalba ir yra tarsi anga, pro kurią galima pažvelgti į jo vidų. Keiksmas — tai ne vien malda šėtonui, bet kartu tai ženklas, kad žmogus niekam nejaučia pagarbos - jokiai Dievo kūrybai, net savo motinai.
Šių žmonių nelaimė dar dėl to yra be galo didelė, kad jie nežino, nesupranta savo pasibaisėtinos būsenos. Jie, tarsi lavonai, nežino, kad baisiai dvokia, nežino, kad jie užkrečia kitus, žudo sielas kitų žmonių, ypač jaunimo, su kuriais gyvenimo aplinkoje susitinka, nežino, kad jie Paskutiniame teisme bus kalti gal net daugelio sielų pražudymu. Tačiau Jėzus ant kryžiaus numirė ir už tokius žmones. Ir jie Dievo leisti į buvimą tam, kad būtų amžinai laimingi.
Ir mūsų gyvenamojoje aplinkoje, darbovietėse tokių žmonių yra. Mes, kurie dalyvaujame Mišiose, negalime į tai be skausmo žiūrėti. Mums negali nerūpėti jų tragedija. Bet tokiems žmonėms padėti galima tik dėl jų kenčiant, kitaip sakant, savo gyvenimo kančią pakeliant kaip atgailą už jų nedėkingumą Dievui. Kad Dievas tarsi įgytų teisę laužyti jų laisvą valią, atkakliai įsitvėrusią blogio, turi kuris iš žmonių ateiti kaip tarpininkas ir už jų nedėkingumą parodyti herojišką meilę.
Čia yra panašiai, kaip, pavyzdžiui, didelio tilto statyboje, jei kuriam darbininkui šautų į galvą mintis, kad kai kurie sujungimai nereikalingi, imtų ir savaip padarytų, ne taip, kaip inžinieriaus plane numatyta. Kai tiltas sugriūtų, turėtų ateiti kiti darbininkai, kuriems būtų nepalyginamai daugiau vargo iš griuvėsių vėl pastatyti tiltą: nuimti sugriuvusį, sulūžusias dalis pakeisti naujomis. - Panašiai yra ir Dievo kūrybos plane. Ne kančiai Dievas žmogų pašaukė į buvimą.
Dievas savo išminties ir meilės begalybėje nubrėžė žmogaus laimės kelią. Žmogui kartais atrodo, kad jis tobuliau savo laimę susikurti gali. Ir visada, kai pabando, išeina panašiai, kaip to tilto statyboje ką nors pakeitus inžinieriaus plane...
Taigi daugelio nelaimingųjų amžinasis gyvenimas pareis nuo kitų žmonių gyvenimo: ar atsiras kas nors, kas savo atperkamąja kančia atsvers jų nedėkingumą. Kadangi nuodėmė tęsiasi ligi pasaulio pabaigos, tai ir atpirkimas turi tęstis ligi pasaulio pabaigos. Tą atpirkimą turime vykdyti mes visi, kurie su Jėzaus Asmeniu sudarome vienybę, sudarome Jo mistinį kūną. Dabar Jėzus kenčia mumyse įvairiausiais būdais ir įvairiose žemės vietose. Todėl be galo svarbu, kad mes visi savo kančią pakeltume vienybėje su Jėzaus kančia - ta pačia intencija, kuria ir Jis kentėjo: kaip atgailą už savo ir kitų nedėkingumą ištveriant visa, kas sunku.
Svarbiausias momentas, kuriame mūsų kančia įgyja atperkamąją reikšmę, yra šv. Mišios. Todėl labai svarbu, kad mes sąmoningai šv. Mišiose vienybėje su Jėzumi aukotume Tėvui ir savo šešių savaitės dienų kančią - aukotume, kaip atgailą, kaip bausmę prisiimdami už tuos, kurie, tarsi lavonai dvasiniu atžvilgiu, vaikšto tarp gyvų žmonių, - žmonės, kurie nuolat ar beveik nuolat gyvena sunkios nuodėmės būsenoje. Jie žaidžia savo likimu, žaidžia tarsi ant bedugnės krašto...
Dalyvaudami šv. Mišių aukoje, jausdami vienybę su Jėzumi, su Dangaus šventaisiais, vieni su kitais, negalėsime vertai dalyvauti šitoje atpirkimo paslaptyje, jei neprisiminsime ir tų nelaimingųjų, jei neaukosime nieko, kas sunku, jų nedėkingumui atsverti.
Gudeliai, 1962 10 21
Pradėdamas šventąsias Mišias, kunigas pabučiuoja altorių - Kristaus simbolį, daro kryžiaus ženklą ir sveikina tikinčiuosius: „Viešpats su jumis”. Skelbia, kad Viešpats jau yra čia, su susirinkusiais kartu, ir linki jiems, kad Viešpats visada būtų su jais. Kai esame malonės būsenoje, Dievas visada nepakartojamu būdu būna su mumis. Mylimuosius gali skirti tūkstančiai kilometrų, bet meilė padaro, kad jie būna visada kartu. Tai linkėjimas, kad tarp tikinčiųjų ir Dievo visada būtų meilės vienybė. Tai svarbiausioji sąlyga, kad žmogus žemėje iš tikrųjų galėtų būti laimingas.
Atsakome: „Ir su tavimi”. - Kai melsies už mus, visame tavo gyvenime tebūna Dievas ir su tavimi.
Ar mūsų gyvenime iš tikrųjų yra Dievas su mumis? Ar mes esame su Juo? Ar nebūna kartais taip, kad šį pasveikinimą drįstame priimti sunkiai nusidėję? Tada būtų savaime suprantama, kodėl taip sunku dalyvauti Mišiose - neįmanoma pajusti savęs Dievo artumoje, išgyventi vienybės su Juo, sąmoningai nuo Jo nusigręžus. Matote, kaip būtinas gailestis šv. Mišių pradžioje!
„Kyrie” - „Viešpatie, pasigailėk” - atpirkimo šauksmas. „Gloria” - „Garbė Dievui aukštybėse” - džiaugsmas dėl savo išganymo, dėl tos naujos ir nuostabios gyvenimo tvarkos, kuri žmogui pasidarė prieinama dėl atpirkimo malonės. Ne Dievui reikia mūsų pagarbos, bet mums. Mums reikalinga saulės šviesa, o ne atvirkščiai.
Ar tąją „Garbė Dievui” Mišiose atitinka ir mano gyvenimas? Ar kiekviena akimirka, darbai, mintys - tinka Dievo garbei? Juk tikras kataliko gyvenimas - tai ne kas kita, kaip džiaugsmingas pagarbos jautimas Dievui visu savo gyvenimu, kiekvieną valandėlę.
Šv. Ignacas Lojola, būdamas Romoje savo įsteigtos vienuolijos generolu, išgirdęs apie vieno vienuolio apsileidimą, pamatęs jį netikusiai dirbant, paklausė: „Kam visa tai dirbi?” Tas, žinodamas šventojo gyvenimo šūkį „Visa didesnei Dievo garbei!”, manė pataikysiąs ir atsakė: „Dirbu Dievo garbei”. Šventasis labai nustebo: „Kaip„Kaip Dievo garbei galima skirti toks netikęs darbas?”
Gudeliai, 1962 11 11
Apaštalai ir jų mokiniai „kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną” (Apd 2,45).
Kristus ne kartą dalyvaudavo sinagogos pamaldose ir didžiojoje Jeruzalės šventykloje. „Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip buvo pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą” (Lk 4,16).
Sinagogose būdavo skaitoma du skaitiniai: iš Mozės Įstatymo ir Pranašų. Tarp jų - giedama. Krikščionys šį paprotį sukrikščionino: įvedė antrą skaitinį ir iš Naujojo Testamento. II a. viduryje jau buvo dabartinė tvarka: Epistolė arba Lekcija, tarpgiesmis, Evangelija, pamokslas. Dabar šventadieniais pirmas skaitinys imamas iš Senojo Testamento, antras - iš Apaštalų laiškų. Po pirmojo skaitinio meldžiamės Dievo įkvėptais psalmės žodžiais (tai vadinamoji atliepiamoji psalmė). Senojo Testamento tekstas dažniausiai gražiai jungiasi su Evangelija: Senajame Testamente pažadas, o Evangelija -pažado išsipildymas. Atliepiamoji psalmė ir posmelis prieš Evangeliją - susikaupimui po girdėtų minčių.
Evangelija - Kristus tarp mūsų, klausomės Jo žodžių. Pagarbos Kristaus žodžiams ženklan visi atsistoja.
Reikia Evangelija gyventi. Negalima medaus skonio pažinti iš aprašymo, reikia paragauti. Taip Evangelijos nuostabumo negalima pažinti iš žodžių: jos dvasiai pažinti reikia pabandyti visa tai vykdyti gyvenime. Apie meilę kalbėti ir meilės patarnavimą įvykdyti yra skirtumas. „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusi namą ant uolos” (Mt 7,24).
Gudeliai, 1962 11 18
Gailesčiu ir maldomis paruošėme širdis klausyti Dievo žodžio. Skaitiniai. Evangelija. Pamokslas. Iškilmingai pareiškiame: „Tikiu...”
„Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą aš išpažinsiu Danguje esančio mano Tėvo akivaizdoje”, - sako Kristus.
Taip tikiu - taip gyvenu. Tikėjimą išpažinti gyvenimu - kartais tam prireikia kankinių drąsos. „Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas” (Jok 2,26). Darbais dar niekšingiau galima išsiginti tikėjimo negu žodžiais. Darbais galima garsiau skelbti Kristų, kaip kad žodžiais.
Meksikoje per revoliuciją 18 metų darbininkas buvo verčiamas šaukti: „Šalin Kristų!”. O jis: „Tegyvuoja Kristus Karalius!” Pririšamas prie sunkvežimio ir taip velkamas ligi namų. Motina: „Jei jie ir nužudys tave, neišsižadėk tikėjimo. Tikėjimas vertesnis už gyvybę”. Jaunuolis puolamas durtuvais. Sukaupęs paskutines jėgas sušunka: „Tegy„Tegyvuoja Kristus Karalius!”
Gudeliai, 1962 12 01
„Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga, kad mes visur ir visada Tau dėkotume...”
Menas jausti dėkingumą - tai juk reiškia gebėjimą mylėti. Jausti dėkingumą reiškia jausti kitą asmenį. Savimeilė kito nejaučia, vien tik save kelia virš visko ir visa ko centru laiko. Būti dėkingam - reiškia pripažinti kito pastangas, kito darbą. Būti dėkingam - reiškia pamatyti kito darbą.
Dėkinga širdimi mes išgyvename vienybę su savo Dievu Aukos paslaptyje. Juk tam ir atėjome aukoti, kad pareikštume Jam dėkingumą. Auka ir yra kaip tik šiam reikalui: pajusti dėkingumui už dovanas.
Bet dar yra didesnis dėkingumo laipsnis - jausti dėkingumą ne vien tik už tai, kas mums malonu, bet ir už tai, kas skaudu, jei tik šitai pareina nuo mylimo. Čia yra pati aukščiausioji meilė. Šitoks dėkingumas apima visišką ir absoliutų pasitikėjimą tuo, kurį mylime. Šitaip dėkoti - reiškia jau būti meilės vergu. - Jei mano Valdovui patiks man duoti džiaugsmo, priimsiu jį, jei Jam patiks duoti skausmo, jei Jis teiksis mane kaip sviedinėlį paspirti - priimsiu viską, juk tai bus Jo Valia!
Šitaip pasitikėti galima tik ta Būtybe, kuri negali suklysti nei mūsų suklaidinti. Savaime aišku, kad tokios meilės tikrai vertas gali būti tik Dievas, „kuri„kuris moka tiesiai rašyti ir ant kreivų linijų”.
Šakiai, 1960 08 28
Mirties skambutis - daugiau nebėra duonos.
Pasikeitimas mumyse - senojo žmogaus mirtis. Po Mišių negalima grįžti namo išdidžiam, be meilės, piktam.
Kunigo, kaip ir Kristaus gyvenime turi būti kančios. Nesuprastas, paniekintas, įžeistas, išjuokiamas (kaip ir jo Mokytojas) jis neištvers, jei nesijaus su Kristumi esąs auka konsekracijos metu. Juo kunigo gyvenime daugiau aukos, juo vaisingesnis jo gyvenimas.
KryžiKryžiaus aukoje labiausiai būna nugalėta puikybė. O ją nugalėjus pradeda viešpatauti meilė, pasiaukojimas. Tai nėra pasyvumas, bet didžiausia krikščionybės dinamika, aktyvumas.
Gudeliai, 1963 01 13
Kunigas Perkeitimo metu savo rankose laiko atna-šą, kurią mes aukojame. Toji atnaša yra ne kas kita, kaip išraiška mūsų vidinio nusiteikimo aukotis, save visiškai pavesti Aukščiausiojo Valiai, pripažįstant Jo aukščiausią valdžią savo gyvenime, pripažįstant Jam didžiausią pagarbą ir dėkingumą, išreiškiant sąmoningą nusistatymą visame vykdyti Jo Valią, pasitikint Jo meile ir Jo dieviška išmintimi.
Jei Mišiose nebūtų Perkeitimo, nebūtų ir šv. Mišių. Kitaip sakant, Jėzus nebūtų mūsų Tarpininkas ir neatstovautų mūsų reikalams dangiškojo Tėvo akivaizdoje. Vadinasi, Perkeitimo akimirką kunigas tarsi laiko savo rankose save patį, savo tikinčiuosius, kartu savo ir jų gyvenimą, praeitį ir ateitį. Visa tai turi būti perkeista.
Kartu su mūsų atnašų (duonos ir vyno) perkeitimu į Kristaus Kūną ir Kraują turi įvykti ir mūsų asmeninio gyvenimo perkeitimas. Mes tam ir ateiname į Mišias, kad išreikštume sąmoningą nusiteikimą nuolat keisti ir savo gyvenimą. Kad mūsų gyvenime nuolat vyktų ta nuostabi permaina: mūsų grynai žmogiški bruožai, grynai natūralaus žmogaus gyvenimas taptų vis panašesnis į mūsų didžiojo Mokytojo Jėzaus gyvenimą. Kad mūsų grynai natūralios mintys, kurios paprastai sukasi tik apie save ir savo reikalus, taptų vis panašesnės į Jėzaus mintis: taptų tuo nuolatiniu siekimu ir ilgesiu kitiems gėrio, kad imtume nuolat ieškoti būdų ir priemonių, kaip tai pasiekti. Kad mūsų grynai natūralūs jausmai, kurie paprastai siekia vien savo malonumų patenkinimo, taptų vis panašesni į Jėzaus jausmus, kad mums vis labiau taptų artima atleisti taip, kaip Jis atleido ant kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą”. Pagaliau, kad mes vis mažiau galvotume apie tokį nusiteikimą, kuris sukasi tik apie save ir tik tam, kad mums būtų patogu, kad kiti mums tarnautų, kad kiti visa vertintų, už visa dėkotų.
Laikui bėgant, žmogaus gyvenimas, nori nenori, vis tiek keičiasi. Apskritai žmogaus gyvenime būna dvejopas pasikeitimas: arba žmogaus gyvenimas, jo elgsena tampa vis panašesnė į Jėzaus elgseną, į Jo norus, Jo mintis, arba, atvirkščiai, žmogus įgyja vis daugiau demono bruožų: darosi vis išdidesnis, piktesnis, be meilės, savanaudis, valdomas grynai natūralių jausmų, taip kaip gyvūnų pasaulyje. Šia linkme visada eina žmogaus gyvenimas, jei tik jis paliekamas savieigai, jei nesirūpinama savo elgsenos, savo minčių, norų, jausmų ugdymu. Panašėjimas į Jėzaus gyvenimą vyksta tik sąmoningomis pastangomis. Čia ne savaiminis vyksmas: reikia žmogaus valios nusiteikimo. Šv. Mišių Perkeitimo akimirką kylantis mūsų ryžtas - kartu su mūsų auka ir save perkeisti - ir yra tas galingas postūmis gyvenimo pažangos, savęs tobulinimo, savęs ugdymo link. Kad vyktų koks nors veiksmas, pirma turi kilti noras. Juo veiksmas sunkesnis, didesnis, juo noras jį vykdyti turi būti galingesnis. Šį norą keisti savo gyvenimą, padarytąjį vis panašesnį į Jėzaus gyvenimą, mes kaip tik ir išreiškiame Mišių Perkeitime.
Noras save perkeisti visada yra susijęs su sąmoningu priėmimu kančios, to, kas mums nemalonu, į ką savaime jausmai mūsų netraukia, nevilioja. Dalyvaudami Mišių Perkeitime nepamirškime, kad mes esame ne tik aukotojai, bet kartu su Kristumi - ir auka. Kaip Kristus yra ne tik Aukotojas, bet ir Auka, taip ir mes, dalyvaujantieji Mišiose, esame ne tik aukotojai, bet ir auka. Juk mes Aukščiausiajam Dievui aukojame duoną ir vyną tik kaip išorinę išraišką savęs pačių, sąmoningai prisipažindami, kad mes visiškai Jam priklausome, todėl norime Jo Valią vykdyti. O Jo Valios vykdymas, pastangos save, grynai natūralų žmogų, pakeisti į žmogų, panašų į Kristų, visada yra skausmingos. Žmogui visada rodosi būsiant lengviau, taip sakant, slysti į pakalnę, nesirūpinant savo pažanga. Tačiau nemanykime, kad tie, kurie savo gyvenimu yra panašūs į šėtoną, yra laimingi. Jie kenčia daug daugiau, kenčia visai kitos rūšies kančią - pragaro kančios įžangą. Sunku yra tam, kuris nuolat pyksta, sunku tam, kuris nedorai gyvena; kiekviena nuodėmė kankina savo vergus dar čia, žemėje. Ir toji kančia yra kaip tik dėl to baisi, kad neturi jokios prasmės, niekam neduoda naudos, niekam nėra reikalinga.
O kančia, kurią pakelia žmogus, kovodamas dėl savo pažangos, jau yra kančia dėl Dievo, ir ji duos gražių vaisių. Taip kaip valdovas atlygina savo ištikimiems valdiniams, kurie dėl jo reikalų turi kentėti. Be to, Mišiose mes aukojame save, sutinkame savo gyvenimo kančią ištverti kaip atgailą, kaip bausmę, pelnytą už kitų ir kartu savo nuodėmes, nedėkingumą, parodomą Dievui nusidedant, taigi mūsų kančia tampa kitų išganymo, kitų laimės kūrimu. Ypač šeimos ramybės niekada negalima pasiekti be sąmoningo nusiteikimo save aukoti, laisvai ir sąmoningai priimti kančią, kurią sukelia kito netobulumai, taip pat ir musų pačių, kai matome, kad ir savo netobulumais kitus kankiname.
TaigiTaigi Perkeitimo akimirką, kai Jėzus perkeičia mūsų dovanas į savo Kūną ir Kraują, mes irgi pareiškiame savo nusiteikimą save aukoti, kartu save pakeisti, kad taptume verti būti priimti dangiškojo Tėvo akivaizdoje, t.y. kad Jis atrastų mumyse savo Sūnaus bruožų, kad mūsų mintys, žodžiai, veiksmai taptų vis panašesni į Jėzaus.
Gudeliai, 1963 01 20
Aukojame... Esame savo Atpirkėjo, savo Viešpaties akivaizdoje, Jo didybės artumoje. Tai tas pats Viešpats, kuris bus mūsų Teisėjas tą didžiąją mūsų gyvenimo istorijos valandą. Dar mums neatėjo teisingumo valanda. Dar mes galime su Juo elgtis, kaip norime. Toji valanda dar mūsų laukia. Ji ateis tikrai. Kiekviena diena, kurią mes pabundame ir keliamės, kad pradėtume savo darbus, priartina prie mūsų tą didžią valandą, apie kurią mes taip retai galvojame.
Tai tas pats Didysis Dievas, kuriam panorėjus iš nebūties stojo gyventi pasaulis ir jo visa didybė, ir manasis „aš”. Tai tas pats Viešpats, kuris, kaip sakoma Šventajame Rašte, ateis laikų pabaigoje su didžia galybe ir didybe, ir visos žemės giminės turės pasirodyti Jo akivaizdoje, ir visa, kas paslėpta, bus atskleista. Mus kaltins ar teisins mūsų pačių sąžinė. Tai tas pats Viešpats, kurio akivaizdoje ir teisieji, ir pasmerktieji tik viena galės sakyti: „Teisingas esi, Viešpatie, Galybių Dieve...” Tai tas pats Viešpats. Bet mes čia nedrebame prieš Jo didybę.
Ar esame patyrę kada, kaip mokinys bijo mokytojo žvilgsnio, kai ateina į mokyklą neišmokęs pamokų? Ar matėte kaltinamųjų veidus ir tą paslaptingą nerimą, kai jų vardą pamini teisėjo lūpos?!
Taip, tai tas pats Teisėjas. Bet mes čia nedrebame prieš Jį ir nesislepiame už pilioriaus nuo Jo šventojo veido, kurio didingumas, kaip sako Šventasis Raštas, stulbina net Dangaus tyrąsias dvasias. Mes nedrebame ir Jo nebijome. - Kodėl? Tai irgi viena iš begalės Jo dovanų mums, kad Jis paslėpė savo didybę ir apsireiškia mums ne taip, kaip Mozei ant Sinajaus kalno, bet kaip švelnutis Kūdikis, maža to - kaip Paslaptingoji Duona, kad Ją valgant dar nuostabiau įvyktų ir būtų išreiškiama mūsų vienybė su Juo. Ar tai ne nuostabu?! Mes esame Jo akivaizdoje, ypač nuo Konsekracijos momento. Iš pagarbos Jam ypač tinka tuo metu klūpoti.
Ar ne keista? Ar ne piktnaudžiavimas, jei mes Jo didybės akivaizdoje galime Jį užmiršti ir drįstame laisvai plepėti su šalia stovinčiu?! Jis mūsų akivaizdoje dar be žaibų ir baisingų trimitų, Jis čia dar Tas, kuris siūlėsi būti visiems viskuo. Argi mes surimtėjame tik baimės akivaizdoje, argi su mumis kalbėti galima tik grasinant?..
Kad ir kaip sunku būtų, bandykime ypač dabar sukaupti mintis ir kokiais nors žodžiais išreikšti tai, ką kunigas kalba: „Mes, Tavo tarnai ir visa Tavo šventoji liaudis /.../ aukojame”. Dabar jau nebe tos atnašos, kurias mes aukojome Aukos liturgijos pradžioje, kai kunigas mūsų vardu savo rankose laikė Aukščiausiojo akivaizdoje duoną ir vyną. Čia jau nebe tas atnašavimas - aukos parengimas. Čia jau ne duona ir ne vynas, o Kristaus Kūnas ir Kraujas. Čia jau tikroji Auka, ta pati, kuri amžių glūdumoje kartą įvyko vienoje Žemės vietoje, ant Kalvarijos kalno.
Savo dvasios akimis bandykime įžvelgti praeities šimtmečių ūkuose tą baisųjį, kartu ir palaimingąjį Kalną. Štai ant kryžiaus tikroji Auka. Kaip įkūnyta bausmė, mūsų visų užtraukta kiekviena mūsų nuodėme. Po kryžiumi Jo Motina. Štai - žiūrėkime! Prieš mūsų dvasios akis ta pati paslaptis. Ta pati Auka - Jis -mūsų Išganytojas. Jo Motina ir mes. Mes, kurie aukojame. Kartu su Juo ir Jo šventąja Motina aukojame Jį ir save. Jį - kaip permaldavimo Auką už visą savo ir pasaulio nedėkingumą. Ir save, ir savo gyvenimo kančią aukojame, kaip pelnytą bausmę, kaip savo pačių likimą, užsitrauktą savo asmeninėmis ar kitų mūsų brolių nuodėmėmis. Aukojame už save ir už juos.
Jai - Tyriausiajai - nereikėjo už save aukoti. Bet Ji savo siela matė mūsų tragediją. Tegul plūstelėja ir mūsų širdin bent lašelis Jos jausmo šią brangią akimirką. Sutikime ir mes aukoti savo skausmą, sutikime neišskirti iš savo aukos ir tų, su kuriais, sakėme, jau niekados daugiau nekalbėsime ir kuriems nė mirdami neatleisime, - ir už juos, tebūna ir už jų nedėkingumą Dievui mano gyvenimo vargas... „Mes, Tavo tarnai ir visa Tavo šventoji liaudis...” - aukojame. Tada tikrai tiks šis nuostabus vardas: „šventoji liaudis”.
Ir Tam, kuris bus mūsų Teisėjas, šią brangią akimirką pajuskime nors lašelį to jausmo, kuriuo plakė šventosios Jo Motinos Širdis aną baisią valandą, kai Ji aukojo kenčiantį, mirštantį, mirusį Jėzų. Ant kelių Jos mielas Sūnus. Ji pasauliui Jį padovanojo kaip švelnutį Kūdikį, o štai kokį Jai grąžino - sudarkytą kruviną lavoną. Štai kaip pasaulis priėmė Jo meilę! Jo mielas veidas - dabar išbalęs nuo mirties dvelkimo, kruvinas, dulkėtas, skausmingas. Koks nepanašus į aną nuostabų Jo veidą, kai Jis, meile degdamas, kalbėjo: „Ateikite visi ir aš jus atgaivinsiu!” Jo plaukai, kuriuos ne kartą šukavo Motina, dabar sutaršyti, krauju sukepę. Jo rankos, kurios daugel metų dirbo, kad uždirbtų duoną savo Motinai, kurios laimino, gera darė, kurios pasaulį priglausti norėjo, dabar štai geležim perkaltos, ir stambiais lašais varva kraujas... Štai Jis - Jos mylimasis Sūnus, nuimtas nuo kryžiaus, vėl prie Jos krūtinės. Jau paaukotas, vėl Jos rankose, kaip kitados mažutis Vaikelis.., kaip Ostija kunigo rankose...
Matykime! Ir aukokime, kartu su Jo Motina, aukokime per Ją, Jai tarpininkaujant!
Štai Štai kas vyksta prieš mūsų akis po Konsekracijos!
Gudeliai, 1963 01 27
Ši valanda yra tokia svarbi, kad didžiai verta ne kartą prie jos sugrįžti, vis iš naujo apie ją mąstyti, vis naujus turtus joje atrasti. Juk čia mes esame tokioje pat būsenoje, kaip Šv. Mergelė, kai šventykloje aukojo savo mielą Sūnų, kai Jai buvo skelbiama baisi pranašystė apie Jo ateitį. Tas aukojimas Jai tapo tikra auka, skausminga, kaip mirtis. Visos Senojo Testamento aukos buvo tik ženklas šios aukos, kuri štai įvyksta dabar: Jėzaus Kūnas ir Kraujas, gyvasis Jėzus, Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo, kartu ir tikras Žmogus, kaip mes tikri žmonės kad esame. Tai ta pati Auka, kuri buvo Motinos rankose, kai Jėzus buvo nuleistas nuo kryžiaus - tas pats Jėzaus Kūnas. Štai šią valandą ta pati Auka - Jėzus yra mūsų auka, mūsų nuosavybė! Tad nesistebėkime, kad mūsų prašymai ir permaldavimas tik Mišiose turi tokią begalinę vertę. Jei mūsų maldos turi kokią nors vertę Aukščiausiojo akivaizdoje, tai dėl to, kad ši nuostabi Auka yra mūsų nuosavybė, kad tai yra mūsų auka.
Atsiverskime Senojo Testamento pirmąją Mozės knygą (22 sk.): Abraomo auka. Dievas Abraomui buvo tikrai pažadėjęs, kad jis, nepaisant senatvės, susilauks sūnaus, iš kurio kils garbinga ainija. Rodos, pažadas pildosi: gimsta Izaokas. Nesunku įsivaizduoti, kaip ne kartą tėvas ramių svajonių vakarais savo mintyse matydavo didelę tautą, kurios tolimi protėviai yra jis pats ir sūnus - pirmoji tos didžios ir garbingos ainijos atžala...
Ir štai to paties Dievo naujas įsakymas, Jo baisi Valia: „Eik į Morijos kalną ir paaukok ten savo mylimąjį sūnų Izaoką kaip deginamąją auką!” Dievo Valia... Kokia baisi ir nesuprantama ji tą valandą turėjo atrodyti Abraomui! Tais laikais buvo tautų, kurios savo dievams aukodavo vaikus, betgi nesuprantamas klausimas: kaipgi įvyks pažadas - juk jo ainija turėjo būti didi ir garbinga? Ar Dievas savo pažadą jau atsiėmė? Pagaliau kaip atsižadėti sūnaus? Argi gali žmogus išplėšti savo paties širdį? O vis dėlto... Abraomas keliasi... žadina ramiai miegantį sūnelį... turbūt dar miegantį paskutinį kartą pabučiavo...
Sakyk, ar pajėgtum taip, kaip Abraomas, tuojau aukoti, ką labiausiai žemėje myli? Ar pajėgtum tuoj pat, savo valia, ne prievarta, palikti viską, ko dešimtimis metų siekei: savo turtą, savo tėvynės mielą kampelį? Sakytum: tai nesąmonė! tai žiauru! - O neišmanėli! Tu nesupranti, kas yra Jis, kurio Valią mes vykdyti privalome. Tu nežinai, kad Jo Valios vykdymas yra savo ir kitų laimės kūrimas!
Na, bet kaip?! - O neišmanėli! Ar žinai, kam reikėjo Jėzaus kančios? Juk tai žiauru! Juk tai beširdiška! Kai Alyvų kalne Jėzus karštai meldė: „Tėve, tepraeina ši taurė”, į Jo šauksmą buvo atsakyta tyla: taurė nepraėjo...
Tai žiauru? Tai beširdiška? O neišmanėli! - Ar žiauru, ar beširdiška, kad Dievo gailestingoji meilė rado būdą mus visus išgelbėti iš nuodėmės padarinių savo likime? Ar žiauru, kad Dievas sukūrė mus panašius į save protu ir valios laisve ir nesunaikina tos dovanos net tada, kai žmogus šias dovanas panaudoja piktam? Ar žiauru, kad Dievas leidžia mums būti laimingiems laime, kuria Jis laimingas yra net tada, kai mes nusigręžiame nuo Jo ir parodome didžiausią nedėkingumą? - Ir štai! Jei Dievas nenorėjo sunaikinti mūsų puikybės mus sutrypdamas, kaip kirminėlius, tai Jis -Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo - mūsų puikybę sunaikino leisdamas mūsų išdidumui Jį patį sutrypti, pats pakeldamas visą išorinės didybės ir jėgos sunaikinimą, kad tuo parodytų begalinę dvasios didybę. Ir kaip neleido Dievas Abraomui savo aukos įvykdyti, taip Jėzus, šitaip suniekintas ir pažemintas kaip tik galima, trečią dieną prisikėlė.
„O jūs, neišmanėliai!.. Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir taip įžengti į savo garbę?” (Lk 24, 25-26). O neišmanėli, argi nereikia tau dalyvauti Jėzaus Aukoje, kad galėtum dalyvauti ir Jo Aukos vaisiuose? O neišmanėli, argi nereikia vykdyti Bažnyčios įsakymo šventadieniais dalyvauti Mišiose, kad pats taptum vertas dangiškojo Tėvo akivaizdoje, vertas tiek, kiek Jam vertas Jėzus, Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo? O vertas tapsi tik tada, kai aukosi Dievui ne savo žodžius, ne savo turto dalį, bet Jėzaus Kūną ir Kraują -ir savo gyvenimą. Tai įvyksta tiktai Mišiose. Argi nereikia čia dalyvauti?!
O neišmanėli, argi nereikia, kad Mišiose, kai Jėzaus Kūnas tampa mūsų nuosavybe, tarsi Marija Jį mums į rankas būtų davusi jau paaukotą, nuo kryžiaus nuleistą, - argi nereikia, kad šią brangią akimirką išgyventum ir savo širdyje: su Jėzaus Auka ir aš aukoju visa, kas esu ir ką turiu, pripažindamas Dievą Aukščiausiu viso to Savininku. Aš aukoju... Taigi aš viską priimu iš Tavo rankų, Dieve, taip kaip Jėzus priėmė tą kartybių taurę, kaip Šv. Mergelė pratarė Angelui „tebūnie”, kaip Abraomas sutiko ir sūnų aukoti... Viską priimu... Tebūnie Tavo Valia! Pasitikiu tik vienu: kaip sušvito Abraomui Jo meilė, nespėjus įvykdyti savo aukos, kaip buvo išaukštintas Jėzus ir šventoji Jo Motina, taip nušvis ir man Tavo meilės paslaptys... Ir aš žinosiu: jei reikės mano skausmo, tai tik savo arba kieno nors kito didesnės laimės kūrimui, nes ir aš, kaip žmonijos dalyvis, turiu dalyvauti Atpirkime.
O mano Dieve, priimk viską! Aš aukoju... Prašome „priimk” ne dėl to, kad Jėzaus Auka būtų netobula, bet dėl to, kad nešvarios mūsų rankos, kuriomis aukojame. Bet dabar mūsų širdys atsižada visko, ko panorės Jo planai. Dėl to prašome „priimk”.
Jei mes aukodami dar kai ką norime sau pasilikti, tai labai mažina mūsų aukos vertę.
Gudeliai, 1963 02 03
Ar daug yra didelių žmonių, kurie savo didybės nerodo ir su visais vienodai jaučiasi ir elgiasi, su visais vienodai bendrauja?! Kam galėtų ateiti tokia beprotiška mintis, kad Dievas mus laikytų ir elgtųsi su mumis, kaip su sau lygiais?!
O vis dėlto taip yra... Kai Jėzus po Konsekracijos tampa mūsų nuosavybe, įvyksta viskas taip, kaip didingą Paskutinės vakarienės akimirką: Jis leidžia su savimi elgtis kaip su Draugu... Jis? - Kas Jis yra?..
Ar stebėjai kada, naktį važiuodamas automobiliu ar motociklu per mišką, kai šviesa sklinda į šonus, apšviečia medžius, o tarp medžių lieka paslaptinga juoda gelmė, į kurią šviesa jau nepajėgia įsiskverbti? Toje gelmėje slepiasi miško gyventojai ir jie nepaklysta, randa savo namus. Kaip sunku žmogui, kai nori sumedžioti, juos surasti! O Dievas žino, kur kiekvienas jų kurį momentą slepiasi, žino, kiek šiltą vasaros vakarą yra uodų, žino, kiek paukštelių nardo medžių šakose.
Žino... Ir tai ne vien šitame miške, per kurį mes važiuojame, bet visuose pasaulio miškuose, visose vandenynų gelmėse. Žino vienu didžiu Žinojimu, kurio žmogus nė įsivaizduoti negali...
To negana. Jis žino, kiek dangaus skliaute mirga žvaigždelių, žino, koks atstumas tarp jų. O žmogus... Ar daug jis žino? Ir juo daugiau sužino, juo aiškiau mato, kiek daug dar jis nežino!
To negana. Dievas žino slapčiausias mūsų mintis. Ir tai ne kurio nors vieno, bet visų žmonių milijardų -žino vienu didžiu Žinojimu.
To negana! Žmogus žinoti gali tik tai, kas jau buvo, o Dievas žino ir tai, kas dar bus. Kur kiekvieną kitą akimirką bus kiekvienas gyvūnas miško glūdumoje ir vandenynuose kilometrų gylyje, žino, kur jie bus visą savo gyvenimą. Jis žino, ką mes kalbėsime, mąstysime, veiksime ateityje, ligi mūsų gyvenimo galo. Jis žino net ir galimus, bet neįvyksiančius dalykus: kaip būtų pakrypęs mūsų gyvenimas, jei kitados būtume kitokį kelią pasirinkę. Šito žmogaus protas negali aprėpti. Kokia dulkelė šio didžio Žinojimo akivaizdoje yra žmogus! Koks vargingas jo žinojimas!
Gal tai netiesa? - Atsiverskime Evangeliją. Jėzus prieš garbingą įžengimą į Jeruzalę. - „Nueikite į miestą. Rasite pririštą asilę. Išeis šeimininkas. Jis jums sakys”... - Dar taip nėra. Dar tik bus. O Jėzus jau papasakojo apaštalams, ką jis sakys.
Dar Jo žemėje nebuvo. Dar daug amžių. - Jau pranašų lūpomis tiksliai paskelbta, kaip Jis bus sutiktas, kokios bus Jo gyvenimo smulkmenos, kaip su Juo pasielgs...
Ir štai tas didis Žinojimas su mumis bendrauja kaip su sau lygiais! Ką mes žinome, palyginus su Jo didžiuoju Žinojimu...
To negana! Atominiame sprogime glūdi Jo energija.
Gėlės žiede Jo grožiu mes žavimės. Mylimose akyse Jo paslapčių stebuklus matome. Ir visa tai Jis atidavęs mums.
O žmogau, išaukštintas ligi begalybės! Visa tai atiduota mums, bet taip atiduota, kad mes galime ir piktnaudžiauti! Jo energiją mes galime panaudoti kitų žudymui! Jo kuriamąją galią savo kūne galime panaudoti visai ne tiems tikslams, kaip Jo numatyta! Ir net tada, kai žmogus būna Jam ligi begalybės nedėkingas, Jis draugiškai nori visa tai atitaisyti... Jis ateina kaip Draugas, kaip Gelbėtojas. Jis mūsų priekyje atsistoja šv. Mišių paslaptyje, kad mus dangiškojo Tėvo akivaizdoje užtartų, kad mus teisintų, kad pridengtų mūsų nedėkingumą. Jis tapo vienu iš mūsų, Žmogumi, kaip mes tikri žmonės kad esame, nenustojęs būti ta neaprėpiama Didybe, tik ją paslėpęs, kad padarytų tuo būdu galimą bendravimą su Juo mums visiems.
O mano broliai, tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga, kad mes, puolę ant kelių, šią akimirką išgyventume, kai ši didi Paslaptis - Jėzus - tampa mūsų nuosavybe, mūsų Auka. Tikrai verta, kad, visa tai bent kiek suprasdamas, kunigas žemai lenkdamasis kalbėtų: „Supp„Supplices Te rogamus...” - „Karštai maldaujame Tave...”
Gudeliai, 1963 02 10
Ar būtų galima vadinti motina tą, kuri ne visus savo vaikus vienodai myli ir ne vienodu rūpestingumu jiems aukojasi? - Motina Bažnyčia neužmiršta nė vieno savo vaikų. Palaimintieji, gyvieji, kenčiantieji -visi susirenka apie savo Atpirkėją Mišių paslaptyje.
„Memento, Domine, famulorum, famularumque Tuarum, qui nos praecesserunt cum signo fidei et dormiunt in somno pacis”*.
* Atmink, Viešpatie, Tavo mirusiuosius, kurie, pažymėti tikėjimo ženklu, pirma mūsų paliko pasaulį ir miega ramybės miegu (lot.).
Kas yra tie, „qui nos praecesserunt cum signo fidei?” Kas yra tas „signum fidei?” Čia kalbama, kad tikėjimas žmogui duoda amžinybės atžvilgiu tam tikrą ženklą. Sąmoningas tikėjimas yra ne kas kita kaip pagarba, žinant, kam ji turi būti teikiama. Netikėjimas, jei jis sąmoningas ir pakaltinamas, yra ne kas kita, kaip išdidumas, nepagarba, nesutikimas nusilenkti, atiduoti pagarbą Tam, kam ji iš tikrųjų priklauso. Žmonės, kurie miršta su šiuo sąmoningu išdidumu širdyje, neturi to paslaptingojo ženklo, kurį mini šv. Mišios, vadindamos „tikėjimo ženklu”. Tiems, kurie numirė su išdidumo ženklu, nieko negali padėti mūsų malda už juos, mūsų pagalba, nors ir labiausiai norėtume jiems padėti.
Bet kadangi tikrai šitai žino tik vienas Dievas, tai už žmones, kurie išoriškai ir neparodė mirdami savo „tikėjimo ženklo”, Bažnyčia taip pat primena reikalą melstis, tik be viešų iškilmių, kad dėl to nebūtų papiktinimo. Net jei žmogus būtų netikintis, nežinome, kokius jausmus jautė mirštantysis paskutinę savo gyvenimo akimirką. Nes - tai nuostabu, bet taip yra -užtenka vienos gailesčio minties, kad žmogus, nepaisant, ką jis gyvenime būtų padaręs blogo, nežūtų amžinai. Yra tikras faktas, kad ne kartą žmogus, jau negalėdamas kalbėti ir judėti, dar turi sąmonę ir gali mąstyti. Dėl to svarbu mirštančiajam į ausį kalbėti gailesčio aktą, net jei išoriškai jis atrodytų ir be sąmonės. Žmogus, susidūręs su paskutiniaisiais dalykais, matydamas, kad jau slysta iš jo rankų viskas, kuo jis, gyvas būdamas, taip labai pasitikėjo ir ko siekė (gal net nuodėmingai), retai kuris lieka vienodai išdidus ir užsispyręs. Net turima pavyzdžių iš pačių didžiųjų kovotojų prieš visa, kas mums šventa: šaukėsi, kas jiems galėtų suteikti atleidimą.
Verti dėmesio ir tolesni žodžiai: „Et dormiunt in somno pacis”. Taigi tikėjimas mirtį vadina miegu, ramybės miegu! Kokia ta paslaptinga būsena, kurią galima pavadinti ramybės miegu? Lyg savo dvasios akimis matytume daug kovojusį, daug vargusį asmenį, kuris pagaliau pasiekęs savo tikslą gali ramiai ir pelnytai pailsėti, pamiegoti ramiai, kai jau didysis rūpestis praėjęs.
Tikėjimas mirtį vadina tik ramybės miegu. Tai ne išnykimas, ne žuvimas, bet tik laikina būsena, kad žmogus pasitraukė iš artimųjų aplinkos, kaip kad laikinai pasitraukia žmogus, kuris miega: jis su savaisiais nekalba, nieko nedirba... Bet visi žino, kad jis pabus, vėl kalbės, vėl dirbs. Mūsų Atpirkėjas mums duoda nuostabią naują, tokią viliojančią viltį, kad visi, kuriuos vadiname mirusiais, kurie „užmigo su tikėjimo ženklu”, vėl prisikels ir bus gyvi. Tai didi paslaptis, kurią galime įžvelgti vien tikėjimo akimis.
Ši šv. Mišių vieta labai primena senovę - juk tai pirmųjų krikščionybės amžių užrašas ant savo artimųjų kapų: „Atmink taip pat, Viešpatie, savo tarnus ir tarnaites NN, kurie, pažymėti tikėjimo ženklu, pirma mūsų paliko pasaulį ir ilsisi ramybėje”. Kas sako, kad religija yra tik žmogaus sukurta kitų apgaulei, tenuvyksta į Romą - Šventąjį Miestą ir savo akimis tepamato tuos paslaptingus požeminius katakombų koridorius, tuos kaulus ten palaidotų žmonių, kurie mirė už Kristų, tuos įrašus, kurių aidą mes ir šiandien jaučiame daugelyje Mišių vietų ir mirusiųjų paminėjime, kurio žodžiai yra ne kas kita, kaip užrašas, paimtas iš katakombų kapų įrašų.
Kaip kraujo broliai gali paduoti ranką vienas kitam, kai ištinka didis reikalas, taip broliai Kristuje, kuriuos susiejo bendras Krikštas ir dėkingumo jausmas Viešpačiui už didžias dovanas, gali paduoti vienas kitam ranką, kai vienas ar kitas palieka gyvuosius ir sau jau nieko nebegali duoti. O, kaip jie bus mums dėkingi! Šv. Arso klebonas kun. Jonas Vianėjus taip jautriai yra kalbėjęs apie mirusiųjų atminimą: „O, jeigu žmonės žinotų, kokią įtaką turi vargšės sielos Dievo Širdžiai ir kokių malonių galima gauti per jų užtarimą, tos sielos nebūtų taip labai užmirštos”.
Pas vieną kunigą atsilankė kartą vyras ir moteris, didele, įsipenėjusia meška vedini. Jie prašė atlaikyti Mišias už mirusius. Ir dar paaiškino:
- Matote, mes esame bastūnai. Kai mirsime, visi mus užmirš ir niekas už mus nesimels. Todėl mes norime įsigyti draugų tarp vargšių sielų skaistykloje, kad jos paskui savo užtarimu pas Dievą mums padėtų.
NNe vien kunigas, bet ir kiekvienas tikintysis, kuris supranta paslaptingą Mišių eigą, tegul šią akimirką išgyvena vienybę su visais, kurie paliko pasaulį pirma mūsų, kad taptų vertas, idant kiti jį užtartų, kai to bus pats reikalingas.
Gudeliai, 1963 02 24
Iš visų Dievo meilės ir gailestingumo stebuklų turbūt nėra didesnio už šią šventąją Paslaptį, kuri vyksta prieš mūsų akis dėl Konsekracijos, kada pats Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo teikiasi mūsų reikalus padaryti savais ir juos kaip savo pateikti dangiškojo Tėvo akivaizdon. Tai begalinis Dievo meilės mums pasireiškimas, kad mes po Konsekracijos šioje didžioje paslaptyje turime Jėzų kaip savo nuosavybę, kaip savo Auką.
Ir štai, šio begalinio Dievo gerumo akivaizdoje, tarsi pasinaudodami Jo atsidavimu mums, paprašę ramybės mirusiems, drįstame tarti: „Taip pat ir mums, nusidėjėliams, neapsakomu Tavo gailestingumu pasitikintiems, suteik dalį su savo šventaisiais...”
Čia vėl prisimenami šventieji. „Priimk mus į jų bendriją ne dėl mūsų nuopelnų, bet dėl savo atlaidumo”. Ir paminimi septyni kankiniai ir septynios kankinės su šv. Jonu Krikštytoju:
1) Šv. Jonas Krikštytojas - drąsus, nepermaldaujamas tiesos skelbėjas, miręs už tiesą. Tai pavyzdys, kaip reikia dėl tiesos aukotis, nesitaikstant su įvairiais nepatogumais. Pats Jėzus sakė, kad nebuvo didesnio už jį iš žmonių vaikų.
2) Šv. Steponas - pirmasis kankinys, miręs už Kristų. „Viešpatie, neįskaityk jiems tos nuodėmės...”
3) Šv. apaštalas Motiejus - išrinktas į Dvylikos apaštalų skaičių vietoj išdaviko Judo.
4) Šv. Barnabas - šv. Pauliaus kelionių draugas, žinomas iš Apaštalų darbų knygos.
5) Šv. Ignotas Antiochietis - jo laišką Romos tikintiesiems net Renanas vadina pirmykštės krikščionių literatūros perlu. Antiochijos vyskupas, Romoje imperatoriaus Flavijaus laikais amfiteatre sudraskytas laukinių žvėrių.
6) Šv. Aleksandras - Romos vyskupas, kankinys.
7 ir 8) Šv. Petras, kunigas, ir šv. Marcelinas, egzorcistas. Daugelį atvertė į Kristų, būdami kalėjime. Daug kartų žiauriai plakti, valdant Diokletianui jiems buvo nukirstos galvos.
9 ir 10) Šv. Felicita ir šv. Perpetua - Kartaginos kankinės. Perpetuą, esančią kalėjime, maldavo jos tėvas, kad pasigailėtų savo mažo kūdikio ir seno tėvo ir atsižadėtų Kristaus. Felicita nukankinta, paliko tik ką gimusią dukrelę. Abi subadytos laukinių jaučių, paskui čia pat, arenoje, pribaigtos kardais. Dėl Kristaus išsižadėjo tėvų, vaikų...
11) Šv. Agota - nukankinta Sicilijos saloje, Katanos mieste, kai atsisakė ištekėti už pagonio Kvintijono, Sicilijos pretoriaus. Mergelė ir kankinė. Žiauriai kankinta kaip mergaitė. („Ar ne gėda tau, kilusiai iš garbingos šeimos, gyventi žemą ir vergišką krikščionių gyvenimą?” - „Daug vertesnis už turtus ir išdidumą krikščionių nusižeminimas ir tarnavimas!”)
12) Šv. Liucija - Sirakūzų kankinė. Norėta jai išplėšti skaistybę.
13) Šv. Agnietė - 13 metų mergaitė, laimėjusi skaistybės ir kankinystės vainiką.
14) Šv. Cecilija - mergelė kankinė. Jos palaikai ilsisi vienoje Romos bazilikoje kartu su palaikais dviejų brolių - Tiburcijaus ir Valerijono, kuriuos šv. Cecilija atvedė į tikėjimą ir kankinystę. Visi kartu nukankinti. Kokia palaiminga draugystė!
15) Šv. Anastazija - daug kentėjusi nuo savo vyro. Sudeginta ant laužo.
Mes prašome Viešpatį, kad teiktųsi priimti ir mus į šių garbingų kankinių draugystę. Ar mes turime savyje bent lašelį jų dvasios?
Mano broliai, kartais, kai kalbame apie tokius didžius dalykus, man atrodo, kad jūs paslapčia mąstote: „Visa tai ne man taikoma ir ne mane įpareigoja. Juk aš tik paprastas žmogus”. Bet, žiūrėkite, šitie pirmieji, o ir visi vėlesnieji kankiniai ligi pat paskutinių laikų, ligi mūsų dienų kankinystės, buvo taip pat tik paprasti žmonės. Pavyzdžiui, šv. Perpetua ir šv. Felicita buvo šeimos motinos. Galima įsivaizduoti, kaip šv. Felicita pabučiavo savo ką tik gimusią dukrelę, palikdama ją, o pati laisvai ir sąmoningai ėjo mirti tik dėl to, kad nesutiko padaryti to, kas yra nedora, kas prieštarauja Kristaus valiai. Šventosios Mergelės kankinės mirė dėl to, kad nesutiko pasielgti prieš Kristaus valią - nusidėti skaistybei. Šv. Agnietė -13 metų mergaitė... Kuo gi tie žmonės kitokie kaip mes? Kodėl mes drįstame manyti, kad pasiaukojamos meilės didybė skirta kažkokios kitokios prigimties žmonėms, o ne mums?
Lietuviams, šalia gerųjų savybių, būdingas šitas bruožas: mes daug kartų gyvenime linkę stovėti nuošaliai ir nesikišti, „kad niekas manęs neužkabintų”. To negalima laikyti geru dalyku, kai reikia rinktis tarp gera ir bloga, kai daroma žala kitų doram gyvenimui.
Šventieji kankiniai, kuriuos mes prisimename kiekvienose Mišiose, teįkvepia mus, kad savo nusiteikimu vis panašėtume į juos tvirtu apsisprendimu: jei reiktų, verčiau sutikčiau mirti, bet nepasielgčiau nedorai prieš Kristaus valią!
Gudeliai, 1963 03 03
„Jame sutverta visa /.../ ir visa Juo laikosi” (Kol 1,16.17) - kalbėjo didysis Paulius. Vadinasi, visos žemės gėrybės mums teikiamos dėl Jėzaus Kristaus ir žemės visuotinai nepalietė nuodėmės sunaikinimas irgi tik dėl Jo, dėl Jo būsimo Atpirkimo.
Tai šeštasis memento - paminėjimas. Jėzaus Aukoje buvo atsimenama visa Bažnyčia - kovojanti, kenčianti ir triumfuojanti. Paskiausia atsimenama ir neprotingoji kūrinija, kiek ji susijusi su visos regimosios kūrinijos viršūne - žmogumi: „Per kurį visas šias gėrybes nuolat kuri /.../ ir mums dovanoji”, t.y. visas žemės gėrybes. Krikščionybės pradžioje šioje vietoje buvo laiminamos suneštosios atnašavimo metu gėrybės, kurios buvo skiriamos ne Mišių aukai, bet vargšų maistui.
Žmogui vieninteliam buvo skirta sąmoningai išreikšti garbę Dievui, kaip Kūrėjui, kaip visko, ką turime gera, Davėjui. Kita medžiaginė kūrinija tik savo buvimo tobulumu nesąmoningai tai išreiškia. Žmogui nusidėjus, nusigręžus nuo savo Kūrėjo, šis garbės pareiškimas pasidarė nebeįmanomas. Ir tik dėl Jėzaus atperkamojo veiksmo vėl toji galimybė grąžinta žmogui. Todėl Eucharistijos maldos (Kanono) pabaigoje šitai ir atsimenama: „per Jį, su Juo ir Jame Tau visa garbė”.
Ar įvertiname šią begalinę Jėzaus dovaną mums? Juk tik dėl Jo mes vėl turime galimybę pasiekti savo gyvenimo tikslą. Ar mes pakankamai branginame savo Atpirkėją? Tikrai verta, kad Jo kančią atsimintume ir pagerbtume su tikra meile ir, kiek tik pajėgiame, tikrai įsijautę į Jo dovaną, stengdamiesi kuo geriau suprasti Jo meilę mums.
Kai apima baimė dėl visų savo gyvenimo klaidų, dėl papiktinimų, kai matome begalę nuodėmių žemėje ir jaučiame savo bejėgiškumą kaip nors atsverti visą tą nedėkingumą, kai taip norime, kad mūsų mirusieji būtų laimingi, ir nieko neišmanome, kuo galėtume jiems padėti, argi nereikia tada su begaliniu dėkingumu atsiminti, kad Jėzus Kristus, žmogumi tapęs Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo, pasisiūlo mums tuos norus įvykdyti mūsų vardu. Kaip nuostabu! Ir kaip reiktų pavadinti mūsų nedėkingumą, kai mes tiek kartų šį Jo pasisiūlymą šaltai atmetame, nedalyvaudami Mišiose per savo kaltę arba, jei ir dalyvaudami, - visai nesistengdami sužadinti dėkingumo. Jei ne jausmais, tai bent protu turėtume suvokti, kokią begalinę brangenybę mes čia aukojame, kokią begalinę dovaną Jėzus mums parodo tuo, kad teikiasi dėl mūsų bejėgiškumo mums tarpininkauti.
Broli, ar tikras esi, kad niekada nepapiktinai savo vaikų, ne kartą parėjęs namo girtas, keikdamas jų akivaizdoje, negražiai kalbėdamas? Ar tikras esi, kad dabartinės jų nuodėmės nėra padarinys tavo dėmesio jiems stokos? Ar tikras, kad jie kada nors amžinybėje, kai jų byla bus sprendžiama, neatsigręš į tave - mane - su skaudžiu priekaištu: „Nepasakei, nepamokei, neparodei pavyzdžio, iš kur aš galėjau žinoti, išmokti visa tai, ko nemačiau tavo, tėve, gyvenime, tavo elgsenoje”?
Ar galime ramiai žiūrėti į tą begalę nedėkingumo, kurį matome pasaulyje, gal net tarp savo artimųjų, savo tautoje, ar galime matyti ir nė trupučio nejausti atsakomybės už visa tai? Juk jų nuodėmių padarinius kentėsime ir mes, tos pačios šeimos, tos pačios tautos nariai.
Ar galime ramia širdim atsiminti savo mirusius artimuosius, kurie mirė gal kaip tik staiga, gal nepasirengę, nepagalvoję, kuriuos mes mylime ir prie kurių kapo dabar negalime sulaikyti ašarų? Kur jie dabar, ar jiems nereikia pagalbos? Ir nors kokia nuoširdi būtų malda, kas iš mūsų yra tikras, kad ji pakankama jiems užtarti, jų skaistyklai sutrumpinti?..
Visa tai turint galvoje, kaip galima nebranginti Mišių aukos - Jėzaus pasisiūlymo mums tarpininkauti ir tais visais mūsų reikalais už mus kalbėti dangiškojo Tėvo akivaizdoje! Ir kaip pateisinti tuos, kurie labai lengvai išsiteisina: susitiko pažįstamą, su kuriuo mėnuo kaip nesimatę, truputį šalta, vakar taip mažai miegojo, vadinasi, nebereikia Mišių...
Broli, ar niekada nepajutai, kaip gera tais visais momentais, kai širdis jaučia savotišką siaubą dėl papiktinimų, dėl nuodėmių daugybės - savo ir kitų - dėl artimųjų amžinojo likimo, - kaip gera tada visko atsvėrimui aukoti Jėzų, šią vienintelę aukščiausią Auką Tėvo akivaizdoje? PPer Jį, su Juo ir Jame...
Gudeliai, 1963 03 17
„Per Jį su Juo ir Jame /... / visa garbė ir šlovė”. Taip tęsis „per visus amžių amžius”. Kristaus Aukos dėka tikintieji garbę aukščiausiu būdu - dėl Jėzaus tarpininkavimo — reikš, kol pasaulyje bus bent vienas kunigas.
Tikintieji atsako: „Amen” - iš tikrųjų taip.
Šioje vietoje - įvykdžius Auką Tėvui, kaip gražiau galėtume prabilti į Tėvą, jei ne paties Išganytojo išmokyta malda? Jis tik šios vienos maldos mus ir teišmokė. Jo viso veikimo žemėje tikslas ir buvo ne kas kita, kaip išmokyti mus kalbėti Tėvui, išmokyti mus Jį pažinti.
Šv. Paulius (Rom 8,15 ir daugelyje kitų vietų) mums nuolat primena, kad jau nebe tie laikai, kai buvo gyvenama baimės dvasioje: „Jūs juk esate gavę ne vergystės dvasią, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: ’Aba, Tėve’...”
Nagrinėdami Mišių eigą, mes vis atrandame vieną po kito tikrosios krikščionybės bruožus.
Šis, kurį atskleidžia šios dienos mąstymas, ypač svarbus. Žmogus iš savo prigimties nėra tokia būtybė, kuri galėtų gyventi ir veikti dėl baimės. Vergija žmogui nėra įgimta ir natūrali. Tai visiškai priešinga Kūrėjo planui, kurį Jis turėjo žmogų pašaukdamas į buvimą. Jau vien tas pirmykštis Kūrėjo įsakymas: ,Apvaldykite žemę ir palenkite ją sau” žmogų iškelia visos kūrinijos akivaizdoje kaip valdovą, kaip šeimininką, bet tik ne kaip vergą.
Atkreipkime dėmesį, kad su krikščionybe negalima kitaip kovoti, kaip tik iškreipiant jos tikrąjį veidą. Mes dažnai girdime kaltinimus, kad esame veikiami baimės, o tai juk žmogų žemina. Iš tikrųjų. Jei mes Dievo akivaizdoje taip, o ne kitaip gyvename tik iš baimės, tai labai varganas yra mūsų tikėjimas. Bet prisiminkime šv. Pauliaus žodžius, kai jis vis pabrėžia, kad dabar ne baimės laikai: „Prisiminkite, kokią Dvasią gavote - įsūnystės, o ne vergystės dvasią”.
Kai įvykdžius Auką kalbama „Tėve mūsų”, tai tuo primenama, kad dėl Jėzaus Aukos mums duota ši begalinė dovana. Kokią meilę ir pagarbą Jėzui turi pajusti mūsų širdys - juk tai Jis yra toji priežastis, dėl kurios mes atsidūrėme šioje nuostabioje būklėje, šitokiame santykyje su Aukščiausiuoju. Didysis meilės apaštalas šv. Jonas šaukė: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai -ir esame!” (1 Jn 3,1).
Vakar buvo Evangelija apie sūnų palaidūną. Įsivaizduokime, kas būtų buvę, jei tas nelaimingasis nebūtų nusižeminęs prieš tėvą ir nebūtų grįžęs. Jo vaikai, be abejo, būtų buvę vargšai ir elgetos. Leiskime veikti savo fantazijai. Tarkime, kad senelis savo nelaimingo sūnaus vaikus būtų vėl priglaudęs, juos aprengęs, išmokęs ir dar leidęs jiems turėti dalią senelio turtuose...
Sūnus palaidūnas teisingai galvojo, kad jis jau nevertas vadintis tėvo vaiku. Jis troško, kad jį priimtų tik kaip vieną iš samdinių - jis nesitikėjo, kad bus leista jam vėl tėvu vadinti tą, kurį jis taip skaudžiai įžeidė ir paniekino.
Juk ir mes buvome panašioje padėtyje. Jėzaus atpirkimo darbas ir yra ne kas kita, kaip dieviškosios meilės prakalbėjimas į sūnų palaidūną, kad grįžtų į tėvo namus. Kiekvienas iš mūsų, kurie esame sunkios nuodėmės būsenoje, niekais verčiame šį pakvietimą. Kai Mišiose prisimename savo džiaugsmą, kalbėdami „Tėve mūsų”, prisiminkime ir tuos mūsų nelaiminguosius brolius. Dviguba meile ir pagarba tarkime: „Tėve” - ir už tuos, kurie šių brangių žodžių niekada netaria.
Gudeliai, 1963 03 24
„Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai - ir esame” (1 Jn 3,1).
Ką reiškia būti vaiku? - Koks čia klausimas! Argi kuris nėra buvęs vaikas? - Taip tai taip, tačiau būti vaiku reiškia ne tik daug metų būti mažam kūno atžvilgiu, bet ir tam tikrą santyki su tėvais. Gyvenime būna baisiausių piktnaudžiavimų Viešpaties dovanomis, nors, turint galvoje normalius tėvų ir vaikų santykius, reikia pripažinti, kad gimtieji namai visada yra kažkas nuostabaus, ko žmogus negali užmiršti visą gyvenimą. Įsivaizduokime keleivį, kuris po ilgos ir vargingos kelionės pagaliau pasijunta arti gimtųjų namų, kur jo laukia tėvai, broliai. Jis užmiršta nuovargį, nejučiom paspartina žingsnį - šaukia gimtieji namai...
Mes žinome, kad ne visi turėjo laimės išgyventi šį palaimingą jausmą ir patirti, ką reiškia gimtieji namai, ką reiškia turėti tėvus tokius, kuriuos galima visada gerbti... Ne kiekvienam buvo lemta pajusti tokias palaimingas valandas, kai visa šeima - tėvai ir vaikai - šiltą sekmadienio vakarą išeina pasižiūrėti, kaip leidžiasi saulė: aplinkui svyra auksiniai rugiai, o širdyse meilė ir pagarba vieni kitiems. Mes žinome, kad yra daug žmonių, kurie šito niekada nėra išgyvenę... Todėl nesistebėkime, kad yra žmonių, kuriems taip sunku suprasti meilę Dievui ir Dievo meilę mums. Juk visa tai mes suvokiame tik iš natūralių sąvokų. Todėl nesistebėkime, kad yra žmonių, kuriems žodžiai „Tėve mūsų” nieko nesako ir nesuvirpina švelniausių jų sielos stygų...
„Kuris esi danguje...” - Kurgi yra Dievas? Kitaip sakant, kur yra mūsų laimė? - Ten, kur yra tai, ką mes mylime, yra ir mūsų laimė. Taigi ir dangus yra ten, kur yra Dievas. Bet ar galima taip kelti klausimą: kur yra Dievas? Ar galima klausti, kur yra mano meilė, mano mintys, kiek jos vietos užima, kiek jos sveria?
Yra dalykų, kurie fiziniais matais nematuojami, kuriuos esant galima patirti tik iš jų veikimo pasireiškimo. Taip kaip savo minčių buvimą mes patiriame tik iš jų veiklos, pavyzdžiui, iš žmogaus kūrybos, iš žmogaus kalbos - juk kalba ir yra žmogaus minčių išreiškimas juntamu būdu. Taigi, galima sakyti, kad Dievas kaip Dvasia yra visur. Dievas yra kiekvienoje Jį mylinčioje sieloje. „Kas vykdys valią mano Tėvo /... / mes pas jį ateisime ir pasidarysime buveinę”.
Taigi būkime protingi, išgirdę, kad kas bando iš Dievo padaryti žilą senelį ir jį pasodinti ant debesies. Taip kartais vaizduojama net katalikų bažnyčiose todėl, kad žmonių kalboje nėra sąvokų išreikšti, kas yra Dievas. O žmogus viską nori matyti, paliesti, įsivaizduoti kokiu nors juntamu būdu.
„Teesie šventas Tavo Vardas!” — Ar jautei, kaip suvirpa širdis, ištarus brangų vardą?.. Pagarba kieno nors vardui - tai pagarba pačiam asmeniui. Linkėjimas „Teesie šventas Tavo Vardas” — tai ir yra linkėjimas, išreiškimas pagarbos Dievui. Tos pagarbos žmogus niekur kitur tobuliau išreikšti negali, kaip šv. Mišiose, dėl Jėzaus Kristaus, Antrojo Švenčiausiosios Trejybės Asmens, dalyvavimo. Todėl labai tinka, kad ir šitie žodžiai - „Teesie šventas Tavo Vardas” - būtų pasakyti kaip tik Mišiose.
„Teateinie Tavo Karalystė!” - Tai įvyksta tada, kai mūsų gyvenimas supanašėja į mūsų Atpirkėjo Jėzaus gyvenimą. Kitaip sakant, kai mes taip pat, kaip ir Jis, visomis jėgomis gyvename tam, kad vykdytume Tėvo Valią. Šitai buvo vienintelis Jėzaus gyvenimo žemėje tikslas. Tai įvyksta tada, kai savo gyvenimą siekiame tvarkyti pagal Jo nustatytą programą, kurią pažįstame iš Šventojo Rašto, o dar paprasčiau - iš savo sąžinės balso. Kai mūsų norai tampa panašūs į Jo norus, kai gyvename daugiau kitiems, ne sau, kai neramūs esame, jei kam nors šalia mūsų negera, kai atleidžiame taip, kaip Jėzus atleido... Jo Karalystėje laimės priežastis - meilė, lygybės pagrindas - kad visi mes lygūs Tėvo akivaizdoje, kad gerbiame žmogų dėl jo dvasios nuostabumo, o ne dėl jo spalvos, jo raumenų stambumo, jo drabužio kainos... Štai kokia Jo Karalystė! Nenuostabu, kad žmonės, kuriems svarbu vien tai, kas medžiagiška, visais amžiais negali suprasti Jo Karalystės.
„Teesie Tavo Valia kaip danguje, taip ir žemėje!” -Danguje nėra gyventojų, kurie tobulai nevykdytų Dievo Valios. Šiuo linkėjimu mes pasakome ilgesį, kad taip ir žemėje būtų tobulai vykdoma Jo Valia. Tai pagrindas įgyvendinti taiką pasaulyje. Ir kol pasaulyje bus tokių, kurie iš savotiško išdidumo nesutiks vykdyti Jo Valios, tol veltui bus ieškoma būdų pasiekti taiką tiek tautų, tiek šeimų, tiek atskirų asmenų gyvenime.
Vykdyti kieno nors valią... tai kažkaip neįprasta dabartiniam žmogui. Ar tai nepažemina žmogaus, ar tai nedvelkia vergija? - Tai tas pats klausimas, ar kelias nežemina automobilio, ar inžinieriaus planas neatima laisvės iš statytojų, ar tėvų valia nežemina vaikų ir panašiai. Ar nežinai, kad mylėti - tai ir yra ne kas kita, kaip atsižadėti savo valios, iškeisti ją į kito valią? Jei žmogus iškeičia savo valią į būtybės, aukštesnės už jį patį, tokia meilė žmogų išaukština. Jei ne, tai žmogų pažemina. Juk gyvenime ne kartą būna, kad mylėdamas iškeičia savo valią net į valią tokio, kuris, užuot vedęs į gera, gundo, sudaro progą nuodėmei. Šitokia meilė, žinoma, žemina. Žmogus kartais atsižada savęs net dėl daiktų, dėl negyvų tvarinių (pavyzdžiui, pinigo vergai).
MMatykime gyvenimą, visus jo šimtmečius, ir pasakykime patys sau, ar pasaulį kada pažemino Dievo Valios vykdymas? Bet matykime gyvenimą tokį, kokį pažįsta visas pasaulis sutartiniu visų tiesos ieškančiųjų pažinimu, o ne tokį, kokį jį kartais vaizduoja atskiri asmenys, degą neapykanta kuriai nors idėjai ar net pačiam Dievui.
Gudeliai, 1963 03 30
Artėjame prie šv. Komunijos. Tėvas, priėmęs mūsų pagarbą, mūsų meilę, tarsi atsidėkodamas mums už meilę, atiduoda mūsų nuosavybei, mūsų džiaugsmui savo Sūnų. Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo, kartą tapęs žmogumi, vis iš naujo tampa mūsų visiška nuosavybe, vis iš naujo įvyksta, kada tik norime, ta nuostabi vienybė Komunijos paslaptyje.
Be abejo, tokiam didžiam dalykui mes turime pasirengti. Pasirengimo nuotaikai sužadinti - nuteikti save meile, pagarba - nuostabiai tinka „Tėve mūsų” malda. Juk šv. Komunija iš Dievo pusės tai ir yra neišreiškiama meilė, pasitikėjimas mumis.
Pirmojoje dalyje atkreipiamas dėmesys, pagarba -„Teesie šventas Tavo Vardas”, nusiteikimas priimti ir vykdyti visą Jo Valią - „Teateinie Tavo Karalystė, teesie Tavo Valia...”
Antrojoje dalyje - kiti prašymai, susiję labiau su mūsų žemiškuoju gyvenimu.
„Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien”. -
Žymieji Šventojo Rašto aiškintojai mano, kad tiksliau šią vietą suprasti kaip prašymą suteikti mums medžiaginės duonos. Kasdienė duona medžiagine prasme tarnauja taip pat kaip pagrindas dvasiniam žmogaus gyvenimui. Gratia supponit naturam*. Tačiau tai gali būti taikoma ir Komunijai. Daug Bažnyčios tėvų šią vietą suprato kaip tik kasdienės Komunijos prasme.
„Ir atleisk /.../ kaip ir mes atleidžiame...” — tai viena iš pačių būtiniausių sąlygų, kad Komunija būtų vaisinga. Kartu tai būtina sąlyga, kad Auka būtų priimta. Kristus kartą kalbėjo: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną” (Mt 5,23-24). Ir Komunijos vienybė su Jėzaus Asmeniu negali būti tikra ir nuoširdi, jei jaučiama neapykanta tiems, kuriuos Jėzus myli. Taigi šie žodžiai, nuoširdžiai tariami, yra priminimas, kartu ir nusistatymas, pasiryžimas elgtis artimo atžvilgiu taip, kaip Mokytojas nori. Šiais žodžiais jau širdyje atsiprašome įžeistųjų, atleidžiame įžeidusiems.
„Ir neleisk mūsų gundyti...” (tiksliau sakant: „ir neleisk mums pasiduoti pagundai”). Tai ji - pagunda -reikalauja iš mūsų apsispręsti prieš Dievą ar už Jį. Pagunda vilioja trejopai: kūno pageidimu, akių pageidimu ir gyvenimo puikybe. Visų šitų pagundų siūlomos nuodėmės žmogų padaro egoistą, kreipia gyvenimo linkmę „į save”. O meilės linkmė yra „nuo savęs”. Kiekvienas egoizmas tiesiogiai priešinasi artimo meilei, tiesiogiai naikina mumyse šv. Komunijos palaimą, vaisingumą, kartu padaro nevertą ir mūsų auką. Auka Dievui be meilės negali būti priimtina ir maloni. Auka ir yra juk ne kas kita, kaip meilės išreiškimas.
„Bet gelbėk mus nuo pikto...” - galima būtų sakyti „gelbėk mus nuo demono”, kuris yra visokio blogio, tiek dvasinio, tiek medžiaginio, šaltinis. Pasaulyje yra dvejopas garbinimas - arba Dievo, arba šėtono. Žmonės būtinai atsiduoda vienam iš šių dviejų kultų, tik Dievo kultą renkasi sąmoningai, žinodami ką daro, o demono kultui atsiduoda save apgaudinėdami, dažnai vergavimą demonui net laisve vadindami. Tik pagalvokime, ar lengva vergija yra girtuoklio, ar lengva nedorai gyvenančių? O kiek visokių kitokių nusikaltimų, kurių padarinius žmogus jaučia visą gyvenimą! Ar tai lengva?
Visų šitų keturių prašymų bendra mintis yra prašymas ramybės mums. Tikros širdžių ramybės. Pirmaisiais trimis prašome įvykdyti priklausančią Dievui garbę. Taigi „Tėve mūsų” yra ne kas kita, kaip pakartotas ir išplėstas Angelo pasveikinimas žemei Šventąją naktį: „Garbė Dievui aukštybėse ir ramybė žemėje geros valios žmonėms!”
„Tėve mūsų” malda išreiškia tą pačią Jėzaus maldą, kurią Jis kalbėjo Tėvui aną paskutinį vakarą prieš savo kančią: „Kaip Tu, Tėve, manyje ir aš Tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse” (Jn 17,21).
* Malonė remiasi prigimtimi ((lot.).
Gudeliai, 1963 04 21
„Išvaduok, Viešpatie, nuo visokio blogio...”
Žmogus po savo nusigręžimo nuo Kūrėjo keliauja šia žeme ne kaip žydinčiu sodu, bet, kaip Evangelijos sūnus palaidūnas, dykuma, daiginančia erškėčius ir usnis. Ką reiškia vaikui paniekinti tėvo meilę ir jo norimą tvarką, tą patį reiškė žmogui paniekinti Kūrėjo meilę ir Jo nustatytą tvarką. Kaip sūnus palaidūnas manė susikursiąs tobulesnę laimę, negu kad tėvo namuose turėjo, lygiai taip ir žmogus nusidedamas savo nuodėme siekė susikurti tobulesnę laimę, kaip kad dangiškasis Tėvas jam buvo numatęs...
Atimk iš žemės nuodėmę su visais jos padariniais ir priežastimis, ir ši ašarų pakalnė virs žydinčiu rojumi, ta palaiminga šalimi, kurios taip ilgisi kiekvieno žmogaus širdis. Žemėje bus taika ir ramybė tarp tautų, kaimynų, šeimose. „Suteik ramybę mūsų laikams” - šis žmonijos ilgesys tiek pat senas, kiek senas pats žmogus žemėje. Ir žemėje tiek trūksta ramybės, kiek esama nuodėmės. Jau pirmasis karas žemėje, kai brolis nužudė brolį, buvo kilęs dėl pavydo nuodėmės...
Kaip išoriniame gyvenime visokios tvarkos ardytoja, ramybės griovėja yra nuodėmė, taip ir vidinės -širdžių - ramybės griovėja yra nerami sąžinė, nuodėmė. Kiek daug yra žemėje nelaimingųjų, kurie, rodos, visko turi pakankamai, net pertekę, tačiau neturi didžiausio iš visų turtų - širdies ramybės. Jų sąžinė kaip neužgesinama ugnis naikina kiekvieną jų gyvenimo džiaugsmą. Ir kas kaltas? Argi ne jie patys? Argi Viešpats nesuteikė mums priemonių širdies ramybei atgauti?
„Ramybė žemėje geros valios žmonėms!" - Dangaus linkėjimas, kai gimė Jėzus - buvo Jo didžioji programa, kurios vykdyti Jis teikėsi gimti. Tačiau jau tada buvo pabrėžiama: ne „ramybė žmonėms”, bet „geros valios žmonėms”. Vadinasi, ir pats žmogus savo pastangomis turi jos siekti. Dievas nesakė, kad Jis privers žmones ramybę priimti.
Sakyk, broli, jei tavo šeimoje nėra ramybės, ar priklausai prie tų geros valios žmonių, kurie savo sąmoningomis pastangomis nori tą ramybę išsaugoti? Gal tu priklausai prie tų, kurie moka tik kitą kaltinti, nė nemėgindami pagalvoti, kiek visame tame pragare yra ir jų kaltės?
Visos malonės, kurią atnešė Atpirkėjas žemei, išraiška yra kryžiaus ženklas, nes tik per kryžių įvyko atpirkimas. Todėl kunigas, kalbėdamas šios maldos žodžius - prašydamas taikos, darydavo su patena ant savęs kryžiaus ženklą, paskui bučiuodavo pateną, ant kurios netrukus bus padėtas Švenčiausiasis Sakramentas, ši didžioji Jėzaus Kūno paslaptis.
Čia vieta buvo tikinčiųjų papročiui teikti vienas kitam ramybės pabučiavimą, palinkėjimą.
Gudeliai, 1963 05 12
Atnešame dovanas, kaip ženklą mūsų pagarbos, dėkingumo Dievui, kaip ženklą savo prašymų ir permaldavimo. Jėzus pakeičia mūsų dovanas į savo Švenčiausiąjį Kūną ir Kraują ir mūsų vardu išreiškia Tėvui visa, ką mes Jam pasakyti norėjome.
Komunija. Perkeistas mūsų dovanas mes vėl gauname. Galima ir kitaip pasakyti: Tėvas atiduoda mums Sūnų, kaip ženklą visiško pasitikėjimo mumis, kaip ženklą, kad mūsų dovanos tikrai priimtos, kad į mūsų auką Jis tikrai atkreipė dėmesį. Šv. Komunija Mišiose -tai Dievo atsidavimas mums. Meilėje visuomet būna atsidavimas. Tai aukščiausias dieviškosios meilės pareiškimas mums. Kam Jis atiduoda pats save, tam, be abejo, atiduoda ir visą savo palankumą bei malonės dovanas. O mūsų reikaluose kas galingesnis viską gerai sutvarkyti, jei ne visagalis Dievas, kuris vienu savo Valios veiksmu visa į buvimą pašaukė tokia tvarka ir tokiu tobulumu, kaip kad norėjo.
JJei kas nori būti su mumis kartu, jei kas reiškia mums meilę, kieno dovanomis mes nuolat gyvename, o patys nerodome jokio dėmesio, jokio palankumo, dar stengiamės nesusitikti - ar begali būti didesnis nedėkingumas?! Kai vengiame šv. Komunijos, taip elgiamės su savo Viešpačiu...
Gudeliai, 1963 05 19
Mt 8,6-10. Tikriausiai šimtininkas ne kartą jau buvo girdėjęs apie Kristaus galybę ir gailestingumą. Matyt, jis pats buvo geras žmogus. Reikia stebėtis, kaip jautriai jis žiūri į savo tarno nelaimę.
Atkreipkime dėmesį! - Juo žmogus nejautresnis kito reikalams, nelaimei, juo sunkiau jam tikėti, juo ir Komunija jam svetimesnė, sunkiai suprantama. Ir atvirkščiai. Kuo žmogaus gyvenimo dvasia arčiau Kristaus dvasios, tuo lengviau jam tikėti, tuo savaime ir Komunija jam labiau suprantama. Negali būti didelio tikėjimo, jei žmogus nesistengia būti jautrus kitam žmogui. Tikėjimas ateina kaip atlyginimas už meilę.
Keista, kad net pagonis kariuomenės tarnautojas mus moko, kaip susitikti su Viešpačiu. Pats Jėzus paliudijo, pagyrė jo elgseną: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!”
Tikriausiai šimtininkas jau buvo ne kartą girdėjęs apie Jėzaus darbus. Tikriausiai jau tikėjo, kad Jis negali būti paprastas žmogus. Taip kaip aklasis, Jėzaus išgydytas, žydų tarybai kalbėjo, kad niekas negali pagydyti aklo gimusio, jei Dievas nebūtų su juo.
„Einu pagydysiu jį”. - Tikriausiai ne vienam iš fariziejų būtų kilęs pasididžiavimo jausmas: pas kitus neina, o pas mane užeis. O šimtininkui nė į galvą tai neatėjo: „Viešpatie, nesu vertas...” Štai kokios širdys patinka Išganytojui!
Daugelis, priimdami šv. Komuniją, klysta manydami, kad jie neverti, todėl negali priimti jos dažnai. O neišmanėliai! Komunijos - susitikimo su Išganytoju -nė vienas — nė didžiausias šventasis - nėra vertas. Mes visi ne dėl to einame prie Komunijos, kad jaustumėmės verti. Gal kaip tik priešingai! Tasai Kafarnaumo šimtininkas kaip tik ėjo pas Jėzų, kad jautė didį reikalą, jautė savo bejėgiškumą. Tik vieno Jėzus nori, kad mes, ateidami pas Jį, atsineštume tą pagarbą, tokį tikėjimą Jo galia, pasitikėjimą Juo, kokia degė šimtininko širdis. Kaip nedrąsiai šimtininkas pradėjo kalbėti! Paprastai, kai labai nedrįstama, visada pradedama kalbėti iš tolo, lyg bijant iš karto prabilti apie patį reikalą. Ir šimtininkas nepasakė: „Viešpatie, užeik ir išgydyk!” Jis, matyt, tvirtai tikėjo, kad Jam visiškai nereikia užeiti - užtenka vieno Jo galingo žodžio. Jis tikėjo, kad Jėzus tai gali padaryti bet kokiu būdu. Jis tik nedrąsiai pasakė savo reikalą. Matyt, jis net nesitikėjo, kad Viešpats pasisiūlys užeiti. Nebesutalpindamas savyje nustebimo, jis tik pratarė: „Viešpatie, aš to nevertas!” Juk tai didelė garbė, kad Tas, apie kurį visi kalba, kurio tik pamatyti ir išgirsti keliauja ilgiausias keliones, net užeis į jo namus! (Ir nesąmonė būtų kalbėti, kad jei Jėzus tikrai būtų užėjęs į jo namus, jis Jo būtų nepriėmęs.)
Kai Zachėjui Jėzus pasakė, kad pas jį apsilankys, tas irgi nepagalvojo apie kokį nors išdidumą. Jis tik sušuko: „Jei ką nuskriaudžiau, keturgubai grąžinsiu!” (Lk 19,8).
Kur pagarba, ten ir pasitikėjimas. Nusižeminimas be pasitikėjimo veda į neviltį, o pasitikėjimas be nusižeminimo - į puikybę, savęs apgaudinėjimą. Kiekvienas išdidumas yra ne kas kita, kaip savęs apgaudinėjimas. Ir mūsų gyvenime kiek kartų Išganytojas siūlosi ateiti... net pas tuos, kurie Jį tiek kartų įžeidę... O mes atsikalbinėjame...
Gudeliai, 1961 12 10
Kai ištikimą šunytį subari, jis ateina ir atsigula prie kojų, tarsi sakytų: daryk su manimi, ką nori!
Pasitikėjimas - tai pagarba, meilė. Tai geros maldos būtina sąlyga. Dievas niekada neleis savęs pralenkti meilėje. Dievas negali apvilti nuoširdaus, vaikiško pasitikėjimo Juo. Juk tai pripažinimas Jo Dievu, Aukščiausiuoju.
Pasitikėjimo pilnatvė suponuoja [turi kaip prielaidą] sutikti - tegul Dievas su mumis pasielgia ir mus išklauso taip, kaip Jam patinka, o ne kaip mūsų kaprizai nori.
Gudeliai, 1963 05 26
Žibintų siūbuojančios ugnies nušviesti, jų šešėliai tą vakarą tokie paslaptingi. Visų veiduose nepaprasta nuotaika, - ne tokie kaip paprastai būdavo šio būrelio vyrai. Ir jų Vado žodžiai šiandien tokie ypatingi. Niekada Jis taip jautriai dar nėra kalbėjęs.
„Aš esu vynmedis, o mano Tėvas - vynininkas. Jūs -vynmedžio šakelės... Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai nepasilikdami manyje. /.../ Nuo manęs atsiskyrę, negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. /.../ Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje. /.../ Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau! /.../ Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite - jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų. /.../ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jei laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų” (Jn 15,1-20).
Jėzus kalba savo krašto vaizdais, apie vynmedį ir jo šakeles. Sakelė be gyvybės... Ja niekas nesidomi, niekas ja nepuošia krūtinės, ji niekam nereikalinga, ji nevilioja akies. Ant jos nėra gaivaus žalumo, nėra žiedų, nėra vaisių. Paimk į ranką žydinčią šakelę, paimk pilną vaisių. Paimk į ranką šakelę, kuri linksta nuo vynuogių kekių. Tai ne tuščia, ne sudžiūvusi, ne žagaras sausas.
Jėzus sako, kad toks pat likimas dvasiniame gyvenime tų, kurie nekreips dėmesio į vienybę su Juo. Esama ir dvasinio nevaisingumo. Yra širdžių, šaltų, išdžiūvusių, kurios iš tikrųjų neduoda vaisių, kurių buvimas niekam nepalengvina šios žemės kelionės; jie niekam nenušluosto ašarų, niekam nesušvelnina skausmo. Bet yra širdžių, kurios tikrai tarsi kokios vaisingos šakelės - nuolat jų buvimas duoda ką nors gera. Yra širdžių, kurios plakė prieš daugelį šimtų metų, bet kurių žmonija negali užmiršti - tai didieji žmonijos geradariai.
Kodėl jų gyvenimas toks vaisingas? Malonės paslaptis veikia juose, gal net jiems patiems nežinant, gal net išoriškai nepriklausant Katalikų Bažnyčiai, per kurią normaliai Dievas maitina sielas. Tai toji vienybė su kamienu, tai šakelė, kuriai gyvybė srovena iš kamieno. Ženklas, kad žmoguje iš tikrųjų yra vienybė su Kristumi, yra meilės jėga, meilės pasireiškimas. Štai kodėl negali būti tikros krikščionybės be meilės darbų. Kas laikysis Jo įsakymų, Jo Valios, tas pasiliks Jame. Ką reiškia laikytis Jo Valios? - Jo Valia yra Jo didysis įsakymas mylėti.
Kaip gyvybės sultys šakelėje, kaip maistas mūsų organizme, tokią reikšmę turi šv. Komunija mūsų sielos gyvenimui, mūsų dvasiniam vaisingumui, jei tik žmogus sąmoningomis pastangomis stengiasi tą dvasinį vaisingumą - meilę žmogui - vykdyti. Kas gi srovena mums iš to paslaptingojo šaltinio - šv. Komunijos? - Tai didi paslaptis, malone vadinama, paslaptis, kaip žmogus gali tapti dieviškosios prigimties dalininku, - ir kita dalis, suprantama, vaizduote pagaunama, - tai mūsų Atpirkėjo Asmuo. Mielas ir suprantamas, kalbėjęs nuostabius žodžius apie vienybę, didelę ir neišardomą, kaip šakelės vienybė su kamienu. Tai Jo akys, nuostabios ir dieviškos, kuriose galima išskaityti meilę.
Yra gyvenime didi paslaptis: pasirodo, meilės taip pat reikia mokytis. Kad pajėgtum pastebėti ir suprasti kito akyse skausmą, reikia, kad pats gyvenime būtum sutikęs akis, kurios myli. Laimingas žmogus, jei jau savo prigimtajame gyvenime turėjo laimės sutikti akis, kurios myli. Ne visiems ši laimė tenka. Rodos, nedaug yra žmonių, kurių nebūtų motina glamonėjusi, taigi jau bent jos meilę žmogus turėjo jausti. O tačiau... Ar nepasitaiko motinų, kurios savo vaiką keikia?.. Jei jau yra tokių motinų, tai ką kalbėti, ko reikalauti iš kitų žmonių? Tad ko stebėtis, kad gyvenime yra tiek daug žmonių, kurie nemoka mylėti? Nėra ko stebėtis, kad tiek daug žmonių nesupranta Kristaus, kai Jis taip jautriai kalba apie meilę. Nėra ko stebėtis, kad tiek daug žmonių sunkiai suvokia Komunijos paslaptį, sunkiai gali perprasti, jog šv. Komunijos paslaptis - galimybė kiekvienam asmeniškai susitikti su Jėzaus Asmeniu - iš tikrųjų yra begalinė Jo meilė žmogui. Ir jei žmogus nėra sutikęs gyvenime akių, kurios myli, ir jo paties akys niekam meile nesuspindo, nėra ko stebėtis, kad daugeliui sunku, priėmus šv. Komuniją, savo paslaptingajam Svečiui draugiškai pratarti: „Mano Dieve...” Pratarti taip, kad tie žodžiai reikštų ir nusistebėjimą Juo, ir prisiminimą visų Jo dovanų, ir tvirtą pažadą nelikti Jam skolingam.
Ir jei yra žemėje toks nelaimingas žmogus, kuris nėra sutikęs akių, kurios myli tikra, nesavanaudiška meile, tai tebūna jam nuostabus Mokytojas mylėti - Jėzaus Asmuo. Ir jei žmogus savo žemiškajame gyvenime nėra sutikęs mylinčios širdies, tai, pažinęs Kristų, tegul nesiskundžia, kad jo niekas nemylėjo...
Gudeliai, 196...
Išorinis jos vaizdas labai kuklus. Visai nieko ypatinga. Mes pratę žavėtis tik tuo, kas patraukia mūsų akį, smalsumą, kur daug įvairumo. Šv. Ostijoje viso šito nėra. Čia ne taip kaip, pavyzdžiui, kino reklamos -patraukia žmonių dėmesį įvairiaspalvėmis šviesomis. Čia visą didingumą pamatyti galima tik protu, pajusti širdimi.
Atsiminkime, žmogus matyti gali ne vien kūno akimis, bet ir protu, ir tai daug daugiau, kaip kad akimis. Juk tik proto šviesos dėka žmogus gali pamatyti, kaip atrodo be galo mažyčiai daugelio ligų sukėlėjai, suskaičiuoti nematomas žvaigždes dangaus skliaute. Kada bus kitas Saulės užtemimas ir begalę kitų mokslo paslapčių tik protu žmogus žino.
Žvelgdami į baltą, mažytę Ostiją, turime mokytis žvelgti protu ir tikėjimu. Tik tada galime suvokti, kodėl mes prieš ją klaupiame, kai prisimename ir iš naujo gyvai pajuntame Jėzaus Asmenį, žmogaus regimoje išvaizdoje gyvenusį žemėje prieš porą tūkstančių metų, kai minties sparnais nuklystame į Paskutinės vakarienės menę ir iš Jo žodžių, tada pasakytų savo mylimiesiems, bandome suprasti Jo Širdies jausmą, Jo meilę mums, Jo norą būti su mumis visais, palikti save, kaip paslaptingą Draugą, visiems, kurie Jo ieško. Tik tada širdis gali prisipildyti pagarbos šventajai Ostijai, kai savo sielos gelmėje leisime sau iš naujo išgirsti Jo žodžius - Jo dieviškus žodžius, nuo kurių galybės nutyla audringa jūra, nuo kurių traukiasi mirtis ir net pats demonas. Jo žodžius, kuriuos Jis dievišku didingumu pratarė: „Tai yra mano kūnas”. Kitaip sakant, „tai esu aš šitoje didžioje paslaptyje”.
Tačiau, kad visa tai ir mūsų širdis gyvai pajustų, reikia apie tai mąstyti, tai vis prisiminti. Taigi, kai priimame šv. Komuniją, būtina mąstyti ir stengtis suprasti šią dievišką paslaptį, kad Jėzaus Asmenį pajustume kaip gyvą, kaip mes vienas kitą jaučiame, būdami vienas šalia kito. Be šių pastangų, kai mums duodama šventoji Ostija, išeina lygiai taip, kaip ir padedant Švenčiausiąjį Sakramentą, pavyzdžiui, į tabernakulį, kur Jis būna ne kaip gyvas su gyvais, kaip, pavyzdžiui, draugas pas draugą atėjęs, bet apsuptas negyvos medžiagos, kuri neturi minties, neturi jausmų, neturi gyvybės. Taigi, priėmus šv. Komuniją, reikia dėti pastangas grąžinti nuklystančias mintis, turi būti su Juo kalbama, bendraujama.
Ką Jam kalbėti? - Be abejo, tinka pareikšti pagarbą, dėkingumą, meilę, pasakyti savo ir kitų reikalus. Pirmiausia reiškiama pagarba, kartu ir nusižeminimas: teisingas supratimas, prisiminimas, kas esi Tu ir kas esu aš, Viešpatie... Bet nusižeminimas, kartu su pasitikėjimu, su viltimi, nes kitaip nusižeminimas, jei būtų persismelkęs baime, o ne viltimi, taptų kažkokiu vergiškumu. Kita vertus, pasitikėjimas be nusižeminimo virsta puikybe.
Reiškiame ir dėkingumą. Už tai, kad Jėzus teikiasi su mumis taip artimai bendrauti, pagaliau už visas Jo dovanas. Dėkingumas - tai sąlyga naujoms dovanoms gauti. „Ar ne dešimt pagijo, kurgi devyni?”
Šv. Pranciškus ir brolis Masseo kaitroje rado medį ir prie jo šaltinėlį. Išsiėmė duonos ir valgo. Brolis mato, kad šventojo akyse ašaros.
- Tėve, ko verki?
- Juk Dievas nuo amžių žinojo, kad mes čia eisime, pasodino šį medį ir leido ištrykšti šaltinėliui!
Reiškiame meilę. Pagarba, dėkingumas — tai ir yra tie dalykai, kurie širdyje sukuria meilę — ne vien tą saldų jausmą, kuris gali būti labai pigus ir greit praeinantis, bet tokią meilę, kuri diktuoja pasiaukojimo veiksmus. Pagarba ir meilė Jėzui turi sukurti širdyje tikrą norą, pasiryžimą vykdyti Jo Valią, kaip vienintelę savo laimės garantiją net ir žemės gyvenime. Taigi po šitokio mąstymo, šitokio pokalbio su Jėzumi mūsų elgsena per visą dieną turi šiek tiek keistis. Tikra meilė visada keičia gyvenimą.
Norint šitaip priimti šv. Komuniją, reikia dėmesingai pasirengti, prieš Komuniją ir ypač po jos reikia skirti laiko, reikia atkaklių valios pastangų: kad ir kaip klajotų mintys, kad ir kaip trauktų dėmesį kas nors iš šalies, - pasistengti mintis grąžinti atgal ir vėl susikaupti. Ypač būtina atsispirti vienai didžiausių pagundų, kuri visus kankina, kai norima susikaupti, -skubėti išeiti. Juk atrodo, kad jei minties galios šiuo momentu manyje nėra, tai ir nebus, nors dėsiu pastangas, tad kam dar tuščiai eikvoti laiką klūpant... Kaip tyčia, prisimeni visus skubius reikalus - vaikai palikti namie, gyvuliai nešerti, reikia apsipirkti krautuvėje... Ir taip nejučiomis persižegnoji ir išeini, nepatirdamas jokios palaimos dėl šv. Komunijos, jokios įtakos tobulėjimui. Gal net tapsi papiktinimo priežastis: „Žiūrėk, dažnai eina prie Komunijos, ir kaip išjuokia, apšneka kitus...”
Viešpats niekam neatsako savo dovanų, bet ir nesiima prievartos. O tas normalus kelias laimėti malonę, laimėti Viešpaties pagalbą yra tik per pažinimą, per protą. Žmogus nelinksta į tai, ko jis nemyli. O mylėti žmogus negali to, ko nepažįsta. Dvasinius dalykus - ir Dievą - galima pažinti tik protu ir tikėjimu. Taigi linkti prie Dievo nuostabios Būties, su noru ir atsidavimu priimti Jo Valią kaip savo gyvenimo kelrodį neįmanoma, niekada apie Jį ir Jo meilę mums nemąstant.
Tad neišeikime tuoj pat, priėmę šv. Komuniją! Pabūkime keliolika minučių, nors ir kaip sunku būtų čia pasilikti, nors ir kaip beprasmiška tai atrodytų, nors nesirastų nė vienos kilnios minties. Tegul Jėzus mato bent mūsų pastangas Jį suprasti ir pamilti, bent pasakykime Jam eilinius savo reikalus taip, kaip sutiktam geram draugui tai pasakome. Pasakykime Jam ir kitų reikalus, kad Komunija mus mokytų kartu ir artimo reikalais gyventi - artimą mylėti, jam atstovauti pas Jėzų. O, būkime tikri, dėl šitų mūsų pastangų Viešpats leis mums patirti nuostabių šviesos, aiškumo akimirkų, ir mes patys imsime stebėtis, kad keliolika minučių po Komunijos pasidarė tokios trumpos!..
Gudeliai, 1962 01 21
Tikroji katalikybė yra ne asmeninis, bet bendruomeninis Dievo garbinimas. Kaip žmogų sudaro ne pavieniai organai, bet jų visuma ir visa jungianti gyvybė, taip ir mes, žmonės, esame Katalikų Bažnyčios nariai, o Bažnyčia nėra vien organizacija — ji yra gyvas organizmas. Kaip medis gali turėti negyvų šakų, kurios jo gyvybei kenkia, taip ir Bažnyčioje gali būti negyvų narių, nepadedančių visai Bažnyčiai — Kristaus slaptingajam kūnui - augti ir gyvuoti, nedalyvaujančių meilės gyvenime su Dievu ir tarpusavyje.
Paslaptis, kuri mus vienija, yra Jėzaus Asmuo. Išorinis veiksmas — šv. Komunija, vidinis — gyvenimas Jo mintimis, Jo norais, Jo šventąja Valia. Komunija yra meilė Dievui ir artimui. Kaip kiekvienas kūno organas priklauso visumai, taip ir mes priklausome vieni kitiems. Ne mirtis, bet sunki nuodėmė nutraukia vienybės ryšius su kitomis sielomis. Jei eidami Komunijos nesistengiame išgyventi vienybės su broliais, tai mes kažką meluojame, padarydami tik išorinį vienybės ženklą.
Jei nėra vienybės su Dievu, kuri sužydi gilia pagarba ir noru, ilgesiu Jo Valios, tai nėra vienybės ir tarp žmonių, nes tarpusavio pagarba kyla tik tada, kai bendrai jaučiama pagarba dar kažkam. Kitaip žmonės negali pajusti nuolankumo vienas kitam. Be nuolankumo nėra pagarbos, o be pagarbos nėra vienybės. Nuolankumas, pagarba, klusnumas, vienybė - tai ir yra meilė.
Gudeliai, 1963 06 30
Kai iškyla klausimas, ar visa padariau, kad šv. Komunijos vaisingumas manyje nebūtų sukliudytas, - tai visai tikrai žino vienas Dievas. Bet vis dėlto, ir žmogiškai galvojant, galima rasti dalykų, kurie leidžia bent nuolankiai galvoti, kad visa atlikau gerai.
Kai iškyla klausimas, ar galima kalbėti apie kito ydas, galime taip pasamprotauti. Kai kurie žmonės kalba apie kito blogus darbus lyg džiaugdamiesi. Tai šėtono džiaugsmas. Taip būna, kai žmogui pavydime, kerštaujame arba kai nenorime, kad jis praaugtų mane. Paprastai dorus žmones visada pajuokia ir jų neapkenčia nedorieji, nes anie savo pavyzdžiu gyvai primena, kad dorai gyventi įmanoma.
Tačiau būna ir taip, kai apie kito blogus darbus kalbėti reikia - tai net pareiga (pavyzdžiui, kad tėvai žinotų apie vaikus, sužadėtinė apie jaunikį ir panašiai). Bet tokiais atvejais kalbėti apie kitą blogai bus sunku, net skaudu.
Arba: kai susitinkame gyvenime su žmonėmis, kad atsakytume į klausimą, ar krikščioniškai elgiausi, galima taip svarstyti: jei bendraujant su žmogumi kyla noras jam kažką gero daryti, tada, reikia manyti, viskas gerai. O jei kyla koks nors negeras jausmas: pavydas, panieka, pyktis ir panašiai, tada...
Taip ir priimant šv. Komuniją. Jei pabuvus keliolika minučių po Komunijos, sąmoningai dedant pastangas susikaupti ir pamąstyti, bandant sužadinti Jėzui pagarbą, dėkingumą, meilę širdyje, susikristalizavo noras aukotis - daryti kažką gera, geriau atlikti pareigas, vadinasi, gerai priėmiau šv. Komuniją.
Kitas gali pasakyti, kad galima ir be Komunijos tai sužadinti širdyje. Taip, galima, bet tai irgi bus komunija - dvasinė komunija, kuri, teologų nuomone, savo vaisingumu gali kone prilygti tikrajai šv. Komunijai.
Gudeliai, 1963 07 07
Kas pamiršta dėkoti, parodo, kad nebuvo vertas gautų dovanų. „Neatsirado, kas sugrįžęs duotų garbę Dievui, kaip tik šitas svetimtautis...”
Jau nuo pirmųjų amžių, dalijant Komuniją, buvo giedama psalmė, įterpiant antifoną. Nuo XII a. ji imta giedoti visų po Komunijos, Paskutinės vakarienės pavyzdžiu. Dėkojame Dievui už neapsakomą šv. Komunijos dovaną, prašome ištvermės ir amžinojo gyvenimo malonės. Pabaigoje kunigas dar kartą sveikinasi su dalyviais: „Viešpats su jumis”, teikia palaiminimą Švenčiausiosios Trejybės vardu ir atsisveikina: „Telydi jus Viešpaties malonė”. Lotyniškai: „Ite, missa est” - „Eikite, esate siunčiami”.
„Eikite...” - tai ne vien pranešimas, kad Mišios jau baigėsi, bet kartu siuntimas - eikite ir tai, ką pareiš-kėte Dievui savo auka (pagarbą, dėkingumą, atleidimo ir palaimos prašymą), pareikškite pačiu gyvenimu! Tegul mūsų dėkingumas nesibaigia išėjus iš bažnyčios!
„Eikite”, - prasideda gyvenimo mišios, gyvenimo auka. Juk tikrai kiekviena diena mums duoda pakankamai progų pajusti skausmą, sunkumą. Kaip mes tai sutiksime? Ar keikdami likimą ir kitus, kurie, mūsų nuomone, kalti dėl mūsų skausmo, ar ištversime taip, kaip Kristus ištvėrė savo skausmą: kaip atgailą už nedėkingumą, parodomą Dievui už Jo dovanas? Juk kiekviena nuodėmė yra ne kas kita, kaip piktnaudžiavimas kuria nors Dievo dovana, nedėkingumas.
Kai Jėzus žengė į Dangų, Jis laimino savo darbo tęsėjus. Tai labai prasminga. Žmogus tik su Dievo pagalba gali ką nors gero kito sielai nuveikti. „Man duota visa valdžia Danguje ir žemėje. /... / Eikite ir mokykite...” - Tai didi užduotis. Ne žmogiškoms jėgoms tai įmanoma nuveikti. Dėl to Jėzus teikė savo palaiminimą ir garantiją: „Aš esu su jumis ligi pasaulio pabaigos...” Ar ne labai panašiai įvyksta ir kiekvienų Mišių pabaigoje?
Gudeliai, 1963 07 28
Yra vienas ženklas, iš kurio mes galime susivokti, ar gerai dalyvavome Mišiose - tai tas pats ženklas, kuris rodo, ar gerai priėmėme šv. Komuniją: jei širdyje nauja banga atplūsta noras aukotis, pajuntame didį poreikį ištverti kokį sunkumą, pagaliau ištverti viską, kas sunkaus pasitaiko gyvenimo kelyje, ta pačia intencija ir panašiai kaip Jėzus ant kryžiaus. Dalyvauti Mišiose - tarsi stovėti ant Kalvarijos kalno ir žiūrėti į kruviną, išbalusį Jėzaus veidą, į Jo akis, kupinas skausmo, ir mėginti suprasti, kaip Jis myli!..
Koks ryškiausias ženklas, kad širdis myli? - Kad jaučia energiją, pajėgumą ir norą aukotis. Save užmirštant, net kenčiant pačiam, gyventi reikalais, idėjomis to, kurį mylime. O kas, žiūrėdamas į kenčiančio Jėzaus veidą, nepajunta nė lašelio noro - tikro noro kažką padaryti, susirūpinti tais reikalais, kurie iš Jėzaus pareikalavo tiek aukos, - tas panašus į tą minią, kuri ant Kalvarijos kalno stovėjo visai nesistengdama suprasti, kas čia darosi, kaip žiopliai, kaip smalsuoliai, kuriems šis įvykis tebuvo jų dienos paįvairinimas.
Ar nebūna tokių ir tarp dalyvaujančiųjų Mišiose?! Tai ypač ryšku atlaidų dienomis: ateina ir tokių žmonių, kurie yra netikintys arba, tiksliau sakant, kurie nė patys tikrai nežino, ar jie tiki, ar ne. Ateina dėl to, kad čia susirenka daug žmonių, kurie jiems įdomūs, su kuriais jie nori pasimatyti. Ypač jaunimą visada traukia žmonių susibūrimas. Tai nesąmoningos pastangos ieškoti žmogaus tarp žmonių, ieškoti to, apie kurį slapta jau seniai galvojama ir įdomu, kur jį sutiks.
Visa tai yra gera ir tam negalima prieštarauti, bet, kaip ir viskas žmogaus gyvenime, tai turi vykti tinkamu, žmogaus nežeminančiu būdu. Tuo tarpu šitie žmonės, kuriems vieniems nepatogu pasilikti gatvėje, išsiskirti iš visų, ateina į bažnyčią arba tik į šventorių, priklaupia tik per pakylėjimą, bet ne todėl, kad pareikštų pagarbą Viešpačiui, o kad visi taip daro. Jie, žinoma, Mišių metu nesimeldžia, paprastai jie neturi nei maldaknygės, nei rožančiaus. Tai ką jie veikia per Mišias? -Paprasčiausiai stebi kitus ir pusbalsiu kalbasi.
Noriu priminti, kad nei kilni nuotaika, nei palaimingos mintys neateis savaime, be mūsų pastangų ir noro. Kaip tik susikaupimui skiriamas pamokslas prieš
Aukos įvykdymą. Pamokslas duoda minčių, kurios gali padėti susikaupti, jei kas atidžiai jų klauso ir pats jas apmąsto.
Kad šv. Mišios mus mokytų aukotis, reikia suprasti, jog yra paslaptingas, neatskiriamas ryšys tarp kenčiančio Jėzaus ir Mišių. Juk tai tokios pat vertės auka, kaip ir Kalvarijos kalno įvykis. Ir ten, ir čia tas pats Aukotojas ir ta pati Auka. Ir ten, ir čia ta pati intencija: atsverti visų mūsų nedėkingumą Tėvo akivaizdoje, pareikšti Jam meilę, pagarbą. „Tai yra mano kraujas, kuris bus išlietas nuodėmėms atleisti”, - kalbėjo Jėzus įsteigdamas šv. Mišias. Tie patys žodžiai kartojami kiekvienose Mišiose.
Kad šv. Mišios tikrai mums duotų jėgos vaisingai pakelti gyvenimo kryžių reikia gyvo tikėjimo - pajusti besiaukojančios Jėzaus Širdies nuotaiką. Tam reikia ir natūralių pastangų susikaupti, nes malonė prievartos mums nedaro.
Leipalingis, 1965 10 17
Turėjusieji laimės daugelį metų klausyti paskaitų gerai žino, kas pasidaro, jei profesorius kasmet skaito tą patį kursą, jo iš naujo nepertvarkęs. Pabandyk prisiminti, ką mokeisi pradžios mokykloje. Dabar gal esi jau baigęs aukštąjį mokslą, gal esi savo srities specialistas, bet jei tau reiktų pakartoti tai, ko mokeisi vaikystėje, tikriausiai neprisimintum.
Kad taip tikrai yra, labai gražiai mums įrodo kai kurios antireliginės paskaitos bei straipsniai. Jas paprastai dėsto koks profesorius ar daktaras, o kai perskaitai - pasirodo, kad puolama tai, ko Bažnyčia niekada nemokė. Pavyzdžiui, gyd. Nėnartėnas puola Bažnyčią, kad ji garbinanti kažkokį „šventąjį šieną”, kad gimimą Bažnyčia laikanti nuodėme - tokią išvadą jis daro iš apeigų, kai moteriai teikiamas palaiminimas sulaukus vaikelio. Tikriausiai žmogus, kuris rašė šį ir panašius straipsnius apie religiją, kažką yra girdėjęs iš trumpojo katekizmo, bet daugiau įsigilinti į religijos lobius taip ir neturėjęs progos. Kaip ir visada, Bažnyčia teikia savo palaiminimą svarbesniais žmogaus gyvenimo momentais - jo vardu dėkoja, jo vardu meldžia palaimos. Ir sulaukus vaikelio Bažnyčia motinos vardu dėkoja Aukščiausiajam už suteiktą nuostabią dovaną ir kartu meldžia palaimos naujo žmogaus gyvenimui.
Kad ir mums panašiai neatsitiktų, turime nuolat kartoti tai, ką esame išmokę, savo žinias nuolat papildyti, kad augimas nesustotų. Žmogaus pareiga augti ne vien kūnu, bet ir siela. Todėl Dievui padedant keletą sekmadienių stengsimės prisiminti, ką žinome apie sakramentus, ir savo žinias papildyti naujomis.
Kas yra sakramentai? Ką jie mums duoda, kaip jais naudotis? - Tai regimieji ženklai, kuriems Kristus suteikė tam tikrą nematomą reikšmę - galią ugdyti mumyse meilės Dievui ir artimui žiedus.
Žmogaus gyvenime viskas, kas jo sielos gelmėje būna, turi įgauti ir regimą reikšmę. Pavyzdžiui, būna žmogaus gyvenime koks linksmas ar liūdnas įvykis, sakysim, žmogus kuria šeimą. Širdyje nuostabi šventė, gražiausi pasiryžimai. Ko dar bereikia? Pasirodo, vienoje širdyje džiaugsmas netelpa: juo reikia būtinai su kuo nors pasidalyti. Žmogus kviečia savo artimuosius, kad ir jie dalyvautų jo džiaugsme. Netekusį brangių artimųjų paguodžia bičiulių užuojauta. Su kitais pasidalytas džiaugsmas tampa dar didesnis, kaip ir su kitais pasidalytas skausmas sumažėja.
Taip yra ne vien žmonių tarpusavio santykiuose, bet ir santykyje su Dievu. Jam, be abejo, žmogus privalo pagarbą, dėkingumą: juk ateidamas į pasaulį nė vienas mes sau nieko nedavėme, nieko neatsinešėme savo mažomis rankelėmis. Visa yra dovana. Jei jau žmonės vienas kitam pagarbą privalo, jei vaikas tėvams, tai juo labiau pagarbą privalo žmogus Aukščiausiajam Kūrėjui ir viso kosmoso tvarkos Palaikytojui. Šito širdyje esančio pagarbos jausmo galėtų ir užtekti. Bet visa, ką žmogus jaučia viduje, būtinai turi įgyti ir kokią nors išorinę išraišką. Kaip tik norėdami išreikšti šitą pagarbos, padėkos jausmą mes ateiname į šv. Mišias.
Atnašavimo metu kunigas savo rankomis kelia duoną ir vynuogių vyno taurę. Ar tik jis? - Tai mes visi. Jis tik patarnauja mums. Mes aukojame Dievui žemės gėrybių dalelę, tuo regimu aukojimu išreikšdami neregimą mūsų širdžių nusiteikimą: norime pasakyti, kad mes Tave, Dieve, pripažįstame Valdovu ir Savininku visų gėrybių, kurias esi mums davęs, skiriame Tau savo pagarbą, klusnumą.
Atnašavimo momentas panašus ir į kitų religijų aukas, į Senojo Testamento auką. Ir jei nebūtų Konsekracijos paslapties, mūsų auka ir liktų tik žmogiškos vertės. Bet ateina antras svarbiausias Aukos liturgijos momentas, kuris būna prieš pat pakylėjimą - Konsekracija. Viešpats Jėzus savo dieviška galia perkeičia mūsų dovanas į savo švento Kūno ir Kraujo slėpinį ir už mus, ir su mumis kartu dangiškajam Tėvui dėkoja, meldžia atleidimo bei palaimos. Štai dėl šito Jo tarpininkavimo mūsų pagarba, padėka Dievui įgyja jau visai kitą vertę, nes čia mums atstovauja Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo Jėzus Kristus. Visa palaima mums teikiama dėl šito Jo tarpininkavimo. Štai kodėl mūsų atgaila, mūsų prašymai tik Mišiose įgyja aukščiausią vertę. Štai kodėl jei per įsakytas šventes nedalyvaujame dėl savo kaltės nė vienose Mišiose, išeina, kad patys atmetame, ką Dievas savo meilėje mums suteikti nori, ir tuo, be abejo, labai paniekiname Jo meilę mums.
Taigi mūsų jausmus, kuriuos privalome savo Kūrėjui, išreiškia auka. O kas iš Dievo pusės? - Septyni sakramentai. Tai septyni Jo dovanų ir palaimos šaltiniai, kaip dieviškosios meilės atsiliepimas į Jam reiškiamą mūsų pagarbą ir meilę.
Leipalingis, 1965 11 07
Sakramentais teikiamų dovanų veiksmingumo šaltinis yra Jėzaus mirtis ant kryžiaus, kaip begalinio pažeminimo veiksmas, atsveriantis visų mūsų išdidumą, kurį parodome Dievui nusidėdami. Taigi sakramentai susiję su praeitimi - Jėzaus mirtimi ant kryžiaus; tokia jų priežastis. Sakramentų tikslas yra mūsų visų pašventinimas (dabartis). Žmogaus pašventinimo pastangos vainikuojamos amžinąja laime (ateitis).
Bet kodėl būtinai regimieji ženklai?
1) Žmogaus pažinimas yra tokios prigimties, kad jis gali lengvai ir visiškai suvokti tik tokius dalykus, kurie perprantami jusliniu patyrimu (jei žmogus neturėtų kūno, jo pažinimui būtų įmanomi ir grynai dvasiniai dalykai). Tai ryšku visame žmogaus gyvenime. Ką žmogus išgyvena savo viduje, vienokiu ar kitokiu būdu tampa regima išoriniu ženklu. Vidaus pasaulis, jo išgyvenimai net turi įtakos žmogaus veido bruožų formavimuisi.
2) Kad žmogus lengviau pasitikėtų Dievo pažadais. Mūsų širdis sunkiai linkusi tikėti pažadais. Žmogų visada lengviau veikia tikrovė, dabartis. Tai labai ryšku, kai Dievas pavedė Mozei išrinktąją tautą išvesti į Žadėtąją žemę. Jei ne keletas stebuklingų įvykių, kuriuos Dievas leido Mozei parodyti, kas juo būtų tada patikėjęs?
3) Kad tie ženklai tarsi susietų mūsų gyvenimą su Jėzaus kančios vaisiais. Jei nebūtų regimųjų ženklų, kurie nuolat mums primena mūsų išgelbėjimo ryšį su Jėzaus kančia, tai ar ilgai žmonija šitai prisimintų?
4) Kad būtų aiškus ženklas, mus išskiriantis iš netikinčiųjų ir įvairių kitų religijų, kurios ne Dievo apreikštos. Nenuostabu, kad kaip tik dėl to visos partijos turi savo ženklus, savo vėliavas - skiriamuosius regimus ženklus. Rodos, tereiktų žinoti, kad aš priklausau šitai kariuomenei, tu priklausai anai. Bet žmogaus prigimčiai svarbu šitą žinojimą ir regimu būdu išreikšti, nes žmogus turi ne tik dvasinę dalį, bet ir medžiaginę - kūną.
5) Sakramentai, kuriais mes naudojamės, išreiškia ir mūsų tikėjimą Jėzumi Kristumi, parodo visam pasauliui, kad čia, kur teikiami sakramentai, yra krikščionių bendruomenė. Sakramentai - tikėjimo išpažinimo ženklai.
6) Primena mums, kad esame to paties Kristaus mistinio kūno dalelės, primena tarpusavio meilės pareigą. Prie Dievo Stalo ateina turtingas ir vargšas, mokytas ir bemokslis, jaunas ir senas. Ir nesuprantama, kaip jie privačiame gyvenime galėtų jausti nelygybę, jei visi nulenkia galvas prieš tą patį Viešpatį Jėzų prie Dievo Stalo suklaupę! (Plintant krikščionybei Indijoje, misionieriams būdavo tikras vargas, kol įtikindavo, kad prieš Dievą visi lygūs ir visų kastų žmonės yra vienodos vertės. Pasitaikydavo, kad jei šalia atsiklaupdavo žemesnės kastos žmogus, tai aukštesnės kastos - pasitraukdavo...) Taigi čia galime iškelti klausimą: ar atsitiktinumas, kad visur, kur tik yra luomų nelygybė, kito išnaudojimas, pažeminimas, ten nesuklaupiama kartu prie Dievo Stalo. Klasių kova galima tik neturint tikėjimo dvasios.
7) Tai ženklai klusnumo Dievui, nes klusnumas savaime yra nuolankumas Dievui. Norint praktikuoti sakramentus, reikia jausti pagarbą Dievui. Tai labai iškalbingai liudija pats gyvenimas. Jei pagarba Dievui išblėsta (tai tolygu pagarbos tėvams išblėsimui), pasitraukia iš gyvenimo ir sakramentų praktika.
Leipalingis, 1965 11 14
Vienintelis sakramentų malonės teikėjas yra Dievas. Žmogus, kuris kaip įrankis teikia sakramentus, veikia Kristaus vardu, ne savo. Todėl net jei taip būtų, kad jis pats yra sunkios nuodėmės būsenoje, jo teikiami sakramentai galioja, nes pats tikrasis teikėjas yra Kristus. Žinoma, jei dvasininkas teikia sakramentus, pats būdamas sunkios nuodėmės būsenoje, jis sunkiai nusideda. Pavyzdžiui, jei medį sodina nusikaltėlio rankos, pats medis dėl to gali nejausti nieko blogo. Tačiau, nors sakramentais teikiama malonė nepareina nuo teikiančiojo vertumo, savaime aišku, jog didi pareiga, kad teikiantysis pats būtų tyros širdies, kad sutepta burna nedrįstų tarti šventų žodžių ir suteptos rankos nedrįstų liesti šventųjų slėpinių. Jis pats turi labai norėti ir savo asmeniniu gyvenimu melsti malonės, kuri teikiama sakramentais.
Sakramentų veikimas - sielos pašventinimas. Kaip geležis, įdėta į ugnį, persiima ugnies savybėmis, taip žmogaus siela, malonės veikiama, persiima tomis savybėmis, kurias turi Dievas: pažinti taip, kaip pažįsta Dievas, ir mylėti tai, ką myli Dievas. (Žinoma, čia begalinis laipsnio skirtumas - žmogaus pažinimas ir meilė gali būti panašūs į Dievo pažinimą ir Dievo meilę tik atsižvelgiant į žmogiškosios prigimties galimybes -žmogus netampa aukštesnės prigimties būtybe, pavyzdžiui, angelu.) Kadangi sakramentuose visada vartojama medžiaginė dalis, reikia prisiminti, kad medžiaga niekuomet negali tiesiogiai turėti galios sielai. Tačiau tą galią veikti sielą, kurią turi tik Dievas, visada Dievas panaudoja, kai atliekamas regimasis sakramento ženklas.
Dieviškoji meilė mums yra palikusi daugybę ženklų, liudijančių Dievo dalyvavimą teikiant sakramentus. Pavyzdžiui, kol jaunutėje Bažnyčioje reikėjo, kad ta naujo dalyko pradžia atkreiptų pakankamą dėmesį, sakramentų teikimą lydėdavo nepaprasti išoriniai ženklai (antai Jėzaus krikšto Jordane metu arba pirmųjų Sekminių dieną, kai apaštalai gavo Šventąją Dvasią).
Naujojo Testamento sakramentai iš esmės skiriasi nuo Senojo Testamento sakramentų, kurie buvo tik primenamieji ženklai, neturėję galios savyje. Trys sakramentai - Krikštas, Sutvirtinimas ir Kunigystė - turi neišdildomą žymę (charakterį). Tai tarsi kareivio laipsnio ženklai. Jei jis ir pabėgtų negarbingai iš kovos, bet vėl grįžtų ir vėl ištikimas būtų, jo ženklai vėl galiotų. Ši žymė yra dvejopa: tai galia teikti arba vykdyti šventas paslaptis ir skiriamasis ženklas nuo kitų, šios žymės neturinčių. Pavyzdžiui, Krikštas - suteikia galimybę priimti kitus sakramentus ir skiria krikščionį nuo nekrikščionių. Sutvirtinimas - suteikia kovos paskirtį ir skiria nuo tik ką pakrikštytų, tarsi tikėjimo naujagimių. Kunigystė suteikia galią teikti sakramentus ir aukoti Mišias, skiria nuo kitų tikinčiųjų, šios galios neturinčių.
Reikia gerai įsisąmoninti: kokio dėmesio, pagarbos vertos šios dieviškos dovanos! Šios Dievo dovanos turi būti itin pamaldžiai vartojamos. Nepamirškime, kad sakramentai mūsų Išganytojo mums yra palikti, kad jie teikia mūsų sielai nuostabų ir neklaidingą pašventinimą, perteikdami mums Jėzaus kančios vaisius.
Du dalykai verti ypač didelio dėmesio mūsų krikščioniškame gyvenime: įdėmiai klausytis Dievo žodžio ir naudotis sakramentais.
Leipalingis, 1965 11 28
Dienos judėjimas jau buvo nurimęs. Pas Jėzų atėjo vienas iš fariziejų, tautos mokytojų, slapstydamasis, kad niekas iš draugų jo nepamatytų. Jis mums paliko gražų pavyzdį, kaip galvoja sveikas žmogaus protas:
- Mokytojau, mes žinome, kad Tu nuo Dievo esi atėjęs, nes niekas negalėtų daryti stebuklų, kuriuos Tu darai, jei Dievas nebūtų su juo.
Jėzus jam atsakė:
- Iš tikrųjų sakau tau, jei kas neatgims iš naujo, negalės matyti Dievo Karalystės.
Nikodemas nustebo:
- Kaip gali žmogus gimti nebejaunas būdamas? -(jis vis galvojo grynai medžiagiškai, kaip įprasta kai kuriems žmonėms).
Jėzus aiškiau pasakė:
- Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau tau, jei kas neatgims iš vandens ir Šventosios Dvasios, tas negalės įeiti į Dievo Karalystę.
Matyt, Nikodemas buvo geros valios žmogus ir atėjo pas Jėzų be klastos, kad Mokytojas taip kantriai jam aiškino apie dvasinį atgimimą:
- Kas gimė iš kūno yra kūnas, kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.
Mums beklausant šio pokalbio, ar negali kilti klausimas: o kaip su tais visais, kurių galvos nepalietė Krikšto vanduo? Ar jie visi negalės įeiti į Karalystę?
Atsiminkime - yra trys krikšto rūšys: vandens, troškimo ir kraujo krikštas.
Kas yra vandens krikštas, tikriausiai visi žinome. Ar yra kas nematęs, kaip krikštija vaikelį?!
Troškimo krikštas. - Kartais išgirstame: „Žiūrėk tas visai ne katalikas, o geresnis žmogus už daugelį tikinčiųjų”. - Žinokime, kad žmogus gali priklausyti Dievo įsteigtai Bažnyčiai savotiškai slaptingu būdu, net pats to nežinodamas. Dievas savo malonės pagalbą teikia tik per savo įsteigtą Bažnyčią, tačiau visi tie, kurie augo tokiomis sąlygomis, kad Dievo Apreiškimo nepakaltinamai neturėjo galimybės pažinti, jei nuoširdžiai laikosi dviejų dėsnių, patys to nežinodami, priklauso Kristaus įsteigtąjai Bažnyčiai, per kurią Dievas teikia pasauliui savo pagalbą.
Kokie tie du dėsniai?
1) Nuoširdžiai ieškoti tiesos pažinimo. Savaime suprantama, kad tiesa gali būti tik viena, nes apie tą patį dalyką negali būti dviejų teisingų teiginių, kad ir ne tais pačiais žodžiais išreikštų. Ar Dievas yra ar ne, ar žmogus gyvulys ar kažkas daugiau, - šiais klausimais klysta arba vieni, arba kiti, bet tik vieni. Jei kas mėgintų įrodyti, kad šitos sienos yra raudonos, ir jei mes net patikėtume tokiu įrodinėjimu, tos sienos iš tikrųjų raudonos dėl to nepasidarys. Tiesa yra amžina, nuo kieno nors nuotaikos ar noro nepriklausanti. Taigi, jei tiesa yra tik viena, tai žmogui, kuris nuoširdžiai jos ieško, yra galimybė bent priartėti prie jos, vien sveiku žmogaus protu remiantis, net jei jis neturėtų laimės specialiai mokytis. Yra tokių sveiko proto sprendimų, dėl kurių suklysti negalima. Pavyzdžiui, kas patikėtų, jei būtų mėginama įrodinėti, kad šitas pastatas arba kuris kitas, kad ir paprasčiausias daiktelis savaime gamtos atsitiktiniame judėjime yra susidaręs, neveikiamas jokio proto, kuris siekė šį daiktą padaryti?
2) Nuoširdžiai vykdyti tai, kas žmogaus supratimu yra gera. Jei jis tikrai tai vykdys, jo elgsena bus panaši į tą, kurios mus mokė Kristus. Dievo įsakymai įrašyti pačioje mūsų prigimtyje. Taigi jei paklaustum žmogų, kuris nėra girdėjęs Sinajaus kalno įsakymų, ar galima daryti kitam tai, ko nenori, kad tau kitas darytų, - kiekvienas geros valios žmogus žinos, kad negalima. Jei paklaustum, ar reikia stengtis daryti bloga, vengti to, kas gera, - kiekvienas žinos, kad nereikia! Taigi Dievo įsakymai, duoti mums Šventojo Rašto žodžiais, yra tik dėl didesnio ryškumo, bet jie įrašyti jau pačioje žmogaus prigimtyje. Ir jei žmogus nuoširdžiai juos vykdo, jis pasiruošia priimti malonę iš Dievo. Todėl jei atsidurtume tokiose sąlygose, kur apie Dievą kalbėti reikia Jo Vardo nepaminint, labai svarbu reikalauti iš žmonių tų dalykų, kurie pačioje žmogaus prigimtyje įrašyti - žmogaus amžinybei tai tikrai turės reikšmę.
Kraujo krikštas. — Tai tie laimingieji, kurie turėjo laimės mirti dėl Kristaus, dėl dorovės. 12 milijonų pirmaisiais trimis šimtmečiais, viduramžių religiniai karai, Meksika, imperatoriaus Taikosamos žudynės Japonijoje - versdami istorijos lapus, kažin ar rasime pasaulio istorijoje tokį laikotarpį, kuriame dėl Kristaus nebūtų buvęs liejamas kraujas vienoje ar kitoje Žemės rutulio vietoje. Nors kankinystė būtų ir vienkartinė auka, bet ji laimi begalinį atlyginimą, nes vis dėlto tai yra visų regimų dalykų atsižadėjimas dėl Dievo.
Jei mums būtų iškeltos tokios sąlygos: arba - arba, ką mes darytume? Kas tai per žmonės, kurie geba parodyti tokį didvyriškumą? - Tai žmonės-tokie patys kaip mes. Tačiau gyvenimas pakankamai yra įrodęs, jog kankiniais tapti gali tik tie, kurie visame savo gyvenime moka aukotis, galima sakyti, moka lėtai mirti. Ne visi tai moka. Antai istorijoje yra buvę, kai žmonėms reikėjo rinktis: šilta vieta, regima garbė, turtai už išdavystę - tėvynės, kaimyno... Ne į vieną valdovo sostą įkopta per daugybę lavonų.
Arba imkime gyvenimo kasdienybę. - Gyveni su žmogumi, kurį rytą žiūri, kaip prakalbinti, nes nežinai, kokios nuotaikos jis atsikėlė... Tylėti tada, kai tave keikia, kai ieško nekaltai priekabių dar gali nebūti kankinystė, jei tai daroma tik iš įgimto ambicijos jausmo, kai žmogui savigarba neleidžia pasirodyti tokiam, dėl ko pačiam paskui būna gėda, arba kad nenori terliotis su kažkokiu idiotu. Bet jei tu tyli dėl to, kad nenori kurstyti tokiam nelaimingajam užsidegusios nuotaikos, galvoje turėdamas šią mintį: „Dieve, Tu ir jį myli, priimk visus įžeidimus kaip atgailą ir už jo kaltes”, va, šitaip tylėti jau yra kankinystė - čia jau pakeliama auka dėl Kristaus, kad Jo taika, Jo reikalautieji tarpusavio santykiai būtų išsaugoti. Šitai mokėti - tai mokėti lėtai mirti.
Arba, pavyzdžiui, virtuvė. Diena po dienos - tas pats ir tas pats darbas, o niekas ačiū nepasako, niekas nesupranta, kad tavo darbe įdėta visa širdis, kad tuo darbu reiškiama meilė - jei sugebi galvoti: „Dieve, tebūna mano darbas kaip meilės išreiškimas tiems, kuriems jis skirtas, nes Tu įsakei mylėti, nes Tu juos myli, tebūna jų nedėkingumas kaip atgaila už jų ir kitų nuodėmes...” - jei sugebi taip mąstyti, tai diena po dienos, metai po metų moki lėtai mirti ir kažin ar tokia mirtis nebus labiau įvertinta kaip kad vienkartinė mirtis. Šitokie žmonės, kurie dėl Kristaus pajėgia kasdien lėtai mirti, tikrai gebės mirti, jei bus pareikalauta iš jų kraujo aukos.
Jūs, tėvai, ar esate kada kalbėję savo vaikams, kad jie pajustų užuojautą tiems nelaimingiesiems, kurie niekaip negali suvokti dėkingumo pareigos Jėzui? Juk visa, ką gero turime, yra Jo dovana. Ar mokėte Jėzų mylėti ir už tuos, kurie Jo nemyli? Tai daryti reikia šitokiu būdu: nuo pat vaikystės mokyti atsižadėti savo kaprizų patenkinimo; kiekvieną skausmą, nemalonumą ištverti kaip atgailą už tuos, kurie Jėzaus nemyli - kurie girtauja, nedorai gyvena, keikiasi... Jei vaikai šitai supras, - jie tikrai mokės dėl Kristaus mirti.
Kodėl gi kančia tokia svarbi? - Dėl to, kad kančios jutimas yra priešingybė nuodėmės psichologijai. Kiekvienos nuodėmės dvasia yra išdidumas. O kančios nuostata yra priešingybė išdidumui, todėl ji atsveria nuodėmės padarinius. Jei myli Dievą ir Jam ištikimas esi tik taip, kaip į krautuvę nuėjęs: aš duodu dėl to, kad ir man duoda - tai kokia čia meilė? Juk ir mūsų tarpusavio gyvenime šitai labai aišku. Jei myli tada, kai tave glosto, kai švelniais žodeliais vadina, kai dovanas teikia - kažin ar tai meilė? O jei myli ir tada, kai nedėkoja, tada, kai vien kančią patiri — va, tada yra tikra meilė.
Taip yra ir santykyje su Dievu. Tik tada išryškėja tavo santykis su Dievu, kai pradedi nieko nebesuprasti: „Kodėl mano planas nepasisekė, Dieve? Kodėl man taip sunku? Už ką mane baudi?..” Tokiais atvejais būna dvejopai. Vieni užsidega neapykanta Dievui (pirmas netikėjimo žingsnis). Kiti su pagarba ir nuolankumu nusilenkia: „Dieve, juk Tavoji išmintis neišmatuojamai pralenkia manąją. Žvelgdamas į kryžių negaliu abejoti, kad myli mane. Juk visa tai dėl manęs buvo. Pasitikiu Tavimi ir tada, kai nieko nesuprantu -gal tik amžinybės šviesoje suprasti bus leista...”
Vadinasi, kančia reikalinga kaip aplinkybė, kuri išryškina mūsų meilės Dievui didumą ir didingumą. Tik kančioje galima parodyti Dievui ištikimumą tokį didelį, kad jis galėtų atsverti kitų nedėkingumą, kitų nuodėmes.
Kraujo krikštas - net Erodo nužudyti vaikeliai. -Vadinasi, net be savo valios apsisprendimo mirę dėl Kristaus, gauna kankinystės garbę ir atlyginimą. Erodas išžudė daug kūdikių dėl Kristaus. Bažnyčioje yra Nekaltųjų vaikelių minėjimo diena (gruodžio 28-oji). Tačiau kankinystės nuopelno nelaimi tie, kuriuos nužudė pačios jų motinos...
Leipalingis, 1965 12 19
Jau esame kalbėję apie ypatingas Krikšto sakramento rūšis (troškimo, kraujo krikštą). Dabar sustokime prie vandens krikšto.
Kaip pats Kristus apie šį sakramentą yra kalbėjęs? -Kai tą naktį pas Jį atėjo žydų didžiūnas fariziejus
Nikodemas, per pokalbį Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę” (Jn 3,3).
Ir šv. Paulius savo laiške Efezo gyventojams sako: „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu” (Ef 5,25-26).
Vadinasi, Krikštas - tai atgimimo sakramentas, vykdomas vandeniu ir specialiais žodžiais. Kai Adomas, nusigręždamas nuo Dievo, nusigręžė ir nuo visų ypatingų dovanų, kurios Dievo buvo suteiktos žmogaus išaukštinimui (nemirtingumas, tobulas sielos vadovavimas kūno gamtinėms galioms, proto šviesumas ir kt.), to nusigręžimo padarinius turime jausti mes visi. Kadangi Adomas buvo pirmoji žmonių giminės šaknis, tai jo likimas teko ir visai jo ainijai - visai žmonių giminei. Taigi per Adomą mes esame tamsos vaikai, neapykantos vaikai. O per Kristų - dėl Jo įvykdyto atpirkimo darbo - mes vėl tampame šviesos vaikai. Kadangi Kristus prisiėmė mus savo broliais dangiškojo Tėvo akivaizdoje, tai mes per Kristų tampame įsūniai Dievo mylimų kūrinių šeimoje, kartu tampame paveldėtojai tos dalies, kurios teisėtas Paveldėtojas yra Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo - Jėzus Kristus. Vadinasi, mes per Kristų atgauname tas antgamtines dovanas, kurias Adomas savo ainijai buvo praradęs, tik su tuo skirtumu, kad žemėje gyvendami turime pakelti nuodėmės padarinius (bet tai jau ne amžinas mūsų likimas). Kaip juridinis šito naujo žmogaus įsūnijimo aktas, tarsi paveldėjimo testamentas, pagal Jėzaus valią yra Krikšto sakramentas.
Kaip išoriškai atrodo Krikšto sakramentas, tikriausiai visi esame matę. - Pilant ant galvos vandenį, tariami žodžiai: „Aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”. Kiekvieną sakramentą sudaro dvi dalys: vartojama tam tikra medžiaga ir tariami tam tikri žodžiai, suteikiantys prasmę šitam medžiagos pavartojimui. (Pavyzdžiui, tas pats vanduo gali būti įvairiai paskirčiai skiriamas: troškuliui raminti, maistui, kūno švarai palaikyti ir panašiai.) Krikšto sakramentui pagal Jėzaus nustatymą vartojamas tik vanduo, nesvarbu - jūros, ežero, šaltinio, tekantis, stovintis, - visa, ką vandeniu galima pavadinti. Kodėl vanduo? - Jis labiausiai atitinka dvasinį, neregimąjį Krikšto sakramento veikimą. Juk kiekvienam suprantama, kad vanduo visų vartojamas kūno švarinimui, o Krikšto sakramente - sielos nuskaidrinimui. Kiekvienam suprantama, kaip gaivinamai veikia vanduo - tai atitinka dvasinį Krikšto sakramento veikimą - Krikšto sakramento malonė gesina ir aistrų karštį. Kadangi Krikšto sakramentas yra toks svarbus žmogaus amžinajam gyvenimui, turi būti galima lengvai jį įvykdyti. O vanduo kiekvienam lengvai prieinama medžiaga. Nesant specialiai pašventinto vandens Krikšto sakramentui, prireikus galima vartoti paprastą vandenį (tačiau ne pieną, ne vyną, ne kitą kurį skystį).
Nuo apaštalų laikų Bažnyčioje yra paprotys į šventinamą krikšto vandenį įmaišyti truputį krizmos, kuri dar labiau išreiškia Krikšto sakramento veikimą. (Krizma - kaip balzamas, saugantis kūną nuo gedimo.)
Leipalingis, 1966 01 06
- Oi, kiek būna tų visokių atsitikimų...
- Ar mokate krikštyti ir stengiatės tai atlikti prireikus?
- Tai ir tokius reikia krikštyti?!
- Argi nežinojote?
Koks skaudus toks nežinojimas! Nežinojimas, kuris turi reikšmę visai amžinybei! Pakrikštijus kokios dėkingos būtų tos švelnutės būtybės, kurios dar negimę jau turėjo pajusti nuodėmės prakeikimo padarinius, kai tą didžią dieną susirinksime visi ir bus visa aišku, ką esame vieni kitiems padarę gero ir ką blogo. Ar gali būti didesnė geradarybė už pagalbą žmogui pasinaudoti Jėzaus atpirkimo vaisiais ir suteikti tą būseną, kuri visai amžinybei Viešpaties numatyta žmogui? Tai panašu į pagalbą mirštančiam žmogui stoti Dievo akivaizdon ramia sąžine sužadinus gailestį, padėjus priimti Atgailos sakramentą. Ir kaip galima pateisinti tokį nežinojimą, ypač jei kas iš profesijos turi galimybę susidurti su ne laiku ar nenormaliai gimusiais („Tai ir tokius reikia krikštyti?..”)!
Tai kaipgi juos reikia krikštyti?
Pirmiausiai reikia įsisąmoninti, kad kiekvienas gemalas, nesvarbu, kiek jis būtų mėnesių ar dienų, turi žmogaus sielą. Vadinasi, jis yra jau tikras žmogus, nesvarbu, kad jo kūnas dar nebaigęs susiformuoti, panašiai kaip kiekvienas yra žmogus, nesvarbu, ar jo ūgis bus du metrai, ar vienas, ar jis bus jėgų pilnatvės žydėjime, ar bejėgė gyvybė. Kaip žmogaus nužudymas nepareina nuo to, ar nužudytas kūnas yra didelis ar mažas, lygiai taip žmogžudystė nepareina nuo to, ar negimusi gyvybė kūno atžvilgiu yra daugiau ar mažiau mėnesių, ar dar net į žmogų nepanaši. Siela ir kartu žmogus yra nuo pat pradėjimo momento.
Žmogaus pradėjimas yra toks šventas dalykas, kad Dievas Kūrėjas šį faktą apgaubė paslapties skraiste, drovumo skraiste, taigi šią paslaptį net iš šitos šventos vietos — sakyklos - reikia atsargiai ir su pagarba praskleisti. Todėl kam tenka susidurti su šiuo reikalu, kaip yra, turi išsiaiškinti per išpažintį ar kur kitur. Čia tebūna leista paminėti tik bendruosius reikalavimus.
Ne laiku gimusieji krikštijami normaliai. Nenormaliai gimusieji, jei abejojama, ar vienas žmogus, ar daugiau, arba iš viso ar žmogus, - vienas krikštijamas absoliučiai, kitas sąlygos žodžiais: Jei esi nekrikštytas”, Jei esi žmogus...”
Negimusieji nekrikštijami, kol yra vilties, kad ateis į pasaulį gyvi.
Negimusieji, jei galima pasiekti galvutę, krikštijami su sąlyga, jei po to gyvas gimė, irgi reikia pakartoti su sąlyga: Jei esi nekrikštytas...”
Motinai mirus, ypač po keturių nėštumo mėnesių, yra vilties, kad vaisius dar kurį laiką gyvas. Pirma reikia pakrikštyti motinoje su sąlyga, paskui - išėmus -su sąlyga pakartoti.
Gudeliai, 1964 01 19
Kai kas nors atitenka kieno nuosavybei, tai viešai iškilmingai pažymima, daroma sutartis; jei dalykas labai didelio masto, rengiama šventė, kasmet daromas minėjimas.
Šitas faktas, kad mes įskaitomi į Dievo kūdikių šeimą, yra be galo didis. Evangelijos sūnus palaidūnas, išsižadėjęs sūnaus teisių, daugiau nebesitikėjo būti sūnumi su visomis teisėmis: jis tikėjosi tik iš malonės būti priimtas kaip tarnas. Tačiau, kai jis sugrįžo, tėvas iškėlė pokylį šiam didžiam įvykiui pažymėti. Tas tėvo poelgis buvo lyg aktas, lyg dokumentas, vėl iškaitantis savo nelaimingą klajūną sūnų į tikrų vaikų skaičių.
Tokią pat reikšmę kiekvienam iš mūsų turi Krikšto sakramentas. Tėvas sūnui palaidūnui atleido visą anksčiau parodytą nedėkingumą. Dievas Krikšto sakramentu mums atleidžia visas nuodėmes. Tėvas atleido savo palaidūnui vaikui visas bausmes, kurių, be abejo, jis tapo vertas: juk jis išeikvojo šitiek turto, tėvo prakaitu uždirbto. Krikštu Dievas atleidžia mums visas nuodėmių bausmes, tačiau šiame gyvenime kūno atžvilgiu negrąžina žmogaus į tą pačią būseną, kurioje buvo Adomas, kol nebuvo nusigręžęs nuo savo Kūrėjo. Juk jei taip būtų, tai Krikšto sakramentą būtų veržiamasi priimti grynai tik dėl kūno naudos, lygiai taip, kaip važiuojama į kurortus, į sanatorijas dėl kūno naudos, taigi Krikštas nebūtų meilės Dievui aktas. Juk Krikštas yra abipusis veiksmas. Kai sūnus palaidūnas grįžo, tai tas veiksmas buvo ne vien tėvo gailestingas poelgis, bet ir nelaimingojo sūnaus meilės tėvui apraiška, jo nuolankumas: „Tėve, jau nesu vertas vadintis tavo sūnumi...” Kai Krikštą priima suaugęs, reikia sužadinti gailestį, pareikšti tikėjimą į Dievą, kaip Kūrėją ir Atlygintoją už gera ir bloga.
Evangelija pasakoja, kad tėvas sūnui palaidūnui davė gražiausią drabužį, žiedą ant rankos, kaip savo šeimos nario ženklą. Krikšto sakramentas įspaudžia mūsų sieloje kūno akimis nematomą žymę, kuri yra amžinai neišdildoma, suteikia mums pašvenčiamąją malonę, tarsi tėvas sūnui palaidūnui būtų davęs savo rūmų raktus. Ši pašvenčiamoji malonė duoda mums galimybę būti amžinybės paveldėtojais, amžinai pažinti Dievą, kaip Priežastį, Šaltinį visokio žmogui žinomo gėrio, ir mylėti Dievą taip, kaip žmogus ir žemės gyvenime būtinai myli visa, kas gera ir gražu.
Krikštas suteikia žmogui antgamtinių dorybių, kaip Dievo vaiko natūralią išraišką: tikėjimą, viltį, meilę, veikiančiąsias (veikdinamąsias) malones. Panašiai kaip sūnui palaidūnui tėvas vėl leido pajusti meilę, pasitikėjimą vienas kitu, taip ir po šito naujo įsūnijimo, savaime aišku, jo grįžusį sūnų vėl lydėjo tėviškos išminties įspėjimai ir paraginimai gera daryti (veikdinamoji malonė).
Gudeliai, 1964 02 02
Pats sutvirtinimo vardas, mūsų kalba jį verčiant, gana aiškus. Kad čia kalbama apie dvasinį sutvirtinimą - tai irgi savaime aišku. Sutvirtinimo apeigų metu vyskupas kalba, patepdamas kaktą šv. krizma: „Aš ženklinu tave kryžiaus ženklu ir tvirtinu tave išganymo krizma vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”*.
* Atnaujintame apeigyne: „Priimk Šventosios Dvasios dovanos ženklą”.
Kad šis sakramentas buvo suprantamas kaip atskiras Viešpaties paliktas sakramentas, teikiąs specialią malonės rūšį, reikalingą Kristaus kariui, kad galėtų ištverti kovoje dėl gero, liudija dokumentai iš pačių pirmųjų Bažnyčios amžių, pirmųjų popiežių raginimai tikintiesiems ir panašiai. Šv. Klemensas rašo: „Visi turi leisti po Krikšto vyskupui save pažymėti, kad gautų septyneriopas Šventosios Dvasios dovanas... Taip mums perduota šv. Petro, taip mokė po Viešpaties Jėzaus ir kiti apaštalai”. Šv. Paulius rašo: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota” (Rom 5,5).
Bažnyčios tėvų mokymu, Sutvirtinimo sakramentas yra glaudžiai susijęs su Krikšto sakramentu. Jie vartoja tokį palyginimą: kaip Krikštas padaro iš žmogaus naujagimį Dievo kūdikių šeimoje, taip Sutvirtinimo sakramentas padaro jį kariu kovoje dėl to, kas gera. Kur krikščionio gyvenime atsirado naujas sunkumas, ten Kristus įsteigė naują sakramentą, teikiantį naują malonės - dieviškosios pagalbos - rūšį.
Medžiaga, vartojama šiam sakramentui, yra alyvų aliejus, sumaišytas su balzamu, iškilmingai vyskupo pašventinamas. Šios medžiagos ženklina dvasinę reikšmę Šventosios Dvasios dovanų, gaunamų Sutvirtinimo sakramentu.
Alyva turi savybę plisti. Tikras Šventosios Dvasios veikimas krikščionių gyvenime niekada nepasilieka uždaras: jis būtinai plinta. Raskite krikščionišką meilę, kuri nepasireikštų, nebūtų jaučiama kitų, susitinkančių gyvenime su žmonėmis, kurie leidžia savo gyvenime sužydėti Šventosios Dvasios dovanoms! Ir tai yra vienintelė ir pagrindinė jėga, kurios dėka plinta Kristaus mokslas, krikščioniško gyvenimo būdas. Galima tvirtinti, kad plinta tiek, kiek krikščionių gyvenime pasireiškia Šventosios Dvasios dovanų veikimas, kiek jų elgsenoje pasireiškia meilė. Ji yra savita krikščionių savybė, jų atpažinimo ženklas. „Vaikeliai, mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau... Iš to pažins, kad jūs esate Dievo vaikai”.
Balzamas turi brangų kvapą, saugo nuo gedimo. „Mes esame Kristaus aukos kvapsnis Dievui” (2 Kor 2,15). Dorybės, kaip ir kvapas, visuomet jaučiamos iš tolo. Ir gyvenimas krikščioniškai, kitaip sakant, gyvenimas krikščioniškos meilės gyvenimu, yra pati didžioji žmogaus garbingos ateities garantija.
Jei tu žiūri į savo vaiką ir neramia širdimi galvoji: „Vaikeli, koks bus tavo gyvenimas?”, - tai tikriausia garantija, jog jo kūdikystėje įdiegsi natūralius Šventosios Dvasios dovanų daigus, kurie galėtų būti pagrindas antgamtinės malonės veikimui. (Bet yra tėvų, kurie vaikeliams primena: „Tu su juo nebendrauk, jis apiplyšęs”!..)
Keletas pastabų dėl formos. - Išreiškiama trys dalykai:
1) dieviškoji galybė - „Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”;
2) sakramento malonės pobūdis, dvasinis sutvirtinimas - ,Aš tvirtinu tave išganymo krizma”;
3) paskyrimas kovai, ženklinant kryžiaus ženklu: „Aš ženklinu tave kryžiaus ženklu”.
Pagaliau ženklinamasis lengvai užgaunamas per veidą ir vyskupas taria: „Ramybė tau”. Šis užgavimas per veidą turi labai gilią prasmę. Tai priminimas, kad gyvenimas yra kova. Kiekvienam iš mūsų reikia ką nors sunkaus ištverti ir dėl tikėjimo. Visada gyvenime taip yra, kad išdidumas neapkenčia nusižeminimo, savimeilė neapkenčia aukos dvasios, melas neapkenčia tiesos. Jėzus, siųsdamas apaštalus, įspėjo, kad su šita neapykanta jie tikrai susidurs: „Neapkentė manęs, neapkęs ir jūsų”. Matome gyvenime, kaip labai šitai pasitvirtina. Visi apaštalai, išskyrus šv. Joną, mirė kankinių mirtimi. (Šv. Jonas irgi buvo kankintas, tik stebuklingu būdu kankinimas jo nenužudė.)
Priimant Sutvirtinimo sakramentą, reikia turėti sutvirtinimo globėją (geriausiai tinka krikštatėvis ar krikštamotė). Mokantis kokio naujo dalyko, normaliai turi būti mokytojas. Taip ir rengiantis gyvenimo kovai. Gyvenimo menas yra nelengvas. Ne vienas dėl klaidų, kartą padarytų, visą gyvenimą jaučia padarinius ar pakreipia savo gyvenimą kita linkme.
Kaip balzamas saugo gyvenimą nuo gedimo - kas? Ar žinote? - Krikščioniška meilė! Jei ji ir nevadinama krikščioniška, tai tiek, kiek ji yra krikščioniška, net jei būtų vadinama kitokiu vardu.
Pasirodo, žmogus, kaip ir kiti gyvūnai, negali pakelti savo prigimčiai priešingų dalykų. Pabandyk žolėdį, pavyzdžiui, avį, pripratinti misti mėsa. Jei kas mano, kad žmogus yra mašina ir dėl to galima iš jo padaryti ką tik nori, - priversti jį gyventi bet kokiu būdu, - skaudžiai apsirinka ir pagaliau turi įsitikinti, kad taip nėra.
Lygiai taip yra ir su žmogaus laime. Jei kas manytų, kad žmogaus laimei reikia turto, garbės ar kitų dalykų, pagaliau įsitikintų, kad žmogaus laimei reikia dar kažko, apie ką kai kurie vargšai žmonės nė supratimo neturi. O tas kažkas yra meilė, tokia ir tokiais motyvais, kurią parodė mums Kristus savo mokslu ir savo pavyzdžiu. Žmonės, šitai suprantantys ir pajėgiantys parodyti gyvenime, yra tikrasis gyvenimo balzamas.
Kad būtų galima pajusti, kas yra tikras žmogus, nepaisant visų jo savanaudiškumo pagundų, be abejo, reikia Šventosios Dvasios dovanų. Tam specialiai ir teikiamas Sutvirtinimo sakramentas.
Žinoma, gali būti, kad žmogus, ir priėmęs šį sakramentą, nėra toks, koks dėl šio sakramento malonės turėtų būti. Sakramentai neatima iš žmogaus valios laisvės. Žmogus visada pasilieka teisę dovanas, kurias Dievas jam suteikti nori, nieku laikyti, jų nesiilgėti, jų nesiekti. Tad Dievas nepadaro žmogaus prieš jo valią savo dovanų sandėliu ir neteikia malonės pagalbos daugiau, negu kad žmogus ja pasinaudoja.
Kas dar prisimintina, kalbant apie šį sakramentą?
Priimti gali kiekvienas krikštytasis, kuris jo dar nėra priėmęs. Tačiau netikslinga šį sakramentą teikti kūdikiams. Jis yra kovojančiųjų sakramentas, todėl dera, kad žmogus būtų jau tokio amžiaus, kada suvokia kovą dėl Kristaus, susidūręs su blogio vilionėmis.
Kaip reikia pasirengti? - Žmogus prieš tai turi būti apgailėjęs savo nuodėmes. Prieinama išpažinties ir priimama šv. Komunija. Patariama (bet tik patariama), kad Sutvirtinimui pasirengtume pakeldami kiek atgailos, pavyzdžiui, pasninko, ir jį priimtume nevalgę. Tačiau dėl silpnos sveikatos ar tolimos kelionės, savaime suprantama, šito reikalauti negalima.
Labai svarbu, kad žmogus tinkamai nusiteiktų -tada sakramento malonė būtų vaisingesnė. Sužadinti pagarbą, meilę Dievui, kuris mums padeda savo malone, sužadinti tikėjimą sąmoningu nusiteikimu, kaip kad nusiteikia žmogus, priimdamas iš ko nors dideles dovanas.
Gudeliai, 1964 02 09
Šis sakramentas yra ypatingas, jo vieta tarp visų kitų sakramentų yra išskirtinė. Visi kiti teikia mums Jėzaus malonę - Jo specialią pagalbą vienam ar kitam mūsų gyvenimo reikalui, o Švenčiausiasis Sakramentas teikia mums patį Jėzaus Asmenį.
Švenčiausiojo Sakramento atžvilgiu būna panašiai kaip žmonių gyvenimo tarpusavio santykiuose. - Juk būna, kad kieno nors atėjimo visai nė nepajunti: yra ar nėra, beveik vis tiek. - Būna ir taip, kad kieno nors buvimo tiesiog negali pakęsti: visai nejauti reikalo to asmens akivaizdoje pasitempti, pasirodyti kiek galima geriau ir savo išore, ir poelgiais. - Bet būna dar ir taip, kad kieno nors pasirodymas veikia kaip elektra, sukaupia visą mūsų dėmesį, mes net užmirštame, kad egzistuoja ir mūsų reikalai, mums ima rodytis, kad visas pasaulis - tai tas vienas asmuo...
Ar ne taip būna ir mūsų santykiuose su Jėzaus Asmeniu? Yra žmonių, kurie, net eidami pro šventovę, visiškai neprisimena Jėzaus Švenčiausiojo Sakramento paslaptyje. Yra žmonių, kurie laiko save tikinčiaisiais, net dalyvauja Mišiose, tačiau daugiau tik išore, tik iš paveldėto įpročio. Ir yra žmonių, kurių gyvenimo centras yra kaip tik čia - Jėzus yra jiems ne kaip kažkas tolima, svetima, nesuprantama, bet kaip Tas, kurį jie myli ir kurio meilę jaučia.
Laimingi vaikai, kuriuos dar motina yra išmokiusi pajusti draugišką artimumą Jėzaus Asmeniui, kurie rytą vakarą meldžiasi ne vien tik iš reikalo, bet ir iš dėkingumo pareigos gerajam Jėzui, iš mandagumo Jam, panašiai kaip mandagumas reikalauja, kad eidamas miegoti pasakytum labanakt tėveliams.
Gudeliai, 1964 04 12
Norėčiau aptarti keletą praktiškų dalykų, palengvinančių mums vaisingai priimti šv. Komuniją.
Svarbiausias dalykas - kaip pajusti Kristų kaip gyvą Asmenį. Ar būtina, norint, kad pokalbis būtų tikras ir gyvas, matyti kūno akimis tą, su kuriuo kalbi? Ar nebūna kartais taip, kad kalbi su kuo nors, ko visai nėra greta, bet jauti tą asmenį taip gyvai, tarsi jis būtų kartu? Ar taip nebūna, kad dvasiškai jaučiamas artimas asmuo apsaugoja tave nuo didelių klaidų pagundos valandą, suteikia energijos, drąsos ko nors sunkaus siekiant? - Jei šitaip gali padėti tik mūsų vaizduotė, tai kodėl to negali būti, kai buvimas kartu vyksta tikru, nors ir neįprastu mums būdu? Jei vaizduotė padeda mums išmokti kalbėti, pasakoti savo reikalus ir net girdėti atsakymus, tai kodėl negalėtų Tas, kuris gali vienu metu žinoti visus žvaigždžių kelius, žinoti, kur yra koks gyvūnėlis miško tankmėje ir vandenynų gelmėse, kodėl Jis negalėtų ta pačia nuostabia dieviška savo galia su mumis bendrauti paslaptinguoju savo buvimu?! Čia mes visiškai galime panaudoti kartu ir proto žinojimą, ir vaizduotės galią.
Imkime Evangelijos vaizdus, kuriuos mums teikia evangelistai iš Jėzaus gyvenimo. Raskime iš savo asmeninio gyvenimo dalykų, kurie mums palengvintų gyvai pajusti Jėzų. Sakysim, paprasčiausiai, kai buvome sunkiai nusidėję. Kas būtų buvę, jei kaip tik tada būtų įvykusi mirtis? Bandyk įsivaizduoti, kiek jau metų, kai būtum buvęs - kur?! Ar manai, kad apie tai pagalvojus širdis nepajus dėkingumo?
Arba bandyk įsivaizduoti, kaip jaustumeis, jei neturėtum šiandien ir tų drabužių, kuriais vilki. Sakysi, tai nesąmonė? - Kokia čia nesąmonė! Visai paprastai taip gali būti.
Kad pavyktų sužadinti jausmus, reikia laiko. Nenusimink, jei tokia pastanga ne iš karto pavyksta. Tam kaip tik ir reikia laiko, kad, priėmęs šv. Komuniją, neišeitum tuoj pat iš bažnyčios, jei nėra būtina.
Kodėl, eidamas į bažnyčią, negali pagalvoti: su kuo aš šiandien susitiksiu? Kai eini į svečius, argi negalvoji apie tuos, su kuriais ten būsi kartu? Apsivelki ir dar patikrini, ar viskas gerai, vis galvodamas apie tuos žmones, su kuriais bendrausi.
Su kuo aš susitiksiu?! - Kas čia nuo mano valios pareina? Kai noriu ką nors sutvarkyti, kiek reikia pastangų! O kas yra Tas, kuris gali sutvarkyti visą šią nuostabią pasaulio tvarką, kurio norą vykdo žvaigždžių keliai ir visos gamtos paslaptys! Susimąstyk ir pamatysi, kokia tai nuolankumo mokykla! Ar nepajusi gėdos dėl keršto kam nors minčių? Jei taip artimai su savimi bendrauti leidžia Tas, kuris toks didis, tai kas esu aš, kad galėčiau už ką nors laikyti save didesniu! Ar suprantame, kad vertai, tinkamai priimama šv. Komunija yra geriausia žmogaus vidaus kultūros mokykla? Ji būtinai žmogų turi daryti geresnį. Meilė visada yra reikalaujanti jėga.
O, kaip nuostabu būtų, jei išmoktume visame, kas susiję su šv. Eucharistija, pagalvoti: ką aš dabar darau? Pavyzdžiui, kai eini į bažnyčią. Tikrai kitoks būtų tavo priklaupimas, nedrįstum tų reikalų, kurie ateina į galvą, draugei pasakoti.
Gudeliai, 1963 11 24
„Kuo siela yra kūnui, tuo malonė sielai”, - sako šv. Augustinas. Kaip meilė yra aukščiausia gyvybės išraiška, juo didesnė, juo nuostabiau pasireiškianti, taip panašiai ir malonės veikimas sieloje - suaktyvina, pagyvina visą žmogaus gyvenimą.
1) Pašvenčiamoji malonė įteisina, įvaikina mus į Dievo kūdikių šeimą, padaro Jėzaus sūniškumo dalininkais: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai - ir esame” (1 J n 3,1).
2) Malonė daro mus paveldėtojais visos Sūnaus dalies.
3) Pašvenčiamoji malonė yra habitualinė - pasilieka, kol žmogus sunkiai nenusideda, o veikdinamoji malonė mumyse veikia tol, kol ji mums reikalinga. Lengva nuodėmė Dievo malonės nepašalina, bet jos veikimą sumažina, net ligi paskutinės kibirkšties. „Kurs nieku laiko mažus dalykus, pamažu nupuls” (Ekl 19,1).
4) Pašvenčiamąją malonę gauname be savo nuopelnų, veltui. Nusidėjėlio geri darbai nuopelno neturi. Jie gali jam tik padėti pasitaisyti. „Jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jei atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, - nieko nelaimėčiau” (1 Kor 13,3).
5) Pašvenčiamoji malonė mumyse gali augti. Argi gali būti vienodai Dievui malonūs vienas, visą amžių klestėjęs dorybėmis, ir kitas, visą amžių braidžiojęs nedorybėse? Malonę daugina mumyse malda ir geri darbai, kai atsiliepiama į kiekvieną vidinį ar išorinį paskatinimą daryti gera. Jei ne į kiekvieną paskatinimą atsiliepiame, didėja atlyginimas po mirties, bet ne malonės laipsnis.
Kad geri darbai turėtų antgamtinę vertę ir nuopelningumą, turi būti daromi malonės būsenoje ir antgamtiniu motyvu. Geri darbai, daromi ne dėl Dievo, bet kokiu nors žemišku motyvu (pavyzdžiui, naudos sumetimais, dėl įgimto gailestingumo, dėl geros nuotaikos, juo labiau dėl tuščios garbės, biznio, veidmainiaujant) tokios vertės neturi. Taip gali būti ir su malda, jei kalbama tik iš įpročio. Turbūt ir mes visada jaučiame, ką žmonės daro mums iš pareigos, iš įpročio, o ką - iš meilės. Tai labai svarbu prisiminti, kai džiaugiamasi kai kuriomis Šventojo Rašto eilutėmis, pavyzdžiui, „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis Danguje” (Mt 5,12).
Pašvenčiamąją malonę visiškai naikina sunki nuodėmė. Tai priešingi poliai. Kas juodas, negali kartu būti baltas, ir atvirkščiai. Bet ir malonė naikina sunkią nuodėmę.
Veikdinamoji malonė yra priežastis viso žmogaus dvasinio augimo. Žmogus turi ir natūralią proto bei valios jėgą, bet malonė jas praturtina. Panašiai, kaip žmogus gryna akimi mato daug ką, o nepalyginamai daugiau -pro teleskopą ar mikroskopą. Jėzaus nuopelnų dėka tą įkvėpimą daryti gera ir tai pažinti mes gauname veltui.
Veikdinamoji malonė mus moko. Trejus metus Jėzaus mokiniai klausėsi Mokytojo, kuris juos kartą turėjo papeikti: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!” (Lk 24,25). O paskui, kai Sekminių dieną jie gavo Šventosios Dvasios dovanas, - kaip visai kitaip suprato visa, ką Jėzus buvo jiems kalbėjęs!
Malonė moko mus išoriškai ir vidujai. - Knygos, girdėtos geros mintys, geri pavyzdžiai. - Ir sąžinės balsas.
Nuo malonės pareina tikėjimo tvirtumas ir aiškumas. Tos pačios tiesos, kurios vieniems atrodo nepaprastai svarbios ir aiškios, kitiems - net juokingos.
Veikdinamoji malonė duoda mums vidinę tvirtybę. Apaštalai Paskutinės vakarienės metu žadėjo Kristui net mirti kartu, jei reiktų, o kai pavojus prasidėjo Alyvų kalne, visi išbėgiojo. Paskui, gavę Sekminių dovanas, tie patys bailiai drįso atsistoti prieš minią. „Kas gi atskirs mus nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?” (Rom 8,35). - „Visa galiu Tame, kuris mane stiprina” (Fil 4,13).
Šakiai, 1961 05 21
„Giesmių Giesmė” mums piešia dieviškas paslaptis jaunavedžių laimės vaizdais.
Ne tas pats žavėtis mylimu iš fotografijos ir tikrovėje patirti jo glamones. Ne tas pats stebėtis turtingais rūmais iš tolo ir juose gyventi. Ne tas pats stebėtis Menininko didybe iš Jo kūrinių ir pažinti Jį, pasakytume, akis į akį. Natūraliai žmogus apie tai neturi jokio supratimo. Gatvės skurdžius nė supratimo neturi apie gyvenimą turtingų rūmų viduje, kur daug šviesos, muzikos, meno.
Dievas panorėjo leisti asmeniškai save pažinti. Taip buvo jau kuriant pirmąjį žmogų. To suprasti nepajėgia natūralios žmogaus jėgos. Čia būtina speciali Kūrėjo pagalba, vadinama malone. - Pažinti, veikti, norėti taip, kaip Dievas. Ir mūsų gyvenime meilė supanašina norus, siekimus. Vadinasi, malonės būsena - amžinosios meilės tarp Kūrėjo ir kūrinio pradžia, atšvaitas, aidas. Tada žmogaus veiksmai įgyja kitą vertę. Tai, ką žmogus daro iš meilės, juk ne tas pats, ką daro tik šiaip sau. Tai naujas protas ir nauja valios jėga.
Ir natūraliomis jėgomis žmogus gali pažinti, kad Jo aukščiausias tikslas yra begalinė tiesa ir begalinė laimė, o toks yra tik Dievas - Jo buvimą žmogus gali suvokti savo natūraliu protu. Bet tai bus Dievo pažinimas tik per kūrinius, tarsi turtingų rūmų matymas, bet tik iš lauko. Yra būtinas Apreiškimas, nes Dievas savo begaliniu gerumu žmogui skyrė antgamtinį tikslą - malonės gyvenimą, kurį vien natūraliomis jėgomis pasiekti žmogus yra bejėgis.
Kad Sekminių ugnis degtų mumyse, turime domėtis dieviškąja pagalba, domėtis tuo, ko Dievas mus išmokyti norėjo. Šventosios Dvasios siuntimas - tai ir yra toji žmogaus prigimčiai Kūrėjo pagalba pažinti ir mylėti.
- Kodėl aš to nejaučiu savyje?
- O kokias dedi pastangas dėl savo pažangos, ar moki susikaupti?
Šakiai, 1961 09 24
Extra Ecclesiam non est salus*. Negali būti dorinės pažangos be malonės pagalbos. Kaip kūrinija kiekvienam galvojančiam protui parodo Dievo buvimą, taip nuostabūs krikščionybės vaisiai - jos dievišką kilmę.
* Be Bažnyčios nėra išganymo (lot.).
„Tai jau būtų negirdėtas reiškinys, o veikiau tikras dieviškos galios veiksnys, jei pavyktų, nors ir remiantis žmogiška galybe, ištraukti keletą tūkstančių žmonių iš moralinio purvo ir atvesti juos į kietą ir statų kelią...” (šv. Jonas Auksaburnis).
Jėzus atvedė juos iš sugedimo - į skaistybę, iš gobšumo - į neturtą, iš kerštingumo - į švelnumą, iš pavydo - į geraširdiškumą, iš plataus ir lengvo kelio - į siaurą ir erškėčiuotą. Jis tai padarė padedamas bemokslių, vargingų dvylikos apaštalų, už savo pečių neturėjusių jokios žmogiškos galybės atramos: šio pasaulio galybės kaip tik buvo susijungusios prieš Jo mokinius.
Mes gyvename krikščioniškos atmosferos aplinkoje ir linkę priskirti žmogaus dvasios pažangai visa tai, kas yra gero mūsų papročiuose, įstatymuose, idėjose, mūsų civilizacijoje. Tačiau koks buvo pasaulis prieš Kristų, nepaisant tūkstančius metų trukusių dorinių žmonijos pastangų. Jokia religija nė jokia filosofinė sistema nepajėgė įdiegti tobulos skaistybės, dėmesio vargstantiems, meilės priešams.
Pasaulio kilmė, žmogaus paskirtis šiame ir aname gyvenime, santykiai su Dievu, su artimu, žmogaus teisės į kūriniją, kodėl reikia paisyti sąžinės balso, - visa tai žmogui visiškai paaiškėjo tik dėl dieviškojo Apreiškimo. Kad tai tikrai taip, galima nesunkiai įsitikinti stebint gyvenimą tautų, kurios dabar yra bandę atsižadėti Dievo. - Kokia supainiota dorovės samprata, kokie kartais juokingi filosofų atsakymai į esminius žmogaus gyvenimo klausimus! Toks skirtumas susidaro ne vien dėl tikėjimo dieviškąja išmintimi, bet ir dėl laimėjimo malonės, kurią Dievas teikia visiems nuoširdžiai ieškantiems tiesos ir darantiems gera.
Krikščionybės palaima ypač pasireiškė gydant siaubingus nužmogėjimo reiškinius pasaulyje. Du trečdaliai žmonijos buvo vergai, nelaikomi žmonėmis.
Savaime aišku, ką reiškė gyvenime, kai vergai ir jų ponai suklaupdavo prie to paties Dievo Stalo, kai į aukštas hierarchines vietas patekdavo ir vergai (pavyzdžiui, popiežius Kalikstas buvo iš vergų). Krikščionybė panaikino skirtumą tarp vergų ir laisvųjų santuokos atžvilgiu. Patricijai ėmė atleidinėti vergus. (Čia buvo įžvelgtas net pavojus valstybei ir išleisti specialūs dekretai, draudžiantys paleisti vergus.)
Pagoniškajame pasaulyje vyravo fizinė jėga. Dėl to moteris buvo vyro vergė, o vaikas galėjo būti tėvo parduotas arba nužudytas. Savaime aišku, ką įnešė į tokią šeimą pagarba Dievui, apsireiškusiam mums švelnučio Kūdikio pavidalu. Aišku, ką reiškė vyro ir moters santykiams pagarba Šv. Mergelei, kartu ir kiekvienai moteriai, kaip lygiai vyrui kilme, paskirtimi, dalyvavimu dieviškose malonėse.
Krikščionybė įprasmino skaistų gyvenimą kaip dvasios vadovavimą kūnui, medžiagai. Dėl dvasios vadovavimo kūnui tapo įmanoma amžina ištikimybė, amžina meilė, dėl didelės pagarbos moteriai motyvo tapo įmanomas susivaldymas. Dėl to buvo gerbiamos našlės, kaip pajėgiančios išsaugoti meilės amžinumą. O pagoniškoje Romoje trūko skaisčių mergaičių (vestalių) kulto apeigoms.
Tuomet valstybės valdžia tapo tik Viešpaties tarnaitė, gyvenanti dėl piliečių gerovės, o ne kaip anksčiau: valdovo įgeidis - įstatymas (kitaip ir negalima suprasti santvarkoje, kurioje aukščiausia vertybė fizinė jėga). Jei gerbiama aukštesnė jėga negu fizinė, tai ir tarptautiniai santykiai įgyja visai kitą prasmę, kai visi valdovai paiso dar aukštesnių įstatymų. Žmonių tarpusavio santykiuose - tiek tautų, tiek individų -Bažnyčia visada stojo ir stoja prieš aklą fizinę jėgą, kuriai vadovauja aklas išdidumas, savanaudiškumas, asmeninis malonumas. Dėl šito Bažnyčia ne kartą rizikuoja laisve, savo atstovų gyvybe, bet Ji yra dieviškosios Valios saugotoja žemėje!
Jei nė viena idėja pasaulyje nedavė žmonijai tiek palaimos, tai aišku, kad ir jos jėga nėra tik žmogiškos pastangos. Tai dar vienas argumentas, įrodantis krikščionybės dievišką kilmę.
Visi, aukojusieji 10 ir daugiau litų
pirmajai knygų apie kun. J. Zdebskį serijai,
ir naujieji aukotojai
LIETUVOS VIENUOLIJOS: Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių kongregacija; Katalikių moterų kultūros draugija; Šventosios Šeimos seserų kongregacija; Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos Vargdienių seserų kongregacija; Skaisčiausiosios Mergelės Marijos Širdies dukterų kongregacija; Nekaltosios Mergelės Marijos Tarnaičių seserų kongregacija; Kauno Šv. Benedikto seserų kongregacija; Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacija; Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas; Aušros Vartų Marijos ir Šv. Teresėlės bendruomenė; Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių ordinas.
Vilniaus arkivyskupijos, Panevėžio ir Telšių vyskupijos KATECHETINIAI CENTRAL
LIETUVOS „CARITAS” FEDERACIJA: Kauno arkivyskupijos „Caritas”, Raseinių parapijos „Caritas”; Vilniaus arkivyskupijos „Caritas”; Telšių vyskupijos „Caritas”, Akmenės parapijos „Caritas”, Viekšnių parapijos „Caritas”; Vilkaviškio vyskupijos „Caritas”, Alytaus dekanato „Caritas”, Lazdijų dekanato „Caritas”, Liubavo parapijos „Caritas”, Marijampolės parapijos „Caritas”, Vilkaviškio dekanato „Caritas”. Alytaus ŠEIMOS CENTRAS.
Lietuvių katalikų RELIGINĖ ŠALPA (JAV); ATEITININKŲ FEDERACIJA; EUCHARISTIJOS BIČIULIAI; Maldos grupė „KARUNKA”; Telšių katalikiška vysk. V. BORISEVIČIAUS vidurinė mokykla; savaitraščiai „DIENOVIDIS” ir „APŽVALGA”; LIETUVOS SĄJŪDIS; SAUSIO 13-osios brolija.
TĖVYNĖS SĄJUNGOS (LK) valdyba ir Seimo frakcijos nariai bei sponsoriai: Vilija Aleknaitė, Laima Andrikienė, Juozas Dringelis, Algirdas Endriukaitis, Liudvikas Furmonavičius, Egidijus Jarašiūnas, Vladimiras Jermolenko, Vladas Katkevičius, Algirdas Katkus, Andrius Kubilius, Elvyra Kunevičienė, Vaclovas Lapė, Juozas Listavičius, Kęstutis Povilas Paukštys, Gediminas Vagnorius, Alfonsas Vaišnoras, Vidmantas Žiemelis.
KRIKŠČIONIŲ DEMOKRATŲ partijos Panevėžio kuopa ir Vadoklių kuopa.
AB „Spauda”; UAB geotechnikos grupė; Priekulės ŽŪ bendrovė; Naujamiesčio UAB „Vilaistė”.
IŠEIVIJOS LIETUVIAI
KORĖJA: vysk. Jonas Bulaitis.
AUSTRALIJA: kun. S. Gaidelis SJ, kun. Pranas Dauknys, kun. Juozas Petraitis MIC.
BRAZILIJA: kun. Kazimieras Bėkšta, kun. Juozas Šeškevičius.
ANGLIJA: kan. Valentinas Kamaitis, kun. Steponas Matulis MIC, kun. Jonas Sakevičius MIC.
ITALIJA: kun. Vaclovas Aliulis MIC, prof. kun. Tasius Ereminas.
VOKIETIJA: kun. D. Kenstavičius, kun. Hermanas Šulcas SDB.
JAV (ir KALIFORNIJOS lietuviai): kun. Leonardas Andriekus ir JAV pranciškonai, kun. Alfonsas Babonas, kun. Gediminas Kijauskas, prel. Jonas Kučingis, dr. prel. Algirdas Olšauskas, kun. Teofilius Palis, prel. Juozas Prunskis, „Los Anželo Lietuvos dukterys”, Adelė ir Julius Balsiai, Laima Baltrėnas, V.A. Bimbiriai, Aldona Brazdžionienė, Nida Brinkis, M.D. Zigmas Brinkis, Antanas Bulota, Danutė Domkus, Juozas Dzenkaitis, Ona ir Albinas Garimas, Valeria Kaminskas, S. Karius, Kulnys, M. Lembertienė, Antanas ir Bronius Lengertai, Albinas Markevičius, Ignas Medzinskas, Dana Mitkienė, Nelė Mockuvienė, Isabel Oksas, Dana Paškevičius, J. Pažėra, A. Pažiūrienė, Jonas Petronis, Genovaitė Plukienė, Juozas Polikaitis, Eugenija ir Kazys Prišmantai, T. Pupius, Janina Radvenia, Raulinaičiai, Nidutė ir Jonas Rice, Vida Ruokis, Anelė Sopys, L. Stadalnikienė, B. Stockus, K. Šakys, I.E. Šišas, Sophie Šukys, Romas Švainauskas, Vegnerių šeima, Vytautas Vidugiris.
KANADA: kun. Kazimieras Ambrasas SJ, kun. J. Aranauskas SJ, kun. J.K. Butkus OFM, t. Eugenijus, kun. Liudas Jonuška OFM, kun. Kazimieras Kaknevičius, kun. Juvenalis
Liauba OFM, kun. Edmundas Putrimas, kun. Viktoras Skilandžiūnas, kun. Jonas Staškevičius, G. ir E. Alinauskai, Stasė Ališauskienė, Izabelė Ambrasienė, Virginija Apanavičiūtė, Leonas Balaišis, Marija ir Pranas Barteškai, Stasė Baršauskienė, Bronė Bendžius, J. Bernotienė, Antanas Bumbulis, Irena Čepaitytė, Marcelė ir Antanas Čepuliai, Laima ir Eugenijus Dainiai, Pranas Dikaitis, Onutė Girdauskaitė-Darbyson, Milana ir Albertas Joneliai, s. Judita, E.V. Kerbeliai, Genė Kudžmienė, Antosė Kuncevičienė, Onutė Kupris, Genovaitė Kušleikienė, Onutė Lukauskienė, Bronė ir Jonas Lukoševičiai, Genė Montvilienė, Marija Morkūnienė, Elena Narbutaitė, E.J. Paunksniai, Agutė Poškevičienė, Dalija Savignan, G. Sibitienė, Danutė ir Bronius Staškevičiai, Elena Szewczyk, V. J. Šulmistrai, Pranas Šultė, Ilona Vaičaitienė, I. Valkauskienė, Adelė Vapsvienė, Irena Vazalinskienė, G.J. Zabieliauskai, Eugenija Walensija.
LIETUVOS VYSKUPIJOS
Kaišiadorių vyskupija
BIRŠTONAS: kun. Jonas Danilevičius, Stasė Belickienė, Povilas Buzas, Povilas Čiukšys, Jadvyga ir Vincas Laukevičiai, Gražina Navickaitė, Ona Valatkaitė.
BUTRIMONYS: kun. Edvardas Kraujalis.
ELEKTRĖNAI: kun. Jonas Sabaliauskas, diak. Rolandas Bičkauskas, Petras Adžgauskas, Violeta Ambrazevičienė, Antanina Bielinienė, Rima Bielinienė, Kazė Breikerienė, Janina Breinerienė, Stasys Degutis, Genovaitė Dilienė, Ona Eimontienė, Danguolė Galinienė, Genovaitė Gervienė, Stasė Jachimavičienė, Dana Jakonienė, J.J. Janoniai, Kazimiera Kaminskienė, Anastazija Karvelienė, Aldona Kriaučiūnienė, Stasė Lataškinienė, Eugenija Lėlytė, Ona Mata-kienė, Pranciška Misavičienė, Vytautas Monkevičius, Bronius Pargaliauskas, Alma Petkevičienė, Vida Ribalskienė, Danutė Sabonienė, Stasys Sasnauskas, Nijolė Stankevičienė, Irena Steponienienė, Subačius, Rita Šabūnienė, Domicėlė Šaduikienė, Šeškevičienė, Violeta Švabauskienė, Leonas Tarbūnas, Genutė Tekorienė, Danutė Tilvikienė,
Bronė Vasiliauskienė, Giedrė Zinkevičienė, Adelė Žemaitienė.
KRUONIS: Onutė Marcinkevičienė.
SKUDUTIŠKIS: kun. Albinas Šilkinis.
VIEVIS: Vilius Žilinskas.
Kauno arkivyskupija
GIRDŽIAI: Vytautas Lekutis.
JOSVAINIAI: kun. Petras Tavoraitis.
KAUNAS: kan. Bronius Antanaitis, kun. Viktoras Brusokas, kun. Alfonsas Bulotas, kun. Robertas Grigas, mons. Vincentas Jalinskas, kun. Algimantas Keina, mons. Petras Pu-zaras, kun. Kazimieras Senkus, mons. Vytautas Sidaras, mons. Pranas Tamulevičius, Ona Aleksejūnaitė, Bamblauskienė, Kazimiera Baracevičienė, M. Bartkutė, Rima Beron-tienė, Paima Beseckytė, T. Brazlauskaitė, Vanda Briedienė, Marija Budrienė, Tadas Burokas, Stefutė Butkienė, Izolda Buzienė, Janina Čiurienė, Aida Čižikaitė, Valė Dovydienė, Regina Dovtartienė, Violeta Dubinskaitė, Laima Dumčiuvienė, Aldona Girininkienė, J. Grabys, Jonas Grigas, Ina Grinauskaitė, Birutė Ibėnienė, Marija Jakaitytė, Vidmantas Jankauskas, Gražina Jarve, Vida Jonavičiūtė, Stasė Kalniuvienė, Olga Kazlienė, Stasė Kelpšaitė, Leontina Kęsgailaitė, Anastazija Klėtkutė, Angelė Klėtkutė, Rita Kochanskienė, Lina Krunkaitytė, Elena Kunytė, Vincas Kvėdaraitis, Adelė Laipienytė, Albina Lengertienė, Eugenija Liepienė, Zuzana Liutkevičiūtė, Paulius Martinaitis, Rita Melinskaitė, Vitalija Miklyčienė, Stasė Mikutienė, Zenonas Mištautas, Vladas Narušis, Aldona Neciuvienė, Stefanija Novikaitė, Albina Pajarskaitė, Marytė Pakrosnevičienė, Leonija Petkevičiūtė, Albina Petraškaitė, Zofija Petrušytė, Juozas Pirčaitis, A. Plavičius, Antanas Poderis, Monika Rakauskaitė, Marija Raškauskienė, Danutė Samaškaitė, Julija Samsonaitė, Genė Senikienė, Bronislava Skavolytė, Marija Staigiškaitė, Nijolė Sadauskienė, Onutė Šalnaitė, Regina Šalnaitė, B. Širvinskaitė, A. Šlekytė, Ona Šlekytė, Jadvyga Šliūpienė, Bronislovas Taleišis, Salomėja Tekorienė, Genovaitė Tunaitienė, Ada Urbonaitė, Algimantas Urbonas, Elvyra Varnaukienė, Vytautas Zdancevičius, Asta Žemgalytė, Alė Žibūdaitė, Bernadeta ir Algis Žikevičiai.
KĖDAINIAI: kun. Kęstutis Daknevičius ir Šv. Juozapo parapijos tikintieji, Eleonora Naudžiūnienė.
KELMĖ: Petras Andrulis, Kazimieras Dembskis, Dalia Ditmanienė, sės. Gedvilaitės, Teresė Gedvilienė, Ramutė Geriksonienė, Bronė Jankauskienė, Stasė Jankutė, Jonas Steponaitis, Stasė Vasiliauskaitė.
LABŪNAVA: kun. Juozas Indriūnas.
RASEINIAI: E. Dabkienė, Džiaugienė, J. Elzbergienė, Jančiauskas, Stasė Jasiulytė, J. Jokubauskienė, D. Jurkienė, St. Kazlauskas, Jurgis Kumetaitis, Z. Kvitnickienė, Vidmantas Leščinskas, I. Maciulevičienė, V. Miklienė, D. Mikševičiūtė, P. Misevičienė, P. Pečiulienė, Emilija Sabulienė, Angelė Stonienė, Kunigunda Stonienė, Tamulienė, Vapsevičius, Vasaitienė.
RAUDONDVARIS: kun. Vytenis Vaškelis, Gražina Bylienė, Genė Narbutienė, Vlada Senauskienė, Genutė Šilževičienė.
ŠIAULIAI: Stasė Černiauskienė, Felicija Dryžienė, Gražina Jakniūnaitė, Irena Jakutienė, Angelė Jančauskienė, Augustina Janulienė, Balys Jarušauskas, Vytautas Klusas, Zita Laurinavičienė, Genovaitė Masiulytė, Julija Mikšaitė, Marija Rakauskaitė, Ona Vaitiekūnienė, Elena Žukauskienė.
ŠILUVA: kun. Leonas Kalinauskas, prel. Edvardas Simaška.
TABARIŠKIAI: kun. Ričardas Repšys MIC.
TYTUVĖNAI: Valerija Sabaliauskienė, Janina Vasiliauskienė.
UKMERGĖ: kun. Prosperas Bubnys MIC, Angelė Cepelienė, O.A. Džigai, Petronėlė Jukonienė, Leokadija Karalienė, Nijolė Kleinienė, Stasė Markevičiūtė, Zita Mikalauskaitė, Nijolė Narbutienė, Julija Repečkienė.
VANDŽIOGALA: kun. Aleksandras Počiulpis.
VIDUKLĖ: kun. Algirdas Mocius, Jonas Brastauskas, Remigijus Kučinskas, Aldona Raižytė, Teresėlė Riekutė, Benediktas Skirgaila, Virginija Snapkauskaitė, Egidijus Staskevičius, Vytautas Valockas, Birutė Žabarauskaitė, Linelis Žukauskas, Mindaugas Žukauskas.
VILKIJA: kun. Virginijus Lenktaitis, Aldona Arkušauskienė, Apolonija Girdauskienė, Elena Girlevičienė, Julius Grabauskas, Danutė Kasparavičienė, Kazys Kudirka, Juozapas Laimutis, Stasė Laurinaitienė, Ona Genovaitė Lelešienė, Marytė Makauskaitė, Regina Marmaitė, Angelė Matelienė, Genovaitė Stanevičienė, Marijona Vaitiekaitienė, Nijolė Vosylienė, Alfonss Zumaras.
ŽAIGINYS: kun. Boleslovas Radavičius.
ŽALPIAI: kun. Juozas Razmantas.
Panevėžio vyskupija
BERČIŪNAI: Emilija Apisavičienė, Antanas Mališauskas.
BIRŽAI: kun. Bronius Strazdas.
DAUGAILIAI: kun. Petras Baltuška.
JONIŠKĖLIS: kun. Benediktas Urbonas, Feliksas Giedraitis, Jonas Kergė, Leonas Mosteika, Elena Šidagytė, Antanas Turauskas, Aleksas Valavičius.
KREKENAVA: kun. Petras Budriūnas, Monika Pogužinskienė, Angelė Pranaitytė.
LIKĖNAI: Regina Indrašienė.
MIEŽIŠKIAI: kun. Kostas Balsys.
NAUJAMIESTIS: kun. Rimantas Gudelis SJ, Kazys Adinavičius, P. Čepaitis, Bronislava Daraškevičienė, Danutė Dausienė, Dalius Dirsė, Liucija Dirsienė, Elena Garbašauskienė, Vytautė Kulevičienė, Juozas Misevičius, Janina Petkevičienė, Bronė Pobedinskienė, Vytautas Ščerbinskas, Zenonas Tamolė, Nijolė Ulienė, Aldona Vasiliauskienė.
PABIRŽĖ: kun. Antanas Balaišis, Aleksas Četvergas, Genė Drevinskienė, Bronė Kriaučiūnienė, Stefa Paškevičienė, Valė Švitinienė, Koste Varžinskienė, Ona Visockaitė, Petras Visockas.
PANEVĖŽYS: Apolonija Abromavičienė, Julė ir Celestinas Ajauskai, Elena Braškienė, Audrius Dervinis, Bronė Gabrienė, Genė Grigaliūnienė, Monika Jakubonienė, T. Judikevičienė, Algirdas Kavarskas, Nijolė Lukoševičiūtė, Egidijus Mėlynis, M. Poželienė, Rasa Ramanauskaitė, Danutė Riomtienė, Alvydas Siaurys, Jurgis Urbonavičius, Irena Uselienė, Elena Žebrienė, Veronika Žemaitienė.
SKAPIŠKIS: kun. Povilas Varžinskas.
UŽPALIAI: kun. Edmundas Rinkevičius.
VABALNINKAS: kun. Povilas Miškinis.
Telšių vyskupija
AKMENĖ: Genė Barauskienė, Algirdas Gudauskis, Kazimieras Kryžius, Anicetas Lupeika, Povilas Monkauskas, Bronė Prialgauskienė, Vladas Seniūnas, Bronislava Šimkienė, Janina Šimkienė, Marytė Švažienė, Ignacas Žeberskis.
ENDRIEJAVAS: kun. Juozapas Bukauskas.
KLAIPĖDA: kun. Vincentas Romanas Pučinskas, kun. Bernardas Talaišis, Jadvyga Barauskienė, Audronė ir Eugenijus Česnauskai, Ilona ir Stasys Česnauskai, Irena ir Kazys Česnauskai, Antanas Česnauskas, Remigijus Česnauskas, Ramutė Chatkevičienė, Elena ir Antanas Matulioniai, Teresė Petrauskienė, Veronika Petrova, Zigmas Prochorskis, Vanda Sipavičienė, Danutė Sipavičiūtė, Teklė Steponavičiūtė, Rūta ir Vincas Venckai, Eleonora Voitkevič.
KRETINGA: Barbora Šauklienė.
NAUJOJI AKMENĖ: Regimantas Vainoris.
PAJŪRALIS: kun. Adolfas Pudžemis OFM.
PALANGA: Ona Šokelytė.
PLUNGĖ: Audrius Globys.
PRIEKULĖ: kun. Liudas Serapinas, Vytautas Klimovas.
TAURAGĖ: kun. Narsutis Petrikas, kun. Alvydas Vaitkevičius, Donata Gerasimova, Sabina Gerasimova, Bronislovas Poškus, Vidutė ir Jonas Šepučiai, Egidija Šeputytė, Evelina Šeputytė.
TELŠIAI: mons. Jonas Kauneckas, Angelė Raudienė, Birutė Zavadskienė, Irena Želvienė.
VARNIAI: kun. Jonas Petrauskis, Vanda Pocienė.
VENTA: Vaclovas Petrauskas.
VIEKŠNIAI: Monika Balčiūnienė, Anelė Barvydienė, Vincentas Gauronskis, Rimantas Gricius, Irena Grigienė, Aušrelė Gurauskaitė, Teofilis Januškevičius, Juozas Narbutas, Janina Riaukienė, Janina Vėlavičienė, Genovaitė Žalienė.
Vilkaviškio vyskupija
ALYTUS: kun. Juozas Gražulis, kun. Vytautas Insoda, kun. Jaunius Kelpšas, Teresė Bucevičienė, Birutė Dimšaitė, Boleslovas Miliauskas, Genutė Tamulionienė, Žemaičių šeima, Birutė Žemaitytė, Juozas Žitkauskas, Marius Žitkaus-kas, Birutė Žitkauskienė, Petronėlė Žitkauskaitė, Aurelija Žukienė.
ALVITAS:kun. Antanas Vitkus.
BARTNINKAI: kun. Juozas Klimavičius.
GARLIAVA: Birutė Angelė Stankevičienė.
GERDAŠIAI: Angelė Tartainytė.
IGLIAUKA: kun. Vitas Urbonas, Ona Akelaitienė, Aniceta Alaburdienė, Jonas Alkimavičius, Antanina Ambrasienė, Zita Antanavičienė, Ona Bartninkienė, Kazys Bendoraitis, Aldona Botyrienė, Eugenija Dabažinskienė, Ramutė Dvižinienė, Danutė Galinienė, Natalija Garkauskienė, Romas Grigaravičius, Laima Guzevičienė, Janina Jaškauskienė, Birutė Karalienė, Marijona Karalienė, Juzė Karčiauskienė, Julija Karkauskienė, Petras Kasakevičius, Danutė Kazakevičienė, Juozas Kėdys, Marija Kirtiklienė, Albinas Kisielius, Petras Klebaris, Bronius Kulboką, Jonas Kutkauskas, Ona Laukaitienė, Janina Lekeckienė, Benius Lukšys, Dana Maliejienė, Alfonsas Matukaitis, Joana Matulevičienė, Jonas Miknevičius, Gediminas Mykolaitis, Ilona Nedžinskienė, Jonas Paukštys, Eleonora Pauliukonienė, Vainutis Pikas, Nijolė Puodžiūnienė, Levą Radzevičienė, Regina Radzevičienė, Vacius Rasiukevičius, Adelė Raudonienė, Marija Samsanavičienė, Klemensas Samsanavičius, J. Senkuvienė, Petronėlė Simonaitienė, Sigitas Sinickas, Jurgita Spūdienė, Jurgis Stanaitis, Jurgis Staniulis, Petrutė Stankūnienė, Petras Strolys, Irena Tamkevičienė, Vytenis Vaicekauskas, Jurgis Valiukas, Leonė Venckūnienė, Marcelė Zieniuvienė.
ILGUVA: kun. Juozas Kaminskas.
IŠLAUŽAS: Leokadija Gruzdytė, Aldona Krušinskaitė, Leokadija Petrylienė, Janina Šklėriūtė.
KAZLŲ RŪDA: kun. Ignas Plioraitis, kun. Tadeus Vallian, Aldona Ambrazijienė, Valė Blažaitienė, Vytautas Bučinskas, Ona Gimiuvienė, Elena Jakevičienė, Irena Kabišaitienė, Laimutė Kabišaitytė, Birutė Kajokaitė, Levutė Karčiauskienė, Nijolė Kasakaitytė, Natalija Kazlauskaitė, Salomėja Mirtrauskienė, Julija Plytnikaitė, Stasė Rainienė, Anelė Senkevičienė, Teofilė Šalčiūtė, Bonifacas Valaitis, Danutė Valentaitė.
KYBARTAI: kun. Vaclovas Stakėnas, Jūratė Adomaitienė, Janina Augaitienė, Onutė Augustaitė, Danutė Augustienė, Teresė Bazanavičiūtė, Alfonsas Belickas, Albinas Bielskus, Teresė Bielskuvienė, Jeronimas Buragas, Onutė Čepokaitytė, Gintautas Dobiliauskas, D. Dubauskaitė, Sigutė Eismontienė, Petras Ferencas, Onutė Griškaitienė, Anelė Guntorienė, Danutė Jankauskienė, Bronius Kriščiūnas, Teresė Kroelskienė, Gema Kruelskaitė, Zita Kučiauskienė, Genutė Kumetaitytė, Danutė Kvederienė, Onutė Kvederienė, Elena Lukoševičienė, Nastė Mačiulaitienė, Monika Mačiulienė, Eugenija Menčinskienė, Birutė Merkevičienė, Adelė Motgabienė, Onutė Pricevičienė, Jeronimas Račyla, Stasys Rutkauskas, Birutė Siaurusaitytė, Gema Sitkauskienė, Virginija Stalšinskienė, Saliomė Stankevičienė, Nijolė Šemiolkina, Teresė Šventoraitienė, Marytė Vaitkūnienė, Albinas Želvys, Antanas Žemaitis.
KUDIRKOS NAUMIESTIS: Adelė Aleksaitytė, D. Baukytė, Eugenija Diržiuvienė, Juozas Kaminskas, Aldona Kašiubaitė, Juozas Kudirka, Dana Marčiulaitienė, Kunigunda Matijošaitienė, Jane Okunienė, Janina Pėžaitienė, Teresė Sutkutė, Bronė Vasilčikienė, Petronėlė Žemaitienė, Juozas Žemaitis.
LAZDIJAI: kan. Gvidonas Dovydaitis, kun. Antanas Mickevičius, Mikalina Bartnikienė, Marija Biveinienė, Elena Dzimidienė, Ona Gylienė, Monika Gražulevičienė, Birutė Gražulienė, Stasė Juškelienė, Adelė Kazlauskienė, Adelė Labenskienė, Marija Megelinskienė, Julija Miliuvienė, Ona Nevulienė, Penkiūnienė, Stasė Radeckienė, Elzbieta Rudzinskienė, Izabelė ir Petras Sakalauskai, Jadvyga Sandienė, Petronėlė Strakauskienė, Ramutė Sušinskaitė, Anelė Vaitkevičienė, Aldona Vengrevičienė, Antanas Žukauskas.
LEIPALINGIS: Albertas Ambrulevičius, Anelė Balaikienė, Ona Dumbliauskienė, Anelė ir Antanas Grigai, Gintas Grušauskas, Marytė Pranckevičienė, Julė Purvinienė, Angelė Taraškevičienė, Eugenija Treigienė, Angelė Treigytė, Pranas Vėselga, Janina Virbalienė.
LIUBAVAS: Dana Asipauskienė, Rasa Baliulienė, Marytė Jaseliūnaitė, Salomėja Karasevičiūtė, Onutė Niuklienė, Lina Saladuonienė.
MARIJAMPOLĖ: kun. Arvydas Liepa, Jūratė Ardzijauskaitė, Ramutė Augustinavičienė, Verutė Beišytė, O. Bubnelienė, Juozas Buckūnas, Janina Buzaitė, Liudas Daukša, A. Gavutienė, Elena Gedžienė, N. Gruodytė, Jadvyga Jokubaus-kienė, Janina Judikevičiūtė, Albina Kalinauskienė, A. Kvedarienė, Emilija Montvilienė, Marija Pituškienė, R. Repšienė, A. Striaušienė, Šverčiauskienė, Emilija Valivonienė, Magdalena Zabrynaitė, Marijona Zdebskytė-Linkevičienė.
MERKINĖ: Gumuliauskai.
NAUJOJI ŪTA: Petronėlė Bartninkaitė, Anelė Degutytė, Antanas Gudaitis, Elytė Rutkauskienė, Marija Šerpenskaitė, Justinas Urbonas.
PRIENAI: mons. Juozas Užupis, Zuzana Eidukevičienė, Marytė Jakinevičiūtė, M. Jankauskienė, M. Makrickienė, Regina Smolskienė, Liuda Šulinskienė, Stasė ir Edvardas Veimgertneriai.
RUDAMINA: Kručkienė.
SASNAVA: Bronė Valaitytė.
ŠAKIAI: Kunigunda Malskienė, Algimantas Naujokas.
ŠLAVANTAI: kun. Pranas Perlaitis, Danutė Grabauskienė, Virgis Jakutis, Irena Križiokienė, Virginija Liaukevičienė, Dana Pankevičienė, Juozas Rinkevičius, Daina Tamašauskienė, Angelė Vaškelienė, Julė Vizmanaitė ir visi aukojusieji 1995 m. Šv. Luko atlaidų rinkliavai.
ŠVENTEŽERIS: Anelė Marčiukaitienė.
Vilniaus arkivyskupija
DIEVENIŠKĖS: kun. Domas Valančiauskas.
DRUSKININKAI: Elena Kirmonienė, Aurelija Poteliūnaitė, Angelė Priekulienė, Danutė Protkonytė, Danguolė Stravinskaitė, Angelė Vailionienė, Marytė Vaškevičiūtė, Ina Zubrickaitė.
LENTVARIS: Genoefa Jankevičienė.
VAIDOTAI: Genė Gasperavičiūtė, Dalia ir Juozas Versekėnai.
VALKININKAI: kun. Valentinas Virvičius, Dalia Andriulionytė, Artūras Audickas, Bronislava Černyšova, Ona Gegužienė, Aida Gelažiūtė, Modestas Juozaitis, Rita Kabašinskienė, Danguolė Kazlauskienė, Valdas Kukulskis, Dalia Puzienė, Emilija Rimšelytė, Marija Šokaitienė, Saulius Versekėnas, Žemaitienė.
VARĖNA: Diana ir Mindaugas Versekėnai.
VILNIUS: kun. Aušvydas Belickas, kun. Petras Dumbliauskas SDB, kun. Kazimieras Kuzminskas, kun. Jonas Vaitonis, J.Z. Aleliūnai, Jonė ir Valentinas Ardžiūnai, Vanda Bartkevičienė, Viktorija Bieliauskienė, Laimutė Blaškevičienė, Onutė Builienė, Ona Drūlienė, Monika Gavėnaitė, Rita Gineitienė, R. Jakučiūnienė, Aušra Japertienė, Petras Jucevičius, Marija Jūratė Jucevičiūtė, Danutė ir Jonas Juškaičiai, Sofija Kanopkaitė, E. ir R. Kisieliai, Danutė Kutkaitė, Virginija Laugalienė, Nijolė ir Alvydas Lisauskai, Danutė Maldeikienė, Dovilė Matulionytė, Kazimiera Melaikytė, Vacys Milius, B.R. Milukai, Aldona Milukienė, Janina Navickaitė, Marija Pašakinskienė, Aldona Paškonienė, Antanina Paškonienė, Stasė Paulauskienė, Loreta Paulavičiūtė, Marija Pečiukonienė, Zita Petraitytė, Teresė Petraškaitė, Rasa Pikelytė, Petras Plumpa, Marytė Puodžiuvienė, Angelė Raškauskaitė, Nijolė Sadūnaitė, Marytė Sadūnienė, Aldona Sakalauskienė, Donatas Stakišaitis, Ona ir Antanas Sučylos, Marija Rūta Surotkevičienė, Nijolė Šekštelienė, Albina Šiupienienė, Teresėlė Danguolė Šniūrevičienė, Julija Šolomskienė, Birutė Marija Špokaitė, Rūta Taleišienė, Gediminas Uogintas, Giedrius Uždavinys, Vaidotas Vaičaitis, Paulina Valančiūnaitė, Zina Vepštaitė, Vytautas Vitkauskas, Regina Zabarauskaitė, Viktorija Žepnickaitė-Paukštienė, A.A. Žilinskai.
AUKAS RINKO: kun. Kazimieras Ambrasas SJ (Kanada), Adelė Balsienė, Danutė Domkus ir Birutė Varnas (JAV, Kalifornija), kun. Antanas Balaišis (Pabiržė), kun. Prosperas Bubnys MIC (Ukmergė), kun. Alfonsas Bulotas (Kaunas), kun. Kęstutis Daknevičius (Kėdainiai), kan. Gvidonas Dovidaitis (Lazdijai), kun. Robertas Grigas (Kaunas), kun. Rimantas Gudelis SJ (Naujamiestis), kun. Leonas Kalinauskas (Šiluva), kun. Virginijus Lenktaitis (Vilkija), kun. Pranas Perlaitis (Šlavantai), kun. Jonas Petrauskis (Varniai), kun. Jonas Sabaliauskas (Elektrėnai), kun. Liudas Serapinas (Priekulė), kun. Vaclovas Stakėnas (Kybartai), kun. Benediktas Urbonas (Joniškėlis), kun. Vitas Urbonas (Igliauka), mons. Juozas Užupis (Prienai), kun. Tadeus Vallian (Kazlų Rūda), kun. Vytenis Vaškelis (Raudondvaris), kun. Valentinas Virvičius (Valkininkai), Kazys Adinavičius (Naujamiestis), Juozas Antanavičius (Igliauka), Marytė Barkauskaitė (Igliauka), D. Baukytė (Kudirkos Naumiestis), Verutė Beišytė (Marijampolė), Stasė Belickienė (Birštonas), Genė Bikuvienė (Vilnius), Stefutė Butkienė (Kaunas), Onutė Drūlienė (Vilnius), Eugenija Margarita Gedvilaitė (Kelmė), Genovaitė Gervienė (Elektrėnai), Anelė Grigienė (Leipalingis), Angelė Jančauskienė (Šiauliai), Janina Judikevičiūtė (Marijampolė), Modestas Juozaitis (Valkininkai), Elvyra Kunevičienė (Vilnius), Danutė Maldeikienė (Vilnius), Aldona Paškonienė (Vilnius), Žybartas Patašius (Vilnius), Loreta Paulavičiūtė (Vilnius), Alė Počiulpaitė (Vilnius), Angelė Pranaitytė (Krekenava), ses. Regina OSB (Kaunas), Nijolė Sadūnaitė (Vilnius), Alvydas Siaurys (Panevėžys), Petronėlė Stankūnienė (Igliauka), Teklė Steponavičiūtė (Klaipėda), Genovaitė Šakalienė (Vilnius), Vidutė Šeputienė (Tauragė), Liuda Šulinskienė (Prienai), Ada Urbonaitė (Kaunas), Birutė Žemaitytė (Alytus), Laima Žemaitienė (Alytus).
DĖKOJAME VISIEMS, PARĖMUSIEMS KNYGŲ SERIJOS APIE KUNIGĄ JUOZĄ ZDEBSKĮ IŠLEIDIMĄ. ANAI SERIJAI PAAUKOTOS LĖŠOS BUS PANAUDOTOS PRADEDAMAI LEISTI ANTRAJAI SERIJAI-„KUNIGO JUOZO ZDEBSKIO DVASINIS PALIKIMAS”.
Turinys
ŽODŽIO SAKYTOJAS (Кun. Robertas Grigas)............... 5
Debesys ir vaivorykštė............................... 11
Trejopas žvilgsnis į žmogų........................... 11
Dievas yra teisingas atlygintojas už gera ir bloga .. 12
Jėzaus gimimas mūsų širdyse.......................... 13
Kuris tikrai didis, laiko save žemiausiu............. 14
Pareiga naudotis protu............................... 14
Kaip tinka pradėti dieną............................. 15
Kaip katalikui derėtų praleisti dieną................ 17
Kaip katalikui tinka praleisti savo vakarą........... 18
Kaip atrodo tavo aplinka............................. 20
Ar moki kartais susimąstyti.......................... 22
Savos gilios mintys.................................. 23
Kai širdį užgula skausmas............................ 24
Manasis skausmas..................................... 25
Didžiausioji kančia.................................. 26
Kas manimi rūpinasi.................................. 28
Negali būti teisėjas savo paties byloje.............. 29
Dievas atsiliepia.................................... 30
Kam reikalingi pirmieji penktadieniai................ 31
Kam tu atsakingas.................................... 32
Kai prašai Dievą..................................... 33
Tikėjimo šviesa...................................... 33
Malonės augimas sieloje.............................. 35
Malonės paslaptis.................................... 36
„Tėve mūsų...”....................................... 37
Dievo malonės pavyzdžiai............................. 38
Malonė ir laisva žmogaus valia....................... 39
Ar atsiduodame Dievui ............................... 40
Malonė ilgėtis kančios............................... 41
Kam naudoji Dievo duotą gyvenimą .................... 42
Kai girdi apie save ką bloga......................... 43
Galvok ne vien už save!.............................. 44
Ką duodu savo draugams .............................. 44
Dėkokime!............................................ 45
Kada žmogus mąsto ................................... 46
Taip retai sutinkama meno rūšis...................... 47
Zachėjaus namuose.................................... 48
Daugiau taip nebebus................................. 49
Laimingiausi žmonės.................................. 50
Su kuriais stoti .................................... 51
Netikėjimo nelaimė................................... 52
Kuo tikintysis skiriasi nuo netikinčiojo ............ 53
Pats didžiausias turtas.............................. 54
Krikščionių mandagumas............................... 55
Ak, tie norai........................................ 56
Kas tu esi .......................................... 56
Žmogaus laisvė - kova dėl sielų...................... 57
Reikalas pasitempti.................................. 58
Atgaila būtina kaip duona kūnui...................... 59
Reikia atsiteisti už nedėkingumą..................... 60
Gyventi gryna sąžine................................. 60
Kam atgaila, atsižadėjimas .......................... 61
Nebūkime tik vidutiniai.............................. 61
„... išėjo sėti”..................................... 62
Jis ateina........................................... 63
Tikėjimas ir pasitikėjimas........................... 63
Jėzus - kančios Mokytojas............................ 64
Kaip atstumsime artėjantį siaubą..................... 64
Normali žmogaus būsena - nerimo dvasia............... 66
Nebūkime miniažmogiai!............................... 68
Kaltės ir herojiškumo harmonija...................... 70
Tikrasis vyriškumas ir moteriškumas.................. 74
Ką reiškia mylėti.................................... 76
„Padėk mano netikėjimui...”.......................... 79
Pirmosios vietos..................................... 81
Pirmiausia - labai norėti............................ 83
Kad gyvenimas būtų vaisingas......................... 84
Kokią pasaulėžiūrą rinktis........................... 86
Koks tikrai vertas gyvenimas......................... 89
Arti nuodėmės........................................ 91
Kai meldiesi......................................... 93
Ką gi mąstyti........................................ 95
Mintis, kuri nesivadina pagunda...................... 97
Pelenų smūgis širdin................................. 99
Ar aš myliu Dievą................................... 101
Kaip jautiesi kitų akivaizdoje...................... 103
Žmogus, „nužudęs Dievą”............................. 104
„Reikės padaryti!”.................................. 105
Kryžiaus paradoksas................................. 107
Kodėl neprisirengiame eiti išpažinties.............. 109
Atgailos palaima.................................... 110
Taikos paslaptis.................................... 112
Pasiilgtoji taika - kur ji yra...................... 114
Viena būtinybė sukelia kitą......................... 116
Kodėl nenorime Komunijos............................ 118
Malda į šėtoną...................................... 120
Apie kunigystę...................................... 122
Melskimės už kunigus................................ 123
Iš ko pažinti, kad tikintis ........................ 124
Kas yra pati didžioji žmogaus nelaimė .............. 126
Polinkių disproporcija.............................. 129
Nuo kada netikintysis jau laikomas tikinčiuoju ..... 130
„Jei nedarysite atgailos...”........................ 132
Branginkime skausmą................................. 134
Išgąstis tikėjimo tamsai užplūdus................... 136
Trumparegystė....................................... 137
Skola tėvams........................................ 141
Vėlinės............................................. 142
Mirtis temoko aukoti viską.......................... 144
Ką reiškia tikėjimas................................ 148
Menas susikaupti.................................... 149
įprasmintoji kančia................................. 150
Sąmoningai gyventi ir mirti......................... 153
Pareiga parengti amžinybei.......................... 154
Nemeluokime mirštantiems!........................... 155
Staigi ir netikėta mirtis........................... 157
Mes turime už ką dėkoti............................. 159
Jei pabandytume pažvelgti į savo karstą............. 162
Jei šiandien mirčiau ............................... 164
Kad nepavėluotume................................... 165
„Palaiminti beturčiai dvasioje,
nes jų dangaus karalystė”........................... 167
„Žinau, kas bus...”................................. 169
Ji-mūsų Užtarėja.................................... 170
Tegul primena karalienė Mirtis...................... 172
„Kiek čia man beliko gyventi?!”..................... 173
Gyvenimo smulkmenos................................. 175
Nežiūrėkime iškreiptai.............................. 178
Per motiną apsireiškia Dievo meilė.................. 179
Mirties palaima..................................... 180
Rami sąžinė......................................... 182
Menas atsiduoti Viešpačiui.......................... 182
Jei dovanos nepriėmei............................... 183
Kam skirtas gyvenimas............................... 185
Padaryk tai šiandien!............................... 186
Man skirta amžinai gyventi.......................... 188
Tas amžinumo ilgesys................................ 190
Tada visi jau būna lygūs............................ 192
Ar reikia bijoti mirties............................ 194
„Jei netapsite kaip vaikai...”...................... 196
Prie teismo durų.................................... 196
Gyventi pagal proto nurodymus....................... 197
Tikėjimo malonė..................................... 199
Senatvės prasmė..................................... 200
Sąžinės tyrimo reikšmė.............................. 202
Kančia ir skausmas - ne bausmė!..................... 203
Kai pasijuntame arti būties ribų.................... 205
Kas kaltas.......................................... 207
Nežaiskime savo amžinybe!........................... 208
Nepražiopsokime savo gyvenimo!...................... 210
Kaip reikia įvertinti gyvenimą...................... 212
Bejėgiškumo pamokos................................. 213
Mirtis - pagalbininkė susikaupti.................... 214
Jei dabar pašauktų.................................. 214
Kas nukreipia dėmesį................................ 215
Sunku skirtis prisirišusiam......................... 215
Kaskart arčiau...................................... 216
Siela nemiršta...................................... 217
Vėlinių išvakarėse.................................. 218
Kaip apaštalai Jo artumoje........................... 220
Kam leista suprasti šią paslaptį..................... 223
Šventųjų Mišių vertė................................. 225
Ateiname dalyvauti Mišiose........................... 228
Mišias aukojame...................................... 229
Paslėptas lobis...................................... 232
Altorius............................................. 235
Kryžius Mišiose - kančios mokykla.................... 237
Atsiteisimo dvasia................................... 241
Mišių pradžia........................................ 244
Skaitiniai ir Evangelija............................. 245
„Tikiu...”........................................... 246
Eucharistijos malda, dėkojimo giesmė................. 247
Konsekracija - pašventinimas......................... 247
Transsubstantiatio - Perkeitimas..................... 248
„Tai darykite mano atminimui...”..................... 251
Supra quae... - Meiliai pažvelk į šią auką........... 254
Karštai maldaujame Tave.............................. 257
Atmink, Viešpatie, mirusius.......................... 259
Nobis quoque peccatoribus... -
Taip pat ir mums, nusidėjėliams....................... 262
Per Jį, su Juo ir Jame................................ 265
„Tėve mūsų”........................................... 268
Pirmieji trys prašymai................................ 270
Tolesni „Tėve mūsų”prašymai........................... 273
Libera nos... - Gelbėk mus, Viešpatie................. 275
Kodėl Mišiose yra Komunijos paslaptis................. 277
„Viešpatie, nesu vertas...”........................... 278
Pasitikėti!........................................... 279
Be maisto juk negalima gyventi........................ 280
Šventoji Komunija..................................... 283
Komunijos sąlyga - meilė artimui...................... 286
Ar gerai priėmiau šv. Komuniją........................ 287
„Ite, missa est...” - „Eikite...”..................... 288
Mišios - aukos mokykla................................ 289
Kas yra sakramentai................................... 292
Kodėl regimieji ženklai............................... 294
Sakramentų veikimas................................... 296
Trys krikšto rūšys.................................... 298
Kas yra Krikštas...................................... 303
Ypatingi krikšto atvejai.............................. 305
Krikšto padariniai.................................... 307
Sutvirtinimo sakramentas.............................. 309
Švenčiausiasis Sakramentas............................ 313
Šventoji Komunija..................................... 314
Malonė................................................ 315
Amžinosios meilės atšvaitas........................... 318
Nuostabūs krikščionybės vaisiai....................... 319
KNYGOS RĖMĖJAI........................................ 322
5-ių knygų serija
APIE KUNIGĄ JUOZĄ ZDEBSKĮ
Išleista:
Vidas Spengla
,AKIPLĖŠA”
KGB kova prieš Bažnyčią
* * *
KRYŽIAUS IR MEILĖS KELIAS
Prisiminimai apie kun. Juozą Zdebskį
* * *
Kun. Juozas Zdebskis
GYVENIMAS MĄSTYMUOSE
I knyga: KUNIGAS TARP VAGIŲ
Iš kalėjimo dienoraščių
* * *
Kun. Juozas Zdebskis
GYVENIMAS MĄSTYMUOSE
II knyga: KUNIGAS TARP GĖLIŲ I
š dienoraščių
* * *
PAŽINSITE IŠ VAISIŲ
Kun. Juozo Zdebskio korespondencija -
adresačių atsiminimai
5-ių knygų serija
KUNIGO JUOZO ZDEBSKIO
DVASINIS PALIKIMAS
Išleista:
Kun. Juozas Zdebskis
MENAS GYVENTI
Pamokslų metmenys
I knyga
Parengta spaudai:
Kun. Juozas Zdebskis
MENAS GYVENTI
Pamokslų metmenys
II knyga
Rengiama spaudai:
REKOLEKCIJOS
(3 knygos)
Informacija telefonu (8-22) 22 58 62, ses. Loreta Teresė
Zdebskis, Juozas
Zd-09 Menas gyventi. Pamokslų metmenys. 1 knyga/Įžang. str., p. 5-9, Žodžio sakytojas, kun. Roberto Grigo; Parengė Loreta Paulavičiūtė. - Vilnius: Lumen 1-kla, 1997. - 342[2] p.
ISBN 9986-410-31-2 (1 knyga)
ISBN 9986-410-32-0 (2 knygos)
Šioje pirmojoje knygoje pateikiami kunigo Juozo Zdebskio 1961-1968 m. laikotarpio pamokslų metmenys. Čia aiškiai ir visiems suprantamai dėstomos tikėjimo tiesos, mokančios gyventi ir pasirengti laimingai amžinybei.
UDK 23/28
Juozas Zdebskis
Menas gyventi
Pamokslų metmenys, 1 knyga
Parengė ir redagavo Loreta Paulavičiūtė
Viršelio dailininkė Ingrida Umbrasaitė
Redaktorė stilistė Liuda Sidarienė
Maketavo Giedrius Kubilius
Rinko Jolita Karalevičiūtė
SL 651. 1997 08 05
Tiražas 2000 egz.
Užsakymas 1074
Išleido LUMEN leidykla,
Laisvės pr. 60, 2056 Vilnius.
Iš užsakovo pateiktų lazerinio spausdintuvo plėvelių spaudė SPAB spaustuvė „Spindulys”, Gedimino g. 10, 3000 Kaunas.
Kaina sutartinė
