Knygų sąrašas

Tai kunigo Stasio Ylos knygos „Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“ apžvalga. Šis veikalas yra solidi, su pagarba ir įžvalga parašyta kultūros istorijos studija, kurioje autorius atgaivina iškiliausias asmenybes, formavusias lietuvių tautos dvasinį veidą nuo XVI a. vidurio iki pat XX a. pradžios.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra sausas istorijos vadovėlis. Knygos žanrą geriausiai apibūdina istorinių-biografinių apybraižų rinkinys. Autoriaus tikslas – ne tik priminti vardus ir datas, bet ir atskleisti „veidus“ – gyvus, sudėtingus, su savo vidinėmis dramomis ir idealais žmones, kurie stovėjo prie lietuvių raštijos ir moderniosios kultūros ištakų. S. Yla siekia parodyti, kaip per šias asmenybes brendo ir stiprėjo tautos savimonė.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra kelionė per keturis Lietuvos kultūros istorijos šimtmečius, sustojant prie svarbiausių jos kūrėjų. Autorius juos suskirsto į kelias grupes:
Raštijos pradininkai: Didelis dėmesys skiriamas Martynui Mažvydui, Mikalojui Daukšai ir kitiems, kurie dėjo pamatus lietuvių rašytinei kalbai, dažnai veikdami nepaprastai sudėtingomis politinėmis ir socialinėmis sąlygomis.
Liaudies kultūros puoselėtojai: Atskleidžiami tie veikėjai, kurie rinko, saugojo ir kėlė į viešumą liaudies kūrybą – dainas, pasakas, tradicijas.
Kultūros barų derintojai ir tautos dvasintojai: Pristatomos asmenybės, kurios savo veikla jungė skirtingas sritis, telkė inteligentiją ir tapo moraliniais autoritetais tautai, ypač priespaudos metais.
Pagrindinės temos ir idėjos
Kultūra kaip tautos stuburas: Viena pagrindinių knygos minčių yra ta, kad sunkiausiais istoriniais momentais, kai trūko politinės ar karinės vadovybės, būtent kultūros žmonės tapdavo tautos vedliais ir jos dvasios saugotojais.
Kova už kalbą ir tapatybę: Knygoje nuolat pabrėžiama, kad lietuvių kultūra vystėsi nuolatinėje kovoje – su polonizacija, rusifikacija, su vidiniu abejingumu. Kiekvienas kultūros laimėjimas buvo didelių pastangų ir pasiaukojimo rezultatas.
Asmenybės portretai: S. Yla, pasitelkdamas dienoraščius, laiškus ir pačių veikėjų kūrybą, stengiasi sukurti ne trafaretinius, o gyvus ir psichologiškai pagrįstus portretus, atskleisti jų motyvaciją ir vidinius išgyvenimus.
Stilius
Autoriaus stilius yra informatyvus, tačiau kartu šiltas ir pagarbus. Jis sujungia istorinį tikslumą su publicistiniu paveikumu, todėl knyga yra įdomi ir lengvai skaitoma. Tai pasakojimas, kupinas pagarbos tiems, kurie savo gyvenimą paskyrė lietuviškam žodžiui ir kultūrai.
Kam skirta knyga?
„Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“ skirta visiems, kurie nori giliau pažinti savo tautos praeitį. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, studentams, mokytojams ir kiekvienam, kuris nori suprasti, kokių milžiniškų pastangų dėka buvo sukurta ir išsaugota tai, ką šiandien vadiname Lietuvos kultūra.

Knyga „Pažinsite iš vaisių“ yra unikalus ir intymus žvilgsnis į kunigo Juozo Zdebskio, kaip dvasios tėvo, veiklą ir asmenybę. Tai ne tradicinė biografija, o autentiškų dokumentų – laiškų ir juos papildančių atsiminimų – rinkinys, atskleidžiantis gilų dvasinį ryšį tarp kunigo ir keturių jaunų moterų, ieškojusių savo gyvenimo kelio sudėtingu sovietmečio laikotarpiu. Knygą sudarė ir redagavo Loreta Teresė Paulavičiūtė.
Turinys ir struktūra
Knygos pagrindą sudaro kunigo J. Zdebskio korespondencija su keturiomis jo dvasinėmis dukromis. Šie laiškai, rašyti įvairiais laikotarpiais, atspindi ne tik konkrečias tų moterų gyvenimo situacijas – abejones, kančias, tikėjimo išbandymus, pašaukimo paieškas – bet ir paties kunigo požiūrį į esminius dvasinio gyvenimo klausimus. Kiekvieną laiškų seriją papildo pačių adresačių atsiminimai, kurie suteikia kontekstą, paaiškina laiškų atsiradimo aplinkybes ir atskleidžia, kokią įtaką kunigo Zdebskio dvasinis vadovavimas turėjo jų gyvenimams.
Pagrindinės temos
Šventumo siekis kasdienybėje: Tai pagrindinė knygos ašis. Kunigas Zdebskis savo laiškuose nuosekliai moko, kad šventumas nėra nepasiekiamas idealas, skirtas tik išrinktiesiems, o kiekvieno krikščionio pašaukimas. Jis pabrėžia, kad šventumo kelias eina per kasdienes pareigas, nuolankumą, klusnumą ir nuolatinę atgailą.
Kančios prasmė: Knygoje daug dėmesio skiriama kančios temai. Zdebskis moko priimti kančią ne kaip bausmę, o kaip dvasinio tobulėjimo įrankį ir galimybę susivienyti su Kristumi. Jis teigia, kad tikėjimu priimta kančia gali tapti net laimės šaltiniu.
Dvasinis vadovavimas: Knyga detaliai atskleidžia Zdebskio, kaip dvasios tėvo, metodus. Jis yra kantrus, santūrus, niekada neprimetantis savo valios, bet visada pasirengęs padėti, patarti ir užjausti. Jo vadovavimas remiasi pasitikėjimu Dievo gailestingumu ir Švč. Mergelės Marijos globa.
Istorinis kontekstas: Laiškuose ir atsiminimuose atsispindi sudėtinga sovietmečio realybė: ateistinė propaganda, tikinčiųjų persekiojimas, kunigų seminarijos problemos. Zdebskio korespondencija tampa ir istoriniu liudijimu apie Bažnyčios padėtį ir tikinčiųjų pastangas išsaugoti tikėjimą priespaudos sąlygomis.
Stilius ir kalba
Knygos stilius yra epistolinis – intymus, asmeniškas ir nuoširdus. Laiškų kalba paprasta, bet kartu dvasiškai labai turtinga, gausi citatų iš Šventojo Rašto, ypač apaštalo Pauliaus laiškų. Tai leidžia skaitytojui pasijusti tarsi asmeninio pokalbio dalyviu ir iš arti pažinti kunigo Zdebskio asmenybę – jo gilų tikėjimą, išmintį ir begalinį norą padėti kenčiančiam žmogui.
„Pažinsite iš vaisių“ – tai ne tik pasakojimas apie vieną iškiliausių Lietuvos dvasininkų, bet ir praktinis dvasinio gyvenimo vadovas. Knyga įkvepia skaitytoją ieškoti gilesnės prasmės savo gyvenime, moko pasitikėjimo Dievu ir parodo, kaip per asmeninį ryšį su dvasios vadovu galima augti ir siekti šventumo net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis.

Knygos Apžvalga: François Mauriac „Jėzaus gyvenimas“
Literatūrinis žvilgsnis į Dievo ir Žmogaus dramą
1936 m. pirmą kartą išleista ir 2003 m. leidyklos „Ardor“ lietuvių skaitytojams pristatyta Nobelio premijos laureato François Mauriac knyga „Jėzaus gyvenimas“ (Vie de Jésus) yra ne istoriko ar teologo, o rašytojo-romanisto bandymas pažvelgti į centrinę krikščionybės figūrą. Mauriac, pasitelkdamas savo, kaip „prasimanytų herojų gyvenimo“ žinovo, įgūdžius, siekia atskleisti gyvą, o ne dirbtinę Evangelijų asmenybę.
Autoriaus Tikslas: Nuo dogmos prie asmens
Knygos pratarmėje autorius išsako savo motyvaciją. Anot jo, istorikai ir egzegetai, tyrinėdami Kristaus gyvenimą, dažnai susiduria su dviem kraštutinumais: netikintieji, paneigdami antgamtiškumą, visiškai nesuvokia savo tyrinėjamo objekto esmės , o tikintys rašytojai, apimti pamaldaus uolumo, neretai užgožia žmogiškąjį Jėzaus paveikslą, palikdami tik spindintį „antro Dieviškojo Asmens žėrėjimą“. Dėl to, pasak Mauriac, Jėzaus figūra daugeliui praranda aiškius kontūrus ir nustoja priminti gyvą asmenį.
Mauriac siekia nužerti „amžių rūdis“ ir „švelninančių komentarų sluoksnius“ , kad skaitytojas išgirstų autentišką, su niekuo nesumaišomą Kristaus balsą – balsą, kuris, pasak šventovės sargybinių, yra toks, kokiu „niekuomet žmogus nėra taip kalbėjęs“.
Kristaus Portretas: Prieštaravimų vienybė
Mauriac meistriškai tapo sudėtingą ir daugialypį Kristaus portretą. Tai:
Žmogus tarp žmonių: Dailidė iš Nazareto, taip įaugęs į savo giminę ir aplinką, kad jį atpažinti iš minios Judui prireikė pabučiavimo. Kaimynai stebisi, kai jis prabyla sinagogoje: „Ar jis ne dailidė, Marijos sūnus?“.
Dievas, kalbantis kaip Dievas: Šis vargšų galilėjietis elgiasi ir kalba su dieviška galia, kuri sukelia ir garbinimą, ir neapykantą.
Aistringa ir rami asmenybė: Mauriac aprašo Jėzų kaip „ūmų, kartais įnirtusį kaip ir kiekviena meilė“ , tačiau po šiuo smarkumu slypi „gelmių ramybė“, kylanti iš vienybės su Tėvu.
Skaldantis, o ne taikantis: Knygoje pabrėžiama, kad Jėzus atėjo nešti ne taikos, o kalavijo. Jo reikalavimai – palikti viską, mylėti jį labiau už artimiausius žmones – yra radikalūs, keliantys pasipiktinimą ir atgrasūs „menkystoms“ bei „lepiems“.
Struktūra ir Stilius: Chronologinė meditacija
Knyga chronologiškai seka Jėzaus gyvenimo kelią nuo tyliųjų metų Nazarete iki Prisikėlimo. Kiekvienas skyrius – tai ne sausas faktų atpasakojimas, o gili psichologinė ir dvasinė įvykių analizė. Mauriac neria į veikėjų vidinį pasaulį:
Marijos tylų laukimą ir širdyje saugomus žodžius, kai angelo pažadai, regis, nesipildo.
Judui skirtas visas skyrius, kuriame autorius bando rekonstruoti sudėtingą išdaviko psichologiją – jo praktiškumą, tikėjimą žemiška sėkme, nusivylimą ir galiausiai tragišką neapykantą.
Apaštalų nesupratimą, vaikiškas ambicijas ir lėtą, sunkų kelią į tikėjimą.
Piloto politinį pragmatizmą, prietaringą baimę ir bandymus išsisukti nuo atsakomybės.
Pasakojimas persmelktas Evangelijos citatų, kurios organiškai įpinamos į autoriaus apmąstymus, suteikdamos naratyvui autentiškumo ir gilumo.
Išvada
François Mauriac „Jėzaus gyvenimas“ yra galingas ir jaudinantis kūrinys. Tai knyga, kuri sėkmingai išvengia tiek sentimentalumo, tiek šalto akademiškumo. Autorius skaitytojui siūlo ne doktrinų rinkinį, o gyvą susitikimą su asmeniu – sudėtingu, reikalaujančiu, kartais šiurkščiu, bet visada kupinu beribės meilės ir gailestingumo. Tai literatūrinė kelionė, leidžianti iš naujo atrasti Evangelijos dramą ir Kristaus asmens patrauklumą bei radikalumą. Ji skirta tiems, kurie trokšta pažinti ne „patogų“ ar „sušvelnintą“, o gyvą ir amžinai aktualų Jėzų Kristų.

1940 metais Kaune išleista jėzuito kunigo Broniaus Andruškos surinkta ir parašyta knyga „Marija spinduliuose“ yra jautrus ir pamokantis pasakojimų rinkinys, skirtas Švenčiausiosios Mergelės Marijos asmeniui. Tai nėra istorinė ar teologinė studija, bet, kaip nurodoma pratarmėje, rinkinys žavingų legendų, kurių pagrindinis tikslas – ne istoriškai tiksliai atkurti įvykius, o atskleisti Marijos charakterio bruožus ir jos dvasinio pavyzdžio įtaką. Autorius nurodo, kad didžioji dalis medžiagos paimta iš angliškos S. J. Lordo knygelės „Kai Marija vaikščiojo žemėje“.
Pasakojimų turinys ir temos
Knygą sudaro trumpi, novelės tipo pasakojimai, kuriuose Marija, dažniausiai dar būdama jauna mergaitė ar motina, savo tyliu buvimu, žvilgsniu ar trumpu veiksmu pakeičia aplinkinių gyvenimus. Kiekviena istorija veikia kaip moralinė alegorija, iliustruojanti tam tikrą dorybę ar dvasinę tiesą.
„Mainininkas“: Pasakojama apie pinigų keitėją Jeruzalės šventykloje, kuris apgavo Marijos tėvus, perkančius balandžius aukai. Tačiau mažosios Marijos tyras ir priekaištaujantis žvilgsnis taip paveikia jo sąžinę, kad jis, puolęs ant kelių, grąžina pinigus ir dar prideda savų. Ši istorija pabrėžia Marijos nekaltumo galią nugalėti godumą ir neteisybę.
„Palaužtas jaunuolis“: Maištingas paauglys Tadas negerbia savo vargstančios motinos. Šventykloje pamatęs angeliško tyrumo mergaitę (Mariją), paskendusią maldoje, jis patiria gilų vidinį lūžį. Jos pavyzdys įkvepia jį atgailai, ir jis grįžta pas motiną tapęs kitu žmogumi. Čia Marija vaizduojama kaip įkvėpimo šaltinis, galintis atkurti meilę ir pagarbą šeimoje.
„Arti prie dangaus“: Jaunuolis Benjaminas, paveiktas ciniškų sadukiejaus argumentų, praranda tikėjimą. Atėjęs į dailidės Juozapo namus, jis netyčia išgirsta Marijos ištartus žodžius angelui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė...“ ir pamato jos veide bei aplink ją sklindančią antgamtinę šviesą. Šis regėjimas akimirksniu grąžina jam tikėjimą Dievu ir sielos nemirtingumu.
„Motina ir Madona“: Egipte jauna motina, pavargusi nuo savo nuolat verkiančio kūdikio, jaučia apmaudą ir nusivylimą. Pro šalį einanti Marija, pati nešina mažuoju Jėzumi, paima jos verkiantį vaiką ir švelniai jį nuramina. Šis pavyzdys atveria egiptietės širdį tikrajai motiniškai meilei.
Stilius ir tikslas
Knygos stilius yra paprastas, vaizdingas ir prieinamas kiekvienam skaitytojui. Pasakojimai parašyti jautria, pakilia kalba, kuri siekia ne tiek informuoti, kiek sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir norą sekti Marijos pavyzdžiu. Tai yra tipiška devocionalinės literatūros išraiška, kurios tikslas – ugdyti dvasines vertybes ir gilinti tikėjimą. Knygelė akivaizdžiai skirta dvasiniam penui, o ne istoriniams ar teologiniams ginčams.
Išvados
„Marija spinduliuose“ yra žavus ir šiltas tarpukario Lietuvos religinės literatūros pavyzdys. Nors istorijos yra legendinio pobūdžio, jos puikiai atlieka savo funkciją – per paprastus, kasdieniškus epizodus atskleidžia Marijos, kaip Motinos, Globėjos ir Įkvėpėjos, paveikslą. Tai knyga, kuri kalba ne protui, o širdžiai, ir šiandien gali būti skaitoma kaip gražus dvasinės kultūros palikimas, liudijantis apie to meto žmonių pamaldumą ir vertybes. Ji primena, kad tikėjimo tiesos gali būti perteikiamos ne tik dogmomis, bet ir per grožį, jausmą bei įkvepiantį pasakojimą.

1958 metais Bruklino pranciškonų spaustuvės išleista kunigo Viktoro Gidžiūno, O.F.M., knyga „Šv. Kazimieras“ yra hagiografinis veikalas, skirtas Lietuvos globėjo 500-osioms gimimo metinėms paminėti. Šis leidinys, priklausantis serijai „Šventųjų gyvenimai“, yra ne tik biografinis pasakojimas, bet ir dvasinis bei patriotinis kūrinys, atspindintis to meto išeivijos lietuvių nuotaikas.
Knyga pradedama metaforišku įvadu „Švyturys tamsioje naktyje“, kuriame šventieji, įskaitant šv. Kazimierą, pristatomi kaip dvasiniai kelrodžiai audringame pasaulyje, padedantys nepasiklysti gyvenimo klystkeliuose.
Toliau chronologiškai pasakojama šventojo gyvenimo istorija:
Jaunystė ir auklėjimas: Aprašoma šv. Kazimiero vaikystė karališkuosiuose rūmuose Krokuvoje, kur jis gimė 1458 m. spalio 3 d.. Nors aplinka buvo kupina pagundų, pabrėžiama pamaldžių tėvų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio bei motinos, austrų habsburgaitės Elžbietos – įtaka. Iš motinos jis paveldėjo gilų tikėjimą, o iš tėvo – lietuvišką nuosaikumą, teisingumą ir ištvermę. Didelis dėmesys skiriamas jo iškiliems mokytojams, ypač kronikininkui Janui Dlugošui, kuris supažindino jaunuolį su Lietuvos istorija, krikščionybės tiesomis ir išmokė lotynų kalbos.
Valstybinė veikla: Knygoje vaizduojamas Kazimiero, kaip būsimo sosto įpėdinio, ruošimas. Aprašomos jo kelionės po Lietuvą ir Lenkiją, kurių metu jis buvo supažindintas su valstybės valdymu. Būdamas 22-ejų, jis dvejus metus pavadavo tėvą Lenkijoje ir pasižymėjo kaip gabus, teisingas ir taupus administratorius, kuris stengėsi išpirkti užstatytus karališkus dvarus, šalino netikusius dvariškius ir stabdė stačiatikybės plitimą.
Liga ir mirtis: Dėl asketiško gyvenimo būdo ir įtempto darbo pašlijo princo sveikata. Jam pasireiškė tuo metu nepagydomos džiovos požymiai. Šv. Kazimieras mirė 1484 m. kovo 4 d. Gardine, eidamas 26-uosius metus. Jo kūnas buvo palaidotas Vilniaus katedroje.
Dorybės ir šventumas: Didelė kūrinio dalis skirta šv. Kazimiero dorybėms aprašyti. Pabrėžiamas jo gilus pamaldumas, išmintis, teisingumas ir ypač skaistybė. Net ir gyvendamas karaliaus dvare, jis praktikavo askezę: po karališkais drabužiais nešiojo ašutinę, dažnai pasninkaudavo ir ilgas valandas praleisdavo melsdamasis. Ypač akcentuojama jo meilė Dievo Motinai Marijai ir himnui „Omni die dic Mariae“, kurio nuorašas, kaip teigiama, buvo rastas jo karste.
Reikšmė Lietuvai: Autorius iškelia šv. Kazimierą kaip Lietuvos nacionalinį simbolį. Jis vaizduojamas kaip tautos ir katalikybės gynėjas nuo išorinių grėsmių, ypač stačiatikybės ir Rusijos įtakos. Minimass ir stebuklingas jo pasirodymas Lietuvos kariuomenei mūšyje prie Polocko 1518 metais. Aprašomi ir vėlesni jo relikvijų slėpimo atvejai per karus ir sovietmetį, pabrėžiant priešiškų režimų neapykantą šventajam.
Knyga baigiama kreipimusi į to meto, ypač išeivijos, jaunimą, raginant šv. Kazimierą laikyti Tėvynės meilės ir dorybių pavyzdžiu. Leidinys gausiai iliustruotas piešiniais ir nuotraukomis, vaizduojančiomis šventąjį, jo artimuosius, istorines vietas (Vilnių, Trakus, Krokuvą) ir su jo kultu susijusius meno kūrinius.
Apibendrinant, tai pamaldaus ir patriotinio pobūdžio kūrinys, skirtas stiprinti lietuvių tikėjimą ir tautinę tapatybę. Jis perteikia šv. Kazimiero gyvenimą ne kaip sausą istorinį faktą, o kaip įkvepiantį pavyzdį ateities kartoms.

 knygos „Monsinjoras“, kurią parašė Klemensas Jūra, apžvalga. Knyga yra dedikuota monsinjoro Zenono Ignatavičiaus-Ignonio atminimui ir jo gyvenimo bei darbų aprašymui.
Knygos turinys
Knyga „Monsinjoras“ yra biografinė apybraiža, pasakojanti apie monsinjoro Zenono Ignatavičiaus-Ignonio (Zenonas Ignonis) gyvenimą ir veiklą. Knygos autorius, Klemensas Jūra, remiasi asmeniniais pokalbiais su monsinjoru, jo dienoraščio fragmentais bei korespondencija. Knyga padalinta į tris pagrindines dalis:
Lietuvoje: Šioje dalyje aprašoma monsinjoro vaikystė ir jauni metai, praleisti Nemuno pakrantėje, jo šeima ir pirmoji patirtis, susidūrus su Pirmuoju pasauliniu karu bei evakuacija į Ukrainos stepes. Taip pat paliečiamos studijos Kauno kunigų seminarijoje ir pirmieji kunigystės metai.
Gudijoje: Antroji dalis skirta monsinjoro veiklai karo metais Gudijoje, kur jis tarnavo kaip lietuvių karių kapelionas. Šis laikotarpis aprašomas kaip kupinas pavojų, iššūkių ir pasiaukojimo, teikiant dvasinę pagalbą kariams ir vietos katalikams.
Pasaulyje: Trečioji dalis apima pokario metus, praleistus Vokietijoje, studijas Romoje ir ilgametį darbą Brazilijoje. Ypatingas dėmesys skiriamas jo veiklai Rio de Žaneire, kur jis buvo lietuvių bendruomenės dvasinis lyderis, radijo programos organizatorius ir aktyvus visuomenininkas.
Pagrindinės temos
Tikėjimas ir pašaukimas: Knygoje atskleidžiamas tvirtas monsinjoro tikėjimas, kuris jį vedė per visus gyvenimo sunkumus ir išbandymus. Jo pasišventimas kunigystei ir tarnystei žmonėms yra pagrindinė kūrinio ašis.
Patriotizmas ir lietuvybė: Monsinjoras Zenonas Ignonis vaizduojamas kaip didis Lietuvos patriotas, kuris, net būdamas toli nuo tėvynės, aktyviai rūpinosi lietuvybės išsaugojimu, Lietuvos laisvės byla ir tautiečių gerove.
Istoriniai kataklizmai: Knygos fone atsiskleidžia XX amžiaus Lietuvos ir Europos istorijos tragedijos: Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, sovietų ir nacių okupacijos, tremtis ir gyvenimas išeivijoje. Monsinjoro gyvenimo istorija tampa gyvu šių įvykių liudijimu.
Humanizmas ir atjauta: Kūrinys pabrėžia monsinjoro žmogiškąsias savybes: kuklumą, atjautą, pasiaukojimą ir meilę artimui, nepaisant tautybės ar įsitikinimų.
Stilius ir struktūra
Klemensas Jūra rašo jautriu ir pagarbiu stiliumi, stengdamasis ne tik atkurti faktus, bet ir perteikti monsinjoro asmenybės gilumą bei to meto atmosferą. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis iš monsinjoro gyvenimo. Pasakojimas chronologinis, tačiau jame gausu lyrinių nukrypimų, apmąstymų ir istorinių ekskursų. Knygą praturtina ir kitų amžininkų, pavyzdžiui, Halinos Didžiulytės-Mošinskienės, prisiminimai.
Leidėjo Broniaus Ignatavičiaus sprendimu, visas knygos pelnas buvo skirtas Brazilijos lietuvių jaunimui, kurį velionis monsinjoras labai mylėjo. Knyga išleista 1000 egzempliorių tiražu Pranciškonų spaustuvėje Brukline.

Pateiktoje nuorodoje aprašoma kunigo Juozo Zdebskio knyga „Gyvenimas mąstymuose“, kuri yra paremta jo kalėjimo dienoraščiais. Šis leidinys suteikia gilų ir asmenišką žvilgsnį į vieno iškiliausių sovietmečio disidentų, kovotojo už tikėjimo laisvę, vidinį pasaulį.
Knygos kontekstas ir autorius
Kunigas Juozas Zdebskis buvo įkalintas sovietmečiu už vaikų katekizavimą – veiklą, kuri agresyvios ateizacijos sąlygomis buvo laikoma nusikaltimu. Dienoraščiai, rašyti kalėjime, atspindi didžiulę dvasinę kovą, kurią kunigui teko išgyventi priešiškoje aplinkoje, patiriant nuolatinį psichologinį ir fizinį spaudimą. Kalinio dalią jis priėmė ne kaip asmeninę nelaimę, o kaip neatsiejamą kunigo tarnystės dalį ir Dievo skirtą kryžių.
Pagrindinės temos ir idėjos
Knyga yra dvasinių apmąstymų rinkinys, kuriame nagrinėjamos amžinosios vertybės ir žmogiškieji išbandymai. Pagrindinės temos, gvildenamos dienoraščiuose, yra šios:
Vidinė kova: Kunigas Zdebskis daug svarsto apie kovą su egoizmu, ambicijomis ir pykčiu. Jis pabrėžia nuolankumo, gailestingumo ir gebėjimo dalytis svarbą dvasiniam augimui.
Tikėjimas ir kančia: Dienoraščiuose gausu apmąstymų apie tikėjimo, vilties, meilės ir kančios prasmę. Autorius ieško atsakymų į sudėtingus egzistencinius klausimus, bandydamas suvokti Dievo valią savo gyvenime.
Gyvenimo prasmė: Būdamas izoliuotas nuo pasaulio, kunigas Zdebskis gilinasi į savo gyvenimo prasmę, apmąsto praeitį ir ateitį, ieškodamas dvasinės stiprybės.
Leidinio struktūra ir tikslas
„Gyvenimas mąstymuose“ yra trečioji knygų serijos apie kunigą Zdebskį dalis, logiškai tęsianti anksčiau išleistas knygas „Akiplėša“ ir „Kryžiaus ir Meilės kelias“. Leidinys suskirstytas į dvi dalis: pirmojoje pateikiami dienoraščiai iš pirmojo įkalinimo, o antrojoje – apmąstymai iš vėlesnių kunigavimo metų. Rengėjai stengėsi išlaikyti autentišką autoriaus stilių, o tekstą suskirstė pagal temas, kad skaitytojui būtų lengviau sekti kunigo minties giją. Knygos tikslas – suteikti skaitytojams dvasinio peno ir stiprybės, remiantis autentiška tikėjimo liudijimo patirtimi.

 Kunigo Zenono Ignonio (Ignatavičiaus) dienoraštinių užrašų knyga „Praeitis kalba“, apimanti 1941–1944 metus, yra unikalus ir sukrečiantis Antrojo pasaulinio karo metų liudijimas. Tai – karo kapeliono, tarnavusio lietuvių savisaugos batalionuose Gudijoje (dabartinėje Baltarusijoje), atsiminimai, atveriantys ne politinių ar karinių strategijų, o žmogiškumo ir sąžinės dramą brutaliomis karo sąlygomis.
Knyga yra autentiškas to meto dokumentas, sudarytas iš slapta rašyto dienoraščio. Autorius, vedamas stipraus pareigos jausmo ir tikėjimo, pasiryžo tapti karo kapelionu, nes tai buvo vienintelis būdas teikti dvasinę pagalbą Gudijos tikintiesiems, nacių valdžiai griežtai draudus kunigams vykti į šį kraštą civiliniais reikalais.
Dienoraštyje atsiskleidžia sudėtinga ir pavojinga kapeliono kasdienybė. Z. Ignonis nuolat atsidurdavo kryžminėje ugnyje: sovietų partizanai jį laikė priešu dėl bendravimo su vokiečiais, okupantams jis buvo neparankus kaip gyvas priekaištas, lenkų nacionalistai į jį žvelgė su nepasitikėjimu dėl pabrėžiamos lietuvybės, o lietuvių karius jis nuolat ragino elgtis žmoniškai.
Autorius su dideliu skausmu aprašo karo atskleistas blogąsias žmogaus savybes – sadizmą, gobšumą, cinizmą – ir džiaugiasi kiekvienu sutiktu padoriu žmogumi. Jo užrašuose atsispindi ne didvyriški mūšiai, o vietinių gyventojų vargai, karių moralinis nuosmukis, girtuoklystė ir silpstantis religingumas. Kartu tai ir gilaus tikėjimo liudijimas, pasakojimai apie Volgos vokiečių, ištisus dešimtmečius kentusių bolševikų persekiojimus, dvasinę stiprybę , bei paties autoriaus pasitikėjimą Dievo valia net mirtino pavojaus akivaizdoje.
Knyga „Praeitis kalba“ yra ne literatūrinis kūrinys, o tiesus ir skausmingas to meto įvykių atspindys. Ji atskleidžia sudėtingą istorinį laikotarpį per asmeninę patirtį, priverčia susimąstyti apie amžinąsias vertybes ir žmogaus pasirinkimus nežmoniškomis sąlygomis. Tai retas ir vertingas karo kapeliono dienoraštis, atveriantis mažai žinomą Antrojo pasaulinio karo puslapį.

Knygos apžvalga: Vyskupo Vincento Brizgio „Trisdešimt meilės žodžių“
Nesenstantis dvasinis vadovas, įsišaknijęs meilėje ir tikėjime
1957 m. Čikagoje išleista vyskupo Vincento Brizgio knyga „Trisdešimt meilės žodžių“ yra dvasinių meditacijų rinkinys, skirtas padėti skaitytojui keliauti per gyvenimo iššūkius Kristaus dvasioje. Šis „Lietuviškos Knygos klubo“ leidinys , išspausdintas „Draugo“ spaustuvėje , pranoksta savo laikmetį, siūlydamas gilią ir praktišką išmintį, pagrįstą centriniu krikščionybės teiginiu: „Dievas yra Meilė“.
Knygos struktūrą sudaro trisdešimt trumpų esė, kurių kiekviena nagrinėja esminę krikščioniško gyvenimo temą. Vyskupas Brizgys savo kūrinį pradeda nuoširdžiu „Skaitytojui pasveikinimu“ , kuriame pabrėžia, kad meilė yra didžiausia jėga danguje ir žemėje, ir kad be Dievo meilės pažinimo net Jo visagalybė ir išmintis suteiktų mažai paguodos.
Kiekvienas skyrius gilinasi į konkretų tikėjimo ir moralės aspektą, remdamasis Biblijos ištrauka, daugiausia iš Evangelijų, kaip savo pamatu. Temos yra tiek dvasiškai gilios, tiek praktiškai pritaikomos, atliepiančios amžinąją žmogaus būseną.
Autorius apmąsto:
Dvasios pirmenybę: Knyga pradedama skyriumi „Dvasia ir duona“ , kuriame pabrėžiama, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų, taip išryškinant maldos ir apsimarinimo būtinybę dvasiškai turtingam gyvenimui.
Pasitikėjimą ir atsakomybę: Skyriuje „Žmogaus pasitikėjimas Dievu ir savimi“ nagrinėjama esminė pusiausvyra tarp tikėjimo Dievo apvaizda ir pasikliovimo savo pačių Dievo duotais gebėjimais.
Žmonių santykius: Keli skyriai skirti tarpusavio elgesiui. „Sutilpkime kartu ir siaurame kelyje“ kviečia tikinčiuosius į vienybę ir abipusę paramą , o „Žmogus su žmogumi“ išdėsto auksinę taisyklę: „Ko jūs norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite“.
Turtą ir materializmą: Skyriuje „Keturi broliai ir jų pinigai“ V. Brizgys pasitelkia palyginimą, kad aptartų tinkamą krikščionišką požiūrį į žemiškas gėrybes, pažymėdamas, kad turto turėjimas savaime nėra nuodėmė, tačiau neišmintingas prisirišimas prie jo yra žalingas.
Santuokos šventumą: Skyrius „Jeigu toks dalykas su moterimi...“ yra tvirta santuokos neišardomumo ir šventumo gynyba, apibrėžianti ją kaip visą gyvenimą trunkančią, ištikimą sąjungą, kurią gali išskirti tik mirtis.
Kančią ir ištvermę: „Mūsų kryžiai“ moko, kad savo asmeninio kryžiaus – pareigų ir prigimties netobulumų – priėmimas ir nešimas yra būtina sąlyga norint būti Kristaus mokiniu.
Visoje knygoje vyskupas Brizgys išlaiko pastoralinį ir prieinamą toną. Jo rašymą praturtina alegorijos, pavyzdžiui, istorija apie laimingą žmogų, neturėjusį marškinių , ir jautrūs jo laikmečio pavyzdžiai, įskaitant nuorodas į tikinčiųjų persekiojimą bolševikų valdžioje. Tai tvirtai susieja knygą su jos numatytosios auditorijos – XX a. vidurio lietuvių išeivijos – istoriniu kontekstu, siūlant jiems dvasinę atramą ir viltį tremties bei sunkumų akivaizdoje.
Galiausiai, „Trisdešimt meilės žodžių“ yra daugiau nei pamokslų rinkinys; tai išsamus meile grįsto gyvenimo vadovas. Vyskupas Brizgys meistriškai supina Šventąjį Raštą, Bažnyčios mokymą ir žmogiškąją patirtį, sukuriant vadovą, kuris yra ir reikalaujantis, ir guodžiantis. Jis kviečia skaitytoją gyventi aktyviu tikėjimu, kuriame meilė nėra tik jausmas, bet sąmoningas pasirinkimas, išreiškiamas veiksmais, atlaidumu ir nepalaužiamu pasitikėjimu Dievu. Tai išlieka vertingas šaltinis kiekvienam, siekiančiam pagilinti savo supratimą apie krikščionišką kelią į tikrai laimingą ir prasmingą gyvenimą.

Tai kunigo ir ilgamečio redaktoriaus Juozo Prunskio sudarytos knygos „Rinktinės Mintys“ (išleista 1958 m.) apžvalga. Šis veikalas yra ne autoriaus kūryba, o kruopščiai atrinktas ir susistemintas minčių, aforizmų ir citatų lobynas.
Knygos žanras ir tikslas
Tai yra aforizmų ir išminties posakių antologija. Pats sudarytojas ją apibūdina kaip „miniatiūrinę gyvenimo filosofijos ir poezijos antologiją“. Knygos tikslas – pateikti skaitytojui koncentruotą pasaulio mąstytojų, rašytojų, dvasinių lyderių ir liaudies išmintį pačiomis įvairiausiomis temomis, suteikti peno apmąstymams, įkvėpimo ir praktinių gairių kasdieniam gyvenimui.
Struktūra ir turinys
Knygos struktūra yra itin patogi skaitytojui. Visos mintys yra sugrupuotos pagal temas, kurios išdėstytos abėcėlės tvarka – nuo „Abejojimo“ iki „Žmogaus“. Tai leidžia lengvai rasti dominančią sritį ir greitai pasisemti išminties konkrečiu klausimu.
Turinys yra nepaprastai platus ir universalus. Jame galima rasti:
Antikos filosofų (Sokrato, Platono, Cicerono) įžvalgas.
Krikščioniškųjų mąstytojų (Šv. Augustino, Šv. Tomo Akviniečio) mintis.
Pasaulio literatūros klasikų (Šekspyro, Gėtės, Dostojevskio) citatas.
Lietuvių autorių išmintį – nuo K. Donelaičio ir M. Valančiaus iki išeivijos rašytojų.
Įvairių tautų patarles ir priežodžius, atspindinčius liaudies išmintį.
Temos apima visą žmogaus gyvenimo spektrą: nuo abstrakčių sąvokų (laimė, tiesa, amžinybė) iki konkrečių dorybių ir ydų (darbštumas, tinginystė, pavydas), nuo visuomeninių reiškinių iki asmeninių išgyvenimų.
Stilius
Knygos stilius – lakoniškas, aforistiškas. Kiekviena mintis yra tarsi mažas perlas, talpinantis savyje didelę prasmę. Toks formatas leidžia skaitytojui neskubant apmąstyti kiekvieną posakį.
Kam skirta knyga?
Kaip nurodo pats J. Prunskis, knyga skirta labai plačiam ratui: kalbėtojui, pamokslininkui, mokytojui, žurnalistui – visiems, kuriems reikia taiklaus ir įtaigaus žodžio. Tačiau labiausiai ji skirta kiekvienam mąstančiam žmogui, kuris ieško įkvėpimo, dvasinės atramos ar tiesiog nori praturtinti savo vidinį pasaulį.
„Rinktinės Mintys“ nėra knyga, skaitoma vienu prisėdimu nuo pradžios iki galo. Tai veikiau stalo knyga, kurią galima atsiversti bet kuriuo metu, ieškant patarimo, paguodos ar tiesiog minties, kuri lydėtų visą dieną. Tai puikus pavyzdys, kaip vienoje vietoje galima sukaupti per šimtmečius kauptą žmonijos išmintį.

Knygos apžvalga: Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“
Kunigo, teologijos daktaro ir marijonų vienuolio (MIC) K. A. Matulaičio veikalas „Meilės ugnis“, išleistas 1961 metais Čikagoje, yra fundamentalus asketinės ir mistinės teologijos vadovas, skirtas giliam dvasiniam tobulėjimui. Jau pats viršelis, kurį puošia Michelangelo „La Pieta“ detalė ir citata iš Jono evangelijos apie didžiausią meilę – gyvybės atidavimą už draugus, nurodo į centrinę knygos temą – pasiaukojančią meilę kaip krikščioniškosios tobulybės siekio esmę.
Struktūra ir turinys
Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis: „I Knyga: Tobulybė“ ir „II Knyga: Laimės kelias“. Ši struktūra atspindi klasikinį dvasinio gyvenimo kelią – nuo aktyvių pastangų ir dorybių ugdymo (asketika) iki pasyvesnio, Dievo malone vedamo mistinio patyrimo (mistika).
Pirma knyga „Tobulybė“ sistemingai nagrinėja krikščioniškosios tobulybės pagrindus. Ji pradedama „Vienybės keliu“ , kuriame aiškinamas šventumo siekimas , būtinybė atsižadėti savęs , ir uolumo svarba. Didelis dėmesys skiriamas dorybių ugdymui, ypač tikėjimui, vilčiai ir meilei, kurios vainikuoja visą dvasinį gyvenimą. Autorius, remdamasis arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus, MIC, raštais, pateikia praktinių nurodymų, kaip siekti luomo tobulybės. Ši dalis baigiama veikliosios įžvalgos (kontempliacijos) analize, kuri yra natūralus mąstymo apie Dievo tiesas vaisius.
Antra knyga „Laimės kelias“ pereina prie aukštesnės, Dievo suteiktosios įžvalgos – mistinės kontempliacijos. Čia autorius detaliai aprašo šios Dievo dovanos prigimtį , jos laipsnius (netobulą, tobulą ir didžiausiąją tobulybę) ir pasireiškimo būdus, tokius kaip ramybės malda, dvasinis apsvaigimas ar dvasinės sužieduotuvės. Knygoje taip pat išsamiai nagrinėjami ir sudėtingesni mistiniai reiškiniai: regėjimai (vizijos) , mistinės kalbos ir apreiškimai. Paskutinė dalis skirta itin svarbiam „Dvasių atpažinimui“, kur pateikiami praktiniai nuostatai, kaip atskirti Dievo veikimą nuo žmogiškos prigimties ar piktosios dvasios įtakos.
Pagrindinės idėjos ir tikslas
K. A. Matulaitis pabrėžia, kad krikščioniškoji tobulybė yra pasiekiama per ugningą meilę Dievui, kuri išreiškiama visišku atsidavimu Jo valiai. Knygos tikslas, kaip nurodo pats autorius, yra patarnauti „taurioms sieloms ir jų vadovams“ ir būti naudingai „kiekvienam, kuris nuoširdžiai siekia tobulybės, kuris rimtai galvoja apie savo išganymą“. Veikalas remiasi solidžiais teologiniais šaltiniais, tokiais kaip šv. Tomas Akvinietis, šv. Teresė Avilietė, šv. Jonas nuo Kryžiaus ir kitais dvasinio gyvenimo mokytojais.
Kam skirta ši knyga?
„Meilės ugnis“ yra rimtas, gilus ir sistemingas veikalas, skirtas ne paviršutiniškam skaitymui. Ji bus ypač naudinga:
Dvasininkams ir vienuoliams, ieškantiems patikimo vadovo dvasiniame kelyje.
Dvasios vadovams ir nuodėmklausiams, susiduriantiems su mistiniais reiškiniais.
Pasauliečiams, kurie rimtai siekia dvasinio tobulumo ir nori pagilinti savo maldos gyvenimą.
Teologijos studentams, studijuojantiems asketinę ir mistinę teologiją.
Apibendrinimas
Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“ yra klasikinis išeivijos dvasinės literatūros pavyzdys, išsiskiriantis savo gilumu, aiškia struktūra ir teologiniu pagrįstumu. Tai išsamus vadovas, vedantis skaitytoją nuo pirmųjų dorybių ugdymo žingsnių iki aukščiausių mistinės vienybės su Dievu viršūnių. Knyga reikalauja susikaupimo ir apmąstymo, tačiau tiems, kurie pasiryžę leistis į šią dvasinę kelionę, ji taps neįkainojamu dvasinės išminties šaltiniu.

Tai antroji kunigo Juozo Zdebskio dvasinio palikimo serijos „Menas gyventi“ dalis, kuri tęsia skaitytojo pažintį su šio iškilaus dvasininko pamokslais. Šioje knygoje publikuojami dar ankstyvesnio laikotarpio, 1951–1958 metų, pamokslų metmenys, parašyti kunigystės pradžioje, tarnaujant Kaune, Šiluvoje ir kitur. Šis rinkinys atskleidžia jaunojo kunigo dvasinės minties brandą, gilų tikėjimą ir gebėjimą kalbėti apie amžinąsias vertybes sudėtingu pokario ir sovietmečio laikotarpiu.
Turinys ir temos
Knygos turinys, sprendžiant iš pateiktos medžiagos, yra sutelktas į fundamentalias krikščioniško gyvenimo temas, kurias autorius analizuoja per asmeninės patirties ir gilaus teologinio supratimo prizmę:
Tikėjimo esmė ir iššūkiai: J. Zdebskis nagrinėja tikėjimo ir netikėjimo prigimtį. Pasitelkdamas fariziejų pavyzdį, jis pabrėžia, kad puikybė ir išankstinis nusistatymas gali užkirsti kelią Dievo malonei net ir akivaizdžių stebuklų akivaizdoje. Priešingai, nuodėmingas, bet atviras tiesai žmogus gali patirti gilų atsivertimą.
Kančios prasmė ir atpirkimas: Viena centrinių temų – kančios įprasminimas per Kristaus auką. Autorius aiškina, kad kančia nėra beprasmė, o krikščionio pareiga yra aukoti savo sunkumus už kitų išganymą, taip dalyvaujant atpirkimo darbe.
Krikščionybė kaip veiksmas: Kunigas pabrėžia, kad tikėjimas turi būti gyvas ir matomas per konkrečius darbus – meilę artimui, pasiaukojimą ir atjautą. Krikščionybė, pasak jo, nėra tik žodžių ar ritualų rinkinys, o aktyvi, veikianti meilė.
Jaunystės dvasiniai pavojai: Autorius skiria dėmesio jaunimo dvasiniam ugdymui. Jis kalba apie jaunystės veržlumą, idealizmą, bet kartu ir apie pavojus, kylančius dėl dvasinio pagrindo stokos. Klusnumas ir auka, pasak kunigo, yra būtini dvasiniam subrendimui ir tikrosios laisvės atradimui.
Stilius ir autoriaus požiūris
Kunigo J. Zdebskio pamokslų stilius yra emocionalus, pamokomasis ir persmelktas gilaus asmeninio įsitikinimo. Jis naudoja daug retorinių priemonių:
Tiesioginis kreipimasis: Autorius nuolat kreipiasi į klausytoją („broliai“), skatindamas jį asmeninei refleksijai ir sąžinės peržvalgai.
Vaizdinga kalba: Pamoksluose gausu ryškių metaforų ir palyginimų (pvz., tikėjimo stoka prilyginama „pūvančiam lavonui“, o gėris – „kibirkštėlei“), kurie padeda geriau perteikti dvasines tiesas.
Biblijos pavyzdžiai: Visos temos giliai grindžiamos Šventojo Rašto pavyzdžiais, ypač iš Naujojo Testamento, kurie tampa atspirties tašku apmąstymams.
Kontekstas ir reikšmė
Šie pamokslai buvo sakomi itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu – stalinizmo pabaigoje ir vėlesniais sovietiniais metais, kai bet kokia religinė mintis buvo slopinama. Todėl kunigo J. Zdebskio žodis skamba ne tik kaip dvasinis mokymas, bet ir kaip drąsus pasipriešinimas ateistinei ideologijai. Jo gebėjimas kalbėti apie amžinąsias vertybes, kai aplinkui buvo bandoma įdiegti materialistinę pasaulėžiūrą, liudija neeilinę dvasinę stiprybę.
Antroji „Meno gyventi“ dalis yra vertingas šaltinis, leidžiantis geriau pažinti ne tik kunigo Juozo Zdebskio asmenybę, bet ir visos pokario kartos dvasinius ieškojimus. Tai knyga, kviečianti skaitytoją apmąstyti savo gyvenimo prasmę, tikėjimo tvirtumą ir atsakomybę prieš Dievą bei artimą.

Knygos apžvalga: „Aš kasdieną su Dievu“
Paprastas ir nuoširdus dvasinis vadovas mažiesiems
Kunigo Stasio Ylos maldaknygė „Aš kasdieną su Dievu: Mažųjų maldos“ yra nedidelės apimties, tačiau turiningas leidinys, skirtas jauniausiems skaitytojams, žengiantiems pirmuosius tikėjimo kelio žingsnius. 2000-aisiais metais P. Petronio išleista knygelė, gavusi Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio pritarimą, siūlo vaikams suprantamas ir artimas maldas bei eilėraščius, kurie padeda integruoti tikėjimą į kasdienį gyvenimą.
Knygelės struktūra logiškai padalinta į kelias dalis, apimančias vaiko dieną, savaitę, mėnesius ir liturginius metus. Pradedama nuo rytinių ir vakarinių maldų, taip pat maldelių prieš ir po valgio ar mokymosi. Tai praktiškai parodo, kaip paprasti kasdieniai veiksmai gali būti susieti su dvasingumu.
Skyriuje „Vaiko savaitė“ kiekvienai savaitės dienai priskiriamas trumpas, lengvai įsimenamas eilėraštukas, skirtas Angelui Sargui, šventajam Globėjui, šventajam Juozapui ar Jėzui. Panašiu principu „Vaiko mėnesiai“ supažindina su kiekvienam metų mėnesiui būdingu religiniu akcentu – nuo Jėzaus vardo minėjimo sausį iki maldos už Tėvynę vasarį ir gegužės mėnesio, skirto Mergelei Marijai.
Didžiausia knygelės dalis, „Vaiko metai“, veda jaunuosius skaitytojus per svarbiausias liturgines šventes. Čia paprastais žodžiais paaiškinama Advento , Kūčių , Kalėdų , Velykų ir kitų švenčių prasmė. Eilėraščiai apie Verbų sekmadienį , Didįjį penktadienį ar Sekmines yra parašyti jautriai ir suprantamai, siekiant atskleisti šių įvykių esmę.
Leidinys taip pat paliečia svarbiausius sakramentus ir religines praktikas. Skyreliai apie Krikštą , Pirmąją Komuniją ir Išpažintį yra pateikiami dialogo forma arba per paprastą pasakojimą, kuris padeda vaikui geriau suprasti šių ritualų svarbą ir prasmę. Kun. Stasio Ylos tekstai pasižymi paprastumu, nuoširdumu ir melodingumu. Jie lengvai įsimenami ir tinkami skaityti kartu su tėvais, ugdant vaiko dvasinį pasaulį. Nors knygelė išleista prieš kelis dešimtmečius, jos turinys išlieka aktualus ir šiandien, būdamas puikia priemone tėvams ir globėjams, norintiems supažindinti vaikus su krikščioniškojo tikėjimo pagrindais.

Tai kunigo Juozo Prunskio knygos „Motina“ (išleista 1958 m. Čikagoje) apžvalga. Šis veikalas yra jautrus ir pakilus himnas motinystei, sudarytas iš publicistinių apybraižų, eilėraščių ir biografinių eskizų.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra vientisas pasakojimas, o teminis rinkinys, savotiška antologija, skirta motinos pagerbimui. Knygos tikslas – atskleisti motinos vaidmens didingumą, pasiaukojimą ir nepaprastą įtaką vaiko, o kartu ir visos tautos, gyvenimui. Autorius tai daro ne per sausus apibrėžimus, o per gyvus pavyzdžius ir emocingą pasakojimą.
Apie ką ši knyga?
Knygos ašis – motinos paveikslas, atskleidžiamas keliais aspektais:
Idealizuotas motinos portretas: Autorius piešia idealų motinos paveikslą, pabrėždamas jos dorybes – besąlygišką meilę, begalinę kantrybę, pasiaukojimą ir gebėjimą atleisti. Motina vaizduojama kaip šeimos širdis ir pirmoji tikėjimo bei moralės mokytoja.
Žymių žmonių motinos: Didelė ir bene įdomiausia knygos dalis yra skirta garsių Lietuvos veikėjų – Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto, Jono Biliūno ir kitų – motinų portretams. J. Prunskis, remdamasis biografiniais faktais, atskleidžia, kokią didžiulę įtaką šios moterys turėjo savo sūnų asmenybės formavimuisi ir jų pasiekimams. Taip iškeliama idėja, kad už kiekvieno didžio žmogaus stovi kilni ir pasiaukojanti motina.
Motina kančios akivaizdoje: Atskira tema paliečiami skaudūs tremtinių motinų likimai, jų stiprybė ir viltis baisiausių išbandymų metu.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra publicistinis, labai emocionalus ir pakilus. Autorius naudoja daug retorinių figūrų, poetinių citatų ir jausmingų kreipinių į skaitytoją. Tonas yra pastoralinis ir pamokomasis, siekiantis sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir dėkingumą savo motinai.
Kam skirta knyga?
„Motina“ yra universali knyga, skirta plačiajai auditorijai. Tai puiki dovana Motinos dienos proga, skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems, norintiems apmąstyti savo santykį su motina. Ji taip pat skirta pačioms motinoms, kaip jų sunkaus ir kilnaus pašaukimo įvertinimas ir padrąsinimas. Tai šiltas ir jaudinantis kūrinys, primenantis apie amžinąsias vertybes.

Knygos apžvalga: Prano Manelio „Kristus ir Eucharistija“
Išsami teologinė kelionė į krikščionių tikėjimo šerdį, kunigo Prano Manelio 1977 m. veikalas „Kristus ir Eucharistija: Dievo Veikla Išganymo Istorijoje“ yra sistemingas ir gilus žvilgsnis į du kertinius katalikybės slėpinius. Priklausanti „Krikščionis Gyvenime“ knygų serijai, ši monografija yra solidus teologinis darbas, kuriuo siekiama ne tik akademiškai išdėstyti doktriną, bet ir sustiprinti skaitytojo tikėjimą, padarant jį, autoriaus žodžiais, „protui labiau priimtiną, netgi žavingą“.
Parašytas remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvų ir teologų raštais, liturginėmis apraiškomis ir oficialiu Bažnyčios mokymu, veikalas kruopščiai gvildena sudėtingus teologinius klausimus. Autorius, įkvėptas savo, kaip teologijos dėstytojo, patirties ir draugų paskatintas, ypač kunigo Antano Vilkaičio, ėmėsi šio darbo pastebėjęs tikėjimo Kristumi ir jo veikla Bažnyčioje trūkumą, ypač tarp jaunimo.
Knyga yra logiškai padalinta į šešis skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo bendresnių kristologijos ir ekleziologijos temų iki specifinių eucharistinės teologijos aspektų.
Knygos struktūra ir turinys:
Pirmasis skyrius, „Kristus ir Jo Buvimas bei Veikla Istorijoje“, veikia kaip įvadas į visą studiją. Jame Manelis aiškina Bažnyčios, kaip naujosios Dievo tautos ir mistinio Kristaus Kūno, sampratą. Bažnyčia čia pristatoma kaip „prisikėlusio Kristaus sakramentas“, per kurį Dievas tęsia savo išganomąjį darbą istorijoje. Šiame skyriuje padedami pamatai tolesniems eucharistiniams svarstymams.
Antrasis skyrius, „Eucharistijos ir Jos Teologijos Istorinė Apžvalga“, skaitytoją veda per visą eucharistinės doktrinos raidą. Pradedant nuo Senojo Testamento provaizdžių, tokių kaip Sandora ir Paschos vakarienė , pereinama prie Eucharistijos įsteigimo , jos šventimo ankstyvojoje Bažnyčioje, viduramžiais, Reformacijos laikotarpiu ir XX amžiuje. Ši istorinė perspektyva suteikia kontekstą vėliau aptariamoms teologinėms problemoms.
Trečiasis skyrius, „Kristaus Buvimas Eucharistijoje“, yra skirtas realaus Kristaus buvimo dogmai. Čia nagrinėjama buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje, analizuojami Evangelijų liudijimai, ypač Jono evangelijos 6 skyrius, ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimas. Taip pat išsamiai aptariamas oficialus Bažnyčios mokymas, įskaitant Tridento ir II Vatikano Susirinkimų nutarimus.
Ketvirtasis skyrius, „Transsubstanciacija arba Peresminimas“, gilinasi į vieną sudėtingiausių Eucharistijos aspektų. Autorius aiškina peresminimo (esmėkaitos) sąvoką, pasitelkdamas filosofinius būties ir substancijos terminus, ir parodo, kaip per šį slėpiningą virsmą duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Penktasis skyrius, „Eucharistinis Bendravimas arba Komunija“, aptaria Eucharistijos priėmimo prasmę ir vaisius. Komunija pristatoma kaip sakramentinis dalyvavimas Kristaus aukoje, dvasinis maistas, stiprinantis antgamtinį gyvenimą, ir mistinio Kristaus Kūno augimo bei vienybės laidas. Skyriuje taip pat nurodomos sąlygos, būtinos vertam Komunijos priėmimui.
Šeštasis skyrius, „Eucharistija kaip Auka“, užbaigia veikalą, analizuodamas Mišių, kaip aukos, pobūdį. Manelis aiškina aukos sąvoką, lygina Mišių auką su kryžiaus auka ir pabrėžia, kad Eucharistija yra tiek Kristaus, tiek ir Bažnyčios auka.
Apibendrinant, „Kristus ir Eucharistija“ yra monumentalus veikalas lietuvių teologijos kontekste. Kunigas Pranas Manelis, remdamasis giliu tradicijos išmanymu, pateikia išsamią ir sistemingą studiją, skirtą išsilavinusiam katalikui, siekiančiam ne tik tikėti, bet ir suprasti savo tikėjimo slėpinius. Knyga sėkmingai sujungia dogmatinį aiškumą, istorinę perspektyvą ir pastoracinį jautrumą, išlikdama vertingu šaltiniu kiekvienam, norinčiam pagilinti savo žinias apie krikščionybės esmę – Kristų, veikiantį ir pasiliekantį su mumis Eucharistijoje.

2003 metais Lietuvių katalikų mokslo akademijos išleista ir dr. Mindaugo Bloznelio sudaryta knyga „Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ yra išsamus ir jautrus pasakojimas apie mokytoją, ateitininkę, visuomenės veikėją ir kankinę, kurios gyvenimas tapo nepalaužiamos dvasios ir tikėjimo liudijimu totalitarinio režimo akivaizdoje. Leidinys, parengtas pradėjus Adelės Dirsytės kanonizacijos bylą, yra ne tik biografija, bet ir vertingas istorinis dokumentas, atskleidžiantis tiek šviesų tarpukario Lietuvos inteligentijos veidą, tiek brutalią sovietinės sistemos prigimtį.
Knyga yra suskirstyta į dvi pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per A. Dirsytės gyvenimo etapus. Ji paremta įvairiapusiais šaltiniais: gausia jos sūnėno Stasio Ivanausko surinkta medžiaga apie šeimą ir tėviškę, archyviniais dokumentais, pačios A. Dirsytės publicistiniais straipsniais bei laiškais ir, svarbiausia, su ja kalėjusių moterų liudijimais.
Pirma dalis: „Gyvenimas iki nelaisvės metų“
Ši dalis atkuria aplinką, kurioje formavosi A. Dirsytės asmenybė. Ji gimė 1909 m. balandžio 15 d. darbščių ūkininkų Antano ir Agotos Dirsių šeimoje Pramislavos vienkiemyje, Kėdainių apskrityje. Augdama gausioje, katalikiškoje aplinkoje, ji nuo mažens buvo apsupta meilės artimui ir pagarbos pareigai. Baigusi Kėdainių gimnaziją, 1928 m. įstojo į Vytauto Didžiojo (tuomet – Lietuvos) universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti vokiečių kalbos ir literatūros. Studijų metais aktyviai dalyvavo studenčių ateitininkių „Birutės“ draugovės veikloje.
Dėl tėvo mirties ir finansinių sunkumų turėjusi nutraukti studijas, A. Dirsytė įsitraukė į Lietuvių katalikių moterų draugijos veiklą, kur pasireiškė kaip talentinga organizatorė, skaičiusi paskaitas ir rengusi kursus visoje Lietuvoje. Vėliau, jau dirbdama mokytoja Kaune ir Vilniuje, ji galiausiai baigė studijas ir 1940 m. gavo diplomą. Ši knygos dalis atskleidžia ją kaip idealistę, atsidavusią jaunimo ugdymui ir katalikiškų vertybių sklaidai.
Antra dalis: „Nelaisvės metai“
Ši dalis – tai sukrečiantis pasakojimas apie A. Dirsytės kančios kelią. 1946 m. kovo 6 d. ji buvo suimta už veiklą ateitininkų organizacijoje ir pagalbą partizanams. Knygoje pateikiami autentiški jos sovietinio saugumo (MGB) bylos tardymo protokolai. Kaip pratarmėje įspėja arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, šie dokumentai turi būti vertinami kritiškai, nes atspindi ne tiesos paiešką, o represinės sistemos bandymus palaužti žmogų. Protokolai liudija A. Dirsytės tvirtybę ir orumą žiaurių tardymų akivaizdoje.
Nuteista dešimčiai metų lagerio, ji buvo išvežta į Vorkutą, vėliau – į Taišetą ir galiausiai į Kolymą. Lageriuose A. Dirsytė tapo dvasine atrama ir globėja jaunesnėms kalinėms. Nepaisydama alinančio fizinio darbo, bado ir šalčio, ji rengdavo pokalbius, diskusijas, mokė mergaites poezijos, maldų ir taip padėjo joms išsaugoti žmogiškumą bei viltį.
Būtent Kolymoje gimė jos dvasinės stiprybės viršūnė – maldaknygė „Marija, gelbėk mus“. Šis mažytis, ranka rašytas rinkinys, slapta perrašinėjamas ir platinamas tarp kalinių, tapo nenugalimos Kristaus šviesos simboliu. Vėliau stebuklingai pasiekusi Vakarus ir išversta į daugybę kalbų, ši maldaknygė pasauliui paskelbė apie tylią lietuvaičių dvasinę pergalę sovietiniame pragare.
Dėl savo veiklos A. Dirsytė buvo nuolat persekiojama ir kankinama lagerio administracijos. Palūžus fizinei sveikatai, ji mirė 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovsko kalėjimo ligoninėje; jos kapas liko nežinomas.
Apibendrinimas
„Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ – tai monumentalus paminklas neeilinio tvirtumo asmenybei. Knyga detaliai ir jautriai atkuria ne tik vienos moters gyvenimo istoriją, bet ir visos kartos, subrendusios laisvoje Lietuvoje ir žiauriai naikintos sovietų okupacijos, likimą. Tai ne tik įkvepiantis pasakojimas apie tikėjimą ir pasiaukojimą, bet ir nepaprastai svarbus istorinis šaltinis, leidžiantis giliau suvokti XX a. Lietuvos tragediją. Adelės Dirsytės gyvenimas ir jos maldaknygė, kaip teigia arkivyskupas S. Tamkevičius, „amžiams išliks kaip paminklas nenugalimai Kristaus šviesai“.

 Apžvalga: Ar įmanoma atkurti tiesą propagandos labirintuose?
Egidijaus Juodžio knyga „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ (2020 m.) yra išsami ir kruopšti istorinė apybraiža, nagrinėjanti vieną sudėtingiausių ir prieštaringiausiai vertinamų XX a. Lietuvos asmenybių – kunigą, prelatą Zenoną Ignatavičių. Jau pats pavadinimas kelia esminį klausimą, į kurį autorius bando atsakyti, pasitelkdamas gausius istorinius šaltinius ir faktų analizę.
Knygos centre – kunigo Zenono Ignatavičiaus, Antrojo pasaulinio karo metais tapusio lietuvių policijos batalionų kapelionu Gudijoje (dabartinėje Baltarusijoje), asmenybė. Šis vaidmuo lėmė jo padėties dviprasmiškumą: sovietinė propaganda dešimtmečius piešė jį kaip „kriminalinį nusikaltėlį“ ir nacių kolaborantą , o kiti jo veiklą matė kaip kilnią ir būtiną misiją dvasinės pagalbos netekusiems žmonėms. Autorius E. Juodis imasi nelengvos užduoties – išnarplioti šį melo, nutylėjimų ir sąmoningų prasimanymų mazgą.
Knygos stiprybė – tai gebėjimas meistriškai naršyti po prieštaringų šaltinių labirintus. Autorius neapsiriboja viena tiesa, o kritiškai vertina visus prieinamus dokumentus. Ypatingas dėmesys skiriamas sovietinių publikacijų analizei, kurioje, pasitelkiant archyvinius duomenis, atskleidžiamas sąmoningas faktų iškraipymas ir šmeižtas. Pavyzdžiui, paneigiami teiginiai apie Z. Ignatavičiaus tariamą darbą vertėju vokiečių komendantūroje Vilkijoje, įrodant, kad tuo metu jis dirbo Kaišiadoryse.
Vienas vertingiausių šaltinių, kuriais remiasi autorius, yra paties Z. Ignatavičiaus karo metų dienoraštis. Šie asmeniniai užrašai atveria visiškai kitokį vaizdą nei piešė propaganda. Tai – žmogus, pasibaisėjęs nacių tvarka, kurią jis vadina nežmoniška , ir giliai pergyvenantis dėl lietuvių karių nusikaltimų: „Nemažai turime nusikaltimų padarytų kad ir šią vasarą Lietuvos vaikų. Jie kruvini ir baisūs. Kad Dievas atitolintų savo bausmę !“. Dienoraštyje atsiskleidžia nuolatinė moralinė kolizija, kai tenka tarnauti tarp karių, iš kurių dalis atvirai troško dalyvauti žydų šaudymuose , ir tuo pačiu jausti pareigą neapleisti „nusidėjėlių“, kuriems labiausiai reikia dvasinės pagalbos.
Knyga ne tik atkuria Z. Ignatavičiaus biografiją, bet ir piešia platų to meto istorinį kontekstą:
Religinė aplinka Gudijoje: Skaitytojas supažindinamas su totalitarinių režimų nuniokota religine erdve, kurioje sovietai beveik sunaikino dvasininkiją, o naciai, nors ir leido atidaryti bažnyčias, vykdė tautinio ir religinio kiršinimo politiką.
Pokario gyvenimas ir KGB veikla: Išsamiai atskleidžiamos Z. Ignatavičiaus pastangos dirbant Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje ir lietuvių bendruomenėje Brazilijoje. Ypač vertingas skyrius, kuriame, remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo medžiaga, aprašomas sistemingas KGB dezinformacijos karas prieš Z. Ignatavičių, siekiant jį sukompromituoti Vakarų akyse.
Apibendrinant, Egidijaus Juodžio „Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė“ yra daugiau nei biografija. Tai – kruopštus istorinis tyrimas, atkuriantis istorinį teisingumą ir parodantis, kaip totalitariniai režimai manipuliuoja informacija, siekdami palaužti savo priešininkus. Knyga būtina ne tik istorikams, bet ir kiekvienam, besidominčiam sudėtingais Lietuvos istorijos puslapiais ir ieškančiam atsakymų į amžinus klausimus apie moralę, pareigą ir žmogiškumą pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis. Tai pavyzdys, kaip, remiantis faktais, galima atskirti tiesą nuo propagandos ir pamatyti kalno didybę iš toli

Apžvalga: „Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“
„Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ – tai 1946 m. Bostone, JAV, perspausdintas dvasinių apmąstymų vadovas, skirtas Gavėnios laikotarpiui. Ši knyga yra laisvas O. Zaštautaitės vertimas iš Tėvo V. Mrovinskio, jėzuito, originalaus veikalo. Pirmą kartą leidinys su bažnytinės vyresnybės pritarimu išleistas Kaune 1935 m. , o vėliau, 1945 m., gavo ir Bostono arkivyskupo pritarimą, kas liudija jo svarbą lietuvių diasporos bendruomenei.
Knygutės tikslas – per 40 Gavėnios dienų vesti skaitytoją Kristaus Kančios keliu, siūlant trumpus, bet gilius kasdienius apmąstymus. Kaip įžangoje rašo vyskupas Petras Pr. Būčys, šių apmąstymų uždavinys yra „pagilinti, pagerinti, sušvelninti, ištobulinti ir sutvarkyti jausmus“ , pabrėžiant dvasinės tvarkos svarbą greta išorinės.
Struktūra ir turinys
Knyga yra metodiškai suskirstyta į 40 skyrių – po vieną kiekvienai Gavėnios dienai. Kiekvienas skyrius skirtas konkrečiam Jėzaus kančios epizodui, pradedant nuo teologinio kryžiaus ir gimtosios nuodėmės ryšio apmąstymo ir nuosekliai keliaujant per įvykius Alyvų darže , Judo išdavystę , teismus pas Aną, Kajifą, Pilotą ir Erodą , nuplakimą , vainikavimą erškėčiais , kryžiaus nešimą (integruojant Kryžiaus kelio stotis) , nukryžiavimą ir mirtį , ir baigiant Jėzaus palaidojimu.
Kiekvienos dienos apmąstymas yra trumpas, tačiau vyskupas P. P. Būčys pataria jam skirti pusvalandį, įsigilinant į tekstą, meldžiantis ir suformuluojant konkretų, tai dienai pritaikytą pasiryžimą („Pasiryžimas“). Šie pasiryžimai yra praktiški, pavyzdžiui: „Jokio žmogaus neapkalbinėsiu ir apkalbų neklausysiu“ arba „Kantriai nukęsiu visus pažeminimus ir įžeidimus“.
Prie knygos pridėtas vertėjos parengtas priedas „Šventoji Valanda“ , įkvėptas į Lietuvą atgabentos relikvijos – akmens, ant kurio, tikima, Jėzus meldėsi Alyvų darže. Šiame priede išsamiai paaiškinama Šventosios Valandos praktikos kilmė, tikslas ir eiga, siūlomi mąstymai ir maldos, skirtos pagerbti Jėzaus kančią Getsemanėje.
Stilius ir teologiniai akcentai
Tekstas parašytas pamaldžiu, vaizdingu stiliumi, tiesiogiai kreipiantis į skaitytoją ir skatinant jį emociškai įsijausti į aprašomus įvykius. Apmąstymai nuolat pabrėžia ryšį tarp Kristaus kančios ir asmeninių skaitytojo nuodėmių, kviečiant atgailai ir dėkingumui. Pabrėžiama, kad kentėjimai, priimami su tikėjimu ir susijungus su Dievo valia, įgauna prasmę ir tampa dvasinio tobulėjimo įrankiu.
Knygoje išryškėja kontrastas tarp dieviškos meilės ir žmogiško žiaurumo, nepastovumo bei silpnumo. Jėzus vaizduojamas kaip romus, kantrus Avinėlis , o Jo priešai ir net mokiniai – kaip aistrų, baimės ar puikybės valdomi žmonės.
Išvada
„Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ yra vertingas klasikinės katalikiškos dvasinės literatūros pavyzdys. Dėl savo aiškios struktūros, gilaus turinio ir praktinių patarimų ji išlieka aktuali ir šiandien, siūlydama patikimą dvasinį vadovą ne tik Gavėnios metu, bet ir bet kuriuo kitu laiku, norint apmąstyti atpirkimo slėpinį. Tai ne tik maldynas, bet ir istorinis dokumentas, atspindintis XX a. vidurio lietuvių katalikų pamaldumą tiek tėvynėje, tiek išeivijoje.

Ši knyga – tai Juozo Girniaus biografinė studija "Pranas Dovydaitis", išleista 1975 m. Čikagoje. Kūrinys skirtas iškiliam Lietuvos veikėjui, mokslininkui, Vasario 16-osios akto signatarui ir ministrui pirmininkui Pranui Dovydaičiui.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra padalinta į dvi pagrindines dalis:
"Gyvenimo tėkmėje": Šioje dalyje detaliai aprašomas P. Dovydaičio gyvenimo kelias – nuo vaikystės kaimo aplinkoje, mokslo metų, studijų Maskvoje iki jo veiklos nepriklausomoje Lietuvoje. Taip pat paliečiama jo profesinė veikla Vytauto Didžiojo universitete bei tragiška lemtis – persekiojimas ir mirtis sovietų kalėjime.
"Darbo baruose": Antroji dalis skirta P. Dovydaičio profesinei ir visuomeninei veiklai. Išsamiai nagrinėjamas jo įsitraukimas į įvairias organizacijas, ypač ateitininkų sąjūdį. Taip pat analizuojamas jo redakcinis ir mokslinis darbas.
Autoriaus požiūris ir iššūkiai
Autorius Juozas Girnius siekia atskleisti P. Dovydaičio asmenybės sudėtingumą, pabrėždamas, kad amžininkai jį ne visada suprato. Knygoje P. Dovydaitis vaizduojamas kaip asmenybė, kurioje dera paprastumas ir intelektualumas, gilus religingumas ir aštrus mokslininko protas.
J. Girnius knygoje gausiai naudoja paties P. Dovydaičio raštų citatas, siekdamas kuo autentiškiau perteikti jo mąstymo būdą. Vis dėlto, autorius pripažįsta, kad rengiant knygą susidūrė su iššūkiais dėl šaltinių trūkumo, ypač dėl to, kad neišliko asmeninis P. Dovydaičio archyvas. Dėl šios priežasties, knygoje dažnai remiamasi amžininkų atsiminimais, kurie ne visada gali būti visiškai objektyvūs.
Apibendrinimas
Nepaisant šaltinių trūkumo, Juozo Girniaus "Pranas Dovydaitis" yra išsami ir vertinga studija. Ji leidžia geriau pažinti vieną iškiliausių XX a. Lietuvos asmenybių ir jo neįkainojamą indėlį į šalies kultūros bei mokslo istoriją. Tai solidus veikalas, atveriantis platesnį žvilgsnį į sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį ir jame veikusias asmenybes.

Įžanga

„Užgesę žiburiai“ – tai prelato Aleksandro Dambrausko-Jakšto sudarytas biografijų ir nekrologų rinkinys, kuriame pagerbiami iškilūs, tačiau jau anapilin iškeliavę, Lietuvos ir kitų kraštų veikėjai. Autorius, būdamas aktyvus publicistas, per savo gyvenimą aprašė daugybę rašytojų, mokslininkų, Bažnyčios ir visuomenės asmenybių. Ši knyga surenka šiuos paminėjimus į vieną vietą, siekiant išsaugoti jų atminimą ir nuopelnus ateities kartoms.

Knygos Struktūra

Knyga yra suskirstyta į dvi pagrindines dalis. Pirmoji dalis, pavadinta „Paminėtinieji Lietuviai“, skirta Lietuvos veikėjams. Antroji dalis – „Minėtinieji Kitataučiai“ – apžvelgia asmenybes iš kitų šalių.
Abi dalys yra toliau skirstomos į tris skyrius pagal veiklos sritis:

• Rašytojai
• Mokslininkai
• Visuomenės veikėjai

Apžvelgiamos Asmenybės

Autorius pateikia išsamius arba trumpesnius aprašymus apie daugybę įtakingų asmenų, kurie paliko pėdsaką kultūros, mokslo ir visuomenės gyvenime.

Lietuvių Veikėjai:

Tarp lietuvių „žiburių“ autorius mini tokias asmenybes kaip rašytojas dr. Vincas Pietaris, apibūdinamas kaip žymiausias to meto beletristas, kunigas ir švietėjas Jonas Balvočius-Gerutis, vyskupas ir rašytojas Motiejus Valančius, poetas ir matematikas vyskupas Antanas Baranauskas, kalbininkas kun. Kazimieras Jaunius ir daugelis kitų, kurie savo darbais prisidėjo prie Lietuvos kultūrinio atgimimo.

Kitataučių Veikėjai:

Antrojoje dalyje apžvelgiami pasaulinio garso veikėjai, tokie kaip italų poetas Dante Alighieri, lenkų rašytojas Henrikas Sienkevičius, rusų filosofas Vladimiras Solovjovas, mokslininkai Liudvikas Pasteuras ir Grigas Mendelis, taip pat tarptautinės kalbos „Esperanto“ kūrėjas dr. Liudas-Lozorius Zamenhofas. Šių asmenybių apžvalgos parodo platų autoriaus akiratį ir domėjimąsi pasauline kultūra.

Autoriaus Tikslas

A. Dambrauskas-Jakštas šia knyga siekia ne tik pagerbti mirusiuosius, bet ir pateikti vertingos medžiagos Lietuvos kultūros istorijai. Jis pabrėžia, kad šie paminėjimai, nors ir parašyti skirtingu laiku ir skirtinga forma, atskleidžia svarbias praeities detales, kurios gali būti naudingos jaunajai kartai ir ateities tyrinėtojams. Tai bandymas neleisti „užgesti žiburiams“, kurie švietė tautai tamsiaisiais laikotarpiais.

Apibendrinimas

„Užgesę žiburiai“ yra vertingas istorinis ir literatūrinis dokumentas, liudijantis apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios intelektualinį gyvenimą. Tai ne tik biografijų rinkinys, bet ir paties autoriaus, kaip mąstytojo ir patrioto, portretas. Knyga svarbi kiekvienam, besidominčiam Lietuvos kultūros istorija ir asmenybėmis, kurios ją kūrė.

Šv. Pranciškaus dvasios aktualumas šiandienai: T. Viktoro Gidžiūno, O.F.M. knygos apžvalga
Tėvo Viktoro Gidžiūno, O.F.M., knyga „Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas“, išleista 1952 metais Kenebunkporte, Meino valstijoje, yra gilus ir įžvalgus veikalas, skirtas atskleisti pranciškoniškojo dvasingumo esmę ir jo neblėstančią reikšmę šiuolaikiniam pasauliui. Tai ne tik istorinis pasakojimas apie Šv. Pranciškų Asyžietį, bet ir dvasinis vadovas, kviečiantis skaitytoją pritaikyti amžinąsias pranciškoniškas vertybes savo gyvenime.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra suskirstytas į teminius skyrius, kurių kiekvienas nagrinėja skirtingą Šv. Pranciškaus dvasinio palikimo aspektą, leisdamas skaitytojui palaipsniui pasinerti į pranciškoniškosios minties gelmes.
Įvadas į pranciškonizmą: Knyga pradedama įvadu, kuriame autorius pabrėžia Šv. Pranciškaus, kaip Vakarų Bažnyčios atnaujintojo, svarbą ir jo misijos universalumą. Pristatoma pranciškoniškojo dvasingumo esmė – siekis tobulai sekti Kristumi per neturtą, nuolankumą ir meilę.
Pagrindinės pranciškoniškos dorybės: Knygos branduolį sudaro išsamus svarbiausių pranciškoniškų vertybių aptarimas:
Neturtas ir nuolankumas: Autorius atskleidžia, kad pranciškoniškas neturtas nėra tik materialinių gėrybių atsisakymas, bet ir vidinė laisvė nuo prisirišimo, leidžianti visiškai pasitikėti Dievo apvaizda.
Meilė kūrinijai: Nagrinėjamas garsusis Šv. Pranciškaus požiūris į gamtą. Kūrinija jam buvo ne išnaudojimo objektas, o veidrodis, atspindintis Kūrėjo didybę ir gerumą. Garsioji „Saulės giesmė“ pristatoma kaip šio požiūrio kulminacija.
Džiaugsmas ir taika: Atskleidžiama, kaip, net ir gyvendamas atšiauriomis sąlygomis, Šv. Pranciškus išliko „Dievo linksmintoju“ (lot. Joculator Domini), o jo sekėjai tapo taikos nešėjais pasaulyje.
Pranciškoniškoji šeima: Knygoje taip pat apžvelgiama pranciškonų ordino struktūra – Pirmasis ordinas (vyrai), Antrasis ordinas (seserys klarisės) ir Trečiasis ordinas (pasauliečiai), parodant, kaip Šv. Pranciškaus dvasia gali būti įgyvendinama įvairiuose gyvenimo luomuose.
Socialinis matmuo: T. V. Gidžiūnas pabrėžia ir socialinį pranciškonizmo aspektą. Šv. Pranciškaus meilė vargšams ir atstumtiesiems pristatoma kaip įkvėpimas socialiniam teisingumui ir artimo meilės darbams.
Stilius ir tikslas
Autorius rašo aiškiu, pakiliu ir dvasingu stiliumi, gausiai remdamasis pirminiais šaltiniais – Šv. Pranciškaus raštais ir ankstyvosiomis jo biografijomis, ypač Tomo Čelaniečio darbais. Jo tikslas – ne tik informuoti, bet ir dvasiškai ugdyti. Knyga siekiama parodyti, kad Šv. Pranciškaus idealai – paprastumas, meilė gamtai, taikos siekis ir dvasinis džiaugsmas – yra ypač aktualūs sudėtingame ir neramiame XX amžiaus pasaulyje.
Išvados
„Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas“ yra klasikinis pranciškoniškosios dvasinės literatūros pavyzdys. Tai įkvepiantis ir pamokantis veikalas, kuris puikiai tinka tiek tiems, kurie pirmą kartą susipažįsta su Šv. Pranciškumi, tiek tiems, kurie nori pagilinti savo žinias ir dvasiškai atsinaujinti. T. Viktoro Gidžiūno, O.F.M., knyga yra nesenstantis priminimas apie tai, kaip vieno žmogaus radikalus atsidavimas Evangelijai gali nušviesti ištisas epochas ir įkvėpti milijonus žmonių visame pasaulyje.

Ši Roberto Grigo poezijos knyga, apimanti eilėraščius, parašytus 1989–2015 metais, yra gilus ir daugiasluoksnis kūrinys, kuriame susipina religinės, patriotinės ir egzistencinės temos. Kaune 2018 metais išleista knyga atspindi sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį ir asmeninius autoriaus išgyvenimus.
Dominuojantys sovietmečio patirčių, kalėjimo ir tremties motyvai persmelkia eilėraščius, atskleisdami laisvės ilgesį ir kovos prasmę. Autorius nuolat kreipiasi į aukštesnes jėgas – Dievą, Jėzų, Mariją – ieškodamas paguodos ir atsakymų į kančios klausimus. Gamtos vaizdai – miškai, dykumos, upės – tampa galingomis metaforomis, atspindinčiomis vidines būsenas ir dvasinius ieškojimus.
Istorinis kontekstas taip pat labai svarbus – minimi tokie įvykiai kaip Kražių bažnyčios gynimas ir Baltijos kelias, kurie sustiprina patriotinę liniją. Poezijoje nuolat jaučiama įtampa tarp tikėjimo ir abejonės, vilties ir nevilties, grožio ir skausmo. R. Grigas kelia amžinuosius klausimus apie tiesą, teisingumą, meilę ir ištikimybę, kontrastuodamas dvasines vertybes su materialistine tikrove. Tai brandi ir apmąstymų kupina poezija, kviečianti skaitytoją į gilią kelionę po žmogaus sielos ir tautos istorijos labirintus.

  Tihamerio Toto „Jaunuolio būdas“: Kelrodė žvaigždė charakterio ugdymo kelyje
Vengrų dvasininko ir garsaus jaunimo auklėtojo Tihamerio Toto knyga „Jaunuolio būdas“ – tai klasikinis veikalas, skirtas jauno žmogaus charakterio formavimui. Nors parašyta beveik prieš šimtmetį, jos idėjos išlieka stebėtinai aktualios ir šiandien, siūlydamos tvirtą moralinį kompasą audringame paauglystės ir jaunystės laikotarpyje. Knyga, išversta į daugelį kalbų, tarp jų ir į lietuvių (pirmą kartą 1931 m., vertė Antanas Maceina), tapo dvasiniu vadovu ištisoms kartoms, ieškančioms atsakymų į amžinus klausimus apie gyvenimo prasmę, vertybes ir asmenybės tvirtumą.
Knygos esmė: Būdo svarba
Pagrindinė knygos ašis – charakterio (būdo) ugdymo svarba. T. Totas teigia, kad tvirtas būdas yra ne prigimtinė duotybė, o sunkaus, nuoseklaus ir sąmoningo darbo rezultatas. Autorius pabrėžia, kad nei turtai, nei mokslas, nei socialinė padėtis negali atstoti tvirtos asmenybės, kuri remiasi kilniais principais ir geba jų laikytis net ir sudėtingiausiose situacijose.
Knygoje išskiriami keli esminiai charakterio ugdymo etapai:
Principų turėjimas. Pirmiausia jaunuolis turi susiformuoti aiškius ir teisingus gyvenimo principus, pagrįstus krikščioniškomis vertybėmis. Tai lyg pamatas, ant kurio statomas visas asmenybės pastatas.
Valios lavinimas. Turėti principus neužtenka. Svarbiausia – išsiugdyti geležinę valią, kuri padėtų tų principų laikytis kasdieniame gyvenime, atsispirti pagundoms ir aplinkos spaudimui.
Savęs pažinimas ir kova su ydomis. Autorius skatina jauną žmogų nuolat analizuoti savo vidinį pasaulį, atpažinti savo silpnybes ir ryžtingai su jomis kovoti. Kova su tinginyste, egoizmu, melu ar puikybe yra neatsiejama charakterio grūdinimo dalis.
Stilius ir struktūra
Knyga parašyta labai patraukliu ir prieinamu stiliumi. T. Totas tiesiogiai kreipiasi į jaunąjį skaitytoją („mano sūnau“, „mano drauge“), sukuriant nuoširdaus ir asmeniško pokalbio atmosferą. Tekstas gausiai iliustruotas gyvenimiškais pavyzdžiais, istorinėmis alegorijomis (pvz., romėno Regulo istorija), vaizdingomis metaforomis (jaunuolis lyginamas su pilies bokštu, o nepastovus žmogus – su vėjarodžiu) ir įkvepiančiomis citatomis.
Kiekvienas skyrius skirtas konkrečiai temai, pavyzdžiui:
Pareigos svarba („Pareiga“)
Kova su tinginyste („Bitė ir vabalas“)
Tiesos sakymo būtinybė („Sakyk tiktai tiesą!“)
Pinigų ir laiko vertė („Kiek kainuoja laikas?“)
Gebėjimas pasakyti „ne“ („Ar gali pasakyti: „Ne!““)
Tokia struktūra leidžia skaitytojui nuosekliai gilintis į skirtingus charakterio aspektus ir pritaikyti patarimus savo gyvenime.
Apibendrinimas
Tihamerio Toto „Jaunuolio būdas“ – tai ne tik religinio, bet ir bendražmogiško auklėjimo manifestas. Tai knyga, kuri įkvepia siekti daugiau nei vien materialinės gerovės ar paviršutiniškų malonumų. Ji moko, kad tikroji laimė slypi gebėjime valdyti save, sąžiningai atlikti savo pareigas ir tapti tvirta, patikima bei kilnia asmenybe.
Šis veikalas yra neįkainojama dovana kiekvienam jaunuoliui, stovinčiam gyvenimo kryžkelėje, ir puikus priminimas suaugusiems apie amžinąsias vertybes, kurios formuoja ne tik individą, bet ir visą visuomenę. Tai knyga, kurią verta ne tik perskaityti, bet ir nuolat turėti šalia kaip patikimą dvasios vadovą.

Mistinis ir poetiškas Marijos portretas: Prel. Dr. F. Bartkaus „Pažvelkime Į Mariją“ apžvalga
Prelato Dr. Pranciškaus Bartkaus knyga „Pažvelkime Į Mariją“, išleista 1954 metais lietuvių saleziečių spaustuvėje Italijoje, yra išskirtinis mariologinės literatūros kūrinys, siūlantis skaitytojui ne sausą teologinę analizę, o gyvą, jausmingą ir detalų pasakojimą apie Švenčiausiosios Mergelės Marijos gyvenimą. Knygos unikalumas slypi jos pagrindiniame šaltinyje – autorius perpasakoja Marijos gyvenimo istoriją remdamasis ne tik Evangelija, bet ir Dievo apšviestųjų regėtojų, mistikų, pasakojimais.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra chronologiškai suskirstytas į skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją per visą Marijos gyvenimo kelią, nuo jos tėvų iki paėmimo į dangų. Kiekvienas etapas atskleidžiamas pasitelkiant vaizdingus aprašymus, dialogus ir detales, paimtas iš privačių apreiškimų.
Knygoje apžvelgiami šie pagrindiniai Marijos gyvenimo momentai:
Švč. Marijos tėvai, gimimas ir vaikystė: Pasakojimas pradedamas nuo šventųjų Joakimo ir Onos, atskleidžiant jų pamaldumą ir ilgai lauktą dukters gimimą.
Marija Jeruzalės šventykloje: Aprašomas jos pasišventimas Dievui ir gyvenimas šventykloje – laikotarpis, apie kurį Evangelijose kalbama labai mažai.
Susižadėjimas su šv. Juozapu ir Apreiškimas: Detaliai ir jautriai vaizduojamas lemtingas momentas, kai arkangelas Gabrielius praneša Marijai Gerąją Naujieną.
Marija aplanko Elzbietą: Atskleidžiamas Marijos gailestingumas ir tarnystė artimui.
Jėzaus gimimas, paaukojimas ir gyvenimas Nazarete: Šie skyriai per Marijos išgyvenimus parodo Motinos meilę, džiaugsmą ir nerimą.
Marija Kristaus kančios kelyje ir po Prisikėlimo: Ypatingas dėmesys skiriamas Marijos, kaip Sopulingosios Motinos, vaidmeniui, jos dvasinėms kančioms ir vienybei su Sūnumi.
Jos Dangun ėmimas: Pasakojimas baigiamas Marijos žemiškojo gyvenimo pabaiga ir jos išaukštinimu danguje.
Stilius ir tikslas
Prel. Dr. F. Bartkus rašo pakiliu, poetišku stiliumi, kuris labiau skirtas jausmams ir vaizduotei, o ne vien protui. Jo tikslas – ne istoriškai ar teologiškai įrodyti kiekvieną faktą, o sužadinti skaitytojo meilę ir pamaldumą Marijai, leidžiant jam dvasiškai „pamatyti“ ir „išgyventi“ jos gyvenimą.
Pats autorius knygos pradžioje pateikia svarbų „Pareiškima“, kuriame, remdamasis popiežiaus Urbono VIII potvarkiais, pabrėžia, jog viskas, kas knygoje aprašyta remiantis privačiais apreiškimais, yra pateikiama su žmogiškuoju tikėjimu ir pilnai paklūstant galutiniam Šventojo Sosto sprendimui. Tai parodo autoriaus pagarbą Bažnyčios autoritetui ir jo siekį išlaikyti teologinį nuolankumą. Knygą taip pat puošia dailininko Vinco Aleksandravičiaus, SDB, iliustracijos.
Išvados
„Pažvelkime Į Mariją“ yra vertingas dvasinio skaitymo kūrinys, skirtas tiems, kurie nori ne tik žinoti faktus apie Dievo Motiną, bet ir pajusti jos artumą. Tai knyga-meditacija, kviečianti skaitytoją į asmeninę kelionę po Marijos gyvenimą, atveriant jos širdies paslaptis per mistikų patirtis. Šis veikalas yra puikus pavyzdys, kaip teologinės tiesos gali būti perteikiamos gyvu, vaizdingu ir dvasiškai ugdančiu pasakojimu.

Tai knygos „Negesinkime aukuro“, kurią parašė vyskupas Vincentas Brizgys, apžvalga. Šis veikalas yra gilus ir pastoralinis kreipimasis į jaunimą ir šeimas, pabrėžiantis krikščioniškų vertybių svarbą kuriant asmeninį ir tautos gyvenimą.
Pagrindinė knygos idėja
Centrinė knygos ašis – šeima, kurią autorius vadina „tautos aukuru“. Pasak vyskupo, šeima yra ne tik visuomenės pagrindas, bet ir vieta, kurioje formuojasi tautos dvasia, charakteris ir ateitis. Tvirtos, dorovingos, idealizmo kupinos asmenybės, išaugančios krikščioniškose šeimose, yra tautos išlikimo ir klestėjimo garantas. Knygos pavadinimas „Negesinkime aukuro“ yra metaforiškas raginimas saugoti ir puoselėti šeimos židinį kaip švenčiausią vertybę.
Nagrinėjamos temos
Knygoje vyskupas V. Brizgys nuosekliai ir išsamiai aptaria kertinius šeimos ir santuokos klausimus iš katalikiškos perspektyvos:
Meilės samprata: Autorius skiria didelį dėmesį tikrosios meilės prigimčiai. Ji apibrėžiama ne kaip egoistiškas jausmas ar aistra, o kaip nesavanaudiškas troškimas daryti kitą žmogų laimingą. Tikroji meilė yra Dievo meilės atspindys ir tvirtas pagrindas santuokai.
Santuokos esmė: Santuoka pristatoma ne tik kaip teisinė sutartis, bet ir kaip šventas, neišardomas ryšys, Dievo įsteigtas sakramentas. Aptariami jos tikslai, iš kurių svarbiausias – naujos gyvybės kūrimas ir vaikų auklėjimas.
Pasiruošimas santuokai: Knygoje pateikiami praktiniai patarimai jaunimui, kaip atsakingai ruoštis šeimyniniam gyvenimui. Pabrėžiama būtinybė gerai pažinti būsimą sutuoktinį, puoselėti skaisčius santykius iki santuokos ir suprasti santuokos įžadų rimtumą.
Gyvybės apsauga: Vyskupas griežtai ir nedviprasmiškai pasisako prieš abortą, vadindamas jį sunkiu nusikaltimu. Gyvybė, pasak jo, yra šventa Dievo dovana, kurią privaloma saugoti nuo pat jos pradėjimo momento.
Kam skirta knyga?
Šis veikalas yra universalus ir skirtas plačiajai auditorijai. Pirmiausia, tai yra neįkainojamas vadovas jaunimui, kuris ruošiasi kurti šeimą. Taip pat knyga labai naudinga sutuoktiniams, siekiantiems stiprinti savo ryšį ir gyventi pagal krikščioniškas vertybes. Galiausiai, ji aktuali visiems, kurie domisi šeimos, moralės ir visuomenės gerovės klausimais bei ieško atsakymų į amžinus klausimus apie meilę, pareigą ir gyvenimo prasmę. Tai klasikinis katalikiškos minties veikalas, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien.

Šiame išsamiame veikale Dr. Juozas Prunskis pristato knygą „Vyrai klystkeliuose“, kurią 1962 metais išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Tai yra įkvepiantis biografinių apybraižų rinkinys, pasakojantis apie įvairių profesijų ir socialinių sluoksnių vyrus, kurie po ilgų ieškojimų ir dvasinių kovų atrado kelią į katalikų tikėjimą. Kaip nurodo pats autorius, ši knyga yra tarsi antroji dalis anksčiau išleisto veikalo „28 moterys“, kuriame buvo aprašytos moterų atsivertimo istorijos.
Knygos turinys ir struktūra
Knyga yra sudaryta iš trumpų, tačiau turiningų skyrių, kurių kiekvienas skirtas atskiro asmens ar kelių asmenų atsivertimo istorijai. Autorius apima platų spektrą asmenybių, siekdamas parodyti, kad kelias į tikėjimą yra individualus ir unikalus. Tarp knygos herojų yra:
Mokslininkai ir akademikai: pavyzdžiui, rusų profesorius D. Artemjevas, kuris nuo materialistinės pasaulėžiūros per asmenines krizes atėjo prie dvasinių ieškojimų, ir kinų profesorius bei diplomatas dr. Paulius K. T. Sih, kurio kelias driekėsi nuo Konfucijaus mokymo iki Kristaus.
Kariai ir karininkai: kaip antai Australijos žvalgybos majoras Patrick Howard Auld, kurio požiūrį į katalikybę pakeitė karo patirtis ir kunigų pasiaukojimas.
Menininkai ir rašytojai: Prancūzų rašytojas Leon Bloy, perėjęs iš aistrų kupino gyvenimo į gilią askezę , skulptorius Eric Gill, virtęs iš marksistinio socializmo šalininko į uolų tretininką , ir poetas Klemensas Brentano, kurį į tikėjimą sugrąžino susitikimas su stigmatizuotąja Kotryna Emmerich.
Politikai ir visuomenės veikėjai: Olandijos švietimo ministeris Henrikas Petras Marchant ir Filipinų komunistų vadas Luis Taruc.
Dvasininkai iš kitų konfesijų: Knygoje aprašomos net kelių anglikonų pastorių, tokių kaip John Crotty ir John Leighton Edwell , kelionės į katalikybę, taip pat didžiojo teologo kardinolo Johno Henriko Newmano istorija.
Žurnalistai ir redaktoriai: Tarp jų – britų komunistų dienraščio „Daily Worker“ redaktorius Douglas Hyde ir Čikagos laikraštininkas Maurice Fischer.
Pagrindinės temos
Visas istorijas jungia kelios esminės temos, kurias autorius nuosekliai plėtoja: „Klystkeliai“: Kiekvienas knygos herojus iš pradžių eina keliu, kuris, autoriaus požiūriu, yra klaidingas. Tai gali būti materializmas , socializmas ar komunizmas , agnosticizmas , palaidas gyvenimo būdas ar tiesiog dvasinė tuštuma ir abejingumas. Šie „klystkeliai“ dažnai apibūdinami kaip vedantys į vidinį chaosą, nerimą ir beprasmybės jausmą.
Ieškojimas ir lūžio taškas: Dvasinė transformacija dažniausiai prasideda nuo sukrėtimo ar gilaus vidinio poreikio. Tai gali būti asmeninė tragedija, pavyzdžiui, sūnaus mirtis (Jonas Moody) , artėjanti mirtis audros metu (D. Artemjevas) , intelektualinės abejonės, kylančios studijuojant istoriją ar teologiją , arba tiesiog susidūrimas su tikinčių žmonių pavyzdžiu, kuris priverčia susimąstyti.
Tiesos atradimas ir ramybė: Galutinis atsivertimas į katalikybę knygoje vaizduojamas kaip atradimas to, ko ilgai ieškota – tiesos, dvasinės ramybės ir gyvenimo prasmės. Buvęs anglikonų dvasininkas Irwin St. John Tucker savo kelią į katalikybę apibūdina kaip grįžimą į „tikruosius namus“, kurį jam atvėrė Dievo Motina Marija. Gydytojas Rapolas Simon, tapęs trapistų vienuoliu, teigia: „Įsimylėti į Dievą yra didžiausias iš visų romanų; Jo ieškoti yra didžiausias iš visų nuotykių; Jį surasti yra didžiausias iš visų žmogiškųjų laimėjimų“.
Autoriaus tikslas ir stilius
Dr. J. Prunskis, kaip teigiama knygos gale, yra autorius, mėgstantis kalbėti faktais ir pavyzdžiais, surinktais iš savo ilgos patirties ir studijų. Jo stilius yra lengvas ir prieinamas plačiajam skaitytojų ratui. Autoriaus tikslas, kaip jis pats nurodo pratarmėje, yra per atsivertusiųjų patirtį atskleisti „naują krikščionybės žavesį“ tiems, kurie su tikėjimu yra „perdaug apsipratę“. Knyga skirta įkvėpti skaitytojus, parodyti tikėjimo galią ir universalumą, paliečiantį pačių įvairiausių žmonių širdis.
Išvados
„Vyrai klystkeliuose“ – tai ne teologinis traktatas, o jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimų rinkinys. Dr. Juozas Prunskis meistriškai atrenka ir pristato istorijas, kurios atskleidžia gilias žmogiškąsias patirtis – abejones, kančią, ieškojimus ir galiausiai atrastą dvasinę pilnatvę. Ši knyga yra vertingas liudijimas apie tikėjimo galią transformuoti gyvenimą ir suteikti jam prasmę, ypač aktuali tiems, kas ieško atsakymų į esminius būties klausimus.

 
Šis leidinys – tai trečiasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1967 metais ir redaguotas kun. Antano Liuimos, S. J. Šis tomas tęsia „Metraščio“ serijos tradiciją, pateikdamas išsamias, monografinio pobūdžio studijas, kuriose šį kartą ypatingas dėmesys skiriamas Lietuvos istorijos, literatūros ir kultūros klausimams.

Turinys ir struktūra

Trečiasis „Metraščio“ tomas pasižymi istorine ir kultūrine giluma. Jame surinkti straipsniai apima platų temų spektrą – nuo ankstyvosios Lietuvos istorijos iki XX a. pradžios literatūros analizės. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:

• Istorija: Šiame tome istorijos mokslo darbams skiriama daugiausia vietos. Dr. Juozas Jakštas nagrinėja atskiro Žemaičių krikšto problemą. Itin išsamią, beveik 120 puslapių apimties, monografiją apie Kalvarijos miestą, valsčių ir parapiją pateikia kun. Jonas Reitelaitis. Kun. Paulius Rabikauskas, S. J., skelbia ir analizuoja vertingą archyvinę medžiagą senojo Vilniaus universiteto istorijai, o Bronius Zumeris pateikia platų Vilniaus krašto vaizdą, paremtą faktais ir atsiminimais.
• Literatūros istorija: Alfonsas Šešplaukis pateikia išsamią studiją „Religinis pradas Maironio Kūryboje“, kurioje giliai analizuojama religinių motyvų reikšmė didžiojo tautos poeto darbuose.
• Mūsų Mirusieji: Šiame skyriuje pagerbiamas mirusių Akademijos narių atminimas, pateikiant prof. dr. Vito Manelio, Antano Šerkšno ir diplomato Eduardo Turausko nekrologus.

Leidinio pabaigoje, kaip įprasta, pateikiama Vlado Delinikaičio sudaryta asmenvardžių ir vietovardžių rodyklė.

Reikšmė

Trečiasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra solidus ir brandus mokslinių darbų rinkinys, liudijantis lietuvių išeivijos intelektualų nenuilstamą darbą tiriant tautos praeitį. Istorinių studijų gausa ir gilumas daro šį tomą ypač vertingu šaltiniu visiems, besidomintiems Lietuvos christianizacijos, regionų istorijos, Vilniaus krašto problematikos bei senojo universiteto paveldo klausimais. Tai svarbus indėlis į Lietuvos istoriografiją ir kultūros tyrimus.

Tai kunigo Stasio Ylos knygos „Lietuvių šeimos tradicijos“ apžvalga. Šis veikalas yra populiariai parašyta, tačiau gili etnografinė studija, kurioje autorius su didele meile ir pagarba atkuria tradicinės lietuvių šeimos paveikslą, jos struktūrą, vertybes ir papročius.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie klasikinę, patriarchalinę Lietuvos kaimo šeimą, kurią autorius mato kaip tautos gyvybingumo ir stiprybės pamatą. Knyga nėra tik papročių aprašymas – tai bandymas atskleisti tradicinės šeimos, kaip savotiškos „valstybės valstybėje“, vidinę logiką ir dvasią. S. Yla nuosekliai nagrinėja kiekvieno šeimos nario vaidmenį ir vietą bendroje hierarchijoje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriarchalinė šeimos struktūra: Knygos centre – šeimos tėvas, kuris vaizduojamas ne kaip tironas, o kaip dvasinis ir materialinis šeimos vadas. Jis yra atsakingas už ūkio tęstinumą, tradicijų perdavimą ir visų šeimos narių gerovę. Jo autoritetas yra paremtas atsakomybe ir išmintimi.
Harmoningas vaidmenų pasiskirstymas: Autorius detaliai aprašo kiekvieno šeimos nario vaidmenį, pabrėždamas jų tarpusavio priklausomybę ir darną:
Motina – šeimos širdis, namų židinio saugotoja, vaikų auklėtoja.
Vyriausias sūnus – tėvo įpėdinis, ruošiamas perimti ūkį ir atsakomybę.
Marti – naujas žmogus šeimoje, kurios integracija parodo bendruomenės brandą.
Seneliai – gyvoji atmintis, tradicijų ir išminties nešėjai.
Tradicijos kaip išminties lobynas: Knygoje išsamiai aptariami šeimos kūrimo ritualai – piršlybos, vestuvės, krikštynos. S. Yla pabrėžia, kad tai nėra tik tuščios apeigos, o gilią prasmę ir pedagoginę vertę turintys veiksmai, stiprinantys šeimos ir giminės ryšius.
Tėviškės svarba: Šeima neatsiejamai susieta su žeme, su tėviške, kuri yra ne tik materialinio, bet ir dvasinio paveldo pagrindas.
Stilius
Stasys Yla rašo gyva, vaizdinga ir lengvai suprantama kalba. Jo stilius yra pastoralinis, šiltas, kartais idealizuojantis tradicinę šeimą, tačiau visada paremtas giliu išmanymu ir pagarba praeičiai. Knyga gausiai iliustruota citatomis iš tautosakos, kas pasakojimui suteikia autentiškumo.
Kam skirta knyga?
Ši knyga yra vertingas šaltinis visiems, kurie domisi Lietuvos etnografija, kultūros istorija ir socialine praeitimi. Ji ypač aktuali tiems, kurie nori suprasti savo šaknis ir vertybes, kurios šimtmečiais formavo lietuvių tautos charakterį. Tai yra savotiškas testamentas ir priminimas apie tradicinės šeimos stiprybę, ypač svarbus šiandienos pasaulyje.

Knygos „Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoje“ autorė Tatjana Maceinienė – filosofo Antano Maceinos marti ir intelektualinės tradicijos puoselėtoja – savo veikale analizuoja ir apmąsto trijų iškilių Lietuvos katalikiškosios minties ir kultūros atstovų – Juozą Ambrazevičių-Brazaitį, Zenoną Ivinskį ir Juozą Girnių – asmenybes bei jų indėlį į tautinę, religinę ir kultūrinę sąmonę. Ši knyga yra ne tik biografinis ar publicistinis darbas, bet ir gilus kultūrinės krizės bei vertybinės dezorientacijos laikų apmąstymas.
Trumpa apžvalga
🌟 Pagrindinė idėja
Knygos ašis – klausimas apie vertybes, idealus ir jų reikšmę žmogaus bei tautos dvasinei būsenai. Pasak autorės, šiandieninė visuomenė išgyvena vertybinę krizę, kurioje idealai – tokie kaip tikėjimas, tautiškumas, dvasingumas – yra nustumti į paraštes. Maceinienė kviečia atsigręžti į ateitininkų sąjūdžio dvasinę tradiciją, kurią reprezentuoja trys aprašyti veikėjai.
📘 Struktūra
Knyga susideda iš šių pagrindinių dalių:
Įvadas ir pratarmė, kuriuose aptariama visuomenės dvasinė būklė ir pristatoma ateitininkų reikšmė;
Trijų iškilių asmenybių portretai:
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis – kaip šviesuolis ir reformatorius, pasižymėjęs idealiu nesavanaudiškumu, aktyvia veikla tiek kultūroje, tiek politikoje.
Zenonas Ivinskis – istorikas ir humanistas, gilios krikščioniškos pasaulėžiūros mąstytojas.
Juozas Girnius – filosofas ir idealizmo šauklys, pabrėžiantis laisvės, atsakomybės ir dvasingumo būtinybę.
Pabaigos žodis, kuriame aptariama vakarietiškos civilizacijos krizė ir Lietuvos ateities perspektyvos.
🧭 Temos
Idealizmo reikšmė: Knyga polemizuoja su šiuolaikiniu pragmatizmu, pateikdama idealizmą kaip vienintelę gyvastingą tautos ir kultūros kryptį.
Ateitininkų ideologija: Akcentuojami pagrindiniai principai – katalikiškumas, tautiškumas, inteligentiškumas, šeimyniškumas, visuomeniškumas.
Dvasinė rezistencija: Maceinienė pabrėžia kultūrinio ir dvasinio pasipriešinimo svarbą, kaip alternatyvą konformizmui ir tuštybei.
Švietimo ir vertybių krizė: Aptariama, kaip neapibrėžta ideologinė padėtis griauna žmogaus dvasinę struktūrą.
💡 Vertė
Knyga ypač vertinga tiems, kurie domisi:
Lietuvos kultūros ir intelektualinės istorijos tyrimais;
Krikščioniškąja pasaulėžiūra;
Ateitininkų sąjūdžiu;
Vertybinių orientacijų formavimu ir dvasinio atgimimo klausimais.
Apibendrinimas
„Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoje“ – tai intelektualus ir moralinis manifestas, kviečiantis grįžti prie aukštųjų idealų kaip pagrindo tautos dvasinei sveikatai. Maceinienės tekstas įkvepia ne nostalgija praeičiai, o reikalavimu susigrąžinti orientyrus, kurie būtų verti žmogaus didybės. Tai knyga apie tikėjimą, pareigą, kūrybą ir kultūrą, kuria verta gyventi – net ir (ar ypač) esant „drumzlinėje“ tikrovėje.

Algirdo Palioko sudaryta knyga „Artumo patirtis“ yra jautrus ir įkvepiantis liudijimų rinkinys, kviečiantis skaitytoją peržengti formalaus tikėjimo ribas ir leistis į asmeninio, intymaus santykio su Dievu paieškas. Tai nėra teologinis traktatas ar dogmų rinkinys, o gyvas pasakojimas apie tai, kaip Dievas kalba, veikia ir keičia paprastų žmonių gyvenimus čia ir dabar. Knygos esmė – mintis, kad tikėjimas yra ne tiek žinojimas apie Dievą, kiek gyvas Jo patyrimas.

Knygos idėja ir struktūra

Knygos įvade sudarytojas A. Paliokas iškelia esminį klausimą: kodėl žmonės netiki arba kodėl jų tikėjimas lieka paviršutiniškas? Anot jo, daugelis „valosi kojas prie bažnyčios durų, bet taip ir neįžengia į pačią Bažnyčią“. Tikėjimas dažnai lieka doktrinos, žodžių lygmenyje, tačiau jam trūksta gyvo Žodžio – asmeninio ir artimo ryšio su Kūrėju. Būtent šio artumo ilgesys ir jo patyrimo galimybė yra pagrindinė knygos ašis.
Knygą sudaro šešių skirtingų žmonių – Gintarės, Klaros, Dianos, sesers Brigitos, Elzės ir Mariaus – liudijimai. Kiekvienas pasakojimas yra unikalus, atskleidžiantis savitą kelią pas Dievą ir skirtingus Jo bendravimo būdus. Šie pasakojimai pateikiami kaip dienoraščių ištraukos, laiškai ar apmąstymai, todėl išlaiko autentiškumą ir gilų asmeniškumą.

Liudijimų gelmė ir įvairovė

Knygos stiprybė – liudijimų įvairovė, parodanti, kad Dievas kiekvieną žmogų kalbina individualiai, atsižvelgdamas į jo patirtis, žaizdas ir troškimus.

• Gintarės ir Klaros patirtys atspindi laipsnišką augimą tikėjime – nuo tradicinio religingumo iki gyvo dialogo su Jėzumi maldoje.
• Dianos istorija yra sukrečiantis pasakojimas apie tai, kaip Dievas gydo gilias vaikystės žaizdas, patirtas dėl meilės trūkumo.
• Sesers Brigitos ir Elzės liudijimai atveria brandesnės, mistinės patirties klodus, kur Elzės pasakojimas apie pakilimą į „pilį“ yra galingas dvasinio susivienijimo su Kristumi vaizdinys.
• Mariaus dialogai su Jėzumi yra intensyvūs, poetiški ir kupini dvasinės kovos, paliečiantys atsižadėjimo, pasitikėjimo ir besąlygiškos meilės temas.

Pagrindinės temos ir įžvalgos

1. Dievas kalba asmeniškai: Knyga tvirtina, kad Dievas nėra tolimas ar tylintis. Jis kalba tiesiai į širdį per mintis, vidinį balsą, kitus žmones, gamtos ženklus ar netikėtus įvykius.
2. Tikėjimas kaip santykis, o ne pareiga: Liudijimai skatina pereiti nuo pareigos krikščionybės prie meilės santykio, gyvai bendraujant maldoje.
3. Dvasinė kova ir sausra: Knyga nemistifikuoja dvasinio kelio, parodydama, kad abejonės ir sausra yra būtinas etapas, auginantis pasitikėjimą.
4. Šventumas kasdienybėje: „Artumo patirtis“ demistifikuoja šventumą, parodydama, kad jis pasiekiamas kasdieniame gyvenime, o ne bėgant nuo pasaulio.

Kam skirta ši knyga?

Ši knyga bus tikras atradimas tiems, kurie savo tikėjime ieško „kažko daugiau“. Ji skirta sieloms, kurios jaučia gilų dvasinį troškulį, bet galbūt nežino, kaip jį numalšinti. Tai puikus dvasinis skaitinys tiems, kas išgyvena tikėjimo krizę, jaučiasi vieniši savo dvasinėje kelionėje ar tiesiog nori pagilinti savo asmeninį santykį su Dievu.

Apibendrinimas

„Artumo patirtis“ yra drąsus ir labai reikalingas leidinys šiuolaikiniam tikinčiajam. Tai ne teorija, o gyvas liudijimas, kad Dievas yra arti, kad Jis trokšta bendrystės ir kad kiekvienas, atvėręs Jam savo širdies duris, gali patirti Jo meilę. Knyga įkvepia, paguodžia ir padrąsina leistis į didžiausią gyvenimo nuotykį – asmeninės draugystės su Dievu kelionę.

Tai prelato Mykolo Krupavičiaus straipsnio (arba trumpos brošiūros) „Jonas Basanavičius – didis tėvynės meilės mokytojas“ apžvalga. Šis kūrinys yra ne istorinė analizė, o aistringas, patriotiškas Tautos Patriarcho pagerbimas, kuriuo siekiama įtvirtinti jo, kaip svarbiausio moralinio autoriteto ir tautos žadintojo, paveikslą.
Apie ką šis straipsnis?
Kūrinys yra sutelktas į Jono Basanavičiaus asmenybės ir jo darbų dvasinę, o ne politinę ar mokslinę reikšmę. M. Krupavičius vaizduoja J. Basanavičių kaip pagrindinį mokytoją, iš kurio lietuviai, ypač jaunoji karta ir išeivija, turi mokytis besąlygiškos meilės Tėvynei.
Pagrindinės temos ir idėjos
Tėvynės meilės idealas: Pagrindinė kūrinio mintis – J. Basanavičius yra tobulas patrioto pavyzdys. Jo meilė Lietuvai prilyginama vaiko meilei motinai – tyrai, nesavanaudiškai ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Šis pavyzdys ypač keliamas jaunimui ir išeiviams, kurie gyvena svetur ir nėra matę Lietuvos.
„Aušra“ kaip dvasinis lūžis: M. Krupavičius pabrėžia, kad J. Basanavičiaus leista „Aušra“ buvo tarsi „perkūnas“, trenkęs į tautos sąmonę ir akimirksniu išblaškęs nutautėjimo tamsą bei pasyvumą.
Romantizmo galia: Autorius teigia, kad Basanavičiaus stiprybė buvo ne mokslinis pragmatizmas, o jo idealistinis romantizmas. Pasak Krupavičiaus, joks „grynas mokslininkas“ nebūtų galėjęs padaryti to, ką Lietuvai davė Basanavičius savo romantizmu – jis prikėlė tautą gyventi.
Figūra, vienijanti tautą: Straipsnyje pabrėžiama, kad Basanavičius stovėjo aukščiau partinių ar socialinių interesų; jam rūpėjo tik lietuvybė. Būtent dėl to jis galėjo tapti figūra, kuri sujungė skirtingiausių pažiūrų žmones bendram Tėvynės idealui.
Stilius ir tonas
Kūrinio stilius yra publicistinis, emocionalus ir pakilus. M. Krupavičius kalba kaip oratorius, siekiantis įkvėpti, pamokyti ir įtvirtinti tam tikrą požiūrį. Tekstas parašytas paprasta, bet paveikia kalba, suprantama plačiajai auditorijai. Tai nėra objektyvus portretas, o idealizuotas paveikslas, skirtas ugdyti patriotinius jausmus.
Kam skirtas šis straipsnis?
Šis straipsnis pirmiausia skirtas jaunajai kartai ir išeivijai. Jo tikslas – pateikti Joną Basanavičių kaip sektiną pavyzdį, moralinį kompasą ir amžinąjį Tėvynės meilės mokytoją. Tai yra vertingas šaltinis norint suprasti, kaip tautos atgimimo didvyriai buvo vertinami pačių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų.

Knygos Apžvalga: „Sugriautas lizdas“ – Šeimos Tragedija ir Vilties Spindulys Didžiojo Karo Fone 1928 metais Kaune išleista B. A. apysaka „Sugriautas lizdas“ yra jautrus ir skaudus pasakojimas apie vienos šeimos likimą Pirmojo pasaulinio karo (knygoje vadinamo Didžiuoju karu) sūkuryje. Kūrinys, nors ir neilgas, giliai paliečia universalias temas – namų praradimo, šeimos ryšio, nepalaužiamos vilties ir žmogiškumo triumfo net ir žiauriausiomis aplinkybėmis.
Pasakojimas prasideda niūriu, bet paveikiu vaizdu: pamiškėje stūksančioje apgriuvusioje trobelėje glaudžiasi motina Agnietė su trimis savo vaikais – Kaziu, Onyte ir Joneliu. Šeima gyvena visiškame skurde, nuolat kentėdama šaltį ir alkį. Ugnis, kūrenama sugriuvusio pečiaus vietoje, pripildo trobelę dūmų , o vakarais pro skylėtą langą spingsinti šviesa primena „vilko akį“ – tarsi simbolį juos supančios grėsmės ir vienatvės.
Kūrinio centre – šeimos prisiminimai apie laimingą gyvenimą prieš karą. Kontrastas tarp šviesios praeities ir niūrios dabarties yra aštriai juntamas. Skaitytojas supažindinamas su jų buvusiais gražiais nameliais ant kalvos, apsuptais medžių , derlingais laukais, kuriuos su meile dirbo tėvas, ir nerūpestinga vaikyste. Ši idilė buvo negailestingai sunaikinta, kai „skaistus dangus apsiniaukė juodais, sunkiais it švinas, debesimis“ – prasidėjo karas. Šeima buvo priversta bėgti, palikusi namus ir tėvą Juozą. Grįžę jie randa tik griuvėsių krūvą ir pelenus, kuriuos nešioja vėjas.
Skaudžiausia netektis, slegianti šeimą – nežinia dėl tėvo likimo ir jauniausio sūnaus Staselio mirtis nuo bado ir ligų. Agnietė, nors ir pati palūžusi, stengiasi palaikyti viltį savo vaikams, sakydama, kad tėtis galbūt dar sugrįš , tačiau pati slapta gedi vyro, apie kurio žūtį ją pasiekė gandai.
Pasakojimo kulminacija pasiekiama dvejopai. Pirmiausia, šeimą aplanko gerasis miško sargas Antanas, atnešdamas ne tik išsvajotos duonos ir druskos, bet ir zuikį rytojaus Naujųjų Metų šventei. Šis gerumo aktas įžiebia trumpą džiaugsmo akimirką. Tačiau netrukus motina, vaikų prašoma, ima pasakoti istoriją apie šeimą, kurią išskyrė karas – istoriją, kuri yra stulbinamai panaši į jų pačių. Ji baigiasi tragiška žinia apie duobėje nuo sviedinio žuvusį tėvą. Šis pasakojimas sukrečia vaikus, ypač jautrųjį Jonelį, atimdamas paskutinę viltį.
Ir būtent tada, kai neviltis pasiekia aukščiausią tašką, įvyksta stebuklas. Į duris pasibeldžia nepažįstamas keleivis – aukštas vyras „su žila nuo šalnos barzda“. Tai – jų tėvas ir vyras Juozas, gyvas, nors ir sužeistas bei išvargęs. Jis papasakoja savo neįtikėtiną išgyvenimo istoriją: kaip buvo sužeistas sprogimo metu, palaikytas mirusiu , išvežtas į Vokietiją , kalintas koncentracijos stovykloje ir galiausiai, padedant Lietuvių Komitetui Šveicarijoje, paleistas namo.
Apysaka baigiama viltinga gaida. Nors senasis „lizdas sugriautas“ , o ateitis atrodo „tamsi“ ir pilna naujų iššūkių, šeima vėl yra kartu. Būtent jų tarpusavio meilė ir bendrystė tampa pamatu, ant kurio jie pasirengę iš naujo statyti savo gyvenimą ir laimę. „Sugriautas lizdas“ – tai himnas šeimos meilės galiai, kuri padeda išgyventi baisiausius praradimus ir teikia jėgų žengti pirmyn net tada, kai viskas aplinkui yra sunaikinta.

Kunigo Antano Aleknos knyga „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje“, pirmą kartą išleista 1936 metais Kaune, yra monumentalus ir vienas pirmųjų bandymų susisteminti ir plačiajai visuomenei pateikti visą Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorinį kelią. Tai ne tik religinės institucijos kronika, bet ir neatsiejama Lietuvos valstybingumo, kultūros ir tautinės tapatybės raidos istorija.
Knygos struktūra ir apimtis
Autorius savo veikalą suskirstė į keturias pagrindines dalis, kurios chronologiškai apima svarbiausius Lietuvos istorijos etapus:
Nuo Lietuvos pradžios iki Liublino unijos (1569 m.): Šioje dalyje nagrinėjami patys pirmieji krikščionybės žingsniai lietuvių žemėse, karaliaus Mindaugo krikštas, Gedimino ir Algirdo bandymai laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, galutinis Lietuvos krikštas valdant Jogailai ir Vytautui, pirmųjų vyskupijų (Vilniaus ir Žemaičių) įkūrimas ir Bažnyčios kova su Reformacija.
Nuo Liublino unijos iki padalijimų (1795 m.): Šis laikotarpis atskleidžia Kontrreformacijos epochą, jėzuitų ordino veiklą, Vilniaus universiteto įsteigimą ir Bažnyčios, kaip pagrindinio švietimo ir kultūros centro, klestėjimą Abiejų Tautų Respublikoje.
Rusų valdžioje (1795–1918 m.): Tai pati dramatiškiausia ir skaudžiausia knygos dalis, kurioje detaliai aprašoma sisteminga carinės Rusijos politika, nukreipta prieš Katalikų Bažnyčią: vyskupijų naikinimas, vienuolynų uždarymas, 1831 ir 1863 m. sukilimų pasekmės, spaudos draudimas. Šiame kontekste iškyla vyskupo Motiejaus Valančiaus asmenybė ir jo organizuotas pasipriešinimas, pavertęs Bažnyčią pagrindine lietuvybės išsaugojimo tvirtove.
Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1936 m.): Paskutinė dalis skirta Bažnyčios atsikūrimui ir veiklai jau laisvoje valstybėje – Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimui, konkordato su Šventuoju Sostu sudarymui ir Bažnyčios vaidmeniui kuriant modernią Lietuvos visuomenę.
Autoriaus tikslas ir perspektyva
Pratarmėje Antanas Alekna nurodo, kad jo tikslas buvo užpildyti istoriografinę spragą – sukurti vientisą, apibendrinantį veikalą, kuris būtų prieinamas plačiajai visuomenei. Jis meistriškai apjungia ankstesnių istorikų darbus į vientisą pasakojimą, kuriame Bažnyčios istorija neatskiriama nuo tautos likimo. Alekna pabrėžia, kad Bažnyčia Lietuvai buvo ne tik tikėjimo, bet ir vakarietiškos kultūros, švietimo bei tautinės savimonės nešėja. Ypač ryškiai atskleidžiamas Bažnyčios, kaip tautos atramos, vaidmuo carinės priespaudos metais.
Istorinė vertė ir reikšmė
Išleista nepriklausomos Lietuvos klestėjimo laikotarpiu, ši knyga tapo klasikiniu veikalu, formavusiu ištisų kartų istorinę savimonę. Ji vertinga ne tik kaip faktų rinkinys, bet ir kaip savo epochos liudijimas, atspindintis to meto požiūrį į Bažnyčios ir valstybės santykį. Nors šiuolaikinė istoriografija kai kuriuos vertinimus galėtų papildyti, A. Aleknos darbas išlieka nepaprastai svarbiu ir pamatiniu šaltiniu kiekvienam, norinčiam suprasti Katalikų Bažnyčios vaidmenį Lietuvos istorijoje.
Išvados
Antano Aleknos „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje“ – tai ne tik sausa istorinė kronika, o gyvas ir patriotiškas pasakojimas apie instituciją, kuri per šimtmečius buvo neatsiejama Lietuvos dvasinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo dalis. Tai knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas, besidomintis savo tautos praeitimi.

„Eik pas Jėzų“ – maldaknygė, gimusi diasporoje.
Knyga „Eik pas Jėzų“, kurios autorius yra kunigas J. Tadarauskas, yra sena lietuviška maldaknygė, skirta patiems mažiausiems skaitytojams. 1947 metais Šveicarijoje, „Benziger & Co. AG“ leidyklos išleistas leidinys, yra ne tik religinio turinio knyga, bet ir unikalus istorinis liudijimas, atspindintis XX amžiaus vidurio lietuvių vaikų religinio ugdymo ypatumus ir diasporos gyvenimo realijas.
Turinys ir struktūra
Knygelės struktūra logiškai veda vaiką per visą pamaldumo kupiną dieną – nuo „Rytmetinės maldos“ iki „Vakarinės maldos“. Joje taip pat pateikiamos maldos įvairioms progoms, pavyzdžiui, „Malda prieš darbą“, bei paprastai ir suprantamai paaiškinami pagrindiniai katalikų tikėjimo aspektai.
Pagrindinės knygoje plėtojamos temos: Bažnyčios svarba: Ji pristatoma kaip „Jėzaus Namai“ – ypatinga ir saugi vieta. Angelo Sargo vaidmuo: Vaikas supažindinamas su savo nematomu globėju, kuris jį lydi ir saugo.
Šventosios Mišios: Sudėtingas Mišių slėpinys aiškinamas vaikui prieinama kalba, pabrėžiant Jėzaus auką ir dalyvavimo svarbą. Tekstai parašyti paprasta kalba, dažnai eiliuota forma, kad mažiesiems būtų lengviau įsiminti ir suprasti. Knygoje taip pat randame pagrindines maldas, tokias kaip „Sveika Marija“ ir Tikėjimo išpažinimas („Aš tikiu“).
Istorinis kontekstas
Autoriaus žodis knygos pabaigoje atskleidžia išskirtines jos atsiradimo aplinkybes. Kunigas J. Tadarauskas rašo, jog maldaknygę parašyti jį paskatino tai, kad po Antrojo pasaulinio karo Švedijos ir Danijos lietuvių pabėgėlių bendruomenėse augantiems vaikams labai trūko lietuviškų religinių leidinių. Knyga yra skirta Lukiškio kalėjime kankinio mirtimi mirusio Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus atminimui. Autorius taip pat pamini praktinius sunkumus, su kuriais susidūrė leidžiant knygą Šveicarijoje – spaustuvė neturėjo lietuviškų raidžių su diakritiniais ženklais, todėl tekste trūksta nosinių raidžių ir raidės „Ž“. Iliustracijos ir bendras įspūdis Visą leidinį puošia žavios, spalvingos ir šiltos iliustracijos, kurios vizualiai sustiprina teksto žinią. Jose vaizduojami vaikai, kurie meldžiasi, dalyvauja apeigose ar bendrauja su Jėzumi ir šventaisiais. Šie piešiniai kuria švelnų ir jaukų įspūdį, tinkamą jaunajai auditorijai.
Apibendrinant, „Eik pas Jėzų“ yra kur kas daugiau nei tiesiog maldaknygė. Tai vertingas istorinis artefaktas, liudijantis pokario lietuvių diasporos pastangas išsaugoti ir perduoti ateities kartoms savo tikėjimą, kalbą ir kultūrinį identitetą itin sudėtingomis sąlygomis.

 
Šis leidinys – tai pirmasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1965 metais. Redaguotas kun. Antano Liuimos, S. J., šis tomas žymi naują ir svarbų etapą Akademijos leidybinėje veikloje išeivijoje. Kaip teigiama prakalboje, „Metraštis“ buvo sumanytas kaip neperiodinis leidinys, skirtas ilgesnėms, specializuotoms mokslinėms studijoms, kurios netelpa į kultūrinių žurnalų rėmus, taip užpildant svarbią spragą lietuviškoje mokslinėje literatūroje.

Turinys ir struktūra

Pirmasis „Metraščio“ tomas pasižymi tematiniu platumu ir aukštu moksliniu lygiu. Jame surinkti straipsniai apima teologijos, filosofijos, istorijos, sociologijos, pedagogikos ir bibliografijos sritis. Leidinį sudaro šios pagrindinės dalys:

• Teologija ir filosofija: Kun. Antanas Liuima, S. J., nagrinėja Bažnyčios, kaip Mistinio Kristaus Kūno, sampratą, o dr. Juozas L. Navickas gilinasi į žmogaus esmės problemą intencionalinių aktų perspektyvoje.
• Istorija: Prof. Zenonas Ivinskis pateikia išsamią studiją apie pirmąjį Lietuvos karalių Mindaugą ir jo palikimą. Kun. dr. Juozapas Vaišnora, M. I. C., aprašo Petro Kriaučiūno, kaip tautinio atgimimo pradininko Sūduvoje, veiklą. Kun. dr. Viktoras Gidžiūnas, O. F. M., dalinasi įžvalgomis iš Simno miestelio istorijos.
• Socialiniai ir politiniai mokslai: Dr. Antanas Stasys Bačkis analizuoja socialinį krikščionybės pajėgumą, o prelatas Mykolas Krupavičius svarsto naujos pasaulio santvarkos klausimus.
• Pedagogika ir bibliografija: Prof. Justinas Pikūnas aptaria modernias mokymo technologijas – mokymo mašinas. Aleksandras Ružancovas-Ružaniec pateikia išsamią lietuvių išeivijos katalikiškos religinės knygos bibliografiją.

Be mokslinių straipsnių, tome yra skyrius „Mūsų Mirusieji“, kuriame spausdinami mirusių Akademijos narių nekrologai, taip pat pateikiama išsami L.K.M. Akademijos veiklos apžvalga, kurią paruošė kun. Rapolas Krasauskas.

Reikšmė

Pirmasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra solidus ir reikšmingas lietuvių išeivijos mokslinės minties rinkinys. Jis ne tik atspindi platų Akademijos narių mokslinių interesų spektrą, bet ir liudija jų intelektualinį gyvybingumą bei pasiryžimą tęsti mokslinį darbą net ir sudėtingomis emigracijos sąlygomis. Šis leidinys yra vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos teologijos, filosofijos, istorijos ir socialinių mokslų raida XX amžiaus antroje pusėje.

  Šis leidinys – tai antrasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1966 metais. Kaip ir pirmąjį tomą, jį redagavo kun. Antanas Liuima, S. J. Šis veikalas tęsia tradiciją skelbti išsamias, mokslines studijas, nagrinėjančias aktualias problemas iš krikščioniškosios perspektyvos. Pagrindinė šio tomo ašis – moderniosios pažangos problemų analizė.

Turinys ir struktūra

Antrasis „Metraščio“ tomas yra tematiškai vientisesnis, didelį dėmesį skiriant socialiniams ir filosofiniams klausimams. Jame surinkti straipsniai apima platų problemų lauką, nuo filosofijos ir istorijos iki socialinio saugumo ir bibliografijos. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:

• Filosofija ir socialiniai mokslai: Didžiausią leidinio dalį užima išsami Petro Maldeikio studija „Moderniosios pažangos problemos“, kurioje kritiškai vertinama pažangos idėja, jos istorija ir poveikis šiuolaikinei visuomenei. Šią temą papildo ir teologiškai apmąsto redaktoriaus kun. Antano Liuimos, S. J., straipsnis „Moderniosios pažangos problemų klausimu“.
• Idėjų istorija: Kun. Vytautas Bagdanavičius, M. I. C., nagrinėja lietuvišką materialistinę raštiją, susiformavusią iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.
• Socialinė politika: Dr. Domas Jasaitis pateikia išsamią studiją apie sveikatos draudimą ir socialinį saugumą, analizuodamas šių sistemų raidą ir veikimą įvairiose šalyse.
• Bažnyčios istorija: Kun. dr. Juozapas Vaišnora, M. I. C., aprašo istorinį bandymą įvesti Nekaltai Pradėtosios Marijos ordiną buvusioje Lietuvos-Lenkijos valstybėje.
• Bibliografija: Aleksandras Ružancovas-Ružaniec tęsia savo monumentalų darbą, pateikdamas „Lietuvių išeivių katalikų religinės knygos 1959-1965 metų bibliografiją“.

Reikšmė

Antrasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra svarus indėlis į lietuvių išeivijos mokslinę mintį, gilinantis į sudėtingas modernaus pasaulio problemas. Leidinys demonstruoja Akademijos narių gebėjimą ne tik aprašyti istorinius faktus, bet ir analizuoti šiuolaikinio gyvenimo reiškinius, tokius kaip materializmas, socialinė raida ir technologinė pažanga. Tai vertingas šaltinis, liudijantis lietuvių intelektualų pastangas išlaikyti aukštą mokslinį lygį ir aktyviai dalyvauti pasaulinėje idėjų diskusijoje.

Jėzuitų kunigo Algirdo Palioko SJ knyga „Žodžiai“, išleista 2004 metais, yra rinktinė, sudaryta iš straipsnių, anksčiau publikuotų daugiausia žurnale „Laiškai lietuviams“. Kaip pratarmėje paaiškina pats autorius, knyga gimė iš noro surinkti per 40 straipsnių, parašytų per dešimtmetį tarnystės Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje Amerikoje, ir yra savotiška pastoracinės veiklos per spausdintą žodį ataskaita.
Knygos struktūra ir temos
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas pavadintas „ŽODIS...“, nurodant kam jis skirtas. Ši struktūra leidžia skaitytojui lengvai rasti apmąstymus aktualiomis temomis:
Žodis ateinančiajam: apmąstymai apie Kristaus atėjimą ir advento prasmę, nagrinėjant tokias temas kaip „Betliejaus paslaptis“.
Žodis kenčiančiajam: gilinamasi į kančios ir atleidimo temas, pavyzdžiui, straipsnyje „Gailestingosios meilės nelogiškumai“.
Žodis apie anapus: mintys apie pomirtinį gyvenimą, dangų ir skaistyklą.
Žodis Marijai ir Motinai: skyriai, skirti Dievo Motinai ir žemiškajai motinai, atskleidžiant jų vaidmenį ir svarbą.
Žodis tarnystėms: apmąstymai apie pasauliečių ir mokytojų pašaukimą bei tarnystę.
Žodis laikui: filosofiniai svarstymai apie laiko prasmę, gyvenimą ir pasaulio atjauninimą.
Žodis besigilinantiems ir ieškantiesiems: skyriai, skirti giliau nagrinėti liturgijos simbolius, tikėjimo klausimus, Dievo paieškas kasdienybėje.
Žodis Tėvynei: platus skyrius, kuriame autorius dalijasi mintimis apie Tėvynę, laisvę, tautos ir religijos santykį.
Autoriaus stilius ir pagrindinės mintys
Kunigo A. Palioko rašymo stilius yra gilus, pastoralus ir įkvepiantis. Jis pats teigia, kad straipsniai gimė iš tų akimirkų, kai „kuris nors Šv. Rašto sakinys ar skaitomos knygos mintis ‘suskambo’... visai kitaip“, atverdama duris į naują Dievo paslapčių pasaulį. Šiuo atradimo džiaugsmu ir dvasiniu nušvitimu autorius siekia pasidalinti su skaitytojais, kad jų „tikėjimo kelionė būtų lengva“.
Knygoje nuolat pabrėžiama būtinybė atsiversti ir priimti Dievo meilę. Autorius kviečia nebijoti Dievo, o pamatyti Jame meilę, kuri yra nelogiška ir visa atleidžianti. Daug dėmesio skiriama asmeniniam santykiui su Dievu, maldai ir dvasiniam augimui. Ypač išryškinama Tėvynės tema, kurioje autorius su skausmu ir viltimi apmąsto Lietuvos dvasinę būklę po nepriklausomybės atgavimo, kritikuodamas dvasinių vertybių praradimą ir ragindamas grįžti prie krikščioniškų šaknų.
„Žodžiai“ yra brandžių dvasinių apmąstymų rinkinys, kuris skaitytoją veda per svarbiausius krikščioniškojo gyvenimo klausimus, siūlydamas ne sausus teologinius traktatus, o gyvu patyrimu ir gilia įžvalga paremtus atsakymus. Tai knyga, skirta ieškantiems, kenčiantiems, besidžiaugiantiems ir norintiems pagilinti savo tikėjimą.

2010 metais leidyklos „Danielius“ išleista vyskupo Kazimiero Paltaroko (1875–1958) monografija „Karalaitis Šventasis Kazimieras“ yra unikalus leidinys, sujungiantis istorinę studiją, hagiografiją ir dramatišką XX a. Lietuvos istorijos liudijimą. Nors knyga pasirodė XXI amžiuje, jos rankraštis buvo baigtas dar 1954 m. Vilniuje, todėl skaitytojas gauna ne šiuolaikinį, o sovietmečiu parašytą, brandų ir gilų veikalą.
Autorius ir jo misija
Knygos autorius, vyskupas Kazimieras Paltarokas, buvo vienas aktyviausių ir nuosekliausių šv. Kazimiero kulto gaivintojų ir puoselėtojų XX a. Lietuvoje. Kaip pabrėžiama įvadinėse knygos prakalbose, jo pastangomis XX a. pirmoje pusėje Panevėžio vyskupija tapo šio kulto centru. Vyskupas ne tik paskyrė naujai įkurtą vyskupiją šv. Kazimiero globai , bet ir inicijavo jo atvaizdų atsiradimą bažnyčiose, iš kurių garsiausias – Jono Mackevičiaus freska „Stebuklas ties Polocku“ Panevėžio katedros apsidėje. Jis taip pat sukūrė šv. Kazimiero litaniją. Ši asmeninė, gili pagarba šventajam juntama kiekviename knygos puslapyje ir paaiškina paties autoriaus motyvaciją – atgaivinti primirštą pagarbą vieninteliam kanonizuotam Lietuvos šventajam.
Knygos tikslas ir požiūris
Pats vyskupas K. Paltarokas prakalboje suformuluoja savo tikslą: „Tapydamas mūsų Šventojo portretą, nekelsiu jo gyvenimo padangėn, leisiu jam kol kas vaikščioti Lietuvos žeme“. Autorius siekia pavaizduoti šventąjį ne kaip nepasiekiamą antžmogį, o kaip realią, istorinę asmenybę, „nežemiško būdo jaunikaitį“, gyvenusį ir veikusį konkrečioje aplinkoje. Kartu jis nuosekliai pabrėžia ir gina šventojo lietuviškumą, stengdamasis atstatyti istorinę tiesą.
Turinio apžvalga
Knyga chronologiškai ir tematiškai nušviečia šv. Kazimiero gyvenimą ir jo kulto istoriją:
Istorinis kontekstas: Išsamiai aprašomi neramūs XV a. laikai – Renesanso, humanizmo idėjų plitimas, bažnytinės schizmos ir politinės intrigos. Šiame fone karalaičio dvasinis tvirtumas atrodo dar įspūdingesnis.
Gyvenimas ir veikla: Autorius detaliai aprašo šventojo vaikystę, auklėjimą, pabrėžia motinos Elzbietos Habsburgaitės pamaldumo ir mokytojo Jono Dlugošo įtaką. Ypatingas dėmesys skiriamas jo ryšiui su Lietuva: karalaitis nebuvo tik praeivis, bet daug laiko leido Vilniuje, Medininkuose, Trakuose , o vėliau, kaip tėvo pavaduotojas, sumaniai ir teisingai tvarkė krašto reikalus.
Dvasinis portretas: Knygoje paneigiamas mitas apie šv. Kazimierą kaip siaurą asketą. Jis vaizduojamas kaip plačių pažiūrų, humanistiškai išsilavinęs jaunuolis, kuris savo valia pasirinko dorybių kelią. Pabrėžiamas jo pamaldumas, gailestingumas vargšams ir ypač skaistybė, kurią jis gynė net mirties akivaizdoje. Autorius taip pat argumentuotai atmeta teiginius apie tariamą šventojo netoleranciją stačiatikiams, įrodinėdamas, kad tai vėlesnių laikų interpretacijos.
Mirtis, stebuklai ir kanonizacija: Aprašoma ankstyva šventojo mirtis Gardine 1484 m. kovo 4 d. , po kurios netrukus ėmė sklisti garsas apie stebuklus prie jo kapo Vilniaus katedroje. Detaliai nagrinėjamas sudėtingas ir ilgas kanonizacijos procesas, kurį, manoma, pradėjo popiežius Leonas X 1521 m., o oficialiai užbaigė Klemensas VIII 1602 m..
Kova dėl relikvijų sovietmečiu
Viena vertingiausių knygos dalių yra priedai, kuriuose publikuojamas vyskupo K. Paltaroko susirašinėjimas su sovietų valdžios institucijomis dėl Vilniaus katedros ir šv. Kazimiero relikvijų likimo 1950–1953 metais. Šie dokumentai – tai autentiškas liudijimas apie drąsią ir atkaklią vyskupo kovą. Uždarius Katedrą ir planuojant joje įrengti muziejų, iškilo grėsmė, kad šventojo palaikai taps paprastu eksponatu. Vyskupas rašė prašymus įvairioms instancijoms, net pačiam J. Stalinui , siūlydamas kompromisą – atskirti koplyčią ir palikti ją tikintiesiems. Nors šis prašymas buvo atmestas, galiausiai pavyko gauti leidimą perkelti relikvijas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Prieduose pateikiamas ir paties vyskupo aprašymas apie slaptą ir liūdną relikvijų perkėlimo kelionę 1952 m. spalio 9 d..
Išvados
Vyskupo Kazimiero Paltaroko „Karalaitis Šventasis Kazimieras“ yra daug daugiau nei šventojo biografija. Tai brandus istorinis veikalas, parašytas sudėtingomis sąlygomis, ir autoriaus dvasinio testamento dalis. Knyga ne tik išsamiai ir patraukliai supažindina su Lietuvos globėjo asmenybe, bet ir atskleidžia paties autoriaus, kaip principingo ir drąsaus ganytojo, portretą. Šis leidinys yra vertingas šaltinis tiek istorikams, tiek visiems, besidomintiems Lietuvos dvasiniu paveldu.

Juozo Venckaus S. J. 1954 metais Buenos Airėse išleista knyga „Komunizmo pagrindai“ yra išsamus ir kritiškas žvilgsnis į komunistinę ideologiją, parašytas lietuvių išeivijai Šaltojo karo įkarštyje. Autoriaus, jėzuitų kunigo, tikslas – ne tik atskleisti politinius komunizmo siekius, bet ir išanalizuoti jo filosofinį pamatą, parodant, kad totalitarinė vergovė komunistų valdomuose kraštuose yra tiesioginė marksistinio-leninistinio mokslo išdava. Knyga skirta laisvajame pasaulyje gyvenantiems lietuviams, siekiant padėti jiems teisingai pažinti ir kovoti su „šiuo žmonijos priešu“, taip pat ir tiems, kurie per klaidą pakliuvo į komunistų gretas, kad padėtų jiems „sugrįžti į krikščionišką ir lietuvišką kelią“.
Filosofinė šerdis: dialektinis materializmas Knygos branduolį sudaro dialektinio materializmo – komunizmo filosofinio pagrindo – analizė. J. Venckus nuosekliai aiškina, kaip Karlas Marksas ir Friedrichas Engelsas pritaikė vokiečių filosofo Hegelio dialektikos metodą (tezė, antitezė, sintezė), tačiau jo esmę apvertė aukštyn kojomis: dvasią pakeitė materija. Autorius pristato pagrindinius marksizmo dėsnius: priešingumų, negacijos ir transformacijos.
Venckus kritiškai vertina šiuos postulatus, teigdamas, kad jie yra nelogiški ir moksliškai nepagrįsti. Pavyzdžiui, jis kvestionuoja „priešingumų vienybės“ dėsnį, klausdamas, koks yra priešingumas tarp kiaušinio ir iš jo besivystančio viščiuko, ar tarp plytų ir iš jų statomo namo. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad marksizmas nepateikia jokio paaiškinimo, kaip „transformacijos dėsnis“ atsirado pačioje gamtoje, teigdamas, kad pagal Marksą „viskas eina savaime magiškai“. Galiausiai, autorius daro išvadą, kad dialektinis materializmas yra sukurtas tam, kad paneigtų Dievo, kaip Kūrėjo ir pirminio Judintojo, egzistavimą, teigdamas, kad materija yra amžina ir juda pati iš savęs.
Komunizmas kaip antireligija
Vienas svarbiausių knygos aspektų – komunizmo, kaip ateistinės ir krikščionybei priešiškos sistemos, demaskavimas. Skyriuje „Ar Religija – Žmonijos Opiumas?“ analizuojamas garsusis Markso teiginys. J. Venckus teigia, kad šis posakis naudojamas kaip įrankis darbininkų masėms sukiršinti ne tik prieš buržuaziją, bet ir prieš Bažnyčią bei kunigus, kurie esą tarnauja išnaudotojams.
Autorius gina Katalikų Bažnyčią, pabrėždamas jos istorinį rūpestį darbininkija, kurį liudija popiežių Leono XIII ir Pijaus XI enciklikos. Jis argumentuoja, kad Bažnyčia neturi jokio intereso palaikyti kapitalistų, kurių dauguma net nėra katalikai, ir kad ją pačią daugiausiai išlaiko paprasti darbo žmonės. Venckus pabrėžia, kad Bažnyčia kovoja ne su socialinėmis reformomis, o su „bedievišku komunizmu“, ir kol jis prievarta vers žmones būti ateistais, tol kova tarp Bažnyčios ir marksizmo nesibaigs. Knygoje teigiama, kad pats komunizmas siekia tapti nauja, pasaulietine religija, kuri pakeistų visas kitas.
Praktinė analizė ir kritika
Knygoje apžvelgiama Rusijos marksizmo istorija, pradedant dekabristų sukilimu ir baigiant Lenino atėjimu į valdžią. Autorius pabrėžia, kad visus rusų revoliucionierius, nepaisant jų kilmės, vienijo du bruožai: noras nuversti caro valdžią ir ateizmas.
J. Venckus pateikia išsamią sovietinio komunizmo praktikos kritiką, apibūdindamas jį kaip:
Totalitarinę diktatūrą, pavertusią žmogų valstybės įrankiu.
Sistemą, naudojančią terorą, masinius kalinimus ir priverstinį darbą.
Moralės neigimą, kur, pasak Lenino, moralu yra viskas, kas padeda proletariato klasių kovai.
Utopiją, kuri nepaiso prigimtinių žmogaus polinkių, tokių kaip noras turėti privačią nuosavybę.
Atskiruose skyriuose aptariami komunistų kovos metodai prieš Bažnyčią, tokie kaip dvasininkų atskyrimas nuo žmonių, jų šmeižimas, bandymai įkurti tautines, nuo Romos atskirtas bažnyčias, ir jaunimo perėmimas į savo globą.
Katalikų Bažnyčios atsakas
Svarbi knygos dalis skirta oficialiai Katalikų Bažnyčios pozicijai komunizmo atžvilgiu. Autorius pateikia eilę popiežių pasmerkimų, pradedant Pijumi IX 1846 metais. Vainikuoja šią apžvalgą 1949 m. liepos 1 d. Pijaus XII dekretas, kuriuo:
Draudžiama katalikams stoti į komunistų partiją ar ją remti.
Draudžiama leisti, platinti ar skaityti komunistinę literatūrą.
Teigiama, kad sąmoningai tai darantys asmenys negali priimti sakramentų.
Skelbiama, kad komunistų materialistinį mokslą išpažįstantys ir platinantys katalikai ipso facto (pačiu tuo faktu) užsitraukia ekskomuniką, rezervuotą Apaštalų Sostui.

Šis skyrius pabrėžia, kad Bažnyčios kova su komunizmu yra ne politinė, o giliai dvasinė ir doktrininė.
Apibendrinimas Juozo Venckaus „Komunizmo pagrindai“ yra vertingas istorinis dokumentas, atspindintis Lietuvos išeivijos intelektualinę ir dvasinę kovą sovietinės okupacijos metais. Tai ne tik politinis pamfletas, bet ir rimtas bandymas išanalizuoti komunizmo ideologiją iš krikščioniškosios filosofijos perspektyvos. Knyga, parašyta aiškia ir suprantama kalba, nuosekliai griauna marksizmo-leninizmo teorinius pamatus ir demaskuoja jo praktiką kaip antihumanišką ir priešišką pamatinei žmogaus laisvei. Nors parašyta prieš daugiau nei 70 metų, ji išlieka aktuali kaip priminimas apie totalitarinių ideologijų pavojų ir kaip tvirto krikščioniško atsako pavyzdys.

Tai Lietuvos savanorio, Vyties Kryžiaus kavalieriaus ir žurnalisto Stasio Butkaus atsiminimų knygos „Vyrai Gedimino kalne“ apžvalga. Šis veikalas yra autentiškas ir gyvas liudijimas apie Lietuvos nepriklausomybės kovas, papasakotas tiesioginio jų dalyvio.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie vieną dramatiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo sekusias kovas dėl nepriklausomybės. Autorius, tuo metu dar jaunuolis, atsiduria pačiame įvykių sūkuryje. Knyga prasideda nuo vokiečių kariuomenės įžengimo į jo gimtąją Žemaitiją 1915 m. ir veda skaitytoją per kautynes, savanorių gyvenimo buitį, pasiaukojimą ir kovas su bolševikais. Vienas iš centrinių ir simbolinių knygos momentų – paties autoriaus dalyvavimas iškeliant Lietuvos trispalvę Gedimino kalne Vilniuje 1919 m. sausio 1 d..
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriotizmas ir pasiaukojimas: Knygos ašis – besąlygiška meilė Tėvynei ir pasiryžimas aukotis dėl jos laisvės. Autorius su didele pagarba kalba apie paprastus kaimo vaikinus, „pilkuosius artojėlius“, kurie, atėjus metui, nedvejodami stojo ginti savo žemės.
Tautos gimimas: Atsiminimuose atsispindi lūžio momentas, kai byrant senajai Rusijos imperijai, gimsta nauja, nepriklausoma Lietuva. Tai pasakojimas ne tik apie karą, bet ir apie tautos dvasios atgimimą.
Karo tikrovė: Skirtingai nuo sausų istorijos vadovėlių, S. Butkus vaizduoja gyvą karo realybę – su jos herojizmu, baime, draugyste ir net humoru.
Stilius
Knyga parašyta itin gyva, vaizdinga ir lengvai skaitoma kalba. Autorius, būdamas talentingas žurnalistas, vengia perdėto sentimentalumo ar patoso. Jo pasakojimas nuoširdus, vietomis ironiškas ir kupinas subtilaus humoro. Nors autorius kalba apie save, jis stengiasi išlikti objektyvus, pasakodamas ne apie savo asmeninius žygdarbius, o apie visos savanorių kartos patirtį. Kai kurie kritikai jo stilių lygina su E. M. Remarque'o kūryba, tačiau pabrėžia jo lietuvišką savitumą.
Kam skirta knyga?
Tai knyga, skirta kiekvienam lietuviui, besidominčiam savo šalies istorija. Ji ypač vertinga jaunajai kartai, norinčiai suprasti, kokia kaina buvo iškovota Lietuvos laisvė. Tai jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie kartą, kuri savo krauju ir pasiaukojimu padėjo pamatus moderniai Lietuvos valstybei.

Kunigo Juozo Prunskio knyga „Mano pasaulėžiūra“ yra solidus, per pusę amžiaus (1934–1984 m.) rašytų straipsnių ir apmąstymų rinkinys, kuriame autorius nuosekliai ir argumentuotai išdėsto savo krikščioniškąjį požiūrį į pasaulį, Dievą ir žmogų.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra autobiografija ar memuarai, o greičiau filosofinės-teologinės publicistikos rinkinys. Knygos tikslas – ne tiesiog pasidalinti asmeniniais išgyvenimais, bet pateikti logišką, suprantamą ir sistemingą krikščioniškos (katalikiškos) pasaulėžiūros apžvalgą. Autorius siekia apginti ir paaiškinti tikėjimo tiesas, atsakyti į amžinuosius žmogaus klausimus ir polemizuoti su ateistinėmis bei materialistinėmis idėjomis.
Apie ką ši knyga?
Veikalas yra padalintas į skyrius, kuriuose nagrinėjami fundamentalūs būties klausimai:
Pasaulėžiūros esmė: Knygos pradžioje autorius aiškina, kas yra pasaulėžiūra ir kodėl kiekvienam mąstančiam žmogui yra būtina ją turėti.
Dievo buvimas: Nuosekliai analizuojami argumentai, pagrindžiantys Dievo egzistavimą, ir kritikuojama ateistinė pozicija.
Pasaulio ir žmogaus sukūrimas: Iš krikščioniškos perspektyvos aiškinama pasaulio ir žmogaus kilmė, sielos nemirtingumo idėja ir žmogaus gyvenimo prasmė.
Krikščioniškoji moralė: Didelis dėmesys skiriamas moralės klausimams – gėrio ir blogio sampratai, nuodėmės problemai ir krikščioniškų dorybių ugdymui.
Tikėjimas ir mokslas: Autorius argumentuotai teigia, kad tarp tikėjimo ir tikrojo mokslo nėra prieštaravimo. Priešingai, jie vienas kitą papildo, siekdami pažinti tiesą.
Stilius ir kalba
Kunigas Juozas Prunskis, kaip patyręs žurnalistas ir redaktorius, rašo aiškia, logiška ir plačiajai auditorijai suprantama kalba. Jis vengia sudėtingo teologinio žargono, o savo mintis grindžia racionaliais argumentais, kasdienio gyvenimo pavyzdžiais ir logiškomis išvadomis. Knygos stilius yra didaktinis (pamokomasis), bet kartu ir pagarbus skaitytojui, kviečiantis mąstyti ir ieškoti atsakymų.
Kam skirta knyga?
„Mano pasaulėžiūra“ yra universali knyga, skirta labai plačiam skaitytojų ratui:
Tikinčiajam jaunimui ir suaugusiems, norintiems sustiprinti ir pagilinti savo tikėjimo pagrindus.
Abejojantiems ir ieškantiems, kurie kelia esminius gyvenimo klausimus ir ieško įtikinamų atsakymų.
Visiems, besidomintiems filosofija ir religija, kurie nori geriau suprasti krikščioniškąjį požiūrį į pasaulį.
Tai yra klasikinis krikščioniškosios apologetikos (tikėjimo gynimo) veikalas, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien, kaip tvirtas orientyras idėjų ir vertybių chaose.

Ši monografija – tai trečiasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“, išleistas Romoje 1970 metais. Knygą parašė prof. dr. Juozas Eretas, artimas prof. Kazio Pakšto (1893–1960) draugas ir bendražygis. Leidinys yra išsami biografinė studija, skirta vienai spalvingiausių ir originaliausių XX a. Lietuvos asmenybių – geografui, geopolitikui, keliautojui ir nenuilstančiam visuomenės veikėjui – atminti.

Turinys ir struktūra

Autorius, remdamasis gausiais archyviniais šaltiniais ir asmeniniais prisiminimais, nuosekliai veda skaitytoją per visą audringą prof. K. Pakšto gyvenimo kelią. Knyga suskirstyta į penkis pagrindinius skyrius, atspindinčius svarbiausius jo gyvenimo ir veiklos etapus:

• I dalis: Kelias į laisvę (1893–1925). Aprašoma K. Pakšto vaikystė ir jaunystė carinės priespaudos metais, jo pirmieji žingsniai visuomeninėje veikloje Amerikoje ir studijos Fribūro universitete Šveicarijoje.
• II dalis: Nepriklausomybės saulėje (1925–1939). Nušviečiama profesoriaus veikla Kauno universitete, jo, kaip geografo ir geopolitiko, idėjų sklaida, ateitininkų organizacijos vairavimas ir nenuilstamas tautos žadinimas.
• III dalis: „Antrojo fronto“ rezistentas (1939–1949). Pasakojama apie K. Pakšto veiklą JAV Antrojo pasaulinio karo metais, jo pastangas telkti išeiviją ir kurti „antrąjį frontą“ Lietuvos laisvės bylai.
• IV dalis: Naujas ryžtas prie Atlanto (1949–1957). Atskleidžiamas jo darbas kuriant Vidurio Europos Krikščionių-Demokratų Sąjungą ir jo nenuilstamos pastangos ieškoti kelių į Lietuvos išlaisvinimą.
• V dalis: Prieblandon (1957–1960). Aprašomi paskutiniai profesoriaus gyvenimo metai, jo didžioji vizija – „Dausuva“ (atsarginė Lietuva) – ir tragiška mirtis.

Knygą praturtina autoriaus pratarmė, gausi bibliografija ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė.

Reikšmė

Juozo Ereto monografija yra fundamentalus veikalas, leidžiantis giliai pažinti ne tik prof. Kazio Pakšto asmenybę, bet ir visą Lietuvos bei jos išeivijos gyvenimo epochą. Tai ne tik sausų faktų rinkinys, bet ir gyvas, jaudinantis pasakojimas apie žmogų-vizionierių, „tautinį šauklį“, kurio idėjos dažnai pralenkdavo laiką ir ne visada buvo suprastos amžininkų. Knyga atskleidžia K. Pakštą kaip nenuilstantį kovotoją, idealistą ir kartu tragišką asmenybę. Tai nepaprastai vertingas šaltinis istorikams, politologams ir visiems, besidomintiems Lietuvos idėjų istorija.

1971 metais Brukline, Niujorke, išleista Tėvo pranciškono ir istoriko Viktoro Gidžiūno, O.F.M., monografija „Trečiasis Šv. Pranciškaus Ordinas“ yra išskirtinis veikalas Lietuvos bažnytinės istoriografijos panoramoje. Knyga, pasirodžiusi minint 750-ąsias ordino įkūrimo metines, peržengia proginio leidinio ribas ir tampa fundamentaliu tyrimu, apimančiu pasauliečių pranciškonų judėjimo ištakas, teologinius pagrindus ir istorinę raidą, ypatingą dėmesį skiriant jo vaidmeniui Lietuvos istorijoje ir lietuvių išeivijos gyvenime.
Autoriaus žodyje T. V. Gidžiūnas atskleidžia, kad šios knygos genezė – tai išplėstas enciklopedinis straipsnis, parengtas „Lietuvių Enciklopedijai“. Autoriaus tikslas yra dvejopas: pirma, pademonstruoti pranciškoniškosios dvasios universalumą ir nesenstantį aktualumą, antra, atskleisti gilų ir dažnai dramatišką Trečiojo ordino pėdsaką Lietuvos tautos religiniame, kultūriniame ir net politiniame gyvenime. Jis kreipiasi į „Mielą šv. Pranciškaus dvasios Sekėją“, pabrėždamas, kad ordinas buvo gyvybiškai svarbus išlaikant tikėjimą ir lietuvybę „rusų carų vergijos laikais“ ir aktyviai dalyvavo „pavergtos Tėvynės vadavime“ išeivijoje.
Šis tiesioginis kreipinys ir istoriniai akcentai atskleidžia, kad veikalas turi būti vertinamas ne tik kaip akademinis tyrimas, bet ir kaip specifinio laikotarpio – Šaltojo karo – lietuvių diasporos intelektualinis produktas. Knyga atlieka dvejopą funkciją. Viena vertus, tai yra istorinės atminties išsaugojimo aktas. Laikotarpiu, kai sovietų okupuotoje Lietuvoje religinių organizacijų istorija buvo nutylima arba falsifikuojama, T. V. Gidžiūnas kruopščiai dokumentuoja ir įamžina vienos svarbiausių pasauliečių katalikų institucijų istoriją. Kita vertus, tai yra pastoracinis ir tapatybės formavimo įrankis, skirtas išeivijos bendruomenei. Pasakodamas apie tretininkų ištvermę, pasiaukojimą ir indėlį į tautos išlikimą, autorius pateikia įkvepiantį pavyzdį ir dvasinio bei kultūrinio atsparumo modelį bendruomenei, gyvenančiai toli nuo Tėvynės. Ši dvejopa – istoriografinė ir pastoracinė-tapatybinė – veikalo prigimtis yra esminis raktas, leidžiantis suprasti jo struktūrą, toną ir istorinę reikšmę.
Teologiniai ir istoriniai pamatai: Šv. Pranciškaus aktualumo analizė Knygos įžanginė dalis yra skirta ne tik Šv. Pranciškaus Asyžiečio biografijai ir XIII amžiaus socialiniam bei religiniam kontekstui nušviesti, bet ir fundamentaliam teologiniam teiginiui pagrįsti: pranciškoniškoji dvasia yra amžinai aktuali. T. V. Gidžiūnas metodiškai konstruoja argumentą, kad pranciškoniškasis idealas, apimantis neturtą, nuolankumą, brolišką meilę ir klusnumą Bažnyčiai, yra universalus atsakas į bet kurios epochos dvasines ir socialines krizes. Autorius pabrėžia, kad Šv. Pranciškus pasauliui pasirodė kaip alter Christus – antrasis Kristus – ir jo pasiūlytas kelias yra ne kas kita, kaip radikalus grįžimas prie Evangelijos.
Siekdamas pagrįsti šį teiginį XX amžiaus kontekste, T. V. Gidžiūnas pasitelkia popiežiaus Pauliaus VI autoritetą, cituodamas jo kalbą, kurioje patvirtinamas pranciškoniškumo aktualumas moderniam pasauliui, pernelyg susirūpinusiam „ekonominiais reikalais“. Taip pranciškoniškas neturtas pateikiamas kaip atsakas į materializmą, broliška meilė – kaip vaistas nuo socialinių konfliktų ir susvetimėjimo, o klusnumas – kaip priešnuodis individualizmui ir autoritetų krizei.
Ši apologetinė veikalo dalis įgyja ypatingą prasmę, kai yra vertinama atsižvelgiant į Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) kontekstą. Susirinkimas iš naujo suformulavo Bažnyčios požiūrį į pasaulį ir ypač pabrėžė „visuotinį pašaukimą į šventumą“, akcentuodamas, kad ne tik dvasininkai ir vienuoliai, bet ir kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas siekti krikščioniškos tobulybės savo gyvenimo luome. Būtent pasauliečių vaidmens Bažnyčios misijoje iškėlimas tapo vienu iš kertinių Susirinkimo akcentų.
T. V. Gidžiūno argumentacija tobulai atliepia šią pokoncilinę dvasią. Jo nuolatinis pabrėžimas, kad „šv. Pranciškaus dvasios vaiku gali būti ir gyvendamas pasaulyje“, ir kad Trečiasis ordinas yra būtent tam sukurtas kelias, yra ne tik istorinis faktas, bet ir giliai pastoralinis teiginys, suformuluotas Vatikano II Susirinkimo dvasia. Taigi, knygos įžanga nėra vien hagiografinis pasakojimas. Tai yra teologiškai pagrįsta argumentacija, naudojanti istorinę Šv. Pranciškaus figūrą tam, kad patvirtintų ir išpopuliarintų pokoncilinį pasauliečių dvasingumo modelį savo skaitytojams – lietuvių išeivijos bendruomenei. Šv. Pranciškus ir jo įkurtas pasauliečių ordinas pateikiami kaip istoriškai patikrintas ir Bažnyčios autoritetu patvirtintas atsakymas į modernaus krikščionio klausimą: kaip gyventi šventai pasaulyje, jo neatmetant, bet jį perkeičiant.
Kanoninė ir struktūrinė apžvalga: Trečiojo Ordino prigimtis ir raida Savo veikale T. V. Gidžiūnas skiria didelį dėmesį kanoninei ir struktūrinei Trečiojo ordino prigimčiai, siekdamas įrodyti, kad tai nėra tiesiog eilinė maldinga draugija, o tikras, Bažnyčios teisiškai pripažintas ordinas, pritaikytas pasauliečiams. Autorius detaliai analizuoja ordino regulos raidą, išskirdamas tris esminius etapus, kurie atspindi ne tik pačios institucijos, bet ir visos Bažnyčios požiūrio į pasauliečių vaidmenį evoliuciją.
Pirmasis etapas siejamas su pirmąja regula (1221 m.), kurią, kaip teigiama, įkvėpė pats Šv. Pranciškus ir patvirtino popiežius Honorijus III. Ši ankstyvoji regula, kurios turinys iš dalies išlikęs Šv. Pranciškaus „Laiške visiems tikintiesiems“, pabrėžė asmeninę atgailą, pamaldumą ir atsiribojimą nuo pasaulietinių konfliktų. Tokie nurodymai, kaip draudimas nešioti ginklus ar duoti iškilmingas priesaikas, atspindėjo viduramžių pasauliečių troškimą gyventi beveik vienuolišką gyvenimą, nepaliekant savo šeimų ir profesijų. Tai buvo radikalus bandymas perkelti evangelinius patarimus į kasdienį pasauliečio gyvenimą.
Antrasis, institucionalizacijos, etapas prasidėjo su popiežiaus Mikalojaus IV regula (1289 m.). Šis dokumentas, kurį T. V. Gidžiūnas išsamiai aprašo, suteikė ordinui aiškią teisinę struktūrą, formalizavo narystės sąlygas, įvedė privalomas kanonines valandas (arba jų atitikmenį maldomis) ir, svarbiausia, įtvirtino glaudų ryšį su Pirmuoju pranciškonų ordinu, kurio nariai buvo paskirti tretininkų vizitatoriais. Ši regula rodo, kaip Bažnyčios hierarchija perėmė populiaraus ir stichiškai plintančio judėjimo globą, siekdama užtikrinti jo doktrininį grynumą ir organizacinį tvarumą.
Trečiasis, modernizacijos, etapas yra susijęs su popiežiaus Leono XIII regula (1883 m.). Ši reforma, įvykdyta socialinių ir politinių XIX amžiaus iššūkių akivaizdoje, yra bene reikšmingiausia ordino adaptacija. T. V. Gidžiūnas pabrėžia, kad Leonas XIII siekė paversti Trečiąjį ordiną savo socialinės reformos įrankiu. Dėl to buvo sušvelnintos griežtos viduramžių atgailos praktikos (pvz., ilgi pasninkai), atsisakyta anachronistinių draudimų (pvz., nešioti ginklus), o vietoj matomo vienuoliško abito įvesti kuklesni simboliai – škaplieriai ir juostelė. Svarbiausia, kad buvo iškeltas aktyvaus apaštalavimo ir socialinės tarnystės idealas, skatinant tretininkus aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir jį pertvarkyti pagal krikščioniškus principus.
Ši evoliucija rodo, kaip pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje keitėsi: nuo atgailautojų, siekiančių asmeninio šventumo imituojant vienuolius (XIII a.), per organizuotos ir prižiūrimos brolijos narius (XIV a.), iki aktyvių socialinės pertvarkos agentų, Bažnyčios „armijos“ pasaulyje (XIX–XX a.). T. V. Gidžiūno pateikta regulų analizė yra ne tik kanoninės teisės istorija, bet ir gili įžvalga į besikeičiančią pasauliečių vietą Kristaus Kūne.
Istorinis naratyvas: Trečiojo Ordino kelias per amžius Po išsamios struktūrinės analizės, T. V. Gidžiūnas pereina prie chronologinio pasakojimo apie Trečiojo ordino istorinę raidą nuo XIII amžiaus iki XX amžiaus pradžios. Ši veikalo dalis yra sukonstruota kaip didingas epas, kuriame atsiskleidžia cikliškas istorijos modelis: spartus augimas ir klestėjimas, po kurio seka išbandymų ir nuosmukio laikotarpiai, o galiausiai – dvasinis atgimimas ir naujas pakilimas.
XIII amžius vaizduojamas kaip ordino „aukso amžius“, kai, įkvėptas paties Šv. Pranciškaus pavyzdžio, judėjimas sparčiai išplito po visą krikščioniškąją Europą. Autorius pabrėžia ordino universalumą, į jo eiles įtraukdamas karalius (Šv. Liudvikas IX, Šv. Ferdinandas III), karalienes (Šv. Elzbieta Vengrė), didikus, mokslininkus ir paprastus žmones. Šis laikotarpis pasižymėjo ne tik narių gausa, bet ir didžiuliu socialiniu poveikiu – tretininkai gynė Bažnyčią nuo imperatoriaus Frydricho II užmačių, steigė ligonines ir prieglaudas, tapdami aktyviais gailestingumo darbų vykdytojais.
XIV amžius aprašomas kaip sunkių išbandymų metas. Didžioji Vakarų schizma, maras ir dvasinis Pirmojo ordino nuosmukis neigiamai paveikė ir tretininkus. Sunkiausias smūgis buvo nepagrįstas ordino sutapatinimas su eretiškais judėjimais, tokiais kaip beginai ir fratičeliai, dėl ko kai kurie vyskupai net uždraudė tretininkų susirinkimus. Tačiau, T. V. Gidžiūno teigimu, popiežių (Klemenso V, Jono XXII) parama padėjo ordinui atlaikyti šmeižto kampaniją ir amžiaus pabaigoje vėl atsigauti.
XV amžius vaizduojamas kaip atgimimo laikotarpis, glaudžiai susijęs su pranciškonų observantų reformos judėjimu. Tokie šventieji kaip Jonas Kapistranas ir Koleta ne tik reformavo Pirmąjį ir Antrąjį ordinus, bet ir aktyviai gaivino Trečiąjį ordiną, kuris vėl suklestėjo visoje Europoje.
XVI amžius – tai protestantizmo sukeltos krizės metas. Reformacijos nusiaubtuose kraštuose ordinas beveik išnyko. Tačiau T. V. Gidžiūnas randa ir šviesiąją pusę – ordinas suklestėjo Ispanijoje, Portugalijoje ir jų kolonijose Naujajame Pasaulyje bei Azijoje. Pranciškonų misionieriai atnešė Trečiąjį ordiną Amerikos indėnams ir filipiniečiams, o Japonijoje persekiojimų metu net 17 tretininkų tapo kankiniais.
XVII amžius vėl apibūdinamas kaip klestėjimo laikotarpis, o XVIII amžius – kaip naujų persekiojimų metas, šįkart iš Apšvietos idėjų paveiktų absoliutinių monarchijų (pvz., Juozapo II Austrijoje) ir Prancūzijos revoliucijos pusės.
Šis cikliškas pasakojimas, kuriame nuolat pabrėžiamas šventųjų narių pavyzdys, atlieka didaktinę funkciją. Istorija pateikiama ne kaip neutralus faktų rinkinys, o kaip dvasinės kovos arena, kurioje pranciškoniškasis idealas, nepaisant visų išorinių ir vidinių sunkumų, nuolat įrodo savo gyvybingumą ir galiausiai triumfuoja. Toks naratyvas turėjo įkvėpti ir sustiprinti išeivijos skaitytoją, parodant, kad dabartiniai sunkumai (sovietinė okupacija) yra tik dar vienas išbandymas ilgoje ir garbingoje ordino istorijoje, po kurio neišvengiamai ateis atgimimas.
Trečiasis Ordinas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir carinės priespaudos metais: Tautiškumo ir tikėjimo bastionas Išskirtinę ir bene vertingiausią T. V. Gidžiūno knygos dalį sudaro skyriai, skirti Trečiojo ordino istorijai Lietuvoje. Čia autorius, remdamasis istoriniais šaltiniais ir pranciškonų kronikomis, atskleidžia unikalų šio pasauliečių judėjimo vaidmenį, ypač dramatišku carinės priespaudos laikotarpiu.
Ordino pradžia Lietuvoje siejama su pačių pranciškonų atvykimu. Jau XIII amžiuje kaimyninėse žemėse veikė tretininkų kongregacijos, o įsikūrus vienuolynams Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (Vilniuje, Kaune, Lydoje ir kitur), aplink juos natūraliai būrėsi pamaldūs pasauliečiai. Autorius kelia hipotezę, kad pirmaisiais tretininkais galėjo būti patys didieji kunigaikščiai – Jogaila ir Kazimieras Jogailaitis, taip pabrėždamas glaudų ordino ryšį su valstybės elitu. Iki Lietuvos padalijimų tiek konventualų, tiek vėliau atvykusių observantų (bernardinų) globoje tretininkų kongregacijos klestėjo visoje LDK, tapdamos svarbia parapinio gyvenimo dalimi.
Tačiau esminė ordino transformacija įvyko po 1863 metų sukilimo, kai carinė valdžia, siekdama palaužti lietuvių tautinį ir religinį atsparumą, uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis ir panaikino beveik visus vienuolynus. Šiomis aplinkybėmis Trečiasis ordinas iš pamaldžios brolijos virto organizuotu nacionalinio pasipriešinimo tinklu. T. V. Gidžiūnas įtikinamai parodo, kaip iš tretininkų, netekusių savo dvasinių vadovų pranciškonų, globos ėmėsi įžvalgūs dieceziniai dvasininkai, pirmiausia – Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jis suprato, kad plačiai paplitęs, disciplinuotas ir giliai motyvuotas tretininkų tinklas yra ideali priemonė draudžiamos spaudos platinimui.
Autorius pateikia gausybę konkrečių pavyzdžių, iliustruojančių šį unikalų reiškinį. Kunigas Martynas Sidaravičius Suvalkijoje organizavo „Neperstojančiai Vaikščiojančias Žygūnes“ – ištisą tinklą moterų tretininkių, kurios ne tik platino knygas, bet ir rinko lėšas jų leidybai. Kalvarijoje veikė vadinamasis „davatkynas“, savotiškas pasauliečių tretininkių sambūris, kurio vadovė Agota Zigmantaitė tapo legendine knygneše, visos Dzūkijos spaudos platintojų motina. Žemaitijoje kunigai Leonardas Tarvydas, Feliksas Rudokas, Antanas Vytartas ir kiti sistemingai telkė tretininkus šiam pavojingam, bet gyvybiškai svarbiam tautos išlikimui darbui.
Šis istorinis etapas atskleidžia esminį lūžį. Iki tol buvęs pirmiausia asmeninio šventumo siekimo keliu, carinės priespaudos sąlygomis Trečiasis ordinas Lietuvoje įgavo naują, tautinę-politinę, dimensiją. Religinis įsipareigojimas neatsiejamai susiliejo su patriotizmu. Būti geru kataliku tretininku reiškė būti ir aktyviu kovotoju už lietuvišką žodį ir tautinę tapatybę. Išorinis spaudimas ne sunaikino, o, priešingai, sutelkė ir perkeitė ordiną, paversdamas jį vienu iš svarbiausių pasyviojo pasipriešinimo ramsčių. T. V. Gidžiūno nuopelnas yra tas, kad jis pirmasis taip išsamiai ir sistemiškai atskleidė šį unikalų tretininkų-knygnešių fenomeną, įtvirtindamas jį Lietuvos istoriografijoje kaip neatsiejamą tautinio atgimimo dalį.
Atgimimas Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940): Institucionalizacija ir veiklos kryptys
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Trečiasis ordinas iš pogrindinės, decentralizuotos struktūros transformavosi į vieną masiškiausių ir geriausiai organizuotų katalikiškų pasauliečių judėjimų šalyje. T. V. Gidžiūno knygoje šis laikotarpis vaizduojamas kaip tikras ordino atgimimas ir klestėjimas, glaudžiai susijęs su pačių pranciškonų atsikūrimu Lietuvoje.
Proceso iniciatoriumi ir varikliu tapo Tėvas Pranciškus Bizauskas, kuris, atgaivinęs pranciškonų veiklą Kretingoje, iškart ėmėsi sistemingai tvarkyti ir tretininkų kongregacijas. Jam ir jo įpėdiniui, energingajam Tėvui Jeronimui Pečkaičiui, teko nelengva užduotis – sujungti per dešimtmečius savarankiškai veikusius parapinius būrelius į vieningą, kanoniškai tvarkingą nacionalinę provinciją. Šiam tikslui pasiekti buvo pasitelktos modernios organizacinės priemonės.
Pirmiausia, buvo sušaukti trys visos Lietuvos tretininkų kongresai (Kretingoje 1922 m., Radviliškyje 1923 m. ir Kaune 1924 m.). Šie renginiai, kuriuose dalyvavo šimtai atstovų iš visos šalies, o sveikinimus siuntė aukščiausi Bažnyčios ir valstybės pareigūnai, atliko kelias funkcijas: demonstravo ordino jėgą ir įtaką, kėlė narių sąmoningumą ir entuziazmą, ir, svarbiausia, formulavo bendras veiklos gaires. Kongresų nutarimuose atsispindi ordino veiklos krypčių plėtra: nuo asmeninio pamaldumo pereinama prie aktyvaus socialinio apaštalavimo – įsipareigojama platinti katalikišką spaudą, remti blaivybę, dalyvauti politiniame gyvenime balsuojant už katalikiškas partijas.
Antra, buvo sukurta informacinė infrastruktūra. 1923 metais pradėtas leisti mėnesinis žurnalas „Šv. Pranciškaus Varpelis“, kuris tapo pagrindiniu ryšio, formacijos ir organizacinės komunikacijos kanalu. Taip pat buvo leidžiami vadovėliai, maldynai ir kalendoriai, skirti specialiai tretininkams.
Trečia, ordino veikla diversifikavosi. Be tradicinių pamaldumo praktikų, tretininkai ėmėsi plataus masto socialinių ir karitatyvinių projektų. Ryškiausias pavyzdys – Šv. Luko ligoninės statyba Kaune, inicijuota ir vykdyta per specialiai įsteigtą „Labdaringą Krikščioniškos Meilės draugiją“. Nors projektas susidūrė su finansiniais sunkumais, jis parodė ordino ambicijas ir gebėjimą mobilizuoti resursus dideliems socialiniams darbams. Taip pat buvo steigiamos jaunųjų tretininkų sekcijos, siekiant pritraukti jaunąją kartą, organizuojamos rekolekcijos, remiami kunigų seminarijų auklėtiniai.
Ši intensyvi veikla rodo, kad tarpukario Lietuvoje Trečiasis ordinas tapo svarbia pilietinės visuomenės dalimi ir vienu iš pagrindinių Katalikų Bažnyčios socialinės įtakos instrumentų. Jo veikla atitiko europinės Katalikų akcijos modelį, kai pasauliečiai, vadovaujami dvasininkijos, buvo mobilizuojami kurti ir stiprinti krikščioniškomis vertybėmis grįstą visuomenę. Taigi, ordino atgimimas nepriklausomoje Lietuvoje buvo ne tiesiog grįžimas prie senų tradicijų, o modernizacija ir institucionalizacija, pavertusi jį aktyviu ir įtakingu katalikiškojo valstybės kūrimo projekto dalyviu.
Lietuvių tretininkai išeivijoje: Tapatybės išsaugojimas Amerikoje
Paskutinis ir itin detalus T. V. Gidžiūno knygos skyrius skirtas Trečiojo ordino istorijai lietuvių išeivijoje Šiaurės Amerikoje. Šis pasakojimas yra ne tik religinės organizacijos kronika, bet ir savotiškas visos lietuvių diasporos patirties mikrokosmosas, atspindintis jos raidą nuo pirmųjų imigrantų bangų iki pokario institucionalizacijos ir vėlesnių iššūkių.
Istorija prasideda nuo XIX a. pabaigos, kai su pirmaisiais emigrantais į Ameriką atvyko ir tretininkai. Iš pradžių jų veikla buvo neformali, susitelkusi aplink kuriamas lietuviškas parapijas. Atvykę kunigai, sekdami Lietuvos pavyzdžiu, būrė pamaldžius tikinčiuosius į kongregacijas, tačiau šios grupės buvo pavaldžios vietos klebonams ir dažnai priklausė įvairių tautybių (vokiečių, lenkų, italų) pranciškonų provincijų jurisdikcijai, nes lietuvių pranciškonų Amerikoje tiesiog nebuvo.
Esminis lūžis įvyko po Antrojo pasaulinio karo, kai į JAV atvyko iš Lietuvos pasitraukę pranciškonai. Jų atvykimas suteikė postūmį centralizuoti ir suvienyti išsibarsčiusias lietuvių tretininkų kongregacijas. Šio proceso siela tapo Tėvas Justinas Vaškys, kuris, 1944 metais gavęs įgaliojimus, pradėjo sistemingą darbą – lankė parapijas, vedė rekolekcijas ir derėjosi su kitų tautybių pranciškonų provincijolais dėl lietuviškų kongregacijų perleidimo. Šis procesas nebuvo lengvas, tačiau galiausiai pavyko įkurti vieningą lietuvių tretininkų Šv. Kazimiero provinciją, kuri 1946 metais jau jungė 58 kongregacijas su 2100 narių, o piko metu, apie 1950 metus, narių skaičius siekė beveik 4700.
Ši institucionalizacija atspindi platesnį diasporos bendruomenės brendimo procesą: nuo atskirų, parapijos lygmeniu veikiančių salelių pereinama prie nacionalinių organizacijų, kurios siekia išsaugoti tautinę ir religinę tapatybę platesniame, asimiliacijos spaudimą patiriančiame kontekste.
T. V. Gidžiūnas detaliai aprašo tris pagrindines Amerikos lietuvių tretininkų veiklos sritis, kurios taip pat yra būdingos visai diasporai :
Dvasinė ir religinė veikla: Asmeninis pamaldumas, dalyvavimas parapijos gyvenime, rekolekcijos. Šioje srityje ypač svarbus buvo Lietuvoje leisto žurnalo „Šv. Pranciškaus Varpelis“ atgaivinimas Amerikoje. Jis tapo pagrindiniu dvasinės formacijos ir bendruomenę jungiančiu leidiniu.
Tautinės ir kultūrinės tapatybės išsaugojimas: Tretininkai aktyviai rėmė lietuvišką katalikišką spaudą, aukojo lietuvių vienuolijų steigimui ir išlaikymui, ypač pačių pranciškonų vienuolynų (Greene, Kennebunkport) statybai ir plėtrai. Šie vienuolynai tapo ne tik religiniais, bet ir lietuvių kultūros centrais.
Pagalba Tėvynei ir tremtiniams: Ordino nariai aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje, remdami BALF'ą, siųsdami siuntinius į Vokietijos DP stovyklas, vėliau – į Sibiro tremtį. Jie taip pat aukojo Lietuvos laisvinimo reikalams, Šiluvos šventovės statybai Vašingtone ir Lietuvių Kankinių koplyčios įrengimui Romoje.
Galiausiai, autorius su neslepiamu susirūpinimu paliečia ir diasporos institucijoms būdingą egzistencinį iššūkį – narių skaičiaus mažėjimą, kurį lėmė senosios kartos išmirimas ir jaunimo nutautėjimas. Taigi, T. V. Gidžiūno pasakojimas apie Trečiąjį ordiną Amerikoje tampa iškalbinga studija, atspindinčia visą diasporos bendruomenės gyvavimo ciklą: nuo chaotiškų pradmenų ir įsikūrimo, per institucinio klestėjimo viršūnę, iki neišvengiamo susidūrimo su kartų kaitos ir tapatybės išsaugojimo problema.
Kritinis įvertinimas ir išvados
Tėvo Viktoro Gidžiūno monografija „Trečiasis Šv. Pranciškaus Ordinas“ yra monumentalus ir istoriografiniu požiūriu nepaprastai vertingas veikalas. Jo stiprybės ir reikšmė atsiskleidžia keliomis kryptimis.
Veikalo stiprybės:
Išsami aprėptis: Knyga yra vienas išsamiausių, jei ne pats išsamiausias, sintetinis darbas, skirtas Trečiojo ordino istorijai lietuvių kalba. Autorius sėkmingai sujungia bendrąją ordino istorijos perspektyvą su gilia ir detalia nacionaline analize, apimančia raidą Lietuvoje ir išeivijoje.
Unikalus indėlis į Lietuvos istoriografiją: Didžiausia veikalo vertybė – kruopštus ir detalus Trečiojo ordino vaidmens Lietuvos istorijoje atskleidimas. Skyriai, skirti tretininkų-knygnešių veiklai carinės priespaudos metais ir ordino institucionalizacijai bei socialinei veiklai tarpukario Lietuvoje, yra paremti gausia, šiandien sunkiai prieinama medžiaga ir išlieka nepamainomu šaltiniu šių laikotarpių tyrinėtojams.
Pirminio šaltinio vertė: Kadangi knygą parašė aktyvus lietuvių pranciškonų bendruomenės išeivijoje narys ir vienas iš Trečiojo ordino provincijos vadovų, ji tampa ir vertingu pirminiu šaltiniu. Veikalas atspindi XX amžiaus vidurio lietuvių išeivijos dvasininkijos mąstyseną, vertybes, istorinę savimonę ir pastoracinius tikslus.
Veikalo ribotumai:
Pastoracinis ir apologetinis tonas: Reikia pripažinti, kad knygos tikslas yra ne tik akademinis, bet ir pastoralinis bei apologetinis. Pasakojimas dažnai įgauna hagiografinį atspalvį, šlovinantį ordino dvasinius vaisius ir istorinius nuopelnus. Kritinės analizės, ypač vertinant vidinius konfliktus, nesėkmes ar problemiškus aspektus, veikale stinga. Tai yra ne tiek trūkumas, kiek žanro ir autoriaus tikslų nulemta ypatybė.
Kontekstualizacijos stoka: Nors knyga detaliai aprašo ordino raidą Lietuvoje, kartais trūksta platesnio lyginamojo konteksto. Būtų buvę vertinga palyginti Lietuvos tretininkų patirtį su kaimyninių tautų – lenkų, vokiečių – pasauliečių pranciškonų judėjimų raida, ypač panašiomis istorinėmis aplinkybėmis.
Išvados:
Apibendrinant galima teigti, kad Tėvo Viktoro Gidžiūno veikalas „Trečiasis Šv. Pranciškaus Ordinas“ yra fundamentalus ir nepakeičiamas šaltinis Lietuvos religijos, kultūros ir visuomenės istorijos tyrinėtojams. Nepaisant pastoracinio tono, jo kruopštus faktų dokumentavimas, ypač susijęs su unikalia lietuviška patirtimi tiek Tėvynėje, tiek išeivijoje, paverčia šią knygą pamatiniu tekstu. Tai yra ne tik išsami istorinė studija, bet ir reikšmingas lietuvių diasporos intelektualinio bei dvasinio gyvenimo paminklas, liudijantis apie nenumaldomą bendruomenės pastangą išsaugoti savo tikėjimą ir tapatybę sudėtingiausiomis istorinėmis aplinkybėmis.

„Didysis jo nuotykis: Prof. J. Eretas Lietuvai tarnyboje“, yra išsamus leidinys, skirtas šveicarų kilmės profesoriui Juozui Eretui (1896–1984), kuris didelę savo gyvenimo dalį paskyrė darbui Lietuvai. Tai nėra vieno autoriaus monografija, o rinkinys, kurį parengė ir išleido profesoriaus bičiuliai. Knygą sudaro įvairių autorių – Stasio Šalkauskio, Antaninos Skrupskelienės, Onos Labanauskaitės, Antano Liuimos, Stasio Ylos, Alfonso Šešplaukio, Juozo Brazaičio ir kitų – straipsniai, nušviečiantys skirtingas J. Ereto veiklos sritis.
Knygos įžangoje nusakomas istorinis kontekstas, kuriame veikė profesorius: Lietuva, esanti „tarp dviejų pasaulių“ – Rytų (slavų) ir Vakarų (germanų-romanų) kultūrinių įtakų sandūroje. J. Eretas pristatomas kaip ryškus vakarietiškos krikščioniškosios srovės atstovas, atvykęs į Lietuvą su tikslu padėti jai integruotis į Vakarų kultūrinę erdvę.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos:
Leidinys suskirstytas į teminius skyrius, kuriuose nagrinėjami svarbiausi J. Ereto gyvenimo ir veiklos aspektai:
Biografija ir „Didysis gyvenimo nuotykis“: Ši dalis, paremta išsamiu Stasio Šalkauskio rašiniu, aprašo J. Ereto jaunystę Šveicarijoje, jo pažintį su lietuviais, ypač su mirštančiu draugu Mykolu Ašmiu, kurio prašymu Eretas ir atvyko į Lietuvą. Apžvelgiami pirmieji jo darbai atkurtos Lietuvos valstybės tarnyboje, įskaitant Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) įkūrimą ir vadovavimą jai. Taip pat minimas jo savanoriškas dalyvavimas Lietuvos kariuomenėje.
Organizatorius ir jaunimo vadas: Keliuose skyriuose, ypač Onos Labanauskaitės, detaliai atskleidžiamas J. Ereto, kaip iškilaus organizatoriaus, talentas. Didžiausias dėmesys skiriamas jo veiklai „Pavasario“ sąjungoje, kurios pirmininku jis buvo nuo 1922 m.. Jo vadovaujama, ši organizacija išaugo į masinį, drausmingą judėjimą, rengusį įspūdingus kongresus Šiauliuose (1924 m.) ir Kaune (1927, 1938 m.), sutraukusius dešimtis tūkstančių dalyvių.
Akademikas ir pedagogas: Knygoje J. Eretas pristatomas kaip ilgametis Lietuvos universiteto (vėliau – VDU) Teologijos-filosofijos fakulteto profesorius. Buvusių studentų atsiminimuose jis apibūdinamas kaip „kitoks“ dėstytojas – dinamiškas, charizmatiškas, paskaitas paverčiantis gyvu dialogu su auditorija. Jis įdiegė naujus, vakarietiškus literatūros analizės metodus, pasitelkdamas etnografinius, geografinius ir tarpdisciplininius (muzika, menas, filosofija) požiūrius.
Publicistas ir idėjų skleidėjas: Analizuojama J. Ereto, kaip žurnalisto ir publicisto, veikla. Pabrėžiama jo rolė krikščioniškosios minties intelektualų telkime, ypač per Lietuvių katalikų mokslo akademijos veiklą ir jos rengtus suvažiavimus, kurių pagrindinis organizatorius jis buvo.
Iššūkiai ir kontroversijos: Leidinys nevengia paminėti ir profesoriaus patirtų sunkumų bei konfliktų. Aptariama jo trumpa, bet audringa politinė karjera Seime , kuri tapo nuolatinių oponentų puolimų priežastimi. Atskleidžiama įtampa tarp jo ir tuometinio autoritetinio režimo, kuri baigėsi profesoriaus atleidimu iš universiteto (1931 m.) ir net įkalinimu Marijampolėje (1932 m.) už kalbą pavasarininkų kongrese.
Šeima ir asmenybė: Skyriuje „Atžalos“ atskleidžiamas J. Ereto, kaip šeimos žmogaus, paveikslas ir jo vaikų likimai.
Apibendrinimas
„Didysis jo nuotykis“ yra vertingas, nors ir neabejotinai palankus autoriui, veikalas, išsamiai pristatantis vieną ryškiausių ir dinamiškiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos visuomenės veikėjų. Knyga atskleidžia Juozo Ereto, kaip vakarietiškos kultūros nešėjo, modernaus organizatoriaus, įkvepiančio pedagogo ir nepalaužiamo idėjinio kovotojo, portretą. Tai svarbus šaltinis norintiems suprasti ne tik paties profesoriaus fenomeną, bet ir to meto Lietuvos idėjines bei kultūrines kovas.

Tai kunigo Stasio Ylos knygos „Ateitininkų vadovas“ apžvalga. Šis veikalas, pirmą kartą išleistas išeivijoje, yra fundamentalus, praktinis ir ideologinis vadovas, skirtas ateitininkų organizacijos vadovams ir nariams.
Knygos paskirtis ir struktūra
Kaip rodo pavadinimas, tai nėra teorinė studija, o praktinis vadovas. Jo tikslas – suteikti ateitininkų kuopų globėjams (dažniausiai kunigams), pirmininkams ir kitiems vadovams aiškias gaires, kaip sėkmingai organizuoti ir vykdyti veiklą. Knyga yra susisteminta, logiškai suskirstyta į dalis, pradedant nuo judėjimo ištakų ir ideologijos, baigiant konkrečiais patarimais, kaip vesti susirinkimus ar organizuoti renginius.
Pagrindinės temos ir idėjos
Ateitininkų ideologijos pagrindai: Autorius išsamiai pristato penkis ateitininkų principus: katalikiškumą, tautiškumą, inteligentiškumą, šeimyniškumą ir visuomeniškumą. Pabrėžiama, kad ateitininkų pasaulėžiūra yra teistinė, t. y., paremta tikėjimu į asmeninį Dievą, o visa veikla kyla iš šio pagrindo ir yra nukreipta tarnauti Dievui ir Tėvynei.
Istorinis kontekstas: S. Yla paaiškina, kokiomis istorinėmis sąlygomis – carinės Rusijos priespaudos, lenkinimo ir ateizmo plitimo fone – gimė ateitininkų judėjimas. Tai buvo atsakas į poreikį ugdyti tautinį ir religinį sąmoningumą bei formuoti naują, krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujančią lietuvių inteligentiją.
Vado vaidmuo ir savybės: Didelis dėmesys skiriamas vadovo asmenybei. Pabrėžiama, kad geras vadovas (globėjas ar pirmininkas) turi ne tik gerai išmanyti organizacijos principus, bet ir suprasti jaunimo psichologiją, būti pavyzdžiu, gebėti įkvėpti ir parodyti asmeninį dėmesį kiekvienam nariui.
Praktiniai veiklos metodai: Knygoje pateikiama daugybė praktinių patarimų: kaip suplanuoti metinę kuopos programą, kaip vesti susirinkimus, organizuoti diskusijas, paskaitas, meninius vakarus ar ruošti stovyklas. Tai konkreti ir patikrinta metodologija, kaip ateitininkų idėjas paversti veiksmu.
Kam skirta knyga?
Nors tiesioginis adresatas yra ateitininkų organizacijos vadovai, ši knyga yra vertinga kur kas platesniam skaitytojų ratui:
Visiems ateitininkams, norintiems giliau suprasti savo organizacijos pagrindus.
Pedagogams ir jaunimo darbuotojams, ieškantiems idėjų ir metodų, kaip ugdyti jaunąją kartą.
Visiems, besidomintiems Lietuvos jaunimo organizacijų istorija ir katalikiškos minties raida.
Apibendrinimas
Stasio Ylos „Ateitininkų vadovas“ yra klasikinis ateitininkijos veikalas, sujungiantis gilią ideologinę įžvalgą su patikrintais praktiniais patarimais. Tai ne tik instrukcijų rinkinys, bet ir įkvepiantis tekstas, atskleidžiantis ateitininkijos, kaip integralios asmenybės ugdymo mokyklos, dvasią ir prasmę.

Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) išleistas leidinys „Gelbėjimas tremtinių iš Maskvos letenų“. Tai istorinės apžvalgos žanro rinkinys, sudarytas iš žurnalo „Naujoji Viltis“ straipsnių, pasirodžiusių 1984 metais.
Apie ką šis leidinys?
Leidinys yra skirtas nušviesti Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) kritiškai svarbią veiklą po Antrojo pasaulinio karo, gelbstint lietuvių pabėgėlius (DP – displaced persons) nuo priverstinės repatriacijos į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į ALT politines ir diplomatines pastangas paveikti JAV vyriausybę bei karinę vadovybę Europoje, kad būtų sustabdytas sovietų agentų vykdomas teroras ir agitacija Vakarų okupacinėse zonose esančiose pabėgėlių stovyklose.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Politinė kova už tremtinių išlikimą: Detaliai aprašomi konkretūs ALT veiksmai: memorandumų ir laiškų siuntimas JAV Valstybės departamentui, susitikimai su aukštais pareigūnais, bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis (pvz., BALF'u). Šiais veiksmais buvo siekiama informuoti Amerikos valdžią apie tikrąją padėtį stovyklose ir apginti tremtinių teisę laisvai pasirinkti savo likimą.
ALT, kaip politinio centro, svarba: Leidinyje pabrėžiama, kad tuo metu ALT buvo pagrindinis ir aktyviausias Amerikos lietuvių politinis centras, atstovavęs tautiečių interesams aukščiausiu lygmeniu.
Amerikos lietuvių vienybė ir pilietiškumas: Akcentuojama, kaip svarbu buvo sutelkti JAV lietuvių bendruomenę bendram tikslui, siekiant apginti nuo sovietų teroro bėgančius tautiečius.
Istorinė atmintis ir dėkingumas: Leidinys yra ir padėka organizacijai, kurios pastangų dėka dešimtims tūkstančių lietuvių buvo atvertas kelias į laisvą gyvenimą Amerikoje ir kituose kraštuose.
Stilius ir kam skirta
Leidinio stilius yra dokumentinis, informatyvus. Jame gausu oficialių dokumentų – laiškų, memorandumų, pranešimų – citatų, kurios pateikiamos tiek originalo (anglų) kalba, tiek išverstos į lietuvių kalbą. Tai suteikia leidiniui istorinį svorį ir patikimumą.
Šis darbas skirtas visiems, besidomintiems pokario Lietuvos išeivijos istorija, JAV lietuvių politine veikla ir lietuvių organizacijų vaidmeniu kovoje dėl tautos išlikimo. Tai ypač vertingas šaltinis istorikams ir tiems, kurie nori geriau suprasti, kokių pastangų dėka buvo išgelbėti tūkstančiai lietuvių likimų.

pateikiama knygos „Gegužinės pamaldos“ apžvalga. Tai maldynėlis, skirtas tradicinėms gegužės mėnesio pamaldoms Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbei. Knygelę sudarė kunigas Algirdas Paliokas SJ, o 1997 metais išleido leidykla „Caritas“. Knygos apžvalga: „Gegužinės pamaldos“ Šis leidinys yra praktinis vadovas tikintiesiems, norintiems prasmingai švęsti gegužės mėnesį, kuris Katalikų Bažnyčios tradicijoje yra skirtas ypatingai pagarbai Dievo Motinai Marijai.
Turinys ir struktūra
Knygelė yra aiškios ir tradicinės struktūros, pritaikytos tiek bendruomeninei maldai bažnyčioje, tiek asmeninėms ar šeimos pamaldoms namuose. Ją sudaro:
Įžanga: Trumpai pristatoma gegužinių pamaldų istorija, siekianti XII amžių, ir jų praktika, kurią XVIII amžiuje išpopuliarino šv. Pilypas Nėris. Paaiškinama, kaip pamaldos atliekamos bažnyčioje ir kaip jas galima pritaikyti namų aplinkai prie altorėlio su Marijos paveikslu.
Pagrindinės maldos: Pateikiama Švenčiausiosios Mergelės Marijos litanija, malda „Tavo apginimo šaukiamės“ ir garsi šv. Bernardo malda „Atsimink“.
Giesmės: Įtraukta tradicinė giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“.
Kasdieniai skaitiniai: Kiekvienai gegužės mėnesio dienai (nuo 1 iki 31) yra skirtas trumpas meditacinis tekstas, skirtas apmąstymui.
Temos ir dvasinė vertė
Pagrindinė knygelės tema – Švenčiausiosios Mergelės Marijos asmens ir jos vaidmens išganymo istorijoje apmąstymas. Kasdieniai skaitiniai, parinkti iš įvairių krikščioniškų autorių (pvz., šv. Kirilo Aleksandriečio , Romano Guardini , popiežiaus Jono Pauliaus II ), atskleidžia vis kitą Marijos paveikslo aspektą:
Marija kaip tikėjimo pavyzdys: Pabrėžiamas Jos nuolankus „taip“ Dievo valiai („Štai aš, Viešpaties tarnaitė...“) ir jos tikėjimas net tada, kai žmogiškai viskas atrodė nesuprantama.
Marija – Bažnyčios Motina: Apmąstoma jos motiniška globa ir vaidmuo krikščionių vienybės siekyje.
Marija – pavyzdys krikščioniškam gyvenimui: Jos meilė, pasireiškianti skubia pagalba artimui (apsilankymas pas Elzbietą), ir jos dorybės (tyrumas, nusižeminimas) pateikiamos kaip pavyzdys kiekvienam tikinčiajam.
Kančios prasmė: Prisimenama Skausmingoji Motina po kryžiumi, pabrėžiant, kad kelias į prisikėlimą veda per kančią.
Šis leidinys yra vertingas dvasinis palydovas gegužės mėnesį. Jis ne tik pateikia tradicines maldas, bet ir per trumpus, lengvai suprantamus kasdienius apmąstymus kviečia gilintis į Marijos asmenį, mokytis iš jos tikėjimo ir meilės, taip praturtinant savo dvasinį gyvenimą.

Jono Kačerausko monografija „Blaivybė Lietuvoje: Istorija ir dabartis“ yra išsamus ir panoraminis veikalas, siekiantis nuosekliai apžvelgti visą blaivybės judėjimo istoriją Lietuvoje – nuo pirmųjų užuomazgų iki mūsų dienų. Skirtingai nuo kitų studijų, kurios koncentruojasi į atskirus laikotarpius (ypač vyskupo M. Valančiaus epochą), šios knygos autorius pateikia platų istorinį kontekstą, sujungdamas praeitį su dabarties iššūkiais.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas yra ne tik istorinė studija, bet ir aistringas publicistinis darbas, atspindintis paties autoriaus, ilgamečio blaivybės puoselėtojo, poziciją.
Istorinė raida: Knyga chronologiškai veda skaitytoją per skirtingus blaivybės judėjimo etapus. Pradedama nuo ankstyvųjų bandymų kovoti su girtuoklyste Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Išskirtinis dėmesys, žinoma, skiriamas XIX a. vidurio vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžiui, kuris pagrįstai laikomas ne tik socialiniu, bet ir tautinio bei dvasinio atgimimo reiškiniu.
XX amžiaus iššūkiai: J. Kačerauskas nuosekliai nagrinėja blaivybės idėjos raidą XX amžiuje:
Tarpukario Lietuva: Aptariama blaivybės draugijų (pvz., Lietuvos katalikų blaivybės draugijos) veikla, jų pasiekimai ir įtaka visuomenės gyvenimui nepriklausomoje valstybėje.
Sovietmetis: Analizuojamas sudėtingas laikotarpis, kai autentiškas, iš apačios kilęs blaivybės judėjimas buvo nuslopintas, o bet kokios valdžios iniciatyvos dažnai tebuvo formalios ir neefektyvios, nes pati sistema buvo suinteresuota alkoholio vartojimu.
Atkurta Nepriklausomybė: Autorius pereina prie laikotarpio po 1990 metų, kai atgimė blaivybės organizacijos, tačiau susidūrė su naujais, modernios visuomenės iššūkiais – agresyvia alkoholio reklama ir vartotojiška kultūra.
Istorija ir dabartis: Knygos pavadinimas tiksliai atspindi jos esmę. Autorius ne tik aprašo praeities įvykius, bet ir nuolat ieško sąsajų su dabartimi. Istorija jam yra pagrindas, leidžiantis suprasti šiuolaikinės Lietuvos opias socialines problemas, ypač alkoholizmo mastą. Knyga kelia klausimą, kodėl istorinės blaivybės pamokos lieka neišmoktos ir kokias strategijas Lietuva turėtų pasirinkti šiandien.
Autoriaus požiūris ir stilius
Jonas Kačerauskas yra ne tik istorikas, bet ir aktyvus blaivybės idėjų skleidėjas. Dėl to knyga pasižymi ne tik akademiniu kruopštumu, bet ir stipriu moraliniu bei pilietiniu užtaisu. Tai aistringas, kartais polemiškas, bet faktais ir istoriniais šaltiniais gausiai paremtas veikalas. Autorius blaivybę mato kaip pamatinę tautos išlikimo, dvasinės stiprybės ir gerovės sąlygą.
Apibendrinimas
Jono Kačerausko „Blaivybė Lietuvoje: Istorija ir dabartis“ yra vertingas ir reikšmingas darbas, užpildantis svarbią spragą Lietuvos istoriografijoje. Tai pirmoji studija, bandanti aprėpti visą blaivybės judėjimo istoriją viename veikale. Knyga yra svarbus šaltinis istorikams, socialiniams darbuotojams, politikams ir kiekvienam piliečiui, kuriam rūpi Lietuvos visuomenės sveikata ir ateitis. Ji suteikia tvirtą istorinį pamatą šiuolaikinėms diskusijoms apie alkoholio kontrolės politiką.

Apie autorių ir leidinį
Mykolas Krupavičius (1885–1970) – kunigas, visuomenės veikėjas ir politikas, aktyviai dalyvavo Lietuvos krikščionių demokratų veikloje, drauge su kitais kūrė Steigiamąją Seimą ir inicijavo žemės reformą.
Knyga „Liaudies tarnyboj“ pirmąkart išleista Kaune 1928 m. (94 psl.), kaip visuomenininko biblioteka, redaguota autoriaus paties. Tekstas glaustai apibrėžia kun. Krupavičiaus pažiūras, veiklą ir socialinę tarnystę.
Turinys ir pagrindinės temos
Visuomeninis įsipareigojimas – Krupavičius siekia parodyti kunigo vaidmenį ne vien kaip liturginį, bet ir kaip pasaulietinės atsakomybės centrinę figūrą. Jo požiūris: tikėjimas ir politinė veikla turi drauge formuoti tautinį gyvenimą.
Žemės reforma ir socialinė teisingumo siekis – kaip politikos veiksnys Krupavičius stokojo elitizmo, o žemės reformą traktavo kaip priemonę kurti savarankiškumą ir materialinę nepriklausomybę buvusiems savanoriams bei smulkiems ūkininkams.
Tautos ir kalbos svarba – Krupavičius kovojo už lietuvių kalbą ir tautos kultūrinį identitetą, netgi prieštaravo diplomatinės dvikalbystės planams.
Katalikiškoji demokratija – jis skatino aktyvų katalikų pasauliečių dalyvavimą politikoje bei atskyrė katalikišką demokratiją nuo autoritarinių tendencijų, laisvai paremdamas demokratijos principus prieš totalitarinius modelius.
Stipriosios pusės Koncentruotas ir kryptingas turinys – trumpa, tačiau aiški analizė apie kunigo Krupavičiaus socialinę filosofiją.
Istorinė reikšmė – pateikia vertingą šaltinį suprasti XX a. Lietuvos visuomeninį ir politinį pamokslavimą per kunigą-politiką.
Asmeninis autentiškumas – rašyta pačio autoriaus ranka arba redaguota artimų bendradarbių, todėl atstovauja autentišką intenciją ir viziją.
Silpnesnės vietos
Trumpumas – vos ~90 puslapių – todėl stokoja gilesnės biografinės medžiagos ar išsamios retrospektyvos.
Kam verta skaityti?
Istorijos entuziastams, ieškantiems lietuvių tarpukario visuomenės minties refleksijos.
Religijotyros ir politologijos studentams, norintiems suprasti, kaip katalikybė ir demokratija gali susieti politinę etiką.
Kiekvienam, domisi Lietuvoje veikusių kunigų ir veikėjų indėliu kuriant valstybingumą.
Apibendrinimas
„Liaudies tarnyboj“ – tai simboliškas liudijimas apie kunigo Krupavičiaus patikį tarnystei: moralinis įsipareigojimas, politinis aktyvumas ir tautinė kryptis. Nors knyga yra trumpa, joje užkoduota tvirta koncepcija apie tai, kaip tikėjimas, politika ir socialinis sąmoningumas gali jungtis viename gyvenime. Tai vertingas tekstas tiems, kas domisi politikos istorija, tautos raidos vizija ir katalikybės vaidmeniu Lietuvos visuomenės gyvenime.

  

Įžanga ir Tikslas

Šis leidinys – tai 1933 metais Kaune vykusio Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) suvažiavimo darbų rinkinys. Kaip pratarmėje nurodo redaktorius Juozas Eretas, suvažiavimas buvo surengtas ypatingu, „dvasios persilaužymo“ laikotarpiu, kai pasaulyje veržėsi naujos idėjos. Pagrindinis tikslas buvo padėti Lietuvos katalikams orientuotis šiame kintančiame pasaulyje, moksliškai pagrindžiant savo pasaulėžiūrą ir aktyviai dalyvaujant moksliniame darbe. Knyga dedikuota LKMA pirmininkui, prelatui Aleksandrui Dambrauskui, pabrėžiant jo indėlį į Lietuvos mokslo istoriją.

Pagrindinė Studija: „Katalikai ir Mokslas“

Didžiąją leidinio dalį (beveik 300 puslapių) užima paties redaktoriaus, Juozo Ereto, fundamentali studija „Katalikai ir mokslas“. Tai išsamus bandymas istoriškai apžvelgti katalikiškos mokslinės minties raidą ir jos pastangas organizuoti mokslo darbą.
Studija suskirstyta į kelis istorinius laikotarpius:

• Besiplečiančios Bažnyčios laikotarpis: Analizuojami pirmieji krikščionybės amžiai, apologetų veikla ir Šv. Augustino indėlis, sujungiant krikščionybę su moksline mintimi.
• Belaiminčios Bažnyčios laikotarpis: Apžvelgiama scholastikos raida, universitetų atsiradimas ir Šv. Tomo Akviniečio sukurta didinga sintezė.
• Besiginančios Bažnyčios laikotarpis: Nagrinėjama kova su humanizmu, reformacija ir Apšvietos idėjomis, kai katalikiškas mokslas atsidūrė defensyvinėje pozicijoje.
• Atgimstančios Bažnyčios laikotarpis: Aptariamas XIX-XX a. katalikų mokslo atbudimas, neo-scholastikos judėjimas ir naujų katalikiškų universitetų steigimas visame pasaulyje.

Šia studija autorius siekia paneigti mitą, kad katalikybė yra priešiška mokslui, ir parodyti istorinį Bažnyčios indėlį į Europos kultūros ir mokslo raidą.

Kitos Suvažiavimo Paskaitos

Be pagrindinės studijos, knygoje pateikiamos ir kitos suvažiavime skaitytos paskaitos, atspindinčios to meto Lietuvos katalikų intelektualų interesų lauką:

• Psichologija: Jono Pankausko straipsnis apie svarbiausias sroves naujojoje psichologijoje.
• Literatūra: Juozo Ambrazevičiaus analizė apie Maironio vietą lietuvių religinėje literatūroje.
• Istorija: Prano Penkausko darbas apie Lietuvos istorijos šaltinių leidybą ir Prano Žadeikio pranešimas apie archeologinius kasinėjimus Apuolėje.
• Sociologija ir teisė: Eduardo Turausko, Grigo Valančiaus ir Kazimiero Ambrozaičio paskaitos apie valstybės ir Bažnyčios santykius bei idealistinę sociologiją.
• Biologija ir matematika: Prano B. Šivickio ir paties A. Dambrausko-Jakšto pranešimai.

Apibendrinimas

„Suvažiavimo Darbai I“ yra vertingas 1930-ųjų Lietuvos intelektualinio gyvenimo dokumentas. Jis atspindi LKMA pastangas ne tik sekti pasaulinėmis mokslo tendencijomis, bet ir aktyviai formuoti lietuvišką mokslinę mintį, pagrįstą katalikiška pasaulėžiūra. Tai solidus bandymas parodyti, kad tikėjimas ir mokslas gali ne tik derėti, bet ir vienas kitą praturtinti, siekiant bendro tikslo – tiesos pažinimo.