Knygų sąrašas
- Išsami informacija
- Peržiūros: 78
JONAS KAČERAUSKAS
Vilnius 2013
Jono Kačerausko monografija „Blaivybė Lietuvoje: Istorija ir dabartis“ yra išsamus ir panoraminis veikalas, siekiantis nuosekliai apžvelgti visą blaivybės judėjimo istoriją Lietuvoje – nuo pirmųjų užuomazgų iki mūsų dienų. Skirtingai nuo kitų studijų, kurios koncentruojasi į atskirus laikotarpius (ypač vyskupo M. Valančiaus epochą), šios knygos autorius pateikia platų istorinį kontekstą, sujungdamas praeitį su dabarties iššūkiais.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas yra ne tik istorinė studija, bet ir aistringas publicistinis darbas, atspindintis paties autoriaus, ilgamečio blaivybės puoselėtojo, poziciją.
Istorinė raida: Knyga chronologiškai veda skaitytoją per skirtingus blaivybės judėjimo etapus. Pradedama nuo ankstyvųjų bandymų kovoti su girtuoklyste Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Išskirtinis dėmesys, žinoma, skiriamas XIX a. vidurio vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžiui, kuris pagrįstai laikomas ne tik socialiniu, bet ir tautinio bei dvasinio atgimimo reiškiniu.
XX amžiaus iššūkiai: J. Kačerauskas nuosekliai nagrinėja blaivybės idėjos raidą XX amžiuje:
Tarpukario Lietuva: Aptariama blaivybės draugijų (pvz., Lietuvos katalikų blaivybės draugijos) veikla, jų pasiekimai ir įtaka visuomenės gyvenimui nepriklausomoje valstybėje.
Sovietmetis: Analizuojamas sudėtingas laikotarpis, kai autentiškas, iš apačios kilęs blaivybės judėjimas buvo nuslopintas, o bet kokios valdžios iniciatyvos dažnai tebuvo formalios ir neefektyvios, nes pati sistema buvo suinteresuota alkoholio vartojimu.
Atkurta Nepriklausomybė: Autorius pereina prie laikotarpio po 1990 metų, kai atgimė blaivybės organizacijos, tačiau susidūrė su naujais, modernios visuomenės iššūkiais – agresyvia alkoholio reklama ir vartotojiška kultūra.
Istorija ir dabartis: Knygos pavadinimas tiksliai atspindi jos esmę. Autorius ne tik aprašo praeities įvykius, bet ir nuolat ieško sąsajų su dabartimi. Istorija jam yra pagrindas, leidžiantis suprasti šiuolaikinės Lietuvos opias socialines problemas, ypač alkoholizmo mastą. Knyga kelia klausimą, kodėl istorinės blaivybės pamokos lieka neišmoktos ir kokias strategijas Lietuva turėtų pasirinkti šiandien.
Autoriaus požiūris ir stilius
Jonas Kačerauskas yra ne tik istorikas, bet ir aktyvus blaivybės idėjų skleidėjas. Dėl to knyga pasižymi ne tik akademiniu kruopštumu, bet ir stipriu moraliniu bei pilietiniu užtaisu. Tai aistringas, kartais polemiškas, bet faktais ir istoriniais šaltiniais gausiai paremtas veikalas. Autorius blaivybę mato kaip pamatinę tautos išlikimo, dvasinės stiprybės ir gerovės sąlygą.
Apibendrinimas
Jono Kačerausko „Blaivybė Lietuvoje: Istorija ir dabartis“ yra vertingas ir reikšmingas darbas, užpildantis svarbią spragą Lietuvos istoriografijoje. Tai pirmoji studija, bandanti aprėpti visą blaivybės judėjimo istoriją viename veikale. Knyga yra svarbus šaltinis istorikams, socialiniams darbuotojams, politikams ir kiekvienam piliečiui, kuriam rūpi Lietuvos visuomenės sveikata ir ateitis. Ji suteikia tvirtą istorinį pamatą šiuolaikinėms diskusijoms apie alkoholio kontrolės politiką.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas yra ne tik istorinė studija, bet ir aistringas publicistinis darbas, atspindintis paties autoriaus, ilgamečio blaivybės puoselėtojo, poziciją.
Istorinė raida: Knyga chronologiškai veda skaitytoją per skirtingus blaivybės judėjimo etapus. Pradedama nuo ankstyvųjų bandymų kovoti su girtuoklyste Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Išskirtinis dėmesys, žinoma, skiriamas XIX a. vidurio vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžiui, kuris pagrįstai laikomas ne tik socialiniu, bet ir tautinio bei dvasinio atgimimo reiškiniu.
XX amžiaus iššūkiai: J. Kačerauskas nuosekliai nagrinėja blaivybės idėjos raidą XX amžiuje:
Tarpukario Lietuva: Aptariama blaivybės draugijų (pvz., Lietuvos katalikų blaivybės draugijos) veikla, jų pasiekimai ir įtaka visuomenės gyvenimui nepriklausomoje valstybėje.
Sovietmetis: Analizuojamas sudėtingas laikotarpis, kai autentiškas, iš apačios kilęs blaivybės judėjimas buvo nuslopintas, o bet kokios valdžios iniciatyvos dažnai tebuvo formalios ir neefektyvios, nes pati sistema buvo suinteresuota alkoholio vartojimu.
Atkurta Nepriklausomybė: Autorius pereina prie laikotarpio po 1990 metų, kai atgimė blaivybės organizacijos, tačiau susidūrė su naujais, modernios visuomenės iššūkiais – agresyvia alkoholio reklama ir vartotojiška kultūra.
Istorija ir dabartis: Knygos pavadinimas tiksliai atspindi jos esmę. Autorius ne tik aprašo praeities įvykius, bet ir nuolat ieško sąsajų su dabartimi. Istorija jam yra pagrindas, leidžiantis suprasti šiuolaikinės Lietuvos opias socialines problemas, ypač alkoholizmo mastą. Knyga kelia klausimą, kodėl istorinės blaivybės pamokos lieka neišmoktos ir kokias strategijas Lietuva turėtų pasirinkti šiandien.
Autoriaus požiūris ir stilius
Jonas Kačerauskas yra ne tik istorikas, bet ir aktyvus blaivybės idėjų skleidėjas. Dėl to knyga pasižymi ne tik akademiniu kruopštumu, bet ir stipriu moraliniu bei pilietiniu užtaisu. Tai aistringas, kartais polemiškas, bet faktais ir istoriniais šaltiniais gausiai paremtas veikalas. Autorius blaivybę mato kaip pamatinę tautos išlikimo, dvasinės stiprybės ir gerovės sąlygą.
Apibendrinimas
Jono Kačerausko „Blaivybė Lietuvoje: Istorija ir dabartis“ yra vertingas ir reikšmingas darbas, užpildantis svarbią spragą Lietuvos istoriografijoje. Tai pirmoji studija, bandanti aprėpti visą blaivybės judėjimo istoriją viename veikale. Knyga yra svarbus šaltinis istorikams, socialiniams darbuotojams, politikams ir kiekvienam piliečiui, kuriam rūpi Lietuvos visuomenės sveikata ir ateitis. Ji suteikia tvirtą istorinį pamatą šiuolaikinėms diskusijoms apie alkoholio kontrolės politiką.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 77
Kun.J.Tadarauskas
Zurich, 1947
„Eik pas Jėzų“ – maldaknygė, gimusi diasporoje.
Knyga „Eik pas Jėzų“, kurios autorius yra kunigas J. Tadarauskas, yra sena lietuviška maldaknygė, skirta patiems mažiausiems skaitytojams. 1947 metais Šveicarijoje, „Benziger & Co. AG“ leidyklos išleistas leidinys, yra ne tik religinio turinio knyga, bet ir unikalus istorinis liudijimas, atspindintis XX amžiaus vidurio lietuvių vaikų religinio ugdymo ypatumus ir diasporos gyvenimo realijas.
Turinys ir struktūra
Knygelės struktūra logiškai veda vaiką per visą pamaldumo kupiną dieną – nuo „Rytmetinės maldos“ iki „Vakarinės maldos“. Joje taip pat pateikiamos maldos įvairioms progoms, pavyzdžiui, „Malda prieš darbą“, bei paprastai ir suprantamai paaiškinami pagrindiniai katalikų tikėjimo aspektai.
Pagrindinės knygoje plėtojamos temos: Bažnyčios svarba: Ji pristatoma kaip „Jėzaus Namai“ – ypatinga ir saugi vieta. Angelo Sargo vaidmuo: Vaikas supažindinamas su savo nematomu globėju, kuris jį lydi ir saugo.
Šventosios Mišios: Sudėtingas Mišių slėpinys aiškinamas vaikui prieinama kalba, pabrėžiant Jėzaus auką ir dalyvavimo svarbą. Tekstai parašyti paprasta kalba, dažnai eiliuota forma, kad mažiesiems būtų lengviau įsiminti ir suprasti. Knygoje taip pat randame pagrindines maldas, tokias kaip „Sveika Marija“ ir Tikėjimo išpažinimas („Aš tikiu“).
Istorinis kontekstas
Autoriaus žodis knygos pabaigoje atskleidžia išskirtines jos atsiradimo aplinkybes. Kunigas J. Tadarauskas rašo, jog maldaknygę parašyti jį paskatino tai, kad po Antrojo pasaulinio karo Švedijos ir Danijos lietuvių pabėgėlių bendruomenėse augantiems vaikams labai trūko lietuviškų religinių leidinių. Knyga yra skirta Lukiškio kalėjime kankinio mirtimi mirusio Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus atminimui. Autorius taip pat pamini praktinius sunkumus, su kuriais susidūrė leidžiant knygą Šveicarijoje – spaustuvė neturėjo lietuviškų raidžių su diakritiniais ženklais, todėl tekste trūksta nosinių raidžių ir raidės „Ž“. Iliustracijos ir bendras įspūdis Visą leidinį puošia žavios, spalvingos ir šiltos iliustracijos, kurios vizualiai sustiprina teksto žinią. Jose vaizduojami vaikai, kurie meldžiasi, dalyvauja apeigose ar bendrauja su Jėzumi ir šventaisiais. Šie piešiniai kuria švelnų ir jaukų įspūdį, tinkamą jaunajai auditorijai.
Apibendrinant, „Eik pas Jėzų“ yra kur kas daugiau nei tiesiog maldaknygė. Tai vertingas istorinis artefaktas, liudijantis pokario lietuvių diasporos pastangas išsaugoti ir perduoti ateities kartoms savo tikėjimą, kalbą ir kultūrinį identitetą itin sudėtingomis sąlygomis.
Knyga „Eik pas Jėzų“, kurios autorius yra kunigas J. Tadarauskas, yra sena lietuviška maldaknygė, skirta patiems mažiausiems skaitytojams. 1947 metais Šveicarijoje, „Benziger & Co. AG“ leidyklos išleistas leidinys, yra ne tik religinio turinio knyga, bet ir unikalus istorinis liudijimas, atspindintis XX amžiaus vidurio lietuvių vaikų religinio ugdymo ypatumus ir diasporos gyvenimo realijas.
Turinys ir struktūra
Knygelės struktūra logiškai veda vaiką per visą pamaldumo kupiną dieną – nuo „Rytmetinės maldos“ iki „Vakarinės maldos“. Joje taip pat pateikiamos maldos įvairioms progoms, pavyzdžiui, „Malda prieš darbą“, bei paprastai ir suprantamai paaiškinami pagrindiniai katalikų tikėjimo aspektai.
Pagrindinės knygoje plėtojamos temos: Bažnyčios svarba: Ji pristatoma kaip „Jėzaus Namai“ – ypatinga ir saugi vieta. Angelo Sargo vaidmuo: Vaikas supažindinamas su savo nematomu globėju, kuris jį lydi ir saugo.
Šventosios Mišios: Sudėtingas Mišių slėpinys aiškinamas vaikui prieinama kalba, pabrėžiant Jėzaus auką ir dalyvavimo svarbą. Tekstai parašyti paprasta kalba, dažnai eiliuota forma, kad mažiesiems būtų lengviau įsiminti ir suprasti. Knygoje taip pat randame pagrindines maldas, tokias kaip „Sveika Marija“ ir Tikėjimo išpažinimas („Aš tikiu“).
Istorinis kontekstas
Autoriaus žodis knygos pabaigoje atskleidžia išskirtines jos atsiradimo aplinkybes. Kunigas J. Tadarauskas rašo, jog maldaknygę parašyti jį paskatino tai, kad po Antrojo pasaulinio karo Švedijos ir Danijos lietuvių pabėgėlių bendruomenėse augantiems vaikams labai trūko lietuviškų religinių leidinių. Knyga yra skirta Lukiškio kalėjime kankinio mirtimi mirusio Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus atminimui. Autorius taip pat pamini praktinius sunkumus, su kuriais susidūrė leidžiant knygą Šveicarijoje – spaustuvė neturėjo lietuviškų raidžių su diakritiniais ženklais, todėl tekste trūksta nosinių raidžių ir raidės „Ž“. Iliustracijos ir bendras įspūdis Visą leidinį puošia žavios, spalvingos ir šiltos iliustracijos, kurios vizualiai sustiprina teksto žinią. Jose vaizduojami vaikai, kurie meldžiasi, dalyvauja apeigose ar bendrauja su Jėzumi ir šventaisiais. Šie piešiniai kuria švelnų ir jaukų įspūdį, tinkamą jaunajai auditorijai.
Apibendrinant, „Eik pas Jėzų“ yra kur kas daugiau nei tiesiog maldaknygė. Tai vertingas istorinis artefaktas, liudijantis pokario lietuvių diasporos pastangas išsaugoti ir perduoti ateities kartoms savo tikėjimą, kalbą ir kultūrinį identitetą itin sudėtingomis sąlygomis.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 77
Dr. V. Brizgys
Kirchheim-Teck1947
Ši knyga – tai vyskupo dr. Vincento Brizgio veikalas „Moterystė“, išleistas 1947 metais kaip Šventojo Sosto Delegatūros Lietuviams leidinys. Tai yra glaustas, tačiau turiningas katalikiško požiūrio į santuoką ir šeimą išdėstymas, skirtas pokario lietuvių išeivijai.
Pagrindinės knygos idėjos ir temos:
Veikalas gina tradicinę, katalikišką šeimos sampratą, polemizuodamas su moderniomis, sekuliariomis idėjomis. Autorius nuosekliai išdėsto Bažnyčios mokymą, paliesdamas šiuos esminius aspektus:
Santuokos dieviška kilmė: Vyskupas V. Brizgys teigia, kad santuoka nėra tik socialinis susitarimas ar vėlyvas civilizacijos produktas. Priešingai, ji yra Kūrėjo įdiegta į pačią žmogaus prigimtį kaip pamatinė institucija.
Santuokos tikslai: Pagrindiniais santuokos tikslais įvardijami du: vaikų gimdymas bei auklėjimas ir abipusė sutuoktinių pagalba, dvasinis bei fizinis vienas kito papildymas. Šie tikslai, pasak autoriaus, yra neatsiejami ir sudaro santuokos esmę.
Neišardomumas ir šventumas: Pabrėžiama, kad krikščioniškoji santuoka, pakelta į sakramento rangą, yra neišardoma. Knygoje griežtai kritikuojama civilinė santuoka ir ypač skyrybos, kurios laikomos didele grėsme ne tik šeimos moralei, bet ir visos tautos išlikimui. Autorius teigia, kad griūvanti šeima veda prie tautos fizinio ir dvasinio nykimo.
Atsakomybė ir pasirengimas: Didelis dėmesys skiriamas tėvų pareigai tinkamai paruošti vaikus šeimyniniam gyvenimui, nuo mažens ugdant pagarbą santuokos kilnumui ir su ja susijusioms atsakomybėms.
Kam skirta knyga?
Nors parašyta prieš daugiau nei 70 metų, knyga išlieka aktuali. Pirmiausia ji buvo skirta pokario lietuvių išeiviams, ypač jaunimui, siekiant juos apsaugoti nuo svetimų kultūrų įtakos ir padėti išlaikyti tvirtą katalikišką šeimos sampratą. Autorius pabrėžia, kad tvirtas šeimos židinys yra tautos likimo pagrindas.
Šiandien ši knyga yra vertingas šaltinis visiems, kurie domisi tradiciniu Katalikų Bažnyčios požiūriu į šeimą, nori geriau suprasti krikščioniškosios moralės pagrindus ar ieško argumentų diskusijose apie šeimos vertę modernioje visuomenėje. Tai glaustas ir aiškus gidas į klasikinę šeimos teologiją.
Pagrindinės knygos idėjos ir temos:
Veikalas gina tradicinę, katalikišką šeimos sampratą, polemizuodamas su moderniomis, sekuliariomis idėjomis. Autorius nuosekliai išdėsto Bažnyčios mokymą, paliesdamas šiuos esminius aspektus:
Santuokos dieviška kilmė: Vyskupas V. Brizgys teigia, kad santuoka nėra tik socialinis susitarimas ar vėlyvas civilizacijos produktas. Priešingai, ji yra Kūrėjo įdiegta į pačią žmogaus prigimtį kaip pamatinė institucija.
Santuokos tikslai: Pagrindiniais santuokos tikslais įvardijami du: vaikų gimdymas bei auklėjimas ir abipusė sutuoktinių pagalba, dvasinis bei fizinis vienas kito papildymas. Šie tikslai, pasak autoriaus, yra neatsiejami ir sudaro santuokos esmę.
Neišardomumas ir šventumas: Pabrėžiama, kad krikščioniškoji santuoka, pakelta į sakramento rangą, yra neišardoma. Knygoje griežtai kritikuojama civilinė santuoka ir ypač skyrybos, kurios laikomos didele grėsme ne tik šeimos moralei, bet ir visos tautos išlikimui. Autorius teigia, kad griūvanti šeima veda prie tautos fizinio ir dvasinio nykimo.
Atsakomybė ir pasirengimas: Didelis dėmesys skiriamas tėvų pareigai tinkamai paruošti vaikus šeimyniniam gyvenimui, nuo mažens ugdant pagarbą santuokos kilnumui ir su ja susijusioms atsakomybėms.
Kam skirta knyga?
Nors parašyta prieš daugiau nei 70 metų, knyga išlieka aktuali. Pirmiausia ji buvo skirta pokario lietuvių išeiviams, ypač jaunimui, siekiant juos apsaugoti nuo svetimų kultūrų įtakos ir padėti išlaikyti tvirtą katalikišką šeimos sampratą. Autorius pabrėžia, kad tvirtas šeimos židinys yra tautos likimo pagrindas.
Šiandien ši knyga yra vertingas šaltinis visiems, kurie domisi tradiciniu Katalikų Bažnyčios požiūriu į šeimą, nori geriau suprasti krikščioniškosios moralės pagrindus ar ieško argumentų diskusijose apie šeimos vertę modernioje visuomenėje. Tai glaustas ir aiškus gidas į klasikinę šeimos teologiją.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 77
VINCENTAS BRIZGYS
Chicago, 1957
Knygos apžvalga: Vyskupo Vincento Brizgio „Trisdešimt meilės žodžių“
Nesenstantis dvasinis vadovas, įsišaknijęs meilėje ir tikėjime
1957 m. Čikagoje išleista vyskupo Vincento Brizgio knyga „Trisdešimt meilės žodžių“ yra dvasinių meditacijų rinkinys, skirtas padėti skaitytojui keliauti per gyvenimo iššūkius Kristaus dvasioje. Šis „Lietuviškos Knygos klubo“ leidinys , išspausdintas „Draugo“ spaustuvėje , pranoksta savo laikmetį, siūlydamas gilią ir praktišką išmintį, pagrįstą centriniu krikščionybės teiginiu: „Dievas yra Meilė“.
Knygos struktūrą sudaro trisdešimt trumpų esė, kurių kiekviena nagrinėja esminę krikščioniško gyvenimo temą. Vyskupas Brizgys savo kūrinį pradeda nuoširdžiu „Skaitytojui pasveikinimu“ , kuriame pabrėžia, kad meilė yra didžiausia jėga danguje ir žemėje, ir kad be Dievo meilės pažinimo net Jo visagalybė ir išmintis suteiktų mažai paguodos.
Kiekvienas skyrius gilinasi į konkretų tikėjimo ir moralės aspektą, remdamasis Biblijos ištrauka, daugiausia iš Evangelijų, kaip savo pamatu. Temos yra tiek dvasiškai gilios, tiek praktiškai pritaikomos, atliepiančios amžinąją žmogaus būseną.
Autorius apmąsto:
Dvasios pirmenybę: Knyga pradedama skyriumi „Dvasia ir duona“ , kuriame pabrėžiama, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų, taip išryškinant maldos ir apsimarinimo būtinybę dvasiškai turtingam gyvenimui.
Pasitikėjimą ir atsakomybę: Skyriuje „Žmogaus pasitikėjimas Dievu ir savimi“ nagrinėjama esminė pusiausvyra tarp tikėjimo Dievo apvaizda ir pasikliovimo savo pačių Dievo duotais gebėjimais.
Žmonių santykius: Keli skyriai skirti tarpusavio elgesiui. „Sutilpkime kartu ir siaurame kelyje“ kviečia tikinčiuosius į vienybę ir abipusę paramą , o „Žmogus su žmogumi“ išdėsto auksinę taisyklę: „Ko jūs norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite“.
Turtą ir materializmą: Skyriuje „Keturi broliai ir jų pinigai“ V. Brizgys pasitelkia palyginimą, kad aptartų tinkamą krikščionišką požiūrį į žemiškas gėrybes, pažymėdamas, kad turto turėjimas savaime nėra nuodėmė, tačiau neišmintingas prisirišimas prie jo yra žalingas.
Santuokos šventumą: Skyrius „Jeigu toks dalykas su moterimi...“ yra tvirta santuokos neišardomumo ir šventumo gynyba, apibrėžianti ją kaip visą gyvenimą trunkančią, ištikimą sąjungą, kurią gali išskirti tik mirtis.
Kančią ir ištvermę: „Mūsų kryžiai“ moko, kad savo asmeninio kryžiaus – pareigų ir prigimties netobulumų – priėmimas ir nešimas yra būtina sąlyga norint būti Kristaus mokiniu.
Visoje knygoje vyskupas Brizgys išlaiko pastoralinį ir prieinamą toną. Jo rašymą praturtina alegorijos, pavyzdžiui, istorija apie laimingą žmogų, neturėjusį marškinių , ir jautrūs jo laikmečio pavyzdžiai, įskaitant nuorodas į tikinčiųjų persekiojimą bolševikų valdžioje. Tai tvirtai susieja knygą su jos numatytosios auditorijos – XX a. vidurio lietuvių išeivijos – istoriniu kontekstu, siūlant jiems dvasinę atramą ir viltį tremties bei sunkumų akivaizdoje.
Galiausiai, „Trisdešimt meilės žodžių“ yra daugiau nei pamokslų rinkinys; tai išsamus meile grįsto gyvenimo vadovas. Vyskupas Brizgys meistriškai supina Šventąjį Raštą, Bažnyčios mokymą ir žmogiškąją patirtį, sukuriant vadovą, kuris yra ir reikalaujantis, ir guodžiantis. Jis kviečia skaitytoją gyventi aktyviu tikėjimu, kuriame meilė nėra tik jausmas, bet sąmoningas pasirinkimas, išreiškiamas veiksmais, atlaidumu ir nepalaužiamu pasitikėjimu Dievu. Tai išlieka vertingas šaltinis kiekvienam, siekiančiam pagilinti savo supratimą apie krikščionišką kelią į tikrai laimingą ir prasmingą gyvenimą.
Nesenstantis dvasinis vadovas, įsišaknijęs meilėje ir tikėjime
1957 m. Čikagoje išleista vyskupo Vincento Brizgio knyga „Trisdešimt meilės žodžių“ yra dvasinių meditacijų rinkinys, skirtas padėti skaitytojui keliauti per gyvenimo iššūkius Kristaus dvasioje. Šis „Lietuviškos Knygos klubo“ leidinys , išspausdintas „Draugo“ spaustuvėje , pranoksta savo laikmetį, siūlydamas gilią ir praktišką išmintį, pagrįstą centriniu krikščionybės teiginiu: „Dievas yra Meilė“.
Knygos struktūrą sudaro trisdešimt trumpų esė, kurių kiekviena nagrinėja esminę krikščioniško gyvenimo temą. Vyskupas Brizgys savo kūrinį pradeda nuoširdžiu „Skaitytojui pasveikinimu“ , kuriame pabrėžia, kad meilė yra didžiausia jėga danguje ir žemėje, ir kad be Dievo meilės pažinimo net Jo visagalybė ir išmintis suteiktų mažai paguodos.
Kiekvienas skyrius gilinasi į konkretų tikėjimo ir moralės aspektą, remdamasis Biblijos ištrauka, daugiausia iš Evangelijų, kaip savo pamatu. Temos yra tiek dvasiškai gilios, tiek praktiškai pritaikomos, atliepiančios amžinąją žmogaus būseną.
Autorius apmąsto:
Dvasios pirmenybę: Knyga pradedama skyriumi „Dvasia ir duona“ , kuriame pabrėžiama, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų, taip išryškinant maldos ir apsimarinimo būtinybę dvasiškai turtingam gyvenimui.
Pasitikėjimą ir atsakomybę: Skyriuje „Žmogaus pasitikėjimas Dievu ir savimi“ nagrinėjama esminė pusiausvyra tarp tikėjimo Dievo apvaizda ir pasikliovimo savo pačių Dievo duotais gebėjimais.
Žmonių santykius: Keli skyriai skirti tarpusavio elgesiui. „Sutilpkime kartu ir siaurame kelyje“ kviečia tikinčiuosius į vienybę ir abipusę paramą , o „Žmogus su žmogumi“ išdėsto auksinę taisyklę: „Ko jūs norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite“.
Turtą ir materializmą: Skyriuje „Keturi broliai ir jų pinigai“ V. Brizgys pasitelkia palyginimą, kad aptartų tinkamą krikščionišką požiūrį į žemiškas gėrybes, pažymėdamas, kad turto turėjimas savaime nėra nuodėmė, tačiau neišmintingas prisirišimas prie jo yra žalingas.
Santuokos šventumą: Skyrius „Jeigu toks dalykas su moterimi...“ yra tvirta santuokos neišardomumo ir šventumo gynyba, apibrėžianti ją kaip visą gyvenimą trunkančią, ištikimą sąjungą, kurią gali išskirti tik mirtis.
Kančią ir ištvermę: „Mūsų kryžiai“ moko, kad savo asmeninio kryžiaus – pareigų ir prigimties netobulumų – priėmimas ir nešimas yra būtina sąlyga norint būti Kristaus mokiniu.
Visoje knygoje vyskupas Brizgys išlaiko pastoralinį ir prieinamą toną. Jo rašymą praturtina alegorijos, pavyzdžiui, istorija apie laimingą žmogų, neturėjusį marškinių , ir jautrūs jo laikmečio pavyzdžiai, įskaitant nuorodas į tikinčiųjų persekiojimą bolševikų valdžioje. Tai tvirtai susieja knygą su jos numatytosios auditorijos – XX a. vidurio lietuvių išeivijos – istoriniu kontekstu, siūlant jiems dvasinę atramą ir viltį tremties bei sunkumų akivaizdoje.
Galiausiai, „Trisdešimt meilės žodžių“ yra daugiau nei pamokslų rinkinys; tai išsamus meile grįsto gyvenimo vadovas. Vyskupas Brizgys meistriškai supina Šventąjį Raštą, Bažnyčios mokymą ir žmogiškąją patirtį, sukuriant vadovą, kuris yra ir reikalaujantis, ir guodžiantis. Jis kviečia skaitytoją gyventi aktyviu tikėjimu, kuriame meilė nėra tik jausmas, bet sąmoningas pasirinkimas, išreiškiamas veiksmais, atlaidumu ir nepalaužiamu pasitikėjimu Dievu. Tai išlieka vertingas šaltinis kiekvienam, siekiančiam pagilinti savo supratimą apie krikščionišką kelią į tikrai laimingą ir prasmingą gyvenimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 77
Redaguoja A. Liuima, S. J.
ROMA 1966
Šis leidinys – tai antrasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1966 metais. Kaip ir pirmąjį tomą, jį redagavo kun. Antanas Liuima, S. J. Šis veikalas tęsia tradiciją skelbti išsamias, mokslines studijas, nagrinėjančias aktualias problemas iš krikščioniškosios perspektyvos. Pagrindinė šio tomo ašis – moderniosios pažangos problemų analizė.
Turinys ir struktūra
Antrasis „Metraščio“ tomas yra tematiškai vientisesnis, didelį dėmesį skiriant socialiniams ir filosofiniams klausimams. Jame surinkti straipsniai apima platų problemų lauką, nuo filosofijos ir istorijos iki socialinio saugumo ir bibliografijos. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:- Filosofija ir socialiniai mokslai: Didžiausią leidinio dalį užima išsami Petro Maldeikio studija „Moderniosios pažangos problemos“, kurioje kritiškai vertinama pažangos idėja, jos istorija ir poveikis šiuolaikinei visuomenei. Šią temą papildo ir teologiškai apmąsto redaktoriaus kun. Antano Liuimos, S. J., straipsnis „Moderniosios pažangos problemų klausimu“.
- Idėjų istorija: Kun. Vytautas Bagdanavičius, M. I. C., nagrinėja lietuvišką materialistinę raštiją, susiformavusią iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.
- Socialinė politika: Dr. Domas Jasaitis pateikia išsamią studiją apie sveikatos draudimą ir socialinį saugumą, analizuodamas šių sistemų raidą ir veikimą įvairiose šalyse.
- Bažnyčios istorija: Kun. dr. Juozapas Vaišnora, M. I. C., aprašo istorinį bandymą įvesti Nekaltai Pradėtosios Marijos ordiną buvusioje Lietuvos-Lenkijos valstybėje.
- Bibliografija: Aleksandras Ružancovas-Ružaniec tęsia savo monumentalų darbą, pateikdamas „Lietuvių išeivių katalikų religinės knygos 1959-1965 metų bibliografiją“.
Reikšmė
Antrasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra svarus indėlis į lietuvių išeivijos mokslinę mintį, gilinantis į sudėtingas modernaus pasaulio problemas. Leidinys demonstruoja Akademijos narių gebėjimą ne tik aprašyti istorinius faktus, bet ir analizuoti šiuolaikinio gyvenimo reiškinius, tokius kaip materializmas, socialinė raida ir technologinė pažanga. Tai vertingas šaltinis, liudijantis lietuvių intelektualų pastangas išlaikyti aukštą mokslinį lygį ir aktyviai dalyvauti pasaulinėje idėjų diskusijoje.Skaityti daugiau: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos METRAŠTIS II 1966 m.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 77
JUOZAS ERETAS
ROMA 1980
Ši monografija – tai penktasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“, išleistas Romoje 1980 metais. Knygą „Valančiaus Šviesa Už Marių“ parašė prof. dr. Juozas Eretas. Tai išsami, psichologizuota biografinė studija, skirta vienam didžiausių Amerikos lietuvių kultūros mecenatų ir dvasinių lyderių – prelatui Pranciškui Mykolui Jurui (1891–1980). Veikalas nušviečia jo gyvenimą ir veiklą kaip dvasinį vyskupo Motiejaus Valančiaus idealų tęsinį išeivijoje.
Turinys ir struktūra
Autorius, remdamasis gausia archyvine medžiaga ir asmeniniais liudijimais, sukuria ne tik biografiją, bet ir platų to meto Amerikos lietuvių gyvenimo paveikslą. Knyga suskirstyta į šešis pagrindinius skyrius, atspindinčius svarbiausius prelato gyvenimo etapus:- Jaunystė Lietuvoje (1891–1912): Aprašoma P. Juro vaikystė Šiaulių apylinkėse, tautinio ir religinio sąmoningumo ugdymas Valančiaus dvasioje, pirmieji žingsniai visuomeninėje veikloje ir staigus sprendimas bėgti į Ameriką, vengiant tarnybos caro kariuomenėje.
- Nuo atvykimo Amerikon iki šventinimo kunigus (1912–1922): Nušviečiamas sunkus ir duobėtas kelias į kunigystę: pirmieji nusivylimai, kova su sunkia liga, aktyvi veikla „Vyčių“ ir studentų organizacijose bei galiausiai – įšventinimas kunigu Bostono arkivyskupijoje.
- Altoriaus tarnyboje (nuo 1922): Detaliai aprašoma jo, kaip vikaro ir klebono, veikla Lawrence ir Lowell parapijose, Masačusetso valstijoje. Atskleidžiami jo, kaip ganytojo, santykiai su parapijiečiais ir bažnytine vyresnybe, ypač su kardinolu Cushingu.
- Valančiaus pėdomis: Ši dalis skirta jo, kaip „juodojo meno“ (spaudos) mecenato, „Darbininko“ globėjo, vaikų žurnalo „Eglutė“ įkūrėjo ir Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvo (ALKOS) kūrėjo, veiklai.
- Knygų leidėjas: Išsamiai analizuojama jo, kaip leidėjo, veikla, apžvelgiant per keturiasdešimt jo lėšomis išleistų knygų – nuo maldaknygių ir Šv. Rašto iki A. Maceinos, F. Kiršos, J. Aisčio ir K. V. Banaičio kūrinių.
- Gyvenimo saulėlydis: Aprašomas graudus atsisveikinimas su Lawrence parapija ir pensininko dalia Putname, Konektikuto valstijoje, kur jis iki pat mirties globojo savo įkurtą ALKĄ.
Reikšmė
Juozo Ereto monografija yra fundamentalus veikalas, įamžinantis iškilaus dvasininko, nenuilstančio visuomenininko ir dosniausio lietuvių kultūros mecenato atminimą. Knyga atskleidžia, kaip vienas žmogus, įkvėptas didžių idealų, sugebėjo ne tik suburti išeivijos lietuvius, bet ir sukurti bei finansiškai paremti pamatines kultūros institucijas – spaudą, leidyklas, archyvus. Tai nepaprastai vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Amerikos lietuvių istorija, jų kultūrine ir religine raida.- Išsami informacija
- Peržiūros: 76
Parašė B. A.
KAUNAS 1928
Knygos Apžvalga: „Sugriautas lizdas“ – Šeimos Tragedija ir Vilties Spindulys Didžiojo Karo Fone 1928 metais Kaune išleista B. A. apysaka „Sugriautas lizdas“ yra jautrus ir skaudus pasakojimas apie vienos šeimos likimą Pirmojo pasaulinio karo (knygoje vadinamo Didžiuoju karu) sūkuryje. Kūrinys, nors ir neilgas, giliai paliečia universalias temas – namų praradimo, šeimos ryšio, nepalaužiamos vilties ir žmogiškumo triumfo net ir žiauriausiomis aplinkybėmis.
Pasakojimas prasideda niūriu, bet paveikiu vaizdu: pamiškėje stūksančioje apgriuvusioje trobelėje glaudžiasi motina Agnietė su trimis savo vaikais – Kaziu, Onyte ir Joneliu. Šeima gyvena visiškame skurde, nuolat kentėdama šaltį ir alkį. Ugnis, kūrenama sugriuvusio pečiaus vietoje, pripildo trobelę dūmų , o vakarais pro skylėtą langą spingsinti šviesa primena „vilko akį“ – tarsi simbolį juos supančios grėsmės ir vienatvės.
Kūrinio centre – šeimos prisiminimai apie laimingą gyvenimą prieš karą. Kontrastas tarp šviesios praeities ir niūrios dabarties yra aštriai juntamas. Skaitytojas supažindinamas su jų buvusiais gražiais nameliais ant kalvos, apsuptais medžių , derlingais laukais, kuriuos su meile dirbo tėvas, ir nerūpestinga vaikyste. Ši idilė buvo negailestingai sunaikinta, kai „skaistus dangus apsiniaukė juodais, sunkiais it švinas, debesimis“ – prasidėjo karas. Šeima buvo priversta bėgti, palikusi namus ir tėvą Juozą. Grįžę jie randa tik griuvėsių krūvą ir pelenus, kuriuos nešioja vėjas.
Skaudžiausia netektis, slegianti šeimą – nežinia dėl tėvo likimo ir jauniausio sūnaus Staselio mirtis nuo bado ir ligų. Agnietė, nors ir pati palūžusi, stengiasi palaikyti viltį savo vaikams, sakydama, kad tėtis galbūt dar sugrįš , tačiau pati slapta gedi vyro, apie kurio žūtį ją pasiekė gandai.
Pasakojimo kulminacija pasiekiama dvejopai. Pirmiausia, šeimą aplanko gerasis miško sargas Antanas, atnešdamas ne tik išsvajotos duonos ir druskos, bet ir zuikį rytojaus Naujųjų Metų šventei. Šis gerumo aktas įžiebia trumpą džiaugsmo akimirką. Tačiau netrukus motina, vaikų prašoma, ima pasakoti istoriją apie šeimą, kurią išskyrė karas – istoriją, kuri yra stulbinamai panaši į jų pačių. Ji baigiasi tragiška žinia apie duobėje nuo sviedinio žuvusį tėvą. Šis pasakojimas sukrečia vaikus, ypač jautrųjį Jonelį, atimdamas paskutinę viltį.
Ir būtent tada, kai neviltis pasiekia aukščiausią tašką, įvyksta stebuklas. Į duris pasibeldžia nepažįstamas keleivis – aukštas vyras „su žila nuo šalnos barzda“. Tai – jų tėvas ir vyras Juozas, gyvas, nors ir sužeistas bei išvargęs. Jis papasakoja savo neįtikėtiną išgyvenimo istoriją: kaip buvo sužeistas sprogimo metu, palaikytas mirusiu , išvežtas į Vokietiją , kalintas koncentracijos stovykloje ir galiausiai, padedant Lietuvių Komitetui Šveicarijoje, paleistas namo.
Apysaka baigiama viltinga gaida. Nors senasis „lizdas sugriautas“ , o ateitis atrodo „tamsi“ ir pilna naujų iššūkių, šeima vėl yra kartu. Būtent jų tarpusavio meilė ir bendrystė tampa pamatu, ant kurio jie pasirengę iš naujo statyti savo gyvenimą ir laimę. „Sugriautas lizdas“ – tai himnas šeimos meilės galiai, kuri padeda išgyventi baisiausius praradimus ir teikia jėgų žengti pirmyn net tada, kai viskas aplinkui yra sunaikinta.
Pasakojimas prasideda niūriu, bet paveikiu vaizdu: pamiškėje stūksančioje apgriuvusioje trobelėje glaudžiasi motina Agnietė su trimis savo vaikais – Kaziu, Onyte ir Joneliu. Šeima gyvena visiškame skurde, nuolat kentėdama šaltį ir alkį. Ugnis, kūrenama sugriuvusio pečiaus vietoje, pripildo trobelę dūmų , o vakarais pro skylėtą langą spingsinti šviesa primena „vilko akį“ – tarsi simbolį juos supančios grėsmės ir vienatvės.
Kūrinio centre – šeimos prisiminimai apie laimingą gyvenimą prieš karą. Kontrastas tarp šviesios praeities ir niūrios dabarties yra aštriai juntamas. Skaitytojas supažindinamas su jų buvusiais gražiais nameliais ant kalvos, apsuptais medžių , derlingais laukais, kuriuos su meile dirbo tėvas, ir nerūpestinga vaikyste. Ši idilė buvo negailestingai sunaikinta, kai „skaistus dangus apsiniaukė juodais, sunkiais it švinas, debesimis“ – prasidėjo karas. Šeima buvo priversta bėgti, palikusi namus ir tėvą Juozą. Grįžę jie randa tik griuvėsių krūvą ir pelenus, kuriuos nešioja vėjas.
Skaudžiausia netektis, slegianti šeimą – nežinia dėl tėvo likimo ir jauniausio sūnaus Staselio mirtis nuo bado ir ligų. Agnietė, nors ir pati palūžusi, stengiasi palaikyti viltį savo vaikams, sakydama, kad tėtis galbūt dar sugrįš , tačiau pati slapta gedi vyro, apie kurio žūtį ją pasiekė gandai.
Pasakojimo kulminacija pasiekiama dvejopai. Pirmiausia, šeimą aplanko gerasis miško sargas Antanas, atnešdamas ne tik išsvajotos duonos ir druskos, bet ir zuikį rytojaus Naujųjų Metų šventei. Šis gerumo aktas įžiebia trumpą džiaugsmo akimirką. Tačiau netrukus motina, vaikų prašoma, ima pasakoti istoriją apie šeimą, kurią išskyrė karas – istoriją, kuri yra stulbinamai panaši į jų pačių. Ji baigiasi tragiška žinia apie duobėje nuo sviedinio žuvusį tėvą. Šis pasakojimas sukrečia vaikus, ypač jautrųjį Jonelį, atimdamas paskutinę viltį.
Ir būtent tada, kai neviltis pasiekia aukščiausią tašką, įvyksta stebuklas. Į duris pasibeldžia nepažįstamas keleivis – aukštas vyras „su žila nuo šalnos barzda“. Tai – jų tėvas ir vyras Juozas, gyvas, nors ir sužeistas bei išvargęs. Jis papasakoja savo neįtikėtiną išgyvenimo istoriją: kaip buvo sužeistas sprogimo metu, palaikytas mirusiu , išvežtas į Vokietiją , kalintas koncentracijos stovykloje ir galiausiai, padedant Lietuvių Komitetui Šveicarijoje, paleistas namo.
Apysaka baigiama viltinga gaida. Nors senasis „lizdas sugriautas“ , o ateitis atrodo „tamsi“ ir pilna naujų iššūkių, šeima vėl yra kartu. Būtent jų tarpusavio meilė ir bendrystė tampa pamatu, ant kurio jie pasirengę iš naujo statyti savo gyvenimą ir laimę. „Sugriautas lizdas“ – tai himnas šeimos meilės galiai, kuri padeda išgyventi baisiausius praradimus ir teikia jėgų žengti pirmyn net tada, kai viskas aplinkui yra sunaikinta.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 76
Redaguoja A. Liuima, S. J.
ROMA 1965
Šis leidinys – tai pirmasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1965 metais. Redaguotas kun. Antano Liuimos, S. J., šis tomas žymi naują ir svarbų etapą Akademijos leidybinėje veikloje išeivijoje. Kaip teigiama prakalboje, „Metraštis“ buvo sumanytas kaip neperiodinis leidinys, skirtas ilgesnėms, specializuotoms mokslinėms studijoms, kurios netelpa į kultūrinių žurnalų rėmus, taip užpildant svarbią spragą lietuviškoje mokslinėje literatūroje.
Turinys ir struktūra
Pirmasis „Metraščio“ tomas pasižymi tematiniu platumu ir aukštu moksliniu lygiu. Jame surinkti straipsniai apima teologijos, filosofijos, istorijos, sociologijos, pedagogikos ir bibliografijos sritis. Leidinį sudaro šios pagrindinės dalys:- Teologija ir filosofija: Kun. Antanas Liuima, S. J., nagrinėja Bažnyčios, kaip Mistinio Kristaus Kūno, sampratą, o dr. Juozas L. Navickas gilinasi į žmogaus esmės problemą intencionalinių aktų perspektyvoje.
- Istorija: Prof. Zenonas Ivinskis pateikia išsamią studiją apie pirmąjį Lietuvos karalių Mindaugą ir jo palikimą. Kun. dr. Juozapas Vaišnora, M. I. C., aprašo Petro Kriaučiūno, kaip tautinio atgimimo pradininko Sūduvoje, veiklą. Kun. dr. Viktoras Gidžiūnas, O. F. M., dalinasi įžvalgomis iš Simno miestelio istorijos.
- Socialiniai ir politiniai mokslai: Dr. Antanas Stasys Bačkis analizuoja socialinį krikščionybės pajėgumą, o prelatas Mykolas Krupavičius svarsto naujos pasaulio santvarkos klausimus.
- Pedagogika ir bibliografija: Prof. Justinas Pikūnas aptaria modernias mokymo technologijas – mokymo mašinas. Aleksandras Ružancovas-Ružaniec pateikia išsamią lietuvių išeivijos katalikiškos religinės knygos bibliografiją.
Reikšmė
Pirmasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra solidus ir reikšmingas lietuvių išeivijos mokslinės minties rinkinys. Jis ne tik atspindi platų Akademijos narių mokslinių interesų spektrą, bet ir liudija jų intelektualinį gyvybingumą bei pasiryžimą tęsti mokslinį darbą net ir sudėtingomis emigracijos sąlygomis. Šis leidinys yra vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos teologijos, filosofijos, istorijos ir socialinių mokslų raida XX amžiaus antroje pusėje.Skaityti daugiau: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos METRAŠTIS I 1965 m.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 76
ANTANAS RUBŠYS
Worcester 1990
Kvietimas į asmeninį susitikimą: Antano Rubšio knygos „Ateikite ir pamatykite“ apžvalga
Kunigo ir profesoriaus Antano Rubšio knyga „Ateikite ir pamatykite“ (1990 m.) yra gilus teologinis ir egzistencinis kvietimas skaitytojui leistis į asmeninę kelionę link Dievo pažinimo. Knygos pavadinimas, paimtas iš Jono evangelijos (Jn 1, 39), kur Jėzus kviečia pirmuosius mokinius, nurodo pagrindinę autoriaus mintį: tikėjimas nėra sausų dogmų rinkinys, o gyvas, asmeniškas susitikimas su Dievu, kuris save apreiškia istorijoje ir Šventajame Rašte.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas sudarytas iš kelių teminių skyrių, kuriuose autorius, remdamasis modernia bibline egzegeze ir teologine mintimi, nuosekliai atskleidžia krikščioniškojo Apreiškimo esmę.
Dievas istorijoje ir Šventasis Raštas: A. Rubšys pabrėžia, kad krikščionybė yra istorinė religija. Dievas nėra abstrakti idėja, o veikėjas, kuris įsijungia į žmonijos istoriją, kalbina žmogų per įvykius. Šventasis Raštas yra šio Dievo veikimo liudijimas – „Dievo žodis, išreikštas žmonių žodžiais“. Autorius paaiškina, kaip Bažnyčia supranta Rašto įkvėpimą, apreiškimą ir kanoniškumą.
Dievo vardas „Aš Esu“: Gilinamasi į Senojo Testamento Dievo sampratą. Vardas „Aš Esu“ (Jahvė) atskleidžia Dievą kaip nuolat esantį, veikiantį ir ištikimą savo Sandorai. Tai ne statiškas filosofų Dievas, o gyvas ir asmeniškas Gelbėtojas.
Kristus – Sutaikinimo centras: Ši dalis skirta Naujojo Testamento šerdžiai – Jėzui Kristui. Autorius nagrinėja istorinį Jėzaus asmenį ir Jo dieviškumo slėpinį per apaštalo Pauliaus mokymą bei Jono evangelijos prizmę. Kristus pristatomas kaip tas, kuriame Dievas sutaikino pasaulį su savimi.
Įsikūnijimas ir Prisikėlimas: Detaliai apmąstomos dvi esminės krikščionių tikėjimo paslaptys. Kalėdos – tai „istorijos raktas“, kai Dievas tampa žmogumi, o Velykos – „nežemiškas proveržis žemėje“, kai Kristaus prisikėlimu nugalima mirtis ir atveriama amžinojo gyvenimo viltis.
Bažnyčia ir Šventojo Rašto tyrinėjimas: Paskutiniuose skyriuose pateikiami svarbiausi XX a. Bažnyčios dokumentai (popiežiaus Pijaus XII enciklika, II Vatikano Susirinkimo konstitucija), kurie aptaria moksliškai-kritiško Šventojo Rašto tyrinėjimo metodus. Taip parodoma, kad tikėjimas ir mokslas gali ir turi derėti tarpusavyje, siekiant gilesnio Dievo žodžio supratimo.
Kam skirta ši knyga?
„Ateikite ir pamatykite“ yra intelektualiai turtingas ir dvasiškai gilus veikalas, skirtas mąstančiam skaitytojui, kuris:
Nori pagilinti savo tikėjimo supratimą, remdamasis šiuolaikine teologija ir biblistika.
Ieško atsakymų į pamatinius klausimus apie Dievą, žmogaus egzistencijos prasmę ir istorijos tikslą.
Sieka suderinti savo tikėjimą su kritiniu mąstymu ir mokslo pasiekimais.
Knyga parašyta aiškia, tačiau intelektualia kalba, todėl ji yra vertingas šaltinis tiek teologijos studentams, tiek kunigams, tiek ir visiems pasauliečiams, norintiems augti tikėjime.
Apibendrinimas
Antano Rubšio knyga yra klasikinis teologinės minties pavyzdys, kviečiantis skaitytoją ne aklai priimti dogmas, o leistis į atradimų kelionę. Tai raginimas asmeniškai „ateiti ir pamatyti“ – per istoriją, per Šventąjį Raštą ir per asmeninę patirtį atrasti gyvąjį Dievą, kuris Jėzuje Kristuje tapo mūsų gyvenimo Keliu, Tiesa ir Gyvenimu.
Kunigo ir profesoriaus Antano Rubšio knyga „Ateikite ir pamatykite“ (1990 m.) yra gilus teologinis ir egzistencinis kvietimas skaitytojui leistis į asmeninę kelionę link Dievo pažinimo. Knygos pavadinimas, paimtas iš Jono evangelijos (Jn 1, 39), kur Jėzus kviečia pirmuosius mokinius, nurodo pagrindinę autoriaus mintį: tikėjimas nėra sausų dogmų rinkinys, o gyvas, asmeniškas susitikimas su Dievu, kuris save apreiškia istorijoje ir Šventajame Rašte.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas sudarytas iš kelių teminių skyrių, kuriuose autorius, remdamasis modernia bibline egzegeze ir teologine mintimi, nuosekliai atskleidžia krikščioniškojo Apreiškimo esmę.
Dievas istorijoje ir Šventasis Raštas: A. Rubšys pabrėžia, kad krikščionybė yra istorinė religija. Dievas nėra abstrakti idėja, o veikėjas, kuris įsijungia į žmonijos istoriją, kalbina žmogų per įvykius. Šventasis Raštas yra šio Dievo veikimo liudijimas – „Dievo žodis, išreikštas žmonių žodžiais“. Autorius paaiškina, kaip Bažnyčia supranta Rašto įkvėpimą, apreiškimą ir kanoniškumą.
Dievo vardas „Aš Esu“: Gilinamasi į Senojo Testamento Dievo sampratą. Vardas „Aš Esu“ (Jahvė) atskleidžia Dievą kaip nuolat esantį, veikiantį ir ištikimą savo Sandorai. Tai ne statiškas filosofų Dievas, o gyvas ir asmeniškas Gelbėtojas.
Kristus – Sutaikinimo centras: Ši dalis skirta Naujojo Testamento šerdžiai – Jėzui Kristui. Autorius nagrinėja istorinį Jėzaus asmenį ir Jo dieviškumo slėpinį per apaštalo Pauliaus mokymą bei Jono evangelijos prizmę. Kristus pristatomas kaip tas, kuriame Dievas sutaikino pasaulį su savimi.
Įsikūnijimas ir Prisikėlimas: Detaliai apmąstomos dvi esminės krikščionių tikėjimo paslaptys. Kalėdos – tai „istorijos raktas“, kai Dievas tampa žmogumi, o Velykos – „nežemiškas proveržis žemėje“, kai Kristaus prisikėlimu nugalima mirtis ir atveriama amžinojo gyvenimo viltis.
Bažnyčia ir Šventojo Rašto tyrinėjimas: Paskutiniuose skyriuose pateikiami svarbiausi XX a. Bažnyčios dokumentai (popiežiaus Pijaus XII enciklika, II Vatikano Susirinkimo konstitucija), kurie aptaria moksliškai-kritiško Šventojo Rašto tyrinėjimo metodus. Taip parodoma, kad tikėjimas ir mokslas gali ir turi derėti tarpusavyje, siekiant gilesnio Dievo žodžio supratimo.
Kam skirta ši knyga?
„Ateikite ir pamatykite“ yra intelektualiai turtingas ir dvasiškai gilus veikalas, skirtas mąstančiam skaitytojui, kuris:
Nori pagilinti savo tikėjimo supratimą, remdamasis šiuolaikine teologija ir biblistika.
Ieško atsakymų į pamatinius klausimus apie Dievą, žmogaus egzistencijos prasmę ir istorijos tikslą.
Sieka suderinti savo tikėjimą su kritiniu mąstymu ir mokslo pasiekimais.
Knyga parašyta aiškia, tačiau intelektualia kalba, todėl ji yra vertingas šaltinis tiek teologijos studentams, tiek kunigams, tiek ir visiems pasauliečiams, norintiems augti tikėjime.
Apibendrinimas
Antano Rubšio knyga yra klasikinis teologinės minties pavyzdys, kviečiantis skaitytoją ne aklai priimti dogmas, o leistis į atradimų kelionę. Tai raginimas asmeniškai „ateiti ir pamatyti“ – per istoriją, per Šventąjį Raštą ir per asmeninę patirtį atrasti gyvąjį Dievą, kuris Jėzuje Kristuje tapo mūsų gyvenimo Keliu, Tiesa ir Gyvenimu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 76
Christoph von Schmid
Los Angeles, 1979
Kelionė į anapus: Jono Burkaus knygos „Arti tikslo“ apžvalga
Kunigo Jono Burkaus knyga „Arti tikslo“ (1979 m.) yra išsamus ir paguodžiantis gidas po vieną paslaptingiausių krikščioniškosios eschatologijos temų – skaistyklą. Autorius, remdamasis Šventuoju Raštu, Bažnyčios mokymu, teologų įžvalgomis ir gausiais šventųjų bei mistikų liudijimais, skaitytojui atveria anapusinio pasaulio slėpinius, kuriuose Dievo teisingumas persipina su Jo begaliniu gailestingumu. Tai veikalas, skirtas ne gąsdinti, o suteikti viltį ir praktinių dvasinio gyvenimo gairių.
Knygos struktūra ir esmė
Knyga yra suskirstyta į logiškas temas, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo pamatinių teologinių sąvokų iki praktinių patarimų.
Teologinis pagrindas: Pradžioje autorius išaiškina Kristaus Mistinio Kūno ir Šventųjų bendravimo sampratas. Tai yra esminis atspirties taškas norint suprasti, kodėl gyvieji gali padėti mirusiems ir kodėl mirusieji gali užtarti gyvuosius. Paaiškinama, kas yra asmeninis teismas po mirties ir kodėl skaistykla yra būtina Dievo gailestingumo apraiška.
Skaistyklos prigimtis: J. Burkus detaliai nagrinėja, kas yra skaistykla, kokie jos kentėjimai (laikinas Dievo neregėjimas ir jaučiamieji kentėjimai) ir kokia jų trukmė. Remdamasis šventųjų regėjimais, jis aprašo skirtingas skaistyklos „padalas“ ar „sritis“, priklausančias nuo vėlės kalčių.
Pagalba kenčiančioms vėlėms: Tai pati praktiškiausia ir plačiausia knygos dalis. Autorius išsamiai aptaria būdus, kuriais galime padėti skaistykloje esantiems:
Šv. Mišių auka: Pabrėžiama kaip pati galingiausia priemonė.
Malda: Ypač rožinis ir Kryžiaus kelias.
Atlaidai, išmaldos, pasninkas ir kiti gailestingumo darbai.
Kaip išvengti skaistyklos: Paskutiniuose skyriuose pateikiami konkretūs patarimai, kaip gyventi, kad po mirties būtų galima keliauti tiesiai į dangų. Akcentuojamas nuolatinis atsivertimas, pamaldumas Mergelei Marijai (ypač Škaplieriaus nešiojimas), dažnas sakramentų priėmimas ir herojiški artimo meilės aktai.
Kam skirta ši knyga?
„Arti tikslo“ yra universali knyga, naudinga kiekvienam tikinčiajam, nepriklausomai nuo jo dvasinio brandumo lygio.
Ieškantiems paguodos: Tiems, kurie gedi artimųjų, knyga suteikia vilties ir konkrečių būdų, kaip palaikyti dvasinį ryšį su išėjusiaisiais ir jiems padėti.
Siekiantiems dvasinio augimo: Knyga skatina giliau apmąstyti savo gyvenimą, nuodėmių pasekmes ir amžinybės perspektyvą. Ji motyvuoja gyventi sąmoningiau ir atsakingiau.
Besidomintiems teologija: Nors parašyta populiariai ir suprantamai, knyga yra teologiškai turtinga, pateikianti platų istorinių ir mistinių šaltinių spektrą.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Arti tikslo“ yra klasikinis katalikiškos dvasingumo literatūros pavyzdys, kuris nepraranda savo aktualumo. Tai ne tik teologinis traktatas apie pomirtinį gyvenimą, bet ir praktinis vadovas, kaip gyventi krikščionišką meilę čia ir dabar. Knyga primena, kad mirtis nėra pabaiga, o Šventųjų bendravimas peržengia laiko ir erdvės ribas, sujungdamas kovojančią, kenčiančią ir triumfuojančią Bažnyčią į vieną didelę Dievo šeimą. Tai paveikus ir šviesus kvietimas rimtai žiūrėti į savo išganymą ir nepamiršti tų, kurie jau yra arti galutinio tikslo.
Kunigo Jono Burkaus knyga „Arti tikslo“ (1979 m.) yra išsamus ir paguodžiantis gidas po vieną paslaptingiausių krikščioniškosios eschatologijos temų – skaistyklą. Autorius, remdamasis Šventuoju Raštu, Bažnyčios mokymu, teologų įžvalgomis ir gausiais šventųjų bei mistikų liudijimais, skaitytojui atveria anapusinio pasaulio slėpinius, kuriuose Dievo teisingumas persipina su Jo begaliniu gailestingumu. Tai veikalas, skirtas ne gąsdinti, o suteikti viltį ir praktinių dvasinio gyvenimo gairių.
Knygos struktūra ir esmė
Knyga yra suskirstyta į logiškas temas, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo pamatinių teologinių sąvokų iki praktinių patarimų.
Teologinis pagrindas: Pradžioje autorius išaiškina Kristaus Mistinio Kūno ir Šventųjų bendravimo sampratas. Tai yra esminis atspirties taškas norint suprasti, kodėl gyvieji gali padėti mirusiems ir kodėl mirusieji gali užtarti gyvuosius. Paaiškinama, kas yra asmeninis teismas po mirties ir kodėl skaistykla yra būtina Dievo gailestingumo apraiška.
Skaistyklos prigimtis: J. Burkus detaliai nagrinėja, kas yra skaistykla, kokie jos kentėjimai (laikinas Dievo neregėjimas ir jaučiamieji kentėjimai) ir kokia jų trukmė. Remdamasis šventųjų regėjimais, jis aprašo skirtingas skaistyklos „padalas“ ar „sritis“, priklausančias nuo vėlės kalčių.
Pagalba kenčiančioms vėlėms: Tai pati praktiškiausia ir plačiausia knygos dalis. Autorius išsamiai aptaria būdus, kuriais galime padėti skaistykloje esantiems:
Šv. Mišių auka: Pabrėžiama kaip pati galingiausia priemonė.
Malda: Ypač rožinis ir Kryžiaus kelias.
Atlaidai, išmaldos, pasninkas ir kiti gailestingumo darbai.
Kaip išvengti skaistyklos: Paskutiniuose skyriuose pateikiami konkretūs patarimai, kaip gyventi, kad po mirties būtų galima keliauti tiesiai į dangų. Akcentuojamas nuolatinis atsivertimas, pamaldumas Mergelei Marijai (ypač Škaplieriaus nešiojimas), dažnas sakramentų priėmimas ir herojiški artimo meilės aktai.
Kam skirta ši knyga?
„Arti tikslo“ yra universali knyga, naudinga kiekvienam tikinčiajam, nepriklausomai nuo jo dvasinio brandumo lygio.
Ieškantiems paguodos: Tiems, kurie gedi artimųjų, knyga suteikia vilties ir konkrečių būdų, kaip palaikyti dvasinį ryšį su išėjusiaisiais ir jiems padėti.
Siekiantiems dvasinio augimo: Knyga skatina giliau apmąstyti savo gyvenimą, nuodėmių pasekmes ir amžinybės perspektyvą. Ji motyvuoja gyventi sąmoningiau ir atsakingiau.
Besidomintiems teologija: Nors parašyta populiariai ir suprantamai, knyga yra teologiškai turtinga, pateikianti platų istorinių ir mistinių šaltinių spektrą.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Arti tikslo“ yra klasikinis katalikiškos dvasingumo literatūros pavyzdys, kuris nepraranda savo aktualumo. Tai ne tik teologinis traktatas apie pomirtinį gyvenimą, bet ir praktinis vadovas, kaip gyventi krikščionišką meilę čia ir dabar. Knyga primena, kad mirtis nėra pabaiga, o Šventųjų bendravimas peržengia laiko ir erdvės ribas, sujungdamas kovojančią, kenčiančią ir triumfuojančią Bažnyčią į vieną didelę Dievo šeimą. Tai paveikus ir šviesus kvietimas rimtai žiūrėti į savo išganymą ir nepamiršti tų, kurie jau yra arti galutinio tikslo.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 76
kun. Algirdas Paliokas
Kaunas 1997
pateikiama knygos „Gegužinės pamaldos“ apžvalga. Tai maldynėlis, skirtas tradicinėms gegužės mėnesio pamaldoms Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbei. Knygelę sudarė kunigas Algirdas Paliokas SJ, o 1997 metais išleido leidykla „Caritas“. Knygos apžvalga: „Gegužinės pamaldos“ Šis leidinys yra praktinis vadovas tikintiesiems, norintiems prasmingai švęsti gegužės mėnesį, kuris Katalikų Bažnyčios tradicijoje yra skirtas ypatingai pagarbai Dievo Motinai Marijai.
Turinys ir struktūra
Knygelė yra aiškios ir tradicinės struktūros, pritaikytos tiek bendruomeninei maldai bažnyčioje, tiek asmeninėms ar šeimos pamaldoms namuose. Ją sudaro:
Įžanga: Trumpai pristatoma gegužinių pamaldų istorija, siekianti XII amžių, ir jų praktika, kurią XVIII amžiuje išpopuliarino šv. Pilypas Nėris. Paaiškinama, kaip pamaldos atliekamos bažnyčioje ir kaip jas galima pritaikyti namų aplinkai prie altorėlio su Marijos paveikslu.
Pagrindinės maldos: Pateikiama Švenčiausiosios Mergelės Marijos litanija, malda „Tavo apginimo šaukiamės“ ir garsi šv. Bernardo malda „Atsimink“.
Giesmės: Įtraukta tradicinė giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“.
Kasdieniai skaitiniai: Kiekvienai gegužės mėnesio dienai (nuo 1 iki 31) yra skirtas trumpas meditacinis tekstas, skirtas apmąstymui.
Temos ir dvasinė vertė
Pagrindinė knygelės tema – Švenčiausiosios Mergelės Marijos asmens ir jos vaidmens išganymo istorijoje apmąstymas. Kasdieniai skaitiniai, parinkti iš įvairių krikščioniškų autorių (pvz., šv. Kirilo Aleksandriečio , Romano Guardini , popiežiaus Jono Pauliaus II ), atskleidžia vis kitą Marijos paveikslo aspektą:
Marija kaip tikėjimo pavyzdys: Pabrėžiamas Jos nuolankus „taip“ Dievo valiai („Štai aš, Viešpaties tarnaitė...“) ir jos tikėjimas net tada, kai žmogiškai viskas atrodė nesuprantama.
Marija – Bažnyčios Motina: Apmąstoma jos motiniška globa ir vaidmuo krikščionių vienybės siekyje.
Marija – pavyzdys krikščioniškam gyvenimui: Jos meilė, pasireiškianti skubia pagalba artimui (apsilankymas pas Elzbietą), ir jos dorybės (tyrumas, nusižeminimas) pateikiamos kaip pavyzdys kiekvienam tikinčiajam.
Kančios prasmė: Prisimenama Skausmingoji Motina po kryžiumi, pabrėžiant, kad kelias į prisikėlimą veda per kančią.
Šis leidinys yra vertingas dvasinis palydovas gegužės mėnesį. Jis ne tik pateikia tradicines maldas, bet ir per trumpus, lengvai suprantamus kasdienius apmąstymus kviečia gilintis į Marijos asmenį, mokytis iš jos tikėjimo ir meilės, taip praturtinant savo dvasinį gyvenimą.
Turinys ir struktūra
Knygelė yra aiškios ir tradicinės struktūros, pritaikytos tiek bendruomeninei maldai bažnyčioje, tiek asmeninėms ar šeimos pamaldoms namuose. Ją sudaro:
Įžanga: Trumpai pristatoma gegužinių pamaldų istorija, siekianti XII amžių, ir jų praktika, kurią XVIII amžiuje išpopuliarino šv. Pilypas Nėris. Paaiškinama, kaip pamaldos atliekamos bažnyčioje ir kaip jas galima pritaikyti namų aplinkai prie altorėlio su Marijos paveikslu.
Pagrindinės maldos: Pateikiama Švenčiausiosios Mergelės Marijos litanija, malda „Tavo apginimo šaukiamės“ ir garsi šv. Bernardo malda „Atsimink“.
Giesmės: Įtraukta tradicinė giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“.
Kasdieniai skaitiniai: Kiekvienai gegužės mėnesio dienai (nuo 1 iki 31) yra skirtas trumpas meditacinis tekstas, skirtas apmąstymui.
Temos ir dvasinė vertė
Pagrindinė knygelės tema – Švenčiausiosios Mergelės Marijos asmens ir jos vaidmens išganymo istorijoje apmąstymas. Kasdieniai skaitiniai, parinkti iš įvairių krikščioniškų autorių (pvz., šv. Kirilo Aleksandriečio , Romano Guardini , popiežiaus Jono Pauliaus II ), atskleidžia vis kitą Marijos paveikslo aspektą:
Marija kaip tikėjimo pavyzdys: Pabrėžiamas Jos nuolankus „taip“ Dievo valiai („Štai aš, Viešpaties tarnaitė...“) ir jos tikėjimas net tada, kai žmogiškai viskas atrodė nesuprantama.
Marija – Bažnyčios Motina: Apmąstoma jos motiniška globa ir vaidmuo krikščionių vienybės siekyje.
Marija – pavyzdys krikščioniškam gyvenimui: Jos meilė, pasireiškianti skubia pagalba artimui (apsilankymas pas Elzbietą), ir jos dorybės (tyrumas, nusižeminimas) pateikiamos kaip pavyzdys kiekvienam tikinčiajam.
Kančios prasmė: Prisimenama Skausmingoji Motina po kryžiumi, pabrėžiant, kad kelias į prisikėlimą veda per kančią.
Šis leidinys yra vertingas dvasinis palydovas gegužės mėnesį. Jis ne tik pateikia tradicines maldas, bet ir per trumpus, lengvai suprantamus kasdienius apmąstymus kviečia gilintis į Marijos asmenį, mokytis iš jos tikėjimo ir meilės, taip praturtinant savo dvasinį gyvenimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 75
KUN. GERHARD DIESSEL
CHICAGO, ILL. 1917
Klasikinės dvasinės literatūros perlas: „Apmąstymai visiems metams ir šventėms“
Knyga, „Apmąstymai visiems metams ir šventėms“, yra 1917 metais Čikagoje išleistas kunigo Gerhardo Diesselio veikalas, kurį į lietuvių kalbą išvertė kunigas A. Staniukynas. Tai – išsamus dvasinių pratimų ir minčių maldos vadovas, skirtas visų pirma dvasininkams, vienuoliams ir giliai tikintiems pasauliečiams, siekiantiems dvasinio tobulumo. Šis leidinys yra ne tik maldos vadovas, bet ir vertingas istorinis bei lingvistinis to meto lietuvių išeivijos religinio gyvenimo liudijimas.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra suskirstyta logiškai ir sistemingai, apimant visą liturginių metų ciklą. Ji padalinta į dvi pagrindines dalis: Kalėdų ir Velykų laiką. Turinys detaliai veda skaitytoją per svarbiausius bažnytinių metų periodus:
Advento laikotarpis: Apmąstymai apie dvejopą Kristaus atėjimą, žmonijos būklę iki Išganytojo gimimo ir atgailos svarbą.
Kalėdų laikas: Meditacijos apie Kalėdų slėpinį, šventųjų (Stepono, Jono) pavyzdžius ir Trijų Karalių kelionę.
Laikas po Trijų Karalių: Gilinamasi į Šventosios Šeimos paslėptą gyvenimą Nazarete, bendruomeninio gyvenimo svarbą ir dorybes.
Gavėnios ir Velykų laikas: Tai pati plačiausia knygos dalis, kurioje detaliai apmąstomi Kristaus kančios etapai, Jo mirtis ir šlovingas Prisikėlimas.
Kiekvienas apmąstymas yra aiškiai struktūrizuotas ir pritaikytas asmeninei maldai. Paprastai jį sudaro:
Įžanga: Trumpas įvadas į dienos temą.
Svarstymas: Teologinis temos išaiškinimas.
Pritaikymas: Praktiniai patarimai, kaip svarstomą tiesą pritaikyti savo gyvenime.
Malda ir Pasiryžimas: Konkretūs veiksmai ir maldos, padedančios įtvirtinti apmąstymo vaisius.
Priede taip pat pateikiami apmąstymai konkrečioms šventėms (pvz., Šv. Kazimiero, Šv. Pranciškaus Ksavero) ir mėnesinėms rekolekcijoms.
Kam skirta ši knyga?
Knygos prakalboje nurodoma, kad ji skirta „ypatingai, tiems asmenims, kurie, savo pašventimo rupesčiu užimti, turi da priedermę daryti artymui gailestingumo darbus“. Tai rodo, kad pagrindinė auditorija – dvasiškai brandūs žmonės, vienuoliai, kunigai ir aktyvūs pasauliečiai, kuriems dvasinis gyvenimas yra kasdienybės pagrindas. Tai nėra lengvas skaitinys prieš miegą, o rimtas įrankis, reikalaujantis susikaupimo, disciplinos ir noro gilintis į save.
Vertė ir reikšmė šiandien
Nors knyga parašyta daugiau nei prieš šimtą metų ir jos kalba gali pasirodyti archajiška, jos turinys išlieka stebėtinai aktualus.
Dvasinė vertė: Ji siūlo patikrintą ir struktūrizuotą kelią į dvasinį augimą. Klasikinės dorybės – nusižeminimas, klusnumas, meilė, atgaila – yra amžinos ir visuomet reikalingos.
Istorinė vertė: Leidinys atspindi XX a. pradžios katalikišką pamaldumą, jo formas ir akcentus. Tai svarbus šaltinis Bažnyčios istorijos ir lietuvių išeivijos kultūros tyrinėtojams.
Lingvistinė vertė: Knygoje vartojama turtinga, autentiška to meto lietuvių kalba, kuri gali būti įdomi kalbos istorikams ir visiems, besidomintiems lietuvių kalbos raida.
Apibendrinimas
„Apmąstymai visiems metams ir šventėms“ – tai gilus, sistemingas ir dvasiškai turtingas veikalas. Nors reikalaujantis skaitytojo pastangų ir susikaupimo, jis atveria kelią į nuoseklų dvasinį gyvenimą pagal klasikinę katalikišką tradiciją. Šiandien ši knyga yra vertingas šaltinis ne tik ieškantiems dvasinio vadovavimo, bet ir besidomintiems Lietuvos bažnytinės literatūros paveldu.
Knyga, „Apmąstymai visiems metams ir šventėms“, yra 1917 metais Čikagoje išleistas kunigo Gerhardo Diesselio veikalas, kurį į lietuvių kalbą išvertė kunigas A. Staniukynas. Tai – išsamus dvasinių pratimų ir minčių maldos vadovas, skirtas visų pirma dvasininkams, vienuoliams ir giliai tikintiems pasauliečiams, siekiantiems dvasinio tobulumo. Šis leidinys yra ne tik maldos vadovas, bet ir vertingas istorinis bei lingvistinis to meto lietuvių išeivijos religinio gyvenimo liudijimas.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra suskirstyta logiškai ir sistemingai, apimant visą liturginių metų ciklą. Ji padalinta į dvi pagrindines dalis: Kalėdų ir Velykų laiką. Turinys detaliai veda skaitytoją per svarbiausius bažnytinių metų periodus:
Advento laikotarpis: Apmąstymai apie dvejopą Kristaus atėjimą, žmonijos būklę iki Išganytojo gimimo ir atgailos svarbą.
Kalėdų laikas: Meditacijos apie Kalėdų slėpinį, šventųjų (Stepono, Jono) pavyzdžius ir Trijų Karalių kelionę.
Laikas po Trijų Karalių: Gilinamasi į Šventosios Šeimos paslėptą gyvenimą Nazarete, bendruomeninio gyvenimo svarbą ir dorybes.
Gavėnios ir Velykų laikas: Tai pati plačiausia knygos dalis, kurioje detaliai apmąstomi Kristaus kančios etapai, Jo mirtis ir šlovingas Prisikėlimas.
Kiekvienas apmąstymas yra aiškiai struktūrizuotas ir pritaikytas asmeninei maldai. Paprastai jį sudaro:
Įžanga: Trumpas įvadas į dienos temą.
Svarstymas: Teologinis temos išaiškinimas.
Pritaikymas: Praktiniai patarimai, kaip svarstomą tiesą pritaikyti savo gyvenime.
Malda ir Pasiryžimas: Konkretūs veiksmai ir maldos, padedančios įtvirtinti apmąstymo vaisius.
Priede taip pat pateikiami apmąstymai konkrečioms šventėms (pvz., Šv. Kazimiero, Šv. Pranciškaus Ksavero) ir mėnesinėms rekolekcijoms.
Kam skirta ši knyga?
Knygos prakalboje nurodoma, kad ji skirta „ypatingai, tiems asmenims, kurie, savo pašventimo rupesčiu užimti, turi da priedermę daryti artymui gailestingumo darbus“. Tai rodo, kad pagrindinė auditorija – dvasiškai brandūs žmonės, vienuoliai, kunigai ir aktyvūs pasauliečiai, kuriems dvasinis gyvenimas yra kasdienybės pagrindas. Tai nėra lengvas skaitinys prieš miegą, o rimtas įrankis, reikalaujantis susikaupimo, disciplinos ir noro gilintis į save.
Vertė ir reikšmė šiandien
Nors knyga parašyta daugiau nei prieš šimtą metų ir jos kalba gali pasirodyti archajiška, jos turinys išlieka stebėtinai aktualus.
Dvasinė vertė: Ji siūlo patikrintą ir struktūrizuotą kelią į dvasinį augimą. Klasikinės dorybės – nusižeminimas, klusnumas, meilė, atgaila – yra amžinos ir visuomet reikalingos.
Istorinė vertė: Leidinys atspindi XX a. pradžios katalikišką pamaldumą, jo formas ir akcentus. Tai svarbus šaltinis Bažnyčios istorijos ir lietuvių išeivijos kultūros tyrinėtojams.
Lingvistinė vertė: Knygoje vartojama turtinga, autentiška to meto lietuvių kalba, kuri gali būti įdomi kalbos istorikams ir visiems, besidomintiems lietuvių kalbos raida.
Apibendrinimas
„Apmąstymai visiems metams ir šventėms“ – tai gilus, sistemingas ir dvasiškai turtingas veikalas. Nors reikalaujantis skaitytojo pastangų ir susikaupimo, jis atveria kelią į nuoseklų dvasinį gyvenimą pagal klasikinę katalikišką tradiciją. Šiandien ši knyga yra vertingas šaltinis ne tik ieškantiems dvasinio vadovavimo, bet ir besidomintiems Lietuvos bažnytinės literatūros paveldu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 75
JUST. KLUMBYS
Marijampolė 1938
Šventasis su Pypke ir Pašliūžomis: Justino Klumbio „Jurgis Frassati“
Justino Klumbio knyga „Jurgis Frassati: Šių laikų jaunimo idealas“ yra jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie jauną italą, kurio trumpas, bet nepaprastai turtingas gyvenimas tapo pavyzdžiu tūkstančiams jaunų žmonių visame pasaulyje. Tai nėra sausa hagiografija, vaizduojanti tolimą ir nepasiekiamą šventąjį. Priešingai, autorius atskleidžia gyvą, energingą, linksmybes ir sportą mėgusį jaunuolį, kuris savo kasdienybėje sugebėjo sujungti gilų dvasinį gyvenimą su aktyvia socialine veikla ir paprastu žmogišku džiaugsmu.
Modernus Idealas Moderniame Pasaulyje
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą Jurgio Frassati (1901–1925) gyvenimą, nuo pat vaikystės turtingoje ir įtakingoje Turino šeimoje iki jo staigios mirties, sulaukus vos 24-erių. Autorius pabrėžia kontrastą tarp Jurgio aplinkos ir jo asmeninių pasirinkimų.
Prigimties Dovanos ir Dvasios Stiprybė: Jurgis apdovanotas viskuo, ko galėtų trokšti jaunas žmogus: gera kilme, turtais, puikia išvaizda, fizine jėga ir aštriu protu. Tačiau Klumbys parodo, kad šios dovanos jam tampa ne savitikslio malonumo šaltiniu, o įrankiais tarnauti Dievui ir artimui. Jo meilė kalnams, slidinėjimui ir ekskursijoms visada dera su kasdiene malda, Mišiomis ir Eucharistijos adoracija.
Apaštalas Tarp Draugų ir Vargšų: Knygoje ryškiai atsiskleidžia du pagrindiniai Jurgio apaštalavimo laukai. Pirmasis – jo draugų ratas. Būdamas linksmas ir draugiškas, jis tampa natūraliu lyderiu, tačiau savo autoritetą naudoja ne tuščioms linksmybėms, o tam, kad skatintų draugus gyventi pagal krikščioniškus idealus, dalyvauti katalikiškoje veikloje ir nebijoti viešai išpažinti savo tikėjimo. Antrasis, ir galbūt pats svarbiausias, jo veiklos baras – tarnystė vargšams. Jurgis slapta nuo šeimos lanko skurdžiausius Turino kvartalus, nešdamas ne tik materialinę paramą, bet ir paguodą, draugystę ir žmogišką šilumą. Būtent užsikrėtęs nuo vieno iš savo globojamų ligonių, jis ir miršta.
Kova už Skaistybę ir Būdo Tvirtumą: Autorius nevengia ir sudėtingesnių temų. Jurgio gyvenimas pateikiamas kaip nuolatinė kova – kova su savo paties silpnybėmis, su abejingumu ir netikėjimu aplinkoje. Ypač pabrėžiama jo pastanga išsaugoti širdies tyrumą ir skaistybę, kurią jis laiko didžiausiu turtu ir vyriškumo įrodymu. Jo pavyzdys griauna mitą, kad skaistus gyvenimas yra nenatūralus ar žalingas.
Šventumas – Ne Atitrūkimas, o Gyvenimo Pilnatvė
Pagrindinė knygos žinia – šventumas yra pasiekiamas kiekvienam, nepriklausomai nuo socialinės padėties ar gyvenimo būdo. Jurgis Frassati nėra vienuolis ar atsiskyrėlis. Jis – studentas, sūnus, draugas, visuomenės veikėjas. Jo šventumas gimsta ne iš pasaulio neigimo, o iš jo perkeitimo per meilę. Jis parodo, kad galima mylėti kalnus ir Eucharistiją, juokauti su draugais ir melstis už nusidėjėlius, būti politiškai aktyviam ir nuolankiai tarnauti vargšams.
Išvados
Justino Klumbio „Jurgis Frassati“ yra nepaprastai aktuali knyga šių dienų jaunimui. Ji siūlo patrauklų ir realų šventumo modelį, kuris įkvepia ne bėgti nuo pasaulio, o drąsiai ir džiaugsmingai jame gyventi, visur ir visada liudijant Kristų. Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris „ėjo į aukštybes“ ne tik kopdamas į Alpes, bet ir keldamas savo sielą link Dievo. Tai knyga, kuri primena, kad tikrasis gyvenimo džiaugsmas ir prasmė slypi ne imant, o duodant.
Justino Klumbio knyga „Jurgis Frassati: Šių laikų jaunimo idealas“ yra jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie jauną italą, kurio trumpas, bet nepaprastai turtingas gyvenimas tapo pavyzdžiu tūkstančiams jaunų žmonių visame pasaulyje. Tai nėra sausa hagiografija, vaizduojanti tolimą ir nepasiekiamą šventąjį. Priešingai, autorius atskleidžia gyvą, energingą, linksmybes ir sportą mėgusį jaunuolį, kuris savo kasdienybėje sugebėjo sujungti gilų dvasinį gyvenimą su aktyvia socialine veikla ir paprastu žmogišku džiaugsmu.
Modernus Idealas Moderniame Pasaulyje
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą Jurgio Frassati (1901–1925) gyvenimą, nuo pat vaikystės turtingoje ir įtakingoje Turino šeimoje iki jo staigios mirties, sulaukus vos 24-erių. Autorius pabrėžia kontrastą tarp Jurgio aplinkos ir jo asmeninių pasirinkimų.
Prigimties Dovanos ir Dvasios Stiprybė: Jurgis apdovanotas viskuo, ko galėtų trokšti jaunas žmogus: gera kilme, turtais, puikia išvaizda, fizine jėga ir aštriu protu. Tačiau Klumbys parodo, kad šios dovanos jam tampa ne savitikslio malonumo šaltiniu, o įrankiais tarnauti Dievui ir artimui. Jo meilė kalnams, slidinėjimui ir ekskursijoms visada dera su kasdiene malda, Mišiomis ir Eucharistijos adoracija.
Apaštalas Tarp Draugų ir Vargšų: Knygoje ryškiai atsiskleidžia du pagrindiniai Jurgio apaštalavimo laukai. Pirmasis – jo draugų ratas. Būdamas linksmas ir draugiškas, jis tampa natūraliu lyderiu, tačiau savo autoritetą naudoja ne tuščioms linksmybėms, o tam, kad skatintų draugus gyventi pagal krikščioniškus idealus, dalyvauti katalikiškoje veikloje ir nebijoti viešai išpažinti savo tikėjimo. Antrasis, ir galbūt pats svarbiausias, jo veiklos baras – tarnystė vargšams. Jurgis slapta nuo šeimos lanko skurdžiausius Turino kvartalus, nešdamas ne tik materialinę paramą, bet ir paguodą, draugystę ir žmogišką šilumą. Būtent užsikrėtęs nuo vieno iš savo globojamų ligonių, jis ir miršta.
Kova už Skaistybę ir Būdo Tvirtumą: Autorius nevengia ir sudėtingesnių temų. Jurgio gyvenimas pateikiamas kaip nuolatinė kova – kova su savo paties silpnybėmis, su abejingumu ir netikėjimu aplinkoje. Ypač pabrėžiama jo pastanga išsaugoti širdies tyrumą ir skaistybę, kurią jis laiko didžiausiu turtu ir vyriškumo įrodymu. Jo pavyzdys griauna mitą, kad skaistus gyvenimas yra nenatūralus ar žalingas.
Šventumas – Ne Atitrūkimas, o Gyvenimo Pilnatvė
Pagrindinė knygos žinia – šventumas yra pasiekiamas kiekvienam, nepriklausomai nuo socialinės padėties ar gyvenimo būdo. Jurgis Frassati nėra vienuolis ar atsiskyrėlis. Jis – studentas, sūnus, draugas, visuomenės veikėjas. Jo šventumas gimsta ne iš pasaulio neigimo, o iš jo perkeitimo per meilę. Jis parodo, kad galima mylėti kalnus ir Eucharistiją, juokauti su draugais ir melstis už nusidėjėlius, būti politiškai aktyviam ir nuolankiai tarnauti vargšams.
Išvados
Justino Klumbio „Jurgis Frassati“ yra nepaprastai aktuali knyga šių dienų jaunimui. Ji siūlo patrauklų ir realų šventumo modelį, kuris įkvepia ne bėgti nuo pasaulio, o drąsiai ir džiaugsmingai jame gyventi, visur ir visada liudijant Kristų. Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris „ėjo į aukštybes“ ne tik kopdamas į Alpes, bet ir keldamas savo sielą link Dievo. Tai knyga, kuri primena, kad tikrasis gyvenimo džiaugsmas ir prasmė slypi ne imant, o duodant.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 74
Kun. A. Liepinis
Panevėžys 1939
Dvasios Stiprybė Greitėjančiame Pasaulyje: Kun. A. Liepinio „Kitų Pėdomis III“
Trečioji ir paskutinė kunigo A. Liepinio „pavyzdžių rinkinio“ dalis, „Kitų pėdomis III“, pasirodžiusi 1939 metais, vainikuoja populiariąją seriją, skirtą krikščioniškos moralės ir dvasinių vertybių ugdymui. Kaip ir ankstesnės dalys, ši knyga yra tikras pamokančių istorijų lobynas, tačiau ji išleista pasauliui stovint ant didelių permainų ir neramumų slenksčio. Būtent todėl autoriaus siekis per trumpus, gyvus pasakojimus sustiprinti tikėjimo pamatus tampa ypač aktualus ir prasmingas.
Amžinosios Temos Moderniame Formate
Knyga išlaiko skaitytojų pamėgtą mozaikišką struktūrą. Ji sudaryta iš šimtų trumpų, sunumeruotų pasakojimų, sugrupuotų į teminius skyrius, tokius kaip „Laimė“, „Tikėjimas ir mokslas“, „Šeima“, „Pareiga“, „Darbas“, „Malda“ ir daugelį kitų. Šis formatas, kaip knygos įžangoje pastebi Juozas Trimakas, yra puikiai pritaikytas moderniam, skubančiam žmogui, pratusiam prie greitos informacijos. Knygą galima skaityti kaip „dvasinį dienraštį“, kur kiekvienas „straipsnis“ – atskira istorija – siūlo peno apmąstymams ir praktinių gairių gyvenimui.
Rinkinyje vėl sutinkame platų herojų spektrą: nuo šventųjų ir istorinių asmenybių (šv. Pranciškus Salezietis, Napoleonas, vyskupas Valančius) iki paprastų darbininkų, karių ir motinų, kurių kasdieniai poelgiai tampa didvyriškumo ar moralinio nuopuolio pavyzdžiu. Autorius, kaip ir žadėjo, gausiai įpina pasakojimų iš Lietuvos istorijos, ypač iš kovų dėl tikėjimo ir tautiškumo laikotarpio, taip suteikdamas knygai dar daugiau artumo ir aktualumo lietuvių skaitytojui.
Praktinė Išmintis Kiekvienai Dienai
Pagrindinis knygos tikslas – ne teorizuoti, o rodyti. Kun. A. Liepinis, surinkdamas šiuos pavyzdžius, veikia kaip išmintingas pedagogas ir ganytojas. Jis supranta, kad konkretus, vaizdingas pasakojimas apie narsų karį, pasiaukojančią motiną ar sąžiningą darbininką paveikia širdį daug stipriau nei abstraktūs moraliniai samprotavimai.
Kiekviena istorija, ar tai būtų legenda apie „skardųjį varpą“ – sąžinę, ar tikras pasakojimas apie studentų apaštalavimą, tarnauja kaip veidrodis, kuriame skaitytojas gali pamatyti savo paties dorybes ir ydas. Knyga tampa praktiniu vadovu, mokančiu, kaip elgtis įvairiose gyvenimo situacijose, kaip nugalėti pagundas, išsaugoti tikėjimą ir išlikti doru žmogumi.
Išvados
„Kitų pėdomis III“ sėkmingai užbaigia kun. A. Liepinio trilogiją, palikdama skaitytojams turtingą ir lengvai prieinamą dvasinės išminties šaltinį. Tai knyga, kuri įrodo, jog amžinosios tiesos gali būti perteiktos paprasta ir patrauklia forma. Šis pavyzdžių rinkinys yra vertingas paminklas tarpukario Lietuvos dvasinei kultūrai ir puikus įrankis visiems, ieškantiems įkvėpimo ir moralinių kelrodžių sudėtingame gyvenimo kelyje. Tai paskutinis, bet tvirtas kvietimas ne tik žavėtis kilniais pavyzdžiais, bet ir pačiam sekti jų pramintomis pėdomis.
Trečioji ir paskutinė kunigo A. Liepinio „pavyzdžių rinkinio“ dalis, „Kitų pėdomis III“, pasirodžiusi 1939 metais, vainikuoja populiariąją seriją, skirtą krikščioniškos moralės ir dvasinių vertybių ugdymui. Kaip ir ankstesnės dalys, ši knyga yra tikras pamokančių istorijų lobynas, tačiau ji išleista pasauliui stovint ant didelių permainų ir neramumų slenksčio. Būtent todėl autoriaus siekis per trumpus, gyvus pasakojimus sustiprinti tikėjimo pamatus tampa ypač aktualus ir prasmingas.
Amžinosios Temos Moderniame Formate
Knyga išlaiko skaitytojų pamėgtą mozaikišką struktūrą. Ji sudaryta iš šimtų trumpų, sunumeruotų pasakojimų, sugrupuotų į teminius skyrius, tokius kaip „Laimė“, „Tikėjimas ir mokslas“, „Šeima“, „Pareiga“, „Darbas“, „Malda“ ir daugelį kitų. Šis formatas, kaip knygos įžangoje pastebi Juozas Trimakas, yra puikiai pritaikytas moderniam, skubančiam žmogui, pratusiam prie greitos informacijos. Knygą galima skaityti kaip „dvasinį dienraštį“, kur kiekvienas „straipsnis“ – atskira istorija – siūlo peno apmąstymams ir praktinių gairių gyvenimui.
Rinkinyje vėl sutinkame platų herojų spektrą: nuo šventųjų ir istorinių asmenybių (šv. Pranciškus Salezietis, Napoleonas, vyskupas Valančius) iki paprastų darbininkų, karių ir motinų, kurių kasdieniai poelgiai tampa didvyriškumo ar moralinio nuopuolio pavyzdžiu. Autorius, kaip ir žadėjo, gausiai įpina pasakojimų iš Lietuvos istorijos, ypač iš kovų dėl tikėjimo ir tautiškumo laikotarpio, taip suteikdamas knygai dar daugiau artumo ir aktualumo lietuvių skaitytojui.
Praktinė Išmintis Kiekvienai Dienai
Pagrindinis knygos tikslas – ne teorizuoti, o rodyti. Kun. A. Liepinis, surinkdamas šiuos pavyzdžius, veikia kaip išmintingas pedagogas ir ganytojas. Jis supranta, kad konkretus, vaizdingas pasakojimas apie narsų karį, pasiaukojančią motiną ar sąžiningą darbininką paveikia širdį daug stipriau nei abstraktūs moraliniai samprotavimai.
Kiekviena istorija, ar tai būtų legenda apie „skardųjį varpą“ – sąžinę, ar tikras pasakojimas apie studentų apaštalavimą, tarnauja kaip veidrodis, kuriame skaitytojas gali pamatyti savo paties dorybes ir ydas. Knyga tampa praktiniu vadovu, mokančiu, kaip elgtis įvairiose gyvenimo situacijose, kaip nugalėti pagundas, išsaugoti tikėjimą ir išlikti doru žmogumi.
Išvados
„Kitų pėdomis III“ sėkmingai užbaigia kun. A. Liepinio trilogiją, palikdama skaitytojams turtingą ir lengvai prieinamą dvasinės išminties šaltinį. Tai knyga, kuri įrodo, jog amžinosios tiesos gali būti perteiktos paprasta ir patrauklia forma. Šis pavyzdžių rinkinys yra vertingas paminklas tarpukario Lietuvos dvasinei kultūrai ir puikus įrankis visiems, ieškantiems įkvėpimo ir moralinių kelrodžių sudėtingame gyvenimo kelyje. Tai paskutinis, bet tvirtas kvietimas ne tik žavėtis kilniais pavyzdžiais, bet ir pačiam sekti jų pramintomis pėdomis.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 74
STASYS YLA
Putnam, 1951
Tai kunigo Stasio Ylos atsiminimų knygos „Žmonės ir žvėrys dievų miške“ apžvalga. Šis veikalas yra vienas stipriausių ir paveikiausių lietuvių memuarinės literatūros kūrinių, liudijančių apie dvasinę ir fizinę kovą nacių Štuthofo (Stutthof) koncentracijos stovykloje.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra autoriaus asmeninių išgyvenimų ir apmąstymų, patirtų kalint Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945 m.), visuma. Stasys Yla, kartu su kitais lietuvių inteligentais, buvo įkalintas kaip nacių represijų auka. Savo atsiminimuose jis ne tik dokumentuoja šiurpią stovyklos kasdienybę – badą, ligas, priverstinį darbą ir nuolatinį žiaurumą – bet ir gilinasi į pamatinį klausimą: kas nutinka žmogui ribinėse situacijose?
Pagrindinės temos ir idėjos
Pats knygos pavadinimas atveria pagrindinę jos temą – skirtį tarp tų, kurie išlieka „žmonėmis“, ir tų, kurie tampa „žvėrimis“.
Žmonės ir žvėrys: „Žvėrys“ knygoje – tai ne tik sadistiški esesininkai ar stovyklos prižiūrėtojai (kapo), bet ir tie kaliniai, kurie, palūžę nuo kančios ir bado, praranda žmogiškumą, tampa žiaurūs ir klastingi. Priešingai, „žmonės“ – tai tie, kurie net ir nežmoniškomis sąlygomis sugeba išsaugoti orumą, tikėjimą, atjautą ir solidarumą. Ši kova tarp žmogiškumo ir sužvėrėjimo yra centrinė kūrinio ašis.
„Dievų miškas“: Stovyklos erdvė, kaip ir Balio Sruogos to paties pavadinimo kūrinyje, yra „dievų miškas“ – vieta, kurioje negalioja žmogiški įstatymai, o gyvybę ir mirtį lemia absurdiška, žiauri prižiūrėtojų („dievų“) valia. Tai pasaulis, grįžęs į pagonišką chaosą, kuriame vienintelė atrama yra vidinė stiprybė.
Dvasinis pasipriešinimas: Būdamas kunigas, S. Yla ypatingą dėmesį skiria dvasiniam gyvenimui stovykloje. Jis aprašo slaptas pamaldas, bendras maldas, paskaitas ir pokalbius, kurie kaliniams tapo ne tik paguoda, bet ir aktyvaus dvasinio pasipriešinimo forma. Tikėjimas ir intelektuali veikla padėjo išsaugoti viltį ir žmogiškąjį orumą.
Stilius ir unikalumas
S. Ylos pasakojimo stilius yra analitinis, gilus ir filosofinis. Tai ne tik faktų ir įvykių virtinė, bet nuolatinė refleksija apie kančios prasmę, blogio prigimtį ir žmogaus sielos atsparumą. Lyginant su Balio Sruogos „Dievų mišku“, kuriame dominuoja ironija ir „juodasis humoras“ kaip savisaugos priemonė, S. Ylos žvilgsnis yra tiesus, pastoralinis ir teologinis. Jis neslepia skausmo po ironijos kauke, o bando jį suprasti ir įprasminti krikščioniškosios pasaulėžiūros šviesoje.
Kam skirta knyga?
„Žmonės ir žvėrys dievų miške“ yra būtinas kūrinys kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, XX a. totalitarinių režimų tragedijomis ir žmogaus prigimties klausimais. Tai sukrečiantis, bet kartu ir įkvepiantis liudijimas apie tai, kad net didžiausioje tamsoje žmogaus dvasia gali rasti šviesos ir išlikti nepalaužta.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra autoriaus asmeninių išgyvenimų ir apmąstymų, patirtų kalint Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945 m.), visuma. Stasys Yla, kartu su kitais lietuvių inteligentais, buvo įkalintas kaip nacių represijų auka. Savo atsiminimuose jis ne tik dokumentuoja šiurpią stovyklos kasdienybę – badą, ligas, priverstinį darbą ir nuolatinį žiaurumą – bet ir gilinasi į pamatinį klausimą: kas nutinka žmogui ribinėse situacijose?
Pagrindinės temos ir idėjos
Pats knygos pavadinimas atveria pagrindinę jos temą – skirtį tarp tų, kurie išlieka „žmonėmis“, ir tų, kurie tampa „žvėrimis“.
Žmonės ir žvėrys: „Žvėrys“ knygoje – tai ne tik sadistiški esesininkai ar stovyklos prižiūrėtojai (kapo), bet ir tie kaliniai, kurie, palūžę nuo kančios ir bado, praranda žmogiškumą, tampa žiaurūs ir klastingi. Priešingai, „žmonės“ – tai tie, kurie net ir nežmoniškomis sąlygomis sugeba išsaugoti orumą, tikėjimą, atjautą ir solidarumą. Ši kova tarp žmogiškumo ir sužvėrėjimo yra centrinė kūrinio ašis.
„Dievų miškas“: Stovyklos erdvė, kaip ir Balio Sruogos to paties pavadinimo kūrinyje, yra „dievų miškas“ – vieta, kurioje negalioja žmogiški įstatymai, o gyvybę ir mirtį lemia absurdiška, žiauri prižiūrėtojų („dievų“) valia. Tai pasaulis, grįžęs į pagonišką chaosą, kuriame vienintelė atrama yra vidinė stiprybė.
Dvasinis pasipriešinimas: Būdamas kunigas, S. Yla ypatingą dėmesį skiria dvasiniam gyvenimui stovykloje. Jis aprašo slaptas pamaldas, bendras maldas, paskaitas ir pokalbius, kurie kaliniams tapo ne tik paguoda, bet ir aktyvaus dvasinio pasipriešinimo forma. Tikėjimas ir intelektuali veikla padėjo išsaugoti viltį ir žmogiškąjį orumą.
Stilius ir unikalumas
S. Ylos pasakojimo stilius yra analitinis, gilus ir filosofinis. Tai ne tik faktų ir įvykių virtinė, bet nuolatinė refleksija apie kančios prasmę, blogio prigimtį ir žmogaus sielos atsparumą. Lyginant su Balio Sruogos „Dievų mišku“, kuriame dominuoja ironija ir „juodasis humoras“ kaip savisaugos priemonė, S. Ylos žvilgsnis yra tiesus, pastoralinis ir teologinis. Jis neslepia skausmo po ironijos kauke, o bando jį suprasti ir įprasminti krikščioniškosios pasaulėžiūros šviesoje.
Kam skirta knyga?
„Žmonės ir žvėrys dievų miške“ yra būtinas kūrinys kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, XX a. totalitarinių režimų tragedijomis ir žmogaus prigimties klausimais. Tai sukrečiantis, bet kartu ir įkvepiantis liudijimas apie tai, kad net didžiausioje tamsoje žmogaus dvasia gali rasti šviesos ir išlikti nepalaužta.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 74
JONAS GRINIUS
ROMA 1973
Šis leidinys – tai pirmasis literatūros kritiko ir profesoriaus Jono Griniaus studijų ir straipsnių rinkinio „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ tomas, išleistas Romoje 1973 metais, Lietuvių KatalIKŲ Mokslo Akademijos (L.K.M.A.). Knygą redagavo A. Liuima, S. J. Tai fundamentalus veikalas, kuriame autorius pateikia išsamią ir kritišką svarbiausių lietuvių literatūros klasikų – nuo Kristijono Donelaičio iki išeivijos autorių – kūrybos analizę.
Turinys ir struktūra
Knyga sudaryta iš monografinio pobūdžio studijų, skirtų atskiriems rašytojams arba specifinėms literatūros problemoms. Autorius gilinasi ne tik į estetinius kūrinių aspektus, bet ir į rašytojų asmenybes, jų idėjinį pasaulį bei santykį su epocha. Leidinį sudaro šios pagrindinės dalys:- Kristijonas Donelaitis – analizuojamas jo „sužalotas veidas“, kritiškai vertinant sovietmečio interpretacijas ir atskleidžiant poemos „Metai“ tematiką bei kompoziciją.
- Maironis – atskleidžiama jo, kaip tautos dainiaus ir kovotojo, reikšmė.
- Adomas Jakštas ir Balys Sruoga – nagrinėjama garsi šių dviejų literatūros veikėjų polemika ir kova.
- Vincas Krėvė – išsamiai analizuojamos jo istorinės dramos, veikėjų psichologija ir vaizdavimo būdas.
- Vincas Mykolaitis-Putinas – pateikiama itin plati jo, kaip kūrėjo, studija, apimanti biografinius bruožus, kūrybos temas (gamta, meilė, Dievas) ir pagrindines problemas (maištas, prometeizmas, egocentrizmas).
- Juozas Eretas – pristatomas kaip iniciatyvos ir stiliaus mokytojas.
- Bernardas Brazdžionis – apibūdinamas kaip „Dievo ir žmogaus šauklys“, analizuojant jo herojinę ir eleginę lyriką.
- Taip pat aptariama lietuvių literatūros padėtis sovietmečiu („tarp kūjo ir priekalo“), tėviškės miestelio tema išeivijos kūryboje ir naujausi posūkiai lietuvių dramoje.
Reikšmė
Pirmasis Jono Griniaus „Veidų ir problemų“ tomas yra vienas svariausių išeivijos literatūrologijos darbų. Jis pasižymi analitiniu gilumu, savarankišku požiūriu ir drąsa kritiškai vertinti net didžiausius autoritetus. Autorius ne tik apibendrina, bet ir polemizuoja, siūlo naujas interpretacijas, remdamasis Vakarų literatūros mokslo metodologija. Tai nepaprastai vertingas veikalas visiems, kurie giliau domisi lietuvių literatūros klasika ir jos idėjų pasauliu.Skaityti daugiau: VEIDAI IR PROBLEMOS LIETUVIŲ LITERATŪROJE I
- Išsami informacija
- Peržiūros: 74
PENKIOS KNYGOS Vertimas iš Neovulgatos
Vilnius 1973
Šiame dokumente pateikiama Psalmyno – Senojo Testamento psalmių rinkinio – apžvalga. Tai yra 1973 metais Lietuvos TSR Vyskupijų Ordinarų Kolegijos išleistas vertimas iš lotyniškosios Neovulgatos.
Psalmyno apžvalga
Šis leidinys yra išsamus 150 psalmių rinkinys, suskirstytas į penkias knygas, atkartojant penkių Mozės knygų struktūrą. Tai ne tik maldynas, bet ir svarbus religinės poezijos paminklas, atspindintis tūkstantmetę Izraelio tautos dvasinę patirtį.
Turinys ir struktūra
Knyga pradedama detaliu įvadu, kuris suteikia skaitytojui gilų istorinį ir literatūrinį kontekstą, būtiną norint suprasti psalmių prasmę. Įvade aptariami:
Literatūriniai žanrai: Psalmės skirstomos į tris pagrindines grupes: himnus (šlovinimo giesmes), maldavimus (dar vadinamus kančių psalmėmis arba raudomis) ir padėkos giesmes. Taip pat išskiriamos mišraus stiliaus, didaktinės (pamokomosios) ir pranašinės psalmės.
Pagrindinės temos: Himnuose šlovinamas Dievas kaip Kūrėjas ir Išganytojas, ypač pabrėžiami Jo darbai gamtoje ir išrinktosios tautos istorijoje. Maldavimuose – tiek asmeniniuose, tiek bendruomeniniuose – išsakomas skausmas, kančia, persekiojimai, ligos ir nuodėmės, prašant Dievo pagalbos ir pasigailėjimo. Padėkos psalmėse dėkojama už išklausytas maldas ir išgelbėjimą.
Karališkosios ir mesijinės psalmės: Išskiriama speciali psalmių grupė, skirta karaliui ( అభిషేక్తునికి). Šios psalmės, nors iš pradžių sietos su konkrečiais Dovydo dinastijos valdovais, laikui bėgant įgavo mesijinę prasmę, pranašaudamos ateisiantį Išganytoją – Kristų. Naujasis Testamentas dažnai cituoja šias psalmes, taikydamas jas Jėzui.
Autorystė ir datos: Nors tradiciškai daugelis psalmių priskiriamos karaliui Dovydui, įvadas paaiškina, kad Psalmynas yra kelių šimtmečių poetinės kūrybos rezultatas, apimantis laikotarpį nuo karalių iki pat Makabiejų laikų.
Vertimas ir numeracija
Šis leidimas yra parengtas remiantis 1969 m. Romoje išleistu bažnytiniu lotynišku vertimu (Neovulgata), lyginant jį su hebrajų originalu ir kitais moderniais vertimais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad psalmių numeracija laikosi graikiškojo ir lotyniškojo vertimų tradicijos, o skliausteliuose pateikiama hebrajiškojo teksto numeracija, kuri nuo 10 iki 148 psalmės skiriasi.
Dvasinė vertė
Psalmės yra ne tik senovės poezijos pavyzdys, bet ir gyva, aktuali malda. Įvade pabrėžiama, kad šias maldas kalbėjo pats Jėzus Kristus, Švenčiausioji Mergelė Marija ir apaštalai. Krikščioniškoji tradicija praturtino psalmių prasmę, leisdama jas skaityti per Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo prizmę. Taip senieji maldavimai ir viltys įgavo naują, pilnesnę reikšmę, tapdami neatsiejama Bažnyčios liturgijos ir asmeninio tikinčiojo maldos gyvenimo dalimi.
Šis Psalmyno leidinys yra vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo maldos gyvenimą ir geriau suprasti vieną svarbiausių Senojo Testamento knygų.
Psalmyno apžvalga
Šis leidinys yra išsamus 150 psalmių rinkinys, suskirstytas į penkias knygas, atkartojant penkių Mozės knygų struktūrą. Tai ne tik maldynas, bet ir svarbus religinės poezijos paminklas, atspindintis tūkstantmetę Izraelio tautos dvasinę patirtį.
Turinys ir struktūra
Knyga pradedama detaliu įvadu, kuris suteikia skaitytojui gilų istorinį ir literatūrinį kontekstą, būtiną norint suprasti psalmių prasmę. Įvade aptariami:
Literatūriniai žanrai: Psalmės skirstomos į tris pagrindines grupes: himnus (šlovinimo giesmes), maldavimus (dar vadinamus kančių psalmėmis arba raudomis) ir padėkos giesmes. Taip pat išskiriamos mišraus stiliaus, didaktinės (pamokomosios) ir pranašinės psalmės.
Pagrindinės temos: Himnuose šlovinamas Dievas kaip Kūrėjas ir Išganytojas, ypač pabrėžiami Jo darbai gamtoje ir išrinktosios tautos istorijoje. Maldavimuose – tiek asmeniniuose, tiek bendruomeniniuose – išsakomas skausmas, kančia, persekiojimai, ligos ir nuodėmės, prašant Dievo pagalbos ir pasigailėjimo. Padėkos psalmėse dėkojama už išklausytas maldas ir išgelbėjimą.
Karališkosios ir mesijinės psalmės: Išskiriama speciali psalmių grupė, skirta karaliui ( అభిషేక్తునికి). Šios psalmės, nors iš pradžių sietos su konkrečiais Dovydo dinastijos valdovais, laikui bėgant įgavo mesijinę prasmę, pranašaudamos ateisiantį Išganytoją – Kristų. Naujasis Testamentas dažnai cituoja šias psalmes, taikydamas jas Jėzui.
Autorystė ir datos: Nors tradiciškai daugelis psalmių priskiriamos karaliui Dovydui, įvadas paaiškina, kad Psalmynas yra kelių šimtmečių poetinės kūrybos rezultatas, apimantis laikotarpį nuo karalių iki pat Makabiejų laikų.
Vertimas ir numeracija
Šis leidimas yra parengtas remiantis 1969 m. Romoje išleistu bažnytiniu lotynišku vertimu (Neovulgata), lyginant jį su hebrajų originalu ir kitais moderniais vertimais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad psalmių numeracija laikosi graikiškojo ir lotyniškojo vertimų tradicijos, o skliausteliuose pateikiama hebrajiškojo teksto numeracija, kuri nuo 10 iki 148 psalmės skiriasi.
Dvasinė vertė
Psalmės yra ne tik senovės poezijos pavyzdys, bet ir gyva, aktuali malda. Įvade pabrėžiama, kad šias maldas kalbėjo pats Jėzus Kristus, Švenčiausioji Mergelė Marija ir apaštalai. Krikščioniškoji tradicija praturtino psalmių prasmę, leisdama jas skaityti per Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo prizmę. Taip senieji maldavimai ir viltys įgavo naują, pilnesnę reikšmę, tapdami neatsiejama Bažnyčios liturgijos ir asmeninio tikinčiojo maldos gyvenimo dalimi.
Šis Psalmyno leidinys yra vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo maldos gyvenimą ir geriau suprasti vieną svarbiausių Senojo Testamento knygų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 74
JONAS GRINIUS
ROMA 1977
Šis leidinys – tai antrasis literatūros kritiko ir profesoriaus Jono Griniaus studijų ir straipsnių rinkinio „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ tomas, išleistas Romoje 1977 metais, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.). Knygą redagavo A. Liuima, S. J. Tai solidus veikalas, kuriame autorius nuodugniai ir savarankiškai nagrinėja kertinių naujosios ir naujausios lietuvių literatūros autorių kūrybą, nevengdamas polemikos su įsigalėjusiomis nuomonėmis.
Turinys ir struktūra
Antrasis tomas tęsia pirmojo tomo tradiciją, pateikdamas išsamias, monografinio pobūdžio studijas apie atskirus rašytojus ir jų kūrybos problemas. Knygoje gilinamasi į autorių psichologinius portretus, jų kūrybos raidą, stilių ir idėjinį pasaulį. Leidinį sudaro šios pagrindinės dalys:- Juozas Tumas-Vaižgantas – analizuojamas kaip „integralinis realistas“, atskleidžiant jo kūrybos šviesiąsias ir tamsiąsias puses.
- Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana – pristatoma kaip „romantikė krikščionė“, gilinantis į jos svarbiausio kūrinio „Sename dvare“ temas ir vaizdavimo būdą.
- Balys Sruoga – išsamiai nagrinėjama jo, kaip dramaturgo, kūryba, atskleidžiant jo psichologinį veidą, dramatinių kūrinių įvairovę ir menines ypatybes.
- Jonas Aistis – charakterizuojamas kaip „nuskriausto žmogaus dainius“, analizuojant jo poezijos elegiškumą ir pagrindines vertybes.
- Salomėja Nėris – atskleidžiama jos sudėtinga asmenybė ir kūrybos kelias, pažymėtas nuolatinių „kryžkelių“.
- Juozas Paukštelis ir Antanas Vaičiulaitis – gretinami kaip pirmosios jaunystės meilės vaizduotojai.
- Vincas Ramonas – pristatomas kaip „impresionistinis romanistas“.
- Taip pat apžvelgiama išeivijos poetų (Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Leonardas Andriekus, Vladas Šlaitas, Antanas Jasmantas), poečių („mūsų dainų sesių“) ir humoristų kūryba.
Reikšmė
Jono Griniaus „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ yra vienas brandžiausių ir reikšmingiausių išeivijos literatūrologijos darbų. Autorius demonstruoja ne tik gilų literatūros išmanymą, bet ir drąsą savarankiškai vertinti net kanonizuotus autorius, ieškoti naujų jų kūrybos perspektyvų. Knyga pasižymi aiškia struktūra, sklandžiu stiliumi ir argumentuotu minčių dėstymu. Tai nepaprastai vertingas veikalas studentams, mokytojams ir visiems, kurie giliau domisi lietuvių literatūros klasika ir jos interpretavimo galimybėmis.Skaityti daugiau: VEIDAI IR PROBLEMOS LIETUVIŲ LITERATŪROJE II
- Išsami informacija
- Peržiūros: 74
Stasys Yla
Chicago, 1978
Tai kunigo Stasio Ylos knygos „Lietuvių šeimos tradicijos“ apžvalga. Šis veikalas yra populiariai parašyta, tačiau gili etnografinė studija, kurioje autorius su didele meile ir pagarba atkuria tradicinės lietuvių šeimos paveikslą, jos struktūrą, vertybes ir papročius.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie klasikinę, patriarchalinę Lietuvos kaimo šeimą, kurią autorius mato kaip tautos gyvybingumo ir stiprybės pamatą. Knyga nėra tik papročių aprašymas – tai bandymas atskleisti tradicinės šeimos, kaip savotiškos „valstybės valstybėje“, vidinę logiką ir dvasią. S. Yla nuosekliai nagrinėja kiekvieno šeimos nario vaidmenį ir vietą bendroje hierarchijoje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriarchalinė šeimos struktūra: Knygos centre – šeimos tėvas, kuris vaizduojamas ne kaip tironas, o kaip dvasinis ir materialinis šeimos vadas. Jis yra atsakingas už ūkio tęstinumą, tradicijų perdavimą ir visų šeimos narių gerovę. Jo autoritetas yra paremtas atsakomybe ir išmintimi.
Harmoningas vaidmenų pasiskirstymas: Autorius detaliai aprašo kiekvieno šeimos nario vaidmenį, pabrėždamas jų tarpusavio priklausomybę ir darną:
Motina – šeimos širdis, namų židinio saugotoja, vaikų auklėtoja.
Vyriausias sūnus – tėvo įpėdinis, ruošiamas perimti ūkį ir atsakomybę.
Marti – naujas žmogus šeimoje, kurios integracija parodo bendruomenės brandą.
Seneliai – gyvoji atmintis, tradicijų ir išminties nešėjai.
Tradicijos kaip išminties lobynas: Knygoje išsamiai aptariami šeimos kūrimo ritualai – piršlybos, vestuvės, krikštynos. S. Yla pabrėžia, kad tai nėra tik tuščios apeigos, o gilią prasmę ir pedagoginę vertę turintys veiksmai, stiprinantys šeimos ir giminės ryšius.
Tėviškės svarba: Šeima neatsiejamai susieta su žeme, su tėviške, kuri yra ne tik materialinio, bet ir dvasinio paveldo pagrindas.
Stilius
Stasys Yla rašo gyva, vaizdinga ir lengvai suprantama kalba. Jo stilius yra pastoralinis, šiltas, kartais idealizuojantis tradicinę šeimą, tačiau visada paremtas giliu išmanymu ir pagarba praeičiai. Knyga gausiai iliustruota citatomis iš tautosakos, kas pasakojimui suteikia autentiškumo.
Kam skirta knyga?
Ši knyga yra vertingas šaltinis visiems, kurie domisi Lietuvos etnografija, kultūros istorija ir socialine praeitimi. Ji ypač aktuali tiems, kurie nori suprasti savo šaknis ir vertybes, kurios šimtmečiais formavo lietuvių tautos charakterį. Tai yra savotiškas testamentas ir priminimas apie tradicinės šeimos stiprybę, ypač svarbus šiandienos pasaulyje.
Apie ką ši knyga?
Tai pasakojimas apie klasikinę, patriarchalinę Lietuvos kaimo šeimą, kurią autorius mato kaip tautos gyvybingumo ir stiprybės pamatą. Knyga nėra tik papročių aprašymas – tai bandymas atskleisti tradicinės šeimos, kaip savotiškos „valstybės valstybėje“, vidinę logiką ir dvasią. S. Yla nuosekliai nagrinėja kiekvieno šeimos nario vaidmenį ir vietą bendroje hierarchijoje.
Pagrindinės temos ir idėjos
Patriarchalinė šeimos struktūra: Knygos centre – šeimos tėvas, kuris vaizduojamas ne kaip tironas, o kaip dvasinis ir materialinis šeimos vadas. Jis yra atsakingas už ūkio tęstinumą, tradicijų perdavimą ir visų šeimos narių gerovę. Jo autoritetas yra paremtas atsakomybe ir išmintimi.
Harmoningas vaidmenų pasiskirstymas: Autorius detaliai aprašo kiekvieno šeimos nario vaidmenį, pabrėždamas jų tarpusavio priklausomybę ir darną:
Motina – šeimos širdis, namų židinio saugotoja, vaikų auklėtoja.
Vyriausias sūnus – tėvo įpėdinis, ruošiamas perimti ūkį ir atsakomybę.
Marti – naujas žmogus šeimoje, kurios integracija parodo bendruomenės brandą.
Seneliai – gyvoji atmintis, tradicijų ir išminties nešėjai.
Tradicijos kaip išminties lobynas: Knygoje išsamiai aptariami šeimos kūrimo ritualai – piršlybos, vestuvės, krikštynos. S. Yla pabrėžia, kad tai nėra tik tuščios apeigos, o gilią prasmę ir pedagoginę vertę turintys veiksmai, stiprinantys šeimos ir giminės ryšius.
Tėviškės svarba: Šeima neatsiejamai susieta su žeme, su tėviške, kuri yra ne tik materialinio, bet ir dvasinio paveldo pagrindas.
Stilius
Stasys Yla rašo gyva, vaizdinga ir lengvai suprantama kalba. Jo stilius yra pastoralinis, šiltas, kartais idealizuojantis tradicinę šeimą, tačiau visada paremtas giliu išmanymu ir pagarba praeičiai. Knyga gausiai iliustruota citatomis iš tautosakos, kas pasakojimui suteikia autentiškumo.
Kam skirta knyga?
Ši knyga yra vertingas šaltinis visiems, kurie domisi Lietuvos etnografija, kultūros istorija ir socialine praeitimi. Ji ypač aktuali tiems, kurie nori suprasti savo šaknis ir vertybes, kurios šimtmečiais formavo lietuvių tautos charakterį. Tai yra savotiškas testamentas ir priminimas apie tradicinės šeimos stiprybę, ypač svarbus šiandienos pasaulyje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 74
Paulius Rabikauskas
Vilnius 2002
Remiantis Pauliaus Rabikausko knyga „Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“, galima pateikti šią apžvalgą:
Tai fundamentalus ir autoritetingas istorinis veikalas, nuodugniai nagrinėjantis vienos svarbiausių Lietuvos švietimo ir kultūros institucijų – Vilniaus akademijos (vėliau tapusios Vilniaus universitetu) – įkūrimo ir veiklos istoriją jėzuitų ordino globoje. Autorius, pats būdamas jėzuitas ir Vatikano archyvuose dirbęs istorikas, pateikia išskirtinai gilų ir detaliais faktais paremtą pasakojimą, apimantį daugiau nei du šimtus metų – nuo 1579 m. iki 1773 m., kai jėzuitų ordinas buvo panaikintas.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Knyga chronologiškai veda skaitytoją per svarbiausius Vilniaus akademijos raidos etapus:
Įkūrimas ir pirmieji dešimtmečiai: P. Rabikauskas įtaigiai atskleidžia XVI a. antrosios pusės istorinį kontekstą – Reformacijos plitimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kontrreformacinį atsaką. Išsamiai aprašomas vyskupo Valerijono Protasevičiaus vaidmuo pakviečiant jėzuitus į Vilnių ir karaliaus Stepono Batoro privilegija, kuria kolegija buvo pakelta į akademijos ir universiteto rangą. Ši dalis pabrėžia, kad akademijos įkūrimas buvo ne tik švietimo, bet ir politinis bei ideologinis žingsnis, siekiant sustiprinti katalikybę regione.
„Aukso amžius“: Knygoje daug dėmesio skiriama XVII a., kai Vilniaus akademija tapo vienu svarbiausių mokslo ir kultūros centrų Rytų Europoje. Autorius detaliai nagrinėja akademijos struktūrą, dėstytus dalykus (nuo laisvųjų menų iki teologijos ir filosofijos), profesūros veiklą ir studentų gyvenimą. Ypač iškeliami tokie iškilūs akademijos auklėtiniai ir profesoriai kaip poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vadintas „sarmatų Horacijumi“, ir istorikas Albertas Kojalavičius-Vijūkas, padėjęs pagrindus Lietuvos istoriografijai. Taip pat pabrėžiama akademijos spaustuvės reikšmė knygų leidybai ir lietuvių raštijos raidai.
Išbandymų metai ir pabaiga: Autorius neaplenkia ir sudėtingų laikotarpių – XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija („Tvanas“), kurie nuniokojo kraštą ir smarkiai pakenkė akademijos veiklai. Paskutiniuose skyriuose analizuojamos jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m. priežastys ir pasekmės. Aprašoma, kaip akademijos turtas ir funkcijos buvo perduotos Edukacinei komisijai, taip užverčiant jėzuitų epochos puslapį Lietuvos švietimo istorijoje.
Autoriaus stilius ir indėlis
Paulius Rabikauskas rašo aiškiu, akademiniu, tačiau nevarginančiu stiliumi. Jo pasakojimas paremtas gausiais archyviniais šaltiniais, kas suteikia knygai ypatingo solidumo ir patikimumo. Autorius ne tik pateikia faktus, bet ir analizuoja procesus, atskleidžia asmenybių motyvus ir įvertina jėzuitų indėlį į Lietuvos kultūrą, mokslą ir net valstybingumo raidą. Tai ne sausas datų ir pavardžių sąvadas, o gyvas pasakojimas apie instituciją, kuri šimtmečiais formavo Lietuvos intelektualinį elitą.
Apibendrinimas
„Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“ yra vienas svarbiausių veikalų, skirtų Lietuvos švietimo ir kultūros istorijai. Tai išsami ir gili studija, atskleidžianti nepaprastai reikšmingą jėzuitų ordino vaidmenį, ugdant tautos protą ir dvasią. Knyga yra būtina perskaityti kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, Vilniaus universiteto ištakomis ir platesniu Europos kultūrinių bei religinių procesų kontekstu.
Tai fundamentalus ir autoritetingas istorinis veikalas, nuodugniai nagrinėjantis vienos svarbiausių Lietuvos švietimo ir kultūros institucijų – Vilniaus akademijos (vėliau tapusios Vilniaus universitetu) – įkūrimo ir veiklos istoriją jėzuitų ordino globoje. Autorius, pats būdamas jėzuitas ir Vatikano archyvuose dirbęs istorikas, pateikia išskirtinai gilų ir detaliais faktais paremtą pasakojimą, apimantį daugiau nei du šimtus metų – nuo 1579 m. iki 1773 m., kai jėzuitų ordinas buvo panaikintas.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Knyga chronologiškai veda skaitytoją per svarbiausius Vilniaus akademijos raidos etapus:
Įkūrimas ir pirmieji dešimtmečiai: P. Rabikauskas įtaigiai atskleidžia XVI a. antrosios pusės istorinį kontekstą – Reformacijos plitimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kontrreformacinį atsaką. Išsamiai aprašomas vyskupo Valerijono Protasevičiaus vaidmuo pakviečiant jėzuitus į Vilnių ir karaliaus Stepono Batoro privilegija, kuria kolegija buvo pakelta į akademijos ir universiteto rangą. Ši dalis pabrėžia, kad akademijos įkūrimas buvo ne tik švietimo, bet ir politinis bei ideologinis žingsnis, siekiant sustiprinti katalikybę regione.
„Aukso amžius“: Knygoje daug dėmesio skiriama XVII a., kai Vilniaus akademija tapo vienu svarbiausių mokslo ir kultūros centrų Rytų Europoje. Autorius detaliai nagrinėja akademijos struktūrą, dėstytus dalykus (nuo laisvųjų menų iki teologijos ir filosofijos), profesūros veiklą ir studentų gyvenimą. Ypač iškeliami tokie iškilūs akademijos auklėtiniai ir profesoriai kaip poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vadintas „sarmatų Horacijumi“, ir istorikas Albertas Kojalavičius-Vijūkas, padėjęs pagrindus Lietuvos istoriografijai. Taip pat pabrėžiama akademijos spaustuvės reikšmė knygų leidybai ir lietuvių raštijos raidai.
Išbandymų metai ir pabaiga: Autorius neaplenkia ir sudėtingų laikotarpių – XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija („Tvanas“), kurie nuniokojo kraštą ir smarkiai pakenkė akademijos veiklai. Paskutiniuose skyriuose analizuojamos jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m. priežastys ir pasekmės. Aprašoma, kaip akademijos turtas ir funkcijos buvo perduotos Edukacinei komisijai, taip užverčiant jėzuitų epochos puslapį Lietuvos švietimo istorijoje.
Autoriaus stilius ir indėlis
Paulius Rabikauskas rašo aiškiu, akademiniu, tačiau nevarginančiu stiliumi. Jo pasakojimas paremtas gausiais archyviniais šaltiniais, kas suteikia knygai ypatingo solidumo ir patikimumo. Autorius ne tik pateikia faktus, bet ir analizuoja procesus, atskleidžia asmenybių motyvus ir įvertina jėzuitų indėlį į Lietuvos kultūrą, mokslą ir net valstybingumo raidą. Tai ne sausas datų ir pavardžių sąvadas, o gyvas pasakojimas apie instituciją, kuri šimtmečiais formavo Lietuvos intelektualinį elitą.
Apibendrinimas
„Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“ yra vienas svarbiausių veikalų, skirtų Lietuvos švietimo ir kultūros istorijai. Tai išsami ir gili studija, atskleidžianti nepaprastai reikšmingą jėzuitų ordino vaidmenį, ugdant tautos protą ir dvasią. Knyga yra būtina perskaityti kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, Vilniaus universiteto ištakomis ir platesniu Europos kultūrinių bei religinių procesų kontekstu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 74
Ši Roberto Grigo poezijos knyga, apimanti eilėraščius, parašytus 1989–2015 metais, yra gilus ir daugiasluoksnis kūrinys, kuriame susipina religinės, patriotinės ir egzistencinės temos. Kaune 2018 metais išleista knyga atspindi sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį ir asmeninius autoriaus išgyvenimus.
Dominuojantys sovietmečio patirčių, kalėjimo ir tremties motyvai persmelkia eilėraščius, atskleisdami laisvės ilgesį ir kovos prasmę. Autorius nuolat kreipiasi į aukštesnes jėgas – Dievą, Jėzų, Mariją – ieškodamas paguodos ir atsakymų į kančios klausimus. Gamtos vaizdai – miškai, dykumos, upės – tampa galingomis metaforomis, atspindinčiomis vidines būsenas ir dvasinius ieškojimus.
Istorinis kontekstas taip pat labai svarbus – minimi tokie įvykiai kaip Kražių bažnyčios gynimas ir Baltijos kelias, kurie sustiprina patriotinę liniją. Poezijoje nuolat jaučiama įtampa tarp tikėjimo ir abejonės, vilties ir nevilties, grožio ir skausmo. R. Grigas kelia amžinuosius klausimus apie tiesą, teisingumą, meilę ir ištikimybę, kontrastuodamas dvasines vertybes su materialistine tikrove. Tai brandi ir apmąstymų kupina poezija, kviečianti skaitytoją į gilią kelionę po žmogaus sielos ir tautos istorijos labirintus.
Dominuojantys sovietmečio patirčių, kalėjimo ir tremties motyvai persmelkia eilėraščius, atskleisdami laisvės ilgesį ir kovos prasmę. Autorius nuolat kreipiasi į aukštesnes jėgas – Dievą, Jėzų, Mariją – ieškodamas paguodos ir atsakymų į kančios klausimus. Gamtos vaizdai – miškai, dykumos, upės – tampa galingomis metaforomis, atspindinčiomis vidines būsenas ir dvasinius ieškojimus.
Istorinis kontekstas taip pat labai svarbus – minimi tokie įvykiai kaip Kražių bažnyčios gynimas ir Baltijos kelias, kurie sustiprina patriotinę liniją. Poezijoje nuolat jaučiama įtampa tarp tikėjimo ir abejonės, vilties ir nevilties, grožio ir skausmo. R. Grigas kelia amžinuosius klausimus apie tiesą, teisingumą, meilę ir ištikimybę, kontrastuodamas dvasines vertybes su materialistine tikrove. Tai brandi ir apmąstymų kupina poezija, kviečianti skaitytoją į gilią kelionę po žmogaus sielos ir tautos istorijos labirintus.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 73
STEPAS PIKŠRYS
Kaunas 1939
Stepo Pikšrio romanas „Žemė vaitoja“ – tai stiprus ir realistiškas kūrinys, vaizduojantis Lietuvos kaimo gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo audrose ir Nepriklausomybės kovų išvakarėse. Knyga pasakoja apie Paliūnių kaimo žmones, kurių įprastą buitį sudrumsčia artėjantis frontas, vokiečių okupacija ir su ja ateinantys moraliniai bei fiziniai išbandymai.
Turinys ir siužetas
Romanas padalintas į dvi pagrindines dalis. Pirmojoje dalyje aprašomas chaosas ir baimė, apėmę kaimą artėjant vokiečių kariuomenei. Gyventojai skuba slėpti savo turtą, o ore tvyro nežinomybė. Pagrindinė veikėja Antanienė, kurios vyras Antanas yra fronte, lieka viena su dviem mažais vaikais ir senu uošviu Nikodemu. Slegiančių aplinkybių ir vokiečių feldfebelio Krauto prievartos bei vilionių paveikta, ji pasiduoda ir užmezga su juo santykius. Šis poelgis atneša jai ne tik materialinės naudos, bet ir kaimynų panieką bei gilų vidinį konfliktą.Antroji romano dalis prasideda Antano Baukio grįžimu iš nelaisvės. Jis randa ne tik nualintą ūkį, bet ir sugriautą šeimos garbę. Kūrinys jautriai ir psichologiškai įtikinamai vaizduoja skausmingą Antano ir jo žmonos santykių aiškinimąsi, atleidimo ir susitaikymo procesą. Išgyvenę asmeninę tragediją ir matydami bendrą tautos vargą, Antanas kartu su kaimynu Medžioniu apsisprendžia stoti į savanorių gretas ir kovoti už Lietuvos laisvę, taip asmeninį skausmą paversdami tautinio atgimimo jėga.
Pagrindinės temos ir veikėjai
„Žemė vaitoja“ nagrinėja sudėtingas temas, atskleisdama, kaip ekstremalios sąlygos paveikia žmones:- Karo poveikis civiliams: Romanas realistiškai parodo ne mūšio lauką, o paprastų žmonių kančias, badą, baimę ir kasdienę kovą už išlikimą.
- Moralinis pasirinkimas ir išdavystė: Knygoje ryškiai atskleidžiami skirtingi žmonių elgesio modeliai – nuo prisitaikėliškumo ir išdavystės (seniūnas Pleidžius) iki tylaus orumo (Nikodemas) ir heroizmo (Antanas, Medžionis). Antanienės istorija – tai sudėtinga studija apie moters palūžimą ir kančią.
- Tautinės savimonės gimimas: Kūrinys puikiai iliustruoja, kaip asmeninės ir bendros kančios pažadina žmonėse ryžtą kovoti ne tik už savo sodybą, bet ir už visą Tėvynę.
- Žmogaus ir žemės ryšys: Pavadinimas „Žemė vaitoja“ simbolizuoja, kad kenčia ne tik žmonės, bet ir jų gimtoji žemė, kuri yra neatsiejama jų tapatybės dalis.
Reikšmė
Stepo Pikšrio romanas yra vertingas lietuvių literatūros kūrinys, vaizduojantis vieną dramatiškiausių tautos istorijos laikotarpių. Tai gilus, psichologiškai brandus pasakojimas apie kančią, atleidimą ir vilties gimimą. Knyga yra svarbus paminklas kartai, kuri asmeninių tragedijų fone sugebėjo pakilti į kovą už nepriklausomą Lietuvą.- Išsami informacija
- Peržiūros: 73
PAUL KEPPLER
Marijampolėje 1940
Paulo Kepplerio „Daugiau džiaugsmo“: Kelrodis į Tikrąją Laimę
1940 metais „Sakalo“ leidyklos išleista ir A. Tyruolio išversta vokiečių vyskupo Paulo Kepplerio knyga „Daugiau džiaugsmo“ yra gilus ir stebėtinai aktualus veikalas, nagrinėjantis vieną fundamentaliausių žmogaus troškimų – siekį būti laimingam. Tai ne paviršutiniškas patarimų rinkinys, o rimta dvasinė ir filosofinė studija apie tikrojo džiaugsmo prigimtį, jo šaltinius ir didžiausius priešus modernioje visuomenėje.
Diagnozė: Kodėl Mūsų Laikams Trūksta Džiaugsmo?
Keppleris pradeda nuo skaudžios, bet taiklios diagnozės: XX amžiaus pradžios kultūra, nepaisant techninės pažangos ir išaugusių pramogų galimybių, kenčia nuo gilaus džiaugsmo trūkumo. Autorius įvardija kelis šios dvasinės ligos simptomus ir priežastis:
Išorinė, techninė kultūra: Gyvenimas tampa vis labiau paviršutiniškas, orientuotas į išorinius pasiekimus, greitį ir materialinę gerovę, apleidžiant vidinį sielos pasaulį.
Džiaugsmo pakaitalai: Tikrasis džiaugsmas painiojamas su trumpalaikiais malonumais, kuriuos teikia alkoholis, tuščios pramogos ar juslių tenkinimas. Tokie „džiaugsmai“ ne tik nesuteikia ilgalaikio pasitenkinimo, bet ir atbukina sielą, paversdami ją dar nelaimingesne.
Pesimistinis menas ir literatūra: Autorius kritikuoja to meto meno kryptis, kurios mėgaujasi negatyvumu, vaizduoja žmogaus menkystę, ligas ir ydas, taip užuot kėlusios dvasią, ją dar labiau slopina.
Auklėjimo klaidos: Per didelis dėmesys protiniam lavinimui, ignoruojant charakterio ir širdies ugdymą, sukuria nelaimingą ir dvasiškai skurdų jaunimą.
Tikrojo Džiaugsmo Šaltiniai
Pateikęs negailestingą diagnozę, Keppleris siūlo ir vaistus. Jis atskleidžia, kur slypi tikrojo, neišsenkančio džiaugsmo versmės. Tai nėra kažkas, ką galima nusipirkti ar gauti be pastangų; tai vidinės nuostatos ir gyvenimo būdo vaisius.
Krikščionybė kaip Džiaugsmo Religija: Autorius paneigia mitą, kad krikščionybė yra liūdesio ir savęs neigimo religija. Priešingai, jis teigia, kad tikėjimas, malda ir santykis su Dievu yra pats giliausias ir patvariausias džiaugsmo šaltinis, teikiantis vidinę ramybę net ir kančioje.
Pareiga ir Saikas: Tikrasis džiaugsmas kyla ne iš palaidumo, o iš pareigos atlikimo, saiko ir savitvardos. Būtent gebėjimas valdyti savo aistras ir norus išlaisvina sielą tikrajai laimei.
Mažų Dalykų Vertinimas: Knygoje raginama išmokti džiaugtis paprastais, kasdieniais dalykais: gamtos grožiu, šeimos bendryste, nuoširdžiu darbu. Būtent iš šių mažų džiaugsmų susideda didelė gyvenimo laimė.
Dėkingumas: Autorius pabrėžia, kad dėkingumas yra raktas į džiaugsmą. Mokėjimas dėkoti už tai, ką turi, atveria akis gausybei dovanų, kurias dažnai laikome savaime suprantamomis.
Džiaugsmas iš Džiaugsmo: Kilniausias džiaugsmas, pasak Kepplerio, kyla iš noro ir gebėjimo džiaugsmu dalintis su kitais. Darydami laimingus kitus, patys tampame laimingiausi.
Stilius ir Reikšmė Šiandienai
Paulo Kepplerio stilius yra gyvas, poetiškas ir įtikinamas. Jis gausiai remiasi Šventuoju Raštu, šventųjų gyvenimais, filosofų (Goethe, Schiller, Carlyle) mintimis, sukurdamas platų ir turtingą kontekstą savo apmąstymams.
Nors knyga parašyta prieš daugiau nei 80 metų, jos įžvalgos stebėtinai tinka ir šiandienos pasauliui, galbūt net dar labiau. Gyvenant nuolatinio skubėjimo, informacinio triukšmo ir paviršutiniškų pramogų amžiuje, „Daugiau džiaugsmo“ yra tarsi gaivaus oro gurkšnis. Tai kvietimas sustoti, pažvelgti į savo vidų ir iš naujo atrasti tai, kas gyvenimui teikia tikrąją prasmę ir pilnatvę. Tai knyga, kuri moko ne tik ieškoti džiaugsmo, bet ir jį kurti savyje bei aplink save.
1940 metais „Sakalo“ leidyklos išleista ir A. Tyruolio išversta vokiečių vyskupo Paulo Kepplerio knyga „Daugiau džiaugsmo“ yra gilus ir stebėtinai aktualus veikalas, nagrinėjantis vieną fundamentaliausių žmogaus troškimų – siekį būti laimingam. Tai ne paviršutiniškas patarimų rinkinys, o rimta dvasinė ir filosofinė studija apie tikrojo džiaugsmo prigimtį, jo šaltinius ir didžiausius priešus modernioje visuomenėje.
Diagnozė: Kodėl Mūsų Laikams Trūksta Džiaugsmo?
Keppleris pradeda nuo skaudžios, bet taiklios diagnozės: XX amžiaus pradžios kultūra, nepaisant techninės pažangos ir išaugusių pramogų galimybių, kenčia nuo gilaus džiaugsmo trūkumo. Autorius įvardija kelis šios dvasinės ligos simptomus ir priežastis:
Išorinė, techninė kultūra: Gyvenimas tampa vis labiau paviršutiniškas, orientuotas į išorinius pasiekimus, greitį ir materialinę gerovę, apleidžiant vidinį sielos pasaulį.
Džiaugsmo pakaitalai: Tikrasis džiaugsmas painiojamas su trumpalaikiais malonumais, kuriuos teikia alkoholis, tuščios pramogos ar juslių tenkinimas. Tokie „džiaugsmai“ ne tik nesuteikia ilgalaikio pasitenkinimo, bet ir atbukina sielą, paversdami ją dar nelaimingesne.
Pesimistinis menas ir literatūra: Autorius kritikuoja to meto meno kryptis, kurios mėgaujasi negatyvumu, vaizduoja žmogaus menkystę, ligas ir ydas, taip užuot kėlusios dvasią, ją dar labiau slopina.
Auklėjimo klaidos: Per didelis dėmesys protiniam lavinimui, ignoruojant charakterio ir širdies ugdymą, sukuria nelaimingą ir dvasiškai skurdų jaunimą.
Tikrojo Džiaugsmo Šaltiniai
Pateikęs negailestingą diagnozę, Keppleris siūlo ir vaistus. Jis atskleidžia, kur slypi tikrojo, neišsenkančio džiaugsmo versmės. Tai nėra kažkas, ką galima nusipirkti ar gauti be pastangų; tai vidinės nuostatos ir gyvenimo būdo vaisius.
Krikščionybė kaip Džiaugsmo Religija: Autorius paneigia mitą, kad krikščionybė yra liūdesio ir savęs neigimo religija. Priešingai, jis teigia, kad tikėjimas, malda ir santykis su Dievu yra pats giliausias ir patvariausias džiaugsmo šaltinis, teikiantis vidinę ramybę net ir kančioje.
Pareiga ir Saikas: Tikrasis džiaugsmas kyla ne iš palaidumo, o iš pareigos atlikimo, saiko ir savitvardos. Būtent gebėjimas valdyti savo aistras ir norus išlaisvina sielą tikrajai laimei.
Mažų Dalykų Vertinimas: Knygoje raginama išmokti džiaugtis paprastais, kasdieniais dalykais: gamtos grožiu, šeimos bendryste, nuoširdžiu darbu. Būtent iš šių mažų džiaugsmų susideda didelė gyvenimo laimė.
Dėkingumas: Autorius pabrėžia, kad dėkingumas yra raktas į džiaugsmą. Mokėjimas dėkoti už tai, ką turi, atveria akis gausybei dovanų, kurias dažnai laikome savaime suprantamomis.
Džiaugsmas iš Džiaugsmo: Kilniausias džiaugsmas, pasak Kepplerio, kyla iš noro ir gebėjimo džiaugsmu dalintis su kitais. Darydami laimingus kitus, patys tampame laimingiausi.
Stilius ir Reikšmė Šiandienai
Paulo Kepplerio stilius yra gyvas, poetiškas ir įtikinamas. Jis gausiai remiasi Šventuoju Raštu, šventųjų gyvenimais, filosofų (Goethe, Schiller, Carlyle) mintimis, sukurdamas platų ir turtingą kontekstą savo apmąstymams.
Nors knyga parašyta prieš daugiau nei 80 metų, jos įžvalgos stebėtinai tinka ir šiandienos pasauliui, galbūt net dar labiau. Gyvenant nuolatinio skubėjimo, informacinio triukšmo ir paviršutiniškų pramogų amžiuje, „Daugiau džiaugsmo“ yra tarsi gaivaus oro gurkšnis. Tai kvietimas sustoti, pažvelgti į savo vidų ir iš naujo atrasti tai, kas gyvenimui teikia tikrąją prasmę ir pilnatvę. Tai knyga, kuri moko ne tik ieškoti džiaugsmo, bet ir jį kurti savyje bei aplink save.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 73
Prel. ALEKSANDRAS DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS
ROMA 1975
Įžanga
„Užgesę žiburiai“ – tai prelato Aleksandro Dambrausko-Jakšto sudarytas biografijų ir nekrologų rinkinys, kuriame pagerbiami iškilūs, tačiau jau anapilin iškeliavę, Lietuvos ir kitų kraštų veikėjai. Autorius, būdamas aktyvus publicistas, per savo gyvenimą aprašė daugybę rašytojų, mokslininkų, Bažnyčios ir visuomenės asmenybių. Ši knyga surenka šiuos paminėjimus į vieną vietą, siekiant išsaugoti jų atminimą ir nuopelnus ateities kartoms.Knygos Struktūra
Knyga yra suskirstyta į dvi pagrindines dalis. Pirmoji dalis, pavadinta „Paminėtinieji Lietuviai“, skirta Lietuvos veikėjams. Antroji dalis – „Minėtinieji Kitataučiai“ – apžvelgia asmenybes iš kitų šalių.Abi dalys yra toliau skirstomos į tris skyrius pagal veiklos sritis:
- Rašytojai
- Mokslininkai
- Visuomenės veikėjai
Apžvelgiamos Asmenybės
Autorius pateikia išsamius arba trumpesnius aprašymus apie daugybę įtakingų asmenų, kurie paliko pėdsaką kultūros, mokslo ir visuomenės gyvenime.Lietuvių Veikėjai:
Tarp lietuvių „žiburių“ autorius mini tokias asmenybes kaip rašytojas dr. Vincas Pietaris, apibūdinamas kaip žymiausias to meto beletristas, kunigas ir švietėjas Jonas Balvočius-Gerutis, vyskupas ir rašytojas Motiejus Valančius, poetas ir matematikas vyskupas Antanas Baranauskas, kalbininkas kun. Kazimieras Jaunius ir daugelis kitų, kurie savo darbais prisidėjo prie Lietuvos kultūrinio atgimimo.Kitataučių Veikėjai:
Antrojoje dalyje apžvelgiami pasaulinio garso veikėjai, tokie kaip italų poetas Dante Alighieri, lenkų rašytojas Henrikas Sienkevičius, rusų filosofas Vladimiras Solovjovas, mokslininkai Liudvikas Pasteuras ir Grigas Mendelis, taip pat tarptautinės kalbos „Esperanto“ kūrėjas dr. Liudas-Lozorius Zamenhofas. Šių asmenybių apžvalgos parodo platų autoriaus akiratį ir domėjimąsi pasauline kultūra.Autoriaus Tikslas
A. Dambrauskas-Jakštas šia knyga siekia ne tik pagerbti mirusiuosius, bet ir pateikti vertingos medžiagos Lietuvos kultūros istorijai. Jis pabrėžia, kad šie paminėjimai, nors ir parašyti skirtingu laiku ir skirtinga forma, atskleidžia svarbias praeities detales, kurios gali būti naudingos jaunajai kartai ir ateities tyrinėtojams. Tai bandymas neleisti „užgesti žiburiams“, kurie švietė tautai tamsiaisiais laikotarpiais.Apibendrinimas
„Užgesę žiburiai“ yra vertingas istorinis ir literatūrinis dokumentas, liudijantis apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios intelektualinį gyvenimą. Tai ne tik biografijų rinkinys, bet ir paties autoriaus, kaip mąstytojo ir patrioto, portretas. Knyga svarbi kiekvienam, besidominčiam Lietuvos kultūros istorija ir asmenybėmis, kurios ją kūrė.- Išsami informacija
- Peržiūros: 73
Juozas Prunskis
Chicago, 1985
Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) išleistas leidinys „Gelbėjimas tremtinių iš Maskvos letenų“. Tai istorinės apžvalgos žanro rinkinys, sudarytas iš žurnalo „Naujoji Viltis“ straipsnių, pasirodžiusių 1984 metais.
Apie ką šis leidinys?
Leidinys yra skirtas nušviesti Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) kritiškai svarbią veiklą po Antrojo pasaulinio karo, gelbstint lietuvių pabėgėlius (DP – displaced persons) nuo priverstinės repatriacijos į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į ALT politines ir diplomatines pastangas paveikti JAV vyriausybę bei karinę vadovybę Europoje, kad būtų sustabdytas sovietų agentų vykdomas teroras ir agitacija Vakarų okupacinėse zonose esančiose pabėgėlių stovyklose.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Politinė kova už tremtinių išlikimą: Detaliai aprašomi konkretūs ALT veiksmai: memorandumų ir laiškų siuntimas JAV Valstybės departamentui, susitikimai su aukštais pareigūnais, bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis (pvz., BALF'u). Šiais veiksmais buvo siekiama informuoti Amerikos valdžią apie tikrąją padėtį stovyklose ir apginti tremtinių teisę laisvai pasirinkti savo likimą.
ALT, kaip politinio centro, svarba: Leidinyje pabrėžiama, kad tuo metu ALT buvo pagrindinis ir aktyviausias Amerikos lietuvių politinis centras, atstovavęs tautiečių interesams aukščiausiu lygmeniu.
Amerikos lietuvių vienybė ir pilietiškumas: Akcentuojama, kaip svarbu buvo sutelkti JAV lietuvių bendruomenę bendram tikslui, siekiant apginti nuo sovietų teroro bėgančius tautiečius.
Istorinė atmintis ir dėkingumas: Leidinys yra ir padėka organizacijai, kurios pastangų dėka dešimtims tūkstančių lietuvių buvo atvertas kelias į laisvą gyvenimą Amerikoje ir kituose kraštuose.
Stilius ir kam skirta
Leidinio stilius yra dokumentinis, informatyvus. Jame gausu oficialių dokumentų – laiškų, memorandumų, pranešimų – citatų, kurios pateikiamos tiek originalo (anglų) kalba, tiek išverstos į lietuvių kalbą. Tai suteikia leidiniui istorinį svorį ir patikimumą.
Šis darbas skirtas visiems, besidomintiems pokario Lietuvos išeivijos istorija, JAV lietuvių politine veikla ir lietuvių organizacijų vaidmeniu kovoje dėl tautos išlikimo. Tai ypač vertingas šaltinis istorikams ir tiems, kurie nori geriau suprasti, kokių pastangų dėka buvo išgelbėti tūkstančiai lietuvių likimų.
Apie ką šis leidinys?
Leidinys yra skirtas nušviesti Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) kritiškai svarbią veiklą po Antrojo pasaulinio karo, gelbstint lietuvių pabėgėlius (DP – displaced persons) nuo priverstinės repatriacijos į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į ALT politines ir diplomatines pastangas paveikti JAV vyriausybę bei karinę vadovybę Europoje, kad būtų sustabdytas sovietų agentų vykdomas teroras ir agitacija Vakarų okupacinėse zonose esančiose pabėgėlių stovyklose.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Politinė kova už tremtinių išlikimą: Detaliai aprašomi konkretūs ALT veiksmai: memorandumų ir laiškų siuntimas JAV Valstybės departamentui, susitikimai su aukštais pareigūnais, bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis (pvz., BALF'u). Šiais veiksmais buvo siekiama informuoti Amerikos valdžią apie tikrąją padėtį stovyklose ir apginti tremtinių teisę laisvai pasirinkti savo likimą.
ALT, kaip politinio centro, svarba: Leidinyje pabrėžiama, kad tuo metu ALT buvo pagrindinis ir aktyviausias Amerikos lietuvių politinis centras, atstovavęs tautiečių interesams aukščiausiu lygmeniu.
Amerikos lietuvių vienybė ir pilietiškumas: Akcentuojama, kaip svarbu buvo sutelkti JAV lietuvių bendruomenę bendram tikslui, siekiant apginti nuo sovietų teroro bėgančius tautiečius.
Istorinė atmintis ir dėkingumas: Leidinys yra ir padėka organizacijai, kurios pastangų dėka dešimtims tūkstančių lietuvių buvo atvertas kelias į laisvą gyvenimą Amerikoje ir kituose kraštuose.
Stilius ir kam skirta
Leidinio stilius yra dokumentinis, informatyvus. Jame gausu oficialių dokumentų – laiškų, memorandumų, pranešimų – citatų, kurios pateikiamos tiek originalo (anglų) kalba, tiek išverstos į lietuvių kalbą. Tai suteikia leidiniui istorinį svorį ir patikimumą.
Šis darbas skirtas visiems, besidomintiems pokario Lietuvos išeivijos istorija, JAV lietuvių politine veikla ir lietuvių organizacijų vaidmeniu kovoje dėl tautos išlikimo. Tai ypač vertingas šaltinis istorikams ir tiems, kurie nori geriau suprasti, kokių pastangų dėka buvo išgelbėti tūkstančiai lietuvių likimų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 72
Juozas Zdebskis
VILNIUS 1997
Tai antroji kunigo Juozo Zdebskio dvasinio palikimo serijos „Menas gyventi“ dalis, kuri tęsia skaitytojo pažintį su šio iškilaus dvasininko pamokslais. Šioje knygoje publikuojami dar ankstyvesnio laikotarpio, 1951–1958 metų, pamokslų metmenys, parašyti kunigystės pradžioje, tarnaujant Kaune, Šiluvoje ir kitur. Šis rinkinys atskleidžia jaunojo kunigo dvasinės minties brandą, gilų tikėjimą ir gebėjimą kalbėti apie amžinąsias vertybes sudėtingu pokario ir sovietmečio laikotarpiu.
Turinys ir temos
Knygos turinys, sprendžiant iš pateiktos medžiagos, yra sutelktas į fundamentalias krikščioniško gyvenimo temas, kurias autorius analizuoja per asmeninės patirties ir gilaus teologinio supratimo prizmę:
Tikėjimo esmė ir iššūkiai: J. Zdebskis nagrinėja tikėjimo ir netikėjimo prigimtį. Pasitelkdamas fariziejų pavyzdį, jis pabrėžia, kad puikybė ir išankstinis nusistatymas gali užkirsti kelią Dievo malonei net ir akivaizdžių stebuklų akivaizdoje. Priešingai, nuodėmingas, bet atviras tiesai žmogus gali patirti gilų atsivertimą.
Kančios prasmė ir atpirkimas: Viena centrinių temų – kančios įprasminimas per Kristaus auką. Autorius aiškina, kad kančia nėra beprasmė, o krikščionio pareiga yra aukoti savo sunkumus už kitų išganymą, taip dalyvaujant atpirkimo darbe.
Krikščionybė kaip veiksmas: Kunigas pabrėžia, kad tikėjimas turi būti gyvas ir matomas per konkrečius darbus – meilę artimui, pasiaukojimą ir atjautą. Krikščionybė, pasak jo, nėra tik žodžių ar ritualų rinkinys, o aktyvi, veikianti meilė.
Jaunystės dvasiniai pavojai: Autorius skiria dėmesio jaunimo dvasiniam ugdymui. Jis kalba apie jaunystės veržlumą, idealizmą, bet kartu ir apie pavojus, kylančius dėl dvasinio pagrindo stokos. Klusnumas ir auka, pasak kunigo, yra būtini dvasiniam subrendimui ir tikrosios laisvės atradimui.
Stilius ir autoriaus požiūris
Kunigo J. Zdebskio pamokslų stilius yra emocionalus, pamokomasis ir persmelktas gilaus asmeninio įsitikinimo. Jis naudoja daug retorinių priemonių:
Tiesioginis kreipimasis: Autorius nuolat kreipiasi į klausytoją („broliai“), skatindamas jį asmeninei refleksijai ir sąžinės peržvalgai.
Vaizdinga kalba: Pamoksluose gausu ryškių metaforų ir palyginimų (pvz., tikėjimo stoka prilyginama „pūvančiam lavonui“, o gėris – „kibirkštėlei“), kurie padeda geriau perteikti dvasines tiesas.
Biblijos pavyzdžiai: Visos temos giliai grindžiamos Šventojo Rašto pavyzdžiais, ypač iš Naujojo Testamento, kurie tampa atspirties tašku apmąstymams.
Kontekstas ir reikšmė
Šie pamokslai buvo sakomi itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu – stalinizmo pabaigoje ir vėlesniais sovietiniais metais, kai bet kokia religinė mintis buvo slopinama. Todėl kunigo J. Zdebskio žodis skamba ne tik kaip dvasinis mokymas, bet ir kaip drąsus pasipriešinimas ateistinei ideologijai. Jo gebėjimas kalbėti apie amžinąsias vertybes, kai aplinkui buvo bandoma įdiegti materialistinę pasaulėžiūrą, liudija neeilinę dvasinę stiprybę.
Antroji „Meno gyventi“ dalis yra vertingas šaltinis, leidžiantis geriau pažinti ne tik kunigo Juozo Zdebskio asmenybę, bet ir visos pokario kartos dvasinius ieškojimus. Tai knyga, kviečianti skaitytoją apmąstyti savo gyvenimo prasmę, tikėjimo tvirtumą ir atsakomybę prieš Dievą bei artimą.
Turinys ir temos
Knygos turinys, sprendžiant iš pateiktos medžiagos, yra sutelktas į fundamentalias krikščioniško gyvenimo temas, kurias autorius analizuoja per asmeninės patirties ir gilaus teologinio supratimo prizmę:
Tikėjimo esmė ir iššūkiai: J. Zdebskis nagrinėja tikėjimo ir netikėjimo prigimtį. Pasitelkdamas fariziejų pavyzdį, jis pabrėžia, kad puikybė ir išankstinis nusistatymas gali užkirsti kelią Dievo malonei net ir akivaizdžių stebuklų akivaizdoje. Priešingai, nuodėmingas, bet atviras tiesai žmogus gali patirti gilų atsivertimą.
Kančios prasmė ir atpirkimas: Viena centrinių temų – kančios įprasminimas per Kristaus auką. Autorius aiškina, kad kančia nėra beprasmė, o krikščionio pareiga yra aukoti savo sunkumus už kitų išganymą, taip dalyvaujant atpirkimo darbe.
Krikščionybė kaip veiksmas: Kunigas pabrėžia, kad tikėjimas turi būti gyvas ir matomas per konkrečius darbus – meilę artimui, pasiaukojimą ir atjautą. Krikščionybė, pasak jo, nėra tik žodžių ar ritualų rinkinys, o aktyvi, veikianti meilė.
Jaunystės dvasiniai pavojai: Autorius skiria dėmesio jaunimo dvasiniam ugdymui. Jis kalba apie jaunystės veržlumą, idealizmą, bet kartu ir apie pavojus, kylančius dėl dvasinio pagrindo stokos. Klusnumas ir auka, pasak kunigo, yra būtini dvasiniam subrendimui ir tikrosios laisvės atradimui.
Stilius ir autoriaus požiūris
Kunigo J. Zdebskio pamokslų stilius yra emocionalus, pamokomasis ir persmelktas gilaus asmeninio įsitikinimo. Jis naudoja daug retorinių priemonių:
Tiesioginis kreipimasis: Autorius nuolat kreipiasi į klausytoją („broliai“), skatindamas jį asmeninei refleksijai ir sąžinės peržvalgai.
Vaizdinga kalba: Pamoksluose gausu ryškių metaforų ir palyginimų (pvz., tikėjimo stoka prilyginama „pūvančiam lavonui“, o gėris – „kibirkštėlei“), kurie padeda geriau perteikti dvasines tiesas.
Biblijos pavyzdžiai: Visos temos giliai grindžiamos Šventojo Rašto pavyzdžiais, ypač iš Naujojo Testamento, kurie tampa atspirties tašku apmąstymams.
Kontekstas ir reikšmė
Šie pamokslai buvo sakomi itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu – stalinizmo pabaigoje ir vėlesniais sovietiniais metais, kai bet kokia religinė mintis buvo slopinama. Todėl kunigo J. Zdebskio žodis skamba ne tik kaip dvasinis mokymas, bet ir kaip drąsus pasipriešinimas ateistinei ideologijai. Jo gebėjimas kalbėti apie amžinąsias vertybes, kai aplinkui buvo bandoma įdiegti materialistinę pasaulėžiūrą, liudija neeilinę dvasinę stiprybę.
Antroji „Meno gyventi“ dalis yra vertingas šaltinis, leidžiantis geriau pažinti ne tik kunigo Juozo Zdebskio asmenybę, bet ir visos pokario kartos dvasinius ieškojimus. Tai knyga, kviečianti skaitytoją apmąstyti savo gyvenimo prasmę, tikėjimo tvirtumą ir atsakomybę prieš Dievą bei artimą.
Skaityti daugiau: Kunigas Juozas Zdebskis Menas gyventi II knyga
- Išsami informacija
- Peržiūros: 72
Borelli Machado
Vilnius 2018
Tarp Dangaus Perspėjimo ir Žemės Likimo: Knygos „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ Apžvalga
Antonio Augusto Borelli Machado knyga „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ yra išsamus ir paveikus pasakojimas apie vieną garsiausių XX amžiaus Marijos apsireiškimų. Remdamasis sesers Liucijos – vienos iš trijų regėtojų – rankraščiais ir kitais istoriniais dokumentais, autorius ne tik kruopščiai rekonstruoja 1917 m. įvykius Portugalijoje, bet ir atskleidžia gilų, pranašišką Fatimos žinios turinį, tiesiogiai susijusį su dramatiškais pasaulio istoriniais įvykiais. Tai veikalas, kuris pateikia Fatimos apsireiškimus ne kaip praeities stebuklą, o kaip skubų ir aktualų perspėjimą bei vilties pažadą šiuolaikiniam pasauliui.
Istorija, Kurią Rašė Dangus
Knygos struktūra nuosekliai veda skaitytoją per visą Fatimos įvykių eigą, pradedant nuo pamatų, kurie paruošė vaikus didžiajam susitikimui, ir baigiant pačios žinios sklaida ir jos reikšme.
Angelo Apsireiškimai: Pasakojimas prasideda ne nuo pačios Dievo Motinos, o nuo Portugalijos Angelo apsireiškimų trims piemenėliams – Liucijai, Pranciškui ir Jacintai. Šie 1916 m. įvykę susitikimai yra tarsi dvasinis paruošimas: Angelas moko vaikus gilios pagarbos maldos, adoracijos ir atgailos, paruošdamas jų širdis priimti didžiąją žinią.
Švenčiausiosios Mergelės Apsireiškimai: Knygos centre – šeši Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai, vykę nuo 1917 m. gegužės iki spalio. Autorius detaliai, remdamasis Liucijos liudijimais, atkuria kiekvieno susitikimo dialogus. Čia atsiskleidžia pagrindiniai Fatimos žinios elementai: raginimas kasdien kalbėti rožinį siekiant taikos pasaulyje, būtinybė atgailauti už nusidėjėlius ir pamaldumas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Trys Fatimos Paslaptys: Ypatingas dėmesys skiriamas trims paslapties dalims, kurias Dievo Motina patikėjo vaikams. Pirmoji – šiurpi pragaro vizija, atskleidžianti nuodėmės pasekmes. Antroji – pranašystė apie Antrąjį pasaulinį karą ir Rusijos vaidmenį skleidžiant savo „klaidas“ (komunizmą) po pasaulį, jei žmonija neatsivers. Trečioji, ilgai laikyta paslaptyje, dalis aprašoma kaip vizija apie „baltai apsirengusį vyskupą“ (popiežių) ir daugybę kankinių, kenčiančių persekiojimus.
Saulės Stebuklas: Pasakojimo kulminacija – 1917 m. spalio 13 d. įvykęs „saulės stebuklas“, kurį stebėjo dešimtys tūkstančių žmonių. Šis nepaaiškinamas gamtos reiškinys knygoje pateikiamas kaip Dievo patvirtinimas, kad apsireiškimai yra autentiški.
Tragedija ar Viltis?
Knygos pavadinimas atspindi pagrindinę jos dilemą. Fatimos žinia – tai ne lemtis, o pasirinkimas. Tragedija gresia pasauliui, jei jis ignoruos Dievo kvietimą atsiversti. Ši tragedija – tai karai, tautų naikinimas, Bažnyčios persekiojimai. Viltis yra pažadas, kad galiausiai „Mano Nekalčiausioji Širdis triumfuos“. Šis triumfas, pasak knygos, ateis per atsivertimą, kurio pagrindinės priemonės yra Rusijos paaukojimas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai ir Pirmųjų šeštadienių praktika.
Išvados
Antonio A. Borelli knyga yra nepaprastai paveikus ir įtikinamas pasakojimas. Ji sugeba sujungti istorinį tikslumą, teologinę įžvalgą ir gilų dvasinį jaudulį. Tai veikalas, kuris verčia susimąstyti apie XX amžiaus istoriją ne kaip apie atsitiktinių politinių įvykių grandinę, o kaip apie dvasinę kovą, kurioje dangus perspėja, kviečia ir siūlo išsigelbėjimo kelią. „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ yra knyga, kuri nepalieka abejingų ir primena, kad net ir tamsiausiais laikais viltis yra pasiekiama per maldą, atgailą ir pasitikėjimą Dievo Motina.
Antonio Augusto Borelli Machado knyga „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ yra išsamus ir paveikus pasakojimas apie vieną garsiausių XX amžiaus Marijos apsireiškimų. Remdamasis sesers Liucijos – vienos iš trijų regėtojų – rankraščiais ir kitais istoriniais dokumentais, autorius ne tik kruopščiai rekonstruoja 1917 m. įvykius Portugalijoje, bet ir atskleidžia gilų, pranašišką Fatimos žinios turinį, tiesiogiai susijusį su dramatiškais pasaulio istoriniais įvykiais. Tai veikalas, kuris pateikia Fatimos apsireiškimus ne kaip praeities stebuklą, o kaip skubų ir aktualų perspėjimą bei vilties pažadą šiuolaikiniam pasauliui.
Istorija, Kurią Rašė Dangus
Knygos struktūra nuosekliai veda skaitytoją per visą Fatimos įvykių eigą, pradedant nuo pamatų, kurie paruošė vaikus didžiajam susitikimui, ir baigiant pačios žinios sklaida ir jos reikšme.
Angelo Apsireiškimai: Pasakojimas prasideda ne nuo pačios Dievo Motinos, o nuo Portugalijos Angelo apsireiškimų trims piemenėliams – Liucijai, Pranciškui ir Jacintai. Šie 1916 m. įvykę susitikimai yra tarsi dvasinis paruošimas: Angelas moko vaikus gilios pagarbos maldos, adoracijos ir atgailos, paruošdamas jų širdis priimti didžiąją žinią.
Švenčiausiosios Mergelės Apsireiškimai: Knygos centre – šeši Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai, vykę nuo 1917 m. gegužės iki spalio. Autorius detaliai, remdamasis Liucijos liudijimais, atkuria kiekvieno susitikimo dialogus. Čia atsiskleidžia pagrindiniai Fatimos žinios elementai: raginimas kasdien kalbėti rožinį siekiant taikos pasaulyje, būtinybė atgailauti už nusidėjėlius ir pamaldumas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Trys Fatimos Paslaptys: Ypatingas dėmesys skiriamas trims paslapties dalims, kurias Dievo Motina patikėjo vaikams. Pirmoji – šiurpi pragaro vizija, atskleidžianti nuodėmės pasekmes. Antroji – pranašystė apie Antrąjį pasaulinį karą ir Rusijos vaidmenį skleidžiant savo „klaidas“ (komunizmą) po pasaulį, jei žmonija neatsivers. Trečioji, ilgai laikyta paslaptyje, dalis aprašoma kaip vizija apie „baltai apsirengusį vyskupą“ (popiežių) ir daugybę kankinių, kenčiančių persekiojimus.
Saulės Stebuklas: Pasakojimo kulminacija – 1917 m. spalio 13 d. įvykęs „saulės stebuklas“, kurį stebėjo dešimtys tūkstančių žmonių. Šis nepaaiškinamas gamtos reiškinys knygoje pateikiamas kaip Dievo patvirtinimas, kad apsireiškimai yra autentiški.
Tragedija ar Viltis?
Knygos pavadinimas atspindi pagrindinę jos dilemą. Fatimos žinia – tai ne lemtis, o pasirinkimas. Tragedija gresia pasauliui, jei jis ignoruos Dievo kvietimą atsiversti. Ši tragedija – tai karai, tautų naikinimas, Bažnyčios persekiojimai. Viltis yra pažadas, kad galiausiai „Mano Nekalčiausioji Širdis triumfuos“. Šis triumfas, pasak knygos, ateis per atsivertimą, kurio pagrindinės priemonės yra Rusijos paaukojimas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai ir Pirmųjų šeštadienių praktika.
Išvados
Antonio A. Borelli knyga yra nepaprastai paveikus ir įtikinamas pasakojimas. Ji sugeba sujungti istorinį tikslumą, teologinę įžvalgą ir gilų dvasinį jaudulį. Tai veikalas, kuris verčia susimąstyti apie XX amžiaus istoriją ne kaip apie atsitiktinių politinių įvykių grandinę, o kaip apie dvasinę kovą, kurioje dangus perspėja, kviečia ir siūlo išsigelbėjimo kelią. „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ yra knyga, kuri nepalieka abejingų ir primena, kad net ir tamsiausiais laikais viltis yra pasiekiama per maldą, atgailą ir pasitikėjimą Dievo Motina.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 71
BENVENUTAS RAMANAUSKAS, O.F.M.
Brooklyn, N.Y. 1976
Benvenuto Ramanausko „Broliai, pradėkim“: Pranciškoniškos Dvasios Kelrodis
Tėvo Benvenuto Ramanausko OFM 1976 metais išleista knyga „Broliai, pradėkim“ yra nuoširdus ir gilus rekolekcinio pobūdžio skaitinių rinkinys, skirtas dvasiniam atsinaujinimui ir pranciškoniškojo pašaukimo apmąstymui. Knygos pavadinimas, pasiskolintas iš paties šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžių, ištartų prieš mirtį, nurodo pagrindinę autoriaus intenciją – pakviesti skaitytoją, ypač vienuolius, nuolat atsinaujinti ir pradėti tarnystę Dievui iš naujo, nes „iki šiolei dar mažai tepadarėme“.
Struktūra ir Turinys
Knyga yra sudaryta iš 27 skyrių, kuriuos galima pavadinti dvasinėmis konferencijomis ar mąstymais. Kiekvienas skyrius skirtas atskirai temai, susijusiai su krikščioniškuoju ir vienuoliškuoju gyvenimu, tačiau viską jungia bendra pranciškoniška dvasia. Autorius paliečia pačias svarbiausias dvasinio gyvenimo sritis:
Vienuolinis Pašaukimas ir Rekolekcijos: Knyga pradedama giliu apmąstymu apie rekolekcijų prasmę. Pasitelkdamas garsaus pranciškono Augustino Gemelli pavyzdį, autorius pabrėžia būtinybę pasitraukti į tylą, kad būtų galima išgirsti Dievo balsą ir atnaujinti savo pasiryžimus.
Eucharistijos Paslaptis: Didelis dėmesys skiriamas Šv. Mišių aukai. Detaliai, su didele pagarba ir meile aiškinama kiekviena liturgijos dalis, atskleidžiant jos simbolinę ir dvasinę prasmę. Autorius pabrėžia Eucharistijos, kaip dvasinio gyvenimo centro, svarbą.
Trys Vienuoliniai Įžadai: Kiekvienam iš trijų pranciškoniškų įžadų – neturtui, skaistybei ir klusnumui – skirti atskiri skyriai. Remdamasis šv. Pranciškaus gyvenimu ir Šventuoju Raštu, B. Ramanauskas atskleidžia giluminę šių įžadų prasmę, kuri pranoksta vien formalų taisyklių laikymąsi. Neturtas – tai laisvė nuo materializmo, skaistybė – tyra širdis, o klusnumas – tobuliausia savęs auka Dievui.
Dorybių Ugdymas: Knygoje apmąstomos ir pamatinės krikščioniškos dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Taip pat iškeliamas nusižeminimas, kaip visų dorybių pagrindas, ir džiaugsmas, kaip tikro pranciškono bruožas.
Pranciškoniškasis Paveldas: Autorius su didele meile kalba apie pranciškonų ordiną, jo istoriją, šventuosius ir globėjus – Švč. Mergelę Mariją ir šv. Kazimierą, pabrėždamas lietuvių pranciškonų indėlį.
Stilius ir Dvasia
Benvenuto Ramanausko stilius yra paprastas, nuoširdus ir labai paveikus. Tai nėra sausas teologinis traktatas, o gyvas, iš širdies plaukiantis žodis. Autorius gausiai cituoja Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvus, pranciškonų šventuosius (ypač šv. Pranciškų, šv. Bonaventūrą, šv. Antaną Paduvietį) ir kitus dvasinius autoritetus. Kiekviename puslapyje jaučiama gili autoriaus meilė savo pašaukimui, ordinui ir Bažnyčiai.
Knyga dvelkia nuolankiu pranciškoniškumu. Ji ne moralizuoja, o kviečia, ne smerkia, o padrąsina. Pasakojimai apie šventųjų gyvenimus, istoriniai epizodai ir asmeniniai apmąstymai sukuria gyvą ir įkvepiantį pasakojimą.
Reikšmė
Nors knyga išleista 750-ųjų šv. Pranciškaus mirties metinių proga ir pirmiausia skirta pranciškonams, jos turinys yra universalus ir vertingas kiekvienam tikinčiajam. „Broliai, pradėkim“ yra puikus dvasinio skaitymo šaltinis, ypač tinkamas rekolekcijoms ar asmeniniams apmąstymams. Ji padeda iš naujo atrasti krikščioniškojo gyvenimo esmę, primena apie amžinąsias vertybes ir įkvepia siekti šventumo kasdienybėje. Tai knyga, į kurią, pasak autoriaus, „įdėta daug darbo ir širdies“, ir tai jaučiama kiekviename jos puslapyje.
Tėvo Benvenuto Ramanausko OFM 1976 metais išleista knyga „Broliai, pradėkim“ yra nuoširdus ir gilus rekolekcinio pobūdžio skaitinių rinkinys, skirtas dvasiniam atsinaujinimui ir pranciškoniškojo pašaukimo apmąstymui. Knygos pavadinimas, pasiskolintas iš paties šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžių, ištartų prieš mirtį, nurodo pagrindinę autoriaus intenciją – pakviesti skaitytoją, ypač vienuolius, nuolat atsinaujinti ir pradėti tarnystę Dievui iš naujo, nes „iki šiolei dar mažai tepadarėme“.
Struktūra ir Turinys
Knyga yra sudaryta iš 27 skyrių, kuriuos galima pavadinti dvasinėmis konferencijomis ar mąstymais. Kiekvienas skyrius skirtas atskirai temai, susijusiai su krikščioniškuoju ir vienuoliškuoju gyvenimu, tačiau viską jungia bendra pranciškoniška dvasia. Autorius paliečia pačias svarbiausias dvasinio gyvenimo sritis:
Vienuolinis Pašaukimas ir Rekolekcijos: Knyga pradedama giliu apmąstymu apie rekolekcijų prasmę. Pasitelkdamas garsaus pranciškono Augustino Gemelli pavyzdį, autorius pabrėžia būtinybę pasitraukti į tylą, kad būtų galima išgirsti Dievo balsą ir atnaujinti savo pasiryžimus.
Eucharistijos Paslaptis: Didelis dėmesys skiriamas Šv. Mišių aukai. Detaliai, su didele pagarba ir meile aiškinama kiekviena liturgijos dalis, atskleidžiant jos simbolinę ir dvasinę prasmę. Autorius pabrėžia Eucharistijos, kaip dvasinio gyvenimo centro, svarbą.
Trys Vienuoliniai Įžadai: Kiekvienam iš trijų pranciškoniškų įžadų – neturtui, skaistybei ir klusnumui – skirti atskiri skyriai. Remdamasis šv. Pranciškaus gyvenimu ir Šventuoju Raštu, B. Ramanauskas atskleidžia giluminę šių įžadų prasmę, kuri pranoksta vien formalų taisyklių laikymąsi. Neturtas – tai laisvė nuo materializmo, skaistybė – tyra širdis, o klusnumas – tobuliausia savęs auka Dievui.
Dorybių Ugdymas: Knygoje apmąstomos ir pamatinės krikščioniškos dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Taip pat iškeliamas nusižeminimas, kaip visų dorybių pagrindas, ir džiaugsmas, kaip tikro pranciškono bruožas.
Pranciškoniškasis Paveldas: Autorius su didele meile kalba apie pranciškonų ordiną, jo istoriją, šventuosius ir globėjus – Švč. Mergelę Mariją ir šv. Kazimierą, pabrėždamas lietuvių pranciškonų indėlį.
Stilius ir Dvasia
Benvenuto Ramanausko stilius yra paprastas, nuoširdus ir labai paveikus. Tai nėra sausas teologinis traktatas, o gyvas, iš širdies plaukiantis žodis. Autorius gausiai cituoja Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvus, pranciškonų šventuosius (ypač šv. Pranciškų, šv. Bonaventūrą, šv. Antaną Paduvietį) ir kitus dvasinius autoritetus. Kiekviename puslapyje jaučiama gili autoriaus meilė savo pašaukimui, ordinui ir Bažnyčiai.
Knyga dvelkia nuolankiu pranciškoniškumu. Ji ne moralizuoja, o kviečia, ne smerkia, o padrąsina. Pasakojimai apie šventųjų gyvenimus, istoriniai epizodai ir asmeniniai apmąstymai sukuria gyvą ir įkvepiantį pasakojimą.
Reikšmė
Nors knyga išleista 750-ųjų šv. Pranciškaus mirties metinių proga ir pirmiausia skirta pranciškonams, jos turinys yra universalus ir vertingas kiekvienam tikinčiajam. „Broliai, pradėkim“ yra puikus dvasinio skaitymo šaltinis, ypač tinkamas rekolekcijoms ar asmeniniams apmąstymams. Ji padeda iš naujo atrasti krikščioniškojo gyvenimo esmę, primena apie amžinąsias vertybes ir įkvepia siekti šventumo kasdienybėje. Tai knyga, į kurią, pasak autoriaus, „įdėta daug darbo ir širdies“, ir tai jaučiama kiekviename jos puslapyje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 70
AURELIJUS AUGUSTINAS
KAUNAS 1933
Sielos kelionė pas Dievą: Šventojo Augustino „Išpažinimų“ apžvalga
Šventojo Augustino „Išpažinimai“ (lot. Confessiones), parašyti apie 400-uosius metus, yra vienas iš pamatinių Vakarų civilizacijos tekstų – nepaprastai atviras, intelektualiai gilumo ir dvasinės įtampos kupinas veikalas. Tai nėra autobiografija šiuolaikine prasme, o veikiau ilga, karšta malda ir pokalbis su Dievu. Knygos pavadinimas atspindi dvejopą autoriaus tikslą: tai ne tik nuodėmių ir klaidų išpažinimas (confessio peccati), bet ir, svarbiausia, Dievo didybės, gerumo ir gailestingumo išpažinimas bei šlovinimas (confessio laudis).
Neramios širdies odisėja
Knyga seka Augustino vidinę kelionę nuo neramios, aistrų draskomos jaunystės iki atradimo ramybės krikščionių tikėjime. Skaitytojas tampa negailestingai atviro sielos tyrimo liudininku. Augustinas veda mus per savo gyvenimo etapus:
Vaikystė ir jaunystė: Jis aprašo savo vaikiškas vagystes, paauglišką puikybę ir studijas Kartaginoje – mieste, kurį jis vadina „verdančiu nuodėmingos meilės katilu“.
Tiesos paieškos: Intelektualiai gabus, bet dvasiškai klaidžiojantis Augustinas ieško tiesos įvairiose filosofinėse srovėse. Jis beveik dešimtmečiui pasineria į manicheizmą, vėliau susižavi neoplatonizmu, tačiau niekur neranda atsakymų, kurie patenkintų ir jo protą, ir neramią širdį.
Atsivertimas: Lemiamą postūmį jo gyvenime padaro du žmonės. Pirma, jo motina Šventoji Monika, kurios nenutrūkstamos maldos ir ašaros lydi sūnų visuose jo klystkeliuose. Antra, Milano vyskupas Šventasis Ambroziejus, kurio pamokslai atveria Augustinui alegorinį Šventojo Rašto grožį ir padeda įveikti intelektualines kliūtis tikėjimui. Galiausiai, dramatiškoje scenoje Milano sode, Augustinas patiria vidinį lūžį ir apsisprendžia krikštytis.
Daugiau nei gyvenimo istorija
„Išpažinimai“ yra ne tik jaudinantis atsivertimo pasakojimas, bet ir gili filosofinė bei teologinė meditacija. Augustinas, pasakodamas savo gyvenimą, nuolat stabteli apmąstyti pamatinius būties klausimus:
Blogio prigimtis: Kaip geras Dievas galėjo sukurti pasaulį, kuriame egzistuoja blogis?
Laiko samprata: Kas yra laikas? Kaip susieti praeitį, dabartį ir ateitį su amžinuoju Dievu?
Atminties galia: Augustinas pateikia stulbinančią atminties analizę, atskleisdamas ją kaip beribius sielos rūmus, kuriuose saugoma ne tik asmeninė patirtis, bet ir glūdi Dievo atvaizdas.
Dievo prigimtis ir malonės veikimas: Visas veikalas yra bandymas suprasti Dievo veikimą žmogaus gyvenime – kaip Jo malonė veikia per aplinkybes, žmones ir vidinius sielos judesius.
Kam skirta ši knyga?
Tai nėra lengvas skaitinys. Knyga reikalauja susikaupimo ir noro kartu su autoriumi leistis į intelektualinius ir dvasinius ieškojimus. Ji skirta kiekvienam, kuris:
Ieško atsakymų į giliausius gyvenimo prasmės klausimus.
Domisi filosofija, teologija ir psichologija.
Nori suprasti krikščioniškojo tikėjimo pagrindus ne per sausas formules, o per gyvą asmeninę patirtį.
Jaučia savyje nerimą ir troškimą atrasti vidinę ramybę.
Apibendrinimas
Šventojo Augustino „Išpažinimai“ išlieka nemirtingu klasikos veikalu, nes jame kiekviena ieškanti siela gali atpažinti save. Tai universalus pasakojimas apie kovą su nuodėme, tiesos ilgesį ir Dievo gailestingumą, kuris galiausiai nugali. Knyga prasideda ir baigiasi garsiąja fraze, kuri yra viso kūrinio esmė: „Tu padarei mus, lem-damas linkti Tavip, ir nerami yra mūsų širdis, kol atsilsės Tavyje“.
Šventojo Augustino „Išpažinimai“ (lot. Confessiones), parašyti apie 400-uosius metus, yra vienas iš pamatinių Vakarų civilizacijos tekstų – nepaprastai atviras, intelektualiai gilumo ir dvasinės įtampos kupinas veikalas. Tai nėra autobiografija šiuolaikine prasme, o veikiau ilga, karšta malda ir pokalbis su Dievu. Knygos pavadinimas atspindi dvejopą autoriaus tikslą: tai ne tik nuodėmių ir klaidų išpažinimas (confessio peccati), bet ir, svarbiausia, Dievo didybės, gerumo ir gailestingumo išpažinimas bei šlovinimas (confessio laudis).
Neramios širdies odisėja
Knyga seka Augustino vidinę kelionę nuo neramios, aistrų draskomos jaunystės iki atradimo ramybės krikščionių tikėjime. Skaitytojas tampa negailestingai atviro sielos tyrimo liudininku. Augustinas veda mus per savo gyvenimo etapus:
Vaikystė ir jaunystė: Jis aprašo savo vaikiškas vagystes, paauglišką puikybę ir studijas Kartaginoje – mieste, kurį jis vadina „verdančiu nuodėmingos meilės katilu“.
Tiesos paieškos: Intelektualiai gabus, bet dvasiškai klaidžiojantis Augustinas ieško tiesos įvairiose filosofinėse srovėse. Jis beveik dešimtmečiui pasineria į manicheizmą, vėliau susižavi neoplatonizmu, tačiau niekur neranda atsakymų, kurie patenkintų ir jo protą, ir neramią širdį.
Atsivertimas: Lemiamą postūmį jo gyvenime padaro du žmonės. Pirma, jo motina Šventoji Monika, kurios nenutrūkstamos maldos ir ašaros lydi sūnų visuose jo klystkeliuose. Antra, Milano vyskupas Šventasis Ambroziejus, kurio pamokslai atveria Augustinui alegorinį Šventojo Rašto grožį ir padeda įveikti intelektualines kliūtis tikėjimui. Galiausiai, dramatiškoje scenoje Milano sode, Augustinas patiria vidinį lūžį ir apsisprendžia krikštytis.
Daugiau nei gyvenimo istorija
„Išpažinimai“ yra ne tik jaudinantis atsivertimo pasakojimas, bet ir gili filosofinė bei teologinė meditacija. Augustinas, pasakodamas savo gyvenimą, nuolat stabteli apmąstyti pamatinius būties klausimus:
Blogio prigimtis: Kaip geras Dievas galėjo sukurti pasaulį, kuriame egzistuoja blogis?
Laiko samprata: Kas yra laikas? Kaip susieti praeitį, dabartį ir ateitį su amžinuoju Dievu?
Atminties galia: Augustinas pateikia stulbinančią atminties analizę, atskleisdamas ją kaip beribius sielos rūmus, kuriuose saugoma ne tik asmeninė patirtis, bet ir glūdi Dievo atvaizdas.
Dievo prigimtis ir malonės veikimas: Visas veikalas yra bandymas suprasti Dievo veikimą žmogaus gyvenime – kaip Jo malonė veikia per aplinkybes, žmones ir vidinius sielos judesius.
Kam skirta ši knyga?
Tai nėra lengvas skaitinys. Knyga reikalauja susikaupimo ir noro kartu su autoriumi leistis į intelektualinius ir dvasinius ieškojimus. Ji skirta kiekvienam, kuris:
Ieško atsakymų į giliausius gyvenimo prasmės klausimus.
Domisi filosofija, teologija ir psichologija.
Nori suprasti krikščioniškojo tikėjimo pagrindus ne per sausas formules, o per gyvą asmeninę patirtį.
Jaučia savyje nerimą ir troškimą atrasti vidinę ramybę.
Apibendrinimas
Šventojo Augustino „Išpažinimai“ išlieka nemirtingu klasikos veikalu, nes jame kiekviena ieškanti siela gali atpažinti save. Tai universalus pasakojimas apie kovą su nuodėme, tiesos ilgesį ir Dievo gailestingumą, kuris galiausiai nugali. Knyga prasideda ir baigiasi garsiąja fraze, kuri yra viso kūrinio esmė: „Tu padarei mus, lem-damas linkti Tavip, ir nerami yra mūsų širdis, kol atsilsės Tavyje“.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 70
Redagavo JUOZAS ERETAS
KAUNAS 1933
Įžanga ir Tikslas
Šis leidinys – tai 1933 metais Kaune vykusio Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) suvažiavimo darbų rinkinys. Kaip pratarmėje nurodo redaktorius Juozas Eretas, suvažiavimas buvo surengtas ypatingu, „dvasios persilaužymo“ laikotarpiu, kai pasaulyje veržėsi naujos idėjos. Pagrindinis tikslas buvo padėti Lietuvos katalikams orientuotis šiame kintančiame pasaulyje, moksliškai pagrindžiant savo pasaulėžiūrą ir aktyviai dalyvaujant moksliniame darbe. Knyga dedikuota LKMA pirmininkui, prelatui Aleksandrui Dambrauskui, pabrėžiant jo indėlį į Lietuvos mokslo istoriją.Pagrindinė Studija: „Katalikai ir Mokslas“
Didžiąją leidinio dalį (beveik 300 puslapių) užima paties redaktoriaus, Juozo Ereto, fundamentali studija „Katalikai ir mokslas“. Tai išsamus bandymas istoriškai apžvelgti katalikiškos mokslinės minties raidą ir jos pastangas organizuoti mokslo darbą.Studija suskirstyta į kelis istorinius laikotarpius:
- Besiplečiančios Bažnyčios laikotarpis: Analizuojami pirmieji krikščionybės amžiai, apologetų veikla ir Šv. Augustino indėlis, sujungiant krikščionybę su moksline mintimi.
- Belaiminčios Bažnyčios laikotarpis: Apžvelgiama scholastikos raida, universitetų atsiradimas ir Šv. Tomo Akviniečio sukurta didinga sintezė.
- Besiginančios Bažnyčios laikotarpis: Nagrinėjama kova su humanizmu, reformacija ir Apšvietos idėjomis, kai katalikiškas mokslas atsidūrė defensyvinėje pozicijoje.
- Atgimstančios Bažnyčios laikotarpis: Aptariamas XIX-XX a. katalikų mokslo atbudimas, neo-scholastikos judėjimas ir naujų katalikiškų universitetų steigimas visame pasaulyje.
Kitos Suvažiavimo Paskaitos
Be pagrindinės studijos, knygoje pateikiamos ir kitos suvažiavime skaitytos paskaitos, atspindinčios to meto Lietuvos katalikų intelektualų interesų lauką:- Psichologija: Jono Pankausko straipsnis apie svarbiausias sroves naujojoje psichologijoje.
- Literatūra: Juozo Ambrazevičiaus analizė apie Maironio vietą lietuvių religinėje literatūroje.
- Istorija: Prano Penkausko darbas apie Lietuvos istorijos šaltinių leidybą ir Prano Žadeikio pranešimas apie archeologinius kasinėjimus Apuolėje.
- Sociologija ir teisė: Eduardo Turausko, Grigo Valančiaus ir Kazimiero Ambrozaičio paskaitos apie valstybės ir Bažnyčios santykius bei idealistinę sociologiją.
- Biologija ir matematika: Prano B. Šivickio ir paties A. Dambrausko-Jakšto pranešimai.
Apibendrinimas
„Suvažiavimo Darbai I“ yra vertingas 1930-ųjų Lietuvos intelektualinio gyvenimo dokumentas. Jis atspindi LKMA pastangas ne tik sekti pasaulinėmis mokslo tendencijomis, bet ir aktyviai formuoti lietuvišką mokslinę mintį, pagrįstą katalikiška pasaulėžiūra. Tai solidus bandymas parodyti, kad tikėjimas ir mokslas gali ne tik derėti, bet ir vienas kitą praturtinti, siekiant bendro tikslo – tiesos pažinimo.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 70
Juozas Prunskis
Chicago, 1958
Tai kunigo Juozo Prunskio knygos „Motina“ (išleista 1958 m. Čikagoje) apžvalga. Šis veikalas yra jautrus ir pakilus himnas motinystei, sudarytas iš publicistinių apybraižų, eilėraščių ir biografinių eskizų.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra vientisas pasakojimas, o teminis rinkinys, savotiška antologija, skirta motinos pagerbimui. Knygos tikslas – atskleisti motinos vaidmens didingumą, pasiaukojimą ir nepaprastą įtaką vaiko, o kartu ir visos tautos, gyvenimui. Autorius tai daro ne per sausus apibrėžimus, o per gyvus pavyzdžius ir emocingą pasakojimą.
Apie ką ši knyga?
Knygos ašis – motinos paveikslas, atskleidžiamas keliais aspektais:
Idealizuotas motinos portretas: Autorius piešia idealų motinos paveikslą, pabrėždamas jos dorybes – besąlygišką meilę, begalinę kantrybę, pasiaukojimą ir gebėjimą atleisti. Motina vaizduojama kaip šeimos širdis ir pirmoji tikėjimo bei moralės mokytoja.
Žymių žmonių motinos: Didelė ir bene įdomiausia knygos dalis yra skirta garsių Lietuvos veikėjų – Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto, Jono Biliūno ir kitų – motinų portretams. J. Prunskis, remdamasis biografiniais faktais, atskleidžia, kokią didžiulę įtaką šios moterys turėjo savo sūnų asmenybės formavimuisi ir jų pasiekimams. Taip iškeliama idėja, kad už kiekvieno didžio žmogaus stovi kilni ir pasiaukojanti motina.
Motina kančios akivaizdoje: Atskira tema paliečiami skaudūs tremtinių motinų likimai, jų stiprybė ir viltis baisiausių išbandymų metu.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra publicistinis, labai emocionalus ir pakilus. Autorius naudoja daug retorinių figūrų, poetinių citatų ir jausmingų kreipinių į skaitytoją. Tonas yra pastoralinis ir pamokomasis, siekiantis sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir dėkingumą savo motinai.
Kam skirta knyga?
„Motina“ yra universali knyga, skirta plačiajai auditorijai. Tai puiki dovana Motinos dienos proga, skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems, norintiems apmąstyti savo santykį su motina. Ji taip pat skirta pačioms motinoms, kaip jų sunkaus ir kilnaus pašaukimo įvertinimas ir padrąsinimas. Tai šiltas ir jaudinantis kūrinys, primenantis apie amžinąsias vertybes.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra vientisas pasakojimas, o teminis rinkinys, savotiška antologija, skirta motinos pagerbimui. Knygos tikslas – atskleisti motinos vaidmens didingumą, pasiaukojimą ir nepaprastą įtaką vaiko, o kartu ir visos tautos, gyvenimui. Autorius tai daro ne per sausus apibrėžimus, o per gyvus pavyzdžius ir emocingą pasakojimą.
Apie ką ši knyga?
Knygos ašis – motinos paveikslas, atskleidžiamas keliais aspektais:
Idealizuotas motinos portretas: Autorius piešia idealų motinos paveikslą, pabrėždamas jos dorybes – besąlygišką meilę, begalinę kantrybę, pasiaukojimą ir gebėjimą atleisti. Motina vaizduojama kaip šeimos širdis ir pirmoji tikėjimo bei moralės mokytoja.
Žymių žmonių motinos: Didelė ir bene įdomiausia knygos dalis yra skirta garsių Lietuvos veikėjų – Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto, Jono Biliūno ir kitų – motinų portretams. J. Prunskis, remdamasis biografiniais faktais, atskleidžia, kokią didžiulę įtaką šios moterys turėjo savo sūnų asmenybės formavimuisi ir jų pasiekimams. Taip iškeliama idėja, kad už kiekvieno didžio žmogaus stovi kilni ir pasiaukojanti motina.
Motina kančios akivaizdoje: Atskira tema paliečiami skaudūs tremtinių motinų likimai, jų stiprybė ir viltis baisiausių išbandymų metu.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra publicistinis, labai emocionalus ir pakilus. Autorius naudoja daug retorinių figūrų, poetinių citatų ir jausmingų kreipinių į skaitytoją. Tonas yra pastoralinis ir pamokomasis, siekiantis sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir dėkingumą savo motinai.
Kam skirta knyga?
„Motina“ yra universali knyga, skirta plačiajai auditorijai. Tai puiki dovana Motinos dienos proga, skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems, norintiems apmąstyti savo santykį su motina. Ji taip pat skirta pačioms motinoms, kaip jų sunkaus ir kilnaus pašaukimo įvertinimas ir padrąsinimas. Tai šiltas ir jaudinantis kūrinys, primenantis apie amžinąsias vertybes.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 70
Redaguoja A. Liuima, S. J.
ROMA 1968
Šis leidinys – tai ketvirtasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1968 metais ir redaguotas kun. Antano Liuimos, S. J. Šis tomas, kaip ir ankstesnieji, tęsia tradiciją skelbti išsamias, monografinio pobūdžio studijas, skirtas įvairiems Lietuvos mokslo ir kultūros klausimams nagrinėti.
Turinys ir struktūra
Ketvirtasis „Metraščio“ tomas pasižymi ypatinga istorinių temų gausa ir įvairove. Jame surinkti darbai apima Lietuvos istoriografijos, spaudos istorijos, miškininkystės ir bažnyčios istorijos sritis, pateikiant vertingų ir išsamių tyrimų. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:- Istoriografija ir istorija: Dr. Juozas Jakštas pateikia platų žvilgsnį į Mažosios Lietuvos istoriografiją. Barbora Vileišytė išsamiai nagrinėja kultūrinę Seinų spaustuvės veiklą. Kun. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M., aprašo Augustinijonų vienuolijos istoriją Lietuvoje. Kun. Jonas Reitelaitis tęsia savo monumentalų darbą apie Kalvarijos miestą ir parapiją.
- Miškininkystė: Didelę leidinio dalį užima dr. inž. Antano Škėrio studija „Lietuvos miškai ir jų ūkis“, kurioje nuodugniai analizuojama Lietuvos miškų būklė, ūkis, pramonė ir raida.
- Archyvinė medžiaga: Kun. Paulius Rabikauskas, S. J., tęsia savo vertingą darbą, skelbdamas antrąją dalį medžiagos, skirtos senojo Vilniaus universiteto istorijai.
- Mūsų Mirusieji: Šiame skyriuje pagerbiamas mirusių Akademijos narių atminimas, pateikiant vysk. Prano Brazio, M.I.C., prof. Alfonso Jurskio, prof. dr. Stepono Kolupailos, dr. Juozo Leimono ir kun. dr. Kazimiero Rėklaičio, M.I.C., nekrologus.
Reikšmė
Ketvirtasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra solidus mokslinių darbų rinkinys, atspindintis lietuvių išeivijos mokslininkų brandą ir gilų įsitraukimą į nacionalinio paveldo tyrimus. Išsamios studijos apie Mažąją Lietuvą, Seinų spaustuvę ir Lietuvos miškus yra fundamentalus indėlis į atitinkamas mokslo sritis. Šis tomas yra nepaprastai vertingas šaltinis istorikams, kultūros tyrinėtojams ir visiems, besidomintiems specifinėmis Lietuvos istorijos temomis.Skaityti daugiau: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos METRAŠTIS IV 1968 m.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 70
Kun. Algirdas Paliokas SJ
Kaunas, 2004
Jėzuitų kunigo Algirdo Palioko SJ knyga „Žodžiai“, išleista 2004 metais, yra rinktinė, sudaryta iš straipsnių, anksčiau publikuotų daugiausia žurnale „Laiškai lietuviams“. Kaip pratarmėje paaiškina pats autorius, knyga gimė iš noro surinkti per 40 straipsnių, parašytų per dešimtmetį tarnystės Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje Amerikoje, ir yra savotiška pastoracinės veiklos per spausdintą žodį ataskaita.
Knygos struktūra ir temos
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas pavadintas „ŽODIS...“, nurodant kam jis skirtas. Ši struktūra leidžia skaitytojui lengvai rasti apmąstymus aktualiomis temomis:
Žodis ateinančiajam: apmąstymai apie Kristaus atėjimą ir advento prasmę, nagrinėjant tokias temas kaip „Betliejaus paslaptis“.
Žodis kenčiančiajam: gilinamasi į kančios ir atleidimo temas, pavyzdžiui, straipsnyje „Gailestingosios meilės nelogiškumai“.
Žodis apie anapus: mintys apie pomirtinį gyvenimą, dangų ir skaistyklą.
Žodis Marijai ir Motinai: skyriai, skirti Dievo Motinai ir žemiškajai motinai, atskleidžiant jų vaidmenį ir svarbą.
Žodis tarnystėms: apmąstymai apie pasauliečių ir mokytojų pašaukimą bei tarnystę.
Žodis laikui: filosofiniai svarstymai apie laiko prasmę, gyvenimą ir pasaulio atjauninimą.
Žodis besigilinantiems ir ieškantiesiems: skyriai, skirti giliau nagrinėti liturgijos simbolius, tikėjimo klausimus, Dievo paieškas kasdienybėje.
Žodis Tėvynei: platus skyrius, kuriame autorius dalijasi mintimis apie Tėvynę, laisvę, tautos ir religijos santykį.
Autoriaus stilius ir pagrindinės mintys
Kunigo A. Palioko rašymo stilius yra gilus, pastoralus ir įkvepiantis. Jis pats teigia, kad straipsniai gimė iš tų akimirkų, kai „kuris nors Šv. Rašto sakinys ar skaitomos knygos mintis ‘suskambo’... visai kitaip“, atverdama duris į naują Dievo paslapčių pasaulį. Šiuo atradimo džiaugsmu ir dvasiniu nušvitimu autorius siekia pasidalinti su skaitytojais, kad jų „tikėjimo kelionė būtų lengva“.
Knygoje nuolat pabrėžiama būtinybė atsiversti ir priimti Dievo meilę. Autorius kviečia nebijoti Dievo, o pamatyti Jame meilę, kuri yra nelogiška ir visa atleidžianti. Daug dėmesio skiriama asmeniniam santykiui su Dievu, maldai ir dvasiniam augimui. Ypač išryškinama Tėvynės tema, kurioje autorius su skausmu ir viltimi apmąsto Lietuvos dvasinę būklę po nepriklausomybės atgavimo, kritikuodamas dvasinių vertybių praradimą ir ragindamas grįžti prie krikščioniškų šaknų.
„Žodžiai“ yra brandžių dvasinių apmąstymų rinkinys, kuris skaitytoją veda per svarbiausius krikščioniškojo gyvenimo klausimus, siūlydamas ne sausus teologinius traktatus, o gyvu patyrimu ir gilia įžvalga paremtus atsakymus. Tai knyga, skirta ieškantiems, kenčiantiems, besidžiaugiantiems ir norintiems pagilinti savo tikėjimą.
Knygos struktūra ir temos
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas pavadintas „ŽODIS...“, nurodant kam jis skirtas. Ši struktūra leidžia skaitytojui lengvai rasti apmąstymus aktualiomis temomis:
Žodis ateinančiajam: apmąstymai apie Kristaus atėjimą ir advento prasmę, nagrinėjant tokias temas kaip „Betliejaus paslaptis“.
Žodis kenčiančiajam: gilinamasi į kančios ir atleidimo temas, pavyzdžiui, straipsnyje „Gailestingosios meilės nelogiškumai“.
Žodis apie anapus: mintys apie pomirtinį gyvenimą, dangų ir skaistyklą.
Žodis Marijai ir Motinai: skyriai, skirti Dievo Motinai ir žemiškajai motinai, atskleidžiant jų vaidmenį ir svarbą.
Žodis tarnystėms: apmąstymai apie pasauliečių ir mokytojų pašaukimą bei tarnystę.
Žodis laikui: filosofiniai svarstymai apie laiko prasmę, gyvenimą ir pasaulio atjauninimą.
Žodis besigilinantiems ir ieškantiesiems: skyriai, skirti giliau nagrinėti liturgijos simbolius, tikėjimo klausimus, Dievo paieškas kasdienybėje.
Žodis Tėvynei: platus skyrius, kuriame autorius dalijasi mintimis apie Tėvynę, laisvę, tautos ir religijos santykį.
Autoriaus stilius ir pagrindinės mintys
Kunigo A. Palioko rašymo stilius yra gilus, pastoralus ir įkvepiantis. Jis pats teigia, kad straipsniai gimė iš tų akimirkų, kai „kuris nors Šv. Rašto sakinys ar skaitomos knygos mintis ‘suskambo’... visai kitaip“, atverdama duris į naują Dievo paslapčių pasaulį. Šiuo atradimo džiaugsmu ir dvasiniu nušvitimu autorius siekia pasidalinti su skaitytojais, kad jų „tikėjimo kelionė būtų lengva“.
Knygoje nuolat pabrėžiama būtinybė atsiversti ir priimti Dievo meilę. Autorius kviečia nebijoti Dievo, o pamatyti Jame meilę, kuri yra nelogiška ir visa atleidžianti. Daug dėmesio skiriama asmeniniam santykiui su Dievu, maldai ir dvasiniam augimui. Ypač išryškinama Tėvynės tema, kurioje autorius su skausmu ir viltimi apmąsto Lietuvos dvasinę būklę po nepriklausomybės atgavimo, kritikuodamas dvasinių vertybių praradimą ir ragindamas grįžti prie krikščioniškų šaknų.
„Žodžiai“ yra brandžių dvasinių apmąstymų rinkinys, kuris skaitytoją veda per svarbiausius krikščioniškojo gyvenimo klausimus, siūlydamas ne sausus teologinius traktatus, o gyvu patyrimu ir gilia įžvalga paremtus atsakymus. Tai knyga, skirta ieškantiems, kenčiantiems, besidžiaugiantiems ir norintiems pagilinti savo tikėjimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 69
Adomas Jakštas
KAUNAS 1937
A. Jakšto „Aukščiausias Gėris“: Filosofinis Kelias į Dievo Pažinimą
Prelato Adomo Jakšto (tikrasis vardas – Aleksandras Dambrauskas) 1937 metais išleista knyga „Aukščiausias Gėris“ yra vienas brandžiausių tarpukario Lietuvos katalikiškosios minties veikalų. Pasirinkęs pašnekesių formą, autorius skaitytoją veda per sudėtingus teologijos ir filosofijos labirintus, siekdamas atsakyti į amžinąjį klausimą – kas yra Dievas?
Dialogo Forma ir Veikėjai
Knygos struktūra yra itin patraukli ir primena platoniškuosius dialogus. Veiksmas sutelkiamas į būrelį inteligentų, kurie, susitikę Giruliuose, o vėliau ir Kaune, tęsia diskusijas pačiomis svarbiausiomis būties temomis. Šiame intelektualiniame rate susitinka skirtingų pažiūrų atstovai:
Katalikų profesoriai Minčius ir T. Serafinas, atstovaujantys ortodoksinei Bažnyčios doktrinai.
Lietuvis evangelikas daktaras V. Ginčys.
Giliai tikintis rusas pravoslavas Ivanovas.
Netgi komunistas studentas K. Keinis, įkūnijantis ateistinės materializmo pasaulėžiūros iššūkį.
Ši veikėjų įvairovė leidžia autoriui organiškai išskleisti argumentus ir kontrargumentus, paverčiant teologinį traktatą gyva ir dinamiška diskusija. Pašnekesių tonas yra pagarbūs ir intelektualus, o temos plėtojamos nuosekliai, nuo pamatinių sąvokų iki sudėtingiausių dogmų.
Pagrindinės Temos ir Idėjos
Knyga yra padalinta į septynis pašnekesius, kurių kiekvienas gilinasi į vis kitą Dievo, kaip Aukščiausiojo Gėrio, pažinimo aspektą.
Dievo Esmė ir Savybės: Diskusija pradedama ne nuo abstrakčių Dievo buvimo įrodymų, bet nuo gėrio problemos. Dievas pristatomas kaip „tai, ko viskas trokšta“. Analizuojamos Jo savybės: vienumas, nekintamumas, amžinumas, begalinumas, taip pat išmintis, galybė, šventumas ir teisingumas. A. Jakštas meistriškai atremia materialistinę pasaulėžiūrą, teigiančią, kad materija yra visa ko pradžia, parodydamas vidinius šios doktrinos prieštaravimus.
Švenčiausioji Trejybė: Tai vienas sudėtingiausių knygos skyrių, kuriame bandoma priartėti prie Trejybės paslapties. Autorius aiškina, kad tikėjimas į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią neprieštarauja monoteizmui, nes kalbama apie vieną dieviškąją prigimtį trijuose asmenyse. Ieškoma analogijų ir žmogiškojoje patirtyje (vyras, moteris, vaikas), siekiant bent dalinai nušviesti šią paslaptį.
Dievas ir Pasaulis: Šiame skyriuje apmąstomas pasaulio sukūrimas iš nieko (creatio ex nihilo). Paliečiamos materijos, erdvės ir laiko paslaptys. Remdamasis to meto astronomijos pasiekimais, A. Jakštas tapo didingą visatos paveikslą – nuo planetų iki galaktikų – atskleisdamas Dievo, kaip Kūrėjo, didybę.
Dievas ir Žmogus: Žmogus pristatomas kaip kūrinijos viršūnė, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Išskirtinė ir originali knygos idėja – žmogus kaip Dievo bendradarbis ir „mažas kūrėjėlis“, kuriam pavesta pabaigti Dievo kūrybos darbą žemėje, kuriant kultūrą, mokslą ir tobulinant save patį.
Dievas ir Bažnyčia: Paskutiniuose pašnekesiuose pereinama prie Bažnyčios, kaip mistinio Kristaus kūno ir Dievažmonijos (rus. Богочеловечество), sampratos. Aptariami Bažnyčios požymiai (viena, šventa, visuotinė, apaštališka) ir jos vaidmuo žmonijos išganymo kelyje.
Stilius ir Reikšmė
A. Jakšto kalba yra turtinga, intelektuali, tačiau aiški. Nors knyga parašyta 1937 metais, jos keliami klausimai ir šiandien neprarado aktualumo. Tai apologetinis veikalas, ginantis krikščioniškąsias vertybes nuo modernybės iššūkių – ateizmo, komunizmo, moralinio reliatyvizmo.
„Aukščiausias Gėris“ yra puikus pavyzdys, kaip sudėtingos filosofinės ir teologinės idėjos gali būti pateiktos suprantamai ir įdomiai. Tai knyga, skirta ne tik teologams, bet ir kiekvienam mąstančiam žmogui, ieškančiam atsakymų į esminius būties klausimus. Ji liudija apie aukštą tarpukario Lietuvos intelektualinės kultūros lygį ir išlieka vertingu indėliu į lietuviškos filosofinės minties istoriją.
Prelato Adomo Jakšto (tikrasis vardas – Aleksandras Dambrauskas) 1937 metais išleista knyga „Aukščiausias Gėris“ yra vienas brandžiausių tarpukario Lietuvos katalikiškosios minties veikalų. Pasirinkęs pašnekesių formą, autorius skaitytoją veda per sudėtingus teologijos ir filosofijos labirintus, siekdamas atsakyti į amžinąjį klausimą – kas yra Dievas?
Dialogo Forma ir Veikėjai
Knygos struktūra yra itin patraukli ir primena platoniškuosius dialogus. Veiksmas sutelkiamas į būrelį inteligentų, kurie, susitikę Giruliuose, o vėliau ir Kaune, tęsia diskusijas pačiomis svarbiausiomis būties temomis. Šiame intelektualiniame rate susitinka skirtingų pažiūrų atstovai:
Katalikų profesoriai Minčius ir T. Serafinas, atstovaujantys ortodoksinei Bažnyčios doktrinai.
Lietuvis evangelikas daktaras V. Ginčys.
Giliai tikintis rusas pravoslavas Ivanovas.
Netgi komunistas studentas K. Keinis, įkūnijantis ateistinės materializmo pasaulėžiūros iššūkį.
Ši veikėjų įvairovė leidžia autoriui organiškai išskleisti argumentus ir kontrargumentus, paverčiant teologinį traktatą gyva ir dinamiška diskusija. Pašnekesių tonas yra pagarbūs ir intelektualus, o temos plėtojamos nuosekliai, nuo pamatinių sąvokų iki sudėtingiausių dogmų.
Pagrindinės Temos ir Idėjos
Knyga yra padalinta į septynis pašnekesius, kurių kiekvienas gilinasi į vis kitą Dievo, kaip Aukščiausiojo Gėrio, pažinimo aspektą.
Dievo Esmė ir Savybės: Diskusija pradedama ne nuo abstrakčių Dievo buvimo įrodymų, bet nuo gėrio problemos. Dievas pristatomas kaip „tai, ko viskas trokšta“. Analizuojamos Jo savybės: vienumas, nekintamumas, amžinumas, begalinumas, taip pat išmintis, galybė, šventumas ir teisingumas. A. Jakštas meistriškai atremia materialistinę pasaulėžiūrą, teigiančią, kad materija yra visa ko pradžia, parodydamas vidinius šios doktrinos prieštaravimus.
Švenčiausioji Trejybė: Tai vienas sudėtingiausių knygos skyrių, kuriame bandoma priartėti prie Trejybės paslapties. Autorius aiškina, kad tikėjimas į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią neprieštarauja monoteizmui, nes kalbama apie vieną dieviškąją prigimtį trijuose asmenyse. Ieškoma analogijų ir žmogiškojoje patirtyje (vyras, moteris, vaikas), siekiant bent dalinai nušviesti šią paslaptį.
Dievas ir Pasaulis: Šiame skyriuje apmąstomas pasaulio sukūrimas iš nieko (creatio ex nihilo). Paliečiamos materijos, erdvės ir laiko paslaptys. Remdamasis to meto astronomijos pasiekimais, A. Jakštas tapo didingą visatos paveikslą – nuo planetų iki galaktikų – atskleisdamas Dievo, kaip Kūrėjo, didybę.
Dievas ir Žmogus: Žmogus pristatomas kaip kūrinijos viršūnė, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Išskirtinė ir originali knygos idėja – žmogus kaip Dievo bendradarbis ir „mažas kūrėjėlis“, kuriam pavesta pabaigti Dievo kūrybos darbą žemėje, kuriant kultūrą, mokslą ir tobulinant save patį.
Dievas ir Bažnyčia: Paskutiniuose pašnekesiuose pereinama prie Bažnyčios, kaip mistinio Kristaus kūno ir Dievažmonijos (rus. Богочеловечество), sampratos. Aptariami Bažnyčios požymiai (viena, šventa, visuotinė, apaštališka) ir jos vaidmuo žmonijos išganymo kelyje.
Stilius ir Reikšmė
A. Jakšto kalba yra turtinga, intelektuali, tačiau aiški. Nors knyga parašyta 1937 metais, jos keliami klausimai ir šiandien neprarado aktualumo. Tai apologetinis veikalas, ginantis krikščioniškąsias vertybes nuo modernybės iššūkių – ateizmo, komunizmo, moralinio reliatyvizmo.
„Aukščiausias Gėris“ yra puikus pavyzdys, kaip sudėtingos filosofinės ir teologinės idėjos gali būti pateiktos suprantamai ir įdomiai. Tai knyga, skirta ne tik teologams, bet ir kiekvienam mąstančiam žmogui, ieškančiam atsakymų į esminius būties klausimus. Ji liudija apie aukštą tarpukario Lietuvos intelektualinės kultūros lygį ir išlieka vertingu indėliu į lietuviškos filosofinės minties istoriją.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 69
Juozas Eretas
ROMA 1974
Šis leidinys – tai prof. dr. Juozo Ereto paskaitų ir straipsnių rinkinys „Išeivijos klausimais“, išleistas Romoje 1974 metais, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.). Tai trijų brandžių, įžvalgių ir patriotiškų tekstų rinktinė, kurioje autorius, remdamasis savo ilgamete patirtimi ir erudicija, gvildena esminius lietuvių išeivijos (egzilio) klausimus.
Turinys ir struktūra
Knygelę sudaro trys pagrindinės dalys, kurių kiekviena skirta vis kitam išeivijos problematikos aspektui. Autorius analizuoja tremties reiškinį istoriniu, psichologiniu ir kultūriniu požiūriu, ieškodamas atsakymų į skaudžius, bet neišvengiamus klausimus.- I dalis: Tremtis – prakeikimas ar uždavinys? Šioje dalyje Eretas svarsto pačią tremties prigimtį. Jis analizuoja, kodėl atsiskyrimas nuo tėvynės lietuviui yra ypač skaudus, pateikia platų istorinių tremčių kontekstą (nuo žydų iki airių ir armėnų) ir kelia esminį klausimą: ar tremtis yra tik pasyvi kančia, ar ji gali tapti aktyvia, kūrybiška misija? Autorius teigia, kad tremtis, nors ir skaudi, nėra prakeiksmas, o Apvaizdos skirta užduotis – išsaugoti ir plėtoti tas vertybes, kurių negalima laisvai puoselėti okupuotoje tėvynėje. Ypatingas dėmesys skiriamas gimtosios kalbos išsaugojimo būtinybei.
- II dalis: Tremties lietuvis idėjų kūryboje. Čia nagrinėjamas išeivijos intelektualinis vaidmuo. Eretas kritiškai vertina sovietų primestą dialektinį materializmą (diahistomatą), Vakarų pasaulyje paplitusį humanizmą ir pragmatizmą, ieškodamas tvirto idėjinio pagrindo lietuvių kultūrinei kūrybai. Jis siūlo išeitį – krikščioniškąjį humanizmą, kuris sujungtų tautines ir universalias vertybes.
- III dalis: Mažosios tautos bei valstybės ir jų reikšmė Europai. Ši dalis – tai plati Europos civilizacijos apžvalga, kurioje autorius argumentuotai gina mažųjų tautų ir valstybių reikšmę. Jis teigia, kad būtent mažosios, o ne didžiosios tautos, yra tikrosios kultūros kūrėjos ir laisvės sergėtojos. Eretas aprašo unikalias Europos gamtines sąlygas, kurios leido susiformuoti mažoms, bet gyvybingoms tautinėms bendruomenėms. Pabaigoje jis brėžia ir „Ketvirtosios Lietuvos“ viziją – laisvos, demokratinės, federaciniais ryšiais su kaimynais susietos valstybės projektą.
Reikšmė
Juozo Ereto „Išeivijos klausimais“ yra gilus ir įkvepiantis veikalas, nepraradęs savo aktualumo ir šiandien. Tai ne tik istorinis dokumentas, bet ir moralinis bei intelektualinis kelrodis, skirtas visiems, gyvenantiems toli nuo tėvynės. Knyga moko, kad tremtis gali tapti ne dvasinės mirties, o kūrybinės galios šaltiniu, jei tik išeivija įsisąmonins savo istorinę misiją ir atsakomybę. Tai brandaus mąstytojo ir didelio patrioto žodis, skirtas stiprinti tautos dvasią pačiais sunkiausiais jos istorijos momentais.- Išsami informacija
- Peržiūros: 69
Antanas Paulavičius
KAUNAS/ 1992
Antano Paulavičiaus knyga „Malda už Tėvynę“, išleista Kaune 1992 metais, yra jaudinantis ir daugialypis kūrinys, apimantis eilėraščius, dokumentinę prozą, dramą ir dainas. Tai savotiška autoriaus rinktinė, kurioje, kaip teigiama knygos anotacijoje, plaka jautri tremtinio ir patrioto širdis, atspindinti tragišką XX amžiaus Lietuvos tikrovę. Knygos pavadinimas ir autoriaus dedikacija – „Visą savo gyvenimą mintimis, žodžiais ir darbais meldžiausi už Lietuvą“ – nusako pagrindinę kūrybos ašį ir emocinį krūvį.
Kūrybos Apžvalga
Knyga yra suskirstyta į keturias dalis, kurių kiekviena atskleidžia skirtingą autoriaus talento briauną, tačiau visas jas jungia Tėvynės ilgesio ir tremties patirties temos.
Eilėraščiai: Pirmajame skyriuje pateikiami eilėraščiai, parašyti tiek Sibire, tiek grįžus į Lietuvą. Poezija persmelkta gimtųjų Anykščių gamtos vaizdų, kurie tampa prarasto rojaus simboliu. Eilėraščiuose kaip „Pareik, sūnau“ ar „Baigias vasara“ perteikiamas tremtinio skausmas, vienatvė ir begalinis Tėvynės ilgesys. Dauguma Sibire parašytų eilėraščių datuojami Krasnojarsko krašte, pavyzdžiui, 1948, 1949 ar 1950 metais. Taip pat ryškūs patriotiniai („Apginkim Nemuną“) ir religiniai („Šventasis Karalaiti“) motyvai.
Proza: Antroji dalis – „Prisiminimai“ – apima dokumentinę apysaką „Leiskit į Tėvynę“. Tai naujai perredaguota ir papildyta kūrinio versija, anksčiau spausdinta sutrumpintai. Autorius detaliai ir sukrečiančiai pasakoja apie savo suėmimą 1948 metais, kai buvo Vilniaus universiteto studentas, ir kelionę užkaltuose vagonuose į Sibirą. Ši dalis yra ne tik asmeninis liudijimas, bet ir visos kartos tragedijos paveikslas, atskleidžiantis nežmoniškas sąlygas, badą, mirtį ir nepalaužiamą viltį.
Drama: Knygoje pateikiama trijų veiksmų drama „Mėnesienos sonata“. Autorius ją pradėjo rašyti dar 1960 metais kaip libretą muzikinei komedijai, tačiau bėgant metams ir keičiantis politinei situacijai, kūrinys įgavo dramos pavidalą. Dramos centre – pianisto Giedriaus Papievio, partizano sūnaus, istorija. Per dingusio tėvo dienoraštį atskleidžiama sudėtinga šeimos paslaptis, susipynusi su išdavyste, enkavedistų žiaurumu ir skaudžiais pokario įvykiais.
Dainos ir Giesmės: Ketvirtoji dalis atskleidžia Antano Paulavičiaus kaip muziko talentą. Pateikiamos dainos ir giesmės su natomis, kurių tekstų autorius dažnai yra pats Paulavičius. Kompozitorius V. Bagdonas įžanginiame žodyje šiai daliai apibūdina jo muziką kaip melodingą, skambią ir prieinamą. Autorius taip pat yra Kauno tremtinių choro įkūrėjas ir vadovas, o jo kūryboje dominuoja patriotinės ir lyrinės temos.
Autoriaus Žodis ir Patirtis
Pats autorius pratarmėje atskleidžia, kad jo, kaip literato, svajones sudaužė 1948 metų trėmimas, palaužęs jo plunksną. Ilgus metus rašęs „tik sau“, jis atsigręžė į muziką. Ši asmeninė patirtis yra raktas į visą jo kūrybą – tai bandymas žodžiais ir muzika išsakyti tai, kas buvo nutylėta, išsaugoti atmintį ir atiduoti duoklę Tėvynei.
„Malda už Tėvynę“ yra vientisas ir paveikus kūrinys, liudijantis ne tik vieno žmogaus, bet ir visos tautos likimą. Tai skaudus, bet kartu ir šviesus priminimas apie ištvermę, tikėjimą ir meilę, kuri padėjo išgyventi tamsiausius istorijos puslapius.
Kūrybos Apžvalga
Knyga yra suskirstyta į keturias dalis, kurių kiekviena atskleidžia skirtingą autoriaus talento briauną, tačiau visas jas jungia Tėvynės ilgesio ir tremties patirties temos.
Eilėraščiai: Pirmajame skyriuje pateikiami eilėraščiai, parašyti tiek Sibire, tiek grįžus į Lietuvą. Poezija persmelkta gimtųjų Anykščių gamtos vaizdų, kurie tampa prarasto rojaus simboliu. Eilėraščiuose kaip „Pareik, sūnau“ ar „Baigias vasara“ perteikiamas tremtinio skausmas, vienatvė ir begalinis Tėvynės ilgesys. Dauguma Sibire parašytų eilėraščių datuojami Krasnojarsko krašte, pavyzdžiui, 1948, 1949 ar 1950 metais. Taip pat ryškūs patriotiniai („Apginkim Nemuną“) ir religiniai („Šventasis Karalaiti“) motyvai.
Proza: Antroji dalis – „Prisiminimai“ – apima dokumentinę apysaką „Leiskit į Tėvynę“. Tai naujai perredaguota ir papildyta kūrinio versija, anksčiau spausdinta sutrumpintai. Autorius detaliai ir sukrečiančiai pasakoja apie savo suėmimą 1948 metais, kai buvo Vilniaus universiteto studentas, ir kelionę užkaltuose vagonuose į Sibirą. Ši dalis yra ne tik asmeninis liudijimas, bet ir visos kartos tragedijos paveikslas, atskleidžiantis nežmoniškas sąlygas, badą, mirtį ir nepalaužiamą viltį.
Drama: Knygoje pateikiama trijų veiksmų drama „Mėnesienos sonata“. Autorius ją pradėjo rašyti dar 1960 metais kaip libretą muzikinei komedijai, tačiau bėgant metams ir keičiantis politinei situacijai, kūrinys įgavo dramos pavidalą. Dramos centre – pianisto Giedriaus Papievio, partizano sūnaus, istorija. Per dingusio tėvo dienoraštį atskleidžiama sudėtinga šeimos paslaptis, susipynusi su išdavyste, enkavedistų žiaurumu ir skaudžiais pokario įvykiais.
Dainos ir Giesmės: Ketvirtoji dalis atskleidžia Antano Paulavičiaus kaip muziko talentą. Pateikiamos dainos ir giesmės su natomis, kurių tekstų autorius dažnai yra pats Paulavičius. Kompozitorius V. Bagdonas įžanginiame žodyje šiai daliai apibūdina jo muziką kaip melodingą, skambią ir prieinamą. Autorius taip pat yra Kauno tremtinių choro įkūrėjas ir vadovas, o jo kūryboje dominuoja patriotinės ir lyrinės temos.
Autoriaus Žodis ir Patirtis
Pats autorius pratarmėje atskleidžia, kad jo, kaip literato, svajones sudaužė 1948 metų trėmimas, palaužęs jo plunksną. Ilgus metus rašęs „tik sau“, jis atsigręžė į muziką. Ši asmeninė patirtis yra raktas į visą jo kūrybą – tai bandymas žodžiais ir muzika išsakyti tai, kas buvo nutylėta, išsaugoti atmintį ir atiduoti duoklę Tėvynei.
„Malda už Tėvynę“ yra vientisas ir paveikus kūrinys, liudijantis ne tik vieno žmogaus, bet ir visos tautos likimą. Tai skaudus, bet kartu ir šviesus priminimas apie ištvermę, tikėjimą ir meilę, kuri padėjo išgyventi tamsiausius istorijos puslapius.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 69
Kun. Algirdas Paliokas SJ
Kaunas, 2008
jėzuitų kunigo Algirdo Palioko knyga „Invokacijos“, išleista 2008 metais, yra specializuotas maldų rinkinys, skirtas įvairioms gyvenimo progoms. Kaip paaiškinama pratarmėje, invokacija (lot. invocatio – kreipimasis, meldimas) yra trumpa, konkrečiam įvykiui skirta malda, kuria prašoma Dievo palaimos. Ši knyga yra daugiau nei šimto tokių maldų, sukurtų per keturiolika autoriaus tarnystės metų lietuvių išeivijos bendruomenėje Amerikoje, rinkinys.
Knygos struktūra ir paskirtis
„Invokacijos“ yra praktiškai ir patogiai suskirstyta pagal temas, todėl skaitytojas gali lengvai rasti maldą, tinkančią konkrečiai progai. Skyriai apima:
Didžiąsias šventes: Kalėdas (Kūčias), Naujuosius metus ir Velykas.
Šeimos ir asmenines šventes: Motinos ir Tėvo dienas, sutuoktuves bei santuokos jubiliejus.
Tautos šventes: Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją.
Bendruomenės gyvenimą: Maldos skirtos mokslo metų pradžiai ir pabaigai, tautinių šokių grupių ir chorų renginiams, organizacijų (pvz., Ateitininkų, Lietuvių Fondo) suvažiavimams ir susirinkimams, taip pat įvairiems asmenų pagerbimo vakarams.
Autorius pratarmėje nurodo, kad knyga gali būti naudojama keliais būdais: kaip tiesioginis maldų šaltinis, kaip įkvėpimas tobulinti ar kurti savo maldas. Svarbu tai, kad A. Paliokas pabrėžia, jog invokacijas gali kalbėti kiekvienas tikintysis, tam nereikia kunigo šventimų.
Išeivijos gyvenimo atspindys
Ši knyga yra ne tik maldynas, bet ir unikalus lietuvių išeivijos gyvenimo JAV, ypač Čikagos apylinkėse, liudijimas. Dauguma maldų pirmą kartą nuskambėjo Pasaulio lietuvių centre Lemonte, kuris apibūdinamas kaip svarbus kultūrinis ir visuomeninis židinys. Maldų temos ir progos, kurioms jos buvo parašytos, atspindi išeivijos bendruomenės rūpesčius ir džiaugsmus: lietuvybės išsaugojimą, jaunimo auklėjimą, paramą Tėvynei ir stiprų tarpusavio ryšį. Pats autorius knygą vadina „mažos lietuvių dalies maža istorija“.
Maldų turinys ir stilius
Invokacijų stilius yra paprastas, nuoširdus ir pakilus. Maldose kreipiamasi į Dievą su padėka už Jo dovanas, prašoma palaimos konkrečiai veiklai ar susirinkusiems žmonėms. Jose nuolat pabrėžiamos krikščioniškos vertybės: vienybė, pasiaukojimas, artimo meilė, teisingumas ir viltis. Kartu visose maldose jaučiamas gilus ryšys su Lietuva – meldžiamasi už Tėvynę, jos žmones ir jos ateitį.
Apibendrinant, kunigo Algirdo Palioko „Invokacijos“ yra vertingas leidinys, tarnaujantis kaip praktinis dvasinės pagalbos šaltinis įvairiose gyvenimo situacijose ir kartu kaip šiltas, dokumentinis pasakojimas apie gyvą tikėjimą ir tvirtą bendruomeniškumą lietuvių išeivijoje.
Knygos struktūra ir paskirtis
„Invokacijos“ yra praktiškai ir patogiai suskirstyta pagal temas, todėl skaitytojas gali lengvai rasti maldą, tinkančią konkrečiai progai. Skyriai apima:
Didžiąsias šventes: Kalėdas (Kūčias), Naujuosius metus ir Velykas.
Šeimos ir asmenines šventes: Motinos ir Tėvo dienas, sutuoktuves bei santuokos jubiliejus.
Tautos šventes: Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją.
Bendruomenės gyvenimą: Maldos skirtos mokslo metų pradžiai ir pabaigai, tautinių šokių grupių ir chorų renginiams, organizacijų (pvz., Ateitininkų, Lietuvių Fondo) suvažiavimams ir susirinkimams, taip pat įvairiems asmenų pagerbimo vakarams.
Autorius pratarmėje nurodo, kad knyga gali būti naudojama keliais būdais: kaip tiesioginis maldų šaltinis, kaip įkvėpimas tobulinti ar kurti savo maldas. Svarbu tai, kad A. Paliokas pabrėžia, jog invokacijas gali kalbėti kiekvienas tikintysis, tam nereikia kunigo šventimų.
Išeivijos gyvenimo atspindys
Ši knyga yra ne tik maldynas, bet ir unikalus lietuvių išeivijos gyvenimo JAV, ypač Čikagos apylinkėse, liudijimas. Dauguma maldų pirmą kartą nuskambėjo Pasaulio lietuvių centre Lemonte, kuris apibūdinamas kaip svarbus kultūrinis ir visuomeninis židinys. Maldų temos ir progos, kurioms jos buvo parašytos, atspindi išeivijos bendruomenės rūpesčius ir džiaugsmus: lietuvybės išsaugojimą, jaunimo auklėjimą, paramą Tėvynei ir stiprų tarpusavio ryšį. Pats autorius knygą vadina „mažos lietuvių dalies maža istorija“.
Maldų turinys ir stilius
Invokacijų stilius yra paprastas, nuoširdus ir pakilus. Maldose kreipiamasi į Dievą su padėka už Jo dovanas, prašoma palaimos konkrečiai veiklai ar susirinkusiems žmonėms. Jose nuolat pabrėžiamos krikščioniškos vertybės: vienybė, pasiaukojimas, artimo meilė, teisingumas ir viltis. Kartu visose maldose jaučiamas gilus ryšys su Lietuva – meldžiamasi už Tėvynę, jos žmones ir jos ateitį.
Apibendrinant, kunigo Algirdo Palioko „Invokacijos“ yra vertingas leidinys, tarnaujantis kaip praktinis dvasinės pagalbos šaltinis įvairiose gyvenimo situacijose ir kartu kaip šiltas, dokumentinis pasakojimas apie gyvą tikėjimą ir tvirtą bendruomeniškumą lietuvių išeivijoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 68
DR. TIHAMER TOTH
KAUNAS 1930
Kelrodis Jaunystės Kryžkelėse: Dr. Tihamer Toth „Jaunuolio kovos“
Vengrų teologo ir jaunimo ugdytojo Dr. Tihamer Toth knyga „Jaunuolio kovos (Skaistus jaunuolio brendimas)“ – tai tiesus, bekompromisis ir tėviškai rūpestingas vadovas jaunam vyrui, stovinčiam pačiame sudėtingiausiame savo gyvenimo etape. Tai ne švelnus pasakojimas, o veikiau kovos strategijos vadovėlis, skirtas padėti jaunuoliui atpažinti pavojus, suprasti savo prigimtį ir nugalėti vidines bei išorines kovas, ypač tas, kurios susijusios su brendimu ir skaistybės išsaugojimu.
Nuo Vaiko iki Vyro: Šventas Pavasaris ir Didžioji Kova
Knygos autorius brendimo amžių (nuo 14 iki 21 metų) vaizduoja kaip didžiųjų permainų, „šventojo pavasario“, metą, kai jaunuolio siela ir kūnas išgyvena tikrą revoliuciją. Tothas šį laikotarpį apibūdina kaip „kovą tarp vaiko ir vyro“, kurios tikslas – vyro pergalė.
Tvėrėjo Planai ir Pirmoji Meilė: Knyga prasideda nuo didingo Kūrėjo plano išdėstymo, aiškinant lyčių skirtumo prasmę ir moterystės šventumą. Autorius jautriai ir pagarbiai paliečia pirmosios meilės, naujų jausmų ir nesuprantamo ilgesio temą, paaiškindamas tai kaip natūralų Dievo plano dalį, ruošiančią jaunuolį būsimai šeimai. Jis pabrėžia, kad šios bundančios jėgos yra šventos ir skirtos kilniems tikslams.
Kryžkelė ir Bedugnė: Tačiau šis gražus planas susiduria su didžiuliais pavojais. Tothas vaizdingai piešia jaunuolio kryžkelę, kurioje susitinka Dorybė ir Nuodėmė. Didžiausias dėmesys skiriamas neskaistybės nuodėmei, kurią autorius vaizduoja kaip „devyngalvį slibiną“ ir „dvokiančias pelkes“. Labai atvirai ir negailestingai aprašomos fizinės ir dvasinės nuodėmingo gyvenimo pasekmės: sveikatos praradimas, valios susilpnėjimas, dvasinis atšipimas, netikėjimas ir galutinė pražūtis. Autorius nevengia šiurpių palyginimų ir pavyzdžių, siekdamas parodyti, kad trumpalaikis malonumas veda į ilgalaikę kančią ir savęs sunaikinimą.
Ginklai Kovai: Knygos pabaigoje pateikiamas visas „ginklų arsenalas“ kovai su pagundomis. Tai ne tik malda, išpažintis ir Komunija, bet ir praktiniai patarimai: valios grūdinimas per mažus kasdienius nusigalinėjimus, tinkamas laisvalaikio praleidimas, sportas, gamtos meilė, gerų knygų skaitymas ir blogos draugijos vengimas. Ypač pabrėžiamas poreikis turėti dvasios vadovą – kunigą, su kuriuo jaunuolis galėtų atvirai pasikalbėti apie savo sunkumus.
Tiesioginis ir Įkvepiantis Stilius
Dr. Tihamer Toth kalba jaunuoliui kaip „jaunajam draugui“. Jo stilius yra labai tiesioginis, aiškus, kupinas vaizdingų metaforų (du ežerai, kryžkelė, kova su slibinu) ir retorinių klausimų, kurie verčia skaitytoją susimąstyti. Knyga parašyta su didžiule meile ir rūpesčiu jaunimu, tačiau kartu ir su dideliu reiklumu. Autorius ne pataikauja, o kviečia į didvyriškumą, į riterišką kovą už savo sielos tyrumą ir kilnius idealus.
Išvados
„Jaunuolio kovos“ yra klasikinis krikščioniškos jaunimo literatūros pavyzdys, nepraradęs savo aktualumo. Tai knyga, kuri drąsiai ir atvirai kalba apie temas, kurias dažnai vengiama liesti. Ji suteikia ne tik perspėjimų, bet ir konkrečių priemonių, kaip jaunam žmogui išlikti doram sudėtingame pasaulyje. Tai puikus vadovas ne tik patiems jaunuoliams, bet ir jų tėvams bei auklėtojams, padedantis suprasti brendimo amžiaus iššūkius ir rasti kelius, kaip padėti jaunai sielai laimėti svarbiausias gyvenimo kovas.
Vengrų teologo ir jaunimo ugdytojo Dr. Tihamer Toth knyga „Jaunuolio kovos (Skaistus jaunuolio brendimas)“ – tai tiesus, bekompromisis ir tėviškai rūpestingas vadovas jaunam vyrui, stovinčiam pačiame sudėtingiausiame savo gyvenimo etape. Tai ne švelnus pasakojimas, o veikiau kovos strategijos vadovėlis, skirtas padėti jaunuoliui atpažinti pavojus, suprasti savo prigimtį ir nugalėti vidines bei išorines kovas, ypač tas, kurios susijusios su brendimu ir skaistybės išsaugojimu.
Nuo Vaiko iki Vyro: Šventas Pavasaris ir Didžioji Kova
Knygos autorius brendimo amžių (nuo 14 iki 21 metų) vaizduoja kaip didžiųjų permainų, „šventojo pavasario“, metą, kai jaunuolio siela ir kūnas išgyvena tikrą revoliuciją. Tothas šį laikotarpį apibūdina kaip „kovą tarp vaiko ir vyro“, kurios tikslas – vyro pergalė.
Tvėrėjo Planai ir Pirmoji Meilė: Knyga prasideda nuo didingo Kūrėjo plano išdėstymo, aiškinant lyčių skirtumo prasmę ir moterystės šventumą. Autorius jautriai ir pagarbiai paliečia pirmosios meilės, naujų jausmų ir nesuprantamo ilgesio temą, paaiškindamas tai kaip natūralų Dievo plano dalį, ruošiančią jaunuolį būsimai šeimai. Jis pabrėžia, kad šios bundančios jėgos yra šventos ir skirtos kilniems tikslams.
Kryžkelė ir Bedugnė: Tačiau šis gražus planas susiduria su didžiuliais pavojais. Tothas vaizdingai piešia jaunuolio kryžkelę, kurioje susitinka Dorybė ir Nuodėmė. Didžiausias dėmesys skiriamas neskaistybės nuodėmei, kurią autorius vaizduoja kaip „devyngalvį slibiną“ ir „dvokiančias pelkes“. Labai atvirai ir negailestingai aprašomos fizinės ir dvasinės nuodėmingo gyvenimo pasekmės: sveikatos praradimas, valios susilpnėjimas, dvasinis atšipimas, netikėjimas ir galutinė pražūtis. Autorius nevengia šiurpių palyginimų ir pavyzdžių, siekdamas parodyti, kad trumpalaikis malonumas veda į ilgalaikę kančią ir savęs sunaikinimą.
Ginklai Kovai: Knygos pabaigoje pateikiamas visas „ginklų arsenalas“ kovai su pagundomis. Tai ne tik malda, išpažintis ir Komunija, bet ir praktiniai patarimai: valios grūdinimas per mažus kasdienius nusigalinėjimus, tinkamas laisvalaikio praleidimas, sportas, gamtos meilė, gerų knygų skaitymas ir blogos draugijos vengimas. Ypač pabrėžiamas poreikis turėti dvasios vadovą – kunigą, su kuriuo jaunuolis galėtų atvirai pasikalbėti apie savo sunkumus.
Tiesioginis ir Įkvepiantis Stilius
Dr. Tihamer Toth kalba jaunuoliui kaip „jaunajam draugui“. Jo stilius yra labai tiesioginis, aiškus, kupinas vaizdingų metaforų (du ežerai, kryžkelė, kova su slibinu) ir retorinių klausimų, kurie verčia skaitytoją susimąstyti. Knyga parašyta su didžiule meile ir rūpesčiu jaunimu, tačiau kartu ir su dideliu reiklumu. Autorius ne pataikauja, o kviečia į didvyriškumą, į riterišką kovą už savo sielos tyrumą ir kilnius idealus.
Išvados
„Jaunuolio kovos“ yra klasikinis krikščioniškos jaunimo literatūros pavyzdys, nepraradęs savo aktualumo. Tai knyga, kuri drąsiai ir atvirai kalba apie temas, kurias dažnai vengiama liesti. Ji suteikia ne tik perspėjimų, bet ir konkrečių priemonių, kaip jaunam žmogui išlikti doram sudėtingame pasaulyje. Tai puikus vadovas ne tik patiems jaunuoliams, bet ir jų tėvams bei auklėtojams, padedantis suprasti brendimo amžiaus iššūkius ir rasti kelius, kaip padėti jaunai sielai laimėti svarbiausias gyvenimo kovas.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 68
Redagavo JUOZAS ERETAS
KAUNAS 1939
Įžanga ir Pagrindinė Tema
Šis leidinys yra trečiojo Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) suvažiavimo, vykusio 1939 metų vasario 20-21 dienomis Kaune, darbų rinkinys. Nors suvažiavimas vyko neramiu laikotarpiu, artėjant Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvai netekus Klaipėdos, jo pagrindinė mintis buvo sutelkta į pozityvų darbą – „poaušrinės Lietuvos“ nagrinėjimą ir lituanistikos plėtojimą. Suvažiavimas taip pat buvo paženklintas liūdesiu dėl neseniai mirusių popiežiaus Pijaus XI ir ilgamečio Akademijos pirmininko prelato Aleksandro Dambrausko-Jakšto.Struktūra ir Turinys
Knyga, kaip ir ankstesni leidiniai, yra suskirstyta pagal suvažiavimo sekcijų darbą. Joje pateikiamos paskaitos ir referatai, skirti įvairioms Lietuvos kultūros, mokslo ir visuomenės sritims.Pagrindinė Paskaita:
Vedamąją paskaitą „Kultūrinio lietuvių tautos apsiginklavimo problema ir katolicizmas“ skaitė prof. Stasys Šalkauskis. Joje pabrėžiama, kad mažai tautai, esančiai sudėtingoje geopolitinėje padėtyje, svarbiausias ginklas yra ne materialinė jėga, o kultūrinis pajėgumas ir dvasinis atsparumas. Autorius, remdamasis istoriniu patyrimu, teigia, kad tikrasis kultūrinis apsiginklavimas gali būti pasiektas per darnų kultūros ir religijos (šiuo atveju – katolicizmo) vystymąsi.Teminės Sekcijos
Problema buvo gvildenama atskirose sekcijose, kurių pranešimai sudaro likusią knygos dalį:- Teologija ir Religija: Kun. Juozas Vaišnora analizuoja kunigų veiklą kovoje su rusifikacija, prel. Vincas Borisevičius nagrinėja dorovinį elementą vyskupo Motiejaus Valančiaus kūryboje, o kun. Vincas Padolskis aptaria vyskupo Antano Baranausko Šv. Rašto vertimą.
- Psichologija ir Filosofija: Vysk. Mečislovas Reinys skaito paskaitą „Rasė ir psichika“, prel. Pranas Kuraitis – „Tauta ir jos filosofija“, o Juozas Girnius pristato egzistencialinę filosofiją.
- Pedagogika: Dr. Ona Norušytė analizuoja šeimyninio auklėjimo padėtį, o Antanas Šerkšnas – „mūsų šviesuolio šeimos pedagogiką“.
- Kalba, Literatūra, Kritika: Ši sekcija skirta A. Dambrausko-Jakšto atminimui. Juozas Ambrazevičius lygina Jakšto ir Vaižganto asmenybes, Vladas Kulbokas aptaria Jakšto vaidmenį „Draugijos“ žurnale, o Petras Butėnas analizuoja Jakšto poetinį žodyną.
- Istorija, Teisė, Sociologija, Gamta: Šiose sekcijose pateikiami pranešimai apie viduramžių poetą Machaut Lietuvoje (A. Vaičiulaitis), Lietuvos istorijos raidą (Z. Ivinskis), kodifikacijos darbą (K. Šalkauskis), socialinio klausimo sprendimą (F. Kemėšis), Lietuvos ribų problemą (K. Pakštas) ir kitas temas.
Atminimas ir Veikla
Knyga pradedama iškilmingu popiežiaus Pijaus XI atminimu, kurį parengė vysk. Mečislovas Reinys. Taip pat skiriamas dėmesys Akademijos mirusiems nariams. Pabaigoje pateikiama detali paties suvažiavimo eigos apžvalga.Apibendrinimas
„Suvažiavimo Darbai III“ yra vertingas tarpukario pabaigos Lietuvos intelektualinės minties dokumentas. Jis atspindi LKMA pastangas, nepaisant artėjančios politinės katastrofos, toliau kryptingai dirbti lituanistikos srityje, gilinantis į tautos istoriją, kalbą, kultūrą ir visuomenės problemas. Tai liudijimas apie brandų ir atsakingą požiūrį į mokslą kaip į tautos dvasinio atsparumo pagrindą.- Išsami informacija
- Peržiūros: 68
Redagavo A. Liuima, S. J.
ROMA 1961
Knygos apžvalga: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI IV
Šis leidinys, pavadintas LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI IV , yra ketvirtasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L. K. M. A.) suvažiavimo darbų tomas, išleistas Romoje 1961 metais. Knygą redagavo A. Liuima, S. J.. Šis leidinys apima pranešimus, skaitytus per ketvirtąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1957 m. spalio 2-4 dienomis Romoje. Dėl Antrojo pasaulinio karo ir po jo sekusių politinių pokyčių Lietuvoje, šis suvažiavimas buvo pirmasis po ilgos, penkiolikos metų pertraukos.Turinys ir struktūra
Leidinys pradedamas Šventojo Tėvo telegrama suvažiavimo dalyviams ir atsakomąja telegrama Šventajam Tėvui, pabrėžiant glaudų ryšį su Katalikų Bažnyčia. Prakalboje redaktorius A. Liuima apžvelgia suvažiavimo organizavimo aplinkybes ir sunkumus, su kuriais susidurta leidžiant šiuos darbus išeivijoje.Taip pat atkreipiamas dėmesys į sprendimą įtraukti mirusių Akademijos narių nekrologusKnygos medžiaga suskirstyta pagal tradicinę katalikiškų universitetų fakultetų tvarką. Ją sudaro šios pagrindinės dalys:
- Teologija: Prof. Dr. Antano Liuimos, S. J., straipsnis „Teologinė Mistinio Kristaus Kūno samprata“.
- Medicinos etika: Kun. Dr. Prano Brazio, M. I. C., darbas „Medicinos etika pagal Pijaus XII direktyvas“.
- Teisė: Min. Dr. Stasio Antano Bačkio straipsnis „Katalikų Bažnyčios doktrina apie tautų apsisprendimo teisę“.
- Filosofija: Dr. Jono Norkaičio studija „Istorinis materializmas katalikiškos filosofinės doktrinos šviesoje“. Šis pranešimas nebuvo skaitytas suvažiavime, tačiau įtrauktas į leidinį.
- Istorija: Du pranešimai apie Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykius:
- Prof. Dr. Zenono Ivinskio „Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai amžių bėgyje (iki XVIII amž. galo)“.
- Kun. Dr. Stepono Matulio, M. I. C. „Lietuva ir Apaštalų Sostas 1795-1940“.
- Prof. Stasio Šalkauskio minėjimas: Prof. Dr. Juozo Ereto pranešimas „Šalkauskis idėjų keliais“.
Reikšmė
Šis suvažiavimo darbų tomas yra svarbus ne tik kaip išeivijoje atkurtos Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos veiklos liudijimas, bet ir kaip reikšmingas indėlis į lietuviškąjį mokslą. Jame nagrinėjamos temos atspindi to meto aktualijas ir katalikiškosios minties raidą, susiduriant su moderniojo pasaulio iššūkiais – nuo teologinių doktrinų iki medicinos etikos ir politinės filosofijos. Leidinys yra vertingas šaltinis istorikams, teologams, filosofams ir visiems, besidomintiems Lietuvos mokslo ir intelektualine istorija XX amžiaus viduryje.- Išsami informacija
- Peržiūros: 68
Andrius Baltinis
ROMA 1975
Knygos apžvalga: Andriaus Baltinio „Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai“
Ši monografija – tai ketvirtasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“, išleistas Romoje 1975 metais. Knygą parašė kunigas Andrius Baltinis, o jos išleidimą finansiškai parėmė vyskupo pusbrolis kun. Antanas Vilkaitis. Tai išsami biografinė studija, skirta vienam tragiškiausių ir tauriausių XX a. Lietuvos Bažnyčios ganytojų – Telšių vyskupui kankiniui Vincentui Borisevičiui (1887–1946/47) – atminti.Turinys ir struktūra
Autorius, remdamasis gausiais amžininkų liudijimais ir archyvine medžiaga, nuosekliai atkuria vyskupo gyvenimo ir veiklos kelią, atskleisdamas ne tik jo asmenybę, bet ir sudėtingą istorinį kontekstą. Knyga suskirstyta į keturias pagrindines dalis:- I dalis: Tėvų namai ir mokslo metai. Aprašoma V. Borisevičiaus vaikystė ir jaunystė Suvalkijos ūkininkų šeimoje, pirmieji mokslai carinės Rusijos priespaudos metais, studijos Seinų kunigų seminarijoje ir Fribūro universitete Šveicarijoje, kur jis įgijo teologijos licenciato laipsnį.
- II dalis: Poaukščiai kunigystėje ir visuomenėje. Nušviečiama jo, kaip jauno kunigo, veikla: darbas vikaru Kalvarijoje, kapeliono tarnystė Rusijos kariuomenėje Pirmojo pasaulinio karo metais, vėliau – Marijampolės gimnazijose. Ypač daug dėmesio skiriama jo profesoriavimui ir rektoriavimui Telšių kunigų seminarijoje.
- III dalis: Darbai katalikų organizacijose. Atskleidžiamas platus vyskupo visuomeninis akiratis – jo veikla L.K.M. Akademijoje, Ateitininkų federacijoje, Vyrų ir Moterų katalikiškose organizacijose bei Katalikų Akcijos Centre.
- IV dalis: Žmogus, dvasininkas, patriotas. Ši dalis skirta vyskupo asmenybės bruožams – jo humanizmui, giliam dvasingumui ir pasiaukojančiai meilei Bažnyčiai bei Tėvynei. Pabaigoje detaliai aprašomas jo tragiškas likimas – areštas, tardymai sovietiniuose kalėjimuose ir kankinio mirtis.
Reikšmė
Andriaus Baltinio monografija yra fundamentalus ir kruopštus darbas, įamžinantis vieno iškiliausių Lietuvos Bažnyčios kankinių atminimą. Tai ne tik biografija, bet ir gyvas liudijimas apie Bažnyčios padėtį pačiais sudėtingiausiais XX a. istoriniais momentais – per karus ir okupacijas. Knyga atskleidžia vyskupą V. Borisevičių kaip nepaprastai šviesią, principingą ir drąsią asmenybę, kuri iki galo liko ištikima savo, kaip ganytojo, pareigai. Tai nepaprastai vertingas šaltinis istorikams ir visiems, besidomintiems Lietuvos Bažnyčios ir tautos kančių istorija.Skaityti daugiau: VYSKUPO VINCENTO BORISEVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI
- Išsami informacija
- Peržiūros: 68
Antanas Maceina
ROMA 1978
Šis veikalas – Antano Maceinos „Filosofijos kilmė ir prasmė“ – yra vienas fundamentaliausių ir brandžiausių lietuvių filosofinės minties darbų, išleistas Romoje 1978 metais, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.). Tai nėra filosofijos istorijos vadovėlis, o gilus, sisteminis bandymas atsakyti į pačius esminius klausimus: iš kur kyla filosofija, kokia yra jos esmė ir kokia jos galutinė prasmė.
Turinys ir struktūra
Knyga yra sudaryta iš trijų pagrindinių skyrių, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo filosofinio mąstymo ištakų iki jo galutinio tikslo. Autorius plėtoja originalią ir argumentuotą koncepciją, pagrįstą Vakarų filosofijos tradicijos apmąstymu.- I skyrius: Filosofijos kilmė. Maceina teigia, kad filosofija kyla ne iš vieno, o iš kelių pamatinių žmogiškųjų patyrimų, kurie suardo kasdienybės neklausiančiąją būklę. Tai yra nuostaba (pasaulio kaip darnos, kosmoso patyrimas), abejonė (pasaulio kaip klastos ir tariamybės patyrimas) ir kančia (pasaulio kaip chaoso ir blogio patyrimas). Kiekvienas šis šaltinis pagimdo skirtingo pobūdžio filosofiją.
- II skyrius: Filosofijos esmė. Čia plėtojama pagrindinė veikalo tezė: filosofija savo esme yra interpretacija, o ne mokslas. Mokslas, pasak Maceinos, tiria daiktus, kurie yra uždari ir paklūsta būtinybei. Tuo tarpu filosofija interpretuoja būtybę, kuri yra atvira, nes turi kūrinio, o ne daikto, prigimtį. Būtent būtybės kaip kūrinio atvirumas ir įgalina filosofinę interpretaciją.
- III skyrius: Filosofijos prasmė. Galutinė filosofijos prasmė, anot autoriaus, yra būties atskleidimas. Interpretuodamas būtybę kaip kūrinį, mąstytojas neišvengiamai prieina prie būties kaip Kūrėjo. Šiame kelyje žmogus kaip save patį interpretuojanti būtybė (Aš-būtybė) tampa vieta, kurioje filosofinė būties samprata susitinka su religine Dievo samprata. Taigi, galutinė filosofijos prasmė yra Dievo atradimas.
Reikšmė
Antano Maceinos „Filosofijos kilmė ir prasmė“ yra išskirtinis veikalas, liudijantis ne tik autoriaus erudiciją, bet ir jo mąstymo originalumą bei gilumą. Tai bandymas sukurti savarankišką metafizinę sistemą, kuri pagrįstų filosofijos būtinumą ir jos vietą žmogaus gyvenime. Knyga atskleidžia, kad filosofavimas nėra tuščias žaidimas sąvokomis, o egzistencinis atsakas į būties slėpinį. Tai sudėtingas, bet nepaprastai vertingas kūrinys, priklausantis lietuvių filosofijos aukso fondui.- Išsami informacija
- Peržiūros: 68
Jonas Burkus
Vilnius 1996
Šiuolaikiniai dangaus pranešimai: Jono Burkaus knygos „Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje“ apžvalga
Jono Burkaus knyga „Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje“, išleista 1996 metais, yra intriguojantis ir išsamus žvilgsnis į XX amžiaus pabaigos mistinius reiškinius, nutolusius nuo tradicinių Europos piligrimystės centrų. Autorius surenka ir sistemingai pateikia pasakojimus apie Jėzaus ir Mergelės Marijos apsireiškimus, stebuklus ir pranešimus, gautus įvairiose Azijos ir Afrikos vietovėse, taip atskleisdamas globalų ir skubų dangaus kvietimą atsiversti.
Knygos turinys ir geografija
Skirtingai nuo klasikinės dvasinės literatūros, ši knyga yra labiau reportažas, dokumentuojantis palyginti nesenus įvykius. Autorius skaitytoją nukelia į tokias egzotiškas ir lietuviui mažiau žinomas vietas kaip:
Akita (Japonija): Pasakojama apie verkiančią ir kraujuojančią medinę Marijos statulą bei seseriai Agnietei Sasagavai perduotus perspėjimus, kurie dažnai vadinami Fatimos apreiškimų tąsa.
Naju (Pietų Korėja): Detaliai aprašomi mistikės Julijos Kim patyrimai – ašaromis ir krauju verkiančios statulos, Eucharistijos stebuklai ir asmeniniai kentėjimai, aukojami už nusidėjėlių atsivertimą.
Damaskas (Sirija): Pristatomi ekumeninę reikšmę turintys įvykiai, susiję su Mima Nazour, iš kurios rankų ir Marijos paveikslo tekėjo stebuklingas aliejus, o pagrindinė žinia buvo kvietimas į krikščionių vienybę.
Kiti kraštai: Trumpiau apžvelgiami apsireiškimai Irake, Vietname, Egipte, Ruandoje, Kenijoje ir net Australijoje, parodant, kad dangaus žinios nėra skirtos vienam regionui, o visam pasauliui.
Pagrindinės temos ir žinios
Nors apsireiškimų aplinkybės ir kultūrinis kontekstas skiriasi, juose nuolat kartojasi kelios esminės temos:
Atsivertimas ir atgaila: Tai pagrindinis ir pats primygtiniausias raginimas. Žmonija kviečiama grįžti prie Dievo, atsisakyti nuodėmingo gyvenimo būdo.
Maldos, ypač rožinio, svarba: Rožinis įvardijamas kaip galingas ginklas kovoje su blogiu ir priemonė išmelsti taiką bei atsivertimą.
Pagarba Eucharistijai: Pabrėžiamas realus Jėzaus buvimas Švenčiausiajame Sakramente ir apgailestaujama dėl abejingumo bei šventvagiškų Komunijų.
Perspėjimai apie bausmes: Atvirai kalbama apie galimas nelaimes – karus, stichines katastrofas ir ligas – jei žmonija neatsivers.
Kentėjimo prasmė: Pabrėžiama aukos ir kentėjimo, sujungto su Kristaus kančia, vertė atsiteisiant už savo ir kitų nuodėmes.
Kam skirta ši knyga?
Šis leidinys skirtas plačiajai tikinčiųjų auditorijai, kuri yra atvira privatiems apreiškimams ir domisi dabartiniais Bažnyčios įvykiais. Knyga ypač vertinga tiems, kurie:
Ieško dvasinio pastiprinimo ir motyvacijos gilesniam maldos gyvenimui.
Nori praplėsti savo akiratį apie Marijos apsireiškimų geografiją už Europos ribų.
Bando suprasti dabartinio pasaulio dvasines krizes per pranašiškų žinių prizmę.
Autorius sąžiningai pateikia ir Bažnyčios poziciją, paaiškindamas, kokiais kriterijais remiantis tiriamas tokių reiškinių autentiškumas, taip suteikdamas skaitytojui gaires, kaip vertinti aprašomus įvykius.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje“ yra unikalus ir paveikus veikalas, supažindinantis Lietuvos skaitytoją su jaudinančiais dvasiniais įvykiais visame pasaulyje. Tai knyga-perspėjimas ir knyga-viltis, primenanti apie Dievo gailestingumą ir Jo Motinos nuolatinį rūpestį žmonija. Ji skatina ne tik susimąstyti, bet ir imtis konkrečių dvasinio gyvenimo veiksmų – maldos, atgailos ir meilės darbų.
Jono Burkaus knyga „Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje“, išleista 1996 metais, yra intriguojantis ir išsamus žvilgsnis į XX amžiaus pabaigos mistinius reiškinius, nutolusius nuo tradicinių Europos piligrimystės centrų. Autorius surenka ir sistemingai pateikia pasakojimus apie Jėzaus ir Mergelės Marijos apsireiškimus, stebuklus ir pranešimus, gautus įvairiose Azijos ir Afrikos vietovėse, taip atskleisdamas globalų ir skubų dangaus kvietimą atsiversti.
Knygos turinys ir geografija
Skirtingai nuo klasikinės dvasinės literatūros, ši knyga yra labiau reportažas, dokumentuojantis palyginti nesenus įvykius. Autorius skaitytoją nukelia į tokias egzotiškas ir lietuviui mažiau žinomas vietas kaip:
Akita (Japonija): Pasakojama apie verkiančią ir kraujuojančią medinę Marijos statulą bei seseriai Agnietei Sasagavai perduotus perspėjimus, kurie dažnai vadinami Fatimos apreiškimų tąsa.
Naju (Pietų Korėja): Detaliai aprašomi mistikės Julijos Kim patyrimai – ašaromis ir krauju verkiančios statulos, Eucharistijos stebuklai ir asmeniniai kentėjimai, aukojami už nusidėjėlių atsivertimą.
Damaskas (Sirija): Pristatomi ekumeninę reikšmę turintys įvykiai, susiję su Mima Nazour, iš kurios rankų ir Marijos paveikslo tekėjo stebuklingas aliejus, o pagrindinė žinia buvo kvietimas į krikščionių vienybę.
Kiti kraštai: Trumpiau apžvelgiami apsireiškimai Irake, Vietname, Egipte, Ruandoje, Kenijoje ir net Australijoje, parodant, kad dangaus žinios nėra skirtos vienam regionui, o visam pasauliui.
Pagrindinės temos ir žinios
Nors apsireiškimų aplinkybės ir kultūrinis kontekstas skiriasi, juose nuolat kartojasi kelios esminės temos:
Atsivertimas ir atgaila: Tai pagrindinis ir pats primygtiniausias raginimas. Žmonija kviečiama grįžti prie Dievo, atsisakyti nuodėmingo gyvenimo būdo.
Maldos, ypač rožinio, svarba: Rožinis įvardijamas kaip galingas ginklas kovoje su blogiu ir priemonė išmelsti taiką bei atsivertimą.
Pagarba Eucharistijai: Pabrėžiamas realus Jėzaus buvimas Švenčiausiajame Sakramente ir apgailestaujama dėl abejingumo bei šventvagiškų Komunijų.
Perspėjimai apie bausmes: Atvirai kalbama apie galimas nelaimes – karus, stichines katastrofas ir ligas – jei žmonija neatsivers.
Kentėjimo prasmė: Pabrėžiama aukos ir kentėjimo, sujungto su Kristaus kančia, vertė atsiteisiant už savo ir kitų nuodėmes.
Kam skirta ši knyga?
Šis leidinys skirtas plačiajai tikinčiųjų auditorijai, kuri yra atvira privatiems apreiškimams ir domisi dabartiniais Bažnyčios įvykiais. Knyga ypač vertinga tiems, kurie:
Ieško dvasinio pastiprinimo ir motyvacijos gilesniam maldos gyvenimui.
Nori praplėsti savo akiratį apie Marijos apsireiškimų geografiją už Europos ribų.
Bando suprasti dabartinio pasaulio dvasines krizes per pranašiškų žinių prizmę.
Autorius sąžiningai pateikia ir Bažnyčios poziciją, paaiškindamas, kokiais kriterijais remiantis tiriamas tokių reiškinių autentiškumas, taip suteikdamas skaitytojui gaires, kaip vertinti aprašomus įvykius.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Apsireiškimai Azijoje ir Afrikoje“ yra unikalus ir paveikus veikalas, supažindinantis Lietuvos skaitytoją su jaudinančiais dvasiniais įvykiais visame pasaulyje. Tai knyga-perspėjimas ir knyga-viltis, primenanti apie Dievo gailestingumą ir Jo Motinos nuolatinį rūpestį žmonija. Ji skatina ne tik susimąstyti, bet ir imtis konkrečių dvasinio gyvenimo veiksmų – maldos, atgailos ir meilės darbų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 67
MARTINAS J. SCOTT, S. J.
KAUNAS 1925
Gynybinė Siena Tikinčiajam: Martino J. Scotto „Dievo ranka Bažnyčioje“
Jėzuito Martino J. Scotto knyga „Dievo ranka Bažnyčioje“, subtituluota „Visiems suprantamos teologijos žinios“, yra klasikinis katalikiškos apologetikos veikalas. Tai nėra sausas akademinis traktatas, o gyvas, tiesmukas ir praktiškas gidas, skirtas eiliniam tikinčiajam, norinčiam ne tik giliau suprasti savo tikėjimą, bet ir gebėti jį apginti nuo paplitusių priekaištų ir klaidingų interpretacijų. Autorius imasi nelengvos užduoties – paaiškinti sudėtingiausias dogmas ir praktikas paprasta, įtikinama kalba, nuolat pabrėždamas dieviškąją Bažnyčios prigimtį.
Nuo Stebuklų iki Kryžiaus Prasmės
Knyga yra sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų katalikų tikėjimo aspektą, dažnai tampantį kritikos objektu. Autorius metodiškai griauna populiarius mitus ir atsako į nepatogius klausimus.
Tikėjimo Pamatai: Knygos pradžioje M. J. Scottas tvirtai įtvirtina pamatinius principus – stebuklų realumą, apreiškimo būtinybę ir dogmų svarbą. Jis argumentuoja, kad be stebuklų krikščionybė neturėtų pagrindo, o dogma nėra tuščias abstraktus teiginys, bet esminis principas, kaip valstybės konstitucija, saugantis tiesos vientisumą.
Dažnai Puolamos Tiesos: Didelė knygos dalis skirta specifinėms katalikų doktrinoms, kurios neretai sukelia nesusipratimų: Nekaltajam Prasidėjimui, atlaidams, skaistyklai, šventųjų garbinimui, Mišių aukai. Kiekvieną temą autorius aiškina pasitelkdamas logiką ir analogijas iš kasdienio gyvenimo. Pavyzdžiui, šventųjų garbinimą jis lygina su pagarba tautos didvyriams – gerbdami juos, mes gerbiame pačią tėvynę, kuriai jie tarnavo. Taip pat, gerbdami šventuosius, mes gerbiame Dievą, kurio malonė juose veikė.
Bažnyčia – Dievo Kūrinys: Pagrindinė knygos ašis – mintis, kad pati Katalikų Bažnyčia yra didžiausias stebuklas. Jos pastovumas per du tūkstantmečius, jos neklaidingumas tikėjimo ir moralės klausimais bei jos tobula organizacija, anot autoriaus, yra tiesioginis įrodymas, kad tai ne žmogiškas, o dieviškas kūrinys. Kaip gamtos dėsniuose matome Kūrėjo išmintį, taip ir Bažnyčios struktūroje bei gyvybingume regime „Dievo ranką“.
Moralė ir Gyvenimas: M. J. Scottas taip pat paliečia praktinius krikščioniško gyvenimo aspektus. Jis griežtai teigia, kad tikra dorovė be religijos yra neįmanoma, nes tik Dievas suteikia jai tvirtą pamatą ir galutinę prasmę. Kentėjimas, aiškinamas per Kryžiaus paslaptį, įgauna atperkamąją vertę, o pašaukimas – tiek į kunigystę, tiek į šeimą – tampa tarnyste Dievo karalystei.
Tvirta Gynyba, Tiesi Kalba
M. J. Scotto stilius yra tiesus, aiškus ir polemiškas. Jis nevengia aštrių palyginimų ir tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, numatydamas jo abejones ir priekaištus. Knyga parašyta ne tam, kad įtiktų kritikams, o tam, kad sustiprintų tikinčiuosius. Joje nėra sudėtingų teologinių terminų – viskas išdėstyta taip, kad būtų suprantama kiekvienam, nepriklausomai nuo išsilavinimo. Tai klasikinės apologetikos pavyzdys, kurio tikslas – ne dialogas, o tvirtas ir užtikrintas tiesos skelbimas.
Išvados
„Dievo ranka Bažnyčioje“ yra vertingas ir laiko patikrintas veikalas, skirtas kiekvienam katalikui, norinčiam tvirčiau jaustis savo tikėjime. Nors knygos tonas, būdingas XX a. pradžiai, gali pasirodyti bekompromisis, jos loginiai argumentai ir paprasti paaiškinimai neprarado savo aktualumo. Tai puikus įrankis, padedantis suprasti, kad katalikų tikėjimas nėra aklų įsitikinimų rinkinys, o logiška, nuosekli ir gyvenimą įprasminanti sistema, atlaikiusi visas istorijos audras būtent todėl, kad ją veda ir saugo paties Dievo ranka.
Jėzuito Martino J. Scotto knyga „Dievo ranka Bažnyčioje“, subtituluota „Visiems suprantamos teologijos žinios“, yra klasikinis katalikiškos apologetikos veikalas. Tai nėra sausas akademinis traktatas, o gyvas, tiesmukas ir praktiškas gidas, skirtas eiliniam tikinčiajam, norinčiam ne tik giliau suprasti savo tikėjimą, bet ir gebėti jį apginti nuo paplitusių priekaištų ir klaidingų interpretacijų. Autorius imasi nelengvos užduoties – paaiškinti sudėtingiausias dogmas ir praktikas paprasta, įtikinama kalba, nuolat pabrėždamas dieviškąją Bažnyčios prigimtį.
Nuo Stebuklų iki Kryžiaus Prasmės
Knyga yra sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų katalikų tikėjimo aspektą, dažnai tampantį kritikos objektu. Autorius metodiškai griauna populiarius mitus ir atsako į nepatogius klausimus.
Tikėjimo Pamatai: Knygos pradžioje M. J. Scottas tvirtai įtvirtina pamatinius principus – stebuklų realumą, apreiškimo būtinybę ir dogmų svarbą. Jis argumentuoja, kad be stebuklų krikščionybė neturėtų pagrindo, o dogma nėra tuščias abstraktus teiginys, bet esminis principas, kaip valstybės konstitucija, saugantis tiesos vientisumą.
Dažnai Puolamos Tiesos: Didelė knygos dalis skirta specifinėms katalikų doktrinoms, kurios neretai sukelia nesusipratimų: Nekaltajam Prasidėjimui, atlaidams, skaistyklai, šventųjų garbinimui, Mišių aukai. Kiekvieną temą autorius aiškina pasitelkdamas logiką ir analogijas iš kasdienio gyvenimo. Pavyzdžiui, šventųjų garbinimą jis lygina su pagarba tautos didvyriams – gerbdami juos, mes gerbiame pačią tėvynę, kuriai jie tarnavo. Taip pat, gerbdami šventuosius, mes gerbiame Dievą, kurio malonė juose veikė.
Bažnyčia – Dievo Kūrinys: Pagrindinė knygos ašis – mintis, kad pati Katalikų Bažnyčia yra didžiausias stebuklas. Jos pastovumas per du tūkstantmečius, jos neklaidingumas tikėjimo ir moralės klausimais bei jos tobula organizacija, anot autoriaus, yra tiesioginis įrodymas, kad tai ne žmogiškas, o dieviškas kūrinys. Kaip gamtos dėsniuose matome Kūrėjo išmintį, taip ir Bažnyčios struktūroje bei gyvybingume regime „Dievo ranką“.
Moralė ir Gyvenimas: M. J. Scottas taip pat paliečia praktinius krikščioniško gyvenimo aspektus. Jis griežtai teigia, kad tikra dorovė be religijos yra neįmanoma, nes tik Dievas suteikia jai tvirtą pamatą ir galutinę prasmę. Kentėjimas, aiškinamas per Kryžiaus paslaptį, įgauna atperkamąją vertę, o pašaukimas – tiek į kunigystę, tiek į šeimą – tampa tarnyste Dievo karalystei.
Tvirta Gynyba, Tiesi Kalba
M. J. Scotto stilius yra tiesus, aiškus ir polemiškas. Jis nevengia aštrių palyginimų ir tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, numatydamas jo abejones ir priekaištus. Knyga parašyta ne tam, kad įtiktų kritikams, o tam, kad sustiprintų tikinčiuosius. Joje nėra sudėtingų teologinių terminų – viskas išdėstyta taip, kad būtų suprantama kiekvienam, nepriklausomai nuo išsilavinimo. Tai klasikinės apologetikos pavyzdys, kurio tikslas – ne dialogas, o tvirtas ir užtikrintas tiesos skelbimas.
Išvados
„Dievo ranka Bažnyčioje“ yra vertingas ir laiko patikrintas veikalas, skirtas kiekvienam katalikui, norinčiam tvirčiau jaustis savo tikėjime. Nors knygos tonas, būdingas XX a. pradžiai, gali pasirodyti bekompromisis, jos loginiai argumentai ir paprasti paaiškinimai neprarado savo aktualumo. Tai puikus įrankis, padedantis suprasti, kad katalikų tikėjimas nėra aklų įsitikinimų rinkinys, o logiška, nuosekli ir gyvenimą įprasminanti sistema, atlaikiusi visas istorijos audras būtent todėl, kad ją veda ir saugo paties Dievo ranka.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 67
MYKOLAS KRUPAVIČIUS
KAUNAS 1927
Tai prelato Mykolo Krupavičiaus straipsnio (arba trumpos brošiūros) „Jonas Basanavičius – didis tėvynės meilės mokytojas“ apžvalga. Šis kūrinys yra ne istorinė analizė, o aistringas, patriotiškas Tautos Patriarcho pagerbimas, kuriuo siekiama įtvirtinti jo, kaip svarbiausio moralinio autoriteto ir tautos žadintojo, paveikslą.
Apie ką šis straipsnis?
Kūrinys yra sutelktas į Jono Basanavičiaus asmenybės ir jo darbų dvasinę, o ne politinę ar mokslinę reikšmę. M. Krupavičius vaizduoja J. Basanavičių kaip pagrindinį mokytoją, iš kurio lietuviai, ypač jaunoji karta ir išeivija, turi mokytis besąlygiškos meilės Tėvynei.
Pagrindinės temos ir idėjos
Tėvynės meilės idealas: Pagrindinė kūrinio mintis – J. Basanavičius yra tobulas patrioto pavyzdys. Jo meilė Lietuvai prilyginama vaiko meilei motinai – tyrai, nesavanaudiškai ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Šis pavyzdys ypač keliamas jaunimui ir išeiviams, kurie gyvena svetur ir nėra matę Lietuvos.
„Aušra“ kaip dvasinis lūžis: M. Krupavičius pabrėžia, kad J. Basanavičiaus leista „Aušra“ buvo tarsi „perkūnas“, trenkęs į tautos sąmonę ir akimirksniu išblaškęs nutautėjimo tamsą bei pasyvumą.
Romantizmo galia: Autorius teigia, kad Basanavičiaus stiprybė buvo ne mokslinis pragmatizmas, o jo idealistinis romantizmas. Pasak Krupavičiaus, joks „grynas mokslininkas“ nebūtų galėjęs padaryti to, ką Lietuvai davė Basanavičius savo romantizmu – jis prikėlė tautą gyventi.
Figūra, vienijanti tautą: Straipsnyje pabrėžiama, kad Basanavičius stovėjo aukščiau partinių ar socialinių interesų; jam rūpėjo tik lietuvybė. Būtent dėl to jis galėjo tapti figūra, kuri sujungė skirtingiausių pažiūrų žmones bendram Tėvynės idealui.
Stilius ir tonas
Kūrinio stilius yra publicistinis, emocionalus ir pakilus. M. Krupavičius kalba kaip oratorius, siekiantis įkvėpti, pamokyti ir įtvirtinti tam tikrą požiūrį. Tekstas parašytas paprasta, bet paveikia kalba, suprantama plačiajai auditorijai. Tai nėra objektyvus portretas, o idealizuotas paveikslas, skirtas ugdyti patriotinius jausmus.
Kam skirtas šis straipsnis?
Šis straipsnis pirmiausia skirtas jaunajai kartai ir išeivijai. Jo tikslas – pateikti Joną Basanavičių kaip sektiną pavyzdį, moralinį kompasą ir amžinąjį Tėvynės meilės mokytoją. Tai yra vertingas šaltinis norint suprasti, kaip tautos atgimimo didvyriai buvo vertinami pačių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų.
Apie ką šis straipsnis?
Kūrinys yra sutelktas į Jono Basanavičiaus asmenybės ir jo darbų dvasinę, o ne politinę ar mokslinę reikšmę. M. Krupavičius vaizduoja J. Basanavičių kaip pagrindinį mokytoją, iš kurio lietuviai, ypač jaunoji karta ir išeivija, turi mokytis besąlygiškos meilės Tėvynei.
Pagrindinės temos ir idėjos
Tėvynės meilės idealas: Pagrindinė kūrinio mintis – J. Basanavičius yra tobulas patrioto pavyzdys. Jo meilė Lietuvai prilyginama vaiko meilei motinai – tyrai, nesavanaudiškai ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Šis pavyzdys ypač keliamas jaunimui ir išeiviams, kurie gyvena svetur ir nėra matę Lietuvos.
„Aušra“ kaip dvasinis lūžis: M. Krupavičius pabrėžia, kad J. Basanavičiaus leista „Aušra“ buvo tarsi „perkūnas“, trenkęs į tautos sąmonę ir akimirksniu išblaškęs nutautėjimo tamsą bei pasyvumą.
Romantizmo galia: Autorius teigia, kad Basanavičiaus stiprybė buvo ne mokslinis pragmatizmas, o jo idealistinis romantizmas. Pasak Krupavičiaus, joks „grynas mokslininkas“ nebūtų galėjęs padaryti to, ką Lietuvai davė Basanavičius savo romantizmu – jis prikėlė tautą gyventi.
Figūra, vienijanti tautą: Straipsnyje pabrėžiama, kad Basanavičius stovėjo aukščiau partinių ar socialinių interesų; jam rūpėjo tik lietuvybė. Būtent dėl to jis galėjo tapti figūra, kuri sujungė skirtingiausių pažiūrų žmones bendram Tėvynės idealui.
Stilius ir tonas
Kūrinio stilius yra publicistinis, emocionalus ir pakilus. M. Krupavičius kalba kaip oratorius, siekiantis įkvėpti, pamokyti ir įtvirtinti tam tikrą požiūrį. Tekstas parašytas paprasta, bet paveikia kalba, suprantama plačiajai auditorijai. Tai nėra objektyvus portretas, o idealizuotas paveikslas, skirtas ugdyti patriotinius jausmus.
Kam skirtas šis straipsnis?
Šis straipsnis pirmiausia skirtas jaunajai kartai ir išeivijai. Jo tikslas – pateikti Joną Basanavičių kaip sektiną pavyzdį, moralinį kompasą ir amžinąjį Tėvynės meilės mokytoją. Tai yra vertingas šaltinis norint suprasti, kaip tautos atgimimo didvyriai buvo vertinami pačių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų.
Skaityti daugiau: JONAS BASANAVIČIUS - DIDIS TĖVYNĖS MEILĖS MOKYTOJAS
- Išsami informacija
- Peržiūros: 67
Redagavo A. Liuima, S. J.
ROMA 1974
Šis leidinys – tai aštuntasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Suvažiavimo Darbų tomas, išleistas Romoje 1974 metais. Knygą redagavo A. Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per aštuntąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1970 m. rugsėjo 1–6 dienomis Toronte, Kanadoje. Leidinys pasižymi ypatinga temų gausa ir įvairove, atspindinčia platų išeivijos mokslininkų akiratį ir jų intelektualinę brandą.
Turinys ir struktūra
Aštuntasis tomas yra suskirstytas į plenarinių posėdžių paskaitas ir net dvylika atskirų mokslų sekcijų, apimančių humanitarinius, socialinius, gamtos, tiksliuosius ir medicinos mokslus. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:- Plenariniai posėdžiai: Išsiskiria fundamentalios Juozo Girniaus studija „Tauta kaip žmogiškoji tikrovė“ ir Jono Aisčio paskaita apie kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą jo 100-ųjų gimimo metinių proga.
- Humanitariniai mokslai (Teologija, Filosofija, Istorija, Literatūra): Gvildenamos temos nuo individualizmo ir kolektyvizmo santykio krikščionybėje iki gilių filosofinių įžvalgų apie Hegelį, Heideggerį ir Royce'ą. Istorijos sekcijoje nagrinėjama „Aušros“ meto istoriografija (J. Jakštas) ir Algirdo tikėjimo mįslė (R. Misiūnas). Literatūros sekcija stebina įvairove – nuo Donelaičio „Metų“ struktūros (R. Šilbajoris) iki Stendhalio pėdsakų Lietuvoje (A. Vaičiulaitis).
- Socialiniai mokslai (Sociologija, Pedagogika, Teisė, Politika): Analizuojama lietuvių socialinė veikla organizacijose (I. Lukoševičienė), akademinė ambasadorystė (A. Musteikis), pedagogikos kryžkelės (A. Paplauskas-Ramūnas), sovietinė švietimo sistema ir sovietų laikysena tautų atžvilgiu (S. Bačkis).
- Gamtos, tikslieji ir medicinos mokslai: Šiose sekcijose pristatomi to meto mokslo pasiekimai ir problemos: gyvybės samprata (V. Pavilanis), mutacijos modernioje biologijoje (B. Povilaitis), žmonijos didėjimas ir sintetinio maisto galimybės (P. Kaladė).
- Architektūros ir meno sekcija: Apžvelgiamos lietuvių liaudies medinių bažnyčių proporcijos (A. Kulpa-Kulpavičius), dailininko Prano Domšaičio kūryba (T. Valius) ir kiti klausimai.
Reikšmė
Aštuntasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra brandus lietuvių išeivijos intelektualinės minties dokumentas. Jis parodo, kaip toli nuo tėvynės gyvenantys mokslininkai ne tik puoselėjo lituanistinius tyrinėjimus, bet ir aktyviai dalyvavo pasaulinėje mokslo diskusijoje, taikydami modernias metodologijas ir analizuodami universalias problemas per lietuviškąją prizmę. Tai vertingas šaltinis visiems, besidomintiems ne tik atskiromis mokslo sritimis, bet ir XX a. antros pusės lietuvių intelektualine istorija.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 67
KĘSTUTIS TRIMAKAS
ŽIDINYS, 1988
Motinos kvietimas atsiversti: knygos „Aš kviečiu jus“ apžvalga
Knyga „Aš kviečiu jus“, kurią spaudai paruošė Kęstutis Trimakas, yra koncentruotas ir paveikus dvasinis vadovas, sudarytas iš Mergelės Marijos žodžių, perduotų per Medžiugorjės (Jugoslavija) apsireiškimus, prasidėjusius 1981 metais. Tai nėra pasakojimas apie įvykius, o tiesioginis, motiniškas kreipimasis į kiekvieno žmogaus širdį, raginantis grįžti prie Dievo. Knyga tarnauja kaip dvasinė mokykla, kurioje per Marijos pamokymus atskleidžiamas kelias į gilesnį ir autentiškesnį krikščionišką gyvenimą.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Leidinys yra tematiškai suskirstytas į aštuonis skyrius, kuriuose pateikiami trumpi, tačiau esminiai Marijos, pasivadinusios Ramybės Karaliene, pamokymai. Kiekviena tema atspindi dvasinio augimo etapus:
Pamatas ryšiui su Dievu: Marija paaiškina savo atėjimo tikslą – ji yra Dievo siųsta Motina, norinti išmokyti žmones tikėti ir melstis. Malda čia pristatoma ne kaip formulių kartojimas, o kaip nuoširdus ir gyvas pokalbis su Dievu.
Apsivalymas nuo nuodėmių: Tai kvietimas į atsivertimą – vienintelį, pasak Marijos, jos troškimą. Ji kalba apie nuodėmės blogį, Šėtono pinkles ir būtinybę kovoti su blogiu per maldą, pasninką ir kryžiaus priėmimą.
Išsilaisvinimas iš pasaulio: Pabrėžiama būtinybė pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o ne pernelyg rūpintis materialiniais dalykais, kurie sukelia nerimą ir atitolina nuo Dievo.
Jungimasis su Dievu: Ši dalis skirta dvasiniam brendimui per Šventosios Dvasios dovanas, širdies atvėrimą, dėkingumą ir, svarbiausia, meilę – Dievui, artimui ir net priešams. Čia taip pat pateikiami pamąstymai, kaip išgyventi liturginius metus kartu su Jėzumi ir Marija.
Malonės šaltiniai: Išskiriami konkretūs dvasinio gyvenimo įrankiai: Išpažintis, Rožinis, pasninkas, Šv. Mišios ir Šventojo Rašto skaitymas.
Kreipimasis į konkrečias grupes: Marija atskirai kreipiasi į Medžiugorjės parapiją, maldos grupes, šeimas, kunigus, jaunimą ir vyresniuosius, kiekvienam duodama specifinių patarimų.
Tikrovė po mirties: Trumpai, bet aiškiai primenama apie dangaus, skaistyklos ir pragaro realybę, skatinant siekti amžinojo gyvenimo.
Maldos: Knyga baigiama maldomis, kurias, kaip teigiama, padiktavo pati Marija, atskleisdama, kokių nusistatymų ir troškimų turėtume prašyti.
Knygos vertė ir paskirtis
„Aš kviečiu jus“ yra ne teologinis traktatas, o dvasinės praktikos vadovas. Jo stiprybė – paprastumas ir tiesioginis kreipimasis. Trumpi, aiškūs sakiniai ir nuolatinis motiniškas tonas paliečia skaitytoją asmeniškai. Tai knyga, skirta:
Kasdieniam dvasiniam skaitymui: Trumpi skyreliai idealiai tinka kasdieniam apmąstymui.
Maldos grupių susitikimams: Teminis suskirstymas leidžia lengvai pritaikyti tekstus grupės diskusijoms ir maldai.
Ieškantiems kelio atgal: Tiems, kurie jaučiasi atitolę nuo Bažnyčios, švelnus ir atkaklus Marijos kvietimas gali tapti pirmuoju žingsniu atsivertimo link.
Apibendrinimas
Šis leidinys yra tarsi koncentruota Medžiugorjės žinia, kviečianti ne į išorinius stebuklus, o į vidinį širdies pasikeitimą. Tai priminimas, kad krikščionybė yra gyvas ir asmeniškas santykis su Dievu, kurį pasiekti padeda Jo Motina. „Aš kviečiu jus“ – tai knyga, kurią reikia ne tik perskaityti, bet ir išgyventi, atsiliepiant į joje skambantį kvietimą maldai, atgailai ir meilei.
Knyga „Aš kviečiu jus“, kurią spaudai paruošė Kęstutis Trimakas, yra koncentruotas ir paveikus dvasinis vadovas, sudarytas iš Mergelės Marijos žodžių, perduotų per Medžiugorjės (Jugoslavija) apsireiškimus, prasidėjusius 1981 metais. Tai nėra pasakojimas apie įvykius, o tiesioginis, motiniškas kreipimasis į kiekvieno žmogaus širdį, raginantis grįžti prie Dievo. Knyga tarnauja kaip dvasinė mokykla, kurioje per Marijos pamokymus atskleidžiamas kelias į gilesnį ir autentiškesnį krikščionišką gyvenimą.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Leidinys yra tematiškai suskirstytas į aštuonis skyrius, kuriuose pateikiami trumpi, tačiau esminiai Marijos, pasivadinusios Ramybės Karaliene, pamokymai. Kiekviena tema atspindi dvasinio augimo etapus:
Pamatas ryšiui su Dievu: Marija paaiškina savo atėjimo tikslą – ji yra Dievo siųsta Motina, norinti išmokyti žmones tikėti ir melstis. Malda čia pristatoma ne kaip formulių kartojimas, o kaip nuoširdus ir gyvas pokalbis su Dievu.
Apsivalymas nuo nuodėmių: Tai kvietimas į atsivertimą – vienintelį, pasak Marijos, jos troškimą. Ji kalba apie nuodėmės blogį, Šėtono pinkles ir būtinybę kovoti su blogiu per maldą, pasninką ir kryžiaus priėmimą.
Išsilaisvinimas iš pasaulio: Pabrėžiama būtinybė pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o ne pernelyg rūpintis materialiniais dalykais, kurie sukelia nerimą ir atitolina nuo Dievo.
Jungimasis su Dievu: Ši dalis skirta dvasiniam brendimui per Šventosios Dvasios dovanas, širdies atvėrimą, dėkingumą ir, svarbiausia, meilę – Dievui, artimui ir net priešams. Čia taip pat pateikiami pamąstymai, kaip išgyventi liturginius metus kartu su Jėzumi ir Marija.
Malonės šaltiniai: Išskiriami konkretūs dvasinio gyvenimo įrankiai: Išpažintis, Rožinis, pasninkas, Šv. Mišios ir Šventojo Rašto skaitymas.
Kreipimasis į konkrečias grupes: Marija atskirai kreipiasi į Medžiugorjės parapiją, maldos grupes, šeimas, kunigus, jaunimą ir vyresniuosius, kiekvienam duodama specifinių patarimų.
Tikrovė po mirties: Trumpai, bet aiškiai primenama apie dangaus, skaistyklos ir pragaro realybę, skatinant siekti amžinojo gyvenimo.
Maldos: Knyga baigiama maldomis, kurias, kaip teigiama, padiktavo pati Marija, atskleisdama, kokių nusistatymų ir troškimų turėtume prašyti.
Knygos vertė ir paskirtis
„Aš kviečiu jus“ yra ne teologinis traktatas, o dvasinės praktikos vadovas. Jo stiprybė – paprastumas ir tiesioginis kreipimasis. Trumpi, aiškūs sakiniai ir nuolatinis motiniškas tonas paliečia skaitytoją asmeniškai. Tai knyga, skirta:
Kasdieniam dvasiniam skaitymui: Trumpi skyreliai idealiai tinka kasdieniam apmąstymui.
Maldos grupių susitikimams: Teminis suskirstymas leidžia lengvai pritaikyti tekstus grupės diskusijoms ir maldai.
Ieškantiems kelio atgal: Tiems, kurie jaučiasi atitolę nuo Bažnyčios, švelnus ir atkaklus Marijos kvietimas gali tapti pirmuoju žingsniu atsivertimo link.
Apibendrinimas
Šis leidinys yra tarsi koncentruota Medžiugorjės žinia, kviečianti ne į išorinius stebuklus, o į vidinį širdies pasikeitimą. Tai priminimas, kad krikščionybė yra gyvas ir asmeniškas santykis su Dievu, kurį pasiekti padeda Jo Motina. „Aš kviečiu jus“ – tai knyga, kurią reikia ne tik perskaityti, bet ir išgyventi, atsiliepiant į joje skambantį kvietimą maldai, atgailai ir meilei.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 67
Roger iš Taizé
AION 1998
Ugnis, Kuri Dega Tamsoje: Brolio Roger Iš Taizé Knygos „Jo meilė – ugnis“ Apžvalga
Brolio Roger iš Taizé knyga „Jo meilė – ugnis“ yra dvasinių apmąstymų ir dienoraščio ištraukų rinkinys, atveriantis skaitytojui gilaus, asmeniško ir veiksmingo tikėjimo pasaulį. Tai nėra sisteminga teologinė studija, o veikiau poetiškas ir kontempliatyvus žvilgsnis į krikščioniško gyvenimo esmę, kuri, pasak autoriaus, yra paprasta, bet kartu ir radikali – tai atsakyti į Dievo meilę savo meile, pasitikėjimu ir konkrečiais veiksmais.
Kelionė į Širdies Ramybę
Knyga sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kuriuose persipina brolio Roger mintys ir asmeninio dienoraščio fragmentai iš jo kelionių po pasaulį. Ši struktūra leidžia skaitytojui ne tik susipažinti su autoriaus teologija, bet ir pamatyti, kaip ji gimsta iš realių susitikimų su kenčiančiais, ieškančiais ir tikinčiais žmonėmis.
Amžinoji Meilė ir Atleidimas: Knygos ašis – Dievo meilės, kuri yra „amžina“ ir „atleidžianti“, patirtis. Brolis Roger pabrėžia, kad Dievas niekada nesmerkia ir nekaltina, o nuolat, kaip Prisikėlęs Kristus Petrą, klausia: „Ar myli mane?“. Atsakas į šią meilę yra ne baimė, o pasitikėjimas, net ir tada, kai žmogų slegia abejonės ar kaltės jausmas. Atleidimas čia tampa ne tik Dievo dovana, bet ir žmogaus užduotimi – atleisti kitiems ir sau pačiam.
Kova ir Kontempliacija: Autorius atmeta dirbtinę priešpriešą tarp maldos ir veiksmo. Jam tai du neatsiejami to paties dvasinio gyvenimo aspektai. Kontempliacija – buvimas Dievo akivaizdoje tyloje ir maldoje – tampa versme, iš kurios gimsta jėga kovoti už taiką, teisingumą ir susitaikinimą pasaulyje. Malda nėra pabėgimas nuo pasaulio, o pasirengimas jame veikti.
Bažnyčia kaip Bendrystės Paslaptis: Brolis Roger kalba apie Bažnyčią ne kaip apie sustabarėjusią instituciją, o kaip apie gyvą „bendrystės parabolę“, Kristaus Kūną. Didžiausias skausmas jam – krikščionių susiskaldymas, kuris trukdo pasauliui patikėti Evangelija. Jis kviečia ne laukti oficialių susitarimų, o pradėti nuo asmeninio susitaikinimo savyje, priimant kitų konfesijų dvasinius turtus.
Pasitikėjimo Raugas: Knyga persmelkta vilties. Net ir matydamas pasaulio kančią – skurdą Kalkutoje, apartheido žaizdas Pietų Afrikoje ar dvasines dykumas Vakaruose – brolis Roger tiki, kad kiekvienas žmogus, atsiliepęs į Dievo kvietimą, gali tapti „pasitikėjimo raugu žmonijos šeimoje“. Paprastumas, dalijimasis ir ištikimybė mažuose dalykuose tampa keliu į didelius pokyčius.
Poetiška ir Įkvepianti Kalba
Brolio Roger stilius yra paprastas, bet labai poetiškas ir gilus. Jis vengia sudėtingų teologinių sąvokų, o kalba vaizdiniais, simboliais ir asmenine patirtimi. Jo mintys – trumpos, lakoniškos, kviečiančios ne tiek analizuoti, kiek mąstyti ir melstis. Dienoraščio ištraukos suteikia knygai autentiškumo ir artumo jausmą.
Išvados
„Jo meilė – ugnis“ yra knyga, kuri ramina ir kartu meta iššūkį. Ji ramina, nes primena apie besąlygišką ir atleidžiančią Dievo meilę. Ji meta iššūkį, nes kviečia gyventi radikaliai pagal Evangeliją – pasitikėti, atleisti, dalytis ir tapti taikos kūrėjais. Tai puikus dvasinis vadovas kiekvienam, ieškančiam ne taisyklių, o gyvo santykio su Kristumi, ir norinčiam suprasti, kaip asmeninis tikėjimas gali perkeisti pasaulį. Tai knyga, kuri įžiebia viltį ir primena, kad net gūdžiausią naktį Dievo meilė yra ugnis, kuri niekada negęsta.
Brolio Roger iš Taizé knyga „Jo meilė – ugnis“ yra dvasinių apmąstymų ir dienoraščio ištraukų rinkinys, atveriantis skaitytojui gilaus, asmeniško ir veiksmingo tikėjimo pasaulį. Tai nėra sisteminga teologinė studija, o veikiau poetiškas ir kontempliatyvus žvilgsnis į krikščioniško gyvenimo esmę, kuri, pasak autoriaus, yra paprasta, bet kartu ir radikali – tai atsakyti į Dievo meilę savo meile, pasitikėjimu ir konkrečiais veiksmais.
Kelionė į Širdies Ramybę
Knyga sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kuriuose persipina brolio Roger mintys ir asmeninio dienoraščio fragmentai iš jo kelionių po pasaulį. Ši struktūra leidžia skaitytojui ne tik susipažinti su autoriaus teologija, bet ir pamatyti, kaip ji gimsta iš realių susitikimų su kenčiančiais, ieškančiais ir tikinčiais žmonėmis.
Amžinoji Meilė ir Atleidimas: Knygos ašis – Dievo meilės, kuri yra „amžina“ ir „atleidžianti“, patirtis. Brolis Roger pabrėžia, kad Dievas niekada nesmerkia ir nekaltina, o nuolat, kaip Prisikėlęs Kristus Petrą, klausia: „Ar myli mane?“. Atsakas į šią meilę yra ne baimė, o pasitikėjimas, net ir tada, kai žmogų slegia abejonės ar kaltės jausmas. Atleidimas čia tampa ne tik Dievo dovana, bet ir žmogaus užduotimi – atleisti kitiems ir sau pačiam.
Kova ir Kontempliacija: Autorius atmeta dirbtinę priešpriešą tarp maldos ir veiksmo. Jam tai du neatsiejami to paties dvasinio gyvenimo aspektai. Kontempliacija – buvimas Dievo akivaizdoje tyloje ir maldoje – tampa versme, iš kurios gimsta jėga kovoti už taiką, teisingumą ir susitaikinimą pasaulyje. Malda nėra pabėgimas nuo pasaulio, o pasirengimas jame veikti.
Bažnyčia kaip Bendrystės Paslaptis: Brolis Roger kalba apie Bažnyčią ne kaip apie sustabarėjusią instituciją, o kaip apie gyvą „bendrystės parabolę“, Kristaus Kūną. Didžiausias skausmas jam – krikščionių susiskaldymas, kuris trukdo pasauliui patikėti Evangelija. Jis kviečia ne laukti oficialių susitarimų, o pradėti nuo asmeninio susitaikinimo savyje, priimant kitų konfesijų dvasinius turtus.
Pasitikėjimo Raugas: Knyga persmelkta vilties. Net ir matydamas pasaulio kančią – skurdą Kalkutoje, apartheido žaizdas Pietų Afrikoje ar dvasines dykumas Vakaruose – brolis Roger tiki, kad kiekvienas žmogus, atsiliepęs į Dievo kvietimą, gali tapti „pasitikėjimo raugu žmonijos šeimoje“. Paprastumas, dalijimasis ir ištikimybė mažuose dalykuose tampa keliu į didelius pokyčius.
Poetiška ir Įkvepianti Kalba
Brolio Roger stilius yra paprastas, bet labai poetiškas ir gilus. Jis vengia sudėtingų teologinių sąvokų, o kalba vaizdiniais, simboliais ir asmenine patirtimi. Jo mintys – trumpos, lakoniškos, kviečiančios ne tiek analizuoti, kiek mąstyti ir melstis. Dienoraščio ištraukos suteikia knygai autentiškumo ir artumo jausmą.
Išvados
„Jo meilė – ugnis“ yra knyga, kuri ramina ir kartu meta iššūkį. Ji ramina, nes primena apie besąlygišką ir atleidžiančią Dievo meilę. Ji meta iššūkį, nes kviečia gyventi radikaliai pagal Evangeliją – pasitikėti, atleisti, dalytis ir tapti taikos kūrėjais. Tai puikus dvasinis vadovas kiekvienam, ieškančiam ne taisyklių, o gyvo santykio su Kristumi, ir norinčiam suprasti, kaip asmeninis tikėjimas gali perkeisti pasaulį. Tai knyga, kuri įžiebia viltį ir primena, kad net gūdžiausią naktį Dievo meilė yra ugnis, kuri niekada negęsta.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 67
KUN. B. PACEVIČIUS
TORONTAS 1988
Kunigo B. Pacevičiaus knyga „Mano siela garbina Viešpatį“, išleista 1988 metais, yra sudėtinio pobūdžio religinis veikalas, skirtas Marijos metams paminėti. Tai nėra vientisas pasakojimas, o greičiau rinkinys, apimantis maldas, apmąstymus, giesmes, poeziją ir trumpus šventųjų gyvenimo aprašymus, kuriuos vienija gilaus pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai tema.
Pagrindinė tema ir tikslas
Knygos ašis – Fatimos apsireiškimai. Autorius kelia tikslą gilintis į „Dangaus Motinos rūpestingumą“ ir jos per apsireiškimus Fatimoje paskelbtą „dvasinę programą“. Pacevičius pabrėžia, kad Marijos prašymai ir reikalavimai, perduoti trims piemenėliams, yra nepaprastai svarbūs visam pasauliui, o jų nevykdymas, jo nuomone, lėmė Antrąjį pasaulinį karą ir tebesitęsiančią tautų, įskaitant Lietuvos, vergiją.
Knygoje nuolat kartojami pagrindiniai Fatimos reikalavimai:
Pasiaukoti Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Kasdien kalbėti rožinį.
Aukoti savo kentėjimus už nusidėjėlių atsivertimą.
Priimti atsiteisimo Komuniją pirmaisiais mėnesio šeštadieniais.
Sąžiningai vykdyti Dievo įsakymus ir kasdienes pareigas.
Autorius teigia, kad šių reikalavimų vykdymas yra tiesiogiai susijęs su pasaulio taika, Rusijos atsivertimu ir tautų laisve.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra padalintas į trumpus skyrius, kuriuose persipina įvairūs žanrai:
Teologiniai apmąstymai: Gilinamasi į Marijos vaidmenį išganymo istorijoje, jos motinystę ir užtarimo galią.
Istoriniai pasakojimai: Detaliai aprašomi Fatimos apsireiškimai, „saulės stebuklas“ ir vėlesni įvykiai Portugalijoje, pabrėžiant religinį tautos atgimimą. Taip pat pasakojama apie Austrijos išsilaisvinimą iš sovietų okupacijos, kuris siejamas su masiniu rožinio kalbėjimu.
Šventųjų gyvenimai: Pateikiami trumpi šventųjų (pvz., Agnietės, Cecilijos, Pranciškaus Asižiečio, Jono Bosko, Monikos) gyvenimo aprašymai, siekiant įkvėpti skaitytoją ir parodyti tikėjimo pavyzdžius.
Pamokantys pasakojimai: Įtraukiamos istorijos, pavyzdžiui, apie komunistų vado atsivertimą ar stebuklingą išgijimą, siekiant iliustruoti maldos ir tikėjimo galią.
Maldos ir litanijos: Knygos pabaigoje pateikiamos tradicinės katalikiškos maldos, tokios kaip Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Jėzaus Širdies litanijos.
Stilius ir tonas
Knyga parašyta paprasta, pamokslaujančia kalba. Tonas yra labai nuoširdus, jausmingas ir kupinas kunigiško rūpesčio dėl tikinčiųjų dvasinės gerovės. Autorius tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, ragindamas jį susimąstyti, atsinaujinti ir aktyviai vykdyti Marijos prašymus. Jaučiamas stiprus antikomunistinis nusistatymas, o Marijos apsireiškimai matomi kaip pagrindinis ginklas prieš ateizmą ir bedievystę.
Išvada
„Mano siela garbina Viešpatį“ yra gilaus tikėjimo ir pamaldumo Marijai liudijimas. Tai knyga, skirta pirmiausia tikinčiajam, ieškančiam dvasinio pastiprinimo ir gilesnio supratimo apie Fatimos žinią. Nors kai kurie istoriniai įvykiai interpretuojami išskirtinai per religinę prizmę, veikalas išlieka vertingas kaip savo laikmečio (vėlyvojo sovietmečio) religinės minties ir išeivijos dvasinio gyvenimo dokumentas. Tai nuoširdus kvietimas atsigręžti į maldą ir pasitikėti Dievo Motinos globa, ypač sunkiu tautai ir pasauliui metu.
Pagrindinė tema ir tikslas
Knygos ašis – Fatimos apsireiškimai. Autorius kelia tikslą gilintis į „Dangaus Motinos rūpestingumą“ ir jos per apsireiškimus Fatimoje paskelbtą „dvasinę programą“. Pacevičius pabrėžia, kad Marijos prašymai ir reikalavimai, perduoti trims piemenėliams, yra nepaprastai svarbūs visam pasauliui, o jų nevykdymas, jo nuomone, lėmė Antrąjį pasaulinį karą ir tebesitęsiančią tautų, įskaitant Lietuvos, vergiją.
Knygoje nuolat kartojami pagrindiniai Fatimos reikalavimai:
Pasiaukoti Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Kasdien kalbėti rožinį.
Aukoti savo kentėjimus už nusidėjėlių atsivertimą.
Priimti atsiteisimo Komuniją pirmaisiais mėnesio šeštadieniais.
Sąžiningai vykdyti Dievo įsakymus ir kasdienes pareigas.
Autorius teigia, kad šių reikalavimų vykdymas yra tiesiogiai susijęs su pasaulio taika, Rusijos atsivertimu ir tautų laisve.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra padalintas į trumpus skyrius, kuriuose persipina įvairūs žanrai:
Teologiniai apmąstymai: Gilinamasi į Marijos vaidmenį išganymo istorijoje, jos motinystę ir užtarimo galią.
Istoriniai pasakojimai: Detaliai aprašomi Fatimos apsireiškimai, „saulės stebuklas“ ir vėlesni įvykiai Portugalijoje, pabrėžiant religinį tautos atgimimą. Taip pat pasakojama apie Austrijos išsilaisvinimą iš sovietų okupacijos, kuris siejamas su masiniu rožinio kalbėjimu.
Šventųjų gyvenimai: Pateikiami trumpi šventųjų (pvz., Agnietės, Cecilijos, Pranciškaus Asižiečio, Jono Bosko, Monikos) gyvenimo aprašymai, siekiant įkvėpti skaitytoją ir parodyti tikėjimo pavyzdžius.
Pamokantys pasakojimai: Įtraukiamos istorijos, pavyzdžiui, apie komunistų vado atsivertimą ar stebuklingą išgijimą, siekiant iliustruoti maldos ir tikėjimo galią.
Maldos ir litanijos: Knygos pabaigoje pateikiamos tradicinės katalikiškos maldos, tokios kaip Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Jėzaus Širdies litanijos.
Stilius ir tonas
Knyga parašyta paprasta, pamokslaujančia kalba. Tonas yra labai nuoširdus, jausmingas ir kupinas kunigiško rūpesčio dėl tikinčiųjų dvasinės gerovės. Autorius tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, ragindamas jį susimąstyti, atsinaujinti ir aktyviai vykdyti Marijos prašymus. Jaučiamas stiprus antikomunistinis nusistatymas, o Marijos apsireiškimai matomi kaip pagrindinis ginklas prieš ateizmą ir bedievystę.
Išvada
„Mano siela garbina Viešpatį“ yra gilaus tikėjimo ir pamaldumo Marijai liudijimas. Tai knyga, skirta pirmiausia tikinčiajam, ieškančiam dvasinio pastiprinimo ir gilesnio supratimo apie Fatimos žinią. Nors kai kurie istoriniai įvykiai interpretuojami išskirtinai per religinę prizmę, veikalas išlieka vertingas kaip savo laikmečio (vėlyvojo sovietmečio) religinės minties ir išeivijos dvasinio gyvenimo dokumentas. Tai nuoširdus kvietimas atsigręžti į maldą ir pasitikėti Dievo Motinos globa, ypač sunkiu tautai ir pasauliui metu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 67
Algirdas Paliokas SJ
Kaunas, 1995
Jėzuitų kunigo Algirdo Palioko knyga „Meilei pasibeldus...“, išleista 1995 metais leidyklos „Caritas“, yra pastoracinis vadovas jaunimui, skirtas naršyti sudėtinguose draugystės, meilės ir santuokos klausimuose. Knyga sudaryta iš straipsnių, anksčiau publikuotų žurnale „Caritas“ 1991–1992 metais, ir atspindi poreikį pateikti aiškias krikščioniškas gaires atsivėrusioje, bet kartu ir vertybinio chaoso kupinoje posovietinėje Lietuvoje.
Knygos turinys ir struktūra
Autorius, remdamasis Bažnyčios mokymu ir psichologinėmis įžvalgomis, nuosekliai veda skaitytoją per skirtingus santykių etapus.
Knygos struktūra apima tokias temas kaip:
Draugystės ir meilės paradoksai: Pokalbio forma nagrinėjamos jaunimui kylančios dilemos, pavyzdžiui, ar galima bučiuotis draugaujant.
Kada pradėti draugauti?: Analizuojamas jauno žmogaus brendimas, dvasinis ir fizinis pasirengimas rimtiems santykiams.
Meilės ir draugystės geismas: Atskiriami dvasinės meilės troškimas ir kūniškas potraukis, pabrėžiant pastarojo pavojus iki santuokos.
Santuoka – šventas gyvybės židinys: Santuoka pristatoma kaip Dievo palaimintas ir vienintelis teisėtas kelias į visišką dviejų žmonių susijungimą.
Specifinės situacijos: Ypatingas skyrius „Įsimylėjusiai kunigą“ atvirai ir jautriai paliečia sudėtingą ir skausmingą temą.
Knygoje pasitelkiamos įvairios formos: nuo dialogo su jaunimu iki išsamių teologinių paaiškinimų ir anoniminių laiškų bei išpažinčių analizės, pvz., skyriuje „Ieškojau meilės“.
Pagrindinės idėjos ir mokymas
Knygos ašis – aiškus dvasinės ir kūniškos meilės atskyrimas iki santuokos. A. Paliokas pabrėžia, kad egzistuoja riba tarp draugystės pasaulio ir santuokinės meilės pasaulio, o vienintelis „legalus tiltas“ per šią ribą yra Santuokos sakramentas.
Dvasinės meilės pirmenybė: Autorius teigia, kad tikroji meilė bręsta dvasiškai. Pernelyg ankstyvas fizinis artumas, įskaitant aistringus bučinius ir glamonės, „užblokuoja dvasinės meilės ištakas“ ir paverčia kitą asmenį malonumo objektu, o ne asmeniu, kurį reikia gerbti ir mylėti.
Pavojai ir pasekmės: Knygoje įspėjama, kad moralinių normų nepaisymas veda į skaudžias pasekmes: „kraujuojančias meilės žaizdas“, „visam gyvenimui sulaužytus likimus“, iširusias santuokas ir dvasinį atitolimą nuo Dievo. Lytinis potraukis prilyginamas narkotinei priklausomybei, kuri reikalauja vis didesnių „dozių“ ir veda į dvasinę degradaciją.
Krikščioniškas kelias: Kaip alternatyvą siūlomas skaisčios draugystės kelias, kuriame jausmai valdomi proto, o dvasinis ryšys su Dievu tampa atrama. Autorius pabrėžia, kad merginos vaidmuo yra ypač svarbus – jos „tabu“ priverčia vaikiną pereiti nuo kūniško potraukio prie pagarbos ir dvasinės meilės.
Autoriaus balsas ir stilius
Algirdas Paliokas, kaip dvasininkas ir buvęs aktyvus jaunimo sielovadininkas, į skaitytoją kreipiasi kaip patyręs, bet kartu ir empatiškas vadovas. Jo stilius yra didaktiškas, tačiau vengiantis vien sausų pamokymų. Jis remiasi konkrečiais pavyzdžiais, statistika (nors ir pateikta iš 1989 m. „Moksleivio“ žurnalo, ji atspindi to meto aktualijas) ir atvirai atsako į jaunimui rūpimus, net ir nepatogius, klausimus. Tai knyga, parašyta su aiškiu tikslu – „padėti besiskleidžiančiai meilei suprasti save“ ir parodyti kelią į tikrą, Dievo laiminamą laimę.
Knygos turinys ir struktūra
Autorius, remdamasis Bažnyčios mokymu ir psichologinėmis įžvalgomis, nuosekliai veda skaitytoją per skirtingus santykių etapus.
Knygos struktūra apima tokias temas kaip:
Draugystės ir meilės paradoksai: Pokalbio forma nagrinėjamos jaunimui kylančios dilemos, pavyzdžiui, ar galima bučiuotis draugaujant.
Kada pradėti draugauti?: Analizuojamas jauno žmogaus brendimas, dvasinis ir fizinis pasirengimas rimtiems santykiams.
Meilės ir draugystės geismas: Atskiriami dvasinės meilės troškimas ir kūniškas potraukis, pabrėžiant pastarojo pavojus iki santuokos.
Santuoka – šventas gyvybės židinys: Santuoka pristatoma kaip Dievo palaimintas ir vienintelis teisėtas kelias į visišką dviejų žmonių susijungimą.
Specifinės situacijos: Ypatingas skyrius „Įsimylėjusiai kunigą“ atvirai ir jautriai paliečia sudėtingą ir skausmingą temą.
Knygoje pasitelkiamos įvairios formos: nuo dialogo su jaunimu iki išsamių teologinių paaiškinimų ir anoniminių laiškų bei išpažinčių analizės, pvz., skyriuje „Ieškojau meilės“.
Pagrindinės idėjos ir mokymas
Knygos ašis – aiškus dvasinės ir kūniškos meilės atskyrimas iki santuokos. A. Paliokas pabrėžia, kad egzistuoja riba tarp draugystės pasaulio ir santuokinės meilės pasaulio, o vienintelis „legalus tiltas“ per šią ribą yra Santuokos sakramentas.
Dvasinės meilės pirmenybė: Autorius teigia, kad tikroji meilė bręsta dvasiškai. Pernelyg ankstyvas fizinis artumas, įskaitant aistringus bučinius ir glamonės, „užblokuoja dvasinės meilės ištakas“ ir paverčia kitą asmenį malonumo objektu, o ne asmeniu, kurį reikia gerbti ir mylėti.
Pavojai ir pasekmės: Knygoje įspėjama, kad moralinių normų nepaisymas veda į skaudžias pasekmes: „kraujuojančias meilės žaizdas“, „visam gyvenimui sulaužytus likimus“, iširusias santuokas ir dvasinį atitolimą nuo Dievo. Lytinis potraukis prilyginamas narkotinei priklausomybei, kuri reikalauja vis didesnių „dozių“ ir veda į dvasinę degradaciją.
Krikščioniškas kelias: Kaip alternatyvą siūlomas skaisčios draugystės kelias, kuriame jausmai valdomi proto, o dvasinis ryšys su Dievu tampa atrama. Autorius pabrėžia, kad merginos vaidmuo yra ypač svarbus – jos „tabu“ priverčia vaikiną pereiti nuo kūniško potraukio prie pagarbos ir dvasinės meilės.
Autoriaus balsas ir stilius
Algirdas Paliokas, kaip dvasininkas ir buvęs aktyvus jaunimo sielovadininkas, į skaitytoją kreipiasi kaip patyręs, bet kartu ir empatiškas vadovas. Jo stilius yra didaktiškas, tačiau vengiantis vien sausų pamokymų. Jis remiasi konkrečiais pavyzdžiais, statistika (nors ir pateikta iš 1989 m. „Moksleivio“ žurnalo, ji atspindi to meto aktualijas) ir atvirai atsako į jaunimui rūpimus, net ir nepatogius, klausimus. Tai knyga, parašyta su aiškiu tikslu – „padėti besiskleidžiančiai meilei suprasti save“ ir parodyti kelią į tikrą, Dievo laiminamą laimę.