Knygų sąrašas
- Išsami informacija
- Peržiūros: 20
PROF. DR. ANTANAS PAŠKUS
ROMA 1974
Prasmingo Gyvenimo Gydytojas: Antano Paškaus „Logoterapija ir dabarties žmogus“
Profesoriaus Antano Paškaus veikalas „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra glaustas, tačiau itin gilus ir paveikus įvadas į Viktoro Franklio sukurtą „trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos“ – logoterapijos – pasaulį. Tai ne tik akademinės psichologijos studija, bet ir atsakas į, autoriaus manymu, didžiausią šiuolaikinio žmogaus krizę – prasmės praradimą. Paškus pristato logoterapiją kaip „aukštumų psichologiją“, kuri, priešingai nei deterministinės Freudo ir Adlerio teorijos, grąžina žmogui jo dvasinę dimensiją, laisvę ir atsakomybę, siūlydama galingą vaistą nuo egzistencinės tuštumos.
Pamatinis Žmogaus Troškimas – Prasmė
Knygos ašis – Franklio tezė, kad pamatinis žmogaus potraukis yra ne malonumo siekimas (kaip teigė Freudas) ar galios troškimas (kaip teigė Adleris), o prasmės siekimas (the will to meaning). Pasak Paškaus, laimė, pasitenkinimas ir savivertė yra ne tikslas, o šalutinis produktas, atsirandantis tada, kai žmogus atranda ir įgyvendina savo gyvenimo prasmę. Bandymas vytis laimę tiesiogiai, atvirkščiai, veda į vidinę tuštumą, nuobodulį ir neviltį.
Autorius pabrėžia, kad prasmės yra atrandamos, o ne išrandamos. Jos glūdi objektyvioje tikrovėje – vertybių pasaulyje, o ne subjektyviuose žmogaus išgyvenimuose.
Keliai į Prasmingą Gyvenimą
Paškus, sekdamas Frankliu, nurodo tris pagrindines vertybių grupes, kuriose žmogus gali atrasti prasmę:
Kūrybinės vertybės: Tai, ką mes duodame pasauliui per savo darbą, kūrybą ir poelgius. Svarbu ne tai, ką žmogus daro, o kaip jis tai daro – su atsidavimu ir atsakomybe.
Patirtinės vertybės: Tai, ką mes gauname iš pasaulio – per gamtos grožio kontempliaciją, meno patirtį ar, svarbiausia, per meilę kitam žmogui.
Santykio (elgesio) vertybės: Tai aukščiausia ir unikaliausia prasmės atradimo sritis. Ji atsiveria tada, kai žmogus susiduria su neišvengiamu likimu – kančia, kalte ir mirtimi. Būtent žmogaus laikysena šių ribinių situacijų akivaizdoje, jo gebėjimas paversti kančią vidiniu laimėjimu, atskleidžia didžiausią žmogiškąjį potencialą. Šiuo požiūriu gyvenimas išlieka prasmingas iki pat paskutinio atodūsio.
Šiuolaikinė Liga: Nugeninė Neurozė
Didelę dalį šiuolaikinių psichologinių problemų, pasak autoriaus, sukelia ne vaikystės traumos ar slopinami instinktai, o dvasinės problemos. Kai prasmės troškimas yra frustruojamas, žmogų apima egzistencinė tuštuma – jausmas, kad gyvenimas yra beprasmis ir betikslis. Ši būsena, ypač neurotiškiems asmenims, gali peraugti į specifinį sutrikimą, kurį Franklis pavadino nugenine neuroze. Jos simptomai – apatija, nuobodulys ir iniciatyvos stoka. Tai, pasak Paškaus, yra tiksli dvasinės būklės diagnozė daugeliui dabarties žmonių.
Prasmės Terapija
Logoterapija siūlo ir konkrečius gydymo metodus. Svarbiausias jų – egzistencinė analizė, kurios metu terapeutas padeda pacientui atrasti jo paties unikalias prasmes ir vertybes. Terapeutas čia veikia ne kaip menininkas, primetantis savo pasaulėvaizdį, o kaip okulistas, padedantis pacientui pačiam praregėti ir pamatyti visą prasmių spektrą. Taip pat pristatomos ir originalios technikos, tokios kaip paradoksinė intencija (kai pacientas skatinamas norėti to, ko bijo) ir derefleksija (kai dėmesys nukreipiamas nuo problemos į prasmingą tikslą).
Išvados
Antano Paškaus „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra nepaprastai vertingas ir aktualus veikalas. Jis pristato psichologijos kryptį, kuri drąsiai grąžina į mokslą dvasios, laisvės ir atsakomybės sąvokas. Tai vilties kupina žinia pasauliui, kenčiančiam nuo beprasmybės epidemijos. Knyga įtikinamai parodo, kad žmogus nėra savo instinktų ar aplinkos vergas, o laisva būtybė, galinti ir privalanti ieškoti ir kurti prasmę net pačiose sunkiausiose gyvenimo aplinkybėse.
Profesoriaus Antano Paškaus veikalas „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra glaustas, tačiau itin gilus ir paveikus įvadas į Viktoro Franklio sukurtą „trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos“ – logoterapijos – pasaulį. Tai ne tik akademinės psichologijos studija, bet ir atsakas į, autoriaus manymu, didžiausią šiuolaikinio žmogaus krizę – prasmės praradimą. Paškus pristato logoterapiją kaip „aukštumų psichologiją“, kuri, priešingai nei deterministinės Freudo ir Adlerio teorijos, grąžina žmogui jo dvasinę dimensiją, laisvę ir atsakomybę, siūlydama galingą vaistą nuo egzistencinės tuštumos.
Pamatinis Žmogaus Troškimas – Prasmė
Knygos ašis – Franklio tezė, kad pamatinis žmogaus potraukis yra ne malonumo siekimas (kaip teigė Freudas) ar galios troškimas (kaip teigė Adleris), o prasmės siekimas (the will to meaning). Pasak Paškaus, laimė, pasitenkinimas ir savivertė yra ne tikslas, o šalutinis produktas, atsirandantis tada, kai žmogus atranda ir įgyvendina savo gyvenimo prasmę. Bandymas vytis laimę tiesiogiai, atvirkščiai, veda į vidinę tuštumą, nuobodulį ir neviltį.
Autorius pabrėžia, kad prasmės yra atrandamos, o ne išrandamos. Jos glūdi objektyvioje tikrovėje – vertybių pasaulyje, o ne subjektyviuose žmogaus išgyvenimuose.
Keliai į Prasmingą Gyvenimą
Paškus, sekdamas Frankliu, nurodo tris pagrindines vertybių grupes, kuriose žmogus gali atrasti prasmę:
Kūrybinės vertybės: Tai, ką mes duodame pasauliui per savo darbą, kūrybą ir poelgius. Svarbu ne tai, ką žmogus daro, o kaip jis tai daro – su atsidavimu ir atsakomybe.
Patirtinės vertybės: Tai, ką mes gauname iš pasaulio – per gamtos grožio kontempliaciją, meno patirtį ar, svarbiausia, per meilę kitam žmogui.
Santykio (elgesio) vertybės: Tai aukščiausia ir unikaliausia prasmės atradimo sritis. Ji atsiveria tada, kai žmogus susiduria su neišvengiamu likimu – kančia, kalte ir mirtimi. Būtent žmogaus laikysena šių ribinių situacijų akivaizdoje, jo gebėjimas paversti kančią vidiniu laimėjimu, atskleidžia didžiausią žmogiškąjį potencialą. Šiuo požiūriu gyvenimas išlieka prasmingas iki pat paskutinio atodūsio.
Šiuolaikinė Liga: Nugeninė Neurozė
Didelę dalį šiuolaikinių psichologinių problemų, pasak autoriaus, sukelia ne vaikystės traumos ar slopinami instinktai, o dvasinės problemos. Kai prasmės troškimas yra frustruojamas, žmogų apima egzistencinė tuštuma – jausmas, kad gyvenimas yra beprasmis ir betikslis. Ši būsena, ypač neurotiškiems asmenims, gali peraugti į specifinį sutrikimą, kurį Franklis pavadino nugenine neuroze. Jos simptomai – apatija, nuobodulys ir iniciatyvos stoka. Tai, pasak Paškaus, yra tiksli dvasinės būklės diagnozė daugeliui dabarties žmonių.
Prasmės Terapija
Logoterapija siūlo ir konkrečius gydymo metodus. Svarbiausias jų – egzistencinė analizė, kurios metu terapeutas padeda pacientui atrasti jo paties unikalias prasmes ir vertybes. Terapeutas čia veikia ne kaip menininkas, primetantis savo pasaulėvaizdį, o kaip okulistas, padedantis pacientui pačiam praregėti ir pamatyti visą prasmių spektrą. Taip pat pristatomos ir originalios technikos, tokios kaip paradoksinė intencija (kai pacientas skatinamas norėti to, ko bijo) ir derefleksija (kai dėmesys nukreipiamas nuo problemos į prasmingą tikslą).
Išvados
Antano Paškaus „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra nepaprastai vertingas ir aktualus veikalas. Jis pristato psichologijos kryptį, kuri drąsiai grąžina į mokslą dvasios, laisvės ir atsakomybės sąvokas. Tai vilties kupina žinia pasauliui, kenčiančiam nuo beprasmybės epidemijos. Knyga įtikinamai parodo, kad žmogus nėra savo instinktų ar aplinkos vergas, o laisva būtybė, galinti ir privalanti ieškoti ir kurti prasmę net pačiose sunkiausiose gyvenimo aplinkybėse.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 20
BENVENUTAS RAMANAUSKAS, O.F.M.
Brooklyn, N.Y. 1976
Benvenuto Ramanausko „Broliai, pradėkim“: Pranciškoniškos Dvasios Kelrodis
Tėvo Benvenuto Ramanausko OFM 1976 metais išleista knyga „Broliai, pradėkim“ yra nuoširdus ir gilus rekolekcinio pobūdžio skaitinių rinkinys, skirtas dvasiniam atsinaujinimui ir pranciškoniškojo pašaukimo apmąstymui. Knygos pavadinimas, pasiskolintas iš paties šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžių, ištartų prieš mirtį, nurodo pagrindinę autoriaus intenciją – pakviesti skaitytoją, ypač vienuolius, nuolat atsinaujinti ir pradėti tarnystę Dievui iš naujo, nes „iki šiolei dar mažai tepadarėme“.
Struktūra ir Turinys
Knyga yra sudaryta iš 27 skyrių, kuriuos galima pavadinti dvasinėmis konferencijomis ar mąstymais. Kiekvienas skyrius skirtas atskirai temai, susijusiai su krikščioniškuoju ir vienuoliškuoju gyvenimu, tačiau viską jungia bendra pranciškoniška dvasia. Autorius paliečia pačias svarbiausias dvasinio gyvenimo sritis:
Vienuolinis Pašaukimas ir Rekolekcijos: Knyga pradedama giliu apmąstymu apie rekolekcijų prasmę. Pasitelkdamas garsaus pranciškono Augustino Gemelli pavyzdį, autorius pabrėžia būtinybę pasitraukti į tylą, kad būtų galima išgirsti Dievo balsą ir atnaujinti savo pasiryžimus.
Eucharistijos Paslaptis: Didelis dėmesys skiriamas Šv. Mišių aukai. Detaliai, su didele pagarba ir meile aiškinama kiekviena liturgijos dalis, atskleidžiant jos simbolinę ir dvasinę prasmę. Autorius pabrėžia Eucharistijos, kaip dvasinio gyvenimo centro, svarbą.
Trys Vienuoliniai Įžadai: Kiekvienam iš trijų pranciškoniškų įžadų – neturtui, skaistybei ir klusnumui – skirti atskiri skyriai. Remdamasis šv. Pranciškaus gyvenimu ir Šventuoju Raštu, B. Ramanauskas atskleidžia giluminę šių įžadų prasmę, kuri pranoksta vien formalų taisyklių laikymąsi. Neturtas – tai laisvė nuo materializmo, skaistybė – tyra širdis, o klusnumas – tobuliausia savęs auka Dievui.
Dorybių Ugdymas: Knygoje apmąstomos ir pamatinės krikščioniškos dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Taip pat iškeliamas nusižeminimas, kaip visų dorybių pagrindas, ir džiaugsmas, kaip tikro pranciškono bruožas.
Pranciškoniškasis Paveldas: Autorius su didele meile kalba apie pranciškonų ordiną, jo istoriją, šventuosius ir globėjus – Švč. Mergelę Mariją ir šv. Kazimierą, pabrėždamas lietuvių pranciškonų indėlį.
Stilius ir Dvasia
Benvenuto Ramanausko stilius yra paprastas, nuoširdus ir labai paveikus. Tai nėra sausas teologinis traktatas, o gyvas, iš širdies plaukiantis žodis. Autorius gausiai cituoja Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvus, pranciškonų šventuosius (ypač šv. Pranciškų, šv. Bonaventūrą, šv. Antaną Paduvietį) ir kitus dvasinius autoritetus. Kiekviename puslapyje jaučiama gili autoriaus meilė savo pašaukimui, ordinui ir Bažnyčiai.
Knyga dvelkia nuolankiu pranciškoniškumu. Ji ne moralizuoja, o kviečia, ne smerkia, o padrąsina. Pasakojimai apie šventųjų gyvenimus, istoriniai epizodai ir asmeniniai apmąstymai sukuria gyvą ir įkvepiantį pasakojimą.
Reikšmė
Nors knyga išleista 750-ųjų šv. Pranciškaus mirties metinių proga ir pirmiausia skirta pranciškonams, jos turinys yra universalus ir vertingas kiekvienam tikinčiajam. „Broliai, pradėkim“ yra puikus dvasinio skaitymo šaltinis, ypač tinkamas rekolekcijoms ar asmeniniams apmąstymams. Ji padeda iš naujo atrasti krikščioniškojo gyvenimo esmę, primena apie amžinąsias vertybes ir įkvepia siekti šventumo kasdienybėje. Tai knyga, į kurią, pasak autoriaus, „įdėta daug darbo ir širdies“, ir tai jaučiama kiekviename jos puslapyje.
Tėvo Benvenuto Ramanausko OFM 1976 metais išleista knyga „Broliai, pradėkim“ yra nuoširdus ir gilus rekolekcinio pobūdžio skaitinių rinkinys, skirtas dvasiniam atsinaujinimui ir pranciškoniškojo pašaukimo apmąstymui. Knygos pavadinimas, pasiskolintas iš paties šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžių, ištartų prieš mirtį, nurodo pagrindinę autoriaus intenciją – pakviesti skaitytoją, ypač vienuolius, nuolat atsinaujinti ir pradėti tarnystę Dievui iš naujo, nes „iki šiolei dar mažai tepadarėme“.
Struktūra ir Turinys
Knyga yra sudaryta iš 27 skyrių, kuriuos galima pavadinti dvasinėmis konferencijomis ar mąstymais. Kiekvienas skyrius skirtas atskirai temai, susijusiai su krikščioniškuoju ir vienuoliškuoju gyvenimu, tačiau viską jungia bendra pranciškoniška dvasia. Autorius paliečia pačias svarbiausias dvasinio gyvenimo sritis:
Vienuolinis Pašaukimas ir Rekolekcijos: Knyga pradedama giliu apmąstymu apie rekolekcijų prasmę. Pasitelkdamas garsaus pranciškono Augustino Gemelli pavyzdį, autorius pabrėžia būtinybę pasitraukti į tylą, kad būtų galima išgirsti Dievo balsą ir atnaujinti savo pasiryžimus.
Eucharistijos Paslaptis: Didelis dėmesys skiriamas Šv. Mišių aukai. Detaliai, su didele pagarba ir meile aiškinama kiekviena liturgijos dalis, atskleidžiant jos simbolinę ir dvasinę prasmę. Autorius pabrėžia Eucharistijos, kaip dvasinio gyvenimo centro, svarbą.
Trys Vienuoliniai Įžadai: Kiekvienam iš trijų pranciškoniškų įžadų – neturtui, skaistybei ir klusnumui – skirti atskiri skyriai. Remdamasis šv. Pranciškaus gyvenimu ir Šventuoju Raštu, B. Ramanauskas atskleidžia giluminę šių įžadų prasmę, kuri pranoksta vien formalų taisyklių laikymąsi. Neturtas – tai laisvė nuo materializmo, skaistybė – tyra širdis, o klusnumas – tobuliausia savęs auka Dievui.
Dorybių Ugdymas: Knygoje apmąstomos ir pamatinės krikščioniškos dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Taip pat iškeliamas nusižeminimas, kaip visų dorybių pagrindas, ir džiaugsmas, kaip tikro pranciškono bruožas.
Pranciškoniškasis Paveldas: Autorius su didele meile kalba apie pranciškonų ordiną, jo istoriją, šventuosius ir globėjus – Švč. Mergelę Mariją ir šv. Kazimierą, pabrėždamas lietuvių pranciškonų indėlį.
Stilius ir Dvasia
Benvenuto Ramanausko stilius yra paprastas, nuoširdus ir labai paveikus. Tai nėra sausas teologinis traktatas, o gyvas, iš širdies plaukiantis žodis. Autorius gausiai cituoja Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvus, pranciškonų šventuosius (ypač šv. Pranciškų, šv. Bonaventūrą, šv. Antaną Paduvietį) ir kitus dvasinius autoritetus. Kiekviename puslapyje jaučiama gili autoriaus meilė savo pašaukimui, ordinui ir Bažnyčiai.
Knyga dvelkia nuolankiu pranciškoniškumu. Ji ne moralizuoja, o kviečia, ne smerkia, o padrąsina. Pasakojimai apie šventųjų gyvenimus, istoriniai epizodai ir asmeniniai apmąstymai sukuria gyvą ir įkvepiantį pasakojimą.
Reikšmė
Nors knyga išleista 750-ųjų šv. Pranciškaus mirties metinių proga ir pirmiausia skirta pranciškonams, jos turinys yra universalus ir vertingas kiekvienam tikinčiajam. „Broliai, pradėkim“ yra puikus dvasinio skaitymo šaltinis, ypač tinkamas rekolekcijoms ar asmeniniams apmąstymams. Ji padeda iš naujo atrasti krikščioniškojo gyvenimo esmę, primena apie amžinąsias vertybes ir įkvepia siekti šventumo kasdienybėje. Tai knyga, į kurią, pasak autoriaus, „įdėta daug darbo ir širdies“, ir tai jaučiama kiekviename jos puslapyje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 20
KĘSTUTIS TRIMAKAS
ŽIDINYS, 1988
Motinos kvietimas atsiversti: knygos „Aš kviečiu jus“ apžvalga
Knyga „Aš kviečiu jus“, kurią spaudai paruošė Kęstutis Trimakas, yra koncentruotas ir paveikus dvasinis vadovas, sudarytas iš Mergelės Marijos žodžių, perduotų per Medžiugorjės (Jugoslavija) apsireiškimus, prasidėjusius 1981 metais. Tai nėra pasakojimas apie įvykius, o tiesioginis, motiniškas kreipimasis į kiekvieno žmogaus širdį, raginantis grįžti prie Dievo. Knyga tarnauja kaip dvasinė mokykla, kurioje per Marijos pamokymus atskleidžiamas kelias į gilesnį ir autentiškesnį krikščionišką gyvenimą.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Leidinys yra tematiškai suskirstytas į aštuonis skyrius, kuriuose pateikiami trumpi, tačiau esminiai Marijos, pasivadinusios Ramybės Karaliene, pamokymai. Kiekviena tema atspindi dvasinio augimo etapus:
Pamatas ryšiui su Dievu: Marija paaiškina savo atėjimo tikslą – ji yra Dievo siųsta Motina, norinti išmokyti žmones tikėti ir melstis. Malda čia pristatoma ne kaip formulių kartojimas, o kaip nuoširdus ir gyvas pokalbis su Dievu.
Apsivalymas nuo nuodėmių: Tai kvietimas į atsivertimą – vienintelį, pasak Marijos, jos troškimą. Ji kalba apie nuodėmės blogį, Šėtono pinkles ir būtinybę kovoti su blogiu per maldą, pasninką ir kryžiaus priėmimą.
Išsilaisvinimas iš pasaulio: Pabrėžiama būtinybė pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o ne pernelyg rūpintis materialiniais dalykais, kurie sukelia nerimą ir atitolina nuo Dievo.
Jungimasis su Dievu: Ši dalis skirta dvasiniam brendimui per Šventosios Dvasios dovanas, širdies atvėrimą, dėkingumą ir, svarbiausia, meilę – Dievui, artimui ir net priešams. Čia taip pat pateikiami pamąstymai, kaip išgyventi liturginius metus kartu su Jėzumi ir Marija.
Malonės šaltiniai: Išskiriami konkretūs dvasinio gyvenimo įrankiai: Išpažintis, Rožinis, pasninkas, Šv. Mišios ir Šventojo Rašto skaitymas.
Kreipimasis į konkrečias grupes: Marija atskirai kreipiasi į Medžiugorjės parapiją, maldos grupes, šeimas, kunigus, jaunimą ir vyresniuosius, kiekvienam duodama specifinių patarimų.
Tikrovė po mirties: Trumpai, bet aiškiai primenama apie dangaus, skaistyklos ir pragaro realybę, skatinant siekti amžinojo gyvenimo.
Maldos: Knyga baigiama maldomis, kurias, kaip teigiama, padiktavo pati Marija, atskleisdama, kokių nusistatymų ir troškimų turėtume prašyti.
Knygos vertė ir paskirtis
„Aš kviečiu jus“ yra ne teologinis traktatas, o dvasinės praktikos vadovas. Jo stiprybė – paprastumas ir tiesioginis kreipimasis. Trumpi, aiškūs sakiniai ir nuolatinis motiniškas tonas paliečia skaitytoją asmeniškai. Tai knyga, skirta:
Kasdieniam dvasiniam skaitymui: Trumpi skyreliai idealiai tinka kasdieniam apmąstymui.
Maldos grupių susitikimams: Teminis suskirstymas leidžia lengvai pritaikyti tekstus grupės diskusijoms ir maldai.
Ieškantiems kelio atgal: Tiems, kurie jaučiasi atitolę nuo Bažnyčios, švelnus ir atkaklus Marijos kvietimas gali tapti pirmuoju žingsniu atsivertimo link.
Apibendrinimas
Šis leidinys yra tarsi koncentruota Medžiugorjės žinia, kviečianti ne į išorinius stebuklus, o į vidinį širdies pasikeitimą. Tai priminimas, kad krikščionybė yra gyvas ir asmeniškas santykis su Dievu, kurį pasiekti padeda Jo Motina. „Aš kviečiu jus“ – tai knyga, kurią reikia ne tik perskaityti, bet ir išgyventi, atsiliepiant į joje skambantį kvietimą maldai, atgailai ir meilei.
Knyga „Aš kviečiu jus“, kurią spaudai paruošė Kęstutis Trimakas, yra koncentruotas ir paveikus dvasinis vadovas, sudarytas iš Mergelės Marijos žodžių, perduotų per Medžiugorjės (Jugoslavija) apsireiškimus, prasidėjusius 1981 metais. Tai nėra pasakojimas apie įvykius, o tiesioginis, motiniškas kreipimasis į kiekvieno žmogaus širdį, raginantis grįžti prie Dievo. Knyga tarnauja kaip dvasinė mokykla, kurioje per Marijos pamokymus atskleidžiamas kelias į gilesnį ir autentiškesnį krikščionišką gyvenimą.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Leidinys yra tematiškai suskirstytas į aštuonis skyrius, kuriuose pateikiami trumpi, tačiau esminiai Marijos, pasivadinusios Ramybės Karaliene, pamokymai. Kiekviena tema atspindi dvasinio augimo etapus:
Pamatas ryšiui su Dievu: Marija paaiškina savo atėjimo tikslą – ji yra Dievo siųsta Motina, norinti išmokyti žmones tikėti ir melstis. Malda čia pristatoma ne kaip formulių kartojimas, o kaip nuoširdus ir gyvas pokalbis su Dievu.
Apsivalymas nuo nuodėmių: Tai kvietimas į atsivertimą – vienintelį, pasak Marijos, jos troškimą. Ji kalba apie nuodėmės blogį, Šėtono pinkles ir būtinybę kovoti su blogiu per maldą, pasninką ir kryžiaus priėmimą.
Išsilaisvinimas iš pasaulio: Pabrėžiama būtinybė pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o ne pernelyg rūpintis materialiniais dalykais, kurie sukelia nerimą ir atitolina nuo Dievo.
Jungimasis su Dievu: Ši dalis skirta dvasiniam brendimui per Šventosios Dvasios dovanas, širdies atvėrimą, dėkingumą ir, svarbiausia, meilę – Dievui, artimui ir net priešams. Čia taip pat pateikiami pamąstymai, kaip išgyventi liturginius metus kartu su Jėzumi ir Marija.
Malonės šaltiniai: Išskiriami konkretūs dvasinio gyvenimo įrankiai: Išpažintis, Rožinis, pasninkas, Šv. Mišios ir Šventojo Rašto skaitymas.
Kreipimasis į konkrečias grupes: Marija atskirai kreipiasi į Medžiugorjės parapiją, maldos grupes, šeimas, kunigus, jaunimą ir vyresniuosius, kiekvienam duodama specifinių patarimų.
Tikrovė po mirties: Trumpai, bet aiškiai primenama apie dangaus, skaistyklos ir pragaro realybę, skatinant siekti amžinojo gyvenimo.
Maldos: Knyga baigiama maldomis, kurias, kaip teigiama, padiktavo pati Marija, atskleisdama, kokių nusistatymų ir troškimų turėtume prašyti.
Knygos vertė ir paskirtis
„Aš kviečiu jus“ yra ne teologinis traktatas, o dvasinės praktikos vadovas. Jo stiprybė – paprastumas ir tiesioginis kreipimasis. Trumpi, aiškūs sakiniai ir nuolatinis motiniškas tonas paliečia skaitytoją asmeniškai. Tai knyga, skirta:
Kasdieniam dvasiniam skaitymui: Trumpi skyreliai idealiai tinka kasdieniam apmąstymui.
Maldos grupių susitikimams: Teminis suskirstymas leidžia lengvai pritaikyti tekstus grupės diskusijoms ir maldai.
Ieškantiems kelio atgal: Tiems, kurie jaučiasi atitolę nuo Bažnyčios, švelnus ir atkaklus Marijos kvietimas gali tapti pirmuoju žingsniu atsivertimo link.
Apibendrinimas
Šis leidinys yra tarsi koncentruota Medžiugorjės žinia, kviečianti ne į išorinius stebuklus, o į vidinį širdies pasikeitimą. Tai priminimas, kad krikščionybė yra gyvas ir asmeniškas santykis su Dievu, kurį pasiekti padeda Jo Motina. „Aš kviečiu jus“ – tai knyga, kurią reikia ne tik perskaityti, bet ir išgyventi, atsiliepiant į joje skambantį kvietimą maldai, atgailai ir meilei.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 19
MARTINAS J. SCOTT, S. J.
KAUNAS 1925
Gynybinė Siena Tikinčiajam: Martino J. Scotto „Dievo ranka Bažnyčioje“
Jėzuito Martino J. Scotto knyga „Dievo ranka Bažnyčioje“, subtituluota „Visiems suprantamos teologijos žinios“, yra klasikinis katalikiškos apologetikos veikalas. Tai nėra sausas akademinis traktatas, o gyvas, tiesmukas ir praktiškas gidas, skirtas eiliniam tikinčiajam, norinčiam ne tik giliau suprasti savo tikėjimą, bet ir gebėti jį apginti nuo paplitusių priekaištų ir klaidingų interpretacijų. Autorius imasi nelengvos užduoties – paaiškinti sudėtingiausias dogmas ir praktikas paprasta, įtikinama kalba, nuolat pabrėždamas dieviškąją Bažnyčios prigimtį.
Nuo Stebuklų iki Kryžiaus Prasmės
Knyga yra sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų katalikų tikėjimo aspektą, dažnai tampantį kritikos objektu. Autorius metodiškai griauna populiarius mitus ir atsako į nepatogius klausimus.
Tikėjimo Pamatai: Knygos pradžioje M. J. Scottas tvirtai įtvirtina pamatinius principus – stebuklų realumą, apreiškimo būtinybę ir dogmų svarbą. Jis argumentuoja, kad be stebuklų krikščionybė neturėtų pagrindo, o dogma nėra tuščias abstraktus teiginys, bet esminis principas, kaip valstybės konstitucija, saugantis tiesos vientisumą.
Dažnai Puolamos Tiesos: Didelė knygos dalis skirta specifinėms katalikų doktrinoms, kurios neretai sukelia nesusipratimų: Nekaltajam Prasidėjimui, atlaidams, skaistyklai, šventųjų garbinimui, Mišių aukai. Kiekvieną temą autorius aiškina pasitelkdamas logiką ir analogijas iš kasdienio gyvenimo. Pavyzdžiui, šventųjų garbinimą jis lygina su pagarba tautos didvyriams – gerbdami juos, mes gerbiame pačią tėvynę, kuriai jie tarnavo. Taip pat, gerbdami šventuosius, mes gerbiame Dievą, kurio malonė juose veikė.
Bažnyčia – Dievo Kūrinys: Pagrindinė knygos ašis – mintis, kad pati Katalikų Bažnyčia yra didžiausias stebuklas. Jos pastovumas per du tūkstantmečius, jos neklaidingumas tikėjimo ir moralės klausimais bei jos tobula organizacija, anot autoriaus, yra tiesioginis įrodymas, kad tai ne žmogiškas, o dieviškas kūrinys. Kaip gamtos dėsniuose matome Kūrėjo išmintį, taip ir Bažnyčios struktūroje bei gyvybingume regime „Dievo ranką“.
Moralė ir Gyvenimas: M. J. Scottas taip pat paliečia praktinius krikščioniško gyvenimo aspektus. Jis griežtai teigia, kad tikra dorovė be religijos yra neįmanoma, nes tik Dievas suteikia jai tvirtą pamatą ir galutinę prasmę. Kentėjimas, aiškinamas per Kryžiaus paslaptį, įgauna atperkamąją vertę, o pašaukimas – tiek į kunigystę, tiek į šeimą – tampa tarnyste Dievo karalystei.
Tvirta Gynyba, Tiesi Kalba
M. J. Scotto stilius yra tiesus, aiškus ir polemiškas. Jis nevengia aštrių palyginimų ir tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, numatydamas jo abejones ir priekaištus. Knyga parašyta ne tam, kad įtiktų kritikams, o tam, kad sustiprintų tikinčiuosius. Joje nėra sudėtingų teologinių terminų – viskas išdėstyta taip, kad būtų suprantama kiekvienam, nepriklausomai nuo išsilavinimo. Tai klasikinės apologetikos pavyzdys, kurio tikslas – ne dialogas, o tvirtas ir užtikrintas tiesos skelbimas.
Išvados
„Dievo ranka Bažnyčioje“ yra vertingas ir laiko patikrintas veikalas, skirtas kiekvienam katalikui, norinčiam tvirčiau jaustis savo tikėjime. Nors knygos tonas, būdingas XX a. pradžiai, gali pasirodyti bekompromisis, jos loginiai argumentai ir paprasti paaiškinimai neprarado savo aktualumo. Tai puikus įrankis, padedantis suprasti, kad katalikų tikėjimas nėra aklų įsitikinimų rinkinys, o logiška, nuosekli ir gyvenimą įprasminanti sistema, atlaikiusi visas istorijos audras būtent todėl, kad ją veda ir saugo paties Dievo ranka.
Jėzuito Martino J. Scotto knyga „Dievo ranka Bažnyčioje“, subtituluota „Visiems suprantamos teologijos žinios“, yra klasikinis katalikiškos apologetikos veikalas. Tai nėra sausas akademinis traktatas, o gyvas, tiesmukas ir praktiškas gidas, skirtas eiliniam tikinčiajam, norinčiam ne tik giliau suprasti savo tikėjimą, bet ir gebėti jį apginti nuo paplitusių priekaištų ir klaidingų interpretacijų. Autorius imasi nelengvos užduoties – paaiškinti sudėtingiausias dogmas ir praktikas paprasta, įtikinama kalba, nuolat pabrėždamas dieviškąją Bažnyčios prigimtį.
Nuo Stebuklų iki Kryžiaus Prasmės
Knyga yra sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų katalikų tikėjimo aspektą, dažnai tampantį kritikos objektu. Autorius metodiškai griauna populiarius mitus ir atsako į nepatogius klausimus.
Tikėjimo Pamatai: Knygos pradžioje M. J. Scottas tvirtai įtvirtina pamatinius principus – stebuklų realumą, apreiškimo būtinybę ir dogmų svarbą. Jis argumentuoja, kad be stebuklų krikščionybė neturėtų pagrindo, o dogma nėra tuščias abstraktus teiginys, bet esminis principas, kaip valstybės konstitucija, saugantis tiesos vientisumą.
Dažnai Puolamos Tiesos: Didelė knygos dalis skirta specifinėms katalikų doktrinoms, kurios neretai sukelia nesusipratimų: Nekaltajam Prasidėjimui, atlaidams, skaistyklai, šventųjų garbinimui, Mišių aukai. Kiekvieną temą autorius aiškina pasitelkdamas logiką ir analogijas iš kasdienio gyvenimo. Pavyzdžiui, šventųjų garbinimą jis lygina su pagarba tautos didvyriams – gerbdami juos, mes gerbiame pačią tėvynę, kuriai jie tarnavo. Taip pat, gerbdami šventuosius, mes gerbiame Dievą, kurio malonė juose veikė.
Bažnyčia – Dievo Kūrinys: Pagrindinė knygos ašis – mintis, kad pati Katalikų Bažnyčia yra didžiausias stebuklas. Jos pastovumas per du tūkstantmečius, jos neklaidingumas tikėjimo ir moralės klausimais bei jos tobula organizacija, anot autoriaus, yra tiesioginis įrodymas, kad tai ne žmogiškas, o dieviškas kūrinys. Kaip gamtos dėsniuose matome Kūrėjo išmintį, taip ir Bažnyčios struktūroje bei gyvybingume regime „Dievo ranką“.
Moralė ir Gyvenimas: M. J. Scottas taip pat paliečia praktinius krikščioniško gyvenimo aspektus. Jis griežtai teigia, kad tikra dorovė be religijos yra neįmanoma, nes tik Dievas suteikia jai tvirtą pamatą ir galutinę prasmę. Kentėjimas, aiškinamas per Kryžiaus paslaptį, įgauna atperkamąją vertę, o pašaukimas – tiek į kunigystę, tiek į šeimą – tampa tarnyste Dievo karalystei.
Tvirta Gynyba, Tiesi Kalba
M. J. Scotto stilius yra tiesus, aiškus ir polemiškas. Jis nevengia aštrių palyginimų ir tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, numatydamas jo abejones ir priekaištus. Knyga parašyta ne tam, kad įtiktų kritikams, o tam, kad sustiprintų tikinčiuosius. Joje nėra sudėtingų teologinių terminų – viskas išdėstyta taip, kad būtų suprantama kiekvienam, nepriklausomai nuo išsilavinimo. Tai klasikinės apologetikos pavyzdys, kurio tikslas – ne dialogas, o tvirtas ir užtikrintas tiesos skelbimas.
Išvados
„Dievo ranka Bažnyčioje“ yra vertingas ir laiko patikrintas veikalas, skirtas kiekvienam katalikui, norinčiam tvirčiau jaustis savo tikėjime. Nors knygos tonas, būdingas XX a. pradžiai, gali pasirodyti bekompromisis, jos loginiai argumentai ir paprasti paaiškinimai neprarado savo aktualumo. Tai puikus įrankis, padedantis suprasti, kad katalikų tikėjimas nėra aklų įsitikinimų rinkinys, o logiška, nuosekli ir gyvenimą įprasminanti sistema, atlaikiusi visas istorijos audras būtent todėl, kad ją veda ir saugo paties Dievo ranka.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 19
Fr. W. FOERSTERIS
Kaunas 1931
Kelias į Tikrovę per Sielos Gelmes: Fr. W. Foersterio „Kristus ir Žmogaus Gyvenimas“
Fridricho Vilhelmo Foersterio knyga „Kristus ir žmogaus gyvenimas“, išleista 1931 metais, yra gilus ir provokuojantis veikalas, skirtas moderniam, nuo dvasinių šaknų atitrūkusiam žmogui. Tai ne dogmų rinkinys, o, kaip autorius pats įvardija, „psichagoginis“ (sielos vedimo) bandymas per konkrečius gyvenimo reiškinius ir vidinius patyrimus atvesti skaitytoją prie krikščionybės esmės. Foersteris, žymus vokiečių pedagogas ir filosofas, drąsiai teigia, kad visos svarbiausios šiuolaikinio žmogaus problemos – tiek asmeninės, tiek visuomeninės – kyla iš dvasinės tuštumos ir gali būti išspręstos tik sugrįžus prie Kristaus.
Sielos Kelionė: Nuo Filosofijos iki Išganymo
Knygos struktūra atspindi sielos kelionę – nuo pasiklydimo pasaulyje iki atradimo Dieve ir galiausiai – perkeisto grįžimo į pasaulį.
Pirma dalis: Kristus ir žmogaus siela. Ši dalis skirta vidiniam apsivalymui ir savęs pažinimui. Foersteris pasitelkia du netikėtus vedlius – Platoną ir Schopenhauerį.
Platonas jam tampa sielų vadovu, kuris padeda atpažinti nemirtingos sielos prigimtį, jos aukštesnę kilmę ir tragišką įkalinimą pojūčių pasaulyje. Per platoniškąjį dualizmą autorius atskiria dvasią nuo materijos ir paruošia dirvą aukštesnės tikrovės ilgesiui.
Schopenhaueris, savo ruožtu, negailestingai demaskuoja pasaulio, kaip aklo „noro gyventi“, beprasmybę ir kančią. Šis pesimistinis žvilgsnis, pasak Foersterio, yra būtinas etapas, sugriaunantis naivias optimistines iliuzijas ir parodantis, kad pats pasaulis savyje neturi išganymo.
Po šio filosofinio paruošimo, autorius atsigręžia į Dievą ir Dievo Sūnų. Kristus čia pasirodo ne kaip abstrakti idėja, o kaip vienintelis realus atsakymas į sielos, pažinusios savo kilnumą ir pasaulio menkumą, kančią. Jėzus tampa tuo, kas sutaiko dvasią ir materiją, amžinybę ir laiką.
Antra dalis: Kristus ir žmogaus gyvenimas. Pažinusi save ir radusi savo centrą Kristuje, siela grįžta į pasaulį, bet jau ne kaip jo vergė, o kaip perkeista kūrėja. Šioje dalyje Foersteris taiko krikščioniškąsias tiesas konkrečioms gyvenimo sritims: socialiniams santykiams (luomų kovai), politikai („Kristus ir Cezaris“), moters orumui ir, svarbiausia, nuolatiniam savęs pažinimui ir tobulinimui.
Išvados: Kvietimas į Tikrąjį Gyvenimą
„Kristus ir žmogaus gyvenimas“ yra intelektualiai stimuliuojanti ir dvasiškai reikli knyga. Foersteris meta iššūkį paviršutiniškam modernaus žmogaus mąstymui, teigiančiam, kad mokslas ir progresas gali atstoti religiją. Priešingai, jis argumentuotai įrodo, kad be Kristaus bet kokia politika, ekonomika ar kultūra serga pačiuose pamatuose, nes atskiras žmogus, netekęs ryšio su Dievu, pasineria į „savęs ieškojimo mėšlungį“.
Tai knyga, kuri moko, jog tikrasis kelias į pasaulio pagerinimą prasideda ne nuo išorinių reformų, o nuo vidinio atsivertimo. Tai kvietimas kiekvienam skaitytojui leistis į nelengvą, bet galiausiai išlaisvinančią kelionę į savo sielos gelmes, kur, pasak autoriaus, ir įvyksta lemiamas susitikimas su gyvuoju Kristumi – vieninteliu tikruoju žmogaus gyvenimo pagrindu ir prasme.
Fridricho Vilhelmo Foersterio knyga „Kristus ir žmogaus gyvenimas“, išleista 1931 metais, yra gilus ir provokuojantis veikalas, skirtas moderniam, nuo dvasinių šaknų atitrūkusiam žmogui. Tai ne dogmų rinkinys, o, kaip autorius pats įvardija, „psichagoginis“ (sielos vedimo) bandymas per konkrečius gyvenimo reiškinius ir vidinius patyrimus atvesti skaitytoją prie krikščionybės esmės. Foersteris, žymus vokiečių pedagogas ir filosofas, drąsiai teigia, kad visos svarbiausios šiuolaikinio žmogaus problemos – tiek asmeninės, tiek visuomeninės – kyla iš dvasinės tuštumos ir gali būti išspręstos tik sugrįžus prie Kristaus.
Sielos Kelionė: Nuo Filosofijos iki Išganymo
Knygos struktūra atspindi sielos kelionę – nuo pasiklydimo pasaulyje iki atradimo Dieve ir galiausiai – perkeisto grįžimo į pasaulį.
Pirma dalis: Kristus ir žmogaus siela. Ši dalis skirta vidiniam apsivalymui ir savęs pažinimui. Foersteris pasitelkia du netikėtus vedlius – Platoną ir Schopenhauerį.
Platonas jam tampa sielų vadovu, kuris padeda atpažinti nemirtingos sielos prigimtį, jos aukštesnę kilmę ir tragišką įkalinimą pojūčių pasaulyje. Per platoniškąjį dualizmą autorius atskiria dvasią nuo materijos ir paruošia dirvą aukštesnės tikrovės ilgesiui.
Schopenhaueris, savo ruožtu, negailestingai demaskuoja pasaulio, kaip aklo „noro gyventi“, beprasmybę ir kančią. Šis pesimistinis žvilgsnis, pasak Foersterio, yra būtinas etapas, sugriaunantis naivias optimistines iliuzijas ir parodantis, kad pats pasaulis savyje neturi išganymo.
Po šio filosofinio paruošimo, autorius atsigręžia į Dievą ir Dievo Sūnų. Kristus čia pasirodo ne kaip abstrakti idėja, o kaip vienintelis realus atsakymas į sielos, pažinusios savo kilnumą ir pasaulio menkumą, kančią. Jėzus tampa tuo, kas sutaiko dvasią ir materiją, amžinybę ir laiką.
Antra dalis: Kristus ir žmogaus gyvenimas. Pažinusi save ir radusi savo centrą Kristuje, siela grįžta į pasaulį, bet jau ne kaip jo vergė, o kaip perkeista kūrėja. Šioje dalyje Foersteris taiko krikščioniškąsias tiesas konkrečioms gyvenimo sritims: socialiniams santykiams (luomų kovai), politikai („Kristus ir Cezaris“), moters orumui ir, svarbiausia, nuolatiniam savęs pažinimui ir tobulinimui.
Išvados: Kvietimas į Tikrąjį Gyvenimą
„Kristus ir žmogaus gyvenimas“ yra intelektualiai stimuliuojanti ir dvasiškai reikli knyga. Foersteris meta iššūkį paviršutiniškam modernaus žmogaus mąstymui, teigiančiam, kad mokslas ir progresas gali atstoti religiją. Priešingai, jis argumentuotai įrodo, kad be Kristaus bet kokia politika, ekonomika ar kultūra serga pačiuose pamatuose, nes atskiras žmogus, netekęs ryšio su Dievu, pasineria į „savęs ieškojimo mėšlungį“.
Tai knyga, kuri moko, jog tikrasis kelias į pasaulio pagerinimą prasideda ne nuo išorinių reformų, o nuo vidinio atsivertimo. Tai kvietimas kiekvienam skaitytojui leistis į nelengvą, bet galiausiai išlaisvinančią kelionę į savo sielos gelmes, kur, pasak autoriaus, ir įvyksta lemiamas susitikimas su gyvuoju Kristumi – vieninteliu tikruoju žmogaus gyvenimo pagrindu ir prasme.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 19
Kun. A. Liepinis
Panevėžys 1939
Dvasios Stiprybė Greitėjančiame Pasaulyje: Kun. A. Liepinio „Kitų Pėdomis III“
Trečioji ir paskutinė kunigo A. Liepinio „pavyzdžių rinkinio“ dalis, „Kitų pėdomis III“, pasirodžiusi 1939 metais, vainikuoja populiariąją seriją, skirtą krikščioniškos moralės ir dvasinių vertybių ugdymui. Kaip ir ankstesnės dalys, ši knyga yra tikras pamokančių istorijų lobynas, tačiau ji išleista pasauliui stovint ant didelių permainų ir neramumų slenksčio. Būtent todėl autoriaus siekis per trumpus, gyvus pasakojimus sustiprinti tikėjimo pamatus tampa ypač aktualus ir prasmingas.
Amžinosios Temos Moderniame Formate
Knyga išlaiko skaitytojų pamėgtą mozaikišką struktūrą. Ji sudaryta iš šimtų trumpų, sunumeruotų pasakojimų, sugrupuotų į teminius skyrius, tokius kaip „Laimė“, „Tikėjimas ir mokslas“, „Šeima“, „Pareiga“, „Darbas“, „Malda“ ir daugelį kitų. Šis formatas, kaip knygos įžangoje pastebi Juozas Trimakas, yra puikiai pritaikytas moderniam, skubančiam žmogui, pratusiam prie greitos informacijos. Knygą galima skaityti kaip „dvasinį dienraštį“, kur kiekvienas „straipsnis“ – atskira istorija – siūlo peno apmąstymams ir praktinių gairių gyvenimui.
Rinkinyje vėl sutinkame platų herojų spektrą: nuo šventųjų ir istorinių asmenybių (šv. Pranciškus Salezietis, Napoleonas, vyskupas Valančius) iki paprastų darbininkų, karių ir motinų, kurių kasdieniai poelgiai tampa didvyriškumo ar moralinio nuopuolio pavyzdžiu. Autorius, kaip ir žadėjo, gausiai įpina pasakojimų iš Lietuvos istorijos, ypač iš kovų dėl tikėjimo ir tautiškumo laikotarpio, taip suteikdamas knygai dar daugiau artumo ir aktualumo lietuvių skaitytojui.
Praktinė Išmintis Kiekvienai Dienai
Pagrindinis knygos tikslas – ne teorizuoti, o rodyti. Kun. A. Liepinis, surinkdamas šiuos pavyzdžius, veikia kaip išmintingas pedagogas ir ganytojas. Jis supranta, kad konkretus, vaizdingas pasakojimas apie narsų karį, pasiaukojančią motiną ar sąžiningą darbininką paveikia širdį daug stipriau nei abstraktūs moraliniai samprotavimai.
Kiekviena istorija, ar tai būtų legenda apie „skardųjį varpą“ – sąžinę, ar tikras pasakojimas apie studentų apaštalavimą, tarnauja kaip veidrodis, kuriame skaitytojas gali pamatyti savo paties dorybes ir ydas. Knyga tampa praktiniu vadovu, mokančiu, kaip elgtis įvairiose gyvenimo situacijose, kaip nugalėti pagundas, išsaugoti tikėjimą ir išlikti doru žmogumi.
Išvados
„Kitų pėdomis III“ sėkmingai užbaigia kun. A. Liepinio trilogiją, palikdama skaitytojams turtingą ir lengvai prieinamą dvasinės išminties šaltinį. Tai knyga, kuri įrodo, jog amžinosios tiesos gali būti perteiktos paprasta ir patrauklia forma. Šis pavyzdžių rinkinys yra vertingas paminklas tarpukario Lietuvos dvasinei kultūrai ir puikus įrankis visiems, ieškantiems įkvėpimo ir moralinių kelrodžių sudėtingame gyvenimo kelyje. Tai paskutinis, bet tvirtas kvietimas ne tik žavėtis kilniais pavyzdžiais, bet ir pačiam sekti jų pramintomis pėdomis.
Trečioji ir paskutinė kunigo A. Liepinio „pavyzdžių rinkinio“ dalis, „Kitų pėdomis III“, pasirodžiusi 1939 metais, vainikuoja populiariąją seriją, skirtą krikščioniškos moralės ir dvasinių vertybių ugdymui. Kaip ir ankstesnės dalys, ši knyga yra tikras pamokančių istorijų lobynas, tačiau ji išleista pasauliui stovint ant didelių permainų ir neramumų slenksčio. Būtent todėl autoriaus siekis per trumpus, gyvus pasakojimus sustiprinti tikėjimo pamatus tampa ypač aktualus ir prasmingas.
Amžinosios Temos Moderniame Formate
Knyga išlaiko skaitytojų pamėgtą mozaikišką struktūrą. Ji sudaryta iš šimtų trumpų, sunumeruotų pasakojimų, sugrupuotų į teminius skyrius, tokius kaip „Laimė“, „Tikėjimas ir mokslas“, „Šeima“, „Pareiga“, „Darbas“, „Malda“ ir daugelį kitų. Šis formatas, kaip knygos įžangoje pastebi Juozas Trimakas, yra puikiai pritaikytas moderniam, skubančiam žmogui, pratusiam prie greitos informacijos. Knygą galima skaityti kaip „dvasinį dienraštį“, kur kiekvienas „straipsnis“ – atskira istorija – siūlo peno apmąstymams ir praktinių gairių gyvenimui.
Rinkinyje vėl sutinkame platų herojų spektrą: nuo šventųjų ir istorinių asmenybių (šv. Pranciškus Salezietis, Napoleonas, vyskupas Valančius) iki paprastų darbininkų, karių ir motinų, kurių kasdieniai poelgiai tampa didvyriškumo ar moralinio nuopuolio pavyzdžiu. Autorius, kaip ir žadėjo, gausiai įpina pasakojimų iš Lietuvos istorijos, ypač iš kovų dėl tikėjimo ir tautiškumo laikotarpio, taip suteikdamas knygai dar daugiau artumo ir aktualumo lietuvių skaitytojui.
Praktinė Išmintis Kiekvienai Dienai
Pagrindinis knygos tikslas – ne teorizuoti, o rodyti. Kun. A. Liepinis, surinkdamas šiuos pavyzdžius, veikia kaip išmintingas pedagogas ir ganytojas. Jis supranta, kad konkretus, vaizdingas pasakojimas apie narsų karį, pasiaukojančią motiną ar sąžiningą darbininką paveikia širdį daug stipriau nei abstraktūs moraliniai samprotavimai.
Kiekviena istorija, ar tai būtų legenda apie „skardųjį varpą“ – sąžinę, ar tikras pasakojimas apie studentų apaštalavimą, tarnauja kaip veidrodis, kuriame skaitytojas gali pamatyti savo paties dorybes ir ydas. Knyga tampa praktiniu vadovu, mokančiu, kaip elgtis įvairiose gyvenimo situacijose, kaip nugalėti pagundas, išsaugoti tikėjimą ir išlikti doru žmogumi.
Išvados
„Kitų pėdomis III“ sėkmingai užbaigia kun. A. Liepinio trilogiją, palikdama skaitytojams turtingą ir lengvai prieinamą dvasinės išminties šaltinį. Tai knyga, kuri įrodo, jog amžinosios tiesos gali būti perteiktos paprasta ir patrauklia forma. Šis pavyzdžių rinkinys yra vertingas paminklas tarpukario Lietuvos dvasinei kultūrai ir puikus įrankis visiems, ieškantiems įkvėpimo ir moralinių kelrodžių sudėtingame gyvenimo kelyje. Tai paskutinis, bet tvirtas kvietimas ne tik žavėtis kilniais pavyzdžiais, bet ir pačiam sekti jų pramintomis pėdomis.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 19
JUST. KLUMBYS
Marijampolė 1938
Šventasis su Pypke ir Pašliūžomis: Justino Klumbio „Jurgis Frassati“
Justino Klumbio knyga „Jurgis Frassati: Šių laikų jaunimo idealas“ yra jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie jauną italą, kurio trumpas, bet nepaprastai turtingas gyvenimas tapo pavyzdžiu tūkstančiams jaunų žmonių visame pasaulyje. Tai nėra sausa hagiografija, vaizduojanti tolimą ir nepasiekiamą šventąjį. Priešingai, autorius atskleidžia gyvą, energingą, linksmybes ir sportą mėgusį jaunuolį, kuris savo kasdienybėje sugebėjo sujungti gilų dvasinį gyvenimą su aktyvia socialine veikla ir paprastu žmogišku džiaugsmu.
Modernus Idealas Moderniame Pasaulyje
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą Jurgio Frassati (1901–1925) gyvenimą, nuo pat vaikystės turtingoje ir įtakingoje Turino šeimoje iki jo staigios mirties, sulaukus vos 24-erių. Autorius pabrėžia kontrastą tarp Jurgio aplinkos ir jo asmeninių pasirinkimų.
Prigimties Dovanos ir Dvasios Stiprybė: Jurgis apdovanotas viskuo, ko galėtų trokšti jaunas žmogus: gera kilme, turtais, puikia išvaizda, fizine jėga ir aštriu protu. Tačiau Klumbys parodo, kad šios dovanos jam tampa ne savitikslio malonumo šaltiniu, o įrankiais tarnauti Dievui ir artimui. Jo meilė kalnams, slidinėjimui ir ekskursijoms visada dera su kasdiene malda, Mišiomis ir Eucharistijos adoracija.
Apaštalas Tarp Draugų ir Vargšų: Knygoje ryškiai atsiskleidžia du pagrindiniai Jurgio apaštalavimo laukai. Pirmasis – jo draugų ratas. Būdamas linksmas ir draugiškas, jis tampa natūraliu lyderiu, tačiau savo autoritetą naudoja ne tuščioms linksmybėms, o tam, kad skatintų draugus gyventi pagal krikščioniškus idealus, dalyvauti katalikiškoje veikloje ir nebijoti viešai išpažinti savo tikėjimo. Antrasis, ir galbūt pats svarbiausias, jo veiklos baras – tarnystė vargšams. Jurgis slapta nuo šeimos lanko skurdžiausius Turino kvartalus, nešdamas ne tik materialinę paramą, bet ir paguodą, draugystę ir žmogišką šilumą. Būtent užsikrėtęs nuo vieno iš savo globojamų ligonių, jis ir miršta.
Kova už Skaistybę ir Būdo Tvirtumą: Autorius nevengia ir sudėtingesnių temų. Jurgio gyvenimas pateikiamas kaip nuolatinė kova – kova su savo paties silpnybėmis, su abejingumu ir netikėjimu aplinkoje. Ypač pabrėžiama jo pastanga išsaugoti širdies tyrumą ir skaistybę, kurią jis laiko didžiausiu turtu ir vyriškumo įrodymu. Jo pavyzdys griauna mitą, kad skaistus gyvenimas yra nenatūralus ar žalingas.
Šventumas – Ne Atitrūkimas, o Gyvenimo Pilnatvė
Pagrindinė knygos žinia – šventumas yra pasiekiamas kiekvienam, nepriklausomai nuo socialinės padėties ar gyvenimo būdo. Jurgis Frassati nėra vienuolis ar atsiskyrėlis. Jis – studentas, sūnus, draugas, visuomenės veikėjas. Jo šventumas gimsta ne iš pasaulio neigimo, o iš jo perkeitimo per meilę. Jis parodo, kad galima mylėti kalnus ir Eucharistiją, juokauti su draugais ir melstis už nusidėjėlius, būti politiškai aktyviam ir nuolankiai tarnauti vargšams.
Išvados
Justino Klumbio „Jurgis Frassati“ yra nepaprastai aktuali knyga šių dienų jaunimui. Ji siūlo patrauklų ir realų šventumo modelį, kuris įkvepia ne bėgti nuo pasaulio, o drąsiai ir džiaugsmingai jame gyventi, visur ir visada liudijant Kristų. Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris „ėjo į aukštybes“ ne tik kopdamas į Alpes, bet ir keldamas savo sielą link Dievo. Tai knyga, kuri primena, kad tikrasis gyvenimo džiaugsmas ir prasmė slypi ne imant, o duodant.
Justino Klumbio knyga „Jurgis Frassati: Šių laikų jaunimo idealas“ yra jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie jauną italą, kurio trumpas, bet nepaprastai turtingas gyvenimas tapo pavyzdžiu tūkstančiams jaunų žmonių visame pasaulyje. Tai nėra sausa hagiografija, vaizduojanti tolimą ir nepasiekiamą šventąjį. Priešingai, autorius atskleidžia gyvą, energingą, linksmybes ir sportą mėgusį jaunuolį, kuris savo kasdienybėje sugebėjo sujungti gilų dvasinį gyvenimą su aktyvia socialine veikla ir paprastu žmogišku džiaugsmu.
Modernus Idealas Moderniame Pasaulyje
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą Jurgio Frassati (1901–1925) gyvenimą, nuo pat vaikystės turtingoje ir įtakingoje Turino šeimoje iki jo staigios mirties, sulaukus vos 24-erių. Autorius pabrėžia kontrastą tarp Jurgio aplinkos ir jo asmeninių pasirinkimų.
Prigimties Dovanos ir Dvasios Stiprybė: Jurgis apdovanotas viskuo, ko galėtų trokšti jaunas žmogus: gera kilme, turtais, puikia išvaizda, fizine jėga ir aštriu protu. Tačiau Klumbys parodo, kad šios dovanos jam tampa ne savitikslio malonumo šaltiniu, o įrankiais tarnauti Dievui ir artimui. Jo meilė kalnams, slidinėjimui ir ekskursijoms visada dera su kasdiene malda, Mišiomis ir Eucharistijos adoracija.
Apaštalas Tarp Draugų ir Vargšų: Knygoje ryškiai atsiskleidžia du pagrindiniai Jurgio apaštalavimo laukai. Pirmasis – jo draugų ratas. Būdamas linksmas ir draugiškas, jis tampa natūraliu lyderiu, tačiau savo autoritetą naudoja ne tuščioms linksmybėms, o tam, kad skatintų draugus gyventi pagal krikščioniškus idealus, dalyvauti katalikiškoje veikloje ir nebijoti viešai išpažinti savo tikėjimo. Antrasis, ir galbūt pats svarbiausias, jo veiklos baras – tarnystė vargšams. Jurgis slapta nuo šeimos lanko skurdžiausius Turino kvartalus, nešdamas ne tik materialinę paramą, bet ir paguodą, draugystę ir žmogišką šilumą. Būtent užsikrėtęs nuo vieno iš savo globojamų ligonių, jis ir miršta.
Kova už Skaistybę ir Būdo Tvirtumą: Autorius nevengia ir sudėtingesnių temų. Jurgio gyvenimas pateikiamas kaip nuolatinė kova – kova su savo paties silpnybėmis, su abejingumu ir netikėjimu aplinkoje. Ypač pabrėžiama jo pastanga išsaugoti širdies tyrumą ir skaistybę, kurią jis laiko didžiausiu turtu ir vyriškumo įrodymu. Jo pavyzdys griauna mitą, kad skaistus gyvenimas yra nenatūralus ar žalingas.
Šventumas – Ne Atitrūkimas, o Gyvenimo Pilnatvė
Pagrindinė knygos žinia – šventumas yra pasiekiamas kiekvienam, nepriklausomai nuo socialinės padėties ar gyvenimo būdo. Jurgis Frassati nėra vienuolis ar atsiskyrėlis. Jis – studentas, sūnus, draugas, visuomenės veikėjas. Jo šventumas gimsta ne iš pasaulio neigimo, o iš jo perkeitimo per meilę. Jis parodo, kad galima mylėti kalnus ir Eucharistiją, juokauti su draugais ir melstis už nusidėjėlius, būti politiškai aktyviam ir nuolankiai tarnauti vargšams.
Išvados
Justino Klumbio „Jurgis Frassati“ yra nepaprastai aktuali knyga šių dienų jaunimui. Ji siūlo patrauklų ir realų šventumo modelį, kuris įkvepia ne bėgti nuo pasaulio, o drąsiai ir džiaugsmingai jame gyventi, visur ir visada liudijant Kristų. Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris „ėjo į aukštybes“ ne tik kopdamas į Alpes, bet ir keldamas savo sielą link Dievo. Tai knyga, kuri primena, kad tikrasis gyvenimo džiaugsmas ir prasmė slypi ne imant, o duodant.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 19
Roger iš Taizé
AION 1998
Ugnis, Kuri Dega Tamsoje: Brolio Roger Iš Taizé Knygos „Jo meilė – ugnis“ Apžvalga
Brolio Roger iš Taizé knyga „Jo meilė – ugnis“ yra dvasinių apmąstymų ir dienoraščio ištraukų rinkinys, atveriantis skaitytojui gilaus, asmeniško ir veiksmingo tikėjimo pasaulį. Tai nėra sisteminga teologinė studija, o veikiau poetiškas ir kontempliatyvus žvilgsnis į krikščioniško gyvenimo esmę, kuri, pasak autoriaus, yra paprasta, bet kartu ir radikali – tai atsakyti į Dievo meilę savo meile, pasitikėjimu ir konkrečiais veiksmais.
Kelionė į Širdies Ramybę
Knyga sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kuriuose persipina brolio Roger mintys ir asmeninio dienoraščio fragmentai iš jo kelionių po pasaulį. Ši struktūra leidžia skaitytojui ne tik susipažinti su autoriaus teologija, bet ir pamatyti, kaip ji gimsta iš realių susitikimų su kenčiančiais, ieškančiais ir tikinčiais žmonėmis.
Amžinoji Meilė ir Atleidimas: Knygos ašis – Dievo meilės, kuri yra „amžina“ ir „atleidžianti“, patirtis. Brolis Roger pabrėžia, kad Dievas niekada nesmerkia ir nekaltina, o nuolat, kaip Prisikėlęs Kristus Petrą, klausia: „Ar myli mane?“. Atsakas į šią meilę yra ne baimė, o pasitikėjimas, net ir tada, kai žmogų slegia abejonės ar kaltės jausmas. Atleidimas čia tampa ne tik Dievo dovana, bet ir žmogaus užduotimi – atleisti kitiems ir sau pačiam.
Kova ir Kontempliacija: Autorius atmeta dirbtinę priešpriešą tarp maldos ir veiksmo. Jam tai du neatsiejami to paties dvasinio gyvenimo aspektai. Kontempliacija – buvimas Dievo akivaizdoje tyloje ir maldoje – tampa versme, iš kurios gimsta jėga kovoti už taiką, teisingumą ir susitaikinimą pasaulyje. Malda nėra pabėgimas nuo pasaulio, o pasirengimas jame veikti.
Bažnyčia kaip Bendrystės Paslaptis: Brolis Roger kalba apie Bažnyčią ne kaip apie sustabarėjusią instituciją, o kaip apie gyvą „bendrystės parabolę“, Kristaus Kūną. Didžiausias skausmas jam – krikščionių susiskaldymas, kuris trukdo pasauliui patikėti Evangelija. Jis kviečia ne laukti oficialių susitarimų, o pradėti nuo asmeninio susitaikinimo savyje, priimant kitų konfesijų dvasinius turtus.
Pasitikėjimo Raugas: Knyga persmelkta vilties. Net ir matydamas pasaulio kančią – skurdą Kalkutoje, apartheido žaizdas Pietų Afrikoje ar dvasines dykumas Vakaruose – brolis Roger tiki, kad kiekvienas žmogus, atsiliepęs į Dievo kvietimą, gali tapti „pasitikėjimo raugu žmonijos šeimoje“. Paprastumas, dalijimasis ir ištikimybė mažuose dalykuose tampa keliu į didelius pokyčius.
Poetiška ir Įkvepianti Kalba
Brolio Roger stilius yra paprastas, bet labai poetiškas ir gilus. Jis vengia sudėtingų teologinių sąvokų, o kalba vaizdiniais, simboliais ir asmenine patirtimi. Jo mintys – trumpos, lakoniškos, kviečiančios ne tiek analizuoti, kiek mąstyti ir melstis. Dienoraščio ištraukos suteikia knygai autentiškumo ir artumo jausmą.
Išvados
„Jo meilė – ugnis“ yra knyga, kuri ramina ir kartu meta iššūkį. Ji ramina, nes primena apie besąlygišką ir atleidžiančią Dievo meilę. Ji meta iššūkį, nes kviečia gyventi radikaliai pagal Evangeliją – pasitikėti, atleisti, dalytis ir tapti taikos kūrėjais. Tai puikus dvasinis vadovas kiekvienam, ieškančiam ne taisyklių, o gyvo santykio su Kristumi, ir norinčiam suprasti, kaip asmeninis tikėjimas gali perkeisti pasaulį. Tai knyga, kuri įžiebia viltį ir primena, kad net gūdžiausią naktį Dievo meilė yra ugnis, kuri niekada negęsta.
Brolio Roger iš Taizé knyga „Jo meilė – ugnis“ yra dvasinių apmąstymų ir dienoraščio ištraukų rinkinys, atveriantis skaitytojui gilaus, asmeniško ir veiksmingo tikėjimo pasaulį. Tai nėra sisteminga teologinė studija, o veikiau poetiškas ir kontempliatyvus žvilgsnis į krikščioniško gyvenimo esmę, kuri, pasak autoriaus, yra paprasta, bet kartu ir radikali – tai atsakyti į Dievo meilę savo meile, pasitikėjimu ir konkrečiais veiksmais.
Kelionė į Širdies Ramybę
Knyga sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kuriuose persipina brolio Roger mintys ir asmeninio dienoraščio fragmentai iš jo kelionių po pasaulį. Ši struktūra leidžia skaitytojui ne tik susipažinti su autoriaus teologija, bet ir pamatyti, kaip ji gimsta iš realių susitikimų su kenčiančiais, ieškančiais ir tikinčiais žmonėmis.
Amžinoji Meilė ir Atleidimas: Knygos ašis – Dievo meilės, kuri yra „amžina“ ir „atleidžianti“, patirtis. Brolis Roger pabrėžia, kad Dievas niekada nesmerkia ir nekaltina, o nuolat, kaip Prisikėlęs Kristus Petrą, klausia: „Ar myli mane?“. Atsakas į šią meilę yra ne baimė, o pasitikėjimas, net ir tada, kai žmogų slegia abejonės ar kaltės jausmas. Atleidimas čia tampa ne tik Dievo dovana, bet ir žmogaus užduotimi – atleisti kitiems ir sau pačiam.
Kova ir Kontempliacija: Autorius atmeta dirbtinę priešpriešą tarp maldos ir veiksmo. Jam tai du neatsiejami to paties dvasinio gyvenimo aspektai. Kontempliacija – buvimas Dievo akivaizdoje tyloje ir maldoje – tampa versme, iš kurios gimsta jėga kovoti už taiką, teisingumą ir susitaikinimą pasaulyje. Malda nėra pabėgimas nuo pasaulio, o pasirengimas jame veikti.
Bažnyčia kaip Bendrystės Paslaptis: Brolis Roger kalba apie Bažnyčią ne kaip apie sustabarėjusią instituciją, o kaip apie gyvą „bendrystės parabolę“, Kristaus Kūną. Didžiausias skausmas jam – krikščionių susiskaldymas, kuris trukdo pasauliui patikėti Evangelija. Jis kviečia ne laukti oficialių susitarimų, o pradėti nuo asmeninio susitaikinimo savyje, priimant kitų konfesijų dvasinius turtus.
Pasitikėjimo Raugas: Knyga persmelkta vilties. Net ir matydamas pasaulio kančią – skurdą Kalkutoje, apartheido žaizdas Pietų Afrikoje ar dvasines dykumas Vakaruose – brolis Roger tiki, kad kiekvienas žmogus, atsiliepęs į Dievo kvietimą, gali tapti „pasitikėjimo raugu žmonijos šeimoje“. Paprastumas, dalijimasis ir ištikimybė mažuose dalykuose tampa keliu į didelius pokyčius.
Poetiška ir Įkvepianti Kalba
Brolio Roger stilius yra paprastas, bet labai poetiškas ir gilus. Jis vengia sudėtingų teologinių sąvokų, o kalba vaizdiniais, simboliais ir asmenine patirtimi. Jo mintys – trumpos, lakoniškos, kviečiančios ne tiek analizuoti, kiek mąstyti ir melstis. Dienoraščio ištraukos suteikia knygai autentiškumo ir artumo jausmą.
Išvados
„Jo meilė – ugnis“ yra knyga, kuri ramina ir kartu meta iššūkį. Ji ramina, nes primena apie besąlygišką ir atleidžiančią Dievo meilę. Ji meta iššūkį, nes kviečia gyventi radikaliai pagal Evangeliją – pasitikėti, atleisti, dalytis ir tapti taikos kūrėjais. Tai puikus dvasinis vadovas kiekvienam, ieškančiam ne taisyklių, o gyvo santykio su Kristumi, ir norinčiam suprasti, kaip asmeninis tikėjimas gali perkeisti pasaulį. Tai knyga, kuri įžiebia viltį ir primena, kad net gūdžiausią naktį Dievo meilė yra ugnis, kuri niekada negęsta.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 18
Kun. F. Kapočius
KAUNAS 1923
Širdis, Kuri Valdo: Kun. F. Kapočiaus Gidas į Šeimos Pašventinimą
Kunigo F. Kapočiaus knyga „Jėzaus Širdis ir Jos intronizacija“, išleista 1923 metais, yra karštas ir praktiškas kvietimas Lietuvos tikintiesiems atnaujinti savo dvasinį gyvenimą per pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Parašyta sudėtingu tarpukario laikotarpiu, kai, atgavus nepriklausomybę, tauta susidūrė su dvasiniais iššūkiais – tikėjimo atšalimu ir moralinių vertybių krize – ši knygelė tampa galingu ginklu ir vilties šaltiniu, siūlančiu konkretų kelią į asmeninį ir visuomenės atsivertimą.
Intronizacija: Kas, Kodėl ir Kaip?
Knygos esmė – intronizacijos idėja, kurią autorius išsamiai paaiškina. Tai nėra vien paveikslo pakabinimas, o sąmoningas ir iškilmingas aktas, kuriuo šeima, bendruomenė ar net visa tauta pripažįsta Jėzų Kristų savo Karaliumi ir Valdovu, simboliškai pasodindama Jo Širdį į savo gyvenimo „sostą“.
Prasmė ir Tikslas: Autorius pabrėžia, kad tikroji laimė slypi ne pasaulio gėrybėse, o meilės ryšyje su Dievu. Intronizacija yra būdas šį ryšį atkurti ir sustiprinti. Jos tikslas – kad Jėzaus meilė viešpatautų šeimose, išgydytų susiskaldymus, atneštų ramybę ir apsaugotų nuo moralinio nuopuolio. Tai atsakas į paties Jėzaus troškimą, apreikštą šv. Margaritai Marijai Alakok, kad Jo Širdis būtų garbinama ir mylima.
Istorija ir Vaisiai: Knygoje trumpai nušviečiama pamaldumo Jėzaus Širdžiai ir pačios intronizacijos praktikos istorija, pradedant nuo šv. Margaritos Marijos iki Tėvo Mateo Crawley-Boevey, kuris tapo didžiausiu šio judėjimo apaštalu visame pasaulyje. Autorius pateikia įkvepiančių pavyzdžių apie stebuklingus atsivertimus, šeimų susitaikymą ir net visų tautų dvasinį atgimimą, įvykusį po intronizacijos.
Praktinis Vadovas: Didelė knygos dalis yra skirta praktiniams nurodymams. F. Kapočius detaliai paaiškina, kaip pasiruošti intronizacijai (per išpažintį ir Komuniją), kaip iškilmingai ją atlikti namuose, pateikia pasiaukojimo aktų tekstus, maldas ir litaniją. Pabrėžiama, kad intronizacija nėra vienkartinis veiksmas, o nuolatinis gyvenimas jos dvasia – kasdienė malda, dažnas sakramentų priėmimas ir nuolatinis Jėzaus artumo prisiminimas.
Ugnies ir Meilės Kalba
Kunigo F. Kapočiaus stilius yra labai emocionalus, gyvas ir tiesiogiai kreipiantis į skaitytojo širdį. Jis kalba kaip ganytojas, degantis meile savo kaimenei ir trokštantis ją apsaugoti nuo pavojų. Kalba paprasta, suprantama kiekvienam, gausi retorinių klausimų ir jausmingų kreipinių („Broliai ir seserys“, „Mielas skaitytojau“). Tai ne teologinis traktatas, o veikiau ugningas pamokslas, kurio tikslas – ne tik informuoti, bet uždegti skaitytojo širdį meile Jėzaus Širdžiai.
Išvados
„Jėzaus Širdis ir Jos intronizacija“ yra vertingas istorinis ir dvasinis dokumentas, atspindintis tarpukario Lietuvos katalikų dvasingumą. Nors praėjo daug laiko, knygos žinia išlieka aktuali. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame šeima patiria daugybę krizių, o žmogus dažnai jaučiasi vienišas ir praradęs kryptį, kun. F. Kapočiaus kvietimas įsileisti Jėzų į savo namų ir širdies centrą skamba kaip niekad galingai. Tai paprastas, bet gilus vadovas, kaip asmeninį ir šeimos gyvenimą paversti Dievo karalystės dalimi.
Kunigo F. Kapočiaus knyga „Jėzaus Širdis ir Jos intronizacija“, išleista 1923 metais, yra karštas ir praktiškas kvietimas Lietuvos tikintiesiems atnaujinti savo dvasinį gyvenimą per pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Parašyta sudėtingu tarpukario laikotarpiu, kai, atgavus nepriklausomybę, tauta susidūrė su dvasiniais iššūkiais – tikėjimo atšalimu ir moralinių vertybių krize – ši knygelė tampa galingu ginklu ir vilties šaltiniu, siūlančiu konkretų kelią į asmeninį ir visuomenės atsivertimą.
Intronizacija: Kas, Kodėl ir Kaip?
Knygos esmė – intronizacijos idėja, kurią autorius išsamiai paaiškina. Tai nėra vien paveikslo pakabinimas, o sąmoningas ir iškilmingas aktas, kuriuo šeima, bendruomenė ar net visa tauta pripažįsta Jėzų Kristų savo Karaliumi ir Valdovu, simboliškai pasodindama Jo Širdį į savo gyvenimo „sostą“.
Prasmė ir Tikslas: Autorius pabrėžia, kad tikroji laimė slypi ne pasaulio gėrybėse, o meilės ryšyje su Dievu. Intronizacija yra būdas šį ryšį atkurti ir sustiprinti. Jos tikslas – kad Jėzaus meilė viešpatautų šeimose, išgydytų susiskaldymus, atneštų ramybę ir apsaugotų nuo moralinio nuopuolio. Tai atsakas į paties Jėzaus troškimą, apreikštą šv. Margaritai Marijai Alakok, kad Jo Širdis būtų garbinama ir mylima.
Istorija ir Vaisiai: Knygoje trumpai nušviečiama pamaldumo Jėzaus Širdžiai ir pačios intronizacijos praktikos istorija, pradedant nuo šv. Margaritos Marijos iki Tėvo Mateo Crawley-Boevey, kuris tapo didžiausiu šio judėjimo apaštalu visame pasaulyje. Autorius pateikia įkvepiančių pavyzdžių apie stebuklingus atsivertimus, šeimų susitaikymą ir net visų tautų dvasinį atgimimą, įvykusį po intronizacijos.
Praktinis Vadovas: Didelė knygos dalis yra skirta praktiniams nurodymams. F. Kapočius detaliai paaiškina, kaip pasiruošti intronizacijai (per išpažintį ir Komuniją), kaip iškilmingai ją atlikti namuose, pateikia pasiaukojimo aktų tekstus, maldas ir litaniją. Pabrėžiama, kad intronizacija nėra vienkartinis veiksmas, o nuolatinis gyvenimas jos dvasia – kasdienė malda, dažnas sakramentų priėmimas ir nuolatinis Jėzaus artumo prisiminimas.
Ugnies ir Meilės Kalba
Kunigo F. Kapočiaus stilius yra labai emocionalus, gyvas ir tiesiogiai kreipiantis į skaitytojo širdį. Jis kalba kaip ganytojas, degantis meile savo kaimenei ir trokštantis ją apsaugoti nuo pavojų. Kalba paprasta, suprantama kiekvienam, gausi retorinių klausimų ir jausmingų kreipinių („Broliai ir seserys“, „Mielas skaitytojau“). Tai ne teologinis traktatas, o veikiau ugningas pamokslas, kurio tikslas – ne tik informuoti, bet uždegti skaitytojo širdį meile Jėzaus Širdžiai.
Išvados
„Jėzaus Širdis ir Jos intronizacija“ yra vertingas istorinis ir dvasinis dokumentas, atspindintis tarpukario Lietuvos katalikų dvasingumą. Nors praėjo daug laiko, knygos žinia išlieka aktuali. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame šeima patiria daugybę krizių, o žmogus dažnai jaučiasi vienišas ir praradęs kryptį, kun. F. Kapočiaus kvietimas įsileisti Jėzų į savo namų ir širdies centrą skamba kaip niekad galingai. Tai paprastas, bet gilus vadovas, kaip asmeninį ir šeimos gyvenimą paversti Dievo karalystės dalimi.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 18
Mauricas Meschler, S. J
KAUNAS 1926
Idealas Jaunai Sielai: Maurico Meschlerio „Dieviškasis Išganytojas“
Jėzuito Maurico Meschlerio knyga „Dieviškasis Išganytojas: Gyvenimo vaizdas mokslus einančiajam jaunimui“ yra klasikinis dvasinės literatūros veikalas, kuriuo siekiama ne tik chronologiškai atpasakoti Jėzaus Kristaus gyvenimą, bet ir atskleisti jo teologinę gelmę bei dvasinę prasmę jaunam, mąstančiam skaitytojui. Tai nėra tik istorinis pasakojimas – tai kvietimas į asmeninį susitikimą su Kristumi, pateikiant Jį kaip aukščiausią idealą, tiesos, šviesos ir gyvenimo šaltinį.
Nuo Amžinybės iki Dangaus Vartų
Knygos struktūra nuosekliai veda skaitytoją per visą Išganymo istoriją, pradedant nuo amžinojo Žodžio (Logos) buvimo Dievo prieglobstyje ir baigiant Jo garbinga viešpatyste danguje. Autorius kruopščiai ir detaliai aprašo kiekvieną Išganytojo gyvenimo etapą:
Prieš Įsikūnijimą: Knyga prasideda ne nuo gimimo Betliejuje, o nuo Kristaus preegzistencijos – Jo, kaip Dievo Sūnaus ir amžinosios Išminties, vaidmens Kūrimo plane. Taip pat nušviečiamas ilgas ir pranašysčių kupinas Senojo Testamento laikotarpis, ruošęs pasaulį Mesijo atėjimui.
Jėzaus Jaunystė: Ši dalis su ypatingu švelnumu ir pagarba vaizduoja Įsikūnijimo paslaptį, Jėzaus gimimą, paslėptąjį gyvenimą Nazarete. M. Meschleris pabrėžia Šventosios Šeimos dorybes – klusnumą, pasižeminimą, darbštumą – kaip pavyzdį kiekvienam jaunam krikščioniui.
Viešasis Gyvenimas: Plačiausioje knygos dalyje detaliai nagrinėjamas trejus metus trukęs Jėzaus viešasis veikimas. Autorius ne tik perpasakoja Evangelijų įvykius – pamokslus, stebuklus, palyginimus – bet ir atskleidžia gilią jų prasmę, aiškina simbolius ir teologines tiesas. Kristus čia atsiskleidžia kaip Mokytojas, Gydytojas ir Ganytojas, kviečiantis į Dievo karalystę.
Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas: Kulminacinėse dalyse su didžiu susikaupimu aprašomos Paskutinės vakarienės, kančios Alyvų darželyje, teismo ir Nukryžiavimo paslaptys. Autorius pabrėžia atperkamąją Kristaus aukos prasmę. Knyga baigiama džiugia Prisikėlimo ir garbingo Žengimo į dangų žinia, atveriančia tikintiesiems amžinojo gyvenimo viltį.
Stilius ir Tikslas
M. Meschlerio rašymo stilius yra iškilmingas, pamaldus ir didaktiškas. Jis tiesiogiai kreipiasi į jauną skaitytoją, vadindamas jį „mielu jaunimu“, ir siekia ne tik informuoti, bet ir ugdyti, įkvėpti. Kalba turtinga biblinių citatų, teologinių įžvalgų ir moralinių pamokymų.
Knygos tikslas – parodyti, kad Jėzus Kristus yra ne abstrakti figūra, o gyvas Asmuo, tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, kurio gyvenimas yra pats tikriausias ir kilniausias idealas. Autorius pabrėžia, kad jaunystė yra idealų metas, o Kristus yra visų idealų Idealas, galintis patenkinti giliausius jaunos sielos tiesos, gėrio ir grožio troškimus.
Išvados
Nors parašyta beveik prieš šimtmetį, Maurico Meschlerio „Dieviškasis Išganytojas“ išlieka vertingas dvasinio skaitymo šaltinis. Šiuolaikiniam skaitytojui kalbos stilius gali pasirodyti kiek senamadiškas, tačiau knygos turinio gilumas ir dvasinė įžvalga yra nesenstantys. Tai išsamus ir įkvepiantis Jėzaus gyvenimo vadovas, skirtas tiems, kurie nori ne tik sužinoti apie Kristų, bet ir Jį pažinti, pamilti ir sekti Jo pavyzdžiu. Tai knyga, kuri stiprina tikėjimą ir padeda suprasti, kad krikščionybė – tai ne taisyklių rinkinys, o gyvas santykis su Dieviškuoju Išganytoju.
Jėzuito Maurico Meschlerio knyga „Dieviškasis Išganytojas: Gyvenimo vaizdas mokslus einančiajam jaunimui“ yra klasikinis dvasinės literatūros veikalas, kuriuo siekiama ne tik chronologiškai atpasakoti Jėzaus Kristaus gyvenimą, bet ir atskleisti jo teologinę gelmę bei dvasinę prasmę jaunam, mąstančiam skaitytojui. Tai nėra tik istorinis pasakojimas – tai kvietimas į asmeninį susitikimą su Kristumi, pateikiant Jį kaip aukščiausią idealą, tiesos, šviesos ir gyvenimo šaltinį.
Nuo Amžinybės iki Dangaus Vartų
Knygos struktūra nuosekliai veda skaitytoją per visą Išganymo istoriją, pradedant nuo amžinojo Žodžio (Logos) buvimo Dievo prieglobstyje ir baigiant Jo garbinga viešpatyste danguje. Autorius kruopščiai ir detaliai aprašo kiekvieną Išganytojo gyvenimo etapą:
Prieš Įsikūnijimą: Knyga prasideda ne nuo gimimo Betliejuje, o nuo Kristaus preegzistencijos – Jo, kaip Dievo Sūnaus ir amžinosios Išminties, vaidmens Kūrimo plane. Taip pat nušviečiamas ilgas ir pranašysčių kupinas Senojo Testamento laikotarpis, ruošęs pasaulį Mesijo atėjimui.
Jėzaus Jaunystė: Ši dalis su ypatingu švelnumu ir pagarba vaizduoja Įsikūnijimo paslaptį, Jėzaus gimimą, paslėptąjį gyvenimą Nazarete. M. Meschleris pabrėžia Šventosios Šeimos dorybes – klusnumą, pasižeminimą, darbštumą – kaip pavyzdį kiekvienam jaunam krikščioniui.
Viešasis Gyvenimas: Plačiausioje knygos dalyje detaliai nagrinėjamas trejus metus trukęs Jėzaus viešasis veikimas. Autorius ne tik perpasakoja Evangelijų įvykius – pamokslus, stebuklus, palyginimus – bet ir atskleidžia gilią jų prasmę, aiškina simbolius ir teologines tiesas. Kristus čia atsiskleidžia kaip Mokytojas, Gydytojas ir Ganytojas, kviečiantis į Dievo karalystę.
Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas: Kulminacinėse dalyse su didžiu susikaupimu aprašomos Paskutinės vakarienės, kančios Alyvų darželyje, teismo ir Nukryžiavimo paslaptys. Autorius pabrėžia atperkamąją Kristaus aukos prasmę. Knyga baigiama džiugia Prisikėlimo ir garbingo Žengimo į dangų žinia, atveriančia tikintiesiems amžinojo gyvenimo viltį.
Stilius ir Tikslas
M. Meschlerio rašymo stilius yra iškilmingas, pamaldus ir didaktiškas. Jis tiesiogiai kreipiasi į jauną skaitytoją, vadindamas jį „mielu jaunimu“, ir siekia ne tik informuoti, bet ir ugdyti, įkvėpti. Kalba turtinga biblinių citatų, teologinių įžvalgų ir moralinių pamokymų.
Knygos tikslas – parodyti, kad Jėzus Kristus yra ne abstrakti figūra, o gyvas Asmuo, tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, kurio gyvenimas yra pats tikriausias ir kilniausias idealas. Autorius pabrėžia, kad jaunystė yra idealų metas, o Kristus yra visų idealų Idealas, galintis patenkinti giliausius jaunos sielos tiesos, gėrio ir grožio troškimus.
Išvados
Nors parašyta beveik prieš šimtmetį, Maurico Meschlerio „Dieviškasis Išganytojas“ išlieka vertingas dvasinio skaitymo šaltinis. Šiuolaikiniam skaitytojui kalbos stilius gali pasirodyti kiek senamadiškas, tačiau knygos turinio gilumas ir dvasinė įžvalga yra nesenstantys. Tai išsamus ir įkvepiantis Jėzaus gyvenimo vadovas, skirtas tiems, kurie nori ne tik sužinoti apie Kristų, bet ir Jį pažinti, pamilti ir sekti Jo pavyzdžiu. Tai knyga, kuri stiprina tikėjimą ir padeda suprasti, kad krikščionybė – tai ne taisyklių rinkinys, o gyvas santykis su Dieviškuoju Išganytoju.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 18
KUN. B. PACEVIČIUS
TORONTAS 1988
Kunigo B. Pacevičiaus knyga „Mano siela garbina Viešpatį“, išleista 1988 metais, yra sudėtinio pobūdžio religinis veikalas, skirtas Marijos metams paminėti. Tai nėra vientisas pasakojimas, o greičiau rinkinys, apimantis maldas, apmąstymus, giesmes, poeziją ir trumpus šventųjų gyvenimo aprašymus, kuriuos vienija gilaus pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai tema.
Pagrindinė tema ir tikslas
Knygos ašis – Fatimos apsireiškimai. Autorius kelia tikslą gilintis į „Dangaus Motinos rūpestingumą“ ir jos per apsireiškimus Fatimoje paskelbtą „dvasinę programą“. Pacevičius pabrėžia, kad Marijos prašymai ir reikalavimai, perduoti trims piemenėliams, yra nepaprastai svarbūs visam pasauliui, o jų nevykdymas, jo nuomone, lėmė Antrąjį pasaulinį karą ir tebesitęsiančią tautų, įskaitant Lietuvos, vergiją.
Knygoje nuolat kartojami pagrindiniai Fatimos reikalavimai:
Pasiaukoti Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Kasdien kalbėti rožinį.
Aukoti savo kentėjimus už nusidėjėlių atsivertimą.
Priimti atsiteisimo Komuniją pirmaisiais mėnesio šeštadieniais.
Sąžiningai vykdyti Dievo įsakymus ir kasdienes pareigas.
Autorius teigia, kad šių reikalavimų vykdymas yra tiesiogiai susijęs su pasaulio taika, Rusijos atsivertimu ir tautų laisve.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra padalintas į trumpus skyrius, kuriuose persipina įvairūs žanrai:
Teologiniai apmąstymai: Gilinamasi į Marijos vaidmenį išganymo istorijoje, jos motinystę ir užtarimo galią.
Istoriniai pasakojimai: Detaliai aprašomi Fatimos apsireiškimai, „saulės stebuklas“ ir vėlesni įvykiai Portugalijoje, pabrėžiant religinį tautos atgimimą. Taip pat pasakojama apie Austrijos išsilaisvinimą iš sovietų okupacijos, kuris siejamas su masiniu rožinio kalbėjimu.
Šventųjų gyvenimai: Pateikiami trumpi šventųjų (pvz., Agnietės, Cecilijos, Pranciškaus Asižiečio, Jono Bosko, Monikos) gyvenimo aprašymai, siekiant įkvėpti skaitytoją ir parodyti tikėjimo pavyzdžius.
Pamokantys pasakojimai: Įtraukiamos istorijos, pavyzdžiui, apie komunistų vado atsivertimą ar stebuklingą išgijimą, siekiant iliustruoti maldos ir tikėjimo galią.
Maldos ir litanijos: Knygos pabaigoje pateikiamos tradicinės katalikiškos maldos, tokios kaip Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Jėzaus Širdies litanijos.
Stilius ir tonas
Knyga parašyta paprasta, pamokslaujančia kalba. Tonas yra labai nuoširdus, jausmingas ir kupinas kunigiško rūpesčio dėl tikinčiųjų dvasinės gerovės. Autorius tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, ragindamas jį susimąstyti, atsinaujinti ir aktyviai vykdyti Marijos prašymus. Jaučiamas stiprus antikomunistinis nusistatymas, o Marijos apsireiškimai matomi kaip pagrindinis ginklas prieš ateizmą ir bedievystę.
Išvada
„Mano siela garbina Viešpatį“ yra gilaus tikėjimo ir pamaldumo Marijai liudijimas. Tai knyga, skirta pirmiausia tikinčiajam, ieškančiam dvasinio pastiprinimo ir gilesnio supratimo apie Fatimos žinią. Nors kai kurie istoriniai įvykiai interpretuojami išskirtinai per religinę prizmę, veikalas išlieka vertingas kaip savo laikmečio (vėlyvojo sovietmečio) religinės minties ir išeivijos dvasinio gyvenimo dokumentas. Tai nuoširdus kvietimas atsigręžti į maldą ir pasitikėti Dievo Motinos globa, ypač sunkiu tautai ir pasauliui metu.
Pagrindinė tema ir tikslas
Knygos ašis – Fatimos apsireiškimai. Autorius kelia tikslą gilintis į „Dangaus Motinos rūpestingumą“ ir jos per apsireiškimus Fatimoje paskelbtą „dvasinę programą“. Pacevičius pabrėžia, kad Marijos prašymai ir reikalavimai, perduoti trims piemenėliams, yra nepaprastai svarbūs visam pasauliui, o jų nevykdymas, jo nuomone, lėmė Antrąjį pasaulinį karą ir tebesitęsiančią tautų, įskaitant Lietuvos, vergiją.
Knygoje nuolat kartojami pagrindiniai Fatimos reikalavimai:
Pasiaukoti Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Kasdien kalbėti rožinį.
Aukoti savo kentėjimus už nusidėjėlių atsivertimą.
Priimti atsiteisimo Komuniją pirmaisiais mėnesio šeštadieniais.
Sąžiningai vykdyti Dievo įsakymus ir kasdienes pareigas.
Autorius teigia, kad šių reikalavimų vykdymas yra tiesiogiai susijęs su pasaulio taika, Rusijos atsivertimu ir tautų laisve.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra padalintas į trumpus skyrius, kuriuose persipina įvairūs žanrai:
Teologiniai apmąstymai: Gilinamasi į Marijos vaidmenį išganymo istorijoje, jos motinystę ir užtarimo galią.
Istoriniai pasakojimai: Detaliai aprašomi Fatimos apsireiškimai, „saulės stebuklas“ ir vėlesni įvykiai Portugalijoje, pabrėžiant religinį tautos atgimimą. Taip pat pasakojama apie Austrijos išsilaisvinimą iš sovietų okupacijos, kuris siejamas su masiniu rožinio kalbėjimu.
Šventųjų gyvenimai: Pateikiami trumpi šventųjų (pvz., Agnietės, Cecilijos, Pranciškaus Asižiečio, Jono Bosko, Monikos) gyvenimo aprašymai, siekiant įkvėpti skaitytoją ir parodyti tikėjimo pavyzdžius.
Pamokantys pasakojimai: Įtraukiamos istorijos, pavyzdžiui, apie komunistų vado atsivertimą ar stebuklingą išgijimą, siekiant iliustruoti maldos ir tikėjimo galią.
Maldos ir litanijos: Knygos pabaigoje pateikiamos tradicinės katalikiškos maldos, tokios kaip Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Jėzaus Širdies litanijos.
Stilius ir tonas
Knyga parašyta paprasta, pamokslaujančia kalba. Tonas yra labai nuoširdus, jausmingas ir kupinas kunigiško rūpesčio dėl tikinčiųjų dvasinės gerovės. Autorius tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, ragindamas jį susimąstyti, atsinaujinti ir aktyviai vykdyti Marijos prašymus. Jaučiamas stiprus antikomunistinis nusistatymas, o Marijos apsireiškimai matomi kaip pagrindinis ginklas prieš ateizmą ir bedievystę.
Išvada
„Mano siela garbina Viešpatį“ yra gilaus tikėjimo ir pamaldumo Marijai liudijimas. Tai knyga, skirta pirmiausia tikinčiajam, ieškančiam dvasinio pastiprinimo ir gilesnio supratimo apie Fatimos žinią. Nors kai kurie istoriniai įvykiai interpretuojami išskirtinai per religinę prizmę, veikalas išlieka vertingas kaip savo laikmečio (vėlyvojo sovietmečio) religinės minties ir išeivijos dvasinio gyvenimo dokumentas. Tai nuoširdus kvietimas atsigręžti į maldą ir pasitikėti Dievo Motinos globa, ypač sunkiu tautai ir pasauliui metu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 17
Kun. A. Liepinis
Panevėžys 1933
Žodžiai Paragina, Pavyzdžiai Patraukia: Kun. A. Liepinio „Kitų Pėdomis“
Kunigo A. Liepinio 1933 metais sudaryta knyga „Kitų pėdomis“ yra ne romanas ar teologinis traktatas, o, kaip nurodo paantraštė, „pavyzdžių rinkinys“. Tai tikra dvasinių ir moralinių pamokymų mozaika, sudėliota iš šimtų trumpų istorijų, legendų, palyginimų ir istorinių anekdotų. Vadovaudamasis sena tiesa, kad „žodžiai paragina, o pavyzdžiai patraukia“, autorius siekia ne abstrakčiai aiškinti dorybes ir ydas, o jas iliustruoti gyvais, įsimenančiais pasakojimais, skirtais plačiajai visuomenei, o ypač jaunimui.
Dorovės Pamokos Gyvenimo Istorijose
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas skirtas tam tikrai krikščioniškosios dorovės sričiai. Skaitytojas čia ras skyrius apie amžinąsias tiesas, Dievo ir artimo meilę, Dievo Apvaizdą, maldą, sakramentus, Dešimt Dievo įsakymų ir pagrindines dorybes.
Kiekvienas skyrius yra pripildytas trumpų, sunumeruotų pasakojimų, kurių herojais tampa patys įvairiausi asmenys:
Šventieji ir istoriniai veikėjai: Nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio ir palaimintojo kun. Don Bosko iki Sokrato, Aleksandro Didžiojo ir Napoleono. Jų gyvenimo epizodai pateikiami kaip konkretūs dorybės (pvz., nusižeminimo, drąsos) ar ydos (pvz., puikybės, žiaurumo) pavyzdžiai.
Paprasti žmonės: Knygoje gausu istorijų apie bevardžius ūkininkus, amatininkus, karius, motinas ir vaikus, kurių kasdieniai poelgiai atskleidžia didingą tikėjimą, pasiaukojimą ar, atvirkščiai, moralinį nuopuolį.
Legendos ir palyginimai: Autorius nevengia ir alegorinių pasakojimų ar legendų (pvz., apie karalių, ieškantį laimės, ar apie vėžlį, simbolizuojantį laiką), kurie vaizdžiai ir įtaigiai perteikia dvasines tiesas.
Kiekviena istorija yra trumpa, lengvai skaitoma ir turi aiškią moralinę potekstę. Tai tarsi maži dvasiniai perlai, kurių kiekvienas savaip nušviečia kelią į dorą gyvenimą.
Paprastumo Galia
Knygos stilius yra paprastas ir aiškus, pritaikytas to meto skaitytojui. Autorius nesileidžia į sudėtingus teologinius samprotavimus, o kalba per konkrečius vaizdinius. Tai daro knygą nepaprastai paveikia. Ji skirta ne tiek intelektualinei analizei, kiek širdies ugdymui. Tai puikus įrankis tėvams, auklėtojams ir kunigams, ieškantiems medžiagos pamokslams ar pokalbiams apie dorovę.
Išvados
„Kitų pėdomis“ yra klasikinis tarpukario Lietuvos religinės didaktinės literatūros pavyzdys. Nors praėjo daug laiko, knygos vertė nesumažėjo. Joje surinktos istorijos yra universalios ir paliečia amžinąsias gėrio ir blogio, dorybės ir nuodėmės temas. Tai įkvepiantis ir pamokantis skaitinys kiekvienam, kuris tiki, kad geras pavyzdys yra geriausias mokytojas, ir kuris nori savo gyvenimą grįsti tvirtais moraliniais principais, sekdamas tų, kurie ėjo prieš mus, pėdomis.
Kunigo A. Liepinio 1933 metais sudaryta knyga „Kitų pėdomis“ yra ne romanas ar teologinis traktatas, o, kaip nurodo paantraštė, „pavyzdžių rinkinys“. Tai tikra dvasinių ir moralinių pamokymų mozaika, sudėliota iš šimtų trumpų istorijų, legendų, palyginimų ir istorinių anekdotų. Vadovaudamasis sena tiesa, kad „žodžiai paragina, o pavyzdžiai patraukia“, autorius siekia ne abstrakčiai aiškinti dorybes ir ydas, o jas iliustruoti gyvais, įsimenančiais pasakojimais, skirtais plačiajai visuomenei, o ypač jaunimui.
Dorovės Pamokos Gyvenimo Istorijose
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas skirtas tam tikrai krikščioniškosios dorovės sričiai. Skaitytojas čia ras skyrius apie amžinąsias tiesas, Dievo ir artimo meilę, Dievo Apvaizdą, maldą, sakramentus, Dešimt Dievo įsakymų ir pagrindines dorybes.
Kiekvienas skyrius yra pripildytas trumpų, sunumeruotų pasakojimų, kurių herojais tampa patys įvairiausi asmenys:
Šventieji ir istoriniai veikėjai: Nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio ir palaimintojo kun. Don Bosko iki Sokrato, Aleksandro Didžiojo ir Napoleono. Jų gyvenimo epizodai pateikiami kaip konkretūs dorybės (pvz., nusižeminimo, drąsos) ar ydos (pvz., puikybės, žiaurumo) pavyzdžiai.
Paprasti žmonės: Knygoje gausu istorijų apie bevardžius ūkininkus, amatininkus, karius, motinas ir vaikus, kurių kasdieniai poelgiai atskleidžia didingą tikėjimą, pasiaukojimą ar, atvirkščiai, moralinį nuopuolį.
Legendos ir palyginimai: Autorius nevengia ir alegorinių pasakojimų ar legendų (pvz., apie karalių, ieškantį laimės, ar apie vėžlį, simbolizuojantį laiką), kurie vaizdžiai ir įtaigiai perteikia dvasines tiesas.
Kiekviena istorija yra trumpa, lengvai skaitoma ir turi aiškią moralinę potekstę. Tai tarsi maži dvasiniai perlai, kurių kiekvienas savaip nušviečia kelią į dorą gyvenimą.
Paprastumo Galia
Knygos stilius yra paprastas ir aiškus, pritaikytas to meto skaitytojui. Autorius nesileidžia į sudėtingus teologinius samprotavimus, o kalba per konkrečius vaizdinius. Tai daro knygą nepaprastai paveikia. Ji skirta ne tiek intelektualinei analizei, kiek širdies ugdymui. Tai puikus įrankis tėvams, auklėtojams ir kunigams, ieškantiems medžiagos pamokslams ar pokalbiams apie dorovę.
Išvados
„Kitų pėdomis“ yra klasikinis tarpukario Lietuvos religinės didaktinės literatūros pavyzdys. Nors praėjo daug laiko, knygos vertė nesumažėjo. Joje surinktos istorijos yra universalios ir paliečia amžinąsias gėrio ir blogio, dorybės ir nuodėmės temas. Tai įkvepiantis ir pamokantis skaitinys kiekvienam, kuris tiki, kad geras pavyzdys yra geriausias mokytojas, ir kuris nori savo gyvenimą grįsti tvirtais moraliniais principais, sekdamas tų, kurie ėjo prieš mus, pėdomis.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 17
Wilhelm Schamoni
KAUNAS 1995
Pavyzdžiai, Kurie Įkvepia: Wilhelmo Schamoni Knygos „Jauni ir šventi“ Apžvalga
Wilhelmo Schamoni knyga „Jauni ir šventi“ – tai įkvepiantis rinkinys trumpų biografijų, pasakojančių apie jaunus žmones, kurie savo gyvenimu paliudijo gilų tikėjimą ir pasiekė šventumo aukštumų. Tai nėra išsamios istorinės studijos, o veikiau koncentruoti, paveikūs portretai, skirti įkvėpti skaitytoją, ypač jaunimą, ir parodyti, kad šventumas nėra nepasiekiamas idealas, o gyvas ir realus kelias, atviras kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus ar gyvenimo aplinkybių.
Šventumo Mozaika
Knygos struktūra yra paprasta ir patraukli. Autorius pateikia visą galeriją šventųjų, palaimintųjų ir garbingųjų Dievo tarnų, kurių gyvenimai aprėpia kelis šimtmečius – nuo XVI a. iki pat XX a. vidurio. Kiekvienam asmeniui skirtas trumpas, vieno ar dviejų puslapių aprašymas, dažnai papildytas portretu. Šis formatas leidžia greitai susipažinti su daugybe skirtingų asmenybių ir jų dvasinių kelių.
Skaitytojas čia sutiks ir gerai žinomus jaunimo globėjus, tokius kaip šv. Aloyzas Gonzaga ir šv. Stanislovas Kostka, kurie atsisakė kilmingo gyvenimo dėl tarnystės Dieve, ir mažiau girdėtus, bet ne mažiau įkvepiančius pavyzdžius. Tarp jų – drąsioji skaistybės kankinė šv. Marija Goreti, savo žudikui atleidusi mirties patale; misionierius šv. Petras Šanelis, paaukojęs gyvybę tolimoje Okeanijos saloje; ar XX a. kankinys Karlas Leisneris, kunigu įšventintas Dachau koncentracijos stovykloje.
Knygoje vaizduojamas šventumas yra įvairiapusis: nuo mistinių patirčių, kurias išgyveno šv. Gema Galgani ar Švč. Trejybės Elzbieta, iki praktiškos, veiklios meilės, kuria pasižymėjo didysis jaunimo auklėtojas šv. Jonas Boskas ar socialinio teisingumo pradininkas Fridrichas Ozanamas.
Pagrindinė Žinia: Šventumas Yra Kiekvienam
Visas šias skirtingas istorijas jungia viena pagrindinė mintis, kurią autorius iškelia pratarmėje: šventumas padeda jauno žmogaus lūkesčiams išsipildyti. Knyga nuosekliai griauna mitą, kad šventumas – tai tik išrinktųjų, senyvų ar nuo pasaulio atsiskyrusių žmonių kelias. Priešingai, W. Schamoni rodo, kad jaunatviškas maksimalizmas, idealizmas ir tyra širdis gali tapti pačiu tiesiausiu keliu pas Dievą.
Dauguma knygos herojų susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir šiuolaikinis jaunimas: vidinėmis kovomis, tėvų nesupratimu, abejonėmis dėl pašaukimo, ligomis ir neteisingais kaltinimais. Tačiau juos visus vienija vienas dalykas – besąlygiškas pasitikėjimas Dievu ir troškimas atsiliepti į Jo meilę meile. Jų gyvenimai tampa liudijimu, kad didžiausia laimė yra ne savęs realizavimas pasaulio akimis, o visiškas savęs atidavimas Dievui.
Išvados
„Jauni ir šventi“ yra puikus dvasinės literatūros pavyzdys, gebantis trumpai ir paveikiai prabilti į skaitytojo širdį. Tai tarsi dvasinis vitaminų rinkinys, kurio kiekviena „kapsulė“ – atskiro šventojo istorija – suteikia įkvėpimo, drąsos ir primena apie amžinąsias vertybes. Dėl savo fragmentiškos struktūros knyga puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymui. Tai vertingas kelrodis kiekvienam jaunam žmogui, ieškančiam prasmės ir tikrų gyvenimo pavyzdžių, bei puikus priminimas visiems, kad kelias į šventumą prasideda nuo paprasto, bet tvirto „taip“ Dievui savo kasdienybėje.
Wilhelmo Schamoni knyga „Jauni ir šventi“ – tai įkvepiantis rinkinys trumpų biografijų, pasakojančių apie jaunus žmones, kurie savo gyvenimu paliudijo gilų tikėjimą ir pasiekė šventumo aukštumų. Tai nėra išsamios istorinės studijos, o veikiau koncentruoti, paveikūs portretai, skirti įkvėpti skaitytoją, ypač jaunimą, ir parodyti, kad šventumas nėra nepasiekiamas idealas, o gyvas ir realus kelias, atviras kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus ar gyvenimo aplinkybių.
Šventumo Mozaika
Knygos struktūra yra paprasta ir patraukli. Autorius pateikia visą galeriją šventųjų, palaimintųjų ir garbingųjų Dievo tarnų, kurių gyvenimai aprėpia kelis šimtmečius – nuo XVI a. iki pat XX a. vidurio. Kiekvienam asmeniui skirtas trumpas, vieno ar dviejų puslapių aprašymas, dažnai papildytas portretu. Šis formatas leidžia greitai susipažinti su daugybe skirtingų asmenybių ir jų dvasinių kelių.
Skaitytojas čia sutiks ir gerai žinomus jaunimo globėjus, tokius kaip šv. Aloyzas Gonzaga ir šv. Stanislovas Kostka, kurie atsisakė kilmingo gyvenimo dėl tarnystės Dieve, ir mažiau girdėtus, bet ne mažiau įkvepiančius pavyzdžius. Tarp jų – drąsioji skaistybės kankinė šv. Marija Goreti, savo žudikui atleidusi mirties patale; misionierius šv. Petras Šanelis, paaukojęs gyvybę tolimoje Okeanijos saloje; ar XX a. kankinys Karlas Leisneris, kunigu įšventintas Dachau koncentracijos stovykloje.
Knygoje vaizduojamas šventumas yra įvairiapusis: nuo mistinių patirčių, kurias išgyveno šv. Gema Galgani ar Švč. Trejybės Elzbieta, iki praktiškos, veiklios meilės, kuria pasižymėjo didysis jaunimo auklėtojas šv. Jonas Boskas ar socialinio teisingumo pradininkas Fridrichas Ozanamas.
Pagrindinė Žinia: Šventumas Yra Kiekvienam
Visas šias skirtingas istorijas jungia viena pagrindinė mintis, kurią autorius iškelia pratarmėje: šventumas padeda jauno žmogaus lūkesčiams išsipildyti. Knyga nuosekliai griauna mitą, kad šventumas – tai tik išrinktųjų, senyvų ar nuo pasaulio atsiskyrusių žmonių kelias. Priešingai, W. Schamoni rodo, kad jaunatviškas maksimalizmas, idealizmas ir tyra širdis gali tapti pačiu tiesiausiu keliu pas Dievą.
Dauguma knygos herojų susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir šiuolaikinis jaunimas: vidinėmis kovomis, tėvų nesupratimu, abejonėmis dėl pašaukimo, ligomis ir neteisingais kaltinimais. Tačiau juos visus vienija vienas dalykas – besąlygiškas pasitikėjimas Dievu ir troškimas atsiliepti į Jo meilę meile. Jų gyvenimai tampa liudijimu, kad didžiausia laimė yra ne savęs realizavimas pasaulio akimis, o visiškas savęs atidavimas Dievui.
Išvados
„Jauni ir šventi“ yra puikus dvasinės literatūros pavyzdys, gebantis trumpai ir paveikiai prabilti į skaitytojo širdį. Tai tarsi dvasinis vitaminų rinkinys, kurio kiekviena „kapsulė“ – atskiro šventojo istorija – suteikia įkvėpimo, drąsos ir primena apie amžinąsias vertybes. Dėl savo fragmentiškos struktūros knyga puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymui. Tai vertingas kelrodis kiekvienam jaunam žmogui, ieškančiam prasmės ir tikrų gyvenimo pavyzdžių, bei puikus priminimas visiems, kad kelias į šventumą prasideda nuo paprasto, bet tvirto „taip“ Dievui savo kasdienybėje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 17
Klemens Tilmann
Marijampolė 1997
Nuo „Tėve mūsų“ iki Gyvenimo su Dievu: Klemenso Tilmanno Gidas Tėvams ir Katechetams
Klemenso Tilmanno knyga „Jaunos sielos auklėjimas maldos gyvenimui“ yra praktiškas ir įžvalgus vadovas tėvams, kunigams ir tikybos mokytojams, siekiantiems padėti vaikams ir jaunimui atrasti gyvą ir asmenišką ryšį su Dievu per maldą. Autorius atmeta formalų ir mechanišką požiūrį į maldą, pabrėždamas, kad tikrasis tikslas yra ne išmokyti maldų formules, o išugdyti nuolatinį „gyvenimą su Dievu“.
Maldos Pedagogika: Nuo Kūdikystės iki Brendimo
Knyga yra struktūrizuota pagal vaiko amžiaus tarpsnius, siūlant konkrečius metodus ir patarimus kiekvienam raidos etapui.
Pirmieji Žingsniai: Tilmannas pabrėžia, kad maldos gyvenimas prasideda anksčiau, nei vaikas išmoksta kalbėti. Jau kūdikystėje motinos malda, rami ir pagarbi atmosfera bažnyčioje formuoja vaiko pasąmonėje pagrindus būsimam tikėjimui. Autorius kritikuoja praktiką pradėti nuo sudėtingų maldų, kaip „Tėve mūsų“, kurių vaikas dar nesupranta, nes tai gali sukurti įprotį melstis mechaniškai. Vietoj to, jis siūlo pradėti nuo paprastų, spontaniškų pokalbių su „geruoju Dievu“, siejant juos su kasdieniais vaiko pergyvenimais.
Mokyklinis Amžius: Vaikui augant, jo maldos pasaulis praturtinamas apreikštosiomis tiesomis iš Šventojo Rašto ir katekizmo. Tačiau, pasak autoriaus, svarbiausia yra ne sausas faktų išdėstymas, o nuolatinis klausimas: „Ką mes iš to sužinojome apie Dievą ir kaip galime į tai atsakyti malda?“ Tilmannas siūlo kūrybiškus metodus, tokius kaip „šv. Jono valanda“ – mąstymą priešais paveikslą, litanijos formos maldas, kuriose vaikai aktyviai dalyvauja, ar net maldelių kūrimą raštu.
Brendimo Laikotarpis: Autorius pripažįsta, kad paauglystėje maldos gyvenimas susiduria su naujais iššūkiais – polinkiu į paviršutiniškumą, kritišku mąstymu. Šiame etape ypač svarbu gilinti maldos turinį, mokyti asmeninio mąstymo, supažindinti su liturginių metų prasmėmis ir skatinti nuolatinį, nors ir trumpą, bendravimą su Dievu per visą dieną.
Askezė – Ne Tik Vienuoliams
Knygoje taip pat skiriamas dėmesys jaunimo askezei. Tilmannas ją supranta ne kaip savitikslį kankinimąsi, o kaip būtiną priemonę ugdyti valią, kovoti su ydomis ir tobulinti meilę Dievui. Askezė čia – tai ne tik pasninkas, bet ir kantrus sunkumų pakėlimas, pareigų atlikimas, atleidimas ir pagalba artimui. Tai praktiškas kelias, kaip kasdienį gyvenimą paversti auka Dievui.
Pagrindinė Idėja: Malda kaip Bendravimas
Visą knygą persmelkia viena pagrindinė mintis: malda yra ne pareiga, o bendravimas. Tai gyvas, dvipusis ryšys, kuriame žmogus ne tik kalba Dievui, bet ir mokosi Jo klausytis. Autorius nuolat pabrėžia, kad tikslas yra ne „atkalbėti“ maldas, o visą savo gyvenimą – džiaugsmus, rūpesčius, darbus ir poilsį – sujungti su Dievu.
Išvados
„Jaunos sielos auklėjimas maldos gyvenimui“ yra neįkainojamas pagalbininkas visiems, kuriems rūpi jaunų žmonių dvasinis ugdymas. Knyga siūlo ne teorinius samprotavimus, o konkrečius, praktiškai patikrintus metodus. Jos stiprybė – gebėjimas suderinti gilų teologinį supratimą su vaiko ir jaunuolio psichologijos išmanymu. Tai vadovėlis, mokantis, kaip padėti jaunai sielai atrasti maldoje ne naštą, o didžiausią džiaugsmą ir stiprybės šaltinį visam gyvenimui.
Klemenso Tilmanno knyga „Jaunos sielos auklėjimas maldos gyvenimui“ yra praktiškas ir įžvalgus vadovas tėvams, kunigams ir tikybos mokytojams, siekiantiems padėti vaikams ir jaunimui atrasti gyvą ir asmenišką ryšį su Dievu per maldą. Autorius atmeta formalų ir mechanišką požiūrį į maldą, pabrėždamas, kad tikrasis tikslas yra ne išmokyti maldų formules, o išugdyti nuolatinį „gyvenimą su Dievu“.
Maldos Pedagogika: Nuo Kūdikystės iki Brendimo
Knyga yra struktūrizuota pagal vaiko amžiaus tarpsnius, siūlant konkrečius metodus ir patarimus kiekvienam raidos etapui.
Pirmieji Žingsniai: Tilmannas pabrėžia, kad maldos gyvenimas prasideda anksčiau, nei vaikas išmoksta kalbėti. Jau kūdikystėje motinos malda, rami ir pagarbi atmosfera bažnyčioje formuoja vaiko pasąmonėje pagrindus būsimam tikėjimui. Autorius kritikuoja praktiką pradėti nuo sudėtingų maldų, kaip „Tėve mūsų“, kurių vaikas dar nesupranta, nes tai gali sukurti įprotį melstis mechaniškai. Vietoj to, jis siūlo pradėti nuo paprastų, spontaniškų pokalbių su „geruoju Dievu“, siejant juos su kasdieniais vaiko pergyvenimais.
Mokyklinis Amžius: Vaikui augant, jo maldos pasaulis praturtinamas apreikštosiomis tiesomis iš Šventojo Rašto ir katekizmo. Tačiau, pasak autoriaus, svarbiausia yra ne sausas faktų išdėstymas, o nuolatinis klausimas: „Ką mes iš to sužinojome apie Dievą ir kaip galime į tai atsakyti malda?“ Tilmannas siūlo kūrybiškus metodus, tokius kaip „šv. Jono valanda“ – mąstymą priešais paveikslą, litanijos formos maldas, kuriose vaikai aktyviai dalyvauja, ar net maldelių kūrimą raštu.
Brendimo Laikotarpis: Autorius pripažįsta, kad paauglystėje maldos gyvenimas susiduria su naujais iššūkiais – polinkiu į paviršutiniškumą, kritišku mąstymu. Šiame etape ypač svarbu gilinti maldos turinį, mokyti asmeninio mąstymo, supažindinti su liturginių metų prasmėmis ir skatinti nuolatinį, nors ir trumpą, bendravimą su Dievu per visą dieną.
Askezė – Ne Tik Vienuoliams
Knygoje taip pat skiriamas dėmesys jaunimo askezei. Tilmannas ją supranta ne kaip savitikslį kankinimąsi, o kaip būtiną priemonę ugdyti valią, kovoti su ydomis ir tobulinti meilę Dievui. Askezė čia – tai ne tik pasninkas, bet ir kantrus sunkumų pakėlimas, pareigų atlikimas, atleidimas ir pagalba artimui. Tai praktiškas kelias, kaip kasdienį gyvenimą paversti auka Dievui.
Pagrindinė Idėja: Malda kaip Bendravimas
Visą knygą persmelkia viena pagrindinė mintis: malda yra ne pareiga, o bendravimas. Tai gyvas, dvipusis ryšys, kuriame žmogus ne tik kalba Dievui, bet ir mokosi Jo klausytis. Autorius nuolat pabrėžia, kad tikslas yra ne „atkalbėti“ maldas, o visą savo gyvenimą – džiaugsmus, rūpesčius, darbus ir poilsį – sujungti su Dievu.
Išvados
„Jaunos sielos auklėjimas maldos gyvenimui“ yra neįkainojamas pagalbininkas visiems, kuriems rūpi jaunų žmonių dvasinis ugdymas. Knyga siūlo ne teorinius samprotavimus, o konkrečius, praktiškai patikrintus metodus. Jos stiprybė – gebėjimas suderinti gilų teologinį supratimą su vaiko ir jaunuolio psichologijos išmanymu. Tai vadovėlis, mokantis, kaip padėti jaunai sielai atrasti maldoje ne naštą, o didžiausią džiaugsmą ir stiprybės šaltinį visam gyvenimui.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 16
Kun. P. Kirvelaitis
MARIJAMPOLĖ 1929
Gidas į Doros Gyvenimą: Kun. P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“
Kunigo P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“, išleistas 1929 metais ir skirtas aukštesniajai mokyklai, yra sistemingas ir išsamus vadovėlis, pristatantis krikščioniškosios moralės pagrindus. Tai ne tik sausų taisyklių rinkinys, o veikiau bandymas atskleisti katalikiškos dorovės „kilnumą ir gražumą“, pabrėžiant, kad jos reikalavimai kyla iš pačios žmogaus prigimties ir veda į galutinį tikslą – amžinąją laimę su Dievu. Nuo Filosofijos iki Praktikos: Dorovės Struktūra Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis, kurios veda skaitytoją nuo bendrų principų prie konkrečių gyvenimo situacijų.
Dorovinės Santvarkos Pagrindai: Pirmojoje dalyje autorius išdėsto moralės filosofijos pamatus. Pradžioje kritiškai apžvelgiamos ir atmetamos „nepriklausomosios“ (sekuliarios) dorovės sistemos, tokios kaip eudaimonizmas (laimės siekimas) ar evoliucionizmas (kultūros kėlimas), parodant jų trūkumus ir nepakankamumą. Tuomet pereinama prie krikščioniškosios dorovės, kurios norma yra ne žemiškos gėrybės, o Dievo valia. Ši valia išreiškiama per įstatymą (prigimtinį ir apreikštąjį), kurį žmogus atpažįsta per sąžinę ir laisvai pasirenka vykdyti per savo laisvą valią. Šie trys elementai – įstatymas, sąžinė ir laisva valia – sudaro dorovinės santvarkos pagrindą.
Ypatingos Dorovinės Pareigos: Antroji, praktiškoji, dalis skirta konkrečioms pareigoms. Jos suskirstytos į tris sritis:
Pareigos Dievui: Čia aptariamos trys dieviškosios dorybės (tikėjimas, viltis, meilė) ir Dievo garbinimo būdai (malda, šventadienio šventimas, pasninkas, šventųjų garbinimas).
Pareigos Sau Pačiam: Šiame skyriuje kalbama apie krikščionišką savęs meilę, pareigas savo kūnui (sveikatos saugojimas) ir dvasiai (galių ugdymas). Ypatingas dėmesys skiriamas skaistybės dorybei, aiškinant lyties polinkio tikslą ir prasmę.
Pareigos Artimui: Nagrinėjamos pareigos tiek atskiram asmeniui (teisumas, artimo meilė, pagarba gyvybei ir nuosavybei), tiek visuomenei. Čia autorius paliečia ir sudėtingus socialinius klausimus, aptardamas šeimos, valstybės ir Bažnyčios vaidmenį bei krikščionišką požiūrį į juos.
Stilius ir Tikslas
Knyga parašyta kaip vadovėlis – struktūrizuotai, aiškiai, su sunumeruotais paragrafais ir punktais. Kalba yra formali, akademinė, tačiau autorius stengiasi sudėtingas sąvokas paaiškinti suprantamai, nuolat remdamasis Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tėvų mokymu.
Pagrindinis autoriaus tikslas – parodyti, kad katalikų dorovė nėra savavališkų draudimų sistema, o logiškas ir darnus mokslas, atitinkantis giliausius žmogaus prigimties troškimus. Jis siekia ne įbauginti nuodėmių sąrašais, o įkvėpti siekti dorybių, kurių viršūnė – meilė Dievui ir artimui.
Išvados
Kun. P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“ yra vertingas tarpukario Lietuvos teologinės minties pavyzdys. Nors parašyta prieš beveik šimtmetį, knyga išlieka solidžiu ir patikimu katalikiškos moralės pagrindų šaltiniu. Tai puiki priemonė tiems, kurie nori sistemingai ir nuosekliai susipažinti su Bažnyčios mokymu apie tai, kaip teisingai ir prasmingai gyventi, siekiant ne tik laikinos, bet ir amžinosios laimės.
Kunigo P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“, išleistas 1929 metais ir skirtas aukštesniajai mokyklai, yra sistemingas ir išsamus vadovėlis, pristatantis krikščioniškosios moralės pagrindus. Tai ne tik sausų taisyklių rinkinys, o veikiau bandymas atskleisti katalikiškos dorovės „kilnumą ir gražumą“, pabrėžiant, kad jos reikalavimai kyla iš pačios žmogaus prigimties ir veda į galutinį tikslą – amžinąją laimę su Dievu. Nuo Filosofijos iki Praktikos: Dorovės Struktūra Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis, kurios veda skaitytoją nuo bendrų principų prie konkrečių gyvenimo situacijų.
Dorovinės Santvarkos Pagrindai: Pirmojoje dalyje autorius išdėsto moralės filosofijos pamatus. Pradžioje kritiškai apžvelgiamos ir atmetamos „nepriklausomosios“ (sekuliarios) dorovės sistemos, tokios kaip eudaimonizmas (laimės siekimas) ar evoliucionizmas (kultūros kėlimas), parodant jų trūkumus ir nepakankamumą. Tuomet pereinama prie krikščioniškosios dorovės, kurios norma yra ne žemiškos gėrybės, o Dievo valia. Ši valia išreiškiama per įstatymą (prigimtinį ir apreikštąjį), kurį žmogus atpažįsta per sąžinę ir laisvai pasirenka vykdyti per savo laisvą valią. Šie trys elementai – įstatymas, sąžinė ir laisva valia – sudaro dorovinės santvarkos pagrindą.
Ypatingos Dorovinės Pareigos: Antroji, praktiškoji, dalis skirta konkrečioms pareigoms. Jos suskirstytos į tris sritis:
Pareigos Dievui: Čia aptariamos trys dieviškosios dorybės (tikėjimas, viltis, meilė) ir Dievo garbinimo būdai (malda, šventadienio šventimas, pasninkas, šventųjų garbinimas).
Pareigos Sau Pačiam: Šiame skyriuje kalbama apie krikščionišką savęs meilę, pareigas savo kūnui (sveikatos saugojimas) ir dvasiai (galių ugdymas). Ypatingas dėmesys skiriamas skaistybės dorybei, aiškinant lyties polinkio tikslą ir prasmę.
Pareigos Artimui: Nagrinėjamos pareigos tiek atskiram asmeniui (teisumas, artimo meilė, pagarba gyvybei ir nuosavybei), tiek visuomenei. Čia autorius paliečia ir sudėtingus socialinius klausimus, aptardamas šeimos, valstybės ir Bažnyčios vaidmenį bei krikščionišką požiūrį į juos.
Stilius ir Tikslas
Knyga parašyta kaip vadovėlis – struktūrizuotai, aiškiai, su sunumeruotais paragrafais ir punktais. Kalba yra formali, akademinė, tačiau autorius stengiasi sudėtingas sąvokas paaiškinti suprantamai, nuolat remdamasis Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tėvų mokymu.
Pagrindinis autoriaus tikslas – parodyti, kad katalikų dorovė nėra savavališkų draudimų sistema, o logiškas ir darnus mokslas, atitinkantis giliausius žmogaus prigimties troškimus. Jis siekia ne įbauginti nuodėmių sąrašais, o įkvėpti siekti dorybių, kurių viršūnė – meilė Dievui ir artimui.
Išvados
Kun. P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“ yra vertingas tarpukario Lietuvos teologinės minties pavyzdys. Nors parašyta prieš beveik šimtmetį, knyga išlieka solidžiu ir patikimu katalikiškos moralės pagrindų šaltiniu. Tai puiki priemonė tiems, kurie nori sistemingai ir nuosekliai susipažinti su Bažnyčios mokymu apie tai, kaip teisingai ir prasmingai gyventi, siekiant ne tik laikinos, bet ir amžinosios laimės.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 16
kun. B. Andruška S. J.
ŠIAULIAI 1935
Gynybinis Tvirtinimas Tikėjimui: Kun. B. Andruškos „Kristus: Jo mesianizmas ir dievybė“
Kunigo Benedikto Andruškos S. J. knyga „Kristus: Jo mesianizmas ir dievybė“, išleista 1935 metais, yra fundamentalus katalikiškos apologetikos veikalas, skirtas atsakyti į esminį krikščionybės klausimą: „Kas yra Jėzus Kristus?“ Autorius, remdamasis Šventuoju Raštu ir istorine analize, metodiškai ir argumentuotai griauna racionalistų bei liberaliųjų protestantų tezes, teigiančias, kad Jėzus tebuvo iškilus žmogus, o Jo dieviškumas – vėlesnės tikinčiųjų bendruomenės mitas. Ši knyga – tai ne sentimentali meditacija, o logiškai sustyguotas ir tvirtai pagrįstas įrodymas, kodėl Katalikų Bažnyčios tikėjimas į Kristaus dievybę yra ne akla dogma, o istoriškai ir teologiškai pamatuota tiesa.
Nuo Pranašysčių Iki Dievo Išpažinimo: Argumentų Grandinė
Knygos struktūra veda skaitytoją nuosekliu įrodymų keliu, logiškai pereinant nuo vieno teiginio prie kito, kol galiausiai pasiekiamas galutinis tikslas – Kristaus dievybės patvirtinimas.
Pirmiausia – Mesijas. Prieš kalbėdamas apie dieviškumą, kun. Andruška kruopščiai išanalizuoja Mesijo sąvoką, kokia ji buvo Kristaus laikais. Jis atskiria tris pagrindines sroves: Senojo Testamento pranašų skelbiamą dvasišką ir kenčiantį Mesiją, fariziejų-rabinų laukiamą politinį ir tautinį karalių bei apokaliptinės literatūros antpasaulinį, eschatologinį Išganytoją. Šis išskyrimas yra esminis, nes autorius parodo, kad Jėzus save tapatino būtent su pranašų skelbtuoju, o ne su politizuotu ar fantastiniu Mesijo paveikslu.
Jėzus Skelbia Save Mesiju. Antrame žingsnyje detaliai nagrinėjama, kaip pats Jėzus palaipsniui ir pedagogiškai atskleidė savo mesianistinę tapatybę. Vengdamas klaidingų politinių interpretacijų, Jis iš pradžių savo misiją liudijo darbais ir užuominomis, kol galiausiai, Petro išpažinimo metu ir teisme, atvirai patvirtino esąs lauktasis Kristus.
Jėzus Skelbia Save Dievu. Tai pati svarbiausia knygos dalis. Autorius įrodo, kad Jėzus save laikė ne šiaip Dievo pasiuntiniu, o Dievo Sūnumi unikalia, prigimtine prasme. Analizuojami Jo žodžiai apie preegzistenciją („pirmiau, negu buvo Abraomas, aš esu“), Jo išskirtinį santykį su Tėvu („Aš ir Tėvas esame viena“), Jo dieviškas galias atleisti nuodėmes, teisti pasaulį ir suteikti amžinąjį gyvenimą.
Dievo Liudijimas: Stebuklai ir Prisikėlimas. Savo teiginius Jėzus patvirtino dieviškais ženklais. Kun. Andruška detaliai nagrinėja Kristaus stebuklus (gydymus, gamtos jėgų valdymą, numirėlių prikėlimą) ir pranašystes, įrodydamas jų istoriškumą ir antgamtinį pobūdį. Kulminacinis ir neginčijamas Jo dievybės įrodymas – Prisikėlimas iš numirusių, kuriam autorius skiria itin daug dėmesio, analizuodamas tuščio kapo faktą ir pasirodymus liudininkams.
Apaštalų Tikėjimas. Paskutiniame skyriuje parodoma, kad tikėjimas į Kristaus dievybę nebuvo vėlesnių kartų išradimas. Remiantis Apaštalų darbais ir laiškais, atskleidžiama, kad nuo pat Sekminių pirmieji krikščionys išpažino Jėzų kaip „Viešpatį ir Dievą“, taip patvirtindami, kad jie tiesiogiai perėmė ir išsaugojo paties Kristaus apreikštą tiesą apie save.
Išvados
Kun. B. Andruškos „Kristus: Jo mesianizmas ir dievybė“ yra tvirtas ir išsamus apologetinis veikalas. Jo stiprybė – logiškas argumentavimas, kruopštus darbas su šaltiniais ir gebėjimas atremti esmines netikinčiosios kritikos tezes. Nors parašyta prieš daugelį dešimtmečių, knyga neprarado savo aktualumo ir yra vertingas gidas kiekvienam, norinčiam ne tik aklai tikėti, bet ir suprasti, kodėl tikėjimas į Jėzų Kristų kaip į tikrą Dievą ir tikrą Žmogų yra kertinis krikščionybės akmuo.
Kunigo Benedikto Andruškos S. J. knyga „Kristus: Jo mesianizmas ir dievybė“, išleista 1935 metais, yra fundamentalus katalikiškos apologetikos veikalas, skirtas atsakyti į esminį krikščionybės klausimą: „Kas yra Jėzus Kristus?“ Autorius, remdamasis Šventuoju Raštu ir istorine analize, metodiškai ir argumentuotai griauna racionalistų bei liberaliųjų protestantų tezes, teigiančias, kad Jėzus tebuvo iškilus žmogus, o Jo dieviškumas – vėlesnės tikinčiųjų bendruomenės mitas. Ši knyga – tai ne sentimentali meditacija, o logiškai sustyguotas ir tvirtai pagrįstas įrodymas, kodėl Katalikų Bažnyčios tikėjimas į Kristaus dievybę yra ne akla dogma, o istoriškai ir teologiškai pamatuota tiesa.
Nuo Pranašysčių Iki Dievo Išpažinimo: Argumentų Grandinė
Knygos struktūra veda skaitytoją nuosekliu įrodymų keliu, logiškai pereinant nuo vieno teiginio prie kito, kol galiausiai pasiekiamas galutinis tikslas – Kristaus dievybės patvirtinimas.
Pirmiausia – Mesijas. Prieš kalbėdamas apie dieviškumą, kun. Andruška kruopščiai išanalizuoja Mesijo sąvoką, kokia ji buvo Kristaus laikais. Jis atskiria tris pagrindines sroves: Senojo Testamento pranašų skelbiamą dvasišką ir kenčiantį Mesiją, fariziejų-rabinų laukiamą politinį ir tautinį karalių bei apokaliptinės literatūros antpasaulinį, eschatologinį Išganytoją. Šis išskyrimas yra esminis, nes autorius parodo, kad Jėzus save tapatino būtent su pranašų skelbtuoju, o ne su politizuotu ar fantastiniu Mesijo paveikslu.
Jėzus Skelbia Save Mesiju. Antrame žingsnyje detaliai nagrinėjama, kaip pats Jėzus palaipsniui ir pedagogiškai atskleidė savo mesianistinę tapatybę. Vengdamas klaidingų politinių interpretacijų, Jis iš pradžių savo misiją liudijo darbais ir užuominomis, kol galiausiai, Petro išpažinimo metu ir teisme, atvirai patvirtino esąs lauktasis Kristus.
Jėzus Skelbia Save Dievu. Tai pati svarbiausia knygos dalis. Autorius įrodo, kad Jėzus save laikė ne šiaip Dievo pasiuntiniu, o Dievo Sūnumi unikalia, prigimtine prasme. Analizuojami Jo žodžiai apie preegzistenciją („pirmiau, negu buvo Abraomas, aš esu“), Jo išskirtinį santykį su Tėvu („Aš ir Tėvas esame viena“), Jo dieviškas galias atleisti nuodėmes, teisti pasaulį ir suteikti amžinąjį gyvenimą.
Dievo Liudijimas: Stebuklai ir Prisikėlimas. Savo teiginius Jėzus patvirtino dieviškais ženklais. Kun. Andruška detaliai nagrinėja Kristaus stebuklus (gydymus, gamtos jėgų valdymą, numirėlių prikėlimą) ir pranašystes, įrodydamas jų istoriškumą ir antgamtinį pobūdį. Kulminacinis ir neginčijamas Jo dievybės įrodymas – Prisikėlimas iš numirusių, kuriam autorius skiria itin daug dėmesio, analizuodamas tuščio kapo faktą ir pasirodymus liudininkams.
Apaštalų Tikėjimas. Paskutiniame skyriuje parodoma, kad tikėjimas į Kristaus dievybę nebuvo vėlesnių kartų išradimas. Remiantis Apaštalų darbais ir laiškais, atskleidžiama, kad nuo pat Sekminių pirmieji krikščionys išpažino Jėzų kaip „Viešpatį ir Dievą“, taip patvirtindami, kad jie tiesiogiai perėmė ir išsaugojo paties Kristaus apreikštą tiesą apie save.
Išvados
Kun. B. Andruškos „Kristus: Jo mesianizmas ir dievybė“ yra tvirtas ir išsamus apologetinis veikalas. Jo stiprybė – logiškas argumentavimas, kruopštus darbas su šaltiniais ir gebėjimas atremti esmines netikinčiosios kritikos tezes. Nors parašyta prieš daugelį dešimtmečių, knyga neprarado savo aktualumo ir yra vertingas gidas kiekvienam, norinčiam ne tik aklai tikėti, bet ir suprasti, kodėl tikėjimas į Jėzų Kristų kaip į tikrą Dievą ir tikrą Žmogų yra kertinis krikščionybės akmuo.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 12
Kun. A. Liepinis
Panevėžys 1937
Gyvenimo Mokykla Tęsiasi: Kun. A. Liepinio „Kitų Pėdomis II“
Po sėkmingo pirmojo tomo, kunigas A. Liepinis 1937 metais pristatė antrąją „pavyzdžių rinkinio“ dalį – „Kitų pėdomis II“. Ši knyga tęsia pirmosios dalies misiją – per trumpas, įsimenančias istorijas ugdyti skaitytojo, ypač jaunimo, moralę ir tikėjimą. Autorius, atsižvelgdamas į skaitytojų pageidavimus, šį kartą rinkinį praturtino pavyzdžiais iš Lietuvos istorijos ir gyvenimo, taip dar labiau priartindamas amžinąsias tiesas prie vietinio konteksto.
Dorybių ir Ydų Veidrodis
Antroji dalis išlaiko pirmosios struktūrą – knyga suskirstyta į teminius skyrius, skirtus pagrindiniams krikščioniškojo gyvenimo aspektams. Temos apima platų spektrą: nuo fundamentalių klausimų apie gyvenimo tikslą, Dievo Apvaizdą ir tikėjimą, iki konkrečių dorybių ir pareigų, tokių kaip meilė artimui, ištikimybė, sąžiningumas, pagarba tėvams ir meilė Tėvynei.
Kiekvienas skyrius – tai lyg atskira pamoka, iliustruota daugybe trumpų pasakojimų:
Lietuvos Atspindžiai: Šioje dalyje ypač išryškėja lietuviškasis elementas. Greta universalių šventųjų ir pasaulio istorijos veikėjų, sutinkame vyskupą Motiejų Valančių, Mikalojų Daukšą, kunigaikštį Kęstutį. Pasakojama apie knygnešių žygius, kovas dėl lietuviškos spaudos ir tikėjimo išsaugojimo carinės priespaudos metais. Šie pavyzdžiai ne tik moko bendražmogiškų dorybių, bet ir ugdo tautinį pasididžiavimą bei patriotiškumą.
Kasdienybės Herojai: Kaip ir pirmoje dalyje, gausu istorijų apie paprastus žmones – sąžiningus tarnus, pasiaukojančias motinas, drąsius karius. Jų poelgiai parodo, kad didvyriškumas slypi ne tik didžiuose žygiuose, bet ir kasdienėje ištikimybėje savo pareigoms.
Įtaigūs Palyginimai: Autorius meistriškai naudoja legendas ir palyginimus, kad sudėtingos tiesos taptų lengvai suprantamos. Istorijos apie „sąžinės varpelį“, „gyvenimo ir mirties duris“ ar „nykštuko ir erelio pasaką“ ilgam įstringa atmintyje ir veikia skaitytojo vaizduotę.
Pamokslininko Žodis
Knygos stilius išlieka paprastas, aiškus ir didaktiškas. Kiekviena istorija turi aiškų tikslą – pamokyti, įkvėpti, perspėti. Tai ne meninė proza, o veikiau pamokslo dalis, kurioje konkretus pavyzdys tarnauja kaip argumentas, patvirtinantis moralinę tiesą. Atsižvelgdamas į kritiką, autorius šioje dalyje nurodo ir šaltinius, iš kurių pavyzdžiai paimti, taip suteikdamas rinkiniui daugiau solidumo.
Išvados
„Kitų pėdomis II“ yra sėkmingas pirmosios dalies tęsinys, dar labiau pritaikytas Lietuvos skaitytojui. Tai turtingas ir įvairiapusis dvasinės išminties lobynas, tinkamas tiek asmeniniam apmąstymui, tiek naudojimui pedagoginiame darbe. Kun. A. Liepinio sudarytas rinkinys yra puikus liudijimas, kaip per konkrečius gyvenimo pavyzdžius galima veiksmingai ugdyti charakterį, stiprinti tikėjimą ir meilę Tėvynei. Tai knyga, kuri moko ne tik žavėtis kitų gerais darbais, bet ir pačiam drąsiai žengti jų pramintomis pėdomis.
Po sėkmingo pirmojo tomo, kunigas A. Liepinis 1937 metais pristatė antrąją „pavyzdžių rinkinio“ dalį – „Kitų pėdomis II“. Ši knyga tęsia pirmosios dalies misiją – per trumpas, įsimenančias istorijas ugdyti skaitytojo, ypač jaunimo, moralę ir tikėjimą. Autorius, atsižvelgdamas į skaitytojų pageidavimus, šį kartą rinkinį praturtino pavyzdžiais iš Lietuvos istorijos ir gyvenimo, taip dar labiau priartindamas amžinąsias tiesas prie vietinio konteksto.
Dorybių ir Ydų Veidrodis
Antroji dalis išlaiko pirmosios struktūrą – knyga suskirstyta į teminius skyrius, skirtus pagrindiniams krikščioniškojo gyvenimo aspektams. Temos apima platų spektrą: nuo fundamentalių klausimų apie gyvenimo tikslą, Dievo Apvaizdą ir tikėjimą, iki konkrečių dorybių ir pareigų, tokių kaip meilė artimui, ištikimybė, sąžiningumas, pagarba tėvams ir meilė Tėvynei.
Kiekvienas skyrius – tai lyg atskira pamoka, iliustruota daugybe trumpų pasakojimų:
Lietuvos Atspindžiai: Šioje dalyje ypač išryškėja lietuviškasis elementas. Greta universalių šventųjų ir pasaulio istorijos veikėjų, sutinkame vyskupą Motiejų Valančių, Mikalojų Daukšą, kunigaikštį Kęstutį. Pasakojama apie knygnešių žygius, kovas dėl lietuviškos spaudos ir tikėjimo išsaugojimo carinės priespaudos metais. Šie pavyzdžiai ne tik moko bendražmogiškų dorybių, bet ir ugdo tautinį pasididžiavimą bei patriotiškumą.
Kasdienybės Herojai: Kaip ir pirmoje dalyje, gausu istorijų apie paprastus žmones – sąžiningus tarnus, pasiaukojančias motinas, drąsius karius. Jų poelgiai parodo, kad didvyriškumas slypi ne tik didžiuose žygiuose, bet ir kasdienėje ištikimybėje savo pareigoms.
Įtaigūs Palyginimai: Autorius meistriškai naudoja legendas ir palyginimus, kad sudėtingos tiesos taptų lengvai suprantamos. Istorijos apie „sąžinės varpelį“, „gyvenimo ir mirties duris“ ar „nykštuko ir erelio pasaką“ ilgam įstringa atmintyje ir veikia skaitytojo vaizduotę.
Pamokslininko Žodis
Knygos stilius išlieka paprastas, aiškus ir didaktiškas. Kiekviena istorija turi aiškų tikslą – pamokyti, įkvėpti, perspėti. Tai ne meninė proza, o veikiau pamokslo dalis, kurioje konkretus pavyzdys tarnauja kaip argumentas, patvirtinantis moralinę tiesą. Atsižvelgdamas į kritiką, autorius šioje dalyje nurodo ir šaltinius, iš kurių pavyzdžiai paimti, taip suteikdamas rinkiniui daugiau solidumo.
Išvados
„Kitų pėdomis II“ yra sėkmingas pirmosios dalies tęsinys, dar labiau pritaikytas Lietuvos skaitytojui. Tai turtingas ir įvairiapusis dvasinės išminties lobynas, tinkamas tiek asmeniniam apmąstymui, tiek naudojimui pedagoginiame darbe. Kun. A. Liepinio sudarytas rinkinys yra puikus liudijimas, kaip per konkrečius gyvenimo pavyzdžius galima veiksmingai ugdyti charakterį, stiprinti tikėjimą ir meilę Tėvynei. Tai knyga, kuri moko ne tik žavėtis kitų gerais darbais, bet ir pačiam drąsiai žengti jų pramintomis pėdomis.