Šis veikalas – tai pirmasis tomas iškilaus išeivijos istoriko, profesoriaus Zenono Ivinskio (1908–1971) rinktinių raštų serijos, pavadintas „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“. Knyga, išleista po autoriaus mirties Romoje 1978 metais, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.), yra fundamentalus ir brandžiausias Z. Ivinskio darbas, apimantis Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki pat 1430 metų.

Turinys ir struktūra

Knyga yra suskirstyta į išsamų įvadą ir tris pagrindinius skyrius, kurie nuosekliai ir detaliai atskleidžia Lietuvos valstybės formavimosi, iškilimo ir suklestėjimo etapus. Veikalas pasižymi gilia šaltinių analize, istoriografijos išmanymu ir savarankišku požiūriu.

• Įvadas: Čia autorius pateikia geografinius Lietuvos erdvės rėmus, išdėsto savo požiūrį į Lietuvos istorijos periodizaciją ir pateikia išsamią lietuvių istoriografijos apžvalgą nuo seniausių laikų iki XX a. vidurio.
• I skyrius: Lietuvos proistorė ir pirmosios žinios apie lietuvius. Šiame skyriuje, remiantis archeologiniais ir lingvistiniais duomenimis, apžvelgiama Rytų Pabaltijo priešistorinė kultūra, baltų protautės formavimasis, socialiniai, ekonominiai ir religiniai santykiai iki pat valstybės susidarymo.
• II skyrius: Valstybės iškilimas ir jos sustiprėjimas. Tai pati svariausia knygos dalis, skirta Lietuvos valstybės gimimui. Išsamiai nagrinėjamas karaliaus Mindaugo vaidmuo, jo krikštas ir palikimas. Toliau analizuojamas valstybingumo vystymasis valdant Gediminaičiams – nuo Vytenio iki pat Kriavo akto ir Lietuvos krikšto 1387 m.
• III skyrius: Valstybės suklestėjimas. Šis skyrius yra skirtas Vytauto Didžiojo epochai. Detaliai aprašomi jo vidaus ir užsienio politikos žingsniai: kova dėl valdžios, ekspansija į Rytus, santykiai su totoriais, Žemaitijos klausimo sprendimas, Žalgirio mūšis ir galiausiai – santykiai su Lenkija bei karūnavimo drama.

Knygą papildo išsamus santrumpų sąrašas, bibliografiniai rinkiniai ir vardynas.

Reikšmė

Zenono Ivinskio „Lietuvos istorija“ yra vienas reikšmingiausių ir moksliškai brandžiausių veikalų, parašytų apie senąją Lietuvos praeitį. Autorius, remdamasis Vakarų istoriografijos metodologija, kritiškai vertina šaltinius, polemizuoja su kitais istorikais ir pateikia argumentuotą, sintetinį Lietuvos istorijos vaizdą. Tai yra klasikinis veikalas, neprarandantis savo vertės ir šiandien, būtinas kiekvienam, kas giliau domisi Lietuvos valstybės ištakomis.