Knygų sąrašas
- Išsami informacija
- Peržiūros: 18
Kun. F. Kapočius
KAUNAS 1923
Širdis, Kuri Valdo: Kun. F. Kapočiaus Gidas į Šeimos Pašventinimą
Kunigo F. Kapočiaus knyga „Jėzaus Širdis ir Jos intronizacija“, išleista 1923 metais, yra karštas ir praktiškas kvietimas Lietuvos tikintiesiems atnaujinti savo dvasinį gyvenimą per pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Parašyta sudėtingu tarpukario laikotarpiu, kai, atgavus nepriklausomybę, tauta susidūrė su dvasiniais iššūkiais – tikėjimo atšalimu ir moralinių vertybių krize – ši knygelė tampa galingu ginklu ir vilties šaltiniu, siūlančiu konkretų kelią į asmeninį ir visuomenės atsivertimą.
Intronizacija: Kas, Kodėl ir Kaip?
Knygos esmė – intronizacijos idėja, kurią autorius išsamiai paaiškina. Tai nėra vien paveikslo pakabinimas, o sąmoningas ir iškilmingas aktas, kuriuo šeima, bendruomenė ar net visa tauta pripažįsta Jėzų Kristų savo Karaliumi ir Valdovu, simboliškai pasodindama Jo Širdį į savo gyvenimo „sostą“.
Prasmė ir Tikslas: Autorius pabrėžia, kad tikroji laimė slypi ne pasaulio gėrybėse, o meilės ryšyje su Dievu. Intronizacija yra būdas šį ryšį atkurti ir sustiprinti. Jos tikslas – kad Jėzaus meilė viešpatautų šeimose, išgydytų susiskaldymus, atneštų ramybę ir apsaugotų nuo moralinio nuopuolio. Tai atsakas į paties Jėzaus troškimą, apreikštą šv. Margaritai Marijai Alakok, kad Jo Širdis būtų garbinama ir mylima.
Istorija ir Vaisiai: Knygoje trumpai nušviečiama pamaldumo Jėzaus Širdžiai ir pačios intronizacijos praktikos istorija, pradedant nuo šv. Margaritos Marijos iki Tėvo Mateo Crawley-Boevey, kuris tapo didžiausiu šio judėjimo apaštalu visame pasaulyje. Autorius pateikia įkvepiančių pavyzdžių apie stebuklingus atsivertimus, šeimų susitaikymą ir net visų tautų dvasinį atgimimą, įvykusį po intronizacijos.
Praktinis Vadovas: Didelė knygos dalis yra skirta praktiniams nurodymams. F. Kapočius detaliai paaiškina, kaip pasiruošti intronizacijai (per išpažintį ir Komuniją), kaip iškilmingai ją atlikti namuose, pateikia pasiaukojimo aktų tekstus, maldas ir litaniją. Pabrėžiama, kad intronizacija nėra vienkartinis veiksmas, o nuolatinis gyvenimas jos dvasia – kasdienė malda, dažnas sakramentų priėmimas ir nuolatinis Jėzaus artumo prisiminimas.
Ugnies ir Meilės Kalba
Kunigo F. Kapočiaus stilius yra labai emocionalus, gyvas ir tiesiogiai kreipiantis į skaitytojo širdį. Jis kalba kaip ganytojas, degantis meile savo kaimenei ir trokštantis ją apsaugoti nuo pavojų. Kalba paprasta, suprantama kiekvienam, gausi retorinių klausimų ir jausmingų kreipinių („Broliai ir seserys“, „Mielas skaitytojau“). Tai ne teologinis traktatas, o veikiau ugningas pamokslas, kurio tikslas – ne tik informuoti, bet uždegti skaitytojo širdį meile Jėzaus Širdžiai.
Išvados
„Jėzaus Širdis ir Jos intronizacija“ yra vertingas istorinis ir dvasinis dokumentas, atspindintis tarpukario Lietuvos katalikų dvasingumą. Nors praėjo daug laiko, knygos žinia išlieka aktuali. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame šeima patiria daugybę krizių, o žmogus dažnai jaučiasi vienišas ir praradęs kryptį, kun. F. Kapočiaus kvietimas įsileisti Jėzų į savo namų ir širdies centrą skamba kaip niekad galingai. Tai paprastas, bet gilus vadovas, kaip asmeninį ir šeimos gyvenimą paversti Dievo karalystės dalimi.
Kunigo F. Kapočiaus knyga „Jėzaus Širdis ir Jos intronizacija“, išleista 1923 metais, yra karštas ir praktiškas kvietimas Lietuvos tikintiesiems atnaujinti savo dvasinį gyvenimą per pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Parašyta sudėtingu tarpukario laikotarpiu, kai, atgavus nepriklausomybę, tauta susidūrė su dvasiniais iššūkiais – tikėjimo atšalimu ir moralinių vertybių krize – ši knygelė tampa galingu ginklu ir vilties šaltiniu, siūlančiu konkretų kelią į asmeninį ir visuomenės atsivertimą.
Intronizacija: Kas, Kodėl ir Kaip?
Knygos esmė – intronizacijos idėja, kurią autorius išsamiai paaiškina. Tai nėra vien paveikslo pakabinimas, o sąmoningas ir iškilmingas aktas, kuriuo šeima, bendruomenė ar net visa tauta pripažįsta Jėzų Kristų savo Karaliumi ir Valdovu, simboliškai pasodindama Jo Širdį į savo gyvenimo „sostą“.
Prasmė ir Tikslas: Autorius pabrėžia, kad tikroji laimė slypi ne pasaulio gėrybėse, o meilės ryšyje su Dievu. Intronizacija yra būdas šį ryšį atkurti ir sustiprinti. Jos tikslas – kad Jėzaus meilė viešpatautų šeimose, išgydytų susiskaldymus, atneštų ramybę ir apsaugotų nuo moralinio nuopuolio. Tai atsakas į paties Jėzaus troškimą, apreikštą šv. Margaritai Marijai Alakok, kad Jo Širdis būtų garbinama ir mylima.
Istorija ir Vaisiai: Knygoje trumpai nušviečiama pamaldumo Jėzaus Širdžiai ir pačios intronizacijos praktikos istorija, pradedant nuo šv. Margaritos Marijos iki Tėvo Mateo Crawley-Boevey, kuris tapo didžiausiu šio judėjimo apaštalu visame pasaulyje. Autorius pateikia įkvepiančių pavyzdžių apie stebuklingus atsivertimus, šeimų susitaikymą ir net visų tautų dvasinį atgimimą, įvykusį po intronizacijos.
Praktinis Vadovas: Didelė knygos dalis yra skirta praktiniams nurodymams. F. Kapočius detaliai paaiškina, kaip pasiruošti intronizacijai (per išpažintį ir Komuniją), kaip iškilmingai ją atlikti namuose, pateikia pasiaukojimo aktų tekstus, maldas ir litaniją. Pabrėžiama, kad intronizacija nėra vienkartinis veiksmas, o nuolatinis gyvenimas jos dvasia – kasdienė malda, dažnas sakramentų priėmimas ir nuolatinis Jėzaus artumo prisiminimas.
Ugnies ir Meilės Kalba
Kunigo F. Kapočiaus stilius yra labai emocionalus, gyvas ir tiesiogiai kreipiantis į skaitytojo širdį. Jis kalba kaip ganytojas, degantis meile savo kaimenei ir trokštantis ją apsaugoti nuo pavojų. Kalba paprasta, suprantama kiekvienam, gausi retorinių klausimų ir jausmingų kreipinių („Broliai ir seserys“, „Mielas skaitytojau“). Tai ne teologinis traktatas, o veikiau ugningas pamokslas, kurio tikslas – ne tik informuoti, bet uždegti skaitytojo širdį meile Jėzaus Širdžiai.
Išvados
„Jėzaus Širdis ir Jos intronizacija“ yra vertingas istorinis ir dvasinis dokumentas, atspindintis tarpukario Lietuvos katalikų dvasingumą. Nors praėjo daug laiko, knygos žinia išlieka aktuali. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame šeima patiria daugybę krizių, o žmogus dažnai jaučiasi vienišas ir praradęs kryptį, kun. F. Kapočiaus kvietimas įsileisti Jėzų į savo namų ir širdies centrą skamba kaip niekad galingai. Tai paprastas, bet gilus vadovas, kaip asmeninį ir šeimos gyvenimą paversti Dievo karalystės dalimi.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 119
Tomas Kempietis
Kudirkos Naumiestis,1994
„Kristaus Sekimas“ yra fundamentalus dvasinio gyvenimo vadovas, suskirstytas į keturias knygas, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo dvasinės disciplinos pagrindų iki gilios bendrystės su Dievu.
Pirmoji Knyga: „Nurodymai naudingi dvasiniam gyvenimui“
Ši dalis kloja pamatus dvasiniam keliui. Ji prasideda nuo esminės minties: tikrasis nušvitimas pasiekiamas sekant Kristaus gyvenimu ir niekinant pasaulio tuštybę. Skyriuose pabrėžiama nuolankumo svarba („Kuklus savęs vertinimas“) , teisingas požiūris į Šventojo Rašto skaitymą , būtinybė suvaldyti nesutvarkytus polinkius ir mirties apmąstymo nauda. Tai yra įvadas į atsiribojimą nuo laikinų dalykų ir susitelkimą į amžinus.
Antroji Knyga: „Nurodymai, kaip tobulinti dvasinį gyvenimą“
Ši knyga gilina skaitytojo vidinį gyvenimą, teigdama, kad Dievo karalystė yra pačiame žmoguje. Skyriai skatina ugdyti asmeninį ryšį su Jėzumi. Svarbiausios temos apima būtinybę mylėti Jėzų labiau už viską , puoselėti su Juo artimą draugystę ir ištverti dvasinės sausros laikotarpius, kai nejaučiama Dievo paguodos. Didelis dėmesys skiriamas „Šventam kryžiaus keliui“, kančią pristatant ne kaip beprasmę naštą, o kaip esminį kelią į dalyvavimą Kristaus šlovėje.
Trečioji Knyga: „Dvasinis gyvenimas“
Stilius šioje dalyje keičiasi į intymų dialogą tarp Jėzaus ir mokinio. Joje atskleidžiamos gilios malonės, dieviškosios meilės ir visiško atsidavimo Dievo valiai paslaptys. Jėzus moko sielą, kaip tiesa tyliai kalba jos viduje , kaip svarbu ištverti išbandymus ir kaip atskirti prigimties bei malonės veikimą. Pagrindinė mintis – visiškas savęs išsižadėjimas yra kelias į tikrąją laisvę ir ramybę.
Ketvirtoji Knyga: „Švenčiausias Sakramentas“
Paskutinė knyga yra pamaldi meditacija apie Eucharistiją, kuri pristatoma kaip krikščionio dvasinio gyvenimo viršūnė. Ji prasideda raginimu artintis prie Šventosios Komunijos su didžiule pagarba ir meile. Tekste aptariama, kaip tinkamai pasiruošti Komunijai per sąžinės sąskaitą , kokia didelė Dievo meilė atsiskleidžia šiame sakramente ir koks orus yra kunigo pašaukimas. Eucharistija čia įvardijama kaip „vaistas ir priegloba“ ir artimiausia įmanoma sąjunga su Kristumi žemėje.
Pagrindinės temos
Visose keturiose knygose išryškėja kelios esminės temos, kurios apjungia visą veikalą:
Nuolankumas: Tikroji išmintis prasideda nuo kuklaus savęs vertinimo ir savo menkumo pripažinimo Dievo akivaizdoje.
Pasaulio niekinimas: Kūrinys nuolat pabrėžia laikinų, žemiškų malonumų tuštumą, priešpriešindamas juos amžinam džiaugsmui, randamam tik Dieve.
Vidinis gyvenimas: Ramybė pasiekiama ne per išorines aplinkybes, o per sutvarkytą vidinį pasaulį, laisvą nuo aistrų ir sutelktą į bendrystę su Dievu.
Kančia ir Kryžius: Išbandymai yra naudingi ir būtini dvasiniam augimui, nes jie nusižemina sielą, apvalo ją ir sujungia su kenčiančiu Kristumi.
Pasitikėjimas ir atsidavimas: Galutinis tikslas – visiškas ir pasitikintis atsidavimas Dievo valiai, su dėkingumu priimant tiek paguodą, tiek išbandymus.
Apibendrinant, šis „Kristaus Sekimo“ leidimas yra nesenstantis ir gilus dvasinės kelionės vadovas. Jis sistemingai moko nuolankumo, savęs išsižadėjimo ir meilės dorybių, o Kristaus gyvenimo sekimą ir pamaldų ryšį su Eucharistija nurodo kaip patikimiausią kelią į tikrąją ramybę ir amžinąjį gyvenimą.
Pirmoji Knyga: „Nurodymai naudingi dvasiniam gyvenimui“
Ši dalis kloja pamatus dvasiniam keliui. Ji prasideda nuo esminės minties: tikrasis nušvitimas pasiekiamas sekant Kristaus gyvenimu ir niekinant pasaulio tuštybę. Skyriuose pabrėžiama nuolankumo svarba („Kuklus savęs vertinimas“) , teisingas požiūris į Šventojo Rašto skaitymą , būtinybė suvaldyti nesutvarkytus polinkius ir mirties apmąstymo nauda. Tai yra įvadas į atsiribojimą nuo laikinų dalykų ir susitelkimą į amžinus.
Antroji Knyga: „Nurodymai, kaip tobulinti dvasinį gyvenimą“
Ši knyga gilina skaitytojo vidinį gyvenimą, teigdama, kad Dievo karalystė yra pačiame žmoguje. Skyriai skatina ugdyti asmeninį ryšį su Jėzumi. Svarbiausios temos apima būtinybę mylėti Jėzų labiau už viską , puoselėti su Juo artimą draugystę ir ištverti dvasinės sausros laikotarpius, kai nejaučiama Dievo paguodos. Didelis dėmesys skiriamas „Šventam kryžiaus keliui“, kančią pristatant ne kaip beprasmę naštą, o kaip esminį kelią į dalyvavimą Kristaus šlovėje.
Trečioji Knyga: „Dvasinis gyvenimas“
Stilius šioje dalyje keičiasi į intymų dialogą tarp Jėzaus ir mokinio. Joje atskleidžiamos gilios malonės, dieviškosios meilės ir visiško atsidavimo Dievo valiai paslaptys. Jėzus moko sielą, kaip tiesa tyliai kalba jos viduje , kaip svarbu ištverti išbandymus ir kaip atskirti prigimties bei malonės veikimą. Pagrindinė mintis – visiškas savęs išsižadėjimas yra kelias į tikrąją laisvę ir ramybę.
Ketvirtoji Knyga: „Švenčiausias Sakramentas“
Paskutinė knyga yra pamaldi meditacija apie Eucharistiją, kuri pristatoma kaip krikščionio dvasinio gyvenimo viršūnė. Ji prasideda raginimu artintis prie Šventosios Komunijos su didžiule pagarba ir meile. Tekste aptariama, kaip tinkamai pasiruošti Komunijai per sąžinės sąskaitą , kokia didelė Dievo meilė atsiskleidžia šiame sakramente ir koks orus yra kunigo pašaukimas. Eucharistija čia įvardijama kaip „vaistas ir priegloba“ ir artimiausia įmanoma sąjunga su Kristumi žemėje.
Pagrindinės temos
Visose keturiose knygose išryškėja kelios esminės temos, kurios apjungia visą veikalą:
Nuolankumas: Tikroji išmintis prasideda nuo kuklaus savęs vertinimo ir savo menkumo pripažinimo Dievo akivaizdoje.
Pasaulio niekinimas: Kūrinys nuolat pabrėžia laikinų, žemiškų malonumų tuštumą, priešpriešindamas juos amžinam džiaugsmui, randamam tik Dieve.
Vidinis gyvenimas: Ramybė pasiekiama ne per išorines aplinkybes, o per sutvarkytą vidinį pasaulį, laisvą nuo aistrų ir sutelktą į bendrystę su Dievu.
Kančia ir Kryžius: Išbandymai yra naudingi ir būtini dvasiniam augimui, nes jie nusižemina sielą, apvalo ją ir sujungia su kenčiančiu Kristumi.
Pasitikėjimas ir atsidavimas: Galutinis tikslas – visiškas ir pasitikintis atsidavimas Dievo valiai, su dėkingumu priimant tiek paguodą, tiek išbandymus.
Apibendrinant, šis „Kristaus Sekimo“ leidimas yra nesenstantis ir gilus dvasinės kelionės vadovas. Jis sistemingai moko nuolankumo, savęs išsižadėjimo ir meilės dorybių, o Kristaus gyvenimo sekimą ir pamaldų ryšį su Eucharistija nurodo kaip patikimiausią kelią į tikrąją ramybę ir amžinąjį gyvenimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 22
PAUL KEPPLER
Marijampolėje 1940
Paulo Kepplerio „Daugiau džiaugsmo“: Kelrodis į Tikrąją Laimę
1940 metais „Sakalo“ leidyklos išleista ir A. Tyruolio išversta vokiečių vyskupo Paulo Kepplerio knyga „Daugiau džiaugsmo“ yra gilus ir stebėtinai aktualus veikalas, nagrinėjantis vieną fundamentaliausių žmogaus troškimų – siekį būti laimingam. Tai ne paviršutiniškas patarimų rinkinys, o rimta dvasinė ir filosofinė studija apie tikrojo džiaugsmo prigimtį, jo šaltinius ir didžiausius priešus modernioje visuomenėje.
Diagnozė: Kodėl Mūsų Laikams Trūksta Džiaugsmo?
Keppleris pradeda nuo skaudžios, bet taiklios diagnozės: XX amžiaus pradžios kultūra, nepaisant techninės pažangos ir išaugusių pramogų galimybių, kenčia nuo gilaus džiaugsmo trūkumo. Autorius įvardija kelis šios dvasinės ligos simptomus ir priežastis:
Išorinė, techninė kultūra: Gyvenimas tampa vis labiau paviršutiniškas, orientuotas į išorinius pasiekimus, greitį ir materialinę gerovę, apleidžiant vidinį sielos pasaulį.
Džiaugsmo pakaitalai: Tikrasis džiaugsmas painiojamas su trumpalaikiais malonumais, kuriuos teikia alkoholis, tuščios pramogos ar juslių tenkinimas. Tokie „džiaugsmai“ ne tik nesuteikia ilgalaikio pasitenkinimo, bet ir atbukina sielą, paversdami ją dar nelaimingesne.
Pesimistinis menas ir literatūra: Autorius kritikuoja to meto meno kryptis, kurios mėgaujasi negatyvumu, vaizduoja žmogaus menkystę, ligas ir ydas, taip užuot kėlusios dvasią, ją dar labiau slopina.
Auklėjimo klaidos: Per didelis dėmesys protiniam lavinimui, ignoruojant charakterio ir širdies ugdymą, sukuria nelaimingą ir dvasiškai skurdų jaunimą.
Tikrojo Džiaugsmo Šaltiniai
Pateikęs negailestingą diagnozę, Keppleris siūlo ir vaistus. Jis atskleidžia, kur slypi tikrojo, neišsenkančio džiaugsmo versmės. Tai nėra kažkas, ką galima nusipirkti ar gauti be pastangų; tai vidinės nuostatos ir gyvenimo būdo vaisius.
Krikščionybė kaip Džiaugsmo Religija: Autorius paneigia mitą, kad krikščionybė yra liūdesio ir savęs neigimo religija. Priešingai, jis teigia, kad tikėjimas, malda ir santykis su Dievu yra pats giliausias ir patvariausias džiaugsmo šaltinis, teikiantis vidinę ramybę net ir kančioje.
Pareiga ir Saikas: Tikrasis džiaugsmas kyla ne iš palaidumo, o iš pareigos atlikimo, saiko ir savitvardos. Būtent gebėjimas valdyti savo aistras ir norus išlaisvina sielą tikrajai laimei.
Mažų Dalykų Vertinimas: Knygoje raginama išmokti džiaugtis paprastais, kasdieniais dalykais: gamtos grožiu, šeimos bendryste, nuoširdžiu darbu. Būtent iš šių mažų džiaugsmų susideda didelė gyvenimo laimė.
Dėkingumas: Autorius pabrėžia, kad dėkingumas yra raktas į džiaugsmą. Mokėjimas dėkoti už tai, ką turi, atveria akis gausybei dovanų, kurias dažnai laikome savaime suprantamomis.
Džiaugsmas iš Džiaugsmo: Kilniausias džiaugsmas, pasak Kepplerio, kyla iš noro ir gebėjimo džiaugsmu dalintis su kitais. Darydami laimingus kitus, patys tampame laimingiausi.
Stilius ir Reikšmė Šiandienai
Paulo Kepplerio stilius yra gyvas, poetiškas ir įtikinamas. Jis gausiai remiasi Šventuoju Raštu, šventųjų gyvenimais, filosofų (Goethe, Schiller, Carlyle) mintimis, sukurdamas platų ir turtingą kontekstą savo apmąstymams.
Nors knyga parašyta prieš daugiau nei 80 metų, jos įžvalgos stebėtinai tinka ir šiandienos pasauliui, galbūt net dar labiau. Gyvenant nuolatinio skubėjimo, informacinio triukšmo ir paviršutiniškų pramogų amžiuje, „Daugiau džiaugsmo“ yra tarsi gaivaus oro gurkšnis. Tai kvietimas sustoti, pažvelgti į savo vidų ir iš naujo atrasti tai, kas gyvenimui teikia tikrąją prasmę ir pilnatvę. Tai knyga, kuri moko ne tik ieškoti džiaugsmo, bet ir jį kurti savyje bei aplink save.
1940 metais „Sakalo“ leidyklos išleista ir A. Tyruolio išversta vokiečių vyskupo Paulo Kepplerio knyga „Daugiau džiaugsmo“ yra gilus ir stebėtinai aktualus veikalas, nagrinėjantis vieną fundamentaliausių žmogaus troškimų – siekį būti laimingam. Tai ne paviršutiniškas patarimų rinkinys, o rimta dvasinė ir filosofinė studija apie tikrojo džiaugsmo prigimtį, jo šaltinius ir didžiausius priešus modernioje visuomenėje.
Diagnozė: Kodėl Mūsų Laikams Trūksta Džiaugsmo?
Keppleris pradeda nuo skaudžios, bet taiklios diagnozės: XX amžiaus pradžios kultūra, nepaisant techninės pažangos ir išaugusių pramogų galimybių, kenčia nuo gilaus džiaugsmo trūkumo. Autorius įvardija kelis šios dvasinės ligos simptomus ir priežastis:
Išorinė, techninė kultūra: Gyvenimas tampa vis labiau paviršutiniškas, orientuotas į išorinius pasiekimus, greitį ir materialinę gerovę, apleidžiant vidinį sielos pasaulį.
Džiaugsmo pakaitalai: Tikrasis džiaugsmas painiojamas su trumpalaikiais malonumais, kuriuos teikia alkoholis, tuščios pramogos ar juslių tenkinimas. Tokie „džiaugsmai“ ne tik nesuteikia ilgalaikio pasitenkinimo, bet ir atbukina sielą, paversdami ją dar nelaimingesne.
Pesimistinis menas ir literatūra: Autorius kritikuoja to meto meno kryptis, kurios mėgaujasi negatyvumu, vaizduoja žmogaus menkystę, ligas ir ydas, taip užuot kėlusios dvasią, ją dar labiau slopina.
Auklėjimo klaidos: Per didelis dėmesys protiniam lavinimui, ignoruojant charakterio ir širdies ugdymą, sukuria nelaimingą ir dvasiškai skurdų jaunimą.
Tikrojo Džiaugsmo Šaltiniai
Pateikęs negailestingą diagnozę, Keppleris siūlo ir vaistus. Jis atskleidžia, kur slypi tikrojo, neišsenkančio džiaugsmo versmės. Tai nėra kažkas, ką galima nusipirkti ar gauti be pastangų; tai vidinės nuostatos ir gyvenimo būdo vaisius.
Krikščionybė kaip Džiaugsmo Religija: Autorius paneigia mitą, kad krikščionybė yra liūdesio ir savęs neigimo religija. Priešingai, jis teigia, kad tikėjimas, malda ir santykis su Dievu yra pats giliausias ir patvariausias džiaugsmo šaltinis, teikiantis vidinę ramybę net ir kančioje.
Pareiga ir Saikas: Tikrasis džiaugsmas kyla ne iš palaidumo, o iš pareigos atlikimo, saiko ir savitvardos. Būtent gebėjimas valdyti savo aistras ir norus išlaisvina sielą tikrajai laimei.
Mažų Dalykų Vertinimas: Knygoje raginama išmokti džiaugtis paprastais, kasdieniais dalykais: gamtos grožiu, šeimos bendryste, nuoširdžiu darbu. Būtent iš šių mažų džiaugsmų susideda didelė gyvenimo laimė.
Dėkingumas: Autorius pabrėžia, kad dėkingumas yra raktas į džiaugsmą. Mokėjimas dėkoti už tai, ką turi, atveria akis gausybei dovanų, kurias dažnai laikome savaime suprantamomis.
Džiaugsmas iš Džiaugsmo: Kilniausias džiaugsmas, pasak Kepplerio, kyla iš noro ir gebėjimo džiaugsmu dalintis su kitais. Darydami laimingus kitus, patys tampame laimingiausi.
Stilius ir Reikšmė Šiandienai
Paulo Kepplerio stilius yra gyvas, poetiškas ir įtikinamas. Jis gausiai remiasi Šventuoju Raštu, šventųjų gyvenimais, filosofų (Goethe, Schiller, Carlyle) mintimis, sukurdamas platų ir turtingą kontekstą savo apmąstymams.
Nors knyga parašyta prieš daugiau nei 80 metų, jos įžvalgos stebėtinai tinka ir šiandienos pasauliui, galbūt net dar labiau. Gyvenant nuolatinio skubėjimo, informacinio triukšmo ir paviršutiniškų pramogų amžiuje, „Daugiau džiaugsmo“ yra tarsi gaivaus oro gurkšnis. Tai kvietimas sustoti, pažvelgti į savo vidų ir iš naujo atrasti tai, kas gyvenimui teikia tikrąją prasmę ir pilnatvę. Tai knyga, kuri moko ne tik ieškoti džiaugsmo, bet ir jį kurti savyje bei aplink save.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 16
Kun. P. Kirvelaitis
MARIJAMPOLĖ 1929
Gidas į Doros Gyvenimą: Kun. P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“
Kunigo P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“, išleistas 1929 metais ir skirtas aukštesniajai mokyklai, yra sistemingas ir išsamus vadovėlis, pristatantis krikščioniškosios moralės pagrindus. Tai ne tik sausų taisyklių rinkinys, o veikiau bandymas atskleisti katalikiškos dorovės „kilnumą ir gražumą“, pabrėžiant, kad jos reikalavimai kyla iš pačios žmogaus prigimties ir veda į galutinį tikslą – amžinąją laimę su Dievu. Nuo Filosofijos iki Praktikos: Dorovės Struktūra Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis, kurios veda skaitytoją nuo bendrų principų prie konkrečių gyvenimo situacijų.
Dorovinės Santvarkos Pagrindai: Pirmojoje dalyje autorius išdėsto moralės filosofijos pamatus. Pradžioje kritiškai apžvelgiamos ir atmetamos „nepriklausomosios“ (sekuliarios) dorovės sistemos, tokios kaip eudaimonizmas (laimės siekimas) ar evoliucionizmas (kultūros kėlimas), parodant jų trūkumus ir nepakankamumą. Tuomet pereinama prie krikščioniškosios dorovės, kurios norma yra ne žemiškos gėrybės, o Dievo valia. Ši valia išreiškiama per įstatymą (prigimtinį ir apreikštąjį), kurį žmogus atpažįsta per sąžinę ir laisvai pasirenka vykdyti per savo laisvą valią. Šie trys elementai – įstatymas, sąžinė ir laisva valia – sudaro dorovinės santvarkos pagrindą.
Ypatingos Dorovinės Pareigos: Antroji, praktiškoji, dalis skirta konkrečioms pareigoms. Jos suskirstytos į tris sritis:
Pareigos Dievui: Čia aptariamos trys dieviškosios dorybės (tikėjimas, viltis, meilė) ir Dievo garbinimo būdai (malda, šventadienio šventimas, pasninkas, šventųjų garbinimas).
Pareigos Sau Pačiam: Šiame skyriuje kalbama apie krikščionišką savęs meilę, pareigas savo kūnui (sveikatos saugojimas) ir dvasiai (galių ugdymas). Ypatingas dėmesys skiriamas skaistybės dorybei, aiškinant lyties polinkio tikslą ir prasmę.
Pareigos Artimui: Nagrinėjamos pareigos tiek atskiram asmeniui (teisumas, artimo meilė, pagarba gyvybei ir nuosavybei), tiek visuomenei. Čia autorius paliečia ir sudėtingus socialinius klausimus, aptardamas šeimos, valstybės ir Bažnyčios vaidmenį bei krikščionišką požiūrį į juos.
Stilius ir Tikslas
Knyga parašyta kaip vadovėlis – struktūrizuotai, aiškiai, su sunumeruotais paragrafais ir punktais. Kalba yra formali, akademinė, tačiau autorius stengiasi sudėtingas sąvokas paaiškinti suprantamai, nuolat remdamasis Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tėvų mokymu.
Pagrindinis autoriaus tikslas – parodyti, kad katalikų dorovė nėra savavališkų draudimų sistema, o logiškas ir darnus mokslas, atitinkantis giliausius žmogaus prigimties troškimus. Jis siekia ne įbauginti nuodėmių sąrašais, o įkvėpti siekti dorybių, kurių viršūnė – meilė Dievui ir artimui.
Išvados
Kun. P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“ yra vertingas tarpukario Lietuvos teologinės minties pavyzdys. Nors parašyta prieš beveik šimtmetį, knyga išlieka solidžiu ir patikimu katalikiškos moralės pagrindų šaltiniu. Tai puiki priemonė tiems, kurie nori sistemingai ir nuosekliai susipažinti su Bažnyčios mokymu apie tai, kaip teisingai ir prasmingai gyventi, siekiant ne tik laikinos, bet ir amžinosios laimės.
Kunigo P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“, išleistas 1929 metais ir skirtas aukštesniajai mokyklai, yra sistemingas ir išsamus vadovėlis, pristatantis krikščioniškosios moralės pagrindus. Tai ne tik sausų taisyklių rinkinys, o veikiau bandymas atskleisti katalikiškos dorovės „kilnumą ir gražumą“, pabrėžiant, kad jos reikalavimai kyla iš pačios žmogaus prigimties ir veda į galutinį tikslą – amžinąją laimę su Dievu. Nuo Filosofijos iki Praktikos: Dorovės Struktūra Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis, kurios veda skaitytoją nuo bendrų principų prie konkrečių gyvenimo situacijų.
Dorovinės Santvarkos Pagrindai: Pirmojoje dalyje autorius išdėsto moralės filosofijos pamatus. Pradžioje kritiškai apžvelgiamos ir atmetamos „nepriklausomosios“ (sekuliarios) dorovės sistemos, tokios kaip eudaimonizmas (laimės siekimas) ar evoliucionizmas (kultūros kėlimas), parodant jų trūkumus ir nepakankamumą. Tuomet pereinama prie krikščioniškosios dorovės, kurios norma yra ne žemiškos gėrybės, o Dievo valia. Ši valia išreiškiama per įstatymą (prigimtinį ir apreikštąjį), kurį žmogus atpažįsta per sąžinę ir laisvai pasirenka vykdyti per savo laisvą valią. Šie trys elementai – įstatymas, sąžinė ir laisva valia – sudaro dorovinės santvarkos pagrindą.
Ypatingos Dorovinės Pareigos: Antroji, praktiškoji, dalis skirta konkrečioms pareigoms. Jos suskirstytos į tris sritis:
Pareigos Dievui: Čia aptariamos trys dieviškosios dorybės (tikėjimas, viltis, meilė) ir Dievo garbinimo būdai (malda, šventadienio šventimas, pasninkas, šventųjų garbinimas).
Pareigos Sau Pačiam: Šiame skyriuje kalbama apie krikščionišką savęs meilę, pareigas savo kūnui (sveikatos saugojimas) ir dvasiai (galių ugdymas). Ypatingas dėmesys skiriamas skaistybės dorybei, aiškinant lyties polinkio tikslą ir prasmę.
Pareigos Artimui: Nagrinėjamos pareigos tiek atskiram asmeniui (teisumas, artimo meilė, pagarba gyvybei ir nuosavybei), tiek visuomenei. Čia autorius paliečia ir sudėtingus socialinius klausimus, aptardamas šeimos, valstybės ir Bažnyčios vaidmenį bei krikščionišką požiūrį į juos.
Stilius ir Tikslas
Knyga parašyta kaip vadovėlis – struktūrizuotai, aiškiai, su sunumeruotais paragrafais ir punktais. Kalba yra formali, akademinė, tačiau autorius stengiasi sudėtingas sąvokas paaiškinti suprantamai, nuolat remdamasis Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tėvų mokymu.
Pagrindinis autoriaus tikslas – parodyti, kad katalikų dorovė nėra savavališkų draudimų sistema, o logiškas ir darnus mokslas, atitinkantis giliausius žmogaus prigimties troškimus. Jis siekia ne įbauginti nuodėmių sąrašais, o įkvėpti siekti dorybių, kurių viršūnė – meilė Dievui ir artimui.
Išvados
Kun. P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“ yra vertingas tarpukario Lietuvos teologinės minties pavyzdys. Nors parašyta prieš beveik šimtmetį, knyga išlieka solidžiu ir patikimu katalikiškos moralės pagrindų šaltiniu. Tai puiki priemonė tiems, kurie nori sistemingai ir nuosekliai susipažinti su Bažnyčios mokymu apie tai, kaip teisingai ir prasmingai gyventi, siekiant ne tik laikinos, bet ir amžinosios laimės.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 18
JUST. KLUMBYS
Marijampolė 1938
Šventasis su Pypke ir Pašliūžomis: Justino Klumbio „Jurgis Frassati“
Justino Klumbio knyga „Jurgis Frassati: Šių laikų jaunimo idealas“ yra jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie jauną italą, kurio trumpas, bet nepaprastai turtingas gyvenimas tapo pavyzdžiu tūkstančiams jaunų žmonių visame pasaulyje. Tai nėra sausa hagiografija, vaizduojanti tolimą ir nepasiekiamą šventąjį. Priešingai, autorius atskleidžia gyvą, energingą, linksmybes ir sportą mėgusį jaunuolį, kuris savo kasdienybėje sugebėjo sujungti gilų dvasinį gyvenimą su aktyvia socialine veikla ir paprastu žmogišku džiaugsmu.
Modernus Idealas Moderniame Pasaulyje
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą Jurgio Frassati (1901–1925) gyvenimą, nuo pat vaikystės turtingoje ir įtakingoje Turino šeimoje iki jo staigios mirties, sulaukus vos 24-erių. Autorius pabrėžia kontrastą tarp Jurgio aplinkos ir jo asmeninių pasirinkimų.
Prigimties Dovanos ir Dvasios Stiprybė: Jurgis apdovanotas viskuo, ko galėtų trokšti jaunas žmogus: gera kilme, turtais, puikia išvaizda, fizine jėga ir aštriu protu. Tačiau Klumbys parodo, kad šios dovanos jam tampa ne savitikslio malonumo šaltiniu, o įrankiais tarnauti Dievui ir artimui. Jo meilė kalnams, slidinėjimui ir ekskursijoms visada dera su kasdiene malda, Mišiomis ir Eucharistijos adoracija.
Apaštalas Tarp Draugų ir Vargšų: Knygoje ryškiai atsiskleidžia du pagrindiniai Jurgio apaštalavimo laukai. Pirmasis – jo draugų ratas. Būdamas linksmas ir draugiškas, jis tampa natūraliu lyderiu, tačiau savo autoritetą naudoja ne tuščioms linksmybėms, o tam, kad skatintų draugus gyventi pagal krikščioniškus idealus, dalyvauti katalikiškoje veikloje ir nebijoti viešai išpažinti savo tikėjimo. Antrasis, ir galbūt pats svarbiausias, jo veiklos baras – tarnystė vargšams. Jurgis slapta nuo šeimos lanko skurdžiausius Turino kvartalus, nešdamas ne tik materialinę paramą, bet ir paguodą, draugystę ir žmogišką šilumą. Būtent užsikrėtęs nuo vieno iš savo globojamų ligonių, jis ir miršta.
Kova už Skaistybę ir Būdo Tvirtumą: Autorius nevengia ir sudėtingesnių temų. Jurgio gyvenimas pateikiamas kaip nuolatinė kova – kova su savo paties silpnybėmis, su abejingumu ir netikėjimu aplinkoje. Ypač pabrėžiama jo pastanga išsaugoti širdies tyrumą ir skaistybę, kurią jis laiko didžiausiu turtu ir vyriškumo įrodymu. Jo pavyzdys griauna mitą, kad skaistus gyvenimas yra nenatūralus ar žalingas.
Šventumas – Ne Atitrūkimas, o Gyvenimo Pilnatvė
Pagrindinė knygos žinia – šventumas yra pasiekiamas kiekvienam, nepriklausomai nuo socialinės padėties ar gyvenimo būdo. Jurgis Frassati nėra vienuolis ar atsiskyrėlis. Jis – studentas, sūnus, draugas, visuomenės veikėjas. Jo šventumas gimsta ne iš pasaulio neigimo, o iš jo perkeitimo per meilę. Jis parodo, kad galima mylėti kalnus ir Eucharistiją, juokauti su draugais ir melstis už nusidėjėlius, būti politiškai aktyviam ir nuolankiai tarnauti vargšams.
Išvados
Justino Klumbio „Jurgis Frassati“ yra nepaprastai aktuali knyga šių dienų jaunimui. Ji siūlo patrauklų ir realų šventumo modelį, kuris įkvepia ne bėgti nuo pasaulio, o drąsiai ir džiaugsmingai jame gyventi, visur ir visada liudijant Kristų. Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris „ėjo į aukštybes“ ne tik kopdamas į Alpes, bet ir keldamas savo sielą link Dievo. Tai knyga, kuri primena, kad tikrasis gyvenimo džiaugsmas ir prasmė slypi ne imant, o duodant.
Justino Klumbio knyga „Jurgis Frassati: Šių laikų jaunimo idealas“ yra jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimas apie jauną italą, kurio trumpas, bet nepaprastai turtingas gyvenimas tapo pavyzdžiu tūkstančiams jaunų žmonių visame pasaulyje. Tai nėra sausa hagiografija, vaizduojanti tolimą ir nepasiekiamą šventąjį. Priešingai, autorius atskleidžia gyvą, energingą, linksmybes ir sportą mėgusį jaunuolį, kuris savo kasdienybėje sugebėjo sujungti gilų dvasinį gyvenimą su aktyvia socialine veikla ir paprastu žmogišku džiaugsmu.
Modernus Idealas Moderniame Pasaulyje
Knyga nuosekliai veda skaitytoją per visą Jurgio Frassati (1901–1925) gyvenimą, nuo pat vaikystės turtingoje ir įtakingoje Turino šeimoje iki jo staigios mirties, sulaukus vos 24-erių. Autorius pabrėžia kontrastą tarp Jurgio aplinkos ir jo asmeninių pasirinkimų.
Prigimties Dovanos ir Dvasios Stiprybė: Jurgis apdovanotas viskuo, ko galėtų trokšti jaunas žmogus: gera kilme, turtais, puikia išvaizda, fizine jėga ir aštriu protu. Tačiau Klumbys parodo, kad šios dovanos jam tampa ne savitikslio malonumo šaltiniu, o įrankiais tarnauti Dievui ir artimui. Jo meilė kalnams, slidinėjimui ir ekskursijoms visada dera su kasdiene malda, Mišiomis ir Eucharistijos adoracija.
Apaštalas Tarp Draugų ir Vargšų: Knygoje ryškiai atsiskleidžia du pagrindiniai Jurgio apaštalavimo laukai. Pirmasis – jo draugų ratas. Būdamas linksmas ir draugiškas, jis tampa natūraliu lyderiu, tačiau savo autoritetą naudoja ne tuščioms linksmybėms, o tam, kad skatintų draugus gyventi pagal krikščioniškus idealus, dalyvauti katalikiškoje veikloje ir nebijoti viešai išpažinti savo tikėjimo. Antrasis, ir galbūt pats svarbiausias, jo veiklos baras – tarnystė vargšams. Jurgis slapta nuo šeimos lanko skurdžiausius Turino kvartalus, nešdamas ne tik materialinę paramą, bet ir paguodą, draugystę ir žmogišką šilumą. Būtent užsikrėtęs nuo vieno iš savo globojamų ligonių, jis ir miršta.
Kova už Skaistybę ir Būdo Tvirtumą: Autorius nevengia ir sudėtingesnių temų. Jurgio gyvenimas pateikiamas kaip nuolatinė kova – kova su savo paties silpnybėmis, su abejingumu ir netikėjimu aplinkoje. Ypač pabrėžiama jo pastanga išsaugoti širdies tyrumą ir skaistybę, kurią jis laiko didžiausiu turtu ir vyriškumo įrodymu. Jo pavyzdys griauna mitą, kad skaistus gyvenimas yra nenatūralus ar žalingas.
Šventumas – Ne Atitrūkimas, o Gyvenimo Pilnatvė
Pagrindinė knygos žinia – šventumas yra pasiekiamas kiekvienam, nepriklausomai nuo socialinės padėties ar gyvenimo būdo. Jurgis Frassati nėra vienuolis ar atsiskyrėlis. Jis – studentas, sūnus, draugas, visuomenės veikėjas. Jo šventumas gimsta ne iš pasaulio neigimo, o iš jo perkeitimo per meilę. Jis parodo, kad galima mylėti kalnus ir Eucharistiją, juokauti su draugais ir melstis už nusidėjėlius, būti politiškai aktyviam ir nuolankiai tarnauti vargšams.
Išvados
Justino Klumbio „Jurgis Frassati“ yra nepaprastai aktuali knyga šių dienų jaunimui. Ji siūlo patrauklų ir realų šventumo modelį, kuris įkvepia ne bėgti nuo pasaulio, o drąsiai ir džiaugsmingai jame gyventi, visur ir visada liudijant Kristų. Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris „ėjo į aukštybes“ ne tik kopdamas į Alpes, bet ir keldamas savo sielą link Dievo. Tai knyga, kuri primena, kad tikrasis gyvenimo džiaugsmas ir prasmė slypi ne imant, o duodant.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 32
MYKOLAS KRUPAVIČIUS
KAUNAS 1927
Tai prelato Mykolo Krupavičiaus straipsnio (arba trumpos brošiūros) „Jonas Basanavičius – didis tėvynės meilės mokytojas“ apžvalga. Šis kūrinys yra ne istorinė analizė, o aistringas, patriotiškas Tautos Patriarcho pagerbimas, kuriuo siekiama įtvirtinti jo, kaip svarbiausio moralinio autoriteto ir tautos žadintojo, paveikslą.
Apie ką šis straipsnis?
Kūrinys yra sutelktas į Jono Basanavičiaus asmenybės ir jo darbų dvasinę, o ne politinę ar mokslinę reikšmę. M. Krupavičius vaizduoja J. Basanavičių kaip pagrindinį mokytoją, iš kurio lietuviai, ypač jaunoji karta ir išeivija, turi mokytis besąlygiškos meilės Tėvynei.
Pagrindinės temos ir idėjos
Tėvynės meilės idealas: Pagrindinė kūrinio mintis – J. Basanavičius yra tobulas patrioto pavyzdys. Jo meilė Lietuvai prilyginama vaiko meilei motinai – tyrai, nesavanaudiškai ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Šis pavyzdys ypač keliamas jaunimui ir išeiviams, kurie gyvena svetur ir nėra matę Lietuvos.
„Aušra“ kaip dvasinis lūžis: M. Krupavičius pabrėžia, kad J. Basanavičiaus leista „Aušra“ buvo tarsi „perkūnas“, trenkęs į tautos sąmonę ir akimirksniu išblaškęs nutautėjimo tamsą bei pasyvumą.
Romantizmo galia: Autorius teigia, kad Basanavičiaus stiprybė buvo ne mokslinis pragmatizmas, o jo idealistinis romantizmas. Pasak Krupavičiaus, joks „grynas mokslininkas“ nebūtų galėjęs padaryti to, ką Lietuvai davė Basanavičius savo romantizmu – jis prikėlė tautą gyventi.
Figūra, vienijanti tautą: Straipsnyje pabrėžiama, kad Basanavičius stovėjo aukščiau partinių ar socialinių interesų; jam rūpėjo tik lietuvybė. Būtent dėl to jis galėjo tapti figūra, kuri sujungė skirtingiausių pažiūrų žmones bendram Tėvynės idealui.
Stilius ir tonas
Kūrinio stilius yra publicistinis, emocionalus ir pakilus. M. Krupavičius kalba kaip oratorius, siekiantis įkvėpti, pamokyti ir įtvirtinti tam tikrą požiūrį. Tekstas parašytas paprasta, bet paveikia kalba, suprantama plačiajai auditorijai. Tai nėra objektyvus portretas, o idealizuotas paveikslas, skirtas ugdyti patriotinius jausmus.
Kam skirtas šis straipsnis?
Šis straipsnis pirmiausia skirtas jaunajai kartai ir išeivijai. Jo tikslas – pateikti Joną Basanavičių kaip sektiną pavyzdį, moralinį kompasą ir amžinąjį Tėvynės meilės mokytoją. Tai yra vertingas šaltinis norint suprasti, kaip tautos atgimimo didvyriai buvo vertinami pačių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų.
Apie ką šis straipsnis?
Kūrinys yra sutelktas į Jono Basanavičiaus asmenybės ir jo darbų dvasinę, o ne politinę ar mokslinę reikšmę. M. Krupavičius vaizduoja J. Basanavičių kaip pagrindinį mokytoją, iš kurio lietuviai, ypač jaunoji karta ir išeivija, turi mokytis besąlygiškos meilės Tėvynei.
Pagrindinės temos ir idėjos
Tėvynės meilės idealas: Pagrindinė kūrinio mintis – J. Basanavičius yra tobulas patrioto pavyzdys. Jo meilė Lietuvai prilyginama vaiko meilei motinai – tyrai, nesavanaudiškai ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Šis pavyzdys ypač keliamas jaunimui ir išeiviams, kurie gyvena svetur ir nėra matę Lietuvos.
„Aušra“ kaip dvasinis lūžis: M. Krupavičius pabrėžia, kad J. Basanavičiaus leista „Aušra“ buvo tarsi „perkūnas“, trenkęs į tautos sąmonę ir akimirksniu išblaškęs nutautėjimo tamsą bei pasyvumą.
Romantizmo galia: Autorius teigia, kad Basanavičiaus stiprybė buvo ne mokslinis pragmatizmas, o jo idealistinis romantizmas. Pasak Krupavičiaus, joks „grynas mokslininkas“ nebūtų galėjęs padaryti to, ką Lietuvai davė Basanavičius savo romantizmu – jis prikėlė tautą gyventi.
Figūra, vienijanti tautą: Straipsnyje pabrėžiama, kad Basanavičius stovėjo aukščiau partinių ar socialinių interesų; jam rūpėjo tik lietuvybė. Būtent dėl to jis galėjo tapti figūra, kuri sujungė skirtingiausių pažiūrų žmones bendram Tėvynės idealui.
Stilius ir tonas
Kūrinio stilius yra publicistinis, emocionalus ir pakilus. M. Krupavičius kalba kaip oratorius, siekiantis įkvėpti, pamokyti ir įtvirtinti tam tikrą požiūrį. Tekstas parašytas paprasta, bet paveikia kalba, suprantama plačiajai auditorijai. Tai nėra objektyvus portretas, o idealizuotas paveikslas, skirtas ugdyti patriotinius jausmus.
Kam skirtas šis straipsnis?
Šis straipsnis pirmiausia skirtas jaunajai kartai ir išeivijai. Jo tikslas – pateikti Joną Basanavičių kaip sektiną pavyzdį, moralinį kompasą ir amžinąjį Tėvynės meilės mokytoją. Tai yra vertingas šaltinis norint suprasti, kaip tautos atgimimo didvyriai buvo vertinami pačių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų.
Skaityti daugiau: JONAS BASANAVIČIUS - DIDIS TĖVYNĖS MEILĖS MOKYTOJAS
- Išsami informacija
- Peržiūros: 30
M.Krupavičius
Kaunas 1928
Apie autorių ir leidinį
Mykolas Krupavičius (1885–1970) – kunigas, visuomenės veikėjas ir politikas, aktyviai dalyvavo Lietuvos krikščionių demokratų veikloje, drauge su kitais kūrė Steigiamąją Seimą ir inicijavo žemės reformą.
Knyga „Liaudies tarnyboj“ pirmąkart išleista Kaune 1928 m. (94 psl.), kaip visuomenininko biblioteka, redaguota autoriaus paties. Tekstas glaustai apibrėžia kun. Krupavičiaus pažiūras, veiklą ir socialinę tarnystę.
Turinys ir pagrindinės temos
Visuomeninis įsipareigojimas – Krupavičius siekia parodyti kunigo vaidmenį ne vien kaip liturginį, bet ir kaip pasaulietinės atsakomybės centrinę figūrą. Jo požiūris: tikėjimas ir politinė veikla turi drauge formuoti tautinį gyvenimą.
Žemės reforma ir socialinė teisingumo siekis – kaip politikos veiksnys Krupavičius stokojo elitizmo, o žemės reformą traktavo kaip priemonę kurti savarankiškumą ir materialinę nepriklausomybę buvusiems savanoriams bei smulkiems ūkininkams.
Tautos ir kalbos svarba – Krupavičius kovojo už lietuvių kalbą ir tautos kultūrinį identitetą, netgi prieštaravo diplomatinės dvikalbystės planams.
Katalikiškoji demokratija – jis skatino aktyvų katalikų pasauliečių dalyvavimą politikoje bei atskyrė katalikišką demokratiją nuo autoritarinių tendencijų, laisvai paremdamas demokratijos principus prieš totalitarinius modelius.
Stipriosios pusės Koncentruotas ir kryptingas turinys – trumpa, tačiau aiški analizė apie kunigo Krupavičiaus socialinę filosofiją.
Istorinė reikšmė – pateikia vertingą šaltinį suprasti XX a. Lietuvos visuomeninį ir politinį pamokslavimą per kunigą-politiką.
Asmeninis autentiškumas – rašyta pačio autoriaus ranka arba redaguota artimų bendradarbių, todėl atstovauja autentišką intenciją ir viziją.
Silpnesnės vietos
Trumpumas – vos ~90 puslapių – todėl stokoja gilesnės biografinės medžiagos ar išsamios retrospektyvos.
Kam verta skaityti?
Istorijos entuziastams, ieškantiems lietuvių tarpukario visuomenės minties refleksijos.
Religijotyros ir politologijos studentams, norintiems suprasti, kaip katalikybė ir demokratija gali susieti politinę etiką.
Kiekvienam, domisi Lietuvoje veikusių kunigų ir veikėjų indėliu kuriant valstybingumą.
Apibendrinimas
„Liaudies tarnyboj“ – tai simboliškas liudijimas apie kunigo Krupavičiaus patikį tarnystei: moralinis įsipareigojimas, politinis aktyvumas ir tautinė kryptis. Nors knyga yra trumpa, joje užkoduota tvirta koncepcija apie tai, kaip tikėjimas, politika ir socialinis sąmoningumas gali jungtis viename gyvenime. Tai vertingas tekstas tiems, kas domisi politikos istorija, tautos raidos vizija ir katalikybės vaidmeniu Lietuvos visuomenės gyvenime.
Mykolas Krupavičius (1885–1970) – kunigas, visuomenės veikėjas ir politikas, aktyviai dalyvavo Lietuvos krikščionių demokratų veikloje, drauge su kitais kūrė Steigiamąją Seimą ir inicijavo žemės reformą.
Knyga „Liaudies tarnyboj“ pirmąkart išleista Kaune 1928 m. (94 psl.), kaip visuomenininko biblioteka, redaguota autoriaus paties. Tekstas glaustai apibrėžia kun. Krupavičiaus pažiūras, veiklą ir socialinę tarnystę.
Turinys ir pagrindinės temos
Visuomeninis įsipareigojimas – Krupavičius siekia parodyti kunigo vaidmenį ne vien kaip liturginį, bet ir kaip pasaulietinės atsakomybės centrinę figūrą. Jo požiūris: tikėjimas ir politinė veikla turi drauge formuoti tautinį gyvenimą.
Žemės reforma ir socialinė teisingumo siekis – kaip politikos veiksnys Krupavičius stokojo elitizmo, o žemės reformą traktavo kaip priemonę kurti savarankiškumą ir materialinę nepriklausomybę buvusiems savanoriams bei smulkiems ūkininkams.
Tautos ir kalbos svarba – Krupavičius kovojo už lietuvių kalbą ir tautos kultūrinį identitetą, netgi prieštaravo diplomatinės dvikalbystės planams.
Katalikiškoji demokratija – jis skatino aktyvų katalikų pasauliečių dalyvavimą politikoje bei atskyrė katalikišką demokratiją nuo autoritarinių tendencijų, laisvai paremdamas demokratijos principus prieš totalitarinius modelius.
Stipriosios pusės Koncentruotas ir kryptingas turinys – trumpa, tačiau aiški analizė apie kunigo Krupavičiaus socialinę filosofiją.
Istorinė reikšmė – pateikia vertingą šaltinį suprasti XX a. Lietuvos visuomeninį ir politinį pamokslavimą per kunigą-politiką.
Asmeninis autentiškumas – rašyta pačio autoriaus ranka arba redaguota artimų bendradarbių, todėl atstovauja autentišką intenciją ir viziją.
Silpnesnės vietos
Trumpumas – vos ~90 puslapių – todėl stokoja gilesnės biografinės medžiagos ar išsamios retrospektyvos.
Kam verta skaityti?
Istorijos entuziastams, ieškantiems lietuvių tarpukario visuomenės minties refleksijos.
Religijotyros ir politologijos studentams, norintiems suprasti, kaip katalikybė ir demokratija gali susieti politinę etiką.
Kiekvienam, domisi Lietuvoje veikusių kunigų ir veikėjų indėliu kuriant valstybingumą.
Apibendrinimas
„Liaudies tarnyboj“ – tai simboliškas liudijimas apie kunigo Krupavičiaus patikį tarnystei: moralinis įsipareigojimas, politinis aktyvumas ir tautinė kryptis. Nors knyga yra trumpa, joje užkoduota tvirta koncepcija apie tai, kaip tikėjimas, politika ir socialinis sąmoningumas gali jungtis viename gyvenime. Tai vertingas tekstas tiems, kas domisi politikos istorija, tautos raidos vizija ir katalikybės vaidmeniu Lietuvos visuomenės gyvenime.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 71
M. KRUPAVIČIUS
. Stuttgart 1948
Mykolo Krupavičiaus 1948 metais Štutgarte išleista knyga „Krikščioniškoji Demokratija“ yra vienas svarbiausių lietuvių politinės minties veikalų, kuriame išsamiai ir argumentuotai pristatoma krikščioniškosios demokratijos ideologija, jos ištakos, principai ir politinė raiška. Parašyta sudėtingu pokario laikotarpiu, skirta lietuvių išeivijai, ši knyga yra ne tik teorinis traktatas, bet ir politinis manifestas, nubrėžiantis gaires būsimai laisvai Lietuvai.
Krikščionybė – Tikrosios Demokratijos Pamatas
Pagrindinė autoriaus tezė – moderni, tikroji demokratija savo esme yra krikščioniška. Krupavičius teigia, kad antikinė, stabmeldiškoji Graikijos demokratija buvo tik „žiedas be kvapo, forma be turinio“ , nes ji nepripažino visų žmonių lygybės, toleravo vergiją ir moterų bei vaikų teisių suvaržymus. Anot jo, būtent krikščionybė, paskelbusi visų žmonių, kaip Dievo vaikų, lygybę, „atnaujino pasaulio veidą“ ir suteikė demokratijai gilų moralinį turinį. Remdamasis popiežių (ypač Leono XIII ir Pijaus XII), žymių filosofų (J. Maritain, H. Bergson) ir net JAV prezidento F. D. Roosevelto mintimis, Krupavičius tvirtina, kad „demokratinė lygybė yra Kryžiaus medžio vaisius“ ir kad tikrosios demokratijos pagrindas yra Dievo autoritetas.
Dvejopa Krikščioniškoji Demokratija: Socialinė ir Politinė
Autorius išskiria du krikščioniškosios demokratijos lygmenis:
Socialinė krikščioniškoji demokratija – tai plati „krikščioniškoji veikla žmonių ar liaudies gerovei“ , kuri remiasi prigimtine ir dieviškąja teise. Ši veikla, tapatinama su socialine katalikybe, yra sena kaip pati Evangelija ir visada rūpinosi vargšais bei darbininkų luomu.
Politinė krikščioniškoji demokratija (arba Krikščionių Demokratų Partija) – tai politinė organizacija, kuri politinėmis priemonėmis siekia įgyvendinti socialinės demokratijos tikslus. Jos pagrindinis siekis – „sutvarkyti visą Lietuvos gyvenimą Kristaus mokslo dėsniais darbo žmonių būviui pagerinti“. Politika čia suprantama ne kaip tikslas, o kaip priemonė socialiniam teisingumui pasiekti.
Pagrindiniai Principai ir Istorinis Kontekstas
Knygoje detaliai aptariami krikščioniškosios demokratijos principai:
Etikos primatas politikoje: Atmetama nuostata, kad politika gali būti „aideologinė“ ar nepavaldi moralės dėsniams. Krikščioniškoji etika privalo galioti visose srityse – nuo asmeninio iki tarptautinio gyvenimo.
Žmogaus asmens orumas: Žmogaus asmuo laikomas aukščiausiu gėriu sukurtajame pasaulyje, Dievo atvaizdu, kurio teises privalo ginti ir gerbti valstybė.
Šeimos apsauga: Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, kurią valstybė privalo ginti ir remti.
Subalansuota nuosavybės samprata: Pripažįstama prigimtinė teisė į privačią nuosavybę, tačiau ji aprėžiama visuomenės gerovės reikalavimais, atmetant tiek liberalų jus utendi et abutendi (teisė naudoti ir piktnaudžiauti), tiek socialistų siekį nuosavybę panaikinti.
Krupavičius pateikia išsamią XIX a. socialinių judėjimų Europoje apžvalgą, pabrėždamas „Socialinių Reformatorių“ (vysk. Kettelerio, F. Ozanamo ir kt.) bei Fryburgo Unijos veiklą rengiant dirvą popiežiaus Leono XIII enciklikai
Rerum Novarum (1891 m.), kuri tapo moderniosios krikščioniškosios demokratijos kertiniu akmeniu.
Išvados
M. Krupavičiaus „Krikščioniškoji Demokratija“ – tai ne tik ideologijos išdėstymas, bet ir kvietimas veikti. Knyga parašyta aiškiai ir įtikinamai, jos argumentai tvirtai pagrįsti Bažnyčios socialiniu mokymu ir istorine patirtimi. Autorius pozicionuoja krikščioniškąją demokratiją kaip vienintelę alternatyvą tiek bedieviškam komunizmui, tiek savanaudiškam kapitalizmui, ragindamas katalikus aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime ir kurti valstybę, paremtą teisingumu, laisve ir krikščioniška meile. Tai fundamentalus veikalas, išliekantis aktualus ir šiandien, ypač svarstant vertybių vaidmenį politikoje.
Krikščionybė – Tikrosios Demokratijos Pamatas
Pagrindinė autoriaus tezė – moderni, tikroji demokratija savo esme yra krikščioniška. Krupavičius teigia, kad antikinė, stabmeldiškoji Graikijos demokratija buvo tik „žiedas be kvapo, forma be turinio“ , nes ji nepripažino visų žmonių lygybės, toleravo vergiją ir moterų bei vaikų teisių suvaržymus. Anot jo, būtent krikščionybė, paskelbusi visų žmonių, kaip Dievo vaikų, lygybę, „atnaujino pasaulio veidą“ ir suteikė demokratijai gilų moralinį turinį. Remdamasis popiežių (ypač Leono XIII ir Pijaus XII), žymių filosofų (J. Maritain, H. Bergson) ir net JAV prezidento F. D. Roosevelto mintimis, Krupavičius tvirtina, kad „demokratinė lygybė yra Kryžiaus medžio vaisius“ ir kad tikrosios demokratijos pagrindas yra Dievo autoritetas.
Dvejopa Krikščioniškoji Demokratija: Socialinė ir Politinė
Autorius išskiria du krikščioniškosios demokratijos lygmenis:
Socialinė krikščioniškoji demokratija – tai plati „krikščioniškoji veikla žmonių ar liaudies gerovei“ , kuri remiasi prigimtine ir dieviškąja teise. Ši veikla, tapatinama su socialine katalikybe, yra sena kaip pati Evangelija ir visada rūpinosi vargšais bei darbininkų luomu.
Politinė krikščioniškoji demokratija (arba Krikščionių Demokratų Partija) – tai politinė organizacija, kuri politinėmis priemonėmis siekia įgyvendinti socialinės demokratijos tikslus. Jos pagrindinis siekis – „sutvarkyti visą Lietuvos gyvenimą Kristaus mokslo dėsniais darbo žmonių būviui pagerinti“. Politika čia suprantama ne kaip tikslas, o kaip priemonė socialiniam teisingumui pasiekti.
Pagrindiniai Principai ir Istorinis Kontekstas
Knygoje detaliai aptariami krikščioniškosios demokratijos principai:
Etikos primatas politikoje: Atmetama nuostata, kad politika gali būti „aideologinė“ ar nepavaldi moralės dėsniams. Krikščioniškoji etika privalo galioti visose srityse – nuo asmeninio iki tarptautinio gyvenimo.
Žmogaus asmens orumas: Žmogaus asmuo laikomas aukščiausiu gėriu sukurtajame pasaulyje, Dievo atvaizdu, kurio teises privalo ginti ir gerbti valstybė.
Šeimos apsauga: Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, kurią valstybė privalo ginti ir remti.
Subalansuota nuosavybės samprata: Pripažįstama prigimtinė teisė į privačią nuosavybę, tačiau ji aprėžiama visuomenės gerovės reikalavimais, atmetant tiek liberalų jus utendi et abutendi (teisė naudoti ir piktnaudžiauti), tiek socialistų siekį nuosavybę panaikinti.
Krupavičius pateikia išsamią XIX a. socialinių judėjimų Europoje apžvalgą, pabrėždamas „Socialinių Reformatorių“ (vysk. Kettelerio, F. Ozanamo ir kt.) bei Fryburgo Unijos veiklą rengiant dirvą popiežiaus Leono XIII enciklikai
Rerum Novarum (1891 m.), kuri tapo moderniosios krikščioniškosios demokratijos kertiniu akmeniu.
Išvados
M. Krupavičiaus „Krikščioniškoji Demokratija“ – tai ne tik ideologijos išdėstymas, bet ir kvietimas veikti. Knyga parašyta aiškiai ir įtikinamai, jos argumentai tvirtai pagrįsti Bažnyčios socialiniu mokymu ir istorine patirtimi. Autorius pozicionuoja krikščioniškąją demokratiją kaip vienintelę alternatyvą tiek bedieviškam komunizmui, tiek savanaudiškam kapitalizmui, ragindamas katalikus aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime ir kurti valstybę, paremtą teisingumu, laisve ir krikščioniška meile. Tai fundamentalus veikalas, išliekantis aktualus ir šiandien, ypač svarstant vertybių vaidmenį politikoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 29
M. KRUPAVIČIUS
Chicago 1972
Tai prelato Mykolo Krupavičiaus, vieno žymiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos politinių ir visuomenės veikėjų, „Atsiminimų“ apžvalga. Šis veikalas yra ne tik asmeninės autoriaus patirties liudijimas, bet ir neįkainojamas istorinis šaltinis, leidžiantis pažvelgti į modernios Lietuvos valstybės gimimą ir pirmuosius jos dešimtmečius iš įvykių epicentre buvusio žmogaus perspektyvos.
Apie ką ši knyga?
Mykolo Krupavičiaus atsiminimai apima platų istorinį laikotarpį – nuo jo vaikystės carinės priespaudos metais iki aktyvios politinės veiklos jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tai pasakojimas apie jauno žmogaus kelią į kunigystę, tautinį susipratimą ir galiausiai – į pačią Lietuvos politikos šerdį. Būdamas vienu iš Krikščionių demokratų partijos lyderių, Steigiamojo Seimo nariu ir žemės ūkio ministru, autorius iš pirmų lūpų pasakoja apie:
Tautinį atgimimą: Aprašoma kova už lietuvybę caro laikais, slaptų mokyklų veikla, lietuviškos spaudos platinimas ir inteligentijos telkimasis.
Valstybės kūrimą: Atskleidžiamos sudėtingos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aplinkybės, Steigiamojo Seimo darbas ir pirmųjų įstatymų leidyba.
Žemės reformą: Tai viena centrinių atsiminimų temų. M. Krupavičius buvo pagrindinis šios reformos, pakeitusios visą Lietuvos socialinę ir ekonominę struktūrą, architektas ir vykdytojas. Atsiminimuose detaliai atskleidžiamos reformos idėjinės ištakos, jos įgyvendinimo sunkumai ir politinės kovos.
Tarpukario politinį gyvenimą: Knyga yra gyvas to meto politinių aistrų, partijų kovų, parlamentarizmo iššūkių ir 1926 m. perversmo liudijimas iš krikščioniškosios demokratijos pozicijų.
Stilius ir perspektyva
Atsiminimai parašyti nuoširdžiu, gyvu ir paprastu stiliumi. Tai nėra sausas istorinis traktatas, o aistringas ir įsitikinęs pasakojimas. M. Krupavičius neslepia savo politinių ir ideologinių pažiūrų – jis atvirai gina krikščioniškosios demokratijos idealus, parlamentinę santvarką ir socialinio teisingumo principus. Jo žvilgsnis į istorinius įvykius ir asmenybes yra subjektyvus, tačiau būtent šis subjektyvumas ir suteikia knygai didžiausią vertę – ji leidžia pajusti to meto dvasią ir suprasti politinių sprendimų motyvus.
Kam skirta knyga?
Šie atsiminimai yra privalomas skaitinys visiems, besidomintiems Lietuvos XX a. istorija. Ji ypač vertinga:
Istorikams ir politologams, kaip pirminis šaltinis apie Pirmosios Respublikos politinį gyvenimą.
Studentams ir moksleiviams, norintiems geriau suprasti modernios Lietuvos pamatus.
Visiems, neabejingiems Lietuvos praeičiai, kurie nori iš arčiau susipažinti su viena ryškiausių ir prieštaringiausiai vertinamų to meto asmenybių.
Mykolo Krupavičiaus „Atsiminimai“ – tai ne tik praeities liudijimas, bet ir idėjinis testamentas, kalbantis apie ištikimybę savo principams, tarnystę Tėvynei ir kovą už teisingesnę visuomenę.
Apie ką ši knyga?
Mykolo Krupavičiaus atsiminimai apima platų istorinį laikotarpį – nuo jo vaikystės carinės priespaudos metais iki aktyvios politinės veiklos jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tai pasakojimas apie jauno žmogaus kelią į kunigystę, tautinį susipratimą ir galiausiai – į pačią Lietuvos politikos šerdį. Būdamas vienu iš Krikščionių demokratų partijos lyderių, Steigiamojo Seimo nariu ir žemės ūkio ministru, autorius iš pirmų lūpų pasakoja apie:
Tautinį atgimimą: Aprašoma kova už lietuvybę caro laikais, slaptų mokyklų veikla, lietuviškos spaudos platinimas ir inteligentijos telkimasis.
Valstybės kūrimą: Atskleidžiamos sudėtingos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aplinkybės, Steigiamojo Seimo darbas ir pirmųjų įstatymų leidyba.
Žemės reformą: Tai viena centrinių atsiminimų temų. M. Krupavičius buvo pagrindinis šios reformos, pakeitusios visą Lietuvos socialinę ir ekonominę struktūrą, architektas ir vykdytojas. Atsiminimuose detaliai atskleidžiamos reformos idėjinės ištakos, jos įgyvendinimo sunkumai ir politinės kovos.
Tarpukario politinį gyvenimą: Knyga yra gyvas to meto politinių aistrų, partijų kovų, parlamentarizmo iššūkių ir 1926 m. perversmo liudijimas iš krikščioniškosios demokratijos pozicijų.
Stilius ir perspektyva
Atsiminimai parašyti nuoširdžiu, gyvu ir paprastu stiliumi. Tai nėra sausas istorinis traktatas, o aistringas ir įsitikinęs pasakojimas. M. Krupavičius neslepia savo politinių ir ideologinių pažiūrų – jis atvirai gina krikščioniškosios demokratijos idealus, parlamentinę santvarką ir socialinio teisingumo principus. Jo žvilgsnis į istorinius įvykius ir asmenybes yra subjektyvus, tačiau būtent šis subjektyvumas ir suteikia knygai didžiausią vertę – ji leidžia pajusti to meto dvasią ir suprasti politinių sprendimų motyvus.
Kam skirta knyga?
Šie atsiminimai yra privalomas skaitinys visiems, besidomintiems Lietuvos XX a. istorija. Ji ypač vertinga:
Istorikams ir politologams, kaip pirminis šaltinis apie Pirmosios Respublikos politinį gyvenimą.
Studentams ir moksleiviams, norintiems geriau suprasti modernios Lietuvos pamatus.
Visiems, neabejingiems Lietuvos praeičiai, kurie nori iš arčiau susipažinti su viena ryškiausių ir prieštaringiausiai vertinamų to meto asmenybių.
Mykolo Krupavičiaus „Atsiminimai“ – tai ne tik praeities liudijimas, bet ir idėjinis testamentas, kalbantis apie ištikimybę savo principams, tarnystę Tėvynei ir kovą už teisingesnę visuomenę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 30
M. KRUPAVIČIUS
Chicago 1983
Tai prelato Mykolo Krupavičiaus straipsnių rinkinio „Visuomeniniai Klausimai“ apžvalga. Šis leidinys nėra vientisa monografija, o per ilgą laiką išeivijoje parašytų straipsnių rinkinys, kuriame sistemingai ir aiškiai išdėstomi krikščioniškosios demokratijos socialinės ir politinės minties pagrindai.
Apie ką šis veikalas?
Tai vieno pagrindinių krikščioniškosios demokratijos ideologų ir Lietuvos žemės reformos architekto pažiūrų į visuomenę, valstybę ir ekonomiką visuma. Veikalo ašis – Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, ypač popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“, kaip atsakymas į moderniosios epochos iššūkius. M. Krupavičius šį mokymą pristato kaip „trečiąjį kelią“ tarp dviejų, jo manymu, ydingų kraštutinumų – liberalaus kapitalizmo ir marksistinio socializmo.
Pagrindinės temos ir idėjos
Liberalaus kapitalizmo kritika: Autorius kritikuoja nevaržomą liberalizmą už tai, kad šis paverčia darbininką preke, skatina socialinę nelygybę, darbdavių išnaudojimą ir griauna visuomenės solidarumą.
Socializmo ir komunizmo atmetimas: Dar griežčiau M. Krupavičius pasisako prieš socializmą ir komunizmą, teigdamas, kad šios ideologijos, neigdamos privačią nuosavybę, šeimą ir religiją, galiausiai atima iš žmogaus prigimtines teises ir veda į tironiją bei dvasinę tuštumą.
Krikščioniškasis solidarumas – „Trečiasis kelias“: Kaip alternatyvą, autorius siūlo krikščioniškuoju solidarumu ir socialiniu teisingumu grįstą tvarką. Pagrindiniai jos elementai:
Privati nuosavybė: Griežtai ginama kaip prigimtinė žmogaus teisė, tačiau pabrėžiama, kad ji turi ir socialinę funkciją – tarnauti ne tik savininkui, bet ir bendrajam gėriui.
Teisingas atlyginimas: Iškeliama „šeimos algos“ idėja, teigianti, kad darbininko atlyginimas turi būti pakankamas, kad jis galėtų oriai išlaikyti save ir savo šeimą.
Profesinės korporacijos: Siūloma kurti profesines organizacijas, jungiančias tos pačios srities darbdavius ir darbuotojus, kad jie ne kovotų tarpusavyje (klasių kova), o bendradarbiautų, kartu spręstų problemas ir kurtų bendrą gerovę.
Valstybės vaidmuo: Valstybė neturi būti nei pasyvi stebėtoja, nei viską kontroliuojanti jėga. Jos pareiga – užtikrinti teisingumą, ginti silpnesniuosius ir skatinti visuomenės gerovę.
Stilius ir reikšmė
Knyga parašyta aiškiu, logišku ir argumentuotu stiliumi. Tai ne tik politiko, bet ir dvasininko balsas, siekiantis pamokyti, įtikinti ir pateikti aiškią vertybinę sistemą. Veikalas yra nepaprastai svarbus norint suprasti ne tik Lietuvos krikščionių demokratų partijos ideologiją, bet ir praktinius jos darbus, ypač Žemės reformą, kuri buvo tiesioginis šių socialinių principų pritaikymas.
Kam skirtas šis rinkinys?
Tai yra fundamentalus veikalas visiems, besidomintiems Lietuvos politine mintimi, Pirmosios Respublikos istorija ir Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu. Jis yra vertingas šaltinis istorikams, politologams, studentams ir kiekvienam, norinčiam suprasti idėjines kovas, formavusias modernią Lietuvos valstybę.
Apie ką šis veikalas?
Tai vieno pagrindinių krikščioniškosios demokratijos ideologų ir Lietuvos žemės reformos architekto pažiūrų į visuomenę, valstybę ir ekonomiką visuma. Veikalo ašis – Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, ypač popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“, kaip atsakymas į moderniosios epochos iššūkius. M. Krupavičius šį mokymą pristato kaip „trečiąjį kelią“ tarp dviejų, jo manymu, ydingų kraštutinumų – liberalaus kapitalizmo ir marksistinio socializmo.
Pagrindinės temos ir idėjos
Liberalaus kapitalizmo kritika: Autorius kritikuoja nevaržomą liberalizmą už tai, kad šis paverčia darbininką preke, skatina socialinę nelygybę, darbdavių išnaudojimą ir griauna visuomenės solidarumą.
Socializmo ir komunizmo atmetimas: Dar griežčiau M. Krupavičius pasisako prieš socializmą ir komunizmą, teigdamas, kad šios ideologijos, neigdamos privačią nuosavybę, šeimą ir religiją, galiausiai atima iš žmogaus prigimtines teises ir veda į tironiją bei dvasinę tuštumą.
Krikščioniškasis solidarumas – „Trečiasis kelias“: Kaip alternatyvą, autorius siūlo krikščioniškuoju solidarumu ir socialiniu teisingumu grįstą tvarką. Pagrindiniai jos elementai:
Privati nuosavybė: Griežtai ginama kaip prigimtinė žmogaus teisė, tačiau pabrėžiama, kad ji turi ir socialinę funkciją – tarnauti ne tik savininkui, bet ir bendrajam gėriui.
Teisingas atlyginimas: Iškeliama „šeimos algos“ idėja, teigianti, kad darbininko atlyginimas turi būti pakankamas, kad jis galėtų oriai išlaikyti save ir savo šeimą.
Profesinės korporacijos: Siūloma kurti profesines organizacijas, jungiančias tos pačios srities darbdavius ir darbuotojus, kad jie ne kovotų tarpusavyje (klasių kova), o bendradarbiautų, kartu spręstų problemas ir kurtų bendrą gerovę.
Valstybės vaidmuo: Valstybė neturi būti nei pasyvi stebėtoja, nei viską kontroliuojanti jėga. Jos pareiga – užtikrinti teisingumą, ginti silpnesniuosius ir skatinti visuomenės gerovę.
Stilius ir reikšmė
Knyga parašyta aiškiu, logišku ir argumentuotu stiliumi. Tai ne tik politiko, bet ir dvasininko balsas, siekiantis pamokyti, įtikinti ir pateikti aiškią vertybinę sistemą. Veikalas yra nepaprastai svarbus norint suprasti ne tik Lietuvos krikščionių demokratų partijos ideologiją, bet ir praktinius jos darbus, ypač Žemės reformą, kuri buvo tiesioginis šių socialinių principų pritaikymas.
Kam skirtas šis rinkinys?
Tai yra fundamentalus veikalas visiems, besidomintiems Lietuvos politine mintimi, Pirmosios Respublikos istorija ir Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu. Jis yra vertingas šaltinis istorikams, politologams, studentams ir kiekvienam, norinčiam suprasti idėjines kovas, formavusias modernią Lietuvos valstybę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 20
ANTANAS KUČAS
ROMA 1965
Ši monografija, „Kunigas Antanas Staniukynas“, parašyta Dr. Antano Kučo, yra antrasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“. Knyga, išleista Romoje 1965 metais, skirta kunigo Antano Staniukyno (1865–1918) 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Leidinį redagavo kun. Antanas Liuima, S. J., o jo išleidimą finansiškai parėmė prelatas Liudas Mendelis.
Turinys ir struktūra
Knyga yra išsami biografinė studija, nušviečianti ne tik kun. A. Staniukyno gyvenimą, bet ir platų to meto Amerikos lietuvių išeivijos kultūrinio, religinio bei visuomeninio gyvenimo kontekstą. Leidinys yra padalintas į tris pagrindines dalis:- I dalis: Pasiruošimas. Šioje dalyje aprašomas lietuvio ateivio veidas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, jo sunkumai ir siekiai. Išsamiai nagrinėjamas savų mokyklų poreikis, lietuviškos vienuolijos idėjos gimimas ir paties kunigo Staniukyno kelias į mokslus – nuo Suvalkų gimnazijos iki studijų Friburge, Romoje ir galiausiai Jeruzalėje, kur jis gavo teologijos daktaro laipsnį.
- II dalis: Karalaičio tarnyboje. Ši dalis skirta kun. Staniukyno veiklai Amerikoje. Aprašoma jo „klajoklio dalia“ – nuolatinis kilnojimas iš parapijos į parapiją, kol galiausiai jis imasi įgyvendinti savo ir kitų kunigų svajonę. Detaliai pasakojama apie pirmųjų kandidačių į vienuolyną paieškas, jų mokslus Šveicarijoje ir galiausiai – Šv. Kazimiero Seserų Kongregacijos įsteigimą bei motiniškų namų paieškas ir statybas Čikagoje.
- III dalis: Brandūs vaisiai. Paskutinėje dalyje atskleidžiama kun. Staniukyno, kaip visuomenininko, auklėtojo ir rašytojo, veikla. Pabrėžiamas jo indėlis steigiant Amerikos Lietuvių R. K. Kunigų Sąjungą, katalikišką laikraštį „Draugas“ ir kitas organizacijas. Knyga baigiama jautriu pasakojimu apie paskutinius kunigo gyvenimo metus, paženklintus ligos, bet nepalaužusius jo dvasios ir pasiaukojimo.
Reikšmė
Dr. Antano Kučo monografija yra itin vertingas veikalas, nušviečiantis vieno iškiliausių Amerikos lietuvių dvasininko ir kultūros veikėjo gyvenimą. Tai ne tik asmenybės biografija, bet ir gyvas pasakojimas apie visos pirmosios lietuvių išeivių kartos kovą dėl tautiškumo ir tikėjimo išsaugojimo. Knygoje atskleidžiamas kun. Staniukyno, kaip tylaus, kuklaus, bet nepaprastai atkaklaus ir pasiaukojančio darbininko, portretas. Jo įsteigta Šv. Kazimiero Seserų Kongregacija tapo kertiniu lietuviško švietimo ir kultūros akmeniu Amerikoje. Ši knyga yra svarbus šaltinis istorikams, visuomenininkams ir visiems, besidomintiems lietuvių išeivijos istorija.- Išsami informacija
- Peržiūros: 55
DR. ANTANAS KUČAS
Chicago 1979
Ši knyga, „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius: Gyvosios Krikščionybės Apaštalas“, parašyta Dr. Antano Kučo, yra išsami ir kruopščiai dokumentuota vienos ryškiausių XX a. Lietuvos Bažnyčios asmenybių biografija. Knyga ne tik atskleidžia sudėtingą arkivyskupo gyvenimo kelią, bet ir plačiai nušviečia to meto istorinį, politinį bei religinį kontekstą, kuriame jam teko gyventi ir veikti.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra chronologiškai suskirstyta į skyrius, nuosekliai vedančius skaitytoją per svarbiausius arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus gyvenimo etapus:
Jaunystė ir išsilavinimas: Autorius detaliai aprašo sunkią arkivyskupo vaikystę Lūginės kaime, netoli Marijampolės, ankstyvą tėvų netektį ir ligos paženklintus metus. Nepaisant visų sunkumų, atsiskleidžia jaunuolio atkaklumas ir troškimas siekti mokslo, pradedant Marijampolės gimnazija ir baigiant studijomis Kielcų bei Varšuvos seminarijose, Petrapilio Dvasinėje Akademijoje ir galiausiai Friburgo universitete Šveicarijoje. Šis laikotarpis parodo jo intelektualinį brendimą ir gilų dvasinį pamatą.
Kunigiška veikla ir Marijonų atnaujinimas: Grįžęs po studijų, kunigas Matulevičius pasižymėjo kaip gabus sociologijos ir teologijos profesorius Petrapilio Akademijoje. Tačiau vienas svarbiausių jo gyvenimo darbų – merdinčios Marijonų Vienuolijos atnaujinimas. Knygoje išsamiai nušviečiamos jo pastangos slapta, carinės Rusijos priespaudos sąlygomis, prikelti vienuoliją, suteikiant jai naujus, moderniems laikams pritaikytus įstatus ir veiklos kryptį.
Vyskupavimas audringame Vilniuje: 1918 m., sudėtingu Lietuvai ir Lenkijai istoriniu metu, Jurgis Matulevičius buvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Autorius, remdamasis paties arkivyskupo dienoraščiais ir laiškais, atskleidžia milžiniškus iššūkius: besikeičiančias okupacines valdžias (vokiečių, bolševikų, lenkų), tautinių konfliktų įtampą ir nuolatinius politinius spaudimus. Nepaisant visko, arkivyskupas išliko tvirtas savo, kaip ganytojo, pozicijoje, stengdamasis vienodai tarnauti visų tautybių tikintiesiems – lietuviams, lenkams ir gudams. Ši knygos dalis ypač vertinga, nes atskleidžia jo, kaip diplomato ir taikytojo, savybes.
Apaštališkasis Vizitatorius ir Lietuvos Bažnytinės Provincijos įkūrėjas: 1925 m. pasitraukęs iš Vilniaus vyskupo pareigų, arkivyskupas Matulevičius popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas Apaštališkuoju Vizitatoriumi Lietuvai. Ši misija buvo vainikuota Lietuvos Bažnytinės Provincijos įsteigimu 1926 m. ir konkordato su Šventuoju Sostu paruošimu. Tai buvo istorinis įvykis, įtvirtinęs Lietuvos Katalikų Bažnyčios savarankiškumą.
Autoriaus stilius ir šaltiniai
Dr. Antanas Kučas parašė ne panegiriką, o išsamų mokslinį veikalą. Knyga pasižymi kruopščiu darbu su šaltiniais. Autorius plačiai naudojosi paties arkivyskupo rašytiniu palikimu – jo dvasiniu dienoraščiu, laiškais, oficialiais raštais. Bibliografijoje nurodomi gausūs archyviniai šaltiniai, kas suteikia knygai didelį istorinį svorį ir patikimumą.
Išvados
Tai fundamentali biografija, būtina kiekvienam, besidominčiam ne tik arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus asmenybe, bet ir sudėtinga XX a. pradžios Lietuvos istorija. Knyga atskleidžia nepaprasto dvasininko, intelektualo, diplomato ir lyderio portretą, kuris sugebėjo išlikti tvirtas moralinis autoritetas pačių didžiausių istorinių audrų sūkuryje. Tai pasakojimas apie žmogų, kurio gyvenimo šūkis „Nugalėk blogį gerumu“ (Vince malum in bono) buvo ne tik žodžiai, bet ir kasdienė jo veiklos realybė.
Knygos struktūra ir turinys
Knyga yra chronologiškai suskirstyta į skyrius, nuosekliai vedančius skaitytoją per svarbiausius arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus gyvenimo etapus:
Jaunystė ir išsilavinimas: Autorius detaliai aprašo sunkią arkivyskupo vaikystę Lūginės kaime, netoli Marijampolės, ankstyvą tėvų netektį ir ligos paženklintus metus. Nepaisant visų sunkumų, atsiskleidžia jaunuolio atkaklumas ir troškimas siekti mokslo, pradedant Marijampolės gimnazija ir baigiant studijomis Kielcų bei Varšuvos seminarijose, Petrapilio Dvasinėje Akademijoje ir galiausiai Friburgo universitete Šveicarijoje. Šis laikotarpis parodo jo intelektualinį brendimą ir gilų dvasinį pamatą.
Kunigiška veikla ir Marijonų atnaujinimas: Grįžęs po studijų, kunigas Matulevičius pasižymėjo kaip gabus sociologijos ir teologijos profesorius Petrapilio Akademijoje. Tačiau vienas svarbiausių jo gyvenimo darbų – merdinčios Marijonų Vienuolijos atnaujinimas. Knygoje išsamiai nušviečiamos jo pastangos slapta, carinės Rusijos priespaudos sąlygomis, prikelti vienuoliją, suteikiant jai naujus, moderniems laikams pritaikytus įstatus ir veiklos kryptį.
Vyskupavimas audringame Vilniuje: 1918 m., sudėtingu Lietuvai ir Lenkijai istoriniu metu, Jurgis Matulevičius buvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Autorius, remdamasis paties arkivyskupo dienoraščiais ir laiškais, atskleidžia milžiniškus iššūkius: besikeičiančias okupacines valdžias (vokiečių, bolševikų, lenkų), tautinių konfliktų įtampą ir nuolatinius politinius spaudimus. Nepaisant visko, arkivyskupas išliko tvirtas savo, kaip ganytojo, pozicijoje, stengdamasis vienodai tarnauti visų tautybių tikintiesiems – lietuviams, lenkams ir gudams. Ši knygos dalis ypač vertinga, nes atskleidžia jo, kaip diplomato ir taikytojo, savybes.
Apaštališkasis Vizitatorius ir Lietuvos Bažnytinės Provincijos įkūrėjas: 1925 m. pasitraukęs iš Vilniaus vyskupo pareigų, arkivyskupas Matulevičius popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas Apaštališkuoju Vizitatoriumi Lietuvai. Ši misija buvo vainikuota Lietuvos Bažnytinės Provincijos įsteigimu 1926 m. ir konkordato su Šventuoju Sostu paruošimu. Tai buvo istorinis įvykis, įtvirtinęs Lietuvos Katalikų Bažnyčios savarankiškumą.
Autoriaus stilius ir šaltiniai
Dr. Antanas Kučas parašė ne panegiriką, o išsamų mokslinį veikalą. Knyga pasižymi kruopščiu darbu su šaltiniais. Autorius plačiai naudojosi paties arkivyskupo rašytiniu palikimu – jo dvasiniu dienoraščiu, laiškais, oficialiais raštais. Bibliografijoje nurodomi gausūs archyviniai šaltiniai, kas suteikia knygai didelį istorinį svorį ir patikimumą.
Išvados
Tai fundamentali biografija, būtina kiekvienam, besidominčiam ne tik arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus asmenybe, bet ir sudėtinga XX a. pradžios Lietuvos istorija. Knyga atskleidžia nepaprasto dvasininko, intelektualo, diplomato ir lyderio portretą, kuris sugebėjo išlikti tvirtas moralinis autoritetas pačių didžiausių istorinių audrų sūkuryje. Tai pasakojimas apie žmogų, kurio gyvenimo šūkis „Nugalėk blogį gerumu“ (Vince malum in bono) buvo ne tik žodžiai, bet ir kasdienė jo veiklos realybė.
Skaityti daugiau: ARKIVYSKUPAS JURGIS MATULAITIS MATULEVIČIUS
- Išsami informacija
- Peržiūros: 336
Leliotas
Kaunas, 1991
Ši knyga, „Gyvenimo problemos sprendimas“ , kurią parašė autorius Leliotas , yra išsamus krikščioniškos (katalikiškos) pasaulėžiūros vadovas, skirtas jaunimui ir visiems, ieškantiems atsakymų į esminius būties klausimus. Pirmą kartą išleista Briuselyje įvairiomis kalbomis leidykloje „Gyvenimas su Dievu“ , ši knyga Lietuvoje sovietmečiu buvo platinama perrašyta mašinėlėmis, o 1991 metais Kaune ją išleido leidykla „Šviesa“. Knygos įžangoje cituojamas 1965 m. rusiško „Izvestijų“ numerio atsiliepimas, kuriame apgailestaujama, kad marksistinė literatūra neturi lygiaverčio atsako į tuos pačius gyvenimo prasmės klausimus, taip pabrėžiant, jog „pasaulyje vyksta kova dėl žmonių sielų“.
Knygos struktūra ir turinys
Autorius savo veikalą struktūrizuoja logiškai ir sistemingai, vesdamas skaitytoją nuo universalių klausimų iki konkretaus krikščioniškojo atsakymo. Knyga padalinta į tris pagrindines dalis, kurios toliau skirstomos į skyrius.
A dalis: Iškeliant Klausimą
Ši dalis pradedama keturiais esminiais egzistenciniais klausimais, kurie jaudina kiekvieną mąstantį žmogų:
Kam gyvenu? Autorius aprašo keistą žmogaus būseną – buvimą ant didžiuliu greičiu skriejančio Žemės rutulio, kurio prasmė nėra akivaizdi.
Kam mirštu? Čia apmąstomas mirties neišvengiamumas ir laikinumas, pabrėžiant prieštaravimą tarp mirties ir žmoguje degančio troškimo gyventi.
Kam kenčiu? Nagrinėjama fizinės ir moralinės kančios problema, apimanti ligas, nusivylimus, netektis ir bendrą pasaulyje egzistuojantį skausmą.
Kam darau pikta? Keliamas vidinio prieštaravimo klausimas – kodėl žmogus, dažnai trokšdamas gėrio, vis tiek elgiasi blogai.
Iškėlęs šias problemas, autorius aptaria įvairius žmonių požiūrius į jas: tuos, kurie apie tai visai negalvoja dėl auklėjimo, lengvabūdiškumo ar baimės ; ir tuos, kurie ieško, bet neranda atsakymų. Galiausiai, nustatomas kriterijus teisingam sprendimui: jis turi būti protingas, pilnas, harmoningas, priimtinas visiems žmonėms ir galiojantis visose gyvenimo aplinkybėse.
B dalis: Žmogiškosios Dramos Fonas
Šioje dalyje skaitytojas kviečiamas apmąstyti savo vietą visatoje. Autorius supriešina milžiniškus kosmoso dydžius (šviesmečius, galaktikas) su mažaisiais materijos dydžiais (atomais, elektronais). Šis sugretinimas skirtas sukelti nuostabą, pripažinti paslapčių egzistavimą ir ugdyti nuolankumą bei imlumą tiesai. Autorius pabrėžia, kad net šiuolaikinis mokslas pripažįsta savo ribas ir susiduria su paslaptimis, todėl ir religijoje esančios paslaptys neturėtų būti atmetamos vien dėl to, kad protas jų pilnai neaprėpia.
C dalis ir tolimesnės dalys: Drama ir Jos Sprendimas
Trečioji knygos dalis pristato dramos veikėjus – Žmogų ir Dievą. Čia pateikiami loginiai ir mokslininkų (pvz., Pastero, Fabro, Einšteino) liudijimais paremti argumentai už Dievo egzistavimą. Toliau krikščioniškasis atsakymas išdėstomas penkių aktų dramos forma:
Kūrėjo darbas: Pasaulio ir žmogaus sukūrimas, jo prigimtis ir pašaukimas pažinti, mylėti ir tarnauti Dievui, taip tęsiant kūrybos darbą.
Kvietimas į aukštesnį gyvenimą: Dievo malonės dovana, per kurią žmogus kviečiamas dalyvauti pačiame dieviškame gyvenime.
Gimtoji nuodėmė: Žmogaus laisva valia padarytas pasirinkimas atmesti Dievo planą, dėl kurio buvo prarasta malonė ir harmonija.
Atpirkimas: Dievo meilės aktas, kai Jis, tapęs žmogumi Jėzumi Kristumi, savo kančia ir mirtimi atkuria ryšį tarp Kūrėjo ir kūrinių.
Bažnyčia: Kristaus įsteigta bendruomenė, per kurią Jo buvimas ir atpirkimo darbas tęsiamas pasaulyje.
Knygoje detaliai aptariamos tokios temos kaip Švenčiausioji Trejybė , Kristaus istoriškumas ir dieviškumas , Mergelės Marijos vaidmuo , sakramentai, ir Bažnyčios misija. Ypač didelis dėmesys skiriamas parodyti, kad krikščioniškasis tikėjimas ne niekina, o išaukština žmogiškąsias vertybes: kūną, protą, meną, draugystę ir meilę.
Stilius ir vertinimas
Knyga parašyta gyvu ir lengvai skaitomu stiliumi, gausu retorinių klausimų, poetinių citatų ir vaizdingų palyginimų, kurie padeda skaitytojui geriau įsisavinti sudėtingas teologines ir filosofines idėjas. Autorius nevengia dialogo su mokslu, cituoja garsius mokslininkus ir stengiasi parodyti, kad tarp tikėjimo ir mokslo nėra esminio prieštaravimo.
„Gyvenimo problemos sprendimas“ yra apologetinis veikalas, siekiantis ne tik išdėstyti krikščioniškąjį mokymą, bet ir įrodyti jo pranašumą prieš kitas pasaulėžiūras, ypač materialistines. Tai išsamus ir struktūruotas įvadas į katalikybę, kuris gali būti naudingas tiek tikėjimo ieškančiam jaunimui, tiek norintiems pagilinti savo religines žinias. Knyga sėkmingai atsako į pačioje pradžioje iškeltus klausimus, pateikdama kančią, mirtį ir blogį kaip atpirkimo dramos dalis, kurios įgyja prasmę Kristaus aukoje ir prisikėlime.
Knygos struktūra ir turinys
Autorius savo veikalą struktūrizuoja logiškai ir sistemingai, vesdamas skaitytoją nuo universalių klausimų iki konkretaus krikščioniškojo atsakymo. Knyga padalinta į tris pagrindines dalis, kurios toliau skirstomos į skyrius.
A dalis: Iškeliant Klausimą
Ši dalis pradedama keturiais esminiais egzistenciniais klausimais, kurie jaudina kiekvieną mąstantį žmogų:
Kam gyvenu? Autorius aprašo keistą žmogaus būseną – buvimą ant didžiuliu greičiu skriejančio Žemės rutulio, kurio prasmė nėra akivaizdi.
Kam mirštu? Čia apmąstomas mirties neišvengiamumas ir laikinumas, pabrėžiant prieštaravimą tarp mirties ir žmoguje degančio troškimo gyventi.
Kam kenčiu? Nagrinėjama fizinės ir moralinės kančios problema, apimanti ligas, nusivylimus, netektis ir bendrą pasaulyje egzistuojantį skausmą.
Kam darau pikta? Keliamas vidinio prieštaravimo klausimas – kodėl žmogus, dažnai trokšdamas gėrio, vis tiek elgiasi blogai.
Iškėlęs šias problemas, autorius aptaria įvairius žmonių požiūrius į jas: tuos, kurie apie tai visai negalvoja dėl auklėjimo, lengvabūdiškumo ar baimės ; ir tuos, kurie ieško, bet neranda atsakymų. Galiausiai, nustatomas kriterijus teisingam sprendimui: jis turi būti protingas, pilnas, harmoningas, priimtinas visiems žmonėms ir galiojantis visose gyvenimo aplinkybėse.
B dalis: Žmogiškosios Dramos Fonas
Šioje dalyje skaitytojas kviečiamas apmąstyti savo vietą visatoje. Autorius supriešina milžiniškus kosmoso dydžius (šviesmečius, galaktikas) su mažaisiais materijos dydžiais (atomais, elektronais). Šis sugretinimas skirtas sukelti nuostabą, pripažinti paslapčių egzistavimą ir ugdyti nuolankumą bei imlumą tiesai. Autorius pabrėžia, kad net šiuolaikinis mokslas pripažįsta savo ribas ir susiduria su paslaptimis, todėl ir religijoje esančios paslaptys neturėtų būti atmetamos vien dėl to, kad protas jų pilnai neaprėpia.
C dalis ir tolimesnės dalys: Drama ir Jos Sprendimas
Trečioji knygos dalis pristato dramos veikėjus – Žmogų ir Dievą. Čia pateikiami loginiai ir mokslininkų (pvz., Pastero, Fabro, Einšteino) liudijimais paremti argumentai už Dievo egzistavimą. Toliau krikščioniškasis atsakymas išdėstomas penkių aktų dramos forma:
Kūrėjo darbas: Pasaulio ir žmogaus sukūrimas, jo prigimtis ir pašaukimas pažinti, mylėti ir tarnauti Dievui, taip tęsiant kūrybos darbą.
Kvietimas į aukštesnį gyvenimą: Dievo malonės dovana, per kurią žmogus kviečiamas dalyvauti pačiame dieviškame gyvenime.
Gimtoji nuodėmė: Žmogaus laisva valia padarytas pasirinkimas atmesti Dievo planą, dėl kurio buvo prarasta malonė ir harmonija.
Atpirkimas: Dievo meilės aktas, kai Jis, tapęs žmogumi Jėzumi Kristumi, savo kančia ir mirtimi atkuria ryšį tarp Kūrėjo ir kūrinių.
Bažnyčia: Kristaus įsteigta bendruomenė, per kurią Jo buvimas ir atpirkimo darbas tęsiamas pasaulyje.
Knygoje detaliai aptariamos tokios temos kaip Švenčiausioji Trejybė , Kristaus istoriškumas ir dieviškumas , Mergelės Marijos vaidmuo , sakramentai, ir Bažnyčios misija. Ypač didelis dėmesys skiriamas parodyti, kad krikščioniškasis tikėjimas ne niekina, o išaukština žmogiškąsias vertybes: kūną, protą, meną, draugystę ir meilę.
Stilius ir vertinimas
Knyga parašyta gyvu ir lengvai skaitomu stiliumi, gausu retorinių klausimų, poetinių citatų ir vaizdingų palyginimų, kurie padeda skaitytojui geriau įsisavinti sudėtingas teologines ir filosofines idėjas. Autorius nevengia dialogo su mokslu, cituoja garsius mokslininkus ir stengiasi parodyti, kad tarp tikėjimo ir mokslo nėra esminio prieštaravimo.
„Gyvenimo problemos sprendimas“ yra apologetinis veikalas, siekiantis ne tik išdėstyti krikščioniškąjį mokymą, bet ir įrodyti jo pranašumą prieš kitas pasaulėžiūras, ypač materialistines. Tai išsamus ir struktūruotas įvadas į katalikybę, kuris gali būti naudingas tiek tikėjimo ieškančiam jaunimui, tiek norintiems pagilinti savo religines žinias. Knyga sėkmingai atsako į pačioje pradžioje iškeltus klausimus, pateikdama kančią, mirtį ir blogį kaip atpirkimo dramos dalis, kurios įgyja prasmę Kristaus aukoje ir prisikėlime.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 27
Jovita Niūniavaitė-Lesienė Antanas Lesys
Vilnius 2017
Jovitos Niūniavaitės-Lesienės ir istoriko Antano Lesio 2017 metais išleista knyga „Fanatikas“ yra išsami ir dokumentais paremta biografija, skirta Garbės kanauninkui Vytautui Juozui Vaičiūnui – politiniam kaliniui ir kovotojui už tikėjimą bei Lietuvos laisvę. Knygos pavadinimas, paimtas tiesiai iš KGB operatyvinės bylos, kurioje V. J. Vaičiūnas buvo įvardytas slapyvardžiu „Fanatikas“, iš karto nusako pagrindinio herojaus bekompromisę laikyseną ir knygos toną.
Gyvenimas, paženklintas kovos
Knyga chronologiškai ir tematiškai atskleidžia V. J. Vaičiūno (g. 1930 m.) gyvenimo kelią, kuris buvo kupinas dramatiškų išbandymų ir nepalaužiamos dvasios. Jaunystėje netekęs mamos, mokęsis Vytėnų saleziečių gimnazijoje, vėliau Žemės ūkio mokykloje, jis tarnavo sovietinėje armijoje ir kelerius metus dirbo Norilske. Grįžęs į Lietuvą, baigė Kauno statybos technikumą ir Politechnikos institutą, sukūrė šeimą.
Lemtingas posūkis jo gyvenime įvyko 1972 m., kai jis pateko į KGB akiratį dėl aktyvaus dalyvavimo pogrindinėje veikloje – religinės literatūros, įskaitant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ (LKBK), spausdinimo ir platinimo kartu su kunigu Juozu Zdebskiu, Petru Petroniu, Petru Plumpa ir kitais disidentais.
Disidentinė veikla ir KGB persekiojimas
Knygoje, remiantis gausia archyvine medžiaga, detaliai nušviečiama V. J. Vaičiūno disidentinė veikla ir KGB represijos. KGB bylose jis buvo žinomas ne tik kaip „Fanatikas“, bet ir slapyvardžiais „Inžinierius“ bei „Vladas“. Būdamas inžinieriumi, jis įrenginėjo ir prižiūrėjo pogrindines spaustuves, gamino kopijavimo aparatus „ERA“.
Knygoje atskleidžiami brutalūs KGB metodai:
Specialiosios priemonės: 1980 m. spalio 3 d. KGB, gavusi leidimą iš Maskvos, prieš V. J. Vaičiūną ir kun. J. Zdebskį panaudojo specialią priemonę – jie buvo apdeginti nežinomomis cheminėmis medžiagomis, siekiant juos sukompromituoti ir priversti nutraukti aktyvią veiklą.
Helsinkio grupė: Persekiojimai ir areštai retinant Lietuvos Helsinkio grupės gretas, 1980 m. pabaigoje V. J. Vaičiūnas sutiko tapti šios grupės nariu.
Areštas ir teismas: Jis buvo suimtas už dalyvavimą ir maldininkų eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą organizavimą. 1981 m. birželio 26 d. LSSR Aukščiausiasis Teismas jį nuteisė kalėti dvejus su puse metų bendrojo režimo kolonijoje.
Kalėjimas ir kelias į kunigystę
V. J. Vaičiūnas buvo kalinamas Lukiškių kalėjime, kur buvo patalpintas į kamerą su kriminaliniais nusikaltėliais, vėliau – Pravieniškėse ir galiausiai ištremtas į vieną žiauriausių lagerių Čeliabinsko srityje, Bakalo mieste. Knygoje cituojami jo laiškai iš lagerio, liudijantys apie nežmoniškas sąlygas, badą, ligas ir nepalaužiamą tikėjimą. Būtent lageryje, sunkiai susirgęs dizenterija ir atsidūręs ant mirties slenksčio, jis davė Dievui pažadą, jei pagis, tapti kunigu.
Grįžęs iš lagerio 1983 m., sulaukęs 53-ejų, V. J. Vaičiūnas, palaikomas vyskupų Vincento Sladkevičiaus ir Julijono Steponavičiaus, įstojo į pogrindinę Kunigų seminariją. Jo žmona Levutė, su kuria darniai pragyveno 30 metų, priėmė skaistybės įžadą ir palaimino vyro sprendimą, taip patvirtindama savo didžiulę auką.
Tarnystė Bažnyčiai ir Tėvynei
Tapęs kunigu, V. J. Vaičiūnas dirbo Kybartuose, Krikštonyse, Vištytyje, o nuo 1993 m. – Šlienavos parapijos klebonu. Knygoje plačiai aprašomas jo, kaip klebono, pasiaukojamas darbas: turėdamas statybininko ir elektriko įgūdžių, jis pats projektavo ir statė, restauravo bažnyčią, pastatė naują bokštą bei parapijos namus, įkūrė kelis muziejus. Jo nuopelnai buvo įvertinti – jam suteiktas Garbės kanauninko titulas, Vyčio Kryžiaus IV laipsnio ordinas ir laisvės kovų dalyvio statusas.
Apibendrinimas
„Fanatikas“ – tai ne tik biografija, bet ir svarbus istorinis dokumentas, atskleidžiantis sovietinio režimo represijas prieš Bažnyčią ir laisvą žodį. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis ir archyviniais dokumentais, tarp jų – KGB sekimo medžiaga, teismo nuosprendžiai, paties V. J. Vaičiūno ir kitų disidentų pareiškimai valdžios institucijoms. Tai pasakojimas apie žmogų, kurio gyvenimas – nuo kumečio dalios iki pogrindinės kovos, nuo kalinio iki kunigo – tapo gyvu tikėjimo, pasiaukojimo ir meilės Tėvynei liudijimu.
Gyvenimas, paženklintas kovos
Knyga chronologiškai ir tematiškai atskleidžia V. J. Vaičiūno (g. 1930 m.) gyvenimo kelią, kuris buvo kupinas dramatiškų išbandymų ir nepalaužiamos dvasios. Jaunystėje netekęs mamos, mokęsis Vytėnų saleziečių gimnazijoje, vėliau Žemės ūkio mokykloje, jis tarnavo sovietinėje armijoje ir kelerius metus dirbo Norilske. Grįžęs į Lietuvą, baigė Kauno statybos technikumą ir Politechnikos institutą, sukūrė šeimą.
Lemtingas posūkis jo gyvenime įvyko 1972 m., kai jis pateko į KGB akiratį dėl aktyvaus dalyvavimo pogrindinėje veikloje – religinės literatūros, įskaitant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ (LKBK), spausdinimo ir platinimo kartu su kunigu Juozu Zdebskiu, Petru Petroniu, Petru Plumpa ir kitais disidentais.
Disidentinė veikla ir KGB persekiojimas
Knygoje, remiantis gausia archyvine medžiaga, detaliai nušviečiama V. J. Vaičiūno disidentinė veikla ir KGB represijos. KGB bylose jis buvo žinomas ne tik kaip „Fanatikas“, bet ir slapyvardžiais „Inžinierius“ bei „Vladas“. Būdamas inžinieriumi, jis įrenginėjo ir prižiūrėjo pogrindines spaustuves, gamino kopijavimo aparatus „ERA“.
Knygoje atskleidžiami brutalūs KGB metodai:
Specialiosios priemonės: 1980 m. spalio 3 d. KGB, gavusi leidimą iš Maskvos, prieš V. J. Vaičiūną ir kun. J. Zdebskį panaudojo specialią priemonę – jie buvo apdeginti nežinomomis cheminėmis medžiagomis, siekiant juos sukompromituoti ir priversti nutraukti aktyvią veiklą.
Helsinkio grupė: Persekiojimai ir areštai retinant Lietuvos Helsinkio grupės gretas, 1980 m. pabaigoje V. J. Vaičiūnas sutiko tapti šios grupės nariu.
Areštas ir teismas: Jis buvo suimtas už dalyvavimą ir maldininkų eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą organizavimą. 1981 m. birželio 26 d. LSSR Aukščiausiasis Teismas jį nuteisė kalėti dvejus su puse metų bendrojo režimo kolonijoje.
Kalėjimas ir kelias į kunigystę
V. J. Vaičiūnas buvo kalinamas Lukiškių kalėjime, kur buvo patalpintas į kamerą su kriminaliniais nusikaltėliais, vėliau – Pravieniškėse ir galiausiai ištremtas į vieną žiauriausių lagerių Čeliabinsko srityje, Bakalo mieste. Knygoje cituojami jo laiškai iš lagerio, liudijantys apie nežmoniškas sąlygas, badą, ligas ir nepalaužiamą tikėjimą. Būtent lageryje, sunkiai susirgęs dizenterija ir atsidūręs ant mirties slenksčio, jis davė Dievui pažadą, jei pagis, tapti kunigu.
Grįžęs iš lagerio 1983 m., sulaukęs 53-ejų, V. J. Vaičiūnas, palaikomas vyskupų Vincento Sladkevičiaus ir Julijono Steponavičiaus, įstojo į pogrindinę Kunigų seminariją. Jo žmona Levutė, su kuria darniai pragyveno 30 metų, priėmė skaistybės įžadą ir palaimino vyro sprendimą, taip patvirtindama savo didžiulę auką.
Tarnystė Bažnyčiai ir Tėvynei
Tapęs kunigu, V. J. Vaičiūnas dirbo Kybartuose, Krikštonyse, Vištytyje, o nuo 1993 m. – Šlienavos parapijos klebonu. Knygoje plačiai aprašomas jo, kaip klebono, pasiaukojamas darbas: turėdamas statybininko ir elektriko įgūdžių, jis pats projektavo ir statė, restauravo bažnyčią, pastatė naują bokštą bei parapijos namus, įkūrė kelis muziejus. Jo nuopelnai buvo įvertinti – jam suteiktas Garbės kanauninko titulas, Vyčio Kryžiaus IV laipsnio ordinas ir laisvės kovų dalyvio statusas.
Apibendrinimas
„Fanatikas“ – tai ne tik biografija, bet ir svarbus istorinis dokumentas, atskleidžiantis sovietinio režimo represijas prieš Bažnyčią ir laisvą žodį. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis ir archyviniais dokumentais, tarp jų – KGB sekimo medžiaga, teismo nuosprendžiai, paties V. J. Vaičiūno ir kitų disidentų pareiškimai valdžios institucijoms. Tai pasakojimas apie žmogų, kurio gyvenimas – nuo kumečio dalios iki pogrindinės kovos, nuo kalinio iki kunigo – tapo gyvu tikėjimo, pasiaukojimo ir meilės Tėvynei liudijimu.
Skaityti daugiau: FANATIKAS Skiriama VYTAUTUI JUOZUI VAIČIŪNUI
- Išsami informacija
- Peržiūros: 17
Kun. A. Liepinis
Panevėžys 1933
Žodžiai Paragina, Pavyzdžiai Patraukia: Kun. A. Liepinio „Kitų Pėdomis“
Kunigo A. Liepinio 1933 metais sudaryta knyga „Kitų pėdomis“ yra ne romanas ar teologinis traktatas, o, kaip nurodo paantraštė, „pavyzdžių rinkinys“. Tai tikra dvasinių ir moralinių pamokymų mozaika, sudėliota iš šimtų trumpų istorijų, legendų, palyginimų ir istorinių anekdotų. Vadovaudamasis sena tiesa, kad „žodžiai paragina, o pavyzdžiai patraukia“, autorius siekia ne abstrakčiai aiškinti dorybes ir ydas, o jas iliustruoti gyvais, įsimenančiais pasakojimais, skirtais plačiajai visuomenei, o ypač jaunimui.
Dorovės Pamokos Gyvenimo Istorijose
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas skirtas tam tikrai krikščioniškosios dorovės sričiai. Skaitytojas čia ras skyrius apie amžinąsias tiesas, Dievo ir artimo meilę, Dievo Apvaizdą, maldą, sakramentus, Dešimt Dievo įsakymų ir pagrindines dorybes.
Kiekvienas skyrius yra pripildytas trumpų, sunumeruotų pasakojimų, kurių herojais tampa patys įvairiausi asmenys:
Šventieji ir istoriniai veikėjai: Nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio ir palaimintojo kun. Don Bosko iki Sokrato, Aleksandro Didžiojo ir Napoleono. Jų gyvenimo epizodai pateikiami kaip konkretūs dorybės (pvz., nusižeminimo, drąsos) ar ydos (pvz., puikybės, žiaurumo) pavyzdžiai.
Paprasti žmonės: Knygoje gausu istorijų apie bevardžius ūkininkus, amatininkus, karius, motinas ir vaikus, kurių kasdieniai poelgiai atskleidžia didingą tikėjimą, pasiaukojimą ar, atvirkščiai, moralinį nuopuolį.
Legendos ir palyginimai: Autorius nevengia ir alegorinių pasakojimų ar legendų (pvz., apie karalių, ieškantį laimės, ar apie vėžlį, simbolizuojantį laiką), kurie vaizdžiai ir įtaigiai perteikia dvasines tiesas.
Kiekviena istorija yra trumpa, lengvai skaitoma ir turi aiškią moralinę potekstę. Tai tarsi maži dvasiniai perlai, kurių kiekvienas savaip nušviečia kelią į dorą gyvenimą.
Paprastumo Galia
Knygos stilius yra paprastas ir aiškus, pritaikytas to meto skaitytojui. Autorius nesileidžia į sudėtingus teologinius samprotavimus, o kalba per konkrečius vaizdinius. Tai daro knygą nepaprastai paveikia. Ji skirta ne tiek intelektualinei analizei, kiek širdies ugdymui. Tai puikus įrankis tėvams, auklėtojams ir kunigams, ieškantiems medžiagos pamokslams ar pokalbiams apie dorovę.
Išvados
„Kitų pėdomis“ yra klasikinis tarpukario Lietuvos religinės didaktinės literatūros pavyzdys. Nors praėjo daug laiko, knygos vertė nesumažėjo. Joje surinktos istorijos yra universalios ir paliečia amžinąsias gėrio ir blogio, dorybės ir nuodėmės temas. Tai įkvepiantis ir pamokantis skaitinys kiekvienam, kuris tiki, kad geras pavyzdys yra geriausias mokytojas, ir kuris nori savo gyvenimą grįsti tvirtais moraliniais principais, sekdamas tų, kurie ėjo prieš mus, pėdomis.
Kunigo A. Liepinio 1933 metais sudaryta knyga „Kitų pėdomis“ yra ne romanas ar teologinis traktatas, o, kaip nurodo paantraštė, „pavyzdžių rinkinys“. Tai tikra dvasinių ir moralinių pamokymų mozaika, sudėliota iš šimtų trumpų istorijų, legendų, palyginimų ir istorinių anekdotų. Vadovaudamasis sena tiesa, kad „žodžiai paragina, o pavyzdžiai patraukia“, autorius siekia ne abstrakčiai aiškinti dorybes ir ydas, o jas iliustruoti gyvais, įsimenančiais pasakojimais, skirtais plačiajai visuomenei, o ypač jaunimui.
Dorovės Pamokos Gyvenimo Istorijose
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas skirtas tam tikrai krikščioniškosios dorovės sričiai. Skaitytojas čia ras skyrius apie amžinąsias tiesas, Dievo ir artimo meilę, Dievo Apvaizdą, maldą, sakramentus, Dešimt Dievo įsakymų ir pagrindines dorybes.
Kiekvienas skyrius yra pripildytas trumpų, sunumeruotų pasakojimų, kurių herojais tampa patys įvairiausi asmenys:
Šventieji ir istoriniai veikėjai: Nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio ir palaimintojo kun. Don Bosko iki Sokrato, Aleksandro Didžiojo ir Napoleono. Jų gyvenimo epizodai pateikiami kaip konkretūs dorybės (pvz., nusižeminimo, drąsos) ar ydos (pvz., puikybės, žiaurumo) pavyzdžiai.
Paprasti žmonės: Knygoje gausu istorijų apie bevardžius ūkininkus, amatininkus, karius, motinas ir vaikus, kurių kasdieniai poelgiai atskleidžia didingą tikėjimą, pasiaukojimą ar, atvirkščiai, moralinį nuopuolį.
Legendos ir palyginimai: Autorius nevengia ir alegorinių pasakojimų ar legendų (pvz., apie karalių, ieškantį laimės, ar apie vėžlį, simbolizuojantį laiką), kurie vaizdžiai ir įtaigiai perteikia dvasines tiesas.
Kiekviena istorija yra trumpa, lengvai skaitoma ir turi aiškią moralinę potekstę. Tai tarsi maži dvasiniai perlai, kurių kiekvienas savaip nušviečia kelią į dorą gyvenimą.
Paprastumo Galia
Knygos stilius yra paprastas ir aiškus, pritaikytas to meto skaitytojui. Autorius nesileidžia į sudėtingus teologinius samprotavimus, o kalba per konkrečius vaizdinius. Tai daro knygą nepaprastai paveikia. Ji skirta ne tiek intelektualinei analizei, kiek širdies ugdymui. Tai puikus įrankis tėvams, auklėtojams ir kunigams, ieškantiems medžiagos pamokslams ar pokalbiams apie dorovę.
Išvados
„Kitų pėdomis“ yra klasikinis tarpukario Lietuvos religinės didaktinės literatūros pavyzdys. Nors praėjo daug laiko, knygos vertė nesumažėjo. Joje surinktos istorijos yra universalios ir paliečia amžinąsias gėrio ir blogio, dorybės ir nuodėmės temas. Tai įkvepiantis ir pamokantis skaitinys kiekvienam, kuris tiki, kad geras pavyzdys yra geriausias mokytojas, ir kuris nori savo gyvenimą grįsti tvirtais moraliniais principais, sekdamas tų, kurie ėjo prieš mus, pėdomis.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 12
Kun. A. Liepinis
Panevėžys 1937
Gyvenimo Mokykla Tęsiasi: Kun. A. Liepinio „Kitų Pėdomis II“
Po sėkmingo pirmojo tomo, kunigas A. Liepinis 1937 metais pristatė antrąją „pavyzdžių rinkinio“ dalį – „Kitų pėdomis II“. Ši knyga tęsia pirmosios dalies misiją – per trumpas, įsimenančias istorijas ugdyti skaitytojo, ypač jaunimo, moralę ir tikėjimą. Autorius, atsižvelgdamas į skaitytojų pageidavimus, šį kartą rinkinį praturtino pavyzdžiais iš Lietuvos istorijos ir gyvenimo, taip dar labiau priartindamas amžinąsias tiesas prie vietinio konteksto.
Dorybių ir Ydų Veidrodis
Antroji dalis išlaiko pirmosios struktūrą – knyga suskirstyta į teminius skyrius, skirtus pagrindiniams krikščioniškojo gyvenimo aspektams. Temos apima platų spektrą: nuo fundamentalių klausimų apie gyvenimo tikslą, Dievo Apvaizdą ir tikėjimą, iki konkrečių dorybių ir pareigų, tokių kaip meilė artimui, ištikimybė, sąžiningumas, pagarba tėvams ir meilė Tėvynei.
Kiekvienas skyrius – tai lyg atskira pamoka, iliustruota daugybe trumpų pasakojimų:
Lietuvos Atspindžiai: Šioje dalyje ypač išryškėja lietuviškasis elementas. Greta universalių šventųjų ir pasaulio istorijos veikėjų, sutinkame vyskupą Motiejų Valančių, Mikalojų Daukšą, kunigaikštį Kęstutį. Pasakojama apie knygnešių žygius, kovas dėl lietuviškos spaudos ir tikėjimo išsaugojimo carinės priespaudos metais. Šie pavyzdžiai ne tik moko bendražmogiškų dorybių, bet ir ugdo tautinį pasididžiavimą bei patriotiškumą.
Kasdienybės Herojai: Kaip ir pirmoje dalyje, gausu istorijų apie paprastus žmones – sąžiningus tarnus, pasiaukojančias motinas, drąsius karius. Jų poelgiai parodo, kad didvyriškumas slypi ne tik didžiuose žygiuose, bet ir kasdienėje ištikimybėje savo pareigoms.
Įtaigūs Palyginimai: Autorius meistriškai naudoja legendas ir palyginimus, kad sudėtingos tiesos taptų lengvai suprantamos. Istorijos apie „sąžinės varpelį“, „gyvenimo ir mirties duris“ ar „nykštuko ir erelio pasaką“ ilgam įstringa atmintyje ir veikia skaitytojo vaizduotę.
Pamokslininko Žodis
Knygos stilius išlieka paprastas, aiškus ir didaktiškas. Kiekviena istorija turi aiškų tikslą – pamokyti, įkvėpti, perspėti. Tai ne meninė proza, o veikiau pamokslo dalis, kurioje konkretus pavyzdys tarnauja kaip argumentas, patvirtinantis moralinę tiesą. Atsižvelgdamas į kritiką, autorius šioje dalyje nurodo ir šaltinius, iš kurių pavyzdžiai paimti, taip suteikdamas rinkiniui daugiau solidumo.
Išvados
„Kitų pėdomis II“ yra sėkmingas pirmosios dalies tęsinys, dar labiau pritaikytas Lietuvos skaitytojui. Tai turtingas ir įvairiapusis dvasinės išminties lobynas, tinkamas tiek asmeniniam apmąstymui, tiek naudojimui pedagoginiame darbe. Kun. A. Liepinio sudarytas rinkinys yra puikus liudijimas, kaip per konkrečius gyvenimo pavyzdžius galima veiksmingai ugdyti charakterį, stiprinti tikėjimą ir meilę Tėvynei. Tai knyga, kuri moko ne tik žavėtis kitų gerais darbais, bet ir pačiam drąsiai žengti jų pramintomis pėdomis.
Po sėkmingo pirmojo tomo, kunigas A. Liepinis 1937 metais pristatė antrąją „pavyzdžių rinkinio“ dalį – „Kitų pėdomis II“. Ši knyga tęsia pirmosios dalies misiją – per trumpas, įsimenančias istorijas ugdyti skaitytojo, ypač jaunimo, moralę ir tikėjimą. Autorius, atsižvelgdamas į skaitytojų pageidavimus, šį kartą rinkinį praturtino pavyzdžiais iš Lietuvos istorijos ir gyvenimo, taip dar labiau priartindamas amžinąsias tiesas prie vietinio konteksto.
Dorybių ir Ydų Veidrodis
Antroji dalis išlaiko pirmosios struktūrą – knyga suskirstyta į teminius skyrius, skirtus pagrindiniams krikščioniškojo gyvenimo aspektams. Temos apima platų spektrą: nuo fundamentalių klausimų apie gyvenimo tikslą, Dievo Apvaizdą ir tikėjimą, iki konkrečių dorybių ir pareigų, tokių kaip meilė artimui, ištikimybė, sąžiningumas, pagarba tėvams ir meilė Tėvynei.
Kiekvienas skyrius – tai lyg atskira pamoka, iliustruota daugybe trumpų pasakojimų:
Lietuvos Atspindžiai: Šioje dalyje ypač išryškėja lietuviškasis elementas. Greta universalių šventųjų ir pasaulio istorijos veikėjų, sutinkame vyskupą Motiejų Valančių, Mikalojų Daukšą, kunigaikštį Kęstutį. Pasakojama apie knygnešių žygius, kovas dėl lietuviškos spaudos ir tikėjimo išsaugojimo carinės priespaudos metais. Šie pavyzdžiai ne tik moko bendražmogiškų dorybių, bet ir ugdo tautinį pasididžiavimą bei patriotiškumą.
Kasdienybės Herojai: Kaip ir pirmoje dalyje, gausu istorijų apie paprastus žmones – sąžiningus tarnus, pasiaukojančias motinas, drąsius karius. Jų poelgiai parodo, kad didvyriškumas slypi ne tik didžiuose žygiuose, bet ir kasdienėje ištikimybėje savo pareigoms.
Įtaigūs Palyginimai: Autorius meistriškai naudoja legendas ir palyginimus, kad sudėtingos tiesos taptų lengvai suprantamos. Istorijos apie „sąžinės varpelį“, „gyvenimo ir mirties duris“ ar „nykštuko ir erelio pasaką“ ilgam įstringa atmintyje ir veikia skaitytojo vaizduotę.
Pamokslininko Žodis
Knygos stilius išlieka paprastas, aiškus ir didaktiškas. Kiekviena istorija turi aiškų tikslą – pamokyti, įkvėpti, perspėti. Tai ne meninė proza, o veikiau pamokslo dalis, kurioje konkretus pavyzdys tarnauja kaip argumentas, patvirtinantis moralinę tiesą. Atsižvelgdamas į kritiką, autorius šioje dalyje nurodo ir šaltinius, iš kurių pavyzdžiai paimti, taip suteikdamas rinkiniui daugiau solidumo.
Išvados
„Kitų pėdomis II“ yra sėkmingas pirmosios dalies tęsinys, dar labiau pritaikytas Lietuvos skaitytojui. Tai turtingas ir įvairiapusis dvasinės išminties lobynas, tinkamas tiek asmeniniam apmąstymui, tiek naudojimui pedagoginiame darbe. Kun. A. Liepinio sudarytas rinkinys yra puikus liudijimas, kaip per konkrečius gyvenimo pavyzdžius galima veiksmingai ugdyti charakterį, stiprinti tikėjimą ir meilę Tėvynei. Tai knyga, kuri moko ne tik žavėtis kitų gerais darbais, bet ir pačiam drąsiai žengti jų pramintomis pėdomis.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 19
Kun. A. Liepinis
Panevėžys 1939
Dvasios Stiprybė Greitėjančiame Pasaulyje: Kun. A. Liepinio „Kitų Pėdomis III“
Trečioji ir paskutinė kunigo A. Liepinio „pavyzdžių rinkinio“ dalis, „Kitų pėdomis III“, pasirodžiusi 1939 metais, vainikuoja populiariąją seriją, skirtą krikščioniškos moralės ir dvasinių vertybių ugdymui. Kaip ir ankstesnės dalys, ši knyga yra tikras pamokančių istorijų lobynas, tačiau ji išleista pasauliui stovint ant didelių permainų ir neramumų slenksčio. Būtent todėl autoriaus siekis per trumpus, gyvus pasakojimus sustiprinti tikėjimo pamatus tampa ypač aktualus ir prasmingas.
Amžinosios Temos Moderniame Formate
Knyga išlaiko skaitytojų pamėgtą mozaikišką struktūrą. Ji sudaryta iš šimtų trumpų, sunumeruotų pasakojimų, sugrupuotų į teminius skyrius, tokius kaip „Laimė“, „Tikėjimas ir mokslas“, „Šeima“, „Pareiga“, „Darbas“, „Malda“ ir daugelį kitų. Šis formatas, kaip knygos įžangoje pastebi Juozas Trimakas, yra puikiai pritaikytas moderniam, skubančiam žmogui, pratusiam prie greitos informacijos. Knygą galima skaityti kaip „dvasinį dienraštį“, kur kiekvienas „straipsnis“ – atskira istorija – siūlo peno apmąstymams ir praktinių gairių gyvenimui.
Rinkinyje vėl sutinkame platų herojų spektrą: nuo šventųjų ir istorinių asmenybių (šv. Pranciškus Salezietis, Napoleonas, vyskupas Valančius) iki paprastų darbininkų, karių ir motinų, kurių kasdieniai poelgiai tampa didvyriškumo ar moralinio nuopuolio pavyzdžiu. Autorius, kaip ir žadėjo, gausiai įpina pasakojimų iš Lietuvos istorijos, ypač iš kovų dėl tikėjimo ir tautiškumo laikotarpio, taip suteikdamas knygai dar daugiau artumo ir aktualumo lietuvių skaitytojui.
Praktinė Išmintis Kiekvienai Dienai
Pagrindinis knygos tikslas – ne teorizuoti, o rodyti. Kun. A. Liepinis, surinkdamas šiuos pavyzdžius, veikia kaip išmintingas pedagogas ir ganytojas. Jis supranta, kad konkretus, vaizdingas pasakojimas apie narsų karį, pasiaukojančią motiną ar sąžiningą darbininką paveikia širdį daug stipriau nei abstraktūs moraliniai samprotavimai.
Kiekviena istorija, ar tai būtų legenda apie „skardųjį varpą“ – sąžinę, ar tikras pasakojimas apie studentų apaštalavimą, tarnauja kaip veidrodis, kuriame skaitytojas gali pamatyti savo paties dorybes ir ydas. Knyga tampa praktiniu vadovu, mokančiu, kaip elgtis įvairiose gyvenimo situacijose, kaip nugalėti pagundas, išsaugoti tikėjimą ir išlikti doru žmogumi.
Išvados
„Kitų pėdomis III“ sėkmingai užbaigia kun. A. Liepinio trilogiją, palikdama skaitytojams turtingą ir lengvai prieinamą dvasinės išminties šaltinį. Tai knyga, kuri įrodo, jog amžinosios tiesos gali būti perteiktos paprasta ir patrauklia forma. Šis pavyzdžių rinkinys yra vertingas paminklas tarpukario Lietuvos dvasinei kultūrai ir puikus įrankis visiems, ieškantiems įkvėpimo ir moralinių kelrodžių sudėtingame gyvenimo kelyje. Tai paskutinis, bet tvirtas kvietimas ne tik žavėtis kilniais pavyzdžiais, bet ir pačiam sekti jų pramintomis pėdomis.
Trečioji ir paskutinė kunigo A. Liepinio „pavyzdžių rinkinio“ dalis, „Kitų pėdomis III“, pasirodžiusi 1939 metais, vainikuoja populiariąją seriją, skirtą krikščioniškos moralės ir dvasinių vertybių ugdymui. Kaip ir ankstesnės dalys, ši knyga yra tikras pamokančių istorijų lobynas, tačiau ji išleista pasauliui stovint ant didelių permainų ir neramumų slenksčio. Būtent todėl autoriaus siekis per trumpus, gyvus pasakojimus sustiprinti tikėjimo pamatus tampa ypač aktualus ir prasmingas.
Amžinosios Temos Moderniame Formate
Knyga išlaiko skaitytojų pamėgtą mozaikišką struktūrą. Ji sudaryta iš šimtų trumpų, sunumeruotų pasakojimų, sugrupuotų į teminius skyrius, tokius kaip „Laimė“, „Tikėjimas ir mokslas“, „Šeima“, „Pareiga“, „Darbas“, „Malda“ ir daugelį kitų. Šis formatas, kaip knygos įžangoje pastebi Juozas Trimakas, yra puikiai pritaikytas moderniam, skubančiam žmogui, pratusiam prie greitos informacijos. Knygą galima skaityti kaip „dvasinį dienraštį“, kur kiekvienas „straipsnis“ – atskira istorija – siūlo peno apmąstymams ir praktinių gairių gyvenimui.
Rinkinyje vėl sutinkame platų herojų spektrą: nuo šventųjų ir istorinių asmenybių (šv. Pranciškus Salezietis, Napoleonas, vyskupas Valančius) iki paprastų darbininkų, karių ir motinų, kurių kasdieniai poelgiai tampa didvyriškumo ar moralinio nuopuolio pavyzdžiu. Autorius, kaip ir žadėjo, gausiai įpina pasakojimų iš Lietuvos istorijos, ypač iš kovų dėl tikėjimo ir tautiškumo laikotarpio, taip suteikdamas knygai dar daugiau artumo ir aktualumo lietuvių skaitytojui.
Praktinė Išmintis Kiekvienai Dienai
Pagrindinis knygos tikslas – ne teorizuoti, o rodyti. Kun. A. Liepinis, surinkdamas šiuos pavyzdžius, veikia kaip išmintingas pedagogas ir ganytojas. Jis supranta, kad konkretus, vaizdingas pasakojimas apie narsų karį, pasiaukojančią motiną ar sąžiningą darbininką paveikia širdį daug stipriau nei abstraktūs moraliniai samprotavimai.
Kiekviena istorija, ar tai būtų legenda apie „skardųjį varpą“ – sąžinę, ar tikras pasakojimas apie studentų apaštalavimą, tarnauja kaip veidrodis, kuriame skaitytojas gali pamatyti savo paties dorybes ir ydas. Knyga tampa praktiniu vadovu, mokančiu, kaip elgtis įvairiose gyvenimo situacijose, kaip nugalėti pagundas, išsaugoti tikėjimą ir išlikti doru žmogumi.
Išvados
„Kitų pėdomis III“ sėkmingai užbaigia kun. A. Liepinio trilogiją, palikdama skaitytojams turtingą ir lengvai prieinamą dvasinės išminties šaltinį. Tai knyga, kuri įrodo, jog amžinosios tiesos gali būti perteiktos paprasta ir patrauklia forma. Šis pavyzdžių rinkinys yra vertingas paminklas tarpukario Lietuvos dvasinei kultūrai ir puikus įrankis visiems, ieškantiems įkvėpimo ir moralinių kelrodžių sudėtingame gyvenimo kelyje. Tai paskutinis, bet tvirtas kvietimas ne tik žavėtis kilniais pavyzdžiais, bet ir pačiam sekti jų pramintomis pėdomis.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 30
Redagavo JUOZAS ERETAS
KAUNAS 1933
Įžanga ir Tikslas
Šis leidinys – tai 1933 metais Kaune vykusio Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) suvažiavimo darbų rinkinys. Kaip pratarmėje nurodo redaktorius Juozas Eretas, suvažiavimas buvo surengtas ypatingu, „dvasios persilaužymo“ laikotarpiu, kai pasaulyje veržėsi naujos idėjos. Pagrindinis tikslas buvo padėti Lietuvos katalikams orientuotis šiame kintančiame pasaulyje, moksliškai pagrindžiant savo pasaulėžiūrą ir aktyviai dalyvaujant moksliniame darbe. Knyga dedikuota LKMA pirmininkui, prelatui Aleksandrui Dambrauskui, pabrėžiant jo indėlį į Lietuvos mokslo istoriją.Pagrindinė Studija: „Katalikai ir Mokslas“
Didžiąją leidinio dalį (beveik 300 puslapių) užima paties redaktoriaus, Juozo Ereto, fundamentali studija „Katalikai ir mokslas“. Tai išsamus bandymas istoriškai apžvelgti katalikiškos mokslinės minties raidą ir jos pastangas organizuoti mokslo darbą.Studija suskirstyta į kelis istorinius laikotarpius:
- Besiplečiančios Bažnyčios laikotarpis: Analizuojami pirmieji krikščionybės amžiai, apologetų veikla ir Šv. Augustino indėlis, sujungiant krikščionybę su moksline mintimi.
- Belaiminčios Bažnyčios laikotarpis: Apžvelgiama scholastikos raida, universitetų atsiradimas ir Šv. Tomo Akviniečio sukurta didinga sintezė.
- Besiginančios Bažnyčios laikotarpis: Nagrinėjama kova su humanizmu, reformacija ir Apšvietos idėjomis, kai katalikiškas mokslas atsidūrė defensyvinėje pozicijoje.
- Atgimstančios Bažnyčios laikotarpis: Aptariamas XIX-XX a. katalikų mokslo atbudimas, neo-scholastikos judėjimas ir naujų katalikiškų universitetų steigimas visame pasaulyje.
Kitos Suvažiavimo Paskaitos
Be pagrindinės studijos, knygoje pateikiamos ir kitos suvažiavime skaitytos paskaitos, atspindinčios to meto Lietuvos katalikų intelektualų interesų lauką:- Psichologija: Jono Pankausko straipsnis apie svarbiausias sroves naujojoje psichologijoje.
- Literatūra: Juozo Ambrazevičiaus analizė apie Maironio vietą lietuvių religinėje literatūroje.
- Istorija: Prano Penkausko darbas apie Lietuvos istorijos šaltinių leidybą ir Prano Žadeikio pranešimas apie archeologinius kasinėjimus Apuolėje.
- Sociologija ir teisė: Eduardo Turausko, Grigo Valančiaus ir Kazimiero Ambrozaičio paskaitos apie valstybės ir Bažnyčios santykius bei idealistinę sociologiją.
- Biologija ir matematika: Prano B. Šivickio ir paties A. Dambrausko-Jakšto pranešimai.
Apibendrinimas
„Suvažiavimo Darbai I“ yra vertingas 1930-ųjų Lietuvos intelektualinio gyvenimo dokumentas. Jis atspindi LKMA pastangas ne tik sekti pasaulinėmis mokslo tendencijomis, bet ir aktyviai formuoti lietuvišką mokslinę mintį, pagrįstą katalikiška pasaulėžiūra. Tai solidus bandymas parodyti, kad tikėjimas ir mokslas gali ne tik derėti, bet ir vienas kitą praturtinti, siekiant bendro tikslo – tiesos pažinimo.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 26
Redagavo JUOZAS ERETAS IR ANTANAS SALYS
KAUNAS 1936
Įžanga ir Pagrindinė Tema
Šis leidinys yra antrojo Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) suvažiavimo, vykusio 1936 metais, darbų rinkinys. Skirtingai nuo pirmojo, organizacinio pobūdžio, suvažiavimo, šis buvo skirtas vienai konkrečiai ir itin aktualiai problemai – šių dienų dvasios krizei. Kaip pratarmėje nurodo redaktoriai, suvažiavimo tikslas buvo išanalizuoti dvasios krizės apraiškas įvairiose mokslo srityse ir, remiantis katalikiška pasaulėžiūra, ieškoti kelių jai įveikti. Leidinys dedikuotas trims iškiliems mokslininkams sukaktuvininkams: vyskupui Kazimierui Paltarokui, prof. Pranui Dovydaičiui ir prof. Stasiui Šalkauskiui.Struktūra ir Turinys
Knyga yra suskirstyta į temines dalis, atspindinčias suvažiavimo sekcijų darbą. Kiekvienoje dalyje pateikiamos paskaitos ir referatai, nagrinėjantys dvasios krizės problemą iš skirtingų mokslo sričių perspektyvos.Pagrindinės Paskaitos:
Suvažiavimo problemą iš esmės nušvietė dvi pagrindinės paskaitos:- Juozo Ereto „Quid de nocte?“ – istorinė analizė, atskleidžianti kelius ir etapus, kuriais eidama Vakarų civilizacija pateko į dvasios krizę, pradedant teocentrinės viduramžių pasaulėžiūros irimu ir baigiant antropocentrinio humanizmo išsigimimu.
- Stasio Šalkauskio „Ideologiniai dabarties krizių pagrindai“ – sisteminė analizė, kurioje aptariamos kultūrinės, politinės ir socialinės-ekonominės krizės, kylančios iš liberalizmo, individualizmo ir ekonomizmo. Šioms krizinėms ideologijoms autorius priešpriešina integralinę katalikiškąją pasaulėžiūrą.
Teminės Sekcijos
Po bendrųjų paskaitų, problema buvo gvildenama atskirose sekcijose, kurių pranešimai sudaro likusią knygos dalį:- Teologija ir Religija: Prel. Vincas Borisevičius analizuoja lietuvio kataliko religinį charakterį, o vysk. Pranciškus Būčys aptaria dorovės atgaivinimo būtinybę.
- Filosofija, Psichologija, Pedagogika: Vysk. Mečislovas Reinys nagrinėja subjektyvumo ir objektyvumo problemą, o Antanas Maceina pateikia išsamią ideologinių šių dienų pedagogikos pagrindų analizę.
- Kalba, Literatūra, Menas: Juozas Ambrazevičius apžvelgia naujosios lietuvių literatūros idėjines ir formines linkmes.
- Istorija, Teisė, Sociologija, Gamta: Šiose sekcijose pateikiami pranešimai apie Sūduvos istoriją (J. Totoraitis), pozityvinės teisės krizę (J. Žagrakalys), nacionalizmą krikščioniškos doktrinos šviesoje (Pr. Kuraitis), Pijaus XI socialines idėjas (St. Bačkis) ir fizikos pasaulėvaizdį (A. Puodžiukynas).
Atminimas ir Veikla
Knygoje taip pat skiriamas dėmesys Akademijos mirusiems nariams (Marijai Pečkauskaitei, Antanui Aleknai, Juozui Naujaliui) ir paminimi minėti sukaktuvininkai. Pabaigoje pateikiama detali paties suvažiavimo eigos apžvalga, kurią parengė kun. Stasys Yla.Apibendrinimas
„Suvažiavimo Darbai II“ yra solidus tarpukario Lietuvos katalikų intelektualinės minties paminklas. Jis atspindi gilų susirūpinimą Europos dvasine būkle ir brandų bandymą ieškoti atsakymų ne aklai sekant Vakarų madomis, o remiantis amžinosiomis krikščionybės tiesomis ir jas pritaikant konkretiems laikmečio iššūkiams. Tai vertingas šaltinis, atskleidžiantis to meto Lietuvos mokslo ir kultūros lygį bei katalikiškosios inteligentijos pastangas aktyviai dalyvauti savo tautos dvasiniame gyvenime.- Išsami informacija
- Peržiūros: 29
Redagavo JUOZAS ERETAS
KAUNAS 1939
Įžanga ir Pagrindinė Tema
Šis leidinys yra trečiojo Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) suvažiavimo, vykusio 1939 metų vasario 20-21 dienomis Kaune, darbų rinkinys. Nors suvažiavimas vyko neramiu laikotarpiu, artėjant Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvai netekus Klaipėdos, jo pagrindinė mintis buvo sutelkta į pozityvų darbą – „poaušrinės Lietuvos“ nagrinėjimą ir lituanistikos plėtojimą. Suvažiavimas taip pat buvo paženklintas liūdesiu dėl neseniai mirusių popiežiaus Pijaus XI ir ilgamečio Akademijos pirmininko prelato Aleksandro Dambrausko-Jakšto.Struktūra ir Turinys
Knyga, kaip ir ankstesni leidiniai, yra suskirstyta pagal suvažiavimo sekcijų darbą. Joje pateikiamos paskaitos ir referatai, skirti įvairioms Lietuvos kultūros, mokslo ir visuomenės sritims.Pagrindinė Paskaita:
Vedamąją paskaitą „Kultūrinio lietuvių tautos apsiginklavimo problema ir katolicizmas“ skaitė prof. Stasys Šalkauskis. Joje pabrėžiama, kad mažai tautai, esančiai sudėtingoje geopolitinėje padėtyje, svarbiausias ginklas yra ne materialinė jėga, o kultūrinis pajėgumas ir dvasinis atsparumas. Autorius, remdamasis istoriniu patyrimu, teigia, kad tikrasis kultūrinis apsiginklavimas gali būti pasiektas per darnų kultūros ir religijos (šiuo atveju – katolicizmo) vystymąsi.Teminės Sekcijos
Problema buvo gvildenama atskirose sekcijose, kurių pranešimai sudaro likusią knygos dalį:- Teologija ir Religija: Kun. Juozas Vaišnora analizuoja kunigų veiklą kovoje su rusifikacija, prel. Vincas Borisevičius nagrinėja dorovinį elementą vyskupo Motiejaus Valančiaus kūryboje, o kun. Vincas Padolskis aptaria vyskupo Antano Baranausko Šv. Rašto vertimą.
- Psichologija ir Filosofija: Vysk. Mečislovas Reinys skaito paskaitą „Rasė ir psichika“, prel. Pranas Kuraitis – „Tauta ir jos filosofija“, o Juozas Girnius pristato egzistencialinę filosofiją.
- Pedagogika: Dr. Ona Norušytė analizuoja šeimyninio auklėjimo padėtį, o Antanas Šerkšnas – „mūsų šviesuolio šeimos pedagogiką“.
- Kalba, Literatūra, Kritika: Ši sekcija skirta A. Dambrausko-Jakšto atminimui. Juozas Ambrazevičius lygina Jakšto ir Vaižganto asmenybes, Vladas Kulbokas aptaria Jakšto vaidmenį „Draugijos“ žurnale, o Petras Butėnas analizuoja Jakšto poetinį žodyną.
- Istorija, Teisė, Sociologija, Gamta: Šiose sekcijose pateikiami pranešimai apie viduramžių poetą Machaut Lietuvoje (A. Vaičiulaitis), Lietuvos istorijos raidą (Z. Ivinskis), kodifikacijos darbą (K. Šalkauskis), socialinio klausimo sprendimą (F. Kemėšis), Lietuvos ribų problemą (K. Pakštas) ir kitas temas.
Atminimas ir Veikla
Knyga pradedama iškilmingu popiežiaus Pijaus XI atminimu, kurį parengė vysk. Mečislovas Reinys. Taip pat skiriamas dėmesys Akademijos mirusiems nariams. Pabaigoje pateikiama detali paties suvažiavimo eigos apžvalga.Apibendrinimas
„Suvažiavimo Darbai III“ yra vertingas tarpukario pabaigos Lietuvos intelektualinės minties dokumentas. Jis atspindi LKMA pastangas, nepaisant artėjančios politinės katastrofos, toliau kryptingai dirbti lituanistikos srityje, gilinantis į tautos istoriją, kalbą, kultūrą ir visuomenės problemas. Tai liudijimas apie brandų ir atsakingą požiūrį į mokslą kaip į tautos dvasinio atsparumo pagrindą.- Išsami informacija
- Peržiūros: 24
Redagavo A. Liuima, S. J.
ROMA 1961
Knygos apžvalga: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI IV
Šis leidinys, pavadintas LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI IV , yra ketvirtasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L. K. M. A.) suvažiavimo darbų tomas, išleistas Romoje 1961 metais. Knygą redagavo A. Liuima, S. J.. Šis leidinys apima pranešimus, skaitytus per ketvirtąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1957 m. spalio 2-4 dienomis Romoje. Dėl Antrojo pasaulinio karo ir po jo sekusių politinių pokyčių Lietuvoje, šis suvažiavimas buvo pirmasis po ilgos, penkiolikos metų pertraukos.Turinys ir struktūra
Leidinys pradedamas Šventojo Tėvo telegrama suvažiavimo dalyviams ir atsakomąja telegrama Šventajam Tėvui, pabrėžiant glaudų ryšį su Katalikų Bažnyčia. Prakalboje redaktorius A. Liuima apžvelgia suvažiavimo organizavimo aplinkybes ir sunkumus, su kuriais susidurta leidžiant šiuos darbus išeivijoje.Taip pat atkreipiamas dėmesys į sprendimą įtraukti mirusių Akademijos narių nekrologusKnygos medžiaga suskirstyta pagal tradicinę katalikiškų universitetų fakultetų tvarką. Ją sudaro šios pagrindinės dalys:
- Teologija: Prof. Dr. Antano Liuimos, S. J., straipsnis „Teologinė Mistinio Kristaus Kūno samprata“.
- Medicinos etika: Kun. Dr. Prano Brazio, M. I. C., darbas „Medicinos etika pagal Pijaus XII direktyvas“.
- Teisė: Min. Dr. Stasio Antano Bačkio straipsnis „Katalikų Bažnyčios doktrina apie tautų apsisprendimo teisę“.
- Filosofija: Dr. Jono Norkaičio studija „Istorinis materializmas katalikiškos filosofinės doktrinos šviesoje“. Šis pranešimas nebuvo skaitytas suvažiavime, tačiau įtrauktas į leidinį.
- Istorija: Du pranešimai apie Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykius:
- Prof. Dr. Zenono Ivinskio „Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai amžių bėgyje (iki XVIII amž. galo)“.
- Kun. Dr. Stepono Matulio, M. I. C. „Lietuva ir Apaštalų Sostas 1795-1940“.
- Prof. Stasio Šalkauskio minėjimas: Prof. Dr. Juozo Ereto pranešimas „Šalkauskis idėjų keliais“.
Reikšmė
Šis suvažiavimo darbų tomas yra svarbus ne tik kaip išeivijoje atkurtos Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos veiklos liudijimas, bet ir kaip reikšmingas indėlis į lietuviškąjį mokslą. Jame nagrinėjamos temos atspindi to meto aktualijas ir katalikiškosios minties raidą, susiduriant su moderniojo pasaulio iššūkiais – nuo teologinių doktrinų iki medicinos etikos ir politinės filosofijos. Leidinys yra vertingas šaltinis istorikams, teologams, filosofams ir visiems, besidomintiems Lietuvos mokslo ir intelektualine istorija XX amžiaus viduryje.- Išsami informacija
- Peržiūros: 24
Redagavo A. Liuima, S. J.
ROMA 1964
Šis leidinys, LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI V, yra penktasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) suvažiavimo darbų tomas, išleistas Romoje 1964 metais. Knygą, kurios pagrindinė tema – „Istorinė krikščionių atsakomybė“, redagavo A. Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per penktąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1961 m. rugsėjo 1–3 dienomis Čikagoje. Tai buvo pirmasis Akademijos suvažiavimas, surengtas Amerikos žemyne, simbolizuojantis lietuvių intelektualinės veiklos išeivijoje gyvybingumą ir plėtrą.
Turinys ir struktūra
Leidinys pradedamas Jo Eminencijos Kardinolo Pizzardo laišku, kuriame pabrėžiama mokslo ir religijos darna. Prakalboje redaktorius A. Liuima džiaugiasi Akademijos augimu išeivijoje ir pamini leidybos iššūkius. Ypatinga padėka reiškiama kunigui Juozapui Antanui Karaliui, kurio lėšomis buvo padengtos spaudos išlaidos.Knygos turinys yra suskirstytas į plenarinių posėdžių paskaitas ir atskirų mokslų sekcijų pranešimus. Pagrindinės temos apima platų spektrą klausimų:
- Plenariniai posėdžiai: Čia išsiskiria Stasio Ylos apžvalga apie L.K.M. Akademijos praeitį, Juozo Girniaus gili analizė apie istorinę krikščionių atsakomybę ir Juozo Ereto svarstymai apie krikščionio vietą šiuolaikinės kultūros pasaulyje.
- Teologijos sekcija: Vyskupas Vincentas Brizgys nagrinėja pasauliečių dalyvavimą Bažnyčios misijoje, o Ladas Tulaba aptaria Šv. Rašto aiškinimą pagal Bažnyčios nurodymus.
- Filosofijos sekcija: Justinas Pikūnas svarsto žmogaus uždavinius mokslo šviesoje, o Petras Celiešius analizuoja egzistencializmą krikščionybės požiūriu.
- Sociologijos, Pedagogikos, Medicinos ir Gamtos mokslų sekcijos: Šiose dalyse nagrinėjamos tokios temos kaip žmonių santykiai komunizme (Vytautas Bagdanavičius), socialinės santvarkos krizė (Gediminas Galva), Amerikos ir sovietų mokyklų palyginimas (Antanas Šerkšnas), gimimų kontrolės klausimas (Juozas Meškauskas) ir evoliucijos teorijos santykis su krikščioniška pasaulėžiūra (Vladas Litas).
- Istorijos sekcija: Zenonas Ivinskis pateikia Lietuvos istorijos apžvalgą naujų šaltinių šviesoje, o Antanas Kučas ir Kostas Jurgėla nagrinėja Amerikos lietuvių istoriją ir jų ryšius su tėvyne.
Reikšmė
Penktasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra vertingas XX a. vidurio lietuvių išeivijos intelektualinės minties paminklas. Jame atsispindi to meto lietuvių katalikų mokslininkų pastangos suderinti tikėjimą su moderniuoju mokslu, analizuoti sudėtingas socialines ir politines problemas bei išsaugoti tautinę tapatybę svetimame krašte. Temos, pradedant teologija ir baigiant tiksliaisiais mokslais, rodo platų Akademijos narių interesų lauką ir jų norą aktyviai dalyvauti pasaulio idėjų diskusijose. Ši knyga yra svarbus šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos mokslo, kultūros ir religinės minties istorija išeivijoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 32
Redaguoja A. Liuima, S. J.
ROMA 1965
Šis leidinys – tai pirmasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1965 metais. Redaguotas kun. Antano Liuimos, S. J., šis tomas žymi naują ir svarbų etapą Akademijos leidybinėje veikloje išeivijoje. Kaip teigiama prakalboje, „Metraštis“ buvo sumanytas kaip neperiodinis leidinys, skirtas ilgesnėms, specializuotoms mokslinėms studijoms, kurios netelpa į kultūrinių žurnalų rėmus, taip užpildant svarbią spragą lietuviškoje mokslinėje literatūroje.
Turinys ir struktūra
Pirmasis „Metraščio“ tomas pasižymi tematiniu platumu ir aukštu moksliniu lygiu. Jame surinkti straipsniai apima teologijos, filosofijos, istorijos, sociologijos, pedagogikos ir bibliografijos sritis. Leidinį sudaro šios pagrindinės dalys:- Teologija ir filosofija: Kun. Antanas Liuima, S. J., nagrinėja Bažnyčios, kaip Mistinio Kristaus Kūno, sampratą, o dr. Juozas L. Navickas gilinasi į žmogaus esmės problemą intencionalinių aktų perspektyvoje.
- Istorija: Prof. Zenonas Ivinskis pateikia išsamią studiją apie pirmąjį Lietuvos karalių Mindaugą ir jo palikimą. Kun. dr. Juozapas Vaišnora, M. I. C., aprašo Petro Kriaučiūno, kaip tautinio atgimimo pradininko Sūduvoje, veiklą. Kun. dr. Viktoras Gidžiūnas, O. F. M., dalinasi įžvalgomis iš Simno miestelio istorijos.
- Socialiniai ir politiniai mokslai: Dr. Antanas Stasys Bačkis analizuoja socialinį krikščionybės pajėgumą, o prelatas Mykolas Krupavičius svarsto naujos pasaulio santvarkos klausimus.
- Pedagogika ir bibliografija: Prof. Justinas Pikūnas aptaria modernias mokymo technologijas – mokymo mašinas. Aleksandras Ružancovas-Ružaniec pateikia išsamią lietuvių išeivijos katalikiškos religinės knygos bibliografiją.
Reikšmė
Pirmasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra solidus ir reikšmingas lietuvių išeivijos mokslinės minties rinkinys. Jis ne tik atspindi platų Akademijos narių mokslinių interesų spektrą, bet ir liudija jų intelektualinį gyvybingumą bei pasiryžimą tęsti mokslinį darbą net ir sudėtingomis emigracijos sąlygomis. Šis leidinys yra vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos teologijos, filosofijos, istorijos ir socialinių mokslų raida XX amžiaus antroje pusėje.Skaityti daugiau: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos METRAŠTIS I 1965 m.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 32
Redaguoja A. Liuima, S. J.
ROMA 1966
Šis leidinys – tai antrasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1966 metais. Kaip ir pirmąjį tomą, jį redagavo kun. Antanas Liuima, S. J. Šis veikalas tęsia tradiciją skelbti išsamias, mokslines studijas, nagrinėjančias aktualias problemas iš krikščioniškosios perspektyvos. Pagrindinė šio tomo ašis – moderniosios pažangos problemų analizė.
Turinys ir struktūra
Antrasis „Metraščio“ tomas yra tematiškai vientisesnis, didelį dėmesį skiriant socialiniams ir filosofiniams klausimams. Jame surinkti straipsniai apima platų problemų lauką, nuo filosofijos ir istorijos iki socialinio saugumo ir bibliografijos. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:- Filosofija ir socialiniai mokslai: Didžiausią leidinio dalį užima išsami Petro Maldeikio studija „Moderniosios pažangos problemos“, kurioje kritiškai vertinama pažangos idėja, jos istorija ir poveikis šiuolaikinei visuomenei. Šią temą papildo ir teologiškai apmąsto redaktoriaus kun. Antano Liuimos, S. J., straipsnis „Moderniosios pažangos problemų klausimu“.
- Idėjų istorija: Kun. Vytautas Bagdanavičius, M. I. C., nagrinėja lietuvišką materialistinę raštiją, susiformavusią iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.
- Socialinė politika: Dr. Domas Jasaitis pateikia išsamią studiją apie sveikatos draudimą ir socialinį saugumą, analizuodamas šių sistemų raidą ir veikimą įvairiose šalyse.
- Bažnyčios istorija: Kun. dr. Juozapas Vaišnora, M. I. C., aprašo istorinį bandymą įvesti Nekaltai Pradėtosios Marijos ordiną buvusioje Lietuvos-Lenkijos valstybėje.
- Bibliografija: Aleksandras Ružancovas-Ružaniec tęsia savo monumentalų darbą, pateikdamas „Lietuvių išeivių katalikų religinės knygos 1959-1965 metų bibliografiją“.
Reikšmė
Antrasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra svarus indėlis į lietuvių išeivijos mokslinę mintį, gilinantis į sudėtingas modernaus pasaulio problemas. Leidinys demonstruoja Akademijos narių gebėjimą ne tik aprašyti istorinius faktus, bet ir analizuoti šiuolaikinio gyvenimo reiškinius, tokius kaip materializmas, socialinė raida ir technologinė pažanga. Tai vertingas šaltinis, liudijantis lietuvių intelektualų pastangas išlaikyti aukštą mokslinį lygį ir aktyviai dalyvauti pasaulinėje idėjų diskusijoje.Skaityti daugiau: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos METRAŠTIS II 1966 m.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 33
Redaguoja A. Liuima, S. J.
ROMA 1967
Šis leidinys – tai trečiasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1967 metais ir redaguotas kun. Antano Liuimos, S. J. Šis tomas tęsia „Metraščio“ serijos tradiciją, pateikdamas išsamias, monografinio pobūdžio studijas, kuriose šį kartą ypatingas dėmesys skiriamas Lietuvos istorijos, literatūros ir kultūros klausimams.
Turinys ir struktūra
Trečiasis „Metraščio“ tomas pasižymi istorine ir kultūrine giluma. Jame surinkti straipsniai apima platų temų spektrą – nuo ankstyvosios Lietuvos istorijos iki XX a. pradžios literatūros analizės. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:- Istorija: Šiame tome istorijos mokslo darbams skiriama daugiausia vietos. Dr. Juozas Jakštas nagrinėja atskiro Žemaičių krikšto problemą. Itin išsamią, beveik 120 puslapių apimties, monografiją apie Kalvarijos miestą, valsčių ir parapiją pateikia kun. Jonas Reitelaitis. Kun. Paulius Rabikauskas, S. J., skelbia ir analizuoja vertingą archyvinę medžiagą senojo Vilniaus universiteto istorijai, o Bronius Zumeris pateikia platų Vilniaus krašto vaizdą, paremtą faktais ir atsiminimais.
- Literatūros istorija: Alfonsas Šešplaukis pateikia išsamią studiją „Religinis pradas Maironio Kūryboje“, kurioje giliai analizuojama religinių motyvų reikšmė didžiojo tautos poeto darbuose.
- Mūsų Mirusieji: Šiame skyriuje pagerbiamas mirusių Akademijos narių atminimas, pateikiant prof. dr. Vito Manelio, Antano Šerkšno ir diplomato Eduardo Turausko nekrologus.
Reikšmė
Trečiasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra solidus ir brandus mokslinių darbų rinkinys, liudijantis lietuvių išeivijos intelektualų nenuilstamą darbą tiriant tautos praeitį. Istorinių studijų gausa ir gilumas daro šį tomą ypač vertingu šaltiniu visiems, besidomintiems Lietuvos christianizacijos, regionų istorijos, Vilniaus krašto problematikos bei senojo universiteto paveldo klausimais. Tai svarbus indėlis į Lietuvos istoriografiją ir kultūros tyrimus.Skaityti daugiau: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos METRAŠTIS III 1967 m.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 27
Redaguoja A. Liuima, S. J.
ROMA 1968
Šis leidinys – tai ketvirtasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1968 metais ir redaguotas kun. Antano Liuimos, S. J. Šis tomas, kaip ir ankstesnieji, tęsia tradiciją skelbti išsamias, monografinio pobūdžio studijas, skirtas įvairiems Lietuvos mokslo ir kultūros klausimams nagrinėti.
Turinys ir struktūra
Ketvirtasis „Metraščio“ tomas pasižymi ypatinga istorinių temų gausa ir įvairove. Jame surinkti darbai apima Lietuvos istoriografijos, spaudos istorijos, miškininkystės ir bažnyčios istorijos sritis, pateikiant vertingų ir išsamių tyrimų. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:- Istoriografija ir istorija: Dr. Juozas Jakštas pateikia platų žvilgsnį į Mažosios Lietuvos istoriografiją. Barbora Vileišytė išsamiai nagrinėja kultūrinę Seinų spaustuvės veiklą. Kun. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M., aprašo Augustinijonų vienuolijos istoriją Lietuvoje. Kun. Jonas Reitelaitis tęsia savo monumentalų darbą apie Kalvarijos miestą ir parapiją.
- Miškininkystė: Didelę leidinio dalį užima dr. inž. Antano Škėrio studija „Lietuvos miškai ir jų ūkis“, kurioje nuodugniai analizuojama Lietuvos miškų būklė, ūkis, pramonė ir raida.
- Archyvinė medžiaga: Kun. Paulius Rabikauskas, S. J., tęsia savo vertingą darbą, skelbdamas antrąją dalį medžiagos, skirtos senojo Vilniaus universiteto istorijai.
- Mūsų Mirusieji: Šiame skyriuje pagerbiamas mirusių Akademijos narių atminimas, pateikiant vysk. Prano Brazio, M.I.C., prof. Alfonso Jurskio, prof. dr. Stepono Kolupailos, dr. Juozo Leimono ir kun. dr. Kazimiero Rėklaičio, M.I.C., nekrologus.
Reikšmė
Ketvirtasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra solidus mokslinių darbų rinkinys, atspindintis lietuvių išeivijos mokslininkų brandą ir gilų įsitraukimą į nacionalinio paveldo tyrimus. Išsamios studijos apie Mažąją Lietuvą, Seinų spaustuvę ir Lietuvos miškus yra fundamentalus indėlis į atitinkamas mokslo sritis. Šis tomas yra nepaprastai vertingas šaltinis istorikams, kultūros tyrinėtojams ir visiems, besidomintiems specifinėmis Lietuvos istorijos temomis.Skaityti daugiau: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos METRAŠTIS IV 1968 m.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 28
Redaguoja A. Liuima, S. J.
ROMA 1969
Šis leidinys – tai šeštasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Suvažiavimo Darbų tomas, išleistas Romoje 1969 metais. Knygą, kurios leidybą parėmė dr. Juozas Kazickas, redagavo kun. Antanas Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per šeštąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1964 m. rugsėjo 4–7 dienomis Niujorke, prestižiniame Fordhamo universitete.
Knygos pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga, kurią paruošė kun. dr. Juozapas Vaišnora, M.I.C., ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė.
Šeštasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra brandus ir solidus lietuvių išeivijos mokslinės minties paminklas. Jame atsispindi ne tik aukštas mokslinis lygis, bet ir gyvas intelektualinis dialogas su to meto pasaulio idėjomis – materializmu, psichoanalize, moderniosios valstybės samprata. Plati temų įvairovė ir gili analizė daro šį leidinį nepaprastai vertingu šaltiniu istorikams, teologams, filosofams ir visiems, besidomintiems lietuvių intelektualine istorija XX a. antroje pusėje.
Turinys ir struktūra
Šeštasis tomas yra itin turtingas savo tematika, atspindintis platų išeivijos mokslininkų interesų lauką. Pranešimai sugrupuoti į plenarinių posėdžių paskaitas ir atskiras mokslų sekcijas, apimančias teologiją, filosofiją, istoriją, teisę, mediciną, gamtos mokslus ir literatūrą. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:- Plenariniai posėdžiai: Išsiskiria prof. Juozo L. Navicko paskaita „Vertybių prasmė materializmo akivaizdoje“ ir prof. Simo Sužiedėlio pranešimas apie lietuvių tautos kovą dėl lotyniškos abėcėlės išsaugojimo.
- Teologijos ir filosofijos sekcijos: Nagrinėjamos tokios temos kaip psichoanalizė krikščioniškos doktrinos šviesoje (dr. Pranas Brazys), konkrečios gyvenimo tikrovės teologija (dr. Valdemaras Cukuras) ir medžiagos samprata (dr. Feliksas Jucevičius).
- Istorijos sekcija: Ši sekcija ypač gausi. Dr. Juozas Jakštas analizuoja pavėluoto Lietuvos krikšto priežastis, kun. Rapolas Krasauskas pateikia išsamią studiją apie Katalikų Bažnyčios padėtį XVI-XVII a., o kun. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M., aprašo vienuolijų istoriją Lietuvoje.
- Medicinos bei tiksliųjų ir gamtos mokslų sekcijos: Aptariamos temos nuo vėžio etiologijos (dr. Zenonas Danilevičius) ir hormonų terapijos (dr. Alfonsas Grinius) iki antidepresinių vaistų vystymosi (dr. Jonas Gylys) ir genocido Lietuvoje (dr. Domas Jasaitis).
- Literatūros sekcija: Antanas Vaičiulaitis svarsto lietuvių literatūros problemas, kylančias kuriant svetur.
Knygos pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga, kurią paruošė kun. dr. Juozapas Vaišnora, M.I.C., ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė.
Reikšmė
Šeštasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra brandus ir solidus lietuvių išeivijos mokslinės minties paminklas. Jame atsispindi ne tik aukštas mokslinis lygis, bet ir gyvas intelektualinis dialogas su to meto pasaulio idėjomis – materializmu, psichoanalize, moderniosios valstybės samprata. Plati temų įvairovė ir gili analizė daro šį leidinį nepaprastai vertingu šaltiniu istorikams, teologams, filosofams ir visiems, besidomintiems lietuvių intelektualine istorija XX a. antroje pusėje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 25
Redagavo A. Liuima, S. J.
ROMA 1972
Šis leidinys – tai septintasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Suvažiavimo Darbų tomas, išleistas Romoje 1972 metais ir skirtas Akademijos 50 metų sukakčiai atminti. Knygą redagavo A. Liuima, S. J., ir Kazys Pemkus, M. D. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per septintąjį Akademijos suvažiavimą, kuris po dviejų suvažiavimų Amerikoje vėl sugrįžo į Europą ir vyko 1967 m. rugpjūčio 23–27 dienomis Vasario 16-osios gimnazijos patalpose, Hüttenfelde, Vokietijoje.
Turinys ir struktūra
Septintasis tomas atspindi platų išeivijos mokslininkų, susirinkusių iš Europos ir užjūrio kraštų, interesų lauką. Pranešimai sugrupuoti į plenarinių posėdžių paskaitas ir atskiras mokslų sekcijas, apimančias teologiją, istoriją, sociologiją, lietuvių literatūrą ir mediciną. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:- Plenariniai posėdžiai: Išsiskiria dvi stambios studijos. Prof. dr. Juozas Eretas pateikia sociologinę apžvalgą „Dvi generacijos mūsų krikščioniškosios kultūros tarnyboje“, o prof. dr. Zenonas Ivinskis, minint 550 metų sukaktį, išsamiai nagrinėja „Žemaičių (Medininkų) vyskupijos įkūrimą (1417) ir jos reikšmę lietuvių tautai“.
- Teologijos sekcija: Nagrinėjamos temos nuo Apaštalų ir vyskupų kolegijos (prel. dr. Ladas Tulaba) iki maldos galimybių šiuolaikinio nihilizmo akivaizdoje (kun. prof. dr. Jonas Jūraitis) bei hierarchijos ir pasauliečių santykio (kun. Augustinas Rubikas).
- Istorijos sekcija: Ši sekcija ypač turtinga. Kun. prof. dr. Paulius Rabikauskas analizuoja mokslinę pažangą Vilniaus akademijoje, mons. dr. Paulius Jatulis aprašo kardinolo Jurgio Radvilo veiklą, kun. dr. Juozas Vaišnora pasakoja apie lietuvius misininkus Sibire, o dr. Povilas Rėklaitis nagrinėja Vilniaus vaizdo tipus XVI-XIX a. grafikoje.
- Literatūros ir Medicinos sekcijos: Prof. dr. Jonas Grinius svarsto laiko balso įtaką lietuvių literatūrai. Medicinos sekcijoje pateikiami pranešimai apie vėžio imunitetą (prof. dr. Vytautas Pavilanis), hipotermijos pritaikymą (dr. Domas Jasaitis) ir 3,4-benzpireno tyrimus (dr. Balys Petrauskas), pastarasis pateiktas vokiečių kalba.
Reikšmė
Septintasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra svarbus Akademijos penkiasdešimtmečio veiklos išeivijoje įprasminimas. Jis liudija nenutrūkstamą lietuvių mokslininkų ryžtą tęsti mokslinį darbą, analizuoti tautai ir Bažnyčiai svarbius istorinius bei šiuolaikinius klausimus. Plati temų įvairovė ir gili analizė daro šį leidinį vertingu šaltiniu istorikams, teologams, literatūrologams ir visiems, besidomintiems lietuvių intelektualine istorija XX a. antroje pusėje.- Išsami informacija
- Peržiūros: 28
Redagavo A. Liuima, S. J.
ROMA 1974
Šis leidinys – tai aštuntasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Suvažiavimo Darbų tomas, išleistas Romoje 1974 metais. Knygą redagavo A. Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per aštuntąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1970 m. rugsėjo 1–6 dienomis Toronte, Kanadoje. Leidinys pasižymi ypatinga temų gausa ir įvairove, atspindinčia platų išeivijos mokslininkų akiratį ir jų intelektualinę brandą.
Turinys ir struktūra
Aštuntasis tomas yra suskirstytas į plenarinių posėdžių paskaitas ir net dvylika atskirų mokslų sekcijų, apimančių humanitarinius, socialinius, gamtos, tiksliuosius ir medicinos mokslus. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:- Plenariniai posėdžiai: Išsiskiria fundamentalios Juozo Girniaus studija „Tauta kaip žmogiškoji tikrovė“ ir Jono Aisčio paskaita apie kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą jo 100-ųjų gimimo metinių proga.
- Humanitariniai mokslai (Teologija, Filosofija, Istorija, Literatūra): Gvildenamos temos nuo individualizmo ir kolektyvizmo santykio krikščionybėje iki gilių filosofinių įžvalgų apie Hegelį, Heideggerį ir Royce'ą. Istorijos sekcijoje nagrinėjama „Aušros“ meto istoriografija (J. Jakštas) ir Algirdo tikėjimo mįslė (R. Misiūnas). Literatūros sekcija stebina įvairove – nuo Donelaičio „Metų“ struktūros (R. Šilbajoris) iki Stendhalio pėdsakų Lietuvoje (A. Vaičiulaitis).
- Socialiniai mokslai (Sociologija, Pedagogika, Teisė, Politika): Analizuojama lietuvių socialinė veikla organizacijose (I. Lukoševičienė), akademinė ambasadorystė (A. Musteikis), pedagogikos kryžkelės (A. Paplauskas-Ramūnas), sovietinė švietimo sistema ir sovietų laikysena tautų atžvilgiu (S. Bačkis).
- Gamtos, tikslieji ir medicinos mokslai: Šiose sekcijose pristatomi to meto mokslo pasiekimai ir problemos: gyvybės samprata (V. Pavilanis), mutacijos modernioje biologijoje (B. Povilaitis), žmonijos didėjimas ir sintetinio maisto galimybės (P. Kaladė).
- Architektūros ir meno sekcija: Apžvelgiamos lietuvių liaudies medinių bažnyčių proporcijos (A. Kulpa-Kulpavičius), dailininko Prano Domšaičio kūryba (T. Valius) ir kiti klausimai.
Reikšmė
Aštuntasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra brandus lietuvių išeivijos intelektualinės minties dokumentas. Jis parodo, kaip toli nuo tėvynės gyvenantys mokslininkai ne tik puoselėjo lituanistinius tyrinėjimus, bet ir aktyviai dalyvavo pasaulinėje mokslo diskusijoje, taikydami modernias metodologijas ir analizuodami universalias problemas per lietuviškąją prizmę. Tai vertingas šaltinis visiems, besidomintiems ne tik atskiromis mokslo sritimis, bet ir XX a. antros pusės lietuvių intelektualine istorija.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 24
Redagavo A. Liuima, S. J.
ROMA 1982
Šis leidinys – tai devintasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Suvažiavimo Darbų tomas, išleistas Romoje 1982 metais. Knygą redagavo A. Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per devintąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1973 m. rugpjūčio 31 – rugsėjo 2 dienomis Bostono Kolegijoje. Šis suvažiavimas buvo skirtas Akademijos 50 metų sukakčiai paminėti, o jo darbai atspindi brandžią ir įvairiapusę išeivijos mokslininkų veiklą.
Turinys ir struktūra
Devintasis tomas yra suskirstytas į plenarinių posėdžių paskaitas ir septynias atskiras mokslų sekcijas, apimančias teologijos, istorijos, psichologijos-pedagogikos, architektūros ir meno, gamtos, literatūros bei medicinos sritis. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:- Plenarinis posėdis: Išsiskiria jubiliejinė prof. Juozo Brazaičio paskaita „Akademija tautos kryžkelėse“, kurioje apžvelgiamas Akademijos vaidmuo sprendžiant esmines tautos problemas per penkiasdešimt jos gyvavimo metų.
- Teologijos sekcija: Kun. prof. Antanas Rubšys pateikia gilią analizę tema „Naujasis Testamentas ir mitas“.
- Istorijos sekcija: Nagrinėjama pranciškonų-bernardinų veikla Lietuvoje (dr. Viktoras Gidžiūnas), istorinių leidinių padėtis okupuotoje Lietuvoje (prof. Benediktas Mačiuika) ir Lietuvos istorinių šaltinių leidybos problemos (kun. prof. Paulius Rabikauskas).
- Psichologijos ir Pedagogikos sekcija: Aptariami protinio vystymosi ir etinių normų ryšiai (prof. Ina Užgirienė), humanistinių vertybių ugdymo klausimai (prof. Justinas Pikūnas) ir psichodelijos reiškinys bei jo pamokos krikščionybei (kun. prof. Antanas Paškus).
- Architektūros ir Meno sekcija: Dr. Jurgis Gimbutas nušviečia XIX-XX a. Lietuvos bažnyčių statytojų veiklą, o arch. Edmundas Arbas kalba apie lietuvio architekto vaidmenį dvidešimtajame amžiuje.
- Gamtos, tiksliųjų ir medicinos mokslų sekcijos: Pristatomi tyrimai apie tabako nikotiną (dr. Bronius Povilaitis) ir vėžį sukeliančius cheminius maisto priedus (dr. Petras Kaladė).
- Literatūros sekcija: Stasys Santvaras pateikia eulogiją poetams Mykolui Vaitkui ir Jonui Aisčiui, o Vladas Kulbokas apžvelgia keturis naujesniosios religinės poezijos atstovus.
Knygos pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga ir programa.
Reikšmė
Devintasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra svarus Akademijos jubiliejaus paminėjimas ir vertingas išeivijos mokslinės minties dokumentas. Jame atsispindi ne tik ištikimybė lituanistiniams tyrinėjimams, bet ir gyvas domėjimasis universaliomis mokslo, kultūros ir visuomenės problemomis. Plati temų įvairovė ir aukštas mokslinis lygis daro šį leidinį svarbiu šaltiniu visiems, besidomintiems XX a. antros pusės lietuvių intelektualine istorija.- Išsami informacija
- Peržiūros: 22
Borelli Machado
Vilnius 2018
Tarp Dangaus Perspėjimo ir Žemės Likimo: Knygos „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ Apžvalga
Antonio Augusto Borelli Machado knyga „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ yra išsamus ir paveikus pasakojimas apie vieną garsiausių XX amžiaus Marijos apsireiškimų. Remdamasis sesers Liucijos – vienos iš trijų regėtojų – rankraščiais ir kitais istoriniais dokumentais, autorius ne tik kruopščiai rekonstruoja 1917 m. įvykius Portugalijoje, bet ir atskleidžia gilų, pranašišką Fatimos žinios turinį, tiesiogiai susijusį su dramatiškais pasaulio istoriniais įvykiais. Tai veikalas, kuris pateikia Fatimos apsireiškimus ne kaip praeities stebuklą, o kaip skubų ir aktualų perspėjimą bei vilties pažadą šiuolaikiniam pasauliui.
Istorija, Kurią Rašė Dangus
Knygos struktūra nuosekliai veda skaitytoją per visą Fatimos įvykių eigą, pradedant nuo pamatų, kurie paruošė vaikus didžiajam susitikimui, ir baigiant pačios žinios sklaida ir jos reikšme.
Angelo Apsireiškimai: Pasakojimas prasideda ne nuo pačios Dievo Motinos, o nuo Portugalijos Angelo apsireiškimų trims piemenėliams – Liucijai, Pranciškui ir Jacintai. Šie 1916 m. įvykę susitikimai yra tarsi dvasinis paruošimas: Angelas moko vaikus gilios pagarbos maldos, adoracijos ir atgailos, paruošdamas jų širdis priimti didžiąją žinią.
Švenčiausiosios Mergelės Apsireiškimai: Knygos centre – šeši Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai, vykę nuo 1917 m. gegužės iki spalio. Autorius detaliai, remdamasis Liucijos liudijimais, atkuria kiekvieno susitikimo dialogus. Čia atsiskleidžia pagrindiniai Fatimos žinios elementai: raginimas kasdien kalbėti rožinį siekiant taikos pasaulyje, būtinybė atgailauti už nusidėjėlius ir pamaldumas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Trys Fatimos Paslaptys: Ypatingas dėmesys skiriamas trims paslapties dalims, kurias Dievo Motina patikėjo vaikams. Pirmoji – šiurpi pragaro vizija, atskleidžianti nuodėmės pasekmes. Antroji – pranašystė apie Antrąjį pasaulinį karą ir Rusijos vaidmenį skleidžiant savo „klaidas“ (komunizmą) po pasaulį, jei žmonija neatsivers. Trečioji, ilgai laikyta paslaptyje, dalis aprašoma kaip vizija apie „baltai apsirengusį vyskupą“ (popiežių) ir daugybę kankinių, kenčiančių persekiojimus.
Saulės Stebuklas: Pasakojimo kulminacija – 1917 m. spalio 13 d. įvykęs „saulės stebuklas“, kurį stebėjo dešimtys tūkstančių žmonių. Šis nepaaiškinamas gamtos reiškinys knygoje pateikiamas kaip Dievo patvirtinimas, kad apsireiškimai yra autentiški.
Tragedija ar Viltis?
Knygos pavadinimas atspindi pagrindinę jos dilemą. Fatimos žinia – tai ne lemtis, o pasirinkimas. Tragedija gresia pasauliui, jei jis ignoruos Dievo kvietimą atsiversti. Ši tragedija – tai karai, tautų naikinimas, Bažnyčios persekiojimai. Viltis yra pažadas, kad galiausiai „Mano Nekalčiausioji Širdis triumfuos“. Šis triumfas, pasak knygos, ateis per atsivertimą, kurio pagrindinės priemonės yra Rusijos paaukojimas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai ir Pirmųjų šeštadienių praktika.
Išvados
Antonio A. Borelli knyga yra nepaprastai paveikus ir įtikinamas pasakojimas. Ji sugeba sujungti istorinį tikslumą, teologinę įžvalgą ir gilų dvasinį jaudulį. Tai veikalas, kuris verčia susimąstyti apie XX amžiaus istoriją ne kaip apie atsitiktinių politinių įvykių grandinę, o kaip apie dvasinę kovą, kurioje dangus perspėja, kviečia ir siūlo išsigelbėjimo kelią. „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ yra knyga, kuri nepalieka abejingų ir primena, kad net ir tamsiausiais laikais viltis yra pasiekiama per maldą, atgailą ir pasitikėjimą Dievo Motina.
Antonio Augusto Borelli Machado knyga „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ yra išsamus ir paveikus pasakojimas apie vieną garsiausių XX amžiaus Marijos apsireiškimų. Remdamasis sesers Liucijos – vienos iš trijų regėtojų – rankraščiais ir kitais istoriniais dokumentais, autorius ne tik kruopščiai rekonstruoja 1917 m. įvykius Portugalijoje, bet ir atskleidžia gilų, pranašišką Fatimos žinios turinį, tiesiogiai susijusį su dramatiškais pasaulio istoriniais įvykiais. Tai veikalas, kuris pateikia Fatimos apsireiškimus ne kaip praeities stebuklą, o kaip skubų ir aktualų perspėjimą bei vilties pažadą šiuolaikiniam pasauliui.
Istorija, Kurią Rašė Dangus
Knygos struktūra nuosekliai veda skaitytoją per visą Fatimos įvykių eigą, pradedant nuo pamatų, kurie paruošė vaikus didžiajam susitikimui, ir baigiant pačios žinios sklaida ir jos reikšme.
Angelo Apsireiškimai: Pasakojimas prasideda ne nuo pačios Dievo Motinos, o nuo Portugalijos Angelo apsireiškimų trims piemenėliams – Liucijai, Pranciškui ir Jacintai. Šie 1916 m. įvykę susitikimai yra tarsi dvasinis paruošimas: Angelas moko vaikus gilios pagarbos maldos, adoracijos ir atgailos, paruošdamas jų širdis priimti didžiąją žinią.
Švenčiausiosios Mergelės Apsireiškimai: Knygos centre – šeši Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai, vykę nuo 1917 m. gegužės iki spalio. Autorius detaliai, remdamasis Liucijos liudijimais, atkuria kiekvieno susitikimo dialogus. Čia atsiskleidžia pagrindiniai Fatimos žinios elementai: raginimas kasdien kalbėti rožinį siekiant taikos pasaulyje, būtinybė atgailauti už nusidėjėlius ir pamaldumas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Trys Fatimos Paslaptys: Ypatingas dėmesys skiriamas trims paslapties dalims, kurias Dievo Motina patikėjo vaikams. Pirmoji – šiurpi pragaro vizija, atskleidžianti nuodėmės pasekmes. Antroji – pranašystė apie Antrąjį pasaulinį karą ir Rusijos vaidmenį skleidžiant savo „klaidas“ (komunizmą) po pasaulį, jei žmonija neatsivers. Trečioji, ilgai laikyta paslaptyje, dalis aprašoma kaip vizija apie „baltai apsirengusį vyskupą“ (popiežių) ir daugybę kankinių, kenčiančių persekiojimus.
Saulės Stebuklas: Pasakojimo kulminacija – 1917 m. spalio 13 d. įvykęs „saulės stebuklas“, kurį stebėjo dešimtys tūkstančių žmonių. Šis nepaaiškinamas gamtos reiškinys knygoje pateikiamas kaip Dievo patvirtinimas, kad apsireiškimai yra autentiški.
Tragedija ar Viltis?
Knygos pavadinimas atspindi pagrindinę jos dilemą. Fatimos žinia – tai ne lemtis, o pasirinkimas. Tragedija gresia pasauliui, jei jis ignoruos Dievo kvietimą atsiversti. Ši tragedija – tai karai, tautų naikinimas, Bažnyčios persekiojimai. Viltis yra pažadas, kad galiausiai „Mano Nekalčiausioji Širdis triumfuos“. Šis triumfas, pasak knygos, ateis per atsivertimą, kurio pagrindinės priemonės yra Rusijos paaukojimas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai ir Pirmųjų šeštadienių praktika.
Išvados
Antonio A. Borelli knyga yra nepaprastai paveikus ir įtikinamas pasakojimas. Ji sugeba sujungti istorinį tikslumą, teologinę įžvalgą ir gilų dvasinį jaudulį. Tai veikalas, kuris verčia susimąstyti apie XX amžiaus istoriją ne kaip apie atsitiktinių politinių įvykių grandinę, o kaip apie dvasinę kovą, kurioje dangus perspėja, kviečia ir siūlo išsigelbėjimo kelią. „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ yra knyga, kuri nepalieka abejingų ir primena, kad net ir tamsiausiais laikais viltis yra pasiekiama per maldą, atgailą ir pasitikėjimą Dievo Motina.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 26
Antanas Maceina
ROMA 1978
Šis veikalas – Antano Maceinos „Filosofijos kilmė ir prasmė“ – yra vienas fundamentaliausių ir brandžiausių lietuvių filosofinės minties darbų, išleistas Romoje 1978 metais, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.). Tai nėra filosofijos istorijos vadovėlis, o gilus, sisteminis bandymas atsakyti į pačius esminius klausimus: iš kur kyla filosofija, kokia yra jos esmė ir kokia jos galutinė prasmė.
Turinys ir struktūra
Knyga yra sudaryta iš trijų pagrindinių skyrių, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo filosofinio mąstymo ištakų iki jo galutinio tikslo. Autorius plėtoja originalią ir argumentuotą koncepciją, pagrįstą Vakarų filosofijos tradicijos apmąstymu.- I skyrius: Filosofijos kilmė. Maceina teigia, kad filosofija kyla ne iš vieno, o iš kelių pamatinių žmogiškųjų patyrimų, kurie suardo kasdienybės neklausiančiąją būklę. Tai yra nuostaba (pasaulio kaip darnos, kosmoso patyrimas), abejonė (pasaulio kaip klastos ir tariamybės patyrimas) ir kančia (pasaulio kaip chaoso ir blogio patyrimas). Kiekvienas šis šaltinis pagimdo skirtingo pobūdžio filosofiją.
- II skyrius: Filosofijos esmė. Čia plėtojama pagrindinė veikalo tezė: filosofija savo esme yra interpretacija, o ne mokslas. Mokslas, pasak Maceinos, tiria daiktus, kurie yra uždari ir paklūsta būtinybei. Tuo tarpu filosofija interpretuoja būtybę, kuri yra atvira, nes turi kūrinio, o ne daikto, prigimtį. Būtent būtybės kaip kūrinio atvirumas ir įgalina filosofinę interpretaciją.
- III skyrius: Filosofijos prasmė. Galutinė filosofijos prasmė, anot autoriaus, yra būties atskleidimas. Interpretuodamas būtybę kaip kūrinį, mąstytojas neišvengiamai prieina prie būties kaip Kūrėjo. Šiame kelyje žmogus kaip save patį interpretuojanti būtybė (Aš-būtybė) tampa vieta, kurioje filosofinė būties samprata susitinka su religine Dievo samprata. Taigi, galutinė filosofijos prasmė yra Dievo atradimas.
Reikšmė
Antano Maceinos „Filosofijos kilmė ir prasmė“ yra išskirtinis veikalas, liudijantis ne tik autoriaus erudiciją, bet ir jo mąstymo originalumą bei gilumą. Tai bandymas sukurti savarankišką metafizinę sistemą, kuri pagrįstų filosofijos būtinumą ir jos vietą žmogaus gyvenime. Knyga atskleidžia, kad filosofavimas nėra tuščias žaidimas sąvokomis, o egzistencinis atsakas į būties slėpinį. Tai sudėtingas, bet nepaprastai vertingas kūrinys, priklausantis lietuvių filosofijos aukso fondui.- Išsami informacija
- Peržiūros: 33
TATJANA MACEINIENĖ
„Katalikų pasaulis", 2004
Knygos „Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoje“ autorė Tatjana Maceinienė – filosofo Antano Maceinos marti ir intelektualinės tradicijos puoselėtoja – savo veikale analizuoja ir apmąsto trijų iškilių Lietuvos katalikiškosios minties ir kultūros atstovų – Juozą Ambrazevičių-Brazaitį, Zenoną Ivinskį ir Juozą Girnių – asmenybes bei jų indėlį į tautinę, religinę ir kultūrinę sąmonę. Ši knyga yra ne tik biografinis ar publicistinis darbas, bet ir gilus kultūrinės krizės bei vertybinės dezorientacijos laikų apmąstymas.
Trumpa apžvalga
🌟 Pagrindinė idėja
Knygos ašis – klausimas apie vertybes, idealus ir jų reikšmę žmogaus bei tautos dvasinei būsenai. Pasak autorės, šiandieninė visuomenė išgyvena vertybinę krizę, kurioje idealai – tokie kaip tikėjimas, tautiškumas, dvasingumas – yra nustumti į paraštes. Maceinienė kviečia atsigręžti į ateitininkų sąjūdžio dvasinę tradiciją, kurią reprezentuoja trys aprašyti veikėjai.
📘 Struktūra
Knyga susideda iš šių pagrindinių dalių:
Įvadas ir pratarmė, kuriuose aptariama visuomenės dvasinė būklė ir pristatoma ateitininkų reikšmė;
Trijų iškilių asmenybių portretai:
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis – kaip šviesuolis ir reformatorius, pasižymėjęs idealiu nesavanaudiškumu, aktyvia veikla tiek kultūroje, tiek politikoje.
Zenonas Ivinskis – istorikas ir humanistas, gilios krikščioniškos pasaulėžiūros mąstytojas.
Juozas Girnius – filosofas ir idealizmo šauklys, pabrėžiantis laisvės, atsakomybės ir dvasingumo būtinybę.
Pabaigos žodis, kuriame aptariama vakarietiškos civilizacijos krizė ir Lietuvos ateities perspektyvos.
🧭 Temos
Idealizmo reikšmė: Knyga polemizuoja su šiuolaikiniu pragmatizmu, pateikdama idealizmą kaip vienintelę gyvastingą tautos ir kultūros kryptį.
Ateitininkų ideologija: Akcentuojami pagrindiniai principai – katalikiškumas, tautiškumas, inteligentiškumas, šeimyniškumas, visuomeniškumas.
Dvasinė rezistencija: Maceinienė pabrėžia kultūrinio ir dvasinio pasipriešinimo svarbą, kaip alternatyvą konformizmui ir tuštybei.
Švietimo ir vertybių krizė: Aptariama, kaip neapibrėžta ideologinė padėtis griauna žmogaus dvasinę struktūrą.
💡 Vertė
Knyga ypač vertinga tiems, kurie domisi:
Lietuvos kultūros ir intelektualinės istorijos tyrimais;
Krikščioniškąja pasaulėžiūra;
Ateitininkų sąjūdžiu;
Vertybinių orientacijų formavimu ir dvasinio atgimimo klausimais.
Apibendrinimas
„Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoje“ – tai intelektualus ir moralinis manifestas, kviečiantis grįžti prie aukštųjų idealų kaip pagrindo tautos dvasinei sveikatai. Maceinienės tekstas įkvepia ne nostalgija praeičiai, o reikalavimu susigrąžinti orientyrus, kurie būtų verti žmogaus didybės. Tai knyga apie tikėjimą, pareigą, kūrybą ir kultūrą, kuria verta gyventi – net ir (ar ypač) esant „drumzlinėje“ tikrovėje.
Trumpa apžvalga
🌟 Pagrindinė idėja
Knygos ašis – klausimas apie vertybes, idealus ir jų reikšmę žmogaus bei tautos dvasinei būsenai. Pasak autorės, šiandieninė visuomenė išgyvena vertybinę krizę, kurioje idealai – tokie kaip tikėjimas, tautiškumas, dvasingumas – yra nustumti į paraštes. Maceinienė kviečia atsigręžti į ateitininkų sąjūdžio dvasinę tradiciją, kurią reprezentuoja trys aprašyti veikėjai.
📘 Struktūra
Knyga susideda iš šių pagrindinių dalių:
Įvadas ir pratarmė, kuriuose aptariama visuomenės dvasinė būklė ir pristatoma ateitininkų reikšmė;
Trijų iškilių asmenybių portretai:
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis – kaip šviesuolis ir reformatorius, pasižymėjęs idealiu nesavanaudiškumu, aktyvia veikla tiek kultūroje, tiek politikoje.
Zenonas Ivinskis – istorikas ir humanistas, gilios krikščioniškos pasaulėžiūros mąstytojas.
Juozas Girnius – filosofas ir idealizmo šauklys, pabrėžiantis laisvės, atsakomybės ir dvasingumo būtinybę.
Pabaigos žodis, kuriame aptariama vakarietiškos civilizacijos krizė ir Lietuvos ateities perspektyvos.
🧭 Temos
Idealizmo reikšmė: Knyga polemizuoja su šiuolaikiniu pragmatizmu, pateikdama idealizmą kaip vienintelę gyvastingą tautos ir kultūros kryptį.
Ateitininkų ideologija: Akcentuojami pagrindiniai principai – katalikiškumas, tautiškumas, inteligentiškumas, šeimyniškumas, visuomeniškumas.
Dvasinė rezistencija: Maceinienė pabrėžia kultūrinio ir dvasinio pasipriešinimo svarbą, kaip alternatyvą konformizmui ir tuštybei.
Švietimo ir vertybių krizė: Aptariama, kaip neapibrėžta ideologinė padėtis griauna žmogaus dvasinę struktūrą.
💡 Vertė
Knyga ypač vertinga tiems, kurie domisi:
Lietuvos kultūros ir intelektualinės istorijos tyrimais;
Krikščioniškąja pasaulėžiūra;
Ateitininkų sąjūdžiu;
Vertybinių orientacijų formavimu ir dvasinio atgimimo klausimais.
Apibendrinimas
„Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoje“ – tai intelektualus ir moralinis manifestas, kviečiantis grįžti prie aukštųjų idealų kaip pagrindo tautos dvasinei sveikatai. Maceinienės tekstas įkvepia ne nostalgija praeičiai, o reikalavimu susigrąžinti orientyrus, kurie būtų verti žmogaus didybės. Tai knyga apie tikėjimą, pareigą, kūrybą ir kultūrą, kuria verta gyventi – net ir (ar ypač) esant „drumzlinėje“ tikrovėje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 36
PRANAS MANELIS
Putnam 1977
Knygos apžvalga: Prano Manelio „Kristus ir Eucharistija“
Išsami teologinė kelionė į krikščionių tikėjimo šerdį, kunigo Prano Manelio 1977 m. veikalas „Kristus ir Eucharistija: Dievo Veikla Išganymo Istorijoje“ yra sistemingas ir gilus žvilgsnis į du kertinius katalikybės slėpinius. Priklausanti „Krikščionis Gyvenime“ knygų serijai, ši monografija yra solidus teologinis darbas, kuriuo siekiama ne tik akademiškai išdėstyti doktriną, bet ir sustiprinti skaitytojo tikėjimą, padarant jį, autoriaus žodžiais, „protui labiau priimtiną, netgi žavingą“.
Parašytas remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvų ir teologų raštais, liturginėmis apraiškomis ir oficialiu Bažnyčios mokymu, veikalas kruopščiai gvildena sudėtingus teologinius klausimus. Autorius, įkvėptas savo, kaip teologijos dėstytojo, patirties ir draugų paskatintas, ypač kunigo Antano Vilkaičio, ėmėsi šio darbo pastebėjęs tikėjimo Kristumi ir jo veikla Bažnyčioje trūkumą, ypač tarp jaunimo.
Knyga yra logiškai padalinta į šešis skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo bendresnių kristologijos ir ekleziologijos temų iki specifinių eucharistinės teologijos aspektų.
Knygos struktūra ir turinys:
Pirmasis skyrius, „Kristus ir Jo Buvimas bei Veikla Istorijoje“, veikia kaip įvadas į visą studiją. Jame Manelis aiškina Bažnyčios, kaip naujosios Dievo tautos ir mistinio Kristaus Kūno, sampratą. Bažnyčia čia pristatoma kaip „prisikėlusio Kristaus sakramentas“, per kurį Dievas tęsia savo išganomąjį darbą istorijoje. Šiame skyriuje padedami pamatai tolesniems eucharistiniams svarstymams.
Antrasis skyrius, „Eucharistijos ir Jos Teologijos Istorinė Apžvalga“, skaitytoją veda per visą eucharistinės doktrinos raidą. Pradedant nuo Senojo Testamento provaizdžių, tokių kaip Sandora ir Paschos vakarienė , pereinama prie Eucharistijos įsteigimo , jos šventimo ankstyvojoje Bažnyčioje, viduramžiais, Reformacijos laikotarpiu ir XX amžiuje. Ši istorinė perspektyva suteikia kontekstą vėliau aptariamoms teologinėms problemoms.
Trečiasis skyrius, „Kristaus Buvimas Eucharistijoje“, yra skirtas realaus Kristaus buvimo dogmai. Čia nagrinėjama buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje, analizuojami Evangelijų liudijimai, ypač Jono evangelijos 6 skyrius, ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimas. Taip pat išsamiai aptariamas oficialus Bažnyčios mokymas, įskaitant Tridento ir II Vatikano Susirinkimų nutarimus.
Ketvirtasis skyrius, „Transsubstanciacija arba Peresminimas“, gilinasi į vieną sudėtingiausių Eucharistijos aspektų. Autorius aiškina peresminimo (esmėkaitos) sąvoką, pasitelkdamas filosofinius būties ir substancijos terminus, ir parodo, kaip per šį slėpiningą virsmą duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Penktasis skyrius, „Eucharistinis Bendravimas arba Komunija“, aptaria Eucharistijos priėmimo prasmę ir vaisius. Komunija pristatoma kaip sakramentinis dalyvavimas Kristaus aukoje, dvasinis maistas, stiprinantis antgamtinį gyvenimą, ir mistinio Kristaus Kūno augimo bei vienybės laidas. Skyriuje taip pat nurodomos sąlygos, būtinos vertam Komunijos priėmimui.
Šeštasis skyrius, „Eucharistija kaip Auka“, užbaigia veikalą, analizuodamas Mišių, kaip aukos, pobūdį. Manelis aiškina aukos sąvoką, lygina Mišių auką su kryžiaus auka ir pabrėžia, kad Eucharistija yra tiek Kristaus, tiek ir Bažnyčios auka.
Apibendrinant, „Kristus ir Eucharistija“ yra monumentalus veikalas lietuvių teologijos kontekste. Kunigas Pranas Manelis, remdamasis giliu tradicijos išmanymu, pateikia išsamią ir sistemingą studiją, skirtą išsilavinusiam katalikui, siekiančiam ne tik tikėti, bet ir suprasti savo tikėjimo slėpinius. Knyga sėkmingai sujungia dogmatinį aiškumą, istorinę perspektyvą ir pastoracinį jautrumą, išlikdama vertingu šaltiniu kiekvienam, norinčiam pagilinti savo žinias apie krikščionybės esmę – Kristų, veikiantį ir pasiliekantį su mumis Eucharistijoje.
Išsami teologinė kelionė į krikščionių tikėjimo šerdį, kunigo Prano Manelio 1977 m. veikalas „Kristus ir Eucharistija: Dievo Veikla Išganymo Istorijoje“ yra sistemingas ir gilus žvilgsnis į du kertinius katalikybės slėpinius. Priklausanti „Krikščionis Gyvenime“ knygų serijai, ši monografija yra solidus teologinis darbas, kuriuo siekiama ne tik akademiškai išdėstyti doktriną, bet ir sustiprinti skaitytojo tikėjimą, padarant jį, autoriaus žodžiais, „protui labiau priimtiną, netgi žavingą“.
Parašytas remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvų ir teologų raštais, liturginėmis apraiškomis ir oficialiu Bažnyčios mokymu, veikalas kruopščiai gvildena sudėtingus teologinius klausimus. Autorius, įkvėptas savo, kaip teologijos dėstytojo, patirties ir draugų paskatintas, ypač kunigo Antano Vilkaičio, ėmėsi šio darbo pastebėjęs tikėjimo Kristumi ir jo veikla Bažnyčioje trūkumą, ypač tarp jaunimo.
Knyga yra logiškai padalinta į šešis skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo bendresnių kristologijos ir ekleziologijos temų iki specifinių eucharistinės teologijos aspektų.
Knygos struktūra ir turinys:
Pirmasis skyrius, „Kristus ir Jo Buvimas bei Veikla Istorijoje“, veikia kaip įvadas į visą studiją. Jame Manelis aiškina Bažnyčios, kaip naujosios Dievo tautos ir mistinio Kristaus Kūno, sampratą. Bažnyčia čia pristatoma kaip „prisikėlusio Kristaus sakramentas“, per kurį Dievas tęsia savo išganomąjį darbą istorijoje. Šiame skyriuje padedami pamatai tolesniems eucharistiniams svarstymams.
Antrasis skyrius, „Eucharistijos ir Jos Teologijos Istorinė Apžvalga“, skaitytoją veda per visą eucharistinės doktrinos raidą. Pradedant nuo Senojo Testamento provaizdžių, tokių kaip Sandora ir Paschos vakarienė , pereinama prie Eucharistijos įsteigimo , jos šventimo ankstyvojoje Bažnyčioje, viduramžiais, Reformacijos laikotarpiu ir XX amžiuje. Ši istorinė perspektyva suteikia kontekstą vėliau aptariamoms teologinėms problemoms.
Trečiasis skyrius, „Kristaus Buvimas Eucharistijoje“, yra skirtas realaus Kristaus buvimo dogmai. Čia nagrinėjama buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje, analizuojami Evangelijų liudijimai, ypač Jono evangelijos 6 skyrius, ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimas. Taip pat išsamiai aptariamas oficialus Bažnyčios mokymas, įskaitant Tridento ir II Vatikano Susirinkimų nutarimus.
Ketvirtasis skyrius, „Transsubstanciacija arba Peresminimas“, gilinasi į vieną sudėtingiausių Eucharistijos aspektų. Autorius aiškina peresminimo (esmėkaitos) sąvoką, pasitelkdamas filosofinius būties ir substancijos terminus, ir parodo, kaip per šį slėpiningą virsmą duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Penktasis skyrius, „Eucharistinis Bendravimas arba Komunija“, aptaria Eucharistijos priėmimo prasmę ir vaisius. Komunija pristatoma kaip sakramentinis dalyvavimas Kristaus aukoje, dvasinis maistas, stiprinantis antgamtinį gyvenimą, ir mistinio Kristaus Kūno augimo bei vienybės laidas. Skyriuje taip pat nurodomos sąlygos, būtinos vertam Komunijos priėmimui.
Šeštasis skyrius, „Eucharistija kaip Auka“, užbaigia veikalą, analizuodamas Mišių, kaip aukos, pobūdį. Manelis aiškina aukos sąvoką, lygina Mišių auką su kryžiaus auka ir pabrėžia, kad Eucharistija yra tiek Kristaus, tiek ir Bažnyčios auka.
Apibendrinant, „Kristus ir Eucharistija“ yra monumentalus veikalas lietuvių teologijos kontekste. Kunigas Pranas Manelis, remdamasis giliu tradicijos išmanymu, pateikia išsamią ir sistemingą studiją, skirtą išsilavinusiam katalikui, siekiančiam ne tik tikėti, bet ir suprasti savo tikėjimo slėpinius. Knyga sėkmingai sujungia dogmatinį aiškumą, istorinę perspektyvą ir pastoracinį jautrumą, išlikdama vertingu šaltiniu kiekvienam, norinčiam pagilinti savo žinias apie krikščionybės esmę – Kristų, veikiantį ir pasiliekantį su mumis Eucharistijoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 21
A.Matijošaitienė
Sintautai 2011
Ši knyga, pavadinta "Šakių rajone Keturnaujienoje gyvenančios Anelės Matijošaitienės regėjimai ir pranešimai", yra iš garso įrašų perrašytas rinkinys, kuriame išsamiai aprašomi lietuvės Anelės Matijošaitienės religiniai patyrimai. Tekste pristatoma giliai asmeniška ir dvasinė kelionė, pradedant trumpa autobiografija ir baigiant chronologiniu jos dieviškų susitikimų nuo 1962 m. iki 2000-ųjų pradžios aprašymu. Siekiant išsaugoti autentiškumą, originalių įrašų kalba didžiąja dalimi išsaugota.
Anelės gyvenimas
Anelė Matijošaitienė gimė 1927 m. Šakių rajone, Lietuvoje, ūkininkų šeimoje. Jos ankstyvą gyvenimą lydėjo sunkumai, įskaitant Antrojo pasaulinio karo neramumus ir asmenines netektis. Nuo mažens buvusi labai pamaldi, ji rasdavo paguodą maldoje ir bažnyčioje. Esminis jos gyvenimo momentas buvo staigi vyro Prano mirtis, praėjus vos pusantrų metų po jų vestuvių 1959 m.. Ši didelė netektis sustiprino jos dvasinius ieškojimus ir paskatino karštai melstis, siekiant gilesnio ryšio su Dievu.
Dieviškieji regėjimai ir pranešimai
Pirmasis reikšmingas Anelės dvasinis patyrimas įvyko 1962 m., kai ji išgirdo vidinį balsą, patvirtinantį, kad jos maldos buvo išklausytos, o po to pajuto stiprią Dievo meilę. Jos regėjimai, kuriuos ji apibūdina kaip vykstančius ekstazės būsenoje, kai nejautė jokių fizinių pojūčių, apėmė susitikimus su Jėzumi Kristumi, Mergele Marija ir įvairiais šventaisiais, pavyzdžiui, šv. Antanu.
Apsireiškimai dažnai vykdavo jos namuose, kurie tapo piligrimystės vieta. Svarbiausi regėjimai:
Jėzus Kristus: Jis dažnai jai rodėsi, kartais parodydamas savo švenčiausiąją širdį, kartais – prikaltą prie kryžiaus, perduodamas paguodos, įspėjimų ir patarimų žinias. Jis kalbėjo apie būsimus sunkumus Lietuvai, bet ir apie jos galutinę laisvę, kuri bus pasiekta per "kraują ir ašaras", padedant kitoms tautoms.
Mergelė Marija: Marija pasirodydavo su žinutėmis, raginančiomis melstis, ypač rožinį, už nusidėjėlių atsivertimą. Ji Anelės regėjimuose rodė dangų ir pragarą, pabrėždama žmonių pasirinkimų pasekmes.
Šventieji ir angelai: Anelė taip pat pranešė apie šv. Antano, kurį laikė viso gyvenimo dvasiniu draugu, šv. Petro, šv. Pauliaus ir lietuvių šventųjų, tokių kaip šv. Kazimieras ir palaimintasis Jurgis Matulaitis, regėjimus.
Persekiojimas ir ištvermė
Jos teiginiai apie dieviškus regėjimus sukėlė konfliktą su sovietų valdžia. Pareigūnai ne kartą lankėsi jos namuose, reikalaudami išardyti jos įrengtą altorėlį ir išsižadėti savo patirčių. Kai ji atsisakė, jie patys bandė sunaikinti altorėlį, bet, kaip pranešama, juos staiga užklupo liga ir jiems nepavyko. Dėl jos nepalaužiamo liudijimo 1969 m. Anelė buvo priverstinai paguldyta į Žiegždrių psichiatrijos ligoninę, kur jai kelis mėnesius buvo taikomas gydymas insulinu, siekiant priversti ją atsisakyti savo įsitikinimų. Nepaisant spaudimo, ji liko tvirta savo tikėjime. 1970 m. išleista iš ligoninės, ji ir toliau priiminėjo piligrimus, o jos namai tapo dvasiniu centru, kol 1985 m. valdžios institucijos juos galiausiai nugriovė.
Knyga yra liudijimas apie vienos moters gilų tikėjimą ir jos gyvenimą nulėmusius dvasinius įvykius. Ji atveria langą į specifinę lietuvių katalikų pamaldumo srovę intensyvaus politinio ir religinio persekiojimo laikotarpiu.
Anelės gyvenimas
Anelė Matijošaitienė gimė 1927 m. Šakių rajone, Lietuvoje, ūkininkų šeimoje. Jos ankstyvą gyvenimą lydėjo sunkumai, įskaitant Antrojo pasaulinio karo neramumus ir asmenines netektis. Nuo mažens buvusi labai pamaldi, ji rasdavo paguodą maldoje ir bažnyčioje. Esminis jos gyvenimo momentas buvo staigi vyro Prano mirtis, praėjus vos pusantrų metų po jų vestuvių 1959 m.. Ši didelė netektis sustiprino jos dvasinius ieškojimus ir paskatino karštai melstis, siekiant gilesnio ryšio su Dievu.
Dieviškieji regėjimai ir pranešimai
Pirmasis reikšmingas Anelės dvasinis patyrimas įvyko 1962 m., kai ji išgirdo vidinį balsą, patvirtinantį, kad jos maldos buvo išklausytos, o po to pajuto stiprią Dievo meilę. Jos regėjimai, kuriuos ji apibūdina kaip vykstančius ekstazės būsenoje, kai nejautė jokių fizinių pojūčių, apėmė susitikimus su Jėzumi Kristumi, Mergele Marija ir įvairiais šventaisiais, pavyzdžiui, šv. Antanu.
Apsireiškimai dažnai vykdavo jos namuose, kurie tapo piligrimystės vieta. Svarbiausi regėjimai:
Jėzus Kristus: Jis dažnai jai rodėsi, kartais parodydamas savo švenčiausiąją širdį, kartais – prikaltą prie kryžiaus, perduodamas paguodos, įspėjimų ir patarimų žinias. Jis kalbėjo apie būsimus sunkumus Lietuvai, bet ir apie jos galutinę laisvę, kuri bus pasiekta per "kraują ir ašaras", padedant kitoms tautoms.
Mergelė Marija: Marija pasirodydavo su žinutėmis, raginančiomis melstis, ypač rožinį, už nusidėjėlių atsivertimą. Ji Anelės regėjimuose rodė dangų ir pragarą, pabrėždama žmonių pasirinkimų pasekmes.
Šventieji ir angelai: Anelė taip pat pranešė apie šv. Antano, kurį laikė viso gyvenimo dvasiniu draugu, šv. Petro, šv. Pauliaus ir lietuvių šventųjų, tokių kaip šv. Kazimieras ir palaimintasis Jurgis Matulaitis, regėjimus.
Persekiojimas ir ištvermė
Jos teiginiai apie dieviškus regėjimus sukėlė konfliktą su sovietų valdžia. Pareigūnai ne kartą lankėsi jos namuose, reikalaudami išardyti jos įrengtą altorėlį ir išsižadėti savo patirčių. Kai ji atsisakė, jie patys bandė sunaikinti altorėlį, bet, kaip pranešama, juos staiga užklupo liga ir jiems nepavyko. Dėl jos nepalaužiamo liudijimo 1969 m. Anelė buvo priverstinai paguldyta į Žiegždrių psichiatrijos ligoninę, kur jai kelis mėnesius buvo taikomas gydymas insulinu, siekiant priversti ją atsisakyti savo įsitikinimų. Nepaisant spaudimo, ji liko tvirta savo tikėjime. 1970 m. išleista iš ligoninės, ji ir toliau priiminėjo piligrimus, o jos namai tapo dvasiniu centru, kol 1985 m. valdžios institucijos juos galiausiai nugriovė.
Knyga yra liudijimas apie vienos moters gilų tikėjimą ir jos gyvenimą nulėmusius dvasinius įvykius. Ji atveria langą į specifinę lietuvių katalikų pamaldumo srovę intensyvaus politinio ir religinio persekiojimo laikotarpiu.
Skaityti daugiau: KETURNAUJIENA. ANELĖS MATIJOŠAITIENĖS REGĖJIMAI IR PRANEŠIMAI.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 42
K. A. MATULAITIS
Chicago,1961
Knygos apžvalga: Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“
Kunigo, teologijos daktaro ir marijonų vienuolio (MIC) K. A. Matulaičio veikalas „Meilės ugnis“, išleistas 1961 metais Čikagoje, yra fundamentalus asketinės ir mistinės teologijos vadovas, skirtas giliam dvasiniam tobulėjimui. Jau pats viršelis, kurį puošia Michelangelo „La Pieta“ detalė ir citata iš Jono evangelijos apie didžiausią meilę – gyvybės atidavimą už draugus, nurodo į centrinę knygos temą – pasiaukojančią meilę kaip krikščioniškosios tobulybės siekio esmę.
Struktūra ir turinys
Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis: „I Knyga: Tobulybė“ ir „II Knyga: Laimės kelias“. Ši struktūra atspindi klasikinį dvasinio gyvenimo kelią – nuo aktyvių pastangų ir dorybių ugdymo (asketika) iki pasyvesnio, Dievo malone vedamo mistinio patyrimo (mistika).
Pirma knyga „Tobulybė“ sistemingai nagrinėja krikščioniškosios tobulybės pagrindus. Ji pradedama „Vienybės keliu“ , kuriame aiškinamas šventumo siekimas , būtinybė atsižadėti savęs , ir uolumo svarba. Didelis dėmesys skiriamas dorybių ugdymui, ypač tikėjimui, vilčiai ir meilei, kurios vainikuoja visą dvasinį gyvenimą. Autorius, remdamasis arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus, MIC, raštais, pateikia praktinių nurodymų, kaip siekti luomo tobulybės. Ši dalis baigiama veikliosios įžvalgos (kontempliacijos) analize, kuri yra natūralus mąstymo apie Dievo tiesas vaisius.
Antra knyga „Laimės kelias“ pereina prie aukštesnės, Dievo suteiktosios įžvalgos – mistinės kontempliacijos. Čia autorius detaliai aprašo šios Dievo dovanos prigimtį , jos laipsnius (netobulą, tobulą ir didžiausiąją tobulybę) ir pasireiškimo būdus, tokius kaip ramybės malda, dvasinis apsvaigimas ar dvasinės sužieduotuvės. Knygoje taip pat išsamiai nagrinėjami ir sudėtingesni mistiniai reiškiniai: regėjimai (vizijos) , mistinės kalbos ir apreiškimai. Paskutinė dalis skirta itin svarbiam „Dvasių atpažinimui“, kur pateikiami praktiniai nuostatai, kaip atskirti Dievo veikimą nuo žmogiškos prigimties ar piktosios dvasios įtakos.
Pagrindinės idėjos ir tikslas
K. A. Matulaitis pabrėžia, kad krikščioniškoji tobulybė yra pasiekiama per ugningą meilę Dievui, kuri išreiškiama visišku atsidavimu Jo valiai. Knygos tikslas, kaip nurodo pats autorius, yra patarnauti „taurioms sieloms ir jų vadovams“ ir būti naudingai „kiekvienam, kuris nuoširdžiai siekia tobulybės, kuris rimtai galvoja apie savo išganymą“. Veikalas remiasi solidžiais teologiniais šaltiniais, tokiais kaip šv. Tomas Akvinietis, šv. Teresė Avilietė, šv. Jonas nuo Kryžiaus ir kitais dvasinio gyvenimo mokytojais.
Kam skirta ši knyga?
„Meilės ugnis“ yra rimtas, gilus ir sistemingas veikalas, skirtas ne paviršutiniškam skaitymui. Ji bus ypač naudinga:
Dvasininkams ir vienuoliams, ieškantiems patikimo vadovo dvasiniame kelyje.
Dvasios vadovams ir nuodėmklausiams, susiduriantiems su mistiniais reiškiniais.
Pasauliečiams, kurie rimtai siekia dvasinio tobulumo ir nori pagilinti savo maldos gyvenimą.
Teologijos studentams, studijuojantiems asketinę ir mistinę teologiją.
Apibendrinimas
Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“ yra klasikinis išeivijos dvasinės literatūros pavyzdys, išsiskiriantis savo gilumu, aiškia struktūra ir teologiniu pagrįstumu. Tai išsamus vadovas, vedantis skaitytoją nuo pirmųjų dorybių ugdymo žingsnių iki aukščiausių mistinės vienybės su Dievu viršūnių. Knyga reikalauja susikaupimo ir apmąstymo, tačiau tiems, kurie pasiryžę leistis į šią dvasinę kelionę, ji taps neįkainojamu dvasinės išminties šaltiniu.
Kunigo, teologijos daktaro ir marijonų vienuolio (MIC) K. A. Matulaičio veikalas „Meilės ugnis“, išleistas 1961 metais Čikagoje, yra fundamentalus asketinės ir mistinės teologijos vadovas, skirtas giliam dvasiniam tobulėjimui. Jau pats viršelis, kurį puošia Michelangelo „La Pieta“ detalė ir citata iš Jono evangelijos apie didžiausią meilę – gyvybės atidavimą už draugus, nurodo į centrinę knygos temą – pasiaukojančią meilę kaip krikščioniškosios tobulybės siekio esmę.
Struktūra ir turinys
Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis: „I Knyga: Tobulybė“ ir „II Knyga: Laimės kelias“. Ši struktūra atspindi klasikinį dvasinio gyvenimo kelią – nuo aktyvių pastangų ir dorybių ugdymo (asketika) iki pasyvesnio, Dievo malone vedamo mistinio patyrimo (mistika).
Pirma knyga „Tobulybė“ sistemingai nagrinėja krikščioniškosios tobulybės pagrindus. Ji pradedama „Vienybės keliu“ , kuriame aiškinamas šventumo siekimas , būtinybė atsižadėti savęs , ir uolumo svarba. Didelis dėmesys skiriamas dorybių ugdymui, ypač tikėjimui, vilčiai ir meilei, kurios vainikuoja visą dvasinį gyvenimą. Autorius, remdamasis arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus, MIC, raštais, pateikia praktinių nurodymų, kaip siekti luomo tobulybės. Ši dalis baigiama veikliosios įžvalgos (kontempliacijos) analize, kuri yra natūralus mąstymo apie Dievo tiesas vaisius.
Antra knyga „Laimės kelias“ pereina prie aukštesnės, Dievo suteiktosios įžvalgos – mistinės kontempliacijos. Čia autorius detaliai aprašo šios Dievo dovanos prigimtį , jos laipsnius (netobulą, tobulą ir didžiausiąją tobulybę) ir pasireiškimo būdus, tokius kaip ramybės malda, dvasinis apsvaigimas ar dvasinės sužieduotuvės. Knygoje taip pat išsamiai nagrinėjami ir sudėtingesni mistiniai reiškiniai: regėjimai (vizijos) , mistinės kalbos ir apreiškimai. Paskutinė dalis skirta itin svarbiam „Dvasių atpažinimui“, kur pateikiami praktiniai nuostatai, kaip atskirti Dievo veikimą nuo žmogiškos prigimties ar piktosios dvasios įtakos.
Pagrindinės idėjos ir tikslas
K. A. Matulaitis pabrėžia, kad krikščioniškoji tobulybė yra pasiekiama per ugningą meilę Dievui, kuri išreiškiama visišku atsidavimu Jo valiai. Knygos tikslas, kaip nurodo pats autorius, yra patarnauti „taurioms sieloms ir jų vadovams“ ir būti naudingai „kiekvienam, kuris nuoširdžiai siekia tobulybės, kuris rimtai galvoja apie savo išganymą“. Veikalas remiasi solidžiais teologiniais šaltiniais, tokiais kaip šv. Tomas Akvinietis, šv. Teresė Avilietė, šv. Jonas nuo Kryžiaus ir kitais dvasinio gyvenimo mokytojais.
Kam skirta ši knyga?
„Meilės ugnis“ yra rimtas, gilus ir sistemingas veikalas, skirtas ne paviršutiniškam skaitymui. Ji bus ypač naudinga:
Dvasininkams ir vienuoliams, ieškantiems patikimo vadovo dvasiniame kelyje.
Dvasios vadovams ir nuodėmklausiams, susiduriantiems su mistiniais reiškiniais.
Pasauliečiams, kurie rimtai siekia dvasinio tobulumo ir nori pagilinti savo maldos gyvenimą.
Teologijos studentams, studijuojantiems asketinę ir mistinę teologiją.
Apibendrinimas
Kun. Dr. K. A. Matulaičio „Meilės ugnis“ yra klasikinis išeivijos dvasinės literatūros pavyzdys, išsiskiriantis savo gilumu, aiškia struktūra ir teologiniu pagrįstumu. Tai išsamus vadovas, vedantis skaitytoją nuo pirmųjų dorybių ugdymo žingsnių iki aukščiausių mistinės vienybės su Dievu viršūnių. Knyga reikalauja susikaupimo ir apmąstymo, tačiau tiems, kurie pasiryžę leistis į šią dvasinę kelionę, ji taps neįkainojamu dvasinės išminties šaltiniu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 40
François Mauriac
Vilnius 2003
Knygos Apžvalga: François Mauriac „Jėzaus gyvenimas“
Literatūrinis žvilgsnis į Dievo ir Žmogaus dramą
1936 m. pirmą kartą išleista ir 2003 m. leidyklos „Ardor“ lietuvių skaitytojams pristatyta Nobelio premijos laureato François Mauriac knyga „Jėzaus gyvenimas“ (Vie de Jésus) yra ne istoriko ar teologo, o rašytojo-romanisto bandymas pažvelgti į centrinę krikščionybės figūrą. Mauriac, pasitelkdamas savo, kaip „prasimanytų herojų gyvenimo“ žinovo, įgūdžius, siekia atskleisti gyvą, o ne dirbtinę Evangelijų asmenybę.
Autoriaus Tikslas: Nuo dogmos prie asmens
Knygos pratarmėje autorius išsako savo motyvaciją. Anot jo, istorikai ir egzegetai, tyrinėdami Kristaus gyvenimą, dažnai susiduria su dviem kraštutinumais: netikintieji, paneigdami antgamtiškumą, visiškai nesuvokia savo tyrinėjamo objekto esmės , o tikintys rašytojai, apimti pamaldaus uolumo, neretai užgožia žmogiškąjį Jėzaus paveikslą, palikdami tik spindintį „antro Dieviškojo Asmens žėrėjimą“. Dėl to, pasak Mauriac, Jėzaus figūra daugeliui praranda aiškius kontūrus ir nustoja priminti gyvą asmenį.
Mauriac siekia nužerti „amžių rūdis“ ir „švelninančių komentarų sluoksnius“ , kad skaitytojas išgirstų autentišką, su niekuo nesumaišomą Kristaus balsą – balsą, kuris, pasak šventovės sargybinių, yra toks, kokiu „niekuomet žmogus nėra taip kalbėjęs“.
Kristaus Portretas: Prieštaravimų vienybė
Mauriac meistriškai tapo sudėtingą ir daugialypį Kristaus portretą. Tai:
Žmogus tarp žmonių: Dailidė iš Nazareto, taip įaugęs į savo giminę ir aplinką, kad jį atpažinti iš minios Judui prireikė pabučiavimo. Kaimynai stebisi, kai jis prabyla sinagogoje: „Ar jis ne dailidė, Marijos sūnus?“.
Dievas, kalbantis kaip Dievas: Šis vargšų galilėjietis elgiasi ir kalba su dieviška galia, kuri sukelia ir garbinimą, ir neapykantą.
Aistringa ir rami asmenybė: Mauriac aprašo Jėzų kaip „ūmų, kartais įnirtusį kaip ir kiekviena meilė“ , tačiau po šiuo smarkumu slypi „gelmių ramybė“, kylanti iš vienybės su Tėvu.
Skaldantis, o ne taikantis: Knygoje pabrėžiama, kad Jėzus atėjo nešti ne taikos, o kalavijo. Jo reikalavimai – palikti viską, mylėti jį labiau už artimiausius žmones – yra radikalūs, keliantys pasipiktinimą ir atgrasūs „menkystoms“ bei „lepiems“.
Struktūra ir Stilius: Chronologinė meditacija
Knyga chronologiškai seka Jėzaus gyvenimo kelią nuo tyliųjų metų Nazarete iki Prisikėlimo. Kiekvienas skyrius – tai ne sausas faktų atpasakojimas, o gili psichologinė ir dvasinė įvykių analizė. Mauriac neria į veikėjų vidinį pasaulį:
Marijos tylų laukimą ir širdyje saugomus žodžius, kai angelo pažadai, regis, nesipildo.
Judui skirtas visas skyrius, kuriame autorius bando rekonstruoti sudėtingą išdaviko psichologiją – jo praktiškumą, tikėjimą žemiška sėkme, nusivylimą ir galiausiai tragišką neapykantą.
Apaštalų nesupratimą, vaikiškas ambicijas ir lėtą, sunkų kelią į tikėjimą.
Piloto politinį pragmatizmą, prietaringą baimę ir bandymus išsisukti nuo atsakomybės.
Pasakojimas persmelktas Evangelijos citatų, kurios organiškai įpinamos į autoriaus apmąstymus, suteikdamos naratyvui autentiškumo ir gilumo.
Išvada
François Mauriac „Jėzaus gyvenimas“ yra galingas ir jaudinantis kūrinys. Tai knyga, kuri sėkmingai išvengia tiek sentimentalumo, tiek šalto akademiškumo. Autorius skaitytojui siūlo ne doktrinų rinkinį, o gyvą susitikimą su asmeniu – sudėtingu, reikalaujančiu, kartais šiurkščiu, bet visada kupinu beribės meilės ir gailestingumo. Tai literatūrinė kelionė, leidžianti iš naujo atrasti Evangelijos dramą ir Kristaus asmens patrauklumą bei radikalumą. Ji skirta tiems, kurie trokšta pažinti ne „patogų“ ar „sušvelnintą“, o gyvą ir amžinai aktualų Jėzų Kristų.
Literatūrinis žvilgsnis į Dievo ir Žmogaus dramą
1936 m. pirmą kartą išleista ir 2003 m. leidyklos „Ardor“ lietuvių skaitytojams pristatyta Nobelio premijos laureato François Mauriac knyga „Jėzaus gyvenimas“ (Vie de Jésus) yra ne istoriko ar teologo, o rašytojo-romanisto bandymas pažvelgti į centrinę krikščionybės figūrą. Mauriac, pasitelkdamas savo, kaip „prasimanytų herojų gyvenimo“ žinovo, įgūdžius, siekia atskleisti gyvą, o ne dirbtinę Evangelijų asmenybę.
Autoriaus Tikslas: Nuo dogmos prie asmens
Knygos pratarmėje autorius išsako savo motyvaciją. Anot jo, istorikai ir egzegetai, tyrinėdami Kristaus gyvenimą, dažnai susiduria su dviem kraštutinumais: netikintieji, paneigdami antgamtiškumą, visiškai nesuvokia savo tyrinėjamo objekto esmės , o tikintys rašytojai, apimti pamaldaus uolumo, neretai užgožia žmogiškąjį Jėzaus paveikslą, palikdami tik spindintį „antro Dieviškojo Asmens žėrėjimą“. Dėl to, pasak Mauriac, Jėzaus figūra daugeliui praranda aiškius kontūrus ir nustoja priminti gyvą asmenį.
Mauriac siekia nužerti „amžių rūdis“ ir „švelninančių komentarų sluoksnius“ , kad skaitytojas išgirstų autentišką, su niekuo nesumaišomą Kristaus balsą – balsą, kuris, pasak šventovės sargybinių, yra toks, kokiu „niekuomet žmogus nėra taip kalbėjęs“.
Kristaus Portretas: Prieštaravimų vienybė
Mauriac meistriškai tapo sudėtingą ir daugialypį Kristaus portretą. Tai:
Žmogus tarp žmonių: Dailidė iš Nazareto, taip įaugęs į savo giminę ir aplinką, kad jį atpažinti iš minios Judui prireikė pabučiavimo. Kaimynai stebisi, kai jis prabyla sinagogoje: „Ar jis ne dailidė, Marijos sūnus?“.
Dievas, kalbantis kaip Dievas: Šis vargšų galilėjietis elgiasi ir kalba su dieviška galia, kuri sukelia ir garbinimą, ir neapykantą.
Aistringa ir rami asmenybė: Mauriac aprašo Jėzų kaip „ūmų, kartais įnirtusį kaip ir kiekviena meilė“ , tačiau po šiuo smarkumu slypi „gelmių ramybė“, kylanti iš vienybės su Tėvu.
Skaldantis, o ne taikantis: Knygoje pabrėžiama, kad Jėzus atėjo nešti ne taikos, o kalavijo. Jo reikalavimai – palikti viską, mylėti jį labiau už artimiausius žmones – yra radikalūs, keliantys pasipiktinimą ir atgrasūs „menkystoms“ bei „lepiems“.
Struktūra ir Stilius: Chronologinė meditacija
Knyga chronologiškai seka Jėzaus gyvenimo kelią nuo tyliųjų metų Nazarete iki Prisikėlimo. Kiekvienas skyrius – tai ne sausas faktų atpasakojimas, o gili psichologinė ir dvasinė įvykių analizė. Mauriac neria į veikėjų vidinį pasaulį:
Marijos tylų laukimą ir širdyje saugomus žodžius, kai angelo pažadai, regis, nesipildo.
Judui skirtas visas skyrius, kuriame autorius bando rekonstruoti sudėtingą išdaviko psichologiją – jo praktiškumą, tikėjimą žemiška sėkme, nusivylimą ir galiausiai tragišką neapykantą.
Apaštalų nesupratimą, vaikiškas ambicijas ir lėtą, sunkų kelią į tikėjimą.
Piloto politinį pragmatizmą, prietaringą baimę ir bandymus išsisukti nuo atsakomybės.
Pasakojimas persmelktas Evangelijos citatų, kurios organiškai įpinamos į autoriaus apmąstymus, suteikdamos naratyvui autentiškumo ir gilumo.
Išvada
François Mauriac „Jėzaus gyvenimas“ yra galingas ir jaudinantis kūrinys. Tai knyga, kuri sėkmingai išvengia tiek sentimentalumo, tiek šalto akademiškumo. Autorius skaitytojui siūlo ne doktrinų rinkinį, o gyvą susitikimą su asmeniu – sudėtingu, reikalaujančiu, kartais šiurkščiu, bet visada kupinu beribės meilės ir gailestingumo. Tai literatūrinė kelionė, leidžianti iš naujo atrasti Evangelijos dramą ir Kristaus asmens patrauklumą bei radikalumą. Ji skirta tiems, kurie trokšta pažinti ne „patogų“ ar „sušvelnintą“, o gyvą ir amžinai aktualų Jėzų Kristų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 225
Aleksandras Menis
Vilnius, 1997
Knygos "Žmogaus Sūnus" Apžvalga: Istorijos ir Tikėjimo Sintezė
Aleksandro Menio (1935-1990) knyga "Žmogaus Sūnus", išversta iš rusų kalbos ("Сын человеческий"), yra monumentalus veikalas, siekiantis atkurti Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo paveikslą. Tai nėra sausas teologinis traktatas ar tiesioginis Evangelijų perpasakojimas. Autorius, remdamasis istoriniu-literatūriniu sintezės metodu, sujungia Šventojo Rašto tekstus, istorinius šaltinius ir archeologinius duomenis, kad skaitytojui atsivertų gyvas ir įtikinamas Evangelijos epochos pasaulis. Knyga skirta ne tik tikintiesiems, bet ir tiems, kurie nori giliau suprasti asmenybę, padariusią milžinišką įtaką pasaulio kultūrai ir istorijai.
Istorinis Kontekstas ir Prologas
Menis pradeda savo pasakojimą ne nuo Jėzaus gimimo, o nuo išsamaus prologo, kuriame skaitytojas supažindinamas su sudėtinga politine, socialine ir religine Palestinos padėtimi I a. pr. Kr.. Aprašomas Romos legionų atėjimas, Gnėjaus Pompėjaus žygiai ir Jeruzalės užėmimas – visa tai sukuria foną, kuriame ryškėja žydų tautos lūkesčiai ir įtampos. Autorius detaliai pristato pagrindines religines sroves: formalistus fariziejus, konservatyvius sadukiejus ir nuo pasaulio atsiskyrusius esenus. Būtent šiame kupiname prieštaravimų, priespaudos ir mesijinių vilčių pasaulyje, pasak autoriaus, turėjo nuskambėti Geroji Naujiena. Šis istorinis įvadas yra viena stipriausių knygos pusių, leidžianti skaitytojui pamatyti Jėzų tokį, kokį Jį matė amžininkai.
Pasakojimas apie Žmogaus Sūnų
Knyga yra suskirstyta į keturias pagrindines dalis, kurios nuosekliai veda per Jėzaus gyvenimo etapus:
Nuo Betliejaus iki Kafarnaumo: Šioje dalyje pasakojama apie Jėzaus gimimą karaliaus Erodo laikais, jo vaikystę Nazarete ir viešosios veiklos pradžią po krikšto Jordano upėje. Autorius jautriai aprašo Jono Krikštytojo misiją ir Jėzaus gundymus dykumoje, kurie atskleidžia Jo pasirinktą kelią – tarnystę, o ne žemišką valdžią ar stebuklų demonstravimą minioms.
Mesijas: Ši dalis skirta Jėzaus mokymui ir stebuklams Galilėjoje. A. Menis pabrėžia, kad Kristaus skelbiama "Geroji Naujiena" (Evangelija) iš esmės keičia žmonių požiūrį į Dievą – Jis apreiškiamas kaip mylintis Dangiškasis Tėvas ("Aba"). Jėzaus stebuklai vaizduojami ne kaip galios demonstravimas, o kaip "Karalystės ženklai", rodantys dvasinį ir fizinį išlaisvinimą iš blogio. Itin svarbus skyrius yra "Žmogaus Sūnaus paslaptis", kuriame analizuojama sudėtinga Kristaus, kaip Dievažmogio, prigimtis – Jo dieviškumo ir žmogiškumo vienybė.
Golgotą pasitinkant: Artėjant atomazgai, atmosfera knygoje tankėja. Autorius vaizduoja augantį konfliktą su Sinedrionu, fariziejų ir sadukiejų priešiškumą. Jėzus, nors ir mylimas minios, lieka vis labiau vienišas, nes net artimiausi mokiniai iki galo nesuvokia Jo misijos esmės. Šioje dalyje įvyksta Paskutinė vakarienė, kurią Menis vaizduoja kaip Naujosios Sandoros sudarymą, ir jaudinanti malda Getsemanės sode.
Per kančias ir mirtį – į amžinąją šlovę: Paskutinė dalis detaliai aprašo Jėzaus teismą pas Kajafą ir Pilotą, Kryžiaus kelią ir nukryžiavimą ant Golgotos. Pasakojimas apie Prisikėlimą pateikiamas kaip esminis krikščionybės įvykis, pergalė prieš mirtį, suteikianti prasmę visam Kristaus gyvenimui ir mokymui. Būtent šis įvykis, pasak autoriaus, pavertė išsigandusius mokinius drąsiais Evangelijos skelbėjais.
Stilius ir Reikšmė
Aleksandras Menis, būdamas dvasininkas, istorikas ir talentingas rašytojas, sugeba sudėtingas teologines, filosofines ir istorines idėjas perteikti paprasta, bet kartu pakilia kalba. Jis vengia sauso akademizmo, o pasakojimą grindžia ryškiais vaizdais, įtikinamais dialogais ir psichologiškai pagrįstais veikėjų portretais. Jo Jėzus yra ne abstrakti ikona, o gyvas, jaučiantis, mylintis ir kenčiantis Žmogus, kuriame slėpiningai apsireiškia Dievas.
"Žmogaus Sūnus" yra knyga, kuri sėkmingai griauna sieną tarp tikėjimo ir istorijos. Ji parodo, kad krikščionybė yra ne mitų rinkinys, o religija, turinti tvirtą istorinį pamatą. Tai puikus įvadas į krikščionybę tiems, kas ieško atsakymų, ir gilus dvasinis apmąstymas tiems, kas jau tiki. Šis veikalas išlieka vienu svarbiausių ir paveikiausių bandymų suprasti ir papasakoti istoriją To, Kuris pakeitė pasaulį.
Aleksandro Menio (1935-1990) knyga "Žmogaus Sūnus", išversta iš rusų kalbos ("Сын человеческий"), yra monumentalus veikalas, siekiantis atkurti Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo paveikslą. Tai nėra sausas teologinis traktatas ar tiesioginis Evangelijų perpasakojimas. Autorius, remdamasis istoriniu-literatūriniu sintezės metodu, sujungia Šventojo Rašto tekstus, istorinius šaltinius ir archeologinius duomenis, kad skaitytojui atsivertų gyvas ir įtikinamas Evangelijos epochos pasaulis. Knyga skirta ne tik tikintiesiems, bet ir tiems, kurie nori giliau suprasti asmenybę, padariusią milžinišką įtaką pasaulio kultūrai ir istorijai.
Istorinis Kontekstas ir Prologas
Menis pradeda savo pasakojimą ne nuo Jėzaus gimimo, o nuo išsamaus prologo, kuriame skaitytojas supažindinamas su sudėtinga politine, socialine ir religine Palestinos padėtimi I a. pr. Kr.. Aprašomas Romos legionų atėjimas, Gnėjaus Pompėjaus žygiai ir Jeruzalės užėmimas – visa tai sukuria foną, kuriame ryškėja žydų tautos lūkesčiai ir įtampos. Autorius detaliai pristato pagrindines religines sroves: formalistus fariziejus, konservatyvius sadukiejus ir nuo pasaulio atsiskyrusius esenus. Būtent šiame kupiname prieštaravimų, priespaudos ir mesijinių vilčių pasaulyje, pasak autoriaus, turėjo nuskambėti Geroji Naujiena. Šis istorinis įvadas yra viena stipriausių knygos pusių, leidžianti skaitytojui pamatyti Jėzų tokį, kokį Jį matė amžininkai.
Pasakojimas apie Žmogaus Sūnų
Knyga yra suskirstyta į keturias pagrindines dalis, kurios nuosekliai veda per Jėzaus gyvenimo etapus:
Nuo Betliejaus iki Kafarnaumo: Šioje dalyje pasakojama apie Jėzaus gimimą karaliaus Erodo laikais, jo vaikystę Nazarete ir viešosios veiklos pradžią po krikšto Jordano upėje. Autorius jautriai aprašo Jono Krikštytojo misiją ir Jėzaus gundymus dykumoje, kurie atskleidžia Jo pasirinktą kelią – tarnystę, o ne žemišką valdžią ar stebuklų demonstravimą minioms.
Mesijas: Ši dalis skirta Jėzaus mokymui ir stebuklams Galilėjoje. A. Menis pabrėžia, kad Kristaus skelbiama "Geroji Naujiena" (Evangelija) iš esmės keičia žmonių požiūrį į Dievą – Jis apreiškiamas kaip mylintis Dangiškasis Tėvas ("Aba"). Jėzaus stebuklai vaizduojami ne kaip galios demonstravimas, o kaip "Karalystės ženklai", rodantys dvasinį ir fizinį išlaisvinimą iš blogio. Itin svarbus skyrius yra "Žmogaus Sūnaus paslaptis", kuriame analizuojama sudėtinga Kristaus, kaip Dievažmogio, prigimtis – Jo dieviškumo ir žmogiškumo vienybė.
Golgotą pasitinkant: Artėjant atomazgai, atmosfera knygoje tankėja. Autorius vaizduoja augantį konfliktą su Sinedrionu, fariziejų ir sadukiejų priešiškumą. Jėzus, nors ir mylimas minios, lieka vis labiau vienišas, nes net artimiausi mokiniai iki galo nesuvokia Jo misijos esmės. Šioje dalyje įvyksta Paskutinė vakarienė, kurią Menis vaizduoja kaip Naujosios Sandoros sudarymą, ir jaudinanti malda Getsemanės sode.
Per kančias ir mirtį – į amžinąją šlovę: Paskutinė dalis detaliai aprašo Jėzaus teismą pas Kajafą ir Pilotą, Kryžiaus kelią ir nukryžiavimą ant Golgotos. Pasakojimas apie Prisikėlimą pateikiamas kaip esminis krikščionybės įvykis, pergalė prieš mirtį, suteikianti prasmę visam Kristaus gyvenimui ir mokymui. Būtent šis įvykis, pasak autoriaus, pavertė išsigandusius mokinius drąsiais Evangelijos skelbėjais.
Stilius ir Reikšmė
Aleksandras Menis, būdamas dvasininkas, istorikas ir talentingas rašytojas, sugeba sudėtingas teologines, filosofines ir istorines idėjas perteikti paprasta, bet kartu pakilia kalba. Jis vengia sauso akademizmo, o pasakojimą grindžia ryškiais vaizdais, įtikinamais dialogais ir psichologiškai pagrįstais veikėjų portretais. Jo Jėzus yra ne abstrakti ikona, o gyvas, jaučiantis, mylintis ir kenčiantis Žmogus, kuriame slėpiningai apsireiškia Dievas.
"Žmogaus Sūnus" yra knyga, kuri sėkmingai griauna sieną tarp tikėjimo ir istorijos. Ji parodo, kad krikščionybė yra ne mitų rinkinys, o religija, turinti tvirtą istorinį pamatą. Tai puikus įvadas į krikščionybę tiems, kas ieško atsakymų, ir gilus dvasinis apmąstymas tiems, kas jau tiki. Šis veikalas išlieka vienu svarbiausių ir paveikiausių bandymų suprasti ir papasakoti istoriją To, Kuris pakeitė pasaulį.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 17
Mauricas Meschler, S. J
KAUNAS 1926
Idealas Jaunai Sielai: Maurico Meschlerio „Dieviškasis Išganytojas“
Jėzuito Maurico Meschlerio knyga „Dieviškasis Išganytojas: Gyvenimo vaizdas mokslus einančiajam jaunimui“ yra klasikinis dvasinės literatūros veikalas, kuriuo siekiama ne tik chronologiškai atpasakoti Jėzaus Kristaus gyvenimą, bet ir atskleisti jo teologinę gelmę bei dvasinę prasmę jaunam, mąstančiam skaitytojui. Tai nėra tik istorinis pasakojimas – tai kvietimas į asmeninį susitikimą su Kristumi, pateikiant Jį kaip aukščiausią idealą, tiesos, šviesos ir gyvenimo šaltinį.
Nuo Amžinybės iki Dangaus Vartų
Knygos struktūra nuosekliai veda skaitytoją per visą Išganymo istoriją, pradedant nuo amžinojo Žodžio (Logos) buvimo Dievo prieglobstyje ir baigiant Jo garbinga viešpatyste danguje. Autorius kruopščiai ir detaliai aprašo kiekvieną Išganytojo gyvenimo etapą:
Prieš Įsikūnijimą: Knyga prasideda ne nuo gimimo Betliejuje, o nuo Kristaus preegzistencijos – Jo, kaip Dievo Sūnaus ir amžinosios Išminties, vaidmens Kūrimo plane. Taip pat nušviečiamas ilgas ir pranašysčių kupinas Senojo Testamento laikotarpis, ruošęs pasaulį Mesijo atėjimui.
Jėzaus Jaunystė: Ši dalis su ypatingu švelnumu ir pagarba vaizduoja Įsikūnijimo paslaptį, Jėzaus gimimą, paslėptąjį gyvenimą Nazarete. M. Meschleris pabrėžia Šventosios Šeimos dorybes – klusnumą, pasižeminimą, darbštumą – kaip pavyzdį kiekvienam jaunam krikščioniui.
Viešasis Gyvenimas: Plačiausioje knygos dalyje detaliai nagrinėjamas trejus metus trukęs Jėzaus viešasis veikimas. Autorius ne tik perpasakoja Evangelijų įvykius – pamokslus, stebuklus, palyginimus – bet ir atskleidžia gilią jų prasmę, aiškina simbolius ir teologines tiesas. Kristus čia atsiskleidžia kaip Mokytojas, Gydytojas ir Ganytojas, kviečiantis į Dievo karalystę.
Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas: Kulminacinėse dalyse su didžiu susikaupimu aprašomos Paskutinės vakarienės, kančios Alyvų darželyje, teismo ir Nukryžiavimo paslaptys. Autorius pabrėžia atperkamąją Kristaus aukos prasmę. Knyga baigiama džiugia Prisikėlimo ir garbingo Žengimo į dangų žinia, atveriančia tikintiesiems amžinojo gyvenimo viltį.
Stilius ir Tikslas
M. Meschlerio rašymo stilius yra iškilmingas, pamaldus ir didaktiškas. Jis tiesiogiai kreipiasi į jauną skaitytoją, vadindamas jį „mielu jaunimu“, ir siekia ne tik informuoti, bet ir ugdyti, įkvėpti. Kalba turtinga biblinių citatų, teologinių įžvalgų ir moralinių pamokymų.
Knygos tikslas – parodyti, kad Jėzus Kristus yra ne abstrakti figūra, o gyvas Asmuo, tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, kurio gyvenimas yra pats tikriausias ir kilniausias idealas. Autorius pabrėžia, kad jaunystė yra idealų metas, o Kristus yra visų idealų Idealas, galintis patenkinti giliausius jaunos sielos tiesos, gėrio ir grožio troškimus.
Išvados
Nors parašyta beveik prieš šimtmetį, Maurico Meschlerio „Dieviškasis Išganytojas“ išlieka vertingas dvasinio skaitymo šaltinis. Šiuolaikiniam skaitytojui kalbos stilius gali pasirodyti kiek senamadiškas, tačiau knygos turinio gilumas ir dvasinė įžvalga yra nesenstantys. Tai išsamus ir įkvepiantis Jėzaus gyvenimo vadovas, skirtas tiems, kurie nori ne tik sužinoti apie Kristų, bet ir Jį pažinti, pamilti ir sekti Jo pavyzdžiu. Tai knyga, kuri stiprina tikėjimą ir padeda suprasti, kad krikščionybė – tai ne taisyklių rinkinys, o gyvas santykis su Dieviškuoju Išganytoju.
Jėzuito Maurico Meschlerio knyga „Dieviškasis Išganytojas: Gyvenimo vaizdas mokslus einančiajam jaunimui“ yra klasikinis dvasinės literatūros veikalas, kuriuo siekiama ne tik chronologiškai atpasakoti Jėzaus Kristaus gyvenimą, bet ir atskleisti jo teologinę gelmę bei dvasinę prasmę jaunam, mąstančiam skaitytojui. Tai nėra tik istorinis pasakojimas – tai kvietimas į asmeninį susitikimą su Kristumi, pateikiant Jį kaip aukščiausią idealą, tiesos, šviesos ir gyvenimo šaltinį.
Nuo Amžinybės iki Dangaus Vartų
Knygos struktūra nuosekliai veda skaitytoją per visą Išganymo istoriją, pradedant nuo amžinojo Žodžio (Logos) buvimo Dievo prieglobstyje ir baigiant Jo garbinga viešpatyste danguje. Autorius kruopščiai ir detaliai aprašo kiekvieną Išganytojo gyvenimo etapą:
Prieš Įsikūnijimą: Knyga prasideda ne nuo gimimo Betliejuje, o nuo Kristaus preegzistencijos – Jo, kaip Dievo Sūnaus ir amžinosios Išminties, vaidmens Kūrimo plane. Taip pat nušviečiamas ilgas ir pranašysčių kupinas Senojo Testamento laikotarpis, ruošęs pasaulį Mesijo atėjimui.
Jėzaus Jaunystė: Ši dalis su ypatingu švelnumu ir pagarba vaizduoja Įsikūnijimo paslaptį, Jėzaus gimimą, paslėptąjį gyvenimą Nazarete. M. Meschleris pabrėžia Šventosios Šeimos dorybes – klusnumą, pasižeminimą, darbštumą – kaip pavyzdį kiekvienam jaunam krikščioniui.
Viešasis Gyvenimas: Plačiausioje knygos dalyje detaliai nagrinėjamas trejus metus trukęs Jėzaus viešasis veikimas. Autorius ne tik perpasakoja Evangelijų įvykius – pamokslus, stebuklus, palyginimus – bet ir atskleidžia gilią jų prasmę, aiškina simbolius ir teologines tiesas. Kristus čia atsiskleidžia kaip Mokytojas, Gydytojas ir Ganytojas, kviečiantis į Dievo karalystę.
Kančia, Mirtis ir Prisikėlimas: Kulminacinėse dalyse su didžiu susikaupimu aprašomos Paskutinės vakarienės, kančios Alyvų darželyje, teismo ir Nukryžiavimo paslaptys. Autorius pabrėžia atperkamąją Kristaus aukos prasmę. Knyga baigiama džiugia Prisikėlimo ir garbingo Žengimo į dangų žinia, atveriančia tikintiesiems amžinojo gyvenimo viltį.
Stilius ir Tikslas
M. Meschlerio rašymo stilius yra iškilmingas, pamaldus ir didaktiškas. Jis tiesiogiai kreipiasi į jauną skaitytoją, vadindamas jį „mielu jaunimu“, ir siekia ne tik informuoti, bet ir ugdyti, įkvėpti. Kalba turtinga biblinių citatų, teologinių įžvalgų ir moralinių pamokymų.
Knygos tikslas – parodyti, kad Jėzus Kristus yra ne abstrakti figūra, o gyvas Asmuo, tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, kurio gyvenimas yra pats tikriausias ir kilniausias idealas. Autorius pabrėžia, kad jaunystė yra idealų metas, o Kristus yra visų idealų Idealas, galintis patenkinti giliausius jaunos sielos tiesos, gėrio ir grožio troškimus.
Išvados
Nors parašyta beveik prieš šimtmetį, Maurico Meschlerio „Dieviškasis Išganytojas“ išlieka vertingas dvasinio skaitymo šaltinis. Šiuolaikiniam skaitytojui kalbos stilius gali pasirodyti kiek senamadiškas, tačiau knygos turinio gilumas ir dvasinė įžvalga yra nesenstantys. Tai išsamus ir įkvepiantis Jėzaus gyvenimo vadovas, skirtas tiems, kurie nori ne tik sužinoti apie Kristų, bet ir Jį pažinti, pamilti ir sekti Jo pavyzdžiu. Tai knyga, kuri stiprina tikėjimą ir padeda suprasti, kad krikščionybė – tai ne taisyklių rinkinys, o gyvas santykis su Dieviškuoju Išganytoju.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 35
Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Boston,1946
Apžvalga: „Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“
„Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ – tai 1946 m. Bostone, JAV, perspausdintas dvasinių apmąstymų vadovas, skirtas Gavėnios laikotarpiui. Ši knyga yra laisvas O. Zaštautaitės vertimas iš Tėvo V. Mrovinskio, jėzuito, originalaus veikalo. Pirmą kartą leidinys su bažnytinės vyresnybės pritarimu išleistas Kaune 1935 m. , o vėliau, 1945 m., gavo ir Bostono arkivyskupo pritarimą, kas liudija jo svarbą lietuvių diasporos bendruomenei.
Knygutės tikslas – per 40 Gavėnios dienų vesti skaitytoją Kristaus Kančios keliu, siūlant trumpus, bet gilius kasdienius apmąstymus. Kaip įžangoje rašo vyskupas Petras Pr. Būčys, šių apmąstymų uždavinys yra „pagilinti, pagerinti, sušvelninti, ištobulinti ir sutvarkyti jausmus“ , pabrėžiant dvasinės tvarkos svarbą greta išorinės.
Struktūra ir turinys
Knyga yra metodiškai suskirstyta į 40 skyrių – po vieną kiekvienai Gavėnios dienai. Kiekvienas skyrius skirtas konkrečiam Jėzaus kančios epizodui, pradedant nuo teologinio kryžiaus ir gimtosios nuodėmės ryšio apmąstymo ir nuosekliai keliaujant per įvykius Alyvų darže , Judo išdavystę , teismus pas Aną, Kajifą, Pilotą ir Erodą , nuplakimą , vainikavimą erškėčiais , kryžiaus nešimą (integruojant Kryžiaus kelio stotis) , nukryžiavimą ir mirtį , ir baigiant Jėzaus palaidojimu.
Kiekvienos dienos apmąstymas yra trumpas, tačiau vyskupas P. P. Būčys pataria jam skirti pusvalandį, įsigilinant į tekstą, meldžiantis ir suformuluojant konkretų, tai dienai pritaikytą pasiryžimą („Pasiryžimas“). Šie pasiryžimai yra praktiški, pavyzdžiui: „Jokio žmogaus neapkalbinėsiu ir apkalbų neklausysiu“ arba „Kantriai nukęsiu visus pažeminimus ir įžeidimus“.
Prie knygos pridėtas vertėjos parengtas priedas „Šventoji Valanda“ , įkvėptas į Lietuvą atgabentos relikvijos – akmens, ant kurio, tikima, Jėzus meldėsi Alyvų darže. Šiame priede išsamiai paaiškinama Šventosios Valandos praktikos kilmė, tikslas ir eiga, siūlomi mąstymai ir maldos, skirtos pagerbti Jėzaus kančią Getsemanėje.
Stilius ir teologiniai akcentai
Tekstas parašytas pamaldžiu, vaizdingu stiliumi, tiesiogiai kreipiantis į skaitytoją ir skatinant jį emociškai įsijausti į aprašomus įvykius. Apmąstymai nuolat pabrėžia ryšį tarp Kristaus kančios ir asmeninių skaitytojo nuodėmių, kviečiant atgailai ir dėkingumui. Pabrėžiama, kad kentėjimai, priimami su tikėjimu ir susijungus su Dievo valia, įgauna prasmę ir tampa dvasinio tobulėjimo įrankiu.
Knygoje išryškėja kontrastas tarp dieviškos meilės ir žmogiško žiaurumo, nepastovumo bei silpnumo. Jėzus vaizduojamas kaip romus, kantrus Avinėlis , o Jo priešai ir net mokiniai – kaip aistrų, baimės ar puikybės valdomi žmonės.
Išvada
„Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ yra vertingas klasikinės katalikiškos dvasinės literatūros pavyzdys. Dėl savo aiškios struktūros, gilaus turinio ir praktinių patarimų ji išlieka aktuali ir šiandien, siūlydama patikimą dvasinį vadovą ne tik Gavėnios metu, bet ir bet kuriuo kitu laiku, norint apmąstyti atpirkimo slėpinį. Tai ne tik maldynas, bet ir istorinis dokumentas, atspindintis XX a. vidurio lietuvių katalikų pamaldumą tiek tėvynėje, tiek išeivijoje.
„Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ – tai 1946 m. Bostone, JAV, perspausdintas dvasinių apmąstymų vadovas, skirtas Gavėnios laikotarpiui. Ši knyga yra laisvas O. Zaštautaitės vertimas iš Tėvo V. Mrovinskio, jėzuito, originalaus veikalo. Pirmą kartą leidinys su bažnytinės vyresnybės pritarimu išleistas Kaune 1935 m. , o vėliau, 1945 m., gavo ir Bostono arkivyskupo pritarimą, kas liudija jo svarbą lietuvių diasporos bendruomenei.
Knygutės tikslas – per 40 Gavėnios dienų vesti skaitytoją Kristaus Kančios keliu, siūlant trumpus, bet gilius kasdienius apmąstymus. Kaip įžangoje rašo vyskupas Petras Pr. Būčys, šių apmąstymų uždavinys yra „pagilinti, pagerinti, sušvelninti, ištobulinti ir sutvarkyti jausmus“ , pabrėžiant dvasinės tvarkos svarbą greta išorinės.
Struktūra ir turinys
Knyga yra metodiškai suskirstyta į 40 skyrių – po vieną kiekvienai Gavėnios dienai. Kiekvienas skyrius skirtas konkrečiam Jėzaus kančios epizodui, pradedant nuo teologinio kryžiaus ir gimtosios nuodėmės ryšio apmąstymo ir nuosekliai keliaujant per įvykius Alyvų darže , Judo išdavystę , teismus pas Aną, Kajifą, Pilotą ir Erodą , nuplakimą , vainikavimą erškėčiais , kryžiaus nešimą (integruojant Kryžiaus kelio stotis) , nukryžiavimą ir mirtį , ir baigiant Jėzaus palaidojimu.
Kiekvienos dienos apmąstymas yra trumpas, tačiau vyskupas P. P. Būčys pataria jam skirti pusvalandį, įsigilinant į tekstą, meldžiantis ir suformuluojant konkretų, tai dienai pritaikytą pasiryžimą („Pasiryžimas“). Šie pasiryžimai yra praktiški, pavyzdžiui: „Jokio žmogaus neapkalbinėsiu ir apkalbų neklausysiu“ arba „Kantriai nukęsiu visus pažeminimus ir įžeidimus“.
Prie knygos pridėtas vertėjos parengtas priedas „Šventoji Valanda“ , įkvėptas į Lietuvą atgabentos relikvijos – akmens, ant kurio, tikima, Jėzus meldėsi Alyvų darže. Šiame priede išsamiai paaiškinama Šventosios Valandos praktikos kilmė, tikslas ir eiga, siūlomi mąstymai ir maldos, skirtos pagerbti Jėzaus kančią Getsemanėje.
Stilius ir teologiniai akcentai
Tekstas parašytas pamaldžiu, vaizdingu stiliumi, tiesiogiai kreipiantis į skaitytoją ir skatinant jį emociškai įsijausti į aprašomus įvykius. Apmąstymai nuolat pabrėžia ryšį tarp Kristaus kančios ir asmeninių skaitytojo nuodėmių, kviečiant atgailai ir dėkingumui. Pabrėžiama, kad kentėjimai, priimami su tikėjimu ir susijungus su Dievo valia, įgauna prasmę ir tampa dvasinio tobulėjimo įrankiu.
Knygoje išryškėja kontrastas tarp dieviškos meilės ir žmogiško žiaurumo, nepastovumo bei silpnumo. Jėzus vaizduojamas kaip romus, kantrus Avinėlis , o Jo priešai ir net mokiniai – kaip aistrų, baimės ar puikybės valdomi žmonės.
Išvada
„Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ yra vertingas klasikinės katalikiškos dvasinės literatūros pavyzdys. Dėl savo aiškios struktūros, gilaus turinio ir praktinių patarimų ji išlieka aktuali ir šiandien, siūlydama patikimą dvasinį vadovą ne tik Gavėnios metu, bet ir bet kuriuo kitu laiku, norint apmąstyti atpirkimo slėpinį. Tai ne tik maldynas, bet ir istorinis dokumentas, atspindintis XX a. vidurio lietuvių katalikų pamaldumą tiek tėvynėje, tiek išeivijoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 30
Jonas Vytautas Nistelis
Šiauliai 1996
„Eilės tylumai“ – tai 1996 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista Jono Vytauto Nistelio poezijos knyga. Šis rinkinys yra ypač vertingas, nes jame publikuojami eilėraščiai, parašyti per ilgą, 45 metų laikotarpį (1940–1985), kurie iki tol nebuvo spausdinti ir, kaip teigiama knygos anotacijoje, juos „skaitė“ vien tyluma.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į keletą teminių skyrių, kurie atspindi platų poeto apmąstymų lauką:
„ŽEMĖS VAIKAS“: Šiame skyriuje atsiskleidžia glaudus ryšys su gamta ir gimtąja žeme.
„PAGAL JONĄ“ ir „PRISIKĖLIMAS“: Šie skyriai liudija apie gilius dvasinius ieškojimus, krikščioniškosios pasaulėjautos apmąstymus, remiantis biblinėmis temomis.
„PASAKOSIU APIE SAVE“ ir „LAIŠKAI Į ATEITĮ“: Tai autobiografinio ir refleksyvaus pobūdžio eilėraščiai, kuriuose poetas žvelgia į savo paties gyvenimą, viltis ir ateities kartoms paliekamą žinią.
„GYVENIMO SESUO“ ir „EPITAFIJOS“: Šie skyriai skirti mirčiai ir amžinybės temai, atskleidžiant filosofinį požiūrį į žmogaus laikinumą ir būties trapumą.
Toks suskirstymas leidžia skaitytojui keliauti per skirtingus autoriaus gyvenimo ir kūrybos etapus, aprėpiančius istoriškai sudėtingą laikotarpį – nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios iki pat sovietmečio pabaigos.
Autorius ir kontekstas
Jonas Vytautas Nistelis buvo ne tik poetas, bet ir diplomuotas inžinierius-architektas. Ši dviguba – menininko ir technikos specialisto – tapatybė galbūt ir lėmė jo poezijos santūrumą, struktūruotą mintį. Kaip rašoma trumpoje biografijoje, jo studijas Vytauto Didžiojo universitete ir Kauno meno institute nutraukė Vakarų, o vėliau – Rytų okupantai. Ši patirtis neabejotinai paliko gilų pėdsaką jo kūryboje, kuri gimė ne laisvėje, o priespaudos ir tylos sąlygomis.
Pats knygos pavadinimas „Eilės tylumai“ iškalbingai liudija apie kūrybos pobūdį – tai ne viešumai skirta deklaratyvi poezija, o tylus, intymus pokalbis su savimi, su Dievu ir su amžinybe.
Reikšmė
Ši knyga yra tarsi atrastas dvasinis testamentas, leidžiantis susipažinti su anksčiau negirdėtu, bet brandžiu ir giliu poetiniu balsu. J. V. Nistelio eilėraščiai atspindi XX amžiaus Lietuvos inteligento vidinį pasaulį, jo pastangas išsaugoti dvasines vertybes ir žmogiškąjį orumą sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Tai rami, filosofinė ir dvasinga poezija, skirta skaitytojui, vertinančiam minties gilumą ir žodžio tikrumą.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į keletą teminių skyrių, kurie atspindi platų poeto apmąstymų lauką:
„ŽEMĖS VAIKAS“: Šiame skyriuje atsiskleidžia glaudus ryšys su gamta ir gimtąja žeme.
„PAGAL JONĄ“ ir „PRISIKĖLIMAS“: Šie skyriai liudija apie gilius dvasinius ieškojimus, krikščioniškosios pasaulėjautos apmąstymus, remiantis biblinėmis temomis.
„PASAKOSIU APIE SAVE“ ir „LAIŠKAI Į ATEITĮ“: Tai autobiografinio ir refleksyvaus pobūdžio eilėraščiai, kuriuose poetas žvelgia į savo paties gyvenimą, viltis ir ateities kartoms paliekamą žinią.
„GYVENIMO SESUO“ ir „EPITAFIJOS“: Šie skyriai skirti mirčiai ir amžinybės temai, atskleidžiant filosofinį požiūrį į žmogaus laikinumą ir būties trapumą.
Toks suskirstymas leidžia skaitytojui keliauti per skirtingus autoriaus gyvenimo ir kūrybos etapus, aprėpiančius istoriškai sudėtingą laikotarpį – nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios iki pat sovietmečio pabaigos.
Autorius ir kontekstas
Jonas Vytautas Nistelis buvo ne tik poetas, bet ir diplomuotas inžinierius-architektas. Ši dviguba – menininko ir technikos specialisto – tapatybė galbūt ir lėmė jo poezijos santūrumą, struktūruotą mintį. Kaip rašoma trumpoje biografijoje, jo studijas Vytauto Didžiojo universitete ir Kauno meno institute nutraukė Vakarų, o vėliau – Rytų okupantai. Ši patirtis neabejotinai paliko gilų pėdsaką jo kūryboje, kuri gimė ne laisvėje, o priespaudos ir tylos sąlygomis.
Pats knygos pavadinimas „Eilės tylumai“ iškalbingai liudija apie kūrybos pobūdį – tai ne viešumai skirta deklaratyvi poezija, o tylus, intymus pokalbis su savimi, su Dievu ir su amžinybe.
Reikšmė
Ši knyga yra tarsi atrastas dvasinis testamentas, leidžiantis susipažinti su anksčiau negirdėtu, bet brandžiu ir giliu poetiniu balsu. J. V. Nistelio eilėraščiai atspindi XX amžiaus Lietuvos inteligento vidinį pasaulį, jo pastangas išsaugoti dvasines vertybes ir žmogiškąjį orumą sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Tai rami, filosofinė ir dvasinga poezija, skirta skaitytojui, vertinančiam minties gilumą ir žodžio tikrumą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 269
Jonas Vytautas Nistelis
Šiauliai 1998
Knygos Apžvalga: Jono Vytauto Nistelio „Žodžio aidai“
Poetiškas ir giluminis žvilgsnis į Naująjį Testamentą
Jono Vytauto Nistelio (1922–1986), architekto, poeto ir vertėjo, knyga „Žodžio aidai: mąstymai“ yra unikalus dvasinis palikimas – tai ne sausas teologinis traktatas, o gyva, pulsuojanti meditacija, gimusi iš asmeninio susitikimo su Šventuoju Raštu.
1998 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista knyga, parašyta 1946–1964 metais, yra gilus ir poetiškas bandymas išgirsti Evangelijos „aidus“ ir perteikti juos skaitytojui.
Knygos struktūra metodiška: ji pradedama bendrais apmąstymais apie Šventąjį Raštą, pavadintais „RAŠTO aidas“, o vėliau nuosekliai keliaujama per keturias evangelijas – Mato, Morkaus, Luko ir Jono – kiekvienai skiriant atskirą skyrių. Autorius nesiekia pateikti mokslinės egzegezės; vietoj to, jis siūlo trumpus, aforistinius apmąstymus, kylančius iš konkrečių Evangelijos eilučių. Pats pavadinimas „Žodžio aidai“ ir paantraštė „mąstymai“ nurodo autoriaus intenciją – ne aiškinti, o atliepti, ne teigti, o kviesti į apmąstymą.
Nistelio stilius išsiskiria metaforų gausa ir paradoksalumu, atspindinčiu paties tikėjimo prigimtį. Evangeliją jis vadina „svambalu, kuriuo tikrinamas Bažnyčios sienų vertikalumas“ , o keturis evangelistus lygina su skirtingų technikų dailininkais, tapančiais to paties Asmens portretą. Jis drąsiai jungia dvasines įžvalgas su vaizdiniais iš gamtos, mokslo (pvz., energijos tvermės dėsnio ar Einšteino formulės ) ir architektūros, taip kurdamas daugiasluoksnį ir paveikų pasakojimą.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Senojo ir Naujojo Testamentų santykis: Autorius nuolat lygina ir priešpriešina šias dvi Šventojo Rašto dalis. Senasis Testamentas jam – „tobulumo mokykla“, o Naujasis – „šventumo mokykla“. ST pabrėžia teisybę, o NT – gailestingumą ir meilę. Kristus yra tas, kuris įvykdo Senąjį Testamentą, suteikdamas jam galutinę prasmę.
Veidmainystės kritika: Nistelis aštriai pasisako prieš fariziejišką teisuoliškumą, formalų pamaldumą, kuriame pamirštama meilės dvasia. Jis nuolat pabrėžia vidinės nuostatos, o ne išorinių veiksmų svarbą.
Meilės įsakymo išaukštinimas: Meilė Dievui ir artimui yra visos Evangelijos ašis. Jėzaus įsakymas „Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau“ yra aukščiausias įstatymas, pranokstantis visus kitus.
Tikėjimo paradoksai: Autoriui krikščionybė kupina paradoksų: Geroji Naujiena skelbiama per kančią ir mirtį , stiprybė randama silpnume, o gyvybė – per mirtį. Šie paradoksai nėra prieštaravimai, o gilesnės, antgamtinės tiesos išraiška.
„Žodžio aidai“ nėra knyga, skirta greitam skaitymui. Tai – dvasinis vadovas, kviečiantis stabtelėti prie kiekvieno sakinio, įsiklausyti ir leisti Evangelijos žodžiui atliepti savo širdyje. Knyga, turinti oficialų Bažnyčios pritarimą (Nihil Obstat ir Imprimatur), yra vertingas šaltinis kiekvienam tikinčiajam, ieškančiam gilesnio, asmeniškesnio santykio su Dievo Žodžiu. Tai poezijos ir teologijos sintezė, liudijanti apie autoriaus gilų tikėjimą ir talentą pamatyti amžinybės atšvaitus kasdienybės detalėse.
Poetiškas ir giluminis žvilgsnis į Naująjį Testamentą
Jono Vytauto Nistelio (1922–1986), architekto, poeto ir vertėjo, knyga „Žodžio aidai: mąstymai“ yra unikalus dvasinis palikimas – tai ne sausas teologinis traktatas, o gyva, pulsuojanti meditacija, gimusi iš asmeninio susitikimo su Šventuoju Raštu.
1998 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista knyga, parašyta 1946–1964 metais, yra gilus ir poetiškas bandymas išgirsti Evangelijos „aidus“ ir perteikti juos skaitytojui.
Knygos struktūra metodiška: ji pradedama bendrais apmąstymais apie Šventąjį Raštą, pavadintais „RAŠTO aidas“, o vėliau nuosekliai keliaujama per keturias evangelijas – Mato, Morkaus, Luko ir Jono – kiekvienai skiriant atskirą skyrių. Autorius nesiekia pateikti mokslinės egzegezės; vietoj to, jis siūlo trumpus, aforistinius apmąstymus, kylančius iš konkrečių Evangelijos eilučių. Pats pavadinimas „Žodžio aidai“ ir paantraštė „mąstymai“ nurodo autoriaus intenciją – ne aiškinti, o atliepti, ne teigti, o kviesti į apmąstymą.
Nistelio stilius išsiskiria metaforų gausa ir paradoksalumu, atspindinčiu paties tikėjimo prigimtį. Evangeliją jis vadina „svambalu, kuriuo tikrinamas Bažnyčios sienų vertikalumas“ , o keturis evangelistus lygina su skirtingų technikų dailininkais, tapančiais to paties Asmens portretą. Jis drąsiai jungia dvasines įžvalgas su vaizdiniais iš gamtos, mokslo (pvz., energijos tvermės dėsnio ar Einšteino formulės ) ir architektūros, taip kurdamas daugiasluoksnį ir paveikų pasakojimą.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Senojo ir Naujojo Testamentų santykis: Autorius nuolat lygina ir priešpriešina šias dvi Šventojo Rašto dalis. Senasis Testamentas jam – „tobulumo mokykla“, o Naujasis – „šventumo mokykla“. ST pabrėžia teisybę, o NT – gailestingumą ir meilę. Kristus yra tas, kuris įvykdo Senąjį Testamentą, suteikdamas jam galutinę prasmę.
Veidmainystės kritika: Nistelis aštriai pasisako prieš fariziejišką teisuoliškumą, formalų pamaldumą, kuriame pamirštama meilės dvasia. Jis nuolat pabrėžia vidinės nuostatos, o ne išorinių veiksmų svarbą.
Meilės įsakymo išaukštinimas: Meilė Dievui ir artimui yra visos Evangelijos ašis. Jėzaus įsakymas „Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau“ yra aukščiausias įstatymas, pranokstantis visus kitus.
Tikėjimo paradoksai: Autoriui krikščionybė kupina paradoksų: Geroji Naujiena skelbiama per kančią ir mirtį , stiprybė randama silpnume, o gyvybė – per mirtį. Šie paradoksai nėra prieštaravimai, o gilesnės, antgamtinės tiesos išraiška.
„Žodžio aidai“ nėra knyga, skirta greitam skaitymui. Tai – dvasinis vadovas, kviečiantis stabtelėti prie kiekvieno sakinio, įsiklausyti ir leisti Evangelijos žodžiui atliepti savo širdyje. Knyga, turinti oficialų Bažnyčios pritarimą (Nihil Obstat ir Imprimatur), yra vertingas šaltinis kiekvienam tikinčiajam, ieškančiam gilesnio, asmeniškesnio santykio su Dievo Žodžiu. Tai poezijos ir teologijos sintezė, liudijanti apie autoriaus gilų tikėjimą ir talentą pamatyti amžinybės atšvaitus kasdienybės detalėse.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 44
PAUL O’SULLIVAN
Chicagiae,1959
Knygos apžvalga: Prano Manelio „Kristus ir Eucharistija“
Išsami teologinė kelionė į krikščionių tikėjimo šerdį, kunigo Prano Manelio 1977 m. veikalas „Kristus ir Eucharistija: Dievo Veikla Išganymo Istorijoje“ yra sistemingas ir gilus žvilgsnis į du kertinius katalikybės slėpinius. Priklausanti „Krikščionis Gyvenime“ knygų serijai, ši monografija yra solidus teologinis darbas, kuriuo siekiama ne tik akademiškai išdėstyti doktriną, bet ir sustiprinti skaitytojo tikėjimą, padarant jį, autoriaus žodžiais, „protui labiau priimtiną, netgi žavingą“.
Parašytas remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvų ir teologų raštais, liturginėmis apraiškomis ir oficialiu Bažnyčios mokymu, veikalas kruopščiai gvildena sudėtingus teologinius klausimus. Autorius, įkvėptas savo, kaip teologijos dėstytojo, patirties ir draugų paskatintas, ypač kunigo Antano Vilkaičio, ėmėsi šio darbo pastebėjęs tikėjimo Kristumi ir jo veikla Bažnyčioje trūkumą, ypač tarp jaunimo.
Knyga yra logiškai padalinta į šešis skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo bendresnių kristologijos ir ekleziologijos temų iki specifinių eucharistinės teologijos aspektų.
Knygos struktūra ir turinys:
Pirmasis skyrius, „Kristus ir Jo Buvimas bei Veikla Istorijoje“, veikia kaip įvadas į visą studiją. Jame Manelis aiškina Bažnyčios, kaip naujosios Dievo tautos ir mistinio Kristaus Kūno, sampratą. Bažnyčia čia pristatoma kaip „prisikėlusio Kristaus sakramentas“, per kurį Dievas tęsia savo išganomąjį darbą istorijoje. Šiame skyriuje padedami pamatai tolesniems eucharistiniams svarstymams.
Antrasis skyrius, „Eucharistijos ir Jos Teologijos Istorinė Apžvalga“, skaitytoją veda per visą eucharistinės doktrinos raidą. Pradedant nuo Senojo Testamento provaizdžių, tokių kaip Sandora ir Paschos vakarienė , pereinama prie Eucharistijos įsteigimo , jos šventimo ankstyvojoje Bažnyčioje, viduramžiais, Reformacijos laikotarpiu ir XX amžiuje. Ši istorinė perspektyva suteikia kontekstą vėliau aptariamoms teologinėms problemoms.
Trečiasis skyrius, „Kristaus Buvimas Eucharistijoje“, yra skirtas realaus Kristaus buvimo dogmai. Čia nagrinėjama buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje, analizuojami Evangelijų liudijimai, ypač Jono evangelijos 6 skyrius, ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimas. Taip pat išsamiai aptariamas oficialus Bažnyčios mokymas, įskaitant Tridento ir II Vatikano Susirinkimų nutarimus.
Ketvirtasis skyrius, „Transsubstanciacija arba Peresminimas“, gilinasi į vieną sudėtingiausių Eucharistijos aspektų. Autorius aiškina peresminimo (esmėkaitos) sąvoką, pasitelkdamas filosofinius būties ir substancijos terminus, ir parodo, kaip per šį slėpiningą virsmą duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Penktasis skyrius, „Eucharistinis Bendravimas arba Komunija“, aptaria Eucharistijos priėmimo prasmę ir vaisius. Komunija pristatoma kaip sakramentinis dalyvavimas Kristaus aukoje, dvasinis maistas, stiprinantis antgamtinį gyvenimą, ir mistinio Kristaus Kūno augimo bei vienybės laidas. Skyriuje taip pat nurodomos sąlygos, būtinos vertam Komunijos priėmimui.
Šeštasis skyrius, „Eucharistija kaip Auka“, užbaigia veikalą, analizuodamas Mišių, kaip aukos, pobūdį. Manelis aiškina aukos sąvoką, lygina Mišių auką su kryžiaus auka ir pabrėžia, kad Eucharistija yra tiek Kristaus, tiek ir Bažnyčios auka.
Apibendrinant, „Kristus ir Eucharistija“ yra monumentalus veikalas lietuvių teologijos kontekste. Kunigas Pranas Manelis, remdamasis giliu tradicijos išmanymu, pateikia išsamią ir sistemingą studiją, skirtą išsilavinusiam katalikui, siekiančiam ne tik tikėti, bet ir suprasti savo tikėjimo slėpinius. Knyga sėkmingai sujungia dogmatinį aiškumą, istorinę perspektyvą ir pastoracinį jautrumą, išlikdama vertingu šaltiniu kiekvienam, norinčiam pagilinti savo žinias apie krikščionybės esmę – Kristų, veikiantį ir pasiliekantį su mumis Eucharistijoje.
Išsami teologinė kelionė į krikščionių tikėjimo šerdį, kunigo Prano Manelio 1977 m. veikalas „Kristus ir Eucharistija: Dievo Veikla Išganymo Istorijoje“ yra sistemingas ir gilus žvilgsnis į du kertinius katalikybės slėpinius. Priklausanti „Krikščionis Gyvenime“ knygų serijai, ši monografija yra solidus teologinis darbas, kuriuo siekiama ne tik akademiškai išdėstyti doktriną, bet ir sustiprinti skaitytojo tikėjimą, padarant jį, autoriaus žodžiais, „protui labiau priimtiną, netgi žavingą“.
Parašytas remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvų ir teologų raštais, liturginėmis apraiškomis ir oficialiu Bažnyčios mokymu, veikalas kruopščiai gvildena sudėtingus teologinius klausimus. Autorius, įkvėptas savo, kaip teologijos dėstytojo, patirties ir draugų paskatintas, ypač kunigo Antano Vilkaičio, ėmėsi šio darbo pastebėjęs tikėjimo Kristumi ir jo veikla Bažnyčioje trūkumą, ypač tarp jaunimo.
Knyga yra logiškai padalinta į šešis skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo bendresnių kristologijos ir ekleziologijos temų iki specifinių eucharistinės teologijos aspektų.
Knygos struktūra ir turinys:
Pirmasis skyrius, „Kristus ir Jo Buvimas bei Veikla Istorijoje“, veikia kaip įvadas į visą studiją. Jame Manelis aiškina Bažnyčios, kaip naujosios Dievo tautos ir mistinio Kristaus Kūno, sampratą. Bažnyčia čia pristatoma kaip „prisikėlusio Kristaus sakramentas“, per kurį Dievas tęsia savo išganomąjį darbą istorijoje. Šiame skyriuje padedami pamatai tolesniems eucharistiniams svarstymams.
Antrasis skyrius, „Eucharistijos ir Jos Teologijos Istorinė Apžvalga“, skaitytoją veda per visą eucharistinės doktrinos raidą. Pradedant nuo Senojo Testamento provaizdžių, tokių kaip Sandora ir Paschos vakarienė , pereinama prie Eucharistijos įsteigimo , jos šventimo ankstyvojoje Bažnyčioje, viduramžiais, Reformacijos laikotarpiu ir XX amžiuje. Ši istorinė perspektyva suteikia kontekstą vėliau aptariamoms teologinėms problemoms.
Trečiasis skyrius, „Kristaus Buvimas Eucharistijoje“, yra skirtas realaus Kristaus buvimo dogmai. Čia nagrinėjama buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje, analizuojami Evangelijų liudijimai, ypač Jono evangelijos 6 skyrius, ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimas. Taip pat išsamiai aptariamas oficialus Bažnyčios mokymas, įskaitant Tridento ir II Vatikano Susirinkimų nutarimus.
Ketvirtasis skyrius, „Transsubstanciacija arba Peresminimas“, gilinasi į vieną sudėtingiausių Eucharistijos aspektų. Autorius aiškina peresminimo (esmėkaitos) sąvoką, pasitelkdamas filosofinius būties ir substancijos terminus, ir parodo, kaip per šį slėpiningą virsmą duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Penktasis skyrius, „Eucharistinis Bendravimas arba Komunija“, aptaria Eucharistijos priėmimo prasmę ir vaisius. Komunija pristatoma kaip sakramentinis dalyvavimas Kristaus aukoje, dvasinis maistas, stiprinantis antgamtinį gyvenimą, ir mistinio Kristaus Kūno augimo bei vienybės laidas. Skyriuje taip pat nurodomos sąlygos, būtinos vertam Komunijos priėmimui.
Šeštasis skyrius, „Eucharistija kaip Auka“, užbaigia veikalą, analizuodamas Mišių, kaip aukos, pobūdį. Manelis aiškina aukos sąvoką, lygina Mišių auką su kryžiaus auka ir pabrėžia, kad Eucharistija yra tiek Kristaus, tiek ir Bažnyčios auka.
Apibendrinant, „Kristus ir Eucharistija“ yra monumentalus veikalas lietuvių teologijos kontekste. Kunigas Pranas Manelis, remdamasis giliu tradicijos išmanymu, pateikia išsamią ir sistemingą studiją, skirtą išsilavinusiam katalikui, siekiančiam ne tik tikėti, bet ir suprasti savo tikėjimo slėpinius. Knyga sėkmingai sujungia dogmatinį aiškumą, istorinę perspektyvą ir pastoracinį jautrumą, išlikdama vertingu šaltiniu kiekvienam, norinčiam pagilinti savo žinias apie krikščionybės esmę – Kristų, veikiantį ir pasiliekantį su mumis Eucharistijoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 43
Mons. Dr. Pr. Olgiati
South Boston,1944
Knygos Apžvalga: „Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“
Gilus dvasinis vadovas, kviečiantis į visapusį atsidavimą „Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ – tai 1944 m. jėzuitų leidyklos išleistas veikalas. Ši knyga yra gilus ir aistringas kvietimas Lietuvos katalikams ne paviršutiniškai, o visa savo esybe priimti pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Išleista Bostone, leidinys buvo skirtas ganytojiškai ugdyti tikinčiuosius, ypač tuos, kurie atsidūrė toli nuo tėvynės.
Knygos autorius iškelia esminę problemą – daugelis tikinčiųjų šį pamaldumą supranta fragmentiškai. Jis teigia, kad pamaldumas Jėzaus Širdžiai dažnai susiaurinamas iki kelių praktikų, tokių kaip devynių pirmųjų mėnesio penktadienių laikymasis ar paveikslų laikymas namuose. Pasak autoriaus, nors šios praktikos yra geros, be gilesnės, jas gaivinančios dvasios, jos tėra „išviršiniai organizmo nariai“, kuriems trūksta sielos.
Veikale pabrėžiama, kad tikrasis pamaldumas Jėzaus Širdžiai yra „kažkas didingo, be galo didingo“ , prilygstantis pačiam pasaulio atpirkimo darbui. Autorius, remdamasis šv. Margaritos Marijos Alacoque ir kitų mistikų raštais, šį pamaldumą pristato kaip „paskutinę Jo meilės pastangą“ padėti žmonėms ir išvaduoti juos „iš šėtono karalystės“. Šis dvasinis kelias apibūdinamas kaip atsakas į moderniųjų laikų iššūkius – protestantizmą, racionalizmą ir ypač jansenizmą, kuris, pasak autoriaus, atšaldė sielas ir atitolino jas nuo Jėzaus.
Knygoje išskiriami trys esminiai tikrojo pamaldumo bruožai:
Jėzaus karalystės visuotinumas: Tai siekis, kad Kristaus meilės karalystė įsiviešpatautų ne tik kiekvieno žmogaus širdyje, bet ir visoje visuomenėje bei tautose.
Asmeninis pasiaukojimas: Pamaldumas reikalauja ne tik maldų, bet ir aktyvaus „apaštalavimo visomis jo formomis“ – malda, pavyzdžiu, pareigų atlikimu ir net kančia, siekiant atlyginti už paniekintą Dievo meilę. Tai yra dvasinė kova, kurioje tikintysis seka „Švenčiausios Jėzaus Širdies vėliava“.
Meilės idealas: Priešingai nei „šaltas bei abstraktus racionalistų“ intelektualizmas, šis pamaldumas yra grįstas meile – tylia, pasiaukojančia ir galiausiai nugalinčia. Penktadienis, kaip Kristaus kančios diena, yra išskiriamas kaip ypatinga „Meilės diena“.
Praktinėje dalyje autorius pabrėžia vidinio gyvenimo svarbą, kuris yra tikrojo pamaldumo pagrindas. Siūlomos konkrečios priemonės šiam gyvenimui ugdyti:
Rytmetinis pasiaukojimas: Kasdienis savo minčių, darbų ir kančių paaukojimas Jėzaus Širdžiai, kuris visai dienai suteikia antgamtinę prasmę.
Nuolatinis atsinaujinimas: Siūloma dažnai dienos metu atnaujinti savo pasiaukojimą trumpais kreipiniais, kad kiekvienas veiksmas būtų vertas „Švenčiausios Jėzaus Širdies antspaudo“.
Šeimos pasiaukojimas: Pateikiamas detalus šeimos pasiaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai aktas, pabrėžiant jo svarbą krikščioniškų dorybių puoselėjimui namuose.
Maldos Apaštalavimas: Išsamiai aprašoma „Promotorių“ veikla – savanorių, kurie įsipareigoja platinti pamaldumą, burti narius ir organizuoti bendras maldas bei susirinkimus.
„Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ yra ne tik maldynas, bet ir dvasinės kovos vadovas. Parašytas Antrojo pasaulinio karo metu, jis atspindi laikmečio dvasią, kviesdamas į „naują visuomenės prisikėlimą“ per meilę ir atsidavimą. Šis veikalas išlieka vertingas kaip gilus ir išsamus gidas, atskleidžiantis pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai teologinį ir praktinį turtingumą, ir liudija apie Lietuvos katalikų dvasinius ieškojimus sudėtingu istoriniu laikotarpiu.
Gilus dvasinis vadovas, kviečiantis į visapusį atsidavimą „Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ – tai 1944 m. jėzuitų leidyklos išleistas veikalas. Ši knyga yra gilus ir aistringas kvietimas Lietuvos katalikams ne paviršutiniškai, o visa savo esybe priimti pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Išleista Bostone, leidinys buvo skirtas ganytojiškai ugdyti tikinčiuosius, ypač tuos, kurie atsidūrė toli nuo tėvynės.
Knygos autorius iškelia esminę problemą – daugelis tikinčiųjų šį pamaldumą supranta fragmentiškai. Jis teigia, kad pamaldumas Jėzaus Širdžiai dažnai susiaurinamas iki kelių praktikų, tokių kaip devynių pirmųjų mėnesio penktadienių laikymasis ar paveikslų laikymas namuose. Pasak autoriaus, nors šios praktikos yra geros, be gilesnės, jas gaivinančios dvasios, jos tėra „išviršiniai organizmo nariai“, kuriems trūksta sielos.
Veikale pabrėžiama, kad tikrasis pamaldumas Jėzaus Širdžiai yra „kažkas didingo, be galo didingo“ , prilygstantis pačiam pasaulio atpirkimo darbui. Autorius, remdamasis šv. Margaritos Marijos Alacoque ir kitų mistikų raštais, šį pamaldumą pristato kaip „paskutinę Jo meilės pastangą“ padėti žmonėms ir išvaduoti juos „iš šėtono karalystės“. Šis dvasinis kelias apibūdinamas kaip atsakas į moderniųjų laikų iššūkius – protestantizmą, racionalizmą ir ypač jansenizmą, kuris, pasak autoriaus, atšaldė sielas ir atitolino jas nuo Jėzaus.
Knygoje išskiriami trys esminiai tikrojo pamaldumo bruožai:
Jėzaus karalystės visuotinumas: Tai siekis, kad Kristaus meilės karalystė įsiviešpatautų ne tik kiekvieno žmogaus širdyje, bet ir visoje visuomenėje bei tautose.
Asmeninis pasiaukojimas: Pamaldumas reikalauja ne tik maldų, bet ir aktyvaus „apaštalavimo visomis jo formomis“ – malda, pavyzdžiu, pareigų atlikimu ir net kančia, siekiant atlyginti už paniekintą Dievo meilę. Tai yra dvasinė kova, kurioje tikintysis seka „Švenčiausios Jėzaus Širdies vėliava“.
Meilės idealas: Priešingai nei „šaltas bei abstraktus racionalistų“ intelektualizmas, šis pamaldumas yra grįstas meile – tylia, pasiaukojančia ir galiausiai nugalinčia. Penktadienis, kaip Kristaus kančios diena, yra išskiriamas kaip ypatinga „Meilės diena“.
Praktinėje dalyje autorius pabrėžia vidinio gyvenimo svarbą, kuris yra tikrojo pamaldumo pagrindas. Siūlomos konkrečios priemonės šiam gyvenimui ugdyti:
Rytmetinis pasiaukojimas: Kasdienis savo minčių, darbų ir kančių paaukojimas Jėzaus Širdžiai, kuris visai dienai suteikia antgamtinę prasmę.
Nuolatinis atsinaujinimas: Siūloma dažnai dienos metu atnaujinti savo pasiaukojimą trumpais kreipiniais, kad kiekvienas veiksmas būtų vertas „Švenčiausios Jėzaus Širdies antspaudo“.
Šeimos pasiaukojimas: Pateikiamas detalus šeimos pasiaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai aktas, pabrėžiant jo svarbą krikščioniškų dorybių puoselėjimui namuose.
Maldos Apaštalavimas: Išsamiai aprašoma „Promotorių“ veikla – savanorių, kurie įsipareigoja platinti pamaldumą, burti narius ir organizuoti bendras maldas bei susirinkimus.
„Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ yra ne tik maldynas, bet ir dvasinės kovos vadovas. Parašytas Antrojo pasaulinio karo metu, jis atspindi laikmečio dvasią, kviesdamas į „naują visuomenės prisikėlimą“ per meilę ir atsidavimą. Šis veikalas išlieka vertingas kaip gilus ir išsamus gidas, atskleidžiantis pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai teologinį ir praktinį turtingumą, ir liudija apie Lietuvos katalikų dvasinius ieškojimus sudėtingu istoriniu laikotarpiu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 18
KUN. B. PACEVIČIUS
TORONTAS 1988
Kunigo B. Pacevičiaus knyga „Mano siela garbina Viešpatį“, išleista 1988 metais, yra sudėtinio pobūdžio religinis veikalas, skirtas Marijos metams paminėti. Tai nėra vientisas pasakojimas, o greičiau rinkinys, apimantis maldas, apmąstymus, giesmes, poeziją ir trumpus šventųjų gyvenimo aprašymus, kuriuos vienija gilaus pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai tema.
Pagrindinė tema ir tikslas
Knygos ašis – Fatimos apsireiškimai. Autorius kelia tikslą gilintis į „Dangaus Motinos rūpestingumą“ ir jos per apsireiškimus Fatimoje paskelbtą „dvasinę programą“. Pacevičius pabrėžia, kad Marijos prašymai ir reikalavimai, perduoti trims piemenėliams, yra nepaprastai svarbūs visam pasauliui, o jų nevykdymas, jo nuomone, lėmė Antrąjį pasaulinį karą ir tebesitęsiančią tautų, įskaitant Lietuvos, vergiją.
Knygoje nuolat kartojami pagrindiniai Fatimos reikalavimai:
Pasiaukoti Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Kasdien kalbėti rožinį.
Aukoti savo kentėjimus už nusidėjėlių atsivertimą.
Priimti atsiteisimo Komuniją pirmaisiais mėnesio šeštadieniais.
Sąžiningai vykdyti Dievo įsakymus ir kasdienes pareigas.
Autorius teigia, kad šių reikalavimų vykdymas yra tiesiogiai susijęs su pasaulio taika, Rusijos atsivertimu ir tautų laisve.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra padalintas į trumpus skyrius, kuriuose persipina įvairūs žanrai:
Teologiniai apmąstymai: Gilinamasi į Marijos vaidmenį išganymo istorijoje, jos motinystę ir užtarimo galią.
Istoriniai pasakojimai: Detaliai aprašomi Fatimos apsireiškimai, „saulės stebuklas“ ir vėlesni įvykiai Portugalijoje, pabrėžiant religinį tautos atgimimą. Taip pat pasakojama apie Austrijos išsilaisvinimą iš sovietų okupacijos, kuris siejamas su masiniu rožinio kalbėjimu.
Šventųjų gyvenimai: Pateikiami trumpi šventųjų (pvz., Agnietės, Cecilijos, Pranciškaus Asižiečio, Jono Bosko, Monikos) gyvenimo aprašymai, siekiant įkvėpti skaitytoją ir parodyti tikėjimo pavyzdžius.
Pamokantys pasakojimai: Įtraukiamos istorijos, pavyzdžiui, apie komunistų vado atsivertimą ar stebuklingą išgijimą, siekiant iliustruoti maldos ir tikėjimo galią.
Maldos ir litanijos: Knygos pabaigoje pateikiamos tradicinės katalikiškos maldos, tokios kaip Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Jėzaus Širdies litanijos.
Stilius ir tonas
Knyga parašyta paprasta, pamokslaujančia kalba. Tonas yra labai nuoširdus, jausmingas ir kupinas kunigiško rūpesčio dėl tikinčiųjų dvasinės gerovės. Autorius tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, ragindamas jį susimąstyti, atsinaujinti ir aktyviai vykdyti Marijos prašymus. Jaučiamas stiprus antikomunistinis nusistatymas, o Marijos apsireiškimai matomi kaip pagrindinis ginklas prieš ateizmą ir bedievystę.
Išvada
„Mano siela garbina Viešpatį“ yra gilaus tikėjimo ir pamaldumo Marijai liudijimas. Tai knyga, skirta pirmiausia tikinčiajam, ieškančiam dvasinio pastiprinimo ir gilesnio supratimo apie Fatimos žinią. Nors kai kurie istoriniai įvykiai interpretuojami išskirtinai per religinę prizmę, veikalas išlieka vertingas kaip savo laikmečio (vėlyvojo sovietmečio) religinės minties ir išeivijos dvasinio gyvenimo dokumentas. Tai nuoširdus kvietimas atsigręžti į maldą ir pasitikėti Dievo Motinos globa, ypač sunkiu tautai ir pasauliui metu.
Pagrindinė tema ir tikslas
Knygos ašis – Fatimos apsireiškimai. Autorius kelia tikslą gilintis į „Dangaus Motinos rūpestingumą“ ir jos per apsireiškimus Fatimoje paskelbtą „dvasinę programą“. Pacevičius pabrėžia, kad Marijos prašymai ir reikalavimai, perduoti trims piemenėliams, yra nepaprastai svarbūs visam pasauliui, o jų nevykdymas, jo nuomone, lėmė Antrąjį pasaulinį karą ir tebesitęsiančią tautų, įskaitant Lietuvos, vergiją.
Knygoje nuolat kartojami pagrindiniai Fatimos reikalavimai:
Pasiaukoti Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Kasdien kalbėti rožinį.
Aukoti savo kentėjimus už nusidėjėlių atsivertimą.
Priimti atsiteisimo Komuniją pirmaisiais mėnesio šeštadieniais.
Sąžiningai vykdyti Dievo įsakymus ir kasdienes pareigas.
Autorius teigia, kad šių reikalavimų vykdymas yra tiesiogiai susijęs su pasaulio taika, Rusijos atsivertimu ir tautų laisve.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra padalintas į trumpus skyrius, kuriuose persipina įvairūs žanrai:
Teologiniai apmąstymai: Gilinamasi į Marijos vaidmenį išganymo istorijoje, jos motinystę ir užtarimo galią.
Istoriniai pasakojimai: Detaliai aprašomi Fatimos apsireiškimai, „saulės stebuklas“ ir vėlesni įvykiai Portugalijoje, pabrėžiant religinį tautos atgimimą. Taip pat pasakojama apie Austrijos išsilaisvinimą iš sovietų okupacijos, kuris siejamas su masiniu rožinio kalbėjimu.
Šventųjų gyvenimai: Pateikiami trumpi šventųjų (pvz., Agnietės, Cecilijos, Pranciškaus Asižiečio, Jono Bosko, Monikos) gyvenimo aprašymai, siekiant įkvėpti skaitytoją ir parodyti tikėjimo pavyzdžius.
Pamokantys pasakojimai: Įtraukiamos istorijos, pavyzdžiui, apie komunistų vado atsivertimą ar stebuklingą išgijimą, siekiant iliustruoti maldos ir tikėjimo galią.
Maldos ir litanijos: Knygos pabaigoje pateikiamos tradicinės katalikiškos maldos, tokios kaip Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Jėzaus Širdies litanijos.
Stilius ir tonas
Knyga parašyta paprasta, pamokslaujančia kalba. Tonas yra labai nuoširdus, jausmingas ir kupinas kunigiško rūpesčio dėl tikinčiųjų dvasinės gerovės. Autorius tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, ragindamas jį susimąstyti, atsinaujinti ir aktyviai vykdyti Marijos prašymus. Jaučiamas stiprus antikomunistinis nusistatymas, o Marijos apsireiškimai matomi kaip pagrindinis ginklas prieš ateizmą ir bedievystę.
Išvada
„Mano siela garbina Viešpatį“ yra gilaus tikėjimo ir pamaldumo Marijai liudijimas. Tai knyga, skirta pirmiausia tikinčiajam, ieškančiam dvasinio pastiprinimo ir gilesnio supratimo apie Fatimos žinią. Nors kai kurie istoriniai įvykiai interpretuojami išskirtinai per religinę prizmę, veikalas išlieka vertingas kaip savo laikmečio (vėlyvojo sovietmečio) religinės minties ir išeivijos dvasinio gyvenimo dokumentas. Tai nuoširdus kvietimas atsigręžti į maldą ir pasitikėti Dievo Motinos globa, ypač sunkiu tautai ir pasauliui metu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 29
Algirdas Paliokas SJ
Kaunas, 1995
Jėzuitų kunigo Algirdo Palioko knyga „Meilei pasibeldus...“, išleista 1995 metais leidyklos „Caritas“, yra pastoracinis vadovas jaunimui, skirtas naršyti sudėtinguose draugystės, meilės ir santuokos klausimuose. Knyga sudaryta iš straipsnių, anksčiau publikuotų žurnale „Caritas“ 1991–1992 metais, ir atspindi poreikį pateikti aiškias krikščioniškas gaires atsivėrusioje, bet kartu ir vertybinio chaoso kupinoje posovietinėje Lietuvoje.
Knygos turinys ir struktūra
Autorius, remdamasis Bažnyčios mokymu ir psichologinėmis įžvalgomis, nuosekliai veda skaitytoją per skirtingus santykių etapus.
Knygos struktūra apima tokias temas kaip:
Draugystės ir meilės paradoksai: Pokalbio forma nagrinėjamos jaunimui kylančios dilemos, pavyzdžiui, ar galima bučiuotis draugaujant.
Kada pradėti draugauti?: Analizuojamas jauno žmogaus brendimas, dvasinis ir fizinis pasirengimas rimtiems santykiams.
Meilės ir draugystės geismas: Atskiriami dvasinės meilės troškimas ir kūniškas potraukis, pabrėžiant pastarojo pavojus iki santuokos.
Santuoka – šventas gyvybės židinys: Santuoka pristatoma kaip Dievo palaimintas ir vienintelis teisėtas kelias į visišką dviejų žmonių susijungimą.
Specifinės situacijos: Ypatingas skyrius „Įsimylėjusiai kunigą“ atvirai ir jautriai paliečia sudėtingą ir skausmingą temą.
Knygoje pasitelkiamos įvairios formos: nuo dialogo su jaunimu iki išsamių teologinių paaiškinimų ir anoniminių laiškų bei išpažinčių analizės, pvz., skyriuje „Ieškojau meilės“.
Pagrindinės idėjos ir mokymas
Knygos ašis – aiškus dvasinės ir kūniškos meilės atskyrimas iki santuokos. A. Paliokas pabrėžia, kad egzistuoja riba tarp draugystės pasaulio ir santuokinės meilės pasaulio, o vienintelis „legalus tiltas“ per šią ribą yra Santuokos sakramentas.
Dvasinės meilės pirmenybė: Autorius teigia, kad tikroji meilė bręsta dvasiškai. Pernelyg ankstyvas fizinis artumas, įskaitant aistringus bučinius ir glamonės, „užblokuoja dvasinės meilės ištakas“ ir paverčia kitą asmenį malonumo objektu, o ne asmeniu, kurį reikia gerbti ir mylėti.
Pavojai ir pasekmės: Knygoje įspėjama, kad moralinių normų nepaisymas veda į skaudžias pasekmes: „kraujuojančias meilės žaizdas“, „visam gyvenimui sulaužytus likimus“, iširusias santuokas ir dvasinį atitolimą nuo Dievo. Lytinis potraukis prilyginamas narkotinei priklausomybei, kuri reikalauja vis didesnių „dozių“ ir veda į dvasinę degradaciją.
Krikščioniškas kelias: Kaip alternatyvą siūlomas skaisčios draugystės kelias, kuriame jausmai valdomi proto, o dvasinis ryšys su Dievu tampa atrama. Autorius pabrėžia, kad merginos vaidmuo yra ypač svarbus – jos „tabu“ priverčia vaikiną pereiti nuo kūniško potraukio prie pagarbos ir dvasinės meilės.
Autoriaus balsas ir stilius
Algirdas Paliokas, kaip dvasininkas ir buvęs aktyvus jaunimo sielovadininkas, į skaitytoją kreipiasi kaip patyręs, bet kartu ir empatiškas vadovas. Jo stilius yra didaktiškas, tačiau vengiantis vien sausų pamokymų. Jis remiasi konkrečiais pavyzdžiais, statistika (nors ir pateikta iš 1989 m. „Moksleivio“ žurnalo, ji atspindi to meto aktualijas) ir atvirai atsako į jaunimui rūpimus, net ir nepatogius, klausimus. Tai knyga, parašyta su aiškiu tikslu – „padėti besiskleidžiančiai meilei suprasti save“ ir parodyti kelią į tikrą, Dievo laiminamą laimę.
Knygos turinys ir struktūra
Autorius, remdamasis Bažnyčios mokymu ir psichologinėmis įžvalgomis, nuosekliai veda skaitytoją per skirtingus santykių etapus.
Knygos struktūra apima tokias temas kaip:
Draugystės ir meilės paradoksai: Pokalbio forma nagrinėjamos jaunimui kylančios dilemos, pavyzdžiui, ar galima bučiuotis draugaujant.
Kada pradėti draugauti?: Analizuojamas jauno žmogaus brendimas, dvasinis ir fizinis pasirengimas rimtiems santykiams.
Meilės ir draugystės geismas: Atskiriami dvasinės meilės troškimas ir kūniškas potraukis, pabrėžiant pastarojo pavojus iki santuokos.
Santuoka – šventas gyvybės židinys: Santuoka pristatoma kaip Dievo palaimintas ir vienintelis teisėtas kelias į visišką dviejų žmonių susijungimą.
Specifinės situacijos: Ypatingas skyrius „Įsimylėjusiai kunigą“ atvirai ir jautriai paliečia sudėtingą ir skausmingą temą.
Knygoje pasitelkiamos įvairios formos: nuo dialogo su jaunimu iki išsamių teologinių paaiškinimų ir anoniminių laiškų bei išpažinčių analizės, pvz., skyriuje „Ieškojau meilės“.
Pagrindinės idėjos ir mokymas
Knygos ašis – aiškus dvasinės ir kūniškos meilės atskyrimas iki santuokos. A. Paliokas pabrėžia, kad egzistuoja riba tarp draugystės pasaulio ir santuokinės meilės pasaulio, o vienintelis „legalus tiltas“ per šią ribą yra Santuokos sakramentas.
Dvasinės meilės pirmenybė: Autorius teigia, kad tikroji meilė bręsta dvasiškai. Pernelyg ankstyvas fizinis artumas, įskaitant aistringus bučinius ir glamonės, „užblokuoja dvasinės meilės ištakas“ ir paverčia kitą asmenį malonumo objektu, o ne asmeniu, kurį reikia gerbti ir mylėti.
Pavojai ir pasekmės: Knygoje įspėjama, kad moralinių normų nepaisymas veda į skaudžias pasekmes: „kraujuojančias meilės žaizdas“, „visam gyvenimui sulaužytus likimus“, iširusias santuokas ir dvasinį atitolimą nuo Dievo. Lytinis potraukis prilyginamas narkotinei priklausomybei, kuri reikalauja vis didesnių „dozių“ ir veda į dvasinę degradaciją.
Krikščioniškas kelias: Kaip alternatyvą siūlomas skaisčios draugystės kelias, kuriame jausmai valdomi proto, o dvasinis ryšys su Dievu tampa atrama. Autorius pabrėžia, kad merginos vaidmuo yra ypač svarbus – jos „tabu“ priverčia vaikiną pereiti nuo kūniško potraukio prie pagarbos ir dvasinės meilės.
Autoriaus balsas ir stilius
Algirdas Paliokas, kaip dvasininkas ir buvęs aktyvus jaunimo sielovadininkas, į skaitytoją kreipiasi kaip patyręs, bet kartu ir empatiškas vadovas. Jo stilius yra didaktiškas, tačiau vengiantis vien sausų pamokymų. Jis remiasi konkrečiais pavyzdžiais, statistika (nors ir pateikta iš 1989 m. „Moksleivio“ žurnalo, ji atspindi to meto aktualijas) ir atvirai atsako į jaunimui rūpimus, net ir nepatogius, klausimus. Tai knyga, parašyta su aiškiu tikslu – „padėti besiskleidžiančiai meilei suprasti save“ ir parodyti kelią į tikrą, Dievo laiminamą laimę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 31
kun. Algirdas Paliokas
Kaunas 1997
pateikiama knygos „Gegužinės pamaldos“ apžvalga. Tai maldynėlis, skirtas tradicinėms gegužės mėnesio pamaldoms Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbei. Knygelę sudarė kunigas Algirdas Paliokas SJ, o 1997 metais išleido leidykla „Caritas“. Knygos apžvalga: „Gegužinės pamaldos“ Šis leidinys yra praktinis vadovas tikintiesiems, norintiems prasmingai švęsti gegužės mėnesį, kuris Katalikų Bažnyčios tradicijoje yra skirtas ypatingai pagarbai Dievo Motinai Marijai.
Turinys ir struktūra
Knygelė yra aiškios ir tradicinės struktūros, pritaikytos tiek bendruomeninei maldai bažnyčioje, tiek asmeninėms ar šeimos pamaldoms namuose. Ją sudaro:
Įžanga: Trumpai pristatoma gegužinių pamaldų istorija, siekianti XII amžių, ir jų praktika, kurią XVIII amžiuje išpopuliarino šv. Pilypas Nėris. Paaiškinama, kaip pamaldos atliekamos bažnyčioje ir kaip jas galima pritaikyti namų aplinkai prie altorėlio su Marijos paveikslu.
Pagrindinės maldos: Pateikiama Švenčiausiosios Mergelės Marijos litanija, malda „Tavo apginimo šaukiamės“ ir garsi šv. Bernardo malda „Atsimink“.
Giesmės: Įtraukta tradicinė giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“.
Kasdieniai skaitiniai: Kiekvienai gegužės mėnesio dienai (nuo 1 iki 31) yra skirtas trumpas meditacinis tekstas, skirtas apmąstymui.
Temos ir dvasinė vertė
Pagrindinė knygelės tema – Švenčiausiosios Mergelės Marijos asmens ir jos vaidmens išganymo istorijoje apmąstymas. Kasdieniai skaitiniai, parinkti iš įvairių krikščioniškų autorių (pvz., šv. Kirilo Aleksandriečio , Romano Guardini , popiežiaus Jono Pauliaus II ), atskleidžia vis kitą Marijos paveikslo aspektą:
Marija kaip tikėjimo pavyzdys: Pabrėžiamas Jos nuolankus „taip“ Dievo valiai („Štai aš, Viešpaties tarnaitė...“) ir jos tikėjimas net tada, kai žmogiškai viskas atrodė nesuprantama.
Marija – Bažnyčios Motina: Apmąstoma jos motiniška globa ir vaidmuo krikščionių vienybės siekyje.
Marija – pavyzdys krikščioniškam gyvenimui: Jos meilė, pasireiškianti skubia pagalba artimui (apsilankymas pas Elzbietą), ir jos dorybės (tyrumas, nusižeminimas) pateikiamos kaip pavyzdys kiekvienam tikinčiajam.
Kančios prasmė: Prisimenama Skausmingoji Motina po kryžiumi, pabrėžiant, kad kelias į prisikėlimą veda per kančią.
Šis leidinys yra vertingas dvasinis palydovas gegužės mėnesį. Jis ne tik pateikia tradicines maldas, bet ir per trumpus, lengvai suprantamus kasdienius apmąstymus kviečia gilintis į Marijos asmenį, mokytis iš jos tikėjimo ir meilės, taip praturtinant savo dvasinį gyvenimą.
Turinys ir struktūra
Knygelė yra aiškios ir tradicinės struktūros, pritaikytos tiek bendruomeninei maldai bažnyčioje, tiek asmeninėms ar šeimos pamaldoms namuose. Ją sudaro:
Įžanga: Trumpai pristatoma gegužinių pamaldų istorija, siekianti XII amžių, ir jų praktika, kurią XVIII amžiuje išpopuliarino šv. Pilypas Nėris. Paaiškinama, kaip pamaldos atliekamos bažnyčioje ir kaip jas galima pritaikyti namų aplinkai prie altorėlio su Marijos paveikslu.
Pagrindinės maldos: Pateikiama Švenčiausiosios Mergelės Marijos litanija, malda „Tavo apginimo šaukiamės“ ir garsi šv. Bernardo malda „Atsimink“.
Giesmės: Įtraukta tradicinė giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“.
Kasdieniai skaitiniai: Kiekvienai gegužės mėnesio dienai (nuo 1 iki 31) yra skirtas trumpas meditacinis tekstas, skirtas apmąstymui.
Temos ir dvasinė vertė
Pagrindinė knygelės tema – Švenčiausiosios Mergelės Marijos asmens ir jos vaidmens išganymo istorijoje apmąstymas. Kasdieniai skaitiniai, parinkti iš įvairių krikščioniškų autorių (pvz., šv. Kirilo Aleksandriečio , Romano Guardini , popiežiaus Jono Pauliaus II ), atskleidžia vis kitą Marijos paveikslo aspektą:
Marija kaip tikėjimo pavyzdys: Pabrėžiamas Jos nuolankus „taip“ Dievo valiai („Štai aš, Viešpaties tarnaitė...“) ir jos tikėjimas net tada, kai žmogiškai viskas atrodė nesuprantama.
Marija – Bažnyčios Motina: Apmąstoma jos motiniška globa ir vaidmuo krikščionių vienybės siekyje.
Marija – pavyzdys krikščioniškam gyvenimui: Jos meilė, pasireiškianti skubia pagalba artimui (apsilankymas pas Elzbietą), ir jos dorybės (tyrumas, nusižeminimas) pateikiamos kaip pavyzdys kiekvienam tikinčiajam.
Kančios prasmė: Prisimenama Skausmingoji Motina po kryžiumi, pabrėžiant, kad kelias į prisikėlimą veda per kančią.
Šis leidinys yra vertingas dvasinis palydovas gegužės mėnesį. Jis ne tik pateikia tradicines maldas, bet ir per trumpus, lengvai suprantamus kasdienius apmąstymus kviečia gilintis į Marijos asmenį, mokytis iš jos tikėjimo ir meilės, taip praturtinant savo dvasinį gyvenimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 31
Kun. Algirdas Paliokas SJ
Kaunas, 2004
Jėzuitų kunigo Algirdo Palioko SJ knyga „Žodžiai“, išleista 2004 metais, yra rinktinė, sudaryta iš straipsnių, anksčiau publikuotų daugiausia žurnale „Laiškai lietuviams“. Kaip pratarmėje paaiškina pats autorius, knyga gimė iš noro surinkti per 40 straipsnių, parašytų per dešimtmetį tarnystės Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje Amerikoje, ir yra savotiška pastoracinės veiklos per spausdintą žodį ataskaita.
Knygos struktūra ir temos
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas pavadintas „ŽODIS...“, nurodant kam jis skirtas. Ši struktūra leidžia skaitytojui lengvai rasti apmąstymus aktualiomis temomis:
Žodis ateinančiajam: apmąstymai apie Kristaus atėjimą ir advento prasmę, nagrinėjant tokias temas kaip „Betliejaus paslaptis“.
Žodis kenčiančiajam: gilinamasi į kančios ir atleidimo temas, pavyzdžiui, straipsnyje „Gailestingosios meilės nelogiškumai“.
Žodis apie anapus: mintys apie pomirtinį gyvenimą, dangų ir skaistyklą.
Žodis Marijai ir Motinai: skyriai, skirti Dievo Motinai ir žemiškajai motinai, atskleidžiant jų vaidmenį ir svarbą.
Žodis tarnystėms: apmąstymai apie pasauliečių ir mokytojų pašaukimą bei tarnystę.
Žodis laikui: filosofiniai svarstymai apie laiko prasmę, gyvenimą ir pasaulio atjauninimą.
Žodis besigilinantiems ir ieškantiesiems: skyriai, skirti giliau nagrinėti liturgijos simbolius, tikėjimo klausimus, Dievo paieškas kasdienybėje.
Žodis Tėvynei: platus skyrius, kuriame autorius dalijasi mintimis apie Tėvynę, laisvę, tautos ir religijos santykį.
Autoriaus stilius ir pagrindinės mintys
Kunigo A. Palioko rašymo stilius yra gilus, pastoralus ir įkvepiantis. Jis pats teigia, kad straipsniai gimė iš tų akimirkų, kai „kuris nors Šv. Rašto sakinys ar skaitomos knygos mintis ‘suskambo’... visai kitaip“, atverdama duris į naują Dievo paslapčių pasaulį. Šiuo atradimo džiaugsmu ir dvasiniu nušvitimu autorius siekia pasidalinti su skaitytojais, kad jų „tikėjimo kelionė būtų lengva“.
Knygoje nuolat pabrėžiama būtinybė atsiversti ir priimti Dievo meilę. Autorius kviečia nebijoti Dievo, o pamatyti Jame meilę, kuri yra nelogiška ir visa atleidžianti. Daug dėmesio skiriama asmeniniam santykiui su Dievu, maldai ir dvasiniam augimui. Ypač išryškinama Tėvynės tema, kurioje autorius su skausmu ir viltimi apmąsto Lietuvos dvasinę būklę po nepriklausomybės atgavimo, kritikuodamas dvasinių vertybių praradimą ir ragindamas grįžti prie krikščioniškų šaknų.
„Žodžiai“ yra brandžių dvasinių apmąstymų rinkinys, kuris skaitytoją veda per svarbiausius krikščioniškojo gyvenimo klausimus, siūlydamas ne sausus teologinius traktatus, o gyvu patyrimu ir gilia įžvalga paremtus atsakymus. Tai knyga, skirta ieškantiems, kenčiantiems, besidžiaugiantiems ir norintiems pagilinti savo tikėjimą.
Knygos struktūra ir temos
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas pavadintas „ŽODIS...“, nurodant kam jis skirtas. Ši struktūra leidžia skaitytojui lengvai rasti apmąstymus aktualiomis temomis:
Žodis ateinančiajam: apmąstymai apie Kristaus atėjimą ir advento prasmę, nagrinėjant tokias temas kaip „Betliejaus paslaptis“.
Žodis kenčiančiajam: gilinamasi į kančios ir atleidimo temas, pavyzdžiui, straipsnyje „Gailestingosios meilės nelogiškumai“.
Žodis apie anapus: mintys apie pomirtinį gyvenimą, dangų ir skaistyklą.
Žodis Marijai ir Motinai: skyriai, skirti Dievo Motinai ir žemiškajai motinai, atskleidžiant jų vaidmenį ir svarbą.
Žodis tarnystėms: apmąstymai apie pasauliečių ir mokytojų pašaukimą bei tarnystę.
Žodis laikui: filosofiniai svarstymai apie laiko prasmę, gyvenimą ir pasaulio atjauninimą.
Žodis besigilinantiems ir ieškantiesiems: skyriai, skirti giliau nagrinėti liturgijos simbolius, tikėjimo klausimus, Dievo paieškas kasdienybėje.
Žodis Tėvynei: platus skyrius, kuriame autorius dalijasi mintimis apie Tėvynę, laisvę, tautos ir religijos santykį.
Autoriaus stilius ir pagrindinės mintys
Kunigo A. Palioko rašymo stilius yra gilus, pastoralus ir įkvepiantis. Jis pats teigia, kad straipsniai gimė iš tų akimirkų, kai „kuris nors Šv. Rašto sakinys ar skaitomos knygos mintis ‘suskambo’... visai kitaip“, atverdama duris į naują Dievo paslapčių pasaulį. Šiuo atradimo džiaugsmu ir dvasiniu nušvitimu autorius siekia pasidalinti su skaitytojais, kad jų „tikėjimo kelionė būtų lengva“.
Knygoje nuolat pabrėžiama būtinybė atsiversti ir priimti Dievo meilę. Autorius kviečia nebijoti Dievo, o pamatyti Jame meilę, kuri yra nelogiška ir visa atleidžianti. Daug dėmesio skiriama asmeniniam santykiui su Dievu, maldai ir dvasiniam augimui. Ypač išryškinama Tėvynės tema, kurioje autorius su skausmu ir viltimi apmąsto Lietuvos dvasinę būklę po nepriklausomybės atgavimo, kritikuodamas dvasinių vertybių praradimą ir ragindamas grįžti prie krikščioniškų šaknų.
„Žodžiai“ yra brandžių dvasinių apmąstymų rinkinys, kuris skaitytoją veda per svarbiausius krikščioniškojo gyvenimo klausimus, siūlydamas ne sausus teologinius traktatus, o gyvu patyrimu ir gilia įžvalga paremtus atsakymus. Tai knyga, skirta ieškantiems, kenčiantiems, besidžiaugiantiems ir norintiems pagilinti savo tikėjimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 29
Kun. Algirdas Paliokas SJ
Kaunas, 2008
jėzuitų kunigo Algirdo Palioko knyga „Invokacijos“, išleista 2008 metais, yra specializuotas maldų rinkinys, skirtas įvairioms gyvenimo progoms. Kaip paaiškinama pratarmėje, invokacija (lot. invocatio – kreipimasis, meldimas) yra trumpa, konkrečiam įvykiui skirta malda, kuria prašoma Dievo palaimos. Ši knyga yra daugiau nei šimto tokių maldų, sukurtų per keturiolika autoriaus tarnystės metų lietuvių išeivijos bendruomenėje Amerikoje, rinkinys.
Knygos struktūra ir paskirtis
„Invokacijos“ yra praktiškai ir patogiai suskirstyta pagal temas, todėl skaitytojas gali lengvai rasti maldą, tinkančią konkrečiai progai. Skyriai apima:
Didžiąsias šventes: Kalėdas (Kūčias), Naujuosius metus ir Velykas.
Šeimos ir asmenines šventes: Motinos ir Tėvo dienas, sutuoktuves bei santuokos jubiliejus.
Tautos šventes: Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją.
Bendruomenės gyvenimą: Maldos skirtos mokslo metų pradžiai ir pabaigai, tautinių šokių grupių ir chorų renginiams, organizacijų (pvz., Ateitininkų, Lietuvių Fondo) suvažiavimams ir susirinkimams, taip pat įvairiems asmenų pagerbimo vakarams.
Autorius pratarmėje nurodo, kad knyga gali būti naudojama keliais būdais: kaip tiesioginis maldų šaltinis, kaip įkvėpimas tobulinti ar kurti savo maldas. Svarbu tai, kad A. Paliokas pabrėžia, jog invokacijas gali kalbėti kiekvienas tikintysis, tam nereikia kunigo šventimų.
Išeivijos gyvenimo atspindys
Ši knyga yra ne tik maldynas, bet ir unikalus lietuvių išeivijos gyvenimo JAV, ypač Čikagos apylinkėse, liudijimas. Dauguma maldų pirmą kartą nuskambėjo Pasaulio lietuvių centre Lemonte, kuris apibūdinamas kaip svarbus kultūrinis ir visuomeninis židinys. Maldų temos ir progos, kurioms jos buvo parašytos, atspindi išeivijos bendruomenės rūpesčius ir džiaugsmus: lietuvybės išsaugojimą, jaunimo auklėjimą, paramą Tėvynei ir stiprų tarpusavio ryšį. Pats autorius knygą vadina „mažos lietuvių dalies maža istorija“.
Maldų turinys ir stilius
Invokacijų stilius yra paprastas, nuoširdus ir pakilus. Maldose kreipiamasi į Dievą su padėka už Jo dovanas, prašoma palaimos konkrečiai veiklai ar susirinkusiems žmonėms. Jose nuolat pabrėžiamos krikščioniškos vertybės: vienybė, pasiaukojimas, artimo meilė, teisingumas ir viltis. Kartu visose maldose jaučiamas gilus ryšys su Lietuva – meldžiamasi už Tėvynę, jos žmones ir jos ateitį.
Apibendrinant, kunigo Algirdo Palioko „Invokacijos“ yra vertingas leidinys, tarnaujantis kaip praktinis dvasinės pagalbos šaltinis įvairiose gyvenimo situacijose ir kartu kaip šiltas, dokumentinis pasakojimas apie gyvą tikėjimą ir tvirtą bendruomeniškumą lietuvių išeivijoje.
Knygos struktūra ir paskirtis
„Invokacijos“ yra praktiškai ir patogiai suskirstyta pagal temas, todėl skaitytojas gali lengvai rasti maldą, tinkančią konkrečiai progai. Skyriai apima:
Didžiąsias šventes: Kalėdas (Kūčias), Naujuosius metus ir Velykas.
Šeimos ir asmenines šventes: Motinos ir Tėvo dienas, sutuoktuves bei santuokos jubiliejus.
Tautos šventes: Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją.
Bendruomenės gyvenimą: Maldos skirtos mokslo metų pradžiai ir pabaigai, tautinių šokių grupių ir chorų renginiams, organizacijų (pvz., Ateitininkų, Lietuvių Fondo) suvažiavimams ir susirinkimams, taip pat įvairiems asmenų pagerbimo vakarams.
Autorius pratarmėje nurodo, kad knyga gali būti naudojama keliais būdais: kaip tiesioginis maldų šaltinis, kaip įkvėpimas tobulinti ar kurti savo maldas. Svarbu tai, kad A. Paliokas pabrėžia, jog invokacijas gali kalbėti kiekvienas tikintysis, tam nereikia kunigo šventimų.
Išeivijos gyvenimo atspindys
Ši knyga yra ne tik maldynas, bet ir unikalus lietuvių išeivijos gyvenimo JAV, ypač Čikagos apylinkėse, liudijimas. Dauguma maldų pirmą kartą nuskambėjo Pasaulio lietuvių centre Lemonte, kuris apibūdinamas kaip svarbus kultūrinis ir visuomeninis židinys. Maldų temos ir progos, kurioms jos buvo parašytos, atspindi išeivijos bendruomenės rūpesčius ir džiaugsmus: lietuvybės išsaugojimą, jaunimo auklėjimą, paramą Tėvynei ir stiprų tarpusavio ryšį. Pats autorius knygą vadina „mažos lietuvių dalies maža istorija“.
Maldų turinys ir stilius
Invokacijų stilius yra paprastas, nuoširdus ir pakilus. Maldose kreipiamasi į Dievą su padėka už Jo dovanas, prašoma palaimos konkrečiai veiklai ar susirinkusiems žmonėms. Jose nuolat pabrėžiamos krikščioniškos vertybės: vienybė, pasiaukojimas, artimo meilė, teisingumas ir viltis. Kartu visose maldose jaučiamas gilus ryšys su Lietuva – meldžiamasi už Tėvynę, jos žmones ir jos ateitį.
Apibendrinant, kunigo Algirdo Palioko „Invokacijos“ yra vertingas leidinys, tarnaujantis kaip praktinis dvasinės pagalbos šaltinis įvairiose gyvenimo situacijose ir kartu kaip šiltas, dokumentinis pasakojimas apie gyvą tikėjimą ir tvirtą bendruomeniškumą lietuvių išeivijoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 33
Kun. Algirdas Paliokas SJ
Kaunas, 2021
Knygos idėja ir struktūra
Knygos įvade sudarytojas A. Paliokas iškelia esminį klausimą: kodėl žmonės netiki arba kodėl jų tikėjimas lieka paviršutiniškas? Anot jo, daugelis „valosi kojas prie bažnyčios durų, bet taip ir neįžengia į pačią Bažnyčią“. Tikėjimas dažnai lieka doktrinos, žodžių lygmenyje, tačiau jam trūksta gyvo Žodžio – asmeninio ir artimo ryšio su Kūrėju. Būtent šio artumo ilgesys ir jo patyrimo galimybė yra pagrindinė knygos ašis.Knygą sudaro šešių skirtingų žmonių – Gintarės, Klaros, Dianos, sesers Brigitos, Elzės ir Mariaus – liudijimai. Kiekvienas pasakojimas yra unikalus, atskleidžiantis savitą kelią pas Dievą ir skirtingus Jo bendravimo būdus. Šie pasakojimai pateikiami kaip dienoraščių ištraukos, laiškai ar apmąstymai, todėl išlaiko autentiškumą ir gilų asmeniškumą.
Liudijimų gelmė ir įvairovė
Knygos stiprybė – liudijimų įvairovė, parodanti, kad Dievas kiekvieną žmogų kalbina individualiai, atsižvelgdamas į jo patirtis, žaizdas ir troškimus.- Gintarės ir Klaros patirtys atspindi laipsnišką augimą tikėjime – nuo tradicinio religingumo iki gyvo dialogo su Jėzumi maldoje.
- Dianos istorija yra sukrečiantis pasakojimas apie tai, kaip Dievas gydo gilias vaikystės žaizdas, patirtas dėl meilės trūkumo.
- Sesers Brigitos ir Elzės liudijimai atveria brandesnės, mistinės patirties klodus, kur Elzės pasakojimas apie pakilimą į „pilį“ yra galingas dvasinio susivienijimo su Kristumi vaizdinys.
- Mariaus dialogai su Jėzumi yra intensyvūs, poetiški ir kupini dvasinės kovos, paliečiantys atsižadėjimo, pasitikėjimo ir besąlygiškos meilės temas.
Pagrindinės temos ir įžvalgos
- Dievas kalba asmeniškai: Knyga tvirtina, kad Dievas nėra tolimas ar tylintis. Jis kalba tiesiai į širdį per mintis, vidinį balsą, kitus žmones, gamtos ženklus ar netikėtus įvykius.
- Tikėjimas kaip santykis, o ne pareiga: Liudijimai skatina pereiti nuo pareigos krikščionybės prie meilės santykio, gyvai bendraujant maldoje.
- Dvasinė kova ir sausra: Knyga nemistifikuoja dvasinio kelio, parodydama, kad abejonės ir sausra yra būtinas etapas, auginantis pasitikėjimą.
- Šventumas kasdienybėje: „Artumo patirtis“ demistifikuoja šventumą, parodydama, kad jis pasiekiamas kasdieniame gyvenime, o ne bėgant nuo pasaulio.