Išsami informacija: Peržiūros: 55

de Montfort

Putnam 1979

Dvasinio kelio perlas: Šv. Liudviko-Marijos Grignon de Montfort knygos „Marijos Paslaptis“ apžvalga
Šv. Liudviko-Marijos Grignon de Montfort knyga „Marijos Paslaptis“ (pranc. Le Secret de Marie) yra trumpas, tačiau nepaprastai paveikus dvasinės literatūros veikalas, atveriantis skaitytojui gilaus marijinio dvasingumo esmę. Nors parašyta XVIII amžiaus pradžioje, ši knyga išlieka stebėtinai aktuali ir šiandien, siūlydama aiškų ir radikalų kelią į šventumą per visišką atsidavimą Jėzui Kristui per Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Tai ne tiek teologinis traktatas, kiek intymus dvasinis vadovas, parašytas kaip laiškas „išrinktajai sielai“, trokštančiai pasiekti tobulą vienybę su Dievu.
Knygos esmė: atskleista „paslaptis“
Pagrindinė knygos mintis, kurią autorius vadina „paslaptimi“, yra ta, kad lengviausias, trumpiausias, tobuliausias ir saugiausias kelias pas Jėzų yra per Mariją. Šv. Liudvikas teigia, kad kaip Dievas Tėvas pasirinko Mariją, kad per ją Jo Sūnus ateitų į pasaulį, taip ir krikščionys, norėdami savyje tobulai suformuoti Kristų, turėtų eiti tuo pačiu keliu.
Knygoje išskiriami keli esminiai punktai:
Marijos būtinumas šventumo kelyje: Autorius pabrėžia, kad Marija nėra kliūtis, o greičiau tiltas, jungiantis sielą su Kristumi. Ji yra „malonės Motina“ ir „visų Jėzaus malonių iždininkė“, per kurią Dievas teikia savo dovanas. Pasak šventojo, norint rasti Dievo malonę, reikia rasti Mariją.
Visiškas atsidavimas (arba „šventoji vergystė“): Tai yra knygos šerdis. Šv. Liudvikas kviečia skaitytoją ne tik gerbti Mariją, bet ir visiškai jai pasiaukoti. Šis pasiaukojimas apima viską: savo kūną ir sielą, išorinius ir vidinius turtus, o svarbiausia – visų savo gerų darbų (praeities, dabarties ir ateities) nuopelnus ir atlyginamąją vertę. Viskas atiduodama į Marijos rankas, kad ji galėtų tai panaudoti didesnei Dievo garbei. Tai – radikalus pasitikėjimo ir nusižeminimo aktas.
Gyvenimas su Marija, Marijoje, per Mariją ir Marijai: Knyga neapsiriboja vienkartiniu pasiaukojimo aktu. Ji moko, kaip šiuo atsidavimu gyventi kasdien. Tai reiškia visus veiksmus atlikti žvelgiant į Mariją kaip į pavyzdį, veikiant jos dvasioje, pasikliaujant jos užtarimu ir viską skiriant jos garbei, kuri galiausiai veda į Dievo šlovę.
Stilius ir struktūra
„Marijos Paslaptis“ yra parašyta labai asmenišku, tiesioginiu ir ugningu stiliumi. Autorius kreipiasi tiesiai į skaitytoją, kviesdamas jį į dvasinę kelionę. Knyga yra logiškai suskirstyta: pradedama nuo Marijos vaidmens išganymo plane pagrindimo, pereinama prie visiško atsidavimo prigimties ir naudos paaiškinimo, o baigiama praktiniais patarimais ir maldomis, kaip šį atsidavimą įgyvendinti. Ypač įsimintinas yra palyginimas su „Gyvybės Medžiu“ – šis atsidavimas yra tarsi sieloje pasodintas medis, kurį reikia nuolat prižiūrėti, kad jis duotų vaisių – patį Jėzų Kristų.
Kam skirta ši knyga?
Šis veikalas skirtas ne paviršutiniškam skaitymui. Jis skirtas tiems, kurie rimtai žiūri į savo dvasinį gyvenimą ir ieško konkretaus, išbandyto kelio į šventumą. Nors „vergystės“ terminologija šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti neįprasta (vertėjas ją ir pakeitė į „visišką atsidavimą“), jos esmė yra ne pavergimas, o išlaisvinantis meilės ryšys, atlaisvinantis nuo savimeilės ir nuodėmės pančių. Tai knyga, kuri įkvėpė daugybę šventųjų, įskaitant ir popiežių Joną Paulių II, kurio šūkis „Totus Tuus“ („Visas Tavo“) yra tiesiogiai paimtas iš šv. Liudviko mokymo.
Išvada
„Marijos Paslaptis“ – tai mažas dvasinio gyvenimo lobis. Tai knyga, kuri meta iššūkį ir kartu siūlo didžiulę paguodą. Ji atskleidžia, kad kelias į artumą su Kristumi nėra vienišas ar painus – jame mus lydi pati geriausia vedlė, Jo ir mūsų Motina. Tai veikalas, kurį verta ne tik perskaityti, bet ir nuolat prie jo grįžti, leidžiant jo tiesoms palaipsniui perkeisti širdį ir gyvenimą.

Skaityti daugiau: MARIJOS PASLAPTIS

Išsami informacija: Peržiūros: 88

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.

Boston,1946

Apžvalga: „Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“
„Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ – tai 1946 m. Bostone, JAV, perspausdintas dvasinių apmąstymų vadovas, skirtas Gavėnios laikotarpiui. Ši knyga yra laisvas O. Zaštautaitės vertimas iš Tėvo V. Mrovinskio, jėzuito, originalaus veikalo. Pirmą kartą leidinys su bažnytinės vyresnybės pritarimu išleistas Kaune 1935 m. , o vėliau, 1945 m., gavo ir Bostono arkivyskupo pritarimą, kas liudija jo svarbą lietuvių diasporos bendruomenei.
Knygutės tikslas – per 40 Gavėnios dienų vesti skaitytoją Kristaus Kančios keliu, siūlant trumpus, bet gilius kasdienius apmąstymus. Kaip įžangoje rašo vyskupas Petras Pr. Būčys, šių apmąstymų uždavinys yra „pagilinti, pagerinti, sušvelninti, ištobulinti ir sutvarkyti jausmus“ , pabrėžiant dvasinės tvarkos svarbą greta išorinės.
Struktūra ir turinys
Knyga yra metodiškai suskirstyta į 40 skyrių – po vieną kiekvienai Gavėnios dienai. Kiekvienas skyrius skirtas konkrečiam Jėzaus kančios epizodui, pradedant nuo teologinio kryžiaus ir gimtosios nuodėmės ryšio apmąstymo ir nuosekliai keliaujant per įvykius Alyvų darže , Judo išdavystę , teismus pas Aną, Kajifą, Pilotą ir Erodą , nuplakimą , vainikavimą erškėčiais , kryžiaus nešimą (integruojant Kryžiaus kelio stotis) , nukryžiavimą ir mirtį , ir baigiant Jėzaus palaidojimu.
Kiekvienos dienos apmąstymas yra trumpas, tačiau vyskupas P. P. Būčys pataria jam skirti pusvalandį, įsigilinant į tekstą, meldžiantis ir suformuluojant konkretų, tai dienai pritaikytą pasiryžimą („Pasiryžimas“). Šie pasiryžimai yra praktiški, pavyzdžiui: „Jokio žmogaus neapkalbinėsiu ir apkalbų neklausysiu“ arba „Kantriai nukęsiu visus pažeminimus ir įžeidimus“.
Prie knygos pridėtas vertėjos parengtas priedas „Šventoji Valanda“ , įkvėptas į Lietuvą atgabentos relikvijos – akmens, ant kurio, tikima, Jėzus meldėsi Alyvų darže. Šiame priede išsamiai paaiškinama Šventosios Valandos praktikos kilmė, tikslas ir eiga, siūlomi mąstymai ir maldos, skirtos pagerbti Jėzaus kančią Getsemanėje.
Stilius ir teologiniai akcentai
Tekstas parašytas pamaldžiu, vaizdingu stiliumi, tiesiogiai kreipiantis į skaitytoją ir skatinant jį emociškai įsijausti į aprašomus įvykius. Apmąstymai nuolat pabrėžia ryšį tarp Kristaus kančios ir asmeninių skaitytojo nuodėmių, kviečiant atgailai ir dėkingumui. Pabrėžiama, kad kentėjimai, priimami su tikėjimu ir susijungus su Dievo valia, įgauna prasmę ir tampa dvasinio tobulėjimo įrankiu.
Knygoje išryškėja kontrastas tarp dieviškos meilės ir žmogiško žiaurumo, nepastovumo bei silpnumo. Jėzus vaizduojamas kaip romus, kantrus Avinėlis , o Jo priešai ir net mokiniai – kaip aistrų, baimės ar puikybės valdomi žmonės.
Išvada
„Gavėnios Knygutė: Štai Žmogus“ yra vertingas klasikinės katalikiškos dvasinės literatūros pavyzdys. Dėl savo aiškios struktūros, gilaus turinio ir praktinių patarimų ji išlieka aktuali ir šiandien, siūlydama patikimą dvasinį vadovą ne tik Gavėnios metu, bet ir bet kuriuo kitu laiku, norint apmąstyti atpirkimo slėpinį. Tai ne tik maldynas, bet ir istorinis dokumentas, atspindintis XX a. vidurio lietuvių katalikų pamaldumą tiek tėvynėje, tiek išeivijoje.

Skaityti daugiau: ŠTAI ŽMOGUS

Išsami informacija: Peržiūros: 78

Jonas Vytautas Nistelis

Šiauliai 1996

„Eilės tylumai“ – tai 1996 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista Jono Vytauto Nistelio poezijos knyga. Šis rinkinys yra ypač vertingas, nes jame publikuojami eilėraščiai, parašyti per ilgą, 45 metų laikotarpį (1940–1985), kurie iki tol nebuvo spausdinti ir, kaip teigiama knygos anotacijoje, juos „skaitė“ vien tyluma.
Turinys ir struktūra
Knyga yra suskirstyta į keletą teminių skyrių, kurie atspindi platų poeto apmąstymų lauką:
„ŽEMĖS VAIKAS“: Šiame skyriuje atsiskleidžia glaudus ryšys su gamta ir gimtąja žeme.
„PAGAL JONĄ“ ir „PRISIKĖLIMAS“: Šie skyriai liudija apie gilius dvasinius ieškojimus, krikščioniškosios pasaulėjautos apmąstymus, remiantis biblinėmis temomis.
„PASAKOSIU APIE SAVE“ ir „LAIŠKAI Į ATEITĮ“: Tai autobiografinio ir refleksyvaus pobūdžio eilėraščiai, kuriuose poetas žvelgia į savo paties gyvenimą, viltis ir ateities kartoms paliekamą žinią.
„GYVENIMO SESUO“ ir „EPITAFIJOS“: Šie skyriai skirti mirčiai ir amžinybės temai, atskleidžiant filosofinį požiūrį į žmogaus laikinumą ir būties trapumą.
Toks suskirstymas leidžia skaitytojui keliauti per skirtingus autoriaus gyvenimo ir kūrybos etapus, aprėpiančius istoriškai sudėtingą laikotarpį – nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios iki pat sovietmečio pabaigos.
Autorius ir kontekstas
Jonas Vytautas Nistelis buvo ne tik poetas, bet ir diplomuotas inžinierius-architektas. Ši dviguba – menininko ir technikos specialisto – tapatybė galbūt ir lėmė jo poezijos santūrumą, struktūruotą mintį. Kaip rašoma trumpoje biografijoje, jo studijas Vytauto Didžiojo universitete ir Kauno meno institute nutraukė Vakarų, o vėliau – Rytų okupantai. Ši patirtis neabejotinai paliko gilų pėdsaką jo kūryboje, kuri gimė ne laisvėje, o priespaudos ir tylos sąlygomis.
Pats knygos pavadinimas „Eilės tylumai“ iškalbingai liudija apie kūrybos pobūdį – tai ne viešumai skirta deklaratyvi poezija, o tylus, intymus pokalbis su savimi, su Dievu ir su amžinybe.
Reikšmė
Ši knyga yra tarsi atrastas dvasinis testamentas, leidžiantis susipažinti su anksčiau negirdėtu, bet brandžiu ir giliu poetiniu balsu. J. V. Nistelio eilėraščiai atspindi XX amžiaus Lietuvos inteligento vidinį pasaulį, jo pastangas išsaugoti dvasines vertybes ir žmogiškąjį orumą sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Tai rami, filosofinė ir dvasinga poezija, skirta skaitytojui, vertinančiam minties gilumą ir žodžio tikrumą.

Skaityti daugiau: EILĖS TYLUMAI

Išsami informacija: Peržiūros: 560

Jonas Vytautas Nistelis

Šiauliai 1998

Knygos Apžvalga: Jono Vytauto Nistelio „Žodžio aidai“
Poetiškas ir giluminis žvilgsnis į Naująjį Testamentą
Jono Vytauto Nistelio (1922–1986), architekto, poeto ir vertėjo, knyga „Žodžio aidai: mąstymai“ yra unikalus dvasinis palikimas – tai ne sausas teologinis traktatas, o gyva, pulsuojanti meditacija, gimusi iš asmeninio susitikimo su Šventuoju Raštu.
1998 metais leidyklos „Saulės Delta“ išleista knyga, parašyta 1946–1964 metais, yra gilus ir poetiškas bandymas išgirsti Evangelijos „aidus“ ir perteikti juos skaitytojui.
Knygos struktūra metodiška: ji pradedama bendrais apmąstymais apie Šventąjį Raštą, pavadintais „RAŠTO aidas“, o vėliau nuosekliai keliaujama per keturias evangelijas – Mato, Morkaus, Luko ir Jono – kiekvienai skiriant atskirą skyrių. Autorius nesiekia pateikti mokslinės egzegezės; vietoj to, jis siūlo trumpus, aforistinius apmąstymus, kylančius iš konkrečių Evangelijos eilučių. Pats pavadinimas „Žodžio aidai“ ir paantraštė „mąstymai“ nurodo autoriaus intenciją – ne aiškinti, o atliepti, ne teigti, o kviesti į apmąstymą.
Nistelio stilius išsiskiria metaforų gausa ir paradoksalumu, atspindinčiu paties tikėjimo prigimtį. Evangeliją jis vadina „svambalu, kuriuo tikrinamas Bažnyčios sienų vertikalumas“ , o keturis evangelistus lygina su skirtingų technikų dailininkais, tapančiais to paties Asmens portretą. Jis drąsiai jungia dvasines įžvalgas su vaizdiniais iš gamtos, mokslo (pvz., energijos tvermės dėsnio ar Einšteino formulės ) ir architektūros, taip kurdamas daugiasluoksnį ir paveikų pasakojimą.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Senojo ir Naujojo Testamentų santykis: Autorius nuolat lygina ir priešpriešina šias dvi Šventojo Rašto dalis. Senasis Testamentas jam – „tobulumo mokykla“, o Naujasis – „šventumo mokykla“. ST pabrėžia teisybę, o NT – gailestingumą ir meilę. Kristus yra tas, kuris įvykdo Senąjį Testamentą, suteikdamas jam galutinę prasmę.
Veidmainystės kritika: Nistelis aštriai pasisako prieš fariziejišką teisuoliškumą, formalų pamaldumą, kuriame pamirštama meilės dvasia. Jis nuolat pabrėžia vidinės nuostatos, o ne išorinių veiksmų svarbą.
Meilės įsakymo išaukštinimas: Meilė Dievui ir artimui yra visos Evangelijos ašis. Jėzaus įsakymas „Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau“ yra aukščiausias įstatymas, pranokstantis visus kitus.
Tikėjimo paradoksai: Autoriui krikščionybė kupina paradoksų: Geroji Naujiena skelbiama per kančią ir mirtį , stiprybė randama silpnume, o gyvybė – per mirtį. Šie paradoksai nėra prieštaravimai, o gilesnės, antgamtinės tiesos išraiška.
„Žodžio aidai“ nėra knyga, skirta greitam skaitymui. Tai – dvasinis vadovas, kviečiantis stabtelėti prie kiekvieno sakinio, įsiklausyti ir leisti Evangelijos žodžiui atliepti savo širdyje. Knyga, turinti oficialų Bažnyčios pritarimą (Nihil Obstat ir Imprimatur), yra vertingas šaltinis kiekvienam tikinčiajam, ieškančiam gilesnio, asmeniškesnio santykio su Dievo Žodžiu. Tai poezijos ir teologijos sintezė, liudijanti apie autoriaus gilų tikėjimą ir talentą pamatyti amžinybės atšvaitus kasdienybės detalėse.

Skaityti daugiau: ŽODŽIO AIDAI

Išsami informacija: Peržiūros: 98

PAUL O’SULLIVAN

Chicagiae,1959

Knygos apžvalga: Prano Manelio „Kristus ir Eucharistija“
Išsami teologinė kelionė į krikščionių tikėjimo šerdį, kunigo Prano Manelio 1977 m. veikalas „Kristus ir Eucharistija: Dievo Veikla Išganymo Istorijoje“ yra sistemingas ir gilus žvilgsnis į du kertinius katalikybės slėpinius. Priklausanti „Krikščionis Gyvenime“ knygų serijai, ši monografija yra solidus teologinis darbas, kuriuo siekiama ne tik akademiškai išdėstyti doktriną, bet ir sustiprinti skaitytojo tikėjimą, padarant jį, autoriaus žodžiais, „protui labiau priimtiną, netgi žavingą“.
Parašytas remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tėvų ir teologų raštais, liturginėmis apraiškomis ir oficialiu Bažnyčios mokymu, veikalas kruopščiai gvildena sudėtingus teologinius klausimus. Autorius, įkvėptas savo, kaip teologijos dėstytojo, patirties ir draugų paskatintas, ypač kunigo Antano Vilkaičio, ėmėsi šio darbo pastebėjęs tikėjimo Kristumi ir jo veikla Bažnyčioje trūkumą, ypač tarp jaunimo.
Knyga yra logiškai padalinta į šešis skyrius, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo bendresnių kristologijos ir ekleziologijos temų iki specifinių eucharistinės teologijos aspektų.
Knygos struktūra ir turinys:
Pirmasis skyrius, „Kristus ir Jo Buvimas bei Veikla Istorijoje“, veikia kaip įvadas į visą studiją. Jame Manelis aiškina Bažnyčios, kaip naujosios Dievo tautos ir mistinio Kristaus Kūno, sampratą. Bažnyčia čia pristatoma kaip „prisikėlusio Kristaus sakramentas“, per kurį Dievas tęsia savo išganomąjį darbą istorijoje. Šiame skyriuje padedami pamatai tolesniems eucharistiniams svarstymams.
Antrasis skyrius, „Eucharistijos ir Jos Teologijos Istorinė Apžvalga“, skaitytoją veda per visą eucharistinės doktrinos raidą. Pradedant nuo Senojo Testamento provaizdžių, tokių kaip Sandora ir Paschos vakarienė , pereinama prie Eucharistijos įsteigimo , jos šventimo ankstyvojoje Bažnyčioje, viduramžiais, Reformacijos laikotarpiu ir XX amžiuje. Ši istorinė perspektyva suteikia kontekstą vėliau aptariamoms teologinėms problemoms.
Trečiasis skyrius, „Kristaus Buvimas Eucharistijoje“, yra skirtas realaus Kristaus buvimo dogmai. Čia nagrinėjama buvimo sąvoka eucharistinėje teologijoje, analizuojami Evangelijų liudijimai, ypač Jono evangelijos 6 skyrius, ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimas. Taip pat išsamiai aptariamas oficialus Bažnyčios mokymas, įskaitant Tridento ir II Vatikano Susirinkimų nutarimus.
Ketvirtasis skyrius, „Transsubstanciacija arba Peresminimas“, gilinasi į vieną sudėtingiausių Eucharistijos aspektų. Autorius aiškina peresminimo (esmėkaitos) sąvoką, pasitelkdamas filosofinius būties ir substancijos terminus, ir parodo, kaip per šį slėpiningą virsmą duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Penktasis skyrius, „Eucharistinis Bendravimas arba Komunija“, aptaria Eucharistijos priėmimo prasmę ir vaisius. Komunija pristatoma kaip sakramentinis dalyvavimas Kristaus aukoje, dvasinis maistas, stiprinantis antgamtinį gyvenimą, ir mistinio Kristaus Kūno augimo bei vienybės laidas. Skyriuje taip pat nurodomos sąlygos, būtinos vertam Komunijos priėmimui.
Šeštasis skyrius, „Eucharistija kaip Auka“, užbaigia veikalą, analizuodamas Mišių, kaip aukos, pobūdį. Manelis aiškina aukos sąvoką, lygina Mišių auką su kryžiaus auka ir pabrėžia, kad Eucharistija yra tiek Kristaus, tiek ir Bažnyčios auka.
Apibendrinant, „Kristus ir Eucharistija“ yra monumentalus veikalas lietuvių teologijos kontekste. Kunigas Pranas Manelis, remdamasis giliu tradicijos išmanymu, pateikia išsamią ir sistemingą studiją, skirtą išsilavinusiam katalikui, siekiančiam ne tik tikėti, bet ir suprasti savo tikėjimo slėpinius. Knyga sėkmingai sujungia dogmatinį aiškumą, istorinę perspektyvą ir pastoracinį jautrumą, išlikdama vertingu šaltiniu kiekvienam, norinčiam pagilinti savo žinias apie krikščionybės esmę – Kristų, veikiantį ir pasiliekantį su mumis Eucharistijoje.

Skaityti daugiau: GARBĖ JĖZUI KRISTUI

Išsami informacija: Peržiūros: 105

Mons. Dr. Pr. Olgiati

South Boston,1944

Knygos Apžvalga: „Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“
Gilus dvasinis vadovas, kviečiantis į visapusį atsidavimą „Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ – tai 1944 m. jėzuitų leidyklos išleistas veikalas. Ši knyga yra gilus ir aistringas kvietimas Lietuvos katalikams ne paviršutiniškai, o visa savo esybe priimti pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Išleista Bostone, leidinys buvo skirtas ganytojiškai ugdyti tikinčiuosius, ypač tuos, kurie atsidūrė toli nuo tėvynės.
Knygos autorius iškelia esminę problemą – daugelis tikinčiųjų šį pamaldumą supranta fragmentiškai. Jis teigia, kad pamaldumas Jėzaus Širdžiai dažnai susiaurinamas iki kelių praktikų, tokių kaip devynių pirmųjų mėnesio penktadienių laikymasis ar paveikslų laikymas namuose. Pasak autoriaus, nors šios praktikos yra geros, be gilesnės, jas gaivinančios dvasios, jos tėra „išviršiniai organizmo nariai“, kuriems trūksta sielos.
Veikale pabrėžiama, kad tikrasis pamaldumas Jėzaus Širdžiai yra „kažkas didingo, be galo didingo“ , prilygstantis pačiam pasaulio atpirkimo darbui. Autorius, remdamasis šv. Margaritos Marijos Alacoque ir kitų mistikų raštais, šį pamaldumą pristato kaip „paskutinę Jo meilės pastangą“ padėti žmonėms ir išvaduoti juos „iš šėtono karalystės“. Šis dvasinis kelias apibūdinamas kaip atsakas į moderniųjų laikų iššūkius – protestantizmą, racionalizmą ir ypač jansenizmą, kuris, pasak autoriaus, atšaldė sielas ir atitolino jas nuo Jėzaus.
Knygoje išskiriami trys esminiai tikrojo pamaldumo bruožai:
Jėzaus karalystės visuotinumas: Tai siekis, kad Kristaus meilės karalystė įsiviešpatautų ne tik kiekvieno žmogaus širdyje, bet ir visoje visuomenėje bei tautose.
Asmeninis pasiaukojimas: Pamaldumas reikalauja ne tik maldų, bet ir aktyvaus „apaštalavimo visomis jo formomis“ – malda, pavyzdžiu, pareigų atlikimu ir net kančia, siekiant atlyginti už paniekintą Dievo meilę. Tai yra dvasinė kova, kurioje tikintysis seka „Švenčiausios Jėzaus Širdies vėliava“.
Meilės idealas: Priešingai nei „šaltas bei abstraktus racionalistų“ intelektualizmas, šis pamaldumas yra grįstas meile – tylia, pasiaukojančia ir galiausiai nugalinčia. Penktadienis, kaip Kristaus kančios diena, yra išskiriamas kaip ypatinga „Meilės diena“.
Praktinėje dalyje autorius pabrėžia vidinio gyvenimo svarbą, kuris yra tikrojo pamaldumo pagrindas. Siūlomos konkrečios priemonės šiam gyvenimui ugdyti:
Rytmetinis pasiaukojimas: Kasdienis savo minčių, darbų ir kančių paaukojimas Jėzaus Širdžiai, kuris visai dienai suteikia antgamtinę prasmę.
Nuolatinis atsinaujinimas: Siūloma dažnai dienos metu atnaujinti savo pasiaukojimą trumpais kreipiniais, kad kiekvienas veiksmas būtų vertas „Švenčiausios Jėzaus Širdies antspaudo“.
Šeimos pasiaukojimas: Pateikiamas detalus šeimos pasiaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai aktas, pabrėžiant jo svarbą krikščioniškų dorybių puoselėjimui namuose.
Maldos Apaštalavimas: Išsamiai aprašoma „Promotorių“ veikla – savanorių, kurie įsipareigoja platinti pamaldumą, burti narius ir organizuoti bendras maldas bei susirinkimus.
„Jėzaus Širdis ir Mūsų Laikai“ yra ne tik maldynas, bet ir dvasinės kovos vadovas. Parašytas Antrojo pasaulinio karo metu, jis atspindi laikmečio dvasią, kviesdamas į „naują visuomenės prisikėlimą“ per meilę ir atsidavimą. Šis veikalas išlieka vertingas kaip gilus ir išsamus gidas, atskleidžiantis pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai teologinį ir praktinį turtingumą, ir liudija apie Lietuvos katalikų dvasinius ieškojimus sudėtingu istoriniu laikotarpiu.

Skaityti daugiau: JĖZAUS ŠIRDIS IR MŪSŲ LAIKAI

Išsami informacija: Peržiūros: 68

KUN. B. PACEVIČIUS

TORONTAS 1988

Kunigo B. Pacevičiaus knyga „Mano siela garbina Viešpatį“, išleista 1988 metais, yra sudėtinio pobūdžio religinis veikalas, skirtas Marijos metams paminėti. Tai nėra vientisas pasakojimas, o greičiau rinkinys, apimantis maldas, apmąstymus, giesmes, poeziją ir trumpus šventųjų gyvenimo aprašymus, kuriuos vienija gilaus pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai tema.
Pagrindinė tema ir tikslas
Knygos ašis – Fatimos apsireiškimai. Autorius kelia tikslą gilintis į „Dangaus Motinos rūpestingumą“ ir jos per apsireiškimus Fatimoje paskelbtą „dvasinę programą“. Pacevičius pabrėžia, kad Marijos prašymai ir reikalavimai, perduoti trims piemenėliams, yra nepaprastai svarbūs visam pasauliui, o jų nevykdymas, jo nuomone, lėmė Antrąjį pasaulinį karą ir tebesitęsiančią tautų, įskaitant Lietuvos, vergiją.
Knygoje nuolat kartojami pagrindiniai Fatimos reikalavimai:
Pasiaukoti Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Kasdien kalbėti rožinį.
Aukoti savo kentėjimus už nusidėjėlių atsivertimą.
Priimti atsiteisimo Komuniją pirmaisiais mėnesio šeštadieniais.
Sąžiningai vykdyti Dievo įsakymus ir kasdienes pareigas.
Autorius teigia, kad šių reikalavimų vykdymas yra tiesiogiai susijęs su pasaulio taika, Rusijos atsivertimu ir tautų laisve.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalas yra padalintas į trumpus skyrius, kuriuose persipina įvairūs žanrai:
Teologiniai apmąstymai: Gilinamasi į Marijos vaidmenį išganymo istorijoje, jos motinystę ir užtarimo galią.
Istoriniai pasakojimai: Detaliai aprašomi Fatimos apsireiškimai, „saulės stebuklas“ ir vėlesni įvykiai Portugalijoje, pabrėžiant religinį tautos atgimimą. Taip pat pasakojama apie Austrijos išsilaisvinimą iš sovietų okupacijos, kuris siejamas su masiniu rožinio kalbėjimu.
Šventųjų gyvenimai: Pateikiami trumpi šventųjų (pvz., Agnietės, Cecilijos, Pranciškaus Asižiečio, Jono Bosko, Monikos) gyvenimo aprašymai, siekiant įkvėpti skaitytoją ir parodyti tikėjimo pavyzdžius.
Pamokantys pasakojimai: Įtraukiamos istorijos, pavyzdžiui, apie komunistų vado atsivertimą ar stebuklingą išgijimą, siekiant iliustruoti maldos ir tikėjimo galią.
Maldos ir litanijos: Knygos pabaigoje pateikiamos tradicinės katalikiškos maldos, tokios kaip Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Jėzaus Širdies litanijos.
Stilius ir tonas
Knyga parašyta paprasta, pamokslaujančia kalba. Tonas yra labai nuoširdus, jausmingas ir kupinas kunigiško rūpesčio dėl tikinčiųjų dvasinės gerovės. Autorius tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, ragindamas jį susimąstyti, atsinaujinti ir aktyviai vykdyti Marijos prašymus. Jaučiamas stiprus antikomunistinis nusistatymas, o Marijos apsireiškimai matomi kaip pagrindinis ginklas prieš ateizmą ir bedievystę.
Išvada
„Mano siela garbina Viešpatį“ yra gilaus tikėjimo ir pamaldumo Marijai liudijimas. Tai knyga, skirta pirmiausia tikinčiajam, ieškančiam dvasinio pastiprinimo ir gilesnio supratimo apie Fatimos žinią. Nors kai kurie istoriniai įvykiai interpretuojami išskirtinai per religinę prizmę, veikalas išlieka vertingas kaip savo laikmečio (vėlyvojo sovietmečio) religinės minties ir išeivijos dvasinio gyvenimo dokumentas. Tai nuoširdus kvietimas atsigręžti į maldą ir pasitikėti Dievo Motinos globa, ypač sunkiu tautai ir pasauliui metu.

Skaityti daugiau: MANO SIELA GARBINA VIEŠPATĮ

Išsami informacija: Peržiūros: 67

Algirdas Paliokas SJ

Kaunas, 1995

Jėzuitų kunigo Algirdo Palioko knyga „Meilei pasibeldus...“, išleista 1995 metais leidyklos „Caritas“, yra pastoracinis vadovas jaunimui, skirtas naršyti sudėtinguose draugystės, meilės ir santuokos klausimuose. Knyga sudaryta iš straipsnių, anksčiau publikuotų žurnale „Caritas“ 1991–1992 metais, ir atspindi poreikį pateikti aiškias krikščioniškas gaires atsivėrusioje, bet kartu ir vertybinio chaoso kupinoje posovietinėje Lietuvoje.
Knygos turinys ir struktūra
Autorius, remdamasis Bažnyčios mokymu ir psichologinėmis įžvalgomis, nuosekliai veda skaitytoją per skirtingus santykių etapus.
Knygos struktūra apima tokias temas kaip:
Draugystės ir meilės paradoksai: Pokalbio forma nagrinėjamos jaunimui kylančios dilemos, pavyzdžiui, ar galima bučiuotis draugaujant.
Kada pradėti draugauti?: Analizuojamas jauno žmogaus brendimas, dvasinis ir fizinis pasirengimas rimtiems santykiams.
Meilės ir draugystės geismas: Atskiriami dvasinės meilės troškimas ir kūniškas potraukis, pabrėžiant pastarojo pavojus iki santuokos.
Santuoka – šventas gyvybės židinys: Santuoka pristatoma kaip Dievo palaimintas ir vienintelis teisėtas kelias į visišką dviejų žmonių susijungimą.
Specifinės situacijos: Ypatingas skyrius „Įsimylėjusiai kunigą“ atvirai ir jautriai paliečia sudėtingą ir skausmingą temą.
Knygoje pasitelkiamos įvairios formos: nuo dialogo su jaunimu iki išsamių teologinių paaiškinimų ir anoniminių laiškų bei išpažinčių analizės, pvz., skyriuje „Ieškojau meilės“.
Pagrindinės idėjos ir mokymas
Knygos ašis – aiškus dvasinės ir kūniškos meilės atskyrimas iki santuokos. A. Paliokas pabrėžia, kad egzistuoja riba tarp draugystės pasaulio ir santuokinės meilės pasaulio, o vienintelis „legalus tiltas“ per šią ribą yra Santuokos sakramentas.
Dvasinės meilės pirmenybė: Autorius teigia, kad tikroji meilė bręsta dvasiškai. Pernelyg ankstyvas fizinis artumas, įskaitant aistringus bučinius ir glamonės, „užblokuoja dvasinės meilės ištakas“ ir paverčia kitą asmenį malonumo objektu, o ne asmeniu, kurį reikia gerbti ir mylėti.
Pavojai ir pasekmės: Knygoje įspėjama, kad moralinių normų nepaisymas veda į skaudžias pasekmes: „kraujuojančias meilės žaizdas“, „visam gyvenimui sulaužytus likimus“, iširusias santuokas ir dvasinį atitolimą nuo Dievo. Lytinis potraukis prilyginamas narkotinei priklausomybei, kuri reikalauja vis didesnių „dozių“ ir veda į dvasinę degradaciją.
Krikščioniškas kelias: Kaip alternatyvą siūlomas skaisčios draugystės kelias, kuriame jausmai valdomi proto, o dvasinis ryšys su Dievu tampa atrama. Autorius pabrėžia, kad merginos vaidmuo yra ypač svarbus – jos „tabu“ priverčia vaikiną pereiti nuo kūniško potraukio prie pagarbos ir dvasinės meilės.
Autoriaus balsas ir stilius
Algirdas Paliokas, kaip dvasininkas ir buvęs aktyvus jaunimo sielovadininkas, į skaitytoją kreipiasi kaip patyręs, bet kartu ir empatiškas vadovas. Jo stilius yra didaktiškas, tačiau vengiantis vien sausų pamokymų. Jis remiasi konkrečiais pavyzdžiais, statistika (nors ir pateikta iš 1989 m. „Moksleivio“ žurnalo, ji atspindi to meto aktualijas) ir atvirai atsako į jaunimui rūpimus, net ir nepatogius, klausimus. Tai knyga, parašyta su aiškiu tikslu – „padėti besiskleidžiančiai meilei suprasti save“ ir parodyti kelią į tikrą, Dievo laiminamą laimę.

Skaityti daugiau: MEILEI PASIBELDUS...

Išsami informacija: Peržiūros: 76

kun. Algirdas Paliokas

Kaunas 1997

pateikiama knygos „Gegužinės pamaldos“ apžvalga. Tai maldynėlis, skirtas tradicinėms gegužės mėnesio pamaldoms Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbei. Knygelę sudarė kunigas Algirdas Paliokas SJ, o 1997 metais išleido leidykla „Caritas“. Knygos apžvalga: „Gegužinės pamaldos“ Šis leidinys yra praktinis vadovas tikintiesiems, norintiems prasmingai švęsti gegužės mėnesį, kuris Katalikų Bažnyčios tradicijoje yra skirtas ypatingai pagarbai Dievo Motinai Marijai.
Turinys ir struktūra
Knygelė yra aiškios ir tradicinės struktūros, pritaikytos tiek bendruomeninei maldai bažnyčioje, tiek asmeninėms ar šeimos pamaldoms namuose. Ją sudaro:
Įžanga: Trumpai pristatoma gegužinių pamaldų istorija, siekianti XII amžių, ir jų praktika, kurią XVIII amžiuje išpopuliarino šv. Pilypas Nėris. Paaiškinama, kaip pamaldos atliekamos bažnyčioje ir kaip jas galima pritaikyti namų aplinkai prie altorėlio su Marijos paveikslu.
Pagrindinės maldos: Pateikiama Švenčiausiosios Mergelės Marijos litanija, malda „Tavo apginimo šaukiamės“ ir garsi šv. Bernardo malda „Atsimink“.
Giesmės: Įtraukta tradicinė giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“.
Kasdieniai skaitiniai: Kiekvienai gegužės mėnesio dienai (nuo 1 iki 31) yra skirtas trumpas meditacinis tekstas, skirtas apmąstymui.
Temos ir dvasinė vertė
Pagrindinė knygelės tema – Švenčiausiosios Mergelės Marijos asmens ir jos vaidmens išganymo istorijoje apmąstymas. Kasdieniai skaitiniai, parinkti iš įvairių krikščioniškų autorių (pvz., šv. Kirilo Aleksandriečio , Romano Guardini , popiežiaus Jono Pauliaus II ), atskleidžia vis kitą Marijos paveikslo aspektą:
Marija kaip tikėjimo pavyzdys: Pabrėžiamas Jos nuolankus „taip“ Dievo valiai („Štai aš, Viešpaties tarnaitė...“) ir jos tikėjimas net tada, kai žmogiškai viskas atrodė nesuprantama.
Marija – Bažnyčios Motina: Apmąstoma jos motiniška globa ir vaidmuo krikščionių vienybės siekyje.
Marija – pavyzdys krikščioniškam gyvenimui: Jos meilė, pasireiškianti skubia pagalba artimui (apsilankymas pas Elzbietą), ir jos dorybės (tyrumas, nusižeminimas) pateikiamos kaip pavyzdys kiekvienam tikinčiajam.
Kančios prasmė: Prisimenama Skausmingoji Motina po kryžiumi, pabrėžiant, kad kelias į prisikėlimą veda per kančią.
Šis leidinys yra vertingas dvasinis palydovas gegužės mėnesį. Jis ne tik pateikia tradicines maldas, bet ir per trumpus, lengvai suprantamus kasdienius apmąstymus kviečia gilintis į Marijos asmenį, mokytis iš jos tikėjimo ir meilės, taip praturtinant savo dvasinį gyvenimą.

Skaityti daugiau: Gegužinės pamaldos

Išsami informacija: Peržiūros: 70

Kun. Algirdas Paliokas SJ

Kaunas, 2004

Jėzuitų kunigo Algirdo Palioko SJ knyga „Žodžiai“, išleista 2004 metais, yra rinktinė, sudaryta iš straipsnių, anksčiau publikuotų daugiausia žurnale „Laiškai lietuviams“. Kaip pratarmėje paaiškina pats autorius, knyga gimė iš noro surinkti per 40 straipsnių, parašytų per dešimtmetį tarnystės Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje Amerikoje, ir yra savotiška pastoracinės veiklos per spausdintą žodį ataskaita.
Knygos struktūra ir temos
Knyga yra suskirstyta į teminius skyrius, kurių kiekvienas pavadintas „ŽODIS...“, nurodant kam jis skirtas. Ši struktūra leidžia skaitytojui lengvai rasti apmąstymus aktualiomis temomis:
Žodis ateinančiajam: apmąstymai apie Kristaus atėjimą ir advento prasmę, nagrinėjant tokias temas kaip „Betliejaus paslaptis“.
Žodis kenčiančiajam: gilinamasi į kančios ir atleidimo temas, pavyzdžiui, straipsnyje „Gailestingosios meilės nelogiškumai“.
Žodis apie anapus: mintys apie pomirtinį gyvenimą, dangų ir skaistyklą.
Žodis Marijai ir Motinai: skyriai, skirti Dievo Motinai ir žemiškajai motinai, atskleidžiant jų vaidmenį ir svarbą.
Žodis tarnystėms: apmąstymai apie pasauliečių ir mokytojų pašaukimą bei tarnystę.
Žodis laikui: filosofiniai svarstymai apie laiko prasmę, gyvenimą ir pasaulio atjauninimą.
Žodis besigilinantiems ir ieškantiesiems: skyriai, skirti giliau nagrinėti liturgijos simbolius, tikėjimo klausimus, Dievo paieškas kasdienybėje.
Žodis Tėvynei: platus skyrius, kuriame autorius dalijasi mintimis apie Tėvynę, laisvę, tautos ir religijos santykį.
Autoriaus stilius ir pagrindinės mintys
Kunigo A. Palioko rašymo stilius yra gilus, pastoralus ir įkvepiantis. Jis pats teigia, kad straipsniai gimė iš tų akimirkų, kai „kuris nors Šv. Rašto sakinys ar skaitomos knygos mintis ‘suskambo’... visai kitaip“, atverdama duris į naują Dievo paslapčių pasaulį. Šiuo atradimo džiaugsmu ir dvasiniu nušvitimu autorius siekia pasidalinti su skaitytojais, kad jų „tikėjimo kelionė būtų lengva“.
Knygoje nuolat pabrėžiama būtinybė atsiversti ir priimti Dievo meilę. Autorius kviečia nebijoti Dievo, o pamatyti Jame meilę, kuri yra nelogiška ir visa atleidžianti. Daug dėmesio skiriama asmeniniam santykiui su Dievu, maldai ir dvasiniam augimui. Ypač išryškinama Tėvynės tema, kurioje autorius su skausmu ir viltimi apmąsto Lietuvos dvasinę būklę po nepriklausomybės atgavimo, kritikuodamas dvasinių vertybių praradimą ir ragindamas grįžti prie krikščioniškų šaknų.
„Žodžiai“ yra brandžių dvasinių apmąstymų rinkinys, kuris skaitytoją veda per svarbiausius krikščioniškojo gyvenimo klausimus, siūlydamas ne sausus teologinius traktatus, o gyvu patyrimu ir gilia įžvalga paremtus atsakymus. Tai knyga, skirta ieškantiems, kenčiantiems, besidžiaugiantiems ir norintiems pagilinti savo tikėjimą.

Skaityti daugiau: ŽODŽIAI

Išsami informacija: Peržiūros: 70

Kun. Algirdas Paliokas SJ

Kaunas, 2008

jėzuitų kunigo Algirdo Palioko knyga „Invokacijos“, išleista 2008 metais, yra specializuotas maldų rinkinys, skirtas įvairioms gyvenimo progoms. Kaip paaiškinama pratarmėje, invokacija (lot. invocatio – kreipimasis, meldimas) yra trumpa, konkrečiam įvykiui skirta malda, kuria prašoma Dievo palaimos. Ši knyga yra daugiau nei šimto tokių maldų, sukurtų per keturiolika autoriaus tarnystės metų lietuvių išeivijos bendruomenėje Amerikoje, rinkinys.
Knygos struktūra ir paskirtis
„Invokacijos“ yra praktiškai ir patogiai suskirstyta pagal temas, todėl skaitytojas gali lengvai rasti maldą, tinkančią konkrečiai progai. Skyriai apima:
Didžiąsias šventes: Kalėdas (Kūčias), Naujuosius metus ir Velykas.
Šeimos ir asmenines šventes: Motinos ir Tėvo dienas, sutuoktuves bei santuokos jubiliejus.
Tautos šventes: Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją.
Bendruomenės gyvenimą: Maldos skirtos mokslo metų pradžiai ir pabaigai, tautinių šokių grupių ir chorų renginiams, organizacijų (pvz., Ateitininkų, Lietuvių Fondo) suvažiavimams ir susirinkimams, taip pat įvairiems asmenų pagerbimo vakarams.
Autorius pratarmėje nurodo, kad knyga gali būti naudojama keliais būdais: kaip tiesioginis maldų šaltinis, kaip įkvėpimas tobulinti ar kurti savo maldas. Svarbu tai, kad A. Paliokas pabrėžia, jog invokacijas gali kalbėti kiekvienas tikintysis, tam nereikia kunigo šventimų.
Išeivijos gyvenimo atspindys
Ši knyga yra ne tik maldynas, bet ir unikalus lietuvių išeivijos gyvenimo JAV, ypač Čikagos apylinkėse, liudijimas. Dauguma maldų pirmą kartą nuskambėjo Pasaulio lietuvių centre Lemonte, kuris apibūdinamas kaip svarbus kultūrinis ir visuomeninis židinys. Maldų temos ir progos, kurioms jos buvo parašytos, atspindi išeivijos bendruomenės rūpesčius ir džiaugsmus: lietuvybės išsaugojimą, jaunimo auklėjimą, paramą Tėvynei ir stiprų tarpusavio ryšį. Pats autorius knygą vadina „mažos lietuvių dalies maža istorija“.
Maldų turinys ir stilius
Invokacijų stilius yra paprastas, nuoširdus ir pakilus. Maldose kreipiamasi į Dievą su padėka už Jo dovanas, prašoma palaimos konkrečiai veiklai ar susirinkusiems žmonėms. Jose nuolat pabrėžiamos krikščioniškos vertybės: vienybė, pasiaukojimas, artimo meilė, teisingumas ir viltis. Kartu visose maldose jaučiamas gilus ryšys su Lietuva – meldžiamasi už Tėvynę, jos žmones ir jos ateitį.
Apibendrinant, kunigo Algirdo Palioko „Invokacijos“ yra vertingas leidinys, tarnaujantis kaip praktinis dvasinės pagalbos šaltinis įvairiose gyvenimo situacijose ir kartu kaip šiltas, dokumentinis pasakojimas apie gyvą tikėjimą ir tvirtą bendruomeniškumą lietuvių išeivijoje.

Skaityti daugiau: INVOKACIJOS

Išsami informacija: Peržiūros: 42

kun. Algirdas Paliokas SJ

Kaunas, 2009

„Asmeninio atsidavimo Marijai ABĖCĖLĖ“, apžvalga būtų tokia:
Ši knygelė yra praktinis vadovas, padedantis tikintiesiems užmegzti glaudesnį ryšį su Švč. Mergele Marija. Nors autorius nežinomas dėl istorinių aplinkybių, knygą spaudai parengė kun. Algirdas Paliokas SJ, o ji skirta Šiluvos Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejui paminėti.
Knygoje nagrinėjama gyvenimo prasmė ir laimė, kuri pasiekiama per tikėjimą ir Dievo valios vykdymą. Pabrėžiama Marijos, kaip pagalbininkės, svarba, padedant žmogui pažinti ir įvykdyti Dievo valią. Aprašoma asmeninio atsidavimo Marijai ideologija, pristatant ją kaip Dievo Motiną, bendrą Atpirkėją ir visų malonių Tarpininkę. Detaliai paaiškinami atsidavimo laipsniai, pradedant paprasčiausia malda ir baigiant visišku asmeniniu atsidavimu.
Tekstas išsamiai aprašo atsidavimo požymius ir reikalavimus, akcentuodamas, kad jis turi būti visiškas, radikalus ir nuolankus. Nurodomi du pagrindiniai atsidavimo aktai: savęs, artimųjų, reikalų atidavimas Marijai ir nuolatinis kreipimasis į ją. Pabrėžiama, kad nuolatinis atsidavimas tampa gyvenimo ritmu, leidžiančiu Marijai veikti per tikintįjį ir teikiančiu daugiau malonių.

Skaityti daugiau: Asmeninio atsidavimo Marijai ABĖCĖLĖ

Išsami informacija: Peržiūros: 81

Kun. Algirdas Paliokas SJ

Kaunas, 2021

Algirdo Palioko sudaryta knyga „Artumo patirtis“ yra jautrus ir įkvepiantis liudijimų rinkinys, kviečiantis skaitytoją peržengti formalaus tikėjimo ribas ir leistis į asmeninio, intymaus santykio su Dievu paieškas. Tai nėra teologinis traktatas ar dogmų rinkinys, o gyvas pasakojimas apie tai, kaip Dievas kalba, veikia ir keičia paprastų žmonių gyvenimus čia ir dabar. Knygos esmė – mintis, kad tikėjimas yra ne tiek žinojimas apie Dievą, kiek gyvas Jo patyrimas.

Knygos idėja ir struktūra

Knygos įvade sudarytojas A. Paliokas iškelia esminį klausimą: kodėl žmonės netiki arba kodėl jų tikėjimas lieka paviršutiniškas? Anot jo, daugelis „valosi kojas prie bažnyčios durų, bet taip ir neįžengia į pačią Bažnyčią“. Tikėjimas dažnai lieka doktrinos, žodžių lygmenyje, tačiau jam trūksta gyvo Žodžio – asmeninio ir artimo ryšio su Kūrėju. Būtent šio artumo ilgesys ir jo patyrimo galimybė yra pagrindinė knygos ašis.
Knygą sudaro šešių skirtingų žmonių – Gintarės, Klaros, Dianos, sesers Brigitos, Elzės ir Mariaus – liudijimai. Kiekvienas pasakojimas yra unikalus, atskleidžiantis savitą kelią pas Dievą ir skirtingus Jo bendravimo būdus. Šie pasakojimai pateikiami kaip dienoraščių ištraukos, laiškai ar apmąstymai, todėl išlaiko autentiškumą ir gilų asmeniškumą.

Liudijimų gelmė ir įvairovė

Knygos stiprybė – liudijimų įvairovė, parodanti, kad Dievas kiekvieną žmogų kalbina individualiai, atsižvelgdamas į jo patirtis, žaizdas ir troškimus.

Gintarės ir Klaros patirtys atspindi laipsnišką augimą tikėjime – nuo tradicinio religingumo iki gyvo dialogo su Jėzumi maldoje.
Dianos istorija yra sukrečiantis pasakojimas apie tai, kaip Dievas gydo gilias vaikystės žaizdas, patirtas dėl meilės trūkumo.
Sesers Brigitos ir Elzės liudijimai atveria brandesnės, mistinės patirties klodus, kur Elzės pasakojimas apie pakilimą į „pilį“ yra galingas dvasinio susivienijimo su Kristumi vaizdinys.
Mariaus dialogai su Jėzumi yra intensyvūs, poetiški ir kupini dvasinės kovos, paliečiantys atsižadėjimo, pasitikėjimo ir besąlygiškos meilės temas.

Pagrindinės temos ir įžvalgos

Dievas kalba asmeniškai: Knyga tvirtina, kad Dievas nėra tolimas ar tylintis. Jis kalba tiesiai į širdį per mintis, vidinį balsą, kitus žmones, gamtos ženklus ar netikėtus įvykius.
Tikėjimas kaip santykis, o ne pareiga: Liudijimai skatina pereiti nuo pareigos krikščionybės prie meilės santykio, gyvai bendraujant maldoje.
Dvasinė kova ir sausra: Knyga nemistifikuoja dvasinio kelio, parodydama, kad abejonės ir sausra yra būtinas etapas, auginantis pasitikėjimą.
Šventumas kasdienybėje: „Artumo patirtis“ demistifikuoja šventumą, parodydama, kad jis pasiekiamas kasdieniame gyvenime, o ne bėgant nuo pasaulio.

Kam skirta ši knyga?

Ši knyga bus tikras atradimas tiems, kurie savo tikėjime ieško „kažko daugiau“. Ji skirta sieloms, kurios jaučia gilų dvasinį troškulį, bet galbūt nežino, kaip jį numalšinti. Tai puikus dvasinis skaitinys tiems, kas išgyvena tikėjimo krizę, jaučiasi vieniši savo dvasinėje kelionėje ar tiesiog nori pagilinti savo asmeninį santykį su Dievu.

Apibendrinimas

„Artumo patirtis“ yra drąsus ir labai reikalingas leidinys šiuolaikiniam tikinčiajam. Tai ne teorija, o gyvas liudijimas, kad Dievas yra arti, kad Jis trokšta bendrystės ir kad kiekvienas, atvėręs Jam savo širdies duris, gali patirti Jo meilę. Knyga įkvepia, paguodžia ir padrąsina leistis į didžiausią gyvenimo nuotykį – asmeninės draugystės su Dievu kelionę.

Skaityti daugiau: ARTUMO PATIRTIS

Išsami informacija: Peržiūros: 93

VYSKUPAS KAZIMIERAS PALTAROKAS

Vilnius 2010

2010 metais leidyklos „Danielius“ išleista vyskupo Kazimiero Paltaroko (1875–1958) monografija „Karalaitis Šventasis Kazimieras“ yra unikalus leidinys, sujungiantis istorinę studiją, hagiografiją ir dramatišką XX a. Lietuvos istorijos liudijimą. Nors knyga pasirodė XXI amžiuje, jos rankraštis buvo baigtas dar 1954 m. Vilniuje, todėl skaitytojas gauna ne šiuolaikinį, o sovietmečiu parašytą, brandų ir gilų veikalą.
Autorius ir jo misija
Knygos autorius, vyskupas Kazimieras Paltarokas, buvo vienas aktyviausių ir nuosekliausių šv. Kazimiero kulto gaivintojų ir puoselėtojų XX a. Lietuvoje. Kaip pabrėžiama įvadinėse knygos prakalbose, jo pastangomis XX a. pirmoje pusėje Panevėžio vyskupija tapo šio kulto centru. Vyskupas ne tik paskyrė naujai įkurtą vyskupiją šv. Kazimiero globai , bet ir inicijavo jo atvaizdų atsiradimą bažnyčiose, iš kurių garsiausias – Jono Mackevičiaus freska „Stebuklas ties Polocku“ Panevėžio katedros apsidėje. Jis taip pat sukūrė šv. Kazimiero litaniją. Ši asmeninė, gili pagarba šventajam juntama kiekviename knygos puslapyje ir paaiškina paties autoriaus motyvaciją – atgaivinti primirštą pagarbą vieninteliam kanonizuotam Lietuvos šventajam.
Knygos tikslas ir požiūris
Pats vyskupas K. Paltarokas prakalboje suformuluoja savo tikslą: „Tapydamas mūsų Šventojo portretą, nekelsiu jo gyvenimo padangėn, leisiu jam kol kas vaikščioti Lietuvos žeme“. Autorius siekia pavaizduoti šventąjį ne kaip nepasiekiamą antžmogį, o kaip realią, istorinę asmenybę, „nežemiško būdo jaunikaitį“, gyvenusį ir veikusį konkrečioje aplinkoje. Kartu jis nuosekliai pabrėžia ir gina šventojo lietuviškumą, stengdamasis atstatyti istorinę tiesą.
Turinio apžvalga
Knyga chronologiškai ir tematiškai nušviečia šv. Kazimiero gyvenimą ir jo kulto istoriją:
Istorinis kontekstas: Išsamiai aprašomi neramūs XV a. laikai – Renesanso, humanizmo idėjų plitimas, bažnytinės schizmos ir politinės intrigos. Šiame fone karalaičio dvasinis tvirtumas atrodo dar įspūdingesnis.
Gyvenimas ir veikla: Autorius detaliai aprašo šventojo vaikystę, auklėjimą, pabrėžia motinos Elzbietos Habsburgaitės pamaldumo ir mokytojo Jono Dlugošo įtaką. Ypatingas dėmesys skiriamas jo ryšiui su Lietuva: karalaitis nebuvo tik praeivis, bet daug laiko leido Vilniuje, Medininkuose, Trakuose , o vėliau, kaip tėvo pavaduotojas, sumaniai ir teisingai tvarkė krašto reikalus.
Dvasinis portretas: Knygoje paneigiamas mitas apie šv. Kazimierą kaip siaurą asketą. Jis vaizduojamas kaip plačių pažiūrų, humanistiškai išsilavinęs jaunuolis, kuris savo valia pasirinko dorybių kelią. Pabrėžiamas jo pamaldumas, gailestingumas vargšams ir ypač skaistybė, kurią jis gynė net mirties akivaizdoje. Autorius taip pat argumentuotai atmeta teiginius apie tariamą šventojo netoleranciją stačiatikiams, įrodinėdamas, kad tai vėlesnių laikų interpretacijos.
Mirtis, stebuklai ir kanonizacija: Aprašoma ankstyva šventojo mirtis Gardine 1484 m. kovo 4 d. , po kurios netrukus ėmė sklisti garsas apie stebuklus prie jo kapo Vilniaus katedroje. Detaliai nagrinėjamas sudėtingas ir ilgas kanonizacijos procesas, kurį, manoma, pradėjo popiežius Leonas X 1521 m., o oficialiai užbaigė Klemensas VIII 1602 m..
Kova dėl relikvijų sovietmečiu
Viena vertingiausių knygos dalių yra priedai, kuriuose publikuojamas vyskupo K. Paltaroko susirašinėjimas su sovietų valdžios institucijomis dėl Vilniaus katedros ir šv. Kazimiero relikvijų likimo 1950–1953 metais. Šie dokumentai – tai autentiškas liudijimas apie drąsią ir atkaklią vyskupo kovą. Uždarius Katedrą ir planuojant joje įrengti muziejų, iškilo grėsmė, kad šventojo palaikai taps paprastu eksponatu. Vyskupas rašė prašymus įvairioms instancijoms, net pačiam J. Stalinui , siūlydamas kompromisą – atskirti koplyčią ir palikti ją tikintiesiems. Nors šis prašymas buvo atmestas, galiausiai pavyko gauti leidimą perkelti relikvijas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Prieduose pateikiamas ir paties vyskupo aprašymas apie slaptą ir liūdną relikvijų perkėlimo kelionę 1952 m. spalio 9 d..
Išvados
Vyskupo Kazimiero Paltaroko „Karalaitis Šventasis Kazimieras“ yra daug daugiau nei šventojo biografija. Tai brandus istorinis veikalas, parašytas sudėtingomis sąlygomis, ir autoriaus dvasinio testamento dalis. Knyga ne tik išsamiai ir patraukliai supažindina su Lietuvos globėjo asmenybe, bet ir atskleidžia paties autoriaus, kaip principingo ir drąsaus ganytojo, portretą. Šis leidinys yra vertingas šaltinis tiek istorikams, tiek visiems, besidomintiems Lietuvos dvasiniu paveldu.

Skaityti daugiau: Karalaitis Šventasis Kazimieras

Išsami informacija: Peržiūros: 3068

G.Papini

Kaunas 1929

Ši knygos apžvalga paremta 1929 m. lietuvišku Giovanni Papini veikalo „Kristaus istorija“ vertimu, kurį atliko dr. P. Mačiulis ir išleido „Žinijos“ bendrovė. Knygos „Kristaus istorija Id.“ (Giovanni Papini) apžvalga
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ (it. Storia di Cristo), kurios pirmoji dalis lietuviškai pasirodė 1929 metais, yra ne tradicinė biografija, o ugningas, poetiškas ir giliai asmeniškas Naujosios Sandoros įvykių perpasakojimas. Tai veikalas, parašytas su menininko aistra ir atversto intelektualo uolumu, skirtas, kaip teigiama pačioje pradžioje, „visiems, kurie ieško gyvenimo prasmės“.
Autoriaus tikslas ir epochos kritika
Savo įžangoje „Autorius skaitytojui“ Papini išdėsto savo motyvus ir griežtai kritikuoja modernųjį pasaulį. Jo teigimu, modernybė, nepaisant išorinės pažangos, yra nutolusi nuo Kristaus ir praktikuoja „mechaninę stabmeldystę, baisesnę už senobinę“. Autorius atmeta tiek sausą, kritišką mokslininkų požiūrį, kurie, jo manymu, siekia Jėzų paversti mitu arba sumažinti iki paprasto žmogaus , tiek ir dvasininkų rašytas knygas, kurios dažnai dvelkia „supelėjusiu koktumu“ ir atstumia šiuolaikinį skaitytoją.
Papini siekia parašyti „gyvą knygą“ apie „gyvą Kristų“ , skirtą pasauliečiams, ypač tiems, kurie yra nutolę nuo tikėjimo arba jį praradę. Tai nėra „istoriškai moksliškas“ veikalas ; autorius atvirai prisipažįsta, kad rėmėsi beveik išimtinai keturiomis Evangelijomis, kurias, jo įsitikinimu, reikia priimti visiškai arba atmesti.
Stilius ir metodas
Papini stilius yra išskirtinis – tai ne neutralus pasakojimas, o retorikos ir poetinių vaizdų kupinas tekstas. Jis pats pripažįsta, kad Kristaus istorijos negalima papasakoti ramiu ir lygiu stiliumi, nes tai „tokia drama ir tokia poema“, kuri reikalauja iškalbingumo. Šis stilius atsiskleidžia nuo pat pirmųjų skyrių:
Tvartas, kuriame gimė Jėzus, aprašomas ne kaip idiliška prakartėlė, o kaip „tamsus, nešvarus, dvokiąs“ gyvulių kalėjimas – metafora pasauliui, kuriame žmonės „nardosi dumbluose“.
Pinigai yra pasmerkti kaip „Šėtono supuvusios išmatos“ , o Jėzus, pasak autoriaus, niekada savo rankomis nelietė monetos.
Mokinių portretai piešiami su neslepiamu žmogiškumu, atskleidžiant jų silpnybes, nesupratingumą ir bailumą, taip pabrėžiant Mokytojo vienatvę ir kančią.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Knygoje ryškėja kelios pagrindinės temos, atspindinčios radikalią Papini Kristaus viziją:
Kristus – Perversmininkas: Jėzus vaizduojamas kaip „didžiausias senų tiesų Perversmininkas“, atėjęs apversti visų žmogiškųjų vertybių. Pamokslas ant kalno tampa manifestu, kur Paskutinis tampa Pirmu, paniekintasis – pagerbtu, o tai, kas pasaulio laikoma išmintimi – kvailyste.
Priešų meilė kaip antgamtinis aktas: Įsakymas mylėti savo priešus pristatomas kaip pati krikščionybės šerdis ir didžiausias iššūkis žmogiškajai prigimčiai. Papini teigia, kad ši meilė yra vienintelis kelias panaikinti neapykantą ir pasiekti tikrąją laimę.
Kova su Mammona ir pasaulio karaliais: Autorius negailestingai smerkia turtą ir valdžią. Turtuolis yra „kalinys savo paties prigimties neišnaudotame kalėjime“ , o tarnavimas pinigui (Mammonai) yra nesuderinamas su tarnavimu Dievui. Pasaulio karaliai, tokie kaip Augustas ir Erodas, vaizduojami kaip žiaurūs nusikaltėliai, kurių valdžią sugriaus Kristaus Karalystė.
Asmeninė autoriaus kelionė: Knyga yra ir paties Papini dvasinės kelionės liudijimas. Jis prisipažįsta anksčiau rašęs knygą apie „žmogų, norėjusio vieną laiką tapti Dievu“ , o dabar, subrendęs, rašo apie „Dievo tapusio žmogumi, gyvenimą“. Šis veikalas jam yra ir būdas apginti Kristų, kurį, jo jausmu, apleido ne tik priešai, bet ir patys krikščionys.
Lietuviškojo leidimo reikšmė
1929 m. vertimas yra svarbus tarpukario Lietuvos kultūrinio ir religinio gyvenimo dokumentas. Leidimą palaimino apaštališkasis nuncijus R. Bartoloni, kuris laiške prof. F. Kemėšiui išreiškė viltį, kad knyga „sugebės kas kart galingiau dėtis prie krikščioniško ir dorinio jaunimo ūgdymo“. Pats Giovanni Papini laiške „Jaunuoliams lietuviams katalikams“ džiaugiasi vertimu ir pamini savo draugystę su lietuvių poetu Jurgiu Baltrušaičiu. Tai rodo, kad knyga buvo laikoma svarbia priemone stiprinti katalikišką tapatybę modernėjančioje visuomenėje.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ – tai ne raminantis ir paguodžiantis skaitinys, o provokuojantis ir sielą sukrečiantis veikalas. Autoriaus tikslas – ne tiesiog priminti seniai žinomus faktus, bet priversti skaitytoją iš naujo, be išankstinių nuostatų, susidurti su radikalia ir pasaulį keičiančia Evangelijos žinia. Tai knyga, kuri per poetinę kalbą ir aistringą interpretaciją siekia atverti Kristų kaip amžinai aktualų ir būtiną atsaką į žmogaus ir visuomenės kančią.

Skaityti daugiau: Kristaus istorija I dalis

Išsami informacija: Peržiūros: 3184

G.Papini

Kaunas 1930

Ši apžvalga paremta Giovanni Papini knygos „Kristaus istorija“ antrosios dalies, 1930 m. lietuvių kalba išleisto vertimo, turiniu.
Knygą iš italų kalbos išvertė dr. P. Mačiulis, o išleido „Žinijos“ bendrovė.
Giovanni Papini „Kristaus istorija“: literatūrinė ir jausminga Evangelijos interpretacija
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra ne tradicinė biografija ar teologinis traktatas, o giliai asmeniška, aistringa ir literatūriškai sodri Evangelijos įvykių interpretacija. Ši antroji knygos dalis tęsia pasakojimą apie Jėzaus gyvenimą, aprėpdama jo vėlesnės veiklos laikotarpį, kančią, mirtį ir prisikėlimą. Papini, pasitelkdamas išraiškingą ir emocionalų stilių, siekia ne tiek istoriškai atkurti įvykius, kiek atskleisti jų dvasinę prasmę ir paveikti skaitytojo jausmus.
Knygos turinys ir struktūra
Ši knygos dalis nuosekliai pasakoja apie vėlesnįjį Jėzaus gyvenimo ir veiklos laikotarpį, pradedant jo mokymu apie santuoką, kurią jis laiko neperskiriamu „vienu kūnu“ , ir šeimos bei valstybės vaidmenį. Autorius detaliai nagrinėja Jėzaus požiūrį į tėvų ir vaikų santykius, pabrėždamas „dieviškojo Perversmininko“ įvykdytą vertybių perversmą, kur didieji turi imti pavyzdį iš mažutėlių.
Ypatingas dėmesys skiriamas moterims Jėzaus gyvenime: nuo Mortos ir Marijos , kurios simbolizuoja du tarnystės būdus – veiklųjį ir kontempliatyvųjį, iki „Nusidėjėlės“, kurios ašaros ir brangūs kvepalai tampa gilios meilės ir atgailos išraiška. Papini meistriškai pina pasakojimą apie Jėzaus kančios artėjimą: nuo Petro išpažinimo ir Jėzaus atsimainymo ant Hermono kalno , iki iškilmingo įžengimo į Jeruzalę ir šventyklos išvalymo, kurį autorius vadina kova su „Pelno Demonu“.
Knygoje ryškiai vaizduojama konfrontacija su fariziejais ir Rašto žinovais, kuriuos Jėzus vadina „gyvačių paderme“ ir „pabalintais grabais“. Kulminacija pasiekiama skyriuose, skirtuose Paskutinei vakarienei, kojų nuplovimui , agonijai Getsemanės sode , teismui pas Ananiją, Kaifą, Pilotą ir Erodą , ir galiausiai – nukryžiavimui ant Golgotos kalno. Knyga baigiama Prisikėlimo įvykių aprašymu ir jausminga, tiesiogine malda į Kristų.
Stilius ir tonas
Papini stilius yra išskirtinai literatūrinis, emocionalus ir retorinis. Jis nevengia poetinių įvaizdžių, dramatiškų aprašymų ir tiesioginio kreipimosi į skaitytoją ar net į pačius veikėjus. Autorius gilinasi į veikėjų psichologiją, bando atskleisti jų vidinius išgyvenimus, kurie Evangelijose dažnai lieka tik nuspėjami. Pavyzdžiui, skyriuje „Judos paslaptis“ jis svarsto įvairias išdavystės priežastis – nuo godumo iki nusivylimo ar net klaidingai suprasto tikėjimo – galiausiai palikdamas tai kaip vienintelę tikrą žmogišką paslaptį Evangelijose. Jėzus vaizduojamas ne kaip statiškas, tolimas dieviškumas, o kaip gyvas, jaučiantis ir veikiantis asmuo. Papini pabrėžia jo žmogiškąją prigimtį – liūdesį, nuovargį, pyktį – tačiau visada išlaiko jo dieviškosios misijos didingumą. Šis dvilypumas ypač ryškus agonijos Getsemanės sode aprašyme, kur Jėzaus dvasia nugali kūno silpnumą , ir jo prakaitas susimaišo su kraujo lašais.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Revoliucinis Jėzaus mokymas: Papini nuolat pabrėžia, kaip Jėzus griauna senąsias normas ir vertybes. Jis yra „dieviškasis Perversmininkas“, kuris perkeičia santuokos, šeimos, valdžios ir religijos supratimą. Jo mokymas apie meilę priešams , nusižeminimą ir dvasios, o ne raidės, svarbą yra nuolatinis iššūkis nusistovėjusiai tvarkai.
Meilė ir atleidimas: Knygoje gausu pavyzdžių, kaip Jėzaus meilė ir atleidimas perkeičia žmones. Scena su nusidėjėle Simono namuose yra vienas stipriausių to pavyzdžių, kur Jėzus paaiškina, jog jai atleista daug, nes ji „labai mylėjo“. Šis principas atsikartoja ir ant kryžiaus, kai Jėzus atleidžia savo budeliams ir pažada Rojų atgailaujančiam nusikaltėliui Dizmaui.
Kova su veidmainyste ir materializmu: Autorius negailestingai kritikuoja fariziejus, Rašto žinovus ir kunigus, kurie iš tikėjimo pasidarė pelno šaltinį. Šventyklos išvalymas yra ne tik simbolinis veiksmas, bet ir tiesioginis karas prieš prekybą šventais dalykais ir prieš tuos, kurie pavertė maldos namus „vagių urvu“.
Kančios prasmė: Papini išsamiai aprašo fizinę ir dvasinę Jėzaus kančią, matydamas ją kaip būtiną atpirkimo sąlygą. Kiekviena kančios detalė – nuo išdavystės ir pažeminimo iki vinių ir ieties – yra giliai apmąstoma ir pateikiama kaip neišvengiama meilės auka už žmonijos nuodėmes.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra galingas ir įsimenantis kūrinys, skirtas ne tiek informuoti, kiek sukrėsti ir įkvėpti. Tai nėra objektyvi istorija, o subjektyvi, jausminga kelionė per Evangelijos puslapius, vedama autoriaus, kuris pats išgyvena kiekvieną Jėzaus žodį ir veiksmą. Dėl savo išraiškingos kalbos, gilaus psichologizmo ir aistringo tono knyga išlieka vienu ryškiausių XX amžiaus bandymų literatūriškai perteikti Kristaus gyvenimo dramą. 1930 metų leidimas, išverstas P. Mačiulio, yra vertingas to meto Lietuvos leidybos ir intelektualinio gyvenimo pavyzdys, atskleidžiantis, kokios idėjos ir kūriniai formavo ano laikotarpio skaitytojų pasaulėžiūrą.

Skaityti daugiau: Kristaus istorija II dalis

Išsami informacija: Peržiūros: 22

ŽEMAIČIŲ Apygarda

Būstinė 1953

Kryžiaus kelias
Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manęs, nėra manęs vertas.
Kryžiaus ir erškėčių kelią, Viešpatie Kristau, Tu, perėjai pirmas. Perėjai, kaip niekas kitas. Tavo kūną nuo galvos iki kojų žymi žaizdų randai.
Žinau, kartus ir kietas tas Tavo kryžiaus kelias. Bet dėl to, kad jis Tavo, mane jis žavi ir traukia. Esu vaikas tautos, kuri pamėgo Tavo kryžius.
Pamėgo, nes pati yra praėjusi baisų kryžiaus kelią. Ne kartą atrodė, kad ji puls po savo našta ir nepakils. Bet tavo kančios stiprinama Ji kėlė.
Kančia neišvengiama ir mano daliai. Kryžiaus keliu ir man lemta eiti.
Pamokyk mane ir mano tautą, Mokytojau. Pamokyk sekti Tave kenčiantį.

Išsami informacija: Peržiūros: 104

Atiduok Tėvynei, ką privalai!

RŪPINTOJĖLIS

LLKS PARTIZANO maldos ir apmąstymai

Papildytas P R R leidinys Išleido ŽEMAIČIŲ Apygarda

1953

Būstinė ..........

Perleido PARTIZANAS 2021

Kryžiaus kelias

Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manęs, nėra manęs vertas.

Kryžiaus ir erškėčių kelią, Viešpatie Kristau, Tu, perėjai pirmas. Perėjai, kaip niekas kitas. Tavo kūną nuo galvos iki kojų žymi žaizdų randai.

Žinau, kartus ir kietas tas Tavo kryžiaus kelias. Bet dėl to, kad jis Tavo, mane jis žavi ir traukia.

Esu vaikas tautos, kuri pamėgo Tavo kryžius. Pamėgo, nes pati yra praėjusi baisų kryžiaus kelią. Ne kartą atrodė, kad ji puls po savo

našta ir nepakils. Bet tavo kančios stiprinama Ji kėlė.

Kančia neišvengiama ir mano daliai. Kryžiaus keliu ir man lemta eiti.

Pamokyk mane ir mano tautą, Mokytojau. Pamokyk sekti Tave kenčiantį.

LIETUVOS HIMNAS

Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žemė!

Iš praeities Tavo sūnūs Te stiprybę semia.

Tegul Tavo vaikai eina Vien takais dorybės, Tegul dirba Tavo naudai Ir žmonių gėrybei.

Tegul saulė Lietuvos Tamsumus pašalina,

Ir šviesa, ir tiesa Mūs žingsnius telydi.

Tegul meilė Lietuvos Dega mūsų širdyse. Vardan tos Lietuvos Vienybė težydi!

PRIESAIKA

Partizano Priesaika

„Prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo, nesigailėdamas nei savo turto, net sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu sąjūdžio įstatus, statutus ir savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesitarsiu, jokių žinių jiems neteiksiu ir visa ką tik apie juos sužinosiu, tuoj savo vir-

šininkams pranešiu, saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera.

Gerai žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gręsia mirties bausmė.

Tepadeda man Viešpats Dievas mano darbuose Tėvynei Lietuvai".

Iškilmingas pasižadėjimas „Iškilmingai pasižadu, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atsta-

tymo, nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu Sąjūdžio įstatus, statutus ir savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu man visas patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesitarsiu, jokių žinių jiems neteiksiu ir visa, ką tik apie juos sužinosiu, tuojau viršininkam pranešiu, saugosiu šalies gerovę, visada atsidėjęs dirbsiu Tėvynei Lietuvai ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui pridera.

Gerai žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą

ir paslapties išdavimą man gręsia mirties bausmė.

Tebūnie mano valia stipri šį pasižadėjimą garbingai ištesėti".

Slapuko priesaika

„Prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo, nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu sąjūdžio įstatus, statutus ir savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas

paslaptis ir visa, ką tik apie Lietuvos priešus sužinosiu, tuojau savo viršininkams pranešiu; saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera.

Gerai žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gresia mirties bausmė.

Tepadeda man Viešpats Dievas mano darbuose Tėvynei Lietuvai".

Iškilmingas pasižadėjimas

„Iškilmingai pasižadu, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Ko-

vos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo, nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu sąjūdžio įstatus, statutus ir viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis ir visa, ką tik apie Lietuvos priešus sužinosiu, tuojau savo viršininkams pranešiu; saugosiu šalies gerovę, visada atsidėjęs dirbsiu Tėvynei Lietuvai ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera.

Gerai žinau, kad už sąmo-

ningą uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gręsia mirties bausmė.

Tebūnie mano valia stipri šį garbingą pasižadėjimą ištesėti”.

Talkininko priesaika „Prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, visomis išgalėmis kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo, tiksliai vykdysiu kiek tai man apystovos leis, savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas patikėtas man paslaptis ir visa, ką tik apie

Lietuvos priešus sužinosiu, tuojau savo viršininkams pranešiu; saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui pridera.

Gerai žinau, kad už paslapties išdavimą man grėstų mirties bausmė.

Tepadeda man Viešpats Dievas mano darbuose Tėvynei Lietuvai".

Iškilmingas pasižadėjimas

„Iškilmingai pasižadu, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, visomis išgalėmis kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepri-

klausomybės atstatymo, tiksliai vykdysiu, kiek tai man apystovos leis, savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis ir visa ką tik apie Lietuvos priešus sužinosiu, tuojau savo viršininkams pranešiu; saugosiu šalies gerovę, visada atsidėjęs dirbsiu Tėvynei Lietuvai ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera.

Gerai žinau, kad už paslapties išdavimą man gresia mirties bausmė.

Tebūnie mano stipri valia šį pasižadėjimą garbingai ištesėti".

Bendroji malda

Dieve Ramintojau, ateik į neramias, išvargintas mūsų širdis, pripildyk jas savo

rimtimi, išsklaidyk abejones ir nekantrumą, pašalink baimę. Dieve Pašventintojau, pašvęsk mūsų darbą ir nemigo naktis, mūsų viltis ir ilgesius.

Dieve, Didžioji Šviesa, nuskaidrink mūsų jausmus ir mintis, apvalyk mus nuo pikto.

Dieve, mūsų Vienytojau, laikyk mus vienam būry, derink mūsų nuotaikas, lygink mūsų pažiūras, glausk

mus vienus su kitais didžiausios meilės ryšiu.

Dieve, Išminties Davėjau, mokyk mus tikro gyvenimo kelio, kurstyk mumyse norą pažinti tiesą, padėk teisingai suprasti vieniems kitus.

Dieve, Tiesos Liudytojau, kad ir mes išpažintume tiesą savo žodžiu ir gyvenimu, išpažintume drąsiai ir be baimės.

Dieve, Valios stiprintojau, grūdink mūsų dvasines galias, didink mūsų valios ryžtą, ugdyk mumyse norą pamėgti tavo vardą.

Dieve, Meilės Liepsna, kurstyk geruosius mūsų pasiryžimus, skaidrink mūsų papročius. Amen.

Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį, Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai.

Juk tėviška tavo malonė daug gali.

Mes tavo per amžius Lietuvos vaikai. Neapleisk, Aukščiausias, mūsų ir brangios Tėvynės. Maloningas ir galingas per visas gadynes!

Žmogus Tėvynėje tiek gyvas yra, kiek ji jam jo širdyje gyva.

Ryto maldos

Tavo garbei, Viešpatie, pavedu šią dieną. Skiriu ją savo šeimos, brolių partizanų ir mielosios Tėvynės labui.

Su auka ir su gera nuotaika pakelsiu darbo sunkumus. Su tavimi, Viešpatie, nebus man sunki jokia auka ir nepakeliamas joks bandymas. Kiekvienu atveju būsiu ramus, kaip rami mano tautos dvasia ir giedras, kaip tautos dangus.

Viešpatie, kuris esi Tiesa, duok man būti teisiam, kuris esi Meilė - būti meiliam, kurs esi Gėris - būti geram.

Iš tavo rankų, Dieve, gaunu savo rytą,

Iš tavo rankų ir šviesi darbų diena.

Iš tavo rankų man ir laimė mano krito, Ir praeitis, ir dabartis, ir rytdiena.

Ačiū tau, Viešpatie, kad siunti mums ne vien saulės spindulius, nuo kurių mes galėtume virsti tyruma, bet teiki debesų ir lietaus, kad galėtume gaminti vaisių.

****** (Apr. 3,19) ******

87ah912,01

Į KRISTŲ RŪPINTOJĖLĮ Viešpatie Kristau, kuris mūsų tautos kryžkelėse ir pakelėse Rūpintojėliu rymai, rūpinkis, prašome, ir toliau mūsų likimu. Padėk mūsų tautai sunkiomis jai valandomis ir neleisk, kad ji, tiek kentėjusi, būtų nepaguosta ir nesuraminta.

Tu susirūpinęs, gerasis Rūpintojėli, kaip ir mes. Tu užjauti mus ir guodi mus. Guosime ir mes tave, ir užjausime. Guosime kantriai pakeldami kančias ir auką.

Per tave, mūsų Rūpintojėli ir tavo kančią, mes eisime į garbę, kurioje tu su savo ir mūsų Tėvu gyveni ir

viešpatauji per amžius. Amen.

Teisk mane, o Dieve, ir gink mano bylą nuo nešventos giminės, gelbėk nuo neteisaus ir klastingo žmogaus.

(XL 11 psalmė) *************

Iš sutemų, pro pelkes ir girias.

Ateina minios, upėm iriasi laivai ir valtys... Tegu, tegu laukus - tūnojimo marias Prižadins giesmės ir šauksmai:

- Mes norim keltis!

Jaunystė sukurta ne džiaugsmui, ne malonumams, -ji sukurta tik heroizmui.

VAKARO MALDA

Viešpatie, tu valdai dangų ir žemę - laimink mūsų Lietuvą ir į mūsų širdis įdiek Tėvynės meilę. Duok mums būti narsiems, kad taptume verti savo protėvių. Leisk mums išsaugoti savo šventą tikėjimą, mūsų tėvų palikimą. Laimink lietuvius partizanus, kurie kovoja už teisingumą ir savo kiemą. Duok mums jėgų didžiausiai aukai už savo tautą ir Tėvynę. Tau, Triasmenis Dieve, pa-

vedu aš save šią naktį. Apsaugok mane ir mano draugus nuo pavojų.

Pavedu tau, Viešpatie, vi -sus šios dienos savo ir mano tautos vargus, kovas ir laimėjimus, visa tai, kas bu -vo gero ar blogo. Koks esu, esu tavo, Viešpatie. Tu Visagalis Dieve, padėjai man šiandien kovoje už mano tautą ir Tėvynę, padėk man ir toliau. Duok, kad rytoj aš būčiau dar ištikimesnis ir tvirtesnis.

Per Jėzų Kristų mūsų Viešpatį. Amen.

Teka nuo amžių srovė krikštolinė,

Neša ji laisvę paties Visagalio.

Viešpatie, stiprink tu mano Tėvynę,

Vargt ir kentėt neleisk jai be galo.

MALDA UŽ TĖVYNĘ

Dieve, kuris leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą, gražink ir mūsų Tėvynei laisvės dienas. Tegul tie bandymai, kuriuos tu skyrei mūsų šaliai, nebūna jos pražūčiai, bet greitesniam jos prisikėlimui ir didesnei jos dvasinei gerovei.

Laimink, Viešpatie, mus, kurie su ginklu stojam prieš pavergėjus. Duok mums jėgų pakelti didžią partizano dalią. Padaryk, kad mes visi grįžtume į namus, nešdami naują atgimimo ugnį.

Siųsk, Viešpatie, išminties ir stiprybės dvasios tiems, kurie dirba mūsų tautai ir aukojasi jos labui. Padėk savo tėviška meile ir globa pasilikusiems namuose mūsų broliams ir sesėms. Stiprink dėl tavo vardo ir tautos laisvės kenčiančius, guosk liūdinčius ir nuskriaustuosius, amžiną šviesą suteik, Viešpatie, tiems, kurie jau yra mirę kovos lauke.

Švenčiausioji Mergele Marija Aušros Vartų Gailestingumo Motina, pavesk savo dieviškajam Sūnui, Jėzui Kristui, mūsų Lietuvą, kuri taip nuoširdžiai Tave myli ir garbina.

Neleisk, kad tavo sūnaus vardas būtų išrautas iš lietuvio širdies.

Šventasis Kazimierai, mūsų tautos globėjau, vadovauk mūsų kovai dėl laisvės, kaip kitados stebuklingu būdu, kad vadovavai mūsų tėvams.

Per Kristų, mūsų Viešpatį, kurį tiki, išpažįsta ir myli kiekvienas taurus lietuvis. Amen.

Viršum žemės nurimusio

juoko,

Viršum plieno, ugnies ir

patrankų,

Pro žvaigždžių ir pro mėnesio šokį

Kažkas tiesia kruviną ranką.

MALDA UŽ MIRUSIUS

Tu žinai, Viešpatie, kokie jausmai jungia mus su tais, kurių jau nebėra mūsų tarpe. Jie buvo mūsų šeimos Broliai, Sesės, mūsų vargų nuoširdžiausi dalyviai. Tiesa, jie buvo žmonės, kaip ir mes, su savo silpnybėmis ir dorybėmis. Leisk, Viešpatie, prisi-

minti juos ir prašyti jiems savo gailestingumo. Užskaityk, Viešpatie, ypač aukas tų, kurie, kaip karžygiai aukojasi už geresnę tautos ateitį. Suteik jiems ir visiems mūsų įnirusiems ramybę tavo, ir šviesą per amžius. Amen.

Į KRISTŲ RŪPINTOJĖLĮ

Nužengi tu, Viešpati Kristau, kaip rasa į išdžiūvusią žemę, ir mes atgyjame it gėlės laukuose. Tu apgaubi mus tyla ir rimtimi. Ir mes džiaugiamės kaip vaikai.

Gimęs Kūdikėli, daryk mus Dievo vaikais. Dievo Sūnau, duok mums, Dievo

sūnų laisvės. Atėjusi nauja Šviesa, leisk ir mums, kaip žiburiams, šviesti naujai gimstantiems laikams. Amen.

Marija, Marija, Skaisčiausia Lelija,

Tu švieti aukštai danguje.

Palengvink vergiją,

Pagelbėk žmonijai,

Išgelbėk nuo priešo baisaus.

MIŠIŲ MALDOS

Suklaupę meldžiam, Jėzau saldžiausias, Maldas priimki mūsų karščiausias,

Mus išmokyki Dievą pažinti, Pildyt jo valią ir jį garbinti.

Tavo valia, Viešpatie, keliauju lietuviškos Golgotos vieškeliu. Vien tavo garbei ir Tėvynės laisvei plakančia širdimi nulenkiu galvą prieš tavo auką; ji mano kelių vadovas, ji tikroji mano gyvenimo paguoda.

Aukojuos tau, Viešpatie, nuodėmingas, maldauju tave - Šventųjų Šventąjį. Aš būtybė, neišvengianti dažno

melo, kreipiuosi į tave - pačią Tiesą. Aš, kurio būtyje taip dažna neapykantos ir abojumo, noriu vienytis su tavimi - pačia Meile. Išteisink mane, Tėve, ir rauk iš manęs niekingąjį žmogų. Siųsk savo šviesą ir tiesą -teveda jos mane į tą didžiąją auką, kurią paruošė mums Jėzus Kristus, tavo Sūnus, mūsų Brolis. Pasigailėk manęs, Dieve, ir, atleidęs mano nuodėmes, nuvesk mane į amžinąjį gyvenimą.

Apvalyk, Viešpatie, ir mano tautą. Atleisk įžeidimus padarytus tau mano tautos.

AUKOJIMUI

Nužeminta dvasia ir sugraudinta širdimi prašau tave, gerasis tėve, priimk šią duonos ir vyno auką. Ji netrukus taps tavo sūnaus Jėzaus Kristaus auka.

Priimk ją prisiminti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančiai, prisikėlimui ir į dangų įžengimui. Priimk pagarbinti garbingajai Mergelei Marijai, šv. Jonui Krikštytojui, šventiesiems apaštalams Petrui ir Povilui, ir visiems šventiesiems. Priimk už nesuskaitomas mano nuodėmes ir įžeidimus, apsileidimus ir pasipiktinimus. Pri-

imk prašau, ne tik už mane, bet ir už visus mano kovos brolius ir seseris - partizanus, kurie yra gyvųjų eilėse ir mirusiųjų skaičiuje. Už artimuosius, tėvus, partizanui tėvais, broliais, seseririmis likusius lietuvius. Priimk už tuos, kurie svečiose šalyse kovoja už Lietuvos laisvę, kurie ištrėmimų ar kalėjimų kankiniais yra, kurie kankiniais paliko gyvųjų eiles. Duok, Viešpatie, kad ši auka būtų mano ir jųjų išganymui. Amen.

PRIEŠ PAKYLĖJIMĄ Štai keisis duona į kūną ir vynas į kraują.

Keisis panašiai, kaip tada, kai tavo rankos paėmė duoną ir vyno taurę, o tavo lūpos tarė: „Tai yra mano kūnas, tai yra mano kraujas’“ Šio stebuklo pirmieji liudytojai buvo tavo mokiniai. Paskui liudytojų skaičius augo tiek kartų, kiek šis stebuklas kartojosi. O kartotis jis turėjo, nes argi tu pats nesakei: „Kiek kartų tai da

rysite man atminti darykite“. Nūn, mano Kristau, ir aš esu didžiojo tavo stebuklo liudytojas. Nežinau, ar tuo turėčiau daugiau stebėtis, ar didžiuotis.

PO PAKYLĖJIMO

Leisk, Gerasis Stebukladari, šią valandą prašyti tave ir tikėtis iš tavęs vieno dalyko. Pakeitęs duoną į savo Kūną ir vyną į savo Kraują, ar nepakeisi ir mano širdies - kietos, šaltos, į širdį - pilną meilės tau ir artimui. Ar nepakeisi mano proto - abejingo ir nerangaus, į protą -jautrų tavo apreikštajai tiesai.

Padaryk, Viešpatie, šį stebuklą mano sieloje, nors ir nebūčiau to vertas.

Pakeisk, prašau, ir mano tautos veidą, kad jam spin-

dėtų Dievo tautos veidas ir mano tautos valia, kad per ją reikštųsi tavo valia. Amen.

DVASINĖ KOMUNIJA

Apvalyk mane, Dieve, nuo visų mano kalčių - buvusių, esamų ir būsimų, kad gryna širdimi galėčiau ar

tintis prie tavo puotos stalo. Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, sunaikink ir manasias. Viešpatie Kristau, kuris savo apaštalams tarei: „Ramybę palieku jums, ramybę duodu jums“, - suteik ir man

dvasios giedrumą. Be jo taip sunku būtų mūsų būty. Ateik į mano širdį, Dieve,

pats, ir teįsigali manyje dvasios rimtis.

Per savo Švenčiausią Kūną ir Kraują, Viešpatie Kristau, išlaisvink mane iš visų mano blogybių ir padaryk klusnų mane tavo visiems įsakymams. Tavo kūnas, kurį, kad ir nevertas būdamas ruošiuosi priimti, teneesie mano pasmerkimui ir teismui, bet teesie mano dvasiai ir kūnui patobulinti. Ateik, Viešpatie, į mano širdį pats ir mano siela bus pagydyta. Amen.

PABAIGAI

Priimk, Švenčiausioji Trejybe, šią auką, kurią su malonumu tau aukoju ir būk

gailestingas man ir visiems tiems, už kuriuos meldžiuosi.

Tepalaimina mane visagalis Dievas Tėvas ir Sūnus ir Šventoji dvasia. Amen. Išlydėk mane, Viešpatie, iš mūsų nūdienos namų, paženklinęs ta tikrąją šviesa, kuri padaro mus Dievo vaikais.

Garbė tau Dieve, Amen.

MALDA UŽ TĖVYNĘ

Visagalis amžinas Dieve, aukštojo Jeruzalės miesto Statytojau ir Sarge, dieną ir naktį saugok musų valstybę su jos gyventojais, jos būties saugumą, ramybę.

Ištiesk, Viešpatie, dangiškos pagalbos dešinę ant savo tarnų - Lietuvos laisvės kovotojų - partizanų, kad jie visa širdimi tavęs ieškotų ir ko teisingai maldauja - pasiektų.

Per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.

Į KRISTAUS PRISIKĖLIMĄ

Viešpatie Kristau, juk tu perėjai baisų sunaikinimo kelią, bet vėl grįžai į mūsų tarpą sveikas ir atsinaujinęs. Tu mums kaip pergalėtojas grįžęs iš kovos lauko.

Kovojame ir mes, Viešpatie. Daug kartų patiriame naikinamą nuodėmės galią.

Ir taip sunku mums grįžti iš kovos lauko, grįžti nugalėtojais. Pergalės Dieve, tu vesk mus į Prisikėlimą, tu išsaugok mus savo karalystei nepaliestus dėmės. Amen.

Tu iš Dangaus, Keleivi Visagali,

Šviesa didi tave išduoda ir

išduos.

Pabūk mano svečiu kukliam mano urvely Ir apsakyki, kas danguos.

MALDA UŽ MOTINAS

Viešpatie, heroizmo žyme, paženklinai tu mūsų motinas. Kas, jei ne jos, išlaikė tikėjimą į tave, kai tavo vietoje mums buvo brukami svetimi dievai? Kas palaikė mūsų meilę savajai tautai, kai jai išplėšti buvo vartojama jėga ir ginklas.

Dieve, tu davei motinai jėgų, pranešančių ginklo ir prievartos galią. Tu padarei ją galingesnę už galinguosius žemėje.

Motina miršta, bet nemiršta jos meilė. Ir tu, Dieve, padarei mūsų motina, šios nemariosios meilė gražiau-

sia reiškėją. Tik tu, kuris esi meilė, galėjai sukurti mums šitokį skaisčios ir patvarios meilės kūrinį.

Kristau, mūsų Broli, kuo labiau tu galėjai girtis ir didžiuotis šiame pasaulyje, jei ne savo dieviškąja Motina? Ko tu labiau po savo dangiškojo Tėvo klausei, kieno valią norėjai geriau vykdyti, jei ne savo motinos Marijos? Ir mirdamas prie kryžiaus ar neprisiminei jos, kai

sakei: „Motina, štai tavo sūnus“, ir kai pavedei ją mylimiausiam savo mokytiniui.

Pagaliau, kas gražiau už tave pagerbė savo motiną,

už tave, kuris paėmei ją

pats save ir apvainikavai angelų Karalienės vainiku.

Kristau, jei iš tavęs mes turime daug ko mokytis, tai ypač meilės savosioms motinoms. Jei per tave mes galime ko prašyti, tai pirmon eilėn - paguodos savo motinoms. Stiprink jas kenčiančias drauge su savo tauriausiais vaikais, guosk jas verkiančias, išklausyk jų prašančių, vadovauk joms kovojančioms. Tegul tas vaizdas kurį regėjo tavo mylimiausias mokinys Jonas - vaizdas moters, pamynusios savo kojomis žaltį - piktojo simbolį, virsta tikrove kiekvienoje mūsų motinoje, te-

gul per mūsų motinas išnyksta pyktis mūsų tautoje ir tegul įsigali gėris, kuriuo esi tu pats, mūsų Dieve.

Leisk pagaliau, Viešpatie, prisiminti tas mūsų motinas, kurios krito kaip kariai, gindamos teisę į savo vaikų širdis. Amžinąjį atilsį duok joms, Viešpatie, ir amžinoji Šviesa tegul joms šviečia. Amen.

Kas savo Tėvą ir Motiną myli, tas kurią dieną ir savo artimą mylės.

Motinos ašaros ir akmenį skelia.

PARTIZANŲ BŪTIES MALDOS

Vesk, Viešpatie, ir mus per skausmus į tavo garbę.

MALDA PRIEŠ ŽYGĮ

Tavo vardu, Viešpatie, pradedame šį savo žygį. Laimink mus, mūsų veikimą, mūsų sunkų darbą.

Vesk mus pro vargus ir pavojus į laimėjimą. Laimink, Viešpatie, savo kovotojų būrį. Norime gyventi tavyje, Viešpatie, norime mirti tavyje, Dieve. Todėl, gyvename ar mirštame, visuomet esame tavo, Viešpatie.

Pasitikime tavimi, Kristau, nes esi pasakęs: „Be mano valios, nenukris nei plaukas nuo galvos“. Amen.

PRIEŠ KAUTYNES

Gyvybės ir mirties Viešpatie. Tu suskaitei mano dienas pirm, negu aš ėmiau gyventi. Tu esi mano gaivintojas ir gynėjas nuo pat mano jaunų dienų. Nepridera man šiandien bijoti, kada ne-ištiriamoji galia veda mane, ištikimą Tėvynės sūnų, į kruvinas kautynes. Jeigu norėsi tu mane iš mirties pavojų išgelbėt, mano gyvybę ir sveikatą apsaugot, tai šlovinsiu aš tavo garbę. Jeigu tu ki-

taip nusprendei, - teįvyksta tavo šventoji valia. Tau atsiduodu as, priimk mane į savo amžinąją ramybę.

Leisk man, Viešpatie, kaip garbės vyrui, kaip geram krikščioniui, kaip narsybės paveldėtojui, narsiai kovoti su kovojančiu, žmoniškai elgtis su nugalėtu.

Laimink mūsų vadų akylumą ir patyrimą. Apdovanok pasisekimu jųjų sumanymus bei žygius. Suteik man ir mano broliams drąsos, narsumo ir ištikimybės, o mūsų partizanams - garbingąjį laimėjimą. Amen.

GAILESČIO SUŽADINIMAS UŽ KALTES

Viešpatie Dieve, visa širdimi aš gailiuosi, kad tau nusidėjau, nes tu - aukščiausioji Gėrybė, verčiausioji Meilė, ir nuodėmė tave įžeisti.

Atleisk man dėl Jėzaus Kristaus, mano Išganytojo, nuopelnų.

Tvirtai pasižadu, padedamas tavo malonės, niekada daugiau nebenusidėti tavo šventąjai valiai ir už viską atsiteisti. Amen.

Tėve mūsų... Sveika Marija... (3 kart).

UŽ SUŽEISTUOSIUS

Pasigailėk, geriausias Viešpatie, sužeistųjų. Tu būk jų gydytojas ir ramintojas. Palengvink jųjų sopulius ir stiprink juos ligos patale, tikėjimu į tavo pagalbą. Išklausyk, Gailestingiausias, jų maldų! Leisk jiems pasveikti ir kuo greičiausiai vėl sugrįžti į mūsų eiles.

O tuos, kuriuos tu mirties ranka nori išvaduoti iš kančių, stiprink ir ramink paskutinėje gyvenimo valandoje. Leisk jiems taikoje su tavimi mirties angelą sekti. Leisk jiems gyvu tikėjimu, į mūsų išganytoją, kryžiaus mirtimi mirties baisumą nu-

galėjusį, amžinybės keliu, eiti kad tenai jie gautų danguje gerųjų kovotojų vainiką.

Tavaisiais, Viešpatie, mes norime būti gyvi ir mirę. Amen.

MALDA UŽ ŽUVUSIUS PARTIZANUS Gyvųjų ir mirusiųjų Dieve. Daugelis iš mūsų paaukojo už Tėvynę savo kraują ir gyvybę kautynių lauke. Savo širdingiausiaja meile bei dėkingumu mes apgailestaujame jų žuvimą, tačiau mes pasitikime, kad tu, geriausias Dieve, atlyginsi jiems už tai, ką jie dėl mū-

sų ir Tėvynės užsitarnavo. Būk jiems maloningas ir priimk jų gyvybes kaipo aukų, atlyginimą už jų nusikaltimus.

Amžinąjį atilsį duok įnirusiems partizanams. Viešpatie... (tris kart) Amen.

Tikiu į ateitį didelę ir šviesią. Tikiu, ne amžiais žemėj siaus ruduo, Pakilk, žmogau, iš dulkių ir puvėsių,

Pakilk, žmogau, ir žmogui ranką duok!

Kad ir gražesni už žmones angelai, bet jų akyse ašaros neblizga.

ŠEIMOS NETEKUSIŲ

Kodėl, Viešpatie, leidi taip sunkiai bepakeliamų bandymų dienas? Kodėl tai, kas brangiausia šioje žemėje mano buityje, tu atimi? Atimi ko pats norėjai, ką pats mano globai buvai pavedęs, su kuo mane neatskiriamai buvai surišęs.

Dieve, ar bandai mane, kaip Abraomą? Ar baudi už tai, kad per daug mylėdamas saviškius, dažnai nutoldavau nuo tavo meilės?

Jei nori, kad tavo valiai tobulai atsiduočiau, duok man šviesios šitai gerai suprasti ir jėgų pakelti. Bet, jei mane baudi, duok bent

išminties ir valios įvykdyti tai, tau norimu būdu.

Jei baudi mane ar bandai, Viešpatie, dėl manęs, būk maloningas bent maniesiems. Lydėk juos savo malone ir globa, saugok nuo pikto, nuo piktos žmonių valios. Stiprink juos viltimi, kada nors pasimatyti ir gyventi drauge, tobuliau nei iki šiol. Amen.

Visa, kas didu, įeina pro

kentėjimų vartus, Garbė tau, Viešpatie, šviesi garbė tebūnie. Garbingas Dieve, didis, nemarus.

Garbė už giedrą tyliąją, garbė tau už perkūną, Už mirtį mirštančią ir už gyvenimą dalinančius karus.

Atleisk, nes jie nežino ką daro. Argi iš tikro, Viešpatie, žmogus nežino ką daro?

Žmonės, kurie yra išgelbėti iš pavojų, jau nebeturi savo pačių gyvenimo. Jų gyvenimas turi priklausyti bendruomenei. Jų uždavinys - lavintis, ieškoti tiesos ir surasti Dievą.

DALINIŲ maldos

MANO DIEVE

Viešpatie, tave garbinu, tave mylėdamas iš širdies dėkoju tau, kad mane sutvėrei, atpirkai, Kristaus Bažnyčion pašaukei ir iki šiandien išlaikei. Aukoju šios dienos darbus. Atleisk man, Viešpatie, jei ką aš blogo padariau, o teikis priimti viską, ką gero įvykdžiau.

L. ŽRn.

Saugok mano poilsį ir gelbėk pavojuose. Savo malonėje išlaikyk mane ir mano artimuosius. Amen.

MALDA Į MARIJĄ

Marija, tu puoši Lietuvos šalį puikiausiais pavasario žiedais, mes meldžiame tave, - papuošk ją ir laisvės vainiku. Marija, stebuklingoji Aušros Vartų mergele, tu amžiais globojai žaliųjų rūtų ir senų pakelėse rymančių Rūpintojėlių šalį, tad neapleisk ir dabar, kada suklupusi sunkiame Golgotos vieškelyje, meldžia tavo pagalbos, kada jos skruostais rieda sūrios ašaros ir kraujas, Marija, mes meldžiame tave, laimink Lietuvos sūnus ir dukras, išėjusius Tėvynei atnešti šviesų ir laisvą rytojų.

Šventoji Marija, vesk juos tiesiu keliu, kad jie galėtų nušluostyti tavo pamiltosios žemės kruvinąjį veidą, kad ją suklupusią pakeltų ir sunkios vergijos pančius pakeistų trispalviais kaspinais. Marija, mes meldžiame tave, stiprink jų jėgas ir pasiryžimą drąsiuose žygiuose už tėvų šalį. Marija, mes meldžiame tave, neapleisk mūsų vaikučių, senų tėvelių, žmonų, brolių, ir sesių, kad laisvi galėtų tave garbinti ir šlovinti.

Marija, mes meldžiame tave, suteik amžiną ramybę partizanams, savo priesaiką aplaisčiusiems krauju.

Marija, mes meldžiame tave, grąžink iš tolimųjų Sibiro ir Altajaus kraštų išvežtus.

Marija, mes meldžiame tave, suteik kankinio ištvermę ir didvyrio pasiryžimą nekaltiems kaliniams jų tardymo metu. Marija, duok jiems stiprybės atlikti šventas pareigas Vyčiui.

Marija, mes meldžiame tave, ištiesk ranką klaikioje naktyje paklydusiems lietuviams, kad grįžtų ir vėlei dirbtų pavergtai Tėvynei.

Šventoji Marija, stebuklingoji Aušros Vartų Mergele, mes tikime tavimi, mes meldžiame tave, neapleiski mūsų ir brangios Tėvynės. Amen.

MALDOS Į šventuosius

Į AUŠROS VARTŲ MARIJĄ O skaisčiausioji Mergele Marija, kuri iš Aušros Vartų ištisus amžius švietei mūsų kraštui ir malonius spindulius bėrei, pažvelk į skausmo surakintas tavo vaikelių širdis.

Ne vien dėl priešų nedorybių, bet ir dėl savo kalčių netekome valstybės. Tačiau žinome, kad per tavo užtarimą galėsime ją atgauti. Tad bėgame prie tavęs, mūsų Širdžių Valdove, su nužemintu prašymu: išprašyk iš savo

mieliausio Sūnaus kalčių at-

leidimą, sužadink mūsų viltį, praskink mums kelią į Nepriklausomybę, sutelk lietuvių tarpe vienybės ir galingo pasiryžimo nugalėti visoms kliūtims, kad vėl galėtume linksmybės ašaromis sveikinti tavo stebuklingąjį paveikslą ir giedoti tavo Sūnui ir tau meilės ir garbės himnus.

O Marija, dangaus ir žemės Karaliene, sergėk ir globok Tėvynę ir josios vaikelius. Amen.

Į ŠVENTĄ KAZIMIERĄ

Šventasis Kazimierai, globok mūsų Tėvynę ir jos partizanus. Pažadink mūsų tau-

tai šventų vadų, kurie, kaip tu kitados, norėtų jai vadovauti išmintimi, tiesumu ir meile. Išmelsk mūsų Partizanams malonę grįžti į savo namus, visiems tremtiniams grįžti į savo žemę, nuo amžių jiems žadėtą, nes ir tu grįžai iš svetimos į savąją.

Tepasidaro tavo užtarimo dėka mūsų maža Lietuva tarsi žiburys ant kalno ir tespindi kitom tautom skaidriu tikėjimu, gražia meile ir nepalaužiama viltimi. Amen.

Į ŠVENTĄ JURGĮ Šv. Jurgi, tavo apsaugai lietuvis ūkininkas pavedė

visa, kas jam brangiausia -savo žemę ir savo laisvę. Tu būk ne tik mūsų ūkininko, bet ir kiekvieno piliečio gerasis gynėjas nuo pikto. Tegu per tavo globą nepaliečia mūsų ūkininkų žemės, pasėlių nei audra, nei ledai, nei pikti žmonės: tegul nedorasis geismas bei darbas nepaliečia nei vieno lietuvio širdies. Tegul kiekvienas lieka ištikimas mūsų Dievui ir Tėvynei, kaip, kad tavo globojami per penkis šimtus metų buvo ištikimi protėviai.

Kilnusis Riteri, šimtmečius simbolizavęs mūsų tautos kovą su piktuoju slibinu, vesk

mus ir toliau šitos kovos keliu. Amen.

UŽ LIETUVOS KANKINIUS Tu leidai, Viešpatie, mūsų tautai pakelti daug aukų,

bet Tu pažadinai joje ir kankinių dvasią. Tu vienas, Viešpatie, žinai, kiek daug mūsų tautiečių mirė dėl Tavo vardo ir tautos laisvės, Tu vienas žinai, kokiam jų būriui suteikei šventųjų garbės vainikus. Mes tikime, Viešpatie, kad per šitą šventųjų

užtarimą, suteiksi mums ir visai mūsų tautai daug galios ir palaimos. Leisk, Viešpatie, per juos prašyti Tave

globoti mūsų Tėvynę. Amen.

Juo tamsesnė naktis, - tuo šviesesnės žvaigždės.

Kai širdį tau skausmas, kaip peilis, suspaus.

Kai žmonės pabėgs ir tavęs neužjaus.

Pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau.

Ir bus tau be žodžių kentėti lengviau.

BROLI, SESE!

Argi ne Golgotos stebuklas kartojasi mūsų žemėje? Ar tu nekalamas prie Kryžiaus,

kad išsižadėtum savo tėvų gyvenimo. Tave kryžiumi

nori padaryti, kad prieš tave

ir tavo gyvenimą žemėje taip kovotų žmonija, kaip šiandien grumiasi prieš komunizmą.

Sunkus tavo kelias, Broli, Sese! Bet žmogaus kantrumu tu pereini erškėčius ir žengi su Lietuva į laisvę, į karžygio garbę. Bet, argi lengvesnis kelias yra tų, kurie komunizmo vergais palikę, kurie artimųjų neapykantoje kasdien giliau grimsta. O kur jie nueis?

Tu turi protą, pažvelk juo į mūsų tėvų gyvenimą. Jie tikėjo savo Diena. Šio tikėjimo nevengė paremti ir gerais darbais. Už tai Viešpats laimino Lietuvą Vasario 16-tą.

Tu turi kantrumą, juo žvelgi į savo nūdienos ir rytdienos gyvenimą. — neprarask vilties ir sunkiausiomis tau valandėlėmis, tu būsi Lietuvos Prisikėlimo pranašu ir jo vadovu.

Tu turi širdį. Palenk ją gyvenimui, kad tau visi lietuviai būtų broliai ir seserys. Kilnus tavo aukojimasis už artimą savo, gyvenimą tavo tikrai savu darys.

Broli, Sese! Rūpintojėlis tebūnie tau tavo kelyje palydovu ir valdovu, ir nužengsi nuo Golgotos kalno, kad amžiais gyventum Lietuvai ir žmonijai.

Tavo kelio brolis.

Turinys

Psl.

Kryžiaus kelias.....1

Lietuvos himnas.....3

Partizano priesaika .... 4

Iškilmingas pasižadėjimas . 5

Slapuko priesaika.....7

Iškilmingas pasižadėjimas . 8

Talkininko priesaika ........... ... 10 Iškilmingas pasižadėjimas. .......... 11

Bendroji malda......13

Ryto maldos.......16

Į Kristų Rūpintojėlį.....18

Vakaro malda.......20

Malda už Tėvynę.....22

Malda už mirusius.....25

Į Kristų Rūpintojėlį.....26

Mišių maldos.......28

Malda už Tėvynę ................. 36

Į Kristaus Prisikėlimą ...........37

Malda už motinas ................. 39

Malda prieš žygį .................. 43

Prieš kautynes.....44

Gailesčio sužadinimas už

kaltes.......46

Už sužeistuosius . ................ 47

Malda už žuvusius prt. ........ 48 Šeimos netekusių ................. 50

Mano Dieve......54

Malda į Mariją.....54

Į Aušros Vartų Mariją . ........ 57

Į Šv. Kazimierą.....58

Į Šv. Jurgį......59

Už Lietuvos kankinius ......... 61

Broli, Sese! .....62

Turinys.......65

Išsami informacija: Peržiūros: 59

PROF. DR. ANTANAS PAŠKUS

ROMA 1974

Prasmingo Gyvenimo Gydytojas: Antano Paškaus „Logoterapija ir dabarties žmogus“
Profesoriaus Antano Paškaus veikalas „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra glaustas, tačiau itin gilus ir paveikus įvadas į Viktoro Franklio sukurtą „trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos“ – logoterapijos – pasaulį. Tai ne tik akademinės psichologijos studija, bet ir atsakas į, autoriaus manymu, didžiausią šiuolaikinio žmogaus krizę – prasmės praradimą. Paškus pristato logoterapiją kaip „aukštumų psichologiją“, kuri, priešingai nei deterministinės Freudo ir Adlerio teorijos, grąžina žmogui jo dvasinę dimensiją, laisvę ir atsakomybę, siūlydama galingą vaistą nuo egzistencinės tuštumos.
Pamatinis Žmogaus Troškimas – Prasmė
Knygos ašis – Franklio tezė, kad pamatinis žmogaus potraukis yra ne malonumo siekimas (kaip teigė Freudas) ar galios troškimas (kaip teigė Adleris), o prasmės siekimas (the will to meaning). Pasak Paškaus, laimė, pasitenkinimas ir savivertė yra ne tikslas, o šalutinis produktas, atsirandantis tada, kai žmogus atranda ir įgyvendina savo gyvenimo prasmę. Bandymas vytis laimę tiesiogiai, atvirkščiai, veda į vidinę tuštumą, nuobodulį ir neviltį.
Autorius pabrėžia, kad prasmės yra atrandamos, o ne išrandamos. Jos glūdi objektyvioje tikrovėje – vertybių pasaulyje, o ne subjektyviuose žmogaus išgyvenimuose.
Keliai į Prasmingą Gyvenimą
Paškus, sekdamas Frankliu, nurodo tris pagrindines vertybių grupes, kuriose žmogus gali atrasti prasmę:
Kūrybinės vertybės: Tai, ką mes duodame pasauliui per savo darbą, kūrybą ir poelgius. Svarbu ne tai, ką žmogus daro, o kaip jis tai daro – su atsidavimu ir atsakomybe.
Patirtinės vertybės: Tai, ką mes gauname iš pasaulio – per gamtos grožio kontempliaciją, meno patirtį ar, svarbiausia, per meilę kitam žmogui.
Santykio (elgesio) vertybės: Tai aukščiausia ir unikaliausia prasmės atradimo sritis. Ji atsiveria tada, kai žmogus susiduria su neišvengiamu likimu – kančia, kalte ir mirtimi. Būtent žmogaus laikysena šių ribinių situacijų akivaizdoje, jo gebėjimas paversti kančią vidiniu laimėjimu, atskleidžia didžiausią žmogiškąjį potencialą. Šiuo požiūriu gyvenimas išlieka prasmingas iki pat paskutinio atodūsio.
Šiuolaikinė Liga: Nugeninė Neurozė
Didelę dalį šiuolaikinių psichologinių problemų, pasak autoriaus, sukelia ne vaikystės traumos ar slopinami instinktai, o dvasinės problemos. Kai prasmės troškimas yra frustruojamas, žmogų apima egzistencinė tuštuma – jausmas, kad gyvenimas yra beprasmis ir betikslis. Ši būsena, ypač neurotiškiems asmenims, gali peraugti į specifinį sutrikimą, kurį Franklis pavadino nugenine neuroze. Jos simptomai – apatija, nuobodulys ir iniciatyvos stoka. Tai, pasak Paškaus, yra tiksli dvasinės būklės diagnozė daugeliui dabarties žmonių.
Prasmės Terapija
Logoterapija siūlo ir konkrečius gydymo metodus. Svarbiausias jų – egzistencinė analizė, kurios metu terapeutas padeda pacientui atrasti jo paties unikalias prasmes ir vertybes. Terapeutas čia veikia ne kaip menininkas, primetantis savo pasaulėvaizdį, o kaip okulistas, padedantis pacientui pačiam praregėti ir pamatyti visą prasmių spektrą. Taip pat pristatomos ir originalios technikos, tokios kaip paradoksinė intencija (kai pacientas skatinamas norėti to, ko bijo) ir derefleksija (kai dėmesys nukreipiamas nuo problemos į prasmingą tikslą).
Išvados
Antano Paškaus „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra nepaprastai vertingas ir aktualus veikalas. Jis pristato psichologijos kryptį, kuri drąsiai grąžina į mokslą dvasios, laisvės ir atsakomybės sąvokas. Tai vilties kupina žinia pasauliui, kenčiančiam nuo beprasmybės epidemijos. Knyga įtikinamai parodo, kad žmogus nėra savo instinktų ar aplinkos vergas, o laisva būtybė, galinti ir privalanti ieškoti ir kurti prasmę net pačiose sunkiausiose gyvenimo aplinkybėse.

Skaityti daugiau: LOGOTERAPIJA IR DABARTIES ŽMOGUS

Išsami informacija: Peržiūros: 78

ANTANAS PAŠKUS

Kaunas 1993

Kelrodis Dvasinių Kryžkelių Labirinte: Antano Paškaus „Dievai, dvasios ir žmonės“
Antano Paškaus knyga „Dievai, dvasios ir žmonės 'Naujajame amžiuje'“ – tai išsamus ir kritiškas žvilgsnis į XX a. pabaigoje Vakarų pasaulį, o vėliau ir Lietuvą, užplūdusį „Naujojo amžiaus“ (angl. New Age) judėjimą. Tai ne neutralus akademinis veikalas, o aiškią krikščionišką poziciją turintis gidas, skirtas padėti skaitytojui atpažinti ir įvertinti įvairias dvasines sroves, kultus ir okultizmo apraiškas, kurios dažnai slepiasi po patraukliais savęs tobulinimo, dvasingumo ir nušvitimo šūkiais. Autorius, būdamas psichologas ir teologas, meistriškai sujungia šias dvi perspektyvas, analizuodamas ne tik judėjimų idėjas, bet ir psichologines priežastis, kodėl žmonės jomis susižavi.
Nuo Rytų Išminties iki Šėtono Kulto
Knygos struktūra logiškai veda skaitytoją nuo bendrų „Naujojo amžiaus“ idėjų iki konkrečių ir dažnai pavojingų jo išraiškų.
„Naujasis amžius“ – senas mitas: Pirmoje dalyje A. Paškus dekonstruoja patį „Naujojo amžiaus“ judėjimą, atskleisdamas jo šaknis teosofijoje, Rytų religijose (hinduizme ir budizme) bei humanistinės psichologijos „žmogiškojo potencialo“ judėjime. Autorius teigia, kad po naujumo kauke slepiasi senos panteistinės ir monistinės idėjos, teigiančios, kad „viskas yra viena“ ir „žmogus yra dievas“. Šios idėjos, pasak autoriaus, yra fundamentaliai priešiškos krikščioniškajam Dievo ir žmogaus santykio supratimui.
Didžiosios Rytų religijos ir Reinkarnacija: Knygoje skiriamas didelis dėmesys hinduizmo ir budizmo pagrindams, nes būtent iš jų „Naujasis amžius“ semia savo pasaulėžiūrą. Ypač detaliai ir kritiškai nagrinėjama reinkarnacijos idėja. A. Paškus analizuoja tariamus jos „įrodymus“ (pvz., prisiminimus, sukeltus hipnozės metu) ir pateikia alternatyvius psichologinius bei dvasinius paaiškinimus, įskaitant kriptomneziją (užslėptą atmintį) ir net dvasinių būtybių apsėdimą.
Kultų karalystė: Tai viena stipriausių knygos dalių, kurioje autorius apibrėžia destruktyvių kultų bruožus: proto kontrolę, psichologinę manipuliaciją, lyderio sudievinimą ir izoliaciją nuo išorinio pasaulio. Pateikiami konkretūs pavyzdžiai, tokie kaip Sun Myung Moono „Suvienijimo bažnyčia“ (munistai), „Krišnos sąmonės draugija“ (krišnaitai), Maharishi Mahesh Yogi „Transcendentinė meditacija“ ir kiti. Autorius atskleidžia ne tik jų klaidingas doktrinas, bet ir žalingą poveikį narių psichikai bei socialiniam gyvenimui.
Okultizmo apraiškos: Šiame skyriuje nagrinėjamos įvairios okultizmo formos – nuo spiritizmo ir mediumų („laidininkavimo“) iki ufonautų kultų, kristalų bei piramidžių „galios“. A. Paškus šiuos reiškinius vertina kaip pavojingą žaidimą su dvasiniu pasauliu, kuris gali baigtis rimtais psichologiniais sutrikimais ar net demonišku apsėdimu.
Kodėl Vakarai susižavėjo Rytais?
Knygos pabaigoje autorius kelia esminį klausimą: kodėl šie judėjimai tapo tokie populiarūs? Jis nurodo kelias priežastis: Vakarų kultūroje atsivėrusią dvasinę tuštumą, kurią paliko agresyvus sekuliarizmas ir materializmas, bei pačios krikščionybės spragas. Pasak A. Paškaus, krikščionys kartais pamiršta savo pačių mistinę tradiciją, sakramentinį gyvenimą ir asmeninio santykio su Dievu svarbą, todėl žmonės, ieškantys gilesnės dvasinės patirties, atsigręžia į Rytų religijų pakaitalus.
Išvados
„Dievai, dvasios ir žmonės“ yra perspėjanti ir informuojanti knyga. Ji parašyta aiškia, suprantama kalba ir yra skirta ne tik dvasininkams ar teologams, bet kiekvienam krikščioniui, norinčiam suprasti šiuolaikinį dvasinių ieškojimų pasaulį. Nors autoriaus pozicija yra griežtai kritiška ir apologetinė, jo analizė paremta gausiais šaltiniais ir psichologinėmis įžvalgomis. Tai vertingas įrankis, padedantis atskirti autentišką dvasingumą nuo pavojingų klystkelių ir sustiprinti savo tikėjimo pamatus sudėtingame ir permainingame „Naujojo amžiaus“ idėjų kontekste.

Skaityti daugiau: DIEVAI, DVASIOS IR ŽMONĖS

Išsami informacija: Peržiūros: 69

Antanas Paulavičius

KAUNAS/ 1992

Antano Paulavičiaus knyga „Malda už Tėvynę“, išleista Kaune 1992 metais, yra jaudinantis ir daugialypis kūrinys, apimantis eilėraščius, dokumentinę prozą, dramą ir dainas. Tai savotiška autoriaus rinktinė, kurioje, kaip teigiama knygos anotacijoje, plaka jautri tremtinio ir patrioto širdis, atspindinti tragišką XX amžiaus Lietuvos tikrovę. Knygos pavadinimas ir autoriaus dedikacija – „Visą savo gyvenimą mintimis, žodžiais ir darbais meldžiausi už Lietuvą“ – nusako pagrindinę kūrybos ašį ir emocinį krūvį.
Kūrybos Apžvalga
Knyga yra suskirstyta į keturias dalis, kurių kiekviena atskleidžia skirtingą autoriaus talento briauną, tačiau visas jas jungia Tėvynės ilgesio ir tremties patirties temos.
Eilėraščiai: Pirmajame skyriuje pateikiami eilėraščiai, parašyti tiek Sibire, tiek grįžus į Lietuvą. Poezija persmelkta gimtųjų Anykščių gamtos vaizdų, kurie tampa prarasto rojaus simboliu. Eilėraščiuose kaip „Pareik, sūnau“ ar „Baigias vasara“ perteikiamas tremtinio skausmas, vienatvė ir begalinis Tėvynės ilgesys. Dauguma Sibire parašytų eilėraščių datuojami Krasnojarsko krašte, pavyzdžiui, 1948, 1949 ar 1950 metais. Taip pat ryškūs patriotiniai („Apginkim Nemuną“) ir religiniai („Šventasis Karalaiti“) motyvai.
Proza: Antroji dalis – „Prisiminimai“ – apima dokumentinę apysaką „Leiskit į Tėvynę“. Tai naujai perredaguota ir papildyta kūrinio versija, anksčiau spausdinta sutrumpintai. Autorius detaliai ir sukrečiančiai pasakoja apie savo suėmimą 1948 metais, kai buvo Vilniaus universiteto studentas, ir kelionę užkaltuose vagonuose į Sibirą. Ši dalis yra ne tik asmeninis liudijimas, bet ir visos kartos tragedijos paveikslas, atskleidžiantis nežmoniškas sąlygas, badą, mirtį ir nepalaužiamą viltį.
Drama: Knygoje pateikiama trijų veiksmų drama „Mėnesienos sonata“. Autorius ją pradėjo rašyti dar 1960 metais kaip libretą muzikinei komedijai, tačiau bėgant metams ir keičiantis politinei situacijai, kūrinys įgavo dramos pavidalą. Dramos centre – pianisto Giedriaus Papievio, partizano sūnaus, istorija. Per dingusio tėvo dienoraštį atskleidžiama sudėtinga šeimos paslaptis, susipynusi su išdavyste, enkavedistų žiaurumu ir skaudžiais pokario įvykiais.
Dainos ir Giesmės: Ketvirtoji dalis atskleidžia Antano Paulavičiaus kaip muziko talentą. Pateikiamos dainos ir giesmės su natomis, kurių tekstų autorius dažnai yra pats Paulavičius. Kompozitorius V. Bagdonas įžanginiame žodyje šiai daliai apibūdina jo muziką kaip melodingą, skambią ir prieinamą. Autorius taip pat yra Kauno tremtinių choro įkūrėjas ir vadovas, o jo kūryboje dominuoja patriotinės ir lyrinės temos.
Autoriaus Žodis ir Patirtis
Pats autorius pratarmėje atskleidžia, kad jo, kaip literato, svajones sudaužė 1948 metų trėmimas, palaužęs jo plunksną. Ilgus metus rašęs „tik sau“, jis atsigręžė į muziką. Ši asmeninė patirtis yra raktas į visą jo kūrybą – tai bandymas žodžiais ir muzika išsakyti tai, kas buvo nutylėta, išsaugoti atmintį ir atiduoti duoklę Tėvynei.
„Malda už Tėvynę“ yra vientisas ir paveikus kūrinys, liudijantis ne tik vieno žmogaus, bet ir visos tautos likimą. Tai skaudus, bet kartu ir šviesus priminimas apie ištvermę, tikėjimą ir meilę, kuri padėjo išgyventi tamsiausius istorijos puslapius.

Skaityti daugiau: MALDA UŽ TĖVYNĘ

Išsami informacija: Peržiūros: 65

Loreta Paulavičiūtė

Vilnius 1998

Knyga „Mylėti artimą“ yra unikalus istorinis ir dvasinis liudijimas, sudarytas iš videomedžiagos, surinktos dokumentiniam filmui apie kunigą Juozą Zdebskį (1929–1986). 1998 metais „Katalikų akademijos“ išleista knyga, kurią parengė Loreta Paulavičiūtė, o įvadinius paaiškinimus ir epilogą parašė Vidas Spengla, pateikia gyvus ir autentiškus pasakojimus žmonių, artimai pažinojusių šį iškilų disidentą, kunigą ir dvasios tėvą.
Turinys ir struktūra
Knygos pagrindą sudaro iššifruoti interviu su įvairiais žmonėmis – nuo aukščiausių dvasininkų iki paprastų parapijiečių, nuo bendražygių pogrindžio veikloje iki artimųjų. Kiekvienas skyrius skirtas tam tikram kunigo Zdebskio gyvenimo ir veiklos aspektui, kurį atskleidžia jį pažinojusių asmenų prisiminimai. Knyga suskirstyta į temines dalis, tokias kaip „Seminarija“, „Neakivaizdinė pogrindžio seminarija“, „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas“, „Spaudos darbų bendražygiai“, „Jaunimas“, „Parapijiečiai“, „Kančios mokykla“, kurios leidžia skaitytojui susidaryti išsamų ir daugiaplanį kunigo portretą.
Knygoje savo liudijimais dalijasi tokios iškilios asmenybės kaip kardinolas Vincentas Sladkevičius, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, monsinjorai Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas, Juozas Užupis, Petras Puzaras ir Vincentas Vėlavičius, taip pat artimi bendražygiai Petras Plumpa, Jonas Stašaitis, Nijolė Sadūnaitė, kunigai Robertas Grigas, Julius Sasnauskas ir daugelis kitų.
Pagrindinės temos
Knygoje atsiskleidžia plati kunigo Juozo Zdebskio veiklos ir asmenybės panorama:
Dvasinis portretas: Bendražygiai ir dvasios vaikai pabrėžia Zdebskio gilų pamaldumą, nuolatinę maldą (ypač mąstomąją ir Rožančių) ir beribį pasitikėjimą Dievu, kuris buvo visos jo veiklos pagrindas. Jo santykis su Dievu apibūdinamas kaip egzistencinis, nuolatinis buvimas Jo akivaizdoje.
Bebaimis pasipriešinimas: Knygoje detaliai nušviečiama Zdebskio, KGB praminto „Akiplėša“, veikla sovietinio pasipriešinimo kontekste. Jis buvo vienas iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ rėmėjų ir medžiagos teikėjų, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) įkūrėjų ir pogrindinės kunigų seminarijos iniciatorius.
Meilė artimui ir „parapija be ribų“: Liudijimuose nuolat pabrėžiama Zdebskio beribė meilė žmogui, ypač kenčiančiam, atstumtam ar puolusiajam. Jis lankydavo kalinius, tremtinius ir sovietinės armijos kareivius visoje Sovietų Sąjungoje, sakydamas, kad „dėl vieno žmogaus, dėl vienos sielos galima pervažiuoti visą imperiją“. Dėl to jo parapija neturėjo ribų, o artimo meilė buvo svarbesnė už formalų pareigų atlikimą.
Persekiojimai ir kančia: Knygoje atskleidžiamas negailestingas KGB persekiojimas: nuolatinis sekimas, bandymai sukompromituoti, du įkalinimai už vaikų katekizaciją ir pasikėsinimai į gyvybę. Ypač detaliai aprašomas 1980 m. įvykdytas cheminis nudeginimas, kurį KGB organizavo su Maskvos specialistų pagalba, siekdama jį sukompromituoti kaip venerinį ligonį. Liudininkai pasakoja, kaip jis buvo pagrobtas iš ligoninės, siekiant išvengti sufabrikuotos diagnozės. Pats Zdebskis kančią laikė didžiausia Dievo dovana ir mokė ją įprasminti, aukojant už kitus.
Žmogiškasis portretas: Knyga atskleidžia ne tik šventąjį, bet ir gyvą žmogų – su savitu humoro jausmu, kartais vėluojantį, nepraktikuojantį įprastos drausmės, bet visada autentišką ir nuoširdų. Jo gebėjimas džiaugtis gyvenimu, bendrauti su jaunimu, meilė gamtai ir net humoro jausmas bendraujant su saugumiečiais piešia sudėtingą, bet nepaprastai patrauklią asmenybę.
Stilius ir reikšmė
Knyga parašyta gyva, autentiška kalba. Tai nėra nugludinti literatūriniai tekstai, o tiesioginiai žmonių pasakojimai, išsaugantys jų individualų stilių ir emocijas. Tai suteikia knygai ypatingo patikimumo ir paveikumo.
„Mylėti artimą“ yra ne tik svarbus istorinis šaltinis, atskleidžiantis Bažnyčios ir disidentinio judėjimo kovą sovietmečiu, bet ir įkvepiantis dvasinės literatūros kūrinys. Kunigo Juozo Zdebskio gyvenimo pavyzdys, atskleistas per daugybės jį pažinojusių žmonių liudijimus, tampa galingu tikėjimo, pasiaukojimo ir meilės liudijimu, aktualiu ir šiandienos skaitytojui.

Skaityti daugiau: MYLĖTI ARTIMĄ Liudijimai apie kunigą Juozą Zdebskį

Išsami informacija: Peržiūros: 73

STEPAS PIKŠRYS

Kaunas 1939

Stepo Pikšrio romanas „Žemė vaitoja“ – tai stiprus ir realistiškas kūrinys, vaizduojantis Lietuvos kaimo gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo audrose ir Nepriklausomybės kovų išvakarėse. Knyga pasakoja apie Paliūnių kaimo žmones, kurių įprastą buitį sudrumsčia artėjantis frontas, vokiečių okupacija ir su ja ateinantys moraliniai bei fiziniai išbandymai.

Turinys ir siužetas

Romanas padalintas į dvi pagrindines dalis. Pirmojoje dalyje aprašomas chaosas ir baimė, apėmę kaimą artėjant vokiečių kariuomenei. Gyventojai skuba slėpti savo turtą, o ore tvyro nežinomybė. Pagrindinė veikėja Antanienė, kurios vyras Antanas yra fronte, lieka viena su dviem mažais vaikais ir senu uošviu Nikodemu. Slegiančių aplinkybių ir vokiečių feldfebelio Krauto prievartos bei vilionių paveikta, ji pasiduoda ir užmezga su juo santykius. Šis poelgis atneša jai ne tik materialinės naudos, bet ir kaimynų panieką bei gilų vidinį konfliktą.
Antroji romano dalis prasideda Antano Baukio grįžimu iš nelaisvės. Jis randa ne tik nualintą ūkį, bet ir sugriautą šeimos garbę. Kūrinys jautriai ir psichologiškai įtikinamai vaizduoja skausmingą Antano ir jo žmonos santykių aiškinimąsi, atleidimo ir susitaikymo procesą. Išgyvenę asmeninę tragediją ir matydami bendrą tautos vargą, Antanas kartu su kaimynu Medžioniu apsisprendžia stoti į savanorių gretas ir kovoti už Lietuvos laisvę, taip asmeninį skausmą paversdami tautinio atgimimo jėga.

Pagrindinės temos ir veikėjai

„Žemė vaitoja“ nagrinėja sudėtingas temas, atskleisdama, kaip ekstremalios sąlygos paveikia žmones:

Karo poveikis civiliams: Romanas realistiškai parodo ne mūšio lauką, o paprastų žmonių kančias, badą, baimę ir kasdienę kovą už išlikimą.
Moralinis pasirinkimas ir išdavystė: Knygoje ryškiai atskleidžiami skirtingi žmonių elgesio modeliai – nuo prisitaikėliškumo ir išdavystės (seniūnas Pleidžius) iki tylaus orumo (Nikodemas) ir heroizmo (Antanas, Medžionis). Antanienės istorija – tai sudėtinga studija apie moters palūžimą ir kančią.
Tautinės savimonės gimimas: Kūrinys puikiai iliustruoja, kaip asmeninės ir bendros kančios pažadina žmonėse ryžtą kovoti ne tik už savo sodybą, bet ir už visą Tėvynę.
Žmogaus ir žemės ryšys: Pavadinimas „Žemė vaitoja“ simbolizuoja, kad kenčia ne tik žmonės, bet ir jų gimtoji žemė, kuri yra neatsiejama jų tapatybės dalis.

Reikšmė

Stepo Pikšrio romanas yra vertingas lietuvių literatūros kūrinys, vaizduojantis vieną dramatiškiausių tautos istorijos laikotarpių. Tai gilus, psichologiškai brandus pasakojimas apie kančią, atleidimą ir vilties gimimą. Knyga yra svarbus paminklas kartai, kuri asmeninių tragedijų fone sugebėjo pakilti į kovą už nepriklausomą Lietuvą.

Skaityti daugiau: ŽEMĖ VAITOJA

Išsami informacija: Peržiūros: 132

Dr. J. Prunskis

Chicago 1941

Kunigo Juozo Prunskio 1941 metais Čikagoje išleista knygelė „Kaip Mirė Nemirtingieji“ yra trumpų, pamokančių pasakojimų rinkinys apie garsių istorinių asmenybių paskutines gyvenimo akimirkas. Knygelės tikslas – per žymių žmonių mirties pavyzdžius atskleisti krikščioniškojo tikėjimo svarbą ir paguodą lemiamą valandą.
Knygos turinys ir struktūra
Veikalas yra suskirstytas į keturias temines dalis, kuriose pateikiami trumpi pasakojimai apie skirtingų sričių „nemirtingųjų“ mirtį:
Didieji mokslininkai ir kitos garsenybės: Šioje dalyje aprašomos tokių asmenybių kaip Lui Pasteras, matematikas Ogiustenas Lui Koši, fizikas Andrė Mari Amperas ir popiežius Benediktas XV paskutinės akimirkos. Pavyzdžiui, pasakojama, kaip Pasteras mirė laikydamas rankose kryželį ir kalbėdamas „Tikiu...“ , o astronomas Koši teigė: „myliu mirtį, dėl to, kad per ją randu Dievą“.
Mirtis atskleidžia paslaptingą uždangą: Čia pasakojama apie žmones, kurie, artėjant mirčiai, iš naujo atrado arba sustiprino savo tikėjimą. Ryškiausi pavyzdžiai – kompozitorius Frederikas Šopenas, kuris po kunigo apsilankymo ir motinos tikėjimo priminimo atliko išpažintį ir jautėsi laimingas , ir Prancūzijos švietimo ministras Marcombe, kuriam, ištiktam apopleksijos smūgio, pats respublikos prezidentas nusiuntė automobilį parvežti kunigo su sakramentais.
Didieji lietuviai: Šis skyrius skirtas tautos šviesuolių – vyskupo Motiejaus Valančiaus, poeto Prano Vaičaičio, rašytojo Jono Biliūno ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio – mirties aplinkybėms. Pateikiamas vyskupo Valančiaus testamentinis atsišaukimas, kuriame jis guodžia tautą ir žada geresnius laikus , bei Jono Biliūno, ligos patale atradusio tikėjimo svarbą, žodžiai: „persitikinau, kad brangiausias daiktas žmogui tai tikėjimas“.
Kaip mirė šventieji: Knygelė baigiama pasakojimais apie šventųjų – Pranciškaus Asyžiečio , Bernardo Klerviečio , Klemenso Hofbauerio ir Teresėlės Kūdikėlio Jėzaus – mirtį, kuri vaizduojama kaip džiaugsmingas ir lauktas susitikimas su Dievu.
Apžvalga
„Kaip Mirė Nemirtingieji“ yra populiariosios apologetikos pavyzdys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. K. J. Prunskio tikslas nėra biografinis tikslumas, o moralinis ir dvasinis pamokymas. Kiekviena istorija yra kruopščiai atrinkta, kad iliustruotų pagrindinę mintį: tikėjimas yra atrama ir paguoda, o mirtis krikščioniui – tai ne pabaiga, o perėjimas į amžinąjį gyvenimą.
Knygelės stilius paprastas ir paveikus. Autorius pasitelkia garsių vardų autoritetą, kad sustiprintų savo teiginius ir padarytų įspūdį skaitytojui. Pasakojimai trumpi, koncentruoti į esminį momentą – mirties akimirką, kuri atskleidžia tikrąsias žmogaus vertybes.
Išleista 1941 metais, Lietuvai itin sunkiu istoriniu laikotarpiu, ir skirta Čikagos lietuvių bendruomenei, ši knyga turėjo ypatingą reikšmę. Ji teikė dvasinę stiprybę ir viltį, primindama apie amžinąsias vertybes ir Dievo gailestingumą. Didelis 12 000 egzempliorių tiražas rodo, kad leidinys buvo aktualus ir paklausus to meto lietuvių išeivijoje. Tai ne tik pamokantis skaitinys, bet ir įdomus to laikmečio dvasinės literatūros pavyzdys.

Skaityti daugiau: Kaip Mirė Nemirtingieji

Išsami informacija: Peržiūros: 136

Dr. J. Prunskis

CHICAGO, 1948

Kunigo Juozo Prunskio 1948 metais išleista knyga „Prie Vilties Kryžiaus: Kristaus Kančios Apmąstymai“ yra jaudinantis ir dvasiškai gilus veikalas, kuriame tradicinė Kryžiaus Kelių malda įgauna ypatingą, tautinę prasmę. Parašyta lietuvių išeivijai, gyvenančiai pavergtos Tėvynės ilgesiu, ši knyga tampa ne tik asmeninės maldos vadovu, bet ir dvasinės stiprybės šaltiniu, padedančiu įprasminti visos tautos išgyvenamą kančią.
Struktūra ir meninė dermė
Knygos struktūra remiasi tradicine keturiolikos stočių Kryžiaus Kelio malda. Kiekvienai stočiai skirtas atskiras skyrius, kurį sudaro įžanginė malda, išsamus apmąstymas ir baigiamoji malda. Tekstą organiškai papildo menininko Telesforo Valiaus medžio raižiniai, kurie vizualiai įprasmina kiekvienos stoties dramą ir suteikia leidiniui išbaigtumo bei meninės vertės. Be Kryžiaus Kelio, knygoje taip pat pateikiami apmąstymai apie Septynis paskutiniuosius Kristaus žodžius nuo kryžiaus, Švč. Mergelės Marijos Skausmus, Rožančiaus skausmingąsias paslaptis ir keletas giesmių, paverčiant šį leidinį išsamiu Gavėnios laikotarpio maldynu. Kristaus kančia – Tautos kančios veidrodis
Išskirtinis šios knygos bruožas yra autoriaus gebėjimas Kristaus kančios įvykius tiesiogiai susieti su XX amžiaus vidurio Lietuvos tragedija. Kaip teigia pats autorius įžangos žodyje, jo tikslas – padėti tautiečiams, einantiems „savo kryžiaus kelią“, atrasti prasmę ir viltį Kristaus aukoje. Apmąstymai nėra abstraktūs teologiniai svarstymai; jie kupini skaudžių aliuzijų į sovietinę okupaciją, neteisybę ir pasaulio abejingumą.
Kiekviena stotis tampa proga apmąstyti ne tik asmenines nuodėmes, bet ir tautos likimą:
Pirmojoje stotyje, kur Pilotas, bijodamas minios, neteisingai pasmerkia Jėzų, autorius įžvelgia pasaulio galingųjų politinį konformizmą ir abejingumą mažų tautų likimui.
Jėzaus nešamas kryžius tampa pavergtos Tėvynės, nešančios okupacijos naštą, simboliu.
Veronikos, nušluosčiusios Kristui veidą, gestas primena tylius, bet drąsius paprastų žmonių gailestingumo ir pagalbos darbus priespaudos akivaizdoje.
Tokiu būdu J. Prunskis perkelia istorinį Evangelijos įvykį į skaitytojo realybę, paversdamas maldą giliai asmenišku ir tautiniu išgyvenimu.
Vilties žinia
Nors knygos tematika yra skaudi, jos pagrindinė žinia, atspindėta pačiame pavadinime, yra viltinga. Kryžius čia nėra nevilties ar pralaimėjimo ženklas, o vilties, atpirkimo ir galutinės pergalės prieš blogį simbolis. Per Kristaus kančią autorius veda skaitytoją į Prisikėlimo suvokimą, kuris lietuvių išeivijos sąmonėje neatsiejamai susijęs su tikėjimu, kad ir Lietuva prisikels laisvei.
„Prie Vilties Kryžiaus“ yra daugiau nei maldynas. Tai jautrus ir dvasiškai brandus kūrinys, tapęs dvasine atrama tūkstančiams lietuvių, išblaškytų po pasaulį. Tai knyga, mokanti, kaip asmeninę ir tautos kančią paversti malda, o neviltį – nepalaužiama krikščioniška viltimi.

Skaityti daugiau: Prie Vilties Kryžiaus

Išsami informacija: Peržiūros: 333

KUN. J. PRUNSKIS

Chicago, Ill. 1949

Kunigo Juozo Prunskio 1949 metais Čikagoje išleista knyga „Aušros Vartai Vilniuje“ yra unikalus ir daugiasluoksnis leidinys, atspindintis ne tik garsiausios Lietuvos šventovės istoriją, bet ir lietuvių išeivijos dvasią okupuotos tėvynės netekties laikotarpiu. Knygos paantraštė – „Faktai, Padavimai, Maldos ir Poezija“ – tiksliai nusako jos struktūrą ir turtingą turinį, kuriame istorinis pasakojimas darniai susipina su tautosaka, literatūra ir gyvu pamaldumu.
Istorijos ir faktų pamatas
Pirmoji knygos dalis skirta Aušros Vartų ir stebuklingojo Švč. Mergelės Marijos paveikslo istorijai. Autorius chronologiškai pateikia svarbiausius faktus, pradedant nuo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Aleksandro 1503 m. duoto leidimo vilniečiams statyti gynybinę miesto sieną su penkeriais vartais. Sužinome, kad dabartiniai Aušros Vartai iš pradžių buvo vadinami Krėvos arba Medininkų vartais, nes pro juos ėjo keliai į šias vietoves.
Knygoje aprašoma ir paties paveikslo kilmė. Nors tikslių žinių nėra, remiantis specialistų vertinimais, teigiama, kad paveikslas greičiausiai buvo nutapytas Vilniuje XVI a. pradžioje (apie 1520–1530 m.), sekant italų dailės mokyklos tradicijomis. Detaliai nušviečiamas vienuolių karmelitų vaidmuo, kurie nuo 1626 m. pradėjo globoti paveikslą , 1671 m. pastatė pirmąją medinę koplyčią , o šiai sudegus, apie 1719 m. atstatė dabartinę mūrinę. Istorinė dalis užbaigiama svarbiu įvykiu – stebuklingojo paveikslo vainikavimu popiežiaus Pijaus XI suteiktomis karūnomis 1927 m. liepos 2 d..
Tautos dvasios atspindys
Antroji leidinio dalis atveria Aušros Vartų reikšmę tautos dvasiniame ir kultūriniame gyvenime. Čia surinkti padavimai, tokie kaip jaudinanti istorija apie našlaitį berniuką ir jam stebuklingai dovanotus turtus ar pasakojimas apie vargšą elgetą, kuriam Marija padovanojo savo vainiką. Šie pasakojimai atskleidžia gilų ir asmenišką žmonių ryšį su Gailestingumo Motina.
Šalia tautosakos pateikiama ir iškiliausių Lietuvos poetų kūryba, skirta Aušros Vartams. Knygoje randame Maironio , Bernardo Brazdžionio , Kazio Bradūno , Ksaveros Vanagėlio ir kitų eiles. Ši poezija liudija, kaip Aušros Vartai tapo ne tik religiniu, bet ir nacionaliniu simboliu – prarastos sostinės, tėvynės ilgesio ir nepalaužiamos laisvės vilties ženklu.
Maldos ir vilties knyga
Trečioji dalis paverčia knygą maldynu, kuriuo skaitytojas kviečiamas asmeniškai kreiptis į Aušros Vartų Mariją. Čia sudėtos specialios maldos, novena, giesmės ir atsidūsėjimai. Atsižvelgiant į knygos išleidimo laiką, šios maldos įgyja ypatingą prasmę. Tai ne tik asmeninio pamaldumo išraiška, bet ir visos tautos, kenčiančios sovietinę okupaciją ir išblaškytos po pasaulį, bendras šauksmas ir vilties aktas.
Apibendrinimas
Kun. Juozo Prunskio „Aušros Vartai Vilniuje“ – tai su meile ir kruopštumu parengtas leidinys, sėkmingai sujungiantis istorinį tikslumą, kultūrinį paveldą ir gyvą tikėjimą. Parašyta išeivijoje, ši knyga tapo dvasine atrama ir nepertraukiamo ryšio su tėvyne simboliu. Tai vertingas šaltinis, atskleidžiantis ne tik Vilniaus šventovės istoriją, bet ir jos išskirtinę vietą lietuvių tautos širdyje.

Skaityti daugiau: AUŠROS VARTAI VILNIUJE

Išsami informacija: Peržiūros: 160

KUN. JUOZAS PRUNSKIS

PUTNAM, 1957

Knygos apžvalga: Kun. Dr. Juozo Prunskio „Aukštyn širdis!“
Kunigo daktaro Juozo Prunskio knyga „Aukštyn širdis!“, išleista 1957 metais leidyklos „Immaculata Press“, yra įkvepiantis dvasinių apmąstymų ir pamokančių pasakojimų rinkinys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. Kaip ir pats pavadinimas, visa knygos dvasia kviečia pakelti akis ir mintis nuo kasdienybės rūpesčių į amžinąsias vertybes, ieškoti gyvenimo prasmės ir stiprinti tikėjimą.
Struktūra ir turinys
Knyga nėra vientisas teologinis veikalas, o greičiau mozaika, sudaryta iš trumpų, lengvai skaitomų skyrelių, sugrupuotų į temines dalis, tokias kaip „Ar mes žinome, kur skubame?“ , „Didieji žmonės ir religija“ , „Šventųjų pėdomis“ bei „Meilė ir draugiškumas“.
Autoriaus metodas, kaip jis pats paaiškina įžanginiame žodyje, remiasi įsitikinimu, kad pavyzdžiai iš šventųjų ir kitų herojiškų asmenų gyvenimo daro gilų ir ilgalaikį įspūdį. Kiekvienas skyrelis yra sutelktas ties viena pagrindine mintimi, kurią autorius iliustruoja pasitelkdamas:
Istorijas iš šventųjų gyvenimo: pasakojama apie šv. Bernardą, šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Tomą Morą ir daugelį kitų, pabrėžiant ne tik jų didžius darbus, bet ir žmogiškąsias savybes.
Istorinių asmenybių pavyzdžius: knygoje minimi Aleksandras Didysis , Napoleonas , Abraomas Linkolnas ir Jurgis Vašingtonas, kurių gyvenimo epizodai naudojami moralinėms pamokoms perteikti.
Garsių menininkų ir mokslininkų liudijimus: autorius cituoja arba pasakoja apie tokius žmones kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis , Johanas Volfgangas fon Gėtė , Luji Pasteras ir Nobelio premijos laureatus, pavyzdžiui, Aleksį Karelį (Alexis Carrel), siekdamas parodyti, kad tikėjimas ir intelektas ne prieštarauja vienas kitam.
Paprastus gyvenimo nutikimus ir alegorijas: J. Prunskis nevengia paprastų, tačiau paveikių pasakojimų apie kunigus, gydytojus, kareivius ar paprastus žmones, kurių patirtys atspindi gilesnes dvasines tiesas.
Pagrindinės temos
Visą knygą persmelkia kelios esminės temos:
Prasmingas gyvenimas: autorius nuolat skatina skaitytoją susimąstyti apie savo gyvenimo tikslą, perspėja apie pavojų „lėkti ir skubėti“ nežinant krypties. Galutinis tikslas, pasak jo, yra patikti Dievui, nes tuomet „visa kita bus gerai“.
Tikėjimo svarba kasdienybėje: tikėjimas vaizduojamas ne kaip abstrakti teorija, o kaip praktinis kelrodis ir stiprybės šaltinis. Pabrėžiama maldos , Šventojo Rašto skaitymo ir Bažnyčios mokymo reikšmė.
Artimo meilė ir geri darbai: pabrėžiama pareiga ne tik pačiam eiti išganymo keliu, bet ir „kitus stengtis palenkti į gerą“. Krikščionybė pristatoma kaip aktyvios meilės ir tarnystės religija.
Kančios ir mirties įprasminimas: knygoje dažnai paliečiama mirties tema, tačiau ne kaip bauginanti pabaiga, o kaip perėjimas į amžinybę, kurį krikščionybė padeda pasitikti ramiai ir su viltimi.
Paskirtis ir stilius
„Aukštyn širdis!“ parašyta aiškia, paprasta ir pastoracine kalba, orientuota į eilinį tikintįjį. Autorius vengia sudėtingų teologinių svarstymų, vietoj to pasirinkdamas trumpus, įsimenančius pasakojimus, kurie veikia skaitytojo jausmus ir skatina dvasinius apmąstymus. Knygos leidybą finansiškai parėmė Agnietė Gilienė , norėdama pagerbti savo velionio vyro Antano Gilio atminimą, kas knygai suteikia ir asmeninio pamaldumo atspalvį.
Apibendrinimas
Tai dvasinės stiprybės ir įkvėpimo knyga, kuri, nors ir parašyta daugiau nei prieš pusę amžiaus, nepraranda savo aktualumo. Ji tarnauja kaip puikus priminimas apie amžinąsias vertybes ir krikščioniško gyvenimo pagrindus. Dėl savo trumpos ir aiškios skyrelių struktūros, ji puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymams. Tai veikalas, kuris, atitinkamai pagal savo pavadinimą, iš tiesų geba pakelti širdį ir dvasią.

Skaityti daugiau: AUGŠTYN ŠIRDIS

Išsami informacija: Peržiūros: 182

KUN. JUOZAS PRUNSKIS

PUTNAM, 1958

Kunigo Dr. Juozo Prunskio knyga „Meilė ir Laimė“, išleista 1958 metais, yra gilus ir praktiškas vadovas, skirtas visiems, ieškantiems tikrosios gyvenimo pilnatvės. Autorius, remdamasis krikščioniškomis vertybėmis ir gausiais gyvenimiškais pavyzdžiais, atskleidžia, kad tikroji laimė yra neatsiejama nuo visapusiškos meilės sampratos.
Meilė – laimės pamatas
Knygos įžangoje autorius apgailestauja, kad šiuolaikiniame pasaulyje meilės sąvoka dažnai susiaurinama iki fizinės traukos tarp vyro ir moters. Anot J. Prunskio, toks požiūris nuskurdina žmogų ir užkerta kelią į pilnutinę laimę. Todėl pagrindinis leidinio tikslas – praplėsti meilės horizontus, apimant meilę Dievui, artimui, tėvynei, tiesai, gėriui ir grožiui.
Knygos pamatine idėja tampa šv. Augustino mintis: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Autorius pabrėžia, kad tikra, gili meilė Dievui ir žmogui natūraliai apsaugo nuo blogų poelgių ir tampa patikimiausiu moraliniu kompasu.
Šeima – meilės mokykla
Didelis dėmesys knygoje skiriamas šeimos gyvenimui. Santuoka čia pristatoma kaip abipusio pasiaukojimo ir dvasinio augimo kelias. Kaip pavyzdį J. Prunskis pateikia prancūzų rašytojo F. Ozanamo maldą, kurioje šis prašo ne tik išoriškai patrauklios, bet svarbiausia – taurios ir dvasiškai stipresnės už save žmonos, kuri jį „keltų augštyn, o ne trauktų žemyn“. Autorius pabrėžia, kad santuokos sunkumuose didžiulę jėgą suteikia tikėjimas ir atsižadėjimas.
Kalbėdamas apie vaikų auklėjimą, J. Prunskis iškelia tėvų pavyzdžio ir religinio auklėjimo svarbą. Jis cituoja Čikagos teisėją Julių Minorą, kuris teigė, jog nusikalstamumas dažnai kyla iš dvasiškai apleistų, suirusių šeimų. Anot autoriaus, mylintys tėvai ne tik parinks vaikams katalikišką mokyklą, bet ir patys rodys maldos bei doro elgesio pavyzdį, suprasdami, kad „tėvų gyvenimas – tai knyga, kurią vaikai visų pirma skaito“.
Kelias į tikrąją laimę
J. Prunskis įtikinamai parodo, kad tikroji laimė glūdi ne turtuose ar išoriniame pripažinime. Jis primena degtukų karaliaus Ivaro Kreugerio ir fotografijos pradininko Eastmano savižudybes, kurios liudija, kad materialinė gerovė negarantuoja vidinės ramybės. Net didysis poetas Goethe savo gyvenimo pabaigoje prisipažino per 75 metus neturėjęs nė keturių pilnai laimingų savaičių.
Priešingai, tikrąją laimę atranda tie, kurie savo gyvenimą grindžia dvasinėmis vertybėmis. Kaip pavyzdys pateikiama milijonieriaus duktė, kuri atsisakė didžiulio palikimo ir pasirinko vienuolės kelią, nes suprato, kad bus laiminga tik ten, „kurion mane pastatė geriausias Dievas“.
Stilius ir vertė
Knyga parašyta ne sausu, moralizuojančiu tonu. Autorius vengia „sausų išvedžiojimų“ ir vietoje to pasitelkia gausius gyvenimiškus pavyzdžius, trumpas istorijas ir alegorijas, kurios paliečia skaitytojo jausmus ir skatina apmąstymams. Tai – lyg dvasinis pokalbis, kuriame J. Prunskis, kaip patyręs sielų ganytojas, švelniai, bet tvirtai veda skaitytoją meilės ir laimės keliais. Leidinys yra anksčiau pasirodžiusios knygos „Aukštyn širdis“ tąsa, labiau orientuota į principų taikymą kasdieniame gyvenime.
„Meilė ir Laimė“ – tai nesenstantis dvasinės išminties šaltinis. Tai knyga, kuri moko, kaip chaotiškame pasaulyje atrasti vidinę ramybę, kaip kurti tvirtus santykius šeimoje ir kaip, auginant savyje visapusišką meilę, pasiekti tikrąją ir ilgalaikę laimę.

Skaityti daugiau: MEILĖ IR LAIMĖ

Išsami informacija: Peržiūros: 78

Juozas Prunskis

Chicago, 1958

Kunigo Juozo Prunskio knyga „Mano pasaulėžiūra“ yra solidus, per pusę amžiaus (1934–1984 m.) rašytų straipsnių ir apmąstymų rinkinys, kuriame autorius nuosekliai ir argumentuotai išdėsto savo krikščioniškąjį požiūrį į pasaulį, Dievą ir žmogų.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra autobiografija ar memuarai, o greičiau filosofinės-teologinės publicistikos rinkinys. Knygos tikslas – ne tiesiog pasidalinti asmeniniais išgyvenimais, bet pateikti logišką, suprantamą ir sistemingą krikščioniškos (katalikiškos) pasaulėžiūros apžvalgą. Autorius siekia apginti ir paaiškinti tikėjimo tiesas, atsakyti į amžinuosius žmogaus klausimus ir polemizuoti su ateistinėmis bei materialistinėmis idėjomis.
Apie ką ši knyga?
Veikalas yra padalintas į skyrius, kuriuose nagrinėjami fundamentalūs būties klausimai:
Pasaulėžiūros esmė: Knygos pradžioje autorius aiškina, kas yra pasaulėžiūra ir kodėl kiekvienam mąstančiam žmogui yra būtina ją turėti.
Dievo buvimas: Nuosekliai analizuojami argumentai, pagrindžiantys Dievo egzistavimą, ir kritikuojama ateistinė pozicija.
Pasaulio ir žmogaus sukūrimas: Iš krikščioniškos perspektyvos aiškinama pasaulio ir žmogaus kilmė, sielos nemirtingumo idėja ir žmogaus gyvenimo prasmė.
Krikščioniškoji moralė: Didelis dėmesys skiriamas moralės klausimams – gėrio ir blogio sampratai, nuodėmės problemai ir krikščioniškų dorybių ugdymui.
Tikėjimas ir mokslas: Autorius argumentuotai teigia, kad tarp tikėjimo ir tikrojo mokslo nėra prieštaravimo. Priešingai, jie vienas kitą papildo, siekdami pažinti tiesą.
Stilius ir kalba
Kunigas Juozas Prunskis, kaip patyręs žurnalistas ir redaktorius, rašo aiškia, logiška ir plačiajai auditorijai suprantama kalba. Jis vengia sudėtingo teologinio žargono, o savo mintis grindžia racionaliais argumentais, kasdienio gyvenimo pavyzdžiais ir logiškomis išvadomis. Knygos stilius yra didaktinis (pamokomasis), bet kartu ir pagarbus skaitytojui, kviečiantis mąstyti ir ieškoti atsakymų.
Kam skirta knyga?
„Mano pasaulėžiūra“ yra universali knyga, skirta labai plačiam skaitytojų ratui:
Tikinčiajam jaunimui ir suaugusiems, norintiems sustiprinti ir pagilinti savo tikėjimo pagrindus.
Abejojantiems ir ieškantiems, kurie kelia esminius gyvenimo klausimus ir ieško įtikinamų atsakymų.
Visiems, besidomintiems filosofija ir religija, kurie nori geriau suprasti krikščioniškąjį požiūrį į pasaulį.
Tai yra klasikinis krikščioniškosios apologetikos (tikėjimo gynimo) veikalas, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien, kaip tvirtas orientyras idėjų ir vertybių chaose.

Skaityti daugiau: MANO PASAULĖŽIŪRA

Išsami informacija: Peržiūros: 81

JUOZAS PRUNSKIS

Los Angeles, 1958

Tai kunigo ir ilgamečio redaktoriaus Juozo Prunskio sudarytos knygos „Rinktinės Mintys“ (išleista 1958 m.) apžvalga. Šis veikalas yra ne autoriaus kūryba, o kruopščiai atrinktas ir susistemintas minčių, aforizmų ir citatų lobynas.
Knygos žanras ir tikslas
Tai yra aforizmų ir išminties posakių antologija. Pats sudarytojas ją apibūdina kaip „miniatiūrinę gyvenimo filosofijos ir poezijos antologiją“. Knygos tikslas – pateikti skaitytojui koncentruotą pasaulio mąstytojų, rašytojų, dvasinių lyderių ir liaudies išmintį pačiomis įvairiausiomis temomis, suteikti peno apmąstymams, įkvėpimo ir praktinių gairių kasdieniam gyvenimui.
Struktūra ir turinys
Knygos struktūra yra itin patogi skaitytojui. Visos mintys yra sugrupuotos pagal temas, kurios išdėstytos abėcėlės tvarka – nuo „Abejojimo“ iki „Žmogaus“. Tai leidžia lengvai rasti dominančią sritį ir greitai pasisemti išminties konkrečiu klausimu.
Turinys yra nepaprastai platus ir universalus. Jame galima rasti:
Antikos filosofų (Sokrato, Platono, Cicerono) įžvalgas.
Krikščioniškųjų mąstytojų (Šv. Augustino, Šv. Tomo Akviniečio) mintis.
Pasaulio literatūros klasikų (Šekspyro, Gėtės, Dostojevskio) citatas.
Lietuvių autorių išmintį – nuo K. Donelaičio ir M. Valančiaus iki išeivijos rašytojų.
Įvairių tautų patarles ir priežodžius, atspindinčius liaudies išmintį.
Temos apima visą žmogaus gyvenimo spektrą: nuo abstrakčių sąvokų (laimė, tiesa, amžinybė) iki konkrečių dorybių ir ydų (darbštumas, tinginystė, pavydas), nuo visuomeninių reiškinių iki asmeninių išgyvenimų.
Stilius
Knygos stilius – lakoniškas, aforistiškas. Kiekviena mintis yra tarsi mažas perlas, talpinantis savyje didelę prasmę. Toks formatas leidžia skaitytojui neskubant apmąstyti kiekvieną posakį.
Kam skirta knyga?
Kaip nurodo pats J. Prunskis, knyga skirta labai plačiam ratui: kalbėtojui, pamokslininkui, mokytojui, žurnalistui – visiems, kuriems reikia taiklaus ir įtaigaus žodžio. Tačiau labiausiai ji skirta kiekvienam mąstančiam žmogui, kuris ieško įkvėpimo, dvasinės atramos ar tiesiog nori praturtinti savo vidinį pasaulį.
„Rinktinės Mintys“ nėra knyga, skaitoma vienu prisėdimu nuo pradžios iki galo. Tai veikiau stalo knyga, kurią galima atsiversti bet kuriuo metu, ieškant patarimo, paguodos ar tiesiog minties, kuri lydėtų visą dieną. Tai puikus pavyzdys, kaip vienoje vietoje galima sukaupti per šimtmečius kauptą žmonijos išmintį.

Skaityti daugiau: RINKTINĖS MINTYS

Išsami informacija: Peržiūros: 70

Juozas Prunskis

Chicago, 1958

Tai kunigo Juozo Prunskio knygos „Motina“ (išleista 1958 m. Čikagoje) apžvalga. Šis veikalas yra jautrus ir pakilus himnas motinystei, sudarytas iš publicistinių apybraižų, eilėraščių ir biografinių eskizų.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra vientisas pasakojimas, o teminis rinkinys, savotiška antologija, skirta motinos pagerbimui. Knygos tikslas – atskleisti motinos vaidmens didingumą, pasiaukojimą ir nepaprastą įtaką vaiko, o kartu ir visos tautos, gyvenimui. Autorius tai daro ne per sausus apibrėžimus, o per gyvus pavyzdžius ir emocingą pasakojimą.
Apie ką ši knyga?
Knygos ašis – motinos paveikslas, atskleidžiamas keliais aspektais:
Idealizuotas motinos portretas: Autorius piešia idealų motinos paveikslą, pabrėždamas jos dorybes – besąlygišką meilę, begalinę kantrybę, pasiaukojimą ir gebėjimą atleisti. Motina vaizduojama kaip šeimos širdis ir pirmoji tikėjimo bei moralės mokytoja.
Žymių žmonių motinos: Didelė ir bene įdomiausia knygos dalis yra skirta garsių Lietuvos veikėjų – Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto, Jono Biliūno ir kitų – motinų portretams. J. Prunskis, remdamasis biografiniais faktais, atskleidžia, kokią didžiulę įtaką šios moterys turėjo savo sūnų asmenybės formavimuisi ir jų pasiekimams. Taip iškeliama idėja, kad už kiekvieno didžio žmogaus stovi kilni ir pasiaukojanti motina.
Motina kančios akivaizdoje: Atskira tema paliečiami skaudūs tremtinių motinų likimai, jų stiprybė ir viltis baisiausių išbandymų metu.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra publicistinis, labai emocionalus ir pakilus. Autorius naudoja daug retorinių figūrų, poetinių citatų ir jausmingų kreipinių į skaitytoją. Tonas yra pastoralinis ir pamokomasis, siekiantis sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir dėkingumą savo motinai.
Kam skirta knyga?
„Motina“ yra universali knyga, skirta plačiajai auditorijai. Tai puiki dovana Motinos dienos proga, skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems, norintiems apmąstyti savo santykį su motina. Ji taip pat skirta pačioms motinoms, kaip jų sunkaus ir kilnaus pašaukimo įvertinimas ir padrąsinimas. Tai šiltas ir jaudinantis kūrinys, primenantis apie amžinąsias vertybes.

Skaityti daugiau: MOTINA

Išsami informacija: Peržiūros: 38

JUOZAS PRUNSKIS

PUTNAM 1958

Knyga „Metai su Dievu“, kurios autorius yra Juozas Prunskis, yra dvasinis leidinys, skirtas padėti skaitytojams augti dvasiškai ir ugdyti savo asmenybę per religiją. Knyga remiasi sekmadienio ir šventadienių Evangelijomis, pateikdama dvasinio gyvenimo minčių ir praktinių pavyzdžių.
Pagrindinės mintys ir struktūra:
Dvasinis vadovas: Knyga veikia kaip vadovas, padedantis giliau suprasti ir pritaikyti Evangelijos mintis kasdieniame gyvenime. Ji skirta ne tik eiliniams tikintiesiems, bet ir kunigams, ieškantiems įkvėpimo pamokslams, bei tiems, kurie negali lankytis bažnyčioje, pavyzdžiui, ligoniams.
Struktūra pagal liturginį kalendorių: Leidinys yra suskirstytas pagal bažnyčios metus, pradedant Adventu ir Kalėdų laikotarpiu. Kiekviename skyriuje nagrinėjamos tam tikros dvasinės temos, pavyzdžiui, nuopuolis, ryžtingumas ar ramybė.
Praktiniai pavyzdžiai: Autorius naudoja įvairias istorijas, metaforas ir realių žmonių pavyzdžius (pvz., Leonardo da Vinci paveikslą ar kardinolo Howardo ryžtą), kad dvasinės mintys būtų lengviau suprantamos ir įsimenamos.
Rožančiaus malda: Knygoje taip pat pateikiama rožančiaus maldos apžvalga, pabrėžiant, kad tai yra intelektuali ir dvasinė malda, padedanti gilintis į tikėjimo paslaptis.
Apibendrinimas: Knyga „Metai su Dievu“ yra vertingas šaltinis visiems, norintiems sustiprinti savo tikėjimą ir taikyti krikščioniškas vertybes kasdieniame gyvenime. Ji ne tik moko, bet ir įkvepia, padėdama skaitytojui rasti dvasinę ramybę ir prasmę.

Skaityti daugiau: METAI SU DIEVU

Išsami informacija: Peržiūros: 117

Dr. Juozas Prunskis

PUTNAM, 1959

Daktaro Juozo Prunskio knyga „28 moterys“, išleista 1959 metais, yra įkvepiantis ir unikalus biografinių apybraižų rinkinys, kuriame glaustai pristatomos dvidešimt aštuonių moterų atsivertimo į katalikybę istorijos. Kaip autorius teigia įžanginiame žodyje, šio leidinio tikslas – per asmeninių patirčių pavyzdžius atskleisti įvairius kelius, kuriais žmonės ateina į tikėjimą, ir galbūt padėti „vidaus kryžkelėse“ atsidūrusiems skaitytojams. Knyga yra specialiai skirta moterų konvertičių istorijoms, o vyrams, kaip mini autorius, buvo ruošiamas atskiras leidinys.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalą sudaro 28 atskiri skyriai, kurių kiekvienas skirtas vienos moters gyvenimo ir dvasinių ieškojimų keliui. Apybraižos yra trumpos ir koncentruotos, skirtos sužadinti skaitytojo susidomėjimą ir paskatinti ieškoti išsamesnių tų asmenybių biografijų.
Vienas didžiausių knygos privalumų – moterų istorijų įvairovė. Autorius sąmoningai parinko asmenybes iš skirtingų socialinių sluoksnių, profesijų, tautybių ir pirminių įsitikinimų, taip pabrėždamas Katalikų Bažnyčios universalumą. Tarp aprašomų moterų yra:
Rašytojos ir intelektualės: Nobelio premijos laureatė Sigrid Undset , žinomos beletristės Sheila Kaye-Smith , Frances Parkinson Keyes , Rosalind Murray ir kitos. Jų istorijos atskleidžia intelektualinę tiesos paiešką, kuri dažnai prasideda nuo abejonių savo turima pasaulėžiūra ir baigiasi atradus logišką ir tvirtą pamatą katalikybėje.
Atsivertusios iš komunizmo ir ateizmo: Ypač paveikios yra buvusios sovietų šnipės Elisabeth Bentley ir komunistų partijos narės, advokatės Bellos V. Dodd istorijos. Šie pasakojimai liudija gilų nusivylimą materialistine ideologija, kuri, jų žodžiais, atima žmogiškumą ir paverčia žmones „robotais“, ir dvasinį atgimimą, atradus Dievą.
Asmenybės iš kitų tikėjimų ir aplinkų: Knygoje aprašoma žydų kilmės filosofės Editos Stein, žuvusios nacių krematoriume, kelias. Taip pat pristatoma masono dukters, juodaodės Elisabeth Laura Adams , ir garsaus filosofo Jacques'o Maritaino žmonos, Rusijos žydės Raissos Maritain, atsivertimai.
Pagrindinės temos ir motyvai
Kiekviena istorija yra unikali, tačiau galima išskirti kelis pasikartojančius motyvus, vedančius moteris į tikėjimą:
Tiesos ieškojimas: Daugelis moterų, ypač intelektualės, pradeda savo kelią nuo gilaus nepasitenkinimo protestantiškų denominacijų ar sekuliarių filosofijų nenuoseklumu ir autoriteto stoka. Jas patraukia Katalikų Bažnyčios istorinis tęstinumas ir tvirtas doktrinos pamatas.
Asmeninis pavyzdys: Nemažai moterų paveikė nuoširdus ir džiaugsmingas sutiktų katalikų (draugių, kunigų, vienuolių) tikėjimas.
Dvasinė tuštuma: Net ir pasiekusios profesinės sėkmės ar materialinės gerovės, daugelis herojų jautė vidinę tuštumą ir prasmės stygių, kurį galiausiai užpildė tikėjimas.
Dievo malonės veikimas: Autorius pabrėžia, kad nors keliai skirtingi, lemiamas veiksnys visada yra Dievo malonė, kuri veikia per netikėčiausius įvykius, perskaitytą knygą ar sutiktą žmogų.
Apibendrinimas
„28 moterys“ – tai įtaigus ir įkvepiantis pasakojimų rinkinys. Dr. Juozas Prunskis sėkmingai atskleidžia, kad kelias į tikėjimą nėra vienodas, o asmeniškas ir dažnai kupinas vidinių kovų bei ieškojimų. Ši knyga yra vertingas liudijimas apie tikėjimo galią pakeisti žmogaus gyvenimą, suteikti jam prasmę ir vidinę ramybę. Tai puikus skaitinys ne tik ieškantiems dvasinės atramos, bet ir tiems, kurie nori geriau suprasti atsivertimo fenomeną per autentiškas ir jaudinančias asmenines istorijas.

Skaityti daugiau: 28 moterys

Išsami informacija: Peržiūros: 136

Dr. J. Prunskis

Putnam, 1961

Kunigo Juozo Prunskio 1961 metais Putname išleista knyga „Silpname Kūne...“ yra jautrus ir dvasiškai gilus vadovas, skirtas, kaip nurodo paantraštė, „ligoniams ir ligonių globėjams“. Tai – savotiška dvasinė vaistinėlė, kurioje kenčiantis žmogus ir juo besirūpinantis artimasis gali rasti paguodos žodžių, minčių apmąstymui ir praktinių patarimų, kaip ligos naštą paversti dvasinio augimo keliu.
Kančios prasmės paieškos
Pagrindinė knygos ašis sukasi apie vieną sudėtingiausių žmogiškosios patirties klausimų – kančios prasmę. Autorius, remdamasis krikščioniškuoju mokymu, atmeta požiūrį į ligą kaip į beprasmę bausmę ar aklą likimo smūgį. Vietoje to, jis kviečia skaitytoją įžvelgti kančioje gilesnę, atperkančiąją vertę.
Knygoje teigiama, kad liga, nors ir fiziškai varginanti, gali tapti dvasinio apsivalymo ir stiprybės šaltiniu. J. Prunskis moko, kad kentėjimai, sujungti su Kristaus Kančia, įgyja antgamtinę prasmę ir tampa nuopelnu amžinybei. Ši mintis ypač paguodžia tuos, kurie jaučiasi bejėgiai ir nereikalingi. Autorius pabrėžia, kad net gulėdamas ligos patale žmogus gali būti aktyvus Dievo bendradarbis, savo kančią aukodamas už save ir kitus.
Išsami struktūra ir praktiniai patarimai
Knyga suskirstyta į šešias pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per įvairius ligos patirties etapus:
Kenčiančio Žmogaus Pasaulis: Čia analizuojami ligonį dažnai apninkantys jausmai – vienatvė, nekantrumas, liūdesys ir pagunda skųstis. Autorius siūlo dvasinius vaistus šioms būsenoms įveikti.
Kentėjimo Prasmė: Tai teologinis knygos branduolys, kuriame aiškinama, kaip kančia gali tapti atgailos, nusižeminimo ir meilės mokykla.
Gydytojai ir Vaistai: Ši dalis pabrėžia pagarbą medikų darbui ir mokslo pasiekimams, kartu primenant, kad tikrasis Gydytojas yra Dievas, o medicina – Jo apvaizdos įrankis.
Paguoda ir Sustiprinimas: Ligonis raginamas semtis jėgų iš sakramentų (ypač Išpažinties, Komunijos ir Ligonių patepimo), maldos ir pasitikėjimo Švč. Mergele Marija, tituluojama Ligonių Sveikata.
Šventieji Ligoninėse: Pateikiami įkvepiantys šventųjų pavyzdžiai, tokių kaip šv. Teresėlė, kentėjusi nuo tuberkuliozės, ar šv. Kamilis de Lellis, visą gyvenimą paskyręs ligonių slaugai. Šie pavyzdžiai liudija, kad šventumas pasiekiamas ne apeinant kančią, o ją priimant su meile.
Mirties Artumoje: Paskutinė dalis skirta pasiruošimui susitikti su Kūrėju, pabrėžiant geros mirties svarbą ir viltį amžinajame gyvenime.
Išvados
Kun. Juozo Prunskio „Silpname Kūne...“ – tai klasikinis pastoracinės literatūros pavyzdys. Knyga parašyta paprasta, bet paveikia kalba, gausiai iliustruota trumpomis istorijomis ir šventųjų gyvenimo epizodais. Nors išleista prieš daugelį dešimtmečių, jos turinys neprarado aktualumo. Tai vertingas dvasinis vadovas, galintis suteikti paguodos, vilties ir stiprybės kiekvienam, susiduriančiam su ligos išbandymu, ir primenantis, kad net silpniausiame kūne gali gyventi nepaprastai stipri dvasia.

Skaityti daugiau: SILPNAME KŪNE...

Išsami informacija: Peržiūros: 144

Dr. Juozas Prunskis

.Chicago 1962

Šiame išsamiame veikale Dr. Juozas Prunskis pristato knygą „Vyrai klystkeliuose“, kurią 1962 metais išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Tai yra įkvepiantis biografinių apybraižų rinkinys, pasakojantis apie įvairių profesijų ir socialinių sluoksnių vyrus, kurie po ilgų ieškojimų ir dvasinių kovų atrado kelią į katalikų tikėjimą. Kaip nurodo pats autorius, ši knyga yra tarsi antroji dalis anksčiau išleisto veikalo „28 moterys“, kuriame buvo aprašytos moterų atsivertimo istorijos.
Knygos turinys ir struktūra
Knyga yra sudaryta iš trumpų, tačiau turiningų skyrių, kurių kiekvienas skirtas atskiro asmens ar kelių asmenų atsivertimo istorijai. Autorius apima platų spektrą asmenybių, siekdamas parodyti, kad kelias į tikėjimą yra individualus ir unikalus. Tarp knygos herojų yra:
Mokslininkai ir akademikai: pavyzdžiui, rusų profesorius D. Artemjevas, kuris nuo materialistinės pasaulėžiūros per asmenines krizes atėjo prie dvasinių ieškojimų, ir kinų profesorius bei diplomatas dr. Paulius K. T. Sih, kurio kelias driekėsi nuo Konfucijaus mokymo iki Kristaus.
Kariai ir karininkai: kaip antai Australijos žvalgybos majoras Patrick Howard Auld, kurio požiūrį į katalikybę pakeitė karo patirtis ir kunigų pasiaukojimas.
Menininkai ir rašytojai: Prancūzų rašytojas Leon Bloy, perėjęs iš aistrų kupino gyvenimo į gilią askezę , skulptorius Eric Gill, virtęs iš marksistinio socializmo šalininko į uolų tretininką , ir poetas Klemensas Brentano, kurį į tikėjimą sugrąžino susitikimas su stigmatizuotąja Kotryna Emmerich.
Politikai ir visuomenės veikėjai: Olandijos švietimo ministeris Henrikas Petras Marchant ir Filipinų komunistų vadas Luis Taruc.
Dvasininkai iš kitų konfesijų: Knygoje aprašomos net kelių anglikonų pastorių, tokių kaip John Crotty ir John Leighton Edwell , kelionės į katalikybę, taip pat didžiojo teologo kardinolo Johno Henriko Newmano istorija.
Žurnalistai ir redaktoriai: Tarp jų – britų komunistų dienraščio „Daily Worker“ redaktorius Douglas Hyde ir Čikagos laikraštininkas Maurice Fischer.
Pagrindinės temos
Visas istorijas jungia kelios esminės temos, kurias autorius nuosekliai plėtoja: „Klystkeliai“: Kiekvienas knygos herojus iš pradžių eina keliu, kuris, autoriaus požiūriu, yra klaidingas. Tai gali būti materializmas , socializmas ar komunizmas , agnosticizmas , palaidas gyvenimo būdas ar tiesiog dvasinė tuštuma ir abejingumas. Šie „klystkeliai“ dažnai apibūdinami kaip vedantys į vidinį chaosą, nerimą ir beprasmybės jausmą.
Ieškojimas ir lūžio taškas: Dvasinė transformacija dažniausiai prasideda nuo sukrėtimo ar gilaus vidinio poreikio. Tai gali būti asmeninė tragedija, pavyzdžiui, sūnaus mirtis (Jonas Moody) , artėjanti mirtis audros metu (D. Artemjevas) , intelektualinės abejonės, kylančios studijuojant istoriją ar teologiją , arba tiesiog susidūrimas su tikinčių žmonių pavyzdžiu, kuris priverčia susimąstyti.
Tiesos atradimas ir ramybė: Galutinis atsivertimas į katalikybę knygoje vaizduojamas kaip atradimas to, ko ilgai ieškota – tiesos, dvasinės ramybės ir gyvenimo prasmės. Buvęs anglikonų dvasininkas Irwin St. John Tucker savo kelią į katalikybę apibūdina kaip grįžimą į „tikruosius namus“, kurį jam atvėrė Dievo Motina Marija. Gydytojas Rapolas Simon, tapęs trapistų vienuoliu, teigia: „Įsimylėti į Dievą yra didžiausias iš visų romanų; Jo ieškoti yra didžiausias iš visų nuotykių; Jį surasti yra didžiausias iš visų žmogiškųjų laimėjimų“.
Autoriaus tikslas ir stilius
Dr. J. Prunskis, kaip teigiama knygos gale, yra autorius, mėgstantis kalbėti faktais ir pavyzdžiais, surinktais iš savo ilgos patirties ir studijų. Jo stilius yra lengvas ir prieinamas plačiajam skaitytojų ratui. Autoriaus tikslas, kaip jis pats nurodo pratarmėje, yra per atsivertusiųjų patirtį atskleisti „naują krikščionybės žavesį“ tiems, kurie su tikėjimu yra „perdaug apsipratę“. Knyga skirta įkvėpti skaitytojus, parodyti tikėjimo galią ir universalumą, paliečiantį pačių įvairiausių žmonių širdis.
Išvados
„Vyrai klystkeliuose“ – tai ne teologinis traktatas, o jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimų rinkinys. Dr. Juozas Prunskis meistriškai atrenka ir pristato istorijas, kurios atskleidžia gilias žmogiškąsias patirtis – abejones, kančią, ieškojimus ir galiausiai atrastą dvasinę pilnatvę. Ši knyga yra vertingas liudijimas apie tikėjimo galią transformuoti gyvenimą ir suteikti jam prasmę, ypač aktuali tiems, kas ieško atsakymų į esminius būties klausimus.

Skaityti daugiau: VYRAI KLYSTKELIUOSE

Išsami informacija: Peržiūros: 96

DR. JUOZAS PRUNSKIS

Los Angeles, 1964

Kunigo dr. Juozo Prunskio 1964 metais Los Angeles išleista knyga „Mokslas ir Religija“ yra klasikinis apologetikos veikalas, kuriame argumentuotai ir sistemingai gvildenamas, autoriaus laikais ypač aštrus, mokslo ir tikėjimo santykio klausimas. Parašyta lietuvių išeivijai, susiduriančiai su agresyvia ateistine propaganda, ši knyga siekia išsklaidyti mitą apie tariamą mokslo ir religijos priešiškumą ir atskleisti jų harmoningą dermę.
Du keliai į tiesą
Pagrindinė J. Prunskio tezė, nuosekliai plėtojama visoje knygoje, yra ta, kad mokslas ir religija nėra konkurentai, o du skirtingi, bet vienas kitą papildantys keliai į tiesos pažinimą. Autorius pabrėžia, kad šių sričių kompetencijos nesikerta: mokslas atsako į klausimą „kaip?“ veikia materialus pasaulis, o religija gilinasi į klausimus „kodėl?“ – ieško pirmosios priežasties, prasmės ir tikslo. Anot Prunskio, mokslas tyrinėja kūriniją, o tikėjimas veda pas Kūrėją, todėl tikras mokslininkas, kuo giliau pažįsta gamtos dėsnių sudėtingumą ir darną, tuo labiau turėtų artėti prie Dievo idėjos.
Argumentai ir pavyzdžiai
Knygos struktūra yra logiška ir aiški. Autorius sistemingai nagrinėja populiariausius priekaištus Bažnyčiai ir tikėjimui, atsakydamas į tokius klausimus kaip: „Ar Bažnyčia bijo mokslo?“, „Ar mokslas paneigė religiją?“. Kiekviename skyriuje pasitelkiami įvairūs argumentai:
Filosofiniai įrodymai: Pristatomi klasikiniai Dievo buvimo įrodymai iš priežastingumo, pasaulio tvarkos ir sąžinės balso.
Istorinis kontekstas: Autorius nevengia ir sudėtingų istorinių temų, tokių kaip Galilėjaus ar Giordano Bruno atvejai. Jis pateikia istorinį kontekstą, siekdamas parodyti, kad šie konfliktai buvo sudėtingesni nei įprasta manyti ir nekyla iš esminės Bažnyčios neapykantos mokslui.
Mokslininkų liudijimai: Bene stipriausias autoriaus argumentas yra gausus sąrašas pasaulinio garso mokslininkų, kurie buvo gilų tikėjimą išpažįstantys žmonės. Knygoje minimi Mikalojus Kopernikas, Izaokas Niutonas, Blezas Paskalis, Luisas Pasteras, Andrė Mari Amperas, Guglielmo Marconi ir net Didžiojo sprogimo teorijos tėvas, kunigas Georges Lemaître. Šie pavyzdžiai tarnauja kaip įrodymas, kad genialus mokslinis protas ir nuoširdus tikėjimas gali puikiai derėti viename asmenyje.
Knygos reikšmė
Nors nuo knygos parašymo praėjo daugiau nei septyniasdešimt metų, jos pagrindinės idėjos išlieka aktualios. J. Prunskio stilius yra aiškus ir prieinamas plačiajai auditorijai, sudėtingi filosofiniai ir teologiniai klausimai aiškinami paprastai ir suprantamai.
„Mokslas ir Religija“ yra ne tik istorinis savo laikmečio dokumentas, bet ir vertingas veikalas, galintis ir šiandien padėti skaitytojui, ieškančiam atsakymų į amžinuosius būties klausimus. Tai solidus ir argumentuotas priminimas, kad tikėjimas ir protas nėra priešai, o du sparnai, kuriais žmogaus dvasia gali pakilti į tiesos kontempliavimą.

Skaityti daugiau: Mokslas ir religija

Išsami informacija: Peržiūros: 74

Juozas Prunskis

Chicago, 1985

Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) išleistas leidinys „Gelbėjimas tremtinių iš Maskvos letenų“. Tai istorinės apžvalgos žanro rinkinys, sudarytas iš žurnalo „Naujoji Viltis“ straipsnių, pasirodžiusių 1984 metais.
Apie ką šis leidinys?
Leidinys yra skirtas nušviesti Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) kritiškai svarbią veiklą po Antrojo pasaulinio karo, gelbstint lietuvių pabėgėlius (DP – displaced persons) nuo priverstinės repatriacijos į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į ALT politines ir diplomatines pastangas paveikti JAV vyriausybę bei karinę vadovybę Europoje, kad būtų sustabdytas sovietų agentų vykdomas teroras ir agitacija Vakarų okupacinėse zonose esančiose pabėgėlių stovyklose.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Politinė kova už tremtinių išlikimą: Detaliai aprašomi konkretūs ALT veiksmai: memorandumų ir laiškų siuntimas JAV Valstybės departamentui, susitikimai su aukštais pareigūnais, bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis (pvz., BALF'u). Šiais veiksmais buvo siekiama informuoti Amerikos valdžią apie tikrąją padėtį stovyklose ir apginti tremtinių teisę laisvai pasirinkti savo likimą.
ALT, kaip politinio centro, svarba: Leidinyje pabrėžiama, kad tuo metu ALT buvo pagrindinis ir aktyviausias Amerikos lietuvių politinis centras, atstovavęs tautiečių interesams aukščiausiu lygmeniu.
Amerikos lietuvių vienybė ir pilietiškumas: Akcentuojama, kaip svarbu buvo sutelkti JAV lietuvių bendruomenę bendram tikslui, siekiant apginti nuo sovietų teroro bėgančius tautiečius.
Istorinė atmintis ir dėkingumas: Leidinys yra ir padėka organizacijai, kurios pastangų dėka dešimtims tūkstančių lietuvių buvo atvertas kelias į laisvą gyvenimą Amerikoje ir kituose kraštuose.
Stilius ir kam skirta
Leidinio stilius yra dokumentinis, informatyvus. Jame gausu oficialių dokumentų – laiškų, memorandumų, pranešimų – citatų, kurios pateikiamos tiek originalo (anglų) kalba, tiek išverstos į lietuvių kalbą. Tai suteikia leidiniui istorinį svorį ir patikimumą.
Šis darbas skirtas visiems, besidomintiems pokario Lietuvos išeivijos istorija, JAV lietuvių politine veikla ir lietuvių organizacijų vaidmeniu kovoje dėl tautos išlikimo. Tai ypač vertingas šaltinis istorikams ir tiems, kurie nori geriau suprasti, kokių pastangų dėka buvo išgelbėti tūkstančiai lietuvių likimų.

Skaityti daugiau: GELBĖJIMAS TREMTINIŲ IŠ MASKVOS LETENŲ

Išsami informacija: Peržiūros: 74

Paulius Rabikauskas

Vilnius 2002

Remiantis Pauliaus Rabikausko knyga „Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“, galima pateikti šią apžvalgą:
Tai fundamentalus ir autoritetingas istorinis veikalas, nuodugniai nagrinėjantis vienos svarbiausių Lietuvos švietimo ir kultūros institucijų – Vilniaus akademijos (vėliau tapusios Vilniaus universitetu) – įkūrimo ir veiklos istoriją jėzuitų ordino globoje. Autorius, pats būdamas jėzuitas ir Vatikano archyvuose dirbęs istorikas, pateikia išskirtinai gilų ir detaliais faktais paremtą pasakojimą, apimantį daugiau nei du šimtus metų – nuo 1579 m. iki 1773 m., kai jėzuitų ordinas buvo panaikintas.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Knyga chronologiškai veda skaitytoją per svarbiausius Vilniaus akademijos raidos etapus:
Įkūrimas ir pirmieji dešimtmečiai: P. Rabikauskas įtaigiai atskleidžia XVI a. antrosios pusės istorinį kontekstą – Reformacijos plitimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kontrreformacinį atsaką. Išsamiai aprašomas vyskupo Valerijono Protasevičiaus vaidmuo pakviečiant jėzuitus į Vilnių ir karaliaus Stepono Batoro privilegija, kuria kolegija buvo pakelta į akademijos ir universiteto rangą. Ši dalis pabrėžia, kad akademijos įkūrimas buvo ne tik švietimo, bet ir politinis bei ideologinis žingsnis, siekiant sustiprinti katalikybę regione.
„Aukso amžius“: Knygoje daug dėmesio skiriama XVII a., kai Vilniaus akademija tapo vienu svarbiausių mokslo ir kultūros centrų Rytų Europoje. Autorius detaliai nagrinėja akademijos struktūrą, dėstytus dalykus (nuo laisvųjų menų iki teologijos ir filosofijos), profesūros veiklą ir studentų gyvenimą. Ypač iškeliami tokie iškilūs akademijos auklėtiniai ir profesoriai kaip poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vadintas „sarmatų Horacijumi“, ir istorikas Albertas Kojalavičius-Vijūkas, padėjęs pagrindus Lietuvos istoriografijai. Taip pat pabrėžiama akademijos spaustuvės reikšmė knygų leidybai ir lietuvių raštijos raidai.
Išbandymų metai ir pabaiga: Autorius neaplenkia ir sudėtingų laikotarpių – XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija („Tvanas“), kurie nuniokojo kraštą ir smarkiai pakenkė akademijos veiklai. Paskutiniuose skyriuose analizuojamos jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m. priežastys ir pasekmės. Aprašoma, kaip akademijos turtas ir funkcijos buvo perduotos Edukacinei komisijai, taip užverčiant jėzuitų epochos puslapį Lietuvos švietimo istorijoje.
Autoriaus stilius ir indėlis
Paulius Rabikauskas rašo aiškiu, akademiniu, tačiau nevarginančiu stiliumi. Jo pasakojimas paremtas gausiais archyviniais šaltiniais, kas suteikia knygai ypatingo solidumo ir patikimumo. Autorius ne tik pateikia faktus, bet ir analizuoja procesus, atskleidžia asmenybių motyvus ir įvertina jėzuitų indėlį į Lietuvos kultūrą, mokslą ir net valstybingumo raidą. Tai ne sausas datų ir pavardžių sąvadas, o gyvas pasakojimas apie instituciją, kuri šimtmečiais formavo Lietuvos intelektualinį elitą.
Apibendrinimas
„Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“ yra vienas svarbiausių veikalų, skirtų Lietuvos švietimo ir kultūros istorijai. Tai išsami ir gili studija, atskleidžianti nepaprastai reikšmingą jėzuitų ordino vaidmenį, ugdant tautos protą ir dvasią. Knyga yra būtina perskaityti kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, Vilniaus universiteto ištakomis ir platesniu Europos kultūrinių bei religinių procesų kontekstu.

Skaityti daugiau: VILNIAUS AKADEMIJA IR LIETUVOS JĖZUITAI

Išsami informacija: Peržiūros: 71

BENVENUTAS RAMANAUSKAS, O.F.M.

Brooklyn, N.Y. 1976

Benvenuto Ramanausko „Broliai, pradėkim“: Pranciškoniškos Dvasios Kelrodis
Tėvo Benvenuto Ramanausko OFM 1976 metais išleista knyga „Broliai, pradėkim“ yra nuoširdus ir gilus rekolekcinio pobūdžio skaitinių rinkinys, skirtas dvasiniam atsinaujinimui ir pranciškoniškojo pašaukimo apmąstymui. Knygos pavadinimas, pasiskolintas iš paties šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžių, ištartų prieš mirtį, nurodo pagrindinę autoriaus intenciją – pakviesti skaitytoją, ypač vienuolius, nuolat atsinaujinti ir pradėti tarnystę Dievui iš naujo, nes „iki šiolei dar mažai tepadarėme“.
Struktūra ir Turinys
Knyga yra sudaryta iš 27 skyrių, kuriuos galima pavadinti dvasinėmis konferencijomis ar mąstymais. Kiekvienas skyrius skirtas atskirai temai, susijusiai su krikščioniškuoju ir vienuoliškuoju gyvenimu, tačiau viską jungia bendra pranciškoniška dvasia. Autorius paliečia pačias svarbiausias dvasinio gyvenimo sritis:
Vienuolinis Pašaukimas ir Rekolekcijos: Knyga pradedama giliu apmąstymu apie rekolekcijų prasmę. Pasitelkdamas garsaus pranciškono Augustino Gemelli pavyzdį, autorius pabrėžia būtinybę pasitraukti į tylą, kad būtų galima išgirsti Dievo balsą ir atnaujinti savo pasiryžimus.
Eucharistijos Paslaptis: Didelis dėmesys skiriamas Šv. Mišių aukai. Detaliai, su didele pagarba ir meile aiškinama kiekviena liturgijos dalis, atskleidžiant jos simbolinę ir dvasinę prasmę. Autorius pabrėžia Eucharistijos, kaip dvasinio gyvenimo centro, svarbą.
Trys Vienuoliniai Įžadai: Kiekvienam iš trijų pranciškoniškų įžadų – neturtui, skaistybei ir klusnumui – skirti atskiri skyriai. Remdamasis šv. Pranciškaus gyvenimu ir Šventuoju Raštu, B. Ramanauskas atskleidžia giluminę šių įžadų prasmę, kuri pranoksta vien formalų taisyklių laikymąsi. Neturtas – tai laisvė nuo materializmo, skaistybė – tyra širdis, o klusnumas – tobuliausia savęs auka Dievui.
Dorybių Ugdymas: Knygoje apmąstomos ir pamatinės krikščioniškos dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Taip pat iškeliamas nusižeminimas, kaip visų dorybių pagrindas, ir džiaugsmas, kaip tikro pranciškono bruožas.
Pranciškoniškasis Paveldas: Autorius su didele meile kalba apie pranciškonų ordiną, jo istoriją, šventuosius ir globėjus – Švč. Mergelę Mariją ir šv. Kazimierą, pabrėždamas lietuvių pranciškonų indėlį.
Stilius ir Dvasia
Benvenuto Ramanausko stilius yra paprastas, nuoširdus ir labai paveikus. Tai nėra sausas teologinis traktatas, o gyvas, iš širdies plaukiantis žodis. Autorius gausiai cituoja Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvus, pranciškonų šventuosius (ypač šv. Pranciškų, šv. Bonaventūrą, šv. Antaną Paduvietį) ir kitus dvasinius autoritetus. Kiekviename puslapyje jaučiama gili autoriaus meilė savo pašaukimui, ordinui ir Bažnyčiai.
Knyga dvelkia nuolankiu pranciškoniškumu. Ji ne moralizuoja, o kviečia, ne smerkia, o padrąsina. Pasakojimai apie šventųjų gyvenimus, istoriniai epizodai ir asmeniniai apmąstymai sukuria gyvą ir įkvepiantį pasakojimą.
Reikšmė
Nors knyga išleista 750-ųjų šv. Pranciškaus mirties metinių proga ir pirmiausia skirta pranciškonams, jos turinys yra universalus ir vertingas kiekvienam tikinčiajam. „Broliai, pradėkim“ yra puikus dvasinio skaitymo šaltinis, ypač tinkamas rekolekcijoms ar asmeniniams apmąstymams. Ji padeda iš naujo atrasti krikščioniškojo gyvenimo esmę, primena apie amžinąsias vertybes ir įkvepia siekti šventumo kasdienybėje. Tai knyga, į kurią, pasak autoriaus, „įdėta daug darbo ir širdies“, ir tai jaučiama kiekviename jos puslapyje.

Skaityti daugiau: BROLIAI, PRADĖKIM

Išsami informacija: Peržiūros: 91

GIUSEPPE RICCIOTTI

Londonas 1962

Giuseppe Ricciotti (1890–1964), italų kunigas, biblistas ir archeologas, savo monumentaliu veikalu „Kristaus gyvenimas“ (Vita di Gesù Cristo), pirmą kartą išleistu 1941 metais, sukūrė vieną iš XX amžiaus krikščioniškosios literatūros klasikų. Lietuvių skaitytojams šis veikalas, išverstas iš vėlesnės, paties autoriaus papildytos laidos, tapo prieinamas kaip patikimas ir išsamus šaltinis, siekiantis suderinti istorinį-kritinį metodą su gilia katalikiška tikėjimo tradicija. Tai nėra vien pamaldus pasakojimas ar sausa istorinė studija, bet nuoseklus ir argumentuotas bandymas atkurti Jėzaus iš Nazareto asmenį ir jo veiklą autentiškoje pirmojo amžiaus Palestinos aplinkoje.
Knygos stiprybė glūdi jos metodologijoje. Ricciotti, būdamas puikus orientalistas ir archeologas, Evangelijų tekstą nagrinėja ne kaip izoliuotą religinį dokumentą, o kaip istorinį šaltinį, kurį būtina interpretuoti pasitelkiant to meto politinį, socialinį ir religinį kontekstą. Autorius išsamiai supažindina skaitytoją su „Jėzaus pasauliu“: aptaria Romos imperijos valdymą, Erodo dinastijos peripetijas, įvairias žydų religines sroves (fariziejus, sadukiejus, esenus), kasdienes žmonių buities detales, geografines vietoves ir papročius. Šis platus fonas leidžia geriau suprasti Evangelijose aprašytų įvykių prasmę, Jėzaus palyginimų turinį ir jo konfliktų su ano meto religiniu elitu priežastis.
Ricciotti nevengia ir sudėtingų biblinės kritikos klausimų. Jis išsamiai nagrinėja Evangelijų sinoptinę problemą, aptaria šaltinių patikimumą, stebuklų istoriškumą ir Jėzaus savimonės klausimą. Tačiau, skirtingai nuo radikaliosios kritikos atstovų, jis daro išvadą, kad Evangelijos, nepaisant jų teologinio pobūdžio, yra patikimi istoriniai dokumentai, leidžiantys atkurti esminius Jėzaus gyvenimo ir mokymo bruožus. Jo požiūris yra apologetinis, tačiau tai – intelektualinė apologetika, kuri remiasi ne aklu tikėjimu, o istorine argumentacija, filologine analize ir archeologiniais duomenimis. Pavyzdžiui, aptardamas stebuklus, autorius pripažįsta jų antgamtinį pobūdį, tačiau kartu kruopščiai analizuoja kiekvieną atvejį, ieškodamas galimų natūralių paaiškinimų ir juos argumentuotai atmesdamas kaip nepakankamus.
Struktūriškai knyga padalyta į dvi pagrindines dalis. Pirmojoje, įvadinėje dalyje, pateikiamas platus istorinis kontekstas ir nagrinėjami kritiniai Evangelijų tyrimo klausimai. Antroji, pagrindinė dalis, yra nuoseklus Jėzaus gyvenimo atpasakojimas – nuo gimimo iki prisikėlimo ir Bažnyčios įkūrimo. Ricciotti pasakojimas yra gyvas, vaizdingas ir įtraukiantis. Jis ne tik perpasakoja Evangelijų siužetą, bet ir jį praturtina istoriniais komentarais, psichologinėmis įžvalgomis ir teologiniais apmąstymais. Autorius meistriškai jungia mokslinį kruopštumą su pasakotojo talentu, todėl knyga yra įdomi tiek specialistui, tiek ir plačiajai auditorijai.
„Kristaus gyvenimas“ – tai bandymas pamatyti Jėzų ne kaip mitologinę figūrą ar abstraktų teologijos objektą, bet kaip gyvą, istorinį asmenį, veikusį konkrečioje epochoje. Ricciotti atmeta tiek sentimentalų, tiek pernelyg sudaiktintą Jėzaus paveikslą. Jo Kristus yra dieviškas ir žmogiškas: gailestingas ir griežtas, mylintis ir reikalaujantis, kupinas ramybės, bet ir patiriantis dvasines kančias. Būtent šis gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp istorijos ir teologijos, tarp kritikos ir tikėjimo, ir yra didžiausia šio veikalo vertė.
Nors nuo knygos pirmojo leidimo praėjo daugiau nei aštuoniasdešimt metų ir biblistikos mokslas žengė toli į priekį, Giuseppe Ricciotti „Kristaus gyvenimas“ išlieka nepraradęs savo aktualumo. Tai klasikinis veikalas, liudijantis apie sėkmingą pastangą sujungti mokslą ir tikėjimą, ir tebėra vienas iš išsamiausių ir patikimiausių vadovų, norintiems giliau pažinti Jėzaus Kristaus asmenį ir jo epochą.

Skaityti daugiau: KRISTAUS GYVENIMAS

Išsami informacija: Peržiūros: 34

Viktoras Rimšelis MIC

KAUNAS 2005

Knyga „Tėvas Pijus“, kurią parašė Kun. dr. Viktoras Rimšelis, MIC, yra išsamus ir įtaigus pasakojimas apie vieno žymiausių XX amžiaus dvasininkų – Šventojo Pijaus iš Pietrelčinos (Francesco Forgione, 1887–1968), Kapucinų ordino kunigo ir stigmatiko, gyvenimą. Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas, išleistas Marijonų talkininkų centro leidyklos 2005 metais, atspindi didelį ir pastovų susidomėjimą šia asmenybe.

Tikslas ir turinys
Pagrindinis knygos tikslas – supažindinti skaitytoją su žmogumi, garsiu savo šventu gyvenimu ir nepaprastomis Dievo malonėmis. Autorius pateisina rašymą apie tokį dvasios herojų, teigdamas, kad jis yra „ypatingas ženklas, duotas Dievo mūsų laikams“, kviečiantis žmones labiau vertinti Kristaus kančią ir mirtį, o ne pasaulietiškus džiaugsmus.

Knyga yra struktūruota chronologiškai, nuosekliai pristatant pagrindinius Tėvo Pijaus gyvenimo etapus ir juos lydinčius antgamtinius įvykius:
Jaunystė ir Pašaukimas: Aprašoma Pranciškaus Forgionės, gimusio neturtingoje šeimoje Pietrelčinoje , vaikystė, jo ankstyvas pamaldumas, apsisprendimas tapti vienuoliu kunigu ir įstojimas į kapucinų naujokyną, kur jis gavo Pijaus vardą.

Kunigystė ir Kančios Kelias: Detaliai aprašomas jo įšventinimas 1910 m. ir ilgus metus trukęs sirgimas, per kurį jam teko gyventi už vienuolyno ribų tėviškėje. Ypatingas dėmesys skiriamas jo neįprastai ilgoms Šv. Mišioms, kurių metu jis, regis, išgyvendavo Kalvarijos dramą.

Stigmos ir Dvasinė Kova: Aprašomas skausmas, kurį jis patyrė 1915 m., ir 1918 m. rugsėjo 20 d. atsiradusios Kristaus kančios žaizdos – stigmos, kurios pavertė jį panašiu į kenčiantį Išganytojo Kūną. Nemažai vietos skirta ir nuolatinei kovai su piktosiomis dvasiomis, kurios jį bandė gąsdinti ir kankinti.

Malonės ir Stebuklai: Knygoje pasakojama apie Tėvo Pijaus dovanas, tokias kaip atsivertimų malonė, pranašavimo dovana ir ekstaktiniai persikėlimai (bilokacija). Pateikiama konkrečių liudijimų apie stebuklingus pagijimus ir didelių nusidėjėlių atsivertimus prie jo klausyklos.

Artimo meilės darbai ir Pabaiga: Aprašomas jo didžiausias artimo meilės projektas – „Angelų kalnas“ (ligoninė Casa Sollievo della Sofferenza), kuris tapo didžiausiu meilės paminklu, išėjusiu iš jo kenčiančios sielos. Priede, kurį parašė Kun. Vaclovas Aliulis, MIC, detaliai apžvelgiama jo beatifikacija (1999) ir kanonizacija (2002), pabrėžiant, kad jis tapo šventuoju po knygos pirmojo leidimo.

Stilistika ir patikimumas
Knyga, pasak antrojo leidimo įžangos, yra parašyta „labai gyvai ir vaizdžiai“ , perteikiant ano meto įvykių liudininkų balsus. Autorius pabrėžia, kad nors knygos medžiaga paimta iš Bažnyčios aprobuotų šaltinių, minimi nepaprasti įvykiai turi tik „žmogiškąjį patikimumą“, nes bažnytinė aprobata užtikrina tik tai, kad raštai neprieštarauja tikėjimo tiesoms ir dorai. Tai rodo autoriaus atsakingą požiūrį į mistinius įvykius.

Knygoje pabrėžiama Tėvo Pijaus klusnumo dorybė, kuri leido jam pakelti visus vargus, įtarinėjimus ir bažnytinės vyresnybės draudimus, susijusius su stigmų rodymu. Aprašomas jo kasdienis asketiškas gyvenimas – minimalus maistas, trumpas miegas – ir stebėtina dvasinė bei fizinė ištvermė, leidusi kasdien klausyti šimtų išpažinčių ir bendrauti su žmonėmis.

Skaityti daugiau: Tėvas Pijus

Išsami informacija: Peržiūros: 67

Roger iš Taizé

AION 1998

Ugnis, Kuri Dega Tamsoje: Brolio Roger Iš Taizé Knygos „Jo meilė – ugnis“ Apžvalga
Brolio Roger iš Taizé knyga „Jo meilė – ugnis“ yra dvasinių apmąstymų ir dienoraščio ištraukų rinkinys, atveriantis skaitytojui gilaus, asmeniško ir veiksmingo tikėjimo pasaulį. Tai nėra sisteminga teologinė studija, o veikiau poetiškas ir kontempliatyvus žvilgsnis į krikščioniško gyvenimo esmę, kuri, pasak autoriaus, yra paprasta, bet kartu ir radikali – tai atsakyti į Dievo meilę savo meile, pasitikėjimu ir konkrečiais veiksmais.
Kelionė į Širdies Ramybę
Knyga sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kuriuose persipina brolio Roger mintys ir asmeninio dienoraščio fragmentai iš jo kelionių po pasaulį. Ši struktūra leidžia skaitytojui ne tik susipažinti su autoriaus teologija, bet ir pamatyti, kaip ji gimsta iš realių susitikimų su kenčiančiais, ieškančiais ir tikinčiais žmonėmis.
Amžinoji Meilė ir Atleidimas: Knygos ašis – Dievo meilės, kuri yra „amžina“ ir „atleidžianti“, patirtis. Brolis Roger pabrėžia, kad Dievas niekada nesmerkia ir nekaltina, o nuolat, kaip Prisikėlęs Kristus Petrą, klausia: „Ar myli mane?“. Atsakas į šią meilę yra ne baimė, o pasitikėjimas, net ir tada, kai žmogų slegia abejonės ar kaltės jausmas. Atleidimas čia tampa ne tik Dievo dovana, bet ir žmogaus užduotimi – atleisti kitiems ir sau pačiam.
Kova ir Kontempliacija: Autorius atmeta dirbtinę priešpriešą tarp maldos ir veiksmo. Jam tai du neatsiejami to paties dvasinio gyvenimo aspektai. Kontempliacija – buvimas Dievo akivaizdoje tyloje ir maldoje – tampa versme, iš kurios gimsta jėga kovoti už taiką, teisingumą ir susitaikinimą pasaulyje. Malda nėra pabėgimas nuo pasaulio, o pasirengimas jame veikti.
Bažnyčia kaip Bendrystės Paslaptis: Brolis Roger kalba apie Bažnyčią ne kaip apie sustabarėjusią instituciją, o kaip apie gyvą „bendrystės parabolę“, Kristaus Kūną. Didžiausias skausmas jam – krikščionių susiskaldymas, kuris trukdo pasauliui patikėti Evangelija. Jis kviečia ne laukti oficialių susitarimų, o pradėti nuo asmeninio susitaikinimo savyje, priimant kitų konfesijų dvasinius turtus.
Pasitikėjimo Raugas: Knyga persmelkta vilties. Net ir matydamas pasaulio kančią – skurdą Kalkutoje, apartheido žaizdas Pietų Afrikoje ar dvasines dykumas Vakaruose – brolis Roger tiki, kad kiekvienas žmogus, atsiliepęs į Dievo kvietimą, gali tapti „pasitikėjimo raugu žmonijos šeimoje“. Paprastumas, dalijimasis ir ištikimybė mažuose dalykuose tampa keliu į didelius pokyčius.
Poetiška ir Įkvepianti Kalba
Brolio Roger stilius yra paprastas, bet labai poetiškas ir gilus. Jis vengia sudėtingų teologinių sąvokų, o kalba vaizdiniais, simboliais ir asmenine patirtimi. Jo mintys – trumpos, lakoniškos, kviečiančios ne tiek analizuoti, kiek mąstyti ir melstis. Dienoraščio ištraukos suteikia knygai autentiškumo ir artumo jausmą.
Išvados
„Jo meilė – ugnis“ yra knyga, kuri ramina ir kartu meta iššūkį. Ji ramina, nes primena apie besąlygišką ir atleidžiančią Dievo meilę. Ji meta iššūkį, nes kviečia gyventi radikaliai pagal Evangeliją – pasitikėti, atleisti, dalytis ir tapti taikos kūrėjais. Tai puikus dvasinis vadovas kiekvienam, ieškančiam ne taisyklių, o gyvo santykio su Kristumi, ir norinčiam suprasti, kaip asmeninis tikėjimas gali perkeisti pasaulį. Tai knyga, kuri įžiebia viltį ir primena, kad net gūdžiausią naktį Dievo meilė yra ugnis, kuri niekada negęsta.

Skaityti daugiau: Jo meilė - ugnis

Išsami informacija: Peržiūros: 76

ANTANAS RUBŠYS

Worcester 1990

Kvietimas į asmeninį susitikimą: Antano Rubšio knygos „Ateikite ir pamatykite“ apžvalga
Kunigo ir profesoriaus Antano Rubšio knyga „Ateikite ir pamatykite“ (1990 m.) yra gilus teologinis ir egzistencinis kvietimas skaitytojui leistis į asmeninę kelionę link Dievo pažinimo. Knygos pavadinimas, paimtas iš Jono evangelijos (Jn 1, 39), kur Jėzus kviečia pirmuosius mokinius, nurodo pagrindinę autoriaus mintį: tikėjimas nėra sausų dogmų rinkinys, o gyvas, asmeniškas susitikimas su Dievu, kuris save apreiškia istorijoje ir Šventajame Rašte.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas sudarytas iš kelių teminių skyrių, kuriuose autorius, remdamasis modernia bibline egzegeze ir teologine mintimi, nuosekliai atskleidžia krikščioniškojo Apreiškimo esmę.
Dievas istorijoje ir Šventasis Raštas: A. Rubšys pabrėžia, kad krikščionybė yra istorinė religija. Dievas nėra abstrakti idėja, o veikėjas, kuris įsijungia į žmonijos istoriją, kalbina žmogų per įvykius. Šventasis Raštas yra šio Dievo veikimo liudijimas – „Dievo žodis, išreikštas žmonių žodžiais“. Autorius paaiškina, kaip Bažnyčia supranta Rašto įkvėpimą, apreiškimą ir kanoniškumą.
Dievo vardas „Aš Esu“: Gilinamasi į Senojo Testamento Dievo sampratą. Vardas „Aš Esu“ (Jahvė) atskleidžia Dievą kaip nuolat esantį, veikiantį ir ištikimą savo Sandorai. Tai ne statiškas filosofų Dievas, o gyvas ir asmeniškas Gelbėtojas.
Kristus – Sutaikinimo centras: Ši dalis skirta Naujojo Testamento šerdžiai – Jėzui Kristui. Autorius nagrinėja istorinį Jėzaus asmenį ir Jo dieviškumo slėpinį per apaštalo Pauliaus mokymą bei Jono evangelijos prizmę. Kristus pristatomas kaip tas, kuriame Dievas sutaikino pasaulį su savimi.
Įsikūnijimas ir Prisikėlimas: Detaliai apmąstomos dvi esminės krikščionių tikėjimo paslaptys. Kalėdos – tai „istorijos raktas“, kai Dievas tampa žmogumi, o Velykos – „nežemiškas proveržis žemėje“, kai Kristaus prisikėlimu nugalima mirtis ir atveriama amžinojo gyvenimo viltis.
Bažnyčia ir Šventojo Rašto tyrinėjimas: Paskutiniuose skyriuose pateikiami svarbiausi XX a. Bažnyčios dokumentai (popiežiaus Pijaus XII enciklika, II Vatikano Susirinkimo konstitucija), kurie aptaria moksliškai-kritiško Šventojo Rašto tyrinėjimo metodus. Taip parodoma, kad tikėjimas ir mokslas gali ir turi derėti tarpusavyje, siekiant gilesnio Dievo žodžio supratimo.
Kam skirta ši knyga?
„Ateikite ir pamatykite“ yra intelektualiai turtingas ir dvasiškai gilus veikalas, skirtas mąstančiam skaitytojui, kuris:
Nori pagilinti savo tikėjimo supratimą, remdamasis šiuolaikine teologija ir biblistika.
Ieško atsakymų į pamatinius klausimus apie Dievą, žmogaus egzistencijos prasmę ir istorijos tikslą.
Sieka suderinti savo tikėjimą su kritiniu mąstymu ir mokslo pasiekimais.
Knyga parašyta aiškia, tačiau intelektualia kalba, todėl ji yra vertingas šaltinis tiek teologijos studentams, tiek kunigams, tiek ir visiems pasauliečiams, norintiems augti tikėjime.
Apibendrinimas
Antano Rubšio knyga yra klasikinis teologinės minties pavyzdys, kviečiantis skaitytoją ne aklai priimti dogmas, o leistis į atradimų kelionę. Tai raginimas asmeniškai „ateiti ir pamatyti“ – per istoriją, per Šventąjį Raštą ir per asmeninę patirtį atrasti gyvąjį Dievą, kuris Jėzuje Kristuje tapo mūsų gyvenimo Keliu, Tiesa ir Gyvenimu.

Skaityti daugiau: ATEIKITE IR PAMATYKITE

Išsami informacija: Peržiūros: 102

SAJAUSKAS S. ir J.

MARIJAMPOLĖ, 2003

Knygos „Nenugalėtieji“ Apžvalga: Bažnyčios Pasipriešinimo Istorija Autografų Šviesoje
Stanislovo ir Justino Sajauskų sudarytas katalogas „Nenugalėtieji“ yra unikalus leidinys, skirtas autografų parodai, kuri įamžino 50-ąsias paskutinės masinės Sibiro tremties metines. Ši paroda ir ją lydintis katalogas atveria platų ir skausmingą Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir jos dvasininkų persekiojimo bei pasipriešinimo istorijos puslapį, apimantį laikotarpį nuo XIX amžiaus carinės Rusijos priespaudos iki pat sovietinės okupacijos pabaigos.
Leidinio Struktūra ir Turinys
Knyga yra logiškai padalinta į kelias dalis, nuosekliai atskleidžiančias skirtingus istorinius etapus. Pratarmėje pabrėžiama, kad birželio 14-oji yra skaudi diena, primenanti masinius trėmimus ir lietuvių tautos genocido pradžią, ypač nukreiptą prieš dvasininkiją.
Pagrindinės knygos dalys:
Lietuvos Katalikų Bažnyčia Carinės Rusijos Valdžioje: Šioje dalyje pristatoma kova su rusifikacija ir spaudos draudimu. Ypatingas dėmesys skiriamas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vaidmeniui organizuojant knygnešystę kaip atsaką į kultūrinį genocidą. Taip pat aprašomos represijos prieš bažnyčias, tokios kaip Kražių skerdynės , ir draudimai rinkti aukas bažnyčios reikmėms.
Sovietinė Okupacija – Fizinis ir Dvasinis Teroras: Ši dalis atskleidžia brutalų sovietų režimo elgesį su dvasininkais ir tikinčiaisiais. Pirmosios okupacijos metais buvo nutrauktas konkordatas su Vatikanu, uždarytos kunigų seminarijos ir vienuolynai. Kataloge minimos tokios aukos kaip Budavonės miške nukankinti kunigai ir partizanų kapelionai. Taip pat aprašomas pasipriešinimas – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidyba , pogrindinės kunigų seminarijos veikla ir Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto įkūrimas.
Pabėgėliai, Ištremtieji ir Negrįžusieji: Šiame skyriuje pagerbiami dvasininkai, kurie, bėgdami nuo sovietų represijų, pasitraukė į Vakarus, tačiau ir ten tęsė kovą už Lietuvos laisvę ir Bažnyčios teises.
Išskirtinės Asmenybės
Kataloge pristatoma daugybė iškilių asmenybių, kurių autografai, laiškai, nuotraukos ir dokumentai tampa gyvais istorijos liudijimais. Tarp jų:
Motiejus Valančius (1801–1875): Žemaičių vyskupas, blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės organizatorius.
Antanas Baranauskas (1835–1902): Seinų vyskupas, poetas, gynęs Bažnyčios teises ir priešinęsis rusinimui.
Palaimintasis Jurgis Matulaitis (1871–1927): Vilniaus vyskupas, Marijonų vienuolijos atgaivintojas.
Teofilius Matulionis (1873–1962): Arkivyskupas, tikėjimo kankinys, tris kartus kalintas sovietų lageriuose.
Vincentas Sladkevičius (1920–2000): Kardinolas, slapta konsekruotas vyskupu ir ilgus metus sovietų valdžios persekiotas.
Sigitas Tamkevičius (g. 1938 m.): Kauno arkivyskupas, ilgametis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius, sovietinių lagerių kalinys.
Juozas Zdebskis (1929–1986): Kunigas, vienas iš pogrindinės kunigų seminarijos įkūrėjų, persekiotas KGB ir žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis.
Apibendrinimas
„Nenugalėtieji“ yra daugiau nei parodos katalogas. Tai – kruopščiai surinktas ir jautriai pateiktas istorinis dokumentas, liudijantis apie beveik du šimtus metų trukusį Katalikų Bažnyčios persekiojimą ir nepalaužiamą jos dvasią. Autentiški autografai, laiškų fragmentai, nuotraukos iš lagerių ir oficialūs represinių struktūrų dokumentai sukuria stiprų emocinį poveikį ir leidžia skaitytojui prisiliesti prie tų laikų realybės. Knyga yra vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos istorija, Bažnyčios vaidmeniu pasipriešinimo judėjimuose ir žmogaus dvasios tvirtybe tironijos akivaizdoje.

Skaityti daugiau: NENUGALĖTIEJI

Išsami informacija: Peržiūros: 86

ANTANAS SALYS

ROMA 1979

Knygos apžvalga: Antano Salio „Rinktiniai Raštai I: Bendrinė kalba“

Šis leidinys – tai pirmasis tomas iškilaus lietuvių kalbininko, profesoriaus Antano Salio (1902–1972) rinktinių raštų serijos, kurią išleido Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija (L.K.M.A.) Romoje 1979 metais. Knygą, pavadintą „Bendrinė kalba“, spaudai parengė ir išsamia įžanga bei bibliografija papildė kitas žymus kalbininkas, prof. Petras Jonikas. Šis veikalas yra fundamentalus darbas, apimantis svarbiausius A. Salio straipsnius ir studijas, skirtas lietuvių bendrinės kalbos klausimams.

Turinys ir struktūra

Pirmasis tomas yra suskirstytas į aštuonis logiškus skyrius, kurie atspindi platų ir gilų autoriaus domėjimąsi visomis bendrinės kalbos sritimis. Knygoje nuosekliai nagrinėjama lietuvių kalbos raida, norminimo problemos ir praktiniai kalbos kultūros aspektai.

Bendrinės kalbos klausimai: Šiame skyriuje aptariami bendrinės kalbos pagrindai, jos santykis su tarmėmis ir rašomosios kalbos raida.
Iš lietuvių kalbos istorijos: Pateikiamos studijos apie atskirų lietuvių kalbos reiškinių istorinę raidą.
Iš lietuvių leksikologijos: Nagrinėjami žodyno klausimai, skolinių ir naujadarų problematika.
Iš lietuvių fonetikos: Analizuojami lietuvių kalbos garsyno, kirčiavimo ir priegaidžių ypatumai.
Iš lietuvių morfologijos: Gilinamasi į linksniavimo ir asmenavimo sistemų subtilybes.
Iš lietuvių sintaksės: Aptariami sakinio sandaros, linksnių vartojimo ir prielinksnių konstrukcijų klausimai.
Iš lietuvių kalbos kultūros: Pateikiami praktiniai patarimai ir įžvalgos taisyklingos kalbos vartojimo klausimais.
Recenzijos: Spausdinamos A. Salio rašytos kitų kalbininkų darbų apžvalgos, kurios atskleidžia jo kritinį mąstymą ir platų akiratį.

Reikšmė

Antano Salio „Rinktiniai Raštai“ yra vienas svariausių XX a. lietuvių kalbotyros veikalų. Pirmasis tomas, skirtas bendrinei kalbai, yra neįkainojamas šaltinis kiekvienam, kas domisi taisyklinga, normine lietuvių kalba. A. Salio darbai pasižymi ne tik moksliniu gilumu, bet ir aiškiu, logišku minčių dėstymu bei gyva meile gimtajai kalbai. Ši knyga yra būtina ne tik kalbininkams, bet ir mokytojams, redaktoriams, studentams ir visiems, kuriems rūpi lietuvių kalbos grynumas ir taisyklingumas. Tai klasikinis veikalas, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien.

Skaityti daugiau: ANTANAS SALYS RAŠTAI I BENDRINĖ KALBA

Išsami informacija: Peržiūros: 65

Wilhelm Schamoni

KAUNAS 1995

Pavyzdžiai, Kurie Įkvepia: Wilhelmo Schamoni Knygos „Jauni ir šventi“ Apžvalga
Wilhelmo Schamoni knyga „Jauni ir šventi“ – tai įkvepiantis rinkinys trumpų biografijų, pasakojančių apie jaunus žmones, kurie savo gyvenimu paliudijo gilų tikėjimą ir pasiekė šventumo aukštumų. Tai nėra išsamios istorinės studijos, o veikiau koncentruoti, paveikūs portretai, skirti įkvėpti skaitytoją, ypač jaunimą, ir parodyti, kad šventumas nėra nepasiekiamas idealas, o gyvas ir realus kelias, atviras kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus ar gyvenimo aplinkybių.
Šventumo Mozaika
Knygos struktūra yra paprasta ir patraukli. Autorius pateikia visą galeriją šventųjų, palaimintųjų ir garbingųjų Dievo tarnų, kurių gyvenimai aprėpia kelis šimtmečius – nuo XVI a. iki pat XX a. vidurio. Kiekvienam asmeniui skirtas trumpas, vieno ar dviejų puslapių aprašymas, dažnai papildytas portretu. Šis formatas leidžia greitai susipažinti su daugybe skirtingų asmenybių ir jų dvasinių kelių.
Skaitytojas čia sutiks ir gerai žinomus jaunimo globėjus, tokius kaip šv. Aloyzas Gonzaga ir šv. Stanislovas Kostka, kurie atsisakė kilmingo gyvenimo dėl tarnystės Dieve, ir mažiau girdėtus, bet ne mažiau įkvepiančius pavyzdžius. Tarp jų – drąsioji skaistybės kankinė šv. Marija Goreti, savo žudikui atleidusi mirties patale; misionierius šv. Petras Šanelis, paaukojęs gyvybę tolimoje Okeanijos saloje; ar XX a. kankinys Karlas Leisneris, kunigu įšventintas Dachau koncentracijos stovykloje.
Knygoje vaizduojamas šventumas yra įvairiapusis: nuo mistinių patirčių, kurias išgyveno šv. Gema Galgani ar Švč. Trejybės Elzbieta, iki praktiškos, veiklios meilės, kuria pasižymėjo didysis jaunimo auklėtojas šv. Jonas Boskas ar socialinio teisingumo pradininkas Fridrichas Ozanamas.
Pagrindinė Žinia: Šventumas Yra Kiekvienam
Visas šias skirtingas istorijas jungia viena pagrindinė mintis, kurią autorius iškelia pratarmėje: šventumas padeda jauno žmogaus lūkesčiams išsipildyti. Knyga nuosekliai griauna mitą, kad šventumas – tai tik išrinktųjų, senyvų ar nuo pasaulio atsiskyrusių žmonių kelias. Priešingai, W. Schamoni rodo, kad jaunatviškas maksimalizmas, idealizmas ir tyra širdis gali tapti pačiu tiesiausiu keliu pas Dievą.
Dauguma knygos herojų susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir šiuolaikinis jaunimas: vidinėmis kovomis, tėvų nesupratimu, abejonėmis dėl pašaukimo, ligomis ir neteisingais kaltinimais. Tačiau juos visus vienija vienas dalykas – besąlygiškas pasitikėjimas Dievu ir troškimas atsiliepti į Jo meilę meile. Jų gyvenimai tampa liudijimu, kad didžiausia laimė yra ne savęs realizavimas pasaulio akimis, o visiškas savęs atidavimas Dievui.
Išvados
„Jauni ir šventi“ yra puikus dvasinės literatūros pavyzdys, gebantis trumpai ir paveikiai prabilti į skaitytojo širdį. Tai tarsi dvasinis vitaminų rinkinys, kurio kiekviena „kapsulė“ – atskiro šventojo istorija – suteikia įkvėpimo, drąsos ir primena apie amžinąsias vertybes. Dėl savo fragmentiškos struktūros knyga puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymui. Tai vertingas kelrodis kiekvienam jaunam žmogui, ieškančiam prasmės ir tikrų gyvenimo pavyzdžių, bei puikus priminimas visiems, kad kelias į šventumą prasideda nuo paprasto, bet tvirto „taip“ Dievui savo kasdienybėje.

Skaityti daugiau: JAUNI ir ŠVENTI

Išsami informacija: Peržiūros: 62

Christoph von Schmid

ALYTUS 1991

Knygos „Šimtas apsakymėlių“ apžvalga
Autorius: Christoph von Schmid
Vertėjas: K. Jokantas
Leidėjas: Alytaus II parapijos religinės bendruomenės leidinys (1990 m., trečias pataisytas leidimas)
Bendras įspūdis
„Šimtas apsakymėlių“ – tai vokiečių vaikų ir jaunimo rašytojo Christoph von Schmid trumpų, pamokančių istorijų rinkinys. Ši knyga, išversta K. Jokanto, yra klasikinis krikščioniškosios pedagogikos pavyzdys, kuriuo siekiama jaunąjį skaitytoją ugdyti dorybių ir moralės dvasia. 1990 m. leidimas Lietuvoje atspindi atgimimo laikotarpio poreikį grįžti prie tradicinių, religinėmis vertybėmis grįstų tekstų.
Struktūra ir turinys
Knygą sudaro lygiai šimtas trumpų pasakojimų, kurių kiekvienas turi aiškų siužetą ir baigiasi nedviprasmiška morale. Apsakymėliai yra paprasti, lengvai suprantami, o jų veikėjai – dažniausiai vaikai, amatininkai, valstiečiai ar kilmingieji – susiduria su kasdienėmis situacijomis, kuriose išbandomas jų sąžiningumas, darbštumas, tikėjimas ir gerumas.
Pavyzdžiui:
„Auksinė tabokinė“ pasakoja apie jauną karininką, kuris, neteisingai apkaltintas vagyste, išlieka orus ir galiausiai jo dorumas bei pasiaukojimas tėvams yra atlyginamas.
„Septynios lazdos“ – tai klasikinė istorija apie tėvą, kuris, norėdamas pamokyti savo besivaidijančius sūnus, paprastu pavyzdžiu parodo vienybės jėgą.
„Mažiausioji bandelė“ moko kuklumo ir pasitenkinimo tuo, ką turi. Mergaitė Pranelė, nesistumdydama su kitais vaikais, paima mažiausią bandelę, kurioje randa paslėptą atlygį.
„Vaiduoklis“ – tai istorija apie vagį, kurį persekioja jo paties šešėlis, iliustruojanti posakį, kad „kas nusidėjo, pabūgs ir vėjo“.
Pagrindinės temos ir vertybės
Visus apsakymus vienija bendros temos ir vertybės, kurias siekiama įdiegti skaitytojui. Kaip teigiama ir knygos prakalboje, šiais pasakojimais skatinamos tokios dorybės kaip:
Sąžiningumas ir teisingumas: Daugybė istorijų pabrėžia, kad melas ir apgaulė anksčiau ar vėliau išaiškėja, o tiesa visada nugali.
Darbštumas: Knygoje nuolat pabrėžiama, kad tik sunkiu darbu galima pasiekti gerovės, o tinginystė veda į skurdą ir nelaimes.
Kuklumas ir nuolankumas: Veikėjai, kurie yra kuklūs ir nesipuikuoja, dažnai sulaukia atlygio, o išdidūs ir godūs – pamokomi.
Tikėjimas ir Dievo apvaizda: Daugelyje istorijų pabrėžiama, kad Dievas viską mato, globoja gerus žmones ir baudžia piktadarius. Netikėti išsigelbėjimai ar atsitiktinumai dažnai pateikiami kaip Dievo valios išraiška.
Gerumas ir atjauta: Skatinama padėti vargšams, dalytis su artimu ir būti gailestingiems ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams.
Stilius ir kalba
Christoph von Schmid stilius yra paprastas, bet vaizdingas, pritaikytas jaunųjų skaitytojų suvokimui. K. Jokanto vertimas išlaiko originalo dvasią, kalba yra sklandi ir natūrali. Pasakojimai trumpi, todėl neprailgsta ir išlaiko skaitytojo dėmesį. Kiekviena istorija veikia kaip nedidelė, lengvai įsimenama pamoka.
Išvada
„Šimtas apsakymėlių“ yra vertingas klasikinės vaikų literatūros kūrinys, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien. Nors šiuolaikiniam skaitytojui kai kurios istorijos gali pasirodyti pernelyg tiesmukai pamokančios, jose propaguojamos universalios vertybės – sąžiningumas, darbštumas, pagarba ir atjauta – yra amžinos. Tai puiki knyga, tinkama skaityti kartu su vaikais, diskutuoti apie gėrio ir blogio sampratą bei ugdyti tvirtą moralinį pamatą.

Skaityti daugiau: ŠIMTAS APSAKYMĖLIŲ

Išsami informacija: Peržiūros: 76

Christoph von Schmid

Los Angeles, 1979

Kelionė į anapus: Jono Burkaus knygos „Arti tikslo“ apžvalga
Kunigo Jono Burkaus knyga „Arti tikslo“ (1979 m.) yra išsamus ir paguodžiantis gidas po vieną paslaptingiausių krikščioniškosios eschatologijos temų – skaistyklą. Autorius, remdamasis Šventuoju Raštu, Bažnyčios mokymu, teologų įžvalgomis ir gausiais šventųjų bei mistikų liudijimais, skaitytojui atveria anapusinio pasaulio slėpinius, kuriuose Dievo teisingumas persipina su Jo begaliniu gailestingumu. Tai veikalas, skirtas ne gąsdinti, o suteikti viltį ir praktinių dvasinio gyvenimo gairių.
Knygos struktūra ir esmė
Knyga yra suskirstyta į logiškas temas, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo pamatinių teologinių sąvokų iki praktinių patarimų.
Teologinis pagrindas: Pradžioje autorius išaiškina Kristaus Mistinio Kūno ir Šventųjų bendravimo sampratas. Tai yra esminis atspirties taškas norint suprasti, kodėl gyvieji gali padėti mirusiems ir kodėl mirusieji gali užtarti gyvuosius. Paaiškinama, kas yra asmeninis teismas po mirties ir kodėl skaistykla yra būtina Dievo gailestingumo apraiška.
Skaistyklos prigimtis: J. Burkus detaliai nagrinėja, kas yra skaistykla, kokie jos kentėjimai (laikinas Dievo neregėjimas ir jaučiamieji kentėjimai) ir kokia jų trukmė. Remdamasis šventųjų regėjimais, jis aprašo skirtingas skaistyklos „padalas“ ar „sritis“, priklausančias nuo vėlės kalčių.
Pagalba kenčiančioms vėlėms: Tai pati praktiškiausia ir plačiausia knygos dalis. Autorius išsamiai aptaria būdus, kuriais galime padėti skaistykloje esantiems:
Šv. Mišių auka: Pabrėžiama kaip pati galingiausia priemonė.
Malda: Ypač rožinis ir Kryžiaus kelias.
Atlaidai, išmaldos, pasninkas ir kiti gailestingumo darbai.
Kaip išvengti skaistyklos: Paskutiniuose skyriuose pateikiami konkretūs patarimai, kaip gyventi, kad po mirties būtų galima keliauti tiesiai į dangų. Akcentuojamas nuolatinis atsivertimas, pamaldumas Mergelei Marijai (ypač Škaplieriaus nešiojimas), dažnas sakramentų priėmimas ir herojiški artimo meilės aktai.
Kam skirta ši knyga?
„Arti tikslo“ yra universali knyga, naudinga kiekvienam tikinčiajam, nepriklausomai nuo jo dvasinio brandumo lygio.
Ieškantiems paguodos: Tiems, kurie gedi artimųjų, knyga suteikia vilties ir konkrečių būdų, kaip palaikyti dvasinį ryšį su išėjusiaisiais ir jiems padėti.
Siekiantiems dvasinio augimo: Knyga skatina giliau apmąstyti savo gyvenimą, nuodėmių pasekmes ir amžinybės perspektyvą. Ji motyvuoja gyventi sąmoningiau ir atsakingiau.
Besidomintiems teologija: Nors parašyta populiariai ir suprantamai, knyga yra teologiškai turtinga, pateikianti platų istorinių ir mistinių šaltinių spektrą.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Arti tikslo“ yra klasikinis katalikiškos dvasingumo literatūros pavyzdys, kuris nepraranda savo aktualumo. Tai ne tik teologinis traktatas apie pomirtinį gyvenimą, bet ir praktinis vadovas, kaip gyventi krikščionišką meilę čia ir dabar. Knyga primena, kad mirtis nėra pabaiga, o Šventųjų bendravimas peržengia laiko ir erdvės ribas, sujungdamas kovojančią, kenčiančią ir triumfuojančią Bažnyčią į vieną didelę Dievo šeimą. Tai paveikus ir šviesus kvietimas rimtai žiūrėti į savo išganymą ir nepamiršti tų, kurie jau yra arti galutinio tikslo.

Skaityti daugiau: ARTI TIKSLO

Išsami informacija: Peržiūros: 67

MARTINAS J. SCOTT, S. J.

KAUNAS 1925

Gynybinė Siena Tikinčiajam: Martino J. Scotto „Dievo ranka Bažnyčioje“
Jėzuito Martino J. Scotto knyga „Dievo ranka Bažnyčioje“, subtituluota „Visiems suprantamos teologijos žinios“, yra klasikinis katalikiškos apologetikos veikalas. Tai nėra sausas akademinis traktatas, o gyvas, tiesmukas ir praktiškas gidas, skirtas eiliniam tikinčiajam, norinčiam ne tik giliau suprasti savo tikėjimą, bet ir gebėti jį apginti nuo paplitusių priekaištų ir klaidingų interpretacijų. Autorius imasi nelengvos užduoties – paaiškinti sudėtingiausias dogmas ir praktikas paprasta, įtikinama kalba, nuolat pabrėždamas dieviškąją Bažnyčios prigimtį.
Nuo Stebuklų iki Kryžiaus Prasmės
Knyga yra sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų katalikų tikėjimo aspektą, dažnai tampantį kritikos objektu. Autorius metodiškai griauna populiarius mitus ir atsako į nepatogius klausimus.
Tikėjimo Pamatai: Knygos pradžioje M. J. Scottas tvirtai įtvirtina pamatinius principus – stebuklų realumą, apreiškimo būtinybę ir dogmų svarbą. Jis argumentuoja, kad be stebuklų krikščionybė neturėtų pagrindo, o dogma nėra tuščias abstraktus teiginys, bet esminis principas, kaip valstybės konstitucija, saugantis tiesos vientisumą.
Dažnai Puolamos Tiesos: Didelė knygos dalis skirta specifinėms katalikų doktrinoms, kurios neretai sukelia nesusipratimų: Nekaltajam Prasidėjimui, atlaidams, skaistyklai, šventųjų garbinimui, Mišių aukai. Kiekvieną temą autorius aiškina pasitelkdamas logiką ir analogijas iš kasdienio gyvenimo. Pavyzdžiui, šventųjų garbinimą jis lygina su pagarba tautos didvyriams – gerbdami juos, mes gerbiame pačią tėvynę, kuriai jie tarnavo. Taip pat, gerbdami šventuosius, mes gerbiame Dievą, kurio malonė juose veikė.
Bažnyčia – Dievo Kūrinys: Pagrindinė knygos ašis – mintis, kad pati Katalikų Bažnyčia yra didžiausias stebuklas. Jos pastovumas per du tūkstantmečius, jos neklaidingumas tikėjimo ir moralės klausimais bei jos tobula organizacija, anot autoriaus, yra tiesioginis įrodymas, kad tai ne žmogiškas, o dieviškas kūrinys. Kaip gamtos dėsniuose matome Kūrėjo išmintį, taip ir Bažnyčios struktūroje bei gyvybingume regime „Dievo ranką“.
Moralė ir Gyvenimas: M. J. Scottas taip pat paliečia praktinius krikščioniško gyvenimo aspektus. Jis griežtai teigia, kad tikra dorovė be religijos yra neįmanoma, nes tik Dievas suteikia jai tvirtą pamatą ir galutinę prasmę. Kentėjimas, aiškinamas per Kryžiaus paslaptį, įgauna atperkamąją vertę, o pašaukimas – tiek į kunigystę, tiek į šeimą – tampa tarnyste Dievo karalystei.
Tvirta Gynyba, Tiesi Kalba
M. J. Scotto stilius yra tiesus, aiškus ir polemiškas. Jis nevengia aštrių palyginimų ir tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, numatydamas jo abejones ir priekaištus. Knyga parašyta ne tam, kad įtiktų kritikams, o tam, kad sustiprintų tikinčiuosius. Joje nėra sudėtingų teologinių terminų – viskas išdėstyta taip, kad būtų suprantama kiekvienam, nepriklausomai nuo išsilavinimo. Tai klasikinės apologetikos pavyzdys, kurio tikslas – ne dialogas, o tvirtas ir užtikrintas tiesos skelbimas.
Išvados
„Dievo ranka Bažnyčioje“ yra vertingas ir laiko patikrintas veikalas, skirtas kiekvienam katalikui, norinčiam tvirčiau jaustis savo tikėjime. Nors knygos tonas, būdingas XX a. pradžiai, gali pasirodyti bekompromisis, jos loginiai argumentai ir paprasti paaiškinimai neprarado savo aktualumo. Tai puikus įrankis, padedantis suprasti, kad katalikų tikėjimas nėra aklų įsitikinimų rinkinys, o logiška, nuosekli ir gyvenimą įprasminanti sistema, atlaikiusi visas istorijos audras būtent todėl, kad ją veda ir saugo paties Dievo ranka.

Skaityti daugiau: DIEVO RANKA BAŽNYČIOJE

Išsami informacija: Peržiūros: 113

Šilų Jonukas

KAUNAS 1927

Ši 1927 metais Kaune išleista knyga, parašyta slapyvardžiu Šilų Jonukas, yra Tėvų Jėzuitų leidinys, skirtas katalikų apologetikai. Knyga turi bažnytinės valdžios pritarimą, įskaitant Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko „Imprimatur".
Knygos apžvalga
Tikslas ir struktūra
Knygos autorius pratarmėje nurodo pagrindinį tikslą – suteikti tikinčiajam argumentų, kuriais būtų galima atsakyti į dažnai girdimus priekaištus prieš tikėjimą ir Bažnyčią. Taip pat viliamasi, kad ir tie, kurie tuos priekaištus kartoja, „paskaitę atsakymus, gali imtis rimčiau dalykus svarstyti“.
Veikalas yra suskirstytas į trumpus skyrelius, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų priekaištą. Temos išdėstytos tam tikra tvarka: pradedama nuo klausimų apie žmogaus prigimtį, pereinama prie bendrų priekaištų tikėjimui, vėliau – katalikų tikėjimui ir Bažnyčiai, o pabaigoje aptariamas praktinis tikėjimo gyvenimas. Autorius rėmėsi kitų rašytojų, tokių kaip Nilkes, S. J. ir Brors, S. J., darbais.
Nagrinėjamos temos ir argumentavimo stilius
Knygoje pateikiami atsakymai į platų spektrą klausimų, kurie ir šiandien išlieka aktualūs. Tarp jų:
Žmogaus prigimtis: Aptariamas skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio, pabrėžiant žmogaus protą, dvasią, kalbą ir sąmonę. Taip pat diskutuojama apie sielos (knygoje minima ir kaip „dūšia“) egzistavimą.
Tikėjimas ir mokslas: Atsakoma į teiginius, esą mokslas paneigia Dievo buvimą. Argumentuojama, kad daugybė garsių mokslininkų (Kopernikas, Niutonas, Amperas ir kiti) buvo tikintys. Taip pat kritikuojamas materialistinis požiūris, kad realu yra tik tai, ką galima pamatyti.
Dievo buvimas ir blogis: Analizuojamas karo ir kančios klausimas. Teigiama, kad karas, nors ir blogybė, kyla dėl piktavališko žmogaus laisvos valios panaudojimo, o ne dėl Dievo kaltės. Gynimosi karas laikomas leistinu.
Katalikybės gynyba: Atsakoma į priekaištus, kad katalikybė yra „svetima“ lietuviams , „pasenę prietarai“ ar „nekultūringa“. Ginamas popiežiaus neklaidingumas, aiškinant, kad jis galioja tik tikėjimo ir dorovės klausimais, kai popiežius moko „ex cathedra“ , ir atskiriant pačią instituciją nuo kai kurių popiežių asmeninio gyvenimo klaidų. Taip pat argumentuojama, kad Evangelijas parašė apaštalai arba jų mokiniai ir kad Kristus save laikė Dievo Sūnumi.
Praktinis gyvenimas: Skyriuose apie vaikų auklėjimą , blogų knygų skaitymo žalą ir sąžinės svarbą pateikiami pamokantys pasakojimai ir pavyzdžiai. Knyga baigiama raginimu katalikams burtis į organizacijas, kad būtų galima efektyviau ginti savo vertybes.
Argumentavimo stilius yra tiesus, poleminis ir pritaikytas plačiajai auditorijai. Dažnai naudojamas dialogo formatas tarp „laisvamanio“ ir „kataliko“ arba pasitelkiamos alegorinės istorijos, pavyzdžiui, apie socialistą, kuriam senolė primena apie protą , arba apie ūkininką, kurį sugadino bedieviškų laikraščių skaitymas.
Išvada
„Į priekaištus TAIP ATSAKYK“ yra ryškus tarpukario Lietuvos ideologinių diskusijų atspindys. Tai praktinis vadovas, skirtas sustiprinti tikinčiųjų pozicijas ir suteikti jiems intelektualinių įrankių diskusijose su ateistinių ir antiklerikalinių pažiūrų atstovais. Knyga pasižymi aiškia struktūra, paprasta kalba ir tiesmuku argumentavimu, todėl yra lengvai suprantama ir įtaigi. Ji lieka vertingu šaltiniu, atskleidžiančiu to meto katalikiškos minties gynybines strategijas ir aktualijas.

Skaityti daugiau: Į priekaištus TAIP ATSAKYK

Išsami informacija: Peržiūros: 225

Robertas Gedvydas Skrinskas

Kaunas 1999

Knyga „Piligrimo Vadovas: Po stebuklingas Marijos vietas“, parašyta Roberto Gedvydo Skrinsko ir išleista Kaune 1999 metais, yra unikalus ir išsamus leidinys, skirtas supažindinti skaitytojus su Švč. Mergelės Marijos garbinimo vietomis Lietuvoje ir istoriniuose lietuvių kraštuose. Tai ne tik geografinis ar istorinis gidas, bet ir dvasinis vadovas, kurio tikslas, kaip nurodo pats autorius, yra paremti Lietuvos Kankinių bažnyčios statybą.
Knygos struktūra ir turinys
Leidinys yra kruopščiai susistemintas, siekiant suteikti skaitytojui kuo daugiau informacijos apie Marijos gerbimo tradiciją Lietuvoje.
Įžanga ir dvasinis pagrindas: Knyga pradedama Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II žodžiais, pabrėžiančiais Marijos, kaip Tautų Motinos ir globėjos, svarbą. Pratarmėje taip pat pateikiami Šventojo Rašto tekstai iš Senojo Testamento, kurie krikščioniškoje tradicijoje interpretuojami kaip pranašystės apie Dievo Motiną.
Stebuklingos vietos: Didelė knygos dalis skirta konkrečių vietų aprašymams, kurie suskirstyti į kelias kategorijas:
Marijos apsireiškimai: Pristatomos vietovės, kuriose, kaip tikima, apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Tarp jų – garsioji Šiluva, taip pat mažiau žinomos, bet vietos bendruomenėms svarbios vietos kaip Šimonys ar Pušalotas.
Marijos pėdos akmenyse ir stebuklingi šaltinėliai: Aprašomi unikalūs gamtos objektai, siejami su Marijos apsilankymu, kuriems priskiriamos stebuklingos galios.
Stebuklingi paveikslai: Tai pati išsamiausia knygos dalis, kurioje pristatomi Lietuvoje gerbiami Marijos atvaizdai. Jie skirstomi į karūnuotus (pvz., Trakų, Vilniaus Aušros Vartų, Šiluvos) ir kitus stebuklais garsėjančius paveikslus. Autorius ne tik aprašo paveikslų istoriją, bet ir paaiškina jų ikonografinius tipus bei simbolių reikšmes, pateikia informaciją apie votus – padėkos ženklus, liudijančius apie patirtas malones.
Sistemingas aprašymas: Kiekviena vieta pristatoma pagal aiškią struktūrą: nurodomos geografinės koordinatės, pavaldumas vyskupijai ir dekanatui, vietovės istorija, bažnyčios aprašymas, suteikiami atlaidai ir patirtos malonės. Tai leidžia skaitytojui gauti ne tik dvasinės, bet ir praktinės informacijos.
Autoriaus tikslas ir išskirtinumas
Roberto Gedvydo Skrinsko tikslas yra ne tik informuoti, bet ir įkvėpti. Jis siekia atgaivinti piligrimystės tradiciją Lietuvoje, supažindindamas su turtingu dvasiniu paveldu. Knyga yra vertinga ir tuo, kad apima ne tik dabartinės Lietuvos teritoriją, bet ir etnografines žemes, atskleisdama platesnį istorinį kontekstą.
Tai nepaprastai kruopštus ir iš meilės parengtas darbas, liudijantis apie gilų autoriaus atsidavimą Marijos garbinimui ir Lietuvos dvasinio paveldo išsaugojimui. „Piligrimo Vadovas“ yra puikus šaltinis tiek tikintiesiems, norintiems aplankyti šias vietas, tiek visiems, besidomintiems Lietuvos kultūros ir religijos istorija.

Skaityti daugiau: PILIGRIMO VADOVAS Po stebuklingas Marijos vietas

Knygų sąrašas

de Montfort

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.

Jonas Vytautas Nistelis

Jonas Vytautas Nistelis

PAUL O’SULLIVAN

Mons. Dr. Pr. Olgiati

KUN. B. PACEVIČIUS

Algirdas Paliokas SJ

kun. Algirdas Paliokas

Kun. Algirdas Paliokas SJ

Kun. Algirdas Paliokas SJ

kun. Algirdas Paliokas SJ

Kun. Algirdas Paliokas SJ

Knygos idėja ir struktūra

Liudijimų gelmė ir įvairovė

Pagrindinės temos ir įžvalgos

Kam skirta ši knyga?

Apibendrinimas

VYSKUPAS KAZIMIERAS PALTAROKAS

G.Papini

G.Papini

ŽEMAIČIŲ Apygarda

Rūpintojėlis. maldynas

RŪPINTOJĖLIS

PRIESAIKA

Ryto maldos

MIŠIŲ MALDOS

PARTIZANŲ BŪTIES MALDOS

DALINIŲ maldos

MALDOS Į šventuosius

Turinys

PROF. DR. ANTANAS PAŠKUS

ANTANAS PAŠKUS

Antanas Paulavičius

Loreta Paulavičiūtė

STEPAS PIKŠRYS

Turinys ir siužetas

Pagrindinės temos ir veikėjai

Reikšmė

Dr. J. Prunskis

Dr. J. Prunskis

KUN. J. PRUNSKIS

KUN. JUOZAS PRUNSKIS

KUN. JUOZAS PRUNSKIS

Juozas Prunskis

JUOZAS PRUNSKIS

Juozas Prunskis

JUOZAS PRUNSKIS

Dr. Juozas Prunskis

Dr. J. Prunskis

Dr. Juozas Prunskis

DR. JUOZAS PRUNSKIS

Juozas Prunskis

Paulius Rabikauskas

BENVENUTAS RAMANAUSKAS, O.F.M.

GIUSEPPE RICCIOTTI

Viktoras Rimšelis MIC

Roger iš Taizé

ANTANAS RUBŠYS

SAJAUSKAS S. ir J.

ANTANAS SALYS

Knygos apžvalga: Antano Salio „Rinktiniai Raštai I: Bendrinė kalba“

Turinys ir struktūra

Reikšmė

Wilhelm Schamoni

Christoph von Schmid

Christoph von Schmid

MARTINAS J. SCOTT, S. J.

Šilų Jonukas

Robertas Gedvydas Skrinskas

Pokategorės