Knygų sąrašas
- Išsami informacija
- Peržiūros: 33
VYSKUPAS KAZIMIERAS PALTAROKAS
Vilnius 2010
2010 metais leidyklos „Danielius“ išleista vyskupo Kazimiero Paltaroko (1875–1958) monografija „Karalaitis Šventasis Kazimieras“ yra unikalus leidinys, sujungiantis istorinę studiją, hagiografiją ir dramatišką XX a. Lietuvos istorijos liudijimą. Nors knyga pasirodė XXI amžiuje, jos rankraštis buvo baigtas dar 1954 m. Vilniuje, todėl skaitytojas gauna ne šiuolaikinį, o sovietmečiu parašytą, brandų ir gilų veikalą.
Autorius ir jo misija
Knygos autorius, vyskupas Kazimieras Paltarokas, buvo vienas aktyviausių ir nuosekliausių šv. Kazimiero kulto gaivintojų ir puoselėtojų XX a. Lietuvoje. Kaip pabrėžiama įvadinėse knygos prakalbose, jo pastangomis XX a. pirmoje pusėje Panevėžio vyskupija tapo šio kulto centru. Vyskupas ne tik paskyrė naujai įkurtą vyskupiją šv. Kazimiero globai , bet ir inicijavo jo atvaizdų atsiradimą bažnyčiose, iš kurių garsiausias – Jono Mackevičiaus freska „Stebuklas ties Polocku“ Panevėžio katedros apsidėje. Jis taip pat sukūrė šv. Kazimiero litaniją. Ši asmeninė, gili pagarba šventajam juntama kiekviename knygos puslapyje ir paaiškina paties autoriaus motyvaciją – atgaivinti primirštą pagarbą vieninteliam kanonizuotam Lietuvos šventajam.
Knygos tikslas ir požiūris
Pats vyskupas K. Paltarokas prakalboje suformuluoja savo tikslą: „Tapydamas mūsų Šventojo portretą, nekelsiu jo gyvenimo padangėn, leisiu jam kol kas vaikščioti Lietuvos žeme“. Autorius siekia pavaizduoti šventąjį ne kaip nepasiekiamą antžmogį, o kaip realią, istorinę asmenybę, „nežemiško būdo jaunikaitį“, gyvenusį ir veikusį konkrečioje aplinkoje. Kartu jis nuosekliai pabrėžia ir gina šventojo lietuviškumą, stengdamasis atstatyti istorinę tiesą.
Turinio apžvalga
Knyga chronologiškai ir tematiškai nušviečia šv. Kazimiero gyvenimą ir jo kulto istoriją:
Istorinis kontekstas: Išsamiai aprašomi neramūs XV a. laikai – Renesanso, humanizmo idėjų plitimas, bažnytinės schizmos ir politinės intrigos. Šiame fone karalaičio dvasinis tvirtumas atrodo dar įspūdingesnis.
Gyvenimas ir veikla: Autorius detaliai aprašo šventojo vaikystę, auklėjimą, pabrėžia motinos Elzbietos Habsburgaitės pamaldumo ir mokytojo Jono Dlugošo įtaką. Ypatingas dėmesys skiriamas jo ryšiui su Lietuva: karalaitis nebuvo tik praeivis, bet daug laiko leido Vilniuje, Medininkuose, Trakuose , o vėliau, kaip tėvo pavaduotojas, sumaniai ir teisingai tvarkė krašto reikalus.
Dvasinis portretas: Knygoje paneigiamas mitas apie šv. Kazimierą kaip siaurą asketą. Jis vaizduojamas kaip plačių pažiūrų, humanistiškai išsilavinęs jaunuolis, kuris savo valia pasirinko dorybių kelią. Pabrėžiamas jo pamaldumas, gailestingumas vargšams ir ypač skaistybė, kurią jis gynė net mirties akivaizdoje. Autorius taip pat argumentuotai atmeta teiginius apie tariamą šventojo netoleranciją stačiatikiams, įrodinėdamas, kad tai vėlesnių laikų interpretacijos.
Mirtis, stebuklai ir kanonizacija: Aprašoma ankstyva šventojo mirtis Gardine 1484 m. kovo 4 d. , po kurios netrukus ėmė sklisti garsas apie stebuklus prie jo kapo Vilniaus katedroje. Detaliai nagrinėjamas sudėtingas ir ilgas kanonizacijos procesas, kurį, manoma, pradėjo popiežius Leonas X 1521 m., o oficialiai užbaigė Klemensas VIII 1602 m..
Kova dėl relikvijų sovietmečiu
Viena vertingiausių knygos dalių yra priedai, kuriuose publikuojamas vyskupo K. Paltaroko susirašinėjimas su sovietų valdžios institucijomis dėl Vilniaus katedros ir šv. Kazimiero relikvijų likimo 1950–1953 metais. Šie dokumentai – tai autentiškas liudijimas apie drąsią ir atkaklią vyskupo kovą. Uždarius Katedrą ir planuojant joje įrengti muziejų, iškilo grėsmė, kad šventojo palaikai taps paprastu eksponatu. Vyskupas rašė prašymus įvairioms instancijoms, net pačiam J. Stalinui , siūlydamas kompromisą – atskirti koplyčią ir palikti ją tikintiesiems. Nors šis prašymas buvo atmestas, galiausiai pavyko gauti leidimą perkelti relikvijas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Prieduose pateikiamas ir paties vyskupo aprašymas apie slaptą ir liūdną relikvijų perkėlimo kelionę 1952 m. spalio 9 d..
Išvados
Vyskupo Kazimiero Paltaroko „Karalaitis Šventasis Kazimieras“ yra daug daugiau nei šventojo biografija. Tai brandus istorinis veikalas, parašytas sudėtingomis sąlygomis, ir autoriaus dvasinio testamento dalis. Knyga ne tik išsamiai ir patraukliai supažindina su Lietuvos globėjo asmenybe, bet ir atskleidžia paties autoriaus, kaip principingo ir drąsaus ganytojo, portretą. Šis leidinys yra vertingas šaltinis tiek istorikams, tiek visiems, besidomintiems Lietuvos dvasiniu paveldu.
Autorius ir jo misija
Knygos autorius, vyskupas Kazimieras Paltarokas, buvo vienas aktyviausių ir nuosekliausių šv. Kazimiero kulto gaivintojų ir puoselėtojų XX a. Lietuvoje. Kaip pabrėžiama įvadinėse knygos prakalbose, jo pastangomis XX a. pirmoje pusėje Panevėžio vyskupija tapo šio kulto centru. Vyskupas ne tik paskyrė naujai įkurtą vyskupiją šv. Kazimiero globai , bet ir inicijavo jo atvaizdų atsiradimą bažnyčiose, iš kurių garsiausias – Jono Mackevičiaus freska „Stebuklas ties Polocku“ Panevėžio katedros apsidėje. Jis taip pat sukūrė šv. Kazimiero litaniją. Ši asmeninė, gili pagarba šventajam juntama kiekviename knygos puslapyje ir paaiškina paties autoriaus motyvaciją – atgaivinti primirštą pagarbą vieninteliam kanonizuotam Lietuvos šventajam.
Knygos tikslas ir požiūris
Pats vyskupas K. Paltarokas prakalboje suformuluoja savo tikslą: „Tapydamas mūsų Šventojo portretą, nekelsiu jo gyvenimo padangėn, leisiu jam kol kas vaikščioti Lietuvos žeme“. Autorius siekia pavaizduoti šventąjį ne kaip nepasiekiamą antžmogį, o kaip realią, istorinę asmenybę, „nežemiško būdo jaunikaitį“, gyvenusį ir veikusį konkrečioje aplinkoje. Kartu jis nuosekliai pabrėžia ir gina šventojo lietuviškumą, stengdamasis atstatyti istorinę tiesą.
Turinio apžvalga
Knyga chronologiškai ir tematiškai nušviečia šv. Kazimiero gyvenimą ir jo kulto istoriją:
Istorinis kontekstas: Išsamiai aprašomi neramūs XV a. laikai – Renesanso, humanizmo idėjų plitimas, bažnytinės schizmos ir politinės intrigos. Šiame fone karalaičio dvasinis tvirtumas atrodo dar įspūdingesnis.
Gyvenimas ir veikla: Autorius detaliai aprašo šventojo vaikystę, auklėjimą, pabrėžia motinos Elzbietos Habsburgaitės pamaldumo ir mokytojo Jono Dlugošo įtaką. Ypatingas dėmesys skiriamas jo ryšiui su Lietuva: karalaitis nebuvo tik praeivis, bet daug laiko leido Vilniuje, Medininkuose, Trakuose , o vėliau, kaip tėvo pavaduotojas, sumaniai ir teisingai tvarkė krašto reikalus.
Dvasinis portretas: Knygoje paneigiamas mitas apie šv. Kazimierą kaip siaurą asketą. Jis vaizduojamas kaip plačių pažiūrų, humanistiškai išsilavinęs jaunuolis, kuris savo valia pasirinko dorybių kelią. Pabrėžiamas jo pamaldumas, gailestingumas vargšams ir ypač skaistybė, kurią jis gynė net mirties akivaizdoje. Autorius taip pat argumentuotai atmeta teiginius apie tariamą šventojo netoleranciją stačiatikiams, įrodinėdamas, kad tai vėlesnių laikų interpretacijos.
Mirtis, stebuklai ir kanonizacija: Aprašoma ankstyva šventojo mirtis Gardine 1484 m. kovo 4 d. , po kurios netrukus ėmė sklisti garsas apie stebuklus prie jo kapo Vilniaus katedroje. Detaliai nagrinėjamas sudėtingas ir ilgas kanonizacijos procesas, kurį, manoma, pradėjo popiežius Leonas X 1521 m., o oficialiai užbaigė Klemensas VIII 1602 m..
Kova dėl relikvijų sovietmečiu
Viena vertingiausių knygos dalių yra priedai, kuriuose publikuojamas vyskupo K. Paltaroko susirašinėjimas su sovietų valdžios institucijomis dėl Vilniaus katedros ir šv. Kazimiero relikvijų likimo 1950–1953 metais. Šie dokumentai – tai autentiškas liudijimas apie drąsią ir atkaklią vyskupo kovą. Uždarius Katedrą ir planuojant joje įrengti muziejų, iškilo grėsmė, kad šventojo palaikai taps paprastu eksponatu. Vyskupas rašė prašymus įvairioms instancijoms, net pačiam J. Stalinui , siūlydamas kompromisą – atskirti koplyčią ir palikti ją tikintiesiems. Nors šis prašymas buvo atmestas, galiausiai pavyko gauti leidimą perkelti relikvijas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Prieduose pateikiamas ir paties vyskupo aprašymas apie slaptą ir liūdną relikvijų perkėlimo kelionę 1952 m. spalio 9 d..
Išvados
Vyskupo Kazimiero Paltaroko „Karalaitis Šventasis Kazimieras“ yra daug daugiau nei šventojo biografija. Tai brandus istorinis veikalas, parašytas sudėtingomis sąlygomis, ir autoriaus dvasinio testamento dalis. Knyga ne tik išsamiai ir patraukliai supažindina su Lietuvos globėjo asmenybe, bet ir atskleidžia paties autoriaus, kaip principingo ir drąsaus ganytojo, portretą. Šis leidinys yra vertingas šaltinis tiek istorikams, tiek visiems, besidomintiems Lietuvos dvasiniu paveldu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 1270
G.Papini
Kaunas 1929
Ši knygos apžvalga paremta 1929 m. lietuvišku Giovanni Papini veikalo „Kristaus istorija“ vertimu, kurį atliko dr. P. Mačiulis ir išleido „Žinijos“ bendrovė. Knygos „Kristaus istorija Id.“ (Giovanni Papini) apžvalga
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ (it. Storia di Cristo), kurios pirmoji dalis lietuviškai pasirodė 1929 metais, yra ne tradicinė biografija, o ugningas, poetiškas ir giliai asmeniškas Naujosios Sandoros įvykių perpasakojimas. Tai veikalas, parašytas su menininko aistra ir atversto intelektualo uolumu, skirtas, kaip teigiama pačioje pradžioje, „visiems, kurie ieško gyvenimo prasmės“.
Autoriaus tikslas ir epochos kritika
Savo įžangoje „Autorius skaitytojui“ Papini išdėsto savo motyvus ir griežtai kritikuoja modernųjį pasaulį. Jo teigimu, modernybė, nepaisant išorinės pažangos, yra nutolusi nuo Kristaus ir praktikuoja „mechaninę stabmeldystę, baisesnę už senobinę“. Autorius atmeta tiek sausą, kritišką mokslininkų požiūrį, kurie, jo manymu, siekia Jėzų paversti mitu arba sumažinti iki paprasto žmogaus , tiek ir dvasininkų rašytas knygas, kurios dažnai dvelkia „supelėjusiu koktumu“ ir atstumia šiuolaikinį skaitytoją.
Papini siekia parašyti „gyvą knygą“ apie „gyvą Kristų“ , skirtą pasauliečiams, ypač tiems, kurie yra nutolę nuo tikėjimo arba jį praradę. Tai nėra „istoriškai moksliškas“ veikalas ; autorius atvirai prisipažįsta, kad rėmėsi beveik išimtinai keturiomis Evangelijomis, kurias, jo įsitikinimu, reikia priimti visiškai arba atmesti.
Stilius ir metodas
Papini stilius yra išskirtinis – tai ne neutralus pasakojimas, o retorikos ir poetinių vaizdų kupinas tekstas. Jis pats pripažįsta, kad Kristaus istorijos negalima papasakoti ramiu ir lygiu stiliumi, nes tai „tokia drama ir tokia poema“, kuri reikalauja iškalbingumo. Šis stilius atsiskleidžia nuo pat pirmųjų skyrių:
Tvartas, kuriame gimė Jėzus, aprašomas ne kaip idiliška prakartėlė, o kaip „tamsus, nešvarus, dvokiąs“ gyvulių kalėjimas – metafora pasauliui, kuriame žmonės „nardosi dumbluose“.
Pinigai yra pasmerkti kaip „Šėtono supuvusios išmatos“ , o Jėzus, pasak autoriaus, niekada savo rankomis nelietė monetos.
Mokinių portretai piešiami su neslepiamu žmogiškumu, atskleidžiant jų silpnybes, nesupratingumą ir bailumą, taip pabrėžiant Mokytojo vienatvę ir kančią.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Knygoje ryškėja kelios pagrindinės temos, atspindinčios radikalią Papini Kristaus viziją:
Kristus – Perversmininkas: Jėzus vaizduojamas kaip „didžiausias senų tiesų Perversmininkas“, atėjęs apversti visų žmogiškųjų vertybių. Pamokslas ant kalno tampa manifestu, kur Paskutinis tampa Pirmu, paniekintasis – pagerbtu, o tai, kas pasaulio laikoma išmintimi – kvailyste.
Priešų meilė kaip antgamtinis aktas: Įsakymas mylėti savo priešus pristatomas kaip pati krikščionybės šerdis ir didžiausias iššūkis žmogiškajai prigimčiai. Papini teigia, kad ši meilė yra vienintelis kelias panaikinti neapykantą ir pasiekti tikrąją laimę.
Kova su Mammona ir pasaulio karaliais: Autorius negailestingai smerkia turtą ir valdžią. Turtuolis yra „kalinys savo paties prigimties neišnaudotame kalėjime“ , o tarnavimas pinigui (Mammonai) yra nesuderinamas su tarnavimu Dievui. Pasaulio karaliai, tokie kaip Augustas ir Erodas, vaizduojami kaip žiaurūs nusikaltėliai, kurių valdžią sugriaus Kristaus Karalystė.
Asmeninė autoriaus kelionė: Knyga yra ir paties Papini dvasinės kelionės liudijimas. Jis prisipažįsta anksčiau rašęs knygą apie „žmogų, norėjusio vieną laiką tapti Dievu“ , o dabar, subrendęs, rašo apie „Dievo tapusio žmogumi, gyvenimą“. Šis veikalas jam yra ir būdas apginti Kristų, kurį, jo jausmu, apleido ne tik priešai, bet ir patys krikščionys.
Lietuviškojo leidimo reikšmė
1929 m. vertimas yra svarbus tarpukario Lietuvos kultūrinio ir religinio gyvenimo dokumentas. Leidimą palaimino apaštališkasis nuncijus R. Bartoloni, kuris laiške prof. F. Kemėšiui išreiškė viltį, kad knyga „sugebės kas kart galingiau dėtis prie krikščioniško ir dorinio jaunimo ūgdymo“. Pats Giovanni Papini laiške „Jaunuoliams lietuviams katalikams“ džiaugiasi vertimu ir pamini savo draugystę su lietuvių poetu Jurgiu Baltrušaičiu. Tai rodo, kad knyga buvo laikoma svarbia priemone stiprinti katalikišką tapatybę modernėjančioje visuomenėje.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ – tai ne raminantis ir paguodžiantis skaitinys, o provokuojantis ir sielą sukrečiantis veikalas. Autoriaus tikslas – ne tiesiog priminti seniai žinomus faktus, bet priversti skaitytoją iš naujo, be išankstinių nuostatų, susidurti su radikalia ir pasaulį keičiančia Evangelijos žinia. Tai knyga, kuri per poetinę kalbą ir aistringą interpretaciją siekia atverti Kristų kaip amžinai aktualų ir būtiną atsaką į žmogaus ir visuomenės kančią.
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ (it. Storia di Cristo), kurios pirmoji dalis lietuviškai pasirodė 1929 metais, yra ne tradicinė biografija, o ugningas, poetiškas ir giliai asmeniškas Naujosios Sandoros įvykių perpasakojimas. Tai veikalas, parašytas su menininko aistra ir atversto intelektualo uolumu, skirtas, kaip teigiama pačioje pradžioje, „visiems, kurie ieško gyvenimo prasmės“.
Autoriaus tikslas ir epochos kritika
Savo įžangoje „Autorius skaitytojui“ Papini išdėsto savo motyvus ir griežtai kritikuoja modernųjį pasaulį. Jo teigimu, modernybė, nepaisant išorinės pažangos, yra nutolusi nuo Kristaus ir praktikuoja „mechaninę stabmeldystę, baisesnę už senobinę“. Autorius atmeta tiek sausą, kritišką mokslininkų požiūrį, kurie, jo manymu, siekia Jėzų paversti mitu arba sumažinti iki paprasto žmogaus , tiek ir dvasininkų rašytas knygas, kurios dažnai dvelkia „supelėjusiu koktumu“ ir atstumia šiuolaikinį skaitytoją.
Papini siekia parašyti „gyvą knygą“ apie „gyvą Kristų“ , skirtą pasauliečiams, ypač tiems, kurie yra nutolę nuo tikėjimo arba jį praradę. Tai nėra „istoriškai moksliškas“ veikalas ; autorius atvirai prisipažįsta, kad rėmėsi beveik išimtinai keturiomis Evangelijomis, kurias, jo įsitikinimu, reikia priimti visiškai arba atmesti.
Stilius ir metodas
Papini stilius yra išskirtinis – tai ne neutralus pasakojimas, o retorikos ir poetinių vaizdų kupinas tekstas. Jis pats pripažįsta, kad Kristaus istorijos negalima papasakoti ramiu ir lygiu stiliumi, nes tai „tokia drama ir tokia poema“, kuri reikalauja iškalbingumo. Šis stilius atsiskleidžia nuo pat pirmųjų skyrių:
Tvartas, kuriame gimė Jėzus, aprašomas ne kaip idiliška prakartėlė, o kaip „tamsus, nešvarus, dvokiąs“ gyvulių kalėjimas – metafora pasauliui, kuriame žmonės „nardosi dumbluose“.
Pinigai yra pasmerkti kaip „Šėtono supuvusios išmatos“ , o Jėzus, pasak autoriaus, niekada savo rankomis nelietė monetos.
Mokinių portretai piešiami su neslepiamu žmogiškumu, atskleidžiant jų silpnybes, nesupratingumą ir bailumą, taip pabrėžiant Mokytojo vienatvę ir kančią.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Knygoje ryškėja kelios pagrindinės temos, atspindinčios radikalią Papini Kristaus viziją:
Kristus – Perversmininkas: Jėzus vaizduojamas kaip „didžiausias senų tiesų Perversmininkas“, atėjęs apversti visų žmogiškųjų vertybių. Pamokslas ant kalno tampa manifestu, kur Paskutinis tampa Pirmu, paniekintasis – pagerbtu, o tai, kas pasaulio laikoma išmintimi – kvailyste.
Priešų meilė kaip antgamtinis aktas: Įsakymas mylėti savo priešus pristatomas kaip pati krikščionybės šerdis ir didžiausias iššūkis žmogiškajai prigimčiai. Papini teigia, kad ši meilė yra vienintelis kelias panaikinti neapykantą ir pasiekti tikrąją laimę.
Kova su Mammona ir pasaulio karaliais: Autorius negailestingai smerkia turtą ir valdžią. Turtuolis yra „kalinys savo paties prigimties neišnaudotame kalėjime“ , o tarnavimas pinigui (Mammonai) yra nesuderinamas su tarnavimu Dievui. Pasaulio karaliai, tokie kaip Augustas ir Erodas, vaizduojami kaip žiaurūs nusikaltėliai, kurių valdžią sugriaus Kristaus Karalystė.
Asmeninė autoriaus kelionė: Knyga yra ir paties Papini dvasinės kelionės liudijimas. Jis prisipažįsta anksčiau rašęs knygą apie „žmogų, norėjusio vieną laiką tapti Dievu“ , o dabar, subrendęs, rašo apie „Dievo tapusio žmogumi, gyvenimą“. Šis veikalas jam yra ir būdas apginti Kristų, kurį, jo jausmu, apleido ne tik priešai, bet ir patys krikščionys.
Lietuviškojo leidimo reikšmė
1929 m. vertimas yra svarbus tarpukario Lietuvos kultūrinio ir religinio gyvenimo dokumentas. Leidimą palaimino apaštališkasis nuncijus R. Bartoloni, kuris laiške prof. F. Kemėšiui išreiškė viltį, kad knyga „sugebės kas kart galingiau dėtis prie krikščioniško ir dorinio jaunimo ūgdymo“. Pats Giovanni Papini laiške „Jaunuoliams lietuviams katalikams“ džiaugiasi vertimu ir pamini savo draugystę su lietuvių poetu Jurgiu Baltrušaičiu. Tai rodo, kad knyga buvo laikoma svarbia priemone stiprinti katalikišką tapatybę modernėjančioje visuomenėje.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ – tai ne raminantis ir paguodžiantis skaitinys, o provokuojantis ir sielą sukrečiantis veikalas. Autoriaus tikslas – ne tiesiog priminti seniai žinomus faktus, bet priversti skaitytoją iš naujo, be išankstinių nuostatų, susidurti su radikalia ir pasaulį keičiančia Evangelijos žinia. Tai knyga, kuri per poetinę kalbą ir aistringą interpretaciją siekia atverti Kristų kaip amžinai aktualų ir būtiną atsaką į žmogaus ir visuomenės kančią.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 1397
G.Papini
Kaunas 1930
Ši apžvalga paremta Giovanni Papini knygos „Kristaus istorija“ antrosios dalies, 1930 m. lietuvių kalba išleisto vertimo, turiniu.
Knygą iš italų kalbos išvertė dr. P. Mačiulis, o išleido „Žinijos“ bendrovė.
Giovanni Papini „Kristaus istorija“: literatūrinė ir jausminga Evangelijos interpretacija
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra ne tradicinė biografija ar teologinis traktatas, o giliai asmeniška, aistringa ir literatūriškai sodri Evangelijos įvykių interpretacija. Ši antroji knygos dalis tęsia pasakojimą apie Jėzaus gyvenimą, aprėpdama jo vėlesnės veiklos laikotarpį, kančią, mirtį ir prisikėlimą. Papini, pasitelkdamas išraiškingą ir emocionalų stilių, siekia ne tiek istoriškai atkurti įvykius, kiek atskleisti jų dvasinę prasmę ir paveikti skaitytojo jausmus.
Knygos turinys ir struktūra
Ši knygos dalis nuosekliai pasakoja apie vėlesnįjį Jėzaus gyvenimo ir veiklos laikotarpį, pradedant jo mokymu apie santuoką, kurią jis laiko neperskiriamu „vienu kūnu“ , ir šeimos bei valstybės vaidmenį. Autorius detaliai nagrinėja Jėzaus požiūrį į tėvų ir vaikų santykius, pabrėždamas „dieviškojo Perversmininko“ įvykdytą vertybių perversmą, kur didieji turi imti pavyzdį iš mažutėlių.
Ypatingas dėmesys skiriamas moterims Jėzaus gyvenime: nuo Mortos ir Marijos , kurios simbolizuoja du tarnystės būdus – veiklųjį ir kontempliatyvųjį, iki „Nusidėjėlės“, kurios ašaros ir brangūs kvepalai tampa gilios meilės ir atgailos išraiška. Papini meistriškai pina pasakojimą apie Jėzaus kančios artėjimą: nuo Petro išpažinimo ir Jėzaus atsimainymo ant Hermono kalno , iki iškilmingo įžengimo į Jeruzalę ir šventyklos išvalymo, kurį autorius vadina kova su „Pelno Demonu“.
Knygoje ryškiai vaizduojama konfrontacija su fariziejais ir Rašto žinovais, kuriuos Jėzus vadina „gyvačių paderme“ ir „pabalintais grabais“. Kulminacija pasiekiama skyriuose, skirtuose Paskutinei vakarienei, kojų nuplovimui , agonijai Getsemanės sode , teismui pas Ananiją, Kaifą, Pilotą ir Erodą , ir galiausiai – nukryžiavimui ant Golgotos kalno. Knyga baigiama Prisikėlimo įvykių aprašymu ir jausminga, tiesiogine malda į Kristų.
Stilius ir tonas
Papini stilius yra išskirtinai literatūrinis, emocionalus ir retorinis. Jis nevengia poetinių įvaizdžių, dramatiškų aprašymų ir tiesioginio kreipimosi į skaitytoją ar net į pačius veikėjus. Autorius gilinasi į veikėjų psichologiją, bando atskleisti jų vidinius išgyvenimus, kurie Evangelijose dažnai lieka tik nuspėjami. Pavyzdžiui, skyriuje „Judos paslaptis“ jis svarsto įvairias išdavystės priežastis – nuo godumo iki nusivylimo ar net klaidingai suprasto tikėjimo – galiausiai palikdamas tai kaip vienintelę tikrą žmogišką paslaptį Evangelijose. Jėzus vaizduojamas ne kaip statiškas, tolimas dieviškumas, o kaip gyvas, jaučiantis ir veikiantis asmuo. Papini pabrėžia jo žmogiškąją prigimtį – liūdesį, nuovargį, pyktį – tačiau visada išlaiko jo dieviškosios misijos didingumą. Šis dvilypumas ypač ryškus agonijos Getsemanės sode aprašyme, kur Jėzaus dvasia nugali kūno silpnumą , ir jo prakaitas susimaišo su kraujo lašais.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Revoliucinis Jėzaus mokymas: Papini nuolat pabrėžia, kaip Jėzus griauna senąsias normas ir vertybes. Jis yra „dieviškasis Perversmininkas“, kuris perkeičia santuokos, šeimos, valdžios ir religijos supratimą. Jo mokymas apie meilę priešams , nusižeminimą ir dvasios, o ne raidės, svarbą yra nuolatinis iššūkis nusistovėjusiai tvarkai.
Meilė ir atleidimas: Knygoje gausu pavyzdžių, kaip Jėzaus meilė ir atleidimas perkeičia žmones. Scena su nusidėjėle Simono namuose yra vienas stipriausių to pavyzdžių, kur Jėzus paaiškina, jog jai atleista daug, nes ji „labai mylėjo“. Šis principas atsikartoja ir ant kryžiaus, kai Jėzus atleidžia savo budeliams ir pažada Rojų atgailaujančiam nusikaltėliui Dizmaui.
Kova su veidmainyste ir materializmu: Autorius negailestingai kritikuoja fariziejus, Rašto žinovus ir kunigus, kurie iš tikėjimo pasidarė pelno šaltinį. Šventyklos išvalymas yra ne tik simbolinis veiksmas, bet ir tiesioginis karas prieš prekybą šventais dalykais ir prieš tuos, kurie pavertė maldos namus „vagių urvu“.
Kančios prasmė: Papini išsamiai aprašo fizinę ir dvasinę Jėzaus kančią, matydamas ją kaip būtiną atpirkimo sąlygą. Kiekviena kančios detalė – nuo išdavystės ir pažeminimo iki vinių ir ieties – yra giliai apmąstoma ir pateikiama kaip neišvengiama meilės auka už žmonijos nuodėmes.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra galingas ir įsimenantis kūrinys, skirtas ne tiek informuoti, kiek sukrėsti ir įkvėpti. Tai nėra objektyvi istorija, o subjektyvi, jausminga kelionė per Evangelijos puslapius, vedama autoriaus, kuris pats išgyvena kiekvieną Jėzaus žodį ir veiksmą. Dėl savo išraiškingos kalbos, gilaus psichologizmo ir aistringo tono knyga išlieka vienu ryškiausių XX amžiaus bandymų literatūriškai perteikti Kristaus gyvenimo dramą. 1930 metų leidimas, išverstas P. Mačiulio, yra vertingas to meto Lietuvos leidybos ir intelektualinio gyvenimo pavyzdys, atskleidžiantis, kokios idėjos ir kūriniai formavo ano laikotarpio skaitytojų pasaulėžiūrą.
Knygą iš italų kalbos išvertė dr. P. Mačiulis, o išleido „Žinijos“ bendrovė.
Giovanni Papini „Kristaus istorija“: literatūrinė ir jausminga Evangelijos interpretacija
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra ne tradicinė biografija ar teologinis traktatas, o giliai asmeniška, aistringa ir literatūriškai sodri Evangelijos įvykių interpretacija. Ši antroji knygos dalis tęsia pasakojimą apie Jėzaus gyvenimą, aprėpdama jo vėlesnės veiklos laikotarpį, kančią, mirtį ir prisikėlimą. Papini, pasitelkdamas išraiškingą ir emocionalų stilių, siekia ne tiek istoriškai atkurti įvykius, kiek atskleisti jų dvasinę prasmę ir paveikti skaitytojo jausmus.
Knygos turinys ir struktūra
Ši knygos dalis nuosekliai pasakoja apie vėlesnįjį Jėzaus gyvenimo ir veiklos laikotarpį, pradedant jo mokymu apie santuoką, kurią jis laiko neperskiriamu „vienu kūnu“ , ir šeimos bei valstybės vaidmenį. Autorius detaliai nagrinėja Jėzaus požiūrį į tėvų ir vaikų santykius, pabrėždamas „dieviškojo Perversmininko“ įvykdytą vertybių perversmą, kur didieji turi imti pavyzdį iš mažutėlių.
Ypatingas dėmesys skiriamas moterims Jėzaus gyvenime: nuo Mortos ir Marijos , kurios simbolizuoja du tarnystės būdus – veiklųjį ir kontempliatyvųjį, iki „Nusidėjėlės“, kurios ašaros ir brangūs kvepalai tampa gilios meilės ir atgailos išraiška. Papini meistriškai pina pasakojimą apie Jėzaus kančios artėjimą: nuo Petro išpažinimo ir Jėzaus atsimainymo ant Hermono kalno , iki iškilmingo įžengimo į Jeruzalę ir šventyklos išvalymo, kurį autorius vadina kova su „Pelno Demonu“.
Knygoje ryškiai vaizduojama konfrontacija su fariziejais ir Rašto žinovais, kuriuos Jėzus vadina „gyvačių paderme“ ir „pabalintais grabais“. Kulminacija pasiekiama skyriuose, skirtuose Paskutinei vakarienei, kojų nuplovimui , agonijai Getsemanės sode , teismui pas Ananiją, Kaifą, Pilotą ir Erodą , ir galiausiai – nukryžiavimui ant Golgotos kalno. Knyga baigiama Prisikėlimo įvykių aprašymu ir jausminga, tiesiogine malda į Kristų.
Stilius ir tonas
Papini stilius yra išskirtinai literatūrinis, emocionalus ir retorinis. Jis nevengia poetinių įvaizdžių, dramatiškų aprašymų ir tiesioginio kreipimosi į skaitytoją ar net į pačius veikėjus. Autorius gilinasi į veikėjų psichologiją, bando atskleisti jų vidinius išgyvenimus, kurie Evangelijose dažnai lieka tik nuspėjami. Pavyzdžiui, skyriuje „Judos paslaptis“ jis svarsto įvairias išdavystės priežastis – nuo godumo iki nusivylimo ar net klaidingai suprasto tikėjimo – galiausiai palikdamas tai kaip vienintelę tikrą žmogišką paslaptį Evangelijose. Jėzus vaizduojamas ne kaip statiškas, tolimas dieviškumas, o kaip gyvas, jaučiantis ir veikiantis asmuo. Papini pabrėžia jo žmogiškąją prigimtį – liūdesį, nuovargį, pyktį – tačiau visada išlaiko jo dieviškosios misijos didingumą. Šis dvilypumas ypač ryškus agonijos Getsemanės sode aprašyme, kur Jėzaus dvasia nugali kūno silpnumą , ir jo prakaitas susimaišo su kraujo lašais.
Pagrindinės temos ir interpretacijos
Revoliucinis Jėzaus mokymas: Papini nuolat pabrėžia, kaip Jėzus griauna senąsias normas ir vertybes. Jis yra „dieviškasis Perversmininkas“, kuris perkeičia santuokos, šeimos, valdžios ir religijos supratimą. Jo mokymas apie meilę priešams , nusižeminimą ir dvasios, o ne raidės, svarbą yra nuolatinis iššūkis nusistovėjusiai tvarkai.
Meilė ir atleidimas: Knygoje gausu pavyzdžių, kaip Jėzaus meilė ir atleidimas perkeičia žmones. Scena su nusidėjėle Simono namuose yra vienas stipriausių to pavyzdžių, kur Jėzus paaiškina, jog jai atleista daug, nes ji „labai mylėjo“. Šis principas atsikartoja ir ant kryžiaus, kai Jėzus atleidžia savo budeliams ir pažada Rojų atgailaujančiam nusikaltėliui Dizmaui.
Kova su veidmainyste ir materializmu: Autorius negailestingai kritikuoja fariziejus, Rašto žinovus ir kunigus, kurie iš tikėjimo pasidarė pelno šaltinį. Šventyklos išvalymas yra ne tik simbolinis veiksmas, bet ir tiesioginis karas prieš prekybą šventais dalykais ir prieš tuos, kurie pavertė maldos namus „vagių urvu“.
Kančios prasmė: Papini išsamiai aprašo fizinę ir dvasinę Jėzaus kančią, matydamas ją kaip būtiną atpirkimo sąlygą. Kiekviena kančios detalė – nuo išdavystės ir pažeminimo iki vinių ir ieties – yra giliai apmąstoma ir pateikiama kaip neišvengiama meilės auka už žmonijos nuodėmes.
Išvada
Giovanni Papini „Kristaus istorija“ yra galingas ir įsimenantis kūrinys, skirtas ne tiek informuoti, kiek sukrėsti ir įkvėpti. Tai nėra objektyvi istorija, o subjektyvi, jausminga kelionė per Evangelijos puslapius, vedama autoriaus, kuris pats išgyvena kiekvieną Jėzaus žodį ir veiksmą. Dėl savo išraiškingos kalbos, gilaus psichologizmo ir aistringo tono knyga išlieka vienu ryškiausių XX amžiaus bandymų literatūriškai perteikti Kristaus gyvenimo dramą. 1930 metų leidimas, išverstas P. Mačiulio, yra vertingas to meto Lietuvos leidybos ir intelektualinio gyvenimo pavyzdys, atskleidžiantis, kokios idėjos ir kūriniai formavo ano laikotarpio skaitytojų pasaulėžiūrą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 21
PROF. DR. ANTANAS PAŠKUS
ROMA 1974
Prasmingo Gyvenimo Gydytojas: Antano Paškaus „Logoterapija ir dabarties žmogus“
Profesoriaus Antano Paškaus veikalas „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra glaustas, tačiau itin gilus ir paveikus įvadas į Viktoro Franklio sukurtą „trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos“ – logoterapijos – pasaulį. Tai ne tik akademinės psichologijos studija, bet ir atsakas į, autoriaus manymu, didžiausią šiuolaikinio žmogaus krizę – prasmės praradimą. Paškus pristato logoterapiją kaip „aukštumų psichologiją“, kuri, priešingai nei deterministinės Freudo ir Adlerio teorijos, grąžina žmogui jo dvasinę dimensiją, laisvę ir atsakomybę, siūlydama galingą vaistą nuo egzistencinės tuštumos.
Pamatinis Žmogaus Troškimas – Prasmė
Knygos ašis – Franklio tezė, kad pamatinis žmogaus potraukis yra ne malonumo siekimas (kaip teigė Freudas) ar galios troškimas (kaip teigė Adleris), o prasmės siekimas (the will to meaning). Pasak Paškaus, laimė, pasitenkinimas ir savivertė yra ne tikslas, o šalutinis produktas, atsirandantis tada, kai žmogus atranda ir įgyvendina savo gyvenimo prasmę. Bandymas vytis laimę tiesiogiai, atvirkščiai, veda į vidinę tuštumą, nuobodulį ir neviltį.
Autorius pabrėžia, kad prasmės yra atrandamos, o ne išrandamos. Jos glūdi objektyvioje tikrovėje – vertybių pasaulyje, o ne subjektyviuose žmogaus išgyvenimuose.
Keliai į Prasmingą Gyvenimą
Paškus, sekdamas Frankliu, nurodo tris pagrindines vertybių grupes, kuriose žmogus gali atrasti prasmę:
Kūrybinės vertybės: Tai, ką mes duodame pasauliui per savo darbą, kūrybą ir poelgius. Svarbu ne tai, ką žmogus daro, o kaip jis tai daro – su atsidavimu ir atsakomybe.
Patirtinės vertybės: Tai, ką mes gauname iš pasaulio – per gamtos grožio kontempliaciją, meno patirtį ar, svarbiausia, per meilę kitam žmogui.
Santykio (elgesio) vertybės: Tai aukščiausia ir unikaliausia prasmės atradimo sritis. Ji atsiveria tada, kai žmogus susiduria su neišvengiamu likimu – kančia, kalte ir mirtimi. Būtent žmogaus laikysena šių ribinių situacijų akivaizdoje, jo gebėjimas paversti kančią vidiniu laimėjimu, atskleidžia didžiausią žmogiškąjį potencialą. Šiuo požiūriu gyvenimas išlieka prasmingas iki pat paskutinio atodūsio.
Šiuolaikinė Liga: Nugeninė Neurozė
Didelę dalį šiuolaikinių psichologinių problemų, pasak autoriaus, sukelia ne vaikystės traumos ar slopinami instinktai, o dvasinės problemos. Kai prasmės troškimas yra frustruojamas, žmogų apima egzistencinė tuštuma – jausmas, kad gyvenimas yra beprasmis ir betikslis. Ši būsena, ypač neurotiškiems asmenims, gali peraugti į specifinį sutrikimą, kurį Franklis pavadino nugenine neuroze. Jos simptomai – apatija, nuobodulys ir iniciatyvos stoka. Tai, pasak Paškaus, yra tiksli dvasinės būklės diagnozė daugeliui dabarties žmonių.
Prasmės Terapija
Logoterapija siūlo ir konkrečius gydymo metodus. Svarbiausias jų – egzistencinė analizė, kurios metu terapeutas padeda pacientui atrasti jo paties unikalias prasmes ir vertybes. Terapeutas čia veikia ne kaip menininkas, primetantis savo pasaulėvaizdį, o kaip okulistas, padedantis pacientui pačiam praregėti ir pamatyti visą prasmių spektrą. Taip pat pristatomos ir originalios technikos, tokios kaip paradoksinė intencija (kai pacientas skatinamas norėti to, ko bijo) ir derefleksija (kai dėmesys nukreipiamas nuo problemos į prasmingą tikslą).
Išvados
Antano Paškaus „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra nepaprastai vertingas ir aktualus veikalas. Jis pristato psichologijos kryptį, kuri drąsiai grąžina į mokslą dvasios, laisvės ir atsakomybės sąvokas. Tai vilties kupina žinia pasauliui, kenčiančiam nuo beprasmybės epidemijos. Knyga įtikinamai parodo, kad žmogus nėra savo instinktų ar aplinkos vergas, o laisva būtybė, galinti ir privalanti ieškoti ir kurti prasmę net pačiose sunkiausiose gyvenimo aplinkybėse.
Profesoriaus Antano Paškaus veikalas „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra glaustas, tačiau itin gilus ir paveikus įvadas į Viktoro Franklio sukurtą „trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos“ – logoterapijos – pasaulį. Tai ne tik akademinės psichologijos studija, bet ir atsakas į, autoriaus manymu, didžiausią šiuolaikinio žmogaus krizę – prasmės praradimą. Paškus pristato logoterapiją kaip „aukštumų psichologiją“, kuri, priešingai nei deterministinės Freudo ir Adlerio teorijos, grąžina žmogui jo dvasinę dimensiją, laisvę ir atsakomybę, siūlydama galingą vaistą nuo egzistencinės tuštumos.
Pamatinis Žmogaus Troškimas – Prasmė
Knygos ašis – Franklio tezė, kad pamatinis žmogaus potraukis yra ne malonumo siekimas (kaip teigė Freudas) ar galios troškimas (kaip teigė Adleris), o prasmės siekimas (the will to meaning). Pasak Paškaus, laimė, pasitenkinimas ir savivertė yra ne tikslas, o šalutinis produktas, atsirandantis tada, kai žmogus atranda ir įgyvendina savo gyvenimo prasmę. Bandymas vytis laimę tiesiogiai, atvirkščiai, veda į vidinę tuštumą, nuobodulį ir neviltį.
Autorius pabrėžia, kad prasmės yra atrandamos, o ne išrandamos. Jos glūdi objektyvioje tikrovėje – vertybių pasaulyje, o ne subjektyviuose žmogaus išgyvenimuose.
Keliai į Prasmingą Gyvenimą
Paškus, sekdamas Frankliu, nurodo tris pagrindines vertybių grupes, kuriose žmogus gali atrasti prasmę:
Kūrybinės vertybės: Tai, ką mes duodame pasauliui per savo darbą, kūrybą ir poelgius. Svarbu ne tai, ką žmogus daro, o kaip jis tai daro – su atsidavimu ir atsakomybe.
Patirtinės vertybės: Tai, ką mes gauname iš pasaulio – per gamtos grožio kontempliaciją, meno patirtį ar, svarbiausia, per meilę kitam žmogui.
Santykio (elgesio) vertybės: Tai aukščiausia ir unikaliausia prasmės atradimo sritis. Ji atsiveria tada, kai žmogus susiduria su neišvengiamu likimu – kančia, kalte ir mirtimi. Būtent žmogaus laikysena šių ribinių situacijų akivaizdoje, jo gebėjimas paversti kančią vidiniu laimėjimu, atskleidžia didžiausią žmogiškąjį potencialą. Šiuo požiūriu gyvenimas išlieka prasmingas iki pat paskutinio atodūsio.
Šiuolaikinė Liga: Nugeninė Neurozė
Didelę dalį šiuolaikinių psichologinių problemų, pasak autoriaus, sukelia ne vaikystės traumos ar slopinami instinktai, o dvasinės problemos. Kai prasmės troškimas yra frustruojamas, žmogų apima egzistencinė tuštuma – jausmas, kad gyvenimas yra beprasmis ir betikslis. Ši būsena, ypač neurotiškiems asmenims, gali peraugti į specifinį sutrikimą, kurį Franklis pavadino nugenine neuroze. Jos simptomai – apatija, nuobodulys ir iniciatyvos stoka. Tai, pasak Paškaus, yra tiksli dvasinės būklės diagnozė daugeliui dabarties žmonių.
Prasmės Terapija
Logoterapija siūlo ir konkrečius gydymo metodus. Svarbiausias jų – egzistencinė analizė, kurios metu terapeutas padeda pacientui atrasti jo paties unikalias prasmes ir vertybes. Terapeutas čia veikia ne kaip menininkas, primetantis savo pasaulėvaizdį, o kaip okulistas, padedantis pacientui pačiam praregėti ir pamatyti visą prasmių spektrą. Taip pat pristatomos ir originalios technikos, tokios kaip paradoksinė intencija (kai pacientas skatinamas norėti to, ko bijo) ir derefleksija (kai dėmesys nukreipiamas nuo problemos į prasmingą tikslą).
Išvados
Antano Paškaus „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra nepaprastai vertingas ir aktualus veikalas. Jis pristato psichologijos kryptį, kuri drąsiai grąžina į mokslą dvasios, laisvės ir atsakomybės sąvokas. Tai vilties kupina žinia pasauliui, kenčiančiam nuo beprasmybės epidemijos. Knyga įtikinamai parodo, kad žmogus nėra savo instinktų ar aplinkos vergas, o laisva būtybė, galinti ir privalanti ieškoti ir kurti prasmę net pačiose sunkiausiose gyvenimo aplinkybėse.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 23
ANTANAS PAŠKUS
Kaunas 1993
Kelrodis Dvasinių Kryžkelių Labirinte: Antano Paškaus „Dievai, dvasios ir žmonės“
Antano Paškaus knyga „Dievai, dvasios ir žmonės 'Naujajame amžiuje'“ – tai išsamus ir kritiškas žvilgsnis į XX a. pabaigoje Vakarų pasaulį, o vėliau ir Lietuvą, užplūdusį „Naujojo amžiaus“ (angl. New Age) judėjimą. Tai ne neutralus akademinis veikalas, o aiškią krikščionišką poziciją turintis gidas, skirtas padėti skaitytojui atpažinti ir įvertinti įvairias dvasines sroves, kultus ir okultizmo apraiškas, kurios dažnai slepiasi po patraukliais savęs tobulinimo, dvasingumo ir nušvitimo šūkiais. Autorius, būdamas psichologas ir teologas, meistriškai sujungia šias dvi perspektyvas, analizuodamas ne tik judėjimų idėjas, bet ir psichologines priežastis, kodėl žmonės jomis susižavi.
Nuo Rytų Išminties iki Šėtono Kulto
Knygos struktūra logiškai veda skaitytoją nuo bendrų „Naujojo amžiaus“ idėjų iki konkrečių ir dažnai pavojingų jo išraiškų.
„Naujasis amžius“ – senas mitas: Pirmoje dalyje A. Paškus dekonstruoja patį „Naujojo amžiaus“ judėjimą, atskleisdamas jo šaknis teosofijoje, Rytų religijose (hinduizme ir budizme) bei humanistinės psichologijos „žmogiškojo potencialo“ judėjime. Autorius teigia, kad po naujumo kauke slepiasi senos panteistinės ir monistinės idėjos, teigiančios, kad „viskas yra viena“ ir „žmogus yra dievas“. Šios idėjos, pasak autoriaus, yra fundamentaliai priešiškos krikščioniškajam Dievo ir žmogaus santykio supratimui.
Didžiosios Rytų religijos ir Reinkarnacija: Knygoje skiriamas didelis dėmesys hinduizmo ir budizmo pagrindams, nes būtent iš jų „Naujasis amžius“ semia savo pasaulėžiūrą. Ypač detaliai ir kritiškai nagrinėjama reinkarnacijos idėja. A. Paškus analizuoja tariamus jos „įrodymus“ (pvz., prisiminimus, sukeltus hipnozės metu) ir pateikia alternatyvius psichologinius bei dvasinius paaiškinimus, įskaitant kriptomneziją (užslėptą atmintį) ir net dvasinių būtybių apsėdimą.
Kultų karalystė: Tai viena stipriausių knygos dalių, kurioje autorius apibrėžia destruktyvių kultų bruožus: proto kontrolę, psichologinę manipuliaciją, lyderio sudievinimą ir izoliaciją nuo išorinio pasaulio. Pateikiami konkretūs pavyzdžiai, tokie kaip Sun Myung Moono „Suvienijimo bažnyčia“ (munistai), „Krišnos sąmonės draugija“ (krišnaitai), Maharishi Mahesh Yogi „Transcendentinė meditacija“ ir kiti. Autorius atskleidžia ne tik jų klaidingas doktrinas, bet ir žalingą poveikį narių psichikai bei socialiniam gyvenimui.
Okultizmo apraiškos: Šiame skyriuje nagrinėjamos įvairios okultizmo formos – nuo spiritizmo ir mediumų („laidininkavimo“) iki ufonautų kultų, kristalų bei piramidžių „galios“. A. Paškus šiuos reiškinius vertina kaip pavojingą žaidimą su dvasiniu pasauliu, kuris gali baigtis rimtais psichologiniais sutrikimais ar net demonišku apsėdimu.
Kodėl Vakarai susižavėjo Rytais?
Knygos pabaigoje autorius kelia esminį klausimą: kodėl šie judėjimai tapo tokie populiarūs? Jis nurodo kelias priežastis: Vakarų kultūroje atsivėrusią dvasinę tuštumą, kurią paliko agresyvus sekuliarizmas ir materializmas, bei pačios krikščionybės spragas. Pasak A. Paškaus, krikščionys kartais pamiršta savo pačių mistinę tradiciją, sakramentinį gyvenimą ir asmeninio santykio su Dievu svarbą, todėl žmonės, ieškantys gilesnės dvasinės patirties, atsigręžia į Rytų religijų pakaitalus.
Išvados
„Dievai, dvasios ir žmonės“ yra perspėjanti ir informuojanti knyga. Ji parašyta aiškia, suprantama kalba ir yra skirta ne tik dvasininkams ar teologams, bet kiekvienam krikščioniui, norinčiam suprasti šiuolaikinį dvasinių ieškojimų pasaulį. Nors autoriaus pozicija yra griežtai kritiška ir apologetinė, jo analizė paremta gausiais šaltiniais ir psichologinėmis įžvalgomis. Tai vertingas įrankis, padedantis atskirti autentišką dvasingumą nuo pavojingų klystkelių ir sustiprinti savo tikėjimo pamatus sudėtingame ir permainingame „Naujojo amžiaus“ idėjų kontekste.
Antano Paškaus knyga „Dievai, dvasios ir žmonės 'Naujajame amžiuje'“ – tai išsamus ir kritiškas žvilgsnis į XX a. pabaigoje Vakarų pasaulį, o vėliau ir Lietuvą, užplūdusį „Naujojo amžiaus“ (angl. New Age) judėjimą. Tai ne neutralus akademinis veikalas, o aiškią krikščionišką poziciją turintis gidas, skirtas padėti skaitytojui atpažinti ir įvertinti įvairias dvasines sroves, kultus ir okultizmo apraiškas, kurios dažnai slepiasi po patraukliais savęs tobulinimo, dvasingumo ir nušvitimo šūkiais. Autorius, būdamas psichologas ir teologas, meistriškai sujungia šias dvi perspektyvas, analizuodamas ne tik judėjimų idėjas, bet ir psichologines priežastis, kodėl žmonės jomis susižavi.
Nuo Rytų Išminties iki Šėtono Kulto
Knygos struktūra logiškai veda skaitytoją nuo bendrų „Naujojo amžiaus“ idėjų iki konkrečių ir dažnai pavojingų jo išraiškų.
„Naujasis amžius“ – senas mitas: Pirmoje dalyje A. Paškus dekonstruoja patį „Naujojo amžiaus“ judėjimą, atskleisdamas jo šaknis teosofijoje, Rytų religijose (hinduizme ir budizme) bei humanistinės psichologijos „žmogiškojo potencialo“ judėjime. Autorius teigia, kad po naujumo kauke slepiasi senos panteistinės ir monistinės idėjos, teigiančios, kad „viskas yra viena“ ir „žmogus yra dievas“. Šios idėjos, pasak autoriaus, yra fundamentaliai priešiškos krikščioniškajam Dievo ir žmogaus santykio supratimui.
Didžiosios Rytų religijos ir Reinkarnacija: Knygoje skiriamas didelis dėmesys hinduizmo ir budizmo pagrindams, nes būtent iš jų „Naujasis amžius“ semia savo pasaulėžiūrą. Ypač detaliai ir kritiškai nagrinėjama reinkarnacijos idėja. A. Paškus analizuoja tariamus jos „įrodymus“ (pvz., prisiminimus, sukeltus hipnozės metu) ir pateikia alternatyvius psichologinius bei dvasinius paaiškinimus, įskaitant kriptomneziją (užslėptą atmintį) ir net dvasinių būtybių apsėdimą.
Kultų karalystė: Tai viena stipriausių knygos dalių, kurioje autorius apibrėžia destruktyvių kultų bruožus: proto kontrolę, psichologinę manipuliaciją, lyderio sudievinimą ir izoliaciją nuo išorinio pasaulio. Pateikiami konkretūs pavyzdžiai, tokie kaip Sun Myung Moono „Suvienijimo bažnyčia“ (munistai), „Krišnos sąmonės draugija“ (krišnaitai), Maharishi Mahesh Yogi „Transcendentinė meditacija“ ir kiti. Autorius atskleidžia ne tik jų klaidingas doktrinas, bet ir žalingą poveikį narių psichikai bei socialiniam gyvenimui.
Okultizmo apraiškos: Šiame skyriuje nagrinėjamos įvairios okultizmo formos – nuo spiritizmo ir mediumų („laidininkavimo“) iki ufonautų kultų, kristalų bei piramidžių „galios“. A. Paškus šiuos reiškinius vertina kaip pavojingą žaidimą su dvasiniu pasauliu, kuris gali baigtis rimtais psichologiniais sutrikimais ar net demonišku apsėdimu.
Kodėl Vakarai susižavėjo Rytais?
Knygos pabaigoje autorius kelia esminį klausimą: kodėl šie judėjimai tapo tokie populiarūs? Jis nurodo kelias priežastis: Vakarų kultūroje atsivėrusią dvasinę tuštumą, kurią paliko agresyvus sekuliarizmas ir materializmas, bei pačios krikščionybės spragas. Pasak A. Paškaus, krikščionys kartais pamiršta savo pačių mistinę tradiciją, sakramentinį gyvenimą ir asmeninio santykio su Dievu svarbą, todėl žmonės, ieškantys gilesnės dvasinės patirties, atsigręžia į Rytų religijų pakaitalus.
Išvados
„Dievai, dvasios ir žmonės“ yra perspėjanti ir informuojanti knyga. Ji parašyta aiškia, suprantama kalba ir yra skirta ne tik dvasininkams ar teologams, bet kiekvienam krikščioniui, norinčiam suprasti šiuolaikinį dvasinių ieškojimų pasaulį. Nors autoriaus pozicija yra griežtai kritiška ir apologetinė, jo analizė paremta gausiais šaltiniais ir psichologinėmis įžvalgomis. Tai vertingas įrankis, padedantis atskirti autentišką dvasingumą nuo pavojingų klystkelių ir sustiprinti savo tikėjimo pamatus sudėtingame ir permainingame „Naujojo amžiaus“ idėjų kontekste.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 28
Antanas Paulavičius
KAUNAS/ 1992
Antano Paulavičiaus knyga „Malda už Tėvynę“, išleista Kaune 1992 metais, yra jaudinantis ir daugialypis kūrinys, apimantis eilėraščius, dokumentinę prozą, dramą ir dainas. Tai savotiška autoriaus rinktinė, kurioje, kaip teigiama knygos anotacijoje, plaka jautri tremtinio ir patrioto širdis, atspindinti tragišką XX amžiaus Lietuvos tikrovę. Knygos pavadinimas ir autoriaus dedikacija – „Visą savo gyvenimą mintimis, žodžiais ir darbais meldžiausi už Lietuvą“ – nusako pagrindinę kūrybos ašį ir emocinį krūvį.
Kūrybos Apžvalga
Knyga yra suskirstyta į keturias dalis, kurių kiekviena atskleidžia skirtingą autoriaus talento briauną, tačiau visas jas jungia Tėvynės ilgesio ir tremties patirties temos.
Eilėraščiai: Pirmajame skyriuje pateikiami eilėraščiai, parašyti tiek Sibire, tiek grįžus į Lietuvą. Poezija persmelkta gimtųjų Anykščių gamtos vaizdų, kurie tampa prarasto rojaus simboliu. Eilėraščiuose kaip „Pareik, sūnau“ ar „Baigias vasara“ perteikiamas tremtinio skausmas, vienatvė ir begalinis Tėvynės ilgesys. Dauguma Sibire parašytų eilėraščių datuojami Krasnojarsko krašte, pavyzdžiui, 1948, 1949 ar 1950 metais. Taip pat ryškūs patriotiniai („Apginkim Nemuną“) ir religiniai („Šventasis Karalaiti“) motyvai.
Proza: Antroji dalis – „Prisiminimai“ – apima dokumentinę apysaką „Leiskit į Tėvynę“. Tai naujai perredaguota ir papildyta kūrinio versija, anksčiau spausdinta sutrumpintai. Autorius detaliai ir sukrečiančiai pasakoja apie savo suėmimą 1948 metais, kai buvo Vilniaus universiteto studentas, ir kelionę užkaltuose vagonuose į Sibirą. Ši dalis yra ne tik asmeninis liudijimas, bet ir visos kartos tragedijos paveikslas, atskleidžiantis nežmoniškas sąlygas, badą, mirtį ir nepalaužiamą viltį.
Drama: Knygoje pateikiama trijų veiksmų drama „Mėnesienos sonata“. Autorius ją pradėjo rašyti dar 1960 metais kaip libretą muzikinei komedijai, tačiau bėgant metams ir keičiantis politinei situacijai, kūrinys įgavo dramos pavidalą. Dramos centre – pianisto Giedriaus Papievio, partizano sūnaus, istorija. Per dingusio tėvo dienoraštį atskleidžiama sudėtinga šeimos paslaptis, susipynusi su išdavyste, enkavedistų žiaurumu ir skaudžiais pokario įvykiais.
Dainos ir Giesmės: Ketvirtoji dalis atskleidžia Antano Paulavičiaus kaip muziko talentą. Pateikiamos dainos ir giesmės su natomis, kurių tekstų autorius dažnai yra pats Paulavičius. Kompozitorius V. Bagdonas įžanginiame žodyje šiai daliai apibūdina jo muziką kaip melodingą, skambią ir prieinamą. Autorius taip pat yra Kauno tremtinių choro įkūrėjas ir vadovas, o jo kūryboje dominuoja patriotinės ir lyrinės temos.
Autoriaus Žodis ir Patirtis
Pats autorius pratarmėje atskleidžia, kad jo, kaip literato, svajones sudaužė 1948 metų trėmimas, palaužęs jo plunksną. Ilgus metus rašęs „tik sau“, jis atsigręžė į muziką. Ši asmeninė patirtis yra raktas į visą jo kūrybą – tai bandymas žodžiais ir muzika išsakyti tai, kas buvo nutylėta, išsaugoti atmintį ir atiduoti duoklę Tėvynei.
„Malda už Tėvynę“ yra vientisas ir paveikus kūrinys, liudijantis ne tik vieno žmogaus, bet ir visos tautos likimą. Tai skaudus, bet kartu ir šviesus priminimas apie ištvermę, tikėjimą ir meilę, kuri padėjo išgyventi tamsiausius istorijos puslapius.
Kūrybos Apžvalga
Knyga yra suskirstyta į keturias dalis, kurių kiekviena atskleidžia skirtingą autoriaus talento briauną, tačiau visas jas jungia Tėvynės ilgesio ir tremties patirties temos.
Eilėraščiai: Pirmajame skyriuje pateikiami eilėraščiai, parašyti tiek Sibire, tiek grįžus į Lietuvą. Poezija persmelkta gimtųjų Anykščių gamtos vaizdų, kurie tampa prarasto rojaus simboliu. Eilėraščiuose kaip „Pareik, sūnau“ ar „Baigias vasara“ perteikiamas tremtinio skausmas, vienatvė ir begalinis Tėvynės ilgesys. Dauguma Sibire parašytų eilėraščių datuojami Krasnojarsko krašte, pavyzdžiui, 1948, 1949 ar 1950 metais. Taip pat ryškūs patriotiniai („Apginkim Nemuną“) ir religiniai („Šventasis Karalaiti“) motyvai.
Proza: Antroji dalis – „Prisiminimai“ – apima dokumentinę apysaką „Leiskit į Tėvynę“. Tai naujai perredaguota ir papildyta kūrinio versija, anksčiau spausdinta sutrumpintai. Autorius detaliai ir sukrečiančiai pasakoja apie savo suėmimą 1948 metais, kai buvo Vilniaus universiteto studentas, ir kelionę užkaltuose vagonuose į Sibirą. Ši dalis yra ne tik asmeninis liudijimas, bet ir visos kartos tragedijos paveikslas, atskleidžiantis nežmoniškas sąlygas, badą, mirtį ir nepalaužiamą viltį.
Drama: Knygoje pateikiama trijų veiksmų drama „Mėnesienos sonata“. Autorius ją pradėjo rašyti dar 1960 metais kaip libretą muzikinei komedijai, tačiau bėgant metams ir keičiantis politinei situacijai, kūrinys įgavo dramos pavidalą. Dramos centre – pianisto Giedriaus Papievio, partizano sūnaus, istorija. Per dingusio tėvo dienoraštį atskleidžiama sudėtinga šeimos paslaptis, susipynusi su išdavyste, enkavedistų žiaurumu ir skaudžiais pokario įvykiais.
Dainos ir Giesmės: Ketvirtoji dalis atskleidžia Antano Paulavičiaus kaip muziko talentą. Pateikiamos dainos ir giesmės su natomis, kurių tekstų autorius dažnai yra pats Paulavičius. Kompozitorius V. Bagdonas įžanginiame žodyje šiai daliai apibūdina jo muziką kaip melodingą, skambią ir prieinamą. Autorius taip pat yra Kauno tremtinių choro įkūrėjas ir vadovas, o jo kūryboje dominuoja patriotinės ir lyrinės temos.
Autoriaus Žodis ir Patirtis
Pats autorius pratarmėje atskleidžia, kad jo, kaip literato, svajones sudaužė 1948 metų trėmimas, palaužęs jo plunksną. Ilgus metus rašęs „tik sau“, jis atsigręžė į muziką. Ši asmeninė patirtis yra raktas į visą jo kūrybą – tai bandymas žodžiais ir muzika išsakyti tai, kas buvo nutylėta, išsaugoti atmintį ir atiduoti duoklę Tėvynei.
„Malda už Tėvynę“ yra vientisas ir paveikus kūrinys, liudijantis ne tik vieno žmogaus, bet ir visos tautos likimą. Tai skaudus, bet kartu ir šviesus priminimas apie ištvermę, tikėjimą ir meilę, kuri padėjo išgyventi tamsiausius istorijos puslapius.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 28
Loreta Paulavičiūtė
Vilnius 1998
Knyga „Mylėti artimą“ yra unikalus istorinis ir dvasinis liudijimas, sudarytas iš videomedžiagos, surinktos dokumentiniam filmui apie kunigą Juozą Zdebskį (1929–1986). 1998 metais „Katalikų akademijos“ išleista knyga, kurią parengė Loreta Paulavičiūtė, o įvadinius paaiškinimus ir epilogą parašė Vidas Spengla, pateikia gyvus ir autentiškus pasakojimus žmonių, artimai pažinojusių šį iškilų disidentą, kunigą ir dvasios tėvą.
Turinys ir struktūra
Knygos pagrindą sudaro iššifruoti interviu su įvairiais žmonėmis – nuo aukščiausių dvasininkų iki paprastų parapijiečių, nuo bendražygių pogrindžio veikloje iki artimųjų. Kiekvienas skyrius skirtas tam tikram kunigo Zdebskio gyvenimo ir veiklos aspektui, kurį atskleidžia jį pažinojusių asmenų prisiminimai. Knyga suskirstyta į temines dalis, tokias kaip „Seminarija“, „Neakivaizdinė pogrindžio seminarija“, „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas“, „Spaudos darbų bendražygiai“, „Jaunimas“, „Parapijiečiai“, „Kančios mokykla“, kurios leidžia skaitytojui susidaryti išsamų ir daugiaplanį kunigo portretą.
Knygoje savo liudijimais dalijasi tokios iškilios asmenybės kaip kardinolas Vincentas Sladkevičius, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, monsinjorai Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas, Juozas Užupis, Petras Puzaras ir Vincentas Vėlavičius, taip pat artimi bendražygiai Petras Plumpa, Jonas Stašaitis, Nijolė Sadūnaitė, kunigai Robertas Grigas, Julius Sasnauskas ir daugelis kitų.
Pagrindinės temos
Knygoje atsiskleidžia plati kunigo Juozo Zdebskio veiklos ir asmenybės panorama:
Dvasinis portretas: Bendražygiai ir dvasios vaikai pabrėžia Zdebskio gilų pamaldumą, nuolatinę maldą (ypač mąstomąją ir Rožančių) ir beribį pasitikėjimą Dievu, kuris buvo visos jo veiklos pagrindas. Jo santykis su Dievu apibūdinamas kaip egzistencinis, nuolatinis buvimas Jo akivaizdoje.
Bebaimis pasipriešinimas: Knygoje detaliai nušviečiama Zdebskio, KGB praminto „Akiplėša“, veikla sovietinio pasipriešinimo kontekste. Jis buvo vienas iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ rėmėjų ir medžiagos teikėjų, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) įkūrėjų ir pogrindinės kunigų seminarijos iniciatorius.
Meilė artimui ir „parapija be ribų“: Liudijimuose nuolat pabrėžiama Zdebskio beribė meilė žmogui, ypač kenčiančiam, atstumtam ar puolusiajam. Jis lankydavo kalinius, tremtinius ir sovietinės armijos kareivius visoje Sovietų Sąjungoje, sakydamas, kad „dėl vieno žmogaus, dėl vienos sielos galima pervažiuoti visą imperiją“. Dėl to jo parapija neturėjo ribų, o artimo meilė buvo svarbesnė už formalų pareigų atlikimą.
Persekiojimai ir kančia: Knygoje atskleidžiamas negailestingas KGB persekiojimas: nuolatinis sekimas, bandymai sukompromituoti, du įkalinimai už vaikų katekizaciją ir pasikėsinimai į gyvybę. Ypač detaliai aprašomas 1980 m. įvykdytas cheminis nudeginimas, kurį KGB organizavo su Maskvos specialistų pagalba, siekdama jį sukompromituoti kaip venerinį ligonį. Liudininkai pasakoja, kaip jis buvo pagrobtas iš ligoninės, siekiant išvengti sufabrikuotos diagnozės. Pats Zdebskis kančią laikė didžiausia Dievo dovana ir mokė ją įprasminti, aukojant už kitus.
Žmogiškasis portretas: Knyga atskleidžia ne tik šventąjį, bet ir gyvą žmogų – su savitu humoro jausmu, kartais vėluojantį, nepraktikuojantį įprastos drausmės, bet visada autentišką ir nuoširdų. Jo gebėjimas džiaugtis gyvenimu, bendrauti su jaunimu, meilė gamtai ir net humoro jausmas bendraujant su saugumiečiais piešia sudėtingą, bet nepaprastai patrauklią asmenybę.
Stilius ir reikšmė
Knyga parašyta gyva, autentiška kalba. Tai nėra nugludinti literatūriniai tekstai, o tiesioginiai žmonių pasakojimai, išsaugantys jų individualų stilių ir emocijas. Tai suteikia knygai ypatingo patikimumo ir paveikumo.
„Mylėti artimą“ yra ne tik svarbus istorinis šaltinis, atskleidžiantis Bažnyčios ir disidentinio judėjimo kovą sovietmečiu, bet ir įkvepiantis dvasinės literatūros kūrinys. Kunigo Juozo Zdebskio gyvenimo pavyzdys, atskleistas per daugybės jį pažinojusių žmonių liudijimus, tampa galingu tikėjimo, pasiaukojimo ir meilės liudijimu, aktualiu ir šiandienos skaitytojui.
Turinys ir struktūra
Knygos pagrindą sudaro iššifruoti interviu su įvairiais žmonėmis – nuo aukščiausių dvasininkų iki paprastų parapijiečių, nuo bendražygių pogrindžio veikloje iki artimųjų. Kiekvienas skyrius skirtas tam tikram kunigo Zdebskio gyvenimo ir veiklos aspektui, kurį atskleidžia jį pažinojusių asmenų prisiminimai. Knyga suskirstyta į temines dalis, tokias kaip „Seminarija“, „Neakivaizdinė pogrindžio seminarija“, „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas“, „Spaudos darbų bendražygiai“, „Jaunimas“, „Parapijiečiai“, „Kančios mokykla“, kurios leidžia skaitytojui susidaryti išsamų ir daugiaplanį kunigo portretą.
Knygoje savo liudijimais dalijasi tokios iškilios asmenybės kaip kardinolas Vincentas Sladkevičius, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, monsinjorai Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas, Juozas Užupis, Petras Puzaras ir Vincentas Vėlavičius, taip pat artimi bendražygiai Petras Plumpa, Jonas Stašaitis, Nijolė Sadūnaitė, kunigai Robertas Grigas, Julius Sasnauskas ir daugelis kitų.
Pagrindinės temos
Knygoje atsiskleidžia plati kunigo Juozo Zdebskio veiklos ir asmenybės panorama:
Dvasinis portretas: Bendražygiai ir dvasios vaikai pabrėžia Zdebskio gilų pamaldumą, nuolatinę maldą (ypač mąstomąją ir Rožančių) ir beribį pasitikėjimą Dievu, kuris buvo visos jo veiklos pagrindas. Jo santykis su Dievu apibūdinamas kaip egzistencinis, nuolatinis buvimas Jo akivaizdoje.
Bebaimis pasipriešinimas: Knygoje detaliai nušviečiama Zdebskio, KGB praminto „Akiplėša“, veikla sovietinio pasipriešinimo kontekste. Jis buvo vienas iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ rėmėjų ir medžiagos teikėjų, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) įkūrėjų ir pogrindinės kunigų seminarijos iniciatorius.
Meilė artimui ir „parapija be ribų“: Liudijimuose nuolat pabrėžiama Zdebskio beribė meilė žmogui, ypač kenčiančiam, atstumtam ar puolusiajam. Jis lankydavo kalinius, tremtinius ir sovietinės armijos kareivius visoje Sovietų Sąjungoje, sakydamas, kad „dėl vieno žmogaus, dėl vienos sielos galima pervažiuoti visą imperiją“. Dėl to jo parapija neturėjo ribų, o artimo meilė buvo svarbesnė už formalų pareigų atlikimą.
Persekiojimai ir kančia: Knygoje atskleidžiamas negailestingas KGB persekiojimas: nuolatinis sekimas, bandymai sukompromituoti, du įkalinimai už vaikų katekizaciją ir pasikėsinimai į gyvybę. Ypač detaliai aprašomas 1980 m. įvykdytas cheminis nudeginimas, kurį KGB organizavo su Maskvos specialistų pagalba, siekdama jį sukompromituoti kaip venerinį ligonį. Liudininkai pasakoja, kaip jis buvo pagrobtas iš ligoninės, siekiant išvengti sufabrikuotos diagnozės. Pats Zdebskis kančią laikė didžiausia Dievo dovana ir mokė ją įprasminti, aukojant už kitus.
Žmogiškasis portretas: Knyga atskleidžia ne tik šventąjį, bet ir gyvą žmogų – su savitu humoro jausmu, kartais vėluojantį, nepraktikuojantį įprastos drausmės, bet visada autentišką ir nuoširdų. Jo gebėjimas džiaugtis gyvenimu, bendrauti su jaunimu, meilė gamtai ir net humoro jausmas bendraujant su saugumiečiais piešia sudėtingą, bet nepaprastai patrauklią asmenybę.
Stilius ir reikšmė
Knyga parašyta gyva, autentiška kalba. Tai nėra nugludinti literatūriniai tekstai, o tiesioginiai žmonių pasakojimai, išsaugantys jų individualų stilių ir emocijas. Tai suteikia knygai ypatingo patikimumo ir paveikumo.
„Mylėti artimą“ yra ne tik svarbus istorinis šaltinis, atskleidžiantis Bažnyčios ir disidentinio judėjimo kovą sovietmečiu, bet ir įkvepiantis dvasinės literatūros kūrinys. Kunigo Juozo Zdebskio gyvenimo pavyzdys, atskleistas per daugybės jį pažinojusių žmonių liudijimus, tampa galingu tikėjimo, pasiaukojimo ir meilės liudijimu, aktualiu ir šiandienos skaitytojui.
Skaityti daugiau: MYLĖTI ARTIMĄ Liudijimai apie kunigą Juozą Zdebskį
- Išsami informacija
- Peržiūros: 26
STEPAS PIKŠRYS
Kaunas 1939
Stepo Pikšrio romanas „Žemė vaitoja“ – tai stiprus ir realistiškas kūrinys, vaizduojantis Lietuvos kaimo gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo audrose ir Nepriklausomybės kovų išvakarėse. Knyga pasakoja apie Paliūnių kaimo žmones, kurių įprastą buitį sudrumsčia artėjantis frontas, vokiečių okupacija ir su ja ateinantys moraliniai bei fiziniai išbandymai.
Turinys ir siužetas
Romanas padalintas į dvi pagrindines dalis. Pirmojoje dalyje aprašomas chaosas ir baimė, apėmę kaimą artėjant vokiečių kariuomenei. Gyventojai skuba slėpti savo turtą, o ore tvyro nežinomybė. Pagrindinė veikėja Antanienė, kurios vyras Antanas yra fronte, lieka viena su dviem mažais vaikais ir senu uošviu Nikodemu. Slegiančių aplinkybių ir vokiečių feldfebelio Krauto prievartos bei vilionių paveikta, ji pasiduoda ir užmezga su juo santykius. Šis poelgis atneša jai ne tik materialinės naudos, bet ir kaimynų panieką bei gilų vidinį konfliktą.Antroji romano dalis prasideda Antano Baukio grįžimu iš nelaisvės. Jis randa ne tik nualintą ūkį, bet ir sugriautą šeimos garbę. Kūrinys jautriai ir psichologiškai įtikinamai vaizduoja skausmingą Antano ir jo žmonos santykių aiškinimąsi, atleidimo ir susitaikymo procesą. Išgyvenę asmeninę tragediją ir matydami bendrą tautos vargą, Antanas kartu su kaimynu Medžioniu apsisprendžia stoti į savanorių gretas ir kovoti už Lietuvos laisvę, taip asmeninį skausmą paversdami tautinio atgimimo jėga.
Pagrindinės temos ir veikėjai
„Žemė vaitoja“ nagrinėja sudėtingas temas, atskleisdama, kaip ekstremalios sąlygos paveikia žmones:- Karo poveikis civiliams: Romanas realistiškai parodo ne mūšio lauką, o paprastų žmonių kančias, badą, baimę ir kasdienę kovą už išlikimą.
- Moralinis pasirinkimas ir išdavystė: Knygoje ryškiai atskleidžiami skirtingi žmonių elgesio modeliai – nuo prisitaikėliškumo ir išdavystės (seniūnas Pleidžius) iki tylaus orumo (Nikodemas) ir heroizmo (Antanas, Medžionis). Antanienės istorija – tai sudėtinga studija apie moters palūžimą ir kančią.
- Tautinės savimonės gimimas: Kūrinys puikiai iliustruoja, kaip asmeninės ir bendros kančios pažadina žmonėse ryžtą kovoti ne tik už savo sodybą, bet ir už visą Tėvynę.
- Žmogaus ir žemės ryšys: Pavadinimas „Žemė vaitoja“ simbolizuoja, kad kenčia ne tik žmonės, bet ir jų gimtoji žemė, kuri yra neatsiejama jų tapatybės dalis.
Reikšmė
Stepo Pikšrio romanas yra vertingas lietuvių literatūros kūrinys, vaizduojantis vieną dramatiškiausių tautos istorijos laikotarpių. Tai gilus, psichologiškai brandus pasakojimas apie kančią, atleidimą ir vilties gimimą. Knyga yra svarbus paminklas kartai, kuri asmeninių tragedijų fone sugebėjo pakilti į kovą už nepriklausomą Lietuvą.- Išsami informacija
- Peržiūros: 68
Dr. J. Prunskis
Chicago 1941
Kunigo Juozo Prunskio 1941 metais Čikagoje išleista knygelė „Kaip Mirė Nemirtingieji“ yra trumpų, pamokančių pasakojimų rinkinys apie garsių istorinių asmenybių paskutines gyvenimo akimirkas. Knygelės tikslas – per žymių žmonių mirties pavyzdžius atskleisti krikščioniškojo tikėjimo svarbą ir paguodą lemiamą valandą.
Knygos turinys ir struktūra
Veikalas yra suskirstytas į keturias temines dalis, kuriose pateikiami trumpi pasakojimai apie skirtingų sričių „nemirtingųjų“ mirtį:
Didieji mokslininkai ir kitos garsenybės: Šioje dalyje aprašomos tokių asmenybių kaip Lui Pasteras, matematikas Ogiustenas Lui Koši, fizikas Andrė Mari Amperas ir popiežius Benediktas XV paskutinės akimirkos. Pavyzdžiui, pasakojama, kaip Pasteras mirė laikydamas rankose kryželį ir kalbėdamas „Tikiu...“ , o astronomas Koši teigė: „myliu mirtį, dėl to, kad per ją randu Dievą“.
Mirtis atskleidžia paslaptingą uždangą: Čia pasakojama apie žmones, kurie, artėjant mirčiai, iš naujo atrado arba sustiprino savo tikėjimą. Ryškiausi pavyzdžiai – kompozitorius Frederikas Šopenas, kuris po kunigo apsilankymo ir motinos tikėjimo priminimo atliko išpažintį ir jautėsi laimingas , ir Prancūzijos švietimo ministras Marcombe, kuriam, ištiktam apopleksijos smūgio, pats respublikos prezidentas nusiuntė automobilį parvežti kunigo su sakramentais.
Didieji lietuviai: Šis skyrius skirtas tautos šviesuolių – vyskupo Motiejaus Valančiaus, poeto Prano Vaičaičio, rašytojo Jono Biliūno ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio – mirties aplinkybėms. Pateikiamas vyskupo Valančiaus testamentinis atsišaukimas, kuriame jis guodžia tautą ir žada geresnius laikus , bei Jono Biliūno, ligos patale atradusio tikėjimo svarbą, žodžiai: „persitikinau, kad brangiausias daiktas žmogui tai tikėjimas“.
Kaip mirė šventieji: Knygelė baigiama pasakojimais apie šventųjų – Pranciškaus Asyžiečio , Bernardo Klerviečio , Klemenso Hofbauerio ir Teresėlės Kūdikėlio Jėzaus – mirtį, kuri vaizduojama kaip džiaugsmingas ir lauktas susitikimas su Dievu.
Apžvalga
„Kaip Mirė Nemirtingieji“ yra populiariosios apologetikos pavyzdys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. K. J. Prunskio tikslas nėra biografinis tikslumas, o moralinis ir dvasinis pamokymas. Kiekviena istorija yra kruopščiai atrinkta, kad iliustruotų pagrindinę mintį: tikėjimas yra atrama ir paguoda, o mirtis krikščioniui – tai ne pabaiga, o perėjimas į amžinąjį gyvenimą.
Knygelės stilius paprastas ir paveikus. Autorius pasitelkia garsių vardų autoritetą, kad sustiprintų savo teiginius ir padarytų įspūdį skaitytojui. Pasakojimai trumpi, koncentruoti į esminį momentą – mirties akimirką, kuri atskleidžia tikrąsias žmogaus vertybes.
Išleista 1941 metais, Lietuvai itin sunkiu istoriniu laikotarpiu, ir skirta Čikagos lietuvių bendruomenei, ši knyga turėjo ypatingą reikšmę. Ji teikė dvasinę stiprybę ir viltį, primindama apie amžinąsias vertybes ir Dievo gailestingumą. Didelis 12 000 egzempliorių tiražas rodo, kad leidinys buvo aktualus ir paklausus to meto lietuvių išeivijoje. Tai ne tik pamokantis skaitinys, bet ir įdomus to laikmečio dvasinės literatūros pavyzdys.
Knygos turinys ir struktūra
Veikalas yra suskirstytas į keturias temines dalis, kuriose pateikiami trumpi pasakojimai apie skirtingų sričių „nemirtingųjų“ mirtį:
Didieji mokslininkai ir kitos garsenybės: Šioje dalyje aprašomos tokių asmenybių kaip Lui Pasteras, matematikas Ogiustenas Lui Koši, fizikas Andrė Mari Amperas ir popiežius Benediktas XV paskutinės akimirkos. Pavyzdžiui, pasakojama, kaip Pasteras mirė laikydamas rankose kryželį ir kalbėdamas „Tikiu...“ , o astronomas Koši teigė: „myliu mirtį, dėl to, kad per ją randu Dievą“.
Mirtis atskleidžia paslaptingą uždangą: Čia pasakojama apie žmones, kurie, artėjant mirčiai, iš naujo atrado arba sustiprino savo tikėjimą. Ryškiausi pavyzdžiai – kompozitorius Frederikas Šopenas, kuris po kunigo apsilankymo ir motinos tikėjimo priminimo atliko išpažintį ir jautėsi laimingas , ir Prancūzijos švietimo ministras Marcombe, kuriam, ištiktam apopleksijos smūgio, pats respublikos prezidentas nusiuntė automobilį parvežti kunigo su sakramentais.
Didieji lietuviai: Šis skyrius skirtas tautos šviesuolių – vyskupo Motiejaus Valančiaus, poeto Prano Vaičaičio, rašytojo Jono Biliūno ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio – mirties aplinkybėms. Pateikiamas vyskupo Valančiaus testamentinis atsišaukimas, kuriame jis guodžia tautą ir žada geresnius laikus , bei Jono Biliūno, ligos patale atradusio tikėjimo svarbą, žodžiai: „persitikinau, kad brangiausias daiktas žmogui tai tikėjimas“.
Kaip mirė šventieji: Knygelė baigiama pasakojimais apie šventųjų – Pranciškaus Asyžiečio , Bernardo Klerviečio , Klemenso Hofbauerio ir Teresėlės Kūdikėlio Jėzaus – mirtį, kuri vaizduojama kaip džiaugsmingas ir lauktas susitikimas su Dievu.
Apžvalga
„Kaip Mirė Nemirtingieji“ yra populiariosios apologetikos pavyzdys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. K. J. Prunskio tikslas nėra biografinis tikslumas, o moralinis ir dvasinis pamokymas. Kiekviena istorija yra kruopščiai atrinkta, kad iliustruotų pagrindinę mintį: tikėjimas yra atrama ir paguoda, o mirtis krikščioniui – tai ne pabaiga, o perėjimas į amžinąjį gyvenimą.
Knygelės stilius paprastas ir paveikus. Autorius pasitelkia garsių vardų autoritetą, kad sustiprintų savo teiginius ir padarytų įspūdį skaitytojui. Pasakojimai trumpi, koncentruoti į esminį momentą – mirties akimirką, kuri atskleidžia tikrąsias žmogaus vertybes.
Išleista 1941 metais, Lietuvai itin sunkiu istoriniu laikotarpiu, ir skirta Čikagos lietuvių bendruomenei, ši knyga turėjo ypatingą reikšmę. Ji teikė dvasinę stiprybę ir viltį, primindama apie amžinąsias vertybes ir Dievo gailestingumą. Didelis 12 000 egzempliorių tiražas rodo, kad leidinys buvo aktualus ir paklausus to meto lietuvių išeivijoje. Tai ne tik pamokantis skaitinys, bet ir įdomus to laikmečio dvasinės literatūros pavyzdys.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 67
Dr. J. Prunskis
CHICAGO, 1948
Kunigo Juozo Prunskio 1948 metais išleista knyga „Prie Vilties Kryžiaus: Kristaus Kančios Apmąstymai“ yra jaudinantis ir dvasiškai gilus veikalas, kuriame tradicinė Kryžiaus Kelių malda įgauna ypatingą, tautinę prasmę. Parašyta lietuvių išeivijai, gyvenančiai pavergtos Tėvynės ilgesiu, ši knyga tampa ne tik asmeninės maldos vadovu, bet ir dvasinės stiprybės šaltiniu, padedančiu įprasminti visos tautos išgyvenamą kančią.
Struktūra ir meninė dermė
Knygos struktūra remiasi tradicine keturiolikos stočių Kryžiaus Kelio malda. Kiekvienai stočiai skirtas atskiras skyrius, kurį sudaro įžanginė malda, išsamus apmąstymas ir baigiamoji malda. Tekstą organiškai papildo menininko Telesforo Valiaus medžio raižiniai, kurie vizualiai įprasmina kiekvienos stoties dramą ir suteikia leidiniui išbaigtumo bei meninės vertės. Be Kryžiaus Kelio, knygoje taip pat pateikiami apmąstymai apie Septynis paskutiniuosius Kristaus žodžius nuo kryžiaus, Švč. Mergelės Marijos Skausmus, Rožančiaus skausmingąsias paslaptis ir keletas giesmių, paverčiant šį leidinį išsamiu Gavėnios laikotarpio maldynu. Kristaus kančia – Tautos kančios veidrodis
Išskirtinis šios knygos bruožas yra autoriaus gebėjimas Kristaus kančios įvykius tiesiogiai susieti su XX amžiaus vidurio Lietuvos tragedija. Kaip teigia pats autorius įžangos žodyje, jo tikslas – padėti tautiečiams, einantiems „savo kryžiaus kelią“, atrasti prasmę ir viltį Kristaus aukoje. Apmąstymai nėra abstraktūs teologiniai svarstymai; jie kupini skaudžių aliuzijų į sovietinę okupaciją, neteisybę ir pasaulio abejingumą.
Kiekviena stotis tampa proga apmąstyti ne tik asmenines nuodėmes, bet ir tautos likimą:
Pirmojoje stotyje, kur Pilotas, bijodamas minios, neteisingai pasmerkia Jėzų, autorius įžvelgia pasaulio galingųjų politinį konformizmą ir abejingumą mažų tautų likimui.
Jėzaus nešamas kryžius tampa pavergtos Tėvynės, nešančios okupacijos naštą, simboliu.
Veronikos, nušluosčiusios Kristui veidą, gestas primena tylius, bet drąsius paprastų žmonių gailestingumo ir pagalbos darbus priespaudos akivaizdoje.
Tokiu būdu J. Prunskis perkelia istorinį Evangelijos įvykį į skaitytojo realybę, paversdamas maldą giliai asmenišku ir tautiniu išgyvenimu.
Vilties žinia
Nors knygos tematika yra skaudi, jos pagrindinė žinia, atspindėta pačiame pavadinime, yra viltinga. Kryžius čia nėra nevilties ar pralaimėjimo ženklas, o vilties, atpirkimo ir galutinės pergalės prieš blogį simbolis. Per Kristaus kančią autorius veda skaitytoją į Prisikėlimo suvokimą, kuris lietuvių išeivijos sąmonėje neatsiejamai susijęs su tikėjimu, kad ir Lietuva prisikels laisvei.
„Prie Vilties Kryžiaus“ yra daugiau nei maldynas. Tai jautrus ir dvasiškai brandus kūrinys, tapęs dvasine atrama tūkstančiams lietuvių, išblaškytų po pasaulį. Tai knyga, mokanti, kaip asmeninę ir tautos kančią paversti malda, o neviltį – nepalaužiama krikščioniška viltimi.
Struktūra ir meninė dermė
Knygos struktūra remiasi tradicine keturiolikos stočių Kryžiaus Kelio malda. Kiekvienai stočiai skirtas atskiras skyrius, kurį sudaro įžanginė malda, išsamus apmąstymas ir baigiamoji malda. Tekstą organiškai papildo menininko Telesforo Valiaus medžio raižiniai, kurie vizualiai įprasmina kiekvienos stoties dramą ir suteikia leidiniui išbaigtumo bei meninės vertės. Be Kryžiaus Kelio, knygoje taip pat pateikiami apmąstymai apie Septynis paskutiniuosius Kristaus žodžius nuo kryžiaus, Švč. Mergelės Marijos Skausmus, Rožančiaus skausmingąsias paslaptis ir keletas giesmių, paverčiant šį leidinį išsamiu Gavėnios laikotarpio maldynu. Kristaus kančia – Tautos kančios veidrodis
Išskirtinis šios knygos bruožas yra autoriaus gebėjimas Kristaus kančios įvykius tiesiogiai susieti su XX amžiaus vidurio Lietuvos tragedija. Kaip teigia pats autorius įžangos žodyje, jo tikslas – padėti tautiečiams, einantiems „savo kryžiaus kelią“, atrasti prasmę ir viltį Kristaus aukoje. Apmąstymai nėra abstraktūs teologiniai svarstymai; jie kupini skaudžių aliuzijų į sovietinę okupaciją, neteisybę ir pasaulio abejingumą.
Kiekviena stotis tampa proga apmąstyti ne tik asmenines nuodėmes, bet ir tautos likimą:
Pirmojoje stotyje, kur Pilotas, bijodamas minios, neteisingai pasmerkia Jėzų, autorius įžvelgia pasaulio galingųjų politinį konformizmą ir abejingumą mažų tautų likimui.
Jėzaus nešamas kryžius tampa pavergtos Tėvynės, nešančios okupacijos naštą, simboliu.
Veronikos, nušluosčiusios Kristui veidą, gestas primena tylius, bet drąsius paprastų žmonių gailestingumo ir pagalbos darbus priespaudos akivaizdoje.
Tokiu būdu J. Prunskis perkelia istorinį Evangelijos įvykį į skaitytojo realybę, paversdamas maldą giliai asmenišku ir tautiniu išgyvenimu.
Vilties žinia
Nors knygos tematika yra skaudi, jos pagrindinė žinia, atspindėta pačiame pavadinime, yra viltinga. Kryžius čia nėra nevilties ar pralaimėjimo ženklas, o vilties, atpirkimo ir galutinės pergalės prieš blogį simbolis. Per Kristaus kančią autorius veda skaitytoją į Prisikėlimo suvokimą, kuris lietuvių išeivijos sąmonėje neatsiejamai susijęs su tikėjimu, kad ir Lietuva prisikels laisvei.
„Prie Vilties Kryžiaus“ yra daugiau nei maldynas. Tai jautrus ir dvasiškai brandus kūrinys, tapęs dvasine atrama tūkstančiams lietuvių, išblaškytų po pasaulį. Tai knyga, mokanti, kaip asmeninę ir tautos kančią paversti malda, o neviltį – nepalaužiama krikščioniška viltimi.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 191
KUN. J. PRUNSKIS
Chicago, Ill. 1949
Kunigo Juozo Prunskio 1949 metais Čikagoje išleista knyga „Aušros Vartai Vilniuje“ yra unikalus ir daugiasluoksnis leidinys, atspindintis ne tik garsiausios Lietuvos šventovės istoriją, bet ir lietuvių išeivijos dvasią okupuotos tėvynės netekties laikotarpiu. Knygos paantraštė – „Faktai, Padavimai, Maldos ir Poezija“ – tiksliai nusako jos struktūrą ir turtingą turinį, kuriame istorinis pasakojimas darniai susipina su tautosaka, literatūra ir gyvu pamaldumu.
Istorijos ir faktų pamatas
Pirmoji knygos dalis skirta Aušros Vartų ir stebuklingojo Švč. Mergelės Marijos paveikslo istorijai. Autorius chronologiškai pateikia svarbiausius faktus, pradedant nuo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Aleksandro 1503 m. duoto leidimo vilniečiams statyti gynybinę miesto sieną su penkeriais vartais. Sužinome, kad dabartiniai Aušros Vartai iš pradžių buvo vadinami Krėvos arba Medininkų vartais, nes pro juos ėjo keliai į šias vietoves.
Knygoje aprašoma ir paties paveikslo kilmė. Nors tikslių žinių nėra, remiantis specialistų vertinimais, teigiama, kad paveikslas greičiausiai buvo nutapytas Vilniuje XVI a. pradžioje (apie 1520–1530 m.), sekant italų dailės mokyklos tradicijomis. Detaliai nušviečiamas vienuolių karmelitų vaidmuo, kurie nuo 1626 m. pradėjo globoti paveikslą , 1671 m. pastatė pirmąją medinę koplyčią , o šiai sudegus, apie 1719 m. atstatė dabartinę mūrinę. Istorinė dalis užbaigiama svarbiu įvykiu – stebuklingojo paveikslo vainikavimu popiežiaus Pijaus XI suteiktomis karūnomis 1927 m. liepos 2 d..
Tautos dvasios atspindys
Antroji leidinio dalis atveria Aušros Vartų reikšmę tautos dvasiniame ir kultūriniame gyvenime. Čia surinkti padavimai, tokie kaip jaudinanti istorija apie našlaitį berniuką ir jam stebuklingai dovanotus turtus ar pasakojimas apie vargšą elgetą, kuriam Marija padovanojo savo vainiką. Šie pasakojimai atskleidžia gilų ir asmenišką žmonių ryšį su Gailestingumo Motina.
Šalia tautosakos pateikiama ir iškiliausių Lietuvos poetų kūryba, skirta Aušros Vartams. Knygoje randame Maironio , Bernardo Brazdžionio , Kazio Bradūno , Ksaveros Vanagėlio ir kitų eiles. Ši poezija liudija, kaip Aušros Vartai tapo ne tik religiniu, bet ir nacionaliniu simboliu – prarastos sostinės, tėvynės ilgesio ir nepalaužiamos laisvės vilties ženklu.
Maldos ir vilties knyga
Trečioji dalis paverčia knygą maldynu, kuriuo skaitytojas kviečiamas asmeniškai kreiptis į Aušros Vartų Mariją. Čia sudėtos specialios maldos, novena, giesmės ir atsidūsėjimai. Atsižvelgiant į knygos išleidimo laiką, šios maldos įgyja ypatingą prasmę. Tai ne tik asmeninio pamaldumo išraiška, bet ir visos tautos, kenčiančios sovietinę okupaciją ir išblaškytos po pasaulį, bendras šauksmas ir vilties aktas.
Apibendrinimas
Kun. Juozo Prunskio „Aušros Vartai Vilniuje“ – tai su meile ir kruopštumu parengtas leidinys, sėkmingai sujungiantis istorinį tikslumą, kultūrinį paveldą ir gyvą tikėjimą. Parašyta išeivijoje, ši knyga tapo dvasine atrama ir nepertraukiamo ryšio su tėvyne simboliu. Tai vertingas šaltinis, atskleidžiantis ne tik Vilniaus šventovės istoriją, bet ir jos išskirtinę vietą lietuvių tautos širdyje.
Istorijos ir faktų pamatas
Pirmoji knygos dalis skirta Aušros Vartų ir stebuklingojo Švč. Mergelės Marijos paveikslo istorijai. Autorius chronologiškai pateikia svarbiausius faktus, pradedant nuo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Aleksandro 1503 m. duoto leidimo vilniečiams statyti gynybinę miesto sieną su penkeriais vartais. Sužinome, kad dabartiniai Aušros Vartai iš pradžių buvo vadinami Krėvos arba Medininkų vartais, nes pro juos ėjo keliai į šias vietoves.
Knygoje aprašoma ir paties paveikslo kilmė. Nors tikslių žinių nėra, remiantis specialistų vertinimais, teigiama, kad paveikslas greičiausiai buvo nutapytas Vilniuje XVI a. pradžioje (apie 1520–1530 m.), sekant italų dailės mokyklos tradicijomis. Detaliai nušviečiamas vienuolių karmelitų vaidmuo, kurie nuo 1626 m. pradėjo globoti paveikslą , 1671 m. pastatė pirmąją medinę koplyčią , o šiai sudegus, apie 1719 m. atstatė dabartinę mūrinę. Istorinė dalis užbaigiama svarbiu įvykiu – stebuklingojo paveikslo vainikavimu popiežiaus Pijaus XI suteiktomis karūnomis 1927 m. liepos 2 d..
Tautos dvasios atspindys
Antroji leidinio dalis atveria Aušros Vartų reikšmę tautos dvasiniame ir kultūriniame gyvenime. Čia surinkti padavimai, tokie kaip jaudinanti istorija apie našlaitį berniuką ir jam stebuklingai dovanotus turtus ar pasakojimas apie vargšą elgetą, kuriam Marija padovanojo savo vainiką. Šie pasakojimai atskleidžia gilų ir asmenišką žmonių ryšį su Gailestingumo Motina.
Šalia tautosakos pateikiama ir iškiliausių Lietuvos poetų kūryba, skirta Aušros Vartams. Knygoje randame Maironio , Bernardo Brazdžionio , Kazio Bradūno , Ksaveros Vanagėlio ir kitų eiles. Ši poezija liudija, kaip Aušros Vartai tapo ne tik religiniu, bet ir nacionaliniu simboliu – prarastos sostinės, tėvynės ilgesio ir nepalaužiamos laisvės vilties ženklu.
Maldos ir vilties knyga
Trečioji dalis paverčia knygą maldynu, kuriuo skaitytojas kviečiamas asmeniškai kreiptis į Aušros Vartų Mariją. Čia sudėtos specialios maldos, novena, giesmės ir atsidūsėjimai. Atsižvelgiant į knygos išleidimo laiką, šios maldos įgyja ypatingą prasmę. Tai ne tik asmeninio pamaldumo išraiška, bet ir visos tautos, kenčiančios sovietinę okupaciją ir išblaškytos po pasaulį, bendras šauksmas ir vilties aktas.
Apibendrinimas
Kun. Juozo Prunskio „Aušros Vartai Vilniuje“ – tai su meile ir kruopštumu parengtas leidinys, sėkmingai sujungiantis istorinį tikslumą, kultūrinį paveldą ir gyvą tikėjimą. Parašyta išeivijoje, ši knyga tapo dvasine atrama ir nepertraukiamo ryšio su tėvyne simboliu. Tai vertingas šaltinis, atskleidžiantis ne tik Vilniaus šventovės istoriją, bet ir jos išskirtinę vietą lietuvių tautos širdyje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 81
KUN. JUOZAS PRUNSKIS
PUTNAM, 1957
Knygos apžvalga: Kun. Dr. Juozo Prunskio „Aukštyn širdis!“
Kunigo daktaro Juozo Prunskio knyga „Aukštyn širdis!“, išleista 1957 metais leidyklos „Immaculata Press“, yra įkvepiantis dvasinių apmąstymų ir pamokančių pasakojimų rinkinys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. Kaip ir pats pavadinimas, visa knygos dvasia kviečia pakelti akis ir mintis nuo kasdienybės rūpesčių į amžinąsias vertybes, ieškoti gyvenimo prasmės ir stiprinti tikėjimą.
Struktūra ir turinys
Knyga nėra vientisas teologinis veikalas, o greičiau mozaika, sudaryta iš trumpų, lengvai skaitomų skyrelių, sugrupuotų į temines dalis, tokias kaip „Ar mes žinome, kur skubame?“ , „Didieji žmonės ir religija“ , „Šventųjų pėdomis“ bei „Meilė ir draugiškumas“.
Autoriaus metodas, kaip jis pats paaiškina įžanginiame žodyje, remiasi įsitikinimu, kad pavyzdžiai iš šventųjų ir kitų herojiškų asmenų gyvenimo daro gilų ir ilgalaikį įspūdį. Kiekvienas skyrelis yra sutelktas ties viena pagrindine mintimi, kurią autorius iliustruoja pasitelkdamas:
Istorijas iš šventųjų gyvenimo: pasakojama apie šv. Bernardą, šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Tomą Morą ir daugelį kitų, pabrėžiant ne tik jų didžius darbus, bet ir žmogiškąsias savybes.
Istorinių asmenybių pavyzdžius: knygoje minimi Aleksandras Didysis , Napoleonas , Abraomas Linkolnas ir Jurgis Vašingtonas, kurių gyvenimo epizodai naudojami moralinėms pamokoms perteikti.
Garsių menininkų ir mokslininkų liudijimus: autorius cituoja arba pasakoja apie tokius žmones kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis , Johanas Volfgangas fon Gėtė , Luji Pasteras ir Nobelio premijos laureatus, pavyzdžiui, Aleksį Karelį (Alexis Carrel), siekdamas parodyti, kad tikėjimas ir intelektas ne prieštarauja vienas kitam.
Paprastus gyvenimo nutikimus ir alegorijas: J. Prunskis nevengia paprastų, tačiau paveikių pasakojimų apie kunigus, gydytojus, kareivius ar paprastus žmones, kurių patirtys atspindi gilesnes dvasines tiesas.
Pagrindinės temos
Visą knygą persmelkia kelios esminės temos:
Prasmingas gyvenimas: autorius nuolat skatina skaitytoją susimąstyti apie savo gyvenimo tikslą, perspėja apie pavojų „lėkti ir skubėti“ nežinant krypties. Galutinis tikslas, pasak jo, yra patikti Dievui, nes tuomet „visa kita bus gerai“.
Tikėjimo svarba kasdienybėje: tikėjimas vaizduojamas ne kaip abstrakti teorija, o kaip praktinis kelrodis ir stiprybės šaltinis. Pabrėžiama maldos , Šventojo Rašto skaitymo ir Bažnyčios mokymo reikšmė.
Artimo meilė ir geri darbai: pabrėžiama pareiga ne tik pačiam eiti išganymo keliu, bet ir „kitus stengtis palenkti į gerą“. Krikščionybė pristatoma kaip aktyvios meilės ir tarnystės religija.
Kančios ir mirties įprasminimas: knygoje dažnai paliečiama mirties tema, tačiau ne kaip bauginanti pabaiga, o kaip perėjimas į amžinybę, kurį krikščionybė padeda pasitikti ramiai ir su viltimi.
Paskirtis ir stilius
„Aukštyn širdis!“ parašyta aiškia, paprasta ir pastoracine kalba, orientuota į eilinį tikintįjį. Autorius vengia sudėtingų teologinių svarstymų, vietoj to pasirinkdamas trumpus, įsimenančius pasakojimus, kurie veikia skaitytojo jausmus ir skatina dvasinius apmąstymus. Knygos leidybą finansiškai parėmė Agnietė Gilienė , norėdama pagerbti savo velionio vyro Antano Gilio atminimą, kas knygai suteikia ir asmeninio pamaldumo atspalvį.
Apibendrinimas
Tai dvasinės stiprybės ir įkvėpimo knyga, kuri, nors ir parašyta daugiau nei prieš pusę amžiaus, nepraranda savo aktualumo. Ji tarnauja kaip puikus priminimas apie amžinąsias vertybes ir krikščioniško gyvenimo pagrindus. Dėl savo trumpos ir aiškios skyrelių struktūros, ji puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymams. Tai veikalas, kuris, atitinkamai pagal savo pavadinimą, iš tiesų geba pakelti širdį ir dvasią.
Kunigo daktaro Juozo Prunskio knyga „Aukštyn širdis!“, išleista 1957 metais leidyklos „Immaculata Press“, yra įkvepiantis dvasinių apmąstymų ir pamokančių pasakojimų rinkinys, skirtas plačiajai skaitytojų auditorijai. Kaip ir pats pavadinimas, visa knygos dvasia kviečia pakelti akis ir mintis nuo kasdienybės rūpesčių į amžinąsias vertybes, ieškoti gyvenimo prasmės ir stiprinti tikėjimą.
Struktūra ir turinys
Knyga nėra vientisas teologinis veikalas, o greičiau mozaika, sudaryta iš trumpų, lengvai skaitomų skyrelių, sugrupuotų į temines dalis, tokias kaip „Ar mes žinome, kur skubame?“ , „Didieji žmonės ir religija“ , „Šventųjų pėdomis“ bei „Meilė ir draugiškumas“.
Autoriaus metodas, kaip jis pats paaiškina įžanginiame žodyje, remiasi įsitikinimu, kad pavyzdžiai iš šventųjų ir kitų herojiškų asmenų gyvenimo daro gilų ir ilgalaikį įspūdį. Kiekvienas skyrelis yra sutelktas ties viena pagrindine mintimi, kurią autorius iliustruoja pasitelkdamas:
Istorijas iš šventųjų gyvenimo: pasakojama apie šv. Bernardą, šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Tomą Morą ir daugelį kitų, pabrėžiant ne tik jų didžius darbus, bet ir žmogiškąsias savybes.
Istorinių asmenybių pavyzdžius: knygoje minimi Aleksandras Didysis , Napoleonas , Abraomas Linkolnas ir Jurgis Vašingtonas, kurių gyvenimo epizodai naudojami moralinėms pamokoms perteikti.
Garsių menininkų ir mokslininkų liudijimus: autorius cituoja arba pasakoja apie tokius žmones kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis , Johanas Volfgangas fon Gėtė , Luji Pasteras ir Nobelio premijos laureatus, pavyzdžiui, Aleksį Karelį (Alexis Carrel), siekdamas parodyti, kad tikėjimas ir intelektas ne prieštarauja vienas kitam.
Paprastus gyvenimo nutikimus ir alegorijas: J. Prunskis nevengia paprastų, tačiau paveikių pasakojimų apie kunigus, gydytojus, kareivius ar paprastus žmones, kurių patirtys atspindi gilesnes dvasines tiesas.
Pagrindinės temos
Visą knygą persmelkia kelios esminės temos:
Prasmingas gyvenimas: autorius nuolat skatina skaitytoją susimąstyti apie savo gyvenimo tikslą, perspėja apie pavojų „lėkti ir skubėti“ nežinant krypties. Galutinis tikslas, pasak jo, yra patikti Dievui, nes tuomet „visa kita bus gerai“.
Tikėjimo svarba kasdienybėje: tikėjimas vaizduojamas ne kaip abstrakti teorija, o kaip praktinis kelrodis ir stiprybės šaltinis. Pabrėžiama maldos , Šventojo Rašto skaitymo ir Bažnyčios mokymo reikšmė.
Artimo meilė ir geri darbai: pabrėžiama pareiga ne tik pačiam eiti išganymo keliu, bet ir „kitus stengtis palenkti į gerą“. Krikščionybė pristatoma kaip aktyvios meilės ir tarnystės religija.
Kančios ir mirties įprasminimas: knygoje dažnai paliečiama mirties tema, tačiau ne kaip bauginanti pabaiga, o kaip perėjimas į amžinybę, kurį krikščionybė padeda pasitikti ramiai ir su viltimi.
Paskirtis ir stilius
„Aukštyn širdis!“ parašyta aiškia, paprasta ir pastoracine kalba, orientuota į eilinį tikintįjį. Autorius vengia sudėtingų teologinių svarstymų, vietoj to pasirinkdamas trumpus, įsimenančius pasakojimus, kurie veikia skaitytojo jausmus ir skatina dvasinius apmąstymus. Knygos leidybą finansiškai parėmė Agnietė Gilienė , norėdama pagerbti savo velionio vyro Antano Gilio atminimą, kas knygai suteikia ir asmeninio pamaldumo atspalvį.
Apibendrinimas
Tai dvasinės stiprybės ir įkvėpimo knyga, kuri, nors ir parašyta daugiau nei prieš pusę amžiaus, nepraranda savo aktualumo. Ji tarnauja kaip puikus priminimas apie amžinąsias vertybes ir krikščioniško gyvenimo pagrindus. Dėl savo trumpos ir aiškios skyrelių struktūros, ji puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymams. Tai veikalas, kuris, atitinkamai pagal savo pavadinimą, iš tiesų geba pakelti širdį ir dvasią.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 62
JUOZAS
PRUNSKIS
PUTNAM 1958
Knygos „Metai su Dievu“ apžvalga: Dvasinės įžvalgos ir praktiniai pamokymai kasdienybei
Juozas Prunskis savo knyga „Metai su Dievu“ pristato unikalų dvasinį vadovą, skirtą įpinti tikėjimą ir dvasingumą į kiekvieną gyvenimo dieną. Šis veikalas, struktūrizuotas pagal liturginius metus – nuo Advento ramybės iki didžiųjų švenčių šviesos, – yra ne tik apmąstymų rinkinys, bet ir praktinis gidas siekiantiems gilesnio ryšio su Dievu.
Knygos turinys ir struktūra:
Knyga suskirstyta į keturis pagrindinius skyrius: „Adventas ir Kalėdų laikotarpis“, „Gavėnia ir Velykų laikotarpis“, „Sekminių laikotarpis“ ir „Didžios dienos“. Kiekvienas skyrius detaliai nagrinėja konkretaus laikotarpio Evangelijos skaitinius, praturtindamas juos dvasinėmis mintimis ir iliustratyviais pavyzdžiais. Autorius, remdamasis ne tik Šventuoju Raštu, bet ir Bažnyčios Tėvų, šventųjų bei garsių mąstytojų įžvalgomis, sukuria daugiasluoksnį naratyvą, leidžiantį skaitytojui giliau panirti į nagrinėjamas temas.
Pagrindinės knygos idėjos:
Viena pagrindinių knygos idėjų – raginimas gyventi ne tik kalbant apie religiją, bet ja ir gyvenant. Prunskis atkreipia dėmesį į kasdienio gyvenimo iššūkius, kurie dažnai trukdo dvasiniam tobulėjimui, ir siūlo konkrečius būdus, kaip įveikti šias kliūtis. Knygoje gvildenamos tokios temos kaip nuodėmės atsiradimas ir jos padariniai, atgailos ir pasitaisymo svarba, nuolankumas, dėkingumas, artimo meilė ir pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Autorius pabrėžia, kad net mažiausi geri darbai, atlikti su tinkama intencija, tampa vertingi Dievo akyse ir neša dvasinę naudą.
Knygos nauda skaitytojui:
Ši knyga yra universali ir naudinga įvairiems skaitytojams. Ji gali pasitarnauti kaip asmeninių apmąstymų šaltinis, padedantis susitelkti ir atrasti ramybę kasdienybės šurmulyje. Sergantys ar tie, kurie negali lankytis bažnyčioje, ras joje guodžiančius pamokslus ir dvasinę paramą. Kunigams ir dvasininkams tai vertingas įrankis, suteikiantis įkvėpimo ir minčių savo pamokslams. Lietuvių išeiviams knyga siūlo brangią jungtį su lietuviška dvasine tradicija, leidžiančią išlaikyti gyvą tikėjimą ir tapatybę toli nuo tėvynės.
Knygos rėmėjai ir autorių indėlis:
Knygos išleidimą rėmė Agnietė Gilienė, iškili lietuviškos spaudos platintoja, kurios indėlis pabrėžia lietuviškos dvasinės literatūros svarbą ir tradiciją. Taip pat dėkojama Nekalto Prasidėjimo seserims už jų pasišventimą lietuvių dvasios kultūrai. Juozas Prunskis, pats būdamas kunigas, puikiai sujungia teologines žinias su praktine įžvalga, pateikdamas jas lengvai suprantama ir įkvepiančia forma.
Apibendrinant, „Metai su Dievu“ – tai knyga, kviečianti skaitytoją į gilią dvasinę kelionę, mokanti atpažinti Dievo buvimą kasdieniame gyvenime ir skatinanti gyventi tikėjimu, viltimi ir meile. Tai puikus vadovas visiems, ieškantiems dvasinio peno ir norintiems praturtinti savo gyvenimą.
Juozas Prunskis savo knyga „Metai su Dievu“ pristato unikalų dvasinį vadovą, skirtą įpinti tikėjimą ir dvasingumą į kiekvieną gyvenimo dieną. Šis veikalas, struktūrizuotas pagal liturginius metus – nuo Advento ramybės iki didžiųjų švenčių šviesos, – yra ne tik apmąstymų rinkinys, bet ir praktinis gidas siekiantiems gilesnio ryšio su Dievu.
Knygos turinys ir struktūra:
Knyga suskirstyta į keturis pagrindinius skyrius: „Adventas ir Kalėdų laikotarpis“, „Gavėnia ir Velykų laikotarpis“, „Sekminių laikotarpis“ ir „Didžios dienos“. Kiekvienas skyrius detaliai nagrinėja konkretaus laikotarpio Evangelijos skaitinius, praturtindamas juos dvasinėmis mintimis ir iliustratyviais pavyzdžiais. Autorius, remdamasis ne tik Šventuoju Raštu, bet ir Bažnyčios Tėvų, šventųjų bei garsių mąstytojų įžvalgomis, sukuria daugiasluoksnį naratyvą, leidžiantį skaitytojui giliau panirti į nagrinėjamas temas.
Pagrindinės knygos idėjos:
Viena pagrindinių knygos idėjų – raginimas gyventi ne tik kalbant apie religiją, bet ja ir gyvenant. Prunskis atkreipia dėmesį į kasdienio gyvenimo iššūkius, kurie dažnai trukdo dvasiniam tobulėjimui, ir siūlo konkrečius būdus, kaip įveikti šias kliūtis. Knygoje gvildenamos tokios temos kaip nuodėmės atsiradimas ir jos padariniai, atgailos ir pasitaisymo svarba, nuolankumas, dėkingumas, artimo meilė ir pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Autorius pabrėžia, kad net mažiausi geri darbai, atlikti su tinkama intencija, tampa vertingi Dievo akyse ir neša dvasinę naudą.
Knygos nauda skaitytojui:
Ši knyga yra universali ir naudinga įvairiems skaitytojams. Ji gali pasitarnauti kaip asmeninių apmąstymų šaltinis, padedantis susitelkti ir atrasti ramybę kasdienybės šurmulyje. Sergantys ar tie, kurie negali lankytis bažnyčioje, ras joje guodžiančius pamokslus ir dvasinę paramą. Kunigams ir dvasininkams tai vertingas įrankis, suteikiantis įkvėpimo ir minčių savo pamokslams. Lietuvių išeiviams knyga siūlo brangią jungtį su lietuviška dvasine tradicija, leidžiančią išlaikyti gyvą tikėjimą ir tapatybę toli nuo tėvynės.
Knygos rėmėjai ir autorių indėlis:
Knygos išleidimą rėmė Agnietė Gilienė, iškili lietuviškos spaudos platintoja, kurios indėlis pabrėžia lietuviškos dvasinės literatūros svarbą ir tradiciją. Taip pat dėkojama Nekalto Prasidėjimo seserims už jų pasišventimą lietuvių dvasios kultūrai. Juozas Prunskis, pats būdamas kunigas, puikiai sujungia teologines žinias su praktine įžvalga, pateikdamas jas lengvai suprantama ir įkvepiančia forma.
Apibendrinant, „Metai su Dievu“ – tai knyga, kviečianti skaitytoją į gilią dvasinę kelionę, mokanti atpažinti Dievo buvimą kasdieniame gyvenime ir skatinanti gyventi tikėjimu, viltimi ir meile. Tai puikus vadovas visiems, ieškantiems dvasinio peno ir norintiems praturtinti savo gyvenimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 89
KUN. JUOZAS PRUNSKIS
PUTNAM, 1958
Kunigo Dr. Juozo Prunskio knyga „Meilė ir Laimė“, išleista 1958 metais, yra gilus ir praktiškas vadovas, skirtas visiems, ieškantiems tikrosios gyvenimo pilnatvės. Autorius, remdamasis krikščioniškomis vertybėmis ir gausiais gyvenimiškais pavyzdžiais, atskleidžia, kad tikroji laimė yra neatsiejama nuo visapusiškos meilės sampratos.
Meilė – laimės pamatas
Knygos įžangoje autorius apgailestauja, kad šiuolaikiniame pasaulyje meilės sąvoka dažnai susiaurinama iki fizinės traukos tarp vyro ir moters. Anot J. Prunskio, toks požiūris nuskurdina žmogų ir užkerta kelią į pilnutinę laimę. Todėl pagrindinis leidinio tikslas – praplėsti meilės horizontus, apimant meilę Dievui, artimui, tėvynei, tiesai, gėriui ir grožiui.
Knygos pamatine idėja tampa šv. Augustino mintis: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Autorius pabrėžia, kad tikra, gili meilė Dievui ir žmogui natūraliai apsaugo nuo blogų poelgių ir tampa patikimiausiu moraliniu kompasu.
Šeima – meilės mokykla
Didelis dėmesys knygoje skiriamas šeimos gyvenimui. Santuoka čia pristatoma kaip abipusio pasiaukojimo ir dvasinio augimo kelias. Kaip pavyzdį J. Prunskis pateikia prancūzų rašytojo F. Ozanamo maldą, kurioje šis prašo ne tik išoriškai patrauklios, bet svarbiausia – taurios ir dvasiškai stipresnės už save žmonos, kuri jį „keltų augštyn, o ne trauktų žemyn“. Autorius pabrėžia, kad santuokos sunkumuose didžiulę jėgą suteikia tikėjimas ir atsižadėjimas.
Kalbėdamas apie vaikų auklėjimą, J. Prunskis iškelia tėvų pavyzdžio ir religinio auklėjimo svarbą. Jis cituoja Čikagos teisėją Julių Minorą, kuris teigė, jog nusikalstamumas dažnai kyla iš dvasiškai apleistų, suirusių šeimų. Anot autoriaus, mylintys tėvai ne tik parinks vaikams katalikišką mokyklą, bet ir patys rodys maldos bei doro elgesio pavyzdį, suprasdami, kad „tėvų gyvenimas – tai knyga, kurią vaikai visų pirma skaito“.
Kelias į tikrąją laimę
J. Prunskis įtikinamai parodo, kad tikroji laimė glūdi ne turtuose ar išoriniame pripažinime. Jis primena degtukų karaliaus Ivaro Kreugerio ir fotografijos pradininko Eastmano savižudybes, kurios liudija, kad materialinė gerovė negarantuoja vidinės ramybės. Net didysis poetas Goethe savo gyvenimo pabaigoje prisipažino per 75 metus neturėjęs nė keturių pilnai laimingų savaičių.
Priešingai, tikrąją laimę atranda tie, kurie savo gyvenimą grindžia dvasinėmis vertybėmis. Kaip pavyzdys pateikiama milijonieriaus duktė, kuri atsisakė didžiulio palikimo ir pasirinko vienuolės kelią, nes suprato, kad bus laiminga tik ten, „kurion mane pastatė geriausias Dievas“.
Stilius ir vertė
Knyga parašyta ne sausu, moralizuojančiu tonu. Autorius vengia „sausų išvedžiojimų“ ir vietoje to pasitelkia gausius gyvenimiškus pavyzdžius, trumpas istorijas ir alegorijas, kurios paliečia skaitytojo jausmus ir skatina apmąstymams. Tai – lyg dvasinis pokalbis, kuriame J. Prunskis, kaip patyręs sielų ganytojas, švelniai, bet tvirtai veda skaitytoją meilės ir laimės keliais. Leidinys yra anksčiau pasirodžiusios knygos „Aukštyn širdis“ tąsa, labiau orientuota į principų taikymą kasdieniame gyvenime.
„Meilė ir Laimė“ – tai nesenstantis dvasinės išminties šaltinis. Tai knyga, kuri moko, kaip chaotiškame pasaulyje atrasti vidinę ramybę, kaip kurti tvirtus santykius šeimoje ir kaip, auginant savyje visapusišką meilę, pasiekti tikrąją ir ilgalaikę laimę.
Meilė – laimės pamatas
Knygos įžangoje autorius apgailestauja, kad šiuolaikiniame pasaulyje meilės sąvoka dažnai susiaurinama iki fizinės traukos tarp vyro ir moters. Anot J. Prunskio, toks požiūris nuskurdina žmogų ir užkerta kelią į pilnutinę laimę. Todėl pagrindinis leidinio tikslas – praplėsti meilės horizontus, apimant meilę Dievui, artimui, tėvynei, tiesai, gėriui ir grožiui.
Knygos pamatine idėja tampa šv. Augustino mintis: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Autorius pabrėžia, kad tikra, gili meilė Dievui ir žmogui natūraliai apsaugo nuo blogų poelgių ir tampa patikimiausiu moraliniu kompasu.
Šeima – meilės mokykla
Didelis dėmesys knygoje skiriamas šeimos gyvenimui. Santuoka čia pristatoma kaip abipusio pasiaukojimo ir dvasinio augimo kelias. Kaip pavyzdį J. Prunskis pateikia prancūzų rašytojo F. Ozanamo maldą, kurioje šis prašo ne tik išoriškai patrauklios, bet svarbiausia – taurios ir dvasiškai stipresnės už save žmonos, kuri jį „keltų augštyn, o ne trauktų žemyn“. Autorius pabrėžia, kad santuokos sunkumuose didžiulę jėgą suteikia tikėjimas ir atsižadėjimas.
Kalbėdamas apie vaikų auklėjimą, J. Prunskis iškelia tėvų pavyzdžio ir religinio auklėjimo svarbą. Jis cituoja Čikagos teisėją Julių Minorą, kuris teigė, jog nusikalstamumas dažnai kyla iš dvasiškai apleistų, suirusių šeimų. Anot autoriaus, mylintys tėvai ne tik parinks vaikams katalikišką mokyklą, bet ir patys rodys maldos bei doro elgesio pavyzdį, suprasdami, kad „tėvų gyvenimas – tai knyga, kurią vaikai visų pirma skaito“.
Kelias į tikrąją laimę
J. Prunskis įtikinamai parodo, kad tikroji laimė glūdi ne turtuose ar išoriniame pripažinime. Jis primena degtukų karaliaus Ivaro Kreugerio ir fotografijos pradininko Eastmano savižudybes, kurios liudija, kad materialinė gerovė negarantuoja vidinės ramybės. Net didysis poetas Goethe savo gyvenimo pabaigoje prisipažino per 75 metus neturėjęs nė keturių pilnai laimingų savaičių.
Priešingai, tikrąją laimę atranda tie, kurie savo gyvenimą grindžia dvasinėmis vertybėmis. Kaip pavyzdys pateikiama milijonieriaus duktė, kuri atsisakė didžiulio palikimo ir pasirinko vienuolės kelią, nes suprato, kad bus laiminga tik ten, „kurion mane pastatė geriausias Dievas“.
Stilius ir vertė
Knyga parašyta ne sausu, moralizuojančiu tonu. Autorius vengia „sausų išvedžiojimų“ ir vietoje to pasitelkia gausius gyvenimiškus pavyzdžius, trumpas istorijas ir alegorijas, kurios paliečia skaitytojo jausmus ir skatina apmąstymams. Tai – lyg dvasinis pokalbis, kuriame J. Prunskis, kaip patyręs sielų ganytojas, švelniai, bet tvirtai veda skaitytoją meilės ir laimės keliais. Leidinys yra anksčiau pasirodžiusios knygos „Aukštyn širdis“ tąsa, labiau orientuota į principų taikymą kasdieniame gyvenime.
„Meilė ir Laimė“ – tai nesenstantis dvasinės išminties šaltinis. Tai knyga, kuri moko, kaip chaotiškame pasaulyje atrasti vidinę ramybę, kaip kurti tvirtus santykius šeimoje ir kaip, auginant savyje visapusišką meilę, pasiekti tikrąją ir ilgalaikę laimę.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 31
Juozas Prunskis
Chicago, 1958
Kunigo Juozo Prunskio knyga „Mano pasaulėžiūra“ yra solidus, per pusę amžiaus (1934–1984 m.) rašytų straipsnių ir apmąstymų rinkinys, kuriame autorius nuosekliai ir argumentuotai išdėsto savo krikščioniškąjį požiūrį į pasaulį, Dievą ir žmogų.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra autobiografija ar memuarai, o greičiau filosofinės-teologinės publicistikos rinkinys. Knygos tikslas – ne tiesiog pasidalinti asmeniniais išgyvenimais, bet pateikti logišką, suprantamą ir sistemingą krikščioniškos (katalikiškos) pasaulėžiūros apžvalgą. Autorius siekia apginti ir paaiškinti tikėjimo tiesas, atsakyti į amžinuosius žmogaus klausimus ir polemizuoti su ateistinėmis bei materialistinėmis idėjomis.
Apie ką ši knyga?
Veikalas yra padalintas į skyrius, kuriuose nagrinėjami fundamentalūs būties klausimai:
Pasaulėžiūros esmė: Knygos pradžioje autorius aiškina, kas yra pasaulėžiūra ir kodėl kiekvienam mąstančiam žmogui yra būtina ją turėti.
Dievo buvimas: Nuosekliai analizuojami argumentai, pagrindžiantys Dievo egzistavimą, ir kritikuojama ateistinė pozicija.
Pasaulio ir žmogaus sukūrimas: Iš krikščioniškos perspektyvos aiškinama pasaulio ir žmogaus kilmė, sielos nemirtingumo idėja ir žmogaus gyvenimo prasmė.
Krikščioniškoji moralė: Didelis dėmesys skiriamas moralės klausimams – gėrio ir blogio sampratai, nuodėmės problemai ir krikščioniškų dorybių ugdymui.
Tikėjimas ir mokslas: Autorius argumentuotai teigia, kad tarp tikėjimo ir tikrojo mokslo nėra prieštaravimo. Priešingai, jie vienas kitą papildo, siekdami pažinti tiesą.
Stilius ir kalba
Kunigas Juozas Prunskis, kaip patyręs žurnalistas ir redaktorius, rašo aiškia, logiška ir plačiajai auditorijai suprantama kalba. Jis vengia sudėtingo teologinio žargono, o savo mintis grindžia racionaliais argumentais, kasdienio gyvenimo pavyzdžiais ir logiškomis išvadomis. Knygos stilius yra didaktinis (pamokomasis), bet kartu ir pagarbus skaitytojui, kviečiantis mąstyti ir ieškoti atsakymų.
Kam skirta knyga?
„Mano pasaulėžiūra“ yra universali knyga, skirta labai plačiam skaitytojų ratui:
Tikinčiajam jaunimui ir suaugusiems, norintiems sustiprinti ir pagilinti savo tikėjimo pagrindus.
Abejojantiems ir ieškantiems, kurie kelia esminius gyvenimo klausimus ir ieško įtikinamų atsakymų.
Visiems, besidomintiems filosofija ir religija, kurie nori geriau suprasti krikščioniškąjį požiūrį į pasaulį.
Tai yra klasikinis krikščioniškosios apologetikos (tikėjimo gynimo) veikalas, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien, kaip tvirtas orientyras idėjų ir vertybių chaose.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra autobiografija ar memuarai, o greičiau filosofinės-teologinės publicistikos rinkinys. Knygos tikslas – ne tiesiog pasidalinti asmeniniais išgyvenimais, bet pateikti logišką, suprantamą ir sistemingą krikščioniškos (katalikiškos) pasaulėžiūros apžvalgą. Autorius siekia apginti ir paaiškinti tikėjimo tiesas, atsakyti į amžinuosius žmogaus klausimus ir polemizuoti su ateistinėmis bei materialistinėmis idėjomis.
Apie ką ši knyga?
Veikalas yra padalintas į skyrius, kuriuose nagrinėjami fundamentalūs būties klausimai:
Pasaulėžiūros esmė: Knygos pradžioje autorius aiškina, kas yra pasaulėžiūra ir kodėl kiekvienam mąstančiam žmogui yra būtina ją turėti.
Dievo buvimas: Nuosekliai analizuojami argumentai, pagrindžiantys Dievo egzistavimą, ir kritikuojama ateistinė pozicija.
Pasaulio ir žmogaus sukūrimas: Iš krikščioniškos perspektyvos aiškinama pasaulio ir žmogaus kilmė, sielos nemirtingumo idėja ir žmogaus gyvenimo prasmė.
Krikščioniškoji moralė: Didelis dėmesys skiriamas moralės klausimams – gėrio ir blogio sampratai, nuodėmės problemai ir krikščioniškų dorybių ugdymui.
Tikėjimas ir mokslas: Autorius argumentuotai teigia, kad tarp tikėjimo ir tikrojo mokslo nėra prieštaravimo. Priešingai, jie vienas kitą papildo, siekdami pažinti tiesą.
Stilius ir kalba
Kunigas Juozas Prunskis, kaip patyręs žurnalistas ir redaktorius, rašo aiškia, logiška ir plačiajai auditorijai suprantama kalba. Jis vengia sudėtingo teologinio žargono, o savo mintis grindžia racionaliais argumentais, kasdienio gyvenimo pavyzdžiais ir logiškomis išvadomis. Knygos stilius yra didaktinis (pamokomasis), bet kartu ir pagarbus skaitytojui, kviečiantis mąstyti ir ieškoti atsakymų.
Kam skirta knyga?
„Mano pasaulėžiūra“ yra universali knyga, skirta labai plačiam skaitytojų ratui:
Tikinčiajam jaunimui ir suaugusiems, norintiems sustiprinti ir pagilinti savo tikėjimo pagrindus.
Abejojantiems ir ieškantiems, kurie kelia esminius gyvenimo klausimus ir ieško įtikinamų atsakymų.
Visiems, besidomintiems filosofija ir religija, kurie nori geriau suprasti krikščioniškąjį požiūrį į pasaulį.
Tai yra klasikinis krikščioniškosios apologetikos (tikėjimo gynimo) veikalas, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien, kaip tvirtas orientyras idėjų ir vertybių chaose.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 39
JUOZAS PRUNSKIS
Los Angeles, 1958
Tai kunigo ir ilgamečio redaktoriaus Juozo Prunskio sudarytos knygos „Rinktinės Mintys“ (išleista 1958 m.) apžvalga. Šis veikalas yra ne autoriaus kūryba, o kruopščiai atrinktas ir susistemintas minčių, aforizmų ir citatų lobynas.
Knygos žanras ir tikslas
Tai yra aforizmų ir išminties posakių antologija. Pats sudarytojas ją apibūdina kaip „miniatiūrinę gyvenimo filosofijos ir poezijos antologiją“. Knygos tikslas – pateikti skaitytojui koncentruotą pasaulio mąstytojų, rašytojų, dvasinių lyderių ir liaudies išmintį pačiomis įvairiausiomis temomis, suteikti peno apmąstymams, įkvėpimo ir praktinių gairių kasdieniam gyvenimui.
Struktūra ir turinys
Knygos struktūra yra itin patogi skaitytojui. Visos mintys yra sugrupuotos pagal temas, kurios išdėstytos abėcėlės tvarka – nuo „Abejojimo“ iki „Žmogaus“. Tai leidžia lengvai rasti dominančią sritį ir greitai pasisemti išminties konkrečiu klausimu.
Turinys yra nepaprastai platus ir universalus. Jame galima rasti:
Antikos filosofų (Sokrato, Platono, Cicerono) įžvalgas.
Krikščioniškųjų mąstytojų (Šv. Augustino, Šv. Tomo Akviniečio) mintis.
Pasaulio literatūros klasikų (Šekspyro, Gėtės, Dostojevskio) citatas.
Lietuvių autorių išmintį – nuo K. Donelaičio ir M. Valančiaus iki išeivijos rašytojų.
Įvairių tautų patarles ir priežodžius, atspindinčius liaudies išmintį.
Temos apima visą žmogaus gyvenimo spektrą: nuo abstrakčių sąvokų (laimė, tiesa, amžinybė) iki konkrečių dorybių ir ydų (darbštumas, tinginystė, pavydas), nuo visuomeninių reiškinių iki asmeninių išgyvenimų.
Stilius
Knygos stilius – lakoniškas, aforistiškas. Kiekviena mintis yra tarsi mažas perlas, talpinantis savyje didelę prasmę. Toks formatas leidžia skaitytojui neskubant apmąstyti kiekvieną posakį.
Kam skirta knyga?
Kaip nurodo pats J. Prunskis, knyga skirta labai plačiam ratui: kalbėtojui, pamokslininkui, mokytojui, žurnalistui – visiems, kuriems reikia taiklaus ir įtaigaus žodžio. Tačiau labiausiai ji skirta kiekvienam mąstančiam žmogui, kuris ieško įkvėpimo, dvasinės atramos ar tiesiog nori praturtinti savo vidinį pasaulį.
„Rinktinės Mintys“ nėra knyga, skaitoma vienu prisėdimu nuo pradžios iki galo. Tai veikiau stalo knyga, kurią galima atsiversti bet kuriuo metu, ieškant patarimo, paguodos ar tiesiog minties, kuri lydėtų visą dieną. Tai puikus pavyzdys, kaip vienoje vietoje galima sukaupti per šimtmečius kauptą žmonijos išmintį.
Knygos žanras ir tikslas
Tai yra aforizmų ir išminties posakių antologija. Pats sudarytojas ją apibūdina kaip „miniatiūrinę gyvenimo filosofijos ir poezijos antologiją“. Knygos tikslas – pateikti skaitytojui koncentruotą pasaulio mąstytojų, rašytojų, dvasinių lyderių ir liaudies išmintį pačiomis įvairiausiomis temomis, suteikti peno apmąstymams, įkvėpimo ir praktinių gairių kasdieniam gyvenimui.
Struktūra ir turinys
Knygos struktūra yra itin patogi skaitytojui. Visos mintys yra sugrupuotos pagal temas, kurios išdėstytos abėcėlės tvarka – nuo „Abejojimo“ iki „Žmogaus“. Tai leidžia lengvai rasti dominančią sritį ir greitai pasisemti išminties konkrečiu klausimu.
Turinys yra nepaprastai platus ir universalus. Jame galima rasti:
Antikos filosofų (Sokrato, Platono, Cicerono) įžvalgas.
Krikščioniškųjų mąstytojų (Šv. Augustino, Šv. Tomo Akviniečio) mintis.
Pasaulio literatūros klasikų (Šekspyro, Gėtės, Dostojevskio) citatas.
Lietuvių autorių išmintį – nuo K. Donelaičio ir M. Valančiaus iki išeivijos rašytojų.
Įvairių tautų patarles ir priežodžius, atspindinčius liaudies išmintį.
Temos apima visą žmogaus gyvenimo spektrą: nuo abstrakčių sąvokų (laimė, tiesa, amžinybė) iki konkrečių dorybių ir ydų (darbštumas, tinginystė, pavydas), nuo visuomeninių reiškinių iki asmeninių išgyvenimų.
Stilius
Knygos stilius – lakoniškas, aforistiškas. Kiekviena mintis yra tarsi mažas perlas, talpinantis savyje didelę prasmę. Toks formatas leidžia skaitytojui neskubant apmąstyti kiekvieną posakį.
Kam skirta knyga?
Kaip nurodo pats J. Prunskis, knyga skirta labai plačiam ratui: kalbėtojui, pamokslininkui, mokytojui, žurnalistui – visiems, kuriems reikia taiklaus ir įtaigaus žodžio. Tačiau labiausiai ji skirta kiekvienam mąstančiam žmogui, kuris ieško įkvėpimo, dvasinės atramos ar tiesiog nori praturtinti savo vidinį pasaulį.
„Rinktinės Mintys“ nėra knyga, skaitoma vienu prisėdimu nuo pradžios iki galo. Tai veikiau stalo knyga, kurią galima atsiversti bet kuriuo metu, ieškant patarimo, paguodos ar tiesiog minties, kuri lydėtų visą dieną. Tai puikus pavyzdys, kaip vienoje vietoje galima sukaupti per šimtmečius kauptą žmonijos išmintį.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 38
Juozas Prunskis
Chicago, 1958
Tai kunigo Juozo Prunskio knygos „Motina“ (išleista 1958 m. Čikagoje) apžvalga. Šis veikalas yra jautrus ir pakilus himnas motinystei, sudarytas iš publicistinių apybraižų, eilėraščių ir biografinių eskizų.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra vientisas pasakojimas, o teminis rinkinys, savotiška antologija, skirta motinos pagerbimui. Knygos tikslas – atskleisti motinos vaidmens didingumą, pasiaukojimą ir nepaprastą įtaką vaiko, o kartu ir visos tautos, gyvenimui. Autorius tai daro ne per sausus apibrėžimus, o per gyvus pavyzdžius ir emocingą pasakojimą.
Apie ką ši knyga?
Knygos ašis – motinos paveikslas, atskleidžiamas keliais aspektais:
Idealizuotas motinos portretas: Autorius piešia idealų motinos paveikslą, pabrėždamas jos dorybes – besąlygišką meilę, begalinę kantrybę, pasiaukojimą ir gebėjimą atleisti. Motina vaizduojama kaip šeimos širdis ir pirmoji tikėjimo bei moralės mokytoja.
Žymių žmonių motinos: Didelė ir bene įdomiausia knygos dalis yra skirta garsių Lietuvos veikėjų – Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto, Jono Biliūno ir kitų – motinų portretams. J. Prunskis, remdamasis biografiniais faktais, atskleidžia, kokią didžiulę įtaką šios moterys turėjo savo sūnų asmenybės formavimuisi ir jų pasiekimams. Taip iškeliama idėja, kad už kiekvieno didžio žmogaus stovi kilni ir pasiaukojanti motina.
Motina kančios akivaizdoje: Atskira tema paliečiami skaudūs tremtinių motinų likimai, jų stiprybė ir viltis baisiausių išbandymų metu.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra publicistinis, labai emocionalus ir pakilus. Autorius naudoja daug retorinių figūrų, poetinių citatų ir jausmingų kreipinių į skaitytoją. Tonas yra pastoralinis ir pamokomasis, siekiantis sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir dėkingumą savo motinai.
Kam skirta knyga?
„Motina“ yra universali knyga, skirta plačiajai auditorijai. Tai puiki dovana Motinos dienos proga, skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems, norintiems apmąstyti savo santykį su motina. Ji taip pat skirta pačioms motinoms, kaip jų sunkaus ir kilnaus pašaukimo įvertinimas ir padrąsinimas. Tai šiltas ir jaudinantis kūrinys, primenantis apie amžinąsias vertybes.
Knygos žanras ir tikslas
Tai nėra vientisas pasakojimas, o teminis rinkinys, savotiška antologija, skirta motinos pagerbimui. Knygos tikslas – atskleisti motinos vaidmens didingumą, pasiaukojimą ir nepaprastą įtaką vaiko, o kartu ir visos tautos, gyvenimui. Autorius tai daro ne per sausus apibrėžimus, o per gyvus pavyzdžius ir emocingą pasakojimą.
Apie ką ši knyga?
Knygos ašis – motinos paveikslas, atskleidžiamas keliais aspektais:
Idealizuotas motinos portretas: Autorius piešia idealų motinos paveikslą, pabrėždamas jos dorybes – besąlygišką meilę, begalinę kantrybę, pasiaukojimą ir gebėjimą atleisti. Motina vaizduojama kaip šeimos širdis ir pirmoji tikėjimo bei moralės mokytoja.
Žymių žmonių motinos: Didelė ir bene įdomiausia knygos dalis yra skirta garsių Lietuvos veikėjų – Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto, Jono Biliūno ir kitų – motinų portretams. J. Prunskis, remdamasis biografiniais faktais, atskleidžia, kokią didžiulę įtaką šios moterys turėjo savo sūnų asmenybės formavimuisi ir jų pasiekimams. Taip iškeliama idėja, kad už kiekvieno didžio žmogaus stovi kilni ir pasiaukojanti motina.
Motina kančios akivaizdoje: Atskira tema paliečiami skaudūs tremtinių motinų likimai, jų stiprybė ir viltis baisiausių išbandymų metu.
Stilius ir tonas
Knygos stilius yra publicistinis, labai emocionalus ir pakilus. Autorius naudoja daug retorinių figūrų, poetinių citatų ir jausmingų kreipinių į skaitytoją. Tonas yra pastoralinis ir pamokomasis, siekiantis sužadinti skaitytojo jausmus – pagarbą, meilę ir dėkingumą savo motinai.
Kam skirta knyga?
„Motina“ yra universali knyga, skirta plačiajai auditorijai. Tai puiki dovana Motinos dienos proga, skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems, norintiems apmąstyti savo santykį su motina. Ji taip pat skirta pačioms motinoms, kaip jų sunkaus ir kilnaus pašaukimo įvertinimas ir padrąsinimas. Tai šiltas ir jaudinantis kūrinys, primenantis apie amžinąsias vertybes.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 66
Dr. Juozas Prunskis
PUTNAM, 1959
Daktaro Juozo Prunskio knyga „28 moterys“, išleista 1959 metais, yra įkvepiantis ir unikalus biografinių apybraižų rinkinys, kuriame glaustai pristatomos dvidešimt aštuonių moterų atsivertimo į katalikybę istorijos. Kaip autorius teigia įžanginiame žodyje, šio leidinio tikslas – per asmeninių patirčių pavyzdžius atskleisti įvairius kelius, kuriais žmonės ateina į tikėjimą, ir galbūt padėti „vidaus kryžkelėse“ atsidūrusiems skaitytojams. Knyga yra specialiai skirta moterų konvertičių istorijoms, o vyrams, kaip mini autorius, buvo ruošiamas atskiras leidinys.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalą sudaro 28 atskiri skyriai, kurių kiekvienas skirtas vienos moters gyvenimo ir dvasinių ieškojimų keliui. Apybraižos yra trumpos ir koncentruotos, skirtos sužadinti skaitytojo susidomėjimą ir paskatinti ieškoti išsamesnių tų asmenybių biografijų.
Vienas didžiausių knygos privalumų – moterų istorijų įvairovė. Autorius sąmoningai parinko asmenybes iš skirtingų socialinių sluoksnių, profesijų, tautybių ir pirminių įsitikinimų, taip pabrėždamas Katalikų Bažnyčios universalumą. Tarp aprašomų moterų yra:
Rašytojos ir intelektualės: Nobelio premijos laureatė Sigrid Undset , žinomos beletristės Sheila Kaye-Smith , Frances Parkinson Keyes , Rosalind Murray ir kitos. Jų istorijos atskleidžia intelektualinę tiesos paiešką, kuri dažnai prasideda nuo abejonių savo turima pasaulėžiūra ir baigiasi atradus logišką ir tvirtą pamatą katalikybėje.
Atsivertusios iš komunizmo ir ateizmo: Ypač paveikios yra buvusios sovietų šnipės Elisabeth Bentley ir komunistų partijos narės, advokatės Bellos V. Dodd istorijos. Šie pasakojimai liudija gilų nusivylimą materialistine ideologija, kuri, jų žodžiais, atima žmogiškumą ir paverčia žmones „robotais“, ir dvasinį atgimimą, atradus Dievą.
Asmenybės iš kitų tikėjimų ir aplinkų: Knygoje aprašoma žydų kilmės filosofės Editos Stein, žuvusios nacių krematoriume, kelias. Taip pat pristatoma masono dukters, juodaodės Elisabeth Laura Adams , ir garsaus filosofo Jacques'o Maritaino žmonos, Rusijos žydės Raissos Maritain, atsivertimai.
Pagrindinės temos ir motyvai
Kiekviena istorija yra unikali, tačiau galima išskirti kelis pasikartojančius motyvus, vedančius moteris į tikėjimą:
Tiesos ieškojimas: Daugelis moterų, ypač intelektualės, pradeda savo kelią nuo gilaus nepasitenkinimo protestantiškų denominacijų ar sekuliarių filosofijų nenuoseklumu ir autoriteto stoka. Jas patraukia Katalikų Bažnyčios istorinis tęstinumas ir tvirtas doktrinos pamatas.
Asmeninis pavyzdys: Nemažai moterų paveikė nuoširdus ir džiaugsmingas sutiktų katalikų (draugių, kunigų, vienuolių) tikėjimas.
Dvasinė tuštuma: Net ir pasiekusios profesinės sėkmės ar materialinės gerovės, daugelis herojų jautė vidinę tuštumą ir prasmės stygių, kurį galiausiai užpildė tikėjimas.
Dievo malonės veikimas: Autorius pabrėžia, kad nors keliai skirtingi, lemiamas veiksnys visada yra Dievo malonė, kuri veikia per netikėčiausius įvykius, perskaitytą knygą ar sutiktą žmogų.
Apibendrinimas
„28 moterys“ – tai įtaigus ir įkvepiantis pasakojimų rinkinys. Dr. Juozas Prunskis sėkmingai atskleidžia, kad kelias į tikėjimą nėra vienodas, o asmeniškas ir dažnai kupinas vidinių kovų bei ieškojimų. Ši knyga yra vertingas liudijimas apie tikėjimo galią pakeisti žmogaus gyvenimą, suteikti jam prasmę ir vidinę ramybę. Tai puikus skaitinys ne tik ieškantiems dvasinės atramos, bet ir tiems, kurie nori geriau suprasti atsivertimo fenomeną per autentiškas ir jaudinančias asmenines istorijas.
Knygos struktūra ir turinys
Veikalą sudaro 28 atskiri skyriai, kurių kiekvienas skirtas vienos moters gyvenimo ir dvasinių ieškojimų keliui. Apybraižos yra trumpos ir koncentruotos, skirtos sužadinti skaitytojo susidomėjimą ir paskatinti ieškoti išsamesnių tų asmenybių biografijų.
Vienas didžiausių knygos privalumų – moterų istorijų įvairovė. Autorius sąmoningai parinko asmenybes iš skirtingų socialinių sluoksnių, profesijų, tautybių ir pirminių įsitikinimų, taip pabrėždamas Katalikų Bažnyčios universalumą. Tarp aprašomų moterų yra:
Rašytojos ir intelektualės: Nobelio premijos laureatė Sigrid Undset , žinomos beletristės Sheila Kaye-Smith , Frances Parkinson Keyes , Rosalind Murray ir kitos. Jų istorijos atskleidžia intelektualinę tiesos paiešką, kuri dažnai prasideda nuo abejonių savo turima pasaulėžiūra ir baigiasi atradus logišką ir tvirtą pamatą katalikybėje.
Atsivertusios iš komunizmo ir ateizmo: Ypač paveikios yra buvusios sovietų šnipės Elisabeth Bentley ir komunistų partijos narės, advokatės Bellos V. Dodd istorijos. Šie pasakojimai liudija gilų nusivylimą materialistine ideologija, kuri, jų žodžiais, atima žmogiškumą ir paverčia žmones „robotais“, ir dvasinį atgimimą, atradus Dievą.
Asmenybės iš kitų tikėjimų ir aplinkų: Knygoje aprašoma žydų kilmės filosofės Editos Stein, žuvusios nacių krematoriume, kelias. Taip pat pristatoma masono dukters, juodaodės Elisabeth Laura Adams , ir garsaus filosofo Jacques'o Maritaino žmonos, Rusijos žydės Raissos Maritain, atsivertimai.
Pagrindinės temos ir motyvai
Kiekviena istorija yra unikali, tačiau galima išskirti kelis pasikartojančius motyvus, vedančius moteris į tikėjimą:
Tiesos ieškojimas: Daugelis moterų, ypač intelektualės, pradeda savo kelią nuo gilaus nepasitenkinimo protestantiškų denominacijų ar sekuliarių filosofijų nenuoseklumu ir autoriteto stoka. Jas patraukia Katalikų Bažnyčios istorinis tęstinumas ir tvirtas doktrinos pamatas.
Asmeninis pavyzdys: Nemažai moterų paveikė nuoširdus ir džiaugsmingas sutiktų katalikų (draugių, kunigų, vienuolių) tikėjimas.
Dvasinė tuštuma: Net ir pasiekusios profesinės sėkmės ar materialinės gerovės, daugelis herojų jautė vidinę tuštumą ir prasmės stygių, kurį galiausiai užpildė tikėjimas.
Dievo malonės veikimas: Autorius pabrėžia, kad nors keliai skirtingi, lemiamas veiksnys visada yra Dievo malonė, kuri veikia per netikėčiausius įvykius, perskaitytą knygą ar sutiktą žmogų.
Apibendrinimas
„28 moterys“ – tai įtaigus ir įkvepiantis pasakojimų rinkinys. Dr. Juozas Prunskis sėkmingai atskleidžia, kad kelias į tikėjimą nėra vienodas, o asmeniškas ir dažnai kupinas vidinių kovų bei ieškojimų. Ši knyga yra vertingas liudijimas apie tikėjimo galią pakeisti žmogaus gyvenimą, suteikti jam prasmę ir vidinę ramybę. Tai puikus skaitinys ne tik ieškantiems dvasinės atramos, bet ir tiems, kurie nori geriau suprasti atsivertimo fenomeną per autentiškas ir jaudinančias asmenines istorijas.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 61
Dr. J. Prunskis
Putnam, 1961
Kunigo Juozo Prunskio 1961 metais Putname išleista knyga „Silpname Kūne...“ yra jautrus ir dvasiškai gilus vadovas, skirtas, kaip nurodo paantraštė, „ligoniams ir ligonių globėjams“. Tai – savotiška dvasinė vaistinėlė, kurioje kenčiantis žmogus ir juo besirūpinantis artimasis gali rasti paguodos žodžių, minčių apmąstymui ir praktinių patarimų, kaip ligos naštą paversti dvasinio augimo keliu.
Kančios prasmės paieškos
Pagrindinė knygos ašis sukasi apie vieną sudėtingiausių žmogiškosios patirties klausimų – kančios prasmę. Autorius, remdamasis krikščioniškuoju mokymu, atmeta požiūrį į ligą kaip į beprasmę bausmę ar aklą likimo smūgį. Vietoje to, jis kviečia skaitytoją įžvelgti kančioje gilesnę, atperkančiąją vertę.
Knygoje teigiama, kad liga, nors ir fiziškai varginanti, gali tapti dvasinio apsivalymo ir stiprybės šaltiniu. J. Prunskis moko, kad kentėjimai, sujungti su Kristaus Kančia, įgyja antgamtinę prasmę ir tampa nuopelnu amžinybei. Ši mintis ypač paguodžia tuos, kurie jaučiasi bejėgiai ir nereikalingi. Autorius pabrėžia, kad net gulėdamas ligos patale žmogus gali būti aktyvus Dievo bendradarbis, savo kančią aukodamas už save ir kitus.
Išsami struktūra ir praktiniai patarimai
Knyga suskirstyta į šešias pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per įvairius ligos patirties etapus:
Kenčiančio Žmogaus Pasaulis: Čia analizuojami ligonį dažnai apninkantys jausmai – vienatvė, nekantrumas, liūdesys ir pagunda skųstis. Autorius siūlo dvasinius vaistus šioms būsenoms įveikti.
Kentėjimo Prasmė: Tai teologinis knygos branduolys, kuriame aiškinama, kaip kančia gali tapti atgailos, nusižeminimo ir meilės mokykla.
Gydytojai ir Vaistai: Ši dalis pabrėžia pagarbą medikų darbui ir mokslo pasiekimams, kartu primenant, kad tikrasis Gydytojas yra Dievas, o medicina – Jo apvaizdos įrankis.
Paguoda ir Sustiprinimas: Ligonis raginamas semtis jėgų iš sakramentų (ypač Išpažinties, Komunijos ir Ligonių patepimo), maldos ir pasitikėjimo Švč. Mergele Marija, tituluojama Ligonių Sveikata.
Šventieji Ligoninėse: Pateikiami įkvepiantys šventųjų pavyzdžiai, tokių kaip šv. Teresėlė, kentėjusi nuo tuberkuliozės, ar šv. Kamilis de Lellis, visą gyvenimą paskyręs ligonių slaugai. Šie pavyzdžiai liudija, kad šventumas pasiekiamas ne apeinant kančią, o ją priimant su meile.
Mirties Artumoje: Paskutinė dalis skirta pasiruošimui susitikti su Kūrėju, pabrėžiant geros mirties svarbą ir viltį amžinajame gyvenime.
Išvados
Kun. Juozo Prunskio „Silpname Kūne...“ – tai klasikinis pastoracinės literatūros pavyzdys. Knyga parašyta paprasta, bet paveikia kalba, gausiai iliustruota trumpomis istorijomis ir šventųjų gyvenimo epizodais. Nors išleista prieš daugelį dešimtmečių, jos turinys neprarado aktualumo. Tai vertingas dvasinis vadovas, galintis suteikti paguodos, vilties ir stiprybės kiekvienam, susiduriančiam su ligos išbandymu, ir primenantis, kad net silpniausiame kūne gali gyventi nepaprastai stipri dvasia.
Kančios prasmės paieškos
Pagrindinė knygos ašis sukasi apie vieną sudėtingiausių žmogiškosios patirties klausimų – kančios prasmę. Autorius, remdamasis krikščioniškuoju mokymu, atmeta požiūrį į ligą kaip į beprasmę bausmę ar aklą likimo smūgį. Vietoje to, jis kviečia skaitytoją įžvelgti kančioje gilesnę, atperkančiąją vertę.
Knygoje teigiama, kad liga, nors ir fiziškai varginanti, gali tapti dvasinio apsivalymo ir stiprybės šaltiniu. J. Prunskis moko, kad kentėjimai, sujungti su Kristaus Kančia, įgyja antgamtinę prasmę ir tampa nuopelnu amžinybei. Ši mintis ypač paguodžia tuos, kurie jaučiasi bejėgiai ir nereikalingi. Autorius pabrėžia, kad net gulėdamas ligos patale žmogus gali būti aktyvus Dievo bendradarbis, savo kančią aukodamas už save ir kitus.
Išsami struktūra ir praktiniai patarimai
Knyga suskirstyta į šešias pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per įvairius ligos patirties etapus:
Kenčiančio Žmogaus Pasaulis: Čia analizuojami ligonį dažnai apninkantys jausmai – vienatvė, nekantrumas, liūdesys ir pagunda skųstis. Autorius siūlo dvasinius vaistus šioms būsenoms įveikti.
Kentėjimo Prasmė: Tai teologinis knygos branduolys, kuriame aiškinama, kaip kančia gali tapti atgailos, nusižeminimo ir meilės mokykla.
Gydytojai ir Vaistai: Ši dalis pabrėžia pagarbą medikų darbui ir mokslo pasiekimams, kartu primenant, kad tikrasis Gydytojas yra Dievas, o medicina – Jo apvaizdos įrankis.
Paguoda ir Sustiprinimas: Ligonis raginamas semtis jėgų iš sakramentų (ypač Išpažinties, Komunijos ir Ligonių patepimo), maldos ir pasitikėjimo Švč. Mergele Marija, tituluojama Ligonių Sveikata.
Šventieji Ligoninėse: Pateikiami įkvepiantys šventųjų pavyzdžiai, tokių kaip šv. Teresėlė, kentėjusi nuo tuberkuliozės, ar šv. Kamilis de Lellis, visą gyvenimą paskyręs ligonių slaugai. Šie pavyzdžiai liudija, kad šventumas pasiekiamas ne apeinant kančią, o ją priimant su meile.
Mirties Artumoje: Paskutinė dalis skirta pasiruošimui susitikti su Kūrėju, pabrėžiant geros mirties svarbą ir viltį amžinajame gyvenime.
Išvados
Kun. Juozo Prunskio „Silpname Kūne...“ – tai klasikinis pastoracinės literatūros pavyzdys. Knyga parašyta paprasta, bet paveikia kalba, gausiai iliustruota trumpomis istorijomis ir šventųjų gyvenimo epizodais. Nors išleista prieš daugelį dešimtmečių, jos turinys neprarado aktualumo. Tai vertingas dvasinis vadovas, galintis suteikti paguodos, vilties ir stiprybės kiekvienam, susiduriančiam su ligos išbandymu, ir primenantis, kad net silpniausiame kūne gali gyventi nepaprastai stipri dvasia.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 33
Dr. Juozas Prunskis
.Chicago 1962
Šiame išsamiame veikale Dr. Juozas Prunskis pristato knygą „Vyrai klystkeliuose“, kurią 1962 metais išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Tai yra įkvepiantis biografinių apybraižų rinkinys, pasakojantis apie įvairių profesijų ir socialinių sluoksnių vyrus, kurie po ilgų ieškojimų ir dvasinių kovų atrado kelią į katalikų tikėjimą. Kaip nurodo pats autorius, ši knyga yra tarsi antroji dalis anksčiau išleisto veikalo „28 moterys“, kuriame buvo aprašytos moterų atsivertimo istorijos.
Knygos turinys ir struktūra
Knyga yra sudaryta iš trumpų, tačiau turiningų skyrių, kurių kiekvienas skirtas atskiro asmens ar kelių asmenų atsivertimo istorijai. Autorius apima platų spektrą asmenybių, siekdamas parodyti, kad kelias į tikėjimą yra individualus ir unikalus. Tarp knygos herojų yra:
Mokslininkai ir akademikai: pavyzdžiui, rusų profesorius D. Artemjevas, kuris nuo materialistinės pasaulėžiūros per asmenines krizes atėjo prie dvasinių ieškojimų, ir kinų profesorius bei diplomatas dr. Paulius K. T. Sih, kurio kelias driekėsi nuo Konfucijaus mokymo iki Kristaus.
Kariai ir karininkai: kaip antai Australijos žvalgybos majoras Patrick Howard Auld, kurio požiūrį į katalikybę pakeitė karo patirtis ir kunigų pasiaukojimas.
Menininkai ir rašytojai: Prancūzų rašytojas Leon Bloy, perėjęs iš aistrų kupino gyvenimo į gilią askezę , skulptorius Eric Gill, virtęs iš marksistinio socializmo šalininko į uolų tretininką , ir poetas Klemensas Brentano, kurį į tikėjimą sugrąžino susitikimas su stigmatizuotąja Kotryna Emmerich.
Politikai ir visuomenės veikėjai: Olandijos švietimo ministeris Henrikas Petras Marchant ir Filipinų komunistų vadas Luis Taruc.
Dvasininkai iš kitų konfesijų: Knygoje aprašomos net kelių anglikonų pastorių, tokių kaip John Crotty ir John Leighton Edwell , kelionės į katalikybę, taip pat didžiojo teologo kardinolo Johno Henriko Newmano istorija.
Žurnalistai ir redaktoriai: Tarp jų – britų komunistų dienraščio „Daily Worker“ redaktorius Douglas Hyde ir Čikagos laikraštininkas Maurice Fischer.
Pagrindinės temos
Visas istorijas jungia kelios esminės temos, kurias autorius nuosekliai plėtoja: „Klystkeliai“: Kiekvienas knygos herojus iš pradžių eina keliu, kuris, autoriaus požiūriu, yra klaidingas. Tai gali būti materializmas , socializmas ar komunizmas , agnosticizmas , palaidas gyvenimo būdas ar tiesiog dvasinė tuštuma ir abejingumas. Šie „klystkeliai“ dažnai apibūdinami kaip vedantys į vidinį chaosą, nerimą ir beprasmybės jausmą.
Ieškojimas ir lūžio taškas: Dvasinė transformacija dažniausiai prasideda nuo sukrėtimo ar gilaus vidinio poreikio. Tai gali būti asmeninė tragedija, pavyzdžiui, sūnaus mirtis (Jonas Moody) , artėjanti mirtis audros metu (D. Artemjevas) , intelektualinės abejonės, kylančios studijuojant istoriją ar teologiją , arba tiesiog susidūrimas su tikinčių žmonių pavyzdžiu, kuris priverčia susimąstyti.
Tiesos atradimas ir ramybė: Galutinis atsivertimas į katalikybę knygoje vaizduojamas kaip atradimas to, ko ilgai ieškota – tiesos, dvasinės ramybės ir gyvenimo prasmės. Buvęs anglikonų dvasininkas Irwin St. John Tucker savo kelią į katalikybę apibūdina kaip grįžimą į „tikruosius namus“, kurį jam atvėrė Dievo Motina Marija. Gydytojas Rapolas Simon, tapęs trapistų vienuoliu, teigia: „Įsimylėti į Dievą yra didžiausias iš visų romanų; Jo ieškoti yra didžiausias iš visų nuotykių; Jį surasti yra didžiausias iš visų žmogiškųjų laimėjimų“.
Autoriaus tikslas ir stilius
Dr. J. Prunskis, kaip teigiama knygos gale, yra autorius, mėgstantis kalbėti faktais ir pavyzdžiais, surinktais iš savo ilgos patirties ir studijų. Jo stilius yra lengvas ir prieinamas plačiajam skaitytojų ratui. Autoriaus tikslas, kaip jis pats nurodo pratarmėje, yra per atsivertusiųjų patirtį atskleisti „naują krikščionybės žavesį“ tiems, kurie su tikėjimu yra „perdaug apsipratę“. Knyga skirta įkvėpti skaitytojus, parodyti tikėjimo galią ir universalumą, paliečiantį pačių įvairiausių žmonių širdis.
Išvados
„Vyrai klystkeliuose“ – tai ne teologinis traktatas, o jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimų rinkinys. Dr. Juozas Prunskis meistriškai atrenka ir pristato istorijas, kurios atskleidžia gilias žmogiškąsias patirtis – abejones, kančią, ieškojimus ir galiausiai atrastą dvasinę pilnatvę. Ši knyga yra vertingas liudijimas apie tikėjimo galią transformuoti gyvenimą ir suteikti jam prasmę, ypač aktuali tiems, kas ieško atsakymų į esminius būties klausimus.
Knygos turinys ir struktūra
Knyga yra sudaryta iš trumpų, tačiau turiningų skyrių, kurių kiekvienas skirtas atskiro asmens ar kelių asmenų atsivertimo istorijai. Autorius apima platų spektrą asmenybių, siekdamas parodyti, kad kelias į tikėjimą yra individualus ir unikalus. Tarp knygos herojų yra:
Mokslininkai ir akademikai: pavyzdžiui, rusų profesorius D. Artemjevas, kuris nuo materialistinės pasaulėžiūros per asmenines krizes atėjo prie dvasinių ieškojimų, ir kinų profesorius bei diplomatas dr. Paulius K. T. Sih, kurio kelias driekėsi nuo Konfucijaus mokymo iki Kristaus.
Kariai ir karininkai: kaip antai Australijos žvalgybos majoras Patrick Howard Auld, kurio požiūrį į katalikybę pakeitė karo patirtis ir kunigų pasiaukojimas.
Menininkai ir rašytojai: Prancūzų rašytojas Leon Bloy, perėjęs iš aistrų kupino gyvenimo į gilią askezę , skulptorius Eric Gill, virtęs iš marksistinio socializmo šalininko į uolų tretininką , ir poetas Klemensas Brentano, kurį į tikėjimą sugrąžino susitikimas su stigmatizuotąja Kotryna Emmerich.
Politikai ir visuomenės veikėjai: Olandijos švietimo ministeris Henrikas Petras Marchant ir Filipinų komunistų vadas Luis Taruc.
Dvasininkai iš kitų konfesijų: Knygoje aprašomos net kelių anglikonų pastorių, tokių kaip John Crotty ir John Leighton Edwell , kelionės į katalikybę, taip pat didžiojo teologo kardinolo Johno Henriko Newmano istorija.
Žurnalistai ir redaktoriai: Tarp jų – britų komunistų dienraščio „Daily Worker“ redaktorius Douglas Hyde ir Čikagos laikraštininkas Maurice Fischer.
Pagrindinės temos
Visas istorijas jungia kelios esminės temos, kurias autorius nuosekliai plėtoja: „Klystkeliai“: Kiekvienas knygos herojus iš pradžių eina keliu, kuris, autoriaus požiūriu, yra klaidingas. Tai gali būti materializmas , socializmas ar komunizmas , agnosticizmas , palaidas gyvenimo būdas ar tiesiog dvasinė tuštuma ir abejingumas. Šie „klystkeliai“ dažnai apibūdinami kaip vedantys į vidinį chaosą, nerimą ir beprasmybės jausmą.
Ieškojimas ir lūžio taškas: Dvasinė transformacija dažniausiai prasideda nuo sukrėtimo ar gilaus vidinio poreikio. Tai gali būti asmeninė tragedija, pavyzdžiui, sūnaus mirtis (Jonas Moody) , artėjanti mirtis audros metu (D. Artemjevas) , intelektualinės abejonės, kylančios studijuojant istoriją ar teologiją , arba tiesiog susidūrimas su tikinčių žmonių pavyzdžiu, kuris priverčia susimąstyti.
Tiesos atradimas ir ramybė: Galutinis atsivertimas į katalikybę knygoje vaizduojamas kaip atradimas to, ko ilgai ieškota – tiesos, dvasinės ramybės ir gyvenimo prasmės. Buvęs anglikonų dvasininkas Irwin St. John Tucker savo kelią į katalikybę apibūdina kaip grįžimą į „tikruosius namus“, kurį jam atvėrė Dievo Motina Marija. Gydytojas Rapolas Simon, tapęs trapistų vienuoliu, teigia: „Įsimylėti į Dievą yra didžiausias iš visų romanų; Jo ieškoti yra didžiausias iš visų nuotykių; Jį surasti yra didžiausias iš visų žmogiškųjų laimėjimų“.
Autoriaus tikslas ir stilius
Dr. J. Prunskis, kaip teigiama knygos gale, yra autorius, mėgstantis kalbėti faktais ir pavyzdžiais, surinktais iš savo ilgos patirties ir studijų. Jo stilius yra lengvas ir prieinamas plačiajam skaitytojų ratui. Autoriaus tikslas, kaip jis pats nurodo pratarmėje, yra per atsivertusiųjų patirtį atskleisti „naują krikščionybės žavesį“ tiems, kurie su tikėjimu yra „perdaug apsipratę“. Knyga skirta įkvėpti skaitytojus, parodyti tikėjimo galią ir universalumą, paliečiantį pačių įvairiausių žmonių širdis.
Išvados
„Vyrai klystkeliuose“ – tai ne teologinis traktatas, o jaudinantis ir įkvepiantis pasakojimų rinkinys. Dr. Juozas Prunskis meistriškai atrenka ir pristato istorijas, kurios atskleidžia gilias žmogiškąsias patirtis – abejones, kančią, ieškojimus ir galiausiai atrastą dvasinę pilnatvę. Ši knyga yra vertingas liudijimas apie tikėjimo galią transformuoti gyvenimą ir suteikti jam prasmę, ypač aktuali tiems, kas ieško atsakymų į esminius būties klausimus.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 55
DR. JUOZAS PRUNSKIS
Los Angeles, 1964
Kunigo dr. Juozo Prunskio 1964 metais Los Angeles išleista knyga „Mokslas ir Religija“ yra klasikinis apologetikos veikalas, kuriame argumentuotai ir sistemingai gvildenamas, autoriaus laikais ypač aštrus, mokslo ir tikėjimo santykio klausimas. Parašyta lietuvių išeivijai, susiduriančiai su agresyvia ateistine propaganda, ši knyga siekia išsklaidyti mitą apie tariamą mokslo ir religijos priešiškumą ir atskleisti jų harmoningą dermę.
Du keliai į tiesą
Pagrindinė J. Prunskio tezė, nuosekliai plėtojama visoje knygoje, yra ta, kad mokslas ir religija nėra konkurentai, o du skirtingi, bet vienas kitą papildantys keliai į tiesos pažinimą. Autorius pabrėžia, kad šių sričių kompetencijos nesikerta: mokslas atsako į klausimą „kaip?“ veikia materialus pasaulis, o religija gilinasi į klausimus „kodėl?“ – ieško pirmosios priežasties, prasmės ir tikslo. Anot Prunskio, mokslas tyrinėja kūriniją, o tikėjimas veda pas Kūrėją, todėl tikras mokslininkas, kuo giliau pažįsta gamtos dėsnių sudėtingumą ir darną, tuo labiau turėtų artėti prie Dievo idėjos.
Argumentai ir pavyzdžiai
Knygos struktūra yra logiška ir aiški. Autorius sistemingai nagrinėja populiariausius priekaištus Bažnyčiai ir tikėjimui, atsakydamas į tokius klausimus kaip: „Ar Bažnyčia bijo mokslo?“, „Ar mokslas paneigė religiją?“. Kiekviename skyriuje pasitelkiami įvairūs argumentai:
Filosofiniai įrodymai: Pristatomi klasikiniai Dievo buvimo įrodymai iš priežastingumo, pasaulio tvarkos ir sąžinės balso.
Istorinis kontekstas: Autorius nevengia ir sudėtingų istorinių temų, tokių kaip Galilėjaus ar Giordano Bruno atvejai. Jis pateikia istorinį kontekstą, siekdamas parodyti, kad šie konfliktai buvo sudėtingesni nei įprasta manyti ir nekyla iš esminės Bažnyčios neapykantos mokslui.
Mokslininkų liudijimai: Bene stipriausias autoriaus argumentas yra gausus sąrašas pasaulinio garso mokslininkų, kurie buvo gilų tikėjimą išpažįstantys žmonės. Knygoje minimi Mikalojus Kopernikas, Izaokas Niutonas, Blezas Paskalis, Luisas Pasteras, Andrė Mari Amperas, Guglielmo Marconi ir net Didžiojo sprogimo teorijos tėvas, kunigas Georges Lemaître. Šie pavyzdžiai tarnauja kaip įrodymas, kad genialus mokslinis protas ir nuoširdus tikėjimas gali puikiai derėti viename asmenyje.
Knygos reikšmė
Nors nuo knygos parašymo praėjo daugiau nei septyniasdešimt metų, jos pagrindinės idėjos išlieka aktualios. J. Prunskio stilius yra aiškus ir prieinamas plačiajai auditorijai, sudėtingi filosofiniai ir teologiniai klausimai aiškinami paprastai ir suprantamai.
„Mokslas ir Religija“ yra ne tik istorinis savo laikmečio dokumentas, bet ir vertingas veikalas, galintis ir šiandien padėti skaitytojui, ieškančiam atsakymų į amžinuosius būties klausimus. Tai solidus ir argumentuotas priminimas, kad tikėjimas ir protas nėra priešai, o du sparnai, kuriais žmogaus dvasia gali pakilti į tiesos kontempliavimą.
Du keliai į tiesą
Pagrindinė J. Prunskio tezė, nuosekliai plėtojama visoje knygoje, yra ta, kad mokslas ir religija nėra konkurentai, o du skirtingi, bet vienas kitą papildantys keliai į tiesos pažinimą. Autorius pabrėžia, kad šių sričių kompetencijos nesikerta: mokslas atsako į klausimą „kaip?“ veikia materialus pasaulis, o religija gilinasi į klausimus „kodėl?“ – ieško pirmosios priežasties, prasmės ir tikslo. Anot Prunskio, mokslas tyrinėja kūriniją, o tikėjimas veda pas Kūrėją, todėl tikras mokslininkas, kuo giliau pažįsta gamtos dėsnių sudėtingumą ir darną, tuo labiau turėtų artėti prie Dievo idėjos.
Argumentai ir pavyzdžiai
Knygos struktūra yra logiška ir aiški. Autorius sistemingai nagrinėja populiariausius priekaištus Bažnyčiai ir tikėjimui, atsakydamas į tokius klausimus kaip: „Ar Bažnyčia bijo mokslo?“, „Ar mokslas paneigė religiją?“. Kiekviename skyriuje pasitelkiami įvairūs argumentai:
Filosofiniai įrodymai: Pristatomi klasikiniai Dievo buvimo įrodymai iš priežastingumo, pasaulio tvarkos ir sąžinės balso.
Istorinis kontekstas: Autorius nevengia ir sudėtingų istorinių temų, tokių kaip Galilėjaus ar Giordano Bruno atvejai. Jis pateikia istorinį kontekstą, siekdamas parodyti, kad šie konfliktai buvo sudėtingesni nei įprasta manyti ir nekyla iš esminės Bažnyčios neapykantos mokslui.
Mokslininkų liudijimai: Bene stipriausias autoriaus argumentas yra gausus sąrašas pasaulinio garso mokslininkų, kurie buvo gilų tikėjimą išpažįstantys žmonės. Knygoje minimi Mikalojus Kopernikas, Izaokas Niutonas, Blezas Paskalis, Luisas Pasteras, Andrė Mari Amperas, Guglielmo Marconi ir net Didžiojo sprogimo teorijos tėvas, kunigas Georges Lemaître. Šie pavyzdžiai tarnauja kaip įrodymas, kad genialus mokslinis protas ir nuoširdus tikėjimas gali puikiai derėti viename asmenyje.
Knygos reikšmė
Nors nuo knygos parašymo praėjo daugiau nei septyniasdešimt metų, jos pagrindinės idėjos išlieka aktualios. J. Prunskio stilius yra aiškus ir prieinamas plačiajai auditorijai, sudėtingi filosofiniai ir teologiniai klausimai aiškinami paprastai ir suprantamai.
„Mokslas ir Religija“ yra ne tik istorinis savo laikmečio dokumentas, bet ir vertingas veikalas, galintis ir šiandien padėti skaitytojui, ieškančiam atsakymų į amžinuosius būties klausimus. Tai solidus ir argumentuotas priminimas, kad tikėjimas ir protas nėra priešai, o du sparnai, kuriais žmogaus dvasia gali pakilti į tiesos kontempliavimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 32
Juozas Prunskis
Chicago, 1985
Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) išleistas leidinys „Gelbėjimas tremtinių iš Maskvos letenų“. Tai istorinės apžvalgos žanro rinkinys, sudarytas iš žurnalo „Naujoji Viltis“ straipsnių, pasirodžiusių 1984 metais.
Apie ką šis leidinys?
Leidinys yra skirtas nušviesti Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) kritiškai svarbią veiklą po Antrojo pasaulinio karo, gelbstint lietuvių pabėgėlius (DP – displaced persons) nuo priverstinės repatriacijos į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į ALT politines ir diplomatines pastangas paveikti JAV vyriausybę bei karinę vadovybę Europoje, kad būtų sustabdytas sovietų agentų vykdomas teroras ir agitacija Vakarų okupacinėse zonose esančiose pabėgėlių stovyklose.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Politinė kova už tremtinių išlikimą: Detaliai aprašomi konkretūs ALT veiksmai: memorandumų ir laiškų siuntimas JAV Valstybės departamentui, susitikimai su aukštais pareigūnais, bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis (pvz., BALF'u). Šiais veiksmais buvo siekiama informuoti Amerikos valdžią apie tikrąją padėtį stovyklose ir apginti tremtinių teisę laisvai pasirinkti savo likimą.
ALT, kaip politinio centro, svarba: Leidinyje pabrėžiama, kad tuo metu ALT buvo pagrindinis ir aktyviausias Amerikos lietuvių politinis centras, atstovavęs tautiečių interesams aukščiausiu lygmeniu.
Amerikos lietuvių vienybė ir pilietiškumas: Akcentuojama, kaip svarbu buvo sutelkti JAV lietuvių bendruomenę bendram tikslui, siekiant apginti nuo sovietų teroro bėgančius tautiečius.
Istorinė atmintis ir dėkingumas: Leidinys yra ir padėka organizacijai, kurios pastangų dėka dešimtims tūkstančių lietuvių buvo atvertas kelias į laisvą gyvenimą Amerikoje ir kituose kraštuose.
Stilius ir kam skirta
Leidinio stilius yra dokumentinis, informatyvus. Jame gausu oficialių dokumentų – laiškų, memorandumų, pranešimų – citatų, kurios pateikiamos tiek originalo (anglų) kalba, tiek išverstos į lietuvių kalbą. Tai suteikia leidiniui istorinį svorį ir patikimumą.
Šis darbas skirtas visiems, besidomintiems pokario Lietuvos išeivijos istorija, JAV lietuvių politine veikla ir lietuvių organizacijų vaidmeniu kovoje dėl tautos išlikimo. Tai ypač vertingas šaltinis istorikams ir tiems, kurie nori geriau suprasti, kokių pastangų dėka buvo išgelbėti tūkstančiai lietuvių likimų.
Apie ką šis leidinys?
Leidinys yra skirtas nušviesti Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) kritiškai svarbią veiklą po Antrojo pasaulinio karo, gelbstint lietuvių pabėgėlius (DP – displaced persons) nuo priverstinės repatriacijos į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į ALT politines ir diplomatines pastangas paveikti JAV vyriausybę bei karinę vadovybę Europoje, kad būtų sustabdytas sovietų agentų vykdomas teroras ir agitacija Vakarų okupacinėse zonose esančiose pabėgėlių stovyklose.
Pagrindinės temos ir idėjos:
Politinė kova už tremtinių išlikimą: Detaliai aprašomi konkretūs ALT veiksmai: memorandumų ir laiškų siuntimas JAV Valstybės departamentui, susitikimai su aukštais pareigūnais, bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis (pvz., BALF'u). Šiais veiksmais buvo siekiama informuoti Amerikos valdžią apie tikrąją padėtį stovyklose ir apginti tremtinių teisę laisvai pasirinkti savo likimą.
ALT, kaip politinio centro, svarba: Leidinyje pabrėžiama, kad tuo metu ALT buvo pagrindinis ir aktyviausias Amerikos lietuvių politinis centras, atstovavęs tautiečių interesams aukščiausiu lygmeniu.
Amerikos lietuvių vienybė ir pilietiškumas: Akcentuojama, kaip svarbu buvo sutelkti JAV lietuvių bendruomenę bendram tikslui, siekiant apginti nuo sovietų teroro bėgančius tautiečius.
Istorinė atmintis ir dėkingumas: Leidinys yra ir padėka organizacijai, kurios pastangų dėka dešimtims tūkstančių lietuvių buvo atvertas kelias į laisvą gyvenimą Amerikoje ir kituose kraštuose.
Stilius ir kam skirta
Leidinio stilius yra dokumentinis, informatyvus. Jame gausu oficialių dokumentų – laiškų, memorandumų, pranešimų – citatų, kurios pateikiamos tiek originalo (anglų) kalba, tiek išverstos į lietuvių kalbą. Tai suteikia leidiniui istorinį svorį ir patikimumą.
Šis darbas skirtas visiems, besidomintiems pokario Lietuvos išeivijos istorija, JAV lietuvių politine veikla ir lietuvių organizacijų vaidmeniu kovoje dėl tautos išlikimo. Tai ypač vertingas šaltinis istorikams ir tiems, kurie nori geriau suprasti, kokių pastangų dėka buvo išgelbėti tūkstančiai lietuvių likimų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 29
Paulius Rabikauskas
Vilnius 2002
Remiantis Pauliaus Rabikausko knyga „Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“, galima pateikti šią apžvalgą:
Tai fundamentalus ir autoritetingas istorinis veikalas, nuodugniai nagrinėjantis vienos svarbiausių Lietuvos švietimo ir kultūros institucijų – Vilniaus akademijos (vėliau tapusios Vilniaus universitetu) – įkūrimo ir veiklos istoriją jėzuitų ordino globoje. Autorius, pats būdamas jėzuitas ir Vatikano archyvuose dirbęs istorikas, pateikia išskirtinai gilų ir detaliais faktais paremtą pasakojimą, apimantį daugiau nei du šimtus metų – nuo 1579 m. iki 1773 m., kai jėzuitų ordinas buvo panaikintas.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Knyga chronologiškai veda skaitytoją per svarbiausius Vilniaus akademijos raidos etapus:
Įkūrimas ir pirmieji dešimtmečiai: P. Rabikauskas įtaigiai atskleidžia XVI a. antrosios pusės istorinį kontekstą – Reformacijos plitimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kontrreformacinį atsaką. Išsamiai aprašomas vyskupo Valerijono Protasevičiaus vaidmuo pakviečiant jėzuitus į Vilnių ir karaliaus Stepono Batoro privilegija, kuria kolegija buvo pakelta į akademijos ir universiteto rangą. Ši dalis pabrėžia, kad akademijos įkūrimas buvo ne tik švietimo, bet ir politinis bei ideologinis žingsnis, siekiant sustiprinti katalikybę regione.
„Aukso amžius“: Knygoje daug dėmesio skiriama XVII a., kai Vilniaus akademija tapo vienu svarbiausių mokslo ir kultūros centrų Rytų Europoje. Autorius detaliai nagrinėja akademijos struktūrą, dėstytus dalykus (nuo laisvųjų menų iki teologijos ir filosofijos), profesūros veiklą ir studentų gyvenimą. Ypač iškeliami tokie iškilūs akademijos auklėtiniai ir profesoriai kaip poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vadintas „sarmatų Horacijumi“, ir istorikas Albertas Kojalavičius-Vijūkas, padėjęs pagrindus Lietuvos istoriografijai. Taip pat pabrėžiama akademijos spaustuvės reikšmė knygų leidybai ir lietuvių raštijos raidai.
Išbandymų metai ir pabaiga: Autorius neaplenkia ir sudėtingų laikotarpių – XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija („Tvanas“), kurie nuniokojo kraštą ir smarkiai pakenkė akademijos veiklai. Paskutiniuose skyriuose analizuojamos jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m. priežastys ir pasekmės. Aprašoma, kaip akademijos turtas ir funkcijos buvo perduotos Edukacinei komisijai, taip užverčiant jėzuitų epochos puslapį Lietuvos švietimo istorijoje.
Autoriaus stilius ir indėlis
Paulius Rabikauskas rašo aiškiu, akademiniu, tačiau nevarginančiu stiliumi. Jo pasakojimas paremtas gausiais archyviniais šaltiniais, kas suteikia knygai ypatingo solidumo ir patikimumo. Autorius ne tik pateikia faktus, bet ir analizuoja procesus, atskleidžia asmenybių motyvus ir įvertina jėzuitų indėlį į Lietuvos kultūrą, mokslą ir net valstybingumo raidą. Tai ne sausas datų ir pavardžių sąvadas, o gyvas pasakojimas apie instituciją, kuri šimtmečiais formavo Lietuvos intelektualinį elitą.
Apibendrinimas
„Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“ yra vienas svarbiausių veikalų, skirtų Lietuvos švietimo ir kultūros istorijai. Tai išsami ir gili studija, atskleidžianti nepaprastai reikšmingą jėzuitų ordino vaidmenį, ugdant tautos protą ir dvasią. Knyga yra būtina perskaityti kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, Vilniaus universiteto ištakomis ir platesniu Europos kultūrinių bei religinių procesų kontekstu.
Tai fundamentalus ir autoritetingas istorinis veikalas, nuodugniai nagrinėjantis vienos svarbiausių Lietuvos švietimo ir kultūros institucijų – Vilniaus akademijos (vėliau tapusios Vilniaus universitetu) – įkūrimo ir veiklos istoriją jėzuitų ordino globoje. Autorius, pats būdamas jėzuitas ir Vatikano archyvuose dirbęs istorikas, pateikia išskirtinai gilų ir detaliais faktais paremtą pasakojimą, apimantį daugiau nei du šimtus metų – nuo 1579 m. iki 1773 m., kai jėzuitų ordinas buvo panaikintas.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Knyga chronologiškai veda skaitytoją per svarbiausius Vilniaus akademijos raidos etapus:
Įkūrimas ir pirmieji dešimtmečiai: P. Rabikauskas įtaigiai atskleidžia XVI a. antrosios pusės istorinį kontekstą – Reformacijos plitimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kontrreformacinį atsaką. Išsamiai aprašomas vyskupo Valerijono Protasevičiaus vaidmuo pakviečiant jėzuitus į Vilnių ir karaliaus Stepono Batoro privilegija, kuria kolegija buvo pakelta į akademijos ir universiteto rangą. Ši dalis pabrėžia, kad akademijos įkūrimas buvo ne tik švietimo, bet ir politinis bei ideologinis žingsnis, siekiant sustiprinti katalikybę regione.
„Aukso amžius“: Knygoje daug dėmesio skiriama XVII a., kai Vilniaus akademija tapo vienu svarbiausių mokslo ir kultūros centrų Rytų Europoje. Autorius detaliai nagrinėja akademijos struktūrą, dėstytus dalykus (nuo laisvųjų menų iki teologijos ir filosofijos), profesūros veiklą ir studentų gyvenimą. Ypač iškeliami tokie iškilūs akademijos auklėtiniai ir profesoriai kaip poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vadintas „sarmatų Horacijumi“, ir istorikas Albertas Kojalavičius-Vijūkas, padėjęs pagrindus Lietuvos istoriografijai. Taip pat pabrėžiama akademijos spaustuvės reikšmė knygų leidybai ir lietuvių raštijos raidai.
Išbandymų metai ir pabaiga: Autorius neaplenkia ir sudėtingų laikotarpių – XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija („Tvanas“), kurie nuniokojo kraštą ir smarkiai pakenkė akademijos veiklai. Paskutiniuose skyriuose analizuojamos jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m. priežastys ir pasekmės. Aprašoma, kaip akademijos turtas ir funkcijos buvo perduotos Edukacinei komisijai, taip užverčiant jėzuitų epochos puslapį Lietuvos švietimo istorijoje.
Autoriaus stilius ir indėlis
Paulius Rabikauskas rašo aiškiu, akademiniu, tačiau nevarginančiu stiliumi. Jo pasakojimas paremtas gausiais archyviniais šaltiniais, kas suteikia knygai ypatingo solidumo ir patikimumo. Autorius ne tik pateikia faktus, bet ir analizuoja procesus, atskleidžia asmenybių motyvus ir įvertina jėzuitų indėlį į Lietuvos kultūrą, mokslą ir net valstybingumo raidą. Tai ne sausas datų ir pavardžių sąvadas, o gyvas pasakojimas apie instituciją, kuri šimtmečiais formavo Lietuvos intelektualinį elitą.
Apibendrinimas
„Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“ yra vienas svarbiausių veikalų, skirtų Lietuvos švietimo ir kultūros istorijai. Tai išsami ir gili studija, atskleidžianti nepaprastai reikšmingą jėzuitų ordino vaidmenį, ugdant tautos protą ir dvasią. Knyga yra būtina perskaityti kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, Vilniaus universiteto ištakomis ir platesniu Europos kultūrinių bei religinių procesų kontekstu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 21
BENVENUTAS RAMANAUSKAS, O.F.M.
Brooklyn, N.Y. 1976
Benvenuto Ramanausko „Broliai, pradėkim“: Pranciškoniškos Dvasios Kelrodis
Tėvo Benvenuto Ramanausko OFM 1976 metais išleista knyga „Broliai, pradėkim“ yra nuoširdus ir gilus rekolekcinio pobūdžio skaitinių rinkinys, skirtas dvasiniam atsinaujinimui ir pranciškoniškojo pašaukimo apmąstymui. Knygos pavadinimas, pasiskolintas iš paties šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžių, ištartų prieš mirtį, nurodo pagrindinę autoriaus intenciją – pakviesti skaitytoją, ypač vienuolius, nuolat atsinaujinti ir pradėti tarnystę Dievui iš naujo, nes „iki šiolei dar mažai tepadarėme“.
Struktūra ir Turinys
Knyga yra sudaryta iš 27 skyrių, kuriuos galima pavadinti dvasinėmis konferencijomis ar mąstymais. Kiekvienas skyrius skirtas atskirai temai, susijusiai su krikščioniškuoju ir vienuoliškuoju gyvenimu, tačiau viską jungia bendra pranciškoniška dvasia. Autorius paliečia pačias svarbiausias dvasinio gyvenimo sritis:
Vienuolinis Pašaukimas ir Rekolekcijos: Knyga pradedama giliu apmąstymu apie rekolekcijų prasmę. Pasitelkdamas garsaus pranciškono Augustino Gemelli pavyzdį, autorius pabrėžia būtinybę pasitraukti į tylą, kad būtų galima išgirsti Dievo balsą ir atnaujinti savo pasiryžimus.
Eucharistijos Paslaptis: Didelis dėmesys skiriamas Šv. Mišių aukai. Detaliai, su didele pagarba ir meile aiškinama kiekviena liturgijos dalis, atskleidžiant jos simbolinę ir dvasinę prasmę. Autorius pabrėžia Eucharistijos, kaip dvasinio gyvenimo centro, svarbą.
Trys Vienuoliniai Įžadai: Kiekvienam iš trijų pranciškoniškų įžadų – neturtui, skaistybei ir klusnumui – skirti atskiri skyriai. Remdamasis šv. Pranciškaus gyvenimu ir Šventuoju Raštu, B. Ramanauskas atskleidžia giluminę šių įžadų prasmę, kuri pranoksta vien formalų taisyklių laikymąsi. Neturtas – tai laisvė nuo materializmo, skaistybė – tyra širdis, o klusnumas – tobuliausia savęs auka Dievui.
Dorybių Ugdymas: Knygoje apmąstomos ir pamatinės krikščioniškos dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Taip pat iškeliamas nusižeminimas, kaip visų dorybių pagrindas, ir džiaugsmas, kaip tikro pranciškono bruožas.
Pranciškoniškasis Paveldas: Autorius su didele meile kalba apie pranciškonų ordiną, jo istoriją, šventuosius ir globėjus – Švč. Mergelę Mariją ir šv. Kazimierą, pabrėždamas lietuvių pranciškonų indėlį.
Stilius ir Dvasia
Benvenuto Ramanausko stilius yra paprastas, nuoširdus ir labai paveikus. Tai nėra sausas teologinis traktatas, o gyvas, iš širdies plaukiantis žodis. Autorius gausiai cituoja Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvus, pranciškonų šventuosius (ypač šv. Pranciškų, šv. Bonaventūrą, šv. Antaną Paduvietį) ir kitus dvasinius autoritetus. Kiekviename puslapyje jaučiama gili autoriaus meilė savo pašaukimui, ordinui ir Bažnyčiai.
Knyga dvelkia nuolankiu pranciškoniškumu. Ji ne moralizuoja, o kviečia, ne smerkia, o padrąsina. Pasakojimai apie šventųjų gyvenimus, istoriniai epizodai ir asmeniniai apmąstymai sukuria gyvą ir įkvepiantį pasakojimą.
Reikšmė
Nors knyga išleista 750-ųjų šv. Pranciškaus mirties metinių proga ir pirmiausia skirta pranciškonams, jos turinys yra universalus ir vertingas kiekvienam tikinčiajam. „Broliai, pradėkim“ yra puikus dvasinio skaitymo šaltinis, ypač tinkamas rekolekcijoms ar asmeniniams apmąstymams. Ji padeda iš naujo atrasti krikščioniškojo gyvenimo esmę, primena apie amžinąsias vertybes ir įkvepia siekti šventumo kasdienybėje. Tai knyga, į kurią, pasak autoriaus, „įdėta daug darbo ir širdies“, ir tai jaučiama kiekviename jos puslapyje.
Tėvo Benvenuto Ramanausko OFM 1976 metais išleista knyga „Broliai, pradėkim“ yra nuoširdus ir gilus rekolekcinio pobūdžio skaitinių rinkinys, skirtas dvasiniam atsinaujinimui ir pranciškoniškojo pašaukimo apmąstymui. Knygos pavadinimas, pasiskolintas iš paties šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžių, ištartų prieš mirtį, nurodo pagrindinę autoriaus intenciją – pakviesti skaitytoją, ypač vienuolius, nuolat atsinaujinti ir pradėti tarnystę Dievui iš naujo, nes „iki šiolei dar mažai tepadarėme“.
Struktūra ir Turinys
Knyga yra sudaryta iš 27 skyrių, kuriuos galima pavadinti dvasinėmis konferencijomis ar mąstymais. Kiekvienas skyrius skirtas atskirai temai, susijusiai su krikščioniškuoju ir vienuoliškuoju gyvenimu, tačiau viską jungia bendra pranciškoniška dvasia. Autorius paliečia pačias svarbiausias dvasinio gyvenimo sritis:
Vienuolinis Pašaukimas ir Rekolekcijos: Knyga pradedama giliu apmąstymu apie rekolekcijų prasmę. Pasitelkdamas garsaus pranciškono Augustino Gemelli pavyzdį, autorius pabrėžia būtinybę pasitraukti į tylą, kad būtų galima išgirsti Dievo balsą ir atnaujinti savo pasiryžimus.
Eucharistijos Paslaptis: Didelis dėmesys skiriamas Šv. Mišių aukai. Detaliai, su didele pagarba ir meile aiškinama kiekviena liturgijos dalis, atskleidžiant jos simbolinę ir dvasinę prasmę. Autorius pabrėžia Eucharistijos, kaip dvasinio gyvenimo centro, svarbą.
Trys Vienuoliniai Įžadai: Kiekvienam iš trijų pranciškoniškų įžadų – neturtui, skaistybei ir klusnumui – skirti atskiri skyriai. Remdamasis šv. Pranciškaus gyvenimu ir Šventuoju Raštu, B. Ramanauskas atskleidžia giluminę šių įžadų prasmę, kuri pranoksta vien formalų taisyklių laikymąsi. Neturtas – tai laisvė nuo materializmo, skaistybė – tyra širdis, o klusnumas – tobuliausia savęs auka Dievui.
Dorybių Ugdymas: Knygoje apmąstomos ir pamatinės krikščioniškos dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Taip pat iškeliamas nusižeminimas, kaip visų dorybių pagrindas, ir džiaugsmas, kaip tikro pranciškono bruožas.
Pranciškoniškasis Paveldas: Autorius su didele meile kalba apie pranciškonų ordiną, jo istoriją, šventuosius ir globėjus – Švč. Mergelę Mariją ir šv. Kazimierą, pabrėždamas lietuvių pranciškonų indėlį.
Stilius ir Dvasia
Benvenuto Ramanausko stilius yra paprastas, nuoširdus ir labai paveikus. Tai nėra sausas teologinis traktatas, o gyvas, iš širdies plaukiantis žodis. Autorius gausiai cituoja Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tėvus, pranciškonų šventuosius (ypač šv. Pranciškų, šv. Bonaventūrą, šv. Antaną Paduvietį) ir kitus dvasinius autoritetus. Kiekviename puslapyje jaučiama gili autoriaus meilė savo pašaukimui, ordinui ir Bažnyčiai.
Knyga dvelkia nuolankiu pranciškoniškumu. Ji ne moralizuoja, o kviečia, ne smerkia, o padrąsina. Pasakojimai apie šventųjų gyvenimus, istoriniai epizodai ir asmeniniai apmąstymai sukuria gyvą ir įkvepiantį pasakojimą.
Reikšmė
Nors knyga išleista 750-ųjų šv. Pranciškaus mirties metinių proga ir pirmiausia skirta pranciškonams, jos turinys yra universalus ir vertingas kiekvienam tikinčiajam. „Broliai, pradėkim“ yra puikus dvasinio skaitymo šaltinis, ypač tinkamas rekolekcijoms ar asmeniniams apmąstymams. Ji padeda iš naujo atrasti krikščioniškojo gyvenimo esmę, primena apie amžinąsias vertybes ir įkvepia siekti šventumo kasdienybėje. Tai knyga, į kurią, pasak autoriaus, „įdėta daug darbo ir širdies“, ir tai jaučiama kiekviename jos puslapyje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 46
GIUSEPPE RICCIOTTI
Londonas 1962
Giuseppe Ricciotti (1890–1964), italų kunigas, biblistas ir archeologas, savo monumentaliu veikalu „Kristaus gyvenimas“ (Vita di Gesù Cristo), pirmą kartą išleistu 1941 metais, sukūrė vieną iš XX amžiaus krikščioniškosios literatūros klasikų. Lietuvių skaitytojams šis veikalas, išverstas iš vėlesnės, paties autoriaus papildytos laidos, tapo prieinamas kaip patikimas ir išsamus šaltinis, siekiantis suderinti istorinį-kritinį metodą su gilia katalikiška tikėjimo tradicija. Tai nėra vien pamaldus pasakojimas ar sausa istorinė studija, bet nuoseklus ir argumentuotas bandymas atkurti Jėzaus iš Nazareto asmenį ir jo veiklą autentiškoje pirmojo amžiaus Palestinos aplinkoje.
Knygos stiprybė glūdi jos metodologijoje. Ricciotti, būdamas puikus orientalistas ir archeologas, Evangelijų tekstą nagrinėja ne kaip izoliuotą religinį dokumentą, o kaip istorinį šaltinį, kurį būtina interpretuoti pasitelkiant to meto politinį, socialinį ir religinį kontekstą. Autorius išsamiai supažindina skaitytoją su „Jėzaus pasauliu“: aptaria Romos imperijos valdymą, Erodo dinastijos peripetijas, įvairias žydų religines sroves (fariziejus, sadukiejus, esenus), kasdienes žmonių buities detales, geografines vietoves ir papročius. Šis platus fonas leidžia geriau suprasti Evangelijose aprašytų įvykių prasmę, Jėzaus palyginimų turinį ir jo konfliktų su ano meto religiniu elitu priežastis.
Ricciotti nevengia ir sudėtingų biblinės kritikos klausimų. Jis išsamiai nagrinėja Evangelijų sinoptinę problemą, aptaria šaltinių patikimumą, stebuklų istoriškumą ir Jėzaus savimonės klausimą. Tačiau, skirtingai nuo radikaliosios kritikos atstovų, jis daro išvadą, kad Evangelijos, nepaisant jų teologinio pobūdžio, yra patikimi istoriniai dokumentai, leidžiantys atkurti esminius Jėzaus gyvenimo ir mokymo bruožus. Jo požiūris yra apologetinis, tačiau tai – intelektualinė apologetika, kuri remiasi ne aklu tikėjimu, o istorine argumentacija, filologine analize ir archeologiniais duomenimis. Pavyzdžiui, aptardamas stebuklus, autorius pripažįsta jų antgamtinį pobūdį, tačiau kartu kruopščiai analizuoja kiekvieną atvejį, ieškodamas galimų natūralių paaiškinimų ir juos argumentuotai atmesdamas kaip nepakankamus.
Struktūriškai knyga padalyta į dvi pagrindines dalis. Pirmojoje, įvadinėje dalyje, pateikiamas platus istorinis kontekstas ir nagrinėjami kritiniai Evangelijų tyrimo klausimai. Antroji, pagrindinė dalis, yra nuoseklus Jėzaus gyvenimo atpasakojimas – nuo gimimo iki prisikėlimo ir Bažnyčios įkūrimo. Ricciotti pasakojimas yra gyvas, vaizdingas ir įtraukiantis. Jis ne tik perpasakoja Evangelijų siužetą, bet ir jį praturtina istoriniais komentarais, psichologinėmis įžvalgomis ir teologiniais apmąstymais. Autorius meistriškai jungia mokslinį kruopštumą su pasakotojo talentu, todėl knyga yra įdomi tiek specialistui, tiek ir plačiajai auditorijai.
„Kristaus gyvenimas“ – tai bandymas pamatyti Jėzų ne kaip mitologinę figūrą ar abstraktų teologijos objektą, bet kaip gyvą, istorinį asmenį, veikusį konkrečioje epochoje. Ricciotti atmeta tiek sentimentalų, tiek pernelyg sudaiktintą Jėzaus paveikslą. Jo Kristus yra dieviškas ir žmogiškas: gailestingas ir griežtas, mylintis ir reikalaujantis, kupinas ramybės, bet ir patiriantis dvasines kančias. Būtent šis gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp istorijos ir teologijos, tarp kritikos ir tikėjimo, ir yra didžiausia šio veikalo vertė.
Nors nuo knygos pirmojo leidimo praėjo daugiau nei aštuoniasdešimt metų ir biblistikos mokslas žengė toli į priekį, Giuseppe Ricciotti „Kristaus gyvenimas“ išlieka nepraradęs savo aktualumo. Tai klasikinis veikalas, liudijantis apie sėkmingą pastangą sujungti mokslą ir tikėjimą, ir tebėra vienas iš išsamiausių ir patikimiausių vadovų, norintiems giliau pažinti Jėzaus Kristaus asmenį ir jo epochą.
Knygos stiprybė glūdi jos metodologijoje. Ricciotti, būdamas puikus orientalistas ir archeologas, Evangelijų tekstą nagrinėja ne kaip izoliuotą religinį dokumentą, o kaip istorinį šaltinį, kurį būtina interpretuoti pasitelkiant to meto politinį, socialinį ir religinį kontekstą. Autorius išsamiai supažindina skaitytoją su „Jėzaus pasauliu“: aptaria Romos imperijos valdymą, Erodo dinastijos peripetijas, įvairias žydų religines sroves (fariziejus, sadukiejus, esenus), kasdienes žmonių buities detales, geografines vietoves ir papročius. Šis platus fonas leidžia geriau suprasti Evangelijose aprašytų įvykių prasmę, Jėzaus palyginimų turinį ir jo konfliktų su ano meto religiniu elitu priežastis.
Ricciotti nevengia ir sudėtingų biblinės kritikos klausimų. Jis išsamiai nagrinėja Evangelijų sinoptinę problemą, aptaria šaltinių patikimumą, stebuklų istoriškumą ir Jėzaus savimonės klausimą. Tačiau, skirtingai nuo radikaliosios kritikos atstovų, jis daro išvadą, kad Evangelijos, nepaisant jų teologinio pobūdžio, yra patikimi istoriniai dokumentai, leidžiantys atkurti esminius Jėzaus gyvenimo ir mokymo bruožus. Jo požiūris yra apologetinis, tačiau tai – intelektualinė apologetika, kuri remiasi ne aklu tikėjimu, o istorine argumentacija, filologine analize ir archeologiniais duomenimis. Pavyzdžiui, aptardamas stebuklus, autorius pripažįsta jų antgamtinį pobūdį, tačiau kartu kruopščiai analizuoja kiekvieną atvejį, ieškodamas galimų natūralių paaiškinimų ir juos argumentuotai atmesdamas kaip nepakankamus.
Struktūriškai knyga padalyta į dvi pagrindines dalis. Pirmojoje, įvadinėje dalyje, pateikiamas platus istorinis kontekstas ir nagrinėjami kritiniai Evangelijų tyrimo klausimai. Antroji, pagrindinė dalis, yra nuoseklus Jėzaus gyvenimo atpasakojimas – nuo gimimo iki prisikėlimo ir Bažnyčios įkūrimo. Ricciotti pasakojimas yra gyvas, vaizdingas ir įtraukiantis. Jis ne tik perpasakoja Evangelijų siužetą, bet ir jį praturtina istoriniais komentarais, psichologinėmis įžvalgomis ir teologiniais apmąstymais. Autorius meistriškai jungia mokslinį kruopštumą su pasakotojo talentu, todėl knyga yra įdomi tiek specialistui, tiek ir plačiajai auditorijai.
„Kristaus gyvenimas“ – tai bandymas pamatyti Jėzų ne kaip mitologinę figūrą ar abstraktų teologijos objektą, bet kaip gyvą, istorinį asmenį, veikusį konkrečioje epochoje. Ricciotti atmeta tiek sentimentalų, tiek pernelyg sudaiktintą Jėzaus paveikslą. Jo Kristus yra dieviškas ir žmogiškas: gailestingas ir griežtas, mylintis ir reikalaujantis, kupinas ramybės, bet ir patiriantis dvasines kančias. Būtent šis gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp istorijos ir teologijos, tarp kritikos ir tikėjimo, ir yra didžiausia šio veikalo vertė.
Nors nuo knygos pirmojo leidimo praėjo daugiau nei aštuoniasdešimt metų ir biblistikos mokslas žengė toli į priekį, Giuseppe Ricciotti „Kristaus gyvenimas“ išlieka nepraradęs savo aktualumo. Tai klasikinis veikalas, liudijantis apie sėkmingą pastangą sujungti mokslą ir tikėjimą, ir tebėra vienas iš išsamiausių ir patikimiausių vadovų, norintiems giliau pažinti Jėzaus Kristaus asmenį ir jo epochą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 20
Roger iš Taizé
AION 1998
Ugnis, Kuri Dega Tamsoje: Brolio Roger Iš Taizé Knygos „Jo meilė – ugnis“ Apžvalga
Brolio Roger iš Taizé knyga „Jo meilė – ugnis“ yra dvasinių apmąstymų ir dienoraščio ištraukų rinkinys, atveriantis skaitytojui gilaus, asmeniško ir veiksmingo tikėjimo pasaulį. Tai nėra sisteminga teologinė studija, o veikiau poetiškas ir kontempliatyvus žvilgsnis į krikščioniško gyvenimo esmę, kuri, pasak autoriaus, yra paprasta, bet kartu ir radikali – tai atsakyti į Dievo meilę savo meile, pasitikėjimu ir konkrečiais veiksmais.
Kelionė į Širdies Ramybę
Knyga sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kuriuose persipina brolio Roger mintys ir asmeninio dienoraščio fragmentai iš jo kelionių po pasaulį. Ši struktūra leidžia skaitytojui ne tik susipažinti su autoriaus teologija, bet ir pamatyti, kaip ji gimsta iš realių susitikimų su kenčiančiais, ieškančiais ir tikinčiais žmonėmis.
Amžinoji Meilė ir Atleidimas: Knygos ašis – Dievo meilės, kuri yra „amžina“ ir „atleidžianti“, patirtis. Brolis Roger pabrėžia, kad Dievas niekada nesmerkia ir nekaltina, o nuolat, kaip Prisikėlęs Kristus Petrą, klausia: „Ar myli mane?“. Atsakas į šią meilę yra ne baimė, o pasitikėjimas, net ir tada, kai žmogų slegia abejonės ar kaltės jausmas. Atleidimas čia tampa ne tik Dievo dovana, bet ir žmogaus užduotimi – atleisti kitiems ir sau pačiam.
Kova ir Kontempliacija: Autorius atmeta dirbtinę priešpriešą tarp maldos ir veiksmo. Jam tai du neatsiejami to paties dvasinio gyvenimo aspektai. Kontempliacija – buvimas Dievo akivaizdoje tyloje ir maldoje – tampa versme, iš kurios gimsta jėga kovoti už taiką, teisingumą ir susitaikinimą pasaulyje. Malda nėra pabėgimas nuo pasaulio, o pasirengimas jame veikti.
Bažnyčia kaip Bendrystės Paslaptis: Brolis Roger kalba apie Bažnyčią ne kaip apie sustabarėjusią instituciją, o kaip apie gyvą „bendrystės parabolę“, Kristaus Kūną. Didžiausias skausmas jam – krikščionių susiskaldymas, kuris trukdo pasauliui patikėti Evangelija. Jis kviečia ne laukti oficialių susitarimų, o pradėti nuo asmeninio susitaikinimo savyje, priimant kitų konfesijų dvasinius turtus.
Pasitikėjimo Raugas: Knyga persmelkta vilties. Net ir matydamas pasaulio kančią – skurdą Kalkutoje, apartheido žaizdas Pietų Afrikoje ar dvasines dykumas Vakaruose – brolis Roger tiki, kad kiekvienas žmogus, atsiliepęs į Dievo kvietimą, gali tapti „pasitikėjimo raugu žmonijos šeimoje“. Paprastumas, dalijimasis ir ištikimybė mažuose dalykuose tampa keliu į didelius pokyčius.
Poetiška ir Įkvepianti Kalba
Brolio Roger stilius yra paprastas, bet labai poetiškas ir gilus. Jis vengia sudėtingų teologinių sąvokų, o kalba vaizdiniais, simboliais ir asmenine patirtimi. Jo mintys – trumpos, lakoniškos, kviečiančios ne tiek analizuoti, kiek mąstyti ir melstis. Dienoraščio ištraukos suteikia knygai autentiškumo ir artumo jausmą.
Išvados
„Jo meilė – ugnis“ yra knyga, kuri ramina ir kartu meta iššūkį. Ji ramina, nes primena apie besąlygišką ir atleidžiančią Dievo meilę. Ji meta iššūkį, nes kviečia gyventi radikaliai pagal Evangeliją – pasitikėti, atleisti, dalytis ir tapti taikos kūrėjais. Tai puikus dvasinis vadovas kiekvienam, ieškančiam ne taisyklių, o gyvo santykio su Kristumi, ir norinčiam suprasti, kaip asmeninis tikėjimas gali perkeisti pasaulį. Tai knyga, kuri įžiebia viltį ir primena, kad net gūdžiausią naktį Dievo meilė yra ugnis, kuri niekada negęsta.
Brolio Roger iš Taizé knyga „Jo meilė – ugnis“ yra dvasinių apmąstymų ir dienoraščio ištraukų rinkinys, atveriantis skaitytojui gilaus, asmeniško ir veiksmingo tikėjimo pasaulį. Tai nėra sisteminga teologinė studija, o veikiau poetiškas ir kontempliatyvus žvilgsnis į krikščioniško gyvenimo esmę, kuri, pasak autoriaus, yra paprasta, bet kartu ir radikali – tai atsakyti į Dievo meilę savo meile, pasitikėjimu ir konkrečiais veiksmais.
Kelionė į Širdies Ramybę
Knyga sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kuriuose persipina brolio Roger mintys ir asmeninio dienoraščio fragmentai iš jo kelionių po pasaulį. Ši struktūra leidžia skaitytojui ne tik susipažinti su autoriaus teologija, bet ir pamatyti, kaip ji gimsta iš realių susitikimų su kenčiančiais, ieškančiais ir tikinčiais žmonėmis.
Amžinoji Meilė ir Atleidimas: Knygos ašis – Dievo meilės, kuri yra „amžina“ ir „atleidžianti“, patirtis. Brolis Roger pabrėžia, kad Dievas niekada nesmerkia ir nekaltina, o nuolat, kaip Prisikėlęs Kristus Petrą, klausia: „Ar myli mane?“. Atsakas į šią meilę yra ne baimė, o pasitikėjimas, net ir tada, kai žmogų slegia abejonės ar kaltės jausmas. Atleidimas čia tampa ne tik Dievo dovana, bet ir žmogaus užduotimi – atleisti kitiems ir sau pačiam.
Kova ir Kontempliacija: Autorius atmeta dirbtinę priešpriešą tarp maldos ir veiksmo. Jam tai du neatsiejami to paties dvasinio gyvenimo aspektai. Kontempliacija – buvimas Dievo akivaizdoje tyloje ir maldoje – tampa versme, iš kurios gimsta jėga kovoti už taiką, teisingumą ir susitaikinimą pasaulyje. Malda nėra pabėgimas nuo pasaulio, o pasirengimas jame veikti.
Bažnyčia kaip Bendrystės Paslaptis: Brolis Roger kalba apie Bažnyčią ne kaip apie sustabarėjusią instituciją, o kaip apie gyvą „bendrystės parabolę“, Kristaus Kūną. Didžiausias skausmas jam – krikščionių susiskaldymas, kuris trukdo pasauliui patikėti Evangelija. Jis kviečia ne laukti oficialių susitarimų, o pradėti nuo asmeninio susitaikinimo savyje, priimant kitų konfesijų dvasinius turtus.
Pasitikėjimo Raugas: Knyga persmelkta vilties. Net ir matydamas pasaulio kančią – skurdą Kalkutoje, apartheido žaizdas Pietų Afrikoje ar dvasines dykumas Vakaruose – brolis Roger tiki, kad kiekvienas žmogus, atsiliepęs į Dievo kvietimą, gali tapti „pasitikėjimo raugu žmonijos šeimoje“. Paprastumas, dalijimasis ir ištikimybė mažuose dalykuose tampa keliu į didelius pokyčius.
Poetiška ir Įkvepianti Kalba
Brolio Roger stilius yra paprastas, bet labai poetiškas ir gilus. Jis vengia sudėtingų teologinių sąvokų, o kalba vaizdiniais, simboliais ir asmenine patirtimi. Jo mintys – trumpos, lakoniškos, kviečiančios ne tiek analizuoti, kiek mąstyti ir melstis. Dienoraščio ištraukos suteikia knygai autentiškumo ir artumo jausmą.
Išvados
„Jo meilė – ugnis“ yra knyga, kuri ramina ir kartu meta iššūkį. Ji ramina, nes primena apie besąlygišką ir atleidžiančią Dievo meilę. Ji meta iššūkį, nes kviečia gyventi radikaliai pagal Evangeliją – pasitikėti, atleisti, dalytis ir tapti taikos kūrėjais. Tai puikus dvasinis vadovas kiekvienam, ieškančiam ne taisyklių, o gyvo santykio su Kristumi, ir norinčiam suprasti, kaip asmeninis tikėjimas gali perkeisti pasaulį. Tai knyga, kuri įžiebia viltį ir primena, kad net gūdžiausią naktį Dievo meilė yra ugnis, kuri niekada negęsta.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 24
ANTANAS RUBŠYS
Worcester 1990
Kvietimas į asmeninį susitikimą: Antano Rubšio knygos „Ateikite ir pamatykite“ apžvalga
Kunigo ir profesoriaus Antano Rubšio knyga „Ateikite ir pamatykite“ (1990 m.) yra gilus teologinis ir egzistencinis kvietimas skaitytojui leistis į asmeninę kelionę link Dievo pažinimo. Knygos pavadinimas, paimtas iš Jono evangelijos (Jn 1, 39), kur Jėzus kviečia pirmuosius mokinius, nurodo pagrindinę autoriaus mintį: tikėjimas nėra sausų dogmų rinkinys, o gyvas, asmeniškas susitikimas su Dievu, kuris save apreiškia istorijoje ir Šventajame Rašte.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas sudarytas iš kelių teminių skyrių, kuriuose autorius, remdamasis modernia bibline egzegeze ir teologine mintimi, nuosekliai atskleidžia krikščioniškojo Apreiškimo esmę.
Dievas istorijoje ir Šventasis Raštas: A. Rubšys pabrėžia, kad krikščionybė yra istorinė religija. Dievas nėra abstrakti idėja, o veikėjas, kuris įsijungia į žmonijos istoriją, kalbina žmogų per įvykius. Šventasis Raštas yra šio Dievo veikimo liudijimas – „Dievo žodis, išreikštas žmonių žodžiais“. Autorius paaiškina, kaip Bažnyčia supranta Rašto įkvėpimą, apreiškimą ir kanoniškumą.
Dievo vardas „Aš Esu“: Gilinamasi į Senojo Testamento Dievo sampratą. Vardas „Aš Esu“ (Jahvė) atskleidžia Dievą kaip nuolat esantį, veikiantį ir ištikimą savo Sandorai. Tai ne statiškas filosofų Dievas, o gyvas ir asmeniškas Gelbėtojas.
Kristus – Sutaikinimo centras: Ši dalis skirta Naujojo Testamento šerdžiai – Jėzui Kristui. Autorius nagrinėja istorinį Jėzaus asmenį ir Jo dieviškumo slėpinį per apaštalo Pauliaus mokymą bei Jono evangelijos prizmę. Kristus pristatomas kaip tas, kuriame Dievas sutaikino pasaulį su savimi.
Įsikūnijimas ir Prisikėlimas: Detaliai apmąstomos dvi esminės krikščionių tikėjimo paslaptys. Kalėdos – tai „istorijos raktas“, kai Dievas tampa žmogumi, o Velykos – „nežemiškas proveržis žemėje“, kai Kristaus prisikėlimu nugalima mirtis ir atveriama amžinojo gyvenimo viltis.
Bažnyčia ir Šventojo Rašto tyrinėjimas: Paskutiniuose skyriuose pateikiami svarbiausi XX a. Bažnyčios dokumentai (popiežiaus Pijaus XII enciklika, II Vatikano Susirinkimo konstitucija), kurie aptaria moksliškai-kritiško Šventojo Rašto tyrinėjimo metodus. Taip parodoma, kad tikėjimas ir mokslas gali ir turi derėti tarpusavyje, siekiant gilesnio Dievo žodžio supratimo.
Kam skirta ši knyga?
„Ateikite ir pamatykite“ yra intelektualiai turtingas ir dvasiškai gilus veikalas, skirtas mąstančiam skaitytojui, kuris:
Nori pagilinti savo tikėjimo supratimą, remdamasis šiuolaikine teologija ir biblistika.
Ieško atsakymų į pamatinius klausimus apie Dievą, žmogaus egzistencijos prasmę ir istorijos tikslą.
Sieka suderinti savo tikėjimą su kritiniu mąstymu ir mokslo pasiekimais.
Knyga parašyta aiškia, tačiau intelektualia kalba, todėl ji yra vertingas šaltinis tiek teologijos studentams, tiek kunigams, tiek ir visiems pasauliečiams, norintiems augti tikėjime.
Apibendrinimas
Antano Rubšio knyga yra klasikinis teologinės minties pavyzdys, kviečiantis skaitytoją ne aklai priimti dogmas, o leistis į atradimų kelionę. Tai raginimas asmeniškai „ateiti ir pamatyti“ – per istoriją, per Šventąjį Raštą ir per asmeninę patirtį atrasti gyvąjį Dievą, kuris Jėzuje Kristuje tapo mūsų gyvenimo Keliu, Tiesa ir Gyvenimu.
Kunigo ir profesoriaus Antano Rubšio knyga „Ateikite ir pamatykite“ (1990 m.) yra gilus teologinis ir egzistencinis kvietimas skaitytojui leistis į asmeninę kelionę link Dievo pažinimo. Knygos pavadinimas, paimtas iš Jono evangelijos (Jn 1, 39), kur Jėzus kviečia pirmuosius mokinius, nurodo pagrindinę autoriaus mintį: tikėjimas nėra sausų dogmų rinkinys, o gyvas, asmeniškas susitikimas su Dievu, kuris save apreiškia istorijoje ir Šventajame Rašte.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Veikalas sudarytas iš kelių teminių skyrių, kuriuose autorius, remdamasis modernia bibline egzegeze ir teologine mintimi, nuosekliai atskleidžia krikščioniškojo Apreiškimo esmę.
Dievas istorijoje ir Šventasis Raštas: A. Rubšys pabrėžia, kad krikščionybė yra istorinė religija. Dievas nėra abstrakti idėja, o veikėjas, kuris įsijungia į žmonijos istoriją, kalbina žmogų per įvykius. Šventasis Raštas yra šio Dievo veikimo liudijimas – „Dievo žodis, išreikštas žmonių žodžiais“. Autorius paaiškina, kaip Bažnyčia supranta Rašto įkvėpimą, apreiškimą ir kanoniškumą.
Dievo vardas „Aš Esu“: Gilinamasi į Senojo Testamento Dievo sampratą. Vardas „Aš Esu“ (Jahvė) atskleidžia Dievą kaip nuolat esantį, veikiantį ir ištikimą savo Sandorai. Tai ne statiškas filosofų Dievas, o gyvas ir asmeniškas Gelbėtojas.
Kristus – Sutaikinimo centras: Ši dalis skirta Naujojo Testamento šerdžiai – Jėzui Kristui. Autorius nagrinėja istorinį Jėzaus asmenį ir Jo dieviškumo slėpinį per apaštalo Pauliaus mokymą bei Jono evangelijos prizmę. Kristus pristatomas kaip tas, kuriame Dievas sutaikino pasaulį su savimi.
Įsikūnijimas ir Prisikėlimas: Detaliai apmąstomos dvi esminės krikščionių tikėjimo paslaptys. Kalėdos – tai „istorijos raktas“, kai Dievas tampa žmogumi, o Velykos – „nežemiškas proveržis žemėje“, kai Kristaus prisikėlimu nugalima mirtis ir atveriama amžinojo gyvenimo viltis.
Bažnyčia ir Šventojo Rašto tyrinėjimas: Paskutiniuose skyriuose pateikiami svarbiausi XX a. Bažnyčios dokumentai (popiežiaus Pijaus XII enciklika, II Vatikano Susirinkimo konstitucija), kurie aptaria moksliškai-kritiško Šventojo Rašto tyrinėjimo metodus. Taip parodoma, kad tikėjimas ir mokslas gali ir turi derėti tarpusavyje, siekiant gilesnio Dievo žodžio supratimo.
Kam skirta ši knyga?
„Ateikite ir pamatykite“ yra intelektualiai turtingas ir dvasiškai gilus veikalas, skirtas mąstančiam skaitytojui, kuris:
Nori pagilinti savo tikėjimo supratimą, remdamasis šiuolaikine teologija ir biblistika.
Ieško atsakymų į pamatinius klausimus apie Dievą, žmogaus egzistencijos prasmę ir istorijos tikslą.
Sieka suderinti savo tikėjimą su kritiniu mąstymu ir mokslo pasiekimais.
Knyga parašyta aiškia, tačiau intelektualia kalba, todėl ji yra vertingas šaltinis tiek teologijos studentams, tiek kunigams, tiek ir visiems pasauliečiams, norintiems augti tikėjime.
Apibendrinimas
Antano Rubšio knyga yra klasikinis teologinės minties pavyzdys, kviečiantis skaitytoją ne aklai priimti dogmas, o leistis į atradimų kelionę. Tai raginimas asmeniškai „ateiti ir pamatyti“ – per istoriją, per Šventąjį Raštą ir per asmeninę patirtį atrasti gyvąjį Dievą, kuris Jėzuje Kristuje tapo mūsų gyvenimo Keliu, Tiesa ir Gyvenimu.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 56
SAJAUSKAS S. ir J.
MARIJAMPOLĖ, 2003
Knygos „Nenugalėtieji“ Apžvalga: Bažnyčios Pasipriešinimo Istorija Autografų Šviesoje
Stanislovo ir Justino Sajauskų sudarytas katalogas „Nenugalėtieji“ yra unikalus leidinys, skirtas autografų parodai, kuri įamžino 50-ąsias paskutinės masinės Sibiro tremties metines. Ši paroda ir ją lydintis katalogas atveria platų ir skausmingą Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir jos dvasininkų persekiojimo bei pasipriešinimo istorijos puslapį, apimantį laikotarpį nuo XIX amžiaus carinės Rusijos priespaudos iki pat sovietinės okupacijos pabaigos.
Leidinio Struktūra ir Turinys
Knyga yra logiškai padalinta į kelias dalis, nuosekliai atskleidžiančias skirtingus istorinius etapus. Pratarmėje pabrėžiama, kad birželio 14-oji yra skaudi diena, primenanti masinius trėmimus ir lietuvių tautos genocido pradžią, ypač nukreiptą prieš dvasininkiją.
Pagrindinės knygos dalys:
Lietuvos Katalikų Bažnyčia Carinės Rusijos Valdžioje: Šioje dalyje pristatoma kova su rusifikacija ir spaudos draudimu. Ypatingas dėmesys skiriamas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vaidmeniui organizuojant knygnešystę kaip atsaką į kultūrinį genocidą. Taip pat aprašomos represijos prieš bažnyčias, tokios kaip Kražių skerdynės , ir draudimai rinkti aukas bažnyčios reikmėms.
Sovietinė Okupacija – Fizinis ir Dvasinis Teroras: Ši dalis atskleidžia brutalų sovietų režimo elgesį su dvasininkais ir tikinčiaisiais. Pirmosios okupacijos metais buvo nutrauktas konkordatas su Vatikanu, uždarytos kunigų seminarijos ir vienuolynai. Kataloge minimos tokios aukos kaip Budavonės miške nukankinti kunigai ir partizanų kapelionai. Taip pat aprašomas pasipriešinimas – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidyba , pogrindinės kunigų seminarijos veikla ir Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto įkūrimas.
Pabėgėliai, Ištremtieji ir Negrįžusieji: Šiame skyriuje pagerbiami dvasininkai, kurie, bėgdami nuo sovietų represijų, pasitraukė į Vakarus, tačiau ir ten tęsė kovą už Lietuvos laisvę ir Bažnyčios teises.
Išskirtinės Asmenybės
Kataloge pristatoma daugybė iškilių asmenybių, kurių autografai, laiškai, nuotraukos ir dokumentai tampa gyvais istorijos liudijimais. Tarp jų:
Motiejus Valančius (1801–1875): Žemaičių vyskupas, blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės organizatorius.
Antanas Baranauskas (1835–1902): Seinų vyskupas, poetas, gynęs Bažnyčios teises ir priešinęsis rusinimui.
Palaimintasis Jurgis Matulaitis (1871–1927): Vilniaus vyskupas, Marijonų vienuolijos atgaivintojas.
Teofilius Matulionis (1873–1962): Arkivyskupas, tikėjimo kankinys, tris kartus kalintas sovietų lageriuose.
Vincentas Sladkevičius (1920–2000): Kardinolas, slapta konsekruotas vyskupu ir ilgus metus sovietų valdžios persekiotas.
Sigitas Tamkevičius (g. 1938 m.): Kauno arkivyskupas, ilgametis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius, sovietinių lagerių kalinys.
Juozas Zdebskis (1929–1986): Kunigas, vienas iš pogrindinės kunigų seminarijos įkūrėjų, persekiotas KGB ir žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis.
Apibendrinimas
„Nenugalėtieji“ yra daugiau nei parodos katalogas. Tai – kruopščiai surinktas ir jautriai pateiktas istorinis dokumentas, liudijantis apie beveik du šimtus metų trukusį Katalikų Bažnyčios persekiojimą ir nepalaužiamą jos dvasią. Autentiški autografai, laiškų fragmentai, nuotraukos iš lagerių ir oficialūs represinių struktūrų dokumentai sukuria stiprų emocinį poveikį ir leidžia skaitytojui prisiliesti prie tų laikų realybės. Knyga yra vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos istorija, Bažnyčios vaidmeniu pasipriešinimo judėjimuose ir žmogaus dvasios tvirtybe tironijos akivaizdoje.
Stanislovo ir Justino Sajauskų sudarytas katalogas „Nenugalėtieji“ yra unikalus leidinys, skirtas autografų parodai, kuri įamžino 50-ąsias paskutinės masinės Sibiro tremties metines. Ši paroda ir ją lydintis katalogas atveria platų ir skausmingą Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir jos dvasininkų persekiojimo bei pasipriešinimo istorijos puslapį, apimantį laikotarpį nuo XIX amžiaus carinės Rusijos priespaudos iki pat sovietinės okupacijos pabaigos.
Leidinio Struktūra ir Turinys
Knyga yra logiškai padalinta į kelias dalis, nuosekliai atskleidžiančias skirtingus istorinius etapus. Pratarmėje pabrėžiama, kad birželio 14-oji yra skaudi diena, primenanti masinius trėmimus ir lietuvių tautos genocido pradžią, ypač nukreiptą prieš dvasininkiją.
Pagrindinės knygos dalys:
Lietuvos Katalikų Bažnyčia Carinės Rusijos Valdžioje: Šioje dalyje pristatoma kova su rusifikacija ir spaudos draudimu. Ypatingas dėmesys skiriamas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vaidmeniui organizuojant knygnešystę kaip atsaką į kultūrinį genocidą. Taip pat aprašomos represijos prieš bažnyčias, tokios kaip Kražių skerdynės , ir draudimai rinkti aukas bažnyčios reikmėms.
Sovietinė Okupacija – Fizinis ir Dvasinis Teroras: Ši dalis atskleidžia brutalų sovietų režimo elgesį su dvasininkais ir tikinčiaisiais. Pirmosios okupacijos metais buvo nutrauktas konkordatas su Vatikanu, uždarytos kunigų seminarijos ir vienuolynai. Kataloge minimos tokios aukos kaip Budavonės miške nukankinti kunigai ir partizanų kapelionai. Taip pat aprašomas pasipriešinimas – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidyba , pogrindinės kunigų seminarijos veikla ir Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto įkūrimas.
Pabėgėliai, Ištremtieji ir Negrįžusieji: Šiame skyriuje pagerbiami dvasininkai, kurie, bėgdami nuo sovietų represijų, pasitraukė į Vakarus, tačiau ir ten tęsė kovą už Lietuvos laisvę ir Bažnyčios teises.
Išskirtinės Asmenybės
Kataloge pristatoma daugybė iškilių asmenybių, kurių autografai, laiškai, nuotraukos ir dokumentai tampa gyvais istorijos liudijimais. Tarp jų:
Motiejus Valančius (1801–1875): Žemaičių vyskupas, blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės organizatorius.
Antanas Baranauskas (1835–1902): Seinų vyskupas, poetas, gynęs Bažnyčios teises ir priešinęsis rusinimui.
Palaimintasis Jurgis Matulaitis (1871–1927): Vilniaus vyskupas, Marijonų vienuolijos atgaivintojas.
Teofilius Matulionis (1873–1962): Arkivyskupas, tikėjimo kankinys, tris kartus kalintas sovietų lageriuose.
Vincentas Sladkevičius (1920–2000): Kardinolas, slapta konsekruotas vyskupu ir ilgus metus sovietų valdžios persekiotas.
Sigitas Tamkevičius (g. 1938 m.): Kauno arkivyskupas, ilgametis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius, sovietinių lagerių kalinys.
Juozas Zdebskis (1929–1986): Kunigas, vienas iš pogrindinės kunigų seminarijos įkūrėjų, persekiotas KGB ir žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis.
Apibendrinimas
„Nenugalėtieji“ yra daugiau nei parodos katalogas. Tai – kruopščiai surinktas ir jautriai pateiktas istorinis dokumentas, liudijantis apie beveik du šimtus metų trukusį Katalikų Bažnyčios persekiojimą ir nepalaužiamą jos dvasią. Autentiški autografai, laiškų fragmentai, nuotraukos iš lagerių ir oficialūs represinių struktūrų dokumentai sukuria stiprų emocinį poveikį ir leidžia skaitytojui prisiliesti prie tų laikų realybės. Knyga yra vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos istorija, Bažnyčios vaidmeniu pasipriešinimo judėjimuose ir žmogaus dvasios tvirtybe tironijos akivaizdoje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 24
ANTANAS SALYS
ROMA 1979
Knygos apžvalga: Antano Salio „Rinktiniai Raštai I: Bendrinė kalba“
Šis leidinys – tai pirmasis tomas iškilaus lietuvių kalbininko, profesoriaus Antano Salio (1902–1972) rinktinių raštų serijos, kurią išleido Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija (L.K.M.A.) Romoje 1979 metais. Knygą, pavadintą „Bendrinė kalba“, spaudai parengė ir išsamia įžanga bei bibliografija papildė kitas žymus kalbininkas, prof. Petras Jonikas. Šis veikalas yra fundamentalus darbas, apimantis svarbiausius A. Salio straipsnius ir studijas, skirtas lietuvių bendrinės kalbos klausimams.Turinys ir struktūra
Pirmasis tomas yra suskirstytas į aštuonis logiškus skyrius, kurie atspindi platų ir gilų autoriaus domėjimąsi visomis bendrinės kalbos sritimis. Knygoje nuosekliai nagrinėjama lietuvių kalbos raida, norminimo problemos ir praktiniai kalbos kultūros aspektai.- Bendrinės kalbos klausimai: Šiame skyriuje aptariami bendrinės kalbos pagrindai, jos santykis su tarmėmis ir rašomosios kalbos raida.
- Iš lietuvių kalbos istorijos: Pateikiamos studijos apie atskirų lietuvių kalbos reiškinių istorinę raidą.
- Iš lietuvių leksikologijos: Nagrinėjami žodyno klausimai, skolinių ir naujadarų problematika.
- Iš lietuvių fonetikos: Analizuojami lietuvių kalbos garsyno, kirčiavimo ir priegaidžių ypatumai.
- Iš lietuvių morfologijos: Gilinamasi į linksniavimo ir asmenavimo sistemų subtilybes.
- Iš lietuvių sintaksės: Aptariami sakinio sandaros, linksnių vartojimo ir prielinksnių konstrukcijų klausimai.
- Iš lietuvių kalbos kultūros: Pateikiami praktiniai patarimai ir įžvalgos taisyklingos kalbos vartojimo klausimais.
- Recenzijos: Spausdinamos A. Salio rašytos kitų kalbininkų darbų apžvalgos, kurios atskleidžia jo kritinį mąstymą ir platų akiratį.
Reikšmė
Antano Salio „Rinktiniai Raštai“ yra vienas svariausių XX a. lietuvių kalbotyros veikalų. Pirmasis tomas, skirtas bendrinei kalbai, yra neįkainojamas šaltinis kiekvienam, kas domisi taisyklinga, normine lietuvių kalba. A. Salio darbai pasižymi ne tik moksliniu gilumu, bet ir aiškiu, logišku minčių dėstymu bei gyva meile gimtajai kalbai. Ši knyga yra būtina ne tik kalbininkams, bet ir mokytojams, redaktoriams, studentams ir visiems, kuriems rūpi lietuvių kalbos grynumas ir taisyklingumas. Tai klasikinis veikalas, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien.- Išsami informacija
- Peržiūros: 18
Wilhelm Schamoni
KAUNAS 1995
Pavyzdžiai, Kurie Įkvepia: Wilhelmo Schamoni Knygos „Jauni ir šventi“ Apžvalga
Wilhelmo Schamoni knyga „Jauni ir šventi“ – tai įkvepiantis rinkinys trumpų biografijų, pasakojančių apie jaunus žmones, kurie savo gyvenimu paliudijo gilų tikėjimą ir pasiekė šventumo aukštumų. Tai nėra išsamios istorinės studijos, o veikiau koncentruoti, paveikūs portretai, skirti įkvėpti skaitytoją, ypač jaunimą, ir parodyti, kad šventumas nėra nepasiekiamas idealas, o gyvas ir realus kelias, atviras kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus ar gyvenimo aplinkybių.
Šventumo Mozaika
Knygos struktūra yra paprasta ir patraukli. Autorius pateikia visą galeriją šventųjų, palaimintųjų ir garbingųjų Dievo tarnų, kurių gyvenimai aprėpia kelis šimtmečius – nuo XVI a. iki pat XX a. vidurio. Kiekvienam asmeniui skirtas trumpas, vieno ar dviejų puslapių aprašymas, dažnai papildytas portretu. Šis formatas leidžia greitai susipažinti su daugybe skirtingų asmenybių ir jų dvasinių kelių.
Skaitytojas čia sutiks ir gerai žinomus jaunimo globėjus, tokius kaip šv. Aloyzas Gonzaga ir šv. Stanislovas Kostka, kurie atsisakė kilmingo gyvenimo dėl tarnystės Dieve, ir mažiau girdėtus, bet ne mažiau įkvepiančius pavyzdžius. Tarp jų – drąsioji skaistybės kankinė šv. Marija Goreti, savo žudikui atleidusi mirties patale; misionierius šv. Petras Šanelis, paaukojęs gyvybę tolimoje Okeanijos saloje; ar XX a. kankinys Karlas Leisneris, kunigu įšventintas Dachau koncentracijos stovykloje.
Knygoje vaizduojamas šventumas yra įvairiapusis: nuo mistinių patirčių, kurias išgyveno šv. Gema Galgani ar Švč. Trejybės Elzbieta, iki praktiškos, veiklios meilės, kuria pasižymėjo didysis jaunimo auklėtojas šv. Jonas Boskas ar socialinio teisingumo pradininkas Fridrichas Ozanamas.
Pagrindinė Žinia: Šventumas Yra Kiekvienam
Visas šias skirtingas istorijas jungia viena pagrindinė mintis, kurią autorius iškelia pratarmėje: šventumas padeda jauno žmogaus lūkesčiams išsipildyti. Knyga nuosekliai griauna mitą, kad šventumas – tai tik išrinktųjų, senyvų ar nuo pasaulio atsiskyrusių žmonių kelias. Priešingai, W. Schamoni rodo, kad jaunatviškas maksimalizmas, idealizmas ir tyra širdis gali tapti pačiu tiesiausiu keliu pas Dievą.
Dauguma knygos herojų susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir šiuolaikinis jaunimas: vidinėmis kovomis, tėvų nesupratimu, abejonėmis dėl pašaukimo, ligomis ir neteisingais kaltinimais. Tačiau juos visus vienija vienas dalykas – besąlygiškas pasitikėjimas Dievu ir troškimas atsiliepti į Jo meilę meile. Jų gyvenimai tampa liudijimu, kad didžiausia laimė yra ne savęs realizavimas pasaulio akimis, o visiškas savęs atidavimas Dievui.
Išvados
„Jauni ir šventi“ yra puikus dvasinės literatūros pavyzdys, gebantis trumpai ir paveikiai prabilti į skaitytojo širdį. Tai tarsi dvasinis vitaminų rinkinys, kurio kiekviena „kapsulė“ – atskiro šventojo istorija – suteikia įkvėpimo, drąsos ir primena apie amžinąsias vertybes. Dėl savo fragmentiškos struktūros knyga puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymui. Tai vertingas kelrodis kiekvienam jaunam žmogui, ieškančiam prasmės ir tikrų gyvenimo pavyzdžių, bei puikus priminimas visiems, kad kelias į šventumą prasideda nuo paprasto, bet tvirto „taip“ Dievui savo kasdienybėje.
Wilhelmo Schamoni knyga „Jauni ir šventi“ – tai įkvepiantis rinkinys trumpų biografijų, pasakojančių apie jaunus žmones, kurie savo gyvenimu paliudijo gilų tikėjimą ir pasiekė šventumo aukštumų. Tai nėra išsamios istorinės studijos, o veikiau koncentruoti, paveikūs portretai, skirti įkvėpti skaitytoją, ypač jaunimą, ir parodyti, kad šventumas nėra nepasiekiamas idealas, o gyvas ir realus kelias, atviras kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus ar gyvenimo aplinkybių.
Šventumo Mozaika
Knygos struktūra yra paprasta ir patraukli. Autorius pateikia visą galeriją šventųjų, palaimintųjų ir garbingųjų Dievo tarnų, kurių gyvenimai aprėpia kelis šimtmečius – nuo XVI a. iki pat XX a. vidurio. Kiekvienam asmeniui skirtas trumpas, vieno ar dviejų puslapių aprašymas, dažnai papildytas portretu. Šis formatas leidžia greitai susipažinti su daugybe skirtingų asmenybių ir jų dvasinių kelių.
Skaitytojas čia sutiks ir gerai žinomus jaunimo globėjus, tokius kaip šv. Aloyzas Gonzaga ir šv. Stanislovas Kostka, kurie atsisakė kilmingo gyvenimo dėl tarnystės Dieve, ir mažiau girdėtus, bet ne mažiau įkvepiančius pavyzdžius. Tarp jų – drąsioji skaistybės kankinė šv. Marija Goreti, savo žudikui atleidusi mirties patale; misionierius šv. Petras Šanelis, paaukojęs gyvybę tolimoje Okeanijos saloje; ar XX a. kankinys Karlas Leisneris, kunigu įšventintas Dachau koncentracijos stovykloje.
Knygoje vaizduojamas šventumas yra įvairiapusis: nuo mistinių patirčių, kurias išgyveno šv. Gema Galgani ar Švč. Trejybės Elzbieta, iki praktiškos, veiklios meilės, kuria pasižymėjo didysis jaunimo auklėtojas šv. Jonas Boskas ar socialinio teisingumo pradininkas Fridrichas Ozanamas.
Pagrindinė Žinia: Šventumas Yra Kiekvienam
Visas šias skirtingas istorijas jungia viena pagrindinė mintis, kurią autorius iškelia pratarmėje: šventumas padeda jauno žmogaus lūkesčiams išsipildyti. Knyga nuosekliai griauna mitą, kad šventumas – tai tik išrinktųjų, senyvų ar nuo pasaulio atsiskyrusių žmonių kelias. Priešingai, W. Schamoni rodo, kad jaunatviškas maksimalizmas, idealizmas ir tyra širdis gali tapti pačiu tiesiausiu keliu pas Dievą.
Dauguma knygos herojų susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir šiuolaikinis jaunimas: vidinėmis kovomis, tėvų nesupratimu, abejonėmis dėl pašaukimo, ligomis ir neteisingais kaltinimais. Tačiau juos visus vienija vienas dalykas – besąlygiškas pasitikėjimas Dievu ir troškimas atsiliepti į Jo meilę meile. Jų gyvenimai tampa liudijimu, kad didžiausia laimė yra ne savęs realizavimas pasaulio akimis, o visiškas savęs atidavimas Dievui.
Išvados
„Jauni ir šventi“ yra puikus dvasinės literatūros pavyzdys, gebantis trumpai ir paveikiai prabilti į skaitytojo širdį. Tai tarsi dvasinis vitaminų rinkinys, kurio kiekviena „kapsulė“ – atskiro šventojo istorija – suteikia įkvėpimo, drąsos ir primena apie amžinąsias vertybes. Dėl savo fragmentiškos struktūros knyga puikiai tinka kasdieniam skaitymui ir apmąstymui. Tai vertingas kelrodis kiekvienam jaunam žmogui, ieškančiam prasmės ir tikrų gyvenimo pavyzdžių, bei puikus priminimas visiems, kad kelias į šventumą prasideda nuo paprasto, bet tvirto „taip“ Dievui savo kasdienybėje.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 24
Christoph von Schmid
Los Angeles, 1979
Kelionė į anapus: Jono Burkaus knygos „Arti tikslo“ apžvalga
Kunigo Jono Burkaus knyga „Arti tikslo“ (1979 m.) yra išsamus ir paguodžiantis gidas po vieną paslaptingiausių krikščioniškosios eschatologijos temų – skaistyklą. Autorius, remdamasis Šventuoju Raštu, Bažnyčios mokymu, teologų įžvalgomis ir gausiais šventųjų bei mistikų liudijimais, skaitytojui atveria anapusinio pasaulio slėpinius, kuriuose Dievo teisingumas persipina su Jo begaliniu gailestingumu. Tai veikalas, skirtas ne gąsdinti, o suteikti viltį ir praktinių dvasinio gyvenimo gairių.
Knygos struktūra ir esmė
Knyga yra suskirstyta į logiškas temas, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo pamatinių teologinių sąvokų iki praktinių patarimų.
Teologinis pagrindas: Pradžioje autorius išaiškina Kristaus Mistinio Kūno ir Šventųjų bendravimo sampratas. Tai yra esminis atspirties taškas norint suprasti, kodėl gyvieji gali padėti mirusiems ir kodėl mirusieji gali užtarti gyvuosius. Paaiškinama, kas yra asmeninis teismas po mirties ir kodėl skaistykla yra būtina Dievo gailestingumo apraiška.
Skaistyklos prigimtis: J. Burkus detaliai nagrinėja, kas yra skaistykla, kokie jos kentėjimai (laikinas Dievo neregėjimas ir jaučiamieji kentėjimai) ir kokia jų trukmė. Remdamasis šventųjų regėjimais, jis aprašo skirtingas skaistyklos „padalas“ ar „sritis“, priklausančias nuo vėlės kalčių.
Pagalba kenčiančioms vėlėms: Tai pati praktiškiausia ir plačiausia knygos dalis. Autorius išsamiai aptaria būdus, kuriais galime padėti skaistykloje esantiems:
Šv. Mišių auka: Pabrėžiama kaip pati galingiausia priemonė.
Malda: Ypač rožinis ir Kryžiaus kelias.
Atlaidai, išmaldos, pasninkas ir kiti gailestingumo darbai.
Kaip išvengti skaistyklos: Paskutiniuose skyriuose pateikiami konkretūs patarimai, kaip gyventi, kad po mirties būtų galima keliauti tiesiai į dangų. Akcentuojamas nuolatinis atsivertimas, pamaldumas Mergelei Marijai (ypač Škaplieriaus nešiojimas), dažnas sakramentų priėmimas ir herojiški artimo meilės aktai.
Kam skirta ši knyga?
„Arti tikslo“ yra universali knyga, naudinga kiekvienam tikinčiajam, nepriklausomai nuo jo dvasinio brandumo lygio.
Ieškantiems paguodos: Tiems, kurie gedi artimųjų, knyga suteikia vilties ir konkrečių būdų, kaip palaikyti dvasinį ryšį su išėjusiaisiais ir jiems padėti.
Siekiantiems dvasinio augimo: Knyga skatina giliau apmąstyti savo gyvenimą, nuodėmių pasekmes ir amžinybės perspektyvą. Ji motyvuoja gyventi sąmoningiau ir atsakingiau.
Besidomintiems teologija: Nors parašyta populiariai ir suprantamai, knyga yra teologiškai turtinga, pateikianti platų istorinių ir mistinių šaltinių spektrą.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Arti tikslo“ yra klasikinis katalikiškos dvasingumo literatūros pavyzdys, kuris nepraranda savo aktualumo. Tai ne tik teologinis traktatas apie pomirtinį gyvenimą, bet ir praktinis vadovas, kaip gyventi krikščionišką meilę čia ir dabar. Knyga primena, kad mirtis nėra pabaiga, o Šventųjų bendravimas peržengia laiko ir erdvės ribas, sujungdamas kovojančią, kenčiančią ir triumfuojančią Bažnyčią į vieną didelę Dievo šeimą. Tai paveikus ir šviesus kvietimas rimtai žiūrėti į savo išganymą ir nepamiršti tų, kurie jau yra arti galutinio tikslo.
Kunigo Jono Burkaus knyga „Arti tikslo“ (1979 m.) yra išsamus ir paguodžiantis gidas po vieną paslaptingiausių krikščioniškosios eschatologijos temų – skaistyklą. Autorius, remdamasis Šventuoju Raštu, Bažnyčios mokymu, teologų įžvalgomis ir gausiais šventųjų bei mistikų liudijimais, skaitytojui atveria anapusinio pasaulio slėpinius, kuriuose Dievo teisingumas persipina su Jo begaliniu gailestingumu. Tai veikalas, skirtas ne gąsdinti, o suteikti viltį ir praktinių dvasinio gyvenimo gairių.
Knygos struktūra ir esmė
Knyga yra suskirstyta į logiškas temas, kurios nuosekliai veda skaitytoją nuo pamatinių teologinių sąvokų iki praktinių patarimų.
Teologinis pagrindas: Pradžioje autorius išaiškina Kristaus Mistinio Kūno ir Šventųjų bendravimo sampratas. Tai yra esminis atspirties taškas norint suprasti, kodėl gyvieji gali padėti mirusiems ir kodėl mirusieji gali užtarti gyvuosius. Paaiškinama, kas yra asmeninis teismas po mirties ir kodėl skaistykla yra būtina Dievo gailestingumo apraiška.
Skaistyklos prigimtis: J. Burkus detaliai nagrinėja, kas yra skaistykla, kokie jos kentėjimai (laikinas Dievo neregėjimas ir jaučiamieji kentėjimai) ir kokia jų trukmė. Remdamasis šventųjų regėjimais, jis aprašo skirtingas skaistyklos „padalas“ ar „sritis“, priklausančias nuo vėlės kalčių.
Pagalba kenčiančioms vėlėms: Tai pati praktiškiausia ir plačiausia knygos dalis. Autorius išsamiai aptaria būdus, kuriais galime padėti skaistykloje esantiems:
Šv. Mišių auka: Pabrėžiama kaip pati galingiausia priemonė.
Malda: Ypač rožinis ir Kryžiaus kelias.
Atlaidai, išmaldos, pasninkas ir kiti gailestingumo darbai.
Kaip išvengti skaistyklos: Paskutiniuose skyriuose pateikiami konkretūs patarimai, kaip gyventi, kad po mirties būtų galima keliauti tiesiai į dangų. Akcentuojamas nuolatinis atsivertimas, pamaldumas Mergelei Marijai (ypač Škaplieriaus nešiojimas), dažnas sakramentų priėmimas ir herojiški artimo meilės aktai.
Kam skirta ši knyga?
„Arti tikslo“ yra universali knyga, naudinga kiekvienam tikinčiajam, nepriklausomai nuo jo dvasinio brandumo lygio.
Ieškantiems paguodos: Tiems, kurie gedi artimųjų, knyga suteikia vilties ir konkrečių būdų, kaip palaikyti dvasinį ryšį su išėjusiaisiais ir jiems padėti.
Siekiantiems dvasinio augimo: Knyga skatina giliau apmąstyti savo gyvenimą, nuodėmių pasekmes ir amžinybės perspektyvą. Ji motyvuoja gyventi sąmoningiau ir atsakingiau.
Besidomintiems teologija: Nors parašyta populiariai ir suprantamai, knyga yra teologiškai turtinga, pateikianti platų istorinių ir mistinių šaltinių spektrą.
Apibendrinimas
Jono Burkaus „Arti tikslo“ yra klasikinis katalikiškos dvasingumo literatūros pavyzdys, kuris nepraranda savo aktualumo. Tai ne tik teologinis traktatas apie pomirtinį gyvenimą, bet ir praktinis vadovas, kaip gyventi krikščionišką meilę čia ir dabar. Knyga primena, kad mirtis nėra pabaiga, o Šventųjų bendravimas peržengia laiko ir erdvės ribas, sujungdamas kovojančią, kenčiančią ir triumfuojančią Bažnyčią į vieną didelę Dievo šeimą. Tai paveikus ir šviesus kvietimas rimtai žiūrėti į savo išganymą ir nepamiršti tų, kurie jau yra arti galutinio tikslo.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 22
Christoph von Schmid
ALYTUS 1991
Knygos „Šimtas apsakymėlių“ apžvalga
Autorius: Christoph von Schmid
Vertėjas: K. Jokantas
Leidėjas: Alytaus II parapijos religinės bendruomenės leidinys (1990 m., trečias pataisytas leidimas)
Bendras įspūdis
„Šimtas apsakymėlių“ – tai vokiečių vaikų ir jaunimo rašytojo Christoph von Schmid trumpų, pamokančių istorijų rinkinys. Ši knyga, išversta K. Jokanto, yra klasikinis krikščioniškosios pedagogikos pavyzdys, kuriuo siekiama jaunąjį skaitytoją ugdyti dorybių ir moralės dvasia. 1990 m. leidimas Lietuvoje atspindi atgimimo laikotarpio poreikį grįžti prie tradicinių, religinėmis vertybėmis grįstų tekstų.
Struktūra ir turinys
Knygą sudaro lygiai šimtas trumpų pasakojimų, kurių kiekvienas turi aiškų siužetą ir baigiasi nedviprasmiška morale. Apsakymėliai yra paprasti, lengvai suprantami, o jų veikėjai – dažniausiai vaikai, amatininkai, valstiečiai ar kilmingieji – susiduria su kasdienėmis situacijomis, kuriose išbandomas jų sąžiningumas, darbštumas, tikėjimas ir gerumas.
Pavyzdžiui:
„Auksinė tabokinė“ pasakoja apie jauną karininką, kuris, neteisingai apkaltintas vagyste, išlieka orus ir galiausiai jo dorumas bei pasiaukojimas tėvams yra atlyginamas.
„Septynios lazdos“ – tai klasikinė istorija apie tėvą, kuris, norėdamas pamokyti savo besivaidijančius sūnus, paprastu pavyzdžiu parodo vienybės jėgą.
„Mažiausioji bandelė“ moko kuklumo ir pasitenkinimo tuo, ką turi. Mergaitė Pranelė, nesistumdydama su kitais vaikais, paima mažiausią bandelę, kurioje randa paslėptą atlygį.
„Vaiduoklis“ – tai istorija apie vagį, kurį persekioja jo paties šešėlis, iliustruojanti posakį, kad „kas nusidėjo, pabūgs ir vėjo“.
Pagrindinės temos ir vertybės
Visus apsakymus vienija bendros temos ir vertybės, kurias siekiama įdiegti skaitytojui. Kaip teigiama ir knygos prakalboje, šiais pasakojimais skatinamos tokios dorybės kaip:
Sąžiningumas ir teisingumas: Daugybė istorijų pabrėžia, kad melas ir apgaulė anksčiau ar vėliau išaiškėja, o tiesa visada nugali.
Darbštumas: Knygoje nuolat pabrėžiama, kad tik sunkiu darbu galima pasiekti gerovės, o tinginystė veda į skurdą ir nelaimes.
Kuklumas ir nuolankumas: Veikėjai, kurie yra kuklūs ir nesipuikuoja, dažnai sulaukia atlygio, o išdidūs ir godūs – pamokomi.
Tikėjimas ir Dievo apvaizda: Daugelyje istorijų pabrėžiama, kad Dievas viską mato, globoja gerus žmones ir baudžia piktadarius. Netikėti išsigelbėjimai ar atsitiktinumai dažnai pateikiami kaip Dievo valios išraiška.
Gerumas ir atjauta: Skatinama padėti vargšams, dalytis su artimu ir būti gailestingiems ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams.
Stilius ir kalba
Christoph von Schmid stilius yra paprastas, bet vaizdingas, pritaikytas jaunųjų skaitytojų suvokimui. K. Jokanto vertimas išlaiko originalo dvasią, kalba yra sklandi ir natūrali. Pasakojimai trumpi, todėl neprailgsta ir išlaiko skaitytojo dėmesį. Kiekviena istorija veikia kaip nedidelė, lengvai įsimenama pamoka.
Išvada
„Šimtas apsakymėlių“ yra vertingas klasikinės vaikų literatūros kūrinys, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien. Nors šiuolaikiniam skaitytojui kai kurios istorijos gali pasirodyti pernelyg tiesmukai pamokančios, jose propaguojamos universalios vertybės – sąžiningumas, darbštumas, pagarba ir atjauta – yra amžinos. Tai puiki knyga, tinkama skaityti kartu su vaikais, diskutuoti apie gėrio ir blogio sampratą bei ugdyti tvirtą moralinį pamatą.
Autorius: Christoph von Schmid
Vertėjas: K. Jokantas
Leidėjas: Alytaus II parapijos religinės bendruomenės leidinys (1990 m., trečias pataisytas leidimas)
Bendras įspūdis
„Šimtas apsakymėlių“ – tai vokiečių vaikų ir jaunimo rašytojo Christoph von Schmid trumpų, pamokančių istorijų rinkinys. Ši knyga, išversta K. Jokanto, yra klasikinis krikščioniškosios pedagogikos pavyzdys, kuriuo siekiama jaunąjį skaitytoją ugdyti dorybių ir moralės dvasia. 1990 m. leidimas Lietuvoje atspindi atgimimo laikotarpio poreikį grįžti prie tradicinių, religinėmis vertybėmis grįstų tekstų.
Struktūra ir turinys
Knygą sudaro lygiai šimtas trumpų pasakojimų, kurių kiekvienas turi aiškų siužetą ir baigiasi nedviprasmiška morale. Apsakymėliai yra paprasti, lengvai suprantami, o jų veikėjai – dažniausiai vaikai, amatininkai, valstiečiai ar kilmingieji – susiduria su kasdienėmis situacijomis, kuriose išbandomas jų sąžiningumas, darbštumas, tikėjimas ir gerumas.
Pavyzdžiui:
„Auksinė tabokinė“ pasakoja apie jauną karininką, kuris, neteisingai apkaltintas vagyste, išlieka orus ir galiausiai jo dorumas bei pasiaukojimas tėvams yra atlyginamas.
„Septynios lazdos“ – tai klasikinė istorija apie tėvą, kuris, norėdamas pamokyti savo besivaidijančius sūnus, paprastu pavyzdžiu parodo vienybės jėgą.
„Mažiausioji bandelė“ moko kuklumo ir pasitenkinimo tuo, ką turi. Mergaitė Pranelė, nesistumdydama su kitais vaikais, paima mažiausią bandelę, kurioje randa paslėptą atlygį.
„Vaiduoklis“ – tai istorija apie vagį, kurį persekioja jo paties šešėlis, iliustruojanti posakį, kad „kas nusidėjo, pabūgs ir vėjo“.
Pagrindinės temos ir vertybės
Visus apsakymus vienija bendros temos ir vertybės, kurias siekiama įdiegti skaitytojui. Kaip teigiama ir knygos prakalboje, šiais pasakojimais skatinamos tokios dorybės kaip:
Sąžiningumas ir teisingumas: Daugybė istorijų pabrėžia, kad melas ir apgaulė anksčiau ar vėliau išaiškėja, o tiesa visada nugali.
Darbštumas: Knygoje nuolat pabrėžiama, kad tik sunkiu darbu galima pasiekti gerovės, o tinginystė veda į skurdą ir nelaimes.
Kuklumas ir nuolankumas: Veikėjai, kurie yra kuklūs ir nesipuikuoja, dažnai sulaukia atlygio, o išdidūs ir godūs – pamokomi.
Tikėjimas ir Dievo apvaizda: Daugelyje istorijų pabrėžiama, kad Dievas viską mato, globoja gerus žmones ir baudžia piktadarius. Netikėti išsigelbėjimai ar atsitiktinumai dažnai pateikiami kaip Dievo valios išraiška.
Gerumas ir atjauta: Skatinama padėti vargšams, dalytis su artimu ir būti gailestingiems ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams.
Stilius ir kalba
Christoph von Schmid stilius yra paprastas, bet vaizdingas, pritaikytas jaunųjų skaitytojų suvokimui. K. Jokanto vertimas išlaiko originalo dvasią, kalba yra sklandi ir natūrali. Pasakojimai trumpi, todėl neprailgsta ir išlaiko skaitytojo dėmesį. Kiekviena istorija veikia kaip nedidelė, lengvai įsimenama pamoka.
Išvada
„Šimtas apsakymėlių“ yra vertingas klasikinės vaikų literatūros kūrinys, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien. Nors šiuolaikiniam skaitytojui kai kurios istorijos gali pasirodyti pernelyg tiesmukai pamokančios, jose propaguojamos universalios vertybės – sąžiningumas, darbštumas, pagarba ir atjauta – yra amžinos. Tai puiki knyga, tinkama skaityti kartu su vaikais, diskutuoti apie gėrio ir blogio sampratą bei ugdyti tvirtą moralinį pamatą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 20
MARTINAS J. SCOTT, S. J.
KAUNAS 1925
Gynybinė Siena Tikinčiajam: Martino J. Scotto „Dievo ranka Bažnyčioje“
Jėzuito Martino J. Scotto knyga „Dievo ranka Bažnyčioje“, subtituluota „Visiems suprantamos teologijos žinios“, yra klasikinis katalikiškos apologetikos veikalas. Tai nėra sausas akademinis traktatas, o gyvas, tiesmukas ir praktiškas gidas, skirtas eiliniam tikinčiajam, norinčiam ne tik giliau suprasti savo tikėjimą, bet ir gebėti jį apginti nuo paplitusių priekaištų ir klaidingų interpretacijų. Autorius imasi nelengvos užduoties – paaiškinti sudėtingiausias dogmas ir praktikas paprasta, įtikinama kalba, nuolat pabrėždamas dieviškąją Bažnyčios prigimtį.
Nuo Stebuklų iki Kryžiaus Prasmės
Knyga yra sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų katalikų tikėjimo aspektą, dažnai tampantį kritikos objektu. Autorius metodiškai griauna populiarius mitus ir atsako į nepatogius klausimus.
Tikėjimo Pamatai: Knygos pradžioje M. J. Scottas tvirtai įtvirtina pamatinius principus – stebuklų realumą, apreiškimo būtinybę ir dogmų svarbą. Jis argumentuoja, kad be stebuklų krikščionybė neturėtų pagrindo, o dogma nėra tuščias abstraktus teiginys, bet esminis principas, kaip valstybės konstitucija, saugantis tiesos vientisumą.
Dažnai Puolamos Tiesos: Didelė knygos dalis skirta specifinėms katalikų doktrinoms, kurios neretai sukelia nesusipratimų: Nekaltajam Prasidėjimui, atlaidams, skaistyklai, šventųjų garbinimui, Mišių aukai. Kiekvieną temą autorius aiškina pasitelkdamas logiką ir analogijas iš kasdienio gyvenimo. Pavyzdžiui, šventųjų garbinimą jis lygina su pagarba tautos didvyriams – gerbdami juos, mes gerbiame pačią tėvynę, kuriai jie tarnavo. Taip pat, gerbdami šventuosius, mes gerbiame Dievą, kurio malonė juose veikė.
Bažnyčia – Dievo Kūrinys: Pagrindinė knygos ašis – mintis, kad pati Katalikų Bažnyčia yra didžiausias stebuklas. Jos pastovumas per du tūkstantmečius, jos neklaidingumas tikėjimo ir moralės klausimais bei jos tobula organizacija, anot autoriaus, yra tiesioginis įrodymas, kad tai ne žmogiškas, o dieviškas kūrinys. Kaip gamtos dėsniuose matome Kūrėjo išmintį, taip ir Bažnyčios struktūroje bei gyvybingume regime „Dievo ranką“.
Moralė ir Gyvenimas: M. J. Scottas taip pat paliečia praktinius krikščioniško gyvenimo aspektus. Jis griežtai teigia, kad tikra dorovė be religijos yra neįmanoma, nes tik Dievas suteikia jai tvirtą pamatą ir galutinę prasmę. Kentėjimas, aiškinamas per Kryžiaus paslaptį, įgauna atperkamąją vertę, o pašaukimas – tiek į kunigystę, tiek į šeimą – tampa tarnyste Dievo karalystei.
Tvirta Gynyba, Tiesi Kalba
M. J. Scotto stilius yra tiesus, aiškus ir polemiškas. Jis nevengia aštrių palyginimų ir tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, numatydamas jo abejones ir priekaištus. Knyga parašyta ne tam, kad įtiktų kritikams, o tam, kad sustiprintų tikinčiuosius. Joje nėra sudėtingų teologinių terminų – viskas išdėstyta taip, kad būtų suprantama kiekvienam, nepriklausomai nuo išsilavinimo. Tai klasikinės apologetikos pavyzdys, kurio tikslas – ne dialogas, o tvirtas ir užtikrintas tiesos skelbimas.
Išvados
„Dievo ranka Bažnyčioje“ yra vertingas ir laiko patikrintas veikalas, skirtas kiekvienam katalikui, norinčiam tvirčiau jaustis savo tikėjime. Nors knygos tonas, būdingas XX a. pradžiai, gali pasirodyti bekompromisis, jos loginiai argumentai ir paprasti paaiškinimai neprarado savo aktualumo. Tai puikus įrankis, padedantis suprasti, kad katalikų tikėjimas nėra aklų įsitikinimų rinkinys, o logiška, nuosekli ir gyvenimą įprasminanti sistema, atlaikiusi visas istorijos audras būtent todėl, kad ją veda ir saugo paties Dievo ranka.
Jėzuito Martino J. Scotto knyga „Dievo ranka Bažnyčioje“, subtituluota „Visiems suprantamos teologijos žinios“, yra klasikinis katalikiškos apologetikos veikalas. Tai nėra sausas akademinis traktatas, o gyvas, tiesmukas ir praktiškas gidas, skirtas eiliniam tikinčiajam, norinčiam ne tik giliau suprasti savo tikėjimą, bet ir gebėti jį apginti nuo paplitusių priekaištų ir klaidingų interpretacijų. Autorius imasi nelengvos užduoties – paaiškinti sudėtingiausias dogmas ir praktikas paprasta, įtikinama kalba, nuolat pabrėždamas dieviškąją Bažnyčios prigimtį.
Nuo Stebuklų iki Kryžiaus Prasmės
Knyga yra sudaryta iš trumpų, teminių skyrių, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų katalikų tikėjimo aspektą, dažnai tampantį kritikos objektu. Autorius metodiškai griauna populiarius mitus ir atsako į nepatogius klausimus.
Tikėjimo Pamatai: Knygos pradžioje M. J. Scottas tvirtai įtvirtina pamatinius principus – stebuklų realumą, apreiškimo būtinybę ir dogmų svarbą. Jis argumentuoja, kad be stebuklų krikščionybė neturėtų pagrindo, o dogma nėra tuščias abstraktus teiginys, bet esminis principas, kaip valstybės konstitucija, saugantis tiesos vientisumą.
Dažnai Puolamos Tiesos: Didelė knygos dalis skirta specifinėms katalikų doktrinoms, kurios neretai sukelia nesusipratimų: Nekaltajam Prasidėjimui, atlaidams, skaistyklai, šventųjų garbinimui, Mišių aukai. Kiekvieną temą autorius aiškina pasitelkdamas logiką ir analogijas iš kasdienio gyvenimo. Pavyzdžiui, šventųjų garbinimą jis lygina su pagarba tautos didvyriams – gerbdami juos, mes gerbiame pačią tėvynę, kuriai jie tarnavo. Taip pat, gerbdami šventuosius, mes gerbiame Dievą, kurio malonė juose veikė.
Bažnyčia – Dievo Kūrinys: Pagrindinė knygos ašis – mintis, kad pati Katalikų Bažnyčia yra didžiausias stebuklas. Jos pastovumas per du tūkstantmečius, jos neklaidingumas tikėjimo ir moralės klausimais bei jos tobula organizacija, anot autoriaus, yra tiesioginis įrodymas, kad tai ne žmogiškas, o dieviškas kūrinys. Kaip gamtos dėsniuose matome Kūrėjo išmintį, taip ir Bažnyčios struktūroje bei gyvybingume regime „Dievo ranką“.
Moralė ir Gyvenimas: M. J. Scottas taip pat paliečia praktinius krikščioniško gyvenimo aspektus. Jis griežtai teigia, kad tikra dorovė be religijos yra neįmanoma, nes tik Dievas suteikia jai tvirtą pamatą ir galutinę prasmę. Kentėjimas, aiškinamas per Kryžiaus paslaptį, įgauna atperkamąją vertę, o pašaukimas – tiek į kunigystę, tiek į šeimą – tampa tarnyste Dievo karalystei.
Tvirta Gynyba, Tiesi Kalba
M. J. Scotto stilius yra tiesus, aiškus ir polemiškas. Jis nevengia aštrių palyginimų ir tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją, numatydamas jo abejones ir priekaištus. Knyga parašyta ne tam, kad įtiktų kritikams, o tam, kad sustiprintų tikinčiuosius. Joje nėra sudėtingų teologinių terminų – viskas išdėstyta taip, kad būtų suprantama kiekvienam, nepriklausomai nuo išsilavinimo. Tai klasikinės apologetikos pavyzdys, kurio tikslas – ne dialogas, o tvirtas ir užtikrintas tiesos skelbimas.
Išvados
„Dievo ranka Bažnyčioje“ yra vertingas ir laiko patikrintas veikalas, skirtas kiekvienam katalikui, norinčiam tvirčiau jaustis savo tikėjime. Nors knygos tonas, būdingas XX a. pradžiai, gali pasirodyti bekompromisis, jos loginiai argumentai ir paprasti paaiškinimai neprarado savo aktualumo. Tai puikus įrankis, padedantis suprasti, kad katalikų tikėjimas nėra aklų įsitikinimų rinkinys, o logiška, nuosekli ir gyvenimą įprasminanti sistema, atlaikiusi visas istorijos audras būtent todėl, kad ją veda ir saugo paties Dievo ranka.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 43
Šilų Jonukas
KAUNAS 1927
Ši 1927 metais Kaune išleista knyga, parašyta slapyvardžiu Šilų Jonukas, yra Tėvų Jėzuitų leidinys, skirtas katalikų apologetikai. Knyga turi bažnytinės valdžios pritarimą, įskaitant Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko „Imprimatur".
Knygos apžvalga
Tikslas ir struktūra
Knygos autorius pratarmėje nurodo pagrindinį tikslą – suteikti tikinčiajam argumentų, kuriais būtų galima atsakyti į dažnai girdimus priekaištus prieš tikėjimą ir Bažnyčią. Taip pat viliamasi, kad ir tie, kurie tuos priekaištus kartoja, „paskaitę atsakymus, gali imtis rimčiau dalykus svarstyti“.
Veikalas yra suskirstytas į trumpus skyrelius, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų priekaištą. Temos išdėstytos tam tikra tvarka: pradedama nuo klausimų apie žmogaus prigimtį, pereinama prie bendrų priekaištų tikėjimui, vėliau – katalikų tikėjimui ir Bažnyčiai, o pabaigoje aptariamas praktinis tikėjimo gyvenimas. Autorius rėmėsi kitų rašytojų, tokių kaip Nilkes, S. J. ir Brors, S. J., darbais.
Nagrinėjamos temos ir argumentavimo stilius
Knygoje pateikiami atsakymai į platų spektrą klausimų, kurie ir šiandien išlieka aktualūs. Tarp jų:
Žmogaus prigimtis: Aptariamas skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio, pabrėžiant žmogaus protą, dvasią, kalbą ir sąmonę. Taip pat diskutuojama apie sielos (knygoje minima ir kaip „dūšia“) egzistavimą.
Tikėjimas ir mokslas: Atsakoma į teiginius, esą mokslas paneigia Dievo buvimą. Argumentuojama, kad daugybė garsių mokslininkų (Kopernikas, Niutonas, Amperas ir kiti) buvo tikintys. Taip pat kritikuojamas materialistinis požiūris, kad realu yra tik tai, ką galima pamatyti.
Dievo buvimas ir blogis: Analizuojamas karo ir kančios klausimas. Teigiama, kad karas, nors ir blogybė, kyla dėl piktavališko žmogaus laisvos valios panaudojimo, o ne dėl Dievo kaltės. Gynimosi karas laikomas leistinu.
Katalikybės gynyba: Atsakoma į priekaištus, kad katalikybė yra „svetima“ lietuviams , „pasenę prietarai“ ar „nekultūringa“. Ginamas popiežiaus neklaidingumas, aiškinant, kad jis galioja tik tikėjimo ir dorovės klausimais, kai popiežius moko „ex cathedra“ , ir atskiriant pačią instituciją nuo kai kurių popiežių asmeninio gyvenimo klaidų. Taip pat argumentuojama, kad Evangelijas parašė apaštalai arba jų mokiniai ir kad Kristus save laikė Dievo Sūnumi.
Praktinis gyvenimas: Skyriuose apie vaikų auklėjimą , blogų knygų skaitymo žalą ir sąžinės svarbą pateikiami pamokantys pasakojimai ir pavyzdžiai. Knyga baigiama raginimu katalikams burtis į organizacijas, kad būtų galima efektyviau ginti savo vertybes.
Argumentavimo stilius yra tiesus, poleminis ir pritaikytas plačiajai auditorijai. Dažnai naudojamas dialogo formatas tarp „laisvamanio“ ir „kataliko“ arba pasitelkiamos alegorinės istorijos, pavyzdžiui, apie socialistą, kuriam senolė primena apie protą , arba apie ūkininką, kurį sugadino bedieviškų laikraščių skaitymas.
Išvada
„Į priekaištus TAIP ATSAKYK“ yra ryškus tarpukario Lietuvos ideologinių diskusijų atspindys. Tai praktinis vadovas, skirtas sustiprinti tikinčiųjų pozicijas ir suteikti jiems intelektualinių įrankių diskusijose su ateistinių ir antiklerikalinių pažiūrų atstovais. Knyga pasižymi aiškia struktūra, paprasta kalba ir tiesmuku argumentavimu, todėl yra lengvai suprantama ir įtaigi. Ji lieka vertingu šaltiniu, atskleidžiančiu to meto katalikiškos minties gynybines strategijas ir aktualijas.
Knygos apžvalga
Tikslas ir struktūra
Knygos autorius pratarmėje nurodo pagrindinį tikslą – suteikti tikinčiajam argumentų, kuriais būtų galima atsakyti į dažnai girdimus priekaištus prieš tikėjimą ir Bažnyčią. Taip pat viliamasi, kad ir tie, kurie tuos priekaištus kartoja, „paskaitę atsakymus, gali imtis rimčiau dalykus svarstyti“.
Veikalas yra suskirstytas į trumpus skyrelius, kurių kiekvienas nagrinėja konkretų priekaištą. Temos išdėstytos tam tikra tvarka: pradedama nuo klausimų apie žmogaus prigimtį, pereinama prie bendrų priekaištų tikėjimui, vėliau – katalikų tikėjimui ir Bažnyčiai, o pabaigoje aptariamas praktinis tikėjimo gyvenimas. Autorius rėmėsi kitų rašytojų, tokių kaip Nilkes, S. J. ir Brors, S. J., darbais.
Nagrinėjamos temos ir argumentavimo stilius
Knygoje pateikiami atsakymai į platų spektrą klausimų, kurie ir šiandien išlieka aktualūs. Tarp jų:
Žmogaus prigimtis: Aptariamas skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio, pabrėžiant žmogaus protą, dvasią, kalbą ir sąmonę. Taip pat diskutuojama apie sielos (knygoje minima ir kaip „dūšia“) egzistavimą.
Tikėjimas ir mokslas: Atsakoma į teiginius, esą mokslas paneigia Dievo buvimą. Argumentuojama, kad daugybė garsių mokslininkų (Kopernikas, Niutonas, Amperas ir kiti) buvo tikintys. Taip pat kritikuojamas materialistinis požiūris, kad realu yra tik tai, ką galima pamatyti.
Dievo buvimas ir blogis: Analizuojamas karo ir kančios klausimas. Teigiama, kad karas, nors ir blogybė, kyla dėl piktavališko žmogaus laisvos valios panaudojimo, o ne dėl Dievo kaltės. Gynimosi karas laikomas leistinu.
Katalikybės gynyba: Atsakoma į priekaištus, kad katalikybė yra „svetima“ lietuviams , „pasenę prietarai“ ar „nekultūringa“. Ginamas popiežiaus neklaidingumas, aiškinant, kad jis galioja tik tikėjimo ir dorovės klausimais, kai popiežius moko „ex cathedra“ , ir atskiriant pačią instituciją nuo kai kurių popiežių asmeninio gyvenimo klaidų. Taip pat argumentuojama, kad Evangelijas parašė apaštalai arba jų mokiniai ir kad Kristus save laikė Dievo Sūnumi.
Praktinis gyvenimas: Skyriuose apie vaikų auklėjimą , blogų knygų skaitymo žalą ir sąžinės svarbą pateikiami pamokantys pasakojimai ir pavyzdžiai. Knyga baigiama raginimu katalikams burtis į organizacijas, kad būtų galima efektyviau ginti savo vertybes.
Argumentavimo stilius yra tiesus, poleminis ir pritaikytas plačiajai auditorijai. Dažnai naudojamas dialogo formatas tarp „laisvamanio“ ir „kataliko“ arba pasitelkiamos alegorinės istorijos, pavyzdžiui, apie socialistą, kuriam senolė primena apie protą , arba apie ūkininką, kurį sugadino bedieviškų laikraščių skaitymas.
Išvada
„Į priekaištus TAIP ATSAKYK“ yra ryškus tarpukario Lietuvos ideologinių diskusijų atspindys. Tai praktinis vadovas, skirtas sustiprinti tikinčiųjų pozicijas ir suteikti jiems intelektualinių įrankių diskusijose su ateistinių ir antiklerikalinių pažiūrų atstovais. Knyga pasižymi aiškia struktūra, paprasta kalba ir tiesmuku argumentavimu, todėl yra lengvai suprantama ir įtaigi. Ji lieka vertingu šaltiniu, atskleidžiančiu to meto katalikiškos minties gynybines strategijas ir aktualijas.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 111
Robertas Gedvydas Skrinskas
Kaunas 1999
Knyga „Piligrimo Vadovas: Po stebuklingas Marijos vietas“, parašyta Roberto Gedvydo Skrinsko ir išleista Kaune 1999 metais, yra unikalus ir išsamus leidinys, skirtas supažindinti skaitytojus su Švč. Mergelės Marijos garbinimo vietomis Lietuvoje ir istoriniuose lietuvių kraštuose. Tai ne tik geografinis ar istorinis gidas, bet ir dvasinis vadovas, kurio tikslas, kaip nurodo pats autorius, yra paremti Lietuvos Kankinių bažnyčios statybą.
Knygos struktūra ir turinys
Leidinys yra kruopščiai susistemintas, siekiant suteikti skaitytojui kuo daugiau informacijos apie Marijos gerbimo tradiciją Lietuvoje.
Įžanga ir dvasinis pagrindas: Knyga pradedama Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II žodžiais, pabrėžiančiais Marijos, kaip Tautų Motinos ir globėjos, svarbą. Pratarmėje taip pat pateikiami Šventojo Rašto tekstai iš Senojo Testamento, kurie krikščioniškoje tradicijoje interpretuojami kaip pranašystės apie Dievo Motiną.
Stebuklingos vietos: Didelė knygos dalis skirta konkrečių vietų aprašymams, kurie suskirstyti į kelias kategorijas:
Marijos apsireiškimai: Pristatomos vietovės, kuriose, kaip tikima, apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Tarp jų – garsioji Šiluva, taip pat mažiau žinomos, bet vietos bendruomenėms svarbios vietos kaip Šimonys ar Pušalotas.
Marijos pėdos akmenyse ir stebuklingi šaltinėliai: Aprašomi unikalūs gamtos objektai, siejami su Marijos apsilankymu, kuriems priskiriamos stebuklingos galios.
Stebuklingi paveikslai: Tai pati išsamiausia knygos dalis, kurioje pristatomi Lietuvoje gerbiami Marijos atvaizdai. Jie skirstomi į karūnuotus (pvz., Trakų, Vilniaus Aušros Vartų, Šiluvos) ir kitus stebuklais garsėjančius paveikslus. Autorius ne tik aprašo paveikslų istoriją, bet ir paaiškina jų ikonografinius tipus bei simbolių reikšmes, pateikia informaciją apie votus – padėkos ženklus, liudijančius apie patirtas malones.
Sistemingas aprašymas: Kiekviena vieta pristatoma pagal aiškią struktūrą: nurodomos geografinės koordinatės, pavaldumas vyskupijai ir dekanatui, vietovės istorija, bažnyčios aprašymas, suteikiami atlaidai ir patirtos malonės. Tai leidžia skaitytojui gauti ne tik dvasinės, bet ir praktinės informacijos.
Autoriaus tikslas ir išskirtinumas
Roberto Gedvydo Skrinsko tikslas yra ne tik informuoti, bet ir įkvėpti. Jis siekia atgaivinti piligrimystės tradiciją Lietuvoje, supažindindamas su turtingu dvasiniu paveldu. Knyga yra vertinga ir tuo, kad apima ne tik dabartinės Lietuvos teritoriją, bet ir etnografines žemes, atskleisdama platesnį istorinį kontekstą.
Tai nepaprastai kruopštus ir iš meilės parengtas darbas, liudijantis apie gilų autoriaus atsidavimą Marijos garbinimui ir Lietuvos dvasinio paveldo išsaugojimui. „Piligrimo Vadovas“ yra puikus šaltinis tiek tikintiesiems, norintiems aplankyti šias vietas, tiek visiems, besidomintiems Lietuvos kultūros ir religijos istorija.
Knygos struktūra ir turinys
Leidinys yra kruopščiai susistemintas, siekiant suteikti skaitytojui kuo daugiau informacijos apie Marijos gerbimo tradiciją Lietuvoje.
Įžanga ir dvasinis pagrindas: Knyga pradedama Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II žodžiais, pabrėžiančiais Marijos, kaip Tautų Motinos ir globėjos, svarbą. Pratarmėje taip pat pateikiami Šventojo Rašto tekstai iš Senojo Testamento, kurie krikščioniškoje tradicijoje interpretuojami kaip pranašystės apie Dievo Motiną.
Stebuklingos vietos: Didelė knygos dalis skirta konkrečių vietų aprašymams, kurie suskirstyti į kelias kategorijas:
Marijos apsireiškimai: Pristatomos vietovės, kuriose, kaip tikima, apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Tarp jų – garsioji Šiluva, taip pat mažiau žinomos, bet vietos bendruomenėms svarbios vietos kaip Šimonys ar Pušalotas.
Marijos pėdos akmenyse ir stebuklingi šaltinėliai: Aprašomi unikalūs gamtos objektai, siejami su Marijos apsilankymu, kuriems priskiriamos stebuklingos galios.
Stebuklingi paveikslai: Tai pati išsamiausia knygos dalis, kurioje pristatomi Lietuvoje gerbiami Marijos atvaizdai. Jie skirstomi į karūnuotus (pvz., Trakų, Vilniaus Aušros Vartų, Šiluvos) ir kitus stebuklais garsėjančius paveikslus. Autorius ne tik aprašo paveikslų istoriją, bet ir paaiškina jų ikonografinius tipus bei simbolių reikšmes, pateikia informaciją apie votus – padėkos ženklus, liudijančius apie patirtas malones.
Sistemingas aprašymas: Kiekviena vieta pristatoma pagal aiškią struktūrą: nurodomos geografinės koordinatės, pavaldumas vyskupijai ir dekanatui, vietovės istorija, bažnyčios aprašymas, suteikiami atlaidai ir patirtos malonės. Tai leidžia skaitytojui gauti ne tik dvasinės, bet ir praktinės informacijos.
Autoriaus tikslas ir išskirtinumas
Roberto Gedvydo Skrinsko tikslas yra ne tik informuoti, bet ir įkvėpti. Jis siekia atgaivinti piligrimystės tradiciją Lietuvoje, supažindindamas su turtingu dvasiniu paveldu. Knyga yra vertinga ir tuo, kad apima ne tik dabartinės Lietuvos teritoriją, bet ir etnografines žemes, atskleisdama platesnį istorinį kontekstą.
Tai nepaprastai kruopštus ir iš meilės parengtas darbas, liudijantis apie gilų autoriaus atsidavimą Marijos garbinimui ir Lietuvos dvasinio paveldo išsaugojimui. „Piligrimo Vadovas“ yra puikus šaltinis tiek tikintiesiems, norintiems aplankyti šias vietas, tiek visiems, besidomintiems Lietuvos kultūros ir religijos istorija.
Skaityti daugiau: PILIGRIMO VADOVAS Po stebuklingas Marijos vietas
- Išsami informacija
- Peržiūros: 22
IGNAS SKRUPSKELIS
ROMA 1967
Šis veikalas – tai Igno Skrupskelio (1903–1942) daktaro disertacija, apginta Vienos universitete 1932 metais ir išleista po autoriaus mirties, 1967 metais Romoje, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos. Knyga yra fundamentalus tyrimas, nagrinėjantis sudėtingus lietuvių ir vokiečių kultūrinius santykius bei lietuvių tautos atspindžius XVIII amžiaus vokiečių literatūroje ir intelektualinėje mintyje.
Turinys ir struktūra
Autorius, remdamasis gausia istorine ir literatūrine medžiaga, nuodugniai analizuoja Prūsijos Lietuvos kultūrinį, švietimo ir religinį gyvenimą XVIII amžiuje bei to meto vokiečių mąstytojų požiūrį į lietuvius. Knyga suskirstyta į tris pagrindines dalis:- A dalis: Kultūrinis lietuvių gyvenimas Prūsuose XVIII amžiuje. Šioje dalyje apžvelgiama Prūsijos karalystės iškilimas, lietuvių gyvenamos teritorijos, švietimo sistemos kūrimasis, Karaliaučiaus ir Halės lietuvių seminarų reikšmė bei to meto lietuviškų spaudinių, įskaitant Kristijono Donelaičio kūrybą, apžvalga.
- B dalis: Pagrindiniai idėjinės raidos bruožai. Tai pati svariausia knygos dalis, kurioje nagrinėjamos didžiųjų vokiečių mąstytojų – Johanno Georgo Hamanno, Johanno Gottfriedo Herderio, Theodoro Gottliebo Hippelio ir Immanuelio Kanto – idėjos, susijusios su kalbos, tautos savitumo ir liaudies kultūros samprata. Autorius atskleidžia, kaip šių filosofų darbai padėjo pagrindus naujam, pozityviam požiūriui į „primityvias“ tautas, tarp jų ir lietuvius.
- C dalis: Lietuvybė XVIII amžiuje. Šiame skyriuje analizuojama, kaip konkrečiai vokiečių literatūroje ir mokslo darbuose buvo vertinama lietuvių kalba, tautos būdas, papročiai, istorija. Ypatingas dėmesys skiriamas Martyno Liudviko Rėzos veiklai renkant ir publikuojant lietuvių liaudies dainas, kurios sužavėjo net patį Goethe.
Reikšmė
Igno Skrupskelio monografija yra klasikinis lituanistikos veikalas, atveriantis platų ir mažai tyrinėtą XVIII a. vokiečių ir lietuvių kultūrinių sąsajų lauką. Autorius įtikinamai parodo, kaip Šviečiamojo amžiaus idėjos ir romantizmo pradmenys Vokietijoje paskatino susidomėjimą lietuvių kalba, tautosaka ir istorija, taip prisidedant prie pačios lietuvių tautinės savimonės formavimosi. Tai nepaprastai vertingas šaltinis literatūrologams, istorikams ir visiems, besidomintiems Europos idėjų istorija ir lietuvių tautos vieta joje.Skaityti daugiau: LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
- Išsami informacija
- Peržiūros: 29
Redagavo P. Sležas
Kaunas 1930
Tai kolektyvinės monografijos „Vytautas Didysis“ apžvalga. Šis veikalas, pirmą kartą išleistas 1930 m. Kaune, yra vienas svarbiausių tarpukario istoriografijos darbų, skirtas didžiojo kunigaikščio 500-osioms mirties metinėms paminėti.
Autoriai ir tikslas
Knygą parengė jaunųjų to meto istorikų komanda: Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis, V. Dėdinas, Antanas Kučinskas, Simas Sužiedėlis, Paulius Šležas ir dr. M. Krasauskaitė. Kaip nurodoma pratarmėje, pagrindinis knygos tikslas buvo užpildyti didžiulę lietuviškos istoriografijos spragą ir pateikti plačiajai visuomenei solidų, faktais paremtą veikalą apie vieną svarbiausių tautos istorijos asmenybių. Tai buvo ne tik mokslinis, bet ir tautinės savigarbos bei edukacijos projektas.
Apie ką ši knyga?
Tai išsami, chronologiškai sudaryta monografija, aprėpianti visą Vytauto Didžiojo epochą. Knygoje nuosekliai nagrinėjami šie aspektai:
Istorinis kontekstas: Pateikiama Lietuvos padėtis iki Vytauto valdymo, santykiai su kaimynais (ypač Vokiečių ordinu ir Lenkija), vidaus kovos ir valstybės centralizacijos problemos.
Vytauto gyvenimas ir veikla: Nuo pat jaunystės kovų dėl sosto iki tapimo faktišku Lietuvos valdovu. Detaliai analizuojama jo vidaus ir užsienio politika.
Svarbiausi politiniai įvykiai: Didelis dėmesys skiriamas Lietuvos krikštui, santykiams su Lenkija po Krėvos unijos, kovoms su Vokiečių ordinu (ypač Žalgirio mūšiui) ir sudėtingam karūnavimo klausimui.
Valstybės valdymas: Nagrinėjama Vytauto ekonominė politika, kariuomenės organizavimas ir pastangos sukurti centralizuotą, stiprią valstybę.
Asmenybės portretas: Autoriai bando atskleisti Vytauto charakterį, jo, kaip diplomato, karvedžio ir politiko, savybes.
Stilius ir reikšmė
Knygos stilius yra populiarus mokslinis. Nors veikalas paremtas istoriniais šaltiniais ir rimta analize, jis parašytas aiškia ir suprantama kalba, siekiant, kad būtų prieinamas ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei. Autoriai pabrėžė siekį į istorinius įvykius pažvelgti „lietuvio akimis“, taip formuodami nacionalinį istorinį pasakojimą.
Ši monografija tapo klasikiniu veikalu Lietuvos istoriografijoje. Tai buvo pirmoji tokio masto lietuvių istorikų parengta studija apie Vytautą Didįjį, padėjusi tvirtus pamatus vėlesniems tyrimams ir suformavusi ištisų kartų supratimą apie šį iškilų valdovą.
Kam skirta knyga?
Veikalas skirtas visiems, besidomintiems Lietuvos istorija. Ji yra vertingas šaltinis studentams, mokytojams, istorijos mėgėjams ir kiekvienam, norinčiam giliau suprasti Lietuvos aukso amžių ir asmenybę, labiausiai su juo siejamą.
Autoriai ir tikslas
Knygą parengė jaunųjų to meto istorikų komanda: Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis, V. Dėdinas, Antanas Kučinskas, Simas Sužiedėlis, Paulius Šležas ir dr. M. Krasauskaitė. Kaip nurodoma pratarmėje, pagrindinis knygos tikslas buvo užpildyti didžiulę lietuviškos istoriografijos spragą ir pateikti plačiajai visuomenei solidų, faktais paremtą veikalą apie vieną svarbiausių tautos istorijos asmenybių. Tai buvo ne tik mokslinis, bet ir tautinės savigarbos bei edukacijos projektas.
Apie ką ši knyga?
Tai išsami, chronologiškai sudaryta monografija, aprėpianti visą Vytauto Didžiojo epochą. Knygoje nuosekliai nagrinėjami šie aspektai:
Istorinis kontekstas: Pateikiama Lietuvos padėtis iki Vytauto valdymo, santykiai su kaimynais (ypač Vokiečių ordinu ir Lenkija), vidaus kovos ir valstybės centralizacijos problemos.
Vytauto gyvenimas ir veikla: Nuo pat jaunystės kovų dėl sosto iki tapimo faktišku Lietuvos valdovu. Detaliai analizuojama jo vidaus ir užsienio politika.
Svarbiausi politiniai įvykiai: Didelis dėmesys skiriamas Lietuvos krikštui, santykiams su Lenkija po Krėvos unijos, kovoms su Vokiečių ordinu (ypač Žalgirio mūšiui) ir sudėtingam karūnavimo klausimui.
Valstybės valdymas: Nagrinėjama Vytauto ekonominė politika, kariuomenės organizavimas ir pastangos sukurti centralizuotą, stiprią valstybę.
Asmenybės portretas: Autoriai bando atskleisti Vytauto charakterį, jo, kaip diplomato, karvedžio ir politiko, savybes.
Stilius ir reikšmė
Knygos stilius yra populiarus mokslinis. Nors veikalas paremtas istoriniais šaltiniais ir rimta analize, jis parašytas aiškia ir suprantama kalba, siekiant, kad būtų prieinamas ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuomenei. Autoriai pabrėžė siekį į istorinius įvykius pažvelgti „lietuvio akimis“, taip formuodami nacionalinį istorinį pasakojimą.
Ši monografija tapo klasikiniu veikalu Lietuvos istoriografijoje. Tai buvo pirmoji tokio masto lietuvių istorikų parengta studija apie Vytautą Didįjį, padėjusi tvirtus pamatus vėlesniems tyrimams ir suformavusi ištisų kartų supratimą apie šį iškilų valdovą.
Kam skirta knyga?
Veikalas skirtas visiems, besidomintiems Lietuvos istorija. Ji yra vertingas šaltinis studentams, mokytojams, istorijos mėgėjams ir kiekvienam, norinčiam giliau suprasti Lietuvos aukso amžių ir asmenybę, labiausiai su juo siejamą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 33
Kun.J.Tadarauskas
Zurich, 1947
„Eik pas Jėzų“ – maldaknygė, gimusi diasporoje.
Knyga „Eik pas Jėzų“, kurios autorius yra kunigas J. Tadarauskas, yra sena lietuviška maldaknygė, skirta patiems mažiausiems skaitytojams. 1947 metais Šveicarijoje, „Benziger & Co. AG“ leidyklos išleistas leidinys, yra ne tik religinio turinio knyga, bet ir unikalus istorinis liudijimas, atspindintis XX amžiaus vidurio lietuvių vaikų religinio ugdymo ypatumus ir diasporos gyvenimo realijas.
Turinys ir struktūra
Knygelės struktūra logiškai veda vaiką per visą pamaldumo kupiną dieną – nuo „Rytmetinės maldos“ iki „Vakarinės maldos“. Joje taip pat pateikiamos maldos įvairioms progoms, pavyzdžiui, „Malda prieš darbą“, bei paprastai ir suprantamai paaiškinami pagrindiniai katalikų tikėjimo aspektai.
Pagrindinės knygoje plėtojamos temos: Bažnyčios svarba: Ji pristatoma kaip „Jėzaus Namai“ – ypatinga ir saugi vieta. Angelo Sargo vaidmuo: Vaikas supažindinamas su savo nematomu globėju, kuris jį lydi ir saugo.
Šventosios Mišios: Sudėtingas Mišių slėpinys aiškinamas vaikui prieinama kalba, pabrėžiant Jėzaus auką ir dalyvavimo svarbą. Tekstai parašyti paprasta kalba, dažnai eiliuota forma, kad mažiesiems būtų lengviau įsiminti ir suprasti. Knygoje taip pat randame pagrindines maldas, tokias kaip „Sveika Marija“ ir Tikėjimo išpažinimas („Aš tikiu“).
Istorinis kontekstas
Autoriaus žodis knygos pabaigoje atskleidžia išskirtines jos atsiradimo aplinkybes. Kunigas J. Tadarauskas rašo, jog maldaknygę parašyti jį paskatino tai, kad po Antrojo pasaulinio karo Švedijos ir Danijos lietuvių pabėgėlių bendruomenėse augantiems vaikams labai trūko lietuviškų religinių leidinių. Knyga yra skirta Lukiškio kalėjime kankinio mirtimi mirusio Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus atminimui. Autorius taip pat pamini praktinius sunkumus, su kuriais susidūrė leidžiant knygą Šveicarijoje – spaustuvė neturėjo lietuviškų raidžių su diakritiniais ženklais, todėl tekste trūksta nosinių raidžių ir raidės „Ž“. Iliustracijos ir bendras įspūdis Visą leidinį puošia žavios, spalvingos ir šiltos iliustracijos, kurios vizualiai sustiprina teksto žinią. Jose vaizduojami vaikai, kurie meldžiasi, dalyvauja apeigose ar bendrauja su Jėzumi ir šventaisiais. Šie piešiniai kuria švelnų ir jaukų įspūdį, tinkamą jaunajai auditorijai.
Apibendrinant, „Eik pas Jėzų“ yra kur kas daugiau nei tiesiog maldaknygė. Tai vertingas istorinis artefaktas, liudijantis pokario lietuvių diasporos pastangas išsaugoti ir perduoti ateities kartoms savo tikėjimą, kalbą ir kultūrinį identitetą itin sudėtingomis sąlygomis.
Knyga „Eik pas Jėzų“, kurios autorius yra kunigas J. Tadarauskas, yra sena lietuviška maldaknygė, skirta patiems mažiausiems skaitytojams. 1947 metais Šveicarijoje, „Benziger & Co. AG“ leidyklos išleistas leidinys, yra ne tik religinio turinio knyga, bet ir unikalus istorinis liudijimas, atspindintis XX amžiaus vidurio lietuvių vaikų religinio ugdymo ypatumus ir diasporos gyvenimo realijas.
Turinys ir struktūra
Knygelės struktūra logiškai veda vaiką per visą pamaldumo kupiną dieną – nuo „Rytmetinės maldos“ iki „Vakarinės maldos“. Joje taip pat pateikiamos maldos įvairioms progoms, pavyzdžiui, „Malda prieš darbą“, bei paprastai ir suprantamai paaiškinami pagrindiniai katalikų tikėjimo aspektai.
Pagrindinės knygoje plėtojamos temos: Bažnyčios svarba: Ji pristatoma kaip „Jėzaus Namai“ – ypatinga ir saugi vieta. Angelo Sargo vaidmuo: Vaikas supažindinamas su savo nematomu globėju, kuris jį lydi ir saugo.
Šventosios Mišios: Sudėtingas Mišių slėpinys aiškinamas vaikui prieinama kalba, pabrėžiant Jėzaus auką ir dalyvavimo svarbą. Tekstai parašyti paprasta kalba, dažnai eiliuota forma, kad mažiesiems būtų lengviau įsiminti ir suprasti. Knygoje taip pat randame pagrindines maldas, tokias kaip „Sveika Marija“ ir Tikėjimo išpažinimas („Aš tikiu“).
Istorinis kontekstas
Autoriaus žodis knygos pabaigoje atskleidžia išskirtines jos atsiradimo aplinkybes. Kunigas J. Tadarauskas rašo, jog maldaknygę parašyti jį paskatino tai, kad po Antrojo pasaulinio karo Švedijos ir Danijos lietuvių pabėgėlių bendruomenėse augantiems vaikams labai trūko lietuviškų religinių leidinių. Knyga yra skirta Lukiškio kalėjime kankinio mirtimi mirusio Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus atminimui. Autorius taip pat pamini praktinius sunkumus, su kuriais susidūrė leidžiant knygą Šveicarijoje – spaustuvė neturėjo lietuviškų raidžių su diakritiniais ženklais, todėl tekste trūksta nosinių raidžių ir raidės „Ž“. Iliustracijos ir bendras įspūdis Visą leidinį puošia žavios, spalvingos ir šiltos iliustracijos, kurios vizualiai sustiprina teksto žinią. Jose vaizduojami vaikai, kurie meldžiasi, dalyvauja apeigose ar bendrauja su Jėzumi ir šventaisiais. Šie piešiniai kuria švelnų ir jaukų įspūdį, tinkamą jaunajai auditorijai.
Apibendrinant, „Eik pas Jėzų“ yra kur kas daugiau nei tiesiog maldaknygė. Tai vertingas istorinis artefaktas, liudijantis pokario lietuvių diasporos pastangas išsaugoti ir perduoti ateities kartoms savo tikėjimą, kalbą ir kultūrinį identitetą itin sudėtingomis sąlygomis.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 18
Klemens Tilmann
Marijampolė 1997
Nuo „Tėve mūsų“ iki Gyvenimo su Dievu: Klemenso Tilmanno Gidas Tėvams ir Katechetams
Klemenso Tilmanno knyga „Jaunos sielos auklėjimas maldos gyvenimui“ yra praktiškas ir įžvalgus vadovas tėvams, kunigams ir tikybos mokytojams, siekiantiems padėti vaikams ir jaunimui atrasti gyvą ir asmenišką ryšį su Dievu per maldą. Autorius atmeta formalų ir mechanišką požiūrį į maldą, pabrėždamas, kad tikrasis tikslas yra ne išmokyti maldų formules, o išugdyti nuolatinį „gyvenimą su Dievu“.
Maldos Pedagogika: Nuo Kūdikystės iki Brendimo
Knyga yra struktūrizuota pagal vaiko amžiaus tarpsnius, siūlant konkrečius metodus ir patarimus kiekvienam raidos etapui.
Pirmieji Žingsniai: Tilmannas pabrėžia, kad maldos gyvenimas prasideda anksčiau, nei vaikas išmoksta kalbėti. Jau kūdikystėje motinos malda, rami ir pagarbi atmosfera bažnyčioje formuoja vaiko pasąmonėje pagrindus būsimam tikėjimui. Autorius kritikuoja praktiką pradėti nuo sudėtingų maldų, kaip „Tėve mūsų“, kurių vaikas dar nesupranta, nes tai gali sukurti įprotį melstis mechaniškai. Vietoj to, jis siūlo pradėti nuo paprastų, spontaniškų pokalbių su „geruoju Dievu“, siejant juos su kasdieniais vaiko pergyvenimais.
Mokyklinis Amžius: Vaikui augant, jo maldos pasaulis praturtinamas apreikštosiomis tiesomis iš Šventojo Rašto ir katekizmo. Tačiau, pasak autoriaus, svarbiausia yra ne sausas faktų išdėstymas, o nuolatinis klausimas: „Ką mes iš to sužinojome apie Dievą ir kaip galime į tai atsakyti malda?“ Tilmannas siūlo kūrybiškus metodus, tokius kaip „šv. Jono valanda“ – mąstymą priešais paveikslą, litanijos formos maldas, kuriose vaikai aktyviai dalyvauja, ar net maldelių kūrimą raštu.
Brendimo Laikotarpis: Autorius pripažįsta, kad paauglystėje maldos gyvenimas susiduria su naujais iššūkiais – polinkiu į paviršutiniškumą, kritišku mąstymu. Šiame etape ypač svarbu gilinti maldos turinį, mokyti asmeninio mąstymo, supažindinti su liturginių metų prasmėmis ir skatinti nuolatinį, nors ir trumpą, bendravimą su Dievu per visą dieną.
Askezė – Ne Tik Vienuoliams
Knygoje taip pat skiriamas dėmesys jaunimo askezei. Tilmannas ją supranta ne kaip savitikslį kankinimąsi, o kaip būtiną priemonę ugdyti valią, kovoti su ydomis ir tobulinti meilę Dievui. Askezė čia – tai ne tik pasninkas, bet ir kantrus sunkumų pakėlimas, pareigų atlikimas, atleidimas ir pagalba artimui. Tai praktiškas kelias, kaip kasdienį gyvenimą paversti auka Dievui.
Pagrindinė Idėja: Malda kaip Bendravimas
Visą knygą persmelkia viena pagrindinė mintis: malda yra ne pareiga, o bendravimas. Tai gyvas, dvipusis ryšys, kuriame žmogus ne tik kalba Dievui, bet ir mokosi Jo klausytis. Autorius nuolat pabrėžia, kad tikslas yra ne „atkalbėti“ maldas, o visą savo gyvenimą – džiaugsmus, rūpesčius, darbus ir poilsį – sujungti su Dievu.
Išvados
„Jaunos sielos auklėjimas maldos gyvenimui“ yra neįkainojamas pagalbininkas visiems, kuriems rūpi jaunų žmonių dvasinis ugdymas. Knyga siūlo ne teorinius samprotavimus, o konkrečius, praktiškai patikrintus metodus. Jos stiprybė – gebėjimas suderinti gilų teologinį supratimą su vaiko ir jaunuolio psichologijos išmanymu. Tai vadovėlis, mokantis, kaip padėti jaunai sielai atrasti maldoje ne naštą, o didžiausią džiaugsmą ir stiprybės šaltinį visam gyvenimui.
Klemenso Tilmanno knyga „Jaunos sielos auklėjimas maldos gyvenimui“ yra praktiškas ir įžvalgus vadovas tėvams, kunigams ir tikybos mokytojams, siekiantiems padėti vaikams ir jaunimui atrasti gyvą ir asmenišką ryšį su Dievu per maldą. Autorius atmeta formalų ir mechanišką požiūrį į maldą, pabrėždamas, kad tikrasis tikslas yra ne išmokyti maldų formules, o išugdyti nuolatinį „gyvenimą su Dievu“.
Maldos Pedagogika: Nuo Kūdikystės iki Brendimo
Knyga yra struktūrizuota pagal vaiko amžiaus tarpsnius, siūlant konkrečius metodus ir patarimus kiekvienam raidos etapui.
Pirmieji Žingsniai: Tilmannas pabrėžia, kad maldos gyvenimas prasideda anksčiau, nei vaikas išmoksta kalbėti. Jau kūdikystėje motinos malda, rami ir pagarbi atmosfera bažnyčioje formuoja vaiko pasąmonėje pagrindus būsimam tikėjimui. Autorius kritikuoja praktiką pradėti nuo sudėtingų maldų, kaip „Tėve mūsų“, kurių vaikas dar nesupranta, nes tai gali sukurti įprotį melstis mechaniškai. Vietoj to, jis siūlo pradėti nuo paprastų, spontaniškų pokalbių su „geruoju Dievu“, siejant juos su kasdieniais vaiko pergyvenimais.
Mokyklinis Amžius: Vaikui augant, jo maldos pasaulis praturtinamas apreikštosiomis tiesomis iš Šventojo Rašto ir katekizmo. Tačiau, pasak autoriaus, svarbiausia yra ne sausas faktų išdėstymas, o nuolatinis klausimas: „Ką mes iš to sužinojome apie Dievą ir kaip galime į tai atsakyti malda?“ Tilmannas siūlo kūrybiškus metodus, tokius kaip „šv. Jono valanda“ – mąstymą priešais paveikslą, litanijos formos maldas, kuriose vaikai aktyviai dalyvauja, ar net maldelių kūrimą raštu.
Brendimo Laikotarpis: Autorius pripažįsta, kad paauglystėje maldos gyvenimas susiduria su naujais iššūkiais – polinkiu į paviršutiniškumą, kritišku mąstymu. Šiame etape ypač svarbu gilinti maldos turinį, mokyti asmeninio mąstymo, supažindinti su liturginių metų prasmėmis ir skatinti nuolatinį, nors ir trumpą, bendravimą su Dievu per visą dieną.
Askezė – Ne Tik Vienuoliams
Knygoje taip pat skiriamas dėmesys jaunimo askezei. Tilmannas ją supranta ne kaip savitikslį kankinimąsi, o kaip būtiną priemonę ugdyti valią, kovoti su ydomis ir tobulinti meilę Dievui. Askezė čia – tai ne tik pasninkas, bet ir kantrus sunkumų pakėlimas, pareigų atlikimas, atleidimas ir pagalba artimui. Tai praktiškas kelias, kaip kasdienį gyvenimą paversti auka Dievui.
Pagrindinė Idėja: Malda kaip Bendravimas
Visą knygą persmelkia viena pagrindinė mintis: malda yra ne pareiga, o bendravimas. Tai gyvas, dvipusis ryšys, kuriame žmogus ne tik kalba Dievui, bet ir mokosi Jo klausytis. Autorius nuolat pabrėžia, kad tikslas yra ne „atkalbėti“ maldas, o visą savo gyvenimą – džiaugsmus, rūpesčius, darbus ir poilsį – sujungti su Dievu.
Išvados
„Jaunos sielos auklėjimas maldos gyvenimui“ yra neįkainojamas pagalbininkas visiems, kuriems rūpi jaunų žmonių dvasinis ugdymas. Knyga siūlo ne teorinius samprotavimus, o konkrečius, praktiškai patikrintus metodus. Jos stiprybė – gebėjimas suderinti gilų teologinį supratimą su vaiko ir jaunuolio psichologijos išmanymu. Tai vadovėlis, mokantis, kaip padėti jaunai sielai atrasti maldoje ne naštą, o didžiausią džiaugsmą ir stiprybės šaltinį visam gyvenimui.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 23
DR. TIHAMER TOTH
KAUNAS 1930
Kelrodis Jaunystės Kryžkelėse: Dr. Tihamer Toth „Jaunuolio kovos“
Vengrų teologo ir jaunimo ugdytojo Dr. Tihamer Toth knyga „Jaunuolio kovos (Skaistus jaunuolio brendimas)“ – tai tiesus, bekompromisis ir tėviškai rūpestingas vadovas jaunam vyrui, stovinčiam pačiame sudėtingiausiame savo gyvenimo etape. Tai ne švelnus pasakojimas, o veikiau kovos strategijos vadovėlis, skirtas padėti jaunuoliui atpažinti pavojus, suprasti savo prigimtį ir nugalėti vidines bei išorines kovas, ypač tas, kurios susijusios su brendimu ir skaistybės išsaugojimu.
Nuo Vaiko iki Vyro: Šventas Pavasaris ir Didžioji Kova
Knygos autorius brendimo amžių (nuo 14 iki 21 metų) vaizduoja kaip didžiųjų permainų, „šventojo pavasario“, metą, kai jaunuolio siela ir kūnas išgyvena tikrą revoliuciją. Tothas šį laikotarpį apibūdina kaip „kovą tarp vaiko ir vyro“, kurios tikslas – vyro pergalė.
Tvėrėjo Planai ir Pirmoji Meilė: Knyga prasideda nuo didingo Kūrėjo plano išdėstymo, aiškinant lyčių skirtumo prasmę ir moterystės šventumą. Autorius jautriai ir pagarbiai paliečia pirmosios meilės, naujų jausmų ir nesuprantamo ilgesio temą, paaiškindamas tai kaip natūralų Dievo plano dalį, ruošiančią jaunuolį būsimai šeimai. Jis pabrėžia, kad šios bundančios jėgos yra šventos ir skirtos kilniems tikslams.
Kryžkelė ir Bedugnė: Tačiau šis gražus planas susiduria su didžiuliais pavojais. Tothas vaizdingai piešia jaunuolio kryžkelę, kurioje susitinka Dorybė ir Nuodėmė. Didžiausias dėmesys skiriamas neskaistybės nuodėmei, kurią autorius vaizduoja kaip „devyngalvį slibiną“ ir „dvokiančias pelkes“. Labai atvirai ir negailestingai aprašomos fizinės ir dvasinės nuodėmingo gyvenimo pasekmės: sveikatos praradimas, valios susilpnėjimas, dvasinis atšipimas, netikėjimas ir galutinė pražūtis. Autorius nevengia šiurpių palyginimų ir pavyzdžių, siekdamas parodyti, kad trumpalaikis malonumas veda į ilgalaikę kančią ir savęs sunaikinimą.
Ginklai Kovai: Knygos pabaigoje pateikiamas visas „ginklų arsenalas“ kovai su pagundomis. Tai ne tik malda, išpažintis ir Komunija, bet ir praktiniai patarimai: valios grūdinimas per mažus kasdienius nusigalinėjimus, tinkamas laisvalaikio praleidimas, sportas, gamtos meilė, gerų knygų skaitymas ir blogos draugijos vengimas. Ypač pabrėžiamas poreikis turėti dvasios vadovą – kunigą, su kuriuo jaunuolis galėtų atvirai pasikalbėti apie savo sunkumus.
Tiesioginis ir Įkvepiantis Stilius
Dr. Tihamer Toth kalba jaunuoliui kaip „jaunajam draugui“. Jo stilius yra labai tiesioginis, aiškus, kupinas vaizdingų metaforų (du ežerai, kryžkelė, kova su slibinu) ir retorinių klausimų, kurie verčia skaitytoją susimąstyti. Knyga parašyta su didžiule meile ir rūpesčiu jaunimu, tačiau kartu ir su dideliu reiklumu. Autorius ne pataikauja, o kviečia į didvyriškumą, į riterišką kovą už savo sielos tyrumą ir kilnius idealus.
Išvados
„Jaunuolio kovos“ yra klasikinis krikščioniškos jaunimo literatūros pavyzdys, nepraradęs savo aktualumo. Tai knyga, kuri drąsiai ir atvirai kalba apie temas, kurias dažnai vengiama liesti. Ji suteikia ne tik perspėjimų, bet ir konkrečių priemonių, kaip jaunam žmogui išlikti doram sudėtingame pasaulyje. Tai puikus vadovas ne tik patiems jaunuoliams, bet ir jų tėvams bei auklėtojams, padedantis suprasti brendimo amžiaus iššūkius ir rasti kelius, kaip padėti jaunai sielai laimėti svarbiausias gyvenimo kovas.
Vengrų teologo ir jaunimo ugdytojo Dr. Tihamer Toth knyga „Jaunuolio kovos (Skaistus jaunuolio brendimas)“ – tai tiesus, bekompromisis ir tėviškai rūpestingas vadovas jaunam vyrui, stovinčiam pačiame sudėtingiausiame savo gyvenimo etape. Tai ne švelnus pasakojimas, o veikiau kovos strategijos vadovėlis, skirtas padėti jaunuoliui atpažinti pavojus, suprasti savo prigimtį ir nugalėti vidines bei išorines kovas, ypač tas, kurios susijusios su brendimu ir skaistybės išsaugojimu.
Nuo Vaiko iki Vyro: Šventas Pavasaris ir Didžioji Kova
Knygos autorius brendimo amžių (nuo 14 iki 21 metų) vaizduoja kaip didžiųjų permainų, „šventojo pavasario“, metą, kai jaunuolio siela ir kūnas išgyvena tikrą revoliuciją. Tothas šį laikotarpį apibūdina kaip „kovą tarp vaiko ir vyro“, kurios tikslas – vyro pergalė.
Tvėrėjo Planai ir Pirmoji Meilė: Knyga prasideda nuo didingo Kūrėjo plano išdėstymo, aiškinant lyčių skirtumo prasmę ir moterystės šventumą. Autorius jautriai ir pagarbiai paliečia pirmosios meilės, naujų jausmų ir nesuprantamo ilgesio temą, paaiškindamas tai kaip natūralų Dievo plano dalį, ruošiančią jaunuolį būsimai šeimai. Jis pabrėžia, kad šios bundančios jėgos yra šventos ir skirtos kilniems tikslams.
Kryžkelė ir Bedugnė: Tačiau šis gražus planas susiduria su didžiuliais pavojais. Tothas vaizdingai piešia jaunuolio kryžkelę, kurioje susitinka Dorybė ir Nuodėmė. Didžiausias dėmesys skiriamas neskaistybės nuodėmei, kurią autorius vaizduoja kaip „devyngalvį slibiną“ ir „dvokiančias pelkes“. Labai atvirai ir negailestingai aprašomos fizinės ir dvasinės nuodėmingo gyvenimo pasekmės: sveikatos praradimas, valios susilpnėjimas, dvasinis atšipimas, netikėjimas ir galutinė pražūtis. Autorius nevengia šiurpių palyginimų ir pavyzdžių, siekdamas parodyti, kad trumpalaikis malonumas veda į ilgalaikę kančią ir savęs sunaikinimą.
Ginklai Kovai: Knygos pabaigoje pateikiamas visas „ginklų arsenalas“ kovai su pagundomis. Tai ne tik malda, išpažintis ir Komunija, bet ir praktiniai patarimai: valios grūdinimas per mažus kasdienius nusigalinėjimus, tinkamas laisvalaikio praleidimas, sportas, gamtos meilė, gerų knygų skaitymas ir blogos draugijos vengimas. Ypač pabrėžiamas poreikis turėti dvasios vadovą – kunigą, su kuriuo jaunuolis galėtų atvirai pasikalbėti apie savo sunkumus.
Tiesioginis ir Įkvepiantis Stilius
Dr. Tihamer Toth kalba jaunuoliui kaip „jaunajam draugui“. Jo stilius yra labai tiesioginis, aiškus, kupinas vaizdingų metaforų (du ežerai, kryžkelė, kova su slibinu) ir retorinių klausimų, kurie verčia skaitytoją susimąstyti. Knyga parašyta su didžiule meile ir rūpesčiu jaunimu, tačiau kartu ir su dideliu reiklumu. Autorius ne pataikauja, o kviečia į didvyriškumą, į riterišką kovą už savo sielos tyrumą ir kilnius idealus.
Išvados
„Jaunuolio kovos“ yra klasikinis krikščioniškos jaunimo literatūros pavyzdys, nepraradęs savo aktualumo. Tai knyga, kuri drąsiai ir atvirai kalba apie temas, kurias dažnai vengiama liesti. Ji suteikia ne tik perspėjimų, bet ir konkrečių priemonių, kaip jaunam žmogui išlikti doram sudėtingame pasaulyje. Tai puikus vadovas ne tik patiems jaunuoliams, bet ir jų tėvams bei auklėtojams, padedantis suprasti brendimo amžiaus iššūkius ir rasti kelius, kaip padėti jaunai sielai laimėti svarbiausias gyvenimo kovas.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 188
Tihamer Toth, Antanas Maceina (Išvertė)
1948
Knygos „Jaunuolio religija“ apžvalga Vengrų vyskupo ir rašytojo Tihamero Totho knyga „Jaunuolio religija“ yra klasikinis krikščioniškosios pedagogikos veikalas, skirtas jauniems vyrams, stovintiems ant brandos slenksčio. Tai išsamus vadovas, apimantis praktiškai visas jauno žmogaus gyvenimo sritis – nuo kasdienio etiketo iki giliausių dvasinių klausimų, ir visa tai grindžiama tvirtu religiniu pamatu. Knyga siekia ne tik pamokyti, bet ir įkvėpti jaunuolį tapti disciplinuotu, doru, išsilavinusiu ir tvirto būdo vyru, kurio gyvenimas būtų prasmingas ir skirtas aukštesniems idealams.
Pagrindinės temos
Knygos turinį galima suskirstyti į keletą esminių dalių, kurias visas jungia religijos gija.
Charakteris ir elgesio kultūra: Didelis dėmesys skiriamas išorinei kultūrai kaip vidinio kilnumo atspindžiui. Autorius teigia, kad tikrasis mandagumas kyla iš geros širdies, o ne vien iš išmoktų manierų. Išsamiai aptariamos elgesio taisyklės įvairiose situacijose: draugijoje , prie stalo , šokiuose. Pabrėžiama, kad pagarbus elgesys su tėvais, mokytojais, moterimis ir net tarnais yra tikro džentelmeno bruožas.
Studijos ir intelektinis lavinimasis: Ši dalis – tai praktinis vadovas, kaip efektyviai mokytis. T. Tothas pataria mokytis džiaugsmingai , susikaupus ir sistemingai, taikant tokius metodus kaip medžiagos skaidymas („divide et impera“) ar ritmo panaudojimas įsiminimui. Knygoje ginama klasikinių kalbų (lotynų ir graikų) svarba proto lavinimui ir pabrėžiama būtinybė skaityti vertingą literatūrą, vengiant menkaverčių ar moraliai žalingų kūrinių.
Sveikata ir kūno kultūra: Vadovaudamasis posakiu „sveika siela sveikame kūne“, autorius skatina jaunuolius rūpintis savo fizine būkle. Aptariama taisyklingos mitybos , miego ir kūno grūdinimo svarba. Sportas ir žaidimai vertinami ne tik kaip pramoga, bet ir kaip priemonė ugdyti valią, ištvermę ir garbingumą. Vis dėlto perspėjama, kad sportas netaptų stabu, nustelbiančiu dvasinius ir intelektinius tikslus.
Religija kaip gyvenimo pamatas: Tai yra kertinė knygos ašis. Autorius teigia, kad visavertis, doras ir laimingas gyvenimas yra neįmanomas be Dievo. Ši idėja iliustruojama įsimintina metafora apie vorą, kuris, nukirpęs aukštyn einantį siūlą (religiją), suardo visą savo tinklą. Knygoje aptariami praktiniai tikėjimo aspektai: malda , sekmadienio Mišių lankymas , Išpažinties ir Komunijos svarba. Pabrėžiamas „vyriškas religingumas“ – aktyvus, valingas ir sąmoningas tikėjimas, integruotas į kasdienybę, o ne vien jausmingas ar formalus pamaldumas.
Stilius ir tonas
Tihamero Totho rašymo stilius yra tiesus, autoritetingas ir pamokantis. Jis nuolat kreipiasi į skaitytoją „jaunuoli“ arba „mano drauge“, kurdamas asmenišką, tėvišką santykį. Tekstas gausiai iliustruojamas pavyzdžiais iš istorijos, šventųjų gyvenimų, anekdotais, palyginimais ir sentencijomis, kas daro jį gyvesnį ir lengviau įsimenamą.
Įvertinimas
„Jaunuolio religija“ – tai monumentalus bandymas aprėpti visus jauno vyro auklėjimo aspektus, suteikiant jam tvirtą moralinį kompasą. Knygos stiprybė – jos holistinis požiūris, kuriame dvasinis, intelektinis, socialinis ir fizinis lavinimas yra neatsiejami. Daugelis autoriaus patarimų, ypač susijusių su disciplinos, charakterio tvirtumo ir atsakomybės ugdymu, išlieka aktualūs ir šiandien.
Vis dėlto, skaitant knygą, akivaizdu, kad ji yra savo laikmečio produktas. Kai kurios socialinės normos, požiūris į tam tikrus visuomenės reiškinius ar specifiniai pavyzdžiai šiuolaikiniam skaitytojui gali atrodyti pasenę. Griežtas ir dogmatiškas tonas taip pat gali būti priimtinas ne visiems.
Išvada
„Jaunuolio religija“ yra vertingas XX a. pradžios krikščioniškosios minties ir auklėjimo filosofijos dokumentas. Tai išsamus ir bekompromisis vadovas, skirtas tiems, kurie ieško aiškių moralinių gairių ir nori savo gyvenimą grįsti tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis. Nors kai kurie aspektai atspindi praėjusios epochos dvasią, pamatinės idėjos apie pareigą, garbę, discipliną, tikėjimo ir prasmės paieškas išlieka universalios ir gali įkvėpti ne vieną jaunuolį, siekiantį tapti brandžia asmenybe.
Pagrindinės temos
Knygos turinį galima suskirstyti į keletą esminių dalių, kurias visas jungia religijos gija.
Charakteris ir elgesio kultūra: Didelis dėmesys skiriamas išorinei kultūrai kaip vidinio kilnumo atspindžiui. Autorius teigia, kad tikrasis mandagumas kyla iš geros širdies, o ne vien iš išmoktų manierų. Išsamiai aptariamos elgesio taisyklės įvairiose situacijose: draugijoje , prie stalo , šokiuose. Pabrėžiama, kad pagarbus elgesys su tėvais, mokytojais, moterimis ir net tarnais yra tikro džentelmeno bruožas.
Studijos ir intelektinis lavinimasis: Ši dalis – tai praktinis vadovas, kaip efektyviai mokytis. T. Tothas pataria mokytis džiaugsmingai , susikaupus ir sistemingai, taikant tokius metodus kaip medžiagos skaidymas („divide et impera“) ar ritmo panaudojimas įsiminimui. Knygoje ginama klasikinių kalbų (lotynų ir graikų) svarba proto lavinimui ir pabrėžiama būtinybė skaityti vertingą literatūrą, vengiant menkaverčių ar moraliai žalingų kūrinių.
Sveikata ir kūno kultūra: Vadovaudamasis posakiu „sveika siela sveikame kūne“, autorius skatina jaunuolius rūpintis savo fizine būkle. Aptariama taisyklingos mitybos , miego ir kūno grūdinimo svarba. Sportas ir žaidimai vertinami ne tik kaip pramoga, bet ir kaip priemonė ugdyti valią, ištvermę ir garbingumą. Vis dėlto perspėjama, kad sportas netaptų stabu, nustelbiančiu dvasinius ir intelektinius tikslus.
Religija kaip gyvenimo pamatas: Tai yra kertinė knygos ašis. Autorius teigia, kad visavertis, doras ir laimingas gyvenimas yra neįmanomas be Dievo. Ši idėja iliustruojama įsimintina metafora apie vorą, kuris, nukirpęs aukštyn einantį siūlą (religiją), suardo visą savo tinklą. Knygoje aptariami praktiniai tikėjimo aspektai: malda , sekmadienio Mišių lankymas , Išpažinties ir Komunijos svarba. Pabrėžiamas „vyriškas religingumas“ – aktyvus, valingas ir sąmoningas tikėjimas, integruotas į kasdienybę, o ne vien jausmingas ar formalus pamaldumas.
Stilius ir tonas
Tihamero Totho rašymo stilius yra tiesus, autoritetingas ir pamokantis. Jis nuolat kreipiasi į skaitytoją „jaunuoli“ arba „mano drauge“, kurdamas asmenišką, tėvišką santykį. Tekstas gausiai iliustruojamas pavyzdžiais iš istorijos, šventųjų gyvenimų, anekdotais, palyginimais ir sentencijomis, kas daro jį gyvesnį ir lengviau įsimenamą.
Įvertinimas
„Jaunuolio religija“ – tai monumentalus bandymas aprėpti visus jauno vyro auklėjimo aspektus, suteikiant jam tvirtą moralinį kompasą. Knygos stiprybė – jos holistinis požiūris, kuriame dvasinis, intelektinis, socialinis ir fizinis lavinimas yra neatsiejami. Daugelis autoriaus patarimų, ypač susijusių su disciplinos, charakterio tvirtumo ir atsakomybės ugdymu, išlieka aktualūs ir šiandien.
Vis dėlto, skaitant knygą, akivaizdu, kad ji yra savo laikmečio produktas. Kai kurios socialinės normos, požiūris į tam tikrus visuomenės reiškinius ar specifiniai pavyzdžiai šiuolaikiniam skaitytojui gali atrodyti pasenę. Griežtas ir dogmatiškas tonas taip pat gali būti priimtinas ne visiems.
Išvada
„Jaunuolio religija“ yra vertingas XX a. pradžios krikščioniškosios minties ir auklėjimo filosofijos dokumentas. Tai išsamus ir bekompromisis vadovas, skirtas tiems, kurie ieško aiškių moralinių gairių ir nori savo gyvenimą grįsti tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis. Nors kai kurie aspektai atspindi praėjusios epochos dvasią, pamatinės idėjos apie pareigą, garbę, discipliną, tikėjimo ir prasmės paieškas išlieka universalios ir gali įkvėpti ne vieną jaunuolį, siekiantį tapti brandžia asmenybe.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 34
Tihamer Toth, Antanas Maceina (Išvertė)
1948
Tihamerio Toto „Jaunuolio būdas“: Kelrodė žvaigždė charakterio ugdymo kelyje
Vengrų dvasininko ir garsaus jaunimo auklėtojo Tihamerio Toto knyga „Jaunuolio būdas“ – tai klasikinis veikalas, skirtas jauno žmogaus charakterio formavimui. Nors parašyta beveik prieš šimtmetį, jos idėjos išlieka stebėtinai aktualios ir šiandien, siūlydamos tvirtą moralinį kompasą audringame paauglystės ir jaunystės laikotarpyje. Knyga, išversta į daugelį kalbų, tarp jų ir į lietuvių (pirmą kartą 1931 m., vertė Antanas Maceina), tapo dvasiniu vadovu ištisoms kartoms, ieškančioms atsakymų į amžinus klausimus apie gyvenimo prasmę, vertybes ir asmenybės tvirtumą.
Knygos esmė: Būdo svarba
Pagrindinė knygos ašis – charakterio (būdo) ugdymo svarba. T. Totas teigia, kad tvirtas būdas yra ne prigimtinė duotybė, o sunkaus, nuoseklaus ir sąmoningo darbo rezultatas. Autorius pabrėžia, kad nei turtai, nei mokslas, nei socialinė padėtis negali atstoti tvirtos asmenybės, kuri remiasi kilniais principais ir geba jų laikytis net ir sudėtingiausiose situacijose.
Knygoje išskiriami keli esminiai charakterio ugdymo etapai:
Principų turėjimas. Pirmiausia jaunuolis turi susiformuoti aiškius ir teisingus gyvenimo principus, pagrįstus krikščioniškomis vertybėmis. Tai lyg pamatas, ant kurio statomas visas asmenybės pastatas.
Valios lavinimas. Turėti principus neužtenka. Svarbiausia – išsiugdyti geležinę valią, kuri padėtų tų principų laikytis kasdieniame gyvenime, atsispirti pagundoms ir aplinkos spaudimui.
Savęs pažinimas ir kova su ydomis. Autorius skatina jauną žmogų nuolat analizuoti savo vidinį pasaulį, atpažinti savo silpnybes ir ryžtingai su jomis kovoti. Kova su tinginyste, egoizmu, melu ar puikybe yra neatsiejama charakterio grūdinimo dalis.
Stilius ir struktūra
Knyga parašyta labai patraukliu ir prieinamu stiliumi. T. Totas tiesiogiai kreipiasi į jaunąjį skaitytoją („mano sūnau“, „mano drauge“), sukuriant nuoširdaus ir asmeniško pokalbio atmosferą. Tekstas gausiai iliustruotas gyvenimiškais pavyzdžiais, istorinėmis alegorijomis (pvz., romėno Regulo istorija), vaizdingomis metaforomis (jaunuolis lyginamas su pilies bokštu, o nepastovus žmogus – su vėjarodžiu) ir įkvepiančiomis citatomis.
Kiekvienas skyrius skirtas konkrečiai temai, pavyzdžiui:
Pareigos svarba („Pareiga“)
Kova su tinginyste („Bitė ir vabalas“)
Tiesos sakymo būtinybė („Sakyk tiktai tiesą!“)
Pinigų ir laiko vertė („Kiek kainuoja laikas?“)
Gebėjimas pasakyti „ne“ („Ar gali pasakyti: „Ne!““)
Tokia struktūra leidžia skaitytojui nuosekliai gilintis į skirtingus charakterio aspektus ir pritaikyti patarimus savo gyvenime.
Apibendrinimas
Tihamerio Toto „Jaunuolio būdas“ – tai ne tik religinio, bet ir bendražmogiško auklėjimo manifestas. Tai knyga, kuri įkvepia siekti daugiau nei vien materialinės gerovės ar paviršutiniškų malonumų. Ji moko, kad tikroji laimė slypi gebėjime valdyti save, sąžiningai atlikti savo pareigas ir tapti tvirta, patikima bei kilnia asmenybe.
Šis veikalas yra neįkainojama dovana kiekvienam jaunuoliui, stovinčiam gyvenimo kryžkelėje, ir puikus priminimas suaugusiems apie amžinąsias vertybes, kurios formuoja ne tik individą, bet ir visą visuomenę. Tai knyga, kurią verta ne tik perskaityti, bet ir nuolat turėti šalia kaip patikimą dvasios vadovą.
Vengrų dvasininko ir garsaus jaunimo auklėtojo Tihamerio Toto knyga „Jaunuolio būdas“ – tai klasikinis veikalas, skirtas jauno žmogaus charakterio formavimui. Nors parašyta beveik prieš šimtmetį, jos idėjos išlieka stebėtinai aktualios ir šiandien, siūlydamos tvirtą moralinį kompasą audringame paauglystės ir jaunystės laikotarpyje. Knyga, išversta į daugelį kalbų, tarp jų ir į lietuvių (pirmą kartą 1931 m., vertė Antanas Maceina), tapo dvasiniu vadovu ištisoms kartoms, ieškančioms atsakymų į amžinus klausimus apie gyvenimo prasmę, vertybes ir asmenybės tvirtumą.
Knygos esmė: Būdo svarba
Pagrindinė knygos ašis – charakterio (būdo) ugdymo svarba. T. Totas teigia, kad tvirtas būdas yra ne prigimtinė duotybė, o sunkaus, nuoseklaus ir sąmoningo darbo rezultatas. Autorius pabrėžia, kad nei turtai, nei mokslas, nei socialinė padėtis negali atstoti tvirtos asmenybės, kuri remiasi kilniais principais ir geba jų laikytis net ir sudėtingiausiose situacijose.
Knygoje išskiriami keli esminiai charakterio ugdymo etapai:
Principų turėjimas. Pirmiausia jaunuolis turi susiformuoti aiškius ir teisingus gyvenimo principus, pagrįstus krikščioniškomis vertybėmis. Tai lyg pamatas, ant kurio statomas visas asmenybės pastatas.
Valios lavinimas. Turėti principus neužtenka. Svarbiausia – išsiugdyti geležinę valią, kuri padėtų tų principų laikytis kasdieniame gyvenime, atsispirti pagundoms ir aplinkos spaudimui.
Savęs pažinimas ir kova su ydomis. Autorius skatina jauną žmogų nuolat analizuoti savo vidinį pasaulį, atpažinti savo silpnybes ir ryžtingai su jomis kovoti. Kova su tinginyste, egoizmu, melu ar puikybe yra neatsiejama charakterio grūdinimo dalis.
Stilius ir struktūra
Knyga parašyta labai patraukliu ir prieinamu stiliumi. T. Totas tiesiogiai kreipiasi į jaunąjį skaitytoją („mano sūnau“, „mano drauge“), sukuriant nuoširdaus ir asmeniško pokalbio atmosferą. Tekstas gausiai iliustruotas gyvenimiškais pavyzdžiais, istorinėmis alegorijomis (pvz., romėno Regulo istorija), vaizdingomis metaforomis (jaunuolis lyginamas su pilies bokštu, o nepastovus žmogus – su vėjarodžiu) ir įkvepiančiomis citatomis.
Kiekvienas skyrius skirtas konkrečiai temai, pavyzdžiui:
Pareigos svarba („Pareiga“)
Kova su tinginyste („Bitė ir vabalas“)
Tiesos sakymo būtinybė („Sakyk tiktai tiesą!“)
Pinigų ir laiko vertė („Kiek kainuoja laikas?“)
Gebėjimas pasakyti „ne“ („Ar gali pasakyti: „Ne!““)
Tokia struktūra leidžia skaitytojui nuosekliai gilintis į skirtingus charakterio aspektus ir pritaikyti patarimus savo gyvenime.
Apibendrinimas
Tihamerio Toto „Jaunuolio būdas“ – tai ne tik religinio, bet ir bendražmogiško auklėjimo manifestas. Tai knyga, kuri įkvepia siekti daugiau nei vien materialinės gerovės ar paviršutiniškų malonumų. Ji moko, kad tikroji laimė slypi gebėjime valdyti save, sąžiningai atlikti savo pareigas ir tapti tvirta, patikima bei kilnia asmenybe.
Šis veikalas yra neįkainojama dovana kiekvienam jaunuoliui, stovinčiam gyvenimo kryžkelėje, ir puikus priminimas suaugusiems apie amžinąsias vertybes, kurios formuoja ne tik individą, bet ir visą visuomenę. Tai knyga, kurią verta ne tik perskaityti, bet ir nuolat turėti šalia kaip patikimą dvasios vadovą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 20
KĘSTUTIS TRIMAKAS
ŽIDINYS, 1988
Motinos kvietimas atsiversti: knygos „Aš kviečiu jus“ apžvalga
Knyga „Aš kviečiu jus“, kurią spaudai paruošė Kęstutis Trimakas, yra koncentruotas ir paveikus dvasinis vadovas, sudarytas iš Mergelės Marijos žodžių, perduotų per Medžiugorjės (Jugoslavija) apsireiškimus, prasidėjusius 1981 metais. Tai nėra pasakojimas apie įvykius, o tiesioginis, motiniškas kreipimasis į kiekvieno žmogaus širdį, raginantis grįžti prie Dievo. Knyga tarnauja kaip dvasinė mokykla, kurioje per Marijos pamokymus atskleidžiamas kelias į gilesnį ir autentiškesnį krikščionišką gyvenimą.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Leidinys yra tematiškai suskirstytas į aštuonis skyrius, kuriuose pateikiami trumpi, tačiau esminiai Marijos, pasivadinusios Ramybės Karaliene, pamokymai. Kiekviena tema atspindi dvasinio augimo etapus:
Pamatas ryšiui su Dievu: Marija paaiškina savo atėjimo tikslą – ji yra Dievo siųsta Motina, norinti išmokyti žmones tikėti ir melstis. Malda čia pristatoma ne kaip formulių kartojimas, o kaip nuoširdus ir gyvas pokalbis su Dievu.
Apsivalymas nuo nuodėmių: Tai kvietimas į atsivertimą – vienintelį, pasak Marijos, jos troškimą. Ji kalba apie nuodėmės blogį, Šėtono pinkles ir būtinybę kovoti su blogiu per maldą, pasninką ir kryžiaus priėmimą.
Išsilaisvinimas iš pasaulio: Pabrėžiama būtinybė pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o ne pernelyg rūpintis materialiniais dalykais, kurie sukelia nerimą ir atitolina nuo Dievo.
Jungimasis su Dievu: Ši dalis skirta dvasiniam brendimui per Šventosios Dvasios dovanas, širdies atvėrimą, dėkingumą ir, svarbiausia, meilę – Dievui, artimui ir net priešams. Čia taip pat pateikiami pamąstymai, kaip išgyventi liturginius metus kartu su Jėzumi ir Marija.
Malonės šaltiniai: Išskiriami konkretūs dvasinio gyvenimo įrankiai: Išpažintis, Rožinis, pasninkas, Šv. Mišios ir Šventojo Rašto skaitymas.
Kreipimasis į konkrečias grupes: Marija atskirai kreipiasi į Medžiugorjės parapiją, maldos grupes, šeimas, kunigus, jaunimą ir vyresniuosius, kiekvienam duodama specifinių patarimų.
Tikrovė po mirties: Trumpai, bet aiškiai primenama apie dangaus, skaistyklos ir pragaro realybę, skatinant siekti amžinojo gyvenimo.
Maldos: Knyga baigiama maldomis, kurias, kaip teigiama, padiktavo pati Marija, atskleisdama, kokių nusistatymų ir troškimų turėtume prašyti.
Knygos vertė ir paskirtis
„Aš kviečiu jus“ yra ne teologinis traktatas, o dvasinės praktikos vadovas. Jo stiprybė – paprastumas ir tiesioginis kreipimasis. Trumpi, aiškūs sakiniai ir nuolatinis motiniškas tonas paliečia skaitytoją asmeniškai. Tai knyga, skirta:
Kasdieniam dvasiniam skaitymui: Trumpi skyreliai idealiai tinka kasdieniam apmąstymui.
Maldos grupių susitikimams: Teminis suskirstymas leidžia lengvai pritaikyti tekstus grupės diskusijoms ir maldai.
Ieškantiems kelio atgal: Tiems, kurie jaučiasi atitolę nuo Bažnyčios, švelnus ir atkaklus Marijos kvietimas gali tapti pirmuoju žingsniu atsivertimo link.
Apibendrinimas
Šis leidinys yra tarsi koncentruota Medžiugorjės žinia, kviečianti ne į išorinius stebuklus, o į vidinį širdies pasikeitimą. Tai priminimas, kad krikščionybė yra gyvas ir asmeniškas santykis su Dievu, kurį pasiekti padeda Jo Motina. „Aš kviečiu jus“ – tai knyga, kurią reikia ne tik perskaityti, bet ir išgyventi, atsiliepiant į joje skambantį kvietimą maldai, atgailai ir meilei.
Knyga „Aš kviečiu jus“, kurią spaudai paruošė Kęstutis Trimakas, yra koncentruotas ir paveikus dvasinis vadovas, sudarytas iš Mergelės Marijos žodžių, perduotų per Medžiugorjės (Jugoslavija) apsireiškimus, prasidėjusius 1981 metais. Tai nėra pasakojimas apie įvykius, o tiesioginis, motiniškas kreipimasis į kiekvieno žmogaus širdį, raginantis grįžti prie Dievo. Knyga tarnauja kaip dvasinė mokykla, kurioje per Marijos pamokymus atskleidžiamas kelias į gilesnį ir autentiškesnį krikščionišką gyvenimą.
Knygos struktūra ir pagrindinės temos
Leidinys yra tematiškai suskirstytas į aštuonis skyrius, kuriuose pateikiami trumpi, tačiau esminiai Marijos, pasivadinusios Ramybės Karaliene, pamokymai. Kiekviena tema atspindi dvasinio augimo etapus:
Pamatas ryšiui su Dievu: Marija paaiškina savo atėjimo tikslą – ji yra Dievo siųsta Motina, norinti išmokyti žmones tikėti ir melstis. Malda čia pristatoma ne kaip formulių kartojimas, o kaip nuoširdus ir gyvas pokalbis su Dievu.
Apsivalymas nuo nuodėmių: Tai kvietimas į atsivertimą – vienintelį, pasak Marijos, jos troškimą. Ji kalba apie nuodėmės blogį, Šėtono pinkles ir būtinybę kovoti su blogiu per maldą, pasninką ir kryžiaus priėmimą.
Išsilaisvinimas iš pasaulio: Pabrėžiama būtinybė pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o ne pernelyg rūpintis materialiniais dalykais, kurie sukelia nerimą ir atitolina nuo Dievo.
Jungimasis su Dievu: Ši dalis skirta dvasiniam brendimui per Šventosios Dvasios dovanas, širdies atvėrimą, dėkingumą ir, svarbiausia, meilę – Dievui, artimui ir net priešams. Čia taip pat pateikiami pamąstymai, kaip išgyventi liturginius metus kartu su Jėzumi ir Marija.
Malonės šaltiniai: Išskiriami konkretūs dvasinio gyvenimo įrankiai: Išpažintis, Rožinis, pasninkas, Šv. Mišios ir Šventojo Rašto skaitymas.
Kreipimasis į konkrečias grupes: Marija atskirai kreipiasi į Medžiugorjės parapiją, maldos grupes, šeimas, kunigus, jaunimą ir vyresniuosius, kiekvienam duodama specifinių patarimų.
Tikrovė po mirties: Trumpai, bet aiškiai primenama apie dangaus, skaistyklos ir pragaro realybę, skatinant siekti amžinojo gyvenimo.
Maldos: Knyga baigiama maldomis, kurias, kaip teigiama, padiktavo pati Marija, atskleisdama, kokių nusistatymų ir troškimų turėtume prašyti.
Knygos vertė ir paskirtis
„Aš kviečiu jus“ yra ne teologinis traktatas, o dvasinės praktikos vadovas. Jo stiprybė – paprastumas ir tiesioginis kreipimasis. Trumpi, aiškūs sakiniai ir nuolatinis motiniškas tonas paliečia skaitytoją asmeniškai. Tai knyga, skirta:
Kasdieniam dvasiniam skaitymui: Trumpi skyreliai idealiai tinka kasdieniam apmąstymui.
Maldos grupių susitikimams: Teminis suskirstymas leidžia lengvai pritaikyti tekstus grupės diskusijoms ir maldai.
Ieškantiems kelio atgal: Tiems, kurie jaučiasi atitolę nuo Bažnyčios, švelnus ir atkaklus Marijos kvietimas gali tapti pirmuoju žingsniu atsivertimo link.
Apibendrinimas
Šis leidinys yra tarsi koncentruota Medžiugorjės žinia, kviečianti ne į išorinius stebuklus, o į vidinį širdies pasikeitimą. Tai priminimas, kad krikščionybė yra gyvas ir asmeniškas santykis su Dievu, kurį pasiekti padeda Jo Motina. „Aš kviečiu jus“ – tai knyga, kurią reikia ne tik perskaityti, bet ir išgyventi, atsiliepiant į joje skambantį kvietimą maldai, atgailai ir meilei.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 109
J. VAIŠNORA, MIC.
ROMA 1958
Įžanga ir Kūrinio Tikslas
Kunigo Juozo Vaišnoros veikalas „Marijos Garbinimas Lietuvoje“, išleistas 1958 metais Romoje kaip Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinys, yra išsami istorinė studija, skirta Švč. Mergelės Marijos kulto raidai ir formoms Lietuvoje. Autorius siekia nušviesti šį svarbų tautos dvasinio gyvenimo reiškinį, pabrėždamas, kad Marijos garbinimas Lietuvoje buvo ne tik gilus, bet ir labai įvairiapusiškas, apimantis visas krikščioniškame pasaulyje žinomas pamaldumo formas.Istorinė Apžvalga: Trys Laikotarpiai
Autorius visą Marijos garbinimo istoriją Lietuvoje suskirsto į tris pagrindinius etapus, kurie atspindi ne tik pamaldumo raidą, bet ir istorinius iššūkius:- Iki protestantizmo: Šiuo laikotarpiu, prasidėjusiu su Lietuvos krikštu, Marijos kultas sparčiai plito, ypač per vienuolijas (pranciškonus, dominikonus), kurios steigė bažnyčias ir brolijas Marijos garbei. Jau Vytauto Didžiojo laikais Marija laikyta Lietuvos Globėja.
- Protestantizmo įtakos metu: Reformacijos idėjos, neigusios šventųjų, o ypač Marijos, garbinimą, tapo rimtu iššūkiu. Tačiau būtent ši kova paskatino dar didesnį pamaldumo suklestėjimą. Jėzuitai ir kitos vienuolijos aktyviai gynė ir platino Marijos kultą, steigė naujas brolijas, leido maldaknyges.
- Po reformacijos: Šis laikotarpis pasižymi ypač dideliu Marijos garbinimo pakilimu. Jį ženklina stebuklingais paveikslais pagarsėjusios šventovės, tokios kaip Šiluva ir Vilniaus Aušros Vartai, tapusios visos tautos piligrimystės centrais.
Pagrindinės Pamaldumo Formos
Knygoje detaliai aptariamos įvairios Marijos garbinimo formos, prigijusios Lietuvoje:- Šventovės ir Stebuklingi Paveikslai: Išskiriamas Šiluvos fenomenas, kur Marijos apsireiškimas tapo galingu impulsu atgimimui, ir Vilniaus Aušros Vartai, kurių Gailestingumo Motinos paveikslas tapo visos Lietuvos ir kaimyninių kraštų traukos centru. Taip pat minimi Trakai, Žemaičių Kalvarija ir kitos svarbios vietos.
- Brolijos ir Vienuolijos: Pabrėžiamas didžiulis vienuolijų (jėzuitų, marijonų, karmelitų ir kt.) vaidmuo platinant įvairias pamaldumo praktikas, tokias kaip Rožinis, Škaplierius.
- Liturginės Šventės ir Giesmės: Aptariama, kaip buvo švenčiamos pagrindinės Marijos šventės (Žolinė, Grabnyčios) ir kokį svarbų vaidmenį atliko liaudies giesmės, ypač „Marijos valandos“ (Rarotai).
- Marijos vardas ir titulai: Nagrinėjama, kaip Marija buvo tituluojama Lietuvos Globėja, Taikos Karaliene, ir kaip jos vardas tapo vienu populiariausių šalyje.
Apibendrinimas
Kun. Juozo Vaišnoros „Marijos Garbinimas Lietuvoje“ yra fundamentalus veikalas, atskleidžiantis vieną svarbiausių lietuvių tautos dvasinės kultūros aspektų. Autorius, remdamasis istoriniais šaltiniais, įtikinamai parodo, kad pamaldumas Marijai nebuvo tik išorinė apeiga, bet giliai įsišaknijęs, gyvas ir tautą vienijantis reiškinys, padėjęs atlaikyti istorines negandas ir išsaugoti krikščioniškąjį identitetą. Tai vertingas šaltinis kiekvienam, besidominčiam Lietuvos Bažnyčios ir kultūros istorija.- Išsami informacija
- Peržiūros: 32
J. VENCKUS S. J.
BUENOS AIRES, 1954
Juozo Venckaus S. J. 1954 metais Buenos Airėse išleista knyga „Komunizmo pagrindai“ yra išsamus ir kritiškas žvilgsnis į komunistinę ideologiją, parašytas lietuvių išeivijai Šaltojo karo įkarštyje. Autoriaus, jėzuitų kunigo, tikslas – ne tik atskleisti politinius komunizmo siekius, bet ir išanalizuoti jo filosofinį pamatą, parodant, kad totalitarinė vergovė komunistų valdomuose kraštuose yra tiesioginė marksistinio-leninistinio mokslo išdava. Knyga skirta laisvajame pasaulyje gyvenantiems lietuviams, siekiant padėti jiems teisingai pažinti ir kovoti su „šiuo žmonijos priešu“, taip pat ir tiems, kurie per klaidą pakliuvo į komunistų gretas, kad padėtų jiems „sugrįžti į krikščionišką ir lietuvišką kelią“.
Filosofinė šerdis: dialektinis materializmas Knygos branduolį sudaro dialektinio materializmo – komunizmo filosofinio pagrindo – analizė. J. Venckus nuosekliai aiškina, kaip Karlas Marksas ir Friedrichas Engelsas pritaikė vokiečių filosofo Hegelio dialektikos metodą (tezė, antitezė, sintezė), tačiau jo esmę apvertė aukštyn kojomis: dvasią pakeitė materija. Autorius pristato pagrindinius marksizmo dėsnius: priešingumų, negacijos ir transformacijos.
Venckus kritiškai vertina šiuos postulatus, teigdamas, kad jie yra nelogiški ir moksliškai nepagrįsti. Pavyzdžiui, jis kvestionuoja „priešingumų vienybės“ dėsnį, klausdamas, koks yra priešingumas tarp kiaušinio ir iš jo besivystančio viščiuko, ar tarp plytų ir iš jų statomo namo. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad marksizmas nepateikia jokio paaiškinimo, kaip „transformacijos dėsnis“ atsirado pačioje gamtoje, teigdamas, kad pagal Marksą „viskas eina savaime magiškai“. Galiausiai, autorius daro išvadą, kad dialektinis materializmas yra sukurtas tam, kad paneigtų Dievo, kaip Kūrėjo ir pirminio Judintojo, egzistavimą, teigdamas, kad materija yra amžina ir juda pati iš savęs.
Komunizmas kaip antireligija
Vienas svarbiausių knygos aspektų – komunizmo, kaip ateistinės ir krikščionybei priešiškos sistemos, demaskavimas. Skyriuje „Ar Religija – Žmonijos Opiumas?“ analizuojamas garsusis Markso teiginys. J. Venckus teigia, kad šis posakis naudojamas kaip įrankis darbininkų masėms sukiršinti ne tik prieš buržuaziją, bet ir prieš Bažnyčią bei kunigus, kurie esą tarnauja išnaudotojams.
Autorius gina Katalikų Bažnyčią, pabrėždamas jos istorinį rūpestį darbininkija, kurį liudija popiežių Leono XIII ir Pijaus XI enciklikos. Jis argumentuoja, kad Bažnyčia neturi jokio intereso palaikyti kapitalistų, kurių dauguma net nėra katalikai, ir kad ją pačią daugiausiai išlaiko paprasti darbo žmonės. Venckus pabrėžia, kad Bažnyčia kovoja ne su socialinėmis reformomis, o su „bedievišku komunizmu“, ir kol jis prievarta vers žmones būti ateistais, tol kova tarp Bažnyčios ir marksizmo nesibaigs. Knygoje teigiama, kad pats komunizmas siekia tapti nauja, pasaulietine religija, kuri pakeistų visas kitas.
Praktinė analizė ir kritika
Knygoje apžvelgiama Rusijos marksizmo istorija, pradedant dekabristų sukilimu ir baigiant Lenino atėjimu į valdžią. Autorius pabrėžia, kad visus rusų revoliucionierius, nepaisant jų kilmės, vienijo du bruožai: noras nuversti caro valdžią ir ateizmas.
J. Venckus pateikia išsamią sovietinio komunizmo praktikos kritiką, apibūdindamas jį kaip:
Totalitarinę diktatūrą, pavertusią žmogų valstybės įrankiu.
Sistemą, naudojančią terorą, masinius kalinimus ir priverstinį darbą.
Moralės neigimą, kur, pasak Lenino, moralu yra viskas, kas padeda proletariato klasių kovai.
Utopiją, kuri nepaiso prigimtinių žmogaus polinkių, tokių kaip noras turėti privačią nuosavybę.
Atskiruose skyriuose aptariami komunistų kovos metodai prieš Bažnyčią, tokie kaip dvasininkų atskyrimas nuo žmonių, jų šmeižimas, bandymai įkurti tautines, nuo Romos atskirtas bažnyčias, ir jaunimo perėmimas į savo globą.
Katalikų Bažnyčios atsakas
Svarbi knygos dalis skirta oficialiai Katalikų Bažnyčios pozicijai komunizmo atžvilgiu. Autorius pateikia eilę popiežių pasmerkimų, pradedant Pijumi IX 1846 metais. Vainikuoja šią apžvalgą 1949 m. liepos 1 d. Pijaus XII dekretas, kuriuo:
Draudžiama katalikams stoti į komunistų partiją ar ją remti.
Draudžiama leisti, platinti ar skaityti komunistinę literatūrą.
Teigiama, kad sąmoningai tai darantys asmenys negali priimti sakramentų.
Skelbiama, kad komunistų materialistinį mokslą išpažįstantys ir platinantys katalikai ipso facto (pačiu tuo faktu) užsitraukia ekskomuniką, rezervuotą Apaštalų Sostui.
Šis skyrius pabrėžia, kad Bažnyčios kova su komunizmu yra ne politinė, o giliai dvasinė ir doktrininė.
Apibendrinimas Juozo Venckaus „Komunizmo pagrindai“ yra vertingas istorinis dokumentas, atspindintis Lietuvos išeivijos intelektualinę ir dvasinę kovą sovietinės okupacijos metais. Tai ne tik politinis pamfletas, bet ir rimtas bandymas išanalizuoti komunizmo ideologiją iš krikščioniškosios filosofijos perspektyvos. Knyga, parašyta aiškia ir suprantama kalba, nuosekliai griauna marksizmo-leninizmo teorinius pamatus ir demaskuoja jo praktiką kaip antihumanišką ir priešišką pamatinei žmogaus laisvei. Nors parašyta prieš daugiau nei 70 metų, ji išlieka aktuali kaip priminimas apie totalitarinių ideologijų pavojų ir kaip tvirto krikščioniško atsako pavyzdys.
Filosofinė šerdis: dialektinis materializmas Knygos branduolį sudaro dialektinio materializmo – komunizmo filosofinio pagrindo – analizė. J. Venckus nuosekliai aiškina, kaip Karlas Marksas ir Friedrichas Engelsas pritaikė vokiečių filosofo Hegelio dialektikos metodą (tezė, antitezė, sintezė), tačiau jo esmę apvertė aukštyn kojomis: dvasią pakeitė materija. Autorius pristato pagrindinius marksizmo dėsnius: priešingumų, negacijos ir transformacijos.
Venckus kritiškai vertina šiuos postulatus, teigdamas, kad jie yra nelogiški ir moksliškai nepagrįsti. Pavyzdžiui, jis kvestionuoja „priešingumų vienybės“ dėsnį, klausdamas, koks yra priešingumas tarp kiaušinio ir iš jo besivystančio viščiuko, ar tarp plytų ir iš jų statomo namo. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad marksizmas nepateikia jokio paaiškinimo, kaip „transformacijos dėsnis“ atsirado pačioje gamtoje, teigdamas, kad pagal Marksą „viskas eina savaime magiškai“. Galiausiai, autorius daro išvadą, kad dialektinis materializmas yra sukurtas tam, kad paneigtų Dievo, kaip Kūrėjo ir pirminio Judintojo, egzistavimą, teigdamas, kad materija yra amžina ir juda pati iš savęs.
Komunizmas kaip antireligija
Vienas svarbiausių knygos aspektų – komunizmo, kaip ateistinės ir krikščionybei priešiškos sistemos, demaskavimas. Skyriuje „Ar Religija – Žmonijos Opiumas?“ analizuojamas garsusis Markso teiginys. J. Venckus teigia, kad šis posakis naudojamas kaip įrankis darbininkų masėms sukiršinti ne tik prieš buržuaziją, bet ir prieš Bažnyčią bei kunigus, kurie esą tarnauja išnaudotojams.
Autorius gina Katalikų Bažnyčią, pabrėždamas jos istorinį rūpestį darbininkija, kurį liudija popiežių Leono XIII ir Pijaus XI enciklikos. Jis argumentuoja, kad Bažnyčia neturi jokio intereso palaikyti kapitalistų, kurių dauguma net nėra katalikai, ir kad ją pačią daugiausiai išlaiko paprasti darbo žmonės. Venckus pabrėžia, kad Bažnyčia kovoja ne su socialinėmis reformomis, o su „bedievišku komunizmu“, ir kol jis prievarta vers žmones būti ateistais, tol kova tarp Bažnyčios ir marksizmo nesibaigs. Knygoje teigiama, kad pats komunizmas siekia tapti nauja, pasaulietine religija, kuri pakeistų visas kitas.
Praktinė analizė ir kritika
Knygoje apžvelgiama Rusijos marksizmo istorija, pradedant dekabristų sukilimu ir baigiant Lenino atėjimu į valdžią. Autorius pabrėžia, kad visus rusų revoliucionierius, nepaisant jų kilmės, vienijo du bruožai: noras nuversti caro valdžią ir ateizmas.
J. Venckus pateikia išsamią sovietinio komunizmo praktikos kritiką, apibūdindamas jį kaip:
Totalitarinę diktatūrą, pavertusią žmogų valstybės įrankiu.
Sistemą, naudojančią terorą, masinius kalinimus ir priverstinį darbą.
Moralės neigimą, kur, pasak Lenino, moralu yra viskas, kas padeda proletariato klasių kovai.
Utopiją, kuri nepaiso prigimtinių žmogaus polinkių, tokių kaip noras turėti privačią nuosavybę.
Atskiruose skyriuose aptariami komunistų kovos metodai prieš Bažnyčią, tokie kaip dvasininkų atskyrimas nuo žmonių, jų šmeižimas, bandymai įkurti tautines, nuo Romos atskirtas bažnyčias, ir jaunimo perėmimas į savo globą.
Katalikų Bažnyčios atsakas
Svarbi knygos dalis skirta oficialiai Katalikų Bažnyčios pozicijai komunizmo atžvilgiu. Autorius pateikia eilę popiežių pasmerkimų, pradedant Pijumi IX 1846 metais. Vainikuoja šią apžvalgą 1949 m. liepos 1 d. Pijaus XII dekretas, kuriuo:
Draudžiama katalikams stoti į komunistų partiją ar ją remti.
Draudžiama leisti, platinti ar skaityti komunistinę literatūrą.
Teigiama, kad sąmoningai tai darantys asmenys negali priimti sakramentų.
Skelbiama, kad komunistų materialistinį mokslą išpažįstantys ir platinantys katalikai ipso facto (pačiu tuo faktu) užsitraukia ekskomuniką, rezervuotą Apaštalų Sostui.
Šis skyrius pabrėžia, kad Bažnyčios kova su komunizmu yra ne politinė, o giliai dvasinė ir doktrininė.
Apibendrinimas Juozo Venckaus „Komunizmo pagrindai“ yra vertingas istorinis dokumentas, atspindintis Lietuvos išeivijos intelektualinę ir dvasinę kovą sovietinės okupacijos metais. Tai ne tik politinis pamfletas, bet ir rimtas bandymas išanalizuoti komunizmo ideologiją iš krikščioniškosios filosofijos perspektyvos. Knyga, parašyta aiškia ir suprantama kalba, nuosekliai griauna marksizmo-leninizmo teorinius pamatus ir demaskuoja jo praktiką kaip antihumanišką ir priešišką pamatinei žmogaus laisvei. Nors parašyta prieš daugiau nei 70 metų, ji išlieka aktuali kaip priminimas apie totalitarinių ideologijų pavojų ir kaip tvirto krikščioniško atsako pavyzdys.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 28
PENKIOS KNYGOS Vertimas iš Neovulgatos
Vilnius 1973
Šiame dokumente pateikiama Psalmyno – Senojo Testamento psalmių rinkinio – apžvalga. Tai yra 1973 metais Lietuvos TSR Vyskupijų Ordinarų Kolegijos išleistas vertimas iš lotyniškosios Neovulgatos.
Psalmyno apžvalga
Šis leidinys yra išsamus 150 psalmių rinkinys, suskirstytas į penkias knygas, atkartojant penkių Mozės knygų struktūrą. Tai ne tik maldynas, bet ir svarbus religinės poezijos paminklas, atspindintis tūkstantmetę Izraelio tautos dvasinę patirtį.
Turinys ir struktūra
Knyga pradedama detaliu įvadu, kuris suteikia skaitytojui gilų istorinį ir literatūrinį kontekstą, būtiną norint suprasti psalmių prasmę. Įvade aptariami:
Literatūriniai žanrai: Psalmės skirstomos į tris pagrindines grupes: himnus (šlovinimo giesmes), maldavimus (dar vadinamus kančių psalmėmis arba raudomis) ir padėkos giesmes. Taip pat išskiriamos mišraus stiliaus, didaktinės (pamokomosios) ir pranašinės psalmės.
Pagrindinės temos: Himnuose šlovinamas Dievas kaip Kūrėjas ir Išganytojas, ypač pabrėžiami Jo darbai gamtoje ir išrinktosios tautos istorijoje. Maldavimuose – tiek asmeniniuose, tiek bendruomeniniuose – išsakomas skausmas, kančia, persekiojimai, ligos ir nuodėmės, prašant Dievo pagalbos ir pasigailėjimo. Padėkos psalmėse dėkojama už išklausytas maldas ir išgelbėjimą.
Karališkosios ir mesijinės psalmės: Išskiriama speciali psalmių grupė, skirta karaliui ( అభిషేక్తునికి). Šios psalmės, nors iš pradžių sietos su konkrečiais Dovydo dinastijos valdovais, laikui bėgant įgavo mesijinę prasmę, pranašaudamos ateisiantį Išganytoją – Kristų. Naujasis Testamentas dažnai cituoja šias psalmes, taikydamas jas Jėzui.
Autorystė ir datos: Nors tradiciškai daugelis psalmių priskiriamos karaliui Dovydui, įvadas paaiškina, kad Psalmynas yra kelių šimtmečių poetinės kūrybos rezultatas, apimantis laikotarpį nuo karalių iki pat Makabiejų laikų.
Vertimas ir numeracija
Šis leidimas yra parengtas remiantis 1969 m. Romoje išleistu bažnytiniu lotynišku vertimu (Neovulgata), lyginant jį su hebrajų originalu ir kitais moderniais vertimais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad psalmių numeracija laikosi graikiškojo ir lotyniškojo vertimų tradicijos, o skliausteliuose pateikiama hebrajiškojo teksto numeracija, kuri nuo 10 iki 148 psalmės skiriasi.
Dvasinė vertė
Psalmės yra ne tik senovės poezijos pavyzdys, bet ir gyva, aktuali malda. Įvade pabrėžiama, kad šias maldas kalbėjo pats Jėzus Kristus, Švenčiausioji Mergelė Marija ir apaštalai. Krikščioniškoji tradicija praturtino psalmių prasmę, leisdama jas skaityti per Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo prizmę. Taip senieji maldavimai ir viltys įgavo naują, pilnesnę reikšmę, tapdami neatsiejama Bažnyčios liturgijos ir asmeninio tikinčiojo maldos gyvenimo dalimi.
Šis Psalmyno leidinys yra vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo maldos gyvenimą ir geriau suprasti vieną svarbiausių Senojo Testamento knygų.
Psalmyno apžvalga
Šis leidinys yra išsamus 150 psalmių rinkinys, suskirstytas į penkias knygas, atkartojant penkių Mozės knygų struktūrą. Tai ne tik maldynas, bet ir svarbus religinės poezijos paminklas, atspindintis tūkstantmetę Izraelio tautos dvasinę patirtį.
Turinys ir struktūra
Knyga pradedama detaliu įvadu, kuris suteikia skaitytojui gilų istorinį ir literatūrinį kontekstą, būtiną norint suprasti psalmių prasmę. Įvade aptariami:
Literatūriniai žanrai: Psalmės skirstomos į tris pagrindines grupes: himnus (šlovinimo giesmes), maldavimus (dar vadinamus kančių psalmėmis arba raudomis) ir padėkos giesmes. Taip pat išskiriamos mišraus stiliaus, didaktinės (pamokomosios) ir pranašinės psalmės.
Pagrindinės temos: Himnuose šlovinamas Dievas kaip Kūrėjas ir Išganytojas, ypač pabrėžiami Jo darbai gamtoje ir išrinktosios tautos istorijoje. Maldavimuose – tiek asmeniniuose, tiek bendruomeniniuose – išsakomas skausmas, kančia, persekiojimai, ligos ir nuodėmės, prašant Dievo pagalbos ir pasigailėjimo. Padėkos psalmėse dėkojama už išklausytas maldas ir išgelbėjimą.
Karališkosios ir mesijinės psalmės: Išskiriama speciali psalmių grupė, skirta karaliui ( అభిషేక్తునికి). Šios psalmės, nors iš pradžių sietos su konkrečiais Dovydo dinastijos valdovais, laikui bėgant įgavo mesijinę prasmę, pranašaudamos ateisiantį Išganytoją – Kristų. Naujasis Testamentas dažnai cituoja šias psalmes, taikydamas jas Jėzui.
Autorystė ir datos: Nors tradiciškai daugelis psalmių priskiriamos karaliui Dovydui, įvadas paaiškina, kad Psalmynas yra kelių šimtmečių poetinės kūrybos rezultatas, apimantis laikotarpį nuo karalių iki pat Makabiejų laikų.
Vertimas ir numeracija
Šis leidimas yra parengtas remiantis 1969 m. Romoje išleistu bažnytiniu lotynišku vertimu (Neovulgata), lyginant jį su hebrajų originalu ir kitais moderniais vertimais. Svarbu atkreipti dėmesį, kad psalmių numeracija laikosi graikiškojo ir lotyniškojo vertimų tradicijos, o skliausteliuose pateikiama hebrajiškojo teksto numeracija, kuri nuo 10 iki 148 psalmės skiriasi.
Dvasinė vertė
Psalmės yra ne tik senovės poezijos pavyzdys, bet ir gyva, aktuali malda. Įvade pabrėžiama, kad šias maldas kalbėjo pats Jėzus Kristus, Švenčiausioji Mergelė Marija ir apaštalai. Krikščioniškoji tradicija praturtino psalmių prasmę, leisdama jas skaityti per Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo prizmę. Taip senieji maldavimai ir viltys įgavo naują, pilnesnę reikšmę, tapdami neatsiejama Bažnyčios liturgijos ir asmeninio tikinčiojo maldos gyvenimo dalimi.
Šis Psalmyno leidinys yra vertingas šaltinis kiekvienam, norinčiam pagilinti savo maldos gyvenimą ir geriau suprasti vieną svarbiausių Senojo Testamento knygų.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 66
Stasys Yla
1949
Knygos apžvalga: Stasio Ylos „Marijos Garbė“
Veikalas, skirtas palaikyti dvasiai ir puoselėti vilčiai, Stasio Ylos 1949 m. išleista knyga „Marijos Garbė“ yra gilus ir daugiasluoksnis mariologinis veikalas, tapęs dvasine atrama pokario Lietuvos išeiviams. Išleista Vokietijoje, kaip atsakas į popiežiaus Pijaus XII kvietimą 1949-uosius paskelbti Marijos metais, knyga siekė sustiprinti tikėjimą ir viltį tų, kurie buvo priversti palikti tėvynę. Autorius, kunigas ir visuomenės veikėjas Stasys Yla, suskirstė leidinį į tris pagrindines dalis: „Marijos Garbė Pasaulyje“, „Marijos Garbė Lietuvoje“ ir „Marijos Garbė Rožančiuje“, kurios nuosekliai atskleidžia Mergelės Marijos svarbą krikščionybės istorijoje, Lietuvos kultūroje ir asmeniniame tikinčiojo gyvenime.
Marijos vaidmuo pasaulio istorijoje
Pirmojoje dalyje autorius metodiškai ir išsamiai apžvelgia Marijos garbinimo raidą nuo ankstyvosios krikščionybės iki moderniųjų laikų. Pasakojimas pradedamas nuo II amžiaus legendų ir raštų, aukštinančių Marijos dorybes, ir tęsiamas per katakombų meną, kuriame Ji vaizduojama garbės vietoje. Pabrėžiamas Kalcedono bažnytinio susirinkimo (451 m.) sprendimas, oficialiai pripažinęs Marijai Dievo Motinos titulą, kaip esminis lūžis.
Išsamiai aptariami viduramžiai, vadinami „riterių ir moters garbinimo amžiais“, kuomet suklestėjo mariologijos mokslas ir atsirado naujų pamaldumo formų. Domininkonų ir pranciškonų ordinai aktyviai platino rožančiaus maldą bei Nekaltojo Prasidėjimo garbinimą. Šiuo laikotarpiu atsirado ir iki šių dienų plačiai žinomos maldos, tokios kaip „Sveika Marija“ (pilna jos forma įsigalėjo XV a.), ir sukurti garsieji himnai „Salve Regina“ bei „Stabat Mater dolorosa“.
Nagrinėjant naujuosius laikus, Yla atkreipia dėmesį į Bažnyčios atsaką į protestantizmo ir jansenizmo judėjimus, kurie skatino teologus dar giliau pagrįsti Marijos garbinimą. Šis laikotarpis pažymėtas Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimu (1854 m.) ir garsiaisiais Marijos apsireiškimais Lurde bei Fatimoje, kurie sustiprino pamaldumą visame pasaulyje. Skyrius užbaigiamas istoriniu popiežiaus Pijaus XII aktu – 1942 m. įvykdytu viso pasaulio paaukojimu Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Marijos žemė – Lietuva
Antroji, bene emociškai stipriausia knygos dalis, skirta Marijos garbei Lietuvoje. Autorius teigia, kad Lietuva ne veltui vadinama
Terra Mariana (Marijos Žemė), nes pamaldumas Dievo Motinai yra neatsiejama tautos tapatybės dalis nuo pat krikšto. Primenamas Vytauto Didžiojo pamaldumas, jo statytos bažnyčios ir su savimi į karo žygius imamas Marijos paveikslas. Taip pat iškeliamas Šventojo Kazimiero, kūrusio giesmes Marijai, pavyzdys.
Didelis dėmesys skiriamas žymiausioms Lietuvos marijoninėms šventovėms, kurios aprašomos ne tik kaip maldos vietos, bet ir kaip tautos istorijos bei kultūros židiniai:
Šiluva: Aprašoma kaip Lietuvos Lurdas, kur XVII a. apsireiškusi Marija verkė dėl protestantizmo nualinto krašto ir įkvėpė katalikybės atgimimą. Pabrėžiamas stebuklingas žmonių tikėjimas, matomas per Šilinių atlaidus.
Aušros Vartai: Išryškinama šios šventovės Vilniuje ne tik religinė, bet ir istorinė bei kultūrinė reikšmė, jos sąsajos su valstybės istorija. Aušros Vartų Dievo Motina, vadinama „Lietuvos Kunigaikštiene“, įkvėpė Adomą Mickevičių ir Maironį.
Pažaislis: Pristatoma kaip viena gražiausių Marijos šventovių, funduota kanclerio Kristupo Paco. Stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, 1928 m. sugrąžintas iš Rusijos, tapo ypatingu traukos centru Kauno krašto žmonėms ir jaunimui.
Žemaičių Kalvarija: Įkurta vyskupo Jurgio Tiškevičiaus XVII a. pagal Jeruzalės pavyzdį, ši vieta tapo Žemaitijos dvasiniu centru. Čia esantis stebuklingas Dievo Motinos paveikslas šimtmečiais traukė maldininkus apmąstyti Kristaus kančią.
Knygoje taip pat minimos ir kitos svarbios vietos, tokios kaip Krekenava, Sopulingosios Dievo Motinos altorius Kauno arkikatedroje bazilikoje ir Liurdo grotos Plungėje bei Kretingoje, liudijančios gilų ir paplitusį liaudies pamaldumą.
Rožančius – malda ir viltis išeivijoje
Trečioji dalis skirta rožančiaus maldai, kurią autorius pristato ne kaip mechanišką formulių kartojimą, o kaip „krikščioniškų paslapčių visumą“, apimančią visą išganymo istoriją. Yla pabrėžia maldos apmąstomąjį pobūdį, teigdamas, kad rožančius veda į pačią religijos esmę, o jo centre yra Kristus, kurio gyvenimo paslaptis padeda atskleisti Marija. Pateikiamos trumpos, tačiau gilios meditacijos visoms penkiolikai rožančiaus paslapčių.
Ypatingai jaudinantis šios dalies motyvas – „Tremtinių Motina“. Autorius pasakoja, kaip šis naujas titulas gimė pačių lietuvių išeivių tarpe ir 1946 m. gavo Šventojo Sosto pripažinimą. Marija, kuri pati patyrė tremties vargus bėgdama į Egiptą, tampa artima ir suprantama likimo drauge, į kurią su viltimi krypsta visų išblaškytųjų po pasaulį maldos. Ši tema knygai suteikia ypatingo aktualumo ir jautrumo, paverčia ją ne tik teologiniu veikalu, bet ir guodžiančiu laišku kenčiančiai tautai.
Apibendrinimas
Stasio Ylos „Marijos Garbė“ – tai monumentalus tikėjimo liudijimas, parašytas sunkiu tautai metu. Tai knyga, kurioje istoriniai faktai, teologinės įžvalgos ir nuoširdi malda susipina į vientisą pasakojimą apie viltį, stiprybę ir dvasinę paguodą, randamą pamaldume Marijai. Knygos kalba yra pakili, bet kartu ir paprasta, gausiai papildyta giesmių ir maldų tekstais, kurie sustiprina jos pastoracinį poveikį. Šiandien šis leidinys išlieka ne tik vertingu mariologijos šaltiniu, bet ir jaudinančiu istoriniu dokumentu, atspindinčiu pokario Lietuvos išeivių dvasią ir nepalaužiamą tikėjimą.
Veikalas, skirtas palaikyti dvasiai ir puoselėti vilčiai, Stasio Ylos 1949 m. išleista knyga „Marijos Garbė“ yra gilus ir daugiasluoksnis mariologinis veikalas, tapęs dvasine atrama pokario Lietuvos išeiviams. Išleista Vokietijoje, kaip atsakas į popiežiaus Pijaus XII kvietimą 1949-uosius paskelbti Marijos metais, knyga siekė sustiprinti tikėjimą ir viltį tų, kurie buvo priversti palikti tėvynę. Autorius, kunigas ir visuomenės veikėjas Stasys Yla, suskirstė leidinį į tris pagrindines dalis: „Marijos Garbė Pasaulyje“, „Marijos Garbė Lietuvoje“ ir „Marijos Garbė Rožančiuje“, kurios nuosekliai atskleidžia Mergelės Marijos svarbą krikščionybės istorijoje, Lietuvos kultūroje ir asmeniniame tikinčiojo gyvenime.
Marijos vaidmuo pasaulio istorijoje
Pirmojoje dalyje autorius metodiškai ir išsamiai apžvelgia Marijos garbinimo raidą nuo ankstyvosios krikščionybės iki moderniųjų laikų. Pasakojimas pradedamas nuo II amžiaus legendų ir raštų, aukštinančių Marijos dorybes, ir tęsiamas per katakombų meną, kuriame Ji vaizduojama garbės vietoje. Pabrėžiamas Kalcedono bažnytinio susirinkimo (451 m.) sprendimas, oficialiai pripažinęs Marijai Dievo Motinos titulą, kaip esminis lūžis.
Išsamiai aptariami viduramžiai, vadinami „riterių ir moters garbinimo amžiais“, kuomet suklestėjo mariologijos mokslas ir atsirado naujų pamaldumo formų. Domininkonų ir pranciškonų ordinai aktyviai platino rožančiaus maldą bei Nekaltojo Prasidėjimo garbinimą. Šiuo laikotarpiu atsirado ir iki šių dienų plačiai žinomos maldos, tokios kaip „Sveika Marija“ (pilna jos forma įsigalėjo XV a.), ir sukurti garsieji himnai „Salve Regina“ bei „Stabat Mater dolorosa“.
Nagrinėjant naujuosius laikus, Yla atkreipia dėmesį į Bažnyčios atsaką į protestantizmo ir jansenizmo judėjimus, kurie skatino teologus dar giliau pagrįsti Marijos garbinimą. Šis laikotarpis pažymėtas Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimu (1854 m.) ir garsiaisiais Marijos apsireiškimais Lurde bei Fatimoje, kurie sustiprino pamaldumą visame pasaulyje. Skyrius užbaigiamas istoriniu popiežiaus Pijaus XII aktu – 1942 m. įvykdytu viso pasaulio paaukojimu Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
Marijos žemė – Lietuva
Antroji, bene emociškai stipriausia knygos dalis, skirta Marijos garbei Lietuvoje. Autorius teigia, kad Lietuva ne veltui vadinama
Terra Mariana (Marijos Žemė), nes pamaldumas Dievo Motinai yra neatsiejama tautos tapatybės dalis nuo pat krikšto. Primenamas Vytauto Didžiojo pamaldumas, jo statytos bažnyčios ir su savimi į karo žygius imamas Marijos paveikslas. Taip pat iškeliamas Šventojo Kazimiero, kūrusio giesmes Marijai, pavyzdys.
Didelis dėmesys skiriamas žymiausioms Lietuvos marijoninėms šventovėms, kurios aprašomos ne tik kaip maldos vietos, bet ir kaip tautos istorijos bei kultūros židiniai:
Šiluva: Aprašoma kaip Lietuvos Lurdas, kur XVII a. apsireiškusi Marija verkė dėl protestantizmo nualinto krašto ir įkvėpė katalikybės atgimimą. Pabrėžiamas stebuklingas žmonių tikėjimas, matomas per Šilinių atlaidus.
Aušros Vartai: Išryškinama šios šventovės Vilniuje ne tik religinė, bet ir istorinė bei kultūrinė reikšmė, jos sąsajos su valstybės istorija. Aušros Vartų Dievo Motina, vadinama „Lietuvos Kunigaikštiene“, įkvėpė Adomą Mickevičių ir Maironį.
Pažaislis: Pristatoma kaip viena gražiausių Marijos šventovių, funduota kanclerio Kristupo Paco. Stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, 1928 m. sugrąžintas iš Rusijos, tapo ypatingu traukos centru Kauno krašto žmonėms ir jaunimui.
Žemaičių Kalvarija: Įkurta vyskupo Jurgio Tiškevičiaus XVII a. pagal Jeruzalės pavyzdį, ši vieta tapo Žemaitijos dvasiniu centru. Čia esantis stebuklingas Dievo Motinos paveikslas šimtmečiais traukė maldininkus apmąstyti Kristaus kančią.
Knygoje taip pat minimos ir kitos svarbios vietos, tokios kaip Krekenava, Sopulingosios Dievo Motinos altorius Kauno arkikatedroje bazilikoje ir Liurdo grotos Plungėje bei Kretingoje, liudijančios gilų ir paplitusį liaudies pamaldumą.
Rožančius – malda ir viltis išeivijoje
Trečioji dalis skirta rožančiaus maldai, kurią autorius pristato ne kaip mechanišką formulių kartojimą, o kaip „krikščioniškų paslapčių visumą“, apimančią visą išganymo istoriją. Yla pabrėžia maldos apmąstomąjį pobūdį, teigdamas, kad rožančius veda į pačią religijos esmę, o jo centre yra Kristus, kurio gyvenimo paslaptis padeda atskleisti Marija. Pateikiamos trumpos, tačiau gilios meditacijos visoms penkiolikai rožančiaus paslapčių.
Ypatingai jaudinantis šios dalies motyvas – „Tremtinių Motina“. Autorius pasakoja, kaip šis naujas titulas gimė pačių lietuvių išeivių tarpe ir 1946 m. gavo Šventojo Sosto pripažinimą. Marija, kuri pati patyrė tremties vargus bėgdama į Egiptą, tampa artima ir suprantama likimo drauge, į kurią su viltimi krypsta visų išblaškytųjų po pasaulį maldos. Ši tema knygai suteikia ypatingo aktualumo ir jautrumo, paverčia ją ne tik teologiniu veikalu, bet ir guodžiančiu laišku kenčiančiai tautai.
Apibendrinimas
Stasio Ylos „Marijos Garbė“ – tai monumentalus tikėjimo liudijimas, parašytas sunkiu tautai metu. Tai knyga, kurioje istoriniai faktai, teologinės įžvalgos ir nuoširdi malda susipina į vientisą pasakojimą apie viltį, stiprybę ir dvasinę paguodą, randamą pamaldume Marijai. Knygos kalba yra pakili, bet kartu ir paprasta, gausiai papildyta giesmių ir maldų tekstais, kurie sustiprina jos pastoracinį poveikį. Šiandien šis leidinys išlieka ne tik vertingu mariologijos šaltiniu, bet ir jaudinančiu istoriniu dokumentu, atspindinčiu pokario Lietuvos išeivių dvasią ir nepalaužiamą tikėjimą.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 74
kun. St. Yla
V.Vokietija 1949
Kunigo Stasio Ylos parengta ir 1967 metais Vakarų Vokietijoje „rotatoriumi“ atspausdinta maldaknygė „Skautų Maldos“ yra ne tik dvasinės literatūros pavyzdys, bet ir svarbus lietuvių išeivijos kultūrinio bei tautinio gyvenimo liudijimas. Šis kuklus, vos 110 egzempliorių tiražu išleistas leidinys atspindi gilų poreikį sujungti skautybės idealus su katalikiškuoju tikėjimu ir ugdyti jaunąją kartą ištikimybės Dievui, Tėvynei ir Artimui dvasia.
Struktūra ir Turinys
Maldaknygę sudaro dvi pagrindinės dalys: ideologinis-formacinis įvadas ir pačios maldos.
Skautiškoji ideologija krikščioniškoje šviesoje. Pirmojoje dalyje autorius nuosekliai išaiškina pamatines skautų vertybes, kiekvieną jų susiedamas su Šventojo Rašto citatomis ir krikščioniškąja morale.
Šūkis „Budėk!“ interpretuojamas ne tik kaip praktinis pasiruošimas, bet ir kaip dvasinis budrumas, remiantis Kristaus žodžiais: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos...“. Budėti skautui reiškia „jokia kaina neišduoti Dievo, Tėvynės, Artimo reikalų“.
Skauto žodis (priesaika) tiesiogiai siejamas su dviem didžiaisiais Kristaus įsakymais: mylėti Dievą ir artimą. Tarnyba Dievui apibrėžiama kaip Jo valios, išreikštos per Dešimt Dievo ir penkis Bažnyčios įsakymus, vykdymas. Tarnyba Tėvynei – tai meilė gimtajam kraštui, jo kultūrai ir kalbai.
Skautų įstatai (dešimt įsakų) yra pateikiami ne kaip paprastas etikos kodeksas, o kaip praktinis krikščioniškų dorybių įgyvendinimas, kur kiekvienas įstatas pagrindžiamas citata iš Biblijos. Pavyzdžiui, antrasis įstatas „Skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei“ palydimas citata iš Apreiškimo Jonui: „Būk ištikimas iki mirčiai, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką“.
Maldos skauto gyvenimui. Antroji, didesnioji, knygelės dalis yra originalių maldų, sukurtų specialiai skautams, rinkinys. Maldos pritaikytos įvairioms skautiško gyvenimo situacijoms:
Bendros maldos (į Švč. Trejybę, į skautų globėjus šv. Jurgį ir šv. Kazimierą).
Maldos pagal amžiaus grupes (jaunesniojo skauto, skauto vyčio, auklėtojo).
Maldos, skirtos konkrečiai veiklai (ryto ir vakaro, keliant ir nuleidžiant vėliavą, stovyklos, iškylos, prieš ir po valgio).
Maldų kalba yra poetiška, artima jaunimo patirčiai, gamta dažnai vaizduojama kaip Kūrėjo atspindys, o skautiška veikla – kaip tarnystė aukštesniems idealams.
Istorinis kontekstas ir reikšmė
Ši maldaknygė yra pokario Vokietijoje veikusios lietuvių bendruomenės dvasinio gyvenimo dokumentas. Leidėjo Petro Veršelio įžanginis žodis atskleidžia, kad antrasis leidimas buvo parengtas iš būtinybės – trūkstant religinės literatūros jaunimui ir išlikus tik vienam senam pirmosios laidos egzemplioriui. Tai liudija ne tik apie materialinius sunkumus, bet ir apie didžiulį pasiryžimą išsaugoti ir perduoti ateities kartoms tautines bei religines vertybes.
Leidinys aiškiai pabrėžia išeivijos misiją melstis už pavergtą Tėvynę, „kur malda atmesta“, ir ugdyti jaunimą, kuris būtų pasiruošęs ateityje jai tarnauti. Tai – ne tik maldaknygė, bet ir dvasinio pasipriešinimo bei vilties išraiška.
Išvada
„Skautų Maldos“ yra unikalus leidinys, kuriame organiškai susilieja skautybės judėjimas, katalikų tikėjimas ir lietuviška tautinė tapatybė. Kun. Stasio Ylos parengtas tekstas sėkmingai „įkrikščionina“ skautišką ideologiją, suteikdamas jai gilų dvasinį matmenį. Tai puikus pavyzdys, kaip išeivijos bendruomenė stengėsi ugdyti jaunąją kartą, remdamasi trimis pamatiniais principais: Dievu, Tėvyne ir Artimu. Nors techniškai kukli, savo dvasine ir istorine verte ši knygelė yra nepaprastai turtinga.
Struktūra ir Turinys
Maldaknygę sudaro dvi pagrindinės dalys: ideologinis-formacinis įvadas ir pačios maldos.
Skautiškoji ideologija krikščioniškoje šviesoje. Pirmojoje dalyje autorius nuosekliai išaiškina pamatines skautų vertybes, kiekvieną jų susiedamas su Šventojo Rašto citatomis ir krikščioniškąja morale.
Šūkis „Budėk!“ interpretuojamas ne tik kaip praktinis pasiruošimas, bet ir kaip dvasinis budrumas, remiantis Kristaus žodžiais: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos...“. Budėti skautui reiškia „jokia kaina neišduoti Dievo, Tėvynės, Artimo reikalų“.
Skauto žodis (priesaika) tiesiogiai siejamas su dviem didžiaisiais Kristaus įsakymais: mylėti Dievą ir artimą. Tarnyba Dievui apibrėžiama kaip Jo valios, išreikštos per Dešimt Dievo ir penkis Bažnyčios įsakymus, vykdymas. Tarnyba Tėvynei – tai meilė gimtajam kraštui, jo kultūrai ir kalbai.
Skautų įstatai (dešimt įsakų) yra pateikiami ne kaip paprastas etikos kodeksas, o kaip praktinis krikščioniškų dorybių įgyvendinimas, kur kiekvienas įstatas pagrindžiamas citata iš Biblijos. Pavyzdžiui, antrasis įstatas „Skautas ištikimas Dievui ir Tėvynei“ palydimas citata iš Apreiškimo Jonui: „Būk ištikimas iki mirčiai, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką“.
Maldos skauto gyvenimui. Antroji, didesnioji, knygelės dalis yra originalių maldų, sukurtų specialiai skautams, rinkinys. Maldos pritaikytos įvairioms skautiško gyvenimo situacijoms:
Bendros maldos (į Švč. Trejybę, į skautų globėjus šv. Jurgį ir šv. Kazimierą).
Maldos pagal amžiaus grupes (jaunesniojo skauto, skauto vyčio, auklėtojo).
Maldos, skirtos konkrečiai veiklai (ryto ir vakaro, keliant ir nuleidžiant vėliavą, stovyklos, iškylos, prieš ir po valgio).
Maldų kalba yra poetiška, artima jaunimo patirčiai, gamta dažnai vaizduojama kaip Kūrėjo atspindys, o skautiška veikla – kaip tarnystė aukštesniems idealams.
Istorinis kontekstas ir reikšmė
Ši maldaknygė yra pokario Vokietijoje veikusios lietuvių bendruomenės dvasinio gyvenimo dokumentas. Leidėjo Petro Veršelio įžanginis žodis atskleidžia, kad antrasis leidimas buvo parengtas iš būtinybės – trūkstant religinės literatūros jaunimui ir išlikus tik vienam senam pirmosios laidos egzemplioriui. Tai liudija ne tik apie materialinius sunkumus, bet ir apie didžiulį pasiryžimą išsaugoti ir perduoti ateities kartoms tautines bei religines vertybes.
Leidinys aiškiai pabrėžia išeivijos misiją melstis už pavergtą Tėvynę, „kur malda atmesta“, ir ugdyti jaunimą, kuris būtų pasiruošęs ateityje jai tarnauti. Tai – ne tik maldaknygė, bet ir dvasinio pasipriešinimo bei vilties išraiška.
Išvada
„Skautų Maldos“ yra unikalus leidinys, kuriame organiškai susilieja skautybės judėjimas, katalikų tikėjimas ir lietuviška tautinė tapatybė. Kun. Stasio Ylos parengtas tekstas sėkmingai „įkrikščionina“ skautišką ideologiją, suteikdamas jai gilų dvasinį matmenį. Tai puikus pavyzdys, kaip išeivijos bendruomenė stengėsi ugdyti jaunąją kartą, remdamasi trimis pamatiniais principais: Dievu, Tėvyne ir Artimu. Nors techniškai kukli, savo dvasine ir istorine verte ši knygelė yra nepaprastai turtinga.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 30
STASYS YLA
Putnam, 1951
Tai kunigo Stasio Ylos atsiminimų knygos „Žmonės ir žvėrys dievų miške“ apžvalga. Šis veikalas yra vienas stipriausių ir paveikiausių lietuvių memuarinės literatūros kūrinių, liudijančių apie dvasinę ir fizinę kovą nacių Štuthofo (Stutthof) koncentracijos stovykloje.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra autoriaus asmeninių išgyvenimų ir apmąstymų, patirtų kalint Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945 m.), visuma. Stasys Yla, kartu su kitais lietuvių inteligentais, buvo įkalintas kaip nacių represijų auka. Savo atsiminimuose jis ne tik dokumentuoja šiurpią stovyklos kasdienybę – badą, ligas, priverstinį darbą ir nuolatinį žiaurumą – bet ir gilinasi į pamatinį klausimą: kas nutinka žmogui ribinėse situacijose?
Pagrindinės temos ir idėjos
Pats knygos pavadinimas atveria pagrindinę jos temą – skirtį tarp tų, kurie išlieka „žmonėmis“, ir tų, kurie tampa „žvėrimis“.
Žmonės ir žvėrys: „Žvėrys“ knygoje – tai ne tik sadistiški esesininkai ar stovyklos prižiūrėtojai (kapo), bet ir tie kaliniai, kurie, palūžę nuo kančios ir bado, praranda žmogiškumą, tampa žiaurūs ir klastingi. Priešingai, „žmonės“ – tai tie, kurie net ir nežmoniškomis sąlygomis sugeba išsaugoti orumą, tikėjimą, atjautą ir solidarumą. Ši kova tarp žmogiškumo ir sužvėrėjimo yra centrinė kūrinio ašis.
„Dievų miškas“: Stovyklos erdvė, kaip ir Balio Sruogos to paties pavadinimo kūrinyje, yra „dievų miškas“ – vieta, kurioje negalioja žmogiški įstatymai, o gyvybę ir mirtį lemia absurdiška, žiauri prižiūrėtojų („dievų“) valia. Tai pasaulis, grįžęs į pagonišką chaosą, kuriame vienintelė atrama yra vidinė stiprybė.
Dvasinis pasipriešinimas: Būdamas kunigas, S. Yla ypatingą dėmesį skiria dvasiniam gyvenimui stovykloje. Jis aprašo slaptas pamaldas, bendras maldas, paskaitas ir pokalbius, kurie kaliniams tapo ne tik paguoda, bet ir aktyvaus dvasinio pasipriešinimo forma. Tikėjimas ir intelektuali veikla padėjo išsaugoti viltį ir žmogiškąjį orumą.
Stilius ir unikalumas
S. Ylos pasakojimo stilius yra analitinis, gilus ir filosofinis. Tai ne tik faktų ir įvykių virtinė, bet nuolatinė refleksija apie kančios prasmę, blogio prigimtį ir žmogaus sielos atsparumą. Lyginant su Balio Sruogos „Dievų mišku“, kuriame dominuoja ironija ir „juodasis humoras“ kaip savisaugos priemonė, S. Ylos žvilgsnis yra tiesus, pastoralinis ir teologinis. Jis neslepia skausmo po ironijos kauke, o bando jį suprasti ir įprasminti krikščioniškosios pasaulėžiūros šviesoje.
Kam skirta knyga?
„Žmonės ir žvėrys dievų miške“ yra būtinas kūrinys kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, XX a. totalitarinių režimų tragedijomis ir žmogaus prigimties klausimais. Tai sukrečiantis, bet kartu ir įkvepiantis liudijimas apie tai, kad net didžiausioje tamsoje žmogaus dvasia gali rasti šviesos ir išlikti nepalaužta.
Apie ką ši knyga?
Knyga yra autoriaus asmeninių išgyvenimų ir apmąstymų, patirtų kalint Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945 m.), visuma. Stasys Yla, kartu su kitais lietuvių inteligentais, buvo įkalintas kaip nacių represijų auka. Savo atsiminimuose jis ne tik dokumentuoja šiurpią stovyklos kasdienybę – badą, ligas, priverstinį darbą ir nuolatinį žiaurumą – bet ir gilinasi į pamatinį klausimą: kas nutinka žmogui ribinėse situacijose?
Pagrindinės temos ir idėjos
Pats knygos pavadinimas atveria pagrindinę jos temą – skirtį tarp tų, kurie išlieka „žmonėmis“, ir tų, kurie tampa „žvėrimis“.
Žmonės ir žvėrys: „Žvėrys“ knygoje – tai ne tik sadistiški esesininkai ar stovyklos prižiūrėtojai (kapo), bet ir tie kaliniai, kurie, palūžę nuo kančios ir bado, praranda žmogiškumą, tampa žiaurūs ir klastingi. Priešingai, „žmonės“ – tai tie, kurie net ir nežmoniškomis sąlygomis sugeba išsaugoti orumą, tikėjimą, atjautą ir solidarumą. Ši kova tarp žmogiškumo ir sužvėrėjimo yra centrinė kūrinio ašis.
„Dievų miškas“: Stovyklos erdvė, kaip ir Balio Sruogos to paties pavadinimo kūrinyje, yra „dievų miškas“ – vieta, kurioje negalioja žmogiški įstatymai, o gyvybę ir mirtį lemia absurdiška, žiauri prižiūrėtojų („dievų“) valia. Tai pasaulis, grįžęs į pagonišką chaosą, kuriame vienintelė atrama yra vidinė stiprybė.
Dvasinis pasipriešinimas: Būdamas kunigas, S. Yla ypatingą dėmesį skiria dvasiniam gyvenimui stovykloje. Jis aprašo slaptas pamaldas, bendras maldas, paskaitas ir pokalbius, kurie kaliniams tapo ne tik paguoda, bet ir aktyvaus dvasinio pasipriešinimo forma. Tikėjimas ir intelektuali veikla padėjo išsaugoti viltį ir žmogiškąjį orumą.
Stilius ir unikalumas
S. Ylos pasakojimo stilius yra analitinis, gilus ir filosofinis. Tai ne tik faktų ir įvykių virtinė, bet nuolatinė refleksija apie kančios prasmę, blogio prigimtį ir žmogaus sielos atsparumą. Lyginant su Balio Sruogos „Dievų mišku“, kuriame dominuoja ironija ir „juodasis humoras“ kaip savisaugos priemonė, S. Ylos žvilgsnis yra tiesus, pastoralinis ir teologinis. Jis neslepia skausmo po ironijos kauke, o bando jį suprasti ir įprasminti krikščioniškosios pasaulėžiūros šviesoje.
Kam skirta knyga?
„Žmonės ir žvėrys dievų miške“ yra būtinas kūrinys kiekvienam, besidominčiam Lietuvos istorija, XX a. totalitarinių režimų tragedijomis ir žmogaus prigimties klausimais. Tai sukrečiantis, bet kartu ir įkvepiantis liudijimas apie tai, kad net didžiausioje tamsoje žmogaus dvasia gali rasti šviesos ir išlikti nepalaužta.
- Išsami informacija
- Peržiūros: 160
Stasys Yla
Chicago, 1953
Stasio Ylos knyga „Marija prabilo Lietuvai“, išleista Lietuvių Katalikų Spaudos Draugijos Čikagoje, yra gilus teologinis ir istorinis veikalas, nagrinėjantis Marijos apsireiškimų reikšmę Lietuvos dvasiniam ir tautiniam gyvenimui. Tai ne tik istorinių įvykių aprašymas, bet ir aistringas kvietimas permąstyti tautos dvasinį paveldą, ypač sovietinės okupacijos ir primesto ateizmo kontekste. Autorius sutelkia dėmesį į tris pagrindinius aspektus: Šiluvos apsireiškimo istorinę svarbą, polemiką tarp Šiluvos ir Aušros Vartų šventovių bei naujesnį apsireiškimą Skiemonyse.
Dvasinė krizė ir dangaus atsakas
Knygos pradžioje autorius kelia klausimus apie išskirtinius Lietuvos religingumo bruožus: kryžių meilę, gausų vienuolijų kūrimąsi ir ypač gilų Marijos kultą. Anot Ylos, atsakymas į šiuos klausimus glūdi XVI-XVII a. dvasinėje krizėje. Reformacijos banga, pasiekusi Lietuvą, sukėlė didelį religinį pasimetimą, ypač tarp didikų ir šviesuomenės. Šis laikotarpis pasižymėjo ne tik perėjimu į liuteronizmą ar kalvinizmą, bet ir skilimu į daugybę sektų, iš kurių viena stipriausių, antitrinitoriai, neigė Kristaus dievybę.
Būtent šiame istoriniame kontekste, kai tautos tikėjimas atsidūrė pavojuje, Yla įžvelgia dieviškąją intervenciją – Marijos apsireiškimą Šiluvoje 1608 m.. Autorius teigia, kad šis įvykis, pirmasis žinomas Europoje, buvo „dangaus šviesa“ ir „globos ranka“, išvedusi Lietuvą iš dvasinės sumaišties. Pasak jo, po apsireiškimo sekęs stebėtinas didikų grįžimas į katalikybę, naujų bažnyčių ir vienuolynų steigimas bei bendras dvasinis pakilimas negali būti paaiškintas vien žmogiškomis pastangomis. Šiluva tampa simboliu, kaip Marija stojo ginti savo Sūnaus paveldo toje vietoje, kur nuo Jo buvo nusigręžta.
Šiluva prieš Aušros Vartus: esmės ir reprezentacijos klausimas Didelė knygos dalis skirta tuo metu vykusiai diskusijai, kuri šventovė – Šiluvos ar Aušros Vartų – turėtų reprezentuoti Lietuvą Vašingtone statomoje koplyčioje. Yla argumentuotai pasisako už Šiluvą, kritiką nukreipdamas į, jo manymu, paviršutiniškus ir politizuotus vilniečių argumentus už Aušros Vartus.
Vilniečių memorandume teigiama, kad Aušros Vartai yra plačiau žinomi, jų kultas senesnis ir, kaip sostinės šventovė, jie labiau tinka reprezentacijai bei kovai su „slavų įtaka“. Autorius šiuos teiginius metodiškai paneigia:
Apsireiškimas prieš paveikslą: Svarbiausias Ylos argumentas yra esminis skirtumas tarp apsireiškimo ir stebuklingo paveikslo. Pasaulyje yra tūkstančiai stebuklingais laikomų paveikslų, tačiau Marijos apsireiškimų skaičius yra itin mažas. Šiluva, kaip pirmojo Europoje žinomo apsireiškimo vieta, yra unikalus ir pasaulinės reikšmės įvykis, kurį lietuviai turi pareigą reprezentuoti.
Istorinis pirmumas: Priešingai nei teigia oponentai, Šiluvos, kaip Marijos kulto vietos, istorija yra senesnė. Bažnyčia Marijos garbei čia pastatyta jau 1457 m., o maldininkai iš visos Lietuvos ir aplinkinių kraštų į ją plūdo šimtmečiais, ypač po apsireiškimo. Aušros Vartų koplyčia įrengta tik XVII a. pabaigoje, o paveikslo kultas išplito dar vėliau.
Kulto politizavimas: Yla griežtai kritikuoja bandymus Marijos kultą paversti patriotinių ar politinių tikslų įrankiu. Anot jo, religija neturi tarnauti kovai su kitomis tautomis, o Kristus verkė Jeruzalės ne kaip politinės sostinės, o dėl to, kad ji „nepažino savo aplankymo meto“.
Naujas ženklas – Skiemonių apsireiškimas
Knygoje taip pat detaliai analizuojamas 1962 m. įvykęs Marijos apsireiškimas aštuoniolikmetei Romai Macvytei Skiemonių apylinkėse. Remdamasis mergaitės liudijimu ir kitais šaltiniais, autorius aprašo apsireiškimo aplinkybes, Marijos išvaizdą ir perduotą žinią. Marija prašė žmonių melstis, penktadieniais nevalgyti mėsos ir žadėjo išgelbėti pasaulį nuo pražūties, „kai pasaulis pasidarys maldingas“.
Yla brėžia paraleles tarp Šiluvos ir Skiemonių įvykių: abiem atvejais Marija pasirodo laukuose, verkia dėl apleisto tikėjimo ir prisistato kaip Mergelė (su palaidais plaukais, kaip būdinga lietuvių tradicijai). Skiemonių įvykis traktuojamas kaip dar vienas dangaus ženklas tautai, išgyvenančiai sunkų ateistinės priespaudos laikotarpį, ir kaip priminimas, kad dvasinė kova tebevyksta.
Išvados
Stasio Ylos „Marija prabilo Lietuvai“ yra reikšmingas veikalas, sujungiantis istorinę atmintį, teologiją ir tautinę savimonę. Autorius įtikinamai argumentuoja, kad Marijos apsireiškimai nėra tik praeities reliktai, o gyvi ir aktualūs dvasiniai įvykiai, formuojantys tautos likimą. Knyga ypač vertinga tuo, kad atskleidžia gilumines Lietuvos religingumo šaknis ir siūlo dvasinės stiprybės šaltinį tautai, susiduriančiai su išoriniais ir vidiniais išbandymais. Tai solidus ir apgalvotas atsakas į dvasinį reliatyvizmą ir bandymus sumenkinti ar politizuoti tikėjimą.
Dvasinė krizė ir dangaus atsakas
Knygos pradžioje autorius kelia klausimus apie išskirtinius Lietuvos religingumo bruožus: kryžių meilę, gausų vienuolijų kūrimąsi ir ypač gilų Marijos kultą. Anot Ylos, atsakymas į šiuos klausimus glūdi XVI-XVII a. dvasinėje krizėje. Reformacijos banga, pasiekusi Lietuvą, sukėlė didelį religinį pasimetimą, ypač tarp didikų ir šviesuomenės. Šis laikotarpis pasižymėjo ne tik perėjimu į liuteronizmą ar kalvinizmą, bet ir skilimu į daugybę sektų, iš kurių viena stipriausių, antitrinitoriai, neigė Kristaus dievybę.
Būtent šiame istoriniame kontekste, kai tautos tikėjimas atsidūrė pavojuje, Yla įžvelgia dieviškąją intervenciją – Marijos apsireiškimą Šiluvoje 1608 m.. Autorius teigia, kad šis įvykis, pirmasis žinomas Europoje, buvo „dangaus šviesa“ ir „globos ranka“, išvedusi Lietuvą iš dvasinės sumaišties. Pasak jo, po apsireiškimo sekęs stebėtinas didikų grįžimas į katalikybę, naujų bažnyčių ir vienuolynų steigimas bei bendras dvasinis pakilimas negali būti paaiškintas vien žmogiškomis pastangomis. Šiluva tampa simboliu, kaip Marija stojo ginti savo Sūnaus paveldo toje vietoje, kur nuo Jo buvo nusigręžta.
Šiluva prieš Aušros Vartus: esmės ir reprezentacijos klausimas Didelė knygos dalis skirta tuo metu vykusiai diskusijai, kuri šventovė – Šiluvos ar Aušros Vartų – turėtų reprezentuoti Lietuvą Vašingtone statomoje koplyčioje. Yla argumentuotai pasisako už Šiluvą, kritiką nukreipdamas į, jo manymu, paviršutiniškus ir politizuotus vilniečių argumentus už Aušros Vartus.
Vilniečių memorandume teigiama, kad Aušros Vartai yra plačiau žinomi, jų kultas senesnis ir, kaip sostinės šventovė, jie labiau tinka reprezentacijai bei kovai su „slavų įtaka“. Autorius šiuos teiginius metodiškai paneigia:
Apsireiškimas prieš paveikslą: Svarbiausias Ylos argumentas yra esminis skirtumas tarp apsireiškimo ir stebuklingo paveikslo. Pasaulyje yra tūkstančiai stebuklingais laikomų paveikslų, tačiau Marijos apsireiškimų skaičius yra itin mažas. Šiluva, kaip pirmojo Europoje žinomo apsireiškimo vieta, yra unikalus ir pasaulinės reikšmės įvykis, kurį lietuviai turi pareigą reprezentuoti.
Istorinis pirmumas: Priešingai nei teigia oponentai, Šiluvos, kaip Marijos kulto vietos, istorija yra senesnė. Bažnyčia Marijos garbei čia pastatyta jau 1457 m., o maldininkai iš visos Lietuvos ir aplinkinių kraštų į ją plūdo šimtmečiais, ypač po apsireiškimo. Aušros Vartų koplyčia įrengta tik XVII a. pabaigoje, o paveikslo kultas išplito dar vėliau.
Kulto politizavimas: Yla griežtai kritikuoja bandymus Marijos kultą paversti patriotinių ar politinių tikslų įrankiu. Anot jo, religija neturi tarnauti kovai su kitomis tautomis, o Kristus verkė Jeruzalės ne kaip politinės sostinės, o dėl to, kad ji „nepažino savo aplankymo meto“.
Naujas ženklas – Skiemonių apsireiškimas
Knygoje taip pat detaliai analizuojamas 1962 m. įvykęs Marijos apsireiškimas aštuoniolikmetei Romai Macvytei Skiemonių apylinkėse. Remdamasis mergaitės liudijimu ir kitais šaltiniais, autorius aprašo apsireiškimo aplinkybes, Marijos išvaizdą ir perduotą žinią. Marija prašė žmonių melstis, penktadieniais nevalgyti mėsos ir žadėjo išgelbėti pasaulį nuo pražūties, „kai pasaulis pasidarys maldingas“.
Yla brėžia paraleles tarp Šiluvos ir Skiemonių įvykių: abiem atvejais Marija pasirodo laukuose, verkia dėl apleisto tikėjimo ir prisistato kaip Mergelė (su palaidais plaukais, kaip būdinga lietuvių tradicijai). Skiemonių įvykis traktuojamas kaip dar vienas dangaus ženklas tautai, išgyvenančiai sunkų ateistinės priespaudos laikotarpį, ir kaip priminimas, kad dvasinė kova tebevyksta.
Išvados
Stasio Ylos „Marija prabilo Lietuvai“ yra reikšmingas veikalas, sujungiantis istorinę atmintį, teologiją ir tautinę savimonę. Autorius įtikinamai argumentuoja, kad Marijos apsireiškimai nėra tik praeities reliktai, o gyvi ir aktualūs dvasiniai įvykiai, formuojantys tautos likimą. Knyga ypač vertinga tuo, kad atskleidžia gilumines Lietuvos religingumo šaknis ir siūlo dvasinės stiprybės šaltinį tautai, susiduriančiai su išoriniais ir vidiniais išbandymais. Tai solidus ir apgalvotas atsakas į dvasinį reliatyvizmą ir bandymus sumenkinti ar politizuoti tikėjimą.