Kun. P. Kirvelaitis
MARIJAMPOLĖ 1929
Gidas į Doros Gyvenimą: Kun. P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“
Kunigo P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“, išleistas 1929 metais ir skirtas aukštesniajai mokyklai, yra sistemingas ir išsamus vadovėlis, pristatantis krikščioniškosios moralės pagrindus. Tai ne tik sausų taisyklių rinkinys, o veikiau bandymas atskleisti katalikiškos dorovės „kilnumą ir gražumą“, pabrėžiant, kad jos reikalavimai kyla iš pačios žmogaus prigimties ir veda į galutinį tikslą – amžinąją laimę su Dievu. Nuo Filosofijos iki Praktikos: Dorovės Struktūra Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis, kurios veda skaitytoją nuo bendrų principų prie konkrečių gyvenimo situacijų.
Dorovinės Santvarkos Pagrindai: Pirmojoje dalyje autorius išdėsto moralės filosofijos pamatus. Pradžioje kritiškai apžvelgiamos ir atmetamos „nepriklausomosios“ (sekuliarios) dorovės sistemos, tokios kaip eudaimonizmas (laimės siekimas) ar evoliucionizmas (kultūros kėlimas), parodant jų trūkumus ir nepakankamumą. Tuomet pereinama prie krikščioniškosios dorovės, kurios norma yra ne žemiškos gėrybės, o Dievo valia. Ši valia išreiškiama per įstatymą (prigimtinį ir apreikštąjį), kurį žmogus atpažįsta per sąžinę ir laisvai pasirenka vykdyti per savo laisvą valią. Šie trys elementai – įstatymas, sąžinė ir laisva valia – sudaro dorovinės santvarkos pagrindą.
Ypatingos Dorovinės Pareigos: Antroji, praktiškoji, dalis skirta konkrečioms pareigoms. Jos suskirstytos į tris sritis:
Pareigos Dievui: Čia aptariamos trys dieviškosios dorybės (tikėjimas, viltis, meilė) ir Dievo garbinimo būdai (malda, šventadienio šventimas, pasninkas, šventųjų garbinimas).
Pareigos Sau Pačiam: Šiame skyriuje kalbama apie krikščionišką savęs meilę, pareigas savo kūnui (sveikatos saugojimas) ir dvasiai (galių ugdymas). Ypatingas dėmesys skiriamas skaistybės dorybei, aiškinant lyties polinkio tikslą ir prasmę.
Pareigos Artimui: Nagrinėjamos pareigos tiek atskiram asmeniui (teisumas, artimo meilė, pagarba gyvybei ir nuosavybei), tiek visuomenei. Čia autorius paliečia ir sudėtingus socialinius klausimus, aptardamas šeimos, valstybės ir Bažnyčios vaidmenį bei krikščionišką požiūrį į juos.
Stilius ir Tikslas
Knyga parašyta kaip vadovėlis – struktūrizuotai, aiškiai, su sunumeruotais paragrafais ir punktais. Kalba yra formali, akademinė, tačiau autorius stengiasi sudėtingas sąvokas paaiškinti suprantamai, nuolat remdamasis Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tėvų mokymu.
Pagrindinis autoriaus tikslas – parodyti, kad katalikų dorovė nėra savavališkų draudimų sistema, o logiškas ir darnus mokslas, atitinkantis giliausius žmogaus prigimties troškimus. Jis siekia ne įbauginti nuodėmių sąrašais, o įkvėpti siekti dorybių, kurių viršūnė – meilė Dievui ir artimui.
Išvados
Kun. P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“ yra vertingas tarpukario Lietuvos teologinės minties pavyzdys. Nors parašyta prieš beveik šimtmetį, knyga išlieka solidžiu ir patikimu katalikiškos moralės pagrindų šaltiniu. Tai puiki priemonė tiems, kurie nori sistemingai ir nuosekliai susipažinti su Bažnyčios mokymu apie tai, kaip teisingai ir prasmingai gyventi, siekiant ne tik laikinos, bet ir amžinosios laimės.
Kunigo P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“, išleistas 1929 metais ir skirtas aukštesniajai mokyklai, yra sistemingas ir išsamus vadovėlis, pristatantis krikščioniškosios moralės pagrindus. Tai ne tik sausų taisyklių rinkinys, o veikiau bandymas atskleisti katalikiškos dorovės „kilnumą ir gražumą“, pabrėžiant, kad jos reikalavimai kyla iš pačios žmogaus prigimties ir veda į galutinį tikslą – amžinąją laimę su Dievu. Nuo Filosofijos iki Praktikos: Dorovės Struktūra Knyga yra logiškai padalinta į dvi pagrindines dalis, kurios veda skaitytoją nuo bendrų principų prie konkrečių gyvenimo situacijų.
Dorovinės Santvarkos Pagrindai: Pirmojoje dalyje autorius išdėsto moralės filosofijos pamatus. Pradžioje kritiškai apžvelgiamos ir atmetamos „nepriklausomosios“ (sekuliarios) dorovės sistemos, tokios kaip eudaimonizmas (laimės siekimas) ar evoliucionizmas (kultūros kėlimas), parodant jų trūkumus ir nepakankamumą. Tuomet pereinama prie krikščioniškosios dorovės, kurios norma yra ne žemiškos gėrybės, o Dievo valia. Ši valia išreiškiama per įstatymą (prigimtinį ir apreikštąjį), kurį žmogus atpažįsta per sąžinę ir laisvai pasirenka vykdyti per savo laisvą valią. Šie trys elementai – įstatymas, sąžinė ir laisva valia – sudaro dorovinės santvarkos pagrindą.
Ypatingos Dorovinės Pareigos: Antroji, praktiškoji, dalis skirta konkrečioms pareigoms. Jos suskirstytos į tris sritis:
Pareigos Dievui: Čia aptariamos trys dieviškosios dorybės (tikėjimas, viltis, meilė) ir Dievo garbinimo būdai (malda, šventadienio šventimas, pasninkas, šventųjų garbinimas).
Pareigos Sau Pačiam: Šiame skyriuje kalbama apie krikščionišką savęs meilę, pareigas savo kūnui (sveikatos saugojimas) ir dvasiai (galių ugdymas). Ypatingas dėmesys skiriamas skaistybės dorybei, aiškinant lyties polinkio tikslą ir prasmę.
Pareigos Artimui: Nagrinėjamos pareigos tiek atskiram asmeniui (teisumas, artimo meilė, pagarba gyvybei ir nuosavybei), tiek visuomenei. Čia autorius paliečia ir sudėtingus socialinius klausimus, aptardamas šeimos, valstybės ir Bažnyčios vaidmenį bei krikščionišką požiūrį į juos.
Stilius ir Tikslas
Knyga parašyta kaip vadovėlis – struktūrizuotai, aiškiai, su sunumeruotais paragrafais ir punktais. Kalba yra formali, akademinė, tačiau autorius stengiasi sudėtingas sąvokas paaiškinti suprantamai, nuolat remdamasis Šventuoju Raštu ir Bažnyčios Tėvų mokymu.
Pagrindinis autoriaus tikslas – parodyti, kad katalikų dorovė nėra savavališkų draudimų sistema, o logiškas ir darnus mokslas, atitinkantis giliausius žmogaus prigimties troškimus. Jis siekia ne įbauginti nuodėmių sąrašais, o įkvėpti siekti dorybių, kurių viršūnė – meilė Dievui ir artimui.
Išvados
Kun. P. Kirvelaičio „Katalikų Dorovės Mokslas“ yra vertingas tarpukario Lietuvos teologinės minties pavyzdys. Nors parašyta prieš beveik šimtmetį, knyga išlieka solidžiu ir patikimu katalikiškos moralės pagrindų šaltiniu. Tai puiki priemonė tiems, kurie nori sistemingai ir nuosekliai susipažinti su Bažnyčios mokymu apie tai, kaip teisingai ir prasmingai gyventi, siekiant ne tik laikinos, bet ir amžinosios laimės.