Knygų sąrašas

Įžanga ir Pagrindinė Tema

Šis leidinys yra trečiojo Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) suvažiavimo, vykusio 1939 metų vasario 20-21 dienomis Kaune, darbų rinkinys. Nors suvažiavimas vyko neramiu laikotarpiu, artėjant Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvai netekus Klaipėdos, jo pagrindinė mintis buvo sutelkta į pozityvų darbą – „poaušrinės Lietuvos“ nagrinėjimą ir lituanistikos plėtojimą. Suvažiavimas taip pat buvo paženklintas liūdesiu dėl neseniai mirusių popiežiaus Pijaus XI ir ilgamečio Akademijos pirmininko prelato Aleksandro Dambrausko-Jakšto.

Struktūra ir Turinys

Knyga, kaip ir ankstesni leidiniai, yra suskirstyta pagal suvažiavimo sekcijų darbą. Joje pateikiamos paskaitos ir referatai, skirti įvairioms Lietuvos kultūros, mokslo ir visuomenės sritims.

Pagrindinė Paskaita:

Vedamąją paskaitą „Kultūrinio lietuvių tautos apsiginklavimo problema ir katolicizmas“ skaitė prof. Stasys Šalkauskis. Joje pabrėžiama, kad mažai tautai, esančiai sudėtingoje geopolitinėje padėtyje, svarbiausias ginklas yra ne materialinė jėga, o kultūrinis pajėgumas ir dvasinis atsparumas. Autorius, remdamasis istoriniu patyrimu, teigia, kad tikrasis kultūrinis apsiginklavimas gali būti pasiektas per darnų kultūros ir religijos (šiuo atveju – katolicizmo) vystymąsi.

Teminės Sekcijos

Problema buvo gvildenama atskirose sekcijose, kurių pranešimai sudaro likusią knygos dalį:

• Teologija ir Religija: Kun. Juozas Vaišnora analizuoja kunigų veiklą kovoje su rusifikacija, prel. Vincas Borisevičius nagrinėja dorovinį elementą vyskupo Motiejaus Valančiaus kūryboje, o kun. Vincas Padolskis aptaria vyskupo Antano Baranausko Šv. Rašto vertimą.
• Psichologija ir Filosofija: Vysk. Mečislovas Reinys skaito paskaitą „Rasė ir psichika“, prel. Pranas Kuraitis – „Tauta ir jos filosofija“, o Juozas Girnius pristato egzistencialinę filosofiją.
• Pedagogika: Dr. Ona Norušytė analizuoja šeimyninio auklėjimo padėtį, o Antanas Šerkšnas – „mūsų šviesuolio šeimos pedagogiką“.
• Kalba, Literatūra, Kritika: Ši sekcija skirta A. Dambrausko-Jakšto atminimui. Juozas Ambrazevičius lygina Jakšto ir Vaižganto asmenybes, Vladas Kulbokas aptaria Jakšto vaidmenį „Draugijos“ žurnale, o Petras Butėnas analizuoja Jakšto poetinį žodyną.
• Istorija, Teisė, Sociologija, Gamta: Šiose sekcijose pateikiami pranešimai apie viduramžių poetą Machaut Lietuvoje (A. Vaičiulaitis), Lietuvos istorijos raidą (Z. Ivinskis), kodifikacijos darbą (K. Šalkauskis), socialinio klausimo sprendimą (F. Kemėšis), Lietuvos ribų problemą (K. Pakštas) ir kitas temas.

Atminimas ir Veikla

Knyga pradedama iškilmingu popiežiaus Pijaus XI atminimu, kurį parengė vysk. Mečislovas Reinys. Taip pat skiriamas dėmesys Akademijos mirusiems nariams. Pabaigoje pateikiama detali paties suvažiavimo eigos apžvalga.

Apibendrinimas

„Suvažiavimo Darbai III“ yra vertingas tarpukario pabaigos Lietuvos intelektualinės minties dokumentas. Jis atspindi LKMA pastangas, nepaisant artėjančios politinės katastrofos, toliau kryptingai dirbti lituanistikos srityje, gilinantis į tautos istoriją, kalbą, kultūrą ir visuomenės problemas. Tai liudijimas apie brandų ir atsakingą požiūrį į mokslą kaip į tautos dvasinio atsparumo pagrindą.

Įžanga ir Kūrinio Tikslas

Kunigo Juozo Vaišnoros veikalas „Marijos Garbinimas Lietuvoje“, išleistas 1958 metais Romoje kaip Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinys, yra išsami istorinė studija, skirta Švč. Mergelės Marijos kulto raidai ir formoms Lietuvoje. Autorius siekia nušviesti šį svarbų tautos dvasinio gyvenimo reiškinį, pabrėždamas, kad Marijos garbinimas Lietuvoje buvo ne tik gilus, bet ir labai įvairiapusiškas, apimantis visas krikščioniškame pasaulyje žinomas pamaldumo formas.

Istorinė Apžvalga: Trys Laikotarpiai

Autorius visą Marijos garbinimo istoriją Lietuvoje suskirsto į tris pagrindinius etapus, kurie atspindi ne tik pamaldumo raidą, bet ir istorinius iššūkius:

1. Iki protestantizmo: Šiuo laikotarpiu, prasidėjusiu su Lietuvos krikštu, Marijos kultas sparčiai plito, ypač per vienuolijas (pranciškonus, dominikonus), kurios steigė bažnyčias ir brolijas Marijos garbei. Jau Vytauto Didžiojo laikais Marija laikyta Lietuvos Globėja.
2. Protestantizmo įtakos metu: Reformacijos idėjos, neigusios šventųjų, o ypač Marijos, garbinimą, tapo rimtu iššūkiu. Tačiau būtent ši kova paskatino dar didesnį pamaldumo suklestėjimą. Jėzuitai ir kitos vienuolijos aktyviai gynė ir platino Marijos kultą, steigė naujas brolijas, leido maldaknyges.
3. Po reformacijos: Šis laikotarpis pasižymi ypač dideliu Marijos garbinimo pakilimu. Jį ženklina stebuklingais paveikslais pagarsėjusios šventovės, tokios kaip Šiluva ir Vilniaus Aušros Vartai, tapusios visos tautos piligrimystės centrais.

Pagrindinės Pamaldumo Formos

Knygoje detaliai aptariamos įvairios Marijos garbinimo formos, prigijusios Lietuvoje:

• Šventovės ir Stebuklingi Paveikslai: Išskiriamas Šiluvos fenomenas, kur Marijos apsireiškimas tapo galingu impulsu atgimimui, ir Vilniaus Aušros Vartai, kurių Gailestingumo Motinos paveikslas tapo visos Lietuvos ir kaimyninių kraštų traukos centru. Taip pat minimi Trakai, Žemaičių Kalvarija ir kitos svarbios vietos.
• Brolijos ir Vienuolijos: Pabrėžiamas didžiulis vienuolijų (jėzuitų, marijonų, karmelitų ir kt.) vaidmuo platinant įvairias pamaldumo praktikas, tokias kaip Rožinis, Škaplierius.
• Liturginės Šventės ir Giesmės: Aptariama, kaip buvo švenčiamos pagrindinės Marijos šventės (Žolinė, Grabnyčios) ir kokį svarbų vaidmenį atliko liaudies giesmės, ypač „Marijos valandos“ (Rarotai).
• Marijos vardas ir titulai: Nagrinėjama, kaip Marija buvo tituluojama Lietuvos Globėja, Taikos Karaliene, ir kaip jos vardas tapo vienu populiariausių šalyje.

Apibendrinimas

Kun. Juozo Vaišnoros „Marijos Garbinimas Lietuvoje“ yra fundamentalus veikalas, atskleidžiantis vieną svarbiausių lietuvių tautos dvasinės kultūros aspektų. Autorius, remdamasis istoriniais šaltiniais, įtikinamai parodo, kad pamaldumas Marijai nebuvo tik išorinė apeiga, bet giliai įsišaknijęs, gyvas ir tautą vienijantis reiškinys, padėjęs atlaikyti istorines negandas ir išsaugoti krikščioniškąjį identitetą. Tai vertingas šaltinis kiekvienam, besidominčiam Lietuvos Bažnyčios ir kultūros istorija.

 

Knygos apžvalga: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI IV

Šis leidinys, pavadintas LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI IV , yra ketvirtasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L. K. M. A.) suvažiavimo darbų tomas, išleistas Romoje 1961 metais. Knygą redagavo A. Liuima, S. J.. Šis leidinys apima pranešimus, skaitytus per ketvirtąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1957 m. spalio 2-4 dienomis Romoje. Dėl Antrojo pasaulinio karo ir po jo sekusių politinių pokyčių Lietuvoje, šis suvažiavimas buvo pirmasis po ilgos, penkiolikos metų pertraukos.

Turinys ir struktūra

Leidinys pradedamas Šventojo Tėvo telegrama suvažiavimo dalyviams ir atsakomąja telegrama Šventajam Tėvui, pabrėžiant glaudų ryšį su Katalikų Bažnyčia. Prakalboje  redaktorius A. Liuima apžvelgia suvažiavimo organizavimo aplinkybes ir sunkumus, su kuriais susidurta leidžiant šiuos darbus išeivijoje.Taip pat atkreipiamas dėmesys į sprendimą įtraukti mirusių Akademijos narių nekrologus
Knygos medžiaga suskirstyta pagal tradicinę katalikiškų universitetų fakultetų tvarką. Ją sudaro šios pagrindinės dalys:

• Teologija: Prof. Dr. Antano Liuimos, S. J., straipsnis „Teologinė Mistinio Kristaus Kūno samprata“.
• Medicinos etika: Kun. Dr. Prano Brazio, M. I. C., darbas „Medicinos etika pagal Pijaus XII direktyvas“.
• Teisė: Min. Dr. Stasio Antano Bačkio straipsnis „Katalikų Bažnyčios doktrina apie tautų apsisprendimo teisę“.
• Filosofija: Dr. Jono Norkaičio studija „Istorinis materializmas katalikiškos filosofinės doktrinos šviesoje“. Šis pranešimas nebuvo skaitytas suvažiavime, tačiau įtrauktas į leidinį.
• Istorija: Du pranešimai apie Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykius:
  • Prof. Dr. Zenono Ivinskio „Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai amžių bėgyje (iki XVIII amž. galo)“.
  • Kun. Dr. Stepono Matulio, M. I. C. „Lietuva ir Apaštalų Sostas 1795-1940“.
• Prof. Stasio Šalkauskio minėjimas: Prof. Dr. Juozo Ereto pranešimas „Šalkauskis idėjų keliais“.

Po mokslinių straipsnių pateikiami mirusių L. K. M. A. narių nekrologai, išdėstyti abėcėlės tvarka. Šiame skyriuje pagerbiami tokie iškilūs asmenys kaip vyskupas Pranciškus Būčys, prof. dr. Pranas Dovydaitis, arkivyskupas Pranciškus Karevičius ir kiti. Leidinio pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga, dalyvių sąrašas ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė.

Reikšmė

Šis suvažiavimo darbų tomas yra svarbus ne tik kaip išeivijoje atkurtos Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos veiklos liudijimas, bet ir kaip reikšmingas indėlis į lietuviškąjį mokslą. Jame nagrinėjamos temos atspindi to meto aktualijas ir katalikiškosios minties raidą, susiduriant su moderniojo pasaulio iššūkiais – nuo teologinių doktrinų iki medicinos etikos ir politinės filosofijos. Leidinys yra vertingas šaltinis istorikams, teologams, filosofams ir visiems, besidomintiems Lietuvos mokslo ir intelektualine istorija XX amžiaus viduryje.

Šis leidinys, LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA SUVAŽIAVIMO DARBAI V, yra penktasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) suvažiavimo darbų tomas, išleistas Romoje 1964 metais. Knygą, kurios pagrindinė tema – „Istorinė krikščionių atsakomybė“, redagavo A. Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per penktąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1961 m. rugsėjo 1–3 dienomis Čikagoje. Tai buvo pirmasis Akademijos suvažiavimas, surengtas Amerikos žemyne, simbolizuojantis lietuvių intelektualinės veiklos išeivijoje gyvybingumą ir plėtrą.

Turinys ir struktūra

Leidinys pradedamas Jo Eminencijos Kardinolo Pizzardo laišku, kuriame pabrėžiama mokslo ir religijos darna. Prakalboje redaktorius A. Liuima džiaugiasi Akademijos augimu išeivijoje ir pamini leidybos iššūkius. Ypatinga padėka reiškiama kunigui Juozapui Antanui Karaliui, kurio lėšomis buvo padengtos spaudos išlaidos.
Knygos turinys yra suskirstytas į plenarinių posėdžių paskaitas ir atskirų mokslų sekcijų pranešimus. Pagrindinės temos apima platų spektrą klausimų:

• Plenariniai posėdžiai: Čia išsiskiria Stasio Ylos apžvalga apie L.K.M. Akademijos praeitį, Juozo Girniaus gili analizė apie istorinę krikščionių atsakomybę ir Juozo Ereto svarstymai apie krikščionio vietą šiuolaikinės kultūros pasaulyje.
• Teologijos sekcija: Vyskupas Vincentas Brizgys nagrinėja pasauliečių dalyvavimą Bažnyčios misijoje, o Ladas Tulaba aptaria Šv. Rašto aiškinimą pagal Bažnyčios nurodymus.
• Filosofijos sekcija: Justinas Pikūnas svarsto žmogaus uždavinius mokslo šviesoje, o Petras Celiešius analizuoja egzistencializmą krikščionybės požiūriu.
• Sociologijos, Pedagogikos, Medicinos ir Gamtos mokslų sekcijos: Šiose dalyse nagrinėjamos tokios temos kaip žmonių santykiai komunizme (Vytautas Bagdanavičius), socialinės santvarkos krizė (Gediminas Galva), Amerikos ir sovietų mokyklų palyginimas (Antanas Šerkšnas), gimimų kontrolės klausimas (Juozas Meškauskas) ir evoliucijos teorijos santykis su krikščioniška pasaulėžiūra (Vladas Litas).
• Istorijos sekcija: Zenonas Ivinskis pateikia Lietuvos istorijos apžvalgą naujų šaltinių šviesoje, o Antanas Kučas ir Kostas Jurgėla nagrinėja Amerikos lietuvių istoriją ir jų ryšius su tėvyne.

Leidinio pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė, kuri palengvina naudojimąsi šiuo gausiu veikalu.

Reikšmė

Penktasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra vertingas XX a. vidurio lietuvių išeivijos intelektualinės minties paminklas. Jame atsispindi to meto lietuvių katalikų mokslininkų pastangos suderinti tikėjimą su moderniuoju mokslu, analizuoti sudėtingas socialines ir politines problemas bei išsaugoti tautinę tapatybę svetimame krašte. Temos, pradedant teologija ir baigiant tiksliaisiais mokslais, rodo platų Akademijos narių interesų lauką ir jų norą aktyviai dalyvauti pasaulio idėjų diskusijose. Ši knyga yra svarbus šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos mokslo, kultūros ir religinės minties istorija išeivijoje.

Ši monografija, „Kunigas Antanas Staniukynas“, parašyta Dr. Antano Kučo, yra antrasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“. Knyga, išleista Romoje 1965 metais, skirta kunigo Antano Staniukyno (1865–1918) 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Leidinį redagavo kun. Antanas Liuima, S. J., o jo išleidimą finansiškai parėmė prelatas Liudas Mendelis.

Turinys ir struktūra

Knyga yra išsami biografinė studija, nušviečianti ne tik kun. A. Staniukyno gyvenimą, bet ir platų to meto Amerikos lietuvių išeivijos kultūrinio, religinio bei visuomeninio gyvenimo kontekstą. Leidinys yra padalintas į tris pagrindines dalis:

• I dalis: Pasiruošimas. Šioje dalyje aprašomas lietuvio ateivio veidas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, jo sunkumai ir siekiai. Išsamiai nagrinėjamas savų mokyklų poreikis, lietuviškos vienuolijos idėjos gimimas ir paties kunigo Staniukyno kelias į mokslus – nuo Suvalkų gimnazijos iki studijų Friburge, Romoje ir galiausiai Jeruzalėje, kur jis gavo teologijos daktaro laipsnį.
• II dalis: Karalaičio tarnyboje. Ši dalis skirta kun. Staniukyno veiklai Amerikoje. Aprašoma jo „klajoklio dalia“ – nuolatinis kilnojimas iš parapijos į parapiją, kol galiausiai jis imasi įgyvendinti savo ir kitų kunigų svajonę. Detaliai pasakojama apie pirmųjų kandidačių į vienuolyną paieškas, jų mokslus Šveicarijoje ir galiausiai – Šv. Kazimiero Seserų Kongregacijos įsteigimą bei motiniškų namų paieškas ir statybas Čikagoje.
• III dalis: Brandūs vaisiai. Paskutinėje dalyje atskleidžiama kun. Staniukyno, kaip visuomenininko, auklėtojo ir rašytojo, veikla. Pabrėžiamas jo indėlis steigiant Amerikos Lietuvių R. K. Kunigų Sąjungą, katalikišką laikraštį „Draugas“ ir kitas organizacijas. Knyga baigiama jautriu pasakojimu apie paskutinius kunigo gyvenimo metus, paženklintus ligos, bet nepalaužusius jo dvasios ir pasiaukojimo.

Leidinį praturtina vyskupo Vincento Brizgio įžanginis žodis, autoriaus pratarmė, išsami bibliografija ir vardynas.

Reikšmė

Dr. Antano Kučo monografija yra itin vertingas veikalas, nušviečiantis vieno iškiliausių Amerikos lietuvių dvasininko ir kultūros veikėjo gyvenimą. Tai ne tik asmenybės biografija, bet ir gyvas pasakojimas apie visos pirmosios lietuvių išeivių kartos kovą dėl tautiškumo ir tikėjimo išsaugojimo. Knygoje atskleidžiamas kun. Staniukyno, kaip tylaus, kuklaus, bet nepaprastai atkaklaus ir pasiaukojančio darbininko, portretas. Jo įsteigta Šv. Kazimiero Seserų Kongregacija tapo kertiniu lietuviško švietimo ir kultūros akmeniu Amerikoje. Ši knyga yra svarbus šaltinis istorikams, visuomenininkams ir visiems, besidomintiems lietuvių išeivijos istorija.

 
Šis leidinys – tai pirmasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1965 metais. Redaguotas kun. Antano Liuimos, S. J., šis tomas žymi naują ir svarbų etapą Akademijos leidybinėje veikloje išeivijoje. Kaip teigiama prakalboje, „Metraštis“ buvo sumanytas kaip neperiodinis leidinys, skirtas ilgesnėms, specializuotoms mokslinėms studijoms, kurios netelpa į kultūrinių žurnalų rėmus, taip užpildant svarbią spragą lietuviškoje mokslinėje literatūroje.

Turinys ir struktūra

Pirmasis „Metraščio“ tomas pasižymi tematiniu platumu ir aukštu moksliniu lygiu. Jame surinkti straipsniai apima teologijos, filosofijos, istorijos, sociologijos, pedagogikos ir bibliografijos sritis. Leidinį sudaro šios pagrindinės dalys:

• Teologija ir filosofija: Kun. Antanas Liuima, S. J., nagrinėja Bažnyčios, kaip Mistinio Kristaus Kūno, sampratą, o dr. Juozas L. Navickas gilinasi į žmogaus esmės problemą intencionalinių aktų perspektyvoje.
• Istorija: Prof. Zenonas Ivinskis pateikia išsamią studiją apie pirmąjį Lietuvos karalių Mindaugą ir jo palikimą. Kun. dr. Juozapas Vaišnora, M. I. C., aprašo Petro Kriaučiūno, kaip tautinio atgimimo pradininko Sūduvoje, veiklą. Kun. dr. Viktoras Gidžiūnas, O. F. M., dalinasi įžvalgomis iš Simno miestelio istorijos.
• Socialiniai ir politiniai mokslai: Dr. Antanas Stasys Bačkis analizuoja socialinį krikščionybės pajėgumą, o prelatas Mykolas Krupavičius svarsto naujos pasaulio santvarkos klausimus.
• Pedagogika ir bibliografija: Prof. Justinas Pikūnas aptaria modernias mokymo technologijas – mokymo mašinas. Aleksandras Ružancovas-Ružaniec pateikia išsamią lietuvių išeivijos katalikiškos religinės knygos bibliografiją.

Be mokslinių straipsnių, tome yra skyrius „Mūsų Mirusieji“, kuriame spausdinami mirusių Akademijos narių nekrologai, taip pat pateikiama išsami L.K.M. Akademijos veiklos apžvalga, kurią paruošė kun. Rapolas Krasauskas.

Reikšmė

Pirmasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra solidus ir reikšmingas lietuvių išeivijos mokslinės minties rinkinys. Jis ne tik atspindi platų Akademijos narių mokslinių interesų spektrą, bet ir liudija jų intelektualinį gyvybingumą bei pasiryžimą tęsti mokslinį darbą net ir sudėtingomis emigracijos sąlygomis. Šis leidinys yra vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Lietuvos teologijos, filosofijos, istorijos ir socialinių mokslų raida XX amžiaus antroje pusėje.

  Šis leidinys – tai antrasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1966 metais. Kaip ir pirmąjį tomą, jį redagavo kun. Antanas Liuima, S. J. Šis veikalas tęsia tradiciją skelbti išsamias, mokslines studijas, nagrinėjančias aktualias problemas iš krikščioniškosios perspektyvos. Pagrindinė šio tomo ašis – moderniosios pažangos problemų analizė.

Turinys ir struktūra

Antrasis „Metraščio“ tomas yra tematiškai vientisesnis, didelį dėmesį skiriant socialiniams ir filosofiniams klausimams. Jame surinkti straipsniai apima platų problemų lauką, nuo filosofijos ir istorijos iki socialinio saugumo ir bibliografijos. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:

• Filosofija ir socialiniai mokslai: Didžiausią leidinio dalį užima išsami Petro Maldeikio studija „Moderniosios pažangos problemos“, kurioje kritiškai vertinama pažangos idėja, jos istorija ir poveikis šiuolaikinei visuomenei. Šią temą papildo ir teologiškai apmąsto redaktoriaus kun. Antano Liuimos, S. J., straipsnis „Moderniosios pažangos problemų klausimu“.
• Idėjų istorija: Kun. Vytautas Bagdanavičius, M. I. C., nagrinėja lietuvišką materialistinę raštiją, susiformavusią iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.
• Socialinė politika: Dr. Domas Jasaitis pateikia išsamią studiją apie sveikatos draudimą ir socialinį saugumą, analizuodamas šių sistemų raidą ir veikimą įvairiose šalyse.
• Bažnyčios istorija: Kun. dr. Juozapas Vaišnora, M. I. C., aprašo istorinį bandymą įvesti Nekaltai Pradėtosios Marijos ordiną buvusioje Lietuvos-Lenkijos valstybėje.
• Bibliografija: Aleksandras Ružancovas-Ružaniec tęsia savo monumentalų darbą, pateikdamas „Lietuvių išeivių katalikų religinės knygos 1959-1965 metų bibliografiją“.

Reikšmė

Antrasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra svarus indėlis į lietuvių išeivijos mokslinę mintį, gilinantis į sudėtingas modernaus pasaulio problemas. Leidinys demonstruoja Akademijos narių gebėjimą ne tik aprašyti istorinius faktus, bet ir analizuoti šiuolaikinio gyvenimo reiškinius, tokius kaip materializmas, socialinė raida ir technologinė pažanga. Tai vertingas šaltinis, liudijantis lietuvių intelektualų pastangas išlaikyti aukštą mokslinį lygį ir aktyviai dalyvauti pasaulinėje idėjų diskusijoje.

 
Šis leidinys – tai trečiasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1967 metais ir redaguotas kun. Antano Liuimos, S. J. Šis tomas tęsia „Metraščio“ serijos tradiciją, pateikdamas išsamias, monografinio pobūdžio studijas, kuriose šį kartą ypatingas dėmesys skiriamas Lietuvos istorijos, literatūros ir kultūros klausimams.

Turinys ir struktūra

Trečiasis „Metraščio“ tomas pasižymi istorine ir kultūrine giluma. Jame surinkti straipsniai apima platų temų spektrą – nuo ankstyvosios Lietuvos istorijos iki XX a. pradžios literatūros analizės. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:

• Istorija: Šiame tome istorijos mokslo darbams skiriama daugiausia vietos. Dr. Juozas Jakštas nagrinėja atskiro Žemaičių krikšto problemą. Itin išsamią, beveik 120 puslapių apimties, monografiją apie Kalvarijos miestą, valsčių ir parapiją pateikia kun. Jonas Reitelaitis. Kun. Paulius Rabikauskas, S. J., skelbia ir analizuoja vertingą archyvinę medžiagą senojo Vilniaus universiteto istorijai, o Bronius Zumeris pateikia platų Vilniaus krašto vaizdą, paremtą faktais ir atsiminimais.
• Literatūros istorija: Alfonsas Šešplaukis pateikia išsamią studiją „Religinis pradas Maironio Kūryboje“, kurioje giliai analizuojama religinių motyvų reikšmė didžiojo tautos poeto darbuose.
• Mūsų Mirusieji: Šiame skyriuje pagerbiamas mirusių Akademijos narių atminimas, pateikiant prof. dr. Vito Manelio, Antano Šerkšno ir diplomato Eduardo Turausko nekrologus.

Leidinio pabaigoje, kaip įprasta, pateikiama Vlado Delinikaičio sudaryta asmenvardžių ir vietovardžių rodyklė.

Reikšmė

Trečiasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra solidus ir brandus mokslinių darbų rinkinys, liudijantis lietuvių išeivijos intelektualų nenuilstamą darbą tiriant tautos praeitį. Istorinių studijų gausa ir gilumas daro šį tomą ypač vertingu šaltiniu visiems, besidomintiems Lietuvos christianizacijos, regionų istorijos, Vilniaus krašto problematikos bei senojo universiteto paveldo klausimais. Tai svarbus indėlis į Lietuvos istoriografiją ir kultūros tyrimus.

 
Šis leidinys – tai ketvirtasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Metraštis, išleistas Romoje 1968 metais ir redaguotas kun. Antano Liuimos, S. J. Šis tomas, kaip ir ankstesnieji, tęsia tradiciją skelbti išsamias, monografinio pobūdžio studijas, skirtas įvairiems Lietuvos mokslo ir kultūros klausimams nagrinėti.

Turinys ir struktūra

Ketvirtasis „Metraščio“ tomas pasižymi ypatinga istorinių temų gausa ir įvairove. Jame surinkti darbai apima Lietuvos istoriografijos, spaudos istorijos, miškininkystės ir bažnyčios istorijos sritis, pateikiant vertingų ir išsamių tyrimų. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:

• Istoriografija ir istorija: Dr. Juozas Jakštas pateikia platų žvilgsnį į Mažosios Lietuvos istoriografiją. Barbora Vileišytė išsamiai nagrinėja kultūrinę Seinų spaustuvės veiklą. Kun. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M., aprašo Augustinijonų vienuolijos istoriją Lietuvoje. Kun. Jonas Reitelaitis tęsia savo monumentalų darbą apie Kalvarijos miestą ir parapiją.
• Miškininkystė: Didelę leidinio dalį užima dr. inž. Antano Škėrio studija „Lietuvos miškai ir jų ūkis“, kurioje nuodugniai analizuojama Lietuvos miškų būklė, ūkis, pramonė ir raida.
• Archyvinė medžiaga: Kun. Paulius Rabikauskas, S. J., tęsia savo vertingą darbą, skelbdamas antrąją dalį medžiagos, skirtos senojo Vilniaus universiteto istorijai.
• Mūsų Mirusieji: Šiame skyriuje pagerbiamas mirusių Akademijos narių atminimas, pateikiant vysk. Prano Brazio, M.I.C., prof. Alfonso Jurskio, prof. dr. Stepono Kolupailos, dr. Juozo Leimono ir kun. dr. Kazimiero Rėklaičio, M.I.C., nekrologus.

Leidinio pabaigoje, kaip įprasta, pateikiama kun. Vlado Delinikaičio sudaryta asmenvardžių ir vietovardžių rodyklė.

Reikšmė

Ketvirtasis L.K.M.A. „Metraštis“ yra solidus mokslinių darbų rinkinys, atspindintis lietuvių išeivijos mokslininkų brandą ir gilų įsitraukimą į nacionalinio paveldo tyrimus. Išsamios studijos apie Mažąją Lietuvą, Seinų spaustuvę ir Lietuvos miškus yra fundamentalus indėlis į atitinkamas mokslo sritis. Šis tomas yra nepaprastai vertingas šaltinis istorikams, kultūros tyrinėtojams ir visiems, besidomintiems specifinėmis Lietuvos istorijos temomis.

  Šis leidinys – tai šeštasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Suvažiavimo Darbų tomas, išleistas Romoje 1969 metais. Knygą, kurios leidybą parėmė dr. Juozas Kazickas, redagavo kun. Antanas Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per šeštąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1964 m. rugsėjo 4–7 dienomis Niujorke, prestižiniame Fordhamo universitete.

Turinys ir struktūra

Šeštasis tomas yra itin turtingas savo tematika, atspindintis platų išeivijos mokslininkų interesų lauką. Pranešimai sugrupuoti į plenarinių posėdžių paskaitas ir atskiras mokslų sekcijas, apimančias teologiją, filosofiją, istoriją, teisę, mediciną, gamtos mokslus ir literatūrą. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:

• Plenariniai posėdžiai: Išsiskiria prof. Juozo L. Navicko paskaita „Vertybių prasmė materializmo akivaizdoje“ ir prof. Simo Sužiedėlio pranešimas apie lietuvių tautos kovą dėl lotyniškos abėcėlės išsaugojimo.
• Teologijos ir filosofijos sekcijos: Nagrinėjamos tokios temos kaip psichoanalizė krikščioniškos doktrinos šviesoje (dr. Pranas Brazys), konkrečios gyvenimo tikrovės teologija (dr. Valdemaras Cukuras) ir medžiagos samprata (dr. Feliksas Jucevičius).
• Istorijos sekcija: Ši sekcija ypač gausi. Dr. Juozas Jakštas analizuoja pavėluoto Lietuvos krikšto priežastis, kun. Rapolas Krasauskas pateikia išsamią studiją apie Katalikų Bažnyčios padėtį XVI-XVII a., o kun. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M., aprašo vienuolijų istoriją Lietuvoje.
• Medicinos bei tiksliųjų ir gamtos mokslų sekcijos: Aptariamos temos nuo vėžio etiologijos (dr. Zenonas Danilevičius) ir hormonų terapijos (dr. Alfonsas Grinius) iki antidepresinių vaistų vystymosi (dr. Jonas Gylys) ir genocido Lietuvoje (dr. Domas Jasaitis).
• Literatūros sekcija: Antanas Vaičiulaitis svarsto lietuvių literatūros problemas, kylančias kuriant svetur.

Knygos pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga, kurią paruošė kun. dr. Juozapas Vaišnora, M.I.C., ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė.

Reikšmė

Šeštasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra brandus ir solidus lietuvių išeivijos mokslinės minties paminklas. Jame atsispindi ne tik aukštas mokslinis lygis, bet ir gyvas intelektualinis dialogas su to meto pasaulio idėjomis – materializmu, psichoanalize, moderniosios valstybės samprata. Plati temų įvairovė ir gili analizė daro šį leidinį nepaprastai vertingu šaltiniu istorikams, teologams, filosofams ir visiems, besidomintiems lietuvių intelektualine istorija XX a. antroje pusėje.

Ši monografija – tai trečiasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“, išleistas Romoje 1970 metais. Knygą parašė prof. dr. Juozas Eretas, artimas prof. Kazio Pakšto (1893–1960) draugas ir bendražygis. Leidinys yra išsami biografinė studija, skirta vienai spalvingiausių ir originaliausių XX a. Lietuvos asmenybių – geografui, geopolitikui, keliautojui ir nenuilstančiam visuomenės veikėjui – atminti.

Turinys ir struktūra

Autorius, remdamasis gausiais archyviniais šaltiniais ir asmeniniais prisiminimais, nuosekliai veda skaitytoją per visą audringą prof. K. Pakšto gyvenimo kelią. Knyga suskirstyta į penkis pagrindinius skyrius, atspindinčius svarbiausius jo gyvenimo ir veiklos etapus:

• I dalis: Kelias į laisvę (1893–1925). Aprašoma K. Pakšto vaikystė ir jaunystė carinės priespaudos metais, jo pirmieji žingsniai visuomeninėje veikloje Amerikoje ir studijos Fribūro universitete Šveicarijoje.
• II dalis: Nepriklausomybės saulėje (1925–1939). Nušviečiama profesoriaus veikla Kauno universitete, jo, kaip geografo ir geopolitiko, idėjų sklaida, ateitininkų organizacijos vairavimas ir nenuilstamas tautos žadinimas.
• III dalis: „Antrojo fronto“ rezistentas (1939–1949). Pasakojama apie K. Pakšto veiklą JAV Antrojo pasaulinio karo metais, jo pastangas telkti išeiviją ir kurti „antrąjį frontą“ Lietuvos laisvės bylai.
• IV dalis: Naujas ryžtas prie Atlanto (1949–1957). Atskleidžiamas jo darbas kuriant Vidurio Europos Krikščionių-Demokratų Sąjungą ir jo nenuilstamos pastangos ieškoti kelių į Lietuvos išlaisvinimą.
• V dalis: Prieblandon (1957–1960). Aprašomi paskutiniai profesoriaus gyvenimo metai, jo didžioji vizija – „Dausuva“ (atsarginė Lietuva) – ir tragiška mirtis.

Knygą praturtina autoriaus pratarmė, gausi bibliografija ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė.

Reikšmė

Juozo Ereto monografija yra fundamentalus veikalas, leidžiantis giliai pažinti ne tik prof. Kazio Pakšto asmenybę, bet ir visą Lietuvos bei jos išeivijos gyvenimo epochą. Tai ne tik sausų faktų rinkinys, bet ir gyvas, jaudinantis pasakojimas apie žmogų-vizionierių, „tautinį šauklį“, kurio idėjos dažnai pralenkdavo laiką ir ne visada buvo suprastos amžininkų. Knyga atskleidžia K. Pakštą kaip nenuilstantį kovotoją, idealistą ir kartu tragišką asmenybę. Tai nepaprastai vertingas šaltinis istorikams, politologams ir visiems, besidomintiems Lietuvos idėjų istorija.

Šis veikalas – tai Igno Skrupskelio (1903–1942) daktaro disertacija, apginta Vienos universitete 1932 metais ir išleista po autoriaus mirties, 1967 metais Romoje, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos. Knyga yra fundamentalus tyrimas, nagrinėjantis sudėtingus lietuvių ir vokiečių kultūrinius santykius bei lietuvių tautos atspindžius XVIII amžiaus vokiečių literatūroje ir intelektualinėje mintyje.

Turinys ir struktūra

Autorius, remdamasis gausia istorine ir literatūrine medžiaga, nuodugniai analizuoja Prūsijos Lietuvos kultūrinį, švietimo ir religinį gyvenimą XVIII amžiuje bei to meto vokiečių mąstytojų požiūrį į lietuvius. Knyga suskirstyta į tris pagrindines dalis:

• A dalis: Kultūrinis lietuvių gyvenimas Prūsuose XVIII amžiuje. Šioje dalyje apžvelgiama Prūsijos karalystės iškilimas, lietuvių gyvenamos teritorijos, švietimo sistemos kūrimasis, Karaliaučiaus ir Halės lietuvių seminarų reikšmė bei to meto lietuviškų spaudinių, įskaitant Kristijono Donelaičio kūrybą, apžvalga.
• B dalis: Pagrindiniai idėjinės raidos bruožai. Tai pati svariausia knygos dalis, kurioje nagrinėjamos didžiųjų vokiečių mąstytojų – Johanno Georgo Hamanno, Johanno Gottfriedo Herderio, Theodoro Gottliebo Hippelio ir Immanuelio Kanto – idėjos, susijusios su kalbos, tautos savitumo ir liaudies kultūros samprata. Autorius atskleidžia, kaip šių filosofų darbai padėjo pagrindus naujam, pozityviam požiūriui į „primityvias“ tautas, tarp jų ir lietuvius.
• C dalis: Lietuvybė XVIII amžiuje. Šiame skyriuje analizuojama, kaip konkrečiai vokiečių literatūroje ir mokslo darbuose buvo vertinama lietuvių kalba, tautos būdas, papročiai, istorija. Ypatingas dėmesys skiriamas Martyno Liudviko Rėzos veiklai renkant ir publikuojant lietuvių liaudies dainas, kurios sužavėjo net patį Goethe.

Knygą papildo išsami įžanga apie autorių ir jo darbą, gausi bibliografija, santrauka vokiečių kalba ir vardynas.

Reikšmė

Igno Skrupskelio monografija yra klasikinis lituanistikos veikalas, atveriantis platų ir mažai tyrinėtą XVIII a. vokiečių ir lietuvių kultūrinių sąsajų lauką. Autorius įtikinamai parodo, kaip Šviečiamojo amžiaus idėjos ir romantizmo pradmenys Vokietijoje paskatino susidomėjimą lietuvių kalba, tautosaka ir istorija, taip prisidedant prie pačios lietuvių tautinės savimonės formavimosi. Tai nepaprastai vertingas šaltinis literatūrologams, istorikams ir visiems, besidomintiems Europos idėjų istorija ir lietuvių tautos vieta joje.

Šis leidinys – tai septintasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Suvažiavimo Darbų tomas, išleistas Romoje 1972 metais ir skirtas Akademijos 50 metų sukakčiai atminti. Knygą redagavo A. Liuima, S. J., ir Kazys Pemkus, M. D. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per septintąjį Akademijos suvažiavimą, kuris po dviejų suvažiavimų Amerikoje vėl sugrįžo į Europą ir vyko 1967 m. rugpjūčio 23–27 dienomis Vasario 16-osios gimnazijos patalpose, Hüttenfelde, Vokietijoje.

Turinys ir struktūra

Septintasis tomas atspindi platų išeivijos mokslininkų, susirinkusių iš Europos ir užjūrio kraštų, interesų lauką. Pranešimai sugrupuoti į plenarinių posėdžių paskaitas ir atskiras mokslų sekcijas, apimančias teologiją, istoriją, sociologiją, lietuvių literatūrą ir mediciną. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:

• Plenariniai posėdžiai: Išsiskiria dvi stambios studijos. Prof. dr. Juozas Eretas pateikia sociologinę apžvalgą „Dvi generacijos mūsų krikščioniškosios kultūros tarnyboje“, o prof. dr. Zenonas Ivinskis, minint 550 metų sukaktį, išsamiai nagrinėja „Žemaičių (Medininkų) vyskupijos įkūrimą (1417) ir jos reikšmę lietuvių tautai“.
• Teologijos sekcija: Nagrinėjamos temos nuo Apaštalų ir vyskupų kolegijos (prel. dr. Ladas Tulaba) iki maldos galimybių šiuolaikinio nihilizmo akivaizdoje (kun. prof. dr. Jonas Jūraitis) bei hierarchijos ir pasauliečių santykio (kun. Augustinas Rubikas).
• Istorijos sekcija: Ši sekcija ypač turtinga. Kun. prof. dr. Paulius Rabikauskas analizuoja mokslinę pažangą Vilniaus akademijoje, mons. dr. Paulius Jatulis aprašo kardinolo Jurgio Radvilo veiklą, kun. dr. Juozas Vaišnora pasakoja apie lietuvius misininkus Sibire, o dr. Povilas Rėklaitis nagrinėja Vilniaus vaizdo tipus XVI-XIX a. grafikoje.
• Literatūros ir Medicinos sekcijos: Prof. dr. Jonas Grinius svarsto laiko balso įtaką lietuvių literatūrai. Medicinos sekcijoje pateikiami pranešimai apie vėžio imunitetą (prof. dr. Vytautas Pavilanis), hipotermijos pritaikymą (dr. Domas Jasaitis) ir 3,4-benzpireno tyrimus (dr. Balys Petrauskas), pastarasis pateiktas vokiečių kalba.

Knygos pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga, kurią paruošė kun. Rapolas Krasauskas, ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė.

Reikšmė

Septintasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra svarbus Akademijos penkiasdešimtmečio veiklos išeivijoje įprasminimas. Jis liudija nenutrūkstamą lietuvių mokslininkų ryžtą tęsti mokslinį darbą, analizuoti tautai ir Bažnyčiai svarbius istorinius bei šiuolaikinius klausimus. Plati temų įvairovė ir gili analizė daro šį leidinį vertingu šaltiniu istorikams, teologams, literatūrologams ir visiems, besidomintiems lietuvių intelektualine istorija XX a. antroje pusėje.

Šis leidinys – tai aštuntasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Suvažiavimo Darbų tomas, išleistas Romoje 1974 metais. Knygą redagavo A. Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per aštuntąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1970 m. rugsėjo 1–6 dienomis Toronte, Kanadoje. Leidinys pasižymi ypatinga temų gausa ir įvairove, atspindinčia platų išeivijos mokslininkų akiratį ir jų intelektualinę brandą.

Turinys ir struktūra

Aštuntasis tomas yra suskirstytas į plenarinių posėdžių paskaitas ir net dvylika atskirų mokslų sekcijų, apimančių humanitarinius, socialinius, gamtos, tiksliuosius ir medicinos mokslus. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:

• Plenariniai posėdžiai: Išsiskiria fundamentalios Juozo Girniaus studija „Tauta kaip žmogiškoji tikrovė“ ir Jono Aisčio paskaita apie kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą jo 100-ųjų gimimo metinių proga.
• Humanitariniai mokslai (Teologija, Filosofija, Istorija, Literatūra): Gvildenamos temos nuo individualizmo ir kolektyvizmo santykio krikščionybėje iki gilių filosofinių įžvalgų apie Hegelį, Heideggerį ir Royce'ą. Istorijos sekcijoje nagrinėjama „Aušros“ meto istoriografija (J. Jakštas) ir Algirdo tikėjimo mįslė (R. Misiūnas). Literatūros sekcija stebina įvairove – nuo Donelaičio „Metų“ struktūros (R. Šilbajoris) iki Stendhalio pėdsakų Lietuvoje (A. Vaičiulaitis).
• Socialiniai mokslai (Sociologija, Pedagogika, Teisė, Politika): Analizuojama lietuvių socialinė veikla organizacijose (I. Lukoševičienė), akademinė ambasadorystė (A. Musteikis), pedagogikos kryžkelės (A. Paplauskas-Ramūnas), sovietinė švietimo sistema ir sovietų laikysena tautų atžvilgiu (S. Bačkis).
• Gamtos, tikslieji ir medicinos mokslai: Šiose sekcijose pristatomi to meto mokslo pasiekimai ir problemos: gyvybės samprata (V. Pavilanis), mutacijos modernioje biologijoje (B. Povilaitis), žmonijos didėjimas ir sintetinio maisto galimybės (P. Kaladė).
• Architektūros ir meno sekcija: Apžvelgiamos lietuvių liaudies medinių bažnyčių proporcijos (A. Kulpa-Kulpavičius), dailininko Prano Domšaičio kūryba (T. Valius) ir kiti klausimai.

Knygos pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga, kurią paruošė kun. Jonas Staškevičius, ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė.

Reikšmė

Aštuntasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra brandus lietuvių išeivijos intelektualinės minties dokumentas. Jis parodo, kaip toli nuo tėvynės gyvenantys mokslininkai ne tik puoselėjo lituanistinius tyrinėjimus, bet ir aktyviai dalyvavo pasaulinėje mokslo diskusijoje, taikydami modernias metodologijas ir analizuodami universalias problemas per lietuviškąją prizmę. Tai vertingas šaltinis visiems, besidomintiems ne tik atskiromis mokslo sritimis, bet ir XX a. antros pusės lietuvių intelektualine istorija.

 

Šis leidinys – tai devintasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) Suvažiavimo Darbų tomas, išleistas Romoje 1982 metais. Knygą redagavo A. Liuima, S. J. Šis tomas apima pranešimus, skaitytus per devintąjį Akademijos suvažiavimą, kuris vyko 1973 m. rugpjūčio 31 – rugsėjo 2 dienomis Bostono Kolegijoje. Šis suvažiavimas buvo skirtas Akademijos 50 metų sukakčiai paminėti, o jo darbai atspindi brandžią ir įvairiapusę išeivijos mokslininkų veiklą.

Turinys ir struktūra

Devintasis tomas yra suskirstytas į plenarinių posėdžių paskaitas ir septynias atskiras mokslų sekcijas, apimančias teologijos, istorijos, psichologijos-pedagogikos, architektūros ir meno, gamtos, literatūros bei medicinos sritis. Leidinį sudaro šios pagrindinės studijos:

• Plenarinis posėdis: Išsiskiria jubiliejinė prof. Juozo Brazaičio paskaita „Akademija tautos kryžkelėse“, kurioje apžvelgiamas Akademijos vaidmuo sprendžiant esmines tautos problemas per penkiasdešimt jos gyvavimo metų.
• Teologijos sekcija: Kun. prof. Antanas Rubšys pateikia gilią analizę tema „Naujasis Testamentas ir mitas“.
• Istorijos sekcija: Nagrinėjama pranciškonų-bernardinų veikla Lietuvoje (dr. Viktoras Gidžiūnas), istorinių leidinių padėtis okupuotoje Lietuvoje (prof. Benediktas Mačiuika) ir Lietuvos istorinių šaltinių leidybos problemos (kun. prof. Paulius Rabikauskas).
• Psichologijos ir Pedagogikos sekcija: Aptariami protinio vystymosi ir etinių normų ryšiai (prof. Ina Užgirienė), humanistinių vertybių ugdymo klausimai (prof. Justinas Pikūnas) ir psichodelijos reiškinys bei jo pamokos krikščionybei (kun. prof. Antanas Paškus).
• Architektūros ir Meno sekcija: Dr. Jurgis Gimbutas nušviečia XIX-XX a. Lietuvos bažnyčių statytojų veiklą, o arch. Edmundas Arbas kalba apie lietuvio architekto vaidmenį dvidešimtajame amžiuje.
• Gamtos, tiksliųjų ir medicinos mokslų sekcijos: Pristatomi tyrimai apie tabako nikotiną (dr. Bronius Povilaitis) ir vėžį sukeliančius cheminius maisto priedus (dr. Petras Kaladė).
• Literatūros sekcija: Stasys Santvaras pateikia eulogiją poetams Mykolui Vaitkui ir Jonui Aisčiui, o Vladas Kulbokas apžvelgia keturis naujesniosios religinės poezijos atstovus.
  Knygos pabaigoje pateikiama detali suvažiavimo eiga ir programa.

Reikšmė

Devintasis L.K.M.A. Suvažiavimo Darbų tomas yra svarus Akademijos jubiliejaus paminėjimas ir vertingas išeivijos mokslinės minties dokumentas. Jame atsispindi ne tik ištikimybė lituanistiniams tyrinėjimams, bet ir gyvas domėjimasis universaliomis mokslo, kultūros ir visuomenės problemomis. Plati temų įvairovė ir aukštas mokslinis lygis daro šį leidinį svarbiu šaltiniu visiems, besidomintiems XX a. antros pusės lietuvių intelektualine istorija.

Ši studija – tai istoriko Dr. Juozo Jakšto veikalas, išleistas Romoje 1970 metais kaip atspaudas iš Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) „Metraščio“ IV ir V tomų. Knyga yra išsamus mokslinis tyrimas, skirtas vienai sudėtingiausių ir kontroversiškiausių Lietuvos istorijos problemų – Mažosios Lietuvos apgyvendinimui ir jos gyventojų kilmei nuo seniausių laikų iki XVII amžiaus pabaigos.

Turinys ir struktūra

Veikalas pasižymi nuodugnia istoriografine analize ir kruopščiu darbu su pirminiais šaltiniais. Autorius kritiškai vertina susiformavusias vokiečių ir lietuvių istorikų mokyklas šiuo klausimu ir pateikia savo argumentuotą požiūrį. Knygą sudaro penkios pagrindinės dalys:

• I dalis: Žvilgsnis į Mažosios Lietuvos istoriografiją. Šioje dalyje autorius išsamiai apžvelgia ir kritikuoja įvairias teorijas apie Mažosios Lietuvos gyventojų kilmę – nuo teigiančių, kad lietuviai yra senieji šio krašto gyventojai (autochtonai), iki tų, kurie juos laiko vėlesnių laikų ateiviais (imigrantais) iš Didžiosios Lietuvos.
• II dalis: Mažosios Lietuvos kraštovaizdis Kryžiuočių Ordino nukariavimų metu. Čia analizuojama krašto gamtinė padėtis, miškų (vadinamųjų „dykrų“) reikšmė ir jų įtaka apgyvendinimo procesams.
• III dalis: Mažosios Lietuvos gyventojai Ordino metu. Nagrinėjamas nadruvių ir skalvių genčių likimas po kryžiuočių užkariavimo, paneigiant mitą apie visišką jų išnaikinimą ir parodant jų gyvenimo tęstinumą.
• IV dalis: Rytinė Mažoji Lietuva ginčuose dėl sienų. Aptariami sudėtingi sienų nustatymo procesai tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, ypač po Melno taikos.
• V dalis: Mažoji Lietuva XVI-XVII amžiuje, ypač jos kolonizacija. Analizuojamas krašto apgyvendinimas Prūsijos kunigaikštystės ir kurfiurstijos laikais, pabrėžiant vidaus kolonizacijos svarbą ir kritiškai vertinant masinės imigracijos iš Didžiosios Lietuvos teoriją.

Studiją papildo prakalba, turinys ir santraukos anglų kalba.

Reikšmė

Dr. Juozo Jakšto darbas yra fundamentalus indėlis į Mažosios Lietuvos istoriografiją. Remdamasis gilia šaltinių analize, autorius įtikinamai argumentuoja, kad Mažosios Lietuvos lietuviai (lietuvininkai) yra ne vėlesnių amžių ateiviai, o senųjų baltų genčių – nadruvių ir skalvių – palikuonys. Jis atmeta vokiečių istorikų išplėtotą masinės imigracijos teoriją, parodydamas, kad krašto apgyvendinimas buvo ilgas ir sudėtingas vidaus kolonizacijos procesas. Ši studija yra nepaprastai vertingas veikalas visiems, besidomintiems ne tik Mažosios Lietuvos, bet ir viso baltų regiono etnine istorija.

Šis leidinys – tai antrasis literatūros kritiko ir profesoriaus Jono Griniaus studijų ir straipsnių rinkinio „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ tomas, išleistas Romoje 1977 metais, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.). Knygą redagavo A. Liuima, S. J. Tai solidus veikalas, kuriame autorius nuodugniai ir savarankiškai nagrinėja kertinių naujosios ir naujausios lietuvių literatūros autorių kūrybą, nevengdamas polemikos su įsigalėjusiomis nuomonėmis.

Turinys ir struktūra

Antrasis tomas tęsia pirmojo tomo tradiciją, pateikdamas išsamias, monografinio pobūdžio studijas apie atskirus rašytojus ir jų kūrybos problemas. Knygoje gilinamasi į autorių psichologinius portretus, jų kūrybos raidą, stilių ir idėjinį pasaulį. Leidinį sudaro šios pagrindinės dalys:

• Juozas Tumas-Vaižgantas – analizuojamas kaip „integralinis realistas“, atskleidžiant jo kūrybos šviesiąsias ir tamsiąsias puses.
• Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana – pristatoma kaip „romantikė krikščionė“, gilinantis į jos svarbiausio kūrinio „Sename dvare“ temas ir vaizdavimo būdą.
• Balys Sruoga – išsamiai nagrinėjama jo, kaip dramaturgo, kūryba, atskleidžiant jo psichologinį veidą, dramatinių kūrinių įvairovę ir menines ypatybes.
• Jonas Aistis – charakterizuojamas kaip „nuskriausto žmogaus dainius“, analizuojant jo poezijos elegiškumą ir pagrindines vertybes.
• Salomėja Nėris – atskleidžiama jos sudėtinga asmenybė ir kūrybos kelias, pažymėtas nuolatinių „kryžkelių“.
• Juozas Paukštelis ir Antanas Vaičiulaitis – gretinami kaip pirmosios jaunystės meilės vaizduotojai.
• Vincas Ramonas – pristatomas kaip „impresionistinis romanistas“.
• Taip pat apžvelgiama išeivijos poetų (Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Leonardas Andriekus, Vladas Šlaitas, Antanas Jasmantas), poečių („mūsų dainų sesių“) ir humoristų kūryba.

Knygą papildo autoriaus pratarmė ir išsamus vardų registras.

Reikšmė

Jono Griniaus „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ yra vienas brandžiausių ir reikšmingiausių išeivijos literatūrologijos darbų. Autorius demonstruoja ne tik gilų literatūros išmanymą, bet ir drąsą savarankiškai vertinti net kanonizuotus autorius, ieškoti naujų jų kūrybos perspektyvų. Knyga pasižymi aiškia struktūra, sklandžiu stiliumi ir argumentuotu minčių dėstymu. Tai nepaprastai vertingas veikalas studentams, mokytojams ir visiems, kurie giliau domisi lietuvių literatūros klasika ir jos interpretavimo galimybėmis.

Šis leidinys – tai pirmasis literatūros kritiko ir profesoriaus Jono Griniaus studijų ir straipsnių rinkinio „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ tomas, išleistas Romoje 1973 metais, Lietuvių KatalIKŲ Mokslo Akademijos (L.K.M.A.). Knygą redagavo A. Liuima, S. J. Tai fundamentalus veikalas, kuriame autorius pateikia išsamią ir kritišką svarbiausių lietuvių literatūros klasikų – nuo Kristijono Donelaičio iki išeivijos autorių – kūrybos analizę.

Turinys ir struktūra

Knyga sudaryta iš monografinio pobūdžio studijų, skirtų atskiriems rašytojams arba specifinėms literatūros problemoms. Autorius gilinasi ne tik į estetinius kūrinių aspektus, bet ir į rašytojų asmenybes, jų idėjinį pasaulį bei santykį su epocha. Leidinį sudaro šios pagrindinės dalys:

• Kristijonas Donelaitis – analizuojamas jo „sužalotas veidas“, kritiškai vertinant sovietmečio interpretacijas ir atskleidžiant poemos „Metai“ tematiką bei kompoziciją.
• Maironis – atskleidžiama jo, kaip tautos dainiaus ir kovotojo, reikšmė.
• Adomas Jakštas ir Balys Sruoga – nagrinėjama garsi šių dviejų literatūros veikėjų polemika ir kova.
• Vincas Krėvė – išsamiai analizuojamos jo istorinės dramos, veikėjų psichologija ir vaizdavimo būdas.
• Vincas Mykolaitis-Putinas – pateikiama itin plati jo, kaip kūrėjo, studija, apimanti biografinius bruožus, kūrybos temas (gamta, meilė, Dievas) ir pagrindines problemas (maištas, prometeizmas, egocentrizmas).
• Juozas Eretas – pristatomas kaip iniciatyvos ir stiliaus mokytojas.
• Bernardas Brazdžionis – apibūdinamas kaip „Dievo ir žmogaus šauklys“, analizuojant jo herojinę ir eleginę lyriką.
• Taip pat aptariama lietuvių literatūros padėtis sovietmečiu („tarp kūjo ir priekalo“), tėviškės miestelio tema išeivijos kūryboje ir naujausi posūkiai lietuvių dramoje.

Knygą papildo autoriaus pratarmė, dedikacija savo mokytojams ir išsamus vardų registras.

Reikšmė

Pirmasis Jono Griniaus „Veidų ir problemų“ tomas yra vienas svariausių išeivijos literatūrologijos darbų. Jis pasižymi analitiniu gilumu, savarankišku požiūriu ir drąsa kritiškai vertinti net didžiausius autoritetus. Autorius ne tik apibendrina, bet ir polemizuoja, siūlo naujas interpretacijas, remdamasis Vakarų literatūros mokslo metodologija. Tai nepaprastai vertingas veikalas visiems, kurie giliau domisi lietuvių literatūros klasika ir jos idėjų pasauliu.

Knygos apžvalga: Andriaus Baltinio „Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai“

Ši monografija – tai ketvirtasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“, išleistas Romoje 1975 metais. Knygą parašė kunigas Andrius Baltinis, o jos išleidimą finansiškai parėmė vyskupo pusbrolis kun. Antanas Vilkaitis. Tai išsami biografinė studija, skirta vienam tragiškiausių ir tauriausių XX a. Lietuvos Bažnyčios ganytojų – Telšių vyskupui kankiniui Vincentui Borisevičiui (1887–1946/47) – atminti.

Turinys ir struktūra

Autorius, remdamasis gausiais amžininkų liudijimais ir archyvine medžiaga, nuosekliai atkuria vyskupo gyvenimo ir veiklos kelią, atskleisdamas ne tik jo asmenybę, bet ir sudėtingą istorinį kontekstą. Knyga suskirstyta į keturias pagrindines dalis:

• I dalis: Tėvų namai ir mokslo metai. Aprašoma V. Borisevičiaus vaikystė ir jaunystė Suvalkijos ūkininkų šeimoje, pirmieji mokslai carinės Rusijos priespaudos metais, studijos Seinų kunigų seminarijoje ir Fribūro universitete Šveicarijoje, kur jis įgijo teologijos licenciato laipsnį.
• II dalis: Poaukščiai kunigystėje ir visuomenėje. Nušviečiama jo, kaip jauno kunigo, veikla: darbas vikaru Kalvarijoje, kapeliono tarnystė Rusijos kariuomenėje Pirmojo pasaulinio karo metais, vėliau – Marijampolės gimnazijose. Ypač daug dėmesio skiriama jo profesoriavimui ir rektoriavimui Telšių kunigų seminarijoje.
• III dalis: Darbai katalikų organizacijose. Atskleidžiamas platus vyskupo visuomeninis akiratis – jo veikla L.K.M. Akademijoje, Ateitininkų federacijoje, Vyrų ir Moterų katalikiškose organizacijose bei Katalikų Akcijos Centre.
• IV dalis: Žmogus, dvasininkas, patriotas. Ši dalis skirta vyskupo asmenybės bruožams – jo humanizmui, giliam dvasingumui ir pasiaukojančiai meilei Bažnyčiai bei Tėvynei. Pabaigoje detaliai aprašomas jo tragiškas likimas – areštas, tardymai sovietiniuose kalėjimuose ir kankinio mirtis.

Knygą papildo autoriaus įžanga (vadas), gausi panaudota literatūra, priedai su istoriniais dokumentais, santrauka anglų kalba ir vardynas.

Reikšmė

Andriaus Baltinio monografija yra fundamentalus ir kruopštus darbas, įamžinantis vieno iškiliausių Lietuvos Bažnyčios kankinių atminimą. Tai ne tik biografija, bet ir gyvas liudijimas apie Bažnyčios padėtį pačiais sudėtingiausiais XX a. istoriniais momentais – per karus ir okupacijas. Knyga atskleidžia vyskupą V. Borisevičių kaip nepaprastai šviesią, principingą ir drąsią asmenybę, kuri iki galo liko ištikima savo, kaip ganytojo, pareigai. Tai nepaprastai vertingas šaltinis istorikams ir visiems, besidomintiems Lietuvos Bažnyčios ir tautos kančių istorija.

Šis veikalas – Antano Maceinos „Filosofijos kilmė ir prasmė“ – yra vienas fundamentaliausių ir brandžiausių lietuvių filosofinės minties darbų, išleistas Romoje 1978 metais, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.). Tai nėra filosofijos istorijos vadovėlis, o gilus, sisteminis bandymas atsakyti į pačius esminius klausimus: iš kur kyla filosofija, kokia yra jos esmė ir kokia jos galutinė prasmė.

Turinys ir struktūra

Knyga yra sudaryta iš trijų pagrindinių skyrių, kurie nuosekliai veda skaitytoją nuo filosofinio mąstymo ištakų iki jo galutinio tikslo. Autorius plėtoja originalią ir argumentuotą koncepciją, pagrįstą Vakarų filosofijos tradicijos apmąstymu.

• I skyrius: Filosofijos kilmė. Maceina teigia, kad filosofija kyla ne iš vieno, o iš kelių pamatinių žmogiškųjų patyrimų, kurie suardo kasdienybės neklausiančiąją būklę. Tai yra nuostaba (pasaulio kaip darnos, kosmoso patyrimas), abejonė (pasaulio kaip klastos ir tariamybės patyrimas) ir kančia (pasaulio kaip chaoso ir blogio patyrimas). Kiekvienas šis šaltinis pagimdo skirtingo pobūdžio filosofiją.
• II skyrius: Filosofijos esmė. Čia plėtojama pagrindinė veikalo tezė: filosofija savo esme yra interpretacija, o ne mokslas. Mokslas, pasak Maceinos, tiria daiktus, kurie yra uždari ir paklūsta būtinybei. Tuo tarpu filosofija interpretuoja būtybę, kuri yra atvira, nes turi kūrinio, o ne daikto, prigimtį. Būtent būtybės kaip kūrinio atvirumas ir įgalina filosofinę interpretaciją.
• III skyrius: Filosofijos prasmė. Galutinė filosofijos prasmė, anot autoriaus, yra būties atskleidimas. Interpretuodamas būtybę kaip kūrinį, mąstytojas neišvengiamai prieina prie būties kaip Kūrėjo. Šiame kelyje žmogus kaip save patį interpretuojanti būtybė (Aš-būtybė) tampa vieta, kurioje filosofinė būties samprata susitinka su religine Dievo samprata. Taigi, galutinė filosofijos prasmė yra Dievo atradimas.

Knygą papildo autoriaus žodis, kuriame atskleidžiamos veikalo atsiradimo aplinkybės, ir priedas „Filosofija ir lietuvių kalba“, kuriame svarstomos lietuvių kalbos galimybės metafiziniam mąstymui.

Reikšmė

Antano Maceinos „Filosofijos kilmė ir prasmė“ yra išskirtinis veikalas, liudijantis ne tik autoriaus erudiciją, bet ir jo mąstymo originalumą bei gilumą. Tai bandymas sukurti savarankišką metafizinę sistemą, kuri pagrįstų filosofijos būtinumą ir jos vietą žmogaus gyvenime. Knyga atskleidžia, kad filosofavimas nėra tuščias žaidimas sąvokomis, o egzistencinis atsakas į būties slėpinį. Tai sudėtingas, bet nepaprastai vertingas kūrinys, priklausantis lietuvių filosofijos aukso fondui.

Šis leidinys – tai prof. dr. Juozo Ereto paskaitų ir straipsnių rinkinys „Išeivijos klausimais“, išleistas Romoje 1974 metais, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.). Tai trijų brandžių, įžvalgių ir patriotiškų tekstų rinktinė, kurioje autorius, remdamasis savo ilgamete patirtimi ir erudicija, gvildena esminius lietuvių išeivijos (egzilio) klausimus.

Turinys ir struktūra

Knygelę sudaro trys pagrindinės dalys, kurių kiekviena skirta vis kitam išeivijos problematikos aspektui. Autorius analizuoja tremties reiškinį istoriniu, psichologiniu ir kultūriniu požiūriu, ieškodamas atsakymų į skaudžius, bet neišvengiamus klausimus.

• I dalis: Tremtis – prakeikimas ar uždavinys? Šioje dalyje Eretas svarsto pačią tremties prigimtį. Jis analizuoja, kodėl atsiskyrimas nuo tėvynės lietuviui yra ypač skaudus, pateikia platų istorinių tremčių kontekstą (nuo žydų iki airių ir armėnų) ir kelia esminį klausimą: ar tremtis yra tik pasyvi kančia, ar ji gali tapti aktyvia, kūrybiška misija? Autorius teigia, kad tremtis, nors ir skaudi, nėra prakeiksmas, o Apvaizdos skirta užduotis – išsaugoti ir plėtoti tas vertybes, kurių negalima laisvai puoselėti okupuotoje tėvynėje. Ypatingas dėmesys skiriamas gimtosios kalbos išsaugojimo būtinybei.
• II dalis: Tremties lietuvis idėjų kūryboje. Čia nagrinėjamas išeivijos intelektualinis vaidmuo. Eretas kritiškai vertina sovietų primestą dialektinį materializmą (diahistomatą), Vakarų pasaulyje paplitusį humanizmą ir pragmatizmą, ieškodamas tvirto idėjinio pagrindo lietuvių kultūrinei kūrybai. Jis siūlo išeitį – krikščioniškąjį humanizmą, kuris sujungtų tautines ir universalias vertybes.
• III dalis: Mažosios tautos bei valstybės ir jų reikšmė Europai. Ši dalis – tai plati Europos civilizacijos apžvalga, kurioje autorius argumentuotai gina mažųjų tautų ir valstybių reikšmę. Jis teigia, kad būtent mažosios, o ne didžiosios tautos, yra tikrosios kultūros kūrėjos ir laisvės sergėtojos. Eretas aprašo unikalias Europos gamtines sąlygas, kurios leido susiformuoti mažoms, bet gyvybingoms tautinėms bendruomenėms. Pabaigoje jis brėžia ir „Ketvirtosios Lietuvos“ viziją – laisvos, demokratinės, federaciniais ryšiais su kaimynais susietos valstybės projektą.

Reikšmė

Juozo Ereto „Išeivijos klausimais“ yra gilus ir įkvepiantis veikalas, nepraradęs savo aktualumo ir šiandien. Tai ne tik istorinis dokumentas, bet ir moralinis bei intelektualinis kelrodis, skirtas visiems, gyvenantiems toli nuo tėvynės. Knyga moko, kad tremtis gali tapti ne dvasinės mirties, o kūrybinės galios šaltiniu, jei tik išeivija įsisąmonins savo istorinę misiją ir atsakomybę. Tai brandaus mąstytojo ir didelio patrioto žodis, skirtas stiprinti tautos dvasią pačiais sunkiausiais jos istorijos momentais.

Knygos apžvalga: Prano Gaidos „Nemarus Mirtingasis: Arkivyskupas Teofilius Matulionis“

Ši monografija – tai šeštasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“, išleistas Romoje 1981 metais. Knygą, pavadintą „Nemarus Mirtingasis“, parašė kunigas Pranas Gaida. Tai išsami ir kruopščiai parengta biografinė studija, skirta vienai iškiliausių ir herojiškiausių XX a. Lietuvos Bažnyčios asmenybių – arkivyskupui, kankiniui ir Dievo tarnui Teofiliui Matulioniui (1873–1962).

Turinys ir struktūra

Veikalas yra suskirstytas į tris pagrindines dalis, kurios leidžia skaitytojui visapusiškai susipažinti su arkivyskupo gyvenimu, asmenybe ir jo veiklos vertinimu. Knyga remiasi gausia archyvine medžiaga, amžininkų liudijimais ir paties arkivyskupo laiškais.

• I dalis: Kunigas – Vyskupas – Kankinys. Tai pagrindinė biografinė dalis, nuosekliai aprašanti visą T. Matulionio gyvenimo kelią: nuo vaikystės Alantos apylinkėse, studijų Petrapilio kunigų seminarijoje, kunigavimo Latvijoje ir Rusijoje, iki slapto įšventinimo vyskupu Leningrade 1929 m. Ypatingas dėmesys skiriamas jo kančių keliui: pirmajam teismui Maskvoje 1923 m., kalinimui Solovkų salose, vėlesniems areštams ir tremtims sovietų lageriuose. Taip pat nušviečiama jo, kaip Kaišiadorių vyskupo, veikla ir paskutiniai tremties metai gimtinėje.
• II dalis: Spauda ir liudininkai apie velionį. Šioje dalyje surinkti įvairūs atsiliepimai ir vertinimai. Pateikiamos ištraukos iš pasaulio ir lietuvių išeivijos spaudos, liudijančios apie didelį susidomėjimą arkivyskupo asmenybe. Taip pat spausdinami artimų bendradarbių ir jį pažinojusių žmonių (vysk. B. Sloskans, vysk. A. Urbšs, kun. V. Dainio, gen. V. Grigaliūno-Glovackio ir kt.) atsiminimai, kurie atskleidžia gyvą, šventumu ir paprastumu spinduliuojantį jo portretą.
• III dalis: Vyskupo Matulionio laiškai. Ši dalis leidžia pažvelgti į vidinį arkivyskupo pasaulį. Spausdinami jo laiškai, rašyti įvairiais gyvenimo laikotarpiais artimiesiems ir kunigams. Juose atsiskleidžia gilus pamaldumas, tėviškas rūpestis, nepalaužiama dvasios stiprybė ir subtilus humoro jausmas net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.

Reikšmė

Prano Gaidos monografija yra monumentalus ir nepaprastai svarbus veikalas, įamžinantis vieno didžiausių Lietuvos Bažnyčios kankinių atminimą. Tai ne tik biografija, bet ir gyvas liudijimas apie Bažnyčios persekiojimą Sovietų Sąjungoje. Knyga atskleidžia arkivyskupą Teofilių Matulionį kaip nepaprastos dvasinės jėgos, nuolankumo ir herojiškos ištikimybės pavyzdį. Tai nepamainomas šaltinis ne tik istorikams, bet ir visiems tikintiesiems, ieškantiems įkvėpimo ir dvasinės stiprybės. Šis veikalas yra vienas pamatinių dokumentų arkivyskupo beatifikacijos ir kanonizacijos byloje.

Ši monografija – tai penktasis tomas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (L.K.M.A.) serijoje „Negęstantieji Žiburiai“, išleistas Romoje 1980 metais. Knygą „Valančiaus Šviesa Už Marių“ parašė prof. dr. Juozas Eretas. Tai išsami, psichologizuota biografinė studija, skirta vienam didžiausių Amerikos lietuvių kultūros mecenatų ir dvasinių lyderių – prelatui Pranciškui Mykolui Jurui (1891–1980). Veikalas nušviečia jo gyvenimą ir veiklą kaip dvasinį vyskupo Motiejaus Valančiaus idealų tęsinį išeivijoje.

Turinys ir struktūra

Autorius, remdamasis gausia archyvine medžiaga ir asmeniniais liudijimais, sukuria ne tik biografiją, bet ir platų to meto Amerikos lietuvių gyvenimo paveikslą. Knyga suskirstyta į šešis pagrindinius skyrius, atspindinčius svarbiausius prelato gyvenimo etapus:

• Jaunystė Lietuvoje (1891–1912): Aprašoma P. Juro vaikystė Šiaulių apylinkėse, tautinio ir religinio sąmoningumo ugdymas Valančiaus dvasioje, pirmieji žingsniai visuomeninėje veikloje ir staigus sprendimas bėgti į Ameriką, vengiant tarnybos caro kariuomenėje.
• Nuo atvykimo Amerikon iki šventinimo kunigus (1912–1922): Nušviečiamas sunkus ir duobėtas kelias į kunigystę: pirmieji nusivylimai, kova su sunkia liga, aktyvi veikla „Vyčių“ ir studentų organizacijose bei galiausiai – įšventinimas kunigu Bostono arkivyskupijoje.
• Altoriaus tarnyboje (nuo 1922): Detaliai aprašoma jo, kaip vikaro ir klebono, veikla Lawrence ir Lowell parapijose, Masačusetso valstijoje. Atskleidžiami jo, kaip ganytojo, santykiai su parapijiečiais ir bažnytine vyresnybe, ypač su kardinolu Cushingu.
• Valančiaus pėdomis: Ši dalis skirta jo, kaip „juodojo meno“ (spaudos) mecenato, „Darbininko“ globėjo, vaikų žurnalo „Eglutė“ įkūrėjo ir Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvo (ALKOS) kūrėjo, veiklai.
• Knygų leidėjas: Išsamiai analizuojama jo, kaip leidėjo, veikla, apžvelgiant per keturiasdešimt jo lėšomis išleistų knygų – nuo maldaknygių ir Šv. Rašto iki A. Maceinos, F. Kiršos, J. Aisčio ir K. V. Banaičio kūrinių.
• Gyvenimo saulėlydis: Aprašomas graudus atsisveikinimas su Lawrence parapija ir pensininko dalia Putname, Konektikuto valstijoje, kur jis iki pat mirties globojo savo įkurtą ALKĄ.

Reikšmė

Juozo Ereto monografija yra fundamentalus veikalas, įamžinantis iškilaus dvasininko, nenuilstančio visuomenininko ir dosniausio lietuvių kultūros mecenato atminimą. Knyga atskleidžia, kaip vienas žmogus, įkvėptas didžių idealų, sugebėjo ne tik suburti išeivijos lietuvius, bet ir sukurti bei finansiškai paremti pamatines kultūros institucijas – spaudą, leidyklas, archyvus. Tai nepaprastai vertingas šaltinis visiems, besidomintiems Amerikos lietuvių istorija, jų kultūrine ir religine raida.

Knygos apžvalga: Antano Salio „Rinktiniai Raštai I: Bendrinė kalba“

Šis leidinys – tai pirmasis tomas iškilaus lietuvių kalbininko, profesoriaus Antano Salio (1902–1972) rinktinių raštų serijos, kurią išleido Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija (L.K.M.A.) Romoje 1979 metais. Knygą, pavadintą „Bendrinė kalba“, spaudai parengė ir išsamia įžanga bei bibliografija papildė kitas žymus kalbininkas, prof. Petras Jonikas. Šis veikalas yra fundamentalus darbas, apimantis svarbiausius A. Salio straipsnius ir studijas, skirtas lietuvių bendrinės kalbos klausimams.

Turinys ir struktūra

Pirmasis tomas yra suskirstytas į aštuonis logiškus skyrius, kurie atspindi platų ir gilų autoriaus domėjimąsi visomis bendrinės kalbos sritimis. Knygoje nuosekliai nagrinėjama lietuvių kalbos raida, norminimo problemos ir praktiniai kalbos kultūros aspektai.

• Bendrinės kalbos klausimai: Šiame skyriuje aptariami bendrinės kalbos pagrindai, jos santykis su tarmėmis ir rašomosios kalbos raida.
• Iš lietuvių kalbos istorijos: Pateikiamos studijos apie atskirų lietuvių kalbos reiškinių istorinę raidą.
• Iš lietuvių leksikologijos: Nagrinėjami žodyno klausimai, skolinių ir naujadarų problematika.
• Iš lietuvių fonetikos: Analizuojami lietuvių kalbos garsyno, kirčiavimo ir priegaidžių ypatumai.
• Iš lietuvių morfologijos: Gilinamasi į linksniavimo ir asmenavimo sistemų subtilybes.
• Iš lietuvių sintaksės: Aptariami sakinio sandaros, linksnių vartojimo ir prielinksnių konstrukcijų klausimai.
• Iš lietuvių kalbos kultūros: Pateikiami praktiniai patarimai ir įžvalgos taisyklingos kalbos vartojimo klausimais.
• Recenzijos: Spausdinamos A. Salio rašytos kitų kalbininkų darbų apžvalgos, kurios atskleidžia jo kritinį mąstymą ir platų akiratį.

Reikšmė

Antano Salio „Rinktiniai Raštai“ yra vienas svariausių XX a. lietuvių kalbotyros veikalų. Pirmasis tomas, skirtas bendrinei kalbai, yra neįkainojamas šaltinis kiekvienam, kas domisi taisyklinga, normine lietuvių kalba. A. Salio darbai pasižymi ne tik moksliniu gilumu, bet ir aiškiu, logišku minčių dėstymu bei gyva meile gimtajai kalbai. Ši knyga yra būtina ne tik kalbininkams, bet ir mokytojams, redaktoriams, studentams ir visiems, kuriems rūpi lietuvių kalbos grynumas ir taisyklingumas. Tai klasikinis veikalas, neprarandantis savo aktualumo ir šiandien.

Prasmingo Gyvenimo Gydytojas: Antano Paškaus „Logoterapija ir dabarties žmogus“
Profesoriaus Antano Paškaus veikalas „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra glaustas, tačiau itin gilus ir paveikus įvadas į Viktoro Franklio sukurtą „trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos“ – logoterapijos – pasaulį. Tai ne tik akademinės psichologijos studija, bet ir atsakas į, autoriaus manymu, didžiausią šiuolaikinio žmogaus krizę – prasmės praradimą. Paškus pristato logoterapiją kaip „aukštumų psichologiją“, kuri, priešingai nei deterministinės Freudo ir Adlerio teorijos, grąžina žmogui jo dvasinę dimensiją, laisvę ir atsakomybę, siūlydama galingą vaistą nuo egzistencinės tuštumos.
Pamatinis Žmogaus Troškimas – Prasmė
Knygos ašis – Franklio tezė, kad pamatinis žmogaus potraukis yra ne malonumo siekimas (kaip teigė Freudas) ar galios troškimas (kaip teigė Adleris), o prasmės siekimas (the will to meaning). Pasak Paškaus, laimė, pasitenkinimas ir savivertė yra ne tikslas, o šalutinis produktas, atsirandantis tada, kai žmogus atranda ir įgyvendina savo gyvenimo prasmę. Bandymas vytis laimę tiesiogiai, atvirkščiai, veda į vidinę tuštumą, nuobodulį ir neviltį.
Autorius pabrėžia, kad prasmės yra atrandamos, o ne išrandamos. Jos glūdi objektyvioje tikrovėje – vertybių pasaulyje, o ne subjektyviuose žmogaus išgyvenimuose.
Keliai į Prasmingą Gyvenimą
Paškus, sekdamas Frankliu, nurodo tris pagrindines vertybių grupes, kuriose žmogus gali atrasti prasmę:
Kūrybinės vertybės: Tai, ką mes duodame pasauliui per savo darbą, kūrybą ir poelgius. Svarbu ne tai, ką žmogus daro, o kaip jis tai daro – su atsidavimu ir atsakomybe.
Patirtinės vertybės: Tai, ką mes gauname iš pasaulio – per gamtos grožio kontempliaciją, meno patirtį ar, svarbiausia, per meilę kitam žmogui.
Santykio (elgesio) vertybės: Tai aukščiausia ir unikaliausia prasmės atradimo sritis. Ji atsiveria tada, kai žmogus susiduria su neišvengiamu likimu – kančia, kalte ir mirtimi. Būtent žmogaus laikysena šių ribinių situacijų akivaizdoje, jo gebėjimas paversti kančią vidiniu laimėjimu, atskleidžia didžiausią žmogiškąjį potencialą. Šiuo požiūriu gyvenimas išlieka prasmingas iki pat paskutinio atodūsio.
Šiuolaikinė Liga: Nugeninė Neurozė
Didelę dalį šiuolaikinių psichologinių problemų, pasak autoriaus, sukelia ne vaikystės traumos ar slopinami instinktai, o dvasinės problemos. Kai prasmės troškimas yra frustruojamas, žmogų apima egzistencinė tuštuma – jausmas, kad gyvenimas yra beprasmis ir betikslis. Ši būsena, ypač neurotiškiems asmenims, gali peraugti į specifinį sutrikimą, kurį Franklis pavadino nugenine neuroze. Jos simptomai – apatija, nuobodulys ir iniciatyvos stoka. Tai, pasak Paškaus, yra tiksli dvasinės būklės diagnozė daugeliui dabarties žmonių.
Prasmės Terapija
Logoterapija siūlo ir konkrečius gydymo metodus. Svarbiausias jų – egzistencinė analizė, kurios metu terapeutas padeda pacientui atrasti jo paties unikalias prasmes ir vertybes. Terapeutas čia veikia ne kaip menininkas, primetantis savo pasaulėvaizdį, o kaip okulistas, padedantis pacientui pačiam praregėti ir pamatyti visą prasmių spektrą. Taip pat pristatomos ir originalios technikos, tokios kaip paradoksinė intencija (kai pacientas skatinamas norėti to, ko bijo) ir derefleksija (kai dėmesys nukreipiamas nuo problemos į prasmingą tikslą).
Išvados
Antano Paškaus „Logoterapija ir dabarties žmogus“ yra nepaprastai vertingas ir aktualus veikalas. Jis pristato psichologijos kryptį, kuri drąsiai grąžina į mokslą dvasios, laisvės ir atsakomybės sąvokas. Tai vilties kupina žinia pasauliui, kenčiančiam nuo beprasmybės epidemijos. Knyga įtikinamai parodo, kad žmogus nėra savo instinktų ar aplinkos vergas, o laisva būtybė, galinti ir privalanti ieškoti ir kurti prasmę net pačiose sunkiausiose gyvenimo aplinkybėse.

2003 metais Lietuvių katalikų mokslo akademijos išleista ir dr. Mindaugo Bloznelio sudaryta knyga „Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ yra išsamus ir jautrus pasakojimas apie mokytoją, ateitininkę, visuomenės veikėją ir kankinę, kurios gyvenimas tapo nepalaužiamos dvasios ir tikėjimo liudijimu totalitarinio režimo akivaizdoje. Leidinys, parengtas pradėjus Adelės Dirsytės kanonizacijos bylą, yra ne tik biografija, bet ir vertingas istorinis dokumentas, atskleidžiantis tiek šviesų tarpukario Lietuvos inteligentijos veidą, tiek brutalią sovietinės sistemos prigimtį.
Knyga yra suskirstyta į dvi pagrindines dalis, nuosekliai vedančias skaitytoją per A. Dirsytės gyvenimo etapus. Ji paremta įvairiapusiais šaltiniais: gausia jos sūnėno Stasio Ivanausko surinkta medžiaga apie šeimą ir tėviškę, archyviniais dokumentais, pačios A. Dirsytės publicistiniais straipsniais bei laiškais ir, svarbiausia, su ja kalėjusių moterų liudijimais.
Pirma dalis: „Gyvenimas iki nelaisvės metų“
Ši dalis atkuria aplinką, kurioje formavosi A. Dirsytės asmenybė. Ji gimė 1909 m. balandžio 15 d. darbščių ūkininkų Antano ir Agotos Dirsių šeimoje Pramislavos vienkiemyje, Kėdainių apskrityje. Augdama gausioje, katalikiškoje aplinkoje, ji nuo mažens buvo apsupta meilės artimui ir pagarbos pareigai. Baigusi Kėdainių gimnaziją, 1928 m. įstojo į Vytauto Didžiojo (tuomet – Lietuvos) universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti vokiečių kalbos ir literatūros. Studijų metais aktyviai dalyvavo studenčių ateitininkių „Birutės“ draugovės veikloje.
Dėl tėvo mirties ir finansinių sunkumų turėjusi nutraukti studijas, A. Dirsytė įsitraukė į Lietuvių katalikių moterų draugijos veiklą, kur pasireiškė kaip talentinga organizatorė, skaičiusi paskaitas ir rengusi kursus visoje Lietuvoje. Vėliau, jau dirbdama mokytoja Kaune ir Vilniuje, ji galiausiai baigė studijas ir 1940 m. gavo diplomą. Ši knygos dalis atskleidžia ją kaip idealistę, atsidavusią jaunimo ugdymui ir katalikiškų vertybių sklaidai.
Antra dalis: „Nelaisvės metai“
Ši dalis – tai sukrečiantis pasakojimas apie A. Dirsytės kančios kelią. 1946 m. kovo 6 d. ji buvo suimta už veiklą ateitininkų organizacijoje ir pagalbą partizanams. Knygoje pateikiami autentiški jos sovietinio saugumo (MGB) bylos tardymo protokolai. Kaip pratarmėje įspėja arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, šie dokumentai turi būti vertinami kritiškai, nes atspindi ne tiesos paiešką, o represinės sistemos bandymus palaužti žmogų. Protokolai liudija A. Dirsytės tvirtybę ir orumą žiaurių tardymų akivaizdoje.
Nuteista dešimčiai metų lagerio, ji buvo išvežta į Vorkutą, vėliau – į Taišetą ir galiausiai į Kolymą. Lageriuose A. Dirsytė tapo dvasine atrama ir globėja jaunesnėms kalinėms. Nepaisydama alinančio fizinio darbo, bado ir šalčio, ji rengdavo pokalbius, diskusijas, mokė mergaites poezijos, maldų ir taip padėjo joms išsaugoti žmogiškumą bei viltį.
Būtent Kolymoje gimė jos dvasinės stiprybės viršūnė – maldaknygė „Marija, gelbėk mus“. Šis mažytis, ranka rašytas rinkinys, slapta perrašinėjamas ir platinamas tarp kalinių, tapo nenugalimos Kristaus šviesos simboliu. Vėliau stebuklingai pasiekusi Vakarus ir išversta į daugybę kalbų, ši maldaknygė pasauliui paskelbė apie tylią lietuvaičių dvasinę pergalę sovietiniame pragare.
Dėl savo veiklos A. Dirsytė buvo nuolat persekiojama ir kankinama lagerio administracijos. Palūžus fizinei sveikatai, ji mirė 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovsko kalėjimo ligoninėje; jos kapas liko nežinomas.
Apibendrinimas
„Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“ – tai monumentalus paminklas neeilinio tvirtumo asmenybei. Knyga detaliai ir jautriai atkuria ne tik vienos moters gyvenimo istoriją, bet ir visos kartos, subrendusios laisvoje Lietuvoje ir žiauriai naikintos sovietų okupacijos, likimą. Tai ne tik įkvepiantis pasakojimas apie tikėjimą ir pasiaukojimą, bet ir nepaprastai svarbus istorinis šaltinis, leidžiantis giliau suvokti XX a. Lietuvos tragediją. Adelės Dirsytės gyvenimas ir jos maldaknygė, kaip teigia arkivyskupas S. Tamkevičius, „amžiams išliks kaip paminklas nenugalimai Kristaus šviesai“.

Knyga „Jūs manieji laiškai“ – tai išskirtinis ir vertingas leidinys, apjungiantis mokytojos Adelės Dirsytės (1909–1955) laiškus, rašytus iš sovietinio gulago ir tremties vietų – Vilniaus kalėjimo, Vorkutos tundros ir Sibiro (Magadano, Kolymos) lagerių. Knyga atskleidžia nepaprastą autorės dvasios stiprybę, ištikimybę tikėjimui ir humaniškumui nežmoniškiausiomis sąlygomis.

Knygos esmė ir kontekstas
Ši laiškų rinktinė – tai ne tik dokumentinė medžiaga apie tremtį ir kančią, bet ir gili dvasinė sielovada. Laiškai, dažniausiai skirti artimiesiems ir bendraminčiams (pvz., Agnietei Stašaitytei – „Tetai“, Stasiui Ivanauskui – „Brangiausiajam“), rašyti žinant, kad juos skaitys cenzorius. Todėl A. Dirsytė pasirinko užmintą, poetinę, o kartu ir moraliai pakylėjančią kalbą, kad išvengtų tiesioginio pavojaus ir perduotų svarbiausias idėjas.

Pagrindinės temos
Dvasinė ištvermė ir tikėjimas: Svarbiausia laiškų ašis – skatinimas nepalūžti, ieškoti „vidaus šilumos dienos“ ir nepamiršti, kad „Dievas visados su mumis“. Autorė pabrėžia maldos galią, kuri jungia su Kūrėju, tėvyne ir artimaisiais, net esant atskirtiems tūkstančių kilometrų.

Žmogiškumo išsaugojimas: A. Dirsytė akcentuoja pareigą „būti žmogumi, ginančiu savyje dieviškumo apraiškas“. Ji ragina nuolat kurti save ir puoselėti dvasingumą, nepaskęsti materializme.

Pagalba ir tarnystė: Nors pati kankinama, ji laiškuose džiaugiasi galimybe padėti jaunuolėms lageryje. Būdama dvasine vadove ir stiprintoja, ji įžiebė tikėjimą, rengė literatūrinius susitikimus ir skatino kūrybą (vėliau gimusi „Sibiro tremtinių maldaknygė“).

Tėvynės ir Meilės Samprata: Tėvynė suprantama ne tik geografiškai, bet ir dvasiškai. Ji ragina: „auk savo dvasia, kad per ją galėtum gilintis į tautos dvasią“. Laiškai atskleidžia atidų žvilgsnį į gamtos grožį (tundros peizažus, Šiaurės pašvaistes), kuris tampa Dievo ir amžinybės alsavimo ženklu žiaurioje aplinkoje.

Knygos vertė
Leidinys vertingas ne tik kaip istorinis šaltinis, bet ir kaip unikali moralinės reabilitacijos sistema (kaip apžvalgoje teigia M. Bloznelis), Adelės Dirsytės sukurta nužmoginimo politikos akivaizdoje. Laiškai yra šviesos ir vilties palikimas, liudijantis, kad net baisiausioje patirtyje galima išsaugoti Meilės ir Aukos idėją, kuri tampa nenugalima jėga. Knygos pabaigoje minimas ir Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus žodis.
Adelė Dirsytė mirė 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovsko ligoninėje, o jos ranka rašyta maldaknygė „Marija, gelbėk mus“ tapo viena didžiausią atgarsį pasaulyje sukėlusių lietuviškų knygų.

Amžinasis Tikėjimo Balsas iš Sibiro Pragaro
Knyga „Marija, gelbėki mus“ yra vienas giliausių ir emociškai stipriausių Lietuvos istorijos dokumentų. Tai nėra grožinės literatūros kūrinys, o Sibiro gulagų kalinės, Adelės Dirsytės, (1909–1955) surašyta maldaknygė, tapusi dvasine atrama tūkstančiams ištremtų lietuvaičių. Knygos ištakos – didžiausios kančios naktis, kurioje malda tapo vieninteliu laisvės ir pasipriešinimo įrankiu.

Dvasinio Teksto Gilumas
Adelė Dirsytė, kurios beatifikacijos byla yra pradėta, sugebėjo per maldą perteikti ne tik asmeninį sielvartą, bet ir visos tautos kančią. Tekstas pasižymi sukrečiančiu nuoširdumu, kalbant „ašaromis akyse, nevilties iškankintoms“ (citata iš knygos). Malda Šventajai Motinai ir Kūdikiui Jėzui virsta ne tik prašymu gelbėti, bet ir pasiryžimu aukotis. Autorė meldžia: „Jei reikia aukų, imki jas iš manęs, tik duoki man kankinių drąsos ir stiprybės.“ Ši vieta pabrėžia maldaknygės esmę: ji moko aktyvios, herojiškos, nepalaužiamos vilties ir ištikimybės.

Istorinė ir Kultūrinė Reikšmė
Leidinys yra nepaprastai svarbus dėl kelių priežasčių:
Liudijimas: Tai autentiškas dokumentas, liudijantis apie Gulago sąlygas ir Sibire kalintų moterų dvasinę rezistenciją.

Išeivijos Paveldas: Pirmieji leidiniai pasirodė lietuvių išeivijoje JAV (1959 m.), vėliau išversti į vokiečių, anglų kalbas, taip nešdami žinią apie Lietuvos likimą pasauliui.

Dvasinis Paveikslas: Kaip nurodyta knygos įvade, vien tik šios „kuklios jos maldaknygės“ užtektų atkurti „gražios, spinduliuojančios per kiekvieną maldos žodį dvasios paveikslą“.

Apibendrinimas
„Marija, gelbėki mus“ – tai ne tik katalikiška maldaknygė; tai Lietuvos tautos atminties dalis ir paminklas tikėjimui, kuris išliko stiprus ten, kur žmogaus gyvybė buvo niekinama. Knyga tinka ne tik religingam skaitytojui, bet ir kiekvienam, besidominčiam Lietuvos XX amžiaus istorija, ištvermės ir vilties tema. Ji primena, kad didžiausia stiprybė slypi dvasioje.

Istorinis Artefaktas ir Dvasinė Testamentas
„Tremtinių malda“ yra nepaprastas leidinys, kurio vertė slypi ne tik jame užfiksuotuose žodžiuose, bet ir jo atsiradimo istorijoje. Tai – ne redaktorių paruoštas ar spaustuvėje atspausdintas tekstas, o kukli, ranka rašyta maldaknygė, kurią 1953 metais Sibiro tremties sąlygomis sukūrė ir surišo keli lietuviai (Ad., Lionė G., Valė Ber., Levutė Viz.).

Šis dokumentas – tai tiesioginis žmogiškosios dvasios ir tikėjimo triumfo įrodymas brutaliame lagerio ar tremties kasdienybės fone. Vėliau, 1959 metais, knygelė buvo išleista JAV, o 1990-aisiais sugrįžo į Lietuvą.

Turinio Ypatumai: Kančios ir Vilties Teologija
Maldaknygės turinys – tai ne bendriniai pamaldumo tekstai. Tai asmeniškai ir bendruomeniškai išgyventos maldos, kuriose atsispindi tremties realijos. Visos maldos yra persmelktos dvejopos temos: kančios priėmimo ir tvirtos vilties dėl Tėvynės.

1. Kančios ir Paguodos Keliu:
Ryto ir Vakaro maldų tekstai kalba apie sunkų darbą („IŠAUŠO sunki darbo diena“), nuovargį, neapykantą ir panieką, su kuria susiduriama kasdien. Maldos centre – prašymas suteikti jėgų ramiai ištverti „visus nesusipratimus, panieką ir neapykantą“. Ypatingas momentas – padėka Viešpačiui ne tik už sveikatą ir maistą, bet ir už patį skausmą: „Dėkoju ir už skausmą, neapykantą, už visus trūkumus, kuriais mane bandei.“ Tai demonstruoja gilų dvasinį atsidavimą Dievo valiai, būdingą šventumo siekiui.

2. Meilė Tėvynei ir Priešams:
Šis dokumentas yra patriotiškas krikščioniškos meilės paminklas. Tremtiniai meldžiasi už savo „mylimą Tautą“, ypač už Tėvynės gynėjus, našlaičius ir visus kenčiančius už tiesą. Net ir Kryžiaus Kelio apmąstymuose, tremties patirtis įpinama į Jėzaus kančios naratyvą, klausiant: „Už ką kenčiu? Nepavogiau, neužmušiau. Už ką mano vargai? Alkis, šaltis, kaulų gėla, panieka...“

Svarbiausia, maldos kviečia ne tik atleisti, bet ir melsti atleidimo persekiojantiems: „Viešpatie, pasigailėk ir tų, kurie mus persekioja ir kankina, duoki ir jiems pažinti Tavo meilės saldumą.“

3. Autentiškumas ir Tauta:
Knygelė turi neginčijamą autentiškumą. Ji buvo sukurta kaip bendras darbas, kurį tremtiniai skyrė vienas kitam (kaip nurodyta autoriaus Ad. laiške Pranutei: „kad galėtumei geriau su mumis jausti, mąstyti ir garbinti Viešpatį, siunčiame šią maldų knygelę“). Tai rodo, kad malda buvo ne individualus pabėgimas, o bendruomeninis jėgos ir išlikimo aktas.

Apibendrinimas
„Tremtinių malda“ yra nepamainomas liudijimas apie lietuvių dvasinę rezistenciją ir giliausios tautos tragedijos metu puoselėtą tikėjimą. Tai ne šalto teksto rinkinys, bet karštu Sibiro šaltyje išlietas maldos kraujas ir ašaros, leidžiantys šiandienos skaitytojui prisiliesti prie didžios sielos ir meilės paslapties, kurią įžvelgė ir Tėvas Leonardas.

Ši maldaknygė – tai dvasinis kompasas, kuris rodė kelią namo, kai fizinis sugrįžimas atrodė neįmanomas, o dvasinė stiprybė buvo vienintelis ginklas.

Knyga „Adelė Dirsytė“ – tai iliustruota biografinė apybraiža jauniesiems skaitytojams, skirta supažindinti su Dievo tarnaitės, kankinės Adelės Dirsytės gyvenimu.
Knygoje aptariami pagrindiniai gyvenimo etapai ir išgyvenimai:

Ankstyvas gyvenimas ir išsilavinimas
Adelė gimė 1909 m. Pramislavos vienkiemyje, Šėtos parapijoje.
Mokėsi Šėtoje, vėliau Kaune, įsitraukė į katalikišką veiklą, ypač ateitininkus.

Veikla ir tarnystė
Dirbo mokytoja Vilniuje, bendradarbiavo su katalikiškomis organizacijomis, rūpinosi vargstančiais.
Per okupacijas vykdė slaptą religinę veiklą, motyvuodama kitus dvasiai išlikti.

Sovietų represijos, tremtis, kankinystė
1946 m. spaudžiant sovietų valdžiai, Adelė areštuota dėl antisovietinės veiklos ir nuteista 10 metų laisvės atėmimo bei 5 metų tremties.
Kalėjo Komijos ASSR, vėliau Irkutsko srityje, Magadane, dirbo statybose, kentėjo badą, smurtą ir fizines bei psichologines kančias.
Mirė 1955 m. rugsėjo 26 d., iki šiol nežinomos tikslios žūties aplinkybės ir palaidojimo vieta.

Dvasinis palikimas – maldos, liudijimai
Tremtyje Adelė rašė maldas ant įvairių popieriaus likučių (tošies, laikraščių, cemento maišų) – jos sudaryta maldaknygė „Marija, gelbėk mus“ pasklido plačiai.
Knygoje išryškinamas jos atsparumas, tikėjimas, gebėjimas guosti kitus kalines, skatinti viltį net išgyvenant žiaurias sąlygas.

Stipriosios pusės
Iliustracijos ir vaizdinė struktūra
Iliustratorė sukūrė paveikų, emocingus piešinius, kurie padeda skaitytojui geriau įsijausti į Adelės gyvenimą.
Vaizdiniai ne tik papildo tekstą, bet tampa savarankišku pasakojimo sluoksniu – iliustracijos perteikia atmosferą, kontrastus (šviesą ir tamsą) bei simboliką.
Tekstas – lengvai skaitomas, bet prasmingas
Knygos dalis skirta jaunimui, todėl tekstas nėra pernelyg akademiškas. Jame pabrėžiami moraliniai bei dvasiniai aspektai, ne vien faktai.

Įkvepiantis pavyzdys
Adelės gyvenimas – tai liudijimas apie žmogaus ištvermę, tikėjimą ir meilę net sunkiausiose sąlygose. Knyga skatina skaitytojus nepasiduoti, atrasti dvasinę stiprybę.

Išvada
Knyga „Adelė Dirsytė“ yra reikšmingas leidinys, ypač rekomenduotinas tiems, kas nori pažinti lietuvišką dvasinį palikimą per asmens liudijimą. Ji jungia gundantį pasakojimą, menišką vizualumą ir gilesnę refleksiją apie kančią, tikėjimą bei pašaukimą.
Ši knyga gali būti puikus pirmasis žingsnis pažinimui Adelės Dirsytės biografijos bei įkvėpimas tolimesniam domėjimuisi – dienoraščiais, archyvais, kitomis knygomis apie ją.

  Mary Save Us is not merely a book; it is a profound and heart-rendrending historical document—an "immortal little document" and a testament to the enduring power of the human spirit in the face of absolute tyranny.

This prayer booklet contains prayers originally written in Lithuanian by four young Lithuanian girls who were confined to a Siberian prison under the communistic conspiracy in Northern Siberia. The prayers were secretly recorded on "little pieces of waste paper" and then painstakingly bound by hand into a tiny booklet, which in its original form measures only 2 x 3 inches. The current edition presents the handwritten pages alongside the equivalent English translation by Rev. Kęstutis A. Trimakas, S.J..

Content and Significance
Written while the girls were "wasting away in the very flowering of their lives, as a result of inhuman treatment", the prayers are genuine, unadulterated expressions of faith. They are described as "beautiful in their simplicity and meaningful in their content". Unlike formal prayers, these are deeply personal conversations with God, born of desperation and unwavering hope.

The collection manifests Christian virtues in abundance:
"self-denial, hope, pardon, love". In their cries, one finds a spiritual crusade—a prayer for endurance, wisdom, and forgiveness, even for their tormentors. The book is cited as proof that "a cruel master may kill the body but never the spirit" and that the "supernatural virtues of faith, hope and charity cannot be destroyed by the inhuman methods and deeds of atheistic Communism".

In short,
Mary Save Us offers a poignant window into the suffering of the persecuted and an inspiring example of how the soul maintains its dignity and love, even when stripped of every earthly comfort and liberty. It is a powerful read that forces readers to reflect on their own lives and appreciate their freedom and faith.

  Maria Red Ons is geen doorsnee devotieboek. Het is een hartverscheurende, maar bovenal inspirerende getuigenis van onwankelbaar geloof, gevangen in een fysiek klein maar spiritueel immens formaat. Dit gebedenboekje is de Nederlandse vertaling (uitgegeven in 1961 door Oostpriesterhulp) van de Litouwse originele titel „Marija, gelbėki mus”.

Wat dit werk zo uniek maakt, is de oorsprong: het werd in 1953 door vier Litouwse meisjes met de hand geschreven en gebonden – naar verluidt op kleine stukjes papier, gewikkeld in een armzalig lapje stof – terwijl zij gevangen zaten in een dwangarbeidskamp in Siberië. Het was een troostgeschenk voor een medegevangene, Franciska.

Inhoud en Thema's
Het boekje bevat eenvoudige maar diep ontroerende gebeden voor de morgen, de avond, de heilige Communie en de Biecht. De teksten zijn doordrenkt van de rauwe realiteit van de vervolging achter het

IJzeren Gordijn. De gebeden zijn een constante oproep tot God en de Heilige Maagd Maria om kracht, volharding, en genade te midden van kou, honger, ontbering, en het verlies van alles. De centrale thema's zijn:
Ongebroken Geloof en Hoop: De smeekbeden getuigen van een vast vertrouwen in Gods liefde, zelfs wanneer zij zich "door God en mensen verlaten" voelen.

Liefde voor het Vaderland: Er is een diep verlangen naar de terugkeer naar huis en er wordt onophoudelijk gebeden voor de vrijheid en het welzijn van Litouwen, "ons met bloed en tranen doordrenkte land".

Vergeving en Erbarmen: Opmerkelijk is het gebed om erbarmen voor de vervolgers en pijnigers, met de vraag dat ook zij de zoetheid van Gods liefde mogen ondervinden.

Oordeel
Aartsbisschop Kardinaal Alfrink schreef in zijn inleiding (1961) dat Maria Red Ons "geen grootse literatuur en biedt geen diepe theologie". En daar heeft hij volkomen gelijk in. De kracht van dit boekje ligt juist in die eenvoud.
Het is een puur, onopgesmukt document van menselijke en geestelijke veerkracht. De gebeden zijn een directe lijn van het Siberische kamp naar de hemel, en ze tonen de "kern van het christen zijn, de Liefde".

Dit boek is een spiegel voor de lezer in een comfortabele wereld. Kardinaal Alfrink concludeert terecht dat men na het lezen en bidden van deze teksten niet anders kan dan zich schaamtevol afvragen of onze eigen alledaagse "kleinigheden" niet in het niet verzinken bij dit ongelooflijke getuigenis van geloof. Maria Red Ons is een essentiële lezing voor iedereen die wil begrijpen wat ware toewijding en geestelijke moed betekenen onder de zwaarst mogelijke omstandigheden. Het is een indringende oproep om, net als de dwangarbeidsters, het lijden te accepteren en om de kracht van de liefde te gebruiken als het ultieme verzet tegen onrecht.

Aanbevolen voor iedereen.

  "Maria, rette uns" (litauisch: "Marija gelbėki mus" ) ist kein gewöhnliches Gebetbuch, sondern ein zutiefst bewegendes und historisch bedeutendes Dokument des Glaubens und der Hoffnung litauischer Verbannter in Sibirien. Es handelt sich um die vierte Auflage dieses Büchleins, herausgegeben 1961 vom Haus der Begegnung Königstein/Taunus.

Die Entstehung des Büchleins
Das Buch basiert auf einem handgeschriebenen Gebetbüchlein, das vier nach Sibirien verbannte litauische Mädchen in Gefängnissen und Zwangsarbeitslagern verfassten. Die Übersetzung bemühte sich, die handschriftliche Vorlage möglichst getreu wiederzugeben, wobei die Übersetzer die Schlichtheit und stellenweise auch Härte der Sprache und Gedanken als deutliches Zeichen der Not der Verbannten hervorhoben, aus der diese Gebete entstanden sind. Sogar die ursprüngliche, scheinbare Unordnung der Gebete wurde beibehalten, um das langsame, heimliche Wachstum des Büchleins unter schwierigsten Umständen sichtbar zu machen. Das Original ist ein kleines Büchlein von 5x7,5 cm.

Das Buch ist einer Person namens PRANUTE (Franziska) gewidmet, damit sie "besser mit uns empfinden, betrachten und den Herrn preisen" kann. Es wurde von Ad(elé) am 16. Februar 1953 geschrieben, von Lionė G. verfasst, Valė Ber. zeichnete das Bildchen, und Levuté Viz. band es.

Inhalt und Thematische Schwerpunkte
Die Gebete sind thematisch geordnet, beginnend mit Morgen- und Abendgebeten , gefolgt von Gebeten zum Heiligen Messopfer und der Heiligen Beichte und Kommunion. Ein großer Teil widmet sich der Betrachtung des Leidens Unseres Herrn Jesus Christus (Kreuzweg) sowie verschiedenen Gebeten zu Heiligen und Festen wie der Heiligen Nacht, dem Auferstehungsfest, Pfingsten und Fronleichnam.
Die Texte sind tief durchdrungen von den Erfahrungen der Verbannung:
Heimatliebe und Leid: Wiederkehrende Bitten gelten der Heimat, dem "mit Blut und Tränen durchtränkten Land" , und dem Wunsch nach Rückkehr und Freiheit. Die Betenden bitten um Kraft für die "Verteidiger des Vaterlandes" und die "lichtvolle, ewige Ruhe" für die, die ihr Leben für die Heimat hingegeben haben.
Not und Entbehrung: Der schwere Alltag spiegelt sich in den Bitten um die Kraft, "alle Mißverständnisse, alle Schmähungen und allen Haß ruhig zu ertragen" , und im Dank für das, was sie noch haben, wie die Muttersprache im fremden Lande. Sie bringen ihre Leiden, Mühen, Tränen der Sehnsucht, Hunger und Kälte als Opfer dar.

Stärke und Ausdauer: Es wird um Ausdauer, Weisheit und Unbeugsamkeit in den Tagen der Not gebetet, damit alle Schwierigkeiten sie erhärten wie Feuer den Stahl. Die Heilige Familie wird angerufen, die "ganze Familie unseres Volkes vor allem Bösen" zu schützen.

Vergebung und Nächstenliebe: Bemerkenswert ist die Bitte um Erbarmen für die Verfolger und Peiniger, damit auch sie "die Wonne Deiner Liebe erfahren". Die Gewissenserforschung fragt explizit nach Sünden gegen den Nächsten wie Verurteilen, Verleumden, Verspotten, aber auch nach dem Aufbürden der eigenen Last und schlechten Laune.

Fazit
"Maria, rette uns" ist weit mehr als eine Sammlung religiöser Texte; es ist ein Zeugnis von heroischer Tugend , ein aufrüttelndes Vorbild und himmlischer Trost inmitten größter menschlicher Not. Es vermittelt eine tiefe spirituelle Haltung, in der das persönliche Leiden aktiv mit dem Opfer Christi verbunden und für das Wohl des Volkes und die Freiheit der Heimat hingegeben wird. Die Gebete sind ein ergreifender Ausdruck von Glauben, Hoffnung und einer Nächstenliebe, die selbst in der Verfolgung nicht erlischt. Es zeigt auf eindrucksvolle Weise, wie der Glaube den verbannten Mädchen half, ihre Identität und ihren Mut zu bewahren.

Die Ausgabe von 1961 ist somit ein wichtiges Dokument, das die Geschichte des litauischen Volkes und den Widerstand des Glaubens gegen Unterdrückung widerspiegelt.

   Marie, sois notre secours est un recueil de prières poignantes et profondément émouvantes composées par de jeunes Lituaniennes déportées en Sibérie. Publié en deuxième édition, avec une traduction d'Audrys Backis , cet ouvrage est un témoignage puissant de foi et d'espérance face à l'angoisse et au dénuement total de l'exil.

Un témoignage de foi en captivité L'origine de ces prières est particulièrement touchante : elles ont été écrites par quatre jeunes femmes sur des feuilles de papier et trouvées fortuitement. Elles vivaient dans la captivité, l'isolement, sans la Présence eucharistique ni même la possibilité de se recueillir. Malgré l'absence de tout réconfort matériel ou spirituel habituel, ces jeunes femmes ont puisé dans leur cœur les mots justes pour exprimer leur affection filiale à Dieu et leur absolue confiance.

L'introduction du Cardinal Feltin, datée du 28 janvier 1964, exprime l'émotion suscitée par ces textes. Il souligne l'importance pour les jeunes de France de lire et méditer ces pages, afin de savoir, comme leurs « sœurs lithuaniennes captives, retrouver toujours Dieu dans leurs peines et au milieu du matérialisme ».

Un envoi personnel, daté du 16 février 1953, montre l'intimité de la création de ce livret de prières pour une amie nommée Pranute. Il révèle que Lioné G. l'a composé, Valé B. l'a illustré, Levuté V. l'a relié et Ad. (elé) l'a écrit de sa main.

Le contenu des prières Le recueil est structuré autour des moments de la journée et des sacrements, ainsi que de prières adressées à divers saints.
Prières quotidiennes et liturgiques Les Prières du matin et du soir demandent force et sagesse pour endurer la « dure journée de labeur » et les « incompréhensions, de mépris et de haine ». La prière du soir remercie Dieu pour les grâces reçues, y compris les « haine, souffrances et privations ». Elles implorent la bénédiction pour la Patrie, les orphelins, ceux qui souffrent pour la Vérité, et demandent l'unité dans la foi, l'espérance et la charité.

La section dédiée au Saint Sacrifice de la Messe est particulièrement révélatrice de leur isolement. Puisqu'elles sont privées de la Présence eucharistique , leurs prières s'articulent autour des parties de la messe (Introït, Saint Évangile, Offertoire, Canon et Consécration, Communion, Fin du Sacrifice). Elles y joignent leurs souffrances—la fatigue, le mépris, les larmes de l'exil, la faim et le froid—au sacrifice suprême du Christ. On y trouve une prière remarquable demandant le pardon pour leurs persécuteurs et bourreaux.
Prières pour le pays et les saints Les prières du Chemin de Croix (p. 20) mettent en parallèle la Passion du Christ avec les épreuves de la déportation, telles que la souffrance, l'abandon, le froid, la faim, et le dénuement total.

La dévotion mariale est centrale, comme en témoigne le titre et la prière finale « Marie, sois notre secours » , ainsi que la prière à la Mère de Miséricorde de Girkalnis (un lieu d'apparition de la Vierge en Lituanie en 1943). Elles supplient Marie d'accorder le courage, de protéger la nation et de la relever de ses épreuves.
D'autres prières sont adressées à des saints importants pour la Lituanie ou pour la protection de la jeunesse et de la famille, comme Saint Casimir (Patron de la Lituanie) , Saint Joseph (Gardien de la Sainte Famille et ayant connu l'exil) , et Sainte Monique (pour les familles et la persévérance dans la foi).
Ce livre n'est pas seulement un recueil de dévotion ; c'est un document historique et spirituel qui incarne l'âme d'une nation captive et la force inébranlable de la foi au milieu de l'adversité la plus sombre.

Modlitewnik „Maryjo, Ratuj Nas” (oryginalny tytuł litewski: „MARIJA GELBEKI MUS”) jest niezwykłym świadectwem głębokiej wiary, zrodzonym w ekstremalnych warunkach sowieckich łagrów na Syberii. Jest to polskie tłumaczenie modlitewnika, którego powstanie datuje się na rok 1953, ułożonego i ręcznie spisanego przez cztery litewskie dziewczęta, wywiezione z Litwy po jej zajęciu przez ZSRS.

Historia Powstania i Wydania
Historia modlitewnika jest poruszająca. Powstał on w wyniku cierpień, upokorzeń, głodu i tortur doświadczanych przez dziewczęta na Syberii, które szukały ukojenia w modlitwie. Jedna z nich tworzyła modlitwy, a pozostałe spisywały je na skrawkach papieru, układały, zszywały i oprawiały w jedną całość. Rękopis (o rozmiarach 2 na 3 cale) trafił następnie na Litwę, a stamtąd na Zachód.

Pierwsze wydanie w języku litewskim ukazało się w 1959 roku w Stanach Zjednoczonych. Rok później miały miejsce trzy kolejne wydania w języku angielskim z przedmową Kardynała Cushinga. W kolejnych latach modlitewnik przetłumaczono na 8 języków z przedmowami aż 7 Kardynałów.

Polskie tłumaczenie, które ukazało się w 1966 roku w Londynie, jest zasługą ś.p. Zofii Bohdanowiczowej, która podjęła się go bezinteresownie, będąc już złożona śmiertelną chorobą. Wydawcą było Towarzystwo Polsko-Litewskie im. Adama Mickiewicza w W. Brytanii , które poprzez to wydanie spełniało obowiązek "szukania dróg ułatwiających porozumienie pomiędzy narodami polskim i litewskim". Podkreślono wspólną dla obu narodów głęboką religijność (połączoną z kultem Matki Boskiej Ostrobramskiej) oraz wspólne cierpienia i los pod przymusem ustroju komunistycznego.

Charakter Modlitewnika i Treść Modlitewnik zawiera autentyczną, spisaną rozmowę z Bogiem, ludzi doświadczonych cierpieniem, stanowiąc echo zmagań i tęsknot katolickiego narodu litewskiego w czasach wielkich doświadczeń II wojny światowej. Cierpienia te nabierają sensu w świetle męki Chrystusa, stając się przesłankami wiodącymi do zmartwychwstania.

Modlitwy cechuje prostota i szczerość, ucząc pokory i miłości, i cementując wiarę w lepszą przyszłość.
 

Książeczka dzieli się na następujące sekcje:
Modlitwy poranne i wieczorne : Skupiają się na prośbach o siłę i mądrość do przetrwania cierpienia, obelg, nienawiści, modlitwach za bliskich, naród, obrońców Ojczyzny i tych, którzy cierpią dla Prawdy. Modlitwa wieczorna to podziękowanie za łaski i krzyże dnia, prośba o spokojny spoczynek i o opiekę Matki Bożej nad rodzinami i całym narodem, a także prośba o pokój dla Ojczyzny i świata.

Ofiara Mszy Świętej : Część ta zawiera modlitwy na poszczególne etapy Mszy, gdzie osobiste cierpienia, tęsknoty, głód i zimno składane są w ofierze wraz z Ofiarą Chrystusa. Jest to prośba o umocnienie na drodze cierpienia i wola naśladowania Chrystusa. W modlitwie po Komunii jest prośba o pomoc dla walczących o wolność i poległych.

Modlitwy przy spowiedzi i Komunii Świętej : Zawierają rachunek sumienia w stosunku do Boga, bliźniego i siebie (pytania o wolę Bożą w cierpieniu, rozpacz, krzywdzenie bliźniego, tchórzostwo w zwracaniu uwagi, samolubstwo).

Rozmyślajmy o Męce Pana Naszego Jezusa Chrystusa : Jest to Droga Krzyżowa, która w każdej stacji odnosi się do cierpienia zesłańców i ich narodu (np. skazanie, niesprawiedliwi sędziowie, głód i chłód, upadek, spotkanie z Matką Bolesną, pomoc Cyrenejczyka, nienawiść i mściwość, ostateczna nędza). Zawiera prośby o siłę, wytrwałość, a także o uwolnienie od grzechów (np. osądzania, tchórzostwa, nieczystości, ducha świata).

Różne modlitwy : Obejmują modlitwy na Boże Narodzenie (prośba o skrócenie doświadczeń, o męstwo Męczenników) , Wielkanoc (o dźwignięcie narodu, o radość życia jako daru Boga) , a także do Jezusa Miłosiernego (o Miłosierdzie i rychły powrót do kraju), do Ducha Świętego, Matki Boskiej Miłosierdzia, św. Kazimierza, św. Józefa, św. Moniki, św. Antoniego (prośba o odnalezienie utraconej wolności) i innych Świętych.

Modlitewnik ten jest cennym zbiorem, w którym można znaleźć wiele pociechy w cierpieniu i trudnościach życia, ukazując chrześcijańską moc i wiarę w zbawcze dzieło Odkupiciela.