Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Mykolas Krupavičius. Atsiminimai

(Psl. 345-351)

1972m Lietuviškos knygos klubas

 

 

Paleistas, nuėjau į savo seniai nematytą butą, bet patraukiau anapus Žaliojo tilto į nuutėlėjimo įstaigą, kuri savo darbą atliko sąžiningai ir tuo tarpu laimingai. Su sveikais, bet jau neutėlėtais drabužiais grįžau į savo seniai paliktas patalpas.

Gyvenau Odų skersgatvyje. Namų numerio neatsimenu. Savininkai – senbernis Mykolas ir dvi senmergės seserys. Tik atvykęs į Vilnių ir paleistas iš vadinamo karantino, pas juos apsigyvenau. Butas Vilniaus masto – šeši dideli kambariai. Baldelio jokio, bet ir nuomos jokios. „Gyvenk, kad kiti blogesni buto neužimtų“. -  Tokiais žodžiais mane priėmė tie sulenkėję lietuviai. Ir gyvenau. Nuomos, kad ir būtų norėję, nebūčiau mokėjęs, nes neturėjau kuo mokėti. Atsimokėdavau bent dalinai kuo kitu: dažnai važinėdamas po Lietuvą, atgabendavau jiems tai duonos kepalėlį, tai lašinių gabalą, tai keletą kiaušinių, o tas anais laikais buvo labai brangi dovana. Vilniuje buvo tikras badas. Žmonės ieškojo duonos su krepšiukais net toli Lietuvos gilumoje – Ukmergės, Utenos, ir kitų kraštų apylinkėse. Žandarai juos gaudydavo  kaip kontrabandininkus. Žmonės ne tik tino iš bado, bet ir mirkdavo gatvėse.

Valgydavau kažkokioj lietuviškoj valgyklėlėj. Visas valgio pagrindas buvo žolės. Sumanioji šeimininkė iš žolių sugebėdavo net kotletų padaryti. Bet žolės žmogui ne didelė parama. Po kelių mėnesių tokio maisto vėjas mane kaip smilgą siūbavo. Parsivežtų iš kelionių po Lietuvą dovanų padalindavau ir bendrabučio kaimynams, kurių turėjau jau pilnus šešis kambarius. Gyveno čia ir Lazdynų Pelėda. Tos dovanos būdavo šventė. Bent trumpam užsimišdavome, kad gyvename badmetyje. Vieną kartą iš Tverų parvežiau savo simpatiškam šeimininkui  Mykolui garsaus Tverų  milelio drabužiui. Nudžiugo, lyg būtų kitus namus gavęs. Buvo nuplyšęs tiek, kad gėdinosi ir į gatvę išeiti. Įduodamas dovaną paklausiau, ar jis panorės lietuvišku milu dengti savo lenkišką kūną. Jis sušuko: „Kunige, taigi aš pats esu lietuvis, tik lietuviškai nekalbu“. Žemaitiškus milu atvežiau į lietuvišką kelią, nors, kaip teko patirti, tas milinis krikštas, tesėjo neilgam. Mano Mykolas, geresnėse sąlygose atsigavęs, neprisiminė man pasakytų žodžių, kad jis esąs lietuvis.

Tuo tarpu iš visų Rusijos kampų plaukė tremtiniai atgal į savo tėvynę. Iš visos Lietuvos inteligentai traukė į Vilnių: tai žinių gauti, tai darbo ieškoti, tai pasiūlydami savo jėgas. Lietuvos atstatymo ir gynimo darbui.

Buvau lyg dvarininkas: Šeši didžiuliai kambariai – ne juokai. Sutikęs kokį „bežemį“ Vilniaus gatvėse, kviečiau pas save tačiau su viena sąlyga, kad atneštų šiaudų, nes ir aš „dvarininkas“, taip pat gulėjau ant šiaudų, neturėdamas nei pagalvės, nei antklodės. Tokie „bežemiai“ greitai pasijuto lyg savo namuose ir dažnai, net manęs nesiklausydami, parsivesdavo savo senų pažįstamų. Susitarė savotiškas „kolchozas“. Didžiulis butas gyventojų daugiau, negu reikia. Visokių jų būta, tik stebėkis – ir karininkas, ir pagyvenęs intelektualas akademikas, ir Rusijos universiteto studentas, ir Voronežo gimnazijos mano mokinys, ir kunigas, jų tarpe ir kunigas Tumas – Vaižgantas. Tikra Zaporožė. Niekas mums aslos nešlavė, niekas lovų neklojo, nes pašluoti nebuvo ir įmanoma: Visi kambariai buvo virtę šalinėmis – visur pilna šiaudų, o naktį juose pilna žmonių. Nuo ryto iki vakaro visi būdavo išsivaikščioję savais reikalais. Butas tada ilsėdavosi. Vakare butas ūžė kaip avily bitės: dalinimasis įspūdžiais, pasakojimai, juokai, diskusijos, ginčai – tikras gyvenimas! Mano gyventojų tarpe buvo visokių politinių pažiūrų žmonių. Kai šie klausimai kildavo, įnamiai net savo šeimininko negerbdavo: kirtomės kaip lygūs su lygiais. Ypatingai karšti ginčai būdavo su Vaižgantu. Vaižgantas buvo kunigas, ir geras kunigas, bet teologija ir kanoniškoji teisė jo buvo senokai pamiršta. Jis susikūrė savo teologiją. Svarstant čia Lietuvos sutvarkymo planus, Vaižgantas pasisakydavo už civilinę santuoką, už nusavinimą ne tik bažnytinių žemių, bet ir visų troleibusų, net ir pačių bažnyčių. Su tokia teologija, aišku, nesutikau ne tik aš, bet ir tie mano gyventojai, kurie ne tik iš metrikų buvo katalikai. Jų tarpe atsimenu P. V. Raulinaitį – vėliau advokatą ir profesorių.

Jau tuo metu mano kolchozas pradėjo po truputį ir lobti. Aš jau buvau įsigijęs lovą. Įsigijo lovas ir keli mano gyventojai. Susidėję nusipirkom kažkur surastą virdulį. Dabar pusryčius ir vakarienę jau turėjome savo. Netrukus gavome ir šeimininkę. Tai buvo Marytė Ambraziejūtė, vienintelė moteris įnamė, kurią jau esu minėjęs ankščiau. Ji buvo mano redaguojamo laikraščio „Laisvoji Lietuva“ redaktorė – pavaduotoja. Ją apgyvendinome atskiram, su atskiru įėjimu kambarėlyje, o už tai ji turėjo atidirbti visam kolchozui. Darbas buvo nedidelis: rytą ir vakarą pagirdyti visus gyventojus arbata. Bet ji, kaip moteris, susirado daugiau darbo. Ji pradėjo tvarkyti ir mūsų lovas: vis vien, ar ji būtų šiaudų pavidalo, ar tikra lova. Atsiradus šeimininkei, ir kambariai neteko tikros šalinių išvaizdos. Prie vakarinės arbatos ir kildavo ankščiau minėtos įvairiais klausimais diskusijos. Jos dažnai užsitęsdavo ligi vėlyvos nakties. Karščiausiai ginčijosi ir gynė savo pozicijas Vaižgantas, bet jis pirmutinis ir kapituliuodavo: „Vyrai, nuo tų ginčų jau slogą gavau. Užteks. Daugiau nebesiginčysiu. Gal jūs ir geresni už mane teologai, bet aš vis tiek pasilieku prie savo nuomonės“. Bet kitą vakarą, susėdus prie šnypšiančio virdulio, ne kas kitas, bet tas pats Vaižgantas, kuris vakar dieną buvo pasižadėjęs daugiau nebesiginčyti, vėl tą ar kitą vakarykščių ginčų dalyvį užkalbindavo, ir vėl prasidėdavo nauji ginčai – tokie pat karšti, tokie pat ilgi, kaip ir kitomis dienomis. Juos baigdavo vėl Tumas pareikšdamas, kad jau gavęs slogą ir daugiau nebesiginčysiąs. Kas gi? Jaunystė! Nors visi išvargę ir užsidegę.

Mano kolchozas buvo kalvė. Joje kalėme būsimą Lietuvos tvarką. Pirmasis metė mūsų kolchozą Tumas Vaižgantas: kažkur gavo atskirą kambarį. Pradėjo po truputį skirstytis ir kiti gyventojai, bet jų dar ilgai pasiliko pakankamai. Du kambarius ištuštinom, nes juos reikėjo panaudoti susirinkimams ir posėdžiams. Mano patalpos tiems uždaviniams tiko geriau, negu kitur, nes buvo erdvesnės, o antra, neišvaistė pašaliniai žmonės. Galima buvo slaptai klausimai svarstyti.

Tokie susirinkimai ir posėdžiai buvo kasdieninė duona. Čia buvo sprendžiami dažniausiai bendro valstybinio pobūdžio klausimai ir reikalai. Krikščionių demokratų reikalus aptarnaudavo „Tėvynės Sargo“ patalpos, kuriose buvo galima sušaukti ir didesni susirinkimai.

Mano buto „salės“ tarnavo nemokamai visokios rūšies ir visokių žmonių susirinkimams, jei tik jie lietė Lietuvos reikalus. Ir kas jose neposėdžiavo! Šiandien man pačiam būtų įdomu pasisakyti apie tų susirinkimų dalyvius, jų tikslus ir sprendimus. Vokiečių okupacijos metu Vilniaus miesto policijoje tarnavo Liudas Gira. Mums, lietuviams, tai turėjo nemaža reikšmės ir naudos. Mums palankesnių vokiečiu dėka Gira buvo pakeltas į kažkokios rūšies policijos viršininkus. Užėmęs tokią vietą ir turėdamas daug pažinčių vokiečių tarpe, ne tik policijoje, bet ir už policijos ribų, jis sužinodavo tokių faktų, kurie skaudžiai paliesdavo Lietuvos interesus. Kaip pavyzdį priminsiu civilfervaltungo (Zivilverwaltung) planavimą Lietuvą apsodinti vokiečiais kolonistais. Gira šį faktą sužinojo iš Lietuvos nepriklausomybės pradžioje visiems žinomo mažlietuvio Jurgio Aukštuolaičio, iš kurio vėliau pradėjau gauti visą eilę labai svarbių ir įdomių, Lietuvos ateitį liečiančių, vokiečių dokumentų, kuriuos jis išvogdavo iš jo tarnybos vietos civilfervaltungo.

Tarp kitko buvo gautas ir vokiečių Lietuvos kolonizavimo planas. Beveik 15 – 20 ha ūkiai popieriuje buvo išparceliuoti vokiečiams. Išparceliavimas buvo vardinis, pav., Jono ūkis iš X kaimo ir apskrities buvo numatytas išdalinti tam tikram skaičiui vokiečių, kurių vardai ir pavardės, šeimos narių skaičius ir kilmės vieta buvo jau plane nurodyta. Įvykužius tą planą, Lietuva jau būtų nustojusi būti Lietuva, o tapusi „Litauen“, kaip Deutschlando neatskiriama dalis. Jurgis Aukštuolaitis nemaža yra tuo būdu pasitarnavęs žengiančiai į savarankišką gyvenimą Lietuvai. Gaila, kad vėliau jis nuėjo šunkeliais, padėdamas Lietuvos priešams griauti Lietuvos užsimojimus –eiti į nepriklausomą gyvenimą. Šitie visi klausimai buvo gvildenami mano „salėje“ vykusiuose įvairiaspalvių žmonių susirinkimuose. Čia buvo aptariami būdai, kaip gintis nuo vokiečių parengto mirtino smūgio Lietuvai.

Kalbamuoju metu labai aktuali tema buvo Lietuvių kariuomenės klausimas: kurti ją, ar nekurti? Voldemaras dar prieš pirmos vyriausybės sudarymą ir tą vyriausybę sudaręs buvo Lietuvos kariuomenės kūrimo priešininkas. Jo išmanymu, pakaks paskelbti Lietuvą neutralia valstybe, ir tuo pačiu jis bus išgelbėta nuo visokių pavojų iš kaimynų pusės. Neutralitetas, Voldemaro teigimu, turėsiąs atstoti Lietuvos kariuomenę. Prie Lietuvos gynimo nuo priešų šalia neutraliteto, girdi, prisidės dar tos spygliuotų vielų tvoros, kurios iš visų pusių supo Vilnių.  Voldemaro teorijos nesugriovė ir tas faktas, kada pirmasis Lietuvos finansų ministras Martynas Yčas tas vielų tvoras pardavė kažkuriam Vilniaus pirkliui ir tą pinigų sumą, kuri buvo gauta už parduotas vielas užregistravo Valstybės ižde kaip pirmą lietuviško iždo pajamą. Voldemaro teigimu, pakako turėti tik kariuomenės vadovybę. Atsiradus reikalui, kareivius nesunku mobilizuoti į reikiamą frontą. Tapęs pirmuoju ministru pirmininku, Lietuvos kariuomenės organizavimą pavedė rusui generolui Kondratavičiui. Minimas Kondratavičius  tą vadovybę suorganizavo. Buvo numatytas vyriausias kariuomenės štabas su artilerijos, kavalerijos, pėstininkų ir net aviacijos skyriais. Turėjom pilname sąstate numatytą su skyriais ir poskyriais intendantūrą ir visą, kas buvo reikalinga neturimai kariuomenei vadovauti.

Šita Lietuvos kariuomenės vadovybė buvo tokia pat rusiška, kaip ir pats Kondratavičius. Ja niekas nepasitikėjo. Visi galvojo kad tai caro laikų Petrapilio štabo skyrius, nes visose vietose sėdėjo suirusios Rusijos minėto štabo rusai. Tas faktas kėlė daug nerimo ir baimės

Žmonės iš Rusijos tremties buvo bebaigią grįžti. Kiek galėdami bėgo iš rusų kariuomenės lietuviai karininkai. Visi jie pirmoje eilėje traukdavo į Vilnių, norėdami savo jėgas skirti Lietuvos gynybai, nes kiekvienas matė, kad Lietuvai savo nepriklausomybę teks sunkiai ginti su ginklu rankose. Kartais į Vilnių tokių karininkų  susirinkdavo gana didelis skaičius. Reikėjo matyti tą nusivylimą ir pyktį, kai tas idealiai lietuviškas karininkų kadras minėtame štabe buvo iš aukšto traktuojamas to paties ruso, kuris lietuvį niekino caro laikais ir kuris nė vienu lietuvišku žodžiu atvykusio dabar savo tėvynės ginti lietuvio neprakalbindavo. Nemaža jų tada glaudės prie lenkų legionų, organizuojamų Dovbor Mosnickio. Kuti grįždavo sugelta širdimi ir neramūs į savo tėviškes kito darbo ieškoti.

Vokiečiai buvo baigiami bolševikų stumti iš Gudijos. Bolševikai jau Vilnijos teritorijoje. Stumiamiems vokiečiams rusai – bolševikai mina beveik ant kulnų. Vilniuje ir jo apylinkėse organizuojasi lenkų partizanai, kurie nieko nekliudomi vaikšto ir Vilniaus gatvėse, pašiepdami Valstybės Tarybą ir užkalbinėdami Lietuvos piliečius, o lietuvio kareivio vis nėra. Ir pats Voldemaras tuo metu, reikia manyti, pirštu prikišamai įsitikino, kad nė Vilniaus, nė Lietuvos neapgins nei Yčo parduotoji vielų užtvara, nė neutralitetas, nė kariuomenės štabas be kareivių.

Ir šiuo momentu dar vienas smūgis: iš Lietuvos pasitraukia jos vyriausybė. Pirmiausia pasitraukė Smetona su Voldemaru (valstybės galvos), paskui finansų ministras Martynas Yčas, o paskui juos ir Švietimo ministras Jonas Yčas. Pasiliko tik finansų viceministras Liudas Noreika, kuris likvidavo patį valstybės iždą. Palikom vėl be jokios organizacijos ir vadovybės, kuri ypač buvo reikalinga Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Visi šie liūdni faktai buvo tada nuodugniai svarstomi įvairių pažiūrų lietuvių mano „salėje“. Buvo svarstomi ir reagavimo žygiai. Vieni jų pasiekdavo savo tikslą, buvo vaisingi, kiti nieko nepasiekdavo. Nuo vokiečių mirtino smūgio išsigelbėjo pats gyvenimas. Vokiečiai karą pralaimėjo, ir gyvenimo ateitį surašė kiti veiksniai. Aukštuolaičio man perduoti civilfervaltungo dokumentai, mano buvo perduoti Valstybės tarybai. Dabar nežinau kieno rankose jie atsidūrė. Gaila, kad jie nepakliuvo į mūsų istorijos lapus. Voldemaro Kondratavičiaus štabas minimų susirinkimų darytų žygių dėka buvo likviduotas. Kur dingo Kondratavičius, nežinau, bet ir neįdomu žinoti. Jis ne Lietuvos naudai buvo pasiėmęs tą svarbią vietą atkurtoje Lietuvoje. Buvo smarkiai reaguota į vyriausybės nusistatymą didžiausiame pavojuje palikti Lietuvą. Buvo daug kalbėta, ginčytasi ir bartasi su Smetona, ir su Voldemaru, ir su Yču, bet nieko nelaimėta. Jie išvyko, palikę Lietuvą neaiškaus likimo rankose. Mano salės sienomis vėl teko klausytis nenustojusių vilties ir nekritusių nusiminiman lietuvių pokalbių ir pasitarimų apie naujos vyriausybės sudarymo reikalą.

Tai keletas pavyzdžių. Jie tik parodo „salėje „vykusių susirinkimų kryptį, charakterį ir svarbą, o jų buvo daug. Ir visi jie mūsų istorijai turėjo didesnės ar mažesnės reikšmės. Ta salė tikrai yra nusipelniusi paminklinės lentos.

(Minimo tekste namo numeris Odiminių 10 butas 2)

 

Design by Joomla