Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

Generolas P. Plechavičius

Povilas Plechavičius gimė 1890- 02-01 Mažeikių apskrities Bukon- čių kaime, 1908 m. baigė Rygos gimnaziją. Vėliau baigė Orenburgo kavalerijos mokyklos kursą, buvo pakeltas į karininkus. Pirmojo pa­saulinio karo metus praleido fronte, buvo kavalerijos pulko vadu, net 29 kartus sužeistas. Apdovanotas daugeliu Rusijos ordinų ir medalių. Besikuriant jaunosios Lietuvos ka­riuomenei, 1919 m. grįžo į Lietu­vą ir buvo paskirtas Sedos apskri­ties apsaugos būrio vadu. Narsiai kovėsi su raudonarmiečiais, ber­montininkais ir lenkų kariuomene, už tai buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. 1921-1924 m. vadovavo Pirmajam husarų Lietuvos Didžio­jo Etmono Jonušo Radvilos pulkui. 1924 m. P. Plechavičius baigė Au­kštųjų karininkų IV laidą ir buvo išsiųstas į Čekiją, generalinio štabo akademiją, kurią sėkmingai baigė. 1926 metais vadovavo kariniam perversmui, po kurio prezidentu tapo A. Smetona. 1927 metais jis užėmė Lietuvos kariuomenės Ge­neralinio štabo viršininko postą. Nuo 1928 sausio 26 d. iki 1929 vasario 10 d. ėjo Lietuvos kariuo­menės vado pareigas.

Karo teoretikai ir istorikai teigia, kad P. Plechavičius buvo viena kontraversiškiausių asmenybių Lietuvos kariuomenės istorijoje.

Tačiau 1944 m. žiemą, kai buvo nutarta organizuoti Vietinę rinkti­ną, jis vienintelis iš Lietuvos gene­rolų ėmėsi šios naštos. Apmaudu, kad rinktinės nepaiko paversti Nepriklausomos Lietuvos kariuo­menės užuomazga. Lietuvos gy­ventojų bei buvusios rinktinės na­rių atmintyje jis paliko šviesų atsi­minimą.

Senas raseiniškis Viktoras En­driukaitis iš gimnazijos suolo įsira­šė į P. Plechavičiaus Vietinę rinkti­nę. Jis pasakojo, kad kuopos vadu buvo Jonas Žemaitis, kuris atsive­dė vyrus iš Šiluvos ir Tytuvėnų. Raseinių gimnazistai, baigę aštuo­nias klases ir netgi jaunesni, vado­vaujami Jono Barevičiaus, sunk­vežimiu buvo išgabenti į karo mo­kyklą Marijampolėje. Kavalerijos kareivinėse nebuvo jokių patogu­mų, miegojo ant šiaudų užsidengę kas ką turėjo. Marija Endriukaitie- nė papildydama vyro pasakojimą paminėjo, kad iš gimnazijos į rink­tinę ėjo labai gabūs vaikinai, taip jų buvo perspektyvių literatų. Jau­nuoliai sakė, kad eina ne garbės ieškoti, bet būti kartu su artojė­liais, ginti Lietuvą. Jų buvo ne 50 ir ne 100, o žymiai daugiau.

V.Endriukaitis prisiminė, jog kar­tą ant žirgo raitas atvykęs Plecha­vičius tarė: (...) „Vyrai, būsit pa­šaukti, o dabar kiekvienas saugokit save". „Buvome pavasarį paleisti, gavome pažymėjimus ir traukiniu parvykome namo. Plechavičių teko matyti Raseiniuose ir anksčiau, sa­kantį kalbą prie Žemaičio pamink­lo. Pamenu, kreipdamasis į rinkti­nės savanorius „broliukai", gerai neištardavo „r" raidės."

Vėliau V. Endriukaičiui su švie­sios atminties rinktinės draugu An­tanu Kačiušiu teko kurį laiką drau­ge mokytojauti.

V. Endriukaičio nuotrauka su anuometiniais rinktinės draugais ir mergaitėmis, kurios lydėjo jau­nuolius, saugoma Raseinių krašto istorijos muziejuje.

Šiandien kariniai ir patriotiniai generolo Povilo Plechavičiaus nuo­pelnai nėra tinkamai įvertinti. Dar girdimi pašaipūs žodeliai „plechavičiukai", „plechavičiukų gauja" ir panašiai. Tikėkimės, kad Lietuvos kariuomenės istorijos tyrinėtojai dar tars savo žodį.

Viktoras VITKUS

 

1926 metų perversmas

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimas 1918 metais buvo tik vienas lietuvių tautos laimėjimų po 120 metų trukusios okupacijos. Nepriklausomybę reikėjo apginti ir 1919-1920 metais nuo bolševikų, lenkų ir vokiečių. Bet ir po to Lietuvos valstybei teko sunkios lemtys. Viena jų buvo 1926 metai, kai susidarius aplinkybėms teko įvesti autoritarinį valdymą. Viskas prasidėjo 1926 metų pirmojoje pusėje. Krikščionių demokratų partija tiek Steigiamajame, tiek pirmutiniuose dviejuose Seimuose turėjo daugumą, kuri tolydžio mažėjo dėl kai kurių valdininkų nekompetencijos, didėjančios savivalės ir netgi nusikalstamos veikos – noro staigiai pralobti.

Tokio noro pralobti pradžią padarė užsienio reikalų ministras dr. Juozas Purickis, įsteigęs garsiąją „Sacharino akcinę bendrovę“. Jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Netrukus po to du jauni finansų ministrai taip atvirai pradėjo didinti savo turtą, kad visuomenė aiškiai subruzdo. Vienam jų buvo iškelta baudžiamoji byla. Ūkininkų nepasitenkinimą sukėlė Ūkininkų sąjungos garsioji „amerikoniškų lašinių skutimo“ byla. Šios aplinkybės suteikė vilties rinkimus laimėti valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams.

Artėjant Trečiojo Seimo rinkimams (jie įvyko 1926 m. gegužės 8-10 dienomis), prasidėjo neregėtos tarppartinės rietynės. Įvairių partijų pažadais viliojami žmonės nežinojo ką daryti. Daugelis krikščionių demokratų valdymu nepatenkintųjų ryžosi balsuoti už kitas partijas, tikėdamiesi, kad kiti geriau valdys. Taip krikščionys demokratai daugumą prarado, bet ir kitos partijos jos neįgijo. Krikščionių demokratų blokas gavo 30 vietų, valstiečiai liaudininkai – 22, socialdemokratai – 15, tautininkai – 3, Ūkininkų sąjunga – 2, tautinių mažumų (lenkų, žydų, vokiečių) blokas – 13 atstovų (žydų – 3, lenkų – 4, vokiečių – 1, Klaipėdos krašto atstovų – 5). Taigi iš 85 išrinktų atstovų sudarę koaliciją liaudininkai ir socialdemokratai neturėjo nė pusės (37).

Valstiečiai liaudininkai, turėję 22 atstovus ir susidėję su krikščionimis demokratais, būtų galėję turėti Seime 52 balsus, tačiau tiek prieš rinkimus, tiek rinkimų metu jie taip smarkiai kritikavo ir užpuldinėjo krikščionų vadus, kad apie koaliciją negalėjo būti nė kalbos. Be to, krikščionių blokas buvo stipresnis ir gausesnis už liaudininkus, tad jie, be abejo, būtų pareikalavę, kad prezidentu būtų renkamas jų žmogus. (Pagal to meto konstituciją, prezidentą rinko Seimas.) Taip pat būtų pasiėmę ir bent pusę ministrų kabineto. Todėl liaudininkai nutarė ir toliau kovoti prieš krikščionis, o dėtis su socialdemokratais ir mažumomis – žydais, lenkais ir vokiečiais. Tikėtasi turėti savo prezidentą ir daugumą ministrų, o paskui susodinti savo žmones į visas įtakingesnes valdininkų vietas.

Socialdemokratams irgi nebuvo kitos išeities, kaip dėtis su liaudininkais ir rengtis būsimiems rinkimams. Negalėdami savo šalininkų įtaisyti į visas valdžios įstaigas, jie tikėjosi daug laimėti, jeigu iki būsimųjų rinkimų suspėtų suorganizuoti bedarbius ir suburti darbininkus į profesines sąjungas. Jiems atrodė, kad tie žmonės, kuriuos suorganizuos socialdemokratai, visada seks paskui juos ir rinkimuose balsuos už socialdemokratų partiją. Taip jie tikėjosi gauti dar daugiau vietų Seime.

Gyvenimas parodė, kad socialdemokratai skaudžiai apsiriko. Jų suorganizuotos profsąjungos greitai pasidavė bolševikų įtakon, išmetė socialdemokratus iš vadovybės ir nuėjo riaušių keliu. Iš šių liaudininkų ir socialdemokratų kombinacijų laimėjo tiktai tautinės mažumos – žydai, vokiečiai ir lenkai.

Matydami, kad lietuviškos partijos net nemėgina tarp savęs susitarti, vokiečių, lenkų ir žydų atstovai pažadėjo remti liaudininkų ir socialdemokratų valdžią su sąlyga, kad jų reikalavimai bemat būtų įvykdyti.

Į prezidiumą Seimas išrinko tautinių mažumų atstovą vokietį Kinderį – jam atiteko pirmojo Seimo sekretoriaus vieta. Tokiu būdu be šio vokiečių frakcijos atstovo žinios joks raštas Seimo prezidiuman negalėjo pakliūti ir tautinės mažumos per jį kontroliavo visus Seimo darbus. Tautinėms mažumoms Lietuvos reikalai visai nerūpėjo – jie tik kėlė sau naudingus reikalavimus, nukreiptus prieš lietuvių tautos interesus. Pavyzdžiui, Klaipėdos krašto vokiečiams reikalaujant, liepos 3 dieną buvo uždarytas trejus metus ėjęs laikraštis „Klaipėdos žinios“. Be to, Seimo vokiečių frakcija pareikalavo, kad Klaipėdos kraštui už muitus ir degtinės monopolį būtų kasmet mokama po 6 600 000 litų. Žydams pareikalavus buvo panaikintas draudimas skersti galvijus netinkamose Kauno skerdyklose. Dėl to pasidarė labai sunku išvežti mėsą į užsienį, galvijai atpigo ir ūkininkai patyrė didelių nuostolių. Lenkai nevaržomai kėlė riaušes, lenkino mūsų kraštą, ruošdami dirvą Lietuvos okupacijai ir prijungimui prie „motinos“ Lenkijos.

Socialdemokratai be paliovos reikalavo iš valstybės iždo vis daugiau lėšų bedarbiams šelpti. Juo daugiau pinigų buvo išdalijama vadinamiesiems bedarbiams, tuo daugiau jie reikalavo. Miestuose susitelkusios bedarbių minios buvo perdėm bolševikiškos ir vedė agitaciją prieš valdžią ir pačius socialdemokratus.

Vos tiktai spėjo susirinkti Seimas ir paskirti socialistinę valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybę, tuojau prasidėjo agitacija nušalinti senuosius valdininkus ir jų vietoj pastatyti naujus, geresnius ir sąžiningesnius. Deja, keičiant valdininkus, nebuvo atsižvelgiama į tai, kiek jie tinka užimamoms vietoms. Socialistinei vyriausybei terūpėjo duoti vietų savo šalininkams, kurie per rinkimus agitavo už socialistus ir dabar laimėjus reikalavo atlyginimo. Tokie žmonės kartais visai neišmanydavo darbo, kurį jiems priklausė dirbti. Valdžios įstaigose ir visoje šalyje pasidarė dar didesnė netvarka.

Netrukus pasigirdo balsų, reikalaujančių sumažinti kariuomenę, nes nuo to sumažėsiančios išlaidos ir būsianti nauda visam kraštui. Iš pradžių mažai kas suprato, kaip tas yra pavojinga valstybei, bet tie, kuriems Lietuvos nepriklausomybė buvo nepriimtina, kurie gudriai pakišo socialistinei vyriausybei ir visuomenei šitą pragaištingą mintį, gerai žinojo ką daro. Juk tada nepriklausomybės dienos būtų suskaičiuotos. Kaip vėliau paaiškėjo, kariuomenė buvo mažinama tam, kad Lietuvos gynimui skirtas lėšas būtų galima skirti tariamiems bedarbiams ir profesinėms sajungoms.

Tuo pat metu, kai buvo keičiami valdininkai ir silpninama kariuomenė, buvo organizuojamos tariamos bedarbių ir profesinės sąjungos, o vyriausybė atšaukė lig tol galiojusį karo stovį ir išleido iš kalėjimų daug visokių nusikaltėlių: apgavikų, valstybės išdavikų, šnipų ir bolševikų. Nusikaltėliai išėję į laisvę pradėjo kelti įvairiausius reikalavimus, rengti demonstracijas.

Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir kituose miestuose paleisti iš kalėjimų bolševikai vaikščiojo gatvėmis, iškėlę raudonas vėliavas, dainavo rusiškas bolševikines dainas ir reikalavo, kad prieš tokias jų „procesijas“ žmonės nusiimtų kepures. Kadangi niekas nenorėjo jiems nusilenkti, demonstrantai praeiviams skaldė antausius, juos koneveikė, nepaisydami nei amžiaus, nei visuomeninės padėties. Tokiu būdu vyriausybės paleistieji areštantai Kaune skaudžiai įžeidė daugybę žmonių. Labiausiai kliuvo jaunuomenei, moksleiviams ir studentams.

Šitų bolševikiškų demonstracijų metu galėjo būti pralietas ir kraujas, bet, laimei, tuo metu dar nebuvo suardyta policija, kuri triukšmaujančias gaujas išvaikė, o jų vedlius sukišo atgal į kalėjimą. Tokie griežti policijos žygiai laikinai sugrąžino visuomenei ramybę, bet patiems policininkams neišėjo į gera. Valkatos pradėjo reikalauti, kad vyriausybė paleistų senuosius policininkus, o jų vietoj priimtų naujus – iš bedarbių. Vyriausybė daug policininkų atleido, o kitus net nubaudė už bolševikų sutramdymą.

Beje, lenkai visuomet žinodavo apie bolševikų ruošiamus sukilimus ir sutraukdavo Lietuvos pasienyje daug kariuomenės. Lietuviams tuos sąmokslus išardžius, jie pajėgas atitraukdavo.

Kai policija buvo iškrikdyta, prasidėjo ir kitos nelaimės. Vasarą ir rudeniop vyriausybei pradėjus šelpti vadinamuosius bedarbius, į Kauną ir kitus miestus suplaukė minios tinginių ir dykaduonių, kurie pasivadino bedarbiais ir reikalavo pašalpų. Tokiems bedarbiams gyvenimas buvo gana lengvas, nes susiorganizavę į didelę sąjungą, jie nieko nedirbdami sugebėjo išsireikalauti iš vyriausybės po 6 litus į dieną. Darbymečiui, rugiapjūtei artėjant samdiniai mesdavo darbus ir būriais traukdavo į Kauną, Šiaulius, Panevėžį ir kitur „bedarbiauti“. Rusai kolonistai, turintys po 20 ir daugiau hektarų žemės, iškūlę javus, juos pardavę ir pragėrę, važiuodavo į Kauną „bedarbiauti“, irgi kasdien gaudami po 6 litus. Pasitaikydavo, kad koks rusas barzdočius, palikęs namie pačią gyvulių liuobti, išvykdavo pasiėmęs kokius 3–4 vaikus ir pelnydavo per dieną 15–20 litų.

Tokie bedarbiai naktimis dažniausiai girtuokliaudavo, o dienomis didelėmis gaujomis susirinkdavo prie vadinamųjų viešųjų darbų, kur nieko neveikdavo, o tik užkabinėdavo praeivius, vadindami juos buržujais ir žadėdami išskersti. Retai tekdavo tarp jų išgirsti lietuvių kalbą – čia siautėjo lenkai ir rusai, o tarp jų švaistėsi jauni žydukai – bolševikų agitatoriai. Vadinamieji bedarbiai dažnai kruvinai sumušdavo praeivius, o viešųjų darbų prižiūrėtojams keletą kartų labai smarkiai kliuvo.

Tų bedarbių skaičius vis augo. Vien Kaune jų atsirado keletas tūkstančių. Jie pradėjo reikalauti, kad valdžia ir savivaldybė padidintų pašalpas. Kauno miesto savivaldybę bedarbiai kelis kartus buvo užblokavę, neleido burmistrui (merui) ir kitiems savivaldybės nariams išeiti ir žadėjo juos užmušti, jeigu pašalpos nebus padidintos. Vyriausybė kažkodėl kiekvieną kartą jų reikalavimams nusileisdavo ir iš valstybės lėšų per miestų valdybas skirdavo po kelis šimtus tūkstančių litų bedarbiams šelpti. Valstybės ižde laisvų pinigų nebuvo, tad buvo sugalvota atleisti iš kariuomenės apie 300 karininkų, o kai kuriuos dalinius visai panaikinti ir taip atrasti lėšų „bedarbių“ pašalpoms.

Taigi bedarbiai darė trigubą žalą: imdavo iš valstybės iždo pinigus, kuriuos surinkdavo iš ūkininkų ir kitų darbščių mokesčių mokėtojų; apleisdami laukų darbus sunkino ūkininkams nuimti derlių; ardė valstybės tvarką, rengdami bolševikinį perversmą.

Greta neramumų, kuriuos miestuose kėlė bedarbiai, netrukus prasidėjo darbininkų streikai. Darbininkai, matydami, kad bedarbiai nieko neveikdami gauna beveik tiek, kiek uždirba darbininkas fabrike, ėmė reikalauti padidinti algas. Visa nelaimė, kad šių reikalavimų nebuvo galima patenkinti, nes Lietuvos fabrikėliai didelių pelnų nedavė, mūsų vadinamoji pramonė vos vos kvėpavo. Dalis darbininkų suprato, kad streikai vos gyvas įmones prives prie bankroto ir streikuoti nenorėjo. Tačiau aktyvistai, susitelkę vadinamose profesinėse sąjungose, savavališkai, kartais darbininkų visai nepasiklausę, paskelbdavo streikus ir smurtu priversdavo darbininkus neiti į darbą.

Paskelbę kurioje nors dirbtuvėje streiką, bolševikuojantys profesinių sąjungų vadai prie tos dirbtuvės vartų pastatydavo ginkluotą sargybą. Sargybiniai lazdomis ir akmenimis skaldydavo galvas tiems darbininkams, kurie nenorėjo streikuoti ir mėgino eiti į darbą. Bolševikų vadams, įsigalėjusiems profesinėse sąjungose, rūpėjo tiktai streikai ir riaušės, nes už jų organizavimą jie gaudavo gerą atlyginimą iš Maskvos kominterno. Bankrutavusios dirbtuvėlės pradėjo užsidarinėti, daug darbininkų neteko darbo ir artinantis žiemai iš tikrųjų atsidūrė bedarbių gretose. To bolševikams ir tereikėjo – jie visur ir visada stengėsi darbo žmonių padėtį kiek galima apsunkinti, kad atsirastų nepasitenkinimas, kuriuo pasinaudojant būtų galima suardyti visą valstybę.

Taip buvo ir Lietuvoje 1926 metais. Čia pravartu paaiškinti, kad Seimo rinkimuose bolševikų agentai iš Maskvos buvo gavę nurodymą remti liaudininkus ir socialdemokratus. Jie gerai žinojo, kad laimėjus socialistams gyvenimas nepagerės, o tvarka pakriks ir bolševikai galės nevaržomai dirbti savo darbą. Taigi socialistų valdžia turėjo būti tiltas, vedantis į bolševizmą.

Socialistams rinkimus laimėjus ir bolševikams pasiekus savo pirmąjį tikslą, beliko tik padaryti paskutinį žingsnį: pašalinti ištižusią socialistų valdžią ir vietoj jos atsisėsti patiems. Tuo tikslu bolševikų agitatoriai pradėjo įrodinėti, kad rinkimų į Seimą metu socialdemokratai ir liaudininkai žadėjo darbininkams pagerinti jų padėtį, o gyvenimas dar labiau pasunkėjo. Todėl liaudininkai ir socialdemokratai esą darbininkų suvedžiotojai ir apgavikai, o gyvenimas tik tada palengvėsiąs, kai darbininkai elgsis taip, kaip juos moko bolševikai.

Tokių kurstymų buvo galima išgirsti dirbtuvėse, darbininkų mitinguose ir susirinkimuose, o ypač už svetimus pinigus leidžiamuose laikraščiuose „Darbininkų atstovas“, „Raudonasis artojas“, „Kovos kelias“ ir kituose. Neilgai trukus bolševikams pavyko taip įkaitinti savo pasekėjus, kad kai kuriose vietose prasidėjo atviras svetimo turto grobstymas. Jonavoje bolševikų sukurstyti streikininkai mėgino neleisti nei parduoti, nei išvežti vietoje pagamintos produkcijos. Kaune buvo atvejų, kai bolševikų šalininkai įsiverždavo į prekinius geležinkelio vagonus, pagrobdavo ir išmėtydavo prekes.

Tada jau net socialistų vyriausybė pamatė, kad toliau pataikauti nenuoramoms yra pavojinga, ir pamėgino juos sutramdyti. Buvo įsakyta policijai įvesti tvarką. Nors policija, kaip jau minėta, buvo susilpninta, bet ji dar turėjo galios, todėl Jonavoje, Kaune ir kitur riaušininkus išsklaidė ir jų vedlius suėmė. Prasidėjo neregėtas triukšmas ir bolševikų klyksmas. Jų agentai pradėjo smarkiai pulti vyriausybę, o ypač vidaus reikalų ministrą socialdemokratą V. Požėlą, kodėl grobikai buvo išvaikyti, o jų vadai suimti. Socialdemokratai mitinguose teisinosi, kad tasai malšinimas įvyko be ministro žinios. Tada bolševikai pareikalavo nubausti policininkus. Vidaus reikalų ministras V. Požėla tą reikalavimą patenkino ir tikrai nubaudė keletą policijos tarnautojų, sąžiningai vykdžiusių jo paties įsakymą. Tatai galutinai pakirto policijos drausmę. Bolševikų agentai, šaukdami, kad policininkai yra smurtininkai ir kraugeriai, reikalavo, kad visa policija būtų paleista ir policininkai paimti iš profsąjungų arba būtų leista apsiginkluoti bedarbiams.

Kai kuriose vietose riaušininkai puolė policiją mušti. Pavyzdžiui, Raseiniuose jie suvarė policiją į vieną namą ir visas miestas kelioms valandoms buvo patekęs į riaušininkų rankas, kol kariškiai kulkosvaidžiu jų neišvaikė. (Taip kariškiai Raseiniuose neva palaidojo demokratiją – R. N. )

Ta aplinkybė, kad pati vyriausybė kaltino ir baudė policininkus, davė progą bolševikams kaltinti policininkus būtais ir nebūtais dalykais ir vaizduoti juos didžiausiais žmonių priešais. Bolševikai pradėjo skelbti, jog darbo žmonėms reikia ginkluotis, kad būtų galima apsiginti nuo smurtautojų policininkų. Netrukus pasirodė ginkluoti neva darbininkų būriai, kuriuose pasitaikydavo iš kalėjimų paleistų vagių ir plėšikų. Jiems vadovavo bolševikų agentai. Tie būriai jau turėjo pistoletų, kariškų šautuvų ir kitokių ginklų ir visai atvirai dienos metu mokėsi tuos ginklus naudoti (Radviliškyje ir Kaune).

Čia jau pasidarė aišku, kad geruoju tai nepasibaigs – gaujos netrukus pradės pilietinį karą, kaip tai įvyko Rusijoje. Baimė apėmė visą Lietuvą. Ne tik miestuose, bet ir kaimuose visokie revoliucionieriai pradėjo vaikščioti su raudonomis vėliavomis ir atvirai skelbti, kad greitu laiku Lietuvoje būsianti sovietų valdžia, kad ūkininkų turtai bus padalyti. Kai kuriose vietose apie Kupiškį, Rokiškį, Uteną ir kai kur Žemaitijoje buvo vaikštoma po ūkininkų tvartus ir nurodinėjama, kurią kiaulę ūkininkas galįs sau pasipjauti, o kurią privaląs gerai nupenėti ir palikti proletarams.

Neramu pasidarė Lietuvoje. Rodėsi, kad visiškas tvarkos subyrėjimas yra neišvengiamas. Nors Lietuvoje buvo žmonių, kurie tikėjosi, kad tas pavojus nuslinks, kad Rusijos nelaimės pavyks išvengti, bet užsienyje mūsų padėtis buvo vertinama daug rimčiau. Užsienio prekybininkai Lietuvai prekes parduodavo tik už grynus pinigus arba reikalaudavo, kad būtų sumokėta iš anksto. Nepasitikėjo užsienis ir mūsų bankais, nes bolševikai skelbė laikraščiuose, kad bankai būsią nacionalizuoti. Užsienio spaudoje pasirodė žinių, kad kai kurių valstybių diplomatai tariasi Lietuvą pasidalyti ir tuo užkirsti kelią bolševizmo ir suiručių pavojui. Lapkričio mėnesį kai kurie Italijos ir kitų kraštų laikraščių korespondentai buvo atvažiavę į Kauną, norėdami savo akimis pamatyti ir aprašyti paskutines nepriklausomos Lietuvos dienas.

Tokiomis sunkiomis valandomis, kada tautos dabartis ir ateitis pakibo ant plauko, negalėjo neatsirasti drąsuolių, pasiryžusių aukotis tėvynės labui. Jų nepritrūko ir šį kartą.

Pirmieji sujudo Lietuvos savanoriai, kurie 1919 – 1920 metais negailėdami gyvybės kovojo su bolševikais, bermontininkais, lenkais ir kitais mūsų tėvynės priešais. Visuose Lietuvos kampuose prasidėjo savanorių suvažiavimai, kuriuose buvo reikalaujama, kad vyriausybė griežtomis priemonėmis sudraustų smurtininkus. Savanoriais pasekė moksleiviai ir ypač studentai. Jaunuomenę sujaudino tai, kad kartu su užsienyje pasklidusiais gandais, jog nepriklausoma Lietuva gali būti padalinta jos kaimynų, visai netikėtai pradėjo dygti lenkiškos mokyklos, ypač arčiau lenkų užgrobto Vilniaus krašto. Švietimo ministerijoje nežinia iš kur atsirado valdininkas lenkas, kuris be atlyginimo važinėjo su lenkais dvarininkais į tolimiausius Lietuvos pakraščius, steigdamas lenkiškas mokyklas. Iš kur buvo imami pinigai toms mokykloms išlaikyti, nežinia. Mokytojus surasdavo minėtas lenkas valdininkas, o tvirtindavo ministras prof. Vincas Čepinskis. Lenkiškos mokyklos buvo steigiamos jau ir vien lietuvių gyvenamose vietose. Lenkų agentai grasinimais vertė žmones leisti savo vaikus į lenkų mokyklas, sakydami, kad Lietuva greitai būsianti atiduota Lenkijai ir tada skaudžiai nukentėsią visi tie, kurie savo vaikų į lenkų mokyklas neleido.

Greitu laiku išdygo daugiau kaip 70 naujų lenkiškų mokyklų, nors ligi tol visoje Lietuvoje tebuvo 26 lenkiškos mokyklos. Tada visi suprato, kad vyksta planingas Lietuvos lenkinimas. Komendantams buvo uždrausta panaikinti netgi tas „kultūrinės“ lenkų organizacijos „Pochodnia“ kuopas, kurios slaptose sueigose buvo užkluptos ginkluotos.

Lapkričio 21 dieną universiteto studentai organizavo protesto akciją. Studentai susirinko Kauno liaudies namų salėje ir priėmė nutarimą, smerkiantį švietimo ministro socialdemokrato V. Čepinskio ir kitų lenkinimo veiklą. Po sueigos studentai norėjo Karo muziejaus sodelyje padėti gėlių prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. Nors studentai labai ramiai elgėsi, vyriausybė, norėdama nuslopinti tautinės dvasios kilimą, pasiuntė prieš juos buvusio caro pakaliko vokiečio Pfeiferio vadovaujamą policiją. Valdžios paliepti policininkai pradėjo arkliais trypti ir bizūnais bei kardais mušti studentus net tuo metu, kai pastarieji Karo muziejaus sodely giedojo „Lietuva, tėvyne mūsų…“

Tokio žiauraus ir kruvino įvykio Lietuvoje nebuvo nuo Kražių skerdynių laikų. Įvykis sujaudino visą Lietuvą. Visos lietuviškos Seimo partijos, išskyrus liaudininkus ir socialdemokratus, pareikalavo vyriausybės pasiaiškinimo. Vyriausybė prisipažino, kad studentai buvo mušami su jos žinia, ir teisinosi, kad tas mušimas buvęs nelabai didelis. Tautinių grupių atstovai Seime vienbalsiai reikalavo, kad vyriausybė, kuri buvo tų kruvinų įvykių kaltininkė, atsistatydintų.

Liaudininkai, socialdemokratai, žydai, lenkai ir vokiečiai gynė savo ministrus ir Seimo posėdyje Mykolo Sleževičiaus kabinetui pareiškė pasitikėjimą. Nežiūrint į gautąjį Seimo pritarimą, vyriausybė pajuto, kad yra praradusi pasitikėjimą tautoje ir griebėsi visų priemonių savo vardui atstatyti. Liaudininkai ir socialdemokratai pradėjo skelbti, kad ginkluotos bolševikų gaujos yra taikios, o studentai – riaušininkai. Tuo tikslu liaudininkų ir socialdemokratų laikraščiuose prasidėjo propagandinė ataka, neva Lietuvoje jokių riaušininkų nėra, išskyrus savanorius ir studentus.

Lapkričio 28 dieną liaudininkai ir socialdemokratai visuose Lietuvos miestuose sušaukė daugybę mitingų, norėdami užtikrinti vyriausybei palankias nuotaikas. Tuose mitinguose oratoriai mėgino įrodyti, kad vyriausybė teisingai pasielgė liepdama policijai mušti studentus. Į mitingus prisirinko daug bolševikų. Kol oratoriai aiškino, kokie fašistai esą studentai ir kaip su jais reikia kovoti, bolševikėliai staugė iš džiaugsmo ir plojo, reikšdami pritarimą. Bet vos tik buvo pamėginta užsiminti, kad ir bolševikams nebus leista savivaliauti, kilo didžiulis triukšmas. Valdančių partijų agitatoriai iš tų mitingų buvo išmesti ir kai kur smarkiai sumušti. Kaune, Tilmanso salėje, buvo apstumdyta Seimo narė socialdemokratė Purėnienė.

Bolševikai pasijuto tokie stiprūs, kad nebematė reikalo ilgiau slapstytis už liaudininkų ir socialdemokratų nugarų, todėl ryžosi patys vieni prisiimti vadovavimą riaušėms ir nukreipti ginklus prieš socialistų vyriausybę, kuri davė progos jiems susiburti ir sustiprėti. Išgainioję valdančių partijų agitatorius, mitinguose vadovauti ėmėsi jau tikri bolševikai. Jie kurstė minias ginkluotis prieš „fašistus“, sukilti ir išžudyti savanorius, studentus ir kunigus, nuversti esamą valdžią ir įsivesti Lietuvoje sovietus.

Nuo tos dienos bolševikiškasis judėjimas pradėjo kilti kaip ant mielių. Bolševikinės profsąjungos pradėjo reikalauti, kad policija ir kariuomenė būtų visiškai panaikinta, o jų vietoj apginkluotos bolševikų vadovaujamos gaujos.

Artinantis Kalėdų šventėms bolševikai ėmėsi rengti visos Lietuvos profsąjungų ir bedarbių suvažiavimą, norėdami sutelkti Kaune kiek galint daugiau ginkluotų savo šalininkų ir pamėginti nuversti valdžią. Tuo pat metu buvo viešai rengiama bolševikuojančių darbininkų delegacija Maskvon, kad pačiame kominterne pasimokytų, kaip reikia įgyvendinti bolševikišką tvarką. Vyriausybė ir piršto nepajudino tiems riaušininkams sudrausti. Tokią padėtį matydama, Lietuvos kariuomenė nenorėjo likti nuošalyje ir žiūrėti, kaip įsiliepsnoja kruvinojo bolševizmo ugnis, ruošdama mūsų kraštui naują vergovę, o tautai amžiną prapultį.

Priartėjo gruodžio mėnesio 17 diena. Išaušdama ji atnešė tėvynei naują gyvenimą, nes tą rytą socialistinė vyriausybė kariuomenės, vadovaujamos majoro Povilo Plechavičiaus, pastangomis buvo priversta atsistatydinti. Štai kaip tų dienų įvykius savo atsiminimų knygoje „Patekėjo saulė“ aprašo Danutė Čiurlionytė-Zubovienė (tuo metu ji buvo šeštos klasės gimnazijos moksleivė): „Kitą dieną sujudo visas Kaunas, kai prezidentu buvo paskelbtas Antanas Smetona. Atėjo į klasę mūsų labai mylimas kapelionas Jakubauskas. Jis džiūgavo ir liaupsino Smetoną, ir išaiškino, kas galėjo įvykti. Garbė mūsų kariškiams – tai jie susekė, kad komunistai ruošia perversmą, tada jau būtų galas mūsų nepriklausomybei, beregint būtume atsidūrę Maskvos glėbyje.

Buvo pasklidęs gandas, kad majoras Plechavičius būsiąs Lietuvos diktatorius. Sako, kad kun. Krupavičius čiupęs jį į glėbį ir sveikinęs. Bet šį kartą Plechavičius pasielgė garbingai: jis atsisakė ir pasiūlė kviesti prezidentu Antaną Smetoną, pirmąjį Lietuvos prezidentą, iškovojusį 1918 metais nepriklausomybę. A. Smetona sutiko, atsakydamas gražiu ir kukliu laišku“.

Taigi, ne A. Smetona organizavo perversmą, kaip lig šiol tvirtina komunistai, o Lietuvos karininkai patriotai. Jau po perversmo A. Smetona buvo pakviestas vodovauti Lietuvos valstybei.

Tai kas tas Povilas Plechavičius? Ar „pagrindinis VEIKĖJAS, PALAIDOJĘS demokratinę Lietuvą“,– kaip teigia Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis („Veidas“, 2004 vasario 19, Nr.8)? Ar Lietuvos IŠGELBĖTOJAS, kaip teigė krikščionių partijų bloko vadas kunigas Mykolas Krupavičius? Ir ne tik majoras P. Plechavičius. Tai ir aviacijos vyr. leitenantas, legendinis lakūnas Steponas Darius; generalinio štabo pulkininkas, Vyčio Kryžiaus kavalierius Vladas Skorupskis; inžinierius majoras Ignas Slapšys; aviacijos kapitonas Antanas Mačiuika; husarų kapitonas Juozas Matulevičius; teismo kapitonas Antanas Steponaitis. Tai jie paruošė bekraujį valdžios perėmimo planą ir aktyviai dalyvavo jį vykdant. Taigi, kas jie?

Parengė Ričardas Nomicas

Pagal: Konstantinas Žukas. 

Žvilgsnis į praeitį. Čikaga: „Terra“, 1959 m.

Gen. Povilas Plechavičius. P. Jurgėla. P. Jurkus. Bruklinas, 1978 m.

Kur išganymas. Kaunas, 1927 m. rugsėjis.

Danutė Čiurlionytė – Zubovienė. Patekėjo saulė. Kaunas, 1996 m.

 

 

Kreipimasis

VIETINĖS RINKTINĖS VADAS-GENEROLAS POVILAS PLECHAVIČIUS

1944 m. vasario 16 d.

 

Bolševikų tikslas – banditizmo bangą pastūmėti vis toliau iš Rytų į Vakarus. Ją lydi nuolatiniai plėšimui, deginimas ir ramių gyventoju bei pareigūną žudymai.

Greta paprastą kriminalinių gaivalų čia veikia įvairaus kitokio plauko Maskvos agentai. Jų tikslas – pakirsti gyvąsias lietuvių tautos jėgas, kad Lietuva daugiau nebegalėtų laisvai gyventi.

Neturėdami tikrųjų lietuvių pritarimo, nes lietuviai, išskyrus kelis šimtus komunistų, atsimindami bolševikų padarytas skriaudas, areštus, kankinimus, ištrėmimus ir žudymus, – niekuomet bolševikams nepritarė ir nepritars. Tatai aiškiai buvo parodyta, iškilus tarp vokiečių ir bolševikų karui, kada visa Lietuvos visuomenė – ir darbininkai, ir ūkininkai, ir miestelėnai ir inteligentai – visi susibūrė į partizanų būrius ir padėjo vokiečiams mušti bėgančius iš Lietuvos bolševikus.

Bolševikai, grasindami sovietų pergale, stengiasi ugnimi ir kardu bauginti vietos gyventojas, kad jie prisidėtų prie šių nelabų darbą. Bolševikinis kirminas stengiasi pagraužti mūsų tautos šaknis, kad Lietuva niekuomet nebeatgytų.

Bolševikai, okupavę 1940/1941 metais Lietuvą, pakirto mūsų ekonominį gyvenimą, daug turtų iš Lietuvos išgabeno į išbadėjusią Rusiją, užgniaužė mūsų kultūrinį ir dvasinį gyvenimą, mongolai ir enkavedistai norėjo visą mūsų tautą išnaikinti, geriausius Lietuvos sūnus ir dukras su mažais vaikais, padoriausius ir geriausius ūkininkus ir darbininkus suiminėjo, sodino į kalėjimus, žiauriausiu būdu kankino. Gyvos tebėra dar žvėriškos bolševikų skerdynės Rainiuose, Pravieniškėse, Červenėje ir kitur.

Bolševikai buvo užplanavę pusantro milijono lietuvių iš Lietuvos išgabenti į Sibirą, kur jų būtų laukęs badas ir mirtis. Tik karas ir vokiečių pergalė lietuvių tautą išgelbėjo nuo sunaikinimo.

Bolševikai savo srityse, kurios buvo vokiečių užimtos, ir Lenkijos teritorijoje, į kurią jie dabar įžygiavo, tūkstančius nekaltų žmonių sušaudė, beveik visus kitus, kurie nebuvo kartu su jais išbėgę į Rusiją, išvežė į Sibirą. O jeigu dabar bolševikai grįžtų į Lietuvą, tai jokios abejonės nėra, kad visus Lietuvos gyventojus, neskirdami ar tai darbininkas, ūkininkas ar inteligentas, masiškai žudytų. Lietuvos tik vardas beliktų, Lietuva būtų tuščia dykuma, be lietuvių, kas reikštą mūsų Tautos žuvimą.

Bolševikai, sulaužę duotus Lietuvos Respublikai iškilmingus pasižadėjimus, smurtu ir klasta įjungę Lietuvos Respubliką į Tarybų, o tiksliau pasakius, į kalėjimų Sąjungą, dabar įtikinėja pasaulį, kad mes esą laisvu noru įsijungėme į Tarybų Sąjungą ir kad tik jie, vykdydami mūsų valią, turi pareigą mums padėti grįžti į Tarybų Sąjungos Respubliką šeimą, tiksliau pasakius, į žmonijos istorijoje negirdėtą kalėjimą, kur vadinamoji Stalino konstitucija yra tik popiergalis žmonijos mulkinimui, o faktinoji teisė yra visokio plauko sadistų rankose.

Šis didysis melas, prieš kurį lietuvių tauta yra protestavusi visomis jas turimomis priemonėmis, paskutiniu laiku vėl įkyriai kartojamas ir ruošiamasi mus „išvaduoti“. Tačiau visi mūsų protestai liks bergždi, jeigu mes ją neparemsime jėga, nes bolševikas tepripažįsta tik aklą jėgos dėsnį.

Prisimindamas lietuvių tautai bolševikų padarytą smurtą ir jausdamas lietuvių tautos tvirtą pasiryžimą kovoti dėl savo teisių atstatymo ir ginti savo tėvų žemę, o taip pat jos vieningą valią gyventi ir kurti laisvai ir savistoviai Europos tautų tarpe, aš pasiėmiau Lietuvos Vietinės Rinktinės vado pareigas.

Pirmasis Rinktinės uždavinys – kova su banditizmu. Į Stalino pasikėsinimą mus išnaikinti – visi lietuviai buriasi į Vietinę Rinktinę. Tegu Maskva žino, kad nė vienos pėdos savo žemės lietuviai be kovų Maskvai neužleis, kad už kiekvieną pėdą Lietuvos žemės kris tūkstančiai bolševikų bandos galvų. Lietuviai per amžius gynė nuo priešų savo žemę ir šiandien visi kaip vienas pasiryžę ginti savo Tautos laisvę, garbę ir gyvybę. Lietuvių Tautoje dar šiandien tebėra gyva narsių kunigaikščių dvasia. Atminkite: kas negina savo laisvės, tas nevertas jos.

Rinktinės veikimo plotas – Lietuvos teritorija. Be mano sutikimo iš Lietuvos ribų joks dalinys negali būti paimtas kur nors nusiųsti. Rinktinei vadovaus lietuviai karininkai. Vyriausią Rinktinės vadovybę, Centrą sudariau iš gerai Lietuvos visuomenei žinomu asmenų, o apskričių komendantais paskyriau prityrusius karininkus. Imdamasis šio darbo, aš aiškiai nusimanau, kad Lietuvos karys sprendžiamu mūsą Tėvynės metu negali atsisakyti prisiimti savo dalies atsakomybės už lietuvių tautos ateitį ir todėl laukiu, kad kiekvienas sąmoningas Lietuvos pilietis, mano kviečiamas savo pareigas atliks.

Lietuviai, aš kaip senas karys, nepriklausomybės kovose kariavęs su bolševikais Žemaitijoje ir kitose kovose, jūsų neapvyliau ir šiandien esu tvirtai pasiryžęs ginti savo tėvų žemę. Todėl patikėkite manimi, nes ir šią sunkią valandą aš jus neapvyliau ir savo pažadą ištesėsiu. Visų mūsų vienintelis troškimas, laisvi žmonės laisvoje nuo bolševiką ir banditų Lietuvoje.

Lietuviai kariai! Kai tėvynė pavojuj, imkime tvirtai ginklą į savo rankas, kad visi susibūrę į Lietuvos rinktinę išvalytume savo žemę nuo visų tų iš Rytų beslenkančių banditų, kurie žudo mūsą brolius, niekina mūsą moteris, plėšia ir degina mūsą turtą O tu Lietuvos jaunime, kuris neturėjai ginklo rankose, seki savo vyresniąją brolių pėdomis.

Lietuvos vyrai, aš jus kviečiu stoti į mano organizuojamą Vietinę Rinktinę. Visi vykite pas savo apskričių, komendantus, nes atėjo laikas ginti savo Tėvynę.

Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų savanorių ir partizanų kraujas ne veltui pralietas, tęskime ją pradėtą darbą ir neužmirškime mūsą Tautos himno žodžių: ,,Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“.

Tad, vyrai, – už ginklų!

 

Generolo Povilo Plechavičiaus kreipimasis į tautą kurti Vietinę Rinktinę.

„Ateitis“, 1944–02–17

Petras Kuliavas, ,,P.Plechavičius ir plechavičiukai”, Kaunas, 1998 m., p. 90–92

 

 TAUTOS SARGYBOJE 89

                                             

                                 KAS NEGINA LAISVĖS, TAS NEVERTAS JOS.

 

     2013 m. vasario 1-ąją minėsime  Lietuvos kariuomenės generolo Povilo Plechavičiaus 123 –čiąsias gimimo metines.

     123 metai – tai daug ar mažai? Tautos istorijai, jos didvyriams, žuvusiems ar rizikavusiems savo gyvybe dėl tautos ir valstybės išlikimo, tai nedaug. Jų atminimas, palaikomas doriausių Lietuvos žmonių, susirūpinusių dėl tėvynės ateities Europos ir pasaulio kryžkelėse, išliks amžinai.

     Generolo Povilo Plechavičiaus didvyriškas poelgis ir drąsa 1926 m. gruodžio 17 d., išgelbėjo Lietuvą nuo komunistinio perversmo ir suteikė Tautai galimybę dar 14 metų gyventi laisvai, puoselėti savo kultūrą ir auklėti jaunimą tautiška dvasia. Jo ir bendražygių drąsa ir ryžtas apginti Lietuvą nuo kitataučių ir savųjų kvislingų veržimosi į Lietuvos valdžią, nutiesė kelius į dešimtmetį trukusią pokario rezistenciją, jos kovas už laisvę ir nepriklausomybę, o per jas ir pokario partizanų žūtis – ir į šių dienų Lietuvos nepriklausomybę.

     Povilas Plechavičius gimė 1890 m. vasario 1 d. Bukončių kaime, Mažeikių rajone. 1911 m. jis baigė maskvos komercijos institutą, 1914 m. – Karo mokyklą. Tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Ten pasižymėjo, kaip narsus karys. Sugrįžęs į Lietuvą 1918-1919 metais vadavo jau nepriklausomą Lietuvos valstybę nuo bolševikinio Lietuvos duobkasio Vinco Mickevičiaus-Kapsuko gaivalo. 1919 m. buvo Sedos ir Mažeikių komendantas. Boševikuojančio M. Šleževičiaus vyriausybės padrąsinti ypač aštriai puolė tautiškos orientacijos karininkus, tarp jų ir Sedos komendantą Povilą Plechavičių, Motiejų Valavičių, veikusį Suvalkų krašte ir Antrojo pulko vadą Vincą Grigaliūną-Glovackį (Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva – Cleveland, 1985, p. 72). Stiprias iš prigimties visų trijų natūras tai grūdino, ugdė jų patriotiškumą.

     Nuo 1921 metų P.Plechavičius tapo pulko vadu. Su kariais buvo draugiškas, mėgdavo pakalbėti apie Lietuvos istoriją, jos kryžkeles ir vingius, kario pareigas savo Tėvynei, skiepijo pareigingumą ir meilę jai. Buvo griežtas, bet karių mylimas vadas.1926 metais Prahoje baigė Generalinio štabo karo akademiją ir grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės štabo kavalerijos inspektoriumi.

     1926 –ieji buvo neramūs Lietuvai. Tų metų vasarį paklido žinia, kad lenkuojantis Švietimo ministras socialdemokratas  prof. Vincas Čepinskis leido Lietuvoje įsikurti 75 lenkiškoms mokykloms. Tai labai sujaudino patriotiškai nusiteikusius lietuvius, ypač tautiškai auklėjamus VDU studentus, nes Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte lenkai drastiškai uždarinėjo lietuviškas mokyklas, skriaudė lietuvius mokytojus ir kunigus. Tuo metu valdžioje buvusi kairiųjų koalicinė vyriausybė, vadovaujama to paties socialdemokrato M. Šleževičiaus, nepripažino 1926 metais balandžiomėnesį Kaune įsteigtos bažnytinės provincijos, taip pat naujai išrinktų vyskupų, tyčiojosi iš kunigų, sulaikydama jiems algas (Švoba J. Ten pat, p.132). 1926 m. lapkričio 21 d. Liaudies namuose įvykop studentų ateitininkų ir neolituanų mitingas, kuriame studentai aštriai kritikavo bolševikuojančią Lietuvos vyriausybę dėl krašto lenkinimo ir bolševikinimo. Mitingo dalyviai nutarė organizuotai žygiuoti į Karo muziejaus sodelį pagerbti žuvusiųjų už Lietuvos laisvę savanorių atminimą. Demonstracija buvo taiki. Studentai žygiavo gatvės viduriu, susikibę rankomis gretomis po 8-10 žmonių. Ties Eimučio gatve studentams užtvėrė kelią policininkai ir reikalavo išsiskirstyti.

Studentai su policininkais kalbėjo iš pradžių taikiai, stengėsi prabilti į jų sąžines, bet vėliau, nekantresnieji pradėjo šaukti, kad jie vykdo bolševikinės Lietuvos vyriausybės valią ir juos pačius vadino bolševikais. Ramiai sustoję sugiedojo Lietuvos himną. Bet čia tuoj pat atskubėjo raitoji policija ir pradėjo studentus, vaikinukus ir mergaites,čaižyti guminėmis lazdomis. Bolševikuojantis bernas sumušė generolą Bulotą. Studentai vis tiek įsiveržė į Karo muziejaus sodelį, daugelis jų sukruvintais veidais, sudraskytais drabužiais. Raitoji policija studentus atsivijo ir čia ir toliau juos čaižydama guminėmis lazdomis. Muziejaus viršininkas generolas V. Nagevičius griežtai pareikalavo, kad raitoji policija apleistų Tautos šventovę ir pateikė kairiųjų vyriausybei peticiją dėl jos išniekinimo. Studentai pagerbė už Laisvę žuvusius Lietuvos karius... ir ne vienas jų savo širdyje prisiekė kovoti, kol Lietuvoje nebeliks nė vieno komunisto.

     Tačiau po šio įvykio įsisiautėjusi bolševikinė Vyriausybė nemažai studentų suėmė, uždarė juos į areštines. Nepasitenkinimas Vyriausybe augo diena iš dienos. Piktinosi suimtųjų studentų tėvai, giminės, piktinosi patriotiškai nusiteikusi Lietuvos karininkija. Beveik visi laikraščiai Vyriausybės susidorojimą su studentais paskelbė komunistinio perversmo signalu, akino Tautą pradėti mąstyti ir busti pasipriešinimui. Gruodžio 11 d. buvo areštuotas laikraščio „Tautos valia“ redaktorius, atsargos pulkininkas V. Grigaliūnas-Glovackis, Povilo Plechavičiaus bendramintis, Lietuvos patriotas. Tą pačią dieną buvo areštuotas ir Generalinio štabo majoras Povilas Plechavičius. Gruodžio 14 d. Seimo nariai M. Krupavičius, dr. Milčius. A.Šmulkštys, Dagilis, J. Masiliūnas, L. Šimutis, Steponavičius, M. Galdikienė įteikė Vyriausybei protestą, kuriame reikalavo sustabdyti progresuojantį bolševikinį perversmą. Politinė įtampa augo. Komunistai mitingais, plakatais, šauksmais, gerklingais klyksmais ir prakeiksmais skelbė, kad Lietuvai gresia fašistinis perversmas.

Tik Vyriausybė nei į vienus, nei į kitus mitinguotojus nekreipė dėmesio. Jos ramybės nesudrumstė ir tai, kad bolševikų rėksmingi agitatoriai gaujomis braunasi į kareivines ir kad gali įvykti perversmas kariuomenėje. Jiems pavyko rasti tokių pat rėksnių ir kariuomenėje. Kariuomenėje buvo platinami lapeliai, kviečiantys komunistus ir jiems prijaučiančius telktis ir gruodžio 25 dieną, kai padorūs lietuviai švęs Kalėdas, organizuoti bolševikinį perversmą.

     Gruodžio 17 dieną turėjo įvykti Prezidento Kazio Griniaus 60-jų gimimo metinių minėjimas Prezidentūroje. Tuo tikslu į Kauną buvo sukviesti visų kariuomenės divizijų ir pulkų vadai bei įstaigų viršininkai. Visi jie buvo surinkti į bendrą posėdį, kuriame buvo aptarta politinė padėtis Lietuvoje ir ruošiamų iškilmių scenarijus. Tačiau naktį iš gruodžio 16-os į 17-tą, antrą valandą ryto Antrojo pėstininkų pulko vadas pulkininkas Jonas Petruitis aliarmu prikėlė visą savo dalinį ir išvedė kareivius iš kareivinių, paaiškinęs jiems, kad bolševikai ruošia perversmą ir kad kiekvieno Lietuvos kareivio pareiga yra ginti savo Tėvynę. Tuo pat metu pajudėjo Husarų pulkas, Karo aviacijos dalinys, Šarvuočių rinktinė, Karo technikos ir kitų Kauno įgulų nariai. Stebuklingu būdu apie kariuomenės akciją tuoj pat sužinojo ir studentija, buvusieji mitingo dalyviai, ateitininkai ir neolituanai ir tuoj pat jų didžiulis būrys prisidėjo ir aktyviai padėjo kariuomenei. Tarp 2 ir 3 val. iš policijos areštinės buvo išvaduotas majoras Povilas Plechavičius, ten sėdėjęs nuo gruodžio 11 d., iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo – V.Grigaliūnas-Glovackis, prie sukilėlių prisijungė pulkininkas Skorupskis, majoras Povilas Plechavičius, bendru visų sukilėlių nutarimu buvo paskirtas Vyriausiuoju sukilimo vadu, laikinuoju diktatoriumi ir vyriausiuoju štabo viršininku. Šalia jo visada buvo jam ištikimi bendražygiai ir visų pirma pulkininkas Jonas Petruitis.

     Karininkai kartu su studentais užėmė Kauno paštą, telefonų stotį, šarvuočiai ir tankai buvo išstatyti ant visų didžiųjų kelių, vedančių į Kauną. 3 val. 7 min. Husarų eskadronas išjojo Senamiesčio link; 3 val. 11 min. Husarų būrys su šarvuočiu jau stovėjo prie Seimo; 3 val. 15 min. kareiviai su paruoštais ginklais išsirikiavo visuose susisiekimo keliuose ir apsupo Prezidentūrą. Tuo pačiu laiku aviacijos vyr.leitenantas A.Mačiuika su keliasdešimčia ginkluotų karininkų įsiveržė į Seimo rūmus, kur dar nuo gruodžio 16 vakaro posėdžiavo Seimo nariai, svarstė 1927 metų biudžetą. Lakūnas A. Mačiuika, laikydamas rankose užtaisytą pistoletą, paprašė visus Seimo narius išsiskirstyti. Seimo pirmininkas J. Staugaitis, susijaudinęs ir supykęs ant  leitenanto užriko, kieno vardu leitenantas įsakymus Seimo nariams duodąs. Tas ramiai atsakė: „Diktatoriaus“. Seimo nariai puolė prie langų, bet pamatę, kad visas Seimas apsuptas kariuomenės, išsiskirstė (Švoba J. Ten pat, p.159). Įdomu, kad vienintelis, kuris mėgino Sukilimui pasipriešinti buvo pulkininkas leitenantas K. Škirpa. Bet jis savo dispozicijoje turėjo vos 80 karių ir suprato, kad į sukilėlių pusę perėjus visai kariuomenei, pasipriešinimas būtų beviltiškas. O be to – ką ginti? Bolševikuojančią vyriausybę? Juk ji Lietuvai – svetima.

     Gruodžio 17-osios rytą, kauniečiai išėję į gatves, ant daugelio stulpų išvydo skelbimus, kad Lietuvos kariuomenė, guldžiusi galvas už Lietuvos nepriklausomybęs ir dabar, pamačiusi, kad Seimas ir Vyriausybė parduoda Tėvynę bolševikams ir svetimtaučiams, nutarė paimti Lietuvos valdžią į savo rankas ir ją atiduoti tikriems Lietuvos sūnums ir dukterims. Visoje šalyje skelbiama karo padėtis, o Kaune – apgultis. Visiems įsakoma sąžiningai eiti savo pareigas, o tiems, kurie neklausys, gresia karo lauko teismas.

     Visi  karininkai, atvykę į Prezidento K. Griniaus jubiliejaus minėjimą, buvo sukviesti pokalbio, jiems paaiškinta padėtis ir įsakyta grįžti į savo dalinius, laikytis rimties. Visiems pasidarė aišku, kad komunistinis gaivalas drąsių ir ryžtingų Lietuvos vyrų tada buvo sutramdytas. Majoras Povilas Plechavičius Tautos vadu pakvietė tapti pirmąjį Lietuvos  prezidentą Antaną Smetoną, savo nuoširdžiame kvietime jam parašęs: „Pirmasis Lietuvos kūrėjau..., tikėdami Tamstos pasiaukojimu ir Lietuvos meile, mes vardu visos Lietuvos kariuomenės, kuri kūrė ir gynė Lietuvą, nuolankiai prašome pasiaukoti Tėvynės labui ir sutikti, stojus Tautos priešakyje, kaipo valstybės vadas, išvesti ją iš dabartinės sunkios padėties. Iš savo pusės visų brolių, žuvusių už Tėvynės laisvę, iškilmingai prižadame klausyti valdžios, kurią Tamsta rasi reikalinga sudaryti. Laikinosios karo valdžios vardu Generalinio štabo majoras Povilas Plechavičius, Kaunas, 1926 metų gruodžio 17 d.“(Švoba J. Ten pat, p.166).

     Jau  gruodžio 17 dienos ryto 9 00 val. Povilas Plechavičius įteikė Antanui Smetonai minėtą pakvietimą. Į jį A.Smetona atsakė: „ Lietuvos karžygiai! Mano, kaip ir kiekvieno lietuvio, šventa

pareiga ginti Lietuvos valstybę ir Tautą šiuo tragiškiausiu jos gyvenimo momentu. Todėl, pildydamas šią pareigą, pasiryžau priimti uždedamą šią svarbią naštą ir, pasiėmęs Valstybės vado pareigas, eiti jas tol, kol pati Tauta, teisėtu keliu pašaukta, išves kraštą iš susidariusios padėties“ (Ten pat).

     Bolševikinės Rusijos penktosios kolonos išprovokuotą valdžios krizę Lietuvoje Antanas Smetona apibūdino metaforiškai: „Viename Kauno knygyno lange pastebėjau tokį skulptūros darbelį, kur pavaizduotas liūtas ir apačioje apie liūto kojas apsivyniojęs smauglys. Liūtas, koją pakėlęs žiūri tiesiai smaugliui į akis. Dailininkas man paaiškino, kad Liūtas su pasiryžimu žiūri į pavojų ir nesibijo. Tas viskas man pasirodė simboliška .Šiandien to skulptūros darbelio prasmė paaiškėjo. Liūtas, pamatęs, kad kuo toliau, juo labiau smauglys jo kojas pančioja, supyko, pasipurtė ir nusikratė smauglio“ (Liekis A. Gruodžio 17-oji – lemtinga lietuvių tautos istorijoje // Lietuvos Aidas. – 2002, saus. 1, p. 2: Voverienė O.“Atminkite, kas negina savo laisvės, tas nevertas jos“ // Lietuvos Aidas. -2003, vas. 1, p.5)

     Gruodžio 17-oji man primena ir šių metų gruodžio 21 dieną. Deja, šiandien panašios į Povilą Plechavičių Asmenybės nebeturime. Nebeturime Lietuvoje ir tokių vyrų, kokie buvo P. Plechavičiaus bendražygiai pulk. Jonas Petruitis, Lietuvos aviacijos ltn. A. Mačiuika, pulk. V. Grigaliūnas-Glovackis, pulk. Skorupskis. Todėl ir Lietuva jau mažai panaši į A.Smetonos metaforišką savimi pasitikintį Liūtą. Laimei turime Prezidentę, kuri, kaip tas Liūtas, būdama vienui viena, išdrįso pasipurtyti prieš Melo ir sukčiavimo smauglį, ir jį laikinai sutramdė. Laimei ją parėmė ir du trečdaliai įvairiausių įsitikinimų Seimo narių. Tik ar ilgam? Ar atgims Lietuvoje Tiesa ir Teisingumas? Morali politika? Juk tas smauglys turi ne vieną – o 42 galvas... Deja... pačiame Seime.

Tauta irgi – jau likusi be smegenų, kaip mėgsta sakyti mons. A.Svarinskas – tik kisielius liko vietoje jų, jas sunaikinus nedorybei, melui, nesąžiningumui, parsidavėliškumui, klastai, balsuojantiems už tas nedorybes ir keliantiems jas į valdžios Olimpo lygmenį.

     Po gruodžio lemtingų Lietuvai įvykių, perdavęs krašto valdymą Tautos vadui Antanui Smetonai, Povilas Plechavičius tapo Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo viršininku. 1927 m. jam buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis. 1929 metais P. Plechavičius pačiame jėgų žydėjime buvo išleistas į atsargą. Kodėl? Kokios jėgos suveikė? Karys, išgelbėjęs du kartus Lietuvą nuo komunistinio gaivalo ir A.Smetonai suteikęs beveik neribotą valdžią, staiga tapo nereikalingas. Kas atsitiko? Ar ir tada, Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, kaip ir dabar, jau veikė azijatiškas lietuvišku tapęs sindromas – pigmėjų guldyti į milžino lovą, o milžiną suniekinti, apdrabstyti purvais ir išstumti į politikos paribius? Ar buvo kitos priežastys? Istorikai tyli... Psichologai taip pat... Palikę didžiausią , ... žiojėjančią nežinia duobę anos Nepriklausomos Lietuvos istorijoje ir Tautos vado Antano Smetonos biografijoje. Šiandieną žinome tik tai, kad  tada išstūmus generolą Povilą Plechavičių į politikos paribius neužilgo buvo  išstumti visi Lietuvos patriotai ir to paties bolševikinio smauglio po 11 metų pasmaugta Lietuvos valstybė ir po kelerių metų... nužudytas pats Antanas Smetona. 1929 metai – tapo Lietuvos valstybės ir paties  Tautos Vado Antano Smetonos – negandos vėjų pradžia.

     Iki 1940 metų rusų okupacijos Povilas Plechavičius gyveno savo ūkyje. 1940 m. liepos 15 d. pasitraukė į Vokietiją. Dievas apšvietė protą ir taip jam pavyko išvengti mirties nuo okupanto rankos. Vokiečių okupacijos metais grįžo į Lietuvą. 1944 m. vasario 11 d. įkūrė Vietinę rinktinę. 1944 metų vasario 16 d. per Kauno radiją kreipėsi į Tautą, kviesdamas jos sūnus jungtis į Vietinę rinktinę tokiais žodžiais: „Pirmas uždavinys  - kova su banditizmu ir Stalino pasikėsinimu mus išnaikinti. Tam lietuviai buriasi į Lietuvos vietinę rinktinę. Tegul Maskva žino, kad nė vienos pėdos savo tėvų žemės lietuviai Maskvai neužleis, kad už kiekvieną pėdą Lietuvos žemės kris tūkstančiai  bolševikų bandos galvų. Lietuvių tautoje dar ir šiandien tebėra gyva mūsų kunigaikščių dvasia. Atsiminkite, kas negina laisvės, tas nevertas jos!“ (Iš generolo Povilo Plechavičiaus kalbos Kauno radiofone 1944 m. vasario 16 d. // Lietuvos aidas- 1994, vas. 15, p. 9)

     Į Lietuvos vietinę rinktinę, vadovaujamą gen. Povilo Plechavičiaus, įstojo 7 000 lietuvos vyrų. Vokiečiai norėjo ją išsiųsti į Rytų frontą. Gen. Povilas Plechavičius kategoriškai atsisakė tą daryti, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos vietinė rinktinė svetimų karų nekariaus, jos tikslai kitokie – apginti pačią Lietuvą nuo baisiausio pavojaus – bolševikinio maro. SS obergrupenfiurerio Bergerio įsakymu Lietuvos vietinė rinktinė buvo išformuota; kelios dešimtys jos kovotojų sušaudyti Panerių miške;

3 500 plechavičiukų išvežti į Vokietiją darbams. Generolas Plechavičius ir jo pavaduotojas pulk. Oskaras Urbonas suimti ir išsiųsti į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Su jais į tą pačią koncentracijos stovyklą buvo išvežti 301 Lietuvos karininkai ir 308 Lietuvos vietinės rinktinės karininkai, tarp jų ir pulkininkas T. Vidugiris (Gvildys S. Lietuvos vietinės rinktinės tragedija // Lietuvos Aidas. -1998, ge. 27, p. 11).

     Kažkokiu būdu gen. Povilui Plechavičiui pavyko išsigelbėti iš vokiečių įkurtos mirties stovyklos Salaspilio. Jis pasitraukė į Vokietijos gilumą, o iš ten 1949 metais – į JAV. Gyveno Čikagoje. Nuo pat pirmųjų dienų įsijungė į Amerikos lietuvių, jos patriotiškosios dalies, gyvenimą ir veiklą. Iki pat savo saulėlydžio sielojosi dėl Lietuvos likimo po okupanto padu, dalyvavo visuose antikomunistiniuose renginiuose.

      Generolas Povilas Plechavičius mirė Čikagoje 1973 m. gruodžio 19 dieną. Tautos atmintyje jis išliko kaip Lietuvos kario ir patrioto idealas, Lietuvos Laisvės riteris ant balto žirgo su kardu rankoje, negailestingas savo tautos priešams, bet kilnus ir teisingas savo tautos vaikams. Jo ištikimybės savo Tautai ir savo Valstybei, dvasios laisvės ir geležinės lietuviškos valios niekas negalėjo palaužti. Bebaimio ir genialaus karvedžio talentą jis skyrė tik Lietuvos nepriklausomybei ginti. Visada tikėjo, kad Lietuva turi būti ir bus laisva.

                                        

                                                             Prof. Ona Voverienė

Vilnius, 2012.12.23.

Design by Joomla