Tėvynės skausmas
Broliai ir sesės padėkite,
Jau keliatą metų patriotai kelią daug klausimų, susietų su mūsų gyvenimu ir politika. Vienas iš jų, kodėl tylima apie bolševikų nužudytus Lietuvos ministrus. Ar tai tik gyvulinė baimė ar kiti išskaičiavimai, kurie paralyžuoja mūsų visuomeninį gyvenimą ir politiką.
Vilniaus miesto Sąjudžio narys Gediminas Adomaitis paruoše išsamų nužudytų ministrų sąrašą. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas partizanų kapelionas, skelbė šį sąrašą per Ribentropo-Molotovo pakto minėjimą šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje. Deja, jokio atgarsio.
2012 09 09 Vilniaus Sąjudžio pirmininkas Rytas Kupčinskas ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas, partizanų kapelionas, nutarėme kreiptis į aukščiausią vadovę, Prezidentę ir reikalauti, kad šių ministrų pavardės būtų viešai paskelbtos ir pagerbtos. Vilniaus arkyvykupijos katedroje ir Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingoje sesijoje. Prie šito pareiškimo pridėjome Gedimino Adomaičio sąrašą: „Sušaudytų ministrų kabinetas“.
Lietuvos Respublikos 2012 08 09
Prezidentei Daliai Grybauskaitei
DĖL TARPUKARIO MINISTRŲ KABINETO NARIŲ PAGERBIMO
Per Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį (1918 m. vasario 16 d. - 1940 m. birželio 15 d.) dvidešimt vienoje Lietuvos Respublikos vyriausybėje dirbo 100 Ministrų kabineto narių. Prasidėjus sovietinei okupacijai daugelis iš jų buvo žiauriai sunaikinti. Per penkerių metų laikotarpį (1940 m. birželio 15 d. - 1945 m. gegužės 8 d.) sovietinės represinės struktūros sušaudė 17 tarpukario vyriausybių ministrų. Dar 13 Nepriklausomos Lietuvos ministrų buvo ištremti ir visi žuvo. Tai skaudūs istorijos faktai, kurie turėtų būti nuolat primenami lietuvių tautai ir reikiamai įvertinti Valstybės vadovybės. Didvyriškai žuvę Ministrų kabinetų nariai nusipelno visokeriopos savo tėvynainių pagarbos.
Kaip buvo kuriama pirmoji Lietuvos Respublika
Mykolas Krupavičius. Atsiminimai
(Psl. 345-351)
1972m Lietuviškos knygos klubas
Paleistas, nuėjau į savo seniai nematytą butą, bet patraukiau anapus Žaliojo tilto į nuutėlėjimo įstaigą, kuri savo darbą atliko sąžiningai ir tuo tarpu laimingai. Su sveikais, bet jau neutėlėtais drabužiais grįžau į savo seniai paliktas patalpas.
Gyvenau Odų skersgatvyje. Namų numerio neatsimenu. Savininkai – senbernis Mykolas ir dvi senmergės seserys. Tik atvykęs į Vilnių ir paleistas iš vadinamo karantino, pas juos apsigyvenau. Butas Vilniaus masto – šeši dideli kambariai. Baldelio jokio, bet ir nuomos jokios. „Gyvenk, kad kiti blogesni buto neužimtų“. - Tokiais žodžiais mane priėmė tie sulenkėję lietuviai. Ir gyvenau. Nuomos, kad ir būtų norėję, nebūčiau mokėjęs, nes neturėjau kuo mokėti. Atsimokėdavau bent dalinai kuo kitu: dažnai važinėdamas po Lietuvą, atgabendavau jiems tai duonos kepalėlį, tai lašinių gabalą, tai keletą kiaušinių, o tas anais laikais buvo labai brangi dovana. Vilniuje buvo tikras badas. Žmonės ieškojo duonos su krepšiukais net toli Lietuvos gilumoje – Ukmergės, Utenos, ir kitų kraštų apylinkėse. Žandarai juos gaudydavo kaip kontrabandininkus. Žmonės ne tik tino iš bado, bet ir mirkdavo gatvėse.
Valgydavau kažkokioj lietuviškoj valgyklėlėj. Visas valgio pagrindas buvo žolės. Sumanioji šeimininkė iš žolių sugebėdavo net kotletų padaryti. Bet žolės žmogui ne didelė parama. Po kelių mėnesių tokio maisto vėjas mane kaip smilgą siūbavo. Parsivežtų iš kelionių po Lietuvą dovanų padalindavau ir bendrabučio kaimynams, kurių turėjau jau pilnus šešis kambarius. Gyveno čia ir Lazdynų Pelėda. Tos dovanos būdavo šventė. Bent trumpam užsimišdavome, kad gyvename badmetyje. Vieną kartą iš Tverų parvežiau savo simpatiškam šeimininkui Mykolui garsaus Tverų milelio drabužiui. Nudžiugo, lyg būtų kitus namus gavęs. Buvo nuplyšęs tiek, kad gėdinosi ir į gatvę išeiti. Įduodamas dovaną paklausiau, ar jis panorės lietuvišku milu dengti savo lenkišką kūną. Jis sušuko: „Kunige, taigi aš pats esu lietuvis, tik lietuviškai nekalbu“. Žemaitiškus milu atvežiau į lietuvišką kelią, nors, kaip teko patirti, tas milinis krikštas, tesėjo neilgam. Mano Mykolas, geresnėse sąlygose atsigavęs, neprisiminė man pasakytų žodžių, kad jis esąs lietuvis.
Skaityti daugiau: Kaip buvo kuriama pirmoji Lietuvos Respublika
Lietuvos Konstitucija (1938 m. gegužės 12 d.)
LIETUVIŲ TAUTA, SENOSIOS LIETUVOS DIDINGOS PRAEITIES GAIVINAMA, YRA ATSTAČIUSI NEPRIKLAUSOMĄ SUVERENINĘ LIETUVOS VALSTYBĘ IR GINKLO KOVOJE JĄ APGYNUSI TAM, KAD, VYKDYDAMA SAVO AMŽINĄJĄ TEISĘ BŪTI LAISVAI IR NEPRIKLAUSOMAI SAVO TĖVŲ ŽEMĖSE, VIENINGA VALIA SERGĖTŲ, KAS JAI IŠ AMŽIŲ PRIKLAUSO, TĘSTŲ GARBINGUS LIETUVOS ŽYGIUS IR ESAMOSIOS BEI BŪSIMŲJŲ KARTŲ PASTANGOMIS UGDYTŲ LIETUVOS GALIĄ.
LIETUVIŲ TAUTOS PATYRIMU, KURĮ JAI YRA DAVĘ JOS SENOVĖ IR VALSTYBINĖ PRAEITIS, JOS ATGIMIMAS IR KOVOS DĖL NEPRIKLAUSOMYBĖS, PRISIKĖLUSIOS LIETUVOS GYVENIMAS IR TAUTINĖS VALSTYBĖS KŪRIMAS, NUSTATOMA LIETUVAI ŠI KONSTITUCIJA:
I SKYRIUS. Bendrieji nuostatai
l straipsnis
Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma suvereninė.
Jos suverenumas priklauso Tautai.
2 straipsnis
Lietuvos Valstybės teritorija yra žemės, kurių sienos nustatytos sudarytomis ligi šiol Lietuvos Valstybės tarptautinėmis sutartimis. Jos negali būti atskiriamos.
3 straipsnis
Lietuvos Valstybė yra respublika.
Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas.
Jis vadovauja Valstybei.
4 straipsnis
Valstybės valdžia yra vienatija ir nedaloma. Ją vykdo Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas.
Skaityti daugiau: Lietuvos Konstitucija (1938 m. gegužės 12 d.)
Lietuvos Valstybės Konstitucija (1922 m. rugpjūčio 1 d.)
Vardan Dievo Visagalio, Lietuvos Tauta, dėkingai minėdama garbingas savo sūnų pastangas ir kilnias aukas, Tėvynei išvaduoti padarytas, atstačius nepriklausomą savo Valstybę, ir norėdama nutiesti tvirtus demokratingus jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti, ir patikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę, o žmonių darbui ir dorai tinkamą Valstybės globą, per savo įgaliotus atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą, 1922 metų rugpiūčio mėnesio l dieną priėmė šią Lietuvos Valstybės Konstituciją.
I. Bendrieji dėsniai.
1 straipsnis
Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika. Suvereninė Valstybės Valdžia priklauso tautai.
2 straipsnis
Valstybės valdžią vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas.
3 straipsnis
Lietuvos Valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai.
4 straipsnis
Lietuvos teritorijos sienos gali būti keičiamos tik įstatymo keliu.
Skaityti daugiau: Lietuvos Valstybės Konstitucija (1922 m. rugpjūčio 1 d.)
Puslapis 21 iš 23
