Bažnyčia mus moko:
Atkartodamas mūsų Mokytojo ir Viešpaties žodžius, kreipiuosiu į kiekvieną iš Jūsų, mano mylimi vyskupystės broliai: „ Kelkitės eime!" Eikime pasitikėdami Kristumi. Jis lydės mus tame kelyje į tikslą, kurįtik jis vienas tepažįsta.
JONAS PAULIUS
Ar tikėjimas apskritai dar gali tikėtis sėkmės? ...juk jis atitinka žmogaus prigimtį. Žmogus turi nenumaldomą nostalgišką troškimą siekti begalybės. Nė vienas iš ieškotų atsakymų nėra pakankamas; tik Dievas, kuris tapo Ribotu, kad sunaikintų mūsų ribotumą ir jį nuvestų į savo Beprotiškumo platybes, Gali atsakyti į mūsų būties klausimus. Todėl Taip pat ir šiandien krikščioniškasis tikėjimas sugrįš pas žmogų.
Joseph Ratzinger
Taigi kaip įmanoma, esant šiems susilpusiems raumenims, šiam lengvam pasidavimui melancholijai, šiam keistam mazochizmui, kurį šiandieninis gyvenimas linkęs skatinti, arba šiam abejingumui ir cinizmui, kurie dėl šiandieninio gyvenimo tampa reikalingi kaip vaistas, kad nepatirtum per didelio ir nenorimo vargo, kaip įmanoma priimti save ir kitus kokios nors prakalbos vardan? Negalima savęs mylėti, jei Kristus nėra esantis, kaip kad motina yra esantis savo vaikui. Jei Kristus nėra esantis dabar - dabar! - aš negaliu savęs mylėti dabar ir negaliu tavęs mylėti dabar
Luigi Giussani
2012 metais nužudyta 12 pastoracijos darbuotojų
„Fides“, Romoje veikianti tarptautinė katalikiška žinių agentūra, prasidėjus naujiesiems pristatė per pastaruosius kalendorinius metus nužudytus pastoracijos darbuotojus, mirusių ne natūralia mirtimi, o nužudytų smurtiniu būdu. Pagal žinias, sukauptas per 2012 metus, buvo nužudyta iš viso 12 pastoracijos darbuotojų – dešimt kunigų, viena vienuolė i viena pasaulietė.
"Fides“ pažymi, kad jau ketvirti metai iš eilės kai daugiausiai pastoracijos darbuotojų buvo nužudyta Amerikos žemyne, kuriame šiemet kraują praliejo šeši kunigai. Antroje vietoje seka Afrikos žemynas, kuriame buvo žudyta trys kunigai ir vienuolė. Trečioje – Azija, kur žuvo vienas kunigas ir viena pasaulietė.
„Fides“ atkreipė dėmesį, kad nužudytųjų sąraše ne tik misionieriai „ad gentes“ siaurąja prasme, o visi pastoracijos darbuotojai, kurie mirė nuo smurto. Sąraše nekalbama apie kankinius, bet kaip apie „liudytojus“, kad nebūtų daromas poveikis galimam Bažnyčios vertinimui minimų asmenų atžvilgiu, bet ir todėl, kad kartais turima nedaug žinių apie jų gyvenimą ir mirties aplinkybes.
Didžioji dauguma 2012 metais nužudytų pastoracijos darbuotojų mirė per bandymus apiplėšti. Kai kurie užtiko vagis savo namuose ir jų kūnai buvo surasti su žiaurumo ir kankinimų žymėmis. Kiti buvo užpulti gatvėje.
Kun. David Donis Barrera, 70 metų amžiaus, parapijos klebonas Gvatemaloje, buvo užpultas ir nudurtas po nesunkaus eismo įvykio, kilus ginčui su keliavusiais kitu automobiliu.
Kun. Jenaro Aviña García, 63 metų amžiaus, parapijos klebonas Meksikoje, buvo nužudytas savo namuose ankstų rytą atidaręs klebonijos duris nežinomam asmeniui.
s. Liliane Mapalayi, Jėzaus ir Marijos meilės seserų kongregacijos Kongo demokratinėje Respublikoje vienuolė, buvo mirtinai subadyta durklu būdama įprastinėje savo darbo vietoje: savo kongregacijos mokykloje, kurioje dirbo buhaltere.
Kun. Anastasius Nsherenguzi, 43 metų amžiaus, Tanzanijos kunigas, buvo sunkiai sužeistas Didįjį Penktadienį ir mirė po paros nieko nepasakęs. Po mirties paaiškėjo, kad grįžtantį po Mišių kunigą nužudė keli susiginčiję jaunuoliai, kuriuos kunigas bandė išskirti. Vienas akmeniu trenkė jam į galvą.
Kun. Luigi Plebani, 62 metų amžiaus, italas iš Brešios vyskupijos, misionierius ir „fidei donum“ buvo nužudytas Brazilijoje. Jis buvo surastas pakartas namuose su pleistru užklijuota burna.
Kun. Valentin Eduardo Camale, 49 metų amžiaus vienuolis, turbūt vagių itin žiauriai sumuštas Mozambike, kongregacijos misijos stotyje.
Kun. Pablo Emilio Sanchez Albarracin, Kolumbijos Bažnyčios dvasininkas, buvo užpultas parapijoje per apiplėšimą. Sunkiai sužeistas kunigas mirė ligoninėje po trijų dienų.
Katalikas maronitas, libanietis, kun. Elie Gergi al-Makdessi, 50 metų amžiaus, buvo nužudytas per apiplėšimą, už 10 km nuo Beiruto. Jis buvo pasmaugtas, paskui paskandintas.
Kun. Teodoro Mariscal Rivas, 45 metų amžiaus, klebonas Meksikoje. Surastas nužudytas klebonijoje, su surištomis rankomis ir kojomis, maišu ant galvos.
Kun. Bruno Raharison SJ, Madagaskaro katalikų Jono XXIII kongregacijos ekonomas, buvo nužudytas per bandymą apiplėšti kelyje.
Conchita Francisco, 62 metų amžiaus pasaulietė, buvo nušauta priešais Bongao katedrą, pietų Filipinuose, kur daug visuomeninės įtampos dėl regione veikiančių musulmonų sukilėlių, piratų, teroristų ir nusikaltėlių.
Kun. Eduardo Teixeira, 35 metų amžiaus, buvo nužudytas per apiplėšimą Brazilijoje. Tik prieš trejus mus priėmęs šventimus kunigas atidavė vagišiui piniginę, tačiau kai sėdosi atgal į automobilį buvo nušautas.
Išvardyti dvylika asmenų nepadarė nieko stulbinančio, neišgarsėjo žiniasklaidoje; jie paprasčiausiai liudijo ėjimo su Jėzumi grožį, ėjimo ten, kur jis pašaukė paliudyti krikščionybę.
Sąrašai, kuriuos kasmet skelbia „Fides“ yra provizoriniai ir prie jų būtina pridėti sąrašą tų asmenų, apie kuriuos gal niekad nebus galima nieko sužinoti, gal net vardo, kurie visuose pasaulio pakraščiuose kenčia ir gyvybe sumoka už tikėjimą į Kristų. (Vatikano radijas)
Lietuva. Stasys Santvaras
Stasys Santvaras. Lietuva.
Vardas, kuriuo mes vadinam ir visada turėtumėm vadinti daugelį šio gyvenimo gražiausių dalykų, - yra Lietuva.
Žemės grumstas, iš kurio saulėn pažvelgė gyvybe atspindintis diegas, mums yra Lietuva.
Audrų neįveikiamas ąžuolas, bitėm dūzgianti liepa, gėlių ir medžių pumpurai, kurie amžiais skelbia sugrįžtantį pavasarį, yra Lietuva.
Lakštingalos daina upių atkrantėse mėnulio sidabru aplietame vidurnakty, meilės ilgesiu ir laime persotinta paukščių giedama simfonija, ta svaiginanti ir niekur kitur nepakartojama girių giesmė - yra Lietuva.
Tėvo ir motinos pastogė, kurioj mes pažinom žemės ir žmogiškosios širdies šilimą, - yra Lietuva.
Kriaušių, obelų ir vyšnių sodai, žiemkenčių ir vasarojų laukai vasaros kaitroj alsuoją, kaip akim neaprėpiami žalių marių plotai, - yra mūsų tėvų darbu ir meile išpurenta, žaliuojanti ir žydinti Lietuva.
Šaltas ir skaidrus šaltinio vanduo, tekąs žemės gyslom, lyg mūsų kraujas, yra Lietuva.
Nemunas, Neris, Nevėžis, Dubysa, Šešupė ir kiti nuostabiais reginiais pasidabinę vandenys - yra mūsų godų šalis Lietuva.
Kaimai, dvarai, viensėdžių sodybos, senobinės pilys ir piliakalniai, tai regimi liudininkai to būdo, kuriuo ilgus amžius gyveno Lietuva.
Ar sulauksim Naujojo Lietuvos Atgimimo?
Vardan tos Lietuvos Vienybė težydi..
1934 metais buvo sumanyta Lietuvoje įrengti Nežinomo kareivio kapą. Kadangi tikroji Lietuvos sostinė buvo okupuota, valdžia nutarė Nežinomo kareivio kapą įrengti Kaune, prie karo muziejaus. Sumanymo pradininkas buvo Karo sanitarijos viršininkas_.qenerolas V.Nagevičius. Laidojimo iškilmės buvo numatytos kariuomenės dieną- lapkričio 23-ją
Nuo 1928.06.30 Žuvusiųjų ir mirusiųjų karių kapams tvarkyti komisijos sekretoriumi dirbo didelis Lietuvos patriotas, Vyr. kariuomenės štabo spaudos darbuotojas, kapitonas Petras Jakštas. Jam ir buvo pavestas visas šių iškilmių organizacinis darbas.
Pirmiausiai reikėjo organizuoti palaikų atgabenimą Buvo_nuspręsta palaikus paimti iš Červonkos kapinių Latvijoje. Čia Ilūkstės apskrityje, 1919-1920 metais vyko aršios Nepriklausomybės kovos su priešais, žuvo Lietuvos kariai. 1931 metais.vadovaujant tam pačiam kapitonui Petrui Jakštui, buvo surinkti įvairiose vietose užkasti karių palaikai ir perlaidoti į kalines. Červonkos kapinėse 1931 m. birželio 19 d. buvo palaidota 30 nežinomų karių savanorių. Birželio 28 d. įvyko iškilmingas pastatyto kryžiaus šventinimas ir pamaldos už žuvusius karius. Ant kiekvieno kapo pastatytas kryželis su užrašu "nežinomas kareivis". 1932m. spaliomėn. 2 d. Červonkos kapinėse iškilmingai atidengtas įspūdingas paminklas. Viršuje stilizuoti spinduliai, Lietuvos simbolis Vytis ir žuvusio kario atvaizdas.
Bažnyčia, globalizmas ir nacionalinė valstybė
Andrius Martinkus
Užrašas ant patobulinto McDonald'o sumuštinio: "nes kūdikiai yra skanūs". Iš funnyjunk.com
Vytautas Radžvilas komunizmo ir demokratijos ginčą pavadino „šeimyniniu ginču“, nes „modernusis globalizmas ir komunizmas yra du dalyko, kuris vadinamas Apšvietos projektu, variantai“. Apšvietos projektas buvo grindžiamas prielaida, kad „šviečiant“ liaudį įmanoma patobulinti pačią žmogaus prigimtį. Tačiau yra viena kliūtis. Tai – „prietarai“, kurių pagrindinė skleidėja yra Katalikų Bažnyčia. Neatsitiktinai pirmas bandymas realizuoti Apšvietos projektą – Prancūzijos revoliucija – buvo kartu ir pirmas tokio masto proto vardu vykdytas išpuolis prieš Bažnyčią. Kitas, dar pretenzingesnis, bandymas buvo 1917 metų Rusijos revoliucija ir komunistinis homo sovieticus kūrimo užmojis. Žlugus komunizmui, pats Apšvietos projektas niekur nedingo. Priešingai, konkuruojantis jo variantas, Šaltojo karo metu eksploatavęs „demokratijos“, „liberalizmo“, „laisvės“, „kapitalizmo“ ir kitas etiketes bei tapatinamas su „Vakarais“, netekęs varžovo, netruko pasinaudoti monopolininko teikiamais pranašumais. Šis variantas, rūpestingai slėpdamas savo tikrąją prigimtį, ir toliau operuoja – reikia pripažinti, sėkmingai – senomis etiketėmis. Tačiau jo grėsmę suvokiantys pasaulinių procesų stebėtojai jam įvardinti turi atskirą terminą – „globalizmas“.
Skaityti daugiau: Bažnyčia, globalizmas ir nacionalinė valstybė
Vatikano II Susirinkimas ir komunizmas
Mindaugas BUIKA
Iškeltas nutylėjimo faktas
Pastaruoju metu, minint Vatikano II Susirinkimo 50-ąsias metines, nemažai kalbama apie šio reikšmingiausio XX amžiaus Katalikų Bažnyčios įvykio santykį su komunizmu. Tam skiriamos specialios apžvalgos ir netgi mokslinės konferencijos. Štai amerikiečių komentatorius Maiklas Mileris spalio mėnesį žurnale „The Catholic World Report“ publikuotame straipsnyje primena, kad XIX amžiaus antroje pusėje vykęs Vatikano I Susirinkimas buvo priverstas nutraukti savo darbus, kadangi Italijos karalius Viktoras Emanuelis vienydamas šalį užėmė ir aneksavo Romos miestą su žlugusia Popiežiaus valstybe, o ten tvarką prižiūrėję prancūzų kariai nebegalėjo garantuoti Susirinkimo tėvų saugumo. Maždaug po šimto metų savo sesijas pravedusiam Vatikano II Susirinkimui, atrodo, niekas netrukdė, tačiau tarptautinė atmosfera buvo įkaitusi. Jis vyko Šaltojo karo sąlygomis, kai Europa buvo padalinta į Vakarų (laisvojo pasaulio) ir Rytų (sovietinio totalitarizmo) karinių blokų priešpriešą, komunistų vadovaujama Sovietų Sąjunga plėtojo savo įtaką pasaulyje ir „nerami taika“ buvo palaikoma tik dėl abipusio susinaikinimo grėsmės galimo branduolinio konflikto atveju.
Nors nemaža Vatikano II Susirinkimo dalyvių dalis skaudžiai suvokė ir išgyveno tuometinio komunistinio režimo vykdytą Bažnyčios persekiojimą Rytų Europoje ir norėjo viešo tos sistemos pasmerkimo, tačiau oficialiuose Susirinkimo dokumentuose apie tai nieko nekalbama. Šis nutylėjimas dar labiau stebina, kadangi iki Vatikano II Susirinkimo beveik visi popiežiai savo enciklikose ir kituose magisteriumo dokumentuose pabrėžtinai iškeldavo ateizmu paremto marksistinio socializmo ir komunizmo ideologijos bei praktikos blogį, o 1958 metais miręs popiežius Pijus XII netgi komunistus buvo ekskomunikavęs, tai yra, atskyręs nuo Bažnyčios. Pavyzdžiui, neseniai miręs žinomas Italijos Katalikų Bažnyčios hierarchas kardinolas Džakomas Bifis, kuris du dešimtmečius (1984–2003) ėjo Bolonijos arkivyskupo tarnystę, 2007 metais publikuotoje ir plataus dėmesio susilaukusioje autobiografinėje knygoje „Memorie e digressioni di un italiano cardinale“ reiškia nuostabą, kad Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje“ („Gaudium et Spes“) visiškai nutylėtas įspūdingiausias bei ilgiausiai trukęs tos epochos socialinis reiškinys – ateistinis komunizmas.
KREIPIMASIS Į LIETUVIŲ TAUTĄ
Mieli tautiečiai. Atėjo mūsų išbandymų ir pasirinkimo valanda. Matome žudomą Lietuvos teisingumą, tikėjimą, griaunamą kultūrą, moralę, ištrinamą istorinę atmintį, išduodamą kalbą, griaunamą mūsų nepriklausomą Valstybę. Atsidūrėme didžiausiame pavojuje, ir tuo pat metu jaučiame - kad laikai keičiasi ir kad galime juos patys keisti, stodami ginti Tautos gyvybės. Turime ginti lietuvybę ne tik nuo mūsų agresyvių kaimynių, bet jau dabar labiausiai nuo mūsų pačių. Nuo to blogio viruso, kurį pasėjo Lietuvoje carizmo ir bolševizmo laikais, o dabar jis jau veržiasi į Lietuvą ir iš Europos visais kanalizacijos vamzdžiais. Tas blogis jau sudygo ir jau gyvena mūsų Tautoje, jis jau mūsų.
Mūsų kultūra - Tautos gyvybė - valdančiųjų liberalų, pritariant kitoms partijoms Seime, dėka atsidūrė tokioje situacijoje, kurią dori menininkai kūrėjai vadina agonija; kiti - kultūros krize, o tretieji - beviltiškai nutautėję ir moraliai degradavę piliečiai Kristaus paveikslo išniekinimą ir visų mūsų tikinčiųjų ir nepraradusių sąžinės piliečių pažeminimą Tautos orumo trypimą vadina gėriu, grožiu ir menu. Peržengta riba, kurios niekam peržengti nevalia. „Sakralių simbolių esmė ir yra ta, kad jie yra sakralūs ir jų negalima naudoti profaniškiems tikslams - reklamai arba provokacijai"- susirinkusiųjų protestuoti prieš tautos vertybių išniekinimą gretose kalbėjo Santa Kančytė. - „Lygiai taip pat, kaip negalima deginti vėliavos, jeigu tai daliai piliečių visai nerūpėtų.... Daliai visuomenės yra skaudu. Sakyti, kad nėra skaudu arba, kad režisierius to nenori - tai būti aklam tam, kas vyksta Lietuvoje". Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius teigia, kad tautinių ir bendražmogiškųjų vertybių naikinimas, atėjus liberalams į valdžią vyskat jau seniai: Šiuolaikinis meno centras, pritariant kultūros ministrui A.Gelūnui iš Londono, kaip meno kūrinį atgabeno dramblio mėšlo krūvą; Vėliau buvo rodomas kino filmas iš Austrijos, kur menininkė demonstravo savo tuštinimosi procesą. Kauno M.Žilinsko galerijoje buvo eksponuojama didžiulė drobė, atvežta iš Amerikos „Kristus myžaluose". Turėjome ir „Fluxus" performansą „Taikinys", kai ore pakabintas aktorius tuštinasi ant grindų į nupieštą taikinį. Dabar - pasityčiojimo iš meno ir iš Tautos, jos. didžiausios vertybės - Tikėjimo - viršūnė - Kristaus veidas, į kurį mėtomi neaiškūs daiktai, panašūs į srutas ar išmatas. Tai kur mes einame? Kokiais idealais ugdome jaunąją kartą?
ŽEMĖ NEMOKA VERKTI
Lietuvoje turimas žemė fondas (6530023 ha) - vienintelis ir niekuo nepakeičiamas Valstybei bei jos žmonėms įgalinantis teikti didžiulę potencinę naudą - dabar yra palikta be reikalingo valstybės dėmesio.
Lietuvoje nėra išvystytos pramonės, todėl žemė miškai bei vandenys nuo seniausių laikų mūsų tautai laidavo pragyvenimą, teikė materialinę ir dvasinę stiprybę. Mūsų bočiai ir tėvai mylėjo, išradingai naudojo ir brangino žemę; net pamiškes, pelkes, griovius bei su kaimynais besiribojančias ežias nušienaudavo arba nuganydavo.
Tarpukario nepriklausomybę iškovojusioje Lietuvoje vyriausybė (1918 - 1938), sunkiomis ano meto sąlygomis žemėvaldos - žemėtvarkos klausimams skyrė ypatingą dėmesį: iš dvarų paimtas žemes perdavė bežemiams ir mažažemiams, kad šie turėtų darbo, pragyvenimą ir neemigruotų, siekė kad tauta būtų materialiai aprūpinta ir gausi.
Per nepriklausomybės dvidešimtmetį tuomet Lietuvoje kaimai buvo išskirstyti į vienkiemius ir įvykdyta kaimų plėtra: daug žmonių valstybės remiami įsikūrė vienkiemiuose; šalyje buvo rūpinamasi žemdirbystės kultūros kėlimu.Tam tiesiogiai vadovavo Žemės ūkio ministerija, kuri savo žinioje turėjo žemės tvarkymo, žemės reformos darbų vykdymo padalinius. Ministerija per pavaldžias žinybas vykdė miškų tvarkymo, melioracijos darbus, ūkininkams teikė agronominę ir veterinarinę pagalbą; vykdė žemės gaminių eksporto kontrolę.
Per tą laikotarpį racionaliai naudojant žemę, kai dar žemės ūkio gamyba nebuvo taip mechanizuota kaip dabar maisto produktų bei žaliavos pramonei Lietuvoje buvo gaminama tiek, kad apie šios produkcijos importą net nekilo minčių.Šios produkcijos eksportui nuolat buvo ieškota rinkų. Kai kuriuos žemės ūkio produktus tarnautojai privalėjo pirkti net prievarta (žąsis, bekonus). Taip dar anuometinės primityviomis gamybos žemdirbystės sąlygomis ūkininkai akivaizdžiai įrodė kokią žemė turi savyje gamybinę galią ir naudą teikia Lietuvai.
Dabar - po sovietinės okupacijos atstačius nepriklausomybę (1990 m. kovo 11 d.) ir gyvenant jau dvidešimt du metus savarankišką gyvenimą - Lietuvoje žemėnaudos, žemės ūkio, miškų bei vandenų telkinių naudojimo būklė yra apgailėtina. Ir ne tik tai....
Dabar - jau XXI šimtmetyje Lietuvos žmonės dideliais kiekiais maisto produktus importuoja iš užsienio ir taip savo pinigais remia ne savo valstybės žemės ūkio produktų gamybą, reikalingą naudą gauna iš kitų šalių žemėnaudos. Šio meto modernizuotas Lietuvos žemės ūkis net ligoniams ir vaikams nepateikia sveikatingumui reikalingos veršienos, rinkoje reta tapo aviena. Į respubliką dideliais kiekiais įvežama ligoniams ir vaikams nepateikia sveikatingumui būtinai reikalingos veršienos, neįperkama net nelabai kokybiška kiauliena, senų galvijų mėsa, daug kiaušinių , daržovių, vaisių, uogų. Česnakai įvežami net iš Kinijos. Pieninikai didelį pieno kiekį superka pas Latvijos ir Lenkijos ūkininkus. Neplečiant žemės ūkio produktų gamybos šiuo metu Lietuvoje, naudojant Europos Sąjungos lėšas, nemaži žemės naudmenų plotai, net ariama žemė yra užsodinama miškais; daug pievų nenušienaujama,bei ganyklų nenuganoma, nemažai ariamos žemės dirvonuoja. Toks akivaizdus respublikoje žemėnaudos neūkiškumas badyte bado akis ir Lietuvos valstybingumui daro neapskaičiuojamus nuostolius, kelia žmonių nepasitenkinimą, o nekuriant kaime naujų darbo vietų - didina emigraciją.
Žemė nekalba ir nesiskundžia, kad dabar - naujaisiais laikais jos gamybinis potencialas nenaudojamas Lietuvos ekonomikai gerinti. Ji tyli, kad žemė tik kaip prekė yra raižoma sklypais ir pardavinėjama - saviems ir svetimiems. Tyli ir Lietuvoje besikeičiančios valdžios, nes nereikia rūpintis kaip iš esamo žemės fondo Valstybei ir žmonėms gauti reikalingų pajamų; patiems pasigaminti pakankamai maisto produktų ir paklausą turinčių žaliavų - sau ir eksportui.Tokia padėtimi džiaugiasi Žemės ūkio ministerijoje, po vienu stogu nesutelpantys' valdininkai, nes jiems - palyginti su tarpukario nepriklausomos Lietuvos Žemės ūkio ministerijos veikla - dabar mažiau rūpesčių: padalinti be reikiamos Valstybei grąžos. Biudžeto ir Europos Sąjungos skiriamas gausias lėšas, organizuoti kaimo plėtrą - statant turizmui pastatus, bet kaip pardavinėti Valstybės žinioje likusią nesugrąžintą žemę; dar pasirūpinti stogų perdengimu - šis darbas garbingas ir malonus.
Stebint, kaip Žemės ūkio ministerija Valstybėje propaguoja ir įgyvendina kaimo plėtros programą, be padidinimo stiklo matosi atvirkštinis vaizdas, kad Lietuvos kaimas nuolatos siaurėja, kaimo žmonių mažėja - uždaromos mokyklos, darželiai, bibliotekos, prekybos kioskai, pašto poskyriai ir kiti kaimą aptarnaujantys įstaigų tinklai.
Ar ilgai taip bus dar alinama Lietuva?
Žemėnaudos - žemėtvarkos inž.
Valensas Viktoras Čeginskas
2012 11 12
Žemė - tautos gyvybingumo šaltinis
Lie - tu - va! Lie - tu - va!
Kas ta Lietuva? Pirmiausiai - valstybinės sienos atribota žemė (su ant jos augančiais miškais bei esančiais vandenimis) ir toje teritorijoje gyvenančias žmonėmis. Nebūtų šios žemės - nebūtų teritorijos, nebūtų ir Lietuvos!
Žemė nepakeičiamas svarbiausias kiekvienos Tautos egzistencijos šaltinis, civilizacijos pagrindas. Todėl žemės naudojimo ir tvarkymo reikalams visos valstybės skiria didžiulį dėmesį. Žemė - neįkainuojamai brangus kiekvienos Tautos nacionalinis turtas, už ją Bočiai aukojo gyvybę.
Lietuvoje nėra vertingų žemės iškasenų, nėra išvystytos daug darbo vietų teikiančios pramonės, ir tik turimas 6,53 mil. ha žemės fondas yra pagrindinis šaltinis teikiantis žmonėms darbą, pragyvenimą, pajamas, bei gausias kitas dvasines ir materialines gėrybes. Pilnas, moksliškai pagrįstas šio žemės fondo naudojimas su pridėtiniais gyventojų verslais įgalina Lietuvoje daugelio milijonų žmonių gyvenimą.
Lietuvos žemės fondo valstybinės žemėtvarkos darbų bare dirbau 47 metus (1954 - 2001) Per tą laikotarpį ir vėlesniais metais mačiau, kokią naudą žmonėms ir valstybei duoda racionaliai naudojama žemė, ir kokį skurdą patiria, kai žemė dirvonuoja. Dirbdamas įvairiose pareigose, atlikdamas žemės matavimo, žemės naudmenų agroūkinio tyrimo ir kartografavimo, inventorizavimo, apskaitos darbus; rengiant atskirų žemėnaudų ir respublikos administracinių rajonų žemės ūkio išplanavimo projektus teko pėsčiomis išvaikščioti ir apvažinėti daug geografinių vietovių, akivaizdžiai pažinti ištisų gamtinių regionų žemės naudojimo, dirvožemių ir reljefo bei ūkininkavimo skirtumų sąlygas. Darbų metu teko bendrauti su daugybe ūkininkų, kolūkių vadovų bei specialistų, įvairų mokslo sričių darbuotojais; gausiuose seminaruose bei konferencijose diskutuoti žemės fondo valdymo ir tvarkymo problemas. 1963 - 1973m. buvau Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos vakarinių regionų ir Baltarusijos tarprespublikinės žemėtvarkos darbų koordinacinės tarybos narys. Tai įgalino dar plačiau pažinti ir įvertinti valstybinės žemėtvarkos darbų svarbą ir naudą valstybės žemės fondo valdyme ir tvarkyme.
Lietuvos žemės fondo valdymo nestabilumas - didžiulė žala valstybei.Per pastaruosius nepilnus 100 metų Lietuvos žemės fonde buvo įvykdytos 3 skirtingos žemės reformos ir dėl to Valstybė ir žmonės patyrė didžiulius nuostolis, sunkiai suvokiamą žalą ir skriaudą. Palyginti per šį trumpą laikotarpį buvo iš esmės laužomos žemės fondo valdymo formos ir santykiai: panaikinta įgyvendinta privati žemės nuosavybė ir likviduoti Lietuvos ūkininkai; pravesta žemės nacionalizacija; panaikinti nacionalizuotos žemės dariniai ir atkurta privati žemės nuosavybė. Lietuvos piliečiai per 50 metų okupaciją netekę žemės nuosavybės, tuo pačiu buvo nušalinti ir prarado valstybėje esamo žemės fondo naudojimo ir tvarkymo dalinę atsakomybę. Žemė tapo svetima - ne mano. Įsigalėjo žemės plotų nesaikingas naudojimas, tarša įvairiomis atliekomis. Pernelyg dideli vertingos žemės plotai buvo užimti miestų plėtrai, kolūkinių gyvenviečių statybai, įvairioms inžinerinėms komunikacijoms. Neekonomiškai naudojant žemės plotus, tuo pačiu buvo mažinami žemės resursai reikalingi žemės ir miškų gamybai, kur žemė yra visos biologinės gamybos pagrindas ir tiekia daug materialinių gėrybių. Taip pavyzdžiui, ariamos žemės plotas tenkantis vidutiniškai vienam gyventojui 1958 m. nuo 1, 02 ha sumažėjo 1966 m. iki 0,84 ha, 1970 m. iki 0,72 ha. Susilpnėjo miškų priežiūra, padidėjo jų kirtimas, vandenų tarša, buvo nesaugomos vandens apsauginės zonos ir tt.
Pirmoji žemės fondo naudojimo ir valdymo pertvarka.Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvoje(1918 - 1939 m.) atlikta žemės reforma savo turiniu prilygo pažangiai dar XIX a. Suomijoje, Švedijoje, Olandijoje, Belgijoje, Lenkijoje ir kt. Europos valstybėse formuotai ir iki dabar ten išlikusiai savarankiškų ūkininkų veiklos kaimų sandarai. Jau anuomet, kaip reikiant vienkiemiuose neįsikūrę, to meto primityvaus ūkininkavimo sąlygomis, darbštūs Lietuvos ūkininkai įrodė savo gyvybingumą. Jie 1938 - 1940 metais užpildė vidaus rinką ir eksportui gamino daug įvairios ekologiškos ir pigios žemės ūkio produkcijos bei žaliavų pramonei. Anuomet Lietuvoje buvo žemės ūkio produktų perteklius, net prievarta miestų tarnautojai buvo verčiami pirkti žąsis, bekonus.
Lietuvos ūkininkai mylėjo ir brangino žemę miškus bei vandenis; domėjosi agronomijos, sodininkystės mokslo žiniomis, plėtė bitininkystę, išradingai tvarkė vienkiemius, laikė daug gyvulių, nes matė, kad dirba sau. Jie augino gausias - darbo nebijančias šeimas, puoselėjo dorą, papročius ir Tautai išauklėjo daug pasiaukojusių inteligentų.
Vykdydama prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje žemės reformą valdžia siekė, kad kuo daugiau bežemių ir mažažemių šeimų būtų aprūpintos žeme ir neemigruotų. Buvo rūpintasi, kad Tauta būtų skaitlinga ir turėtų pragyvenimą. Ūkininkams įsikurti, pagal to meto ekonomines galimybes, valstybė skyrė miško medžiagos statyboms, tiekė įvairių lengvatų. Lietuvos kaime 1941 metais jau buvo įsikūrę 386220 vienkiemių, kurių dalis banguoto reljefo landšafte yra išlikę iki dabar. Kaime vidutiniškai 100 ha žemės naudmenų buvo 7 vienkiemiai. Nuolat stiprėjo kaimų bendruomenės, plėtėsi pagalbiniai verslai, populiarėjo tradicijos, talkos, gerėjo ekonomika.
Antroji žemės fondo pertvarka.Buvo pradėta prasidėjus II-jam pasauliniam karui, kai Lietuva buvo okupuota ir pagal sovietų įstatymus 1940 m. paskelbta visos žemės nacionalizacija. Karui pasibaigus (1945 m.) Lietuvoje buvo įkurti 103 (vidutiniškai 1557 ha) tarybiniai ūkiai. Ruošiantis kolūkių kūrimui dešimtys tūkstančių pavyzdingai besitvarkančių ūkininkų buvo išbuožinti arba su šeimomis gyvuliniuose vagonuose ištremti į Sibiro katorgą. Likusiems ūkininkams buvo uždėtos didelės mėsos, pieno ir grūdų valstybei būtinos pristatymo duoklės (pyliavos), kurios nuolat buvo didinamos ir stūmė ūkius prie bankroto. Nuo 1947 metų buvo pradėta prievartinė visuotina kolektyvizacija iš pagrindų naikino prieškarinės nepriklausomos Lietuvos suformuotą ekonomiškai stiprėjantį kaimą. Iš visų ūkininkų buvo atimta ne tik žemė, bet ir arkliai, galvijai (palikta šeimai po vieną karvę), žemės dirbimo padargai (net vežimai), didesni ūkiniai pastatai, o jie patys buvo verčiami dirbti kolūkiuose, kaip pigi darbo jėga. Taip buvo likviduoti Lietuvoje buvę savarankiški ūkininkai. Kolūkiuose žmonės nieko neuždirbdavo ir buvo viskam abejingi, smerkė kolūkius ir jų organizatorius. Jiems pragyvenimui tebuvo palikta 30 - 60 arų žemės sklypai, kuriuos įdirbti tegalėjo tik šventadieniais, kad mažiau lankytų Bažnyčias. Melioruojant lygumų žemes buvo didinami dirbamos žemės sklypai ir naikinami vienkiemiai, statomos kolūkinės gyvenvietės. Sukurti kolūkiai nebuvo stabilūs: 1950 metais Lietuvoje buvo 5536 kolūkiai, 1960m. - 1920 kolūkių, 1970 m. - 1431 kolūkis ir 301 tarybinis ūkis. Kaip taisyklė ekonomiškai nusigyvenę kolūkiai - stambūs buvo smulkinami, o mažesni buvo prijungiami prie kaimyninių ekonomiškai stipresnių. Naujai suorganizuoti kolūkiai ir tarybiniai ūkiai ilgus metus sunkiai vertėsi; dideli plotai nebuvo apsėti, derliai buvo maži, daug kur iš ūkininkų paimtiems gyvuliams trūko pašarų. Kai kur artėjant pavasariui kolūkių gyvuliai buvo šeriami nuo ūkininkų griaunamų pastatų stogų nuimtais šiaudais ir iš miško atvežtais spygliuočių medžių susmulkintais spygliais. Užėjus į kolūkio gyvulininkystės pastatus buvo galima pamatyti išbadėjusius gulinčius arklius, karves, ir po purvą braidančias alkanas kiaules. Kai kur šėrikai nusilpusius gyvulius perjuosdavo virvėmis ir pririšdavo prie lubų. Kai tik pradėdavo tirpti sniegas, tokius gyvulius su žaizdotomis pragulomis išvesdavo į laukus patiems susirasti pašaro.
Ilgainiui kolūkiai ir tarybiniai ūkiai įsigijo technikos, geriau įdirbdavo dirvas, pastatė gyvulininkystės pastatus ir savo gyvulių nelaikė vienkiemiuose pas kolūkiečius. Gerėjo jų ekonomika, ypač tų, kurie gaudavo didesnę valstybės paramą. Tačiau buvusių ūkininkų, kurie naikinant vienkiemius iš kolūkių neišvyko gyventi į miestus ir liko kolūkiečiais, pragyvenimas buvo skurdus ir darbo sąlygos blogos. Žymai geriau kaime gyveno kolūkių ir tarybinių ūkių vadovai, kontorų darbuotojai, fermų vedėjai, sandėlininkai, mechanizatoriai, melžėjos. Kai kuriuose ūkiuose buvo nurašytų, bet apsėjamų plotų ar nuslėptų - statistikai neparodytų gyvulių. Šitai padėdavo ūkiams parodyti ataskaitose didesnius gamybinius rodiklius, aukštesnius išmilžius. Dažnai tokie ūkiai buvo premijuojami, rodomi pavyzdžiu kitiems, kaip „gerai besitvarkantys". Dalis ūkių gyvulininkystę vystė atvežtinių (iš Ukrainos, Kanados) ir valstybės dalinamais grūdais bei kombinuotais pašarais. Ypač geros ūkininkavimo sąlygos buvo sudaromos parodomiesiems, eksperimentiniams ir mokomiesiems ūkiams, kurie pasistatė ir įrengė mechanizacijos, gyvulininkystės kompleksus, statė miesto tipo gyvenvietes. Tačiau visa tai buvusiems ūkininkams buvo valdiška ir jų nedžiugino. Jie dirbo už menką atlyginimą, neturėjo ateities perspektyvų; dirbo ne sau ir todėl jų darbas nebuvo našus. Išplito įprotis girtauti, vogti, kolūkietiško turto kaip savo nesaugoti. Miestų gyventojai nebuvo pakankamai aprūpinami pieno produktais, o mėsos parduotuvėse pastoviai galima buvo nusipirkti tik galvijų kojų - vadintu „kanopų". Pagamintą produkciją buvo išvežama į Rusiją.
Trečioji žemės fondo pertvarka.Lietuvos žemės fondą dar kartą naujai suraižiusi reforma pradėta nuo 1990 metų kovo 11 dienos, atstačius Lietuvos Nepriklausomybę ir panaikinus neteisėtą okupacinio rėžimo primestą žemės nacionalizaciją, grąžinant savininkams atimtą žemę. Kad sugrąžinti iš visų piliečių atimtą žemę, kaip Latvijoje ir Estijoje, Lietuvoje buvo panaikinti kolūkiai ir tarybiniai ūkiai.
Pagal Lietuvos žemės ūkio ministerijos (2001.02. 05 Nr 1303 - 02 - 462) duomenis 688522 Lietuvos piliečiai (šeimos) padavė prašymus atkurti jų nuosavybės teises į 4,03 mil. ha. jų nuosavybės teise valdytą žemę kaimo vietovėse ir 53095 piliečiai - į 55493 ha. esančią miestuose. Šis darbas iki dabar dar neužbaigtas, nes dalis žemės yra užimta pastatais kaimo gyvenviečių ir kitų inžinerinių statinių, patvenkta. Dar pradedant žemės gražinimą, pagal Valstiečių ūkio kūrimo įstatymą 15744 piliečiams buvo suteikta žemė ūkininko ūkiui steigti. Už visas negrąžinamas žemes reikėjo savininkams išmokėti kompensaciją pinigais arba suteikti ekvivalentinį žemės plotą kitoje vietoje. Šie darbai užtęsti dar ir dėlto, kad jie atliekami decentralizuotai apskričių ir administracinių rajonų darbuotojų jėgomis be reikalingo dėmesio bei kontrolės, daugeliui darbuotojų neturint reikiamos kvalifikacijos. Taip pavyzdžiui, pagal 1997 m. žemėtvarkos grupės vadovės O. Zamislovienės Lietuvos Seimui raštu pateiktą informaciją Trakų rajone žemės grąžinimo bei žemės reformos problemas sprendė 10 agrarinių reformos tarnybų, kuriose buvo 48 darbuotojų etatai. Juose dirbo 27 agronomai, 8 buhalteriai, 4 ekonomistai, 2 zootechnikai, 2 veterinarijos gydytojai, 1 mokytojas, 1 prekių žinovas, 1 teisininkas, 1 žemės ūkio įmonių organizatorius ir 1 žemėtvarkininkas. Šių darbuotojų 24 turėjo aukštąjį išsilavinimą ir 24 aukštesnįjį.
Be reikiamos kvalifikacijos ir centralizuoto valdžios dėmesio, daug kur naujos žemėvaldos yra suformuotos nepaisant ekonominių reikalavimų, nekompaktiškos, net mažais ir nepatogios konfigūracijos sklypais, išmėtytos tolimais atstumais, neretai be tinkamo privažiavimo. Tai parodo statistikos duomenys: 2008 m. pradžioje iš viso į privačią nuosavybę buvo sugrąžinta 3671729 ha. žemės, kuri buvo 1701492 atskiruose sklypuose. Šį sklypų skaičių valdė 1316805 savininkai. Nekompaktiškų žemė valdų suformavimas žymiai didina žemės darbų, gamybos organizavimo bei
gaminamos žemės ūkio produkcijos išlaidas ir savikainą.
Dažnas ir nekvalifikuotas Lietuvos žemės fondo valdymo ir naudojimo pertvarkymas daro didžiulę žalą valstybei. Baigiantis XXI a. pirmam dešimtmečiui, kai kitose Europos valstybėse jau antrą šimtmetį nusistovėjusi nesunaikinta šeimos ūkių žemėvalda modernizuojama ir intensyvinama, Lietuvoje dar tik formuojasi nauja ateities žemėnauda; labai daug žemės dirvonuoja, o virš 0,5 mil. jaunimo pragyvenimo ieško užsienyje, daugelis ten dirba pas ūkininkus. Dar virš 0,2 mil. bedarbių yra įsiregistravę darbo biržoje.
Dabar, Lietuvoje tik grąžinant savininkams žemę ir neteikiant jiems valstybinės paramos atsikurti, taip pat realizuoti nedideliuose šeimos ūkiuose pagamintą produkciją, daug piliečių sugrąžintą žemę pigiai parduoda, išnuomoja arba palieka dirvonuoti. Esant tokiam žemėnaudos nestabilumui, žemė kaip Tautos turtas yra nuvertinta: ji paverčiama daugiau preke, bet ne gamybos priemone. Tuo naudojasi žemės supirkėjai, net užsieniečiai, kurie pigiai superka ir užvaldo ištisų buvusių kaimų ūkininkų žemę. Taip daug piliečių dėl laikinų ekonominių sunkumų netekę žemės, kaip verslo ir pragyvenimo šaltinio, tampa bedarbiais. Dalis jų emigruoja. Dėl tokios padėties, dabar Lietuvos biudžeto ir ES kaimo plėtrai skiriamos gausios lėšos ne visur duoda reikiamą efektą ir daugiausiai jomis pasinaudoja stambių ūkių žemvaldžiai. Šių lėšų naudojime stinga viešumo
Siekiant, kad žemė, kaip nacionalinis turtas, būtų valstybiškai naudojama ir tvarkoma, reikia, kad Lietuvos valdžia žemės fondo valdymo reikalams skirtų nuolatinį dėmesį. Šiam tikslui respublikoje tikslinga atkurti respublikinę centralizuotą Valstybinę žemės tvarkymo instituciją, kuri būtų atsakinga ir rūpintųsi visos respublikos valstybinės žemėtvarkos klausimais, kaip žemės išteklių apsaugos bei naudojimo tobulinimo priemonių įgyvendinimo visuma ir tokių darbų kontrole, nepriklausomai ar žemė valstybinė ar privati. Tokia tarnyba prieškario Lietuvoje sparčiai, su vienkartiniais geodeziniais matavimais, atliko dvarų parceliavimą bei žemės reformos darbus, parengė ištisų kaimų teritorinio išplanavimo projektus ir garantavo jų įgyvendinimą; žemės savininkams parengė ir išdavė žemės nuosavybės dokumentus. Taip tinkamai techniškai ir juridiniai sutvarkytų žemės nuosavybės dokumentų dabar labai daug Lietuvos žmonių neturi.
Kad Lietuvos žemės fondo pertvarkymą, grąžinant žemę savininkams, būtų galima ekonomiškai įvertinti ir nustatyti perspektyvinę valstybinės žemėtvarkos darbų kryptį, visų pirmą reikia neatidėliojant apibendrinti esamą kritišką žemėvaldų būklę, inventorizuoti dirvonus, paruošti respublikos apimtimi žemėnaudos gerinimo priemones. Neleistina, kad Lietuva, prieškariniais nepriklausomybės metais gausiai eksportavusi ir su pertekliumi aprūpinusi vidaus rinką žemės ūkio produktais, dabar dideliais kiekiais ir mažesnėmis kainomis importuoja mėsą kiaušinius, uogas, vaisius, daržoves, net salotas, gėles, o Lietuvos žemė dirvonuoja. Pirkdami importuojamus produktus, Lietuvos žmonės ekonomiškai stiprina užsieninio valstybių ekonomiką.
Dabartinė respublikos aplaidi žemėnauda neša didžiulę žalą Lietuvos valstybingumui, gilina šalies ekonominę ir politinę krizę.
Valensas Viktoras Čeginskas
Vilnius 2009 04 06
Tikėjimas ir Bažnyčios reforma
Gianfranco Brunelli, II Regno, 2012 m. Nr. 18
Romoje j Sinodą dėl naujosios evangelizacijos susirinkusiems vyskupams Benedikto XVI spalio 11d. pasakytas pamokslas Tikėjimo metų atidarymo proga ir prisimenant prieš lygiai 50 metų prasidėjusį Vatikano II Susirinkimą gerai nušviečia popiežiaus mąstymo esmę apie tai, ką reiškia Bažnyčios liudijimas šiuolaikiniame pasaulyje. Pamokslas įveda ir į artėjančią encikliką apie tikėjimą, skelbiamą šventiniais metais, ir kartu leidžia prisiminti popiežiaus įvertinimą, kaip turėtume suprasti Vatikano II Susirinkimą, skaitytą Romos kurijoje 2005 m. gruodžio 22 d. Kitaip tariant, šiame pamoksle galime įžvelgti esminius Benedikto XVI pontifikato motyvus.
„Pastaraisiais dešimtmečiais plėtėsi dvasinė dykuma. Ką reiškia gyvenimas, pasaulis be Dievo, Susirinkimo laikais buvo žinoma tik iš kai kurių tragiškų istorijos puslapių, o šiandien tai matome aplink mus kasdien. Tuštuma išplito. Tačiau kaip tik šios dykumos, šios tuštumos patirtis mums padeda aiškiau suvokti, kas yra tikėjimo džiaugsmas ir kaip gyvybiškai jis svarbus mums, žmonėms. Patekę į dykumą suprantame, kas būtina gyvenimui. Dabartiniame pasaulyje matome daugybę ženklų, bylojančių apie gyvenimo prasmės, apie Dievo troškimą. Šioje dykumoje labiausiai reikalingi tikintys žmonės (...). Išgyventas tikėjimas atveria širdį Dievo malonei, kuri išlaisvina iš pesimizmo. Šiandien, dar labiau nei praeityje, „evangelizuoti" reiškia liudyti naują, Dievo perkeistą gyvenimą, ir būtent taip rodyti kelią [pasauliui]."
Bendroji popiežiaus audiencija, 2012 m. lapkričio 7 d.
Tikėjimo metai. Dievo troškimas.
Brangūs broliai ir seserys,
Apmąstymų kelias, kuriuo einame kartu šiais Tikėjimo metais, šiandien mus atveda prie ypač žavingo žmogiškos ir krikščioniškos patirties aspekto: žmogus savyje nešiojasi paslaptingą Dievo troškimą. Katalikų Bažnyčios katekizmas iš pat pradžių pateikia labai reikšmingą pastebėjimą: „Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogus yra sukurtas Dievo ir Dievui; Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško" (27).
Nors šiam tvirtinimui taip pat ir šiandien daugumoje kultūrinių kontekstų iš esmės pritariama, sekuliarizuotoje Vakarų kultūroje jis gali nuskambėti kaip provokacija. Daugelis mūsų amžininkų tvirtina, kad jie tokio troškimo tikrai nejaučia. Ištisose visuomenės srityse Jo nebelaukiama, nebetrokštama, priešais Jį tarsi liekama abejingais, net nesistengiama pasireikšti šia tema. Tačiau iš tiesų, tai, ką mes pavadinome „Dievo troškimu", visiškai neišnyko, šiandieninis žmogus taip pat įvairiais būdais savo širdyje jį jaučia. Žmogaus troškimai paprastai nukreipti į konkrečias vertybes, retai dvasines, tačiau visuomet kyla ir klausimas, kas iš tiesų yra gera ir vertinga, o tai reiškia, kad susiduriama su dalykais, kurie nuo žmogaus nepriklauso, kurių žmogus pats negali sukurti, bet juos privalo pripažinti. Tad kas gi gali pasotinti žmogaus troškimus?
Skaityti daugiau: Bendroji popiežiaus audiencija, 2012 m. lapkričio 7 d.
Generolas P. Plechavičius
Generolas P. Plechavičius
Povilas Plechavičius gimė 1890- 02-01 Mažeikių apskrities Bukon- čių kaime, 1908 m. baigė Rygos gimnaziją. Vėliau baigė Orenburgo kavalerijos mokyklos kursą, buvo pakeltas į karininkus. Pirmojo pasaulinio karo metus praleido fronte, buvo kavalerijos pulko vadu, net 29 kartus sužeistas. Apdovanotas daugeliu Rusijos ordinų ir medalių. Besikuriant jaunosios Lietuvos kariuomenei, 1919 m. grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Sedos apskrities apsaugos būrio vadu. Narsiai kovėsi su raudonarmiečiais, bermontininkais ir lenkų kariuomene, už tai buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. 1921-1924 m. vadovavo Pirmajam husarų Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos pulkui. 1924 m. P. Plechavičius baigė Aukštųjų karininkų IV laidą ir buvo išsiųstas į Čekiją, generalinio štabo akademiją, kurią sėkmingai baigė. 1926 metais vadovavo kariniam perversmui, po kurio prezidentu tapo A. Smetona. 1927 metais jis užėmė Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininko postą. Nuo 1928 sausio 26 d. iki 1929 vasario 10 d. ėjo Lietuvos kariuomenės vado pareigas.
Karo teoretikai ir istorikai teigia, kad P. Plechavičius buvo viena kontraversiškiausių asmenybių Lietuvos kariuomenės istorijoje.
Tačiau 1944 m. žiemą, kai buvo nutarta organizuoti Vietinę rinktiną, jis vienintelis iš Lietuvos generolų ėmėsi šios naštos. Apmaudu, kad rinktinės nepaiko paversti Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės užuomazga. Lietuvos gyventojų bei buvusios rinktinės narių atmintyje jis paliko šviesų atsiminimą.
Katalikų eliminavimas
Teologas, filosofas kun. prof. Czeslavv S. Bartnik
(buv.Liublino universiteto profesorius)
Vakarų pasaulyje ryškiai reiškiasi gąsdinanti antireliginė sekvencija: humanizmas, švietimo epocha, Prancūzų revoliucija, Rusijos revoliucija ir dabartinė liberalioji postmodernistinė revoliucija, naikinanti jau beveik viską. Reikia pabrėžti, jog šios revoliucijos smaigalys nukreiptas prieš krikščionybę ir ypač prieš katalikus. Todėl vis labiau plečiasi jų eliminavimas iš viešojo, visuomeninio, socialinio, politinio, kultūrinio, meno ir apskritai iš valstybės bei tautos gyvenimo.
Politinis eliminavimas
Šiandien labiausiai į akis krinta Bažnyčios ir katalikų eliminavimas iš politinio gyvenimo, ir kas yra stebėtinai keista, kad didžioji katalikų, pasauliečių ir dvasininkų, dalis laiko tai normaliu ir teisingu dalyku. Katalikų atmetimą šiandien legitimuoja sekuliarizacijos idėja ir praktika, arba „Dievo išmetimas iš pasaulio" (saecularis - pasaulietiškas, priklausantis šiam pasauliui be sąsajos su Dievu).
Ši sekuliarizacija dar ne visur vienodai paskelbta, tačiau visuotinai ji turi tris sferas:
Plačiausioje sferoje tai yra Dievo ir religinės, arba visos žmonijos, etikos neigimas.
Antroji sfera - tai religijos ir dorovės privatizavimas, išmetant jas iš viešojo, valstybės ir pasaulio forumo.
Sekuliarizacija siauriausioje sferoje - tai religijos ir dorovės atskyrimas nuo politikos, jų išmetimas iš politinės veiklos, paliekant joms galimybę reikštis kitose srityse(prof. Zdzisiavv Krasnodębski).
Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados
Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika (toliau - Susitariančiosios šalys),
siekdamos užtikrinti nuolatinę sielovadą Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnaujantiems katalikams abiems Susitariančiosioms šalims priimtinu būdu,
susitarė:
1 straipsnis
1. Šventasis Sostas įsteigia kariuomenės ordinariatą, kuris rūpinsis Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovada.
2. Remiantis Apaštališkąja konstitucija Spirituali Militum Curae, kariuomenės ordinariatui vadovauja Kariuomenės Ordinaras, turintis diecezinio vyskupo teises ir pareigas.
3. Kariuomenės Ordinaras tuo pačiu metu gali eiti diecezinio vyskupo arba vyskupo pagalbininko pareigas.
Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje
Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos
SUTARTIS
dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje
Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika (toliau vadinamos Susitariančiosiomis Šalimis);
siekdamos reglamentuoti santykius tarp Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos švietimo ir kultūros srityje;
Šventasis Sostas, vadovaudamasis Antrojo Vatikano Susirinkimo dokumentais, ypač Gravissimum educationis deklaracija, taip pat Kanonų teisės normomis, ir Lietuvos Respublika, vadovaudamasi savo Konstitucija;
remdamosi tarptautinės bendrijos pripažintu ir skelbiamu sąžinės ir religijos laisvės principu;
atsižvelgdamos į svarbų moralinį, kultūrinį ir istorinį Katalikų Bažnyčios indėlį į Tautos gyvenimą;
konstatuodamos, kad Lietuvoje katalikai sudaro gausiausią bendriją iš valstybės pripažintų tradicinių religinių bendrijų Lietuvoje;
susitarė:
1 straipsnis
1. Lietuvos Respublika, vadovaudamasi religijos laisvės principu ir pripažindama prigimtinę tėvų teisę suteikti vaikams religinį auklėjimą, visose valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo įstaigose katalikų tikybos mokymui sudaro tokias pat sąlygas kaip ir kitų mokomųjų dalykų mokymui.
2. Valstybinėse arba savivaldybių ikimokyklinio ugdymo įstaigose tėvų ar globėjų pageidavimu sudaromos sąlygos katalikiškam ugdymui.
3. Pagarbą religiniams įsitikinimams, simboliams ir vertybėms privalu užtikrinti visose švietimo ir studijų institucijose.
Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų
Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos
SUTARTIS
dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų
Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika:
- siekdami teisiškai sutvarkyti santykius tarp Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos;
- Šventasis Sostas, remdamasis II Vatikano Susirinkimo dokumentais ir Kanonų teisės normomis, ir Lietuvos Respublika, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis;
- atsižvelgdami į ypatingą Katalikų Bažnyčios vaidmenį, ypač ugdant lietuvių tautos moralės vertybes, bei jos istorinį ir dabartinį įnašą į socialinę, kultūrinę ir švietimo sritį;
- pripažindami, kad Lietuvos Respublikos piliečių dauguma išpažįsta Katalikų religiją;
- laikydamiesi tarptautinės teisės dokumentuose įtvirtinto religijos laisvės principo;
susitarė:
1 straipsnis
1. Lietuvos Respublika ir Šventasis Sostas sutinka, jog tiek Katalikų Bažnyčia, tiek Valstybė yra nepriklausomos bei autonomiškos kiekviena savo srityje ir, laikydamosis šio principo, glaudžiai bendradarbiauja siekdamos kiekvieno žmogaus ir visuomenės dvasinės ir materialinės gerovės.
2. Kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos ir kompetentingos Katalikų Bažnyčios institucijos abiem šalims priimtinais būdais bendradarbiauja švietimo, kultūros, šeimos, socialiniais, o ypač dorovės bei žmogaus orumo apsaugos klausimais.
Puslapis 4 iš 5