ŽEMĖ NEMOKA VERKTI
Lietuvoje turimas žemė fondas (6530023 ha) - vienintelis ir niekuo nepakeičiamas Valstybei bei jos žmonėms įgalinantis teikti didžiulę potencinę naudą - dabar yra palikta be reikalingo valstybės dėmesio.
Lietuvoje nėra išvystytos pramonės, todėl žemė miškai bei vandenys nuo seniausių laikų mūsų tautai laidavo pragyvenimą, teikė materialinę ir dvasinę stiprybę. Mūsų bočiai ir tėvai mylėjo, išradingai naudojo ir brangino žemę; net pamiškes, pelkes, griovius bei su kaimynais besiribojančias ežias nušienaudavo arba nuganydavo.
Tarpukario nepriklausomybę iškovojusioje Lietuvoje vyriausybė (1918 - 1938), sunkiomis ano meto sąlygomis žemėvaldos - žemėtvarkos klausimams skyrė ypatingą dėmesį: iš dvarų paimtas žemes perdavė bežemiams ir mažažemiams, kad šie turėtų darbo, pragyvenimą ir neemigruotų, siekė kad tauta būtų materialiai aprūpinta ir gausi.
Per nepriklausomybės dvidešimtmetį tuomet Lietuvoje kaimai buvo išskirstyti į vienkiemius ir įvykdyta kaimų plėtra: daug žmonių valstybės remiami įsikūrė vienkiemiuose; šalyje buvo rūpinamasi žemdirbystės kultūros kėlimu.Tam tiesiogiai vadovavo Žemės ūkio ministerija, kuri savo žinioje turėjo žemės tvarkymo, žemės reformos darbų vykdymo padalinius. Ministerija per pavaldžias žinybas vykdė miškų tvarkymo, melioracijos darbus, ūkininkams teikė agronominę ir veterinarinę pagalbą; vykdė žemės gaminių eksporto kontrolę.
Per tą laikotarpį racionaliai naudojant žemę, kai dar žemės ūkio gamyba nebuvo taip mechanizuota kaip dabar maisto produktų bei žaliavos pramonei Lietuvoje buvo gaminama tiek, kad apie šios produkcijos importą net nekilo minčių.Šios produkcijos eksportui nuolat buvo ieškota rinkų. Kai kuriuos žemės ūkio produktus tarnautojai privalėjo pirkti net prievarta (žąsis, bekonus). Taip dar anuometinės primityviomis gamybos žemdirbystės sąlygomis ūkininkai akivaizdžiai įrodė kokią žemė turi savyje gamybinę galią ir naudą teikia Lietuvai.
Dabar - po sovietinės okupacijos atstačius nepriklausomybę (1990 m. kovo 11 d.) ir gyvenant jau dvidešimt du metus savarankišką gyvenimą - Lietuvoje žemėnaudos, žemės ūkio, miškų bei vandenų telkinių naudojimo būklė yra apgailėtina. Ir ne tik tai....
Dabar - jau XXI šimtmetyje Lietuvos žmonės dideliais kiekiais maisto produktus importuoja iš užsienio ir taip savo pinigais remia ne savo valstybės žemės ūkio produktų gamybą, reikalingą naudą gauna iš kitų šalių žemėnaudos. Šio meto modernizuotas Lietuvos žemės ūkis net ligoniams ir vaikams nepateikia sveikatingumui reikalingos veršienos, rinkoje reta tapo aviena. Į respubliką dideliais kiekiais įvežama ligoniams ir vaikams nepateikia sveikatingumui būtinai reikalingos veršienos, neįperkama net nelabai kokybiška kiauliena, senų galvijų mėsa, daug kiaušinių , daržovių, vaisių, uogų. Česnakai įvežami net iš Kinijos. Pieninikai didelį pieno kiekį superka pas Latvijos ir Lenkijos ūkininkus. Neplečiant žemės ūkio produktų gamybos šiuo metu Lietuvoje, naudojant Europos Sąjungos lėšas, nemaži žemės naudmenų plotai, net ariama žemė yra užsodinama miškais; daug pievų nenušienaujama,bei ganyklų nenuganoma, nemažai ariamos žemės dirvonuoja. Toks akivaizdus respublikoje žemėnaudos neūkiškumas badyte bado akis ir Lietuvos valstybingumui daro neapskaičiuojamus nuostolius, kelia žmonių nepasitenkinimą, o nekuriant kaime naujų darbo vietų - didina emigraciją.
Žemė nekalba ir nesiskundžia, kad dabar - naujaisiais laikais jos gamybinis potencialas nenaudojamas Lietuvos ekonomikai gerinti. Ji tyli, kad žemė tik kaip prekė yra raižoma sklypais ir pardavinėjama - saviems ir svetimiems. Tyli ir Lietuvoje besikeičiančios valdžios, nes nereikia rūpintis kaip iš esamo žemės fondo Valstybei ir žmonėms gauti reikalingų pajamų; patiems pasigaminti pakankamai maisto produktų ir paklausą turinčių žaliavų - sau ir eksportui.Tokia padėtimi džiaugiasi Žemės ūkio ministerijoje, po vienu stogu nesutelpantys' valdininkai, nes jiems - palyginti su tarpukario nepriklausomos Lietuvos Žemės ūkio ministerijos veikla - dabar mažiau rūpesčių: padalinti be reikiamos Valstybei grąžos. Biudžeto ir Europos Sąjungos skiriamas gausias lėšas, organizuoti kaimo plėtrą - statant turizmui pastatus, bet kaip pardavinėti Valstybės žinioje likusią nesugrąžintą žemę; dar pasirūpinti stogų perdengimu - šis darbas garbingas ir malonus.
Stebint, kaip Žemės ūkio ministerija Valstybėje propaguoja ir įgyvendina kaimo plėtros programą, be padidinimo stiklo matosi atvirkštinis vaizdas, kad Lietuvos kaimas nuolatos siaurėja, kaimo žmonių mažėja - uždaromos mokyklos, darželiai, bibliotekos, prekybos kioskai, pašto poskyriai ir kiti kaimą aptarnaujantys įstaigų tinklai.
Ar ilgai taip bus dar alinama Lietuva?
Žemėnaudos - žemėtvarkos inž.
Valensas Viktoras Čeginskas
2012 11 12
Žemė - tautos gyvybingumo šaltinis
Lie - tu - va! Lie - tu - va!
Kas ta Lietuva? Pirmiausiai - valstybinės sienos atribota žemė (su ant jos augančiais miškais bei esančiais vandenimis) ir toje teritorijoje gyvenančias žmonėmis. Nebūtų šios žemės - nebūtų teritorijos, nebūtų ir Lietuvos!
Žemė nepakeičiamas svarbiausias kiekvienos Tautos egzistencijos šaltinis, civilizacijos pagrindas. Todėl žemės naudojimo ir tvarkymo reikalams visos valstybės skiria didžiulį dėmesį. Žemė - neįkainuojamai brangus kiekvienos Tautos nacionalinis turtas, už ją Bočiai aukojo gyvybę.
Lietuvoje nėra vertingų žemės iškasenų, nėra išvystytos daug darbo vietų teikiančios pramonės, ir tik turimas 6,53 mil. ha žemės fondas yra pagrindinis šaltinis teikiantis žmonėms darbą, pragyvenimą, pajamas, bei gausias kitas dvasines ir materialines gėrybes. Pilnas, moksliškai pagrįstas šio žemės fondo naudojimas su pridėtiniais gyventojų verslais įgalina Lietuvoje daugelio milijonų žmonių gyvenimą.
Lietuvos žemės fondo valstybinės žemėtvarkos darbų bare dirbau 47 metus (1954 - 2001) Per tą laikotarpį ir vėlesniais metais mačiau, kokią naudą žmonėms ir valstybei duoda racionaliai naudojama žemė, ir kokį skurdą patiria, kai žemė dirvonuoja. Dirbdamas įvairiose pareigose, atlikdamas žemės matavimo, žemės naudmenų agroūkinio tyrimo ir kartografavimo, inventorizavimo, apskaitos darbus; rengiant atskirų žemėnaudų ir respublikos administracinių rajonų žemės ūkio išplanavimo projektus teko pėsčiomis išvaikščioti ir apvažinėti daug geografinių vietovių, akivaizdžiai pažinti ištisų gamtinių regionų žemės naudojimo, dirvožemių ir reljefo bei ūkininkavimo skirtumų sąlygas. Darbų metu teko bendrauti su daugybe ūkininkų, kolūkių vadovų bei specialistų, įvairų mokslo sričių darbuotojais; gausiuose seminaruose bei konferencijose diskutuoti žemės fondo valdymo ir tvarkymo problemas. 1963 - 1973m. buvau Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos vakarinių regionų ir Baltarusijos tarprespublikinės žemėtvarkos darbų koordinacinės tarybos narys. Tai įgalino dar plačiau pažinti ir įvertinti valstybinės žemėtvarkos darbų svarbą ir naudą valstybės žemės fondo valdyme ir tvarkyme.
Lietuvos žemės fondo valdymo nestabilumas - didžiulė žala valstybei.Per pastaruosius nepilnus 100 metų Lietuvos žemės fonde buvo įvykdytos 3 skirtingos žemės reformos ir dėl to Valstybė ir žmonės patyrė didžiulius nuostolis, sunkiai suvokiamą žalą ir skriaudą. Palyginti per šį trumpą laikotarpį buvo iš esmės laužomos žemės fondo valdymo formos ir santykiai: panaikinta įgyvendinta privati žemės nuosavybė ir likviduoti Lietuvos ūkininkai; pravesta žemės nacionalizacija; panaikinti nacionalizuotos žemės dariniai ir atkurta privati žemės nuosavybė. Lietuvos piliečiai per 50 metų okupaciją netekę žemės nuosavybės, tuo pačiu buvo nušalinti ir prarado valstybėje esamo žemės fondo naudojimo ir tvarkymo dalinę atsakomybę. Žemė tapo svetima - ne mano. Įsigalėjo žemės plotų nesaikingas naudojimas, tarša įvairiomis atliekomis. Pernelyg dideli vertingos žemės plotai buvo užimti miestų plėtrai, kolūkinių gyvenviečių statybai, įvairioms inžinerinėms komunikacijoms. Neekonomiškai naudojant žemės plotus, tuo pačiu buvo mažinami žemės resursai reikalingi žemės ir miškų gamybai, kur žemė yra visos biologinės gamybos pagrindas ir tiekia daug materialinių gėrybių. Taip pavyzdžiui, ariamos žemės plotas tenkantis vidutiniškai vienam gyventojui 1958 m. nuo 1, 02 ha sumažėjo 1966 m. iki 0,84 ha, 1970 m. iki 0,72 ha. Susilpnėjo miškų priežiūra, padidėjo jų kirtimas, vandenų tarša, buvo nesaugomos vandens apsauginės zonos ir tt.
Pirmoji žemės fondo naudojimo ir valdymo pertvarka.Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvoje(1918 - 1939 m.) atlikta žemės reforma savo turiniu prilygo pažangiai dar XIX a. Suomijoje, Švedijoje, Olandijoje, Belgijoje, Lenkijoje ir kt. Europos valstybėse formuotai ir iki dabar ten išlikusiai savarankiškų ūkininkų veiklos kaimų sandarai. Jau anuomet, kaip reikiant vienkiemiuose neįsikūrę, to meto primityvaus ūkininkavimo sąlygomis, darbštūs Lietuvos ūkininkai įrodė savo gyvybingumą. Jie 1938 - 1940 metais užpildė vidaus rinką ir eksportui gamino daug įvairios ekologiškos ir pigios žemės ūkio produkcijos bei žaliavų pramonei. Anuomet Lietuvoje buvo žemės ūkio produktų perteklius, net prievarta miestų tarnautojai buvo verčiami pirkti žąsis, bekonus.
Lietuvos ūkininkai mylėjo ir brangino žemę miškus bei vandenis; domėjosi agronomijos, sodininkystės mokslo žiniomis, plėtė bitininkystę, išradingai tvarkė vienkiemius, laikė daug gyvulių, nes matė, kad dirba sau. Jie augino gausias - darbo nebijančias šeimas, puoselėjo dorą, papročius ir Tautai išauklėjo daug pasiaukojusių inteligentų.
Vykdydama prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje žemės reformą valdžia siekė, kad kuo daugiau bežemių ir mažažemių šeimų būtų aprūpintos žeme ir neemigruotų. Buvo rūpintasi, kad Tauta būtų skaitlinga ir turėtų pragyvenimą. Ūkininkams įsikurti, pagal to meto ekonomines galimybes, valstybė skyrė miško medžiagos statyboms, tiekė įvairių lengvatų. Lietuvos kaime 1941 metais jau buvo įsikūrę 386220 vienkiemių, kurių dalis banguoto reljefo landšafte yra išlikę iki dabar. Kaime vidutiniškai 100 ha žemės naudmenų buvo 7 vienkiemiai. Nuolat stiprėjo kaimų bendruomenės, plėtėsi pagalbiniai verslai, populiarėjo tradicijos, talkos, gerėjo ekonomika.
Antroji žemės fondo pertvarka.Buvo pradėta prasidėjus II-jam pasauliniam karui, kai Lietuva buvo okupuota ir pagal sovietų įstatymus 1940 m. paskelbta visos žemės nacionalizacija. Karui pasibaigus (1945 m.) Lietuvoje buvo įkurti 103 (vidutiniškai 1557 ha) tarybiniai ūkiai. Ruošiantis kolūkių kūrimui dešimtys tūkstančių pavyzdingai besitvarkančių ūkininkų buvo išbuožinti arba su šeimomis gyvuliniuose vagonuose ištremti į Sibiro katorgą. Likusiems ūkininkams buvo uždėtos didelės mėsos, pieno ir grūdų valstybei būtinos pristatymo duoklės (pyliavos), kurios nuolat buvo didinamos ir stūmė ūkius prie bankroto. Nuo 1947 metų buvo pradėta prievartinė visuotina kolektyvizacija iš pagrindų naikino prieškarinės nepriklausomos Lietuvos suformuotą ekonomiškai stiprėjantį kaimą. Iš visų ūkininkų buvo atimta ne tik žemė, bet ir arkliai, galvijai (palikta šeimai po vieną karvę), žemės dirbimo padargai (net vežimai), didesni ūkiniai pastatai, o jie patys buvo verčiami dirbti kolūkiuose, kaip pigi darbo jėga. Taip buvo likviduoti Lietuvoje buvę savarankiški ūkininkai. Kolūkiuose žmonės nieko neuždirbdavo ir buvo viskam abejingi, smerkė kolūkius ir jų organizatorius. Jiems pragyvenimui tebuvo palikta 30 - 60 arų žemės sklypai, kuriuos įdirbti tegalėjo tik šventadieniais, kad mažiau lankytų Bažnyčias. Melioruojant lygumų žemes buvo didinami dirbamos žemės sklypai ir naikinami vienkiemiai, statomos kolūkinės gyvenvietės. Sukurti kolūkiai nebuvo stabilūs: 1950 metais Lietuvoje buvo 5536 kolūkiai, 1960m. - 1920 kolūkių, 1970 m. - 1431 kolūkis ir 301 tarybinis ūkis. Kaip taisyklė ekonomiškai nusigyvenę kolūkiai - stambūs buvo smulkinami, o mažesni buvo prijungiami prie kaimyninių ekonomiškai stipresnių. Naujai suorganizuoti kolūkiai ir tarybiniai ūkiai ilgus metus sunkiai vertėsi; dideli plotai nebuvo apsėti, derliai buvo maži, daug kur iš ūkininkų paimtiems gyvuliams trūko pašarų. Kai kur artėjant pavasariui kolūkių gyvuliai buvo šeriami nuo ūkininkų griaunamų pastatų stogų nuimtais šiaudais ir iš miško atvežtais spygliuočių medžių susmulkintais spygliais. Užėjus į kolūkio gyvulininkystės pastatus buvo galima pamatyti išbadėjusius gulinčius arklius, karves, ir po purvą braidančias alkanas kiaules. Kai kur šėrikai nusilpusius gyvulius perjuosdavo virvėmis ir pririšdavo prie lubų. Kai tik pradėdavo tirpti sniegas, tokius gyvulius su žaizdotomis pragulomis išvesdavo į laukus patiems susirasti pašaro.
Ilgainiui kolūkiai ir tarybiniai ūkiai įsigijo technikos, geriau įdirbdavo dirvas, pastatė gyvulininkystės pastatus ir savo gyvulių nelaikė vienkiemiuose pas kolūkiečius. Gerėjo jų ekonomika, ypač tų, kurie gaudavo didesnę valstybės paramą. Tačiau buvusių ūkininkų, kurie naikinant vienkiemius iš kolūkių neišvyko gyventi į miestus ir liko kolūkiečiais, pragyvenimas buvo skurdus ir darbo sąlygos blogos. Žymai geriau kaime gyveno kolūkių ir tarybinių ūkių vadovai, kontorų darbuotojai, fermų vedėjai, sandėlininkai, mechanizatoriai, melžėjos. Kai kuriuose ūkiuose buvo nurašytų, bet apsėjamų plotų ar nuslėptų - statistikai neparodytų gyvulių. Šitai padėdavo ūkiams parodyti ataskaitose didesnius gamybinius rodiklius, aukštesnius išmilžius. Dažnai tokie ūkiai buvo premijuojami, rodomi pavyzdžiu kitiems, kaip „gerai besitvarkantys". Dalis ūkių gyvulininkystę vystė atvežtinių (iš Ukrainos, Kanados) ir valstybės dalinamais grūdais bei kombinuotais pašarais. Ypač geros ūkininkavimo sąlygos buvo sudaromos parodomiesiems, eksperimentiniams ir mokomiesiems ūkiams, kurie pasistatė ir įrengė mechanizacijos, gyvulininkystės kompleksus, statė miesto tipo gyvenvietes. Tačiau visa tai buvusiems ūkininkams buvo valdiška ir jų nedžiugino. Jie dirbo už menką atlyginimą, neturėjo ateities perspektyvų; dirbo ne sau ir todėl jų darbas nebuvo našus. Išplito įprotis girtauti, vogti, kolūkietiško turto kaip savo nesaugoti. Miestų gyventojai nebuvo pakankamai aprūpinami pieno produktais, o mėsos parduotuvėse pastoviai galima buvo nusipirkti tik galvijų kojų - vadintu „kanopų". Pagamintą produkciją buvo išvežama į Rusiją.
Trečioji žemės fondo pertvarka.Lietuvos žemės fondą dar kartą naujai suraižiusi reforma pradėta nuo 1990 metų kovo 11 dienos, atstačius Lietuvos Nepriklausomybę ir panaikinus neteisėtą okupacinio rėžimo primestą žemės nacionalizaciją, grąžinant savininkams atimtą žemę. Kad sugrąžinti iš visų piliečių atimtą žemę, kaip Latvijoje ir Estijoje, Lietuvoje buvo panaikinti kolūkiai ir tarybiniai ūkiai.
Pagal Lietuvos žemės ūkio ministerijos (2001.02. 05 Nr 1303 - 02 - 462) duomenis 688522 Lietuvos piliečiai (šeimos) padavė prašymus atkurti jų nuosavybės teises į 4,03 mil. ha. jų nuosavybės teise valdytą žemę kaimo vietovėse ir 53095 piliečiai - į 55493 ha. esančią miestuose. Šis darbas iki dabar dar neužbaigtas, nes dalis žemės yra užimta pastatais kaimo gyvenviečių ir kitų inžinerinių statinių, patvenkta. Dar pradedant žemės gražinimą, pagal Valstiečių ūkio kūrimo įstatymą 15744 piliečiams buvo suteikta žemė ūkininko ūkiui steigti. Už visas negrąžinamas žemes reikėjo savininkams išmokėti kompensaciją pinigais arba suteikti ekvivalentinį žemės plotą kitoje vietoje. Šie darbai užtęsti dar ir dėlto, kad jie atliekami decentralizuotai apskričių ir administracinių rajonų darbuotojų jėgomis be reikalingo dėmesio bei kontrolės, daugeliui darbuotojų neturint reikiamos kvalifikacijos. Taip pavyzdžiui, pagal 1997 m. žemėtvarkos grupės vadovės O. Zamislovienės Lietuvos Seimui raštu pateiktą informaciją Trakų rajone žemės grąžinimo bei žemės reformos problemas sprendė 10 agrarinių reformos tarnybų, kuriose buvo 48 darbuotojų etatai. Juose dirbo 27 agronomai, 8 buhalteriai, 4 ekonomistai, 2 zootechnikai, 2 veterinarijos gydytojai, 1 mokytojas, 1 prekių žinovas, 1 teisininkas, 1 žemės ūkio įmonių organizatorius ir 1 žemėtvarkininkas. Šių darbuotojų 24 turėjo aukštąjį išsilavinimą ir 24 aukštesnįjį.
Be reikiamos kvalifikacijos ir centralizuoto valdžios dėmesio, daug kur naujos žemėvaldos yra suformuotos nepaisant ekonominių reikalavimų, nekompaktiškos, net mažais ir nepatogios konfigūracijos sklypais, išmėtytos tolimais atstumais, neretai be tinkamo privažiavimo. Tai parodo statistikos duomenys: 2008 m. pradžioje iš viso į privačią nuosavybę buvo sugrąžinta 3671729 ha. žemės, kuri buvo 1701492 atskiruose sklypuose. Šį sklypų skaičių valdė 1316805 savininkai. Nekompaktiškų žemė valdų suformavimas žymiai didina žemės darbų, gamybos organizavimo bei
gaminamos žemės ūkio produkcijos išlaidas ir savikainą.
Dažnas ir nekvalifikuotas Lietuvos žemės fondo valdymo ir naudojimo pertvarkymas daro didžiulę žalą valstybei. Baigiantis XXI a. pirmam dešimtmečiui, kai kitose Europos valstybėse jau antrą šimtmetį nusistovėjusi nesunaikinta šeimos ūkių žemėvalda modernizuojama ir intensyvinama, Lietuvoje dar tik formuojasi nauja ateities žemėnauda; labai daug žemės dirvonuoja, o virš 0,5 mil. jaunimo pragyvenimo ieško užsienyje, daugelis ten dirba pas ūkininkus. Dar virš 0,2 mil. bedarbių yra įsiregistravę darbo biržoje.
Dabar, Lietuvoje tik grąžinant savininkams žemę ir neteikiant jiems valstybinės paramos atsikurti, taip pat realizuoti nedideliuose šeimos ūkiuose pagamintą produkciją, daug piliečių sugrąžintą žemę pigiai parduoda, išnuomoja arba palieka dirvonuoti. Esant tokiam žemėnaudos nestabilumui, žemė kaip Tautos turtas yra nuvertinta: ji paverčiama daugiau preke, bet ne gamybos priemone. Tuo naudojasi žemės supirkėjai, net užsieniečiai, kurie pigiai superka ir užvaldo ištisų buvusių kaimų ūkininkų žemę. Taip daug piliečių dėl laikinų ekonominių sunkumų netekę žemės, kaip verslo ir pragyvenimo šaltinio, tampa bedarbiais. Dalis jų emigruoja. Dėl tokios padėties, dabar Lietuvos biudžeto ir ES kaimo plėtrai skiriamos gausios lėšos ne visur duoda reikiamą efektą ir daugiausiai jomis pasinaudoja stambių ūkių žemvaldžiai. Šių lėšų naudojime stinga viešumo
Siekiant, kad žemė, kaip nacionalinis turtas, būtų valstybiškai naudojama ir tvarkoma, reikia, kad Lietuvos valdžia žemės fondo valdymo reikalams skirtų nuolatinį dėmesį. Šiam tikslui respublikoje tikslinga atkurti respublikinę centralizuotą Valstybinę žemės tvarkymo instituciją, kuri būtų atsakinga ir rūpintųsi visos respublikos valstybinės žemėtvarkos klausimais, kaip žemės išteklių apsaugos bei naudojimo tobulinimo priemonių įgyvendinimo visuma ir tokių darbų kontrole, nepriklausomai ar žemė valstybinė ar privati. Tokia tarnyba prieškario Lietuvoje sparčiai, su vienkartiniais geodeziniais matavimais, atliko dvarų parceliavimą bei žemės reformos darbus, parengė ištisų kaimų teritorinio išplanavimo projektus ir garantavo jų įgyvendinimą; žemės savininkams parengė ir išdavė žemės nuosavybės dokumentus. Taip tinkamai techniškai ir juridiniai sutvarkytų žemės nuosavybės dokumentų dabar labai daug Lietuvos žmonių neturi.
Kad Lietuvos žemės fondo pertvarkymą, grąžinant žemę savininkams, būtų galima ekonomiškai įvertinti ir nustatyti perspektyvinę valstybinės žemėtvarkos darbų kryptį, visų pirmą reikia neatidėliojant apibendrinti esamą kritišką žemėvaldų būklę, inventorizuoti dirvonus, paruošti respublikos apimtimi žemėnaudos gerinimo priemones. Neleistina, kad Lietuva, prieškariniais nepriklausomybės metais gausiai eksportavusi ir su pertekliumi aprūpinusi vidaus rinką žemės ūkio produktais, dabar dideliais kiekiais ir mažesnėmis kainomis importuoja mėsą kiaušinius, uogas, vaisius, daržoves, net salotas, gėles, o Lietuvos žemė dirvonuoja. Pirkdami importuojamus produktus, Lietuvos žmonės ekonomiškai stiprina užsieninio valstybių ekonomiką.
Dabartinė respublikos aplaidi žemėnauda neša didžiulę žalą Lietuvos valstybingumui, gilina šalies ekonominę ir politinę krizę.
Valensas Viktoras Čeginskas
Vilnius 2009 04 06
Tikėjimas ir Bažnyčios reforma
Gianfranco Brunelli, II Regno, 2012 m. Nr. 18
Romoje j Sinodą dėl naujosios evangelizacijos susirinkusiems vyskupams Benedikto XVI spalio 11d. pasakytas pamokslas Tikėjimo metų atidarymo proga ir prisimenant prieš lygiai 50 metų prasidėjusį Vatikano II Susirinkimą gerai nušviečia popiežiaus mąstymo esmę apie tai, ką reiškia Bažnyčios liudijimas šiuolaikiniame pasaulyje. Pamokslas įveda ir į artėjančią encikliką apie tikėjimą, skelbiamą šventiniais metais, ir kartu leidžia prisiminti popiežiaus įvertinimą, kaip turėtume suprasti Vatikano II Susirinkimą, skaitytą Romos kurijoje 2005 m. gruodžio 22 d. Kitaip tariant, šiame pamoksle galime įžvelgti esminius Benedikto XVI pontifikato motyvus.
„Pastaraisiais dešimtmečiais plėtėsi dvasinė dykuma. Ką reiškia gyvenimas, pasaulis be Dievo, Susirinkimo laikais buvo žinoma tik iš kai kurių tragiškų istorijos puslapių, o šiandien tai matome aplink mus kasdien. Tuštuma išplito. Tačiau kaip tik šios dykumos, šios tuštumos patirtis mums padeda aiškiau suvokti, kas yra tikėjimo džiaugsmas ir kaip gyvybiškai jis svarbus mums, žmonėms. Patekę į dykumą suprantame, kas būtina gyvenimui. Dabartiniame pasaulyje matome daugybę ženklų, bylojančių apie gyvenimo prasmės, apie Dievo troškimą. Šioje dykumoje labiausiai reikalingi tikintys žmonės (...). Išgyventas tikėjimas atveria širdį Dievo malonei, kuri išlaisvina iš pesimizmo. Šiandien, dar labiau nei praeityje, „evangelizuoti" reiškia liudyti naują, Dievo perkeistą gyvenimą, ir būtent taip rodyti kelią [pasauliui]."
Bendroji popiežiaus audiencija, 2012 m. lapkričio 7 d.
Tikėjimo metai. Dievo troškimas.
Brangūs broliai ir seserys,
Apmąstymų kelias, kuriuo einame kartu šiais Tikėjimo metais, šiandien mus atveda prie ypač žavingo žmogiškos ir krikščioniškos patirties aspekto: žmogus savyje nešiojasi paslaptingą Dievo troškimą. Katalikų Bažnyčios katekizmas iš pat pradžių pateikia labai reikšmingą pastebėjimą: „Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogus yra sukurtas Dievo ir Dievui; Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško" (27).
Nors šiam tvirtinimui taip pat ir šiandien daugumoje kultūrinių kontekstų iš esmės pritariama, sekuliarizuotoje Vakarų kultūroje jis gali nuskambėti kaip provokacija. Daugelis mūsų amžininkų tvirtina, kad jie tokio troškimo tikrai nejaučia. Ištisose visuomenės srityse Jo nebelaukiama, nebetrokštama, priešais Jį tarsi liekama abejingais, net nesistengiama pasireikšti šia tema. Tačiau iš tiesų, tai, ką mes pavadinome „Dievo troškimu", visiškai neišnyko, šiandieninis žmogus taip pat įvairiais būdais savo širdyje jį jaučia. Žmogaus troškimai paprastai nukreipti į konkrečias vertybes, retai dvasines, tačiau visuomet kyla ir klausimas, kas iš tiesų yra gera ir vertinga, o tai reiškia, kad susiduriama su dalykais, kurie nuo žmogaus nepriklauso, kurių žmogus pats negali sukurti, bet juos privalo pripažinti. Tad kas gi gali pasotinti žmogaus troškimus?
Skaityti daugiau: Bendroji popiežiaus audiencija, 2012 m. lapkričio 7 d.
- Generolas P. Plechavičius
- Kunigas Bronius Laurinavičius – Lietuvos didvyris (1913-1981)
- Katalikų eliminavimas
- Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados
- Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje
- Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų
- Artimo meilės tarnyboj
- Tėvynės skausmas
- Kaip buvo kuriama pirmoji Lietuvos Respublika
- Lietuvos Konstitucija (1938 m. gegužės 12 d.)
Puslapis 18 iš 22