Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje
Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos
SUTARTIS
dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje
Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika (toliau vadinamos Susitariančiosiomis Šalimis);
siekdamos reglamentuoti santykius tarp Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos švietimo ir kultūros srityje;
Šventasis Sostas, vadovaudamasis Antrojo Vatikano Susirinkimo dokumentais, ypač Gravissimum educationis deklaracija, taip pat Kanonų teisės normomis, ir Lietuvos Respublika, vadovaudamasi savo Konstitucija;
remdamosi tarptautinės bendrijos pripažintu ir skelbiamu sąžinės ir religijos laisvės principu;
atsižvelgdamos į svarbų moralinį, kultūrinį ir istorinį Katalikų Bažnyčios indėlį į Tautos gyvenimą;
konstatuodamos, kad Lietuvoje katalikai sudaro gausiausią bendriją iš valstybės pripažintų tradicinių religinių bendrijų Lietuvoje;
susitarė:
1 straipsnis
1. Lietuvos Respublika, vadovaudamasi religijos laisvės principu ir pripažindama prigimtinę tėvų teisę suteikti vaikams religinį auklėjimą, visose valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo įstaigose katalikų tikybos mokymui sudaro tokias pat sąlygas kaip ir kitų mokomųjų dalykų mokymui.
2. Valstybinėse arba savivaldybių ikimokyklinio ugdymo įstaigose tėvų ar globėjų pageidavimu sudaromos sąlygos katalikiškam ugdymui.
3. Pagarbą religiniams įsitikinimams, simboliams ir vertybėms privalu užtikrinti visose švietimo ir studijų institucijose.
Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų
Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos
SUTARTIS
dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų
Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika:
- siekdami teisiškai sutvarkyti santykius tarp Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos;
- Šventasis Sostas, remdamasis II Vatikano Susirinkimo dokumentais ir Kanonų teisės normomis, ir Lietuvos Respublika, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis;
- atsižvelgdami į ypatingą Katalikų Bažnyčios vaidmenį, ypač ugdant lietuvių tautos moralės vertybes, bei jos istorinį ir dabartinį įnašą į socialinę, kultūrinę ir švietimo sritį;
- pripažindami, kad Lietuvos Respublikos piliečių dauguma išpažįsta Katalikų religiją;
- laikydamiesi tarptautinės teisės dokumentuose įtvirtinto religijos laisvės principo;
susitarė:
1 straipsnis
1. Lietuvos Respublika ir Šventasis Sostas sutinka, jog tiek Katalikų Bažnyčia, tiek Valstybė yra nepriklausomos bei autonomiškos kiekviena savo srityje ir, laikydamosis šio principo, glaudžiai bendradarbiauja siekdamos kiekvieno žmogaus ir visuomenės dvasinės ir materialinės gerovės.
2. Kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos ir kompetentingos Katalikų Bažnyčios institucijos abiem šalims priimtinais būdais bendradarbiauja švietimo, kultūros, šeimos, socialiniais, o ypač dorovės bei žmogaus orumo apsaugos klausimais.
Tėvynės skausmas
Broliai ir sesės padėkite,
Jau keliatą metų patriotai kelią daug klausimų, susietų su mūsų gyvenimu ir politika. Vienas iš jų, kodėl tylima apie bolševikų nužudytus Lietuvos ministrus. Ar tai tik gyvulinė baimė ar kiti išskaičiavimai, kurie paralyžuoja mūsų visuomeninį gyvenimą ir politiką.
Vilniaus miesto Sąjudžio narys Gediminas Adomaitis paruoše išsamų nužudytų ministrų sąrašą. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas partizanų kapelionas, skelbė šį sąrašą per Ribentropo-Molotovo pakto minėjimą šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje. Deja, jokio atgarsio.
2012 09 09 Vilniaus Sąjudžio pirmininkas Rytas Kupčinskas ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas, partizanų kapelionas, nutarėme kreiptis į aukščiausią vadovę, Prezidentę ir reikalauti, kad šių ministrų pavardės būtų viešai paskelbtos ir pagerbtos. Vilniaus arkyvykupijos katedroje ir Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingoje sesijoje. Prie šito pareiškimo pridėjome Gedimino Adomaičio sąrašą: „Sušaudytų ministrų kabinetas“.
Lietuvos Respublikos 2012 08 09
Prezidentei Daliai Grybauskaitei
DĖL TARPUKARIO MINISTRŲ KABINETO NARIŲ PAGERBIMO
Per Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį (1918 m. vasario 16 d. - 1940 m. birželio 15 d.) dvidešimt vienoje Lietuvos Respublikos vyriausybėje dirbo 100 Ministrų kabineto narių. Prasidėjus sovietinei okupacijai daugelis iš jų buvo žiauriai sunaikinti. Per penkerių metų laikotarpį (1940 m. birželio 15 d. - 1945 m. gegužės 8 d.) sovietinės represinės struktūros sušaudė 17 tarpukario vyriausybių ministrų. Dar 13 Nepriklausomos Lietuvos ministrų buvo ištremti ir visi žuvo. Tai skaudūs istorijos faktai, kurie turėtų būti nuolat primenami lietuvių tautai ir reikiamai įvertinti Valstybės vadovybės. Didvyriškai žuvę Ministrų kabinetų nariai nusipelno visokeriopos savo tėvynainių pagarbos.
Puslapis 20 iš 22
