Vatikano II Susirinkimas ir komunizmas
Mindaugas BUIKA
Iškeltas nutylėjimo faktas
Pastaruoju metu, minint Vatikano II Susirinkimo 50-ąsias metines, nemažai kalbama apie šio reikšmingiausio XX amžiaus Katalikų Bažnyčios įvykio santykį su komunizmu. Tam skiriamos specialios apžvalgos ir netgi mokslinės konferencijos. Štai amerikiečių komentatorius Maiklas Mileris spalio mėnesį žurnale „The Catholic World Report“ publikuotame straipsnyje primena, kad XIX amžiaus antroje pusėje vykęs Vatikano I Susirinkimas buvo priverstas nutraukti savo darbus, kadangi Italijos karalius Viktoras Emanuelis vienydamas šalį užėmė ir aneksavo Romos miestą su žlugusia Popiežiaus valstybe, o ten tvarką prižiūrėję prancūzų kariai nebegalėjo garantuoti Susirinkimo tėvų saugumo. Maždaug po šimto metų savo sesijas pravedusiam Vatikano II Susirinkimui, atrodo, niekas netrukdė, tačiau tarptautinė atmosfera buvo įkaitusi. Jis vyko Šaltojo karo sąlygomis, kai Europa buvo padalinta į Vakarų (laisvojo pasaulio) ir Rytų (sovietinio totalitarizmo) karinių blokų priešpriešą, komunistų vadovaujama Sovietų Sąjunga plėtojo savo įtaką pasaulyje ir „nerami taika“ buvo palaikoma tik dėl abipusio susinaikinimo grėsmės galimo branduolinio konflikto atveju.
Nors nemaža Vatikano II Susirinkimo dalyvių dalis skaudžiai suvokė ir išgyveno tuometinio komunistinio režimo vykdytą Bažnyčios persekiojimą Rytų Europoje ir norėjo viešo tos sistemos pasmerkimo, tačiau oficialiuose Susirinkimo dokumentuose apie tai nieko nekalbama. Šis nutylėjimas dar labiau stebina, kadangi iki Vatikano II Susirinkimo beveik visi popiežiai savo enciklikose ir kituose magisteriumo dokumentuose pabrėžtinai iškeldavo ateizmu paremto marksistinio socializmo ir komunizmo ideologijos bei praktikos blogį, o 1958 metais miręs popiežius Pijus XII netgi komunistus buvo ekskomunikavęs, tai yra, atskyręs nuo Bažnyčios. Pavyzdžiui, neseniai miręs žinomas Italijos Katalikų Bažnyčios hierarchas kardinolas Džakomas Bifis, kuris du dešimtmečius (1984–2003) ėjo Bolonijos arkivyskupo tarnystę, 2007 metais publikuotoje ir plataus dėmesio susilaukusioje autobiografinėje knygoje „Memorie e digressioni di un italiano cardinale“ reiškia nuostabą, kad Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje“ („Gaudium et Spes“) visiškai nutylėtas įspūdingiausias bei ilgiausiai trukęs tos epochos socialinis reiškinys – ateistinis komunizmas.
KREIPIMASIS Į LIETUVIŲ TAUTĄ
Mieli tautiečiai. Atėjo mūsų išbandymų ir pasirinkimo valanda. Matome žudomą Lietuvos teisingumą, tikėjimą, griaunamą kultūrą, moralę, ištrinamą istorinę atmintį, išduodamą kalbą, griaunamą mūsų nepriklausomą Valstybę. Atsidūrėme didžiausiame pavojuje, ir tuo pat metu jaučiame - kad laikai keičiasi ir kad galime juos patys keisti, stodami ginti Tautos gyvybės. Turime ginti lietuvybę ne tik nuo mūsų agresyvių kaimynių, bet jau dabar labiausiai nuo mūsų pačių. Nuo to blogio viruso, kurį pasėjo Lietuvoje carizmo ir bolševizmo laikais, o dabar jis jau veržiasi į Lietuvą ir iš Europos visais kanalizacijos vamzdžiais. Tas blogis jau sudygo ir jau gyvena mūsų Tautoje, jis jau mūsų.
Mūsų kultūra - Tautos gyvybė - valdančiųjų liberalų, pritariant kitoms partijoms Seime, dėka atsidūrė tokioje situacijoje, kurią dori menininkai kūrėjai vadina agonija; kiti - kultūros krize, o tretieji - beviltiškai nutautėję ir moraliai degradavę piliečiai Kristaus paveikslo išniekinimą ir visų mūsų tikinčiųjų ir nepraradusių sąžinės piliečių pažeminimą Tautos orumo trypimą vadina gėriu, grožiu ir menu. Peržengta riba, kurios niekam peržengti nevalia. „Sakralių simbolių esmė ir yra ta, kad jie yra sakralūs ir jų negalima naudoti profaniškiems tikslams - reklamai arba provokacijai"- susirinkusiųjų protestuoti prieš tautos vertybių išniekinimą gretose kalbėjo Santa Kančytė. - „Lygiai taip pat, kaip negalima deginti vėliavos, jeigu tai daliai piliečių visai nerūpėtų.... Daliai visuomenės yra skaudu. Sakyti, kad nėra skaudu arba, kad režisierius to nenori - tai būti aklam tam, kas vyksta Lietuvoje". Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius teigia, kad tautinių ir bendražmogiškųjų vertybių naikinimas, atėjus liberalams į valdžią vyskat jau seniai: Šiuolaikinis meno centras, pritariant kultūros ministrui A.Gelūnui iš Londono, kaip meno kūrinį atgabeno dramblio mėšlo krūvą; Vėliau buvo rodomas kino filmas iš Austrijos, kur menininkė demonstravo savo tuštinimosi procesą. Kauno M.Žilinsko galerijoje buvo eksponuojama didžiulė drobė, atvežta iš Amerikos „Kristus myžaluose". Turėjome ir „Fluxus" performansą „Taikinys", kai ore pakabintas aktorius tuštinasi ant grindų į nupieštą taikinį. Dabar - pasityčiojimo iš meno ir iš Tautos, jos. didžiausios vertybės - Tikėjimo - viršūnė - Kristaus veidas, į kurį mėtomi neaiškūs daiktai, panašūs į srutas ar išmatas. Tai kur mes einame? Kokiais idealais ugdome jaunąją kartą?
- ŽEMĖ NEMOKA VERKTI
- Žemė - tautos gyvybingumo šaltinis
- Tikėjimas ir Bažnyčios reforma
- Bendroji popiežiaus audiencija, 2012 m. lapkričio 7 d.
- Generolas P. Plechavičius
- Kunigas Bronius Laurinavičius – Lietuvos didvyris (1913-1981)
- Katalikų eliminavimas
- Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados
- Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje
- Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų
Puslapis 17 iš 22
