†Dievas ir Tėvynė
†Dievas ir Tėvynė
Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika (toliau - Susitariančiosios šalys),
siekdamos užtikrinti nuolatinę sielovadą Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnaujantiems katalikams abiems Susitariančiosioms šalims priimtinu būdu,
susitarė:
1 straipsnis
1. Šventasis Sostas įsteigia kariuomenės ordinariatą, kuris rūpinsis Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovada.
2. Remiantis Apaštališkąja konstitucija Spirituali Militum Curae, kariuomenės ordinariatui vadovauja Kariuomenės Ordinaras, turintis diecezinio vyskupo teises ir pareigas.
3. Kariuomenės Ordinaras tuo pačiu metu gali eiti diecezinio vyskupo arba vyskupo pagalbininko pareigas.
Mindaugas BUIKA
Iškeltas nutylėjimo faktas
Pastaruoju metu, minint Vatikano II Susirinkimo 50-ąsias metines, nemažai kalbama apie šio reikšmingiausio XX amžiaus Katalikų Bažnyčios įvykio santykį su komunizmu. Tam skiriamos specialios apžvalgos ir netgi mokslinės konferencijos. Štai amerikiečių komentatorius Maiklas Mileris spalio mėnesį žurnale „The Catholic World Report“ publikuotame straipsnyje primena, kad XIX amžiaus antroje pusėje vykęs Vatikano I Susirinkimas buvo priverstas nutraukti savo darbus, kadangi Italijos karalius Viktoras Emanuelis vienydamas šalį užėmė ir aneksavo Romos miestą su žlugusia Popiežiaus valstybe, o ten tvarką prižiūrėję prancūzų kariai nebegalėjo garantuoti Susirinkimo tėvų saugumo. Maždaug po šimto metų savo sesijas pravedusiam Vatikano II Susirinkimui, atrodo, niekas netrukdė, tačiau tarptautinė atmosfera buvo įkaitusi. Jis vyko Šaltojo karo sąlygomis, kai Europa buvo padalinta į Vakarų (laisvojo pasaulio) ir Rytų (sovietinio totalitarizmo) karinių blokų priešpriešą, komunistų vadovaujama Sovietų Sąjunga plėtojo savo įtaką pasaulyje ir „nerami taika“ buvo palaikoma tik dėl abipusio susinaikinimo grėsmės galimo branduolinio konflikto atveju.
Nors nemaža Vatikano II Susirinkimo dalyvių dalis skaudžiai suvokė ir išgyveno tuometinio komunistinio režimo vykdytą Bažnyčios persekiojimą Rytų Europoje ir norėjo viešo tos sistemos pasmerkimo, tačiau oficialiuose Susirinkimo dokumentuose apie tai nieko nekalbama. Šis nutylėjimas dar labiau stebina, kadangi iki Vatikano II Susirinkimo beveik visi popiežiai savo enciklikose ir kituose magisteriumo dokumentuose pabrėžtinai iškeldavo ateizmu paremto marksistinio socializmo ir komunizmo ideologijos bei praktikos blogį, o 1958 metais miręs popiežius Pijus XII netgi komunistus buvo ekskomunikavęs, tai yra, atskyręs nuo Bažnyčios. Pavyzdžiui, neseniai miręs žinomas Italijos Katalikų Bažnyčios hierarchas kardinolas Džakomas Bifis, kuris du dešimtmečius (1984–2003) ėjo Bolonijos arkivyskupo tarnystę, 2007 metais publikuotoje ir plataus dėmesio susilaukusioje autobiografinėje knygoje „Memorie e digressioni di un italiano cardinale“ reiškia nuostabą, kad Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje“ („Gaudium et Spes“) visiškai nutylėtas įspūdingiausias bei ilgiausiai trukęs tos epochos socialinis reiškinys – ateistinis komunizmas.
Vardan tos Lietuvos Vienybė težydi..
1934 metais buvo sumanyta Lietuvoje įrengti Nežinomo kareivio kapą. Kadangi tikroji Lietuvos sostinė buvo okupuota, valdžia nutarė Nežinomo kareivio kapą įrengti Kaune, prie karo muziejaus. Sumanymo pradininkas buvo Karo sanitarijos viršininkas_.qenerolas V.Nagevičius. Laidojimo iškilmės buvo numatytos kariuomenės dieną- lapkričio 23-ją
Nuo 1928.06.30 Žuvusiųjų ir mirusiųjų karių kapams tvarkyti komisijos sekretoriumi dirbo didelis Lietuvos patriotas, Vyr. kariuomenės štabo spaudos darbuotojas, kapitonas Petras Jakštas. Jam ir buvo pavestas visas šių iškilmių organizacinis darbas.
Pirmiausiai reikėjo organizuoti palaikų atgabenimą Buvo_nuspręsta palaikus paimti iš Červonkos kapinių Latvijoje. Čia Ilūkstės apskrityje, 1919-1920 metais vyko aršios Nepriklausomybės kovos su priešais, žuvo Lietuvos kariai. 1931 metais.vadovaujant tam pačiam kapitonui Petrui Jakštui, buvo surinkti įvairiose vietose užkasti karių palaikai ir perlaidoti į kalines. Červonkos kapinėse 1931 m. birželio 19 d. buvo palaidota 30 nežinomų karių savanorių. Birželio 28 d. įvyko iškilmingas pastatyto kryžiaus šventinimas ir pamaldos už žuvusius karius. Ant kiekvieno kapo pastatytas kryželis su užrašu "nežinomas kareivis". 1932m. spaliomėn. 2 d. Červonkos kapinėse iškilmingai atidengtas įspūdingas paminklas. Viršuje stilizuoti spinduliai, Lietuvos simbolis Vytis ir žuvusio kario atvaizdas.
Teologas, filosofas kun. prof. Czeslavv S. Bartnik
(buv.Liublino universiteto profesorius)
Vakarų pasaulyje ryškiai reiškiasi gąsdinanti antireliginė sekvencija: humanizmas, švietimo epocha, Prancūzų revoliucija, Rusijos revoliucija ir dabartinė liberalioji postmodernistinė revoliucija, naikinanti jau beveik viską. Reikia pabrėžti, jog šios revoliucijos smaigalys nukreiptas prieš krikščionybę ir ypač prieš katalikus. Todėl vis labiau plečiasi jų eliminavimas iš viešojo, visuomeninio, socialinio, politinio, kultūrinio, meno ir apskritai iš valstybės bei tautos gyvenimo.
Politinis eliminavimas
Šiandien labiausiai į akis krinta Bažnyčios ir katalikų eliminavimas iš politinio gyvenimo, ir kas yra stebėtinai keista, kad didžioji katalikų, pasauliečių ir dvasininkų, dalis laiko tai normaliu ir teisingu dalyku. Katalikų atmetimą šiandien legitimuoja sekuliarizacijos idėja ir praktika, arba „Dievo išmetimas iš pasaulio" (saecularis - pasaulietiškas, priklausantis šiam pasauliui be sąsajos su Dievu).
Ši sekuliarizacija dar ne visur vienodai paskelbta, tačiau visuotinai ji turi tris sferas:
Plačiausioje sferoje tai yra Dievo ir religinės, arba visos žmonijos, etikos neigimas.
Antroji sfera - tai religijos ir dorovės privatizavimas, išmetant jas iš viešojo, valstybės ir pasaulio forumo.
Sekuliarizacija siauriausioje sferoje - tai religijos ir dorovės atskyrimas nuo politikos, jų išmetimas iš politinės veiklos, paliekant joms galimybę reikštis kitose srityse(prof. Zdzisiavv Krasnodębski).
Lietuvoje turimas žemė fondas (6530023 ha) - vienintelis ir niekuo nepakeičiamas Valstybei bei jos žmonėms įgalinantis teikti didžiulę potencinę naudą - dabar yra palikta be reikalingo valstybės dėmesio.
Lietuvoje nėra išvystytos pramonės, todėl žemė miškai bei vandenys nuo seniausių laikų mūsų tautai laidavo pragyvenimą, teikė materialinę ir dvasinę stiprybę. Mūsų bočiai ir tėvai mylėjo, išradingai naudojo ir brangino žemę; net pamiškes, pelkes, griovius bei su kaimynais besiribojančias ežias nušienaudavo arba nuganydavo.
Tarpukario nepriklausomybę iškovojusioje Lietuvoje vyriausybė (1918 - 1938), sunkiomis ano meto sąlygomis žemėvaldos - žemėtvarkos klausimams skyrė ypatingą dėmesį: iš dvarų paimtas žemes perdavė bežemiams ir mažažemiams, kad šie turėtų darbo, pragyvenimą ir neemigruotų, siekė kad tauta būtų materialiai aprūpinta ir gausi.
Per nepriklausomybės dvidešimtmetį tuomet Lietuvoje kaimai buvo išskirstyti į vienkiemius ir įvykdyta kaimų plėtra: daug žmonių valstybės remiami įsikūrė vienkiemiuose; šalyje buvo rūpinamasi žemdirbystės kultūros kėlimu.Tam tiesiogiai vadovavo Žemės ūkio ministerija, kuri savo žinioje turėjo žemės tvarkymo, žemės reformos darbų vykdymo padalinius. Ministerija per pavaldžias žinybas vykdė miškų tvarkymo, melioracijos darbus, ūkininkams teikė agronominę ir veterinarinę pagalbą; vykdė žemės gaminių eksporto kontrolę.
Per tą laikotarpį racionaliai naudojant žemę, kai dar žemės ūkio gamyba nebuvo taip mechanizuota kaip dabar maisto produktų bei žaliavos pramonei Lietuvoje buvo gaminama tiek, kad apie šios produkcijos importą net nekilo minčių.Šios produkcijos eksportui nuolat buvo ieškota rinkų. Kai kuriuos žemės ūkio produktus tarnautojai privalėjo pirkti net prievarta (žąsis, bekonus). Taip dar anuometinės primityviomis gamybos žemdirbystės sąlygomis ūkininkai akivaizdžiai įrodė kokią žemė turi savyje gamybinę galią ir naudą teikia Lietuvai.
Dabar - po sovietinės okupacijos atstačius nepriklausomybę (1990 m. kovo 11 d.) ir gyvenant jau dvidešimt du metus savarankišką gyvenimą - Lietuvoje žemėnaudos, žemės ūkio, miškų bei vandenų telkinių naudojimo būklė yra apgailėtina. Ir ne tik tai....
Dabar - jau XXI šimtmetyje Lietuvos žmonės dideliais kiekiais maisto produktus importuoja iš užsienio ir taip savo pinigais remia ne savo valstybės žemės ūkio produktų gamybą, reikalingą naudą gauna iš kitų šalių žemėnaudos. Šio meto modernizuotas Lietuvos žemės ūkis net ligoniams ir vaikams nepateikia sveikatingumui reikalingos veršienos, rinkoje reta tapo aviena. Į respubliką dideliais kiekiais įvežama ligoniams ir vaikams nepateikia sveikatingumui būtinai reikalingos veršienos, neįperkama net nelabai kokybiška kiauliena, senų galvijų mėsa, daug kiaušinių , daržovių, vaisių, uogų. Česnakai įvežami net iš Kinijos. Pieninikai didelį pieno kiekį superka pas Latvijos ir Lenkijos ūkininkus. Neplečiant žemės ūkio produktų gamybos šiuo metu Lietuvoje, naudojant Europos Sąjungos lėšas, nemaži žemės naudmenų plotai, net ariama žemė yra užsodinama miškais; daug pievų nenušienaujama,bei ganyklų nenuganoma, nemažai ariamos žemės dirvonuoja. Toks akivaizdus respublikoje žemėnaudos neūkiškumas badyte bado akis ir Lietuvos valstybingumui daro neapskaičiuojamus nuostolius, kelia žmonių nepasitenkinimą, o nekuriant kaime naujų darbo vietų - didina emigraciją.
Žemė nekalba ir nesiskundžia, kad dabar - naujaisiais laikais jos gamybinis potencialas nenaudojamas Lietuvos ekonomikai gerinti. Ji tyli, kad žemė tik kaip prekė yra raižoma sklypais ir pardavinėjama - saviems ir svetimiems. Tyli ir Lietuvoje besikeičiančios valdžios, nes nereikia rūpintis kaip iš esamo žemės fondo Valstybei ir žmonėms gauti reikalingų pajamų; patiems pasigaminti pakankamai maisto produktų ir paklausą turinčių žaliavų - sau ir eksportui.Tokia padėtimi džiaugiasi Žemės ūkio ministerijoje, po vienu stogu nesutelpantys' valdininkai, nes jiems - palyginti su tarpukario nepriklausomos Lietuvos Žemės ūkio ministerijos veikla - dabar mažiau rūpesčių: padalinti be reikiamos Valstybei grąžos. Biudžeto ir Europos Sąjungos skiriamas gausias lėšas, organizuoti kaimo plėtrą - statant turizmui pastatus, bet kaip pardavinėti Valstybės žinioje likusią nesugrąžintą žemę; dar pasirūpinti stogų perdengimu - šis darbas garbingas ir malonus.
Stebint, kaip Žemės ūkio ministerija Valstybėje propaguoja ir įgyvendina kaimo plėtros programą, be padidinimo stiklo matosi atvirkštinis vaizdas, kad Lietuvos kaimas nuolatos siaurėja, kaimo žmonių mažėja - uždaromos mokyklos, darželiai, bibliotekos, prekybos kioskai, pašto poskyriai ir kiti kaimą aptarnaujantys įstaigų tinklai.
Ar ilgai taip bus dar alinama Lietuva?
Žemėnaudos - žemėtvarkos inž.
Valensas Viktoras Čeginskas
2012 11 12
Lie - tu - va! Lie - tu - va!
Kas ta Lietuva? Pirmiausiai - valstybinės sienos atribota žemė (su ant jos augančiais miškais bei esančiais vandenimis) ir toje teritorijoje gyvenančias žmonėmis. Nebūtų šios žemės - nebūtų teritorijos, nebūtų ir Lietuvos!
Žemė nepakeičiamas svarbiausias kiekvienos Tautos egzistencijos šaltinis, civilizacijos pagrindas. Todėl žemės naudojimo ir tvarkymo reikalams visos valstybės skiria didžiulį dėmesį. Žemė - neįkainuojamai brangus kiekvienos Tautos nacionalinis turtas, už ją Bočiai aukojo gyvybę.
Lietuvoje nėra vertingų žemės iškasenų, nėra išvystytos daug darbo vietų teikiančios pramonės, ir tik turimas 6,53 mil. ha žemės fondas yra pagrindinis šaltinis teikiantis žmonėms darbą, pragyvenimą, pajamas, bei gausias kitas dvasines ir materialines gėrybes. Pilnas, moksliškai pagrįstas šio žemės fondo naudojimas su pridėtiniais gyventojų verslais įgalina Lietuvoje daugelio milijonų žmonių gyvenimą.
Lietuvos žemės fondo valstybinės žemėtvarkos darbų bare dirbau 47 metus (1954 - 2001) Per tą laikotarpį ir vėlesniais metais mačiau, kokią naudą žmonėms ir valstybei duoda racionaliai naudojama žemė, ir kokį skurdą patiria, kai žemė dirvonuoja. Dirbdamas įvairiose pareigose, atlikdamas žemės matavimo, žemės naudmenų agroūkinio tyrimo ir kartografavimo, inventorizavimo, apskaitos darbus; rengiant atskirų žemėnaudų ir respublikos administracinių rajonų žemės ūkio išplanavimo projektus teko pėsčiomis išvaikščioti ir apvažinėti daug geografinių vietovių, akivaizdžiai pažinti ištisų gamtinių regionų žemės naudojimo, dirvožemių ir reljefo bei ūkininkavimo skirtumų sąlygas. Darbų metu teko bendrauti su daugybe ūkininkų, kolūkių vadovų bei specialistų, įvairų mokslo sričių darbuotojais; gausiuose seminaruose bei konferencijose diskutuoti žemės fondo valdymo ir tvarkymo problemas. 1963 - 1973m. buvau Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos vakarinių regionų ir Baltarusijos tarprespublikinės žemėtvarkos darbų koordinacinės tarybos narys. Tai įgalino dar plačiau pažinti ir įvertinti valstybinės žemėtvarkos darbų svarbą ir naudą valstybės žemės fondo valdyme ir tvarkyme.
Lietuvos žemės fondo valdymo nestabilumas - didžiulė žala valstybei.Per pastaruosius nepilnus 100 metų Lietuvos žemės fonde buvo įvykdytos 3 skirtingos žemės reformos ir dėl to Valstybė ir žmonės patyrė didžiulius nuostolis, sunkiai suvokiamą žalą ir skriaudą. Palyginti per šį trumpą laikotarpį buvo iš esmės laužomos žemės fondo valdymo formos ir santykiai: panaikinta įgyvendinta privati žemės nuosavybė ir likviduoti Lietuvos ūkininkai; pravesta žemės nacionalizacija; panaikinti nacionalizuotos žemės dariniai ir atkurta privati žemės nuosavybė. Lietuvos piliečiai per 50 metų okupaciją netekę žemės nuosavybės, tuo pačiu buvo nušalinti ir prarado valstybėje esamo žemės fondo naudojimo ir tvarkymo dalinę atsakomybę. Žemė tapo svetima - ne mano. Įsigalėjo žemės plotų nesaikingas naudojimas, tarša įvairiomis atliekomis. Pernelyg dideli vertingos žemės plotai buvo užimti miestų plėtrai, kolūkinių gyvenviečių statybai, įvairioms inžinerinėms komunikacijoms. Neekonomiškai naudojant žemės plotus, tuo pačiu buvo mažinami žemės resursai reikalingi žemės ir miškų gamybai, kur žemė yra visos biologinės gamybos pagrindas ir tiekia daug materialinių gėrybių. Taip pavyzdžiui, ariamos žemės plotas tenkantis vidutiniškai vienam gyventojui 1958 m. nuo 1, 02 ha sumažėjo 1966 m. iki 0,84 ha, 1970 m. iki 0,72 ha. Susilpnėjo miškų priežiūra, padidėjo jų kirtimas, vandenų tarša, buvo nesaugomos vandens apsauginės zonos ir tt.
Pirmoji žemės fondo naudojimo ir valdymo pertvarka.Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvoje(1918 - 1939 m.) atlikta žemės reforma savo turiniu prilygo pažangiai dar XIX a. Suomijoje, Švedijoje, Olandijoje, Belgijoje, Lenkijoje ir kt. Europos valstybėse formuotai ir iki dabar ten išlikusiai savarankiškų ūkininkų veiklos kaimų sandarai. Jau anuomet, kaip reikiant vienkiemiuose neįsikūrę, to meto primityvaus ūkininkavimo sąlygomis, darbštūs Lietuvos ūkininkai įrodė savo gyvybingumą. Jie 1938 - 1940 metais užpildė vidaus rinką ir eksportui gamino daug įvairios ekologiškos ir pigios žemės ūkio produkcijos bei žaliavų pramonei. Anuomet Lietuvoje buvo žemės ūkio produktų perteklius, net prievarta miestų tarnautojai buvo verčiami pirkti žąsis, bekonus.
Lietuvos ūkininkai mylėjo ir brangino žemę miškus bei vandenis; domėjosi agronomijos, sodininkystės mokslo žiniomis, plėtė bitininkystę, išradingai tvarkė vienkiemius, laikė daug gyvulių, nes matė, kad dirba sau. Jie augino gausias - darbo nebijančias šeimas, puoselėjo dorą, papročius ir Tautai išauklėjo daug pasiaukojusių inteligentų.
Vykdydama prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje žemės reformą valdžia siekė, kad kuo daugiau bežemių ir mažažemių šeimų būtų aprūpintos žeme ir neemigruotų. Buvo rūpintasi, kad Tauta būtų skaitlinga ir turėtų pragyvenimą. Ūkininkams įsikurti, pagal to meto ekonomines galimybes, valstybė skyrė miško medžiagos statyboms, tiekė įvairių lengvatų. Lietuvos kaime 1941 metais jau buvo įsikūrę 386220 vienkiemių, kurių dalis banguoto reljefo landšafte yra išlikę iki dabar. Kaime vidutiniškai 100 ha žemės naudmenų buvo 7 vienkiemiai. Nuolat stiprėjo kaimų bendruomenės, plėtėsi pagalbiniai verslai, populiarėjo tradicijos, talkos, gerėjo ekonomika.
Antroji žemės fondo pertvarka.Buvo pradėta prasidėjus II-jam pasauliniam karui, kai Lietuva buvo okupuota ir pagal sovietų įstatymus 1940 m. paskelbta visos žemės nacionalizacija. Karui pasibaigus (1945 m.) Lietuvoje buvo įkurti 103 (vidutiniškai 1557 ha) tarybiniai ūkiai. Ruošiantis kolūkių kūrimui dešimtys tūkstančių pavyzdingai besitvarkančių ūkininkų buvo išbuožinti arba su šeimomis gyvuliniuose vagonuose ištremti į Sibiro katorgą. Likusiems ūkininkams buvo uždėtos didelės mėsos, pieno ir grūdų valstybei būtinos pristatymo duoklės (pyliavos), kurios nuolat buvo didinamos ir stūmė ūkius prie bankroto. Nuo 1947 metų buvo pradėta prievartinė visuotina kolektyvizacija iš pagrindų naikino prieškarinės nepriklausomos Lietuvos suformuotą ekonomiškai stiprėjantį kaimą. Iš visų ūkininkų buvo atimta ne tik žemė, bet ir arkliai, galvijai (palikta šeimai po vieną karvę), žemės dirbimo padargai (net vežimai), didesni ūkiniai pastatai, o jie patys buvo verčiami dirbti kolūkiuose, kaip pigi darbo jėga. Taip buvo likviduoti Lietuvoje buvę savarankiški ūkininkai. Kolūkiuose žmonės nieko neuždirbdavo ir buvo viskam abejingi, smerkė kolūkius ir jų organizatorius. Jiems pragyvenimui tebuvo palikta 30 - 60 arų žemės sklypai, kuriuos įdirbti tegalėjo tik šventadieniais, kad mažiau lankytų Bažnyčias. Melioruojant lygumų žemes buvo didinami dirbamos žemės sklypai ir naikinami vienkiemiai, statomos kolūkinės gyvenvietės. Sukurti kolūkiai nebuvo stabilūs: 1950 metais Lietuvoje buvo 5536 kolūkiai, 1960m. - 1920 kolūkių, 1970 m. - 1431 kolūkis ir 301 tarybinis ūkis. Kaip taisyklė ekonomiškai nusigyvenę kolūkiai - stambūs buvo smulkinami, o mažesni buvo prijungiami prie kaimyninių ekonomiškai stipresnių. Naujai suorganizuoti kolūkiai ir tarybiniai ūkiai ilgus metus sunkiai vertėsi; dideli plotai nebuvo apsėti, derliai buvo maži, daug kur iš ūkininkų paimtiems gyvuliams trūko pašarų. Kai kur artėjant pavasariui kolūkių gyvuliai buvo šeriami nuo ūkininkų griaunamų pastatų stogų nuimtais šiaudais ir iš miško atvežtais spygliuočių medžių susmulkintais spygliais. Užėjus į kolūkio gyvulininkystės pastatus buvo galima pamatyti išbadėjusius gulinčius arklius, karves, ir po purvą braidančias alkanas kiaules. Kai kur šėrikai nusilpusius gyvulius perjuosdavo virvėmis ir pririšdavo prie lubų. Kai tik pradėdavo tirpti sniegas, tokius gyvulius su žaizdotomis pragulomis išvesdavo į laukus patiems susirasti pašaro.
Ilgainiui kolūkiai ir tarybiniai ūkiai įsigijo technikos, geriau įdirbdavo dirvas, pastatė gyvulininkystės pastatus ir savo gyvulių nelaikė vienkiemiuose pas kolūkiečius. Gerėjo jų ekonomika, ypač tų, kurie gaudavo didesnę valstybės paramą. Tačiau buvusių ūkininkų, kurie naikinant vienkiemius iš kolūkių neišvyko gyventi į miestus ir liko kolūkiečiais, pragyvenimas buvo skurdus ir darbo sąlygos blogos. Žymai geriau kaime gyveno kolūkių ir tarybinių ūkių vadovai, kontorų darbuotojai, fermų vedėjai, sandėlininkai, mechanizatoriai, melžėjos. Kai kuriuose ūkiuose buvo nurašytų, bet apsėjamų plotų ar nuslėptų - statistikai neparodytų gyvulių. Šitai padėdavo ūkiams parodyti ataskaitose didesnius gamybinius rodiklius, aukštesnius išmilžius. Dažnai tokie ūkiai buvo premijuojami, rodomi pavyzdžiu kitiems, kaip „gerai besitvarkantys". Dalis ūkių gyvulininkystę vystė atvežtinių (iš Ukrainos, Kanados) ir valstybės dalinamais grūdais bei kombinuotais pašarais. Ypač geros ūkininkavimo sąlygos buvo sudaromos parodomiesiems, eksperimentiniams ir mokomiesiems ūkiams, kurie pasistatė ir įrengė mechanizacijos, gyvulininkystės kompleksus, statė miesto tipo gyvenvietes. Tačiau visa tai buvusiems ūkininkams buvo valdiška ir jų nedžiugino. Jie dirbo už menką atlyginimą, neturėjo ateities perspektyvų; dirbo ne sau ir todėl jų darbas nebuvo našus. Išplito įprotis girtauti, vogti, kolūkietiško turto kaip savo nesaugoti. Miestų gyventojai nebuvo pakankamai aprūpinami pieno produktais, o mėsos parduotuvėse pastoviai galima buvo nusipirkti tik galvijų kojų - vadintu „kanopų". Pagamintą produkciją buvo išvežama į Rusiją.
Trečioji žemės fondo pertvarka.Lietuvos žemės fondą dar kartą naujai suraižiusi reforma pradėta nuo 1990 metų kovo 11 dienos, atstačius Lietuvos Nepriklausomybę ir panaikinus neteisėtą okupacinio rėžimo primestą žemės nacionalizaciją, grąžinant savininkams atimtą žemę. Kad sugrąžinti iš visų piliečių atimtą žemę, kaip Latvijoje ir Estijoje, Lietuvoje buvo panaikinti kolūkiai ir tarybiniai ūkiai.
Pagal Lietuvos žemės ūkio ministerijos (2001.02. 05 Nr 1303 - 02 - 462) duomenis 688522 Lietuvos piliečiai (šeimos) padavė prašymus atkurti jų nuosavybės teises į 4,03 mil. ha. jų nuosavybės teise valdytą žemę kaimo vietovėse ir 53095 piliečiai - į 55493 ha. esančią miestuose. Šis darbas iki dabar dar neužbaigtas, nes dalis žemės yra užimta pastatais kaimo gyvenviečių ir kitų inžinerinių statinių, patvenkta. Dar pradedant žemės gražinimą, pagal Valstiečių ūkio kūrimo įstatymą 15744 piliečiams buvo suteikta žemė ūkininko ūkiui steigti. Už visas negrąžinamas žemes reikėjo savininkams išmokėti kompensaciją pinigais arba suteikti ekvivalentinį žemės plotą kitoje vietoje. Šie darbai užtęsti dar ir dėlto, kad jie atliekami decentralizuotai apskričių ir administracinių rajonų darbuotojų jėgomis be reikalingo dėmesio bei kontrolės, daugeliui darbuotojų neturint reikiamos kvalifikacijos. Taip pavyzdžiui, pagal 1997 m. žemėtvarkos grupės vadovės O. Zamislovienės Lietuvos Seimui raštu pateiktą informaciją Trakų rajone žemės grąžinimo bei žemės reformos problemas sprendė 10 agrarinių reformos tarnybų, kuriose buvo 48 darbuotojų etatai. Juose dirbo 27 agronomai, 8 buhalteriai, 4 ekonomistai, 2 zootechnikai, 2 veterinarijos gydytojai, 1 mokytojas, 1 prekių žinovas, 1 teisininkas, 1 žemės ūkio įmonių organizatorius ir 1 žemėtvarkininkas. Šių darbuotojų 24 turėjo aukštąjį išsilavinimą ir 24 aukštesnįjį.
Be reikiamos kvalifikacijos ir centralizuoto valdžios dėmesio, daug kur naujos žemėvaldos yra suformuotos nepaisant ekonominių reikalavimų, nekompaktiškos, net mažais ir nepatogios konfigūracijos sklypais, išmėtytos tolimais atstumais, neretai be tinkamo privažiavimo. Tai parodo statistikos duomenys: 2008 m. pradžioje iš viso į privačią nuosavybę buvo sugrąžinta 3671729 ha. žemės, kuri buvo 1701492 atskiruose sklypuose. Šį sklypų skaičių valdė 1316805 savininkai. Nekompaktiškų žemė valdų suformavimas žymiai didina žemės darbų, gamybos organizavimo bei
gaminamos žemės ūkio produkcijos išlaidas ir savikainą.
Dažnas ir nekvalifikuotas Lietuvos žemės fondo valdymo ir naudojimo pertvarkymas daro didžiulę žalą valstybei. Baigiantis XXI a. pirmam dešimtmečiui, kai kitose Europos valstybėse jau antrą šimtmetį nusistovėjusi nesunaikinta šeimos ūkių žemėvalda modernizuojama ir intensyvinama, Lietuvoje dar tik formuojasi nauja ateities žemėnauda; labai daug žemės dirvonuoja, o virš 0,5 mil. jaunimo pragyvenimo ieško užsienyje, daugelis ten dirba pas ūkininkus. Dar virš 0,2 mil. bedarbių yra įsiregistravę darbo biržoje.
Dabar, Lietuvoje tik grąžinant savininkams žemę ir neteikiant jiems valstybinės paramos atsikurti, taip pat realizuoti nedideliuose šeimos ūkiuose pagamintą produkciją, daug piliečių sugrąžintą žemę pigiai parduoda, išnuomoja arba palieka dirvonuoti. Esant tokiam žemėnaudos nestabilumui, žemė kaip Tautos turtas yra nuvertinta: ji paverčiama daugiau preke, bet ne gamybos priemone. Tuo naudojasi žemės supirkėjai, net užsieniečiai, kurie pigiai superka ir užvaldo ištisų buvusių kaimų ūkininkų žemę. Taip daug piliečių dėl laikinų ekonominių sunkumų netekę žemės, kaip verslo ir pragyvenimo šaltinio, tampa bedarbiais. Dalis jų emigruoja. Dėl tokios padėties, dabar Lietuvos biudžeto ir ES kaimo plėtrai skiriamos gausios lėšos ne visur duoda reikiamą efektą ir daugiausiai jomis pasinaudoja stambių ūkių žemvaldžiai. Šių lėšų naudojime stinga viešumo
Siekiant, kad žemė, kaip nacionalinis turtas, būtų valstybiškai naudojama ir tvarkoma, reikia, kad Lietuvos valdžia žemės fondo valdymo reikalams skirtų nuolatinį dėmesį. Šiam tikslui respublikoje tikslinga atkurti respublikinę centralizuotą Valstybinę žemės tvarkymo instituciją, kuri būtų atsakinga ir rūpintųsi visos respublikos valstybinės žemėtvarkos klausimais, kaip žemės išteklių apsaugos bei naudojimo tobulinimo priemonių įgyvendinimo visuma ir tokių darbų kontrole, nepriklausomai ar žemė valstybinė ar privati. Tokia tarnyba prieškario Lietuvoje sparčiai, su vienkartiniais geodeziniais matavimais, atliko dvarų parceliavimą bei žemės reformos darbus, parengė ištisų kaimų teritorinio išplanavimo projektus ir garantavo jų įgyvendinimą; žemės savininkams parengė ir išdavė žemės nuosavybės dokumentus. Taip tinkamai techniškai ir juridiniai sutvarkytų žemės nuosavybės dokumentų dabar labai daug Lietuvos žmonių neturi.
Kad Lietuvos žemės fondo pertvarkymą, grąžinant žemę savininkams, būtų galima ekonomiškai įvertinti ir nustatyti perspektyvinę valstybinės žemėtvarkos darbų kryptį, visų pirmą reikia neatidėliojant apibendrinti esamą kritišką žemėvaldų būklę, inventorizuoti dirvonus, paruošti respublikos apimtimi žemėnaudos gerinimo priemones. Neleistina, kad Lietuva, prieškariniais nepriklausomybės metais gausiai eksportavusi ir su pertekliumi aprūpinusi vidaus rinką žemės ūkio produktais, dabar dideliais kiekiais ir mažesnėmis kainomis importuoja mėsą kiaušinius, uogas, vaisius, daržoves, net salotas, gėles, o Lietuvos žemė dirvonuoja. Pirkdami importuojamus produktus, Lietuvos žmonės ekonomiškai stiprina užsieninio valstybių ekonomiką.
Dabartinė respublikos aplaidi žemėnauda neša didžiulę žalą Lietuvos valstybingumui, gilina šalies ekonominę ir politinę krizę.
Valensas Viktoras Čeginskas
Vilnius 2009 04 06
Gianfranco Brunelli, II Regno, 2012 m. Nr. 18
Romoje j Sinodą dėl naujosios evangelizacijos susirinkusiems vyskupams Benedikto XVI spalio 11d. pasakytas pamokslas Tikėjimo metų atidarymo proga ir prisimenant prieš lygiai 50 metų prasidėjusį Vatikano II Susirinkimą gerai nušviečia popiežiaus mąstymo esmę apie tai, ką reiškia Bažnyčios liudijimas šiuolaikiniame pasaulyje. Pamokslas įveda ir į artėjančią encikliką apie tikėjimą, skelbiamą šventiniais metais, ir kartu leidžia prisiminti popiežiaus įvertinimą, kaip turėtume suprasti Vatikano II Susirinkimą, skaitytą Romos kurijoje 2005 m. gruodžio 22 d. Kitaip tariant, šiame pamoksle galime įžvelgti esminius Benedikto XVI pontifikato motyvus.
„Pastaraisiais dešimtmečiais plėtėsi dvasinė dykuma. Ką reiškia gyvenimas, pasaulis be Dievo, Susirinkimo laikais buvo žinoma tik iš kai kurių tragiškų istorijos puslapių, o šiandien tai matome aplink mus kasdien. Tuštuma išplito. Tačiau kaip tik šios dykumos, šios tuštumos patirtis mums padeda aiškiau suvokti, kas yra tikėjimo džiaugsmas ir kaip gyvybiškai jis svarbus mums, žmonėms. Patekę į dykumą suprantame, kas būtina gyvenimui. Dabartiniame pasaulyje matome daugybę ženklų, bylojančių apie gyvenimo prasmės, apie Dievo troškimą. Šioje dykumoje labiausiai reikalingi tikintys žmonės (...). Išgyventas tikėjimas atveria širdį Dievo malonei, kuri išlaisvina iš pesimizmo. Šiandien, dar labiau nei praeityje, „evangelizuoti" reiškia liudyti naują, Dievo perkeistą gyvenimą, ir būtent taip rodyti kelią [pasauliui]."
Tikėjimo metai. Dievo troškimas.
Brangūs broliai ir seserys,
Apmąstymų kelias, kuriuo einame kartu šiais Tikėjimo metais, šiandien mus atveda prie ypač žavingo žmogiškos ir krikščioniškos patirties aspekto: žmogus savyje nešiojasi paslaptingą Dievo troškimą. Katalikų Bažnyčios katekizmas iš pat pradžių pateikia labai reikšmingą pastebėjimą: „Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogus yra sukurtas Dievo ir Dievui; Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško" (27).
Nors šiam tvirtinimui taip pat ir šiandien daugumoje kultūrinių kontekstų iš esmės pritariama, sekuliarizuotoje Vakarų kultūroje jis gali nuskambėti kaip provokacija. Daugelis mūsų amžininkų tvirtina, kad jie tokio troškimo tikrai nejaučia. Ištisose visuomenės srityse Jo nebelaukiama, nebetrokštama, priešais Jį tarsi liekama abejingais, net nesistengiama pasireikšti šia tema. Tačiau iš tiesų, tai, ką mes pavadinome „Dievo troškimu", visiškai neišnyko, šiandieninis žmogus taip pat įvairiais būdais savo širdyje jį jaučia. Žmogaus troškimai paprastai nukreipti į konkrečias vertybes, retai dvasines, tačiau visuomet kyla ir klausimas, kas iš tiesų yra gera ir vertinga, o tai reiškia, kad susiduriama su dalykais, kurie nuo žmogaus nepriklauso, kurių žmogus pats negali sukurti, bet juos privalo pripažinti. Tad kas gi gali pasotinti žmogaus troškimus?
Skaityti daugiau: Bendroji popiežiaus audiencija, 2012 m. lapkričio 7 d.
Generolas P. Plechavičius
Povilas Plechavičius gimė 1890- 02-01 Mažeikių apskrities Bukon- čių kaime, 1908 m. baigė Rygos gimnaziją. Vėliau baigė Orenburgo kavalerijos mokyklos kursą, buvo pakeltas į karininkus. Pirmojo pasaulinio karo metus praleido fronte, buvo kavalerijos pulko vadu, net 29 kartus sužeistas. Apdovanotas daugeliu Rusijos ordinų ir medalių. Besikuriant jaunosios Lietuvos kariuomenei, 1919 m. grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Sedos apskrities apsaugos būrio vadu. Narsiai kovėsi su raudonarmiečiais, bermontininkais ir lenkų kariuomene, už tai buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. 1921-1924 m. vadovavo Pirmajam husarų Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos pulkui. 1924 m. P. Plechavičius baigė Aukštųjų karininkų IV laidą ir buvo išsiųstas į Čekiją, generalinio štabo akademiją, kurią sėkmingai baigė. 1926 metais vadovavo kariniam perversmui, po kurio prezidentu tapo A. Smetona. 1927 metais jis užėmė Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininko postą. Nuo 1928 sausio 26 d. iki 1929 vasario 10 d. ėjo Lietuvos kariuomenės vado pareigas.
Karo teoretikai ir istorikai teigia, kad P. Plechavičius buvo viena kontraversiškiausių asmenybių Lietuvos kariuomenės istorijoje.
Tačiau 1944 m. žiemą, kai buvo nutarta organizuoti Vietinę rinktiną, jis vienintelis iš Lietuvos generolų ėmėsi šios naštos. Apmaudu, kad rinktinės nepaiko paversti Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės užuomazga. Lietuvos gyventojų bei buvusios rinktinės narių atmintyje jis paliko šviesų atsiminimą.
Stasys Santvaras. Lietuva.
Vardas, kuriuo mes vadinam ir visada turėtumėm vadinti daugelį šio gyvenimo gražiausių dalykų, - yra Lietuva.
Žemės grumstas, iš kurio saulėn pažvelgė gyvybe atspindintis diegas, mums yra Lietuva.
Audrų neįveikiamas ąžuolas, bitėm dūzgianti liepa, gėlių ir medžių pumpurai, kurie amžiais skelbia sugrįžtantį pavasarį, yra Lietuva.
Lakštingalos daina upių atkrantėse mėnulio sidabru aplietame vidurnakty, meilės ilgesiu ir laime persotinta paukščių giedama simfonija, ta svaiginanti ir niekur kitur nepakartojama girių giesmė - yra Lietuva.
Tėvo ir motinos pastogė, kurioj mes pažinom žemės ir žmogiškosios širdies šilimą, - yra Lietuva.
Kriaušių, obelų ir vyšnių sodai, žiemkenčių ir vasarojų laukai vasaros kaitroj alsuoją, kaip akim neaprėpiami žalių marių plotai, - yra mūsų tėvų darbu ir meile išpurenta, žaliuojanti ir žydinti Lietuva.
Šaltas ir skaidrus šaltinio vanduo, tekąs žemės gyslom, lyg mūsų kraujas, yra Lietuva.
Nemunas, Neris, Nevėžis, Dubysa, Šešupė ir kiti nuostabiais reginiais pasidabinę vandenys - yra mūsų godų šalis Lietuva.
Kaimai, dvarai, viensėdžių sodybos, senobinės pilys ir piliakalniai, tai regimi liudininkai to būdo, kuriuo ilgus amžius gyveno Lietuva.
Andrius Martinkus
Užrašas ant patobulinto McDonald'o sumuštinio: "nes kūdikiai yra skanūs". Iš funnyjunk.com
Vytautas Radžvilas komunizmo ir demokratijos ginčą pavadino „šeimyniniu ginču“, nes „modernusis globalizmas ir komunizmas yra du dalyko, kuris vadinamas Apšvietos projektu, variantai“. Apšvietos projektas buvo grindžiamas prielaida, kad „šviečiant“ liaudį įmanoma patobulinti pačią žmogaus prigimtį. Tačiau yra viena kliūtis. Tai – „prietarai“, kurių pagrindinė skleidėja yra Katalikų Bažnyčia. Neatsitiktinai pirmas bandymas realizuoti Apšvietos projektą – Prancūzijos revoliucija – buvo kartu ir pirmas tokio masto proto vardu vykdytas išpuolis prieš Bažnyčią. Kitas, dar pretenzingesnis, bandymas buvo 1917 metų Rusijos revoliucija ir komunistinis homo sovieticus kūrimo užmojis. Žlugus komunizmui, pats Apšvietos projektas niekur nedingo. Priešingai, konkuruojantis jo variantas, Šaltojo karo metu eksploatavęs „demokratijos“, „liberalizmo“, „laisvės“, „kapitalizmo“ ir kitas etiketes bei tapatinamas su „Vakarais“, netekęs varžovo, netruko pasinaudoti monopolininko teikiamais pranašumais. Šis variantas, rūpestingai slėpdamas savo tikrąją prigimtį, ir toliau operuoja – reikia pripažinti, sėkmingai – senomis etiketėmis. Tačiau jo grėsmę suvokiantys pasaulinių procesų stebėtojai jam įvardinti turi atskirą terminą – „globalizmas“.
Skaityti daugiau: Bažnyčia, globalizmas ir nacionalinė valstybė
Partizanas perneša viską,
Pakelia visus sunkumus,
Su šypsena veide net gyvybę aukoja,
Kad jo mirtis išlaikytų tautą gyvą.
(Plk. Juozapas Šibaila-Merainis)
Atsisiųsti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos lankstinuką.
Kyrie, eleison! Christe, eleison! Kyrie, eleison!
Kristau, išgirsk mus! Kristau, išklausyk mus!
Tėve, dangaus Dieve, pasigailėk mūsų!
Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, pasigailėk mūsų!
Pokaryje su Lietuvos partizanais buvo kovojama įvairiais būdais.
Bet buvo išskirtinė grupė žmonių, smurtavusių prieš gyventojus. Tie vadinamieji žmonės buvo stribai – vietiniai okupanto kolaborantai, plėšę ir žudę brolius lietuvius.
Apie jų veiklą okupuotoje Lietuvoje rašoma A.Kašėtos, B.Ulevičiaus, N.Gaškaitės ir D.Kuodytės knygoje „Lietuvos partizanai“:
„Vos atvykęs į Lietuvą, 1944 07 27 LSSR Vidaus reikalų komisaras J.Bartašiūnas Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose įkūrė naikintojų batalionus po 150 asmenų. Šių batalionų viršininku paskirtas papulkininkis I.Eismont – Glazunov. Apskrityse kuriamų naikintojų būrių viršininkais tapo NKVD viršininkai, pavaduotojais – KP(b) apskričių komitetų darbuotojai.
Virš vienintelio išlikusio Lietuvos katalikiško laikraščio „XXI amžius“, einančio jau 24 metus nuo valstybinės nepriklausomybės atsikūrimo ir Bažnyčios išsivadavimo iš ateistinio režimo priespaudos, iškilo grėsmė. Sis periodinis leidinys, garbingai pratęsęs prieškarinės Lietuvos ir sovietinio pogrindžio katalikiškos spaudos tradicijas būti ištikimu ir entuziastingu Katalikų Bažnyčios talkininku pačių dramatiškiausių išbandymų akivaizdoje, nors „niekada negalėjęs džiaugtis lengvu gyvenimu“, dabar yra išties atsidūręs ypač sunkioje situacijoje. Kaip rašoma rugsėjo 6 dieną paskelbtame „XXI amžiaus“ darbuotojų kreipimesi į savo skaitytojus, dėl susidariusių aplinkybių, ypač dėl lėšų stygiaus, „artėja galbūt neišvengiamas laikraščio uždarymas“. Todėl susirūpinę dėl katalikiško laikraščio likimo jo darbuotojai prašo supratimo, solidarumo, pagalbos ir aukų, kad būtų išgelbėtas šis vienintelis Lietuvoje katalikiškas spausdintas laikraštis su svarbiausiais katalikiškai žiniasklaidai iškeltų informacinių, evangelizacinių ir pastoracinių uždavinių atlikimu.
Laišką į Vakarus 1948-ųjų pradžioje pristatė partizanai Juozas Lukša-Daumantas ir Kazimieras Audronis-Pyplys Popiežiui Pijui XII jį su vertimu įteikė Apaštališkojo Sosto delegatas lietuvių reikalams Vokietijoje kan. Feliksas Kapočius 1948 m. spalio 1 d. Laiškas išspausdintas 1950 metais Šveicarijos žurnale „Anima” ir tais pačiais metais paskelbtas atskirai vokiečių kalba „Notschrei eines sterbenden Volkes“ su rašytojo Edward Schaper įvadu bei leidėjo pabaigos žodžiu. Leidėjas teigė, kad per porą pastarųjų metų persekiojimai, apie kuriuos kalbama laiške, dar sustiprėjo, ir kėlė klausimą, ar ilgai tauta gali ištverti, nes „pagal Sovietų vykdomo masinio naikinimo techniką Lietuvoje, kaip ir visuose europiniuose rytuose, ištuštinta erdvė pripildoma kolonistų iš tolimųjų rytų. Šiuo nauju tautų kilnojimu Sovietų Sąjunga pastūmė ne tik politines, ūkines ir ideologines ribas į vakarinę Europą, bet ir biologines, ir jų ateitis mums šiandien, deja, dar negalutinai paaiškėjus“. Rašytojas E. Schaperis vokiškai kalbančioje Šveicarijoje daugybę savo paskaitų baigė laiško skaitymu. Vokietijoje tais pačiais metais didžioji laiško dalis paskelbta populiariu leidiniu „Hilferuf aus den Wäldern Litauens” (Internationales Comité zur Verteidigung der christlichen Kultur, Bonn). Laiško ištraukos taip pat paskelbtos italų, prancūzų, amerikiečių spaudoje.
Publikuodami šį laišką – tautos šauksmą – norime priminti tiems, kurie jau baigia pamiršti, kas vyko sovietų okupuotame krašte. Laiško tonas leidžia pajusti persekiojamų žmonių ir slėptuvėje rašančių autorių išgyvenimus. Lietuva tuo metu jau išgyveno ne tik šaudymus ir įkalinimus, ne tik patyčias ir ramaus gyvenimo numarinimą, bet ir didžiosios tautos dalies tremtis į Sibirą. Dar viena dalis buvo priversta išvykti, pasitraukti į Vakarus. Skausmas ir ašaros tada liejosi Lietuvoje...
Skaityti daugiau: Lietuvos Respublikos Rymo katalikų laiškas Šventajam Tėvui Pijui XII Vatikane
Dr. Vytautas Antanas Dambrava
LIETUVIŲ TAUTOS KELIAS Į TIKRĄJĄ DEMOKRATIJĄ
Į Laisvę fondo Lietuvos filialas
Kaunas • 2002
Redaktorius Juozas Kojelis
Ambasadoriaus dr. Vytauto Antano Dambravos kalba, pasakyta Los Angeles Lietuvių fronto bičiulių politinių studijų savaitgalyje 2001 m. sausio mėn. 27 d.
Dėkoju Los Angeles Lietuvių fronto bičiulių vadovybei bene penktą kartą mane atskraidinusiai dalyvauti Jūsų metiniame Politinių studijų savaitgalyje. Jūsų ryžtas liudija, jog išeivijai labai rūpi gyvybiniai tautos reikalai atsikūrusioje Lietuvoje. Jūsų svarstymai vyksta labiausiai susipratusiame Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių politinių studijų centre, kurio vertę jau seniai pripažino žymiausieji Lietuvių fronto mintytojai. Nurašyk iš lietuviškos politinės veiklos Los Angeles, - ir pamatysi, jog Jungtinėse Amerikos Valstijose politinės veiklos ugnis yra išblėsusi. Tai asmeninis įsitikinimas, rodantis, kaip yra svarbu galimai ilgiau pratęsti Jūsų politinius svarstymus ir iš jų plaukiančią akcijos programą.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ TAUTOS KELIAS Į TIKRĄJĄ DEMOKRATIJĄ
Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti
(Jn 15, 13)
Atgavę nepriklausomybę nedaug pasidžiaugėme laisve. Partizanams dar nepastatytas paminklas. Per televiziją, spaudoje ir gyvu žodžiu niekinama mūsų kova ir kovotojai. Valstybės saugumo organai tyli tarsi jų nėra. Kas tik nori, gali nebaudžiami falsifikuoti mūsų istoriją ir laisvės kovotojus. Jau 23 metai kaip gyvename tarsi laisvą gyvenimą. Nebėra senųjų klasikų rašytojų, nebėra lietuviškų dainų, kurios lengvina lietuvių dalią ir skatina kūrybinį darbą. Visur tik kalbos apie ekonomiką, tarsi mes gyventume marksistinėje valstybėje.
Įsigalėjo alkoholizmas. Žmonės prageria savo ir savo vaikų sveikatą ir protą. Geria net mokinukai. Paskutiniais okupacijos metais vienam žmogui tekdavo 12 1 degtinės, o dabar 20 1. Bet šito pavojaus beveik niekas nemato. Narkotikai, vagystės išaugo. Atsirado šimtai milijonierių. Ar gali sąžiningai dirbantys žmonės būti milijonieriai. Šeimos išsiskiria. Po Lietuvą marširuoja gėjai, kurių tikslas yra sugriauti šeimas ir išniekinti sūnus ir dukras. Šiemet gėjų apsaugai Vilniuje išleista (vien policijai, kuri gynė įsiveržusius užsieniečius nuo pasipiktinusios tautos) 200 tūkst. litų, o kiti tvirtina, kad net du ar keturis kartus daugiau.
Į mano rankas pateko „Lrytas.lt“ straipsnis, kuriame rašoma „Šiaulių centre žygiavę pionieriai įsiutino konservatorius“. Tai sukėlė rūpestį ir pasipiktinimą dėl suorganizuotų veiksmų šventės metu.
Kiekvienas doras lietuvis privalo atsakyti į šiuos kaltinimus ir protestuoti. Toks veiksmas įsiutino ne tik konservatorius, bet ir visą Lietuvą. Kokios valstybės tie pionieriai? Tie vaikai nebuvo nei spaliukai, nei pionieriai, nes jie jauni. Be abejo, tai bolševikų okupantų akcija. Kas leido taip vadinamiems spaliukams ir pionieriams žygiuoti su bolševikų atributika laisvos Lietuvos gatvėmis? O jei žygiuotų Hitlerjugend mokiniai, apsivilkę vokiečių uniformomis, tai garsas nuskambėtų net iki Maskvos. Vieni ir kiti okupantai yra tragiškos Lietuvos praeitis. Murzos judėjimas nėra vokiškas. Bet jų pasirodymas kas kartą iššaukia reakciją. O kodėl dabar tyli Murzos šalininkai, Valstybės ir Bažnyčios vadovai ir visi Lietuvos patriotai? Ar jų Šiauliuose jau nebėra? Tai kaip gi jie su raudona vėliava žygiavo miesto gatvėmis?
2013 m. lapkričio mėn. 14 d. Lukiškių aikštėje Vilniuje išniekintas informacinis stendukas, kuris skelbė: „ 1942 m. lapkričio mėn. 4 d. Sverdlovske sušaudytas teisininkas, pedagogas, profesorius PRANAS DOVYDAITIS. ( gimė 1886 m. gruodžio mėn. 02 d.).
Brutaliai sunaikintas vieno kilmingiausių Lietuvos valstybės veikėjų atminimas.
Kam jis nusikalto? Ką įžeidė ši informacija?
Trumpai prisiminkime prof. Prano Dovydaičio asmenybę, jo visuomeninę - politinę veiklą.
Būdamas pedagogas savo politinę veiklą pradėjo Pirmojo pasaulinio karo metu: Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto narys, 1917 m. rugsėjo mėn. 18 -- 22 - Lietuvių konferencijos Vilniuje delegatas; Lietuvos Tarybos narys - 1918 m. vasario 16 d.pasirašė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą; 1919 m. kovo mėn. 12-balandžio mėn. 12 d. vadovavo III Ministrų kabinetui; nuo 1922 m. Lietuvos universitete - profesorius, katedros vedėjas, universiteto Senato sekretorius, mokslinių darbų autorius; 1935 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją.
Prof. Antanas TYLA
Suprantama, dabartinė Rusija – tai ne Sovietų Sąjunga. Tačiau pareiškimai, pateisinantys Baltijos valstybių okupaciją kaip Sovietų Sąjungos vakarinių sienų saugumo stiprinimą, padvelkė imperinio mąstymo gyvybingumu ir nuoseklumu. Gal tokie pareiškimai atsiranda iš istorijos nežinojimo? Dabar Rusija rengiasi iškilmėms – paminėti karo prieš nacių Vokietiją pabaigos 60-metį. Tad norisi pakviesti ir Rusijos gyventojus įsisąmoninti, kokie SSRS nusikaltimai tarptautinei teisei, nusikaltimai žmoniškumui ir kariniai nusikaltimai slypi už sovietinio vakarinių savo imperijos sienų stiprinimo – Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos 1940 metais. Kaip matyti iš V.Putino požiūrio į Sovietų Sąjungos nusikaltimus sulaužant tarptautines sutartis ir brutaliai okupuojant bei aneksuojant Baltijos šalis, Rusija juos pateisina ir tapatina save su tais nusikaltimais. Čia kaip priešingybė iškyla Vokietija ir vokiečių tauta, kuri pajėgia kritiškai vertinti nacių valdžios nusikaltimus. Buchenvaldo konclagerio išlaisvinimo 60-mečio paminėjime Vokietijos kancleris kalbėjo, kad pasaulis negali leisti, jog iš žmonių atminties išblėstų nacių padaryti žiaurumai. Gal ir Rusijai šitaip reikėtų atsiriboti nuo komunistinio imperializmo, konclagerių režimo, surengti bent vieno konclagerio uždarymo paminėjimą, pripažinti sovietinės valdžios tarptautinius nusikaltimus. Galbūt padės kaimynei susivokti ir šis rašinys, kurį parengiau remiantis Lietuvos ir Rusijos istorikų tyrimais apie SSRS karą prieš Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą.
1940 m. birželio 15 d. Lietuvos valstybei ginklu nepasipriešinus, Sovietų Sąjunga okupavo ir aneksavo Lietuvą. Beliko tautai gintis nuo okupantų ir rūpintis valstybės nepriklausomybės atkūrimu. Todėl okupantams teko kariauti jau ne prieš valstybę, bet prieš lietuvių tautą, kuri vadovavosi Vasario 16-osios Akto politine nuostata. Iš esmės tai buvo SSRS karas prieš Lietuvos valstybės piliečius, ginančius savo pilietines teises, kurias jiems suteikė Lietuvos valstybė ir kurias tarptautinėmis sutartimis pripažino visos Europos ir kitų kontinentų valstybės, tarp jų ir nė vienos sutarties nevykdžiusi Sovietų Sąjunga. Labai nedetalizuodami pažiūrėkime, kaip SSRS kariavo prieš Lietuvą.
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas
Lietuvos partizanų kapelionas
Iki 1990 metų kovo 11-osios 22 metus praleidau lageriuose. Žmonės svajojo apie laisvę ir grįžimą į Tėvynę. Apie Nepriklausomybės Akto paskelbimą išgirdau būdamas Pietų Amerikoje. Paskelbus Nepriklausomybę svarbiausia buvo atgauti Laisvę, o visa kita turėjo išplaukti iš Jos. 1991-ųjų sausį tauta buvo susirinkusi ginti Parlamento, žmonės budėjo naktimis prie laužų, jie buvo pasiryžę žūti, bet nesitraukti. Meldėsi, giedojo. Aš tuo laiku Kaune dirbau kardinolo Vincento Sladkevičiaus kurijos kancleriu. Kardinolas į įvykius nesikišo, iš savo kambario pro langą dažnai stebėjo, kaip prie Rotušės būriuojasi žmonės. Tačiau kardinolo biure jautėme vis kylančią įtampą. Kasdien po kelis kartus į duris beldėsi rusakalbiai vyrai ir prašė padėti susisiekti su disidentais. Jų nepriekaištinga rusų kalba (matyt, būdavo atvykę tiesiai iš Maskvos) ir keistas prašymas nepaliko abejonių, kam jie atstovavo ir ko siekė.
Atgavusi Nepriklausomybę, apgynusi laisvės siekį Sausį, Tauta buvo apgauta. Aš buvau išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą 1991 metų rugsėjį. Atvažiuodavo delegacijos iš įvairių miestų. Žmonės buvo nusivylę dėl to, kad bolševikai vėl kelia galvas, tačiau ne visi Aukščiausiosios Tarybos deputatai norėjo su jais kalbėtis, ką nors paaiškinti, net į Parlamento vidų daugelio neįsileido. Aš ir Zita Šličytė, kaip ir daugelis kitų, išeidavome į lauką, prie dar stovėjusių barikadų, pasikalbėti su žmonėmis, bet padėti jiems beveik niekuo negalėjome.
Jos Ekscelencijai LR Prezidentei Daliai Grybauskaitei
LR Seimo Pirmininkei Loretai Graužinienei
LR Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui
Pasaulio lietuvių bendruomenės Pirmininkei Danguolei Navickienei
LR Seimo nariams
Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo nariams
Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentui Ričardui Malinauskui
Vilniaus merui A. Zuokui
Vilniaus savivaldybės tarybos nariams
Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos prezidiumo nariams Žiniasklaidai
Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos
K R E I P I M A S I S
Dėl sovietinių skulptūrų ant Žaliojo tilto
Vilnius 2013 12 04
2013 09 04 Jums buvo įteiktas Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos reikalavimas „Pašalinti sovietines skulptūras nuo Žaliojo tilto“.
Dėl šio pareiškimo gavome atsakymų. Prezidentūra: „Dėkojame jums už pilietinį aktyvumą ir savo kreipimesi nuolat išreiškiamą Jūsų nuomonę visuomenei aktualiais klausimais. Vertiname jūsų patriotines nuostatas“. LR Seimas: „Perdavėme Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui“. Komitetas savo laiške Kultūros ministerijai ir Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybai rašė: „Komitetas ketina 2013 m. spalio mėnesį šį klausimą svarstyti posėdyje. Prašytume išnagrinėti minėtus dokumentus ir pristatyti Komiteto posėdyje Kultūros ministerijos poziciją šiuo klausimu“. Iki šiol komitetas šio klausimo nesvarstė. Vyriausybės kancleris Kultūros ministerijai rašė: „Ministro Pirmininko pavedimu prašyčiau išnagrinėti Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos reikalavimą dėl sovietinių skulptūrų pašalinimo nuo Žaliojo tilto. LR Kultūros viceministras D. Mažintas savo laišką vyriausybės kanceliarijai, Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybai ir Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungai „Dėl Žaliojo tilto skulptūrų“ užbaigia absurdišku aiškinimu, kad „... ŽALIOJO TILTO SKULPTŪROS ŠIANDIEN YRA PAMINKLAS LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBEI“. Vilniaus savivaldybės administracija aiškino, kad savivaldybė galėtų svarstyti klausimą dėl skulptūrų pašalinimo jeigu jos būtų išbrauktos iš Kultūros vertybių registro. Likusieji, į kuriuos buvo kreiptasi, oficialiai nereagavo.
Antanas GAILIUS
Vos pasakę frazę Bažnyčia ir valstybė, bemaž išsyk galvojame apie šių dviejų institucijų konfliktą. Ir kalbu čia ne apie Sovietų Sąjungą, bei apie Lietuvos Respublika. Tokia padėtis mažų mažiausiai keista, nes Lietuva laiko save krikščioniška šalimi, nė viena valstybės šventė neapsieina be garbingiausiose katedrose aukojamų šventųjų Mišių, kuriose dalyvauja pirmieji valstybės pareigūnai. Bet viešojoje erdvėje vis tiek nuolatos kalbama apie Bažnyčios kišimąsi į politiką ir apie būtinybę apsaugoti mus nuo šio kišimosi.
Jei tikėsime statistika, katalikais skelbiasi esą beveik 80 procentų valstybės piliečių. Vadinasi, rimto Bažnyčios ir likusios visuomenės dalies ginčo atveju Bažnyčios priešininkai neturėtų jokio šanso - turėtume tiesiog konstitucinę daugumą.
Skaityti daugiau: Bažnyčia ir valstybė (Katalikams būtinai žinotina)
Odminių gatvėje, istoriniame Mykolo Krupavičiaus bute, kalbiname legendinį laisvės kovotoją monsinjorą Alfonsą Svarinską.
Gimęs 1925 metais, 1946-aisiais metęs studijas seminarijoje ir išėjęs į miškus buvo partizanų ryšininkas, tačiau tais pačiais metais suimtas ir po ilgų kankinimų ištremtas dešimčiai metų j Sibiro lagerius. Kadangi niekada nepasitaisė, iš viso lageriuose praleido 22 metus. Bendradarbiavo leidžiant Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, steigė Katalikų komitetą. 1988 m. paskutinį kartą ištremtas iš Lietuvos keliavo po pasaulį, lankė Lietuvių bendruomenes, o grįžęs 1991 m. išrinktas į Atkuriamąjį Seimą.
Skaityti toliau... Monsinjoras A.Svarinskas: „Aiškūs idealai - Dievas ir Tėvynė"
(1458 –1484)
ŠVENTASIS KAZIMIERAI,
globoki mūsų Tėvynę Lietuvą ir jos išeiviją, gink nuo visų nelaimių ir pavojų. Pažadink išmintingų vadų, kurie, kaip Tu, Kristaus pavyzdžiu vadovautų teisingumu ir meile.
ŠV. KAZIMIERO LITANIJA
Kyrie, eleison! Christe eleison! Kyrie eleison!
Kristau, išgirsk mus! Kristau, išklausyk mus!
Tėve, Dangaus Dieve, R. Pasigailėk mūsų!
Skaityti daugiau: ŠVENTASIS KAZIMIERAS LIETUVOS IR PASAULIO LIETUVIŲ JAUNIMO GLOBĖJAS
Mieli tautiečiai. Atėjo mūsų išbandymų ir pasirinkimo valanda. Matome žudomą Lietuvos teisingumą, tikėjimą, griaunamą kultūrą, moralę, ištrinamą istorinę atmintį, išduodamą kalbą, griaunamą mūsų nepriklausomą Valstybę. Atsidūrėme didžiausiame pavojuje, ir tuo pat metu jaučiame - kad laikai keičiasi ir kad galime juos patys keisti, stodami ginti Tautos gyvybės. Turime ginti lietuvybę ne tik nuo mūsų agresyvių kaimynių, bet jau dabar labiausiai nuo mūsų pačių. Nuo to blogio viruso, kurį pasėjo Lietuvoje carizmo ir bolševizmo laikais, o dabar jis jau veržiasi į Lietuvą ir iš Europos visais kanalizacijos vamzdžiais. Tas blogis jau sudygo ir jau gyvena mūsų Tautoje, jis jau mūsų.
Mūsų kultūra - Tautos gyvybė - valdančiųjų liberalų, pritariant kitoms partijoms Seime, dėka atsidūrė tokioje situacijoje, kurią dori menininkai kūrėjai vadina agonija; kiti - kultūros krize, o tretieji - beviltiškai nutautėję ir moraliai degradavę piliečiai Kristaus paveikslo išniekinimą ir visų mūsų tikinčiųjų ir nepraradusių sąžinės piliečių pažeminimą Tautos orumo trypimą vadina gėriu, grožiu ir menu. Peržengta riba, kurios niekam peržengti nevalia. „Sakralių simbolių esmė ir yra ta, kad jie yra sakralūs ir jų negalima naudoti profaniškiems tikslams - reklamai arba provokacijai"- susirinkusiųjų protestuoti prieš tautos vertybių išniekinimą gretose kalbėjo Santa Kančytė. - „Lygiai taip pat, kaip negalima deginti vėliavos, jeigu tai daliai piliečių visai nerūpėtų.... Daliai visuomenės yra skaudu. Sakyti, kad nėra skaudu arba, kad režisierius to nenori - tai būti aklam tam, kas vyksta Lietuvoje". Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius teigia, kad tautinių ir bendražmogiškųjų vertybių naikinimas, atėjus liberalams į valdžią vyskat jau seniai: Šiuolaikinis meno centras, pritariant kultūros ministrui A.Gelūnui iš Londono, kaip meno kūrinį atgabeno dramblio mėšlo krūvą; Vėliau buvo rodomas kino filmas iš Austrijos, kur menininkė demonstravo savo tuštinimosi procesą. Kauno M.Žilinsko galerijoje buvo eksponuojama didžiulė drobė, atvežta iš Amerikos „Kristus myžaluose". Turėjome ir „Fluxus" performansą „Taikinys", kai ore pakabintas aktorius tuštinasi ant grindų į nupieštą taikinį. Dabar - pasityčiojimo iš meno ir iš Tautos, jos. didžiausios vertybės - Tikėjimo - viršūnė - Kristaus veidas, į kurį mėtomi neaiškūs daiktai, panašūs į srutas ar išmatas. Tai kur mes einame? Kokiais idealais ugdome jaunąją kartą?
Kiekvieno lietuvio-patrioto pareiga - susipažinti su Lietuvos partizanų paskutiniu pagalbos šauksmu į pasaulį. Ir padaryti atitinkamą išvadą - nepagailėti gyvybės aukos, jei bus reikalinga Tėvynės gelbėjimui.
Kaip pasaulis reagavo į partizanų laišką, skaitykite toliau. O dar toliau, pats laiškas.
LIETUVOS PARTIZANŲ LAIŠKAS ŠV. TĖVUI KELIAUJA PER EUROPĄ
1948 m. Vakarų Europą pasiekė Lietuvos partizanų vadovybės siustas tikinčiųjų laiškas Šv. Tėvui Pijui XII. Laiško pabaigoje buvo sakoma: „Rašome jį pogrindyje prie mirgančios šviesos, kiekvieną valandą laukdami enkavedisto pasirodant. Kai šitas laiškas Jūsų šventybę pasieks, mūsų, galbūt, nebebus gyvų; galbūt, kai kurie iš tų, kurie neš šį laišką prie savo kūnų priglaudę, bus kritę nuo čekisto kulkų.“
Tikrai, iš būrio vyrų tik du pasiekė Vakarus su brangia našta. Jų atneštas laiškas buvo perduotas į tuometinio Šv. Tėvo tautinio delegato kan. Felikso Kapočiaus rankas, kuris, nuvykęs į Romą, asmeniškai įteikė Pijui XII su lydimuoju raštu ir vertimais.
Bet taip buvo įvykdyta tik viena Lietuvos tikinčiųjų valios dalis.
1945 metų birželio mėnesio 27 dieną Trakinių miške (Kurklių vlsč.Ukmergės apskr.) išduoti ir NKVD kariuomenės apsupti žuvo 33 ARO būrio partizanai:
| 1. Antanas Amankevičius g.1909 m. 2. Kazys Augutis g.1909 m. 3. Valentinas Aviža g.1918 m. 4. Alfonsas Bagdonas-Aras g.1911m. 5. Povilas Bagdonas g. 1918 m. 6. Adomas Barkauskas g.1926 m. 7. Rapolas Bagdonas g.1913 m. 8. Juozas Barkauskas g.1914 m. 9. Feliksas Bundinis g.1926 m. 10. Vaclovas Bundinis g.1926 m. 11. Bronius Gilys g.1926 m. 12. Juozas Juodenis g.1918 m. 13. Kazys Kiaulevičius g.1921 m. 14. Vytautas Navikas g.1921 m. 15. Ignas Pilka g. 1927 m. 16. Bronius Rasikas g.1922 m. | 17. Juozas Sėjūnas g.1922 m. 18. Alfonsas Simanonis g.1922 m. 19. Viktoras Šatkauskas g.1922 m. 20. Juozas Šniuika g.1920 m. 21. Antanas Zabiela g.1917m. 22. Petras Bundinis g.1899 m. 23. Jonas Diečkus g.1916 m. 24. Bronius Grybas g.1918 m. 25. Povilas Kairys g.1925 m. 26. Petras Kiaule.vičius g.1925 m. 27. Antanas Pileckas g.1924 m. 28. Kazys Pilka g. 1919 m. 29. Petras Sereikis g. 1915 m. 30. Simonas Sėjūnas g. 1915 m. 31. Antanas Stimburys g.1920 m. 32. Stasys Šepetka g.1920 m. 33. Vladas Taraškevičius g.1920 m. |
LAISVĖS GYNĖJAI
Jėzau atleisk, pakilti leisk, meldžiam padėk, pasigailėk.
Tokiais žodžiais buvo atsisveikinta su antradienį pagrobtu ir Kijevo apylinkėse nukankintu Maidano aktyvistu, mokslininku ir alpinistu Jurijumi Verbickiu.
2014 m. sausio 24 d., penktadienį, Lvovo graikų apeigų katalikų cerkvėje vykusiose gedulingose pamaldose dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių.
Evangelija yra aktuali ir skirta visoms tautoms. Tačiau žemėje yra vietų, kuriose Kristaus mokymas sutinkamas priešiškai. Tai vyksta musulmonų šalyse: išsižadėjus islamo ten gresia mirtis - jei ne pagal valstybės įstatymus, tai dėl šariato teisės (įstatymo, suformuluoto pagal Koraną, kurio laikytis privalo kiekvienas musulmonas). Daugelyje šių šalių taip pat numatytos griežtos bausmės tiems, kurie išdrįsta skelbti Jėzų Kristų.
Brigados Generolas
ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS
1918 03 06— 1957 11 29
Visiškai slaptai
AKTAS
1956 m. spalio 15 d., Vilnius
Mes, žemiau pasirašę gydytojų komisija, kurios sudėtyje LTSR MVD kalėjimo Nr. 1 chirurginio skyriaus vedėja vyr. ltn. E. A. Lagoiskaja, chirurgas konsultantas V. S. Vorobjov, san. dalies viršininkas kpt. Kuzmin surašėme aktą apie tai, kad:
Kalinys Ramanauskas Adolfas, Liudviko g. 1918 m. pristatytas [kalėjimo Nr. 1 chirurginį skyrių 1956 m. spalio 12 d. 16 val. 30 min. itin sunkioje būklėje.
Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški visų kūno galūnių raumenų traukuliai.
Skaityti daugiau: Adolfas Ramanauskas — VANAGAS. KGB diagnozė. Iš bylos istorijos.
Puslapis 2 iš 3
Atsisiųsti PDF bylą