Tautos atmintis. Ko nevalia ištrinti
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas
Lietuvos partizanų kapelionas
Iki 1990 metų kovo 11-osios 22 metus praleidau lageriuose. Žmonės svajojo apie laisvę ir grįžimą į Tėvynę. Apie Nepriklausomybės Akto paskelbimą išgirdau būdamas Pietų Amerikoje. Paskelbus Nepriklausomybę svarbiausia buvo atgauti Laisvę, o visa kita turėjo išplaukti iš Jos. 1991-ųjų sausį tauta buvo susirinkusi ginti Parlamento, žmonės budėjo naktimis prie laužų, jie buvo pasiryžę žūti, bet nesitraukti. Meldėsi, giedojo. Aš tuo laiku Kaune dirbau kardinolo Vincento Sladkevičiaus kurijos kancleriu. Kardinolas į įvykius nesikišo, iš savo kambario pro langą dažnai stebėjo, kaip prie Rotušės būriuojasi žmonės. Tačiau kardinolo biure jautėme vis kylančią įtampą. Kasdien po kelis kartus į duris beldėsi rusakalbiai vyrai ir prašė padėti susisiekti su disidentais. Jų nepriekaištinga rusų kalba (matyt, būdavo atvykę tiesiai iš Maskvos) ir keistas prašymas nepaliko abejonių, kam jie atstovavo ir ko siekė.
Atgavusi Nepriklausomybę, apgynusi laisvės siekį Sausį, Tauta buvo apgauta. Aš buvau išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą 1991 metų rugsėjį. Atvažiuodavo delegacijos iš įvairių miestų. Žmonės buvo nusivylę dėl to, kad bolševikai vėl kelia galvas, tačiau ne visi Aukščiausiosios Tarybos deputatai norėjo su jais kalbėtis, ką nors paaiškinti, net į Parlamento vidų daugelio neįsileido. Aš ir Zita Šličytė, kaip ir daugelis kitų, išeidavome į lauką, prie dar stovėjusių barikadų, pasikalbėti su žmonėmis, bet padėti jiems beveik niekuo negalėjome.
DAR KARTĄ APIE KAUNO GETO
.jpg)
Violeta Rutkauskienė „Draugas“, 2002. VII.3
Papildant I. Medžiuko rašinį „Kauno geto tragedija“ („Draugas“ 5.29.2002), norėtųsi pastebėti, kad „Hidden History of the Kovno Ghetto“ yra tik viena iš keletos pastaruoju metu pasirodžiusių knygų apie Kauno žydų tragediją nacių okupacijos laikotarpiu Lietuvoje. Be mums jau kiek daugiau žinomų William Mishell (Volf Mishelski) prisiminimų „Kaddish for Kovno“ ( 1988), JAV bibliotekose surasime ir daugiau knygų apie Kauno žydų geto tragediją. Daug svarbių istorinių faktų apie Kauno žydų likimą pateikiama knygoje „The Holocaust“, kurią 1985 m. parašė žinomas anglų istorikas Martin Gibert. 1986 m. ši knyga pasirodė ir Amerikoje. 1990-siais išleista dar viena labai įdomi ir vertinga knyga, pasakojanti apie Kauno žydų geto tragediją ir jo gyventojų likimą. Ji vadinasi „Surviving the holocaust - The Kovno Ghetto diary“. Ją parašė buvęs Kauno žydų geto administracijos sekretorius Avraham Tory, (Lietuvoje žinomas kaip Avraham Golub), teisės žinovas nepriklausomoje Lietuvoje, vėliau jau žinomas teisininkas Izraelyje. I. Medžiukas savo rašinyje A. Tory mini net keletą kartų - jau nuo pat Kauno geto pradžios A. Tory išrenkamas geto seniūnų tarybos sekretoriumi; tai jį, pabėgusį iš likviduojamo Kauno geto, 1944 m. paslepia ir išgelbsti kunigas Bronius Paukštys - tuo laiku buvęs klebonu Kauno Švenčiausiosios Trejybės parapijoje.
Sovietų Sąjungos karas prieš Lietuvą
Prof. Antanas TYLA
Suprantama, dabartinė Rusija – tai ne Sovietų Sąjunga. Tačiau pareiškimai, pateisinantys Baltijos valstybių okupaciją kaip Sovietų Sąjungos vakarinių sienų saugumo stiprinimą, padvelkė imperinio mąstymo gyvybingumu ir nuoseklumu. Gal tokie pareiškimai atsiranda iš istorijos nežinojimo? Dabar Rusija rengiasi iškilmėms – paminėti karo prieš nacių Vokietiją pabaigos 60-metį. Tad norisi pakviesti ir Rusijos gyventojus įsisąmoninti, kokie SSRS nusikaltimai tarptautinei teisei, nusikaltimai žmoniškumui ir kariniai nusikaltimai slypi už sovietinio vakarinių savo imperijos sienų stiprinimo – Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos 1940 metais. Kaip matyti iš V.Putino požiūrio į Sovietų Sąjungos nusikaltimus sulaužant tarptautines sutartis ir brutaliai okupuojant bei aneksuojant Baltijos šalis, Rusija juos pateisina ir tapatina save su tais nusikaltimais. Čia kaip priešingybė iškyla Vokietija ir vokiečių tauta, kuri pajėgia kritiškai vertinti nacių valdžios nusikaltimus. Buchenvaldo konclagerio išlaisvinimo 60-mečio paminėjime Vokietijos kancleris kalbėjo, kad pasaulis negali leisti, jog iš žmonių atminties išblėstų nacių padaryti žiaurumai. Gal ir Rusijai šitaip reikėtų atsiriboti nuo komunistinio imperializmo, konclagerių režimo, surengti bent vieno konclagerio uždarymo paminėjimą, pripažinti sovietinės valdžios tarptautinius nusikaltimus. Galbūt padės kaimynei susivokti ir šis rašinys, kurį parengiau remiantis Lietuvos ir Rusijos istorikų tyrimais apie SSRS karą prieš Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą.
1940 m. birželio 15 d. Lietuvos valstybei ginklu nepasipriešinus, Sovietų Sąjunga okupavo ir aneksavo Lietuvą. Beliko tautai gintis nuo okupantų ir rūpintis valstybės nepriklausomybės atkūrimu. Todėl okupantams teko kariauti jau ne prieš valstybę, bet prieš lietuvių tautą, kuri vadovavosi Vasario 16-osios Akto politine nuostata. Iš esmės tai buvo SSRS karas prieš Lietuvos valstybės piliečius, ginančius savo pilietines teises, kurias jiems suteikė Lietuvos valstybė ir kurias tarptautinėmis sutartimis pripažino visos Europos ir kitų kontinentų valstybės, tarp jų ir nė vienos sutarties nevykdžiusi Sovietų Sąjunga. Labai nedetalizuodami pažiūrėkime, kaip SSRS kariavo prieš Lietuvą.
Kunigas Bronius Laurinavičius
|
Kun. Bronius Laurinavičius (1913-1981.11.24)
|
Švenčionėlių parapijinė bažnyčia, kurios statyba rūpinosi bei pats asmeniškai statė ir kurioje ilgą laiką dirbo kun. Bronius Laurinavičius |
Išniekinta atmintis
2013 m. lapkričio mėn. 14 d. Lukiškių aikštėje Vilniuje išniekintas informacinis stendukas, kuris skelbė: „ 1942 m. lapkričio mėn. 4 d. Sverdlovske sušaudytas teisininkas, pedagogas, profesorius PRANAS DOVYDAITIS. ( gimė 1886 m. gruodžio mėn. 02 d.).
Brutaliai sunaikintas vieno kilmingiausių Lietuvos valstybės veikėjų atminimas.
Kam jis nusikalto? Ką įžeidė ši informacija?
Trumpai prisiminkime prof. Prano Dovydaičio asmenybę, jo visuomeninę - politinę veiklą.
Būdamas pedagogas savo politinę veiklą pradėjo Pirmojo pasaulinio karo metu: Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto narys, 1917 m. rugsėjo mėn. 18 -- 22 - Lietuvių konferencijos Vilniuje delegatas; Lietuvos Tarybos narys - 1918 m. vasario 16 d.pasirašė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą; 1919 m. kovo mėn. 12-balandžio mėn. 12 d. vadovavo III Ministrų kabinetui; nuo 1922 m. Lietuvos universitete - profesorius, katedros vedėjas, universiteto Senato sekretorius, mokslinių darbų autorius; 1935 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją.
Į LAISVĖS KOVOTOJUS IR VISUS PATRIOTUS
Nėra disesnės meilės, kaip
gyvybę už draugus atiduoti
(Jn 15, 13)
Atgavę nepriklausomybę nedaug pasidžiaugėme laisve. Partizanams dar nepastatytas paminklas. Per televiziją, spaudoje ir gyvu žodžiu niekinama mūsų kova ir kovotojai. Valstybės saugumo organai tyli tarsi jų nėra. Kas tik nori, gali nebaudžiami falsifikuoti mūsų istoriją ir laisvės kovotojus. Jau 23 metai kaip gyvename tarsi laisvą gyvenimą. Nebėra senųjų klasikų rašytojų, nebėra lietuviškų dainų, kurios lengvina lietuvių dalią ir skatina kūrybinį darbą. Visur tik kalbos apie ekonomiką, tarsi mes gyventume marksistinėje valstybėje.
Įsigalėjo alkoholizmas. Žmonės prageria savo ir savo vaikų sveikatą ir protą. Geria net mokinukai. Paskutiniais okupacijos metais vienam žmogui tekdavo 12 l degtinės, o dabar 20 l. Bet šito pavojaus beveik niekas nemato. Narkotikai, vagystės išaugo. Atsirado šimtai milijonierių. Ar gali sąžiningai dirbantys žmonės būti milijonieriai. Šeimos išsiskiria. Po Lietuvą marširuoja gėjai, kurių tikslas yra sugriauti šeimas ir išniekinti sūnus ir dukras. Šiemet gėjų apsaugai Vilniuje išleista (vien policijai, kuri gynė įsiveržusius užsieniečius nuo pasipiktinusios tautos) 200 tūkst. litų, o kiti tvirtina, kad net du ar keturis kartus daugiau.
PAVOJAUS ŠAUKSMAS
Į mano rankas pateko „Lrytas.lt“ straipsnis, kuriame rašoma „Šiaulių centre žygiavę pionieriai įsiutino konservatorius“. Tai sukėlė rūpestį ir pasipiktinimą dėl suorganizuotų veiksmų šventės metu.
Kiekvienas doras lietuvis privalo atsakyti į šiuos kaltinimus ir protestuoti. Toks veiksmas įsiutino ne tik konservatorius, bet ir visą Lietuvą. Kokios valstybės tie pionieriai? Tie vaikai nebuvo nei spaliukai, nei pionieriai, nes jie jauni. Be abejo, tai bolševikų okupantų akcija. Kas leido taip vadinamiems spaliukams ir pionieriams žygiuoti su bolševikų atributika laisvos Lietuvos gatvėmis? O jei žygiuotų Hitlerjugend mokiniai, apsivilkę vokiečių uniformomis, tai garsas nuskambėtų net iki Maskvos. Vieni ir kiti okupantai yra tragiškos Lietuvos praeitis. Murzos judėjimas nėra vokiškas. Bet jų pasirodymas kas kartą iššaukia reakciją. O kodėl dabar tyli Murzos šalininkai, Valstybės ir Bažnyčios vadovai ir visi Lietuvos patriotai? Ar jų Šiauliuose jau nebėra? Tai kaip gi jie su raudona vėliava žygiavo miesto gatvėmis?
Lietuvos Respublikos Rymo katalikų laiškas Šventajam Tėvui Pijui XII Vatikane
Laišką į Vakarus 1948-ųjų pradžioje pristatė partizanai Juozas Lukša-Daumantas ir Kazimieras Audronis-Pyplys Popiežiui Pijui XII jį su vertimu įteikė Apaštališkojo Sosto delegatas lietuvių reikalams Vokietijoje kan. Feliksas Kapočius 1948 m. spalio 1 d. Laiškas išspausdintas 1950 metais Šveicarijos žurnale „Anima” ir tais pačiais metais paskelbtas atskirai vokiečių kalba „Notschrei eines sterbenden Volkes“ su rašytojo Edward Schaper įvadu bei leidėjo pabaigos žodžiu. Leidėjas teigė, kad per porą pastarųjų metų persekiojimai, apie kuriuos kalbama laiške, dar sustiprėjo, ir kėlė klausimą, ar ilgai tauta gali ištverti, nes „pagal Sovietų vykdomo masinio naikinimo techniką Lietuvoje, kaip ir visuose europiniuose rytuose, ištuštinta erdvė pripildoma kolonistų iš tolimųjų rytų. Šiuo nauju tautų kilnojimu Sovietų Sąjunga pastūmė ne tik politines, ūkines ir ideologines ribas į vakarinę Europą, bet ir biologines, ir jų ateitis mums šiandien, deja, dar negalutinai paaiškėjus“. Rašytojas E. Schaperis vokiškai kalbančioje Šveicarijoje daugybę savo paskaitų baigė laiško skaitymu. Vokietijoje tais pačiais metais didžioji laiško dalis paskelbta populiariu leidiniu „Hilferuf aus den Wäldern Litauens” (Internationales Comité zur Verteidigung der christlichen Kultur, Bonn). Laiško ištraukos taip pat paskelbtos italų, prancūzų, amerikiečių spaudoje.
Publikuodami šį laišką – tautos šauksmą – norime priminti tiems, kurie jau baigia pamiršti, kas vyko sovietų okupuotame krašte. Laiško tonas leidžia pajusti persekiojamų žmonių ir slėptuvėje rašančių autorių išgyvenimus. Lietuva tuo metu jau išgyveno ne tik šaudymus ir įkalinimus, ne tik patyčias ir ramaus gyvenimo numarinimą, bet ir didžiosios tautos dalies tremtis į Sibirą. Dar viena dalis buvo priversta išvykti, pasitraukti į Vakarus. Skausmas ir ašaros tada liejosi Lietuvoje...
Skaityti daugiau: Lietuvos Respublikos Rymo katalikų laiškas Šventajam Tėvui Pijui XII Vatikane
LIETUVIŲ TAUTOS KELIAS Į TIKRĄJĄ DEMOKRATIJĄ
Dr. Vytautas Antanas Dambrava
LIETUVIŲ TAUTOS KELIAS Į TIKRĄJĄ DEMOKRATIJĄ
Į Laisvę fondo Lietuvos filialas
Kaunas • 2002
Redaktorius Juozas Kojelis
Ambasadoriaus dr. Vytauto Antano Dambravos kalba, pasakyta Los Angeles Lietuvių fronto bičiulių politinių studijų savaitgalyje 2001 m. sausio mėn. 27 d.
Dėkoju Los Angeles Lietuvių fronto bičiulių vadovybei bene penktą kartą mane atskraidinusiai dalyvauti Jūsų metiniame Politinių studijų savaitgalyje. Jūsų ryžtas liudija, jog išeivijai labai rūpi gyvybiniai tautos reikalai atsikūrusioje Lietuvoje. Jūsų svarstymai vyksta labiausiai susipratusiame Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių politinių studijų centre, kurio vertę jau seniai pripažino žymiausieji Lietuvių fronto mintytojai. Nurašyk iš lietuviškos politinės veiklos Los Angeles, - ir pamatysi, jog Jungtinėse Amerikos Valstijose politinės veiklos ugnis yra išblėsusi. Tai asmeninis įsitikinimas, rodantis, kaip yra svarbu galimai ilgiau pratęsti Jūsų politinius svarstymus ir iš jų plaukiančią akcijos programą.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ TAUTOS KELIAS Į TIKRĄJĄ DEMOKRATIJĄ
Pal. Jono Pauliaus ll-ojo litanija
Kyrie, eleison! Christe, eleison! Kyrie, eleison!
Kristau, išgirsk mus! Kristau, išklausyk mus!
Tėve, dangaus Dieve, pasigailėk mūsų!
Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, pasigailėk mūsų!
Į LAISVĖS KOVOTOJUS IR VISUS PATRIOTUS
Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti
(Jn 15, 13)
Atgavę nepriklausomybę nedaug pasidžiaugėme laisve. Partizanams dar nepastatytas paminklas. Per televiziją, spaudoje ir gyvu žodžiu niekinama mūsų kova ir kovotojai. Valstybės saugumo organai tyli tarsi jų nėra. Kas tik nori, gali nebaudžiami falsifikuoti mūsų istoriją ir laisvės kovotojus. Jau 23 metai kaip gyvename tarsi laisvą gyvenimą. Nebėra senųjų klasikų rašytojų, nebėra lietuviškų dainų, kurios lengvina lietuvių dalią ir skatina kūrybinį darbą. Visur tik kalbos apie ekonomiką, tarsi mes gyventume marksistinėje valstybėje.
Įsigalėjo alkoholizmas. Žmonės prageria savo ir savo vaikų sveikatą ir protą. Geria net mokinukai. Paskutiniais okupacijos metais vienam žmogui tekdavo 12 1 degtinės, o dabar 20 1. Bet šito pavojaus beveik niekas nemato. Narkotikai, vagystės išaugo. Atsirado šimtai milijonierių. Ar gali sąžiningai dirbantys žmonės būti milijonieriai. Šeimos išsiskiria. Po Lietuvą marširuoja gėjai, kurių tikslas yra sugriauti šeimas ir išniekinti sūnus ir dukras. Šiemet gėjų apsaugai Vilniuje išleista (vien policijai, kuri gynė įsiveržusius užsieniečius nuo pasipiktinusios tautos) 200 tūkst. litų, o kiti tvirtina, kad net du ar keturis kartus daugiau.
Broliai kunigai ir brangus tikintieji pasauliečiai - padėkime katalikiškam laikraščiui!
Virš vienintelio išlikusio Lietuvos katalikiško laikraščio „XXI amžius“, einančio jau 24 metus nuo valstybinės nepriklausomybės atsikūrimo ir Bažnyčios išsivadavimo iš ateistinio režimo priespaudos, iškilo grėsmė. Sis periodinis leidinys, garbingai pratęsęs prieškarinės Lietuvos ir sovietinio pogrindžio katalikiškos spaudos tradicijas būti ištikimu ir entuziastingu Katalikų Bažnyčios talkininku pačių dramatiškiausių išbandymų akivaizdoje, nors „niekada negalėjęs džiaugtis lengvu gyvenimu“, dabar yra išties atsidūręs ypač sunkioje situacijoje. Kaip rašoma rugsėjo 6 dieną paskelbtame „XXI amžiaus“ darbuotojų kreipimesi į savo skaitytojus, dėl susidariusių aplinkybių, ypač dėl lėšų stygiaus, „artėja galbūt neišvengiamas laikraščio uždarymas“. Todėl susirūpinę dėl katalikiško laikraščio likimo jo darbuotojai prašo supratimo, solidarumo, pagalbos ir aukų, kad būtų išgelbėtas šis vienintelis Lietuvoje katalikiškas spausdintas laikraštis su svarbiausiais katalikiškai žiniasklaidai iškeltų informacinių, evangelizacinių ir pastoracinių uždavinių atlikimu.
O REIKIA TIEK NEDAUG...
Šventas pavasario rytmetis Klonio gatvėje. Saulė teka. Tai gražiausias gamtos reiškinys Kūrėjo padovanotas žmogui. Bunda gamta, bunda žmogus, paskutinius sapnelius sapnuoja vaikeliai. Ir štai šiame fone siaubo pasakos siužetas. Piktoji ragana užburia motiną, išplėšia širdį - dvasios buveinę, įjos vietą įmeta akmenį ir sukuria planą klastingam apsilankymui pas dukrelę, kad šturmu ją pagrobti iš senelių. Mergytei pas senelius buvo suteikta rami pastogė trūkinėjant ryšiams su motina.
Toliau iš pasakos žanro tenka grįžti į tikrovę, nes pasakos su dviem šimtais ir keturiasdešimčia „razbainykų“ neteko girdėti. Visi ginkluoti ir kaukėti, su dujom ir elektrošoku, su pjūklais metalui ir laužtuvais, su šunimis.Tai beširdės „motinos“ palyda su ragana priešaky. Jos džiūgauja sumanymo klaikybe. Mačiusieji „razbainykų“ siautėjimą stebėjosi ir teiravosi kas leido įvykti tokiai beprotybei. Deja, prezidentė „razbainykų“ neatpažino. Nežinojo nei Seime nei teisėsaugos tarnybos kam paliepus jie čia atvyko. Pasirodo ir juos visus užbūrė ragana Vaicekauskienė, kuri dabar ir valdo Lietuvą.
Gegužės septynioliktąją kaip neteisybės pavyzdį ilgai minės Lietuva. O reikėjo tiek nedaug, kad tai neįvyktų - darbą reikėjo pradėti malda. Tai būtų buvusi paskutinė minutė motinai paklausti savęs: „Ką gi aš darau?“ Juk iš išgąsčio vaikeliams ir širdelės plyšta arba nuomario liga nepagydomai susergama. Kepures , o gal ir kaukes būtų nusiėmę „razbainykai“ ir juos būtų atpažinęs Dievas ir būtų atsiuntęs žinią, kad jie esą vyrai, tėvai ar broliai, kad jų šventa pareiga ginti, o nepulti. Deja, ne meilės ir ne teisybės vardan vyko ši šėtono puota. Tai ne motina iš globėjos glėbio plėšė mergaitę.Tai įtariamoji teismo procese, kurį vilkinant, į vežimą pastatytą prieš arklį, kraunami liudininkai ir įkalčiai, kad paskardėn netyčia nugarmėtų... Baisiausia, kad į šį vežimą įsodintas vaikas!
Zigmas Zinkevičius. Apie išsigimusį kosmopolitizmą Lietuvoje: kur jis mus veda
Skaityti daugiau: Zigmas Zinkevičius. Apie išsigimusį kosmopolitizmą Lietuvoje: kur jis mus veda
Talkininkai okupantams - KGB rezervo karininkai
Talkininkai okupantams - KGB rezervo karininkai
Skaityti daugiau: Talkininkai okupantams - KGB rezervo karininkai
Stribai
Petras Plumpa. Stribai
Pokaryje su Lietuvos partizanais buvo kovojama įvairiais būdais.
Bet buvo išskirtinė grupė žmonių, smurtavusių prieš gyventojus. Tie vadinamieji žmonės buvo stribai – vietiniai okupanto kolaborantai, plėšę ir žudę brolius lietuvius.
Apie jų veiklą okupuotoje Lietuvoje rašoma A.Kašėtos, B.Ulevičiaus, N.Gaškaitės ir D.Kuodytės knygoje „Lietuvos partizanai“:
„Vos atvykęs į Lietuvą, 1944 07 27 LSSR Vidaus reikalų komisaras J.Bartašiūnas Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose įkūrė naikintojų batalionus po 150 asmenų. Šių batalionų viršininku paskirtas papulkininkis I.Eismont – Glazunov. Apskrityse kuriamų naikintojų būrių viršininkais tapo NKVD viršininkai, pavaduotojais – KP(b) apskričių komitetų darbuotojai.
Dar kartą apie gėjų nusikaltimus
Ir vėl naujas mirtinas Lietuvos priešas...
Lietuvos patriotai ir Laisvės kovotojai!
Lietuvos patriotai ir Laisvės kovotojai!
Piktos jėgos ir vėl okupuoja mūsų Tėvynę.
Šių metų liepos 27 diena buvo tragiška Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Valdžia (Prezidentė, Seimas ir Ministrų kabinetas) leido Vakarų ištvirkėliams, taip vadinamiems gėjams, laisvai siausti Vilniuje. Jie savo manifeste skelbė, kad sugriaus mūsų šeimas ir ištvirkinsvaikus. O šeima juk yra valstybės pagrindas. Taigi, taip atvirai neveikė net ir bolševikai. Tik dora tauta gali išlikti ir kurti šviesesnį Rytojų.
Aiškesnio priešo kaip dabar nėra ir nebus. O Valdžia šito pavojaus nepastebi. Sumobilizavo šimtus policininkų su fotoaparatais ir ginklais. Šlaistėsi Gedimino prospekte. Policijos mašinos važinėjo su įjungtais signalais. Centrine gatve jodinėjo raitoji policija. Dangų raižė policijos malūnsparnis. Čia pat meldėsi žmonės prie Arkikatedros. Visi buvo susirūpinę Tautos ateitimi.
O juk galėjo tikinčiuosius pakviesti maldai ir į Katedrą.
Pirmyn už Dievą ir Tėvynę!
Ir vėl nauji dideli pavojai Lietuvai... Daugelis ją šmeižia Lietuvoje ir užsienyje. Trimituoja, kad Lietuvoje nėra jokių tautinių ir ideologinių mažumų laisvės. Dabartinis gyvenimas liudija, kad tautinės, ideologinės mažumos ir nusikaltėliai Lietuvoje turėjo daugiausiai laisvės. Kiek daug Europoje buvo nubausta už kolaboravimą su vokiečiais. O Lietuvoje nenukentėjo nė vienas tardytojas, prokuroras ar teisėjas. O nusikaltimai Lietuvoje buvo padaryti dideli. Tauta neteko beveik trečdalio savo gyventojų. Vien miškuose žuvo apie 22 tūkstančius partizanų. Išvargę žmonės paliko savo bylą spręsti Dievui. Nusikaltėliai pamatę, kad jų niekas nepersekioja, bandė įtikinti kitus, kad krikščionys yra silpni. Mus nustebino vienas straipsnio teiginys, kad Prancūzijoje Arkango meras Jan Michel Koleau atsisakė patvirtinti dviejų gėjų moterystę. „Būdamas katalikas atsisakiau tuokti gėjų porą. Man santuoka yra moters ir vyro santuoka, turint tikslą gimdyti vaikus. Ta lygybės parodija – didelė melagystė. Geriau jau rinktis kartuves nei nusileisti“ – sakė J. M. Koleau.
Ar turėjo kitą pasirinkimą krikščionis? Ir jo laukia 5 metai laisvės atėmimo ir 75 tūkstančiai eurų baudos.
Ta pačia proga siūlau paskaityti Daliaus Stanciko straipsnį „Grįžtam į krikščionių persekiojimo laikus?“ („Katalikas“, 2013 07 19). Gyvenime pilna įvairių klaidingų idėjų ir pavyzdžių, todėl eiliniam žmogui sunku susiorientuoti. Šį žurnalisto Daliaus Stanciko straipsnį turėtų paskelbti visose bažnyčiose.
Gaila, kad nežinom šito sąmoningo kataliko adreso. Norėtume padėkoti jam už krikščionišką drąsą ir gražų pavyzdį. Labai prašytume Paryžiaus lietuvių bendruomenę, kad jie surastų šį garbingą žmogų ir padėkotų jam Lietuvos vardu.
- Grįžtam į krikščionių persekiojimo laikus?
- Nancy Reagan atsakymas į laišką
- Ordinais apdovanotieji vyskupai, kunigai ir vienuoliai: seserys ir broliai
- Pokalbis apie tai, kur veda liberalizmas ir Dievo išstūmimas
- Ką reiškia ginti homoseksualų teises?
- XX amžiaus tikėjimo liudytojai
- JAV PREZIDENTO GEORGE BUSH’O KALBA
- Laiškas JAV Prezidentui R. Reiganui
- Lietuvos valstybę ir tautą sukūrė krikščionybė ir Katalikų bažnyčia
- Brigados Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1918 03 06-1957 11 29
- Lietuvos patriotai, dėmesio!
- Dar turi tiek daug padaryti
- Mus moko JAV katalikų vyskupai
- Gresiantys Lietuvai pavojai ir išeities ieškojimas
- Ir grūmės tūkstančiai narsiausių vyrų - kad žemė ši vadintųs Lietuva
- Kovotojai už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę
- Sveikinimo kalba Prezidentui Ronaldui Reiganui
- Reikia būti aktyviems
- Pastangos keisti Ameriką
- Kodėl vėl puolama Bažnyčia?
- Bažnyčia mus moko:
- 2012 metais nužudyta 12 pastoracijos darbuotojų
- Lietuva. Stasys Santvaras
- Ar sulauksim Naujojo Lietuvos Atgimimo?
- Bažnyčia, globalizmas ir nacionalinė valstybė
- Vatikano II Susirinkimas ir komunizmas
- Šv. Kalėdų sveikinimai
- Sveikina Panevėžio Vyskupas Jonas Kauneckas
- KREIPIMASIS Į LIETUVIŲ TAUTĄ
- ŽEMĖ NEMOKA VERKTI
- Žemė - tautos gyvybingumo šaltinis
- Tikėjimas ir Bažnyčios reforma
- Bendroji popiežiaus audiencija, 2012 m. lapkričio 7 d.
- Generolas P. Plechavičius
- Kunigas Bronius Laurinavičius – Lietuvos didvyris (1913-1981)
- Katalikų eliminavimas
- Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados
- Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje
- Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų
- Artimo meilės tarnyboj
Puslapis 2 iš 5