Bažnyčia ir valstybė (Katalikams būtinai žinotina)

Antanas GAILIUS

Vos pasakę frazę Bažnyčia ir valstybė, bemaž išsyk galvojame apie šių dviejų institucijų konfliktą. Ir kalbu čia ne apie Sovietų Sąjungą, bei apie Lietuvos Respublika. Tokia padėtis mažų mažiausiai keista, nes Lietuva laiko save krikščioniška šalimi, nė viena valstybės šventė neapsieina be garbingiausiose katedrose aukojamų šventųjų Mišių, kuriose dalyvauja pirmieji valstybės pareigūnai. Bet viešojoje erdvėje vis tiek nuolatos kalbama apie Bažnyčios kišimąsi į politiką ir apie būtinybę apsaugoti mus nuo šio kišimosi.

Jei tikėsime statistika, katalikais skelbiasi esą beveik 80 procentų valstybės piliečių. Vadinasi, rimto Bažny­čios ir likusios visuomenės dalies ginčo atveju Bažny­čios priešininkai neturėtų jokio šanso - turėtume tiesiog konstitucinę daugumą.

Skaityti daugiau: Bažnyčia ir valstybė (Katalikams būtinai žinotina)

Kultūros viceministras Darius Mažintas bando įtikinti, kad okupaciniai simboliai yra kultūros paveldas

Jos Ekscelencijai LR Prezidentei Daliai Grybauskaitei                                               

LR Seimo Pirmininkei Loretai Graužinienei

LR Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui

Pasaulio lietuvių bendruomenės Pirmininkei Danguolei Navickienei

LR Seimo nariams                                                                                                       

Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo nariams                                                                   

Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentui Ričardui Malinauskui

Vilniaus merui A. Zuokui

Vilniaus savivaldybės tarybos nariams

Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos prezidiumo nariams Žiniasklaidai

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos

K R E I P I M A S I S

Dėl sovietinių skulptūrų ant Žaliojo tilto

Vilnius                                                                                                      2013 12 04

2013 09 04 Jums buvo įteiktas Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos reikalavimas „Pašalinti sovietines skulptūras nuo Žaliojo tilto“.

Dėl šio pareiškimo gavome atsakymų. Prezidentūra: „Dėkojame jums už pilietinį aktyvumą ir savo kreipimesi nuolat išreiškiamą Jūsų nuomonę visuomenei aktualiais klausimais. Vertiname jūsų patriotines nuostatas“. LR Seimas: „Perdavėme Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui“. Komitetas savo laiške Kultūros ministerijai ir Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybai rašė: „Komitetas ketina 2013 m. spalio mėnesį šį klausimą svarstyti posėdyje. Prašytume išnagrinėti minėtus dokumentus ir pristatyti Komiteto posėdyje Kultūros ministerijos poziciją šiuo klausimu“. Iki šiol komitetas šio klausimo nesvarstė. Vyriausybės kancleris Kultūros ministerijai rašė: „Ministro Pirmininko pavedimu prašyčiau išnagrinėti Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos reikalavimą dėl sovietinių skulptūrų pašalinimo nuo Žaliojo tilto. LR Kultūros viceministras D. Mažintas savo laišką vyriausybės kanceliarijai, Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybai ir Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungai „Dėl Žaliojo tilto skulptūrų“ užbaigia  absurdišku aiškinimu, kad „... ŽALIOJO TILTO SKULPTŪROS ŠIANDIEN YRA PAMINKLAS  LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBEI“. Vilniaus savivaldybės administracija aiškino, kad savivaldybė galėtų svarstyti klausimą dėl skulptūrų pašalinimo jeigu jos būtų išbrauktos iš Kultūros vertybių registro. Likusieji, į kuriuos buvo kreiptasi, oficialiai nereagavo.

Skaityti daugiau: Kultūros viceministras Darius Mažintas bando įtikinti, kad okupaciniai simboliai yra kultūros...

Tautos atmintis. Ko nevalia ištrinti

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas

Lietuvos partizanų kapelionas

Iki 1990 metų  kovo 11-osios 22 metus praleidau  lageriuose. Žmonės svajojo apie laisvę ir grįžimą į Tėvynę.  Apie Nepriklausomybės Akto paskelbimą išgirdau būdamas Pietų Amerikoje. Paskelbus Nepriklausomybę svarbiausia buvo atgauti Laisvę, o visa kita turėjo išplaukti iš Jos. 1991-ųjų sausį tauta buvo susirinkusi ginti Parlamento, žmonės budėjo naktimis prie laužų, jie buvo pasiryžę žūti, bet nesitraukti. Meldėsi, giedojo. Aš tuo laiku Kaune dirbau kardinolo Vincento Sladkevičiaus kurijos kancleriu. Kardinolas į įvykius nesikišo, iš savo kambario pro langą dažnai stebėjo, kaip prie Rotušės būriuojasi žmonės. Tačiau kardinolo biure jautėme vis kylančią įtampą. Kasdien po kelis kartus į duris beldėsi rusakalbiai vyrai ir prašė padėti susisiekti su disidentais. Jų nepriekaištinga rusų kalba (matyt, būdavo atvykę tiesiai iš Maskvos) ir keistas prašymas nepaliko abejonių, kam jie atstovavo ir ko siekė.

          Atgavusi Nepriklausomybę, apgynusi laisvės siekį Sausį, Tauta  buvo apgauta. Aš buvau išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą 1991 metų rugsėjį. Atvažiuodavo delegacijos iš įvairių miestų. Žmonės buvo nusivylę dėl to, kad bolševikai vėl kelia galvas, tačiau ne visi Aukščiausiosios Tarybos deputatai norėjo su jais kalbėtis, ką nors paaiškinti, net į Parlamento vidų  daugelio neįsileido. Aš ir Zita Šličytė, kaip ir daugelis kitų, išeidavome į lauką, prie dar stovėjusių barikadų, pasikalbėti su žmonėmis, bet padėti jiems beveik niekuo negalėjome.

Skaityti daugiau: Tautos atmintis. Ko nevalia ištrinti