Svetainės įkūrėjas
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

                                                   (1458 –1484)

                                                   

 

ŠVENTASIS KAZIMIERAI,

globoki mūsų Tėvynę Lietuvą ir jos išeiviją, gink nuo visų  nelaimių ir pavojų. Pažadink išmintingų vadų, kurie, kaip Tu, Kristaus pavyzdžiu vadovautų teisingumu ir meile.

ŠV. KAZIMIERO LITANIJA

Kyrie, eleison! Christe eleison! Kyrie eleison!

Kristau, išgirsk mus! Kristau, išklausyk mus!

Tėve, Dangaus Dieve,  R. Pasigailėk mūsų!

Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve,

Šventoji Dvasia, Dieve,

Šventoji Trejybe, vienas Dieve,

Šventasis Kazimierai,  R. Melski už mus!

Angeliškasis jaunuoli,

Dievo meilės žibury,

Ištvermingasis Kristaus sekėjau,

Uolusis Marijos garbintojau,

Gražiausių dorybių gėlyne,

Nuolatinės maldos brangintojau,

Maldos ir darbo jungėjau,

Pasninkų ir santūros mylėtojau,

Skaistusis nekaltybės karžygy,

Jaunatviškos skaistybės mokytojau,

Didysis artimo mylėtojau,

Švelnusis prislėgtųjų guodėjau,

Dosnusis našlių šelpėjau,

Jautrusis našlaičių tėve,

Tiktoji paliegėlių viltie,

Tikėjimo palaikytojau,

Bažnyčios ir valstybės taikintojau,

Tiesos ir teisingumo vykdytojau,

Krikščioniškos drausmės atstove,

Nuostabios išminties vyre,

Pavyzdy pasaulio galiūnams,

Mūsų Tėvynės užtarėjau,

Garbingasis Lietuvos sūnau ir globėjau,

 Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, atleisk mums, Viešpatie!

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, išklausyk mus, Viešpatie!

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų!

     Melski už mus, šv. Kazimierai, kad taptume verti Kristaus žadėjimų!

 

ŠVENTASIS KAZIMIERAI, didis Dangaus  Karalienės, Švenčiausios Marijos garbintojau, daug kartų parodęs ypatingą globą mūsų Tėvynei, teikis, meldžiame ją globoti ir visuose reikaluose jai padėti. Išganytojo nuopelnų ir Švenčiausiosios Motinos Marijos užtarimo remiamas, išmelski iš Viešpaties malonę, kad mūsų širdyse suliepsnotų gyvas tikėjimas ir tarpusavio meilė, kad mūsų jaunimas suprastų skaistaus ir doro gyvenimo grožį ir kad Viešpaties tėviškoji Apvaizda vestų visą tautą savo įstatymų meilės keliu į taiką ir gerovę. Amen.

Šventasis Kazimierai, melski už mus!

     Melskimės. Dieve, Tu šventąjį Kazimierą stiprinai ištvermės dorybe tarp karaliaus dvaro malonumų ir pasaulio vilionių. Jam užtariant, padėk ir visiems tikintiesiems neprisirišti prie žemės ir nuolat siekti Dangaus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen. 

 

 

    Šv. Kazimieras gimė 1458 m. spalio 3 d. Krokuvoje, karališkoje Vavelio pilyje Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero ir Austrijos imperatoriaus Alberto II Habsburgo dukters Elžbietos šeimoje. Jis buvo antras vaikas iš vienuolikos.

      Šv. Kazimieras gavo gerą išsilavinimą. 1475 m. tėvas įtraukė jį į valstybės valdymą, paskirdamas Vilniaus   vietininku. 1479 – 1483 m. jis buvo paliktas karaliaus vietininku Lenkijoje. Istorikai teigia, jog visi pripažino, kad  Kazimieras buvo energingas, valingas, gabus – gabesnis už visus kitus brolius. Taigi, karalaitis nei atsitraukė nuo politikos, nei nusisuko nuo pasaulio. Veikiau Dievo valia nutolino jį nuo šalies sosto ir pastūmėjo rinktis kitą kelią: „Žemiškos valstybės aš netrokštu, nes Viešpats Dievas sutvėrė mane kitai karalystei, kurią Kristus prirengė savo kančia ir mirtimi. Man bus gana, jei mokėsiu gerai karaliauti patsai sau ir piktiems savo polinkiams.“ Susirgęs džiova, mirė 1484 m. kovo 4 d. rytą Gardino pilyje.

     Karalaitį Kazimierą pagrįstai vadiname „gražiausių dorybių gėlynu“. Jis pasižymėjo didele išmintimi, kuri reiškėsi ne tik tvarkant įvairius valstybinius reikalus, bet ir leido  suvokti laikinųjų dalykų praeinamumą. Buvo teisingas, tvirtas, susivaldantis.  Jis sakė, kad nieko nėra garbingesnio ir labiau pritinkančio  aukščiausiems pasaulio valdovams kaip tarnavimas Kristui vargdienių ir elgetų asmenyje, dėl to laikąs aukščiausia garbe jiems patarnauti. Augdamas šv. Kazimieras liko tvirtas ir atsparus rūmų prabangos vilionėms, prieš akis turėdamas Apaštalo mintį, kad Dievo karalystė ne valgis ir ne gėrimas; kalboje buvo negreitas leistis į tuščias šnekas, dažnai kalbėdavo apie Dievą, dorybes, niekas jo negirdėjo slapta šmeižiant savo artimo ar tuščiažodžiaujant; visuomet buvo nuosaikus.

     Susivaldymo dorybė labiausiai reiškėsi skaistumo laikymusi. Susirgusiam džiova, buvo patariama sulaužyti duotą skaistybės pažadą, nes, anot gydytojų, tvardymasis skatina ligos progresavimą. Šiandien aišku, kad tokios pažiūros buvo klaidingos, tačiau anuomet jomis tikėta. Šv. Kazimieras visiems sakė: „To niekad nedarysiu, kad sveikatos dėlei turėčiau rūstinti Viešpatį Dievą, peržengti Jo įsakymą, nustoti šventos Jo malonės. Sergėk mane nuo to, Dieve, verčiau mirti, negu susitepti.“

       Malda buvo kanalas, kuriuo šventasis palaikė ryšį su Meilės šaltiniu – Dievu. Kazimieras dažnai melsdavosi, prašydamas Dievą suteikti jam malonių, kad jo širdis būtų tyra, atspari blogiui, teisinga, maldinga, nuolanki, ir, būdamas tvirtos valios, troško būti doras. Susirgęs ir jausdamas, kad kūnui silpstant gali susilpnėti jo dvasia, jis, sutvirtintas Bažnyčios sakramentais, nuolat meldėsi kartu su kunigais ir vienuoliais.  Šv. Kazimieras buvo nepaprastai atsidavęs visiems šventiesiems, ypač Švenčiausiajai Mergelei Marijai.  

       Istoriniai to meto dokumentai liudija  apie karalaičio Kazimiero užtarimu įvykusius stebuklus. Kanonizacijos procesas vyko ilgai ir komplikuotai. Šventuoju Kazimieras paskelbtas 1602 m., nuo 1636 m.  – Lietuvos globėjas, 1948 m. ir pasaulio lietuvių jaunimo globėjas.

 

Parengta pagal K. Paltaroko, M. Čiurinsko, P. Rabikausko tekstus.

 

Šventajam Kazimierui

 

       Tu šiandien gyvas kaip tada,

       Kai vaikščiojai šios žemės keliuose.

       Dabar, kai tavo tėviškė – Dangus

       Esi mums reikalingas ir brangus

 

       Įkurti taikai  širdyse

       Ir Dievo meilei suliepsnot jose.

       Gailestingumą rodyt kiekvienam,

       Neatsakyt pagalbos nei vienam.

 

Tad būki tu mums vadas prakilnus,

       Nematoma ranka globoki mus.

       Jaunimą mokyk iššūkiais gyventi,

       Kad jie pajėgtų nuopuolių išvengti,

 

       Kad  šioje klystkelių pilnoj kelionėj

 Kaip tu, atstūmę piktojo viliones,

 Visuomet drąsiai  žengtų paskui Kristų

       Ir žemėj kurtų Dievo karalystę.

 

                                                                                       Ses. Joana SJE

ŠVENTAJAM JUOZAPUI, JĖZAUS GLOBĖJUI

 

Praėjo daugel šimtmečių nuo tų dienų,

Kada tu Dievo Kūdikį mažytį ir nekaltą,

Norėdamas apgint nuo Erodo ketinimų piktų,

Pabėgai su Jo  Motina į žemę, svetimą ir šaltą.

 

Nors ta kelionė buvo nepasakomai sunki,

Pilna kančios, vargų, pavojų pražūtingų,

Tavo širdis gera ir tėviškai jautri

Ir Kūdikį, ir  Motiną globojo rūpestingai.

 

Dievui išrinkus būt Šventos Šeimos  galva,                                      

Tapai visų tautų, šeimų globėju,

Todėl šiandieną meldžiame tave –

Danguje būk galingas užtarėjas.

 

Kurs sunkią dalią tremtinių išgyvenai,

Globodams Kūdikį ir Motiną Švenčiausią,

Kol tebeesame vargingos žemės tremtiniai,

Ir mus geriausiai tu suprasi ir užjausi.

 

Nors nebereikia mums bijoti erodų  piktų,

Šiandieną tyko daug kitų pavojų,

Kurie  Tėvynės Lietuvos vaikų

Dvasinį ir dorinį klestėjimą žaloja.

 

Šventasis Juozapai, išmelsk pagalbą iš dangaus

Mūsų šeimoms, Bažnyčiai ir Tėvynei.

Tikim, per tavo karštą maldą kris tuojau

Tamsybių karalystės pančiai geležiniai.

 

 O, šventas Juozapai,

 Paduoki ranką iš dangaus

 Ir veski mus takais

 Gražiausiųjų dorybių –

 

 Kai tu globosi,

 Mūsų žingsniai nukeliaus

 Į krantą

 Laimingiausios Amžinybės.

FATIMOS MARIJAI

 

Kiek ašarų, vargo ir skausmo kartaus

Plačiam nuodėmingam pasauly.

O kas nelaimingus supras ir atjaus

Uždegs jiems užgesusią saulę ?

 

Tik Tu, Motinėle, jautriausia esi,

Švenčiausia Fatimos Marija,

Kiekvieną dejonę ir skundą girdi

Ir jį pasilieki Širdyje.

 

Betrokšdama ašaras šluostyt graudžias

Ir skausmą beribį malšinti.

Marija, vis eik per pasaulio tautas

Savųjų vaikų suraminti.

 

                              Ses. Joana SJE

EUCHARISTINIAM KRISTUI

 

Kai mane trapią ir menkutę gėlę                                                                   

Parklupdė juodos bangos nevilties,

Tu savo Rankom pervertom mane pakėlei

Ir priglaudei prie  mylinčios Širdies.

 

Aukoje Kryžiaus Tu –  nekaltas Avinėlis,

O valdžioje – Karalius prakilnus.

Džiaugsme Velykų Viešpats prisikėlęs

Trejybės meilėj dieviškas Sūnus.

 

Šventiesiems, angelams Tu – amžinos Velykos

Žmonėms – saldi paguoda ir viltis.

Šventoje Eucharistijoje pasilikęs.

Pradžiugini mūs varganas širdis.

 

Prie jos mes galime į Tavo meilę pasinerti,

Net naktį pasilikti palaimingoj artumoj.

Iš dieviškos Širdies  nektarą gerti

Ir skęst  palaimą nešančioj bangoj.

 

O, pasilik čia visada, mielasis Kristau,

Kad vėl ir vėl atbėgčiau ilgesio takais.

Neleisk šio  troškulio žiedams nuvysti,

Kol paskutinį kartą žemės saulė nusileis.

   PARSKRIDUSIO VARNĖNO GIESMĖ

           (MININT KOVO 11-ĄJĄ)

 

Vieną šaltoką pavasario rytą

Į mūsų kiemą parskrido varnėnas.

Ir, dar nespėjęs nė apsidairyti,

Garsiai, džiaugsmingai jis švilpauti ėmė.

 

Snapą iškėlęs sparneliais plasnodamas,

Skelbė saulėtą pavasario dieną.

Gražiam namely  vėl begyvendams,

Savo čiulbėjimu džiugins kiekvieną.

 

O, kaip brangi  jam yra mūs Tėvynė,

Kad taip anksti į ją  parkeliavo.

Daugel paukštelių net savo gyvybę

Guldo, begrįžtant į tėviškę savo.

 

Moko ir mus, kaip ją reikia mylėti,

Nesusidėti su  išdavikais.

Vieną vienintelę širdy turėti

Ir neprarasti dėl jokio dalyko.

 

Virpinki stygas, kaklą ištiesęs,

Mielas varnėne, sugrįžęs gimtinėn.

Vėl mums paskelbki tą nuostabią tiesą –

Nieko brangesnio nėra už Tėvynę.

 

Tu mums suoki: „Daugel jūsų, lietuvių,

Skrendat į svetimą gūdžią padangę

Ir apsisprendžiat, trumpai ten pabuvę,

Nebesugrįžti į tėviškę brangią.

 

Argi Tėvynė nėra jums brangesnė

Už visą turtą, kurį ten uždirbat?

Ar jūsų  širdys  gal‘ apsiprasti

Be mūsų giesmelių, kurių ten negirdit?

 

Mes savo vaiko nežudom nė vieno –

Gyvybės kaina juos ginam.

Jūs savų kraują liejat kasdieną –

Kokia tad yra jūsų meilė Tėvynei?

 

Tas  šventai myli savo Tėvynę,

Kurs pagal Viešpaties planą gyvena.

Meilės darbais ir giesme nuolatine

Širdį Jam džiugina, kaip tik išmano.“

------------------------------------------

Švilpauk ir suoki, puikus giesmininke,

Mielas šaukly, neužmiršęs gimtinės.

Liūdinčias širdis mums guoski,  raminki,

Skelbk žmonių giminei meilę Tėvynės.

TĖVYNEI  LIETUVAI

 

Kaip Dievas ir Jo Motina  man Lietuva –

Tokia graži, tokia brangi, tokia sava.

Ji man ir skaisti saulė, ir niūri audra,

Ir švelni meilė, ir įprasminta kančia.

 

Tu, Lietuva, iš tūkstantmečio praeities

Tiesi mums kelią link viltingos ateities.

Savo vaikus į tiesą, laisvę vis vedi

Ir jiems gausias gėrybes dalini.

 

Atmink, Tėvyne, jog Marijos žemė tu esi,

Tad būk šventa, dora, tad būk šviesi.

Vis auki Viešpaties pažinimu

Ir eik Jo rodomu tiesos keliu.

 

Brangus labai man  vardas LIETUVA

Ir nuostabiai graži jos laisvės vėliava.

Meldžiu, o Dieve, ją nuo priešų gink.

Malonių lietumi vis plauki ir gaivink.


Lankstinukai spausdinimui:

Šv. Kazimiero lankstinukas 1ps

Šv. Kazimieras, lankstinuko 2 psl

ŠVENTAJAM JUOZAPUI JĖZAUS GLOBĖJUI

PARSKRIDUSIO VARNĖNO GIESMĖ


 

Design by Joomla