TESTAMENTAS

Metai kaskart vis greityn, o tuo pačiu amžinybė artyn. Keliaudamas savo kelionės 68 kilometrą - metus ir dirbdamas Viešpaties

Vynuogyne trisdešimt septintus, pareiškiu paskutinę savo valią, kurią įvykdyti įgalioju sesutę Julę, o jei Ji būtų nepajėgi: Reginutę Girdauskienę ir Jadzytę Pranskuvienę. Maloniai prašau joms padėti kunigą Kazimierą Žemėną ir kunigą Algimantą Keiną.

Gyvenime nekuome iš kitų nereikalavau, o visuomet turtingas buvau.

Neužmiršdamas ir nenuvertindamas savo Tėvelių gerumo, kad jie leido mane taip sunkiais laikais į mokslą ir rūpinosi manimi kaip reti tėvai rūpinosi ir rūpinasi savo vaikais. Noriu priminti, kad daug gerumo patyriau ir iš Visuomenės, kuri man padėjo per "LIETUVIŲ LABDARYBĖS DRAUGIJĄ"- taigi palieku bent simbolinį atpildą -(aštuonis šimtus) 800 rb, kuriuos prašau įteikti kunigui Kazimierui Žemėnui, o jei jis būtų nepajėgus, kunigui Algimantui Keinai. Norėčiau, kad jie būtų panaudoti labdarybei arba katalikiškai spaudai, o dar geriau būtų, kad Juos perduotumet į Katalikiškosios Lietuvos fondą. Esu tikras, kad Lietuvos Visuomenė atsisakys ateizmo,

kuris veda ŽMONIJĄ PRIE VISUOTINIO KRACHO,--

  Mano knygas tepaima kunigas Kazimieras Žemėnas arba kun Algi

mantas Keina, kurios jiems patiks, o likusias - teišdalina tikintiesiems.

Namas, kurį aš pastačiau prie Švenčionėlių bažnyčios priklauso Švenčionėlių parapijai. Esu tikras, kad ateis laikas ir namas bus denacionalizuotas.

Norėčiau ilsėtis Švenčionėliuose, bet, jei atsirastų sunkumų, priglauskite ten, kur Jums bus patogiau.

Norėjau nuoširdžiai garbinti Viešpatį Dievą, ginti MOTINĄ BAŽNYČIĄ ir skriaudžiamuosius. Norėjau reikalingiems padėti - juos pamokyti, bet, jei nesugebėjau prašau gerąjį Dievą, kad Jis man atleistų, o taip pat ir visus prašau man atleisti ir dovanoti, jei kam palikau skolingas ar kuomi neįtikau.

atviras laiškas

"T I E S O S" REDAKTORIUI  A.LAURINČIUKUI

1978 m, balandžio 16 d. ’’Tiesoje’’ kažkokie B.Bendorius ir P. Kauneckas paskelbė ilgą straipsnį "Veidas be kaukės", kuriame purvais drabstomas Balys Gajauskas. Š.m. sausio 25d. ’’Tiesa’’ suteikė tribūną perėjūnui H.Basiui, kuris vėl šmeižė B. Gajauską. LKP CK organo puslapiuose neapykantos kultivuotojai ir skleidėjai nesivaržydami di -džiuojaši savo dvasine menkyste. Niekas Jų nesustabdo; priešingai -tik skatina aukštais honorarais. Skelbdami panašius šmeižtus ir prasimanymus, Jūs tik dar daugiau diskredituojate tarybinę spaudą.

Marksizmo-leninizmo profesoriai tebetikina, esą, buitis apsprendžianti žmogaus sąmonę. Balys Gajauskas nepasuko '’liaudies gynėjų” keliu, bet kovojo už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Vadinasi, iš marksistinio taško žiūrint, tokį jo apsisprendimą formavo atitinkamos socialinės ir istorinės sąlygos. Tad mažių mažiausiai nelogiška demonstruoti savo gyvulišką neapykantą tiems, kurie išdrįso eiti ne svetimųjų primestu keliu. Tokios neapykantos turbūt nereikalauja nė marksistinė etika.

Neatsitiktinai paskviliu autoriai nutyli B. Gajausko socialinę kilmę. Nutyli, kad jis gimė bežemių valstiečių šeimoje, vėliau dirbo paprastu darbininku. Tad ne prarasti dvarai ar fabrikai, kaip mėgstate tvirtinti, atvedė B. Gajauską į pogrindinę organizaciją. Ir vokiečių okupacijos metais jis nenuėjo su pavergėjais, bet pasislėpė nuo mobilizacijos, už ką buvo net kalinamas konclageryje.

B.Bendorius su P.Kaunecku stengiasi įtikinti, kad B. Gajauskas -plėšikas ir žmogžudys, 1948 m, gegužės mėnesį Šiauliuose nušovęs nekaltą žmogų. Autoriai kukliai nutyli, kad tas žmogus - Mikalkinas -tarnavo Berijos žinyboje ir su sėbrais užpuolė B. Gajauską. Šis buvo priverstas gintis. įvyko susišaudymas, o ne teroristinis aktas. Pats Mikalkinas nebuvo nei "darbo pirmūnas”, nei "savo liaudžiai atsidavęs inteligentas". Su ginklu rankose jis tykojo Lietuvos partizanų, pogrindininkų. Už tai gaudavo ir atlyginimą. Jo nukovimą autoriai vadina "skaudžiausia tragedija". Bet ar reikia ieškoti didesnės tragedijos už tą, kurią pergyveno lietuvių tauta Stalino ir Berijos teroro metais. Pokario matai mums primena masišką nekaltų žmonių žudymą, kalinimą, trėmimą, ką jūs vadinate nieko nereiškiančius ”asmens kulto” vardu. Ir galbūt paties Milkalkino rankos suteptos krauju. Daugybė anų piktadarybių kaltininkų šiandien vaikščioja laisvi ir nenubausti.

B. Gajauskas už susišaudymo metu nukautą rusą čekistą iškalėjo 25/!/ metus, pusę savo gyvenimo.

1978 m. balandžio mėnesį, kaip žinia, B. Gajauskas buvo teisiamas antrą kartą. 25metus laukusi vienintelio sūnaus, B. Gajausko motina džiaugėsi nepilnus keturis metus. Bet ir tą laiką ramybės nedavė nuolatinės kratos ir tardymai. Po to naujas areštas. Metus laukė teismo, slapta puoselėdama viltį, kad išteisins. Bet sulaukė paties žiauriausio nuosprendžio. .. O Jūsų laikraštis dar drįsta tyčiotis iš motinos kančios. Kur čia reikėtų įžvelgti tarybinį "humanizmą"?

Nesiruošiame carinės jurisprudencijos lyginti su tarybine, tačiau įdomu, kokią bausmę B . Gajauskui būtų skyręs teisėjas Raziūnas, turėdamas prieš jį įkalčius, analogiškus tiems, kuriuos turėjo Kapsuko teisėjas. . .

B. Bendoriaus ir P.Kaunecko straipsnio pabaiga padvelkia niūria stalinizmo epocha. Iš tiesų kai kam labai jau norėtusį sugrąžinti tuos “Šviesiuosius“ laikus, kai žmogui sudoroti pakakdavo kelių valan-dų. Bet tušti jūsų grasinimai - šiandien kiti laikai ir kiti žmonės.

Bergždžios pastangos apšmeižti Balį Gajauską. Ne jums priklauso ateitis, ne jūsų vardai pasiliks Lietuvos istorijoje. Kada nors lietuvių tauta pastatys paminklus mūsų dvasios milžinams Petrui Paulaičiui, Baliui Gajauskui ir kitiems. Ne jums! Gal būtent ši tiesa verčia jus taip beatodairiškai šmeižti ir meluoti.

Mes tikime savo tautos ateitimi, nes Lietuva ir pačiais juodžiausiais savo istorijos metais išugdė didvyrius, panašius į Balį Gajauską. Niekas neprivers nutilti tų, kurie yra pasiryžę aukokis už brangiausią turtą - laisvę. Ir šioje kovoje visada švies Balio Gajausko pavyzdys, kaip doro lietuvio, nepardavusio savo tėvynės. Jis jau tapo lietuvių tautos kančių simboliu. Ir mes lenkime prieš jį savo galvas.

1979 metų kovo 25 dieną

kun. Karolis Garuckas, Ceikinių klebonas,

Lietuvos viesomeninės Helsinkio grupės narys.

kun. Bronius Laurinavičius, Adutiškio klebonas, Lietuvos vls. Helsinkio grupės narys

vilniečiai:

Petras Cidzikas, Rimas Matulis,

Jonas Protusevičius , Julius Sasnauskas, Kęstutis Subačius, Vladas Šakalys, Antanas Terleckas, Jonas Volungevičius.

PRISIEKĘS GINTI MOTINĄ BAŽNYČIĄ IR JOS VAIKUS

Bažnyčiai visuomet labai reikia uolių, veiklių ir šventų kunigų. Persekiojimų metais jie dar turi pasižymėti ir drąsa. Nesenais sovietinės okupacijos metais (1940-1990) tokie kunigai buvo ypač reikalingi: jie buvo ta „žemės druska”, kuri ne tik neleido sovietinei valdžiai tyliai pasmaugti Lietuvos Katalikų Bažnyčios, bet ir padėjo išsaugoti ją ištikimą savajai misijai. Vienas tokių iškilių kovojančios Lietuvos Katalikų Bažnyčios sūnų buvo kun. Bronius Laurinavičius (1913-1981).

Kun. B. Laurinavičius prieš vietinės valdžios mėginimus varžyti jo kunigiškąją tarnystę protesto balsą pakėlė dar 1953 metais, dirbdamas Kalesninkų parapijoje. Esą gyvulių ligos pretekstu vietinė valdžia pabandė uždrausti tikintiesiems sekmadieniais rinktis į bažnyčią. Kun. B. Laurinavičius tam griežtai pasipriešino.

Kai septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje prasidėjo uoliųjų kunigų kolektyvinis priešinimasis Bažnyčios veiklos varžymams ir ypač kai pradėjo eiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika,kun. B. Laurinavičius ne tik visomis jėgomis įsitraukė į šią veiklą, bet dažnai ir pats ją organizuodavo Vilniaus arkivyskupijoje. Nė vienas kitas Lietuvos kunigas neparašė tiek pareiškimų, laiškų, protestų ir memorandumų sovietinei valdžiai, pradedant rajono ir baigiant aukščiausiomis SSRS valdžios institucijomis, kaip jis. Jo kovos dėl tiesos ir laisvės laukas buvo be galo platus: nuo tikinčių vaikų teisių iki lietuviško žodžio gynimo. Tais okupacijos laikais tikėjimo gynimas dažnai pindavosi su lietuvybės gynimu, ir kova dėl tikinčiųjų teisių buvo kovos dėl žmogaus teisių sudedamoji dalis. Kun. B. Laurinavičius buvo šios kovos avangarde, jam ginti Bažnyčią ir laisvę buvo šventas reikalas. Todėl 1979 metais mirus Lietuvos Helsinkio grupės nariui kun. Karoliui Garuckui JS, jis nesvyruodamas stojo į jo vietą. Kun. B. Laurinavičiaus parengti dokumentai pasižymėjo tiksliu sovietinės valdžios daromų nusikaltimų įvardijimu, jų kritikos teisine argumentacija, todėl daug jų buvo publikuojama Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje.Jis drąsiai duodavo šiuos dokumentus viešai publikuoti.

Dievo buvo apdovanotas daugybe talentų ir dorybių. Jam vienodai rūpėjo ir gyvosios Bažnyčios, ir mūrinės statyba. Kur tik klebonavo, ten paliko ryškius pėdsakus: bažnyčioje būdavo būriai vaikų, parapijoje sėkmingai ravimos alkoholizmo piktžolės, o tikintieji ne tik žodžiu, bet ir pavyzdžiu mokomi vienas kitam padėti, vienas kitą paremti. Jis praplėtė Ceikinių bažnytėlę, įrengė Kalesninkų bažnyčios vidų, suremontavo ir įrengė šildymą Adutiškio bažnyčioje. Švenčionėlių bažnyčia - tai tikrąja šio žodžio prasme paminklas sau, bylojantis apie jo atkaklumą, pasiaukojimą, gebėjimą organizuoti parapiją, kad ir tamsiaisiais ateizmo metais iškiltų tokia šventovė.

Asketas asmeniniame gyvenime, jis buvo be galo jautrus kitų vargams ir kančioms. Labai užjautė gudus, kurių žemėje kunigas buvo retenybė: Adutiškio klebonijoje priimdavo dešimtis iš vakaro atvykstančių Baltarusijos tikinčiųjų, juos apnakvindavo ir pamaitindavo, kad pailsėję sekmadienį galėtų dalyvauti šv. Mišiose ir priimti sakramentus. Ypač rūpinosi už Bažnyčią ar Tėvynę kalinčiais bei jų šeimomis. O kiek buvo vargšų, padegėlių, našlaičių ar visad stokojančių studentų, kuriems jis pirmasis ištiesdavo ranką!..

Vis dėlto jis galėjo būti ir griežtas bei reiklus tiems, kurie privalėjo, bet nevykdė savo krikščioniškų pareigų. Todėl ne vienas kartus žodis buvo skirtas tiems, kurie pirmieji privalėjo ginti Bažnyčią ir to neatliko. Jis drąsiai ir tiesmukiškai sakydavo tiesos žodį ir Sovietų Sąjungos vadovams, ir tuometiniams Lietuvos Katalikų Bažnyčios administratoriams. Užtat kiek pagarbos ir pastangų skirdavo ginti tiems Bažnyčios hierarchams, kurie ištikimai saugojo Bažnyčią ir buvo persekiojami valdžios!

Kas buvo jo jėgų ir drąsos šaltinis? Tik Dievas! Maldoje jis semdavosi jėgų ir drąsos. Tai buvo kunigas, kokių Bažnyčia visuomet laukė, laukia ir lauks. Šioje knygoje atskleidžiamas jo dvasios paveikslas teuždega kunigystės siekiančiųjų ir jaunųjų kunigų dvasią troškimu aukotis už Bažnyčią taip, kaip jis aukojosi. Metus prieš savo žūtį jis viešai pakartojo savo kunigystės šventimų priesaiką: Viešpatie, kol plaks mano širdis, aš prisiekiu eiti savo pareigas, kaip prisiekiau priimdamas kunigystės šventimus. Prisiekiu ginti Motiną Bažnyčią ir jos vaikus, jų - tikinčiųjų teises.

Tesiunčia Viešpats Lietuvai daugiau tokių Sūnų, o Bažnyčiai - tokių uolių Kunigų!

Arkiv. Sigitas Tamkevičius, SJ

„Intrigantas“

2006-11-30

Renata Žiūkaitė

Šių metų lapkričio 24 d. sueina 25-eri metai nuo kunigo Broniaus Laurinavičiaus žūties. Dabar jau beveik neabejojama, kad  sovietų sistemai priešinęsis kunigas KGB agentų buvo nužudytas.

Vilniuje, Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje, kunigo atminimui stovi išdrožtas iš medžio kryžius su Nukryžiuotuoju, liudijantis apie to meto įvykį. Liudytojų teigimu, kunigas B. Laurinavičius buvo pastumtas po sunkvežimio MAZ- 503 ratais ir mirtinai sužalotas.

Apie šį kunigą sudarytoje knygoje „Objektas „Intrigantas“ yra rašoma, kad  1981 m. lapkričio 27 d. į kunigo Laurinavičiaus laidotuves rinkosi ne tik Adutiškio krašto žmonės, kurių parapijoje kunigas Laurinavičius paskutiniais gyvenimo metais jis darbavosi, bet ir daugelis kunigų bei tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos kampelių. Atiduoti paskutinę pagarbą ir pasimelsti už velionį atvyko taip pat vyskupai tremtiniai – Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius.

Kunigas B. Laurinavičius daugelio tikinčiųjų širdyse paliko neišdildomą pėdsaką. Švenčionių, Ceikinių, Kalesninkų ir Švenčionėlių parapijų žmonės kunigą Bronių prisimena kaip be galo darbštų, tėvišką dvasininką, vaikų ir jaunimo ugdytoją, blaivybės puoselėtoją bei žmogaus teisių ir laisvės gynėją. Švenčionėlių parapijiečiai iki šiol džiaugiasi šio kunigo pastatyta bažnyčia jų krašte.

Kun. B.Laurinavičius gimė 1913 m. Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje, kuri priklausė Gudijai.  Iki pat savo gyvenimo pabaigos kunigas Bronius rūpinosi savo kraštiečiais. Dar mokydamasis gimnazijoje ir vėliau studijuodamas kunigų seminarijoje, per atostogas aktyviai dalyvaudavo vietos lietuvių kultūriniame gyvenime, padėdavo rengti vaidinimus, parūpindavo jaunimui lietuviškų knygų. Kunigas stengėsi, kad kuo daugiau jo krašto jaunuolių siektų mokslo, išeitų į žmones.

Vėliau, jau dirbdamas įvairiose Rytų Lietuvos parapijose, dvasininkas rūpinosi savo krašto sielovada, lankydavo Gervėčių ligonius, važiuodavo ten laidoti mirusiųjų, nors ir didelį atstumą reikėdavo įveikti.

Sovietų okupacijos metais Bažnyčia buvo nuolat persekiojama. Kunigas Bronius kiekvienoje parapijoje ypatingą pašaukimą jautė vaikams. Aplink pagrindinį bažnyčios altorių jų prisirinkdavo nemažas būrys, su gėlėmis rankose jie išreikšdavo savo meilę eucharistiniam Jėzui. Už vaikų ir jaunimo ugdymą, jų ruošimą Pirmajai komunijai kunigas Bronius sovietų valdžios buvo nuolat puolamas. Bet jokie draudimai nesutrukdė ganytojui belstis į vaikų širdis ir padėti jiems atrasti Jėzų, išsiugdyti tikėjimą. Kunigo kišenėse visuomet buvo pilna jiems vaišių: riešutų, riestainių ar saldainių. Patys vaikai tiesiog lipte aplipdavo kunigą Bronių.

Švenčionėliuose kunigui B. Laurinavičiui teko ypatinga misija – pastatyti bažnyčią. Bažnyčią statė visa parapija, moteriškės cementą maišė, vaikai po mažą akmenėlį nešė, o daugiausia darbavosi pats kunigas Bronius, miegodavęs po porą valandų per parą, rūpinęsis daugybe įvairiausių leidimų, vilkęs dienos darbų ir kaitros naštą. Bendra bažnyčios statyba labai suvienijo parapijiečius ir kunigą, todėl net savo testamente kunigas Bronius nurodė, kad norėtų būti palaidotas Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje. Deja, tik praėjus septyneriems metams nuo mirties ši jo valia buvo įvykdyta .

Kunigas B. Laurinavičius visose savo parapijose pagarsėjo kaip vyskupo Motiejaus Valančiaus sekėjas – blaivybės puoselėtojas. Nelaidodavo tų parapijiečių, kurie per gedulingus pietus vartodavo alkoholį, o blaivius jaunavedžius net per pamokslą pagirdavo.

1975 m. Helsinkyje  buvo pasirašytas Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje baigiamasis aktas; 35 valstybės, tarp jų ir Sovietų Sąjunga, pasižadėjo gerbti visas žmogaus teises. Tačiau Sovietų Sąjungoje žmogaus teisės buvo ignoruojamos, tikintieji persekiojami. Daugelyje valstybių steigėsi grupės, tiriančios Helsinkio baigiamojo akto pažeidimus ir informuojančios apie juos pasaulio visuomenę. Kunigas B. Laurinavičius buvo vienas aktyviausių Helsinkio grupės narių, dirbdamas įvairiose parapijose aktyviai kovojo dėl žmogaus ir tikinčiųjų teisių. Dvasininkas taip pat visapusiškai rėmė kalinius, tremtinius, jų šeimas.

Savo mirtimi kunigas Bronius kartu su vyskupais M. Reiniu, V.Borisevičiumi, kun. J.Zdebskiu ir kitais papildė lietuvių kankinių būrį, išdrįsusį pasipriešinti raudonajai sistemai, kuri kaip mėsmalė naikino kiekvieną, atsistojusį jai ant kelio. Savo mirtimi kunigas įrodė, kad Tiesa ir Laisvė yra brangesnės už gyvenimą. Jo kaip kankinio žūtis dar smarkiau įpūtė tuo metu visaip gesinamą tikėjimo ugnį.

„Ateitis“ Nr.4, 2006 m.