Monsinjoras A.Svarinskas: „Aiškūs idealai - Dievas ir Tėvynė"

Odminių gatvėje, istoriniame Mykolo Krupavičiaus bu­te, kalbiname legendinį laisvės kovotoją monsinjorą Alfon­są Svarinską.

Gimęs 1925 metais, 1946-aisiais metęs studijas seminari­joje ir išėjęs į miškus buvo partizanų ryšininkas, tačiau tais pačiais metais suimtas ir po ilgų kankinimų ištremtas dešim­čiai metų j Sibiro lagerius. Kadangi niekada nepasitaisė, iš viso lageriuose praleido 22 metus. Bendradarbiavo leidžiant Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, steigė Katalikų komite­tą. 1988 m. paskutinį kartą ištremtas iš Lietuvos keliavo po pasaulį, lankė Lietuvių bendruomenes, o grįžęs 1991 m. iš­rinktas į Atkuriamąjį Seimą.

Kartodamas, kad kovą už Lietuvą tęs iki mirties, monsin­joras nepraranda nei tikėjimo ateitimi, nei susidomėjimo vi­suomenės gyvenimu. Pokalbis su A.Svarinsku: apie karčias ir juokingas patirtis bei tikruosius gyvenimo idealus.

- Turbūt visi to prašo, visgi, prašau ir aš: papasakokite apie jaunystę nepriklausomoje Lietuvoje.

- Seniau buvo aiškūs idealai - Dievas ir Tėvynė. Aukščiausi idealai, kuriems žmonės tarnavo ir stengėsi prisiderinti. Da­bar yra tik materija, tačiau ji neduoda nei džiaugsmo, nei lai­mės. Tai matyti. Štai nutilo dainos. Kiek anksčiau Lietuvoje skambėjo dainų! Kokie buvo žmonės linksmi, nors sunkiai dirbo - daug sunkiau negu dabar, be technikos, dalgiu šienau­davo ištisus hektarus, žagre arė vietoje traktoriaus. Bet vis tiek dainuodavo.

Atsimenu, augau kaime, buvau 16 metų gimnazistas, kai užėjo sovietai ir pamačiau visą pasikeitimą. Iki tol kiekvieną vakarą, saulei leidžiantis, kaimų jaunimas po darbo sueidavo į gegužines pamaldas. Po jų dar kokią valandą dainuodavo, o rytą anksti eidavo į darbą. Apie 12 valandą visi grįždavo namo ir iki 4 valandos pamiegodavo. Šventas poilsis. Žmonės turėjo džiaugsmo, dainavo dainas, buvo linksmi, ne tokie surūgę kaip dabar.

Iš kitos pusės žmo­nės labai kultūrėjo. Tuo metu ėjo labai gera spauda, kuri mokė skai­tytoją. Mūsų kaimas buvo 6 kilometrai nuo Ukmergės, apskrities miesto su 13 000 gy­ventojų. Ir pas mus, kaime, visa spauda ateidavo. Kultūra jau­tėsi: jaunimas kaime visada sveikindavosi su senais žmonėmis, nepraeidavo tylomis. Aš dabar mieste kar­tais įlipu į troleibusą ir tyčia tariu „laba diena" sėdinčiam jau­nimui. Kiek bebandau, beveik niekas neatsako, tik pasižiūri taip, tarsi trukdau be reikalo (šypsosi).

Ekonomika buvo gerai tvarkoma. Buvo idealistų, pirmąja - me Seime buvo 10 kunigu. iqt7 metais buvo išmokėtos visos vaIstybės skolos, o dabar turim per 5o milijardų skolos ir se­kantiems metams planuoja skolintis dar 7,5 milijardo su 7% palūkanomis. Vienus metus dirbau Seime ir gerai atsimenu, kaip ten buvę paimdavo tarpukariu sukurtus įstatymus ir ste­bėjosi, kad jie kaip šiandien sukurti, nepraradę aktualumo. Taip buvo, nes tada žmonės nieko nedarė greitai, gerai apgal­vodavo. Ir ekonomiškai žmonės buvo gudresni: paimdavo kapitalą, pastatydavo fabriką ir po kiek laiko išmokėdavo tik skolą už paimtą kapitalą. Visas pelnas keliavo Lietuvai, tuo tarpu dabar investuotojai pusę pelno pasiima sau. Bankai išparduoti švedams ir ki­tiems, kurie Lietuvoje da­rosi milijonus pelno, o Lie­tuvai netenka. Tarpukariu buvo Lietuvos bankas, diri­gavęs visiems kitiems. Kol konkrečioje šakoje nebuvo išparduodamos savos gamybos prekės, neleista ir nieko įvežti iš užsienio. Vaisių įvairovė buvo mažesnė, bet ekonomika buvo gera.

Auklėjimas buvo viskas. Šeima, mokykla, Bažnyčia - visi auklėjo viena kryptimi. Dabar tos kryptys skirtingos. Man, kaip senam kovotojui, baisiai ir pikta, ir skaudu. Kunigui B.Laurinavičiui, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriui, Vilniuje pastatė paminklą, o prie pat už trijų metrų pastatė išvietę. Nuėjau išsiaiškinti, sako „žmonėms reikia, o čia dar kryžkelė..." Kryžkelių juk Vilniuje yra daug, kodėl būtent čia? Kam tyčiotis iš žmonių? Juk tas ir daroma. Bolševikinis ateizmas ir jo kova prieš Dievą baisiai žalinga. Ji sugriovė bet kokį autoritetą. Jei nėra Dievo, nėra nei Tėvynės, nei mokytojų, nei tėvų autori­teto. Mokytojai streikuoja, kad jiems padidintų algas, bet kad galėtų normaliai susikalbėti su mokiniais - dėl to nestreikuo­ja. Pas mus šalia žinių vertinimo buvo du pažymiai - elgesys ir drausmingumas. Drausmingumas rodė, ar mokinys tvarkin­gas, jo sąsiuviniai nesulamdyti, knygos švarios, pats ramiai sėdi pamokose. Už tai galėjai turėti trejetą ir likti mokykloje, tačiau už elgesį gavęs tris buvai šalinamas iš mokyklos.

Nereikia nubraukti visko kas buvo padaryta. Juk ten buvo daug gera. Tautos ir jos inteligentijos buvo daug pasiekta.

- Dažnai girdima frazė „Ne už tokią Lietuvą kovojome". Kas jus labiausiai liūdina šiandienos Lietuvoje?

- Mes dabar neturime gerų pavyzdžių, neturime inteligen­tų. Jų yra, bet jie kažkur susigūžę, nefigūruoja. Jie geri, bet nei žodžiu, nei elgesiu nedrįsta pasakyt, ką galvoja, o tada pasakydavo. Niekas nieko nerašo. O aš sakau inteligentijai - rašykite, mokykit tautą, kad ir nepaklausys visi, bet kai kas paklausys. Jeigu daug rašytų, paklausytų... O dabar niekas nieko.

Jaunimas turi dirbti su jaunimu. Senimas ne toks paveikus, nes dėl amžiaus skirtumo bendraujant nelieka nuoširdumo, atsiranda varžymasis. Šiandien Lietuvai atėjo išbandymas. Jeineišlaikysime dabar, Lietuva žus amžiams. Esant dabartinėms technologijoms, propagandos mastams bet kokios pa­sekmės būtų masiškos. Jau sovietai suprato, kad svarbiausia propaganda - vienkiemuose atveždavo „gavarilką", kad žmo­nės klausytųsi. Aukojo pinigus, vedė laidus, statė stulpus, kad tik kiekviena šeima propagandą girdėtų. Šiandien viskas su­maišoma, nebėra nieko šventa. Iš kur pas mane tas, nesaky­čiau, kad pesimizmas, bet blaivus žiūrėjimas į dabartį? Kai dorovinis vaizdas eina blogyn negali sakyti, kad jaunimas pa­darys geriau, jei jis nedaro. Kartų kaita savaime nieko neduos. Aš nekaltinu jaunimo, jis tiesiog negavo to. ką gavome mes. Štai 1940 birželio 15 baigėsi mokslo metai - išėjome iš mo­kyklos ir pamatėme danguje virš Ukmergės rusų lėktuvą su žvaigždėm skraidant. Viena nemokyta kaimo moteris vos pamačius tą lėktuvą pasakė „Lietuvos nebėra". Ir tikrai nebe­buvo. Būtina, kad jaunimas daugiau skaitytų, nes jaunimas labai mažai skaito. Rusų jaunimas labiau apsišvietęs - nuva­žiuoju, susitinku, žinau, nors dabar manęs už lagerio „griekus" į Rusiją nebeįleidžia, neduoda vizos. Reikia, kad jaunimas daugiau skaitytų, domėtųsi laisvės kovomis ir visa kita. Štai vakar buvo Seime minėjimas - visi šneka taip, lyg viskas(laisvės kovos - aut. past.)prasidėjo nuo Sąjūdžio, o iki tolnieko nebuvo. Tik K.Motieka prabėgom paminėjo Katalikųkroniką, partizanus. Reikia plačiai išdėstyt: kas buvo, kaip kovojo, kiek buvo išvežta ir nebijoti kartoti. Sako „aš šitą jau prieš 5 metus sakiau". Susimilk, pakartok. Juk repetitio ėst mater studiorum.Žmonės užmiršta, ne visada išgirsta.

Neturime nei Bažnyčiai, nei Tėvynei vadu. Kai aš buvau Seime, pasikviesdavau ir Landsbergį, ir Vagnorių į kabinetą pasikalbėti. Ir visada sutardavome ko reikia ir ko nereikia da­ryti. Dabar sutarimo nebėra, yra tik atskiros grupės, kurias veda ne idealai, bet nauda. Partijos reikalai.

- Sakote svarbiausi idealai yra Dievas ir Tėvynė. Kodėl šie ir kodėl negali būti vienas be kito?

- Reikia grįžti prie senųjų idealų, prie Dievo ir Tėvynės. Jeigu negrįšim prie Dievo - tuščios mūsų pastangos. Tautų istorijos prasideda nuo jų religijos: kokia religija, tokia ir tau­tos dvasia. Krikščionių religija davė daug, pirmiausia universi­tetus ir auklėjimą, o dabar tai paniekinta, nes ateistams ta doktrina kliudo. Jie kovoja. Su jaunąja ateistų karta padėtis blogesnė nei su senąja, nes senuosius kažkas dar mokė pote­rių, jie matė religinį gyvenimą. Pavyzdžiui, Antanas Sniečkus kasmet Vėlinių išvakarėse atvažiuodavo į Sintautus aplankyti tėvo kapo ir „davatkėlės", kuri jj kadaise mokė poterių pirmai komunijai. Kas dabar lanko? Daugiausia apžėlę kapai. Blogio imperija (SSRS)nieko bendra su krikščionybe neturėjo ir jei dabar jos subrandinti žmonės ateina į Seimą, nieko gero irnegali laukti. Šiandienuž dešimt litų perka balsą! Kaip galima taip save nužeminti? Už tiek pietų nepavalgysi Vilniuj, kuklūs irtai daugiau kainuoja.

Negalima atsieti Tėvynės ir Dievo idealų, kalbėti vien apie tautos kultūrą. Kokia kultūra be Dievo? Šiaip ar taip Lietu­va buvo katalikiškas kraštas ir laikėsi Dekalogo, o Dekalogas - žmogaus išgelbėjimas. Bu­vau kalėjimuose su vagimis, kartu sėdėjom ištisus metus. Kokia vagių kultūra? Jie gal­voja tik apie maistą ir keikiasi, 80 procentų žodžių - šlykš­čiausi keiksmažodžiai. Taip atsibosta klausytis (šypsosi). Būdavo ryte nesuvalgom duonos ir pasiliekam gabaliuką au­sims užsikamšyt, bet mažai, per duoną praeina. Be to dažnai užsimiršti: atsikeli ir suvalgai, nes valgyt tai norisi, o užsikimš­ti kuo - nebėra. Kadangi fabrikuose buvo vibracija, ten dar dalindavo tokią specialią vatą. Ta tai gera - užsikemši ir nieko negirdi.

-  Kokios didžiausios klaidos mūsų dabartiniame istori­jos mokyme?

- Mes neturim istorijos, visa ji parduota. Buvo akademiko Jurginio istorija. Z.lvinskio, A.Šapokos istorija, kitos - tikrai geros. Vienas žmogus negali visko parašyti, bet skaitytojas gali domėtis, ieškoti.

- 1991 metais buvote išrinktas j tuometį Seimą. Dvasi­ninko patirtis politikoje - reta ir vertinga. Kas įsiminė iš metų, praleistų Seime?

- Tuo metu man esant Seime buvo galima šį tą nuveikti, buvo dešiniųjų persvara. Tiesa, pusė greit atsimetė nuo Sąjū­džio. Žmonės kaip Č.Juršėnas ir kiti, praėjo į Seimą su Sąjū­džiu, nes kitaip nebūtų praėję, bet tada iškart nuo 104 skilo per pusę ir 52 nuėjo į kairę, sudarė taip vadinamą opoziciją Sąjūdžiui. Bet jie dar nebuvo tokie blogi kaip dabar, dabarti­niams svarbu tik pinigai. Mes (AT-AS deputatai)gaudavome 800 vagnorėlių, kas nebuvo daug. Tiesa, dar turėjom krautu­vėlę labai mažomis kainomis ir be eilių, turbūt prekiavo už savikainą. Bet tai ir viskas. Šiandien rėžia šimtukus nuo darbi­ninkų atlyginimų, bet sau pasilieka tūkstančius. Šiaip ar taip, tada galėjom dirbti, bet buvom suskaldyti.

- Vakar dalyvavote pirmojo nepriklausomos Lietuvos vadovo V.Landsbergio jubiliejaus minėjime Seime. Ką šiandien galite pasakyti apie šį žmogų?

- Landsbergis nuseno, jis nebeturi energijos tiek, kiek reikia pasipriešinimui. Šneka iš šalies it koks korespondentas, bet neužima jokios pozicijos. Juk galėtų pasakyti, ir pirmiau­siai saviesiems, kad šitaip negalima, anaip negalima... Juk ir jo publika daro šunybes. Jei jis griežčiau kalbėtų, turėtų ir daugiau pagarbos paprastos liaudies akyse. Nes liaudis skai­to. Dar keista, kai jis rašo, kad Drąsos kelias greitai sunyks, nes jame nėra vienminčių, visi tik Garliavos įvykių suvienyti. Ne Garliavos, tai buvo tik epizodas, paskutinis lašas.

- Lageriuose sutikote įsimintinų žmonių, matėte tvirty­bės pavyzdžių?

- Buvo lageryje partizanas, kapitonas Petras Paltarokas, sėdėjo 25 metus. Išėjęs iš lagerio atvažiavo tiesiai pas mane, nes nebeturėjo kur važiuoti. Per 25 metus viskas pasikeitę. Kai jį teisė, pasiūlė jam parašyti, kad tikroji Lietuvos Vyriausy­bė yra ne užsienyje, o Vilniuje. Jis pasakė, kad per brangi yra laisvė ir per pigi tokia kaina už ją. „Už tokią kainą laisvės ne­pirksiu". Pasakė ir sėdėjo dar penkis metus, o žinojo tarp ko renkasi. Atrodo galima pavaidinti, pasakyti ko prašo, bet ne. Už tai jį labai gerbiau. Kai jis atvažiavo į Lietuvą, stačiau baž­nyčiai kalėdines dekoracijas, o jis pasisiūlė padėti ir peršalo. Kadangi atvažiavo iš lagerio, niekas nebūtų važiavęs gydyti, tad felčerė pamokė mane ir gydžiau jį pats. Galvojau, neduok Dieve, kad atvažiavo pas mane ir iškart mirs. Aš nekaltas, bet vis tiek. Po to mane suėmė, ištrėmė ir kai grįžau iš Vokietijos jojau nebebuvo gyvo. Tai berods 1967 metų istorija. Sėdėjau lageryje tris kartus, dabar jau maišosi datos, o visus užrašus per kratas atėmė, į laisvę iš lagerio išleido nuogai apiplėštą.

Reikia žmonėms suartėti ir veikti, ir įtikinti, kad yra du idealai. Jei paimsim tik vieną Tėvynę, nebus gerai. Lageryje kalinius buvo stengiamasi suskaidyt. Kam buvo skirta 15 me­tų, atsėdėjus du trečdalius, jei „gerai elgeisi", galėjai būti pa­leistas. Tik paprašo parašyt straipsnį, padaryt išpažintį apie lagerį ir paleidžia. Ką reiškia „gerai elgtis" lageryje? Užsirišusraudoną „škurlį", suprask raištį, atsistojus prie valgyklos tvarką padaryti. Buvo pora aktyvių tautininkų, buvusių aukštuose postuose, kurie taip ir užsirišo raiščius.

- Kaip išlikti žmogumi ir nepalūžti lageryje?

- Labai svarbu sudaryti klubą, kur butų galima susirinkti, , bendrauti. Lageryje buvo labai sunku susirinkti, darbo laikas nevienodas, brigados atskiros, bet sutarėm, kad trečiadieniais bet kokiais būdais reikia ateiti ir žūtbūt nusiskutus barz­dą. Lageryje visi apsileisdavo, nesiskųsdavo, lietuviai nebuvo išimtis.. Aš net kalėjime nusiskusdavau kiekvieną dieną, o ma­nęs prižiūrėtojai vis klausia kaip aš nusiskutu, o aš sakau, kad nesiskutu, aš „kitaic", man barzda neauga. Per 29 mėnesius kalėjime nusiskusdavau kiekvieną dieną - buvo paprastas pasiryžimas, kad išsilaikyčiau ir nenuskęsčiau. Ir dabar nusi­skutu kas dieną.

Susirinkdavome tą trečiadienį pasidalinti kas kokį įdomes­nį laišką apie Lietuvą gavo. Visi laiškus perskaitę jau ir nema­žai žinių turim apie Lietuvą, po to tas žinias virškinam, einam tarpusavyje aptarinėjam. Rusai apie lietuvius galvojo, kad ' mes nieko apie ekonomiką nesidomim - nei kainom turguj, nei kuo kitu. Gera savvbė buvo: svarbiausi dvasiniai dalykai.tautos likimas, ką areštuoja... O ekonominiu gyvenimu lietu­viai, sako, nesidomi. Ir gerai, nes neįmanoma visko žinoti, tad pirma eina dvasiniai dalykai, o ekonomiką reikia žinoti tiek, kiek reikia išgyvenimui.

Kovojom su silpnybėm. Intoje lageryje buvo 11 000 suau­gusių vyrų. Daug keikdavosi vyrai, ir lietuviai. Susitarėm, kad jei kas keikiasi, nereikia nieko sakyti, tik prieit ir duot sprigtą. Jei kokie 5 ar 10 kaimiečių vyrų prieis ir duos per galvą, nesin­orėjo, o ir nepasimuši su tiek. Ir niekas nesikeikdavo, vienas kitą prižiūrėjo. Buvoir lietuviškas teismas: už blogus darbus naminį rankšluostį suvydavo į mazgą, sušlapindavo vandeny ir padarydavo bizūną.„Adialas" ant galvos ir 25 kirčiai per užpakalį. Buvo kartą lietuviukai užpuolė šachtoj moteris, o kiti pa­matė. Buvo egzekucija, o po jos paaiškinta už ką. Ne moterys jos visų pirma, o kalinės, tokios pat nelaimingos kaip ir mes visi. Ir pasitaisydavo. Būdavo prižiūrėtojai iš kameros veda neva pas gydytoją, nors iš tikro skųst. Vienas žydelis kunigas pasakė. Šitą žinodami iš „gydytojo" grįžusius sugaudavom, prisipažindavo, gaudavo 25 kirčius.

Galiausiai turėjom net laikraštį Intoje, vieno egzemplio­riaus, kad prižiūrėtojams nepapultų ir iš rankų į rankas eitų. Nepapuolė nė karto. O tarp lagerių keistis padėdavo toks gydytojas Samuolis nuo Telšių, seniai miręs. Jis turėjo kliniką, tad jo nekratė tarp lagerių judant, nes buvo visiems reikalin­gas ir gerbiamas. Bet buvo geras žmogus ir sutikdavo laiškus pernešt prisikimšęs po rūbais į konsultacijas eidamas. Galėjo atsisakyt, juk pagavę represuotų, bet padėdavo. Kai jį laidojo, gal koks pusantro tūkstančio lietuvių susirinko į laidotuves Intoj. Rusai manė, kad sukilimas gali kilt, nors žinojo, kad čia laidotuvės. Pamatė, kad meldžiasi žmonės, ir nieko nedarė - nebuvo matę tokio vaizdo. Ėjo daugiausia jauni žmonės.

Rašau prisiminimus, naujiems metams turėtų išleisti pir­mą tomą. Daugiausia apie psichologinius žmogaus pergyve­nimus, kaip jis išgyvena, būdamas normalus žmogus. Nes nenormalus neišgyvena - buvau juk lageryje su kriminalistais, žinau. Nors ir tai jie mane gerbė, žinodami, kad aš kunigas. Jei išgirsdavau per radiją, kad iš Maskvos koks koncertas, sa­kydavau leiskit man paklausyt. O jie užsukdavo radiją, labai nemėgdavo, matyt tų prisiminimų. Bet jei leidžia man klausy­tis, tai kadangi šalia sėdžiu, tai pusę valandos lošia šalia kor­tomis ir nesikeikia, nes aš esu. Tai juk didelė jų auka (šypsosi).

- Šiandieninis žmogus bijo aukos ir atsakomybės?