Prieš akis prezidento rinkimai. Iš spaudos aišku, kad į šį aukščiausią valstybės postą pretenduoja ir bolševikai, ir lenkai. Iš jų kalbų aiškėja, kas yra Lietuvos draugai, o kas – priešai. Per visą bolševikų okupaciją jie naikino Lietuvą ir norėjo jos vardą ištrinti iš pasaulio žemėlapio. Visi kolaborantai ir valstybės priešai per šiuos 24 laisvės metus neprisipažino nusikaltę ir nepadarė atgailos. Ir begėdiškai pretenduoja į prezidento postą. Iš dabartinių laikraščių matosi ne tik kas pretenduoja į aukščiausią postą, bet ir tie, kurie juos užstoja, reklamuoja. Rinkti šituos žmones į Lietuvos valdžią yra pažeminimas Lietuvos laisvės kovotojų: politinių kalinių, tremtinių ir visų, kurie Lietuvoje kovojo prieš okupantus.
Lietuvoje žuvo apie 22 tūkst. partizanų. Kiti pateko į nelaisvę ir buvo KGB sušaudyti. Tik maža dalis grįžo iš lagerių, bet be sveikatos greitai mirė. Labiau pažeminti laisvės kovotojų neįmanoma, kaip dabar norima tai padaryti. Lietuva neteko apie trečdalį savo gyventojų. Ir visi spėjo jau užmiršti budelius ir aukas.
Balandžio 5 d. Kauno karininkų ramovėje buvo metinis Lietuvos partizanų susirinkimas. Iš pranešimų aiškėjo, kad dar gyvų partizanų yra apie 190. Dauguma dėl ligos prirakinti prie lovos, todėl salėje buvo nedaug žmonių. Ir tie daugiausia iš laisvės kovotojų šeimų.
Daug buvo ilgų sveikinimų, visi minėjo gyvus ir mirusius didvyrius. O jų tikrai buvo daug... Tarp kitų kalbėjo ir prof. O. Voverienė. Ji papasakojo, kad važinėja po Lietuvą ir reklamuoja kandidatę dabartiniams rinkimams Dalią Grybauskaitę. Jos kalba paskatino mane parašyti keletą pastabų.
Dabartinę prezidentę pažįstu gana gerai. Galbūt užsienyje ji kažką ir padarė gero Lietuvai, bet Lietuvoje jos gerų darbų nemačiau. O tai svarbiausia. Viena reklamuotis, o antra dirbti. Katedroje mačiau tik 2-3 kartus per visą prezidentavimo laiką. Susirenka melstis tikinti tauta, o valstybės galvos nėra. Galima tikėti ar netikėti, bet Prezidentei su tauta dalyvauti tokiuose renginiuose reikia.
Kuomet ateina Prezidentė į Seimą per šventes, išgirstame komandą: „Prezidentė eina, stotis“. Visi sustoja. Pasibaigus programai – vėl ta pati komanda. Per tą laiką prezidentė nė vieno žodžio nepasako susirinkusiems, nepasveikina su šventėmis ir nieko nepalinki ateičiai. Toks elgesys įžeidžia besiklausančius laisvės kovotojus.
Praėjo 24 metai nuo laisvės atkūrimo, o aukos yra sąmoningai užmirštos.
Lukiškių aikštėje nepastatytas laisvės kovotojų paminklas. Pagrindinis rūpestis – po Lukiškių aikšte pastatyti automobilių stovėjimo aikštelę. Kiekvieną šventą vietą godumas nori subjauroti. Galėtų paminklai apsieiti be automobilių stovėjimo aikštelių, nesubjauroti.
Sąjūdžio pirmininkas Rytis Kupčinskas ir aš, mons. Alfonsas Svarinskas, laisvės kovotojas ir politinis kankinys, praleidęs bolševikų konclageriuose 22 metus, 5 kartus teistas, turintis 2 KGB slapyvardžius („Ypatingai pavojingas recidyvistas“ ir „Nepataisomas“), parašėme laišką prezidentei prašydami, kad katedroje paskelbtų Šv. Mišias už sušaudytus 17 ministrų ir 8 kolchozuose numarintus (reik manyti, kad bado mirtimi). Jie visi buvo tikintys žmonės. Vyskupams vadovaujant galėtų pasimelsti visa tikinti tauta. O po to padaryti iškilmingą minėjimą Lietuvos Respublikos Seime su sužuvusiųjų pavardžių paskelbimu. Dažnai įvairiuose mitinguose žmonės klausia, ar jie buvo laisvės kovotojai ar šiaip nusikaltę žmonės? Jeigu jie didvyriai, tai kodėl iki šiol neskelbiamos jų pavardės? Jeigu būtų sušaudę okupantai vokiečiai, kiek būtų triukšmo? O dabar visi apimti gyvulinės baimės. Kiekvienas žmogus ko nors bijo ir stengiasi išvengti pavojaus. O gyvulinė baimė paralyžiuoja ir netenkama noro kovoti. Ir Lukiškių aikštėje jau 2 kartus buvo paruošti paminklų projektai. Bet tauta juos atmetė. Tai netrukdė už padarytus projektus menininkams gauti honorarą.
Lietuvoje pristatyta daug įvairių restoranų, pasilinksminimo barų, bet nėra paminklo laisvės kovotojams. O be to komisijos kada svarsto projektus, nepakviečia laisvės kovotojų. Todėl tie projektai laisvės kovotojų nepatenkina.
Dar reikia įamžinti 9 žuvusių nuo sovietų rankos generolų atminimą, 8 majoro Jono Bulvičiaus bendražygių, sušaudytų Gorkyje. O kur dar vyskupai ir kunigai, kurie neteko gyvybės nuo bolševikų kulkų arba mirė lageriuose? Dažnai kaltiname jaunimą, kad jis – mažai patriotiškas. Bet jo patriotizmo neauklėjame... Vilniaus valdžia bijo paskelbti tikrus žodžius iš trumpinio LRT: „Lietuvos radijas ir televizija“.
Lietuva skęsta alkoholyje – 20 litrų degtinės tenka vienam piliečiui. Sovietų okupacijos laikais - 12. Ir nė vieno žodžio Prezidentė ar Vyriausybė nekalba. Nors ši problema yra viena iš pagrindinių. Todėl nenuostabu, kad per laidą „Klausimėlis“ jauna mergaitė į klausimą, „Ką davė Vytautas Didysis?“, atsako: „Vytautas į Lietuvą atvežė arklius“. Arba, „Kada Vytautas Didysis gyveno?“, atsakymas: „Smetonos laikais“. O juk degtinė, tai ne vanduo, palieka žymę sveikatoje ir psichikoje.
Nuo degtinės neatsilieka ir narkotikai.
Beveik kasdien televizijoje pranešama apie milžiniškus išeikvojimus ir vagystes. Šneka jau 24 metai, o rezultato tai nėra. Viena - kuo galima „pasigirti“ – duona smarkiai pabrango. Už pusė kilogramo - virš 3 litų. O duona yra pagrindinis neturtingųjų maistas. Seimo nariams ir valdininkams keliamos algos, o apie skurstančius negalvojama.
Taigi, kaip rašo laikraščiai, Lietuva iš naujo pamažu okupuojama. Tik dabar daugelis suprato pavojų, sužinoję apie įvykius Ukrainoje.
Norėtųsi priminti įvykius Garliavoje. Valdžia pasitelkusi 240 policininkų vadovaujamų kažkokios antstolės užpuolė Kedžių šeimą ir pagrobė 9 m. mergaitę. Kai mane areštavo 1946 m. užteko 3 KGB‘istų. Nors tada vyko kruvina kova tarp partizanų ir okupantų. Garliavos žmonės ilgą laiką šią šeimą gynė, susirinkdavo naktimis ir budėdavo. Kai užpuolė policija, išlaužė duris, suplėšė vėliavą ir senelę Kedienę neapsivilkusią išvežė į policiją. Mergaitės likimas taip pat neaiškus. Aišku viena, kad ji būdama 9 m. negalėjo padaryti jokio nusikaltimo ir gyveno pas senelius. Kur dabar yra ši mergaitė niekas nežino. Vieni sako, kad nužudyta, kiti, kad išvežta į užsienį, treti, kad psichiškai paveikta. Prezidentė nekreipė dėmesio į šiuos įvykius ir tą pačią egzekucijos dieną išvažiavo į užsienį. Amerikos lietuviai protestavo prieš Prezidentę.
Šis įvykis paliks gilų neigiamą atspalvį Lietuvai.
Dabar teisiamas Garliavos jaunimas, kuris gynė šią mergaitę. Jaunuolių teismas bus Kaišiadoryse gegužės pradžioje. Kas galite, dalyvaukite šitame tragiškame teisme. Tai buvo paskutinis okupantų pasispardymas Lietuvoje.
Paskutiniu laiku pasirodė žurnalistų knyga „Raudonoji Dalia“. Tą knygą perskaičiau du kartus. Joje rašoma apie prezidentės Dalios Grybauskaitės nusikaltimus. Perskaičius šią knygą eiliniam žmogui kyla mintis, jeigu tai šmeižtas prieš Prezidentę, prokuratūra ir atitinkamos įstaigos turi reaguoti ir kaltuosius nusiųsti į Lukiškes. O jei kai kurie faktai yra teisingi, tai Prezidentė švelniausiu atveju turi pati atsistatydinti.
Dabar pilni laikraščiai straipsnių prieš Prezidentę, kurie įrodo, kad valstybės vadovė yra nusikaltusi. Net ir Prezidentės veido išraiška pasikeitė. Taigi atitinkami valdžios organai turi imtis priemonių ir padaryti galą šiai „nelegaliai kovai“, nes visa tai veikia tautos sąmonę. Žmonės pasidarė viskam abejingi ir tvirtina, kad „jie visi tokie“.
Kol kas visų dėmesys nukreiptas į Ukrainą. Jai gresia netekti nepriklausomybės, bet nemažesnis pavojus ir mums. Nors karo ministras yra pažadėjęs, kad prie Lietuvos sienos bet kokį priešą sulaikysime. Sunku patikėti, nes Lietuvos kariuomenė yra sunaikinta. Sakoma, kad liko apie 7 tūkst. karių ir jų didelė dalis moterų. Norint, kad Europa apgintų Lietuvą reiktų atitinkamai elgtis. Kaip sutarta reikia mokėti kariuomenei 2%, o ne 0,88 %. Mes kaip sovietai – viena prižadam – o kitą darom. O Prezidentė galvoja, kad šią BVP dalį galės skirti tik po 4 metų. Taigi, pinigus skirsime po 4 metų, o norime, kad apgintų dabar.
Atsirado viltis, nes į prezidento postą iškeltas tik vienas dešinysis kandidatas Naglis Puteikis. Be abejo visi tie, kurie jo nemėgsta, stengsis jį sukompromituoti. Aš noriu pasakyti protaujantiems lietuviams viena: kad jis nėra idealiausias kandidatas, bet yra geriausias iš tų, kurie peršasi tokiais būti. Taigi kviečiu visus, kurie myli Lietuvą, palaikyti šitą kandidatą.
Vardan Dievo ir Tėvynės šviesesnės ateities prašau ir meldžiu imtis visų priemonių kol dar ne vėlu.
Vilnius,
2014 m. balandžio 13 d.
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas
Vyčio Kryžiaus ir Šaulių Žvaigždės
ordinų kavalierius,
Laisvės kovotojas