Antanas GAILIUS
Vos pasakę frazę Bažnyčia ir valstybė, bemaž išsyk galvojame apie šių dviejų institucijų konfliktą. Ir kalbu čia ne apie Sovietų Sąjungą, bei apie Lietuvos Respublika. Tokia padėtis mažų mažiausiai keista, nes Lietuva laiko save krikščioniška šalimi, nė viena valstybės šventė neapsieina be garbingiausiose katedrose aukojamų šventųjų Mišių, kuriose dalyvauja pirmieji valstybės pareigūnai. Bet viešojoje erdvėje vis tiek nuolatos kalbama apie Bažnyčios kišimąsi į politiką ir apie būtinybę apsaugoti mus nuo šio kišimosi.
Jei tikėsime statistika, katalikais skelbiasi esą beveik 80 procentų valstybės piliečių. Vadinasi, rimto Bažnyčios ir likusios visuomenės dalies ginčo atveju Bažnyčios priešininkai neturėtų jokio šanso - turėtume tiesiog konstitucinę daugumą.
Tačiau taip anaiptol nėra. Matyt, neturime 80 nuošimčiu. Ko gera, neturime nė 51, reikalingo paprastai daugumai. Bet tada kodėl Bažnyčios nuomonės taip bij0masi, jog kartais net isteriškai rėkiama apie tai, kad Bažnyčiai nedera reikštis politikoje?
Ko gera, todėl, kad ne tik tie, kurie nepriklauso Bažnyčiai, bet ir dauguma Bažnyčios narių tebėra įsitikinę: Bažnyčia - tai vyskupai ir kunigai, na, gal dar vienuolijos. Jei manytume kitaip, jei suvoktume, kad. Bažnyčia - tai mes visi, juk kaip nors gebėtume aiškiai pasakyti, kad esame visateisiai valstybės piliečiai ir turime teisę reikšti nuomone bet kuriuo valstybei rūpimu klausimu. Ir ne vien tada, kai užkliudomi moralės dalykai.
Aišku, galime ir turime pagrindą skųstis, kad Bažnyčia neteisingai puolama. Bet nuo tų skundų padėtis nepasidarys geresnė. Jei mums tikrai rūpi šią padėtį keisti, turime geriau suprasti, kad Bažnyčia, kaip krikščionių bendruomenė. ne tik turi teisę, bet ir privalo kuo aiškiausiai pasisakyti visais vidaus ir užsienio politikos klausimais.
Viena didžiųjų mūsų bedu kaip tik ir yra ta, kad nepajėgėme sukurti tvirtos ir veiklios krikščionių demokratų partijos. Jei kas dar prisimename pirmuosius Seimo rinkimus, turbūt pamename ir tai, jog anuomet pakako vien paties vardo, kad krikščionys demokratai patektų į valdančiąją koaliciją. Tačiau, žinoma, vėliau vien pavadinimo jau nepakako, o didžiai krikščioniškų darbų ši partija nenuveikė. Užtat sugebėjo taip nekrikščioniškai viduje susivaidyti, kad šiandien iš visos partijos teturime likusį vien vardą. O krikščionimis skelbiasi, kas tik netingi, argumentuodami, jog laikosi „dešimties Dievo įsakymų", bet visai pamiršdami patį pirmąjį. Tada ir tenka visais Bažnyčiai svarbiais valstybės klausimais kalbėti ne krikščionių politikams, bet vieniems vyskupams. Argi kada girdėjome, kad kuris nors politikas būtų pasakęs, jog balsuoti už vieną ar kitą įstatymą jam neleidžia krikščionio sąžinė? Jeigu tokių pasisakymų ir būta, tai taip retai, kad šie baisai nepasiekia mūsų ausų.
Bažnyčios ir valstybės atskirumas visai nereiškia, kad Bažnyčia neturi balso politikoje. Šis atskirumas reiškia visai ką kita. Pavyzdžiui, tai, kad Bažnyčios tarnai neturėtų politikoje tiesiogiai dalyvauti, t. y. neturėtų būti Seimo nariai ar valstybės pareigūnai. Jis taip pat, pavyzdžiui, reiškia, kad valstybė neturi teisės spręsti, kas tinkamas eiti vyskupo tarnystę. Tačiau net tais atvejais, kai, sakysime, kunigas per pamokslą agituoja balsuoti už vieną ar kitą partiją, jis pažeidžia pirmiausia pačios Bažnyčios priimtą tvarką, o ne valstybės sąrangą.
"Politika yra kažkas šventa. Politika reiškia pasaulį tvarkyti pagal Dievo valią.
Politika yra rūpinimasis kitais ir rūpinimasis visuma. Politika nėra pirmaeilis rūpinimasis savo paties gerove, bet bendruoju gėriu. Politika reiškia uždavinį, kuri mums yra nurodęs pats Dievas. Nė vienas žmogus negali pačiose savo vidaus gelmėse jaustis tiek atsakingas už pasaulio formavimą, kaip katalikas, kuris yra pašauktas dirbti pasaulio išganymu i, o kartu ir savo paties išganymui"
Žvelgiant iš laiko perspektyvos į prelato Juozapo Laukaičio asmenybę, suvokiame, kad tikėjimo apšviestas gyvenimas buvo skirtas Lietuvai: nepriklausomai ir plakamai skaudžių istorijos smūgių. Prel. M. Krupavičius
Prisiminkime Josemaria Escriva žodžius" Gal būt mąstote apie daugybę neteisybių, kurios neištaisomos. Apie neištaisytus piktnaudžiavimus, apie diskriminavimą., kurie perduodami iš vienos kartos i kitą, nesiimant to spręsti iš pagrindu. <....> Žmogus ar visuomenė, kuri nereaguoja į kančias ar neteisybes ir nesistengia jų lengvinti, nėra žmogus ar visuomenė, derami Kristaus širdies meilei. Krikščionys turi būti vieningi troškimu tarnauti žmonijai. Kitaip jų krikščionybė nebus Jėzaus žodis ir gyvenimas- tai bus apsimetinėjimas, apgaulė Dievo ir žmonių Akivaizdoje". Dievo.'; taip pamilo pasauli, jos atidavė savo Viengimį .sūnų...