Nėra disesnės meilės, kaip
gyvybę už draugus atiduoti
(Jn 15, 13)
Atgavę nepriklausomybę nedaug pasidžiaugėme laisve. Partizanams dar nepastatytas paminklas. Per televiziją, spaudoje ir gyvu žodžiu niekinama mūsų kova ir kovotojai. Valstybės saugumo organai tyli tarsi jų nėra. Kas tik nori, gali nebaudžiami falsifikuoti mūsų istoriją ir laisvės kovotojus. Jau 23 metai kaip gyvename tarsi laisvą gyvenimą. Nebėra senųjų klasikų rašytojų, nebėra lietuviškų dainų, kurios lengvina lietuvių dalią ir skatina kūrybinį darbą. Visur tik kalbos apie ekonomiką, tarsi mes gyventume marksistinėje valstybėje.
Įsigalėjo alkoholizmas. Žmonės prageria savo ir savo vaikų sveikatą ir protą. Geria net mokinukai. Paskutiniais okupacijos metais vienam žmogui tekdavo 12 l degtinės, o dabar 20 l. Bet šito pavojaus beveik niekas nemato. Narkotikai, vagystės išaugo. Atsirado šimtai milijonierių. Ar gali sąžiningai dirbantys žmonės būti milijonieriai. Šeimos išsiskiria. Po Lietuvą marširuoja gėjai, kurių tikslas yra sugriauti šeimas ir išniekinti sūnus ir dukras. Šiemet gėjų apsaugai Vilniuje išleista (vien policijai, kuri gynė įsiveržusius užsieniečius nuo pasipiktinusios tautos) 200 tūkst. litų, o kiti tvirtina, kad net du ar keturis kartus daugiau.
Vilniuje veik kas savaitę Gedimino prospektas paverčiamas „talkučke“. Žmonės, nepaisydami lietaus ar šalčio, valgo ir geria gatvėje. Romėnų vergai reikalavo duonos ir žaidimų. Kartą paklausiau vieno iš valgančiųjų, kodėl jis nevalgo namuose, o triukšmingoje gatvėje. Jis paaiškino, kad nemokamai gauna sumuštinių. Kiti, vadinamieji mokslininkai, klastoja Lietuvos istoriją, niekina laisvės kovas. Valdžios ir žmonių santykiai yra blogi. Pavyzdžiui, per gėjų eitynes buvo ant žemės parverstas Lietuvos Seimo narys Petras Gražulis. Ir Seimo nariai gali nusidėti, bet reikia rasti priemonių juos sutvarkyti. Negalima valdžios atstovų mėtyti kaip paparastų škurlių. Tuo tarpu vienas olandas nusimovė kelnes ir parodė nuogą užpakalį besimeldžiantiems prie Katedros.
Šiemet gegužės 17 d. 240 policininkų, vadovaujami valdžios moters, pagrobė 9 metų mergaitę Deimantę Kedytę. Iki šiol nežinoma, ar ji gyva ir kur ji yra. Valdžia ir visuomenė baigia ją užmiršti. Taigi, ar galima kalbėti apie normalią laisvę. Nenuostabu, kad ir dainos iš Sibiro dar negrįžo į lietuvio krūtinę.
Lietuvių protą susuko televizija ir spauda. O apie gerą spaudą išgalvota įvairių nebūtų dalykų. Deja, ir katalikai ne visada sugeba priešintis bolševikiniam melui.
Daug kenčia ir savaitraštis „XXI amžius“, ir katalikiška spauda. Minėtas laikraštis išeina tik kartą per savaitę 4700 egzempliorių tiražu. O Lietuvoje yra 76 ar daugiau procentų katalikų. Į Vilnių šio laikraščio atvežama tik 600 egzempliorių. Pagal katalikų skaičių šis laikraštis turėtų būti leidžiamas bent 50 tūkst. egzempliorių tiražu. Tada laikraštis galėtų pasissamdyti ir daugiau gerai paruoštų korespondentų.
Lietuvoje įsigalėjo baimė. Tai, manau, padarė masinės propagandos priemonės. Iš vienos pusės jos rodo įvairius nusikaltimus, o iš antros pusės – nebaudžiamumą. Ir rodosi, ko dabar laisvoje Lietuvoje bijoti? Anksčiau buvo KGB, Rusijoa Federacijos 58 straipsnis, etapas ir lageris. Ir daugelis nebijojo, į politinių kalinių teismus suvažiuodavo daug žmonių. Net buvo sunkoka visus teismus aplankyti, nes vienu metu teismai vykdavo ir Širvintose, ir Vilniuje. Kagėbistai fotografuodavo susirinkusiuosius, bet jie atsakydavo šmaikščiomis replikomis.
Atėjo metas katalikams grįžti į forntą, kuriam vadovavo per visą ilgą bolševikų okupacijos laiką. Ir kunigai tuomet buvo aktyvesni. Buvo „Lietuvos katalikų kronika“, „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas“, ėjo pogrindžio spauda ir knygos. Na, ir „XXI amžių“ aktyviai platino daugelis kunigų. Pavyzdžiui, kunigas Jonas Gedvilas (Klaipėda) užsakydavo 150 egzempliorių. Prelatas Bronius Antanaitis (Panevėžys) 150 egzempliorių ir kt.
O dabar bolševikuojantys šmeižia Lietuvą ir nesulaukia jokios atsakomybės. Štai neseniai partizanų vadą generolą Vėtrą ir kitus vadus apšaukė žydšaudžiais. Nėra, kas šiuos garbingus žmones gintų. Patys partizanai jau yra išmirę arba kiti prirakinti prie lovos. Visi tie, kurie kaltina lietuvius žydų šaudymu, turėtų prisiminti, kad iki Respublikos okupacijos iš žydų Lietuvoje niekas nenukentėjo. Žydai galėjo baigti mokslus ir užsiimti prekyba. Bet va, žydai šitai užmiršo ir 1940 m. sutiko bolševikų okupantus su gėlėmis. O kiek buvo žydų tardytojų KGB Vilniuje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose. Taigi būkime garbingi žmonės ir kalbėkime apie visus, kurie buvo nužudyti: žydai ar lietuviai, ar kitų tautų žmonės. Kaltinantys lietuvius žydų šaudymu ir slepiantys savo nuodėmes, ateity lietuvių širdy neras meilės.
Dabartinis laikas įpareigoja mylėti Dievą ir Tėvynę, jei norime sukurti bent kiek geresnį rytojų. Bolševikai skelbia, kad kunigams ir tikintiesiems netinka veltis į politiką, nes ji nešvarus dalykas. Neužtenka vien girdėti žodį, bet reikia ir suprasti jo reikšmę. Štai kunigas Mykolas Krupavičius per trumpą laiką įvykdė žemės reformą Lietuvoje. Tuo būdu jis išgelbėjo Lietuvą nuo naujos bolševikų okupacijos. 10 kunigų buvo Seime. Dėka jų Lietuva išliko ne maskoliška, o katalikiška. Štai ką apie politiką kalbą kunigas prelatas M. Krupavičius: „Politika yra kažkas šventa. Politika reiškia pasaulį tvarkyti pagal Dievo valią. Politika yra rūpinimasis kitais ir rūpinimasis artimu. Politika nėra pirmaeilis rūpinimasis savo paties gerove, bet bendru gėriu. Politika reiškia uždavinį, kurį mums yra nurodęs pats Dievas. Nei vienas žmogus negali pačiose savo vidaus galmėse jaustis atsakingas už savo formavimą, kaip katalikas, kuris yra pašauktas dirbti pasaulio išganymui, o kartu ir savo paties išganymui. Taigi negalima įsiminti tik žodį, o nesupratsi jo reikšmės. Todėl katalikai turi būti atviri gyvenimui ir politikai.
Šiandien sakoma, kad kas valdo žiniasklaidą, tas valdo ir pasaulį. Vienintelis savaitraštis „XXI amžius“ mums yra ypatingai reikalingas. Per jį mes sužinome, kas vyksta Lietuvoje ir svetur. Ypatingai džiugu, kad galime skaityti popiežiaus Pranciškaus Bažnyčios pamokymus. Jei liksime be savo laikraščio, kas tada? Ir dabar Bažnyčia gali apjungti tikinčią tautą, kurią drasko įvairūs užsienio ir savieji agentai. Jeigu tik žiūrėsime po savo nosimi, suklupsime ant pirmo akmens. Todėl atėjo metas, kada katalikai turi suprasti savo uždavinį ir atitinkamai veikti. Yaptingas uždavinys dabar gula ant kunigijos pečių, todėl jie turi aktyviai padėti savo parapijiečiams dabartinėje situacijoje, paraginti plėsti ir skaityti katalikų spaudą. Katalikas privalo bet kokia kaina nedaryti blogio, bet priešingai – daryti gera. Dar turime pakankamai progų šviesti ir įsijungti į bendrą kovą už Dievą, bažnyčią ir Lietuvą. Turime ir Marijos radiją – didelę Dievo dovaną mums. Laukiame, kad bent kartą per savaitę ar dvi kalbėtų koks nors vyskupas aktualiomis temomis. Kiekvieną sekmadienį kalba vyskupas Jonas Kauneckas. Tauta juo žavisi, bet kelių minučių per savaitę mažai. Turime įpratinti skaityti katalikišką ir tautinę spaudą.
Dabar jau yra ne patrankų, bet idėjų laikas. Todėl turime būti suinteresuoti, kad „XXI amžius“ aplankytų kiekvieno lietuvio kataliko šeimą. Reikia skaityti ir mąstyti, kad geriau suprastume praeitį, reikia paskaityti partizanų spaudą. Sekmadienį po pietų susirenka visa šeima ir paskaito kokią knygą, pavyzdžiui, Vinco Selioko prisiminimus. Jie duos mums daug šviesos ir pažadins naujam ryžtui.
Dievo teisme ir mūsų laisvės kovotojai bus mūsų gynėjai arba kaltintojai. Štai iš partizanų reikalavo, kad jie eitų su kruvina vėliava, užkariautų Europą sovietams ir atbneštų lasivam pasauliui baisią komunistinę vergiją. Jie galėjo eiti į KGB, miliciją ar kitus organus, tapti budeliais, bet jie nenorėjo. Jie atidavė net savo gyvybės auką, kad Lietuva būtų laisva. Arba Lietuvos ūkininkai, kai laisvės gynėjai norėjo išsikasti bunkerį, jie puikiai žinojo, kad jų geras darbas baigsis arba visišku sunaikinimu Lietuvoje, arba Sibiro kančiomis ir badu, o kartais ir mirtimi Sibire ar svetur. Jie atidavė tą auką, net gyvybės auką, kurios reikalavo Tėvynė. Jie žinojo: „O kokia žmogui nauda bus laimėti net visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei.“ (Mrk 8, 36).
Per asper ad astra – per skausmus į garbę.
Dieve, padėk.
2013-09-23 Jūsų brolis monsinjoras Alfonsas Svarinskas
NB: Dėl sveikatos neturiu progos susitikti su kitais kunigais. Manau, kad jie parašys patys. Mons. Alfonsas Svarinskas